KLINIKOS KIEMAS:

Akivaizdžiai labai atmestinai reaguodamas į visus susirinkusius vien todėl, kad buvo kone šimtu procentu tikras tuo, kad net šiems susivienijus jis yra kur kas stipresnis, kur kas daugiau turintis patirties. Ne veltui jis pats kadaise būdamas tik žmogumi, jau buvo antgamtinių padarų medžiotojas. O dabar tapo nesunaikinamu ir vis dar nekenčiančiu tos padermės, kuri gyvena svetimų gyvybių kaina. Gal tai visuomet ir buvo pagrindine priežastimi kodėl jis maitinosi TIK vampyrų krauju. Stebėdamas kaip keli žmones sustoja šalia vienas kito, leidžia savo veide pasirodyti keistai šypsenai: - Asmenys, kurie iš esmės nekenčia vienas kito, originalusis benkartas, spėju alfa hibridas, jo sūnėnas ir vampyrė. - Prunkštimas staiga pertraukia jo kalbą, kuomet jis stipriau rankoje suspaudžia balto ąžuolo kuolą. - Apgailėtina. Tačiau, kad jau trokštat būtent tokios žaidimo eigos... - Nebaigdamas savo kalbos, kaip mat pasileidžia į susirinkusių pusę, ne kiek negaišdamas laiko pirmiausia pasigauna vampyrę, su kuria nuspręsdamas nesiterlioti, iš kart nusuka sprandą (p.s. linksmų švenčių, tavo personažas jau galės šiek tiek pailsėti). Ir kadangi pirmiau nusprendžia atsikratyti visų, kurie sugalvojo stoti į Niklauso pusę, pasirenka stipriausius iš jų, t.y. Lockwood'us. Laikydamas kuolą taip, kad šis nebūtu "pavogtas", puola alfa, be jokių pašalinių komentarų stengdamasis sukelti jam kaip galima sunkesnius sužalojimus, tuo pačiu bandydamas pasiekti šio širdį ir ją išplėšus padėti jo gyvybei tašką. Aišku, tuo pačiu metu, jei yra puolamas iš šalies, atsikerta taip, kad didesnę laiko dalį galėtu skirti būtent Mason'ui.

Negalima buvo pasakyti kad jis buvo patenkintas situacija, į kurią jį nesąžiningai metė likimas. Nes pagal pradinius planus, kuriais tikėjosi šiandiena vadovautis, kaip tik šia akimirka turėjo būti namuose ir užsiimti kai kuo kur kas malonesniu. Tačiau kad jau nutiko taip kaip yra, išlaikydamas akivaizdžiai nepatenkintą miną, žvilgsniu nuseka kai kuriuos iš susirinkusių, kurie šiai dienai nusprendė palaikyti jo pusę. Tačiau priešingai nei dauguma, jis nebuvo taip gerai nusiteikęs ties situacijos baigtimi, kaip kad atrodė iš šalies. Vienintelis asmuo kurio jis nuoširdžiai šalinosi, buvo tas kurio rankose šiandiena atsidūrė vienintelis ginklas prieš bet kurį iš jo šeimos narių. Išlaikydamas akivaizdžiai primerktus akių vokus, tik akimirkai žvilgtelėjo į tą pusę, kur radosi jo šeima, bei tuomet įsitikinęs kad jie yra kaip galima toliau nuo veiksmo vietos, vėl atsisuko į priešais esantį atrodo visai nestiprų, senstelėjusį asmenį, kuris iki pat dabartinės akimirkos kėlė jam vidinį nerimą. Liežuviu perbraukęs per savo lupas, pagaliau išdėstydamas savo nuomonę: - Kartais pergalę nulemia ne sugebėjimai, o skaičius. Ir šiandiena jis yra akivaizdžiai atsisukęs prieš tave, Mikael'ai. - Sukandęs dantis jis spėjo tik žengti žingsnį į priekį, kuomet pasirodęs vyras iš kart puolė vieną iš merginų ir veliau perėjo ant Lockwood'o. Faktas, jis toli gražu niekada neplanavo padaryti ką nors gero šiam, bet, šiandienos vakaras tikriausiai sugebėjo susukti smegenys ir jam. Todėl, kaip tik tuo metu, kai Mason'as suleido savo dantis į Michaelson'o petį, stverdamas originalųjį vampyrą, staigiai patraukė į savo pusę, tokiu būdu tik padėdamas išplėšti didesnį gabalą odos. O kadangi netroško prailginti šio susitikimo ne viena akimirka, stipriai suimdamas vyrą už kaklo viena ranka, kita suima rankos riešą, kuri tvirtai saugojo baltojo ąžuolo kuolą: - Sukandimas jo nenužudys, o ir nepaveiks taip greitai! - Būdamas akivaizdžiai susiraukęs, pasistengia kuolą palenkti taip kad šis butu tinkamu galu atsuktas į Mikael'io pusę. O pats tuo tarpu nenuleisdamas akių nuo patėvio veido, iškošia pro dantis: - Aš seniai nebe tas išsigandęs vaikas, kokiu tu mane prisimeni. Ir tavo pasirodymas čia turi tik vieną vienintelę pabaigą, tavo baigtį. - Kaip tik tuo metu tardamas savo finalinius žodžius, iš visos savo vampyriškos jėgos, spiria oponentui tiesiai į kelio girnelę, su visais garso efektais sulaužydamas šiam koją per sulenkimą, o pats tuo tarpu atsitraukdamas linkteli, tarytum pasiūlydamas Mason'ui veikti kartu.

Damon Salvatorė visuomet buvo labai sunkiai nuspėjamu padaru, todėl pasakyti kas šiuo metu kunkuliavo jo viduje buvo neįprastai sunku, ypatingai kad visi pastarieji įvykiai sukosi taip greitai, kad jis nespėdavo net mirgtelėti tuomet, kai kas nors nutikdavo. Pirmiausia, kuomet buvo abejomis rankomis surakinęs savo glėbyje Gilbert, pats tuo tarpu buvo nukreipęs savo žvilgsnį į Armstrong'o pusę, kuris tuo metu padarė tai, ką vargu ar būtu padaręs Salvatore būdamas jo vietoje. Žinoma, jis turėjo ne vieną jam rūpimą asmenį, tačiau atsisakyti visko būtu per daug komplikuota. Per visus tuos metus, kai jis egzistavo vampyro vaidmeny, jis ant tiek priprato turėti valdžią prieš visus, kad būti paprastu, niekuo neypatingu būtu paprasčiausiai protu nesuvokiama. Jis geriau mirtu. Taip, jis geriau mirtu nei būtu žmogumi. Tačiau negalima buvo neigti, kad būtent šia akimirka jis nejautė pagarbos asmeniui, kuris paaukojo savo ateitį, visų pagarbą ir nuolankumą vardan vieno žmogaus. Taip, jis jautė pagarbą, nors savo mina ir nesistengė to parodyti. Nesmarkiai primerkti akių vokai ir šalta mina, tai viskas kas šiuo metu "puošė" jo veidą. Kuomet žvilgsnis savaime nusviro apačion, jis prasižiojo tam, kad susakyti dabartinę savo nuomonę:
- Elena, šiuo metu bet kuri kita pasaulio vieta tau yra saugesnė nei ši. Paklausyk, turi išvažiuoti, o aš pasiliksiu čia iki galo ir pasirūpinsiu tuo kad tavo draugas liktu gyvas. Tačiau, turi atsižvelgti ir į mano vienintelį reikalavimą. Sėsti į automobilį ir nesigręžiant atgal, važiuoti kaip galima toliau nuo šios vietos. - Pauzė pertraukė jo kalbą, kuomet jis žvilgsniu užkabino kažkur toliau esančią raudonplaukę, po ko jo minčių kryptis šiek tiek išsidarkė ir jis pratęsė savo kalbą jau šiek tiek kitu kampu. - Taip pat noriu kad kaip galima toliau iš čia išsivežtum ir Lydia. Kad ir kokia ji yra užsispyrusi, šia akimirka ji te bus kliūtis, o ne pagalba. Šiandiena praradome ir taip pakankamai, todėl. Paklausyk manęs ir padaryk tai ko prašau. - Teigiamu linktelėjimu, paleisdamas merginą iš savo glėbio, net nesugeba susivokti kaip staigiai, kaip negailestingai yra atimama jo paties svarbiausio žmogaus gyvybė. Atrodo kaip tik tai akimirkai jis prarado savikontrolę. Raumenys pildantys visą jo kūną staiga suakmenėjo, ir jis nesugebėjo pasijudinti. Jis sustingo, matydamas kaip jo jaunėlis krenta ant šalto asfalto, tuo pačiu metu prarasdamas bet kokią galimybę į gyvenimą. Jam atrodė kad jis nepajudėjo iš vietos keliolika minučių, kai iš tikro prabėgo vos kelios sekundės. Ir tuomet jis staigiai pajudėjo į kritusio brolio pusę, atrodo nematydamas nieko kas vyko toliau. Ir tuomet kai kone kaktomuša nesusidūrė su Lexi, savo stiklines akis nukreipė į jos veidą, ir tuomet pro sukastus dantis, te prataria: - Pasitrauk iš kelio. - Atrodo per miglą girdėdamas merginos žodžius apie tai kad yra kažkokia galimybė sugrąžinti jo brolį į gyvųjų tarpą, neigiamai supurto galvą. Žinoma, kažkur jo protas sugebėjo užfiksuoti informaciją apie tai kad Stefan'as dar gali būti sugrąžintas, tačiau dabartinis pyktis, kuris ėmė viršų, ne pro kur negalėjo nusileisti sveikam protui. Jis buvo sulaikomas, tačiau šventai tikėjo tuo, kad būdamas per daug įsiutęs jis sugebės prasibrauti pro už jį ilgiau gyvenančią vampyrę. Ir štai, tinkamiausia akimirka buvo kone patiekta ant sidabrinės lėkštutės. Du iš stipriausių padarų, kurie vaikšto šia žeme kaip tik sulaikė asmenį, kurio dėka žuvo jo brolis. Rizikuodamas tuo, kad jam bus nusuktas sprandas, galiausiai prasistumia pro Branson, kaip galima greičiau nusigaudamas prie Mikael'ą laikančių asmenų. Ir ne akimirkos nedelsdamas suima į savo rankų kumštį tas rankas, kurios tuo metu laikė balto ąžuolo kuolą, ir iš visų savo turimų jėgų, įstumia jį į Mikaelson'o vyriausiojo krūtinę, nereaguodamas net į tai kad už tokį darbą jam gali ir pačiam nutraukti galvą.

Jo esminis planas buvo tas, kad kaip galima greičiau pašalinti tuos, kurie netikėtai nusprendė palaikyti savo pačių priešo pusę. Jis neįvertino to, kad Niklaus kartu su Mason veiks iš vien, suplanuotai. Tai tikriausiai ir buvo esminiu požymiu, kodėl šie du pasirodė esantys stipresni nei šis manė. Kuomet Lockwood'as kuo puikiausiai sugebėjo atsakyti į jo puolimą, vėliau prisijungus jo benkartui, priverstinai sukrenta ant kelių. Sulaikytas, nuvargintas ir ne taip greitai gyjantis, jis sulaukė pačios tinkamiausios akimirkos tam, kad jo ne kraujo sūnus prieitu. Ir vos tik tai nutinka, nesipriešindamas per daug tam, kad buvo tinkamai sulaikytas, suvaro savo ranką tiesiai į Niklaus krūtinę, pirštais stipriai suspausdamas šio širdį, atrodo bandydamas ją sutraiškyti iš vidaus. Stebėdamas kaip jo sūnaus veidas iš esmės ima pilkėti, apsitraukdamas į odos paviršių iškylančiomis, sudžiuvusiomis venomis, pajunta neapsakomą skausmą kuris kilo nuo to kad Niklaus su Damon kaip tik ta akimirka pagal viską (spėju kad taip turėjo būti, jei stipriai suklydau, tuomet būkite malonūs ir taisykit), susmeigė vienintelį ginklą gebantį visam laikui sunaikinti originalųjį tiesiai į jo širdį. Iš vidaus prasiveržė liepsna, kuri staigiai atiminėjo originaliosios šeimos tėvo gyvybę. Bet jis dar tebe laikė tvirtai suspaudęs Niklaus širdį. Atrodė kad jis tuo pačiu metu ketino mirti ir su savimi pasiimti "sūnų". Tačiau likimui sužaidus jo atžvilgiu žiaurų pokštą, jis miršta greičiau nei spėja iš hibrido krūtinės išrauti širdį. Ranka kaip per sviestą išsprūsta iš hibrido krūtinės, kuomet jis galutinai sudega, sūnui leisdamas grįžti į gyvenimą.

Tikriausiai nebūtu sunku pasakyti kad jis stengėsi ne akimirkai neprarasti budrumo, nes nepaisant to kad ir paprašė pagalbos veikiant iš vien prieš konkretų asmenį, vieno iš Lockwood šeimos, pasitikėjimo juo neturėjo. Stengdamasis stebėti abu asmenys, kaip ir buvo tikėtasi, kuomet Mason'as sučiupo jo patėvį, prileido sau mintį apie tai kad kuolu būtu galima perverti juos abu. Tačiau ar jam pačiam tai buvo naudinga? Ne velnio! Stačia galva puldamas į tą pusę, kur Lockwood'as laikė vyriausią iš jo šeimos, spėjo tvirtai suimti stebuklingą kuolą, pasistengdamas jį pradėti stumti į minėto asmens kūną, tačiau ne tiek giliai, kad būtu sužeistas ir jam už nugaros esantis. Visgi Salvatore pasirodymas sugebėjo padaryti savo, ir jis akimirkai prarado budrumą, kaip tik tuo metu kai Mikael'is susmaigė savo ranką į jo krūtinę, stengdamasis sutraiškyti dar viduje buvusią jo širdį. Garsiai šnopuodamas, ne, greičiau riaumodamas, iš jaučiamo skausmo, viena akimirka jau buvo "dėjęs", ir nusprendęs kad geriau jis mirs kartu su patėvių, bet jo vieno gyvo nepaliks. Pilkuma baigė aptraukti visą jo kūną, kuomet jo akys staiga sužibo tik hibridams atitinkama spalva. Tai kažkuriuo metu pridavė daugiau jėgos, ir kartu su situacijos "bendrais", jis pagaliau susmeigė minėtą objektą tiesiai į Mikaelson'o širdį. Liepsna privertė staigiai atsitraukti, ir kuomet vyras sukrito ant žemės, nesusilaikydamas, žengė kelis žingsnius toliau, visiškai neatkreipdamas jokio dėmesio į ištrauktą kuolą. Ar šis kuolas kieno nors kito rankose kėlė jam baimę? Vargu. Susidomėjimą labiau kėlė tai, kas nutiko paskui. Su pastebimu susidomėjimu stebėdamas atsitraukusius, tačiau jam prieš tai padėjusius asmenys, kažkuriuo metu atrodė kad jis yra pasiruošęs žengti link jų ir bent jau ištiesti ranką, kaip padėką už puikiai suveiktą darbą. Tačiau jis nebūtu jis, jei nusileistu iki to. Viso labo veide išspaudęs savimi labai patenkinto žmogaus išraišką, linktelėjo galvą, po ko prasitarė: - Manau kad šis šou patiko kiekvienam iš čia esančių. - Kaip tik tuo metu pasilenkdamas prie žemės, viena ranka suėmė nestipriai apdegusį kuolą, įsistebėdamas į jį. Aišku, kažkur viduje, kur niekas neturėjo priėjimo, jis buvo draskomas prieštaringų jausmų. Bet tai įtakos jo ego nepadarė. Nežadėdamas čia būti ne akimirkos, jau buvo besisukantis link savo šeimos. Tačiau lemtinga akimirka sureaguodamas į gimimo pranešimą, ganėtinai greitai atsisuka į šviesiaplaukę merginą. Tikriausiai gerą minutę galvodamas savo sekančius veiksmus, lyg per didelį persivertimą, iškošia pro dantis: - Paslauga už paslaugą. Tu ištiesei man pagalbos ranką, vadinasi esu tau skolingas Lockwood'ai. Jei reikalinga pagalba, šiandiena esu tam nusiteikęs. BET tik šiandiena.

Tik ta akimirka, kuomet prieš savo akis išvydo kaip nesunkiai galima sunaikinti originalų vampyrą, leido sau suvokti kaip greiti ir galima teigti kad visiškai neskausmingai nutraukė savo brolio žudiko gyvybę. Suraukęs antakius ir ne iš karto atitraukęs rankas nuo durklo, sureagavo tik tuomet, kai pajuto savo paties svylančios odos dvoką. Staiga atitraukęs rankas nuo padurto asmens, atsitraukė per žingsnį, ir galutinai "atsipeikėjo" kuomet buvo nustumtas į šalį. Įsistebėdamas į pavidalą pakeitusio Lockwood'o miną, vos pastebimai supurtė galvą. Įsiūtis nebuvo nurimęs, todėl jis toliau žaisdamas su savo paties gyvybę, pastūmė šį per pečius, kad jis atsitrauktu bent per žingsnį: - Aš ne tavo priešas, aš tiesiog nesuvirškinu tavo blusėtos padermės. Man nerūpi nei konkrečiai tu, nei Klausas, nei bet kuris kitas iš jūsų, kol tai neliečia manęs ir... - Akivaizdu kad norėdamas pratęsti savo kalbą, paminėdamas šeimą, o kadangi vos prieš kelioliką minučių jis paliko vienas, neigiamai supurtęs galvą, nusprendžia daugiau nieko nepasakius pasitraukti į šalį. Todėl pro akis praleisdamas Mikaelson'o pasimaivymus, bei kitus įvykius, labai ramiu žingsniu pasiekia ant asfalto sukritusią Gilbert. Užsimesdamas merginos kūną sau ant rankų taip lengvai, tarytum ji svertu tiek pat, kiek gulbės plunksna, veidu pasisuka į čia dar esančius asmenys. Ir tik tuomet įsiklausydamas į Carolinos žodžius, kuriuos suriša su Lexi pasakojimu, akivaizdžiai suraukia savo antakius dar labiau. Tai staiga priverčia prasitarti:
- Tu nori pasakyti kad visą tai tiesa? Mano brolį dar galima sugrąžinti? - Kalba ir reikalaujantis Mason'o tonas jam nereiškė nieko, paprasčiausiai todėl kad Katherine jis nejautė nieko daugiau kaip panieka. O ir jos vaikas jam rūpėjo lygiai tiek pat, kiek vakar ryte išgertas kavos puodelis. Kaukštelėdamas dantimis, ir leisdamas sau suprasti tai kad paklusnumas šia akimirka atneš jam naudos, linkteli galva. Radęs Katherine, o paskui ir jos vaiką, galiausiai pasieks raganą, kuri gali turėti bent informacijos apie tai, kaip galima sugrąžinti jo žuvusį brolį atgal į gyvenimą. Tebelaikydamas Eleną, pagaliau pasiekia Lockwood'ą, pratęsdamas savo kalbą: - Aš tau nemeluosiu, keliauju su savo paties interesais, bet, jei padėti tai... - Specialiai išvengdamas įvardinimo, leidžia sau būti taktiškam. - Tavo moteriai, reiškia pasiekti jūsų apkalabamą raganą. Vadinasi aš visom už. Mano mašina sveika, o tą kelią žinau, jis veda prie mano namų.

Neaišku kokiais keliais pasukęs, tačiau tikrai nestovėjęs šiaip sau, kuomet sukosi visas veiksmas, galiausiai kuomet viskas aprimsta, žengia kelis žingsnius link sudegusio originaliojo vampyro kūno. Kažkodėl tik dabar pagalvodamas apie tai, kiek kartu su šiuo asmeniu žuvo vampyrų, veide išspaudžia šiokią tokią, pastebimą šypseną. Kuri dingsta iš kart po to, kai yra pasakoma apie tai, kad vos prieš kelias minutes gimė jo giminaitė. Ir nors bet kuriuo kitu metu jis greičiausiai būtu pasidavęs užliejusiam ramybės, džiaugsmo jausmui, dabar jį te kamavo kiti, labiau neigiami pojūčiai. Matydamas kaip jo dėdė kankinasi vien nuo minties kad su viena gyvybe, užgesti galėjo kita, nedelsdamas laiko, iš kart pasiekia Lockwood'ą, kaip mat pastatydamas šį ant kojų:
- Pažadu, kai viskas nurims, pastatysiu tau gerą viskio butelį, už gimusią dukrą. Tačiau dabar, verčiau paskubėkime. Nes ir aš numanau kur ta vieta, apie kurią kalba blondinė. - Linktelėdamas galva, žengia kelis žingsnius į priekį, tuo pačiu metu tarytum būtu pasiruošęs greičiausiam nusigavimui iki reikiamos vietos, bėgimui, tačiau kaip tik tuo metu sustabdytas kažkokios nematomos jėgos, vėl atsisuka į čia esančius asmenys, sureaguodamas į kaip tik tuo metu nuskambėjusį Caroline komentarą: - Buvo galima numanyti kad tas vaistas nuo vampirizmo ir tai kad ji nešiojo savy magišką hibrido vaiką, turės pasekmių. Bet mes viską išspręsim, kaip visuomet. - Pozityvus požiūris į situaciją buvo suvaidintas, mat ta akimirka jis manė kad toks nusiteikimas būtu geriausias. Tačiau, jis ir taip puikiai suvokė tai, kad melagis iš jo tikrai yra niekam tikęs ir nuoširdžiai kalbant, jis buvo kone įsitikinęs tuo, kad Mason'ui teks amžiams atsisveikinti su savo antra puse. Katherine nugyveno ilgą ir negalima pasakyti kad gerą gyvenimą. O už visą blogį reikia anksčiau ar veliau susimokėti, net jei to asmens ir nenori paleisti. Laikas bėgo, ir su kiekviena akimirka kurią jie praleido kalbėdami šansų liko vis mažiau.
- Geriausia būtu ją nugabenti iki ligoninės patiems, taip sutaupysime daugiau laiko. Ir... - Nebaigdamas kalbos, staiga veidu atsisuka į Caroline pusę, mat kuo puikiausiai žino kad mergina mažu mažiausiai niekina Katherine. Todėl, nepagalvodamas, pasisako: - Mūsų pusė, kaip matei ištraukė tavo vyro kailį iš bėdos, nors laisvai galėjome leisti jam mirti ir taip kad ir su krūva aukų, tačiau atsikratytume jo amžiams. Ir patikėk manimi, jis žalos padarė kur kas daugiau, nei Katherine tau. Tad verčiau sukąsk dantis ir padaryk dar vieną gerą darbą šiandiena, padėk jai. Juk tau tai taip tinka. - Užversdamas akis, ir kaip tik tuo metu atsukdamas visiems nugarą, žengia kelis žingsnius link kelio, kuomet sumerkęs akis, pasistengia susikaupti, kuomet tuo pačiu metu pabaigia savo minčių srautą: - Jei ji iš tiesų yra kitsune, vadinasi dar turi kažkokią galimybę išgyventi, nes vaistas yra nuo vampyrizmo, o ne nuo šeipšifterio prakeiksmo. - Tai susakydamas, pagaliau pramerkia akis, kurios kaip tyčia įgauna žvėries atspalvį, ir tuomet nieko nebe pratardamas pasileidžia minėtos vietos pusėn.

Per daug nesistengdamas kištis į bendrą pokalbį, pasirinko kiek kitokią strategiją, kuri leido jam stebėti įvykius nuošaliau. Įvertindamas kiekvieno, pasisiūliusio į pagalbą, ketinimus, pagaliau nuleido savo akis į tuo metu rankose laikomą durklą. Šis ginklas, jo žiniomis buvo vienintelis, kuris liko iš tų, su kuriais jau teko garbė susitikti. Vienas iš jo brolių, apie kurį mažai kas žinoma, krito nuo šio kuolo. Niklaus dar neketino mirti, todėl buvo ant tiek gerai pasiruošęs, kad priešai kurie planavo savo sekantį žingsnį, net nenutuokė apie tai, kad jis jau buvo numatęs kokius dešimt į priekį. Veide tebesimatė į šoną pasvirusį, sunkiai perprantama šypsena. Jis taip pat turėjo savo ketinimų šios situacijos atžvilgiu. Ir žinoma, pasiūlyta pagalba neturėjo būti suprasta visiškai tiesiogiai. Žvilgsnį nukreipdamas į savo sūnaus pusę, lengvai atsikrenkščia, kuomet pakreipia savo akis į savosios merginos pusę. Išklausydamas jos pareikštos nuomonės, pagaliau įsiterpia:
- Verčiau negaiškime per daug laiko, mes su Caroline keliausime raganos pėdomis, ir jei kas, pranešime jums kur ji. O jūs tuo tarpu, pasirūpinkite mirštančia drauge. Taip pat, įvykus kokiems nors netikėtumams, pranešdami mums. Taip bus geriausia visiems. - Mintyse pralėkdamas pro tai, kad jam aktualiausia yra tai, kad minima ragana ne vien atgaivintu jo praeities bičiulį, bet ir mirtu skausminga mirtimi už tai, ką privertė iškęsti jo moterį. Linktelėdamas galva, pats ištiesia ranką į savosios šviesiaplaukės pusę, tuo pačiu metu pasistengdamas iki galo išdėstyti savo mintis: - Nagi, padarykime šitai ir galėsime ilgesniam laikui atsikvėpti nuo visų šių nesąmonių. - Pasirinkdamas Lanter dėl kelių, konkrečių priežasčių, vėl trumpam pasuka akis į sūnaus pusę, neigiamai supurtydamas galvą, ir taip leisdamas suprasti kad jam pačiam nėra leistina keliauti kartu. Todėl pabrėždamas savo paties nuomonę žodžiais, pasisako: - Pasirūpink tais, kurie pasiliks čia. Ir galu gale, nudėk tą kalės vaiką, kuris čia atsitempė savo neaiškius karius. Elaidža bus šalia, kad tau ištiesti pagalbos ranką. Pakeliui taip pat susisieksiu su Rebeka ir Kolu.
Staiga vėl atsisukdamas į savo gyvenimo antrą pusę, pabaigia, prieš tai taip ir nedasakytus žodžius: - Nagi, rodyk kelią, gražuolę.

Tikriausiai nutikus kažkokiam labai rimtam dalykui (aš labai atsiprašau kad nesilankiau ir apleidau savo istoriją, kuri praplaukė, bet mano personažas šiaip sau augalo nevaidino), kuris privertė jį kažkuriam laikui būti neutralizuotam. Ar tai buvo priešo nuopelnas, ar tai kad jis paprasčiausiai vėl nesugebėjo susidoroti su savo paties virsmu ir išsijungė. Prabusdamas tik tuomet, kai viskas pasiekė finalą, bei įvyko šioks toks pokalbis tarp kelių asmenų, išlaikęs labai nepatenkintą savimi išraišką, akis nukreipė į tuo metu dar buvusį Niklaus Mikaelson. Į jo kalbą linktelėdamas galva, žengia kelis žingsnius link sukritusio vilkolakio ir šalia jo esančios medžiotojos. Sustodamas prie pat raudonplaukės, šiek tiek pasilenkia, pats tuo tarpu pasukdamas žvilgsnį į merginos pusę:
- Tikriausiai čia nuskambėję žodžiai apie tai kad tau geriausia būtu iš čia išnykti, yra geriausias dalykas, kuris šiandiena nutiko. - Kaip tik tuomet jo kalbą pertraukęs telefono vibracijos garsas, privertė jį nustoti žiūrėti į žaviosios veidą. Ištraukdamas aparatą, iš kart nužvelgia ekrane pasirodžiusį tekstą, kuris įvarė jo išraiškai rimties. Staigus atokvėpis, ir jis per žingsnį atsitraukė nuo žmonių, prie kurių buvo priėjęs. Pakitęs balso tonas, leido suprasti, kad viskas toli gražu dar nepasibaigė. - Aš privalau išeiti.

Nesunkiai sugebėdamas pastebėti Martin būsenos pasikeitimą, po to kai šis pasirodė prie pat merginos, nuleidęs akis specialiai įsiklauso į merginos širdies plakimo ritmą. Nesugebėdamas suprasti ar greitą širdies plakimą iššaukė tai kas nutiko su jos drauge, ar tai kad jis peržengė ribą ir pasirodė per daug arti, nesistengė nieko daugiau pasakyti. Todėl greitai paslėpdamas savo telefoną, kuriuo deramai dar neišmoko naudotis, atgal į kišenę, pakelia akis į raudonplaukę, kuomet ji nusprendė užklausti jo konkretaus dalyko. Vos pastebimai gūžtelėdamas pečiais, pirmiausia pasisako:
- Nesibaimink. Nieko tau nepadarysiu. - Aišku kad visi darbai, kuriuos jis daro, jam neteikia jokio malonumo. Tačiau kitaip elgtis paprasčiausiai nesugeba. Kraujo troškimas yra per daug stiprus, kad jis paprasčiausiai imtu ir atsitrauktu. Net ir dabar, kad ir kaip jis stengėsi pasprukti nuo savo troškimų, bandydamas sau sugalvoti kokią nors kitą paskirtį, viskas apie ką galvojo, tai akivaizdžiai matoma miego arterija, merginos kakle. Kode girdėdamas kaip yra pumpuojamas kraujas jos organizme, nejučia liežuviu perbraukia sau per lupas. Jis beprotiškai jos troško, tačiau buvo sunku suvokti ar fiziškai ar tiesiog eiliniam pasimaitinimui. Nusukęs akis ir kaip tik tuo metu išblaškytas Allison balso, pratęsia savo kalbą: - Elaidža surado Nogitsune, ir šiuo metu yra vienintelis, kuris pasiryžo baigti visą šį reikalą su tuo siaubūnu. Ir, aš negaliu leisti jam stoti prieš padarą, kuris yra keliais tūkstantmečiais senesnis už jį, vienam. Jei manai kad būsi naudinga, aš neprieštarausiu. Bet jei maišysiesi po kojomis, nieko negarantuoju. Aš nemoku valdytis, todėl gali būti bjauru.