STALAS PRIE BARO:

Nelabai norėdamas plėtoti savo praeities istorijos vingius, viso labo nuleido akis, kuomet už darbo dirbusi moteris nusprendė pasidalinti savais patarimais, kuriuos jis išgirdo tik tam, kad nepaisyti. Puikiai nemirtingam pasauliui žinomas medžiotojas niekuomet nebuvo linkęs vadovautis svetima nuomone, pasirinkdamas savo paties pasirinkimus, nesvarbu ar jie būdavo teisingi ar ne. Leisdamas šviesiaplaukei pasitraukti, nukreipia žvilgsnį į servetėlę, kuri buvo palikta asmeniškai jam. Be žodžių pakeldamas butelį, Winchester'is suėmė sulankstytą popierių, sugniauždamas jį į kumštį, lyg tai būtu niekam nereikalinga šiukšlė. Sulankstyta servetėlė kaip pat atsidūrė tuščios taurės viduje, kuomet pritrauktas butelio kakliūkas susidūrė su lūpomis. Palenkdamas butelį, medžiotojas pripildė burnos ertmę karčiai maloniu gėrimu, kuomet nebe atlaikydamas pratarė: - Paklausyk, aš taip pat ją praradau. Ir tai atsitiko daug ankščiau, nei tu gali įsivaizduoti Maksai. Neprivalau tau teisintis, bet tai buvo jos noras, kad pasirodyčiau ten, kuomet ji gyveno savo paskutines minutes. - Kalbai nutrūkus, medžiotojas nusuko akis, leisdamas pašnekovui priimti viską, kas buvo susakyta. Visas šis susitikimas nuo pat pradžių buvo paskendęs labai keistoje atmosferoje. Todėl kuomet jis sujudėdamas, iš kišenės ištraukė prieš tai paslėptą papuošalą, padėjo jį ant stalo paviršiaus, pastumdamas link toliau sėdinčio daktaro. Nebe atsukdamas akių į pašnekovo pusę, jis nusprendė susakyti tai, ko nebuvo prieš kelis metus:
- Gali tai padaryti dabar, pažadu kad nesipriešinsiu. Bet turi žinoti tai, kad ji pasirinko būti su tavimi, kai mačiau ją paskutinį kartą. Supranti? Ji buvo mano, ir tuo metu aš pats viską sumoviau. Ji sakė kad tu ir tavo dukra buvo viskas, kas jos gyvenime buvo gražiausia. - Vos pastebimai linktelėdamas galva, vyriškis nesiliovė kalbėti, lyg tai būtu kalba, kurią jis bandė repetuoti daugybę kartų:
- Aš mylėjau tą moterį, taip pat kaip ir tu. Bet tuometiniai mano principai, nenoras turėti atsakomybę ir žinojimas iš kur ji kilusi, neleido man likti šalia ir sukurti su ja šeimą, kurios ji taip troško. Aš pasitraukiau, atimdamas iš jos galimybę kada nors būti motina. Ir tu pasirodydamas suteikei jai viską, ką atėmiau aš. - Pagaliau atkreipdamas dėmesį į pašnekovą, ir norėdamas įsitikinti tuo, kad jis vis dar klauso, pasisako: - Čia ne mano pergalė, čia mano pralaimėjimas. Nes ji visada buvo ir liks, šviesiausia ką turėjau. Mes abu jos netekom, todėl jei taip nori. - Staiga ant stalo padėdamas užtaisytą šautuvą, pasuka akis į pašnekovo veidą, pratęsdamas: - Pirmyn, padėk tašką ant savo pagiežos man. Bet būk tikras, kad gaiduko nuspaudimas neatims iš tavęs viso to pykčio. Patikėk, aš tai žinau geriau, nei kas kitas.

- Užsikišk! - Pasakydamas tai kur kas garsiau, nei buvo ketinęs, mirtingasis daktaras neigiamai supurtė galvą. Lygiai šešerius metus, jis nuolankiai stengėsi išvengti šio asmens, nepaisant to kad taip ir neišvyko iš čia kaip galima toliau, kaip buvo patariama iš karto po sužadėtinės laidotuvių. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, jis neketino tęsti šio netyčinio pokalbio. Todėl pakildamas nuo savosios vietos, jis pasilenkė tam, kad pasiimti krepšį nuo grindų, ir tokiu būdu pasišalinti iš šios vietos, pagaliau nusigaunant namo. Tačiau, kuomet žvilgsnis savaime užsikabino už ant stalo padėtos apyrankės, daktaras sustingo. Šis papuošalas buvo dingęs, ir tuo metu jis kaltino ligoninės personalą, ne savo daikto pasisavinimu. Kreiva, pašaipi šypsena atsirado jo veide, kuomet viskas tapo labiau nei aišku. Ir tai kad netoli sėdintis asmuo taip ir nesiliovė kalbėti, kone baigė užvirinti kraują gyslose. Labai sunku parinkti tinkamus žodžius, kaip stipriai jis niekino šį asmenį, suversdamas visą kaltę dėl savo nepavykusio gyvenimo būtent ant jo pečių. Jis iki pat šios dienos nerado savo gyvenimo prasmės, verčiau pasirinkdamas atsiduoti savo oficialiam darbui, o po jo nelegalioms kovoms, kur ir išliedavo visą savo nesibaigiantį pyktį.
- Tavo žiniai, aš neprivalau klausyti to, kaip tu jautiesi. Šiandiena šeštosios jos mirties metinės, todėl tau leidus aš verčiau praleisiu šią dieną kur nors kitur, išvengdamas tavo pašvinkusios kompanijos, kuri kursto mano vaizduotę tave įvairiais būdais kankinti. - Užsimesdamas krepšio rankeną ant savo peties, jis vėl atsitiktinai įsistebėjo į apyrankę, kuri įkyriai davė apie save priminti. Sujudindamas žandikaulį, jis tarė:
- Tai buvo dovana, kurios ji nenusiėmė net būdama duše. - Susiaurindamas akių plyšius, vyriškis pagaliau išsakė tai, ko iš savęs mažiausiai galėjo tikėtis: - Rosie mylėjo tave, iki galo, net nenumanydama kad nesu ant tiek kvailas, kad viso to nepastebėčiau. Ir per tave. Būtent per tave ir tavo nusikalstomą gyvenimą ji prarado savo. Turėjai nuo jos laikytis kaip galima toliau, Winchester'i. Todėl tavo... - Greičiausiai dėl to, kad nesugebėjo atlaikyti įtampos, vidury kalbos, iš visos savo turimos jėgos ir visiškai netikėtai, smogė dešine pašnekovui į fizionomijos centrą. Tuomet su palengvėjimu atsikvėpdamas sumažino atstumą nuo savęs ir jo. Kuomet rankos savaime sukibo į medžiotojo atlapus, pagaliau pasirodė ryškesnė pašaipumu dvelkianti šypsena: - ...nieko netekties istorija manęs nedomina. Ir patikėk, aš sulauksiu akimirkos, kuomet sunaikinsiu tave, kaip tu ja. Bet tai nebus malonė, kokios dabar prašaisi. Aš palauksiu kada tu turėsi dėl ko gyventi. - Grubiai paleisdamas jo drabužius, iš karto per kelis žingsnius atsitraukė. O kadangi daugiau neturėjo prasmės aušinti burnos, tuo labiau bendraudamas su tuo asmeniu, kurio nesugeba pernešti, nieko nebe sakydamas, patraukė šalin iš šios vietos, nusigaudamas į savo namus.

- Žinau. - Trumpas komentaras į tam tikrus žodžius apie vieno asmens jausmus kitam, buvo labiau nei pakankamas. Asmuo, kuris paskyrė visą savo gyvenimą tam, kad ginti nekaltus nuo nemirtingų, puikiai atsiminė kiekvieną žodį, kiekvieną veiksmą, kuris sekė iš aptariamos moters, prieš pat jai sumerkiant akis paskutiniam atokvėpiui. Jis nemelavo, sakydamas kad Hintington pasirinko gyvenimą su daktaru, bet nesiryžo tarti tai, kad jai buvo svarbu savo paskutines akimirkas praleisti su juo, kaip kad buvo pažadėta "iki galo". Sukandęs žandikaulį vienintelis gyvas Winchester giminės atstovas, buvo besiruošiantis pridėti kelis žodžius, prie savo pradėto komentaro, kuomet eilinį kartą netikėtai sulaukė smūgio. Ar tai yra žmonių įprotis, ar jis paprasčiausiai taip stipriai visiems nepatinka? Kraujas plūstelėja iš nosies ertmių, nors ir pats asmuo išlieka perdėtai ramus. Kone pastatytas ant kojų, jis viso labo įsistebi į daktaro akis. Tiesą pasakius, jis nebyliai maldavo mirties, bet buvo akivaizdu tai, kad jam dar lemta čia pasilikti bent kuriam laikui. Todėl vos tik atgavo laisvę, mat neketino priešintis, išorine delno puse perbraukia sau po nosimi, nusivalydamas pasirodžiusį kraują. Kalboms nebe liko vietos, mat pašnekovas iš karto parodė norą pasitraukti. Neigiamai supurtydamas galvą, vyriškis iš karto sumojo ranka, parodydamas kažkurioms subėgusioms padavėjoms kad viskas yra gerai: - Tai normalu, aš tik pasiimsiu butelį už kurį susimokėjau ir daugiau nebe trukdysiu jūsų ramybės. Tai tik nesusipratimas, todėl grįžkite prie sau svarbių reikalų. - Keista, tačiau čia dar nebuvo pasirodęs ne vienas asmuo, bet kažkodėl būtent dabar medžiotojas visiškai neatkreipė į tai jokio dėmesio. Pasitraukdamas prie stalo, jis viena ranka suėmė butelio kakliuką, bei besisukdamas planavo išeiti, kai... < ... >

Panašių užsakymų motyvacija visuomet buvo asmeniniai principai ir piniginės "premijos", apie kurias galėtu pasvajoti bet kuris iš samdomų, panašios veiklos atstovų. Visgi, po penkerių metų nebūties, apie kurią žinomas medžiotojas nebuvo linkęs pasakoti net trupenų, jis tapo savo srities profesionalu, kuriam lygius buvo rasti beveik neįmanoma. Tai kad šio vakaro kazino patalpos buvo faktiškai tuščios, nebuvo atsitiktinumas. Dirbdamas kartu su viena iš seniausių vampyrių, solidžios išvaizdos savininkas, pasirūpino kad čia nebūtu įleidžiami pašaliniai, kurie galėtu įsiminti jo veidą. Dar kelios valandos prieš pramoginio pastato atidarymo, buvo sugadintos filmavimo kameros, o dirbantis personalas priklausė ne kam kitam, kaip originaliam hibridui, kuris stengėsi sugriauti savo mėgstamiausio kūrinio žmonos gyvenimą, o vėliau atsikratyti ir ja pačia. Sudarydamas savo paieškas, medžiotojas išsiaiškino viską iki menkiausios smulkmenos, kas liestu šiame bare esančio asmens gyvenimą. Galima sakyti kad apie jį šis turėjo tiek medžiagos, kad užtektu parašyti mažiausiai penkių kriminalinės dramos tomų sagą. Būdamas čia pakankamai seniai, tamsiausiame kampe nuolankiai stebėjo aplinką, laukdamas kuomet jo užsakytasis asmuo pasiliks visiškai vienas. Aplink sukiojosi vos keli vampyrai, kuriems buvo liepta pasišalinti vos tik bus atlikta užduotis, kad minėtasis asmuo neturėtu ne menkiausios galimybės išsigelbėti. Tuomet ir pasitaikė ta, išlaukta akimirka, labiausiai tinkama veiksmų plano įgyvendinimui. < ... >
Winchester'iui užteko pasisukti, kuomet šiam už nugaros pasirodęs asmuo, specialaus mechaninio prietaiso dėka, pakeistu balsu, ištartu šiuos žodžius: - Dean Winchester, tu nuvylei šio miesto mirtinguosius, leisdamas vampyrams karaliauti. Tavo bausmė, mirtis. - Tai buvo netikėta, mat asmuo, kurio didžiąją veido dalį dengė tamsiai žalios, purvinos spalvos gaubtas, buvo prieš tai nematytas. Jis nebuvo nemirtingas, bet tai nedarė jo silpnesniu nei dauguma kitų. Iš lanko buvo paleistos trys, specialiai pagamintos, strėlės. Taikinys buvo labai arti, todėl jos viena po kitos, labai taikliai susmigo į užsakyto asmens krūtinę. Nebuvo ne abejonės kad jei pagalba nebus suteikta per daugiausia penkias minutes, jis negrįžtamai apleis šį pasaulį. Tokia ir buvo užduotis. Todėl, vos tik strėlės buvo paleistos, Cooper'is nuleido lanką. Akyse, kurios buvo paslėptos šešelio, krentančio nuo gaubto, buvo matomas apgailestavimas. Bet, tai neturėjo jokios įtakos, kuomet kalba lietė didžiulius pinigus ir darbą iš vien su originaliu hibridu. Pirmoji užsakymo dalis buvo įgyvendinta, todėl prasmės palikti čia ir laukti paskutinio atokvėpio buvo beprasmiška. Net jei buvo bandoma jį sustabdyti žodžiais, vyras su gaubtu net neketino sustoti, kad atsakyti į mirštančio klausimus. Jis dingo tamsoje, lygiai taip pat, kaip ir iš jos pasirodęs. Be vardo, be aiškaus atvaizdo ir be žinomos tapatybės.

- Kas tu būsi per velnias? - Tai trumpas komentaras, kuris kone išsiplėšė nuo vyriškio lūpų, kuomet atsisukdamas išėjimo link, jis susidūrė su įtartinai atrodančiu asmeniu. Nežinia ar tai buvo mirties troškimas ar tiesiog nepasiruošimas panašiam susidūrimui, bet jis net norėdamas nesugebėjo susigriebti reikalingo plano, kad išvengti susidūrimo su strėlėmis. Ypatingai, buvo aišku tik tai, kad priešais buvęs asmuo nebuvo pradedantis nemirtingasis, tai buvo kruopščiai ištreniruotas tos pačios rūšies kaip ir jis, atstovas. Susmigusios į krūtinės plotą strėlės, sugebėjo pažeisti labiausiai svarbų gyvybei organą. Tik akimirkai pajausdamas begalinį skausmą širdies plote, pastovus kazino lankytojas krito mirtinu svoriu ant šalto grindinio. Burnos ertmė akimirksniu užsipildė krauju, kuomet jis suvokė, kad nesugeba net tinkamai įtraukti oro į savuosius plaučius, kad kaip nors prailginti gyvenimą, spėjant susisiekti su reikiamais asmenimis. Viskas vyko taip greitai, kad Winchester'is viso labo iš savo medžiaginės striukės ištraukė telefoną, kuris kaip tyčia iškrito iš rankų. Tas keistas šaltumas, kuris apgaubė visą kūną, leido suprasti kad tai velniai griebtu ta pati pabaiga, kuri buvo jam pranašaujama jau daugybę metų. Ir reikia pripažinti tai, kad jis ne kiek nesibaimino mirties, greičiau jau seniai viduje buvo miręs, ir egzistavo tik tam, kad būti naudingu tarybos nariams, kurie palaipsniui sėmėsi iš jo turimą patirtį. Kuomet akyse ėmė mirguliuoti, lyg kažkas specialiai žaistu su šviesa, tai įjungdamas, tai išjungdamas ja, jis pasistengė atsikvėpti. Vietoje to, iš burnos plūstelėjo kraujo purslai. Buvo sužeista ne vien širdis, bet ir plaučiai, kurie su kiekviena akimirka vis labiau pildėsi jo paties krauju. Dean Winchester vėl sumerkė akis, ir atsimerkti privertė vien tai, kad jis pajuto garsų kvėpavimą prie savęs, kuris akivaizdžiai leido suprasti kad tai nebuvo žmogus. Baltas vilkas atrodė kaip miražas. Paradoksas buvo tame, kad medžiotojas savo gyvenime buvo sunaikinęs ne vieną panašų padarą, todėl galima įsivaizduoti kokią stiprią nuostabos dozę šis gavo, kuomet prieš akis kailį numetęs padaras virto į tą, kurios jis troško. Pritemusi sąmone gana greitai viską perkūrė į patogiausią ir labiausiai realiai skambantį variantą. Tai buvo "mirties angelas", kuris kaip ir buvo pažadėta, nusileido kad jį pasiimti į savo glėbį. Bandydamas iškelti ranką, jis atsitiktinai krauju sutepė Rosie Hintington delną, vos girdimai tardamas: - Pagaliau tu grįžai pasiimti mane. Aš laukiau šios dienos, Rosie.
Merginos žodžiai liko neišgirsti, nes iš kart po "atsisveikinimo / pasisveikinimo" bučinio, medžiotojas paskendo klinikinę mirtimi vadiname miege. Todėl nieko nuostabaus kad jis ne kiek nepajuto to, kad buvo kažkokiais mistiniais būdais iš čia išgabentas laiku. Jis nemirė, o tai reiškia kad kraujas, kurį į taurę buvo supylusi, už baro dirbanti šviesiaplaukė, nesuveikė. Pagalba buvo suteikta lemtinga akimirka, ir tai buvo vienas taškas prieš nemirtingą, originalų hibridą, kuris ir buvo visą ko užsakovu. Dean Winchester buvo išgabentas į artimiausią ligoninę, kur geriausi daktarai pasistengė padirbėti iš peties, kad sugrąžinti šiam asmeniui mirtingą gyvenimą, kurį jis nebūtu iškeitęs į kurį kitą.