PRIIMAMASIS:

- Pavyks, galu gale tai nėra pirmas kartas, kuomet mūsų mieste nutinka toks masyvus informacijos nuotėkis. - Balsas merginoms už nugaros nuskambėjo labai įtikinančiai, kuomet Scott McCall žengė kelis žingsnius į priekį. Rankove nusivalydamas sau nuo smakro kraują, galiausiai ištiesia savo ranką į Stamberg pusę, ir tuomet kai jis veikiausiai atsako tuo pačiu, timptelėdamas vaikinuką link savęs, broliškai surakina. Laisva ranka paplekšnodamas šiam per nugarą, pagaliau atitraukia nuo savęs, pratęsdamas: - Manau tau nepamaišytu pora alaus, ir vėliau visas paaiškinimas. Nes merginos teisios, neverta dabar užsilikti čia. Ypatingai po viską, ką pridarei. - Nors ir nenorėdamas sukonkretinti kad pagrinde visas sujauktas ligoninės vaizdas yra vaikinuko nuopelnas, prunkštelėdamas pirmasis žengia kelis žingsnius link uždarų durų, vedančių lauk iš šios ligoninės. Ten atsisukdamas į atsiliekančius, priverčia save pakomentuoti: - Reikėtu pranešti likusiems, kad viskas pasibaigė. O tuomet mauti pailsėti kur nors. Jei kas, mano kontaktus turite, šiam kartui Stiles pasiimsiu pas savęs. Manau jis nusipelnė bent poros valandų atsipalaidavimo. - Mostelėdamas ranka, pagaliau pradaro duris, ir nieko negaišdamas, išsinešdina iš šios vietos, kartu su tais, kurie parodo norą eiti kartu. Už ligoninės ribų, išveža sutikusius ten, kur jiems reikia, arba į savo paties namus.

Galima pasakyti kad ilgai ir labai tuščiai kovodamas prieš nesunaikinamus padarus, liko pastebimai sužeistas, tačiau ne taip, kad nesugebėtu esant galimybei kovoti toliau. Visgi, kuomet paskutiniai įvykiai privertė specializuotus karius pradingti, o pati šmėkla buvo sunaikinta, su palengvėjimu atsikvėpdamas, pasirėmė į artimiausią sieną, akis nukreipdamas į tuo metu besiruošusius išeiti asmenys. Vien todėl kad manė kad net medžiotojai nesugebės paslėpti visko, kas čia nutiko, nusprendė pasiūlyti savo paslaugas, todėl prasitarė, tuo pačiu metu išdėstydamas, jo manymu, geriausią išeitį iš šios sumautos padėties: - Aš pasiliksiu čia, bei pasirūpinsiu tuo, kad visi asmenys, kurie matė tai kas čia vyko, būtu užkalbėti. Sugalvosiu įtikinamą priežastį, ir tuomet sunaikinsiu visą ligoninės apsaugos vaizdo medžiagą. Manau kad tai būtu logiškiausias dalykas, kurį galima padaryti. Originaliojo užkalbėjimą perlaužti labai sudėtinga, tuo labiau, net jei kurie nors iš čia buvusių priklauso nuo verbenos, tai taip pat lengva pradanginti. - Linktelėdamas galva, ir tokiu būdu pareikšdamas kad neketina sulaukti neigiamo atsakymo, trumpam žvilgsnį nukreipia į kažkur esantį savo sūnėną: - Važiuok namo, dabar aš ir pats sugebėsiu susitvarkyti su viskuo. Tuo labiau, manau kad Niklausui tavo pagalbos reikės labiau, nei man. Plius, perspėk Rebeką, kad gali nebesivarginti vykti čionais. Nors ir manau kad po to, ji sugebės paėsti smegenys ne vien man, bet ir likusiems.

Neskaitant to, kad jis buvo vienu iš tų nedaugelio, kurie galėjo pasigirti neperlaužiama kantrybe, kurią jis įgijo gyvendamas jau daugiau nei tūkstantį metų, šiandiena nusprendė nebe laukti čia dar likusių asmenų atsakymo, kuris greičiausiai būtu pritariantis išsakytam pasiūlymui. Žengdamas kelis žingsnius į priekį, užėmė savo mintis savo paskutiniu susitikimu su Andrea. Iki pat šios akimirkos jis nebuvo tikras dėl to, ar tas bučinys, kuriam pasiryžti reikėjo labai daug valios buvo tikras, ar ankščiau ar veliau mergina sugrįžusi į savo kūną sugebės tai atsiminti? Ar paneigs, pastatydama jį į labai nepatogią padėtį, pasakydama kad tai tebuvo dar vienas Bennett žaidimas. Jis nebuvo tikras dėl nieko, kas pastaruoju metu vyko jo gyvenime, apart tai, kad labiau už viską troško sugrąžinti minėtą merginą atgal į gyvenimą. Nuleidęs akis, ir visiškai atsitiktinai nustodamas eiti, liežuviu perbraukė per savo lupas, ant jų pajusdamas kelis atsitiktinių žmonių kraujo lašus. Matyt jie užtiško kaip tik tuomet, kai tie asmenys pateko po karšta jo, arba karių su kuriais teko susidurti, ranka. Vienaip ar kitaip, šie keli lašai nesuteikė jam nieko, mat prieš atvykdamas čia, jis spėjo ištuštinti kelis krauju pripildytus maišelius, kuriuos namuose laikė sesuo. Skonis buvo šlykštus, Elaidža niekad nebuvo tas asmuo, kuris tenkinosi šaltu, nešviežiu krauju. Galu gale tai niekad vampyrams nesuteikė pakankamai jėgos, viso labo palaikė egzistenciją. Gilus įkvėpimas, ir atrodo pasigirdęs pažįstamas balsas. Vaidenasi, žinoma kad vaidenasi. Paprasčiausiai jo paties sąžinė neleidžia šiam pamiršti duoto pažado surasti bet kokią galimybę, kuri sugebėtu sugriauti Bennett planus, liečiančius tamsiaplaukės kūną. Ir vėl, prieš jo akis iššoko nemalonus brolio vaizdas. Jis išdavikas! Sumautas išdavikas, kuris nepaisydamas nieko nužiūrėjo ne sau skirtą moterį, ir net nežino ar ji tebėra su jauniausiu iš jo broliu. kadaise pavogęs bučinį, atrodo nekaltą kontaktą, jis net nepagalvojo apie tai, kaip viskas susiklostys toliau. Ar ilgai jis sugebės tylėti, matydamas norimą moterį su kitu? O svarbiausia žinodamas kad ji laiminga. Ne, STOP! Neigiamai supurtęs galvą, jis pasistengė savo paties mintyse pastatyti tam tikrą bloką, sutelkdamas visas savo mintis į tai, kad reikia pradėti dirbti, kol asmenys išbėgę iš ligoninės, galiausiai nedingo. Pakėlęs akis, ir kaip tik tuo metu pastebėjęs koridoriaus gale, ten kur pagal viską turėtu būti operacinės patalpos, tos pačios moters, apie kurią pastoviai galvoja, siluetą. Tai nebuvo miražas, ir nebuvo Bennett, tai buvo ji. Spėdamas tik atitrūkti nuo grindinio, kuomet paskubomis pasileidžia į merginos pusę, iš kart pagaudamas ją į savo glėbį. Viena ranka prilaikydamas jos sprandą, kita prie savęs prispausdamas jos kūną, laikant už merginos nugaros. Sumerkęs akis, bei prispaudęs savo lūpas prie jos ausies, pasisako: - Ša. Viskas bus gerai, aš tave laikau. Tu saugi, Andrea. - Jausdamas kaip merginos kūnas staigiai ima glebti, tik tvirčiau prispaudžia ją prie savęs, pats tuo tarpu atsukdamas savo akis į sūnėno pusę. Jis jautė beribę baimę susimaišiusia su pykčiu, kad nesuvokia kaip reikėtu elgtis tinkamai: - Parvaryk mano automobilį, kaip galima greičiau!! - Vėl atsukdamas akis į merginos pusę, patraukia savo ranką nuo jos sprando, perkeldamas ant galvos šono, tarytum verstu ją žiūrėti į priekį: - Nieko nesakyk, aš pažadu kad pasirūpinsiu tuo, kad tau niekas daugiau nenutiktu. Girdi?
- Nesugebėdamas išlikti neveiksniu prieš tai kas vyksta, eilinį kartą, pakankamai garsiai sušaukia: - Velniai griebtu, Džeksonai! Paskubėk.

Beta, ne, greičiausiai omega vilkolakis, kuris visuomet laikėsi vienas ir dėl to sugebėjo išgyventi labai ilgai, buvo vienintelis asmuo, kuris savo rankose laikė vienintelį ginklą prieš keliautojų rūšį. Nuo pat pirmos dienos, kai jis išsiaiškino apie tai, kad jo vaikystės bičiulė buvo užvaldyta piktosios sielos, turėjo ne vieną galimybę tam, kad sunaikinti Bennett, ir tokiu būdu apsaugoti daugelį asmenų, prieš kuriuos moteris buvo pasiryžusi veikti pražūtingai. Tačiau jis delsė... Negalima tiksliai pasakyti kas būtent neleido jam to padaryti ankščiau, nes visus savo veiksmus jis sumesdavo ant nesaugios aplinkos, priešų, kurių seniai nebe liko. Jis pastoviai ieškojo pasiteisinimų, kurie neleistu jam sudurti durklą į vampyrės kūną ir tokiu būdu išlaisvinti ją nuo keliautojos keliamų kančių. Tačiau tai padaryti reikštu tai, kad keliautoja automatiškai būtu išsiųsta į pomirtinį gyvenimą, ko padaryti jis negalėjo. Ta moteris, kurios realiai niekad nebuvo matęs savame pavidale, vedė jį iš proto. Neskaitant to, kad Andrea fiziškai jo netraukė, ji jam priminė neturėtą seserį, tačiau kuomet jos kūne gyveno Qetsiyah Bennett, jam trūko visai ne daug, kad pasiduotu ir gautu tai ko jam trūksta. Juk po pirmo susitikimo su šia moterimi, bet koks susidomėjimas kitomis tapo visiškai nereikšmingas. Žinoma, būdamas laisvu paukščiu jis ne kartą bandė laimę praleisti intymias akimirkas su nepažįstamomis, bet, ar buvo galima pasakyti kad jis jautė malonumą? Ne. Greičiau pareigą patenkinti savo paties troškimus. Vilkolakiai, kad ir kokie atsidavę "išrinktosioms", yra lytiškai labai aktyvus asmenys. Bet po Qetsiyah pasirodymo, jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kas per velnias?! Jaunas, impulsyvus ir vyriškų hormonų perpildytas vilkolakis, kuris turėtu iš esmės dulkinti viską, kas juda ir neturi "barškučio" tarp kojų, netroško nieko. Alkoholis, savęs ėdimas iš vidaus ir kasdienė rutina, tai viskas kas jam liko. Šiandiena gavęs žinutę nuo Katherine Pierce, jis važiavo lauk iš šio miesto, ant gretimos sėdynės pasidėjęs stebuklingą durklą. Kelionė į niekur... Jis spruko nuo savo paties likimo, nes pagaliau sugebėjo pripažinti sau pačiam kad likdamas čia, ankščiau ar vėliau turės sunaikinti moterį, kurios taip beviltiškai trokšta. Žinutė buvo perskaityta specialios aparatūros, integruotos į automobilio muzikinę sistemą. Sekstas privertė jį garsiai susikeikti, bei rankomis smogti per vairą. laimei automobilis liko stabilus, kuomet jis staigiai išsuko iš kelio, pradėdamas važiuoti ligoninės link. Jis privertė save padaryti tai, ko velniai griebtu nenorėjo. Durklas, kuris kaip tyčia buvo apšviestas mėnulio šviesos, kėlė susinervinimą. Dešimt minučių ir automobilis buvo sustabdytas prie ligoninės. Liko kelios minutės ir jis padarys tai, už ką save prakeiks visam likusiam gyvenimui. Neigiamai supurtęs galvą ir akivaizdžiai tvardydamas pykti ant savęs pačio, grubiai suėmė senovinę durklo rankeną, kuomet išlipo iš savo dievinamos, per daug dievinamos transporto priemonės. Trinktelėdamas durimis, patraukė prie galinio įėjimo į ligoninę. Praeidamas pro tamsius koridorius, kuriose vis dar nebuvo apšvietimo. Jo oranžinės spalvos akys kone švietė tamsoje, kas leido jam kuo puikiausiai matyti viską, kas vyko. Pagrindinis koridorius buvo apšviestas, ir jis matė kaip aplinkui visi muistėsi dėl to, kad Argent kaip tik tuo metu buvo kone sukritusi ant originaliosios šeimos atstovo rankų. Kelios sekundės jį skyrė nuo savo paties mirties nuosprendžio. Stipriai spaudžiama durklo rankena, ir mintis apie tai kad per daug arti jis nesugebės prieiti. Sebastianas buvo senas vilkas, tas, kuris kadaise buvo karaliaus sūnus, mokytas kovoti už išlikimą. Todėl peilių svaidymas į taikinį jam nekėlė jokio iššūkio. Tai buvo lygiai tas pats, kas atidaryti alaus skardinę. Vienas, du... Trys. Jis atmetęs ranką sau už nugaros, pagaliau sviedė durklą į Argent pusę, kaip tik tuo metu, kai Mikaelson buvo pasisukęs į savo sūnėno pusę, todėl net norėdamas nebūtu galėjęs sureaguoti į tai, kad durklas atskriejo taip greitai. Ašmenys taikliai įstrigo merginos nugaroje, pradurdami plaučių pleurą, tačiau niekaip neužkabindami širdies. Jis suprato, kad pats nenužudė kūno šeimininkės, bet tą, kuri buvo jos kūne, turėjo mirti. Jo veidas apsitraukė begaline rimtimi, kuomet jis nuleido akis. Jis buvo pasiruošęs tam, kad jei bus puolamas, vadinasi nesipriešins. Gyventi su šiandienos įvykių našta, jam buvo nepakeliama bausmė.

- Andrea išgyvens, Tessa... ...Ne. Galite pradėti švęsti. - Neskaitant to, kad dabar pagal viską reikėtu džiaugtis tuo, kad pagaliau buvo "nugalėta" persona, kuri sugebėjo per tokį trumpą laiką sugriauti gyvenimus daugeliui, iš kitų net atimti gyvybes. Tačiau ne jam, ir ne dabar. Jis vertino tą moterį taip, tarytum ji būtu jo gyvenimo prasmė. Iš dalies, taip ir buvo, kad ir reti jų susitikimai, vertė jį jaustis gyvu. Iš tiesų gyvu. Dabar jis buvo priverstas sunaikinti ją savo paties rankomis, ir blogiausia, kad jis taip tikėjosi to, kad originalusis už tai jam išraus širdį, kuri palaikė jo gyvybę. Tuo viskas pasibaigs, įsimaišiusi Allison sumaišė visas plano kortas. Jis užvertė savo akis, ir pasisuko ant kulno tam kad apleisti ligoninę. Neskubus žingsnis į priekį, ir jo miną perkreipė emocinis skausmas. Jis nepalūžo, tačiau matėsi kad jautėsi labai prastai. Neapykanta sau buvo stipresnė už bet kokį kitą jausmą, kurį teko patirti gyvenant šitiek metų. Sebastian išėjo iš ligoninės koridoriaus, sustodamas prie durų, kurios vedė lauk iš ligoninės. Lengvas rankos mostas, sulenktas kumštis ir galiausiai krumpliai susidūrę su staktu, kuris kaip mat buvo nuneštas toliau. Pabyrėjo tinkas, iš pastato vidaus išlindo keli metalinai strypai, išlaikantys pastato konstrukciją tokią, kokia ji buvo pagal inžinierių planą. Keli lūžę kaulai, skilusi oda, kaip mat susitraukė. Jis buvo stiprus kaip niekad. Jis buvo beveik nesunaikinamas, ir būtent šia akimirka tai slėgė. Žinoma, jis padarė gerą visuomenei darbą, tai kodėl tuomet buvo toks nelaimingas? Neigiamai supurtęs galvą, jis pagaliau žengė toliau. Nesinaudodamas transporto priemonėmis, išėjo į lauką, kur lietus pylė tarytum iš kelių kibirų iš karto. kelios minutės ir jis jau buvo visiškai permirkęs. Jis ėjo keliu, ilgai. Tačiau kuomet sustojo, sunkiai ėmė daryti tai, ko nebuvo daręs jau šimtus metų. Jis priverstinai pradėjo savo transformaciją. Versdamas savo kaulus, savo kūną keisti pavidalą. Vien garsai buvo šlykštūs, kuomet jis iš skausmo krito ant kelių. Jo rankos palaiosniui tapo letėnomis, drabužiai plyšo, o kūnas, veidas, bei visą kitą įgavo vilko pavidalą. Jo kailis buvo juodas it anglis, nebuvo ne vieno šviesesnio plaukelio. Akys, buvo plieno šaltumo, ryškiai žydros. Šiame pavidale buvo lengviau, daug lengviau nei būti žmogumi. Todėl jo sprendimas likti tokiu, šiuo metu buvo protingiausias. Jis pasileido į priekį, akivaizdžiai iš anksto nesuplanuota kryptimi. Jis bėgo taip greitai, kad neprireikė nei minutės, kad jis pradingtu apšviesto kelio matymo linijos. Dingo, bandydamas tokiame pavidale likti per amžius, tiek, kiek jam buvo lemta gyventi.

Kaip tik tuo metu, kai jis buvo gavęs paliepimą parvaryti automobilį iki šios vietos, kaip galima greičiau buvo išmovęs pro paradines duris tam, kad įvykdyti išgirstą prašymą. Kieme nebuvo ne vieno automobilio, akivaizdu kad žmonės, kurie bėgo iš ligoninės, naudojosi visomis įmanomomis priemonėmis saugesniam pabėgimui iš klinikos. Tyliai susikeikęs, jis nusprendė nebe gaišti laiko, kuomet užfiksavo kad atvirame garaže stovėjo greitosios pagalbos autobusiukas. Veide šmėkštelėjo kampinė šypsena, kuomet jis pasileido minėtos vietos pusėn. Akivaizdu kad dabar sėkmė buvo jo pusėje, mat prie vairo spynoje tebebuvo palikti rakteliai. Užvestas automobilis, iš kart paleido sireną. Maigydamas visus mygtukus, jis ne vien išsiaiškino kaip veikia valytuvai ir nuotolinės lempos, bet ir išjungė kaukiantį garsą. Sunkiai suvaldydamas tokio transporto priemonę, galiausiai išvairavo ją prie ligoninės durų. Kone iššokdamas iš transporto priemonės vidaus, jis pakankamai greitai atsidūrė ligoninės koridoriuje. Kaip tik tuo metu, kai Lydia nuo ištroškusios vampyrės skyrė vos žingsnis. Pasinaudodamas gamtos duotu jam greičiu, akimirkos bėgyje, atsidūrė tarp vienos ir kitos moterų. Jo pavidalas pusiau pakito, hibridams būdingi aštrūs dantys sublizgėjo kartu su žėrėti ėmusiomis akimis. Jis suriaumojo, tokiu būdu parodydamas kad sukas vampyrei, jei ji žengs dar bent žingsnį. Atvirai kalbant su Lydia jo niekas nerišo, apart tą keistą jausmą, kad jis nenorėjo kad ji liktu sužeista. Jis toli gražu nebuvo susipažinęs su jausmais, kurie yra būdingi suaugusiems. Ir nepaisant to, kad vizualiai buvo toks pats, kaip ir aplinkiniais, jausti kažką "nepaaiškinamo" tiesiog nemokėjo, o jei ir būtu, tuomet nesuprastu kas tai yra. Pavidalas nepakito, kuomet jis įtempęs visus savo raumenys, bei viena ranka laikydamas Lydia saugiu nuotoliu, prasitarė: - Dar žingsnis, ir gulėsi supuvusi tame pačiame karste, kur jau seniai turėjai tūnoti. - Jis nebuvo vampyrų gerbėjas, nes toli gražu savo nesuvaldomumo nelaikė dovana. Tai buvo kažkas, ko jis norėjo bet kokia kaina atsikratyti. Bet, šia akimirka jo akivaizdus pranašumas prieš vampyrę, buvo jam kaip niekad naudingas.

- Kas sakė kad man bent truputi rūpi tai, kad abu mano tėvo broliai pametę dėl tavęs protus? - Vien iš minos matėsi, kad jis buvo pasiruošęs pulti, ir jam akivaizdžiai mažai rūpėjo tai, kas taptu auka. Svarbiausia buvo tai, kad jis jautė begalinį troškimą apsaugoti raudonplaukę, visą kitą buvo tiks smulkmenos. Žvilgsniu palydėdamas vampyrę, galiausiai pasistengė nuslėpti savo žvėrišką pavidalą, ir kuomet atsisuko į Lydia, jau buvo visapusiškai atgavęs žmogišką pavidalą. Abiem rankomis suimdamas jos veidą ir tokiu būdu priversdamas ją pažvelgti į savo pusę, kaip galima aiškiau išdėstė savo nuomonę: - Aš negaliu tavęs saugiai nugabenti iki namų, nes nesugebu pats savęs kontroliuoti. Todėl, turi būti labai atsargi ir pati kaip galima toliau išsinešdinti nuo šios vietos. Vėliau aš su tavimi susisieksiu, bet dabar turi eiti, kol nenutiko dar kas nors, ko sustabdyti jau bus nebe įmanoma. - Tuomet paleisdamas jos veidą, galiausiai pasisuko į medžiotojos pusę: - Tu. Važiuok kartu su ja. Gal jei Lydia bus su tavimi, tavo pamišėlė sesuo nepadarys nieko, ko paskui priversčiau ją pasigailėti.

Pasilikdamas čia visai neilgam laikotarpiui, jis pirmiausia pasirūpino tuo, kad jo dėdė nesugalvotu iškrėsti kažko beprotiško ir nepasileisti paskui merginą, kuri akivaizdžiai nėra valdoma. Todėl, sulaukdamas kol visi išsiskirstys, net jei tam buvo būtinybė, naudodamas jėgą, išsivedė Elaiža iš šios ligoninės, kur ir taip nutiko per daug, bent šiai dienai.

Toli gražu nebūdamas šeimos nariu, tačiau priklausydamas tam pačiam būriui, kaip ir nukentėjusi moteris, nesugeba praleisti progos ir nepasirodyti čia. Žinios po tragiškai pasibaigusių įvykių nuskambėjo labai staigiai, todėl nieko nuostabaus, kad beta vilkolakis sulaukęs mobilaus skambučio iš neaišku ko, kaip mat sėdo ant savo motociklo bei atrūko čia. Kelionė nuo lauko durų iki pat priimamojo iš esmės trūksta vos kelias sekundes, lėtai einant minutę. Tačiau tas kelias kaip tyčia vilkolakiui pasirodė ypatingai ilgas. Jis kuo puikiausiai žinojo kiekvieną šios ligoninės colį, bet... Šiuo metu mintys apie akivaizdžiai ne nelaimingą nutikimą, paprasčiausiai varžė kvėpavimą. Pasiekdamas būtent tą vietą, kur buvo prisėdusi Allison, Bowman'as nesunkiai pažino matytą veidą. Galu gale, tai buvo formali Armstrong'o mergina, kuri šiems esant kartu, visuomet dalyvavo treniravime. Atiduodama savo duoklę, bei žinias. Ir dabar ši persona buvo vieninteliu asmeniu, kuris bent kažkiek galėjo paaiškinti tai, kas nutiko su Jules. Mat skambutis, kuris pasiekė vilką, nebuvo aiškus. Nebuvo net tiksliai pasakyta ar mergina yra žuvusi, ar dar yra vilties išgyventi. Pritūpdamas priešais, beta nusprendė nesiterlioti su švelniais pasisakymais, bei tiesiai, tačiau labai trumpai rėžė: - Kas ten nutiko?

Sulėtintas rankų pakėlimas, leido pirštams praslysti per pakankamai trumpus galvos plaukus. Kuomet pirštai savaime susinėrė ant sprando, pakankamai ryškių bruožų vilkolakis iškvėpė iš plaučių visą, prieš tai sulaikytą orą. Rasti tinkamus žodžius buvo pakankamai sunku, vien todėl kad žuvo ne svetimas asmuo. Ausys spengė, o aplinkinis vaizdas atrodė keistai. Vilkolakis jautė kad buvo čia, suvokė ir girdėjo viską, kas buvo kalbama ir daroma. Tačiau tuo pačiu metu, atrodė kad jis buvo ne čia, viską stebėjo iš viršaus, lyg tai nutiktu ne jam. Ir jei šitaip jautėsi tas, kuris realiai pažinojo Jules vos kelis metus, kaip turėtu jaustis tas, kuris pažinojo ją beveik visą savo gyvenimą? Vien mintis apie tai, kad apie tai reikės pranešti alfa vadui, buvo smaugianti. Todėl kuomet Bowman'as atitraukė rankas nuo savo sprando, pirštais perbraukė per savo smakrą. Veikti reikėjo greitai, nes Mason'as buvo vertas sužinoti tiesą ne iš aplinkinių, o iš savo žmonių.
- Aš pranešiu tai, kas nutiko. Tau geriausia būtu važiuoti namo, atsiprausti ir bent valandai nusnausti. Pasistengsiu viskuo pasirūpinti, kol to nepadarė kuris nors kitas. Būk rami, padarei viską, kas buvo tavo galiose. - Linktelėdamas galva, vilkolakis viso labo patvirtino savo žodžius, bei iš karto patraukė šalin. Kuomet rankose atsidūrė telefonas, kurį šis išsitraukė iš savo užpakalinės kišenės, buvo surinktas alfos numeris. Keli ilgi signalai reiškė kad Mason'as nekelia ragelio. Vos už pusės minutės, skambutis buvo pervestas į balso paštą. Laimei, dar buvo vietos palikti žinutę, todėl beta vilkolakis ėmėsi kalbėti:
- Man būtina su tavimi susitikti. Mason'ai, laukia labai rimtas pokalbis, kurio atidėti negalima. Pasigauk Džeiką, ir atvykit į bunkerius, kur kadaise viskas ir prasidėjo. Prašau, atsižvelk į tai. Už valandos laiko būsiu ten, todėl tikiuosi suprasi ant kiek tai rimta, ir pasirodysi. Karas su visais aplinkui, pagaliau peržengė leistinas ribas. - Skambutis nutrūko, balso pašto dėžutė liko pilna. Išsiųstas paskutinis pranešimas pranašavo tai kad jis pasiekė adresatą. Su lyg šia "nata", vilkolakis galiausiai apleido ligoninę, išvykdamas į vietą, apie kurią užsiminė žinutėje Lockwood'ui.