PRIIMAMASIS:

Kas gali būti geriau piktai sielai, nei vaizdas to, kaip kenčia ir galiausiai miršta visiškai niekuo kalti asmenys? Pasirodydamas čia iš kart po to, kai apleido sudegusios psichiatrinės ligoninės patalpas, visiškai ramiai ima keliauti link ligoninės priėmimo skyriaus posto. Šiuo metu būdamas visiškai vienas, sustoja priešais už posto stalo sėdinčio asmens. Šiek tiek susiaurindamas savo akių vokus, palaukia kol ten buvęs asmuo atkreips dėmesį į jo pasirodymą, pats tuo tarpu leisdamas sau už nugaros iš juodo dūmo debesies pasirodyti porai Oni karių. - Atsiprašau. Gal galėtum dėl manęs paskambinti Meredith Fell, bei pasakyti kad jos laukiu? - Kuomet jo paties netikėtumui vienas iš karių, ištiesęs savo kataną, suvaro ją už stalo stovėjusiam asmeniui tiesiai į pilvą, užvertęs akis, giliai įtraukia oro į savo plaučius, po ko, prasitaria: - Tiek to, susirasiu ją pats. - Besisukdamas į ligoninės glūdumos pusę, šiek tiek palenkia galvą, leisdamas Oni kariams pasidauginti iki jų tikrojo skaičiaus. Ir kadangi čia pasirodė nebūtinai tik dėl vieno asmens, duoda šiems ženklą, kad jie gali naikinti viską, kas tik pasitaiko pakeliui. Žmonių, visiškai nekaltų žmonių kūnai ima kristi ant žemės, mat jie net labai norėdami, labai stengdamiesi priešintis, paprasčiausiai to padaryti negali. Pats Nogitsune, būdamas be galo patenkintas savo darbu, ima palaipsniui artėti prie daktarės, kuri savo pacientus gydo vampyrų kraujų kabineto tam, kad pagaliau sudurti ją su savo pačios veiksmų atoveiksmiu.

Jo pasirodymas čia nebuvo labai lauktas, vien todėl kad jo žinios apie padarą, kuris stengiasi sugriauti viską aplinkui nebuvo labai didelės. Tuo labiau tuo pačiu metu jis buvo sudomintas kitu padaru, kuris taip pat buvo apsėdęs vieną iš jam svarbių asmenų. Kas slėpėsi po jo pasirodymu čia, nebuvo aišku, tačiau faktas buvo vienas, jis buvo čia ne todėl kad vykdė labdaringą "išgelbėkime pasaulį" veiklą. Drąsiai žengdamas į pastato, iš kurio beviltiškai stengėsi pabėgti žmonės, jis viename delne laikė nemažai senovinių monetų. Elijah nebuvo iš tų tarpo, kurie daugiau aušina liežuvį, nei kad padaro. Jis kaip tik buvo nusiteikęs tam, kad padaryti kaip galima daugiau žalos konkrečiam asmeniui, asmeniui kuris vadina save Nogitsune. Susiaurinęs akių vokus, jis prasilenkė su keliais, sunkiai sužeistais žmonėmis, kuomet tarytum beisbolo kamuoliuką sviedė turėtas monetas į priekį. Jos ėmė skrieti taip greitai, tarytum būtu kulkos paleistos iš gero automato. Sviestos monetos iš anksto buvo skirtos tiems, kurie formavosi iš tamsių dūmų į konkrečius karius: - Džentelmenai. Ar pradėsime? - Pastebimai skiestelėdamas rankomis, specialiai pasistengia išprovokuoti jų puolimą į savo pusę tam, kad čia esantys žmonės būtu kaip galima minimaliau nuskriausti. Kitą vertus, tai galėjo būti tik jo akivaizdus maksimalistiškas gyvenimo požiūris.

Vien todėl, kad kaip tik tuo metu keliavo link savo norimos aukos, negalėjo būti atsargus dėl to, kad jam už nugaros pasirodys vienas iš originaliosios šeimos. Baisiai nepatenkintas tuo kad įvykiai pasisuko visiškai jam nepalankia linkme. Atsisuka į pasirodžiusiojo pusę, kaip tik tuo metu, galvos mostu paragindamas kad jo kariai pajudėtu link Elaidžos, o pats tuo tarpu, prasitaria: - Žinau kaip tave sunaikinti, todėl galiu tik patvirtinti kad dabar pasirašei sau mirties nuosprendį. Tuo labiau kad pasirodei čia vienas. - Šiek tiek palenkdamas galvą, pasigauna kažkokią kėdę, bei pasistatydamas ją koridoriaus centre, leidžia sau pasimėgauti tuo kaip vyksta originaliojo ir jo karių kova.

- Kas sakė kad jis čia pasirodė vienas? Akivaizdu, kad stipriai nuvertini mūsų šeimą. - Duslus balsas pasigirdo iš už kampo, kuomet kelių akimirkų bėgyje, pasirodė ir jauniausio iš Michaelson šeimos, siluetas. Akivaizdžiai būdamas pasiruošęs kovai, o ne pokalbiams, net negalvodamas apie kokias nors pasekmes, o ir nenorėdamas tuščiai gaišti laiko, iš kart pasileidžia į priekį, stengdamasis nustumdyti į šalis pakeliui pasitaikančius asmenys ir žinoma pačius karius. Siekdamas kaip galima greičiau prasibrauti iki Nogitsune.

[Allison niekuomet nebuvo ta asmenybė, kuri geriau pagalvoja apie tai kad geriausia būtu pasislėpti kur nors ir nekišti nosies tol, kol pasibaigs visas veiksmas. Ji visad stačia galva lėkdavo ginti tuos, kas jai yra svarbūs. Ir žinoma naikinti tuos, kurie pažeidžia antgamtiškų būtybių kodeksą. Todėl, kuomet pagaliau sustojo priešais ligoninės pastatą, iš kurio paprasti žmonės stengėsi išsiveržti lauk, pirštų galiukais perbraukė per savo krūtinės ląstą, kur prieš tai į ją buvo susmeigta neapsakomo aštrumo katana. Sukandusi dantis, bei tuo pačiu metu iš karto užtaisiusi savo arbaletą, žengė į vidų. Prieš tai kaip ir buvo žadėjusi, įdavusi Martin vieną iš savo ginklų. Patekusi į vidų, pasistengė kaip galima greičiau ir tikslingiau įvertinti dabartinę situaciją. Ir tuomet taupydama visiems brangų laiką, pradėjo šaudyti į juodų dūmų padarus iš savo arbaleto. Kiekviena sidabrinio antgalio strėlė susmigdama į padaro kūną priversdavo jį išgaruoti, tačiau jau be galimybės sugrįžti atgal] - Sudorokit tą šunsnukį! - [Taip atsiliepdama apie Nogitsune, toliau puolė savo priešus]

Matydamas kaip lengvai yra sunaikinami jo iššaukti iš pragaro kariai, palenkdamas galvą, tuo pačiu metu suraukia savus antakius. Matomas vaizdas ne kiek neteikė jam džiaugsmo, mat būtent šia akimirka jo planas įgavo šik tiek pažeidžiamų plotų. Dabartinė jo būsena buvo per daug stipri, per daug nenugalima, mat patys situacijos dalyviai parūpino didžiulę nesantaiką. Šia akimirka mirties dvokas kone apėmė visą įkvepiamą orą, ir tai Nogitsune suteikė progą galvoti kad šis galįs nesunkiai nugalėti bet kurį iš čia esančių. Tuo labiau, kad vienintelė galinti jį prislopinti asmenybė, kaip tik kabėjo ant mirties slenksčio. Katherine Pierce šachmatų lentoje užėmė "karalienės" poziciją, o tai reiškė kad ji buvo lengvai numušama, tačiau be galo stipri figūra. Ir štai, jos čia nebuvo dėka tos, kuri yra vadinama viena iš stipriausių keliautojų istorijoje. Nogitsune sielos užvaldytas Stiles Stamberg veidas akimirksniu pasikeitė, kuomet šis garsiai sušuko: - STOP! - Skardus balsas nuaidėjo per visą ilgą ligoninės koridorių, ir kaip tik tuo metu pasirodė kad viskas aprimo. Girdėjosi tik keli tebebandančių išsigelbėti žmonių balsų atgarsiai. Menkas prunkštelėjimas,. ir štai Nogitsune pagaliau pasiryžo eiti tioesiogiai prieš tuos, kurie čia susirinko: - Manote turintys bent menkiausią galimybę mane nugalėti? Turite kokių nors nebūtų veiksmų prieš mane? - Koridorius buvo labai ilgas, tačiau šis akivaizdžiai spartindamas savo žingsnį, kas kart ima kalbėti vis garsiau: - Jūs galite nugalėti Oni karius, tačiau mane... Mane?! Aš ilgiau nei kelis tūkstančius gyvenantis padaras, JŪS NEGALITE NUGALĖTI MANĘS!!

Dėl to kad šis pasitraukė iš viso veiksmo vietos ankščiausiai, spėjo pasirūpinti tuo, kad sužeistas jo draugas būtu saugiai perkeltas į ligoninės patalpas. Tačiau net numanyti negalėjo to, kad netrūkus visas sambrūzdis, kuris užėmė vietą apleistame pastate, persikels į pilną žmonių ligoninę. Kas po velnių paskui paaiškins visiems, kad tie padarai, kuriuos šie matė buvo tik jų lakios vaizduotės vaisius? Juk niekas nepatikės tuo, kad ligoninėje įvyko dujų nuotėkis, ir tai viso labo buvo visų bendra haliucinacija. Scott, kuomet pagaliau įsitikino tuo, kad Lahey bus suteikta visa būtinoji pagalba, privertė kelis iš medicinos personalo pasilikti su juo, o pats labai tyliai, nesukeldamas jokio įtarimo pasirodė tame pačiame koridoriuje, kur jo draugai pagaliau "sudomino" savo elgsena Nogitsune. Reikia prisiminti, kad vos tik Lydia susisiekė su juo, prieš pasirodydama čia, jis paprašė perduoti Allison tam tikrą informaciją, apie galimą variantą to, kaip gali pasibaigti šiandienos kova. Todėl, stengdamasis nesukelti įtarimo, paprasčiausiai susitelkia laukti savo vaidmens įgyvendinimo.

Sudėdamas savo visas pastangas į tai, kad kiekvienas jo sujudimas sukeltu kaip galima mažiau šurmulio, sukaupia savo jėgas taip, kad pusinis virsmas liktu nepastebėtu. Ir kadangi kaip tik tuo metu Allison nukreipė visą Nogitsune dėmesį į savo pusę, pasileidžia į priekį. Ir tuomet negaišdamas ne menkiausios akimirkos, kad padaras negalėtu išsisukti nuo puolimo, abejomis rankomis suima jį už peties, ir tokiu būdu pritraukdamas arčiau prie savęs, susmeigia jam į ranką savo aštrias iltis, paskleisdamas su sukandimu "nuodus", kurie akimirksniu užkrečia padaro genofondą. Ir kai atsitraukia per žingsnį, susikaupia atsarginiam planui (puolimui), tam atvejui, jei jų spėjimai nepasitvirtintu.

Sustodamas tik tuomet, kai jį nuo Allison Argent skyrė vos pora nedidelių žingsnių, įsistebi į merginos veidą, kaip tik tuo metu, kai ši ima kalbėti. Vien todėl kad merginos kalba sugeba jį išmušti iš vėžių, šiek tiek palenkdamas galvą, nesugeba nuslėpti akivaizdaus savo sutrikimo. Jis kartą buvo nugalėtas, tačiau tam prireikė Kitsune sielos (moters, kuri turėjo valdžią prieš elektrą, kitaip tariant lapės, bei vilkolakio). Allison užtikrintumas varė Nogitsune į neviltį, vien todėl kad ji buvo pirmoji, kuri nors ir paaukodama savo gyvybę, išsiaiškino kaip galima sunaikinti, atrodo nepažeidžiamus Oni karius. Ir štai ji stovėjo vėl čia, vėl gyva, ir aiškino kelis tūkstančius gyvenančiam padarui kad geba šį sunaikinti. Iš dalies tai atrodė apgailėtina. Juk, ką gali padaryti paprastas žmogus, dirbantis antgamtinių padarų medžiotojų prieš tą, kurį sunaikinti gali tik Kitsune? O Kitsune kaip tik tuo metu buvo be išleidžianti savo paskutinį atokvėpį, šios ligoninės operacinėje. Ką gali padaryti Allison? Kalba apie vilkolakio ir lapės genų susikirtimą, privertė jį perklausti: - Pakeisti šeimininką?! - Šis klausimas kone skausmingai išsprūdo iš jo burnos, kaip tik tuo metu kai jaunas vilkolakis, pasirodęs jam už nugaros, suvarė savo dantis tiesiai šiam į ranką. Skausmas pasirodė nepakeliamu, mat vilkolakio seilės greitai pasklido per žaizdą per visą jo kūną. Klyksmas, ne, greičiau garsus riaumojimas ir staigiai prasidėję traukuliai privertė ji kone atšokti nuo visų čia susirinkusių. Krisdamas ant kelių, bei sudarydamas tokį vaizdą, kad dabar atpils, iškosėja pakankamai didelį vabalą, kuris iš esmės labai priminė jonvabalį. Tai buvo kaip tik tas Nogitsune, kuris ir buvo užkrėtęs Stamberg'ą. Vabalas pasileido skristi šalin, o Stamberg kūnas ėmė virsti porcelianu. Ir kuomet porcelianas iš vidaus skilo, subyrėdamas į šipulius, kūnas sukrito ant žemės. Ir vos tik susidūrė su grindinių, pavirto dulkių ir juodo dūmo debesimi. Kuriam išsisklaidžius, liko tik Nogitsune nualintas, tikrasis Stiles Stamberg. Sukandimo žymės pradingo, o tai reiškia kad jis taip ir liko paprastu žmogumi. Praėjus vos kelioms sekundėms, Stiles vėl pramerkė savas akis, ir kaip tik tuo metu atkreipęs dėmesį į tai, kad neturi net menkiausio supratimo tame kur randasi, atšokdamas nuo grindinio, iš kart įsiremia į artimiausią sieną, su akivaizdžiai drebančiu balsu, perklausdamas: - Kas?! Kas po paraliais čia vyksta? Ir kodėl aš randuosi šioje vietoje?

Nepaisant to, kad jis buvo sunkiai sužeistas, adrenalino injekcija į širdį, kurią jam suleido McCall, buvo šiuo metu labiausiai reikalingas vaistas jo kūnui. Žinoma, laiko jis turėjo ne daug, tačiau šiuo metu jausdamas begalinės energijos antplūdį, pasirodo ligoninės koridoriuje kaip tik, pačiu tinkamiausiu metu. Matydamas Nogirsune sielos likučius, tiksliau vabzdį, kuris ketino pasprukti randant kitą "kūną", kurį būtu galėjęs apsėsti. Pasigauna tą menką padarėlį, izoliuodamas jį specialiame, stiklainio formos inde, su užsukamu kamščiu. Tuomet pakeldamas akis į susirinkusiu, paaiškina: - Dabar jau tikrai viskas baigta. - Veide išspausdamas palengvėjimo iššauktą šypsnį, žengia kelis žingsnius į priekį, stiklainį atkišdamas ne kam kitam, kaip Allison Argent: - Manau tu ir Džeikas žinosite kur geriausia palikti šį padarą. Kad daugiau niekas jo nerastu.