GYVENAMASIS NAMAS

Visos kelionės metu, stengėsi savo dėmesį nukreipti į kelią, mat nevairavo taip, tarytum niekur nereikėtu skubėti. Iš tikro ir pačiam buvo labai įdomu susitikti su tuo asmeniu, išsiaiškinant kas per skystį jis perdavė Cassidy, kuomet laikė šią įkaitės vaidmeny. Niekada per daug nepasitikėjo asmenimis, kurie gyveno ilgiau, nei paprasti žmonės. Nors, kitą vertus raganų nemėgo kur kas labiau, nei kad nemirėlių. Asmeninė patirtis su tos pusės atstovais buvo ne kokia, todėl jis taip įsijautęs ir reiškė savo nepasitenkinimą, kuomet vaikystės draugė netekusi galvos pasirašė su tomis moterimis sutartį, neprisileisdama prie savęs minties kad jei raganos iš tikro galėtu nesavanaudiškai suteikti mirtingam asmeniui tokį patį mirtingą gyvenimą, nieko neprašant atgal, tuomet jau seniai nebūtu ne vieno sergančio asmens, o ir pati žemės populiacija skanduotu kitokius skaičius, nei kad dabar. Dėmesys buvo išblaškytas tik tais retais atvejais, kuomet Winchester‘is atkišdamas ranką į grotuvo pusę arba garsino saloną užpildančią muziką, arba keisdavo takelį. Norėjo pasakyti ką nors prasmingo apie bučinį prieš miegą ir tai, kad bandė parodyti šiai gražiai būtybei kad jei jie pabandys peržengti ribą tai bus tas pats, kas pabučiuoti savo giminaitį. Dėja, šitaip suknisti reikalus nepavyko. Tyrinėti savo liežuviu jos burnos ertmę, lūpomis glamonėti josios, patiko kur kas labiau, nei galėjo įsivaizduoti. Gal todėl dabar ir jautėsi taip, tarytum būtu siknistas subingalvis. Mat jei būtu nepatikę, būtu kur kas paprasčiau. Įsukant į gyvenamą kvartalą, trumpam pasuko savo akis į tamsiaplaukę, kuri buvo netoli. Koks gi durnas buvo, tikėdamasis kad sugebės pavaidinti poną kupidoną, ir kone savo noru pastumti šią brangenybę į vampyro glėbį. Pačiam taip būtu paprasčiau, ji gi buvo verta būti vertinama visomis įmanomomis prasmėmis. O tas vargu ar galėtu tai parūpinti, nes laikė save padaru, kuris devyniasdešimt procentų yra mėšlius. Dešinė ranka, kuri prieš tai buvo ant pavarų dėžės svirties, gana greitai atsidūrė ant medžiotojos plaštakos. Nebuvo panašu į kokį nors nevykusį bandymą priekabiauti, greičiau išreikšti norą atkreipti jos dėmesį į savo pusę. Pasuko akis, ir prieš įvažiuodamas į vampyrui priklausančias valdas, numykė, – Aš žinau kaip skamba žmogaus balsas, kuomet jam pilnai užtenka viso to komplikuoto mėšlo gyvenime. Bet tu nepradink, po to kai ši diena pasibaigs. – Nenorėdamas dėl kažkokios kvailystės prarasti ją, išstumiant iš savo gyvenimo, nors ir pats kuo puikiausiai suvokė kad tam, kad vėl imti vienas į kitą žiūrėti paprastai, reikėjo laiko apsisprasti su mintimi kad dabar jau yra per vėlu ką nors keisti, abu turėjo sugrįžti atgal į tuos gyvenimus, kuriuose buvo kaip oras būtini kitiems žmonėms. Giliai įtraukė oro, ir kuomet paleidęs jos ranką, galiausiai sustabdė transporto priemonė, antakiai savaime išlinko. Ant gatvės buvo išberti dužusių langų stiklai, o patys langai buvo užtraukti kažkokia medžiaga. Klausiamas žvilgsnis kaip mat atsidūrė ant Argent šeimos atstovės veido. Akimirka pagalvojo apie tai, kad galėdama į jį svaidyti pagalves, čia gal galėjo paleisti plytą, na žinot, už tai kad buvo negerai suimta ar dar kas. Loginis mąstymas suveikė kaip tik tuomet, kai burna nesulaikė komentaro, – Tik nesakyk kad tai tavo rankų darbas? – Klausiamas tonas savaime skambėjo neįtikinamai, mat net paraleliniame pasaulyje jis nematė Cassidy tokios, kuri užuot panaudodama kulkas sužeisdama nemirtinguosius, griovė šių pastatytus namus. Neigiamai papurtęs galvą, ir pagaliau išlipęs iš transporto priemonės salono, tyliai pridarė duris, taip pat tyliai patraukdamas link bagažinės. Ten buvo sudėtas didelis arsenalas visokiausių „daikčiukų“, kurie buvo būtini kaunantis su vampyrais, vilkolakiais, raganiais ir panašiai. Kažko konkretaus neturėjo tik prieš hibridus. Mat, kaip turėdami tiek vampyrų, tiek vilkolakių „geriausias“ savybes, tiek ir tas pačias silpnybes. Ištraukęs kelis šaunamuosius ginklus, bei tą patį „durklą“ dantytą ir aiškiai pagaminta dar prieš gimstant Jėzui Kristui. Kažkas čia atrodė ne taip, visiškai ne taip. Pe daug gerai išlavintas šeštasis jausmas, kaip kokia supuvusi kirmėlė landžiojo po smegenų skliautus, visą laiką primindama apie tai, kad dera elgtis kaip galima atsargiau. Sudurdamas savo žvilgsnį su Cassidy, neigiamai papurtė galvą, lyg būtu norėjęs pasakyti kad staigaus įsiveržimo, kokius dažniausiai surengia „FBI“ agentai, kuomet nutaiko labiausiai tinkamą laiką, reikėtu išvengti. Norėjo būti pasiruošęs tam, kas gali laukti patekus į šio pastato vidų. Ir kadangi save laikė visai neblogu strategu, kuris gebėjo viską apgalvoti greitai ir tik tuomet pradėti veikti, patraukė vienas link to didelio lango rėmo, kuris te buvo aptrauktas kažkokia medžiaga. Tikrai kad nebuvo kvailas ir šventai netikėjo tuo, kad jei ten buvo vampyrai, jie kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo neišgirsti tiek „Impalos“ variklio keliamą garsą, tiek tuos pačius žingsnius, kurie keliavo link pastato durų, vėliau lango. Sustodamas taip, kad galėtu apsisaugoti nuo kokio nors puolimo, vienu pirštu suėmė langą dengusią medžiagą, šią šiek tiek atitraukdamas. Dabar ir toptelėjo, vakare kuomet abu nepademonstravo seksualinę trauką vienas kitam, Cassidy buvo užsiminusi apie tai, kad Winchester‘io spėjimu originalusis vampyras labai jau buvo suinteresuotas kažkokios blondinės subinės gelbėjimu. Ir tai, kad net galėdamas sužeisti tamsiaplaukę, viso labo vartojo neetišką leksiką. Akių vokai susiaurėjo, kuomet tam tikra rankos kombinacija, nurodė kad mergina užimtu paradines duris, kuomet pats imsis šio lango. Taip būtu galima apsupti abu vampyrus iš skirtingų pusių. Nelogiškai ir keistai atrodė tai, kad Sebastian‘o ranka iki pat alkūnės buvo kruvina, šalia buvo sukritęs nematytos blondinės kūnas. O tas kitas. Velniai griebtu, ką šiuose namuose veikė Elenos buvusio brolis!? Dabar tokia košė virė galvoje, kuomet savo nesupratingą žvilgsnį nukreipė į kažkur toliau buvusią medžiotoją. Galvos linktelėjimas galiausiai davė pradžią tam, kad dabar buvo tas laikas. Nesunkiai prasibraudamas pro langą dengusią medžiagą, tik kartą užsimojo tuo dantytu durklu, kad ji pasiduotu taip lengvai, kaip patirpęs sviestas pagalastytam peiliui. Kita ranka savaime pakilo, kuomet šis nusitaikė žinoma kad į pirmą vampyrą. Nes nu kokia prasmė būtu galabyti Stefan‘ą (niekas gi nepasakė jam kad dar kažkoks Silas egzistuoja, su tokiu pačiu snukiu, kaip kad tas, kurį yra ne kartą matęs) jei jis pats yra kaip suknistas triušelis, neaišku kokio velnio pasirodęs šiuose namuose. – Tai ką močkrūšiai, surengėt puotą ir pamiršot išsiųsti pakvietimus šauniausiems? – Tonas buvo greičiau pašiepiantis, nei kad draugiškas. Nors mina taip ir nepasikeitė. Vis dar viskas atrodė baisiai nelogiška ir nesuprantama.
– Gėda, baisi gėda. Bet kadangi mes čia... – Kas per nesąmonė? Winchester‘is neteko amo, rimtai, neteko amo, kuomet žvilgsnis savaime iškeliavo prie tos moters, kurios širdis buvo sutrupinta į skirtingų matmenų gabalus, ir šie buvo kažkur netoliese išmėtyti. Šlykštus ir nemalonus vaizdas, kuris mintyse susitapatino su vakar išgyventais įvykiais, priminusiais visą tą „pagrobėjų ir įkaitės“ žaidimą, kuriame teko sudalyvauti jo paties žmonai. Juk viskas galėjo pasibaigti būtent taip... Su tokia baigtimi vargu ar sugebėtu susitaikyti neištaškęs sau smegenų.

„Būti antgamtiniu būtybių medžiotoju, gelbėti nekaltas gyvybes ir savo noru pasirašyti mirties nuosprendį, nėra lengvas darbas. Teks kristi ir skaudžiai, bet visuomet būtina matyti ne bendrą situacijos vaizdą, o tai, kas yra slepiama detalėse“, - šiuos žodžius Winchester‘is pirmą kartą išgirdo būdamas ne daugiau kaip septynerių metų, kuomet dar tuo metu gyvas jo biologinis tėvas, Džonas, bandė paaiškinti kas neišvengiamai lauks šio sūnaus. Aišku, tuomet jis paglostė berniuko galvą, sušiaušdamas plaukus ir primindamas kad dabar jo svarbiausia užduotis yra saugoti tą mažą apsisnargliavusį vaiką, vardu Sammy. Džonas buvo vienas iš tų, kuriems medžioklė kainavo kur kas daugiau, nei tipiniam asmeniui, kuris neradęs savo gyvenimo kelio, nuspręsdavo kabintis į tokius dalykus. Žinoma, netrūkus mirdavo kokia nors ypač kvaila mirtimi. Šiuos kadaise tėvo pasakytus žodžius pavyko atsiminti būtent dabar. Net tuomet, kai užbėgdamas įvykiams už akių pasirodė šio namo viduje, kaip visuomet leptelėjo kažką sau būdingo, jautė kad kažkas yra negerai. Pirmiausia juslę pakirto tas nemalonus, metalo kvapą primenantis, šviežio kraujo tvaikas. Vėliau tos vargšės moters kūnas, kuris buvo sukritęs visai netoli nuo Redford‘o. Ir velniai griebtu, viskas aiškiai skandavo apie tai kad jis yra tas pamišęs vampyras, kokiu galima palaikyti bet kurį, tos rasės atstovą. Bet kodėl tas keistas šeštasis jausmas neleido jam dabar pat pabandyti suvaryti kartu atsineštą dantytą durklą, tiesiai į širdį? Juk raganos suteikė jį medžiotojui ne šiaip sau, nes atrodė senas ir pakankamai baisus, todėl galėjo sukelti efektingą įvaizdį. Šis durklas padėjo lengvai atsikratyti keliais vampyrais, kurie sau buvo leidę per daug. Bet dabar, būtent dabar nebuvo pasiruošęs nerti stačia galva į visus tuos įvykius, kurie gana įdomiai pasirodė Cassidy. Tuomet kai ji buvo mokoma naikinti nemirėlius neužduodant klausimų, Dean‘as kaip sumautas leitenantas Horatio Caine, iš „CSI: Miami“ bandė pirmiausia išsiaiškinti kas per velniava. Būsena, kuri buvo užvaldė medžiotojo kūną, priminė apsvaigimą, koks yra jaučiamas, kuomet tave pradeda ruošti leidžiant anestestezijos prieparatus. Atrodo kad viskas yra matoma per kažkokią miglą ir tu bet kuriuo metu imsi ir išvirsi iš klumpių. – O tu manei kad sugebėsi apgauti patyrusią medžiotojo akį, tuo šou kad trokšti savo mirties? Jei ne Cassidy, greičiausiai būčiau pasilikęs palaukti, kuomet tavo sudžiuvęs kūnas vėl imtu gaudyti taip reikalingą deguonį.  – Šie žodžiai buvo tik savotiškas priminimas, kad pasirodęs čia asmuo tikrai nepamiršta veidų, kurie šiam kažkuriuo metu geba suteikti nelabai mažus nemalonumus. Nee, transporto priemonė yra pataisomas dalykas, ir ten te buvo trumpalaikis įsiūčio priepuolis, kuris iš esmės nereiškė kad dabar ims ir dėl metalo gabalo paskelbs vampyrams didžiausią karą, kokį tik šie gali leisti sau įsivaizduoti. Iš esmės nepatiko tai, kad jo vaikystės draugė buvo laikoma kažkokio parazito namuose, nelaisvėje. Neaišku ką būtu padaręs, jei po viso to susitikimo su vampyrais ant Argent šeimos atstovės kūno būtu radęs bent vieną šviežią mėlynę. Visada buvo mokytas gerbti moterys, nes jos nėra fiziškai tokios pat stiprios kaip kad iš prigimties yra vyrai (yra išimčių, nieko nesakau). Vyras kuris sužeidžia moterį, privalo būti nubaustas. Tai ką kalbėti apie vampyrą, kuriam iš viso į galvą šauna kažkas panašaus? Visiška beprotybė.
Grįžtant prie esminio fakto: vampyras, su kuriuo teko „susipažinti“ praėjusią naktį, atrodė būtent taip, tarytum būtu pagrindinis įtariamasis visame šiame chaose, kuris buvo sukeltas prieš atvykstant dviems nelauktiems svečiams. Nes kam iš viso šautu į galvą apkaltinti Salvatore tuo, kad jis neva neturėdamas ką veikti atsibeldė į, vis dar medžiotojo manymu, originalaus vampyro namus, tam kad suvesti sąskaitas su jo moterim (nesvarbu kas ji bebūtu: draugė, mylima, sesuo, motina – nėra skirtumo)? Visiškai nelogiška ir net kokiame nors paraleliniame pasaulyje, tai taip pat būtu nelogiška. Neskaitant to, kad vampyro ranka lygi alkūnės buvo kruvina, jis pats atrodė labiau prislėgtas ir piktas, nei nusiteikęs agresyviai. Jei Cassidy buvo teisi, sakydama kad jis nepabūgo susidurti su „pagarsėjusiu“ medžiotoju, norėdamas gauti originalaus hibrido kraujo šiai mirusiai personai, tuomet kokia prasmė buvo ją sunaikinti? Vat čia ir toptelėjo idiotiška mintis kad Stefan‘as iš tikro nėra Stefan‘as, o tai reiškia kad nusikaltėlis nebūtinai yra tas, kurio rankos krūvinos. Buvo pasiruošęs prabilti, kuomet nuo netikėtumo pečiai savaime pakilo ir akimirka atrodė kad pats Dean‘as buvo išgąsdintas pirmo šūvio garso. Tai buvo netikėta! Cassidy eilinį kartą elgėsi taip, tarytum žinotu kur kas daugiau, jei kas pasakytu. Bet kokia gi prasmė iš viso žaisti šiuos vaikiškus „aš su tavimi nesikalbu” žaidimus?
Šią akimieką atrodė kad medžiotojui sunkiai sekasi suimti save į rankas ir reaguoti kaip nors tinkamai. Dar prieš du metus pats buvo pastatytas į labai sunkią padėtį, kuomet pats to nenorėdamas (nu jis tikrai nenorėjo to daryti, tiesiog neturėjo kito pasirinkimo ir buvo gerokai valdomas žymos, kurią buvo apdovanotas tų raganių, kurie velniai trauktu, buvo per daug kieti, kad gebėtu pasipriešinti) paleido kulką į tos moters tarpuakį, kuri ne kartą buvo ištraukusi jo paties užpakalį iš bėdos, kuri galėjo kainuojo jojo gyvybę. Žvilgsniu susidurdamas su pirmo vampyro veidu, netiesiogine prasme, kone išgirdo šio „prašymą“ valdytis. Ir buvo velniškai sunku, mat tą akimirką, kuomet Silas pasistengė fiziškai sukelti skausmą tamsiaplaukei, matėsi kad Winchester‘is ketino spjauti į visiškai viską ir dabar pat pasileisti į raganiaus pusę, su didžiausiu malonumu pralaužiant šiam kaukilę vien tik savo kumščiu. Ne motais buvo net tai, kad tokio veiksmo metu sutrupintu visus savo krumplius, ko pasekoje nepataisomai netektu rankos. Nes tikrai kad nesutiktu būti pagydomas visiškai nežavingai skambančiu nemirėlio kraujingu „vaistu“. Sujudėjo tik iš dalies, kuomet visas kūnas liko įtemptas kaip styga. Ambrose veiksmai atrodė nesuvokiami protu, kuomet šis neaišku iš kur, išsiaiškino apie tai, ką nuo visų aplinkinių taip perspektyviai slėpė pirmasis Džono Winchester‘io sūnus. Sutrikęs žvilgsnis pirmiausia atsidūrė ties dilbiu, kuris buvo laikomas šaltos nemirtingo padaro rankos. Matėsi kad dėjo pastangas į tai, kad atsiimtu savo galūnę, ir lemtinga akimirka žmogiškų akių baltymas nusidažė juoda spalva. Tai trūko tik sumautą akimirką! Iš pažiūros atrodė kad medžiotojas pasidavė net nepradėjęs pasipriešinimo atakos. Taip ir būtu nutikę, jei ne šis ypatingasis paženklinimas. Akivaizdu kad Ambrose vylėsi kad netrūkus mirtingasis ims ir pasišokliuodamas nukeliaus link kažkur nusviestos draugės. Aha, uostyk vidurinį pirštą! Atsitraukęs vos per vieną žingsnį, dabar jau akivaizdžiai pademonstravo kad nėra iš kelmo spirtas, ir visa savo turima jėga (turėjo tikrai daug, nors ir nebuvo vampyras ar „žmogus iš plieno“) suvarė kumštį tiesiai į raganiaus snukį. Suktis teko negalvojant apie tai ką derėtu daryti toliau. Jo rankos suėmė Silas‘o makaulę, kuomet staigus sujudimas sukėlė tą nemalonų garsą, kuomet sutraška velniop kaklo slanksteliai.
– Žinosi kaip stoti skersai kelio mirusioms raganoms, šūdpalaikį! – Pats suprato kad toks Ambrose likvidavimas suteikė labai, LABAI mažai laiko. – Pamaniau kad tau reikia pagalbos. Ar sakysi kad nereikia? – Net pats iš savęs nesitikėjo panašaus dalyko, kuomet pasukdamas akis į pirmo vampyro pusę, net labai aiškiai išdėstė savo pozicija, kuri aiškiai išsiskyrė nuo tos, kurią buvo užėmusi Cassidy, kuomet viską priėmė už gryną pinigą. Tikriausiai patirtis ir pastabumas suteikė savo, kuomet daugiau nieko nelaukdamas, medžiotojas atitrūko nuo savo vietos, pasileisdamas į tą pusę, kurios link buvo „pastūmėta“ moteris. – Nesuklysiu spėdamas kad tas vikšras yra originalusis? Vadinasi turi ne daugiau nei penkias minutes pasakyti KAS PER VELNIANA čia vyksta? – Tris žodžius ištardamas pakankamai piktai, kaip mat atsidūrė prie tamsiaplaukės, bandydamas įsitikinti tuo, kad ji buvo gyva. Aplamdyta, bet svarbiausia kad gyva. Net neįtarė to, kad įtaiga kurią buvo panaudojęs prieš jį Silas, kaip kokios bombos mechanizmas pradėjo tiksėti, nesuteikdama vilties kad galima tai pataisyti.
Viena ranka padėdamas tamsiaplaukei atsikelti, dievaži, net nepajuto kaip tas dantytas durklas, kuris tikriausiai turėjo tiek pat amžiaus, kaip abu vampyrai, besirandantys šiuose patalpuose, susmigo medžiotojai į šoną. Viskas vyko taip, tarytum jis ir pats nesuvoktu ką darantis. Nejuto, nematė, o tik kvailai vykdė paliepimą, kurį išsakė originalusis prieš tai, kai jam buvo nusuktas sprandas. Juk kitaip nebūtu to daręs.

Senovinis dantytas durklas lengvai, tarytum būtu aštriausiu daiktu visame šiame sumautame pasaulyje, susmigo į tamsiaplaukės šoną. Medžiotojo ranka, kuri buvo pažymėta tam tikra „tatuiruote“, panašia į tokią, kokias gauna rančose laikomi galvijai, kad žinoti kam būtent šie priklauso. Taip, Winchesteris šiokia tokia prasme buvo tas galvijas, purviname raganų ir vampyrų nesantaikos žaidime. Tai nieko bendro neturėjo su čia buvusias asmenimis, kurie akivaizdžiai nespinduliavo vienas kitam išpuoselėtais tauriais jausmais. Dean‘as buvo pasirinktas būti šiuo mirtį nešančiu padaru, kuris negali žūti nuo nemirtingojo rankos (kaip tai buvo paminėta, o ir pademonstruota ankščiau), ne be priežasties. Pats ne kartą buvo pagavęs save svarstant apie tai, kodėl būtent jis, o ne koks nors garbėtroška, kuriam tai būtu bent paranku. Manė, kad tai nutikti galėjo todėl, kad tuo metu neturėjo ne vienos silpnos vietos, pats nesibaimino mirties, o ir visi tie nemirtingi šmikiai kėlė tiek pat baimės, kiek jos galėtu sukelti maža musė, vidury nakties skraidanti kambary. Irzėlį ji tikrai gautu, bet apie baimę nėra ne menkiausios šnekos. Iš dalies durklas dažnai suveikdavo kaip koks povandeninis radaras, kuris randa artėjančius laivus ar kažką panašaus į tai. Silas‘o įtaiga nesuveikė iš karto, bet ir pats medžiotojas buvo visiškai tikras tuo, kad yra apsaugotas nuo bet kokio mirtino kontakto su nemirėliais. Akivaizdu kad raganiai į tų padarų sąrašą nebuvo įtraukti, todėl nutiko tai, kas buvo neišvengiama. Iš dalies. Mat būtu nesunku nuspėti, kad tokį scenarijų galėtu pakeisti tik vienas asmuo. Tas pats Cassidy tėvas, kuris matydamas kad jo mėgstamas kolegos vaikis kėsinasi į šio dukrą, nesudvejotu kulka perskrosdamas šiam makaulę. Kas įdomiausia, po tokio dalyko medžiotojas jau nebe pakiltu.
Cassidy ištarti žodžiai apie pasitraukimą buvo tikriausiai protingiausias dalykas, kokį išgirdo šiandiena. Na, taip. Redford‘as tai pasakė kita forma ankščiau, net kelis kartus. Bet, Winchester‘iui tikrai labai sunkiai sekėsi susigaudyti tame, kas čia vyksta. Todėl nieko nuostabaus kad įsiklausyti sugebėjo tik į tamsiaplaukės moters žodžius. Visa savo tamsia siela troško ištraukti šios sėdynę lauk, tuo pačiu metu kažkur paslepiant visą savo savigarbą. Jos gyvybė buvo kur kas svarbesnė, nei kažkoks pasišokinėjimas prieš vampyrus. Tuo labiau jo paties vidinis balsas kategoriškai skelbė nuosprendį, kad ne Redford‘as čia yra blogas asmuo, o būtent tas, kuris dabar buvo išdribęs ant grindų. Nepajuto, kuomet jo paties rankoje laikytas durklas taip skausmingai buvo įsiveržęs į moters liauną kūną. Galėjo leisti sau įsivaizduoti kaip jojo aparatas tarp kojų patenka į šios dailios moters vidų, bet tikrai kad ne šis sumautas durklas! Tas žvilgsnis ir skausmo sukeltas garsinis signalas privertė nuleisti akis. Atvipo žandikaulis, o ant kaktos iššoko gana ryškios raukšlės. Net kvailys suvoktu kad pats buvo ne ką mažiau šokiruotas, nei Cassidy, kuri buvo verčiama tai patirti savo pačios kailiu. Tai buvo baisiausią ką Dean‘as galėjo padaryti šiai moteriai. Taip desperatiškai stengdamasis apsaugoti ją nuo bet kokio nemalonumo, dabar pats buvo tuo nemalonumu, kurio šiai būtybei gyvenime tikrai kad nereikėjo. Žvilgsnis nors iš pat pradžios išdavė nesuvokimą kas vyksta, dabar atrodė kur kas labiau apgailestaujantis. Ir jis apgailestavo, tragiškai! Nors reikia pabrėžti kad tikrai neketino jos dabar pat palikti ir greitai bėgti lauk, iš bėdos traukiant savo paties užpakalį. Nebuvo valia dantyto durklo ištraukti lauk, juk nebuvo tikras kad nesužeidė gyvybiškai svarbių organų, tačiau palikti tą svetimkūnį joje, buvo ne ką mažiau pavojinga. Jei šis daiktas sugebėjo anapylin išsiūsti ne vieną stiprų priešininką, ką po paraliais sugebėtu padaryti moteriai?! Ištraukdamas iš jos kūno objektą, kuris kėlė tiek skausmo, kaip mat sugavo jos ant kojų neužsilaikiusį kūną. Laikė tamsiaplaukę taip, tarytum tai būtu svarbiausias dalykas jo paties gyvenime. Spengė ausyse, ir vienintėliu protingu dalyku dabar atrodė kreiptis pagalbos į čia pat buvusį vampyrą. Nebuvo tikras kad moteris pritartu tokiam poėlgiui, bet velniai griebtu! Keliauti iki artimiausios ligoninės PIKO metu, buvo taip pat veiksminga, kaip paguldyti ją ant sofos ir tikėtis kad viskas praeis savaime. Praskleidė lūpas, norėdamas pasisakyti, tačiau čia pat buvo pertrauktas pirmo vampyro kalbos. – Supratau tai daug ankščiau, nei pats nusprendei pasakyti. – Balso tonas buvo žemas, leidžiantis šiokį tokį virpesį. Iš dalies piktas, ir iš dalies beviltiškas. Vampyrui nebuvo prasmės žmogui išreikšti pasiaiškinimą, bet tai galiausiai iššaukė galvos palenkimą, kuris simbolizavo supratimą, arba tai kas yra vadinama pritarimu. Ne visada buvo bukas karštakošis, kuris matė tikslą ir šio siekė. Tuo labiau, vos patekus į šiuos namus su iš anksto žinoma informacija, logikos nerado ne viename iš čia vykusių dalykų. O kuomet pats savo kailiu įsitikino tuo, kad gali ne savo noru padaryti protu nesuvokiamą dalyką, abejonių paprasčiausiai nebe buvo. Ką kalbėti apie tą prastą vieno aktoriaus teatrą, kurį buvo pademonstravęs Sebastian‘as, kuomet diskutavo su medžiotoju telefonu. Viskas atrodė per daug paviršutiniška, netikra. Todėl tvirčiau suimdamas sau rūpimos moters kūną, iš karto veidu atsisuko į vampyro pusę, kone iškošdamas pro dantis. – Padaryk viską ką gali, kad ji išgyventu. Man nusišikti ar tai bus kokie nors vaistai, greita pagalba ar tavo paties kraujas, jei šio liko po to, kai aptaškei viską aplinkui, pildamas iš skrandžio. Jei ji išgyvens, turi mano garbės žodį. Liksiu tau skolingas, iki kol savo kojomis vaikščiosiu šia žeme. – Tam kad susakyti tokius žodžius, kurie skambėjo net labai įtikinamai, reikėjo perlipti ne vien per savo principus, tačiau per viską, kas iš viso jam pačiam buvo „šventa“. Eidamas šio gyvenimo keliu, jis te buvo tobulas karys, kokio paprastiems mirtingiesiems, nuolat kenčiantiems nuo nemirėlių išpuolių, reikėjo. Praradimų buvo daugiau, nei normalus žmogus galėtu panešti. Bet štai su mintimi kad pats, nors ir buvo apsišėręs verbena kad paskui ilgai ir nuobodžiai gerą savaitę neapleistu tualeto, tapęs kažkokio tipo rankose už virvių tampoma lėle, vargu ar susitaikytu. Ne, apsiprastu su mintimi, jei jam būtu liepta padaryti tokį beprotišką dalyką, kaip apsitepus medumi ir apsilipdžius pūkais, nuogam bėgti iki kol padai ims svilti. Bet bent pabandyti sužeisti jam svarbų asmenį, buvo per daug. Net dabar mintyse skambėjo tėvo žodžiai, kuriuos jis kartojo kiekvieną sumautą kartą, kuomet išvykdavo į savaitėmis trukusias medžiokles. „Privalai būti atsakingas, privalai būti budrus ir apsaugoti tau svarbius asmenys“. Tėvas niekada nedemonstravo savo vaikams ypatingo švelnumo, iš esmės jo beveik niekada ir nebuvo šalia. Todėl dar būnant vaiku, Dean‘ui teko apsiimti ne vien brolio vaidmeniu, bet ir tėvo. Rašė savo niekuo kaltam broliui raštelius su sveikinimais, kuomet ateidavo kalėdos. Pirko rimtas dovanas, pinigus užsidirbdamas sunkiai, po visu tuo pasirašydamas Džono vardu. Turėjo suteikti broliui vilties, kad „ei, viskas yra gerai!“. Džonas tik prieš mirtį pasakė tai, ko gailėjo visą laiką. Pasakė kad užkrovė ant savo vaiko per daug atsakomybės, versdamas pasirūpinti ne vien Sammiu, bet ir juo pačiu. Privertė užaugti per daug greitai, ir dabar jautė didžiulį pasidydžiavimą. Mat vyriausias sūnus niekuomet nesiskundė, nors ir turėjo tam visišką teisę. Galbūt būtent šis dalykas galiausiai ir nulėmė tai, kuo jis tapo dabar.
Gaudamas paliepimą sekti paskui, medžiotojas net nesvarstė kokio nors kito pasirinkimo, kuomet ganėtinai paklusniai, o ir nesižvalgant aplinkui, žengė įkandin šio didelio namo savininkui. Patekdamas į patalpą kuri priminė tipinės ligoninės ar universiteto laboratorines patalpas, tvarkingai paguldė ant rankų visą tą laiką laikytą Cassidy kūną. Nerodė didelio susidomėjimo tuo, ką buvo paruošęs vampyras, kuomet palinkdamas prie moters veido, atsargiai pirštais perbraukė šiai per skruostikaulį. Jautėsi visiškai kaltas, VISIŠKAI. Net kai Silas pasistengė veikti Winchester‘io rankomis, tai ne velnio neatmetė atsakomybės. Iš dalies suprato, kad vampyras, kuris buvo visai ne toli, dabar jautėsi ne ką geriau. Žvilgsnis, o ir pats veidas „reklamavo“ kaltę, kuomet pražiodamas burną, pakankamai tyliai, lyg to girdėti negalėtu niekas kitas, kaip tik tamsiaplaukė, prasitarė, – Man labai gaila kad taip nutiko. Bet paklausyk, viskas susitvarkys, gerai? Aš pažadu kad visai netrūkus pasijausi geriau ir savo noru išspardysi man sėdimą. – Nepriklausomai nuo to kad rinkosi labai netikusius žodžius, visu savo kūnu pademonstravo tai, kad ši moteris jam buvo kur kas labiau reikalinga, nei pats tai galėjo pripažinti. Ir tam te reikėjo pamatyti, pajausti kad jos gyvybė gali užgęsti. Palinkdamas dar arčiau, per daug rūpestingai palietė lūpomis šios kaktą, ranka tuo pačiu metu perbraukdamas per šios plaukus. Tuomet sukando dantis, ir ne per daug, bet atsitraukė, kad vampyras galėtu atlikti tai, ką planavo.  – Paaiškink dabar. Kad ir koks beviltiškas asilas galiu dabar pasirodyti, bet neketinu leisti kad tas suskis, kuriam suvarei mano durklą į širdį liktu nenubaustas dėl to ką privertė mane padaryti. Todėl kalbėk. – Skambėjo užtikrintai, ir net jei pirmasis vampyras pabandytu pasinaudoti savo sugebėjimas „įtikinti“ dabar jau būtu tam net labai pasiruošęs. Neketino pakartoti tos pačios kalidos, kuomet įstebėdamas tai ką šis daro, lyg tarp kitą ko prasitarė. – Tau reikalingas kraujas: žmogaus, voverės ar kuo tu ten maitiniesi. Bet toks vargu ar sugebėsi pasipriešinti tam padarui. Aš irgi neturiu 9 gyvybių užantį, bet ketinu pasilikti čia. Manau esu tau naudingesnis, nei kad manai. Tik su sąlyga, - Nusukdamas akis, ir aiškiai nenoriai demonstruodamas tai, kad moteris kuri iš esmės jį ir suvedė su pirmu vampyru, buvo „tą, silpna vieta“. – kad ji liks sveika.

Galima būtu pasvarstyti kaip būtu susiklostęs medžiotojo gyvenimas, jei nuo pat pradžios jis nepriklausytu savo šeimai, arba ji paprasčiausiai būtu normali, ta standartinė kuri nieko nenutuokia apie antgamtinius padarus. Ne, tiksliau žino lygiai tiek kiek yra parodoma mėlynuosiuose ekranuose ar parašoma siaubo romanuose. Gal dabar jis nebūtu čia ir nejaustu begalinę kaltę už tai kad dar vienas jam rūpimas asmuo buvo sužeistas ir tik todėl kad buvo pakankamai arti šio subingalvio. Būtent! Net paprašytas išsakyti nuomonę apie save, vargu ar pašykštėtu neigiamų žodžių. Galu gale pats aiškiai suprato tai kad medžiokle užsiimantys asmenys nėra gėri. Taip, jie išsiunčia vieną kitą šėtono išpera atgal į pragarą, bet iš kitos pusės pasižiūrint. Kas jei tas išpera buvo viso labo kontrolę praradęs kažkieno sūnus, arba dukra? Kas jei turėjo tokią pat sunkią praeitį, kokia gali pasigirti Winchester’is? Kas jeigu tai buvo bandymas atsitraukti nuo brangių žmonių, kad šių nesužeisti ir tas nekalto asmens užpuolimas buvo visiškai neapgalvotas ir nenorėtas? Tokie klausimai dažnai imdavo suktis mintyse, kiekvieną kartą kuomet šis nuspausdavo gaiduką arba suvarydavo kokį medinį durklą negyvam, bet ir ne mirusiam padarui į širdį. Velniai rautu, tam tikruose situacijose medžiotojas buvo priverstas daryti tai, ką dar pasvarstytu atlikti žiauriausi sadistai. Niekada apie savo “darbus” nesiskelbė, nesigyrė sakydamas “Ei, o tu pameni kaip aną vasarą pagavom tą išpera, nu tą kurio snukis buvo panašus į bačką su trąšomis ir aš bežvengdamas nukapojau jam galvą? Tada dar varėm pavalgyt kebabų, kur ta užkandinė?”. Kalbos sklido savaime, o Dean‘as niekada į tai per daug nereaguodavo. Gal ir išspausdavo iš savęs kokį nors kvailą šypsnį ir tame buvo viskas. Labiau vertino istorijas su gyvais asmenimis, kurie jo gyvenimą tam tikru metu užpildydavo visomis įmanomomis prasmėmis. Ir tai iki šiol yra sušiktai verčiausi prisiminimai, o ne kažkokie išpuoliai kuriuos iki pat šių dienų sėkmingai pavyksta įgyvendinti. Dievaži, ką dabar pasakytu ta pati Cassidy, jei žinotu kad jis ne kartą buvo verčiamas stoti akistatos prieš mirtingus, kurie laikė save dievais, bei visokeriopai stengėsi sugriauti jo paties šeimą. Tą, apie kurią dabar te primena paminklai (velniai griebtu, jis tikrai palaidojo kur kas daugiau savo žmonių, nei standartinis pilietis).
Neigiamai supurtė galvą, pasistengdamas nuvyti nemalonias mintis kurios buvo glaustai susietos su patirtimi, kuri dabar leido į viską žiūrėti ypač blaiviai. Žvilgsnis buvo nudelbtas į apačią, ir nors palyginus su vampyru, jis pats šiandiena buvo pakankamai švarus, turint omeny, kad ant striukės te buvo užtiškę keli didesni lašai kraujo, kuris intensyviai varvėjo ant grindų, tiesiai iš tamsiaplaukės kūno. Taip, jei dabar tas padaras, kuris panašus kaip du vandens lašai į Stefan‘ą Salvatore sugalvotu atsikelti, tai turėtu geresnį nurodymą kur visi susėdo, nei kad duonos trupiniai. Kvėpavimas buvo labai gilus ir galima pasakyti kad beveik negirdimas. Apgaulingai buvo panašu kad medžiotojas buvo vienas tų variantų, kurie privengė cigaretės. Plaučiai, kurie buvo pajuodę nuo šio įpročio, kol kas nepriminė apie tai, kad nėra standartiškai geri, kokie turėtu būti. Iš dalies dėl to lėkšto pašmaikštavimo dar sėdint transporto priemonėje, o gal dėl to kad situacija tikrai buvo nepavydėtina, nepasivargino sustabdyti Cassidy nuo savo apnuoginto kūno pademonstravimo. Galu gale, ar turėjo iš viso tam teisę? Taip velniai griebtu! Todėl nieko nuostabaus nebuvo tame, kad atsitraukdamas nuo baldo, ant kurio galiausiai buvo paguldyta moteris, nuo savo pečių nusimetė striukę. Ji pakankamai greitai buvo perduota Argent šeimos atstovei, kuomet pats Dean‘as vien žvilgsniu išreiškė tai, kad nenori kad dar vienas šmikis matytu daugiau, nei šiam lemta. Nemėgo jis ne vieno vyriškosios lyties atstovo, kuris bent bandė gauruotai pagalvoti apie šią moterį. Tai kam dabar buvo reikalinga tampyti liūtą už ūsų? Tuo labiau kad medžiotojas šio pastato savininką matė tik du kartus gyvenime, ir ne vienas jų neleido susėsti prie stalo ir pasidalinti „o kaip gi tau sekasi gyventi?“ kalbomis. Nežinojo jo intencijų, o tai reiškia kad nebuvo garantuotas kad prieš tai nepademonstruotas susidomėjimas dailiosios lyties atstovę, medžiotoja, negalėjo pasikeisti. Na ir palyginkit: Dean‘o didžiausias turtas buvo jo automobilis ir visi tie nuo įstatymo paslėpti ginklai. Gal viską parduodamas jis ir galėtu įsigyti per pus mažesnį namą. Ir tuomet reikėtu ieškoti gerai apmokamo darbo ir panašiai. Vampyras savo ruožtu turėjo daugiau, vien tas faktas kad jis buvo mokslininkas, o anie užsidirba neblogai, jei sugeba prakišti savo produkciją. Tai ir visas šis namas draskė akis tuo, kad pinigine prasme nemirėlis buvo pranašesnis. Ir iš viso, kur čia dabar visos tos mintys iškeliavo? Pridengdamas Cassidy apnuogintą kūną, paliko atvirą tik tą vietą, kuri turėjo būti apdorota tinkamai, tinkamiau nei ta kruvina maikė. Įtemptas žandikaulis aiškiai simbolizavo šiokį tokį nerimą, kuris buvo persipynęs su pasiruošimu gintis, jei kartais originalusis vampyras nesugebės atsilaikyti nuo noro paragauti kokio gi skonio yra medžiotojos kraujas, ir visai nesvarbu buvo net tai, kad rytinę kavą ši „pagardino“ verbena. Neleisdamas moteriai judintis, nešiurkščiai prispaudė ją prie to gulto, viena ranka sulaikydamas šios petį, kuris galiausiai liko prispaustas prie gulto paviršiaus. Kita ranka labai greitai sugaudė jos laisvą delną. Žvilgsnis kurį laiką dar buvo nuleistas, kol galiausiai atsidūrė ties šios veidu. – Nusiramink, aš juo pasitikiu, o to turėtu užtekti mums abiems. – Taip, šis komentaras nebuvo visapusiškai grįstas jutimais nemirėlio atžvilgiu. Bet, jei logiškai pasvarstyti jei šis norėtu juos abu nudėti, argi jau nebūtu bandęs? Praeitos nakties įvykiai kalbėjo patys už save. O su panašiomis manipuliacijomis, kurias taikė originalusis raganius, jau teko susidurti. Vadinasi tos liesos šviesiaplaukės mirtis buvo tik nemaloni klaida. LABAI NEMALONI. Bet, vargu ar buvo padaryta savo noru. Jis tęsė, – Aš žinau kaip veikia vampyrų kraujas, kuomet yra įgyvendinamas likvidavimas, kai tas mėšlas dar tebecirkuliuoja sistemoje. Bet negi manai kad verčiau leisčiau jai mirti? Ne. Tokia rizika yra geriau, nei sėdėti susidėjus rankas tarp kojų ir laukti kada pats Dievas nusileis ant žemės ir pataisys žmonijos klaidas. – Niekada nebuvo kategoriškai nusiteikęs ties viena ar kita „rase“. Ir dabar kaip tyčia, kuomet žvilgsnis trumpam nukeliavo ties tamsiaplaukės veidu, kuri ir toliau aiškiai reiškė savo antipatijas dėl to kad matė kur kas daugiau vakar, nei kad Winchester‘is. Tai buvo jausmais, o ne šaltu protu grindžiama nuomonė. Jos žvilgsnis priminė tą, kuriuo buvo apdovanotas po brolio mirties. Taip, tą kartą šis žvilgsnis ir dar žodžiai „Turi laikytis, sūnau.“ Keliavo iš Argent tėvo, bet tai buvo paskutinis kartas, kuomet jis matė sūnumi laikomą vyruką. Juk jis tik nedėkingai ir gal per daug įžūliai teškė šiam į veidą kad nėra jo sūnus, po ko pradingo iš akiračio. – Ar tu gali nustoti įsivaizduoti kad visos pasaulio negandos yra tavo kaltė? Biče, – Nesusilaikydamas net nestipriai vožtelėjo šiam per šoną, mat būtent tokius žodžius dažniausiai vartojo Sammy‘s, ir pasižiūrėkit kuo tai pasibaigė. – Tai kad mes čia, yra mano pasirinkimas, net ne Cassidy. Ir ne bičiuli, ne neatsargumas čia sužaidė svarbiausią akordą. O tie sumauti vaistai, kuriuos įgrūdai jai. Net kai Cassidy priimtu klevo lapą, tikėdamasi kad jis suveiks. Atleisk, bet prieš tavo snukį išdygo tas, kurį įtikinti nėra taip paprasta. – Nusukdamas akis ir su lyg šią akimirką patraukdamas savo rankas nuo tamsiaplaukės, kad vampyras galėtu „pasidarbuoti“,  atsitraukė kiek toliau, suteikdamas sau progą suvirškinti visą tai, ką buvo susakęs vampyras. Iš dalies buvo keista, jis tikrai ketino suknežinti šiam marmuzę, kuomet tik įsuko į šių namų kiemą. Ir kai apmąstymus pertraukė moters komentaras apie draugystę, kaip mat akivaizdžiai susiraukė, bet atgal nieko nepasakė. Teko perbraukti delnu sau per veido dalį po nosimi, – O aš dar stebėjausi tuo, kad mano žmona turi gyva antrininkę. Tai kodėl po velnių tas šventeiva vampyras negali turėti savo blogojo dvynio? – Numanydamas kad toks komentaras  gali pasirodyti keistas, tik atsakomai neigiamai supurtė galvą. Ir tuomet toptelėjo visiškai keista mintis, kurią net nejučia išsakė balsu. – Tu bijai.
Balso tonas nuskambėjo pakankamai draugiškai, mat tame nebuvo girdima jokios piktumo ar erzinimo gaidos. Greičiau subjektyvi nuomonė, kuri susidarė nuo pasakojimo apie tai, kas per vienas yra tas dantytu durklu pasmeigtas kebabas, likęs virš šios patalpos lubų. – Jei nesibaimintum kad jis knisa tau protą, vargu ar dabar gaištum savo laiką su mumis ir vos tik suleidai jai tą preparatą, dabar pat siųstum velniop pro duris. Nieko asmeniško, bet ir aš vargu ar patikėčiau tuo, kad man koks kopustas pasakytu kad galiu atgauti viską, kas buvo prarasta. O mintis kad tai gali būti netiesa, yra blogiau, nei bet koks kitas nusivylimas. – Kaip tyčia buvo priverstas susidurti su Cassidy, kuri tuo metu aiškiai pademonstravo norą iš čia išsinešdinti. Niekaip, visiškai niekaip nesureagavo į šios prašymus nepasilikti čia. Neigiamai supurtė galvą, ir akivaizdžiai ketino pasisakyti atsakomą kalbą, kuomet pasukęs akis į vampyrą, apdovanojo jį nelabai palankiu žvilgsniu. – Atsargiai su žodžiais. Ji gali išvesti iš kantrybės, bet tam ir esu čia aš. Kalbėk su manimi. – Rankos mostu net nurodęs kad šis pabandytu akcentuoti labiau į kiek labiau subrendusį asmenį (biologinis amžius nuo Cassidy skiriasi net 8 metais, o tai daug reiškia). Klausimas kuris buvo skirtas asmeniškai Dean‘ui, iššaukė kone greitakalbę primenantį atsakymą: – Paprasta, pasinaudoji proga kad jis yra išsijungęs, pirmiausia atskiri galvą nuo likusios kūno dalies, tuomet išskaidai kūną mažesniais gabalais. Galiausiai išvežioji visą tai po kelias valstijas, pasirūpindamas kad tos mažos ryžos voveraitės ir laputės liktu sočios. Gal kelis gabalus panaudoji žuvims pagaudyti. Girdėjai kad ant mėsos kai kurios neblogai kimba? Ir prašau, to šmikio daugiau nepamatysi. O jei ir pamatysi, argi nepasidaro malonu kad tam kad save susirinkti, jam tektu labai stipriai pavargti? – Veide pasirodė kiek pašaipi šypsena, kuomet jis galiausiai nuleido savo akis. Tai buvo pirmas kartas, kuomet jo buvo paprašyta surasti būdą, kaip sunaikinti vampyrą. Ne ne, nieko keisto nebūtu, jei to prašytu kas kitas, bet ne pats vampyras asmeniškai. Klausiamas žvilgsnis kaip mat susidūrė su Sebastian‘u: – Tu tikras kad nori likti vienu du su tavo mielu broliuku? Nes aš išlaukčiau, velniai griebtu, pabandyčiau net rasti būdą kaip jus du sunaikinti, jei tam laikui tave tai dar interesuotu. Bet, jo atžvilgiu tik išlaukčiau reikiamo momento. Jis privertė mane ją nuskriausti, aš neatleisiu ir nepamiršiu, kol būsiu gyvas. Manau ir pats tai supranti, vargu ar padarytum priešingai jei šitai būtu padaryta tau. Ir aš turiu omeny ne vien gražios blondinės atžvilgiu, o kažkuo, kas tau svarbiau už tave patį. – Teko susičiaupti ir leisti kalbėti likusiems dalyviams, todėl susikryžiuodamas rankas prieš savo krūtinės ląstą, sustojo visai netoli paguldytos medžiotojos. Dėl visą ko, nes nebuvo kvailas kad imti ir visiškai pasitikėti vampyru. Nors šis ir pasirodė dabar iš gana geros pusės. Pačiam buvo įdomu kas įvyko tarp jam rūpimos, labai rūpimos moters ir to asmens, kurį ji turėjo matyti pirmą kartą.

Išlaikyti pakankamai pastebimą atstumą nebuvo sunku, sunkiau buvo išreikšti nesamą kūno atsipalaidavimą, mat beveik visi raumenys buvo įtempti, o žvilgsnis kaip koks skenavimo aparatas, stengėsi užfiksuoti net menkas ir nereikšmingas čia buvusių asmenų ir aplinkos detales. Keistas įprotis analizuoti visiškai viską, buvo kruopščiai slepiamas, kas leido susidaryti teisingas išvadas, retai kuomet padarant destruktyvias klaidas. Tai ne kartą išsaugojo gyvybę tiek pačiam Winchester‘iui, tiek tiems, kas buvo greta. Jausmai paimdavo viršų tik tais atvejais, kuomet pavojus grėsė jo artimiems asmenims. Tuomet laiko šaltai logikai paprasčiausiai nelikdavo, Dean‘as elgėsi gal ir ne kvailai, tačiau vienareikšmiškai perspausdamas iš savęs „karštą“ būdą. Galėtu neapgalvotai šokti prieš kulką, kuri būtu pražūtinga jam, jei pavyzdžiui tektu ginti nemirtingą, kuris gebėtu su situaciją susidoroti geriau nei jis. Mažai tokių įvykių buvo, bet svarbiausia kad buvo. Pakelta ranka dar kartą palietė zoną po nosimi, tarytum toks veiksmas leistu jei ne nuimti dalį nuovargio, tuomet bent suteikti sau daugiau laiko apmąstymams. Pastarosios dvi dienos buvo visomis įmanomomis prasmėmis sumautos, pradedant tuo kad medžiotojas nusprendė išvykti iš savo namų kitame mieste, ir baigiant tuo kad dabar buvo pirmo vampyro namuose, stebėjo kaip ant gulto paguldyta tamsiaplaukė buvo kankinama nemalonaus skausmo, kurį sukėlė pats ir TAIP, akivaizdžiai prisiėmė visą atsakomybę už padarytą „darbą“. Suvokęs kokius žodžius buvo panaudojęs Silas, turėjo tą pačią akimirką žengti atgal ir pašalinti savo apgailėtiną esybę iš šių namų, mat nebuvo sunku susiprasti kad sprendimas pasilikti padarytu daugiau žalos, nei pasirodymas it būtu paskutinis bailys. Teko neigiamai sukratyti galvą, kad pasistengti susitelkti į diskusiją, kuri iš didžiosios dalies ir vyko tarp pagarsėjusio medžiotojo ir akivaizdžiai ne tokio ir paprasto vampyro. Nebuvo prasmės pasakyti ką nors ant viršaus ar bent pabandyti paneigti tai, kas pirmiausia buvo išsakyta Redford‘o lūpomis. Šiek tiek pajudindamas akių obuolius, medžiotojas visiškai atsitiktinai atsirėmė į tą patį šaldytuvą, kuriame buvo saugomas visas tas mitybos šaltinis, kuriuo prieš tai pasistiprino šio gana didelio namo savininkas. Rankos buvo sukryžiuotos ties krūtinės ląsta, kuomet jis pagaliau ryžosi prabilti.
– Nemanyk kad mes savo noru pasirinkome būti tuo, kuo esame. Vargu ar koks savame prote esantis žmogus, nuspręstu kad gyvenime daugiau nieko nenori veikti, kaip keliauti po pasaulį ir naikinti įvairiausio plauko nemirtingas padugnes. Neįsižeisk. Bet, toks sprendimas yra dažniausiai priimamas prieš mūsų valią. Ir nenorėk kad susitikus su vienu medžiotoju, galima būtu susidaryti nuomonę apie visą „rasę“. Kaip ir aš stengiuosi nesusidaryti vienareikšmiškos nuomonės apie tokius kaip tu. Mano taikiniais dažniausiai tampa tokie, kaip tavo brolis. – Dėl nelabai aiškios priežasties pajutęs norą „pasiaiškinti“, specialiai pasuko savo žalsvas akis į toliausiai dabar esančią tamsiaplaukę, kuri atrodo kad nuo vaistų ne sveiko, o ketino kelias valandas praleisti snaudžiant. Ilgai žvilgsnio neužlaikė, tiriamai įsistebėdamas į visus tuos preparatus, kurie nebuvo sugrąžinti į jiems skirtas lentynas. Pastebėjo ir tai, kad kažkur ant stalelio buvo pamesta ta pati kulka su žvaigždės apskritime piktograma. Winchester‘io rankų darbas. Nepriekaištingas lydinys, kuris susidurdamas su taikiniu išsiskleidžia kaip gėlė, palikdamas tiesioginį medienos patekimą į nemirėlio kūną. Pats sukūrė tokio pobūdžio kulką, pasinaudodamas viso labo keliais „vadovėliais“ apie ginkluotę. – Tu, kol nemačiau kad imtum skersti visus mirtinguosius pasitaikančius pakeliui, mat pavargai sėdėti čia, – Net pakeldamas ranką, rodomuoju pirštu išraiškingai nurodė šias „baltų sienų“ patalpas, tęsdamas, – greičiau primini aplinkybių auką, nei kraujo ištroškusį parazitą, kuris akivaizdžiai patrauktu mano dėmesį. – Galiausiai paaiškinimai buvo baigti, ir medžiotojas susitelkė ties ta „piktoka“ išraiška, kuria buvo apdovanotas po to kai konstatavo faktą apie galimybę jausti baimę dėl to kad viskas negali būti taip lengva ir gražu, kaip kad nuo pat pradžių nupasakojo pirmasis vampyras. Dievaži, jei kas nors dabar pasakytu kad jo paties brolis yra gyvas ir laikomas kokio nors automobilio bagažinėje, nežinotu ką iš viso daryti su tokia informacija. Galimas daiktas kad tai sukeltu pykčio ir pasibjaurėjimo bangą to asmens atžvilgiu, kuris iš viso sumanė tokį sadistinį planą. Tai kas miršta, privalo likti mirusiu. Negali būti „grąžinamas“, tai yra neteisinga paties mirusio atžvilgiu. Net jei gyvenimas buvo trumpas ir ne rožėmis klotas, jis bent buvo tikras. O dabar paimk kad ir kokį Albertą Einšteiną ir sugrąžink jį į dabarties laiką, gi išprotėtu! – Jei bijai, vadinasi dar turi kažką švento ar kaip pasakytu mano tėvas, esi gyvas. Ir tu teisus, aš neturiu teisės bandyti užkirsti kelią tau, nors, – Specialiai nebaigdamas kalbos, pastebimai nesusilaiko nuo draugiškai pašaipios šypsenos, kuomet viena ranka demonstratyviai ima kasyti savo kaklą, o vėliau žandą. Nutraukta kalba iš pat pradžių buvo grindžiama tuo, kad ketino veidmainiauti, mat viskas įgavo net labai didelį rimtumą, o tai nori ar nenori kėlė kraujospūdžio spaudimą, o ir galvos skausmą. Giliau įtraukęs orą per nosį, bei dar nespėdamas iškvėpti, visgi pratęsė,
– tai ir reiškia kad turėsiu prišerti save patį „tavegiliu“. Pasiimk savo moterį, jei manai kad tai nėra vien savanaudiškas sprendimas ir ji sugebės išgyventi jei ne tai kad šis pasaulis yra pilnas žiauriausių padugnių, tai dar prie tavo šiknos yra prisitvirtinęs tavo nesveikas broliukas. Visuomet pagalvok, ar tavo sprendimai nesukels daugiau skausmo, nei kad naudos. – Tai buvo asmeninė nuomonė, nors Dean‘as ir puikiai suvokė ką dabar turėtu jaustis asmuo, kuris buvo manipuliuojamas panašiais dalykais. Atsitraukdamas nuo šaldytuvo, prie kurio rėmėsi, leido kad tuo metu pasisakyti bandytu Cassidy. Savo žvitriomis akimis nužvelgdamas to serumo buteliuką, kuris buvo panaudotas tamsiaplaukės atžvilgiu, pastebimai suraukė antakius. Turėjo ne vieną klausimą ties visais tais „stebuklais“ kurie buvo gaminami čia, kaip pusryčių blyneliai. Tik kažkas vertė susilaikyti, galimas daiktas kad tas kažkas buvo dar labiau situaciją supainioti gebėjusi kolegės medžiotojos kalba apie kontaktą su Armbrose. Antakiai buvo nusileidę, o ir pats Winchester‘is neatrodė labai patenkintas girdima informacija. Taip ir pats galėjo pasigirti keliais pasikartojančiais košmarais, bet tai ką sakė moteris, atrodė visiškai nesuvokiama protu. Kaip iš viso galima regėti tą patį dalyką visą savo gyvenimą? – Ir tai kad tavo sapnuose tas žmogysta buvo pasirodęs ne vieną kartą, nusprendei neužduodama klausimų jį „pamaitinti“ švinu? – Neigiamai papurtęs galvą, aiškiai suvokė kad mergina kažko nepasako iki galo, ir tai velniškai puikiai sugebėjo sukelti vizualų susierzinimą. Koneveikti jos neketino, mat ir taip buvo „pasistengęs“ jos atžvilgiu, todėl pasirodė tik neigiamas galvos papurtymas. Manė kad nukėlus visus galvoje susiformavusius klausimus kitam kartui, kai ši jausis geriau, buvo protingiausia. Tuo labiau, nebuvo tikras kad nori kad ir pirmasis vampyras žinotu kas būtent sukosi šios dailiosios lyties atstovės galvoje. Tyčia sukoncentravo savo dėmesį ties Sebastian‘u, kuomet paaiškino savo sprendimą padėti surandant objektą, kuris gebėtu atimti šiam gyvybę.
– Įtariu kad nenutuoki kas esu, todėl pasakysiu taip. Nėra man neįmanomų dalykų, yra tik tokie, kuriuos pasiekti yra velniškai sunku, todėl tenka į tai sudėti daugiau pastangų, nei įprastai. Tuo labiau, ne man tau sakyti, kad viskas kas turi pradžią turi ir savo pabaigą. Nebent aišku būtum ne koks vampyras, o biblijose aprašomas archangelas. Gal tada ir susimąstyčiau, kad negaliu kąsti to, ko negaliu apžioti. – Nuskambėjęs pažadas kad ateis diena, kuomet Winchester‘is bus pakviestas į „sunaikinkime raganių-vampyrą vakarėlį“, iššaukė pritariamą linktelėjimą. Neketino aušinti burnos ir sakyti kad iš tiesų labai džiaugiasi tuo, kad dar vienas kenkėjas, o Silas tikrai tokiu buvo, bus sunaikintas. Neketino pripažinti ir tai, kas paneigtu vampyro jau susiformavusią nuomonę, kad žudyti neteikė kokio nors idiotiško ekstazės jausmo. Tai buvo darbas, o darbas retai kada teikia malonumą. Čia pat tylą nutraukusi Cassidy priminė apie tai, dėl ko šie iš viso čia buvo atvykę. Nu taip, Dean‘as norėjo suvesti sąskaitas su vampyru, bet prieš tai, arba po to, arba gal įvykiams įsibėgėjus, norėjo sužinoti kiek veiksmingas yra jai įduotas „vaistas“ ir kokių medžiagų pagrindu buvo sukurtas. Nes sunkiai sekėsi patikėti kad paskutinė vėžio stadija buvo galima išgydyti vos viena ar keliomis intraveninėmis injekcijomis. Traukimas per dantį privertė medžiotoją kažką sumekenti sau po nosimi, kuomet ganėtinai piktokas tonas kaip mat išsiveržė su visiškai nereikšmingu komentaru: – Tai visiškai nejuokinga. – Lūpos įgavo kažkokią keistą formą, tarytum Winchester‘is labai stengėsi susivaldyti neišsiviepęs. Neigiamai supurtė galvą, patraukdamas prie moters, kuri vis dar buvo paguldyta ant gulto. Nepriminė ir to, kad buvo vedęs, mat vampyras Cassidy įvardino kaip jojo „merginą“. Iš šalies tai buvo panašu į tokio pobūdžio santykius, bet viskam prieštaravo ant kairės rankos bevardžio piršto esantis vedybinis žiedas, kokio analogą turėjo visai kita moteris. Paradoksalu, būtu žinojęs kad Silas buvo įsivėplinęs tokios pat išvaizdos tamsiaplaukę, susirietęs ir susiėmęs už pilvo dar gerą pusvalandį kvatotu. Neturėjo kokių nors įmantrių kortelių su savo duomenimis. Todėl prieš sutikdamas išeiti suskubo prie stalo, kuris buvo apkrautas kažkokiais daiktais, kurie dabar neatrodė nešantys naudą. Susidomėjimą buvo patraukęs paprastas rašiklis, ir popieriaus lapas. Na toks, kuris dalinai turi lipnią dalį. Greitai surašęs tiek savo pilną vardą, tiek telefono numerį, specialiai prilipdė lapelį prie kompiuterio ekrano, kuomet atsisukdamas pareiškė.
– Čia tam kad, norėdamas su manimi susisiekti, nelakstytum po visą pasaulį norėdamas pirmiausia surasti mano draugę. – Vyptelėdamas, galiausiai nusprendė nebe gaišti laiko, ir pademonstruodamas savo supratingumą, pasiekė tamsiaplaukę. Iš pažiūros ji vis dar neatrodė tvirta, ir vargu ar būtu sugebėjusi vairuoti. Todėl šią atsakomybę užkrovė ant savo pečių, atsargiai suimdamas šią ant rankų. Nenorėjo kad ji kaip nors stipriau sužeistu dar neužsitraukusią žaizdą, todėl toks „transportavimo“ būdas atrodė pats suprantamiausias. – Haha, lyg tu mažiau keistas būtum su savo „Twilight“ sagos vertu gyvenimu ir dar ir dar tiesiai iš senovės Romos atgabenta nėščia žmona, kuri tikiuosi bent nepasikeitė vizualiai, kai snaudė? – Tai nebuvo priešiškas pasisakymas, greičiau kažkas panašaus į tai, ką žmonės pavadintu nepavykusių atkirčiu. Šiandiena ypač sunkiai sekėsi regzti standartinius sakinius, o iš tikro jis ir mažai stengėsi. – Dar pasakyk kad turi bromans‘ą su vilkolakiu, tuomet tikrai eisiu popkorno, kolos, ledų ir obuolių pyrago. Ir pasiliksiu kaip pirmos eilės žiūrovas. – Galvos mostu nurodydamas kad tamsiaplaukė, kuri dabar buvo laikoma ant rankų įsikabintu į pečius ir tokiu būdu palengvintu jam judėjimo suvaržymą. Pakilusios garažo durys trumpam apakino, mat akys jau buvo spėjusios priprasti prie dirbtinio apšvietimo. – Mažytė buvo mačiusi kur kas daugiau, nei tu sugebėjai pademonstruoti. Bet net nebandyk daugiau prie šios kišti nagų. – Išlauždamas tokią marmuzią, tarytum ką tik pasakė net labai rimtą perspėjimą, pirmasis žengė lauko link. Ir tik kieme, kur iš buvo matoma sugadinta juodos spalvos Impala, atsikirto į pasiūlymą keliauti kartu prie toliau esančios originalaus vampyro broliui priklausančios transporto priemonės. Visai gi neketino atsiprašyti už iškaltą Mersedeso langą, nors dabar tiksliai matė kad mašina buvo apgadinta labiau, nei tai atrodė iš pirmo žvilgsnio. – Na, gerai kad dar turi tą raudoną Fordą.
Sujudindamas pačius, nebe delsdamas patraukė prie savo transporto priemonės, kuomet atidaręs keleivio pusės dureles, atsargiai persodino ten tamsiaplaukę, pats tuo tarpu kone susidurdamas su šios veidu. Ne daug trūko kak susimuštu kaktomis, kuomet iškvėpęs, pasiaiškino: –  Palauk manęs čia, tai trūks neilgai. Vėliau pats saugiai tave nugabensiu pas tavo tėvą. Turi tausoti jėga, prašau, bent dėl manęs, jei jau neketini tuo užsiimti savo pačios labui. – Tai susakęs kaip mat uždarė dureles, pavėluotai susakydamas tai, ką ketino prieš įsodindamas moterį į transporto priemonės saloną. – Taip ir reikėjo sakyti nuo pat pradžių, kad nori kad palaikyčiau tave už rankos. Na žinai, keliai dar pradės linkti. O tai sumastei čia fifty/fifty tikimybę apie pabaisas. – Prunkštelėdamas, rankos mostu nurodė kad Redford‘as pademonstruotu savo „šeštą jausmą“ arba žinojimą kaip atrodo reikiamas automobilis, bei pajudėtu link ten pirmas. Ir nors dabar nebuvo pravartu trauktis ginklą iš už diržo (turint omeny tai, kad šventai įtikėdamas kad ten viso labo gali būti mirtinga ir dar nėščia moteris, Redford'as gali užsiputoti kad toks šaunamasis žaisliukas gali padaryti daugiau bėdos, nei naudos), bet atsargumas gėdos nedarė. Ginklas taip ir liko už diržo, bet ranka savaime susirado rankeną ir gaiduką. Tiesa buvo tokia, kad negalėjo būti tikras tuo, kad jei ten kas nors ir randasi, tai yra nekalta būtybė. Ką gali žinoti, kokias staigmenas akivaizdžiai ne visai stabilios psichikos nemirtingasis, gali būti paruošęs kitam.

– Iš tavęs girdint skamba taip, tarytum ta „kovinė voverė“ būtu verta viso dėmesio, koks tik gali būti nukreiptas į dailiosios lyties atstovės pusę. Ir nors mes su tavimi, Lestatai, pradėjome viską nuo netinkamos natos. Visai norėčiau kad tavo lūkesčiai pasiteisintu ir ji butu verta visų šių pastangų, o ir galiausiai būtu ten, kur sakai kad yra. Nenorėčiau būti liudininkas to, kad tavo brolužis yra dar didesnis suskis, nei tai dabar formuoja mano sąmonė. – Būdamas iš tų vyrų tipo, kurie vertina gyvybiškai reikalingus asmenys, visiškai neatsitiktinai pasuko savo akis į Cassidy, kuri tuo metu buvo palikta transporto priemonėje, bei nespėjo atlikti savo dar vieno žygdarbio, kuris nebe iš esmės nebe buvo toks svarbus, turint omeny, kad jos rankose buvo vaistas, kuris gebėjo išgelbėti josios tėvo gyvybę. Tai kokia gi buvo esmė toliau be vazelino pagalbos lysti kažkokioms raganoms į užpakalį? Vienaip ar kitaip, Winchester‘is buvo kone tikras kad nebe sulauks iš šios, stačia galvą į pavojus neriančios, moters panašių staigmenų, mat savo kategorišką sprendimą apie tai kad bus šalia ir negana to, dar ir padės susitvarkyti su tos rūšies atstovėmis, apie kurias net mintys priverčia susipurtyti. Būtu su didžiausiu malonumu pratęsęs diskusiją, bei tą „berniukams“ būdingą vienas kito traukimą per dantį. Pošimts, tai net buvo smagu! Paklaustas, tikriausiai sugebėtu net pamiršti tą nemenką faktą, kad šis vampyras savo noru prisipažino kad gyvena čia daugiau, nei du tūkstančius metų. O palyginus su kukliais medžiotojo trisdešimt aštuoniais, bei tais devyniais mėnesiais motinos viduje, kažkaip nerimtai skamba. Arba jis pats eilinį kartą per daug susireikšmina.
Ore tvyrojusi įtampa buvo panaši į tą staigų dangaus apsiniaukimą, kuris yra būdingas prieš iš niekur susiformuojančiai audrai. Jei visą tai vyktu ne vidiniame „jutimų fabrike“, o aplinkoje, tai vaizdas švelniai tariant primintu pragarą. Dean‘as buvo vienas iš tų medžiotojų, kurie per savo gyvenimą matė labai skirtingas būtybes, ir net baigė patikėti kad paranormalūs reiškiniai, kaip pavyzdžiui poltergeistas, visgi turi vietos egzistavimui. O kodėl gi ne? Vampyrai, vilkolakiai, hibridai, raganos ir užmigdytos „miegančios gražuolės“. Tai kodėl nesuformuoti visą griaunančią jėgą, kuri yra kažkas kietesnio, nei pavyzdžiui filmuose rodomi angelai ir demonai? Už nugaros laikoma ranka stipriai spaudė šaunamo ginklo rankeną, o rodomasis pirštas lytėjo „gaiduką“. Saugiklis buvo atlenktas, o tai reiškia kad ginklas buvo paruoštas panaudojimui, tam atvejui, jei automobilio bagažinė buvo sukonstruota transportuoti visai ne miegančios moters kūną, bet kažką labiau pavojingo. Ne vietoje ir ne laiku išsakytas vampyro komentaras apie tai, kad medžiotojas turi teisę tik kištelėti nosį, išderino nemalonią atmosferą, ir net privertė jį prunkštelėti, maždaug taip, lyg būtu ketinęs susijuokti. – Biče, tu gali būti dar labiau nerimtas?  Be to, nemanau kad ji bus toookia ir graži, kitaip vargu ar nusižiūrėtu tokį savimi patenkintą šmikį, kaip tu. Bet nemeluosiu, mano susidomėjimą turi. Niekada nebuvau susidūręs su moterimi, kuri miega taip ilgai. Kitą vertus, tai tik dar kartą patvirtina mano nuomonę apie raganas ir raganius. Jie yra dar tie sąžinės ir skrupulų neturintis avigalviai.  – Net jei vampyras būtu atsisukęs į visapusiškai Impalai ištikimo asmens pusę, te sulauktu draugiškai pašaipios išraiškos. Panieka nukreipta raganių pusėn buvo tikru tikriausia, bet štai dalis apie tam tikra prasme unikalią moterį, buvo visiškai melaginga. Smalsumas pamatyti kaip atrodo laike užmarinuotas asmuo buvo protu nesuvokiamas, bet vargu ar Winchester‘is imtu ir nusižiūrėtu ją. Ne, ne iš pagarbos vampyrui. Greičiau todėl, kad jo galva ir kiti puikiai kraujotaka cirkuliuojantys organai buvo sudominti kita. Būnant pastoviu, kai tai tampa daugiau nei susižavėjimu, vargu ar mikliai būtu pakeitęs nuomonę, net jei pats to šventai norėtu. Akimirka, kuomet abu vyrai pasiekė transporto priemonę, medžiotojas sulaukė įtin mandros vampyro veido išraiškos. Užvertęs akis, bei mostelėjęs laisva ranka, tarytum suteikė jam leidimą pasismaginti trupinant metalą. Ir net kai širdies taip neskaudėjo, kaip tai buvo su ta mylima juoduke, matyti kaip buvo gadinama visai nebloga, vokiška transporto priemonė, nebuvo didelis malonumas. Bet, jei tai pavyktu sutapatinti su žiniomis kad tai Ambrose nuosavybė, na, tuomet reikalai automatiškai pasikeistu.
Ganėtinai masyvaus užpakalio transporto priemonės bagažinė galiausiai buvo atlapota, ir tai savaime sukėlė norą prieiti kaip galima arčiau. Stovėdamas gal per žingsnį nuo vampyro, mat manė kad bet kokiu atveju pirmenybė priklauso jam, susidūrė su vaizdu kad ten nebuvo nieko apart kilimėlį, po kuriuo buvo laikoma „zapaskė“. Nuleido akis ir akivaizdžiai apgailėstaudamas neigiamai papurtė galvą. Permatyti Sebastian‘o susierzinimą ir nusivylimą nebuvo sunku. Nebuvo gi aklas! Sunku buvo įsivaizduoti ir save jo kailyje. Velniai trauktu, mažu mažiausiai būtu gerai sutrankęs šį automobilį, bent iš dalies sugebėdamas išlieti savo neigiamus jutimus. Net ir nededant į tai daug vilčių, mat pats pirmasis vampyras aiškiai išdėstė nuomonę, kad yra tikimybė kad ten nieko nebus, vis tiek padėtis buvo mažumėlę sušikta. Sulaukdamas gana greitos ir atmestinos reakcijos, neparodė didelio noro sekti paskui, bet lemtingą akimirką, kuomet vyko „atsisveikinimo“ ritualas, Winchester‘is specialiai suspaudė pirmo vampyro plaštaką stipriau, bent akimirkai šį sulaikydamas. Akių nepakėlė, mat nuoširdžiai įsivaizdavo kokios neigiamos jausmų audros dabar sukasi šio vyriškio galvoje. Tačiau negalėjo taip imti ir pasirodyti bejausmiu stuobriu, kuriam iš tikro nusišikti ant to, kad visas šis klastingas teatras buvo tik dar vienas būdas smogti žemiau bambos. – Gal taip ir geriau, nes nesuteikei jam progos ją sugrąžinti, o paskui atimti, kai tik akimirkai nusisuksi. Turėkis durklą, manau jis tau yra kur kas naudingesnis, nei man. – Tai susakydamas žymaus asmens bendrapavardis galiausiai paleido vampyro plaštaką, pats dar trumpam atsisukdamas į transporto priemonės pusę. Cassidy sėkmingai buvo sugrįžusi atgal į 1967-tų metų „Chevrolet Impala“, kuomet medžiotojas neskubėdamas patraukti oro uosto link, užpakaliu atsirėmė į Ambrose transporto priemonės sugadintą magažinę. Visas šis nemalonus incidentas sugrąžino į realybę, kuri šio vyro gyvenime buvo kur kas labiau komplikuota, nei kad atrodė iš šalies. Teko ištraukti mobilų telefoną, o jo ekrane susirasti reikiamą adresatą. Pridėdamas išmanų, bet ne tokį ir patvarų daiktą prie savo ausies, sulaukė kuomet nuskambės įrašyto balso pašto žinutė. Moters balsas skambėjo entuziastingai, o po signalo Dean‘as pakankamai užtikrintai ėmė dėstyti savo parengtą kalbą:
– Bon Bon. – Tikriausiai tai buvo vienintelė ragana, kurią šiaip ne taip išmoko toleruoti, ir tai turėdamas galimybę išvengti kontakto su ja, taip ir stengėsi pasielgti. – Aš žinau kad elgiuosi kaip niekam tikęs asilas, bet man reikia išvažiuoti, vadinasi mieste būsiu greičiausiai rytdienos vakare. Paklausyk, man reikia tavo paslaugos. – Užsikirsdamas suraukė antakius, kaip mat atsitraukdamas nuo transporto priemonės. Net neatsisuko atgal, kuomet pradėjo lėtai kelti kojas vieną po kitos, kad pasiekti savo automobilį. – Tai nėra svarbiau nei Elena, bet aš neturiu kito pasirinkimo. Būk gera, žinau kad ji tau rūpi tiek pat, kiek ir man. Neapleisk jos, kol grįšiu. – Šiais žodžiais nutraukdamas savo kalbą, vyras galiausiai pasiekė savo transporto priemonę, kuomet įsėsdamas į vidų, nedelsė laiko, užvesdamas variklį. Kažkaip iš karto nepasivargino pasisukti veidu į ten buvusią Argent, veikiau tik sau po nosimi subambėdamas, – Telefonu pasižiūrėk ar yra kokie nors artimiausi bilietai iš šios sumautos skylės. Kuo greičiau nusigausim pas tavo tėvą, tuo greičiau galėsime susitvarkyti bent mūsų problemas. – Keista, kaip išraiškingai Winchester‘is ištarė žodį „mūsų“, kai laisvai galėjo pasakyti kad visos tos problemos buvo tik jos vienos, ir vos tik įsodins ją į lėktuvą, pats kaip koks vijurkas pasileis iki ligoninės, kur šiuo metu yra paguldyta jo žmona. Išvairuodamas transporto priemonę iš šiems namams priklausančio kiemo, vyriškis tik išvažiavęs į gatvę, dirstelėjo į tamsiaplaukės pusę. Jai nereikėjo nieko sakyti, kad jam pavyktu pamatyti TAS akis. Sustabdė automobilį, gana greitai paspausdamas avarinį mygtuką. Žinojo kad dabar visiškai jokie žodžiai nesugebės nei paguosti nei priversti jaustis geriau. Pats tai buvo praėjęs šimtus kartų, ir kiekvieną kartą kai sulaukdavo to paviršutiniško „priimk mano užuojauta“ prapliupdavo tik didesne pykčio banga. Susiradęs moters ranką, savais pirštais apglėbė, suspausdamas tvirčiau. Neigiamai sukratė galvą, bandydamas nuvyti kokias nors nepalankias mintis, viso labo prasitardamas, – Cass. Aš geriau nei kas kitas žinau, kaip sušiktai dabar jautiesi. Bet net nebandyk kaltinti savęs. Tavo mieste turiu draugų, kurie pasirūpins viskuo kaip tai yra tinkama. Jis bus pagerbtas kaip mūsų su tavimi profesijos atstovas ir tau nereikės net piršto pajudinti kad tai įgyvendinti. Bet paklausyk manęs, tu nelikai viena. Supranti? Kol esu gyvas, tu visuomet turėsi mane, kaip ir aš turėsiu tave. Cass? – Numanydamas kad jo panaudoti žodžiai yra visiškai nereikšmingi, giliau įtraukė oro, tačiau šį kartą neatitraukdamas rankos nuo jos plaštakos. Laisva ranka vėl nuspaudęs avarinį mygtuką, galiausiai švelniai truktelėjo automobilį iš vietos, kuomet savo mintyse suformavo kelionę nebe į oro uostą, o atgal į tuos pačius savo „namus“. Jai buvo būtina rami aplinka, šilta arbata, gal kelios taurės vyno ir gamta, tyli ir jokiais nemaloniais garsais neapkrauta gamta. Taip, velniai trauktu! Ten ir būtu išsukęs savo automobilį, jei ne kažkas panašaus į ore susiformavusį „drebėjimą“, kuris visai ne švelniai sudrebino net gana didelį svorį turinčią Impalą. Intuityviai kirsdamas per stabdžius, medžiotojas akimoju užgęsino variklį. Jausmas buvo šūdinas, o tai savaime nepranašavo nieko gero. – Pajutai? – Nei kai veidas iš pradžių buvo persmelktas užuojauta ir supratingumu, dabar tai greičiau priminė gilų nerimą. Pasisukdamas į vampyro namo pusę, susiraukė dar labiau, mat banga buvo parėjusi ne iš kairės, o tiksliai kad iš dešinės. Kadangi nebuvo normalus žmogus, kuris iš karto pasistengtu iš čia išsikrapštyti, savo noru išlipo iš transporto priemonės, kuomet apeidamas ją, pasilenkė prie priekinio, keleivio pusės lango, rodomojo piršto sukamuoju veiksmu parodydamas kad moteris pravertu langą. – Aš norėčiau kad važiuotum, bet tu esi per daug užsispyrusi kad paklausytum. Šūdas, kokie mes susimovę. Pažadėk bent tai, kad laikysiesi nuo to močkrūšio Silas‘o kaip galima toliau. Nenoriu kad jis ką nors tau padarytu. Ir jei bandys smogti mano rankomis, daryk bet ką, aš turiu omeny, visiškai bet ką, kad išgyventum. Ir jokiais būdais neprisileisk prie savęs, bent per dvidešimt žingsnių.
Išlipti iš transporto priemonės privertė visai ne tai, kad Winchester giminės atstovas panoro pramankštinti kojas, priežastis buvo tame, kad pravažiuojant pro Ambrose priklausantį automobilį, atlapota bagažinė savaime „pademonstravo“ ten kažką, ko nebuvo prieš tai. Nebūtu sau atleidęs, jei paprasčiausiai nepatenkintu savo smalsumo, dar kartą nepasižiūrėjus. Linktelėdamas galva, vyras savaime patraukė link prieš tai apžiūrėtos svetimos nuosavybės. Bagažinė nebuvo tuščia, ten kur prieš tai buvo matomas tik mašininis kilimas, dabar buvo keistos formos objektas, kuris buvo pridengtas kažkokiu languotu ir visiškai pagal orą netinkančiu audeklu. Tas daiktas kvėpavo, tai buvo matoma iš to, kad medžiaga ritmingai tai pakildavo, tai nusileisdavo. Visas šis vaizdas kaustė ir atrodė kad jis buvo dar prieš geras dešimt minučių užminęs ant asfalto, ant kurio buvo prapiltas „super-glue“. Tik akimirkai vėl pasukdamas akis į seksualios personos, kuri buvo jo mašinos viduję, pusę, sugrąžino dėmesį ties šiuo mistiniu objektu. Garantijų kad iš ten neiššoks koks pragaro šuo, nebuvo. Mirtingo asmens ranka vėl atsidūrė ant ginklo, tačiau šį kartą jis nebe laiko jį sau už nugaros, o atkišo taip, tarytum būtu pasiruošęs šauti. Viskas aplink atrodė kas sulėtėjo, kuomet laisva ranka Dean‘as nutraukė tą audeklą nuo atsiradusio objekto. Ranka kuri stipriai spaudė ginklą, nusileido, o ir pasigirdo nemenkas atodūsis. Bagažinės vidus buvo „papuoštas“ iš pažiūros ypatingo grožio moters kūnu. Tokiu visiškai smulkiu, neskaitant to apvalaus pilvo, kuriame kažkas gyveno. Nukabindamas galvą, perbraukė delnu sau per veidą, ir tik tuomet kai sugrįžo „atsiminimas“ apie užgimusį žvejybos planą, naudojant Ambrose kūno dalis kaip masalą, suveikė kaip tonizuojantis šaltas dušas. Greitai atitrūkdamas nuo savo vietos, Winchester‘is „sulaužė“ draugišką pasiūlymą tik kištelėti nosį, kuomet suėmė tos moters kūną, užsimesdamas ją ant rankų. Priešingai nei Cassidy atveju, kuomet pastaroji rankomis laikėsi už medžiotojo kaklo, ši joo... nerastu net tinkamo apibubinimo, kas ji, jei egzistuoja tiek ilgai, bet nėra vampyrė? Kūnas buvo suglebęs, ir žiūrint iš šalies, atrodė kad vyriškis neša ne gyvą, o mirusį asmenį. Galva atlošta, plaukai plevėsavo pavėjui, kaip ir abi rankos, kurios buvo permestos per Dean‘o. Nieko neaiškino, mat ir pati jam rūpima moteris turėjo suprasti, kieno gi tai buvo kūnas. Eidamas atgal prie Redford‘o namo, šį kartą pasinaudojo paradinėmis durimis, jas paspirdamas koja. Prieš akis atsivėrė dviejų akivaizdžiai nieko bendrą neturinčių brolių vaizdas. Winchester‘io mina taip pat buvo pasimetusi, kuomet įnešdamas į vidų Varias kūną, sustojo vos peržengęs per staktą. – STOP! – Netrūkus tęsdamas, – Man atrodo kad jis nemelavo. Kaip ir tu, ją apibūdindamas.