Re: GYVENAMASIS NAMAS

by **Jon Spencer** Tr. 04 20, 2016 9:21 am

Sebastianas tikrai tikėjosi iš savęs daugiau emocijos, kuomet parengė Daenerys atsakomąją kalbą apie savo kraujo giminaičius. Viskas ką jautė buvo sunkiai paaiškinama tuštuma. Lyg kažkas kažką būtų išplėšę lauk ir vyras net nežinotų ko pasigenda. Visi tie įvykiai išgyventi dar vyrui esant žmogumi jam buvo artimesni už tuos, kuriuos patyrė jau po pasikeitimo, tačiau Sebastiano reakcija į juos panašėjo į dviprasmišką. Kartais pagaudavo save nebesuprantantį, kas vyko iš tiesų, o ką vampyras tiesiog prasimano suplakęs į galvą kelis šitmečius kauptą informaciją. Daenerys išreikšta užuojauta priverčia pasijausti vyrą itin keistai ir netgi kiek nemaloniai. Turėjo keistą fobiją, nusistačiusią prieš vampyro jausmus, kurie bandydavo prasikalt bandydami gailėtis dėl to, kas įvyko. Nes tuomet pradėdavo intensyviai svarstyti kaip galėjo pasielgti, kad užkirsti tam kelią, o tai paprasčiausiai veda prie depresyvios ir sunkiai net pačiomis pozityviausiomis mintimis įveikiamos būsenos. Reikalas tas, jog pasidalinti reikšminga savo būto gyvenimo dalele vyras norėjo vien tik dėl to, kad parodyti merginai, idant laiko ja verta įsileisti į savo būtį kiek artimiau. Juolab Daenerys vis mestelėdavo vieną, kitą užuominą apie jai priklausančią praeitį ir vyras akimirką buvo pasijautęs taip, lyg glausdamasis po visiškos paslapties šydu jis elgiasi mažų mažiausiai neteisingai Targaryen atžvilgiu, kuomet jautė sunkiai paaiškinamą bei jausenų, tokių kaip kone įpročiu tapęs vienišumas, įkvėptas ilgo nenusisekusių, netgi tragiškai pasibaigusių santykių šleifas, aršiai boikotuojamą norą su ja suartėti. Niekas kitas taip gerai, kaip pats Sebastianas nepažinojo to naujojo, tikrojo savęs, kuris netgi ir gana sėkmingai žabojamas, tačiau vis vieną kėsinasi išlįst. O kiekvieną kartą jam pasirodžius, Redford'o ilgai bei kruopščiai statyta to išsvajoto, bent kiek normalaus gyvenimo su brangiu žmogumi pašonėje iliuzija skaudžiai duždavo į šipulius. Vėl ir vėl. Kol galų gale tiesiog nustojo stengtis. Kol nesusidūrė su Daenerys, įžiebusia troškimą pabandyti dar kartą. Net ir dabar, kai judviejų ryšys būtų konkrečiai labai sunkiai įvardinamas ir prilygintinas stipriai abipusei traukai Sebastiano pasąmonėje buvo traktuojama kaip dar viena nesėkminga alegorija į tai, ko vyras paprasčiausiai negali turėti. Švelnumas, simpatija, gilus ryšys, galbūt netgi meilė? Ir kaip visa tai baigsis? Na, kadangi ji vampyrė, sausai jos neiščiulpsi, kaip Marisos, tiesa? Hmm... Tai galbūt tada visa istorija baigsis lygiai taip pat, kaip baigėsi su Rebekah? Brolyti, vargu ar po dar vieno tokio smūgio tu atsigautum...
- Žinai, jeigu kiekvienas žmogus turėtų bent po kruopelytę tavo gerumo nebeliktų bado, karų, kalėjimų, vaikų namų ir tų akcijų parduotuvėse, kai ant senos kainos uždeda lygiai tokią pačią kainą ir atseit čia akcija,-po itin slogios judviejų dialogo atkarpos Sebastianas natūraliai pajunta duot veiklos tam savo paikam liežuviui, kartais spirgte spirgančiam pradėt taukšt kažkokius niekus. Vyras kiek nejaukiai nusijuokia, parodomai numodamas ranka, lyg prašydamas nekreipti į jį dėmesio.
Vyras smarkiai prisimerkia reikšdamas įtarimą, kuomet mergina taip drąsiai rėžia tą "man būtu geriau, jei išeičiau dabar pat, tačiau...". Iš esmės tik pirmąją jos kalbos dalį ir tegirdėjo. Perkreipęs veidą susimąstymu, jis prabyla tonu, kuriame atsispindėjo toks nepiktybiškas, nerimtas priekaištingumas:
- Mergyt, kol manęs nebus mažų mažiausiai ką turi padaryt, tai apsispręsti ko nori,-keista kaip šiuos žodžius, su lygiai ta pačia potekste galėtų pritaikyti sau, tiesa?-Prašau, jauskis kaip namie. Juolab man buvo pradėję darytis pikta, jog daugiau nei pusė šio namo yra visiškai nenaudojama. Tikiuosi sugebėsi užkirsti kelią tokiai siaubingai neteisybei,-kalbėjęs perdėm dramatiškai, vyras nusišypso. Redman toliau paminėjus troškimą išvysti tą aparačiuką, apie kurį šitiek kalbėta, Sebastianas mikliai nusisega tą patį judviejų intymų kūno kontaktą iš esmės nutraukusį laikrodį, kuriame įjungia reikiamą programą, kuri pradės sekti kūno rodiklius vos tik prietaisu bus padabintas plonytis Targaryen riešas.
- Aš nesuprantu ką tu nori pasakyt su visomis tomis užuominomis, lyg elgdamasis su tavimi taip, kad tau nekiltų abejonės, jog tikrai noriu su tavimi bendrauti aš IŠ TIESŲ meldžiu visų iš eilės dievų, kad tu greičiau pasišalintum ir duotum man kažkokią tenais atseit tipo ramybę,-subumba papuošęs veidą rūškana fizionomija,-Bet dar labiau nesuprantu kaip tu būtum nesunkiai su manimi pasimylėjusi, kai aš toks šlykštus ir purvinas. Gerai ten sakė ta močiutė, per "Titaniką", kad moters širdis tai užslėptas gilus paslapčių vandenynas ar kažkas panašaus,-neištvėręs savo paties "šmaikštumo" vyras sukikena, lėtai apsisukdamas ant kulno. Viskas apie ką dabar galėjo galvoti buvo dušas, tad apsėstas šokios minties, užsimoja dabar pat keliauti iki artimiausio vonios kambario. Pasirenka esantį pirmame namo aukšte, mat tame pat miegamajame stovėjo spinta su didžiausiu padoresnių (ne Sebastiano taip mėgiamų treningų ir džemperių) apdarų asortimentu. Dušas atgaivina tiek mintis, tiek sielą (jei ją kraujasiurbiai iš viso turi). Maudynėms sugaišta ne tiek jau ir daug to laiko, nes vyrams atiteko gi tas supaprastintas būtiniausių grožio ritualų variantas. Tik tiek, kad po to dar pasinaudoja fenu savo nei ilgiems, nei trumpiems plaukams išsidžiovinti, mat leidęs jiems tai padaryti natūraliu būdu prisišauktų tą baisų garbanų demoną, kuris apsėstų vampyro gaurus ir šie pradėtų suktis. Kam simpatijų mažai tereiškė. Mintis, jog gali netyčia Mikaelsonų dvare su kai kuo susidurti vertė Sebastianą kiek pasitempti, juolab neketino niekam parodyti, jog "nėra sudėjęs savo šūdo į vieną krūvą (kaip išverst tą get your shit together normaliai? :/). Būdamas dar kiek drėgnas, vyras atsidaro spintą. Labai puoštis neketino, be to ir keistokai atrodytų, jei visai kaip Elijah visada nešiotų gerą kostiumą, nes tiesiog nėra toks solidus tipas, Redford'as išsirenka šviesiai mėlynus džinsus, klasikinio stiliaus batus, paprastus juodus, medvilninius ilgarankovius marškinius bei juodą odinę striukę. Visa tai užsikrovęs ant savęs atrodė tikrai geriau, nei su tais "bibliotekiniais" treningais. Prieš išeidamas iš kambario nepagaili vieno purkštelėjimo gerų kvepalų, užsisega gerą paauksuotą laikrodį odiniu dirželiu bei perveda per plaukus nedideliu kiekiu plaukų formavimo priemone suteptu delnu. Vis tik tam, kad ševeliūra neišsipūstų ir nepradėtų garbanotis, gink dieve. Negalėjo nuspėti kokiais keliais bus patraukusi Daenerys, bet vyras sugrįžta į laboratoriją, nes jam čia vis dar reikėjo. O merginą čia ir sutinka.
- Aš labai nemėgstu prašyti dailiosios lyties atstovės pagalbos, o dar ypač tada, kai reikia kažką nešti, bet...-nukandęs likusią sakinio dalį, Sebastianas mostelėja ranka į tą tikrai menkais gabaritais nepasižymintį ant grindų stovintį, stačiakampio formos šaldiklį, prikimštą sintetinio kraujo atsargų (Danny būk rami, kažkur laboratorijoje stovi toks dar vienas, tad iš bado nepradėsi kaimynų kačiukų medžiot :D),-Negaliu aš jo patogiai paimt, kad paneščiau. Rankos per trumpos. O nešim netoli, iki va to...-šį kartą jau galvos linktelėjimu nurodo kryptį, akcentuodamas ne taip jau ir toli stovintį džipą, mat laboratoriją buvo sujungęs su požeminiu garažu, kuriame stovėjo visos Redford'o keturratės,-Didžkio.

by **Jules McManus** Tr. 04 20, 2016 12:19 pm

Žodžiai į kuriuos buvo prašyta nekreipti dėmesio, sukėlė šiokią tokią jutiminę sumaištį šviesiaplaukės mintyse, kuomet ji pati niekuomet nebūtu net prisileidusi panašios minties. Ne todėl, kad nebūtu kadaise galėjusi savas savybes įskiepyti dideliam mastui žmonių. Greičiau todėl, kad puikiai suvokė brutalią tiesą, kuri pasitvirtino ne vieną kartą, mat ji kaip koks nesunaikinamas parazitas keliavo iš vienos šimtmečio į kitą, nuolankiai stebėdama „žmogiška“ vadinama elgseną susijusia ne vien su šeimos kūrimu, vertybėmis ar tai kas gali mirtingiesiems suteikti vidinę ramybę. Susidarė aiški vizija, kad žmonės yra tie parazitai, kurie nesugeba gyventi taikiai. Ne todėl, kad yra tam per kvaili. Greičiau perdėm arogantiški, kad iš savęs išspaustu kažką tokio. Ir taip, jie verkia dėl praradimų, kartais net deda pastangas į tai, kad šiek tiek sušvelninti savo būvį. Bet iš tiesu vyksta kas? Nes sudarius tinkamas sąlygas egzistavimui, viską išdalinus po lygiai ir suteikus taip vadinamo „tobulo pasaulio“ iliuziją, jie vis tiek surastu būdą kaip sukelti vidinį karą. Neigiamai papurčiusi galvą, tačiau ir privertusi save neišsiplėsti šia tema, nes tai greičiau pasibaigtu kokiu nors bereikalingu, įkarštį įgavusiu nesusipratimu, nei kad bent vienas nusileistu ir pripažintu kito nuomonės pergalę. Liežuviu, vien iš įpročio sudrėkindama lūpas, kurios turėjo keistą savybę džiūti, net kai organizmas buvo prisotintas būtiniausiais jam skysčiais. Akis į Redford‘ą pasuko tik tuo metu, kuomet šis nusprendė pasidalinti nerimtai nuskambėjusiais žodžiais apie tam tikrą pasiūlymą sustoti ties vienokiu ar kitokiu apsisprendimu. Antakiai pakilo. Iš tikro keista, kaip šios dailiosios lyties atstovės veidas lengvai reagavo į bet kokią kalbą. Juk nugyvenusi tiek daug laiko, iš esmės turėjo „susidraugauti“ su savo pačios emocionalumu ir kitą kartą kaip daugumai yra įprasta „užsidėti“ antiemocinę kaukę iš didžiulės, įsivaizduojamos spintos, kas ne vienu atveju būtu palengvinę jos pačios esybei egzistavimą. Tačiau kur tau... Baltapūkės veidas tiesiog gyveno atskirą gyvenimą nuo organo, kuris kruopščiai buvo prilaikomas kaukolės dangos. – Paklausyk draugiško nelaimės „sesers“ patarimo, bei niekuomet nesiūlyk savo namų, kaip saugaus prieglobsčio. Nes tai gali būti suprasta netinkamai, o tuomet jau teks susitaikyti su mintimi kad turėsi nemirtingą kambarioką. – Tai greičiau nuskambėjo kvailai, nei švelniai grasinančiai, kaip kad bandė perteikti šviesiaplaukė vampyrė. Todėl tik dramatiškai užvertusi akis, nusprendė kad neketina daugiau komentuoti to, ir tik dar labiau save įspausti į susimovusios kampą. Giliai įkvėpę pro prasiskleidusias lūpas, akivaizdžiai negalėdama tiesiog išstovėti vienoje vietoje. Jautė kone nepaaiškinamą poreikį judintis, tarytum nuo to būtu priklausiusi jos pačios gyvybė, žengė kelis žingsnius, kurie skyrė mėlynakę nemirėlę nuo stalo su mikroskopais. Ant vieno jų buvo likęs stikliukas su jos kraujo ir serumo kuris vėliau buvo suleistas medžiagomis. Pasilenkusi ir tokiu būdu leidusi sau pažvelgti į tai, kaip gi viskas atrodo tokiame lygmeny, nei kad yra jaučiama kūnu, alkūnėmis įsirėmė į stalo paviršių. Kiekvienas žodis buvo girdimas, tačiau ji labiau atrodė sudominta ne pačiu vampyru, o jam priklausančia technika. Ne visa, o konkrečiai šiuo stikliuku. Tik tam tikru metu, kone išprovokuota atiduoti turėtą dėmesį Sebastian‘ui, ištiesė nugarą, lėtai pasukdama akis į šio pusę. – Tikriausiai mano pasąmonė bando įtikinti tave galiausiai liautis būti tokiu teigiamu, ir išspirti mano užpakalį pro šio namo duris, vos tik turėsi tokią progą. Nes aš nesu tas teigiamas asmuo, kokį galėtum sulyginti su savo seserimi. Ir kiekvieną kartą, kai aš atsiduriu tokioje situacijoje kaip dabar, – Užvertusi akis, užsiveda, nors ir situacija kardinaliai priešinga toms, į kurias buvo visgi kištelėjusi savo nosį. – paspaudžiu atbulinį. Nes būti vienai yra kur kas lengviau, nei bandyti įsileisti ką nors vertą dėmesio, kaip tave. Ir aš nenoriu kad ankščiau ar vėliau supratęs kad tavo sudaryta vizija apie šviesiaplaukę vampyrę kuri iš visų pusių atrodo nesugadinta nemirtingumo, sudužtu į šipulius. Aš gyvenu pakankamai ilgai, kad turėčiau ne vieną skeletą spintoje ir ganėtinai sunkų bagažą problemų. Todėl taip... – Trūktelėdama pečiais, ji vėl nusuka akis, tačiau ir nebe sugrįždama prie dėmesį patraukusio stikliuko. – ...prieštaringas noras išsaugoti šį, kaip čia pavadinus, „bendravimą“, aiškiai pjaunasi su mano seniai priimtu sprendimu jokiais būdais nesiartinti prie vampyrų. – Priversta susičiaupti vien tuo, kad nuo originalaus vampyro riešo buvo nuimtas tas pats, nelemtas išmanusis laikrodis, vėl privertė jos antakiams įgauti nuostabos iššauktą formą. Pakeldama akis į šio veidą, bei kaip tik tuo metu perimdama daug kartų apkalbėtą prietaisą, ima segtis jį ant akivaizdžiai mažesnio riešo, nei kad Sebastian‘o. Atrodė kad jai sekasi ši veikla ypač sunkiai, bet žinoma, aiškiai rodė norą išsiaiškinti viską pati. Galu gale, buvo net įdomu. Tik kai pavyko sujungti nepaklusnų dirželį, pakelia akis. – Jei tau visgi būtu pavykę užlipti ant „Titaniko“ denio, vargu ar filmas apie senolės gyvenimą, būtu toks jau ir tragiškai romantiškas. – Lyg būtu bandžiusi nevykusiai atsikirsti, neigiamai papurtė galvą, kuomet jau nebe pirmą kartą Sebastian‘as būtu labai noriai išreiškęs savo priekaištingumą dėl vonios patalpose vykusio intymaus incidento. Suspaudusi lūpas, šį kartą atrodė nebe taip lengvabūdiškai priėmusi papeikimą. Visa tiesa buvo tame, kad tam kad šviesiaplaukė neatsispirtu jo akivaizdžiai demonstruotam nuogumui, su persipynusia asmenybę, kuri tam tikru metu kone apžavėjo platinos plaukų savininkę, teko perlipti ne per vieną savisaugos pastatytą barjerą. Vietoje to, kad pasakytu kažką reikšmingo, nemirtinga moteris praskleidė lūpas, bet vietoje žodžių pasigirdo dantų kaukštelėjimas, privertęs ją nutilti net nepradėjus ką nors sakyti. Įsivyravusi nejauki tyla privertė Redman veidą aptemdyti išraiškai, kuri greičiau priminė nusivylimą, tačiau ne vampyro kalba, o tuo, kad šiandiena ji elgėsi tarytum išpuikusi maža mergaitė, kokia niekuomet savęs nelaikė. Ir tai švelniai tariant erzino. Mat sudaryti tokios nuomonės apie save niekaip nebūtu norėjusi. – Tu per daug stengiesi priversti mane pasigailėti. Nors pats vargu ar gali pasakyti, kad jei ne šitas, – Sulenkusi dešinę ranką per alkūnę, kairiosios rodomuoju pirštu nurodė riešą juosusį laikrodį. – vargiai galvotum apie tai kaip atrodai. – Vienas antakis pakilo, ir ši bereikalinga diskusija buvo nutraukta jo pasitraukimo. Tai buvo gerai, mat suteikė laiko paprasčiausiai suimti save į rankas ir liautis elgtis taip paikai. Bėgantis laikas nebuvo užimtas kokia nors konkrečia veikla, greičiau buvo švaistomas visiškai veltui. Baltapūkė vampyrė nebuvo apleidusi laboratorijos patalpos, viso labo užsiimdama sau patogią sėdėjimo poziciją ant gulto, kuris nors ir neatrodė taip patogiai, tokiu buvo. Vilkolakio nuodai nesistengė paveikti jos pasąmonės, o tai reiškė kad buvo tinkama proga padaryti visos šios dienos išvadas. Todėl akimirka, kuomet čia pasirodė Redfor‘as akys savaime pakilo į šio pusę. Kaip į susitikimą su originaliu hibridu, jis akivaizdžiai buvo per daug pasistengęs save „sutvarkyti“. Ši mintis perskrodė šviesiaplaukės sąmonę, kuomet kone nušokdama nuo gulto, ant kuriuo prieš tai buvo prisėdusi, pasuko akis į nurodytą šaldytuvą primenantį daiktą. Vampyrams jėgos niekuomet nestigo, todėl šis prašymas buvo ne toks ir nejaukus, koks turėtu būti, jei priešais būtu stovėjusi ne nemirtinga, o net labai žmogų primenanti būtybė. – Taip, žinoma. – Pasigirdo atsikrenkštimas, visiškai be jokios pašalinės prasmės. Žengdama link minėto objekto, tarytum nesusilaikė nuo didelio noro gana draugišku tonu pašiepti jo dabartinę išvaizdą: – Tavo dydis planas yra pavilioti sadistą, kuris mėgaujasi mitybos principais, kurie buvo vampyrams įskiepyti, nuo jų atsiradimo dienos, sintetiniu krauju, ar visu šiuo išsipustymu? – Antakiai vėl pakilo, kuomet veide pasirodė menkas vyptelėjimas, privertė nemirėlę prieiti prie nurodyto objekto. Ir žvilgsnis tik trumpam nukeliavo link transporto priemonės, kurią jis čia buvo pasistatęs. Iš tikro tai vertė susiformuoti daugybei klausymų, pradedant nuo to, kam jam yra reikalingas toks didelis skaičius transporto priemonių, ir kodėl jis ketino kartu su savimi pasiimti visą šaldytuvą, kai kur kas lengviau būtu buvę pasinaudoti kokiais nors chirurgų naudojamais šaltkrepšiais ar dar bala žino kuo. Bet, nenorėdama jo užlaikyti dar labiau, tik pritariamai linktelėjo. – Gerai, iš kurio galo imti?

by **Jon Spencer** Kv. 04 21, 2016 11:52 am

Kaip asmuo, kartais visai neblogai suprasdamas savo problemas ir iš kur jos kyla, Sebastianas net leido akimirką sau pasvarstyti idėją kaip atrodytų tas jo gyvenimas, kuomet po šių namų stogu nebebūtų toks vienišas. Tikriausiai čia galų gale įsipliekstų kažkokia gyvybės kibirkštis ir visos dienos vyrui neatrodytų vienodos. Galbūt išbandytų tą internete senokai matytą, bet kažkaip įstrigusį purių amerikietiškų blynelių receptą ir nudžiugintu jais Danny, o grotuvuose niūrias melodijas pakeistų smagesni akordai? Gal išmokytų ją skambinti gitara ir dar kartą per didžiulį televizorių pažiūrėtų "Avatarą"? Dviejų vienišų asmenų būvimas kartu neatrodė kaip labai prasta idėja. Visos tokios idėjos būna nuostabios iki to momento, kuomet negrįžtamai susišika. Kaip velniškai sunku yra įsileisti į savo būtį asmenis, kai šitaip įnirtingai spekuliuoji, kaip ir kiek blogai viskas užsibaigs, užuot tiesiog suvokus, kad gyventi reikia šia diena bei plačiai išpūtus krūtinę atmušti negandas, priimti jas kaip neišvengiamybę, pasitvarkyt aplamdytus šonus ir judėt toliau į priekį. Užsisklendimas savyje Sebastianui neatnešė visiškai jokios naudos kaip asmeniui, kuris dantimis ir nagais yra įsikabinęs savo žmogiškumo. Jis tikrai jau pakankamai ilgai nieko netyčia nenuskriaudė, tačiau bibliotekoje apsireiškęs įvykis aiškiai rodo, kad didžiausios vampyrui atseikėtos naštos - silpnybės kraujui Redford'as slėpdamasis nuo žmonių, kuriuos galėtų potencialiai panaudot kaip žaisliukus savo vampyrizmui, tikrai neįveikė. Nieko keista, kai daugiausia savo būties laiko praleidi sterilioje aplinkoje. Vyras jautė galybę įvairiausių minčių savo galvoje ir kokias emocijas kiekviena iš jų reprezentuoja, tačiau labai greitai, čia ir dabar jų atsisijoti negalėjo.
Sebastianą akivaizdžiai paveikia Daenerys žodžiai, atspindėję poziciją, kaip iš akies trauktą pripažįstamai jojo. Atrodė, jog sekdamas pašnekovės kalbą, vyras kone visiškai sustingo. Buvo velniškai sunku nuspręsti ką turėtų, o ir norėtų pasakyti.
- Mėnulis irgi turi tamsiąją pusę, bet vis tiek pažiūrėk kaip jis gražiai šviečia naktį,-vieninteliai žodžiai, kurie pasirodė esantys užtektinai drąsus išbyrėti buvo šis išvedžiojimas, sutelktas į vampyrės išsireiškimą apie skeletus spintoje reiškusį tik tiek, kad daugybę šitmečių besitęsianti būtis negali apsieiti be klaidų, netgi baisių. Tai buvo per daug artima ir žinoma Sebastianui, kad šis pasiryžtų prisėsti ir išlieti merginai verksmingą tiradą apie tai, koks jis negeras, bet vis tiek stengiasi. Aplamai demonstruodama tą drąsą kalbėti apie net ir apie raudonomis dėmėmis padailintą savo biografiją Redman buvo visu dideliu žingsniu prieky Sebastiano, kuris tiek viską laiko savy, kad tai natūraliai, o ir labai akivaizdžiai ima nuodyti bei iškreipti vyro santykį su jį supančiu pasauliu.
Vyrui patiko šmaikštus Daenerys komentaras, susijęs su paties Redford'o aptarinėti pradėtu garsiuoju, prabanga ir socialine nelygybe tviskančiu "nenuskandinamu" laivu. Vampyro lūpose išryškėja neplati, bet guvi šypsenėlė.
- O jei būtume į denį ilipę mudu abudu, gal Džeimsas Kameronas rašydamas scenarijų apie Rouz bei Džeką būtų rėmęsis realiai faktais?..-išlemena vieną tų klausimų, kuriems nereikia atsakymų, tiesiog mįslingas nutęsimas pabaigoje palieka peno apmąstymams.
Nebuvo panašu, kad Sebastianas labai skubintųsi. Ir visai nesvarbu, kad lėktuvas, su vyrui rezervuota sėdyne pakils už nepilnos valandos. Iš tiesų būtų nesunkiai radęs net ir kvailiausių pasiteisinimų į Los Andželą nevykti (maždaug šiandien mano kaimynės šuniuko gimtadienis, I can not do), bet prieš akis stovėjo šis dailus, baltaplaukis motyvas, suteikęs akstino padaryti viską ką gali, o ir daugiau, kad ištaisytų jos vilkolakio nuodų palytėtą būklę, už kurią jautėsi ne tik atsakingas, bet ir kaltas, idant iš viso Daenerys bibliotekoje papuolė į tokią nepavydėtiną padėtį. Net jeigu sveika logika nesibodėjo įrodinėti, jog juodu Cassidy užpuolė dėl ant Danny piršto pastebėto žiedo, Sebastianas buvo įsitikinęs, kad būtent dėl jo pasirodžiusių "simpatiškų" vampyriškų bruožų, medžiotoja nupiešė taikinius jiems ant kaktų, natūraliai įvertinusi šiuos vampyrus pavojingais.
- O tu manai jam patiks?-sukritikuotas dėl tariamo išsičiustynimo vyras nepasimeta ir sureaguoja humoristiškai, neva žinoma, be jokios abejonės tikrai jam rūpi pasirodyti visu gražumu prieš originalųjį hibridą! Iš vampyro pozicijos šis tiesiog apsirengė padoriai, bet neišsigražino, gink Dieve... Pasikrapštęs nagu savo šviežiai išplautą galvą, Sebastianas pasilenkia prie šaldiklio, vieną jo pusę nesunkiai pakeldamas nuo žemės.
- Iš kitos pusės,-nurodo į ką turėtų būti koncentruota Daeberys pagalba,-Jaučiuosi tikrai idiotiškai prašydamas tavęs padėti tokiu klausimu, nes pažiūrėjus į tave niekas niekada nesuprastų, jog su tinkamu finansavimu ir geru superherojės kostiumu taptum nebloga Supermeno pusesere Supermergaite,-sukikena ir merginai sugriebus bei pakėlus kitą šaldiklio pusę, abu vampyrai labai nesunkiai nuneša šį didžiulį daiktą prie džipo bei įkelia į jo didelę bagažinę. Sebastianas veikiau iš kvailo įpročio, nei būtinybės pasivalo delnus vieną į kitą, lyg šie būtų likę sutepti.
- Nemanau, kad užtruksiu. O tada džiaugsmingai surengsim Klauso kraujo degustaciją,-vypteli puse lūpų, kažkaip keistai įsispoksodamas į Redman veidą. Lyg ir linktelėjo į priekį, lyg norėtų ją atsisveikinimo proga pabučiuoti, bet toks ėjimas prasilenktų su Sebastiano perdėm atsargia "let's take it slow" filosofija. Vietoje to vyras ranka švelniai suima Daenerys veidą, bei dar švelniau paglosto aksominę odą nykščiu. Žvilgsnis, kupinas pasigėrėjimo tiesiog fantastiškai dailiais vampyrės veido bruožais galiausiai iššaukia visai nelinksmą Redford'o šypseną, mat mintys kuo toliau, tuo labiau linko prie to, kas vyro laukia. Iškvėpęs nepageidaujamą orą, Sebastianas įsikapanoja į didžiulį džipą bei jį užveda. Nuspaudęs nedideliame, prie automobiliui priklausančių raktų prikabintą nuotolinio valdymo pultą inicijuoja garažo durų prasivėrimą. Pasileidęs muzikos grotuvą su sena gera aštunto-devinto dešimtmečio klasikinio roko muzika, Sebastianas išrieda lauk su siekiu įsitikinti ką šiandiena jam yra dar paruošusi.

by **Jules McManus** Kv. 04 21, 2016 2:27 pm

Remiantis tuo, kad šį kartą niekaip nesistengė sulaikyti originalaus vampyro, tik po to kai padėjo įkelti šaldytuvą į transporto priemonės bagažinę, susikryžiavo rankas po krūtinės liniją, tarytum būtu norėjusi apsaugoti save nuo to, kad netrūkus atsivėrus garažo durims, bus priversta susidurti su nemaloniu vėjo gūsiu. Veidas buvo pakankamai ramus, o tiksliau neišdavė jokios, net menkiausios emocijos. Ir tik liežuvio „praslydimas“ per apatinę lūpą, leido jos veidui įgauti kiek daugiau gyvybės, nei tai, koks neemocionalus jis atrodė prieš tai. Ir tik tam tikras komentaras, kuris galiausiai nuskambėjo prieš Redford‘ui patraukus link transporto priemonės, privertė šiaip ne taip pasidabinti šypsniu, kuris galiausiai buvo palydėtas komentaru: – Žinai, gal aš net apsvarstysiu galimybę užimti tokias pozicijas, juk betrūksta tik lateksinio kostiumo ir akis dengiančios kaukės. Mat, tai puiki priedanga, ir niekas net neįtars kad tai aš. – Neigiamai papurčiusi galvą, ir tam tarpui nebe pratarusi ne vieno žodžio, tik teigiamai linktelėjo galva. Betrūko tik idiotiškai pamosuoti ranka, ir tuomet būtu sėkmingai įgyvendinusi visus įmanomus prastai surežisuotų filmų scenarijus. Todėl apsiribodama tik pritariamu galvos palenkimu, iš karto nuleido akis, vos tik Sebastian‘as atsidūrė greta. Jautė įtampą, bet kaip ir buvo paminėjusi prieš tai, pasielgė net labai ištikimai sau, patraukė atbulinį. Žvilgsnis pakilo tik po to, kai šis palytėdamas jos odą, galiausiai įsėdo į transporto priemonę. Kaip ir buvo numatoma nuo pat pradžios, gana žvarbus nakties vėjas atsimušė į jos nedidelių gabaritų kūno sudėjimą, kaip mat atmesdamas šviesius plaukus atgal, plevėsuoti ant nugaros. Įsivaizduoti kad laiko turi daugiau, nei kad buvo pasakyta ankščiau, aiškiai žinojo kad skrydžiai iš vienos valstyjos į kitą, tikrai kad netrunka kokias dešimt minučių. O kas svarbiausia, ji taip ir nebuvo ištarusi balsu, ir net savo mintyse pastatė barjerą, kuris neišdavė nejaukaus fakto, kad ji vis tik buvo iš tų nemirtingų padarų, kurie ne vien žinojo kiek toli nuo oro uosto yra Mikaelson‘ų namas, bet kas svarbiausia buvo ten įkėlusi koją, ir net ne vieną kartą. Rankos buvo tvirtai sukryžiuotos, kuomet didelių gabaritų automobilis visgi tapo nebe regimas tam tikrame nuotolyje. Švisti dar nepradėjo, todėl, ilgametė vampyrė turėjo galimybę pabūti lauke. Ir akivaizdu, net minties nekilo apie tai, kad ji buvo apsirengusi visiškai netinkamai. Apnuogintos pėdos (mat išeidama iš dušo, pasivargino tik įslysti tik į apatinį trikotažą, bei skolintus baltinius) lietė šaltą asfaltą, kuomet šviesiaplaukė pasiekė tą ne didelį žemės plotą, kuris priklausė originaliam vampyrui. Žvilgsnis buvo pakankamai tuščias, ir nors prieš tai spinduliavo gyvybę, dabar labiau priminė gilų panėrimą į apmąstymų pasaulį. Kaip ir tikriausiai kiekvienas asmuo, nenorėdamas atrodyti keistai, bei sustoti vidury gatvės, pasirėmė pečiu į garažo sieną, akis pakeldama į viršų. Dangus buvo tamsus, matėsi žvaigždynai ir gana pilnas mėnulis. Tačiau viskas nebe buvo taip pat istoriškai gražu, kaip kad buvo įsirašę jos atminty. Tačiau, ar tai galėjo bent kažkaip prislopinti ramios nakties tylą? Tikriausiai nesunkiai gebėtu save sutapatinti su „pelėdos“ charakteristika, kuri yra taikoma paprastiems žmonėms. Niekuomet per daug nesimėgavo dienomis, greičiau pasirinkdama šiuo paros metu kur nors nuobodžiai praleisti dieną. Aplink sukosi per daug žmonių, per daug susikoncentruoti neleidžiančiu objektų ir subjektų. O štai tamsuma, kuri buvo apšviečiama tik visatos kūnų, kurių tikros esmės, kaip tik romantiškąją, nesistengė pritaikyti. Įdomu, kodėl tik mokslininkai susidomi dangumi, kuomet paprasti žmonės dažniau priima tai kaip savaime suprantamą dalyką? Sumerktos akys, bei gilus įkvėpimas (Katia, specialiai tau xD) privertė mintimis nukeliauti į 1323-uosius. Karštos vasaros pabaiga, kuri atrodė kad netrūkus bus pakeista gana vėsiu rudeniniu šleifu. Vakaras, kuris palaipsniui pasidavė nakčiai, buvo laikas, kuomet ji pirmą kartą susitiko su asmeniu, kuris suteikė jai amžiną gyvenimą, kurio niekuomet nebūtu norėjusi. Po „oficialaus“ vyro, bei netrūkus dar neišnešioto vaisiaus praradimo, prabėgo ne daugiau kaip dveji metai. Supykusi ant viso pasaulio, bei iš didžiosios dalies ant savęs pačios, šviesiaplaukė buvo užsimojusi sugrįžti atgal į savuosius namus vien tam, kad sugrąžinti savo šeimos „legacy“, kuri taip nesąžiningai buvo apvainikuota bereikalingomis mirtimis ir galiausiai atimta. Daenerys buvo surinkusi didėlę žmonių, sekančių jos pėdomis „armija“. Kuriai tuo metu iš dalies priklausė net vaikai, kuriuos pavyko išpirkti iš vergiją propagavusių pirklių. Manydama kad neturėdama galimybės turėti savų, galiausiai parūpins geresnius gyvenimus tiems, kurie bus išauginti geriau, nei kad šiems buvo nulemta nuo pat pradžios. Bet istorija ne apie tai... Istorija apie žavingą vyrą, kuris savy turėjo tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo jai. Pirma, meilės istorija į kurią šviesiaplaukė buvo panėrusi stačia galva, buvo nulemta tragiškai pabaigai, todėl, jai reikėjo kad gyvenime atsirastu stiprus ir charakteringas asmuo, kuris sugebės joje pažadinti tai, ką ji sėkmingai stengėsi palaidoti. Šis originalus vampyras kaip tik ir spinduliavo savo išskirtinumu. Todėl, argi galėjo nutikti kas nors kito, nei jų neišvengiamas „susijungimas“? Kurį laiką mėlynakė net nenutuokė tiesos, kad jis buvo monstras, kurio visą ko pasėkoje nesugebės patverti. ...Kol žinoma visas veiksmas neįgavo pagreičio ir buvo paprasčiausiai per vėlu. Šviesesnis, nei šio broliai, originalusis nusprendė pasilaikyti ją sau, ilgiau nei būtu leidęs mirtingosios laikas. Tik kas būtu numatęs kad visas tas sąmyšis kuris užliejo didžiule banga su lyg akimirka, kuomet po žmogiškosios mirties Targaryen vis tik atsibudo? Kad ir kaip jis bandė ją papratinti prie TOKIO gyvenimo būdo, visuomet sulaukdavo priešiškumo. Ir taip, ji lūžo dar ir dar kartą, negebėdama sukontroliuoti savęs. Todėl tai kas ankščiau buvo laikyta apžavu, galiausiai virto didžiule panieka, kuri buvo persipynusi su purvinais žodžiais ir veiksmais. Ir štai, po gerų pusės metų ji spruko. Niekuomet nebe atsisukdama atgal. Būdama visiškai viena, negalinti savęs suvaldyti ir niekaip nesuprantanti ką turėtu daryti toliau, kur pasidėti. Laimei, o gal ir nelaimei, jai pavyko patekti į „geras“ medžiotojo ir jo žmonos raganos rankas. Kurie savais būdais kankino jaunos vampyrės kūną ir dvasią, ilgai ir netaikydami nuolaidumo, vien tam, kad ji deramai išmoktu gyventi toliau. Tai suveikė, aišku tuomet, kai tos šeimos jau nebe buvo gyvųjų tarpe. Ir jos keliai dar ne vieną kartą buvo susidūrę su taip vadinamu asmeniu, suteikusiu šiai amžiną gyvenimą. Tik dabar ji nebe buvo tuo trapiu moterišku siluetu, kuris negebėtu pasipriešinti.
Giliai įtraukdama oro į savuosius plaučius, šviesiaplaukė baigė sklaidyti savo pačios atsiminimuose, kuomet žengdama kelis žingsnius į priekį, tarytum būtu norėjusi išeiti į gatvę ir bent vizualiai nustatyti savo galimą buvimo vietą. Mat iki pat šiol net nenutuokė kur radosi. Namų dizainas buvo panašus vienas į kitą, ir aiškiai leido suprasti, kad čia kone „verslo klasė“, palyginus su vietomis, kuriuose dažniausiai praleisdavo savo bemieges naktis. Neigiamai papurčiusi galvą, nusprendė daugiau nebe gaišti laiko lauke, todėl su mintimi kur nors nusnausti visą tą laiką, iki kol sugrįš Redford‘as su „vaistais“, patraukė pro garažo duris, kurios buvo tvarkingai sujungtos su laboratorija, namų vidun.

by **Silvanus Ambrose** Kv. 04 21, 2016 4:05 pm

Šis vakaras buvo kupinas įspūdžiu ne vien šiuose namuose besiglaudžiančiam vienišiui, jo blogam broliui ji taip pat buvo atnešusi ypač reikšmingus atradimus. Pradedant nuo to, kad kelionė iš vieno žemėlapio taško iki kito atnešė keletą įdomių susidūrimų su žmonėmis. O kaip save vampyru nemėgstančiam vadinti raganiui, buvo knieti sužinoti kokios yra jo galimybės paveikiant žmonių protus ir jų kūnus. Ir pradžių sekė autobuse netoliese įsitaisęs paauglys, ant kurio veido buvo daugiau spuogų, nei kad ant Silas'o galvos plaukų. Ar tai buvo smalsumas, ar tai buvo tiesiog savęs išbandymas, o gal paprasčiausiai nuobodžiai atrodžiusi kelionė. Pasistengė kad ji pasibaigtu priverstiniu sustojimu, kuomet vaikis apnuodytas kažkokio mistinio nuodo, nusidažė keistomis, tarpusavyje nesuderinamomis spalvomis, o tuomet apvemdamas save ir praėjimą kraujingu skrandžio tūriu, nusibaigė. Žinoma, autobusas buvo sustabdytas, atvažiavo ir vietiniai pareigūnai, ir para-medikai ir net žmonės su apsauginiais skafandrais, patikėję teorijomis apie mirtinas epidemijas. Vėliau, sekė porelė bare, kur daugiau nei du tūkstančius metų gyvenantis raganius, pasismagino šiuos du priversdamas kautis dėl išgyvenimo, įskiepydamas šiems mintį kad jie badavo ilgus mėnesius ir vienas kitą mato kaip purioje bandelėje esančius dešrigalius. Tikriausiai apie šiuos įvykius bus kalbama vakaro žiniose. Bent taip tai įsivaizdavo tas, kuris ir atliko šiokius tokius bandymus su žmonių valios stiprumu. Tuo viskas nepasibaigė, man galvoje sukosi įkyri mintis, kiek žmonių jis gali paveikti tuo pačiu metu? Vieną? Du? Dešimt? Ar pilnas tribūnas, kurios nesugebės pasipriešinti jo įtaigai, kuriai net nebuvo būtina sustoti veidas prieš veidą, išlaikant intymiai atrodantį žvilgsnių susidūrimą. Galima prisiekti, jautėsi esąs dievas.
Pasirodyti prie namų durų, kurie priklausė seniai pakastam broliui, kuris visgi surado, kad ir netiesioginį būdą prisikelti, buvo gana drąsus poelgis, žinant kad paskutinį kartą matydamas jį, paliko kaip čia geriau išsireiškus? Nemalonų įspūdį apie savo siekius sukurti tobulą nemirtingumo serumą sau ir Amarai. Ką kalbėti apie tai, kad pasistengė jį palikti visiškai vieną, kartu su tėvu pasirūpindamas kad šio vaikai būtu auginami pagal šeimos standartus. Naktis buvo rami, todėl galima pasakyti kad jis ne kiek nenustebo prie Sebastian'o namų išvysdamas net labai dailią moterį, visai tokią, kokia būtu patraukusi pastarojo dėmesį. Ir tai kad ji buvo apsirengusi labai menkai, susidaryti savas išvadas buvo įmanoma. Todėl kodėl gi šiam nesumovus visko aplink, dar vieną kartą? Tai mažu mažiausiai kėlė adrenaliną. Malonų, jaudinantį.
Šviesos greičiu, kuris yra būdingas tik aukščiausios rūšies nemirtingiesiems, atsiduria prie pat garažo durų, kuomet dailiosios lyties pavyzdys patraukia vidaus lik. Kone priversdamas ją į save atsitrenkti, mikliai pasigauna merginą už pečių, imituodamas natūraliai kilusį norą neleisti jai nukristi. Ryškiame veide pasirodo dantų nešiepianti šypsena, kuomet gilus žvilgsnis susitinka su josios veidu.
- Tikiuosi neužsigavai? - Du ištarti žodžiai buvo remiami klausiamo tono, tylaus ir pakankamai žemo. Ilgai net nesistengęs užlaikyti artimai atrodančio kontakto, atitraukia savas rankas nuo merginos, pats tuo tarpu pasisakydamas toliau, - Aš tik šiąnakt atsikrausčiau, - Nepabaigė kalbos, iškeldamas ranką, rodomuoju pirštu nurodydamas toliau esantį pastatą, kuriame kaip tyčia buvo paliktos šviesos. Žvilgsnis vėl atsidūrė ties jos švelnių bruožų, apskrito veido.
- Atleisk, esu labai nemandagus. Mano vardas Silas, - Nuleidęs ranką, pasistengia kaip galima kruopščiau įsilieti į "draugiško kaimyno" vaidmenį, kuomet atsitraukdamas nuo atverto garažo, paeina kelis žingsnius link kelio, norėdamas įsitikinti tuo, kad Sebastian'as neužsimanė sugrįžti. O kadangi nieko panašaus nevyko, dėmesys vėl liko pateiktu šiai nemirtingai būtybei, kuri buvo greta.
- Man naktimis nesimiega, todėl eidamas keliu pamačiau tave. Pamaniau kad gal kažkas atsitiko? - Susiaurindamas akių vokus, tik giliau įkvėpė, kad galėtu pratęsti savo šio vakaro užmojų įgyvendinimą. O kadangi niekuomet negalėjo atsisakyti skoningo įsikišimo į idilę primenančius "namus", jau kokias dvidešimt minučių trynėsi netoliese, stebėdamas tai, kaip labai teigiamas brolis paliko šį grožį vieną. Veidas vėl liko papuoštas šypsnio, kuomet nuskambėjo lemtingas klausimas, - Tu, atleisk, dar nežinau vardo, gyveni šiuose namuose, tiesa?

by **Jules McManus** Pen. 04 22, 2016 12:59 pm

Vedama įvairiausių minčių, kurios akivaizdžiai neketino niekur pasitraukti, natūraliai ypač šviesių plaukų savininkė, atrodė kone paskendusi „visatoje“, kuri regima ir suprantama buvo tik jai pačiai. Tuo pačiu metu svarstydama apie tai, kas bus toliau, kuomet jos organizmas bus išvalytas nuo vilkolakio nuodų, kodėl automobiliui išsukus iš kelio, atsirado nepaaiškinamas ilgesio jutimas, ir kodėl ji vis tik nuo pat pradžios buvo pasirinkta amžinam gyvenimui. Visos mintys priminė klaustukų masę, o atsakyti negebėjo ne į vieną. Vadovaudamasi gana tipine moteriška logika, kad kartais verčiau net neverta bandyti kapanotis iš dalykų, kurie tave prijaučia jaustis nesaugiai. Tokius jutiminius dalykus jos organizme iššaukdavo originalusis vampyras, kartu su trauka, kurios nedrįso sau paaiškinti. O ar turėjo galimybę, jei daugiau nei kelis šimtus metų atokiai laikėsi nuo bet kokios antgamtinės būtybės, kuri gebėtu ją kokiu nors būdu paveikti? Mėlynų akių žvilgsnis buvo nukreiptas į apačią, o konkrečiau į šaltoką asfaltą, kuris kaip ne keista visiškai nekėlė jokio diskomforto. Galimas daiktas, kad būtent ši priežastis ir nulėmė tai, kad šviesiaplaukė nepajuto, ką kalbėti apie pastabumą, kuomet prieš jos nosį pasirodė dar vienas nemirtingasis. Ir šiandiena jau antrą kartą tiesiogine to žodžio prasme „įpuolė“ į vyriško kūno struktūrą. Skirtumas buvo tik toks, kad šis kūnas nors buvo ir akivaizdžiai patrauklus, tačiau be galo šaltas. Pečiai savaime sukilo aukščiau įprasto aukščio, kuomet susvyruodama, buvo iš karto užlaikyta. Lėtai, net labai lėtai ir neužtikrinai žvilgsnis pakilo ties „gelbėtojo“, kuris iš esmės ir buvo atsakingas už tai, veidu. Įprotis neleisti brautis visiems iš eilės į asmeninę erdvę, kuris buvo susiformavęs kuomet ji tapo beveik nemirtinga (mat sunaikinta gali būti tik brutaliais būdais, kurie vienaip ar kitaip nėra susieti su laiko keliamais kūnų pasikeitimais, o juk būtu visai smalsu pamatyti kaip atrodytu pirma raukšlė ir ką su ją reikėtu daryti toliau?). Iš karto išlaisvindama save iš „pagalbos“ rankų, atsitraukė geru žingsniu nuo čia pasirodžiusio asmens, tarytum tokiu atstumu būtu laikytis kur kas patogiau. Draugiškas tonas, kuriuo naudojosi originalusis, neleido įtarti kad jis vis tik nėra nusiteikęs taip, kaip stengiasi tai perteikti. Bet bala nematė... Lazerio akių ji neturėjo, kad pamatyti kad tai yra vampyras, ar tuo labiau vienas iš pirmų. Todėl pasidavė „versijai“ kad tai tėra Redford‘o kaimynas, kuriam aiškiai ši naktis nėra maloninga miego ar nuovargio atžvilgiu. Mat net jo žvilgsnis nebuvo pavargęs. Savo vaizduotėję kone trinktelėdama sau antausį kad atsigautu ir pagaliau imtu kalbėti, praskleidžia lūpas, bet ne tam kad ką nors pasakysi, o tam, kad pirmiausia giliau įkvėpti. – Greičiau išgąsdinai mane savo netikėtu pasirodymu, nei kad užgavai. – Veide pasirodė pakankamai maloniai atrodanti šypsena, kuomet mėlynakė vedama smalsumo pasekė vampyro/raganiaus nurodytą namą. Ir nors normalus žmogus dabar būtu pasakęs, kad prieš išeidamas anas paliko šviesas, nepajuto tokio poreikio, kuomet vis dar išlaikydama saugų atstumą, leidžiantį jos asmeninei erdvei būti nepažeistai, moteris, vėl sugrįžo prie ją pašnekinti vidury nakties nusprendusio asmens. – Negi šiais laikais, kai pamatai merginą prie namo garažo, vidury nakties, peršasi nuomonė kad kažkas atsitiko? Ne, viskas yra gerai. Nors, yra viena problema... – IKalbėdama taip, tarytum toliau turėtu sekti kokios nors nemalonios naujienos, kurios leistu pirmą kartą gyvenime matomam asmeniui susidaryti ne kokią nuomonę apie šiame name gyvenantį vampyrą. Bet ne, daugiau nei septynis šimtus metų gyvenanti vampyrė, pakankamai švelniu tonu pabaigė savo pradėtą sakyti mintį, – ...nemiga. – Iš natūros būdama pakankamai draugiška asmenybė, bent būtu norėjusi kad tokia atrodytu kitų akyse, jei gyventu čia, greičiausiai būtu pasiūliusi kavos ir kokį nors paviršutinišką pokalbį ant kelkraščio, stebint retai pravažiuojančias mašinas, ar namuose gesinamas šviesas. Taip turėtu pasielgti kiekvienas asmuo, kuris nėra izoliavęs savęs nuo paprastų pažinčių, kokia ir atrodė būtent ši. Ir kas galėjo pagalvoti apie tai, kad jai derėjo sprukti tą pačią akimirka, vos tik pakėlė akis į šio vyriškio veidą. – Daenerys. – Keista, galėtu prisiekti, kad ketino pasivadinti kokia Summer ar Christina. Antakiai savaime išlinko, sugadindami prieš tai palankiai atrodžiusį veidą. Net supurtė galvą, kad galėtu vėl atsigauti ir atsakyti į klausimą... Vėl nemalonus klausimas, kuris priminė jai tai, kodėl ji galu gale ir atsidūrė šiuose namuose nuo pat pradžių. Suspaudusi lūpas, ir akimirksniu sugalvojusi įtikinamą paaiškinimą, susakė net labai greitai, lyg tai būtu iškaltas eilėraštis, kuomet baiminiesi kad stabtelėjus, pamirši kokie žodžiai turi sekti toliau. – Nee, tačiau mano draugas, – Tikriausiai kitokio vaidmens jam negalėjai sugalvoti? Pati uždavusi sau šį klausimą, neigiamai papurtė galvą, mat kaip tik tuo metu pagavo save prie to, kad nervingai ėmė kramtyti apatinės lūpos odelę, – ...eem, pažįstamas greičiau, gyvena čia. Todėl manau mums su tavimi Silas, nepavyks tapti kaimynais. – Iš savęs išspaudusi vyptelėjimą, trumpam nuleido akis, atkreipdama dėmesį į tai, kad šiuo metu atrodė visai ne kaip draugė šių namų savininkui, mat buvo įsisukusi į jo marškinius. O būti apkalbėtai nepažįstamo asmens, mažu mažiausiai turėjo panašių užmojų. Teko susikryžiuoti rankas po savo krūtine, kuomet vėl pakeliant akis į Ambrose‘ą, baigti sakyti savo labai nerišliai atrodančią kalbą: – Pavaišinčiau tave kava, įkurtuvių proga. Bet, neturiu minčių, kur ji šiuose namuose randasi. – Mintyse baigdama sakinį, „jei iš viso randasi“, pasistengė vis dar išlaikyti pakankamai draugišką kalbą. Nors teko pripažinti nemalonų faktą, kad greičiau būtu norėjusi patraukti į namų vidų, įsisupti po šilta antklodę, ir bent kelias valandas pamiegoti. Ši diena buvo kupina labai daug įspūdžių, todėl norint išvengti viso to filtravimo vėl ir vėl, geriausia būtu pasiduoti natūraliam norui užmigti. – Eeem, tai kaip čia nutiko kad pasirinkai gyventi čia? Turiu omeny, man asmeniškai tai primena kiek snobišką gatvę. O tu, nelabai tokį primeni. Tik neįsižeisk.

by **Silvanus Ambrose** Pen. 04 22, 2016 5:14 pm

- Niekada nebūčiau savęs įsivaizdavęs kaip kokio nors siaubūno, kuris išlindęs už užkampio gebėtu išgąsdinti tokią dailią moterį, kaip tu.
Spalvota akių obuolio dalis savaime pakilo į viršų, kuomet originalaus nemirtingojo mintys nukrypo tą linkme, kad būtent tokiu save ir galėtu įsivaizduoti. Bent dabar, kai du tūkstančius metų trunkanti beviltiška egzistencija galiausiai pradėjo įgrysti. O tai savaime atvedė prie noro save pristatyti "pasauliui". Visa tiesa buvo tame, kad pasirodymas būtent dabar tikrai nebuvo atidėliotinas kokių nors protu nesuvokiamų pasiteisinimų, neva Silas būtu laukęs tinkamiausio laiko pasibarškinti į vyresnio brolio duris, ir skelti šiam niuksą už tai kad anas perspektyviai gyvena ilgiau. Tiesa, kodėl visą tai užtrūko nesislėpė anapus, ir turėjo tik vieno vardo paaiškinimą, - Qetsiyah. Ši pavydo apsėsta moteris, niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad nebuvo tokia jau norima, kaip kad manė. Silas niekada neketino jos vesti, apsaugok tas kuris gyvena aukštai, turint šalia angeliško veido Amarą, turėjo stengtis nesusipurtyti, kuomet bendravo su moterimi, kuri buvo akivaizdžiai išnaudojama tam, kad sukurti tinkamą nemirtingumo eliksyrą. O kai per vieną vakarą, jis galiausiai iš kelio pašalino savo brolį, ir buvo demaskuoti tikrieji ketinimai dėl amžino gyvenimo su kita moterimi, bausmė buvo sunkiai suvokiama. Tą akimirką, jis galimas daiktas net suvokė kokią žalą buvo padaręs asmeniui, prieš kurio namus dabar buvo sustojęs. Visa laimė kad buvo mokytas numatyti kelis įvykių scenarijus į priekį, todėl pasirūpino atsargumo priemonėmis (apie tai, žinoma vėliau). Vampyrais prisėtoje žemėje savomis kojomis egzistavo šiek tiek trumpiau, nei dvejus metus. Tačiau to laiko buvo per akis, kad susigrąžinti ir kelis kart labiau išlavinti savo prigimtinius gabumus. Pirmiausia sekė "baby steps", vėliau įsitikinimas kad jis yra nemirtingas, nesunaikinamas, vis dar raganius, o tam kad funkcionuoti, privalėjo periodiškai vartoti žmonių kraują. Kiekiai nebuvo dideli, bet jų pakakdavo tam, kad neatkreipti į save bereikalingo dėmesio, susitelkiant į būsimų, tai yra dabartinių, siekių. Ir štai, dabar originalusis buvo sustojęs prieš moterį, kuri akivaizdžiai griovė jo planus.
Neturėjo nieko asmeniško prieš būtent šią merginą, bet, ji buvo kliūtis kuri privalėjo būti pašalinta. Stebėti kaip juda šviesiaplaukės kūnas buvo vienas malonumas, mat ši net bandydama paslėpti nejaukumą, per daug akivaizdžiai jį demonstravo. Veido išraiška nesikeitė, šiek tiek primerkti akių vokai ir labai rami išraiška, kuri apie savo tikrumą priminė blausia šypsena, kuri kilo dėl merginos elgsenos. - Iš dalies. Arba man tiesiog reikėjo priežasties, kad prie tavęs prieiti. Nepagalvok, nesu koks nors sociopatiškas maniakas, kuris neturi daugiau jokios veiklos, kaip stebėti moteris iš šalies, laukiant kol jų draugai išvažiuoja. - Net kai veido išraiška ne kiek nepasikeitė, balso skambesys ir žinoma netinkamai panaudoti žodžiai, kurie buvo ištarti jai būnant vienai ir kaip ji pati sakė, nakties vidury, turėjo sukelti mažu mažiausiai kažkokį neigiamą jutimą. Pasirodžiusi platesnė šypsena, privertė galutinai nusimesti pradinį vaidmenį, - Aš niekada nesupratau to persūdyto, jo susidomėjimo blondinėmis. - Susidaryti nuomonę, kad Sebastian'as buvo pradėjęs gyventi su šia šviesiaplauke, buvo nesunku, net per daug akivaizdu, kad būtu galima tai suprasti nekalta prasme, kokia vis tik turėjo didesnę tikimybę egzistavimui. Ir tai kirtosi su planais susigrąžinti Amarą. O prieš pastarąją, šviesiaplaukė buvo verta lygiai nieko, bent grynakraujo nemirtingojo akyse.
- Tik nepradėk bėgti, - Nebaigdamas savo kalbos, nemirtingasis greičiau atrodė jaučiantis nuobodulį nuo natūralios reakcijos, kuri galėjo pasireikšti tuomet, kai moteris bent pabandytu suprasti kas jis per padaras. Nes su greta pastatytu namu, ar draugišku amplua, tai neturėjo nieko bendro. Lyg pasiteisindamas, nusprendė pridurti, - Aš neketinu tavęs žudyti. Kol kas. - Tai iš dalies buvo tiesa, nelabai mėgdamas tokius dalykus daryti savomis rankomis, greičiau pasirinkdavo pasąmonės žaidimus, nei kad paimdamas situaciją plikomis rankomis. Nebent, tai buvo neišvengiama, arba to reikalavo turimų galimybių puoselėjimas. Šviesiaplaukė buvo reikalinga jam gyva ir tam buvo net kelios priežastys. Apsaugodamas save nuo bereikalingo "katės ir pelės" žaidimo, iš karto pasigavo Daenerys už alkūnės, gana greitai pritraukdamas prie savęs. Neatsitiktinai sudurdamas savo žvilgsnį su jos, susikoncentravo, kas kažkuriuo metu privertė širdį plakti lėčiau.
- Įdomu, ar tai suveiks, - Niekuomet ankščiau neturėjęs progos pritaikyti nemirtingumo privalumo žaisti su kitų asmenų valia, vampyrų atžvilgiu, būtent dabar pamatė puikią progą pabandyti kažką kitokio. - Nekalbėk, ir nejudink ne vieno savo raumens tol, kol nepasakysiu priešingai. - Atitraukė savo ranką nuo mėlynakės, paeidamas gerą žingsnį atbulas. Moteris vykdė prašymą, tarytum būtu užkerėta.
- Ką gi, matau kad pavyko. Kartą suplodamas delnais, atrodė net labai patenkintas savo veiksmais. Kažkuriuo metu reikėjo net stiprios valios, kad nepadaryti kažko neadekvačiai kvailo, priverčiant dailiosios lyties atstovę elgtis ne taip, kaip ši norėtu.
- Kiekviena istorija turi savitą dėmesio nukreipimo objektą, kuris pastoviai painiojasi po kojomis, visai kaip tave, Daenerys. Man ypač ne naudinga žinoti kad tu čia, nes tai mažulėle kertasi su mano pradiniais planais. Ir kadangi aš neįsivaizduoju kiek daug tu gali reikšti mano broliui. O taip, malonu pagaliau oficialiai susipažinti. - Prunkštelėdamas, tęsė, - Tai kelia man pyktį. Patikėk, tu nenori manęs matyti supykusio. Todėl, pradėkime nuo pradžių. Kokios priežastys tave laiko šiuose namuose? - Atgal sulaukdamas tylos, kurios prieš tai reikalavo, užversdamas akis, nestipriai pliaukštelėjo delnu sau per kaktą, mintyse ištardamas "ot, kvailys!". Teko prieiti ankščiau, kad įsistebėti į moters veidą. - Atsakyk į mano klausimą. Ir galbūt aš apsvarstysiu galimybę, gražinti tau judėjimo laisvę. Sutarta?

by **Jules McManus** Št. 04 23, 2016 5:35 am

Tikriausiai tai, kad Daenerys visuomet stengėsi žmonėse pamatyti kažką gero, užuot bandydama įžvelgti kokias nors priežastys, kurios neleistu palaikyti bent iš šalies žiūrint niekuo neįpareigojančią diskusiją. Tuo labiau, Silas savo ruožtu atrodė pakankamai įtikinantis, kuomet pasirodydamas čia paaiškino kad čia buvo „atlydėtas“ vien tik tokio paprasto dalyko, kaip nemiga, neleidusi jam pasilikti namuose, kurie kaip paskui paaiškėjo, net nepriklausė jam. Ganėtinai draugiška veido išraiška ilgą laiką nedingo nuo švelnaus šviesiaplaukės veido, tarytum būtu skelbusi apie tai, kad ji buvo linkusi apsvarstyti galimybę pratęsti pažintį, bent iki tos akimirkos, kuomet atgal į šiuos namus sugrįš Sebastian‘as su geromis žiniomis, kad šiam pavyko sudominti originalų hibridą krauju, kuris buvo pagamintas būtent šiuose namuose. Ir nors žinant koks yra Mikaelson‘as vilties iš tikro buvo mažai, kažkoks nepaaiškinamas jausmas viduje, leido manyti, kad Redford‘as norėdamas to, gali skambėti net labai įtikinančiai. Galu gale, to puikus pavyzdys buvo tai, kad mėlynų akių savininkė neskubėjo atgal į savus namus, nuoširdžiai svarstydama galimybę čia užtrūkti ilgiau. Trauka, kuri buvo atsiradusi dar prieš daugybę metų, bei šiandiena įgavusi kiek per didelį pagreitį, vertė Targaryan suabejoti savo savisaugos instinktais, mat, jei jis nebūtu pademonstravęs to rūpestingumo, kuris nėra būdingas ne vienam (bent jau iš tų, kuriuos per ilgą gyvenimo kelią, pavyko sutikti) vampyrui, buvo būtent tai, ko jai trūko. Taip, viską buvo galima paaiškinti, kad iš dalies, originalusis ir ji pati turėjo labai skirtingus motyvus palaikyti šį bendravimą. Nors kitomis aplinkybėmis, jei sugebėtu elgtis „tinkamai“ sugebėtu tapti draugais, kurių abiems reikėjo. Panašumai ir skirtumai kurie turėjo abu asmenys buvo reikšmingi, ir tik nelemtai neteisingai interpretuota trauka viską šiek tiek komplikavo. Vėl pagaudama save svarstant apie tai, kaip derėtu elgtis toliau, kad išlaikyti atstumą nuo originalaus vampyro, tačiau nepasirodyti paika ir šalta. Tik lemtinga akimirka buvo išblaškyta tam tikro komentaro, kuris privertė jos širdies plakimo tempui pasikeisti. Ant riešo fiksuotas išmanusis laikrodis skandavo apie tai, kad tokie dūžiai turėtu būti registruojami nebent tuomet, jei asmuo intensyviai bėgtu, arba užsiimtu malonesniais dalykais, kuriuos vargu ar būtu apturėjusi būdama viena, svetimuose namuose. – Sunku neprisileisti tokios minties, kuomet tai ištarei balsu. Ir tu žinoma neįsižeisk, bet manau kad aš verčiau grįšiu atgal į namus. Nes draugas, apie kurį sakiau prieš tai, turėtu pasirodyti bet kurią minute. – Tai pasirodė gana įtikinančiu komentaru, mat šviesiaplaukė neįstengė pademonstruoti savo vampyriškų sugebėjimų, manydama kad priešais esantis asmuo visgi yra viso labo žmogus. Jis to nepasakė tiesiogiai, o ji tikriausiai buvo pernelyg naivi, kad suvokti kame čia „diela“. Suspaudusi lūpas, ir kaip mat žengusi kelis žingsnius link garažo vidaus, kuris vedė į name esančias patalpas, buvo kone sukaustyta sekančių žodžių, kurie pagaliau atvėrė akis į tai, kad čia pasirodęs asmuo, mažu mažiausiai buvo toks pats stiprus ir greičiausiai toks pat pavojingas, kaip ir Sebastian‘as. Skirtumas buvo tik toks, kad pastarasis nesistengė savo galiomis piktnaudžiauti, o Silas vardu prisistatęs vyras, visiškai atvirkščiai. Teko griebtis kraštutinių priemonių, ir kažkurią akimirką ji net kone atšoko nuo grindinio, pasinaudodama vampyrams būdingais greito judėjimo sugebėjimais. Bet kur tau... Originalusis pasirodė esąs ne vien greitesnis, bet ir kur kas stipresnis nei ji. Iš dalies, nieko tame nuostabaus ar neįprasto nebuvo. Vien jo pašiepiantis tonas kalboje apie „blondines“ (tikiuosi kad ne pagal protelį, o pagal plaukų spalvą), o vėliau konkretus pripažinimas kad šį sieja giminystės ryšiai su gerą įspūdį apie save sukėlusiu Redford‘u, privertė ją susimerkti. Nemirtingosios ir originaliojo žvilgsniai susitiko, su lyg akimirka, kuomet ji pajuto kad nesugeba valdyti savo pačios kūno. Sukosi įvairiausios mintys, kurios pastovai buvo dar labiau komplikuojamos vidinės baimės jutimų. Kodėl velniai griebtu ši diena vis nesibaigia? Atrodo, kad vos tik sugebi rasti laiko atsikvėpti ir galiausiai apsvarstyti savo tolimesnius žingsnius, kuomet viskas ima ir apsiverčia aukštyn kojomis. Kas yra šis padaras, ir kokią aplamai tęsė jis turi šitaip su ja elgtis? Juos niekas nesieja, ir moteris net gali prisiekti, kad šį veidą mato pirmą kartą savo gyvenime. Tai neužduoti paprasto klausimo „kodėl?“ yra beveik neįmanoma. Baimė kaustė, kuomet net labai norėdama, ji negebėjo pajudinti net savo rankos pirštų. Sustingo, tarytum būtu sulipdyta iš molio. Kūnas šiek tiek virpėjo nuo to, kad raumenys buvo stipriai įtempti, o akyse pasirodė drėgnumas, reiškęs kad ji tikrai nesijaučia saugiai, kaip kad prieš tai. Kitos išeities, kaip tik klausyti nebuvo, leidimo kalbėti taip pat nebuvo. Pasimetęs žvilgsnis blaškėsi visur, tarytum būtu dėjusi pastangas kad nutraukti bet kokį įmanomą akių susitikimą su čia pasirodžiusiu vampyru. Jo tariami žodžiai, o ir pati intonacija vertė jausti pasišlykštėjimą. Keista, kaip greitai galima pakeisti savo pradinę nuomonę apie (ne)žmogų. Atrodė jam jam net nebuvo būtinas tas akių kontaktas, kuomet, to pati nenorėdama, šviesiaplaukė buvo priversta prabilti. – Jis pakeliui į Los Andželą, tam kad gauti specifinio kraujo, kad sustabdyti vilkolakio nuodus, kurie šiuo metu sklinda mano kraujotaka. – Smerkiantis žvilgsnis atsidūrė ant originalaus vampyro veido, kuomet kone pro sukastus dantis, iškošė tolimesnius savo žodžius: – Vienintėlė priežastis, kuri laiko mane šiuose namuose yra vaistas. Ir tai... – Gink Dievuli, ji tikrai niekada nebuvo to pasakiusi, savo noru, – ...kad priešingai nei tu, ar dauguma kitų vampyrų, jis pirmiausia yra kilnus asmuo, su kuriuo ryšio nenoriu prarasti. Bet, jei tavo ketinimai yra per mane sukelti skausmą jam, tuomet pasirinkai labiausiai tam netinkamą asmenį. Verčiau liaukis žaisti šiuos žaidimus ir padaryk tai dėl ko čia pasirodei. Nes kitaip, prisiekiu, iš savo spektaklio daugiausia ką sugebėsi išpešti, tai niekam tikusį įvertinimą. Tavo planas jau dabar yra žlugęs.

by **Silvanus Ambrose** Št. 04 23, 2016 4:12 pm

Ekstrasensoriniai ir telepatiniai sugebėjimai, kuriuos taip lengvai buvo įvaldęs Silas dar būdamas mirtingu raganiumi, šiame laike buvo praradę savo reikšmingumą, dėka nemaloniai susiklosčiusios istorijos su Qetsiyah. Todėl prieš pasirodant vyresnio brolio gyvenime, teko visko mokytis iš naujo. Ne, jis niekuomet nebuvo kankinamas kraujo troškimo ir tikrai niekuomet nebuvo nuo to priklausomas. Jis greičiau laikė save nemirtingu šeimos, iš gamtos paveldėtų sugebėjimų, geriausiu pavyzdžiu, nei kažkokia nereikšminga atmata, apie kurias taip perspektyviai buvo kuriami filmai, bei rašomos novelės. Stovėti čia ir dabar prieš šią nekaltos išvaizdos merginą, buvo smalsu dėl daugelio priežasčių. Pradedant nuo to, kokio velnio ji pasimaišė būtent dabar, kai atrodė kad visi siekiai, kurių buvo užsimojęs buvo beveik ranka pasiekiami. Ir štai, dabar buvo priverstas vidury nakties stovėti prieš baltapūkę ir bent jau turiningai leisti laiką, išbandant įtaigos ribas, kurių panašu kad nebuvo, net kuomet kontaktas buvo palaikomas su antrarūšiais vampyrais. Įdomu, ar tas pats triukas suveiktu, jei jis paprasčiausiai pabandytu savo ketinimus įskiepyti Sebastian'ui? Veido išraiška šiek tiek išsikreipė, kuomet originalusis ir vienas iš pirmųjų nemirtingumo eliksyrą išbandžiusių, asmuo apsvarstė galimybę bent pabandyti pasukti tokiu keliu. Tai mažumėlę palengvintu švelniai tariant įtemptus jo tarpusavio ryšius su kraujo gimine. Nereikėtu naudoti žiaurių ar kraštutinių priemonių, beliktu tik nuosekliai įvykdyti savo planus ir tuomet, Amara būtu gyva. Net keista, kiek daug jis galėtu padaryti, kad ta moteris, kuri jau daugiau nei 2000 metų taip ir nebuvo apleidusi Silas'o minčių. Būtent dėl jos (kas jo nesuvokimu galiausiai persidavė kiekvienai iš antrininkių, kurių šis vietoje nestovintis pasaulis matė ne vieną ir tikrai kad ne dvi) Silas buvo pasiruošęs suvartoti eleksyrą, kuris leistu šiems kartu būti tiesiogine tų žodžių prasme, per amžių amžius. Ir dabar turėdamas didžiulius planus, kas galėtu ją atgaivinti, negi būtu sustojęs prie pirmosios kliūties vardu Daenerys? Ne.
Įdėmiai stebėdamas šviesiaplaukės moters bandymą priešintis, net pats nepajuto, kaip veide išviepė šypseną, bet ne tokią kokia būtu pranašavusi kad savo bandymus šį vakarą baigė. Ji ištarė tai, kas atrodė per daug paviršutiniška, todėl privertė vampyrą/raganių sukrizenti.
- Jūs moterys nepataisomos. Tu dar prieš penkias minutes siūlei man kavos, kas tikrai neatrodo kilnu, ypač kad tu visa išsinuoginusi. - Neigiamai papurtė galvą, tarytum bandytu save atitraukti nuo kokių nors pašalinių minčių apie tai, kad ji gali būti net labai svarbia šio šachmatų žaidimo figūra. Teko užduoti tuos klausimus, kurie turėjo suteikti nemirtingam grynakraujam lemtingus argumentus, apsisprendimo ką su ja daryti toliau. - Apgailėtina. - Numanydamas kad toks trumpas intarpas sugebės atkreipti merginos dėmesį, pasuka savo gilų žvilgsnį į josios pusę. - Ne tu, nebandau užgauti tavo vertės. Mano brolis elgiasi apgailėtinai, nes jei būtu savo laiku nepasukęs kvailais keliais, tu jau dabar būtum visiškai sveika. Būtu užtekę paprasto burtažodžio, kelių žvakių ir žolių. Na taip, dar kokio nors gyventi neverto vampyro, ant kurio visą tai būtu galima perkelti. Bet... - Nuleisdamas akis, ir akivaizdu kad vien smalsumo vedamas, suėmė jos savadarbį dirželį, kuris tvarkingai laikė akivaizdžiu kad ne jos drabužį, ant kūno. Užteko tik tvirtesnio nykščio ir rodomojo pirštų paspaudimo, kad jis kaip perdėm trapus daiktas nutrūktu. Neturėdamas kokių nors seksualinių siekių, greičiau vadovaudamasis noru pamatyti net iš tolo nestipriai girdėtą sužeidimo pulsaciją. Praskleisdamas marškinius, grynakraujis įdėmiai įsistebėjo į sužeidimą, ir jam tikrai būtu lengva šį nesklandumą pašalinti. Bet, jis nebuvo toks geras. - Palauk, tu juk nemanai kad aš imčiau ir padaryčiau tokią paslaugą? - Palenkė galvą, lyg norėdamas jos akyse perskaityti ką nors reikšmingo. Bet vietoje to, pagaliau ėmė uždavinėti klausimus, kurie padėtu jam atlikti "šachą ir matą". - Ar esi neabejinga mano broliui? Ar myli jį? - Tikriausiai būdamas dar taip stipriai nesugadintas šiuolaikinio jaunimo „bendravimo“ standartų, todėl tokį atsidavimą pritaikė vadovaudamasis asmenine nuomone. Mat jei merginos atsakymai būtu teigimai, tai sušiktu jo planus kur kas labiau, nei iš viso įmanoma. Kas reikštu, kad lemtinga akimirka Varias pavardės nešiotojas kategoriškai atsisakytu jo pasiūlymo, ir tektu manipuliuoti kitais dalykais. - Ar jis jaučia tau tą patį? - Dar vienas klausimas, kuris buvo svarbus užpildė judviejų nedraugišką ir nenatūralų pokalbį, kuomet Silas galiausiai atitraukė savo rankas nuo baltapūkės kūno, atsitraukdamas per gerą žingsnį. Užteko tik vieno rankos mostelėjimo ir konkretaus komentaro, kad ji galėtu sujudėti tiek, kad galėtu save prisidengti. Mat net matant jos kūno formas, net minties nebuvo kilusios į šią pažvelgti kaip nors kitaip, nei prieš tai. Amara buvo ir liga ir vaistas tuo pačiu metu. Ir kadangi visą savo egzistenciją būtent ir siejo su minėta moterimi, kitos paprasčiausiai neatrodė traukiančiai. Bet, ne vienas jo šiandienos veiksmas nepriminė to, kas sukosi šio minčių patamsėse. - Susitvarkyk, bet nebandyk priešintis man. Nesibaimink, viskas pasibaigs labai greitai. Tu ne nepajusi.

by **Jules McManus** Sk. 04 24, 2016 3:31 am

– Akivaizdu kad kartais mes darome didžiules klaidas, kuomet stengiamės reaguoti į aplinką maloniai. – Konstatuoti šį net labai paprastą dalyką buvo ne vien lengva, tačiau ir be galo nemalonu. Silas vardu prisistatęs asmuo buvo blogesnis už tą, kurio savo gyvenime vylėsi daugiau nebe sutikti. O pastarasis tikrai privertė šviesiaplaukė tam tikru gyvenimo laikotarpiu nuspręsti kad bet koks, net nekaltas kontaktas su vampyrais visuomet pasibaigia didžiulę drama, kuri ne visuomet baigiasi laimingai. Niklaus Mikaelson, asmuo kuris suteikė bohemiško stiliaus šviesiaodei nemirtingumą, buvo monstras, tas, apie kurį vien kalbant kųnu nubėgdavo nemalonūs šiurpuliukai. Ir Daenerys visuomet manė, kad baisesnio nei jis, egzistuoti negali. Išskyrus šią naktį, kuomet jos keliai neišvengiamai susidūrė su vyru, kuris buvo visiška priešingybė Sebastian‘ui. Aplamai, unikalios tiek išvaizdos, tiek charakteristikos originalusis, kuris nesunkiai sugebėjo apžavėti šią, nekaltos išvaizdos mergelę, atrodė kaip gaivaus oro gūsis, po ilgų ir nevykusių bandymų rasti kažką panašaus į visavertį pašnekovą, gal net partnerį. Jos kūnas, priešingai nuo protinio atstūmimo reagavo į Redford‘ą nepriklausomai nuo Danny valios, ir tai bandyti paneigti buvo paprasčiausiai kvaila. Todėl stovint čia, kuomet jos kūnas buvo kaustomas nematomos jėgos, buvo neįtikimai skausminga. Ji priklausė nuo Silas valios ir nuo to, kuomet šiam pagaliau atsibos žaisti šiuos purvinus žaidimus. Visą laiką besiblaškantis žvilgsnis galiausiai buvo paslėptas po sumerktais vokais, kuomet pro blakstienas pasirodė sūrus vanduo. Ne, ji vis dar nesibaimino mirties alsavimo į sprandą. Dievaži, ji buvo nugyvenusi per ilgai, kad galėtu besąlygiškai kabintis į galimybę gyventi toliau. Ir nors pati savo noru nesistengė surasti savo pabaigą, nesistengė ir to išvengti. Gal būtent tokios mintys ir neleido jai pasipriešinti medžiotojai, ką būtu padariusi bet kuri kita vampyrė, kuriai grėstu mirtinas pavojus nuo tokio trapaus kūno, kaip žmogiško. Liežuvis nuslydo per lūpas, kuomet ji pramerkė savo drėgnas akis, drąsiai įsistebėdama į vyriškio veidą. Taip, jis baugino ir net labai. Bet, verčiau būtu stebėjusi jį, sukeldama bent menką galimybę į diskomfortą, nei kad slėpusi savo akis, lyg būtu didžiausia bailė. Savo tvirtumu, kurio neišdavė smulkus ir net labai moteriškas kūnas, ji gebėjo pasigirti. Ir netiesiogiai pasigyrė, kuomet šiandiena buvo atlaikiusi kur kas daugiau, nei vidutinę kantrybę turintis vyras. – Tikriausiai tik toks kaip tu, galėtum pasiduoti lengviausiam variantui ir tai įgyvendinti. Tai dar vienas akmuo į tavo daržą, Silas. Tavo brolis, jei tai tiesa. Ji nesibaimina eiti sunkiausiais keliais, ir man užteko tik dienos, kad tai suprasčiau. Todėl, apgailėtinas esi tu. – Svaidydama kiek per drąsius išsireiškimus, dėl kurių galėtu pelnyti ką nors nemalonaus į savo pusę, stipriai suspaudė dantis. O kaklo raumenys tapo ypač pastebimai įtempti. Ji dar stengėsi kaip nors pasipriešinti žaidimui su jos protu, kuris Silas‘ui akivaizdžiai teikė pasitenkinimą. Bet šiuo klausimu šviesiaplaukė moteris buvo per daug silpna, kad sugebėtu tai padaryti taip, kaip gal turėtu galimybę originalusis. Ir iš viso, ar įmanoma kaip nors paveikti tuos, kurie atgimė iš burto, o ne nuo nemirtingo kraujo, mirties, ir vėliau pasimaitinimo. Krūtinė kilnojosi taip stipriai, kad atrodė kad bet kurią akimirką širddis sulaužys visus ją laikančius šonkaulius ir išsiraus lauk. Akys vėl liko užmerktos, kuomet Silas pasielgė kaip tas niekšas, kokį tik turėdama galimybę, pati būtu sunaikinusi. Mažą to, kad jis buvo paveikęs jos sąmonę, tai galima tik įsivaizduoti kokį šleikštulį kėlė tai kad ji buvo dalinai apnuoginta prieš jį. Kiekvienas, jo manymu tikriausiai labai nekaltas prisilietimas, vertė ją jaustis taip, tarytum būtu prievartaujama. O tai, sakyčiau yra ne pats maloniausias jutimų bagažas, kokį tik galima apturėti. Klausimai, kurie buvo vedami jo smalsumo, privertė merginą, kalbėti. Bet žodžiai buvo padriki ir neleidžiantys išsiplėsti. Tai pripažinti buvo kur kas sunkiau. Nes būdama savo pačios valios šeimininke, tai galėtu balsu pasakyti nebent po kelių savaičių nenutrūkstančio bendravimo su šių namų savininku. Nes būkime atviri, kūniška trauka ir baimė būti atstumtai, yra labai tarpusavy nesutariantys aspektai. – Taip. – Nuskambėjo atsakymas į pirmiausia užduotą klausimą apie neabejingumą, vėliau sekė labiau neigiamas, – Ne. – Ir galiausiai jos žvilgsnis vėl buvo įbestas į Silas pusę, kuomet balsas tapo nebe toks kategoriškai tvirtas. Į šį klausimą ji negalėjo atsakyti, net jei būtu norėjusi. Paprastas dalykas, žmogiškas... ...kai tu paprasčiausiai negali nuspėti kas sukasi kito asmens galvoje, kuomet viskas ką žinai apie jį, yra trupiniai, kurios buvo paskanintos „cukraus pudra“, kurią abu vampyrai išreiškė būdami šių namų vonioje. Ilgai užlaikyti žvilgsnio nepavyko, todėl ji nusuko savo akis, suformuodama atsakymą: – Tikiuosi kad taip. Bet tu niekada negali žinoti ar tau žmogus jaučia gailestį ar ką nors daugiau. – Daugiau nebesistengdama žiūrėti į Silas pusę, galiausiai atgavo bent dalinę savo laisvę, todėl netrūkdama daugiau nei akimirkos, iš karto įsisupo į baltinius, kuriuos originalusis buvo praskleidęs. Rankų pirštai stipriai spaudė aukštos kokybės medžiagą, kuomet ji nesusilaikydama neigiamai papurtė galvą. Buvo labai paika galvoti kad Sebastian‘as būtu susisukęs kur kas greičiau, nei kad tai buvo realu. Jo šiuose namuose turėjo nebūti dar bet 4-5 valandas, ir tai, čia buvo per mažas laiko tarpas. Todėl, kaip gi dabar reikėjo elgtis, kad išsilaikyti iki to laiko, būnant gyvai? Žvilgsnis, kuris buvo nukreipiamas visur: į asfaltą, garažo duris, netoliese augančias žoles, net šviesą, kuri buvo blausiai matoma iš greta esamo pastato vidaus. Visur, bet tik ne į vyriškį, kuris buvo netoliese. – Ko tu nori iš manęs? Aš jau sakiau kad esu niekas tavo brolio gyvenime, todėl prašau... – Taip, savigarba buvo sužalota su lyg akimirka, kuomet ji tai pasakė. Ir kelio atgal nebe buvo, nors, nebuvo ir į priekį, žinant tai, kad ji negeba jam pasipriešinti. – ...leisk man eiti. Aš nieko jam nesakysiu apie tave ar tavo nesuprantamus siekius kažką iš viso to išpešti.

by **Silvanus Ambrose** Pir. 04 25, 2016 9:16 am

Dalinai link peties palenkta galva, bei pakeltas į viršų žvilgsnis leido įsistebėti į tai, kaip tamsios nakties dangų bandė apšviesti gatvės žibintai, kurie žiūrint iš apačios neatrodė tokie įdomūs ar reikalingi. Tai kad nemirtingųjų akys buvo lengvai adaptuotos bet kokiam apšvietimui, šie daiktai atrodė bereikalingi. Na taip, žmonėms jie tarnavo visai neblogai, tačiau kai nemirtingųjų populiacija buvo aiškiai didesnė, vertė susimąstyti ar tikrai buvo būtina kurti visus tuos daiktus, kurie palengvintu bevaisiams žmonėms egzistavimą. Klausant Daenerys klabos susidaro šioks toks, dviprasmiškas įspūdis, tarytum tarp šios įstabios blondinės ir jo brolio nebuvo viskas taip glotnu ir lengva. O tai savaime leido padaryti prielaidą, kad ji ne toks ir didelis akmuo ant kelio, kokiu iš pat pradžiu ją palaikė grynakraujis nemirtingasis. Silas nesistengė per daug savo dėmesio skirti šiai merginai, tarytum visas šis susitikimas buvo nuobodus, bet neišvengiamas. Pranašumas kuris buvo nustatomas net nečiuopiant, buvo akivaizdus ir vyras akivaizdžiai mėgavosi savo turimomis galimybėmis paveikti tuos padarus, kurie save vadina „vampyrais“, naudojant tik „ekstra-sensorinius“ triukus. - Tu teisi. Bet visa jūsų egzistencija yra didžiulė gamtos padaryta klaida. Turiu omeny, palyginant su pirmaisiais, likę esate it mažos parazituoti linkusios žiurkės, kurias vargiai ar sunaikintu ta pati pasaulio pabaiga. Kitą vertus, jei bent vienas mūsų apsiimtu šios klaidos išvalymo procedūromis, nebe atrodytumėte tokie... Kaip čia geriau išsireiškus? Nesunaikinami? Ne. - Teko net vaizdingai papurtyti galvą, atmetant tokią nevykusią mintį. Vampyrus sunaikinti yra kur kas paprasčiau, nei pakviesti į pirmą pasimatymą merginą, kuri tau sukelia erotines fantazijas, bet neturi pakankamai drąsos perteikti tai realiame gyvenime. Todėl pasislėpus po antklode darai su savimi „savęs atradimo“ veiksmus. Užtenka ko? Realiai paėmus: atskirti galvą nuo likusios kūno dalies, išplėšti širdį, o gal net priversti juos padaryti tai savo paties rankomis? Leisti būti sukandžiotiems vilkolakių, ar suvaryti į krūtinę lūžusios kėdės kojelę. Būdu yra daugybę, todėl galima fantazuoti bet kokius ir visi jie sukels tą patį, lengvumo įspūdį. Hm, vargu ar kada nors Silas buvo sutikęs tokį „parazitą“ kuris sugebėtu bent pabandyti pasipriešinti jam, sukeliant kokią nors žalą. Visa oponento bėda būtu ne vien tame, kad pastarasis yra nesunaikinamas visiškai niekuo, bet tai, kad jis neturi ne vienos silpnosios vietos. Bent iki tos akimirkos, kuomet bus prabudinta ji. Tuomet įvykiai įgautu kiek rimtesnę padėtį, ir tektu pirmiausia pagalvoti apie tai, kaip gi dera veikti, apsaugojant tai, be ko Silas paprasčiausiai neįsivaizduoja savo tolimesnio egzistavimo. - Tokiu atveju kiekvieno iš jūsų likimas būtu neišvengiamai lengvai numatomas. Ir žinai, gal tai visai nebloga mintis? - Veidas įgavo kiek labiau į apmąstymus linkusią išraišką, kuomet galingas raganius pasistengė atrodyti taip, tarytum tokia veiksmo virtinė jam atrodytu įdomi. Nors pripažinkime, jis nesijaučia atsakingas už tai, kad pasaulis yra skandinamas nemirtingų padarų. Mat asmeniškai pats nebuvo „sukūręs“ ne vieno, kuris galėtu paskui būti priklausomas nuo jo gyvybės. Kitas asmuo tikriausiai jau būtu paruošęs didelę armiją, kuri galiausiai palengvintu net tą patį susitikimą su Sebastianu, po daugiau nei 2000 metų. Visgi ne, ši mintis yra dar labiau idiotiška, nei kad jos skambėjimas. Silas nebuvo pratęs siūsti ką nors padaryti jo „purvinus“ darbus, turėdamas nusiteikimą, kad jei nori kad viskas eitu taip, kaip planuoji, turi tai daryti pats. Kartą gi gavo pakankamai skaudžią pamoką nuo Qetsiyah. Daugiau kažkaip nesinori.
Teko vėl sugrąžinti konkretu „akis į akį“ kontaktą su šviesiaplauke mergaite. Taip, jis matė ją kaip dar ne visai suaugusį vaiką. Klaidinanti jos išvaizda buvo tas aspektas, kuris kėlė labai keistai susistatančias mintis apie ją. Bet tai net nebuvo labai svarbu, kad būtu galima akcentuoti.
- Aš galbūt ir suprantu ką jis pamatė žiūrėdamas į tave, aš irgi jaučiu silpnybę smulkaus sudėjimo moterims. Bet, nuoširdžiai nesuprantu ką jame pamatei tu. - Sujudindamas pečius, ir tokiu būdu priversdamas save pagaliau sugrįžti prie visą ko esmės, tik dabar atkreipė dėmesį į skaičius, kuriuos demonstravo išmanusis laikrodis ant Daenerys rankos. Nebūdamas visiškai žalias ir tikrai turėdamas laiko susipažinti su šiuolaikinėmis technologijomis, velniai griebtu, jis net žinojo kas yra ta Beyoncé ir savo nieko nesuprantantį žvilgsnį išlaikė nukreipęs į televizoriaus ekraną, kuomet ten buvo demonstruojamas „50 Shades Of Grey“ pristatymas. Tikriausiai buvo labai senų pažiūrų, jei manė kad moterį galima patenkinti ir kitais būdais, nei pririšant prie keisto metalinio objekto ir išplakant rykšte. Tokia, kuri priminė prastą imitacijų tų, kurias buvo matęs, kuomet lankėsi budelio ir nuteistojo šou. Teko panaudoti vizualiai didesnę jėgą, kad vienu sugriebimu nutrauktu nuo Targaryan riešo laikrodį. Gyvybės rodikliai liko nebe matuojami, bent tik parodė staigų temperatūros pakeitimą. Šis žingsnis galėjo arba sumauti viską arba paskatinti Sebastian‘ą sugrįžti atgal. Bet vienokiu ar kitokiu, šis prabangus aksesuaras atsidūrė ant asfalto, kuomet Silas paleido jį žemėn. Ekranas skilo, bet aparatas dar veikė, kas sukėlė šiokį tokį susierzinimą. Šiek tiek atitraukdamas pėdą nuo žemės, užmynė atrodo visai nestipriai, bet visas prietaisas sutrupėjo, lyg būtu padarytas iš labai nepatvarios medžiagos. Žvilgsnis vėl susidūrė su šviesiaplauke. Ir tuomet jau nebe atrodydamas toks gerai nusiteikęs, kiek per šiurkščiai sugriebė merginą už sprando, priartindamas ją prie savęs. Įsistebėjo į jos akis, ir tuomet tarė.
- Simpatijos yra tokios beviltiškai trapios, kad užtenka tik vieno netinkamo žodžio, ar vieno netinkamo prisilietimo, kad viskas būtu sugadinta, Daenerys. Tu atliksi savo vaidmenį, tuomet atgausi laisvę. Bet negaliu garantuoti, kad visame tame išsaugosi savo gyvybę. Nesu suinteresuotas tuo, kad sugadintum mano planus! - Ne pats iš savęs nelaukęs kad „suriaumos“, kuomet pakeltas kalbos tonas, privertė ją mažu mažiausiai pakelti akis į vyrą, kuris laikė jos šviesią esybę savo rankose. Žvilgsnis galiausiai susidūrė tarpusavyje, kuomet grynakraujis nusprendė kad yra pavargęs tęsti visą šią tiradą, todėl nusprendė trumpam atsikvėpti. - Tu ne vienu žodžiu neužsiminsi apie mūsų su tavimi pokalbį. Smulkmenų žinoti Varias‘ui nereikia. Bet pasakysi jam lygiai tai, ką aš tau dabar. - Trumpam nutildamas, Silas net nutraukė akių kontaktą tam, kad susidėti visas savo mintis, kad šios skambėtu pakankamai įtikinamai: - Jam išvykus, pasirodė senas „draugas“, su kuriuo turėjai malonumo praleisti savo laiką. Likai apžavėta jo savęs pateikimo ir net svarstai galimybę pratęsti tą pažintį. Tačiau, prieš išeidamas jis paprašė kad perduotum žinią, apie tai kad netrūkus jis pasirodys vėl šiuose namuose. Su pasiūlymu, kurio jis nesugebės atsisakyti. Ir Daenerys, - Veide išplėsdamas šiokią tokią šypseną, pratęsė, - Būtinai paminėk kuo esu vardu. - Tai sakant, nemirtingasis nustojo žaisti su merginos pasąmone, kuomet atsitraukdamas, sugrąžino jai visišką veiksmų laisvę, palikdamas tik tas įtaigas, kurias susakė vėliausiai. Dabar buvo svarbu atsikratyti maskavimo laike burto, kuris taip kruopščiai visus tuos tūkstantmečius slėpė „objektą“, kuris bus neišvengiamai reikalingas sandoriui, kurį ketino sudaryti su savo kraujo gimine. O kadangi visą tai reikalavo laiko, Silas patraukė nežinomu šviesiaplaukei keliu, palikdamas ją ramiai laukti to, kuris ir suteikė jai galimybę būti pastebėtai ne laiku ir žinoma, ne vietoje.

by **Jules McManus** Antr. 04 26, 2016 7:50 am

Galėdama pasakyti net tūkstantį žodžių, kad priversti šį vyrą jaustis ne taip dieviškai, kaip jis save įsivaizdavo. Tačiau, tuo pačiu metu buvo izoliuota nuo net menkiausios galimybės pasakyti ką nors, kas leistu jai išreikšti savo pasipriešinimą. Jo naudoti užgauliojimai, kuriuos tuo pačiu metu tarytum stengėsi skirti ne jai, o panaudoti abstrakčiai, vertė net prisileisti prie savęs mintį, kas būtu, jei ji būtu gimusi ne savo pačios šeimoje, o būtent tarp tų taip nemėgstamų Mikaelson‘ų. Gal tuomet viskas nebūtu taip paprastai įgyvendinama, kaip kad dabar? Taip, ji buvo tik antrarūšė nemirtingoji, bet ar tai turėjo suteikti originaliam vampyrui su ja elgtis kaip nors kitaip? Teko net labai stipriai suspausti žandikaulį, kad paprasčiausiai nepasiduoti provokuojamai. Ir akimirka, kuomet viskas pasibaigė, buvo tarytum po ilgų amžių praleistų pragare, leidimas patekti į rojų. Baimė, kuri prieš tai buvo sukausčiusi safyro akmenukus primenančios šviesiaplaukės kūną, buvo dingusi. Ji jautėsi pakankamai laisvai, tarytum viso šio šou niekuomet ir nebuvo. Puikiai atsiminė tik tiek, kad čia pasirodęs asmuo buvo pakankamai galantiškas, kad sukelti jai pozityvią nuomonę. Ir nors jei kas nors būtu paklausęs apie ką jie kalbėjo, būtu išreikšta viena didelė spraga, apie kurią Silas nepagalvojo. Bohemiškos išvaizdos šviesiaplaukei buvo kone užprogramuota apie jį atsiliepti teigiamai, bet kas būtent sudarė šį teigiamą įspūdį, buvo neaišku. Ir kadangi tai priverstu ir ją pačią susimąstyti apie tai, dabar tai buvo per daug neaktualu. Žvarbus nakties vėjelis privertė ją apsižvalgyti, suvokiant kad ji neturi ne menkiausio supratimo, kur link nusuko Ambrose, ar tuo labiau, kiek laiko ji praleido lauke, ir kur po paraliais tas įdomiai atrodantis laikrodis, kuris prieš tai juosė jos riešą. Teko net neigiamai papurtyti galvą, kad bent kažkokiu būdu priversti save „atsipeikėti“ po viso to, kas nutiko. Žengusi vos vieną žingsnį į priekį, šviesiaplaukė pajuto labai nemalonų dūrį į kulną, ir nors nemirėliams tai neturėtu kelti labai didelio diskomforto, žinant tai, kad jie yra linkę pagyti ypatingai greitai. Tačiau laikrodžio stikliuko šukė, kuri buvo nemaloniai įsmigusi, kėlė mažu mažiausiai skausmą, kuris buvo netoleruotinas. Lūpos susispaudė, o gerklinis garsas, primenantis skausmo aimaną privertė ją išlenkti pėdą taip, kad šios kulnas nesiliestu prie grindinio ir tokiu būdu neįstumtu svetimkūnio giliau. – Sumauta kerėpla, – Atsiliepusi apie save, moteris sudarė išvadą kad per didelis laikrodžio dirželis pakišo koją ir neaišku kaip, bet nukritęs nuo riešo sugadino ne jai priklausiusią nuosavybę. Tikriausiai ji buvo brangi, jei ne piniginę prasme, tai visomis tomis programomis, kurias į šį daiktą buvo įdiegęs originalusis vampyras. Pasilenkusi, mergina surinko viską, kas buvo likę nuo laikrodžio, kuomet iš karto patraukė garažo vidaus link. Puikiai atsimindama kad iki laboratorijos kelias buvo ypač trumpas, pakeliui nuspaudė tam tikrą mygtuką ant sienos, kuris leido durims užsiverti. Kraujas nežymiai varvantis iš menko sužeidimo, paliko šiokias tokias žymias, bet mergina tą akimirką visai nepagalvojo apie tai, kad derėtu iš karto sutvarkyti visą šį „jovalą“. Užuot griebusi kokį skuduriuką, ji sugrįžo prie gulto, prie kurio buvo palikti medicininiai operavimui skirti įrankiai. Iš jų dėmesį patraukė vien tik pincetas, kurį suspausdama pirštais, visiškai nesunkiai ištraukė šukę, kurią mestelėjo ant tos pačios metalinės tacelės, kur prieš tai buvo palikta pusiau medinė kulka. Žinodama kad sužeidimas labai greitai užsitrauks, nematė prasmės jos kaip nors „apdirbti“ išvengiant infekcijos, kuri nemirtingam organizmui būtu visiškai nepavojinga. Laiko iki kol Redford‘as sugrįš, buvo dar labai daug ir teko prisipažinti sau pačiai kad šios dienos įvykiai sugebėjo ją pastebimai nuvarginti. Tas liaunas kūnelis, kuriame buvo įkalinta jos „siela“ jau daugiau nei septynis šimtus metų, reikalavo šiokios tokios „perkrovos“. Ir baltapūkė net nepasivargino pereiti prie svetainės, kur buvo nusižiūrėjusi patogiai atrodžiusią sofą, kur prigulti būtu kur kas patogiau ir maloniau. Lėtai atmetusi save atgal, ji nugara susidūrė su jau šiandiena pagadintu baldu (jis buvo suteptas krauju, net kelių asmenų, ir prie to pačio padurtas medžiotojos peiliu). Žvilgsnis, kuris nors ir reikalavo užmerkimo, kurį laiką plaukiojo per lubas, tarytum jos ir buvo tas žvaigždėtas dangus, apie kurį buvo užsiminusi, kuomet pusiau gulimą poziciją buvo užėmęs Sebastian‘as. Nenorėdama savęs nukankinti kokiais nors bereikalingais svarstymais apie tai, kas gi bus toliau, kuomet jai bus suteiktas vaistas, kuris galiausiai pašalins bet kokią „viruso“ egzistavimo galimybę, jos organizme. Pasisuko ant šono, abi kojas sulenkdama taip, kad šios dalinai atsidurtu po užpakaliu. Šalčio nejautė, nors ir buvo apsirengusi pakankamai laisvai, o ir dirželis, kuris laikė drabužį savo vietoje, buvo nepataisomai sugadintas. Nors, šiandiena ji buvo apsinuoginusi daugiau kartų, nei kad per pastarąjį šimtmetį. Todėl, jau net baigė priprasti prie minties, kad tai bus ne paskutinis kartas. Akių vokai ėmė sunkti, ir net norėdama kovoti su miego troškimu, nebūtu pasiekusi šio varianto. Palaikyti pašnekėsi su kuo nors nebuvo galimybės, ne todėl kad jos gyvenime nebuvo ne vieno asmens, kurį galėtu pavadinti draugu, greičiau todėl, kad ta beformė rankinė, kurią turėjo atsinešusi su savimi į biblioteką, ten ir buvo palikusi, kartu su telefonu ir visomis kitomis jai svarbiomis smulkmenomis. Turėjo planą, kad atgavusi sau priklausantį dienos šviesos žiedą, būtinai užsuks ten atgal bei žinoma pasiims savo daiktus. Abejoti bibliotekininkės sąžiningumu nebuvo prasmės, tuo labiau kad pati Danny tokį „triuką“ buvo padariusi ne vieną kartą, ir senolės visai nebe stebino tai, kad ji dažniau buvo išsiblaškiusi, nei kad susikoncentravusi. Kažkaip buvo sunku sutelkti savo dėmesį ties vienu dalyku, kuomet visi kiti įkyriai stengėsi užimti pirmumo teisę. Akių vokai galiausiai nusileido, o ir pats kvėpavimas tapo gilus ir labai subalansuotas, kas galiausiai išdavė tai, kad ji nebe atlaikiusi užmigo. Kiek ilgai ji sklaidė savo sapnuose, buvo ganėtinai sunku pasakyti. Mat iš pažiūros, tik koks nors žmogiškas sujudimas te galėjo ją sugrąžinti atgal į pagreitį įgaunančią realybę. Nors saugumas, kuriame buvo paskendusi miegant, šiuo metu priminė tai, ko jai reikėjo šiandiena kone labiausiai.

by **Jon Spencer** Pen. 04 29, 2016 3:43 am

Tikrai galėjo savimi didžiuotis. Nė valandos netrukęs vizitas Los Andžele buvo toks sukakotai produktyvus, kad drąsiai galėtų apdovanoti save gera doze nekaltos mergaitės kraujo tiesiai iš jos miego arterijos. JK, JK. tačiau visa tai kas įvyko palieka nerealų, unikaliai gerą jausmą tiek Sebastiano galvoje, tiek toj vidinėj jausenų oazėj. Vyras pasižymėjo keistu bruožu stumti nuo savęs tai, ko jam iš tiesų reikia. Paradoksas išryškėja tame, idant kratydamasis artimesnių pažinčių, užsisklesdamas savo kasdienybėje bei rutinoje susiduria su dideliu deficitu asmenų, kurie įkvėptų vyrą nuotykiams. Jį kartais tiesiog reikia šiek tiek pastūmėti, kad galėtų perkratyti visa tai, kas glaudžiasi makaulėje. Tiek su Rebeka, tiek Marisa, tiek galų gale Salonina buvo lygiai tas pats. Jos į Redford'o gyvenimą įsiveržė kaip uraganai ir ne dėl savo pasyvumo užėmė svarbią vietą nemirelio būtyje. Sebastianui tiesiog reikėjo suprasti kur ir kada tą uraganą sukėlė Daenerys. Baltaplaukė gražuolė nemirelė toli gražu nepriminė Redford'ui vienos tų merginų, kurios greitai pasirodžiusios vyro gyvenime labai greitai iš jo ir dingdavo. Tiek judviejų pirmasis susidūrimas Prancūzijoje, tiek antrasis Anglijoje, tiek trečiasis Niujorke skelbė aiškią žinią, jog tikrai yra kažkokia mįslinga trauka, kuri verčia juodu vienas kitą vis pastebėti. Targaryen buvo įdomi, aiškiai sužadinanti smalsumą, negailestingai intriguojanti. Puikiai suprato, jog jos tyras, dailus, netgi kiek vaikiškas veidas slepia daugybę išgyvenimų, kuriems visgi nemirelė sugebėjo kažkuriuo metu parodyti vidurinį pirštą. Jos charizma, aiškiai juntamas gerumas ir netgi išskirtinė išvaizda itin kabino Sebastianą, kuris dar visai neseniai šią potencialiai sėkmingą pažintį būtų nuleidęs į klozetą. Tas "o jeigu bus kaip su Rebeka?" baubas Redford'ui dabar atrodė visai nebaisus, nes po akistatos su originaliąją Mikaelson jis suvokė viena - tebūnie būna ir taip, jeigu tas santykis galų gale padovanos jam tokią gražią draugystę, kokiai pradžią davė šiandieninis buvusių mylimųjų susitikimas Angelų Mieste. Tiesiog na, joks ryšys - gilus, prasmingas ir išpuoselėtas nenueis perniek. Jis neabejotinai keis Sebastianą, glūdins aštrius kampus ir turtint jį kaip asmenybę. Varias labai ilgai švaistė laiką mokslams, kurie turtino nebent tik jo intelektą. Atėjo metas tiesiog pabandyti būti geresniam ir turėti didesnę išliekamąją vertę kaip individui. Jeigu dabar netyčia užsilenktų, kas jo gedėtų? Vis tiek mėgintuvėliai ir jo mokslininkų komanda, kuri nemirelio net dorai nepažįsta?
Vyro laukė dar vienas šešių su trupučiu trukmės skrydis į Niujorką. Bilietų verslo klasės vietose negavo, tačiau dabar labai smarkiai tos asmeninės erdvės ir netroško. Prie pradėtos Styveno Kingo knygos net neprisiliečia. Vietoje to įsikišęs ausines perklauso keletą mėgstamų grupių diskografijų.
Niujorke dienos metas džiugino pasakiškai gražiu oru. Sebastianui buvo iš ties neįprasta matyti pasaulį tokį šviesų. Tiesiogine ta žodžio prasme. Kaip didelis akcijos "šiknon tą magiją" entuziastas jis tikrai nepažinojo raganos, kuri parūpintų jam stebuklingą žiedelį, leidžiantį šlaistytis gatvėmis po saule. O dabar leido sau netgi pamanyt, jog visai neblogai būtų tokį daikčiuką turėti ir asmeniniam naudojimui, mat Targaryen žiedą turės gražinti savininkei. Šokęs į savo oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje pasistatytą džipą, pirmuonis išskuba atgalios į namus, kur jo laukė dailioji Targaryen.
Namo kiemas vis dar buvo šlapias nuo naktį praūžusios audros, o šiandien oras buvo drėgnas ir šiltas. Ketindamas įvertinti kiek žalos jo numylėto automobilio salonui padarė prastos oro sąlygos, sparčiu žingsniu nušuoliuoja prie savo gražuolio Mersedeso iškaltu stiklu. O taip. Kaip ir tikėjosi galėjo nesunkiai išnuomoti mašiną kelioms ančiukų šeimynoms. Viduje šlapia nors gręžk. Baisėdamasis padariniais, pasukioja galvą dar sunkiai suprasdamas ką reikės daryti. Kadangi nėra labai didelis seklys Morka nepastebi net ant žemės besimėtančių duženų, kurios dar visai neseniai sudarė tą išmanųjį laikroduką. Galų gale nelabai ir sekė į jo telefoną perduodamus duomenis dėl Daenerys būklės, nes per daug užsismagino galvodamas apie pačią nemirelę. Tad ir to paties "tolko" aplamai papuošti Targaryen tokiu nekaltu sekimo įrenginiu buvo mažai. Tiesiog labai pasitikėjo savo stipria mokslininko asmenybės dalimi ir žinojo, jog Danny visiškai nieko nenutiks. Sebastianas, mažų mažiausiai tikėdamasis, jog nemirelė įsikurs laboratorijoje, įeina pro paradines duris. Svetainėje vyravo tiesiog kapų tyla. Neilgai trunka, kol nedidelį judesį užfiksuoja sklindantį būtent iš laboratorijos. Ak, tiek pompastiški vampyriški jutimai... Nieko nelaukės tenais Varias ir patraukia. Randa Daenerys jaukiai įsikūrusią ant to miegojimui ne itin pritaikyto baldo ir suglumęs nuo tokio svečio kuklumo, papuošia tylą kažkokiu riebesniu rusišku keiksmažodžiu. Sebastianas su aiškia "užteks miegot" užuomina patraukia prie merginos, sklestelėdamas ant gulamojo baldo galo, kurio toli gražu nebuvo užėmusios Daenerys kojos.
- Labas dienas!-šukteli, tačiau ne tiek garsiai, kad dėmesio į save atkreipimas būtų neigiamas. Ką tik nubudęs asmuo dažniausiai su erzeliu reaguoja į stiprius išorinius dirgiklius ir mažų mažiausiai norėjo, kad ši taisyklė pasiteisintų jo atžvilgiu,-Didelis nusikaltimas būtų pramiegoti tokią gražią dieną,-prideda pastebėjęs, jog nubudinti Danny jam pavyko. Sėdėjo išsišiepęs, akivaizdžiai puikuodamasis savo superine nuotaka,-Oro uosto kepyklėlė nėra pati romantiškiausia vieta lauktuvėms, bet pardavėja man įtikinimai prisiekinėjo, jog šie Macaron'ai tokie skanūs, jog prarysi liežuvį,-rankoje visą tą metą laikęs ne tokią jau ir mažą plastmasinę dėžutę su žymiais morenginiais skanėstais, įteikiamai atkiša ją pašnekovei,-Tai būtų tavo ypač sveiki pusryčiai,-išsišiepia, nors gana greitai paniūra. Buvo panašu, jog geras mintis pakeitė ne tokios geros,-Atsakyk man į labai paprastą klausimą, kodėl turėdama prieigą prie visų namo kambarių tu pasirinkai užsilikti būtent čia?-nesuvokdamas pastarojo paradokso, ganėtinai smarkiai suraukia kaktą. Jeigu merginos vaizdas priešais neveiktų Sebastiano taip teigiamai, vargu ar išbūtų toks ala rūškanas dar ilgiau nei sekundę.

by **Jules McManus** Pen. 04 29, 2016 10:11 am

Visos pastarosios paros įvykiai sugebėjo išsekinti net nemirtingosios kūną, todėl pasirinktas miego variantas buvo ne vien logiškiausias būdas pakankamai nepastebimai „prastumti“ laiką, tačiau ir atgauti visas prarastas jėgas, kurios buvo išgaravusios kaip dūmas tiek nuo fizinio, tiek nuo emocinio streso, kuris buvo ganėtinai didelis, palyginus su tuo gyvenimo būdu, prie kurio buvo pratusi šviesiaplaukė nemirėlė. Juk jau ilgą laiką moteris buvo izoliavusi save nuo bet kokio kontakto su panašiais į save, o tai reiškė kad bet kokie dramatiški įvykiai buvo išbraukti iš šios kasdienybės. Nors negalima kategoriškai sakyti, kad viskas kas nutiko pradedant nuo bibliotekos ir baigiant šiais namais, buvo vien tik neigiamos ir nesuprantamos emocijos. Greičiau tai buvo kažkas panašaus į tai, kas baltapūkės gyvenime buvo aktualu ankščiau. O juk ne veltui sakoma kad nostalgija yra vienas iš sudėtingiausių ir tuo pačiu metu emocionaliausių dalykų, kurie gali nutikti. Sunku pasakyti kokie sapnai buvo aplankę jos pasąmonę, mat vaizdai keitėsi labai greitai, kad netikėtas prabudimas juos paliktu tame smegenų tarpe, kuris yra atsakingas už atmintį. Aišku buvo tik viena, šitoks pasidavimas „nuovargiui“ buvo labiau nei būtinas. O to geriausiu pavyzdžiu tapo tai, kad mėlynojo safyro atspalvio akių savininkė net nepajuto kaip šiuose namuose pasirodė dar vienas asmuo. Ką kalbėti apie tai, kad tik šiek tiek pakeltas tonas, privertė ją pirmiau susiraukti, tarytum tai nebūtu kažkas, ko ši tikėjosi sulaukti artimiausiu metu, o tik tuomet pramerkti akių vokus. Visai šalia buvo įsitaisęs vampyras, kuris akivaizdu kad ne per seniausiai sugrįžo iš po kelionės, kuri buvo būtina dėl kelių priežasčių, iš kurių moteriai buvo žinoma tik viena. Ji net nebandė spėlioti kaip viskas galėjo ten vykti. Tikrai ne todėl, kad ji būtu visapusiškai tikra kad Redford‘ui pavyks pasiekti užsibrėžto tikslo, ir net ne todėl kad mintis kad šis ryžosi susitikti su pačiu „Velniu“. Greičiausiai todėl, kad Niklaus Mikaelson visuomet atrodė visiškai neprognozuojamas, todėl būtu net sunku pasirinkti vieną iš galimų scenarijų, kuris galėjo įvykti.
Nesistengdama labai greitai sujudėti, mat jautė šiokį tokį perštėjimą, kuris sklido iš vidaus, daugiau ar mažiau ten, kur ankščiau buvo „įsodintas“ svetimkūnis su vilkolakio nuodais. Veide pavyko ištempti pastebimą, tačiau dantų nešiepiančią šypseną, kuri neparodė noro greitai pradingti. Neskubėjo ir ką nors pasakyti, nes prabudus tai buvo pakankamai malonus vaizdas akiai, kad imti šį ir kaip nors sugadinti. Tik neakcentuotas ir daug prasmės neturintis komentaras apie tai kad ši diena yra puiki, privertė ją šiek tiek pasikelti, atsiremiant alkūne į gultą primenantį baldą. – Žinoma, jei nebūtum pasisavinęs man priklausančio žiedo, manau tikrai sugebėčiau pasimėgauti šia diena, užuot snaudusi. Nors, nemeluosiu, jaučiausi pavargusi. – Keista tai girdėti iš asmens, kuris negali mirti, pakankamai gerai toleruoja skausmą, gali gyventi kelis šimtus kartų daugiau nei paprasti žmonės, o ir žinoma turi puikų imunitetą nuo įvairiausių susirgimų. Sebastian‘o nuotaika buvo pakyli, kas leido pasiekti išvadą, kad jam visgi pavyko surasti būdą palenkti į savo pusę originalų hibridą, ir jo kraujas buvo kažkur netoliese, tačiau vis dar nepademonstruotas. Nebent tai buvo klaidinanti apgaulė. Ir kas galėjo žinoti, kaip gi ten viskas buvo iš tikro? Priversdama save pakilti, šviesiaplaukė palaipsniui nukėlė abi savo kojas apačion, kuomet veidu pasisukdama į originalaus vampyro pusę, iš savęs išspaudė pakankamai klausią išraišką, kuri žinoma simbolizavo tai, kad ji ketino paklausti tai, kas tuo metu pasirodė pakankamai aktualu. – Atrodai taip, tarytum kelionė būtu net labai nusisekusi. Vadinasi, tau pavyko gauti „vaistą“? – Kaip tyčia, vietoje atsakymo gavusi skanėstų dėžutę, sumerkė savo akis. Ne, nepiktavališkai. Mat viską iš karto pagražino plati šypsena, tarytum šis „suvenyras“ buvo tai, ką mergina galėtu pavadinti savo „guilty pleasure“. Mielas atsitiktinis netikėtumas. Atsižvelgiant į tai, kad po sugadintais marškiniais ji nebuvo visiškai nuoga, atitraukusi savo ranką, kurios pirštai net miegant buvo sukibę į medžiagą, kaip mat perėmė skanėstus. Išpakuoti plastmasinę dėžutę nebuvo labai sunku, ypatingai kad ji nuo pat pradžių buvo sukurta tam, kad ja būtu galima nusikratyti be vargo. Vienas, atsitiktinai melsvos spalvos skanėstas atsidūrė tarp ilgų vampyrės pirštų, kuomet ji visiškai tarp kitą ko, prasitarė, – Vienintelis dalykas kuris savo keliamu malonumu gali atstoti seksą, yra būtent šis saldumynas. – Vyptelėdama, mergina iš karto pasilenkė link vampyro, kuomet atsidėkodama sujungė savo lūpas su jo skruostikaulių, kuomet vėl atšlydama atgal, susikišo sau į burną tą „rojaus gabalėlį“ (don‘t care kad vampyrams maisto nereikia, čia mano silpnybė ;DDD). Pasigirdo „orgazmo maistui“ atodūsis, kuomet gana lėtai kramtydama, Daenerys kažkuriuo metu net buvo sumerkusi akis. Velniai griebtu, ir kodėl šio dalyko niekas nebuvo sugalvojęs daug ankščiau?! Juk atsižvelgiant į tai, kad vampyrai neturi polinkio į svorio pasikeitimus, šis saldumynas kuo seniausiai būtu tapęs blondinės geriausiu draugu. Tačiau, atrasti tikrai gerus, macarons‘us buvo ganėtinai sunku. Kramsnodama, moteris visai trumpam pasidėjo dėžutę ant gulto, kuomet pati nusprendė šiek tiek pramankštinti kojas, ant jų atsistojus. Šoktelėjusi apačion, ir akivaizdžiai pademonstravusi savo puikų nusiteikimą, kuris visiškai nebe priminė to, kuris buvo prieš išvažiuojant vyriškiui. Burna buvo užimta, tačiau, šiaip ne taip rasti laiko komentarui, visgi pavyko, – Liežuvio nenusikandau, kol kas. Bet ta pardavėja, arba visgi tu, žinai kaip priversti moterį pasijausti ypatinga. – Šyptelėdama, Targaryen vis tik buvo priversta „paslėpti“ savo puikų nusiteikimą, kuomet nesugebėjo pro akis praleisti to kad Redford‘as atrodė šiek tiek sunerimęs, o ir klausimas privertė trumpam sustingti. – Ką turi omeny? Jei manei kad surasi mane ant sofos arba tame kambary, kuris iš pažiūros atrodo kaip tavo miegamasis. Labai stipriai suklydai... – Paaiškinimas buvo labai paprastas, bet ji vis tiek buvo sumaniusi bent trumpam pavynioti laiką į vatą. Teko giliau įkvėpti, bei iš burnos „pašalinti“ visus morenginio skanėsto likučius, kad galiausiai imti kalbėti apytiksliai aiškiai. – Kai prieš tai teko pasivaikščioti po tavo namus, įsitikinau kad tik ši patalpa, ir vonios kambarys neturi langų... O tai reiškia, kad čia pasirodė saugiausia, nes grįžus atgal į namo vidų, jau ėmė švisti. – Antakiai pakeitė formą, mat šviesiaplaukė tik dabar suvokė kad nežino kur pradingo didelis gabalas laiko. Nerimą ir šiokį tokį pasimetimą išduodanti išraišką, nebuvo pradingusi net tuomet, kai nemirtingoji vėl prosėdo ant to paties „gulto“, pasukdama savo akis į Redford‘o pusę. – Kodėl tau tai sukelia tokias emocijas? Atrodai lyg būtum įsižeidęs.

by **Jon Spencer** Pen. 04 29, 2016 11:18 am

Sebastianas nebuvo pamiršęs, jog trumpam pasisavino vampyrės žiedelį, tačiau neskubėjo jo grąžinti. Tik iš dalies - vos iki pusės ant bevardžio piršto užmaukšlinta puošmena netiko vyrui ne tik dėl dydžio, o ir "moteriško" dizaino, kuriuo akivaizdžiai pasižymėjo. Siekdamas baltapūkę šiek tiek paerzinti, nemirelis pilnai ištiesia priešais save ranką, piestu pastatydamas delną, nelyginant sugalvotų pasigrožėti to žiedo būvimu ant savo piršto.
- Neliūdink manęs mėtydama užuominas apie tai, širdele, jog visai norėtum jį susigrąžinti. Mes taip susidraugavom, tu neįsivaizduoji. Tas pats Nikas vos nenurovė man galvos iš to noro jį panešioti,-tamsiaplaukis vampyras visiškai neslėpė kiek gėjiška virtusios savo intonacijos, kurią puikiai papildė teatrališkos, sumoteriškėjusios manieros. Manieringai caktelėjęs liežuviu, greitai pasuka į pašnekovę visiškai persimainiusią savo fizionomiją, po kurios sekė staigus judesys, kurio metu pašalino papuošalą nuo savo kūno,-Va, prašau,-nestokodamas drąsos bei įžūlumo ne šiaip atkiša papuošalą merginai pasiimti, o mikliai užmaukšlina jį ant piršto, pasirodžiusio labiausiai pagal storį pritaikytu tokiam veiksmui,-Nepamenu ar dėkojau, bet didelis dėkui, kad neleidai man iškept kaip dešrelei. Pagalvojau, kad ir man reikia tokio daikčiuko,-vyras liūdnai atsidūsta nuo mintyse iškilusios savo paties parodijos, kaip ieško užkalbėto žiedelio "Ebay" parduotuvėje. Mat niekada kaip gyvas neitų pas kokią, net ir labai dailią raganaitę tiesiogiai, kad gautų iš jos kažkokią magišką paslaugą. Raganos buvo vienos tų, su kuriomis Redford'as kontakto vengė ne tik dėl dar ankstyvaisiais savo žmogiškosios būties metais įsiskiepytų principų, bet ir elementaraus saugumo jausmo. Jos visokias durnas vizijas regi ir durnus sapnus sapnuoja, nereik jam, kad tai raganaitei po to proproprosenelė sapne išaiškintų kas tas Sebastianas yra per vienas. Nuo to jojo gyvenimo kokybė tikrai nepagerėtų. Be to, tas pats žodis ragana turėjo kažkokią negatyvią reikšmę.
- Man patinka kaip tu suskubi mane apkaltinti, o po to primesti kažką tokio į "ai vis tiek būčiau elgusis priešingai",-sukrizena pats nesusilaikęs ir taip nepiktybiškai prikibęs prie Daenerys prisipažinimo, kaip mieliau būtų praleidusi tas valandas, kuomet vampyras buvo išvykęs. Kažkaip atrodė, jog ne pirmą kartą nuo jųdviejų galiausiai užsimezgusio pašnekesio pradžios bibliotekoje yra "apkaltinamas", o vėliau "išteisinamas". Be jokios abejonės Targaryen buvo itin svarbu žinoti kokius pergalės vaisius pavyko nuskinti vizito į Los Andželą metu. Sebastiano pirštai nuslysta prie vidinės striukės kišenės, iš kurios išsiima nedidelį pailgą buteliuką su ne ko kito, o Niklaus Mikaelson krauju,-Šioje vietoje turim du pasirinkimus: arba tu tuojau pat suvartoji šį davinį arba duodi man šiek tiek laiko paplušėti laboratorijoje ir jo paklonuoti, kad kada nors įvykus panašiai tragedijai man nereiktų skristi į Angelų Miestą ir subtiliai laižyti Niklaus sėdimąją tam, kad jis sutiktų su manim bendradarbiauti,-klausiamai išlenkia antakius, su tokiu nemažu spaudimu palikdamas teisę būtent Daenerys nuspręsti to stebuklingo kraujo likimą.
Merginos komentaras, išduodantis stiprią silpnybę tiems sausainiams iššaukia Redford'o juoką. Slėpti šypseną būtų buvę beprasmiška ir po to, kai atsidėkodama Danny pakšteli į vyro skruostą. Dingteli keistai mintis, jog tik per plauką nepasimylėję tame vonios kambaryje jiedu ėmė elgtis perdėm konservatyviai vienas kito atžvilgiu. Tiesiog kažkuriuo metu apsiliejo šaltu vandeniu, kad pristabdyt šiek tiek perdėm įsibėgėjusius įvykius, šaukiančius labai jau lengvabūdiškam kontaktui. Vyras gana akivaizdžiai suraukia nosį, metęs žvilgsnį į skanėstų dėžutę.
- Nesuprantu ką tu juose radai. Nesu ragavęs, niekad nemėgau saldumynų. Bet šie atrodo per daug keistai spalvoti, kad keltų apetitą,-pareiškęs savo jokia praktika nepagrįstą nuomonę Macarons'ų tema, pakyla ant kojų bet tik tam, kad nusimestų striukę,-Nemanau, kad tave reikia versti jaustis ypatinga, juolab vienareikšmiškai tokia esi,-nusuka temą visiškai kita linkme, idant jo minties slėpiniai, bent kiek susiję su savo ketinimais Targaryen linkme būtų ekranizuoti. O dar tas jo žvilgsnis... Gilus, rimtas, turintis prasmę, tačiau neišduodančią konkrečiai kokią - lyg susižavėjimą, lyg pasigėrėjimą.
Sebastianas manieringai sumeta rankas ant šonų, labai jau skeptiškai įsispoksodamas į josios tikrai pailsėjusį veidą.
- Aš ir esu įsižeidęs. Nes privertei labai keistai pasijusti. Visų pirma ant to gulto miegoti nėra patogu,-pradeda demonstratyviai lenkti pirštus,-Visų antra - nepasinaudojai jokiomis svečio privilegijomis, kas užgauna mano kaip namų šeimininko orumą. Aš graikas, o mes - be proto svetingi žmonės! Buvom,-papurtęs galvą Sebastianas galiausiai nusišypso neįstengdamas taip ilgai vaizduoti tokio įžeidaus šmikio. Prisiartinęs prie Daenerys, jis suima merginos rankas saviškėmis,-Prieš važiuodamas namo užsukau į porą parduotuvių ir nupirkau tau šį tą apsirengti. Maišus palikau toje ryškiai saulės apšviestoje, dėl to baugioje svetainėje. Visame name įmontuoti ne šiaip stiklai, o UV spindulių visiškai nepraleidžiantys stiklai. Juk po šiuo stogu gyvena vampyras...-tik dabar triuškinančiu argumentu nokautuoja Daenerys abejone grįstą sprendimą likti tamsioje, tik dirbtiniu apšvietimu apšviestoje laboratorijoje,-Eime,-švelniai timptelėja gražuolę nemirelę už rankos link išėjimo iš šios darbinės patalpos,-Reikia tau pagaliau padoriai apsirengti, jeigu tie džinsai bei bliuskutė tau tiks. Pardavėja sakė neturi dydžio, mažesnio už "baby xxxs",-vėl nepiktybine forma traukdamas Danny per dantį, sukikena.

by **Jules McManus** Pen. 04 29, 2016 3:31 pm

Net tuomet kai dauguma nemirtingų būtybių, priklausomų nuo kraujo vartojimo, greičiau kaip mėgstamiausią „skanėstą“ pasirinktu gerti šviežią kraują tiesiai iš kaklo arterijos, šviesiaplaukė nemirėlė eilinį kartą pasistengė „sulaužyti“ standartus, akivaizdžiai išreikšdama savo silpnybę saldumynams. Neaišku kuomet tai atsirado ir kiek ilgai tęsėsi, bet ji buvo visiškai tikra tuo, kad niekas kitas, kaip tik „sukrus“ gali pakelti nuotaiką žymiai greičiau, nei kad koks nors raminantis ar išblaškantis pokalbis. Bet aiškinti tai mokslininkui, kuomet net neturi jokio supratimo kokias organizmo reakcijas sukelia gliukozė, buvo daugiau nei beprasmiška. Ir ji mažu mažiausiai norėjo pasirodyti kvaila... ...dar kartą. Pasvarstymus apie savo priklausomybes teko atidėti į tolimesnę minčių lentyna, kuomet visas šviesiaplaukės dėmesys liko nukreiptas į originalų vampyrą, kuris akivaizdžiai persistengdamas stengėsi imituoti nestandartinės lytinės pakraipos atstovą. Iš savęs sugebėjusi išspausti tik pervaidintą nuostabą su šiek tiek atvipintu žandikauliu, palengva, tarytum būtu bandžiusi save pačią įtikinti tuo ką regi, ėmė linksėti galva. Jos porceliano baltumo rankos pakilo, kuomet delnai plojimo principu kelis kartus susijungė. Bet vėlgi, tai vyko labai lėtai, o moteriškas, apskritas veidelis dar kurį laiką stengėsi sulaikyti norą plačiai nusišypsoti, pademonstruojant savo nepriekaištingos formos dantis. – Bravo! Nors auksinės „Oskaro“ statulėlės ir negausi, bet prisiekiu, būčiau leidusi nukirsti sau plaštaką, bent už menkiausią galimybę tai pamatyti. Ne Niklaus Mikaelson bandymus tau nutraukti galvą, bet tai, kaip jis su ta savo pasipūtimo kupina išraiška vaikšto ištiesęs ranką, kaip kad tu dabar. – Sukikendama, šviesiaplaukė vėl patraukė link gautos sausainių dėžutės, iš kurios šį kartą ištraukė, taip pat atsitiktinai, rausvos spalvos skanėstą. Jis nenukeliavo jos burnon taip pat greitai, kaip pirmasis, mat labiau dėmesį buvo patraukęs šių namų šeiminingas, kuris kaip tik tuo metu išreiškė padėką dėl „paskolinto“ papuošalo, mikliai sugrąžindamas jį ant nemirėlės rankos, visgi rodomojo piršto. Net tuomet, kai Sebastian‘ui žiedas buvo akivaizdžiai per mažas, merginai savo ruožtu šiek tiek didokas. Bet tai tik patvirtino tai, kad mergina šį žiedą gavo kaip palikimą, bet tikrai ne kaip asmeninę dovaną nuo kokio nos jos „rankos“ geidusio vikingo. Juk tais laikais nebuvo taip paprasta gauti nužiūrėtą merginą, tam reikėjo turėti dosnią išpirką už jos kūno teisėtą „įpirkimą“. Palenkdama galvą, mėlynakė viso labo išreiškė savo neprieštaravimą tam, kad jei žiedas buvo reikalingas, vadinasi tame nėra nieko blogo, jei kažkuriam laikui anas buvo pakeitęs savininką, mat svarbiausia kad jis vėl puošė vieno iš jos pirštų falangą. Tuo pačiu, „papuoštu“ rodomuoju pirštu nurodydama save, pasistengė išreikšti kiek galima įtikinamesnę nuostabos išraišką, kuri kone iš karto galėjo būti suprasta, kaip pervaidinta. Mat natūralumo joje buvo lygiai tiek pat, kiek jos galvoje buvo galima rasti tamsių plaukelių. – Ar aš? Ne ne mielas drauge, aš tik konstatuoju argumentuotus faktus, ir jokiais būdais nebandau tavęs kaltinti... Negi galėčiau? Ne ne. – Veide vėl pasirodė šypseną, ir ji beveik prikišo prie savo lūpų tą rožinį skanėstą, kuomet gavo pasirinkimą, kuris iš dalies ją nustebino. Žinoma, ji jautėsi pakankamai gerai, o tai reiškė kad išgerti originalaus hibrido kraujo skubotumo nebuvo. Kitą vertus, rizikuoti tuo kad Sebastian‘ui nepavyks riebiai nusispjauti magijai į veidą, buvo ganėtinai kebliu klausimu. Juk ne vieną kartą jis buvo triuškinančiai pralaimėjęs prieš mokslu nepaaiškinamus dalykus. Ir čia pat, pasiekė tokių rezultatų, kokių nesugebėjo dauguma ilgai gyvenančių vampyrų, kurie savo potencialą nukreipdavo visiškai kitokia linkme. Norėjo ištiesti ranką ir dabar pat paimti buteliuką su krauju, o kas tuomet? Ji išgertu kraują ir nebeliktu ne vienos priežasties, kuri leistu jai šiek tiek užsibūti šiuose namuose. Nors buvo labiau nei akivaizdu, kad logika ir sveikas protas aiškiai prieštaravo jos norui likti. Suspaudė lūpas ir atrodo kad rimtai apsvarstė tai, kaip derėtu pasielgti toliau. – Ar parodysi man kaip tai veikia? Turiu omeny, galėsi pasilikti kraują saviems tyrimams, tik tuo atveju, jei supažindinsi mane su visu tuo procesu iš vidaus. – Lyg specialiai paerzindama, ore pirštu nusipiešė iksą, vien tam kad individualizuoti tolimesnį savo pasireiškimą. – Prisiekiu, nesu kiniečių ar rusų šnipė. – Šyptelėjo, – Ir tai žinoma išvaduotu tave nuo subtilaus hibrido užpakalio laižymo, bei man leistu pamatyti visus tuos „stebuklus“ kuriuos bandai iškepti savo laboratorijoje. – Tarytum būtu norėjusi apibrėžti tai dalykišku susitarimu, o gal tiesiog vėl norėjo susiliesti su jo tvirta ranka, ištiesė savo laisvą plaštaką, paskatindama vampyrą ją suimti. Prieš tai buvusi daugiau ar mažiau rimta veido išraiška buvo pradingusi, kuomet ją užkeitė maloningų emocijų kupinas veidelis. Komentaras apie skanėstus kone skatino ją imtis priverstinių veiksmų, kurie buvo paprasčiausiai neišvengiami, mat šviesiaplaukė vampyrė paprasčiausiai negalėjo nustygti vienoje vietoje, taip ir neprivertusi jo paragauti bent vieną iš tų sausainių, kurie yra mėgstami dagilyje pasaulio šalių. Kitaip, jei jie nebūtu verti dėmesio, vargu ar būtu tiesiog brangiu ir madingu saldumynu, apie kurį kalbama vien todėl, kad yra ganėtinai spalvingas ir primena saldžius vieno kąsnio „sumuštinukus“ kuriuos dažniausiai patiekia per kokius nors aukštuomenės vakarėlius, kuriuos tikrai kad nesilanko. Dievaži, niekada savęs net negalėtu įsivaizduoti su kokia nors aptempta ir seksualumą išryškinančia suknele. Tai paprasčiausiai buvo ne jos skonio reikalas, tiksliau, nebe jos skonio reikalas. Jau ketinusi prieiti su pasiūlymu paragauti sausainį, buvo iš karto pertraukta gilios minties apie jautimąsi ypatingai. – Mums visiems yra svarbu jaustis ypatingiems kieno nors akyse, taip pat kaip ir mylimiems bei norimiems. Juk tokia yra visų mąstančių padarų realybė... Būti reikalingiems yra labai svarbu. – Sutrukčiodama pečiais, pasistengė parodyti kad tai tiesiog mintis, kuri neturi būti aptarta, o greičiau buvo išsakyta vien tam, kad kažką pasakyti atgal. Nukreipiant dėmesį nuo rausvumo įgavusių skruostikaulių. Taip, net per septynis su viršumi šimtus metų, ji taip ir neišmoko susidraugauti su savo pačios kūnu, kuris visuomet reagavo atskirai nuo jos norų, matomai gyvendamas savo gyvenimą. – Dramaturgas atsirado. – Užvertusi akis, tačiau akivaizdžiai nepiktybiškai, pasiekė jį, kaip mat užlenkdama pirmąjį pirštą, kuriuo vizualizavimo savo pirmą komentarą. – Ar kada nors buvai bandęs ten pats užmigti? Gultas nors ir neskirtas viešnagei, tačiau yra pakankamai minkštas, kad suteiktu patogumą. – Užlenkė ir antrą pirštą, kuomet praskleisdama lūpas, pratęsė toliau. – Sveikinu. Čia jaučiuosi bejėgė pasipriešinti, bet įsivaizduokime kad pasakiau ką nors ypatingai svaraus, kas neleido tau tęsti viso šito nepatenkinto aktoriaus teatrą. – Ne daug trūko kad pasirodytu nebrandi ir dar kištelėtu liežuvį, kuomet imdama sekti paskui, šį kartą atrodė jau net labiau nustebusi, nei kad bandė tai kaip nors teatrališkai išreikšti. – Negi nuo dabar pradėsi dar mane ir rengti, lyg būčiau tavo nuosava lėlytė namuose? – Tai greičiau buvo ne tas klausimas, į kurį buvo tikėtasi sulaukti atsakymo, greičiau tai buvo tinkamai komiškas atsikirtimas į tai, kad originalusis vampyras pademonstravo savo rūpestingumą tuo, kad ji „sušals“ lakstydama po šiuos namus su viso labo jo paties marškiniais, kurių sagos buvo likusios vonios patalpoje. Saulės šviesos apšviesta svetainė atrodė kerinčiai, nors moteris ir nedrįso nusiimti žiedo. Užteko atsižvelgti į tai kad Sebastian‘as ramiausiai pasiekė tą patalpą neuždūmuodamas vien todėl, kad buvo vedamas savo priežasčių, ir iki pat dabar sugebėjo išgyventi neturint kažkokio panašaus stebuklingo papuošalo. Sulaukusi dar vieno draugiško pašiepimo, šiek tiek pasilenkė, tik tam kad padėti sausainį ant staliuko, trumpam. – Hahaha, nesu aš tokia jau ir maža. – Niekada nekompleksuodama dėl savo coliukiškos išvaizdos, demonstratyviai susiraukė, tarytum tai tariamai sugebėjo užgauti jos jausmus. Pasiekti maišus, o vėliau ir tvarkingai sulankstytus drabužius, nebuvo sunku. Šviesiaplaukė nesivargino paprašyti jo nusisukti, ar pačiai pasitraukti kur nors toliau, tiesiog buvo ne kartą įtikinta kad vyras stovintis netoliese yra per daug gerai išauklėtas, kad stebėtu kaip rengiasi moteris. Nusimetė nuo savęs juodos spalvos marškinius, padėdama juos ant sofos. Pirmiausia suėmė džinsus, į kuriuos lengvai įslysdama, kartą šoktelėjo, kad šie dailiai apgultu jos sėdimąją. Vėliau sekė bliuskutė, kuri taip pat buvo tarytum ant jos kūno sudėjimo siūta. Atmetusi savo šiek tiek susibangavusius plaukus ant vieno šono, kaip mat pakėlė akis į Sebastian‘ą, kuomet veide ištempusi šypseną, paaiškino: – "Baby xxxs" tinka kaip tik. O dabar... – Pasigriebdama prieš tai padėtą ant stalo sausainį, sumažino atstumą tarp savęs ir nemirėlio, kilstelėdama ranką link jo lūpų, nesuliesdama jų su sausainių, kuris buvo atsargiai laikomas dviems pirštais. – Tu būtinai turi paragauti, ir arba pritarti man, arba bent jau susidaryti pagrįstą nuomonę, kad jie ne tavo skonio. Nagi, nieko neprarasi jei tiesiog... – Kilstelėdama tik vieną iš savo ryškių antakių, giliai atsikvėpė, trumpam nusukdama žvilgsnį link laikomo skanėsto, o vėliau ties originaliojo lūpomis. – ...imsi ir pabandysi surizikuoti.

by **Jon Spencer** Št. 04 30, 2016 2:15 am

Negalėdamas nustygti vietoje, vyras vėl sujuda ir šį kartą energingai nustriksi prie paskutinio savo šaldiklio. Pravėręs jį nenusistebi, jog kraujo atsargos yra kaip reikiant sumažėjusios, juk didžiausią jo dalį paliko Niklausui kaip dėkingumo dovaną. Tai reiškė tik tiek, idant privalės nemažai padirbėti, juolab prie tų darbų, kuriuos atlikti Sebastian'as turi dėl savo įsipareigojimų "Paxton Pharmacies" korporacijai prisideda ir asmeniniai vampyro poreikiai. Nučiupęs porą kraujo maišelių, vyras neskubėdamas sugrįžta į savo pašnekovės artimos regos centrą, siūlomai atkišdamas vieną iš atsineštųjų. Oi, Redford'as mielai milijoną paklotų, kad pamatytų vaizdą, kurį taip vaizdžiai, netgi su užsidegimu nupasakojo baltaplaukė. Tiesiog pritrenktas Daenerys atsakomojo "smūgio" sugeba tik juoktis ir nieko daugiau konkretesnio nepridurti. Buvo panašu, jog nepaisant nevykusios vakarykštės dienos nevykusių įvykių Targaryen spinduliavo gera nuotaika. O galbūt tiesiog ji visada tokia žėrinti. Nesunkiai prasandarinęs maišelį, kurio "antrininkus" yra lupęs tūkstančius kartų, gurkšteli jam išlikimui būtino skysčio. Nebuvo labai smarkiai išalkęs, tačiau nugurkgti kraują buvę fantastiškai malonu ir veiksmas netgi suveikia fiziškai atpalaiduojančiai. Vyrą pastebimai nustebina Daenerys atsakymas, kurio metu mergina duoda aiškų supratimą, jog jai tikrai įdomu kaip Varias dirba laboratorijoje norėdamas dirbtiniu būdu išgauti savo "inovaciją", prieš ketvirtį paros plačiai pristatytą Nikui. Sebastianą nustebina ne tik Danny žingeidumas ar tai smalsumas šiuo klausimu, o ir tai, jog ji tikrai nerodė didelio noro skubėti traukti savai keliais, kas nemirelį iš ties džiugino. Dievaži, kaip asmuo dažniausiai itin saugodamas bei gerbdamas savo paties asmeninę erdvę jis neįsivaizdavo, jogei nūnai atsiras mergina, kurios esybės kone joje trokš. Tiesiog baltaplaukės vampyrės būvimas šalia labai džiugino ir Sebastianui patiko koks yra pats merginos akivaizdoje.
- Man žinoma bus labai malonu parodyti tau kaip aš dirbu,-kelis sykius energingai sulinksi galvą, perteikdamas savo sukilusį entuziazmą ne tik verbaline prasme,-Tik perspėju - procesas nuobodus ir ilgas. Prireiks šiek tiek alaus ir traškučių,-pademonstruoja maždaug pusę galimos šypsenos, nuliedamas gerklas dar vienu dideliu kraujo gurkšniu. Kažkaip lyg tarp kitko vyras galų gale atkreipia dėmesį į Targaryen riešą, ant kurio nesipuikavo visiškai niekas. Pirmumoje klausiamai į viršų šauna vyro antakiai:
- Vooooov. Kas nutiko laikrodžiui?-iš to, kaip nuskambėjo vyro domėsį pastarąja linkme išduodantis sakinys buvo sunku nuspręsti kiek ir kokio pobūdžio intereso jame slypi, nors buvo akivaizdu, jog tas laikrodukas Sebastianui patiko. Gal netgi panašiai, kiek Daenerys brangino tą savo žiedą atmetus nostalgija grįstas sąsajas.
Sebastiano mina atrodė neįskaitoma, nors aukštyn šovę antakiai ir išpūstos akys reiškė didelį susidomėjimą tuo, kokia gi bus atsakomoji Daenerys kalba bei kiek gerai ji sugebės apginti savo motyvus. Turėjo iš ties pasistengti, kad nepradėtų juoktis, dėl to be perstojo "bangavo" lūpomis vis stengdamasis jas sučiaupti norint suvaldyti nenumaldomai kylančią šypseną.
- Antrąjį tavo argumentą priimsiu kaip netiesioginį pažadą daugiau tokiu perdėtu kuklumu GRAIKO,-itin pabrėžia savo tautinį identitetą menantį žodį,-...namuose nepasižymėti,-parodydamas, jog net iš geros valios neigiamo atsakymo ar kažkokių priešgyniavimų nepriimtų, įmantriai sumerkia akis, kad stovėdamas su pakitusia išraiška primintų tokį šiek tiek užsispyrėlišką pasipūtėlį.
- O kaip gi kitaip,-energingą atsakymą šauna kone greitakalbe,-Patikėk jau užsisakiau lentyną, kurioje tave laikysiu,-dažniausiai šposydamas vyras iš karto ir susijuokdavo, tačiau šį kartą pasirenka kitokį savo visos tos meninės saviraiškos variantą bei pasistengia nuskambėti kiek įmanoma rimčiau. O ką? Būtų visai šaunu, netgi miela turėti nuosavą Targaryen. Svetainė net ir visiškai apšviesta saulės Sebastianui atrodė kažkokia šalta ir niūri. Be to negalėtų įvardyti nė vieno su šiuo kambariu susijusio prisiminimo. Aišku nuo šiol tokia baisi spraga nebežiojės. Keletą sekundžių vyras akimis sekė Targaryen judesiu, kol galiausiai toptelėjo ką visgi mergina ruošiasi daryti, murmtelėjęs kažką į "o, taip", mikliai nusisuka, sunerdamas rankas priešais plačią krūtinę. Negalėjo būti garantuotas, jog rūbai baltaplaukei patiks ar tiks, tačiau jau turėjo praktikos primetant matmenis panašių apimčių kūnui, kaip josios, mat Salonina buvo tiek pat "aukšta bei stambi" kiek ir Redman. Bet kokiu atveju net tokie apdarai yra geriau, nei tas draiskalas, kuriuo Ievos kostiumą dengė Daenerys visu pastaruoju metu vos tik išlindo iš dušo. Puiki klausa gana aiškiai leidžia susidaryti įvaizdį, kada Targaryen nustoja "krauti" ant savęs rūbus, o tai duoda signalą Sebastianui atsisukti į pašnekovę visu fasadu. Įvertinęs pakitusį Daenerys vaizdą, vyras taip be galo svajingai atsidūsta, bet nei kiek nehiperbolizuodamas.
- Labai gražiai atrodai,-iš karto ir išlaisvina galvoje aktyviai spragsėjusią mintį,-Be to, tau palaidi, kiek netvarkingi plaukai tinka daug labiau nei visi tie keisti pynimai, patikėk. Tokia daili, nerūpestinga laukinukė,-vyras sukikena, tačiau mina greitai rūškana tampa, kai mergina pademonstruoja užgaidą priversti "susitepti" dantis tuo morenginiu gardumynu iš oro uosto kepyklos. Keletą sekundžių Sebastianas mėtė įvairiausiais nepasitenkinimą reiškiančias grimasas, kol galų galiausiai įtikintas dailaus merginos veido prasižioja ir palinksta į priekį, kad saldumynas patektų tarp lūpų. Visas šis "leisk tave pamaitinti" ėjimas netrunka įgauti intymų prieskonį ir iš tiesų Sebastianas netgi nekreipė dėmesio, kokį skonį išlaisvina dabar jo skonio receptoriai. Jis tiesiog tylėdamas žvilgsniu iš lėto lakstė po Targaryen veidą taip, tarytum norėtų įsiminti kiekvieną jos veido bruožą, o tokią pasigėrėjimo akimirką brangintų kaip tikrai labai neeilinę. Galiausiai vyro lūpos prasiveria, nors itin mažas atstumas tarp jųdviejų veidų veikė tiesiog hipnotizuojančiai.
- Esu įsitikinęs, jog nesuvoki mano motyvų, Deneris, ir sulauki daugybės mišrių signalų, kurie neleidžia susidaryti nuomonės ko aš iš tavęs tikiuosi,-vyras erotiškai šnarėjo, nosies galiuku vos vos vietomis paliesdamas Targaryen veido odą,-O tikiuosi vieno - jog šį kartą jau neteks dar kartą susitikti po vienos ar kelių dešimčių metų, nes likimas tikrai kažkokiu būdu bando mus suvesti,-šaltis nemirelio pirštai perbėga per vampyrės plaukų sruogą esančią šiai už ausies,-Esi įdomi, žavinga, tiesiog stulbinančiai graži ir noriu tave pažinti absoliučiai visą,-tonas dar bent viena "padala" sušvelnėja bei sutylėja. Abi Sebastiano rankos nusėda ant merginos klubų, kai kiek įsidrąsinusios lūpos pasiekia vieną iš Daenerys lūpų kampučių. Jos kiek praverta burna švelniai iš vidaus lieka palytėta Redford'o liežuvio galiuko, kol šis suvokia privaląs skintis kelią tolyn.

by **Jules McManus** Sk. 05 01, 2016 2:58 am

Niekuomet negebėdama savęs įsivaizduoti kaip besidominčios tiksliaisiais ar net tais pačiais humanitariniais mokslais, šį kartą ir pati liko nustebinta sprendimo, kuris buvo priimtas ypatingai greitai. Šį iš pažiūros labai lengvai priimtą sprendimą nulėmė labai daug priežasčių, pradedant tuo kad šviesiaplaukei buvo be galo svarbu pamatyti kaip gi yra gaminami visi tie stebuklai, su kuriais teko susidurti šiandiena asmeniškai. Sintetinis kraujas, kurį teko paragauti šios dienos pradžioje, visiškai nepriminė laboratorijoje pagaminto eleksyro, o net visiškai atvirkščiai, buvo kone identiškas tam, kurį moteris vartojo prieš tai, kai galiausiai nusprendė savo mitybą nukreipti vampyriškai „vegetariška“ linkme. Ką jau kalbėti apie tokį dalyką kaip susintetintas priešnuodis, kurio dėka šiuo metu jautėsi kaip niekad puikiai. Argi sveiko proto asmeniui savaime nekiltu neišdildomas noras pamatyti visą gamybos procesą, už kurį atgal atgal buvo prašoma tik šiek tiek laiko, bandymui išspręsti dilemą tarp mokslo galimybių apibrėžtumo ir magijos, kurios nesugebėtu paaiškinti net patys didžiausi šio pasaulio protai. Tai tebuvo nekalčiausia priežastis, dėl kurios šviesiaplaukė galiausiai priėmė originaliam vampyrui palankų sprendimą. Nors kitą vertus, ar reikėjo aiškinti kad pagrindine priežastimi visgi buvo tas pats, mistinis „padaras“ kuris kaip tik šiuo metu tiesė ranką su sintetinio kraujo paketu. Turėdama pakankamai didelį žinių ir supratimo bagažą Daenerys negebėjo paaiškinti tokio paprasto dalyko, kaip fizinė ir emocinė trauka būtent šiam nemirėliui. Nesvarbu buvo net tai, kad kažkuriuo metu buvo „atstumta“, mat nemanė kad derėtu susireikšminti šiuo atžvilgiu. Nemalonu buvo tik tą akimirką, kuomet prieš tai demonstruotas karštligiškas susidomėjimas jos moterišku kūnu, per akimirką išblėso, tarytum niekada ir nebuvo egzistavęs. Taip, nemalonu buvo tik akimirka, mat vėliau viskas vėl sugrįžo į įprastas vėžes. Ir vėlgi taip, vampyro draugija kėlė kur kas didesnį susidomėjimą nei kad jo darbas, kuris pripažinkime mažiausiai buvo nusipelnęs kokios „Nobelio premijos“. – Manau kad tokie kaip mes, ką daugiausia turime, tai laiko begalybę. O atsižvelgiant į tai kad bus užkandžių ir maloni kompanija, net baigiu patikėti tuo kad ir man tavo darbas gali pasirodyti malonus. Bet, ar neklystu taip kalbėdama, parodys tas pats laikas. Kurį, kaip jau minėjau prieš tai, mes turime. – Balso tonas skambėjo perdėm optimistiškai ir entuziastingai, o šypsena kuri taip paprastai neketino pradingti, te pabrėžė jos gerą nusiteikimą dėl to kad gavo leidimą būti tuo „blaškančiu kodėlčiuku“ kuris gali nebūtinai maloniai maišyti darbuotis, bet ir sukelti šiokį tokį norą įduoti į jos rankas kokius nors dalykus, ir pasiųsti į kitą patalpą užsiimti kitais reikalais. Negalima sakyti kad visiškai netikėtas klausimas apie išmaniojo laikrodžio dingimą buvo nelauktas. Redford‘o veido išraiška atrodė kaip niekad ankščiau išraiškinga, kas privertė šviesiaplaukę gana garsiai nuryti burnoje susikaupusius skysčius. Tiesa buvo tame, kad nemirtinga moteris neturėjo net menkiausios minties apie tai, kas nutiko su tuo pipsėti linkusiu elektroniniu daiktu. Puikiai atsiminė kad vieną akimirką jis kabojo ant jos riešo, kuomet kitą jau dužęs gulėjo ant asfalto nors nemirėlė prisiekti galėjo kad pati nieku gyvu nebuvo šio numetusi. Juk visuomet buvo gana atsargi su ne jai priklausančiais daiktais. Pirštais spausdama kraujo paketą, šiek tiek palenkė galvą, tuo pačiu metu pakeldama akis į pašnekovą. – Aš nežinau. – Iš pažiūros net nesistengė net pabandyti „išsivartyti“ nuo nemalonaus klausimo, mat pirmiausia tai būtu beprasmiška, o ir vargu ar būtu sugalvojusi kokį nors racionalų ir logišką paaiškinimą. Teko prisiimti kaltę, – Būtu visai paprasta pasakyti kad man nepavyko su juo susidraugauti. Bet, – Atrodė gana suglumusi, mat niekuomet nebuvo turėjusi kažko panašaus į atminties duobes. – Atrodo kad vieną akimirką jis buvo ant manęs, kuomet kitą ant asfalto, tačiau dužęs taip, tarytum numestas buvo ne vieną, o mažiausiai kelis kartus. Ir aš tau atpirksiu tą daiktą. Pažadu. – Užtikrintai kelis kartus palinksėjo galva, kuomet tuo pačiu metu spėjo stipriai suspausti lūpas. Iš tikro kas po velniais nutiko, kad vampyrė, kurios atmintis turėtu būti nepriekaištinga šiuo metu atrodė labai pasimetusi, mat negebėjo atsakyti į tokį paprastą klausimą, kaip kas nutiko išmaniam daiktui, juosusiam jos riešą? Slogi nuotaika buvo greitai išsklaidyta, kuomet Sebastian‘as įnirtingai ėmė dėstyti savo namų, „graikiškas“ taisykles, kurios privertė baltapūkę timptelėti savo lūpas į kažką primenančio šypseną, kuri neleido pademonstruoti savo baltutėlių dantų. Pritarimui išreikšti užteko tik kelių galvos linktelėjimų.
Svetainė atrodė gražiai, turint omeny visą tą moderniai minimalistinį stilių, priešingą tam, kokį dažniausiai pasirinkdavo nemirtingieji. Ir nors savo namus negalėtu palyginti nei su šiais, nei tuo labiau su išpuikusiais Mikaelson‘ais, kurie vargu ar kada nors buvo įsigiję kažką ne tokio išpampusio. Saulės spinduliai užpildė visas patalpas, bei mėlynakė nesusilaikė nuo platesnės šypsenos, be priežasties malonios. Redford‘as buvo žavingas savo kitoniškumu. Būtu net labai paprasta susirasti kokią nors raganą, bei ją palenkus į savo pusę, įtikinti kad jam yra reikalingas stebuklingas žiedelis, apyrankė ar koks nors „kryžiaus“ formos pakabukas ant kaklo. Tačiau vietoje to, nemirtingasis nusprendė savo namus perkurti taip, kad šie būtu tinkami jam, o ir netektu ant savęs užsikabinti vargu ar labai šiuolaikiškai atrodantį juvelyrinį dirbinį. – Ar jau sakiau , kad tu mane stebini beveik ant kiekvieno žingsnio? – Klausimas buvo palyginus net labai nekaltas, ir nors buvo užduotas su užuomina kad visai smagu būtu išgirsti atsakymą, kad ir koks trumpas jis būtu. Iš tikro tai te buvo savotiškas komplimentas, mat jis tikriausiai buvo toks vienetinis egzempliorius. Štai ir dar vienas parodymas kad vampyras nebuvo paprastu tipeliu, kuris net neprašomas atsuko išvaizdžiai moteriai nugarą, kad ši galėtu nevaržoma ant savęs užssitempti visus tuos drabužius, kuriuos šis ir nupirko. Nors kitą vertus, prieš tai Redford‘as matė beveik viską, todėl dabar vargu ar galėtu nustebinti kuo nors kitokiu. Gal nebent ta į akis krintančia tatuiruote po raktikauliu. Matomai tai buvo vienintelis dalykas, kuris leido jai būti priimtai šiuolaikinio pasaulio. Į viršų skrendantis paukščiai buvo ganėtinai banalus piešinys, kurį dažnai pasidarydavo tik ką pilnametystę įgavusios mergaitės. Bet Targaryen atveju tai greičiau simbolizavo laisvę. Nuo Mikaelson‘ų, nuo kraujo keliamo troškulio ir žinoma nuo savo pačios susivaržymų. Ji ir pati buvo tarytum tas paukštelis, kuris buvo laikytas aukso narve, ir kartą pamiršus uždaryti grotas, išskleidė savo sparnus, siekdamas to beribio dangaus. Dabar piešinys buvo matomas pro bliuskutės iškirptę. – Manai? – Trumpas klausimas nuskambėjo kaip tik tuo metu, kuomet vampyras nesivaržydamas išdėstė savo nuomonę apie tai, kaip ji šiuo metu atrodė. Veidas nuoširdžiai spinduliavo, kuomet šviesiaplaukė nemirėlė nuleido akis, lyg būtu norėjusi nužvelgti save pačią, po ko nuaidėjo dar vienas nerimtas komentaras. – Gal man ir pavyks atsižvelgti į tavo nuomonę, bei nelaukti dar kelių šimtmečių, kad pakeisti šukuoseną. – Juk būtent nuo panašaus komentaro ir prasidėjo jų oficiali pažintis. Nuolankiai stebėdama kaip tas saldus kąsnis nuslydo originaliojo vampyro gerklomis, iš vietos išjudindamas „adomo obuolį“. Teko ir pačiai nuryti burnoje seilių liaukų suformuotą skystį, susilaikant nuo kokio nors beprasmiško komentaro, kuris tik sugadintu tylos akimirką. Žvilgsnis savaime užsilikęs ties oponento veidu, palengva keliavo ties judančiomis lūpomis, bei šiek tiek besiblaškančiomis akimis, kurios taip pat, kaip ir baltapūkės tyrinėjančiai keliavo per priešais esančio asmens unikalius veido bruožus. Išdavikė širdis taip pat priminė apie save garsiais dūžiais, o savaime nusileidę akių vokai ir visiškai atpalaiduoti veido raumenys išreiškė kad kokio nors nejaukumo jausmo nebuvo. – Aš netikiu likimu, Sebastian‘ai. Greičiau... ...tikiu kad nežinai ko nori pats, ir dėl to aš nežinau kaip turėčiau į tave reaguoti: šaltai, ar taip kaip norisi. – Atsakoma kalba buvo tyli, tarytum ir būtina, tačiau ne piktybiška, kad sugadintu intymų prieskonį turinčią akimirką. Teko žengti vieną, visai nedidelį žingsnį į priekį, kad savo kūnu atsiremti į vampyro, lyg toks prilinkimas leistu ne vien savimi jausti jį, bet ir sumažinti ir taip, vos vos pastebimą atstumą, kuris visiškai buvo pašalintas tiek viršutinę, galvų zona. Akių vokai net neketino pakilti, pademonstruojant jos ryškią, mėlyną rainelių spalvą. Dešinės rankos plaštaka neužtikrintai, todėl gana lėtai atsidūrė ant nemirtingojo nugaros, kuomet kairė dalinai ant kaklo šono, dalinai ant žandikaulio. Praskleistos moters lūpos noriai įsileido pakankamai šiltą vampyro liežuvį, manevringai suduriant jį su savu. Gilus ir lėtas kvėpavimas buvo vos girdimas, kuomet šviesiaplaukė dar kartą godžiai „ragavo“ Redford‘o lūpas. Dėl aiškaus ūgio skirtumo kažkuriuo metu teko net pasikelti ant pirštų galiukų, kad šiam nereikėtu taip stipriai lenktis į apačią. Ir čia pat, kai galva turėjo būti visiškai tuščia, prieš akis „išdygo“ įtaigos pasekmės, apie kurias buvo pamiršusi. Gal tik per kokį centimetrą, jei ne mažiau atitraukusi savo lūpas nuo vyro, tyliai tarė: – Šiandiena tu turėsi svečių... – Balsas atrodė labai tylus, o ir pačiai šviesiaplaukei šį informacija, kuri išsiveržė iš jos vidaus atrodė be galo nereikšminga, kad reikėtu į ją taip staigiai akcentuotis. Galu gale iš vienos dalies tai atrodė kaip nežymus žingsnis atgal, norint įsitikinti ar pats vampyras buvo labiau suinteresuotas ja, ar tuo kas tikriausiai jam pačiam pasirodytu kaip staigmena. Juk... Jis nelabai priminė tą, kuris dažnai į savus namus įsileidžia vienokio ar kitokio plauko padarus.

by **Silvanus Ambrose** Sk. 05 01, 2016 12:54 pm

Raganiai visuomet buvo ant tiek subingalviai, kad visus savo kozirius gebėjo laikyti tiesiai prieš nosį, kitiems padarams net neįtariant kad visą tai vyksta. Silas būdamas puikus pavyzdys to, kad nereikia niekam peržengti kelio, kuomet tas „niekas“ yra pakankamai arti siekiamo tikslo, jei tik dar trokšti savo plaučius pripildyti tuo gaiviu oru, kuris yra reikalingas net nemirtingiesiems. Baltapūkė buvo kliūtis, kuri turėjo būti pašalinta iš kelio, nepriklausomai nuo to, kad iš esmės buvo visiškai niekuo dėta, o ir tikriausiai buvo nusipelniusi kokio nors smegenų praplovimo ir išsiuntimo į svečias šalis, be galimybės sugrįžti atgal. Tai būtu humaniškas žingsnis, atsižvelgiant ir į tai, kad labai norėdamas Armstrong‘as nesunkiai galėjo jos užkratą perkelti ant kokio nors kito, niekam tikusio nemirtingo nakties padaro. Bet, kokia gi būtu viso to gerumo prasmė, jei tokiu būdu „mielas“ brolis pasiūstu jį velniop, žinodamas kad jaunėlis nesugebės padaryti nieko, kad pakeisti šio nuomonę. Veikti teko brutaliai ir oi kokios mintys šiuo metu sukosi sadisto grublėtuose smegenyse.
Prabėgo ne daugiau nei pusdienis, kurio reikėjo tam, kad nusigauti į visiškai kitą miesto galą, tiksliau laivų švartavimosi tašką, kur dar prieš valandą iki Silas atvykimo buvo nuleistas vienas, ganėtinai didelis metalinis konteineris. Iš tikro ten mažiausiai būtu tilpusios keturi universalai, bet, turinys buvo kitoks. Na gerai, vienas automobilis ten buvo, tačiau tai buvo neišvengiama, mat važinėtis nuomotomis transporto priemonėmis originalusis vampyras / raganius, arba kitaip tariant kažkas panašaus į tuos eretikus, kurių egzistuoja ne daug, tiksliai kad neketino. Ne todėl kad buvo gėda ar kažkas panašaus, greičiau nemėgo dalintis daiktais. Todėl važiuoti kažkieno jau naudota ir tikriausiai „drožta“ transporto priemone taip pat neketino. Sustabdydamas skolintą transporto priemonę prie pat konteinerio, dar prieš išlipant dirstelėjo į navigacijos ekrano viršutinį kampą, įsitikindamas tuo, kad laiko dar turi į valias. Varias turėjo tuo metu skristi atgal, bent taip skandavo „nulaužta“ oro uosto sistemą, konkrečiau check-in grafa. Palikdamas raktelius spynelėje, tarytum suteikdamas vagišiams tiesioginę progą pasiimti paliktą automobilį ir šį panaudojus tikriausiai arba prastumti, arba sudeginti, nuo gretimos sėdynės paėmė tik nešiojama kompiuterį. Ne paprastą, o tikrai gerą. Juk šio dėka nesunkiai galėtu patekti net į sušiktos „NASA“ programos koduotę, jei tik turėtu tam laiko ar noro. Žingsniai buvo neskubus, mat laikas šiuo metu buvo ypatingai draugiškai nusiteikęs nemirtingojo atžvilgiu. Pasiekęs spyną, kuri laukė į viršų pakylančias duris, suėmė ją abejomis rankomis. Visgi vampyriška egzistencija, kad ir kaip pastarasis ją niekino, turėjo savo pliusų. Nereikėjo panaudoti net pusės savo gabumų, kad metalas nesunkiai įkaistu ir truktu per pusę. Žengė žingsnį atgal, kuomet metalinės „durys“ susisukdamos pakilo į viršų. Prieš akis buvo matomas tas pats pilkas sedanas. Kokių dvidešimties metų senumo, bet vis dar tobulai tinkamas važiavimui. Kinietiški žaisliukai ant ratų niekuomet nedžiugino raganiaus, mat geriau pasirinkdavo komfortiškai atrodantį, seną ir gerą vokišką „BMW“. Už automobilio, kuris buvo prirakintas tralu, kad neslystu, kuomet buvo perkeliamas iš laivo į laivą, paskui ant kranto, paskui vėl į kokį laivą ir taip pasaka be galo. Svarbiausia buvo ne transporto priemonė, o tas tuščias vietos lopas, kuris buvo už jos. Juk plika akis aišku kad nesugebėtu pamatyti erdvėję paslėptą daiktą, kuris ir buvo brangiausia šio konteinerio dalis. Teko susikaupti, tarti kelis mirusios kalbos žodžius, kad atmosfera imtu kisti, palaipsniui išryškindama konkretų, dėžės formos, karsto atvaizdą. O kas? Visai gi smagu „mylimo“ brolio nuosavybę laikyti tokiame daikte. Tai lyg pasityčiojimas iš jo, ir tikrai kad ne dovana, kuri buvo paruošta dar tuomet, kai pats Silas buvo mirtingu raganiumi, kurį šiais laikais pavadintu „keliautoju“ dėl ypatingumo, kuris buvo būdingas Armstrong šeimai nuo labai seno. Pripildęs plaučius oru, vyriškis žengė kelis žingsnius link karsto, bei (užslėpta informacija, kuri bus atskleista tik su laiku, skaitykit brangiausi, skaitykit). Kuomet viskas buvo paruošta, nemirtingas raganius sėdo prie pasirinkto sedano vairo, užvesdamas variklį. Garsas buvo malonus akiai ir jis net džiaugėsi tuo, kad pagaliau pasireiškė būtent šiame laike, kuomet visiškai viskas buvo pritaikyta bet kokio asmens patogumui. Išsuko iš aikštelės, mat susirinko visiškai viską ko reikėjo, pasiduodamas tolimai kelionei atgal. Lokali radijo stotis grojo visokiausi šlamštą, kuris šiais laikais buvo vadinamas muzika. Būtu bandęs keisti stotis, bet kokia gi prasmė, kai visur grojama kažkas panašaus? Išjungti irgi neketino, mat tokiu atveju reikėtu bent jau pasigriebti su savimi į kelionę kokį žmogystą – pakeleivį, kad nebūtu taip nuobodu. Nors taip, tai pasibaigtu salono vidaus sutepimu krauju, o ar tai buvo būtina? Ne. Teko kankinti save tais garso takeliais, kurie buvo transliuojami gyvai.
Kelionės laikas neprailgo, net jei muzika aiškiai drožė per smegeninę. Didelę pagalbos ranka buvo galinio matymo veidrodėlyje esamas vaizdas. Malonus akiai, visiškai nepaliestas laiko. Galėdamas sau užkabinti medalį už puikius raganavimo rezultatus, vargu ar pasikuklintu. Jautėsi esąs suknista supernatural Madona! Transporto priemonė buvo palikta tame pačiame rajone, paradoksaliai prie namo, kurį buvo pristatęs kaip savo. Savininkai neprieštaravo, o net maloniai leido naudotis viskuo, kas jam buvo reikalinga. Velniop, šeimos galva leistu išdulkinti net savo žmoną ir dukras, jei tik Silas būtu tuo suinteresuotas. Bet nebuvo. Matomai Amara darė kažką ypač tinkamai, jei sugebėjo užvaldyti visas raganiaus mintis, ir net dabar po tiek amžių, buvo geidžiama vis labiau. Žinoma, daug paprasčiau būtu pasirinkti kokią antrininkę, kad ir tą pačią Katherine Pierce, kuri realiai jam tiktu kone labiausiai dėl savo fatališko charakterio, ir tuo pačiu labai nekaltos išvaizdos. BET, moteris greičiau kėlė vimdantį efektą, ar kokias nors geras reakcijas žemiau bambos. Elena taip pat atrodė kaip nevykęs bandymas atkartoti originalią. Amarą. Galvodamas apie šią moterį, turėjo valdyti save, nepagaunant prie gilaus ir ilgesingo atodūsio. Kaip gera gi buvo žinoti, kad greitai ji vėl bus jo. Ir jokia pavyduolė nesugebės daugiau sugriauti jo gyvenimo, kaip tai padarė Bennett, prieš daugiau nei 2000 metų. Suknista pamišėlė, ir kuo ji taip patiko Horatiui?
Išlipdamas iš transporto priemonės, specialiai paliko ten visus objektus, kuriuos atsivežė iš porto, pats tuo tarpu nuskubėdamas link namo, kuriame gyveno pirmasis (nu taip, pirmasis... Silas gi ant savęs neketino eksperimentuoti) vampyras istorijoje. Keista, kodėl jis nepasistengė užrašyti savo namų kokio nors mirtingojo vardu? Juk taip bent apsisaugotu nuo nelauktų svečių.
Prasibrauti į namų vidų buvo labai paprasta, gal dėl to kad Sebastian'as buvo labai užsiėmęs savo blondine, nei tuo kad stengtųsi įsiklausyti į triukšmą, kurį labai lengvai užfiksuotu vampyriška klausa. Atsidurdamas vienam už nugaros, kitai prieš akis, jei ši bent būtu atsimerkusi, giliai įtraukė oro, tuo pačiu metu neigiamai papurtydamas galvą. Nieko nesakė, o kam iš tikro? Dideliu mostu, lyg būtu imitavęs paukščio pakilimo nuo žemės veiksmus, lemtinga akimirka stipriai suspaudė kumščius, ko pasėkoje visi tie išmanūs stiklai aiškiai suskilo, ir vienas iš didesnių langų akimirksniu dužo, išbarstydamas visus tuos stiklus velniop. - Labas rytas, draugai. - Pasipūtimo kupinas veidas atrodė taip, tarytum visas šis pasirodymas iš dalies kėlė norą nusikvatoti, na taip, piktdžiugiškai, o ne atvirkščiai. Akivaizdi nuostaba, kuri buvo iššaukta nemirtingo padaro pasirodymo, leido suvokti kad blondinė susimovė, taip ir nepasakiusi kad jo reikėjo laukti. Perdėm teatrališkai užvertė akis,
- Blondinės, be didelės krūtinės ir užpakalio nieko kito ir nesugeba. Gerai bent tai, kad nepasirodžiau penkiomis minutėmis vėliau, kitaip tektu pačiam sau išsilupti akių obuolius. - Neigimai papurtęs galvą, kaip mat pridėjo, - Kas? Žiedelio negavai?
Niekaip kitaip neapdoroti saulės spinduliai užpildė kone pusę viso šio kambario, kuomet nuo tokios nesąmonės apsaugotas originalusis kone atšoko nuo žemės paviršiaus, viena ranka stumtelėdamas brolį į šalį, kitą, stipriai kibdamas baltapūkei į kaklą. - Stop! Aš čia tik su reikalais.

by **Jon Spencer** Pir. 05 02, 2016 7:16 am

Nemirelis toli gražu nėra toks užimtas savo asmeniniame gyvenime, kad kada nors jam būtų prireikę turėti dienotvarkę, tačiau profesiniai įsipareigojimai ir budri vyro sąžinė jokiu būdu neleistų jam imti ir taip lengvai užmiršti, jog privalo dirbti "Paxton Pharmacies" korporacijai, tad net jeigu Daenerys lakstytų plikut plikutėlė, gražut gražutėlė priverstų save iš paskutiniųjų pasistengti sutelkti dėmesį į savo darbą, nuo kurio vargu ar pabėgsi, greičiau jo kiekis tik negailestingai didės. Toli gražu nebuvo pratęs dirbti kompanijoje, su tais pačiais kolegomis iš laboratorijos dirbo daugiau nuotoliniu būdu ("Skype"), nei tiesiogiai, tad negalėjo garantuoti, jog šiuo atveju Targaryen draugija išeis į naudą. Visgi nuplanuoti artimiausi darbai Sebastiano buvo daugiau mažiau kelis šimtus kartų daryti, tad protavimo išteklių pats procesas išnaudoja vargiai maksimalų skaičių, kai pagalbos ranką ištiesia įpročiais tapę veiksmai. Tas idėjinis "turiu pasistengti keistis" polėkis nebuvo dar nei kiek išblėsęs, tai reiškia, jog imdamasis kažkokių ėjimų, sukeliančių abejones, turi nepasiduoti jų įtakai, o visgi elgtis priešingai nei trokšta pasąmonė.
Turbūt būtų sunku įsivaizduoti dabar Sebastianą remiantį prie sienos Daenerys tam, idant ši TIKRAI tesėtų pažadą jam tą laikrodį atpirkti. Tikėdamasis, kad tai buvo tiesiog neapgalvota mandagybė, Redford'as atpalaiduoja išsitempusius veido raumenis.
- Jau ne kartą pastebėjau, kad juokus mėgsti,-atlaidžiai nusišypso šį kartą be galo įdėmiai įsispoksodamas į pašnekovės absoliučiai tobulais bruožais nusagstytą veidą,-Nekvailiok ir nepliaukšk niekų,-draugiškas, netgi kiek smagus vyro balso tonas nepakinta netgi tuomet, kai Sebastiano žodžiai įgauna įsakmų braižą,-Esu kur kas mažesnis materialistas, nei galbūt tu pagalvojai įvertinusi kaip atrodo mano namai ir kiek turiu automobilių,-finaliniu akcentu šiame mažyčiame nesusipratime tampa gilus nemirelio atodūsis, kuris iš dalies padeda nuimti tą "įtampą", kurią sukėlė galimai klaidinga baltaplaukės nuomonė pirmojo vampyro atžvilgiu. Visgi turėjo pripažinti, jog pačios merginos konstatuotas faktas, idant ši nežinanti kas nutiko tam technologiškai gana pažangiam daiktui bei įtikinamai ryškus pasimetimas josios akyse, sukelia vampyrui kažkokį įtarimą, tačiau paaiškinti jo negalėjo absoliučiai jokia prielaida. Galų gale nedidelę atminties spragą galėjo iššaukti ir kažkoks to jo dalinio priešnuodžio neigiamas poveikis. Šitai bet kokiu atveju reikės patyrinėti iš arčiau vos tik pakartotinai nusileis į laboratoriją.
Daenerys nepasikuklinus pripažinti, jog vyras jai sukelia nusistebėjimą, Sebastianas tai žinoma priima kaip komplimentą. Dėl kita ko tas jo kitoniškumas labai nesunkiai atsiskleidžia daugelyje situacijų, o šiuo atveju buvo akivaizdu, jog norėdamas išspręsti kažkokią problemą, vyras toli gražu neskuba gręžtis į magijos pusę, juolab vaizduotė ir šiek tiek investicijų tikrai padeda pasilengvinti vieną kitą savos būties aspektą. Tiesiog nemėgdavo rinktis to lengvesnio kelio.
Oi ne, Sebastianas jau žinojo kuo puikiausiai, kaip nori su Daenerys elgtis ir kokio pobūdžio ryšio su ja trokšta po apsilankymo Los Andžele gerokai mažiau tildoma sąmonė. Pati Targaryen skelbė labai prieštaringą reakciją į tamsiaplaukį nemirelį. Kontrastas tarp to ką ji bando pasakyti ir kaip į Varias reaguoja josios kūnas buvo akivaizdus. Kiekvienas vyras yra šiek tiek medžiotojas, o puikiam medžiotojui nepatinka lengvas grobis. Danny prieštaravimas sau pačiai veikė Sebastianą netgi kiek azartiškai ir tik dėl to jis į darbą paleidžia tokią ala meninės saviraiškos priemonę kaip viliojimas. Kadangi nėra kažkoks pagarsėjęs lovelasas, tai ir tas jo žavumas turi aiškias ribas, tačiau ir jųjų pilnai užteko, kad pajaustų tą neįtikėtiną jų esybių magnetizmą, kurį nesunkiai iššaukdavo paprastas atstumo vienas tarp kito sumažinimas. O dabar jie iš viso nebuvo nutolę nė per centimetrą. Jeigu bandytų apibrėžti kaip labai mėgavosi dar vienu jųdviejų lūpų kontaktu, inicijuotu vėlgi daug drąsiau savo trauką baltaplaukei reiškiančio Sebastiano, pritrūktų to žodžio, kuris tiksliausiai apibūdintų tą nepaprastą jausmą. Net ir itin paranojiškas, baimių kiek iškreiptas vyro protas pritrūko argumentų koneveikti nemirelį iki tol, kol šis galiausiai visgi nuspręs grįžti prie seno ir užsidaryti tarp keturių sienų nuo to pasaulio, kuris Varias tiek domino, tiek žavėjo, lyg būtų nenusipelnęs, kažkoks nevertas bent kartą pasistengti dėl savo paties gerovės. Jų liežuviai lėtai vinguriavo, pynėsi vienas palei kitą, burna vis bandant apglėbti tai viršutinę, tai apatinę lūpą. Šis bučinys Sebastianui patiko labiau, nei tas nūnai įsižiebusios aistros išprovokuotas vonios kambaryje. Jis atrodė tiesiog tikresnis ir visiškai nesusijęs su troškimu kuo greičiau pasimylėti, veikiau išduodantis stiprią fizinę trauką, skelbiantis potekstę į dviejų kūnų norą tyrinėti kitą saviškiu. Tai buvo būtent vienas tų jausmų, kurių Redford'as buvo itin pasiilgęs. Bučiniui priėjus neišvengiamą pabaigą Sebastianas galėjo tikėtis įvairiomis reikšmėmis turiningų sakinių, bet ne tokio. Daenerys žvilgsnis akimirką atrodė visiškai persimainęs, skvarbus, šaltas ir vyrui velniškai gerai pažįstamas. Sustingęs Sebastianas tiesiog neketino pripažinti kieno akis regėjo Targaryen žvilgsnyje. Netrukus Varias atmintas tamsus praeities šešėlis sumoja aptemdyti šį kambarį.
Stiklai į šukes pavirto akimirksniu. Buvo per anksti konstatuoti kas po galais čia vyksta, tačiau pirminis Sebastiano instinktas vertė apkabinti Daenerys tam, kad ši išvengtų galimos žalos. Visgi šiuo atveju labiausiai nukenčia nemirelis, kurio oda akimoju pradeda svilti nuo tiesioginių saulės spindulių, kurių svetainė prisipildė per sekundę. Redford'ui sąmoningai daryti nieko nereikėjo, mat suveikę instinktai kaip mat nukelia vyrą į tą tamsesnį kambario kraštą. Tik tuomet deramai supranta kas čia įvyko ir galiausiai kas toks nusprendžia užsukti, tačiau žinoma ne kaip normalus asmuo elementariai pro elementarias duris, o velniop ištarabanint langus, nes gi šiai burtų pasaulio primadonai reikėjo efektingo šou! Sebastianas jautėsi, švelniai tariant, priblokštas. Nuo įtampos įsitempęs kiekvienas kūno centimetras regis paralyžiavo vyrą, kurio mėlynų akių žvilgsnis vis dar negalėjo suprasti, jog regi būtent savo brolį. Tą prakeiktą subingalvį, visų sumautų Redford'o problemų kaltininką! Šoką akimoju perkeičia gyslose užviręs kraujas. Į Sailą visų pirmiausia Sebastianas sureaguoja itin keistai. Jis nervingai nusikvatoja, tarytum būtų išgirdęs nevykusį pokštą.
- Ir kaip aš nepagalvojau, kad visgi būsi radęs kažkokį būdą išvengti senų seniausiai tau nuplanuotų amžinų atostogų pragare...-vyras iš lėto pakraipo galvą, tarsi baisėdamasis savo paties naivumu. Jautėsi tarsi patekęs į kažkokį negerą sapną, nei veikiau prislėgtas žiaurios realybės,-Paleisk merginą, nebūk skystablauzdis, Sailai. Net praėjus šitiek laiko tavo žaidimo taisyklės nepasikeitė, tiesa? Vis dar bijai sąžiningai susigrumti su vyresniu savo broliu? Tai mulkis,-dar vienas velniškai nervingas nusikvatojimas užpildo kambarį. Nė pats nepajuto kaip išvydęs savo jaunėlio brolio marmūzę pradėjo kalbėti ne bendrine, o gimtąja lotynų kalba. Buvo žiauriai sunku sustyguoti mąstymą, tačiau pirminė gynybos idėja buvo provokacija, kurios metu siekė tą neigiamą Sailo dėmesį nuo Daenerys užsitraukti ant savęs.

by **Silvanus Ambrose** Pir. 05 02, 2016 9:12 am

Nepriklausomai nuo to, kad dešinės rankos pirštai stipriai spaudė tą plonuti šviesiaplaukės kaklą, visas akių kontaktas buvo palaikomas su kraujo broliu, kuris saugodamas save nuo susipleškinimo saulės spinduliuose, laikėsi šiek tiek atokiau. Ambrose pasipūtelišką miną buvo „padailinusi“ pašaipi, į šoną šiek tiek pasvirusi šypsena. Kiek daug kartų jis įsivaizdavo šį susitikimą, kiekvieną kartą vis nuodugniau apgalvodamas kiekvieną detalę, kuri sugebėtu sukelti chaosą namuose, kurie buvo beveik negyvenami. Nekreipiant dėmesio į tai, kad čia nuo dienos šviesos periodiškai slėpėsi pirmasis vampyras, kuris buvo perdėm išdidus kad pasirūpinti tokiu paprastu dalyku, kaip užkalbėtu lazuritu. Nors kitą vertus, jei ne akiplėšiškas spjūvis savo prigimčiai į veidą, jis būtu galėjęs tokį dalyką susi-meistrauti ir pats. Ir visa dabartinė situacija nebūtu tokia komplikuota, kokia yra dabar. Man tokiu atveju būtu pilnai užtekę humaniškai normalaus pokalbio apie tai, kad jie vienas kitam gali padėti padaryti šiokius tokius neišvengiamus dalykus, ir paskui paspaudus dešines pasiskirstyti kas sau. Tai aišku neleistu Silas‘ui realizuoti savęs būnant velniškai geru „eretiku“, todėl skustis dabartine padėtimi buvo mažu mažiausiai negražu. Viršutinė lūpa pastebimai pajudėjo, su lyg akimirka, kuomet suspaustų pirštu „apkabinimas“ dar labiau ėmė gniaužti tuos plonučius moteriško kaklo kauliukus. Visas tas „kieto raganiaus“ amplua buvo taip sunkiai įskaitomas, kad net pats Silas vargu ar suvokė ar tai jam teikia malonumą nes gali tai daryti, ar malonumas kyla nuo minties kad Sebastian‘as net norėdamas negeba pasipriešinti dėl sudarytų aplinkybių namuose.
- Tau bus sudėtinga tuo patikėti, bet pragare pasirodžiau per daug įžūlus, todėl viršininkai nusprendė mane išspirti atgal. Tą akimirką ir supratau... - Nebaigdamas susakyti savosios minties, visai trumpam pasuko akis į visai šalia buvusią moterį. Teko arčiau patraukti savo ranką, kartu su visu mėlynakės kūnu. Šiek tiek palenkęs galvą, galėtu nesunkiai sukibti šiai į kaklą dantimis, jei tik tai būtu šiam aktualu. Bet, visas žaidimo malonumas buvo tame, kad Redford‘u save pavadinęs asmuo, nenutuokė apie savo brolį visiškai nieko. Praskleidęs lūpas, bei pasisukęs veidu į šio namo savininko pusę, pratęsė:
- Kad manęs čia laukia nebaigti reikalai. Kuriuose kad ir kaip man tai šlykštu sakyti, tu užimi gana svarbią dalį. - Kalbos maniera buvo perdėm rami, neišduodanti nekantrumo viską dabar pat baigti ir pereiti prie pagrindinio tikslo, dėl kurio galu gale ir buvo pasirodęs šiuose namuose. Net tuomet, kai panašūs užgauliai ir provokuojančiai skambantys komentarai būtu paveikę bet kokį nemirėlį, Silas laikėsi taip, tarytum tai būtu sakoma bet kam, sofai, foteliui ar tam pačiam dužusio lango rėmui, tačiau ne jam asmeniškai. Didžiulė savitvarda, kurią galėjo pasipuikuoti dar būdamas mirtingu raganiumi, niekur nebuvo dingusi, kaip ir noras pasirodyti kažkuo geresniu prieš vyresnį brolį. Tas vidinis šeimos karas buvo kilęs daug seniau, nei šie tapo nemirtingais, ar kuomet Sebastian‘as nusisukdamas nuo savo šeimos, nusprendė galutinai pribaigti savame kūne tūnojusias galias. Viso to pradas glaudėsi dar ankstyvuosiuose metuose, kuomet tėvas aiškiai leido suprasti ką reiškia namuose būti pirmagimiu. Visuomet lyginamas su broliu, Silas net pats to nenujausdamas tapo dar žiauresniu asmeniu, nei kad buvo tėvas.
- Tas pats žaidimas, tokio pat ir taisyklės, Sebastian‘ai. Nors ir tu nepasikeitei, nes vis dar negebi apsaugoti savo moterų.
Kandi replika turėjo priminti pirmam vampyrui tai, kad jis neva buvo per silpnas kad pasipriešinti savo šeimai, kad ši taip negailestingai iš jo neatimtu dukterų. O kas nutiko šio žmonai? Vargu apie prie tos dailios „mergaičiukės“ likimo, savo nagų nebuvo prikišęs pats Silas.
Mėgavosi vien mintimi apie tai, kad po prabudimo Varias turėjo būti kankinamas slogių ir supainiotų minčių apie tai, kad ne velnio nenutuokė kas buvo padaryta su šio moterimis ir tuo, pasaulio taip ir neišvydusiu berniuku. Kuris gimdamas turėjo tapti visos Ambrose šeimos viltimi. Pirmasis naujos kartos vyras, apdovanotas neaprėpiamomis galiomis. Ir koks kvailys iš viso sugalvojo tą pirmumo teisę? Jei būtu sutikęs tą kvailį, net nesvarstydamas išbarškintu šiam dantis, vien už tai, kad tai vienokiu ar kitokiu būdu atsiliepė jojo likimui. Bandė susikaupti, kad dar labiau nenukryptu nuo pradinio plano, vis kartas nuo karto dirstelėdamas į šviesiaplaukės pusę, bei lyg iš niekur sumanydamas šiai paaiškinti:
- Jis vis dar šventai tiki kad čia aš esu skystablauzdis. - Pasuko akis į Sebastian'o pusę, provokuojančiai pakabindamas savus antakius aukščiau šių įprastos linijos. Atrodė perdėm netikroviškai nustebęs, kad brolis vis dar tūnojo tame kampe.
- Mergina liks čia, lai tai būna tavo motyvacija būti sukalbamam. Kitaip... - Nereikėjo to pasakyti žodžiais, kad jo nebaigta mintis būtu priimta už gryną pinigą. Jei vaizduotės vaisiai galėjo sudaryti kraupiausius vaizdinius, kuriuose jis nusikrato savo paties seserimi, vėliau t patį atlieka ir su dukterėčiomis. Ką gi reikštu šis šviesus padarėlis, esantis visai šalia Silas‘o, jei būtu kliūtimi? Sunaikinti antrarūšę vampyrę buvo labai paprasta, tačiau dėl neaiškios priežasties pusiau vampyras, pusiau raganius vilkino laiką. Norėdamas iš kiekvienos akimirkos išpešti kiek galima daugiau naudos. Akivaizdu, kad jam tai gana gerai sekėsi. - Nagi, ko tu ten stovi? Negi baiminiesi šiokio tokio įdegio?
Aišku kad matė, kad brolis neturi to užkalbėto akmens, bet kaip gi smagu buvo jį traukti per dantį, žinant kad pasipriešinti šis vargu ar drįs.
- Man reikalingas tavo kraujas. Daug. Ir dabar. - Nuskambėjo įsakmiai, tarytum nesuteikdamas visiškai jokios pasirinkimo teisės. Mandruolis matot atsirado. Tikisi kad pasirodęs po 2000 metų, po visų tu įvykių prieš nemirtingumą taip ims ir paprastai gaus ko atėjęs.
- Nesiparink, atgal gerasis broli gausi kur kas daugiau, nei aš. Nepastebėsi net kaip nuo to, tavo paties galva išsinešios į visas puses. Panašiai kaip tas langas. Visai neblogai gavosi, tiesa? - Šiek tiek palenkdamas galvą link peties, vėl sugrąžino žvilgsnį į blondinės pusę, tarytum būtu norėjęs jai kažką pridurti, o gal tiesiog svarstydamas priversti ją vėl paklusti jam, tokiu būdu nepadarant nieko, kas galėtu sugadinti šios dienos ir taip ne pagal planą einančius veiksmus. Girdėti savą kalbą buvo įprasta, mat niekuomet pats nemėgo prisitaikyti prie kitų, naudojant bendrinius žodžius, kad diskusija neprimintu svaidymosi nesuprantamais žodžiais. Šviesiaplaukė vargu ar ką nors suprato iš vyriško dialogo, kuris pagal jos išvaizdą turėjo šiai skambėti taip pat kaip kinų kvaksėjimas. Nors kitiems dviems dalyviams, jis buvo gana reikšmingas.

by **Jules McManus** Pir. 05 02, 2016 11:16 am

Turint omeny tai, kad būtent dabar šviesiaplaukė nemirtingoji buvo vedama ypatingai geros nuotaikos, kas nesunkiai jai būtu suteikę ne vieną progą pasisakyti arba bent kiek ryškiau sureaguoti į tą kalbos dalį, kuri buvo glaustai susieta su sudužusiu laikrodžiu, bei šio pinigine verte. Velniai nematė, visas šis namas su jame esančiais daiktais, bei transporto priemonių kolekcija aiškiai simbolizavo tai, kad čia vargu ar buvo galima rasti kokį nors mažmožį iš pavyzdžiui sendaikčių turgaus, kuris buvo pagarsėjęs jau kažkieno panaudotais, bet tuo pačiu metu nebrangiais daiktais. Nors ir pati vargu ar būti nukeliavusi į panašią vietą, mat buvo įsitikinusi tuo, kad asmeniniai daiktai neturėtu būti parduodami panašaus plauko iš pardavimuose. Taigi, jei ne Sebastian‘o inicijuotas bučinys, greičiausiai ji būtu turėjusi ne vieną progą išreikšti savo nuomonę minėtu klausimu. Gal tam tikru metu būtu net privertusi save išsakyti tą tikrąją nuomone apie originalų vampyrą, ko iki pat šiol stengėsi išvengti, pasiliekant sau pačiai. Ne, tai nebuvo iš kažkur ištrauktas kuklumas ar nenoras sakyti viską taip, kaip yra iš tikro. Greičiau tai buvo panašiau į tą menką nejaukumą persipynusį su nekaltai susiformuojančia baime bandant pažinti dar nežinomą kito asmens kūną. Gal būnant nemirtinga būtybe iš šalies tai ir atrodė keista, bet juk ne visi gimsta su šeštuoju jausmu, kuris leidžia be žodžių suvokti ko iš tavęs yra tikimasi ir ko nori pati. Daenerys Targaryen buvo pakankamai konservatyvi asmenybė, nepaisant to epizodo, kuris buvo įvykęs vonios patalpose. Juk negalima kaltinti asmens dėl jo norų, ypatingai kai yra didžiulė tikimybė kad kitos tokios progos paprasčiausiai nebe bus. Dviejų suaugusių kūnų trauka buvo labiau nei akivaizdi, ir nors mėlynakė dabar elgėsi ypatingai atsargiai, josios kūnas savaime „vibravo“ savaime išduodamas tai, kad tokia, neskubota vienas kito „pažintis“ jaudino kur kas labiau, nei greičiausiai ekscentriškas seksas, kuris gal ir būtu įvykęs, bet tuo pačiu metu atstūmęs abu nemirėlius toliau vienas nuo kito. Drėgnas ir tuo pačiu metu malonius jutiminius procesus keliantis bučinys nutrūko, nors bohemiška moteris, kuri šiuo metu nebe priminė savęs pačios (vien atsižvelgus į aprangą, kuri šiai buvo išrinkta, bei susibangavusius plaukus, kurie buvo tvarkingai „pakabinti“ iš vienos pusės) ir tai buvo gerai. Ranka kurios pirštai lengvais judesiais keliavo per vyriškosios lyties atstovo sprandą, dalinai lytėdami plaukus kuriuos šis buvo „susitvarkęs“ prieš išvažiuodamas iš šių namų, taip pat neskubiai nuslydo per šio tvirtą (tikriausiai prieš tapdamas nemirtingu jis vargu ar stumdė savo laiką prekiaudamas daržovėmis) krūtinę, galiausiai susidurdamas išorine dalimi su jos pačios juosmeniu. Kita ranka nebuvo patraukta, nors jos mažame apskitos formos veide pasirodė dantų nešiepianti šypsena. Ir nors netrūkus viską sugadino tai, kas išsprūdo iš jos rusvų lūpų, įtaiga kurią buvo panaudojęs Silas ketino veržtis ir toliau. Danny net prisiekti būtu galėjusi kad jei jai kuris nors vyrukas ir būtu sukėlęs susižavėjimą, kaip kad privertė galvoti Ambrose, ji to nebūtu pasakiusi Sebastian‘ui. Juk tai būtu visiškai nelogiška, mat priešais stovintis vampyras ją traukė prie savęs kažkokia sunkiai suvokiama trauka, kurios ji nebūtu galėjusi sugriauti tuo, kas buvo liepta pasakyti. Štai kur magija susidūrė su „tupiku“ kuomet asmenybė ėmė kategoriškai „pjautis“ su turėta pasakyti informacija. – Jo vardas Silas, jis... – Ryškiai mėlynos, juvelyrų mėgstamus žėrinčius akmenukus primenančios akių rainelės apsitraukė kažkokia vidine tuštuma, baime. Dievaži kaip buvo sunku kovoti su pačia savimi, kai buvai papuolusi po originalaus vampyro kerais. „Gelbėjimosi ratu“ buvo Redford‘as, kuriam nereikėjo daug laiko kad savarankiškai suvokti kad kažkas čia buvo ne taip. Kaip tik tą akimirka ir pasigirdo sprogimą primenantis didžiulio lango stiklo dūžis. Baltapūkės pečiai savaime pakilo į viršų, su lyg akimirka, kuomet ji buvo gana staigiai patraukta į pirmo vampyro glėbį. Kone visu veidu įsikniaubė į šio krūtinę, ir tik svylančio kūno kvapas, kuris kažkuriuo metu užpildė svetainės patalpas, paliko ją visiškai vieną. Visas veiksmas vyko taip greitai, kad nespėdama pramerkti akis, ji jau buvo sulaikyta kito asmens, kuris ir buvo atsakingas už visą šį chaosą. Nebyliai ištartas nemirtingo raganiaus vardas, galiausiai privertė jos ryškios spalvos akims nusvirti į Redford‘o pusę. Viskas per vieną akimirką tapo aišku, ji čia buvo visiškai ne laiku ir ne vietoje. Mat abu vampyrai vienas kito atžvilgiu akivaizdžiai nepuoselėjo kokių nors taurių jausmų. Įkalintas tamsesniame kampe Sebastian‘as vargu ar ilgai galėjo šakotis prieš savo jaunėlį brolį, mat saulė jo kūnui būtu padariusi kur kas daugiau žalos, nei kad naudos. Teko priimti žaibiškus sprendimus, nekreipiant didelio dėmesio į dusinantį skausmą, kurį parūpino Ambrose. Lyg sau pačiai, moteris pasistengė linktelėti galva, kad mintyse besisukančios idėjos nebuvo tokios jau ir niekam tikusios, kaip tai galėjo pasirodyti nuo pat pradžių. Kalbėti buvo neįtikinamai sunku, bet šviesios odos moteris nebūtu sau atleidusi, jei bent nepabandytu to padaryti. – Atsimeni už kokį vaizdą būčiau su didžiausiu malonumu leidusi sau netekti galūnės? – Balsas skambėjo kymiai kas savaime išdavė tai kad jai trūko oro. Patraukta arčiau prie nemirėlio nepastebimai, mat Silas buvo per daug suinteresuotas savo paruošto monologo dėstymu, nei susitelkimu į detales, kurios kaip tik tuo metu sukosi šviesiaplaukės galvoje. Ir net tuomet kai ji nesugebėjo pasipriešinti Cassidy, mat buvo užklupta netikėtai, dabar vargu ar ketino atlikti aukos vaidmenį. Priešininkas buvo pakankamai arti, kad būtu nesunkiai pasiekiamas. Ir jos žodžiai, kuriuos pavyko ištarti pirmiausia atrodė kad visiškai nieko bendro neturėjo su dabartine padėtimi. Nors ji naiviai vylėsi kad Redford‘as supras kad kalba eina apie tą patį žiedą, kuris šiam sugrąžins laisvę judėti, atimdamas ją iš baltapūkės. Kitą vertus, prieš originalų raganių ji atrodė tokia pat stipri, kaip triušis prieš buivolą. Nykščiu ir vidutiniu pirštais „nusmaukusi“ žiedą nuo rodomojo, nieko nedelsdama sviedė jį į pirmojo vampyro pusę. Oda savaime pasidabino antro ir trečio nudegimo laipsnio pūslėmis. O kadangi kitos išeities paprasčiausiai nematė, pasinaudojo artumu, kurį Silas buvo organizavęs, keliu smogdama šiam per vyrams skaudžiausią vietą. Natūralu kad po to išsilaisvindama iš gniaužtų, kaip mat sukrito ant žemės. Sužeidimai traukėsi labai greitai, o šis veiksmas buvo greičiau nulemtas nenoro sudegti saulėje, nei kad kaip nors labai nukentėjusia sveikata. Iš savo pusės ji padarė viską, kas atrodė kad galėtu bent išlyginti abiejų vampyrų būvį.

by **Jon Spencer** Antr. 05 03, 2016 7:48 am

Priverstinai stovėdamas kiek atokiau nuo pagrindinio veiksmo pirmasis vampyras turėjo šiek tiek laiko apgalvoti tai, kas čia po galais nutiko. Jis neskubėdamas dėliojo argumentus kol šie virto faktais. Visų pirma Sebastianui jau kuris metas buvo žinoma, jog Daenerys nėra naujagimė ar vos prieš kelis šimtus metų pradėta vampyrė. Jos istorija prasideda gūdžiais viduramžių laikas, būtent iš kurių atkeliavo visi tie keistoki (tačiau labai gražūs!) plaukų pynimai ir galiausiai Prancūzijoje prastumt bandytos vazos labai gera kopija. Tačiau Sailas merginą jėga buvo uždominavęs visiškai. Vadinasi jis bet kokiu atveju nėra TIESIOG burtais užsimarinavęs raganius. Iš kur daugiau galėjo "paraut" tą jėgą, jei nebūtų pats pavirtęs ar paverstas į vampyrą? Įdomiausia Redford'ui buvo tai, jog toks praeities įvykių posūkis visiškai prieštarauja paties Sailo į Sevastianos po šio perkeitimo išreikštai nuomonei, jog esą "kokią čia bjaurastį sukūriau" ir "geriau galvą apsišiksiu, nei leisiu sau ar Amarai tokiais tapti". Kažkas panašaus. Tačiau. Iš Rebekos vyras kadaise atsitiktinai sužinojo, idant nemireliai burti nebegali, o langai gi tikrai neišdužo dėl to, jog Sailas tiesiog nepamatė kur randasi namo durys, tiesa? Tai watafak tiesiog. Arba Varias tikrai KAŽKO nesuprato arba Sailas net ir dabar eilinį syk yra šiaip kažkoks neeilinis išgama. Jis buvo visiškai nepasikeitęs. Tiek išvaizda, tiek galų gale jo rimtus psichinius sutrikimus išduodanti ekspresyviai sadistiška elgsena bei sociopatiška savimeilė. Žiauriai norėjo pilt jam į nosį ir iš tiesų mintis nert į dienos šviesą buvo ganėtinai viliojanti. Skausmą toleruoti sugeba visai neblogai tik neaišku kiek saulės spinduliai originalųjį vampyrą susilpnins. Visgi nusprendžia nesiimti jokių kraštutinumų kol dar nepaaiškėjo kurių galų "Supernatural Primadona" sutrukdė Sebastianui burkuoti su blondine, o ir daiktinės žalos pridarė.
- Aš visada įtariau, kad kai tavęs laukėsi Floriana paslapčia degustavo vynelį arba tave dar kūdikį netyčia numetė ant galvos. Arba ir viena ir kita,-toks bendravimas tarp tikrų kraujo brolių buvo absoliuti norma jiedviem. Jie visados rasdavo plačiausią asortimentą kuo užgaulesnių komentarų. Gedimas jųdviejų tarpusavio ryšyje nebuvo grįstas kažkokiu itin konkrečiu įvykiu, po kurio visiems laikams į šipulius dužo svajonė tapti vyriausias pabroliais vienas kito vestuvėse. Turint tokį būtų įmanom dar viską ištaisyti. Jie atvirai niekino vienas kitą, jie tiesiog buvo du tarpusavyje visiškai nederantys elementai ir kraujo ryšys buvo vienintelis juos vienijantis aspektas. Viskas ką Varias laikytų balta, Sailas matytų juoda spalva ir atvirkščiai. Jie net nebandydavo susikalbėti gražiuoju, nes tai būdavo paprasčiausiai NE-Į-MA-NO-MA.
- Kam daužyt mano namų langus? Kam čiupti glamonėti blondinę? Idiote tu, ar mokė tave kas nors visų pirmiausia kalbėtis, o tik po to imtis skatinamųjų priemonių? Dėl viso tavo šito šou aš ne tik, kad nenoriu tiesti tau pagalbos rankos, bet ir likau užvaldytas nenumaldomo troškimo išbarškinti tau dantis,-begalė pagiežos jautėsi vyro balse, kuomet šis pradeda pūsti "aš gal visai tau padėčiau jei sugebėtum elgtis žmoniškai" burbulą neadekvatų Sebastiano nuostatai kaip jis iš tiesų turėtų tvarkytis su tokiais "peštukais", kaip Sailas. Supažindintas su faktu, jog Varias Ambrose yra reikalingas, nemirelis pradėjo jaustis kiek tvirčiau po savo pėdomis. Viskas ko reikėjo tai nepasiduoti brolio provokacijoms, nors jis tikrai žinojo į kokias skaudžias vietas smogti. Iš pykčio jis ne tik stovėjo sugniaužęs kumščius, bet ir sukandęs dantis kone urzgė bandydamas įsivaizduoti kaip neįtikėtinai malonu turėtų būti daužyt Sailo marmūžę į dolomitą, kol ši panašėtų į tą ne pirmos rūšies faršiuką iš "Walmart".
- O tu lygiai toks pats perkaręs kreivasnukis mėšlinas šūdpalaikis koks ir buvai anais laikais. Jau nekalbant apie vienintelį tavo talentą degint skruzdėles ir įsivaizduoti esant pačiu viešpačiu,-dažniausiai Sebastianas nebūna toks keikūnas, tačiau nereikia pamiršt, jog jis tik galbūt yra šiek tiek panašus į Elijah tuo, jog abu yra garbingi ir orūs. Visgi ganėtinai šiuolaikiškas Redford'as negalėtų švaistytis tokiais pompastiškais, archaiškumu atsiduodančiais sakiniais, kurių pilna kostiumuoto originaliojo leksika. Sebastianui nereikėjo būti subtiliam. Kai prieš jį kaip grybas po lietaus išdygo Sailas - tuo labiau!
- Gerai, gerai,-vyras paplevesuoja rankomis tarsi ramindamas tiek save, tiek brutaliems žygdarbiams pasiruošusį savo brolį,-Nori pasakyt, jeigu demonstratyviai rodysi norą nuskriausti blondinę jeigu neduosiu tau ko tu nori, būsiu labiau sukalbamesnis?-nerasdamas logikos Sailo bandyme Sebastianu manipuliuoti, šis dar kartą vis dar nervingai sukikena,-Patrauk savo myžnagius nuo Deneris, atsakyk į labai paprastą klausimą kurių galų tau yra reikalingi mano tarpkraujagysliniai syvai ir aš apsvarstysiu galimybę kolaboruoti. O iki tol...-nemirelis stovėjo prie valgomojo stalo, mat kaip šiais laikais madinga, svetainė buvo sujungta su virtuve, o ant to stalo stovėjo indas su butaforiniais vaisiais. Redford'as ūmiai pastvėręs atseit bananą, pameta jį Sailui,-va išsikrušk.
Vyras tikrai neįsivaizdavo savęs ant rimtųjų kolaboruojančio su Sailu. Galėjo tiesiog ore užuosti tą dvoką, kylantį nuo jo savanaudiškų, negerų ketinimų. Visgi Sebastianą nervino, jog brolis akivaizdžiai turinti kažką užantyje tampė gumą kaip įmanydamas. Sailui net nespėjus sureaguoti į įžeidžius Redford'o veiksmus bei žodžius, Daenerys padaro kai ką neįtikėtino. Na, tai tikrai buvo nerealu. Be problemų sugaudęs merginos pametėtą žiedą, Sevastianos papuošia juo patį mažiausią savo rankos pirštelį.
- Jeigu išgyvensim primink, kad tave vesčiau,-greitakalbe sumala Targaryen skirtą sakinį, įkvėptą pademonstruoto nemirelės kovingumo apžavų, per pusę akimirksnio atsidurdamas prie Sailo. Tiksliau jam už nugaros. Rankos greit apsiveja aplink brolio sprandą ir pirmasis vampyras nesicackindamas teškia brolį į žemę taip, kad dolomitu klota danga skyla lengvai it kiaušinio lukštas,-Danny, bėk!-šūkteli merginai nešti iš jojo namų kudašių kuo greičiau, kol Sailas nepanaudojo savo raganiškų fitimiti ir nerado būdo kaip išsivaduot, kol Varias nespėjo jam šiknos išspardyt.

by **Jules McManus** Antr. 05 03, 2016 1:20 pm

Krisdama ant šono, kažkur prie pat moderniai atrodančios sofos, šviesiaplaukė pasirinko sau labiausiai tinkamą ir arčiausiai buvusį prieglobstį nuo saulės spindulių keliamos neigiamos įtakos jos šviesiai vampyriškai odai. Sprendimas savo turimą papuošalą perleisti Sebastian‘ui buvo žaibiškas ir būtinas. Nepatiko, o ir iš dalies siutino vien mintis kad pasirodęs pusiau raganius, pusiau vampyras turėjo šiokį tokį pranašumą, kuomet pirmasis istorijoje nemirtingasis buvo priverstas laikytis toliau nuo deginančių saulės spindulių. Kurgi teisybė, jei Ambrose organizavo viską taip, kad galėtu iš savęs pavaizduoti patį viešpatį? Tuo labiau, nereikėjo turėti labai didelius protinius sugebėjimus kad galiausiai pastebėti tai, kad kova tarp Daenerys ir Silas nebūtu ilga ir tokia pat lygiagrečiai efektyvi kaip pasipriešinimas iš Redford‘o pusės, nukreiptas į svečią kuris akivaizdžiai nebuvo mėgstamas ar lauktas. Girdėdama tai, kad abu vampyrai pripažino savo kraujo ryšį, mintyse dar bandė sufiltruoti informaciją apie tai kad šie du buvo skirtingi kaip diena ir naktis. Kur ir pasiteisino kadaise girdėta frazė kad tik „šeimos, kurioje gimei negali pasirinkti“. Buvo panašu kad šie vienas kito nemėgo, susiformavo net prielaidą, kad kuomet pirmasis vampyras buvo kankinamas nuodų sukeltos karštinės metu, jis greičiausiai matė būtent šį snukį. Juk dabar aiškiai demonstruojama audringa reakcija į Silas‘ą, buvo panaši į tą pakeltą toną ant Cassidy, kuomet šis aiškiai pademonstravo matąs tai, ko neregi kiti.
Alkūnės tvirtai rėmėsi į grindinį, kuomet šiek tiek atlošta galva, leido bohemiškos išvaizdos nemirėlei pastebėti kaip gi greitai viskas vyko, kuomet prioritetu buvo laikomas vampyriškas, o ne žmogiškas gebėjimas judėti greitai. Buvo panašu kad jie abu turėjo vieną ir tą patį planą: mažu mažiausiai gerai iškaršti broliui kailį, arba ne vaikiškai „sušikti“ gyvenimą. Bet ar troško vienas kito mirties? Čia buvo visai kitas reikalas. Nerimtai mestelėta frazė į Daenerys pusę, privertė jos lūpų kampučiams pakilti. Ir nors vien iš balso tono buvo galima suprasti kad ji ir pati visiškai to nesureikšmino, o greičiau priėmė kaip savotišką komplimentą liečianti veiksmus, kurie buvo panaudoti prieš Ambrose, girdimai (juk net tyliai kalbant, vampyrai sugeba viską girdėti) sučiauškia atgal, – Žiūrėk, turėsi tesėti duotą „pažadą“. – Tik tuomet greitai pasisukdama ant nugaros, pasistengė sugalvoti tinkamą veiksmų planą, kuriuo pasinaudodama galėtu pasprukti iš ugnies zonos, mat įtarė tai kad Silas panorėjęs galėtu vėl pasirinkti ją kaip šiokią tokią manipuliaciją prieš savo vyresnį brolį. O juk dabar ji turėjo dar vieną silpnybę, saulės šviesą, kuri lengviausiu būdu galėjo būti panaudota prieš ją. Tuomet žinoma vargu ar sugebėtu pakartoti ką nors panašaus į pirmiausią į galvą šovusį pasipriešinimą. Teko giliai įkvėpti, kad pasiruošti kokiems nors tolimesniems veiksmams. BET vargu ar jos ateities planuose buvo kažkas panašaus į tai, kad sprukti iš čia kaip galima toliau, neatsisukant atgal. Juk, tokią pačią progą turėdamas Redford‘as pasiliko. Negana to, pats priėmė į save kulką su vilkolakio nuodais. Ir visai nesvarbu kad jo kūnui tai te sukėlė trumpalaikį neigiamą poveikį. Esmė buvo tame, kad jis liko. Ir sakykime kad Danny nemėgo būti skolinga, visai nepaminant to fakto, kad buvo ne juokais apžavėta šio vyro išskirtinumu. Pasigirdo garsus trinktelėjimas, o pasukus galvą aiškiai matėsi kaip prie grindinio buvo remiamas Silas kūnas. Pasigirdo ir paliepimas sprukti. Suveikė pirminiai instinktai, nepabėgti, bet nusigauti kur nors netoli, kur būtu galima pasigauti kokį tvirtesnį daiktą, kuriuo gerai užvožti prie ją lytėjusio vyriškio makaulę. Juk buvo ankščiau pasakyta kad Targaryen nemėgo būti liečiama (kas ne kartą pasitvirtino tiek Cassidy, tiek Silas, tiek tos pačios senutės iš bibliotekos atžvilgiu). Nieko asmeniško, tiesiog jai tai labai nepatiko. Išimtimi buvo tapę vos keli asmenys, kuriems buvo suteikta ši privilegija. Ir kad ir kaip tai be būtu keista, žinant kad ji egzistuoja labai ilgai, tokia buvo „graudi“ tiesa. Matyt kartas nuo karto šviesiaplaukė mėgo sulaužyti jos padermei lipinamus standartus. Gana greitai atitrūkdama nuo grindinio, moteris nieko nedelsdama patraukė link lauko durų, visiškai pamiršdama apie savo silpnumą prieš gerai įkaitusią saulę. Spėdama praverti duris, mėlynakė iš karto susidūrė su deginančiu pliūpsniu šviesos, kuris privertė ją taip pat staigiai užverti duris. – Kalės... – Tikriausiai pirmą kartą per kelis šimtmečius jos lūpomis praslydo riebesnis ir iki galo nebaigtas keiksmažodis, skirtas apibūdinti visai ne tai, kad jai buvo liepta nešdintis gelbėjant savo kailį, o tai kad nedraugiškai nusiteikusi saulė vos kelioms akimirkoms nudegino jos rankų odą. Juk savisaugos refleksas iš karto išprovokavo rankos pakėlimą, bandant pridengti veidą. Nugara atsiremdama į duris, visiškai atsitiktinai atsiminė Sebastian‘o namuose įrengtą laboratoriją, kur turėjo būti kas nors veikiančio sedatyviai. Nebuvo jokios garantijos, kad net jei panašaus poveikio preparatas ten būtu, jis suveiktu tinkamai. Teko trumpam pasprukti iš įvykių centro, greitai nusileidžiant į garažo pusę. Galima sakyti kad per didėlis skubotumas neleido išlaikyti „pedantiškos“ tvarkos, kuomet šviesiaplaukė bandė surasti ką nors tokio, kas būtu naudinga. Jos pirštai griebė viską, kas tik pasitaikydavo pakeliui. Iš tikro, net turėdama žiedą ant savęs, ji nebūtu pabėgusi. Blogiausia (tikriausiai) kad tai buvo pakankamai nuspėjamas dalykas, kuris buvo išreikštas dar tuomet, kai ji pirmoje eilėje ir atėmė iš savęs tai, kas galbūt būtu padėję šiai išnešti neapsvilintą užpakalį. Rankose atsidūrė kažkoks keistas buteliukas su skysčiu, kuris iš esmės priminė vandenį, ir tik ant etiketės surašyti cheminiai elementai leido sudaryti nuomonę, kad gal tai ir nebus labai niekam tikęs bandymas panaudoti preparatą ne pagal šio paskirtį. Pakeliui ji taip pat sugriebė ir kelis aštrius chirurginius prietaisus, kurie galėjo pakeisti dart‘o strėles, taikant ne į tą apskritą taikinį su nurodytais taškais, o kaip savigynos elementas, toks desperatiškai apgailėtinas, kovoje su mirti negalinčiu subingalviu. Bet vis šis tas. Stengėsi judintis gana greitai, apsukriai bandant išvengti susidūrimo su saulės šviesa.

by **Silvanus Ambrose** Antr. 05 03, 2016 3:53 pm

Kiekvieno asmens istorija neišvengiamai prasideda nuo gimimo proceso, nuo to kai tu išlendi iš savo biologinės motinos vidaus, bei pirmą kartą plaučius pripildai deguonimi. Pradžia buvo nekalta, palyginus su šiolaikinėmis madomis, kuomet vaiko gimimas dažniau laikomas "problema", nei kad tuo, ką galima pavadinti savotišku stebuklu, kurį sukuria du asmenys. Ankščiau, nors ir nebuvo kokių nors apsauginių priemonių, nuo panašios "problemos", vaikai buvo laikomi pasididžiavimu, ypatingai jei gimdavo berniukai. Ambrose šeima buvo "palaiminta" net dviem sūnumis ir pabaigai dukterimi. Tik tuo metu vargu ar kas galėjo "nuspėti" ateitį ir tai kad abu sūnus paniekins vienas kitą, neturėdami tam jokios labai rimtos priežasties. Juk vidinius, prieštaringus pykčio ir pavydo jutiminius uraganus, negalima pavadinti rimta priežastimi. Ar visgi galima? Nee. Silas buvo antrasis sūnus, o toks visuomet yra laikomas atsarginiu variantu, tam atvejui jei pirmasis nepateisins lūkesčių. Ir Sebastian'as jų nepateisino, kuomet kategoriškai pareiškė nenorintis turėti nieko bendro su tuo pasauliu, kuriam priklausė visi jojo giminės vyrai. Tuo metu dar mažo vaiko dvasia pastoviai buvo laužoma užgaulių komentarų, kad jis niekuomet nebus net per pus "geras" kaip kad šio vyresnis brolis. Antras. Visada antras. Tai buvo tarytum kažkoks sušiktas paženklinimas, kuris pastoviai užkirsdavo raganiui kelią judėti toliau. Ir kad ir kaip jis gerbė savo motiną, niekada nevarė kaip kokia mergiotė prašyti paguodos. Viską kaupė ir gniaužė kažkur viduje, neleisdamas niekam to "atkapstyti" ar bent sudaryti nuomonę apie tai, kad toks šudžažis neleido jam normaliai egzistuoti. Visada bandė įtikti Horatiui, parodyti kad yra tas sūnus, kuris pratęs giminės tradicijas, kuris išpuoselės savo galias iki neapčiuopiamų masto ir galiausiai pelnys to vyro pagarbą. Bandė įtikti, tuo pačiu metu niekindamas jį ir visas tas tradicijas, kurios keliavo paskui.
Paradoksalu tai, kad laikui bėgant Silas tapo to nekenčiamo asmens tobulu atspindžiu.
Juk tam tikru metu savo paties noru pasirašė nuosprendį, sutikdamas vesti kitos, gana pagarsėjusios raganių šeimos atstovę - Qetsiyah Bennett. Jei Sebastian'as nebūtu susimovęs tėvo akyse, turėti tą neadekvačią moterį, kuri sugriovė visą raganiausia gyvenimą, greičiausiai būtu tekę jam. Gal pastarasis nebūtu taip baisiai prieštaravęs, suvokęs su kokia pabaisa susideda, ir net vedęs ją, vadovaudamasis savo kilnumu ir orumu? Vienaip ar kitaip, tas trikampis kurio vienu kampu buvo Silas, būtu pasibaigęs priešingai tai realybei, kokia buvo dabar. O dabar dvokė apgailėtina smarve, susišikimu, kuris tęsiasi daugiau nei 2000 metų. Žinodamas kad ta ragana vis dar yra gyva, vargu ar pirmiausia būtu pasirodęs prieš savo brolį, greičiau nedelsdamas laiko būtu nusigavęs pas Qetsiyah ir susilaikęs nuo bet kokio komentaro ar paaiškinimo, nutraukęs šiai galvą nuo pečių. Mmm, tai nepakartojama fantazija, kuri būtu verta net jo paties mirties.
- Ha ha ha. - Palenkdamas galvą, ir to pasekoje tik stipriau suspausdamas moters kaklą, leido pasigirsti šiokiam tokiam įtrūkusios trachėjos atgarsiui. Tonas buvo pašiepiantis, perpildytas tuo prieskoniu, kuris liaudiškai yra vadinamas sarkazmu. - Tu manai kad esi šmaikštus? - Išlenkdamas savo lūpas taip, kad šios pasvirtu į apačią, ir tarytum įmituotu kažką panašaus į sukeltą įspūdį, iššaukia tolimesnį nebaigto dėstyti komentaro dalį, - Nors tavo tiesa, kaip padarytas viduriniu pirštu, TAIP, esi šmaikštus.
Kvaila šypsenėlė perkreipė jo perdėm paniekinančią veido išraišką. Įdomu kiek reikėjo panaudoti pastangų, kad imti ir nesusijuokti iš dramatiškai nuskambėjusios, automobilio markės garbei save pasivadinusio brolio, kalbos. Ir kodėl būtinai "Ford", o ne koks pavyzdžiui "Lamborghini" galu gale? Supurtė galvą, atmesdamas klausimus, kuriuos taip aiškiai išdėstė tų pačių genų, to paties kraujo atstovas.
- Pirmiausia, tavo blondinė mane seksualiai traukia lygiai tiek pats, kiek tavo kaimynų šuo. Ir leisk pasakyti, kad jis visiškai nėra patrauklus. - Trumpam pasukdamas akis į Daenerys, pasiaiškino. - Tu tik neįsižeisk, bet brunetės man patinka kur kas labiau. O ir tau tai tiktu kur kas labiau. - Akys vėl buvo nukreiptos į brolio pusę, kuomet šis toliau dėstė tuos pačius argumentus, kurie ne kartą apsisuko smegeninėje. - Kas dėl langų išbarškinimo, pripažink, bent akimirka pasigailėjai kad esi tik nieko vertas krušena, kuris nieko kito nesugeba kaip tik siurbti kraują ir šlykštėtis savimi 24 valandas per parą. Turėjai supūti tuose katakombose, kuriuose tave paslėpiau, kad neprimintum man fiasko, kuris kartais atsitinka, kai sumaišai magiją su panieka tokiam šūdo gabalui kaip tu.
Pasisvaidymas žodžiais tapo kur kas rimtesnis, ir Silas mėgavosi tuo, kad Sebastian'as buvo priverstas laikytis tamsesniame šio namo kampe, tam, kad nesupleškėti saulėje, mat buvo per daug arogantiškas, kad kreiptis pagalbos į tuos, kuo ir pats kadaise buvo. Šiek tiek praplėstos nosies šnervės ir padažnėjęs kvėpavimo tempas aiškiai leido suprasti tai, kad Ambrose užsivedė. - Kalbėdamas apie skruzdėles, turi omeny save ar šią pigią blondinę? O gal abu kartu, tuo pačiu metu? - Vėl atsakomas žodžių karas, kuris atrodė niekuomet nesibaigs. Nors Varias veide ir pasirodė šioks toks pasitikėjimas savimi, kuomet Silas visiškai neapgalvodamas savo tolimesnių veiksmų, išsidavė kad anas jam yra reikalingas. Tiksliau, reikalingas jo kraujas. O tai reiškia, kad visai nebuvo svarbu ar jis bus gautas savanoriškai, ar nuvarvintas jau nuo negyvo (bent kuriam laikui, gi nusukus sprandą vampyrui, jis galiausiai atsigauna naujam gyvenimui). Kiekvienas burtas, net tų baisių raganų, kurios iki pat dabar, net iš pomirtinio pasaulio, bandė užkirsti kelią pirmo eretiko planams, turėjo kilpą, kurią buvo galima išnaudoti tinkamai. Užtektu tik ilgiau pasukti galvą, reikiama linkme. Tai būtu kur kas paprasčiau, bet kas sakė kad šios šeimos vyrai mėgo rinktis lengvus būdus?
- Ne. Jei būtum sukalbamas, man nereikėtu skriausti šios moters. Bet tavo savimeilė gi neleidžia nusileisti man, net jei ant kortos yra pastatyta šios būtybės gyvybė. Ir tai reiškia kad aš gausiu progą PARODYTI TAU kad tu vis dar esi tas pats skystablauzdis, kuris nieko negali padaryti prieš MANE! - Dievaži, jis tikrai mano esantis antgamtinio pasaulio bamba. Ir iš kur iš viso kilusi ši puikystė?
- Aš tau pasakyčiau, bet argi nebūtu kur kas smagiau, jei tai liktu staigmena? - Atsakymas į klausimą apie tai, kokio velnio Silas užsimanė gauti bent litrą savo paties brolio kraujo, buvo išreikštas labai dviprasmišku atsakomuoju klausimu. Velniai griebtu, turint visas tas kortas savo rankose, nemirtingasis raganius džiaugėsi, galėdamas jomis mosuoti prieš brolio veidą, metaforiškai trankant per nosies galą. Su lyg šiais žodžiais, į sakykime istoriškai antro "vampyro" pusę buvo nusviestas plastmasinis bananas. O jau kokia šoko perkreipta mina pasireiškė, kuomet šis palesdamas Daenerys kaklą, ta pačia ranka atmušė paretėtą daiktą, tarytum šis būtu beisbolo kamuoliukas, o šio ranka lazda. Dėmesys buvo nukreiptas tobulai, kuomet blondinė pasistengė smogti šiam tiesiai į po kelnėmis slepiamus kiaušinius. Eina šikt kaip tai skausminga!! Sustingo net kvėpavimo organai, kuomet dalinai vampyras susilenkę, suspausdamas abi rankas ties zona žemiau bambos. Iškvėpdamas, šiaip ne taip, spėjo susikeikti, - Suka! - Šiaip buvo supažindintas su daugybe skirtingų pasaulio kalbų, bet rusu vargu ar kada buvo patraukusi raganiaus dėmesį. O šis keiksmažodis buvo nugirstas kokiame nors viešame transporte, iš nepraustaburnių paauglių, kurie audringai komentavo kažkokios kiemo panikės žygdarbius. Keiksmažodis buvo dviskiemenis, o tai reiškia kad labai paprastas, kad įsiminti. Nors reikia pripažinti kad po šitokio neleistino smūgio, jo galva vargu ar dirbo tinkamai, kad apsvarstyti ką dar būtu galima pridurti. Ir prašom, Daenerys ištiesus pagalbos ranką savo nužiūrėtam "princui" Silas'o galva buvo panaudota vietoje kūjo, kuris gebėtu sugadinti tą dolomitu klotą dangą. Susitrenkdamas, bei į savo plaučius įtraukdamas kažkokias dulkes, pajuto kaip skauda. O, dar ir kaip pajuto, nes akimirkai pamiršo apie tai, kad kiaušiniai kone degė nuo to, ką su šiais padarė blondinė. Negi jai niekas nesakė kad ten mušti negalima? Galima glostyti, čiupinėti, laižyti... daryti bet ką, bet ne mušti! Šiems dviems nemirtingiesiems nereikėjo net demonstruoti tos kraupios vampyriškos išvaizdos, kad sugebėtu vienas kitam sukelti nemalonumus. Staigiai atlošdamas dešinę ranką, tam tikrą laiką dar bandė pirštais sugriebti brolio veidą. Ir tik tuomet kai pavyko kištelėti kelis pirštus šiam į burną (taip, tai buvo taip pat šlykštu, kaip ir perskaitėt), suėmė už žandikaulio, didžiule jėga patraukdamas visą jį į priekį, bei tokiu būdu privertė atlikti kažką panašaus į nevykusį salto. - Nėra prasmės naudoti prievartą, Sebastian'ai.
Kakta buvo praskelta, ir nors sužeidimas traukėsi kas akimirka vis greičiau, kraujas buvo nuvarvėjęs per šio veidą, kuomet vampyru savęs pavadinti negalintis nemirtingasis, staigiai pakilo ant kojų. Žvilgsnis vėl buvo nukreiptas į Varias pusę, kuomet iš kišenės ištraukęs raktelius nuo "BMW" markės automobilio, metė juos į brolio pusę. Girdėdamas kad Redmad yra pasprukusi į kitą patalpą, tuo tarpu ketindama greitai grįžti, veide ištempė savimi pasipuikuojančią šypseną.
- Dabar aš tikrai ją nudėsiu, tik šį kartą priversiu tave stebėti visą procesą. Vis tiek negalėsi manęs sunaikinti, kad ir kaip to norėtum. Gali tik priimti mano "dovaną" tau. Ji ant galinės mašinos sėdynės. Mašina palikta prie 24-tu numeriu pažymėto namo, kaimynystėje. Aišku jei nesi visiškas debilas, kad to atsisakyti. - Alsuodamas per burną, kažkuriuo metu nusilaižė ant lūpų patekusį savo paties kraują. Nemanė kad tokiu būdu pavilios brolį dabar pat išbėgti iš namų, kad pasižiūrėti "o kas gi ten paslėpta?". Todėl griebėsi neįtikimai skambančio fakto.
- Atgal man tereikia TIK tavo palikuonio IR TAVO kraujo, Varias. - Ne nebuvo durnas, kad nesuprasti to, kad vampyrai neturi to dalyko, vadinamo reprodukcija. Kitaip žinoma kad būtu pats įtaisęs kokiai nors nelaimingai moteriai vaiką, galiausiai jį pražudydamas dėl tikslo, kuris visus tuos 2000 metų sukosi šio sociopato galvoje. Nors, pripažinkime kad buvo per daug paikas kad dalykus vadintu savo vardais, ar bent pasivargintu išdėstyti visus faktus, vietoje to kad suktu ratais, viso labo erzindamas kraujo brolį tuo, ko šis neturi ir niekuomet negalės turėti.

by Sponsored content