Re: motelis ***

by **Arabella Petrova** Tr. 12 10, 2014 1:46 pm

*Liaunas tamsiaplaukės kūnas buvo priremtas tarp pūkinės antklodės, nei karšto Lockwood'o kūno. Ir net tai, kad jos veide buvo galima pastebėti dalinį sutrikimą, nebuvo sureikšminama. Pastaruosius kelis mėnesius, originalioji vampyrė, buvo pamiršusi ką reiškia vadovautis jausmais, todėl veikiau rinkosi sveiką nuovoką. Kuri kaip tik šiuo metu jai diktavo tik tai, kad teisėtas vyras buvo sustabdytas laiku, o tai reiškia kad ne vienas iš čia esančių kūnų nepatyrė nepataisomos žalos. Savimi pasitikėjimu dvelkianti šypsena, kaip mat atsirado garbanės veide, kuomet ši vis dar pirštais keliaudama per vyto veidą, nykščiu švelniai nubraukė nuo jo apatinės lūpos savo kraujo likučius. Kuomet neskubėdama ką nors pasakyti, mergina pirmiausia, sukeisdama pirštus, rodomąjį prispaudė prie Lockwood'o lūpų, akimirksniu suteikė sau galimybę sujudėti, kilstelėdama save link pagalvės, bei pro pastebimą krizenimą sušnypšdama* - Shh... Neverta kalbėti apie tai kas galėtu nutikti. Sustabdei save laiku, o tai reiškia. Kad nori, kad dar kurį laiką pasivaidenčiau tavo gyvenime. Ir Mason'ai, - *Nebaigdama savo kalbos, tamsiaplaukė moteris kaip mat pirštais perbraukė per savo kaklo odą, kuri tvarkingai sugijo. Trakštelėdama pirštais, Katherine Pierce-Lockwood specialiai pridėjo prie savo kalbos ne ką mažiau svarbų aspektą* - Negana to, susilaikei man nesukandęs. - *Kalba kuri netrūkus užpildė šio kambario sienas, iš dalies buvo slogi. Mat vampyrė verčiau rinkosi atmesti visas galimas mintis apie tai, kad šis draustinas romanas pasieks pabaigą, nei tai aptarti balsu. Tamsios spalvos akys savaime nusileido, ir atrodė kad tai moteriai davė šiokios tokios nemalonios įtakos. Ji nebuvo pasiruošusi visko nutraukti, todėl vietoje racionalaus atsakymo, ji vėl pasinaudojo savo gebėjimu užsimetus ant savęs tam tikrą kaukę, neparodyti tam tikrų žodžių poveikio. Prieš tai praskiestos, bei per kelius sulenktos kojos, kažkuriam laikui susikryžiavo, atsidurdamos ant Mason'o juosmens. Pierce-Lockwood vėl pakėlė savo akis, kuomet privertė save pasisakyti* - Kodėl tau visuomet yra būtina galvoti apie tai kas gali būti toliau? Kodėl tiesiog negali atsiduoti akimirkai ir pasimėgauti tuo, ką turime dabar? Mason'ai, apie mus nežino dar nei viena siela, todėl neverta savęs apkrauti nemaloniomis mintimis apie tai, kad kas nors gali tai sugriauti. Nes, dabar, kai apie mus žino tik: aš ir tu, vadinasi jei tai žlugtu, tai būtu vieno iš mūsų kaltė. - *Liežuviu perbraukdama sau per lūpas, vampyrė pastebimai susierzino, kuomet Lockwood'ui priklausantis telefonas vėl davė apie save žinią. Negalėdama patikėti tuo, kokie kartais įkyrus geba būti šio šunyčiai, tam tikru metu užvertė savo tamsias akis. Ir kaip tik ta akimirka, kuomet vyras nusprendė pagaliau atsiliepti, ar bent jau įsitikinti tuo, kas skambina, Pierce-Lockwood nusprendė kad atėjo pats laikas pasirodyti kategoriškai. Mikliai pasigaudama aparatą, kone nugvelbė jį tiesiai Mason'ui iš po nosies. Pasinaudoti savo antgamtiškai sugebėjimais, bei greitai kartu su vyru apsisukti taip, kad jis atgultu ant nugaros, nebuvo sunku. Nesistengdama panaudoti per daug nereikalingų žodžių, tamsiaplaukė vampyrė, te pratęsė* - Mason'ai, aš te įsibraunu į tavo asmeninį gyvenimą, bet neatimu tavęs iš tos bandos. Jei vengi tų berniukščių, tai yra tavo pasirinkimas. Ne mano. - *Dar kartą trūktelėdama savo ranką, kurioje buvo laikomas mobilusis telefonas, Pierce-Lockwood nutaisė atitinkamai pašaipią veido išraišką, kurios metu vienas iš jos ryškių antakių gražiai išsilenkė. Neprireikė net žodžių, kad būtu aišku, kad ne vien jam, tačiau ir jai nepavyks ilgai atsilaikyti nesusitikus. Nuleidusi savo akis, bei neslėpdama šypsenos, moteris kaip mat neigiamai supurtė galvą, nestipriai pirštais stumtelėdama vyrą atgal į patalus* - Ne, noriu kad pasiliktum. - *Ir kuomet ji vėl buvo pasiruošusi pasakyti ką nors kandaus, pirmą kartą buvo ištarti tie žodžiai, kurie ne juokais sutrikdė. Atimtas mobilusis telefonas atsidūrė ant grindų, ir sprendžiant iš to, su kokia jėga jis buvo sviestas apačion, buvo galima numanyti, kad Mason'as šį kartą pats sugadino savo nuosavybę. Vampyrės lūpos šiek tiek prasiskleidė, ir ji nebyliai ištarė "aš". Blankus galvos supurtymas, ir tai kaip jų žvilgsniai dar kartą susitiko. Tapo aišku, ji jautė jam tą patį, bet dar nebuvo pasiruošusi to ištarti balsu. Sumerktos akys, ir tai, kaip girdimai jos širdies ritmas buvo permuštas, vos vyro lūpos vėl atsidūrė ant jos. Atsakydama į akivaizdžiai geidulingą bučinį, vampyrė nagais, kol kas nepalikdama žymių, perbraukė per Lockwood'o krūtinę. Jos nugara išsirietė it gitaros šonas, lūpos, kurios prieš tai buvo suglaustos su vyro lūpomis, galiausiai persikėlė ant jo kaklo. Viena ranka pasukdama jo veidą šonan, moteris lūpomis, liežuviu, švelniais sukandimais, praslydo per jo krūtinę. Ir specialiai stabtelėdama, erzinančiai apsisuko ant nugaros, užsitraukdama alfa hibridą ant savęs. Įsistebėdama į jo veidą, ir savame išspausdama šypseną, ji tarė* - Aš taip pat tave myliu, Mason'ai Lockwood. - *Teigiamas galvos linktelėjimas, te patvirtino jos žodžius. Bet, aptarti tai, ji mažiausiai troško. Todėl kuomet jos rankos atsidūrė ant jo pečių, ji prisitraukdama arčiau pratęsė pradėtą bučinį*

by **Mason Lockwood** Kv. 12 11, 2014 8:11 am

Si karta nustumti visas pasalines mintis ir tiesiog megautis akimirka, sekesi kur kas lengviau, nei jam tai pavykdavo anksciau. Nepaisant to, jog vilkolakiai nuolatos apie save primine, stiprejanti priklausomybe nuo kraujo, nejucia stiprino vampyriskasias jo savybes, o originaliojo kraujo priemaisos pamazu atgaivino ji ir jo kureja siejusi rysi. Si kart net ir ypac apdairus Lockwoodas nesugebejo izvelgti moters elgesyje kokios nors klastos. Priesingai nei anksciau, ji ne zodziu neuzsimine apie savo savo antipatijas vilkams, ji neverte jo rinktis. Katherine paprasciausiai suteike jam galimybe, sukure iliuzija, parodydama koks judvieju gyvenimas galetu buti jei dvi priesingos barikadu puses is tiesu neegzistuotu, leisdama jam uzsimirsti.
-Zinau,-blankiai syptelejes jis leido jai nuvalyti kraujo likucius sau nuo lupu. -Ir tai taip neiprasta... Budamas cia as pamirstu apie viska ir tiesa pasakius, kuo toliau, tuo labiau trokstu, kad mums nebereiktu slapstytis ir manes nebavarzytu tie isipareigojimai del kuriu is esmes jau buvau tave prarades viena karta...-jo zodziai nebuvo budingi alfa hibridui. Masonas visuomet savo statusa ir kartu su juo atejusia atsakomybe mate kaip didele privilegija. Dideliu valios pastangu deka jis sugebejo surasti savyje jegu ir paversti didziausia savo gyvenimo nuopoli (tapima pusiau vampyru) i kazka reigiama. Jis pasvente savo gyvenima tam, kad ismokytu jaunuosius vilkus savitvardos, suteikdamas jiems prieiga prie vampyrisku silpnybiu, kuriu lig siol nei vienas alfa nebuvo pajegus issiaiskinti, taciau nuolatine vidine kova tarp vampyriskosios ir vilkolakiskosios savo pusiu buvo it vaiksciojimas asmenimis. Tai reikalavo itin didelio susikaupimo, valios ir pasiaukojimo, ypac turint omenyje, kad noredamas islikti reikiamoje bariakdu puseje jis privalejo atsisakyti savo gyvenimo moters.
Po paskutinio teiginio, kuris buvo istartas saldziomis vampyres lupomis, zodziams vietos nebeliko. Jis ja pasitikejo, ne nesusimastydamas, kad Katherine galetu bendradarbiauti su didziausiu savo priesu nuo kurio tiek laiko slapstesi. Jos intencijos atrode tyros it krikstolas, o pastaruju dienu elgesys savaime bylojo, jog merginos jausmai jam buvo tikri ir nesuvaidinti. Surakines glezna jos kuna savo glebyje po baltutelaite anklode jis atrode nuosirdziai laimingas. -Atleisk,-staiga pasigirdes duslus jo balsas priverte originaliaja atmerkti tamsias savo akis. -Atleisk, kad pasidaviau, kad leidau tau iseiti...-suemes jos veida jis blankiai syptelejo.

by **Arabella Petrova** Kv. 12 11, 2014 9:56 am

*Paralelinės realybės vaizde, prisiminimai kurie nebūtu ištrinti, kaip tik šia akimirka, priverstu Katherine Pierce-Lockwood įsiklausyti į tai kas buvo sakoma, ir net rodoma, bei nieko nepasakius išeiti. Ji nuo pat pradžių, kuomet pati dar nieko nebuvo nutuokusi apie antgamtinių būtybių egzistavimą, buvo linkusi pasprukti kaip tik tuo metu, kai viskas įgaudavo prasmės. Ir būtent dabar, jei prisiminimai, kuriuos moteris savo noru pašalino, būtu likę, ji sugebėtu pamatyti tai, kas buvo vadinama "kilnu" ir "nesavanaudiška". Ji pamatytu kiek daug valios pastangų, kiek kritimų teko patirti Lockwood'ui, kad atsidurti ten, kur jis buvo dabar. Ne vienas vilkolakis nepriimtu į savo gretas vampyro, tačiau originaliosios teisėtam vyrui pavyko pakeisti standartus, tokiu būdu pasirūpinant kad Victorios Hope likimas iš anksto nebūtu nulemtas. Taigi taip, viską prisimindama Katherine Pierce-Lockwood nežaistu su ugnimi, ir kad ir kiek tai keltu šiai skausmo, ji sutiktu su faktu, kad visgi kartais jausmai vienas kitam, nėra aukščiau nei "priverstinė" ištikimybė / atsidavimas. Bet grįžtant į realybę, kurioje moteris te matė tai kas iš tikro jai buvo svarbu, bet koks pasiskyrimas kitiems, savaime nublankdavo prieš tai, kiek svarbus jai buvo asmuo, esantis kartu su ja, šiame, moteriai akivaizdžiai nepatinkančiame kambaryje. Savaime nudelbtos apačion tamsios akys, prisiminimų forma perkėlė moterį į tos dienos įvykius, kuomet ji pasirodė Mikaelson'ų namuose. Kuomet vienintelė mintis, kuri buvo paranojiškai užvaldžiusi jos asmenybę, buvo - "Jie vėl bus kartu, ir nesvarbu kiek daug tai gali kainuoti". Niklaus, būdamas žodžio žmogumi, kuris neveikė ne savo naudai, pasiūlė vampyrei būtent tai, kas šiai pasirodė tinkama. Kas gali būti blogo tame, kad ji kovodama dėl savo pačios laimės, dėl savo likimo, pasirašė sutartį su pačiu šėtonu? Neigiamai supurčiusi galvą, tamsiaplaukė garbanė kaip mat pakėlė savo akis į virš jos kūno esančio asmens veidą, šiek tiek praskleistos lūpos savaime privertė moterį prasitarti* - Aš nesu pasiruošusi tau pasakyti "sudie" dar kartą, ar tai supranti? Dėl tavo įsipareigojimų kitiems, sutinku su tuo, kad apie mus nežinotu ne viena siela. Nes tai bent jau leidžia mums būti kartu, net jei už savęs uždarant šio kambario duris, privalome apsimesti kad ne vien tai, kad nežadame būti kartu, bet kad nieko vienas kitam nereiškiame. Ir gali kaltinti mane kiek tik nori, tačiau iki šiol, nematau reikalo prašyti ko nors leidimo, tam kad būti kartu. Nei vilkų, nei vampyrų, nei raganų nei ko nors kito. - *Liežuviu perbraukusi per savo lupas, moteris pasistengė atitinkamu metu išspausti pakankamai pastebimą, tačiau toli gražu ne džiaugsmu pripildytą šypseną. Leisdama kalbėti Mason'ui, ji te sukėlė savo delnus ant jo kaklo, nykščiais kelis kartus perbraukdama per vyro smilkinius. Jo kalba dvelkė galima ateities viltimi, kuri tiesą pasakius, neatrodė jai tokia įmanoma. Net dabar, kai ji aiškiai kaip dieną matė ko trokšta, ir to siekė visomis įmanomomis galimybės, naivu buvo pačiai patikėti kuriama pasaka, bei galiausiai suvokti kad kažkur "už kampo" laukia dar vienas išbandymas. Ir tuomet kai moters žvilgsnis savaime nusviro kažkur kitur, ji vėl buvo priversta pažvelgti į kalbančio veidą, kaip tik tuo metu, kuomet jis ištarė būtent tai, ko jos prislopinta pasąmonė taip troško. Šiek tiek kilstelėdama galvą, bei švelniai paliesdama jo lūpas savosiomis, ji kone šnabždėdama pratęsė* - Nereikia. Praeitis yra tik praeitas kelias, kuris dabar neturi visiškai jokios reikšmės. Tai, gal sutiksi su manimi, ir daugiau to nebe krapštysime, nes nenoriu žinoti nieko, kas man ar tau, kadaise sukėlė skausmo. Nes dabar tai nėra tai, kuo mes gyvename. - *Kelis kartus teigiamai linktelėjusi galva, garbanė vos pastebimai šyptelėjo, kuomet jos pirštai susmigo į Lockwood'o plaukus. Jo pareikštas atsiprašymas savaime iššaukė to, kas galimas daiktas kad nuskambėjo per daug anksti, tačiau, tuo pačiu metu nublanko prieš tai, kad žodžiai buvo tariami ne iš suplanuoto destruktyvaus plano, o iš moters vidinių troškimų* - Tuomet daugiau nebe pasiduok, nepaleisk ir neišeik. - *Šiek tiek išlenkti antakiai, bei pagautas akių kontaktas, kuris persipynė su labai išsiderinusiu iš jaudulio širdies plakimu, atrodo kad užpildė visą aplinką, po ta lengva antklode, po kuria šie du buvo palindę* - Pasilik ir būk mano gyvenimo prasme, ir aš pažadu, kartu sugebėsime pereiti viską.

by **Mason Lockwood** Kv. 12 18, 2014 1:55 pm

Sia akimirka nei vienas ju nebutu galejes suvaidinti savo jausmu ar siekiu. Masonas si karta, kaip bebutu keista, nejaute visiskai jokios gresmes pasitikint moterimi, kuria buvo iprates dvejoti. Jos ketinimai atrode tyri ir nuosirdus it krikstolas ir gerai pagalvojus, kodel turetu buti kitaip? Juk si kart Pierce nejaute jokiu nuoskaudu, jos jausmu jam nebetemde slogus prisiminimai ir tai kaip sparciai plake jos sirdis pagaliau istarus tuos lemtingus zodzius buvo to irodymas. -As nebenoriu to slepti,-ju zvilgsniams susitikus jis blankiai syptelejo. -Neisivaizduoji kaip kartais trokstu tiesiog tau paskambinti, bet negaliu, nes negaliu rizikuoti, kad mane nugirs Victoria. Negaliu taves aplankyti, nes nesakai kur esi apsistojusi ar apskritai, tavo gyvenime yra dar kas nors... priezastis, kodel esi tokia paslaptinga,-pavieniai trumpi telefoniniai skambuciai, kuriuos mergina nuo jo taip kruopsciai slepe nebuvo prasprude Lockwoodui pro akis, taciau bijodamas viska ir vel uznuodyti parodydamas savo pavyduma ar nepasitikejima, jis specialiai venge ta opia tema iskelti viesumon. Ju lupoms susilietus Masonas buvo priverstas uzsiciaupti. Svelni merginos oda maloniai prigludo prie silto jo kuno priversdama ji liautis klausinejus ir tiesiog atsiduoti akimirkos pagundai. Perkeles savo ranka ant garbanes slaunies jis perkele savo lupas ties jos kaklu. -As nezadu niekur iseiti,-susnibzdejes i vampyres ausi jis giliau ikvepe. -Neketinu taves paleisti dar karta. Tu esi ir visada buvai mano didziausias troskimas, Katherine,-turedamas ja savo glebyje jis nesunkiai pamirso apie visa isorini pasauli, visus isipareigojimus ir apskritai, kodel jiedu is paziuros buvo tokie nesuderinami. -Katherine, as esu pasirenges pasitraukti...-kai jo zvilgsnis sugryzo ties isrinktosios veidu jis buvo kaip niekad susikaupes. Jo istarti zodziai buvo daugiau nei netiketi ir buvo akivaizdu, jog Masonas elgesi lyg nesavas, taciau to ir buvo galima tiketis turint omenyje, jog jis jau kuri laika buvo maitinamas Niklauso krauju. -Esu pasirenges pasitraukti vardan galimybes buti su tavimi. As nebegaliu laviruoti tarp dvieju pasauliu,-jo lupos ir vel prigludo prie gundancio merginos raktikaulio. -As jau seniai nebeesu vienas ju, kad ir kaip bandyciau save tuo itikinti,-jo balsas buvo tylus, o sprendziant is to kaip sparciai eme plakti jo sirdis, adrenalinas kartu su originaliosios krauju buvo spejes pasklisti jo gyslomis. -Bijojau sau pripazinti, jog tik budamas su tavimi galiu buti savimi, neprivalau saves varzyti, tramdyti noro maitintis...-toliau kalbedamas hibridas kuo toliau, tuo labiau atrode kur kas labiau suinteresuotas jos kunu, nei is esmes, lemtingu pokalbiu. Stipriau suspausdamas jos slauni, kita savo ranka jis perkele ties jos krutimi. Jo alsavimas atsimuse i jos oda kai jis vel pravere savo lupas: -Trokstu taves labiau nei kada nors troskau alfos statuso,-buvo akivaizdu, jog vampyres kraujas turejo bent jau is paziuros, itin teigiama poveiki jo fizinei buklei. Sveika tona igavusi oda, pradinge juodi paakiai bei tai kaip isitempes jo kunas isryzkino visus, gerai istreniruotus vaikino raumenis, puikiai iliustravo Masono zodzius.

by **Arabella Petrova** Sk. 01 18, 2015 7:18 am

*Pasakyti kad Katherine Pierce-Lockwood tapo visiškai kitu asmeniu, nepriklausomu nuo savo pačios troškimų, būtu kone tas pats, kas mažamečiui vaikui pasakoti apie "Kalėdų Senelio" egzistavimą. Ji vis dar buvo ta pačia, manipuliuojančia kale, kuri pirmiausia stengėsi atsižvelgti į savo pačios interesus, kurie šiuo metu glaustai siejosi su vieninteliu vyru, kurio ji troško labiau nei savo pačios gyvenimo. Jis buvo it narkotikas, kuris taip besąlygiškai buvo reikalingas priklausomam nuo svaigiosios medžiagos, asmeniui. Nieko nuostabaus, kad dabar būdama visiškai nepančiojama senų nuoskaudų, kurios ankščiau leido elgtis racionaliai, kautis ne tuščioje vietoje, laužyti save vardan to, kas svarbu... ...Ji eilinį kartą ėmėsi klastingo plano, kuris akivaizdžiai suteikė šiai tai, kas norima. Ir dabar, jai buvo visiškai nesvarbu kokia kaina paskui gali tekti sumokėti už fizinius ir emocinius malonumus, kuriuos moteriai suteikė alfa hibridas. Jo rankos slydo originaliosios vampyrės kūnu, o ji tuo pačiu metu kone tirpo tarp vyro pirštų. Tai, kokią įtaką jis turėjo garbanei, buvo nepaaiškinama, uždrausta ir tuo pačiu metu taip geidžiama. Jų santykiai niekuomet nebuvo banalūs, jų kalbos nebuvo susietos su buitimi, o kūniškų malonumų tenkinimas visuomet buvo grindžiamas neribojama aistra. Širdis vis dar aiškiai daužėsi į krūtinės ląstą, kuri it sekundinė laikrodžio rodyklė vis sujudėdavo. Jo žodžiai buvo pagrįsti, tačiau moteris turėjo per daug paslapčių, kad eilinį kartą viską pasakius, sugadinti. Būti čia, kuomet niekas nieko neįtarė, niekas nenumanė kad šie du kartu, buvo ekstazės viršūnė, nes automatiškai ne vienas iš jų neprivalėjo teisintis kitiems, sakant kas ir kaip. Jie buvo nepriklausomi... Todėl kuomet tamsiaplaukės garbanės rodomasis pirštas atsidūrė ant vis dar teisėto vyro lūpų, ji negarsiai sušnypštė* - Shh... Tu esi vienintelis mano gyvenime, ir daugiau tau nereikia žinoti nieko. - *Švelnios, maloniai kvepiančios vampyrės lūpos vėl atsidūrė ant vyro, kuomet ji nestipriai sugnybdama dantimis į jo apatinę lūpą, patraukė šia į savo pusę* - Nesakyk taip, nes aš nieko daugiau nenoriu, kaip būti tavo visą laiką... Gyvenimas per trumpas, kad eikvoti jį kitiems dalykams. Noriu būti su tavimi, ir man nesvarbu, tam gali nepritarti net visas pasaulis. Mason'ai, aš noriu to paties. Noriu būti kartu, ne vien čia. - *Vien tai kad jie abu stovėjo visai netoli komodos, ant kurios buvo sudėti tam tikri daiktai, kurie dažniausiai pateikiami rezervuojant kambarį (kelios stiklinės, ąsotis vandens, rankšluoščiai), paskatino vampyrę atmesti ranką sau už nugaros, bei mikliai visą tai išversti ant grindų. Kuomet ji, traukdama paskui save Lockwood'ą, užšoko ant minėtos komodos, abejomis kojomis apsivijo jo juosmenį. Kad ir skatinamas pašalinių veiksnių, jis pasakė tai ko ji troško girdėti, žodžiams tam kartui nebe liko vietos. Todėl moteris buvo pasiruošusi tai geriau užtvirtinti kūnų kalba, visgi, lemtinga akimirka šis tas pasikeitė. Jos rankos, kurios prieš tai slydo vyro raumeninga krūtine, galiausiai atsidūrė ant jo pečių, o veidas prisispaudė prie jo kaklo, taip kad Mason'as nematytu dabartinės jos veido išraiškos. Ji pasiekė savo. Lapiška šypsena kaip mat perskrodė originaliosios veidą, nors ilgam ir neužsiliko. Jei tik jis būtu ją matęs dabar, savaime suprastu, kad kažkas buvo ne taip... Todėl kai moteris pasuko savo veidą, lūpomis pirmiausia susidūrė su jo pečiu, paskui kaklu. O kuomet Pierce-Lockwood šiek tiek atsitraukė, abejomis rankomis suėmė vyro žandikaulį* - Tau nereikia nieko atsisakyti, tik būti su manimi. O viskas kas liko, susitvarkys savaime, aš tau pažadu... - *Dantimis perbraukusi per savo apatinę lūpą, ji pagaliau liovėsi kalbėti, pasiduodama hibrido įtakai. Rankos nusileido apačion, žemiau vyro bambos, o miklūs pirštų judesiai netrūkus paliko Lockwood'ą be apatinių, kuriuos šis buvo spėjęs užsidėti. Rankomis slysdama per jautriausias vyro kūno vietas, tuo pačiu metu lūpomis stengdamasi paliesti kiekvieną jo kūno colį, nuo lūpų, iki apačios*

by **Mason Lockwood** Sk. 01 18, 2015 3:54 pm

Jos zodziai buvo viskas ka siuo metu norejo girdeti hibridas ir visai nesvarbu, kad jos paskatos buvo ganetinai savanaudiskos, sia akimirka jam to uzteko. Tarsi bijodamas bandyti likima, nenoredamas prasyti daugiau jis pasitenkino tuo kas dabar atrode kaip niekad ranka apsiekiama. Ji ir vel priklause jam, po tiek daug isbandymu, kuriuos jiems teko patirti, likimas ir vel juos suvede kartu ir si syk Masonas buvo pernelyg silpnas, o gal tiesiog norejo toks buti, kad atsispirtu tai nuolat ji viliojusiai pagundai. Vampyrisku greiciu atsidures prie komodos jis abieju ranku delnais sueme jos veida. Tankiai besikilnojanti krutines lasta bylojo apie susijaudinima, o veida perskrodusi sypsena buvo siek tiek pikdziugiska, nebudinga nuoaltos susikausciusiam ir viska apsvarstyti linkusiam Lockwoodui. -Si karta viskas bus kitaip, pazadu tau,-tuo metu kai merginos smakras paliete jo peti jis giliai ikvepe. Sia akimirka viskas atrode taip paprasta, taip elementaru. Kodel jis tam priesinosi? Kodel atsisake savo laimes ir vieninteles moters galincios jam ja suteikti? Masonui ne nebutu ateje i galva, kad jau ne pirma savaite jam girdytas originaliojo kraujas galejo tureti itakos jo pasamonei, viskas kas dabar sukosi alfos galvoje, tai, kad sprendimas atsisakyti to, del ko taip sunkiai ir ilgai kovojo ir pasiduoti savanaudiskiems troskimams ir fiziniams malonumams, buvo daugiau nei elementarus.
Tai, kaip kiekviena jo kuno coli pazystantys pirstai slydo jo krutine verte jo pulsa padazneti. Nuryjes burnoje susikaupusius skyscius jis trumpam uzsimerke ir apsilaize issauseti spejusias lupas. Ju alkis vienas kito atzvilgiu prilygo jo zveriskam apetitui, kuri jis jaute vien pagalvojes apie vampyrams budinga mitybos raciona. -Nesuprantu...-jo zodziai nutruko mat ta pat akimirka i aistringa bucini susijungusios ju lupos priverte ji uzsiciaupti. -Nesuprantu kodel buvau toks kvailas,-truksmingas jo balsas susnabzdejo jai i ausi pries tai kai jis isisiurbe jai i kakla. Jo rankos slydo taip geidziamu moters kunu tarsi jie butu erzine vienas kita nors buvo akivaizdu kaip diena, kad abu dege noru dar ir dar karta pasimyleti. Vampyriskoji, savanaudiska Masono puse siuo metu eme triumfuoti, kaltes jausmas grimzdo gilyn i hibrido pasamone kartu skandindamas ir pareiga, kuria jis jaute vilkolakiams. Suemes garbanes slaunis jis nukele ja nuo komodos tiesiogine ta zodzio prasme uzsisodindamas ja ant saves. Sueities isprovokuotos iltys pasirode jo siek tiek praziotoje burnoje kai jis siek tiek giliau ikvepe.
Jie abu buvo aplinkybiu aukos. Du zmones, kurie atrado tai, ko dauguma iesko visa gyvenima - tikra meile. Deja, likimas ju atzvilgiu nebuvo maloningas, jiems nebuvo lemta buti kartu, taciau kas gali sutrukdyti tiems, kurie nera pavaldus net paciai mirciai? Nebutum galejes teigti, jog pora nebande abiems prazutingo rysio nutraukti, taciau taip, kaip aplinkybes susikloste si karta, buvo tikru tikriausias prazutingo chaoso pradzios receptas.

by **Arabella Petrova** Sk. 01 18, 2015 5:58 pm

*Sunkinančios aplinkybės, kurios privertė Katherine Pierce-Lockwood žengti melagingu sau pačiai keliu, buvo tai, kas atėmė iš moters visus patyrimus, kuriuos teko išgyventi kartu su asmeniu, kuriam ji besąlygiškai priklausė. Aišku kaip dieną buvo tik tai, kad net originalaus vampyro sukeltas "smegenų plovimas" nesugebėjo atimti to, kas ir taip seniai priklausė ne pačiai garbanei. O širdžiai juk neįsakysi ką pasirinkti, kai ji jau padarė savo sprendimą? Žinoma, atsisakydama savo praeities prisiminimų, moteris naiviai vylėsi kad dabar viskas bus kitaip, kad eidama savo keliu ji nebe susidurs su panašiais sunkumais, ir dabar sugebės pradėti savo gyvenimą kitokiu kampu, toliau nuo tų, kurie teikė jai ir džiaugsmą ir skausmą. Pasirodo kad žiaurus likimas paprasčiausiai neleido jai pasitraukti šalin, ir specialiai inicijavo susitikimą, kuris privedė prie slaptų, triuškinančių santykių pradžios. Ir tai, kad moteris to pati net nepastebėdama, pasirodė originaliosios šeimos namuose, te paskatino šią pasirašyti sutartį su velniu tam, kad gauti tai, kas trokštama. Juk net tuomet, ji pasąmonėje puikiai suvokė, kad laimingas laikotarpis kuriuo ji dalinosi su Lockwood'u toli gražu nebus amžinas, jei kažkas kardinaliai nepasikeis. Jos manymu, vienintelis asmuo, kuris kad ir netiesiogiai, galėtu nukreipti jos mylimą asmenį reikiama linkme, buvo ne kas kitas, kaip jo kūrėjas. Tas, kuris iš dalies ir sugriovė didžiąją Mason'o gyvenimo dalį, kone išplėšdamas iš jo laisvę į mirtingumą. Kol kas viskas atrodė pateisinama, ir garbanė net pati nenutuokė, kad sandoris su velniu pasibaigs tik jo paties naudai, ir ne kieno kito. Iš nuogirdų, iš atsiminimų trupinių žinodama koks iš tikro yra Mason'as, Pierce-Lockwood sąmoningai stengėsi atmesti tuos pakitimus, kurie jai būnant "sveiko proto" skambėtu kaip priešgaisrinis signalas, pranešantis apie tai, kad vyks "sprogimas". Jai viskas buvo ne motais tol, kol jis buvo šalia, ir ji buvo svarbiausias jo prioritetas* - Nesvarbu kas buvo ankščiau, svarbiausia tai, ką turime dabar. Ir niekas to nebe atims. - *Skruostai buvo visiškai netipiškai užkaitę, o visas kūnas kartas nuo karto pasiduodavo malonioms vibracijoms. Kiekvienas jo prisilietimas, buvo tolygus "pirmam kartui", kuomet net nuo menkučio brukštelėjimo per odą, visas kūnas ima maloniai dilgčioti. Jis buvo tas, į kurio signalus, šios moters kūnas atsiliepdavo visomis prasmėmis. Todėl būnant čia, ji visiškai pamiršdavo apie tai, kad nesiveliant į smulkmenas turės viską atraportuoti originaliam vampyrui, turės rasti paaiškinimą kodėl nusprendė pasitraukti iš savo "saugaus prieglobsčio", kodėl ir kur ji keliaus toliau? Viskas buvo nesvarbu, nes viskas ko ji troško buvo čia ir dabar. Su lyg akimirka, kuomet natūrali garbanė pajuto savo, vis dar teisėtą vyrą, savy, privertė šią prasižioti. Iškvėpdama įšilusį nuo per daug greitos cirkuliacijos orą, ji nevalingai suaimanavo. Šlaunimis stipriau prisispausdama prie Lockwood'o, žavingoji brunetė atsilošė atgal, tik dar labiau išriesdama save. Jos veidas nuo jo atitrūko ne daugiau nei penkiasdešimt centimetrų, tačiau gilesnis įsiskverbimas privertė ją iš malonumo užversti akis. Visgi netrūkdama labai ilgai, ji kaip mat prisitraukė atgal. Manevringas kūnų judėjimas, ir tai kad prieš tai buvę bučiniai peraugo į maloniai skausmingus sukandimus, ir galiausiai vėl tapo vaniliškai saldūs, simbolizavo tai, kad bet kuriuo metu vyks dydysis "sprogimas". Ir neskaitant to, kad būti kartu jiems buvo neatleidžiama nuodėmė, jie buvo savimi, ir buvo laimingi. Ir šia akimirka, ne viena siela negalėjo to iš poros mistinių būtybių to atimti*

by **Mason Lockwood** Antr. 01 20, 2015 4:25 am

Jo atmintyje isirezusiuose judvieju dialoguose visuomet dominuodavo ''bet'', taciau tik ne si kart. Dabar viskas atrode kur kas paprasciau. Jiedu aiskiai zinojo ko nori ir visos lig siol tarp ju stojusios kliutys nebebuvo tokios reiksmingos ar neiveikiamos. Jos zodziai, kuno kalba veike hipnotizuojanciai, beto Masonas niekuomet nebuvo tas, kuris sugebetu spresti dilemas sekso metu. Tai buvo jo silpnybe, turint omenyje, kad cia jo smegenys tiesiog issijungdavo uzleisdamos vieta inercijai. Jo kunas aistringai atsake i kiekviena Katherine prisilietima lyg tai butu jo prigimtyje tik si kart jam sunkiau sekesi valdytis, buti svelniam, kitavertus, nepanasu, kad grubus seksas butu keles jai kokio nors diskomforto. Merginos dantys paliko nestipriu ikandimu zymes ties jo peciais, kurios beregint imdavo gyti ir tai verte adrenalina kone virte virti jo gyslose. Pasiekti malonumo virsune jiems niekada nebuvo sudetinga. Gerai pazinodami vienas kito kuna jie buvo idealus lovos partneriai ka jau kalbeti apie tai, kad uzdraustas vaisius visuomet buvo saldziausias.
Laiko tekme praradusiam hibridui diena buvo pradejusi maisytis su naktimi mat kambario zaliuzes visuomet buvo uztrauktos pasmerkdamos isimylejelius nuolat skendeti prietemoje. Astria rega pasizymintiems padarams tai matyti anaiptol netrukde, problema buvo ta, kad Lockwoodas neturejo zalio supratimo, kad uz lango sviete menulio pilnatis. Kai jis lengva it plunksna merginos kuna pagulde ant lovos, o pats nuzingsniavo link praustuves ir nesivargindamas susirasti kokios nors stiklines, eme gerti vandeni tiesiog is ciaupo, pakeles galva staiga rankomis isikibo i kriaukle. Pries tai atsipalaidave raumenys nevaldomai isitempe, tarsi vilkolakiska jo prigimtis butu bandziusi apie save priminti. Jo prakaito ispiltas kunas trumpam tapo jam nepavaldus. Pavidala pakeitusios iltys, paaistreje nagai ir galiausiai negarsus, bet su niekuo kitu nesupainiojamas luztancio kaulo garsas dave izanga transformacijai, kuri ne juokais isgasdino dazniausiai visapusiska kontrole pilnaties metu ivaldziusi Lockwooda. Silpnas, kiek susirupines moteriskas balsas pasigirdes is miegamojo pasauke ji vardu ir kai po trumputes pauzes jis pasirode tarpduryje, Masonas vel buvo savimi. Net ir prietemoje buvo nesunku iziureti ji besisypsant. Virsmas liovesi ir jis nemate reikalo apie tai prasitarti todel viso labo pasireme i duru stakta peciu ir klausiamai kilstelejo antakius veide islaikydamas ta pacia, savimi patenkinta sypsena. -Pasiilgai?

by **Arabella Petrova** Tr. 01 21, 2015 3:04 pm

*Eilinį kartą atguldama ant vis dar skalbinių minkštikliu kvepiančios patalinės, originali vampyrė kažkuriam laikui buvo primerkusi akių vokus, kas tuo pačiu metu suteikė jai galimybę atsipalaiduoti, bet ir neprarasti budrumo. Stebėdama kaip Lockwood'as nukeliauja iki vonios kambario, veide išspaudė vos pastebimą, viskuo patenkintą šypsnį. Tai ir buvo minimalus aspektas, privertęs garbanę sumerkti akis. Tai kad iki pat dabar nebuvo aišku ar tai diena ar naktis, moteriai suteikė galimybę prarasti laiko nuovoką, pasiduodant prigimtiniams instinktams, kurie šiuo metu reikalavo bent poros valandų miego. Ir jei ne per daug aštri klausa, kuria garbanę apdovanojo nemirtingumas, nieko kito, kaip miegas ir nebūtu nutikę. Girdimai pakitęs Mason'o kvėpavimas ir lemtingu metu pasigirdęs kaulo lūžis privertė Katherine Pierce-Lockwood pramerkti akis. Staiga, to net pati nepastebėdama, garbanė užėmė sėdimą poziciją. Net žinojimas to, kad vilkolakio sukandimas šiai nėra mirtinas, vien mintis apie tai kad nuo sukandimo tektu praeiti agonišką skausmą, ją šiurpino. Taip, Pierce-Lockwood baiminosi mažai ko, tačiau šitai vis dar priversdavo jos oda perbėgti nemaloniems šiurpuliukams. Pasigaudama savo neriniuotus apatinius, bei marškinėlius, kuriuos prieš tai vilkėjo šios personos vyras, ji patyliukais pakilo iš lovos. Galva dar buvo pusiau nuleista, nes moteris laiku nespėjo pastebėti kad alfa hibridas jau apleido vonios kambarį. Kuomet ji pagaliau akis į akį susidūrė su šiame kambary dar esančiu vyru, pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad jis fiziškai atrodo labai pasitempęs, o tai te reiškė kad kad ir kas nutiko vonios kambary, buvo suvaldyta. Šypsnis vėl papuošė tamsiaplaukės veidą, kuomet ji žengė tuos trūkstamus kelis žingsnius. Kone visu kūnu atsiremdama į vyrą, ji pasitempė ant pirštų galų, tokiu būdu pasiekdama jo lūpas* - Visuomet... - *Menkas komentaras -privertė ją plačiau nusišypsoti, ir tuomet dviejų asmenų lūpos trumpam vėl susijungė. Tačiau, kad ir kaip be pasukus, moteris, kuri prieš tai inicijavo bučinį, pirmoji jį ir nutraukė. Žvilgsnis vėl buvo nudelbtas apačion, o ji atrodo neskubėjo prabilti, mat nebuvo pasiruošusi labiausiai tinkamų žodžių. Kaip moteris, kuri visuomet žengdavo keliais žingsniais toliau, nei visi kiti, šiuo metu jautėsi keistai, mat vien mintis kad išėjus iš šios vietos, teks susidurti su realybe, ją kažkiek išderindavo. Žinoma, ji siekė savo tikslų, ir dabar kai jie pagaliau buvo taip arti, kad juos buvo galima paliesti ranka, ji baiminosi to, kas bus toliau... Kas bus toliau, kai ji pareis į savuosius namus? Kaip vyks atsisveikinimas su asmeniu, su kuriuo prieš grįžtant atgal pas vyrą, vyko planai kurti likimą kartu? Kaip gi reaguos originalusis hibridas, kuomet šiam bus pranešta apie tai, kad jos darbas yra baigtas? Daugybė klausimų, ir tai kad nuo Mason'o ji netroško atsitraukti nei akimirkai, buvo taip iracionalu. Giliai įtraukdama oro, ir prieš tai dantimis perbraukdama per savo apatinę lūpą, ji pagaliau ryžosi prasitarti, nors balsas labiau ir priminė šnabždesį* - Jei nepakeitei savo nuomonės dėl mūsų, man reikia eiti. - *Timptelėdama savo lūpas į kairę pusę, tamsiaplaukė garbanė pakėlė savo akis į hibridą, kuomet pratęsė* - Nebesu tas asmuo, kuris paprasčiausiai pradingsta iš kitų akiračio, kuomet tam yra reikalas. Turiu užversti praeities knygos lapą prieš atveriant kitą. Turiu pasiimti savo daiktus ir pasirūpinti tuo, kad manęs neieškotu. - *Kilstelėdama ranką, išorine delno puse perbraukė per teisėto vyro skruostą, kuris vis dar buvo drėgnas nuo vandens* - Man reikia vos kelių valandų, nebent žinoma, nori būti kartu, kai tai padarysiu? - *(Čia duodu vietos, jei yra noras ar susitarimas / planas susidurti su A. Saltzman). Įtraukdama oro į savuosius plaučius, moteris te žengė vieną žingsnį atgal, kuomet simptelėdama marškinėlius, juos galiausiai pašalino nuo savęs. Tuomet kai drabužis sukrito ant grindinio, ji pasisuko nugara į savo pašnekovą. Įvertindama padėtį, garbanė nesunkiai susirado visus savo drabužius, kuriuos galiausiai palaipsniui ir susirinko* - Ir tuomet, reikės apsispręsti ką darysime su tašku "A" ir tašku "B"? Nes jei būsime kartu visomis prasmėmis, atrodys keistai, jei ir toliau gyvensime atskirai... nemanai? - *Tuomet, numanydama kad vyras gal ir nenorės skelbtis, todėl tik tarp kitą ko, užklausė* - Girdėjau kad... ...nesvarbu. Juk, jautiesi dabar gerai?

by **Mason Lockwood** Kv. 01 22, 2015 4:47 pm

Incidentas vonios kambaryje siek tiek ji isbalansavo, taciau hibridas to savo elgesiu neparode. Priesingai, vis dar tebesisypsodamas jis apkabino tamsiaplauke buciniui, o kai si ji nutrauke ir jis buvo priverstas atlaikyti jos tamsiu akiu zvilgsni, Masonas jau buvo atgaves pasitikejima savimi, kuri kuriam laikui buvo isjudinusi menulio pilnatis. Merginos zodziai, jog jai metas eiti, isprovokavo kiek apmaudzia israiska jo veide. Lockwoodas neturejo menkiausio noro atsakyti i praleistus skambucius, teisintis vilkolakiams kur ir kodel buvo dinges, todel pasinaudojes merginos pasiulymu palaikyti jai kompanija, viso labo linktelejo galva. -Tiesa pasakius, neturiu zalio supratimo kiek dabar valandu,-syptelejes jis apsilaize issausejusias lupas. -Turiu si ta sutvarkyti, bet galiu atvaziuoti taves, sakykim.. po valandos?-klausiamai kilstelejes antakius jis nesugebejo atsispirti pagundai issiaiskinti kieno kompanijoje mergina is tiesu leido dienas visa si laika. -Jei zinoma duosi man adresa...-dviprasmiskai syptelejes jis akivaizdziai trauke ja per danti. Jau keleta savaiciu Katherine nuosekliai slepe savo gyvenama vieta nuo Masono, o kas kart kai jis bande bent uzsiminti, jog galbut ju susitikimai nebutinai turi apsiriboti nuosaliu motelio kambariu, jos atsakymas visuomet budavo neigiamas. Palikdamas ta pokalbio dali neuzbaigta jis kuriam laikui pradingo duso kabinoje, o kai besisagstydamas amrskinius gryzo i miegamojo patalpas ir rado niekur, bent is paziuros, neskubancia vampyre vis dar patogiai isitaisiusia ant lovos, hibridas nesusivalde placiai nenusisypsojes. -Galiu nesunkiai parduoti savo buta, taciau namo paieskos uztruks, o as nenoriu daugiau testi situ slepyniu,-prisedes ant lovos krasto jis kuriam laikui savo demesi sutelke i ant grindu besimetanti telfona, o tiksliau tai, kas is jo buvo telike. -Pirmiausia reikes viska paaiskinti Victoriai, todel manau, kad butu visai logiska jei stvarke tavo neatideliotinus reikalus, gryztume pas...-staiga suprates, kad teisingiausia butu sakini suformuluoti kiek kitaip, Masonas syptelejo. -Gryztume namo. Neisivaizduoju kaip ji i visa tai reaguos, ypac i tai, kad visa si laika tai nuo jos slepem,-pastveres rankini laikrodi, kuris pries tai gulejo ant naktinio stalelio, alfa pagaliau supazindino save su faktu, jog laikrodis dabar muse apie 9 val vakaro. -Jauciuosi puikiai,-tarsi pazadintas is giliu apmastymu jis siek tiek kruptelejo kai Katherine balsas pasigirdo is vonios kambario. Ne itin tikra sypsena kaip mat pradingo nuo jo veido kai jis suprato, jog kambaryje nera nieko, ka reiketu itikinti savo zodziu nuosirdumu. Viskas kas sukosi jo galvoje buvo vienaip ar kitaip susije su noru pasimaitinti, kad ir kaip jis tai sau neige. Jis kaip niekad aiskiai girdejo savo paties krutineje nerimstancios sirdies duzius, buvo sunku nusedeti vietoje, o isgertas vanduo ne kiek nepalengvino jauciamo troskulio.
Kai plaukus i dideli balta ranksluosti besisausinanti garbane gryzo i kambari, jis buvo tuscias. (Palieku vietos tarp eiluciu, su viltimi, kad Katherine bus spejusi pasakyti Masonui adresa is kur ja pasiimti ;D To be continued...)

by **Arabella Petrova** Pen. 01 23, 2015 10:43 am

- Negi bent vienam iš mūsų kada nors buvo aktualus tikslus paros laikas? Priimti sprendimai tiesiog privalo būti įgyvendinti kaip galima greičiau, tuo labiau kad mes su tavimi jau buvome prisižaidę su laukimu... Ir tai, atsuko mums nugarą. - *Vos pastebimai šyptelėdama, originali garbanė puikiai suvaidindama kaltės jausmo sukeltą išraišką, nuleido savo tamsių akių žvilgsnį. Tiesa buvo tame, kad prieš galutinai apsisprendžiant ir kreipiantis į originalų hibridą, ji nebuvo paleidusi šiaudo, kuris turėjo garbanei suteikti galimybę į "normalų" gyvenimą, galutinai uždarant duris prieš tai, kas buvo ankščiau. Tačiau kas kart vis labiau įsiklausydama į savo troškimus, ji nieko neaiškindama aplinkiniams, paprasčiausiai visą savo turimą laiką stengėsi praleisti tik su Mason'u, arba su tais, kurie šiai garantavo tikslingą plano įgyvendinimą. Todėl, kuomet ji iškėlė ranką, rodomuoju pirštu švelniai paliesdama savo lūpas, instinktyviai žvilgsnis vėl susidūrė su vis dar teisėto vyro. Ir ji nieko neaiškindama nuo nedidelės spintelės prie lovos pasikėlė rašiklį ir du popieriukus, ant vieno iš kurių surašydama adresą, kur būtu galima ją surasti už tam tikro laiko tarpo, ant kito viso labo nupiešdama "sms" stiliaus šypsenėlę. Kuomet vampyrė tvarkingai sulankstė abu popieriaus gabalėlius, vieną atkišo į Lockwood'o pusę, tuo pačiu metu paaiškindama* - Juk mums patinka daug ką palikti likimui, nors... - *Koketiškai suklapsėdama blakstienomis, moteris paskubomis patraukė į vonios kambarį, kaip tik tuo metu, kai jis paliko tuščias. Ir kone prie pat durų greitai pasisukdama dar kartą puolė savo vyrui į glėbį, bei pro šypseną, palietė jo lūpas savosiomis. Ji buvo laiminga, taip. Vizualiai negailestinga ir šalta asmenybė, šiuo metu mėgavosi kiekviena akimirka, nes iliuzija apie gražų gyvenimą buvo kone užvaldžiusi visas vampyrės, pradėjusios viską nuo nulio, mintis. Neslėpdama šypsenos, ji galiausiai patraukė į vonios kambarį, ant kriauklės pamesdama lapelį, kuris liko jai. Nesunku paminėti, kad ji kuo puikiausiai girdėjo tai kas buvo sakoma apie namus, ir apie bendrą dukterį, kuri akivaizdžiai viskam jau turi savo tvirtą nuomonę* - Manau detales galima palikti sau... Turiu omeny, Victoria neprivalo žinoti visko. Užteks paminėti, kad abu nusprendėme pabandyti dar kartą, ir tikimės kad šis kartas aiškiai skirsis nuo kitų. Nenoriu kad ji manytu kad buvo vedžiojama už nosies, nes manau... Kad taip pat kaip ir aš, tu bandei sukurti tokią aplinką, kuri parodytu kad esi pajudėjęs toliau. - *Dėl kažkokios priežasties nepastebėjusi to, kad jis patraukė šalin, taip nieko ir nepasakęs, ji pasiskyrė vandens procedūroms, kurioms pasibaigus vėl prabilo, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, pačiai sau* - Žinai, gal tai ir per daug kraštutinis variantas. Bet manau, mums būtu ne pro šalį atstatyti namus, mano žemėse. Tik šį kartą jie būtu mūsų, galu gale, net patys galime prisidėti prie to projekto sukūrimo. Ir tuomet, atsikratytume kitais gyvenamais plotais... Kad kad ir kas be nutiktu, pas mūsų būtu tik viena viena pasilikimui. Kaip manai? - *Nesulaukdama atsakymo, Katherine Pierce-Lockwood pakankamai greitai patraukė lauk iš kambario, kur ir susidūrė su faktu, kad šiuo metu jau buvo viena. Prieš tai spėdama tik pašaukti alfa hibridą vardu. Tuomet įtraukdama oro į savuosius plaučius, garbanė pasigavo savo lapelį, ir kuomet išvydo simbolį, kuris ten buvo, pasidabino šypsena. Jau po keliolikos minučių šis viešbučio kambarys vėl tapo tuščiu ir atitinkamai niūriu, nebe lankomu tų pačių, pastovių antgamtinių būtybių*

by Sponsored content