ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Pastaruosius kelis mėnesius telefono aparatas, kuris pūpsojo jo vidinėje švarko kišenėje buvo pastoviai kraunamas elektros, buvo pildoma sąskaita, bet nuoširdžiai pripažinus, jis te buvo daiktas, kurį medžiotojas išlaikė tik vedamas minties "jo priteiks, ankščiau ar vėliau". Kiekvieną kartą išsitraukdamas šį aparatą, jis viso labo pasižiūrėdavo kiek yra laiko, ar patikrindavo įeinančias žinutes į elektroninį paštą. Naudoti aparatą pagal paskirtį nebuvo svarbu, tuo labiau kad jis stengėsi laikytis nuošaliau nuo visų, kad neapsikrauti papildomais darbais, ar papildomomis problemomis, kurios greičiausiai net nebuvo jo. Po ilgo laiko tylos, jo telefonas visgi išleido skambinimo signalą, kas buvo keistą ir nuoširdžiai kėlė smalsumą. Negana to, per tokį trumpą laiko tarpą, jo dėmesio šio aparato pagalbą pareikalavo net du kartus. Bet "mielas" draugas, kuris surakino jį grandinėmis, visiškai netroško pagelbėti, o ne atvirkščiai, demonstratyviai užklausė nelabai etiško klausimo. Ar jis mano esąs šmaikštus? Joo. Negana to, jis jaučiasi žymiai pranašesnis, visomis galimomis prasmėmis, nei kad yra vampyras. Todėl, kai jis visgi nepriėmė klausimo labai jau rimtai, jo veido bruožai buvo sugadinti taip madingu "anties snukiu". Suspaustos lūpos, tarytum jis ketintu švilpti, buvo palydėtos kiek susimąsčiusia grimasa. - Iš tikro manau kad esu "afigienas". - Kuomet jis visgi pasidabino platesne šypsena, ne juokais numanė kad tai tik dar labiau erzins jo kankintoją. Juk po tokio margo ir sunkaus gyvenimo, kokį jis apturėjo per visą savo egzistenciją, skausmas greičiau tapo pakenčiamu bendrakeleiviu, nei tuo, ko derėtu baimintis. Ką kalbėti apie tai, kad prieš porą metų atliktų manipuliacijų su jo kūnu, sužeidimai nebe liko tokie jau ir reikšmingi. Nuosekliai stebėdamas tamsiaodį, Winchester'is kažkuriuo metu net atmetė galvą, matydamas vaizdą aukštyn kojomis, jis vertino tai, kiek laiko prireiks vampyrui tam, kad šis užkliūtu už kalnų (?) dulkių ir tokiu būdu suteiktu jam didesnį judėjimo spindį. Iš tikro šis žaidimas jau pradėjo varginti, nes tai buvo bailus kamuolio spardimas į vartus, kurių nedengė vartininkas. Ir būtent tokiomis akimirkos, nors pagalba ir nebūdavo žūtbūt reikalinga, jis mintyse leisdavo atsirasti atsiminimui apie prarastą brolį, kuris greičiausiai dabar būtu vėpliškai įsibrovęs pro išmuštas paradines duris ir baigęs visą sambrūzdį, nenaudojant kokių nors bereikalingų dialogų. Tuomet ši nuobodi kankynė būtu pasibaigusi greitai.
Sekdamas žvilgsniu kalbantį vampyrą, paskutinis likęs gyvas garsiosios medžiotojų šeimos atstovas sukando dantis, kaip niekad išryškindamas sąkandžio raumenys. Įsiklausydamas į visus pašalinius garsus, klausėsi visko nuo skersvėjo keliamo šurmulio, bildėjimo virš galvos, ir net oro sąlygų pasikeitimo už šio namo sienų. Visko, tik ne vampyro kalbos: - Ar tai iš tikro veikia? Turiu omeny tu kalbi jau daugiau nei dešimt minučių, išsakai labai labai ir vėl labai daug grasinančių žodžių, bet iki pat šiol, aš tik esu verčiamas klausytis tavęs, ir žiūrėti į lubas. Ot tai Nosferatu atsirado... - Pašiepiantis tonas, bei kandi replika nuskambėjo gal sekundei prieš tai, kai jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Sunku pasakyti koks tai buvo skausmas (neturiu tokios patirties), bet galima buvo prisiekti, kad patalpas užpildė tylus, tačiau labai nemalonus cypimas kurį sukėlė įkaitintas metalas, slystantis per peties audinius. Pradurti drabužiai, oda, raumenynas ir net įlūžęs sąnarys - pasmirdo kepinama žmogiena. Tai klaikus dvokas, klaikus ir skausmas. Ir buvo visiškai normalu, kuomet skausmo bangos apimtas medžiotojas, tiesiogine to žodžio prasme ėmė riaumoti. Jis bandė nepraverti burnos, o dantys buvo stipriai sukasti. Tačiau natūrali reakcija išdavė tai kad jis jautė skausmą, ypač kai jis buvo sukeliamas panašiais būdais. - Pirštu padarytas, motiną krušantis, kalės vaikas! - Atmesdamas galvą, jis gana stipriai susitrenkė pakaušiu, bet tai buvo tarytum plunksnos prisilietimas, palyginus su sužalotu pečiu. Kažkaip tuo metu pradingęs visas interesas ir toliau žaisti žaidimus, Winchester'is nusprendė kad atėjo laikas į situaciją žiūrėti kiek rimčiau. Gilus ir paviršutiniškas kvėpavimas buvo trukdžiu, bet jis stipriai sukibo į kėdės atramus. Beliko tik susidoroti su įkyria mintimi, kaip ištrūkti iš tokios beviltiškos padėties. Bet, jei jis nebūtu bent pabandęs, vargu ar gebėtu paskui sau atleisti dalinį ištižimą. Plius, juk buvo smalsu sužinoti kam jis taip iš niekur tapo reikalingas (omeny turiu, kad kituose temose jo ieško net du asmenys). "Telefonas!" - mintyse susiformavo idėja, kuri gal teoriškai ir turėtu kokį pasisekimą, praktiškai jam reikėtu būti velniškai laimingu "kūdikiu". Skausmingas muistymasis visgi išvertė aparatą iš kišenės, ir kuomet sėkmingai pavyko jį pastumti šalin, tas brangus bet niekam nereikalingas asocializacijos objektas atsidūrė ant apskritimo, kurį "apdulkinusi" buvo medžiotoja. Jo roža buvo neįkainojama, mat medžiotojas ne vien nesitikėjo tokio puikaus rezultato, bet ir akivaizdžiai savimi didžiavosi. Visa laimė buvo tame, kad originali šeima vertino kokybiškas statybines medžiagas, o tai reiškia kad grindys buvo išklotos mažu mažiausiai parketu, o tai reiškia - metalas per jį slydo visai neblogai. Apsiautų batų padas buvo guminis, kas leido Winchester'iui neblogai įsispirti, o kaip ir sakiau prieš tai, toks stūmimo manevras leido jam nesunkiai ir gana greitai išslysti iš apskritimo, kuris buvo kvailai užblokuotas mobiliuoju telefonu. Sunkiausia, bei labiausiai nereali viso sumanomo dalis buvo įgyvendinta, todėl atsikėlimas ir stiprus plojimasis į sieną (medis lūžta, ypatingai kai yra panaudojama didelė fizinė jėga) buvo kaip vaikų žaidimas. Sunkios grandinės, kaip ir kėdės lūžgaliai sukrito vyrui po kojomis, kuomet jis ganėtinai piktokai dirstelėjo į kažkur toliau likusį vampyrą. Grėsmingai žengdamas link čia likusio asmens, atrodė taip, tarytum už tokią išdaigą su pečiu, buvo pasiruošęs perplėšti jį pusiau.  Ir kadangi jų susipažinimas nebuvo labai į naudą Gerard'ui, bendras vaizdas turėjo atrodyti dar labiau nepalankiu jam. Prie sugadinto raganos triuko, sustodamas, jis pasilenkė tam, kad nuo žemės pasikeltu išmanųjį aparatą.
Jis nesivargino nieko pasakyti priešininkui, todėl pasinaudojo proga patenkinti savo smalsumą, pridėdamas aparatą prie savo ausies. Pirma žinutė buvo atkeliavusi iš Manheteno, o balsas buvo moters. Jo antakiai įgavo kitokią formą, kuomet ant kaktos pasirodė kelios nerimo, o gal nuostabos raukšlės. Vienaip ar kitaip, jis niekad nebuvo susidraugavęs su savo emocijomis, mat veidas reagavo atskirai nuo jo paties norų.
- Labas ir tau, aštrialiežuve. - Prispausdamas telefoną tarp savo ausies, bei nesužeisto peties, atsilaisvinusia ranka suėmė metalinį strypą, ketindamas jį išsitraukti iš savęs, nes tai kėlė nežmogiškai nemalonų jausmą. Bet prieš tai sumodamas ranka vampyrui, pademonstravo kad tai tetrūks kelias sekundes. - Palauk, tu čia mane šiknium išvadinai? - Atgal jis te sulaukė kapinių tylą, kas reiškė kad ji neatsiliepė ir dabar jis bendravo su atsakikliu, kuris pasirodo pastaruoju metu tapo ypač populiaria funkcija. Giliai įtraukdamas oro per šnerves, jis galiausiai tvirtai suėmė metalą, palaipsniui pradėdamas jį traukti iš savęs. Grimasa buvo kartu ir sutrikusi dėl panaudoto "pavadinimo", bei kartu iškreipta, dėl jaučiamo fizinio skausmo. Balsas taip pat buvo pasikeitęs, galima įsivaizduoti, jis dabar ne obuolių pyragą valgė gi. - Aš dabar šiek tiek užsiėmęs, bet prisiekiu, atsilaisvinęs suteiksiu pirmenybę tau. - Pyptelėjimas simbolizavo kad balso žinutė nukeliavo pagal nurodytą adresatą, ir tuomet medžiotojas galiausiai paleisdamas savo mobilų, leido šiam nukristi ant parketo, kuomet jis visgi ištraukė trukdžiusį svetimkūnį. Pamesdamas ir šį daiktą, jis galiausiai sutelkė visą savo dėmesį į tamsiaodį, manydamas kad toks kovos, ar paprasto sąskaitų suvedimo variantas, kai jie abu nėra pančiojami grandinėmis, ar dar bala žino kuo, yra kur kas sąžiningesnis.

(Aš labai labai atsiprašau, taip ilgai rašiau pranešimą, o čia, neišsiuntus, paėmiau dūmo pauzę, ir čia bam, mane aplenkei. Tikiuosi labai nepyksi, jei paliksiu nekoreguota, ir situacija bus čiut čiut kitokia. Tiksliau, Winchester'is nebus supančiotas? :lol:)

Už nugaros pasigirdęs Lockwood'o balsas, privertė savaime lėtai pasukti akis į jo pusę. Ne, dabar jis nebe aušino liežuvio, ir tiesą pasakius nerodė noro pulti pirmas. Mat jo savimeilė buvo užkabinta kito asmens. Kuomet pirmasis alfa hibridas išdėstė savo spėjimus apie tai kad jis nėra tipinis asmuo, ir yra galimybės išgelbėti Katherine, pasigirdo natūraliai nesulaikytas prunkštimas. Nusekdamas jį žvilgsniu ir toliau, Winchester'is pagaliau atpalaidavo žandikaulį, mat sužeidimas vėl pradėjo gyti ant akių. - Patikėk manimi, hibride. Ji mirusi,  su visam. Nors tavo prielaidos mane nustebino. Užtrūkai gana ilgai, kol supratai, bet, išmanumu visgi gali pasigirti. - Taip įvardindamas jo teorijas, vyras sujudino savo petį, kuris buvo beveik atsistatęs. Bet taip ir nepuolė, anaiptol, atrodė kaip niekad ramus. Lyg buvimo tikslas čia, būtu  baigtas.

Minimalus, vidinis konfliktas tarp tų, kurie taip desperatiškai talkino vienas kitam, kad išpešti ką nors naudingo iš medžioklės amatą kuo puikiausiai išlavinusio vyriškio, atrodė varginantis, bet ir keistas tuo pačiu metu. Nors ne, nieko ypač keisto vampyrų bendravime jis nebuvo pastebėjęs, per savo netrumpą patirtį gaudant šiuos padarus. Kilstelėdamas savo dešinę ranką, Winchester'is kaip tyčia delnu perbraukė per savo sprandą. Nežymus pastebėjimas, kuris jam greičiau sukeldavo galvos skausmą, nei suteikdavo norimą atsakymą, buvo susijęs su tuo kad sužeidimai ir skausmas kurį jis patirdavo iš magijos dėka sukurtų padarų, greitai dingdavo. Žaizdos susitraukdavo nežmogišku greičiu, o atsiminimai apie nemalonius pojučius, išgaruodavo, tarytum jų niekuomet ir nebuvo. O štai medicininė diagnozė, rentgeno nuotraukoje paskelbusi apie įtrūkusį kaklo slankstelį, taip ir priminė apie save, kas kart, kuomet jis susidurdavo su vienokia ar kitokia, labiau aktyvumo reikalaujančia veikla. Kitą vertus dabar vargino ir vampyrų tarpusavio sprendžiamas "mėšlas", su kuriuo Winchester'is neturėjo sveikatos taikstytis. Neišduodant savęs, argi jis galėjo santūriai nutylėti, viso labo palydėdamas juos abu žvilgsniu, ir nepašiepdamas? Juk net tvinkčiojimas smilkiniuose vertė jį prasižioti. - Iš tikro tai ne. "Sostų karai" yra komplikuoti (atsiprašau, nesusivaldžiau :D), velniop, seksas duše taip pat yra komplikuotas, bet jūsų tarpusavio santykiuose, nieko komplikuoto nėra. - Sumodamas rankomis, tarytum toks atsakymas būtu buvęs nereikšmingas intarpas, vedamas greičiau nuobudulio, nei kad susidomėjimo. Jis net nesistengė plonai užmesti užuominą kad mano kad jie nepasidalino vienas kito. Situacija buvo akivaizdi iki skausmo, mat iš įpročio nepraleisdamas pro akis ne vienos detalės, kuomet buvo įvykių centre, aiškiai atsižvelgė į tai, kad nepasidalinimo objektas buvo originali vampyrė, kuri greičiausiai iš jų visų labiausiai buvo panaši į paprastą žmogų. Suspausdamas lūpas, medžiotojas nusprendė pasiremti į artimiausią sėdėjimui skirtą baldą, ir savo judesių manieromis, bei keliais rankos sumosavimais pademonstruodamas, kad turi laiko palaukti, kuomet kalba vėl sugrįš esmės, dėl kurios čia visi susirinko. Taip ir nutiko, nes laukti neteko ilgai. Veidmainystės perpildyta roža kaip man persimainė, vos tik pirmasis hibridas nusprendė išsakyti savo nuomonę, kuri greičiausiai buvo remiama jo ateities planais, kurie glaustai lietė Dean'o esybę.
- Tu rimtai manai kad pašlakstydamas šventintą vandenį ir pamosuodamas kryžiumi man prieš snukį, sugebėsi išpešti taip reikalingus atsakymus? - Neigiamai papurtęs galvą, vyriškis dalinai atmetė ne vien tokį variantą "nuo stalo", bet ir iš savo lakios fantazijos, kuri buvo suveikusi net labai erzinančiai. Sunkiai galėdamas įtikėti tuo, kad galima įsikabinti į kažką taip stipriai, kad paprasčiausiai nepriimti tiesos, kuri buvo aiškiai išsakyta net kelis kartus. Žinoma, jis nesivargino atskleisti pikantiškas detales apie tai kad abi antrininkės buvo surištos viena su kita, mat tokiu būdu jam būtu tekę mesti visus savo "reikalus" ir pačiam slėpti Eleną nuo bet kokio, jai grėsmę galinčio sukelti objekto. Kokia būtu buvusi visą ko prasmė, jei jis paprasčiausiai imtu ir atskleistu visas turimas kortas, priešininkui, kuomet ant stalo buvo padėta per daug. Aišku, jei tik situacija būtu atvirkštinė, ir kas nors būtu atėmęs gyvybę jo žmonai, kurią kas be ko, pasirinko ne tam, kad tiesiog pastoviai gauti kūnui taip reikalingos seksualinės iškrovos, jis veikiausiai būtu privertęs tą asmenį kentėti, ilgai ir alinančiai, tai kartotųsi kurį laiką, kol jis galiausiai nusprendęs atimtu tą niekam tikusią gyvybę. Bet, dabar jis buvo dominuojančio vietoje, man žinojo kur kas daugiau, nei ketino pasidalinti, ir jo moteris buvo saugi, bent jau tuo metu. - Apgailėtina, kaip net po jos mirties vis dar esi vampyrės šunytis. Nors Katerina visuomet pasižymėdavo tuo, kad geba gauti viską, ko tik užsimano. - Sudarydamas ir taip aiškią, kaip dieną prielaidą, jis jau ketino kuo ramiausiai patraukti link išlaužtų durų, bei susirasti savo sutuoktinę, kuomet nepakentęs jo specifinio bendravimo, Lockwood'as nusprendė atsikirsti tokiu pačiu principu, sutrupinant kelio girnelę, ką prieš tai buvo padaręs jam, medžiotojas. - Rimtai?! Dar nepasimokei? 
Parplukdytas ant vieno kelio (sveiko), medžiotojas garsiai šnopavo, kas išdavė tai, kad jam velniškai skauda. Nors, pro sukastus dantis iškošti du trumpi klausimas skambėjo greičiau grasinančiai, nei klausiamai. Žalsvos akys buvo įbestos į šiuo metu Klaus'o kraujo priklausomybės atsikračiusį alfa hibridą. Kad ir kokius kankinimo būdus būtu be sugalvojęs Lockwood'as, medžiotojas neketino pasiduoti provokuojamas, ką kalbėti apie tai, kad išduoti savo turimas žinias. Ištisa Winchester giminė buvo medžioklės amato puoselėtojai, nebuvo ne vieno, kuris būtu apturėjęs ramų žmogišką gyvenimą. Rizika savai gyvybei, bei adrenalinas kuris gaminosi organizme, medžiojant už save fiziškai stipresnius, tuos (TIK), kurie keldavo grėsmę žmonių populiacijai, kėlė euforiją. Kartais tai net pakeisdavo sekso troškimą, mitybos būtinybę, ar šalto alaus po sunkios dienos buteliuką. Tęsti visą šį sambrūzdį jis neturėjo ne menkiausio nusiteikimo, nes ateitis buvo nuspėjama, jis neišsiduotu, net turėdamas atlaikyti alinančius kankinimus. Ir galiausiai, nemirtingieji būtu priversti arba sugalvoti būdą kaip jį sunaikinti, arba paleisti, susitaikant su praleimėjimu, kuris buvo užuodžiamas bet kokiu atveju. Keista, šiandiena jo kalbos maniera buvo sukritikuota net kelis kartus iš eilės, kas iškėlė įdomią fizionomijos išraišką. Imtinai išpūstos akys, ir kiek praverta burna. "Kaip tai?". Neigiamai supurtydamas galvą, jis ketino pratęsti galimas derybas toliau, tačiau buvo priverstas kone susigūžti, nuo šūvio garso. Jis nuoširdžiai pamanė, kad kulka turėjo būti skirta jam, todėl, nepajusdamas jokio papildomo skausmelio, suraukė antakius. - Puikus šūvis, Katniss Everdeen. - Ne, jis nebuvo skaitęs "bado žaidynių" sagos, tik kelis kartus matė televizijos ekrane reklamą. Pašiepiantis komentaras kurį jis mestelėjo šaulei, privertė pasisukti. Kuomet kūnas savaime nuščiuvo. Nemanau kad kuris nors, save gerbiantis vyras, sugebėtu atmestinai reaguoti į vaizdą, kuomet mylima, kūnu trokštama moteris yra sužalojama, kažkokios beprotės! Atrodė kad širdis būtu nustojusi plakti, bent kelioms sekundėms, imtinai.
- Aš tave užmušiu, kale! - Neturėdamas įpročio kelti rankos prieš moterį, nebent tai būtu ginklas ir viskas būtu atliekama labai humaniškai. Išimtimi buvo tapusi tik Katherine Pierce-Lockwood, mat ta pasiutusi moteris iš kantrybės sugebėjo išvesti net labai labai psichiškai subalansuotą Winchester'į. Ir jis nuoširdžiai gailėjosi, kad kelis kartus pliaukštelėjo jai per užpakalį ar per stipriai suėmė, bandydamas išgauti patogesnį nuotolį šaunamam taikiniui. Net nebandydamas sureikšminti tai, kad dėl nepagijusio kelio, jo eisena buvo pakankamai šleiva, jis žmogišku, bet ypač greitu ėjimu, kuris greičiau priminė bėgimą, atsidūrė prie Argent. Rankose nebuvo ne vieno ginklo, kuris padėtu šiam susidoroti su šia arogantiška persona greitai ir neskausmingai. Todėl imdamasis kraštutinių priemonių, jis pakankamai stipriai pastūmė ją, kad ši jei ne pasismeigtu, tai bent gerai apsibrozdintu į medienos lūžgalius, kurie dar stypsojo iš tarpdurio. Negaišdamas laiko, kurį galėtu paskirti savo žmonai, jis kaip mat priklaupė prie jos. Delnu suimdamas jos veidą, dar akimirka pabandė įžvelgti jos emocijose kažkokios vilties. Ir kuomet pats neigiamai sukratė galvą, suėmė jos liauną kūną ant rankų. Perdėm rimtas, pyktį tramdantis veidas ir nestabilus kvėpavimo tempas išdavė tai, kad tai ką jie padarė, dabar jau nesuteikė ne vienam vilties išgyventi. Kuomet žvilgsnis atsidūrė ant šio nemirtingųjų kolektyvo "vado", Winchester'is te pratarė: - Jei kuris nors bandys mane sulaikyti, tavo bobos mirtis bus mažiausia problema, kurią gali įsivaizduoti. - Suteikdamas vilties, kad tai nebus jų paskutinis susitikimas, nes dabar medžiotojo pirmenybę buvo užėmusi žmona, pribaigė mintį. - Susirasti mane nebus sunku, neketinu slėptis. Bet tai dar ne pabaiga, už jos kančią bus skaudžiai atsilyginta.