Re: KITOS NAMO PATALPOS

by **Mason Lockwood** Kv. 08 20, 2015 4:03 pm

Klausydamasis kambaryje pasirodziusios blondines jis atrode itin lengvabudiskas, mat is veido nedingstanti lengvabudiska sypsena siek tiek pritemo tik tuomet kai jis buvo palygintas su Niklausu. -Cia tu klysti. Mes labai skirtingi,-buvo akivaizdu, kad sutrikusioje jo pasamoneje vis dar kovojo itin priestaringi jausmai. Jis visa savo esybe neapkente jo gyvenima is jo atemusio padaro, taciau tuo pat metu jo kune cirkuliuoajntis kraujas verte ji jam paklusti, jaustis jam skolingu... Tai buvo taip painu, taip glumino hibrida, jog vienintelis issigelbejimas siuo metu atrode alkoholis. Jis norejo nutildyti tuos du jo galvoje besikvircijancius balsus, norejo nusigert ir galiausiai uzmigti, naiviai tikedamasis, jog sekantis rytas atnes paaiskinimus i visus jo klausimus, issklaidys ta nepaaiskinama ruka jo smegenyse, leis jam ir vel blaiviai mastyti. -Kaip suprantu nezadi buti svetinga,-is paziuros, tingiai pakiles nuo sofos jis eme dairytis kur nors uzsilikusio burbono butelio ar kazko panasaus. -Smalsumas yra didziule moteru yda, nemanai?-visiskai nesuinteresuotas pasnekove jis viena po kito varste pavienius stalcius, apziurinejo lentynas, kuriose galimai galejo "sleptis" namu savininkui priklausantis mini baras. -Tavo ir Gerard istorija kazkuo panasi i mano ir Katherine, nemanai? Kad ir kaip noretume, vis tiek kas nors stoja skersai kelio,-palinkes prie rasomojo stalo stalciaus jis pamegino ji atidaryti, taciau sis pasirode esas uzrakintas. Galiausiai nusprendes, kad jo bevaises paieskos eme ji erzinti, Masonas pakele savo zvitrias akis i pasnekoves akiu lygi pries tai akivaizdziai stabtelejes ties provokuojancia jos iskirpte. -Kaip suprantu mano reputacija siuose namuose nera itin... svari?-lupu kampuciu syptelejes jis sukrito atgal ant sofos. -Pazaiskim toki zaidima... As uzduosiu klausima tau, jei i ji atsakysi, galesi uzduoti klausima man,-siek tiek primerkes akis jis patogiai atsilose susikeldamas abi rankas ant sofos atloso. -Kur siuose namuose laikomas alkoholis?-piktdziugiskai sypteledamas jis kilstelejo abu savo antakius nenuleisdamas skvarbaus savo zvilgsnio nuo sviesiaplaukes. Originaliajai parodzius i jam pro akis prasprudusia lentyna jis entuziastingai pakilo is sedimos vietos ir vampyrams budingu greiciu nusigavo prie savo taip trokstamo gerimo. Pildamas sau sklidina taure jis emesi atsakineti i pries tai jam uzduota klausima, laikydamasis "zaidimo taisykliu". -Mano ir Marcelio keliai susikirte buvo pries keleta manesiu. Sprendziant is to, kad vis dar gyveni cia, speju, kad jo planas tave is cia issigabenti neisdege,-guztelejes peciais jis vienu mauku isgere kone visa stikline. -Mano eile,-sugryzes atgal prie sofos su buteliu rankoje jis ir vel i ja sukrito. -Kodel as cia?-surimtejes jis ismeige savo sviesias akis i mergina, o kambaryje pries tai tvyrojusi nerupestinga nuotaika beregint istirpo. Jis buvo isitikines ar bent jau norejo tuo tiketi, jog Rebeca taip pat kaip ir visi likusieji Mikealsonai zino ka buvo sumanes Niklaus ir kaip jam pavyko ji cia prisivilioti.

by **Katherine Pierce** Kv. 08 20, 2015 5:02 pm

*Nepaisant to, kad jai buvo labai svarbu sužinoti iš kur alfa hibridas tiek daug nutuokė apie jos gyvenimą, kuomet apie tai net neįtarė šios šeima. Visą kitą paprasčiausiai vertė pasisukus nueiti šalin... Net nekaltas pokalbis su Niklaus Mikaelson mėgstamiausiu "žaislu", buvo žalingas jai pačiai. Brolis, dėl kurio ji net būdama žmogumi, darė praktiškai viską: gynė prieš pastoviai smurtaujantį tėvą, palaikė ir visokeriopai stengėsi įkvėpti gyvenimui, buvo pasiruošęs smeigti jai į nugarą peilį, vos tik ši padarytu kažką, kas jam pasirodytu netoleruotina. Būtent todėl, tokie vakarai kuomet Niklaus ir dauguma kitų buvo išvykę savais reikalais, ji galėjo bent akimirkai apsimesti kad yra laisva. Visgi, šis vakaras buvo visiškai kitos, ir tai kėlė irzlumą. Tos pastangos nuneigti šviesiaplaukės žodžius, te privertė ją pakeisti savo kalbą labiau pašaipiu tonu* - Rimtai? Tikriausiai esminis skirtumas yra tai, kad pažinodamas asmenį penkias minutes, ir negaudamas iš jo tai kas tau reikalinga, pasisakai kad išžudysi visus ką jis tik pažįsta, kiek kitokiu tonu, nei Nik'as? - *Vėl prunkštimas, ir taip, ji galiausiai nusprendžia pasisukusi ant kulno patraukti šalin. Žengdama vos kelis žingsnius, šviesiaplaukė vampyrė buvo priversta sustoti. "Smalsumas tikrai mane pražudys", tai žodžiai kuriuos moteris tarė sau su lyg akimirka, kuomet alfa hibridui pavyko pritraukti šios dėmesį* - Katherine yra kažkas nesuvokiamo. Turiu omeny, tai lyg virusas kuriuo buvo pirmiausia apsikrėtę mano broliai, o dabar ir tu. Tačiau tai ne mano reikalas ir niekuomet nebus mano reikalu. Ir negana to, aš ir Marcel neturime nieko bendro su tavimi ir Pierce. Žinai kodėl? Jums gal ir maišo kažkas... Tačiau laimei, negali pasigirti istorija, kurioje gyvenu aš. Kuomet tavo atrodo artimiausias žmogus, brolis, už norą būti su tuo, kurį mylį, suvaro tau į krūtinę durklą, bei uždaro porai šimtmečių karste. Smagu? - *Neigiamai supurčiusi galvą, moteris galiausiai nusprendžia kad tai nebus poros minučių pokalbis. Todėl nusikabindama nuo savo kaklo pakankamai didelį vėrinį, atsisėda ant fotelio, prieš tai pamesdama akivaizdžiai prabangų papuošalą ant stalo paviršiaus. Šviesios vampyrės akys pastebimai ima vengti to, apie kurį bent dabar nėra pačios geriausios nuomonės* - Jei norėtum išgirsti mano patarimą, pasiūlyčiau tau nešdintis kaip galima toliau nuo mano brolio... Aišku, kol kas panašu kad jauti jam tokią pat pareigą, kaip kadaise Marcel. - *Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, šviesiaplaukė specialiai užsimeta plaukus ant savo krūtinės, kad jos vaizdas būtu mažiau traukiantis akį. Giliai įtraukdama oro, perklausia* - Tikėjaisi kad apie tave šiuose namuose kalbės gerai? Mason'ai, negana to kad esi velniškai toks pats subingalvis kaip Niklaus. Iš mano kito brolio atėmei vieną iš tų kelių moterų, kurioms jis prisiverti atverti save. Nesi mėgiamas... - *Staiga nutildama mergina, vėl primerkia akis, o veide pasirodo dviprasmiška šypsena* - Prieš daugiau nei metus, aš pasirodžiau prieš tave ir vilkus. Siūlydama savo paslaugas už pagalbą neutralizuojant mano brolį. Tu pasakei kad esu nepageidaujama. Taigi... Sakyčiau, nėra drąstiška sakyti kad aš irgi nejaučiu tau simpatijos. - *Nepaisant savo žodžių, ji mostelėdama ranka nurodo kur randasi alkoholio saugyklą, ir negana to, pati pasigauna ant staliuko prieš tai paliktą taurę. Galvos mostu nurodydama kad ji taip pat neatsisakys šio pokalbio metu išgerti, nusprendžia pakomentuoti* - Jam negalima buvo čia sugrįžti. Buvo kvaila manyti kad Niklaus prisileis jį po to, kai pats liepė nešdintis kaip galima toliau. - *Nerimas ganėtinai greitai pakeitė prieš tai pasipūtusią moters išraišką, o žvilgsnis vėl nukrypo kitur* - Dabar viskas tampa aišku. Štai kodėl jau kelias savaites nieko apie jį nėra girdima. - *Sukastas žandikaulis, dar labiau išryškina originaliosios vampyrės ir taip ryškius veido bruožus. Ji trumpam nutyla ir atrodo kažkuriuo metu net neįsiklauso į jai užduotą klausimą. Tik staiga, jos dėmesys vėl atsiduria Lockwood'o rankose* - Aš ir pati neatsisakyčiau sužinoti atsakymą į tai. - *Žvilgsnis vėl atsiduria ties hibrido veidu* - Galiu tik primesti tai, kad tavo buvimas čia turi kažką bendro su tuo kraujo konteineriu? - *Vienas iš antakių greitai pakyla, o mergina te sušnabžda* - Žmonių kraują tu galėtum sau parūpinti ir kitur, tačiau ne tai, ką viršuje laiko mano brolis. - *Specialiai nutildama, ji ganėtinai greitai pakeičia kalbą* - Dabar mano eilė... - *Antakis pakilo, ir ji vėl prabilo* - Ką tiksliai jis planavo padaryti, atvykęs čionais? Turiu omeny, ką jis tau pasakė?

by **Mason Lockwood** Kv. 03 24, 2016 4:55 am

[*Tikiuosi man bus atleista uz toki ivikiu suoli, bet kadangi nuo musu pokalbio pradzios ivyko labai daug su mumis nesusijusiu ivikiu, turbut reiketu viska siek tiek paskubinti, kadangi netrukus cia atsikels tema is baro*]

Masono ir Rebekah pazintis nebuvo tipine, taciau du is paziuros skirtingas puses atstovaujantys zmones, ilgainiui ne tik vienas prie kito priprato, bet ir tapo draugais. Lockwoodas net ir tapes Klauso patiketiniu, blondines atzvilgiu isliko nepakites. Pazintis, kuri is pradziu buvo grindziama vien savanaudiskais ketinimais, pamazu peraugo i nuosirdzia draugyste. Hibridas buvo sasaja jungianti mergina su tamsiaodziu jos draugu, o si, taip Masonui reikalingas asmuo, su kuriuo jis galejo smagiai praleisti laika (platoniska ta zodzio prasme) Pripazinkim, jog atsiskyrusiam nuo saviskiu Masonui buvo reikalingas asmuo, kuris neklausinejo, nemegino atvesti jo i 'doros kelia' ir tiesiog buvo smagi kompanija. Galimas daiktas, jog hibridas pasamoneje bande savitai kompensuoti tai, ka prarado netekes Jules, juk butent ta diena viskas vaikinui eme slysti is ranku.
Masonas nuosirdziai megavosi matydamas, kad Niklausas itarinejo juos esant daugiau nei draugais, kadangi mergina ne viena karta palikdavo namus velai vakare, pasipuosusi ir itin pakilios nuotaikos, sesdavo i Masono vairuojama mustanga ir gryzdavo tik paryciais. Tiesa buvo ta, kad vaikinas nuvezdavo ja i slaptus susitikimus su Marcel, o dviprasmiska priedanga buvo ne tik puikus pretekstas, bet ir smagi atrakcija, kadangi tai ne juokais erzino Rebekos broli. Jiedu gryzdavo pries patekant saulei, dazniausiai gerokai ikause, o mergina tiesiog spinduliuodavo laime. Taciau regis tobulam judvieju sumanymui atejo galas, kai, nezinia ar neapsikentes minties, jog porele galimai kartu miega, o galbut pradejes kazka itarineti, Klausas eme asmeniskai pasirupinti, jog Lockwoodas isvyktu is miesto, parupindamas jam ivairias ir neatideliotinas uzduotis. Atstumas Masona veike butent taip kaip originalusis ir norejo. Jo priklausomybe kurejui augo, o atskaluniskas gyvenimo budas su lyg kiekviena diena dare ji vis maziau panasiu i Masona, kuri viso pazinojo, tarp ju ir Rebekaj. Begant laikui jis liovesi atsakinejes i jos skambucius bei liovesi perdavinejes zinutes nuo Marcelio....

by **James Petrov** Kv. 03 31, 2016 7:58 am

*Tikriausiai įvykiams susiklosčius taip, kad kažkuriuo metu Elena Winchester visgi buvo pakilusi laiptais į viršų, ir netgi patekusi į vieną iš pastato savininkams priklausantį kambarį, pirmiausia ji buvo užsukusi į vonios kambarį. Nors sužeidimai buvo susitraukę nuo stebuklingo kraujo, kuriuo buvo prisotinta dar tuomet, kai įvykiai klostėsi klube, jos veidas, kūnas ir drabužiai buvo sutepti krauju. Įsistebėdama į savo atvaizdą veidrody, antrininkės prakeiksmo kalinė delnais perbraukė per savo veido odą, tarytum tai padėtu nuimti jaučiamą nuovargį. Ir kodėl velniai trauktu būtent jai pavyksta pastoviai įsivelti į karo zoną, ir dažnai netgi atsidurti jos vidury. Jei tik ji būtu žinojusi atsakymus į klausimus, kurie buvo taip reikalingi ją įkalinusiems asmenims, viskas būtu buvę paprasčiau. Būtu užtekę civilizuoto pokalbio ir viskas būtu sudėliota į savo vietas. Tačiau kodėl jos vis dar neapleido keistas jausmas, kad ji gyvena svetimos gyvybės kaina? Ir kodėl velniai griebtu, jai buvo svarbūs tie dalykai, kuriuos tikriausiai suvokti gebėtu tik pati Katherine Pierce-Lockwood. Šios moters jau seniai nebe buvo gyvųjų tarpe, o šį vakarą jos vardas buvo minimas šimtus kartų. Pasilenkusi prie kriauklės, mergina jau buvo pasiruošusi atsukti vandenį, kuomet jos kūną sukaustė pirmiausia lūžtančių durų atgarsiai, vėliau šūvis ir galiausiai jai iki kaulų smegenų pažįstamas vyriškas balsas.* - Dean'as...
*Akimirka, kuomet ji buvo pasiruošusi bėgti laiptais į apačią, visgi likimas dar kartą stipriai pakišo koją. Susidurdama su neypatingai draugiškai nusiteikusią Rebekah, ji dar stengėsi priešintis. Ne juokais apdraskydama užpuolikei veidą, dėl oro stokos organizme, tamsiaplaukė paprasčiausiai pasidavė gamtos dėsniams. Būvimas mirtinga visgi neatnešė jai tik pliusus, kuriuos ji tikėjosi gauti. Ir nors su ja šios dienos bėgyje elgėsi pakyginus gražiai, buvo baisu pagalvoti vien apie tai, kaip šie nemirtingi asmenys sureaguos į jos vyro pasirodymą, kuris akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs draugiškam pokalbiui apie senus laikus. Nejausdama proceso, kuomet buvo pernešta iš vienos vietos į kitą, mergina prabudo ant šaltos žemės tik po keliolikos minučių. Aplink ją supo tamsa ir mirtina kapinių tyla. Negebėdama matyti kaip vilkolakiai, ar net tie patys vampyrai, ji buvo silpna, kaip mažas vaikas kuris nespėjo pažinti pasaulio. Tačiau baisus spaudimas krūtinės plote, o tiksliau labai bloga nuojauta kad šis vakaras gali pasibaigti tragiškai ir tai nieko bendro neturės su jos fizine sveikata, ji greitai pakilo ant kojų. Ir nors tamsa jai neleido matyti aiškiai, ji atitrūkdama nuo savosios vietos, kaip mat pasileido į priekį, ko pasekoje susitrenkė su plieninėmis grotomis, kurios neleido jai judėti toliau. Sunku pasakyti kaip stipriai ji buvo kaustoma baimės ir kaip blogos mintys lindo į galvą. Todėl kuomet mergina galutinai pasidavė paikai kad bet kuriuo metu gali prarasti sau mylimą asmenį, ji neplanuotai ėmė šaukti.*
- Dean'ai prašau nereikia! Rebekah! - *Stipriai delnais trenkdama per grotas ji vėl sušaukė, it tikėjosi būti išgirsta.* - Išleiskit mane iš čia!!

by **Andrea Argent** Sk. 04 03, 2016 1:48 pm

*Iš karto po įvykių Mikaelon šeimos dvaro svetainėje mergina paslėpus iš "apsėstojo" medžiotojo nukniauktą revolverį pasirodo ne kur kitur, o požeminiuose tuneliuose, kur ir buvo paslėpta Elena. Žingsniuodama senove dvelkiančiu tuneliu, žaliaakė vampyrė rankose laikė suspaustą savo mobilųjį telefoną, tikėdamasi kuo greičiau pamatyti Elijah, tą originalųjį vampyrą, kuris priverčia jaunos hibridės šaltą širdį plakti vis sparčiau. Argent neatrodė sutrikusi, atvirkščiai, ji gavo atsakymus į prieš tai užduotus klausimus liečiančius draugės mirtį. Na, bent jau pirminius. Viso šio chaoso tikslas jaunos merginos akimis siekiais buvo užtvirtintas. Draugės žudikas buvo demaskuotas, ginklas kuriuo tai buvo padaryta, buvo tinkamose rankose. Kitaip sakant, pirmas žingsnis buvo žengtas, dabar buvo ruošiamasi antram etapui. Tuščias ir atšiaurus koridorius dvelkė mirtimi. Žingsniuodama tiesiu, grumblėtu keliu, tamsiaplaukei net susimąstė kiek žmonių, padarų čia skaičiavo paskutines savo gyvenimo dienas, kiek iš jų buvo kankinami. Neigiamai supurčiusi galvą, ji tiesiog tyliai, pati sau ištarė* - Nagi, Elijah... - *Visą šią atšiaurią patalpą užpildė aukštakulnių kaukšėjimas, kol hibridės nepriekaištingą klausą užkliudė menki judesio garsai sklindantys kiek tolėliau. Galiausiai ir balsas, kuris buvo pažįstamas. Rasdama būdą kaip nubaidyti, erzinančias mintis, ji patraukė link tos pusės, iš kurios sklido garsas. Netrukus iš tamsos mirtingoji galėjo pastebėti dvejas į raudoną atspalvį įgavusias akis, netrukus iš it šešėlio išlenda ir pati Andrea. Spindėdama pasitenkinimu jauna mergina lėtu, tačiau labai moterišku galantiškumu atsiduodančiu žingsniu pasiekia grotas už kurių buvo įkalinta mirtingoji. Neskubėdama ką nors pasakyti, vampyrė žeminančiu žvilgsniu pirmą ją nužvelgia, o tik tada pasisako* - Nesistenk, jis tavęs negirdi, o kiti tavęs nenori girdėti. - *Šyptelėdama, legendinio medžiotojo jauniausioji dukra nuleidžia akis, lyg trumpam įsižiūrėdama į ant žemės pamesta nedidelį akmenuką* - Tavo vyras nužudė mano draugę. Šios dienos jo pasirodymo man pakako tai suprasti. Jis paleido jai kulka tiesiai į galvą - *Pakeldama dviprasmiškas tačiau vis dar nestandartinę spalva spindinčias akis į savo pašnekovę, mergina rodomuoju pirštu baksteli sau į kaktą* - Jie buvo draugai, ir jis atėmė iš jos gyvybę dar tuo metu, kai ji pradėjo viską iš naujo. Kaip gerai pažįsti savo vyrą, Elena? Ką iš tiesų apie jį žinai ir jo priklausomybę žudyti nemirtinguosius? Nes nuoširdžiai, man atrodo, kad jis nuo tavęs slepia kur kas daugiau, nei gali įsivaizduoti. Tarkim... kad jis nėra pilnai žmogus. Gerai pagalvok, ar niekada nepastebėjai jame nieko neįprasto. - *Ji išliko labai rami, jos balso tonas buvo toks keistai ramus, dalinai net keliantis baimę ar bent jau verčiantis sunerimti, nugara atsiremdama į akmeninę sieną, hibridė sukryžiuoja rankas sau po krūtine, kulną taip pat atremdama į šaltą sieną. Daugiau nesakydama nieką, žvilgsnį tiesiog nukreipia į žmogų, laukdama atsakymo į užduotus klausimus*

by **James Petrov** Sk. 04 03, 2016 2:19 pm

*Desperatiškai trankydama delnais per grotas, ji nuoširdžiai vylėsi, kad mergina kuri įkalino ją šiuose požemiuose, bus pamiršusi užrakinti duris, kurios ją skyrė nuo laimingo pabėgimo iš šios vietos. Negalėdama prisileisti net minties apie tai, kad jos mylimas žmogus gali nukentėti nuo jokių skrupulų neturinčių nemirtingų padarų, varė iš proto. O nežinomybė tik dar labiau smaugė jos lakią vaizduotę... Nuo šūksnių, kuriais ji stengėsi atkreipti į save dėmesį, balsas apkimo ir tapo mažiau girdimas, ir būtent šią akimirka kad ir kaip tai apgailėtinai skambėtu, ji pasigailėjo to, kad pasirinko būti mirtinga. Juk jei savo laiku ji nebūtu suvartojusi vaistus nuo vampirizmo, ir pasirinkusi susitaikyti su savo dalia, dabar ji nebūtu atsidūrusi tokioje apgailėtinoje padėtyje, kuomet buvo priklausoma nuo kitų malonės. Ir nors ji nekentė savęs, kuomet ji maitinosi krauju kad išgyventi, jei turėtu pasirinkimą dabar, verčiau pasirinktu nemirtingumą. Bet... Tokiems dalykams jau buvo per vėlu. Pro pakimusius šūksnius pasigirdo prabangių aukštakulnių kaukšėjimas, kuris ir privertė ją nutilti. Tas tylus metalinio kulno galiuko susidūrimas su akmenimis, atgarsis, buvo užpildęs tuščias patalpas, kuriuose kadaise buvo kankinami Mikaelson šeimos priešai, arba tie, kurių dvasia turėjo būti palaužta. Vienaip ar kitaip, visa aplinka buvo kone sukurta sadistiniams žaidimams, kurie taip patiko originaliesiems. Ir nors protas jau tvirtino tai, kad niekas jos nesugebės išgirsti, kūnas tam priešinosi, kabindamasis bent už menkiausios tikimybės, kad gali būti kitaip. Kuomet iš tamsos pasirodė visiškai nelauktas asmuo, instinktyviai mirtingoji žengė kelis žingsnius atgal. Andrea kaip asmenybė galėjo sukelti diskomforto jausmą bet kuriam, jai nepatinkančiam asmeniui. Ką kalbėti apie jos dabartinę būseną, kuomet galios tapo beribės, o ji pati tapo ypač mėgstama originaliosios šeimos atstovų. Negalėdama patikėti, kad savo laiką čia ji turės praleisti dar ir su papildomu spaudimu, neigiamai supurtė galvą, tarytum tai padėtu jai nuvyti nenorimus girdėti hibridės žodžius, kurie skrodė ją iš vidaus.*
- Kam, kam velniai griebtu tau viso to reikia? Negi pasitenkini sukeldama kitiems skausmą, nes tai vienintelis jausmas, kurį gali sau leisti?
*Sukišdama pirštus, į savo tamsius, tankius plaukus, Winchester kaip mat atsuko nugarą ją pakankinti pasirodžiusiai asmenybei. Sumerkusi akis, ji stengėsi neišsiduoti, kad viskas kas buvo sakoma, jai kėlė sumaištį tiek jausmuose, tiek emocijose. Suspaudusi dantis, ji dar bandė priešintis tam, kas buvo sakoma, kuomet protas išdavikiškai ėmė kelti prisiminimus, kuriuos ji savo laiku tiesiog nepastebėdavo.*
- Tu meluoji! Aš žinau kokia istorija siejo mano vyrą ir tą moterį, todėl nedrįsk man sakyti, kad jis be jokios priežasties nužudė ją. Ir jis medžiotojas, paprastas medžiotojas. Kas geriau, nei tu, turi žinoti kokie ten griežti kodeksai. Jie nežudo vien tam, kad praskaidrinti sau vakarą. Tai daroma tik tuomet, kai yra neišvengiama. Ir prie to viso... - *Jos balsas tapo nebe toks užtikrintas, kuomet atmintis savaime leido jai suprasti, kad ji buvo apgaudinėjama visą tą laiką, ir jis tikrai niekada nepriminė to asmens, kuris leistu savo dienas nuobodžiame darbe, kuris yra gerai apmokamas. Per daug gerai, kas būtu tiesa. Ji vėl sumerkė akis, bei su didele abejone, ištarė.* - Jis pasitraukė.
*Vėl trinktelėdama rankomis per grotas, antrininkė kaip mat įsmeigė savo žvilgsnį į Andrea, kuri atrodė kad mėgavosi jos skausmu.* - Išleisk mane, ir aš tau įrodysiu kad jis seniai atsisakė savo prigimties, ir niekaip nėra susijęs su tavo draugės mirtimi. Jis tik mirtingas žmogus!

by **Andrea Argent** Sk. 04 03, 2016 3:14 pm

*Visiškai nepajudėdama iš savo vietos, hibridė tiesiog iš tolo stebėjo mirtingąją asmenybę. Palaipsniui jos akys įgavo smaragdo žalsvumo atspalvį. Leisdama pasireikšti už grotų įkalintai Elenai, Andrea tiesiog palenkia galvą prie dešiniojo peties ir instinktyviai suraukia antakius, kuomet pagaliau patalpoje pasigirsta ir jos balso skambesys* - Ne, tačiau aš pasitenkinu pasiekdama tikslą, ką būtent ir darau. O pasekmės manęs ne itin domina, kol tai neliečia manęs, ar mano šeimos. Negali manęs už tai kaltinti, Elena. Būdama mano vietoje ar paliktum savą likimo valioje? - *Šyptelėdama, sukiša mobilųjį telefoną į aptemtų ir kūno linijas išryškinančių kelnių kišenę, taip visą dėmesį sutelkdama į įkalintąją. Galėdama pasigirti kaip niekada gera klausa, hibridė girdėjo suspartėjusį Elenos širdies plakimą, kas išdavė, jos pasimetimą. Net kūno kalba, nugaros atsukimas išdavė tai, ko neišdavė žodžiai. Pašaipiai sukikendama, Andrea ir toliau išsaugojo gana ramų balso tembrą* - Šį kartą mano žodžiai yra gryniausia tiesa, brangute. Neturiu tikslo meluoti, kuomet pati tiesa suvaro peilį tau į širdį, supranti ką noriu pasakyti. - *Specialiai pirštu parodydama sau į ties širdies ertme, atsitraukia nuo šaltos akmeninės sienos žengdama žingsnį arčiau ties grotų. Akimis analizuodama kiekvieną Winchester veido grimasą, judesį, nežymiai tačiau pakelia balso toną, tuo pačiu ranka nurodydama jos pusę* - Būtent, aš žinau medžiotojų kodeksus ir žinau, kaip jie yra pažeidžiami, bet net ne tame moralas. Net neabejoju, kad jis turėjo priežastį kodėl nužudė savo draugę. hm... kartais toji priežastis nebūsi tu? Juk kaip be pasukus esi į tai įsimaišiusi, Ele. - *Paskutinei hibrides žodžiai nebuvo remti faktu, greičiau tai buvo spelionė ir noras įgelti už grotų esančiai merginai* - Deanas susigrūmė su Maisonu. Buvo sužeistas, tačiau sužeidimas užsitraukė nedelsiant. Manau turint patirties tiek vampyrės, tiek žmogaus gyvenime puikiai supranti, kad mirtingasis negali taip greitai pasveikti. Jis nėra tuo, kuo dedasi, Elena. Gyveni melu dengtoje pasakoje. Liūdna, tiesa? - *Nujausdama, kad raktą nuo grotų turi originalieji, o tiksliau Rebekah į merginos prašymą ją išleisti ji tiesiog atsako šypsena, o akis nusuka į išėjimo/įėjimo pusę* - Nesirūpink, ilgai čia neužsibūsi.

by **James Petrov** Pir. 04 04, 2016 7:11 am

*Šviežiai iškeptos hibridės žodžiuose buvo kur kas daugiau skaudinančios tiesos, nei ji pati tai įsivaizdavo, kuomet su pastebimu pasitikėjimu savo pačios elgsena, moteris spaudėsi faktais, kurie palaipsniui ėmė atverti akis mirtingai personai. Jos gyvenimas, paskutiniai metai, kuriuos ji praleido su savo mylimu asmeniu, buvo pakišti klausimui, ar bent dalis visko kas buvo išgyventa buvo tiesa? Ar ji tikrai sumainė žiedus su tuo, kurį pažino dar ankščiau, nei tai, kad šis pasaulis priklauso ne mirtingiesiems. Burnoje sukaupti skysčiai kaip mat, skausmingai nuslydo gerklomis, vos tik tamsiaplaukė pakėlė savo rudas akis į pašnekovę. Jos veidas pasakė kur kas daugiau, nei būtu galėję žodžiai. Vien mintis apie tai, kad tas, kurį tu pamilai, visą tą laiką gyveni gyvenimą, kurio tu netoleruotum ir nesuprastum, buvo žiauru. Jos širdis daužėsi taip stipriai, kad bet kuris medicinos atstovas pasakytu, kad dar šiek tiek, ir ji nesunkiai pasieks kūnui kritinę būseną. Bet visą tai buvo ne motais, palyginus su tuo, kas buvo dėstoma skaisčiai žalių akių turėtojos.* - Tu hipokratė. - *Pašnekovių žvilgsniai vėl susitiko, kuomet ji pati to nenorėdama, visgi paspaudė ant nemalonios vietos, apie kurią mergina tikriausiai nebūtu linkusi kalbėti čia ir dabar, o ypatingai su savo draugės antrininke.* - Vaidini gerą draugę mano antrininkei, ir visą tą laiką laikaisi iš vien su tais, kurie labiausiai linki jai mirties. Ką darysi, sužinodama kad bent vienas jų yra prisidėjęs prie jos mirties, arba... Jennifer dingimo? Kas tuomet, Andrea? Apsimesi kad tai tebuvo būtinos aplinkybės, ar bandysi padaryti neįmanoma ir būsi gera abiems pusėms? - *Neigiamai supurtydama galvą, Winchester pasistengė suimti save į kumštį, ir kaip galima labiau nustumti nemalonias mintis į šalį, nors pripažinkime, tai padaryti buvo neįmanoma. Bet ji velniai rautu, buvo nepataisoma optimistė. Kuri dar turėjo vilties, kad šis pasaulis negali būti taip stipriai sugadintas.*
- Tu teisi mane, lygindama kad savo ruožtu aš pasielgčiau kaip ir tu. Bet tu klysti, mes su tavimi visiškai skirtingos. Nes aš moku pasirinkti pusę, bei jos laikytis. Nelakstau nuo vieno prie kito, kuris tuo metu labiau linkęs į pergalę. Tu nudegsi Andrea, prarasdama visus kurie tau rūpi. Nes negali kąsti to, ko negali apžioti. - *Abejomis rankomis suimdama grotas, ji sukando dantis, tarytum būtu bandžiusi suvaldyti savo emocijas.* - Tu hibridė Andrea, labai norėdama galėtum ir visus namus apversti aukštyn kojomis. Išleisk mane, ir prisiekiu, išsivesiu Dean'ą kaip galima toliau iš čia iš tavo gyvenimo ir daugiau ne vienas mūsų nesipainios tau po kojomis. Prašau, suteik man galimybę. Esu tik žmogus, ir negaliu padaryti žalos ne vienam iš jūsų. Bet, prašau tik šį kartą, juk jei ten būtu tavo asmuo, Elijah? Tu norėtum kad tau būtu leista bent pabandyti... Prisiekiu, Dean'as nėra kaltas dėl to kas nutiko su tavo drauge. Kad ir kas jam atsitiko, kad ir kas jį apsėdo.

by **Andrea Argent** Pir. 04 04, 2016 4:23 pm

- Suimk save į rankas, Elena, kitaip širdis iššoks iš krutinės. - *Specialiai gracingu rankos judesiu imituodama širdies plakimą, kurį kuo puikiausiai girdėjo, šypteli, žengdama žingsnį arčiau grotų. Nei kiek neužsikabindama už merginos išsireiškimų, tiesiog jos beklausydama palenkia galvą link dešinio peties* - Esame gana panašioje situacijoje, nepagalvojai apie tai? Carolina, tavo geriausia draugė jei neklystu, tiesa? Ištekėjo už monstro, kuris pagadino gyvenimą tau, tavo draugams ir sėkmingai tęsia savo žygdarbius toliau. Tavo dabartinis vyras žudo tokius, kaip Caroline, nemirtingus. Argi ne naivu prikišinėti man kurioje barikadų pusėje esu, jei pati ne ką mažiau atsilieki? Ir pataisyk mane, jei klystu, nesigaili? - *Trumpam nuleisdama akis į akmenėtą grindinį padaro trumpą tylos pauzę, kol vėl suduria žvilgsnius su mirtingąją* - Tavo psichologinis žaidimas manęs neveikia, Elena. Kas būtų, jeigu būtų nuspręsiu aš ką daryti. O dėl mano sesers nesirūpink, ji ne tavo bėda. - *Nebūdama linkusi kalbėti apie savo vyresnę seserį (mat yra kone tikra, kad Winchester žodžiai yra tik manipuliacija bandant prasibrauti į Andreos sąžinės kertelę) ar santykius tarp Katherine ir originaliųjų, jaunoji hibridė viską apsuka aplinkui vengdama prikišinėjimų jos adresu. Katherine Pierce geriau nei kas kitas žinojo jos santykius su originaliąją šeima, kaip ir pastarieji žinojo kas sieja Rea ir Katherine. Tačiau ši merginų draugystė dar nei karto nebuvo pakišusi kojos. Matyt jos abi mokėjo deramai įvertinti visus faktorius ir išsaugoti sąjungą, kuri, tenka pripažinti yra labai netipiška tačiau be galo tvirta. Bet kuriuo atveju, neleisdama būti vedžiojamai už nosies, tamsiaplaukė hibridė neigiamai supurto galvą, pertraukdama kalbančiąją* - Oh... Ele, net neturėjau minties mūsų lyginti, keista, kad tau taip pasirodė. O štai tau patarimas į ateitį, liaukis mane provokavus. - *Specialiai mirktelėdama jai akimi, akis nuleidžia į rankinį laikrodį norėdama įsitikinti ar išmušė lemtingoji valanda, kol veide dar kartą pasirodė šypsena, o tyla užgožė merginos balsas* - Matai, skirtumas tarp Deano ir Elijah yra tas, kad pastarasis niekada nepadarytų tokios kvailos klaidos ir neatsidurtų tavo vyro vietoje. Galiausiai ar niekada nepagalvojai, kad aš būtent to ir siekiau? Turiu omeny, aš žinau, kas yra atsakingas už mano draugės žūtį, tai kodėl po velnių turiu leisti tam prakeiktam kalės vaikui ir toliau vaikščioti žemės paviršiumi lyg niekur nieko? - *Žengdama žingsnį atgal link tos pusės iš kur pasirodė, mirtingoji turėjo pastebėti tai, kad hibridės siluetas pamažu pradingsta tamsoje (tačiau tai nereiškia, kad ji pilnai apleido šias patalpas)*

by **James Petrov** Antr. 04 05, 2016 12:53 pm

- Aš padariau savo pasirinkimą... - *Antrininkės žodžiuose buvo didžiulė dalis tiesos, ir jei prabėgti pro gyvenimiškus faktus, kuriais vadovavosi tamsiaplaukė, buvo galima nesunkiai susitikti su faktu, kad ji visgi buvo pasirinkusi tam tikrą pusę. Kitaip, kokia būtu prasmė praleisti savo mirtingus metus ganėtinai toli nuo tų, kuriuos ji visuomet laikė savo šeimos nariais. Išvykimas iš miesto iš kart po to, kai jos gyslomis ėmė tekėti žmogiškas kraujas, susimaišęs su senoviniu vaistu, kuris blokavo visus vampyriškus genus, buvo neišvengiamu pasirinkimu. Nes likti čia, būtu tas pats, kas pasirašyti sau mirties nuosprendį. Nes ji tebebuvo vertinama kaip reikalingas objektas naujų hibridų kūrimui, ką kalbėti apie tai, kad kiekviena Amaros antrininkių buvo kone priversta išgyventi vieną už kitos sunkesnius likimus, į kuriuos buvo įsipynusios mirtinos istorijos. Pamatyti kad pašnekovė liko nepatenkinta tuo, kad kalba greitai persimetė ties jos pačios egzistavimu, privertė Winchester nuleisti akis. Matydama kad jai nepavyks paveikti jaunos hibridės taip, kad išeiti iš šios vietos, ji palaipsniui atitraukė savas rankas nuo grotų. Nekeldama akių, ji pati to nesuprasdama ištarė pranašiškus žodžius.*
- Vadinasi, jei tavo žodžiuose yra tiesos, kuo aš dar stengiuosi netikėti. Visa atsakomybė už tai kas vyks toliau, kris ant tavo rankų, Andrea. Pagal tave jis jau susitvarkė su viena iš originalių vampyrų. Manai kad mano buvimas čia, o ne šalia jo, kur galėčiau įtikinti atsitraukti, bent kiek nors palengvins čia susirinkusių dalią? - *Atsitraukdama dar toliau, ji įsistebėjo į merginos siluetą, kuris ėmė dingti tamsoje, jai einant iš šios patalpos. Žodžiai kuriuos ištarė antrininkė jai įkandin skambėjo taip, tarytum juos būtu pasakius prieš ją atsiradusi, tokio paties veido savininkė.* - Man tik beliks sėdėti čia, saugiai, ir laukti kol jis susitvarkys su kiekvienu iš jūsų, palaipsniui. - *Žinoma, ji visiškai nesilaikė nuomonės, kurią ištarė žodžiu. Tai tebuvo penas pasvarstymui tai, kuri atvyko čia tam, kad parodyti jai jos pačios gyvenimo tiesas, suduriant su faktu, kad ji turi visišką teise abejoti kiekviena akimirka, kurią ji praleido kartu su savo vyru. Įtikinusi save, kad tai buvo laimė.*

by **Katherine Pierce** Antr. 04 12, 2016 3:24 am

PRADŽIA - https://bloodyrose.forumlt.com/t505p75-ivaziavimo-aikstele#27779

*Tardama savo finalinius žodžius, kurie buvo skirti konkrečiai broliui, šviesiaplaukė dar kartą pažvelgė į šiek tiek toliau nuo jos buvusią tamsiaplaukę. Nepasakydama nieko, mat jos viduje šiuo metu kunkuliavo per daug prieštaringi ir tarpusavi labai besipjaunantys jausmai, trūktelėjo sukritusį hibridą iš vietos, kurioje jis buvo sukritęs iš kart po to, kai originalusis paleido jį. Tempdama jį už rankos, moteris atrodo nebuvo įdėjusi per daug pastangų. Aišku, jos laikysena buvo kiek pasikeitusi, tačiau tai buvo vienintelis vizualus trukdys. Požemius pasiekti nebuvo sunku, nors tai turėjo neblogai aplamdyti Lockwood'ui šonus, nepriklausomai nuo to, kad būdamas tokioje būsenoje, jis nelabai be galėjo ką nors pajausti. Ką kalbėti apie tai, ką jis jaus atsigavęs - jau nebuvo žinoma moteriai. Nuvilkdama vyriškį į iš anksto numatytą vietą, iš savo kišenės išsitraukė ne menką skaičių sukabintų senovinių raktų. Taip, originali šeima ne ypatingai vertino technologijas, geriau pasirinkdami senus tačiau išbandytus dalykus. Dar kelios minutės ir pirmasis Klaus Mikaelson bandymas sėkmingai sukurti hibridą, jau buvo patalpintas kalėjimo kamerą iš dalies primenančiame "narve". Kitos išeities nebuvo, brolis prieš leisdamas jai išsitempti buvusį alfa vilkolakį prigirdė savo krauju. Ir taip, rijimo funkcijos nebuvo, bet, kaip yra lengva pripildyti mirusį, visai kaip tuščią indą. Vadinasi, prabudęs jis vėl turėjo būti kitokiu. Jos švelnios rankos palaipsniui surakino visas jo galūnes grandinėmis, ir kuomet ji galiausiai ant vyriškio kaklo užmovė metalinį "antkaklį", kuris turėjo sukelti didžiausią diskomfortą, patraukė atgal. Palikdama draugu tapusį asmenį gulėti ant senu krauju, prakaitu dvokiančių grindų, atsitraukė prie grotų. Ji stengėsi nuvyti visas savo mintis šalin, kuomet išdavikiškai ir akivaizdžiai prieš savo pačios norą, užrakino plienines grotų duris. Visa ši kankinimų kamera buvo dar vienas brolių lakios vaizduotės vaisius. Ir jokiais standartais neatitiko humaniškumo. Taip, šviesiaplaukė turėjo grįžti atgal, tačiau pripažinkime, šiuo metu susidurti su broliu, buvo kur kas blogiau, nei pasilikti šioje "skylėje". Nugara atsiremdama į sieną, ji kone nuslydo apačion, pritūpdama. Abejomis rankomis apkabindama save per pečius, vampyrė atlošė galvą, su lyg šia akimirka galiausiai sustatydama visus paros įvykius į savas lentynas.*

by **Mason Lockwood** Antr. 04 12, 2016 4:50 am

Taip, kaip kurejo kraujas veikdavo pirmaji hibrida is esmes galetu buti prilyginta sunkiai sizofrenijos formai. Masonas jau labai ilga laika nesijaute paciu savimi, galbut todel siandien galves proga blaiviai pazvelgti i situacija, kurioje jis atsidure nustojes priesintis savo is ties ziauriam likimui, jis buvo tvirtai pasiryzes daugiau neleisti tamsiajai savo asmenybes pusei paimti virsu. Visgi, zvelgiant i Lockwooda is salies, ta akimirka kai patalpoje pasirode originalusis, butum galejes izvelgti pralaimejima jo akyse. Jis manesi turys kur kas daugiau laiko sugalvoti buda kaip apmulkinti Klausa, itkinti ji, kad vis dar yra jo puseje, taciau kas galejo zinoti, kad originalusis pasirodys cia taip greitai? Pernelyg greitai... tarsi ji cia pakviete kazkas is sio vakaro ivikiu liudininku... Kai jo ir Rebekah zvilgniai susitiko, jam tapo aisku, kad mergina ir yra ta, kuri pakiso ji po traukinio ratais. Bet kodel? Sis klausimas atsispindejo jo akyse pries tai kai jis jas nudelbe zemyn. Po visko ka jis padare suteikdamas jai ir Marcellus galimybe pabegti ir pagaliau buti kartu... kodel? Jos motyvai jam buvo sunkiai suvokiami ir butu galima drasiai teigti, kad jis jautesi mazu maziausiai isduotas, tos, kuria laike sau artima.
Masono isvaizda bylojo kur kas daugiau nei jis butu norejes atskleisti. Baltas it popieriaus lapas veidas ir drebantys ranku pirstai ne is tolo neprimine Klauso sukurtos zudymo masinos ir tai buvo akivaizdu. Jis neturejo cia buti, ka jau kalbeti apie tai, kad sekanti jo uzduotis buvo paskirta visai kitoje valstijoje. -Juk nesitikejai, kad leisiuosi manipuliuojamas visa likusi gyvenima,-apsimetineti neliko prasmes todel kai hibridu akys susidure, Masonas i kureja zvelge su paniekos kupinu zvilgsniu. Pulti prasmes nebuvo, jis buvo per daug nusilpes todel sia akimirka viskas kas jam buvo like tai sarkazmas, kuris nors ir negalejo fiziskai suzeisti kurejo, buvo malonus budas ji suerzinti ir bent jau taip isreiksti siam zmogui jauciama panieka. -Nik'ai, tai ne tu... tai as,-lupu kampuciu vyptelejes jis pradejo monologa ta banalia fraze, kuria merginos dazniausiai nutraukia santykius, juk siaip ar taip, kone visu cia susirinkusiu akyse Masonas buvo ne kas kitas, o Klauso ''kale''. Dar pries jam spejant pasakyti bent viena zodi, originalusis zaibo greiciu atsidure visai prie pat, o jo balti it numirelio pirstai apsivijo jo kakla. -Apseikim be liezuvio,-iki pat paskutines minutes islaikydamas ta sarkastiska sypsenele, Lockwoodas buvo pasirenges verciau mirti, nei ir vel jam pasiduoti, juk pirminis ju sandorio tikslas buvo apsaugoti Katherine ir Victoria, o pirmoji siuo metu buvo negyva, todel prasmes ir vel jam tarnauti nebebuvo. Staiga kambaryje isivyravusia tyla perskrode Rebekos ''Ne''. Tai kas ivyko is kart po to buvo netiketa, taciau net ir zinodamas kas jo laukia, Masonasnebutu sugebejes pasipriesinti. Tas baisus kaulu trakstelejimas buvo paskutinis garsas, kuri Lockwoodas isgirdo pries sukrisdamas ant zemes it bulviu maisas. Jis nebejaute nieko.

Praejus gal penkioms minutems po to kai hibridas buvo atvilktas i pozemiuose buvusi rusi, jis staiga prabudo. Pirmas garsas, kuri isleido Lockwoodas buvo gan kraupus meginimas ikvepti oro i issileidusi baliona primenancius savo plaucius. Patalpoje buvo tamsu, taciau jo akys netrukus su tuo apsiprato. Kazkur, kolidoriaus gale degusi zibaline lempa minimaliai apsviete patalpa. Ranku delnais remdamasis i saltas grindis jis bande atsiklaupti, taciau smilkiniuose tvinksintis pulsas verte ji jaustis tarytum butu ikalintas varpineje. Apsilaizes issausejusias lupas jis aiskiai galejo uzuosti krauja, taciau hibridas neturejo zalio supratimo kieno tai kraujas todel vedamas refleksu jas pasilaize. Neisleisdamas per daug garso jis jautesi tarytum ji butu kankinusi stipri juros ligos forma. Viskas aplink sukosi ir tik suzvangejusios grandines isdave netoliese buvusiai Rebekai, jog jis pabudo. Emes tankiai kvepuoti pro nosi, tarsi isiutes zveris jis galop sukape jegas ir stipriai timtelejes visas ji panciojusias grandines, pamegino issilaisvinti. Nesekmingai. Riaumojima primenantis garsas istruko is jo iltimis ''pasipuosusios'' burnos ir nueidejo tamsiais pozemiu kolidoriais. Jegu antpludis susimaise su patiriama panika mat ''krauju neuznuodyti'' blaivios jo samones likuciai puikiai suvoke, kas su juo vyko. Desperatiskai bandydamas istrukti jis galvojo tik viena. Kaip stipriai jis susimove. Klausas zinoma galejo ji nuzudyti arba stipriai sutalzyti, taciau tokia bausme buvo kur kas ziauresne. Jis jaute kaip deginantis skystis sklinda visu jo kunu suteikdamas jam neapsakomai dideli jegu anpludi ir tuo pat metu atimdamas is jo jo paties valia. Praejo dar kelios minutes ir jis nurimo. -Esi tokia kvaila, Becca,-tylus jo balsas perskrode isivyravusia tyla. Gerai pazinodama Masona, blondine zinojo, kad siuo metu jis pasakys bet ka, kad ja izeistu ar iskaudintu, kad isvestu ja is kantrybes siekdamas isivilioti ja i kaleimo kamera primenanti rusi. Jis visuomet taip elgdavosi, nes noras pasimaitinti vesdavo ji is proto. -Tu turejai visas galimybes is cia issinesdinti, bet ir vel.... ir vel pasielgei kaip sumauta baile,-su lig apskutiniuoju zodziu jis vel stipriai truktelejo grandines ir viena ju pasidave. -Ir zinai ka... Kai Klausas mane is cia isleis ir lieps ji nudeti,-turedamas omenyje Marcelli, jis piktai issisiepe. -Su malonumu tai padarysiu,-pyktis, kuri jis jaute pamazu pakeite pries tai jo esybe varsciusi skausma. -Atimsiu ji is taves taip pat, kaip tu atemei is manes sansa susigrazinti ja!-pakeltas tonas vel buvo lydimas grandiniu zvengesio. Jis dare viska kad isvestu mergina is kantrybes. -Kuo ilgiau mane cia paliksi, tuo daugiau laiko turesiu sugalvoti kuo imanoma sadistiskesni buda ji nudeti... -Vilkolakio nuodai,-staiga jis susijuoke. -Juk jie vampyrams sukelia sumauta agonija, tiesa?-placiai issiepes jis pagaliau pasieke savo ir kai mergina isiverzusi i jo ''vienute'' su didziule jega kone sumurijo ji i siena, jis savo ruoztu laikomas jau tik vadinamojo antkaklio, peilius primenanciais nagais pabande ja suciupti, taciau jos laimei ji laikiusi grandine buvo pernelyg trumpa, todel jis kliude tik ta lengva jos devima silkine suknele.
Abu patalpoje buve asmenys buvo vedami toli grazu ne racionaliu sprendimu, jie abu kentejo ir nors is esmes ju skausmo priezastis, o gal veikiau, kaltininkas buvo vienas ir tas pats asmuo, nei Masonas nei Rebekah negalejo jo nuzydyti, kad ir del skirtingu priezasciu... Todel sia akimirka pasidave ituziui, jie nusprende islieti pykti vienas ant kito. -Nagi, parodyk man ka sugebi, blondine,-tarytum laikinis zveris jis zvelge i ja tamsoje zibanciomis akimis. Jo krutine daznai kilnojosi kas isdave apie nenusakoma adrenalino kieki jo organizme. -Kada paskutini karta ka nors nuzudei, Rebekah?-provokuojanciai syptelejes jis vel pasidave i prieki tiek kiek jam tai padaryti leido grandine, taciau to neuzteko, kad jis sugebetu pasiekti raktus jos rankoje. -Nagi, dabar turi proga. Nes prisiekiu, jei lpaliksi mane gyva, as ji nudesiu,-pakeltas tonas aiskiai ja siutino ir tai buvo matyti is merginos akiu. Pergalingai, bet piktai syptelejes jis sekmingai ja provokavo. Paastrejusiu jausmu banga buvo sunkiai kontroliuojama. Viskas ka jis jaute tarytum verzesi pro krastus - pyktis, geismas, kraujo troskimas, Klauso kraujas visuomet turejo viena ir ta pati salutini efekta, kuri suvaldyti galejo tik grandines ir siu pozemiu grotos.

by **Katherine Pierce** Antr. 04 12, 2016 9:43 am

*Tupint šaltuose, bei ne maloniais kvapais prisotintuose požemiuose, mergina buvo tokia pat kalinė, kaip ir Lockwood'as, skirtumas buvo tik toks, kad jo tikrasis "aš" visuomet buvo triuškinančiai palaužiamas, jos prieštaringais sprendimais, kuriuos ji buvo verčiama priimti brolio naudai. Visi ankščiau buvę bandymai pasipriešinti, pasibaigdavo tuo pačiu būdu. Senovinis durklas, priverčiantis originaliuosius užmigti ir pažadėtas karstas ateinančiam dešimtmečiui, kartais ilgiau. Grasinimai, kuriuos mergina buvo girdėjusi iš artimiausio sau brolio, palaipsniui užvaldė jos pasąmonę, ir ji paprasčiausiai liovėsi priešintis. Taip buvo paprasčiau, o ir pripažinkime, kuomet ji elgėsi "pavyzdingai", o šiame kontekste tai reiškė, kad neturėjo savo norais iššauktos pasirinkimų laisvės, ji nebuvo kankinama brolio prastos nuotaikos. Atvirkščiai, veikdama iš vien, ji net ne kartą buvo įgavusi ganėtinai keistą, "Barbie Klaus" pavadinimą. Paskutinis kartais, kuomet ji dar pasistengė kaip nors pakenkti broliui, vyko dar tuomet, kai viskam ėmė vadovauti vilkolakiai, ir ji pirmą kartą akis į akį susidūrė su Lockwood'u, kuris užuot sutikdamas veikti iš vien, kone spjovė šiai į veidą tai, kad neketina pakrutinti ne vieno piršto (tik dabar atsiminiau kad kažkas panašaus buvo bunkeriuose xD). Ir dabar, būdama čia, ji sunėrė ilgus pirštus į natūraliai ypač šviesius plaukus (kad ir kaip tai nerealiai skamba, ji visgi buvo tokia gimusi, kai dar buvo žmogumi). Toks šukavimo imitavimas trūko neilgai, mat kaip tik tuo metu, pasigirdo grandinių žvangesys, kuris privertė atitraukti rankas nuo savo galvos, bei pakreipti žvilgsnį į tą pusę, iš kur sklido nemalonus garsas. Ji neturėjo žalio supratimo, kokiu asmeniu šiuo metu bus Lockwood'as, mat dažniausiai kai Nik'as "pavaišindavo" jį savo krauju, jis jau būdavo pasimaitinęs. Dabar gi, jo kūnas prieš tai buvo gerai aplamdytas, nukruvintas. Tai savaime leido pasidaryti prielaidą, kad "narkotiku" prieš tai pavadinto kraujo veikimas bus kur kas agresyvesnis, nei kad prieš tai. Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, kažkuriuo metu šviesiaplaukė apsvarstė galimybę pakilti į viršų, ir greičiau pasiduoti brolio įtakai, nei likti čia ir klausytis viso šio pykčiu perpildyto monologo, kurį jai į veidą pasiruošė ištėkšti Mason'as. Žandikaulio raumenys buvo įtempti, kuomet ji nuskusi akis, dar kurį laiką bandė sulaikyti save nuo bet kokio puolimo, kuris buvo oi kaip stipriai provokuojamas. Ji sau mintyse net daug kartų buvo pakartojusi tai, kad yra kur kas geriau išauklėta, kad imti ir pasiduoti spaudimui.* - Užsikišk, Mason'ai! - *Pasidavimas spaudimui buvo žemas, bet pripažinkime, jos temperamentas kartais išdavikiškai paimdavo viršų prieš bet kokius proto šviesulius. Ypatingai tuomet, kai kalba paliesdavo ne ką kitą, kaip jai artimiausius asmenys, kurių užkabintas buvo ne kas kitas, kaip tamsiaodis šeimos draugas, Marcellus Gerard. Viskas ir taip susiklostė virš suvokimo ribos, ir tiesą pasakius, šiuo metu pati ponia Julie Plec būtu paplojusi, jei pamatytu kas čia vyko. Šviesiaplaukė originalioji ir pati nesuvokė, kaip greitai ji pakilo nuo prieš tai užimtos vietos. Miklus pirštų sujudimas, ir grotos liko plačiai atvertos, o jos rankos, užvaldytos nežmogiškos, vampyrams taip būdingos jėgos, pastūmė Lockwood'ą atgal. Plodamasis jis aiškiai atkabino jo rankas pančiojusias grandines. Bet šią akimirka tai buvo ne motais, mat jo kaklas buvo tvirtai spaudžiamas "antkaklio". Jos veidas buvo pasikeitęs, paakiai aiškiai patamsėję, o pačios akys pasruvusios kraujosruvom.*
- Tai aš esu bailė?! Pažvelk į save, Lockwood'ai! Čia pasilikdama aš bent jau padariau sprendimą savarankiškai, o tu vėl pasidavei visai šiai nesąmonei. Esi nieko vertas narkomanas, kuris prašiko visiškai viską ką turėjo, vardan ko? - *Neigiamai supurčiusi galvą, blondinė vos spėjo žengti žingsnį atgal, kuomet jis nusprendė pasibraižioti. Aišku, vilkolakio sukandimas ar įdrėskimas jos pražudyti negalėtu, bet visi šalutiniai poveikiai prilygtu labai dideliai rakščiai subinėje. Nuleidusi akis į savo aprangą, kuri dabar atidengė kur kas daugiau, nei buvo numatyta iš karto, mergina nesusilaikė, ir kumščiu gerai sutrenkė šiam į žandikaulį. Normaliai, žmogui tai sugebėtu išbarškinti bent kelis dantis, tačiau, jis tokiu nebuvo nuo pat akimirkos, kuomet išslysdamas iš mamos iščių įkvėpė pirmą oro gūsį (turiu omeny, genuose įrašytą vilkolakio geną)*
- Neversk mane tave paniekinti, Lockwood'ai! - *Taip keista, bet pykdama Mikaelson šeimos atstovė kreipėsi į pirmąjį hibridą ypač formaliai, neleisdama sau ištarti jo vardo, todėl vietoje to, pasirinkdavo ilgesnį ir labiau nesuasmenintą variantą.* - Nes jei bent pirštu paliesi Marcel'į...
*Ji taip ir nebaigė išdėstyti savo mintis, kuomet sulaukė pašaipaus komentaro apie tai kad ji nesielgia kaip vampyrė.* - Man, priešingai nei tau nereikia žudyti žmonių tam, kad tiesiog parodyti kad galiu tai padaryti. - *Balso tonas buvo ganėtinai aukštas, ir jos krūtinė kuri neritmingai kilnojosi, leido suvokti, kad mergina buvo aiškiai išvesta iš kantrybės, todėl, nesielgė tipiškai sau. Mat būdama savimi, jau greičiau būtu padariusi tą patį, ką ir brolis prieš kelioliką minučių - nusukusi jam sprandą ir tuo baigusi visą kalbą. Taip būtu buvę protingiau... Bet. Buvęs vilkolakis statė ją į labai jau nepatogią situaciją, todėl ji nesielgė racionaliai. Jo žodžiai skambėjo įtikinančiai, ir tiesą pasakius, ji buvo įtikėjusi tuo, kad veikiamas kūrėjo kraujo, jis nepasigailėdamas galėjo nusiųsti anapylin net savo sūnėną, ar galbūt dukrą. Todėl kokia kalba galėjo vykti apie vampyrą, kuriam akivaizdžiai nejautė maloningų jausmų? Ji atitrūko nuo savosios vietos, greičiausiai padarydama didžiausią klaidą, kokią tik galėjo, nes atsidūrė pernelyg arti. Elgdamasi kaip tipinė moteris, kurios savigarba buvo užgauta, ji net muštis pradėjo panašiu principu, tik tiek kad naudotina jėga ryškiai skyrėsi nuo tos, kurią yra apdovanota dauguma, paprastų mirtingųjų.*

by **Mason Lockwood** Antr. 04 12, 2016 12:14 pm

Jos bandymai ji izeisti sulyginant ji su nuo narkotiku priklausomybės kenčiančiu asmeniu sukele Masonui juoko protruki. Apsilaizes nuo troskulio issausejusias lūpas jis vis dar plačiai sypsojosi kai uzdejes rankas ant jo kakla juosiancio metalinio "ankaklio" pabandė ji nutraukti, tačiau nesėkmingai. -Aš pasidaviau?!-uzriaumojes jis liovesi sypsojosi ir tarsi isiutes zveris eme vaikscioti nedideliu spinduliu, kuri pasiekti jam leido ji laikiusi grandine. Tai kaip jo paties dėka buvo apnuoginta merginos virsutine kūno dalis neliko nepastebėta, tačiau jis srengesi susikoncentruoti ties meginimu istrukti, neleisdamas kitokio pobūdžio troskuliui uzvaldyti jo minciu. -Tai tu ji čia pakvietei, tik tavo dėka esu čia, Rebekah!-pamažu širdgėla del to, kad jo mylimosios nebėra gyvuju tarpe buvo pakeista isiuciu, kad is jo buvo atimta judejimo laisve. Jis negalėjo pakesti tos kakla verziancios grandines ir karts nuo karto isibegejes bande ja nutraukti. -Tu pati pasirinkai čia pasilikti, nes bijai pagaliau pabandyti daryti tai ko iš tiesu nori! Tavo gyvenimas promena beprasme egzistencija! Lygiai kaip ir aš, be savo broliu tu neturi nieko ir priklausai nuo jo malones...-izeidinejimu lavina netrukus buvo pertraukta merginos smugio i žandikauli, kuris tikrai nebuvo "mergaitiskas". Pagaliau uzsiciaupes jis su sarkastiška šypsenėle veide nusivale is praskeltos lupus pasirodziusi krauja. -Kodėl manai, kad man bent kiek rupi tavo sumauta nuomone apie mane? -pasiepiantis tonas buvo sumaisytas su pusiau besijuokiancia jo grimasa. -Gali manes nekesti kiek tinkama, bet gerai žinai, kad neesi pajegi atsispirti žmonėms, kurie elgesi su tavimi it su siuksle.. Ar ne todėl esi taip pametusi galva del to niekam tikusio kraujasiurbio? -Kilstelėjes antakius jis akivaizdžiai mėgavosi berdamas druska ant jos žaizdos. -Ar ne todėl nesiliauji vadinusi vyro, profilaktiskai suvarancio durkla tau i sirdi, šeima?! -jo krūtine kilnojosi it paselusi, kas isdave, apie jo isiaudrinima, kuri kele jųdviejų dialogas. -Beje, kur jis, tavo gelbetojas ant sumauto zirgo? Leist atspeti, jis pabijojo tavo brolio ir eili karta tepe slides?! Jis tavimi naudojasi, brangute, -lupu kampučiu šyptelėjes ir atsitraukes i kampa, mat buvo kone tikras, kad sekantis jo komentaras privers ja prarasti ir taip sunkiai tvardoma savitvarda. -Viskas ko jis iš taves nori tai nemokamas seksas...-nespėjęs užbaigti sakinio jis buvo su didžiule jėga sustumtas i siena. Po to sekes antausis ir vel sukele hibrido juoka. Ji galėjo ji nudeti, galėjo isplesti jo sirdi, tačiau ji pasirinko antausiu apginti izeista savo garbe?... Jo planas isdege ir ji buvo pakankamai arti, o grandine nebuvo ne kiek isitempusi, kas suteikė jam puikia judejimo laisve. Vampyrisku greičiu suciupes jos riesus, Masonas stipriai nusviede ja i šalta ir dregna plytine rusio siena. Suėmes jos kakla jis jau ketino atimti Rebekos vis dar kumstyje gniauztus raktus, tačiau sumani mergina nedvejodama nusviede juos i kita rusio kampa. Isiucio issauktas, riaumojima primentis garsas issiverze is jo gerkles palydedsmas raktu zvangesi. -Po velnių!-tiesa buvo ta, kad jiedu galėjo vienas kita sužeisti, priversti kesti agoniskus skausmus, tačiau giliai sirdyje jie žinojo, jog nebutu pajėgus atimti oponento givybes. Kas seke po to buvo visiškai nelauktas ir neplanuotas posukis, bet negaletum teigti, jog abu rūsyje esantys asmenys kažkuria prasme nesitikejo, kad tai kažkada galiausiai nutiks, kad ir kaip jiedu vijo ta minti šalin it tai butu buvę pernelyg nepadoru, nelyginant paslapcia geisti savo šeimos nario..? Masono pirstai paniro i sviesius jos plaukus, gan grubiai timpteledamas Rebekos veida link savojo ir kai jis atsodure pakankamai arti, surakino ju lūpas netikėtam, aistringam ir gan grubiam buciniui.

by **Katherine Pierce** Antr. 04 12, 2016 2:44 pm

- Taip! Dar tą akimirką kai nusprendei tarnauti mano broliui, kai taip pat galėjai dingti iš jo gyvenimo kaip galima toliau, bei leisti susirasti kitą žaislą, kuriuo jis būtu užpildęs sau kasdienybę... Arba pasirinkti mirtį, užuot tapęs hibridu. - *Nebūdama taip įsijautusi ji greičiausiai niekuomet nebūtu leidusi sau pasakyti ko nors panašaus. Tačiau būtent dabar, atsakydama pakankamai kandžia replika į puolimą, kuriuo jis buvo pasiruošęs ją paveikti, moteris nuskambėjo ne vien kad piktavališkai, tačiau ir užtikrintai. Besikilnojusi krūtinė, ir sutrikęs kvėpavimas neleido jai ne vien nustovėti viename taške, tačiau ir reaguoti kaip galima ramiau. Jo žodžiuose buvo tiesos, kad ir kaip ši neleido to pripažinti sau pačiai, mat jis pasirinko nelabai švelnų būdą išrėkti tiesą šiai į akis. Ji tikrai nepaisant visko laikėsi savo brolio, tačiau ne todėl kad jai patiktu būti kankinamai, o todėl, kad jų saitai tęsėsi jau daugiau nei tūkstantmetį, ir jo atsisakydama, ji greičiausiai būtu praradusi dalį savęs. Tai paprasčiausiai buvo protu nesuvokiama, nes turėdama ne vieną galimybę pasprukti tiek pati viena, tiek su Marcellus, tiek su savo praeities vaiduokliais, ji kiekvieną kartą pasilikdavo. Ir kas svarbiausia, plačia krūtine dengdavo hibridą, tuomet, kai jo priešai buvo per arti, ar jis pats, buvo per arti destrukcijos. Tai buvo keisti ir ne daug kam suprantami santykiai, kurie įgavo pagreitį dar tuomet, kai ši gimė. Niklaus būdamas tik žmogumi, gynė savo mažametę seserį nuo visko. Pradedant tėvo pykčio priepuolių, vilkolakių kurie buvo didžiausia grėsmė, kai jis buvo vaikai, ir net sumauto griaustinio, kuris baltapūkę taip gąsdino. Su laiku jis tapo monstru, o jos širdy tuo pačiu mielu berniuku, kuris buvo laikomas idealiu. Tokiu, į kurį ji būtu troškusi lygiuotis. Atmesdama visus kaltinimus, moteris neigiamai supurtė galvą, kuomet neatlaikydama, galiausiai išrėžė.* - Jei mano egzistencija yra beprasmė, pabandyk pažvelgti į save... Marionetė, kuri gyvena tol, kol yra reikalinga. O kai nusibos... Ir aš manau kad greitai, nes Andrea visokeriopai traukia mano brolį labiau, nei tu. Kris po velėna, arba dar smagiau, liks užmūryta šiuose tuneliuose. Ką? Manai kad mano brolis pasirodys per daug kilnus ir leis tau išeiti, grįžti į šeimą, kuri tau net nepriklauso. Taip mielasis... - *Prunkštelėdama, ji tęsė.* - Sakai kad mane išnaudoja, kai pats tik esi kvėpuojantis sekso žaislas Petrovai! - *Tos kvailai atrodančios grumtynės, su stipriais pliaukštelėjimais per veidą, gal ir atrodė iš dalies beprasmiškos, nes tai greičiau kėlė prunkštimą, nei kad skausmą. Pastumdymai, kurie galiausiai spietė originaliąją vampyrę į kampą, neleido jai būti taip lengvai nugalėtai. Greitai šviestelėdama turėtus raktus į priešingą kameros kampą, kur jis negalėtu jų pasiekti, dėl to kad "antkaklis" neleido šiam vaikščioti laisvai. Jo nervingumas kėlė pašaipią šypseną, kuomet be galo pasididžiuodama savo veiksmais, originalioji net išlaužė šypsnį, kuris greičiau buvo perpildytas nervotumo, nei kad geros emocijos. Akimirka visi pasidrąskymai pasibaigė, ir jie stovėjo vienas prieš kitą, netardami ne vieno žodžio. Pirmojo brolio kūrinio, inicijuotas grubus bučinys liko atsakytas ir jos pačios nuostabai pakankamai rimtai, mat vos po kelių sekundžių liežuvių žaismo, šviesiaplaukės rankos nuslydo ties jo diržu, kuris buvo kone išplėštas. Ir tik blaivaus proto šviesulys kaip mat privertė originaliąją viską nutraukti. Ji net ganėtinai grubiai atstūmė nuo savęs vyrišką kūną. Vampyrės veidas buvo neįskaitomas, o plyšusios suknelės iškirptė buvo gerokai atidengusi krūtinės plotą. Alsavimas liko labai sutrikęs, ir kai ji atrodė kad buvo pasiruošusi jam už šį įžūlumą nutraukti galvą, situacija pasikartojo, tačiau šį kartą jos iniciatyvą. Tokie pat grubūs, visiškai jokio jausmo, apart žvėrišką aistrą, neturintys veiksmai, leido šiai suimti jo marškinėlių atlapus, bei pritraukti prie savęs. Jos moteriškais privalumais padabintas kūnas tvirtai rėmėsi į jį, kuomet lūpos kandžiai ragavo jo burnos skonį. Bene, jai rimtai patiko, kai su ja buvo elgiamasi, tikrai ne kaip su dama?*

by **Mason Lockwood** Antr. 04 12, 2016 4:13 pm

Niekas, o juo labiau šio vakaro dalyviai negalėjo nuspeti ar bent prognozuoti TOKIOS ivikiu atomazgos. Masonas dege neapibrezta neapykanta, kurios taikiniu del susiklosciusiu aplinkybiu tapo Rebekah, nors is tiesu mergina nebuvo kalta del to kas sianakt ivyko. Name nebent tik del tos dalies, kad būtent jos dėka Niklausas čia pasirodė anksčiau laiko. Vis gi, turint omenyje, jog ne kas kitas, o sviesiaplauke dar visai neseniai išgelbėjo jo givybe, jie galima sakyti buvo atsiskaite. Gyvuliska aistra, kuria dege Lockwoodas buvo seniai tramdytas vidinis demonas, kuris prasiverze pakankamai nepalankiomis aplinkybemis, bet būtent šia akimirka tai atrodė kaip kur kas geresnis pasirinkimas nei ir toliau vienas ant kito saukti. Tokia situacija niekuomet nebutu susiklosciusi tarp dviejų žmonių, kurie dar pažinties pradžioje vienas kitam nubreze akivaizdžias linijas, kuriu perzengti nebuvo valia. Jie abu karštai mylėjo tuos, kurie it karstos zarijos, degino ir nuolatos isslysdavo jiems is ranku. Hibridas ir originalioji is ties turėjo daug bendra ir žvelgiant iš šalies, jųdviejų sajunga atrodytu naturalaliausias pasirinkimas turint omenyje, kad jie any buvo Klauso "ikaitai". Jis niekuomet nužvelgė i Rebekah taip, kokia ja pamatė šia nakt. Ji jo akyse visuomet atrodė silpna, nesugebanti pasipriesinti ir jis jautėsi darantis jai paslauga padedamas nors trumpam paplaukti pasroviui susitikinejant su jos išrinktuoju. Pasakyti kuomet tiksliau jis eme jausti antipatija Marcellus, buvo sunku, bet butu galima drasiai teigti jog ta pačia minute jo jausmai merginos atžvilgiu tapo ne tokie platoniski kaip jis save tikino. Apnuoginta sviesiaplaukes krūtine suzadino aistra, kuria jis ilgai tramde ir bukime atviri, net ir mirtingieji turi poreikiu, kurie tiesiog privalo buti patenkinti, ka jau kalbėti apie asmenis, kuriu jutimai yra šimtą kartu stipresni?...
Jai iniciavus antraji bucini, jo rankos ne itin švelniai, bet be didesniu pastangų nuplese viska kas lig tol dege virsutine jos kūno dali. Delnais suėmes jos rankas jis iskele jas jai virš galvos tokiu būdu atremdamas I siena vampyrei už nugaros. Tai, jog is esmes jiedu galėjo buti bet kuria minute uztikti ir pripažinkime, tai butu priverte Klausa issirauti sau akiu obuolius ir juos sudeginti, dare situacija tik dar karstesne. Jis saves nebekontroliavo ir jųdviejų elgesys turėjo mažai ka bendra su tuo kas buvo vadinama "mylejimusi", tai veikiau buvo elementarus ir gyvuliskas abieju nemirtinguju seksas, tačiau tai nedare to nei kiek mažiau malonaus. Suėmes jos kojas jis priverte ja ji jomis apsivyti is kart po to kai ši atsikrate jo paties drabuziais. Grandine ir jos zvsngesys vis dar priminė apie save ir tai sukele hibrido šypsena kuomet abu,bendromis pastangomis galop ja nutrauke.

by **Katherine Pierce** Tr. 04 13, 2016 5:59 am

*Ilgos, nemirtingosios kojos buvo stipriai surakinusios hibrido juosmenį, kuomet rankos geidulingai ir galbūt net per daug grubiai keliavo per jo pečius, kaklą ir žandikaulį. Tikrai nesistengdama pasiduoti plaukimui pasroviui, mat puikiai suvokė kas jai patinka ir tai nesunkiai su juo sugebėjo išgauti. Aršus ir kūno jėgos rezervų visiškai netausojantis seksas, buvo ta iškrova, kuri buvo reikalinga abiems, nors ir dėl akivaizdžiai skirtingų priežasčių. Grandinė, kuri pančiojo jo kaklą, buvo užsilikusi pakankamai ilgam, kas suteikė šiam aktui daugiau pikantiškumo. Ir tik tuomet, kai ši pasirodė trukdžiu, kuris kėlė netinkamus garsus, buvo nutraukta. Neprireikė net raktų, kurie buvo pamesti toliau nuo abiejų personų. Viskas vyko greitai, todėl nebuvo laiko pasirūpinti labiausiai logiškais sprendimais, tuo labiau atsitraukimas bent kelioms sekundėms greičiausiai būtu iškėlęs klausimą, ar verta tai tęsti. Todėl, viskas susiklostė būtent taip, kaip jau seniai turėjo. Kiek garsiai išreikštas malonumo apipavidalinimas pagreitėjusiu kvėpavimu ir aimanomis, buvo sutramdytas bučiniais arba protarpiais stipriai suspaustomis lūpomis. Tačiau, kuomet viskas pasiekė finalinę stadija, originaliosios šviesiaplaukės akys buvo įbestos į hibrido veidą. Dantis vos vos šiepiantis šypsnis, ir tankus kvėpavimas per burną, neleido atgauti kvapo taip greitai. Panagės buvo surinkusios hibrido kraują, kuomet ji negailestingai buvo perbrėžusi šiam nugarą. Vis dar kabant ant vyriškio juosmens, vampyrė kilstelėjo save viršun, ir tik tuomet abejomis kojomis sustojo ant šalto ir nemaloniai drėgno grindinio.* - Ačiū. - *Nekreipiant dėmesio į tai, kad šis žodis po visko kas nutiko nuskambėjo ypač pigiai, vampyrė nesikuklino pripažinti to, kad apturėtas seksualinis kontaktas, buvo tiesiog labai gerai realizuota sprogusių emocijų iškrova. Pasilenkdama, ji pasikėlė savo suplėšytus drabužius, kuomet žvilgsnis vėl susidūrė su hibrido.* - Nežinau kaip paaiškinsi Nik'ui, visą tai, - *Omeny turėdama nutrūkusias grandines, ir nieko daugiau, ji vyptelėjo, lyg tai būtu sukėlę jai kažkokias, ypač pozityvias emocijas. Šią akimirka jos pečių neslėgė niekas, ir tai buvo velniškai geras jausmas. Nors ji ir suprato, kad išėjusi iš požemių, gaus susidurti su brutalia tiesa, kuri nebuvo taip jau maloninga.* - Bet man geriau būtu dingti, kol jis pasitenkinęs Argent draugija, nesumanė pasirodyti čia. Ankščiau laiko.

by **Mason Lockwood** Tr. 04 13, 2016 4:17 pm

Sunku buvo pasakyti kada būtent tai ivyko, greičiausiai su lyg pirma blondines išleista malonumo aimana, gyvuliskas seksas tapo šiuo tuo daugiau nei tik instinktu tenkinimu. Hibridas nors ir jokiais pasaliniais garsais neleido to suprasti, mėgavosi judvieju sueitimi labiau nei pats to tikėjosi. Galbut todel, kad be teisetos zmonos, jis niekuomet nebuvo miegojes su kita vampyre, bet igudziai ir iniciatyva, kuria demonstravo Rebekah verte ji gailetis, kad lauke iki pat šios akimirkos. Juk tiesa buvo ta, kad geisti šios moters jis pradėjo dar prieš Klausui issiunciant ji i kita miesta vykdyti jo "misiju". Pats sau niekuomet to nepripažines jis vijo ikyrias mintis šalin, bet šia akimirka prasmės apsimetinėti nebebuvo, juolab, kad originalioji irgi pasidave avantiurai lyg pati butu seniai tokia galimybe apsvarsciusi. Jos nagais giliai isireze i jo nugarą kai pasiekes malonumo virsune jis stipriai prispaudė ja prie sienos, grubokai timpteledamas it silkas glotnius jos plaukus. Nieko netardamas Masonas viso labo giliai kvėpavo gaudydamas kvapa. Jo smakras liete jos peti, o kakta buvo atremta i šalta siena jai už nugaros. Lockwoodo galva, kurioje dar neseniai zujo tiek minciu, šia akimirka buvo tuscia. Net ir noredamas jis vargu ar butu galėjęs suregzti rislu sakini, o tai daug ka pasake apie sekso kokybe, bent jau jo atžvilgiu. Jai atitrukus nuo jo kūno ir suskubus apsirengti, o gal veikiau bergzdziai isisupti i tai kas buvo like is jos sukneles, jis savo ruoztu pasake jos pavyzdžiu uzsimaudamas prieš tai devetus džinsus. Jo marskiniai, deje, buvo visiškai suplesyti todel tebelaikydamas medziagos atraiza vienoje rankoje jis pagaliau teikesi pakelti akis i priešais stovincia moteri. Jo veidas buvo rimtas, o tebesikilnojanti krūtine isdave apie vis dar jo organizmo patiriama adrenalino antpludi. Jis jautesi švelniai tariant, sokiruotas savo paties elgesio ir negalejo isivaizduoti kaip tai paveiks iki šiol visiškai kitokio pobūdžio draugyste su originaliojo hibrido seserimi, kuria jis iš ties brangino. Jo rimta grimasa ir suraukti antakius netrukus pakeite nuosirdus juokas su lig paskutiniais merginos žodžiais. Šmaikštus jos komentaras ir akivaizdžiai pakilti nuotaika kaip man išsklaidė jo paties galvoje susikurta nesmagumo tarp jausma. -Ka nors sugalvosiu, -apsilaizes issausejusias lūpas jis su ksmpine šypsena veide nugara atsireme i siena už saves. -Šiaip ar taip jis juk seniai itarinejo, tiesa? -marskiniu likuciais nusivales ant kaktos atsiradusius prakaito laselius jis prunkstelejo. Abiems jiems netrukus reikėjo suidurti su itin žiauria realybe todel tai kas ka tik ivyko buvo galima drasiai pavadinti sėkmingai nuleistu "garu". Suvokdamas, kad netrukus čia pasirodysiantis Klausas galimai nebus toks galantiskas koks buvo merginu akivaizdoje jis staiga kilstelėjo smakra i beiseinancia originaliaja. -Aš būčiau nieko prieš jei netyčia parupintum man šiek tiek kraujo... -dideliu greičiu atsidures prie rusio patalpa nuo kolidoriaus skyrusiomis grotomis, kurios jam buvo uztrenktos prieš pat nosi, jis klausiamai pakele antakius. -Rimtai?! -suktelejes jai pavymui jis negalejo sutramdyti tos isdavikisos šypsenos, kuria kaip ir jis, pasipuosusi blondinė apleido patalpa palikdama ji viena.

by **Nathaniel Lott** Kv. 04 14, 2016 12:36 pm

Nusileidžiant ilgu tuneliu į požemius, kuriuose buvo "palaidotas" ne vienas šios šeimos skeletas, originalusis hibridas stengėsi atsiminti, kas būtent davė mintį įrengti tokią vietą? Atsakymas nebuvo aiškus net jam pačiam, mat tuo metu, kai buvo pradėti planai pastatyti "savo namus", originaliais vampyrais vadinama šeima, vadovavosi labai skirtingais egzistavimo principais, kurie žinoma nebuvo adekvatūs tiems, kas nesuprato jų gyvenimo "stiliaus". Žiauru pasižymėti mėgstantys monstrai savo laiku sugalvodavo žiauriausius kankinimo būdus tiems, kas ketino pasipriešinti jų valiai ar pabandyti sukelti grėsmę. Kažkur tunelio gale užrakintas Lockwood'as tikriausiai vien iš eisenos buvo pažinęs savo "šeimininką", kuomet jis galiausiai pasirodė iš patamsių. Kairė ranka spaudė iš Argent gauto revolverio rankeną, kuomet nesivargindamas pratarti ne vieno sumauto žodžio, nors pastarasis ir būtu nusipelnęs bent kažko, originalusis hibridas pasielgė taip, kaip niekada nedarė. Jo manymu, su priešu ar prasikaltusiu derėdavo susidoroti savomis rankomis, kad prajausti jo išeinančią į viršų ar apačią gyvybę. Tačiau dabar, jis taikliai nusitaikydamas du kartus iš eilės nuspaudė ne savo revolverio gaiduką, pataikydamas tiesiai į pirmo savo pavykusio kūrinio pilvą. Ne, tai tikrai nebūtu jį pražudžiusios kulkos, bet skaudėti turėjo velniškai! Veide pasirodė palengvėjimo vyptelėjimas, kuomet originalusis, su didele nuostaba ištarė pastebėjimą sau pačiam: - O, tai jis veikiantis. - Po to sekė tvarkingas ginklo užsikišimas sau už diržo, iš nugaros pusės. Pakeldamas akis, jis kone perskrodė hibridą pusiau, jo net nepaliesdamas. Neskubėdamas pasisakyti ką nors papildomai, originalusis viso labo mėgavosi matomu vaizdu. Reikėtu pabrėžti, kad prieš pasirodydamas čia, jis visai trumpam buvo užsukęs į savo "darbo kabinetą", kur iš seifo imitacijos išsitraukė porą ligoninėse naudojamų lešinės sistemų, kurios buvo pripildytos jo paties krauju. Visgi, neskubėdamas to taip greitai įteikti, su atitinkama fizionomija ir atitinkamai griežtu tonu, prataria: - Kai apsišersi krauju iki susivėmimo, aš atrakinsiu šias grotas. Ir tuomet tu išvažiuosi. Toli, toliau nei gali įsivaizduoti. Priversiu tave arti taip, kad nematysi dienos šviesos. Ir kai suprasi kad tai vargina, aš užkrausiu tau darbo dvigubai daugiau, nei gausi dabar. - Šiek tiek pašiepdamas dantis, jis akivaizdžiai buvo nepatenkintas viskuo, ką jie pridarė prieš atvykstant namų šeimininkui. Tuo pačiu metu, hibridas ir mėgavosi tuo, ką tarė, ir pyko dėl daugybės priežasčių: - Dar kartą pabandysi atvykti čia be mano leidimo, galėsi bandyti susigaudyti savo išrautą širdį nuo susmirdusių grindų. - Su lyg šiais žodžiais numesdamas laikytus kraujo paketus pro grotas, ant žemės, daugiau nesujudino ne vieno raumens.
- Nebandyk mano kantrybės Mason, aš ne draugas, kad taikyčiau nuolaidas. Skanaus. Tai vienintelis pašaras, kurį artimiausiu laiku gausi.

by **Mason Lockwood** Kv. 04 14, 2016 2:06 pm

Visai netrukus po to kai patalpas apleido Rebekah, tolumoje vel pasigirdo zingsniai, tik ši karta jie buvo leti. I'd kart supratęs, kad tai ne kas kitas, o originalusis, Masonas dar ne nesusidures su kureju akis i aki, teikesi prabilti. -Žinai, mane jau ima erzinti tavo nedekingumas, Nikai. Beto, is visu vampyru... -atslijes nuo sienos i kuria prieš tai remesi jis patraukė link grotų ir nors vis dar nemate žmogaus su kuriuo kalba, tai ne kiek neteukde jam testi. -Is visu ju pasirinkai būtent ta velnio ispera, paveikiamas ja viena musu, -priekaistaudamas jis sarkastiškai šyptelėjo tarsi nevykusiai bandymas issklaidyti ta grasinancia tyla, kuria drumste tik pavieniai bato aulo kauksejimai i rusio grindis, beveik taip kaip tai buna siaubo filmuose. Ir is ties, bet kuriam normaliam asmeniui tokia situacija i kuria buvo patekes Lockwoodas keltu siauba. Ikalintas pozemiuose, ten kur jau ne karta buvo brutaliai kankinamas po kiekvieno savo prasizengimo, kuriu per pastaruosius du metus buvo tikrai ne vienas, turint omenyje sunkisi pazabojama Masono charakteri. Vis del to dabar nepavydetinoje situacijoje atsidurusiam buvusiam vilkolakiu alfai, jo padėtis neatrodė tokia rimta. Gal del visko buvo kaltas dar taip neseniai apturetas nežmoniškai karštas seksas, bet sprendžiant iš jo intonacijos, hibridas buvo pernelyg pakilaus upo. Tiesa buvo ta, kad i jo sistema patekes originaliojo kraujas ne tik paversdavo ji Klauso reflekcija žudymo srityje, tai taipogi priversdavo ji daug ka uzmirsti. Prisiminimai apie šeima, vilkolakiskius, kurie iš pradžių dar stengėsi atvesti ji i prota, viskas tapdavo tolima ir mažiau svarbu. Būtent tai Katherine ir turėjo omenyje sakydama, kad jis siukstu privalo laikytis atokiau nuo kurejo, vengti jo kraujo antraip jis vel pasiners i uzmirsti, i tamsa, kuri ji prarydavo vos tik minetasis skystis patekdavo i jo sistema. Ir Masonas buvo pasiryzes elgtis taip, kaip to prase ji, Katherine. Jis nuoširdžiai buvo pasiryzes susirasti Victoria ir to prireikus slalstytis kol pagaliau ja susigrąžins. Tačiau kas galejo pagalvoti, kad Niklaus ir vel bus vienu zingsniu priekyje?...
-Žinai, tau tikrai reiktų atnaujinti savo iranga... Šitos grandines niekam tikusios, -vis dar smaikstaudamas jis lupu kampučiu vyptelejo kai originalusis pasirodė priešais. Kulkoms susmigus jam i gerai istreniruoto pilvo ertme buvo netiketos kaip ir suvaidinta nuostaba jas paleidusio saulio veide. -Kad tave... -suklupes jis iš skausmo apsiverte kniubscias abejomis rankomis apsivijes suvio vietos. Skausmo issaukta dejone susimaise su juoko priepoliu. Jo dar pilnai uzgyti nespejusi nugara vis dar buvo "papuosta" aiskiomis nagu zymemis. -Gerai, supratau, nenori, kad likciau šitam mieste,-nusispjoves jis pakilo tarsi butu ne katik pasautas, o veikiau gaves nokauta bokso ringe. -Velniai rautu, juk jau du metus saziningai geriu ta mesla, nejau vis dar manimi nepasitiki? -visiškai neprisimindamas savo paties elgesio prieš tai kai Klausas nusuko jam sprandą jis vel vyptelejo. -Galbut man tu injekciju reikia labiau nei tai kalei,-taip ivardinadamas Andrea jis pasireme i siena kadangi stoveti buvo sunku, o viduje likusios kulkos stabde gijima. -Bet pats supranti... Jei nesersi manes savo krauju, as ištisai noresiu tave nudeti, -atsiduses jis tebesisypsojo. -Pats žinojai, kad tai vienintelis būdas ir vis tiek esi apsėstas noro laikyti mane savo sumautu trofejumi užuot tiesiog nudejes, -hibrido akiplesikumas ir drasa buvo tai, kad bylojo, kad jis nei kiek nebebrangino savo givybes ir tai ji is esmes dare pavojingu ginklu Klauso rankose, o gal net pačiu pavojingiausiu. Juk priešingai nei Argent, Lockwoodas buvo spejes igyti pasiutusio zveries reputaciją.
Sugaves jam pameta kraujo maišeli jis dziugiai ji pastvere. Apsilaizes lūpas jis tuoj pat godziai eme gerti man jaustas triskulys buvo siaubingas. -Žinoma, kaip pasakysi, -jei Nikas ir itare, arba dar blogiau, girdejo kas neseniai ivyko tarp Lockwoodo ir jo sesers, toks hibrido nerūpestingumas turėjo ne juokais ji supykdyti tarytum šis parodes didžiule nepagarba jo seseriai. -Laukiu nesulaukiu,-suburbejes jis atsuko pašnekovui nugara totaliai ji ignoruodamas, o gal veikiau parodydamas kad daugiau nebeturi ka jam pasakyti. Vilkolakio nagu pagalba issitraukes pirmaja kulka jis garsiai susikeike. -Kalės vaike! -kumsciu trenkes i siena jis nesunkiai ismuse kelias plytas, tačiau nors jis pats to ne kiek nesuteiksmino, faktas, jog jo kaip hibrido jegos augo buvo daugiau nei akivaizdus.

by **Nathaniel Lott** Pen. 04 15, 2016 2:40 pm

Pasinaudodamas galimybe nieko nesakyti, originalusis vampyras pasirinko kapinių tylą, kuri tam tikra prasme buvo prasminga abiems čia esantiems asmenims. Prieš daugiau nei penketą metų (gal dar daugiau, nes pasimečiau skaičiavimuose), originalusis buvo sulaužęs visus įmanomus gamtos standartus, kuomet pirmą kartą išvydo visaprasmišką Katerinos Petrovos antrininkę, kuri galiausiai savo gyvybės kaina ir suteikė jam tai, apie ką jis svaičiojo visus tuos amžius, kuomet per kiekvieną mėnulio pilnatį buvo verčiamas patapti monstru, kurio savy sukontroliuoti negebėjo. Masyvus, senovinis žiedas su kianitu ir lazuritu žinoma palengvindavo dalią, bet to buvo maža. Vilku gimęs, pernelyg ilgo gyvenimo sugadintas vyras buvo kone apsėstas minties, kad niekas neturi teisės stoti skersai kelio, kuomet jis pasiduodamas tik jam suprantamiems įsitikinimams visgi nusprendė kad daugumos mylima antrininkė buvo tik reikalingas daiktas jo planui įgyvendinti. To nesutrukdė net Caroline, kuri buvo pavergusi didėlę dalį jo neapriepiamo minčių srauto. Ir kai jis galiausiai pasiekė savo, tuo viskas nepasibaigė. „Gerosios“ raganos, kurios suteikė jam vilties kad jis turi galimybę sukurti armiją tokių pačių kaip jis. Ir tai nuvedė prie daugybės bandymų, kurie dažniausiai pasibaigdavo nekaltų vilkolakių mirtimis, kol visgi nebuvo atsiradęs šis individas, kuris aiškiai dabar bandė savo kiūrėjo kantrybės ribas. Žinoma, sunaikinti pirmą savo kūrinį, kuomet žinai kaip priversti kitus patarnauti, buvo ne didelė problema. Net atvirkščiai, ši mintis buvo kelis kartus nelauktai atėjusi į galvą. Ir ne, Lockwood‘as nebuvo „trofėjus“ kurio galvą jis su mielu noru būtu pasikabinęs virš židinio. Jis buvo puikus, gal net daugiau nei šis žodis gali apriepti, pavyzdys to, kad Niklaus Mikaelson‘as vis dar tebėra tas monstras, apie kurį sklindančios legendos kelia šiurpą net tiems, kurie jo akyse nebuvo matę. Iš šio nelaimingo asmens jis atėmė visiškai viską, ir kiekvieną kartą buvusiam vilkų vadui bandant parodyti priešiškumą, jis tik dar labiau įklampindavo jį į „smalos“ pavidalo tamsą, kuri kuo toliau, tuo labiau atimdavo iš šio visiškai viską, ką jis kadaise galėjo turėti, o gal net beveik lietė tai savomis rankomis. Kraujas, kurį jis su tokiu pasimėgavimu traukė į save, leido originaliam vampyrui mėgautis tuo, kad jis nežino ne pusės to, kas jam vyksta už nugaros. Dar prieš kelis mėnesius, originalusis su savo naujausiais „sėbrais“ atėmė daugiau nei pusei Lockwood‘o vilkų gyvybes, leisdami jo sūnėnui sprukti su stipriai subraižyta savimeile. Jis atėmė iš jo galimybę matyti kaip auga jo vaikas, kuris su laiku tikrai paniekins tėvą, kuris niekuomet nebuvo šalia. Nematė ir kartu nepergyveno svarbiausių jos gyvenimo įvykių. Jis atėmė iš jo žmoną, ir nors nebuvo autoriumi to, kokioje klampioje situacijoje ji dabar buvo atsidūrusi. Nuotoliniu, netiesioginiu būdu jis suteikė jai laisvę dar prieš šiai atsiduriant karste. Stebėtina kokie vertingi gali būti pinigai šiais laikais, žmonės pavilioti jų galios, ima daryti protu nesuvokiamus dalykus. O jais manipuliuoti yra taip paprasta, kai žinai kad priešas, kurį įvardini „užduotimi“ ar „sandoriu“ tau pažįstamas taip gerai, kad net pažadintas vidury nakties, gali pasakyti „kokia yra jos mėgstama daina“. Viskas išdegė kur kas geriau, nei originalusis galėjo įsivaizduoti. Mason‘as buvo mirtinas ginklas, kuris nesunkiai gebėtu nutraukti savo kančias ir suvaryti balto ąžuolo kuolą į jo krūtinę, bent jau prieš mirtį likti ištikimu sau pačiam, žinant kad jis padarė visiškai viską, ir šis sumautas sprendimas buvo paskutinis sąraše. Bet, jis vis tik tam pasiryžo, ir mirus mylimų akyse jis bus menamas herojumi. Veide buvo pasirodžiusi perdėm pakylėta išraiška, kurios paveikti negebėjo net kandžios replikos ar tai, kad jis nebuvo pakankamai prislopintas, kad nesuprasti kad Lockwood‘as pasikęsino į jo sesers garbę. Ir ne, jis tikrai nesprendė su kuo ir kada šiai derėtu miegoti, tol, kol ji apsisnargliavusi nepasakydavo „aš tave myliu“. Tuos kvailus ir nieko nereiškiančius, perdėm išpustus žodžius, kurie visuomet suveikdavo destruktyviai, bent jau šios šeimos atžvilgiu. Originalusis turėjo teisę čia ir dabar nutraukti jam galvą, bet jis nedarė nieko. Žinojimas kad tavo „priešas“ jau yra nugalėtas, jo paties nervinėms ląstelėms dar nespėjus suvirškinti šios informacijos, buvo neapsakomas. Niekas taip nedžiugino vieno iš pirmųjų vampyrų, kaip kančia tuose akyse, kurios bando tai nuslėpti po tam tikra migla. Žodžiai kuriuos naudojo Lockwood‘as bandydamas sumenkinti Argent vertę, privertė hibrido veide pasirodyti šypsenai: – Gal todėl, kad esu tyras blogis, kuris paprasčiausiai negali elgtis kitaip? Manau šį epitetą ji priimtu kaip komplimentą, tačiau jei tau iš tikro taip svarbu žinoti... Ji ypatinga. Man nereikėjo pajudinti ne vieno piršto, kad ji taptu viena mūsų. Ir žinant kad iš kilnios medžiotojos evoliucionavosi hibridė, verčia net mane jausti dalinį susijaudinimą. – Išraiška šiek tiek pasikeitė, kuomet pirmasis istorijoje hibridas vis tik nusprendė kad ginklas, kuris turėjo būti paliktas seife, atneštu kur kas daugiau naudos, jei būtu sunaikintas, iš už savo diržo, juosmens pusėje ištraukė minėtą objektą. Neketindamas svaidytis kulkomis, nes tai iš tikro jam visuomet atrodė labai nesuasmeninta, šalta ir ne efektinga, jis paprasčiausiai sulaužė medžiotojo agrigatą, tarytum jis būtu padarytas iš trapios plastmasės. Žvilgsnis vis tik atrado akimirką, kuomet gebėtu susidurti su Lockwood‘o. Ir iš dalies, labai mažos dalies jis prijautė jam, puikiai žinodamas kaip tai jį sulaužytu, jei tik jis dabar gebėtu jausti, kaip viskas jo gyvenime paprasčiausiai išslydo iš rankų. Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, kalbėjo įtikinančiai ramiai: – Tu nepatempsi net pabandyti mane sunaikinti, Mason‘ai. Puikiai žinai, kad nuo mano gyvybės priklauso ne vien tavoji. Ar tikrai esi toks abejingas, kad galėtum savo sūnėną nusiūsti pas jo mieliausią šeimyną, kurią vienas po kito... – Veide pagaliau pasirodė jam būdinga šypsena, kuomet vieną iš savo paslapčių, prieš šį asmenį, jis visgi ryžosi atskleisti. Ir visame šiame pagiežos ir priklausomybės žaidime, Niklaus buvo tikras, kad po visų išbandymų, kuriuos buvo paskyręs pirmam savo pasisekusiam kūriniui, akistatos dieną, jis negalėtu pasakyti kad originalusis dėl jo nepadarė nieko. Juk Jules mirtis nebuvo pamiršta. Ji žinoma nebuvo prioritetas originaliojo gyvenime, jis velniai greibtu net neketino jos garbės ginti. Bet, matyt tiesiog buvo „ta“ nuotaika, kuomet jis nusprendė atsilyginti Lockwood‘ui, vėlgi šiam nežinant, už tam tikrą neblogą patarnavimą, vykdant nežmogiškus, sadistiškus ir protu nesuvokiamus dalykus su tais, kurie bandė „pakenkti“ originaliesiams. – Ką kalbėti apie tai, kad esu tau reikalingas gyvas. Kitaip būtum tik apgailėtinas šūdo gabalas, kurio galingumas prilygtu paprastam beta vilkui, nieko vertam bandos atstovui. Gal, tu net būtum apsigyvenęs namuose, kurie nepriklausytu tau, su moterimi, kurią baimintumeisi prarasti bet kurią akimirką. Nes prieš jos priešus būtum toks pats niekinis, kaip mirtingasis. Ir štai tu čia, pasikeitęs, evoliucionavęs. Ir dabar pasakyk, kas turėtu būti dėkingas kam? – Pasigirdo prunkštimas, kuomet originalusis visgi žengė žingsnį atbulas, vis dar akių nenuleisdamas nuo hibrido, kuris galimas daiktas kad liko nesupratęs ką čia tauškė jam „šeimininkas“. Matydamas kaip godžiai hibridas mėgavosi savo nuodais, Niklaus Mikaelson iš kišenės išsitraukė senoviškai atrodančius raktus. Vėl aplinką apėmė tylą, kuomet jis staiga pakeitė savo nuomonę, žinodamas kad kiekis kraujo, kuris buvo patekęs į Lockwood‘o sistemą užlaikys jį šioje būsenoje mažiausiai kelias dienas. Todėl prasmės laikyti jį čia iš esmės net nebuvo. Nespėdamas atrakinti grotų, jis dar tempė gumą, tarytum būtu norėjęs iš šios padėties išpešti viską, o tuomet pasileisti į tikrai ne taip jau nekaltai atriodančią kelionę su Andrea. Būtu naivu manyti kad jis pasiryžtu visam laikui paleisti Petrovą, nors, žinant jos charakterį, ji turėjo tik dvi išeitis, arba vėl pasileisti į bėgimą ir bandyti susikurti bent iš dalies vertą gyvenimą, koks galiausiai jai priklausytu, arba pasilikti čia, ir tuomet Argent duotas žodis, kad garbanė nesikiš, būtu sulaužytas. O tai reikštu, kad ir pats susitarimas netektu savo reikšmės. Bet iki to, jis tik iš dalies, kurią buvo drįsęs pasakyti balsu, ketino laikytis duoto pasižadėjimo. – Sulauksi, greičiau nei manai.

by **Mason Lockwood** Št. 04 16, 2016 1:27 pm

Lockwoodas niekada nepasizymejo lengvai palauziamu charakteriu ir niekas, kas ji pažinojo nebutu galeje patikėti, jog Masonas sava valia apleis zmones, kurie jam reiškė viska. Tayleris, Victoria, Katherine, Jake ir visi kiti vilkolakiai.. Kur šiuo metu buvo tie, kurie taip isdidziai vadino save šeima... Ju nesutarimai prasidejo dar tuomet kai Masonas eilini karta užuot paleides moteri, kuri jam tiesiog buvo zalinga, vel pasidave silpnumui ir eme paslapcia su ja matytis. Lig tol stropiai ir net pavyzdingai alfos pareigas atlikęs Lockwoodas buvo tas, i kuri jaunieji vilkai is tiesu galejo lygiuotis, o ir jo paties gyvenimas buvo beveik tobulas. Jis turėjo mylima ir mylincia dukra, kuri nors ir gyveno su savo mama, labai dažnai su juo matydavosi, o svarbiausia - vilkai nuoširdžiai prieme ji kaip vada, nepaisant to, jog jis buvo hibridas. Tačiau jo viduje visuomet buvo likusi tustuma, kuria uzpildyti galejo tik ji -Katherine. Slapti susitikimai pamažu eme virsti ilgais savaitgaliais ir laiko tiesioginems savo pariegoms savaime suprantama eme stigti. Tuomet prasidejo visas reikalas su Klauso krauju, kuri nieko neitarantis Loxwoodas gere kaskart kai jiedu susitikdavo tokiu budu pamažu issiugdydamas viska griaunancia priklausomybe. Viskas dar buvo pataisoma, tačiau tada nutiko tai, kad Masonui buvo pernelyg didelis smugis ir tiesa pasakius nuo čia butu galima uzsimerkti jei turite baime auksciui, nes tolimesnis jo gyvenimas is ties primena nesuvaldoma kritima žemyn... Jis nebeistenge buti tuo, kuo visi ji norėjo matyti, tik ne tuomet kai viskas kas jam buvo brangu būdavo taip brutaliai sunaikinama tik del vienos priežasties - Nuo dienos kai originalusis ji sukure, Masonas priklause jam ir ta diena kai zuvo Jules, jam buvo idiegta, jog tai tik pradžių pradzia. Kas kart kai jis manysis tapes padėties šeimininku, jis Klausas, atims dar viena jo didelis, krauju nesusijusios, šeimos dali. Ir tai tesis tol, kol šis pagaliau atsodurs prieš savo kureja klupedamas ant keliu, visiškai vienas, maldaudamas jo pasigailėti. Savaime suprantama, Masonas prieme tuo metu logiskiausia sprendima ir perejo i kita barikadu puse dar prieš tai kai beprasmiškai butu žaves dar kas nors, ka Lockwoodas ypatingai brangino.
Klauso problema ir tai kas taip skyre pirmaji "bandyma" nuo to karto kai šis sukure hibride, buvo ta, kad Masonas nuolatos priesgyniavo ir viska dare tik todel kad is esmes buvo santazuojamas ir tik šiandien ivyko tai ka butu galima pavadinti finaliniu "luziu" arba Klauso pergale. Isvydes ja sapna primenancioje aplinkoje ir paskui taip staiga viskam netrukus jis buvo grazintas i atsiauria realybe bei priverstas suidurti su siela trupinanciu faktu, jog jos nebėra ir kad ir kaip jis bande save itikinti priešingai, jis neturėjo žalio supratimo kaip ja sugrazinti. Masonas žinojo, kad jam teks akis i aki suidurti su Victoria, žinojo, kad jis privales prizadeti jai mama, tačiau kas jei jam nepavyks? Kas jei jis ant saves ir savo šeimos nariu tik uzsisiundys Katherine mirties troskusius raganius??... Šios mintys sukosi hibrido galvoje prieš pat ta akimirka kai kurejas ji ir vel pasiunte anapilin. Bent jau toms keliolikai minciu. Butent tada buves alfa liovesi priesintis. Liovesi kovojęs...
Akimirka kai pabudo atitemtas i pozemius jis buvo kitoks ir ne tik todel, kad jis pagaliau buvo "prijaukintas laukinis vilkas", Masono sistemoje esantis originaliojo kraujas buvo kaip niekad aukstos koncentracijos.
Niko žodžiuose buvo tiesos. Be originaliojo kraujo jis ir vel butu "silpnas". Jėga ir galbut manija buvo apemusi jsunesniji hibrida ir dare ji panašu i savo kureja net jei pats Mikealsonas to panašumo ir neizvelge. Issitraukes paskutine kulka Masonas nusviede ja i rusio kampa. Patalpoje be suniokotu grabdiniu nebuvo absoliučiai nieko. Net gulto. Tik šaltos sienos ir grindys. Čia dvoke pelesiu, tamsoje sokantys seseliai atrode kraupiai ir tikrai nebuvo žmonems prilaikyta nakvynes vieta. Kai Masonas atsisuko i Klausa, jo galva eme stipriai svaigti. -Ko man davesi? -kelis kartus sumirksejes jis neigiamai papurte galva nesuprasdamas kodel kurejo kraujas ši kart ji veike taip stipriai. Pats Klausas tikriausiai nežinojo kokios pasekmės tures toks brutalus hibrido nukraujinimas, o paskui serimas vien tik savuoju krauju neleidžiat jam prieš tai pasimaitinti. -Išleisk mane is cia, -suklupes ant vieno kelio jis eme regeti tai kas veikiausiai buvo labai nemalonios haliucinacijos. Jis matė nuo lubu lasanti krauja, girdejo mirstanciuju aimanas. -Klausai, prašau, nepalikd manes cia! -isakmus jo tonas nugriaudejo tuomet kai originalusis pasisuko eiti prieš tai patikrines, jog grotos tvirtai uzrakintos.
Jis pametė laiko tekme. Jis nenutuokė kiek laiko ar paru praleido pozemiuose. Karts nuo karto jis nubusdavo is siaubingais košmarais pritvinkusiu sapnu jausdamas siaubinga alki. Prie jo būdavo numestas kraujo maišelis, kuri netrukus jis neturedamas kito pasirinkimo, tuoj pat ištustindavo. Paskutinis sapnas buvo toks: https://youtu.be/e0p5gYN5FEM
Pabudes jis giliai ikvepti oro nelyginant prieš tai butu skendes. Pakilęs jis nepaise salimais galejusio kraujo pateko. Jo žvilgsnis atrode uztikrintas, jo nebekauste jokie skaudus prisiminimai lig šiol verte ji taip kenteti. Tarsi perprogramuotas kankinimu rutinos ir su ir taip sunkiai isbalasnuota psichika zaliaurius žaidimus zaidusiais košmarais bei haliucinacijomis, kurias jam visa ši laiką kele geriamas kraujas, jis pakilo naujam gyvenimui, kurime vietos praeiciai nebebuvo. Durys buvo neuzrakintos. Kas ir kada jas paliko atdaras jis nežinojo, bet itare, jog tai galejo buti Rebekah darbas. Tyliai lyg vaiduoklis jis pagaliau paliko rusi.

Pirmas kambarys kuri Lockwoodas aplanke buvo tas pats, kuris vis dar akivaizdžiai buvo skirtas jo patogumui. Paklota lova ir tvarkingai sukabinti drabuziai bylojo, kad kažkas čia viska sutvarke,tačiau jam tai per didelio ispūdzio nesudare. Ankstyvas rytas ir skaisti saule ji erzino todel uztraukes uzuolaidas jis garsiai, pernelyg garsiai tokiam dienos metui, paleido muzikos grotuva ( https://youtu.be/eN7l4NodNQY) prieš tai kai nusimetes kruvinus drabuzius palindo po dušu.

PS: sukurkit man kambari, please :D

by **Desiree Lott** Št. 04 16, 2016 3:18 pm

OOCH: Čia visi turi tik svečių kambarius, with no names on them - https://bloodyrose.forumlt.com/t514-sveciu-kambarys-02#28015

by Sponsored content