STALIUKAS #001:

Intensyvus, susirūpinimą atspindintis Lucas žvilgsnis nepasikeitė net tuomet, kai po daugelio metų pasirodžiusi Argent atėmė, jo tuo metu pirštais tvirtai laikytą butelį. Vis dar nebuvo tikras dėl to, kad reikėtu skatinti tamsiaplaukės “party hard, til I can’t feel my body”. Priešingai nei nemirtingi individai, kurių tarpas iš esmės apsiribojo vampyrais, kurių šiame klube buvo daugiau, nei paprastų, tačiau ne prastų asmenų. Arabellos svaigalų tolerancija niekada nebuvo labai pavyzdingai stebinanti. Merginai dažniausiai užtekdavo lygiai keturių stikliukų, idant ji prarastu savikontrolę. Ir dabar buvo prašomas kaip tik ketvirtas. Už tam tikro stovo, kuris skyrė klubo svečius nuo už baro dirbančių asmenų, Lucas turėjo pasidėjęs mobilų telefoną. – Buvai išvykusi keletui metų, o elgiesi taip, lyg šis klubas būtu tavo nuosavybė. Nepasikeitei nei per nelemtą colį, Argent. – Kandus vilkolakio tonas buvo būdinga jo kalbos maniera. Todėl suprasti tai kaip kokią specifinę agresijos formą, būtu buvę labai klaidinga. Ką kalbėti apie tai, kad kartu su šia persona, kol ši buvo mirtinga, jam teko atlaikyti ne vieną pamainą. Rankos, o tiksliau pirštų mostu paskatinęs tamsiaplaukę sugrąžinti butelį, Lucas, nenoriai pripildė dvi taures, paeiliui stumtelėdamas šias prie akis traukiančių moterų. Šiek tiek atsitraukė, kartu su savimi patraukdamas ir savo susisiekimo priemonę. Atidarytas susirašynėjimo langas su Danielle, paskatino vilkolakį raštelėti apie esamą situaciją. “Arabella pas mane darbe. Kai baigsiu pamainą, pats nuvešiu ją namo. Duokit jai šiek tiek laiko persikrauti. Myliu, susitiksim ryte.”. Lucas kuriam laikui pasitraukė prie šalimais buvusių vyriškių, kiekvienam papildydamas užsakymą, pagal eiliškumą išreikštus pageidavimus. Kad ir kaip bebūtu gaila, tačiau nei vienas nei kitas veidas jam nepasirodė pažįstamas. O juk tai būtu taip stipriai supaprastinę reikalus.

Kartais tiesiog pamatyti draugišką veidą, gali tave užpildyti energija, kurios esi pritrūkusi. Būtent tokiais žodžiais būtu nesunku apibūdinti Arabellos jauseną dėl visiškai netikėto, tačiau vienareikšmiškai reikalingo hibridės sugrįžimo. Kaip be būtu apmaudu, tačiau po to kai gyvenimas padarė pokštą: priversdamas Diaz palikti Milaną, bei sugrįžti į Niujorką, Andrėja savo ruožtu padarė analogiškai priešingą sprendimą. Tamsiaplaukė garbanė net neįtarė, kad po Mikaelson’ų šeimos “pradingimo”, Argent dar ras savy jėgų sugrįžti į šalį, kurią kadaise laikė savo namais. Tačiau pasaulis buvo paruošęs dar vieną neįtikimą vingį. Pavargusiame hellhound veide subolavo nuoširdi, dantis demonstruojanti šypsena. Ak, kaip gi gera buvo pagaliau nejausti aplinkinių dėmesio ant savęs, mat pasirodžiusi gražuolė nesunkiai tai perkreipė į save. Neskubindama savęs atsakyti, Arabella prisitraukė arčiau taurę, kurią po paskatinimo vis tik Lucas pripildė. Iškeldama ją per sulenktą alkūnę, garbanė šiek tiek ją sujudino, leisdama suprasti esti tolimesnius savo žodžius ketina išsakyti savotiško “tosto” forma. – Už tai kad Milanas nebuvo toks kietas, kad tave ten užlaikytu. – Arabellos žvilgsnis trumpam atsitraukė nuo tamsiaplaukės veido, palytėdamas ant riešo prikabintą išmanųjį laikrodį. Šiokia tokia skausminga grimasa tik akimirkai perskrodė gražuolės veidą, kuomet prisiminimai, kuriuos stengėsi laikyti nuo savęs kuo toliau, žliogtelėjo tokiu stiprumu, kad atlaikyti pasidarė kone neįmanoma. Ir tokią įtaka sukėlė laikrodis. Nelemtas laikrodis, nuo kurio prasidėjo josios istorija su Farley. Medicininiais sumetimais, paskutinio tikro gimtadienio proga įteiktas “niekutis” tapo kone brangiausiu, kada nors Diaz turėtu aksesuaru. Pajuto didėlę tuštumą viduje, kuria kėlė atstumas, kuris savaime vis labiau plėtėsi tarp jų. Sukando dantis, bei privertė save bent vizualiai pakeisti išgyvenamą emociją. Argent trykštanti energetika tikrai būtu sugebėjusi užkrėsti bet ką aplinkui. Tai kodėl velniai griebtu jai nepasiduoti? Bent trumpam. Josio paaiškinime nuskambęs “paukštelis” nesunkiai susitapatino su viena, iki skausmo žinoma persona. Tamsus, Arabellos akių žvilgsnis netrūko pasitikti priklausantį pašnekovei. – Katherine? Žinoma. – Jai nereikėjo net atsakyti, užteko tik klastingos šypsenėlės kuri subolavo hibridės veide. Arabella linktelėjo. Iš tiesų buvo neįtikinamai keista žinoti, kad fatališkai pagarsėjusi persona priima tave ne tik į savo šeimos sampratą, tačiau ir esant ne labiausiai pavydėtinai padėčiai, atsiunčia kažką, save atstovauti. Ir kas gali būti geriau, nei beveik ponia Mikaelson tapusi hibridė? – Be to, kad įsivėliau į globalias problemas su vienu iš stipriausių raganų kovenu, kurie medžioja mane taip pat, kaip kadaise medžiotojai tai darė su vampyrais? Na. Tikriausiai daugiau nieko… – Aišku kad blefavo. Arabella turėjo problemų daugiau, nei kad galėjo pakelti. Visa bėda buvo tame, kad ji bijojo. Bijojo tai pripažinti balsu, ar tuo labiau paprašyti pagalbos. Bijojo ir leisti jos aplinkos asmenims būti šalia, nes per trumpą laiką išduota tiek daug kartų, ji nebe matė kodėl kas nors galėtu nelinkėti jai blogo. Neigiamai krestelėjo galva, tiesiog tam, kad atmesti niūrias mintis. O kad šį efektą užlaikyti, pritraukė taurę prie savo lūpų, leisdama karčiam, gomurį nudeginančiam skysčiui patekti į vidų. Galva jau dabar lengvai svaigo. Arba jai pačiai taip atrodė, mat dar nebuvo pabandžiusi atsikelti. – …apart tai, kad sutikau TĄ asmenį, dėl kurio galėčiau sudeginti visą sumautą pasaulį. Buvau sutuokta vilkolakių karūnavimo ceremonijoje, tarp nepažįstamų man asmenų, ir iki kaulų smegenų įbauginta. Pagimdžiau berniuką, kurio siaubingai ilgiuosi ir jaučiuosi kalta kad dabar esu ne su juo. Bet tuo pačiu, mano pasaulis griūna kaip sušiktas kortų namelis. – Pasukiodama taurę, ji netrūko pratęsti kiek kitokia nata. – O aš sėdžiu ir tiesiog tai stebiu, kaip bet kuri kita Petrova, gurkšnodama viskį be ledukų. – Prunkštelėjo pati iš savęs, kuomet ir vėl pasistengė sukoncentruoti savo dėmesį ties Andrea. Josios pasitikėjimas Mikaelson’ais iš tiesų labai maloniai šildė širdį. Tos šeimos loyalties buvo kažkas iš kito pasaulio. Stiprybė tame, kad Jie visuomet veikė iš vien, nepriklausomai nuo to, kaip viskas galėtu nedėkingai pasisukti. Žavinga, jei pagalvoji. Juk bet kurie kiti galingi ir iš pažiūros neįveikiami subyra, nes kai baigiasi galios žaidimas su kitais, jis galiausiai prasideda tarpusavy. Gal išviešintam vampyrų pasauliui būtent to ir reikia? Tvarkos, kurią natūraliai gali atspindėti originalioji kraujo linija?
– Vien tai, kad esi čia. Jau reiškia kad reikalai pajudėjo iš mirtino taško. Jei gerai pamenu, lygiai taip pat, kaip tu buvai atsidavusi jiems, jie atsakė tuo pačiu. – Arabellos veide ir vėl subolavo draugiškas vypsnis, kuomet ji šiek tiek pasimetė, kuomet Argent nepasikuklino paminėti velnio užpakalį. Nepriklausomai nuo to, esti velnio egzistencija buvo menama jau ne vieno asmens, o iš didžiosios dalies James Petrov, kurio dėka ir buvo “sukurti” pragaro skalikai. Arabella niekada nebuvo akis į akį susidūrusi su menamu individu. Net įsivaizduoti kaip pastarasis atrodė buvo sudėtinga. Ar jis panašus į mitologinį siaubūną, o galbūt atrodo kaip biblijose aprašomas puolęs angelas? O gal net turi paprastą, niekuo nesiskiriantį nuo kitų, žmogišką pavidalą? Klausiamas Diaz žvilgsnis netrūko pasitikti Argent. Šiek tiek įtariai prisimerkė. – Nori pasakyti kad esi tą šikną? OK. Aš turiu tai žinoti. Kaip? – Arabellos pademonstruota nuostaba buvo nuoširdi, niekuo nesuvaidinta. Tačiau netrūkus nemandagiai pertraukta. Sugrįžo Lucas, kuomet ir vėl pasistengė į save atkreipti dėmesį. – Kilo audra, buvo paleistas pranešimas kad yra nepatartina niekam išeiti laukan, kol nenurims. Ne todėl kad abėjočiau jūsų sugebėjimais, tačiau maža kas gali nutikti. – Lucas pasitraukė, pranešimą pakartodamas ir kitiems klubo svečiams. Savo ruožtu Diaz pastebimai įsitempė. Pirma mintis, kuri ją aplankė buvo Aaron’as ir mažylis Jared’as. Šiai akimirkai nusispjovė į principus, kuomet nedelsdama iš savo rankinės ištraukė mobilų telefoną. Išjungtas. Šūdas. Tikriausiai visai pamiršo apie jį dar prieš tai, kai atvyko į klubo vidų.

– Atleisk, aš trumpam. – Atsiprašiusi, Arabella netrūko patraukti link moterų tualeto, kuomet kone iš karto įsijungdama telefoną, ėmė rinkti Farley numerį. Balso paštas. Atmetė. Pabandė dar kartą, tačiau išgirdusi jo išankstinį įrašytą pranešimą apie žinutės palikimą, netrūko prabilti, tikėdamasi kad greitu metu, žinutę jis išklausys.
– Ei, tai... Tu ir taip žinai kas tai aš. Ką tik gavau pranešimą apie kilusią audrą. Ir žinant mano vairavimo sugebėjimus, kur kas protingiau būtu už vairo nesėsti… Esu pas Lucas. Aaron’ai? Mums reikia pasikalbėti, kai grįšiu namo. Aš tiesiog. Tiesiog nebe galiu šitaip daugiau. Aš tave myliu ir aš tavęs noriu kaip išprotėjusi agente Farley. Nėra nieko, su kuo negalėtume susitvarkyti kartu. Būk saugus, gerai? Greitai pasimatysime. – Išsiuntusi balso pranešimą, Arabella trumpam susimerkė, po ko, dar kelis kartus bandė susisiekti su Judith Bishop. <…>



Tuo tarpu, prie aukšto baro stalo likęs Lucas, galvos mostu nurodė už Argent nugaros esantį vaizdą, tokiu būdu paskatindamas tamsiaplaukę atsisukti. Ir akimirka, kai ši tai padarė, tarp minios buvo aiškiai matomas konkretus veidas. KOL MIKAELSON. Penkis metus “dingęs”, o tiksliau savo jauniausios sesers dėka pasmeigtas ir paliktas trunyti karste, jis pagaliau atgavo laisvę. Ir ji buvo neapsakomai gera. Pirmasis dalykas, kurį originalusis vampyras padarė, tai pasimaitino. Taip, kad kraujas ėmė trykšti per visas “skylęs”. Atsigriebti už penkerių metų badą buvo tiesiog beprotiškai ekstaziška. Toliau. Toliau jis nepasirodė prieš savo šeimos narius. Saldų kerštą, kurį ketino įgyvendinti prieš Rebekah, atsimokėdamas jai lygiai tokiu pačiu poguliu penkiems metams, jis nusprendė šiek tiek pasilinksminti. O kas? Kol’as visuomet buvo vietoje nenustygstanti, malonumus ir savo poreikius patenkinanti būtybė. Ir turint omeny, kad kuriam laikui buvo iškritęs iš “žaidimo”, dabar stengėsi prisisotinti tiek, kad būtu ramus. Mikaelson’o veide plietėsi jam būdinga, įgimto pašaipumo turinti šypsena. Jis žengė per minią, ketindamas pasiekti ant aukštos baro kėdės įsitaisiusią gražuolę. Dievaži, jautė visą jos kūną: kvėpavimą, širdies plakimą, net tai kaip įsitempė josios oda, kai moteris pasisuko. Čiupo ją į savo glėbį kone iš karto, vos tik prisiartino.
– Ne, ne, ne, širdelę. Daugiau tu niekur nebe išeisi, kol aš neleisiu. – Jis vis dar elgėsi kaip tipinis “alphahole”. Kuomet be jokio išankstinio perspėjimo, paprasčiausiai perkėlė vieną iš savo rankų ties Argent sprandu, pritraukdamas prie savęs šlapiam, ir ne visai draugiškam bučiniui. Tiesiog todėl, kad to norėjo. Taip, ji buvo vienu iš tų dalykų, kuriuos jis norėjo, po prabudimo. Ir visiškai nesvarbu, kad prieš Rebekah “išdaigą”, kaip ir pasipiršo Davinai.

Lucas veide netrūko pasirodyti ganėtinai profesinė šypsena, kuomet šiek tiek palenkęs galvą, neva galėtu geriau buvusią kolegę apžiūrėti. Sunku pasakyti ar flirtavo, ar tiesiog elgėsi pagal protokolą. Kuris nebuvo svetimas ir Argent. Klijentas visuomet teisus, turi išlikti malonus ir su savimi į darbą neatsinešti prasto nusiteikimo. Kitaip, labai greitai tavo subinė skris pro personalui skirtas, tarybines duris su lapeliu “atleistas”. Kitą vertus, šis bendravimo būdas keistas galėjo pasirodyti tik duo nepažįstantiems. Jie ištisai traukė vienas kitą per dantį, tai buvo it pramoga, atsitraukiant nuo dažniausiai įkaušusių ir dažniausiai turtingų tėvelių atžalų. Priešingai nei Andrea (kurios tėvas buvo žymus medžiotojas, o mama vilkolakė), Lucas buvo kilęs iš absoliučiai tyro kraujo, vilkolakių šeimos. Jo požiūris į Argent po tapimo hibride, nepakito. – Jei tai tavo bandymas save užsirekomenduoti, tuomet jei tik tai būtu mano valia, būtum dabar pat priimta. Šiai vietai iš tiesų trūksta kažko malonaus akiai ir širdžiai. – Sunku pasakyti ar specialiai pasišaipė, ar pasakė nuoširdžiai. Ir būtent todėl kad darbo turėjo užtektinai daug, sunkiai rado laiko ir savo mobiliam telefonui, kuris vis dar kabėjo susirašinėjimo lange su Danielle Farley. “Seen”, tačiau atsakas taip ir neatėjo. Guodė save kad tai viso labo audra. Jaunutė mergina ne kartą priekaištavo neva jai siaubingai nepatinka Wolf’o naktinės pamainos, nuotraukos kurios pasiekia instagram’o paskyrą, kuriuose jis pažymimas. Tai tebuvo darbas. Bet jis aiškiai apkartino jų besimezgusius santykius. Kartais pagaudavo save ant minties, idant reikėtu paklausyti patarimo ir stoti į farų mokyklą. Tuomet bent jau niekas su juo žavingu veidu nesifotografuotu. – Šūdas. – Susikeikė sau po nosimi, kuomet vienas iš klijentų užliejo jo telefono ekraną lipšniu kokteiliu. Nusivalydamas prietaisą į džinsinę medžiagą, tamsiaplaukis kaip mat įsimetė šį į kišenę. Jam trūko papildomų rankų, ypatingai nuo ketvirtadienio iki sėkmadienio, kai ši vieta būdavo sausakimša. Staiga į jo pusę atsisuko kiek tolėliau sėdėjęs Arthur’as.
– Ei vaiki, reikia pagalbos? – Lucas jau ketino inirtingai supurtyti galvą, kuomet Diaz neprašomas pakilo nuo kėdės. Savo draugui duodamas aiškiai suprasti, esti toks ėjimas ne kiek nepakenks jųdviejų pokalbiui, kuris ir toliau sukosi apie dienos įvykius. Kaip be pasukus, eiti laukan dabar buvo pavojinga. O ir priežastis, dėl kurios buvo čia, vis dar gurkšnojo svaigiuosius gėrimus su savo iš koto verčiančia drauge. Užlysdamas už baro stalo, Andrew iš karto ištiesė savo ranką į ne daugiau nei 28 metus turinčiam Lucas. – Liam Thompson, ir prieš tau pradedant panikuoti, turiu užtektinai stažo kad galėtum išlėkti už kampo ir sutraukti porą cigarečių. – Tai nebuvo spėjimas, nuo Lucas iš tiesų sklido rūkalų kvapas, įsigėręs į drabužius ir plaukus. Apie tai taip pat išdavė ir kalnių kišenėję kyšantis Marlboro pakelis. Andrew tokius, ir dar smulkesnius dalykus pastebėdavo natūraliai. Pavadinkime tai profesine liga. Lucas savo ruožtu dėkingai linktelėjo. Ramybės daugiau nedavė tai, kad Danielle aiškiai buvo užpykusi, pertrauka būtina. <…>



Katherine iš tiesų kreipėsi į Andrea, netrūkus po to kai josios brolis davė žinią apie raganas, kurios mina ne tik jam ant pėdų, tačiau ir pasikęsino į šio pripažintąją dukterį. Be šių dviejų žmonių, fatališkoji brunetė nepalaikė ryšio nei su vienu iš savo praeities ar dabarties. Ji buvo atsargi, mat priešų turėjo daugiau, nei galėjo pakelti. Laikėsi senosios taisyklės, esti išgyventi reikia bet kokia kaina, nes… ji Katherine Pierce. Geriausiai draugei tai nuskambo ne vien kaip galimybė aplankyti “gimtinę”, ten esančius jai svarbius žmones. Tai nuskambo kaip nuotykis, kuriam ji buvo pasiruošusi, kuriame galėtu užimti Pierce vietą. Katherine išklojo absoliučiai viską: apie coveną, kuriame buvo prisidirbęs jos “naughty naughty brother”, kaip šios siekė atgauti knygą iš paties pragaro. Ir žinoma tai, kad jos pasikęsino į jos kraują. JOS KRAUJĄ. Tame tarpe buvo ne tik mažasis, niekuo dėtas berniukas. Tame tarpe buvo James, Bella ir Elodie. Taip, pastarosios niekada nebuvo sutikusi. Bet priešingai nei James. Na, nelaikė merginos atstumtąją. Jei esi Petrova, vadinasi esi Petrova. Ir ne vienas vikšras to nepakeis.
Arabellos akys pagaliau nušvito, kuomet ji suvokė kad visame tame jovale turi ramstį. Kažką atrodytu iš šalies, kas nėra pilnai susipažinęs su visa istorija, tačiau nepaisant visko, yra pasiruošęs eiti į pražūtingą mūsį. Kas nebandys narplioti jos motyvus, neužduos nepatogius klausimus ir tiesiog išreikš palaikymą. Jai šito trūko. Trūko dalelės to gyvenimo, kuris liko Milane, kartu su Argent. – Negalėčiau pritarti labiau. Žinai, vizuomet buvau tikra kad su tomis “witch bitch” reikalų neturėsiu. Užteko vienos, kuri yra visą ko išimtis. Tačiau likusios, tiesiog nesugeba šokti apie laužą, kokiose nors dykynėse ir giedoti savo šabašo giesmes, nelendant į kitų reikalus. – Nors vis dar ne visai nuoširdžiai, tačiau tamsiaplaukė pasistengė nusišypsoti. Manėsi pastarasias kales apibūdinusi kaip niekad tikslingai. Tam momentui Arabella net nenutuokė į kokią smegdobę save įsistūmė. Jei tik būtu pasidavusi užpuolimo metu, leidusi raganoms pasiekti kas jiems buvo reikalinga… Dabar viskas būtu paprasčiau. Tačiau tiek jos kraujas, tiek jos pradas to padaryti neleido. Arabella buvo kovotoja, nuo pirmos akimirkos, kuomet tik ką gimusi įkvėpė pirmąjį oro gurkšnį. Kodėl pasiduoti turėjo dabar? Pritardama linktelėjo, Andrea buvo teisi. Čia buvo per daug akių ir per daug ausų kad aptarinėti reikalus. Tai turėjo vykti privačiai. Galbūt ten, kur bus apsistojusi pati Argent.
Pasikeitus, o tiksliau asmeniškumo įgavęs pokalbis netrūko paliesti asmeninį garbanės gyvenimą. Tiesą pasakius, po draugės komentaro, norėjosi pradėti rėkti. Ne todėl, kad jautėsi užgauta paklibinančio komentaro. O todėl, kad paprasčiausiai nebe galėjo tverti savo pačios kaily. Viskas, ką Argent apibūdino kaip natūralią seką, iš tiesų buvo kur kas tamsiau. Ne, garbanė niekada nebuvo suabėjojusi savo jausmais. Tačiau tai kaip vyko “vėstuvės”, ar tas pats vaiko gimimas. Tai anaiptol nepriminė pasakos. Suspaudė lūpas, netyčia taip stipriai, kad šios netgi šiek tiek pabalo. Stengėsi kad balsas nuskambėtu kaip galima labiau nepriklausomai, tačiau nepanašu kad taip ir nutiko. Arba, tamsiaplaukė pašnekovė tuo patikėjo. – Kažkur buvo pasimetęs ir mano… Aaron’as niekada neuždavė to klausimo. Niekada nebuvo vėstuvių, ar elementaraus susirašymo. Atsimeni kai tavo sesuo prarado sūnų, tik dėl to kad jos draugužis nebuvo karunuotas alpha, ir analogiškai nebuvo ji. Tai va, mano “sutuokimas” buvo toks. Praėjom siaubingą ritualą tarp pirmą kartą matytų vilkolakių su senomis it pasaulis taisyklėmis. Ir viskas. Dėl to mūsų sūnus gimė be kokių nors gamtos apsunkinimų. – Ji nepasakė ir to, kad paskutinius nėštumo mėnesius buvo visiškai viena. Mat, Aaron’ui teko apsiimti eiliniu darbu po priedanga, bei atsidurti už grotų. Negalėjo jo kaltinti. Nekaltino. Toks buvo jo darbas, ir ji tai žinojo nuo galbūt ne pirmos draugystės dievos, tačiau ilgainiui. Vis tik, kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau jautė visą ko absurdo mišrainę. Arabellos veidas aiškiai sušvelnėjo, kuomet netrūkus buvo paminėtas jos berniukas. – Jared’as. – Vien tai kaip tamsiaplaukė paminėjo berniuko vardą, buvo galima nesunkiai suprasti, kiek daug meilės talpino tam mažam žmogėliukui. Na nevisai, daugiau mažam padarėliui iš pragaro. Bet, kas tikslinasi? Jos žvilgsnis ir vėl spindėjo, kuomet sulaukusi aiškiai išdėstyto noro susipažinti su berniuku, Petrova užtikrintai linktelėjo galva. – Jis tobulas. Jo kvapas yra geriausia, ką galima užuosti šiame pasaulyje. Ir jis iš akies luptas Aaron’as. Ir tai yra gerai, nes kai aužaugs sudaužys milijonus širdžių. – Kažkas vis dar buvo nedasakyta, kažkas, kas ją pastebimai slėgė. Tačiau kas būtent? Arabella klausėsi Ausis įtempus, kuomet Andrėja ištarė būtent tuos žodžius, kuriuos jai REIKĖJO išgirsti. Ji tik neseniai buvo pagimdžiusi, o per kelis mėnesius problemų, nesusijusių su motinystę užgriuvo tiek, kad atlaikyti tapo tiesiog nebe įmanoma. Jai reikėjo kad kas nors tai pasakytu. Kad ji yra gera mama, nepriklausomai nuo to kad kokiais 70% manė esant priešingai. Ir svarbiausia, kad ji neturėtu jaustis kalta dėl to, kas vyksta, ir dėl to kad nebe atlaikiusi įtampos paėmė pertraukėlę. Taip, ji suprato kad negali šitaip elgtis, tačiau vardan to kad išlaikyti sveiką protą, turėjo atsitraukti. Turėjo apturėti šį pokalbį ir galiausiai atsikvėpti. Kad galbūt, galbūt ji vis tik susitvarko su viskuo geriausiai, kaip tik išgali. Arabella uždėjo savo delną ant priklausančio Argent, kuomet susitikusi su josios akimis netrūko paaiškinti. – Ačiū. Man to reikėjo. –
Išpažintis apie asmeniškumus galiausiai pasiekė savo finalą, kuomet moetrys pasidalinusios savo istorijomis, galiausiai peržengė prie to, kas iš tiesų ir glumino, ir kažkaip keistai nuteikė. O galbūt tiesiog veikė suvartotas alkoholis. Arabella nebe drįso priimti informacijos rimtai. Taip, visa josios esybė buvo tai, kas turėtu nužudyti velnią. Bet tas pats ir trauktų tą padarą. Niekada nebuvo jo mačiusi, ar netgi kaip nors antgamtiškai pajautusi. Ar jis sparnuotą būtybė? Ar kažkas panašaus į “Hellboy” filmo herojų? Ar jis tikrai yra išvaizdi subinė, kaip apie tai užsiminė Argent. Sukrizeno. Na, pripažinkime. Net tarp visos antgamtinės probelmų mišrainės, retai kada gauni galimybę susitikti su asmeniu, kuris velnią buvo sutikęs ankščiau. – Palauk. Palauk minutę. Dieviškos esybės, velnias. Kur tave traukliojo visus tuos metus, po to kai matėmes paskutinį kartą? Ir… – Arabellos veidas netrūko pagauti gana dviprasmišką šypsenėlę. Kaip be pasukus, su Andrėja buvo “susidėjusi” audringiausiais savo gyvenimo metais. Kai meilė jos gyvenime neegzistavo, lygiai taip pat kaip santykiai ar elementari savaitė be triukšmingo ir absoliučiai įsimintino vakarėlio, kurio ryte tikrai neprisiminė. Kuriame nebuvo rytojaus, nes tiesiog galėjo jo nebe sulaukti. – Tu permiegojai su velniu? – Pasistengė tai pasakyti kaip galima tyliau, tačiau čia pat užsikikeno. Užkrečiančiai, maloningai ausiai. Nenorėdama kad jas dar kas nors nugirstu, palinko dar arčiau. – Ooo, tu tikrai permiegojai su velniu. Kokia gi kita gali būti šito dosnumo priežastis? Ai ai ai, o tu tikrai pasiūtusi. – Jos ir toliau kalbėtu nepriklausomai, pakiliai. Jei ne pranešimas, kuriuo pasidalino Lucas, netrūkus po to, kai buvo išleistas parūkymo pertraukėlėi. Arabella atsitraukė, o jos vietą netrūko užimti visai kitas asmuo. Tik vargu ar mažiau laukiamas. <…>

Net tuomet, kai tamsiaplaukė tapo pirma, kuri sumojo bučinį sustabdyti, Kol’o veide buvo užsilikęs pergalingas vypsnis. Josios kūno kalba pasakė kur kas daugiau, nei pro putlias lūpas netrūkus prasiveržę žodžiai. Jis buvo perdėm patenkintas, ir tiesą pasakius, galėjo kilti natūralus noras tą “patenkintą marmuzią” iš jo išmušti. Šiek tiek kilstelėdamas abi savo rankas, kurios vis dar buvo beprotiškai šaltos. Kurių nespėjo iki pakančiamos temperatūros “sušildyti” alkoholiu, uždėjo ant josios riešų. Šiek tiek spūstelėjo, ne per daug kad tai sukeltu nemalonius potyrius. Atitraukė nuo savo veido, ir čia pat vieną paleidęs, kitos krumplius galantiškai palytėjo lūpomis. – Jei tik būtu buvusi mano valia, niekada iš čia nebūtum išvykusi. Bet už tai galime kaltinti tik mano niekam tikusį brolį. Arba brolius. – Gana atsainiai trūktelėdamas pečiais, jauniausias iš Mikaelson’ų šeimos brolių, galiausiai prisėdo ant tos kėdės, kurią prieš tai buvo užėmusi Argent draugė. Mergina, kurios niekada gyvenime prieš tai nebuvo matęs. Ir, pripažinkime, nelabai buvo ir suinteresuotas pamatyti dar kartą. Ji tebuvo veidas minioje, nebent žinoma, josios kraujas buvo skanus. Tuomet galima būtu pagalvoti ir apie kitokią vakaro pabaigą. Pasimaitinant žinoma. Iki paskutinio ląšo. Mat penki metai nebūties, karste, turi savo kainą ir atoveiksmius, prieš organizmo stabilizavimo stadiją. Dabar Kol’as buvo dar labiau nepakenčiamas, pasipūtęs ir alkanas. Tai buvo natūralu, tokiu būtu kiekvienas. Ypatingai durklo sulaukus ne iš Niklaus, o iš jaunutės Rebekah Mikaelson. Kalė. Tikrai dar atsilygins jai tuo pačiu, galimai net labai greitai. Pažadins ne po penkių, o po penkiasdešimties metų. Lygiai taip pat, kaip kadaise tai buvo padaręs Nik’as. Iš to benkarto tikrai galima išmokti vieno kito įdomaus dalyko. Kaip be pasukus, mistiškas durklas dabar buvo jo rankose. Ir teliko laiko klausimas, kada šis bus panaudotas pagal paskirtį.
– Dar pasižiūrėsim. – Netrūko į gražuolės komentarą atkirsti vampyras. Tiesą buvo tame, kad jis net negalvojo apie tai, kad reikėtu pasirodyti vargšei Davinai. Kuri tikriausiai iš proto eina dėl to, kad neišgali atrasti jo karsto. Jaunutė raganaitė iš tiesų pametė dėl jo galvą, tačiau tai niekada nebuvo abipusis jausmas. Kol’as buvo savanaudis. Jam patiko Tokio pobūdžio, šiek tiek liguistas dailiosios lyties atstovių dėmesys. Davina prie to pačio buvo ir gana patyrusi ragana. Ar nebus tai dar viena priežastis, kodėl Andrea tai nevirškina šios padermės? – Atleisk, vėluoju penketą metų. Dar iki galo nepripratau prie minties, kad nebe reikia slėpti ilčių. Ar kad oficialus ir teisėtas pasimaitinimo būdas yra sintetinis kraujas. Negi kažkas rimtai šituo mėšlu užsiima? – Mikaelson’as buvo praleidęs tiek daug. Pasaulis į kurį sugrįžo buvo absoliučiai pasikeitęs. Net jo paties šeima, nebe užėmė tokios svarbios vietos, kokią turėjo prieš tai. Absurdas. Niekada nepripažintų tokių reformų, ir jei ne Rebekah, greičiausiai būtu užkirtęs kelią šitiems dalykams. Būtu išskerdęs tuos, kurie buvo atsakingi už vampyrų viešumą (žinoma kad jis nežinojo kad pastarieji nebuvo vampyrai, ir vien nučiaudėję, būtu jį gabalėliais išskaidę po visą pasaulį). Tuomet išskerstų ir tuos, kurie kuravo paradui. Kas dėl žmonių, kurie spėjo sužinoti apie vampyrų viešumą? Nurašytu tai teroristų aktui, tiesiog nušluotu nuo žemės paviršiaus miestą, miestus. Ir Turint omeny kaip greitai žmonės dauginasi, niekas per daug ir neįsižeistų. Kaip be pasukus, covid’as į kapus nusiuntė didesnį skaičių.
– Atrodai nuostabiai. – Pridūrė, it tik dabar pastebėdamas jos grožį. Melas, pastebėjo tai vos tik pateko į vidų. Bet saldžialiežuvavimo jam netrūko niekada. Tuo labiau, kai buvo pasirengęs "užkalbėti" jam patinkančią personą.



Susidūrusi su Armstrong, Arabella nesugebėjo nuslėpti jaučiamo susierzinimo. Pasilenkė idant pasiimtu savo sugadintą telefoną, kuomet išsitiesdama iš kart įsmeigė savo akis į vilkolakio veidą. Tamsiaplaukė niekuomet neprieštaravo tėvo pasirinkimui. Tam tikra prasme, paprasčiausiai nelindo į jo asmeninius reikalus, ir tikėjosi sulauksianti to paties. Galima teigti, kad tiek James, tiek Arabella tiesiog gerbė kits kito pasirinkimus ir tuo viskas. Todėl bičiuliautis su Melissos giminaičiais, tamsiaplaukė garbanė neturėjo didelio entuziazmo. Jos veide subolavo absoliučiai išspausta šypsena, kuomet trūktelėdama save, ištrūko iš Armstrong’o rankų. Nemėgo būti liečiama, net taip nekaltai. Dažniausiai tai iššaukdavo agresiją, neteisingą interpretaciją ir siaubą, su kuriuo iki galo taip ir nebuvo susitvarkiusi. Svetimi, o ypatingai vyrų prisilietimai, kuriems nedavė pritarimo, ją tiesiog baugino. Sąmonę nunešdavo į vieną šlykščiausių savo gyvenimo potyrių. Prireikė labai daug pastangų, idant nesusireikšminti.
– Atleisk, aš čia ne viena. Ir… – BINGO. Tol, kol vilkolakis stengėsi būti malonus, jam nematant nuo savo vidurinio piršto numovė žiedelį, perdėdama šį ant bevardžio. – Nesu laisva, kad ieškoti kad ir kavos puodelio draugijos. Tačiau, buvo malonu susitikti. Perduok labų dienų savo seseriai. – Nevyniodama į vatą, mergina aiškiai neketino čia užsibūti, kuomet tiesiu taikiniu nuskuodė į moterų tualetą, už savęs užtrenkdama duris. Alkoholis tikrai negerai suveikė. Kuomet delnais įsirėmusi į praustuvę, ji nunarino galvą. Jausmas buvo toks, it kokiam siaubo filme, kuomet aplinkinis vaizdas gličina, dreba. Sukosi galva, analogiškai sukosi ir skrandis. Tiesą pasakius, negalėjo net pasistengusi prisiminti kada paskutinį kartą buvo išgėrusi kad ir ne tiek, kiek šiandien. Sekasi gi nemirėliams, kurie nuo panašių gėrimų net neapsvaigsta. Palinko arčiau praustuvės, atsukdama šaltą vandenį. Dėl to kad buvo beveik nepasidažiusi, drąsiai delnais prisėmė vandens, kuriuo suvilgė sau veidą. Pirštais perbraukė ir per plaukus. Gėriau nepasidarė. Pykino dar labiau. – Prisidirbai durnele… – Subumbėjo sau po nosimi, puikiai žinodama kad būtent taip ir turėjo pasibaigti. Josios organizmas buvo visiškai atpratęs nuo svaigalų. Ir palyginus ne taip seniai susigrąžino įprastą sau svorį, kuris vis dar buvo kiek per mažas. Bet ne toks, kad atrodytu pasilygojusi. Dar kelis kartus vandeniu sudrėkino savo veido odą, kuomet kiek per staigiai pakėlė galvą įsistebėdama į savo atvaizdą veidrodyje. Neskaitant to, kad klubas buvo prabangus, veidrodžiai švarūs nebuvo. Tačiau tai netapo tuo dalykų, kurį Arabella pastebėjo pirmiausia. Jos tamsios, kone juodos akys buvo pasikeitusios. Ir tai nieko bendro neturėjo su hellhound unikalumu. Jos nedegė pragaro liepsnomis. Priešingai, viena iš rainelių buvo stipriai išblukusi. Ant jos pasirodė keistas, kone šviesiai balkšvas piešinys. Tokį fenomeną paskutinį kartą matė tuomet, kai atvyko atpažinti sesers kūną. Sutampė taip greitai, kad ji vos spėjo atsitraukti nuo veidrodžio, kad įbėgtu į artimiausią tualeto kabiną. Išvėmė skystį. Panašu kad šiandien apie valgį buvo pamiršusi. Priklaupusi ant kelių priešais unitazą, ji spėjo viena ranka suimti savo ilgus garbanotus plaukus, kad šių “nesuteršti”. Nuleido vandenį. Dievaži, galva vis dar siaubingai sukosi, tačiau skrandžiui paliko ženkliai gėriau. Klūpėdama ant plytelių ji jautėsi tokia apgailėtina. Jau ketino siekti savo suskulusio telefono, kuomet atkreipė dėmesį į ant kabinos sienos esančią ertmę. Iš jos sklido vos girdimas, keistas garsas. It tai būtu vėjas, o gal švilpimas. Negalėjo suprasti. Prišliaužė arčiau, nei pati nesuprasdama kodėl tai daro. Galbūt tai pasirodė mažiau apgailėtina, nei kad vėmimas dėl to kad padaugino? Staiga iš minėtos ertmės pasipylė dvokiantis, drumzlėtas skystis, ėmė kristi kažkokie neaiškųs didžiuliai vabalai. Aptaškyta minėtu siaubu, Arabella siaubingai persigando, mestelėdama save į kabinos duris. Šiaip ne taip pavyko jas slidžiais pirštais atidaryti. Ėmė šaukti, tiek garsiai, kiek tik galėjo. Tačiau skystis, vabalai ir visą tai lydintis, ausis pjaunantis garsas suintensyvėjo. Visą tai ėmė veržtis iš visų kabinų, iš kriauklių. Captelėjo už išėjimo durų rankenos. UŽRAKINTA!!! – Padėkit!! Padėkit kas nors!! – Suspiegė iš visų plaučių, delnais, ne, kumščiais plakdama per duris, kurios atrodė buvo atsparios jos jėgai. Staiga ėmė trūkinėti sienų plytelės, pro kurių atsiveriančius plyšius, išsiveržė dar didesnė vabalų ir dvokiančio skysčio banga. Ji atšoko. Paslydo, tėkštelėdamasi ant užpakalio prie pat sienos. Susiėmė už galvos, ir tuomet nutiko šis tas dar baisenio. Kabinos durys prasivėrė, ir pirmas dalykas, kurį pamatė Arabella, buvo nuogos ir pajuodusios moters kojos. Kai privertė save pakelti akis, į jos pusę jau tiesė ranką TERESA. Ta pati moteris, kuri suteikė jai gyvybę. Kuri po susidūrimo su James, jam išaiškinus tiesą, buvo negarbingai išsiųsta pragaran. – AAaaaaaaaa!!!!! – Tualeto durys staiga prasivėrė, pro jas įlėkė Lucas ir Andrėja. Tačiau tai kas vyko čia prieš akimirką, dabar gi atrodė kaip paprastas tualetas. Jokio skysčio, jokių vabalų, jokios iš pragaro atkėliavusios šmėklos. Tarytum visą tai vyko tik tamsiaplaukės galvoję. Vienintėlis dalykas, kuris buvo pasikeitęs, tai vienos jos akies rainelė. Kuri vis dar turėjo nagyvėlio dėmę.