PARODOS SALĖ #01:

by **Raven** Pen. 09 28, 2012 12:03 pm

Parodos salė, pirma.

by **Jennifer Argent** Kv. 01 24, 2013 5:05 am

*Kadangi beveik kiekvienas jos gyvenimo tarpsnis buvo atvaizduotas nuotraukose bei paveiksluose, jau prieš daug metų buvo užrakinusi būtent šią salę tam, kad niekas be jos negalėtu čia patekti. Vos tik kažkuriam laikui sugrįžta atgal į miestą, kuris jai visuomet asocijavosi su namais, sunkiai, tačiau visgi priverčia save pasirodyti šioje vietoje. Užėjusi į galerijos patalpas, prieina prie šios salės durų, bei suveikusi raktą, panaudoja jį pagal paskirtį. Kadangi viduje yra labai tamsu, ištiesusi ranką, įjungia šviesą, bei iš karto akis įsmeigia į pirmą paveikslą, kuris kaip tyčia nėra jos pačios rankų darbas. Įsistebėdama į piešinyje esančią šviesiaplaukę merginą, kuri yra it nulieta jos kopija, žengia ten kelis žingsnius. Palietusi paveikslo medžiagą, veide išspaudžia pakankamai malonią šypseną. Neskaitant to, kad daug kas pasakytu kad su šiuo paveikslu susijusi istorijos dalis buvo baisiausia jos gyvenime, ji kaip tik mato save ten labiausiai laiminga. Tačiau, nebūdama užsikabinusi už praeities taip stipriai, kaip kad gali pasirodyti, žengia toliau. Nužiūrėdama nuotrauką, kurioje yra užfiksuota ligoninės palata, bei mieganti mergina, teigiamai linkteli galva. Suprasdama kad jos gyvenimas ant tiek keistas, kad buvo tapusi geriausia drauge tai, kurios pusė visuomet buvo jos priešai, sumerkia akis. Kuomet jos kūną užlieja keistas jausmas, it šiurpuliukais perbėgantis per net menkiausias nervų ląsteles, mintyse pasisako kad yra pasiilgusi Jessicos, kurios veikiausiai niekuomet daugiau nebe pamatys. Pasiekusi pačiame gale kabančią nuotrauką su vyrišku atvaizdu, prieina prie jos. Pakėlusi ranką, pirštais perbraukia per ryškią vyriškio skruostikaulių liniją. Kaip tik tuo metu plačiau nusišypsojusi, tik teigiamai palenkia galvą, tuo pačiu iš savo rankinės ištraukdama tvarkingai įrėmintą paveikslą... Kuris atrodo yra pats geriausias jos kada nors nutapytas darbas. Paveiksle atvaizduota šeima, jų veidai priverčia kiekvieną pažvelgusi susimąstyti kad viskas ko gyvenime reikia, tai būtent mokėti išlaikyti įdilę, laimę ir taiką. Užkabinusi paveikslą, pražioja burną, vos girdimai, tačiau apmaudu, bet pačiai sau, prasitaria*
- Taip viskas turėjo pasibaigti mylimasis, tu turėjai būti laimingas su manimi, o ne kariauti su tais, kurie atėmė iš tavęs gyvenimą.
*Dar kartą perbraukusi per paveiksle atvaizduotą vyrą (kurio kūno spalva ryškiai skiriasi nuo kitų žmonių, mat jo nėra gyvo. Paveiksle iš tiesų yra pavaizduotas vaiduoklis, tačiau smarkiai paryškintas. Tačiau, ilgai žiūrint tai tampa suprantama). Atsitraukdama akivaizdu kad jau norėjo kažką pridurti, tačiau tuo pačiu sau už nugaros išgirdo ploną, švelnų balsą, kuris pašaukė "Mamyte, ar dar ilgai reikės laukti?". Atsisukusi į šviesiaplaukės mergaitės pusę, iš karto veide išplečia šypseną*
- Jau viskas, greitai galėsime važiuoti pas tavo dėdę... Ir toliau keliausime ten, kur tu pasirinksi Leight.
*Pasitraukdama nuo paveikslų, pasilenkia, bei pasigavusi savo mergaitę užsikelia ją ant savęs, priimdama jos komentarą*

Foto: http://cdn02.cdn.justjared.com/wp-content/uploads/2009/08/bbq-blake/blake-lively-backyard-bbq-18.jpg

by **Christian D'Agosto** Kv. 01 24, 2013 5:14 am

Kaip tik tuo metu būdamas informuotas kad Serena yra atvykusi į Brukliną, nesusilaikydamas, pirmas pasistengia ją susirasti, todėl kaip tik tuo metu, kuomet ji pasiruošia išeiti iš salės, pasirodo tarpduryje. Įsistebėdamas į tai, kaip mergina yra pasikeitusi, veide išplečia jam nebūdingą, tačiau plačią šypseną. Nežinodamas nuo ko pradėti, pirmiausia palenkia galvą:
- Esu beveik garantuotas, kad jei jis matytu dabar tave. - Atsikrenkščia, pasitaisydamas. - Jumis abi. Jis būtu laimingas. Taip sakau todėl, kad pažįstu jį visą savo gyvenimą. Aišku, jis pergyventu dėl menkiausios smulkmenos, nes bijotu kad visgi kas nors gali atsitikti. Bet būtu laimingas. - Neigiamai supurtydamas galvą, priduria. - Tu šaunuolė, nagi. Ateik, apkabinsiu tave.
Tuomet ištempdamas abi savo rankas, pajuda prie merginos su vaiku, bei abi jas apkabina, pabučiuodamas S į galvos šoną.
- Džiaugiuosi kad sugrįžai, bet dar labiau džiaugiuosi jei čia neužsiliksi. Pati supranti kad tai nėra geriausias vieta gyventi.

by **Lucas Wolf** Pir. 02 18, 2013 7:47 am

Kuomet iš patikimų šaltinių pagaliau pavyksta sužinoti kuomet Serena bei Derekas bus vienoje vietoje, pasiėmęs visą iš anksto paruoštą amuniciją, atvyksta savuoju automobiliu iki pat galerijos durų. Sustabdęs transporto priemonę, pirmiausia atsisega savo odinį švarką, iš po kurio išlenda elektroninis laikrodis, kuris nurodo kiek laiko liko iki sprogimo. Matydamas kaip greitai bėga paskutinės jo gyvenimo minutės, trumpam sumerkia akis. Pražiodamas burną, paskutinį kartą pasisako pats sau:
- Jie visi nusipelnė to, tu pats žinai kad elgiesi teisingai. Kol jie bus gyvi, visas tas karas nesibaigs. Reikia mušti per šaknis, kad neliktu ne vieno, kas galėtu kerštauti ir kam galėtu kerštauti. - Teigiamai linktelėdamas galvą, dar neatsimerkia:
- Už visus tuos, kurių gyvybes atėmė jų beribės ambicijos, keršto troškimas. Už mano sugriautą gyvenimą, už geriausius draugus, kurie išnyko nuo žemės paviršiaus. - Pauzė. - Už tave mažyte, kad niekuomet neturėjau galimybės padaryti tavo gyvenimo tokio, kokio nusipelnei. Už viską, ką praradome per mano kvailumą lysti ten, kur buvo per daug pavojingą.
Staigiai iškvėpęs orą, atsimerkia, bei tuo pačiu metu išlipa lauk iš automobilio. Užtrenkęs dureles, pirmiausia žengia tuos kelis trūkstamus žingsnius iki pastato vidaus. Atsitiktinai pastebėjęs kad laiko liko tik trys minutės, neigiamai supurto savo galvą.

by Svečias Pir. 02 18, 2013 8:38 am

(Paklusniai klausydama savo mamytės, visą laiką stebėjo kaip ji nužiūrinėjo įvairiausių žmonių paveikslus. Aišku pažinusi savo tėtį juose, mat mama jai visuomet primena koks jis nuostabus buvo žmogus ir kaipo jis atrodė. Nusišypso, kuomet Serena užkabina paskutinį savo darbą. Rankose laikydama jau gerai nudėvėtą pliušinį meškiuką, pagaliau prasitaria)
- Mamyte, as nuoliu eiti pazaisti į kiemą... - (Kuomet ją dar spėja apkabinti, tik tuomet kai yra nuleidžiama ant žemės pratęsia)
- Nu mamyyyyte, as liabai nuoliu eiti, as neilgam... Būsiu cia, tu mane matysi...
(Tai pasakiusi, pakankamai greitai išbėga lauk iš pagrindinės salės, ten kur kaip tik šiuo metu randasi jos šeimos priešas. Įsistebėjusi į vaikiną, kuris atrodo kiek keistai su laikrodžiu ant krūtinės. Ryžtingai prieina prie jo, bei pirštuku nurodo jo krūtinę)
- O kas čia? - (Iškėlusi antakius savo angeliškame veiduke, labai sunkiai pasistengia nutaisyti labai rimtą veido išraišką)

by Sponsored content

PARODOS SALĖ #01:

PARODOS SALĖ #01:

Re: PARODOS SALĖ #01:

Re: PARODOS SALĖ #01:

Re: PARODOS SALĖ #01:

Re: PARODOS SALĖ #01:

Re: PARODOS SALĖ #01: