Re: MIŠKO BUNKERIAI:

by **Jake Armstrong** Št. 02 08, 2014 4:07 am

- Kalbėk tai kas yra tiesa, Rebekah. Jau nebe tie laikai, kai mes priimam viską nepaisant to, kad tai skamba labai neįtikėtinai. Atimdama iš savo brolio stipriausią ginklą prieš daugelį iš mūsų tu manai kad viskas taip ir pasibaigs? Aš pažįstu Klausą beveik nuo savo gyvenimo pradžios, todėl žinau kad po išdavystės jis nesustos kol visi nebus mirę. Todėl prieš pasirašant kruviną sutartį su tavimi, mums reikia žinoti kuo tai pasibaigs. - Šiek tiek sujudinęs antakius, pagaliau paslepia prieš tai išlindusius savo nagus. Kuomet drąsiai žengia kelis žingsnius link garbanotos šviesiaplaukės, sugauna ją už rankos, tuo pačiu metu pritraukdamas arčiau prie savęs. Manipuliuodamas bendra praeitimi, įsistebi į jos veidą, pagaliau paklausdamas: - Kur garantija kad šis kartas bus kitoks, kad tu nepasitrauksi kuomet pajusi kad situacija linksta į tavo šeimos pusę? Aš netikiu kad tau reikia tik to, kad Klausas tiesiog ramiai gyventu, nesibaimindamas kad bet kurią akimirka mes smogsime? Kokie yra tavo motyvai? - Kaip tyčia, pakelia balsą, stipriau suspausdamas merginos laikomą ranką: - Atsakyk Rebekah!!

by **Katherine Pierce** Št. 02 08, 2014 4:31 am

(Iš pradžių labai ramiai reaguodama į tai, kad kone visi čia susirinkę troško sužinoti jos tikruosius motyvus, kuriuos ji stengėsi nuslėpti iki pat paskutinės akimirkos, vos prasidėjus kaltinimams kad ji nesako tiesos, veide leidžia pasirodyti pastebimai šypsenai. Tačiau, neskubėdama nieko pasakyti atgal, tik kuriam laikui nuleido akis, po ko, su akivaizdžiu akcentu, ima dėstyti savo susidariusią nuomonę) - Akivaizdu kad visi čia susirinkę turi šiokių tokių pasitikėjimo problemų, jei taip sunkiai supranta kad kartais tiesiog gali būti ištiesta pagalbos ranka. Nesvarbu kad ta pagalbos ranka keliauja tiesiai iš originaliosios šeimos. Jums lengviau patikėti tuo, kad tai yra spąstai. O aš nepasiruošusi verstis iš kailio, aiškinant kad te noriu pasiekti abipusės naudos. - (Kaip tik tuo metu pasiruošdama eiti šalin, nes nebe matė prasmės aiškintis tą patį per tą patį, galvos mostu nurodo savo broliui, kad ir šis sektu paskui. Tačiau po vienos iš čia buvusių merginų klausimo apie Kol'ą, šiek tiek kilstelėdama savus antakius, labai minimaliai pasisako) - O. Šiuo metu jam nerūpi niekas. Tad, manau tai ir būtu geriausias paaiškinimas, nors... Kažkodėl esu kone tikra, kad tu ir pati puikiai tai žinai. - (Tuomet kai eidama link laiptų į viršų, buvo sustabdyta, ramiai pasuka savo galvą į Armstrong'o pusę. Sukandusi dantis, bei stebėdama jo akis, kurį laiką nieko nesakė. Ir kai buvo patempta už netinkamų "virvučių", kurias sekė pakeltas vyro balsas, staigiai išrauna savo ranką iš jo gniaužtų, pagaliau pasakydama tikrąją tiesą, kuri privertė ją čia pasirodyti) - Todėl kad aš pavargau! Pavargau laukti, kada Niklausas dar kartą pames sveiką nuovoką ir vėl žengs prieš savo paties šeimą. Pavargau matyti kaip jis susmeigia Elaidžai durklą į nugarą, ir galiausiai tikisi jo atleidimo, jo pasišvietimą šeimai. Aš pati praradau daugybę šimtmečių tikėdama juo, kentėdama vien dėl to kad norėjau būti laiminga. O jis nesugebėdavo net leisti apie tai galvoti, nes kuo puikiausiai žinojo kad pats niekad to neturės, todėl negali leisti tai gauti ir kitiems. - (Šokinėdama nuo vienos kalbos link kitos, vienos iš rankų rodomuoju pirštu nurodo garbanę) - Praeitą kartą aš pasirūpinau kad tu gautum galimybę susitikti su Mikael'u, ir ką tu padarei? Susimovei! Todėl pagaliau noriu pati priversti jį kentėti. Ir nesvarbu kad jo neįmanoma sunaikinti, galima padaryti taip kad jis norėtu būti mirtingu, norėtu mirti. Reikėjo tikėtis, kad ankščiau ar veliau mums visiems atsibos tai kad jis pastoviai stumia mus toliau. Ir mano laikas atėjo dabar. Su jūsų ar be jūsų pagalbos, aš neatsitrauksiu. Nebe šį kartą. Dabar jau laimingi?

by **Arabella Petrova** Št. 02 08, 2014 8:45 am

*Neskaitant to fakto, kad šiuo metu ji buvo labiau suinteresuota originaliųjų pasirodymu, kuomet pradeda kalbėti šviesiaplaukė ragana, užversdama savo gražias akis, su pastebimu nuoboduliu atsidūsta. Kuomet pasuka savo akis į merginos pusę, kiek pastebimai suraukia savus antakius, vien dėl to kad ji ima kalbėti konkrečiai su ja. Nors, realiai ji net nebuvo norėjusi iš viso girdėti jos perdėtai mielo balselio. Kuomet abejomis rankomis atsispiria nuo stalo paviršiaus, taikliai nušoka ant grindinio. Ištiesdama nugarą, pagaliau pradeda kalbėti* - Tikiuosi tu nemanai kad aš tavęs prisibijau? Nes jei taip, oh mergaite, aš galiu tave sutriuškinti tuo pačiu metu dildindama savo nagus. Ir tam man nereikės jokių super galių. - *Su pastebima balse atsispindinčia arogancija, pagaliau sustoja priešais merginą, susikryžiuodama rankas sau po krūtine. Taip, jai buvo liepta nerizikuoti savimi, bet reikia atsižvelgti ir į tai, kad mergina pati prisiprašė. Katherine nebuvo vampyrė, paprastas žmogus, tačiau tai dar nereiškė kad per penkis tūkstančius metų ji nerado galimybių išmokti kaip reikia apsiginti* - Nagi, kalbėti jau moki, tačiau kad tokia protinga pagrįsk savo žodžius veiksmais. Nebent, viskas ką sugebi tai nevykusiai bandyti taikytis į tai, kas priklauso ne tau? - *Ir vien tik todėl kad jos dėmesys buvo nukreiptas viena linkme, konkrečiau į Katherine Reese, net norėdama nesugeba atkreipti bent dalies dėmesio į originaliąją vampyrę, kuri praktiškai tuo pačiu metu atskleidė savo tikrąsias pasirodymo priežastys*

by **Mason Lockwood** Kv. 02 27, 2014 11:33 am

Kad ir kaip bande susikoncentruoti ties svarbiu pokalbiu ir derybomis vykusiomis tarp originaliuju ir vilkolakiu, negalėjo negirdomis nuleisti lygiagreciai vykusio dviejų merginų pokalbio. -Minutelei atsiprasysiu,-sarkastiskai syptelejes meta tuzminga zvilgsni i Armstronga. Akimirksniu atsidūręs tarp dviejų santykius besiaiskinanciu merginų giliai ikvepia oro, vien tam, kad neimtu šaukti. Puikiai žinodamas, kad jis, ne kas kitas tik pakurstė judviejų ir taip vesejusia neapykanta, prislopina balsą. -Gal malonesite liautis?-išspaudžia per sukastus dantis. -Jei bent pirstu ja paliesi, prisiekiu, neatsakau uz savo poelgius, Kat,-kreipdamasis i sviesiaplauke drauge, tvirtai suspaudzia lupas. Pasisukes i tamsiaplauke, nepamiršta atseiketi ir jai: -O tu, maniau apie tai jau kalbėjom, esi žmogus, velniai rautu. Negaliu tavęs apsaugoti jei pati lysi "po ratais",-tikedamasis, kad to pakaks, kad jos dvi nebekeltu daugiau scenų, garsiai iskvepia ora. -Pasikalbesime apie tai dviese, kai man neteks spręsti klausimo, nuo kurio priklauso originaliojo likimas, kurio mirtis reiks ir manaja, gerai?-debteli i abi Katherinas.
Zenges link Rebekos, klausiamai kilsteli smakra ir suneria abi savo rankas, prazergdamas kojas ir tokiu būdu atsistodamas i pozicija, kuri nepaliktu progos nei vienam is Mikealsonu pirmiausia nesusidurus su juo, pasiekti Katherine. -Jei atvirai. Is manes pagalbos nesitikekite,-suprasdamas, kad jo žodžiai daugelį galejo nustebinti, išspaudžia pasaipia grimasa. -Neitikinsi, kad tu ar tavo broliai stoty pries Niklausa ar apskritai, sudarytų paliaubas su vilkais,-prunksteli. -Priešingai, manau, kad turite ko bijoti, manau, kad žinot daugiau nei žinome mes. Atvykstat cia visai pries pilnati, kai as ketinu išsiaiškinti ar turiu alfos gena ir dedates draugais? Is jūsų man jokios naudos, cia jums reikia mūsų užnugario.

by **Arabella Petrova** Kv. 02 27, 2014 12:06 pm

*Tuo metu kai sulaukia dėmesio iš šalies, o ne tiesiogiai to asmens, su kuriuo ir kilo konfliktinė situacija, pakeldama akis į šalie atsiradusį vyrą, sukanda dantis. Akivaizdu, ji nebuvo nusiteikusi jam priešgyniauti, tuo labiau puikiausiai suprato kad dabartinis laikas aiškintis santykius su šviesiaplauke labiausiai netinkamas. Tačiau ši ją kaip niekad erzino...* - Tebūnie, kaip liepsi. - *Kiek stipriau įtraukusi oro į savo plaučius, pamažu atsitraukia toliau nuo raganos/vampyrės, užimdama sau pakankamai saugią vietą. Ir tik tuomet kai pilnai išklausė Lockwood'o monologo skirto originaliems vampyrams, visgi nebūdama pasiruošusi taip kategoriškai atsisakyti, nes kuo puikiausiai nutuokė kad buvo galimybė sutramdyti originalųjį, jo nenužudant. Todėl suteikė sau teisę kalbėti* - Kaip supratote, šiuo metu jūsų pasiūlymas mums nėra aktualus. Nėra taip paprasta patikėti asmenimis, kurie visuomet buvo tavo priešai. Tam reikia laiko. Todėl, manau visi norėtume kad šiam kartui apleistumėte patalpas. Abu. Nes mums reikia laiko.

by **Katherine Pierce** Pen. 02 28, 2014 3:36 am

(Įdėmiai išklausydama tai, kas buvo sakoma aplinkinių, palaipsniui sekė kiekvieno iš kalbėjusių, net minimaliausius sujudimus. Tačiau, neskubėdama pasisakyti pati, viso labo pastebimai pakelia savus pečius aukštyn. Akivaizdu, kad ir kaip jie negali pakęsti jos šeimos atstovų, jie nėra pasiruošę žengti išvien vardan "gėrio". Liežuviu perbraukusi sau per lupas, pasuka galvą taip, kad kuo puikiausiai matytu netoliese buvusį savo brolį) - Pasiūlymas vienkartinis, nes mes negalime rizikuoti tuo, kad ši informacija pasklis. Jums reikia laiko pagalvoti, tai reiškia atsisakymą mums. Tikiuosi toks sprendimas jums bus parankesnis... - (Tuomet žengdama link laiptų, kurie vedė į viršų, atsisuka tik prie pat išėjimo, bei jos veidą papuošia pakankamai akivaizdi šypsena) - Jus net nenutuokiat kokius planus jums paruošė Niklausas, ir patikėkite manimi, padarėt didžiulę klaidą, manydami kad ši sąjunga yra bevertė abiems pusėms. Po Džeksono gimimo, šis pasaulis mažu mažiausiai bus apsuktas aukštyn kojomis. O ypatingai tavo su Katherine dalis, Meisonai. - (Tai susakiusi, leidžia kad už nugaros paliktu galybė neatsakytų klausimų, ir tuomet negrįžtamai kartu su broliu dingsta)

by **Jake Armstrong** Pen. 02 28, 2014 11:24 am

Neaišku dėl kokių priežasčių, tačiau visą laiką likęs neprataręs ne vieno žodžio, tik po to kai originaliosios šeimos atstovai pasišalino iš šios vietos, pasiekęs vieną iš sienų, suspaudžia atitinkamą kodą, kuris uždaro bunkerio dangtį, neleidžiantį daugiau niekam nei patekti į vidų, nei ištrūkti lauk. Vis dar nebyliai pasitraukdamas į bunkerio galvą, pasiekia grotas, kurios yra kuo puikiausiai pritvirtintos, bei kuriomis netrūkus bus leidžiama žmogui mirtina elektros srovė: - Puiku, galime pradėti. Turiu iš karto pasakyti, kad man teks tave nužudyti, kad išsiaiškinti ar tikrai turi tikrojo alfos geną. - Kadangi vampyriška jo dalis yra nemirtinga, nusprendžia kad jo žodžiai nebus tokie bauginantys, kokie galėtu pasirodyti bet kam kitam. Suimdamas ant grindų padėtas grandines, giliai įtraukia į savo plaučius oro, po ko vėl pratęsia savo paaiškinimus: - Skausmas bus neapsakomas, greičiausiai toks, kokio niekuomet nebuvai patyręs. Tad, jei esi pasiruošęs, galime pradėti. - Sujudindamas rankose laikytas grandines, leidžia šiam dar kartą pagalvoti ar tikrai nori visą tai patikrinti tokia skubos tvarka: - Meisonai?

by **Mason Lockwood** Pir. 03 03, 2014 12:34 pm

Nors giliai viduje nebuvo tikras, kad jo sprendimas atsisakyti bendradarbiauti su Rebekah ir jos broliu buvo teisingas, nusprendžia išlikti bent jau išoriškai ramus ir savimi pasitikintis. Nepaisant to, kad paskutiniai originaliuju šeimos atstovės žodžiai ji neramino, leidžia jai išeiti. Bandydamas save įtikinti, kad jis sugebės užtikrinti savo artimu zmoniu saugumą tvirtai spaudė kumščius iki pat tos akimirkos kai išgirdo garsą reiškianti, jog liuko vedančio i bunkerį dangtis aklinai ir saugiai užsidarė. Jake žodžiams pazadinus ji is vidiniu apmastymu, teigiamai linkteli galva. -Kaip ir sakiau, kad ir kiek tai uztruktu,-skesteli rankomis. -Esu cia, todel verčiau greiciau tai uzbaikim, Armstrongai,-karciai sypteli leisdamas draugui suprasti, kad yra pasiryžęs išbandyti viską ka šis yra sugalvojes vardan tikslo-išsiaiškinti ar jis turi ta trokštamą alfos gena.

by **Jake Armstrong** Antr. 03 04, 2014 1:10 pm

Teigiamu linktelėjimu parodydamas tai kad yra pasiruošęs veikti, pirmiausia žengia kelis žingsnius link Lockwood'o, suimdamas jam už nugaros buvusios merginos riešą, bei nestipriai patraukdamas ją į savo pusę. Ramiai stebėdamas draugo reakciją, galiausiai nusiveda merginą kaip galima toliau nuo veiksmo scenos, mat nemano kad jai yra verta stebėti viską iš arti. Kuomet palieka ją tolimiausiame bunkerio kampe, pats tuo tarpu sugrįžta prie grotomis išklotos sienos. Akivaizdu kad ji jau ne kartą buvo naudojama, tačiau ne dabartiniam tikslui. Džeikas, kadaise trokšdamas įgauti kaip galima daugiau ištvermės, kankino pats save, tokiu būdu užgrūdindamas ne vien savo kūną, tačiau ir charakterį, kuris daugumai nepatinka. Jis per trumpą laiką pavertė save alfa, tuo padaru kurio reikėjo jauniems vilkolakiams. Vadu, kuris ne kartą tapo jiems draugu, mokytoju, ir net tėvu. Jis buvo nepakeičiamas iki pat šios dienos, kuomet nusprendė pasitraukti į šalį, vardan savo paties interesų, apie kuriuos šiuo metu žinojo tik jis vienas. Sesuo, paskutinis asmuo kuris jam buvo labiausiai svarbus, dėl kurio dar laikėsi, buvo nužudyta. Tai kas beliko? Tyliai, niekam nežinant rasti to kaltininką. Todėl kito alfos suradimas jam buvo kaip niekad, naudingas. Šviesiaplaukės Katherinos (apie kurios ateities peršokimą į kitą pusę, nieko nenutuokė) žodžiai turėjo savos tiesos, tiesiog jis pats nebuvo pasiruošęs to pripažinti garsiai. Uždarumas, buvo vienas iš jo pagrindinių charakterio bruožų, nes manė kad kuo mažiau apie jį žinos, tuo visiems bus geriau. Juk ne veltui tik keli asmenys žino tikrą istoriją to, kaip jis gavo savo dabartinį statusą. Grįžtant prie darbų, dar kartą patikrindamas grandines, kurios yra pritaikytos būtent taip, kad jas sutrupinti būtu faktiškai neįmanoma. Įsitikinęs kad viskas paruošta, visų, o ir savo paties netikėtumui, imasi drastiškų veiksmų, neruošdamas visko palaipsniui. Akimirksniu pakeičia savo įprastą vaizdą į pusiau "žvėries", leidžia savo akims įgauti ryškiai raudoną, alfos, spalvą, grubiai stverdamas Lockwood'ą už atlapų, kone įrėmina šį į grotas. Sukdamasis labai greitai, surakina jį grandinėmis, kuriomis netrūkus tekės bet kurį žmogų lengvai sukepinanti elektros srovė. Dar būdamas labai arti, leidžia veide pasirodyti kampiniai šypsenai, po ko seka tolimesnis komentaras:
- Turi puikiai suvokti tai, kad alfos statusas nėra šiaip sau skirtas. Jei turi tą geną, vadinasi tu turi galimybę tapti tikru vadu. Tačiau su tuo ateis ir didelė atsakomybė. Tai reiškia kad tu tapsi sektinu pavyzdžiu kitiems vilkams. Ir jei būsi prastas, ar atmesi tai į antrą planą, vadinasi įgausi priešų tarp savų, kurie manys kad yra verti to labiau nei tu. Tai nėra dovana, tai greičiau prakeiksmas. Patikėk manimi, aš alfa esu jau ne pirmą dešimtmetį. - Pasukdamas galvą į Katherine Pierce pusę, šiek tiek palenkia galvą: - Kas liečia tai kas tavęs dabar laukia, kaip ir sakiau prieš tai, tai pažadinama per nesuvokiamą skausmą, valią ir įtūžį. Todėl aš iš karto atsiprašau to, kas bus. Viskas vardan kilnaus tikslo. - Tuo pačiu metu, kai patikrina ar grandinės atlaikys, atsitraukia toliau nuo Lockwood'o, pasiekdamas specialų pultą, kuris nustato kokio intensyvumo bus srovė, ir kiek ilgai ši trūks. Suspaudęs tam tikrus mygtukus, leidžia pradėti tekėti pirmai srovei, kuri sukelia pradinį, jau nejuokingą skausmą, vis tęsdamas savo mintį: - Tavo silpniausia vieta yra ne kas kitas, kaip Katherine. Tuo tarpu man, ji nereiškia nieko. Nebent parankų ginklą prieš tave. - Krestelėdamas vieną iš savo rankų, leidžia pasirodyti nagams, kurie yra kur kas aštresni nei visiškai nauji skutimosi peiliukai. Apsisukdamas labai greitai, pasigauna minėtą moterį, kurią prispausdamas prie savęs, kad ši veidu būtu į Lockwood'o pusę, o nugara į Armstrongo, savo nagus prikiša šiai prie kaklo: - Vienas klaidingas sujudimas, ir atsisveikinsi su ja amžiams. Pažadink save!! - Tuo pačiu metu, sujungdamas stipriausią srovę, kuri pusę miesto palieka be šviesos, nepersistengdamas susmeigia savo nagus į laikomos merginos kaklą, kas priverčia pasirodyti keliems kraujo lašams, grakščiai nuvarvėjusiems per jos kaklą, link krūtinės. Pastebimai siutindamas draugą, sukuria tokią aplinką, kad jei šis nepasistengs, praras viską.

by **Arabella Petrova** Pen. 03 07, 2014 11:45 am

*Kažkuriam laiko tarpui buvo panėrusi į savo pačios mintis, kurių pasekoje, kažkuriam laiko tarpui buvo praradusi budrumą. Akis pakeldama tik tuo metu, kai teko matyti kaip jos mylimas vyras buvo prirakintas grandinėmis prie grotų, kurios savaime leido suprasti, kad greičiausiai bus nepalaužiamos. Negalėdama stebėti būtent tokio vaizdo, susiraukdama, nusuka savo žvilgsnį nuo pagrindinio vaizdo, kuomet prieš akis vaizdas tarytum ima tekėti daug lėčiau, lyg kokiam senam filme. Iškvepiamas oras patampa garais, tarytum čia būtu stipriai minusinė temperatūra. Prieš jos akis, tarytum haliucinacija, praskrieja keistai atrodantis vabzdys, dalinai primenantis ilgasparnę musę. Ir kai laikas vėl ima tekėti įprasta vaga, ji atsiduria suspausta Armstrongo griaužtuose. Sukandusi dantis, iš kart iškošia* - Džeikai, patrauks savo rankas nuo manęs, kol... - *Jos kūnu, perbėga nestipri elektros srovė, kuri turėjo būti juntama ir ją laikiusiam asmeniui. Tai antras kartas, kuomet neaiškiomis aplinkybėmis ji duoda įtakos tam, kas galiausiai pasibaigia keistu incidentu susijusiu su elektra. Jausdama pakankamą stiprumą, kuris kone kilo iš vidaus, staigiai viską praranda, kuomet jos kaklą perdreskia aštrūs vilkolakio nagai. Stipriai sukandusi dantis, bei tuo pačiu metu sumerkusi akis, susivokia kad visą tai daroma tik tam, kad įsiutinti Lockwoodą*

by **Mason Lockwood** Pen. 03 07, 2014 2:59 pm

Kadangi puikiai zinojo kokiu tikslu cia ejo, tikejosi, jog su juo bus atitinkamai elgiamasi todel pernelyg nesimuisto kai yra gan grubiai ir skubos tvarka surakinamas. Klausydamas draugo zodziu tik kelis kartus teigiamai linkteli. Jis puikiai zino, kad su visomis privilegijomis ateina atsakomybe. Vieena ju y abe tureti mylima moteri. Gaves tai ko taip trosko jis igyjo beegales priesu, taciau nei karto nesusimaste ''ar r moteris buvo to verta''. Tokia mintis paprasciausiai neperskrode jo pasamones. Jis tvirtai zinojo, kad viskas ka teks iskesti vardan jos buvo niekai palyginti su ta pilka egzistencija, kuri jo lauke pasirinkus gyvenima be jos. Jis zinojo, kad jei yra bent menkiausia galimybe, kad jis turi ta nelemta alfos gena, jis PRIVALO ji issaukti. Tai buvo vienintelis budas igyti pranasuma ir taip nelygioje gerio ir blogio kovoje tarp vilku ir originaliuju, o gal ir jo paties viduje. Nuo akimirkos kai ikvepe pirmaji oro gusi tapes hibridu jis kovojo su troskimu pasiiinkti lengvesni kelia - stoti i Klauso gretas ir megautis gyvenimu, nugramzdinti sazine ir kitus jausmus ir tiesiog egzistuoti.
Pirmajai elktros srovei emus sruventi jo kunu jam tenka pamirsti visus apmastymus ir susitelkti ties dabartinne situacija. Skausmui issaukus dalini jo virsma, pasigirsta duslus zmogui nebudingas urzgimas. Suklupes ant vieno kelio netrukus vel issitiesia. -Blefuoji, Armstrongai,-Jakui pastverus jo moteri isspjauna zodziius su aiskiai juntama panieka. Akivaizdziai nesitikejes, kad draugas be jokiu skrupulu bei netempdamas gumos imsis grieztesniu alfos zadinimo priemoniu, isvydes Katherine kaklu sruvanti krauja is visu jegu trukteli grandines sukeldamas gasu riaumojima. -Liaukis! Mes taip nesitarem, Jake!-kaip paseles ima tampyti ji laaikiusiias gandines. Zinojimas, kad sios nepasiduos kad ir koks stiprus jis butu vare ji i panika. Jis pasitikejo Jake, bet niekuomet nebuvo tikras kokios priemones anot jo yra pateisinamos tikslui pasiekti. -Po velniu, Jake, paleisk ja, turi buti kitas budas!

by **Jake Armstrong** Pen. 03 07, 2014 3:23 pm

Matyti draugu tapusio asmens fizinę kančią, bei ant akių laužomą pasitikėjimą visais kurie čia yra, nebuvo malonu. Tačiau tikslas buvo svarbesnis už viską, kas dėjosi šiuo metu. Teko pripažinti ne tai, kad esant reikalui, jis net nesumirksėtu, prieš perrėždamas žmogumi tapusios, Katherine kaklą. Faktas kad tikrasis alfa yra vienas iš dabartinių Lockwood'ų šeimos atstovų, buvo per daug svarbus kare, kuris atrodo nesibaigs niekad. Žmonės, kurie buvo laikomi draugais, atsuko nugaras, tie, kurie troško priešingos baigties, ištiesė pagalbos ranką. Stebėdamas kankinamą draugą, trumpam pakelia akis sau virš galvos, į šviestuvo lemputę, kuri leido nemalonius garsus, kuomet pusės miesto elektra sutekėjo tiesiogiai į šiuo metu prie grotų prirakintą Lockwood'ą. Nuo srovės galingumo, dalis čia esančios aparatūros pradėjo lydytis, ir nors jis savo žvilgsnį buvo nukreipęs į konkretų asmenį, vaidybą, kad jis nežada sustoti, nesugeba praleisti pro akis to, kad Pierce elgiasi tikrai ne savaip. Nepaleisdamas jos, stik stipriau susmeigia savo nagus į šios kaklą, palikdamas vos kelis milimetrus iki arterijos, kurią perkirsdamas garantuotu merginos mirtį per daugiausia kelias minutes: - Kito būdo nėra! Skausmas, kuris susipina su fiziniu ir dvasiniu yra stipriausias, būtent šis garantuos prabudimą, arba mano išdavikiškumą. - Omeny turėdamas tai, kad tikrai taps išdaviku jo akyse, jei padarys tai, ką bandė daugelis, kuomet draugo mergina buvo nemirtinga. Vaidindamas labai įtikinimai, kad ir gavęs elektros srovę ne nuo ko kito, kaip nuo laikomos merginos, mat ši buvo iš vidaus, o ne iš aplinkos, sukandęs dantis, pasistengia vien mina perteikti kad padės jai galą. Laisva ranka paskutinį kartą sujungdamas tam tikrą mygtuką, pasirūpina kad ir likusi miesto dalis paliktu be šviesos, kurios elektra padarytu didžiausią smūgį Lockwood'ui. Tačiau manydamas kad to bus negana, imasi gudravimo. Vien todėl kad mergina dalinai dengė jo kūną, užkišdamas laisvą ranką jai už nugaros, iš savo švarko nepastebėtai ištraukia švirkštą, kurį, panaudodamas ypatingai tikslingai, susmeigia adatą merginai į stuburą, atlikdamas spinalinę anesteziją. Kuomet ant akių pagal viską, ji ima kristi žemyn. Tuomet nykščio nagu įdreskia savo paties delną, taip giliai, kad kraujas kuris priklausė jam, ištiškęs ant merginos, atrodė taip, kad jam visgi pavyko pažeisti svarbią, miego arteriją. Vizualiai jis atrodė tuo priešu, kuris ką tik nužudė Katherine Pierce. Veide viso labo šmėkštelėjo šypsena, kuomet iš jo lūpų pasklido menka frazė: - Laikas baigėsi Meisonai, tu neturi šio geno. - Būdamas kone šimtu procentu tikras, kad šis spektaklis arba iššauks jo įsiūtį, ir jis prabus kaip alfa sutrupindamas viską aplink, arba, suglebs nes yra tik dar vienas beta, nesugebėjęs atlaikyti kankinimo.

by **Arabella Petrova** Pen. 03 07, 2014 3:36 pm

*Pastarosios minutės, kaip ir prieš kelias dienas keistai susiklostę įvykiai, kuomet ji paskutines valandas praleido kaip "nemirtinga" asmenybė, atrodė labai keistai. Susidarydavo jausmas, kad jos pačios siela, kone yra traukiama lauk iš kūno. Mediciniškai tai būtu galima paaiškinti kokiomis nors psichinėmis negaliomis, tačiau gyvenant pasaulyje kuris yra perpildytas mistinių būtybių, galima buvo daryti prielaidą, kad tai yra kažkokios magijos įtaka. Elektros srovė tekėjo jos kūnu, tačiau ji nejuto nei menkiausio skausmelio. Kuomet jos pirštų galiukai ėmė žybčioti nuo elektros, tarytum išrauti laidai, kurie bet kuriuo metu galėtu nutrenkti juos palietusį asmenį, sumerkė akis. Vaizdai apie gyvenimą, kurio ji negyveno, tarytum kaip paveiksliukai ėmė kaitaliotis vaizduotėje. Baimindamasi bent menkiausiai sujudėti, ko pasekoje per neatsargumą, padarytu sau pačiai galą, sukanda dantis. Trūko visai ne daug, kad nuo jos pačios pasipiltu kibirkštys, kuomet pajuto staigų dūrį į savo nugaros sritį. Tuomet vaizdas pradėjo lietis, ir ji net niekaip nesureagavo į tai, kad ne savo noru buvo įtraukta į Armstrongo surengtą spektaklį. tarytum tikrai mirdama, sukrenta ant šaltų grindų, kažkuriam laikui kuomet jos širdies plakimas tapo beveik nebe čiuopiamas, nuo medikamentų išsijungia*

by **Mason Lockwood** Št. 03 15, 2014 3:17 pm

Elektros srove kone verte krauja jo gyslose virti. Deginantis ir neapsakomai aštrus skausmas apėmė jo kuna ir privertė ji suklupti ant keliu. Issiepes dantis ir riaumodamas is skausmo ne akimirkai nenuleido akiu nuo draugo ir jo nelaisvėje laikomos Katherine. Viskas kas šiuo metu vyko ne tik žaidė su jo emocijomis, bet ir trukdė jam blaiviai mąstyti, jam buvo sunku atskirti gera nuo blogo, realybe nuo vaizdu, skriejanciu jo pasąmonėje vos tik jis akimirkai uzmerkdavo akis, tais momentais kai skausmas tapdavo sunkiai pakeliamas.
Dar kelios akimirkos ir tai ka išvydo uzgoze viską - skausmą, baime, pykti, rodos viskas susimaišė i viena beprasme visuma. Jis nebegirdejo nieko, tik itin spartu savo paties širdies plakima. Viskas nusidažė skaisčiai raudona spalva, tarytum jo akis butu uzliejes kraujas, kraujas, kuris sruvo Katherine kaklu. Dar pats to nesuvokdamas jis ėmė sparčiai keisti pavidalą-virsti padaru, kurio issaukti jie cia buvo susirinke- alfa hibridu. Pajutęs kaip viena jo ranka laikiusių grandinių pagaliau pasiduoda ir isplesdama gera gabalą sienos subyra pazirdama ant bunkerio grindinio jis ima paselusiai muistytis. Jam nereikejo nieko sakyti, jo povyza ir žvilgsnis išdavė viska, kas dėjosi jo galvoje. Jis buvo pasiruošęs suplesyti Jake i mažus skutus.

by **Jake Armstrong** Št. 03 15, 2014 4:44 pm

Kaip tik tuo metu, kai garbanės kūnas sukrenta jam po kojomis, jo veide buvo galima pastebėti savimi patenkinto asmens išraišką. Tačiau ji atsispindėjo ne todėl, kad spektaklis pavyko, o būtent dėl to, koks vaizdas buvo matomas priešais. Jis niekad gyvenime nebuvo matęs hibrido tapimas alfa patinu. Tai buvo keista, iš dalies kraupu, tačiau tuo pačiu metu įspūdinga. Jis nepraleido nei menkiausios virsmo detalės. Susižavėjimas buvo aiškus, ir nors jis pats kaip vadas, turėjo kur kas daugiau patirties, savą vilkų "gaują", dabar jautėsi kaip vaikas, kuris pirmą kart pamatė "BMW" markės modeliuką. Jis buvo apgalvojęs visą planą iki pat to, ką teks daryti, jei grandinės neatlaikys. O jos akivaizdžiai neatlaikė. Iškeldamas abi savo rankas, kurioje vienoje tebe buvo švirkštas, garsiai taria: - JI GYVA! Įsiklausyk į širdies plakimą, ji tiesiog miega. Ir pastačius ją į pavojingą situaciją, buvo vienintelis būdas tave supykdyti taip kad.. - Nebaigęs kalbos, nurodo ir kitą savo ranką, kurios delnas dar nespėjo sugyti: - Meisonai. Įsiklausyk, Katherine gyva. O tu puikiai žinai kad aš nepadaryčiau nieko prieš tave, ji tavo dalis. - Bandydamas įtikinti draugą, po virsmo pabandyti sukontroliuoti save, pratęsia savo mintį: - Jei pulsi, būsiu priverstas gintis. Bet viso to, dar galima išvengti. - Kilstelėdamas ranką, nurodo savo ausį. - Įsiklausyk.

by **Mason Lockwood** Št. 03 15, 2014 5:37 pm

Jis savęs nebevalde. Nors ilgai troško įgauti galia, kuria pasižymėjo alfa tapęs hibridas ne neisivaizdavo, koks milžiniškas išbandymas tai bus ne tik jo kūnui, bet ir psichikai. Ituzis paėmė viršų ir po to kai jo akyse tariamai is jo buvo atimta tai, del ko jis gyveno siaip jau veikiau egzistencija primenanti gyvenimą, jis leido viduje tunojusiems demonams paimti viršų. Nepaisydamas draugo žodžiu, o gal ju ne negirdedamas, mat taip įnirtingai zvangino grandines bandydamas jas nutraukti, jog šiuo metu jis neprimine Meisono, kuri Armstrongas pažinojo. Ir nors jis ne uz ka nebutu ketinesis sužeisti draugo, dabar lyg visu pajėgumu veikianti naikinimo masina jis buvo pasiryžęs atimti vaikinui givybe. Ilgai netrukus ima skilineti cementas i kuri buvo imuryta kita jo ranka laikiusi grandine. Tai, jog negali pulti ir yra surakintas ji siutino vis labiau ir tai buvo matyti. Suriaumojes dar syk pagaliau nutraukia grandine ir nusiplesia laidus, kuriais i jo kuna buvo siunčiami elektros impulsai. Kadangi jo kojos buvo vis dar supanciotos ir jis negalėjo pasiekti žmogaus, kuri troško sunaikinti, suklumpa ant keliu.

by **Jake Armstrong** Št. 03 15, 2014 6:02 pm

Puikiai matydamas kad jo kalba šiuo metu nepadaro ne menkiausios įtakos, sukandęs dantis, pasilenkia prie merginos, kuri yra sukritusi prie pat. Rizikuodamas tuo, kad šis veiksmas gali būtu tik dar labiau siutinančiu, pamiršta net apie tai kad čia yra ragana, kuri gali garantuoti jam saugumą. Taigi, jau laikydamas ant rankų Pierce, žengia kelis žingsnius link grotų, už kurių ir randasi minėtas, pavidalą pakeitęs asmuo: - Įsiklausyk, širdis plaka. Tai reiškia kad ji gyva, ir puikiai išsimiegojusi galiausiai atmerks akis. Tau tereikia, suvaldyti tai, kas esi. Kitaip... - Puikiai atsimindamas savo pirmą virsmą, kuomet buvo ant ribos to, kad amžiams liks vilko pavidalu, mat gyventi būnant žmogumi jis labiau už viską, netroško. Supratingai linkteli galva, kuomet, nepaleisdamas merginos apačion, atveria grotas, leisdamas sau patekti į vidų, kur akivaizdžiai buvo šiuo metu daug stipresnis už jį padaras: - Atsimink kaip vyko mūsų susipažinimas, kaip paskui teko traukti tavo subinę, kuomet laikinai tapai Mikaelson'o kale. Pripažink tai, nesu tau priešas. Sukontroliuok visas kūną draskančias emocijas, nukreipdamas jas tik viena linkme. Atsimink ir susitelk į vieną dalyką, kuris tave verčia gyventi.
Kuomet atsiduria pakankamai arti Lockwood'o, sudaro tokį atstumą, kad labai norėdamas oponentas vien ištiesęs ranką galėtu perrėžti jam gerklę. Priklaupdamas ant kelio, paguldo merginą ant žemės, o pats tuo tarpu vieną kumštį atremia į šaltą grindinį, tuo pačiu metu pakeldamas akis į žvėries formą įgavusį asmenį: - Susikaupk. Įsiklausyk. Dabar tu turi viską, ko troškai, beliko tik pasiimti. - Nepajudėdamas, duoda jam pasirinkimo laisvę.

by **Mason Lockwood** Sk. 03 16, 2014 4:30 pm

Jis buvo pernelyg isiaudrines, kad bent jau pabandytų įsiklausyti kas jam buvo sakoma. Nutraukes grandines, kurios buvo supanciojusios jo kojas puola Jake puse. Sugriebes vaikino kaklą pakelia visa jo kuna aukštyn. Iremines savo kraujo raudonumo akis i draugo veida issiepia iltis ir garsiai suurzgia. Nors is pažiūros buvo panašu, kad jis ketina atskirti Armstrongo galva nuo likusio jo kūno, mat spaudė jo kaklą taip stipriai jog truko visai nedaug, visu netiketumui nusviedzia vaikino kuna i šoną ir paskubomis pasisalina. Pasileides dideliu greičiu netrukus pranyksta mėnulio šviesos apsviestame miške.

by **Jake Armstrong** Sk. 03 16, 2014 4:58 pm

Kaip tik tuo metu kai buvo sučiuptas, kad ir kaip priešinosi savo savisaugos instiktams, akys savaime nusidažė joms būdinga, ryškiai raudona spalva, ko pasekoje dantys palaipsniui ėmė keisti savo formą. Jis nenorėjo pulti, nes kad ir kaip be pasukus, jis šį asmenį laiko daugiau broliu, nei kad draugu, kuriam kartas nuo karto padeda. Sulaikydamas kvėpavimą, suima Lockwood'o rankas, kurios kaip tik tuo metu spaudė jo kaklą. Akivaizdu jis bandė prasitarti, tačiau šiuo metu tai buvo faktiškai neįmanoma. Todėl, pasiduodamas, mat nenorėjo smogti atgal, nublokštas į sieną, galiausiai sukrenta apačion. Nuo smūgio nuo sienos pabirus cementiniai medžiagai, nusipurto, pakeldamas akis kaip tik tuo metu, kuomet buvo "išluptos bunkerio durys, pro kurias ir išbėgo ką tik pavidalą pakeitęs asmuo: - Aš turiu jį pasivyti, kitaip jis gali padaryti kokios nors nepataisomos žalos, jei liks dabartin... - Kuomet suvokia vieną, labai paprastą faktą, kad tiesiog negali palikti abiejų merginų akis į akį, sukanda dantis. Taip ir nebaigęs savo kalbos, pasistengia pakilti ant kojų, tuo pačiu metu atgaudamas savo akims įprastą atspalvį. Ramiai pasiekdamas ant grindų paliktą garbanę, užsikelia šią sau ant rankų, ko pasekoje trumpam atsisuka į šviesiaplaukę: - Nepakliūdama į akis, pasistenk kad jis neišskerstu visų aplinkui, ir jei reikės. Padaryk savo kibur vibur, kad tai sustabdyti. Aš pasirūpinsiu kad Katherine atsidurtu savo namuose, o tu kad Meisonas atgautu sau įprastą kūną. Jei jis liks ilgiau nei kelias paras vilko pavidale, jis tokiu ir liks. - Tai sakydamas, galiausiai išsinešdina iš čia tam, kad pirmiausia saugioje vietoje palikti tamsiaplaukę, ir prisidėti prie paieškos.

by **Jake Armstrong** Št. 08 16, 2014 4:54 pm

Laikas slinko labai lėtai, po tos dienos, kuomet jis nusprendė atiduoti savo, kaip alfos, galias vardan to, kad Allison turėtu antrą galimybę būti gyva, o kas svarbiausia, žmogumi. Pirmosios kelios savaitės buvo skirtos fiziniams išbandymams, mat jis tapo mažiausiai per pus silpnesniu, nei buvo ankščiau. Sekančią savaitę įvyko šiek tiek kraupesnės permainos. Jo akių spalva, pakito. Prieš tai Džeiko akys buvo plieno spalvos, ryškiai žydros, šaltos. Kas reiškė, kad jam būnant vilkolakiu, nuo jo rankos krito nekaltas asmuo. Naktis kuomet, jis pastebėjo tai kad jo akys buvo oranžinės, privertė vilkolakį imtis ieškotis bet kokios informacijos apie tai, kas dėjosi su jo kūnu. Jis stengėsi rasti bet kokį paaiškinimą, bet nebuvo nieko. Ne vienas šaltinis, kuriais jis naudodavosi ankščiau, negalėjo jam pasiūlyti nieko. Vos keli vilkolakiai, per visą savo egzistavimo laiką, buvo padarę tai ką jis. Ir tai, apie juos daugiau nebe buvo niekas minima. Laikas slinko toliau, jis vis labiau silpo, dėl ko galiausiai buvo priverstas apleisti susitikimus su vilkolakiais. Jis visiškai atsiribojo nuo savo gaujos, kurį kartas nuo karto jame dar stengėsi rasti tą patį asmenį. Viskas buvo veltui, Džeikas pasirinko vienišiaus likimą. Jį būtu galima pavadinti omega, būtu, jei jo akys dar žėrėtu. Fizinis silpnumas, kuris galiausiai peraugo į tai kad jo gautos žaizdos nustojo trauktis, o ankstesni greičio sugebėjimai pradingo, privedė jį prie išvados - jis žmogus. Taip, atsisakydamas savęs, vardan žmogaus, jis net nenutuokė kokios stiprios bus viso to pasekmės. Jau kaip mėnesį laiko, jis buvo tiesiog mirtingu vyru, nusivylusiu savo paties gyvenimu. Telefonas, kuris buvo laikomas ant krovimo, pritraukdavo jo dėmesį tik tuomet, jei manė kad skambina Allison. Nuo jos nebuvo ne menkiausios žinios, ji išvažiavo taip nieko jam ir nepaaiškinusi. Ir dabar jam buvo būtina susitikti su kuo nors, dėl jį ištikusios bėdos. Susidarė toks jausmas, kad prakeiksmas, kuris jam buvo duotas gamtos, išgaravo. Šiandiena ant stalo garavo kava, tai buvo vienintelis nektaras, kuris dar vertė jį keltis nuo lovos, kuri buvo šio statinio viduje. Tvirtai viena ranka suimdamas puodelio rankeną, galiausiai suėmė savo telefoną, nuspręsdamas kad kad jam visgi reikia paslaugos, ir blogiausia kad neturėjo kito pasirinkimo, kaip kreiptis į ją, Andrea. Surinkdamas jos numerį, pritraukė aparatą sau prie ausies, pradėdamas kalbėti į atsakiklio įrašą: - Klausyk, žinau kad mūsų su tavimi santykiai, jei tik galima juos taip pavadinti, yra ne pačioje geriausioje vietoje. Bet man reikalinga tavo pagalba. Iki Allison negaliu dasikasti, o tai kas nutiko yra labai svarbu. - Padarydamas šiokią tokią, tylos pauzę, girdimai atsiduso. - Andrea tai labai svarbu, jei nebūtu, tikrai tau neskambinčiau. Būsiu ten, kur ir visuomet. Tikiuosi, kad greitu metu tave pamatysiu. - Tokiu būdu nutraukdamas pokalbį, galiausiai pasidėjo telefoną atgal ant stalo, tuo pačiu metu įsistebėdamas į už tvirto metalo grotų, esančius kankinimo įtaisus, kas kaip ne kaip sukėlė jam ne pačius maloniausius prisiminimus.

by **Andrea Argent** Št. 08 16, 2014 6:18 pm

{Po to, kai ragana buvo sunaikinta (arba ne), jaunoji vampyrė paskyrė visą laiką tam, kad vėl pradėtų mėgautis gyvenimu. Ji nepabėgo, nedingo, nevengė nė vieno, net atvirkščiai, labiau įsisupo į tų asmenų kompaniją, kurie jai patiko. Juk kam bėgti nuo to, kuris tau suteikia malounumą? Kitaip sakant, ji pradėjo daryti tai, ką mėgo labiausiai. Žaidimai su nekaltų žmonių likimais, medžiojimai, naktinis šėlsmas. Ji pagaliau jautėsi pranašesnė už kitus, jautėsi savimi ir tai buvo nepakartojama. Kuomet jos mobilusis telefonas pranešė apie gautą balso žinutę, mergina kaip tik buvo besiruošianti apleisti savo buto patalpas. Gracingu rankos judesiu pasigavusi telefoną, ekrane perskaito siuntėjo vardą. Tai privertė ją sukreivinti antakius, mat iš ko mažiausiai tikėjosi sulaukti naujienų, iš to ir sulaukė. Vedama smalsumo, Andrea pritraukė aparatą sau prie ausies, išklausydama žinutės turinio. Prašymas padėti iš tokio žmogaus kaip Džeikas skambėjo neįprastai. Ji pakėlė akis į veidrodį, kuriame atsispindėjos jos pačios atvaizdas bei šyptelėjo. Klastinga šypsena tik pabrėžė ir taip ryškius jos veido bruožus. Visgi vedama smalsumo, ji nusprendė pakeisti šio vakaro planus, tad pakeliui pasigriebdama rankine, išeina iš buto. Kadangi ji žinojo, kur galima rasti Armstorngą, kelionė nuo namų iki čia, netruko labai ilgai. Ne už ilgo bunkerio patalpoje buvo galima išgirsti kulniukų kaukšėjimo garsą, išduodantį, kad mergina jau yra vietoje. Kelios sekundės ir ji pasirodė prieš Džeiką. Šonu atsiremdama į tarpdurį, sukrižiuoja rankas po krutine, tuo pačiu nepatingėdama nužvelgti vyrą} - O tu nejuokavai, kai sakei, kad reikalas svarbus. Atrodai... Kitaip. - {Buvo galima nesunkiai pastebėti vyro pasikeitimą, atrodo jėga, kuri anksčiau sklisdavo nuo Armstrongo, išblėso. Primerkdama akis, bei taip sudarydama kiek įtartina žvilgsnį, taria} - Taigi, patenkinsi mano smalsumą ir išduosi paslaptį kodėl būtent aš, o ne kas nors kitas iš tavo gaujos dabar yra čia?

by **Jake Armstrong** Št. 08 16, 2014 7:10 pm

Paskendęs savo paties prisiminimuose, nepastebėjo net to, kaip greitai pralėkė laikas. Puodelio dugne buvo likę vien tirščiai nuo "atominės" kavos. Mergina, kuriai buvo palikęs žinutę, buvo pasirodžiusi jo pastoviuose namuose. Kuomet ne akimirkai neprarado išankstinės krypties, ramiai pastatė laikytą daiktą ant stalo paviršiaus: - Nelabai gali priklausyti vilkolakių gaujai, kuomet esi žmogus. - Pagaliau jis pasuko galvą taip, kad pasirodžiusi persona taptu vieninteliu objektu, į kurį jis stengėsi nukreipti savo dėmesį. Abejomis rankomis atsistumdamas nuo stalo, ant kurio krašto buvo atsisėdęs, galiausiai patraukė ten, kur atsisėsti būtu patogiausia, ant pakankamai minkštos lovos. Rankos mostu nurodydamas merginai prie stalo sustatytas kėdes, nedelsė ne akimirkos, pradėdamas aiškinti tokiu reikalu visgi nusprendė kreiptis į ją: - Aš nežinau kiek daug tu atsimeni apie vakarą psichiatrinės ligoninės kieme. Tačiau, padariau tai, kas atrodė neįmanoma, visiškai nežinodamas apie galimas pasekmes. Ir dabar atrodo kad gavau neblogą progą su jomis susipažinti. - Numanydamas kad Andrea nebus labai suinteresuota pasakojimu, kol tai nelies jos pačios, arba žmonių, kurie jai turėtu pagal viską būti svarbūs, pasistengia patikslinti savo kalbą.
- Kartą buvau susidūręs su pasakojimu apie tai, kad alfa vilkolakis turi galimybę paaukoti save, tam, kad neseniai miręs asmuo, vėl pradėtu kvėpuoti. Juk supranti, kad negalėjau leisti kad ji mirtu? O galimybė pagyti nuo tokio padaro kraujo, kaip tu, greičiausiai Allison butu privedę prie pamišimo. Laiko galvoti nebuvo. Kuriam laikui buvau tapęs beta, vėliau vilkolakiu be praeities. Ir galiausiai atsibudau supratęs kad esu tik žmogus. - Jo antakiai trumpam pakilo, kuomet šis atsisuko įsitikinti tuo, kad Argent vis dar klauso to, ką jis kalba: - Blogiausia, kad procesas nestovi viename taške. Ir aš neturiu nei menkiausios minties, kaip galima būtu tai pakeisti. Kaip ir minėjau, Allison neatsiliepia. O kreiptis į tavo tėvą aš nelabai degu noru, net jei nuo to priklausytu ar gyvensiu ar mirsiu. Esmė tame, Andrea. Kad tavo šeima, karta iš kartos yra medžiotojai. Aišku, tu išimtis. Bet, jus turit turėti daugiau informacijos apie vilkolakius, nei kad yra pasiekiama man. Žinau kad prašyti daug tavęs negaliu, atsižvelgiant į tai kad draugais toli gražu nesam. Bet kartą padariau paslaugą tau, dabar man reikia kad tą patį padarytum dėl manęs. - Krenkštelėdamas, jis stengėsi susirasti sau patogią poziciją, kuomet buvo akivaizdu, kad kažkas tai padaryti trukdė. Per marškinius, šone, pasirodė kraujo dėmė, kas davė suprasti tai, kad jis aišku buvo įsivėlęs į kažkokius nesusipratimus, ir gijimas buvo ant tiek lėtas, kad jis silpo praktiškai akyse. Nepastebėdamas šio faktoriaus, o ir nieko nežinodamas apie tai ar Argens sugeba susilaikyti prieš panašius dalykus, pasistengė pratęsti savo kalbą:
- Bet kokia informacija yra mano pirmasis prašymas. Antrasis, man reikalingas ginklas. - Atsižvelgiant į tai, kad jis realiai niekad rankose tokio daikto nebuvo laikęs, galėjo pasirodyti kiek keistoka. Tačiau šis te pridūrė: - Ir nebandyk šaipytis, esant būtinybei, išmoksiu tuo daiktu pasinaudoti. Tik tiek kad dabar pats nelabai turiu jėgų, tokį susirasti. Tai kaip, sugebėsi peržengti per savo principus?

by **Andrea Argent** Sk. 08 17, 2014 11:52 am

{Kritiškai nužvelgdama gyvenamąją aplinką, kurią Džeikas vadina savo namais, žvilgsniu užkliudo atitinkamus radinius, kurie interjerui suteikia daugiau keistumo jos atžvilgiu, nei jaukumo. Galiausiai jos dėmesį išblaško patys pirmieji ištarti žodžiai. Suraukusi antakius, dėmesį vėl sutelkia į vyrą. Nelabai supratusi kodėl jis save įvardina žmogumi, mat jos žiniomis jis buvo vilkolakis. Nebe alfa, tačiau vis dar antgamtinė butybė. Visgi kol kas nepuolusi uždavinėti klausimų, atsitraukia nuo durų slenksčio, bei neskubėdama, tačiau drąsiai pilnai įžvengė į vidų. Pirštų galiukais perbraukdama per stalo paviršių, neskuba atsisėsti, todėl tiesiog nugarą atremia į tą patį stalą} - Iki tos akimirkos, kol man nebuvo uždėtas atminties blokas, atsimenu viską. Todėl aš žinau ką tą vakarą tu padarei. Pasielgei teisingai pasiaukodamas ir leisdamas mano seseriai gyventi. Ji labiau už mus visus sudėjus yra verta gyvenimo. - {Neskaitant fakto, kad ji niekada Džeikui nėra to sakiusi, ar net dalinai leidusi suprasti, ji jautė jam pagarbą už tai, kad jis dėl Allison padarė tai, ko tikriausiai niekas kitas nebūtų padaręs. Ypač dabar, kuomet del merginos gyvybės atidavė ne tik vado statusą, tačiau ir visą savo nemirtingumą, galias, kurias suteikė mėnulio prakeiksmas. Nuleisdama akis į savo tvarkingai, kraujo raudonumo spalva nulakuotus nagučius, ji nepraleido pro ausis nei vieno žodžio, nors vizualiai ir atrodė, kad ji nėra suinteresuota pasakojimu} - Vadinasi esi ne tik žmogus, tačiau ir miršti? Poveikis panašus į vaisto nuo vampyrizmo, kurį suvartojo Katerina? - {Atiktraukdama žvilgsnį nuo savo rankų, akis vėl nukreipia į priešais esantįjį. Ir nors jos veide buvo galima įžvelgti abejingumo skraistę, mat kitų problemos jai niekada nebuvo svarbios, šį kartą nusprendusi neatsukti jam nugaros dėl savų priežasčių, susiaurindama žvilgsnį, perklausia} - Tikiuosi tai nėra netiesioginis prašymas man susisiekti su Christopheriu? Nes to asmens aš matyti neplanuoju. Turiu šiokį tokį priėjimą prie medžiotojų failų, taip pat Allison bei Oliverio užrašus. Gal ir galėčiau tau juos parūpinti kaip informacijos šaltinį, bet daugiau iš manęs nesitikėk nieko, ypač jei tai susiję su Chrisu. - {Po paskutiniu ištartu žodžių, merginos veido išraiška pasikeitė. Suraukdama antakius, jį greitai mintyse atgamino simptomus, kuriuos ką tik jai išdėstė Džeikas bei suderino juos su atitinkama medžiaga, kurią atsitiktinai buvo perskaičiusi sename šeimos dienoraštyje neatsitiktinai nugvelbtame iš sesers, kuomet ji iš neturėjimo ką veikti sugalvojo pasidomėti medžiotojų veikla} - Nesu garantuota šimtu procentu, bet manau, kad žinau kas su tavimi dedasi. - {Dviprasmiškai šyptelėjusi, lengvu rankos mostu patraukia sau nuo veido užkritusią naturaliai, lengvai susibangavusią plaukų sruogą, bei pratęsia pradėtą mintį} - Turi du pasirinkimus. Nugyventi trumpą gyvenimą ir mirti kaip eilinis žmogus arba susigrąžinti savo prarasta statusą. Aišku, visada yra papildomos sąlygos. - {Kadangi akis buvo nukreipusi į vyrą priešais, nesunkiai pastebėjo, kad jo būklė darosi vis prastesnė, o netrukus jos pojučius užpildė ir kraujo kvapas. Nuleisdama akis į pro marškinius pasirodžiusią kraujo dėmę, ji primerkdama akis, palenkia galvą link vieno peties. Šį kartą ji reagavo neįtikėtinai ramiai, mat pasirodė čia gerai pasimaitinusi. Nes kaip be pasukus, rodytis vienai, nepasiruošusiai ten, kur gali būti pilna vilkolakių buvo per daug kvaila} - Tu sužeistas. - {Daugiau nepasakiusi nieko, atsitraukia nuo stalo bei pasiekusi lovą, atsisėda šalia, tačiau taip, kad patogiai matytų sužalojimą} - Sprendžiant iš to ką matau, žaizda gili. Kadangi dabar esi žmogus, mano kraujas tau padėtų išgyti per kelias sekundes, Arba... galiu sutvarkyti žaizdą paprastai. Bet, tau skaudės, galiausiai gijimo procesas bus nuobodus ir lėtas. Gali skaityti, kad tai būtų įžanga į mano pagalbą tau. Rinkis. - {Sekantys vyro žodžiai iššaukė jos veide veidmainišką šypsnį. Kol kas neatitraukdama akių nuo kraujo dėmės, neigiamai supurto galvą} - Argi nekeista kaip kartais gali pasisukti likimai? Kas galėjo pagalvoti, kad būtent tu prašysi mano pagalbos, o kad apsiginti tau prireiks ginklo, kuriuo net nemoki naudotis? Aš tau padėsiu, ir net parodysiu kaip reikia naudotis ginklu. Nes tai nėra taip paprasta kaip nusitaikyti ir šauti. Bet pirmiausia, turi sugebėti normaliai išstovėti ant kojų, o ne atrodyti taip kaip dabar. - {Tokiais žodžiais leisdama suprasti, kad ji jam padės, tačiau pirmą jam reikia pasirinkti kokiu būdu jis nori, kad jo sužeidimas būtų išgydytas, paskubina greičiau pasakyti savo verdiktą}

by **Jake Armstrong** Pen. 08 22, 2014 10:19 am

Kalbėti buvo sunku, ypatingai su asmeniu kuriuo jis nebuvo tikras, kad gali pasitikėti. Tačiau kito pasirinkimo paprasčiausiai neturėjo, ypatingai dabar kai izoliavo save nuo bet kokio kontakto su kitais, antgamtiniais visatos padarais. Klausydamas merginos kalbos, te kilstelėdamas ranką, perbraukė delnu sau per skruostą, kurį dengė kelių dienų senumo barzda. Jis niekuomet neprašė pagyrimų už tai, kaip nusprendė pasielgti naktį, kuomet buvo sunaikintas Nogitsune. Ištraukti Allison iš mirties letenų, buvo tas pats, kas ryte išsivalyti dantis. Atvirai kalbant, tuo metu jis net nepagalvojo apie tai, kad galėjo pasielgti kitaip ir leisti merginai herojiškai pasitraukti. Ji jam buvo labai svarbi, nors jų nebe rišo niekas, ir jau labai seniai. Bendra praeitis, jo prastas pasirodymas, kuomet mergina buvo pastojusi ir tai kas vyko toliau. Jis nebuvo tas, kuris paleidžia sau svarbius asmenys, kuomet gali tai pakeisti. Merginos kalba nuskambėjo taip, kad jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik linktelėti galva, tokiu būdu išreiškus sutikimą.
- Ir tu esi visiškai teisi. Galėdama, manau būtum pasielgusi panašiai. Todėl mums abiems tai yra savaime suprantamas dalykas. Allison privalo gyventi tiek, kiek jai yra skirta. Ir joks nieko vertas nemirtingasis neturi teisės iš jos atimti tą laiką. - Kalbėdamas apie dingusią, tiksliau išvažiavusią moterį, jis savaime įtraukdavo šiek tiek daugiau emocionalumo, ko nebuvo galima pastebėti prieš tai. Tokia natūrali reakcija pasireikšdavo, kuomet kalba paliesdavo tuos, už kuriuos jis jautėsi atsakingas, net jei jie ir nusprendė pasitraukti iš jo gyvenimo. Kalba tęsėsi, o jis tik klausėsi merginos, tarytum norėdamas pagaliau išgirsti kad tai kas dedasi su jo organizmu yra sustabdomas reiškinys. Ir štai Andeos lūpomis pagaliau nuaidėjo tai, ko jis taip troško: - Vadinasi tai dar galima sustabdyti? Turi man pasakyti viską ką žinai, nes pats išieškojau visus kampus ir nieko. Kiekvienas alfa, atidavęs savo galias už mirtingojo sugrąžinimą galiausiai baigė savo laiką arba nelaimingu atsitikimu ir mirtimi, arba tiesiog staigiu dingimu. O kadangi, kad ir kaip tai be pasukus, mirti aš dar nesiruošiu tuo labiau nugyventi gyvenimą tuščiai, dirbant santechnikos pardavimo specialistu. Todėl manau kad papildomomis sąlygomis nesugebėsi manęs įbauginti. - Šiek tiek kilstelėdamas savus antakius, jau pasiruošė išklausyti kuomet mergina sutelkė savo dėmesį į jo žaizdą. Priimti vampyro kraujo jis nesutiktu, nebent tai būtu iššaukta savigynos ir tas skystis savaime patektu į jo organizmo. Atitinkama nuostabos mina ir aiškiai iškelti antakiai parodė tai kad jam pasirodė keista, kad mergina žinanti kaip jis neperneša vampyrų, būtent tai ir pasiūlė: - Aš verčiau pasikankinsiu, nes nepriimsiu į save to skysčio ne lašo, turėtum tai žinoti. - Visgi nedrausdamas jai nagrinėti, viso labo žvilgsniu ima sekti kiekvieną merginos sujudimą, kad ir koks jis minimalus bebūtu. - Aš tau liksiu smarkiai skolingas, Andrea. Ne vien už informaciją, bet ir už tai, kad neskaitant mūsų praeities, esi čia. Kad parūpinsi man ginklą, nors ir žinai kad esu niekam tikęs mokinys. Nes, buvau pratęs prie to, kad ankščiau pats buvau ginklas, tad pagalbinių priemonių niekad nereikėjo. - Linktelėdamas galva, kaip tik tuo metu pakelia akis.
- Aš tikrai, esu tau dėkingas už tai. Todėl, kai reikės pagalbos tau, noriu kad žinotum, kad esu čia, ir kad būsiu, kai to reikės.

by **Andrea Argent** Pen. 08 22, 2014 1:17 pm

{Šimtu procentu Andrea niekada nebuvo galima pasitikėti, ypač tiems, kuriuos ji laikė pašaliniais. Tad niekada nežinosi, kokios idėjos iš tiesų sukasi jos galvoje. Jei ji darydavo paslaugą kitam, vadinasi tam būdavo vienokia ar kitokia priežastis. Nuoširdus noras ištiesti pagalbos ranką būdavo tik tada, jai tas asmuo jos gyvenime užimdavo svarbią vietą, o tenka pripažinti, tokių yra ne daug. Vis dar analizuodama aplinką, kurioje gyvena buvęs alfa vilkolakis, nuleidžia akis kuomet kalba pasiekia jos seserį. Tai vienintelis asmuo, kurį Andrea pripažino kaip savo šeimos narį, todėl sesers gerovė jai buvo svarbi. Nenorėdama komentuoti ką ji padarytų, o ko nepadarytų, nes tai reikštų, kad dalinai tektų atkartoti vyro žodžius, tiesiog ironiškai šypteli. Jausdama kaip keičiasi Džeiko balso tempras, kuomet jis kalba apie artimą merginą, kilsteli akis į jo pusę} – Gaila tik vieno, kuomet mylimi asmenys, dėl kurių paaukoji viską, palieka tave net be atsisveikinimo. – {Kilsteli antakius bei neužlaikydama tylos, greitai pabaigia mintį} – Nesusidaryk klaidingos nuomonės, nekalbu iš savo patirties. Tiesiog sakau, ką matau. – {Ne visada mokėdama nulaikyti liežuvį už dantų, kai to reikėtų, iškvepia iš plaučių susikaupusį orą. Specialiai stebėdama kaip Armstrongas reaguoja į tai, kad ji turi informaciją, kurios taip reikia vyrui, klastingai šyptelėdama, kilsteli smakrą kiek aukščiau. Neskubėdama pasidalinti žiniomis, sujudina kairįjį petį, kilstelėdama jį arčiau savo veido} – Nes tie keturkojai nežinojo tai, ką žinome mes. Arba tiesiog krito bandydami susigrąžinti prarasta statusą. Tu, Džeikai, gimei vilkolakiu, vadinasi tavo vilkas niekur nedingo, jis yra čia... – {Neatsitiktinai rodomuoju pirštu nurodo smilkinį} – Ir tik nuo tavęs paties priklauso ar sugebėsi susigrąžinti savo statusą ar ne. Norint, kad menulio prakeiksmas pradėtų veikti, jūs turite atimti nekalto žmogaus gyvybę. – {Neatitraukdama žvilgsnio nuo asmens esančio priešais, kilsteli antakius, lyg įsitikindama ar jis supranta link kur yra sukama} – Esi pasiruošęs tai padaryti dar kartą? Jei taip, tuomet laukia antra dalis. Aišku, tam reikės raganos pagalbos. Atitinkamo ritualo metu, būsi nužudomas. Tačiau neįšsigąsk, mirtis laikina. Turėsi valandą paklaidžioti po savo minčių labirintus tam, kad surastum ir vėl pažabotum savo galias. – {Nutraukusi minčių dėstymą kiek išlenkia antakius} – Turiu perspėti, jei laiku neatsibusi, mirsi. Jei kas nors atsitiks ritualo metu, mirsi. Rizikinga. – {Armstrongui akivaizdžiai parodžius, kad jis nenori išgydi lengviausiu būdu, šyptelėjusi, mat žinojo kokio atsakimo tikėtis „nekaltai“ sujudina pečius} – Tiesiog paklausiau, bet jei nori ilgai terliotis, galime pasiterlioti. Tik prieš tai pasakyk kur laikai pirmosios pagalbos įrankius. – {Nelaukusi atsakimo, grakščiai atsistoja nuo lovos, bei neprašydama leidimo, pradeda atidarinėti įvairias spinteles tikėdamasi surasti tai, ko dabar jai reikia. Kadangi vyro kalba jos veide iššaukė dar vieną šypsnį, vis dar kapstydamasi po atsitiktinius daiktus, neatsisuka. Jai buvo keista tiek matyti, tiek girdėti Džeiką būtent tokį. Atrodo, kad anksčiau jis ne tik, kad nebūtų prašęs jos pagalbos, bet ir tokioje situacijoje kalbėtų kitaip. Galiausiai neradusi pirmosios pagalbos vaistinėlės, uždaro spintelės duris. Veidu atsisukdama į buvusį alfą, pamerkia jam akį} – Oh, patikėk, jei man ir prireiks paslaugos, tavo žodžių nepamiršiu. Tačiau pirmiausia, turi būti toks, koks buvai. Na žinai, tada daugiau naudos iš tavęs. – {Neaišku, ar tai pasakydama juoko formoje,norėdama jį paerzinti, ar tiesiogine prasme, specialiai šypteli} – Tai parodysi, kur laikai pirmosios pagalbos vaistinėlę ar man reikės ilgiau pasikapstyti po tavo daiktus, ką ją surasčiau pati?

by Sponsored content