"BloodPharm" facilities

Kraują stingdantis žvilgsnis, akmens šaltumo ir kietumo širdis. Tvarkingai tamsūs, garbanoti plaukai ir baisiai sunkus charakteris, gyvenimo būdas. Ji yra mitas, ji yra legenda, blogiausia tarp visų istoriškai žinomų „kalių“. Kiekvienas Katherine Pierce žingsnis, veiksmas yra kruopščiai apgalvojamas, bei retai kada būna tiesiog natūraliai staigus. Jos piktadarybės yra planuojamos, ir vargu ar daromos tiesiog tam, kad linksmai praleisti laiką. Kas žinoma, taip pat nėra išbraukiama iš proceso įgyvendinimo. Versti aplinkinius jaustis sušiktai, nėra labai nemalonus dalykas, ypatingai tam asmeniui, kuris geba iš to išspausti pačias geriausias emocijas ir pasekmes, sau pačiai. Konkretus poelgis, kuris buvo nukreiptas į buvusį sutuoktinį, Mason‘ą Lockwood, taip pat atnešė labai įdomią jauseną. Ne, tai nebuvo konkretus pyktis dėl to, kad santykiai nepasisekė. Ne, tai nebuvo ir tam tikro pobūdžio bandymas sukelti jam skausmą, dėl to kad pati jaučiasi įsiskaudinusi. Nesijaučia, net atvirkščiai, vargu ar kada jautė tokį didžiulį palengvėjimą, kuris suteikė galimybę kvėpuoti skaidriau. Juk prieš tai, tai iš dalies priminė bandymus įkvėpti įsisenėjusias, statybines dulkes, jomis nepaspringstant. Jausena buvo tokia pat sena, koks yra visas pasaulis. Piktdžiuga. Taip, galima panaudoti ir tokį paaiškinimą, kuomet bandai suvokti, ką reiškė ta menka, tačiau tuo pačiu metu net labai akivaizdžiai išreikšta šypsena, kuri išsitempė garbanotosios moters veide, prieš šiai įsėdant į BMW visureigį. Ji jautėsi puikiai, manydama kad pasiekė savo, į tai neinvestuodama nei per daug laiko, nei per daug pastangų. Žinoti, kad Lockwood‘as po prabudimo greičiausiai jausis kaip mėšlo gabalas, o nuo to nukentės jo santykiai su Sebastian‘u. O taip, su Sebastian‘ų, nes vyrai retai kada sugeba likti vyrais, kai kalba paliečia „kalytes“ kurių šie nori. Ir Elena. Tikriausiai nėra nuostabesnio jausmo, nei pergalinga banga, kuri tave užlieja dar tuomet, kai supranti neva tik laiko klausimas, kuomet tavo labiausiai „nesuvirškinama“ asmenybė apsipils ašaromis dėl to, kad yra tik dar viena antrininkė, pasikartojanti tos pačios, unikalios asmenybės, detalė. Taip, detalė. Nes vargu ar kada nors Pierce galėtu traktuoti bent vieną, panašią į ją, kaip asmenybę. Kaip be pasukus, ir kaip besistengiant, niekas nėra toks pats, ar natūraliai panašus į originaliąją vampyrę. Gal todėl, ji gali sau leisti aukštai kelti nosį? Vienaip ar kitaip, piktdžiuga dabar buvo užvaldžiusi nemirtingosios kūną ir mintis. O ką, negi manėt kad ji būdama savo pačios automobilio keleive, svarstė apie tai kaip dabar jaučiasi Mason‘as? Naivuoliai! Ji džiaugėsi savo pasiekimais ir tuo, ką ketino daryti toliau. Tik panašu, kad toliau neplanavo būti trukdoma praeities šešėlių, ar kokių nors kitokių aplinkybių, galinčių imti ir sugadinti kelionę, kuri kaip be pasukus, TIKRAI privalėjo palikti nepamirštamų akimirkų šleifą. Jos tamsių akių žvilgsnis susidūrė su šoniniu veidrodėliu, kuriame atsispindėjo vampyrės atvaizdas. Šmėstelėjo mintis, kodėl dauguma žmonių mano, neva nemirtingieji nemato savo pačių atvaizdo? Jei taip būtu, tikriausiai nebūtu taip paprasta egzistuoti. Ir ne dėl to, kad šis fenomenas būtu matomas aplinkiniams, mat norint pasislėpti, susitapatinti su kitais, taptu kiek labiau problematiškas. Aplamai, būtu sunku daryti tokias paprastas procedūras, kaip: savęs sutvarkymas ar bandymas pamatyti tai, kad laikas  visiškai tavęs nekeičia, net kai bandai tai atspindėti kitomis priemonėmis. Ak, Katherine vis dar buvo įstrigusi –niolikos metų turinčios mergaitės kūne, su protu, kuris buvo matęs ir išgyvenęs kur kas daugiau, nei standartinis dešimtukas paprastų civilių. Taip, gyvenimas būnant nemirtinga, o tiksliau būnant antrininke, yra pakankamai keblus, bet tuo pačiu metu ir jaudinantis. Tikriausiai pats kosmosas yra užprogramavęs tai, kad to paties „veido“ savininkės, negali gyventi nuobodžiai, neypatingai. Automobilio salone nuaidėjęs Redford‘o balsas, privertė tamsiaplaukė timptelėti savo lūpas, netolygu ar būtu bandžiusi susilaikyti nuo šypsenos, arba imituoti liūdną išraišką. Visi jos kūno signalai buvo tokie prieštaringi ir supainioti, kad nieko nuostabaus kad greta esantiems asmenims dažnai pasidarydavo sunkoka suprasti ko gi iš tiesų reikėtu iš šios fatališkos personos tikėtis. Na, visa laimė kad Pierce nereikia bendrauti su savimi, antraip, tai ankščiau ar vėliau imtu priminti pasaulio pabaigą, kur kas baisesnę, nei tai bandoma pateikti filmuose apie ateivių invaziją arba kokius nors viską griaunančius asteroidus. Be to, labai jau keista, kad žmonės periodiškai filmuose pateikia tokią pat visą ko pabaigą.
– Panašu, kad man tai būtu aktualu? – Pakankamai sausas atsakymas, nuskambėjo dar prieš tai, kai Sebastian‘as pratęsė savo paaiškinimą, dar kartą primindamas apie tai, kad neketina leisti kad šio naujas geriausias draugas imtu ir pradingtu iš šio būties. Na, ne gaila visai. Vis vien tas Lockwood‘as su savo sėkme, ankščiau ar vėliau žengs prieš važiuojantį autobusiuką su vaikais. Ties šią mintimi, Pierce nesusilaikė, kuomet leido subanguoti plačiai šypsenai savo veide. Pasisuko į pašnekovą, kaip mat, pasisakydama toliau.
– Brangusis mano. Ar jis mėgsta būti apkamšomas, su visomis priderančiomis pasakomis pavymui ar kad šio kiaušiniais trumpam paslidinėtu liežuvis, šitai jau teks išsiaiškinti pačiam. Nes juk ne man, o tau labai svarbu yra tai, kad tas „priekinių dantų tarpuotasis“ būtu šalia. Labai, labai labai šalia, visai taip, kad taptu nesunku užuosti tą „svaiginantį“ skrandžio tūrio „aromatą“, net tavo mirtingai nosiai. – Ji nutilo, kuomet nusuko savo veidą, į šoninio stiklo pusę. Neprabėgo net penkios minutės, kuomet šiek tiek pradariusi langą, garbanė įsileido šiokią tokią oro srovę į transporto priemonės vidų, pati tuo tarpu sumerkdama akis.  Moteris buvo tyli, kaip niekad. Keista buvo net tai, kad ji nesistengė kaip nors neprideramai paliesti vairavusį mirtingąjį. Bendrakeleiviui tai davė net per daug vietos keistoms mintims, apie kurias Pierce nieko nežinojo. Tiksliau numanė, kad vyras jaučiasi kažkaip nepatogiai, juk net ta pati širdis jo kūne, kraują varinėjo šiek tiek kitaip, nei įprastai. Paskutinis kartas, kuomet moteris prabilo, šios kelionės metu, buvo tas kartas, kuomet Redford‘as pasireiškė besidžiaugiantis, kad garbanė nėra nutraukusi jo pasididžiavimo, bei patalpinusi į vieną iš savo rankinės vidaus skyrių. Šiek tiek pramerkė akis, taip nežymiai, tarytum atrodė kad ši tebėra susimerkusi. Kalbos tonas skambėjo įprastai, taip, lyg ji kalbėtu net neveidmainiaudama. Nors žinoma, darė tai. Dievai mato, darė tai kiekvieną kartą, vos tik praskleisdavo savo natūraliai gražios formos lūpas, kaip tyčia dažnai nudažytas nenatūraliai raudona spalva. – Panaši?  Brangusis, būtent taip ir yra. Tik, mano rankinė, o tiksliau visas lagaminas yra prikrautas tų „pasididžiavimų“, kurių savininkams iš jų naudos vis vien nebuvo. – Pramerkė kairę akį labiau, tiesiog norėdama pamatyti, ar tuo metu Sebastian‘as liko patenkintas atsakymų, ar pagrimzdo į analizavimą, kuris jam panašu kad yra net labai būdingas. Keista žmonių savybė, norėti žinoti viską, net tai, ką geriausia būtu palikti nežinomybės būsenoje. Blankus šypsnis susiliejo su veido bruožais, kuomet ji pagaliau pasidavė erzinančiai tylai.
Visgi, jei tokiuose veiksmuose būtu bent kruopelytė tiesos, ir Katherine tikrai būtu suinteresuota į vyriško padargo sumenkinimą, vargu ar naudotu virtuvinį kapoklį, ir vargu ar pasielgtu panašiai, kaip buvo parodyta filme „Immortals“, kuomet į priešų pusę persimetusiam bailiui, buvo didžiuliu kūjų suknežinti kiaušiniai. Tai būtu visai nehumaniška, tiesa? Leisti vyrui neturėti reprodukcinio organo, o tik kažkokį keistą daiktą tarp kojų. Kur kas smagiau būtu užkalbėti „auką“, kad net prie didelio noro šiam nepakiltu. Juk žinojimas kad organą turi, bet nieko negali su juo padaryti, kaip tik nusišlapinti, būtu kur kas labiau baisu. Ypatingai jei vyras būtu pačiuose žydėjimo metuose. Hm, gal kada nors ir reikės išbandyti taip praskaidrinti sau prastą nuotaiką. Jei neatsiras galimybės nuveikti ką nors įdomesnio, ko nereikės paskui dar ir stebėti.
Baltas visureigis liko oro uosto parkavimo aikštelėje, kuomet išlipusi iš vidaus, tamsiaplaukė garbanė, sumokėjo už ilgalaikį transporto priemonės palikimą po priežiūrą. Matė kad mirtingam Sebastian‘ui nebuvo lengva teptis visus tuos lagaminus. Visgi nepasakė nieko, net žinodama kad jai pačiai tai nesukeltu net lašelio diskomforto. Kartais tiesiog reikia vyrams leisti būti vyrais, neliečiant jų vyriškumo temos, net tuomet kai vienas jų yra mirtingasis, tiesiogine to žodžio prasme, pasmerktas neišvengiamai mirčiai. Sekdama vyrui pavymui, tamsiaplaukė kaukšėjo savo vizualiai nelabai patogiais aukštakulniais per asfaltą, o vėliau metalinius laiptelius, vedančius į lėktuvo vidų. Net neabejojo tuo, kad prie lėktuvo laukęs lakūnas, nužvelgė jos trumputį sijoną, kuomet garbanė jį aplenkė, lipdama į viršų. Toks dėmesys vargu ar liko sureikšmintas, vien todėl kad fatališkoji gražuolė buvo teisi, kuomet kadaise sakė, kad kaifuoja tik nuo to dėmesio, kurio reikia jai pačiai. O kažkokio, visiškai neypatingo, bei jai pačiai neįdomaus žmogaus, žvilgsnis tiesiog buvo žvilgsniu. Sebastian‘ui besiblaškant, Katherine viso labo atsikimšo atšaldyto šampano butelį, putojančiu skysčiu prisipildydama tik vieną taurę. Ši tyla, o tiksliau visiškas komunikabilumo nebuvimas, šiek tiek vargino. Na gerai, žudė. Ir pati nebuvo pripratusi elgtis kaip tipinė moteris, tiksliau, konfliktus spręsti tylos boikotu. Visgi, kalbėti apie kokį Masoną, būtu blogiau, nei nekalbėti visai. Keista, ar ne? Ne. Visiškai priešingai. Nedideliam, tačiau pastebimai tikrai ne pačiam prasčiausiam, lėktuvui ėmus kilti, Pierce žvilgsnis vėl susidūrė su langu, kuris šiuo atveju buvo visiškai mažas. Pro tvirtą stiklą matėsi lėktuvo sparnas, bei tai, kaip palaipsniui žemė ima tolti ir jie atsiduria aukštai ore. Gurkšnodama šampaną, garbanė greičiausiai net nelaukė kad Redford‘as pasirodys iš tos nedidelės virtuvėlės, tikėdamasis kad tokiu būtu užsitikrins sau saugią aplinką. Saugią aplinką nuo jos. Pierce iškvepiamas oras, kuris šiek tiek kvepėjo svaigaus šampano aromatu, susidūrė su stiklinio lango paviršiumi, kaip ne keista, tačiau nepalikdamas visiškai jokios rasos. Pagalvojus, tikriausiai mirtingiesiems su tokiu šalčiu susidoroti yra pakankamai sunkus dalykas, jei tam nepavaldus yra net stiklas. Visa laimė, kad garbanotosios asmenybė savaime buvo labai karšta, kad tas šaltis nebe atrodė aktualiu, niekada.
Dėmesį nuo lango ir savo pačios vidinio pasaulio nukreipė tik tuomet, kai virtuvės durelės plačiai atsivėrė, iš vidaus išleisdami skubantį Redford‘ą. Salono vidų užpildė maloniai saldus kvapas, kuris netrūkus persimaišė su dar labiau saldžiu šviežio kraujo aromatu. Teko šiek tiek primerkti akis, kad šis kvapų sūkurys užpildytu originaliosios vampyrės plaučius. Jei galima būtu paminėti gardžiausią desertą, tuomet greičiausiai jo kvapas būtu būtent toks. Bet, tai suprasti skirta ne kiekvienam, mat ne kiekvienas yra verčiamas maitintis krauju. Ir užuosti tai kas yra tikra ir natūralu, o ne tas netikras ir Pierce  visiškai nepriimtinas cheminis junginys, kurį sukūrė Sebastian‘as, sukelia labai didelę ekstazę. Netgi atmetant tai, kad Pierce su didžiausiu malonumu išvengtų šio vyro kraujo patekimo į savo sistemą. Kodėl? Jis vis dar buvo tuo asmeniu, kuris paragavo „vaistą“, todėl nežinant kiek rimtas yra visas tas pernešimas iš vieno kūno į kitą, rizikuoti visai nebuvo trokštama. Jis ir vėl užsidarė virtuvėlės patalpose, kas iššaukė visai netriukšmingą prunkštimą, iš originaliosios pusės. Pakilusi nuo fotelio (mat sėdima vieta visiškai nepriminė tipinės sėdynės, kurios yra keleiviniuose lėktuvuose), kurį buvo užsiėmusi nuo pat pradžių. Pasiekusi didelį televizoriaus ekraną, sumaigė pultelį taip, kad salonas imtu „skęsti“ muzikiniuose akorduose. Prailginta Bryce Fox – „Horns“ versija ėmė skambėti gana garsiai, tačiau ne per daug, mat esant reikalui, dar buvo įmanoma susikalbėti. Ir štai, šis reikalas ir atsirado. Pagaliau baigęs „slapstytis“, pagrindiniame salone, pasirodė jis. Katherine Pierce tamsių akių žvilgsnis kaip mat susidūrė su jo kūnu, paskatindamas pagaliau prasižioti.
– Nenorėčiau sumenkinti tavo kulinarinių gabumu, bet Sebastian‘ai, aš nemirtingoji. – Suteikdama (ex)vampyrui galimybę suvokti tai, kad vampyrams mirtingųjų maistas nėra tik nebūtinas, bet ir visiškai nereikalingas, beveik beskonis dalykas, ji nepiktybiškai kilstelėjo lūpų kampučius, imituodama dantų nešiepiančią šypseną. Vizualiai atrodė sustingusi, mat ne vienas jos raumuo taip ir nepakeitė trajektorijos, kuomet jie sėdėjo ant abiejų fotelių, visai netoli vienas kito. Keitėsi tik moters veido išraiška, ir tai pakankamai nežymiai, nepastebimai. Jos figūra, stovis, šiek tiek priminė tas graikų mėgstamas skulptūras, jei tik nuo šių būtu galima numesti bent dešimt ar dvidešimt nereikalingų kilogramų. Vyro pradėtas atsiprašymas, netrūkus liko nutrauktas. – Nereikia. Tu pasakei ką galvojai, ir man nelabai rūpi keisti šią nuomonę. Visgi, neketinu nepelnytai leistis vadinama epitetais, kurie toli nuėję nuo tikrosios manęs. Bet tebūnie, kad ir koks nevykęs bebūtu tavo atsiprašymas, jis priimtas. – Ar Katherine atrodė nesudominta? Ar besiruošianti kažkam, kam josios fiktyvus vyras tikrai nepritartu? Juk tamsiaplaukė moteris elgsi taip netipiškai sau, kad negalėjo nesukelti įtarimo, ar bent jau kokių nors netinkamų, gal net šiek tiek klaidingų minčių. Viską žinoma buvo galima bandyti surišti su įvykiais, kurie nutiko prieš įsėdant į automobilį, pakeliui į oro uostą. Tačiau, ar tame buvo visa esmė, ar tame, kas turėtu nutikti netrūkus? Sebastian‘as baigė prarasti budrumą, panašu kad dėl savo suprastėjusios savijautos, tačiau, Katherine tai buvo kaip niekad patogus laikas. Visgi, su lyg kiekvieną akimirką darosi  įdomu, patogus laikas kam? Kokios gi niekšybės laukti?
Klausymai, kuriuos nusprendė adresuoti jos atžvilgiu buvęs nemirtingasis, privertė tamsiaplaukę negarsiai prunkštelėti. Stebėtina buvo ne tai, kad jis paskyrė juos dabartiniai pašnekovei, o tai kad jis gaišta savo gyvenimo laiką tam, kad analizuoti kas galėtu sukelti nemirtingiesiems, kitaip dar vadinamiems originaliaisiais, nepakeičiamą ir pastovią žūtį, vietoje to, kad gyventu kiekviena akimirka, kuri yra kur kas svarbesnė, o ir be jokios abejonės smagesnė. Atitraukdama šampano taurę nuo savęs, kuri tarp kitą ko, jau buvo paskutinė, iš prieš tai atidaryto butelio, garbanė švelniai palytėjo savo lūpas, jas sudurdama vos su kelių pirštų pagalvėlėmis. Jos vis dar buvo kraujo raudonumo, tarytum „nuspalvinusi“ būtu tik ką. – Vis dar negaliu apsispręsti ar tu esi labiau snobas, ar visiškas melancholikas. – Tai nebuvo būtinas išsireiškimas, tačiau jis buvo pakankamai tylus, gal net vienu metu galėjo pasirodyti pasyvus ir perdėm tylus. Originali vampyrė, stengėsi nesukelti pašalinio triukšmo, kuris galėtu sutrukdyti pastebimai miegan grimzdančiam organizmui. Neprabėgo ne minutės, kuomet garbanotoji moteris paslėpė savo tamsias akis, po vokais, kurie sulipo taip sklandžiai, kad pastebimos liko tik tankios, juodos spalvos blakstienos. Jos kvėpavimas tapo tolygus, lėtas ir netgi beveik negirdimas, priešingai nei jo, priešingai nei Sebastian‘o. Jo kvėpavimas, nors ir skambėjo taip, tarytum būtu apsunkintas, plaučių švokštimas buvo girdimas nemirtingai, bei ne „vaikiškai“ pagerintai Kath klausai. Mirtina tyla galiausiai užvaldė aplinką.
Fone suskambo Bryce Fox – „Voodoo“ dainos akordai, kuomet Katherine Pierce veide pasirodė šiek tiek sadistiškai klastinga šypsena. Tokia pati, kokią moteris naudojo, kuomet glostė katiniuką, arba nepageidautinam asmeniui, iš krūtinės ląstos, pirštais traukė širdį į išorę. Keista, beprotiškai graži, bet tuo pačiu metu ir kraują stingdanti šypsena, kuri veda arba prie kažko gero, arba atvirkščiai, visiškai triuškinančio. Tamsiaplaukė palinko į priekį, kone priversdama čia esantį vyrą pramerkti savo akis, ar tai dėl nežymaus triukšmo, kurį sukėlė, ar tai dėl to nesaugumo jausmo, kad kiekvienas jos nesekamas sujudimas, gali atnešti ne pačius maloniausius padarinius. Išsitiesdama visu kūnu, Pierce lengva ranka atsirėmė į lėktuvo kabinos sieną, kuomet žengdama link Redford‘o, sustabdė save tik tuomet, kai įspaudė savo liesas kojas, tarp jo kelių. Neskubėdama praskleisti savo lūpas žodiniams išsireiškimams, Katherine atitraukė savo delną nuo sienos, kuomet pirštus įrėmė į mirtingo vyro pečius, kurie slepiami po tuo beformiu drabužiu, buvo net per daug tvirti. Hm, malonu žinoti kad žmogiškumas nesugadino jo fizinės išvaizdos, net tuomet, kai vyras ėmė kimšti į save visokio plauko maistą, kuris prieš tai nebuvo būtinas, bet jos žiniomis, nevartotinas.  
– Dėl to kad beprasmiškai sugaišom daug laiko, nebe turiu galimybės tinkamai pasiruošti prisistatymui visuomenei. O šie drabužiai labai veržia, nenori man padėti juos nusivilkti? – Kalbėdama taip, tarytum būtu bandžiusi ištempti kiekvieną tariamą žodį, tyliai, šiek tiek erotiškai, Pierce pasisuko nugara į Redford‘ą, beveik tuo pačiu metu leisdama veide pasirodyti net labai aiškiai išreikštai, koketiškai šypsenai. Ji specialiai nepasakė nieko apie aplanką su „gyvenimo istorija, bei kitais faktais“. Tikriausiai dėl to, kad pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, o ir gebėjo puikiai likti nepastebėta aplinkinių, tokio negavo. O jei ir būtu gavusi, vargu ar gaišintu save tuo skaitalu. Galu gale, Katherine niekada nebuvo moterimi, kuri žaidžia pagal svetimas taisykles. Vadinasi, korporacijai teks atlaikyti pakankamai „šūdiną“ dieną, mat garbanė neskaitys titrų, negana to, yra visiškai tikra tuo, kad gebės pavergti publiką, ką čia, visą pasaulį tuo, kokia gali būti „miela“. Juk toks ėjimas visuomet suveikia, nepriklausomai nuo to, koks didelis ir piktas skeptikas būtu priešais. Tai suveikė ir su visais tais, nepasiekiamais vyrais, kurie vienu ar kitu metu, buvo patekę į tamsiaplaukės akiratį. Šis pokalbis buvo atidėtas kitam laikui, mat ji neketino leisti kad būtu praleista galimybė išnaudoti aplinkybes, kurios suvedė juos du į vieną vietą. Nemirtingosios šaltos rankos nutūpė pirmiausia ant jos krūtinės ląstos, palengva išlaisvindamos viršutinę dalį, nuo veržiančio, prie kūno beveik prilipusio švarkelio. Tiesa, fantazija nesuklaidino, garbanė po apačią vilkėjo viso labo auksinį choker‘į, jokios liemenėlės. Na, bet būnant amžinai įkalintai –niolikinės kūne, jai nereikėjo jaudintis kad krūtis kaip nors netinkamai nuguls. Nebūtu sustabdžiusi savęs net tuomet, jei ją būtu bandoma pastumti į šoną. Sekantis dalykas buvo aptempto sijono užtrauktukas. Specialiai pasilenkė į priekį, net labai maloniai sudurdama Sebastian‘o akis su tuo, kaip tampri medžiaga palengva nuslysta nuo jos apvalaus užpakaliuko, galiausiai nukrisdama ant kiliminės dangos. Pasisuko, į jau pakankamai senokai fiziškai trokštamo, vyro fasadą, palengva perkeldama pirmiausia vieną savo koją per jo šlaunį, vėliau kitą. Pritupė, grakščiai užsodindama save ant mirtingojo kelių.
– Aš taip pat atsiprašau. Bet tik tik už tai, kad daugiau nebe galiu valdytis. Mes dviese, per daug aukštai pakilę nuo žemės, o tai reiškia, kad visiškai niekas mums negali sutrukdyti. – Bekalbėdama, garbanotoji moteris palinko arčiau, kone priglausdama save prie jo.
– Kodėl nepanaudojus šios akimirkos sau? Pažadu. Aš niekam nesakysiu, jei baigsi man priešintis. – Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, moteris neskausmingai sukando Redford‘o žandikaulį, kuomet gana grubiai, tačiau ne taip, kad sugadintu nusiteikimą, pasuko jo veidą arčiau savojo, tam, kad pagaliau sujungti savo lūpas su jo. Netempė ne akimirkos, ir vargu ar labai pasidavė pasipriešinimui, jei toks ir turėjo vietos egzistavimui. Jos aštrus, šiek tiek nuodingas liežuvis prasiskynė kelią vidun, palytėdamas ne vien jo maloniai švelnias lūpas, bet ir tvirtus, lygius priekinius dantis. Jos šaltas, kaip žiemos oras alsavimas, užpildė jo burnos ertmę. O kūnas. Dievai mato, kad troško purvino, bei visiškai šventikų nelaiminamo žaidimo. Gilų linkį įgaunantis stuburas, tik dar labiau paryškino garbanės „pasturgalį“, kuris ar tai pagal muzikos akordus, ar veikiamas tos šilumos, kurią spinduliavo pavargęs Sebastian‘as, slidinėjo per jo vilkimų kelnių medžiagą. Iš dalies tai priminė „vyliotinio“ pradžią, trintį, po kurios yra imamasi kiek labiau asmeniškų veiksmų. Spaudė savo liesas šlaunis, kurios atrodė galėtu pradėti nevaldomai trūkčioti, net nepasiekus intymumo ribos. Viena ranka, vis dar laikė jo smakrą, tarytum būtu bandžiusi užtikrinti neatsitraukimą, kuomet kita, taip pat maloniai, taip pat savininkiškai, kaip ankščiau, pirštais panėrė į jo tamsius plaukus. Suspaudė juos, nesukeldama nieko daugiau, kaip nedidelį diskomfortą, tuo pačiu metu, nesiliovė judėti, sukeldama viso kūno bangavimą, kuris buvo nukreiptas į jo jautrią zoną.
– Nesipriešink man, juk to nori taip pat, kaip ir aš. Daugiau nebe galiu apsimetinėti, noriu tavęs Sebastian‘ai. Noriu būti TIK tavo. – Sušnabždėjo, atrodo visai trumpam atitraukdama savo lūpas nuo jo. Įkvėpė, kuomet leido savo žvilgsniui nutūpti pirmiausia ant vyro akių, vėliau grąžino į lūpas. Virpėjo, nepriklausomai nuo to, kad lėktuvo salonas buvo apšildytas, o jos nemirtingas kūnas visiškai nereikalavo šilumos. Bent jau tos, kuri yra būtina bet kokiai gyvasčiai, galinčiai pasakyti kad yra gyva. Ši visiškai nekalta kūno reakcija, nebuvo suvaidinta.

Na žinoma. Kiekvienas, net atrodytų paprasčiausias klausimas Katherine iškreipto suvokimo galvoje virsdavo kažkokia seksualizuota, paniekinama pašaipa. Redford'o išraiška atrodė tiesiog epiškai, kai jis neabejodamas savo vairavimo įgūdžiais bukai paspoksojo į garbanę keletą sekundžių sustingęs, įspaudęs abejus lūpų kampus giliai sau į žandus (kas suformavo kažką panašaus į šypseną, tik tai visai neatrodė kaip šypsena, :-| < u know :D), ne ironiškas, bet ir ne smerkiantis. Beveik priprato prie to, kad normalaus dialogo su ja užmegzti yra neįmanoma. Jos ilgas sakinys, "poetiškas", su vaizdingais išvedžiojimas atrodytų nepaliko jam jokio įspūdžio. Nepavarto net akimis, kai jos sugrįžta žiūrėti į vaizdą pro priekinį stiklą į drėgną kelią bei visus pralekiančius ryškius, kontrastingomis spalvomis išgražintus kelių ženklus. Vairavo pavyzdingai, nepažeisdamas nė vienos taisyklės, nepaspausdamas daugiau, nei to reikalavo nurodymai. Neabejodamas, kad tokio gesto Katherine be paaiškinimo neinterpretuos teisingai, tačiau vis vieną trumpam prisidengia delnu smakrą. Tarsi apsaugotų savo paties "išskirtinumo tarpelį", kol prie jo neprisikniso garbanė. Kaip veidmainiška, tiesą pasakius! Kad ir kokia tobula ir išpuoselėta Kath galėtų save laikyti pats irgi galėtų prisiknisti prie jos liesumo ar... per plonos viršutinės lūpos (ypač tai išryškėja jai besišypsant), bet ką jau. Kartais geriausia ką gali padaryti tai nenusileisti iki pašnekovo lygio. Nepakomentuoja ir sekančio Pierce pasisakymo, tarsi visai nenorėtų plėtoti temų, kurias pats iškėlė. Jis paklausė, ji atsakė. Muy bien, dedam tašką, o ne kablelį. Katherine dažnai nuskambėdavo kaip viena tų bepročių feminisčių, kuriuos kala vyrus su jų lytį nurodančiais organais prie sienų. Neketino domėtis ar spekuliuoti kodėl taip yra, kodėl taip nutiko, kas lėmė formuojant tokį požiūrį ir tokią panieką. Greičiausiai kiekvienas išvedžiojimas, kurį kada nors yra taikęs vampyrei neatitiko realybės nė per tolį. Juk nepažinojo jos, dievai, ar ji iš viso leidžia kam nors ją iš tikrųjų pažinti? Ar, galiausiai, ji gerai suvokia save pačią, m? Keisčiausia, kad analizuodama Sebastianą ji dažnai neprašaudavo pro šalį. Ji netgi nuspėjo, idant priėmęs mirtingumą Redford'as tuo pasidžiaugs iki tol, kol pradės nebesidžiaugti. Kai beveik 300 metų neprakaitavai, nejautei nuovargio, nekosėjai, nesituštinai, nepatyrei spontaniškų erekcijų, neturėjai snarglių ir panašiai (iš tokio apibūdinimo tai atrodytų būti žmogumi yra pretty diskasting :DDD) ir kai visa tai užgriūna staigiai it lavina... Iš esmės visa jo vizija kaip bus gražu ir fainai sugriuvo, kai Marcus su Salonina nusprendė atsiskirti. Ir žinoma kai išskirtinės spalvos kūno skystis pradėjo veržtis lauk prognozuodamas šiam tipui ne kokį galą.
Moters reakcija į bandymą su ja draugiškai komunikuoti anaiptol nenustebino. Vargu ar Sebastianas žiūrėjo į ją kaip į pilnavertę kompanionę, su kuria užmegztas pokalbis panešėtų iki debesų. Taip nutikdavo, tiesa be galo retai. Tikrai yra sutikęs asmenų, su kuriais jo "paslaptingos vidinės bangos" sutapdavo tiesiog idealiai. Tai buvo Meisonas, Dean'as. Sunku būtų paaiškinti tokį ryšį. Tiesiog vienų individų kompanijoje tikrai gebi atsipalaiduoti, jie tarsi iššaukia geresnes tavo moralines ir intelektualines savybes. Tampi šnekus, šviesus, gyvas. Katherine savo aura daugiau priminė tamsią, gniuždančią skylę, kuri tempia į save visiškai viską, tame tarpe ir pačią šviesą. Visai kaip ta su reliatyvumo teorija išvesta juodųjų skylių hipotezė, kuri netrukus (nors ir visai neseniai) buvo patvirtinta astronomų bei astrofizikų bendruomenės. Nereikia nė garsiojo dalelių greitintuvo, kurio pagalba mokslininkai sugebėjo sugeneruoti labai mažytes, molekulines juodąsias skyles čia pat Marijos žemėje, kad iššauktum tokią gamtos dėsnių anomaliją. Užtenka ilgesnį metą pasėdėti Pierce draugijoje, kad sava šikna pajaustum labai panašų efektą. Ne tiek kiek bendravo su Katherine, kiek labiau pats su savimi. Jo puiki nuotaika buvo smarkiai hiperbolizuota. Kaip žmogaus, kuris jausdamas, jog visiškai viskas slysta jam iš rankų ir po kojomis nusprendžia šiek tiek išprotėti iš tiesiog pradėti juoktis. Sebastianas tikrai nematė prasmės imti guostis bei sriūbaut. Kad ir kaip sunku pasidarydavo gyvenime vyras visuomet rasdavo išeitį kaip sulaikyti save nuo subyrėjimo nepaisant to, kad visiškai viskas kas sudarė jį patį desperatiškai troško pažirti į tūkstančius mažų gabalėlių. Galiausiai kiekvienas randas sugydavo, o oda toje vietoje pasidarydavo kieta, suragėjusi ir gerokai sunkiau pažeidžiama, kai likimo peilis sugalvodavo vėl įpjauti. Redford'as atrodytų visai neseniai tarsi išmoko žvelgti į save ir į visą gyvenimą su sveika ironija. Tai buvo it pagaliau įvykęs susitaikymas su tuo, kad tamsioje jo padangėje saulė sutviska tik protarpiais. Ir tame nėra jokio perdėto gailesčio sau, tiesiog vienu momentu apžvelgęs savo gyvenimą pastebėjo tendenciją, kuri nesikeičia visus tuos ± 300 metų, kuriuos praleido vaikščiodamas, o ne džiūvesėlio stadijos. Galbūt darė klaidą jausdamasis tokiu užtikrintu, kuomet šalia jo sėdėjo garsioji Katherine Pierce. Sebastianą netiesiogiai įspėjo Meisonas, tuomet tą labai tiesiogiai padarys Rebeka. Ir vis vien jautėsi gerai, nebuvo įbaugintas visai kaip nesileido, kad garbanė su savo nesąmonėm pilnai sulystų jam į galvą. Nepriimti Katerinos rimtai gali būti didžiausia klaida arba geriausia strategija siekiant ją atlaikyti. Tiesiog siaubingas vampyrės dviprasmiškumas niekuomet nebūtų leidęs padaryti teisingos išvados interpretuojant jos elgesį bei motyvus. O Redford'as tuo savęs ir neužkrovė. Jautėsi taip, lyg visas pasaulis griūtų, o jis atsigulęs ant žemės palaimingai "skrajotų", it būtų ko psichotropinio užvartojęs. Kažkas tokio, kai Lizai Simpson išrašė antidepresantų ir ji pradėjo matyti tuzinus apvalių, geltonų besišypsančių veidukų. Piktai papūtė lūpas kai Katherine tėškė tą skaudžią tiesią tiesiai jam į veidą. Atrodė pasipūtęs ir įžeistas, nors akivaizdžiai maivėsi.
- Ar tai reiškia, kad praradai skonio dovaną?-perdėm šiurkštus tonas apeliavo į Pierce bandymą išsisukti nuo degustacijos, neva vampyrui kišti į save žmogaus maistą yra beprasmiška,-Nesikuklink, saulele, nes mano kilnias intencijas pradės ginti "atsarginė" idėja, kad būčiau virtuvėlėje užtrukęs ir kur kas ilgiau, jei tai padėtų išvengti tavo draugijos ilgesniam laikui. Kartais tas pats puodas atrodo mielesne kompanija už tave,-atsikvepia, kai apstingęs ir aptingęs kūnas pagaliau nugula ant minkšto, odinio baldo paviršiaus. Sekantį jos pasisakymą vėlgi galėjai sutapatinti su užvožimu šlapiu skuduru per veidą, tačiau vargu ar Sebastianas atrodė kažkaip neigiamai sutrikdytas. Pasirodo tas pats jau matytas bukas žvilgsnis, intervališkai mirksėdamas tylėjo nepatraukdamas akių nuo jos ovalaus veido.
- Sakykim,-nė vienas iš garbanės ištartų žodžių, talpinusių savyje akivaizdžią prasmę vyrui logiškai nesirišo, tad nusprendžia tai nuleisti itin lengvabūdiškai. <...>neketinu nepelnytai leistis vadinama epitetais, kurie toli nuėję nuo tikrosios manęs. Yeah, right. Sprendimas pasikelti nuo užimtos pusiau sėdinčios, pusiau gulinčios pozicijos nebuvo priimtas noriai. Sebastianas palinko prie staliuko perimdamas lėkštę su desertu savon jurisdikcijon. Kaip kokia karvė turėjo skrandį su keturiom kamerom ir kiekviena jų galėjo skirtingai apdoroti maistą, daug jo. Visados buvo ėdrus vyras ir tai iš dalies paaiškina tai, kodėl buvo ėdrus vampyras. Kol Katherine eikvojo energiją bandydama apibendrinti vyro asmenybę, šis spėjo sugrįžti į vietą ir sudoroti pusę tikrai gurmaniškai pateikto deserto. Buvo toks susitelkęs į tai, kaip jam skanu, kad iš pažiūros negirdėjo kas jam yra sakoma. Jei būtų girdėjęs, gal net būtų iš dalies garbanei pritaręs. Snobas - ne, melancholikas - taip. Ir puikus kulinaras, YES BITCH! Nesistengęs padaryti to delikačiai, kone pametėja tuščią lėkštutę ant staliuko sukeldamas šiokį tokį triukšmelį. Atrodė patenkintas, kaip storulis sušveitęs visą tortą.
- Nesakau, kad praradai daug, bet praradai daug, širdele,-skaniai sučepsi apvesdamas vis dar saldžią apatinę lūpą. Iš kart pagalvojo kaip ironiška, kad daugiausia maisto gamino tuomet, kai buvo vampyras. Tai nebuvo kažkoks pašaukimas ar hobis, snobiškas hobis. Tuomet buvo užsibrėžęs tikslą išmokti kontroliuoti jusles, o kulinarija yra pati geriausia to mokykla. Dabar pagrinde maitinosi pusfabrikačiais, greitu maistu ir saldumynais. Žodžiu, tipinė tipiško vyro "dieta". Visi tie "širdele", "saulele" ir "brangusis" dar nespėjo įgrįsti. Tai buvo tapę kone neatsiejama jųdviejų pokalbių dalimi. Pašiepiamosios pakraipos dalimi. Keista kaip chaotiškai skrajojo jo mintys apimdamos kone absoliučiai viską. Pavyzdžiui, dabar ilgiau užlaikęs mąslų žvilgsnį į mergaitišką (nepadėjo tas makiažas ir manieros, nes Sebastianui visuomet atrodė, kad "Marissa" yra -niolikos, nors tą ji neigė), apgaulingai nekaltą Katherine veidą pagalvojo apie tai, kiek ji prarado nusprendusi nutraukti savo 2011ųjų šou Čikagoje. Na, bet ji nenorėjo pagarbaus, dėmesingo, atsidavusio ir ištikimo jai vyro. Ji grįžo pas Meisoną ir mes jau žinome kuo tai baigėsi. Negalėjo suprasti kodėl vis dar jautė dėl to kartėlį. Tarsi jo paties intencijos, kurias primygtinai piršo sau kaip neturinčias galimybės tapti nuolatinėmis iš tiesų turėtų visai kitokį pobūdį. Tiesa ta, kad "Marissa" pasitraukė tada, kai Sebastianas buvo pradėjęs įsileisti ją į savo širdį, kai jos pačios elgesys tapo... švelnesnis. Su jokia kita moterimi jis nesijautė toks gyvas, toks kupinas energijos, galintis padaryti viską. Jos dėka pradėjo žiūrėti į gyvenimą tarsi naujomis akimis, su aistra ir nuotykio troškuliu. Jam buvo gaila, kad šios emocijos greitai virto kapinėmis. Paskutinį kartą panašiai pasijuto, kai į jo pasaulį sugrįžo Salonina. Tačiau tuomet galėjo prisiekti, idant pajuto galįs susigrąžinti senąjį save. Tačiau su "Marissa" Redford'as nė karto nėra net pabandęs pasiilgti senojo savo gyvenimo. Ji buvo tokia... kitoniška. Moteris, kurios galėjo prisiekti sau, niekuomet nebūtų pamilęs. Buvo tikras, kad jam patinka švelnios, žemiškos moterys. "Marissa" buvo ugnis, ji buvo ledas. Tačiau dabar žvelgdamas į Katherine jis to nebejautė ir nebematė. Iš viso, ar kas nors tuometiniuose jųdviejų santykiuose buvo tikra? Papurtė galvą tarsi nutraukdamas savo paties apmąstymus. Jei ji būtų galėjusi girdėti jo mintis būtų pasišaipiusi ir jam dėl to suskaustų, nors pavaidintų, kad viskas gerai, maža to greičiausiai išmoningoje savo galvoje būtų sukurpęs kandų atkirtį. Galėjai skaudžiai nudegti kiekvieną kartą pabandęs apnuoginti prieš ją tikruosius savo jausmus, parodyti žaizdas, kur esi sužeistas, kur skauda, kur negyja. O Sebastianas turėjo per daug tokių skaudulių. Net pats to nesuprasdamas jis jos kompanijoje apsimetė labiau "dėjusiu", nei yra iš tikro. Tas įspūdis buvo toks įtikinantis, kad pats tuo patikėjo.


Susiraukia pastebėjęs jos veide tą šypseną. Jei visokios nesąmonės sukosi jo galvoje, tai įdomu, kas dėjosi josios. Visgi jų pobūdžio ji neslėpė. Jos veidas puikiai perteikė tai, kokios pakraipos mintys krėtė Katherine. Ar pats suvokė, kad negalėjo patraukti nuo jos akių? Ir taip jau kurį metą. Jautėsi nesaugiai, ar... Ji atsistojo, pradėjo judėti. Sebastianas atsidūsta taip, tarsi būtų apimtas nuobodulio, o tokiais momentais puikiai gelbėjo mobilusis. Apsičiupinėja, apsiieško. Negi bus jį palikęs visureigy?! Nežinodamas kuo užsiimti ketino patraukti prie mini bufeto atsiduodamas emociniam valgymui. Bet tada ji prabilo pražudydama pirminę mintį bei užleisdama ją kita. Vyro antakiai šauna į viršų. Neatrodė nustebęs, veikiau apsi'watafakinęs.
- Nenoriu,-atkerta griežtai, šiurkščiai ir lakoniškai, tačiau prieš tai patylėjo, tarsi būtų leidęs Katherine pasitaisyti. Krenkštelėjo pravalydamas gerklę. Galėjo prisiekti, kad jautė joje kraujo krešulį,-Ar ne keista, kad pusnuogę tave matau lygiai tiek pat, kiek apsirengusią? Kažkas tame yra negerai, nemanai?-prideda nenuslėpdamas, kad ima "pavargti" nuo jos staipymosi. Abejingas Redford'o tonas visiškai netiko signalams, kuriuos skleidė jo kūnas. Žinoma kiekvieną, net menkiausią šio reakciją Katherine galėjo girdėti, pajausti, net užuosti. Jo širdies ritmą, kintančią kūno temperatūrą. Tačiau visame tame aiškiausiai ryškėjo jo žvilgsnis, kuris buvo įdėmus, sudomintas, nuoširdus. Sebastianui žinoma iš dalies atrodė įdomu pažiūrėti ką ji sugalvojo šį kartą ir kiek tai paveiks jį patį. Jos elgsena pasikeitė visiškai. Čia ji sėdėjo apatiška, pasipūtusi, šalta ir štai ji pakyla ant kojų tapusi viliokiška, seksualia gundytoja. Pasikeitė jos veidas, judesiai, netgi balso tembras. Vyro lūpose žaidė guvi, šiek tiek provokuojanti šypsena.


Negalėtų pasakyti, kad nepastebėjo kaip žavingai iššokę pūpsojo jos speneliai per tą ploną viršutiniojo rūbo medžiagą, tad prielaida, jog Katherine nedėvi liemenėlės buvo pasidaryta gerokai anksčiau. Noriai stebėjo ją nusirenginėjant. Tai buvo iš ties fantastiška "atrakcija". Kokiam vyrui nepatinka žiūrėti į gražią, nusirengi nėjančią moterį? Tačiau nebuvo vienas tų vyrų, kurie užsidega vien nuo vaizdo, tad yeah. Neužsidegė. Buvo smalsiai nusiteikęs. Visai kaip ir tada svetainėje jis nesibodėjo įsijungti į Pierce pradėtą žaidimą. Ši moteris buvo puiki galimybė patikrinti kiek stiprus esi morališkai. Kiek ir kiek labai gali atsispirti moteriai, kuri tokia viliojanti, tokia idealiai suprantanti savo moteriškumą, savo kūną, patrauklumą. Juolab ji buvo įsitikinusi, jog turi raktą į kiekvieno vyro "širdį". Netrukus tik siauros kelnaitės su juostele skyrė garbanę nuo visiško nuogumo. Žinoma jis spoksojo į jos krūtis, kai Katherine pasilenkė. Net turėdamos galimybę labiau pasiduoti gravitacijai jos išliko apvalios, stangrios. Fone skambanti daina, kurios žodžius Sebastianas sekė ir vaizdas priešais vyro mintyse sukosi apie striptizą, bet ne seksą. Leido sau įdėmiai nužvelgti Pierce kūną. Apvalias šlaunis, klubus, siaurą liemenį, krūtinę, kuri "bauncino" reaguodama į kiekvieną vampyrės judesį, lygią, rusvą odą. Po ant jos krentančiu, vakariniu apšvietimu ryškėjo visos raumenų struktūros detalės, įdubimai, linijos. Manėsi pasiruošęs jos priartėjimui, bet kai ji priartėjo, suvokė, jog nė velnio. Net silpna, žmogiška uoslė apsalo nuo jos kvepalų. Subtilaus, salsvo, moteriško gėlių ir medienos aromato. Nežinia koks velnias Sebastianą gynė, bet jo rankos atsidūrė ant garbanės klubų. Jis glostinėjo jos šlaunis, liemens apačią ir kai priartėjo prie vidinės šlaunų pusės, pakėlė akis į viršų.
- Tu tikrai manai veiksmas svetainėje būtų užsibaigęs konfeti, jei Meisonas nebūtų atėjęs?-sprendžiant iš to kaip atrodė Redford'o veidas bei skambėjo jo tonas į savo paties klausimą atsakytų neigiamai. Negalėtų paaiškinti kodėl negalvojo apie savo įsipareigojimus moteriai, kurią mylėjo. Vis dar nejautė iš Katherine jokio pavojaus, vyro žvilgsnis atrodė abejingas. Jaudinantis veiksmas turėjo įtakos jo kūnui, bet ne protui. Net tada, kai ji sugavusi jojo ranką "padėjo" jai priartėti prie Pierce reprodukcinio organo, kai ji užkišo jo pirštus už mažo neriniuotos medžiagos lopinėlio leisdama pajausti už jo esančios vietos reljefą. Nepatraukė rankos, ji liko ten pat net vampyrei užgulus vyrą, kuris nesipriešino Katherine "atakai", tačiau nerodė intereso ją plėtoti iš savo pusės. Laisvąja ranka nuslysta link originaliosios užpakaliuko, smiliumi paliesdamas pusrutulių susijungimo įdubos virtų. Mintį priešintis jo galvoje kažkas tarsi slopino. Tai buvo lyg suvokimas, kad jis pats to nori, žvėriškai trokšta. Užteko tik užminti tokios idėjos užuomazgą ir Sebastiano krūtinę suspaudžia ne tik Pierce, bet ir jaudulys. Tai trukdė kvėpuoti, gniaužė kvapą, nelyginant virpėtų iš vidaus. Visas kūnas bėgiojo šiurpuliukais ir stipri, bet švelni jų srovė tekėjo būtent į jo klyno zoną, darydami jo penį gerokai labiau pastebimu.


Jis nepradėjo bučinio, bet jo ir nenutraukė. Tas žaismingai plėšrus įkandimas įaudrino, tarsi trokštų malonumo, kuris būtų dieviškas ir kiek skausmingas. Jis įsileido jos šaltą, drėgną liežuvį į savo burną. Neprašomas jis pradėjo švelniai žaisti su jos varpute, sukti apie ją ratus. Vyras jautė, kaip greitai ten viskas sudrėko ir kaip užtikrintai tai pasiglemžė iki tol sausos teritorijos. Jo pirštai sušlapo, tapo slidūs. Kontrastingų temperatūrų liežuviai sukosi, pynėsi, bandė vienas kitą atremti, o kitą akimirką veikė drauge, harmoningai tarsi šokis. Sebastianas apie nieką negalvojo. Alkis, tas milžiniškas fizinis alkis buvo nesuvokiamas, protą temdantis. Tuo pačiu jautėsi keistai, prieštaringai laisvas. Lyg ilgai "švariu" laikęsis alkoholikas, kuris pasidavė ir prisigėrė. Tai svaigino. Tai buvo uždrausta, smerktina. Tai velniškai jam patiko. Tai tarsi buvo detalė iš jųdviejų Čikagos romano, tik tuomet Sebastianas nebuvo įsipareigojęs. Akimirką jis suvirpėjo tarsi ketintų atšokti, nutraukti šią nuodėmę, tačiau grimzdo gilyn, lyg inkaras. Godžiai bučiavo jos lūpas iki tos akimirkos, kai ji atsitraukė tik tam, kad sumurktų visai nebūtiną tezę. Redford'as nesipriešino ir nejautė dėl to nė menkiausio sąžinės priekaišto. Stebėdamas kaip banguoja vampyrės lūpos delnu suėmė už jos veido, nykščiu šiurkštokai pervesdamas per jos apatinę lūpą, tarsi norėtų nuvalyti raudono lūpdažio likutį, kuriuo ištepa jos odą apie burną. Jautė Katherine kūną krečiantį jaudulį. Didelė, sprogdinanti seksualinė energija, kurią skleidė jų esybės buvo nesuvokiamai stipri, kiek gyvuliška. Sebastiano pirštai įsipina į tamsius jos plaukus ir tuomet laisva ranka privaikydamas garbanę vyras sėkmingai apverčia juodu atsidurdamas ant viršaus. Nebuvo patogu, bet įsisprausti tarp jos kojų ir išsilaikyti tokioje pozicijoje pavyko. Jis nusiima savo džemperį apnuogindamas savo viršutinę kūno dalį. Net praradęs keletą kilogramų vis vieną buvo stambus ir atletiškas (ir apžėlęs, ANE Alia ir Gerda?! :DDD). Paskubomis išsivaduoja iš kelnių, tada iš trumpikių, iš kurių išsiveržusi erekcija buvo visiškai išbaigtinė, tvirta, užpildžiusi kiekvieną išsitempimo milimetrą. Galėjo neskubėti, bet po paraliais kam laukti kol neduok die įsijungs sąžinė? Jis ruošėsi ištepti organą seilėmis, kai supratusi ką Redford'as ketina daryti garbanė pasisiūlo į "pagalbą". Jos burna, dalis gerklės užsipildo Sebastiano varpa apimdama ją visiškai visą. Tai pasijautė tokiu stipriu malonumu, kad negalėjo padaryti nieko, kaip tik garsiai, palaimingai sušvokšti. Vyras sugauna Katherine už gerklės ganėtinai šiurkščiai ją atitraukdamas. Nebuvo vienas tų "tavo burnoje buvo mano pimpalas, dėl to dabar pabučiuosiu tave į kaktą" vyrų, tad įnirtingai įsikabina į jos lūpas saviškėmis, kuomet trumpai šaltai palaikytas penis prisispaudžia prie Pierce vaginos. Užgulė ją, kone prispaudė. Atplėšęs jųdviejų burnas šlapiomis lūpomis nuslysta jos žandikaulio linija bei kaklu, kai kiek susigūžęs nudrasko nuo jos tas kelnaites bei suėmęs savo padargą nutaiko jį į makšties angą. Iškili, apvali galvutė iš lėto panyra idealiai apspausta sudrėkusių makšties sienelių. Po sėkmingos penetracijos pradeda frikcijų tiradą. Negreitą, atidžią. Bučiavo jos kaklą, raktikaulį delnu tuo pačiu glamonėdamas krūtį. Didžiausia kiekvieno vyro seksualinė baimė nuleisti per greitai jam dabar atrodė kažkokia neaktuali net nepaisant to, kad geismas bei malonumas vedė iš proto. Judesiai palengva stiprėjo. Nepūškavo kaip garvežiukas, naudojosi klubais ir tuo, kaip moka jais naudotis. Negalėtų nusakyti kaip buvo gera. Kvėpavimas darėsi netolygus, kūnas palengva blausėsi prakaito sluoksniu. Sulig kiekviena akimirka jautėsi vis labiau ir labiau pasiduodantis pagundai šiurkščiam seksui, kai judesiai pradeda priminti smūgius. Seksui būdingi plekštelėjimai bei aimanos buvo užpildžiusios patalpą. Kiek per stipriai laikėsi įsikibęs į jos šlaunis, bet vargu ar tai suprato. Tiesiog negalėjo pasisotinti jos kūnu, jo kvapu, pojūčiu jį liečiant, glamonėjant. Kadangi kurį metą plušėjo atitrūkęs, Sebastianas dabar sugrįžta prie artimesnio, intymesnio fizinio kontakto. Šiltu liežuviu jis pervedė nuo Katherine pilvo, per krūtų tarpą, krūtinės ląstą į viršų susiedamas jųdviejų lūpas dar vienai akistatai. Sulėtino tempą, mat nebebuvo patogu kruštis pašėlusiu ritmu. Perkišęs ranką per galinę Pierce pečių dalį savotiškai į ją įsikabina pakartodamas darbą vien tik klubais. Sukando apatinę jos lūpą, kuomet nusprendė atplėšti veidą. Lėtos frikcijos buvo velniškai stiprios ir piktai iššiepęs dantis Redford'as stebėjo Katherine reakciją į jas. Nesielgė švelniai. Tik ne dabar, kai geidulys buvo atėmęs ne tik žadą, bet ir blaivų protą. Ji padarė tai, ji laimėjo. Net dorovingas, sąžiningasis Sebastianas buvo nokautuotas garsiosios Katherine Pierce, kuri galėjo prasiskverbti į bet kokio vyro sąmonę. Jis velniškai, siaubingai jos geidė. Būtent dabar būtent šią akimirką, kai atrodytų visas aplink juos besisukantis pasaulis neegzistavo. Jie buvo čia dviese, tik jų susijungę, aistringą meilės šokį šokantys kūnai ir saldi, saldi nuodėmė.
Turint omenyje, kad darė tai su vampyre, nevargino savęs mintimi kaip užbaigti. Visa ši seksualinė iškrova buvo kiek savanaudiška, mat viskas ko troško tai patenkinti tą alkį su jos kūnu, kurį dabar jautė. Maloni šiluma ties gaktikauliu palengva stiprėjo, intensyvėjo, tarsi užsikraudama. Norėjo matyti kaip išsilieja ant jos kūno. Redford'as atsiplešia perimdamas įrankį į savo ranką, paslysčiodamas juo pirštais, odele gobdamas jautrią galvutę. Netrukus malonumo taškas tampa toks koncentruotas, toks didelis, kad jis sprogsta apimdamas ne tik lytinį organą, bet ir visą kūną. Garsiai suaimanavo, Sebastiano falas palaimingai trūkčiojo trykšdamas gausiai it fontanas. Šiltas, balkšvas skystis pasidengia ant Katherine pilvo. Žvelgdamas į jos suplukusį, patenkintą veidą jis pradėjo suprasti kas įvyko. Redford'as krūpteli kone perkeldamas save į visiškai kitą nuotaiką, suvokimą bei atmosferą.

Meilė visuomet buvo ir bus vienu tų dalykų, kuriuos paaiškinti yra per daug sudėtinga. Mokslininkai tai galėtu pagrįsti cheminėmis organizmo reakcijomis, romantikai pasakytu kad tai yra „drugelių plazdenimas“ žemiau bambos, ir paprasti žmonės sakytu, kad nori tikėti tuo, kad tai yra gretimai esantis asmuo, kuris tave verčia būti geresniu, verčia jaustis ypatingai į tai nededant per daug pastangų. Tačiau, iš tikro kas yra ta meilė? Ar tai yra būtinas egzistavimui jausmas, ar tai be ko gyventi yra kur kas paprasčiau? Per savo visiškai netrumpą gyvenimą, Katherine Pierce buvo patyrusi šį jausmą ne vieną kartą, ir su laiku šis jausmas tapdavo vis stipresnis, kad ir kokias didžiules, emocines sienas moteris buvo bandžiusi statyti. Kažkoks vidinis jausmas, kurį galima šiek tiek sutapatinti su žmogiškumu, kiekvieną kartą bandė prakrapštyti silpnas vietas. Dauguma galėtu tvirtinti, kad jos dabar jau buvęs sutuoktinis, Mason Lockwood, buvo vienintelė ir epiška nemirtingosios tamsiaplaukės meilė, kuri galiausiai atnešė jai galimybę tapti motina.  Tačiau ar galima šiuo žodžiu įvardinti jausmus, kurie gražūs ir visiškai nežalingi buvo tik vienu ir labai trumpu, minėtu santykių metu? Ar tai buvo meilė, ar didžiulės aistros protrūkis? Imant analizuoti praeitį, galima teigti kad šios poros atžvilgiu, kiekvienas jų yra priskiriamas skirtingiems pojūčių įvardinimams. Tačiau kokiam priklauso, fatališkoji garbanė, Katherine? Atsakymas yra tik vienas: meilei. Taip, meilei. Visgi, kalba neina apie tuos gražius jausmus, kuriuos mums visiems nuo pat mažumės bando įskiepyti romantiškų filmų, ar novelių autoriai. Tai buvo toksiška ir sukėlė beprotiškai daug skausmo.
Nuo pat pradžios, ši pora buvo pasmerkta ne pačiai gražiausiai pabaigai, prie kurios vis artėjant, tiek pati Katherine, tiek Mason‘as Lockwood (iš dalies, juk vyras visuomet buvo atsakingas už savo paties pasirinkimus ir norus) skaudino vienas kitą, visais įmanomais ir neįmanomais būdais, to net nesuvokdami, ar apsimesdami kad tai normalu. Santykiai, kurie buvo vainikuoti išdavystėmis, psichologiniu smurtu ir suvaržymais, neturėjo ateities. Bet ir kokia brutali būtu tiesa, garbanė buvo atidavusi savo širdį, tik pasirinko tam visiškai netinkamą vyrą. Dievai mato, vienu metu ji tiesiog pavargo gyventi taip, kad kiekviena akimirka teko atsigręžti ir įsitikinti tuo, kad piktai atrodantys priešai nestovi už nugaros, ketindami suleisti pirštus į jos šaltą širdį, ją ištraukiant į išorę. Tikriausiai norėjo bent kuriam laikui pasijausti silpna ir vyriškos paramos trokštančia moterimi. Pavargo nuo to, kad galėjo pasitikėti tik savimi, ir tai buvo didžiausia jos gyvenime padaryta klaida. Kuo įsitikino tik po daugelio metų. Bet juk visos moterys yra tokios, tikisi kad galima iš bet kokio blogio išgauti kažką gero, ir nepasiduoti net tuomet, kai viskas atrodo per daug beprasmiška. Ji atleido jo pirmą išdavyste, nors pasekmėmis vainikuotas skausmas nedingo iki pat šios dienos. Kitaip, kaip gi galima paaiškinti tą faktą, kad ji pasąmoniškai vengia bet kokių santykių, kurie galėtu plėtotis į kažką daugiau, nei tiesiog „žaidimą be taisyklių“. Ji atleido daug, ir su kiekvienu kartu tas skambus žodis „meilė“ tapdavo vis labiau beprasmiu. Tokiu, kurį galima būtu pavartoti taip pat neįpareigojančiai, kaip „labas rytas“ ar „skanaus“. Tiesiog iki pat galo buvo taip sunku pripažinti tai, kad jausmų nebeliko jau labai seniai. Bet norėjosi tikėti, kad situacija pasikeis, ir po eilinio nuomonių nesutapimo, audringo ir skausmingo ginčo, viskas bus gerai. Bet geriau netapo. Jis nebuvo tuo asmeniu, kuriuo ji būtu galėjusi pasitikėti besąlygiškai, su kuriuo galėtu jaustis tiesiog moterimi, o kas svarbiausia, būti nevaržoma, būti savimi. Išsiskyrimas buvo jausmingas, turint omeny kad Katherine dar vieną, paskutinį kartą išsakė tai, kas atrodė tinkamiausia. Tai, ką atrodė kad vis dar jautė jam. Užkalbėjimas, kuris būdingas vampyrams, gal ir nebuvo būtinas dalykas... Bet kitą vertus, joks užkalbėjimas, jokios mistinės manipuliacijos ar sunkiausi, pasaulio pabaigą primenantys išbandymai, negali nugalėti tikrosios, epiškos meilės. Vadinasi atsakymas yra labai paprastas ir skaidrus, tiesiog ne visuomet norimas pripažinti. Paleisti yra labai sunku, bet kartais tai yra būtina tam, kad gautum galimybę naujai pradžiai, kuri visada tau ir buvo skirta, tiesiog dėl kažkokios priežasties to dar nematei, ar laikas buvo netinkamas. Antraip, nepadarius šio ypatingai svarbaus žingsnio, tu pasmerksi save visapusiškai emocinei destrukcijai, kuri galiausiai atims iš tavęs paprastą, bei kiekvienam suvokiamą norą egzistuoti toliau. Nes jis niekada nepasikeis, o tu, niekada nesugebėsi pakilti iš pragariškos liepsnos, kaip tai daro feniksas. Vadinasi iš pažiūros žaibiškas ir visiškai nesuprantamas sprendimas pasitraukti, paleisti ir nebe atsigręžti atgal, nebuvo toks ir staigus. Katherine niekada to nepripažins, ir vargu ar taps ta moterimi, kuri pasisodinusi šalia „gerą žmogų“, išlies savo širdį, pasakydama kokia gi buvo kvaila, kiek daug klaidų darė, tikėdamasi kad gali būti priimta ir mylima. Tai visuomet liks tik jos pačios viduje. Ypatingai todėl, kad savo klaidas pripažinti yra ne vien sunku, bet ir pakankamai gėdinga. Ką kalbėti apie tai, kad būnant nemirtingai, viskas turėtu atrodyti kur kas aiškiau... Mason‘as prarado savo sutuoktinę tuomet, kai išdavė ją pirmąjį kartą. Katherine prarado savo sutuoktinį tuomet, kai tapo mirtinga, bei suvokė kad šiai gyventi liko ne tiek daug laiko, kiek norėjosi. Atrodo, kad kai suvoki jog tavo gyvenimas nutrūks bet kuriuo metu, nori būti su tuo asmeniu, kuris tau yra artimas, iki pat paskutinės akimirkos, kuomet gyvybė išdavikiškai apleis savo kūną. Ir kai tu verčiau pasirenki pasitraukti, sutikti su neypatingai gerais epitetais, tačiau paskutinius savo metus praleisti taip kaip nori pati... Peršasi akivaizdžiai aiškus verdiktas: tu nemyli to asmens, tik vis dar esi prie jo stipriai prisirišusi. Ką kalbėti apie tai, kad tu tikrai noriai nepraskleidi savo kojų visiškai tau nežinomam asmeniui, kurio akys tau pasirodo žavingos. Na gerai, nebuvo viskas taip kvailai, kaip tai skamba. Tačiau prisidengusi svetimu vardu, Pierce bent jau trumpam galėjo apsimesti tuo, kuo buvo iš tikro. Nusimetus visas veidmainiavimo kaukes, kažkam, pristatyti savo tikrąją asmenybę, nesibaiminant to, kad bus numesta į šuns dienas, įskaudinta. Priėmė tai kaip savotišką žaidimą, kuris jaudino iki giliausios kūno ląstelės, net akimirkai nepasigailėdama savo sprendimų. Buvo taip keista, bet tuo pačiu metu taip nesuvokiamai malonu, tiesiog būti SAVIMI. Keisčiau atrodė tik tai, kad vyro, su kuriuo praleido tuos metus, visiškai negąsdino jos maksimalistinis, šiek tiek per rizikingas, per dramatiškas ir visiškai nuodėmingai aistringas gyvenimo būdas.
Būdama nemirtinga, Pierce buvo visiškai tikra, kad ankščiau ar vėliau (greičiausiai vėliau, nes to planuose neturėjo) bus pasmerkta mirčiai nuo amžinų priešų rankos. Tik tiek, kad būdama iš prigimties kovotoja, neketino jiems to padaryti lengva užduotimi. Suvokė ir tai, kad jei kitos galimybės nebe liktu, kartu su savimi būtu išsitempusi visiškai viską. Tiesa, šiek tiek dramatiška nuomonė. Bet už tiesą, niekas neturėtu pykti. Visgi mirtingumas pakeitė planus, visapusiškai. Ir tuomet moteris buvo įgavusi priešą, kuriam pasipriešinti negebėjo. Ir vienintelis logiškas pasirinkimas, buvo pradėti viską nuo pradžių, pradėti kitą gyvenimą. Ir kas gali žinoti, jei ne ligos pasitraukimas (už ką yra visapusiškai atsakingas Sebastian‘as, bei šio šviesus protas), ji vargu ar būtu pasirinkusi pasitraukti iš jo gyvenimo taip greitai ir taip... ...sakykime, savotiškai. Tai kas prasidėjo kaip žaidimas, kuris jaudino dėl to, kad atrodė visiškai neįpareigojantis ir karštas, galiausiai pradėjo lysti į garbanotosios moters galvą. Ji susipainiojo, jautėsi keistai ir negebėjo paaiškinti sau pačiai, kodėl ji čia. Iš dalies, troško grįžti atgal į savo gyvenimą, bet kokia kaina susigrąžinti nemirtingumą, bet tuo pačiu metu, norėjo pasilikti čia, kartu su juo. Net ir suvokiant, kad jokios meilės, jokios ateities čia taip pat nebus, juk jie net nežinojo vienas kito asmenybių, tik kūnus, iki menkiausio jų colio. Nors kitą vertus, kiek daug banalaus susivokimo gali slėptis ten, kur ir pati Petrova negali paaiškinti? Vienas išmintingas asmuo, yra pasakęs, – „jeigu vienu metu myli du žmones, rinkis antrąjį – nes jeigu tikrai mylėtum pirmąjį, niekad nebūtum pamilęs antrojo“. Vargu ar tai kas vyko per tuos metus, buvo būtent tai, tačiau aišku tik viena, kartu praleistas laikas atrodė toks teisingas, toks tinkamas, kad nuoširdžiai nesinorėjo grįžti atgal, baigti viską amžiams. Tačiau ji pasirinko pirmąjį variantą, grįžo namo ir kurį laiką sėkmingai stengėsi išbraukti visus patirtus įvykius iš savo galvos, minčių ir netgi gyvenimo. Įsivaizdavo, it tai tebuvo menkas sapnas, iš kurio galiausiai pabudo. O ir tiesą pasakius, pats gyvenimas dar kartą trenkė per skruostą, primindamas apie tai kad brutalybės nepasibaigė. Kasdienė išlikimo rutina privertė pasimiršti, įsilieti į tą gyvenimą, kuris ne kiek nepasikeitė, nuo paskutinio „apsilankymo“. Katherine ir toliau stengėsi iš savęs vaizduoti tą portretą, kuris jai buvo piešiamas, stengėsi būti kaip galima labiau tipinė ir normali. Mason‘as savo ruožtu, emociškai atkalęs ją už pabėgimą (kurio priežasties ir aplinkybių nežino, bei vargu ar kada nors sužinos, nes tai visiškai ne jo nosies reikalas), gyveno taip, kaip buvo pratęs, o ji ir toliau nesėkmingai su tuo taikstėsi. Iki pat tos dienos, kuomet jie oficialiai ir negrįžtamai patraukė skirtingais keliais, kurie niekada nebe sueis, nes: to visiškai nesinori. Tai tarytum sau nuo kaklo, didžiulės ir veržiančios grandinės su akmenų luitais, atkabinimas. Laisvė, kurios ji buvo verta. Laisvė, kurios reikėjo pačiai Katherine.

✘✘✘

Ji išliko nebyli, nematanti prasmės dalintis nuomonėmis arba bereikalingais žodžiais, kurie kokiu nors būdu galėtu sugadinti akimirka, kuri buvo verta kur kas daugiau, visas šis lėktuvas su kartu jame esančiu priedėliu. Jos rusva, stangri ir tuo pačiu metu deginančiai šalta oda glaudėsi prie vyro, banguodama per jo vilkėtus viršutinius drabužius. Vinguriavo taip, tarytum būtu gyvatė, kuri šoka mirties šokį, prieš auką, kurią netrūkus apsuks tam, kad priversti ją patirti didžiausią agoniją, kurią sukelia palengva traiškomi kaulai, bei kiti vidaus audiniai. Šitaip trinantis į Sebastian‘o jautriausią kūno zoną, nebuvo labai sunku pajusti, kuomet net pirmasis kraujo pliūpsnis užpildė jo reprodukcinį organą, priversdamas jį imti keisti įprastą pavidalą. Jautė kaip penis palaipsniui tampa standus, pilnas, didelis. Jautė ir tą lengvą dvejonę, kuri privertė vyrą sutrūkčioti, tarytum norint pasprukti, atsitraukti ar kaip nors nutraukti šį saldų, tačiau visiškai uždraustą ir nuodėmingą spektaklį. Nuo šio kūno apsireiškimo, Pierce tik dar stipriau prisispaudė prie jo kūno, imdama žaismingai ir godžiai savo liežuviu žaisti jo burnoje. Neskausmingai, tačiau be galo geidulingai kandžiojo jo lūpas, su kiekvienu tokiu įkandimu imdama jausti kaip stipriai jos kūną pasiduoda jo kūno įtakai. Ir kas įdomiausia, jam pilnai užteko parodyti tai, kad neketina jai priešintis, kad moteris ir pati pamiršdama apie aplink supantį pasaulį, galiausiai imtu nuoširdžiai trokšti to, kad bent kuriam laikui, gebės tiek kūnu, tiek mintimis priklausyti jam. Ir koks gi vyras nenorėtu tokio dalyko, galu gale, juk ne vienas nėra tikras tuo, kad sekso metu moteris negalvoja apie kitą. Jo rankos glaudėsi prie jos užpakaliuko, palengva glamonėdamos jį aptraukusią odą. Taip geidė kelių plekštelėjimų per vieną ar kitą užpakaliuko pusrutulį, nors ir buvo tikra, kad iki jos palaimos akimirkos tai privestu kur kas greičiau, neleidžiant pasimėgauti tuo, kaip visas procesas vyko dabar. Norėjo pereiti prie maloniausios seksualinio kontakto dalies, tačiau tempti tai, kuo toliau, tuo labiau veikė svaiginančiai. Jo šiltos, tvirtos rankos lietė šlaunis. Tai vedė iš proto, mat lemtingu metu ėmė jausti didžiulį spaudimą makšties sienelėse. Tokį, kuris atsiranda tuomet, kuomet kūnas nepriklausomai nuo pasąmonės ima tiesiog reikalauti būti paglostytu, pamyluotu ir, būtent Katherine atveju, ne kiek ne švelniai, išdulkintu. Nenutraukdama gana agresyvaus bučinio, kurio metu abu liežuviai žaismingai glostė vienas kitą, garbanotoji moteris suėmė Redford‘o riešą tam, kad jis galėtu būti nukreiptas į kiek labiau intymumo turinčią vietą. Į šoną patraukdama tuos mažyčius apatinius, jo pirštus sudūrė su savo lytinėmis lūpomis. Tai kone iš karto paskatino palaimos skambėsi turintį atodūsį. Jo šiluma, kone iš karto frikcijomis sutepti pirštai ir tai, kaip jie skynėsi kelią prie varputės, taip stipriai apsvaigino tamsiaplaukę, kad ji vos spėjusi pritraukti Sebastian‘o galvą prie savosios krūtinės, atsilošė taip, kad nugara išgavo tokį stiprų linkį, netolygu ji būtu bandžiusi atlikti gimnastinį „šokėjos“ veiksmą. Visas kūnas tapo nebe valdomas, erogeninės zonos stimuliavimas paskatino nevalingus raumenų susitraukimus, kurių prislopinti moteris net neturėjo minties. Kaip ir lėktuvo patalpas užpildžiusias malonumo aimanas, kurios taip pat nebuvo varžomos. Visi dievai, velniai ir kiti gyviai, gali eiti skradžiai žemę, tačiau tai ką jis gebėjo padaryti su jos kūnu, kaip gerai pažinojo kiekvieną jautresnę vietą, buvo akivaizdu, ir tai ne vien svaigino, tačiau vertė visapusiškai išsikraustyti iš proto, dėl akimirkos, kuri buvo neleistina ne vienam iš jų. Tikriausiai nieko nenustebintu tai, kad pati tamsiaplaukė visiškai pamiršo apie tai, kad visame šiame kontakte nebuvo ne kruopelytės tikrumo. Jos šaltos rankos apleido jo kūną, kuomet neskubriai atsidūrė ant jos pačios krūtinės, suspausdamos krūtis taip, kad šias paleidus ant jų trumpam pasivaidentu spaudimo žymės. Rankos kilo aukštyn, susiliesdamos su lūpomis, bei galiausiai suleisdamos pirštus į banguotus plaukus. Nugaros linkis staiga dingo, kuomet moteris kone šoktelėdama aukštyn, mat erogeninės zonos stimuliacija tapo pernelyg audrinanti, jautri, kaip mat viena ranka suėmė jo žandikaulį, stipriai pritraukdama prie savo veido. Dar vienas liežuvių žaidimas davė startą tam, kad jos kūnas kone prisiglaudė prie jo. Ir niekam nėra paslaptis tai, kad tam tikras vieno liežuvio žaismas su kitu, šiek tiek piršo mintį apie tai, kad garbanė netgi labai norėjo bet kuriuo metu nusileisti žemyn, pratęsdama šį veiksmą jau nebe su jo liežuviu, o su tuo šiek tiek platoku agregatu, kuris vis dar spraudėsi vilkėtuose drabužiuose. Ji aimanavo, šnopavo ir visaip kitaip, nevaržomai skleidė didelio fizinio susijaudinimo signalus.
Gana greitai apsukta, nemirtinga asmenybė atsidūrė apačioje, kuomet vidinės šlaunų pusės vis dar glaudė jo šiltą kūną, kuris atsidūrė virš jos. Pirmiausia apnuoginta jo viršutinė kūno dalis, privertė Pierce šiek tiek praskleisti lūpas, pro jas išleidžiant, tikriausiai nuo svetimų seilių įšilusį orą. Panašu kad ji buvo sužavėta tuo, kad dar kartą teko pamatyti tą tvirtą, raumeningą jo kūną. Netrūkus šalin skrido ir likę jo vilkėti drabužiai. Žvilgsnis savaime nuslydo apačion, kuomet veide subangavo maloni, šiek tiek gašlumo turinti šypsenėlė. Ji te spėjo liežuviu suvilgyti savo putlias lūpas, kuomet gavo galimybę sustabdyti Sebastian‘ą nuo visai nebūtino veiksmo, mat jos makštis, lytinės lūpos ir kitos reprodukcinio organo vietelės buvo šlaput šlaputėlės. O kas yra geriau, nei natūralus moteriškas „liubrikantas“? Tačiau tai, nuo ko, Katherine norai sustabdė partnerį, leido jai padaryti tai, ko pastebimai troško kuris laikas. Priversdama Sebastian‘ą atsistoti visu kūnu, ji pasislinko arčiau, kuomet pro suspaustas lūpas, palengva įsileido jo penį į savo burną. Liežuviu braukdama per apyvarpę, padėjo odelei atsismaukti, atidengiant galvute visu gražumu. Nenorėjo kad tuo viskas pasibaigtu, kuomet sudėjusi vieną ranką ant jo tvirto užpakaliuko, kita ranka ėmė švelniai glamonėti kapšelį, kuo toliau, tuo labiau leisdama varpai patekti į savo burną. „Pirmyn atgal“ veiksmą pakartojo vos porą kartų, kuomet tam, kad vyras (na taip, gavosi kad ji ne vien akcentavosi į savo pojūčius, bet ir į jo) pajustu tą ypatingą jausmą, kuomet jo pasididžiavimas, iki pat šaknies atsiduria moters burnoje, liesdamas gerklas. Žiaukčiojimo nebuvo, galu gale, tai ir nebuvo pirmasis kartas, kuomet ji oraliniu būdu stengėsi priversti jį jausti malonumą. Tik trumpam pakėlusi akis, ji susidūrė su jo žvilgsniu, ir jei galėtu, tikrai būtu nusišypsojusi, mat visas veidas spinduliavo tokia pat gilia, koks buvo prasiskverbimas, palaima.  
Šiurkščiai atitraukta, moteris spėjo šyptelėti, dar prieš tai, kuomet vyras visiškai nesusireikšmindamas sukibo į josios lūpas savosiomis. Tai, kaip jis aršiai nuplėšė nuo nemirtingosios apatinius, te sukėlė dar vieną protu nesuvokiamą palaimingos aistros bangą. Jie dar nespėjo prieiti prie lytinio kontakto, kuomet jau buvo galima pasakyti, kad jei jie ir nebuvo vienas kitam sukurtos vidinės asmenybės, tačiau tai ką darė su vienas kito kūnais, buvo tiesiog neįmanoma paaiškinti, nepakartotina. Ir ne, kamasutros neišrado, tačiau užtenka paminėti, kad ne kiekvienas sugeba sujaudinti partnerio kūną vien nekaltais, ar beveik nekaltais prisilietimais. Galiausiai jo varpos galvutė susidūrė su jos lytinėmis lūpomis, kuomet atitolindama kontaktą, Pierce sugavo jo riešą, kurios koordinavo lytinio organo kryptį. Laikydama jo riešą, Katherine ėmė šį judinti taip, kad galvutė savaimė ėmė trintis tarp jos lytiniu lūpų, kartas nuo karto susidurdama su klitoriu. Tai trūko visai neilgai, tačiau jausmas buvo mažu mažiausia nepakartojamas, ką išdavė pro vampyrės lūpas išsiveržusiu gana garsių  dejonių tirada. Ir štai, atitraukus ranką, jis galiausiai užpildė ją iš vidaus. Katherine „skylutė“ visada buvo labai siaura, kas iš esmės yra bet kokio vyro svajonė, mat apspaudžia viską taip, kad „o berniuk, tik laikykis...“, tačiau jo stambus penis apspaudė viską taip sklandžiai, kad atrodė jog be vargo užpildė kiekvieną jos nervinę ląstelę iš vidaus, imdamas ją stimuliuoti trinties būdu. Galėtu prisiekti kad tai kaip jis gebėjo judėti, net būdamas žmogumi, vertė jos natūraliai šaltą kūną imti ne vien šilti, bet labai greitai kaisti. Netrikdė nei vyriškas plaukuotumas (yeah, katinuko skonis ryškiai skiriasi nuo mano), nei kartas nuo karto ant jos kapsintys prakaito lašiukai. Glamonės, kurios keliavo kartu su seksui būdingais klubų judesiais, labai skatino ją kone šaukti visam pasauliui, pranešant tai, ant kiek yra gera. Ir neverta apgaudinėti, mat buvo be galo ir krašto, gera.
– Sebastian‘ai, oh, oooo... – Nežinia kodėl savo dejones suformavo į prasmės neturintį pasireiškimą, kurio net nesugebėjo baigti, mat baigė pati. Orgazmas buvo toks stiprus, kad jos kūnas atrodo būtu galėjęs perlūžti iš jaučiamo malonumo. Bet jis nesustojo, oi ne. Trintis tapo šiurkštesnė, ir visapusiškai jaudinanti. Kuomet įprastas tapšnojimas tampa labiau panašus į smūgius, o jo ant jos klubų nugulusios rankos ima spausti ją be galo stipriai, moteris patiria dar vieną palaimos bangą, nespėjus net tinkamai atsigauti nuo pirmosios. Visas kūnas atrodė bandė priešintis „rastelio gulinėjimui“, sutraukdamas raumenų sistemą taip stipriai, kad atrodė sulaikyti Pierce kūną tapo beveik neįmanoma. Taip, tai buvo netikra, tačiau iš kitos pusės net per daug tikra, kad pajusti buvo galima visiškai viską, pradedant nuo nervinių galūnių jaudinimą, bei baigiant tuo, kaip gyslelėmis yra aptrauktas mirtingojo pasididžiavimas. Kaip jis tobulai prasiskverbia, kokias emocijas tai sukelia. Kokio skonio yra kūno syvai, su kokiu atgarsiu kapsi nuo vieno kūno ant kito, prakaito lašeliai. Viskas, iki smulkiausios smulkmenos kėlė beprotiškai tikrus, beprotiškai nerealius jutimus. Kaip žmogus, jis užtrūko netgi pagiriančiai ilgai, mat patenkinti vampyrus, iš tikro nėra labai paprasta, ypatingai Katherine. Bet, tai tikriausiai mistika arba sutapimas, bet jam pavyko tai mažu mažiausiai dešimtukui. Vaginą apleidęs padargas atsidūrė virš moters pilvo, kuomet vyras nusprendė „dasibaigti“ pats. Vien tas vaizdas jaudino, ką kalbėti apie tai, kaip malonu pasidarė kuomet balkšvas, šiltas skystis tekštelėjo ant jos odos. Stebėjo visą ši procesą, akis pakeldama į jį tik tuomet, kai viduriniu pirštu perbraukė per „aptaškytą“ plokščio pilvuko odą. Pritraukė pirštą arčiau, liežuviu perbraukdama per spermą. Norėjo jos paragauti, tiksliau to, ką formavo atsiminimai.  

✘✘✘

Atmosfera, kuri prieš tai priminė labai sunkų ir slogų orą, galiausiai tapo pakankamai skaidri. Privatus, pakankamai nedidelis, tačiau komfortabiliai įrengtas lėktuvas, vis dar buvo pakilęs, skrydis atrodė sklandus ir visiškai nepranešantis apie galimas oro duobes ar kitus, mažiau ar daugiau nepatogumą keliančius dėsnius. Katherine Pierce kūnas, vis dar glaudėsi prie minkštos, verslo klasės lėktuvo sėdynės, taip, tarytum niekada prieš tai ir nebūtu pakilęs, ar kaip nors kitaip apleidęs esamą poziciją. Tame apvaliame, ir klaidinantį nekaltumą išduodančiame veide, galima buvo matyti banguojančią, šiek tiek piktdžiugą išduodančią šypseną. Ji pastebimai buvo net labai patenkinta tuo, kokiu kampu išsidėstė situaciją. Ak taip, kurios valdovė buvo fatališkoji Pierce. Vieną sėdynę nuo kitos, ant kurios buvo sukritęs Sebastian‘as skyrė labai nedidelis atstumas, toks, kuomet ištiesus ranką, būtu galima paliesti kartu skrendančio asmens petį. Neginčijamai įdomiausios antrininkės rankos buvo užimtos ne vien gardžiai kvepėjusiu, tačiau ir skoniu ne kiek nenusileidusiu skanėstu, kurio, jis taip ir nepaskanavo. Moters negebėjimas laikytis asmeninės erdvės principo, jokios kūnas palinko į šoną, vos tik greta esančio asmens žvilgsnis nutūpė ant jos kūno (nesvarbu, ar tai buvo konkreti jos pavidalo dalis, ar bendras vaizdas). Natūraliai kontrastingos lūpos, kuriuos šiuo metu vis dar buvo nudažytos ryškiai raudona spalva, subangavo. Tokiu būdu, leisdamos prasprūsti keliems žodžiams, kurių intonacija, kaip ne keista, atitinkamai išlaikė kiek erotišką toną. Visai tokį, koks buvo girdėtas prieš tai.  – O brangusis, buvo taip paprasta patekti į tavo mintis. –
Ji nusišypsojo plačiau, prieš tai, kai desertiniu šaukšteliu pakabino skanėstą, pritraukdama šį prie savo lūpų. Apžiojo, kaip visuomet demonstruodama savo labai ploną, bet visgi pastebimą seksualumą net tokiuose banaliuose dalykuose, kaip valgymas. Iš tiesų, niekada nemėgo kimšti į save žmogiško maisto, tai atrodė beprasmiška ir net neteikė malonumo, pasisotinimo. Ką pavyzdžiui suteikdavo net menkiausias lašas vis dar šilto, šviežio kraujo. Dabar viskas tapo net labai aišku, panaudotas „minčių žaidimas“, suveikė net geriau, nei garbanė būtu galėjusi tikėtis. Tačiau, ar ji buvo visapusiškai patenkinta, kuomet netiesiogine tų žodžių prasme, patalpino pergalę į savo kišenę? Tamsių akių žvilgsnis nusileido ties mirtingo vyro pasididžiavimo zonos, kuomet tarytum iš prastai, beprotiškai prastai suvaidintos nuostabos, jos ryškūs antakiai šoktelėjo aukštyn. Neužlaikė šios emocijos, pakankamai greitai pakeisdama ją visiškai kitokia, labiau primenančią pašaipų pasigailėjimą, kurį daugu daugiausia būtu galima įgarsinti kaip, ne ką malonesnį, – „oh well...“.
– Tai kaip dėl tos pažinties istorijos, Sebastian‘ai? Nes jeigu viskas priklausys nuo manęs, brangusis, pristatysiu mus taip, kaip tai bus naudingiausia man, o tau ir tiems nekaltiems žmogeliams iš įtartinai slidžios korporacijoms beliks tik taškelis, taškelis, taškelis. –
Jos tobulai nusagstytame veide, vėl subolavo savimi patenkinta šypsena, kuomet moteris pagaliau atitrūkusi nuo sėdimos vietos, ėmė elgtis taip, tarytum nėra čia apie ką daugiau kalbėti ir iš viso tai kas įvyko, visiškai nereikšminga ir netgi neaptartina. Tačiau, verta paklausti, ar taip buvo iš tikro? Ar tai, kad iš kart po protinio pasąmonės žaidimo, ant jos kaktos pasirodę sunkiai pastebimi, tačiau tikri šalto prakaito lašiukai, nereiškia visiškai nieko, net nepamirštant to fakto, kad iš esmės vampyrų kūnai nėra linkę tokiems veiksniams, kaip pavyzdžiui kūno prakaitas.
– Negi dabar aš gersiu viena? – Šiuos žodžius iškošė pro dantis, kaip tik tuomet, kuomet pasiekdama mini barą, iš ten ištraukė pilną butelį puikiai ir kokybiškai brandinto viskio. Na, nebuvo tai labai dažnai pasirinktinas moters gėrimas, bet dabar buvo būtina išgerti ko nors stipresnio, tam, kad negalvoti. Negalvoti, apie ką? Pajutusi oro slėgio sujudimą, kurį sukėlė praeinantis kūnas (doooh, logiška gi, ar ne?!), Katherine net nepasisuko į tą pusę, kuomet sukoncentruodama žvilgsnį kažkur, tiesiog tiesiai, patempė viršun vieną iš savo lūpų kampučių.
– Oh tiesa, į tavo klausimą, ar aš manau kad veiksmas svetainėje būtų užsibaigęs konfeti, jei Meisonas nebūtų atėjęs... Dabar tvirtai galiu teigti, kad taip. Negana to, ne vien mano kūnas reikalautu dėmesio, bet ir tu to norėtum pakankamai karštligiškai, šiek tiek agresyviai. –
Visas nemirtingosios tamsiaplaukės elgesys ir kalbėjimas skandavo tik vieną, ji naudojosi savo mėgstamu saviginos principu: sukelti oponentui pasibjaurėjimą tuo, kas ir kokia ji yra. Tai visuomet veikė, šimtu procentų, todėl jokio būdo prasikrapštyti pro šia širma nebuvo. O ir šiaip, oponentai dažniausiai pasijausdavo sumenkinti per daug, kad imtu kapstytis giliau ar bent jau spausti ją tokiu pat ėjimu. Naudojosi savo savisaugos taisyklėmis, tačiau vėlgi, nuo ko Katherine bandė apsiginti, kuomet šis lėktuvas savo viduje slėpė tik ją, bei du mirtingus vyrus, su kuriais prie didelio noro susidorotu tuo pačiu metu susitvarkydama savo ir taip puikiai nulakuotus nagus.
Išoriškai moteris liko šalta it ledas, ir bejausmė kaip gyvybės neturintis stipraus metalo gabalas, kuomet josios vidus kone skendo beprotiškai prieštaringuose jausmuose, kurie ne vien svaigino, tačiau ir vertė jaustis nesaugiai. Būtinai paminėti tai, kad Katherine viena iš didžiausių asmenybės problemų yra tai, kad ji baiminasi artumo, kurio kadaise taip desperatiškai troško. Ir tiesą pasakius, jausdamasi būtent taip, kad neva kažkas palengva ima užvaldyti jos vidinį pasaulį, išorinį kūną, ima nešti kudašių kaip galima toliau, nebe atsisukdama. Pradedama „minčių žaidimą“, Pierce nevertė Sebastian‘o paklusti jai, nors ir buvo visiškai tikra tuo, kad pasistengė elgtis taip atsargiai, kad vyras nepastebėtu skirtumo tarp realaus ir minčių pasaulių. Ir būtent dėl šių priežasčių, buvo kone tikra tuo, kad jis lemtingu metu nusimes ją nuo savęs, privers ją pasipiktinti tuo, kad pradinis planas nesuveikė ir pabrėžti tai, kad jis niekada nesusidėtu su tokia despotiška savimyla kaip ji. Arba, pati atsitrauks prieš pat prasidedant palaimingam fiziniam kontaktui, nusikvatodama, neva „aha, laimėjau“. Tai kas iš pat pradžių atrodė kad turi tik du išeities variantus, galiausiai suglumino ją pačią. Negi bus papuolusi į savo pačios žaidimą, ir dabar jaučiasi prastai? Ne, tikrai ne dėl to kad mintyse buvo kaip reikiant gerai išdulkinta, o dėl to kad tai vyko tik mintyse, o tai reiškia kad visiškai nesiskaito. Jos akių vokai nusileido, padengdami obuolius, kuomet nemirtingoji pritraukusi taurę prie savo lūpų, užsivertė dalį ten buvusio degaus skysčio. Taip, išoriškai ji pasistengė parodyti Sebastian‘ui neva specialiai pasišaipė iš jo. Kuomet vidumi nebuvo tikra tuo, kaip iš tikro turėtu jaustis. Minėtasis žaidimas gavosi per daug tikroviškas, ir per daug norėtas. Atrodė kad jautė kiekvieną jo prisilietimą, kiekvieną suspaudimą ir galiausiai jos vidaus užpildymą. Kovojo su tuo, kad kūnas išdavikiškai troško virpėti, natūraliai seksualiu tembru. Kad jos vilkimi apatinukai buvo drėgni, ir dabar buvo būtina mažu mažiausiai persirengti, ką kalbėti apie būtinas vandens procedūras. Buvo privaloma tai iškentėti. Net ir pasąmonės grioveliuose, tačiau mirtingasis vyras išdavė savo mylimą moterį su ta, kuri per daug akivaizdžiai su juo žaidė savo psichologinius žaidimus. Tai piršo nuomonę, kad vyras buvo toks pats, kaip ir kiti. Ir tuo tikėti visiškai nesinorėjo, nepaisant įrodymo, kuris buvo tėkštas tiesiai į veidą. Nors blogiausia buvo net ne tai. Labiausiai baugino tas faktas, kurio Katherine nepajėgė suvokti, arba atsisakė. Taip, ji atsisakė pripažinti tai, kad ėmė geisti šio vyro dar tuomet, kai po daugiau nei penkių metų, susidūrė su juo akis į akį, kuomet nusprendė ištirti šio apnuogintą kūną, dvare, kuris nebe priklausė jos „didenybei“, tuomet kai būdama vonioje, nusprendė pažaisti su pačia savimi, priverčiant save patirti išorinį orgazmą. Ir dabar, ji gailėjosi to, kad savimeilė neleido jai elgtis visapusiškai nuoširdžiai, nežaidžiant žaidimų, o visą tai darant realiu laiku, realiame gyvenime. Ir tai beprotiškai baugino, mat buvo tikra tuo, kad žaisdama nepralaimės, ir tikrai kad nepateks į savo pačios paspęstus spąstus. O gaila, kad išankstinės nuostatos, bei principai yra didesni, nei tikrieji, nesutepti troškimai.

Nepakeliam, tačiau iš dalies žavingam Katherine Pierce pasipūtėliškumui, nebuvo ribų. Savame žaidime, kuriame niekuomet nebuvo galima surasti taisyklių ar apibrėžimų, ji buvo profesionalė. Įdomiausia tai, kad savo taip vadinamas „aukas“, moteris perspėdavo apie tai, kad geriausia ką šie gali padaryti, tai pasitraukti, kol dar nėra vėlu. Kiekviena sužeista siela, kurią palikdavo fatališkoji tamsiaplaukė, puikiai suvokė neva pabaiga arti ir ji bus verbališkai triuškinanti. Tačiau, nepamirštama. Sunku pasakyti kad tarp minėto aukų tarpo, būtu galima surasti bent vieną kvailiuką, kuris savo noru užsiveržtu sau kilpą ant kaklo, vardu Katerina. Oi ne, toks asmuo visgi yra. Ir šiuo metu, jis yra atėmęs beveik visą nemirtingosios dėmesį, kuris kaip visuomet parodomas vienaip, jaučiamas visiškai kitaip. Tai įdomu, tai jaudina (taip, jos mėgstamiausias žodis), sukelia emocijas, kurios yra kur kas stipresnės už bet kokius statomus barjerus, nepriklausomai nuo to, ar šie yra išgalvoti ar pakankamai realūs. Belieka tik pasidžiaugti kad ši liauna ir graži būtybė nėra kokia nors sociopatinė parazitė, kuri griauna viską aplinkui, nepalikdama ne vienos gyvos sielos, kuri galėtu šiai vieną dieną pakenkti. Arba palaukit, toks apibūdinimas pakankamai atitinka realų moters paveikslą. Nors, reikia tuomet pabrėžti tai, kad ne viena siela, kuri sugebėtu apsukti garbanotąją moterį aplink savo mažąjį pirštelį, dar nėra gimusi. Ir tie patys apgailėtini žmogeliai iš korporacijos, kurie mano galintys suvaldyti nemirtingųjų populiaciją, arba šiuos priversti paklusti nesamiems įstatymams, tragiškai suklydo, kuomet padėjo savo autografus po šios moters vardu. Juk priešingai nei dauguma, nemirtingumo dovaną turinčių asmenų, Katherine negali pasigirti stabilumu, veikimu pagal iš anksto nustatytas taisykles, ar tuo labiau kitų norų tenkinimą. Ji tarytum išmetimui paruošta granatą, kurią laikai savo rankoje, ir tuo pačiu metu esi uždarytas maža-gabaritiniame, m/m kambary, kuris primena žmogiško dydžio batų dėžutę. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar sugebėsi laikyti ją suspaudus iki galo, ar galiausiai atlenksi pirštus ir leisi jai parodyti „BOOM“. Taip, Katherine Pierce yra rankinė granata F1, kurią tau kažkas įgrūdo į delną, nepaliekant apsauginio žiedo. Tamsiaplaukės būdas neperkandamas, tačiau tai kodėl šią moterį pasirinko „dideli dėdės ir didelės tetos“ iš korporacijos, yra tokia pat paslaptis, kaip ir tai, kodėl moteris iš tikro sutiko talkinti mirtingiems ir niekuo neypatingiems mirtingiems, kurių likimas moters „nekaso“.
Stebėti sumišimą, bei bandymą susiturėti, Sebastian‘o veide, buvo viena maloniausių atrakcijų, šio skrydžio metu, tiksliau to, kuris vyko ne pasąmonės ribose, o realiame laike. Vidinis Katherine „velnias“ džiūgavo tuo, kaip sklandžiai ir lengvai pavyko prasibrauti pro vyro emocinius labirintus, bei švelniai tariant priversti „mesti kelią, dėl takelio“. Lenkta, šiek tiek į šoną subangavusi šypsena, kurią savo veide pakankamai ilgai išlaikė originali vampyrė, te simbolizavo tam tikro pobūdžio jausmų nedemonstruojančią miną. Juk net atpalaiduotas šis apskritas veidelis atrodė perdėm nekaltai, kas visai neatitiko realybės. Tiksliau, ji kaltės jausmo nejautė. O negi turėtu? Tai kas vyko Redford‘o mintyse buvo mažu mažiausiai fantastiška, nors ir grįsta pagrinde atsiminimais apie 2011-tuosius. Ji sklandžiai paslėpė apmaudą. Ne, visai ne dėl to ką netrūkus ketino pasisakyti skrydžio bendrakeleivis, greičiau dėl to kad ji sužaidė su jo mintimis, o ne su juo kūnu. Ir net jei mirtingas vyras manė neva realiame laike jis būtu pasirodęs gana prastai, sukonkretinant pasirodytu esąs per daug greitas ir seniai neliestas, Pierce šiuo klausimu turėjo kiek kitokią nuomonę. Tiesa, nemirtingieji turi galimybę prailginti malonumą, mat jų organizmai veikia visiškai kitaip. Tačiau vyras buvo pasiekęs tinkamą amžių, bei atmetus tai kad panašu kad nesimaitino sveikuoliškai, bei buvo priklausomas nuo medikamentų, kuriuos vartojo beveik pastoviai, tai šiaip ar taip, kenkia tiek erekcijai, tiek ejakuliacijai. Ir vėlgi, tai nebuvo pagrindinė priežastis, o ir jautė kad abu šiuo klausimu yra pakankamai išprusę, kad nepadaryti mažyčio „ups“. Tikėtis nesusireikšminusios reakcijos buvo per daug naivu. Atvirkščiai, laukti savotiško puolimo ir pasirodymo esant „pimpiu“, visai kitas reikalas. Galu gale, tokiu savo elgesiu, kurį galima mažu mažiausiai apibūdinti kaip provokuojantį, Pierce nusipelnė vienos ar kitos riebesnės replikos. Tačiau vargu ar manė kad tai kaip nors atsilieps vyro savimeilei. Neatsiliepė. Ir neturėjo, mat viskas kas vyko sukurtame „sapne“, tebuvo aistra, nuodėmingo vaisiaus sekinimas ir beprotiškai, visapusiškai beprotiškai gerai išreikštas vienas kito kūno troškimas. Taigi, apie kokią sužalotą savimeilę gali eiti kalba? Tamsiaplaukės antakiai nežymiai pakilo, kuomet ši išspaudė iš savęs visiškai nebūtiną atodūsį, tarytum panašios kalbos ją vargintu. Nes nevargino, bet juk pavaidinti neva yra priešingai, buvo reikalinga. Jos ryškiai raudona spalva nudažytos lūpos prasiskleidė, išleisdamos kelis tinkamus žodžius.
– O. Tik nesakyk, kad manai jog susigrąžinęs mirtingumą, staiga susigrąžinai ir nekaltybę? Tuomet, man tektu tau išreikšti tam tikrą prasmę, užuojautą? Ak, Sebastian‘ai. Tavo tyras dvasinis nekaltumas, mane taip stebina. Tik nesakyk kad po didžiojo makeover‘io net nebandei prisiliesti prie geidžiamos moters? Tai taip žavu. – Jos apskritame veide vėl subolavo šypsena, tačiau šį kartą ji atrodė visapusiškai miela. Taip, kad ir kaip šis žodis netinka tamsiai moters asmenybei, visgi tam tikra prasme, ji atrodė labai nuoširdžiai miela, gal netgi šilta.
Tamsiaplaukės žvilgsnis nusileido žemyn, lėtai, tarytum tai būtu scena iš filmo, kurių kadrai atitinkamai yra sulėtinami. Jis nugulė ant šiek tiek, žemiau bambos, kur vilkėtų kelnių medžiaga buvo natūraliai pakeitusi spalvą nuo po ja esančios drėgmės. Tiesą pasakius sėklos kvapą užuodė jau prieš tai, kone tuo pačiu metu, kuomet Sebastian‘as nuleido, tačiau labai akcentuoti to neketino. Juk suvokimas tai aptikti pačiam, sukėlė kur kas didesnį efektą, nei pavyzdžiui parodymas į tai rodomuoju pirštu. Jis atsikėlė, suskubdamas išsivalyti „gėdą“, kuomet Katherine medžiaginį rankšluostį, kuriuo prieš tai buvo apgaubtas šampano butelis. Laikydama medžiagą tarp dviejų pirštų, ji pakišo ją į Redford‘o pusę, tarytum tikrai būtu nusiteikusi jam padėti. Nebuvo žinoma nusiteikusi, ir vargu ar jis būtu norėjęs priimti nemirtingosios pagalbą. Bent dabar.
Panašu kad buvo pasiruošusi kalbėti toliau, pabrėždama tą mažytį „ups“, kurį čia pat įvardino oponentas. Ir verta patikėti, užčiaupti Katherine, šiai norint pilstyti savo žodinius nuodus, būtu gana sudėtinga. Nebent, padėtu tai, kad šiai reikėtu duoti tai ko ji nori. Bet iš tikro, ko ji nori? Šis dialogas būtu nesibaigęs, mat iš akiračio paleisti mirtingą vyrą, Katherine artimiausiu metu tikrai kad neplanavo. Ir tik mažytis žodis, kuris nuskambėjo jo monologe, perpildytame kaltinimais, kurių vampyrė ne kiek nepripažino, ir tuo labiau, nesureikšmino, privertė ją suspausti lūpas. Neparodė begalinės nuostabos, mat gebėjo savo jausmus kontroliuoti pakankamai gerai, arba, visiškai jų permainingumo neišreikšti vizualiai. Jos žvilgsnis susidūrė su Redford‘o akimis, kone tuo pačiu metu, kuomet jis šias pakėlė trumpam. Verbena. Net „originaliais“ save vadinantys vampyrai nesugeba minčių galia pralaužti šios labai „paprastos“ gėlytės poveikio mirtingiesiems. Vadinasi... Tai kas nutiko yra neįmanoma. Tiksliau, tai visiškai neturi racionalaus paaiškinimo. Nebent, Sebastian‘as, o tiksliau jo dabartinė būklė privertė paprasčiausiai pamiršti suvartoti dozę „antivampyrino“. Atrodydama paskendusi savo pačios mintyse, Katherine vos pastebimai pasilenkė link Redford‘o, kaip tik tuo metu, kuomet jis ėmė net labai įnirtingai valyti nuo savo vilkėtų drabužių organizmo išskirtus skysčius. Prisiglausti nebuvo būtina, tačiau žinant Katherine, atstumas buvo pakankamai niekinis, kuomet ji primerkusi akis, sudarė pakankamai keistą aplinką, kuomet pasistengė lėtai įkvėpti tai, kuo buvo sklidinas mirtingasis. Specifinis verbenos kvapas užsiuodė, silpnai, tačiau pakankamai tam, kad priverstu Pierce susiraukti. Ji kaip mat atsitraukė, pritraukdama taurę prie savo lūpų. Dievai mato, jai buvo net per daug paprasta, vieną akimirką elgtis per daug lipšniai, kitą vaizduoti kad šis pasaulis turi labai mažai ką be pasiūlyti, kas moteriai rūpėtu.
– O. Tai dabar tau pasidarė įdomu? Gerai, aš tau paaiškinsiu kaip gi tai nutiko, iš kart po to, kai man pagaliau pasakysi, kaip по дяволите (lt. velniai griebtų) būdamas vampyru, sulaužei gamtos dėsnių ir visokių „voodoo“ mergaičių draudimą patekti į mirtingo asmens namus. Tiksliau, gerosios nevykėlės Gilbert? Ar savo „talentus“ šį kartą paliksime, paslėptus po daugtaškiu? – Antakiai pastebimai pakilo, kuomet antrininkė kaip mat nuo vienos pokalbio temos, peršoko prie visiškai kitos. Tiesa tame, kad net sulaukusi tiesioginio Redford‘o paaiškinimo, ji neturėjo žalio suvokimo kas nutiko, kad įprastas verbenos poveikis nedavė apie save žinoti. Tai atrodė keista. Taip, ir niekam ne paslaptis, kad ateity tai dar ilgai neapleis Katherine minčių. Juk ne kasdien, tik iš pirmo žvilgsnio, tu sugebi padaryti neįmanomus dalykus. Absoliutus puolimas, kuris buvo nukreiptas į originaliosios vampyrės pusę, šiek tiek žemino savimeilę, bei jos asmenybę, kaip dailiosios lyties atstovę. Buvo pratusi prie paniekos ar kandžių replikų, tačiau Sebastian‘as skambėjo tarytum užsikirtusi juostelė, vis kitais žodžiais dėstydamas tą pačią nuomonę, kuri aiškiai skyrėsi nuo tos, kurią vadovavosi garbanė. Jos akių vokai nusileido, lėtai, tačiau veidas taip ir neįgavo jaučiamo nemalonumo prieskonio, tai buvo vidinis jausmas. Toks, kuris primena iš pradžių karščio bangą, kuri tau apsvaigina galvą, vėliau šalčio, nuo kurios norisi apkabinti save per pečius, kad nepradėti šaukti. Vidinis konfliktas prieštaravo tam, ką moteris buvo pasirengusi parodyti savo išore. Kuomet jos akių vokai pakilo, Redford‘as jau buvo atsitraukęs šiek tiek toliau. Ji sučiaupė lūpas, norėdama susilaikyti, gal net tiesiog išlaužti kampinę šypseną ir palikti šią kalbą kaip galimybę pagalvoti apie tai kas nutiko, dar ir dar vieną kartą. Visgi jis nesiliovė, reiškė nepasitenkinimą, iki tam tikros vietos taip ir nepaliesdamas jos pačios. Abstraktus monologas, žodinis situacijos vertinimas viso labo kėlė keistą jauseną, bet nei žeidė per daug, nei kažkas panašaus. Ir štai, akimirka, kuomet ji praskleidė savo lūpas, tarytum būtu pasiruošusi savo žodiniam smūgiui. Bet, liko nusiųsta į nokautą. „Aš dievinu savo žmoną, Pierce.“, – per daug aiškiai ir abejingai nuskambėję žodžiai kone iš karto privertė tamsiaplaukė išreikšti prieštaravimą, tam panaudojus vos vieną, labai šaltai ir netgi piktai išrėžtą žodį. – Gana. –
Tikriausiai vienas labiausiai nemalonių dalykų, kuriuos gali patirti bet kuri bent šiek tiek savigarbos turinti moteris, yra suvokimas kad daugiausia kam gali būti panaudota, tai „kitos moters“ vaidmeniui. Tai, kurios kūnu bus naudojamasi, tuomet kai to norėsis. Pigi ir galima pasakyti, kad aiškios ateities neturinti figūra, kuri gali gauti kūniškos meilės, bet vargu ar šilumos, kurią suteikia emocinis prisirišimas ar kiti dalykai, kuriuos būtu malonu daryti kartu. O gyvenant tokioje visatoje, kaip ši, tai dar savotiška galimybė pasitikėti ne vien savimi. Žinoma, Pierce kategoriškai nenorėjo kartoti savo pačios praeities, tačiau su kitu vyru. Ji netroško meilės, baiminosi jos ir stengėsi neprisirišti prie nieko. Net savo pačios dukrą laiką su tam tikru atstumu, nors dėl tos mergaitės būtu padariusi praktiškai ir teoriškai viską. Ir štai, gavusi „šlapiu skuduru“ per veidą, ji sunkiai surijo burnoje sukauptus skysčius. Galima sakyti, kad šis veiksmas tapo net šiek tiek girdimas, tarytum gerklos būtu taip stipriai perdžiovusios, kad jas sudrėkinti būtu galima nebent geru kibiru vandens. Sachara, taip. Išdžiuvo burna, ir liežuvis ėmė jausti tam tikrą kartumą, kuris ar tai buvo įsivaizduojamas arba tiesiog iššauktas to paties stipraus spirituoto gėrimo, kurio taurę vis dar laiką vienoje rankoje. Tikriausiai buvo priblokšta, mat nelaukė, ne, gal ir laukė to kad Sebastian‘as paminės savo žmoną ir tai, kokius epiškai neišgaruotinus jausmus šiai jaučia. Bet visgi, kuo gi kažkokia avalė gali būti geresnė nei JI? Sunku pasakyti, ar iš šalies atrodė taip, tarytum ji tiesiog buvo priblokšta to, koks vaidmuo jai buvo pranašaujamas. Tačiau viduje, o taip, beprotiškai nemalonus jausmas, kuris atsispindėjo ir garbanės veide, buvo apėmęs visą kūną. Pykino, tarytum būtu išgėrusi jau pašvinkusio lavono skysčių. Neigiamai papurčiusi galvą, ji staigiai pritraukė ranką, kurioje laikė pusiau pripildytą taurę, kurios turiniu kaip mat užpildė savo burną. Matėsi kad jos mažytis žandikaulis, bei burnos ertmė vos vos užpildė tokį kiekį skysčio, neleisdamas jam pravarvėti pro lūpų kampučius. Nurijo. O tuomet net pati nepajuto kaip ėmė kalbėti. Ką čia, kone kiekvienas tariamas žodis, skambėjo taip keistai, taip nebūdingai jai, tarytum... Ne, taip tik atrodė, bet atrodė kad ją tai nelengvai įskaudino. Kiekvienas žodis buvo tariamas garsiai, aiškiai. Kūnas išdavė susinervinimo, susierzinimo signalus. Pierce niekada nebuvo tuo asmeniu, kuris dėl to kad negauna ko nori (ko niekada nenutinka), įsispaudžia į artimiausią kampą ir ima iš nosies pūsti snarglius, tai palydėdama garsiomis depresyviomis raudomis. Ji puolė, į kiekvieną sukandimą atsakė savu, pasirūpindama kad jis tapti negyjančiu, nemaloniu.  Juk sulyginta su, tam tikra prasme tik į „meilužes“ tinkama, ji nevalyvai atsiminė savo praeities epizodą. Tą šlykštų, vimdantį jausmą, pykti ir tuo pačiu metu norą prasmegti skradžiai žemę, kuomet savo pačios akimis pamatė ant kiek gi visi vyrai yra nemonogamiški, jausmų neturintys parazitai. – Man, sakykime, yra be galo malonu žinoti, kad manai jog galiu priversti tave manęs geisti. Gal net esi visiškai tikras tuo, kad būdamas vedęs, galėsi pašvilpti bet kuriuo metu, ir puft, jau po akimirkos kasysiu tau kiaušinius. – Krenkštelėdama, tiesiog tam, kad dar kartą pabandyti save sustabdyti nuo per daug emocionalios ir tiesą pasakius, visiškai nelogiškai skambančios kalbos. – Ir kodėl aš statau save į tokią padėtį? Sebastian‘ai, įsikalk į savo buką graikišką galvą: jei tarp mūsų kas nors ir nutiktu, ne man reikėtu grįžti į namus, kuriuose manęs laukia, manimi pasitiki. Tai tau tektu meluoti savo mylimai, dievinamai žmonai, neva užtrūkai darbe. Nešti jai vis dar garuojančią kavą į lovą, matyti tuos bjaurius naktinius, dengiančius jos kūną, ir galvoti apie tai, ką šiuo metu norėtum daryti su manimi. Taigi taip, tai sušika gyvenimą tau, ne man. Ir dabar pats atsakyk, ar galiu tame kažką pakeisti? – Neigiamai papurčiusi galvą, moteris elgėsi taip, tarytum šis farsas, kuris vadinasi „santuoka prieš publika“, kažkokiu metu tapo jai gal net reikšmingas. Arba, akimirkai ji patikėjo kad tai neva yra tikra, kad taip ir turi būti. Sunku atsakyti teisingai, kuomet Pierce veiksmai, jos tariami žodžiai visuomet turi visai kitą reikšmę, nei kad atrodo iš pirmo, antro ar net dvidešimto žvilgsnio. – Майната му. Аз дори не ми пука. (angl. Fuck it. I don't even care.) –
Teoriškai moteris liko viena, kuomet vos tik parodęs norą pasitraukti, Pierce kilstelėjo abu delnus, prieš tai spėdama taurę palikti ant stalelio. Tai tarytum buvo „pasidavimo“, o gal net greičiau noro atsiriboti gestas. Liko pagrindiniame lėktuvo salone, bei likusį skrydžio laiką praleido sėdėdama ant vieno iš tų patogių sėdynių, prie pat lango. Kaip ir kiekvienas asmuo, kuris nesibaimina aukščio, trokšta skraidyti. Ji žavėjosi tuo, kaip buvo išrastos ir kaip ištobulintos oro transporto priemonės, kraštovaizdžiu ir tuo, koks jausmas apima būnant taip aukštai. Dalį laiko, moteris taip pat paskyrė eskizų knygai, kurią su savimi tampėsi tam, kad „prastumti“ laiką. Lygiai taip, kaip dauguma renkasi filmus ar muzikinius grotuvus, ji mėgo piešti. Ne bet ką, o tikrai nuostabiai atrodančius vakarinius apdarus. Ne vienas šių eskizų buvo panaudotas ir realizuotas ne ką mažiau talentingų dizainerių, kurie ar tai savo noru, ar tai Katherine „paliepimu“ sukurdavo tuos vienetinius aprangos derinius, kurie atrodo buvo sukurti vien jai. Iš dalies, didžiulės dalies, būtent taip ir buvo. Nusileidus oro uoste, bei susidūrus ne su pačiu maloniausiu oru (nebuvo romantikė, nemėgo lietingos aplinkos), ji taip ir liko nebyli. Troško gerai vožtelėti Sebastian‘ui, tiesiog, net be rimtos priežasties. Tačiau privertė save susiturėti. Nenustebo net tuomet, kai jis nusprendė nevykti kartu, į ką atsakė tik akių pavartymu ir triukšmingu transporto priemonės durelių trenksmu. Tikriausiai galima sakyti, neva parodė kad pyksta labai moteriškai, net ne antgamtiškai. Įsikūrusi apartamentuose, kurie buvo švelniai tariant gniaužiantys kvapą (ypatingai vaizdas pro panoraminius langus), ji paskyrė tam tikrą laiko tarpą skambučiams, vėliau eskizams. Aplankė spa centrą ir net vietiniame grožio salone susitvarkė savo plaukus, bei pasidarė kokybišką makiažą. Kadangi teko pasirodyti tokiai, kokią sukūrė ją jos tėvai (arba kaip daug kas mėgsta pasakyti, ponas Dievulis), Pierce gavo susidurti su problema, neva atrodo per jaunai, bei šis salonas ne jos nosiai. Nereikia taip daryti. „Įtikinamai“ paaiškinusi kame reikalas, garbanė gavo pakankamai kokybišką ir net šiek tiek padlaižiavimą primenantį aptarnavimą. Per laiką, kurį praleido salone, į apartamentus buvo įnešti dvi kruopščiai ir stilingai supakuoti paketai. Matomai kartu su savimi nešantys pakankamai didelę vertę. Į „Hotel am Steinplatz“ viešbučio apartamentus sugrįžo valandą ankščiau, nei čia pasirodė Redford‘as. Tiesą pasakius, po „tylos karo“, manė kad susitikimas vyks prieš pat pasiekiant mikrofonus. Susiruošė pakankamai greitai, mat vienoje iš paketų (tame, kuris yra didesnis, t.y. saugo didesnio gabarito objektą), šios laukė ilga vakarinė suknelė. Aukščiausios klasės šilkas, tobulai apgulė jos kūną, kuomet tamsiai mėlynos spalvos suknia įgavo labiau moteriškas formas: Ilgos, rankų darbo neriniais papuoštos, rankovės; gili, V formos iškirptė, kuri taip pat padabinta neriniais, bei ilgas, laisvai krintantis sijonas, kurio kairė pusė yra papuošta gilia iškirpte, siekiančia dubenį. Prie šio aprangos, labai tiko santūriai atrodantys, juodos spalvos aukštakulniai „žudikai“. Taip ir būtu palikusi save, jei ne dėmesys, kuris nugulė ant dar vienos dėžutės. Nieko nebuvo užsakiusi, todėl tai iš dalies stebino. Ir aplamai, būnant tokios, aiškiai sumišusios nuotaikos, nemirtingoji net neturėjo laiko pagalvoti apie tas smulkias detales, kurios yra būtinos prie kiekvieno aprangos varianto. Išpakavus paketą, o vėliau ir dėžutę, ji pirmiausia atkreipė dėmesį į raštelį. „My style is not that big. I wear heels, tight pants, and I wear diamonds.“ Įtariai primerkusi akis, ji net nepradariusi dėžutės, pametė šią ant lovos, bandydama įtikinamai, tarytum būtu turėjusi žiūrovus, parodyti neva šiai tikrai nerūpi. Niekas konkrečiai nebuvo informuotas apie vietą, kurioje apsistos garbanotoji vampyrė. Vadinasi, vardas, kuris pirmiausia šovė į galvą ir buvo atsakingas už tai. Sebastian‘as Redford. Vaikštinėdama po apartamentus (ne kiek nervingai, kiek labiau dėl to, kad vis reikėdavo transportuoti save dėl kokių nors gana moteriškų reikalų), ji dirstelėdavo į dėžutę. Bandė negalvoti apie jį. Tačiau įkyrios mintys tiesiog ėmė viršų, užvaldydamos jos smegenų veiklą. Atsižvelgiant į tai, kaip neįprastai jie praleido skrydį, galima tikėtis kad į dėžutės vidų mirtingasis sukišo vieną tų didelių tarakonų, bandydamas pamokyti oponentę. Bet kitą vertus. – Tikiuosi tu nemanai kad, jei ten tai, apie ką galvoju, aš jį grąžinsiu? – Ėmusi kalbėtis su pačia savimi, Katherine neigimai supurtė galvą, net vienu metu pavartė akis, negalėdama patikėti tuo, kad dar svarsto apie tai, ar atidaryti ar ne. TAIP, ji buvo verta deimantų ir viso kito, kas brangiai žėri. Pradariusi dėžutę, trumpam užlaikė kvapą. Tiesą pasakius, tai suglumino labiau, nei jei būtu radusi tarakoną. Prabangus vėrinys, kuris akivaizdžiai skandavo apie savo įkainį, atrodė nuostabiai. Dar nuostabiau jis krito ant to, lyg tyčia pakankamai apnuoginto dekolte, suknelės, kurią vilkėjo originali vampyrė. Jai net nebuvo būtina pasiekti veidrodžio, kad įsitikinti tuo, kad atrodo nepriekaištingai. Visada taip atrodė, ir tikriausiai net uždaryta po žeme, marinta krauju ir gal net įsivėlusi į voratinklius, sugebėtu atrodyti karštai. Bet, visa laimė kad ne visos gimsta būdamos Katherine Pierce. (dude, ji didžiausia savimyla, kokia gali būt xDDD)
Įdomu, kodėl visi labiau linkę į seksualinės traukos apraiškas, taip stipriai vertina tą vaizdą, kuomet graži ir panašu kad sunkiai pasiekiama, savo vertę žinanti moteris, leidžiasi susuktais laiptais, į prašmatnų viešbučio vestibiulį. Sunku pasakyti, ar tam įtakos turi kad šis veiksmas yra atliekamas lėtai, ar kaltininkas yra šiek tiek pritemdytas apšvietimas? O gal tai jos kūnas, kuris taip maloniai banguoja, su kiekvienu žingsniu, kiekvienu aukštakulniais papuoštos kojos sukryžiavimu su jos „seserimi“? Katherine buvo pasirinkusi pakankamai santūrią suknelę, žinant tai, kad moteris mėgsta demonstruoti tai, kaip gerai yra sudėta, ji visgi pasirinko gana nemažai kūno uždengiančią suknelę. Jos ilga, it šilkas švelni koja kiekviena kartą pasirodydavo, kuomet skiltis „išdavikiškai“ prasiskleisdavo. Vaizdas vertas mažiausiai milijono. Todėl nieko nuostabaus kad šiame viešbutyje apsistojęs verslininkas, kuris prieš tai kalbėjo telefonu, išvydęs ją sustandino savo žvilgsnį ties jos kūnu, palengva atitraukdamas mobilaus telefono aparatą nuo savosios ausies. Ar panelė Pierce nepastebėjo minėto asmens? Ar jos jutiminiai receptoriai neužfiksavo netoliese buvusio Sebastian‘o? Ar ji ir toliau žaidė? Laipteliai, padabinti aukštos kokybės kilimine danga, pagaliau pasibaigė, ir Pierce ėmė elgtis šiek tiek keistai. Turint omeny, kad ji apsidarė, prieš pat akimirką, kuomet pakartojo tą patį triuką su maža rankine, kaip ir 2011-tais, kuomet tai nutiko visiškai atsitiktinai. Negi tai buvo labai kruopščiai apgalvotas planas, priminti tai kas buvo ankščiau, tačiau su prieskoniu kaip viskas atrodytu, jei ji būtu mažiau mirtinga. Traukiamas iš rankinės telefonas, tariamai visiškai atsitiktinai supynė pirštus, kad minėta galanterijos detalė nukrito ant grindinio. Iš vidaus pabiro: prabangių TOM FORD kvepalų buteliukas, Apple Iphone 7 plius mobilusis aparatas, bei lūpas niudinę spalva nudažantys velvetinis lūpdažis. Galima sakyti kad daug daiktų su savimi moteris neturėjo, bet kitą vertus, jų vertė tiek piniginę, tiek rinkos prasme, buvo pakankamai didelė. Ką kalbėti apie tai, kad mažytis rankinukas, kuris priminė didesnio dydžio akynių dėžutę, buvo įvertintas 14 000 $. Verslininku save laikantis asmuo, kaip mat žengė kelis žingsnius link „išsiblaškiusios“ Pierce, kuri panašu kad net neketino pradėti lenktis ir susirinkti savo daiktus. Jis priklaupė ant kelio, išlaikydamas šiam patogią pozą, kuomet surinkdamas jos daiktus, bei šiuos sudėdamas į vidų, pakėlė akis į fatališką tamsiaplaukę, kaip tik tuo metu, kuomet ji nuleidusi akis, pastebimai timptelėjo lūpas. Jo klausimas prieš prisistatant buvo tik vienas, – „Ein schwieriger Tag?“. Jis ištarė savo vardą, kurio Pierce neįsidemęjo, jis net paklausė ar moteris yra apsistojusi čia ilgam, kuo yra vardu, bei ar šį vakarą planuoją vakarieniauti šio viešbučio restorane. Garbanė te spėjo ištarti savo vardą, kuomet jis tariamai nepastebimai įbruko savo vizitinę kortelę į šios rankinę, prieš ištiesdamas ranką, norint gražinti ją teisėtai savininkei. Būtu sunkiai apsvarstęs galimybę kad ši jauna moteris yra apžieduota, kad ir tiesiog dėl publikos. Ji buvo per daug jauna, bei vizualiai labai nepanaši į „cukrines mergaites“, kurios lydi savo senstelėjusius vyrus. Greičiau kokių nors magnatų dukterį, kuri gauna viską, tik pirštu parodydama į norimą daiktą. Juk vien deimantinis vėrinys, kuris buvo užkabintas ant josios kaklo, davė suvokimą, neva moteris priklauso aukštuomenės sluoksniui. Negalima pasakyti, kad Katherine nepajuto, kaip greitai čia pasirodė jos fiktyvus vyras. Prisilietimas, kuriuo jis šią apdovanojo, bei vėliau prispausdamas savo lūpas prie jos skruosto, buvo suvaidintas. Tam abejonės net nekilo, tačiau kaip ne keista, tai privertė tamsiaplaukę pastebimai nuleisti akių vokus, it jaučiant malonaus pasisveikinimo padarinius kūnui.
– Dieser gentleman hat mir gerade geholfen. (angl. This gentleman just helped me). – Tačiau žaidimas tęsėsi, o tai reiškia, kad Pierce neketino nusileisti oponentui, leidžiant šiam bent akimirkai pagalvoti neva šis laiko situaciją savo paties rankose. Ką kalbėti apie tai, kad žinant jo „tai nieko nereiškia, fui“ reakciją, naudotis viešumu, buvo paprasčiausiai paranku. Neskubėdama pasiimti savo daiktus, ji pasisuko veidu į Redford‘ą, kuomet kilstelėdama dešinę ranką, nuguldė jos delną dalinai ant jo kaklo, kiek žemiau ausies. Per daug temptis nebuvo būtina, mat ūgio suteikė aukštakulniai, bet velniai nematė. Ji vos vos palietė jo lūpas savosiomis. Veidą atitraukė neskubriai, tačiau tai kaip atrodė jos veidas, velniai ir dievai mato. Profesionalu. Pierce tikriausiai gebėjo įtikinamai pavaizduoti net „įsimylėjusios“ moters išraišką: žėrinčios akys, palaiminga šypsena ir net atrodytu šiek tiek prasimušantis skruostikaulių raudonis. Delnas nuslydo ties jo krūtine, užsilaikė.
– Ich habe dich schon vermisst, Schatz. Sind wir bereit zu gehen? (angl. I already missed you, sweetheart. Are we ready to go?) –
Ji vėl pasisuko veidu į džentelmeną, kuris buvo pastatytas į nelabai patogią padėtį, jau po to kuomet Redford’as papildė besimezgusio pokalbio gretas. Jautė pareigą pristatyti minėtam asmeniui savo fiktyvų vyrą, kuris vargu ar išreiškė labai didelį pasitenkinimą tuo kad jo fiktyvi žmona buvo kalbinama prie aplinkinių akių. Kažkaip, ne visai pagarbu, tikriausiai? Ji praskleidė savo lūpas, kuomet pagaliau ištarė tai, kas ir be žodžių tapo aišku, po pasisveikinimo, kuriuo pasidalino nemirtingoji su mirtinguoju. Vadinasi ji nebuvo turtingų tėvų „aukselis“, panašiau kad labiau pasisekusio verslininko asmeninis žaisliukas, į kurį investuoti reikia daug. Ir kai yra sakoma daug, reiškia DAUG.
– Das ist mein Mann, Sebastian Redford. (angl. This is my husband, Sebastian Redford.) – Ji ištarė tai taip užtikrintai, tarytum didžiuotųsi tuo, kad gali minėtą vyrą vadinti „savo“, po tam tikro santuoką patvirtinančio dokumento. Visai nepriklausomai nuo to, kad po savo panašaus, tačiau tikro susisiejimo su Lockwood’u, prarado bet kokią nuovoką neva toks dalykas, kaip santuoka turi kokią nors reikšmę, apart popierinį patvirtinimą kad du asmenys yra kartu, bei dalinasi ta pačia pavarde. Kartais, net ta, kuri originaliai priklausė moteriai nuo pat gimimo. Tačiau tai tik detalės. Būtu tęsusi ir toliau, jei nebūtu nustebusi dėl tam tikro dalyko, kurio nenutuokė apie buvusį vampyrą. Išlaikė suglumimą savo viduje. Vadinasi, kai kiekvieną kartą ji sušnybždavo ką nors savo kalba, jis puikiai suvokė ką ji turi omeny? Be to, buvo be galo malonu kito asmens lūpomis išgirsti sau artimiausią kalbą. Tiesa, Katerina Petrova išmainė ne vien savo vardą, bet ir šalį. Tačiau negalima teigti kad šaknys kurias paleidai, kad ir prieš daugiau nei penkis šimtus metų, tavęs nešildo, neaprūpina būtinomis egzistavimui medžiagomis. Tai, kaip ji paslėpė savo sutrikimą, te iššaukė atsakymo, kuriam leidimo tikrai neturėjo. Bet negi Sebastian’as manė, kad užteks tik paliepti nekalbėti? Oi berniuk, tikrai ne. Katherine nebuvo paklusnia. Tiksliau jos charakteristikos apibūdinime, toks žodis paprasčiausiai neegzistavo.
– Ревнив съпруг прекарва нощта с жена си в леглото. Тогава може би, би трябвало да ревнува от истинската си съпруга? Между другото, къде е тя? Да не се получи над себе си, този господин изглежда вкусно, и се интересувам. (angl. Jealous husband spends his night with his wife, in bed. Then maybe, you should be jealous of your real wife? By the way, where is she? And don't get over yourself, this gentleman looks tasty, and interested.). – Katherine pasidabino malonia šypsena, kuomet pagaliau ištiesė savo ranką, tam, kad pasiimti savo asmeninius daiktus. Ir tikriausiai buvo kone būtina, kažkaip nekaltai erotizuotai susiliesti su nepažįstamo vyro rankogaliu, prieš galutinai atsiimant sau priklausančią rankinę. Tamsių akių žvilgsnis vėl pakilo į Redford’ą, kuomet kaip tik tuo pačiu metu už nugaros pasirodė moteris, kurios kvepalais dvelkė greta esantis. Nežinia, ar būdama su Mason‘u ji įgavo mistinį „kalių radarą“, tačiau pastebėti ant savęs nugulusį ne patį maloniausią žvilgsnį, nebuvo malonu. Jos veidas tik akimirkai įgavo piktoką išraišką, kurią pakeitė į „i don‘t even care, i‘m happy“ miną.
– Ако някога дойде близо до мен, ухаещ ниски кучки, кълна се, не само да разкъса сърцата им, но също и вонящ риба репродуктивните органи. Тогава аз добре ще опаковани всичко в кутия с панделка и да го връчи на вас. О, между другото, аз обичам огърлицата. (angl. If you ever come close to me smelling like low bitches, i swear not only to tear their hearts out, but also smelly fish reproductive organs. Then i will nicely packed everything in a box with a ribbon and serve it to you. Oh, by the way, i love the necklace.) – Nuskambėjo iš šalies taip, tarytum pasakojimas būtu sudėtas iš kažko mielo, arba nešvankaus, ką ketino padaryti su savo fiktyviu vyru, kuomet šie liktu akis į akį. Tačiau, kitą vertus, tai atrodė kraupu, su kokiu nekaltai dievišku veidu, balso tonu ji išdėstė ne labai atitinkamą informaciją. Kad ir kaip tai skambėtu brutaliai, pasaulyje, kuriame gyveno Katherine, bei kokiu kampu jį suprato, tokius žodžius buvo galima interpretuoti lygiai taip pat, kaip tai ir nuskambėjo. Pavydas. Originalios vampyrės kūnas kone vibravo noru susilieti su Redford‘o kūnu, taip aršiai, kad net pati E. L. James pripažintu, kad palyginus jos „Fifty Shades of Grey“ knygų serija, labiau primena lengvą pasakėlę vaikams prieš miegą. Bet ar Katrherine ketino tai pripažinti balsu, ar net savo kūno kalba, po to kas nutiko lėktuve? Vargu. Tuo labiau, žinodama save, suvokė kad užtektu tik spragtelėti pirštais, kad susidomėjimas ir troškimai pradingtu. Tik, įdomu, kodėl tas spragsėjimas vis dar nepadėjo?!?!

– Tu teisus, sakydamas kad žymioji Katherine Pierce nėra pratusi dalintis. Ir nesidalintu. Žiniai, šis pasaulis yra įdomus tuo, kad jame mirtingo žmogaus sprandas lūžta neįtikėtinai lengvai ir greitai. – Tai buvo tiesioginis kiek įžūlios nuomonės išsakymas, skambantis kaip netiesioginis paskatinimas įsistatyti akis ne vien iš fasadinės galvos pusės, tačiau ir ten, kažkur tarp pakaušio plaukų. Vargu ar Katherine Pierce kada nors imtu ir pasielgtu taip kvailai, kaip ką tik pareiškė. Ji mėgo klasę, ji miego tai, kad po jos veiksmų iki pat egzistavimo pabaigos, žygdarbis nepriklausomai nuo to ar šis blogas, ar geras. Tiksliau, vien tik blogas. Tačiau, būtu atmenamas ir kaip ir visuomet, apraizgomas įvairiausiomis legendomis. Ne visuomet teisingomis, bet visuomet naudingomis pačiai tamsiaplaukei garbanei. Ji neitu paskui Saloniną Varias, arba kaip ji dabar yra pasivadinusi, Nina Redford, tam kad nudėti ją vieną kartą ir visiems laikams. Garbanotoji moteris mėgo šou, ilgalaikį ir efektingą, paliekanti gilius, niekada pūliuoti nebaigiančius randus. Sebastian‘as turėjo tai pastebėti, o jei iki šiol nebuvo padaręs tinkamų išdavų, vadinasi jo nuomonė apie oponentę tikriausiai yra labai klaidinga. Nors nieko nuostabaus tame nėra, mat sunku suprasti, kuomet Katherine tau sako tiesą, norėdama kad žinotum tai, kokios mintys ar jausenos yra užvaldžiusios jos tobulai sudėtą pavidalą, arba ji mausto tave, norėdama įklampinti į dar gilesnę, destrukcinę duobę, iš kurios iki šiol ne vienas nesugebėjo išbristi. Vienaip ar kitaip, šis pasisakymas skambėjo taip, tarytum šiuo metu Pierce buvo valdoma labiau emocionalumo, nei kad šalto proto, kuriuo dažniausiai gebėdavo pasigirti. Sebastian‘as eilinį kartą kurdamas kontrataką puolė ten, kur moteris neleido net prisiliesti. Jis palietė jautrią jos asmenybės vietą, mat kad ir kokia ji kalė be buvo, ji niekada nebuvo kekše, kuri tiesiog iš to, kad neturi kuo daugiau užsiimti, leidžiasi patrinama į geldutę. Redford‘as vaidino įtikinamai, arba Katherine per daug buvo linkusi tikėti tuo, neva visa vyriškosios lyties padermė yra lygiagrečiai vienoda. Pasirinkus bet kurią tezę, teisingo arba klaidino atsakymo rasti nebūtu galima. Juk pati tamsiaplaukė eidama per savo beprotiškai ilgą, nesibaigiantį gyvenimą pasirinkdavo labiausiai netinkamus vyrus. Ką kalbėti apie pirmą, kuris šiuo metu tik jai pačiai žinomais būdais, pavergė jos kūną. Ir kai sakoma „pavergė“, tai toli gražu nereiškia kažko gražaus ar netgi dvasingo. Nadios tėvas (niekada taip ir nebuvo įsidėmėjusi minėto vyro vardo, jis pasirodė labai atgrasus) buvo didžiausias niekšas, su kuriuo ji buvo susidūrusi; Elijah prabangų kostiumą ir gerą šukuoseną turintis parazitas, kuris vardan to kad įtikti savo broliui šunsnukiui, jei butu galėjęs ir savo motinos kūną patiekti kaip pagrindinį vakarienės patiekalą, taip būtu ir padaręs; Dean‘as visuomet atrodė kaip skystus kiaušinius turintis, vyru save dar vadinantis individas, kuris tiek emocionalia, tiek intymia prasme, visiškai neatitiko net procento garbanės lūkesčių (gal kitoms jis ir lovos asasi); ir galiausiai Mason‘as. Na, tai visiškai atskira tema, tačiau didžiausio svetimautojo medalį gali sau išsimušti ant kaktos. Ir kuo gi nuo jų visų gali skirtis Sebastian‘as? Po akivaizdžiai adekvačių ir net puikiai pateiktų „subingalvio“ epizodų, jis net labai atitinka tamsiaplaukės skonį, mat yra niekam tikęs kiaulė. Ak taip, bėda yra tik tame, kad Katherine nėra tiesiog tipinė moteris, ir net jei jai yra paspaudžiama ant suplonėjusios stygos, ji net ir pasidavusi emocionalumui, ne kiek nepraranda susidomėjimo žaidimu. Ir Sebastian‘ui tikriausiai reikėtu mažiau kalbėti, o daugiau daryti, kad nuoširdžiai sukelti savo fiktyviai žmonai tikrą skriaudą. Nors, tuomet prieš tai reikėtu paklausti savęs, ar Katherine tikrai rūpi? O gal tai tėra strateginis planas, kuriuo ji verčia jį po kiekvieno bandymo pasirodyti antagonistu, imti ir kuo nors patepti suskilusią vietą?
– Kas tave stabdo nuo minties, kad tik seksui naudoti tinkama, brutali vampyrė galiausiai nenuspręs pašalinti konkurentę? Kad šiam dideliam, baisiam ir paršeliškui svetimautojui nebe reikėtu skaudinti dar vienos, niekuo dėtos moters, nieko neįtariančios apie tai, kad jos mylimas ir visokius gėjiškus dalykėlius mėgstantis vyras, iš tikro kaip koks sekso maniakas dulkina kitą, o gal net kitas, bet kur, kur tik pasitaiko laisva vieta kojai pastatyti. M? Gal visgi reikėtu tą, konkurentę, pašalinti nuo panašios lemties? – Tai skambėjo taip pat netikroviškai, kaip ir Katherine bandymas parodyti kad jai tai tikrai nieko nereiškia. Juk tos pačios, tamsios akys, ir palengva virpanti apatinė lūpa išdavė tai, kad moteris jautėsi veik šlykščiai, kuomet buvo sulyginta su tomis „kitomis“, kurias kadaise buvo į jų bendrą gyvenimą įsileidęs vyras, kurio ir kuriam meilę taip stengėsi išsaugoti. Tiesa, Katherine buvo brutali tame, ką darė. Vargu ar kada buvo pagalvojusi apie svetimus jausmus, pirmiau ant pjedestalo nepastačiusi savų. Bet tapu buvo ir jos gyvenime. Tai ką patyrė pati, niekada nenorėtu kad patirtu kitas asmuo. Fizinė išdavystė gali tave taip stipriai sutrypti, kad imsi abejoti visu tave supančiu gyvenimu, prarasi pasitikėjimą aplinkiniais ir net uždarysi vartus kitai meilei, kuri gal, iš tiesų visada ir buvo tavo likimas? Juk po to, kai galiausiai nusprendė kad nori baigti viską su savo tuometiniu sutuoktiniu, Katherine Pierce prisiekė sau pačiai, kad niekuomet. Taip, NIEKUOMET neleis sau pamilti dar kartą. Nepriklausomai nuo to, ar tai būtu šešėlis iš praeities ar skaidriai šviesi ateities detalė. Bet koks emocinis įsipareigojimas dabar atrodė tarytum savo noru užsidedama kilpa ant kaklo. Tokia pat, kokia prieš penkis šimtus su viršumi metų, nutraukė mirtingosios Katiušinkos Petrovos gyvenimą, į pasaulį išleisdama šaltų nervų ir širdies, emocijų teroristę, bei visapusišką kalę, Katherine Pierce, su kuria tenka taikstyti ne pirmą šimtmetį.
Kaip be pasukus, tamsiaplaukė garbanė niekuomet visapusiškai neprarado savo žmogiškumo, todėl buvo taip paprasta suprasti, kuomet ji tiesiog plakė liežuviu piktus, gal net visiškai logikos neturinčius dalykus, tam, kad galėtu atsikirsti, paspaudžiant ant nelabai malonius jutimus sukeliančių skaudulių. Ji net nesistengė skambėti įtikinamai, o k kalbėti apie tai, kad kūnas savaime reagavo priešingai tam, kas buvo sklidina iš josios lūpų. Galima net pasakyti kad šiek tiek jaudinosi, vis dar buvo paveikta nemalonios jausenos, kurią ją privertė patirti Sebastian‘as, paminėdamas kokį vaidmenį jį gali užimti jo besibaigiančiame gyvenime. Taip, tame, kuriame šiuo metu jis buvo apsuptas viso pasaulio akių, bet tuo pačiu metu buvo visiškai vienas. Saloninai neketino padaryti fizinės skriaudos, tuo labiau savo laiku jau buvo aplankiusi minimą personą, pasistengdama pašalinti kliūtį taip, tarytum tai atrodytu kaip savitas, gerai apgalvotas pačios (ne)mirtingosios sprendimas. Pierce buvo tikra, kad be jos pačios, niekas negalės nuimti užkalbėjimo, kurį ši pasėjo pernelyg ilgai egzistuojančiai moteriai. Ir kadangi garbanė nebuvo suinteresuota taisyti „praeities klaidas“, neketino su graike susidurti dar kartą. Sumažintas atstumas, tarp dviejų kūnų, kuris šį kartą buvo inicijuotas paties Redford‘o, privertė Pierce natūraliai žengti žingsnį atgal, pasturgaliu atsiremiant į tą patį vaišių stalą, ant kurio tebebuvo sukrauta šiek tiek vieno kąsnio maisto. Ilgai neskubėjo pakelti akių, kuomet kažkuriam laikui netgi teko susimerkti. – Taip. –
Duslus, ir netgi per daug daugiaprasmiškas atsakymas, kuris susidėjo vos iš vieno žodžio, savaime perkėlė Katherine į 2011-tuosius. Pirmasis sausio ketvirtadienis. Po akistatos su Elena Gilbert, Katherine buvo priversta tapti mirtinga, ir visai netrūkus, susidūrė su mintimi, kad pagaliau susidūrė su priešu, kurio apgauti ar nugalėti nesugebės. Paskutinės stadijos plaučių vėžys, metastazės apėmusios ne vien kvėpavimo takus, tačiau ir greta esančius, gyvybiškai svarbius organus. Gydymas bevaisis, netgi nepatartinas tų pačių mokslo daktarų, turint omeny tai, kad chemoterapijos seansai užmuša bet kokius imuniteto likučius. Jai teko rinktis tarp trumpo gyvenimo, kuriame ji sugebės būti savimi, jausti gyvenimo skonį arba šiek tiek ilgesnis egzistencijos laikotarpis, kuris galiausiai prives prie to, kad ji ne vien nesugebės pakilti iš lovos, bet ir pradės ten tuštintis. Sakyti, kad tuo metu tamsiaplaukė nenorėjo užkrauti visko ant Mason‘o, būtu net labai klaidinga. Ji tiesiog norėjo baigti gyvenimą taip, kaip norėtu pati. Toliau nuo tos būties, prie kurios buvo pratusi, toliau nuo skausmo, kurį sukėlė netinkami santykiai su netinkamu asmeniu, ir galiausiai būti arčiau tų pasirinkimų, kuriuos galės priimti pati. Čikaga visuomet buvo artima garbanei, galimas daiktas kad dėl to kad tie patys žmonės ten buvo kitokie, ką kalbėti apie muziką, tikrą ir sielos gelmes kutenačią muziką. Ji neplanavo susieti savo likusio laiko su kuo nors, kas būtu labiau dvasingesnis nei tekilos butelis su žiubsneliu druskos ir citrinos skiltele. Sebastian‘as buvo neplanuotas įvykis ir tai kas galiausiai įvyko, užsitęsė su juo, buvo gana sunkus pasirinkimas. Tiksliau ne, tai nebuvo sunku, kuomet pasiduoti kieno nors įtakai. To, kuris nenori žinoti koks tavo vidurinis vardas, kas tave gyvenime labiausiai domina, ar kokia spalva tau yra artimiausia.
Jis atrodė toks susilaikantis, toks nuoširdžiai geras, kad šiek tiek prieskonių jo gyvenime, trūko. Tais prieskoniais visiškai neplanuotai, tapo moteris, Katherine Pierce-Lockwood, ta pati asmenybė su tais pačiais vidiniais demonais, bet išgalvotu vardu. Sunku pasakyti, kurią akimirką būtent flirto ir vedžiojimo už nosies žaidimas tapo kur kas realiu, kur kas labiau apčiuopiamu dalyku. Tačiau aišku viena, Pierce susidomėjimas nemirtingu vyru neatsirado todėl, kad tam tikro sluoksnio mokslininkė, kuri atrodė tikrai ne prastai, parodė savo susidomėjimą tuo, kuris atrodė ir elgėsi kaip jis. Gali būti kad kaltas buvo it smėlio laikrodžio stove uždarytas byrantis laikas, kuris kuo toliau, tuo labiau ėjo į pabaigą. Kažkas susisuko, ir tas pats žaidimas, kurį tamsiaplaukė pradėjo tą akimirką, kuomet suvokė kad visai gali jį pradėti minkyti kaip plastiliną, tapo nebe tokiu ir svarbiu. Ji ėmė elgtis taip, kaip ją sukūrė gamta. Žinoma manipuliavo daugybe dalykų, daugybe žmonių, ir tam net nebuvo reikalingos kokios nors antgamtinės galios. Ji tiesiog buvo „sukta lapė“, galinti užpildyti bet kurio asmens gyvenimą savimi. Bet taip, kad viskas kas lieka toliau, taptu nereikšminga. Visgi, negalima pasakyti, kad veidmainiavo prieš Redford‘ą, kuomet likdavo su juo akis į akį. Trauka buvo didžiulė, ir ji susiformavo taip natūraliai, taip atrodo tinkamai. Kiekviena akimirka: aistros, juoko ar netgi visą kūną paralyžiuojančio skausmo, buvo tikra, nuoširdi. Tuomet kyla klausimas, kas gi tame buvo taip blogai, kad moteris paprasčiausiai nesugebėjo nutraukti visko tinkamai, kaip kad pats nemirtingasis būtu vertas? Baimė. Buvo būtina nutraukti visus juos rišančius galus. Nieko nuostabaus, Katherine visuomet baimindamasi bėgo nuo visko, kas jos gyvenime atrodytu galėtu būti geriausia. Vadinasi trumpas atsakymas į klausimą, ar originali vampyrė būtu atkreipusi dėmesį į jį tuomet, jei nebūtu horizonte pasirodžiusi kita moteris, buvo teisingas. Visgi, išdidumas ir kiti ne ką mažiau charakterį ir būdą formuojantys aspektai, neleido visko suprasti taip, kaip tai buvo iš tikro. Arba bent pabandyti interpretuoti viską aiškiau, nei kad galimus kelis variantus, iš kurių pergalės oponentui neatneš ne vienas. Visgi, taip egzistuoti buvo kur kas paprasčiau, ir kas svarbiausia: ne vienas jų nebuvo garantuotas, kad netgi jei likimui kažkas susisuktu ir jis galiausiai priverstu juos du pamatyti vienas kitą kitokiomis spalvomis, galbūt net tikrosiomis, tai nepasibaigtu panašiai kaip tuomet, kai pabaiga buvo nešvari, Čikagoje.
Jis užbaigė kalbą, pasėdamas tiek tiesiogines, tiek netiesiogines abejones. Katherine net nepasivargino kokiu nors būdu imti ir pakeisti susidariusią nuomonę. Po prisiminimų elemento, kuris kažkokia keista prasme aplankė tiek vieno, tiek kito asmens mintis, kiekvienas jų susidarė savo nuomonę. Tiesa, Katherine gavo galimybę kelioms minutėms pasilikti akis į akį su gerai atrodžiusią šviesiaplaukę. Tačiau tai kas buvo pasakyta tą vakarą, taip ir liko neatskleista. Nors, Pierce susidomėjimas Sebastian‘u pasireiškė kitu laiku, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, kurios buvo tuo tarpu, tamsiaplaukės gyvenime, kurio nesigaili, net kai teigia neva yra kitaip. Atitraukti konkurentes, padedant štampą,
– „jis mano, tad nebandyk kišti savo murzių pirštų, o tai nukaposiu“, yra labai natūralus dalykas kiekvienai moteriai, kuri dar bent kažkiek gali pakovoti dėl to, kas jai rūpi ar ko ji nori. Net kai Mason‘o išdavystės epizodus, Pierce buvo linkusi iš pradžių atleisti, o paskui nematyti. Štai tau ir „nesidalina“, visai nepasiteisina. (xDDD) Kai kalba lietė Sebastian‘ą, kažkodėl net kraujas imdavo virti, vos tik kas nors užsigeisdavo kaip nors noriai ar gašliai į šį dirstelėti. Galima tai traktuoti, kaip moterišką pavydą, galima net pasakyti kad Pierce pasimokė iš savo klaidų, ir net turėdama visiškai fiktyvų sutuoktini, nenori būti laikoma kaip vargžė, pastoviai išduodama žmonelė. Arba, priežastis buvo kita, kuri šiuo metu negalėtu net šauti į galvą, kaip pateisinamas ir suprantamas dalykas. Dialogas, kuris vyko skrydžio metu, ir tas laikas, kurį jie praleido, apsistodami skirtinguose viešbučiuose, privertė viską apgalvoti, susidėti po lentynas ir galiausiai dar labiau susipainioti. Visgi, Redford‘as net prieš parodydamas bandymą sujaukti nemirtingosios mintis jo atžvilgiu, pasiekė užsibriežtą tikslą daug ankščiau. Jis jau buvo okupavęs jos mintis, net tuomet, kai pati nenorėjo apie jį galvoti. Prasmė ir esmė periodiškai keitėsi, tačiau jo vardas (veidas), vis dar šmėžavo jos mintyse.
– Es tut mir leid, dass du alles sehen musst. Mein Mann, er hat recht. (angl. I'm sorry that you had to see it all. My husband, he's right.) – Vizualiai atrodė taip, tarytum Katherine bet kuriuo metu būtu palūžusi, ir galiausiai ėmusi kviesti pagalbos, tos kuri yra legali. Nors, kažkoks vidinis jausmas kuždėjo tai, kad šią sceną matęs asmuo, mažu mažiausiai pabuvęs su savimi, atras vidinį didvyrį, kuris norės išgelbėti šią vizualiai trapią ir tyrą gėlelę, kokia dedasi garbanė. Galu gale, reikia pabrėžti tai kad Katherine turėjo talentą įsijausti į bet kokį vaidmenį. Tai, kaip ji vieną akimirką imitavo visapusiškai mylinčios moters žvilgsnį. Taip, netgi žvilgsnį! Ji taip pat galėjo hiperbolizuotai pavaizduoti vieną iš savo antrininkių. Tą, kuri visuomet auka, tą, kuri visuomet žliumbia nepriklausomai nuo to, kas šios gyvenime atsitinka. Savotiškos aplinkybių aukos vaidmuo dabar tiko, jis buvo trikdantis. Beprotiškai trikdantis. Sebastian‘o ranka palaipsniui suėmė jos delną į savą, kuomet Katherine net neparodydama to, kad ėmė spausti jo pirštus taip stipriai, kad buvo galima nesunkiai suprasti, neva ketina bet kuriuo metu sutrupinti šio falangus. Ribos nepasiekė, viską apskaičiavo taip, kad jam tiesiog skaudėtu, pakankamai ir nemaloniai. Kitą vertus, jos išraiška vis dar liko labai tyra ir labai pažeidžiama. O kam gi nepatinka pažeidžiamos, tačiau tuo pačiu metu savo išvaizda kvapą gniaužiančios moterys? Haha. Ji sukando dantis, bei nusuko akis, kaip tik tuo metu, kuomet Redford‘as ištarė savo paskutinius žodžius, ir toliau nepažįstamam asmeniui išklodamas savo nuomonę. Ji prabilo, jos balsas šiek tiek virpėjo, netolygu būtu jautusi baimę, su kiekvienu tariamu žodžiu.
– Ich kann das nicht mehr machen. Ich weiß, dass du die Zukunft meiner Familie in deinen Händen hältst. Aber ich kann nicht, nicht mehr. Ich hasse dich mit meiner ganzen Seele, du kranker Bastard. Ich habe alles was du wolltest, ich bin fertig. Also geh und verschiebe mich. (angl. I can't do this anymore. I know that you hold my family's future in your hands. But i can't, not anymore. I hate you with all my soul, you sick bastard. I did everything you wanted, i'm done. So go and screwyourself.) – Nepažįstamam vyrui patraukus šalin, Pierce kaip mat pasuko savo dailų veidelį į Sebastian'o pusę, kaip mat pasidabindama veidmainiškai savimi patenkinta, dantų nešiepiančia šypsena. Jautė pergalę, kuri tariamai buvo jos rankose, galu gale, manipuliuoti vyrais, o tuo labiau įskiepyti į jų galvas įkyrias mintis gebėjo tobulai. Vos pastebimai trūktelėdama savo pečiais, galiausiai žengė žingsnį į priekį, nors ir buvo priversta apsisukti veidu į savo fiktyvų vyrą, mat šis to paties gesto nepadarė. Atsisukusi, tamsiaplaukė atrodė neįtikėtinai patenkinta veiksmais, kuriuos atliko vos prieš kelias sekundes.
– Aš laimėjau, jis mano prizas. Juk taip troškai parodyti jam instrukciją, kaip paprasčiausiai būtu patekti į mano tarpukojį. Bravo. –
– Oi tik nereikia, prakalbo tas, kuris dar vakar susileido nuo to, kad gavo pasapnuoti sapną su manimi, pagrindiniame plote. Nors kitą vertus, mielas palaidūne, tinkuosi kad visą tai ką išvardinai, pasigausi greičiau ir sunkiau, nei kad apibūdinai. O aš, kaip vienintelė ir nepakartojama, nors ir nesuinteresuota, partnerė, siųsiu tau asmenines dovanėles, su kaspinais, apie kuriuos buvau užsiminusi. – Tikriausiai tai buvo savigynos refleksas, arba kažkas panašaus į tai, kad pastebėti Redford’o vaidybą, nebuvo taip ir sunku. Mat tamsiaplaukę labiau glumino tai, kaip jis elgėsi būdamas tik su ja. Tai kėlė per daug klausimų, per daug dvejonių, kurios paskui ilgai neapleisdavo jos minčių. Kitą vertus, jos išdėjimas į šuns dienas, skambėjo kaip iššūkis, – „na, tai kaip dabar išsivartysi?!“. Palyginus labai ramiai suteikė vyrui sudėti paskutiniuosius „subingalvio“ vaidmens akordus. Stebėdama tai, kaip jos ranka buvo pritraukta prie jo genitalijų zonos, bei ten šiek tiek patrinta, nesipriešino. Keista, tačiau viso šio proceso metu, ji net leido veide subanguoti kampinio pobūdžio šypsenai, kuri tapo labiau pastebima tuomet, kai ji pakėlė akis į šviesų Sebastian‘o žvilgsnį. – Kas yra, negi būsi užsikrėtęs nuo Mason‘o, na žinai, per tuos ritualus, kuriuos jis dievina, prieš pasiduodamas įmigimo procesui? – Prunkštelėdama, nemirtinga moteris, iškart patraukė išėjimo iš viešbučio link.
Nepriklausomai nuo to, kad Katherine visuomet buvo tituluojama kaip „dėmesio auka“, kuriai visuomet buvo šio negana, atsidurdama tarp šitiek žmonių, nuoširdžiai mieliau būtu pasirinkusi savo seną, laiku patikrintą gyvenimo būdą. Tiesa, ji elgėsi taip natūraliai, taip lengvai įsiliejo į naują būtį, tarytum tam būtu ruošusi save visus tuos penkis šimtus metų. Natūraliai, Pierce priminė antagonistė, nors būtent dabar ji atrodė kaip visiškai teigiama, šilta ir netgi iki sielos gelmių žavinti asmenybė. Jos bendravimo būdas, tai, kaip ji suasmenindavo kiekvieną prie jos prieinantį asmenį, tai atrodė nerealu. Juk niekas nėra tiek geras? Tačiau būtent čia ir dabar, ji buvo tobula nuo galvos iki pirštų galiukų, tarytum nebūtu ne vieno aspekto, prie kurio būtu galima prisikabinti. Fotoaparatų blykstės šiek tiek erzino, tai žeidė ir taip pakankamai jautrią jos regą. Ir ką ji padarė? Ji tik maloniai palinko prie savo netikro sutuoktinio, sunerdama savo rankos pirštus, su juo. It šiai būtu buvę šiek tiek nedrąsu. Jų žvilgsniai susidūrė tik trumpam, bet kameros spėjo užfiksuoti momentą, kuris vėliau papuošė tūkstantinio tiražo vietinio laikraščio pirmą puslapį. Keli interviu, kurie sekė iš kart po oficialios kalbos, suteikė moteriai galimybę paaiškinti tai, kad neva yra čia tam, kad palaikytu savo mylimą asmenį. Visus klausimus, liečiančius mokslinę dalį, žurnalistai adresavo Sebastian‘ui, savo ruožtu Katherine labiau buvo atakuojama asmeniniais klausimais, į kuriuos atsakymai skambėjo taip, tarytum tai būtu gražiausia, romantikos ir šiek tiek pavojaus turinti, meilės istorija. Net tuomet, kai būnant po atviru dangumi, Redford‘o dėmesys trumpam buvo nukeliavęs link protestuotojų, Katherine savo ruožtu bendravo su žaviai atrodančia reportere, kuri negavusi leidimo patekti į pastato vidų, pasigavo juos du prie pat patekimo į patalpas, kuriuose vyko pobūvis. Tai buvo dar vienas, trumpas, vos kelis klausimus turintis interviu. Visai toks pats, kuomet Pierce buvo pakviesta atsitraukti nuo savo fiktyvaus vyro. Ji kalbėjo, būdama visai kitoje salėje, nors jos kalbą buvo galima tiesiogiai matyti vestibiulio gale kabančiame televizoriaus ekrane. Ji jautriai pasakojo apie tai, koks iš tiesų sudėtingas ir kiekvieną akimirką iššūkius keliantis, vampyrų gyvenimas yra. Ji išsitarė apie visus tuos pojūčius, baimes ir išgyvenimą. Interviu, kuris prasidėjo bendrine nuomone, galiausiai palietė ir josios jausmus vyrui, su kuriuo ji tariamai gyvena pakankamai ilgai. Jos klausė iš kur jie semiasi jausmų vienas kito atžvilgiu, kai dauguma porų nesugeba atlaikyti daugiau nei kelis metus, praleistus kartu. Nesivadovaudama korporacijos nurodymais, Katherine kalbėjo apie pirmą akimirką, kuomet ji pažino sutuoktinį. Kiek daug šis asmuo jai reiškia, ir kad tas pats pasaulis nebūtu jai mielas, jei jis nebūtu pasirodęs jos gyvenime. Dėstydama apie savo atsidavimą jam, apie tai koks nuostabus žmogus jis iš tikro yra, ji net įtikinamai susigraudino. Suteikdama kiekvienam ten buvusiam pajausti tą begalinį skausmą ir tuštumą, tai, ką Katherine jaustu, jei vieną dieną prabudus, ji suvoktu kad jo nebėra. Darėsi panašu, kad ši ideali, tabloidinė šeima yra viskas, apie ką noriai svajoja kiekvienas asmuo, norintis ir galintis būti laimingu. Juk tai, ką jie tariamai jautė vienas kitam, buvo epiška, buvo tiek pat svarbu, kiek svarbus yra „meilės“ suvokimas. Visos moterys, kurios iš esmės atrodė profesionalės, dūsavo, negalėdamos patikėti tuo, ant kiek geras yra Pierce vyras, ir kaip jai pasisekė. Vyrai, savo ruožtu turėjo tokią pat nuomonę, gal kiek labiau tiesmuką ir visiškai neromantiška, bet vampyrės atžvilgiu. Jos elgsena buvo nepriekaištinga, tolygiai tokia pat gera, kaip ir Sebastian‘o. Tai buvo gražus melas. Interviu, kurį moteris davė po atviru dangumi, galiausiai paskatino ją, susiliesti su Redford‘o smakro įdubimu, paskatinant šį atkreipti dėmesį į jos pusę. Atsiprašydama žurnalistės, ji paprašė eiti į vidų.
Šis farsas ir toliau sėkmingai užpildė laiką, kurį buvo būtina praleisti su žmonėmis, kurie nuoširdžiai nereiškė nieko. Kai kurių landūs liežuviai net erzino, bet Pierce išliko profesionalė. Ji bendravo maloniai, šmaikščiai ir visapusiškai šiltai. Buvo panašu kad integruotis į bet kokio luomo sluoksnį, jai yra nepaprastai lengva. Bendrą kalbą surasdavo ne vien su prabanga išpuoselėtomis smalsiomis moterimis, tačiau ir aukštą mokslinį laipsnį apsigynusiais vyrais. Ji buvo protinga, o tai reiškia kad gebėjo save pateikti skirtingai, atsižvelgiant į tai, kas buvo priešais. Vampyrų protai veikia kiek kitaip, nei žmonių. Jie užfiksuoja ir supranta įvairiausius dalykus, net tuos, į kuriuos kadaise viso labo dirstelėjo. Ji atrodė žingeidi ir kas svarbiausia, komunikabili, nepavargstanti. Jos energija atrodė užkrečianti. Tačiau kalbant apie tai, kas atrodė įdomu ir aktualu oponentams, ji visą laiką neišleido iš savo klausos spektro Redford’o kvėpavimo, jo širdies dūžius ir netgi iš mandagumo nurytus kąsnius. Kad ir kaip tai keistai skamba, tačiau susikoncentruojant, galima padaryti viską. Jam pasišalinus, netrūkus tą patį padarė iš nemirtingoji, kuomet atsisveikindama trumpam su susirinkusiu elitu, nusekė paskui kadaise nemirtingą vyrą, kuris šiuo metu apsimeta tuo, kuo nėra. Ir galima pasakyti, kad jo triukai, slepiant jaudulį ar keičiant vieną kaukę po kitos, atrodė pagirtinai. Pasirodydama tualete, kuris pagal aplinką buvo kategoriškai skirtas vyrams, Pierce pasirėmė sienos, kuomet susikryžiuodama rankas po savo krūtine, tik dar labiau paryškino vilkėtos suknelės viršutinę dalį. Nuaidėjus pirmam klausimui, ji net nepagalvojo apie tai, kad Sebastian’as atpažino šios žingsnius, o ne tinkamu metu atmerkė akis, priešais veidrodį. – Negi visai manęs nepasiilgai? – Dar vienas klausimas, kuris visiškai nereikalavo atsakymo.
– Tu net neįsivaizduoji. Kažkokia mistika, mano didžiausios gyvenimo svajonės ir siekiai, puft ir išsipildė. – Specialiai atitraukdama rankas nuo savęs, tamsiaplaukė imitavo pirštais sprogimą, kuomet ištarė „puft“. Elgėsi šiek tiek paikai, juk vargu ar galėjo tikėtis to, kad Redford‘as vėl pasinaudos jau išbandyta „karšta – šalta“ taktika. Gana greitai iškvėpusi, garbanotoji moteris, kuri šiuo metu buvo pasidabinusi savo kurta suknele, bei prabangiu deimantų vėriniu, nuleido akis. Veide subolavo menka šypsena, kuomet ji dar kartą patvirtino tuos žodžius, kurie buvo nebūtini, tačiau tuo pačiu metu ne vieną kartą įtikinamai pateikti. – Sebastian‘ai, ir be viešumo aš visuomet buvau ta, kokia trokšta būti visos moterys, ir ta, su kuria trokšta būti visi vyrai. Dabar tik pasikeitė visą ko mastas. Bet žinai apie mane visai ne daug, jei manai kad aš džiaugiuosi. – Vos pastebimai kilstelėdama savus antakius, ji nusuko akis, vien tam, kad sudaryti kiek paslaptingą išraišką, kuri galiausiai privedė prie dar vieno, labai trumpo atsakymo. – Tikriausiai tik laikas parodys, argi ne? – Ji buvo keliais žodžiais pasikeitusi su vokiško „Cosmopolitan“ žurnalo redaktore, kuomet jos atsakymas atrodo teliko žinoma tik dviems asmenims, dviems moterims, ir ne viena nenorėjo atskleisti didžiosios paslapties. Žinant kokio būdo yra Katherine, įvykiai galėjo pasisukti bet kokia linkme. Juk ji mėgo viešumą, miego tai kad galėjo tapti bet kurio asmens gyvenimo prasme, tačiau kitą vertus, ar ji tikrai norėjo būti atvira korta pasauliui ar planavo likti paslaptimi?
– Taip? – Jos lūpos prasiskleidė su lyg akimirka, kuomet Redford‘as ištarė neišbaigą, greičiausiai net specialiai, drazę, apie šio vakaro pradžios įvykius. Jo keistai vėsi ranka, kuri nugulė ant nemirtingosios kaklo, privertė ją pakelti akis į pašnekovą, tam, kad šis mažytis pokalbos, mažytė akimirka, taptu labiau intymi. Menkas atstumas, ir jaučiamas pašnekovo natūralus alsavimas, vertė jaustis nejaukiai. Tiesą pasakius, panašių akimirkų, kuomet ne pati valdė situacijos intensyvumą, stengėsi išvengti. Baugino, tai kad gali atsirasti kad ir mažytė abejonė savo pačios įsitikinimais, vertė tamsiaplaukę garbanę jaustis be galo nesaugiai. Nesaugumo jausmas nepatiko, nepatiko ir tai, kad kardinaliai pakeitęs savo taktiką, vyras ėmė kalbėti apie tai, kas kadaise buvo be galo svarbu, nors ir galiausiai sumalė viską į tokią paniekos ir patyčių kūpiną košę, kad suvokti kas buvo tikra ir kas ne, darėsi per daug sudėtinga, net tokiems protams kaip jų (juk visai neseniai abu buvo nemirtingi, nepavargstantys ir visapusiškai adekvačiai vertinantys bet kokią kliūtį, nemirtingieji). Atrodė kad ji jaudinasi, arba netgi šiek tiek priešinasi tam, ką jis ketino pasakyti. Velniai griebtu, jo veiksmų planas veikė. Ir tai garbanei visiškai nepatiko. Tiksliau, patiko, bet nepatiko tuo pačiu.
– Tu vis dar paikai įsitikinęs kad Marissa yra išgalvotas asmuo? Tau būtu pats laikas atsimerkti, Sebastian‘ai. Vienintelis dalykas, kuris skiria mane nuo to, ką atsimeni tu, yra tai kad tuo metu buvau mirtinga, ir iš paskutinių bandanti praleisti savo likusį laiką taip, kaip atrodė buvo teisingiausia. – Šiek tiek pasivaipė, tarytum būtu pabadžiusi parodyti kad jos tai ne kiek nekabina, nors akivaizdu, kabino dar ir kaip. – Tu buvai teisus, kai sakei tai. Aš niekada nemėgau dalintis, ir vargu ar kada nors sutiksiu tai daryti. Ir tuo metu... palauk. Kurią prasme pats prikirpai mane šiam farsui? – Jos akių vokai plačiai prasiplėtė, kuomet moteris akivaizdžiai užsikabino už tam tikros jo kalbos dalies, kuri kaip tik, bent iš dalies atskleidė kur kas daugiau, nei jis ketino pasakyti. Buvo pasiruošusi pasakyti ir daugiau, jei jis nebūtu išdavęs to, kad jo taip mylima, iki pirštų galiukų dievinama žmona yra toli. Na, nereikia čia stebintis, mat pati Katherine pasirūpino tuo, kad minėta moteris imtu ir pradingtu iš jo gyvenimo. Nežinojo tik vieno, kad Salonina šį sprendimą (gal ir ne pilnai tokį, nes niekada negali žinoti) priėmė dar tuomet, kai su sūnumi išvyko į kitą šalį vieną. Visų niuansų nežinojo, ir kažkodėl manė kad tai jos nuopelnas. Bet, tuo pačiu ir nepastebėjo didžiulio nuogąstavimo ar net liūdesio, dėl to ką pats Sebastian‘as pasakė balsu. Negi jos planas nepasuko būtent ta linkme, kurią planavo nuo pat pradžių, kai tebuvo užsidegusi sumauti Redford‘ą už tai, kad jis taip greitai, palyginus, jei vertinti visus tuos nemirtingumo amžiniškumus, ją pamiršo. – Aš... – Bandė pradėti kalbėti, tačiau ne vienas tinkamas, ar net netinkamas žodis neišsprūdo pro jos lūpas. Nuleido akis, mat pasijuto ypatingai keistai. Vargu ar būtu pasakiusi kad jai gaila, nes nebuvo gaila. Vargu ar būtu pasakiusi, kad tai yra galimybė praplėsti horizontą tiesiai, tą prasmę, į tiesiai prieš jį stovinčią ją. Nei pati nebūtu tam pasiruošusi, nei galiausiai leistu sau pasakyti kažką tokio dvokiančio silpnumu. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, garbanė vėl pakėlė akis į jį. Žodžiai, kuriuos toliau panaudojo Redford‘as vertė ją jaustis dar labiau nesaugiai. Visą tai glumino. Kodėl prieš tai kaldamas tai, neva ją galėtu susižavėti dar kartą tik kaip meiluže, galiausiai prabilo apie galimybęs, kurios nieko bendro su prieš tai iškelta teze, neturėjo. Leidosi paliečiama dar kartą, ir tik po tam tikros tylos pertraukos, mat nesugebėjo pasakyti nieko atgal, kas pastatytu ją pačią į dar labiau pastebimą sumišimą. – Kodėl nusprendei, kad pabėgau pas Mason‘ą, o ne ne nuo to, kuo ėmei tapti man tu? – Nebuvo panašu kad ji būtu veidmainiavusi, nors kitą vertus Katherine buvo labai puiki aktorė. Tačiau abejonės gaida vis vien turėjo suspindėti, juk šis pokalbis buvo veik neformalus, ir ne viena siela šiuo metu nebuvo čia, kad stebėti ūžiantį spektaklį. Komentaras apie tai, kas buvo matoma net plika akimi, galiausiai privertė Katherine atsitraukti. Dar kartą supurtė galvą, lyg bandydama paneigti visą tai, kas šiuo metu buvo aptariama. Dievai mato, jei tik turėtu galimybę, dabar pat pasitrauktu iš šios vietos, nukeliaudama kur nors, kur galėtu pabūti viena. Galu gale, pagalvoti. Jautėsi beprotiškai dviprasmiškai, nebuvo tikra kas vyksta ir aplamai, kodėl vyksta. Ir kokio velnio, jis taip paveikia ją, kuomet tuo pačiu metu traukdamas prie savęs, pakankamai skausmingai atstumia šalin? Ir kodėl, nesąmoningai ji daro kone tą patį? Kuomet galėtu pažaidusi į valias, galiausiai pasitraukti, kaip tai padarė pirmąjį kartą? Nebent, jam palengva pavyksta priversti ją „tikrai norėti“. Gyliai įkvėpusi, Pierce pastebimai vengė akių kontakto, kažkodėl visiškai nenorėjo šiuo metu žaisti to intymumu pagrįsto žaidimo, kuris juos abu įtraukė, suteikdamas tūkstantines galimybes plėtoti tai didžiausiasis mastais. Ji nerado sau vietos, nustygti, kažkodėl nebuvo įbesta į žemę, kaip tai darytu įprastai. Šiek tiek blaškėsi, tiek kūnu, tiek vidumi. Vos per akimirką, Redford‘as įgavo dar vieną savo naujo įvaizdžio veidą, susitelkdamas kone taip, lyg nieko prieš tai išdėstęs nebuvo. Pierce antakiai kiek išlinko, kuomet ji dirstelėdama į durų pusę, gana verbališkai linktelėjo. – Taip. Kuo greičiau visą tai baigsim, tuo greičiau galėsiu pasimėgauti raudonu vynu ir sūkurine vonia. Tikriausiai. – Numalė kažkokią nesąmone, kuomet pati nesuprasdama savo pačios išsireikšimo, pademonstravo norą, apleisti šią švarinimosi vietą, kuomet stumptelėdama rankeną, kone pastūmė savo kūną į priekį.

„Ji buvo gražiausia moteris, kurią man teko pažinti per savo gyvenimą. Jos oda buvo nepriekaištinga, tarytum liestum gyvą, nuostabią lėlę. Ir ji buvo linksma, tiksliau, mokėjo laiką leisti nepamirštamai. Tačiau, tuo pačiu metu Katherine Pierce buvo visiškai nekantri, per daug klastinga ir savanaudiška. Ir, dažnai impulsyvi. Ir aš niekada nejaučiau jai tikrosios meilės. Viskas buvo it nepriekaištinga apgaulė, tokią kokią man ją sukūrė ji.“, – Galima pagalvoti kad apibūdinimas nėra vienas tų, kuriuos galima prisidėti prie tos vietos, kurią peršti ir staiga kūną užlies mistiškai atsiradęs šiltas, malonus jausmas. Šiuos žodžius ištaręs asmuo, žinoma turėjo didžiulę teisę pykti ant moters, kuri pasistengė įtikinamai suteikti jam viso labo laikiną vaidmenį jos pačios, sadistiniame žaidime, kuris, galima pasakyti kad per daug nepasikeitė. Romanas, kurį Pierce iniciavo dar prieš 147 mirtingų žmonių metus, buvo trumpas, tačiau gyvenimus triuškinantis žaidimas. Greičiausiai pradėtas vien dėl to, kad ilgai besislapsčiusiai nuo mirtino priešo, vampyrei galiausiai pristigo intrigos. Apsukti aplink savo pirštą du vyrus, tuo pačiu metu, buvo beprotiškai paprasta. Bent vizualiai atrodė, kad jų tebuvo du, net tuomet kai dėl paslaptingosios tamsiaplaukės galvą buvo pametęs ne vienas. Ji net nesistengė nuslėpti tiesos apie tai, kad buvo nemirtinga nakties pabaisa, kuri gyvena svetimų gyvybių ir gyvenimų sąskaita. Stefan Salvatore buvo vienas tų nekaltų sielų, kurias sutepė ir galiausiai sutriuškino Katherine Pierce fenomenas. Ji tik žaidė, mat iki pat šios dienos, negalėtu pasakyti kad bent akimirkai buvo pajutusi kažką šilto ir malonaus, bent vieno iš minėtų asmenų atžvilgiu. Kodėl būtent dabar yra paminimas šis praeities epizodas? Tam, kad būtu galima suvokti, kad tai, ką fatališkoji garbanė padarė Sebastian‘ui, nėra taip tragiška ir baisu, palyginus su tuo, kokią „žaidimo pabaigą“ ji buvo parūpinusi naiviems, bei meilės siekusiems Salvatore broliams. Nors žinoma, reikia paminėti, kad 2011-jų audringo romano finalas netampa dėl to suprantamu ar atleistinu, ar tuo labiau, ne tokiu ir tragišku. Žaisdama su Salvatore broliais, moteris pasistengė kad per trumpą laiką, taptu šiems gyvybiškai būtinu asmeniu, be kurio tolimesnis gyvenimas atrodytu visiškai bereikšmis ir netgi tuščias. Palengva ji ruošė abu, tuo metu dar mirtingus, vyrus tam, kad šie geistu nemirtingumo, kurį tuo metu šiems pajėgi suteikti buvo tik Katherine. Niekas iki galo nebuvo informuotas tuo, kad moteris būdama nemirtinga, tokia mieste pasirodė viena. Ir jie geidė, nekentė vienas kito dėl to, kad ji nepriklausė ne vienam. Bet geidė nemirtingumo, naiviai manydami kad sugebės su karšto, netgi deginančio būdo garbane praleisti amžinybę. Visgi, savo ruožtu Katherine tokio plano neturėjo, o ir mieste ji pasirodė ne be priežasties. Ir priežastimi nebuvo ne vienas iš ankščiau paminėtų vyriškosios giminės atstovų. Ji pasiekė savo, ir tuomet, kai ankščiau nei buvo tikėtasi, suuodė kad yra sekama, pasirūpino savo „bilietu į laisvę“. Tiesa, lemtinga akimirka, nemirtingoji buvo apnuodyta verbena, bei brutaliai ir visiškai negailestingai patalpinta į narvą, kuris turėjo ją transportuoti į tam tikro pobūdžio požeminį bunkerį, kuriame ji turėjo pasitikti savo gyvenimo pabaigą sudžiūdama nuo alkio, arba nebe sugebėdama daugiau pakęsti draugijos su pačia savimi. Vienas iš Lockwood giminės protėvių, buvo sudaręs sutartį su Katherine, todėl ši niekada taip ir nepasiekė savo pabaigos taško, laiku būdama išlaisvinta, ji tranzavo į svetimą šalį, kur pratęsė savo nesibaigiančią, amžiną egzistenciją. Savo ruožtu, Salvatore broliai buvo įtikinti tuo, kad moteris kenčia ten, kur jie neturi galimybės patekti. O kas svarbiausia, tai buvo jų kaltė, jų atsakomybė ir kvailas neatsargumas, nulėmęs tragišką pabaigą. Dar būdami žmonėmis, jie išdavė savo tėvą, kuomet pasirinko Katherine, bandydami ją išgelbėti. Jų istorija tapo ilga, nuo akimirkos, kuomet jų pačių tėvas, norėdamas sulaikyti sūnus nuo klaidos, kurią jie ketino padaryti, išlaisvindami Pierce, juos nušovė. Tragiška tiesa? Kitą vertus, patekėjus saulei, jie buvo tapę nemirtingais. Tačiau žiauriausia dalis net nėra tai, kokie įvykiai sukosi praeities laike, žiauriausia tai, kad abu broliai nerado ramybės daugiau nei 147 metus, bandydami surasti ją. Išgelbėti ir galiausiai priversti pasirinkti, kuris gi yra TAS. Galima tik įsivaizduoti, su kokiu malonumu tamsiaplaukė po šitiek metų, išrėžė abiems kad tai tebuvo triukas, žaidimas, kurio finalo ne vienam iš jų nepavyko pasiekti. Jie buvo verčiami jausti kaltę, begalinę meilę jai, beveik pusantro šimto metų. Ir tuomet, kyla klausimas, ar pelnytai Pierce „įsižeidė“, kuomet suvokė kad Redford‘o gyvenimas nesubyrėjo į šipulius, kuomet jis neteko žmogiškosios Katerinos Petrovos versijos? Nebent, žinoma viskas buvo kur kas giliau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ir kaip yra matoma, giliau tikrai buvo.
Sunku pasakyti, kokia būtu tapusi Katerina, jei tam tikri įvykiai nebūtu apsukę jos gyvenimo aukštyn kojomis, kardinaliai pakeisdami tiek šios natūraliai gerą būdą, tiek charakteristiką, ar tą pačią storą, niekuo nepažeidžiamą odą, kokią moteris įgavo laikui bėgant. Gal, jei savo laiku ji nebūtu sutrypta su žemėmis, sutepta ir dalinai paženklinta „gėdos“ simboliu, ji būtu likusi tuo pačiu gėriui palankiu angelu, kokiu buvo, būdama mirtingu žmogumi? Gal būtu nugyvenusi tam laikui standartinį gyvenimą, kuris buvo pranašautas jau tuomet, kai vaikiškuose Petrovos veido bruožuose pasimatė tas beprotiškai traukiantis mielumas, šiluma. Spėlioti dabar yra per daug sunku, juk net turėdama galimybę dabar sugrįžti laiku, garbanė nepakeistu ne vieno įvykio, kurį turėjo per savo visai ne trumpą gyvenimą, atlaikyti. Ji išmoko išgyventi, išmoko kovoti dėl savęs, ir galiausiai pasitikėti tik savimi. Jei ne tam tikri išbandymai, kurie trenkė per josios dailų veidą, ji nebūtu dabar geriausia savęs pačios versija. Ir šis pasaulis nebūtu toks ir įdomus, jei jame nebūtu panelės Pierce. Gal kiek per drąsus išsireiškimas, tačiau argi galima pykti kai yra sakoma tiesa? 2011-tais metais, akimirka, kuomet atsirado Marissa, nepasikeitė visiškai niekas. Tiesa, garbanotoji moteris buvo talentinga aktorė, ir visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis (arba tuo metu besibaigiantis) spektaklis. Nors, kitą vertus, kai imi galvoti apie tai kad Katherine buvo pasiruošusi neišvengiamai savo gyvenimo baigčiai, ar tai būtu nuo vėžio, kuris agresyviai naikino gražuolę iš vidaus, ar tai būtu „nelaimingas“ atsitikimas, ji buvo pasiruošusi. Ir pasiekiant tokį tašką, kuomet suvoki, kad kito kelio nėra, ar tu vis dar nori apsimetinėti tuo, kuo nesi? Arba tiesiog nori išgyventi tau likusį laiką taip, kad prieš išleidžiant paskutinį atokvėpį, galėtum pasakyti kad gyvenai 100 proc.? Bėda yra tik tame, kad būdama savimi, Katherine vis vien liko klastinga ir savanaudiška, nors ir nevaidino. Pradėtas žaidimas, palaipsniui pasiekė etapą, kai tiesiog pasirodė kad viskas kas vyksta, yra teisinga. Kad neva, nuo pat pradžios būtent taip ir turėjo nutikti. Tai, kad Redford‘as priėmė tuo metu jam priklausiusią moterį (kaip be pasukus, Pierce pradėdama kokius nors santykius, nesisuka atgal, nelygina ir net negalvoja apie tai, kas pasiliko už nugaros, kuomet ji uždarė vienas duris, atverdama kitas, neketino grįžti, norėjo, kad atėjus tam laikui, ji galėtu susijungti su visata čia, apsupta tų, kuriems tai nesukeltu per didelio liūdesio) tokią, kokia ji buvo iš tikro: pavojinga, dramatiška ir šiek tiek manipuliuojanti, nepakantri ir netgi kartais per daug impulsyvi. Visą tai trikdė, baimino ir kėlė keisčiausias mintis. Bet, viskas kas turi savo pradžią, turi ir savo pabaigą, nebent žinoma, sakinio gale yra paliekamas daugtaškis.
Prabėgo šiek tiek daugiau nei penkeri metai, ir tai kas atrodė kad buvo baigta, staiga vėl tapo kažkokia prasme gyva. Atrodytu visiškai atsitiktinis susitikimas, kurio kaltininkas buvo gana garsiai skambantis medžiotojas, suvedė juos du į tinkamą vietą, bei tinkamą laiką. Oponentai buvo lygūs vienas kitam, nemirtingi. Ir panašu kad turintys pakankamai tulžies, kurią galėtu kartas nuo karto vienas kitam papilti ant galvos. Visgi, kažkokia magiška prasme, įvykiai, kurie iš esmės turėjo baigtis tuo vienu susitikimu, pasisuko taip, kad šiuo metu jie buvo priversti praleisti daugybę laiko draugę, pasidabinę „holivūdiškai netikromis“ šypsenomis, piešiant fiktyvios santuokos portretą, bei visam pasauliui pranešant žinią, – „taip, mes esame nemirtingi, ir taip, galite iš pavydo užversti kanopas nuo to, kokie tobuli esame“. Kuomet Katherine įtikinamai stengėsi pateikti tai, kiek svarbus šiai neva yra jos sutuoktinis, kažkur jos žodžiai buvo ne tokie ir netikri. Turint omeny tai, kad tam tikra prasme, dabar būtu sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be to pastovaus, kartais komiško, kartais net per daug erotiško vienas kito „ėdimo“. Tikriausiai, jei Redford‘as netikėtai nebe sugebėtu atlaikyti dar vieno priepuolio, kurie kaip buvo pastebėta, tapo kur kas dažnesniais, būtu šiek tiek liūdna. Kam gi dar būtu galima taip sėkmingai draskyti akis, tikintis kad oponentas ne velnio neplanuos nusileisti ir dar pasilenkti, pripažįstant Pierce pergalę? Keista. Net mintys link to, kas neišvengiama, sukelia kažkokį nemalonų, pykinantį skonį burnoje.
– Panašiai. Žinoma atmetus tą dalį apie ašaras ir snarglius. Galiu prisiekti, kad labiau nemalonaus vaizdo, mano akims tikriausiai negali būti, kaip tik tai, ką gali su savo grimasa ir vidiniais skysčiais daryti silpnavaliai. Kitą vertus, matyti savo darbo rezultatus, visada malonu. Negi prieštarausi? Visgi, – Nebaigdama pradėtos kalbos, tamsiaplaukė net labai vizualiai įrėmina tai, kad ketina mintį pratęsti toliau, kuomet kilstelėdama vieną iš savo rankų, pamosuoja rodomuoju pirštu ore. Tarytum reikalaudama pašnekovo atkreipti dėmesį būtent į tai, ką ši ketinanti pasakyti toliau. – Kartais tam tikrus dalykus, geriausia palikti plaukti sava vaga. Galu gale, legendos ir panašūs dalykas, neretai gali pranokti net tai kas vyko iš tikro. Ir atsakant į tavo klausimą, taip. Aš jaučiu didelį pasitenkinimą, kuomet mano veiksmų planas tampa realus. Tačiau, tik tuomet kai to plano noriu aš, o ne esu skatinama elgtis vienaip ar kitaip, kuomet to užsimano laikini pasaulio veidai.
Atsakas, kuris galiausiai prasiskverbė pro išraiškingai nudažytas originaliosios vampyrės lūpas, nebuvo nei būtinas, nei labai reikšmingas, priešingai nuo to, kaip ji pasistengė pateikti tai. Tarytum tai būtu tas slaptas raktas, nuo bet kokio būtino ar dažniausiai visiškai nereikšmingo karo. Tarytum tai būtu prevencinė priemonė, į kurią visgi derėtu atkreipti savo dėmesį. Ar moteris laukė atsakymo? Vargu. Juk iš esmės tai buvo skirta tam, kad pasirodyti labai „išmintingai“, gal net šiek tiek gluminančiai. Juk, bet kokiu atveju, net jei Redford‘as ir būtu nusprendęs pakomentuoti oponentės visapusišką samprotavimą į dausas, tai nesuteiktu pliusiuko nei vienam, nei kitam. Pokalbis, kuris buvo pradėtas vyrų švarinimosi ir, kad ir kaip nesmagiai tai skambėtu, tuštinimosi patalpose, bangavo taip, tarytum būtu vienintelė galimybė išsakyti viską, kas bent iš dalies spaudžia dūšią. Ar tai, kas daugumos nuomone, yra atsakinga už žmogiškąsias savybes, bei sąžinę. Kitą vertus, kartas geriau likti nežinant visko, nei sužinoti ir nežinoti kur reikėtu padėti minėtą informaciją. Katherine buvo tikra tuo, kad buvo pasirinkta į šį, ne visai jos asmenybę atitinkantį vaidmenį tam, kad „NSPNK“ ir Alexis Farraday priešaky, galėtu bent galvoti, neva gali kontroliuoti vienos iš labiausiai moralės normų neturinčios moters, kai tai liečia nekaltas gyvybes, elgseną ir veiksmus. Tačiau, dėl kažkokios priežasties, ji net minties nebuvo prisileidusi, kad už viso to sprendimo, gali slypėti ir priešais esantis mirtingas vyras. Liko šokiruota. Taip, iš karto nebuvo pasiruošusi ar net apsispręsti – derėtu pyktelėti, pradėti laidyti nuodingą liežuvį, ar nieko nesakius įgyvendinti vieną tų, visiškai nerimtai priimtų grasinimų sutrupinti kieno nors kaklo slankstelius. Jos tamsiai rudos spalvos akys, buvo įgavusios ganėtinai apskritą formą, kuomet lūpos šiek tiek prasiskleidė, pakankamai, kad vizualiai gana aiškiai parodyti, neva nemirtinga asmenybė nelabai suvokia kas vyksta. Ir dar svarbiau, kodėl tai vyksta. Ir kokio velnio Redford‘ui į galvą šovė ši „geniali“ mintis, kuomet turėdamas galimybę rinktis, galėjo pasiimti į tariamas žmonas ką nors labiau klusnaus, gal net artimesnio. Pavyzdžiui, žmogiškumą ir mirtingumą vertinančią partnerę, kuriai net smagu būtu leisti laiką taip, kaip šiai nurodoma. Konkretaus vardo nebūtu drįsusi paminėti, antraip tektu švarinimosi patalpuose praleisti aibę dienų. Juk, kaip tai bebūtu keista, priešingų nei Katherine, asmenybių, buvo apstu. Nors iš kitos pusės, viskas būtu gana nuobodu. Nebuvo pasiruošusi panašiai informacijai, tačiau vargu ar galėtu vadinti save savimi, jei neturėtu kuo atsikirsti. Pakeldama akis, moteris tyčia šiek tiek susiaurino vokus.
– Tai tikriausiai tų piliulių kaltė, tačiau tau pastebimai kažkas susisuko, jei manai kad kažkokia šutvė kostiumuotu ir iki dantų apsiginklavusių vyrukų, sugebėtu mane patupdyti, kur? Sebastian‘ai, leisk tau priminsiu tai, kad aš visuomet išgyvenu. Visuomet išlipu sausa iš vandens, ir joks, ypatingai mirtingas asmuo, nesugebės padaryti nieko, ko aš šiam neleisčiau padaryti. – Nesusilaikydama, ji net suprunkštė, po ko teko šiek tiek prasivalyti gerklas, krenkštimu. Tikriausiai buvo per daug šokiruota tuo, kad mirtingasis mano kad susitvarkyti su žymia Katherine Pierce, gali būti taip paprasta. Nėra. Ir niekada nebuvo. Jau vien paminint tai, kad originalių vampyrų šeima niekaip nesugebėjo nutraukti jos gyvybės, pastoviai bandant šią „pagauti“, ką tokio galėtu padaryti mažiau iš savęs „kieti“ individai? Tačiau tai tebuvo įžanginis monologas, kuris tarytum paruošė Redford‘ą tam, kas buvo aktualiausia. Kodėl pasirenkant kažką į žmonas, jis durstelėjo pirštu į ją?
– Tai tik parodo tai, ką tau sakiau pirmą kartą susitikus, po kelių metų pertraukos. – Jos veidas pastebimai tapo gūvesnis, gal net nespindintis kokiu nors pykčiu ar bet kokia kita neigiama emocija, kuri turėtu būti visiškai natūrali. Turint omeny tai, kad Katherine vargu ar buvo kada nors save įsivaizdavusi duodant interviu ir sekant kažkokias, perdėm tobulai romantiškas pasakas, kuriuose visuomet akcentavosi bent keli procentai nenatūralaus pavojaus, kuris buvo būtinas kone kiekvienam. Tačiau tai, kokiais žodžiais tamsiaplaukė baigė savo kalbą. Na, iš dalies nieko keisto tame nebuvo, nes moteris kone viską bandė pateikti taip, kad šios savimeilė liktu pakutenta.
– Tu pasirodei šiame mieste, gal net apie tai negalvodamas, susiradai mane tam, kad dar kartą įsimylėtum. – Jos šiek tiek pakelta ranka, rodomuoju pirštu gana greitai susirado buvusio nemirtingojo lūpas, jas šiek tiek palytėdama. Tai tebuvo atsakomas, savotiškas bandymas sulaikyti jį nuo netgi iš dalies laukto atkirtimo, kad nieko panašaus nėra ir nebuvo ir tikrai kad nebus. – A. a. Nebūtina žeisti mano jausmų. –
Ji neparodė didelio susidomėjimo tuo, kokia tiesa buvo tikra. Tačiau vargu ar galima kaltinti Katherine dėl to, ko ši žinoti visiškai netroško. Galva ūžė ir taip pakankamai, atsižvelgiant į tai, kad ši diena ir viskas kas buvo lydima laiko ir aplinkybių, sukėlė jai per daug žmogiškų: nesuvokimo, pasimetimo ir netgi dalinės baimės, jutimų. Geriausia buvo palikti viską, kaip yra. Tuo labiau, buvo visiškai tikra tuo, kad Redford‘as apie jos gyvenimą nieko nežino, arba žino tiek, kiek leidžia sau išgalvoti, sukurti iš menkų užuominų, kurias jam duoda ji. Visgi, jei atsakymas būtu labiau asmeniškas, koks nebuvo, bet jeigu visgi būtu... Tai suglumintu Pierce iki tos ribos, kuomet ji gerai apsvarstytu galimybę viską mesti čia ir dabar, netęsiant visai smagiai ėmusio atrodyti spektaklio prieš didžiulę susidomėjusių žmonių minią. Na taip, taip. Nepatiko viešumas, bet iš kitos pusės, jos gebėjimas manipuliuoti viskuo, buvo stebimas ir tai buvo taip įtikinama, kad neatsirado ne vienos kruopelytės abejonės, kuri galiausiai kaip koks parazitas, galėtu prasikramtyti kelią iki to, kokia iš tiesų buvo realybė.
Iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltai interpretuojama akimirka, atrodytu nuskandino visą supantį pasaulį skradžiai žemę, kuomet abu nebylus veidai ėmė skverbtis į taip vadinamus, vienas kito „sielos veidrodžius“. Katherine veido išraiška buvo nesuprantama, atrodė atsipalaidavusi, nekankinama jokių pašalinių minčių. Tiesą pasakius, galva buvo tuštutėlė, išskyrus kartas nuo karto bandančias prasibrauti mintis, kad visai dabar norėtu išdykėliškai suleisti savo dantis į jo apatinę lūpą. Gana garsiai, tačiau ne taip, kad pasiruodytu juokinga ar negražu, nusijo burnoje susikaupusius skysčius, kuomet neatitraukdama akių, tarytum būtu nepastebėjusi to, kaip greitai pasikeitė Sebastian‘o išraiška, savo ružtu ji liko it sustingusi. Jis pyktelėjo, nutraukdamas akimirką, kuri atrodė kad butu galėjusi juos „įkalinti“ laike dar bent kelioms minutėms. – По дяволите! (lt. Velniai griebtu!) – Iškeldama abi rankas į viršų, nemirtinga garbanė išskietė savo pirštus, netolygu būtu bandžiusi save suvaldyti nuo beprotiškai didelio noro imti ir iškratyti priešais stovintį asmenį. Gal tai ir būtu visai neblogas sprendimas, tačiau reikalautu paaiškinimo, kuriuo dalintis ji ne tiek kiek buvo nepasiruošusi, bet ir visiškai to nenorėjo. Užvertusi akis, ji net išleido „hrrr“ garsą, kuomet atsukdama akis į pašnekovą, pagaliau ėmė dėstyti savo nuomonę. – Ne. Aš nelaikau tavęs kvailiu, laikau visapusišku bukapročiu. Tebūnie, aš ar Marissa ar kas tik nori, kol su tavimi buvo, stengėsi nenumirti iš nuobudulio, nes tu toks varginantis, kad geriau švino kulką sau į smilkinį susileisti. Ir aha, dulkinomės visus metus todėl, kad tik taip galima buvo tave užčiaupti. Pff. Ai. Koks skirtumas. – Gana šiurkščiai nuskambėjo, kuomet tamsiaplaukė prie to viso dar ir užvertė akis, negalėdama patikėti tuo, kad skambėjo taip, tarytum bandytu pasiteisinti, kai tokios intencijos neturėjo. Supyko. Subėrusi viską it žirnius į sieną, laikui nepavaldi asmenybė vėl sudūrė savo tamsias akis, su jo, priešingai nei jos, šviesiomis. Papurtė galvą, ir atrodė kad netgi atlyžo, mat veide pasirodė tam tikra prasme, visai miela šypsenėlė.
– Tu žiauriai nepakenčiamas... – Šypsenėlė tapo labiau pastebima, kuomet pro lūpas pasimatė jos tvarkingai vienas prie kito sudėti dantys. Nusuko veidą, tačiau vien tam, kad įsitikinti jog prie tualeto durų besigirdintys žingsniai nusuko į netoliese buvusių kitų durų pusę. Pokalbis vis dar buvo pakankamai asmeninis, ir net per trumpus pykčio epizodus, nebuvo mesta iššūkio pirštinė. Ji tebeliko stovėti netoliese, net nesukrutėdama, nepriklausomai nuo to, kas vyko toliau. Gana abejingai reaguodama į dar vieną, skausmingą buvusio vampyro kosulio epizodą, kaip ir į klausimą, ar joje yra bent kažkas tikro. – Krūtys. Taipogi visas likęs mano kūnas, asmeninės savybės ir charakterio būdas. –
Fiziškai, Katherine nesudarytu didelio vargo susigrumti su Sebastian‘u, ji buvo nemirtinga, rimtai nepažeidžiama ir beprotiškai stipri, turint omeny, kad visas „galingumas“ ateina su amžiumi, o ji po pavirtimo į nemirtinga nebuvo atgulusi „pasapnuoti kokius sapnus“, todėl patirtį turėjo ne pačią menkiausią. Bet, kokia gi prasmė būtu imti ir padaryti vyrui tokią paslaugą? Jokios. Be to, ir pati netryško fontanais, norėdama kad jo imtu ir nebeliktu. Galu gale, galima sakyti kad su užvirta koše tvarkytis nesinorėjo vienai. Ką kalbėti apie galimą našlės vaidmenį. Fęę. Gedėti tokios didžiulės ir epiškos meilės, per amžių amžius. Ne, visai šūdinas planas. Neigiamai papurtydama galvą, vampyrė it atitraukė save nuo panašių minčių. Klausiamos formos atsakymas susikūrė savaime, vos tik ji praskleidė savas lūpas.
– Iki šiol neužsidavei sau amžiaus klausimą, kodėl to nepadariau iki šiol? Be to, tai skamba kaip geras darbas, aš tokių nedarau. – Lyg pašiepdama oponentą, ji šiek tiek sukraipė veidą. Šis dialogas nutrūko, kone tuo metu, kuomet žengiant (kartu, nu ir visai ne keista, kad abu buvo tame pačiame tualete. xDDD) pro duris, Pierce nuvepė. – Oi ne, tavo „paleistuvavimą dievinanti“ žmona šį vakarą dar turi intymų pasimatymą su virpančiu rožiniu daikčiuku. Tau vietos paprasčiausiai nelieka. – Ir atrodo visai netrūkus, jie visgi apleido varginantį pokylį.
Patalpinus save į limuzino klasės automobilį, Pierce užsiėmė vietą prie pat į transporto priemonę integruoto mini baro. Žvilgsnis atrodo visai trumpam nutūpė ant pigaus (bent iš pažiūros, juk nuomos centras labiau rūpinasi ratais, nei tai, kokias taures ir kokius gėrimus įdėti į šaldančią, veidrodinę gėrimų sieną) krištolo, kuris buvo sudėtas taip, kad dėkui apšvietimui, atrodytu net labai traukiančiai akį. Nepatraukė, kuomet ji pasisuko veidu į tą nedidelį, tačiau lengvai uždaromą langelį, kuris skyrė vairuotoją nuo likusios automobilio dalies. Jos antakiai gana išraiškingai išlinko, kuomet buvo ištartas ne „Hotel am Steinplatz“ viešbučio pavadinimas, o greito maisto užkandinės, tos kurioje iš tikro gyvo produkto rasti veik neįmanoma. Na, pati būdama žmogumi tikriausiai greičiau būtu pasirinkusi kokią nors blyninę, kur prie viso to dar duotu gražiai supjaustytų vaisių, lieso graikiško jogurto ir tų pūrių, amerikietiškų blynelių su klevu sirupu ir mėlynėmis. Tačiau ji nebuvo žmogus ir tokie primityvūs dalykai, kaip skrandžio prikimšimas kokiu nors maistu, jai nebuvo būtini ar reikalingi. Buvo nusprendusi kad nei cunamis, nei didžiausias ugnikalnio išsiveržimas jos neiškrapštys iš automobilio salono vidaus. Tuo labiau, nelabai mėgo vaikus, kokių tokio tipo restoranuose būtu pilna. Vien pagalvojus apie tas mažas lipšnias, smalsias rankas kurios galėtu nugulti ant jos vienetinės suknelės, vertė šleikščiai kištelėti liežuvį. Na taip, Katherine buvo du kartus tapusi motina. Bet atsižvelgiant į tai, kad tokiu įvardinimu savęs nepavadintu, galima buvo sudaryti kad buvo tobula, ilgas kojas turinti gražuolė, bet ne atsidavusi motinystei bei rutinai, jau penktą dieną neturinti laiko prasišukuoti plaukus, moteriškė. Limuzinas „įstrigo“ dar nepasiekęs nurodyto tikslo, kas privertė ją pagaliau atkreipti dėmesį į netoli sėdintį mirtingą asmenį. Galima pasakyti kad iš bendro vaizdo, ją nelabai jaudino tai, kad netrukus jo skrandis, reikalaudamas dėmesio, ims gurgėti. – O, tau pasirodė kad man nuoširdžiai tai rūpi? – Jos visai ne griežtai, veikiau pasipūtėliškai nuskambėjęs komentaras, privertė vampyrės veidą įgauti tą pačią, nerūpestingai smalsią išraišką. Net lūpos susidėjo taip, kad išgautu iš vienos pusės į viršų pakylėtą šypsnį. Tikriausiai už maisto troškimo išsakymą, labiau nustebino tas faktas, kad aplinka, kuri atrodo kad visai tiko prabangiu kostiumu pasidabinusiam Redford‘ui, jam nepatiko? Keista, juk kadaise. Ak, vėl tie 2011-tieji. Jis net per daug dažnai tempdavo savo palydovę į panašius, gal kiek smulkesnius, tačiau tokiu pat „elitu“ dvokiančius susirinkimus. Žinoma, Pierce visada rasdavo sau pramogą, kaip nepradėti dvokti pašvinkusia žuvimi, kaip tai darė visi tie prabangiais kostiumais ir per daug neskoningomis suknelėmis pasidabinę turtuoliai. – Oh, keista. Būčiau buvusi tikra, kad tavo mylimos, TIKROS žmonos kasdienis buvimas šalia, yra nepranokstamo nuobudulio ir nevaldomo žiovulio laureatas. Bet tebūnie, eik šalin. Mėgaukis tomis sasiskomis, apie ku... – Tai, kaip jis pasielgė toliau, privertė Katherine suraukti nosį. Pakvipo romantinėse komedijose dažnai naudojamu elementu. Ji vos pastebimai praskleidė savo lūpas, visiškai netyčiomis išleisdama prunkštimą primenantį garsą. Neketino pakelti savo sėdynės nuo sėdynės, bet ir priešintis taip pat nebuvo didžiulės prasmės. Užvertė akis, netgi labai prastai parodydama savo tariamą nepasitenkinimą. O juk, pasirinkti likti transporto priemonės viduje, būtu buvęs kur kas saugesnis sprendimas. Tačiau ne vienas jų net nenumanė apie tai, kas buvo šiems suplanuota toliau. Kaip ir nenumanė, kad mažytė dramatiška scena šio vakaro pradžioje, galiausiai ims mirgėti laikraščiuose. Žinoma kad originali vampyrė nejaus dėl to širdies, ar galvos, ar dar kokio kito organo, skausmo, bet vis vien, tai gana juokinga, nors ir nemalonu. Bet, vargu ar gavusi progą spirti į užpakalį už iškreiptą nuomonę apie save, ji susiturėtu, net jei žinotu, kad paskui teks atklausyti labai erzinantį Alexis balsą. Kažkaip natūraliai erzino tos moterys, kurios atsidurdavo šalia fiktyvios Redford‘ų šeimynos.
Gana netradiciškai paskatinta išlipti iš automobilio, tikriausiai dėl nulinio poreikio turėti asmeninę erdvė, nejautė kokio nors diskomforto, kuomet pajuto kad visa jos fasadinė kūno dalis buvo glaudžiai pritraukta prie fiktyvaus vyro šono. Jis kvepėjo maloniai, atsiduodamas stipriais vyriškais kvepalais. Tačiau, kažkas gi savo skeptiška veido išraiška turėjo bent pabandyti sugadinti entuziazmą, kuriuo jis spinduliavo. Nepavyko, bet gal Katherine per daug ir nesistengė būti tuo „nuotaiką gadinančiu šašu“? Ji gana mikliai žvilgsniu perbėgo per aplinka, kuomet perkėlė savo tamsiai rudas akis į oponento veidą. Gali būti, kad būtent tuo metu, pasidarė kažkaip keista. Juk dabar nebuvo būtina vaidinti tobulą šeimą, ar sutuoktinius, ar kaip kad buvo nurodyta Farraday, beprotiškai vienas kitą mylinčius, gerbiančius ir saugančius individus. Teko nebūtinai pripildyti plaučius vėsiu vakaro oru, gana greitai vėl jį išleidžiant atgal. Atgaudama laisvę, ji nusekė tai, kaip Redford‘o ranka paleidusi jos juosmenį, galiausiai atsidūrė prie jos plaštakos, kuri prieš tai tiesiog kabėjo be reikalo. Buvo pasiruošusi kulniuoti per akmenimis grįstą kelią, net atplėšė vieną lūpą nuo kitos, sudarydama vaizdą, neva ketinanti ką nors pridurti. Ką nors, kas bus labai tikėtina iš jos pusės. Tikriausiai dėl to, kad Katherine buvo pratusi prie labiau realios grėsmės, tos, kuri neštu galimą mirtį, ji ne akimirkos neatkreipė dėmesio į mirtinguosius, kurie dar prie „BloodPharm“, šūkavo kad šis pasaulis priklauso tik mirtingiesiems. Ji neįvertino to, ką gali padaryti išsigandę naujovės (kitą vertus, tokia čia jau ir naujovė, kai vampyrai egzistuoja beveik tiek pat ilgai, kiek tai daro paprasti mirtingi individai). O ir aplamai, jos galva buvo užimta kitu dalyku, todėl net turėdama visas tam tinkamas galimybes, kažkaip mistiškai praleido tiek specifinį kraujo kvapą, tiek tai kad prie jų prisiartino grupelė nepažįstamų žmonių. Tai te trūko vos akimirką. Bet, staiga atsukus akis į minėtus asmenis, ji te spėjo užgniaužti kvapą, kuomet šaltas, panašu kad ne pirmo šviežumo žmogiškas kraujas (kurį jie veikiausiai nugvelbė iš ligoninės, nes manyti kad nuleido sau patys, būtu per daug, na, keista), šliūkštelėjo tiesiai į jų pusę. Vos per akimirką, raudonas skystis padengė didžiąją dalį tamsiaplaukės kūno: apliedamas išskirtiną, vienetinę suknelę; krūtinę, šiek tiek kaklą ir šiek tiek veidą. Visas jos kūnas, kuris prieš tai spinduliavo šilko švelnumu, bulgarams būdingu ne pačiu šviesiausiu gymiu, tapo raudonas. Dalis kraujo, it kokia gyvatė, ėmė sukti ratą palei moters apnuogintą nuo klubo iki pat pirštų galiukų, koją. Vampyrams tas vaizdas gal ir atrodytu pakankamai seksualus, tačiau šiuo metu tai greičiau veikė taip, lyg kiekviena kūno ląstelė imtu siurbti į save pralietą skystį. Sunku net apsakyti, koks geidulingas, stiprus jausmas apėmė vampyrės sąmonę, kuomet ji prarasdama savikontrolę, ėmė keisti pavidalą, gana greitai prarasdama žmogišką žavesį, leisdama paimti viršų labiau „demoniškai“ savo prigimčiai. Jos paakius apraizgė juodi kraujagyslių voratinkliai, kuomet akių baltymas susimaišė su rudomis rainelėmis, paskęsdamas aklinoje tamsoje. Stengėsi sukontroliuoti save, tačiau panašu kad tai padaryti buvo veik neįmanoma. Net jei Pierce galėjo visiškai šaltakraujiškai reaguoti į kieno nors įsipjautą pirštą, ar pavyzdžiau menstruacinį ciklą, šiuo metu kraujo buvo per daug, kad laisva valia galėtu pasakyti, „oi ne, ačiū aš jau užkandau“. Negebėjo girdėti nei tų pačių žmonių šauksmo, nei to, kad į ją tiesiogiai kreipėsi kiek pasimetęs Sebastian‘as. Viskas, visas aplinkinis vaizdas drebėjo, it pati žemė būtu ėmusi virpėti nuo stipriaus žemės drebėjimo. Spengė ausyse, ir viskas, ką šiuo metu matė Pierce, tai buvo visi tie netoliese esantys gyvi, šilto ir šviežio kraujo šaltiniai. Dievai mato, ji iki paskutinio stengėsi nepamesti galvos, bet ji tebuvo viso labo nemirtinga, krauju mintanti pabaisa, kuri nesugeba sustoti tuomet, kai tai pasako sveikas protas, ar bent tolimas atgarsis, tartas ne jos pačios lūpomis. Viena ranka įsikibo į gretutinio automobilio stogą, ir iš to kaip lengvai ir greitai ji įlenkė geležinį apdangalą, suskaldydama nuo spaudimo šoninį stiklą, kuris mažais gabaliukais, pabiro žemyn, buvo galima suvokti kaip savotišką bandymą save suturėti. Jos tuščias, tragiškai baisus žvilgsnis priverstinai susidūrė su Redford‘o akimis. Matė kad jis judina lūpas, kažką sakydamas. Bet ji jo negirdėjo. Tas spengimas, tas noras perplėšti kiekvieną čia esantį asmenį, buvo toks milžiniškas, nesustabdomas. Praskleidė lūpas, greičiausiai iš būtinybės, žvėriškos iltys reikalavo demonstracijos, nebe susilapindamos viduje.
Sebastian‘as atsitraukė vos akimirkai, nutraukdamas tą įkyriai „skatinantį“ balsą, kuris šaukė kažkur fone. Blogiausia buvo tai, kad jei aplinkybės būtu kiek kitokios, ir Katherine čia būtu visiškai viena, tai reikštų būtent tai, kas buvo šaukiama. Ji nesusivaldytu, ir netrūkus tektu kažkokiais būdais aiškinti tai, kodėl už vampyrų paviešinimą atsakinga moteris davė startą brutalioms skerdynėms Berlyne. Ji atitraukė ranką nuo automobilio stogo, išorine plaštakos dalimi, perbraukdama per savo krauju suteptas lūpas, smakrą. Kvėpavimas atrodė nerimastingas, o viskas kūnas net akliausiam asmeniui, turėjo pasirodyti pasiruošęs puolimui. It pantera, pamačiusi tinkamiausią progą pulti, ji palinko į priekį. Atrodė kad būtent šiuo metu Katherine čia nebe buvo, it pragariškas, kraujo ir mirties tvaiko trokštantis, viską savo kelyje niokojantis, padaras. Ji buvo tuščia, valdoma tik vieno instinkto. Ak, kaip paprastai nugaravo visos tos alinančios pastangos pripratinti save prie panašių situacijų, prie verbenos, kuri nors ir draudė jai naudoti psichologines gales, tačiau nebe kėlė tiek daug skausmo, kiek sukelia standartiniam vampyrui. Taip, šis monstras nebuvo ji. Bent ne šią akimirką, kuomet visi jos bandymai nugalėti, tapo bevaisiais. O ji liko tuo, kas iš tiesų yra.
Sebastian‘as siaubingai rizikavo, kuomet neįvertindamas (o gal įvertindamas) to, kad ir pats yra toks pats gardus kąsnis, kaip ir visi čia likę, mat buvo mirtingas, prisispaudė savikontrolę praradusią originalią vampyrę prie savęs. Ji nesipriešino, tarytum kaupdamasi tam, kad galiausiai gyvų čia neliktu ne vieno. Jo žodžiai, nepasiekė jos. Visas kūnas, visas raumenų tonusas buvo taip stipriai įsitempęs, kad atrodė kad jis spaudė ne gyvą asmenį, o plieno gabalą, kuris kaip tyčia turėjo labai efektingas, moteriškas formas. Jos veidas atsidūrė prie jojo kaklo, ir velniai griebtu, kaklo arterija, kuri pulsavo taip stipriai, taip ir skatino ją suleisti plėšrius dantis. Ir jei ji būtu tai padariusi, vienareikšmiškai pasidarytu sau meškos paslaugą. Juk jo venomis cirkuliavo kitos antrininkės kraujas, tas, kuris gali baigti bet kurio nemirtingojo karaliavimo erą. Kvėpavo labai nerimastingai, išleisdama stingdančiai šaltą orą į jo kaklą. Dar kelios akimirkos, ir jo galiausiai prasiskintu kelią link pirmosios aukos, kuria galėjo tapti ir jis. Tačiau, tai kas nutiko toliau, tapo dar labiau mistiška. Gal panašus dalykas ir galėtu sustabdyti panikos priepuoli, kuomet tereikia kažkur susitelkti, bet argi bučinys gali nutraukti „išskridusį“ asmenį, nuo troškimo, kurio suvaldyti neįmanoma? Jos žvilgsnis tebebuvo sustingęs, kuomet jo lūpos prisispaudė prie jos, liežuviu prasiskindamos kelią, pro sustingusį žandikaulį, aštrius it ašmenys, dantis. Ji mirktelėjo, kuomet dar neatsakydama tuo pačiu, pakreipė akis į jo veidą. Atrodė kad prieš tai sustingęs žvilgsnis palengva ėmė įgauti labiau žmogišką pavidalą, galiausiai pasislėpdamas po šešėliais padabintais vokais. Nepriklausomai nuo to, kad jos veidas vis dar buvo linkęs demonizuotis, plėšrūs iltiniai dantys įgavo paprastą, žmogišką formą, kuomet pamiršdama apie juos supantį pasaulį, garbanė godžiai pasidavė akimirkai. Savo lūpomis stengėsi apglėbti jo, tuo metu liežuviu braudamasi į jo burną, tam, kad galėtu pajausti tą svaiginantį skonį. Negalima teigti, kad labiausiai traukė kažkieno kraujas. Tai buvo jo natūralūs syvai, juk tam tikru metu net pasijuto kaip lūpos ėmė dilgčioti nuo jaučiamo malonumo. Taip, kaip tai nutinka surandant fiziologiškai tau tinkamą partnerį. Ji pasimiršo, visapusiškai paskęsdama tame, kas nuo pat pradžių turėjo būti pražūtinga distrakcija, neturėjusi vietos veiksmingumui. Staiga labiau palinko į priekį, kone įspausdama Redford‘ą tarp savęs ir atsitiktinio automobilio šono. Neskaičiavo savo jėgos, todėl galimas daiktas, kad stuktelėjo jį kiek per stipriai. Bet sprendžiant iš to, kad aistringas ir protą išnešantis bučinys nenutrūko, nepersistengė. Jos kūnas spaudėsi prie jo, kuomet rankos savaime įkibo į jo tvarkingai suguldytus plaukus. Dievai ir tikriausiai žmogiškos akys, matė, kad trūko visiškai ne daug, kad ji leistųsi būti išdulkinta tiesiai ant kapoto, nepriklausomai nuo to, kiek daug žmonių būtu tai matę, ar fiksavę savo mobilių telefonų kameromis. Ateis diena, kai bus gana sunku paaiškinti tai, kas vienareikšmiškai sukelta į „youtube“ kanalą, ar ims plisti kaip koks genocidas, socialiniame „facebook“ tinkle. Atiduodama, paleisdama tą žvėrišką savęs pateikimą, ji įtraukė į save svaiginantį jo skonį, būtinus atokvėpius ir kontrastišką jai, šilumą. Net jei jos sukurtas sapnas jo mintyse, buvo pakankamai agresyvus ir įtraukiantis, tuomet prieš šią akimirką, jis buvo bevertis. Katherine rankos, galiausiai paleido jo plaukus, kaip mat persikeldamos ant krūtinės (blia, mėgsta ji jį ten liesti. xDDD), suimdamos kokybiškų marškinių medžiagą, bei grubiai, destruktyviai ją išniekindamos. Baltiniai plyšo taip lengvai, tarytum būtu popieriniai. Sagos, prieš tai laikiusios tiek marškinius, tiek švarką, išdavikiškai išsilakstė į visas keturias puses. Kelios net sukrito į jos gilų, krūtinės ląstą apnuoginantį dekolte, prilipdamos prie odos, kuri tebebuvo sutepta šlapiu, lipšniu krauju. Jos pirštai, šiek tiek per daug geidulingai, per daug aršiai sukibo į jo visai ne berniukišką (tą prasme, visapusiškai vyrišką) krūtinę, norėdamos apčiuopti kiekvieną raumeningo fasado linkį. Tikriausiai tikintis tęsinio, bučinys nutrūko, ir ji buvo pasiruošusi palinkti šiek tiek žemiau, kuomet it aplieta šaltu vandeniu, atsitraukė per gerą žingsnį. Buvo taip sunku suvaldyti kvėpavimą, mat visa krūtinė kilnojosi nuo įkvėpimų ir iškvėpimų proceso, it būtu pašėlusi, it būtu žmogiškame kūne prabėgusi maratoną. Atrodė velniškai pasimetusi, ką išdavė šiek tiek praskleistos lūpos. Stebėjo jo akis, kurios ne ką mažiau atrodė ar tai nustebusios, ar tai pasibaisėjusios tuo, kas įvyko. Ir kaip gi dabar buvo galima įtikinamai parodyti, kad tai galėjo būti tik būtinas ėjimas, gal net nemalonus. Aha, tiesiog būtinas... Nepratarė ne žodžio, nerado tinkamo, kuris galėtu išnešti jos užpakalį, it tai nieko nereikštų. Reiškė. Dar ir kaip reiškė. Moteris, kuri akivaizdžiai demonstruoja savo seksualumą, bet neatsiduoda, vos prieš akimirką buvo pasiruošusi spjauti į visas netinkamas aplinkybes, bei tūkstančius priežasčių, verčiančių sustoti, šiam kartui priklausyti jam. Ištirpti, paskęsti ir išsiskaidyti į menkiausius atomus, vardan labiausiai uždrausto kontakto. Begalinis kraujo troškimas pradingo, arba tiesiog buvo pakeistas kitu. Tuo, kurį paaiškinti buvo kur kas sunkiau. Net ilgai galvodama, nesugebėtu atsiminti ne vieno karto, kuomet su tokiu dideliu užsidegimu būtu pasidavusi aistrai. Aistrai, kurią jautė jo atžvilgiu. Aistrai, kurios turėdama pasirinkimą, norėtu verčiau nejausti. Išliko nebyli iki pat tos akimirkos, kuomet leidosi būti įsodinta į limuziną.
Automobilio saloną buvo užpildžiusi neypatingai garsiai skambanti of Verona – „Breathe“ daina. Pasakyti, kad šiuo metu Katherine Pierce nebuvo pasimetusi, būtu kone tas pats, kas nepasakyti visiškai nieko. Žodžiai, kurie aidėjo fone, tik dar labiau komplikavo ir taip sudėtingą padėtį. Originaliosios vampyrės žvilgsnis tik akimirkai susidūrė su Redford‘o veidu, vėliau, išdarkytais, sugadintais drabužiais, kurie vis dar išlaikė jo torsą apnuogintą. Iškvėpė, galva neįtikėtinai keistai svaigo, o visas kūnas visai netipiškai jai, virpėjo. Nusuko akis, norėdama susitelkti kažkur kitur, tai padaryti buvo beprotiškai sunku. Juk būtu užtekę to, kad jis dirstelėtu atgal, susitiktu su ja žvilgsniu ar pratartu bent vieną žodį, kad lauke pradėtas „ritualas“ įgautu dar labiau intymią natą. Jautėsi keistai vien nuo minties, kad degė didžiuliu noru pasiduoti beprotybei. Nebuvo tikra, kad sugebėtu pasakyti „ne“, ar kaip nors pasipriešinti. Vargu, juk sunku tai padaryti, kai tavo kūnas, protas trokšta to labiau, nei tavo demoniška pusė trokšta prisisotinti šviežiai šiltu žmogišku krauju. Privalėjo kažkur nukreipti savo mintis, ir kažkuo užsiimti. Dešiniosios rankos plaštaka atsidūrė ant kairiosios, visiškai neskubiai imdama kilti link peties, per šiek tiek pašiurpusią jos odą. Liesdama krauju suteptą plotą, ji pirštais susidūrė ir su savo apnuoginta krūtines ląsta, galiausiai susidurdama su džiūti ėmusiu krauju, ant deimantais padabinto kaklo. Pirštai susilietė su smakru, galiausiai nuguldami ant lūpų, kurios vis dar jautė jo skonį. Bandė susikaupti, tačiau kuo toliau, tuo labiau tai padaryti darėsi sunku. Liežuvis nuslydo per lūpas, ant kurių nebe liko ne žymės paryškinančios chemijos, kurią taip mėgsta naudoti visos moterys. Sumerkė akis, kaip tik tuo metu, kai paakiai dar kartą pasidabino tamsiu šleifu. Jaudino. Teko supurtyti galvą, prabilti.
– Duok man savo švarką. – Taip, jo vilkėti drabužiai taip pat buvo sutepti krauju, tačiau kaip bebūtu keista, bet vyriškus drabužius gaminančios firmos, dažnai atkreipia dėmesį į tai, kad apranga būtu kaip galima mažiau sugerianti drėgmę, ko negalima pasakyti apie nėrinius ir šilką, kuris kone persunko krauju, prilipdamas prie Pierce kūno. Ji palinko į priekį, kuomet ištiesdama ranką, užbarikadavo juos du nuo vairuotojo akių. Atsuko Sebastian‘ui nugarą, kuomet priklaupdama ant kelių (limuzinai yra gi ne taip ir paprastai sumontuoti, kaip kiti dži dži), ji ištiesė ranką sau už nugaros, pasiimdama prašytą daiktą. Švarkas netrūkus atsidūrė ant sėdynės, kuomet jos rankos galiausiai įkibo į prie kūno prilipusią medžiagą. Vizualiai atrodė taip, kad ji ketintu pasimelsti, visa poza skandavo apie tai, kad ji nieko kitokio ir negalėtu padaryti. Tačiau netrūkus pasigirdo plyštančios medžiagos atgarsis, šiek tiek girgzdantis, turint omeny kad medžiaga buvo ne tokia ir sausa. Dar kelios akimirkos, ir jos kūną tedengė plonas sluoksnis kraujo, ir kaip visuomet labai minimalūs apatiniai su juostele. Ak taip, dar deimantai. Tankios, masyvios garbanos, kai kuriuose vietose sulipo su moters kūno oda. Laikas buvo pasirinktas labai netinkamas, bet nieko su savimi negalėjo padaryti. Geriau likti intymiai demaskuotai, nei kovoti su noru imti laižyti kraują nuo savęs. Pasuko galvą tik šiek tiek, akies krašteliu dirstelėdama į kiek toliau buvusį mirtingą vyrą. Ji pridengė save jo švarku, įsisupdama taip, kad nuogo kūno matytųsi kuo mažiau. Nejautė gėdos, dievaži, neturėjo net kuo gėdytis. Tačiau, baiminosi to, kam gali neatsispirti. Paliko savo sugadintą aprangą ant grindų. Juk net pasivalyti nebuvo kuo, mat suknė buvo permirkusi. Tam kad nieko nepadaryti daugiau, prireikė didžiulių pastangų. Bet jiems pavyko sugrįžti į viešbutį, kuriame apartamentus buvo išsinuomavusi Katherine. Kažkodėl buvo tikra, kad jis neseks paskui. Arba, stengėsi kad taip nenutiktu.
Išlipdama iš transporto priemonės, nemirtinga moteris sustojo taip, kad vaizdas atsivertu pagrinde tik į jos ilgas, krauju suteptas kojas. Pasilenkė, dar kartą nebyliai žvilgsniu susidurdama su Redford‘o veidu. Suspaudė lūpas, ir atrodė kad žodinio paaiškinimo nebuvo būtina panaudoti. Ji atsitraukė nuo durelių, galiausiai jas užtrenkdama, keleiviui vis dar esant salono viduje. Ji neatsisuko net tam, kad įsitikinti tuo, kad transporto priemonė atitrūko nuo vietos, išgabenant jį į motelį, kuriame šis praleido praeitą naktį. Nekreipiant dėmesio į aplinkinių žvilgsnius, kas buvo iš ties keista, ji priartėjo prie lifto, kurio durims atsivėrus, pateko į tą siaurą „dėžutę“. Nuspaudžiusi didžiausią skaičių ant aukšto pasirinkimo lentos, akis pakėlė tik tuomet, kai durys beveik užsivėrė. Liftas ėmė kilti aukštyn, kuomet tamsiaplaukė įsirėmusi į šaltą sieną, dar kartą papurtė galvą, beveik tuo pačiu metu kai jos veide pasivaideno dantų nešiepianti šypsena.
Pasiekusi apartamentus, nemirtinga garbanė te spėjo drėgnu rankšluoščiu pasivalyti krauju suteptas kūno vietas, bei užsimesti ant savęs juodos spalsvos trumpus šilkinius naktinius. Ketino kristi į lovą tam, kad priversti save numigti ir iš ryto viską apgalvoti ant labiau jauduliu apsuktos galvos. Vargu ar būtu sugebėjusi įmigti, mat paskutiniai vakaro įvykiai tiesiog įkyriai vertė laikyti atmerktas akis. Būnant kitoms aplinkybėms, ji gal net būtu pastebėjusi tai, kad jos kambarys pastebimai buvo aplankytas, tuo metu kai jos čia nebuvo. Apie tai skandavo net keli ant tolimiausios komodos paliktio tušti mini baro, mini buteliukai alkoholio. Už durų pasigirdo bildesys, kuomet ji pasukdama akis į tą pusę, netgi labai suskubo ten persikelti. Ranka greitai atsidūrė ant rankenos, kurią ji palenkusi patraukė duris į savo pusę. Žvilgsnis iš kart susidūrė su vyriškosios lyties atstovo veidu. Tuo veidu, kurio šiuo metu (o gal ir ne tik šiuo metu) ji beprotiškai geidė. Veide subolavo šypsnis, tačiau toks, kuris buvo būdingas klastingai ir pavojingai, panelei Pierce. Kampinis, piktdžiugiškas ir visapusiškai nuodingas. Nebuvo panašu kad ji ketino pasitraukti nuo tarpdurio, tam, kad jis galėtu patekti į vidų ir gal aptarti tai, kas nutiko, ir ko neturėjo nutikti. Ji drąsiai žengė į priekį: kūno kalba ir tai, kaip ji save interpretavo, privedė tik prie vienos išvados. – Tau nereikėjo čia sugrįžti... – Pažadas kad niekada nebus „kita“ moteris, kuomet egzistuoja ta, kurios vietoje kadaise buvo pati, tapo niekinis. Ji ketino jį įsisiurbti į jo lūpas, prisispausti, paskatinti tai, kas vos neįvyko daugelio žiūrovų akivaizdoje, tam abejonės neliko. Jis buvo viskas, ko ji šiuo metu norėjo. Ir net kai blaivaus proto neliko, tiksliau jis buvo išneštas taip toli, kad net pasistengus, pasivyti būtu sunku, nutiko tai, kas nutiko. Pats likimas, aplinkybės ir visas pasaulis davė atkirtį tam, kas galėjo įvykti. Garbanė beveik pasiekė Redford‘ą, kuomet šiam iš už nugaros pasirodę iki dantų apsiginklavę (panašu kad pasiruošę) vyrukai, pakankamai stipriai, ir tikriausiai dėl netikėtumo efekto, sėkmingai smogiai šiam į sprandą ginklo rankena. To ginklo, kuris netrūkus buvo panaudotas ir prieš Katherine. Nuostaba jų akyse pasireiškė jau tuomet, kai paleistos keturios kulkos, prisotintos verbenos, perskrodė jos kūną, įstrigdamos kažkur tarp kaulėtos masės. Ji bandė pasipriešinti, netgi iššiepė savo vampyriškus, bauginančius nasrus, kuomet nebūdama pajėgi pasipriešinti, susmuko ant grindų. Tai nebuvo ilgalaikis procesas, bet laiko jiems pakako. Pierce neteko sąmonės, kuomet kūną paralyžiuojantis nuodas pasklido po visą jos kraujotakos sistemą. Nuostabą sukėlė ne pasipriešinimas, o būtent taip, kad su masyviai atrodančiu (ne)mirtinguoju pavyko susitvarkyti lengviau, nei su liesa jo palydove. Kuri, jei ne antgamtiškumas, atrodytu per trapi.

Kiekvienas pasirinkimas, kiekvienas veiksmas, kuris galiausiai lieka įgyvendintas pačios Katherine Pierce, kartu su savimi neša destruktyvias pasekmes. Tai, ko pataisyti beveik neįmanoma, ir tai kas palieka gilius ir nepamirštamus randus tų asmenybių sieluose, kurias ji galiausiai paliečia savo dailiai nulakuotais nagais, bei galima pasakyti kad „kerinčia“ asmenybe. Ji veikia taip, kad neliktu ne vieno, kuris gabėtu suabejoti jos motyvais, kurie dažnai atrodo netgi nesuprantami. Primena standartinį šabloną, daryti blogus dalykus tam, kad juos daryti, kuo toliau, tuo labiau įsitvirtinant kaip neigiama asmenybe. Tačiau, ar bent vienas asmuo, suteikė sau galimybę, arba teisingiau pasakius, kvailystę, kuri leistu šiam įsigilinti taip, kad suvokti kas iš tikro slypi už kiekvienos niekšybės, kuriai pasiryžta ši fatališka gražuolė? Ar iš tiesų, yra bent vienas asmuo, kuris pažįsta ją kaip nulupta, tokią kokia ji yra, o ne tokia kokia dedasi esanti? Teigiančių, ir netgi manančių kad sugebėjo iššifruoti Katherine Pierce fenomeną, yra ne vienas. Tačiau, ar tai nėra jų didžiausia klaida, manyti kad moteris neturi kuo šiuos nustebinti, smogiant skaudžiausią smūgį tuomet, kai to tikėtis nėra įmanoma? „Ne viskas, ką matai savo akimis, yra būtent tai, kas vyksta iš tikro“, – Ar galima pasitikėti tokiais žodžiais, kuomet jie yra tariami tokios nuodingos „gyvatės“, kaip Katherine Pierce, lūpomis? Ypatingai, atsižvelgiant į tai, kad būtent tuo pačiu metu, jos veiksmai atrodo net labai logiškai niekingi, triuškinantys. Šis teiginys, visai netrūkus bus paminėtas balsu, ir tik vienas asmuo sugebės susidaryti nuomonę, apie tai, ar penkis šimtus su viršumi metų, egzistuojanti blogietė, yra ne tokia ir bloga? Tiksliau bloga, bet turinti gana kilnų tikslą? Ai velniai nematė, niekas nepakeis Katherine, ir tik nuo aplinkinių priklausys ar ji jų gyvenimuose figūruos ilgai, ar kaip visuomet pasitrauks, nepaliekant ne menkiausios galimybės ją susigrąžinti, net kai norėsis.
Vienintelis dalykas, kuris yra tikras ir suvokiamas iš karto, yra tai, kad fatališka vampyrė visuomet pasirenka tą pusę, kuriai yra lemta laimėti. Ir net tuomet, kai pasaulis ir aplinkybės pasistengia tą „laiminčią“ pusę sumalti su didžiausiais įmanomais ir neįmanomais sunkumais, ji pasistengia kad finalas taptu epiškas. Tačiau čia pat galima pradėti svarstyti apie tai, sulyginant su dabartine padėtimi, kuri atrodo gana apgailėtina. Kurią pusę Katherine pasirinko, kad viskame galiausiai likti su nematoma pirmosios, pergalingos vietos, taure? Sebastian‘o, kuris šiuo metu yra mirtinai kankinamas, mušamas ir galima drąsiai teigti, kad patyčia fiziniais patyčias, kuriomis pasirūpino už jį fiziškai stipresnis asmuo. Karšto kraujo vilkolakis, toks, koks tiek vizualiai, tiek atsižvelgiant į maksimalistinį, pražūtingą būdą, yra tinkamas panelei Pierce. Ar Charitono pusę, kuris gali šiai garantuoti kad chaosas, ir pastoviai venose pulsuojamas adrenalinas, nesibaigs. Kurią pusę ji pasirinko? Kuriai jos liguistame, sadistiniame pasaulyje, kuriame ji ketina išlikti iki pat paskutinės, apokaliptinės akimirkos, numatė savo besąlygišką talkinimą? Šis klausimas vertas viso pasaulio, galaktikos ir visko, kas egzistuoja ir dar net nėra pažinta. Apmaudu pripažinti tai, kad atsakymas nėra toks paprastas, toks skaidrus ir netgi suprantamas. Aplamai, aplink Katherine nėra nieko, ką galima suprasti lengvai. Ji paskendusi mele, kuris naudingas jai pačiai. Katherine sugaišo šitiek daug laiko, bandydama pabėgti nuo nemirtingo savo priešo, ji melavo ir lyguistai naudojosi aplinkiniais tiek dažnai, kad galiausiai ir pati ėmė palengva įtikėti savo pačios melais. Apmaudžiausia tai, kad būdama antrininke, ji išgyveno kur kas sunkesnę egzistenciją, nei kad jos šešėliniai atvaizdai, kurie galiausiai sulaukdavo tos akimirkos, kuomet sugebėdavo rasti būdą, kaip išsigelbėti nuo pragariškos liepsnos, kuri ankščiau ar vėliau turėtu apimti kiekvieną. Sudeginant iš išorės, vidaus, paverčiant pelenų krūva, kurią veliau pavėjui išsklaidys lengvas vėjelis. Vienas konkretus asmuo (Damon Salvatore), kartą buvo uždavęs TINKAMĄ klausimą, norėdamas suprasti ko iš tiesų siekią Katherine, kodėl ji visuomet palieka sceną, pergalingai iškėlusi galvą. Atsakymas buvo paprastas, ir netgi iki negalėjimo banalus. „Aš niekada neleidžiu meilei, užkirsti man kelią, niekada neatsisuku atgal, net kai to noriu pati“. Štai ir didysis atradimas, Katherine visada stengėsi, stengiasi ir visuomet stengsis atsiriboti nuo visko ir visų, kas verčia ją jaustis žmogiška. Kas sukelia jausmą, kad būtent dabar viskas yra būtent taip, kaip buvo nulemta. Tai, ką galėtu pavadinti,  – „jaučiu kad dabar viskas yra teisinga, jaučiu kad be jo mano tolimesnis egzistavimas atrodo visiškai beprasmis, tuščias ir bereikalingas, bet su juo, viskas įgauna prasmę“. Ar žinant tai, galima patikėti kad Pierce pasitraukė iš kiekvieno jai svarbaus asmens gyvenimo, tam, kad nepažeisti vienintelės savo taisyklės? Ar galima tai sutapatinti su įvykiais 2011-aisiais, ar visgi tiesa buvo padėta taip, kaip ją padėjo išvydusi Redford‘ą po tam tikros pertraukos? Ar situacija ėmė slysti iš Katherine rankų, vos tik ši, ne be pagalbos, atsikratė didžiausio savo priešo, į nugarą alsuoti ėmusios mirties, ar ji tiesiog pasijautė neva oponentas ėmė varginti? Tikriausiai tai liks vienu tų dalykų, kurie niekada nebus perprasti. Perprasti tai, būtu didžiausia klaida.
Ar tai kas nutiko, o tiksliau pasakius, tai kas vos nenutiko „Hotel am Steinplatz“ apartamentuose, buvo tikra? Kas atrodo nebuvo grįsta vienetinėmis, žaibiško geismo iššauktomis, mintimis, kurias išblaškyti galėtu net pasikeitusi šviesoforo spalva, kas atrodė visapusiškai apgalvota ir norima, buvo abipusis jausmas? Taip. Atidarius medines duris, kurias šone gaubė elektroninė spyna, susidūrus su Redford‘o veidu, originali vampyrė buvo tikra dėl savo troškimų. Akimirka atrodė, kad tai nebuvo tik fizinė trauka, kuri pasibaigs iš kart po to, kai nuo agresyviai seksualinio, harmoningo, nuogų kūnų šokio, jie sukris ant nugaros, suvokdami kad viskas kas buvo gvildenama iki šiol, tebuvo noras patenkinti primityvius pojūčius, kurie kurį laiką buvo laikomi taupymo režime. Tai nebuvo taip primityviai banalu, tai nepriminė 2011-tais metais susiformavusio romano, grįsto beprotiška fizine trauka. Ji pamynė savo pačios principus ir taisykles, kurias buvo prisiekusi nepaminti. Vienintelis troškimas dabar, buvo visapusiškai atsiduoti akimirkai, atsiduoti vyrui, kuris pasirodė čia draskomas to paties sprendimo, kokiam pasiryžusi buvo garbanė. Mintis, kad netrūkus du kūnai galės suformuoti kažką magiško, kažką neįtikėtinai gilaus ir maloniai sukrečiančio, vertė jausti tuo pačiu ir didžiulį jaudulį ir didžiulę baimę, dėl to, kas bus toliau. Ne vienas jų nuoširdžiai negebėjo pasakyti, kas nutiktu, jei šie neatsispirtu pagundai peržengdami uždraustą abiems ribą. Tiesa, Katherine buvo laisva, nepriklausoma nuo kieno nors kito, tačiau tai, kokie prieštaravimai pildė ją iš vidaus, buvo blogiau, nei išduoti kieno nors pasitikėjimą. Kartą ji jau buvo tai padariusi, ir tą kartą ji pasirinko ne tai, ko troško širdis. Gilus akių kontaktas, nereikalavęs detalaus žodinio paaiškinimo, trūko visai ne ilgai. Tačiau buvo labiau nei aišku, suvaidinti galima viską, apart tai, ko negali net paaiškinti. Ji negalėjo paaiškinti savo požiūrio į Sebastian‘ą. Bet troško priklausyti jam, bent šį kartą. Jausti kaip jo lūpos liečia jos kūną, kaip liežuvis žaismingai vinguriuoja per tam tikras, jautrias jos kūno vietas, jo šiltą kvėpavimą, bei rankas, kurios net virpėdamos nuo jaudulio ir geismo, visiškai užtikrintai nugulančias ant jos. Tai, kaip maloniai jis kvepėjo, ir kalba eina ne apie spiritu ir aliejais grįstą parduotuvinių kvepalų aromatą. Jaudino viskas, tame tarpe ir visai netrūkus, čia pat, jis užpildys ją iš vidaus savimi, priversdamas patirti tą jausmą, kokį gali sukurti tik jis. Jausmas būtu nepakartojamas, toks, tarytum jis būtu sukurtas jai, kaip ir ji būtu sukurta išskirtinai jam. Norėjo atsiduoti jam, ne vien fiziškai, tačiau ir emociškai, net jei to ir nebūtu padariusi balsu, viską kuo puikiausiai paaiškintu tas vidinis švytėjimas, vadinamas kūno kalba. Taip, viskas buvo nuoširdu, nepriklausomai nuo to, kaip greitai, kone per akimirką viskas tapo visiškai nebe reikšminga, purvina ir iš dalies skausminga (turint omeny tai, kad netrūkus buvo panaudotas fizinis smurtas prieš juo abu, ne vienam to nenorint, ir galima teigti kad ne vienam nebūnant tam pasiruošus).
– Tu mane perrengei? – Kiek irzlokas, moteriškas balsas netrūkus užpildė patalpas. Priešingai nei Sebastian‘as, Katherine pramerkė akis, jausdama po savimi pakankamai minkštą čiužinį, kuris buvo įrėmintas į lovos atramus. Humaniška, ir galima pasakyti kad netgi šiek tiek rūpestinga, atsižvelgiant į tai, kur šiuo metu glaudėsi fiktyvus sutuoktinis. Ji perbraukė liežuviu per savo, šiek tiek išsausėjusias (buvo pašauta verbenos kulkomis, prie to pačio dar ir prarado ne menką kiekį kraujo, kuris šiaip ne taip, suteikė jai jėgas, bei neleido sudžiūti kaip kokiai pasenusiai razinai), lūpas. Kulkos buvo pašalintos iš jos liauno kūno, galbūt savaime, o gal būt vilkolakių „dievas“ tai padarė pats, kuomet pasirūpino kad jos kūnas, kuris prieš tai buvo dengiamas tik juodo šilko naktiniais, dabar būtu aprengtas kiek labiau patogiais drabužiais, tinkamais Pierce kasdieniam įvaizdžiui. Vienu metu pasidarė nemalonu tai, kad būnant be sąmonės, buvo liečiama kito vyro. Vargu ar būtu leidusi sau toleruoti panašų elgesį, jei tai nebūtu naudinga. Tik ne dabar. Juk visai neseniai, ji noriai įsivaizdavo kito vyro rankas ant savęs.
– Noriu jį pamatyti. Tiksliau, noriu kad mirdamas jis matytu mano veidą. Suprastu kieno dėka atsidūrė čia, ir koks kvailas bei naivus buvo, manydamas kad aš šalia savęs turėdama tokį galingą ir beprotiškai jaudinantį vyrą, kaip tu, galėčiau bent apsvarstyti galimybę priklausyti jam. Noriu kad jis jaustųsi apgailėtinai, kaip nieko vertas, žeme ropojantis kirminas. Taip, kaip yra to vertas. Žinotu, kad nuo kiekvieno jo prisilietimo, man reikėjo valdytis, kad neapsivemti. – Jos piktdžiugiškai paniekinantis veidelis atrodė įtikinamai. O kalba, skambėjo taip, tarytum nieko labiau realaus nebuvo. Tai, kokia Katherine buvo su Geminus, vedė prie to, kokią ją visgi priešė visas likęs pasaulis, žinantis kad ji nėra tik mielas veidelis, ilgos kojos ir puikus nemirtingas ginklas, galintis sugriauti viską, kas pasitaiko kely. Ji pakilo iš lovos, kuomet pasiekusi Chariton, šiurkščiai suėmė jį už sprando, kone per prievartą pritraukdama prie savojo veido. Ji praskleidė savo lūpas, kaip tik tuo metu, kuomet šias sudūrė su vilkolakio. Liežuvis agresyviai ir visiškai drąsiai prasiskynė sau kelią į jo deginančią burnos ertmę. Nejautė malonumo, nesumerkė net savo akių. Tačiau savo vaidmenį atliko kone nepriekaištingai, atkartodama aistros iššaukiamą sutrikusį kvėpavimą ir ne visai rangius ar koordinuotus veiksmus. Lipšnų bučinį nutraukė greitai, pasidabindama kampine, ne visuomet gerą reiškiančią šypsena. Liežuviu perbraukė per savo lūpas, kuomet įsistebėjusi į vilkolakio akis, užtikrinai pabėrė žodžius, su atitinkamai erotišku balso skambėsiu.
– Chariton Geminus. Tu esi vienintelis vyras, kuris gali save vadinti pirmuoju, vieninteliu visų nemirtingųjų dievu. Niekas neprilygsta tau. –
Žaismingai sukikendama, ji nedavė žalios šviesos tolimesniems veiksmams, kuomet meistriškai atsitraukdama, pasitraukė iš šios vietos, galėdama bent akimirka, pasilikti su savimi, prieš susitinkant akis į akį su Redford‘u. Nusileisdama į požemius, nemirtinga garbanė, gana šiurkščiai delnais nusivalė savo lūpas, it būtu troškusi nusivalyti nuo jų, vilkolakiams būdingą šlapio šuns kvapą. Šiek tiek pykino, mat pyko ant savęs pačios. O tai yra iš tiesų keista, mat visai ne seniai, buvo pasiekusi ribą, kuomet iš tikro ėmė žavėtis tuo „draivu“ kuriuo buvo valdomas minėtasis asmuo. Visgi, tuo metu dar nebuvo tikra, ar labiau nori nusikratyti Sebastian‘u, ar patirti su juo nepamirštamus jutimus. Kitą vertus, garbanotoji nemirtingoji nedaro nieko, ko nebūtu detaliai suplanavusi ir apgalvojusi. Situacija vis dar buvo jos pačios rankose, bei ji neketino leisti jai išslysti. Nors ir buvo tikra, kad šis žaidimas, bet kuriuo metu gali pasiekti pakankamai karštą, kritinį tašką, be kelio atgalios.
Katherine Pierce ir Chariton Geminus pažintį negalima pavadinti atsitiktinę, tačiau ir negalima to pavadinti suplanuotu dalyku, kuris buvo neišvengiamas. Laimei, su laiku tapo neišvengiamas, mat būti netoliese pasirodė kur kas labiau naudinga, nei būti kaip galima toliau. Juk, tokia ir buvo nemirtingosios garbanės paskirtis, vienoje vietoje išbūti lygiai tiek laiko, kad paskui atrasti saugiausia „langą“ efektingam pabėgimui. Neįtikėtina, kaip greitai abu neigiami veikėjai surado bendrą kalbą, bendrus žinomus veidus ir netgi užduotys, kurios pasirodė netgi labai patrauklios. Ranka ranką plauna, tiesa? Katherine be jokios sąžinės graužaties nusprendė norinti talkinti Geminus, kuomet šis bandė susigrąžinti ne vien savo paties kūną, bet ir galią. Tiesa, Pierce nežinojo kiek tas galios troškimas gali pakenkti niekuo dėtiems, bet, kol nežinai kas tie žmonės ir kas su jais daroma, miegi pakankamai ramiai. Bendradarbiavimas netrūkus peraugo į kažką daugiau. Ne ne jausmus, nors reikia pripažinti kad Katherine vos nepraleido nakties su minėtu vyru, jei ne vienas mažytis bet. O taip, kartais yra taip paprasta sugadinti seksualine įtampa ir atitinkamais veiksmais lydimą atmosferą, visiškai atsitiktinai, neapgalvotai išsprūdusiu žodžiu. Ne, vardu, kuris nepriklauso akimirkos partneriui. Bet velniai nematė, kiekvienam pasitaiko kvailumo akimirkos, ir net pati Katherine Pierce nėra apsaugota nuo tokio dalyko. Ir visa laimė kad nieko neįvyko, mat visai netrūkus vampyrė buvo supažindinta su tam tikrais Geminus ketinimais. Teko veikti neapgalvotai, imtis priemonių, kurios galiausiai atneštu net labai prisirpusius vaisius. Ji patikino vilkolakį, kad sunaikinti Redford‘ą dabar yra juokų darbas, juk ką gi gali padaryti netgi stiprus mirtingasis prieš vilkolakį, kurio užnugarį tariamai gina originali vampyrė. Jie sukūrė planą, kuris palengva ėmė realizuotis. Tik, visada yra didelis bet. Ir šį kartą bet buvo tame, kad Katherine turėjo visiškai kitokius planus Sebastian‘o atžvilgiu. Šūdiniausia tai, kad be jos pačios, niekam nebuvo valia žinoti tiesos. Ji vaidino, manipuliuodama visais ir viskuo. Tiksliau beveik visais, mat su Redford‘u, žaidimas buvo kitoks. Ir ji pati nebuvo tikra, kad galiausiai jo saugumas taps aktualiu uždaviniu jos dienotvarkės žurnale. Viskas būtu buvę kur kas paprasčiau, kur kas mažiau supainiota, jei jis tiesiog būtu pasitraukęs, kuomet turėjo tam tūkstančius galimybių. Tuo labiau kad savo kailiu, buvo patyręs tai, kad „sumetus skudurus“ su Katherine, laimingos pabaigos laukti negalima.
– Tavo vietoje, būčiau kur kas atsargesnė su pasirinktinais žodžiais. – Ji atrodė beširdiškai, gundančiai, bet ar kas nors tokiais momentais atkreipia dėmesį į tokius dalykus? Stengėsi nepaleisti iš akių Sebastian‘o, kuomet leisdama į kamerą praeiti stambaus sudėjimo vyriškiams, kurie net iš toli dvokė šuns kailiu, pati tuo tarpu atsitraukdama toliau. Žinoma kad galėjo juos sustabdyti ar bent pareikalauti kad šie elgtųsi kaip galima labiau humaniškai. Bet, Sebastian‘as PATS prisiprašė. Na gerai, tikriausiai būnant tokiame giliame „šūdę“, kokiame atsidūrė jis, vargu ar būtu galima tikėtis kokios nors kitokios reakcijos, bet, na. Ji yra moteris, kuri, na mažiausiai prieš kelias valandas, būtu su juo pažaidusi suaugusiųjų „šachmatais“. Ir šiaip, nemanė kad nusipelnė tokios paniekos, nepriklausomai nuo to, kad jam teko vadovautis tik ta informacija, kokią jis gavo. Ir reikia pripažinti, ji buvo ne kokia. Pirmasis smūgius atkeliavo iš Redford‘o pusės, oponentui nesukeldamas ne menkiausio nepatogumo. Savo ruožtu pastarasis sukėlė ne menką skausmo dozę graikui, atgalios. Jei ne tas menkas, veido nusukimas, kuomet vienas iš nemirtingų vilkolakių ėmė skaldyti Redford‘ą, it jis būtu boksui skirta kriaušė, galima būtu susidaryti prielaidą, kad vampyrė netgi mėgaujasi tuo, ką mato. Tiesą pasakius, pyko ant jo, bet matyti kaip pastarasis yra mušamas, malonumo neteikė. Buvo bloga, bet nebuvo psichopatė.  Laukė kol vilkolakiai pagaliau ims įgyvendinti savo užduotį, paleis Redford‘o kraują, kuris ir buvo reikalingas Geminus. Sutelkdama savo dėmesį į antgamtišką klausos aparatą, stengėsi fiksuoti kiekvieną širdies dūžį, lūžusio kaulo sukeliamą vidinį kraujo plūstelėjimą į aplinkinius organus ir tai, kaip į visą tai reaguoja įrantys plaučiai, kurie galiausiai ir vedą mirtingąjį prie neišvengiamos mirties.
– Ką tu nori kad aš pasakyčiau, Sebastian‘ai? Kad man skaudą širdį, kad esi čia ir aš iš tikro gailiuosi dėl visko, ką padariau? Nes aš nesigailiu. Negana to, atsakau už kiekvieną savo veiksmą, be menkiausios sąžinės graužaties. – Ji išsišiepė, šypsena atrodė beprotiškai paniekinanti, neduodanti nieko, kas atrodytu suvaidinta ar bent tikra. Tamsiaplaukė garbanė buvo užvaldyta arogancijos, kuri nemaloniai šiai tiko. Ji elgėsi lygiai taip pat, kaip tai darė, kuomet jie išvydo vienas kitą metų pradžioje. Kai viskas, kas iš jos sklido, tai piktdžiuga, mirtinas šaltis ir visapusiškas fatališkumas. Ji vėl buvo savimi, o tai reiškė kad jos veide nesimatė nieko žmogišku, malonaus akiai ar užvedančio ant minties neva viskas kas vyksta dabar yra tik didelis spektaklis, kuris nereiškia visiškai nieko, palyginus su tuo, kas vyko jiems likus akis į akį. Sukikeno, matomai nesugebėdama atlaikyti viso to patetiškumo, kuris atrodė jai buvo kaip didžiausia atrakcija. Juk iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, Katherine mėgavosi tuo, kad priešingai nei tuomet, kai „sunaikino“ Marissa, dabar ji turėjo galimybę žvelgti Sebastian‘ui tiesiai į akis, ir jai net nereikėjo pasakyti kad jis neva yra „kvailys“. Leido jam susidaryti tokią nuomonę pačiam. Atitrūko nuo savo vietos, atrodo kad kaip tik tuomet, kai jis prabilo apie tai, kad tikrai pagalvojo kad tarp jų kažkas galėjo būti. Žinoma kad pademonstravo savo fatališkumą, kūną perkeldama nežmogiškai greitai. Užteko tik praskleisti, visai neseniai jo bučiuotas lūpas, tam, kad pasipiltu griaužiantis nuodas, it kokia rūgštis. Nebūtina, tačiau beprotiškai šlykšti. – „Dalykėlį“? Dėl Dievo meilės, Sebastian‘ai, tu tikrai esi toks naivus? Tau neužteko to, kad pirmąjį kartą pasirinkau Mason‘ą, ne tave? Nusprendei pabandyti dar kartą? Heh, tikriausiai tau tikrai stipriai susisuko, jei manai kad galėtum turėti tokią moterį kaip aš, kai esi visapusiškas niekas. Ir dabar su tavimi buvau, tik todėl, kad man reikėjo kad manimi pasitikėtum, kad pasirodytum ten, kur tavęs jau laukė. – Ji suspaudė lūpas, suvokdama kad vyrams likus už nugaros, jos žvilgsnis tapo visiškai tuščias, prarado tą perspaustą panieką, kurią bandė atspindėti prieš tai. Veidas netrūkus įgavo visišką tuštumą, o akys liko paslėptos po vokais. Tai iš ties atrodė labai keista, turint omeny, kad ji pasisuko ne kaip. Žinoma, kad manė kad bus klausomasi jų pokalbio, nusprendė kad viską daneš iki Chariton‘o, iš kart po to, kai vienas iš kartu su ja atėjusių vyrų, neskubant patraukė laiptais į viršų. Ji suabejojo tuo, ką ketino pasakyti toliau, jos lūpos suvirpėjo, išduodamos neužtikrintumą. – Tau reikėjo dingti tą pačią akimirką, vos tik supratai kad esu gyva. – Ji atsitraukė tik trumpam, tačiau to pilnai užteko, kad jis gautu galimybę dar kartą paberti panieką į jos pusę. Tikslas buvo pasiektas, Sebastian‘as jautėsi įskaudintas ir dėl to baisiai piktas. Nors, tikriausiai naivu buvo galvoti, tiksliau tikėtis, kad jis bus labiau atsidaręs, pastebės kad tai tėra labai kokybiškai pateiktas blefas. Ir po visko, po to kai ji leido savo žmogiškumui kartas nuo karto išvysti dienos šviesą, jis pasitikės ją. Supras, kad net Katherine nėra tokia tobula melagė, kad galėtu suvaidinti tai, ką taip aiškiai išdavė, kuomet buvo nuleistos teatro užuolaidos, ir jie liko dviese, be žiūrovų, prieš kuriuos reikėtu vaidinti taip, kaip buvo liepiama kostiumuotų asmenų. Ji vylėsi, kad jis sugebės įžvelgti tiesą. Ir to nenutiko. Priešingai, Redford‘as suabejojo jos skaidrumu ir tik dar kartą patvirtino sau tą teoriją, kurią buvo susikūręs iš tų trupinėlių, kuriais buvo maitinamas, ne tik iš Pierce pusės, bet ir tų „žinovų“ manančių kad sugebėjo suprasti kas ji tokia. Galu gale, net tas pats jos tikras buvęs sutuoktinis per daugybę metų nesuprato su kokiu velniukščiu nusprendė susidėti. Gal todėl, viskas taip greitai susišiko. Visgi, ji buvo tikra kad Sebastian‘as, arba, kaip į šį kreipėsi Chariton‘as, Sevastianos, yra kitoks. Klydo. Nuskambėjo kaltinimas, spaudžiant ant tos pačios vietos, kuri Pierce taip nepatiko. Na, sunku paaiškinti kodėl, bet nemėgo kai šiai buvo lipinamas pigumas arba lengvabūdiškas prieinamumas. Nesusilaikė, dar kartą apdovanodama jį gana skausmingu (nors kai buvo taip atmuštas, galėjo ir nesusireikšminti dėl jos pliauskos) smūgiu per veidą. Visai netrūkus, kai už nugaros likę vilkolakiai ėmė tiesiogine to žodžio prasme, žvengti, Pierce užkišo vieną iš savo rankų Sebastian‘ui už galvos, suimdama už plaukų. Prisitraukė prie jo. Žvilgsnis atrodė gailestingas, o balsas, buvo vos girdimas. Sumerkė akis, mat kad ir kaip buvo „užsišikusi“, jis vis dar buvo jai labai svarbus. Ką? O taip. Teisingai parašyta, jei nesitiki, maloniai prašom, paskaityti dar kartą. Ant kaktos iššoko kelios nerimo raukšlės, kuomet ji šiek tiek pakilo, prispausdama savo lūpas prie jo ausies.
– Ne viskas, ką matai savo akimis, yra būtent tai, kas vyksta iš tikro. – Jos ranka, atitrūkusi nuo mirtingo vyro sprando, nuslydo per nuogą krūtinę. Kaip tai bebūtu keistą, tačiau pakankamai švelniai. Ketino pasitraukti, tačiau aplinkybės tikriausiai buvo per daug idiotiškos, ir šiaip jie abu buvo per daug pasipūtusios asmenybės, kad imtu ir supaprastintu daugybę dalykų. Jis prabilo dar kartą, iššaukdamas dar vieną nemalonės bangą iš vampyrės pusės. Tikriausiai dėl to, kad intymia prasme praleido ne vieną minutę, galvodama apie buvusį pirmą vampyrą, ji žinoma priėmė tai kaip pasiūlymą nučiulpti kraują nuo jo pimpalo. Hm. Nereikėjo to daryti. Pirmiausia todėl, kad Katherine buvo dama. Ir net jei mylimam asmeniui su malonumu tai darytu, nenorėtu kad jis pristatytu ją paskui savo draugams ar tiesiog atsitiktiniams liudininkams. Ar elgtųsi su ja, kaip su labiausiai minimaliai apmokama prostitute, per daug vulgariai. Antras dalykas, net jei Pierce sugebėjo išlaikyti savo koncentraciją, visą tą laiką, dabar kaip tyčia visas tas šviežio kraujo, nuodingo jai kraujo, kvapas pasiekė uoslę. Kodėl nepasiekė prieš tai? Nekvėpavo, negalvojo, blaškė save bet kuo, kas pasitaikė pirmiausia. – U-Ž-S-I-Č-I-A-A-A-U-P-K! – Nuleido akis, susidurdama su vaizdu, kaip nuo riešu per visą kūną varva raudonos kraujo srovelės, apimdamos jo nuogą krūtinę, dubenį, šlaunis, ir galiausiai tą patį indą, kuris paliktas apačioje. Net nepastebėjo, kaip pyktis paėmęs viršų, privertė ją kone prariaumoti pro sukąstus dantis. Vos akimirkai, jos paakiai patamsėjo, įgaudamos kraujagyslių voratinklio formą. Subolavo viršutinė lūpa, paryškindama formą keičiančius dantis, ji staiga atitrūko nuo Redford‘o.
– Hrr. Daugiau nebe galiu pakęsti tavo pasipūtusios subinės. Ir būtent, išdykęs. Gal pagaliau man būtu pats laikas paskatinti jį, tave aplankyti. Kad žinai, padarytu tai ką geriausiai sugeba Kristijanas Grėjus, kai pamato nuogą, nuolankiojo kūną, prirakintą grandinėmis? A? Pasirūpinkit juo. – Paskutinius žodžius paskyrusi čia pat likusiems vyrams, garbanė net neatsisukdama išrūko laiptais į viršų. Pritrūko oro, kažkoks keistas jausmas buvo apėmęs visą kūną, net šiek tiek sukosi galva. Atrodė, tarytum keistas karštis, pakankamai sparčiai užpildo jos kūną iš vidaus. Galima tai interpretuoti kaip savotišką pyktį, susimaišiusi su agresiją ir tuo pačiu metu bandymu save sustabdyti nuo kokio nors nepageidautino protrūkio. Ji paliko Sebastian‘ą su vilkolakiais, kuriems buvo duotas tiesioginis nurodymas stebėti kad vyras nesugalvotu kokios nors gudrybės, kol nebus nuleistas jo kraujas, iki paskutinio lašo. Nesuskubo niekur kitur, stovėjo pasirėmusi sienos, netoli nuo durų, kurios vedė atgal į požemį. Išbuvo ten pakankamai ilgai, tiesiog bandydama save suimti į nagą. Tikrai netroško pasirodyti prieš Chariton‘ą dabar. Būtu išsidavusi, vargu ar išlaikytu nepriekaištinga „o man nerūpi“ išraišką. Galima pasakyti kad meditavo, mat išliko sustingusi kaip plieno gabalas, kuris neturi nei jausmų, nei sielos. Viskas, ką šiuo metu fiksavo klausa, tai: kiekvienas apačioje žengiamas žingsnis, tariamas žvilgsnis, įkvėpimas, iškvėpimas, krustelėjimas ir kraujo nulašėjimas į aliumininį indą. Taip pat stengėsi įsiklausyti ir į kiekvieną širdies dūžį. Stengėsi susitelkti tik į vieną asmenį, kad netyčia nepadarytu klaidos, ir nesupainiotu jo su kokiu nors, nieko nereiškiančiu vilku. Pati savo ruožtu kvėpavo labai lėtai, beveik taip, kad šiai deguonies nereikėtu. Prabėgo nei daug, nei mažai, apytiksliai pusvalandis. O tai reiškia, kad buvo pakankamai laiko, kad pralietas kraujas atneštu mirtinas pasekmes. Tačiau Redford‘o širdies dūžiai dar tebebuvo girdimi, labai sunkiai, ir labai neritmingai, tačiau vis dar buvo. Ji atsitraukė nuo sienos, įvertindama tai, kad turi ne daugiau, nei kelias minutes tam, kad pasipriešinti Geminus planui. Tam, kurį moteris pakišo jam pati. Tik tiek kad tuo pačiu jau seniai turėjusi išlaisvinti Redford‘ą, privertė jį pasikankinti, atperkant kaltę už tai, kad visiškai nepelnytai pabandė suvaryti ją su purvais tuo būdu, kuris žinojo, kad užtikrintai paveiks jos asmenybę.
Ji buvo tikra tuo, kad vienas iš pasišalinusių vilkolakių, jau spėjo prasinešti apie padėtį savo šeimininkui, kuomet visai netrukus turėtu pasirodyti ten, kur veiksmas vyko žemiausiai. Teko elgtis kaip galima tyliau, bent manė kad su tokiais karštakošiais non-intelektualais, pavyks susidoroti tyliai ir ramiai. Matomai dar viena kvailystė, kuri šovė į pusę tūkstantmečio skaičiuojančiai garbanei. Sėlindama, it būtu viena iš „kačių“ padermės atstovių, ji pripuolė prie pirmiausia pasitaikiusio vyruko. Pavadinkime jį Aaron‘u. Į Redford‘ą spėjo tik dirstelėti, tam kad jos fiziniai nežmogiški radarai dar kartą įvertintu jo savijautos prastumą. Šaltas žvilgsnis pakankamai greitai nutūpė ant prieš tai paminėto vilkolakio, kuomet jos pirštai, agresyviai ir visiškai lengvai praplėšdami odą, poodinius audinius, kaulus, sučiupo šio vis dar tarp pirštų plakusi širdį, išraunant ją į išorę. Kūnas sukrito labai greitai, nors atrodė kad akimirka vyras net nesuprato kas po paraliais nutiko. Pamaigydama organą, kuris liko jos delne, ji ištempė pakankamai sadistišką, į šoną pasvirusią šypseną. – Berniukai, aš pakeičiau nuomonę, noriu pažaisti. –
– Tu parsidavusi šliundra, palauk kol apie viską sužinos Chariton‘as! – Vienas iš ten pat buvusių vilkolakių pamirštadamas apie tai, kad susidūrė su originalia vampyre, puolė jos pusėn, savo gniaužtus nutupdydamas ant tamsiaplaukės kaklo. Trenkė jos kūną į sieną taip stipriai, kad ne vien tinkas pabiro, bet ir visa siena šiek tiek, na gerai, pakankamai stipriai įskilo, palikdama už moters nugaros ne mažą duobutę. Buvo pasiruošęs ją pasmaugti, arba traiškyti jos galvą į sieną tiek kartų, kad galiausiai iš kaukolės imtu ir iškristu visa besilaikanti masė. Katherine rankos nebuvo labai ilgos, kad sugebėti pasipriešinti minėtam asmeniui. Springo, kvėpuoti kaip tyčia labai norėjosi, o niekaip nesigavo. Ji te sugebėjo pasiekti minėto vyro ausį, kurią it ši būtu pagaminta iš minkšto zefyro, nuplėšė, numesdama sau po kojomis. Jis pradėjo šaukti, ir kaip „tikras vyras“, neatlaikęs spaudimo, vėl pažėrė į jos pusę visokiausius epitetus, tuo pačiu metu gerai užsimodamas vožė moteriai per veidą. Skaudėjo. Šiek tiek. Ir nesvarbu kad jos kūnas nugarmėjo žemyn, dėl to kad masės turėjo ne daug. Po nosimi pasirodė vos keli lašai kraujo, susitaršė plaukai ir apsibrozdino keliai. Tačiau ką tai reiškia? Ogi visiškai nieko. Ji pašoko nuo žemės, paskatindama oponentą pasistengti labiau, juk tai ką jis sugebėjo padaryti, tebuvo totalus vaikų žaidimas. Jis siuto, viena ranka vis paliesdamas vietą, nuo kurios buvo nuplėšta išorinė ausies dalis. Kraujavo stipriai, tačiau veikiau dėl to, kad būtent ta vieta yra labai gerai prisotinama krauju, iš kraujagyslių, net ne venų, ar tuo labiau arterijų. Pierce puolė pirma, kuomet ją nublokšti susirūpo dar vieną vyras, kuriam beveik pavyko pakeisti savo pavidalą į šuns? Oh, ir kai pagalvoji kai su vienu tokiu dar gyvenai, fęę. Garbanė smogė vilkui į nasrus iš alkūnės, kaip mat sulaužydama šiam žandikaulį. Jis tiesiog labai pakibo, it būtu laikomas tik odos dėka. Šuo ėmė inkšti, kuomet nekreipdama dėmesio į tai, kas nutiko, vampyrė sugrįžo prie to, kurio rankos ketino ją, prismaugti? Velniai griebtu, tie vilkolakiai tikrai negali pasigirti dideliu intelektu, arba dabar tiesiog labai pasisekė papulti ant mažiau protaujančių. Juk, negi jie tikrai manė kad gali nugalėti vampyrę, šią prismaugiant? Mirtingą moterį, taip, greičiausiai, nu bet sorry. Jis matomai buvo fiziškai stipriausias, mat ir atrodė grėsmingai, prieš Pierce pavidalą. Kuris buvo mažas, tikrai.
– Aš tave užmušiu, tu sovietinė сука! – Jis vėl ėmė riaumoti, manydamas kad tokiu būdu tikriausiai privers Katherine pasiduoti? Na, visko būna. Ji grubiai, palikdama atsispyrimo žymias grindyse, pašoko aukštyn, kuomet apraizgydama stambų vilkolakį kojomis, stipriai suleido vampyriškus dantis šiam į kaklą, iškąsdama pakankamai didelį mėsos gabalą, kraujas ėmė trykšti į visas puses, turint omeny tai, kad ji pažeidė vieną iš stambesnių arterijų. Vyras dar bandė numesti nuo savęs tą mažą, jei ne moteriškos proporcijos, tai beveik vaikišką kūną nuo savęs, kuomet jau nebe turėjo jėgų kautis toliau, bei sukrito pats. Ji nušoko laiku, kad galėtu tvarkingai nutupti ant tų avėtų labai aukštų kulniukų.
– Aš bulgarė, ne rusė. Tu šūdų kruva. – Jos piktumu perpildytas balsas suvirpino atmosfera, pavymui kaulų traškėjimui, kuris pasigirdo visai netrūkus. Garbanė nesielgė kaip dama, kuomet tuo pačiu, beprotiškai gražiu bateliu pribaigė kailį užsimetusį šunėką, kuriam prieš tai spėjo sulaužyti žandikaulį. Buvo tikra tuo, kad liudininkų neliko, todėl nesididžiavo savo vienareikšmišku dominavimu, savo pergale, kuomet nebe gaišdama laiko, suskubo link groutų, kurių vyrukai net nepasistengė užverti, manydami kad Sebastian’as būdamas tokios būklės, nesugebės pasipriešinti. Teko šiek tiek pasistiebti, kad pasiekti jo riešus laikiusias grandines. Panaudojo daug jėgų tam, kad nutraukti grandines nuo kablio, kuris buvo beveik nepažeidžiamas. Likimo ironija, tačiau užimant tokią pozą, moters bateliai neatlaikė pačiu netinkamiausiu metu. Ir kai ant Pierce visu svoriu nulinko Redford’o, kulniukas trakštelėjo, ir ji kartu su juo, paremtu į save, nudribo ant žemės. Stuktelėjo sau galvą, bet ne taip, kad pradėti dėl to inkšti ir sriubauti. Visas: nuogas ir kruvinas, nualinto Redford’o kūnas užgulė ją. Stengėsi nesiblaškyti, nors velniai griebtu, ar tai iš viso yra įmanoma? Apsisuko, užsilipdama ant buvusio pirmo vampyro. Savo šlaunimis, kuriomis apžergė jo juosmenį, pridengė jo rutulius ir visus kitus priedus, kuriuos kitomis aplinkybėmis bent būtu nužiūrėjusi, arba nučiupinėjusi arba kažkas panašaus.
– Nagi Redford’ai, visa tai padariau ne tam, kad dabar paliktum mane srėbti košę vienai. Dar ne laikas, taip lengvai neleisiu tau išsisukti, šikniau tu. Nagi, laikykis. – Prie pat lūpų pritraukdama savo pačios riešą, tamsiaplaukė suleido dantis, praplėšdama savo pačios odą tam, kad pro sužeidimą imtu gausiai kapsėti jos kraujas. Nebuvo tikra kad tai suveiks, bet kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Buvo tik viltis, kad jei jos vampyriškas kraujas ir nepagydis jo mistinės ligos, ar pasipūtusios šiknos, tai bent suteiks pakankamai jėgų, kad išsinešdinti iš šios vietos. Jis privalėjo išgyventi, o ir ji neketino imti ir leisti jam dabar pat mirti. Žinojo kad tai nutiks ankščiau ar vėliau, bet ne čia ir ne tokiomis aplinkybėmis. Krauju srūvantį riešą prispaudė prie Redford’o lūpų, tuo pečiu metu šiek tiek atlošdama jo galvą, kad kraujas užtikrinai patektu į jo vidų. Stebėdama jo veidą, stengėsi kartas nuo karto dirstelėti į riešus, kurie vis dar atrodė sužeisti. Laisvą ranką prispaudė prie vieno iš minėtų, gilesnių sužeidimų. Sumerkė akis, ir atrodė kad net nusikeikė, po ko, privertė save pakartoti paskatinančius atsigauti žodžius. Šiek tiek panikavo, bet stengėsi to neparodyti. O ir laikas, šiek tiek spaudė. – Prašau, lai tai suveikia. Negali dabar išeiti... –
Vienu metu jo širdies plakimas ėmė garsėti, ir tai privertė su palengvėjimu atsikvėpti. Nenorėjo būti užtikta taip, bet, ir nebuvo tikra kad jis specialiai neatsimerkia, bandydamas perprasti kokį velnią ji čia daro. Nulipo nuo mirtingo vyro kūno, kuomet surinkusi jo drabužius, pametė juos greta, kuomet pati savo ruožtu atsitraukė toliau. Vengė akių kontakto iki pat tos akimirkos, kuomet išgirdo kiek labiau girdimus gyvybę simbolizuojančius garsus. Tačiau privalėjo užsiimti kažkuo, kas priverstu vampyrę nesusidurti žvilgsniu ilgiau, nei akimirkai. Patraukė prie grotų, kurias suėmusi abejomis rankomis, nesunkiai išlaužė vieną iš strypų, kuriuos prieš tai buvo išjudinęs Geminus. Dydis buvo pakankamas, todėl vertinant tai, kad ketino save šiuo daiktu neutralizuoti, stengėsi pasimatuoti, apytiksliai iš kokio aukščio turėtu krypti linkis. Privalėjo prabilti, tačiau nedrįso pasisukti. Todėl sudarė vaizdą, it bandytu kalbėti su siena, tikriausiai. – Tau reikia išeiti dabar pat. –
Tikriausiai protingiausia dabar būtu buvę tiesiog pasitraukti iš čia, bent iki tos akimirkos, kuomet Redford’as apleis patalpas. Tačiau privalėjo viską susakyti, iki galo, nors ir visiškai nebuvo tikra tuo, kad jis nepasiūs jos ieškotis kelią Meksikoje. Buvo nebuvo, pasisukdama, originali vampyrė sučiupo Sebastian’ą su dilbio, iš kišenės ištraukusi raktelius nuo vieno iš automobilių, kurie yra palikti lauke. Pabandė prabilti, tačiau iš burnos neišsiveržė ne vieno žodžio. Iškvėpė, taip, tarytum tai būtu būtina morališkai. Pakėlusi akis, pabandė dar kartą. Pavyko.
– Žinau kad dabar pats netinkamiausias laikas to prašyti. Bet, tu turi manimi pasitikėti. Raktai nuo bordo spalvos sedano, jis paliktas prie pat pastato sienos. Jis mano. Sebastian’ai, aš atsakysiu į visus klausimus. Tačiau dabar tu privalai išeiti. Jei… Paklausyk, jei tu bent šiek tiek manimi pasitiki. Automobilio daiktadėžėje yra kortelė su adresu. Aš pasirodysiu ten vakare, viena. Ir… Dabar eik, su viskuo toliau susitvarkysiu pati. – Neatrodė tokia pat ryžtinga, kokia buvo prieš tai. Jautėsi gana keistai, ir žodžiai savaime strigo gerklose. Atsitraukė, dar kartą įvertindama tai, kokio ilgumo yra minėtasis geležies gabalas. Sumerkė akis, kelis kartus išleido atokvėpius, kuomet sukando dantis. Buvo sunku padaryti tai, ką ketino padaryti toliau. Tačiau, tik tai, kad Redford’as galiausiai patraukė nurodytu keliu, kaip galima toliau nuo šios vietos ir čia esančių žmonių, Pierce galiausiai prabilo, tačiau šį kartą sau pačiai. Net nebuvo tikra, kad jis neatsisuks, bet, laikas  spaudė.
– Man jau dabar šis planas atrodo idiotiškas. Pierce, tu turi pakankamai didelius p… – Nebaigė savo padrąsinančios kalvos, kuomet iš visos turimos vidinės ir išorinės jėgos, suvarė metalinį gabalą tiesiai į save, sutrupindama krūtinės ląsta, kaulus ir galiausiai širdį, kuri nebe galėdama varyti kraują per visa kūną, galiausiai ėmė ir sustabdė jo veiklą. Kraujas iš vidaus kaip mat plūstelėjo į viršų, imdamas varvėti pro tamsiaplaukės lūpas. Skaudėjo kaip pats PRAGARAS. Iš tiesų, tai buvo pirmasis kartas, kuomet Pierce buvo pasmeigta kažkuo, kas imtu ir bent kuriam laikui nutrauktu jos gyvybę. Koordinaciją nulaikyti nebe pavyko ilgai, kuomet ji pirmiausia parkrito ant kelių. Dievai mato, buvo neapsakomai skauda, kuomet ji paskandino plaučius, savo pačios krauju. Oda ėmė pražūtingai pilkėti, kaip ir ant jos ryškėti visos stambesnės, prieš tai už kraujo tėkmę per visa kūną atsakingos, venos, kraujagyslės. Ji nuvirto ant šono, kaip tik tuo metu, kai pramerktų akių rainelės iš rudos spalvos pasikeitė į melsvai pilkšvas. Jos sąmonė dingo, taip, tarytum pačios Katherine Pierce kūnas būtu tapęs tuščiu, visiškai bedvasiu.

Jei kalbėti apie nemirtingumą, kuriuo šitaip žavisi panelė Pierce, tuomet būtina atsiminti tai, kad moteris papildė nemirtingųjų nakties padarų gretas, tai padarydama pasirinktinai pati. Visgi, tai neįvyko gražiai, kuomet pasirinkimas jai būtu paduotas ant sidabrinės lėkštės su raudonų rožių žiedlapiais. Juk dažai, nežinant visos praeities istorijos, peršasi nuomonė, kad tamsiaplaukė garbanė, turinti beprotiškai šviesų, apgaulingai nekaltą, veidelį, visko savo gyvenime pasiekė ypatingai lengvai ir su visais pribambasais, kurie atkeliauja su noru įtikti jos savimyliškai personai. Tačiau, kaip gi viskas buvo iš tikro? Kokia gi istorija slepiasi už to, ką Katherine Pierce yra pasakiusi Redford‘ui,  – „tapau tokia todėl, kad tai buvo mano pasirinkimas“. 1492-ais metais, kuomet skandalas dėl nesantuokinio kūdikio (Nadios Petrovos) gimimo, šiek tiek aprimo, Katherine biologinis tėvas taip ir neišmoko žvelgti savo dukrai į akis, nematydamas juose tos gėdos, kurią ji tariamai atnešė į garbingus namus. Jis nesusitaikė su mintimi, kad keli asmenys buvo matę ją besilaukiančią, prieš tai kruviną ir paženklintą prievartos šleifu. Niekam nekilo minties, kad mergaitė vis dar buvo vaikas, kuriam buvo baisu. Jie tam tikra prasme, ištrėmė savo jauniausią vaiką, priversdami ją palikti namus, išvykstant į Angliją. Vienos nepaleido, numatydami tai, kad šeimai palankus vyras, Trevor Welsh, sugebės prižvelgti ją, nukreipti ten, kur šiai vietą buvo numatę tėvai: kilnus vyras, tinkama santuoka, vaikai ir saugus gyvenimas, atliekant tam laikmečius numatytus standartus. Jie troško, kad būdama toli, ji būtu laiminga ir kas svarbiausia, saugi. Visai netrūkus, Petrova buvo pristatyta kilniai (bent tuo metu taip atrodė) Mikaelson‘ų šeimai. Jos dėmesys atiteko Lordui Elijah, kuris atrodė žavus savo asmenybe, bei žavus savo savęs pateikimu. Tuo tarpu, Klaus‘as atkreipė savo dėmesį į ją. Ir nepriklausomai nuo to, kad pati pradžia atrodė netgi žavinti, mat kuo daugiau laiko garbanė praleido su Elijah, tuo labiau jautė kad jis yra „tinkamas“ ateičiai individas. Jo drovumas, galantiškumas ir gebėjimas priversti bet kurią jaustis ypatingai, vertė jaustis nuostabiai. „Šis pasaulis yra pakankamai žiaurus, ir jei mes atsisakysime tikėti meile, kokia yra prasmė gyventi toliau?“, – kokia gi naivi buvo tamsiaplaukė, kuomet manė kad visą tai nėra spąstai, kad tame yra kažkas tikro, ko ji galėtu būti verta.  Visai netrūkus, Katherine suprato tai, kas yra Nikalaus, ir ko jis norėjo iš jos. Ir tuomet, ji ėmė bėgti, it būtu nudeginta pačios karščiausios pragaro liepsnos. Visa bėda tame, kad joks gyvas asmuo negalėjo pasprukti nuo Klaus‘o, bei jo ypatingosios šeimos priešaky. Sučiupta garbanei nepažįstamų žmonių, kurie pasirodo taip pat nebuvo paprastais žmonėmis, ji buvo supažindinta su dar labiau viską griaunančia tiesa. Minėti individai ketino išmainyti Pierce į atlaidą, prieš originaliuosius vampyrus, už galimybę turėti laisvę, kurios siekė. Mirtingosios Katerinos kūnas buvo sužeistas, tai nebuvo mirtina žaizda, bet puiki galimybė vampyrams vien pagal „kvapą“ ją rasti greičiau, nei tai numatė antrarūšiai nemirtingieji. Rose, bent šiuo vardu prisistatė žavingai atrodžiusi moteris, kuomet privertė Pierce suvartoti šiek tiek jos kraujo. Tai buvo pirmasis kartas, kuomet garbanė pažino nemirtingųjų kraujo galią mirtingiems kūnams. Sužeidimas ėmė trauktis, o visas kūnas, jautėsi taip, tarytum atsigavimui buvo nukratytas elektra. Kraujas pumpavo ne vien gyvybiškai būtiną deguonį, bet ir adrenaliną, kuris vertė elgtis žaibiškai. Pierce buvo tikra, kad turi padaryti viską, kad tik nepatekti į Mikaelson‘ų rankas. Ir tai buvo pirmasis kartas, kuomet ji rizikavo viskuo, tam, kad neleisti savo priešams laimėti. Ji nebuvo tikra tuo, kad toks būdas pavers ją nemirtinga, dievai, neturėjo net minties apie tai, kaip gi šis procesas iš tiesų vyksta. Bet, leistis sugaunamai, atiduodamai ir panaudojamai kažkokiam keistam, mirtį nešančiam ritualui, neketino. Pastatas, kuriame laikė Katherine, labiau priminė tvartą, kuriame niekada nebuvo laikomi gyvuliai, tik šienas. Rasti virvę nebuvo sunku, kaip ir nebuvo sunku rasti atraminį, pakankamai aukštą, kėdę primenantį objektą. Ji pasirinko mirtį, ir šio pasirinkimo niekada nepasigailėjo. Surišusi virvę taip, kaip tai yra tinkama pakaruokliams, mirtinga garbanė apsivijo kilpą aplink savo kaklą, ir nesvarstydama ne akimirkos, šoko žemyn. Kaklas lūžo iš karto, o tai reiškia kad moteriai neteko kankintis nuo oro trūkumo, kuris yra pragariškai baisus. Ji nužudė savo mirtingumą, tyrumą ir viską, kas joje buvo gero. Taip, tai buvo pasirinkimas. Ji pasirinko tapti tuo, kuo yra dabar. Rose, kartu su tais, kurie gyveno kartu su ja, tame tarpe: keli vampyrai bei mirtinga ūkio savininkė, kuriai buvo lemta juos priimti kaip „ponus“. Matydami kabančią jauną moterį, jie netrūko ilgai, kuomet suvokė neva susimovė. Buvo tik mažas laiko tarpas, kol Katherine nebuvo suleidusi dantis į mirtingą kraują, kad baigtu savo transformaciją. Kol ji dar buvo tinkama Niklaus. Bet argi po netikėto prabudimo, galima buvo tikėtis kad Katherine imtu ir pasiduotu? Ne. Ji spėjo suleisti dantis į senyvos moters kaklą, prieš tai išsakydama tai, kas aktualu yra iki pat šiol,
– „Geriau mirsi tu, nei aš.“. Pasprukti pavyko, o ir galu gale viltį praradusi Rose, neturėjo pasirinkimo laikyti kalinę pas save, kai jos vertė buvo nebe tokia ir vertinga. Niklaus buvo reikalinga antrininkė, tačiau žmogiškame jos pavidale. Ir kadangi tuo laiku, ji tokia buvo vienintelė, planai, kuriuos vyras kūrė nuo tada, kai jo gyvenime figūravo Tatia, buvo sutriuškinti, atidėti tam laikui, kuomet Mikaelson‘ų gyvenime atsirado tas pats Sebastian‘as. Ir kas galėtu pagalvoti apie tai, kad pasaulis yra toks mažas, kad kone kiekvienas jame, bent kartą atsiduria tame pačiame kely, kurį pasirenka. Visgi, tai nėra „geriausia“ istorijos dalis. Tikriausiai buvo naivu manyti, kad visiems siaubą kėlusi originalių vampyrų šeima ims ir paleis tamsiaplaukę garbanę, kuomet ji šiems sugadino tūkstantmečio planus. Jie surado Katherine šeimą: tėvą, ant kurio pyko, tačiau kuris jai vis dar buvo svarbus; mamą, kurią mylėjo visa savo širdimi; bei seserys, kurios šiai buvo artimos sielos, net pametant faktą, kad buvo gerokai vyresnės už savo jaunėlę Katinka. Jis brutaliai išžudė kiekvieną jos šeimos narį, tik tam, kad pamokytu Pierce už tai, kad ji nusprendė bėgti. Ir ji bėgo, visus tuos penkis šimtus su viršumi, metus, ne karto neleisdama sau atsigręžti atgal, sustoti ar tuo labiau pasiduoti.  
Su laiku, o tiksliau pasirėmus į tam tikras aplinkybes, Katherine Pierce galiausiai išsikovojo savo laisvę, ir nieko tame labai nuostabaus nenutiko, mat tie patys Mikaelson‘ai (dalis, kuri turi barškučius, o ne duobytes tarp šlaunų) yra viso labo vyrai, kurie vadovaujasi primityviais poreikiais, o tai reiškia kad tinkamai paskatinti, tinkamai „sudominti“, visapusiškai prarado savo susidomėjimą Katherine. Na, ji liks dėkinga Argent už tai, bet ar tikrai tame nebuvo pačios garbanotosios moters paskatinimo? Heh, dar viena neatskleista paslaptis, kurios niekas nekrapšto ir tai yra puiku. Tiesa, Mikaelson‘ai prarado susidomėjimą garbane, kurios dabar sunaikinti taip paprastai, nebe buvo pajėgus. Ir šiaip, Niklaus pasiekė savo tikslą, tapo hibridas, bei sukūrė savo kariauna. Visgi, Katherine savo susidomėjimo, savo budrumo, tos šeimos atžvilgiu neprarado ir vargu ar kada nors praras, pamiršdama tai, ką jie padarė. Bet tai yra ateitis, o ateities dabar kabliuoti nėra verta.
Planas, kaip išlaisvinti Sebastian‘ą, suteikiant jam pakankamai laiko, kad šis surastu „saugią vietą“ savo egzistenciniai baigčiai, buvo visiškai netobulas. Tačiau Katherine buvo tikra, kad meistriškai sugebės pateikti viską taip, kad vietos abejonėms paprasčiausiai nebe liks. Ji mokėjo elgtis su Chariton‘u taip, kad jis jaustųsi taip, tarytum būtu viso pasaulio valdovas, o kas svarbiausia turėtu ją, kaip sau priklausantį objektą. Ne, negalima pasakyti kad Katherine Pierce buvo sužavėta minties, kad yra laikoma kažkieno nuosavybę. Velniai nematė, niekada neleido niekam savęs laikyti it daiktą, kuris gražus, jaudina ir šiaip, kelia tiek daug dramos. Ji mokėjo elgtis su šiuo vyru. Tiesą pasakius, mokėjo elgtis visiškai su visais, skirtingai, bet finale – pergalingai sau. Ji keitė savo „pavidalą“, savo elgseną, tinkamai rinkosi žodžius ir veiksmus, kurie palaipsniui imdavo veisti iš proto, sukeldami efektą, kurį galima pavadinti kaip, – „noriu tavęs visos, tik sau“. Be didžiulio noro, susidoroti su Sebastian‘u, Chariton‘as buvo paskatintas dar labiau norėti sunaikinti vampyrų populiaciją. Ir Katherine labai įtikinamai patikino, kad ne Elenos Gilbert, o būtent Sebastian‘o kraujas yra atsakymas į šią nesibaigiančią nemirtingumo „problemą“. Ir galima teisti ją, galima teisinti. Tačiau iš dalies, ji suteikė Geminus tai, ko jis norėjo, pilną aliuminį indą su Redford‘o raudonos spalvos, kūno syvais. Įtikinti Geminus neva Redford‘as iš kažkur mistiškai gavo vidinės tvirtybės, bei ištaškė visus į mėsos gabaliukus, būtu jau kiek per daug persūdyta. Tačiau įtikinti, kad patys vilkolakiai pasirodė kur kas labiau ekscentriški, visai ne prasta mintis. Žinant kaip galvoja šios padermės atstovai, mat ne kartą savo gyvenime teko su šiais susidurti. Tik mestelėk galios ir destrukcinio vadovavimo siekiančiam asmeniui mintį, kad jis savo pasiekimais iššaukė saviškių pavydą, ir jis ims, bei tuo patikės. Juk yra pakankamai „protingas“, kad pasiduotu panašiai, liguistai minčiai. Jos planas buvo paprastas: įtikinti Chariton‘ą kad vilkolakiai galiausiai pratrūko, norėdami bent pabandyti nuversti jų „karalių“ nuo sosto, pasiimant viską, kas šiam priklausė; kad Pierce iš paskutinių stengėsi su šiais kovoti, ir akimirka, kuomet nukovė, apgindama savo „karaliaus“ garbę, iš už nugaros, ją puolė Redford‘as, kuris tariamai pasinaudodamas galimybę, kad visų ten buvusių dėmesys buvo nukreiptas svetur, kažkokiu būdu sugebėjo išsilaisvinti. Ir tai mistika, nors ir nebe taip svarbu, kai tai, kas buvo siekiama, liko apginta. T.y. apgintas Redford‘o nuleistas kraujas, kuris šiuo metu buvo būtinas Geminus. TAČIAU, nepaisant viso šito, Katherine buvo BŪTINA pasilikti ten, kur viskas vyko. Ji koordinavo visą šį žaidimą, visą šią apgaulę, į kurią buvo įklampintas ne vienas asmuo, ar šio tolimesnis likimas. Žinoma, aklai manyti kad viskas išdegs būtent taip, kaip to norėjo fatališkoji tamsiaplaukė, būtu per daug naivu ir SO NOT KATHERINE (xDDD). Ji nebuvo tikra tuo, kad Geminus yra pakankamai informuotas apie tai, kiek daug gali atlaikyti originalaus burto vampyro kūnas. Kas iš tiesų gali šiam pakenkti ir kaip pataisyti, iš pažiūros „game over“ skelbiančią padėtį. Visgi, Katherine buvo išsikapsčiusi ir iš kur kas labiau šūdinų situacijų, ką gi prieš ankstesnes turėjo ši?
Originalūs vampyrai yra vienareikšmiškai demoniškos asmenybės, antraip kaip galima pavadinti fenomeną, kuomet absoliučiai bedvasis, visapusiškai miręs kūnas, pavergtas tam tikrų aplinkybių, vėl tampa gyvas? Akimirka, kuomet Katherine Pierce akys tapo stiklinėmis, pilkomis, jos gyvybė apleido kūną, it bereikalingas, prieš tai gyvybingumu spinduliavęs, daiktas, susidūręs su kraupia realybe. Tai buvo viso labo antrasis kartas, kuomet nemirtinga moteris privertė save pasielgti taip, kaip su savimi pasielgti nebūtu leidusi ne vienai kitai gyvasčiai. Ji pakėlė prieš save ranką, rizikuodama tuo, kad aplinkybėms susiklosčius netinkamai, bus bandyta „sunaikinti“. Skausmas pradingo, kaip ir pradingo šviesa (arba jos atvėju tamsa) iš moters akių. Nežinia kiek tiksliai prabėgo laiko, kuomet nemirtingosios kūnas vėl ėmė atgauti prieš tai buvusį, įprastą pavidalą. Sintetinis kraujas buvo nemalonaus skonio, jautėsi tai kad jis nebuvo tikras. Tačiau jis, VEIKĖ! Pirmiausia, tai tapo pastebima, kuomet pilkumas, kuris buvo apėmęs josios kūną, palengva ėmė trauktis. Garbanė pramerkė akis, kaip tik tuo metu, kuomet Redford‘as dar nebuvo spėjęs pasitraukti šiek tiek saugesniu jam atstumu. Vargu ar būtu puolusi jį. Vien todėl, kad buvo tikra, kad tai būtu prastas žingsnis jos pačios atžvilgiu. Vargu ar kada nors dar leistu aplinkybėms apsisukti taip, kad ji prarastu savo amžiną gyvenimą, pakeisdama jį kažkuo, labai trapiu ir laikinu. Pirmiausia ant stiklinio buteliuko atsidūrė viena ranka, paskui kita. Spaudė jį stipriai, ir atrodė, kad jei indas būtu padarytas iš plastmasės, greičiausiai būtu šį neblogai sumaigiusi. Jausmas buvo nepakartojamas, ir vienu metu moteris net sugebėjo pasimiršti apie tai, kad šis skystis visai neatitinka jos skonio receptorių. Vežė. Būtent, tai kaip ji godžiai susileido į save visą buteliuko turinį, buvo akivaizdu, kad jaučiasi panašiai, kaip tam tikri, seksualizuoti veiksmai, priverčia jaustis moterį, prieš pat šiai baigiant. Alsavo, velniai griebtu, tai tikrai priminė tam tikrą pasitenkinimą, kuris išderino, arba atvirkščiai, sujaudino kiekvieną jos mažyčio kūno dalį. Atlošė galvą, leisdama savo garbanoms sukristi taip, kaip to norėtu kiekviena moteris, turinti priklausomybę nuo „instagram“ programos. Sumerkė akis, pasiduodama tam neapsakomai geram jausmui, kuomet visos kūno ląstelės ima ir žaibiškai atgauna savo paskirtį, energingumą, visas būtinas medžiagas, verčiančias „darbuotis“ šimtus, tūkstančius kartų greičiau, nei paprasto žmogaus. Vis dar sunkiai sekėsi atgauti kvapą, ir tiesą pasakius, moteris visiškai nesistengė nuslėpti tai, kokią palaimą jautė. Pro praskleistas lūpas išsprūdo nei per garsi, nei per tyli dėjonė, kuomet ji paleisdama buteliuką, perkėlė vieną iš savo rankų, kurios pirštus sukišdama į storus savo plaukus. Suspaudė, ir tik tuomet su palengvėjimu atsikvėpė. Gerai pažįstamas, vyriškas balsas privertė atsistumti nuo pagalvėlės, užimant labiau sėdėjimui tinkamą pozą. Jos gilios, tamsiai rudos akys pirmiausia susirado jo perdėm žaismingą veidą, ir tuomet persikėlė ant buteliuko, kuris šiuo metu dar tebebuvo jo rankoje. Atrodė taip, tarytum galėtu pulti vien tam, kad pasiimti minėtą objektą, kuris šiuo metu atrodė norimas, labai gardus. Stebėjo kaip stiklinis buteliukas yra pastatomas ant prie grindų pritvirtinto staliuko paviršiaus. Keista, tačiau galėdama pasielgti abejingai, to nepadarė. Jos liesos, tačiau pagaliau spalvą atgavusios rankos išsitempė į priekį, pasisavindamos indą. Atrodė kaip niekuo nepasitikintis, baikštus, tačiau beprotiškai alkanas žvėriukas. Atsukdama kamštelį, garbanė iš kart kakliuką prispaudė prie savo lūpų. Tikriausiai nieko keisto nenutiko, kuomet keli lašai netilpę burnoje, per lūpų kamputį nuvarvėjo per šios smakrą, kaklą. Vėl susimerkė, net šiek tiek išlenkė antakius. Dar kelios akimirkos tylos, bei ji pastatė jau tuščią buteliuką ant stalo. Kvėpavimas nebuvo normalus, bet ji pagaliau atrodė pilnai atsigavusi.
– Atsižvelgiant į aplinkybes, tai vis vien buvo pirmas ir paskutinis kartas. – Melavo, juk su dideliu malonumu, dabar pat būtu susileidusi į save dar bent vieną tokį buteliuką. Juk, šiuo metu buvo sugėrusi tą normą, kurios šiai reikėjo kasdien. Tačiau kiekvienas vampyras, kuris bent kartą buvo susidūręs su tuo, kad teko atlikti pagrindinį „mumijos“ vaidmenį, galėtu pasakyti kad po visko, troškulys yra veik nepasotinamas.
Protauti visu šimtu procentų vis dar buvo sudėtinga, arba panelė Pierce to nesistengė daryti, mat pats Sebastian‘as suteikė jai ne vieną progą tam, kad sugrąžinti pokalbiui įtampą. Tą, kuri vyravo kiekvieną kartą šiems susitikus, kuomet aplink nebuvo ne vienos kitos sielos (apart lakūną, kuris vargu ar apleis savo kabiną). Jis elgėsi taip, tarytum prieš tai nieko nebuvo nutikę. Ir kalba eina visai ne apie kankinimus, kuriuos teko šio kūnui atlaikyti. Jis atlaikė, per plauką. Bet vargu ar bent vienas jų ketino gvildenti šią temą. Tai tebuvo vienos dienos etapas, tos dienos, kuri pasibaigė ir kartu su ja pasibaigė visos galimybės tai aptarti. Neketino apsikrauti bereikalingais paaiškinimais, kas ir kodėl. Nemanė kad tai svarbu, ar aplamai tai būtina apkalbėti. Kitą vertus, nebuvo suraizgiusi tinkamo paaiškinimo, kuris įtikintu Redford‘ą. Juk, iki tos akimirkos gana aiškiai davė suprasti kad šios visai „nekaso“ ko nori žmonės iš korporacijos. Manė kad bet kuriuo metu gali iš ten išeiti, ir tam užteks suvokimo, kad visa padėtis ėmė varginti ar kelti žiovulį. Ir maždaug, nebūtu taip įdomu už viską atsakyti pačiai. Keistas paaiškinimas būtu, tiesa? Jis apie tai neužsiminė ne žodžiu, ji taip pat. Nemirtinga garbanė palinko į priekį, kuomet, jos lūpos vos pastebimai atitrūko viena nuo kitos, šiek tiek gundančiai, tačiau tuo pačiu metu taip, tarytum viskas, kas šiuo metu gebėtu pro jas prasprūsti, tai tik vėsus atokvėpis. Vos pastebimai neigiamai pakratė galvą. Ruošėsi, tam, kad galėtu prabilti. Juk nepaisant žymės, ant veido, kurios netrūkus nebe liks, užtekus tik išorine delno dalimi perbraukti per savo lūpas, ji atrodė visapusiškai sava. Pakėlė akis, neskubriai, tam kad galėtu dar kartą žvilgsniu susidurti su Redford‘o veidu. Timptelėjo lūpas kairėn, kuomet taip pat neskubiai, bei gundančiai perkėlė vieną iš savo kojų ant staliuko viršaus. Kulniuko ant batelio nebuvo, mat matomai nulūžęs taip ir liko gulėti požemiuose. Batelis atrodė kiek idiotiškai. Jos kojos atrodė pakankamai praskleistos, kas tik dar kartą pademonstravo visus linkius, vedančios link ten, kur ne kiekvienam yra leidžiama trintis.
– Kas yra? Baisu pripažinti tai, kad pareikalaudama oralinio, palikčiau tave net labai patenkinta atpirkta skola? Ar greičiau, baisu tai, kad norėtum daugiau, ir nesugebėtum to nuslėpti? – Erzindama, nemirtinga tamsiaplaukė specialiai suraukė nosį, bei netgi nutaisė lūpas taip, kaip dauguma mergaičių daro, kuomet nusprendžia nufotografuoti save. Kai atpalaidavo veidą, Pierce kaip mat pabaigė savo kalbą, nenorėdama kad į šią būtu kaip nors pasikęsinta pertraukymui. – Tiesa, pasibaisėtina. Visa laimė kad pavyko nuo to meistriškai išsisukti. –
Garbanomis pasidabinusi, tamsiaplaukė moteris nuleido akis. Nutylo. Atrodo kaip tik tuo metu, kai nežymus žvilgsnis į sugadintą batelį ir paminėtas, na, netiesiogiai paminėtas Chariton‘as sugebėjo priversti protą dirbti tinkamai. Ji suvokė esanti ore, lėktuve, kuomet savo ruožtu dabar turėjo būti likusi kitur. Nebuvo tikra ar Sebastian‘as iš ten sugebėjo išeiti nepastebėtas, ar paliko viską taip, kaip tai paliko Katherine, ar pakeitė siūlomą teoriją vilkolakių vadui. Nebuvo tikra dėl nieko, kas liko už nugaros, akimirka, kuomet jis nusprendė jos neplikti plėšriai nusiteikusiam Geminus. Visgi, savo ruožtu Pierce buvo įsitikinusi tuo, kad minėtasis vyras šiai nepadarys nieko, ko ji nenorės. Tą kuo puikiausiai parodė tai, kad ji labai moteriškai sugebėjo išsisukti nuo to, kad taip ir neteko su vilkolakiu pasikeisti vidiniais skysčiais, kiek labiau intymia, nei bučinys, prasme. Ji laikė vyrą tvirtai suspaustą tarp savo penkių rankos pirštų, bet ar pasitraukus iš „nusikaltimo vietos“ visą tai dar galios? Štai dėl ko Katherine tikra nebuvo, ir tiesą pasakius, tai šiek tiek siūtino. Sukandusi dantis, ji išbuvo dar šiek tiek laiko, ir kai jai pačiai pasirodė kad tyla užtrūko, kuomet to nebuvo, ji visgi ėmė kalbėti. Užtikrintai, ramiai, taip, tarytum būtu apgalvojusi kiekvieną  žodį.
– Kodėl manai, kad pati nenorėjau pasilikti, su tuo, kurį įvardinai psichu? – Antakiai pastebimai šoktelėjo viršun, kaip tik tuo metu, kai ji nekeldama galvos, pakėlė viso labo akis, norėdama pamatyti tai, kaip į šį dviprasmišką klausimą atsižvelgia pokalbio oponentas. – Tuo psichu, kuris tik iš pažiūros atrodo pakankamai bukas, kad nesuprastu to, ką padarėm. Tuo psichu, kuris žino apie tave kur kas daugiau, nei aš. Argi ne taip, Sevastianos? Tuo psichu, kuris turi pakankamai jam svarbią priežastį, kad tu būtum miręs, ir kaip galima greičiau. Esu beveik garantuota tuo, kad jis žino tave iš ankščiau. Ir kai tai sakau, neturiu omeny laikotarpio, kuomet apie vampyrų egzistavimą buvo informuoti tik „išrinktieji“. Turiu omeny pačią pradžią. Negaliu tik suprasti vieno, ką tokio padarei, kad jis tave niekina pernelyg ilgai. – Moters tariami žodžiai buvo perpildyti ramybės, šiek tiek jautėsi pyktis, tačiau būtent dėl ko, paaiškės visai netrūkus. Nepatiko ir tai, kad iš Geminus neištraukė pakankamai informacijos, kad galėtu pasakyti kas iš tikro yra Sebastian‘as. Žinoma, išsiaiškinti tai kad vampyru jis tapo iš originalaus burto, bet kuomet tai nutiko, kodėl tai nutiko, vis dar buvo paslaptis. Kaip ir paslaptis buvo ta mistinė trauka, kurią jautė net dabar, bei iš visų galimų jėgų stengėsi šiai pasipriešinti. – Nereikėjo, kad vaidintum didvyrį, ir mane gelbėtum. Turėjau pasilikti ten. –
Ji išbėrė tai taip, tarytum būtu metusi žirnius į sieną, tam, kad pamatyti kaip šie atšokę pabirtu į visas puses. Tarytum būtu visai beprasmiai.
Katherine nebuvo pratusi prie to, kad kas nors imtu ir pasirūpintu ja. Viską darė pati, pasitikėjo tik savimi ir vargu ar manė kad ketina tai pakeisti artimiausiu metu. Ne, aplamai, kada nors. Ji stipri ir savarankiška buvo ne tik tuomet, kai tapo nemirtinga. Ji tokia buvo visuomet. Tikriausiai turėjo tą „cinkelį“, kuris neleido tapti auka, net tuomet, kai viskas, absoliuciai viskas skandavo apie tokią, beviltišką, padėtį. Ji buvo pratusi prie to, kad kartais iš bėdos reikia traukti kieno nors kito užpakalį, bet kad taip atsitiktu jai... Ne. Juk net tas pats jos buvęs sutuoktinis, ne kartą Katherine buvo palikęs visiškoje duobėję, kuri ne vien kat buvo pakankamai gili ir slidi, kad negebėti iš šios išlipti, tai jis bėgdamas tikriausiai dar užkabindavo ir šlangą su vandeniu, kuris prie to viso įkritęs į minėtą duobę, dar imtu ją ir semti. Portretas aiškus, savo gerove rūpinosi PATI. Ir dabar, per šią „verslo“ kelionę, Redford‘as pasielgė priešingai, mažiausiai du kartus. Nebuvo tikra ar tai tėra asmenybės bruožas, ar kažkas daugiau. Kažkas, ką būtu galima pridėti prie to visiško apsisprendimo peržengti ribą. Tai mažu mažiausiai glumino, bei vertė jaustis kažkaip keistai. Tarytum tau nėra šalta, bet kažkodėl virpi iš vidaus. „Kažkas apie tave yra kitokio, įtraukiančio, keistai pažįstamo. Su tavimi nejaučiu nė menkiausio noro būti geras, tobulas, nesijaučiu visiškai niekam skolingas. Tarsi galėčiau, turėčiau jėgų ir noro gyventi kaip noriu, kaip iš tikrųjų noriu.“, – atminty sugrįžo konkretus praeitos nakties fragmentas. Kiek daug būtu atidavusi už tai, kad visi tie žodžiai tebūtu bandymas priversti ją jaustis kaltai, bent dėl vienos iš savo aukų. Ji buvo tikra tuo, kad vyras pasidavė manipuliacijoms, priėmė visą beviltiškumu ir išdavyste persunktą situaciją už gryną pinigą. Matė tai jo akyse, kuomet dar kartą pabadė įtvirtinti tai, kad „dabar jau šikna“, savo pasirodymu. Bet priešingai nei puolimas, jis pasirinko kitokią taktiką. Bet, ar tai tikrai buvo taktika? Ir jei taip, kodėl po paraliais dabar buvo taip sunku? Tiesą pasakius, jei nebūtu praėjusi tiek daug šūdo, nebūtu įtikinusi savęs kad su Lockwood‘u buvo paskutinis kartas. Ji būtu neeikvojusi savo laiko veltui, tiksliau nebūtu eikvojusi Sebastian‘ui likusio laiko, bei pasidavusi šiai beprotybei, pasirūpintu kad iki pat tos finalinės akimirkos, jis GYVENTU. Tačiau Pierce ne vieną kartą įsitikino tuo, kad tik meilė yra didžiausia ne vien vampyro, bet aplamai, kiekvieno asmens, silpnybė. Ji tave verčia keistis, ir jausti, ir atsiduoti, ir kas svarbiausia pasitikėti. Dar kartą ji nebe atlaikytu „dužusios širdies“ ligos. Tik ne dabar, ir tik ne su juo. Tai, kaip jautėsi Sebastian‘o atžvilgiu buvo tikra, ir Katherine žinojo, kad po visko, ką yra padariusi, ji nėra nusipelniusi laimingos pabaigos, ar bent tokio etapo. Su juo jautėsi laiminga, ir tai buvo basu. Atsiminė savo pačios paklaikusias akis, kuomet vyras nesimėtydamas kaltinimais, susakė tai, kas padarė ne mažą įtrūkimą jos ledo luitu aptrauktame svarbiausiame kūno organe. Iki pat tos akimirkos, buvo visiškai tikra tuo, kad susitikusi akis į akį su Salonina Varias, ji elgėsi labai apdairiai, nesuteikdama galimybės išaiškinti kad staiga „dingę“ naujavirtės jausmai, buvo paskatinti dingimui iš Kath pusės. Blogiausia net ne tai, blogiausia kad tiek daug ir tiek aiškiai bandydamas „įdaužti“ vampyrei į galvą, kad dieviškai dievina savo sutuoktinę, Redford‘as buvo išsiaiškinęs apie tai, kad Katherine vėl padarė tai, ką, iš dalies buvo galima iš šios tikėtis. Ir jis nepadarė visiškai nieko. Nors ir turėjo. Taip, jis turėjo mažu mažiausiai šią prispausti prie sienos, prieš tai gerai iškračius, liepti kad ši atšauktu visą tą nesąmonę. Arba, net imtu mėtytis grasinimais, kuriuos taip dievina kone kiekvienas šio pasaulio individas. Turėjo padaryti ką nors, tačiau nepadarė visiškai nieko. Negana to, žinodamas kad dabar jau pabaiga, jis prabilo taip, kad paliktu atitinkamą efektą, kurio Pierce tikriausiai niekuomet neįstengs pamiršti. Neparodys to, bet laikys kažkur savy. Ir patikėkite, kaip buvo nenumaldomai sunku, išlaikyti tobulą kalės veidą, kuomet viskas, kas tuo metu sukosi garbanės mintyse, buvo didžiulis noras nutraukti šį spektaklį, bei atitrūkus nuo atstumą išlaikančio taško, pulti į mirtingo vyro glėbį. Sujungti savo lūpas su jo, sumerkti akis ir galiausiai ištarti žodžius, kuriuos niekada neištars, – „i‘m here, i‘m with you“. Vėliau tebūtu svarbu surasti kitą būdą, kaip išnešti iš tos vietos sveikus kailius, ir žinant Pierce būtinumą išgyventi, tai gali būti kad nebūtu labai sudėtinga. Bet ji išsigando, to, kad būnant greta, jis vertė ją jaustis kitaip. Galbūt dabar viskas atrodė kitaip ir todėl, kad priešingai nei 2011-ais, Katherine sutiko pažinti jo asmenybę, kuomet ankščiau stengėsi akcentuotis tik į tai, kaip atrodė Redford‘o kūnas, bei tai, kaip šis gebėjo juo naudotis. Ir tuomet, kažkas kuždėjo, tai yra – „teisinga“.
– Ar tai ką pasakei, kai galvojai kad gyvas iš tos vietos išeiti nesugebėsi. Tai buvo tikra? – Ji pakėlė akis, kaip tik tuo metu, kuomet specialiai nutarė kad nėra verta iš kart pasakyti, kad dalis apie ponią Redford (tą, kurią vis dar laiko jo tikra žmona), nebuvo bandymu išgelbėti jos pasturgalį, paverčiant šį nemirtingu, nepavaldžiu laikui. Katherine nebuvo prisileidusi minties, kad elgėsi taip dėl savęs, greičiau buvo tikra, kad tokiu būdu sugebės sugriauti Sebastian‘ui gyvenimą, paliekant jo didžiausią, vienintelę ir svarbiausią meilę amžiams čia, tačiau tuo pačiu metu kažkur kitur, bet ne su juo. Nejaučiančią jam visiškai nieko. Vargu ar buvo numačiusi tai, kad panašūs veiksmai, ne vien iškrapštys moterį iš mirties gniaužtų, bet ir suteiks progą Sebastian‘ui dėl šios kautis. O kaip žinia, meilė, dėl kurios reikia šiek tiek paprakaituoti, yra per daug svarbi, kad šią paleisti. Jautėsi kažkokia, labai keista įtampa. Kuriuos negalima buvo sutapatinti su oro slėgio pakitimais, kurie atsiranda tuomet, kai imi naudotis ne žemės transportu, o oro. Tikriausiai dėl to, kad baiminosi „pasiduoti“, o tuomet jį prarasti, ji elgėsi kaip didžiausia kalė, kokią tik galima įsivaizduoti. Tai padaryti buvo būtina, mat žaidimas, kuris tau ima rūpėti, kaip ir jo pabaiga, jau nebėra tavo žaidimas.
– Tu pasirinkai klaidingą kelią. Nes tai ką padariau Nina‘i, aš neketinau gelbėti šios gyvybės, tik norėjau kad tu kentėtum. Sumokėtum už tai, kad savo laiku nepražuvai, kartu su ta pabaiga, kokią „įgyvendinom“ Marissai. Kad tavo gyvenimas nesiliovė suktis, kai jame nebe liko manęs. Ir aš niekada tavęs nemylėsiu, nes man tai tėra dar vienas žaidimas, kuris ankščiau ar vėliau nusibos. – Nemirtinga moteris šiek tiek lingavo, mat kone kiekvienas žodis, kurį stengėsi danešti, buvo nenuoširdus, sunkus ir pastoviai užstringantis kažkur tarp balso stygų. Bet jai buvo būtina sakyti tai, kad Sebastian‘as galiausiai pats pasitrauktu, ir jiems abiems nuo to būtu tik lengviau. Mat Pierce nebuvo garantuota tuo, kad sugebės ilgai laikytis, neperžengiant ribos, kurią peržengti nori. Juk visos jos mintys, nepriklausomai nuo paros laiko, yra susijusios su šiuo vyru. Ir kažkaip, net per daug greitai jis tapo jai svarbus, reikalingas, netgi būtinas. Tapo nepatogu sėdėti. Atsistojo. Nenorėjo matyti jo akių, bent dabar, kuomet ketino pasakyti tikriausiai labiausiai nemalonų melą jiems abiems. Susikaupė, ir... Jei tik tuo metu kas nors būtu matęs stiklinęs Katherine akis, kurias ji paslėpė, kuomet atsuko Sebastian‘ui nugarą. Stengėsi bent savo kūnu parodyti kad tai šiai nieko labai sunkaus nesukelia, nors balsas ir skambėjo kažkaip, kitaip. Atrodo kad visai neįpareigojančiai, suėmė butelį kažkokio, net nepasižiūrėjo kokio, gėrimo, bandydama jo turinį perpilti į taurę. O štai akys, atrodė kad buvo persmelktos skausmo, abejonių ir netgi šiek tiek vėso drėgnumo.
– Juk žinai, kad vienintelis vyras, kurį myliu, yra Mason‘as. Ir ateis ta diena, kai mes vėl būsim kartu. – Vien sakyti tai, buvo beprotiškai nemalonu. Jos veidas įgavo skausmo išraišką, kuomet jos rūdos akys pasislėpė po vokais. Stengėsi nesusigužti, neparodyti kad ir šis kartas, tebuvo bandymas jį atstumti šalin, neįklampinant save į jausmus, kurių norėjusi labiau, nei tai galima nupasakoti. Pro sumerktas akis, kaip tik dabar, tarytum „blogesnio“ laiko nebuvo galima pasirinkti, atmintis iškėlė tikrovišką priminimą to bučinio, kuris užvaldė jų kūnus ir protus, nepaisant viso to pralieto ant jų kraujo, žiūrovų, kurie priešingai nei to reikalavo išgyvenamumo radarai, nusprendė pasilikti ir bent akimirkai nuvogti tą magišką kontaktą. Jautė kaip jo lūpos nugulė ant jos, ir kaip sunku buvo tam atsispirti. Tiksliau, net minties nebuvo to padaryti.
– Tau reikia sugrįžti pas žmoną. Mes neperžengėme ribos, todėl niekam nėra būtina žinoti, kas nutiko. Tuo labiau, turi žinoti tai, kad tikros meilės „užkalbėti“ negalima, nebent ji niekuomet nebuvo tikra. Net kai atrodo kad tau pavyko tai padaryti, ji galiausiai randa, kaip prasikrapštyti iš vidaus. Tai tik laiko klausimas. Tu dar gali ištaisyti klaida, kol netapo per vėlu. – Greičiausiai ateis diena, kuomet Katherine pasigailės savo žodžiu, ir galimas daiktas, kad tos dienos nebus būtina laukti labai ilgai. Jau dabar, ji jaučia begalinį pyktį ant savęs pačios, apmaudą dėl to kad leido pamesti „žaidimą“, tapdama ne jo koordinatore, o tik jo dalimi. Kiek per drastiškai pilstelėdama pilną taurę neaiškaus gėrimo, ji kaip mat pakėlė ją link savo lūpų, netrūkdama ilgai šią ištuštinti. Susiraukė, skonis buvo nemalonus. Bet palyginus su ir taip buvusiu kartėliu, visai pakenčiamas. O taip, skrydis atgal į Niujorką, bus kaip niekad ilgas, verčiantis nebyliai iškratyti labai daug įvykių.