MIŠKO NAMELIS:

by **Gabriel Gotham** Pen. 09 28, 2012 11:41 am

Žiauriai apleistas miško namelis, kažkur pačioje tankmėje.

by **Jia Li Wang** Št. 02 01, 2014 4:59 pm

Džena visuomet buvo iš tų žmonių, kurie ilgai nesugebėjo sėdėti "užsikorus" ant kažkieno nugaros. Būti miesto tarybos narių toli gražu neapmokėdavo jos sąskaitų, kurios jos nelaimei buvo pakankamai didelės. Seno namo atstatymas, kiti remonto darbai ir žinoma asmeninės išlaidos, viskas kone privertė Sommers susirasti darbą, kuriame sugebėtu sužibėti. Nepaisant to, kad ji amžinai kalbėdavo nesąmones su asmenimis, kurie jai daugiau nei patikdavo, aplamai buvo pakankamai komunikabili. Gal net per daug. Tai ir leido jai rasti būtent tokį darbą, kuris ir būtu susietas su žmonėmis, o tiksliau nekilnojamo turto pardavimu tokiems. Susitarusi susitikti čia su vienu asmeniu, pakelėje sustabdo savo automobilį. Neišlipdama, pasisuka į kairę pusę, bei pasistengia susirinkti visus su savimi atsivežtus popierius. Ilgai nesikrapštydamas, nes buvo pripratusi prie tvarkos, pasigauna viską, kas buvo reikalinga, ir pagaliau išlipa lauk iš transporto priemonės. Skaisčiai švietusios saulės spinduliai kaip mat apšviečia jos veidą, plaukus "nudažydami" labiau šviesų medų primenančią spalva. Kilstelėdama vieną iš savo rankų, pažvelgia į ant riešo užkabinto laikrodžio rodykles, kurios rodė kad atvažiavo keliolika minučių per anksti. Atlošusi galvą, bei tuo pačiu metu atsidususi, prasitaria: - Prašau, prašau, prašau, leisk man iš karto parduoti šias žemes. Tai labai palengvintu mano gyvenimą, ir suteiktu galimybę įsigyti tuos pasakiškus batelius. - Neigiamai supurčiusi galvą, nugara atsiremia į savo transporto priemonę, bandydama nevykusiai susitelkti į nuobodų laukimą, kuris atrodo tesėsi pernelyg ilgai, o jos kantrybė seko.

by **Samantha Lumière** Sk. 02 02, 2014 1:44 pm

Mikaelson šeimos atstovai jau prieš daugelį metų buvo išvykę į Los Andželą pastoviam egzistavimui. Jie troško atrasti sau tinkamą vietą, kur apie juos žinotu kaip galima mažiau, tačiau planas žinoma nepavyko. Ne todėl, kad jie baiminosi žmonių, net atvirkščiai, gyvenimas ten pasirodė neapsakomai nuobodus. Jokio veiksmo, absoliučiai pastovūs kamščiai, gyvenimas "automobilio salone" ir aplinkui besišlaistantys arba pramogų pasaulio atstovai arba darboholikai, nematantys gyvenimo prasmės. Ir nors dalį jo šeimos narių pakankamai tenkino toks pasirinkimas, jis pats troško kito, troško grįžti namo. Ten, kur viskas prasidėjo, ten, kur jis ir tapo tuo kas yra dabar. Aišku, tai buvo ne vienintelis jį pastūmėjęs faktorius, kitaip jis net nebūtu pasiprašęs susitikimo su nekilnojamo turto agente. Konkrečiai, Jenna Sommers. Susitikimas buvo sutartas dar prieš kelias dienas, ir skubos tvarka nustatytas vidurdieniui, kaip tik tam laikui, kai gamta atsiveria visu savo gražumu. Jis kuo puikiausiai žinojo šias žemes, nes ankščiau čia pat ir stovėjo jo šeimos namai, kai visi jie buvo viso labo paprasti žmonės. Nostalgiška nuotaika, susitikimas su moterimi, kuria gali pasinaudoti savo tikslų įgyvendinimui, ir žinoma puikus nusiteikimas. Kuomet automobilis, už kurio vairo sėdėjo, sustoja prie pat Sommers transporto priemonės, išlipa lauk. Į puspalčio kišenę sumesdamas savo automobilio raktelius, prieina prie merginos, ištiesdamas į jos pusę savo ranką, lyg pasisveikinimo gestą.
- Labai atsiprašau už vėlavimą, mieste turėjau šiokių tokių reikalų, kurie mane užlaikė. Man labai malonu su tavimi susipažinti. Elaidža. - Šiek tiek sujudindamas savus antakius, paskatina merginą suimti jo vis dar ištiestą ranką.

by **Jia Li Wang** Št. 02 08, 2014 7:52 am

Tuo metu, kai dar buvo viena, sunkiai rasdama sau užsiėmimą, kažkuriuo metu buvo pagavusi save skaičiuojant pro šalį praskrendančius paukščius. Kadangi būtent toks veiksmas, kurio iš savęs visiškai nesitikėjo, kuris būtu labiau būdingas kokio nors prastai parašyto romano pagrindinei herojei, jos švelnių bruožų veide privertė pasirodyti menkai šypsenai. Nuleidusi akis, bei žvilgtelėjusi į ant riešo užkabinto laikrodžio rodykles, vos girdimai atsiduso. Kažkuriuo metu jai norėjo griebtis savo telefono ir parašyti kam nors žinutę, kad tas kas nors sugebėtu užimti jos laukimo laiką. Ir kaip tik tuo metu kai sukišo ranką į savo aptemptų džinsų kišenę, išgirdo privažiuojantį automobilį. Palikdama mobilaus ryšio prietaisą ten, kur jis ir buvo, galiausiai atsitraukė nuo savo transporto priemonės. Ne kiek neabejodama kad šiandienos diena bus verta dėmesio, pasigauna vyro ištiestą galūnę, kurią nestipriai sukrato. - Man taip pat malonu pagaliau susipažinti. Nes telefonu buvo sunku paaiškinti viską ką turime, ir ar tai tiksliai atitinka tai kas jumis domina. Dabar bus kur kas paprasčiau. - Kuomet ištraukė savo ranką, jos mostu nurodo priekinį vaizdą, kuris turėjo būti suprastas kaip parodymas kur eiti toliau. Jos mintys dėl laukimo buvo šiek tiek išsiderinusios, todėl susikaupti darėsi vis sunkiau. Tačiau nuo to priklausė ar jai pavyks "prakišti" šią žemę. - Nors ir nelabai suprantu, kodėl jumis taip sudomino būtent ši žemės atkarpa, nes ji yra pakankamai apleista, tačiau su didžiausiu malonumu papasakosiu ne vien apie teritoriją, bet ir apie tai, kuo ji tariamai yra įžymi. Na, Elaidža, tikiuosi esate pasiruošęs ekskursijai?

by **Jennifer Argent** Tr. 12 10, 2014 10:50 am

Apleistas pastatas apleistame žemės plote, kuris buvo apsuptas miškingos aplinkos, jau ne pirmus metus buvo naudojamas kaip vilkolakių treniruotėms skirta vieta. Kiekvieną kartą, kuomet oficialiai buvo paskelbiama apie tai, kad treniruotės, savikontrolės tobulinimas ir visos kitos valią stiprinančios "paskaitos" vyks, didžiausia dalis vilkolakių, savo noru arba aplinkybių suvestimi, priklausančių Mason'o Lockwood būriui, susirinkdavo čia. Šiandienos rytas nebuvo išimtis. Vilkai buvo susirinkę, tačiau apie alfa nebuvo ne menkiausios žinios. Ir nors didžiausią "atsidavusių" asmenų, visuomet sugebėdavo rasti pateisinimą Lockwood'o veiksmams, Cora, būdama tikra savo šeimos atstovė, nesidalino panašia nuomone. Bowman broliai, kurie pagaliau buvo pramokę dirbti išvien, mėnesi aplinkui, per visą pastato erdvę, kuomet vienintelė išgyvenusi, Armstrong šeimos moteris, buvo įsitaisiusi ant laiko paliestos, aptriušusios sofos. Stebėdama aplinką, mergina galiausiai ganėtinai garsiai įtraukė oro į savo plaučius, įsistebėdama į visus kitus, čia susirinkusius: - Jūs visi rimtai esate tokie kvaili, bei prašotės kelių smūgių per smegeninę, ar bandote apsimesti tokiais esantys? - Dar kartą neigiamai supurčiusi galvą, tamsiaplaukė mergina kaip tyčia užvertė akis, kuomet pagaliau konstatavo tiesą, kuri buvo matoma plika akimi: - Jis nepasirodys, nei šiandiena, nei ryt nei kada nors ankščiau. Negi pastarosios kelios savaitės, kai jis nesiteikė net pakelti telefono ragelio, neleido jums suprasti tiesos? Mason'ui nusispjauti į tai kad mes vis dar čia renkamės. - Šiek tiek kilstelėdama savus antakius, mergina pakankamai greitai pakilo ant kojų: - Nežinau kiek jūs dar teisitės vaidinti nuolankias kales, tačiau aš nežadu laukti to, kuris neparodo man jokio susidomėjimo. - Prunkštelėdama, mergina pabaigė savo nuomonę: - Akivaizdu, kad jo dabartinė prigimtis pagaliau davė apie save žinia. Ir kad ir kaip mano brolis ankščiau stengėsi visus įtikinti tuo, kad Lockwood'as yra vis dar vienas iš mūsų. Panašu, kad kita monetos pusė jam patinka labiau... O aš nežadu laukti stebuklo. Nesiūlau ir Jums.

by **Mariella Russo** Tr. 12 10, 2014 1:58 pm

- Tik nereikia būti tokia nepataisoma kale, Cora. - Pakankamai švelniai skambantis balsas, pasigirdo iš tolimesnio namo užkampio, ir tik po kelių akimirkų tapo aišku, kam būtent šis balsas priklausė. Akivaizdžiai tiek fiziškai, tiek emociškai atsigavusi Davina, buvo kaip tik tuo asmeniu, kuris nusprendė pirmiausia pasipriešinti nuomonei, kuri buvo visiškai nepagrįsta. Neigiamas galvos supurtymas, bei trumpas laikotarpis, kuris buvo suteiktas jauniausiai iš Armstrong, galiausiai davė įtakos tam, kas buvo pasakyta toliau: - Tu rimtai manai kad buvimas alfa, reiškia tai, kad jis visuomet privalo vaidinti mūsų akle? Nusileisk ant žemės, treniruotės nebūtinai turi būti kuruojamas kurio nors iš stipresnių. Visų pirmą, jis mums suteikė žinias, jis mums suteikė visas galimybes tobulintis. Tai kodėl dabar te sugebame skustis kad kažkas negerai? Dirbkime, ir dirbkime taip, kad paskui nebūtu progos pasakyti "jie nesistengė". - Trūktelėdama savo pečiais, mergina specialiai pasirėmė tam tikros sienos, kad galėtu aiškiai matyti visus čia susirinkusius. Motyvuojančios kalbos sakymui vilkolakė negana to kad nebuvo pasiruošusi, tačiau ir neketino tai daryti. Tačiau aišku kaip dieną, buvo tai kad Armstrong nusiteikimas jai ne kiek nepatiko: - Džeiką, tavo brolį. Buvau mačiusi vos kelis kartus, ir leisk pasakysiu savo, susidariusią nuomonę. Ne taip kaip tu, jis būdamas Mason'o konkurentu dėl žymaus statuso, paskui būdamas jo beta, ir galiausiai paprastu mirtingu žmogumi, ne karto nesuabejojo. Tai kas tu tokia, kad sėtum abejones? - Prunkštimas savaime išsprūdo iš jaunos vilkolakės pusės, kuomet ši įsistebėdama į vaikinukus (kurie turėtu čia kažkur trainiotis), pasisakė: - Jei jis neatsiliepia dar ir dar kartą, vadinasi yra du variantai: jis užsiėmęs, ir tai ne mūsų sušiktas reikalas. Antrą, tai išbandymas. Arba mes sugebėsime be jo priežiūros daryti tai, ko čia pasirodėme, arba ne. Kas žino, kad jis kažkur netoliese, ir klausosi viso šio mėšlo, kuris yra keliamas viršun? - Kilstelėdama savuosius antakius, galiausiai mergina nusitraukė nuo savęs džinsinę striukę, pagaliau tardama tai, kas buvo reikalinga: - Velniop, treniruočių ritiną žino kiekvienas. Pradedam... Neaiškiai kalbu? Pradedam! - Tai susakiusi mergina, kaip mat pasitraukė nuo sienos, iš savo siaurų džinsų kišenės ištraukdama plaukų gumelę, kurią pasinaudodama, susirišo savo plaukus į netvarkingą kuodą, kuris suteiktu šiek tiek daugiau judėjimo laisvės, treniruotės metu.

by **Jennifer Argent** Pir. 01 19, 2015 9:15 am

Akivaizdžiai nesugebėdama klausyti panašios absurdiškos litanijos, tamsiaplaukė vilkolakė aiškiai užvertė savo akis, kaip tik tuo metu, kai delnais pasiremdama į savo kelius, pakilo nuo savo vietos. Nieko nuostabaus, visiems ir taip buvo aišku kad Davina nuo pat pradžios idealizavo dabartinį alfą, galu gale ji net kažkurį laiko tarpą gyveno jo namuose. Tai kaip ši gali dabar neužstoti šio elgsenos? Kitą vertus Cora visuomet buvo Armstrong, o ta šeima buvo pasižymėjusi dideliu arogantiškumu ir savo tikslo siekimu. Tikriausiai ne vienas šios šeimos narys nebuvo atsitraukęs nuo savo užduoties, ar savo susidariusios nuomonės, todėl mergina toli gražu neplanavo to daryti, ypač dabar. Todėl akimirka, kuomet šiai pilnai pabodo klausyti Hollander, ši nemandagiai pertraukė kalbančią: - Rimtai, tu bent pati tiki tuo ką sakai, ar tiesiog bandai įsigerinti vadui, nes jis tau patinka? - Dar kartą užvertusi akis, tamsiaplaukė aiškiai supurtė galvą, mat kuo toliau, tuo labiau ši kalba ėmė priminti vištų pėštines. Susikryžiuodama rankas sau po krūtine, mergina nepasivargino kalbėti toliau:
- Ar bent pati turi bent menkiausią nutuokimą ką reiškia būti alfa? Mano mama buvo alfa, paskui mano sesuo, mano brolis ir net visų taip niekinamas Ričerdas. Aš augau matydama kaip jie stengiasi. Ir velniai griebtu, kiekvienas jų sugebėdavo subalansuoti tiek savo pareigas prieš vilkus, tiek savo asmeninius gyvenimus. O čia, parodė silpniausias vampyrų gretas, greičiausiai išdulkino tave, ir kelias dienas paskyrė savo numylėtiniams. Čia yra didžiulis darbas, todėl dabar galima pasiimti atostogas? - Prunkštimas staiga pertraukė merginos kalbą, kuomet ši specialiai pažvelgė į dvynių pusę: - Negi aš labai toli tiesos? Žinoma, abu esat tvirtesni, nei ankščiau. Bet... Tu, Etanai visai neseniai buvai komos būsenos, ir jam sušvietė tik po gerų kelių savaičių ar daugiau, kad tau pats laikas pagyti. Ale pasimokei. Ir kur Aizekas? Ar bent kuris nors iš jūsų susirūpino tuo, kad jis yra dingęs? Ar visiems taip pat vienodai šviečia, kaip ir Meisonui? Kur Skotas? Irgi turi savo reikalų, kurie yra svarbesni, nei tos retos treniruotės, kurios mums paskirtos? O Taileris ir Džuls? Tai kad jie yra geriausi Meisono draugai, toli gražu jų neatleidžia nuo atsakomybės būriui... - Vėl dirstelėdama į Davinos pusę, mergina pagaliau nusprendė baigti savo kalbą: - Šis būrys nieko vertas. Tiksliau, būrio jau seniai nebėra... Ir aš nežadu kaip tu apsimetinėti kad viskas yra nuostabu. Nežadu su laiku, per kažkieno neatsakingumą tapti omega. Nes be alfos, mes niekas kitas ir nesam, kaip nieko vertos omegos. Aš išeinu, ir tai yra mano paskutinis žodis. - Žengdama kelis žingsnius link išėjimo, specialiai trumpam sustoja: - Tai ar kas nors su manim, ar ne? Antrą kartą visų subinių traukti aš nebežadu.

by **ATIDUODAMA #23** Kv. 01 22, 2015 8:24 am

- Užsikiškit abi! - Ilgą laiko tarpą stengdamasis laikytis nuošaliau ir nesivelti į bobiškas nesąmones, galiausiai nebe atlaikė smegenų spaudimo, kuris instinktyviai iššaukė atitinkamą komentarą. Per savo gyvenimą turėdamas tik du alfa vadus, kuo puikiausiai nutuokė tai, kiek daug reiškia šis statusas, ir reikiamu metu tu nesvarbu ar pritari ar ne minėto asmens pasirinkimams, privalai laikytis iš vien. Mat tai atneša naudos ne vien tik vadui, bet ir kiekvienam būrio nariui asmeniškai. Tuo labiau, vilkolakis niekuomet nebuvo suabejojęs išrinkto vado sprendimais, kurie kad ir vienu momentu atrodydavo neteisingi, galiausiai privesdavo prie teigiamų rezultatų. Užversdamas savo akis, vyriškis galiausiai nusprendė įsiterpti toliau: - Nuo seno buvo aišku kad bobos te sugeba atnešti papildomo galvos skausmo. Ką čia ir matau.
Neigiamai supurtydamas galvą, jis net neplanavo teisinti vieno ar kito požiūrio, tačiau klausyti muilo operos scenos įgarsinimo taip pat nebuvo didelio noro. Pasitraukdamas iš kelio, bei tokiu būdu suteikdamas Armstrong lengvesnį praėjimą, te pratarė: - Nori eiti? Niekas tavęs nelaiko, galu gale geriau neturėti vieno nario, nei kad turėti su tokiu požiūriu. Hipokratė suknista. - Prunkštimas pasireiškė kaip tik tuo metu, kuomet vilkolakis staiga pasuko savo akis į brolio pusę, kuris akivaizdžiai dalinosi visiškai kitokia nuomone. Antakiai savaime išsilenkė, kuomet Aiden'as palenkdamas galvą, nesupratingai įsistebeilijo į savo identišką dvynį: - Net nebandyk, supratai? Kas jau kas, bet tu neturi tokios teisės.

by **Irene Farley** Pen. 01 23, 2015 4:11 pm

Priešingai nei brolis, būdamas kiek "minkštesnio" charakterio būdo, per daug audringai nesistengė reaguoti į tai, kas buvo minima šiame aptriušusiame name. Diskusija plieskėsi, o Bowman'as buvo suinteresuotas labiau savita veikla. Iš džinsų kišenės ištraukdamas pakankamai didelį, "protingą" telefoną, nykščiu ėmė braukti per kontaktų vardus, tokiu būdu stengdamasis surasti jam šiuo metu reikiamą. Kažkur turėdamas vilties, kad kiekvienam veiksmui turi būti paaiškinimas, vilkolakis pirmiausia surinko aptariamo asmens numerį. Laukdamas iki pat tos akimirkos, kuomet bus nukreiptas į balso pašto dėžutę, nieko nepasakydamas atmetė skambutį. Sekantis surinktas numeris buvo pavadintas "Tyler Lockwood (home)". Eilinis fiasko, niekas neparodė noro atsiliepti ir aiškiai nuleisti įkaitusią situaciją, kuri šiuo metu ėmė viršų. Tuomet kai netoliese atsirado Armstrong'o sesuo, vilkas neatsitiktinai susidūrė su šios žvilgsniu. Ir tuomet stumtelėtas brolio, pastebimai suraukė antakius:
- Ką nori kad pasakyčiau? Kad jos žodžiuose nėra tiesos? - Neigiamai papurtydamas galvą, dvynys specialiai nukreipė akis į priešingą, nei kad brolio, pusę. Pasakyti savo pilną nuomonę dabar, būtu pakankamai kvaila, tuo labiau kad jis buvo nusiteikęs suteikti paskutinę galimybę alfa hibridui, kuris panašu kad pastaruoju metu buvo visiškai praradęs susidomėjimą savo vilkais. Pečių gūžtelėjimas kaip tyčia padarė įvadą tam, ką būtent vilkolakis buvo pasiruošęs iškošti viešumon:
- Ji visiškai teisi dėl to kad visa ši grupė byra kaip suplėšytas kruopų maišas. Čia nėra nei pusės visų, kurie priklauso būriui, ir negana to ne vienas iš mūsų negali pasiekti Mason'o. Aš net nekalbu apie tai, kad greičiausiai jis parsiras tuomet, kai jo paties užpakalys ims svilti, ir greičiausiai dėl to kad jo buvusi žmona (šiek tiek atsilieka naujienos) prisidirbs ir tokiu būdu įstums šį į pavojų. Arba dar geriau, jo pamišęs dėl valdžios brolis vėl imsis savo. Būk realistas Aiden'ai, būtent dabar jam yra visiškai nusišikti ant kiekvieno iš mūsų.
- Bet, kitą vertus, aš vis dar nepasitraukiu, nes ne taip buvau mokytas reikšti pagarbą tam, kuris bent iš pat pradžios pasistengė padaryti taip, kad ne vienas iš mūsų nesibaimintu vaikščiojančių numirėlių. Aš lieku, bet... - Dar vienas gūžtelėjimas pasireiškė kaip tik tuomet, kai Cora nusprendė palaidyti liežuvį, kas liečia kas su kuo miega. Ir nors panašios intrigos šio ne kiek nejaudino, užčiaupti panašius "gandus" jis visgi nusprendė: - Net jei ir taip, ar tau nuo to šilčiau ar šalčiau pasidaro? Galu gale, jos bent neiškeitė į kraujasiurbę, kaip pavyzdžiui tave. - Šyptelėdamas vilkas pratęsė: - Niekam nėra paslaptis, kad Jake už nugaros varinėjai su Isaac'u. Manau nežavi tavęs tokia kalba? Ne? Tuomet baik kapstytis po kitų purvinus skalbinius, ir jei ketini išeiti, žinai kur durys. Nebent žinoma trokšti kad visi tau surengtu atsisveikinimo išgertuves?

by Sponsored content

MIŠKO NAMELIS:

MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS:

Re: MIŠKO NAMELIS: