KAPINIŲ AIKŠTĖ:

Cross'as jautėsi iš ties kvailai, kad tiksliai nenuspėjo Lili motyvų šiai sugrįžus į gyvųjų pasaulį (kinda). Demonė elgėsi tikrai neaiškiai, atrodytų ji net neketino grįžti į savo senąjį gyvenimą. Vietoje to it dėlė ji prisisiurbė būtent prie vyro. Erzino? Labai. Bet kita vertus strategiškai tame nesibaigiančiame įtakos ir galios žaidime, Alvar atsitraukimas Christoffer'iui tikrai buvo į naudą. Su Lili juodu siejo abipusis konkurencingumas, bet tuo pačiu momentais, kai baigdavo grumtis tarpusavyje, jie visai neblogai sutarė. Demonė, regis, visai nebepyko ant vyro už tai, kad šis dar palyginus visai neseniai privertė ją pasimaudyti rūgšties baseine. No hard feelings, gyvenimas tęsiasi, tiesa? Cross'as tikrai nepasitikėjo Lile. Dabar ji užėmė tokią pasyvią poziciją... Turėtų nebent smegenis išsilupt, kad patikėtų, jog su tuo viskas gerai ir tamsiaplaukė nieko nerezga. Kruopščiai nuo jos slėpė savo planus, ypač strateginius ėjimus. Jei šitaip neigiami vertino Alvar draugiją, tada kodėl nebandė ja nusikratyti? Idiotiška. Pabandyk NUSIKRATYTI 100 000 metų amžiaus demone! Be to, kadangi padėjo jai sugrįžti, didelių pretenzijų kelti negalėjo. Geriau matys ją fizinėj formoj, kuri dar ir yra be proto patraukli, nei "gimtojoj" vaiduokliškoj būsenoj. Lili "prikibo" prie Cross'o ir tame slypėjo jos slaptas asmeninis poreikis. Alvar turėjo silpnybę ir ja tapo Anthony Gomez'as. Netikėtai Tamsiojoje Niujorko pusėje iškilęs vilkiūkštis Cristoffer'iui buvo tiek pat naudingas, kiek ir karpa ant užpakalio. Ir tik Lili žaidimai, jos manipuliacijos saugojo Tonį nuo baisios fizinės baigties su dar baisesnėmis, amžinomis sielos kančiomis pragare. Cross'as traiškė savo konkurentus kaip kirmėles. Ir Gomez'as net neįsivaizdavo, kad už savo sveiką kailį skolingas yra būtent Alvar. Niklaus Mikaelson biologinis sūnus vienintelis privertė Lilę pajausti žmogiškumą. Patirti kažką švelnaus ir keisto, kas padėjo pajausti malonią vidinę harmoniją. Iš pragaro ištrūkę demonai dažniausiai elgiasi destruktyviai. Jie naikina, kankina, žudo, sieja chaosą ir beprotybę. Lili taipogi perėjo šį etapą. Visgi lindėjimas žmogiškame inde palengva Alvar "švelnino". Ji ne tik negalėjo neprotingai švaistytis galiomis saugodama pavidalą nuo pražūties, bet ir ilgainiui ėmė viduje jaustis patogiai. Lili niekados neturėjo kūno, niekados neturėjo vardo, ja nesižavėjo, jos negeidė. Fiziniame kūne demonė surado ramybę. Dėl to išlikti žmonių pasaulyje jai buvo taip beprotiškai svarbu.

Istorijos dažnai mini demonų apsėdimo fenomeną. Bene didžioji dauguma apsėstųjų tėra psichiniai ligoniai ir šizofrenikai. Mažoji dalis - tikros pragaro išperų aukos. Catarinos Santágel kūną Lili užvaldė 1964 metais. Mergina buvo tiesiog idealus taikinys - kilusi iš beprotiškai religingos meksikiečių šeimos, pati giliai tikinti, prigąsdinta nuodėmėmis ir amžinos kančios pragare, Catarinos netgi nebuvo palietęs joks vyras! Kai Lili ėmė ją persekioti, Santágel išsigando taip epiškai, kaip demonė to ir tikėjosi. Alvar planas buvo merginą palaužti, bene išvaryti ją iš proto. Ne tik dėl velnioniško, piktdžiugiško, piktavališko smagumo! Demonas niekada netaps kūno šeimininku, jeigu jame slypi stipri, vylinga siela. Catarina nustojo valgyti, miegoti. Galvoje ji be paliovos girdėjo demonės balsą, ją krėtė baisios vizijos, kuriose matė sveiku protu nesuvokiamus dalykus. Kaip, pavyzdžiui, nužudo savo tėvus bei brolį ir nelaukdama, kol kūnai atšals ima jais maitintis, dantimis lupdama kraujingą, elastingą odą, raumenį audinį nuo kaulų ir visa kita, kas dar bent kažkiek kelia apetitą. Jei ne begalinis Santágel nekaltumas, tyrumas bei naivumas, Lili nebūtų taip greitai pasisekę. Ji žinojo visas Catarinos silpnybes, baimes ir didžiausią jų laikė finalui. Finalui, kuris neabejotinai paskelbs Alvar pergalę. Prieš pat lemtingą įvykį Santágel pajuto palengvėjimą. Negalėjo to paaiškinti, bet kaulus, protą ir širdį laužanti demoniška esybė tarsi atsitraukė. Meksikietė už tai dėkojo maldai ir nepalaužiamam tikėjimui. Ji tikrai manė, kad blogiausia liko praeityje. Kiek atsigavusi ji bandė grįžti į savo gyvenimą. Ji vėl ėmė daug laiko leisti su mažuoju savo broliuku ir tą popietę kaip tik susiruošė nuvesti jį į literatūros būrelį. Kelias nebuvo ilgas, tačiau jiedu visados praeidavo skersgatvį, kuris juos abu vienodai gąsdino. Visados jame matydavo benamius, narkomanus, kartais ir vietinių kartelių pakalikus stumdančius narkotikus ar čia pat juos ir vartojančius. Gustavas nešėsi nedidelį, šoklų kamuoliuką, kuris berniukui išsprūdo iš rankų kaip tik ten, kai jie buvo įpusėję kelionę per nemaloniai atrodantį kvartalą. Kamuoliukas nušokavo į skersgatvį, o paskui jį nulėkė ir berniukas. Catarina surėkė šaukdama brolį ir tas riksmas pritraukė vietinius. Saronos kartelio atstovai, kurių bosas - Migelis Sarona valdė visą Chiapas valstiją sėdėdami automobilyje Santágel sekė geras dešimt minučių. Ir tik pastebėję, kad gražuolė pajuda į tamsų aklagatvį nusprendė veikti. Catarina pasivijusi brolį sukosi eiti kai išgirdo už savęs žingsnius. Penki pavojingos išvaizdos vyrai lėtai bei grėsmingai artinosi. Santágel apėmė išgąstis. Ji spaudė prie savęs broliuką taip, lyg tai galėtų jį apsaugoti. "Ką čia veiki? Kur eini? Koks tavo vardas?" - tokie ir panašūs, iš pažiūros nekalti vyrų klausimai puikiai akcentavo jų susidomėjimą mergina. Puikiai suprasdama, kad situacija pavojinga, vis giliau ir giliau nerdama į paniką Catarina verkė prašydama vyrų juos su broliuku paleisti. Kaip naivu... Migelis ištrūko iš Santágel glėbio ir puolė bėgti. Vienas iš vyrų nukreipė į jį ginklą ir šovė. Berniukas šoktelėjo, sustojo ir verkdamas parkrito. Catarina klykė. Stiprus smūgis į veidą ją apramino atimdamas didžiąją dalį sąmonės. Ji nukrito ant žemės, blausiai stebėjo mirštantį savo brolį. Migelis sustingo bene tuo pačiu metu, kai Santágel pajuto veriantį, skausmingą, sausą vieno iš vyrų įsiskverbimą. Jie šiurkščiai, gyvuliškai krušo ją mainydamiesi. Mergina neturėjo jėgų judėti, galvoti, kone egzistuoti. Tuščiomis akimis ji žvelgė į nušautą brolį. Viena, antra, tada trečia šiltos spermos čiurkšlė plūstelėjo jai į veidą. Catarina dar niekados taip netroško mirti. Ji pasidavė. Netikėtai Santágel krūtinė pakilo. Nugara išsilenkė kraupiai ir nenatūraliai. Pražiota burna skleidė žemą gerklinį balsą. Akių obuoliai tapo balti. Kad ir koks įsijautęs ketvirtasis partneris bebuvo, epileptiškas vaizdas išgąsdino netgi jį. Tačiau netrukus mergina "grįžo į save", rudos akys žvelgė priešais. Gyvai ir skaidriai. Vyras grąžino į merginą savo kotą, stipriai judėjo nekantraudamas užbaigti. Mergina nusišypsojo. Tamsus skersgatvis paskendo vyriškame rėkime. Saronos kartelio atstovas, kurio falas tebebuvo įkištas į Santágel, pasigedo daugiau nei pusės galvos. Ši atrodė tarsi nukąsta žvėries. Catarinos veidas, kaklas, krūtinė, pilvas, lengviau pasakyti - ji visa buvo kruvina. Tie kurie jau nuleido ir vienas dar nespėjęs įkišti puolė bėgti. Mergina patraukė nuo savęs išdarkytą vyro lavoną, grakščiai atsistojo. Degantis žvilgsnis nukrypo į banditus ir jie užsiliepsnojo it sausų šiaudų kūliai. Kai praėjo juos, vyriškiai dar krutėjo apimti tirštos liepsnos. Lili Alvar (šis vardas yra žodžių "Rival Alli" anagrama - būtent tokio prekės ženklo ((tai žinoma nebuvo garsus prekės ženklas - Santágel šeima nebuvo turtinga)) rankinę demonė pastebėjo gulinčią "įvykio" vietoje) gimė tą pačią dieną.

Į gyvenimą sugrįžusi Lili nebebuvo priklausoma nuo serafimų kraujo vardan to, kad materialus pasaulis jos "neatmestų". Cross'as žinojo kaip ją nuo tos priklausomybės atjunkyti, tačiau ši laisvė turėjo savo kainą. Alvar tapo tokiu pat lavonišku puviniu, kokiu buvo pats Cristoffer'is. Šiuo atveju (iš piktdžiugiškos) perspektyvos tikrai buvo malonu dalintis tokį pat likimą. Receptą į bent jau kažkokią fizinę gyvybę demonas buvo radęs senokai, bet pakankinti Lili bejėgišku rankų paskėsčiojimu buvo netgi dar maloniau. Ir tik tada, kai pūvančio Alvar fizinio pavidalo smarvė įsigyrė į kiekvieną Cross'o kostiumą, vyrą "netikėtai" aplankė išminties angelas ir padovanojo sprendimo būdą. Nužudai žmogų, ištrauki jo sielą ir panaudoji ją kaip energiją, varančią tavo pavidalą - sumanu, tiesa? Tik šio triuko dėka Cristoffer'is bent jau kažkiek jautėsi gyvas. Ar užtektinai gyvas, kad išnyktų kompleksas dėl absoliučios impotencijos. Juk su Lili tikrai nevengdavo pasismaginti. Jei manot, kad nevaržomas seksas yra tarp vampyrų, jums reiktų pažiūrėti ką išdarinėja du demonai. Kaip grįžti į vėžes, iš kurių iššoko užsiiminėjęs pašaliniais reikalais dabar jau sunaikintame dirbtiniame savo pasaulyje, kuriame jam bereikalingai nužudytą anūką padovanojo Marcus ir Emilia, sufleravo Alvar. Lili ne tik buvo galingesnė demonė, bet ir apsukresnė persona. Vyro pasipūtimas ir savimeilė niekados nebūtų leidę pripažinti to garsiai, bet faktas kaip blynas - reputaciją Cross'as įgijo ne meistriškais politiniais žaidimais ir machinacijomis, o atviru jėgos demonstravimu. Ta prasme, išskerdi visus kurie tau nepatinka (ir patinka) ir prisijungi jų verslą. O kas nepritaria - išskerdi ir juos. Ir šitiek pakalikų Christoffer'is turėjo, nes šie taipogi paniškai bijojo likti išskersti. Demonas, kas be ko, nejautė šiltų jausmų Toniui. Slapčia rūpindamasi savo mėgstamiausiu šunyčiu ever Lili pasiūlė protingą išeitį - "praskolink" Gomez'o verslus, įsimesk jį į kišenę, atsidūręs jo verslo pasaulėlio viduje susižinok visas rūpimas paslaptis, o tada Toniu nusikratyk. Iš Alvar tikrai buvo naudos, net jeigu moteris ir erzino demoną savo trynimusi aplinkui. Net ne erzinančiam trynimuisi aplinkui jis turėjo Lorrellą, kuri pastaruoju metu pareiškė norinti tapti Cross'o tokia kaipo asmens sargybine. Absurdiškai skamba, bet jei Lorrella ko nors užsimanydavo, Cristoffer'is jai tai ir duodavo. Vampyrė gana greitai tapo tikra vyro numylėtine (nes ji buvo nesustabdoma, nesuvaldoma bei visiškai išprotėjusi) ir dėl to Alvar jos neapkentė. O Cross'as mielai gyvastį palaikė viskam, kas Lilę bent kažkiek erzino. Prasiskverbti į Gomez'o teritoriją vyrui išėjo gana nesunkiai. Tonio vilkiūkščiai atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir tapo apkaltinti Cris'ui priklausančio krovinio sugadinimu, tad liko skolingi didžiuuuulę pinigų sumą. Vyrukai šį prisidirbimą priėmė asmeniškai ir nesikreipė į Tonį pagalbos. Matyt turėjo rizikingą planą kaip pinigų susiveikti ir taip. Laikas ėjo. Vilkolakiai žinojo, kad susikirtę neabejotinai mirs. Tada neabejotinai apie jų mirtis sužinos Gomez'as. Galbūt su Cross'u jis pradės karą? Galbūt net laimėtų?! Žinoma, kone niekas negalėjo tiksliai įvardyti Cristoffer'io esybės apibrėžimo. Net ir pustuzinis vilkiukų nepašokinėtų prieš demoną. Niujorke veikė tikrai ne viena ir ne dvi nusikalstamos grupuotės, tačiau toji, kurią valdė James Morgan, kurią sudarė vampyrai, Cross'ui labai nekliuvo. Morgan'as užsidirbinėjo iš nelegalių kovų, lenktynių, su narkotikais, ginklais ir kekšėmis jis tiesiogiai nieko neturėjo, tad ir negalėjai jo įvardyti kaip Cristoffer'io konkurento. Abu vyrai vis prasilenkdavo vienas kito neužkabinę. Na, bent jau iki dabar.

Sutartu laiku sutartoje vietoje Cross'as atsidūrė lydimas tik Lorrellos. Susitikimą prasivesti būtent kapinių aikštelėje sumojo Tonio vilkolakiai, o kadangi Cristoffer'iui nebuvo svarbu KUR susitikti, sutiko. Neįtarė, kad Gomez'o šunyčiai yra gerokai sumanesni, nei manė. Kažkaip, turėdamas omeny apie rūšį, kuri transformuojasi į vilką tu automatiškai nesieji jos su intelektu. "Rolls Royce" markės juodas kaip naktis limuzinas sustojo netoli šimtą kart paprastesnės transporto priemonės, priklausiusios Tonio pakalikams. Pavadinkim juos Bičas 1 ir Bičas 2, nes Cross'as nebuvo suinteresuotas su jais susipažinti, kai prieš akis pūpsojo akivaizdus įsiskolinimo faktas. Kiekvienas iš tų tipų stovėjo į parankes įsikabinę po asmenį, vizualiai įvertinus - moterį. Jos buvo surištos, su tamsiais maišais ant galvų. Demonas išlipo iš automobilio. Fizionomijoje ryškėjo nepasitenkinimas.
- Vietoje dviejų lagaminų su šlamančiais jūs atvedėt dvi bobas. Vau. Gerai, kad netoli kapinės, nes leisiu jums patiems išsikasti po duobę.
Greta stovinti Lorrella net striktelėjo iš laimės.
- Ak, leisk man juos nužudyti. Prašau, prašau, prašau! Leisk dabar!-įsikibusi į Cross'o švarką, entuziastingai striksėdama jauna moteris priminė vaiką prašantį ledų, o ne kruvinų skerdynių.
- Palaukit...-Bičas 1 pašoko iš vietos suvokęs, kad privalo išsikovoti savo gyvybę. Kad privalo atsargiai rinkti žodžius ir kuo patraukliau pateikti savo sumanymą,-Prašau... Dalį pinigų mes surinkom...
- Dalį?-Cristoffer'is įsiterpė. Atrodė dar labiau nepatenkintas, nei prieš tai. Bene įsižeidęs.
Bičas 1 ir Bičas 2 pripildė vieną lagaminėlį pardavę savo namus, mašinas, netgi turtą savo artimesnių giminaičių. Ir vis tiek neužteko, kad su Cross'u liktų atsiskaitę. Demonas lūpomis suspaudė cigaretės filtrą ir Lorrella ją pridegė. Bičas 2 sulindo į automobilį ir pagriebė maišą, pilną kupiūrų. Vampyrė prijudėjo, perėmė ir kaip mat liūdnai patempė lūpą.
- Kiek mažai! Tėtuk, jie tave mausto!-šiuo atveju hibridė būtų pasakiusi bet ką, kad tik Cross'as leistų jai juos nužudyti. Ir taip, Lorrella demoną meiliai vadino "tėtuku". Ir ne, jie nepadarė šio statuso dar nejaukesnio ir intymiai vienas su kitu nebendravo. Lorrella kaip koks stebuklas traukė vampyrus, bet ne jį. Tada prabilo kiek stambesnis Bičas 2:
- Šitos dvi kalės atidirbs! Atidirbs likusią sumą! Cross'ai, paklausykit...-vilkolakis bene maldavo. O ko reikia norėt, kai demono veidas vis labiau ir labiau niuro.
- Jie visi tavo. Pasilinksmink,-sušnarėjo pasisukęs į Lorrellą, kurios mina nušvito lyg vaivorykštė. Sprendimą priėmė greitai. Pasiieškos kitų aukų iš Gomez'o gango, nes šitie, pasirodė, visiškai beviltiški. Fėja skriete nuskriejo prie Bičo 1 ir įsikando į jo kaklą taip stipriai, idant šis čia pat ir sulūžo. Gėrė godžiai, lyg būtų badu marinta. Šiltas kraujas bėgo smakru. Pagauta įniršio ar tai pasitenkinimo vampyrė tiek urzgė, tiek aimanavo. Viena iš merginų ištrūko ir atsilaisvinusi rankas nusitempė nuo galvos maišą. Bičas 2 pasileido bėgti, nieko nematydama gelbėtis bandė ir kita mergina. Jeigu Bobikė 1 nebūtų paskubėjusi ir nebūtų atidengusi savo veido... Cross'as sustingo, nelyginant sustojęs būtų pats laikas.
- Stok!-surėkė Lorrellai, prie kurios kojų sukniubo miręs Bičas 1, kurios sekančiu taikiniu tapo arčiausiai stovėjusi Bobikė 1. Įsiaudrinusi vampyrė neklausė. Ji šoko grumtis su tamsiaplauke. Dviejų šimtų metų amžiaus hibridė prieš naujavirtę vampyrę - tikrai įdomu kuri iš tų katyčių būtų padariusi viena kitai daugiau žalos. Tačiau Lorrella taip ir neprisilietė prie nemirelės. Nematoma jėga bloškė fėją tolyn ir tik skausmingai atsitrenkusi į masyvų medį hibridė suprato užuominą. Ta pati nematoma jėga sugaudė tolokai nubėgusį Bičą 2 ir grąžino jį į aikštelę.
- Aš persigalvojau,-ištarė nerūpestingai, akių nepatraukdamas nuo tamsiaplaukės. Į veiksmo vietą priverstinai sugrįžo ir kita mergina, kuri taipogi spėjo išsilaisvinti bei atidengti veidą,-Dabar sakyk, šuniuk, kokią teisę turi jas dabar man pardavinėti?
- Jos man skolingos!-riktelėjo nevaldydamas isteriško, panikos kupino balso. Ši emocija puikiai slėpė vyro blefą. Skolinga jam buvo viena iš tų merginų. Kitą pačiupo tik tam, kad sandoriui pavykus sukiršintų James'ą Morgan'ą ir Cristoffer'į Cross'ą. Juk Morgan'as tikrai garsėjo tuo, kad saugojo savo kekšytes. Tad jeigu planas pavyktų, Bičo 1 ir Bičo 2 dėka Cross'as nutoltų nuo Gomez'o šutvės. Ir jei ne faktas, kad Bobikė 1 PASIRODO yra Salonina, šios derybos būtų pasibaigusios brutalia, naikinančia Lorrellos stichija. Bičas 2 susitvardė ir kiek nurimo. Toliau kalbėjo ramiau:
- Jos atidirbs tau už kiekvieną dolerį, kurį mes tau dar skolingi. Aš pažadu,-vilkolakis virpėjo jausdamas jį ryte ryjantį Lorrellos žvilgsnį. Sukaustyta vampyrė muistėsi bandydama ištrūkti. O ištrūkusi neabejotinai tęstų savo sumanymą. Paprastai labai greitai ir lengvai ji nenurimdavo.
- Tebūnie,-pamojo ranka duodamas signalą, kad Bičas 2 yra laisvas. Cross'as reikšmingai pažvelgė į Jessicą Dempsey.
- Paimk pinigus ir lipk į limuziną. Lygiai tas pats galioja ir tau,-griežtai bei šiurkščiai pareiškia stebėdamas Niną. Bičas 1 ir Bičas 2 padarė Cris'ui tikrą meškos paslaugą. Demonas niekados nebūtų drįsęs su Redford šitaip suartėti ir dabar, regis, galėjo traktuoti ją kaip savo nuosavybę.

PART I – YOU THOUGHT YOU COULD GO FREE. Priešistorė (theme)
Pasakyti kad Salonina Varias gyveno paprastą ir nuobodžiai gražų gyvenimą, būtu labai klaidinga. Užtenka paminėti vien tai, kad stebuklingo ritualo dėka, ji buvo dviems tūkstančiams metų “užšaldyta” laike, bei vėliau pažadinta tam, kad suteiktu gyvybę ypatingai magiškam kūdikiui, kuris negana to, dar ir suaugo nežmogiškai greitai. Gamta, pats gyvenimas matyt turi savas taisykles, jei žaibišku greičiu pasistengė iš jaunos moters atimti sveikatą, norint sustatyti viską į savas vietas. Juk šis amžius, šis egzistavimo laikotarpis nebuvo skirtas jai. Nemirtingas, visiškai pasikeitęs mylimasis taip pat buvo stiprus sukrėtimas. Sevastianos liko tik kūnas, tačiau niekuo nesugadintas, nebuvo likę ne vieno rando, ne vieno po lūžio neteisingai suaugusio kaulo. Jo mitybos racionas taip pat baugino, nors moteris ir stengėsi to neparodyti. Ką kalbėti apie tai, kad netoliese visuomet “vaidenosi” jo brolis, kuris iš esmės ir buvo vienu iš tų dviejų kaltininkų, sugriovusių jai žinomą gyvenimą. Sunku pritapti prie aplinkos, kuri tau yra visiškai svetima. Ir ne, nereikia manyti kad staiga ji liovėsi mylėti Sevastianos todėl, kad jis pasirodė esantis kiek kitoks, nei įprastai jai žinomi mirtingi asmenys. Moteris buvo pratusi prie brutalumo, prie kovų, prie jo žaizdų, kuriomis pasidabinęs jis grįždavo iš žygių. Ji suprato kad ankščiau jis kovodavo, žudydavo ir visaip kitaip strateguodavo dėl vienokių priežasčių, dabar jos buvo kitokios, ir neretai keliančios jam malonumą. Ji mylėjo jį taip pat karštai, kaip ir ankščiau. Tiesiog dabar atrodė kad myli ir tą patį vyrą ir visiškai naują, tuo pačiu metu. Tikriausiai jei ne Katherine Pierce įsikišimas, viskas būtu susiklostę kažkaip kitaip. Pradedant tuo, kad ji ne pati nusprendė atsitraukti į Paryžių. Jie abu pasirinko sau namus, tiesiog dėl tam tikrų įvykių, juose gyventi pasiliko tik Salonina (arba kaip pagal dokumentus, kad labiau pritapti prie šiuolaikinės aplinkos, Nina Redford). Marcus, stebuklingai greitai suaugęs sūnus buvo greta, ir buvo vieninteliu asmeniu, kuris žinojo kad Varias palengva gęsta. Sprendimo būdas buvo vienintelis, bet, savo noru moteris niekada nebūtu pasirinkusi nemirtingumo. Keista tiesa? Tu gali priimti tai, kad pusryčiams tavo antra pusę perkanda aukai gerklę, bei siurbia iš žaizdos kraują, kuomet vėliau tu bučiuoji tą veidą. Nors pati būti tokia, kategoriškai nenori. Galbūt dėl to, tiek Marcus, tiek Salonina neleido šeimos galvai žinoti tiesos, juk praradęs savo sutuoktinę kartą, jis vargu ar priimtu jos sprendimą, netapti nemirtinga. Nebent rastu kitą būdą… Ir žinant koks Sevastianos buvo užsispyręs, tokį būdą vyras surado. Tačiau ne tuo laiku, kuomet buvo tikėtasi. Per daug klastinga, savanaudė kalė, kitaip daugumai žinoma kaip Katherine Pierce, pas Saloniną apsilankė greičiau, nei kad Redford’as. Ji nesuteikė Saloninai galimybės rinktis, ji paprasčiausiai negailestingai atėmė jos gyvybę, prieš tai, priverstinai pagirdydama savo krauju. Ji neketino sukelti Sebastian’ui netekties skausmą, ji ketino jam priminti ką reiškia būti atstumtam, nereikalingam atrodytu artimiausiam tau asmeniui. Ji “užkalbėjo” Saloniną gyventi toliau, pamiršti savo jausmus Sebastian’ui, pamiršti visą tą jaustą meilę ir rūpestį. Ji liepė jai gyventi taip, kaip iš tiesų geidžia josios širdis, tačiau laikantis atstumo nuo jo. Ir ji gyveno. Tiesą pasakius, nuo to taško ir prasidėjo tikroji josios, kaip Ninos Croft-Redford istorija…

Nemirtingumas nepakeitė Saloninos iš pagrindų, greičiau suteikė šiai galimybę išskleisti sparnus, užsiimti tuo, kas jai teikia malonumą. Marcus taip pat išsikraustė ganėtinai greitai, užteko tik to, kad jis pasistengtu savo “biologinę” motiną apmokyti išlikimo principo, bei “sukūręs” jai kelis sukčiavimo prietaisus, neleidžiančius jai, kaip naujavirtei paskelbti vietinį genocidą. Adaptavosi moteris ganėtinai greitai ir gerai, arba pasistengė sudaryti tokį vaizdą. Likus vienai, buvo keista. Tuštuma ir tamsa, kuri atsiliepė tuo kad nebuvo potraukio: valgyti, gerti, miegoti ar netgi su kuo nors mylėtis. Moteris puikiai suvokė, jei nepradės ko nors daryti, degraduos. Žinoma, galėjo pradėti rašyti knygas, žiūrėti filmus ar netgi šiuos režisuoti. Galu gale, galėjo imtis bet kokios kitos monotoniškos veiklos, kuri paliktu ją komforto zonoje, bei tuo pačiu metu leistu bent kažkaip atsižymėti istoriškai. Ar jai šito reikėjo? Ne. Ji ir taip buvo istoriška figūra, apie kurios gyvenimą dar iki pat šių dienų buvo galima rasti klaidingus straipsnius “wikipedia” puslapiuose, arba gilią praeities istoriją nagrinėjančiuose straipsniuose, metraščiuose, knygose. Tamsiaplaukei greikei reikėjo imtis kažko, kas verstu ją jausti kažką panašaus į adrenalino ir noradrenalino išsiskyrimą į kraują, jaustis gyvai, reikšmingai, nors ir neakivaizdžiai. Galutinai apsispręsti padėjo keletas filmų iš “DC” ir “MARVEL” repertuaro, apie herojus kurie supisa reikalus blogiukams. Patys prisidirba, bet galiausiai padaro šį bei tą naudingo. Prieš pradėdama imtis veiklos, moteris “padailino” savo pavardę, kad visi ryšiai su Sebastian’u Redford būtu paaiškinami, kaip “panaši pavardė” ir daugiau nieko bendro. Kalbant apie Redford’ą, buvo su juo kartą susitikusi prie “kavos puodelio”, pasikalbėjo ir galiausiai iki galo išsiskyrė, nepalikdami nemalonių jutimų už nugaros. Abu pareiškė kad tiesiog “nepaėjo”. Po to matė jį kelis kartus per televizorių, vaizduojantį tai kad nori padaryti taiką tarp žmonių ir vampyrų. Kur gi ne. Išsiaiškinti kad egzistuoja vampyrų ir kitų padarų pogrindžiai nebuvo sudėtinga. Išsiaiškino ir apie tai kad egzistuoja “kraujo fermos”, kur pagrobti mirtingieji iki pat mirties yra išsunkiami ir galiausiai išmetami kaip neskaniai atrodančios mėsos išpjovos. Kad yra specifiniai narkotikai, kurie it afrodiziakas veikia vampyrus, vienus ant seksualinio laisvumo proveržio, kitus ant nepasotinamo žiaurumo. Nustebino tikriausiai tik tai, kad iki šiol neatsirado ne vieno asmens, kuris bandytu tai sustabdyti, arba bent jau stipriai sugadinti nuotaiką tiems, kas iš to labiausiai užsidirba.
Lengviausias taikinys buvo Gomez’ui priklausantis verslas: stebuklingas narkotikas. Savo pačios akimis matė tai, kaip stipriai tas “medikamentas” paveikia nemirtinguosius, kaip po ilgo vartojimo Jiems visiškai pačiuožia stogas, ir kiek to viso to atsiranda bereikalingų, niekuo neprasikaltusių aukų. Laboratorijos žinoma atrasti nepavyko, matyt jei vaikis ir turėjo kažkam smegenų, tai veikti ypatingai atsargiai. Konkurentai, asmenys besipriešinantys aplamai savokai “narkotikas” žinoma nelinkėjo Gomez’ui labai geros sveikatos ir įtakos. Todėl, savaime aišku kad laboratorijas, kuriose buvo gaminamas šis preparatas, atrasti būtu galėjęs tik tas asmuo, kuris geba matyti kiaurai sienas ir žmonių sąmones. O tokių, Ninos žiniomis paprasčiausiai neegzistavo. Prieš susidurdama su saugomais konteineriais, kuriuose buvo paruošti platinimui narkotikai, Nina buvo priversta padirbėti ne vien galva, bet ir rankomis. Jausmas, kurį kėlė kovos iki mirties prieš visokias išperas, negerbiančias žmogaus gyvybę, kėlė neapsakomai gerą jausmą. Ji net akimirkos nebuvo paskyrusi tam, kad gerai apsvarstytu tai, esti vis vien kažkam atima gyvybę. It vampyrai nesiskaičiuotu… Hipokritiška, turint omeny kad pati Salonina buvo viena jų. Ji nebuvo beprotiškai stipri, kokiais yra daugybę amžių gyvenantys vampyrai, tačiau keletą triukų iš savo buvusio vyro, kovos sferoje, išmokusi buvo. Ir galu gale, turėjo pakankamai “naglą” veidelį, kad pastoviai ant ko nors užsirautu. Nemiegojo, todėl po užklasinės veiklos, neretai apsilankydavo pas James Morgan. Lengvi pinigai, o ir nelegalias kovas rengiantis vyras nebuvo prieš pelną, kurį šiam pateikdavo ringe pasirodanti Croft-Redford. Nei James neturėjo nieko prieš šią moterį, nei moteris neturėjo kažko prieš jį. Vienaip ar kitaip, nebuvo jam tiek artima, kad suvokti kad į tas kovas pakliūnama ir ne savo noru. Palaipsniui pradėjo sklisti gandai, apie fenomeną, apie “vaiduoklį”, kuris kartas nuo karto sunaikina įsiaudrinusius vampyrus, sugadina narkotinių medžiagų siuntas ir išlaisvina į kūnišką vergovę patekusias merginas. Kad būti kaip galima arčiau Gomez’o, tam tikru metu Nina netgi įsidarbino kaip viena tų, apie stulpą besisukančių mergaičių. Nebuvo labai malonus užsiėmimas, bet kitą vertus, niekas labai nesiskundžia kai gauna dėmesio.

Paskutinę Gomez’o platinamų narkotikų siuntą daugiau net du tūkstančius metų egzistuojanti moteris “sugadino” nepataisomai. Prasibrovusi pro ganėtinai prastą apsaugą, ar bent iš pažiūros atrodžiusią prastą, ji padegė konteinerį, prieš išeidama palikdama visus nukautus vilkiukus suguldytus šalia vienas kito, vien po apatiniais. Nina neatkreipė dėmesio vien į tai, kad teritorija buvo stebima vaizdo kamerų, kurios kaip tyčia veikė. Tą pačią naktį, buvo surinkta brigada asmenų, kurie paskelbė jos medžioklę. Jų akyse išeitys buvo tik dvi: arba ta kalė sumokės už visus nuostolius, arba čiulps bybius visą savo likusį gyvenimą, kol “skola” bus grąžinta. Žinoma, pati Croft-Redford neketino net apsvarstyti bent vieno iš minėtų variantų. Pagauta moteris buvo pakeliui pas James. Planavo paskirti ten keletą valandų, kad ne vien pramankštinti raumenyną, bet ir emociškai atsikvėpti. Moteris buvo sučiupta dar tuomet, kai lipo nuo savojo motociklo. Priešinosi, vienam išmušė dantis, kitam sulaužė kelis šonkaulius ir nosį, trečiam nusuko sprandą. Tačiau buvo sutramdyta į kaklą suleistos verbenos doze. Kvaila. Tikrai labai kvaila, kuomet nuo kojų vampyrą nukerta kažkokios žolelės nuoviras. Prabudo tamsoje. Jautė kad ant galvos yra užmautas maišas, o rankos užriškos virš galvos, kuomet visas kūnas kybo ore. Nemaloniai maudė riešus, o kojų pirštų galiukai vos vos siekė žemės paviršių. Sujudėjo, bandydama išsiaiškinti ar yra viena, ar čia pat yra kas nors dar. Žinoma, buvo viena. Įsiklausė. Girdėjo kaip iš toliau girdisi kelių širdžių plakimai, greiti, nebūdingi žmonėms. Vadinasi vilkolakiai, mat vampyrai širdies plakimo neturi, antraip kartas nuo karto būtu pasiklausiusi savosios.
Prabudo tamsoje. Jautė kad ant galvos yra užmautas maišas, o rankos užriškos virš galvos, kuomet visas kūnas kybo ore. Nemaloniai maudė riešus, o kojų pirštų galiukai vos vos siekė žemės paviršių. Sujudėjo, bandydama išsiaiškinti ar yra viena, ar čia pat yra kas nors dar. Žinoma, buvo viena. Įsiklausė. Girdėjo kaip iš toliau girdisi kelių širdžių plakimai, greiti, nebūdingi žmonėms. Vadinasi vilkolakiai, mat vampyrai širdies plakimo neturi, antraip kartas nuo karto būtu pasiklausiusi savosios.
– Kažkas čia nesueina. Aš žinoma pagrobimuose patirties neturiu, bet ar čia neturėtu būti kas nors, kas mane saugotu? – Prunkštelėjusi, moteris dar pasistengė sukratyti galvą taip stipriai, kad ją dengiantis maišas nukristo. Šnipštas, maišas apie kaklą buvo suveržtas virve, net labai purtydamasi ji jo nenusiimtu. Vadinasi reikėjo prisišaukti kažką, kas tai padarytu už ją. Pasigirdo kažkieno sunkūs žingsniai, iš kurių buvo galima suvokti kad tai buvo vyras. O iš šlapio šuns dvoko, sudaryti nuomonę kad tai vilkolakis. Dievaži, tikriausiai niekada nesugebėtu sugulti su padaru, kuris dvokia kaip daugumos numylėtas augintinis, kuris kaip koks “dvarnius” gyvena lauke, ir nuolatos papuola po lietum, po ko išsivolioja savo fekalijuose, nes tai fakin’ smagu. Šiek tiek susiraukė, neveidmainiaudama, o tiesiog, dėl to kad tvaikas vyrui priėjus tapo per aštrus.
– Ko tu nerimsti, šliundra?! – Riaumojantis jo balsas nuskambėjo taip, kaip ir buvo galima tikėtis. Keista ar ne, Kad beveik visi vilkolakiai yra to paties tipo: labai raumeningi, dažniausiai ilgų plaukų ir labai žemo balso? Nors, šitas iš pažiūros dar turėjo lotinišką akcentą. Kalbėjo panašiai, kaip kad per televizorių, kuomet rodo muilo operas, arba kaip dainoja tas vaikinukas, pasivadinęs Enrique Iglesias. Nina krestelėjo galva, lyg parodydama kas būtent jai kelia tokį didžiulį nepatogumą.
– Kabu čia ir svarstau, kad visai norėčiau burną pasiskalauti tavo pimpalu, bet žinai… Trukdo maišas. Gal sudarykim sandorį? – Jos balsas nuskambėjo taip, tarytum ji nesišaipytu, o nuoširdžiai siūlytu paslaugą už tokią galimybę. Kaip ir atrodo, kad abu laimėtu. Ką kalbėti kad dažnas vilkolakis labai dideliu intelektu nepasižymi, o štai “gamtos šauksmas” jiems tiesiog susuka smegenėlęs. Taip, ne didžiąsias smegenys, o būtent tas smegenėlęs kurios neva randasi ant apatinės galvos. Jautė kaip jis išsivėpė. Dievai mato, sudominti vyrą dar niekada nebuvo TAIP paprasta. Vietoje to, kad atkabinti ją nuo virvės, arba nuimti maišą nuo galvos, jis kaip koks pienburnis iš kart atgrubnagiškai čiupo už papo, kas privertė graikę užversti akis. Na žinoma, nėra ko tikėtis… Jei jos vyras buvo normalus, tai dar nereiškia kad visi tokie. Galu gale, ir tais laikais atrasti normalų buvo ne taip ir lengva.
– Kai pirmą kart tave pamačiau, žinojau kad norėsi manęs. Bet užuot pasimėgavęs čiulpimu, galiu tave dabar pat iškrušti taip, kad savo vardą pamirši. Ir kas smagiausia, tu niekada nežinosi kam dėkoti už šį malonumą. Nagi paukštytę, skieskis. – Tardamas savo paskutinius žodžius, jis nukėlė nuo jos krūties ranką, šią taip pat grubiai ir savininkiškai užmaudamas ant sėdmens.
– O taip, o žinoma. Praskiesiu kojas dar prieš tai, kai apvysiu jas tau apie kaklą ir dusinsiu iki pat tos akimirkos, kol tu prisidarysi sau didžiulę gėdą ir nuo streso ir oro trūkumo pasišlapinsi kelnes. – Ji net neleido jam suprasti visko, ką susakė, kuomet staiga šoktelėjusi viršun, įgyvendino savo duotą “pažadą”, bei apsivydama jo kaklą sau tarp šlaunų. Vilkolakis žinoma ėmė muistytis, bandyti išsirauti iš merginos gniaužtu, net pakibo ore, kad jai neva taptu per sunku. Tapo, bet ne jai, o juos rankas pančiojusiai virvei. Jie abu nukrito, vyras visu kūnu, o moteris ant užpakalio, taip ir nepaleisdama jo kaklo. Oro trūkumas, šokas, panika paskatino vyrą apsišlapinti, kas te iššaukė moters šleikštulio iššauktą prunkštimą. Dar kelios akimirkos, ir jis išsijungė. Nemirė, bet pripažinkime bent pusvalandukui prisiruošė pamiegoti. Salonina iš karto paleido jį, bei kiek atlaisvintomis rankomis, nusiplėšė nuo savo galvos maišą. Ketino pabėgti, bet čia pat pasirodė jo “draugeliai”. Ji buvo Jauna vampyrė, dar pilnai neadaptavusi savęs į aplinką. Ir kad ir kaip aršiai kovėsi, gavusi ne ką mažiau ir pati, dar kartą buvo nukauta verbenos doze. Kaip viskas susiklostė vėliau, nežinojo. Mat atkuto jau būdama “bičas 1” ir “bičas 2” transporto priemonėje. Šalia taip pat buvo ir Jessica Dempsey, mergina kurią kelis kartus matė prie Morgan’o. Vyrukai matyt nusprendė vienu šūviu nušauti kelis zuikius. Pirma, kad ir kokia Salonina buvo patraukli, reikia pripažinti kad buvo “rakštimi užpakaly”. Antra ir trečia priežastys išvardintos co-autorės.




PART II – HE GOT HORNS LIKE A DEVIL. Christoffer Cross, Lorella (theme)
Automobilis, kuriuo buvo atgabentos abi moterys, buvo pakankamai erdvus, nors ir iš vidaus atsidavė lengvu rūdžių ir to paties “šlapio šuns” kvapų mišiniu. Atgavusi sąmoningumą, Salonina sujudo. Netrūko suprasti kad yra transporto priemonės viduje, kurios durelės netrūkus prasidarė. Bičas 1, gana grubiai ištraukė ją už alkūnės į lauką. Galėjo vadovautis tik uosle ir klausa, mat per tankios medžiagos maišą nebuvo galima nieko matyti. Girdėjo svirplius, kas privedė prie išvados kad dabar yra naktis arba labai vėlyvas vakaras, o natūralus kapinių tvankumas bei specifinis kvapas išdavė lokaciją. Negi tiek kvailiukai bandys ją ir merginą kuri buvo kartu, kur nors čia pakasti? Neplanavo nieko sakyti, norėjo išlaukti akimirkos, kuomet prabils bent vienas jų. Galu gale, buvo beveik tikra, kad jie tikrai neleis jai taip greitai pasiplauti, nes ji ne juokais jiems sušiko reikalus. Bent jau buvo tikra dėl to, kad dabar čia buvo atgabenta dėl šio reikalo, o ne kito, į kurį atsitiktinai įsivėlė šie du bičai. Ne vienas iš vyrų nesiskubino prasitarti, prasitarė kitas, kuris visai netrūkus privažiavo kiek kitokiu atomobiliu. Jo balsas buvo iki skausmo žinomas. Net po dviejų tūkstančių metų, Salonina puikiai žinojo kam jis priklauso. Horatius Ambrose ir Silas Ambrose buvo vieninteliai du asmenys, kuriems niekada gyvenime neatleistu už tai, ką jie padarė su jos šeima. Ji buvo tikra kad abi jos dukros buvo pražudytos, o šiuo metu nebe mylimas vyras paverstas monstru. Ką kalbėti apie tai, kad jai pačiai teko miegoti būnant nėščiai. Dar gerai, kad moteris net nenutuokė kad trečiasis jos ir Sevastianos vaikas niekada negimė, kad sužalota Silas, ji prarado kūdikį, o šią situaciją puikiai išnaudojo Horatius. Tokiu atvėju, būtu pasiruošusi čia ir dabar išlupti jam akis. Nekentė šio vyro, nekentė visos jo esybės: jo kūno, veido, iškvepiamo oro, balso ir netgi kalbėjimo manieros. To dominavimo, to bandymo parodyti kad tik jo nuomonė yra teisinga, antraip tu lavonas. Apie Cross’ą, kaip asmenį nenutuokė nieko. Girdėjo jo vardą menant, bet niekada nebuvo mačiusi veido. Ir dievaži, net tuomet kai savo akimis pamatė Silvanus, meldė dievų, kad Horatius nebūtu radęs to paties būdo, kaip išlikti nemirtingam. Sukando dantis, ir tik surištos rankos, bei maišas ant galvos neleido jai pasijudinti iš vietos. Virvės išmirkytos verbenos tinktūra stipriai degino jos rankas, bei liemėnį, mat vilkolakiai labai pasistengė bandydami ją supančioti. Jie pradėjo diskusiją, tiksliau tą keistą maratoną, kuomet abu “apsišikę” vilkolakiai dar bando prakišti merginas, vietoje to kad grąžintu kažkokius pinigus. Girdėjo ir tai, kad čia figuravo ir moters balsas. Taigi žinoma, kaip Horatius išgyveno ir neapsupo savęs tuštutėmis, kurios prie to pačio, kaip iš vadovėlio jį vadina “tėtuku”. Sunku pasakyti kodėl supyko labiau, ar dėl to kad tai nuskambėjo kiek iškrypeliškai, ar dėl to kad būdamas tokiu šlykščiu žmogysta, jis visgi turi kažką šalia, kas trokšta jo dėmesio, jo prisilietimų, jo skonio. Kuomet pati Salonina vargiai galėtu pasigirti labai vykusiu asmeniniu gyvenimu. Juk po išsiskyrimo su Redford’u, ji kelis mėnesius susitikinėjo su vienu vyruku, kuris galiausiai dienas baigė karste. Žodžiu, jei nesiseka meilėję, tikriausiai sekasi kortuose. Dar nebandė, bet jei sugebės iš šito išsikapstyti vieną kitą partiją derėtu sulošti. Palaipsniui vilkolakių šnekos klausytis tapo apgailėtina, jie maldavo už savo gyvybes. Ir tik Cross’o pareiškimas esti jo palydovė gali juos visus išskersti, privertė Croft-Redford sujudėti. Ji te sugebėjo staigų žingsnį žengti į priekį, kai pajuto kad ją laikęs asmuo kone buvo nuplėštas nuo jos. Neišlaikė pusiausvyros, nukrito ant užpakalio, bet šį gėdingą momentą išnaudojo tinkamai. Suėmusi vieną iš savo plaštakų, ji stipriai suspaudė kitos rankos pirštus. Pasigirdo garsus “trakšt”, kuris žinoma nublanko prieš Lorellos pasimėgavimo atgarsius, ir tą vienetinį riksą, kurį išleido Bičas 1, prieš moteriai sulaužant jam sprandą. Išnarintas nykštys užgarantavo virvių atsilaisvinimą, ji spėjo ištraukti vieną iš savo rankų iš virvių mazgo. Jautė kaip su galinga “banga” Lorella atsidūrė prie pat, nusitraukė nuo savo galvos maišą. Vietomis įsielektrinę tamsūs plaukai, švelniai dengė jos veidą. Priešingai nei anais laikais, kuomet Ninos plaukai buvo tokie ilgi, kad nusirengus pilnai dengė apvalius sėdmenys, dabar jie buvo vos ilgesni nei mentys.
Kuomet bet kuris kitas normalus asmuo, pirmiausia atkreiptu dėmesį į didžiausią grėsmę, t.y. į pultį pasiruošusią Lorellą, kuri mažu mažiausiai būtu pastačiusi Saloniną į vietą, arba paprasčiausiai šią suėdusi. Nors reikia pripažinti, vampyrų kraujas nėra toks ir skanus, turint omeny tai kad jis yra negyvas, ir jei vampyras pasimaitino jau seniai, faktiškai sustingęs venuose. Ir reikia paminėti, Croft-Redford paskutinį kart pasimaitinusi buvo prieš geras porą dienų. Jos žvilgsnis gana greitai susirado Cross’ą, lyg būtu norėjęs patvirtinimo to, kad balsas iš tiesų priklauso tam pačiam asmeniui. Jis nebuvo pasikeitęs: drabužiai geresni, dailiau sutvarkyti plaukai, tačiau jo bruožai ne kiek nepakito, kaip ir nebūtu galima pasakyti kad jis būtu stipriai pažeistas bėgančių metų. Atrodė kad laikas jam taip pat buvo sustojęs. Moters krūtinė stipriai kilnojosi, labiau iš įpročio, nei kad poreikio. O vėjo lengvai kedenami plaukai, keliomis menkomis sruogomis tabalavo priešais veidą. Ji tebe atrodė tokia pat tyra ir nekalta, kokia buvo ankščiau, kai dar buvo žmogumi. Išmoko vietinės kalbos, išmoko ir kalbėti kaip neišauklėta mergiotė, kuriai taip ir norisi pasiūlyti burną prasiplauti muilu, bet genetikos neapgausi. Nebent nuesi pas plastikos chirurgus, ko akivaizdu moteriai nereikėjo. Tiesą sakant, dabar būtu per vėlu net užsiimti eksperimentais, mat kūnas vėl suaugtu į pradinę savo formą, tokią kokia ji buvi įamžinta nemirtingumo.
– Tik pabandyk prisiartinti prie manęs, tu velnio išpera. Ir aš… – Salonina net nebaigė savo kalbos, kuomet tuo pačiu metu kai nuaidėjo Cross’o balsas, o ji atsispyrusi pėdomis, užpakaliu pačiuozė gerą metrą per šlapią kapinių žolę. Nesuprato kas būtent įvyko, kuomet nematoma jėga nubloškė Lorellą nuo jos, nors ir buvo akivaizdu, kad susidorojusi su vilkiuku, ji ketino paskanauti pasenusiu vampyrišku krauju. Jessica ir Bičas 2 pasistengė pabėgti, nors ir labai nesėkmingai. Juos abu, ganėtinai greitai pasigavo ta pati jėga, kuri sugrąžino atgal į pradinį tašką. Graikė pastebimai blaškėsi, lyg būtu norėjusi suprasti kas per velniava vyksta. Juk prieš tai, ji niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus, net tie patys magai nebuvo tiek galingi, kad galėtu letekinezės pagalba taip transportuoti gyvus objektus. Sukando dantis. Viena ranka tebe buvo pririšta prie juosmens, kuomet kita figuravo kaip atrama, bandant neskubriai pakilti. Cross’as nenuleido akių nuo jos, jautė jo kiaurai veriantį žvilgsnį, kuris vis dar tebe buvo toks pat, kaip ankščiau. Verčiantis jaustis nepatogiai, ne savo vietoje. Keistas jausmas, joks kitas asmuo jai niekada nebuvo sukėlęs nieko panašaus. Antakiai savaime nulinko, kuomet vilkolakis galiausiai sudarė žodinę sutartį su Cross’u, perleisdamas abi moterys jam. Nors ir žinojo tą faktą, kad Jessica jau seniai buvo laikoma kaip viena iš James’o Morgan “kalyčių”, nusprendė nieko nesakyti. Ir velniai griebtu, nieku gyvu neketino lipti į tą limuziną. Savo ruožtu visokio šūdo mačiusi Dempsey nusprendė paklusti, tikriausiai mintyse dar turėjo vilties kad James ją parsitemps atgal, ir negana to duos Cros’’ui malkų. Galu gale, James buvo tuo vyru, kuris nesidalino savo žaislais. O tai reiškia kad tai kas jo, priklauso tik jam. Salonina savo ruožtu nepriklausė niekam. Techniškai priklausė nuo Katherine gyvybės, bet aplamai nebuvo niekeno nuosavybe. Galu gale, tokio vaidmens nebuvo priėmusi net anuomet, kai dar buvo ištekėjusi ir su vaikais. Jie liko tryse, Jessica klusniai pasiemė maišą su pinigais, ir nesigręžiodama atgal, sulipo į transporto priemonę. Savo ruožtu Croft-Redford pakilo ant kojų, jos veidas atrodė neįskaitomas. Ji nepatraukė prie mašinos, atvirkščiai, nesibaimindama gauti velnių, ji sustojo ganėtinai arti nuo Cross’o. Įsistebėjo į jo akis.
– Ne. – Tikriausiai tik siaubingai užsispyręs asmuo gali būti toks nesupratingas, kad nepastebėti kad kaipo pasirinkimo neturi. Ji neketino eiti kartu su juo, neketino jam paklusti ir tikrai kad neketino būti traktuojama kaip jo nuosavybė. Ne, nereikia susidaryti nuomonės esti Salonina tikėjosi kad Cross’as atsiminęs kad ji kadaise buvo jo sūnaus žmona, apsidirbs kelnęs, bei pabrukęs uodegą pabėgs. Net prie didelio reikalo, ji nebūtu prašiusi Sebastian’o pagalbos. Taip, juos sieja praeitis, tačiau dabartis ir ateitis išsišakoja į skirtingus kelius, kuriuose jie vienas kitam su savo problemomis visiškai neimponuoja. Ji galėjo pastovėti už save, galu gale, niekada nebuvo ta lepše, kuri slepiasi už raumeningo vyro nugaros ir tikisi amžinai būti gelbėjama. Štai kai tapo nemirtinga, tai tuo labiau įsitikino šiuo mažyčiu faktu. Nepriklausomai nuo to, kad tamsiaplaukės balsas nesudrebėjo, visas jos kūnas virpėjo iš neapykantos priešais stovinčiam vyrui, juk net norėdama dabar nebūtu jame pamačiusi nieko patrauklaus. Tai it prakeiksmas, tu tiesiog kitaip negali, nekenti asmens visu savo kūnu ir lauki iš jo visokio šūdo į savo pusę. Nors, dabar ji nebeturėjo ką prarasti.
Virpantis kumštis susidūrė su jo veidu greičiau, nei moteris būtu sugalvojusi tai padaryti. Matyt visą kūną užvaldžiusi neapykanta buvo pernelyg stipri, kad leistu jai galvoti blaiviai. Velniai griebtu, ji tikrai verčiau pasirinktu būti blondinės pietumis, nei kad kur nors eitu su šiuo, atmetus visą jų neigiamą dinamiką, iš tiesų labai patraukliu vyru.
– Užsikrušk Horatius! Arba verčiau paleisk savo žvėriuką, nes eisiu kur nors su tavimi tik per užvėsusi ir pūti pradėjusį savo lavoną. – Kalbėjo veik sukandusi dantis, mat ta pati intonacija skambėjo kažkaip neįprastai, nebūdingai paprastai kalbai, kurią moteris naudojasi kasdiena. Nenuleido nuo jo akių, nenorėjo. Laikėsi įsikabinusi jo žvilgsnio taip, tarytum nuo to ar patrauks akis ar ne, priklausytu jos pačios gyvybė. Šią akimirką net Jessica stipriai aprimo, neišleido ne garso, net nekvėpavo, matomai puikiai suprasdama tai, kas iš savęs yra Cross’as. Turint galimybę, ji galbūt net būtu patarusi Saloninai būti bent kiek atsargesniai su žodžiais, kuriuos naudoja, ką jau kalbėti apie veiksmų pasirinkimą. Ypatingai tuomet, kai padėtis tikrai nebuvo ne vienos jų naudai.

Vargu ar prarasta siela, juoda kaip tamsa širdis gali talpinti savyje kažką teigiamo, kažkokią jautrumo, prieraišumo emociją. Ir visgi nuo pat tos akimirkos, kai tamsios Horatiaus akys nugulė ant Saloninos Matidios, vyras pajuto smulkiai, jaunutei graikei nepaprastą jausmą. Vyrui tai buvo savotiška sensacija, jis niekados nėra jautęs kažko tokio, ką jautė savo pirmagimio sūnaus žmonai. Nepaisant to, kad jauna moteris beprotiškai jį traukė, išgalvotos Ambrose šeimos vyriausioji atžala nesidžiaugė tokių jausmų nubudimu. Tai tapo gyvu įrodymu, kad Horatius Ambrose nėra beširdė būtybė ir jam pačiam velniškai nepatiko ši išvada. Buvo užtektinai nuovokus suprasti, kad jausmai žmones silpnina. Per juos jie tampa neadekvatūs, ima vadovautis ne protu,o jutimais, kurie jį nustelbia. Dievai mato, vyras buvo įtikėjęs, kad nėra toks silpnas bei kvailas, kad iš viso galėtų ką nors mylėti. Apgailėtina, juk su Salonina jis nėra turėjęs net padoraus kontakto, o ką kalbėti apie kažkokį artumą, jos kūno, lūpų skonių patyrimą. Puikiai suprato, kodėl visa tai kvaila ir vis tiek negalėjo su savimi nieko padaryti. Salonina buvo jo mintyse. Visad. Apie ją varlokas galvojo net kai vikanės vyrą ištrėmė į pragarą. Ši nepaprasta silpnybė galiausiai jame Horatijų ir išgelbėjo. Kaip ir visos pasmerktos sielos jis begalę laiko praleido kankindamasis pačiuose baisiausiuose savo baimių scenarijuose. Tačiau kai kiekvieną kartą šiurpūs vaizduotės, išlaisvintos Tamsos pasaulio, siužetai pasisukdavo Saloninos linkme, Horatius atsikvošėdavo. Pragare tu prarandi sveikos nuovokos dovaną, kiekvienas veiksmas yra įtikinantis, užvaldantis. Bet nepaisant šios taisyklės Horatius sugebėjo ją įveikti. Kai tamsa priversdavo vyrą patikėti, kad glėbyje laiko Saloniną (žinoma, tai tebuvo gražus įvadas į siaubingą įvykių seką bei triuškinantį finalą), Ambrose suprasdavo, kad nieku gyvu negalėtų jos turėti. Kad tos šiltos, rudos akys niekados nežiūrės į jį su nuoširdžia, begaline meile, kaip jos žiūrėdavo į Sebastianą. Tai tikrai galėjo būti sumanus būdas Horatijų kankinti, tarsi dar viena jo asmeninio pragaro detalė, tačiau neįtikėtina kaip gerai vyras buvo su savo likimu susitaikęs. Jis suprato šią asmeninę savo tragediją geriau, nei pats pragaras suprato Horatiaus silpnybes. Iš pradžių sąmonė prašviesėdavo labai trumpais tarpais. Vėliau jie ilgėjo, vyrui tapo lengviau išlaikyti nuovoką, visiškai praskaidrinti savo mąstymo aparatą. Tikrai ne iš karto ir nelengvai, bet jam pavyko suprasti, kaip galėtų iš pragaro išsilaisvinti. Vikanės jam meškos paslaugą padarė, kai ištrenkė vyrą velniop su visa jo fizine struktūra. Galiausiai šios dėka burtininkas sugrįžo. Žemėje kūnas nebebuvo toks, kaip kadaise, begalė siaubingos ir tamsios magijos saugojo jį nuo suirimo. Tokia pati nebebuvo ir Horatiaus siela. Ir nepaisant to, kad vyras atliko pareigą Lilitai, apie kurią nieko neįtarė, kad padėjo jai sulaužyti vieną iš užraktų, sandorio su Lili Alvar dėka po daugybės laiko jis iš dalies pasiekė savo tikslą ir dabar buvo galingesnis nei bet kada iki šiol. Ir net valdė nedidelę dalį paties pragaro. Ne, karaliavimas jam kaip ir seniau nė velnio nerūpėjo. Horatiaus Ambrose ambicijos visados sukosi apie galią. Ir jis padarė tikrai dar mažai, kad turėtų jos daugiau. Kaip įmanoma daugiau.
Demonas patikėjo, kad momentu, kai jo akys susitiko su Saloninos, jis nepajuto visiškai nieko. Ir visgi, kažkas krūtinės plote suvirpėjo, tada suspaudė. Vyras neketino galvoti apie tai, kad vis dar gali jausti silpnybę šiai moteriai. Jis dorai pats nežinojo kuo graikė jį šitaip traukė. Tikrai per gyvenimą yra iškrušęs efektingesnės išvaizdos bobų. Dievaži, skonio reikalas, bet ta pati Lili Alvar "lindėjo" patrauklesnės moters kūne. Vadinasi tai nebuvo išvaizda. Tada kas? Nuo Saloninos Matidios-Varias visados sklido nepaprasto švelnumo, trapumo, gerumo, nelyginant angeliškumo banga, tad galbūt beširdį, despotišką, šiurkštų ir žiaurų vyrą patraukė būtent tai priešingybių formulės principu? Galbūt. Priešingai nei kone visose laimingos ar nelaimingos meilės istorijose, Horatius nesugaišo nė minutės svarstydamas apie tai, koks galėjo būti jo ir Saloninos gyvenimas, jeigu tie jausmai, ta trauka būtų buvusi abipusė. Jam darydavosi šlykštu nuo minties, kad gali su kažkuo gulėti ir glaustytis, reikšti jausmus fiziškai bei verbališkai. Meilė jam tikrai asocijavosi su menkumu ir tai nepasikeitė. Jis pats nežinojo KAIP norėjo tamsiaplaukės. Galbūt iš viso jam būtų užtekę tik pakaišioti šiltoje, drėgnoje jos terpėje, idant ši idiotiška obsesija praeitų. Vyras nežinojo atsakymų, greičiausiai dėl to ta trauka jį tik dar labiau glumino, dar labiau nepaleido. Nelyginant norėtų jos tik tam, kad išsiaiškintų, suprastų, kodėl jos taip nori. Cross'as galėjo lengva ranka įsakyti Lorrellai Saloniną čia pat paskersti. Nušluoti ją nuo žemės paviršiaus, tuo pačiu sunaikinant vienintelį aspektą, kuris neleido demonui iki galo paleisti žmogiškumo. Tačiau tokiu atveju neatsakytas klausimas taip ir liktų, na, neatsakytas. Visko gali būti, galgi pasigailės savo sprendimo su Salonina suartėti, galbūt jam nepatiks atsakymai arba iš viso jų nesulauks. Negalėjo pradėti abejoti. Tiesą pasakius, naujas moters amplua vyrui nepasirodė patrauklus. Cross'as nepajuto Ninai kažko keisto, staigaus bei svaiginančio. Ta švelni, dangiška būtybė dabar elgėsi šiurkščiai, keikėsi bei skeryčiojosi. Salonina Matidija pasikeitė ir demonas neabejojo, kad jam tai nepatinka.
Atsikvošėti nuo galvą skrodžiančių minčių puikiai padėjo nujavirtės smūgis kumščiu. Veidas nuo jėgos (kai visata perpildyta įvairaus plauko galiūnais lengva pamiršti, kad net ir jaunas vampyras yra antžmogiškai stiprus) pasisuko šonu, pusilgiai plaukai užkrito ant kaktos bei gilių vyro akių. Demonas šypsojosi. Fiziškai jis nepajuto visiškai nieko. Jis nejuto skausmo, visai kaip ir malonumo. Veidas lėtai sugrįžo Ninos kryptimi. Moteris prakirto Cristoffer'io lūpą, iš plyšio tekėjo kažkas skysto ir juodo. Žaizdelė kaip mat užsivėrė, tačiau skystis liko pažymėjęs liguistai šviesų būtybės veidą, o ir dvokė baisiau, nei pūvanti mėsa.
- Koks užsispyrimas. Žavu. Man atrodo tai bus antras kartas, kai patekusi į mano rankas prarandi visišką pasirinkimo laisvę bei kontrolę. Suprantu. Turėtų būti nelengva,-Cross'o akys "užėjo" virš bei tolyn Ninos galvos, atsigavusiai šviesiaplaukei jis parodė ranka gestą "ateik čia greičiau". Kokia tikimybė, kad po tokių negailestingų vyro žodžių moteris nenuspręs smogti dar kartą? Ko gero, labai maža. Tik šį kartą demono smūgis nepasitiko nelaukiančio. Jis sučiupo vampyrės kumštį savajame, tvirtai suspaudė, o tada, lyg to būtų maža, timptelėjo tamsiaplaukę į save.
- Pagalvok ar tikrai norėtum, kad šis nepaprastas tavo dailumas pradėtų pūti,-sušnarėjo. Tas žemas, ramus balsas skambėjo iš ties šiurpiai. Cross'o oda pasikeitė, ji tapo juoda, dvokianti, išpurtusi ir drėgna. Besimuistančią vampyrę pritraukė dar arčiau savęs. Ji kone prisiglaudė prie gyvu puviniu tapusio demono. Lorrella kaip tik prisistatė ir dievaži, ją sukrėtė tikrai ne klaikus "tėtuko" vaizdas, o siaubinga smarvė. Šviesiaplaukė žiaukčiojo bei kosėjo. Bičo 1 kraujas, kurio dar pasisavinti dorai nespėjo, pro burną ėmė veržtis lauk. Cross'as netikėtai Niną paleido ir stumtelėjo į priekį. Demonas vėl atrodė taip, kaip atrodydavo bene visą laiką - visai neblogai, kaip vidutinio amžiaus vyrui.
- Sodink ją į automobilį. Tą kitą taip pat,-tarė bei nusisukęs sulipo į automobilį. Lorrella vis dar jautėsi šleikščiai po parodomojo Cristoffer'io benefiso. Ne veltui sakoma, kad pūvančio lavono kvapas tave palieka ne iš karto, tarsi įsigeria į tavo odą, plaukus, prikimba prie sušiktų nosies plaukelių. Fėja pyko ant "tėtuko" už tokį akibrokštą, juolab teko išstumti laukan savo vakarienę. Neketindama maištauti (ak, ji LABAI gerai žinojo kas būna, kai nuvili "tėtuką") ji privertė tiek Niną, tiek Jessicą atsidurti prabangaus automobilio viduje. Cross'as ten jau sėdėjo, rankoje laikė net ne krištolo, o gryniausio deimanto stiklinę, sklidiną gero škotiško viskio. Mąslus, šaltas žvilgsnis žvelgė pro tamsintą mašinos langą. Lorrella prisėdo greta demono. Iš veido ji tikrai neatrodė patenkinta, be to nenustojo alkanai žiūrėti į priešais sėdinčią Jessicą - vienintelę skaniai "valgomą" būtybę automobilyje. Išorine rankos dalimi patrynė kruviną smakrą. Tarsi kažkokia išganinga idėja būtų trenkusi jai į galvą, ji nušvito energingai pasisukdama į demoną.
- O jeigu aš truputėlį, tik labai mažai atsigerčiau? Prašau?-ji įsikibo į vyro ranką, su begaline viltimi stebėdama tą perbalusį vyro veidą. Cross'as vos matomai linktelėjo duodamas sutikimą. Lorrella ūmiai pasisuko į Jessicą. Putlios lūpos išsikreipė gąsdinančia, liguista šypsena. Ir kai dantyse pasirodė iltys, ji šoko į priekį įsikabindama į merginos kaklą.
- Deimantai iš tikrųjų nėra reti,-prabilo stebėdamas kaip jo taurė laužo šviesą tuzinu nuostabių atspalvių. Tokia paprasta, "atsitiktinė" kalba na tiesiog puikiai derėjo prie kruvinos prievartos scenos priešais,-Per 44erius karjero "Mir" eksploatavimo metus buvo išvežta 350 milijonų kubinių metrų kimberlitinės uolienos. Tačiau į rinką jie paleidžiami be galo mažais kiekiais, kad neprarastų tokios beprotiškos kainos,-vyras gurkštelėjo iš taurės. Rudos akys nukrypo į judančią Lorrellos, užsiropštusios ant tos vargšės mergaitės, nugarą. Crossas susiraukė, tada fėja su nemaža jėga "paskrido" atgalios voždamasi į sėdynę,-Tik labai mažai atsigertum?-priekaištas demono balse privertė vampyrę susigūžti. Ji iš kruvinos burnos nespėjo paleisti sultingo mėsos gabalo, kurį išplėšė iš Jessicos kaklo.
- Ar labai skaudėjo, kai Sevastianos tave iškeitė į kitą moterį?-nieku gyvu nebūtų praleidęs progos pasišaipyti. Ta jų epinė meilės istorija, kuri lygiai taip pat epiškai pasibaigė, tikrai kėlė demonui pitkdžiugišką šypseną. Emocija Ninos veide vyrą sudomino, todėl jis pažiūrėjo giliau,-Tai bent,-vyras atrodė nudžiugintas ar tai pasibaisėjęs,-Juk tau net neskaudėjo, tiesa? Kaip kvaila, kad Katherine nusprendė užrakinti tuos jausmus tavyje. Ji tikrai tavęs nekenčia, tačiau tuo pačiu padėjo išvengti tau širdgėlos. Man tikrai nebūtų sunku ar tuo labiau gaila atverti tau sąmonę, tačiau kentėdama tikrai prastai atrodysi nešiodama klubo klientams gėrimus,-žemino, atvirai šaipėsi iš moters, tačiau visų labiausiai jautė piktavališką laimę, kad Saloninai šitaip nepasisekė. Ši moteris ilgai nedavė Horatiui ramybės pati to nesuvokdama ir dabar galėdamas ją menkinti, jautėsi tiesiog fantastiškai.

Idėją atsidaryti klubų jam pakišo Lili Alvar sėkmingas pavyzdys. "Ænema" skambėjo pretenzingai, tačiau tik šis klubas atitiko reiklų, kiek sofistišką Cross'o skonį. Čia nebuvo įleidžiamos visokios smirdančios padugnės, šią vietą tikrai būtų galima pavadinti skirtą rinktinei publikai. Brangūs gėrimai, brangios šokėjos, kurias gali ne tik iškrušti, bet ir iš jų "atsigerti", kokybiški, aukščiausios rūšies narkotikai. Tai nebuvo tik darbo vieta, "Ænema" demonas laikė ir savo namais. Kai jie visi čia atvyko, jie visi nusileido į rūsį, kuriame buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Tada trijulės ir Cross'o keliai išsiskyrė. Vyras įėjo į savo kabinetą (pro durų plyšį tikrai buvo galima pamatyti tenai esančią Lili), o Lorrella su Jessica ir Nina ėjo toliau.
- Negaliu patikėt, kad turėsiu su jumis šliundromis gyventi po vienu stogu, nes paprasčiausiai nėra jūsų kur daugiau įkišti,-šviesiaplaukė įstūmė "viešnias" į tamsoje paskendusį kambarį. Įjungė šviesas ir tik tada pasimatė koks jis erdvus, ištaigingas bei... rožinis,-Aš užsidirbau šiuos apartamentus, suprantat?-pretenzingai pareiškė, piktai numainuodama į kambario vidų,-Dirbti pradedat nuo šiandien. Jei išsikalinėsit, patikėkit manimi, kentėsit. Tėtukas nedovanoja klaidų,-priartėjusi prie savo lovos vampyrė ėmė iš lėto nusirenginėti. Pati išsilaisvino iš suknelės, kuri sukrito ant grindų. Po drabužiu fėja buvo nuogut nuogutėlė. Lieknas kūnas, stangrus pilvukas, graži, nedidelė krūtinė - sunku būtų įsivaizduoti, kad fėja galėtų nebūti tobula,-Nuoširdžiai mėgau šitą suknelę...-suburbėjo pakeldama apdarą bei nužiūrėdama ryškias kraujo dėmes, kurios tikrai neišsiplaus,-Nekrėskit nesąmonių, dirbkit sąžiningas bei drausminai, grąžinsit tai, ką esat jam skolingos ir galėsit keliauti savais keliais,-ak, beveik buvo galima patikėti. "Galėsit keliauti savais keliais", taip, tikrai. Galbūt nutiks kažkas keisto ir abi moterys pamėgs vergovę Cross'ui, tačiau jeigu taip nenutiks, jos niekados nepaliks "Ænema" sienų arba taps dviem lavonais, kuriais Lorrella turės nusikratyti. O jai tikrai atsibodo tąsyti lavonus,-Kai buvau bloga mergaitė žinot ką tėtukas man padarė?-fėja atsisuko į abi moteris, tačiau jos žvilgsnis smigo į Niną. Kalbėdama toliau lėtai artinosi prie tamsiaplaukės,-Ar esi kada nors valgiusi save pačią, m? Tame kampe,- ji staigiai bedė pirštu į vietą greta atdarų durų į vonios kambarį. Rožinis kilimas ten buvo papuoštas blyškiomis dėmėmis,-Sėdėjau savaitę lupdama dantimis odą nuo savo rankų, pirštais draskydama veidą, akis ir viską kišdamasi į burną. Tos mažesnės dėmelės ant kilimo yra nuo mėsų, kurias išvėmiau. Taigi,-neapsikentusi to, kad iš Jessicos varvantis kraujas žadina ne tik fantaziją, bet ir norą "supykdyti tėtuką" netikėta merginos mirtimi, Lorrella pačiupo merginą ir perkandusi riešą užlašino savo kraujo ant didelės plėštinės žaizdos ant jos kaklo,-Jauskitės kaip namie,-veidmainiškai nusivaipė numainuodama į vonios kambarį bei piktai garsiai užtrenkdama po savęs duris.
Fėja paskyrė ne vieną valandą tam, kad jos išvaizda taptų nepriekaištinga. Buvo susikaupusi, todėl įsivaizdavo, jog kambaryje yra viena. Lorrella, praleisdama žemėje nepilnus metus, "žmonių" madų nesuprato, tad nenuostabu, kad atrodė taip, kaip norėjo. Ilgis, šviesūs jos plaukai retai kada buvo glotnūs bei tvarkingi. Vampyrė mėgo dažytis, tačiau nesunku suprasti kaip atrodydavo tas jos makiažas. Jai patiko spalvos ir nematė reikalo nesidažyti vienos akies viena, o kitos kita spalvomis. Potėpiai buvo nelygūs, akys ryškiai apvedžiotos juodai, "padūmavusios". Lūpos - ryškiai raudonos. Fėja išsirinko be galo trumpą suknelę, po kuria, kaip visados, nesivargino prisidengti apatiniu trikotažu. Išlėkė basa, nes why the hell not. Kai sugrįžo buvo praėjusi nepilna valanda. Atsivedė porą vyrų ir merginą. Skardų Lorrellos juoką galėjai iš toli išgirsti.
- Ak taip, jūs abi,-nuoširdžiai buvo pamiršusi, kad turi kambariokes. Už fėją puse galvos aukštesnis vyras buvo ją apkabinęs iš už nugaros, vulgariai trynėsi į jos užpakaliuką, šiurkščiai spaudė krūtis. Nebuvo panašu, kad blondinei tai nepatiktų,-Prisijungsit ar stebėsit - čia jau jūsų reikalas,-nusijuokusi vampyrė nustiksėjo į kambarį, užsiropšdama ant lovos. Atsidengė jos užpakaliukas - vaizdas ir taip įsiaudrinusį vyrą tik dar labiau sujaudino. Viliodama savo šio vakaro "grobį" Lorrella viliojančiai tą užpakaliuką pakraipė. Jos partneris atskubėjo ir vos tik pajuto jo šiltą liežuvį savo vaginoje, Lorrella suaimanavo. Kitas vyras su mergina taip pat atsirado lovoje. Jie bučiavosi, glamonėjosi. Nepažįstamoji nutraukė vyriškio kelnes bei trumpikes, iš jų erekcija tiesiog išsiveržė. Moteris apžiojo jo kotą. Suvokusi, kad turi laisvą burną ir tai yra be galo neteisinga, vampyrė prisijungė prie partnerės. Jų liežuviai slysčiojo po kietą vyro pimpalą, pakeliui vis susitikdami ir pavirsdami į bučinį. Tas vyras, kuris buvo jai už nugaros šiurkščiai į fėją įėjo.
Lorrellą pasotinti darydavosi vis sunkiau. Tai buvo savotiškas jos talentas, kuris progresavo. Ir kaip nepasisekdavo partneriams, kurie ją nuvildavo. Abu vyrai, grupiškai nuleidę ant abiejų moterų veidų, pasirodo, daugiau kruštis nebegalėjo. Tai fėją nuvylė. Tai reiškė jų galą. Šviesiaplaukė vonios kambaryje paruošė keletą specialių injekcijų. Nieko ypatinga, tiesiog suleistos jos panardina į laikiną miegą. Grįžo į kambarį atvirai jas laikydama. Nepasisekė Ninai, kuri patalpoje dabar buvo. Lorrella, dar šlapia nuo suskystėjusios spermos, suplukusi, akivaizdžiai "nučiulptomis", kiek paraudusiomis lūpomis kraupiai nusišypsojo tamsiaplaukei. Vampyriškas greitis hibridei puikiai pasitarnavo susmaigstant adatas klubo lankytojams, kurie fėjos nepatenkino taip, kaip jai norėjosi. Netrukus jos partneriai jau gulėjo praradę sąmones.
- Tu,-atsisuko į Niną,-Padėsi man juos nugabenti iki ūkio. Kokio ūkio sakai? Pamatysi. Tai pats skaniausias dalykas, kokį esi mačiusi per visą savo niekingą gyvenimą,-šviesiaplaukė sukrizeno paskubomis užsitempdama savo suknelę.

Tikriausiai yra visiškai apgailėtina iš kelių savo vaikų pasirinkti vieną, kuris gali tam tikru metu tapti tau prioritetiniu. Tačiau gyvenimas nėra vien rožių žiedlapiais klotas, o jeigu ir yra, tai tuomet jis yra apiberiamas rožėmis su visais koteliais ir ant jų esančiais tvirtais ir aštriais spygliais. Salonina be jokios abejonės mylėjo visus savo vaikus (nepriklausomai nuo to, kad vienas iš tiesų nebuvo nei jos, nei Sevastianos), tačiau tik vienas jų paliko jai stipriai įsišaknijusį pėdsaką. Sunku būtu pasakyti kur link būtu pasukęs tamsiaplaukės graikės gyvenimas, jei po sugrįžimo į gyvenimą ir tapimo beveik nemirtinga, greita nebūtu Marcus’o. Šis asmuo tikrai, visomis įmanomomis prasmėmis buvo per geras šiam šlykščiam pasauliui. Bet reikia paminėti kad kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą užduotį, dėl kurios pasirodo vieno ar kito asmens gyvenimo. Kartu savo tariamos motinos vaikinukas buvo sunkiausiais etapais, pradedant nuo to kad jis palaikė Saloniną, kai sugriuvo kadaise beprotiškai stipria laikyta šeima, kuomet ji ėmė “gesti”, kaip išsilydyti besibaigianti žvakė. Šalia jis buvo ir tuomet, kai klasta pasinaudojusi Pierce pasirodė graikės gyvenime, atimdama iš jos žmogiškumą, bei suteikdama tamsą. Jis išmokė ją kaip prisitaikyti prie šių pakitimų, jis išmokė netgi kaip derėtu pamatyti “šviesą tunelio gale”. Negana to, kad vaikinukas kantriai buvo šalia, jis taip pat savo galių dėka sukūrė papuošalus, kurie neleido Saloninai sudegti susidūrus su saulės spinduliais, bei neprarasti savitvarkos, kuomet netoliese yra gyvas, krauju varomas asmuo ar alkiui tapus nesuvaldomu. Jis nepasitraukė iki tol, kol nebuvo tikras, kad nuo šios akimirkos jo artima siela sugebės išgyventi. Arba tikslingiau pasakius, kol pats nepateko į likimo spąstus, iš kurių dėja jam ištrūkti nepadėjo niekas, kam prieš tai jis nesavanaudiškai tiesė pagalbos ranką. Siaubinga tiesa? Bet kitą vertus, šis pasaulis ir yra toks, jis skirtas stiprioms asmenybėms, kuomet geros yra laikomos silpnomis, o silpnos dažniausiai yra sutrypiamos taip, kad nebe sugeba pakilti. Ir kaip ne keista, tam yra ne vienas pavyzdys: Katherine, Sebastian’as, Elissa ir tas pats Christoffer’is. Jie nėra šventuoliškai geri, ir galbūt todėl, kad ir sunkiausiomis aplinkybėmis, jie sugeba pakilti ir smogti atgal. Salonina savo ruožtu nėra panaši nei į vieną iš prieš tai minėtų didelių asmenybių, tačiau maudamasi ant savęs svetimus “kailinius”, ji tikrai stengiasi atrodyti stipri, stengiasi neleisti piktavaliams pasiekti jos silpnas vietas, bei imti į šias atakuoti. Nieko nuostabaus kad Horatius neliko sužavėtas naujojo graikės amplua, juk tai buvo visiškai iš piršto laužiamas spektaklis, ir reikia pabrėžti – ganėtinai prastas. Taip, ji nebuvo melagė, ji nebuvo žaidėja ir tikrai nebuvo “kieta”. Bet apsimesti kita, atrodė kur kas lengviau, nei leisti pasauliui pamatyti kad ji nėra stipriai nutolusi nuo tokių individų kaip Liviana, Elena ar Marcus’as (istorija rodo, kad tikriausiai vien šie trys yra labiausiai atsparūs tamsai individai).
Vienintelis dalykas, kuriam Marcus’as neparuošė savo motinos (ir kaip pasirodo savęs paties), tai buvo Horatius Ambrose. Tikriausiai iš viso blogio, kuris tik gali egzistuoti, šis vyras geba kelti didžiausią siaubą, tiesiog egzistuodamas kažkur netoliese. Žinoma, jis toli gražu nėra vienintelis demonas, ar pats galingiausias individas, apie jį yra kažkas tokio, kas sugeba oponento (nebūtinai gyvą, plakančią) širdį sustingti. Jau nekalbant apie tai, kad Saloniną ir Horatiu sieja šiokia tokia istoriją, kurios veikiausiai nepamena beveik niekas, o kas ir pamena, tai tą laikmetį yra pasilikęs kaip seniai išgyventos ir veik nebe aktualios savo gyvenimo istorijos dalį. Tačiau priešingai nei kitiems, Saloninai šis vyras buvo palikęs didžiulį, neigiamą įspūdį. Ir galbūt ji nekentė tokių siaubo ikonų, kaip Katherine Pierce ar Silvanus Ambrose, tačiau šis vyras buvo nusipelnęs daugiausia liaupsių. Ji nekentė jo labiausiai, visa savo širdimi, kūnu ir siela. Juk iš esmės jis buvo “mastermind” viso to siaubo, kurį teko išgyventi jai pačiai, jos kadaise beprotiškai mylėtam vyrui ir tiems trims vaikams, kuriems Jie padovanojo gyvybes. Ir kokiu asmeniu ji būtu, jei sugebėtu visą tai pamiršti ir atleisti? Antžmogiu, arba tikslingiau pasakius, tokiu kaip jis, skrupulų neturinčiu padaru, kuris gali padaryti ABSOLIUČIAI viską. Smūgis, kuriam pasiruošė Croft-Redford nebuvo dideliu netikėtumu, galbūt tai nebuvo laukta, bet netikėta vargu. Jos krumpliai skausmingai susidūrė su demono žandikauliu, sukeliant minimalią žalą, kuri visai netrūkus užsitraukė, ant balto negyveliško jo veido palikdama tik juodos it smala, ir dvokiančios žymos pėdsaką. Bet ar tuo metu tai buvo beatodairiškai aktualu? Ne. Salonina, netgi turėdama visus antžmogiškus sensorius, neįsigilino į jo venose esantį skystį, ji buvo pavergta neapykantos, kurią jautė šiam vyrui, taip stipriai, kad viskas aplinkui tapo visiškai neaktualu. Tarytum viskas kas juos tuo metu supo, susiplakė į vieną purviną foninę masę, nereiškiančią absoliučiai nieko. Ji negirdėjo, nejuto ir visiškai nereagavo į skerdynių paliktus pėdsakus, į dėl kraujo troškimo pamišusią Lorellą, arba tą pačią visiškai niekuo dėtą raudonplaukę, kuri čia papuolė tiesiog ne laiku ir ne vietoje. Tamsių akių žvilgsnis ryžtingai kabinosi į priklausantį demonui. Tamsiaplaukės žandikaulis aiškiai metė įsitempimo šešėlį, tapo kur kas labiau ryškus, nei yra įprastai. Ir akimirka kuomet Cross’as prabilo dar kartą, tai natūraliai paskatino ją pabandyti smogti dar kartą. Juk Dievai mato, ji neketino taip lengvai pasiduoti, neketino būti auka jo rankose ar tuo labiau jam priklausyti. Ir nereikia iš karto galvoti, kad blogiausia yra priklausyti kam nors savo kūnu, kai to nenori. Blogiausia yra tuomet, kuomet tavo siela ir tavo valia yra palaužiami, tu neturi pasirinkimo laisvės, tu neturi netgi žodžio laisvės. Ir vienintelė tavo išeitis, yra paklusti. Skamba kaip šiokia tokia užuomina į pragaro aplinką, ir galbūt tai yra tiesa. Juk siaubingiausia, kas jos manymu galėtu jai nutikti, tai visiška, absoliuti ir nepataisoma priklausomybė jam. Smūgis, kuris turėjo pasiekti jo veidą dar kartą, buvo sustabdytas taip lengvai, kaip paukštį sustabdo jam neregimas langas ar veidrodis. Iškošė per dantis, dar prieš tai, kai jis pademonstravo save.


– Tu šlykštus, niekingas padaras Horatius. Gali galvoti ką tik nori, bet tu neatimsi iš manęs laisvės, nei tu, nei kas nors kitas. Nes prisiekiu, iki kol būsiu gyva, priešinsiuosi kiekvienam tavo veiksmui. Neleisiu kad tu dar bent kartą pajustum visišką valdžią prieš mane. – Pirmiausia pasigirdo šaltas ir ramus jo balso šnaresys, po kurio demono oda ėmė juodoti, kone pūti akyse. Ir kas svarbiausia, pirmiausia “bloškė” ne kvapas, o siaubingas vaizdas, kuris ne vien kad privertė nemirėlę susiraukti iš juntamo siaubo, bet ir cyptelėti. Ji stengėsi nusukti veidą, kuomet pro sukastus dantis išsiveržė panikos ir siaubo iššaukta rauda. Nepriklausomai nuo to, kad savo gyvenime ji buvo patyrusi iš tiesų labai daug, pirmą kartą matant demoną tikrai nesugebėjo reaguoti kaip nors neutraliai, ar tuo labiau užsimesti “not impressed” išraišką. Žinoma kad jis pasiekė savo tikslą, tai akimirkai jis sugebėjo ją įbauginti tuo, kad yra kažkas siaubingesnio, tamsesnio, nei jai žinomas vampyrų mintančių žmonių kraujų, tamsa. Palyginus tai, kad į Sebastian’o vampyriškumą ji reagavo ganėtinai adekvačiai, Horalius privertė ją pašiurpti. Kvapas taip pat nebuvo maloningas, ir visa laimė buvo tame, kad skrandis graikės nebuvo pilnas, kaip kad Lorellos, kuri gavo savo vakarienę nesuvirškinti, o atpilti. Akimirka, kuomet Salonina privertė save atmerkti akis, juose buvo galima matyti siaubą, kuri jį juto. Vyras atitraukė savo rankas nuo savo pirmagimio buvusios žmonos, šiek tiek pastūmėdamas ją į priekį. Ir ji vis dar atrodė sukrėsta, nepriklausomai nuo to, kad jis vėl atrodė solidžiai patraukliai. Abi, ar tai išgelbėtos ar tai pasmerktos moterys buvo paskatintos įsėsti į transporto priemonę. Kaip buvo galima nuspėti, jos susėdo greta viena kitos. Saloninos veido išraiška atrodė neįskaitoma, nutolusi, svetima, kuomet raudonplaukės tiek veidas, tiek kūnas išdavė siaubą kad visą tai tik įžangą į kažką tragiško, ką tikriausiai šiai bus lemta išgyventi. Lorella prabilo pirmoji, aiškiai išsakydama savo norą pasimaitinti viena iš aukų. Salonina buvo tikra dėl to, kad tai nėra ji, mat vampyrų kraujas nėra malonaus skonio, ko nepasakysi apie mirtinguosius, kokia buvo josios neplanuota kompanionė. Sukandusi dantis, graikė įsitempė, nebūdama tikra kaip geriausia būtu reaguoti, bandyti priešintis prieš akivaizdžiai prieš ją stipresnę hibridę ar tiesiog leisti jai pulti nekaltą merginą. Tai sudėtingas, sąžinės ir valios, drąsos ir kvailumo reikalaujantis sprendimas. Lorella puolė, kuomet iš Croft-Redford veido išraiškos buvo galima pastebėti kaip jai sunkiai sekėsi nesikišti. Ji sukando dantis, kuomet raudonplaukė suinkštė iš skausmo. Tai link kur netrūkus pasuko kalbą demonas išmušė iš vėžių. Salonina nuoširdžiai nesuvokė kodėl jis prabilo apie deimantus, aiškiai puikuodamasis tiek savo gėrimu, tiek tuo į ką tai buvo supilta.
– Būdamas visiškas valdžios fanatikas, keista kad renkiesi deimantus, o ne ką tik išmesinėtos aukos kaukolę. Kas su tavim yra negerai Horatius? Negi iš tiesų vienintelis dalykas, kuris tave verčia jaustis laimingam, yra kitų skausmas? Negi tu iš tiesų visą savo egzistenciją buvo taip stipriai nepamylėtas, kad nieko kito nesugebi? – Šie klausimai nebuvo labai reikalaujantys atsako, greičiau dar vienas būdas išvesti demoną iš kantrybės, priverčiant jį dar kartą apsvarstyti savo pasirinkimą pasiimti merginas kartu su savimi. Saloninos žvilgsnis lėtai nukrypo į Lorellos pusę, kuomet pirštai savaime susispaudė į kumščius. Tačiau prieš graikei imantis kokių nors veiksmų, Lorella buvo su nežmogiška jėga nuplėšta nuo mirtingosios. Tačiau ne be suvenyro. Iš mirtingosios kaklo išsipurškė stambi srovelė šviesiai raudono, arterinio kraujo. Tai privertė pirmąją Sevastianos sutuoktinę imtis veiksmų. Negalvodama apie pasėkmes, ji staigiai nusimovė nuo savęs odinę striukę, bei nuo po ja vilkėtos aptemptos maikutės nuplėšė stambų materijos gabalą, tokiu būdu apnuogindama savo aiškiai labai plokščią pilvą. Medžiagą įnirtingai prispaudė prie Jessicos sužeidimo, vien žvilgsniu paskatindama ją išlaikyti spaudimą, bent iki kol liausis kraujuoti.
Cross’o balsas vėl užpildė automobilio saloną, paskatindamas Saloniną pasukti į jo pusę savo tamsias akeles. Juose buvo nesunku įskaityti nesupratimą, galbūt netgi dalinį pasimetimą. Ji nuoširdžiai nesuvokė kodėl turėtu jausti kartėlį dėl to, kad kadaise iš tiesų epiška meilės istorija nutrūko. Galu gale, buvo tikra kad viskas kas turi savo pradžią, turi ir savo pabaigą. Du tūkstančiai metų, nėra lašas stiklinėje, ji visą tą laiką buvo užšaldyta laike, ir atbudusi visiškai nepasikeitė, kuomet Sevastianos savo ruožtu keitėsi tūkstančius kartų. Nieko nuostabaus, kad po tokios pertraukos jie tiesiog tapo nebetinkami vienas kitam. Bet ne, anaiptol tai nereiškia kad ji liovėsi jį mylėti, kaip kad stengėsi šiai įteigti Katherine. Ji mylėjo Sevastianos kaip gražų atsiminimą, kaip savo vaikų tėvą, ir kaip asmenį, kuris iš tiesų kėlė žavesį dėl savo neišsisemiamos stiprybės, ryžto ir drąsos. Jis buvo kitoks, svetimas, bet tuo pačiu vis dar brangus jai asmuo. Tik tiek kad kaip vyras, jis visiškai jos nebe traukė, kaip ir ji jo. Galbūt, tiesiog dėl skirtingų priežasčių ir aplinkybių. Jos lūpos suvirpėjo, tarytum pareikalaudamos žaibiško atsako į užduotą klausimą.
– Dėl ko tu jo taip nekenti? Ar dėl to kad jis vienintelis turėjo jėgų tau pasipriešinti, atsisakęs ne vien tavo taisyklių, bet ir tavo pavardės, tavo paveldo? Pirmagimis sūnus, atrodytu didžiausias tavo pasididžiavimas, tapo didžiausiu tavo priešu. Susikūrė savo likimą taip, kaip to troško pats, ne taip kaip to troškai tu. – Galva šiek tiek palinko šonan, kuomet neatitraukdama akių nuo Cross’o, tamsiaplaukė ir toliau ramiai, nors ir su jaučiama paniekinimo gaida ir toliau dėstė savo mintis.
– Ar dėl to, kad jis turėjo absoliučiai viską, ko galbūt troškai pats, bet taip niekada ir neturėjai? Pagarba, pelnyta, o ne iššaukta baimės. Pripažinimas, užsitarnautas, o ne gautas apgaule. Ir meilė, tikra ir nuoširdi, o ne paimta per prievartą.
Pritariamai linktelėdama galva, Salonina nesipriešino Cross’o bandymui ją sumenkinti, tokiu būdu pabrėžiant kad jam užtektu spragtelėti pirštais kad sugriauti josios gyvenimą. Tačiau dėl kažkokios priežasties tai neleido tamsiaplaukei nutilti ir užsiskleisti.
– Apmaudu, tiesa? Atrodo kad turi tiek daug, bet iš tiesų neturi visiškai nieko… …nes gyveni didžiuliame melo burbule. Nesvarbu tai, ką padarė Katherine. Nes tu nesupranti vieno dalyko, ji nejaučia man neapykantos, jei jaustu – manęs čia nebūtu. Tai išprotėjusiai kalei, viso labo siaubingai nepatiko tas faktas, kad Sebastian’as nebuvo sugniuždytas be jos. <…>




Einant ilgu koridoriumi, Ninos žvilgsnis neatsitiktinai susitiko su Cross’o siluetu, kuomet jis nusprendė kad toliau neketina gaišti savo laiko su trimis savotiškai keistomis moterimis. Priešingai nei Jessica, kuri laikė prie savo kaklo prisispaudusi medžiagos skiautę, Croft-Redford nusekė demoną žvilgsniu, kuomet jis pradingo iš už tikriausiai savo kabineto durų. Nepastebėti Alvar taip pat nepavyko, ir būtent tą akimirką vampyrė pasijuto ne vien pažeidžiama, bet dar ir kvaila. Juk tirados, kuriomis ji nusprendė pasidalinti su savo “bosu” šio limuzine, nereiškė absoliučiai nieko. Ir kaip gi pikta pasidarė suvokus, kad ji yra atsidūrusi tikrai apgailėtiname taške, kuomet jis… Jis turi: be proto dailią moterį, akivaizdžiai sėkmingą verslą ir yra beveik neliečiamas. O kur Nina? Šiknoj, gilioj ir tamsioj šiknoj, kaip ir visa jos likusi šeima. Neigiamai supurčiusi galvą, ji ir toliau sekė paskui Lorellą, kuri netrūkus įstūmė abi “viešnias” į tamsų kambarį. Įjungtos šviesos apakino tik akimirkai, ir netrūkus viskas nusidažė ryškiai rožiniais atspalviais. Visiška beskonybė, nebent žinoma tavo svajonių namas yra barbės namas. Čia ir kvepėjo kažkaip keistai, mirtimi. Sukandusi dantis, graikė tik žvilgsniu stabtelėjo prie Lorellos veido, kuomet ši nesibodėdama nusimetė nuo savęs drabužius. Jos replikos skambėjo keistai, lyg kuri nors iš jų būtu turėjusi pasirinkimą dėl to, kaip ir kas turėtu vykti toliau.
– Jei tave tai bent kiek paguos, aš ir pati neatsisakyčiau nulipti tau nuo galvos ir palikti šiuos, am, įspūdingus apartamentus tau vienai. Na, supranti, kad nesimaišyti tau po kojomis. – Žinoma tai buvo puikiai paslėptas sarkazmas, tiesiog vidinis balsas kuždėjo kad su Šia šviesiaplauke derėtu elgtis atsargiau, mat per šią trumpą pažintį ji jau ne kartą parodė kad yra visiškai neprognozuojama. Elgėsi atsargiai, protingai stengdamasi pasirinkti kiekvieną iš savo tariamų pareiškimų, kiekvieną iš žodžių.
– Lorella, tu juk “tėtuko” numylėtinė, tiesa? Gal, pabandykime susitarti. Aš esu vampyrė, kas reiškia kad man miegoti nereikia, todėl galiu apleisti tavo kambarį į šį neįžengdama be tavo leidimo, taip turėsi viena erzinančia “kambarioke” mažiau. Negana to, galiu netgi išgelbėti tavo numylėtą suknelę… Kadaise buvau kario žmona, ir žinau kaip galima pašalinti kraują nuo materijos. Mainais paprašysiu tik vieno… – Saloninos žvilgsnis nukrypo į sužeistos ir akivaizdžiai siaubingai išsigandusios raudonplaukės pusė. Neužsiliko, kaip mat sugrįždamas prie hibridės. Giliau įkvėpusi, stengėsi kalbėti įtikinamiau.

– Kartu pasistengsime kad ji liktu gyva ir kaip galima mažiau sužeista. Manau tai abipusiškai naudinga, argi ne taip?
Lorellos pasakojimas apie tai, kokiu būdu ji buvo baudžiama, su visais prie to pridedamais vizualiais efektais sukrėtė kiek mažiau, nei ta mažytė žaizdelė, tie keli lašai fėjos hibridės kraujo. Visa laimė kad Salonina visuomet ant riešo laikė pasikabinusi apyrankę, kurią jai suformavo Marcus’as, mat be šito nedidelio daikčiuko, velniai žino kaip viskas būtu pasibaigę. Vien instinkto dėka, graikė sučiupo apyrankę, bei pasistengė stipriai susikaupti, tuo metu, kai šviesiaplaukė “gydė” sužeistą, vaikštančią kraujo donorę. Net apžavai veikė nepilnai, turint omeny kad viliojantis jos kraujo kvapas užpildė visą kūną, kiekvieną organizme esančią ląstelę, sužadino ją. Prireikė iš tiesų didžiulių valios pastangų, kad nepadaryti kvailystės, kuri vargu ar išeitu jai pačiai į naudą. Tik tuomet, kai minėtasis procesas pasibaigė, o Lorella “pasigražinusi” papustė padus kuriam laikui, Croft-Redford pasiliko kartu su Jessica. Pirmiausia teko apsižiūrėti, ar čia nėra kokių nors prietaisų, leidžiančių jas matyti nuotoliniu būdu, vėliau gi moterys pasikeitė keliais žodžiais, bei Nina davė pažadą raudonplaukei, kad pasistengs padaryti viską, kas yra jos galiose, kad neleisti jai kentėti, ir esant galimybei ištrūkti iš šios vietos. Juk abi kuo puikiausiai suprato, kad tokio dalyko kaip “grąžinsit skolą, ir eisit savo keliais” nebus. Tik ne tuomet, kai viskas yra Horatiaus rankose. Nežinia kam jam yra reikalinga Jessica, bet kaip išnaudoti Niną, jis tikrai sugalvos. Užtenka paminėti tai, kad yra asmenų kuriems ji yra svarbi, ir jei jai kas nors nutiktu, jie neliktu labai patenkinti.
Lorella sugrįžo ir ne viena, ir vos tik ši pradėjo santykiauti su savo svečiais, Nina liepiamai sukuždėjo raudonplaukei kad ji apleistu patalpas, nes kad ir kas čia vyks toliau, vargu ar pasibaigs gražiuoju. Ketino išsinešdinti ir pati, tačiau prie durų prisistojęs apsauginis, išleido tik vieną iš merginų. Matyt viskas ko reikėjo dabar, tai pavaduoti Lorellą, kas reiškė kad pilnai užteks ir vienos naujokės. Pasigailėdama (nors, toks čia ir pasigailėjimas) mirtingosios, Nina pritariamai linktelėjo kad ji išeitu iš čia. Galu gale, kaip be pasukus tokia jaunutė mergaitė kaip Jessica, graikės akyse atrodė kaip vaikas, ir vaikui ji tikrai nelinkėtu stebėti hibridės ir josios aukų orgiją. Pati irgi neparodė didelio susidomėjimo, kuomet nugara įsirėmė į sieną, kuria vėliau praslydo iki pat apačios. Vien vampyriškų gabumų dėka pavyko “atsiriboti”, mintimis ištrūkti kitur, bei paprasčiausiai nematyti ir negirdėti visko, kas vyko dabar. Vyko irgi palyginus neilgai, matomai žmogiški kūnai negali panešti tiek seksualinės energijos, kiek gali nemirtingi, arba kiek reikia nepasotinamai Lorellai. Atkusti pavyko tik tuomet, kai šviesiaplaukė tiesiogiai į Saloniną kreipėsi. Kaip mat pakildama ant kojų, ji akivaizdžiai suraukė antakius, kuomet žvilgsnis savaime nukrypo į sukritusius belekaip kūnus, kuriuos hibridė kažkokiu būdu neutralizavo. Girdėjo kiekvieno iš jų širdies plakimą, kas reiškia kad jie buvo gyvi, tačiau ar ilgai? “Ūkis”, įdomus žodis, turint omeny kai yra kalbama apie tai, kad iš tokių vargšelių yra ištraukiamas kraujas, o vėliau greičiausiai platinamas. Stebėjo kaip palaimingai atrodo blondinė, kuomet apibendrintai tauškia apie sekantį jų kelionės tikslą. Bėda tik tai, kad Saloninos planuose nebuvo to aspekto, kad pakeisti buvimo vietą dar šiandien. Jai buvo būtina susitikti su Cross’u, pateikiant jam pasiūlymą, kuris galiausiai galėtu nulemi Jessicos ateitį. Rizikinga ir greičiausiai nesuveiks, bet geras verslininkas retai kada atsisako jam pačiam naudingo pasiūlymo. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, graikė vos pastebimai susiaurino savo akių vokus, kuomet stebėdama tikrai ne ypatingai patraukliai atrodantį, spermą ir prakaitu nulietą blondinės veidą.
– Kai viską taip apibūdini, man būtu tikras malonumas kartu su tavimi keliauti į tą stebuklingą vietą. Plius, kaip gi galima atsisakyti padėti savo mėgstamiausiai kamberiokėi? – Veidmainiška, bet velniai griebtu vaidinti “vištelę” Saloninai sekėsi ganėtinai neblogai. Kuomet jos veidą perskrodė labai perspaustas apmaudas, ji netgi apibendrindama ilgesingai atsiduso. – Bet ką pasakys tavo “tėtukas”, kai sužinos kad pasidaviau tavo prašymui, nepaisydama to kad jis liepė man dabar pat persirengti ir keliauti dirbti prie baro? Žinai, Jessica labai prastai sukasi, kai šiandien klube yra sausakimša. – Veidmainiškai pavatydama akimis, ji tarytum dvejodama pažvelgė į duris, tuomet į Lorellą, o vėliau į nelabai dėkingą padėtį patekusius kvailius. – Nenorėčiau kad per mane vėliau pakliūtum į bėdą Lorellą, juk mes abi puikiai žinome kaip “tėtukas” supyksta, kai jo norai nepaisomi. – Pritariamai linktelėjusi galva, ji nesugaišo čia daugiau nei akimirkos, kuomet pasisukdama ant kulno, kaip mat patraukė link durų. Visa laimė, kad apsauginis buvo pasitraukęs nuleisti čiurkšlę į pisuarą, todėl jai neprireikė daugybės pastangų tam, kad pasitraukti koridoriu iki pat tos vietos, kur paskutinį kartą matė Cross’ą, kartu su prieš tai nematyta tamsiaplauke. <…>

<…> – Prašau, paklausyk manęs. – Užeidama pro kabineto duris, tamsiaplaukė nesugaišo, kuomet nusprendė išdėstyti savo mintis kone iš karto. Jai nesvarbu buvo net tai, kad galėjo būti šiuo metu siaubingai nepageidaujama. Ji ryžtingai žengė pirmyn, leisdama sunkioms durims užsiskleisti. Tam kad susidėti savo mintis tinkamai, stengėsi kalbėti neskubant, išraiškingai. Ir tiesą pasakius, vaizdas buvo įdomus. Vienu metu tikrai atrodė kad ji beveik prarado viltį, bet ir priminė tą pačią Saloniną Matidia, kuomet buvo žmogiška, šilta ir pasiaukojanti.  – Ta mergaitė, kuri čia atsidūrė kartu su manimi. Ji nieko bendro neturi su tuo, kad tavo prekės buvo sugadintos. Tai mano atsakomybė, supranti? Ji ne velnio nežino net dėl kokios priežasties čia atsidūrė. Ji tėra nekaltas vaikas, Horatius. – Žinodama kad į “kilnią širdį” apeliuoti yra beprasmiška, moteris sustabdė save, aiškiai supurtydama galvą, pradėjo iš naujo. Tuo pačiu metu stengdamasi su juo išlaikyti kiek galima stipresnį akių kontaktą.
– Ji viena iš James’o Morgan mergaičių. Paklausyk, kai mane sugavo, girdėjau tų dviejų kalbas, jie ketino tave pakišti, priversdami patikėti kad Jessica turi kažką bendro su tomis prekėmis. Kad sužeidęs ar pasiėmęs ją, galiausiai užsitrauktum Morgan’o rūstybę. Tu juk verslininkas, šitai stipriai pakenktu tavo darbams ir jeigu tau reikia pinigų. Aš turiu pinigų, daug. Esu pasiruošusi sumokėti už jos laisvę daug daugiau, nei ji sugebėtu tau uždirbti… Prašau. – Staiga moteris nutilo, tikriausiai vien iš Cross’o veido išraiškos suprasdama kad jos žodžiai absoliučiai nieko nereiškia. Jos tamsių akių žvilgsnis netrūko pasislėpti po tankiomis blakstienomis. Ji nutilo, netgi pečiai savaime šiek tiek nusileido. Būdama tipine savimi, ji negalėjo leisti kad tai mergaitei kas nors nutiktu, ir kad ir kaip tai keistai be skambėtu, buvo pasiruošusi imtis daugybės priemonių, kad išvengti nepataisomų pasėkmių. Nuoširdžiai abejojo tais žodžiais, kuriuos ketino ištarti toliau, dėl to nedrįso pakelti akių net tuomet, kai šias pramerkė.  – Aš pamenu tavo akis, kai dar abu buvome žmonėmis… – Stiprus pareiškimas, turint omeny kad būtent tas pats žvilgsnis, apie kurį ji prabilo dabar, kadaise paskatino Matidia išprašyti savo stipriai mylėto vyro daugiau kartu nebe keliauti į jo tėvo namus. Ji baiminosi to žvilgsnio, mainosi to, ką jis galėtu padaryti, kai Sevastianos nebūtu šalia. Sunkiai nurydama susikaupusį burnoje kartėlį, nebe taip užtikrintai, ir netgi keliais tonais tyliau, ji visgi prabilo vėl. – Paleisk mergaitę Horatius, ir aš pažadu. Kad savo pačios noru darysiu viską, ką liepsi. Tu nugalėjai, tu galutinai sutriuškinai kiekvieną iš mūsų… Bet aš prašau tik vieno, paleisk tą mergaitę. Ji nenusipelno to nedėkingo likimo, į kurį neišvengiamai esame įklimpę kiekvienas iš mūsų.