KAMBARYS # 001

by **Gabriel Gotham** Kv. 09 27, 2012 4:48 pm

Kambarys # 001.

by **Jon Spencer** Antr. 07 19, 2022 11:51 am

– Esi tikra kad sugebėsi tai padaryti? – Švelnus moteriškas balsas atitraukė šviesiaplaukę iš apmąstymų liūno. Pirmiausia ką padarė prie didžiulio, panoraminio lango, iš kurio atsivėrė naktinis miestas, sustojusi šviesiaplaukė... buvo gilus atokvėpis. Akimirkai tankios blakstienos paslėpė žalsvai rudas akis, po ko originali vampyrė pagaliau atsisuko. Freya pasitiko jauniausią seserį klausiama išraiška. Ne todėl kad ji būtu abejojusi Rebekah sugebėjimais, greičiau priešingai. Ji baiminosi. Kad jei planas nepasisektu, ji prarastu paskutinę savo šeimos narę. O išdavikiškas ėjimas prieš asmenį, kuris sunaikino Niklaus Mikaelson. Na, nebuvo tokia jau ir paprasta užduotis. Teisinga, bet ne paprasta. Vienos rankos pirštais vis dar spausdama prabangaus krištolo taurę, kurioje buvo likę šviežio kraujo pėdsakai, jaunėlė pagaliau prabilo. – Neturiu kito pasirinkimo. Jis turi sumokėti už tai ką padarė. Ir manęs netenkina „blogos įtakos“ pasiteisinimas. – Omeny turėdama būtent tą laikotarpį, kuomet Sebastian‘as buvo supynės savo kelią su Petrovos. Tos pačios kalės, per kurią kadaise nukentėjo ir jos broliai. Net jei Rebekah ir stengėsi kad josios balsas išduotu tik neapykantą: šaltą, strategišką. Ten taip pat buvo nesunku užfiksuoti kruopelytę nusivylimo. Taip, ji buvo nusivylusi kadaise jos geistu ir mylėtu vyru, vėliau draugu. Jis susimovė. Stipriai. Ir dabar turėjo būti nubaustas. Prie senovinių raštų įsitaisiusi Freya pritariamai linktelėjo. Priešgyniauti vampyrams buvo prasta mintis, tuo labiau jei jie buvo Mikaelson. – Ar viskas paruošta? – Pratęsė Rebekah, kuomet atsitraukusi nuo lango, pasiekė metraščiais, senovinėmis knygomis ir žvakėmis apkrautą stalą. Freya viso labo klastingai šyptelėjo, ne per daug akivaizdžiai, tačiau su aiškiai suprantama užuomina. <...> Per pastaruosius metus pasikeitė iš tiesų daug. Ir pradėti reikėtu nuo tos dienos, kai Niklaus Mikaelson buvo sunaikintas. Ant kortos buvo pastatyta labai daug, su kiekviena akimirka vis labiau tapo aišku kad karo su žmonėmis nepavyks išvengti. Turint omeny, kad likę Mikaelson‘ai norės keršto. Staigaus, neapgalvoto ir vienareikšmiškai kruvino. Teko priimti sprendimus, kuriais ne viena iš šeimos moterų nesididžiavo. Bet geriau taip, nei eilinė pasaulio pabaigos ir pavardės sutepimo grėsmė. Elijah Mikaelson buvo pasitiktas užburto šeimos durklo, po ko tas pats laukė ir Kol Mikaelson, bei Marcel Gerard. Karstai su kiekvienu iš jų buvo kruopščiai išgabenti į skirtingas pasaulio vietas, paslėpti stipriais burtais, už kuriuos buvo atsakinga vyriausia šeimos atžala. Rebekah savo ruožtu įstojo į vampyrų tarybą. Ir nors iš pradžių tai buvo tiesiog tikslingas ėjimas, palaipsniui šviesiaplaukės rankos prarado prieš tai jos riešus kausčiusius pančius. Jos balsas tapo svarbus, ji atstovavo savo šeimai. Nerašyta priklausomybė nuo brolių dingo. Ji turėjo absoliučią laisvę gyventi taip, kaip nori pati. Prabangūs kabrioletai, investicijos, niekur nevedantys romanai. Ir viskas jos pačios pasirinkimu. Ak taip... Tai ne viskas. Kadaise per lengvai savo širdį dalinusi moteris tapo labiau brandi, labiau kategoriška, šalta. Dar niekada ankščiau Rebekah nesijautė tokia svarbi žaidimo figūra. Ji buvo varoma keršto troškimo, kuris startavo jau nuo tos dienos, kai šiai buvo pranešta apie Niklaus žūtį. Kartu su Freya, moteris bandė rasti palaidus galus ten, kur jų paprasčiausiai nebuvo. Originalus burtas yra sudėtingas tuo, kad kiekvienas tiesiogiai „paverstas“ asmuo gauna savo silpnybes, kurių ištekliai nėra beribiai. Rebekah teko klaidžioti atminties labirintais, kurie palaipsniui šią artino prie tikslo. Per televizoriaus ekranus transliuojamos spaudos konferencijos su Redford‘o veidu, tik dar labiau motyvavo. Iš nuoširdžiai užgimusio ryšio neliko absoliučiai nieko gražaus. Ji troško jo baigties, kurią realizuoti galėtu pati. Ir nors naujojo pasaulio taisyklės tai draudė, ji žinojo būdą, kuris garantuotu kančias, kurių ex buvo vertas. Kiek obsesiška? Gal. Bet tuo pačiu nieko nuostabaus. Kai tu gyveni 1000+ metų, nebesi toks, kaip kiti. Ilgainiui Mikaelson šeimos atstovėms pavyko rasti vietą, nuo kurios prasidėjo Ambrose (Redford) legacy. Galybė tyrimų, bandymų ir dar daugiau prisiminimų... Atvedė į šią akimirką. Kuomet Rebekah Mikaelson rankose atsidūrė specifinis durklas, bei maišelis su uolienos dulkėmis. Freya suėmė abu sesers riešus, priversdama ją atkreipti dėmesį į save. – Jis gali būti ne vienas. Redford‘as nėra toks paprastas, kokiu jį išstatė pramogų pasaulis. Jei jis tikrai būtu visų stumdoma „kalė“, jis jau seniai būtu pribaigtas. – Burtininkė neleido seseriai įsiterpti, kuomet pratęsė. – Leisk man eiti kartu. Aš galėsiu pristabdyti jo fėją... – Įsivyravo nejauki tyla. Rebekah nesiskubino atsakyti, tačiau nepanašu kad Freya laukė verbalaus atsako. Šviesiaplaikė atitraukė rankas iš burtininkės gniaužtų, tik dar labiau suspaisdama naujai pagamintus magiškus artefaktus. Atsitraukė. – Aš privalau padaryti tai viena. Nesuk galvos, galiu garantuoti kad jis bus vienas. Sebastian‘as man skolingas. Tai ilgai netrūks. – Jai netrūko pasitikėjimo savimi, lygiai taip pat kaip empatijos nebuvimo balse. Pasisukdama ant avimų aukštakulnių, ji galiausiai patraukė durų link, už kurių netrūkus ir dingo. Palikdama Freya su baime kad bet kurią akimirką viskas gali paeiti ne pagal planą. <...>

Kaip asmeniui, penkis metus praleidusio vampyriško irimo stadijoj, kurią spartino parazituojanti pragariška išpera Sebastianui ėjosi ne taip ir blogai. Na, bent jau kol turėjo fėjiško Elissos kraujo savo sistemoje, kuris kaip dangiška šviesa kaip mat išsklaidydavo atslenkančius juodus demoniškus debesis. Esybė, kurią pats ant savęs ir užsileido niekur nedingo. Kiūtojo susirietus į kamputį atokiame sąmonės kampe laukdama, kol galės apsireikšti dar viena žiauria, bet išmoninga apvaizda. Visada galėjo aiškiai pajusti, kai antidoto poveikis pradėdavo silpnėti. Viduje jausdavo bauginantį neramų prisilietimą siaubo, kuriame milijonus kartų baisiausiais būdais išgyveno savo didžiausias baimes. O kartais demonas pirmiau paveikdavo kūną ir stiprėjančia įtaka išsiduodavo luptis pradedančia oda bei plūstančiu krauju iš stambesnių kraujagyslių. Didžiulė priklausomybė nuo Elissos kraujo tam, kad galėtų funkcionuoti Sebastianą žiauriai nervino. Jis atsisakė susitaikyti, kad tai yra jo nauja ir tiesą sakant visiškai nusipelnyta realybė. Ieškojo ilgalaikio būdo "pasveikti". Tai kol kas buvo vienintelis jo susitelkimas, padėjęs neprisiminti penkių pragaro metų. Jis taip pat padėjo nekvestionuoti tikrovės, kuri "Inception" principu Redford'ui ne visados atrodydavo legitimi. Kas jeigu visa tai tėra dar viena Xerces simuliacija, būtybės gulbės giesmė, į kurią sudėjo viską ką turi, kad savo bejėgiškumo neištvėręs Sebastianas pagaliau palūžtų? Jam reikėjo rasti aiškų įrodymą kad taip nėra antraip į visiškai nieką kas vyko aplinkui negalėjo žiūrėti atsakingai. Prisiminimai buvo sutrikę, persipynę, migloti. Buvo sunku išlaikyti minties skaidrumą, o proto silpnumu naudotis bandė ir tas lašas paties pragar,o kuris visu grožiu skleidėsi vampyrišku kraugeriškumu. It niekas negalėtų suteikti saldesnio malonumo už brutalią patyčią viskam, ką buvo įprasta laikyti moralumu, į padorumo, žmonių pasaulio vertybes. Vien mintis apie nedidelio miestelio gyventojų išžudymą, kaip "daro angelus" kraujo, kūno dalių ir vidurių baloje jį sujaudindavo. Visgi per penkis metus praradęs viską - draugus, karjerą, turtus, neįtikėtiną kosmišką galią ir netgi meilę Sebastianas galėjo pasigirti bent jau tebeturintis save. Kaip nepailstanti kovotojo dvasia leido jam atsilaikyti prieš Xerces, ji lygiai taip pat vedė vyrą ieškoti atsakymų. Iš Elissos pagalbos jis prašyti (ar reikalauti) neketino. Puikiai suvokė, kad mylima sesulė galėjo ateiti į dvarą anksčiau, kur dūlėjo magijos apsaugotas, užmirštas pirmojo vampyro kūnas. Ne dėkingumą jautė už tai, kad Elissa iš viso pasirodė turėdama pustuzinį dingsčių to nedaryti, o pyktį, kad nebuvo suskubta padaryti tai greičiau. Va taip va. Vidinis instinktas gynė vyrą ieškoti tunelioko, kurį su pirmaprade Katherine ir savo paties versija paliko prieš šimtus tūkstančių metų būtent tam atvejui, kai bėda pareikalaus uždraustos serafimų magijos, kurios dėl kokių nors priežasčių negalėtų pasiekti iš savęs. Ilgai analizavo sukepusius savo prisiminimus ir žemėlapį. Kuveitas. Net neabejojo, kad katakomba turėtų rastis Kuveite. O jei suklydo, na, tada bus suklydęs, tiesa? Prieš prasidedant kelionei turėjo kruopščiai pasiruošti, mat absoliučiai joks žingsnis dabartinėje situacijoje nebuvo paprastas. Griebėsi kone šiaudo vien tam, kad nereiktų prašyti (arba reikalauti) Elissos pagalbos.

- Kodėl negali palikti manęs ramybėje?!

Patetiškas, mergaitišku pykčiu alsuojantis kumštelėjimas į tvirtą Sebastiano krūtinę sutapo su veiksmu, kurio metu vyras paleido iš glėbio už įsisopėjusio, kraujuojančio kaklo susiėmusią merginą.

- Nes priklausai man labiau, nei kada nors priklausei sau pačiai?-kalbėdamas saldaus kraujo pilna burna nemirėlis šveplavo.

- Kuo toliau esu nuo tavęs, tuo labiau man sekasi, Sebastianai! Aš klesčiu!

Vyras suprunkštė. Lyg apimtas frustracijos dėl šviesiaplaukės iškreipto realybės pojūčio, patrynė akis. Įkandimo žymė ant jos odos jau buvo užsitraukusi. Tiesa, Lorrellos žodžiai turėjo šiokio tokio svorio, mat jau senokai Redford'as tikėjo, jog kuo artimieji yra toliau nuo jo, tuo mažesnę tikimybę turi užverst kojas.

- Tu vadini tai klestėjimu? Tu tik šoki ar dar leidiesi dulkinama per visus galus už pinigus pačiais įmantriausiais būdais?

Suvokusi jo žodžius savaip mergina nenuslėpė patenkintos, klastingos šypsenėlės.

- Ar tu manęs pavydi, Sebastianai?-šaltos kaip mirtis jos rankos švelniai glostė vampyro kaklą, tarsi kviesdamos pasiduoti geidulingam kūnų tyrinėjimui. Redford'as nežymiai susiraukė. Minties apie seksą su ja net nepajėgė įsileisti į savo galvą.

- Duodu tau tris minutes susirinkti mantą ir apsirengti. TRIS,-įsakmiai iškošė pro dantis sugriebęs merginos kaklą. Patenkinta Lorrella šiurpiai šypsojosi.

Surado palikuonę klube, kuriame hibridė šoko striptizą. Išvydusi kūrėją ji krykštaudama puolė jam į glėbį, apipildama veidą šaltais, nuo ryškaus lūpdažio raudona spalva nusidažiusiais bučiniais. Pasivedęs ją į privatų kambarį gana greitai parodė tikruosius savo motyvus ir patikrindamas išsikeltą hipotezę. Fėjos nelabui jos kraujas veikė ir Sebastianas galėjo funkcionuoti išvengdamas jį apsėdusios būtybės apsireiškimo. Ar bent jau taip atrodė iš pradžių, mat Lorrellos kraujas, kitaip nei Elissos buvo suterštas ir negyvas, todėl turėjo vartoti jo dažnai, be to poveikis atrodytų silpnėjo. Žinojo turįs nedaug laiko.

Prieš penkis metus itin žinomo laikytu savo veido Sebastianas smarkiai neslėpė ir iš viso kurį metą nesuvokė savo abejotinos padėties rimtumo. Visgi ilga kelionė laivu Arabijos jūra privertė su Lorrella visai padoriai pasišnekėti. O tai ką sužinojo Redford'ą kaip reikiant įsiutino. Prieš penkis metus Sebastiano iškelta puota toje Niujorko kavinėje, po kurios sekė Konoro pasirodymas ir dieviškų galių praradimas buvo panaudota vyrą liaudies akyse visiškai sudirbti. Pirmojo viešai pasirodžiusio vampyro inicijuotų skerdynių vaizdai, užfiksuoti saugos kamera apgulė visus žiniasklaidos portalus, laidas. Papirkti liudininkai braukė ašaras piešdami kitokį, tikrąjį Sebastiano Redford'o veidą. Vyro būta žiauraus, ciniško, linkusio į smurtą ir kontrolę. Katherine dingimą siejo su prievarta, kurią moteris turėjo patirti būdama santuokoje. Kai kurie konspiracijos teorijų šalininkai neabejojo, jog gražuolės garbanės nebėra gyvos ir prie to rankas prikišęs bus liguistai pavydus josios vyrelis. Sebastiano akys raibo nuo straipsnių skambiomis antraštėmis, kurias pasiekė įnikęs į Lorrellos išmanųjį. Neva Redford'as yra sulaikytas ir atlieka bausmę sugriežtinto režimo vampyrų kalėjime. Jie netgi surado antrininką, kuris dalyvavo didelį atgarsį sulaukusiame teismo procese! Viso šio farso būta kažkam naudingo, bet dėliojant galvoje visą chronologiją jam vis vieną nesirišo galai. Kažkam pasirodė neįtikėtinai pravartu Sebastianą sukompromotuoti ir dievaži niekados nebūtų pagalvojęs, kad už viso to slepiasi kadaise karštai mylėta moteris. Net pats gryniausias vampyriskas žiaurumas nublanksta prieš keršto ištroskusią, įpykusią galingą moterį.

Arabiškoje šalyje užsitikrinti anonimiškumą lengviau, nei vakaruose tai tikrai. Užsimeti ant galvos bei veido skepetą ir vuolia! Tampi neįdomus, neišskirtinis. Tik Lorrellos nepavyko įkalbinti prisidengti, dėl to šviesiaplaukė gražuolė traukė žvilgsnius kaip medus pritraukia širšę. Kadangi nimfomanė fėja tuo mėgavosi Sebastianas nesunkiai įsivaizdavo su kokiais "krasavčikais" ji ilgai nekalbinama sutikdavo sugulti. Nuknistu visureigiu palikę modernų miestą už nugaros patraukė į kepinančią dykumą. Lorrella ištisai skundėsi dėl karščio, o skundėsi ir zyzė dar karštligiškiau kai užkalė automobilio variklis. Suėmęs merginą už rankos primygtinai tempė ją paskui save. Kai atslinko vakaras, o fėja buvo purvina, sukandžiota savo kūrėjo, alkana ir išsekusi ji jau verkė pilnomis ašaromis. Ir kai jai pradėjo atrodyti, jog jiedu toje dykumoje galiausiai užsilenks nutiko šis tas įdomaus. Lorrella nekreipė dėmesio į nuolatinį Sebastiano žvilgčiojimą į žvaigždėmis nusagstytą dangų, bet kai grupė milijonus metų iki žemės keliaujančių šviesulių viršuje suėjo į tobulai tiesią liniją keistas reiškinys patraukė ir jos dėmesį. Redford'as pergalingai nusijuokė. Erdvė apačioje magiškai buvo paruošta reaguoti tik į Sebastiano arba Katherine kūnus. Lorrella sucypė, kai jiedu ėmė grimzti gilyn į smėlį. Pratisa tuščia erdvė, tamsa, smūgis. Redford'as grakščiai nusileido ant kojų prilaikęs kompanionę, idant ši kerėpliškai neišsitiestų. Tamsai palankios vampyriškos akys visai neblogai viską matė. Ilgas, ilgas tunelis, kurio viename iš galų buvo galima įžiūrėti ryškiai it pati saulė spindintį taškelį, kuris didėjo jiedviem artinantis.

- Ohooo...-Lorrella neįstengė nuslėpti susižavėjimo sprindžio dydžio šviesele, kurios fantastiškas švytėjimas kėlė pagarbią baimę. Pabandė ją paliesti, bet Redford'as sustabdė staigiu, griežtu kirčiu.

- Tai serafimė Tucana, kvaile. Prisilietusi prie jos pavirsi į tai ką pavirto visos tavo gentainės. Į nieką,-fejų genocidą, kurį įvykdė Sebastianas pabrėždavo tarsi kokį asmeninį laimėjimą,-Beapleidžiant šviesos pasaulį mum su Andromeda pasirodė pravartu pasislėpti šviesos, kurią absorbavę galėtume pasipildyti jėgas. Kiekvienas šviesos likutis yra ypač reikšmingas. Serafimai išnyko. Ir tai tėra dar vienas nereikšmingas genocidas, prie kurio prisidėjau,-šį kartą šypsena vyro lūpose atrodė kiek rūgštoka. Prisiminė tą nenusakomą jausmą kai labai trumpam buvo tapęs galingiausia būtybe visoje visatoje kitų serafimų energijai pulsuojant jo kūne. Jėgai, šviesai rusenant viduje brolių ir seserų, pražuvusių vardan troškimo valdyti ribų neturinčią galią, kuri tebepriklausytų jam, jeigu nebūtų įsikišęs tas šūdžius Konoras. Tik Sebastianas vis dar nežinojo, jogei tos energijos dėka pasaulis išvengė apokalipsės, kurią vyras beveik sukėlė nukeliavęs pas Katherine į praeitį. Ir visgi tą laiką menė maloniam jausmui vilnijant krūtinėje. Lorrella spoksojo į Tucan'os apšviestą vampyro veidą nepatikliai, kiek susirūpinusi. Išprotėjo gražuolis - galvojo ji.

- Nutiks kažkas įdomaus arba nenutiks nieko,-Redford'as ištiesė pirštus prie Tucan'os, prisilietė. Viskas akinamai nušvito. Viskas pranyko.
Sprogimas.

Skausmas.

Ak, kaip būtų puiku, jei egzistuotų lengvas būdas Sebastianui išspręsti savo bėdeles. Išganingas prisilietimas prie Amžinybės, kuri atliktų jam egzorcizmą ir sugrąžins jam galias. Nutiko tas, kas būtų nutikę bet kam kitam, drįsusiam paliesti nesuteptą, tyrą šviesos energiją. Sebastianas nebebuvo serafimas. Paskutinė likusi jungtis pranyko palikdama vyrą išskirtinai tokiu, kokiu jį perkūrė Silvanus. Nemirėlis gargaliavo skausmo aimana. Iki pat kaulų nudeginta oda, išvarvėję akių obuoliai. Lėtai regeneravosi kol netoliese gulinti dar baisiau sudaryta Lorrella nerodė jokių ryškių gyvybės ženklų. Sebastianas bene instinktyviai prie jos nušliaužė uosdamas saldų negyvą, purviną, nuodingą jos kraujo kvapą. Jo iltys susmigo į apanglėjusį fėjos kūną ir gėrė, gėrė, gėrė... Gėrė kol iš jos nebeliko nė lašelio gyvybės. Atsiaugino sprogimo metu prarastą raumeninį audinį, odos sluoksnį, dantis, plaukus. Sebastiano kraujo linija nebeturėjo kitų vampyrų.

Įsirėmęs rankomis į bortelį stebėjo juodą it smala, grėsmingai banguojantį jūros vandenį. Apsėdo melancholija, jautė kiaurai veriantį liūdesį. Nesėkmių maratonas tęsėsi ir vyras jautėsi ne tik dėl jų atsakingas, bet ir visiškai vertas.

"Jei krisčiau kirvuku į dugną padaryčiau paslaugą kiekvienam asmeniui kurį myliu. Lengviau atsikvėptų Liana, Silvanus, Elissa, Avalon su Sammy ir...Katherine..."

"Ne! Tai ne tavo mintys! Liaukis!"

Atsikvėpė, susikaupė. Liūdesį pakeitė ramybė. Pakreipė žvilgsnį kiek į šoną. Šalia jo stovėjo iki skausmo gerai pažįstama moteris.

- Ar visa tai tikra?-paklausė nepakeldamas akių, žvelgdamas į žiedą, kurį jai pats padovanojo.

- Aha,-guviai atkirto ji. Tamsios garbanos žaidė plaikstomos vėjo. Palietė Katherine ranką ir nepajuto nieko. Nepajuto jos,-Tu susprogai, išgėrei visą fėją ir tada mum mielasis, nutiko šis tas įdomaus...

Rebekos Mikaelson planas pričiupti Sebastianą strigo geriem penkiem metam. Vyras dingo. O tada pasirodė, po šiek tiek daugiau, nei penkių metų. Lyg niekur nieko. Net ir aiškiai suprasdamas savo laisvės ribotumą atkako į didžiausią biblioteką Manhetene vien dėl galimybės nemokamai pasinaudoti internetu. Neturėjo namų, pinigų, net suknisto mobilaus telefono, o plėšikauti nebuvo nusiteikęs. Skaitė paskutinių penkių metų aktualijas. Draugiją jam palaikė Katherine, kurią tik jis vienas ir tematė.

Išprotėjo?..

"RedCorp" naujas vadovas. Ir nuotrauka, kurioje Thomas Shelby spaudžia ranką pačiam NSAASC direktoriui.

Desmondo Abberline mirtis nenustebino, juk nebegalėjo jo jausti kūrėjo ir palikuonio ryšiu.

Richard Lookwood, Arabella Diaz. Didelės raiškos gražuolės nuotrauka kompiuterio ekrane.

- Ne,-papurtė galvą,-Kiekviena rudaakė tamsiaplaukė tau nuo šiol primins Katherine, tiesa?

Vampyrų taryba...

Kirto skambus, angeliškas juokas, kuris buvo toks netikėtas, idant Sebastianas net krūptelėjo.
- Jie tikrai atėmė iš tavęs viską!-ji džiaugėsi šaipydamasi iš šūdų duobės, į kurią vyras buvo įbridęs iki ausų. Jųdviejų su Xerces tarpusavio santykiai nebuvo pagėrėję, net jeigu per klaidą tavo vieniu.

- Dink iš akių,-sušnypštė garbanės apvaizdai ir ši blyktelėjusi pranyko. Nė akimirką neleido būtybei pamanyti, jog ji turi bent lašą kontrolės.

Kapinių tyloje skendinčioje patalpoje aidėjo Redford'o link artėjantys ir vis garsėjantys žingsniai. Žinojo sulauksiąs nemalonumų. Prieš atsisukdamas patrynė šiurkščiais šėreliais apaugusį smakrą.
- Pone Redford'ai, paprašysime jūsų eiti su mumis.

Autoritetingas tonas. Neabejotinai teisėsaugos organai. Žvilgtelėjęs neklydo. Aukšta tamsiaodė moteris trumpais plaukais dėvinti uniformą. Netoli jos stovėjo dešimtis augalotų bičų, apsitaisiusių amunicija ir kovos šarvais. Beveik viską, kuo jie buvo pasitaisę galėjo atpažinti ne tik iš "RedCorp" logotipų. Daugumą jų sukūrė jam dirbę mokslininkai. Sebastianas ištiesė delnus parodydamas, jog neketina priešintis. Lėtai atsistojo. Kariai įtemptai sekė kiekvieną vyro žingsnį ketindami dirbti savo darbą ir bet kada pradėti atakuoti. Leidosi surakinamas ir išvedamas.

FTB filialas. Kiūtojo apklausoms vampyrams skirtame specialiame kambaryje. Žvilgtelėjo į lubas atpažindamas UV spinduliuotės ir verbenos užtaisų mechanizmus. Verbena jam būtų tik kvapnus pirstelėjimas, o va UV spinduliai tikrai sukeltų nepatogumo.

- Kavos? Vandens? "Naujo kraujo"?-į Sebastianą paslaugiai kreipėsi patalpoje pasirodęs trisdešimties su trupučiu, Hispanic etninės grupės, sportiško sudėjimo vyrukas.

"Naujo kraujo"?..

- Ak taip, nulinio neigiamo. Dėkoju.

Vyrukas išėjo, Redford'as nusekė jį akimis. Po poros minučių sugrįžo, pasigirdo stalo susilietimo su stiklu garsas. Vampyras paėmė produktą, kuris buvo šaltas, kaip lavono širdis.

"Nepasivargino net pašildyt" - pagalvojo kiek šleikščiai suraukdamas nosį. Ekspresiją kaip mat pastebėjo akyla agento akis.

- Maniau kaip asmuo, išleidęs į dienos šviesą šį produktą esat jo gerbėjas.

Neatitraukdamas ryškių akių nuo kompaniono Redford'as atsuko kamštelį, gurkštelėjo ir kaip mat užsikosėjo.

- Yep. Toks pats šlykštus kaip atsimenu. Matot...-žvilgtelėjo į agento ženklelį, braukdamas per lūpas atžagaria ranka,-...detektyve Toni Layun, klonuotas kraujas buvo sukurtas veikiau kaip idėja parduoti masėms. Neva vampyram išsimaitinti žmonės nėra reikalingi. O tiesa ta, kad kaip maitinosi vampyrai žmonių krauju, taip tebesimaitina.

- Norit pasakyt visa ta graži žinutė, kurią Jūsų padermės atstovai nepailstamai eskaluoja visuomenei tėra akių dūmimas?

- Aha,-suskubo patvirtinti. Į patalpą įėjo kitas, dar nematytas prakaulus agentas ir pašnibždėjo žodžius Toniui į ausį, kuriuos vampyras kuo puikiausiai girdėjo. Sebastianas šyptelėjo. Detektyvo suirzimas matėsi tik akių liepsnelėse.
- Pone Redford'ai. Kai buvote pastebėtas centrinėje Manheteno bibliotekoje FTB teko atsiversti prieš penkis metus tirtą bylą. Mūsų žiniomis visą šį laiką kalėjote sustiprinto režimo vampyrų pataisos namuose Stateno saloje ir mūsų pirminė mintis buvo, jog sėkmingai iš jo pabėgote. FTB susisiekus su įkalinimo įstaiga buvome patikinti, kad nuteistasis S. Redford'as bausmę sėkmingai atlieka savo kajutėje. Galbūt jum pačiam pavyktų paaiškinti nelogišką įvykių seką?
Akimirką graikiškos kilmės vyras tylėjo svarstydamas ar nori būti visiškai atviras.

- Detektyve Layun, jum ant veido parašyta kad netikite konspiracijos teorijomis, bet pabandysiu paaiškinti kaip viską suprantu aš. Tame kalėjime bausmę už mane atlieka visiškai nekaltas asmuo, kuris kažkokiu stebuklingu būdu yra neįtikėtinai į mane panašus. Nes kažkam to reikėjo, nebuvo geresnio būdo išplauti manęs į paviršių. Jūs visi dabar velniškai sutrikę, žodis sklinda greitai. Net neabejoju, kad netrukus į biurą prisistatys asmenys ar suinteresuotų asmenų įgaliotiniai, kurie mane iš čia išsives. Ir įstatymiškai dėl to nieko negalėsit padaryti, nes jie stovės daugybe laiptelių aukščiau. Taip atsidursiu pas tuos, kuriems manęs ir reikia. Pradėčiau nuo duomenų bazių, štai...

Sebastianas staigiu judesiu sudaužė "Naujo kraujo" butelaitį. Sintetinis produktas visur išsiliejo, vampyras pagriebė stambesnę šukę ir švarų kamštelį. Detektyvas mojo ranka rodydamas, kad veiksmą kambaryje stebintys darbuotai už veidrodinio stiklo apsaugos sistemos neaktyvuotų. Nemirėlio įvykių versija jį tikrai sudomino. Redford'as šuke prasirėžė ranką, į kamštelį ir pro jo kraštus dribo tirštas, toks raudonas, kad net juodas kraujas.

- Jūsų vietoje pradėčiau nuo duomenų bazių, kurios bus suklastotos. Turiu omeny DNR.

Žaizda užsitraukė, nemirėlis atsargiai pastūmė kamštelį į Layun pusę. Detektyvas akimirką dvejojo, bet siuntinį priėmė. Nenorėjo pasirodyti toks pasidavęs Sebastiano įtaigai.
- Siūlyčiau paskubėti, nes laikas tiksi. Nė valanda nepraeis ir sulauksit svečių.

Tik tak...

Neturėdamas ką veikti Sebastianas suskaičiavo 2635 sekundes kai į kabinetą įėjo asmuo...

Tuomet, prieš penkerius metus Sebastian’as iš originaliosios vampyrės rankų išsprūdo betrūkus vos keliems žingsniams. Į niekur, į nebūtį. Šviesiaplaukė metė visas įmanomas ir neįmanomas pajėgas, kad tik jį surasti ir nieko. Šunsnukis it skradžiai žemę prasmego. Tačiau ar tai sustabdė Rebekah? Anaiptol. Ji ir toliau nuosekliai stengėsi nemirtingą vyrą surasti. Dievaži, dar niekada ir į jokį individą kuris nebuvo jos šeimos narys, nebuvo investavusi tiek laiko ir energijos. Keršto ir teisingumo troškimas buvo didesnis už ją pačią. Ir sunku apibrėžti kad tai buvo šiai į naudą. Freyos susirūpinimas tik augo, o Rebakah nepriklausomumas nuo kitų, didėjo. Ilgainiui ji tapo gerbiama, vertinama ir suknistai kietašiknę originaliąją. Be jos žinios vampyrų pasauly nevyko nieko tokio, kas būtu iš esmės reikšminga. Tarybos susirinkimai taip pat nevyko be šviesiaplaukės. Atrodytu, netekusi didžiausios savo šeimos dalies ji ėmė žybėti, kaip asmenybė. Tačiau dėl kažkokios nelemtos priežasties, she wasn’t capable to let go. Prabėgus pirmiems dviems metams, Rebekah kelias šiaip ne taip susikirto su jauniausiu Niklaus Mikaelson sūnumi. Asmeniu, kuris niekada nebuvo suinteresuotas šios šeimos paveldu. Jis kaip tipinis pienburnis, pasiėmė pinigus ir išsinešdino gyventi savo nelemtą gyvenimą. Už tai, savo laiku su Abberline problema gavo tvarkytis savarankiškai. Ir ką gali žinoti, jei ne nusigrąžimas nuo šeimos, šio sutuoktinė nebūtu iškrušta sociopatiško vampyro per visus galus ir visokiais daiktais. Matomai toks dalykas kaip “karma” turi vietos būti. – Man nusišikti. Buvo nusišikti kai jis dar buvo gyvas, ir tuo labiau nusišikti dabar. Kokia kalba man reikia tai pasakyti kad galiausiai suvoktum? Ispaniškai? – Nesubrendęs akiplėša, koks buvo prieš tai, toks likęs ir dabar. Bet ko galima tikėtis iš kūdikio, kuris buvo subrandintas į suaugusio kūną vos per vieną naktį? Rebekah neigiamai krestelėjo galva, tokiu būdu pareikšdama savo nuomonę apie tik ką išgirstą arogantišką komentarą. Tiesa tame, kad ji nepasirodė čia tam, kad sulaukti tiesioginės Jackson’o pagalbos. Jai nereikėjo kad jis imtu ir pradėtu vaizdinti herojų, kuris paliks apsėstas vendetos kaip kad yra ji. Jis nepažinojo Niklaus, jies nepažinojo ne vieno iš originaliosios šeimos atstovų. Štai technologijų kompaniją, kurią valdė Mikaelson’as turėjo tuos resursus, kurie buvo reikalingi šviesiaplaukei. – Nesistenk per daug, balso stygas persitempsi. Vaikeli, man nereikia kad susiteptum savo baltas rankeles. Konkrečiau man reikia tavo sukurtos veido atpažinimo programos. Būtent tos, kurią naudoji kad pakaifoti nuo savo fizionomijos skirtinguose NY vietuose. – Ištempdama pašaipią šypsenėlę, Rebekah netrūko pasikelti, mat prieš tai buvo įsitaisiusi ant fotelio jo ofise. – Ir tiesioginio kontakto su prezidentu. – Pasipuošusi priliemenuotu baltos spalvos kostiumėliu, atmestinai dirstelėjo į savo kreminės spalvos aukštakulnius, kurie puikiai derėjo prie josios papuošalų ir rankinuko. Jackson’as savo ruožtu užsikirto. Jo antakiai ne tik kad nepatikliai, bet ir rūščiai išlinko. Jaunėlis nepaleido iš akių tetos, kuomet neužtikrintai nuteškė. – Kokiam velniui tau reikalingas prezidentas?! – Šis klausimas Rebekah veide iššaukė savimi pasitikinčią, plačią šypseną. Po paskutinio karto, kuomet moteris buvo susitikusi su Jackson’u, ji iš tiesų labai pasikeitė. Tam tikri gyvenimo įvykiai tikrai pakeičia asmenį. Net jei iš pražių tai nėra pastebima, palaipsniui ima rėžti akį. – Kad ir kaip tai seksistiškai skamba, didelių berniukų žaidimui. – Nereikia ne sakyti kad Mikaelson gavo tai, ko atėjo. Mat iš Jackson’o ofiso originalioji išėjo nešina kietuoju disku, bei kalbėdama telefonu su USA prezidentu.

– Jums leidus. – Perdėm saldžiai sučiulbėdama, Rebakah Mikaelson pakilo nuo “ovalaus tarybos stalo”, kuomet šią pasiekė labai ilgai lauktas pranešimas telefone. Atsitraukusi su visa kėde, ji nedelsdama patraukė ilgojo koridoriaus link. Beveik pasiekė lauko duris, kuomet ją pavijęs asmuo, gana stipriai suėmė moterį už alkūnės. Ji atsisuko, savo žalsvai rudas akis nukreipdamas į Thomas Shelby. – Patarčiau pasilaikyti savo šakas prie savęs, jei vis dar nori jas turėti. – Nepriklausomai nuo to, kad šviesiaplaukės balsas nuskambo gana saldžiai, kažkas apie josios kūno kalbą išdavė tai, kad moteris nejuokavo. Kaip be pasukus, ji niekada nebuvo bereikalingo fizinio kontakto gerbėja. Vampyras atitraukė ranką, estafetę kaip mat perduodamas žodžiams. – Nedaryk to. Bereikalingas dėmesys į savo pusę, viso labo pritrauks nepageidautinus veikėjus. Tai širšių lizdas, kurį reikia palikti nepaliestą. – Thomas išliko maksimaliai neemocionalus. Ir šiame kontekste, jis daugiau žvelgė iš Eriko “noriukų” pusės. Mat Rebekah buvo pretty much vienintėlė, kuri galėtu atvesti laboratorijų vadovą prie šio “šlapios svajonės” namuose turėti kūrėjo mumiją. Ir jei ją kas nors “neutralizuotu”, kas yra įmanomas dalykas. Na, užduotis taptu kiek sudėtingesnė. – Nepamenu kad būčiau klausiusi tavo nuomonės. Bet jei sugalvočiau paklausti, tu suprastum. O kol kas, leisk damai pasipudruoti nosytę, be asistavimo. – Jis jos nesulaikė, tačiau ir neleido elgtis taip, kaip ši išmano. Shelby buvo gabus likti nepastebimu, tiek žmonių tarpe, tiek labai, labai senų vampyrų. Jis nusekė paskui. Galu gale, neakivaizdžiai be jo žinios taip pat niekas nevyko.

Subtilus, prabangių kvėpalų aromatas buvo pirmasis dalykas, kurį galėjo pajausti tardymo kabinete buvęs vampyras. Tokios privilėgijos neturėjo žmonės, bent jau ne tokiu tolimu atstumu. Vėliau per koridoriaus kafelį, pasigirdo aukštakulnių kaukšėjimas. Ir galiausiai durys prasivėlė. Susirišusi plaukus į aukštą uodegą, šviesiaplaukė buvo pasirinkusi juodo kostiumėlio ansamblį. Prie jos švarko kišenės buvo prisegta suklastota vardo kortelę. Specialaus komiteto narė, dirbanti tiesiogiai su USA prezidentu. Naomi Williams. – Kaip kadaise populiariausias vyras Amerikoje, tapai beveik nesusekamas. Beveik. – Tai buvo pirmas kartas, kuomet po tiek metų, Rebekah Mikaelson pagaliau susitiko su juo akis į akį. Jis buvo teisus, asmuo, kuriam jis buvo reikalingas turėjo pasirodyti bet kurią akimirką. Ir ji pasirodė. Šviesiaplaukė nesidrovėjo žvelgti brolio žudikui į akis. Priešingai, darė tai kone įžūliai. Jos žandikaulis šiek tiek įsitempė, šiek tiek užgniaužė kvapą. Kokia gi sumautai plona linija tarp meilės ir neapykantos. Ji jau buvo bepraskleidžianti lūpas, kuomet jai iš paskos pasirodė prieš tai Redford’ą tardęs asmuo. Jo nuostaba moters pasirodymu nebuvo nuslėpta, kuomet ji ant stalo padėjo dokumentų pluoštą. – USSS (The United States Secret Service) agentė, Naomi Williams. Turiu oficialiai prezidento pasirašyta raštą apie tai, kad įtariamasis Sebastian’as Redford turi būti paleistas iš jūsų supervizijos, ir keliauti su manimi. – Agentas nepatikliai dirstelėjo į popierius, į šviesiaplaukę ir galiausiai į Redford’ą, kuris kaip be pasukus, apie tai perspėjo. Gal tiesiog pats nesitikėjo, kokiame kūnę pasirodys jo ieškantis asmuo. Rebekah savo ruožtu ištiesė ranką į agento pusę, čia pat pakomentuodama. – Raktus. Nuo to mėšlo, kurį užsegėt jam ant riešų. – UV sprogstančios spinduliuotės apyrankės nebuvo kažkas naujo, kai tai lietė “kovą su nemirėliais”. – Aš laiko turiu. Esu ant tiek punktuali, kad atvykau čia penkiomis minutėmis ankščiau. Todėl nesikuklinkit, agente. Pastudijuokit įsakymą, paskambinkit prezidentui ir pasikalbėkite apie jūsų tolimesnį karjeros posūkį, dėl trukdymo baltiems rūmams. – Ji jau ketino prisėsti, pasimėgauti šou, kuomet į jos pusę buvo perduoti raktai. Ji šypselėjo. – Protinga. – Kuomet atsisukusi į Sebastian’ą, palinko arčiau jo. Galvos mostu nurodė kad jis paeiliui atkištu į jos pusę savo rankas. Pirmiausia atrakino vieną riešą, vėliau jų žvilgsniai susitiko. Atrodė kad buvo pasakyta kur kas daugiau, nei pasakyta iš tikro, kuomet ji atrakino ir antrąją jo ranką.

Prabangūs ir charakteringi kvepalai subtilai užgavo jautrią nemirėlio, kuris buvo save įpratinęs bereikalingai uosti nosį. Sukluso ir susikaupė. Girdėjo batelių kaukšėjimą, dialogų nuotrūpų mišinį, elektrinį kompiuterių zvimbą, ūžė veikiantis kavos aparatas, nuleidžiamas tualeto vanduo, atsuktas čiaupas, spausdinimo aparatas, telefono skambutis... Nenuostabu kad naujavirčius vampyrus tas garsų, kvapų ir spalvų chaosas užklumpa visu savo intensyvumu tokiems potyriams nepasiruošusius, bet ilgaamžis vampyras gebėjo pojūčius diferencijuoti. Laukė savo viešo nuopolio kaltininko įgaliotinės (kuklinosi nesitikėdamas, jog apsireikš pati kaltininkė) pasirodymo su ypatingai sužadintu susidomėjimu. Po nubudimo tai buvo bene ryškiausias emocijas Redford'ui kurstanti situacija. Karjeros ir finansų prasme žlugęs vyras tikrai negalėjo pasigirti įtempta dienotvarke, o kadangi nelabai turėjo ką veikti, tai pažaisti detektyvus pasirodė visai smagu. Į kabinetą Sebastianą prižiūrėjęs detektyvas įsiveržė kartu su... Rebekah?! Fizionomija Sebastiano veide buvo tokia daugialypė, kad kone priminė klounišką grimasą. Išvysti Miss Mikaelson tikėjosi mažų mažiausiai, dievaži, labiau tikėjosi Katherine, nei šios. Kiek prasižiojęs neįstengė patraukti nuo šviesiaplaukės akių. Visiškai nuoširdi nemirėlio reakcija pastabiam agentui Layun galėjo asocijuotis su meile iš pirmo žvilgsnio arba, labiau tikėtinas variantas, šoku išvydus jam neblogai pažįstamą asmenį. Valandos laiko pilnai užteko tyrimų biurui ištirti, jog Sebastiano kraujas atitikmens FTB bazėje neturėjo. Tonis ilgokai nenarpliojo įdomios bylos ir visas šis reikalas jam smirdėjo. Vien įgaliotinės pareigos, kurios buvo gerokai aukštesnės, nei galėjo tikėtis kėlė didžiulį įtarimą. Kodėl kažkoks saldžiarūris vampyriūkštis yra toks svarbus? Ko jis dar pridirbo be kaltinimų masine žmogžudyste 2017aisiais "Cup&Cake" kavinėje Manheteno centre, už kuriuos buvo tiek viešai, tiek teisiškai nuteistas? Detektyvo Layun stotas išdavė, jog palaidi galai tiktai nesiplaikstys nebandomi surišti ir tai pastebėjusi Rebeka suteiks malonės Toniu išgyventi tik ateinančias 8 valandas. Specialiai agento galvos po giljotina Redford'as nekišo ir žaidė pagal Rebekos diktuojamo žaidimo taisykles: nesikreipė į ją tikruoju vardu, neišsidirbinėjo.

- Agente Williams, laba diena, labai malonu,-pagaliau prabilo. Jo nepertraukiamas spoksojimas į Mikaelson darėsi tiesiog absurdiškas. Žavėjosi akivaizdžiu buvusios mylimosios pokyčiu. Ji skleidė be galo stiprią jėgą, bene tolygią jos kraujo linijos galiai. Kur dingo ta prie jos veido taip derėjusi mergaitiška Rebekah? Ak, žinoma, nutiko gyvenimas. Tik dar neturėjo progos pagalvoti, jog pats "nežymiai" prie to prisidėjo. Detektyvui daromas spaudimas valdžia ir įgaliojimais veikė. Kad ir koks nepatenkintas bebuvo.

- Policininkai jus palydės, agente Williams,-kone priverstinai mandagiai iškošęs pro dantis pamojo keliems pavaldiniams prieiti.

Kai žalios Bekos akys surado Redford'o veizolus vyras kaip mat suprato, jog merginos pasirodymas nieko bendra su draugiška seno draugo gelbėjimo akcija neturi. Matė jose pagiežą, jos degė mirtina ugnimi, kuri troško praryti vampyrą visą. Labai stengėsi nekalbėti. Ta sunki, nedraugiška sinergija kone slėgė, turėjo tiek daug klausimų! Juto Rebekos ranką ant savo alkūnės išvedamas iš štabo. Be antrankių, nelyginant surakintas tik pasitikėjimu.

- Juk supranti, kad galiu per pusę sekundės išdumti ir parsirasti taip toli, taip atokiai, kad niekada manęs nerasi, bet visgi manai, jog taip nedarysiu, nes man įdomu kaip viskas pasisuks?-tyliai sušnarėjo Rebekai, nesulaukdamas iš jos atgalinio "veidas į veidą" ryšio. Juk avėdama aukštakulnius šviesiaplaukė ir jis buvo kone to paties ūgio, na gal tik keli centimetrai liko pamesti Redford'o naudai. Nepaisant to, kad jųdviejų romanas netrūko ilgai, be to, susimylavo jųdviejų versijos, kurių dabartiniame laike neliko nė kvapo, Sebastianas dar anuomet pasižymėjo puikiu talentu originalią vampyrę jausti. Lygiai taip pat, kaip ir ji jautė jį. Jie išėjo iš pastato, artėjo prie juodo automobilio tamsintais langais. Tas vaizdas pasidingojo kaip tikra klišė iš veiksmo filmo. Akivaizdus Mikaleson priešiškumas tiesiog žuuuudė, tad užuomazgą į dialogą pažėrė pats. Jųdviejų jau laukė iš akies trauktas "vyras juodais drabužiais", kuris atidarė duris į keleivio sėdynę. Sebastianas paniuro.

- Beka, pripažįstu - nebuvau tau geras draugas, bet viskas tik dėl to, jog netikiu, kad buvę meilužiai gali likti draugais, bet tavo noras atsigriebti už prarastą laiką kažkoks baisiai savotiškas,-atsakomybės už savo veiksmus jausmas prie bet kokių aplinkybių prisitaikyti idealiai gebančiam vyrui būdingas būdo bruožas tikrai nebuvo. Nestokojo įžūlumo neprisiminti, jog būtent jis įgyvendino daugelio svajonę ir nusikratė legendiniu Niklaus Mikaelson vardan mylimos moters, kurios originalusis vampyras už senas skriaudas nė nemanė palikti ramybėje. Įsiropštė į automobilio vidų, tiesa, itin nenoriai ir su raginimu tą daryti. Žiojosi kažką pridurti kai pajuto netikėtą, aštrų, svilinantį skausmą nugaroje. Nespėjo nusistebėti potyrio keistumu, nes dūris pareikalavo Sebastiano sąmonės. Panašu bus susidūręs su beveik niekam nežinoma, itin specifine savo kaip atskiros vampyrų šakos silpnybe.

Kai nubudo jautė tokį silpnumą, su kokiu buvo susidūręs gal tik žmogiškaisiais savo gyvenimo metais. Keista, bet jausti tokį pažeidžiamumą jam...patiko. Kadangi yra Rebekai nemažai apie save išklojęs, šviesiaplaukė bus tuo pasinaudojus. Tik smarkiai nusilpnintam, jam lyg tyčia toptelėjo Klauso akių vaizdas, prieš šioms pasineriant į mirties tuštumą. Ir kaip, po velniais, nesusizgribo anksčiau? Kadangi ant šalto, drėgno, pelėsiu dvokiančio akmens gulėjo jį bene bučiuodamas, apsivertė ant nugaros. Atsiduso. Požemis grojo kapsinčiais vandens lašais.

- Kelkis. Man nuobodu,-išgirdo įnoringą Katherine balsą.

- Ne dabar, gerai? Prašau?-suvėbleno iš visų jėgų bandydamas būtybę užgniaužti. Nesisekė.

- Įklimpai į dar vieną bėdą. Pripažink, meiluti, ko aš nesugebėjau padaryti per penkis metus kažkas padarys greičiau. Turi labai daug priešų.

- Nes darau ir niekados nepagalvoju apie pasekmes? Bet tai vis tiek geriau, nei būti bjauria pragariška šmėkla be veido, kuri skolinasi kitų. Dink velniop!

Dialogas su Xerces bet kokiam stebėtojui būtų panašus tik į išprotėjusio bičo monologą. Girdėjo atkaukšinčią Rebeką. Tikrai ją, pažino eiseną bei malonių kvepalų aromatą.

Sėdėdama prie apskrito “vampyrų tarybos” stalo, Rebekah Mikaelson klausos organai fiksavo užsimezgusią diskusiją tik kaip “foninę muziką”. Viena dalis susirinkusių aiškiai rodė savo susižavėjimą linčo teismu, kuris laukė Sebastian’o Redford. Kita dalis bandė suprasti, kodėl pagauti “saldžiarūrį” vampyrą prireikė tiek daug laiko. Žalios Mikaelson akys gerais 70% slėpėsi po šias rėminusiomis blakstienomis. Ji buvo prasmęgusi savo pačios apąstymuose, iš kurių nepažadino net garbingai pakviesta Freya Mikaelson. Retai būna, kad į šią vietą tra įleidžiami ne kraujasiurbiai. Tačiau šį kartą buvo taikyta išimtis, mat kalba ėjo apie kruviną vendetą, teismą dėl originalaus vampyro sunaikinimo. Rebekah nuoširdžiai manė pajausiantį palengvėjimą, kuomet Freyos sukurtas durklas iš angelito, susmigs į Redford’o kūną. Kuomet šis neatlaikęs vienintėlės tikros savo fiziologinės silpnybės, suglebs kaip raumenų maišas. Nieko. Jokio palengvėjimo. Jokių emocijų apskritai. Atrodė kad šis jausmas prilygo žmogiškumo išjungimui. Tarytum kažkas be jos žinios būtu nuspaudęs “mygtuką” ir padaręs ją tiesiog stulbinančiai gerai funkcionuojančiu indu. Kuriam nuoširdžiai nusišikti ant aplinkinių. Šviesiaplaukė suspaudė lūpas, galvoje greičiau grojo “Dun dun dun da da da da”, nei kažkas racionalaus ar protingo. – Viskas gerai? – Sukuždėjo prie pat jos sėdėjusi ir vampyrės šaltą plaštaką spaudusi šeimos burtininkė. Rebekah viso labo linktelėjo galva. Gerai nebuvo. Kaip ir susitaikymo su Niklaus mirtimi, mat iki šiol nematė jo palaikų, ar tuo kad savo pačios rankomis pasiuntė kadaise nors ir ne šimtmečiais, tačiau karštai mylėtą vyrą “mirtinam sukepinimui”. – Jums leidus, noriu pasinaudoti savo teise stebėti bausmės įgyvendinimą pirmame plane. Noriu jausti jo mirties dvoką, kai saulė sukepins jį iki dulkių fazės. – Prisitraukusi jai pastatytą šviežio kraujo stiklinę, iš baltų kostiuminių kelnių kišenės ištraukė angelito miltelius. – Noriu kad mano veidas būtu paskutiniu dalyku, kurį tas išdavikas matys. Kad paskutinės jo sveiko proto ląstelės suvoktu kaip jautėsi mano brolis, kuomet jis peržengė visas leistinas ribas. – Įmerkusi rodomąjį pirštą į kraujo ir miltelių masę, neskubriai sujungdama šį miksą į kažką daugiau ar mažiau vientiso. Ir vėl nieko. Tai nesukėlė ne kruopelytės emocijų, kurių šviesiaplaukė taip beviltiškai laukė. Prisitraukė taurę, bei vienu mauku šią ištuštino. Ji buvo atsargi, negalėjo iki galo būti tikra esti Sebastian’as išliks bigger man. Santykiai su Katherine Pierce fucks man up. Todėl atsargumas gėdos nedaro. Ir kadangi josios kraujas dabar buvo “infekuotas” jį pražūdyti galinčiu cheminiu junginiu, na… tai pridavė dar šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi. Turint omeny, kad Mikaelson norėjo būti visai šalia, kai jam bus įgyvendinama bausmė. Liežuviu perbraukusi per savo sukruvintą pirštą, ji galiausiai pakėlė akis į tarybos narius, kurie per didelio prieštaravimo neparodė. Šou yra Šou, ir stebėti tai iš pirmos eilės visuomet yra siaubingai FUN. – Kas dėl Katherine Pierce? – Kažkas uždavė klausimą, kuris jau kuris laikas nebuvo akualus absoliučiai niekam. Įsikišo Freya. – Ji mirtinga, ir ja bus pasirūpinta. Kol kas visai įkvėpiančiai atrodo tai, kad ji turi užsidirbusi daugiau priešų, nei gali pakelti. Ir turint omeny jos limituotus ištėklius… Viskas stos į savo vietas natūraliu būdu. – Kad ir kaip tai keistai skambėtu, tačiau vampyrai vargu ar kada buvo labai suinteresuoti cackintis su mirtingais. Tai buvo tiesiog maistas ir ne daugiau. Kartais kiek iškreiptas būdas pasilinksminti. Ir kad ir kiek reikalų buvo pridirbusi Pierce. Dabar jos didžiausia bausmė buvo tame, kad ji buvo absoliučiai niekam neįdomi. Todėl vyriausios Mikaelson komentaras buvo kaip tyčia labai reikšmingas. Ankščiau ar vėliau, tos kalės praeities klaidos ją pasivys, ir nereikės net susitepti rankų, kad šį procesą paskubinti. Ko negalima pasakyti apie nemirtingą individą, kuris neturi moralės net atsiminti tai, kad nusikratė Niklaus Mikaelson, vardan kažkokios mergos užgaidos. <…>

Drėgnų, specifinį dvoką turinčių požėmių aplinka nebuvo tai, prie ko buvo pratusi Rebekah Mikaelson. Tačiau šiai akimirkai tai buvo absoliučiai nieko nereiškianti detalė. Ypatingai todėl, kad nugyvenusi kiek daugiau nei 1000 metų, patyrusi vampyrė buvo gabi tam tikrus garsus, kvapus ir vibracijas paprasčiausiai atmesti, užgožti. Atkaukšėdama savo pranagiais aukštakulniais, šviesiaplaukė netrūkus buvo įleista į Redford’o kalinimo lokaciją. Jos veide subolavo pašaipi, kampinė šypsenėlė, kuomet ši su pastebimu susidomėjimu stebėjo kaip žemai vyras puolė. Jai nebuvo žinomas jo psichologinis mūšis su tamsos padėrme. Todėl vebleminimas, kurį girdėjo prieš čia patekdama, tebuvo priimtas kaip pačiuožusios gėgutės amplua. Juk Redford’as dar niekada nebuvo taip stipriai nuleistas ant žemės. Jei ne priešai, kurie troško jo baigties, vyras greičiausiai būtu pakilęs dar aukščiau, nei prieš tai. Toks jis jau buvo, tos vidinės šerdės iš jo atimti buvo kone neįmanoma. Ir ji jau buvo tapusi tokio proceso liūdininkę, ne vieną kartą. – Apgailėtina. Tu kaip smalsus peliukštis, su kuriuo smagu, kol kruta. Klausei manęs, kodėl buvau tokia tikra, kad nepabėgsi, nepradingsi taip kad nebe galėčiau tavęs surasti, kol turėjai tokią progą. – Prieidama arčiau, nepanašu kad Rebekah baiminosi jo kompanijos. – Paprasta. Tau buvo nuoširdžiai įdomu, kur tai nuves. Ir turint omeny kad esi daugiau nei du tūkstančius metų skaičiuojantis vampyras… Tave nustebinti darosi vis sunkiau. – Specialiai demonstratyviai nužvelgdama aplinką, ji klastingai išsivėpė. – Staigmena. Nieko neprimena? – Apeliuodama į tai, kad ši vieta buvo iki skausmo panaši į tą, kurioje viskas ir prasidėjo. Jo tamsa, jo nemirtingumas. – Tikiuosi nuoširdžiai nemanei, kad mano būdas atsigriebti už prarastą laiką, bus nukreiptas į tavo pimpalo apšokinėjimą? Nes tuomet būtu labai liūdna. – Priklaupusi ant kelių priešais, šviesiaplaukė pasitaisė savo gilios iškirptės švarkelį, kad nieko, kas turėtu būti pridengta, neišsprūstu. Kuomet gana stipriai suėmė jo veidą už žandikaulio. Prisitraukė pati, tiek arti. Kad jos iškvėpiamas oras, atsimuštu į Redford’o veidą. Kad jis matytu jos akis kaip galima iš arčiau, iš jų išskaitytu daugiau, nei ji pajėgtu tai pasakyti balsu. Jei jos širdis būtu gyva, ji žinoma išduotu banalų susijaudinimą, stresą, ir kitus rodiklius, rodančius tai, kad jai nebuvo lengva. – Tave apžaidė kvaily. Klausas paleido Katherine, jau tą dieną, kai gavo ko norėjo iš kitos antrininkės. Jam buvo giliai ir toli nusišikti ant jos. – Suspaudė pirštus stipriau. Jos akyse be rūsenančio pykčio, buvo galima pamatyti skausmą. Dėl brolio netekties, dėl to kad ją taip nesąžiningai išdavė Redford’as, nepaisant to kad priešais jie nebuvo likę. Jis buvo didele priežastimi to, kaip pasisuko Mikaelson gyvenimas. – Kalbėk. – Sujudino jo dailų žandikaulį, pati tuo tarpu išraiškingiau išlenkdama antakius. Nepaleisdama jo žvilgsnio iš savojo. – Noriu žinoti kiekvieną sušiktą detalę apie tą naktį. TU man tai skolingas.

by **Jon Spencer** Antr. 07 19, 2022 11:54 am

Nežinojo kur randasi, tiksliai negalėjo pasakyt kodėl, bet tikrai buvo įkalintas po pirmos tiesioginės Sebastiano akistatos su angelitu, kuris siaubingą pirmojo vampyro jėgą pavertė nuolankiu bejėgišku gulinėjimu. Priklausymas atskirai vampyrų šakai turėjo savų privalumų. Graikiškos kilmės nemirėlio neveikė tradiciniai antivampyriniai metodai, neskaitant UV spindulių, tačiau tie, kurie veikė, veikė efektingai. Jei būt buvęs bent kiek protingesnis vargu ar savu noru išpliurptų anuomet mylėtai moteriai visą savo atsiradimo istoriją tokiu tikslumu, idant ji žinotų vietą, kurioje pirmasis vampyras dūlėjo ilgus šimtmečius bei per atsitiktinumą prisikėlė. Bet tai nebuvo pirmas kartas, kai Redford'as elgėsi neapdairiai ir tikrai nepaskutinis. Ypač į kraštutinumus jis leidosi įsimylėjęs, lyg tarp visko ir nieko nebūtų vidurinės terpės, kurioje galėtų patogiai ir maloniai ilsėtis. Net ir jo su Rebeka meilės istorija buvo perpinta kraštutinumais.

"Metam viską lauk, visus paliekam, randam priešnuodį vampyrizmui, susituokiam, susilaukim vaikų...".

"Ne, Niklaus niekada manęs nepaleis..."

"Tai paduriam jį ir paslepiam! Paduriam!"

Nieko keista, kad jiem nieko neišėjo. Niekados ant Rebekos nepyko, kad paskutinę minutę persigalvojusi ji pasirinko šeimą, o ne kažkokios neapčiuopiamos, gandais paremtos svajonės vaikymasi grįžti į mirtingą gyvenimą. Greičiau buvo skaudu, kaip visados yra skaudu suvokti, jog tebemylimas asmuo nuo šiol tau tapo nebeartimas.

Rebekos atsidavimas visai šiai operacijai savaip žavėjo. Pastaruoju metu nebuvo tokio laiko, kurį Sebastianas praleistų ramiai ir galima sakyt priprato prie nuolatinio judesio. Nuotykių jam bene reikėjo. Net nebe įsivaizduotų savęs rymančio krėsle ir skaitančio knygą, kaip ilgas vienatvės valandas leisdavo laikais, kai gerokai labiau savęs gailėjo, nei dabar. Nesistengė slėpti silpnumo, kai sunkiai judino save į sėdimą poziciją. Leido Rebekai pasimėgauti faktu, kad galingiausias žeme kada vaikščiojęs vampyras jos dėka rangos kaip koks kirminas. Nuo to Sebastianas nepasijuto menkesnis ar pažemintas. Jo veidas, akys, nuo vyro sklidusi energija neišdavė susirūpinimo, panikos, nes jausmų net panašių į šiuos paprasčiausiai nejuto. Dvelkė ramybe ir pasitikėjimu savimi.

- Kur aš? Jei tu nieko prieš norėčiau išsamiau susipažinti su savo situacija,-šyptelėjo puse lūpų. Ant per kelius sulenktų kojų susidėjo drėgnas ir kiek purvinas rankas. Sudrėkę drabužiai nemaloniai gludo prie kūno ir jeigu jam būtų pasiūlomas priešmirtinio noro išpildymas, paprašytų karšto dušo, nes žinoma kraujo niekas jam neduotų. Šviesiaplaukei žodžiu pritariant minčiai, kurią vyras pats iškėlė kiek anksčiau, gudriai šyptelėjo.

- Matai? Nelabai galiu kaltinti tavęs už tai, kad sėdžiu čia purvinas, šlapias ir nusilpęs, nes beveik pats pasirinkau šokti tau grojant. Žinoma tau įdomu kodėl esu toks ramus, tiesa?-žybtelėjo akimis gerai žinodamas, kad Sebastianą gobianti zen aura originalią vampyrę nervina. Ir labiausiai tuo, idant ji nebuvo suvaidinta, hiperbolizuota,-Nes man tikrai vis vien, net jeigu iš tikrųjų skaičiuoju paskutines savo gyvenimo minutes. Šventas šūde, panašiose situacijose buvau daugiau kartų, nei pajegiu prisiminti ir jeigu iš tikrųjų šiandien tau pavyks mane sunaikinti būsiu nepaprastai maloniai nustebęs, kad pagaliau kažkam tai pavyko.

Mikaleson suktelėjus šneką antrų galų link Sebastianas nepašaipiai prunkštelėjo. Akys trumpam nuklydo į Rebekos nepašykštėtą akcentuoti iškirptę, tačiau grįžo prie už ją gražesnio josios veido.

- Nori tikėk, nori ne, bet po to ką iškrėtei šiandien jaučiu tau gerokai didesnę pagarbą, nei norėdamas ją išreikšti kaip kokią malonę atkiščiau savo pimpalą. Tikiuosi tave supa pakankamai vyrų, kurie galvoja taip pat,-specialiai šviesiaplaukei kiek įgėlė, mat bent jau laikais, kai ją pažinojo artimiausiai netruko pimpaluotųjų, kurie troško gražuolę blondinę iškrušti. Bet tik tiek. Ko gero kai kam nėra saldesnės fantazijos už ypatingai galingą vampyrę, kuri tirptų nuo malonumo apžergusi tavo pimpalą. Žinoma Bekai rasti vyrą, kuris galėtų bent prilygt jai jėga kone neįmanoma ir buvo tikras, kad kadaise šviesiaplaukę žavėjo mintis, jog prie Sebastiano ji tikrai gali pasijausti trapi. Pritraukiamas artyn nesipriešino, bet atlaikyti tokį sunkų vampyrės žvilgsnį nebuvo lengva. Arba tiksliau, vyrą ta pagieža kiek skaudino. Smaragdinės jos akys degino tarsi lazeris. Katherine vardas kaip visados, taip ir šį kartą privertė jo šaltą ir neplakančią širdį suspurdėti.

- Esu ta nykstanti kvailių rūšis, kurie puikiai supranta, kad yra kvailiai ir netgi supranta, kai jais manipuliuoja. Ir netgi leidžiasi manipuliuojami. Įsivaizduoji?-įsitvėrė rankomis į metalinius strypus ir padedamas jų atsistojo. Kiek svirduliavo, sukosi galva. Netikėtai ir gana staigiai sudavė kumščiu į metalą, kuris kiek pavibravęs, o lubose patrūpėjęs uolienos gabaliukais išliko savo vietoje. Norėjo patikrinti kiek turi jėgų ir leido suprasti, kad norėdamas išmušti strypus, pasivarginęs sugebėtų.

- Iš trijų moterų, kurias kada nors mylėjau, Klausas terorizavo dvi iš jų. Aš pats norėjau jį nudėti,-drėbė karčiai, be gėdos, skrupulų, o bjaurią, šaltakraujišką tiesą, tokią, kokia ji ir buvo,-Vampyrų rūšies paviešinimas, NSAASC, kažkokia sukrušta vampyrų taryba... Ryškiai kaip dabar matau tavo veidą, regiu Klausą, nepaprastai patenkintą visomis šiomis naujovėmis. Žinai koks yra didžiausias mūsų skirtumas? Man nėra sunku nuryti karčią tiesos piliulę. Taip Katherine manimi manipuliavo, taip, iš geidulio ir meilės jai galėjau sudeginti visą sušiktą pasaulį, išsižadėti draugų, artimųjų, kvėpuoti ir egzistuoti tik ja. Taip, tai toksiška,-šnekėjo ramiai, lėtai be kartėlio,-Ir taip, galėdamas viską pakartoti nesudvejočiau nė akimirkai. Ir štai kitoje stalo puseje mes turime tave. Originalioji vampyrė Rebekah Mikaelson, vienintelė iš Mikalesonų šeimos, kurios vardas tariamas garsiai nekėlė šiurpo. Rebekah Mikaelson kurią jos pačios broliai laikė imbecile negebančia priimti jai naudingų sprendimų, dėl to kišosi ir kontroliavo kiekvieną jos egzistencijos aspektą. Kurios nelaikė sau lygia. Kurią bet kada galėjo padurti ir sukišti į karstą eiliniam poguliukui,-pagieža šviesiaplaukės veide Sebastianas dabar mėgavosi. Kitaip nei vampyrės atveju, ši negalėjo Redford'ui pasakyti nieko, kas jį įžeistų,-Ir kokia Rebekah Mikaelson dabar? Stipri, pasitikinti savimi, galinga. Galinti įveikti seniausią vampyrą šioje žemėje. Ar tai būtų pavykę Klausui, Kol'ui, Elijah ir tam kitam negyvam tavo broliui, kurio vardo niekas neprisimena? Nemanau,-nemirėlis prisimerkė, žvilgsnis tapo smailus it adata,-Kada pripažinsi sau, kad bene kiekvienas su Niklaus mirtimi susijęs aspektas atnešė tau naudos? Ak, taip, juk jūs visi esat idėjiniai vampyrai. Koks ten tas jūsų moto? "Šeima aukščiau visko"? Ne veltui pasaulis kalba apie Mikaelson'us, kaip mena Hitlerį, Staliną, Pol Pot'ą. Jie irgi buvo idėjiniai.

Mikaelson šeimos šviesiaplaukė visuomet buvo siaubingai nuvertinama. Šviesūs plaukai, mergaitiškas (nesugadintas tamsos) būdas ir galu gale labai perdėtai greitas prisirišimas prie galimo “love interest”, vizualiai darė ją, švelniai tariant naivia. Niekas niekada nedavė jai “credit”, o gražuolė galėjo pasigirti tiek strategiškumu, tiek aštriu proteliu. Juk priešingai nei kiti, Redford’o mirties trokštantys individai, taip ir neprisikąsė prie tiesos. T.y. to, kas jam yra kenksmingas, kas būtent gali jį ne vien susilpniti, bet ir pražudyti. Taip, savo laiku jis buvo labai atviras jos atžvilgiu. Bet bet kuri kita kvailė, būtu paprasčiausiai tai pamirusi, arba neturėtu užtektinai “kiaušinių”, kad tuo pasinaudoti. Ir štai, Rebekah Mikaelson. Paskyrusi paskutinius penkis savo gyvenimo metus tam, kad sukonstruoti nepralaužiamą “kamerą”, ginklą ir netgi planą, kuris galiausiai davė karčiai saldžius vaisius. Panašu kad jai tereikėjo stimulo, atrištų rankų ir girdimo balso. Atrodytu visai ne daug, bet tuo pačiu daugiau nei visas pasaulis. Ji nemiegojo, neprarado budrumo, ir “žuvelėj” išsprūdus, vėl metė tinklą. Pirminis klausimas, kuris nutrūko nuo Redford’o lūpų, privertė ją išdidžiai pakelti akis. Tam, kad žvilgsniu perbėgti per aplinką. O tiksliau konstrukcines detales, kurios buvo josios darbo įrodymas. Lūpose subolavo vos vos pastebima šypsenėlė, kurią ji netrūkus paslėpė po rūskanota išraiška. – Vietoje, kuri neegzistuoja žemėlapiuose. Kuriai atidaviau paskurinius penkerius savo metus. Tvirčiausias koks tik egzistuoja metalas. Angelitas. Žiubsnelis vaizduotės, sugrąžinant tave atgal į tą akimirką, kurioje tavo negyva širdis prisikėlė naujam egzistenciniam etapui. Poetiška, nemanai taip? – Sunku pasakyti, ar Rebekah nusprendė žaisti atviromis kortomis todėl, kad manė esti jos planas neturi spragų, ar todėl… Kad visgi jautė jam pakankamai pagarbos likučių, kad nepalikti nežinioje, laukiant velnias žino ko. – O dar konkrečiau, esi vampyrų tarybos rankose. Specialiai tau sukurtoje konstrukcijoje, iš kurios negalėsi pasprukti. Niekada. Ir iki tavo bausmės įgyvendinimo liko lygiai tiek, kiek iki saulės patekėjimo. – Eilinį kartą pasigaudama jo akių kontaktą, šviesiaplaukė gana vangiai krestelėjo galvą. Tokiu būdu tik dar labiau išreikšdama savo emocinę tuštumą. – Šokis baigtas, Sebastian’ai. Muzika nebe groja. – Šiek tiek atsitraukusi, ji ir vėl išsitiesė visu ūgiu. Jo demonstruojama melancholiška ramybė iš tiesų erzino. Tačiau šviesiaplaukė iš paskutinių stengėsi šį nepasitenkinimo jausmą pridusinti. Dievaži, šią akimirką įsivaizdavo tūkstančius kartų savo galvoje. Kiekvieną kartą scenarijus buvo kitoks, ir niekada toks melodingai ramus. Tuštuma, kurią ji pajuto susmeigdama į jį angelito durklą, ir toliau palaipsniui pildė ją iš vidaus. Jau geriau jis būtu pametęs “šūdą”, pradėjęs pliektis kokia ji “kalė” ir kad vos ištrūkęs iš čia, ir tai tik laiko klausimas, padės ją į vietą kartu su likusiais, niekam tikusiais jos broliais. Taip, jei tik jis būtu davęs peno centralizuoti savo neapykantos bangas: paniekinti jį, išbraukiant prieš kelis šimtmečius turėtą romaną, prakeikti kiekvieną pasidalintą žodį, prisilietimą ir atokvėpį. Nieko. Jis nedavė jai absoliučiai nieko, apart sušiktą melancholiją. Nei pati nepajutusi, kaip pagrimzdusi į prisiminimus, MIkaelson buvo nusukusi veidą, įsistebėjusi į jokios prasmės neturinį uolienos išsikišimą. Prunkštelėjo. – Jei būtum ištraukęs savo pimpalą, turėtum ne tik sulaužytą stuburą, stipriai pražiotą burną, bet ir šiokį tokį springimą nuo savęs patenkinimo ritualo. – Jo pažinota Rebekah vargu ar kada nors būtu taip atsakiusi. Greičiau išsimuštu vos vos pastebimu raudoniu, ir susikoncentruotu tik į antrą jo komentaro dalį. Ir į antrą dalį ji neasakė. Tiesa buvo banali kaip penkios kapeikos, asmeniniam gyvenimui laiko ji neturėjo, poreikio taip pat. Seksas yra tik seksas, o prisirišimui prie ko nors, pripratimui prie individo poreikių ir charakterio. Na, tai tiesiog nebe buvo jai aktuali ar opi tema. Jos tiesiog nebuvo. Nedomino. Bet argi tai keista? Ne. Kai tavęs neriboja laikas ir aplinkybės, į pasaulį žiūri kitaip. Stebėdama jo fiziologinę reakciją į tai, kaip jis sureagavo į Pierce paminėjimą, šviesiaplaukė užvertė galvą, tokiu būdu stipriai iškeldama savo raktikaulį. – Susimildamas. Sopi lygiai tą pačią, apgailėtiną dainelę kaip ir Mason Lockwood, Salvatore broliai iki jo, ir vienas iš mano brolių, kai kalė dar buvo mirtinga. – Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji netrūkus ir vėl pakeitė savo stovėjimo pozą, prisiartindama ir vėl. Lyg gyvatė, kuri pradžioj sukasi aplink savo grobį, smalsiai stebėdama kas vyks toliau. Staigus smūgis į metalo įtvarą, privertė Rebekah kakle buvusią gyslelę šiek tiek suspurdėti. Ir nors likusiu kūnu ji neparodė anei jokios emocijos, ši maža detalė dar išdavė apie tai kad ji nebuvo miražas, tik indas, kuriuo save laikė. Sukando dantis, tik kuriam laikui prarasdama norą ką nors be pridurti. Taip, tai netrūko ilgai. – Melagis! – Ji atitrūko iš savo vietos daug greičiau, nei pati būtu tai suvokusi. Štai ta, ilgai laukta emocija, kažkas kas ją išvedė iš nekintančio, it užprogramuoto kodo. Mikaelson krūtinė neritmingai kilnojosi, kuomet ji abiejų rankų pirštais sukibo į metalinius strypus. Kiaurai veriantis, pagiežos ir skausmo perpildytas jos smaragdinių akių žvilgsnis ir vėl bandė išgręžti butaforinę skylutę jo kaktoje. – Klausas buvo tavo draugas, ir iki tos nuodingos gyvatės pasirodymo, tavo epiškos meilės, – Kone tulžingai išsprovė apibūdinimą. – Tau ranka nebuvo pakilusi jį sunaikinti. Galbūt išsiūsti poguliuko, bet ne sunaikinti. Ir dar taip negarbingai. Jos supistai bailišku stiliumi. O kas jei ji būtu pareikalavusi mano mirties? – Rebekah veide ir vėl subolavo gana dviprasmiškas šypsnis. – Nesivargink. Atsakimą jau žinau. – Privertusi save susiturėti, ji gana veidmainiškai atitraukė pirštus nuo metalo, atsitraukė ir pati. Tikriausiai mintyse netgi suskaičiavo iki dešimt, kad ir vel įvesti save į kiek labiau neutralesnę būseną. Jautėsi išderinta, ir nors iš didžiosios dalies gavo ko norėjo, tai stipriai ją išderino. Galbūt todėl, nuo šios akimirkos ji tyčia ėmė vengti jo akių. Redford’o monologas apie tai, kiek šis buvo priklausomas nuo nepopuliariai pagarsėjusios moters, atrodė kaip bepročio kledėjimas. Ji nuoširdžiai negalėjo patikėti, kaip toks stiprus, tiek emociškai, tiek fiziškai. Protingas, išvaizdus ir žinoma, seniausias vampyras, koks tik vaikšto šia žeme… Asmuo, su kuriuo buvo pasiruošusi vaikytis paikos idėjos atrasti vaistą nuo nemirtingumo ir nugyventi pasakišai normalų gyvenimą kartu. Kruštis, gimdyti vaikus, mėgautis skoniais, statytis namus, ir būti tiesiog normaliais. Dabar tėra savo paties gyvenimo duobėję atsiduręs “daiktas”, kuris vis dar nesigaili ne vieno iš savo idiotiškų veiksmų. Delnu perbraukusi per savo sprandą, Rebekah pašaipiai prunkštelėjo. – Nuryti karčią tiesos piliulę gali kiekvienas, meiluti. Bet ne kiekvienas gali ją sukramtyti. Ir turnt omeny kad tu vis dar kvėpuoji, gal ir epiškiausia, tačiau didžiausia savo gyvenimo klaida. Sukramtyti jos nedrįsai. – Neatsitiktinai ji dirstelėjo į savo deimantais inkrustuotą rankinį laikrodį. Laiko buvo dar pakankama, todėl kai jis ir toliau pajautęs norą išsisakyti, bėrė rėžiančius argumentus, Mikaelson prisivertė pažvelgti į jo pusę. – Ar galima juos kaltinti, kai vienas iš tų “naudingų sprendimų” dabar stovi priešais? – Gana dviprasmiškas pareiškimas. Turint omeny tai, kad prie didelio noro galima tai priimti kaip įgėlimą, tačiau galima priimti ir kažką teigiamo. Juk būtent dabartiniai jos sprendimai, už kurių nestovėjo josios broliai, galiausiai atvedė Mikaelson ten, kur ji buvo dabar. Laisva, nepriklausoma, galinga ir gerbiama. Šviesiaplaukė leido jam išsisakyti, bent iki tos akimirkos, kuomet josios kantrybė tiesiog trūko. Šito buvo galima laukti. Kaip Redford’as buvo priėmęs ši suvokimą ankščiau, dabar tai padarė Rebekah. Jis jautė ją, kaip ir ji jį. Todėl šioks toks “pažadinimas” iš letargo fazės, buvo neišvengiamas. – Niekada. Kas iš tos galios kai esi niekas? Kai viduje nebėra nieko? Aš negaliu pajausti net sušikto pasitenkinimo nuo minties kad pričiupau tave, kad pagaliau nudvėsi lygiai taip pat, kaip Niklaus. – Staiga ji pralinksmėjo. Kas buvo nuoširdžiai keista. Juk vieną akimirką, Mikaelson buvo iki negalėjimo rimta, sekančią jau demonstravo savo tobulų dantų liniją. – Mano šeima buvo idėjiniai? Tavo sumautai pervertinta “meilė” yra idėjinė! Spragteli pirštais ir praeina, persimeta ant kito asmens? Tai labiausiai nepastovus, nieko vertas šūdas koks tik gali egzistuoti. – Moteris, kuri kadaise šventai tikėjo šia jausena, dabar akivaizdžiai šios buvo išsižadėjusi. Jos gyvenime egzistavo visiškai kitokie prioritetai. Ir jei įsigilinus, jos žodžiuose buvo didelė tiesos dalis. Nemaloni, neromantiška, tačau tikra. – Kur tavo meilė dabar, kai esi žemiausiai puolęs? Dėl kurios išpuikintos, savanaudiškos ir nenutrūkstančio dėmesio reikalaujančios putės, sugriovei visus tiltus ir buvai pasiruošęs sudeginti visą pasaulį. Dėl kurios įnorio, nužudei mano brolį. Kur ji dabar? Leisk atsakysiu tai, ką tu ir pats puikiai suvoki. Jai nusišikti.

Išdidžias Rebekos pagyras Sebastianas pašlovino kiek cinišku, skambiai aidinčiu lėtu plojimu rankomis. Į šviesiaplaukę žiūrėti jam buvo nepaprastai malonu, bene tiek pat kiek anuomet, kai dėl jos visiškai pametė galvą. Kaip švelni, žiaurių gyvenimo dėsnių nesugadinta šviesiaplaukė pritiko pasimetusiam, tamsos dovaną nuo jaunesnio brolio gavusiam ir ją visa esybe niekinančiam Sevastianos, taip ši kur kas labiau atitiko su būtimi, jos negailestingumu ir savimi visiškai susigyvensio pirmojo vampyro skonį. Jis tapo žiaurus, bet tokia buvo ir jo realybė.

- Atleisk už teatrališkumą, bet aš tavo atsidavimu, ir be jokios abejonės, tavimi pačia žaviuosi. Kiek resursų ir energijos reikėjo sudėti į tokio plano įgyvendinimą galiu tik įsivaizduoti. Ir tuo pačiu jaučiuosi pagerbtas, kad pareikalavau tiek tavo dėmesio,-tai buvo lygiai tas pats, kas pelė dėkotų į nasrus pakliuvusei katei, kad buvo medžiota ir taps suvalgyta, bet Redford'as mąstė unikaliai ir...šiek tiek beprotiškai. Naivu manyti, jog jo matavimu amžinybę trukusios atostogos tiesiog jam asmeniškai pritaikytame pragare nemirėlio nepaveikė. Sebastianas buvo šaltas, šiurpus ir ramus. O tai daug geriau, nei išprotėti. Tęsė po neilgos pauzės,-Tik menkas pastebėjimas: galbūt jeigu būtum nukreipusi tiek valios ir pastangų į Niklaus net neabejoju būtum jį susigrąžinusi,-kaip akiplėšiška pareikšti, jog Rebekah padarė per mažai. Net neabejojo, kad su Frėja jos penkis kartus perskaitė visas įmanomas burtų knygas,-Nuo kada mūsų realybėje yra iš tikrųjų sunaikintų asmenų? Beka, į mano pasaulį buvo grįžusi manoji Salonina, mudviejų sūnus Marcus'as? Gyvas. Mudviejų su ja dukra Liviana? Gyva. Mano brolis Silas? Gyvas. Kažkur. Elissa? Gyva. Horatius?-akimirką patylėjo, pamąstė,-Kai paskutinį kartą ji mačiau irgi buvo stebėtinai gyvas. Žinai ką aš manau, o tau turėtų būti įdomu, nes galimybė gyventi tokį gyvenimą, kurio posūkiai perspjauna net ir pačią lakiausią vaizduotę, aš išsiugdžiau neįkainojamą požiūrį. Nė velnio tu iš tikrųjų nenorėjai to Klauso prikelti ir giliai širdyje tą žinodama, pyktį nukreipei į mane, savo brolio budelį, nes taip yra lengviau kooperuoti su savimi. Arba Frėja yra suknista idiotė ir nemoka deramai burti.

Mintis kaip sėkla sudygsta galvoje. Net jeigu Sebastianas sava įvykių versija netikėjo, ta abejonė vis tiek pasieks Rebeką ir ji nejučia pamatuos vyro žodžių vertę. Kodėl jis iš viso kalbėjo tokius dalykus moteriai, kurią kadaise mylėjo? Juk pats teigė, idant ant jos neširsta ir dievaži taip buvo. Ogi todėl, kad galėjo. Nuodai sunkėsi kiaurai iš vidaus. Tik dabar suteikė sau progą apžiūrėti kamerą, kurioje pasak patraukliausios Mikaleson'ų šeimos atstovės pirmasis vampyras skaičiavo paskutines savo gyvenimo valandas. Apvali, šulinį primenanti celė. Žvilgtelėjo viršun - regėjo šviesų dangaus skliautą. Akimoju susigaudė kaip čia kas. Žemė pasisuks tam tikru kampu, Saulė apšvies šulinio dugną ir iškeps jame tūnantį vampyrą. Saulė tapo Redford'ui itin pavojinga. Jei seniau apgaubtas dienos šviesos bekepdamas regeneravo ir audinių atsinaujinimas neleido sukepti mirtinai, dabar čirško daug sparčiau. Čirško sparčiau, nei atsinaujindavo. Nieko keista, juk jo kūnas ištvėrė visokių nesąmonių. Jo kūnas trumpam tapo mirtingas, tada vėl atvirto, paskui talpino savy gniuždančią serafimų jėgą, tada ją prarado. Tokie išbandymai negali praieit be pasekmių. Net dabar su Xerces susiliejęs į vieną visumą Sebastianas nežinojo, kokių padarinių ši sąjunga jam turės.
- Vampyrų taryba, pfff,-numykė prunkštelėdamas. Vampyrų viešumą laikė absurdu, net jeigu prie to prisidėjo tiesiogiai, tik, kad va ne savo noru, tai visokios tarybos kėlė jam tokias pat emocijas,-Ar tai naujieji Mikaelson'ai? Tai politinė partija, mafija ar religinė sekta? Nes jei religinė, tuomet mane kaip pirmą šitos rūšies atstovą jie turėtų garbinti kaip dievą,-šyptelėjo, pravirose lūpose akimirką suspindo dantys. Akimirką Sebastianas atrodė gyvas, geras. Nemirėlio veidas persimainė, tapo rūstus ir rimtas,-Taryba ar NSAASC privatizavo mano suknistą turtą, areštavo pinigus, perėmė verslus? Viešai nuteisė? Negrįžtamai sugriovė reputaciją? Rebeka, jų pačių labui tikiuosi, kad šiandien mirsiu, nes protas nėra pajėgus suvokti, ką ketinu už to slypintiems asmenims padaryti,-šiurpus kraujo troškimas truko iki kol pasivijo kitą mintį,-Esu tikras, kad ir tu prie to rankas prikišusi, bet senų gerų laikų vardan tave tik pasiguldęs ant kelių išpersiu kaip neklaužadą mergaitę,-išsivėpė plėšria, kiek liguista šypsena, valiūkiškai mirktelėjo akimi. Sebastianas žaidė aiškų protų žaidimą, taikydamasis į kiekvieną Rebekos silpnybę, kurią žinojo. Taikėsi į jos šeimą, į ale lengvabūdišką jos įvaizdį, kuris su realybe nebeturėjo nieko bendra, kurio Beka neapkentė. Ir tam tikru momentu tai suveikė. Šviesiaplaukė prarado savitvardą, bet nei siekė tą iššaukti, nei tuo mėgavosi. Klausėsi. Tylėjo. Sebastiano išraiška buvo neįskaitoma. Tylėjo sulygintas su keliais iš tų vyrų, kurie mylėjo Kateriną, dėl kurios būtų guldę savas galvas. Katherine Pierce reputacija lenkė ją pačią ir tik nedaugelis matė ją tikrą - jautrią ir sužalotą. Gintis neketino. Beprasmiška. Kaip niekad blaiviai ir logiškai žiūrėjo į savo praeitį. Gerai žinojo kur klydo, kokios buvo tų klaidų pasekmės. Gerai žinojo kokiu keliu nenorėjo eiti. Įrodinėti tai būtų tik dar vienas bereikalingas energijos švaistymas. Jam nerūpėjo, kad Rebekah matė jį kaip eilinę fatališkos garbanės apžavų auką. Tylėjo ir pagarbiai klausėsi... Mikaelson turėjo teisę išsiplūsti. Nepaisant visų tų lyrinių išvedžiojimų faktas liko aiškus ir nepakitęs - jis pražudė legendinį Mikaelson'ų šeimos atstovą, jis atėmė iš Rebekos brolį. Gėrė šviesiaplaukės emocijas nelyginant iš jų semtųsi jėgų. Stiprų angelito poveikį jo organizmui sumažintų bei žaizdą nugaroje užtrauktų kraujas ir laikas. Neturėjo nei vieno, nei kito.

- Bek...- švelniai pradėjo ir Sebastiano akys gludo prie pašnekovės keistos, blizgančios, jautrios,-Turi teisę manęs nekęsti, bet neturėtum ir nuvertinti. Ar statyti į rėmus, kuriuos pati susigalvojai. Šiuos penkis metus praleidau srėbdamas košę, kurios pats priviriau. Ne laižymas Katherine putę. Manęs tiesiog čia nebuvo. O kai grįžau aš nepuoliau Kat ieškoti, tavo didžiam nusivylimui neketinau to daryti. Net nežinau ar ji ieškojo manęs, Kat niekados nebuvo ta, kuri vytūsi, visada reikėdavo vytis jos. Bet labai tikiuosi, kad ji padarė išvadas, analogiškas manosioms. Kad gana. Jeigu iš tos meilės nedvejodamas naikintum pasaulį, galbūt tuose santykiuose esama kažko nesveiko?

Turėjo pripažinti - nesiginti, bet tiesiog su kažkuo apie visa tai pasikalbėti jam reikėjo. Ir ne šiaip su bet kuo, o su artimu, mylėtu, tebemylimu.

- Niklaus niekada nebuvo mano draugas,-spjaute išspjovė, kai suvokimas, jog draugų iš viso neturi trenkė lyg žaibas, sukeldamas palengvėjimą. Sebastiano santykis su net nemalonia tiesa niekada nebuvo geresnis. Vyro balsas tryško emocija, kuri tobulai akomponavo Rebekos,-Bet mylėjau tave užtektinai, kad sugebėčiau jį pakęsti, net jeigu nepritariau nė vienam jo ketinimui. Jei priimi moterį, turi priimti ir jos šeimą, tiesa? Tada mintį kaip turėtų būti saldu nutraukti jam galvą su visu stuburu vijau šalin jos gėdydamasis. Pakenčiau kiekvieną mane koneveikusį aspektą, nuolatinį tavo brolių lipimą per visų galvas, per tavo galvą, nes žinojau, kad ne visada viskas bus taip, kaip yra dabar. Tai teikė vilties. Gailiuosi, kad per mažai kišausi, per mažai pudrinau tau smegenis ir nebandžiau aplaužyti Klauso ragų, kurie augo akyse. Žinai koks jausmas, kai supranti, jog turi galią nuleist ant žemės tavo brolius, kol jie nesugriovė daugiau gyvenimų, nenutraukė daugiau gyvybės linijų, tačiau to nedarysi, nes akimirksniu prarasi moterį, kurią myli? Taip, šūdinas. Bet kokią aš teisę turėjau bandyti kažką keisti? Aš atėjau į jūsų šeimą, ne jūs pas mane. Juolab vis tiek tave praradau, tai buvo neišvengiama.

"Blogo kraujo" tarp jųdviejų buvo prisikaupę nemažai. Ne tik dėl Klauso mirties, dėl daugybės tuomet neveikusių santykių mechanizmo sraigtelių. Atrodo gyveni ir nesuki dėl tam tikrų aspektų galvos, net užsimiršti, tačiau padraskytas šašas ima ir paplūsta krauju.

- Ar bent nutuoki, kaip buvo sunku gerbti tavo sprendimą grįžti? Kaip sunku buvo nepamesti proto, nenuskrieti į jūsų rūmus ir neišskersti pasipūtėlių tavo brolių, žinoma pradedant Kol'u - to mažo šūdelio nekenčiau visų labiausiai?-vampyro akys degė ugnelėmis. Atsiduso su oru išleisdamas įtampą,-Kalbėdama apie epišką meilę kažkodėl akcentuoji aklą pamišimą sekti mylimo bet kokiomis aplinkybėmis, visada, negailint nieko, lyg slapta pavydėtum Katherine gebėjimo parklupdyti bet kokį vyrą, o aš manau, kad meilė yra pasiaukojimas, kai pamini save patį, kad nuo to mylimam būtų geriau. Net jeigu tas tariamas gėris tau atrodo ydingas,-akimoju vėl susinervino, išspjovė šonan tirštas seiles sausoje savo burnoje it kokią rūgštį,-Po velniais, kurių galų aš būčiau norėjęs tave žudyt, net jei Katherine būtų to užsimaniusi? Tikrai manai pločiau katutes, jei ji būtų nuskriaudusi Salonina? Oho, tu tikrai laikai mane visišku mulkiu.

Sebastianas atrodė nusivylęs. Jis nežinojo, idant garbanė Saloniną visgi nužudė. Gal ir gerai, kad nežinojo. Pakėlė smakrą, žvilgtelėjo į viršų. Saulės apšviestas skliautas jau lietė šulinio sienos viršų. Susiraukė, atrodė praradęs kantrybę. Konfrontacija su praeities šešeliais jam prailgo.

- Nustok žaisti dievus ir trauk mane lauk iš čia. Tu neleisi man iškept, nes kartu su manimi išnyks proga lengvai rasti Klauso palaikus, kas natūraliai veda į galimybę jį prikelti. Manai blefuoju? Galbūt,-nerūpestingai gūžtelėjo pečiais, kreiva šypsena pasitikėjimo irgi nekėlė,-Bet ant kortos per daug pastatyta. Kadangi su Frėja ne kažin kiek pasistūmėjot, na, tai akivaizdu, tavo prioritetai man aiškus.

by **Jon Spencer** Tr. 07 20, 2022 4:21 am

Paskutiniai penkeri metai ir specifinė aplinka, kuriuoje jie dabar atsidūrė, buvo tam tikra prasme Rebekah “kūdikiu”. Kiekviena detalė buvo apgalvota, kelis kartus pašlifuota. Freya ir ta pati vampyrų taryba žinoma prisidėjo. Tačiau didžiąją darbo dalį, tame tarpe ir architektūrinę, padarė pati Mikaelson šviesiaplaukė. Smaragdinių akių žvilgsnis pakilo viršun, į tą erdvę, kuri palaipsniui šviesėjo. Ją pačią nuo saulės spindulių “saugojo” užburtas papuošalas, ko nebuvo galima pasakyti apie Sebastian’ą. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji leido šiems šiek pakilti. Taip, jis buvo teisus. Tam kad pirmąjį vampyrą “pričiupti” prireikė labai daug išteklių, laiko ir energijos. Bet tai buvo verta galutinio varianto. Kaip be pasukus, jis buvo čia. – Kerštas saldžiausias, kai yra patiekiamas šaltas ir ant įmantraus padėkliuko. Ties abiem dalykais galiu užsidėti varnelę. Ir kaip bonusą, tavo įvertinimą. – Šviesiaplaukė paprieštaravo sau pačiai. Juk aiškiai davė suprasti esti tikėjosi daugiau, nei gavo. Jis buvo čia, bet, ji vis dar nejautė palengvėjimo. Ir blogiausia, kad nei pati nesuprato kodėl. Tai erzino, glumino ir vertė siaubingai širsti ant savęs pačios. Ant ematijos trūkumo, kuris susiformavo po to, kai kiekvienas iš jos šeimos brolių, pilnai arba tik iš dalies buvo išsiųstas anapylin. Jau seniai sklido kalbos, tačiau iki galo tai niekuomet nebuvo patvirtinta. Tiek vampyrų elitas, tiek antrarūšiai kraujosiurbiai periodiškai iškeldavo svietišką diskusiją apie tai, kur dingo likę Mikaelson šeimos nariai, kuomet surengdavo šviežio kraujo “vakarėlius”. Vieni įtarinėjo Rebekah, esti ji galiausiai pati padėjo savo brolius neribotam miegui, vardan to, kad galėtu sukurti savo pačios legacy. Kiti manė kad broliai ieško Niklaus Mikaelson budelio. Ir tik pati Rebekah, kuri ilgainiui informavo ir Freya, žinojo tiesą. Tiesą apie tai, kad buvo pirmoji kuri sužinojo apie originaliojo hibrido sunaikinimą, ir vardan to kad išvengtu stipraus pasaulio praretinimu grėsusio karo, priėmė skaudų sprendimą padurti kiekvieną iš savo brolių magiškais durklais, sukelti į atskirus karstus, ir transportuoti į skirtingus pasaulio kraštus. Po ko šeimos burtininkė užmetė be proto galingus burtus, neleidusius tuos “palaikus” aptikti net pačiai Rebekah. Kai savo rankomis likviduoji didžiąją savo šeimos dalį, nenuostabu kad tampi atšiauri. Tiesiogiai ar ne, bet ji buvo savo šeimos išdavikė, net jei josios kėslai buvo nukreipti į gerą. Šiek tiek susiaurino akių plyšius, kuomet ir vėl pasigavo Sebastian’o žvilgsnį. – Kas manai esantis, sakydamas kad aš stengiausi per mažai? Nesusireikšmink. Norėjau matyti tave dvęsiantį. Šlapią, purviną ir NIEKAM nereikalingą. Visai tokį, kokį tave radau tuomet, kai bandei save susideginti. – Šviesiaplaukė išsisuko nuo jo išreikštos minties. Bet, jis buvo teisus. Rebekah niekada neturėjo minties “prikelti” Niklaus Mikaelson. Tai buvo per daug pavojingas žaidimas. Kadaise iš mirusių prikeltas originaliosios šeimos tėvas grįžo dar didesniu siaubu, nei buvo ankščiau. Jis nebe priminė to paties asmens, kurį pažino jo vaikai. Tiesa, jis ir ankščiau buvo siaubingas. Rebekah iki šiol pamena kaip jis koneveikė Niklaus. Kaip išplakė dukters nugarą, užtikęs su vietiniu kaimo vaikigaliu, kurį šio dukra buvo įsimylėjusi. Tai kas jau atsidūrė pragare, ten turi ir likti. Be to, guodė mintis, kad po tiek išbandymų ir skausmo, kurį teko patirti vienišam hibridui, jis pagaliau buvo atradęs ramybę. Bet ar ji ketino pasidalinti šiomis mintimis? Ne.

“Nesuteiksiu tau prabangos manyti, kad perpratai mane…”, – mintis perskrodė jos dailią galvelę, kuomet Rebekah sumerkė savas akis, šias paslėpdama po tankiomis, juodomis blakstienomis. Ji buvo tikra, kad dabar nesunkiai sugebėtu atstovėti savo brolius. Nesileistu stumdoma ar tampoma už virvelių. Ji buvo suaugusi moteris, kuri savo rankomis pasiekė kur kas daugiau, nei būdama tiesiog Mikaelsonų šeimos dalimi. Aišku, viskas turėjo savo kainą. Ji iš tiesų tapo susvetimėjusi, šalta, analitiška ir kelianti šiurpą. Kai atsimerkė, pastebėjo kaip Redford’o žvilgsnis tyrinėja viršų, kaip greitai jam ateina suvokimas apie tai kas neišvengiamai laukia. Ir turint omeny kad vyras buvo sužeistas, nusilpęs ir apsuptas angelito. Pasprukti iš čia reikalautu stebuklo. O kas šias laikais tokiais paikais dalykais tiki? – Klysti. Klysti. Ir vėl klysti. Nors ir galiu prisileisti mintį apie tai, kad labai neprieštarautum jei tave imtu garbinti. Tuo pačiu metu nematau prasmės tau aiškinti naujosios hierarchijos tvarkos. Nes, čirkšt čirkšt, puff. – Tardama savo paskutinius žodžius, originalioji vampyrė rodomuoju pirštu nurodė viršų, kur skverbėsi pirmieji, saulės spinduliai. Aukštaūgis pasiekė tikslingą prielaidą, esti prie jo asmeninio žlugimo nagus prikišusi buvo ir dailioji Mikaelson. Bet ji nesiteisino, viso labo nuleidusi akis, pademonstravo savo tobulai sudėtą šypseną. – Sužlugdyti tave kaip viešą asmenybę, nebuvo mano mintis. Per daug gerai tave pažįstu, kad žinoti kad toks kuriozas tavęs nesustabdys. Neprivers pavirsti į kirminą ir pasislėpti po žeme, ieškant drėgmės. Bet tai nebuvo pats blogiausias sprendimas atkreipti tavo dėmesį. – Nesididžiavo tuo tiek, kiek didžiavosi dabartine situaciją. Bet velniai nematė. Išprovokuotas emocionalus protrūkis žinoma nebuvo tuo aspektu, kuriuo pasimėgavo bent vienas jų. Psichologinis žaidimas, kurį šviesiaplaukė puikiai atlaikė, tik akimirkai privertė šią suklupti. Bet ji gana greitai ir vėl pakilo ant kojų. Stebėdama kiekvieną jo, kad ir mažiausią sujudimą, mintimis stengėsi kaip galima labiau atsiriboti. Neprisileisti, neleisti prasibrauti abėjonėms.

– Užsikišk. Nenoriu girdėti. – Tokio atsako jis sulaukė, vos tik kreipėsi į ją trumpiniu. Nuskambo ne kiek ne įžeidžiai, greičiau kaip prašymas. Savotiškas, bet prašymas. Ji tikrai nenorėjo girdėti paaiškinimo. Lengviau buvo laikytis hipotezės, kuri verstu ir toliau jį laikyti padugne, bestuburiu individu, kuris dėl ambicingos kalės, kad šiai įsiteigti buvo pasiruošęs padaryti viską. Įgyvendinti kiekvieną jos norą. Ir tai nieko bendra neturėjo su fame ar jewels. Jis nenutilo, o Mikaelson savo ruožtu nusuko veidą. Nenorėjo jausti to žvilgsnio ant savęs, kuriuo buvo apdovanota. Neigiamai krestelėjo galvą. – Tai nebe svarbu. Nėra nieko, ką tu galėtum padaryti, kad atsverti visus tuos “žygdarbius”, kuriuos atlikai jos vardu. Nei penki, nei penki tūkstančiai metų to neatsvers. – Jos žodžiuose, kurie kaip ir buvo hiperbolizuoti, bet tiesos buvo. Ir galbūt tai ištarti buvo bereikalinga, nes ne vienas jų nebuvo nei kvailas, nei nenuovokus. Bet susilaikyti irgi nepavyko. Keista buvo ir tai, kad viso šio dialogo metu, Redford’ą kamavusį “pikta siela”, nepasireiškė. Arba jis per daug gerai privertė ją palūkėti kamputi, arba šou pragaro išperai visai patiko. Redford’as pagaliau pratrūko, gal ne taip emocionaliai, kaip tai padarė Mikaelson. Tačiau ilgai užlaikytas emocinis karas, susipynė tarpusavy, atverdamas prieš tai nenarpliotas. Ne, absoliučiai neliestas detales. Ji laikėsi neigimo strategijos. Ji buvo kur kas lengvesnė, nei skaudžiai smogianti realybė. – Vau. Savo gebėjimo pasirinkti tinkamus žodžius nepraradai. – Žengdama arčiau, ji pirmiausia pažvelgė į viršų, tuomet surakino savo žvilgsnį su priklausančiu jam. – Manei kad pasisakysi visą tai, ir aš kaip mat suskystėsiu? Išleisiu tave iš čia, sujaudinta iki skausmo graudžios tirados apie tai kad turėjai toleruoti mano nuo galios išpukusią šeimynėlę, nes mane mylėjai? – Prunkštelėdama, ji pasidabino lengvu, primestinį pašaipumą išreikiančiu šypsniu. – Tikriausiai tai suvirpintu bet kokios mažvaikės širdelę, suteiktu vilties kad dar ne viskas prarasta. Privestu iki pavojingo kūnų pasitrinimo ir epiško pabėgimo. Taip? Ne. – Šviesiaplaukė nutilo, pasisuko į jį nugara, į metalinius strypus. Buvo absoliučiai tikra kad nebus puolama. O jei ir būtu, tuomet palinkėtu skanaus, visa burna apsėmiant angelitu paskanintą kraują. Kai jis nebematė jos veido, mina pasikeitė. Nors ji ir pasistengė parodyti kad jos jo šnekos ne kiek nepalietė. Tiesa buvo kiek kitokia. Palietė, mat pasidarė sunku ant krūtinės. Įkvėpė, užpildydama plaučius oru, kuris jai nebuvo gyvybiškai reikalingas. Tiesiog, iš įpročio, neva tai padėtu akimirkai sustoti. Duoti sau laiko pagalvoti. – Manai man buvo lengva? – Klausimas nuskambo kiek netikėtai. – Buvau naivi ir svajinga, pasiruošusi siekti kažko neįmanomo. Iš tikro tave mylėjau. Mintis apie tai, kad galėtume nusibelsti į kitą pasaulio kraštą ir pradėti viską iš naujo, kartu. Jaudino kiekvieną mano kūno ląstelę. Ir aš ilgai gailėjausi, kad pasirodžiau kaip “myžnė” ir grįžau atgal. Visa laimė, kad užsilaižyti žaizdas turėjau kelis šimtmečius. – Dar neatsisukdama, ji kreivokai šyptelėjo. – Tai buvo pasmerkta nuo pat pražių. Ir aš džiaugiuosi kad grįžau. Nes ankščiau ar vėliau, būtum susigrąžinęs Saloniną, o vėliau sutikęs Katherine. Ir būtum sudaužęs man širdį. – Kai ji atsisuko, Rebekah veidas ir vėl buvo įgavęs abėjingumo. – Viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo. – Teoriją apie tai, kad ji galėtu pavydėti Pierce, ne juokais šviesiaplaukę papiktino. Tai buvo akivaizdu, mat josios akys ir vėl sugrojo tuo, svetimu pagiežingumu. – Neturiu ko jai pavydėti. Priešingai nei Katherine, man nereikėjo tavimi manipuliuoti, kad būtum mano. Man nereikėjo tavęs laikyti kaip žaislo savo malonumui, ar tuo labiau, ginklo, kuris sugriaužtų kiekvieną, kuris man popą padarė.

Diskusija iš tiesų prailgo, ir laikas pralėkė kone nepastebėtai. Šulinis grėsmingai ėmė užsipildyti tiesioginiais saulės spinduliais. Tai patraukė ir Rebekah dėmesį, kuomet šiek tiek atlošdama galvą, ji gana ilgai užlaikė žvilgsnį ties neišvengiamybe. – Nelaikau tavęs mulkiu. Pametusiu galvą? Taip. Aklu? Vienareikšmiškai. Bet ne mulkiu. – Ji nuleido viso labo žvilgsnį, palikdama šiek tiek atloštą galvą. Tik tam laikui, kurio pilnai užteko kad Redford’as išsakytu savo finalinius žodžius. Po kurių lyg tyčia, saulės spinduliai ėmė skverbtis į šulinio vidų kone žaibiškai. End game buvo kone ranka užčiuopiamas. – Kas yra, meiluti? Pagaliau patikėjai kad neblefuoju? Neišleisiu. Ir šūdą tu žinai apie mano prioritetus. – Ji ir vėl dirstelėjo į viršų, iki saulei pasiekiant Redford’ą, buvo likę kiek mažiau nei keli metrai. Buvo akivaizdu, šis procesas buvo suskatintas tam tikro mechanizmo. Mat tiesioginė saulė, greičiausiai šią inkviziciją būtu prailginusi labiau. Kiekviena akimirka tapo beprotiškai svarbi. Bet atrodė kad Rebekah neketinanti nusileisti. Jo žodžiai anaiptol nepridavė pasitikėjimo. Nors vyras ir netapo myžaliuku, meldžiančiu pasigailėjimo. Jis žaidė protų žaidimą ir toliau. Ir kai trūko visai nebe daug iki kol jis pradėtu svilti. Kuomet savo oda pajuto nemalonų deginimą. – Velniop tave. – Pasigirdo gana didelį palengvėjimą sukėlusi frazė. Mikaelson išlaužė metalo tvirtinimus ten, kur žinojo jų silpniausią vietą. Pasigavo Redford’ą už atlapų, konkrečiai last moment. Įtampa, adrenalinas ir pernelyg staigūs jūdėsiai bloškė juos abu į uolėtą sieną. Tarp kūnų nebuvo likę net minimalaus, vieno piršto atstumo. Kai ji atsimerkė, josios veidas kone lietėsi prie jo, tik akimirką keistos dvėjonės ir Rebekah staiga atsitraukė. – Aš noriu žinoti kur mano brolio palaikai. O dabar nešdinkis. – Jausmų karuselė, kuri ją buvo apėmusi neleido pakelti akių dar kartą. Velniai griebtu, nebuvo tikra savo sprendimo teisumu. Jautė ir nusivylimą savimi, ir kažkokį iškreiptą palengvėjimą.

Kerštą Sebastianas visada patiekdavo karštą, staigų ir žiaurų, ne ant auksinio padėkliuko, o kruvinose rankose, kuriomis nudirbo didžiąją dalį darbo. Tiesiog, matyt, toks buvo Redford'o skonis - primityvus ir barbariškas. Kai nužudė Niklaus, kai daržove pavertė tuometinę NSAASC vadovę Elizabeth Gutierrez, kai išskerdė Katherine prievartautojus... Ryškiai galėjo atsiminti tik šiuos kelis pavyzdžius, bet aiškiai suvokė kokį malonumą teikia sėkmingai besiklostantis ir įgyvendintas planas. O dabar tokį malonumą teikė Rebekai. Nepaisant realybės, kurią aiškiai juto nuovargiu, alkiu ir skausmu vis tiek šis momentas jam atrodė kažkoks surrealus. Grėsmė pasitikti tikrąją mirtį dar niekados nebuvo tokia rimta, tad kodėl jautė tokią hipnotišką ramybę? Užsimerkė. Tamsoje regėjo Avalon ir Sammy veidus. Veidus savo vaikų, kuriems kaip visam kitam reikšmingam ir būtinam skyrė per mažai laiko. Net ir turėdamas didelį būrį artimųjų (vien vaikų turėjo penkis) nemirėlis nesuprato Mikaleson'us jungiančio stiprios giminystės ryšio. Gal būtent jis ir buvo jų legendinio paveldo priežastimi? Galėjo tik įsivaizduoti kokie galingi būtų Ambrose giminės atstovai, jei šeima jiem būtų aukščiau visko, visai kaip adaptuoto Silvanus nemirtingumo burto Easter sukurtiems tūkstantmečiams originaliems vampyrams. Silas, Elissa, Sevastianos, Marcus, Liviana, Avalon, Samuelis, Horatius - bendrystėje jie būtų neįveikiami. O deja, gyveno savo gyvenimus išsibastę po pasaulį ir netgi pasaulius vaikydamiesi savo svajonių, ambicijų ar kentėdami nuo jų. Dievai, kartais Sebastianui tikrai šalia trūko protingo asmens, kuris įkrėstų proto ir nukreiptų reikiama linkme. Kiek klaidų būtų išvengęs?.. Bet tuo pačiu, žinoma, gyventų ir kur kas nuobodžiau. Galbūt neturėti nieko, išsižadėti, nutolinti save nuo visko nėra taip jau ir blogai? Juk saulės šviesos apšviestam kampui vis artinantis nešiurpo nuo šalto mirties alsavimo į sprandą, spalvingo ir ilgo gyvenimo akimirkos nebėgo spalvota, marga, blyksinčia juosta pro akis. Bet negalvojo nustoti galvoti apie savo vaikus. Jųdviejų su Rebekah svajonę Sebastianas iškreiptai jau buvo adaptavęs. Buvo (nesėkmingai) išsigydęs nemirtingumą, Elissa pagimdė jam du miracle babies, korporacijos dėka net labai neromantiškai vedė Katherine Pierce... Mirtingumas, vaikai, santuoka. Be careful what you wish for, tiesa? Nes kai svajonės išsipildo pažodžiui, neatsižvelgdamos į keletą svarbių niuansų ar jausmų susirauki nuo bitter sweet skonio, kuris pasilieka.

- Net ir po daugybės labai aiškių pavyzdžių, kad mano pasaulyje mirtis tėra naujo skyriaus pradžia mėgaujiesi šia neišvengiamybe, lyg ji iš tikrųjų padėtų tašką mano istorijoje. O tuo aš smarkiai abejoju,-greičiausiai pagaliau žodžiu atsakė į klausimą, kodėl anei kiek nesijaudino,-Matai, mes Ambrose'ai esam įdomūs. Suleisti į vieną kambarį išdraskytumėm vieni kitiem akis, galim nekęsti vieni kitų visa širdimi, bet vis tiek lėksim vienas kito gelbėti, kai padėtis taps nebekontroliuojama,-prisiminė Elissos mėginimą palikti Sebastianą, kad jį tas pragariškas užkratas negyvai suėstų, bet pačiu tinkamiausiu laiku sugrįžusią. Ir Silas, kuris nuo galios išprotėjusį brolį su Connor'o pagalba labai aiškiai ir sėkmingai padėjo į vietą. Malonūs prisiminimai, bene leidę pajausti palengvėjimą, kad nepaisant savo ydingo būdo (Redford'as kuo toliau, tuo labiau panašesnis darėsi į savo tėvą) vis tiek buvo reikalingas. Ir kažkas iš jų galbūt net keršytų, galbūt Rebekai pasisektų dar mažiau, nei jam. Pajuto šiurpą, labiau stingdantį kraują, nei atslenkantis šaltos, grėsmingos nebūties šešėlis. Gal ir turėtų mesti vienintelį turimą kozirį tam, idant iš čia ištrūktų?

Ne pirmą kartą Sebastianas pakliūna į pinkles galingos organizacijos ir drąsiai galėtų pripažinti, jog ši tendencija ima jam nusibosti. Laikydamasis low profile atvira korta nežaisdamas galios žaidimo jis visiškai nieko nelaimėjo. Žinoma teistumas jo dosje papuoš ne be reikalo, vyras tikrai nužudė visus tuos nekaltus, vargšučius žmones šaltakraujiškai ir be pasigailėjimo, bet šis faktas erzintų kur kas mažiau, jei už viso to nesislėptų akivaizdus sąmokslas, siekis sunaikinti jo tapatumą. Nėra tokio vampyro, kuris per gyvenimą galiausiai neatimtų žmogaus gyvybės ir turint įrodymų visą nemirėlių populiaciją būtų galima sukišti į kalėjimus.

"Nėra nieko, ką tu galėtum padaryti, kad atsverti visus tuos “žygdarbius”, kuriuos atlikai jos vardu. Nei penki, nei penki tūkstančiai metų to neatsvers." - šie žodžiai Sebastianą ypatingai pralinksmino. Nubrėžė paralelę, kuria negalėjo su Beka nepasidalinti:

- Ar kai vieną tolimą dieną prikelsi iš mirusiųjų visus savo brolius, išdidžiai ir atvirai jiems į akis pasakysi tą patį? Ar jūs Mikaleson'ai galit žudyti, naikinti, griauti ir netapti vienas kito akyse monstrais, nes na, jūs juk Mikaleson'ai ir jums galima? Ar priešais tampa asmenys, kurie jums padaro tą patį, ką jūs darėt kitiems daugiau nei tūkstantį metų?

Vyras lėtai papurtė galvą, caksėjo liežuviu. Mėlynos jo akys teisė.

- Tiesiog vadovėlinis veidmainystės pavyzdys, nemanai?

"Susimildamas, Sebastianai, Rebekos vietoje darytum lygiai tą patį. Aišku nebūtum toks kantrus, nesielgtum taip apgalvotai kaip ji, ta tavoji Rebeka man ima patikti, žinai?".

Būtybė gyvenanti Redford'o galvoje tikrai niekur dingusi nebuvo, įkyriai komentavo kiekvieną vyro pasisakymą, vaikštinėjo, raivėsi tai apie jį, tai apie šviesiaplaukę, bet menkai kreipė į ją dabar dėmesį. Bet tik iki tol, kol...

"Kaip manai, kai tu čirkšt čirkšt puff man pavyks peršokti į Rebeką? Žiauriai norėčiau su ja pasilinksminti".

Įtūžio apimtos vampyro akys degino demoną, kuris stovėdamas prie Mikaelson glostė veiksmo nesujudintus jos plaukus.

Redford'as kunkuliavo pagieža, kuri nebuvo skirta originaliai vampyrei.

"Jei norėčiau seniai būtum iš čia ištrūkęs, tik, kad nenoriu".

Graikas kiek atlyžo. Negi iš to parazito gali būti bent kiek naudos neskaitant nuolatinio vaidenimosi Katherine pavidalu, nuo ko vis ramiau ir ramiau reagavo į jos vaizdinį, vis geriau disocijuodamas jį su nostalgija ar jausmais? Susikaupė ir demoną "užgniaužė". Ne nuo kūniško pavidalo Xerces buvo priklausoma, ji prisikabino prie sąmonės, kurią Sebastianas itin valingai laikė savo gniaužtuose nesuteikdamas demonui progos nė akimirką pasvajoti apie perimtą kontrolę. Juk tik valios dėka nepralaimėjo itin nelygios kovos, penkis metus, o jam ekvivalenčiai amžinybę vykusios jo galvoje. Ledo spalvos vampyro akys kibo į Rebekos veidą, net jeigu buvo kiek išmuštas iš pusiausvyros ir paklausęs dalį dialogo. Celę apėmusi šviesa privertė Sebastianą mestis į vis nykstantį šešėlio prieglobstį. Bene prisišliejo prie sienos, kuri jo nelaimei buvo iškalta iš to paties angelito. Jaustė kaip jis siurbia iš jo paskutinius jėgų lašus. Tikrai neatrodė, kad Redford'o mestą "kozirį" Beka palaikė svariu jo laimėjimui pripažinti. Jie nežaidė pagal jokias rašytas taisykles. Užgniaužė nekantrumą ir baimę, kurį šviesiaplaukė neabejotinai palaikytų tuo, kuo jie nebuvo. Sukepti saulėje, net neabejojo, nebūtų taip klaiku, kaip išgyventi tai, ką vyras kentė penkis metus. Saulė jį pribaigtų, nuneštų į amžiną, ramų amžinybės nieką, bet kas nutiktų Mikaelson, jei Xerces spėjimas pasitvirtintų ir ištrūkęs iš kalėjimo demonas peršoktų į originalią vampyrę? Aišku galėjo nutikti ir taip, kad būtybė suskrustų su pačiu Sebastianu. Vampyras jau rūko, mat šviesa krito ant po sportinėmis kelnėmis aptrauktų šlaunų. Šviesa kilo aukštyn, pasiekė ranką. Užsvilusią ją ūmiai patraukė. Dar kelios akimirkos ir... Viskas?

Aleliuja!

Nutiko tai, ko nutinkant nenorėjo Xerces, pati Rebeka ir ko nutinksiant tikėjosi Redford'as. Maudamas pro išmuštą plyšį juto neapsakomą, tiesiog euforišką palengvėjimą, kurio apsvaigintas ne tik neišsilaikė ant kojų ir užvirto ant šviesiaplaukės. Sausos vyro lūpos stipriai, bet be liežuvio prisispaudė prie josios, pajuto salsvo lūpdažio skonį ir dar saldesę Mikaelson burnos drėgmę. Netikėtumo faktoriui dar neišsivadėjus atsiplėšė, išsišiepė plačia iki ausų šypsena.

- Ačiū,-sukaupęs energijos likutį pakilo ant kojų. Reikšmingu žvilgsniu apdovanojęs Rebeką išnyko, mat jėgų tam kažkaip užteko.

Kol slėpėsi toje pat Tarybos būstinėje laukdamas nakties meto turėjo galybę laiko apie daug ką pagalvoti. Lindėjo tamsiame sandeliuke, kuriame pastato valytojos laikė įvairių formų ir paskirčių darbinius rakandus, atsisėdęs ant apversto kibiro.
- Tu net neketini pas ją grįžti, tiesa?

Susirangiusi lotoso poza Katherine kiūtojo priešais, ant žemės.

- Pripažįstu nelabai noriu, kad Klauso palaikai atsidurtų pas Rebeką. O jei jai tikrai užplauks ir ji ras būdą jį prikelti? Bet ko aš suku dėl to galvą, lyg tai būtų mano supistos bėdos. Geriau paaiškink ką iškrėtei toje celėje.

Kartais turėjimą su kuo pakalbėti 24/7 Redford'as, kaip ir šiuo atveju, įvertindavo gana teigiamai. Tai buvo puikus būdas nukreipti mintis nuo nuovargio, skausmo ir alkio. O laiką kaip puikiai padėdavo užmušti!

- Kas?-būtybė sklestelėjo rankas it gindamasi,-Buvau įsitikinęs, kad Rebeka neleis tau užsilenkti. Jūs keistai vienas į kitą reaguojat.

- O kas čia keisto? Nesu iki galo abejingas nė vienai moteriai, kurią mylėjau.

Blykstelėjo momentas, kai atsidėkodamas už suteiktą galimybę egzistuoti toliau šviesiaplaukę pabučiavo. Krūtinėj suspurdėjo emocijos kupinas barškutis.
- O dabar aiškink ką reiškia tas tavo "jei norėčiau būčiau tave išvadavęs"?

- Tau tikrai atrodo, kad mano sugebėjimai prasideda ir baigiasi tik talentu tobulai atkartoti pavidalus?

- Parodyk.

- Ne.

- Parodyk!

- Na gerai.

Katherine ištiesė ranką į kibirą ant kurio vampyras sėdėjo. Suspaudė pirštus. Kibiras subliūško kaip balionas. Redford'as drėbesi ant subinės. Xerces juokėsi.

- Ką dar sugebi?

- Šį bei tą.

- Išmokyk.

- Tik su viena sąlyga. Ji tau nepatiks.

- Kalbėk.

Niujorką apgaubė tamsa. Tamsa, kuri žmonėms reiškė dienos pabaigą, o vampyrams pradžią. Išmušė stačiakampį rūsio langelį ir išsikeberiojo į lauką. Keliai, delnai sušlapo nuo drėgnos žolės ir liesdamas ją visgi jautėsi dėkingas už tai, kad jo gyvenimo ratas tebesisuko.

---

by **Jon Spencer** Kv. 07 21, 2022 4:05 am

Anastasijai tebuvo 17lika, kai ją nuo mirties išgelbėjo ištikimas šeimos draugas ir patikėtinis, žymusis aiškiaregys Grigorijus Rasputinas. Caro Nicholas Antrojo ir Alexandros Feodorovnos dukrą - kūrybingą, išdykusį rūmų angelą mylėjo jis netgi šiek tiek per daug. Pažinojo ją nuo kūdikystės, matė jos pirmuosius žingsnius, girdėjo pirmąji jos žodį, kuris buvo ne mama ar tėtė, o "Grigorij". Mergaitei augant vis daugiau laiko su ja leido, rašydavo vienas kitam laiškus. Sutemus Grigorijus likdavo mergaitės kambaryje.

Pirmasis pasaulinis karas pasišaukė į frontą patį carą ir dėl to šalies viduje kilo suirutė. Kai Sankt Peterburge kilo revoliucija ir jos metu bolševikai 1918ųjų Liepos 17oliktąją visą šeimą iššaudė, leisgyvę Rasputinas rado tik Anastasiją, paskutinę Rusijos caraitę. Aiškiaregys sugirdė jai vampyro kraujo, kurį laikė sau, jei kada nors pareikalautų aplinkybės, bet mergaitė mirė. Mirė ne tikra mirtimi. Ji prisikėlė. Negyva, šalta, ištroškusi. Tais pačiais metais jiedu pabėgo į Maskvą.

Mėlyno kraujo rusaitei sekėsi idealiai. Ji ne tik surado bei žiauriai išžudė savo šeimos žudikus, bet ir ištekėjusi už turtingo senio įsiliejo į Rusijos elitą - būtent ten, kur ir buvo jos vieta. Politiniuose ir ištekliniuose šalies vandenyse Anastasija plaukiojo it ryklys slėpdamasi už jai pavaldžių oligarchų. Maudėsi pasakiškuose turtuose. Kelis paskutinius metus paaukojo naujai aistrai - šoko baletą nacionaliniame Maskvos operos ir baleto teatre, o turai po pasaulį merginą atvedė ir į Ameriką, kurioje gyveno gerus penketą metų. Anuomet ją susirado Li iškapstęs visą informaciją apie Romanovos ryšius ir pakvietė į vampyrų tarybą, kurioje kaip ir kiti išrinktieji užėmė garbingą vietą. Anastasija ypatingai susidraugavo su Rebekah, mat stebuklingu būdu atitiko jųdviejų būdas. Merginos dalinosi alkoholio buteliu, rankinėmis, kartais net meilužiais. Nikolajevna Romanova pamilo Mikaelson tarsi seserį.

Prabangus prezidentinis liuksas "Empire" viešbutyje. Čia Anastasija gyveno nuolatos, nes jai patiko lengvai gauti visokius patarnavimus. Retas kuris meilužis pas Romanovą užsilaikydavo iki ryto, bet šiuo nusikratyti vampyrė negalėjo net to labai norėdama. Kaštonplaukė gulėjo lovoje. Liesą nuogą jos kūną gaubė debesies lengvumo šilkinė paklodė, nedidelė bet graži krūtinė kyšojo apnuoginta. Mergina stebėjo kompanioną, su kuriuo dulkinosi visą naktį. Įnikęs į donorės kaklą jis godžiai siurbė kraują. Anastasija jautėsi pavargusi, maudė vėlyvoje paauglystėje amžiams užstrigusį jos kūną. Buvo užtektinai išsękusi, kad net neturėtų apetito. Donorės kraujas vyro pageidavimu buvo saldus, pilnas gliukozės ir vis tiek nė iš tolo neprilygo fėjos kraujui. Pasisotinęs Sebastianas atsiplėšė. Ėjo savaitė kaip pirmasis vampyras vengė žodinio įsipareigojimo nuvesti Rebeką Mikaelson prie jos brolio palaikų. Toji užduotis buvo per lengva, todėl ir tempė gumą, o turėdamas marias laiko, bet nulį išteklių, nusprendė imti ir prasisukti. Puikiai atsiminė lokaciją pastato, kuriame jo vos nepražudė dailiausia Mikaelson šeimos atstovė. Stebėjo visus įeinančius ir išeinančius asmenis, kelis sykius matė pačią Rebeką. Išsirinko auką. Po eilinio posėdžio Anastasija traukė į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, kur jos jau tykojo Redford'as. Merginai nespėjus įsiropšti į savo dviejų milijonų dolerių vertės Lotus Evija superautomobilį vampyras ją užpuolė. Pasuko į save, užspaudė ranka burną, kad Romanova nesuriktų. Sebastiano akių rainelės sujudėjo. Anastasija tapo paklusni kaip tobulai išdresiruotas šunytis. Jie abu įlipo į dvivietį automobilį ir išvažiavo. Vampyrės gyvenimas judėjo jai įprasta tvarka. Posėdžiai, baleto repeticijos, laikas su Rebeka. Tačiau grįžusios į liuką jos laukė Sebastianas, kuris dabar merginai parazitavo taip pat, kaip Xerces parazitavo jam. Aiškinosi tarybos vidaus peripetijas ir tuo pačiu naudojosi jos apartamentais taip, lyg jie priklausytų jam pačiam. Pasiilgo prabangos. Tiesiog. O kadangi ta pati taryba ją iš jo atėmė nematė problemos įžūliai naudotis oligarchiškomis Romanovos gėrybėmis. Anastasijai žinomiausio visų laikų vampyro draugija labai smarkiai neapkarto. Priešingai nei kiti tarybos nariai nemirelė antipatijos "išdavikui" nejautė. Ypač kai jis teikėsi paaiškinti kokiu būdu jo veidas tapo vampyrų kaip rūšies paviešinimo simboliu. Einant septintai parai koegzistavimo Anastasija pasiūlė pasilinksminti, nes prie kompiuterio nuolatos kiūtančio Redford'o draugija buvo žiauriai neįdomi. Ech, fuck it. Pasileido muziką, vampyrė gėrė, Sebastianas svaiginosi Anthony Gomez'o-Mikaelson'o išradimu - narkotiku, kurio pagrindas buvo susintetintas, itin grynas fėjų kraujas. Pralinksmėjo, apsvaigo, atsipalaidavo ir net nepajuto, kaip jųdviejų liežuviai raizgėsi vienas apie kitą, o pirštai plėšė rūbus.

Anastasija ruošėsi į posėdį. Kiekvieną vakarą jos liuksas prigūžėdavo stilistų, makiažo ir plaukų formavimo meistrų, kurie vampyrę paruošdavo dienai. Tik jų dėka itin jaunas nemirelės veidas sumoteriškėdavo. Sebastiano tuo metu kambaryje niekados nebūdavo, kažkur išeidavo. Jo veidas vis, dar buvo neblogai atpažįstamas, todėl turėjo vengti glaudaus ryšio su visuomene. Kai grįžo Romanova eilinį sykį buvo išpuošta kaip graikų deivė. O kai Redford'as pasakė, kad vyks kartu su ja vampyrė akimoju puolė į isteriją. Jei ji pasirodytų taryboje su Sebastian'u tai siaubingai ją diskredituotų! O pirmajam vampyrui buvo vis vien.

Į posėdžius mergina visada atvykdavo anksčiau, kad turėtų laiko pasišnekučiuoti su Rebeka. Net jeigu nė žodeliu neprasitarė apie Sebastianą, Anastasija vis tiek elgėsi keistai, nes visą savaitę draugės leido stebėtinai mažai laiko. Labai norėjo viską jai paaiškinti, bet negalėjo. Originalus vampyras kitą vampyrą galėjo užkalbėti taip pat kaip paprastą žmogų. Šį kartą Romanova vėlavo. Posėdžiui pirmininkavo Rebeka, kurią Li įgaliojo kol pats atostogavo su žmona prancūzijoje. Batelių kaukšėjimą anapus masyvių ąžuolinių durų papildė dar vieni, sunkūs žingsniai. Ir kai į kabineto vidų įėjo caraitė drauge su didžiausiu vampyrų rūšies išdaviku, narių veidai nusčiuvo.

- Tai labas vakaras sumauti šūdžiai,-maloniai pasisveikino abstrakčiai nužvelgdamas susirinkusiųjų veidus iš kurių akimis neniekino tik Rebekos. Sebastianas atrodė įširdęs. O kaip galėtų būti kitaip? Juk jį supo asmenys, kurie iš jo atėmė namus, pinigus, karjerą ir verslą.

- Pasiūlysiu šio vakaro temą - Sebastiano Redford'o reputacijos reabilitavimas ir nuosavybės grąžinimas. Pirmyn.

Graikas išmaniajame laikrodyje nusistatė laikmatį. Vienas iš vyriškos lyties tarybos narių staigiai atsistojo, iššiepė iltis ir puolė. Pirmasis vampyras jį sugavo, švystelėjo ir kraujasiurbys išskrido tieeeesiai pro dangoraižio langą, nuo metimo jėgos kone susprogusį.

- Savanorių bus? Jei bent krustelėsit visus jus išmėsinėsiu! Sėsk, kale!-parodė pirštu į šviesiaplaukę (bet ne Beką) moterį, kuri baugščiai išpūtusi akis grįžo į vietą,-Turit uždavinį ir 24 valandas jam išspręsti, kol mudu su Rebeka Mikaelson tvarkysim vieną tokį mažą reikaliuką. Bandysit mane maustyt? Medžiot? Viešai sudirbti dar labiau?-vampyras žybtelėjo ir tokiu nesuvokiamu greičiu atsidūrė prie tos pačios moters, ant kurios ką tik rėkė, kad ši iš netikėtumo suriko. Čiupo ją už veido. Spaudė. Kaukolė klaikiai sutraškėjo. Vampyrė verkė ir rėkė. Bet tik pagąsdinęs ją paleido. Iš jos nosies sunkėsi kraujas, kūkčiodama moteris parvirto ant žemės.

- Daugiau neturiu ką jums šūdo gabalams pridurti,-šiurpus, žvėriškas Redford'as pasisuko į Rebeką,-Panele Mikaelson, prašau atšaukti apsaugą, -kreipdamasis į originalią vampyrę išskirtinai dalykiškai slėpė jųdviejų ryšį. Nenorėjo kompromituoti nemirelės prieš kitus tarybos narius. Girdėjo atbėgant mažiausiai kelias dešimtis kovinių vienetų, kuriuos, spėjo, iškvietė pro langą paleistas vampyras,-Nenoriu lieti bereikalingo kraujo.

Anastasija žvelgdama į draugę begarso ištarė "I'm so sorry". Jos akys blizgėjo ašaromis.

– Nori pasakyti kad jam pavyko pasprukti savarankiškai? Iš sušiktų “pjūklo” stiliaus spąstų, kuriuos jam paruošei pati? Kurių stipriausias ir silpniausias vietas žinojai? Kuriuos testavai su šimtais nelaimėlių, kad likviduoti bet kokią, net mažiausią tikimybę pralaužti mechanizmą? – Po varginančio susitikimo su vampyrų tarybos nariais, Rebakah Mikaelson buvo pasitikta sesers. Susierzinusios, nepatenkintos ir aiškiai netikinčios oficialia versija to, kaip Redford’ui pavyko išvengti jam numatytos bausmės. Ir to nedidelio, visai mažyčio fakto, kad šeimos jaunėlė buvo… Absoliučiai apatiška šiam įvykių posūkiui. Rebekah viso labo atmestinai trūktelėjo pečiais, kuomet patraukė link specifinės “indaujos”, kuriuoje laikė gana prabangiai atrodančius grafinus su šviežiu krauju. – Niekada nesakiau kad su juo bus lengva. Ar kad pavyks iš pirmo karto. – Nepanašu kad toks atsakas patenkino Freya, kuomet ji demonstratyviai, lėtai neigiamai supurtė galvą. Negalėdama patikėti, kad sesuo netgi negali pripažinti kad susimovė. Stumtelėjusi trapią burtų knygą, vyriausia Mikaelson šeimos atstovė kaip mat pakilo ant kojų. Kuris laikas nieko nesakė, paprasčiausiai stebėdama kaip šviesiaplaukė pasiruošia sau “vakarienę”. Būnant prie burtininkės, Rebekah niekada nesimaitino tiesiai iš žmogaus. Elementarus etiketas, nenoras gluminti sesers, o vėliau arba prisidėti arba matyti, kaip lavonu yra nusikratoma. Juk susilaikymu originalioji pasigirti negalėjo. Vis dar. Panašu kad ne visi mokosi greitai. Ir ji tikrai nebuvo tas variantas. Bent ne visada. Rebekah prasisegė savo švarkelį, klestelėdama ant gana patogaus krėslo. Susikryžiavo kojas, prieš tai nuo jų nusispirdama aukštakulnius, kuriuos pastaruoju metu avėjo pernelyg dažnai. Freya savo ruožtu prisėdo priešais, gana kritiškai nužvelgdama taurę su kraujų, kurią vos keliais pirštais laikė šviesiaplaukė. – Leisk man priminti, Tu buvai apsėsta minties tą vampyrą sunaikinti. Tu norėjai įgyvendinti kerštą savo pačios rankomis. Tai kas po velnių pasikeitė? Jis pričiulbėjo tau nebūtų dalykų? – Šiek tiek palenkė galvą. – Ar išdulkino tave, tiesiai ant tos uolienos gavalo? – Sesers demonstruojamas paikas pasipiktinimas iššaukė prunkštimą. Kuomet Rebekah iškėlė taurę viršun, ir gana veidmainiškai sugiedavo. – Ne. Tebūnie pašlovintas tas, kuris saugo mano “nekaltybės” diržą. Planas pasikeitė. – Leisdama ne pačiam maloniausiam kraujo variantui užpildyti burnos ertmę, ji neprailgo, pratęsdama savo nuomonės. Ne, ne nuomonės, fakto, dėstymą. – Aš buvau tikra, kad mane aplankys magiškas, su niekuo nepalyginamas palengvėjimas, kai pamatysiu jo baigtį. Kad žinosiu jog padariau absoliučiai viską. Velniai griebtu, aš buvau arčiausiai pirmojo vampyro gyvenimo rato nutraukimo. Gali įsivaizduoti? – Jai nestigo nei pasitikėjimo savimi, nei tuo labiau pasidydžiavimo tuo, ko vos nepadarė. Ir žinojo, trūko visai ne daug, kad padarytu. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, bei tokiu būdu šias sudrėkindama, šviesiaplaukė įsitaisė patogiau. Jos kūnas prarado įsitempimą, atsipalaidavo. – Bet tuomet man toptelėjo. Nuo to niekas nepasikeis, Sebastian’o Redford arba kitaip, mūsų brolio žudiko… Jo tiesiog nebe liks. Bet liks tuštuma. Ta supista tuštuma. O juk galima viską padaryti daug įdomiau. – Freyos antakiai pastebimai išlinko, – Rebekah? – Atgal ji sulaukė tik dviprasmiškos šypsenos, ir jokio konkretaus atsako. Kad ir ką buvo sumaniusi Rebekah, nepanašu kad įpūtė seseriai pasitikėjimo. Kuo toliau, tuo labiau nuo buvusios Mikelson likdavo vis mažiau pradinio šešėlio. Ir tai siaubingai šiurpino. Juk visi puikiai suvokė tai, kaip viskas greičiausiai pasibaigs.

Anastasijos pokyčius Rebekah būtu pastebėjusi kur kas ankščiau, jei būtu mažiau užsiėmusi savo pačios interesais. Be to, kad ji laukė akimirkos, kuomet Redford’as susirinks save į vieną masę ir sumos grąžinti skolą už linčo teismo, į kurį tiesa pati jį ir įstūmė, nutraukimą. Žavingoji žaliaakė uoliai dirbo su vampyriškosios tarybos atstovais. Li sprendimas išvykti atostogų, ir laikinai viską perleisti į Mikaelson rankas, pridavė jai, šiek tiek daugiau nei įprastai, užsiėmimo. Be darbo, vietą turėjo gauti ir malonumai. Kitaip, egzistavimas taptu paprasčiausiai nepakenčiamas. Stiprų suglumimą, prisiminimų ir kitokių jausenų subraškėjimą iššaukęs netikėtas, bei visiškai nelauktas bučinys, kurio sulaukė iš savo “kalinio”, reikalavo antidoto. Taip, tikriausiai šitai galima pavadinti taip. Uždaras elito vakarėlis, į kuriuos prieš tai Rebekah ateiti atsisakydavo, per kraštus besiliejantis kraujas ir alkoholis, laukinis seksas su dviem estetiškai labai skaniais nemirėliais sustatė viską į savo vietas. Reikalinga iškrova ir vėl padėjo jai susikoncentruoti. Visai kaip tipiniam vyrui, kuris nuleidžia ir akyse pašviesėja. Ji sugrįžo prie savo laikinų pareigų. Pasiruošusi posėdžiui, Rebekah užsiėmė Li vietą, pačią stalo gale. Neprisėdo, sio nežymiu nepasitenkinimu laukdama vėluojančio asmens. Draugystė žinoma svarbus dalykas, tačiau tai neturi būti maišoma su tarnybiniais santykiai. Šiek tiek primerkė savo smaragdinį atspalvį turinčias akis, kuomet už sunkių durų pasigirdo ne vieno asmens žingsniai. Žingsniai, kuriuos pažino kur kas greičiau, nei pasirodė šių savininkas. Mikaelson demonstruotinas šaltumas kėlė susižavėjimą. Mat tarp ištysusių veidų, jos vienintėlės nepakito. Ji tik perkėlė svorio centrą, vos penkioliką centimetrų perkeldama vieną savo kojų į priekį. – Atmesta. – Atsikirto, kuomet Sebastian’as pareiškė šios dienos užduotį. Nuo savo kėdės pašoko vienas iš tarybos narių. Veltui. Ak, gaila. Vargšelis parūpindavo tarybai tikrai gerą “gyvą kraują”, šioks toks praradimas. Žinojo kad net skaičiuodamas ne vieną šimtmetį, su Redford’u nesusitvarkys. Ypatingai kai nebuvo tam pasiruošęs. Bet ką čia skiesti vandenį, net ir pasiruošimas nepadėtu. Be karalienės ir šios vaikų, niekas nebuvo pasiekęs apytiksliai tokio pat amžiaus kaip pirmasis vampyras. Tai apie ką mes? Subyrėjo stiklas, pasigirdo šuksnis ir tuomet po tam tikro laiko tarpo duslus “tekšt”. Nereikėjo net pažvelgti pro langą, kad žinoti kad iš vampyro liko tik kraujo, sutrupėjusių kauliukų ir šūdo masė. Mikaelson viso labo perkėlė savo žvilgsnį ties Redford’u. Susikryžiavo rankas sau po krūtine. – Kai maniau kad negalima būti labiau drąsiu ir protiškai atsilikusiu, kad įsiveržti į tarybos buveinę ir išvadinti visus šūdo gabalais. Ir štai mes čia. – Neskubėdama, šviesiaplaukė kilstelėjo abi savo rankas, kad palaipsniui iš ausų spenelių išsitraukti deimantinius auskarus. Sekundė ir jie nuspyruokliavo per stalo paviršių. Kažkas atkreipė į tai dėmesį, kažkas ne. Tačiau Rebekah Mikaelson tikrai kad nedarė kažko veltui. Įbauginta taryba kontrastiškai skyrėsi nuo šviesiaplaukės. Na, čia ji buvo vienintėlė iš originaliosios kraujo linijos. Sebastian’o demonstruotinas žiaurumas nestebino. Tam tikra prasme, prie tokių vaizdų ji buvo pripratusi jau nuo neatmenamų laikų. Žengė toliau, ramiai, su jaučiamu pasitikėjimu savimi ir ne kruopelytės baimės. Jie abu, galbūt net ir visi likę, žinojo, kad jei jis buvo norėjęs, jau seniai ši vieta skendėtų vampyrų palaikuose. Bet to nenutiko. Sustojo tik tuomet, kai atsidūrė prie pirmojo vampyro šono, maždaug lygiagrečiai savo petimi priklausančiai jam. Tiesiog žvelgiant į priešingą pusę. Rebekah regos lauke pasirodė “smogikai”, arba kitaip tariant, tarybos apsauga. Pirmiausia ji neigiamai krestelėjo galva. Būrys sustojo. Ji kilstelėjo ranką, keliais pirštais pamodama į šoną. Vyrai sukluso, atsitraukė. Nors ir nepanašu kad tam pritarė. Bet kokį pasirinkimą šie turėjo? Kai čia nebuvo Li, Rebekah balsas buvo lemtingu. Šiek tiek pasukusi galvą į šoną, pirmiausia ji susidūrė žvilgsniu su drauge. Veide subolavo nenatūrali šypsenėlė, o pagiežingas žvilgsnis leido suprasti josios atsaką neaušinant burnos be reikalo. Ir štai, ji dar šiek tiek labiau pasuko galvą, žvilgsniu paliesdama Redford’o. – Su tavimi didelio reikaliuko ir nebūna. – Nors tai galėjo pasirodyti klaidinančiai seksualizuotai, tačiau mintis slypėjo kur kas giliau. Mikaelson žandikaulis pastebimai išsitempė, kuomet ji ir vėl nusuko savo akis, įsistebėdama į ilgą koridorių, kuris dabar jau buvo tuščias. – Apsauga atšaukta, tau nebūtina vardan efektingo pasirodymo ir toliau švaistytis į kairę ir dešinę gyvais lavonais. Greičiau baikim ko čia atėjai. Ir aš neturiu omeny tavo reputacijos atstatymą. Nes boohoo. To nebus.

Rebekah žaidė žaidimą taip, kaip ir priklauso Mikaelson'ų šeimos atstovei - šaltai, apskaičiuotai, taip, kad oponentui nekiltų nė menkiausia viltis, jog viršus gali būti jo. Šviesiaplaukė dabar buvo tokia, už kokias savybes Sebastianas jų visų (beveik visų) taip karštligiškai nemėgo. Net tas pats galantiškas, sofistiškas ir visada sumautai mandagus Elijah jam tuomet atrodė kaip asmuo, kuris plėšdamas tau velniop veidą deklamuos Šekspyro eiles. Ir visgi per visą šį laiką viskas taip pasikeitė... Kas seniau Redford'ą šiurpino, pykdė, ką vyras niekino dabar darė pats ir su tokiu pasimėgavimu, lyg jam būtų trukę vieno šulo. Sveiko proto asmenys neregi savo ex, kuri iš tikrųjų yra demonas, ane? Ką graikas niekino dabar žavėjo. Viso šio šou prasmė - supažindinti tarybą su savo asmeniu, kuris iš visko ką darys, tai mažų mažiausiai leisis tampomas už virvučių ir šitų sušiktų snobų ar tuo labiau leis jiems spręsti savo viešą likimą. Įrėmęs savo didelius kumščius į stalą Sebastianas susmailino žvilgsnį, kuriuo degino Rebeką nesuprasi pykčiu, ar geiduliu.

- Prabilo originalaus burto vampyrė, kurią nudėti būtų kur kas sunkiau, nei bet kurį iš jūsų kartu sudėjus ir padauginus iš penkių, šūdo gabalai,-kreipėsi į tarybos narius, bet neapdovanojo nė vieno iš jų savo žvilgsniu. Jam jie tebuvo saujelė tarakonų,-Nuoširdžiai tikiuosi, kad paklausysit panelės Mikaelson ir tada pamatysim kas iš viso šito išeis. Na...-žvilgtelėjo į laikrodį, kuriame sukosi ir sukosi paleistas chronometras,-Už 23 valandų ir 57 minučių pamatysim kaip ten kas.

Tikrai neatrodė, jog po pastarosios akistatos judviejų tarpusavio santykiai bent kiek pagerėjo. Kiek Rebeka buvo čia dabar tikra ir kiek jos būta smarkiai perspaustos negalėjo pasakyti, tačiau dviejų "alpha" klasės vampyrų akistata tarp akių, kurios priklausė visuotinei nemirėlių valdžiai, švelnesnės kaktomušos tikėtis nevertėjo. Abu bandė užsitikrinti dominavimą.

- Ūch,-įvertino Rebekos jam asmeniškai adresuotą įžeidimą kaip "skaudoką",-Dar girdėjau, kad net geru įrankiu spynos nepatvarkysi, jei ji sulūžusi,-smūgiavo atgal, šyptelėjo. Aptarnaujantis personalas tarybos nariams galėjo drąsiai paserviruoti spragėsių. Pasivargino perverti tarybą rūsčiu žvilgsniu, neatsakydamas į šviesiaplaukės patvirtinimą, jog į Sebastiano reikalavimus atsižvelgta nebus. Prikando lūpą, lyg mėgindamas sutūrėti žodžius, kurie norėjo išsprūsti.

- Panele Mikaelson...-galantiškai ištiesė ranką duodamas kelią damai eiti pirmai,-Niekingi juokdariai... - tada epilogą dėjo ir tarybai, parodydamas visiem THE Finger. 2000+ metų ir vis tiek mažvaikis. Išdidžiai praėjo pro nuo galvos iki kojų ginkluotą brigadą. Awkwardly stovėjo prie išsikviesto lifto, įtemptai spoksodamas į Rebekos veidą.

"Ji tenai tave suvystė".

Stovėdamas prie šviesiaplaukės demonas su vogtu pavidalu kedeno gražiasias savo garbanas.

"Viskas šiek tiek įtartina, nemanai? Pagrasini išžudyt visą tarybą, jei jie nepaklus tiem keliem dideliem tavo noram, Rebeka pasako, kad niekas nieko dėl jų nedarys, o tu tikrai juos išžudytum. Gal ji specialiai tavimi manipuliuoja, nes būtent tokios įvykių baigties ir siekia?".

Sebastianas paniuro, kaktoje ir apie akis išryškėjo mimikos raukšlės.

- Arba ji yra įsitikinusi, kad taip nebus,-atsakė savo pakeleivei garsiai balsu, kas nebuvo būdinga, ypač prie kitų asmenų. Lifto durys prasidarė, originalieji vampyrai įėjo vidun.

- Tau tų vargšelių visiškai negaila? Tikrai? Nei kiek?-atsiduso, mintyse jau vykdydamas mirties nuosprendį. Liftas leidosi žemyn, stebėjo mažėjančių skaičių švystelėjimus valdymo skydelyje,-Kaip bus įdomu įeiti į istoriją kaip asmeniui, ne tik užbaigusiam legendinę legendinio Niklaus Mikaelson gyvenimo kelionę, bet ir sunaikinusiam Tarybą. Net saldu pasidaro apie tai pagalvojus,-bedė ten, kur skaudėjo. Labai. Rebekos motyvai po Xerces pastabos jam atrodė itin migloti.

"Būk atidus, Sebastianai. Kartą pabandžius ir supratusi, kad gali ji vėl bandys tave nudėti. Mano kuklia nuomone kiekvienas jos žingsnis bus to link".

Ironiska pagalvojus, kas su pragaro išpera, kuri jį kankino itin baisiai, itin ilgai Redford'as sutarė geriau, nei buvusia mylimąją. Na, žmonių + žmonių, vampyrų + vampyrų santykiai visais laikais buvo itin komplikuoti. Ypač kai jie buvo tokie... suasmeninti. Požeminė automobilį stovėjimo aikštelė. Šiandien Sebastianas buvo nekantrus, suirzęs ir piktas. Kas įtampą puikiai nuėmė Rebekai (seksas ir rokenrolas, basically), visiškai nepagelbėjo graikui. Turint pašonėje originalaus burto vampyrę gali būti tikras, kad ji it trapus porcelianas nesubyrės net ir smarkiai stuktelėta. Urgztelėjo nelyginant įspėdamas apie puolimą, kuris seks netrukus. Blyksnis, smūgis. Suėmęs šviesiaplaukę už kaklo įrėžė ją į sieną, kuri nuo smūgio skilo palei vampyrės kūno kontūrą. Prispaudė ją savimi, jųdviejų nosys bene lietėsi. Kiek kilstelėjo smakrą, liežuviu vos vos pervedė apatinę lūpą. Suraukė nosį, viršutinę lūpą - panašėjo į įsiutintą žvėrį. Iltys veržte veržėsi iš burnos.

- Kas tau leidžia manyti, kad nepadarysiu tau to paties ko ir tavo broliui?

"Nes tau ji patinka?"

Xerces caksėjo liežuviu visiškai nesužavėta šiuo agresijos protrūkiu, nors paprastai tokie dalykai jam patiko. Juk kalba eina apie demoną.

"Ji ir vėl laimėjo, nes parodei, kad juos nuodai ne tik į tave geriasi, bet tave veikia."

Visiems, be išimties nutinka “gyvenimas”, ir dažniausiai šis procesas yra lydimas melancholiško bliovimo, kurio pagrindiniai motyvai yra “kodėl man taip nutiko?”. Mikaelson šviesiaplaukės atvėjis buvo kitoks. Taip, jos asmenybė pasikeitė kone 180 laipsnių. Bet ji nebuvo nei protiškai atsilikusi, nei akla, kad nematyti kaip stipriai viskas šiai išėjo į naudą. O svarbiausia tai, kad jai nereikėjo niekam išreikšti primestinio dėkingumo. Mat pasidarė save pati. Šeimos vardą atkeldama naujam, ir reikia pripažinti, kur kas labiau sėkmingam gyvenimui. Sėkmės moneta buvo tvirtai laikoma jos rankose, ir niekas nedrįso tuo suabėjoti. Aišku familiarus braižas liko. Į save ji “sugėrė” kone stipriausias brolių savybęs, paskanindama jas savo kūrybos prieskoniais. Ji buvo it graži, blizganti žuvytė vandenyne. Savo vietoje, ir savo laiku. Todėl nieko nuostabaus, kad laikėsi kaip supista BOSĖ, kurios paveikti buvo kone neįmanoma. Net tam, kuriam nereikėjo jau senokai išnaikinto “baltojo ąžuolo” skeveldrų, kad priversti ją užsičiaupti. Na taip, lygiai taip pat, kaip Rebekah Mikaelson žinojo silpniausias Redford’o vietas, jis turėjo galią jai atsakyti tuo pačiu. Bet nuo to tik įdomiau. Gražuolės veide subolavo lengvas, tačiau pro akis nepraslystantis vypsnis, kuomet gavo gana tikslingą apibūdinimą savo adresu. Vos vos trūktelėjo savo pečius viršun, netrūkus šiuos atsipalaiduodama. Taaaip, vapyrai retai kada stigo “meile” sau. O kodėl turėtu? Apie laiko patikslinimą Mikaelson niekaip verbaliai nesureagavo. Galu gale, savo atsakymą ji jau davė. Tarybos nariai ne tik kad piršto nepajudins, bet ir šiknos nepakels nuo patogių kėdžių, kad leistis manipuliuojami to, kurio asmeninę reputaciją sumaišė su šūdais. Tas iš dalies siaubingai erzinantis pasitikėjimas savimi, situacijos rimtumo nepriimantis smirk’as nedingo nuo vampyrės veido. Bet štai į suasmenintą verbalią ataką reakcija buvo. Jos antakiai pastebimai šoktelėjo viršun. Nenatūraliai, veidmainiškai. – Tokią idijotišką sampratą galėjo išgalvoti tik tas asmuo, kuriam rankos ne iš tinkamos vietos auga. Negirdėjai? Spyna nekalta, jei geriausias įrankis yra netinkamas. – Matė oponento pastangas nevėptelėti ką nors atgal. Šiek tiek sujudino lūpas, bet ne su polėkiu ką nors pridurti, kuomet gana ramiai žengė link jai nurodytos krypties. Natūraliai vinguriuodama klubais, Rebekah neapdovanojo ne vieno iš augalotų ir iki dantų apsiginklavusių vyrų, veido. Pasiekusi lifrą, ji buvo pirma, kuri nuspaudė iškvietimo mygtuką. Šaltas žvilgsnis strigo ties savo pačios atvaizdu, kurio šalia matėsi ir Redford’as. Neskubėjo tęsti dialogo. Na, jis nebuvo skirtas kitoms ausims girdėti. Ir šviesiaplaukė net nenutuokė, kad visą ko metu pirmasis vampyras vedė aktyvią diskusiją su demonu, kurį matė tik jis vienas. Tik kai jis nesusilaikęs prabilo, Mikaelson antakiai šiek tiek išlinko. – Nusprendei pasipraktikuoti su savimi? – Atkirtusi, ji žengė pro prasivėrusias lifto duris į gana įnovacingai atrodančią, nedidėlę patalpą.

“Tu atėmėi iš manęs viską, kas man kada nors rūpėjo, kodėl turėčiau eikvoti energiją dėl tų, kurie man nieko nereiškia?”, – buvo žodžiai, kurių šviesiaplaukė Mikaelson neištarė balsu. Giliau įkvėpusi, originalioji mestelėjo trumpą žvilgsnį į lifto prietaisų skydelį. O tiksliau jame operatyviai besikeičiančius skaičius, kurie reiškė vieną. Jie leidosi į automobilių parkingą.

– Tu mane nuvertini. – Šiek tiek pasukusi galvą, ji pagaliau prisiruošė ir vėl susitikti su jo akimis, kad dialogas taptu kur kas labiau asmenišku. – Man žinoma būtu visai malonu stebėti kaip pats paneigi sampratą esti nesi visiškas mulkis. Barbarišku, visiškai neskoningu būdu paskandindamas save labiau, nei tai padarė tarybos nariai. – Liežuviu lėtai perbraukusi per savo lūpas, ji ir toliau nepaleido pašnekovo iš savo žalsvai rudų akių. Tarytum nebyliai leisdama jam pačiam pasiekti jos pateikiamą mintį, kurią netrūkus ir igarsino. – Norėtusi tikėti kad esi užtektinai sąmojingas, kad suprasti kad jei nukerti drakonui galvą, jos vietoje išauga trys naujos. Piktesnės už pirmtaką. Tad atsakant į tavo klausimą, ne. Man nei kiek negaila. Nes žinau kad to nepadarysi. Bent ne dabar. – Neatsitiktinai, šviesiaplaukė kilstelėjo ranką, dviem pirštais prbraukdama per vieną iš savo ausų spenelių, kuris visai neseniai buvo puošiamas subtiliai pranagiu deimantiniu auskaru. Auskaru, kuris prilygo “panikos mygtukui”, kurį ši aktyvavo iš vietos išjudindama akmenėlį. Li nebus patenkintas sulaukęs tiesioginio pranešimo apie tai, kad taryba susidūrė su sunkumais. Bet velniai nematė. Jiems besileidžiant liftu, tarybos nariai jau buvo saugiai transportuojami iš šios vietos. Matematika paprasta, technologijos nestovi vietoje, ypatingai kai tai liečia ilgiausiai šia žeme vaikštančius individus. Kurie tikrai nesileis stumdomi arogantiško saldžiarūrio. “…užbaigusiam legendinę legendinio Niklaus Mikaelson gyvenimo kelionę… Net saldu pasidaro apie tai pagalvojus”, – iš konteksto ištrauktos frazės žinoma palietė Rebekah. Prireikė žvėriškų pastangų, kad dabar pat nepademonstruoti savo laipsniškai užvirusios agresijos. Ji suspaudė kumštį, taip stipriai, kad kauliukai akimoju pabalo. Trūko visai ne daug, kad nuo spaudimo jėgos, net josios vampyriškai plieninė oda neatlaikytu. Žandikaulis įsitempė. Žvilgsnis tapo stiklinis, kaip tų šiurpą keliančių senovinių lėlių. Kurias protas traktuoja kaip negyvą, bedvasį daiktą, bet tuo pačiu metu leidžia sužaisti vaizduotei primetant esti daiktas apsėstas velnio.

Galvoje nuskambo kadaise ją bauginęs griaustinis. Kilo audra, siaubinga, kelianti grėsmę viskam kas gyva. Penkiametė Rebekah susisukusi į kamuoliuką gulėjo ant šieno kupetos, ant kurios buvo sumesti kažkokie skudurai. Ji drebėjo. Akys buvo prisipildžiusios ašarų. Tai išgirdęs ne ką vyresnis už ją Niklaus, nusiropštė nuo savo gulto, keturiom prišliauždamas prie sesutės. – Ei, ramiau. – Savo apskritas akeles ji nukreipė į brolio pusę, tik dar labiau prie krūtinės prispausdama kažkokį skudurą. Kurį tampėsi su savimi nuo pat gimimo. – Tai tik audra, tau nereikia bijoti. Aš neleisiu kad tai tave nuskriaustu… – Netrūko pratęsti berniukas. – Ar tu pasiliksi su manimi iki kol pasibaigs audra? – Savo vaikiškai cypliu balsu perklausė mergaitė. Jos baimės kupinos akys vis dar išdavė apie patiriamą stresą. Tačiau berniuko veide subolavo paguodžianti šypsena. – Aš visuomet būsiu su tavimi, Rebekah. Nesvarbu kas be nutiktu. – Po šių žodžių, kurie nuskambo iš vyresnio brolio, šviesiaplaukės mergaitės veide subolavo lengvas šypsnis. Jis tesėso savo žodžius. Net jei jųdviejų ryšis nebuvo suprantamas visiems. Niklaus Mikaelsom buvo žiaurus, jo veiksmai dažniausiai buvo klausiami, jis neleido jai būti laimingai ar laisvai. Tačiau jis niekada neleido kad kas nors iš šalies ją sužeistu.

Šį paveiksliuką pakeitė kitas. Iki pabėgimo su Sevastianos buvo likusi vos viena diena. Rebekah mentaliai kovėsi tarp savo pareigos ir savo troškimų. – Man nuobodu. Aš noriu išeiti. – Neemocionalus originaliojo hibrido veidas buvo nukreiptas į sesers pusę. Svietiškas vakarėlis, prie kurio buvo pratusi Mikaelson’ų šeima apkarto. Bent jam. – Tuomet eik be manęs. Aš ne tavo mergina, kad tampytum mane paskui. – Pagiežingai atkirtusi atgal, šviesiaplaukė ieškojo tik dar daugiau priežaščių kodėl planas pabėgti buvo vienintėliu teisingu planu. Tačiau Niklaus Mikaelson demonstruotina “galybė” buvo dusinanti. Jis čiupo seserį už alkūnės, kaip mat apsukdamas link išėjimo. – Ne. Tu mano sesuo, kas reiškia kad privalai elgtis taip, kaip liepsiu aš. – Klaus kartu su Rebekah praleido ne vieną šimtmetį bėgdami nuo savo sadisto tėvo. Kurio esminė egzistencinė priežastis buvo sunaikinti savo paties vaikus. Už ką? Už tai, kad kadaise Jie stojo į nesantuokinio benkarto, kurio Estera susilaukė nuo vilkolakio, pusę. Jis buvo stipresnis, piktesnis ir apsėstas savo siaubingo plano. Tiek Rebekah, tiek Niklaus gynė vienas kitą, nepaisant visko. Ir tai buvo ta istorijos dalis, kurios nežinojo beveik niekas. Iš šalies žvelgiant kiek per daug savininkiškas Niklaus požiūris į seserį, ne Vienam galėjo pasirodyti iškreiptu. Seksualizuotu. O juk jis neprileido prie jos nei vieno vyro. Manydamas kad ne vienas nėra jos vertas. – Aš daugiau nebe noriu bėgti, Nik’ai. Viskas ką mes darom tai bėgam! – Apsupti nakties patalų, brolis su seserimi stovėjo lauke. Sunku pasakyti kas tai akimirkai dėjosi tiek vieno, tiek kito Galvose. Tačiau tulžingai pro dantis savo “tekstą” Niklaus iškošė pirmas. – Tuomet rinkis. Jis ar Aš. – Skaudėjo, siaubingai. Tačiau Rebekah nepajudėjo iš vietos. – Sudie, Nik’ai. – Jis nusisuko, gana aršiai išpėdindamas tolyn. Palikdamas ją ten, su savo pasirinkimu.

Sumirksėjo tik tuomet, kai lifto durys ir vėl prasidarė. Kaukšėdama aukštakulniais, šviesiaplaukė į automobilių parkingą išlipo pirma. Na, ne visai. Juk aplink nuolatos zujo ta pati pragariška išpera, kurios ji nematė. Urgztelėjimas fone. Blyksnis. Smūgis. Ir ji net akimirkos daliai nesumerkė akių. Natūraliai nuo smūgio iš plaučių išėjo oras, lengvu “uff” atokvėpiu. Jautė kaip po jos nugara sutrupėjo cementas. Tačiau josios žvilgsnis tebe buvo įsmeigtas į jo veidą. Su pastebimu susidomėjimu stebėjo visą tą vampyrišką sužvėrėjimą. Užsimerkė, leisdama veide suboloti plačiai, situacija patenkintai šypsenai. Na, ne veltui sakoma kad jei smaugi “partnerį”, ir jis šypsosi… Reiškia kad kontrolė ne tavo rankose. Tvirtai laikomas kaklas, kūniškas spaudimas ir alsavimas tiesiai į veidą. Rebekah lėtai atsimerkė, vos tik jis iškošė savo klausimą, kuris kaip ne keista reikalavo atsako. Tačiau galbūt ne tokio, kokio tikėjosi jis. – Žinau kad nenori. – Nors tai atrodė fiziškai neįmanoma, mat net jų nosys kone lietėsi kits prie kito, tačiau ji sumažino atstumą dar labiau, kuomet trūktelėjo galvą dar arčiau. Jokio baimės ar nerimo jausmo. Atvirkščiai, kažkas keisto ir karšto. Rebekah praskleidė savo lūpas, leisdama pro jas prasiskverbti. Erzino. Kuomet liežuviu perbraukė per pro jo burną išdribusius siaubingai pavojingus, plėšriai vampyriškus santis. Stabtelėjo, pasidabindama kampinę šypsena. – Supistai pabandyk tai paneigti. Parodyk koks siaubingai piktas esi. Leik padėsiu… – Iššiepusi kol kas vis dar žmogiškus dantis (savikontrolės goals), ji kone sušnypštė, kuomet pasinaudodama tuo kad jos rankos nebuvo supančiotos, sugavo laisvą jo galūnę. Staigus veiksmas, ir jo plaštaka jau paniro į josios vilkėto švarkelio iškirptę. Ten, kažkur ties širdimi. Ir nors jos žodžiai buvo susakomi kone jam į burną, neatsitraukdama ne per colį, ji viso labo pakėlė akis, susidurdama su jo žvilgsniu. – Ranka, širdis. Viskas labai paprasta.

Iš tikrųjų tai pati taryba ir buvo kalti dėl to, kad atėmę iš Sebastiano visuomeninę ir socialinę veiklą pavertė jį mirtinai nuobodžiaujančiu tipu, kuris vardan nuotykių paieškos ėmė ir itin drąsiai užsirovė ant naujojo kraujasiurbių elito. Redford'o nebaugino niekas. Ginklai ir technologijos, gerokai patobulėjusios per šiuos penkis metus? Pff. Tokio paties kalibro kaip ir jis vampyrų karalienė su 2000 metų skaičiuojančiomis atžalomis (vieną jų nukenksmino itin nesunkiai, pasirodo jo būta Elissos "vaikino", bet aišku tada buvo prisiurbęs fėjos kraujo, kuris išpūtė Sevastianos jėgą dar labiau)? Pff. Jei reikės išmėsinės visus ir viską. Nes šis pyktis kėlė būtent tokią aistrą, kokios pirmasis vampyras ir ieškojo jausdamas slegiančią tuštumą viduje nuo to karto, kai grįžo į gyvenimą. Jis nenorėjo, kad būtų paprasta. Tarybą taikiniu pasirinko neatsitiktinai ir net idiotiški Sebastiano ėjimai buvo gerai pamatuoti, įvertinti. Jei reikės sukels ištisą, kruviną karą, kad tik nuskintų saldžią it fejos kraujas pergalę, kuri natūraliai vampyrą ves prie paieškų, reikalaujančių naujo tinklo naujam dėmesio sutelkimui. Jei Niklaus stebi jį iš pragaro, didžiuojasi. Prisikėlęs iš mirusiųjų ir jis nesedetu subinės pakabinęs, klusniai besitaikstantis su taisyklėmis, įstatymais. Redford'ui atsibodo būti stumdomam. Jis visados dėjo nulį pastangų į savo vardo atgarsį (sava valia, neverčiamas ir tikrai ne su fake backstory, kuri buvo pritaikyta medijai), tad gal pagaliau atėjo metas iš to neveiksnumo išlipti? Rebeka, kaip ir priklauso tūkstantmetei vampyrei turėjo sąsajų su visais elementais, kuriuos Sebastianas pasirinko savo planui, tačiau tuo, kad šviesiaplaukė jį nuvertino (ypač natūraliai gamtos suteiktą gebėjimą PROTAUTI, kuris neva strigo kažkur už toxic masculinity, hormonų bei karštų, karšto būdo vampyro emocijų) ketino pasinaudoti. Įdomumo dėlei - taipogi.

Originalioji Mikaelsonų šeimos atstovė Redford'ą nuoširdžiai erzino. Būtent dabar, būtent šiandien. Galbūt buvo kiek suirzęs, nes kūnas dar tik valėsi nuo narkotikų. O galbūt dėl to, kad kai realizavo idėją pačiais įvairiausiais būdais išdulkinti Rebekos draugę galutinis rezultatas nesukėlė tokios svaiginančiai malonios piktdžiugos, kaip tikėjosi. Kažko trūko. Emocijos? Ir štai, su minimaliu kūniškumu Rebeka Sebastianui ją teikė, kai ji suprasdama vyro silpnybę naudojosi ja savam privalumui. Konfrontacija su šviesiaplauke kėlė pyktį, jaudulį, frustraciją, intensyvią vidinio išgyvenimo mišrainę, kuri vertė jaustis GYVAM. O gyvas nesijautė seniai. Kad ir kur bepasisuks visada atsimuš į kažkokį toksišką santykį, bet ar reikėtų tuo stebėtis, kai pats buvo nuodingas iki pat tamsios sielos gelmių? Niekados su Mikaelson nesielgė taip šiurkščiai, taip agresyviai. Kadaise pažinojo ją, kaip vylėsi, itin gerai, o dabar su pažįstamu asmeniu tyrė dar neatrastus žemynus. O tokia galimybė pasitaikydavo itin retai.
Vampyras kone urzgė, regis, dėl kiekvieno originaliosios žodžio, veiksmo, žvilgsnio trukmės sekundės, jos velniško ir seksualus kūno kvapo molekulės širsdamas vis labiau ir labiau. Nebūtų niekaip pasislėpęs, išėjęs iš tos emocijos, kuri įkalino, tad vienintelis tinkamas būdas išsisukti jam buvo, na, itin jau toks abejotinas būdas. Ištraukė pirštus iš Bek iškirptės, į kurią buvo palydėtas ir labai staigiai pasuko vampyrės galvą nenatūralia sukiniui kryptimi. Nemirelė sukniubo suteikdama trumpą malonumą ramybės. Merginą pakėlė, persimetė per petį, patraukdamas link Anastasijos ratų, kuriuose paskutinė Rusijos caraitė Sebastiano pageidavimu buvo palikusi raktelius. Įsodino vampyrę į sėdynę greta vairuotojo, užsegė saugos diržą vien iš įpročio ir patogumo, nes manervuojant Niujorko gatvėmis neprisegtas bejėgis kūnas makaluosis po visą saloną. Įsėdo į vidų. Novatoriškas automobilio valdymas sukėlė šiokį tokį galvos skausmą, kol išsiaiškino kaip jungiasi pavaros ir visa kita. Ir vis tiek kažką netinkamai numygus, "Evija" metėsi atgal ir smarkokai dungtelėjo į kitą automobilį. Pavažiavo pirmyn ir pajuto išganingą supratimą, kad sistemą perprato. Automobilis su asfaltu kibo it sviestu pateptas. Išszvimbė iš aikštelės, nedideliame kalniuke su žiežirbomis prabraukdamas itin žemą bamperį. Pagautas maniakiško vairavimo malonumo griausmingai sušaukė.

Ištaiginga Mikaelson'ų rezidencija Niujorke kadaise alsavusi itin aktyviais gyventojais dabar buvo tyki, veikiau primenanti antkapį, nei legendomis apipintą, kitų vampyrų, vilkolakių kilometriniu spinduliu aplenkiamą epą iš plytų, stiklo ir metalo. Šie rūmai priminė ir Sebastiano dvarą, perpirktą iš Katherine. Kažkokie šmėkliški, nors ir kur kas mažiau apleisti. Abejojo ar juose Rebeka tebegyvena. Gal per daug prisiminimų, pernelyg smarkiai slėgė vienišumo pojūtis, kai grindinys nebarškėjo mylimų brolių žingsniais? Vargu ar šį kartą iš neturėjimo ką veikti vėl bus įsibrovęs į svetimas valdas. Buvo itin dažnas svečias Mikaelson'ų namuose 1770ųjų Čikagoje, tačiau niekada čia. Bandė, tikrai bandė palaikyti su Beka "draugiškus" santykius, buvo kelis kartus susitikę vardan pomėgių, kurie juodu vienijo - kino, muzikos, knygų, bet net ir didžiausių pastangų dėka vis tiek jausmas leisti laiką "draugiškai" ale Leksi ir Stefano stiliuku jam baisiai apkarsdavo. Turėdavo susitarimą eiti į kiekvieną "normalesnį" koncertą Niujorke. Rebeka tempėsi jį į pop, elektro muzikos renginius, Sebastianas - roko. Bet ne skirtumai muzikos prijautime nervino, nervino ypač tikras, natūralus Rebekos draugiškumas be lašo užuominos į bent kažkokią užsilikusią romantinę užuomazgą. Jokios vilties, kad neteisingai nutrūkusį ryšį būtų galima atgaivinti. Ech, nekentė visų jos vaikinų, vyriško lyties draugų, vyrų žvilgsnių, kuriais šie pagerbdavo neabejotiną merginos grožį ir charizmą, kuri užpildydavo erdvę pasakišku energijos grožiu. Galbūt jei būtent Sebastianas būtų nutraukęs jųdviejų santykius jam būtų buvę lengviau paleisti. O kadangi taip nenutiko, jų susibėgimai iš vyro pusės virto į "negaliu", kol galiausiai jie nutolo. Ir nuo to Redford'ui buvo šimtą kartų geriau. Ne už ilgo atgavo laiko tobulai užkonservuotą Saloniną, tad persidelioti prioritetus tapo itin lengva. Turėjo padėti jai susidraugauti su nauju laikmečiu (gniuždančiu 2000+ metų į priekį), jie netgi paturėjo šiokį tokį santykių atgimimą, kuris džiugino laikinai, mat Salonina grįžo tokia, kokią ją kadaise dievino, bet Sebastianas nebuvo įstrigęs laike, jis pasikeitė. Jiedu nebetiko vienas kitam ir po galais tą suvokti yra daug lengviau, nei susitaikyti, kad tave iškeitė į brolius.

Paniuręs ir nutolęs dėbsojo pro didžiulį panoraminį langą, kuris pasipuošė kvapą gniaužiančios gamtos stichijos grožiu. Kiek beužmatė driekėsi bekraštis vandenynas, tyvuliavęs didelėmis bangomis. Lijo, griaudėjo, sunkūs juodi audros debesys blyksėjo žaibais. Miegamasis buvo blausiai apšviestas gintariniu apšvietimu. Bebeką buvo paguldęs į lovą - tokią didelę, idant 162 centimetrų ūgio mergina joje atrodė visiškai maža mažytė. Pats mirko vonioje, prisileidęs aliejų, druskų, putų, viskovisko ką tik rado. Tas kenkėjiškumas naudojantis svetimais patogumais jam ėmė patikti.

- Niekados nesupratau: kurių galų statyti vonią miegamajame, o ne vonios kambaryje. Iki pat šiandien,-kreipėsi į šlamesį fone, kuris išdavė Rebekos atsigavimą. Vyras užmerkė akis, padėjo galvą ant pagalvėlės. Absoliučiai "kaifavo". Jo šaltas kūnas sušilo, kraujas gyslose suskystėjo. Pasijuto mieguistas ir aptingęs.

- Tiesa, žiauriai persiprašau už tai, kad nusukau tavo dailų sprandelį, bet tu labai mane nervinai,-šyptelėjo po putas apčiuopomis plaikstydamas savo masyvias, sunkias rankas,-Būk gera, tik negadink man šito viso relakso bent kokias penkias minutes, gerai? Paskui nedelsdami pereisim prie reikalų, į kuriuos kibti neskubu, nes prarasiu dingstį mėgautis tavo neįkainojama draugija.

by **Jon Spencer** Pen. 07 22, 2022 3:04 am

Triokšt ir nieko. Tikriausiai turint palyginimą su kiek ilgiau trunkančiu “pasmeigimu”, kuomet tavo smegenys dar funkcionuoja, kuomet kartkartėmis gali valios jėga atmerkti akis. Kai tai primena miego paralyžių, kuris kelia paniką ir negali nieko padaryti iki pat tos akimirkos kai vėl užmigi. Kai turi marias laiko pagalvoti… Sprando nusukimas nėra toks ir baisus. Žinoma, žeminantis ir siaubingai užpisantis, bet su savimi te atneša sužeistą savigarbą, sunkų prabudimą ir vieną didelį nieką, kurį jauti kol tavęs “nėra”. Rebekah Mikaelson neįsivaizdavo kokį planą, ar tiksliau kokią lokaciją pasirinks Redford’as. Juk priešingu atvėju, greičiau jam akis iškabinusi būtu, nei vėl įžengusi į šios namus. Ir vienintėlis būdas, buvo prieš jos pačios valią. Prisiminimai liečiantys šią vietą buvo pernelyg slogūs, sunkūs. Juk būtent šiuose sienuose nuteisė savo brolius amžinam miegui. Kodėl amžinam? Nes neturėjo ketinimų jų pažadinti, bent artimiausius kelis tūkstantmečius.

Sebastian’o nuomonė esti savo laiku šviesiaplaukėi buvo visiškai nesvarbu, buvo siaubingai klaidingas. Tačiau, jos nuomone, palaikyti griežtai draugiškus santykius buvo protingiausia, ką galėjo padaryti du, suaugę ir ne taip trumpai žeme trepsintys asmenys. Ji negalėjo jo taip lengvai iš savęs išplėšti ir paleisti. Tokie dalykai nenutinka per vieną dieną. Todėl šviesiaplaukė kabinosi į draugiškus, tačiau romantikos neturinčius santykius su juo, iki pat to momento, kuomet jie visiškai nutrūko. To reikėjo tikėtis, mat laikas mus keičia, keičia mūsų prioritetus ir netgi pomėgius. Iš šalies ji stebėjo, kaip jis pildė jųdviejų svajones. Skaudėjo. Jis vedė jos akimis parazituojančią, niekuo neįpatingą Katherine Pierce. Dėl kurios vėliau vos nesudegino viso pasaulio. O gal sudegino, bet šito niekas nepamena? Vėliau pasirodė retos nuotraukos su paslaptinga gražuolę, ir dviem naujai iškeptais jųdviejų vaikais. Parodyti emocijas nebuvo galimybės, tam metui Jie jau buvo svetimi. O demonstruoti tai prieš brolius, na, nebūtu pats tinkamiausias variantas. Mikaelson užgniaužė tai viduje, nors ir sakė kad savo žaizdoms užsilaižyti turėjo kelis šimtmečius. Matyt vieną praleido, kuri pūliavo ir kėlė niežulį. Viso to fone, Rebekah vis dar buvo įstrigusi savo užburtame rate. Priklausoma nuo savo brolių įnorio. Iki pat tos akimirkos, kai pasikeitė absoliučiai viskas. Tiesiog taip, per kelias sumautas dienas. Ir kaltas dėl visko buvo asmuo, kurį per savo ilgą gyvenimą mylėjo karščiausiai. Dėl kurio Nik’ui, prikaupusi visą savo drąsą, tėškė į akis esti išeinanti. Žinoma grįžo, bet akimirka buvo neįkainojama, nors liūdininkų ir neturėjo. Ir viskas dėl ko? Finale neturėjo nei vieno, nei kito.

Pirmasis dalykas, kurį pajuto po prabudimo, buvo stiprus skausmas. Sprandas nors ir buvo susiformavęs atgal į reikiamą struktūrą. Bet velniai griebtų, kėlė sušiktai nemalonų jausmą. Netgi šiek tiek svaigo galva. – Oooh. – Dusliai išlemeno, kuomet pabandė pasikelti nuo vietos, ant kurios buvo paguldyta. Lova, kūną iš visų pusių apgaubiantis kokybiškas čiužinys. Net ne toptelėjo apžiūrėti save, ar vis dar buvo apsirengusi, ką pirmiausia būtu padariusi kone kiekviena mirtinga mergina, kurią vienokiu ar kitokiu būdu būtu “išjungę”. – Sučka. – Ne, slaviškų šaknų Rebekah neturėjo. Tačiau nuolatinis bendravimas su Anastasija jos labai platų žodyną papildė vienokiu ar kitokiu žodžiu. Suvokimas atėjo kone iš karto. Kontraversiškas jo plieninio kūno prisispaudimas prie josios, burnoje užsilikęs jo skonis, absoliutus ir demonstruotinas jos bebaimiškumas, žvelgiant pirmam vampyrui į akis ir tuomet šunsnukis nusuko jai sprandą. Šiek tiek kilstelėjusi sau ranką, šviesiaplaukė delnu perbraukė per savo sustabarėjusį kaklą, po ko nukreipė akis į relakso valandėlę, kurią užsiiminėjo Redford’as. – Patogumas, didelė erdvė ir estetika. Bet panašu kad turėjai labai daug laiko, nuraminti savo nervą, kad imtum svarstyti apie tokį nereikšmingą dalyką. – Nuryjusi burnoje susikaupusius skysčius, skonį, Rebekah neskubriai išsiropštė iš didžiulės, karališko didžio lovos. Kaip mat aukštakulniais palytėdama senovines grindis. Būti čia nebuvo malonu, bet pusnuogio vampyro vaizdas šiek tiek atitolino nuo to nepatogumo. – Geresnės vietos, nei ši negalėjai rasti, išminčiau? Čia jau penkerius metus niekas negyvena. Nėra suknisto kraujo rezervo, ir kaip tikriausiai žinai kas būna po sprando nusukimo… Aš sušiktai alkana. – Redford’as ją pertraukė, dėl ko Mikaelson viso labo veidmainiškai užvertė akis. Jo užsiciklinimas dėl laiko erzino. Tiesa, kiek laiko praėjo po to karto, kai Jie buvo tarybos būstinėje? Ar Li jau yra informuotas apie incidentą, galbūt jau netgi yra pakeliui į Niujorką. O kaip Freya? Jei seserį pasiekė žinios apie tai kad Rebekah buvo “išgabenta” iš ten… Telefonas! Staiga perbraukė abiem rankom per savo kelnių, vėliau švarkelio kišenes. Šūdas. Prie savęs neturėjo absoliučiai nieko. Net laikrodis buvo inkrustuotas deimantais, mechaninis. Ne tas, kurį šiais laikais turi beveik kiekvienas, ir dar eu e-sim funkcija. Sugriaudėjo, Mikaelson krūptelėjo. Tačiau per daug neatiduodama tam dėmesio, pagaliau pasiekė vonią. O tiksliau asmenį, kuris ten plūduriavo. Grakščiai prisėdusi ant atbrailos, ranka įsirėmė į priešingą, nei kad ta, ant kurios pasodino savo užpakalaitį. – Tavo pasiteisinimai su kiekvienu kartu skamba vis bukiau. – Atkirsdama į tai, kaip jis pasisakė apie visą tą nedidelį incidentą. Rebekah lūpuose ir vėl subolavo išdavikiškas, vos pastebimas lūpų timptelėjimas į vieną pusę. Pasilenkė dar labiau, kuomet laisvą ranką suleido į vandenį, kažkur jam tarp kojų, tvarkingai nekliūdydama ne vieno lopinėlio jo atšilusios nuo vandens odos. Atlošė galvą taip, kad galėtu puikiai matyti jo veidą. – Aš alkana Seb’ai, ir neturiu sušikto noro užsibūti čia ne minute ilgiau, nei reikia. – Taukšt. Stuktelėjo per vonios dugną, bet taip, kad nemažas gabalas iškrito ant grindų, palydėtas gana stiprios vandens srovelės. Ištraukė ranką, atsitraukė pati. Lėtai apsižiūrėdama aplinkui, Rebekah veidas pagaliau šiek tiek ištyso. Akys įgavo pastebimo ovalumo. – Tik nesakyk kad paslėpėi palaikus čia, tiesiai visiems prieš nosį? – Sakydama “prieš nosį”, šviesiaplaukė būtent tai omeny ir turėjo. Juk naktį, kuomet Niklaus Mikaelson buvo sunaikintas, ji buvo čia. Kartu su savo broliais, kurie tipiškai sau, bazavosi prie dudžiulio valgomojo stalo. Kol’as tikriausiai puikavosi savo esybę, o Elijah mėgavosi džiazu.

"Tai paduriam jį ir paslepiam! Paduriam!”, – Prisiminimai pribloškė staiga, be jokio išankstinio perspėjimo, net mažytės užuominos apie tai. Jo balsas nuskambo ausyse taip aiškiai, lyg jis iš tiesų tai būtu pasakęs dabar. Rebekah stipriai suspaudė lūpas, kurios nuo tokio veiksmo net vietomis prarado pigmentą. Vampyriškumas turi labai daug pliusų, bet tuo pačiu metu ne ką mažiau minusų. Ypatingai kai savo galvoje turi neštis krūvą prisiminimų, patirties ir išgyvenimų. Tokių ryškių, lyg šie būtu įrašyti skaitmeniniu formatu. Viduje kažkas suspurdėjo, ką ji mikliai pasistengė pridusinti, ir vėl primindama sau apie tai, kad gana nuogas asmuo, kuris randasi jai kadaise priklausančiame name, yra asmuo, kuris padėjo tašką ant jos brolio gyvasties. – Galėčiau įtraukti dramatizmo natą ir pasakyti, kad po to visai mažyčio reikaliuko, kurį netrūkus padarysime… Manęs daugiau nebe pamatysi. Bet mes abu žinom kad tai melas. Ir gana paikas. – Nušlepsėdama per vandeniu nulietas grindis, šviesiaplaukė ir vėl atsisėdo ant lovos, savo ruožtu žvilgsnį nukreipdama į jo pusę. Taip, žinojo kad iš vonios jis išlips ne su glaudėm. Bet, ar kas nors kada nors draudė akimis pasimėgauti gražiu kūnų? Sebastian’o buvo toks. – Turint omeny kad prisidarei problemų su seniausiais vampyrais… Mane matysi dažnai.

Nepaisant net labai audringo vaizdo prieš akis Sebastianas mėgavosi šia tyla ir ramybe prieš visai kitokio pobūdžio audrą. Audrą, kuri atneš naujų vėjų, staigmenų, mirčių, tragedijų. Regzdamas kokį tais planą negali tiksliai nustatyti kiek seksis jo laikytis, tad protingiau ištiesti gaires ir jų link eiti, net jei aplinkui viskas keisis tavo nenaudai. O jei visgi planas žlugs, pasimokyk iš klaidų, patobulėk, bandyk dar kartą arba sugalvok kažką naujo. Žodžiu iš nesėkmės pasiimk gero. Didysis Rebekos planas nugalabyt Sebastianą ir tai liko ištiktas netikėtumo, kai vyras rado būdą iš nedovanotinos padėties išsisukti. Visgi nuo šūdų duobės, į kurią buvo įgriuvęs jam dar ilgai dvokė smarvės prisisunkusios kertės. Toks nelabai kvapnus palyginimas, bet taip, angelito poveikį jautė visą savaitę. Žinoma jis po truputį blėso, bet tas visapusės energijos trūkumas privertė Sebastianą pergalvoti sumanymą, prie kurio dirbo. Kad nepamestų kokių galų viską nuosekliai rašėsi į kompiuterį, skaitė, analizavo kiekvieną eilutę kol neturėdamas prie ko prisiknisti pagaliau kibo Anastasijai į parankę ir nukeliavo pašlovinti Tarybos savo didinga it epiškas senovės graikijos mitas apie kokį pusdievį apvaizda. Neklydo sumanęs, jog net ir taip akiplėšiškai, agresyviai pasireiškęs išvengs atsakomųjų dėl Rebekos pirmininkavimo. Kadangi keršto planą už Niklaus nužudymą ji rezgė bendradarbiaudama su Taryba, anie šimtu procentų ne tik žinos pirmojo vampyro silpnybes, bet ir bus sukūrę tuziną ginklų, technologijų kaip paversti Sebastianą kunkuliuojančia kraujo, kaulų, organų ir odos krūva. O tai itin aiškiu atgarsiu pasitvirtino galvoje, kai per minties sietelį perkošė Miss Mikaelson griežtumą neatsižvelgti į nė vieną Redford'o norą, pateiktą tiek pat įžūlia, kiek ir žiauria maniera. Ką galėjai palaikyti paiku, principingu Sebastiano valios atmetimu, iš tikrųjų buvo pasitikėjimas priemone vyrui nukenksminti, laikyta užanty. Tik laiko klausimas kada tie šūdžiai smogs. O paveiktą angelito Redford'ą būtų įveikęs, kad ir šimtmetį skaičiuojantis vampyras, kurį esant įprastom aplinkybėm galėtų panaudoti kaip kilimėlį kojom nusivalyt. Vienintelis pliusas tas, kad pagaliau veikė kažką įdomaus. Ai, tik ne dabar. Dabar ilsėjosi. Taip. Poilsis, ramybė, malonumas. Net ypatingu ir kartais praverčiančiu įžvalgumu pasižymintis Xerces dabar tylėjo giliai giliai sulindęs. Toks pavydėtinas demono paklusnumas nėra atsitiktinumas. Demonas niekada nesigerins žemesnei už save gyvybės formai jeigu nesieks naudos. Katherine pavidalo neapleidžianti išgama, tame sandeliuke tą kart išdėsčiusi savas sąlygas jųdviejų bendrystės pakėlimui į naują lygį buvo kaip mat pasiųsta užsikrušti. Vien nuo demono manymo, kad Sebastianas pasirašytų tokiai nesąmonei baisiausiai įsiširdo. Net tas šunsnukis abejojo vampyro protiniais gabumais! Xerces lyzinimasis žiauriai pykdė, gniaužė būtybę savy vis stipriau ir intensyviau. Bet tada kolaboravimo pareikalavo aplinkybės ir Redford'as nusileido. Idant tam, kad padarytų ką nori tiesiog būti vampyru neužtenka.

Ne, atsijungusios Rebekos Sebastianas negrabinėjo. Tikrai ne viskas su jo galva buvo tvarkoje, bet per prievartą išnaudoti moteris galbūt labiau linko ne tokie genetiškai apdovanoti individai? Ai, na, yra, pasitaikę šiokių tokių nuklydimų. Pagautas žudymo ekstazės pirmasis vampyras neskirstė malonumų į labiau ar mažiau prioritetinius - lytinis pasitenkinimas turėjo ateiti kartu su skerdynėmis, susilieti į vieną kruviną košmarą. Ir tai toli gražu nebuvo tai, dėl ko didžiuotųsi. Jei Xerces užmačios realizuosis tokia linkme, kaip vyras galvojo, kontrolės nebe atgaus niekada. Būtent taip ir atrodytų jo visiška pabaiga. Sevastianos Ambrose, pirmasis vampyras, visiška godumo užvaldyto demono kalė. Tragiška. Žinoma buvo maža tikimybė, kad taip nenutiks. Po "susijungimo" Sebastianas išperą dėjosi suraitęs. Nebent šioji norėjo, kad vyras taip manytų.

Slaviškas keiksmažodis privertė vampyrą nusišypsoti. Na, šiuo atveju buvo vertas ir riebesnio žodelyčio. Ką Rebeka galėjo palaikyti toksišku fizinės galios pranašumo pademonstravimu graikas traktavo būtinu išėjimu iš per daug smurtiškai ir... seksualiai įtemptos situacijos.

- Negi tu kartais nepavargsti nuo Mikaelson pavardės, įsipareigojimų Tarybai ir neužsimanai ko nors paprasto? Karštos vonios, karšto vyno ar vyro? M?-nesuko į merginą akių, bet visi kiti jutimai koncentravosi į ją. Girdėjo naujutėlaičius jos kaklo slankstelius, kuriems reikėjo šiek tiek prasivaikščioti, ir dievaži viduje nesididžiavo tuo, ką iškrėtė aikštelėje. Atsiduso.

- Dievaži, tu visiškai teisi,-nekaltai ir nuoširdžiai nusijuokė šviesiaplaukei akcentavus šiokį tokį keblumą. Nesudvejojęs staigiai atkišo riešą,-Bet visada gali atsigerti iš manęs, štai, prašau,-piktavališkai šypsojosi, akimis spigindamas kaip mėlynomis žvaigždėmis. Vampyro gėrimas iš kito vampyro buvo laikomas šiokiu tokiu tabu ir retas kuris tuo piktnaudžiavo. Vampyro kraujas negalėjo pasotinti kito nemirėlio, o jei taip ir nutikdavo, alkis gana greit grįždavo su dar didesne jėga. Vampyro kraujas kitam vampyrui sužadindavo žvėriškumą ir geidulius, užsimegzdavo laikinas tarpusavio ryšys, savotiškas vienas kito pajautimas. Tai buvo gana intymus pasidalinimas, vampyro kraujas kitam vampyrui atskleisdavo tikrąjį jo kaip asmenybės skonį, amžių. O kartais nenutikdavo ir nieko, ypač jeigu tarp nemirėlių nėra jokio ryšio. Tokiu atveju kraujas: toks šaltas, tirštas ir intensyvus sukeldavo šleikštulį, intoksikaciją. Paprasčiau buvo tuo tiesiog neužsiminėti. Juk vampyrai kur kas labiau nei žmonės ar vilkolakiai buvo priklausomi nuo geros savijautos ir jos palaikymo, mat nedažnas gebėjo valdytis užklupus alkiui.

- Man atrodo tu jau nustojai tuo stebėtis. Juk kone laikai mane protiškai atsilikusiu,-patrynė nosį, ant kurios galiuko kabojo įkyriai kutenęs lašas. Faktas, kad Rebeka su juo jautėsi taip drąsiai ir džiugino, ir ne. Į provokacijas jis reagavo itin skeptiškai, nepasižymėjo gi dideliu susilaikymu, ypač jei reikaliukai sutapdavo su slaptais įgeidžiais. Dar viena provokacija? Ką galėjo suprasti dviprasmiškai iš tiesų turėjo buitišką reikšmę. Pasitenkinęs ir tuo, gudriai šypsojosi.

- Tavo valia, Rebeka,-įsitvėręs į vonios kraštus atsistojo nesigėdydamas nė vieno kūno lopinėlio, kuris, jei remtumėmės krikščionių dogmoma, buvo sukurtas pagal paties Dievo paveikslą. Be to, jiedu kadaise buvo meilužiai, tas nuogumas buvo liestas, bučiuotas ir even more. Turėtų susigėsti, slėpti jiggly parts delnuose ir kikenti kaip maža mergaitė? Yeah, right. Link vonios kambario ėjo ne per išdidžiai, bet oriai, palikdamas šlapius, putotus pėdsakus. Galėjo prisiekti vonios kambaryje matęs chalatą. Ant spintelės padėta 1813ųjų Pride and Prejudice by Jane Austen, tad patogumais naudojosi tikrai ne Kol'o kambaryje. Net atmetus Elijah kandidatūrą, Klausas turėjo šiokia tokią romantišką, menišką pusę, bet ne, tai buvo Elijah kambarys. Chalato medžiagoje įsigėręs kvapas aiškiai tą išdavė. Rišdamasis guzą iš juostos suriko:

- Bek? O kaip Elijah? Jis irgi neaktyvus? Kodėl gi?-pasidomėjo iškėlęs klausimą grynai iš minties, jog šis originalusis vampyras galbūt buvo lengviausiai sukalbamas iš visų? Grįžo į kambarį, iš veido atrodė surimtėjęs.

- Eime. Tavęs laukia mažiausiai du dideli siurprizai.

Jie ėjo pailgu koridoriumi, pasiekė didžiuosius rūmų laiptus. Priešais akis, tolėliau ant sienos kabėjo didžiulis Mikaelson'ų šeimos paveikslas. Žiūrint į juos visus drauge norint nenorint mažas jausmelis viduje suvirpėjo. Ta sumauta šeima buvo didžiausia legenda, tikrasis galios ir valdžios simbolis vampyrų pasaulyje. Taryba gali egzistuoti 500 metu ir vis tiek nepasieks tokio lygio. Sebastianas persimainė it nuo vienos nuotaikos peršokęs ant kitos.

- Bek, ar Frėja tau atsitiktinai nepaminėjo, kad buvo mane aplankiusi?-parinktas balso tonas, toks lengvas ir bene lengvabūdiškas nederėjo su grėsminga problema, kurią išsakė. Akių mėlynėmis kabinosi į smulkų, itin dailų šviesiaplaukės veidą,-Pasijutau ištiktas keisto noro atsidurti tam tikroje vietoje. Iš karto supratau už to slypinčius kerus, bet nepaisant akivaizdžių motyvų vis tiek tavo seserį įtariau mažiausiai. Ji tikrai apsidžiaugė sužinojusi, kad tavo planas nepavyko ir Niklaus žudikas vaikšto sau kuo puikiausiai ir dar išsišiepęs, tuo net neabejoju. Nepaisant to, kad visados būdavot stipriausi susivienyję, mažoji laputė nusprendė veikti viena. Bloga mintis.

Tamsioje proskynoje blausiai apšviesti pilnos mėnesienos akistatoje stovėjo Frėja ir Sebastianas. Moteris neslėpė savo nedraugiškų ketinimų, tą labai aiškiai išdavė jos rūstus, pagiezingas veidas.

- Malonu tave matyti, Frėja,-šyptelėjo. Į džinsus sukištos rankos, atpalaiduotas kūnas, malonus fasadas... Redford'as neatrodė pasiruošęs kovai, kuri vampyro + magijos atveju buvo itin nelygi.

- Užsikrušk, Sebastianai. Visi tie dalykėliai, kuriais apsukai Rebekai smegenis su manimi neveiks,-moteris šnypštė it gyvatė. Neapykanta sunkėsi kiaurai burtininkės,-Klydau ja pasitikėdama, kad ji gali tai padaryti. Dabar lengva pamiršti kokia Rebeka yra iš tikrųjų.

- Ji buvo arčiau manęs sunaikinimo, nei tu esi dabar, Frėja,-kuo ramiausiai paaiškino. Motersis jau degė nelyginant atvira liepsna.

- Viso, Sebastianai.

Nusišypsojusi nuodinga šypsena burtininkė... nespėjo nieko padaryti, kai ją visą nuo galvos iki kojų surakino. Surakino akis, liežuvį, mintis.

Xerces stovėdamas šalia Redford'o šypsojosi, riešuto rudumo akys nuo bendro nukrypo į Frėją. Pirmasis vampyras priartėjo prie oponentės, išliko toks pats ramus ir atsipalaidavęs.

- Man reikia tavo pagalbos.

- Paprašiau jos pagalbos,-tęsė lėtai leisdamasis laiptais į pagrindinę salę,-Mūsų akistata nepareikalavo nė lašo kraujo dėl tos pat priežasties, dėl kurios galiausiai ir tu pasigailėjai manęs. Aš žinojau kur yra Niklaus palaikai. Tik...

- Ak šit kaip,-siauri graiko akių plyšeliai smeigė Frėją, žingsniuojančią netoliese. Net ir nekęsdama Sebastiano visa siela ji nurijo neapykantą, kuri kibirkščiuotų ir trukdytų eiti tikslo link,-Tu nori Klausą prikelti, bet Rebeka to tikrai neleis.
Papiktinta moteris prunkštelėjo.

- Lyg kas klaus jos nuomonės.

Net Redford'as žinojo, kad Frėja šūdus šnekėjo, labiau emocijų dabar genama, nei sveiko proto. Faktas, kad su Sebastianu kolaboravo ją žuuuuudė. Anastasijos dėka vyras turėjo visus leidimus, visas reikiamas korteles, po velniais, jos pačios kortelė "RedCorp'e" veikė kaip sumautas visraktis. Plius Frėjos magijos dėka apipavidalintas Thomas Shelby pavidalu į įmonės vidų infiltravosi itin lengvai. Vadovo kabinetas. Nustūmė didelį darbo stalą, pritūpęs kumščiu sudavė į tvirtą marmurą, kuris skilo į didesnius ir mažesnius gabalus. Frėja suvirpėjo iš pykčio ir be žodžių supratusi kas vyksta, šlykščią simbolinę reikšmę, kuri gniuždė. Sebastianas laikė Niklaus Mikaelson kūną tiesiai sau po kojomis. Tiesiai po Thomas Shelby kojomis. Lupo marmurą, po juo einantį gelžbetonį, kol pasiekė medieną.

- Traukis po velniais, suski tu prakeiktas.

Frėja šiurkščiai nustūmė vampyrą, telekinezės dėka iškeldama didelę tamsią dėžę. Jos širdis virpėjo.

Nebuvo nė sekundės, kad nepagalvotų apie kokį žiaurų būdą kaip Sebastianą nudėti. Dabar nekentė jo dar labiau. Bet jeigu nemirėlis neblefuoja, be jo prikelti Niklaus negalės. Apdovanota didele magiška jėga Frėja šiuo atveju neturėjo reikiamų žinių, esminio metodo, kuris suveiktų norint atgaivinti vampyrą, iš kurio liko tik sausa mumija, kuris buvo išsunktas iki paskutinio gyvybės lašo, su didele skyle krūtinėje ir sutraiškyta širdimi. Net įsivaizduoti brolį tokioje padėtyje jai buvo sunku, o dar turėjo į groteskišką kūną žiūrėti. Vos tik pasitaikys proga, sakė sau, pavers pirmojo vampyro smegenis ištekėti jam pro nosį, o vidaus organus, tai yra tą masę, kuri iš jų liko - pro subinę. Nuvykę į atokią Mikaelson'ų rezidenciją jie ruošėsi ritualui, kurio sudedamųjų Sebastianas Frėjai nedetalizavo. Jo (tiksliau Xerces) žinios dabar vyrą tik ir tesaugojo nuo tūžmingos burtininkės, kuri taip ir laukė progos žiauriai vampyrą išdarkyti.

- Jai buvo įdomu kodėl pats į visa tai veliuosi. Paaiškinau, kad man labai skauda širdį, jog Rebeka ant manęs širsta ir, kad tą neapykantą kiek sušvelninčiau noriu grąžinti jai brolį, kuris kitaip nei Kol'as ar Elijah yra iš tikrųjų negyvas. Toli gražu nesididžiuoju užsitraukęs abiejų žaviųjų Mikaelson moterų rūstybę. Man iš tikrųjų nesvarbu buvo kaip dėl Klauso išsiskirs jūsų, sesės, nuomonės. Bet kokiu atveju ketinau padaryti tai, kas reikalinga buvo man. Jūsų moteriški kaprizai man ne motais.

Nors atrodė, kad Sebastianas Rebeką vedasi kažkur tam, jog prasidėtų finalinis veiksmas, pirmasis vampyras tiesiog išsidrėbė į fotelį, patogiai susikeldamas kojas ant mažo kavos staliuko. Basos pėdos buvo purvinos nuo dulkių. Nemirėlis pažvelgė į laikrodį.

Klausą iš mirusiųjų prikėlė gryna ir siaubinga demoniška magija, kurią Frėja Xerces dėka pernešė per save. Neleistinas, šiurpus ritualas. Pats pragaras privertė originaliojo hibrido širdį plakti. Groteskiška mumija prisikėlė klaikiai vaitodama nelyginant milijonas pragare kalinčių sielų.

- Atleisk,-kreipdamasis į Frėją Sebastianas griebė moterį ir įstūmė baubui tiesiai į glėbį. Klausas akimoju įsisegė į seserį. Niekas geriau neatgaivino, kaip pametėta sesuo, puikiai tai patyrė "sava subine". Originalusis gėrė, o silpstanti burtininkė nesipriešino. Redford'as akylai stebėjo situaciją.

- Gerai, gana,-stipriai nustūmė Mikaelson'ų šeimos pažibą nuo Frėjos. Gabalas jos odos pasiliko hibrido burnoje. Burtininkė buvo praradusi sąmonę, o Klausas norėjo dar. Iki galo nepasisotinusį, tik dalinai atsistačiusį vyrą Redford'as nuramino patikimu, nepavojingu būdu, išbandytu ant Rebekos - nusuko sprandą. Pagirdė Frėją savo krauju, abu savo kompanionus įkėlė į automobilį.

Net ir per audros griausmus buvo galima išgirsti į kiemą atriedėjusį automobilį. Jis sustojo, šviesos, kurios pro langą apšviesdamos svetainės objektus metė baugius šešelius ant sienos užgęso. Pasigirdo lėti žingsniai. Pagrindinės rūmų durys prasivėrė. Vėl tie patys žingsniai. Sebastianas neatsisuko, iš akių nepaleido Rebekos. Atėjūnas liko užnugary.

- Hello, love,-ryškus britiškas akcentas, charakteringa maniera. Klausas Mikaelson'as sugrįžo.

by **Jon Spencer** Št. 07 23, 2022 7:06 am

Šis pastatas kėlė prisiminimus, įvairiausio plauko: nuo tragiškų iki tų, kurie priverčia negyvą širdį apsalti. Čia buvo visko: išdavysčių, susivienijimo vardan vieno tikslo, prašmatnių vakarėlių ir žinoma kits kito padūrimo ateinančiai pusėj šimtmečio. Ir nors Rebekah traktavo buvimą čia kaip psichologinio karo tęsinį, rastis čia fiziškai buvo sudėtinga. Net tas pats oras, dabar jau perpildytas užsistovėjusių dulkių, atrodė sunkesnis nei įprastai. Ko nepalengvino pro panoraminius langus puikiai matoma audra. Gamtos stichija, kuri šviesiaplaukei vis dar kėlė šiurpą. Kvaila tiesa? Rebekah kaip sumauta bosė atlaikė akistatą su pirmu vampyrų, užsitarnavo tarybos pagarbą... Bet baiminosi griaustinio. Šiek tiek kilstelėdama savo išraiškingus antakius, originali vampyrė vos vos pakreipė galvą šonan. Tokiu būdu leisdama sau kiek kitokiu matyti vonioje vis dar esantį oponentą. Ne, priešą. O gal tiesiog oponentą. Jau ir pati tiksliai nežinojo kur randasi ta plonytė, niekam nematoma, bet iki negalėjimo reikšminga linija. – Kartais pagaunu save ant minties, kad mane iš tiesų žavi kaip 2000+ metų skaičiuojantis vampyras gali būti toks... nesubrendęs ir naivus. – Atmetusi rankas sau už nugaros, Mikaelson pasukiojo galvą, tokiu būdu pramankštindama sustabarėjusius kaklo slankstelius. Delnai kone prasmego tarp čiužinio ypatybių. – Aš jau seniai išmokau nebesivaikyti žmogiškų seilionių (meilės). Todėl karšta vonia, karštas vynas... O dar gėriau jei tai yra ledukais nesugadintas viskis ir raumeningas vyras su dideliu pimpalu. Yra paprastas, patikrintas ir patikimas būdas atsipalaiduoti. Priversti smegenys persikrauti. – Atmestinai trūktelėdama pečiais, ji tik dabar atitraukė akis nuo pirmojo vampyro, visiškai atsitiktinai žvilgsniu kliudydama fortepijoną, kuris skendėjo ne tik tamsoje, bet ir dulkėse. Elijah galėjo valandų valandas barškinti per klavišus, kurdamas kažką neįtikėtinai gražaus. Tai padėdavo jam pasijausti gyvam. Kiekvienas iš originaliosios šeimos turėjo savo hobių. Na, gal tik Kol‘as buvo išūmtimi, ir teigiama energetika pasikraudavo spoksodamas į savo atspindį. Tai buvo tas brolis, kurį šviesiaplaukė pažinojo praščiausiai. Galbūt todėl, kad dėl neprideramos elgsenos, kuria jis galėjo prisitraukti bereikalingo dėmesio, Nik‘as dažnai šį padurdavo ir palikdavo ateinančiam šimtmečiui. Vis tikėdamasis kad gal kitas kartas bus sėkmingesniu. – Bet tai neturi nieko bendro su mano mano pavarde. Mikaelson yra tai, kas aš esu. Bet šitai tu ir taip puikiai žinojai. – Taip, Rebekah niekada nejautė sunkumų dėl savo pavardės. Ji didžiavosi būdama Mikaelson. Šeimos, kuri iš didžiosios dalies savo bloodline buvo atsakinga už didelę vampyrų populiaciją.

“Nenoriu su tavimi taip suartėti ir vėl…”, buvo pirma mintimi, kurią šviesiaplaukė apturėjo, kuomet nudelbė savo gražias akis į jo ištiestą ranką. Skausmingai nuryjo burnoje susikaupusį nieką, ir tuomet žvitriai pakėlė akis ties vonioje vis dar pusiančiu Redford’u.

– Geriau sudžiūsiu kaip razinka, nei apsivemsiu nuo negyvo kraujo. O kai alkis grįš, vėl norėsiu, tuomet vėl vemsiu. Ir taip kol nepasimaitinsiu normaliai. Tad, ne, ačiū. – Veidmainiškai ištempė lūpas į gana prastai suvaidinta neva meilią šypsenėlę. Kuri dingo kone iš karto, vos tik šviesiaplaukė sugrįžo į savo įprastą jauseną. Nenorėjo suteikti jam galimybės užsikabinti už šio pareiškimo, todėl visai netrūkus pražiodino savo lūpas tam, kad pereiti prie sekančios minties išdėstymo. – Tu visiškai teisus. Bet kartais, šiek tiek… – Kilstelėjo vieną iš savo rabkų, kad nurodydama tarp pirštų mažiau nei centimetro didumą. – Tavo bukumas dar sugeba mane nustebinti. Tai gal pagaliau baigiam šią užsitęsusią įžangą ir tu teiksiesi man paaiškinti kokio velnio esame čia? – Jis išlipo iš vonios, nuogas ir siaubingai patrauklus. Be menkiausio gėdos jausmo, Rebekah stebėjo kiekvieną kūno colio sujudimą, raumens įdubimą ir išsikėlimą. Net nepajuto, kaip liežuviu perbraukė per savo lūpas. Negalvodama absoliučiai nieko, tiesiog reaguodama. Jo kūnas nebuvo pasikeitęs nuo to meto, kai pažino jį ypatingai intymiuose rėmuose. Kvėpavimas šiek tiek apsunko, jis nusisuko ir ji kiek galima tyliau atsikvėpė. Aišku tik aromatas buvo neapsakomai ryžkus, juk Redford’as nepasibodėjo į vonią suversti viską, ką rado. Šviesiaplaukė liko vietoje, šiek tiek atlošusi galvą. Įsistebėjo į lubas, tiesiog, be priežasties. Kad sukoncentruoti savo dėmesį kur nors kitur, bet ne į audrą, kuri per panoraminį langą buvo ypatingai gerai “transliuojama”. Tik dabar toptelėjo, kad toks rafinuotas, stilingas vyras, kaip jos vyriausias brolis, Elijah visiškai nevertino privatumo. Pasišlykštėjo šia mintimi, tik daliai sekundės leisdama sau įsivaizduoti kad pastarasis irgi čia trepsėjo skambindamas varpeliais. Klausimas iš vonios netrūkus pasiekė ją, ir kažkodėl… Galbūt todėl kad neapgalvotai apsinuogino (emociškai) prieš jį, o galbūt todėl kad norėjo tai ištarti balsu, arba toks buvo josios planas. – Prisimeni tuos “smeigtukus”, kuriuos taip dievino Klaus’as? Kai kas nors eidavo ne pagal jo norus, jis nesicackindamas padurdavo ką nors iš savo brolių. Dažniausiai mane, ilgiausiai Kol’ą. – Pritilo, tarytum leisdama jam pačiam pirmiausia įsitikinti viena iš tų teorijų, kurios skambiai makalavosi tarp visų vampyrų. Buvo tikra, kad tarpe, kai dulkino Anastasiją visomis įmanomomis pozomis, ši jam buvo pasisakiusi tokį svietiškai įdomų dalykėlį. Mikaelson šeima vis dar buvo populiari tema tarp vampyrų. – Geras daiktas negali būti ilgai nenaudojamas. Kai nužudei Niklaus… Buvo per daug didelė tikimybė kad prasidės karas. Galbūt nei Elijah, nei Kolas nepribaigs tavęs. Bet vienareikšmiškai nušluos nuo vaizdo bent pusę pasaulio populiacijos. Pradedant tais, kurie buvo atsakingi už vampyrų paviešinimą. – Šiek tiek primerkusi akis, Rebekah neleido sau leisti prisiminti tas akimirkas, apie kurias kalbėjo. – Padūriau jį ten, kur dabar stovi. Su Kol’u buvo sunkiau. Tas mažas šudukas tikėjosi kad ankščiau ar vėliau kas nors jį padurs. Išsuko man abu pečius. Bet ar taip ar taip, atsidūrė karste. – Gana skambiai iškvėpusi, ji nuo lovos pakilo kone tuo pačiu metu, kuomet iš vonios kambario pasirodė Sebastian’as.

Pasiekus laiptus, šviesiaplaukės žvilgsnis susidūrė su portretu, kuriame buvo nutapyti jos šeimos nariai. Tūkstantmečio aukštuomenė. Ausyse ėmė skambėti maloninga džiazo muzika, lydima daugelio klegėjimu. Pasukusi akis garso link, ji buvo pasitikta gana ryžkaus prisiminimo. Apie paskutinę naktį, kurią jie praleido visi kartu.

Kūčios. Prie didžiulio stalo buvo įsitaisę originaliosios šeimos atstovai. Kol’as atvyko su Daviną, kurią buvo prisiekęs vesti, Elijah kuris laikas slaptai susitikinėjantis su Andrea. Freya su savo mergina, Marcelus ir Niklaus su besilaukiančia Caroline. Tai buvo paskutinis vakaras, kuomet Rebekah leido apsupta savo mylimų žmonių. Juk viename iš jos sukrautų lagaminų, buvo tvarkingai į pasą įdėtas bilietas į Čikagą. Juokas, paviršutiniški pokalbiai, taures pildomas šampanas. Jie buvo nepaprastai stiprūs, kuomet buvo kartu. Bet laikas atėjo atsiskirti. Ne visam, bet tam, kad išbandyti savo gyvenimus taip, kaip to troško kiekvienas. Tūkstantis metų atgal, Elijah, Niklaus ir Rebekah sudarė kruviną sutartį. Likti kartu “visada ir amžinai”, ir jie laikėsi šio pažado, nepaisant visko. Taip, šeima gali būti didžiausias koziris galios žaidime, lygiai taip pat kaip ir didžiausias pasigailėjimas. Negąsdino net Freyos pranašystė, kad ateis diena, kai originali trijulė bus sunaikinta amžiams. Kai vienas kris nuo draugo rankos, kitas nuo priešo, ir trečias nuo šeimos nario. Na, tuomet ne vienas nebuvo pagalvojęs apie tai, kad vidurinę pranašystės dalį išpildys Niklaus Mikaelson. Kone nesunaikinamas individas, originalusis. Hibridas. Kitokio pobūdžio monstras, nei kad tam metui žinomi vampyrai ir vilkolakiai. Po skambios vakarienės, Niklaus pasivedė Rebekah į privatesnę lokaciją. – Nepaisant mūsų skirtumų, tu buvai vienintėlė, kuri liko su manimi per visą tą tūkstantmetį. Kuri neleido man jaustis svetimu tarp savų. – Rebekah akyse sublizgėjo ašaros, kuomet ji prisėdo prie nedidelio staliuko, parodydama kad brolis padarytu tą patį. Klaus’as sukluso. Tai buvo jų atsisveikinimas. – Aš žinau kad esu tavo mėgstamiausia. – Jos veide subolavo liūdnoka šypsena. – Bet tau daugiau nebe reikia manęs, Nik’ai. Dabar turi viską, ko manei neturįs niekada. – Neatsitiktinai ji pasuko galvą taip, kad matytu prie stalo likusius asmenys. Mikaelson šeima dar niekada nebuvo tokio didžiulė. – Ir kadangi tu jau nusprendei įsileisti meilę į savo gyvenimą, galiu pažadėti kad pati liausiosi šios vaikytis. – Jie abu nusišypsojo vienas kitam. Ir nors jų nuomonės vis dar labai skyrėsi, Niklaus buvo pasiruošęs ją paleisti iš savo sukurto “narvelio”. – Jie nebuvo tavęs verti. – Pasakė būtent taip, kaip ir galvojo. Nesukdamas ratų aplinkui. O juk Niklaus visada sakė taip, kaip galvojo, nepaisydamas to, kad tokiu būdu žeidė sau artimiausius asmenys. Žeidė ją. – Nei vienas man netiko, tavo nuomone. Nužudei kone kiekvieną, vos tik reikalai pakreipdavo rimtesne linkme. – Gindamasis Niklaus iškėlė rankas, nusijuokė. Nusijuokė ir ji. – Nes tie durneliai kaip ateidavo, taip ir būtu išėję iš tavo gyvenimo, širdele. O mane turėsi amžinai. Tai kur dabar? Pasaulis platus, tikiu turi numačiusi ne vieną vietą išbandymui. – Rebekah jautė didžiulį palengvėjimą, vien nuo minties, kad tai pagaliau vyksta. – Čikaga. Pradžiai. O vėliau negali žinoti… – Niklaus atsikėlė pirmas, padavęs jai ranką. Įvyko šiltas apkabinimas, po kurio jis kiek tyliau nei įprastai, pratęsė. – Eime, atsisveikinsi. – Tai nebuvo amžinas atsisveikinimas. Kiekvienas žinojo, kad nutikus bet kokiai, net minimaliai grėsmiai, Jie ir vėl bus kartu. Tai tik laiko klausimas. Taip ir nutiko, mat Rebekah sugrįžo į Niujorką iš kart po pirmo pranešimo apie vampyrų paviešinimą.

Žodžiai kuriuos su atitinkama intonacija ėmė berti Redford’as tikrai neteikė vilties. Paminėtas sesers vardas ir tai, kad Jie buvo susidūrę netrūkus po to, kai Rebekah “paleido” Sebastian’ą, sustingdė tirštą ir juodą kraują gysluose. – Ką tu padarei? – Klausimas liko neatsakytu, mat pirmasis vampyras ir toliau tęsė savo pasakojimą. Išlaikyti save nepametus proto, su kiekvienu žodžiu darėsi vis sunkiau. Freya nekentė Sebastian’o kur kas labiau, nei kada Rebekah. Ji neturėjo sentimentų minėto asmens atžvilgiu. Tik primityvų norą jį nudėti. Bent taip manė šviesiaplaukė. Ji taip pat buvo tikra, kad vyriausiai Mikaelson atžalai protelio neužteks veikti strategiškai. Ji bus valdoma emocijų, kurios, reikia pabrėžti dažniausiai niekur nenuveda. Įtampa augo, tačiau Jie vis dar leidosi po vieną laiptelį, atrodytu prie kažko neišvengiamo. Mintis perskrodė pasigailėjimas, kad paskutinę akimirką pasidavė, išleido jį. Galbūt dabar dėl to, galimai liko viena kaip pirštas, kai likusieji buvo nukapoti buku peiliu. – Ką tu padarei?! – Užstaugė, leisdama savo paakiams pasidabinti tamsiais voratinkliais. Nekontroliuojamais, iššauktais pirmykščio instinkto. Ji jau buvo pasiruošusi pulti, kuomet “Paprašiau jos pagalbos”. Ką?! Kokios pagalbos, apie ką jis iš viso kalbėjo? Tolimesnis jo paaiškinimas suglumino dar labiau. Atrodė kad ji ir pati susipainiojo tarp to, kas buvo sakoma, kas vyko, ir kas vystėsi jos galvoje. Minčių mišrainė buvo tiek smulkiai sukapota, kad atrodė atskirti sudedamasias dalis tapo kone neįmanoma. – Neskiesk. Tau nėra jokio pagrindo ką nors daryti dėl manęs. Viskas ką darai, darai iš savanaudišku paskatų. Skolingas man esi tik tai, kad jo palaikai turi atsidurti mano rankose. Ne Freyos, mano. Kad galėčiau priduoti jo kūną žemei. Garbingai. – Ot tata. Negražiai gavosi. Ji ir pati nesuprato, kad balsu išsakė savo ketinimus, kuriuos kruopščiai slėpė po dideliu klaustuku. Rebekah niekada neketino prikelti brolio. Priešingai nei Freya, kuri buvo užvaldyta šios minties. Ir rizikos faktorius jai buvo ne motais. Rebekah žinojo, kad jei Klaus’as grįš, greičiausiai nebus toks, kokiu buvo ankščiau. Greičiausiai tai bus viso labo tuščiaviduris montras, kokiu buvo ir pats Mikael. Ir tuomet, nes Freya bus nepajėgi išsrėbti savo privirtą košę, nutraukti jo gyvastį teks Rebekah. Ir su šituo ji sugyventi jau nesugebės. Viskas vedė prie kinomatografinio finalo. Kažko epiško ir prikaustančio žiūrovų dėmesį. Ir tuomet jis paprasčiausiai sukrito į fotelį. – Kur Freya, Sebastian’ai? – Jos balsas suvirpėjo, palydėtas didžiulio griaustinio, kuris net panoraminius langus sudrebino. Ir vėl Rebekah kakle esanti gyslelė sujudėjo. Automobilio variklio garsas, žibintų apšvietimas. Viskas tik dar labiau atmosferai suteikė mistiškumo. Ji stengėsi pažadinti visus savo vampyriškus pojūčius, pasiruošti bet kokiam įvykių scenarijui. Bet kokiam, tik ne šiam. Rebekah krūtinė neritmingai kilnojosi, žvilgsniu ji lakstė nuo Sebastian’o, iki bet kokio objekto ir atgal. Nedrįso atsisukti į žingsnių pusę. Iki pat tos akimirkos, kuomet pasigirdo balsas. Iki skausmo pažįstamas balsas. Ėmė suktis galva, o ryškiausiai jaučiamos emocijos paėmė viršų. Rebekah žvilgsnis tapo vandeningas, nors jame ir buvo galima pastebėti skepticizmo, neigimo, baimės ir laimės natos. Jos lūpos šiek tiek prasiskleidė, o pečiai nenatūraliai nusileido. Gražuolė pasisuko ant kulniuko, – Nik’ai. – Viso labo išlemeno jo vardą. Būtent tokį, kokį naudojo pati, priešingai nei kiti broliai, ar tas pats pasaulis, minėdamas originalų hibridą. Suspaudė lūpas, spausmingai. Aiškiai vis dar negalėdama patikėti kad tai tikra. Ir tuomet trūkis. Ji pasileido į brolio pusę, kaip mat puldama šiam į glėbį. Skruostais upeliais ėmė bėgti rausvos ašaros. Taip stipriai jį spaudė, idant jei šis būtu mirtingas, greičiausiai pajaustu nemalonų kaulų sutrupėjimą. Jausmai buvo siaubingai prieštaringi. Ji net virpėjo visa, iš to, kad nesuvaldė viso to mikso. Šiek tiek pasuko galvą, įsistebėdama į jos iš akių taip ir nepaleidusio Redford’o. Kuomet vien lūpomis, ir tik jam matant ištarė. – Thank you.

Sebastianas kėlė tiek mažai pasitikėjimo savo miglotais motyvais, jog nestigo dingsčių Rebekai pamanyti, neva pasirinko šį dvarą specialiai tik tam, kad ją kuo labiau paveiktų asmeniškumais, kurių buvo prisisunkę šio statinio sienos. Nieko panašaus. Redford'as nežaidė su šviesiaplauke žaidimų, jis žaidė SAVO žaidimą ir tiesiog taip išpuolė, idant gražiosios Mikaelson ir pirmojo vampyro keliai susikirto būtent ties Niklaus bei Taryba. Kad ir kaip norėtų, bet graikas nebuvo toks didelis masterind kokiu norėtų būti, jo planai deliojosi iš lėto ir vis keitėsi, nors esmė išliko ta pati - dar kartą tiesiogiai prisidėti prie vampyrų pasaulio valdžios poslinkio. Klauso mirtis nuskandino Mikaelson'ų šeimą, iš kurios pagaliau pelnytai iškilo tik Beka. Kadangi Taryba nuskandino Sebastianą vyras padarys viską, kad nuskandintų juos. Nereikėdavo Redford'o smarkiai išprovokuoti, idant jis privirtų košes, kuria paspringtų kažkuo dėti ir nedėti asmenys, tačiau dabar daugiau strategavo, nei veikė pagautas emocijos. Jei būtų bandęs save ant to perorientioti seniau neabejotinai būtų išvengęs skaudžių klaidų. Problema ta, kad kai esi itin galingas lengviau pasiduodi jausmams. Kas tave sunaikins? Kas pajėgtų? Dėl to ir elgiesi taip, kaip tuo momentu šauna į galvą. Nuo tokio komplekso kentėjo ir žymusis originalusis hibridas."Tave apžaidė kvaily. klausas paleido katherine, jau tą dieną, kai gavo ko norėjo iš kitos antrininkės. jam buvo giliai ir toli nusišikti ant jos." Kartais tam tikri žodžiai lyg nepaveikia tavęs tuo metu, kai yra sakomi, bet sugrįžta su atgarsiu ir sukelia bangas. Prisidėjo Rebekos liūdesys, toks gilus ir tamsus kaip vandenyno dugnas, kad jo brolis mirė dėl didžiausios kalės vampyrų pasaulio istorijoje užgaidos. Galėjo lankstyti kaip nori, teisintis kitokiomis priežastimis, bet tai buvo visiška tiesa. Niklaus nužudymas nedavė jam absoliučiai jokios naudos, tiesą pasakius, jei laikyti jo mirtį atskaitos tašku, tai žvelgiant nuo jo viskas tik blogėjo. O kai jo ir Rebekos keliai susidūrė, kai matė jos akyse begalinę pagiežą - tokiomis akimis į jį ji niekados dar nežiūrėjo, Sebastianui buvo skaudu ir jis pradėjo gailėtis. Gyventi toliau žinant, kad Beka jo nekenčia nemirėlis negalėjo. Mąstė kaip padaryti, kad Klausas grįžtu, kad grįžęs turėtų ką veikti, o Rebeka būtų pagaliau laiminga. Pažinojo ją. Laiminga ji nebuvo. Sebastiano motyvus, tokius žmogiškus ir jautrius puikiai slėpė jo shady shady saviraiška. Ypač kai viskas graiko galvoje buvo kur kas paprasčiau. Grįžtant prie šios rezidencijos... Tiesiog norėjo nuošalios vietos, kurioje galėtų praleisti sušiktą naktį, nes nei namų, nei pinigų neturėjo. Čia jiedu su Frėja prikėlė Niklaus, ši vieta turėjo dar daugiau simbolikos. Galbūt Mikaelson'ų šeima čia vėl atgims.

Tikrai netikėta, bene neįtikima Bekos ir Klauso reunija griebė už širdies. Pagavo šviesiaplaukės begarsę žinutę, Sebastianas karčiai nusišypsojo.

- Iškviesiu donorų,-pakilo ant kojų leisdamas suprasti, kad paliks brolį su sese atsigriebti už prarastą laiką ir šiaip jis čia dabar buvo reikalingas kaip šuniui penkta koja. Turėjo gebėjimą suprasti kada yra nereikalingas. Pakilo į antrąjį aukštą, perkniso Elijah drabužinę. O ką ten rado? Žinoma tik klasikinių kostiumų, kurie tiko braškėdami per siūles, mat Sebastiano būta stambesnio kūno sudėjimo. Pašniukštinėjęs po kitus kambarius rado kompiuterį. Gerbdamas savininko privatumą nelandžiojo kur jam nereikia, o įsivedęs Google paieškojo kraujo "prostitučių" paslaugas teikiančio serviso. Namų telefonu paskambino kur reikia. Pasakė valandos bėgyje bus. Diena buvo įtempta ir gana įdomi, tad vainikuoti ją krauju tiesiai iš kūno labai labai norėjosi.
Iš mirusiųjų sugrįžęs Niklaus Sebastianui priminė jį patį ne tik šiek tiek atitinkančiomis aplinkybėmis, bet ir pirminio nusiteikimo. Piktą, išalkusį hibridą ant kojų statė sunkiai. O kai pavyko (po tunto sudorotų kraujo paketų) jųdviejų laukė labai ilgas, įtemptas pokalbis. Klausas neblogai prisiminė paskutines gyvenimo akimirkas, žinojo prieš akis regįs savo žudiką. Na, atsiprašymas būtų nieko nepakeitęs. Dalykiškai nupasakojo pasaulio, kuriam dabar priklauso naująją tvarką. Buvo akivaizdu, jog hibridas pakeisti ją užsimanė tiek pat, kiek to norėjo Sebastianas. Tad pasiūlė laikinai susivienyti dėl bendro tikslo. O jei Mikaelson'ui dingosis užtaikius progą Redford'ui atkeršyti - lai pamėgina. Turėtų būti smagu. Visgi Redford'as buvo pirmas ir kol kas vienintelis asmuo, nusiuntęs originalųjį į pragarą, tad Niko pasitikėjimas savimi dabar buvo kiek mažesnis, nei anuomet, kai toleravo vienas kitą dėl Rebekos.

Net ir apačioje pasikūrus tikram vakarėliui Sebastianas neskubėjo kišti ten nosies. Interneto pasaulis laikinai jį pasiglemžė, mat atsidaręs savo elektroninį paštą sparčiai rinko raides. Su Liviana bendraudavo elektroniniais laiškais, tad raitė ilgą tekstą, kuriame paaiškino kur buvo, ką veikė ir kas jo gyvenime vyksta dabar. O baigęs skaitė jos laiškus, kuriuos dukra rašė net jeigu tėvas neatrašydavo.

- Senelis?!-suriko kompiuterio ekranui pagautas nuostabos ir džiaugsmo,-Tapau senelis! Neįtikima.

Pasirodo dukra sutiko pagaliau vyrą, su kuriuo norėjo turėti šį tą daugiau, nei tik bendrus namus, lovą, ryšį. Pagaliau pajautė įkvėpimą švęsti, todėl toliau neskaitė. Neperskaitė laiško, kuriame Liviana rašė apie Saloninos mirtį. Apie jos mirties aplinkybių aiškinimasi. Apie Katherine ir jos paieškas.

Pratisa menė skambėjo nuo muzikos. Sukandžiotos donorės šoko nepaleisdamos iš rankų brangių viskio butelių, o apsuptas jų draugijos linksminosi Klausas. Neišblaškytas merginų grožio bei beveik nuogumo patraukė link Bekos, kuri sėdėjo prie baro.

- Man atrodo jis grįžo lygiai toks pats, kokį jį pamenam,-šyptelėjo, pabandęs patogiai įsitaisyti ant per mažos kėdės. Regis pats abejojo ar toks didelis nusižengimas gamtai kaip mirusio originalaus hibrido prikėlimas apsieis be pasekmių.

- Tu neturėjai dėkoti,-į smaragdines šviesiaplaukės akis kabinosi rūstokas mėlynų akių žvilgsnis,-Aš šiaip ne taip atitaisiau skriaudą, kurią tau padariau. Turėjom jį prikelti dėl daugybės priežasčių. Viena jų - be savo šeimos tavo ištikimybė struktūroms tapo pasibaisėtina,-specialiai įgėlė, o patenkintas savo sąmoju, išsišiepė ir veidas sutvisko balta šypsena.

- Bek...-ją užgulė sunkus, rimtas Sebastiano žvilgsnis,-Turi suprasti, kad neleisiu Tarybai atsakyti už visų mūsų likimus. Klausas, dideliai nuostabai su manimi sutinka. Papasakojau jam viską ką man pavyko iškratyti iš Anastasijos. Apie karalienę, jos klaną, apie Li. Apie nesuvokiamą galią visuotiniu lygmeniu, kurie ją valdo. Paprasti žmonės nieko nežinojo apie Mikaelson'us, jūs pagarbią baimę kėlėt antgamtinėm būtybėm šimtus, tūkstantį metų, bet tu, aš, tavo broliai, dabar mes priklausom būtent žmonių pasauliui. Priklausom jiem nuo pat tada, kai tapom viešais. Ir tai jau nebepasikeis. Pakeisti galima tik tai, kas už mus atsakys įstatymais, politika ir įvaizdžiu. O man įgriso iki gyvo kaulo nuo kažko priklausyti. Taryboje sėdėsi tu, Klausas ir aš. Tai yra vienintelis būdas, kuris užtikrins, kad turėsi brolį, o tas brolis nenušoks nuo proto ir neišžudys pusės pasaulio. Ir vienintelis būdas man susigrąžinti savo gyvenimą. Net jei viskas ir nebus kaip buvę, po galais, reikia pabandyti.

Sebastiano susitelkimą kiek išblaškė prisistačiusi donorė. Svirduliuodama ar tai nuo kraujo praradimo, ar tai svaigalų ji apkabino graiko pečius atsistojusi jam už nugaros. Palinkusi prie ausies išdėstė provokuojantį pasiūlymą. Vyras šiurkštokai suėmė ją už riešo ir įkando. Mergina cyptelėjo. Dažniausiai donorės pasižymėjo itin geru skausmo toleravimu, tačiau ši, dievaži, iš veido dar vaikas, kankinosi.

- Eik prigulti, širdele, tu netekai daug kraujo,-pavijo ją šalin, pajutęs pilnumą nuo kelių gurkšnių. Kruvinu liežuviu apvedė lūpas,-Beje aš neturiu pinigų, o kiekviena jų pasiims po du tūkstančius dolerių už pusvalandį,-informavo Beką, jog būtent jai teks donorėms sumokėti. Malonumai, o ypač vampyriški tikrai nebuvo pigūs.

Per penkerius metus, Rebekah Mikaelson išgyveno visas 5+ netekties stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją susitaikymą… ir žinoma, kerštą. Visą ko metu, ji sėkmingai atkėlė savo šeimos vardą, prisijungė prie užtektinai resursais prisotintos “korporacijos”, kuriai niekada nebuvo iki galo ištikima. Rebekah buvo Mikaelson, ir vienintėlis dalykas kuriam iš tiesų ištikimi buvo šios kraujo linijos atstovai, tai vieni kitiems. Be Niklaus Mikaelson viskas buvo kitaip. Su Rebekah jie buvo it siamo dvyniai: kai skauda vienam, skauda kitam. Tam tikra prasme, didelė dalis šviesiaplaukės mirė kartu su broliu, tą naktį. Šaltis, atšiaurumas, begėdiškas savęs pristatymas ir žinoma galia, kuri atsidūrė jos rankose, moters laimingos nepadarė. Ne to troško josios širdis. Būdama viena iš kelių likusių originalaus burto atstovių, ji jautėsi kaip niekad vieniša. Suvyriškėjo, mentaliai. Nekentė savęs tokios, bet tuo pačiu metu ir žavėjosi. Tik ta, nematoma tačiau krūtinėje it juodoji skylė esanti tuštuma slėgė. Daug kas nebe teikė džiaugsmo, daug kas tiesiog nebe imponavo. Darbas, kerštas, paviršutiniškos malonės ir vėl nuo pradžių. Kartais, pagaudavo save “atsiribojant” su Anastasija. Ta rusaitė jai iš tiesų patiko. Kiek naivoka, bet šviežia it gryno oro gūsis, rytmety. Bet Sebastian’as iškrušo ir šitą dalyką. Vargu ar Mikaelson kada nors dar tomis pačiomis akimis pažvelgs į caraitę. Ne, ne dėl primityvaus pavydo, neva draugė pakuteno pirmo vampyro kiaušinius. O dėl to kad per savo kvailą galvą, išdavė josios pasitikėjimą. Iščiauškėjo viską it turgaus boba, ir finale atvedė Redford’ą į būstinę. O gal pyko ant jos todėl, kad pykti ant jos buvo kur kas lengviau nei kad ant jo? Juk apvertus stalą, Rebekah taip pat būtu pasinaudojusi visais galimais būdais, kad pasiekti savo.

Graikas nebuvo nepageidaujamas, bet šviesiaplaukei tikrai reikėjo laiko, kad atsidžiaugti brolio grįžimu, kas prieš tai atrodė kaip nesvarstytinas ir negalimas dalykas. Jie daug šnekučiavosi, kol pakeliui į dvarą, buvo vežamos “donorės”. Tyčia ar ne, tačiau originalioji vizualiai vertino, ar yra koks nors pokytis nuo to Nik’o, kurį ji žinojo esant prieš tai. Nepasikeitė niekas. Bent jau tai nesimatė dabar. Jis buvo kūpinas gyvybės, šiek tiek pasipūtęs ir savininkiškas. Bet vis dar toks pat. Atvykus merginoms, prasidėjo vakarėlis. Penkerius metus mirties auroje skendęs dvaras ir vėl ėmė alsuoti gyvybę. Ji pagaliau gavo galimybę pasimaitinti. Pasijautė ženkliai geriau, jėgos atsistatė ir skepticizmas kažkuriam laikui prigęso. Šviesiaplaukė nuoširdžiai džiaugėsi brolio draugija, nors ir jos pokyčiai nebuvo praleisti pro akis. Klaus’as matė Kokia savarankiška, brandžia asmenybe tapo jaunėlė. Nors reikia pabrėžti, susižavėjimo tuo, kur ji “dirbo”, nejuto. Ji buvo Mikaelson. Ir joks šios kraujo linijos asmuo netarnaus antrarūšiams, nors ir senesniems už ją vampyriukščiams. Kažkuriuo metu Rebekah atsitraukė, leisdama broliui kraujo puotą tęsti vienam. Įsitaisė nuošaliau, pripildydama vieną iš senų, krištolo taurių viskiu. Šis kartus, spirituotas gėrimas šildė kūną, ir jausmas buvo malonus. Nors apsvaigimas išgaruodavo gana greitai. Sunku pasakyti kiek reikėtu sugerti, kad imti blėvyzgoti niekus ir rašynėti žinutęs buvusiems. Jos atvėju, jau mirusiems. Mikaelson veide buvo užsilikusi maloninga išraiška, kuria ji ir pasitiko prisijungti nusprendusį Redford’ą. Šiek tiek prisimerkė, lėtai pakreipdama akis į hibrido pusę, kuris buvo apsuptas išviestų mergaičių. – Atrodo. Bet juk negrįžo toks pat? – Nors klausimas ir nebuvo pagrįstas pastebėtais pokyčiais, galu gale… Kai kuris laikas praleidi pragare, tikriausiai pirmas dalykas iš ten “ištrūkus”, yra būtent tai ką darė Niklaus. Linksminosi. Giliau įkvėpusi, Rebekah netrūko sugrąžinti savo dėmesį į aukštaūgį. Net sėdint ant aukštos, siauros kėdės, jų ūgio skirtumas buvo daugiau nei aiškus. Redford’o kojos tvirtai rėmėsi į grindi, kuomet Mikaelson tabalavo ore, be aukštakulnių, kurie buvo pamesti kažkur netoliese. – Turėjau. – Atsikirto kone iš karto. – Aš ne vakar gimusi, Sebastian’ai. Žinau kad padarei tai ne tam, kad pamatyti mano šypseną. Bet aš dėkinga kad tai padarei. Nes žinau kad pati nebūčiau tam pasiryžusi. Nors man jo trūko, kiekvieną supistą sekundę. – Lengvas šypsnis ir vėl pasivaideno josios veide, tiesa neilgam. Užbėgdama įvykiams už akių, ji kaip mat pratęsė savo kalbą, spėdama prieš jo pasisakymą išdėstyti labai aktualų klausimą. – Kas man iš tiesų įdomu, kokią kainą pareikalausi kad taip viskas ir liktu? Tikriai ne angelito sunaikinimas, mat tau būtu per daug nuobodu būti nepažabojamu. Negi rimtai reputacijos sugrąžinimas? – Jis prabilo, ir ji savo ruožtu gana teatrališkai skiestelėjo rankomis. It, būtent kažko panašaus ir būtu laukusi. Leido jam išsisakyti, nors dalimi apie save ne akimirkai nepatikėjo. Bet ir nejautė pareigos pasiaiškinti. Galu gale, jos sprendimai nebuvo tokie dramatiškai idijotiški, kokie buvo Redford’o. Bent jau jos kuklia, asmenine nuomone. Ir vėl dirstelėjo į Klaus’o pusę. – Ar žinai kaip veikia parazituojantis organizmas? Žinoma žinai, kadaise neblogai draugavai su mokslu. Įsivaizduok, aš tai parazitas. Kuris įsiskverbia į tam tikrą terpę. Maitinasi iš jos, naudojasi visais ištekliais ir klęsti, tam varšui organizmui net nenutuokiant kas vyksta, kol nėra per vėlu. Norėjau pačirškinti tau užpakalį. – Sunkiai ir pastebimai vos susilaikė nuo šypsenos. – Jie turėjo tam reikiamus resursus. Be to, visada malonu kai tave pagaliau įvertina. Net ir tokie šūdo gabalai, kurie garbina “karalienę”, kuri net nėra kilusi iš originalaus burto. O tarybos galva. Yra vienas didelis galvos skausmas. O man galvos neskauda niekada. – Sulaukusi ganėtinai sunkaus jo žvilgsnio, Rebekah įsiklausė. Iš tiesų įsiklausė, nors ir nelabai pritarė šai suicidiniai idėjai. Redford’as buvo teisus, karalienės kultas buvo stulbinantis tiek savo galiomis prieš kitus, tiek valdžia, tiek galimybėmis.

– Mes trys prieš visą seniausių vampyrų su neapriepiamais resursais, kultą? – Panašėjo, kad tam tikru momentu, Rebekah ėmė mėgautis diskusija. Ji nesielgė kaip kerštinga kalė, klausėsi. Jau ir ketino pratęsti toliau, kuomet praskleidė savo lūpas, ir buvo sutrukdyta pasirodžiusios mergaitės. Būtent, mergaitės, nes ši atrodė ypatingai jaunai. Sprendžiant iš to, kaip nusileido šviesiaplaukės antakiai, trukdys jai nepatiko. Tiesa, jai labai nepatiko būti pertraukiamai. Per daug lipšnus mergaitės elgesys privertė originaliąją užversti akis. Ji pasisuko visu kūnu, kuomet keliais pirštais suėmusi taurę, šios turinį susivertė sau į burną. Žandai trumpam išsiputė, kol deginantį, kartų skystį vampyrė nurijo. Į klausimą nebe atsakė, net tuomet kai mergina buvo pavyta šalin. Viso labo kilstelėjo savo pasturgalį nuo kėdės, veidą pasukdama taip, kad matytu pašnekovo veidą. – Paieškok kokių nors papuošalų, šie namai vis dar talpina nemažai turtų. Ir kitą kartą, kai sugalvosi nusukti man sprandą. Įsitikink kad prie savęs turiu jei ne telefoną, tai bent jau kreditines korteles. – Uždėjusi ranką jam ant peties, ji per daug neskubėjo pasišalinti, nors ir leido suprasti esti neketinanti čia užsilikti ilgai. – Tavo pasiūlymas skamba smagiai, visai kaip ankščiau, tik padauginus iš begalybės. Bet tuo pačiu, skamba ir kaip savižudžių misija. Man reikia pagalvoti. – Paplekšnojusi vampyrui per petį, pagaliau patraukė ranką. – Pagulėti karštame vandenyje, atsigerti karšto vyno… – Šiek tiek pasilenkusi šonan, dar kartą nužvelgė po visur plevesuojančias donores. – Ir kadangi užsakei tik merginas, tikriausiai snūstelėti. Savo atsakymą pateiksiu ryte. Jauskis kaip namie, Seb’ai, nors mano leidimo tau ir nereikėjo.

- Visai kaip ir tavo, mano šaknys kilo iš magijos, tik mano tėvai, tas pats Silvanus, užsiiminėjo tokiais burtais, kad asmens grąžinimas iš mirusiųjų jiem reiškė tą patį, ką britų karališkai šeimai popiečio arbatėlė,-pradėjo atsakyti į Bekos susirūpinimą keistai ir per aplinkui. Platus vyro akių žvilgsnis buvo kiek nutolęs. Kelioms akimirkoms vidiniu pajautimu sugrįžo į vaikystę. Horatius magijos savo sūnus mokė taip, kaip ir absoliučiai viso kito - griežtai, smurtiškai. Kai tėvas jam su broliu leido pasiimti ir auginti po šuniuką, tada tai buvo geriausia būsimo kario diena gyvenime, nes paprastai jiems ne kaži ką leisdavo. Savo kudlotą mišrūną Sevastianos mylėjo visa savo vaikiška širdimi. Tuomet buvo gal aštuonerių metų liesas, išstypęs, itin aktyvus vaikis. Eilinės magijos pamokos, eilinės nesėkmės ir itin akivaizdus Silvanus dominavimas, kuriuo jaunesnis brolis itin puikavosi. Juk tai buvo vienintelė proga pelnyti bent kažkokį tėvo palankumą. Nenuostabu, kad šunis, kuriuos augino Horatius galiausiai panaudojo mokymams manydamas, jog galbūt tokiu būdu privers Sevastianos bent kažką iš savęs išspausti. Du broliai stovėjo su lankais rankose, netoliese tupėjo jųdviejų mylimi keturkojai draugai. Silas lankas įsitempė, strėlė pasileido ir perskrodė augintinį su tokiu šaltakraujiškumu, jog vyresnysis brolis pro ašaras jau nieko nebe matė. Horatiaus psichologinį spaudimą būtų atlaikęs retas, bet Sevastianos nepasidavė. Nusviedė lanką į šalį. Smūgis, skausmas. Gavęs stiprų niuksą nuo tėvo parkrito ant žemės. Apsiblaususiomis akimis regėjo kaip Horatius nusuka cypiančiam, bejėgiam gyvūnui kaklą. Tebekūkčiojo kai veiksmas perėjo prie finalinės fazės - nekromancijos. Silas, tas arogantiškas mažas šūdžiukas, sekdamas tėvo nurodymus savo šunį prikėlė. Tada pirmą kartą per visą neilgą gyvenimą Sevastianos iš tikrųjų, iš visos širdies stengėsi burti. Praleido ištisą naktį prie mažo, gauruoto, sustingusio lavonėlio ir... Nieko. Nada. Niente. Sušalusį sūnų paryčiais į namus įnešė Floriana. Kai jos protas prašviesėdavo, su motina patirdavo šilčiausių vaikystės prisiminimų. Kaip antai tą kartą, kai jį apklostytą kailiais pažadino gardus kakavos kvapas. Gėrė ją juokdamiesi iš aibių, kurias krėtė Sebastiano šuo. Tiesa, po kelių mėnesių šį "eksperimentą" su mirtimi jie pakartos, bet tik ant žmogaus - mylimos šeimos patarnautojos. Sebastiano fizionomija atsidavė kartėliu, tai buvo atgarsis pasilikusio nemalonaus jausmų mišinio viduje.

- Jei remčiausi požiūriu iš, kurio kilau - oi ne, su Klausu viskas tvarkoje! Ir įsivaizduok garsias ovacijas, kurios šlovina ritualo sėkmę. Bet sveikas protas verčia visa tai vertinti atsargiau,-nesistengė kalbėti perdėm atsargiai net žinodamas, kad aptariamasis gali kuo puikiausiai viską girdėti. Paprastai vyram ne itin sekdavosi susitelkus į vieną veiklą, kaip šiuo atveju hibrido - šėlsmą tarp gražuolių, užsiiminėti dar kažkokiais papildomais veiksmais, pavyzdžiui, ausų karpymu į šalis,-Bet jo siela buvo ištraukta iš pragaro, o ne kokios Valhallos, kurioje tavo brolis maudėsi vyno pursluose su kitais kare kritusiais didvyriais ir dievais. Ta tamsa tikrai bus jį paveikusi, bet dar neaišku kiek ir kiek labai.

Išreiškus savus nuogąstavimus garsiai nei kiek nepalengvėjo.

- Kai reikalai ima suktis geresne, nei tikėjaisi linkme visados pravartu kiek sunerimti, tiesa? Ak, taip, ir Frėja,-pastebėjęs kaip sukluso Rebekos veidas vyrui paminėjus seserį, nepuošė savo šnekos įmantriomis lyrinėmis pauzėmis,- Kadangi per save ji pernešė patį pragarą rekomenduočiau tau jos gerove pasidomėti. Ji nebūtinai šiuo metu jaučiasi puikiai.

Atsiminė tas paklaikusias burtininkės akis, kai jos pačios prašymu paleido ją prie jos širdies draugės namų. Įtampa tarp Sebastiano ir Rebekos buvo lyg ir dingusi bet vis tiek krūtinę dusino keistas jausmas. Merginai paminėjus didžiausią jo vampyrišką silpnybę Sebastianas sugyvėjo:

- Faktas, kad Taryba žino kaip mane įveikti padarys visą žaidimą tik įdomesniu,-gudriai šyptelėjęs trynė šiurkštų smakrą,-Nesinori jų visų nuvertinti, bet jei kova būtų paremta tik raumenų jėga ir galiomis jiem visiem būtų šakės, tuo net neabejoju. Bet jie žais kitaip. Žais galia, įtaka, manipuliacija, šantažu. Apie mudu jie žino bene viską, gal įtaria ir tai, jog mus kažkas sieja. Siejo,-akimirksniu pasitaisė puikiai elgdamasis lyg niekur nieko,-Niklaus yra didelis koziris. Milžiniškas netikėtumo faktorius, juk jo mirtis būtent ir leido Tarybai susikurti. Pasaulyje knibžda tuzinas vampyrų, kuriem kojos sulinksta išgirdus Niklaus Mikaelson vardą ir didelė dalis tų vampyrų nedvejodami bėgtų į jo pusę prisiekinėdami ištikimybę. Karas, kurio taip bijai, labai tikiuosi, būtent ir privers Tarybą atsitraukti. Deja, labai sunku numatyti kaip įvykiai susiklostys iš tikrųjų, o bergždžios spekuliacijos vargina. Tiesa, kaip ir galvojau, pasirodžius Klausui pagaliau turėsi priežastį Tarybą išduoti. Tu ypatingai smarkiai paaugai kaip asmenybė, bet žiūrint mano akimis tavo pozicija Taryboje vis tiek žiauriai tau nedėkinga. Kas jau kas bet tik Rebeka Mikaelson turėtų būti tituluojama vampyrų karaliene, o ne kažkokia spekuliatyvi bobšė, kurią modernusis vampyrų pasaulis laiko seniausia ir galingiausia. Dievaži, tu turėtum Tarybai bent jau pirmininkauti. Nuolatos, o ne tik tada, kai kažkoks siauraakis pasiima atostogas.

Niklaus tikrai visko klausėsi. Įdėmiai. Pastebėjo per jo veidą perbėgusią šypseną. Na ir puiku, kad turi noro domėtis šiuolaikinėmis peripetijomis. Reikės mažiau postringauti vėliau. Netikėtai akiuratyvus Rebekos palyginimas akimoju įsuko Sebastianą į kraują sustingti privertusią emociją. Sėdėjo itin išsitempęs. Pastvėręs iki pusės tuščio arba pilno (čia kaip pažiūrėsi) butelio kaklelį susivertė ir godžiai pagėrė, net ir žinodamas, kad jokio kito skysčio be kraujo jis nelabai gali vartoti. Akimirksniu pasidarė bloga. Pasinaudojo tuo, idant išeitų iš siaubo. Nepaisant savotiškų paliaubų su Xerces paskelbimo Redford'as vis tiek kur kas mieliau demono savy nesinešiotų. Tik, kad va. Jo atveju niekada nieko nebūna paprasto.

- Malonu girdėti, kad Tarybai ištikima idėjinu principu visgi nesi. Įtariu ten nėra nė vieno, kuris veiktų iš pašaukimo. Grupelė kompleksuotų kraujasiurbių, kurie nepaisant įtakos ir turtų vis tiek jautėsi per mažai didingi,-akimirką pasvarstė ar tokio pasakymo negalėtų pritaikyti sau pačiam, Klausui, net Rebekai. Galėjo. Visgi kas daugiau nei Ambrose ir Mikaelson'ų šeimų atstovai buvo tikrasis vampyrų elitas? Nuo Silvanus su Ketsija ištobulinto burto visa ši vampyriška pekla ir prasidėjo. O gal prasidėjo dar vėliau, tuo laiku, kai keturi neturtingi našlaičiai - Horatius, Floriana, Severus ir Athesa suteršė save pragariška magija.

- Mes DVIESE prieš visą seniausių vampyrų su neapriepiamais resursais, kultą,-patobulino jos pačios žodžius, pradžią išdiktavęs itin pabrėžtinai,-Net jeigu atsiduodi moderniuoju feminizmu negalvok, kad būsi išleista į frontą. Jei mums netyčia itin smarkiai nepasisektų, po mūsų turi kažkas vertingo likti, tiesa? Turiu nuojautą, kad atkritus vyriškoms ambicijoms sukurtum tobulą amazonių pasaulį,-išsišiepė, priešingai nei Rebeka likdamas ant kėdės. Pagarbiai patylėjo originaliajai prakalbus apie kažkokius "pagalvojimus". Lyg jos nuomonė kažką keistų. Tai, kad vampyrė strimgalviais nelėkė tiesiai į itin rizikingą planą Sebastianą erzino.

- Labanakt,-atsisveikino svarstydamas kodėl nemirelė, kuri turi pasirinkimą nemiegoti visgi tą darė.

- Judu su Rebeka vėl kartu?-Klausas sėdėjo išsidrėbęs prašmatnioje sofoje, plačiai praskėtęs kojas, rankas susimetęs ant atlošo, ant jojo patogiai paguldęs galvą. Į Sebastianą žiūrėjo nepatikliu, ne itin draugišku žvilgsniu.

- Nepradėk su tom savo nesąmonėm,-pirmasis vampyras šovė staigiai ir griežtai. Nekilo nuo fotelio, tiesiog rymojo klausydamasis nerimstančios audros.

- Tik pažiūrėk koks didelis vyras išaugai, Sebastianai. Buvo laikai, kai nedrįsdavai man atsikirsti,-originalusis erzino pašnekovą ta manieringa savo šnekta.

- Dėl Rebekos galėjau susigyventi ir su tokiu vėžiu, kaip Niklaus Mikaelson.

Minėto vardo savininkas griausmingai nusikvatojo.

- Tai jūs vėl kartu ar ne?-Klausas grįžo prie temos, kuri jam itin rūpėjo (kaip visados, nesvarbu su kuo šviesiaplaukė besusitikinėjo). Nelyginant išvargęs graikas atsiduso bene vaitodamas iš frustracijos.

- Ne,-pripažino itin įtikinamai ir nat8raliai. Nes tai buvo tiesa?-Kam megzti santykius, kurie, kaip žinai, nesitęs ir nutrūks dėl lygiai tokių pat priežasčių. Jūs Mikaelson'ai esat ta didžioji gyvenimo meilė vieni kitiems.

Klauso lūpos sužaidė patenkinta šypsena.

- Ar tu žinai, kad ji buvo pasirinkusi tave? Iš visų vyrų, kuriuos mylėjo mano mažoji Beka, ji pirmą kartą taip arti priartėjo prie šeimos iškeitimą į kažką kitą.

"Bando durti man tiesiai į jausmus" - pagalvojo, o Xerces dar ir paantrino įdėmiai sekdamas dviejų galingų vyrų dialogą. Nenusileisdamas nė per nago juodymą Sebastianas atrodė ramus ir atsipalaidavęs.

- Ir pats labai puikiai atskleidei problemą kodėl galiausiai nieko neišėjo. Niekas niekada neturėtų rinktis tarp mylimojo ir šeimos. Tai neteisinga visais įmanomais būdais. Ir visai nesvarbu, kad trys iš keturių gražuolės vampyrės brolių yra tikri šūdžiai.

Sebastianas nebuvo kažkokia išimtimi ir Klausui jis nepatiko tiek pat, kiek kiti jos mylimieji, tačiau graikiškos kilmės vyras nepatiko dar labiau. Dėl priežasties, kurią jau išsakė. O dabar nepatiko ir dėl įžūlumo.

- Kai atsiras bent vienas Rebekos vertas tipas aš ją pats asmeniškai palydėsiu iki altoriaus.

Klauso fizionomija tapo bene gyvatiška, o Redford'as pagaliau pajuto kaip jam ima įgrysti pokalbis su hibridu.

- Kodėl leidi naktį čia vietoje to, kad lėktum pas Caroline?-metė strėlę kiek pakeitęs pokalbio temą. Ir tikrai, įkyriai pasipūteliška Klauso marmūzė apniuro.

- Kai vėl būsiu viršuje, Sebastianai, kai vėl būsiu. Tada laiko atsiras ir meilei. Nerizikuočiau jos statyti į pavojų vien tuo, kad ji bus su manimi.

Tiesą sakant ta jautrioji Klauso pusė Redford'ui net visai patiko. Meilė, pasirodo, sušvelnina ir patį šiurpiausią monstrą. Visgi Sebastianas pasišaipė:

- 1000+ metų amžiaus vampyras, kurį sulydė neseniai vidurinę baigusi mergiščia. Nepagalvojai, kad jūsų meilės istorija dvelkia "Saulėlydžiu"?

Niklaus akys žybtelėjo, per blyksnį jos apsitraukė tiek vampyrišku, tiek vilkolakišku įtūžiu. Hibridas sukruto, puolė Sebastianui į atlapus, nuvirto su visu foteliu. Pirmasis vampyras tvirtai suėmė Mikaelson'ą už žandikaulio,-Galėčiau perplėšti tave per pusę,-pareiškė įžūliai kabindamasis agresoriui į akis. Krūtinę pervėrė aštrus skausmas, kai Klausas perrėžė ją žvėries nagais. Redford'as išsiblaškė ir hibridas tuo pasinaudojo - suleido dantis į petį. Nemirėlis urgztelėjo, žybtelėjo, pastvėręs Niklaus sviedė į lubas. Po grumtynių, kurios truko geras dešimt minučių abu tysojo ant žemės aptalžyti, o pirmasis vampyras dar ir su vilkolakio įkandimu, kurį velniškai sopėjo. Staiga graiką apsėdo liūdnokas suvokimas.

- Viskas nueis velniop, pamatysi. Vėjelis papūs ir išprovokuos mus pradėt snukiadaužį. Prieš Tarybą neatsilaikysim. Labai jau daug asmeniškumų.

- Tuomet palik viską man ir dink velniop, Redford'ai. Vienintelis asmeniškumas tame plane esi tu. Tiek Rebekai, tiek visai mūsų šeimai.

- Esi teisus ir aš apie tai pagalvosiu.

Tingiai atsistojo pervesdamas pirštais per šlapiuojantį įkandimą petyje. Patraukė laiptų link.

by **Jon Spencer** Sk. 07 24, 2022 11:45 am

Šiltas, eteriniais aliejais prisotintas, vanduo apgaubė visą originaliosios vampyrės kūną: pradedant šviesiais, be galo tikslingai prižiūrėtais plaukais ir baigiant geliniu laku padengtais nagais. Ji panėrė po vandeniu, mentimis prisispausdama prie įšilti nespėjusio marmuro dugno. Garsai atrodė tapo prislopinti, skambantys kažkur toli. Tas nedidelis faktas, esti kvėpavimas jai nebuvo būtinas, kad išgyventu, originalioji išnaudojo aplinkybęs tam, kad šiek tiek atsiriboti, pamedituoti ir galiausiai apgalvoti šios dienos įvykius. Tokius, kurie buvo absoliučiai iškritę iš josios kasdienybės, kurie džiugino, žadindami laimės hormonus, bei tuo pačiu keldami šiurpą. Niklaus Mikaelson grįžo. Ir dabar viskas stos į savo vietas. O kas jei ne? Penkeri, palyginus su tūkstančiu, metai tėra viena ašara. Bet ta pati ašara stipriai pakeitė Rebekah. Ji neketino ir vėl sugrįžti į “atsilikusios” pastumdėlės vaidmenį, kuomet jos sprendimai yra išjuokiami. Kuomet kiekvienas žingsnis kontroliuojamas. Tai priminė nelaimingą santuoką su tironu. Na, jei konkrečiau triem. Tik nereikėjo nei su vienu iš jų lytiškai santykiauti. Šūdinas jausmas. Kaži kaip į viską reaguos Nik’as, kuomet vieną po kito gaus iš savo numylėtos jaunėlės, atkirtį. Sebastian’o žodžiai apie tai kad negalima atmesti galimybės kad originalusis hibridas grįžo kitoks ir kiek kitoks, kėlė nerimą. Bet bandė problemas spręsti palaipsniui, nesiverčiant per save. Iš vandens išnėrė kaip tik tuo metu, kuomet nuo grumtinių sudrebėjo grindys. Užvertė akis. – Mažvaikiai. – Suburbėjo sau po nosimi, kuomet abiem delnais perbraukė per savo plaukus, kurie buvo “prigėrę” vandens. Ranka savaime pasiekė ant braunos paliktą taurę viskio. Na taip, nebuvo per didelė vyno gerbėja. Geriant pastarąjį, atrodė kad geria žmogišką kompotą. Ir tas skonis tiesiog nemaloniai vėlėsi ant liežuvio. Sujautrinusi gomurį spirituotu gėrimu, Mikaelson susikryžiavo rankas ant vonios braunos, ant šių paremdama smakrą. “Kodėl manęs neapleidžia jausmas, kad visą tai yra tavo vienas didelis, ir specialiųjų efektų perpildytas žaidimas, Seb’ai? Grąžinai Nik’ą, žinodamas kad tai yra pagrindinis koziris galintis priversti tarybą skilti… Be jo būtu kur kas sunkiau. Tik galai nesiriša, ne reputacija yra ant kortos. Per daug materialistiška ir kvaila.”. – Išputė iš plaučių orą, kuomet neskubriai paskatino save išlipti iš vonios. Kaip tipinė “amerikietė”, tikrai kad nesinaudojo tokiu dalyku kaip rankšluostis. Tiesiog nušlepsėdama iki pakabos, nuo kurios nusiėmė baltos spalvos chalatą, kuriuo save ir apgaubė. Nuo šlapių plaukų per materiją vis dar varvėjo vanduo, kuomet ji įsiklausė. Dar girdėjosi šioks toks triukšmas, vadinasi dar neužmušė vienas kito. Nuostabu. Žinias apie tai kad Caroline negyva, tiksliau jos liekanų net neįmanoma būtu surinkti į vieną vazelę, ir tai kad jo sūnus yra magiškai subrandintas imbicilas, nusprendė pasilaikyti sau. Nik’ui nereikėjo dar vienos dingsties pamesti protą.

Iškapsčiusi kažkada čia paliktą telefoną, oajungė šį krautis. Pirmas dalykas, kurį ketino padaryti, buvo bandymas susisiekti su Freya. Kai burtininkė buvo atimta iš Mikaelson’ų šeimos, Rebekah nebuvo net planuose. Todėl kai mergina pasirodė po daugiau nei tūkstančio metų, prisistatydama Šeimos nare… Na, reikėjo numatyti kad ryšio, kaip kiti Mikaelson’ai tarpusavy, neužsidirbo. Ir visgi, ta išpuikusi šiknė šviesiaplaukei rūpėjo. Nors ir buvo verta vieno kito išpėrimo. Ir reikėjo turėti tiek “daug” proto, kad eiti akistatos su pirmu vampyru, rezerve turint tik magiją. Kvailė. Kitapus durų, palei laiptus pasigirdo žingsniai. Rebekah sukluso, atsitraukė vos dviem procentais pasikrovusio telefono, bei žengė durų link. Dvėjojo ar reikia atidaryti. Bet visgi atidarė. Josios makiažu nepadengtų akių žvilgsnis kaip mat smigo į Redford’ą. – Pasimatavot kieno didesni… nasrai? – Vos vos kilstelėdama vieną iš savo antakių, stumtelėjo duris, kad šios atsilapotu pilnai, o pati tuo tarpu nugara atsirėmė į staktą. Akimirką patylėjo, viso labo dirstelėdama į šviežią sužeidimą, kuris puikavosi ant pirmojo kūno. Leido suprasti esti jis yra kviečiamas užeiti vidun, nors pasisakyti ką nors papildomai neskubėjo. Kodėl? Nenorėjo kad Klaus’as žinotu kur link pasuko šio “priešas”, pakilęs laiptais. Durys užsidarė, ir Rebekah pagaliau prabilo. – Įsivaizduokim kad praleidau pro ausis tai, kad aiškiai leidai suprasti esti mano nuomonė nieko nepakeis. Bet pasisakysiu. Aš sutinku, bet bus dvi sąlygos. Nekoreguotinos, nediskutuotinos ir… – Kilstelėdama ranką, kaip mat parodė kad jis leistu šiai baigti. – Ir be jokio kompromiso. – Dar kartą dirstelėjo į jo sužeidimą. Galvoje toptelėjo būtent tas dalykas, kaip gi baigiasi vampyrams, net originalaus burto, po hibrido įkandimo. Pasitraukė prie spintos su drabužiais, kurios duris netrūkus atlapojo. Ėmė kuistis tarp savo drabužių, kurių nevilkėjo jau ilgiau nei penkerius metus. Kurie buvo prigėrę dulkių, šiokios tokios dregmės ir na, stiliaus praradimo. Kažko ieškojo, bet ir neketino aiškinti ko būtent. – Pirmiausia. Nieko nedarysi iš idėjos. Žinau koks tavo temperamentas, kai prarandi kontrolę. Todėl nuo šiol viskas bus kruopščiai apgalvota, kad nesigautu taip, kad smagiai pažaidus, smagiai ir kelius vieni kitiems bintuosim. Tai reiškia, kad pirmiausia tarsiesi su manimi. Ne Nik’u. – Radusi kažkokią neįpatingai atrodančią, seną dėžutę, galiausiai pasitraukė nuo spintos. Dėl efekto, netgi kilstelėjo vieną iš savo rankų, ir nurodė du pirštus. – Antras punktas svarbiausias. Jokiais būdais nelaikysi manęs rezerve. Todėl aspektas DVIESE, gali egzistuoti tavo fantazijose. Jei tik Tokie dalykai tave vežą. Neatimsi iš manęs galimybės pasilinksminti. – Pasidabinusi savimi patenkinta šypsenėlę, čia pat veidmainiškai pavartė akis. – O jei vėl norėsi pasikartoti tą skambią kalbą, kad tau ir Nik’ui siaubingai nepasisekus… Kažkas vertingo turėtu likti. Turi penkis vaikus, štai jie lai ir lieka. Nik’as yra mažiau sėkmingas šiuo atžvilgiu. Abu jo sūnus, yra sumauti idijotai. Bet tikriausiai nereikia stebėtis, kai sujungi savo gyvenimą su niekam tikusiomis moterimis, kurioms nuo pat pradžių vieno kito šulo trūkumas buvo. – Iš dėžutės ištraukusi flakonėlį, tokį pat neypatingą ir niekuo nesiskiriantį, atkišo į Sebastian’o pusę. Jautė pareigą pakomentuoti, nors ir numanė esti jis nesunkiai perprato kas ten. Medicininis flakonėlis, pripildytas raudonu skysčiu, sandariai uždarytas kad “produktas” negęstu. – Nik’o kraujas. Nesu tikra ar šis turės teigiamą poveikį tavo organizmui, bet… Laikiau jį, jei kartais kas nors paeitu ne taip. Kaip be pasukus, tik jo kraujas nuima tą velniavą po vilkolakio seilių. – Net šiek tiek nusipurtė, prisiminusi koks šlykščiai nemalonus dalykas yra vilkolakio įkandimas, kurį ir pati gavo pernešti savo kailiu, kažkada… Liežuviu perbraukė per savo lūpas, akimoju jas šiek tiek sudrėkindama. – Nes jei lauktum jo paties malonės, tai žinai mano brolį. Pirmiausia jis leistu tau gyvam supūti, pasiduoti karštinės priepuoliams. Ir tuomet, galbūt paskutinę akimirką leistu iš savęs pasimaitinti. Galbūt.

– Tau ne keista? Turiu omeny, kai atvažiavau tave pasiimti iš FBI būstinės, su sušikto prezidento parašu. Beje, visai linksmas čiuvelis. – Šyptelėjo, veik tuo pačiu metu patupdydama savo užpakalaitį ant staliuko. – Planavau tave pačirškinti. Tu spjovei man į veidą, kad baisiai “persiprašai” kad draugais nelikom, nes netiki kad buvę meilužiai gali būti ant tiek suaugę. Paskui tave paleidau, tu grąžinai Nik’ą. Ir dabar daug laiko praleisim kartu… – Šiek tiek pasilenkusi į priekį, kad įdėmiau įsižiūrėtu į jo veidą, neigiamai krestėlėjo galvą. Nelygu atmesdama iš savo galvos pagautą mintį.

Šiandien geriau nei bet kada suprato vampyro poreikį paimti ir snūstelėti. Galva sproginėjo ilgos dienos įspūdžiais, net labai maloniai vertino galimybę nuo viso to atitrūkti paneriant į banalų, bet malonų nieką. Griuvo veidu į lovą su tokiu bejėgiškumu, nelyginant būtų tikrai užsilenkęs. Sumaudė petį, vyras nusikeikė. Apsivertė ant nugaros, šalto atspalvio akys įtemptai mąstė. Pabandė į Niklaus įkandimą žiūrėti moksliškai. Jo kūnas nepalaikė kraujotakos, vadinasi nuodai turėtų veikti centralizuotai tik paties įkandimo vietoje. Tiesa, tai nebuvo pirmas kartas, kai paragavo vilkolakio seilių - kadaise seniai seniai jam šovė nuodais sklidina kulka būtent Elissa, kuri anuomet gyveno jai iš tikrųjų nepriklausantį gyvenimą, nešiodama jai nepriklausantį vardą. Atsimena išgyvenęs labai laikiną "gripą" ir tiek, nebent hibrido ir ne šiaip kokio, o originalaus įkandimas yra gerokai toksiškesnis. Nusirengė iki pusės (tebeturėjo klasikines kelnes ant savęs), patraukė į vonią. Visados nemėgo žiūrėti į save po tokiu ypatingai ryškiu liuminasensinių lempų apšvietimu. Tas "lavoniškumas" jame ypatingai išryškėdavo. Neskyrė laiko susikaupimui, tiesiog kibo plikais nagais draskyti ir lupti žaizdą kaip sumautas psichopatas Sustingusiame veide skausmo emocijos nebuvo, bet skaudėjo velniškai. Nuodų paveikti audiniai savo struktūra priminė apvirškintą, apsidrebuliavusią mėsą. Šlykštu. Tirštas, sodriai bordinis kraujas varvėjo Sebastiano ranka, sunkiais lašais dribdamas kriauklėje. Faktas, kad žaizda neregeneravo reiškė tai, jog Nik'o dantys bus užkabinę kaulą. Nusikeikė. Kūną krėtė, negalėtų pasakyti šaltis, bet kažkas panašaus į tai.

- Kad tu negyvai užsikruštum, Klausai,-sušnypštė tuščiu žvilgsniu dėbsodamas į išdraskytą petį, kurį taip gražiai rėmino apibėgęs kraujas. Turėjo pasirinkimą išlaukti kol situacija pasitaisys savaime (o taip vis tiek kažkada atsitiks) arba nušlepsėti pas Rebeką su mintimi, jog ji žinos ką daryti. Dideliu noru atsidurti jos kambaryje netroško.

- Bijai netyčia ją išdulkinti?-Katherine balsas pasitiko netikėtai, vampyras net krūptelėjo. Demonas sukrizeno,-Tik nepradėk vaidinti, kad to nenorėtum.

- Na, norėt tai aišku norėčiau, bet neturiu didelio noro viską tik dar labiau sujaukt. Seksas neapsieina seksu, kai tą darai su asmeniu, kuriam nesi abejingas.

Xerces skardžiai suplojo delnais.

- Bravo, Sevastianos! Bent jau pripažinai tai balsu. Tiesa, susidūręs su moterimi, kuri tau rūpi pasidarai niekingai nuobodus. Jokiu kitu atveju tavo žmogiškumas netampa toks akivaizdus.

- Gerai, dink.

Veidrodžio atspindyje liko vienas.

Kai nusprendė pasiekti Rebekos kambarį nebekvaršino galvos visokiom nesąmonėm. Pabeldė, o ji netruko prisistatyti. Pagavęs žaliai rudą jos žvilgsnį pravėrė lūpas:

- Turiu už Tarybą du kartus didesnio masto problemą,-pasuko savo itin baisiai atrodantį petį į vampyrę,-Tavo brolis man įkando.

Praėjo į kambarį, kuris itin akivaizdžiai nesiskyrė nuo kitų kažkokiomis išskirtinėmis detalėmis.

"Pasakysiu ką galvoju ir dingstu, nepergyvenk, mažuli".

Sugavęs Katherine figūrą anksčiau, nei ši pasijutusi "pageidaujama" prakalbo užvertė akis.

"Manau, kad Klauso įkandimas gali būti tau pavojingesnis, nei galvoji".

"Gražiausiai!" - pagalvojo iš to džiaugsmo sumodamas rankomis. Viskas ką pastaruoju metu darė, tai aiškinosi savo silpnas vietas ir nuo jų kentėjo. Sebastiano pakeleivė vėl išnyko, sulysdama į gilų pasąmonės sluoksnį.

- Jei man labai nepatiks ką pasakysi išklausysiu net jeigu vis tiek šiek tiek nepatenkintas pavartysiu akimis ar pasinervuosiu.

Rebeka kaip Sebastianas ir galvojo pakilusi į kambarį mąstė vienumoje bei gana ilgai. Išmanusis laikrodis, juosiantis vyro riešą tebeskaičiavo valandas mažėjančia tvarka. Buvo likę tik dešimt valandų iki sekančio etapo, bet turėjo blogą nuojautą, jog ne jis šį kartą užgrius Tarybą, o ji jį. Jo padėtis darėsi nelabai kokia. Naujoji vampyrų valdžia žinojo jo silpnas vietas ir dar Niklaus su savo nuodingais nasrais...

"Tu labai gerai žinai ką reikia daryti".

Graikui prie ausies suskambo nuodingesnis nei hibrido seilės Katherine balsas. Paktas su velniu jau buvo sudarytas, bene pardavė savo sielą vardan Klauso prikėlimo. Velniava darėsi vis velniškesnė. Stebėjo Rebeką vaikštant ir judant.

"Gal turėčiau jai visa tai papasakoti?". Ši mintis sukosi ratu Redford'o galvoje grįždama, dingama, o paskui vėl atsirasdama. Kažkada pro akis Sebastiano šizofrenijos nepraleis ir originalioji. Papurtė galvą vydamas idėją šalin. Gailestis ar susirūpinimas Sebastianą užkistų labiau, nei užknisa Xerces. Klausėsi vampyrės sąlygų. Nebuvo panašu, jog kažkas jos kalboje šauktų stiprias emocijas, įskaitant griežtą nepritarimą ar didį susižavėjimą.

- Jei Klausas pasielgtų kaip nors neapgalvotai ir išsiduotų, jei Taryba sužinotų apie jo grįžimą per anksti jie iš karto pabandytų su tavimi susidoroti. Bet kokiu atveju esi pavojingoje situacijoje. Tave kompromituoja vien faktas, kad sulindai su manimi į tą liftą. Tiesa, turiu vieną mintį, kaip patikrinti jų lojalumą savo nariams ir tave grąžinti į Tarybą nekrentant įtarimo šešėliui,-vyptelėjo viena burnos puse aukščiau už kitą. Vargu ar jo galvoje besisukantis sumanymas buvo mielas ir pūkuotas,-Tebūnie tavo valia, Rebeka,-nusileido neturėdamas nė menkiausio noro dabar su ja pliektis. Skaudėjo petį, jautėsi apnuodytas, kantrybės turėjo dar mažiau, nei įprastai.

- Aš ne tai turėjau galvoje,-suniurzgė Mikaelson paminėjus tiek Redford'o, tiek Niklaus atžalas,-Iš mūsų dinamiško trio esi vienintelė, kuri turėdama galią kažką pakeisti į gera taip ir padarytum. Esi kur kas mažiau sugadinta nei tavo broliai ar aš. Jei tave kamuotų didybės kompleksas seniai būtum pabandžiusi nuversti karalienę.

Dėkingai šyptelėjo perėmęs flakonėlį. Neskubėjo jo panaudoti nors savisaugos instinktas rėkte rėkė neišsikalinėt ir gydytis. Staigiai. Šiaip mintis atsigerti Niklaus kraujo visai jo nedžiugino. Pagaliau protingai patylėjo nepasigyręs, kad pasiimti iš originaliojo hibrido kraujo jam nebūtų taip ir sudėtinga. Tiesiog prieš užsimodamas stipresniam smūgiui vis pagalvotų apie Rebeką. Šis jųdviejų dinamikos aspektas nepasikeitė ir dabar, atmetus laiką, kai milžiniškas poslinkis prioritetuose pavertė Sebastianą tikra menkysta.

- Ačiū tau, Bek,-jo žvilgsnis dabar ne žiūrėjo, o glostė. Pasistengė išeiti iš būsenos, tankiai sumirksėjo persijunginėdamas į kitokį nusiteikimą. Atsukęs kamštelį ir atvežęs po juo buvusį kaištį atsigėrė. Šaltas, bjaurus Klauso kraujas trenkė šlapiu šunimi. Sebastiano išraiška puikiai perteikė šleikštulį, kurį juto. Malonumo aišku nepridėjo ir faktas, kad tai Niklauso kraujas. Priešnuodis nesuveikė akimirksniu, bet moralinis palengvėjimas užplūdo,-Ačiū, kad pasirinkai manęs nepražudyt. Ir, kad nepaisant visko su manimi vis dar kalbiesi.

Bitter sweet šypsena nušvietė veidą. Toliau nebuvo nieko, nebuvo net prisilietimo, kurio troško. Apsisukęs tiesiog nuėjo.

"Tu toks myžalas".

Demonas neįstengė pasilaikyti nuomonės sau. Oi kaip norėtų suknežinti to gudragalvio snukį į sieną, oi kaip norėtų... Likusią naktį praleido tiesiog gulėdamas.

- Tu net neįsivaizduoji kaip man viskas keista.

Pirmasis vampyras nesijaudino, nesinervino. Laikmačiui grimztant į paskutines minutes jautėsi nusiteikęs itin ryžtingai. Neramu gal tik buvo svarstant, kiek įtikinamas visas šis farsas bus.

- Tu pasiruošusi? Fronte bus karšta.

Sebastianas palydėjo Rebeką prie kėdės, specialiai paruoštos sutramdymui ir kankinimui. Mergina atsisėdo, nemirėlis ją tvirtai pririšo, o raišiodamas makalavosi palei Mikaelson veidą savuoju. Pakėlė į šviesiaplaukę akis, kurios atitrūko nuo judesių pirštais.
- Neužplūdo "50 Shades of Grey" nuotaikos?-šypsojosi salsdamas ne tik nuo savo pigaus sąmojo, bet ir neginčijamo Rebekos grožio, nuostabaus jos kvapo, kuris nuo jųdviejų santykių pradžios buvo pasikeitęs į gerą, charakteringą pusę, visai kaip ir josios būdas. Atsitraukė nuo stalo, kurį Beks buvo neseniai užsėdusi pastverdamas "Naujo kraujo" butelaitį. Pradaręs papylė į ranką, patrynė delnus. Sinteriniu krauju palietė Mikaelson plaukus, o paskui pradėjo žaisti ir akivaizdžiai mėgautis. Žaismingas polėkis Sebastiano netrikdė taip, kaip realios progos suartėti. Kruvinas prisilietimas nugulė ant nemirelės skruosto, nykščiu pervedė per apatinę lūpą, šiek tiek kaklą ir netgi dekolte. Pervedė per abi šlaunis. Kraujo perteklių sugėrė į savo rūbus.

- Pavarom,-prieš atsitraukdamas pabučiavo Rebeką į viršugalvį. "Sėkmei".

- Tuč tuojau pradėkit nustatinėti iš kur keliauja vaizdo siuntimas.

Mariella - Tarybos viešųjų ryšių ekspertė ir politikoje geriausiai atpažįstama vampyrė, kuriai Sebastianas prieš 24 valandas traiškė galvą buvo trečia pagal "senumą" narė, todėl elementaria tvarka šiandien pirmininkavo skubiam posėdžiui. Gaila ji nesuprato, kad Redford'as moka naudotis VPN'u.

- Labas, mulkiai.

Tarybos priešas Nr. 1 įžūliai šypsojosi į kamerą, kuri transliavo tiesioginę transliaciją iš vaidinimo pavadinimu "Rebekah Mikaelson ir jos kankintojas". Nebloga raiška perdavė kruvinos originaliosios vaizdą ir išvydę tokią ją (o Beka uždaroje vampyrų visuomenėje buvo itin gerbiama ir mylima) kai kurie nariai aiktelėjo.

- Mes niekaip nesusitarėm,-lengvabūdiškai pasiteisino užsėsdamas atsineštą kėdę,-O jeigu nepavyks susitarti su jumis, rytoj Miss Mikaelson vietoje būsit kas nors kitas. Jei kompromiso nerasim toliau, dienos eis, jūsų mažės. Paprasta.

- Ko tu nori, Redford'ai?-moteris kone drebėjo iš pykčio. Labai sunku buvo suvokti faktą, kad jis suvystė originalios kraujo linijos vampyrę, kuri jėga nenusileido pačiam Tarybos pirmininkui Li.

- Man pasikartoti? Na gerai. Aš laiko turiu, laiko neturi Miss Mikaelson. Karjera...-Sebastianas lenkė pirštus,-...turtas, reputacija. Trys dalykai, kurie mane padarytų neapsakomai laimingu jei pas mane sugrįžtų.

- Tu esi bailys. Nedrįsai stoti į akistatą su Taryba.

- Pripažįstu. Atsidaigot pas jus į štabą nebuvo pati geriausia idėja, bet jūs leidot man išsivesti Rebeką. Kodėl?

Mariella tylėjo, nes pasukusi veidą į tam tikrą pusę klusniai ir net uodegą pabrukusi pakėlė sėdynę nuo pirmininko kėdės. Pastūksojo ji akimirką tuščia, o tada priešais kamerą atsisėdo Li.

- Nes jūs dulkinatės.

Tarybos pirmininkas pašaipiai šypsojosi. Savimeilės jis turėjo tiek pat, kiek Niklaus Mikaelson. Atsisukęs atostogų planus privačiu lėktuvu į Niujorką karalienės įgaliotinis grįžo vos prieš valandą. Kiek pritrenktas Sebastianas tokiai įvykių tėkmei pasiruošęs nebuvo. Bet susizgribo. Pirmiausia atsakė šypsena, kuri puikiai derėjo prie oponento.

- Deja, bet netiesa. Kad ir kaip norėčiau, kad būtų kitaip. Tikslesnė sąvoka būtų "dulkinomės". Rebeka įstatė man ragus, o aš nudėjau jos brolį. Mūsų santykiai itin komplikuoti.

Sako tiesa geriausia byla. Greičiausiai tik sakydamas tiesą galėjo išlikti visiškai natūralus ir įtikinamas.

- Puiku, pone Redford'ai, ačiū už atvirumo valandėlę. Siulau negaišti laiko, veltui aušinti burnos ir Rebeka nusikratyti,-Li bėrė žodžius šaltai tarsi koks dirbtinis intelektas. Kabineto fonas nuščiuvo nepritarimo šūksniais,-Su panele Mikaelson turite nesuvestų sąskaitų, tiesa? Siūlau jas suvesti visai Tarybai matant.

Jautėsi šaltakraujiškai spendžiamas į kampą. Li žinojo daugiau, nei pasakė. Žinoma galėtų smogti netoli Rebekos širdies, imituoti mirtiną kirtį, bet... Nenorėjo ir neketino jos skriausti.

- Jūs leidžiatės valdomi šunsnukio, kuris pirmai progai pasitaikius pasiųs jus myriop?-kreipėsi ne į Li, į narius, kuriuos pirmininkas dažnai spaudė naudodamas baimę.

- Ne, tik tuos, kurie dulkinasi su priešais. Anastasija Nikolajevna Romanova auštant pasitiks tikrąją mirtį už Tarybos ir jos paslapčių išdavystę.

Transliacija nutrūko. Redford'as griebė kamerą ir mažiausiai 30 sekundžių ją trypė ir tūžmingai daužė.

- Sušiktas! Šūdo! Gabalas! Išlupsiu! Tau! Organus! Vieną! Po! Kito! Užsikrušk! Kalės! Vaike!

Pirmasis vampyras nuvertino Tarybą ir už tai sumokėjo Rebekos sąskaita. Atsisuko į šviesiaplaukę. Sebastianas buvo paklaikęs.

- Ooooi, dabar pat einu ten. Visus juos nudėsiu! Išmėsinėsiu! Gabalas po gabalo! Kramsnosiu šaltus jų organus pasigardžiuodamas!!! Hirosima ir Nagasakis tėra vaikų žaidimai su tuo ką aš jiems padarysiu!!!

Pirmoji naktis praleista Mikaelson’ų dvare galėjo pasibaigti visiškai kitokiu apibendrinimu. Atmetus gana svarbią detalą, Niklaus Mikaelson pavidale, atmosfera tam buvo kone tobula. Vampyriškai aestetiška aplinka: kraujas, grėsmė išlikimui, per menkai kūnus dengiantys drabužiai, seksualinė frustracija ir emocinis suartėjimas. Ir nieko, jis nežengė jokio žingsnio, kuomet savo ruožtu šviesiaplaukė ir toliau laikėsi neapčiuopiamo atstumo. Likusi viena, atsikvėpė. Tačiau sunku tai būtu pavadinti “palengvėjimo” atokvėpiu. Greičiau kažkuo tarpiniu, tarp nusivylimo ir palengvėjimo. Aišku, pasiduoti tokiai “avantiūrai” dabar, kai brendo karas su “karalienės kultu”, buvo iki absurdo kvaila. Pati karalienė gal ir nėra broliausia, kas galėtu nutikti, tačiau štai Li. Li, yra absoliučiai kitas reikalas. Dirbdama su šiuo individu apie penkerius metus, Rebekah manėsi šiek tiek šį pažinusi. Bent tiek, kad užtektu susidaryti pirminę nuomonę. Ir ji nebuvo nei įpučianti pasitikėjimo, nei tuo labiau manymo kad viskas bus lengva. Priešingai nei du nutruktgalviai, su kuriais liko Mikaelson, Li savo ruožtu buvo labai šalto proto. Kaip “blogiukui”, na, reikia pabrėžti, labai stulbinanti savybė. Kitą vertus, jie visi tokie, steriotipiniai, tarytum prieš pasirinkdami gyvenimo kelią, baigia keturių metų studijas “kaip tapti šūdo gabalu”. Rebekah ir vėl dirstelėjo į uždarų durų pusę. Vėl atsikvėpė.

Pamiegoti pavyko vos kelias valandas, organizmas tiesiog neleido ilgiau. Vėl dušas, vakarykščiai drabužiai, mat tuos kurie buvo likę, apart naują apatinį trikotažą užsidėti nenorėjo. Senamadiška, ir kvapas ne pats maloniausias. O kvėpėti ši mėgo skaniai. “Vargšė mergaitė,” – Toptelėjo mintyse, kuomet prieš Rebekah akis pasivaideno Anastasijos veidas, prieš apleidžiant tarybos valdas su Redfod’u. Vargu ar Sebastian’as pasivargino panaudoti savo originalaus burto gabumus, ir caraitės smegenėlęs šiek tiek suskystinti tam, kad ši negautu velnių už tarybos išdavystę. Galbūt to ir nusipelnė? Galu gale, reikia žinoti ant kokio pimpalo lipi, ir kas gali sekti po. Bet kitą vertus, situacija buvo iki skausmo panaši į jos asmeninę, mat broliai tikrai pridavė šviesiaplaukei hard time, dėl kiekvieno bandymo būti bent šiek tiek laimingesniai. Reikėjo kažką sugalvoti, aišku jei dar nebuvo per vėlu. “Viskas palaipsniui. Ištrauksiu tavo subinaitį, be kažko mergaitiško mano gyvenime, dar gali būti labai. LABAI naudinga.”.

Rebekah žvilgsnis lėtai nusileido ties ant jo riešo esančiu laikrodžiu, kuomet kiek smalsiai palenkdama galvą, leido savo veide pasirodyti dviprasmiškumu dvelkiančiai šypsenai. Priešingai nei oponentas, gražuolė buvo kone tikra tuo, kad planas nepavyks. Per lengva būtu. Niekada nenuvertino tarybos, nors ir buvo beveik tikra kad jėgos aspektu, jie tikrai ne kaži ką padarytu. Vien Nik’ui pasakyk kad jo žmonelė buvo ištaškyta iki mikro molekulių, ir to bus užtektinai kad pametęs protą jis pradėtu skersti viską, kas pasipulti pakeliui. Tereikėtu laiku stumtelėti reikiama linkme. Siaubas, ir kaip ji drįso tokias mintis prisileisti į savo gražią galvelę? Užpakalaitis vis dar glaudėsi prie stalo paviršiaus, kuomet ji visgi pakėlė savo akis, surakindama šias su priklausančiomis Redford’ui. – Malonu girdėti kad jausmas abipusis. – Kaip nurėžė, o juk tai tikrai nėra tas dalykas, kurį girdėti tikrai būtu malonu. Kad neva kompanija kelia keistus pojūčius. Pasigavusi jo ranką, šviesiaplaukė leidosi būti palydėta link kėdės, nuo kurios visas veiksmas ir turėjo prasidėti. Įsipatogino, submisiviai sudėdama savo rankas ant kėdės rėmų. Dar be didelių prisilietimų, įtampa jau buvo jaučiama. Jo veidas buvo per arti, o pančiais tvirtinamos rankos kėlė seksualinį susijaudinimą. Nusuko akis, sunkiai susilaikydama nuo nejaukaus šyptelėjimo. Stengėsi stabilizuoti kvėpavimą, visiškai pamiršdama apie tai, kad galėtu tiesiog nekvėpuoti ir tokiu būdu išlikti rami it belgas. Timptelėjo stipriau, ji aiktelėjo be garso.
– Kas yra, nori pasidaryti pertraukėlę ir priversti E. L. James sudegti iš savo per silpno fetišo? – Atsikirto tokiu pačiu stiliuku, kokiu ir buvo pasitikta. Specialiai ėmė sekti kiekvieną jo sujudimą, kuris po sintetinio kraujo praliejimo, tapo per daug. Taip, tiesiog per daug. Ir kaip išlikti šaltu ledokšniu, kai tavo kūnu slysta rankos, kurios stimuliuoja ir be to siaubingai sujautrėjusius receptorius. Pirmojo vampyro pirštas nuslydo jos apatine lūpa, priversdamas lėtai užversti akis. Ne pati nepajuto kaip pasidavė “šokiui su velniu”. Atlošė galvą, kruvini pirštai ėmė slysti jos kaklu. Su atitinkama užduotimi, kurios priežastis akimirkai kažkur pasimetė. Ką čia neigsi, jai tikrai buvo labai malonu. O kas pavojinga ir negalima, visada labai, kartais net liguistai traukia. Pasiruošimas neva kankinimams, tapo kažkuo seksualizuotu. Erzino, bet tuo pačiu metu kėlė audras. Būtu buvę kur kas paprasčiau, jei kur nors kampe it kovinis šuva, situaciją konroliuotu Niklaus. Nors ne, ne velnio. Viskas būtu lygiai taip pat, tik su plano sugadinimu ir smurtine atomazga. Balsas pažadino iš fantazijos, kuomet ji ryžtingai ir su neslėpiamu pasitikėjimu savimi linktelėjo, čia pat ir paantrindama. – Pavarom.

Rebekah savo vaidmenį atliko nepriekaištingai, tikroviškumo daliai kažkuriuo metu netgi įsikando sau į liežuvį. Burna prisipildė tamsaus, vampyriško kraujo. Kūnas trūktelėjo, tarytum atmintį turintys raumenys nevalingai susitraukė, palydėti iš burnos pasipilusio kraujo. Vargšelė. Atrodė taip, tarytum iš tiesų visą naktį buvo fiziškai kankinama. Ne vienas žodis, sklidinas iš kitapus ekrano nepraleido josios klausos organo. Po įžangos, kuriai realizuoti buvo paskirta Mariella, kuri savo kailiu įsitikino esti Redford’as yra gana žiaurus tipas. Ir štai, veiksmo epicentras. Ekrane pasirodė Li. Štai ko nesitikėjo ne vienas, kad jis taip laisvai imt ir susirinkęs kiaušinius į saują lieps “priešui” sunaikinti originaliąją. Kone sprogo tą akimirką ir vos visko nesugadino. Siauraakis nuopisa. Niekada nebuvo rasistė, bet dabar staiga tokia tapo. Kas jis mano esantis, jei sapalioja apie originaliojo baigti. Ne ne tap, apie MIKAELSON mirtį. “Nieko, ateis tavo atpildo valanda, nuopisa”, – pagalvojo. Sekantis komentaras šokiravo ne ką mažiau. Ne, ne tas kur buvo pereikšta apie caraitės bausmę. Tas kur prieš tai. Negi niekas negali priimti fakto, kad iš tiesų siaubingai išvaizdūs, tūkstančius metų skaičiuojantys vampyrai, buvę meilužiai, gali tiesiog platoniškai koegzistuoti vardan kažkokio, užsibrėžto tikslo? Gerai, gerai. Pokalbis nutrūko gana dramatiškai, siauraakis it mikrofoną numetė pasipuikuodamas. Rebekah atsimerkė, akis įbesdama į tą dramatišką sceną, kurią netrūko pademonstruoti Sebastian’as. Tikriausiai įsivaizdavo kad tas išmanusis aparačiukas buvo Li snukis. Bandė nuo šio nutrinti įsivaizduojamą šypsenėlę. Rebekah kaltai nuleido akis, dabar jau tiksliai žinojo kaip elgtis.

– Sebastian’ai… – Pradėjo, čia pat pabandydama sujudinti savo surištas rankas. Nuo tokių menkų pastangų pančiai aiškiai nepasidavė. – Seb’ai!! – Nepadėjo, apimtas agresijos priepuolio, dėl to kad stipriai nuvertino tarybos šaltakraujiškumą ir tamsumą, jis ir pats liko užvaldytas ne ka mažesnės. Mikaelson stipriai trūktelėjo rankas, pančiai pasidavė ir ji iš pažiūros net per daug lengvai išsilaisvino. Ji pakilo per greitai, neturėdama per daug laiko tam, kad susiplanuoti artimiausius savo veiksmus. Jam reikėjo akimirkai sustoti, mat planas “dabar pat ten nueiti ir visus išskersti” vargu ar paeitu. Kaip be pasukus, pačios šviesiaplaukės dėka, tarybos rankose buvo ginklas, galintis sunaikinti pirmą vampyra. Sunku pasakyti ar jie žinojo kaip tiksliai elgtis su angelitu, bet abėjuoti jų vaizduotę irgi būtu ne kas. Sunaikinti Redford’ą dar niekada nebuvo taip lengva. Užtektu viso labo paleisti. Tai netrūko net sumautos akimirkos, kuomet šviesiaplaukė originalioji atsidūrė prie pirmojo vampyro. Jos rankos ryžtingai suėmė jo galvą. Prisitraukė ir pati, visu kūnu. Netikėtumo efektas buvo išpildytas visu 100%, kuomet jos lūpos godžiai įsikabino priklausančių jam. Nežaidė atsargiai, kuomet leido savo liežuviui patekti į Šio burnos ertmę. Niklaus už tai abiems nuo nugaros odą būtu nudiręs, bet kas jo klausė? Skonis vis dar buvo toks pats neįtikėtinai malonus, primenantis pirmąjį kartą, kuomet pamatai fejerverkus, ar sulauki kūno reakcijos į šampano burbuliukus. Priminė žvaigždes, vandenyną ir sunkiai pakeliamą viso kūno maudimą, nuo varžomų geidulių. Įsikabino į jį taip, tarytum nei laiko, nei atstumo niekada nebuvo. Bet atsitraukė taip pat pirma, kuomet pramerkusi akis įsistebėjo į jo. – Išsiblaškei? – Klausimas kone įkūnyjo naturąlų norą pasakyti “what the fuck?”. Ji pergalingai nusišypsojo, kuomet dar nespėdama atitraukti rankų nuo jo galvos, delnu papleknojo šiam per skruostikaulį. – Puiku, vadinasi dabar jau galėsi blaiviau įsiklausyti į mano žodžius. – Nuo smakro nusibraukusi savo ir sintetinio kraujo pėdsakus, kuomet pasiekusi stalą, ir vėl ant Šio užsėdo. Kas buvo su Rebekah ir stalais? Amžinybės klausimas. – Niekur tu dabar neisi. Pamiršai kad tie šūdžiai turi angelito rezervą ir galu gale specialiai tau sukonstruotą celę. Tu iš viso kada nors moki sprendimus daryti nesiremiant pirminėmis emocijomis? – Ėmė elgtis kaip kalė, bet tik todėl kad atitrauktu dėmesį nuo to kas ką tik nutiko. Abėjojo kad jis ar jo savigarba priimtu tokį niekiną pasiaiškinimą kaip, “tai buvo dėmesio išblaškymas ir viskas”.

– Li yra niekingas, šaltakraujiškas ir absoliučiai nevaldomas emocijų. Ir šiame galios žaidime, reikia žaisti jo paties taisyklėmis. – Mikaelson veide subolavo kampinis, savimi patenkintas vypsnis. Juk praleidusi su Li penkerius metus, išmoko vieno kito dalyko. – Kontraataka turi būti stipri, su savimi nešti konkrečią mintį. Prieš visus tarybos narius, jis paskelbė esti jei turi kokių nors lytinių sąsajų su priešu… Tavęs laukia mirties bausmė. – Kol kas ji kalbėjo gana abstrakčiai, todėl pirmiausia nusprendė išdėstyti gana konkrečią mintį, su kuria nesutikti buvo neįmanoma. Juk tai buvo gana vadovėliška. – Kiekvienas šūdžius, nepriklausomai nuo to ar yra didelis ar mažas, apsvaigęs nuo galios ar tik be pradedantis. Visuomet turi vieną ir tą pačią silpnybę. Ji nesikeičia. Moteris. – Specialiai sekančius savo žodžius, įrėmino pirštų kabutėmis. – “Ta vienintėlė”. Li yra vedęs. Savo sutuoktinę saugo kaip savo paties siaurą akį. Ta vargšelė yra vienintelė, kuri šiaip ne taip išlaiko jį nuo “gegutės”. Net žiauriausią monstrą gali sušvelninti meilė…

“Tau tai nepatiks, man jau dabar nepatinka.”, – neištarė to balsu, kuomet pakėlė akis į Sebastian’ą. – Įsivaizduok, jei jo mylima žmonėlė būtu jos pačios noru iškrušta jo priešo? Jei tai taptu viešą vampyriškai tarybai? Kaip turėtu atrodyti Li, stovėdamas prieš pasirinkimą: kompromituoti save, ir vieniems galvas nuskinti, kitus pasigailėti dėl to paties “nusikaltimo”. Ar visgi nužudyti ją, savo paties rankomis? – Sukandusi dantis, Rebekah leido savo žandikauliui pastebimai įsitempti. Galėjo rasti konė tūkstantį priežaščių, kodėl nereikėtu taip žemai pulti. Laukė nepritarimo. Ir vistik pratęsė. – Jau nieko nesakau apie tai, kokį malonumą patirsi žinodamas kad iškrušai vienintėlį, jam rūpintį dalyką. – Šiek tiek atsilošusi, šviesiaplaukė pasigavo laidinį telefoną, kurį prisitraukė arčiau savęs. Šiek tiek atkėlė ragelį, pasigirdo signalas. Aparačiukas vis dar veikė, o kito pasirinkimo nelabai ir turėjo. Josios telefonas liko tarybos valduose, o Redfod’as savo suknežino. Kaži ar Nik’as spėjo įsigyti. – Ir dar. Nastinka. Ją reikia ištraukti iš tarybos nasrų. Iš esmės ji niekuo kalta, kad papuolė ant tavo kabliuko. – Šiek tiek prisimerkė. – Kaip tau su rusų kalba? Nes man pribrendo idėja.

Toks stiprus įsiutis, nukreiptas į konkrečius asmenis paskutinį kartą Sebastianą ištiko kai NSAASC laikė prispaudę vyrą prie žemės savo dideliais padais. Tuometinė padalinio vadovė Elizabeth apnuodijo gyvenimą labiau, nei galėtum suteikti tiek nuopelno paprastam, mirtingam žmogui. Tarp visų dievų, angelų ir velnių su kuriais yra susidūręs būtent ją pavadintų labiausiai emociškai išsunkusiu priešu, su kuriuo turėjo negarbės susidurti. Kažkas nepaprastai šiurpaus yra tame, kai ypatingomis galiomis nepasižymintis, bet tiesiog visiškai nužmogėjęs asmuo gali padaryti daugiau žalos, nei visokie hibridai, Tarybos ar Sailai kartu sudėjus. Bet Li... Tasai vampyras buvo labai netoli Elizabeth. Labai. Pridėjus nekalto vaiko auką gal netgi perspjautų. Tą patį pyktį ant savęs paties jam buvo lengviau perkelti ant kito asmens. Negi dabar lupsies plaukus nuo skalpo, kad nuvertinęs oponentą į nepavydėtiną padėtį dar ir Rebeką įtraukei. Jųdviejų dinamika nuolatos kito, tad nieko nuostabaus, jog taip visgi nutiko, viskas galiausiai susimalė. Pradėję nuo labai didelės priešpriešos jie dabar veikė iš vien, susivieniję dėl to paties tikslo. Neapykantą pakeitė potraukio atgimimas, kurį net ir labai gerai jausdami elgėsi lyg niekur nieko stengdamiesi prieš geidulius užsimerkti. Žvilgsniai tapo šilti, šypsenos kviečiančios, prisilietimai dažnesni ir būtini. Dar prieš savaitę Rebeka iš tokio transo pirmąjį vampyrą būtų "vadavusi" angelito smaigu, o šiandien vadavo bučiniu. Šviesiaplaukės skoniui pripildžius jo burną nepasidarė švelnus, akimoju peršokęs į kitokią būseną. Bučinys buvo itin piktas, intensyvus, gilus. Prilaikė jos galvą pirštais, kurie skausmingai kibosi į šviesius, išpuoselėtus plaukus. Iltys vis susmigdavo į priešingą liežuvį, bet atlipo jiedu beveik tuo pat metu. Privertė save dabar neprarasti savikontrolės, nors dievaži, saldus saldus poreikis išlieti jausmus griausmingu dviejų ypatingai stiprių vampyrų ypatingai stipriu seksu savo patrauklumu temdė protą. Jųdviejų veidai nuo trinties netgi kiek paraudę dabar žvelgė vienas į kitą analogiška emocija. Tas didžiulis geidulys buvo kaip įtūžęs žvėris prikabintas prie grandinių - jis draskėsi, urzgė ir plėšėsi bandydamas ištrūkti. Bet neištrūko. Romantine prasme Sebastianas tikrai nebuvo tas vyras, kuris šokinėtų nuo vienos moters prie kitos lengvai, lyg didelio čia daikto, pfff, juk yolo. Su Rebeka niekaip negalėtų tiesiog pasidulkinti ir pasukti į skirtingas puses, pasidulkinti taip, kaip su jos draugeška Anastasija. Kūniškas potraukis tik dar labiau pažadintų jausmus, kurie buvo giliai palaidoti, bet nepranykę. Ir Redford'as dar tikrai nebuvo pasiruošęs santykiams, kuriems atsiduotų, apie kuriuos pradėtų suktis pati jo egzistencinė esmė, palikdama visa kita tik kaip foninį triukšmą. Mylėjo karštai, visa siela. Ir tikrai nedažnai. Be jokios abejonės lėkti strimgalviais į Tarybos būstinę su tikslu žudyti būtų savižudiška. Įniršiui kiek nugaravus galėjo vėl mąstyti. Užvertė smakrą, susidėjo sulenktas rankas ant dubens, viršutiniai dantys nervingai krantė apatinę lūpą, jausdami Rebekos paliktą saldumą.
- Man reikia donorės. Arba kelių. Tiek pergalę, tiek pralaimėjimą galima skandinti svaigaluose arba kraujyje, tiesa?

Kodėl donorės, ne donoro? Na, apskaičiuotas maitinimasis Sebastianui buvo tiek intymus reikalas, kad net jame pasireikšdavo heteroseksuali jo orientacija. Žinoma kai nesugebėjo savęs toleruoti jam buvo vis vien ką ėsti. Pagalvojo, kad donorių gali ir daugiau prireikt kai išvys tą arogantiška pašaipa sklidiną Klauso marmūzę.

Mikaelsonų rezidencija dabar atgijo tiek, kiek atgyti jai padėjo patalpų valymu užsiimanti kompanija. Svetainei taip pat reikėjo kosmetinio remonto, kai vampyras su hibridu materializavo abipusę antipatiją. Žodžiu Nik'as turėjo ką veikti, kol Sebastianas su Rebeka užsidarę apleistame komplekse skirtame tarnams gyventi epiškai susikirto. Visgi Redford'o veidas puikiai išdavė kaip pasibaigė "onlaininis" pokalbis su Taryba.

- Kaip gi jums sekėsi, balandėliai?

Ta prakeikta arogantiška pašaipa... Skleidė ją kaip kokias nuodingas radiacines bangas. Sebastianas urgztelėjo, smeigė ore į oponentą pirštą.

- Mes dabar nesimušam vėl tik dėl to, kad man gaila darbininkų darbo.

Šie tebesisukiojo nešiodami kibirus ar palopėję ant itin aukštų kopėčių, tinkuodami lubas.

- Aukščiau nosį Redford'ai. Jei pažįstu savo seserį, o aš ją pažįstu, ji jau labai gerai žino ką daryti toliau.

Tada dar nežinojo kaip siaubingai jam nepatiks tas "ką daryti toliau".

Donorėmis pasimaitinęs mechaniškai, be malonumo, nelyginant siektų būti pilnas kraujo, o ne frustracijos kiek apsunkęs laiką leido darbo kambaryje ant fotelio. Šalia į tokį pat baldą buvo sukritęs Niklaus, Rebeka sėdėjo už stalo. Velniškai ilgai tylėjo, tik priešingai nei hibridas neraitė lūpų piktdžiugiška šypsena. Kadangi nekvepuojanti krūtinė nesikilnojo buvo sunku pasakyti kiek labai širdo pirmasis vampyras. O širdo jis baisiai. Galiausiai nebeatlaikęs pašoko ant kojų nervingai pavaikščiodamas. Klausas nusijuokė.

- Puikus planas, Rebeka! Galbūt pagaliau iš Sebastiano bus kažkokios naudos, nes užkabinai vienintelį elementą, iš kurio gali būti kažkokios naudos.

Hibridas gurkštelėjo iš krištolinio stiklo gintaro spalvos spirituotą gėrimą.

- Uždaryk bliūdlaizį, Klausai. Pats eik ir dulkink tą bobą,-piktai pasiskeryčiavęs Sebastianas ėmė įnirtingai kratyti galvą,-Ne, ne, ne ir dar kartą ne. Vargšė moterytė nėra kalta, kad jos vyras paskutinis šiknius. Tikrai nebandysiu apsukti jos apie pirštą, iš įdėjos aš nesidulkinu. Žema.

- Žema yra dulkinti Kateriną Petrovą.

Klausas neuždarė blūdlaižio. Dabar į atlapus jam kibo jau Sebastianas. Kadangi nepasaugojo nė lašo jėgos, smūgiai suduoti į veidą buvo itin stiprūs ir deformuojantys. Vyrai užkrito ant stalo, šis lūžo. Mikaelson'as juokėsi krauju aptekėjusiu, įžūliu savo veidu ir šis iškreiptas pasitenkinimas Sebastianą atšaldė. Išvydo hibrido akyse tai, kas patvirtino jo spėjimą, jog Klausas į gyvųjų pasaulį grįžo ne toks, kokiu išėjo. Tiesiog išsineždino iš kabineto lydimas liguisto, pragariško juoko. Po akimirkos kitos sugrįžo ir lyg niekur nieko pasikėlęs nuvirtusį fotelį atsisėdo. Į Klauso marmūzę nežiūrėjo, nes nebūtų pakentęs tos smart-ass fizionomijos.

- Tarp jos iškrušimo ir pagrobimo šantažo tikslais koks skirtumas būtent?-susiaurinęs akis gana nervinga maniera paklausė Rebekos,-Jei manai, kad galiu prie jos prieiti taip arti, kad pasidavusi mano kerams ji apžios mano graikišką pimpalą, tada kodėl aš tiesiog negaliu jos atjungti ir įsimest į bagazinę? Aleliuja, kad Li turi silpną vietą, būtent ją reikia tikslingai bei efektyviai išnaudoti, nes ant tarybos narių jam nusišikt, kaip tapo aišku. Bet žinodamas ant ko užsirovė jis savo bobą saugos su visa Kinijos dydžio ir pajėgumo armija. Tad kokia tikimybė prie jos prisikasti? Ak taip, tokia pat, kaip tikimybė, kad su Klausu vienas kitą užmusim,-žaismingai mirktelėjo originaliam hibridui pagaudamas smailą jo žvilgsnį. Prisiminęs Anastasiją ir padėtį, į kurią vampyrė įpuolė būtent per jį, atsiduso,-Fuck me sideways and call me Sally, bet ar tavo draugužės pasmerkimas myriop nebus būdas vienu šūviu du zuikius nušaut? Atsikratyti "išdavike" ir dar mus pričiupt prie to pačio? Nei tu, nei aš, nei tuo labiau Niklaus ten rodytis negali.

Nelyginant įsižeidęs hibridas aiktelėjo:

- Aš negaliu? Va čia tu ir klysti, Redford'ai. Nesugalvočiau efektingesnio būdo pasirodyti, nei kilni gražuolės išgelbėjimo misija. Jei Taryba turi ginklus prieš judu, prieš mane jie nieko negalės padaryti, o ką galės padarys netikėtumo faktorius,-šaltos Klauso akys spigino į Rebeką, kurios asmenybės pokyčius šis priėmė itin palankiai. Panašu, kad mažoji sesutė bus pagaliau suaugusi,-Jei turi štabo brėžinius ar gali pastato planą su gynybine sistema atgaminti iš atminties galim pradėti ruoštis.

by **Jon Spencer** Pir. 07 25, 2022 9:44 am

Po patirto fiasko su tarybos pirmininku, bei apleidus kadaise dvaro personalui skirtą, dabar jau aiškiai apleistą pastatą, šviesiaplaukė atrodė šiek tiek nutolusi. Paskendusi savo pačios mintyse, kuriais neskubėjo pasidalinti su greta esančiais. Nesistengė veltui aušinti burnos net tuomet, pasiekė namus ir susidūrė su originaliuoju hibridu, bei tik jam vienam būdinga tokio laipsnio arogancija. Įsitaisė prie darbo stalo, ir nors iš didžiosios dalies neapleido vyriško dialogo, pati savo ruožtu susitelkė ties kompiuterio ekranu. Netrukus “pristatymas į namus” atvyko. Dailios, modeliškos išvaizdos merginos, “kraujo donorės” turėjo praskaidrinti nuotaiką testosterono perteklių turinčius nemirėlius. Bet happy about it atrodė tik Mikaelson’as. Rebekah išliko nebili iki to meto, kuomet jie liko be liudininkų. Negalėjo būti 100% tikra, kad jų adresu nebuvo pristatytas “Trojos arkliukas”. Inirtingai maigė “MacBook Air” komoiuterio mygtukus. Kažkas pyptelėjo atgal, Rebekah veide nutvisko lengva šypsenėlė, bei ši su ta pačia emocija kibo į atsakimą. Pakėlė akis tik tuomet, kai skambiai pasigirdo brolio balsas. – Jei turėčiau tą vieną dalykėlį, kurio neturiu, šio pasiūlymo net nebūčiau bandžiusi permesti ant tavęs. – Reikšmingai dirstelėjo į Redford’o pusę.

“Lyg dulkinti Nastinką vardan tarybos paslapčių išsiaiškinimo, buvo stipriai kitaip”, – pagalvojo, tačiau balsu to taip ir nepasakė. Ir vėl nuleido akis ties ekranu, vargu ar numatydama tai, kad Nik’as paskubes gelti ten kur skauda. Na, tai buvo nuspėjama. Bet tuo pačiu metu ir ne, juk koegzistuoti dabar be smurto, būtu buvę protingiau. Akivaizdu, šie du buvo išimtimi. Ir kadangi dabar neturėjo didelės priežasties vienas kitą “toleruoti”, kentėjo dvaro sienos. – Žinoma, iš idėjos tu nesidulkini. Tebūnie, saugok savo gėlelę tai ypatingai moterėlei. – Užvertė akis, ir vėl įnykdama į kompiuterio ekraną. Vat tada jau įvyko dar vienas snukiadaužys. Vos ne paskutinę akimirką Rebekah spėjo suimti tiek savo taurę, tiek kompiuterį, ir atsitraukti. Kad Redford’as blokšdamas hibridą ant stalo, jėgos gūsiu nenublokštu ir Mikaelson. Reagavo į situaciją tiek pat entuziastingai, kaip į rytinį dantų valymą. Tai jau buvo tapę rutina. Padėdama kompiuterį ant kažkokios spintelės, mat tai buvo vienintėlė jai likusi susisiekimo priemonė. Šviesiaplaukę nuoširdžiai erzino, kad Pierce vis dar buvo menama ir kaip be pasukus, net nebūdama čia, šiko reikalus. – Gerai, nauja taisyklė. Tos kalės vardas nebus menamas šiuose namuose. Fantazuokit apie ją kiek tik norit. Kad ir matykit jos “šėšėlį” aplink save 24/7, man vienuodai šviečia. Bet tikrai nekibsit į atlapus kits kitam, kai turim didesnį galvos skausmą. – Pasisakė griežtai, be menkiausios užuominos esti ši tema dar gali būti diskutuotina. Kompromiso būti negalėjo, nepriklausomai nuo to, kad du iš čia esančių su mielu noru nudirtu nuo jos odą ir švarką pasidarytu, trečias nusiplėštu paskutinius markinius, kad tik apsaugoti. Palaukė, kol šie du išsiaiškins, akimirkai kitai išsiskirstys atvėsimui, ir tuomet galės veikti toliau. – Šantažas nesuveiks, toks ir skirtumas. – Nurėžė kaip karštas peilis sviestą. – Pirmiausia todėl, kad veikimas tokiu principu, tik dar labiau patikins tarybą kad esi egzistencijos nevertas tarakonas. Kuris vėl ir vėl kęsinasi į senuosius. Ir aš tame tarpe. Mums reikia, kad Li sprendimai taptu prieštaringais. Kad jo autoritetas nukentėtu. – Rebekah nutilo, ne todėl kad būtu pritrūkusi žodžių, o todėl kad puikiai žinojo, kaip prisigrętinti prie Li ponios. Nebuvo gera melagė, todėl jai turint kažkokių paslapčių, tas atsispindėdavo jos veide, akyse, ir netgi kūno kalboje. Patenkinta savimi, Mikaelson rado vietą, kur galėtu prisėsti. – Negi rimtai manai kad esu tik vakar gimusi? Li žmoną buvau sutikusi tik kartą. Bet man to pilnai užteko, kad galėčiau tokią galimybę išnaudoti savo naudai. Ką išmokau iš savo brangių brolių… – Specialiai akcentuodama, pasuko akis į Nik’o pusę. – Kad pasitikėti negali niekuo, tik savimi. Na ir tuo nedideliu dalykėliu, kuris vadinasi užkalbėjimo panaudojimu prieš neoriginalaus burto vampyrui. Šiaip. Jei kartais prieiktų. – Pastebėjo susižavėjimą brolio akyse, dėl ko pastarąjį apdovanojo švytinčia šypsena. Vėl sugrįžo ties Sebastian’u. Nors šypsena šiek tiek ir prigęso, įgavo kiek kitokią emociją, iš josios veidelio nedingo. – Esu tik vienu skambučiu per toli, kad moterėlė taptu švelni ir klusni kaip išauklėtas katulis. Originaliojo užkalbėjimą nuimti ar koreguoti gali tik už pirmąjį senesnis originalusis. Tai yra, tu. Kitų nėra. – Šiek tiek suraukė antakius, kaip mat imdama galvoti apie šiek tiek kitokį veiksmų planą. Dievaži, kodėl nepagalvojo apie tai ankščiau? Gal todėl, kad pirmasis variantas buvo lengvesnis? Atneštu neįkainojamą Li reakciją, ir pačiai pavyktu lengviau atsikvėpti pastatant savo sumišusius jutimus Redford’o atžvilgiu į vietą. Ten kur pasiliktu neklibinami, ir neaktualūs. – Kodėl nepagalvojau apie tai ankščiau? Sveikinimai Seb’ai, galėsi savo draugelį pailsinti. Nes mums net nereikia jos pagauti ir įsimesti į bagažinę, kad ji mums pasitarnautu. – Jos žvilgsnis savaime nukrypo į rankinį laikrodį, iki Anastasijos nuosprendžio buvo likę ne tiek ir daug. Todėl teko pirmiausia susitelkti į šią užduotį. Redford’o komentaras papiktino, nes buvo gana tikslingas. Li nebuvo jokio poreikio pranešti apie tai, kas bus daroma su Nastia. Jis norėjo, kad tai būtu žinomo. Galimai netgi spendė spąstus. Prisikandusi apatinę lūpą, Mikaelson įsiklausė į Nik’o žodžius. – Bingo. Nėra geresnio laiko jo pasirodymui. Nik’as yra labai reikšminga figūrą antgamtinių personažų istorijoje, į tą tarpą įeina ir tarybos nariai. Nutraukti mirties bausmę, dėl absoliučiai absurdiškos priežasties, būtu vyšnaitė ant torto. Li autoritetas suklibėtu. – Pastebimai suraukusi antakius, Rebekah dūrė pirštu į orą, tokiu būdu nurodydama hibridą. – Bet vienas ten neisi. Ne dėl to kad nesusitvarkytum, o dėl to kad tau reikia užnugario. Nes aš taip nusprendžiau. Tuo metu kai bandėt nutraukti veidus nuo vienas kito ir sulyginti su grindimis, nuveikiau šį bei tą naudingo. – Prieš penkis Metus, Rebekah net uodegos nebūtu pakėlusi, kol neinformuotu apie savo planus. O dabar gi, jautėsi atsakinga už visą situaciją. Žinanti daugiau nei jie du, kartu paėmus. Nors jos pasitikėjimas savimi ir bosinimas aplinkui, šiek tiek erzino. Bet iš kitos pusės, kėlė ir kitokias emocijas. – Nastinka nėra tokia paprasta, kokia galėtu pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiksliau, jos “stogas” nėra toks paprastas. Ir nors mano rusų kalba nėra tokia… Na gerai, ji niekam tikusi. Bet sutarti su rusijos “galvomis” pavyko. Juk abu žinot, jiems tik duok priežastį pulti amerikiečius. O caraitė yra gana rimta priežastis. Vieni iš seniausių rusijos vampyrų dabar jau pakeliui. Nu ir pasakykit dabar kad išlaikyti gerus santykius yra blogai. – Sebastian’as nežinojo, bet iš Klaus’o išraiškos buvo galima nesunkiai suprasti, kad konkretus asmuo, iš Rebekos paminėtų, nelabai jam pritiks. Su Antonu šviesiaplaukė susitikinėjo prieš gerą dešimtmetį. Nieko rimto, bet laiką jie leido ganėtinai neblogai. Tam tikru momentu, Nik’as be jokios išimties pabadė nemirėliu atsikratyti. Antonas išsigyvatino iš susiklosčiusios nedėkingos padėties. Kaip pagal Suknistą knygelę, norėdamas pasiimti Rebekah kartu su savimi. Mergina atsisakė dėl savaime suprantamų priežaščių, ir to nedidelio fakto, esti savęs rusijoje nematė. Draugiškus ryšius jie palaikė ir toliau, turėjo bendrų pomėgių, ir žinojo esant reikalui, galės vienas kitam pasitarnauti. Toks laikas atėjo, ir to priežastimi tapo daili būtybė vardu Anastasija.

– Brėžinių neturiu prie savęs, nes mane ištraukė iš ten nepasiruošusią. Bet turiu gerą atmintį, todėl manau to užteks per akis. – Pasikeldama nuo savo vietos, ji dar kartą kritiškai pažvelgė į sulaužytą stalą. Atsiduso. – Duokit man apie penkioliką minučių ramybės. Ir neužmuškit vienas kito, tame tarpe. Paruošiu brėžinius ir paskambinsiu dar vienam asmeniui, kuris mus bus naudingas. – Pasigavusi savo kompiuterį, mergina dar kartą dirstelėjo į likusius kabinete, kiekvieną palydėdama savo žalsvai rudu žvilgsniu. Apie “mistinį” asmenį nieko daugiau nepasakė. Jo tapatybę, sugebėjimus ir kitus aspektus buvo pasižadėjusi neprasitarti niekam. Jis buvo skolingas jai, o ji savo ruožtu jam. Tokios informacijos buvo daugiau nei per akis…

Klauso požiūriu Sebastianas dabar visame kame tik maišė, todėl bent pavaizduoti, jog gerbia jį kaip lygiavertį komandos narį negalėjo. Hibrido dėkingumas už suteiktą galimybę gyventi tiesiog neegzistavo. Jei Rebeka faktą, kad Redford'as Niklausą nužudė pamiršo ir bene paskendo graiko mėlynų akių žvilgsnyje bei pasiklydo jo raumenų kalnuose, Mikaelson'ui taip nebuvo. Daugiau nei tūkstantį metų egzistavo akis už akį principu, tiksliau - išplėšk man akį, tai aš išplėšiu tau širdį principu ir dovanoti pirmajam vampyrui neketino. Tiesiog iš pagarbos sesei ir noro grįžti į nemirėlių pasaulio olimpą vertė Klausą taikstytis su ta karštakošiška graikiška povyza, kuri kaip iš akies luptas stereotipas buvo didelė, raumeninga, pikta ir kvaila. Tik laiko klausimas kada užtaikęs reikiamą momentą pakiš Sebastianą po velėna padarys tai staigiai, netikėtai, klastingai. O jeigu mažoji sesutė kažkokių užsilikusių niekingų jausmų vardan nubrauks ašarą to vampyro garbei, laikys ją glėbyje ir paguos, bet neišsiduos, jog pats prie to prikišo rankas. Tiesą pasakius misija gelbėti paskutinę Rusijos caraitę jo nedomino, bet galbūt viso veiksmo eigoje jam pavyks po mirtina kulka pakišti Sebastianą. Jeigu jo rožinės svajonės piešė gražų paveikslėlį kaip trys originalūs vampyrai sėdi karališkuose Tarybos sostuose ir Niklaus Mikaelson atsižvelgia į kažkokio trenkto, netikusio, Katherine Pierce dulkinusio tipo nuomonę tai labai klydo. Hibrido akimis net ir dvigubai vyresnis Sebastianas buvo antrarūšis vampyras, kurį reikia kaip kokią parazitinę kirmėlę sutraiškyti. Juolab nemirėlis akivaizdžiai parazitavo Rebekos sąmonėje. Pažinojo savo seserį. Ji pasikeitė, taip, bet tikroji jos asmenybės šerdis nekito niekada. Ji atlaikydavo netektis, laiką, mylimuosius, išdavystes. Naujojoje Taryboje sėdės kaip ir priklauso - Mikaelson'ai, o Li absoliučios valdžios kėdė atiteks būtent jam. Kaip būdavo visados jo šeimoje.

- Beka, leisk tau mieloji priminti, kad mano asmuo tarp vampyrų yra dabar vertinamas itin vienareikšmiškai. Esu uždarytas kalėjime, plius mane puošia visiškai sutrypta žudiko ir tirono reputacija. Aišku ponia Li yra akivaizdžiai linkusi su panašiais padugnėm myluotis, bet...-pirmasis vampyras pritilo mat visa ši akimirka, šis dialogas su Rebeka ir Klausu pašonėje dingojosi kažkokia surreali. Bet tuo pačiu į galvą šovė ir staigus viso reikalo suasmenintas apibendrinimas - gražioji Mikaelson su juo žaidė. Tu nestumsi vyro, kuris tau rūpi kitai bobai į glėbį, tiesa? Žvilgsniai, prisilietimai, energija, bučinys... Tai negali būti tikra. Tai nebuvo tikra. Šiek tiek pasijuto kaip mulkis, bet nebūtų pirmas kartas, kai pasiduoda galingai, velniškai patraukliai vampyrei. Rebeka tikrai žinojo šią Redford'o silpnybę. Nurijo neegzistuojančią seilę karčiai ir nemaloniai. Nematė savęs iš šono, mat net pamiršo, kad po penkis metus trukusio fizinio celibato geidulius patenkino būtent su Rebekos bičiule, šimtamete vampyre įstrigusioje 17metės kūne. Tai buvo ant tiek nereikšminga, kad jam anei kiek nerūpėjo,-...kazanova iš manęs nekoks. Esu tipinis mėmė, kuris atsitiktinumo dėka tiesiog neatrodo kaip mėmė ir moterims to kartais užtenka,-šyptelėjo netikėtai trykštelėjęs dar netikėtesne savirefleksija.

Vargu ar Klausas, kurio veido nė akimirkai neapleido savimi iki apsitriedimo patenkinto šūdelio fizionomija ketino nenaudoti moters vardo, kuris Sebastianą šitaip emociškai veikė. Nesinaudoti tuo būtų kvaila, ypač kai neabejojo, jog gali iššaukti tokią stiprią oponento reakciją, idant šis apakintas pykčio atidengs silpnas vietas ir leisis sunaikinamas kone pats. O Sebastianas buvo įsitikinęs, kad pradėti peštynes jie sugebėtų ir neminėdami jiem svarbių personų vienas kito nenaudai. Tiesiog siaubingai neatitiko biolaukai, sakykim.

"Nekreipk dėmesio, Sevastianos, Klausui kartu, nes pats neturėjo progos išdulkinti Katherine ar tos jos nuobodžios antrininkės Elenos. Apie tas kitas vienodaveides aš nekalbu, nes jos tokios neypatingos, kad nevertos šio net šio monologo".

Klausytis Rebekos pirmajam vampyrui pasidarė lengviau, o kažkuriuo metu net veido išraiška pasikeitė į perteikiančią bent kruopelytę pasimėgavimo:

- O tu visiškai teisi. Kruvinas karas, kurio norėčiau aš ir kurį taip mėgsta praktikuoti tavo brolužis siaubingai mus kompromituotų Tarybos narių akyse. Kas iš tos valdžios, jei visi potencialūs bendrininkai, svarbūs mechanizmo sraigteliai bus nuo mūsų nusisukę,-Redford'as iš karto akis nukreipė į hibridą, kuris nebuvo pratęs veikti diskretiškai,-Iš karto tau paaiškinsiu kol nepradėjai galvoti, kad tau nusišikt ir niekieno pagalbos nereikia. Taryba yra paremta glaudžiais socialiniais, visuomeniniais ir ištekliniais ryšiais ne tik tarpusavyje, bet ir su visu likusiu pasauliu. Ten susėdo įtakingiausi planetos kraujasiurbiai, kurie šimtus metų mezgė pažintis, kūrė verslus, krovėsi kapitalą. Jei jie iškrenta iš mechanizmo, tada visas mechanizmas sugenda.

- Ryšiai ir kapitalas, kurį patys krovėmės šimtus metų? Šitas pretekstas tiesiog jų visų neišžudyti yra absurdiškas.

Keista, bet dar visai neseniai Klausui būtų pritaręs.

- Ane? Į kiekvieną poziciją įkištum sau pavaldžius asmenis? Tavo šimtus metų pinti tinklai nesiekia tokių visuomenės struktūros gilumų. Nusileisk ant žemės ir budinkis iš rožinių svajonių tų savo, nes Taryboje pats vienas su savo šeima tu nesedėsi.

Ne tik žodžiai, bet ir Sebastiano užtikrintumas hibridą itin supykdė. Jo kūną apgaubė neregima itin tamsi aura. Žandikaulis išsitempė, akys degė. Reikšmingai debtelėjo į seserį:

- Pamiršti labai svarbų dalyką, Redford'ai. Rebeka ir aš esam Mikaelson'ai, o Mikaelson'ai...

- Visada išlieka vieningi, bla bla bla,-įžūliai pertraukė paniekindamas Klauso pyktį pašaipa,-Tavo kietakaktiškumas vieną dieną nuves tavo šeimą į pragaištį. Visada egzistuoja didesnis blogis, kaip tu nesupranti. Mikaelson'ai, kurių vardas kelia šiurpą eiliniams vampyrams? Sušokit ant manęs bei mano šeimos ir jūs mirę. Aš su savo šeima? Demonai, nemirtingi vikanai, serafimai, vilkatai sumautos fėjos ir kitos būtybės apie kurias dar supratimo neturim paverstų iš mūsų myžalų balutę. Susitaikyk pagaliau su tuo, kad jūs, jūsų šeima nebėra status quo. Rebeka tą suprato, todėl ir įsimaišė į Tarybą. Ne tarpusavy gerkles plėšytis reikia, o pagaliau susivienyt,-ši emocinga prakalba jam pačiam tapo netikėta. Na, kuo daugiau aptarinėjo visą reikalą balsu, tuo geriau sekėsi į problemą gilintis ir tai kaipo savaime suprantamas dalykas,-Aišku pirma nuvertus Li,-pridėjo bei dirbtinai išsišiepė pats puikiai suprasdamas, kad ką tik šiek tiek pats sau paprieštaravo,-Su juo susitarti gražiuoju, deja, nepavyks. O į tave dar dedu kokia vieną viltį,-kiek per lipšniai, per draugiškai (nes tai erzino) tapasnojo Niklaus petį. Hibridas sėdėjo paniuręs kaip iš namų išvarytas. Ta viską keičianti mažytė Rebekos užuomina į Li žmoną privertė vyrą žioptelėti iš malonaus netikėtumo.

- That's what I'm talking about! Pasuk savo dailią galvelę, gal dar kokių esminių dalykų pamiršai,-kandžiai šyptelėjo pašiepdamas šviesiaplaukės "užmaršumą", nors net neabejojo šios detalės specialiai atskleisti neskubėjo kažkokiam savam pranašumui ir vargšės moters užkalbėjimas net jei tikrai atliktas "just in case" principu seniai buvo susietas su kažkokia asmenine nauda. Arba pirmiausia norėjo pažiūrėti pirmojo vampyro reakciją į pirminį "padulkinimo" planą. Sebastianas atsistojo, pasirąžė taip, it seni kaulai būtų apkalkėję.

- Atleiskit mielieji, bet Nastios gelbėjimo akcijoje nedalyvausiu, jūs mane užknisot ir turiu labai rimtą darbą - išrinkti bei nupirkti dovaną trimečiui berniukui, kurio gimtadienį labai norėčiau paminėti, o ne būti miręs dėl angelito strėlių, kurias Taryba turės ir į mane paleis per tave, meile,-mirktelėjo Rebekai,-Man reiks vieno iš jūsų automobilio,-parodydamas, kad neprašo, o kalba su savimi, tiesiog išėjo nė nesigilindamas į kažkokį leidimą.

- Koks supratingas jaunuolis,-Klausas šypsojosi nors klastinga idėja Sebastianu per planuojamą puolimą nusikratyt persikėlė į tolimesnį metą. Redford'as pašniukštinėjo po namus ieškodamas kažko vertingo priduoti į lombardą (taikiniu tapo Kol'o roleksas), susiradęs kažkurio iš dviejų automobilių raktelius išsinešdino lauk mėgaudamasis bent tokiu buitiniu laiku, kurį pagaliau galės skirti būtent savo šeimai.

by **Jon Spencer** Kv. 07 28, 2022 9:41 am

“Neatpirksi savo žygdarbius nei per penkias dienas, nei per penkis tūkstantmečius”, – žodžiai ištarti dar specialiai Redford’ui sukurtuose spąstuose, buvo tikslūs, skaudus ir kaip niekad pranašiški. Žinoma, manyti kad Nik’o grąžinimas iš mirusių galėtu atpirkti pradinę skriaudą, mat kaip nudėjo, taip ir sugrąžino, tik po nelemtų penketo metų, kas vampyrams yra tiek pat, kiek paprastiems mirtingiems, diena. Visgi, tą naktį kai buvo užgęsinta Niklaus Mikaelson gyvybė, Rebekah prarado labai didėlę dalį savęs, į kurios vietą stojo kažkas šalto, pikto ir bejausmio. Tą naktį buvo kilusi siaubinga audra. Dangus atrodė kad maišėsi su graikų dievo, Zeus’o rūstybę. Graudėjo, žaibavo. Rebekah klūpėjo ant kelių, drabužiai buvo susimaišę su purvu ir ant jos kūno paliktais brolių kraujo pėdsakais. Mikaelson’ų pasmeigimas nebuvo romantizuotas, kaip tai aprašytu bet kurį paauglių misticizmą nagrinėjanti autorė. Tai buvo kruvina, šaltakraujiška, emocionalu ir siaubinga. Tačiau sprendimas buvo neišvengiamas. Ji buvo išduota asmens, kuriuo manėsi galėjusi pasitikėti labiausiai, kurio atžvilgiu netuolygiai alsavo, net praėjus keliems šimtmečiams. Išdavė ir pati, kuomet savo šeimą išretino tiek, kad iš Mikaelson’ų neliko beveik nieko. Ir ne, skaičiuoti kitas kartas, kurios atsirado Niklaus’o dėka, nebuvo prasmės. Mat originalus minėtosios šeimos tūrinis buvo viskas, kas iš tiesų buvo svarbu. Kumščiais ji smogė per purvą taip stipriai, kad žemė po kojomis sudrebėjo visai panašiai, kaip drebėjo nuo griaustinio. Riksmas savaime ištrūko iš plaučių. Perpildytas skausmo iki paskutinio nelemto ląšelio. Stebint šį vaizdą, net didžiausio padūgnės širdis būtu suvirpėjusi bent akimirkai. Be liūdininkų, be bereikalingo dėmesio, ji išleido iš savęs viską, kas prisikaupė, palikdama tik tuščią indą, kurį nuo tos akimirkos saugojo nuo bet kokio bandymo užpildyti. “Moteris dėl vyro, nepriklausomai tai mylimas ar genetiškai artimas, taip verks tik vieną kartą… GYVENIME toliau ji niekada sau nebe leis mylėti taip, kaip ankščiau. Te prasideda sušiktas žaidimas.” Tą naktį, purvina ir šlapia, ji sugrįžo atgal į dvarą. Svetainėję jau stovėjo 3 karstai. Sukrito į fotelį, tuštoku žvilgsniu paeiliui pažvelgdama į “pašarvojimui” skirtas dėžes su pasmeigtais vampyrais. Atsikvėpė.

Jauniausia Mikaelson šeimos atstovė nuolankiai tylėjo, tam tikra prasme pasimėgaudama prieš akis užsimęzgusiu dialogu. Iš tiesų skambėjo įkvepiančiai, ir net prie didelio noro, prieštaravimui nebuvo vietos. Ji viso labo stebėjo kaip į pasikeitusios tvarkos režimą reaguos Nik’as. Ir taip, savaime aišku kad jam buvo riebiai nusitrėsti ant kažkokios caraitės. Na iš esmės juos visus kamavo analogiški jutimai jaunutės vampyrės atžvilgiu. Bet tai buvo strategiškai geras žingsnis, ką kalbėti apie tai, kad josios pragarui pasmerkta siela, nebuvo kalta dėl to, kuo buvo kaltinama. Galbūt Rebekah galvotu kitaip, jei būtu užėmusi Li poziciją. Juk be eilinio pasirūrinimo, mergina iš tiesų užkalbėta išklojo didelę dalį tarybos paslapčių. Bet jos vietoje tai būtu padaręs bet kas, net tas pats Li. Mat prieš originaliojo akių paklapsėjimą, priešnuodžio nėra. Nepadėtu net apsirišti save verbena, ir sušokti čiungačianga barstant žoleles į kairę ir dešinę. Tiesa, Rebekah sunkiai įsivaizdavo paveikslėlį, kur prie didelio stalo sėdi Nik’as ir makaliodamas pirštuku ore, visiems vadovauja. Jos brolis buvo dar tas šunsnukis, bet jo veikimo specifika nebuvo tokia kostiumuotai pompastiška. Jis visada troško namų, savo karalystės, ne sumauto pasaulio. Aišku laikas ir aplinkybės prioritetus keičia. Gal ir ji savo nuomonę pakeis su laiku. Prunkštelėjo, kuomet nuskambėjo gana aiški ir sau prieštaraujanti frazė, – “Aišku pirma nuvertus Li”.

– Kaip suprantu, dabartinė tvarka visiems aiški? Ir nors mes dar turime visą amžinybę padiskutuoti ir pasiklausyti geros muzikos, viso ko proceso metu. Bet laiko nelabai turi caraitė. O žinant koks snobiškas yra ponulis Li, galima teigti, kad jis nesugaiš ne minutės. – O keista iš tikro, juk steriotipiniai blogiukai prieš padarydami piktadarystę, nukreiptą prieš pagrindinį veikėją, dažniausiai ilgai ir nuobodžiai dėsto savo tiradas. Vargina, netgi kažkuriuo metu pasidaro labai nuobodu. Apima didelis noras nusižiovauti. Ir o, blogiukas pralaimi. Happy end. Realus pasaulis kiek kitoks, nors tokių šabloninių Mikaelson šeima matė ne vieną. Netgi ta pati Petrova buvo mėgėja paplakti liežuviu. Kaži, kaip ji laikosi dabar, kai jos mirtingą šikną pačirškinti nori kiekvienas, kuriam ji kada nors buvo perbėgusi kelią. Kaip sumauta juoda katė. Fui, na ir mintys aptiko gražią šviesiaplaukės galvelę. Neigiamai krestelėjo ja. Veidmainiškai meiliai nusišypsodama, Rebekah net papildomai iškėlė savo per alkūnes sulenktas rankas. Kone visu kūnu įmotuodama “upsiką”. Jos veidas netrūko įgauti rimties. – Jei ir turiu, nesitikėk kad imsiu ir dabar pat pasakysiu. Mat kokia prasmė pradėti šachmatų partiją, jei iš karto bandysi atakuoti “valdovę”? – Patenkinta savo sąmojingumu, šviesiaplaukė kaip mat susiaurino savo akių plyšius į kur kas labiau lapiškus. Neee, išmušti iš jos ką ji dar slėpė už savo rankovės ir kokia buvo tikroji “dėl visą ko” priežastis, buvo kone neįmanoma. Net čia, ji turėjo tiek bendrus, tiek asmeninius interesus.

“Atleiskit mielieji, bet Nastios gelbėjimo akcijoje nedalyvausiu…”, – pilnos frazės atkarpa privertė šviesiaplaukės originalios akims iš karto susirasti Redford’o veidą. Negi tikrai taip stipriai užsigavo dėl prieš tai buvusio, kone netiesiogiai tiesioginio Mikaelson pasiūlymo pabūti tam tikro pobūdžio “prostitute”, kad dabar sumojo atsitraukti, žinodamas koks big deal, aplamai yra bandymas papulti į tarybos valdas, kai ten tavęs nelaukia. Ne, atvirkščiai, labai laukia. O gal išmoko vieno kito dalyko iš kalės, dėl kurios visai neseniai susikabino su Nik’u? Na ir tebūnie. Mikaelson veidely buvo galima pastebėti gana aiškiai išreikštą nusivylimą. Bet pabandė primesti esti jai visiškai nerūpi. Aišku, iš dalies tai atrodė kiek juokingai. – Žinoma brangusis, pasilinksmink “žaislų planetoje”, kol suaugę tvarkys tavo padarytą jovalą. – Atsikirto tuo pačiu persaldintu epitetu, ir čia pat to pasigailėjo. Išleido Redford’ą be jokios tolimesnės emocijos, kone iš karto persiorientuodama ties broliu. – Nieko nesakyk! – Sušnypštė, kone iš karto užbėgdama už akių vienam ar kitam kandžiam hibrido komentarui. Susikoncentravo į darbą, mažai be kreipdama dėmesį į aplinkinius veiksnius. Ir štai, lygiai penkiolika minučių ir būstinės planas buvo tikslingai suruoštas. Pastūmėjo popierius į brolio pusę, po ko netrūko paaiškinti. – Jie turi labai daug kovinių vienetų, naujos įrangos ir dar daugiau visokio laipsnio agregatų, kuriems imuniteto neturime. Visa laimė, kad bent jau baltasis ąžuolas yra pilnai sunakintas dar tais laikais, kai mus medžiojo tėvas. – Tik trumpam susitikdama su brolio akimis, kaip mat iškėlė antakius. – Tu juokauji? Na žinoma, kaip gi nepasilikti mus sunaikinti galinčio šūdelioko, jei kartais prireiktų. Žinai, tu su Redford’u esat panašūs, dėl to ir nesueinat galais. Bent jau šiuo klausimu… – Rebekah jau ketino pratęsti toliau, kaip prie dvaro pasigirdo ne vieno ir ne dešimties automobilių variklių urzgimas. Rusataučių pamėgti “Mercedes Gelendvagen” automobiliai iš tiesų atrodė įspūdingai savo gabaritais. Ir tuo, kad šių buvo visas suvažiavimas. Rebekah susitiko žvilgsniu su Nik’u. – Elkis gražiai… Pirmiausia, jie mums reikalingi kaip tavo užnugaris. Paskui jau galėsi lupti akis, kiek tik širdelė geidžia.

Dvaro paradinės durys pagaliau atsivėrė, kuomet pro šias į vidų pateko rusiškasis vampyrų elitas, kurio epicentre buvo ne kas kitas, kaip buvęs Rebekah “mylimasis”, Антон Батырев (Anton Batyrev). Tas pats kiek daugiau, nei keturis šimtus metų turintis, vampyras, iš kurio Nik’as savo laiku nepadarė kebabo. Ir tas laimingas atsitiktinumas buvo tai, kad Anton’as turėjo gana išskirtinę vidaus organų sistemą. Jie tapinosi jo kūno veidrodžio efektu. Tai reiškia kad pabandęs išplėšti Anton’o širdį, hibridas gavo vieną didelę staigmeną, esti širdies ten nebuvo. Sienas akimoju užpildė ausį riežiantis rusakalbių akcentas, bandant kalbėti angliškai. Apsiginklavę iki dantų, dėl visą ko, palyda pagaliau leido “mafuko” įvaizdį turinčiam Antonui patekti į kabinetą pirmam. – Моя красавица. Десять лет, и ты выглядишь еще более впечатляюще. (lt. Mano gražuolė. Dešimt metų, o tu atrodai tik dar įspūdingiau.) – Aukšto ūgio, vizualiai labai gerai atrodantis nemirėlis kaip mat pasičiupo šviesiaplaukę į savo glėbį. Kaip be pasukus, akis į akį jie nesimatė daugiau nei dešimtmetį. Ir buvo vienas malonumas sulaukti iš jos žinutės. – Antonai, džiugu kad sureagavai taip greitai. Kai į bėdą papuolė Anastasija, pagalvojau kad nėra nieko geriau, kaip tik kreiptis į “savus”. – Dirbtinai šyptelėdama, kaip mat išsivaduodama iš vampyro glėbio, rankos mostu nurodė kiek tolėliau buvusį Nik’ą. – Mano brolį, esu tikra, kad prisimeni. – Prieš pakeldamas akis, ar aplamai perkreipdamas nuo Rebekah dėmesį ties hibridu, jis iš savo švarko kišenės išsitraukė auksinį cigarečių dėklą. Iš ten ištraukė vieną suktinę. Net nesivargino hibriduo paduoti rankos. Per daug pasipūtęs paliko po to, kai neįtiko hibridui į švogerius. Dievaži, ši šutvė negalėjo tapti dar labiau suasmeninta. Tik tuomet kai prisidegė cigaretę, rankos mostu nurodė savo sėbrams kur nors įsipatoginti. Tuomet įsipatogino ir pats, užsėsdamas tą patį fotelį, ant kurio prieš tai bazavosi Redford’as. Pakėlė akis į Mikaelson’ą, po ko išsišiepė pilna burna. – Panašu kad ir pragare nepritapai, todėl tavo arogantišką užpakalį išmetė ir iš ten. Legentos apie tavo neįkainojamos esybės sunakinimą sklaidė ore geras penkias minutes. Paskui visi pamiršo. Panašu kad turėsi ir vėl naujas penkias minutes populiarumo. – Jo akcentas tikrai rėžė ausį, juk vyras net nesistengė kalbėti taisyklingai. Nu kur gi, ims jis ir išduos savo šaknis. Te visas supistas pasaulis žino kas jis ir iš kur kilęs. – Sakyk gražuole, labai jie ten išdrąskė mūsų Nastinką? – Pasisuko į Rebekah, kuri viso labo trūktelėjo pečiais. Neturėjo žalio supratimo kas buvo padaryta su carate. Buvo tikimybė kad šią kankino, o galbūt savo bausmės laukimui jai buvo duoti cariški apartamentai.

Anastasijos Nikolajevnos ryšiai toli gražu nesiekė tik Rusijos mafijos tinklo. Net jeigu kiek per daug pasipūtusi ir netgi mažvaikiška (šimtmetis vampyrų matais tikrai nebuvo ilgas laiko tarpas) rusaitė ne itin patiko kitiems Tarybos nariams, glausti pašonėje daug įtakos didžiausioje pasaulio valstybėje turinčią nemirėlę buvo itin pravartu. Jei šį karą laimėti pačiu lengviausiu būdu reikštų visą naująjį vampyrų elitą maksimaliai išgalabyti (kam Klausas tikrai neprieštarautų) įėjimas į valdžią remiantis kuo didesniu pralieto kraujo kiekiu reikštų valdymo būdą, kurį propogavo drastiškumu, kategoriškumu bei žiaurumu pasižymintis einamasis Tarybos pirmininkas. Vadinasi niekas nesikeičia, o nariai dėl to nepradeda lengviau "kvėpuoti". Visai kaip kadaise Niklaus, Li buvo traktuojamas kaip seniausias, stipriausias vampyras, todėl ir tapo antruoju po karalienės. Nelyginant jei yra nemirelė, kurią ponas Wang'as šitaip gerbia ji tikrai turi būti ekstraordinari, ypač galinga, stipresnė bei senesnė už jį patį. Tiesa, Li tikrai nebuvo blogas lyderis, tiesiog stokojo žmogiškojo faktoriaus, kuris mažiau gyvenimo mačiusiuose vampyruose buvo gajesnis. Visgi kitaip nei Sevastianos, Wang'ų šeima 2000+ metų išgyveno kiekviena sekunde, o toks ilgas egzistavimas keičia požiūrį į daugybę aspektų. Po tokios ilgos egzistencijos Li paprasčiausiai neturėjo kantrybės taikstytis su visais, viskuo ir visada. Ypatingai vertino lojalumą, tad nieko keista, kad nuteisti Anastasiją mirties bausme susirenkant Tarybos narių balsus (garsiai išreikštas protestas užtraukdavo pirmininko nemalonę, kuri anksčiau ar vėliau ieškant dingsčių baigdavosi gėdingu išlydėjimu velniop iš įtakingiausios vampyriškos struktūros šiandieniniame pasaulyje). Net nereiktų stebėtis, kad toleravo karalienės asmeninį šnipą Thomas Shelby, juk jis tebuvo ištikimas paties Li motinai. Būtent tos ištikimybės, prielankumo Tarybos "opozicijai" ir reikėjo. Ištikimybės būtent jų, o ne Li atžvilgiu. Jei pirmininkas stokoja žmogiškumo, galbūt visus tuos ne itin senus vampyrus sužavės gailestis bei narsa, kurią parodys Rebeka ir Niklaus gelbėdami paskutinę Rusijos caraitę?

Keista, bet iš visų jaunėlės sesutės bernų Klausas juos visus ir prisiminė. Negalima teigti, neva jis nesvajojo, kad Rebekos naujasis kavalierius puikiai įsilietų į šeimą ar net taptų geriausiu hibrido draugu, kaip kadaise Stefanas Salvatore, bet šio vampyro įgyvendinto stebuklo niekas taip ir nepakartojo. Jų visų motina Estera nebuvo ta moteriška figūra, kurią pavadintų jam labiausiai imponuojančia, bet ja tapo būtent Rebeka - jos pačios labui ir nenaudai. Saugojo ją ypatingai bei kiek per smarkiai. Juodu turėjo stipriausią ryšį, geriausią abipusį supratimą iš visų Mikaelson originaliųjų. O prisiliesti prie savęs kažką taip atlapaširdiškai, kaip prisileido jaunesnįjį Salvatore buvo sunku patyrus nusivylimą. Jei kažkas ir užklysdavo į Mikaelson'ų šeimą tikrai neužsilaikydavo ir finale jie likdavo drauge, kartu prieš visą pasaulį, kartu džiaugsme bei varge, tad išvadas apie tarpšeimyninio skiedimosi nebūtinumą pasidaryti lengva.

- Savižudžių būrys atvažiavo?-pakėlė akis nuo brėžinių, kuriuos studijavo itin sąžiningai, į seserį. Priešingai nei Rebeka net neketino vargintis priimti svečių. Su banditų lyderiu, kokia staigmena, turėjo nesuvestų sąskaitų. Ir šiaip neapkentė komunistų. Kadangi Sebastianas ėmė ir pasiplovė, gal pavyks po velėna pakišti būtent Antoną? Šis kabinetą susirado pats iš karto puldamas girti bei čiupinėti Rebeką. Susierzinimą slėpė po kandžia, piktdžiugiška šypsena. Akys buvo šiurpios, jos degė. Draugiškai uždėjo ranką ant vyro peties, o tada grasinamai suspaudė. Rusas šiek tiek "sulinko" per visą kūną.

- Parodyk man nepagarbą dar kartą ir tai, ką patirsi per paskutines penkias sekundes savo gyvenimo bus siaubingiau už visus penkis metus, kuriuos praleidau pragare,-patapšnojo delnu per Antono skruostą neabejodamas, kad vyrukas bus pasidaręs teisingas išvadas ir Niklaus nubrėžtų ribų dar kartą neperžengs,-Kviesk savo karo generolus, mūsų laukia ilgas aptarimas ir trumpas laiko tarpas susiveikti reikalingas priemones.

Net jeigu Anastasijos likimas ne itin rūpėjo tai pačiai Rebekai (gyvenant 1000+ metų tas draugystės principas išsikraipo ir tu suvoki, kad tave supantys asmenys tau tiesiog kažkiek patinka ir padeda užmušti laiką), tai galima įsivaizduoti kaip jis nerūpėjo hibridui, tačiau jis norėjo efektingo pasirodymo. O ar galėtų būti kitaip? Legendinis Niklaus Mikaelson - labiausiai kraują stingdantis vardas vampyrų pasaulio istorijoje į lūpas sugrįš su fanfaromis, o ne nuplasnos kokiais niekingais gandais. Principo reikalas. Ypač kai dramatiškus pasirodymus vyras itin mėgo. Su degtine ir komunizmu prasmirdusiais tipais planą aptarinėjo ilgiau, nei planavo, tad viskam suruošti laiko buvo tik dar mažiau. Laikrodis mušė kelias valandas likusias iki saulėlydžio, kai į ratus sušokusi komanda išjudėjo iš Mikaelson'ų šeimos istoriją menančio dvaro.

Planas gavosi gerokai geresnis, nei Klausas tikėjosi. Visi turėjo ką pasakyti, ką pridėti, o dažniausiai kai projektą kuruoja per daug galvų šnipštas gaunasi. Tik ne šį kartą. Priešingai nei broliui su seserimi, rusams Anastasijos likimas itin rūpėjo. Valstybėje, kurią valdė niekados nesikeičiantis po prezidento sąvoka besislepiantis diktatorius caraitė buvo vienintelė po šiai dienai išlikusi monarchė, todėl itin mylima. Antono su komanda pasiryžimas Ramanovą išgelbėti iš tikrųjų įkvėpė. Jie jei prireiks savo krauju visą Tarybai priklausantį pastatą nulies, bet Anastasiją išgelbės. Horizontas kraujavo kylančios saulės spinduliais. Antonas su šutve įspraudę save į specialius kostiumus užsivožė šalmus. Viskas paruošta, visi savo vietose. Puolimas prasidėjo itin staigiai, nes keli savanoriai iš komunistų būrio peršokę gynybinius užtvarus leidosi bėgti kiemeliu, kurį saugojo bokšteliai su šauliais. Ir viskas tik tam, kad bent vienas išgyvenusysis įmestų brezentą į tą mirties šulinį Anastasijai apsigobti. Šūviai kurtino, saulė jau buvo pakilusi. Vampyrai krito vienas po kito, bet vienam, tikslingai prisidengusiam kolegomis pavyko! Išskleidęs uždangalą įmetė jį į ertmę svilti pradėjusiai merginai, o tada pašautas tiesiai iš galvą krito į tą patį šulinį. Caraitė klykė.

Pietinio bokštelio kopečiomis žaibiškai pakilo figūra. Lūžusio sprando garsas ir šūviai nutilo. Kažkaip kol kas viskas per gerai ėjosi. Klausas prispaudė koja šaulį, o suėmęs vieną iš rankų ją nutraukė skambant šlykščiam trūkinėjančių sąnarių garsui. Jam reikėjo patekti į pastato vidų, o tą padaryti galėjo tik turėdamas kraujo asmens, kurio DNR buvo registruotas sistemoje. Niklaus susiraukė nuo charakteringo, itin gerai pažįstamo kvapo, kurį užuodė. Pritūpęs surinko Rebekos telefono numerį, mat tų nerealių daikčiukų, kur įsikiši į ausį ir kuo puikiausiai su visais susikalbi jie neturėjo.

- Beka, mieloji, šaulių sistemose yra verbenos. Jie žmonės, ne vampyrai, kaip galvojom. Jei sistema reaguos ir į kraujo temperatūrą aš neįeisiu į pastatą.

Ir tikrai. Palikti štabą saugoti nemireliams išorėje buvo per daug rizikinga, tad tikėdamasis puolimo Li davė įsakymą patruliuoti tik žmonėms, kurie dėl užkalbėjimo tikimybės buvo prifarširuoti specialiais kokteiliais. Klausas nušoko žemyn pajudėdamas prie vieno iš įėjimų, kurį saugojo iki ausų ginkluotas kovinis būrys. Kaip gerai! Akinama šviesa sutvisko iš prožektoriaus, po kuriuo bet kuris vampyras būtų pelenais pavirtęs per sekundes, mat tai buvo tūkstančius kartų už pačios saulės pro planetos atmosferą pralendančius spindulius stipresnė spinduliuotė. Ryškumas akino, tačiau kiti jutimai liko nepakitę. Šūviai, klyksmai, lūžių, šlapių smūgių garsai. Projektorius pokštelėjo. Klausas stovėjo kruvinas, laikė į nugarą įsikabinęs leisgyvį priešininką. Pakėlė jį prie sensoriaus, įmontuoto prie sunkių šarvuotų durų. Sensorius nuskenavo akies rainelę, tada prispaudė kario pirštą prie kito daviklio, kuris perdūręs odą akimirksniu išanalizavo kraują.

"Access denied" - žybtelėjo raudonu užrašu skaitmeniniame ekranėlyje. Klausas niršo. Kumščiu suknežino ekraną.

- Rebeka, aš negaliu įeiti,-supažindino su savo situacija ir seserį, kuriai paskambino. Bet tada nutiko šis tas tikrai netikėto ir sunkios durys šnypšdamos prasivėrė,-Nesvarbu,-išjungęs pokalbį įėjo. Laukė painios klajonės koridoriais ieškant labai specifinio taško - laikančių pastato konstrukcijų.

Antono būrys atsitraukė. Priešininkų daugėjo, kūnais nusiklojo nedidelis kiemelis, kuriame vyrė pagrindinis ir dėmesį nuo esminio plano kiek nukreipiantis mūšis. Anastasiją ištraukti iš tos mirties duobės vis dar buvo pernelyg pavojinga. Reikėjo persigrūpuoti. Li į kovą išleido nemirelius, kurie lygiai taip pat buvo iki ausų ginkluoti pačia moderniausia priešvampyrine ginkluote. Kadangi priešininkai vilkėjo lygiai tokius pat rūbus, kaip ir rusai darėsi painu.

Originaliojo hibrido antpuolio Li tikėtis negalėjo, todėl neturėjo paruošęs nė vienos veiksmingos priemonės Klausui sustabdyti. Po kiekvieno sėkmingai atremto puolimo įžūliai šypsojosi į kameras itin savimi mėgaudamasis. Pasiekė reikiamą tašką. Nusiėmė kuprinę pradėdamas montuoti sprogmenis.

- Mieloji, ar pavyko prisijungti prie pastato valdymo sistemos? Ne? Viduje turim savų.

Sebastianas atsitraukė nuo ekranų dėdamasis ant galvos UV spindulių nepraleidžiantį šalmą.

Rebekos nusivylimas dėl pirmojo vampyro pareiškimo, jog operacijoje jis nedalyvaus buvo ir pelnytas, ir ne visai. Nė už ką nebūtų praleidęs tokių linksmybių. Ypač kai turėjo itin svarbų kozirį. Ir jos vardas buvo Mariella.

Su ja Redford'as buvo pažįstami bene nuo to paties meto, kai tapo to ypatingo projekto "paviešinkim vampyrų egzistenciją" dalimi. Kaip už viešuosius ryšius atsakinga persona ji kuravo visą Sebastiano ir Katherine karjerą. Jiedu tikrai nebuvo draugai, greičiau bendrininkai, kurie kartais vienas kitu pasinaudodavo. Ir kai Mariellai prisireikė nusikratyti tuometine NSAASC padalinio vadove jųdviejų interesai tam tikru momentu idealiai sutapo. Redford'as nuo vaizdo nuskynė Elizabeth, o Mariella pasistengė įkišti ten jai parankų žmogų - Thomas Shelby. Mariella liko Sebastianui skolinga. Susitiko su vampyre vienintelėje saugioje ir tam tinkamoje vietoje - pačiame Tarybos pastate, kai "ieškojo dovanos anūkui", o moteris prižiūrėjo technikų darbą. Apsauginę sistemą prieš Anastasijos egzekuciją reikėjo akylai peržiūrėti bei sustyguoti, todėl laikinai net visos kameros buvo atjungtos.

- Atleisk už na, žinai...-pirštais paspusčiojo savo paties galvą omeny turėdamas skalpo traiškymą, kurį atliko savo bendrininkei.

- Atleisk, kad sugrioviau tavo įvaizdį visuomenėje,-moteris šyptelėjo gurkštelėdama kraujo iš krištolo taurės, kuri buvo skirta gerti vynui. Redford'as, atsiduso.

- Manau neturėjai kitos išeities. Kitaip nebūtum atsikračiusi sąsajų su manimi. Tas jūsų nedorelis Li puikiai žinojo, kad leisdavai su manimi daug laiko ir neblogai sutarėme.

- Mhm,-ji pritariamai myktelėjo kraujo pilna burna.

- Man reikia tavo pagalbos.

- Kalbėk,-Mariella nusišypsojo stebėdama pašnekovą.

Moterį visados lydėdavo keli apsauginiai, kurie jai, kaip kongreso narei tiesiog priklausė. Anastasijos mirties bausmės įvykdymo dieną visa Taryba buvo susirinkusi štabe, o Mariellą kaip visada atlydėjo keli apsauginiai. Tik šį kartą vienu iš jų buvo Sebastianas. Vilkėjo specialią uniformą, veidą dengiantį šalmą, tad tikrai nebuvo galima supranti, kad vieną augalotą vampyrą pakeitė kitas raumenų kalnas. Kadangi apsauginiai visados likdavo už durų, suradęs tinkamą momentą nusišalino.

Sugriaudėjo siaubingas sprogimas. Pastatas sudrebėjo, Tarybos nariai sujudo, kai, kurie sukliko.

- Velniop juos visus!-įtūžęs Li griebė mobilųjį,-Aktyvuokit 11tąjį protokolą.

- Bet pone, kiek žus savų?

Mobilųjį ūmiai suknežino į vyruko galvą. Pirmoji taisyklė - niekada nekvestionuoti pirmininko sprendimų. Pasivalė kruvinus pirštus į servetėlę, atsisuko į narių ratą.

- Pradėkit evakuotis.

- O jūs?-Mariella švelniai, itin atsargiai paklausė kiekvieną sekundę bijodama dėl savo pačios kailio.

- Man viskas bus gerai, po velniais, man du tūkstančiai metų.

Tarybos nariai išjudėjo iš kabineto. Mariella skubiai bėgdama koridoriumi mikliai pirštais bėgiojo po apsaugoto telefono mygtukus.

"Jis aktyvuos 11tąjį protokolą". Paskubomis iš rankinės išsitraukė specialiais ausines bei jas užsidėjo.

"Fuck, fuck, fuck" - keiksnodamasis Sebastianas lėkė ką tik perskaitęs vampyrės žinutę. Užsidėjo ausines ir pats. Protokolas prasidėjo. Naikinamas aukšto dažnio impulsas pradėjo sklisti po pastatą bei jo išorę. Vampyram, žmonėm, vilkolakiam, hibridam - nesvarbu kam tas garsas turėjo tokį pat smegenis lydantį, galvą plešiantį poveikį. Visi apsaugų neturintys individai griuvo ant žemės susiėmę už galvų. Kraujavo jų akys, burnos, nosys. Kraujavo greičiausiai ir subinės. Pirmasis vampyras žaibiškai įsirovė į Tarybos salę. Užteko akimirkos užfiksuoti Li vaizdą ir suveikė dar žaibiškiau. Blyksnis ir perskrodė ranka kiną kiaurai. Wang'as surėkė tiek iš skausmo, tiek iš netikėtumo. Jis sukniubo, o Sebastianas nerimo. Galingi smūgiai negailestingai knežino vampyro kūną trupindami kaulus kaip stiklą. Sebastianas nusiėmė šalmą. Norėjo, kad Li matytų jo akis.

- Jei mane nužudysi tavo draugai mirs,-iškošė pro kruviną burną pilną sutrūpėjusių dantų. Graikas tik dabar atkreipė dėmesį į ekranus. Matė agonijos apimtą Klausą, o kitame ekrane Rebeką, kuri palikusi operacijos valdymo tašką atsirado mūšio epicentre prie sužeisto Antono.

- Tuč tuojau išjunk tą garsą!

Pastatas itin pavojingai sudrebėjo. Po galais, jis griuvo. Sprogimui pažeidus laikančias konstrukcijas kitaip nutikti ir negalėjo.

- Pirma tu išneši mane iš pastato.

Pirmasis vampyras nirtulingai suriko ir smogė. Į grindinį prie pat Li galvos. Kas galėjo būti lemiamu smūgiu virto duobe grindinyje. Sebastianas suėmė vyrą ir išjudėjo lauk iš salės. Pastatas lėtai smigo žemyn. Lauke nesismulkino ir Wang'ą nuo savęs nusikratė kaip kokį šlykštų parazitą.

- Nagi! Ko tu lauki?!

Li rankoje atsidūrė valdymo pultas, vampyras nuspaudė mygtuką. Agonija baigėsi.

- Galėčiau akimirksniu nutraukti tau galvą, šūdžiau.

- Bėk gelbėti savo Rebekos, smarkuoli, jei ji tebegyva,-kruviname veide blykstelėjo silpna šypsena.

"Rebeka..." kraujo troškimas netikėtai atlėgo ir virto grynu strioku. Sebastianas išskuodė į kruviną mūšio lauką. Rado gražuolę gulinčią be sąmonės.

- Po velniais!!!-suriko. Klūpėdamas prie originaliosios švelniai kilstelėjo jos galvą. Fone Tarybos pastatas griaudėdamas sugriuvo. Pasklido dulkių debesis. Nusiėmė pirštinę, tada šalmą ir nepaisant to, kad, pradėjo svilti, įsikando į riešą pagirdydamas vampyrę savo krauju. Tirštas, beveik juodas Redford'o gyvybės eliksyras užpildė gražuolės burną. Skubiai užsidėjo šalmą atgalios jausdamas kaip sukepę audiniai prie jo prilimpa. Su palengvėjimu atsikvėpė, kai Rebeka parodė aiškų gyvybės ženklą. Dėl itin ryškiai spiginančios saulės negalėjo net pakelti skydo nuo akių.

- O tu tikrai manei, kad paliksiu jus visus likimo valiai?-šyptelėjo nors ji to matyti ir negalėjo. Sebastianas buvo panašus į motociklininką ar Snake Eyes iš G.I. Joe,-Reikia gelbėti sužeistuosius.

by **Jon Spencer** Kv. 07 28, 2022 9:46 am

Kartais reikia nusileisti, kad norimas planas būtu išgvildentas į sėkmės pusę. Per paskutinius penkerius metus, Rebekah išmoko kiekvieną situaciją, netgi jei ši būtu minimalistinė ir iš esmės nereikšminga, laikyti savo pačios rankose. Jai patiko ir tiko jausti visą ko kontrolę, nepriklausomai nuo to, kad dažniausiai vizualiai pasirinkdavo šėšėlinį vaidmenį. Jai nereikėjo skambaus “titulo”, nereikėjo ir karūnos, kurią turėjo neoriginalaus burto moteris, menama kaip visų vampyrų egzistencijos karalienę. Cha. Net jei Mikaelson’ai buvo atsakingi iš didžiosios dalies už visą vampyrų populiaciją, mat šių kraujo linija driėkėsi stačiai ir išilgai, viskas iš tiesų prasidėjo nuo Ambrose. Ar tai vaikų, ar tai tos ketveriukės, sudariusios sutartį su tamsos jėgomis. Kaip be pasukus, faktai liko faktais, o esama padėtis stipriai skyrėsi nuo to. Tai buvo Nik’o žybėjimo valandėlė, todėl šviesiaplaukė su pasimėgavimu “vairą” perdavė broliui. Ašku, 3 visą ko kaltinikai ir be žodžių puikiai suvokė esti misija buvo ne apie Anastasijos išgelbėjimą. O apie tai, kad Niklaus Mikaelson su triukšmu sugrįžtu į žaidimą. Ir velniai griebtu, matyti jį užsivedusį, kone apsėsta šių “linksmybių” buvo siaubingai malonu. Jis kuravo rusams, net jei jų nemėgo. Bet “mėsa” ir misijai atsidavę asmenys buvo žūtbūtingai reikalingi. Mat įsiveržtu, ten… Na, dviese, ir liktu pirštus čiulpėt. Taryba buvo pasikausčiusi, kur kas labiau, nei kad galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir vieno kito puolimo neužtektu. Pagarbą, atsidavimą užsidirbama ne jėga. Štai kur buvo didžiausia Li klaida, ir kuo ketino pasinaudoti Mikaelson’ai. Stebėdama kaip sėkmingai vyko aptarimas, planavimas, kažkur viduje originalioji šviesiaplaukė pajuto kad Redford’o čia trūko. Šunsnukis. Pyktelėjo, kuomet trumpam atsitraukusi nuo “grupuotės” susisiekė su Davina. Kol’o sužadėtinė aišku nieko nenutuokė apie tai, kad josios “mylimojo” dingimas buvo paskatintas pačios Rebekos. Tačiau turint omeny, kad Freyai reikėjo laiko atgauti jėgas, savo pusėję turėti ne pėsčią burtininkę, nebuvo labai ne į naudą. Kaip be pasukus, raganos turi gabumus ne tik telekinezės pagalba pastumdyti kovinius vienetus, bet ir pačiškinti jų smegenys.

– Jei Kol’as būtu čia, net negalvodamas prisidėtu prie misijos. Tai mums naudinga, Davina. – Įtikinamai, bet tuo pačiu metu su draugišku akcentu pradėjo šviesiaplaukė, jausdama kaip burtininkė troško šiek tiek atsiriboti, it nujausdama kad taip lengva, kaip sakoma nebus.

– Bet Kol’o čia nėra. – Gana griežtai nurėžė burtininkė.

– Nėra, bet užtai esi tu. Ir kaip pripažinta Mikaelson šeimos narė, turi pareigą padaryti viską, kad jis galiausiai sugrįžtu. Aišku nebus taip, kaip ankščiau… bet. – Panaudojo kone tuos pačius žodžius, kuriuos jos adresu buvo pabėręs pirmasis vampyras. “Nebus taip, kaip ankščiau.”, – Pabandyti verta. – Užbaigė, pati sau neigiamai krestelėdama galva.

– Gerai, jei tai bent kiek priartins mane prie Kol’o grįžimo, aš sutinku. – Davina suteikė savo sprendimą. Pokalbis netrūkus pasibaigė. Meilė iš tikro yra akla, jau nekalbant apie tai, kad jaunutė mergiščia nusižiūrėjo didžiausią Mikaelson’ų šeimos šūdelioką, tai ji dar ir ketino pasirašyti savižudiškai misijai, iš kurios greičiausiai savomis kojomis neišeis. Keista, tačiau Rebekah pasinaudojo nekaltos mergaitės naivumu įtin lengvai. Ne todėl kad buvo iš savo natūros bloga. Tiesiog aiškiai matė ribą tarp vieno blogio ir kito, bei rinkosi tą, kurio nebandė prieš tai. Jei nepasiseks, Kol’as ar taip ar taip nieko nesužinos. O jei sužinos, na… Bet kokiu atvėju, net užsidariusi į saugų burbulą, mirtinga burtininkė nebūtu jo išlaukusi. Mirtu nuo senatvės.

Į mūsio lauką Rebekah išleista nebuvo, nors aišku pūtojo ir visaip kitaip rodė savo nepritarimą. Originalusis hibridas iš tiesų labai, net per daug, saugojo savo seserį. Nuo visko ir visų. Ir josios dalyvavimas ten buvo reikalingas prie “pulto”, ir tik jei situacija pradėtu slysti iš rankų, pačiame lauke. Be reikalo, nereikia. Galiausiai tako nusileisti. Ir iš tiesų, iš pradžių viskas ėjosi iš tikro gerai. Netgi vietomis per lengvai. Rusai atliko savo vaidmenį nepriekaištingai, juk dėl caraitės buvo pasiruošę padėti galvas, rankas, užpakalius ir kitas kūno vietas. Ir padėjo. Lojalumas paskutinei monarhei buvo pavydėtinas, net iš Antono “žmonių”. Per kameras, Rebekah daugiausia dėmesio skyrė būtent broliui, nors stebėjo ir visą likusį veiksmą. – Tuoj sutvarkysiu. – Paskubomis surinkdama žinutę Davinai, šviesiaplaukė ir vėl pakėlė akis į ekraną, kuriame buvo matomas Mikaelson’as. Su kūno (kraujo) šilumą matuojančiais davikliais Davina turėjo susitvarkyti nesunkiai. – Džiaugiuosi kad nesinaudoji laidiniais telefonais, kitaip būtu problema. Pasilinksmink… – Gražuolė šiek tiek atsitraukė, kuomet pokalbis telefonu buvo išbaigtas. Toliau viskas vyko banguojančiai, tai gerai, tiek nelabai. Todėl iki lemtingos akimirkos, Rebekah išliko savo vietoje. Paskutinis Nik’o skambutis aiškiai privertė sunerimti. Galvoje netilpo, kas galėjo pasiruošti išduoti Li, bei šiems talkinti. Mariella? Ne. Vargu. Ji žinoma nebuvo didžiausia siauraakio gerbėja, bet talkinti Redford’o “draugams” irgi būtu ne geresniu pasirinkimu. Taip kad merginą atmetė kartu su kitais, ne ką mažiau reikšmingais tarybos nariais, aka Erik’ą ir Thomas. Ir tuomet situaciją ėmė slysti iš rankų. Klaus’o įvardintas “savižudžių būrys” stipriai išretėjo, kovos laukas priminė mėsmalę. – Velniop. – Išbėgusi iš palyginus saugios pozicijos, Rebekah netrūko prisidėti prie likusių. Ak, kaip tai buvo nuspėjama. Nebuvo ne menkiausios tikimybės tame, kad ji susidėjusi rankeles sėdės ir lauks kol viskas pasibaigs. O praleisti tokias, vampyriškai svarbias linkmybes, na, būtu didėlė gėda. Kaip nedidelio ūgio, išvaizdus ir charizmatiškas kovinis vienetas, Rebekah buvo wow. Į saują prisirinkusi akmenėlius, į kovos lauką ji įlėkė nepriekaištingai. Švistelėjo akmenėlius taip, kad nuo panaudotos jėgos, šie tapo kūnus kiaurai perveriančiomis kulkomis. Kažkam pakeliui nukirto galvą nuo pečių, vien smūgiu delnu, kažkam sulaužė kojas ir rankas, kažkam Mikaelson’iškai išlupo širdį. Tiesa, dėl analogiškų Antono žmonių ir tarybos, komufliažų, gaaaaalimai iškirto ir vieną kitą iš savų. Bet kai vyksta karas, nelabai turi laiko nužiūrinėti kas yra kas. Atrodo įtartinai, nuskini nuo vaizdo. Jai beveik pavyko pasiekti brolį, kuomet už nugaros pasigirdo ryžkus britiškas akcentas.

– Ay. Nesu Labai didelis gerbėjas to, kad lupti moterys. Bet jei per ateinančias penkias sekundes neišneši iš čia savo mažos subinės, kito pasirinkimo neturėsiu. – Thomas Shelby ištikimas buvo TIK karalienei. Ir turint omeny kad puolamas buvo pastarosios sūnus, nieko nuostabaus, kad senas ir labai patyręs kovos lauke vampyras, nusprendė nepabėgti kaip kokia žiūrkė ir likti čia. Netralizuojant kiek galima daugiau “priešų”. Ir dievaži, tikrai paplušėjo, vien tai buvo matoma iš kiaurai krauju permirkusio šio kostiumo. Thomas blankiai šyptelėjo.

– Kol čiauškėjai, penkios sekundės praėjo. Parodyk ką sugebi, kekšiuk. – Rebekah netrūko užimti kovinę poziciją. Be ginkluotės, kurią “pasiskilino” iš savo aukų, ji taip pat pasidabino vampyriška fizionomija. Na ir epitetas nebuvo vienpusiu. Kitaip, Li tarnaujančio asmens nepavadintu. Juk priešingai nei kiti, kurie pasibaisėjo Rebekah linčiavimu, Thomas išliko absoliučiai abėjingas. Nors kitą vertus, atrodo kad kitokios išraiškos senas vampyras neturėjo.

– Oo, man tai suteiks didelį malonumą. – Konstatavo Shelby, kuomet akimoju žaibiškai pajudėjo link Mikaelson, lygiai taip pat kaip ir ji prie jo. Susidūrė dvi, nežmogiškai didelės jėgos. Net žemė po kojomis sudrebėjo. Originali vampyrė prieš profesionalų nemirtingą galvažūdį. Epiškas šou. Kruvinas, bet epiškas. Sunkius sužeidimus gavo abu, bet patirtis galiausiai davė savo. Shelby čiupo Rebekah už plaukų ir stipriai veidu bloškė į sieną. Trakštelėjo kažkas, nemaloniai. Tuomet iš už nugaros pribėgo Antonas. Na, sugriešinti būtu, nepasinaudoti galimybe. Aišku, per pus jaunesnis mafukas buvo nepalyginamai silpnesnis už Shelby. – Pisk iš čia! – Thomas užteko tik vieno tikslingo smūgio į gerklę, kad pastarasis nuskristu dūsdamas trachejos kauliukais, ir savo paties krauju. Vėl sugrįžo prie Rebekah, kuri savo ruožtu distrakcija pasinaudojo. Parbloškė Thomas ant grindų, ketindama iš šio krūtinės išplėšti širdį. Vėl gavo į veidą, nukrito. Dabar jau ant jos “užsilipo” Shelby. – Girdėjau kad įeiti į įstorą atsikračius originaliuoju, yra visai neblogas asmenybės boost’as. O tu meilutė, dar ir rūšies išdavikė. – Viena iš Thomas rankų panėrė į josios krūtinės ląstą, nuo jėgos trūko odą, lūžo šonkauliai. Rebekah suspiegė, pro sukąstus dantis. Bet budrumo neprarado. Tuomet nutiko “11 protokolas”. – Pizdukas. – Shelby kaip mat aktyvavo ausines, dėl ko vos akimirkai atitraukė rankas nuo šviesiaplaukės. To užteko. Jos kojos it smauglio, apsivyniojo apie jo kaklą. Tarkšt, ir Thomas kūnas suglebo, sukrisdamas ant josios. Nustūmė vampyrą lauk. Agonija buvo nesuvokiama protu. Iš visur pasipylė kraujas, – Nik’ai… – Perkopdama per savo sugebėjimus, ji bandė stotis. Krito ant kelių, ir vėl bandė stotis. Pasiekti pavyko tik Antoną, prie kurio ir suglebo.

…

Garso bangų prietaisas, kurį aktyvuoti liepė Li, buvo per daug galingas neapsaugotiems asmenims, kad šie sugebėtu išgyventi. Rebekah Mikaelson, lygiai taip pat kaip Niklaus Mikaelson buvo gana stiprūs, bet ne tiek, kad šį procesą atlaikytu it pakutenimą. Sunku pasakyti ar tai būtu juos sunaikinę, mat vienintėlė silpnybė kurią turėjo vampyrai, nuo kurios kelio atgal atrodo kad nebuvo, tai balto ąžuolo kuolai. Ir tokį turėjo tik pats hibridas. Galbūt Jie susilipintu atgal, o galbūt ir ne. Dabar jau nesužinosim. Tačiau agonija nugalėjo, lygiai taip pat kaip ir didelis kraujo netekimas. Apėmė visapusiška tamsa, nejautra. Kurią palaipsniui pakeitė kažkas kosmiško. Taip, tai priminė visatą, žvaigždynus, ir planetas. Kažkas už žinomos žemės ribų. Reford’o kraujas, patekęs į jos sistemą sužadino kiekvieną ląstelę. Ir visgi, vampyrai ne be reikalo neužsiminėdavo šia praktika, mat arba tai galėjo neturėti absoliučiai jokio poveikio, arba tokį, kurį perspjauti nesugebėtu netgi pats geriausias fizinis pasikrušimas, per kelis tūkstantmečius. Tereikėjo ryšio tarp “donoro” ir “recipiento”. Ir Sebastian’as su Rebekah tokį turėjo. Savo noru ji vargu ar būtu sutikusi taip rizikuoti, bet dabar jos nuomonė nebuvo klausiama. It gyvybės eleksyras, jis žaibiškai suveikė. Gražuolė atmerkė akis, kurios tam kartui buvo nusidažiusios tamsiai vyšnine spalva. Tai prilygo mažiausiai penkių viagros tablečių, adrenalino šoto, afrodiziakų, ir begalinio kofeino, galbūt su šiokiu tokiu kokoino prieskoniu, kokteiliui. Skamba mirtinai, bet dievaži… It fucked her body in the best possible way. Šiek tiek pasikėlusi, šviesiaplaukė netrūko pasiremti į pirmojo krūtinę. Sukrizeno, neslėpdama aiškiai palaimingos šypsenėlės. – Velniai tave griebtu, Sebastian’ai. Dar niekad nebuvai taip stipriai nutolęs nuo “mėmės” amplua. – O.ou. Šiek tiek atlošusi galvą, gražuolė šiek tiek praskleidė lūpas, it su susidomėjimu būtu bandžiusi pro šalmą įmatyti jo veidą. Pirštu net pabaksnojo į jo vilkimą kostiumą, tokiu būdu įrėmindama savo nuomonės pareiškimą. Jausmelis buvo toks, kad buvo per plauką nuo beprotybės. Na, tiesiog čia ir dabar rasti mažiau saulėtą kampelį, ir pergalę paminėti vampyrišku pasibarškinimu. Visas jos veidas, neslepiamai tviskėjo nuo “pagauto kontakto”. Ir jei prieš tai galėjo susidaryti prieštaringa nuomonė, esti Rebekah naudojasi jo silpnomis vietomis, bei žaidžia savo žaidimus. Dabar viskas buvo skaidru kaip stikliukas. Ji jo norėjo, visas jos kūnas kone skandavo atitinkama energetika, kam talkino ir primityvūs jūdesiai. Saulė buvo spiginanti, ir nors šalmo ji ir nenuėmė, bet šiek tiek pasikėlusi, jau pradėjo apie jį trintis, ketindama sulysti į kelnes. Jo žodžiai iš esamos būsenos pažadino tik minimaliai. Atkusti iki galo nesigavo. – Mh? Palauks. Ruskiai susitvarkys. – Atkuto ir Antonas, kurio veidas pagaliau sugrįžo po to, kai Shelby šį tiesiog sutrupino. Pasigirdo kažkoks keistas gargaliavimas, kuris buvo palydėtas tąsių seilių ir kraujo išspjovimu, fone. Vat tada Rebekah ir atsitraukė, suvokusi kad jo kraujas labai jau aiškiai veikia. – Šūdas. Atleisk. Sužeistieji. – “Katherine Pierce, Katherine Pierce. Supista Katherine Pierce”, mintyse pakartojo vienintėlį vardą, kuris galėtu sugadinti susidariusią nuotaiką. Šiek tiek suveikė, iš kart supykino. Priminė sau ir apie sužeistuosius, kaip mat pasikeldama ant kojų. Antonas prisimerkė, aiškiai nepatenkintas tuo, kad šviesiaplaukė skyrė per daug dėmesio veidą paslėpusiam asmeniui. Neilgai trūkus pavyko susirinkti tuos, kurie išgyveno, o svarbiausia Anastasiją.

Kelios valandos kelionei “namo”, ir lygiai tiek pat susitvarkymui. Mikaelson’ai tikrai galėjo pasigirti tuo, kad gebėjo suruošti gerus vakarėlius. Ypatingai jei šie buvo lydimi pergalės skonio. Gera muzika, iš koto verčiančios išvaizdos donorės, svaigalai ir kiti, gero laiko praleidimui skirti gėriai. Pasidabinusi dailia, ir vėlgi baltos spalvos, suknele, Rebekah pasirodė pasukutinė. Tiesą pasakius, turėjo šiokias tokias abėjones dėl savo dalyvavimo. Kaip be pasukus, jautėsi siaubingai nesava. O gal atvirkščiai, labai sava. Kol Redford’o kraujas cirkuliavo josios sistemoje, tol problemomis dvelkė iš visų pusių. Protingiausia būtu užsirakinti požėmiuose, kuriuos ankščiau turėjo Nik’as, kai dar buvo valdomas mėnulio ir tiesiog išlaukti. Bet ne, grakščiai nusileido laiptais, kaip mat pasitikta ne vienos poros akių. O kaip kitaip, tarp mirtingų moterų (neskaitant Nastės), ji buvo vienintėlė už nugaros turinti 1000+ nemirtingumo patirtį. Na ir minimalus faktas, ji buvo Mikaelson. Uždraustas obuoliukas, žinot kokiam sode. Rebekah iš kart buvo pasitikta Antono, prie pat laiptų apačios.

– Atrodai nuostabiai, net nepasakysi kad prieš kelias valandas sparei užpakalius. – Manė pajuokavęs labai tikslingai, kuomet sulenktą ranką atkišo šviesiaplaukės link.

– Niekas nedraudžia atrodyti nuostabiai, kol spardai… – Nebaigusi kalbos, tarp minios veidų, ji pabandė surasti priklausantį Sebastian’ui. Nerado, nors ir jautė kad jis buvo kažkur čia.

– Pašoksi su manim? – Užtikrintai užklausė Antonas.

– Ne. – Atkirto šviesiaplaukė, – Atleisk, man reikia persimesti keliais žodžiais su broliu. – Kvailas pasiteisinimas, turint omeny, kad ji net neplanavo dabar susidurti su Nik’u. Neplanavo netgi papulti į jo regos lauką. Juk hibridas buvo ne vakar gimęs, kaip mat pastebėtu sesers organizmo pokyčius. – Spėsi dar. Neskaitant mano politinių pažiūrų, čia atvažiavau tik todėl, kad man paskambinai Tu. Beks, aš tavęs nepamiršau nei minutei. – Jo akcentas vis dar rėžė klausos organus, dabar kaip tyčia dar stipriau. Iš kur sklido šis negatyvas? Juk kadaise ji tikrai mėgavosi jo draugija. Suraukė antakius, o jis savo ruožtu ranka prisilietė prie josios veido, pridedamas delną prie žandikaulio taip, kad šį apgaubtu, kad nykštys kaip mat susiliestu su jos lūpomis.

Klausui nekilo didelių rūpesčių sėkmingai pritvirtinti sprogmenis prie konstrukcijos. O tada nusiuntė Rebekai signalą detonuoti. Išgirdo stiprų sprogimą, atrodytų visas pastatas sudrebėjo, ant galvos pažiro tinko dulkės. Kaip įtarė, statinys turėjo gal tik kokias 5 minutes iki kol pavirs laužo krūva. Neskubriai slinko koridoriais puikiai atsimindamas kelią, kuriuo atėjo. Niekas nebesivargino jo atakuoti, o tai kėlė įtarimą. Vėl surinko sesers numerį. Kadangi ji nebekėlė, o spardė subines kovos lauke (ką vyresnis brolis griežtai uždraudė), itin susinervino. Pažinojo Rebeką kaip nuluptą ir net neabejojo, kad ji dabar darė būtent tai, ko daryti jai neleido. Pradėjo girdėti daugybę skubančių žingsnių, kurie neabejotinai buvo dar labai toli. Ir jam pasidarė įdomu. Jei turėtų galimybę susidurti su Li, visas Taryba vs Mikaelson'ai + Redford'as karas baigtųsi šiandien. Ir jeigu būtų sužinojęs, kad Sebastianas vampyrų karalienės įgaliotinį taip idiotiškai paleido būtų pirmajam vampyrui sprandą nusukęs (nusukt gal nenusukęs, bet pabandęs tikrai), tačiau nesužinos. Sebastianas nė žodeliu neužsimins apie tai, kaip tapo tiesiogiai įsitraukęs į Anastasijos gelbėjimo operaciją ir kaip jam pavyko infiltruotis į pastato vidų, ką Li buvo padaręs neįmanoma misija. Klausas suskubo žingsnius pasiekti greičiau, nei jie artėjo jo link ir tada kaktomuša susidūrė su Taryba. Mariella suklykė, neišsilaikiusi ant plonyčio batelių kulno parkrito ant subiniuko. Tas vienas jos apsauginis netrukus veltui iššvaistys savo gyvybę bei padės parodyti siaubingą jėgą, kurią originalusis hibridas turėjo. Ryškios akys, kraujagyslės paakiuose, pilna burna plėšrių dantų. Kibo vampyrui į kaklą šiam nespėjus deramai pradėti atakos. Urzgė plėšydamas dantimis kremzles, kraujagysles ir kaulus. Galva atsiskyrė nuo kaklo. Hibridas ją paėmė į ranką ir niekšiškai paleido į kitą pusę bėgusį tarybos narį. Kaukšt. Vampyras vaitodamas nukrito. Klausas plėšriai šypsojosi. Nekantravo pasilinksminti. Bet tada Li pageidavimu įsiviešpatavo žudantis 11tasis protokolas. Tai buvo vienintelis absoliutus Tarybos ginklas prieš bet kokią grėsmę. Jausdamas kaip smegenys ima varvėt pro nosį Mikaelson'as sukrito ant žemės griebdamasis už plyštančios galvos. Taryba negaišo laiko veltui ir sparčiai nudūmė.

Deja, bet labai ryškios reakcijos į savo pasirodymą Niklaus neiššaukė. Nes nė vienas iš narių nedrįso parodyti tikrųjų emocijų. Kai hibrido - tikros vaikščiojančios legendos veidas pasirodė plačiu mastu ekranuose, visus tą akimirką persmelkė siaubas. Tą akimirką Taryba suvokė viso šio bereikalingo karo mastą ir tikrai pradėjo bijoti. Net apatiškumu tryškęs pirmininkas pajuto po kojomis sudrebant žemę (ir tikrai ne dėl sprogimo). Mikaelson'ai garsėjo įtaka, kurią puoselėjo daugiau nei tūkstantmetį. Niklaus Mikaelson buvo simbolis. Absoliučios valdžios ir baimės simbolis. Hibridas turėjo tai, ko Li vaikėsi visą praėjusį šimtmetį, kai nusprendė galios žaidime Klausą perspjauti visais įmanomais aspektais. Ir jam pavyko. Ypatingai dėl to, kad tinkamai susiklostė aplinkybės. Vampyrų rūšis tapo vieša, jiem reikėjo ryškaus lyderio pakitusių aplinkybių metu, taip pat pranešimai apie Niklaus Mikaelson mirtį. Nemirėliai kaip bendruomenė buvo pasimetę. Ir tada iškilo Li, rodęs itin didelę iniciatyvą bei dar didesnę ambiciją padaryti vampyrų gyvenimus kuo paprastesniais visoje toje naujojo pasaulio mėsmalėje. Ir iš tikrųjų jo indėlis į tai buvo neapsakomai didelis. Savo pasiekimais vyras itin didžiavosi ir neketino leisti niekam į savo paveldą kėsintis. Visgi Niklaus turėjo dar didesnį paveldą. Tie patys keli Tarybos nariai kadaise buvo ištikimi originaliųjų šeimos sąjungininkai. Nenuostabu, kad dabar jų kūnai buvo pritvinkę itin prieštaringų jausmų. Li dar niekados nejautė tokio neabsoliutumo jo absoliučios valdžios įvaizdyje. Ir visgi problemos sprendimo būdas buvo paprastas. Jei kažkam pavyko sėkmingai nužudyti nuožmiausią vampyrų pasaulio figūrą, kas leidžia manyti, kad nepavyktų ir jam? Žinoma nesitikėjo, kad 11tąjį protokolą teks atšaukti. Jis nebūtų nužudęs Klauso ir Rebekos, tačiau dehidratuotus jų kūnus būtų sėkmingai kažkur paslėpęs. Ir nebėra problemos, tiesa? Visgi viskas susiklostė kiek netikėtai. Jautė šiokį tokį palengvėjimą bent jau išsaugojęs gyvybę. Prie Li prišokę apsauginiai pasistengė kuo skubiau sužalotą vampyrą iš čia išdaigoti. Klausas visu kūnu sprogte sprogo pro pastato nuolaužas piktai surikęs. Silpnumas vertė jį akimirką prisėsti ant čia pat gulėjusio griūvėsio monolito, mat nemažai jėgų išnaudojo tam, kad išsikapanotų.

Sebastianui tikrai ne iš karto dašuto, kad prie jo repuracijos sugriovimo nagus bus prikišusi būtent Mariella. Dar kai Rebekos dėka lindėjo toj mirties duobėj originalioji patikino, jog jo karjeros laivo nuskandinimas nebuvo jos idėja. Kieno tada? Li? Tokie perspausti asmeniškumai vargu ar galėjo būti būdingi Tarybos pirmininkui. Ilgai ilgai suko galvą ir nieko neišsuko leisdamas sau širsti bei diktuoti sąlygas Tarybai. Gal jei ne akistata su pačia panele Russo, vampyrui taip ir nebūtų dašilę kas už to viso sąmokslo slypėjo. Nepaisant kartėlio tikrai galėjo moterį pagirti už situacijos perlaužymą savo naudai. Ši moteris būtų galėjusi per valandą Dalai Lamą paversti nuožmiausiu 21a. nusikalteliu, todėl reanimuoti Redford'o įvaizdį jai turėtų būti lengva, kaip pasidažyti lūpas. Bet dar ne dabar. Jis paleido Li. Bukas ėjimas? Be jokios abejonės, tiesiog... Mintis, kad šis mūšis gali pasibaigti per greitai jį itin... Liūdno? Tikrai taip. Bendras tikslas jį vėl suartino su Rebeka. Nepaisant prieštaringų jausmų jos atžvilgiu ir tiesą pasakius visai dabar jam nereikalingų jausmų jis norėjo turėti kuo daugiau priežasčių moterį prie savęs dar palaikyti. Žinoma ji visados bent dalele širdies niekins Sebastianą už tai, kad jis atėmė Niklaus gyvybę, bet jei nepabandytų tos neapykantos maksimaliai sumažinti tikrai pasigailėtų. Ir vargu ar galėtų ramiai išjoti į saulėlydį. Visą periodą, praleistą su Katherine Redford'as menė keistu saldžiarūgščiu skoniu. Jam velniškai patiko jausti tokią stiprią meilę kažkam, bet tuo pačiu padarė esminę klaidą, dėl kurios negalėjo sau dovanoti - apleido savo šeimą, į kurią žiūrėjo tik kaip į priemonę tikslam pasiekti. Žinoma jo ir Elissos santykiai buvo itin keisti, o su Silas atkurti broliško ryšio, kurio niekados nelabai ir turėjo nebandė, tačiau Sebastianas buvo itin turtingas vaisiais, kuriuos sudaigino iš savo paties sėklos - vaikais. Bendravimas nuotoliniu būdu (kadangi dukra gyveno kitoje valstijoje sukiesi iš padėties kaip išeina, right?) su Liviana buvo glaudžiai susijęs ir su bandymu susigrąžinti ir Marcuso prielankumą, taip pat Avalon ir Samuelio paieška. Sūnus su tėvu praktiškai nebendravo nuo to karto, kai Saloninai su Sevastianos nepavyko tęsti santykių. Plius drauge su Katherine nužudė Eleną, kai ši su Marcusu draugavo. O fatališkoji garbanė vėliau nužudė Saloniną. Pirmoji mirtis buvo Marcusui vis dar nežinoma, o antroji dar nežinoma Sebastianui, bet vis tiek. Visiškas beprotnamis. Visgi Rebekos pavyzdys jam parodė, kad privirtą košę bent kiek galima atsrėbti. Tad kodėl nepabandžius kitur? Juolab praradęs bene viską itin susizgrido apsaugoti tai, ką tebeturi. O tai nėra ydinga mąstysena.

Žinojo, kad jo kraujas, atsidūręs Rebekos sistemoje paveiks jųdviejų dinamiką ir visgi tai buvo pirma šovusi mintis, todėl jos griebėsi. Vargu ar jo ego pakęstų šviesiaplaukės prielankumą pelnyti tokiais pigiais triukais, juolabiau efektas ilgai nesilaikys, o efekto metu padarytos "klaidos" draugystę (ar kaip pavadint dabartinį jų bendravimą) dar labiau komplikuotų. Aišku galėjo paieškoti žmogaus tarp tų mirusių bei leisgyvių kūnų ir juo pamaitinti Rebeką, bet kai sugalvoji kažką veikti "čia dabar" principu neieškai geresnių alternatyvų. Nemažai kraujo netekusi Rebeka atsigavo, o pasitelktai priemonei visgi suveikus (galėjo būti atvirkščiai arba nenutikti nieko, nes neįmanoma nuspėti kaip vampyras sureaguos į kito vampyro kraują) su palengvėjimu atsikvėpė.
- Visgi išėjai į fronto liniją, ką? Kietai,-nesibarė, mat kokią teisę turi knisti protą 1000+ metų originalaus burto nemirelei dėl jos sprendimų? Netgi pagyrė pastebėjęs kruvinas jos rankas ir mėsos gabaliukus panagėse. Norėtų žinoti kaip atrodė vampyras, kuris užsišoko ant įsiutusios Rebekos, o, kad jis gulėjo netoliese su nulaužtu sprandu nepagalvojo. Neturėjo tam pagrindo, nes su pastiprinimu iš rytų nebuvo susidūręs akis į akį. Visgi tai nebuvo pirmas kartas, kai matė Thomas atvaizdą, tik aišku negyvai. Akys, kurias nusuko nuo vyro dar nesusipratęs netrukus jas grąžino.

- Shelby? Ką šitas čia veikia?-nebuvo panašu, kad minimas asmuo keltų Sebastianui teigiamas emocijas. Na, jis net labai tiesiogiai siejosi su nusisavinta Redford'o kompanija, kuri visados iš dalies priklausė NSAASC,-Nešdindamiesi mes jį pričiupsim. Turiu jam keletą klausimų.

Į akivaizdų Rebekos įvairialyptį susijaudinimą stengėsi nekreipti dėmesio, bet negalvoti apie aistrų patenkinimą irgi nelėjo, kai glaustinėjosi ne tik fiziškai itin apdovanota, originali vampyrė, su kuria jau yra turėjęs artimus santykius, bet ir pats jos norėjo. Greičiausiai nuo pat tos akimirkos, kai ji grįžo į jo gyvenimą vyro tik per plauką nenužudžiusi, kas irgi nepaprastai jaudino. Nosį riečiantis kraujo kvapas lyg tyčia asociacijavosi jam su kontrolės praradimu, kurį šiuo momentu itin maloniai išreikštų pagaliau neabejotinai maloniu seksu. Nepatraukė originaliosios rankų nuo savęs ar jos pačios, o padarė geriau ir atsitraukė pats. Turėjo nemažai darbo, mat "saviškių" bėdoje palikti neketino. Slampinėjo po kūnus iš pareigos ir iš smalsumo ypatingai dėmesį atkreipdamas į šalutines žaizdas, kurios lavonuose atrodė pragraužusios kur kas didesnes skyles, nei įėjimo. "Kažkokia rūgštis" - pagalvojo odine pirštine paliesdamas melsvas gleives prie pat mirtino sužalojimo ir audinys kaip mat pradėjo tirpti. Na, technologinis aspektas tikrai pažengė per praėjusius penkis metus, bet tai toli gražu nebuvo susižavėjimą kelianti išvada. Beprotiškoje Eriko Hellnerio galvoje tikrai nestigo šiurpių idėjų. Išgyvenusiuosius pagirdė "Nauju krauju". Išskyrus Li kales ir Thomas Shelby, kurio kūnas sukrito į patį nepagarbiausią furgono kampą.

Šventės gangas tikrai nusipelnė. Jie ne tik išlaisvino caraitę, nušlavė Tarybos būstinę nuo žemės, bet ir pasiuntė aiškią žinutę. Ir tuo pačiu pavertė Li tik dar nuožmesniu priešu, nes tokio pažeminimo jis nepamirš. Kol viršuje Anastasija dūko su donorėmis ir Antono patikėtiniais, Sebastianas su Klausu nesirodė. Projektas "Thomas Shelby ištardymas" reikalavo laiko, jėgų, pastangų ir didelio noro viską kuo greičiau baigti. Užkalbėti vyro nepavyko nei pirmajam vampyrui, nei pirmajam hibridui. Matyt artimai bičiuliaudamasis su "RedCorp" laboratorijų vadovu kažką įdomaus vartojo, nes nurašyti tokį pasipriešinimą valios jėgai būtų keista. Kai lengvesnis būdas neišėjo, teko pereiti prie kruvino. Kol Redford'as klausinėjo, Klausas žiauriai dyrė jam odą, lupo sutraiškytus kaulus. Mėgaudamasis ir su šypsena. Mikaelson'o tamsa šiuo atveju itin gelbėjo, nes to liguistumo dėka Thomas apie Li išklojo viską ką žino. Bet tik ne apie karalienę. Nė žodelyčiu. One tough ass motherfucker. Negi vyras kenčia tokį siaubingą skausmą dėl ištikimybės pastatytai monarchei? Abejojo. Tokias kančias kęsti gali tik mylintis vyras. Kol Klausas įpykęs neslėpė noro nemirėlį užmušt, Redford'as "RedCorp" vadovui tiesiog eilinį kartą nulaužė sprandą. O tada kuo ramiausiai paaiškino, kad reikiamu momentu būtent Thomas nuves juos prie paslaptingiausios naujojo vampyrų pasaulio figūros - karalienės. Sebastianas persimetė per petį Shelby ir išnešė jį iš vyno rūsio. Tik didelė kraujo bala bei besimėtantys odos, kaulų gabalai išdavė ne apie tai, kad tiesiog sudužo keli prabangaus vyno buteliai. Redford'as įmetė vampyro kūną į upę, net neabejodamas, kad tokį išbandymą atlaikys. Kai grįžo aptiko Klausą būtent mėlyno kraujo vampyrės draugijoje. Ji buvo girdėjusi apie Niklaus Mikaelson, šis - apie paskutinę Rusijos caraitę, kuri nepaisant daugybės paneigtų gandų apie jos išgyvenimą tikrai buvo išgyvenusi. Pokalbis mezgėsi nesunkiai ir netgi maloniai. Sebastianas pasirodė persirengęs ir nusiprausęs. Nepaisant to, kad nebuvo didelis baliauninkas nesunkiai įsiliejo į visą šurmulį. Stebėtina, bet iš karto susi'click'ino būtent su Antonu. Šis buvo velniškai likeable asmenybė, paprastas kaip dvi kapeikos ir dar tas bold russian seance of humor pridavė jam puikios charizmos. Juokavo ir aptarinėjo įsimintiniausius misijos momentus ar bent jau iki tol, kol uoslė prisipildė charakteringais Rebekos kvepalais. Visgi vienumoje graikas ilgai nepabuvo. Prisistatė pati vakarėlio žvaigždė Romanova drąsiai įsitaisydama vampyrui ant kelių.

- Aš susijaudinusi,-nelyginant pasiskundė. Apsikabinusi Redford'o kaklą ji atlošė galvą, o riešuto spalvos banguoti ilgi plaukai plaikstėsi į šalis.

- Šiame kambaryje netrūksta vyrukų, kurie tau geranoriškai su tuo padės,-net pats nustebo savo abejingumu. Vampyrai galvoja tik apie kraują ir seksą? Galbūt, bet dabar nuotaikos neturėjo nei vienam, nei kitam. Jautėsi kažkoks morališkai išsunktas. Visos tos schemos, planai, planavimas. Turbūt kiek pavargo ir norėjosi ramybės.

- Sebastianai...-Anastasija sumurkė perdėm priekaištingai ir paėmusi vyro ranką ėmė vesti savo šlaunimi,-Aš tau parodysiu kokia esu susijaudinusi.

Pagaliau atkreipė dėmesį į jos akių vyzdžius, kurie buvo išsiplėtę kaip monetos. Patraukė ranką, kuri taip ir nepasiekė caraitės vaginos.

- Susijaudinusi IR apsvaigusi. Ar tu taip svetingai priimi visus Rebekos eksus?-ieškojo būdų atstumti vampyrę kuo švelniau, galbūt net jai to nesuprantant. Visgi nesinorėjo jos įžeisti.

- Esi ne pirmas ir nepaskutinis vyras, kuriuo pasidalinom,-ji žybtelėjo gražiais lygiais dantukais. Smulkūs pirštai bėgiojo jo kaklu ir sprandu. Pokalbis staigiai apkarto, todėl atsistojo "nukrapštydamas" nuo savęs ir caraitę. Blaivaus proto jai užteko suprasti, kad Sebastianą su Rebeka kažkas neapčiuopiamo tebesieja. Tas pats graiko žvilgsnis į blondinę buvo itin aiškus, tarsi būtų užmiršęs jausmą pasilikti kaip mažą paslaptį. Anastasija Nikolajevna žaismingai nusikvatojo. Kadangi graiką suerzino leido sau tokiu laimėjimu pasidžiaugti.

Keista sutikti simpatijos buvusįjį, kuris tau visai patinka. Kadangi yra pavydus, bet ne kompleksuotas nebandė Rebekai su Antonu trukdyti. Vis tiek net jeigu savo bendravimą jie perkels į miegamąjį originalioji vampyrė negalės nustoti galvoti apie Sebastianą. Užsiimė su donorėmis aka aukštos klasės eskortu (pinigais aptekę ruskiai parūpino itin gerą klasę). Tos moterys buvo tobulai apmokytos paversti vyrą su kuriuo būna pačiu reikšmingiausiu objektu visatoj. Jų kūno kalba, įtikinamai nuoširdus susidomėjimas pašnekovu galėjo apsukti galvą bet kam. Tik ne Niklaus Mikaelson, kuris laiką leido su šypsena, bet vis tiek kažkoks paniuręs.

- Pritrenkiančios išvaizdos saldžios kaip medus moterys, o tu vis tiek laiką leidi savam pasauly,-užkalbino hibridą, kuris tolerantiškai, bet tikrai ne draugiškai nusišypsojo.

- Negalvok, kad pradėsiu leistis į asmeniškumus, Redford'ai, tik dėl to, kad pagavai mane svajingai nusiteikusį.

- Galvoji apie Caroline ir tai, kad jos su tavimi dabar nėra?

Kažkaip net neabejojo, kad panelė Forbes bus tapusi Klauso karma. Monstras, gyvenęs šimtus metų, žudęs ir prievartavęs, matęs kaip daugybę kartų keičiasi pasaulis, monstras, kurio kraugerišką širdį suvirpina 17metė naujavirtė? Give me a break.

- Lygiai taip pat kaip ir tu, tik apie Katherine?

Sebastiano fizionomija surūgo, bet šį kartą Klausas tuo nesimėgavo.

- Tu buvai miręs penkis metus, Klausai. Visai kaip ir aš. Grįžai į kitokį pasaulį. Aš šiame Katherine nebeturiu.

- O ar bent bandei susigrąžinti?

- Ne. Aišku galvojau apie tai daugybę kartų, bet man nepatiko koks buvau ją įsimylėjęs. Kai mylėjau tavo seserį buvau kur kas sveikesnio proto.

Klausas trūktelėjo nosimi, o tai bylojo apie nuotaikos pasikeitimą. Dabar buvo itin arti pašnekovo drąsiai ir įtemptai kabindamasis į mėlynas akis.

- Jei žiūri į Rebeką kaip į rebound'ą po savo krušlybų su Pierce ir jei mano seserį vėl įskaudinsi...-"VĖL?" - pagalvojo garsiai mintyse surikęs. Nes kiek atsiminė tai būtent šviesiaplaukė įstatė jam ragus,-...originalus burtas ir pirmojo vampyro statusas tavęs neapsaugos,-Klauso ranka nutūpė ant graiko peties ir būtent to, į kurį buvo įsikabinęs dantimis,-Jei Rebeka nebūtų pavaišinusi tavęs mano krauju tu jau būtum miręs,-Klausas šyptelėjo ir atsitraukė,-Tau leidus einu užimti caraitę. Man atrodo ji jau penkias sekundes nuobodžiauja.

Sebastianas neatrodė įbaugintas, veikiau susimąstęs. Pilkus debesis nuvijo tada, kai pagaliau patraukė prie Rebekos.

- Bičiuli, atleisk, bet man labai reikia šnektelėti su dama,-Antono atžvilgiu buvo nusiteikęs nuoširdžiai ir draugiškai, o kai vyrukas numainavo šalin džiaugėsi galėdamas turėti Rebekos dėmesį,-Manau Antonas nuvertė tave iš koto pačiais įdomiausiais komplimentais ir nepasakysiu nieko naujo, bet atrodai nuostabiai,-banalumas, išreikštas nuoširdžiai tampa mielesnis, tiesa? Mikaelson grožis tiesiog gniaužė kvapą,-Pasinaudosiu tuo, kad turi sistemoje mano kraujo ir neįstengsi man taip lengvai atsispirt,-iškvėpė neabejodamas, jog jo kvietimas nuskambės kiek kvailai,-Labai ilga istorija, bet aš turiu anūką. Jam už dviejų dienų sueis treji. Nekantrauju jį pamatyti. Vyk su manimi.

Tarp viso mėšlo, kurį pastaruoju metu patyrė faktas, kad Liviana turi sūnų darė viską lengviau toleruotinu. Tam tikra dalis jo viso gyvenimo svajonės tikrai pildėsi. Juk savo nepaprasto kraujo ir dar nepaprastesnės giminės linijos dėka turėjo Livianą, Marcusą, taip pat du mažylius nuo Elissos. Turėjo daugiau neįmanomumo, nei bet kuris kitas vampyras.

by **Jon Spencer** Pen. 07 29, 2022 2:24 am

Rebekos Mikaelson mintys iš tiesų buvo užverbuotos Sebastian’u, kiekviena kūne esanti ląstelė buvo paveikta stiprų antgamtinį genofondą turinčiu poveikiu. Negalėjo išmesti jo nei iš savo galvos, nei tuo labiau iš savo primityvokų troškimų. Net pasidžiaugti šiokia tokia pergale, bei tuo aspektu, esti buvo stipriai užminta ant Li uodegos. Susikaupti, save sukontroliuoti buvo siaubingai sudėtinga, nors šviesiaplaukė ir stengėsi. Bet kai kuriomis akimirkomis, o ypatingai kai jis atsidurdavo šalia, tai padaryti tapdavo kone neįmanoma. Juk kai esi arti savojo “kriptonito”, jo poveikis stipresnis, nei kai esi už tūkstančio kilometrų. Antono draugija šiek tiek išblaškė. Ne per daug, bet turint omeny kad Rebekah šią akimirką nesikorė ant Redford’o kaklo, bandydama sukišti vieną jo galūnių sau tarp kojų, jeu buvo geras ženklas. Dievaži, nekentė tos būsenos, kai mintys buvo sujauktos, o valia palaužta. Per daug paprato būti nepriklausoma, neįtakojama nei veiksnių, nei nuomonių. Ir štai, užteko tik šiek tiek originalaus burto nemirėlio kraujo. Kuris ne visai ir buvo tik nemirėlis, jei imti ir pagvildenti visus jo antgamtinius šuolius ir kritimus.
– Neabėjotinai tavo brolis gali privesti bet ką padaryti į kelnes, ir įsijungus blaivą protą pasipūstyti padus. Ir dabar kai jis žino kad bandant mane pribaigti smogti reikia ne į kairę, o į dešinę pusę… Būčiau visiškas idijotas, jei proto balso nepaklausyčiau. – Kalbėjo Antonas, kuomet taip ir nepaleido mintimis nutolusios šviesiaplaukės iš akių.

– Tai gal geriau paklausyk? Anastasijai bet kokiu atvėju dabar reikės apsaugos. – Atkirto, kuomet savo regos lauke pastebėjo gana ne dviprasmišką sceną tarp pirmojo vampyro ir menamos caraitės. Susiraukė, nusisuko, bet taip, kad atsidurtu veidu į Batyrov’ą. Jis savo ruožtu apdovanojo gražuole plačia šypsena. Tikrai neieškojo sąmokslo teorijų, ir labai minimaliai laiko skyrė aplinkos nagrinėjimui. Jei atsisuko, vadinasi taip norėjo. Ir ne kitaip.

– Žinai, o man visai pradeda čia patikti. – Susiaurino akių vokus, netrūkus pratęsdamas. – Beks, paklausyk. Vieta, kur kištelėjai savo nosytę, nėra vaikų žaidimo aikštelė. Ir tau reikės priedangos. Ko nors, kuo galėtum pasitikėti. Ir tiesą pasakius, su mano resursais, manau geresnio kandidavo nerastum. – Nepaisant pagarbos jai kaip moteriai, net praėjus dešimčiai metų, jis vis dar negalėjo žvelgti į šviesiaplaukę profesionaliai, platoniškai.

– Antonai. – Te spėjo įsiterpti, kuomet čia pat buvo pertraukta tuo, kad rusakalbis uždėjo vieną iš savo rankų jai ant juosmens, tuo pačiu metu pritraukdamas arčiau.

– Nevyk šalin. Nes aš bet kokiu atvėju liksiu. Ir ką gali žinoti, galbūt iš to kas nors išeis. – Iš pradžių jis te sulaukė prasikaltusiai nuleisto žvilgsnio žemyn. Mikaelson buvo daugiau nei tikra, kad nieko neišeis. Ne todėl kad fronte buvo kitas asmuo, o todėl kad laikas dabar buvo labiausiai tam netinkamas. Ką kalbėti apie tai, kad originalioji pati sau pasižadėjo daugiau nebesivaikyti meilės kuri galiausiai niekur nenuves. Sukando dantis, tuomet pakėlė savo žalsvai rudas akis ties Antono veido. Veido, kuriame nebuvo ne kruopelytės nachališkumo. Atvirkščiai, jis iš tiesų stengėsi būti su ja atviras.

– Neišeis. Tikrai manai kad vidury karo su vienais iš galingiausių vampyrų, aš turiu laiko romanams? Nenoriu kad apsigautum. Bet aš iš tiesų esu labai dėkinga kad čia atvykai. – Rebekah išspaudė iš savęs gana draugišką šypsni.

– Gerai. Aš palauksiu kiek reikės, ir kai baigsis karas, paklausiu tavęs to dar kartą. Tik nepurkštauk, kad visą ko procese, bandysiu palenkti tave į savo pusę. Su tavo brolužiu nesusidraugausiu, bet bus matyt. – Pagaliau jo veide nutvisko plati, savimi pasitikinti šypsena. Dialogas tikriausiai nebūtu užsitęsęs bet kokiu atvėju. Nors jie du ir patraukė prie alkoholiniais gėrimais nukrauto stalo. Rebekah panašu kad kažkam entuziazmo turėjo į valias. Viskis, neskiestas. Kaip be pasukus, alkoholis iš vampyriško organizmo išsifiltruoja labai greitai, ir ji tikėjosi kad tokiu būdu paskatins ir Redford’o kraujo pasišalinimą. Juk skiesti šį su dar daugiau kraujo, būtu tiesiog pasisotinti ir aptingti. Kas reikštu, organizmas prarastu budrumą. Balsas iš už nugaros privertė atsisukti. Antonas pasirodė esantis tikrai neblogas vyrukas, kuomet supratingai linktelėdamas, paprašytas, atsitraukė. Prisijungė prie vakarėlio, dideliu dėmesiu apdovanodamas šios dienos žvaigždę, caraitę. Ne, kažkokios aistros tarp jų niekada nebuvo. Laikė ją it savo jaunesnę seserim, su kuria labai smagu patūsavoti, bet ne daugiau. Bet niekada negali žinoti, atstumta širdis, visada ieško trumpalaikio nuotykio.

– Mane nuversti iš koto, nėra taip paprasta. Gaila kad nematei kaip gražiai atspardžiau užpakalį tam pasipūtusiam Shelby. Ar matei? Tu net neįsivaizduoji kaip seniai norėjau nuo jo galvos nutrinti tą bejausmę marmuzią. – Pasidydžiuodama Rebekah savo veidą papuošė nuoširdžia, pasitikėjimu savimi dvelkiančia šypsena. Iš tiesų, pasikeitus pašnekovui, galėjo lengviau atsikvėpti. Gaila, neilgam. Poveikis dar nebuvo išsivadėjęs. Komplimentas susiklausė net labai maloniai. Nepatraukė savo žvilgsnio nuo jo, it būtu maža mergaitė, kurią sugėdyti būtu taip pat lengva, kaip atimti ledą iš dar mažesnės mergaitės. Neskubėjo kalbėti toliau, tiesiog mėgavosi akimirka. Ir jos akimis žvelgiant dabar, visą tai kas vyko aplinkui, paliko tiesiog fonu. Kai atsipeikės, tikrai trenks sau pačiai per veidą. Bet dabar, kiek kitokia istorija. Kaip kažkada, tikriausiai vakar Nik’as buvo pastebėjęs “paskendimą akių mėlynumę”, būtent tai dabar ir nutiko. – Man būtu protingiau laikytis atstumo dabar. – Sušnabždėjo, nors tiesą pasakius nei pati netikėjo tuo, ką pasakė. Sunkiai nuryjo seiles, bei ištiesė savo ranką prie eilinės viskio taurės. Įtaigos galia, ania? Taip ir nedanešė taurės iki savo veido, kuomet suapvalino savo akis taip stipriai, netolygu būtu išsigandusi sekančio Redford’o komentaro. Tuomet staigiai išgėrė, ir neleidusi jam išbaigti savo, absoliučiai nekaltos ir netgi mielos minties, kaip man pasisakė. – Net nebandyk, girdi? Jei sugalvojai kažką garbanoto, pasilaikyk sau. Šiame dvare nebe liko nei penkių centimetrų, kur galvoje nebūčiau išbandžiusi su tavimi visas sugalvotas ir dar ne “kamasutros” pozas. – Ir tuomet bam, ir nuskambo pasiūlymas vykti į trimečio gimtadienį. Pasimetė, bet primetė kad ne. Amtelėjo vien lūpomis, o tuomet meistriškai kaltę permetė jos sistemoje dar likusiam jo kraujo poveikiui. – Štai kodėl mes nepraktikuojame šito. Mintys susijaukia į kažkokią eaiškia mišrainę, ir nebe suvoki ką darai ir kodėl. Akivaizdu kad per mažai išnaudojai Anastasiją, jei palikau TOKIA. – Užvertusi akis, numojo ranka, it aplamai šio pokalbio net nebuvo. Buvo gėda, prieš save pačią. Siaubas kažkoks. Stumtelėjusi tuščią taurę nuo savęs, šiek tiek pasisuko, kad veidu būtu į visą ko veiksmą, o nugara atsiremtu į aukšto baro stalo rėmą. Pokalbis apie pratęstą giminę aišku šiek tiek pakeitė nuotaiką. Džiaugėsi dėl jo, tikrai. Kaip be pasukus, bent vienam jų pavyko įgyvendinti tą paiką svajonę susilaukti savo palikuonių. Rebekah tapo nemirtinga tuomet, kai tokios galimybės nebuvo įgyvendinusi. O vėliau, na, vėliau ateina susitaikymas su neišvengiamybe. Už amžiną gyvenimą reikia mokėti, ir nors kaina yra gana didelė, ji suprantama. Tikriausiai žinodama ką Li išdarinėja su Erik’o pagalba laboratorijose, iš dalies suprastu. Bet tik iš dalies, nesigilinant į tą faktą, esti nuo to kenčia kažko nekalta gyvybė. Vampyras kuris gyvena trumpai, dar nežino, nesupranta tokio “noro” svarbos. Bet kai žeme pratrepsi tūkstantį, o gal du tūkstančius metų, požiūris pasikeičia. Dalykai kurie iš pradžių atrodė labai svarbus, netenka prasmės, o kiti, atvirkščiai. Dar neatsukdama į pašnekovą veidą, šiek tiek prisimerkė. – Tai visgi, anūkas ir gimtadienis nebuvo tiesiog priedanga, bandant išsisukti nuo apkartusios kompanijos? – Šyptelėjo, po ko pasuko savo dailaus atspalvio akis į Redford’ą. – Sveikinu. Niekada iš tiesų nemaniau kad tai įmanoma. Bet tau pavyko, ir aš džiaugiuosi už tave. Kas dėl gimtadienio, nemanai kad tavo šeimai bus siaubingai keista, kad vietoj savo sutuoktinės, ateisi su drauge? – Kiek palenkusi galvą, nutaisė kiek galima smalsensį veiduką. Ir iš tiesų, po viso patirto mėšlo, ir gana grandiozinės kovos, kuri iššauks tik dar didesnį puolimą iš Li, nes buvo užgauta jo savigarba, o jo veiksmai, siekiant sunaikinti priešus, paliko… Na, ne pati geriausią įspūdį tarybos nariams. Ypatingai tiems, kurie ankščiau šventai garbino Klaus’ą. – Gerai. – O, iš tiesų buvo super lengva. Tik klausimas ar tai turėjo ką nors bendrą su tuo, kad atsakyti jam dabar, jai būtu pritrūkę valios. Ar mergina iš tiesų to norėjo? – Kadaise buvai mano pasaulio dalimi, matei kaip viskas vyko pas Mikaelson’us. Visai neatsisakyčiau pamatyti kas vyksta tavajame. Kai nesi… – Negalėjo susilaikyti nuo komentaro, kuomet kilstelėdama raką, pamosavo rodomuoju pirštu ir sušvilpė. Omeny turėjo protelio pametimą, ir tą laikotarpį, kai jis buvo pasiruošęs sudeginti visą pasaulį, kad tik Katherine būtu happey. Diskusijos metu, ji net nepajuto momento, kuomet efektas tapo veik nebe užčiuopiamas. Ir nors kūnas ir protas atsipalaidavo, sugrįžo į įprastą režimą, Rebekah atsitraukti neskubėjo. – Beje, kur padėjai Shelby? Nesakau, kad mūsų “mėgstamiausias” siauraakis labai sunerimtu dėl jo dingimo. Bet sunerimtu korporacija, juk kaip be pasukus, jis dabar naujasis Tu.

Šurmulys, pašnekesiai, muzika. Visa tai visumoje trikdytų net ir jautriausia klausa pasižyminčią supernatūralią būtybę. Girdėti apie ką šnekučiuojasi Rebeka su vyru, kuriam ji akivaizdžiai patinka buvo praktiškai neįmanoma. Todėl labai ir nebandė, kartais nugirsdamas tik kokią nuotrūpą, todėl jų negalėjo susieti net su švelnios formos Antono pavarymu šalin. Kol kas moralinis kompasas būtent nukreiptas į panelę Mikaelson veikė tiesiog tobulai ir galėjo pasidžiaugti didžiausiu nuotoliu nuo primityvaus, brutalaus žveries, kokiu tiesiog fantastiškai gebėjo būti. Laikė save stipriose valios pančiose nepaisant to, kad viduje turėjo grumtis su daugiau demonų nei bet kada iki šiol ir tam tikri demonai, tiksliau, demonas buvo ne perkeltinė žodžio prasmė. Be jokios abejonės pirmą kartą išgyveno tokią fazę, kai foninis triukšmas jo visgi perdėm neblaškė. Serijinio žudiko aka ripper personality, Xerces ir iš jo gyvenimo išnykusi Katherine - tą galima pavadinti tiesiog kurtinančiu foniniu triukšmu. Galbūt palūžta tie, kurie iš tikrųjų nebeturi už ką kovoti? Juolab dar niekados nesijautė toks stiprus net jeigu neturėjo dieviškų galių ir panašaus mėšlo. Na, taip, šiokios naudos tuo aspektu iš Xerces buvo galima reikalauti, bet stengėsi prie demono kuo mažiau lysti. Laikas, kai jis pareikalaus susimokėti galėjo ateiti ir greičiau. O būtybės kantrybė palengva seko.

Pagautas įkvepiančio Rebekos entuziazmo išsišiepė, bet čia pat pozityvią praskiedė neigimu, mat papurtė galvą:

- Pasidarė baisiai liūdna, kad visgi nemačiau. Kur buvau ir ką dariau,-iškvėpė suraukdamas antakius. Kodėl iš viso pradėjo apie tai kalbėti? Ne pasigirti norėjo, o elementaraus atvirumo su asmeniu, kuris jam rūpėjo,-Nepatikėtum. O jei patikėtum duotum man velnių. Bet, gerai, įdėmiai klausykis dabar,-graikas priartėjo prie Rebekos, dviem pirštais atmetęs šviesius jos plaukus ant kito šono, palinko prie deimantais papuoštos ausies beveik lūpomis liesdamas lizgelį. Vampyrės kvapas, intymus artumas kaip mat įelektrino. Vilioti Mikaelson gal ir nereikėjo, bet smarkiai prisukti balso skambėsį ir teisingai atlikti veiksmus, kad jo žodžius girdėtų tik pašnekovė šioje didelėje vampyrų apsupty - būtina,-Gelbėjau sumauto Li Wang subinę, kurią prieš tai gerokai aplamdžiau. Priešingu atveju jis nebūtų atšaukęs to suknisto garso,-visiškai neromantiška pirmojo vampyro kalba net ir jo kraujo privartojusią nemirelę turėjo ataušinti. Kiek nuotolino save nuo grožiu švytinčio jos veido nors atstumo tebebūta menko.

- Tada jis paminėjo tave leisdamas suprasti, kad esi bėdoje ir aš nuskridau iki tavęs apie nieką daugiau negalvodamas. Pala! Tu esi Mikaelson ir aš žinau ką galvoji,-neleisdamas vampyrei įsiterpti laikė veide kvailoką fizionomiją,-Esu sugalvojęs keletą priežasčių kodėl taip geriau. Vieną pasilaikysiu sau, o kita pasidalinsiu. Nudėti Li neparanku. Niekas atėjęs į valdžią krauju nėra visuomenės gerbiamas. Bijomas? Taip. Bet gerbiamas? Ne. O ateik į valdžią įtikinęs visus savo tiesomis ir galėsi sukelti suknistą Antrąjį pasaulinį karą,-plačiai išsišiepė likęs patenkintas savo kalba. Smegenys taip jau dirba, jos padės rasti šimtus priežasčių, kurios pateisins vienokius ar kitokius tavo veiksmus arba visišką jų nebuvimą. Rebekai, žinoma patikėti tokią "didelę" paslaptį gal ir nebuvo labai protinga atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes. Pavyzdžiui, silpnų jo vietų atskleidimą Tarybai. Taip pat pats Klausas buvo neblogai informuotas Sebastiano kilme, o ši informacija galėjo ateiti tik iš gražiosios sesutės. Bet tai jam nelabai rūpėjo.

Buvo labai sunku "nepapuošti" veido legendine, psichotiška Jack'o Nicholson'o šypsena, kai Rebeka kalbėjo toliau. Bet ne ji čia kalbėjo, o jos sistemoje esantis už ją senesnio vampyro kraujas, kuris suveikė pačiu teigiamiausiu poveikiu - grąžino jai jėgas ir padarė Mikaelson itin lytiškai susijaudinusią. Absoliuti pergalė. Jei ne entuziazmą slopinantis suvokimas, jog tai dirbtina labai pasidžiaugtų tokiu Bekos nusiteikimu. O visgi buvo per daug orus, turintis per daug didelį ego, kad tuo nuoširdžiai mėgautųsi. Būtų labai paprasta taip gyvent, tiesa? Nori moters, kuri malonaus atsitiktinumo dėka yra vampyrė, bet deja jai nelabai patinki, tad prigirdai ją savo krauju ir sukuri idealią terpę santykiams bei malonumams. Jei viskas būtų taip paprasta.

- Žinau, kad mano asmenybės atgarsiai nėra stulbinantys, o reputacija vampyrų ir jūsų, Mikaelson'ai, pasauliuose tiesiog pasibaisėtina. Bet labai abejoju ar man rūpėtų tavimi dabar kaip nors pasinaudoti, kad ir kaip niežtėtų ten, kur tik vienas dalykas pakaso,-toks visai ne alfa patiniškas pasisakymas šiuo metu galėjo Rebeką ir nuvilti, todėl nenorėdamas to matyti žvelgė į patį vakarėlio sūkurį, kur pakvipo konfliktu tarp Anastasijos ir vieno iš Antono patikėtinių, kuris bergždžiai bandė įtikinti caraitę vykti su jais į Rusiją. Originalioji paminėjo Romanovą, jos vardas nuskambėjo nelygu priekaištas, bet graiko galvą perskrodė kitokia mintis.

- Ar būti šiuolaikiniu vampyru iš esmės reiškia tokį gana lengvabūdišką gyvenimo būdą? Mačiau Tarybos narių veidus ir nė vienas jų neprimena, pavyzdžiui, senųjų vampyrų iš "Underworld", na žinai, tokių rimtų ir baimę keliančių dėdžių bei tetų,-perkreipė lūpas keistoka šypsena bene susimąstęs,-Toji pati caraitė iš pažiūros atrodo šiek tiek palaidoka ir per mažai rimta. Turint omeny Li būdą, su kuriuo jau teko malonumo susipažinti, gal tokie nariai jam yra patys palankiausi? Daug negalvoja, aklai sutinka su viskuo ką jis pasiūlo?

Aišku Sebastianas deramai pažinti mėlyno kraujo vampyrės progos neturėjo visai kaip ir noro, todėl nežinojo, kad tas Nastios vaikėziškumas buvo skrupulingai atidirbtas įvaizdis. Turtingi ir įtakingi diedai visuomet mėgo gražias, jaunas moteris. Kai kurie mėgsta ITIN jaunas moteris. Anastasija sukti vyrus gebėjo geriau, nei aukštos klasės eskortas, kuris papuošė vakarėlį tobulu, dirbtiniu moterišku grožiu. Dėl santvarkos, kuri laikėsi itin ilgai, neva moterų paskirtis yra rūpintis namais bei auginti vaikus nenuostabu, kad lyginant su Vakarų pasauliu toje pat Rusijoje požiūris į dailiosios lyties atstoves buvo atsilikęs. Nastia niekados nebūtų papuolusi į Kremlių tarp oligarchų, tačiau manipuliuodama daugumą jų laikė savo rankose. Mėlyno kraujo, vėlyvoje paauglystėje amžiams įstrigusi gražuolė rusaitė buvo net paties Rusijos prezidento meilužė. Iš esmės turėjo galią į savo pusę palenkti didžiausios pasaulio valstybės vadovą išteklių, karo pagrindais ir absoliučiai niekas nebūtų suuodęs, kad už to slypi ji. Lengvabūdiškumas puikiai maskavo tikrąjį Anastasijos pavojingumą.

Buvo pasiruošęs Rebekai atskleisti kaip 2000+ metų vampyrui pavyko turėti dukrą ne vampyrę. Mintys visą paaiškinimą apgaubė bendrai ir kaip mat susisuko. Jo giminės istorija tikrai... Siaubinga. Vyras atsikvėpė lyg ruošdamasis kažkam sunkiam ir varginančiam.

- Man labai pasisekė, kad po mano ir Saloninos atseit mirties mano vyresnę dukterį priglaudė vikanės,-tos pačios vikanės, kurios įkišo ir Horatijų į pragarą už milžiniškus nusižengimus gamtai,-Jos ją augino, išmokė visko ką pačios žino. Po to nutiko nelaiminga meilės istorija, magija, didelis gamtos jėgų disbalansas... Liviana mylėjo vyrą, kuris trokšdamas daugiau galios buvo pasiryžęs ritualo vardan paaukoti savo paties sūnų. Širdį, įsivaizduoji? Bet pakišo jam vilko širdį. Reikalai susisuko negera linkme ir Livianos mylimasis tapo naujos, gana kraupios rūšies atstovas. Werewolf on steroids. Kad jį nugalėtų jai teko ir pačiai pasiturbinti. Vikanės atliko ritualą, sujungė mano dukterį su energija, kuri užkrauna visą pasaulių gyvybę, dėl to pačios savo galvas padėjo. Ji tapo tobulu ginklu prieš bet kokios rūšies individą. The ultimate warrior. Ir turbūt gyvens tol, kol viskas išnyks.

Atkreipęs dėmesį į ištįsusį Rebekos veidą nusijuokė.

- Yra ir įdomesnių siužeto linijų. Jei manei, kad jūs Mikaelson'ai esat pastatyti ant beprotiškos istorijos pagrindo, maloniai kviečiu užsukti į mano pasaulį. Niekad nepristigsiu istorijų pasakot anūkui prieš miegą. Vien iš mūšių imperatoriaus Traviano kariuomenėje galiu šešis tomus išleisti,-visas smagumas greitai nugaravo, vampyras susiraukė. Žvilgsnis tapo gilus ir reikšmingas. Norėjo švelniai prie Bekos prisiliesti ir you know what? Tą ir padarė. Suėmė jos ranką, nykščiu sukdamas ratus ant švelnios odos,-Tiesa, ta siaubinga mano šeimos istorija visada į pavojų įstato asmenis, kurie man rūpi. Kažkur visada bręsta didelis, apokaliptinis blogis, kuris išlenda iš mano kraujo linijos. Man pačiam keista, kad galiu užsiiminėti tokiais buitiškais dalykais kaip vampyrų pasaulio peripetijos. Tai taip nebūdinga,-karčiai vyptelėjo. Jeigu Rebekos, net to paties Klauso dėka galėjo užsimerkti prieš kur kas didesnes bėdas, nei Taryba, didelės grėsmės šaltis visados smelkė jo senus, graikiškus kaulus. Ta pati situacija su Xerces nevedė į pozityvią atomazgą. Susijungimas toli gražu nebuvo finalinė jųdviejų progreso forma. Originalioji sutiko palaikyti jam draugiją ir tai Sebastianą nuoširdžiai nudžiugino.

- Livianai visiškai vis vien su kuo maloniai laiką leidžia jos tėtukas. Visai kaip ir tėtukui vis vien su kuo maloniai laiką leidžia Liviana. Būtų keista, jei lestumėm vieni kitiem smegenis dėl tokių dalykų, nemanai?-metė šiokį tokį akmenį į pačių Mikaelson'ų daržą. Kištis į reikalus asmens, kuris gyvena 1000+ metų gal ir nederėtų. Laikas vampyrams ir kitoms nemirtingoms būtybėms tikrai turėtų eiti kitaip, o tam tikri įvykiai išlikti nesureikšmintais. Nes viskas nuolatos keičiasi, kartojasi, sukasi ratu. Paklaustas apie "RedCorp" vadovą suprunkštė.

- Ištardžiau kiek gavosi, nusukau sprandą ir įmečiau į upę. Išgyvens,-atsakė gana lakoniškai ir bejausmiškai, kadangi visas tas reikalas nedavė norėto rezultato, o vampyro tvirtybė netgi sužavėjo. Iš tiesų nė vienas istorijos dalyvis Sebastianui neapykantos šiaip nekeltų net įskaitant patį Li jeigu nebūtų paliesti asmeniškumai.

Vakarėlio atmosfera kaito. Mafija + prostitutės + narkotikai = peržengtos padorumo ribos. Šokiai ir šėlsmas palengva darėsi panašus į didelę orgiją. Negalima teigti, kad nekilo pagundų, kad nesinorėjo pasiguldyti Rebekos ant stalo ir fone skambant aimanoms pasinerti į jos tarpukojį. Kruštis iki kol pakils saulė. Bet prisistatė Antonas, greičiausiai dėl simpatijos Rebekai atlydėtas panašių minčių.

- Dama visa tavo,-draugiškai palietė vyruko petį visu kūnu vėl trumpam pasisukdamas į vampyrę,-Turiu mieste nuveikti keletą dalykų,-duodamas suprasti, kad ketina nusišalinti pasistengė kuo subtiliau bei nekalčiau atsisveikinamai pabučiuoti Beką į skruostą. Sunku trauktis, kai prie moters tave nelyginant metalą traukia kaip magnetas. Nebyliai originaliajai pritarė dėl būtinybės palaikyti atstumą. Suartėti buvo itin lengva, nes geidžiama. Tačiau nenorėjo susidurti su tuo, kas sektų po to.

- Bye, angel,-šyptelėjo, tokį cheesy kreipinį parinkęs ne be reikalo, visgi. Tą kartą, kai Rebeka neleido Sebastianui sudegti siaubingo skausmo sužalotas vyras jai pasakojo pirmą akimirką, kai sukepusios jo akys išvydo Rebeką Mikaelson. Apšviesta, ryškios saulės šviesiaplaukė jam panašėjo į angelą, dvelkiantį begaliniu gerumu ir meile. Tą akimirką pasijuto saugus ir to jausmo nepamiršo niekados, nes nedaug atminty belikę buvo tokių absoliutaus, tyro gėrio momentų.

by **Jon Spencer** Št. 07 30, 2022 1:08 pm

Iš didžiulės dalies paėmus, Rebekah Mikaelson iš visos savo šeimos, kuri egzistavo 1000+ metų, ši buvo sugadinta mažiausiai. Taip, esant reikalui ji puikiai gebėjo atkelti tamsiausias savo vietas, tačiau visgi piktadare ją pavadinti būtu laaabai sudėtinga. Kaip ir dabar, kuomet kelias dienas iš eilės Mikaelson’ų dvaras skendėjo šurmuly, dėka caraitės, bei Antono galvažudžių, šviesiaplaukė daug laiko leido ne “namuose”. Keista tiesa? Juk tam tikra prasme, buvo paieškoma asmenybė tarp antgamtinių būtybių. Bet bala nematė, sėdėti kaip žiurkė pasislėpus urvely, kai nurimsta potvynis, irgi neketino. Redford’o šeimai norėjo sukelti gerą įspūdį apie save. Kažkaip stipriai abėjojo, esti jis buvo iš tų tipų, kuris kiekvienai progai pasitaikius į savo gana artimą, ir nelabai ofišuojamą “ratelį”, vestu beleką. Todėl tai nuskambo kaip pretty big deal. Be to, užuominos apie tai kad galėtu papasakoti labai daug originalių istorijų apie savo kilmę, bei savo artimuosius, traukė. Šiais laikais, originalų vampyrą nustebinti iš tiesų yra sudėtinga. O Rebekah buvo “sena siela”, kas reiškė kad mačiusi taip pat buvo daug. Visgi, panašu kad ne užtektinai daug. Susisiekti su Freya asmeniškai nepavyko, vyriausia Mikaelson atžala atsisakė su kuo nors dabar bendrauti. Ką suskubo pasakyti duris pradariusi sesers mergina. Rebekah turėjo elgtis supratingai, mat gavusi gana aiškų pasakymą apie tai, kad Freya turėjo pro save prasileisti visą pragarą, kad Klaus’as vėl atgimtu. Suprasti, kad dabar jai reikėjo laiko, buvo įmanoma. Todėl kreiptis ir vėl teko į Daviną. Laimei, kad šiek tiek per daug naivoka mergaitė, pametusi galvą dėl jauniausio iš Mikaelson brolių, išgyveno tarybos pastato puolimą.
– Niekaip negaliu suprasti kam tau to reikia? Toks dalykas kaip “Graikų Dievai” yra mitas, pasakos, kurias galima pasekti vaikams prieš miegą. O dabar tu ieškai kažkokio amuleto… – Pasipiktino Davina, dėl to kad net aiškiai nežinojo kam tas artefaktas yra reikalingas. Galu gale, Rebekah apie asmeninius kitų asmenų dalykus kalbėjo. Na, nieko nekalbėjo.

– Nes tai gražus, kiek sentimentalus gestas. Eime. – Paskubino Rebekah, kuomet pasiekė nelegalaus antikvariato krautuvę, apie kurios egzistavimą žinojo tik “išrinktieji”, kurių tarpe nebuvo netgi ne vieno tarybos nario. Kiek grotestiška aplinka netrūko pasitikti jaunai atrodančias moterys. Davina kaip mat susiraukė, jausdama kiek daug skirtingo plauko energijos čia plavinėja. Vieta buvo pavojinga, o dar pavojingiau buvo laikyti visus tuos daiktus vienoje vietoje. Kas jei šie pasipultu į netinkamas rankas? Spėjo tik pagalvoti, kuomet čia pat prasitarė Mikaelson.

– Į netinkamas rankas tai nepapuls. – Pasisukusi į Daviną, Rebekah primestinai šyptelėjo.

– Iš kur tau tai žinoti? – Nelaukdama atkirto Kol’o sužadėtinė.

– Todėl kad žinau. Ir tau belieka pasikliauti mano žodžiu. Atsimeni mieloji? Kol’as patikėjo man saugoti tave, jei kartais jo šalia nebūtu. O savo pažadus aš visuomet tęsiu. – Sukaupusi visą savo antipatiją jaunai burtininkei į kumštį, švelniai, veik seseriškai ją apkabino iš šono. Kuris laikas jos slampinėjo po krautuvę, ieškodamos kažko labai konkretaus. Galiausiai, Rebekah durė pirštu į labai išskirtinai atrodantį medalioną. – Atrodo šitas… – Nebuvo visiškai tikra tuo, todėl šiek tiek pasitraukė, leisdama Davinai pasitarnauti. Jaunutė mergina susikaupė. Įkvėpė, iškvėpė. Lėtai sumerkė akis, tarytum visu kūnu bandydama pajausti ar šis daikčiukas yra autentiškas. Ir jis tokiu tikrai buvo.

– Šitas. Dzeuso ir Heros sūnaus, Arėjaus, dar kitaip tariant… Karo dievo, medalijonas. – Davinos veide subolavo šioks toks nerimo pėdsakas, tačiau savo minčių mergina balsu neišsakė. Žinojo kad Rebekah netrūks ilgai, rasdama dar vieną komentarą, kuris neva išskalidys bet kokias abėjones.

– Fantastiška. – Tai akimirkai Rebekah dar net neįsivaizdavo, kad atsitiktinai pasirinktas simbolis, dovana skirta Livianai, ateity siaubingai pasitarnaus. Kaip be pasukus, jos sąmonės nebuvo pasiekęs faktas, esti šia žeme jau begalybę gyvenimų vaikščiojo karo dievo “benkartas”. – Imsim šitą. Gal galit supakuoti į gražią dėžutę? – Be pagrindinės dovanos, Rebekah dar pasirūpino tobulai atrodančia, magiškai nevystančią gėlių puokšte, bei šiokiomis tokiomis, nemistinėmis dovanomis Sebastian’o anūkui. Keista, tačiau prekintis vaikų parduotuvėsę, nebuvo ne kiek keista. Šiek tiek įsijautė. Mikaelson’ai visuomet turėjo šiokį tokį saiko neturėjimą, todėl prisikrovė kone pilną bagažinę visokiausių žaislų.

Daviną paliko jos pačios namuose, prieš išsukdama iš kelio tam, kad pasiekti Mikaelson’ų dvarą. Įsliukino, atrodo kad nepastebėta, kaip mat nuskubėdama link savo kambario. Ketino išsimaudyti, susitvarkyti plaukus ir tradiciškai išsirinkti stilingai atrodančius apdarus. Beveik viską pasidarė, apart to užknisančio suknelės užtrauktuko iš nugaros pusės. Kad ir kaip suko savo rankas, “žiogelis” niekaip nepasidavė. Pasigirdo barbenimas į dusis. – Dar penkios sekundės! – Pasakė tai sąlyginai garsiai, būdama tikra kad ten Redford’as. Užtrauktukas ir toliau nepasidavė, užvertė akis. Na ir velniop, teks paprašyti pagalbos. Atlapojo duris, ir už jų buvęs asmuo, toli gražu nebuvo graikų kilmės “raumenų kalnas”. – Tu? – Klausiamai sukuždėjo, kaip mat žvilgsniu susitikdama su Anastasija. Stumtelėjo duris labiau, leisdama merginai praeiti. Pati atrodytu visai pamiršo apie prieš tai turėtą problemytę. – Tiesą pasakius, maniau kad po viso to patirto siaubo, paklausysi Antono ir su didžiausiu malonumu sugrįši atgal į Maskvą. Bet nenori, tiesa? Ir atėjai čia tam, kad įtikinčiau visus jog tau čia saugiau.

Tuo pačiu metu, Freyos Mikaelson namuose: Nešina vaistažuoliu arbata, tamsiaodė vilkolakė pasiekė savo mylimąją, kuri susisukusi į kamuoliuką sėdėjo sofos gale. Nuo vilkolakės veido nedingo pastoviai ten užsilikęs nerimas. Dar niekada ankščiau ji nebuvo mačiusi burtininkės tokios: tarytum įbaugintos, tarytum išsekintos. Atsisėdusi šalia, ji pakišo garuojančio gėrimo puodelį, tačiau Freya per daug nesureagavo. – Buvo atėjusi Rebekah, sakė kad kuriam laikui turės išvykti ir labai norėjo tave pamatyti. Pasakiau kad dabar nori pabūti viena. Ar tikrai tai gerai? Turiu omeny, ji tavo sesuo. Ir aš žinau kad ją myli. – Sulaukusi vangaus Freyo’s pasisukimo, moteris tik dar arčiau pakišo puodelį. Nenoriai, tačiau burtininkė šį paėmė. Ilgai ji nepratarė ne žodžio, kol galiausiai prisiruošė.

– Gerai kad Rebekos nebus. Dar geriau jei nebūtu ir to šunsnukio, kuris taip padarė su mano broliu. Nes ketinu jį aplankyti. Esu tikra, kad jie slepia nuo jo tiesą apie tai kas nutiko po jo mirties. Apie tai kad Rebekah padūrė visus, paslėpdama kūnus. Ir apie Caroline… – Tai sakydama, ji stebėjo vieną tašką, it būtu kažkokio pobūdžio transe.

– Freya. Net jei tai tiesa, manau kad tam yra priežastis, kodėl Rebekah šios informacijos jam dar nepateikė. Galu gale, jam reikia adaptacinio periodo, o tik paskui… Aš tiesiog noriu pasakyti, kad neturėtum skubėti. Ir kad šį kartą ji gali būti teisi. – Stengėsi nugęsinti kilusį konfliktą tarp seserų, bet nepanašu kad tai bent minimaliai padėjo. Juk Freya išgyveno iš tiesų siaubingą naktį, kuomet pati padarė tai, ko nesugebėjo ir net nebūtu padariusi Beka.

– Nuosišikti man ant jos nuomonės. Pasinaudosiu šiuo savaitgaliu ir pagaliau susitiksiu su broliu.

Niekas Sebastiano kol kas neblaškė, tad vykstant persigrupavimui pagaliau iš tikrųjų galėjo skirti laiko mažam pypliukui vardu... Sebastianas! Nežinojo už kokius nuopelnus Liviana pavadino savo sūnų jo garbei, bet jai matyt užteko vien minties, kad vis dar tebeturi tėvą, kad ir koks jis netikęs bebūtų su visais tais savo paklydimais. Yra pirkęs daiktų, bet tuo metu buvo labiau orientuotas į kūdikius (Sammy ir Avalon), o sugalvoti ką padovanoti trimečiui toddler'iui reikėjo pasukti galvą. Ypač kai visiškai neturėjo pinigų. Tikras galvosūkis, mat nenorėdamas suteikti dingsčių prisikabint prie jo įvaizdžio ateityje, turėtų vengti nusikalsti. O būtų tikrai paprasta paimti ir apsivogti. Buvęs vienu bogočiausių vyrų Niujorke Sebastianas dabar kaip alfonsas gyveno Mikaelson'ų svetingumo sąskaita.

- Turiu idėją,-Xerces, kuris palaikė vampyrui kompaniją visos kelionės iš originaliųjų valdų į Manheteną metu pagaliau prabilo Redford'ą bent kiek dominančia tema, o ne erzinančiai komentuodamas kiekvieną vampyro gyvenimo aspektą. Suko ratus Midtaune ketindamas pasiduoti pirmai į galvą šovusiai padoriai idėjai.

- Na, na. Labai įdomu pasidarė kokių šaunių pasiūlymų gali turėti demonas.

- Padirbėk keletą dienų kaip barista "Starbucks'e". Juokauju. Stok čia.

Katherine figūra išnyko it juodas dūmas persikeldama į lauką, kol Sebastianas parkavosi. Išlipo, apsižvalgė. Susiraukė.

- Čia juk Šventos mergelės Marijos bažnyčia. Užsimanei pasimelsti? Ar neturėtum pradėti čirkšti vien apie tokią vietą pagalvojęs?

- Susimildamas,-dailus garbanės veidas pasidabino pašaipa,-Dievas, į kurį tiki žmonės neegzistuoja. Atvedžiau tave prie pastato su neištuštintom aukų dėžutėm. Nemokami pinigai?

Sebastianui iš nervų patrūkčiojo vienas antakis.

- Tai pati šūdiniausia idėja kokią kada esu girdėjęs!-surėkė, nesunkiai atkreipdamas gatvėmis, slampinėjančių asmenų dėmesį. Švietė pilnatis, o šizofrenikams per ją paūmėja,-Be to, itin žeminanti.

- Ir vėl tu su tuo savo ego. Varyk skolintis pinigų tada iš Rebekos putlaižio. To gardaus kąsnelio su ūsiukais ir siaubingu rusišku akcentu. Galbūt tai mažiau užgaus tavo išpūstą savimeilę.

Iš nervų trūkčiojo dabar jau abu antakiai, tačiau sukilusį jausmą sutūrėjo. Mąsliai ir bene savęs gailėdamas apžvelgė išskirtinai gražų sakralinį pastatą.

- Turbūt neįmanoma žemiau pulti, nei tai.

- Pasakė vampyras, kuris turi du vaikus nuo giminaitės.

Vampyras suurzgė.

- Žinai, kaip DEMONAS tu labai kritiškas mano saldžių nuodėmių atžvilgiu.

- Sebastianai, aš tiesiog skaitau tavo mintis ir generuoju atsakymus, apie kuriuos pats pagalvotum.

Neigiamas emocijas, kurias Xerces tobulai mokėjo iššaukti Redford'as panaudojo žaibiškam apiplėšimui. Išlupo dėžutes prasinešęs kaip koks uraganas. Švystelėjo atgalios į automobilį, kur jo jau laukė fake Katherine Pierce. Sunkoką žvangantį grobį permetė ant galinės sėdynės. Keistai pasiraivęs iš už džinsų nugaroje išsitraukė dailų paauksuotą kryžių su Jėzaus statulele.

- Čia tau dovanų,-pametėjo ant sėdynės, kurią užsėdusi buvo garbanė. Objektas smigo kiaurai tuščiavidurio demono pavidalo. Tariamai sužavėta Katerina jausmingai atsiduso:

- Ak ačiū tau, mylimasis! Kokia nuostabi dovana! Apversiu aukštyn kojomis ir pasikabinsiu miegamajame. Muach.

Tiesą pasakius pasitaikydavo momentų, kai pragariškas pakeleivis Sebastianui visai patikdavo. Skaitydamas graiko mintis jis dažnai durdavo ten, kur vyrui skauda, bet tuo pačiu kartais nudžiugindavo ir puikiomis įžvalgomis bei bajeriukais. Bet didelių pastangų dėka atkartoti garbanę Redford'as jau puikiai gebėjo atskirti jausmus nuo būtent šios būtybės atvaizdo.

- Kol skaičiuosiu monetas ir saulė pakils,-žvelgė į rausvėjantį horizontą. Dėvėjo specialią UV spindulių nepraleidžiančią aprangą, o netoliese turėjo ir apsaugą galvai bei veidui. Šiuolaikiniai vampyrai negalėjo sau leisti kažkokių stebuklingų nuo saulės apsaugančių žiedų, bet verslininkai kaip mat susizgribo parūpinti visas apsaugas, kad nemirėliai galėtų "kvėpuoti" grynu oru ir dienos metu.

- Nupirk mažyčiam Sebastianukui lego. Visi vaikai dievina lego.

Pirmasis vampyras akimirką pasijuto itin šūdinai.

- Man velniškai pikta, kad negaliu apmokėti jo būrelių, geriausio privataus darželio. Supranti?

- Tu išlepęs. Pripratai eiti lengviausiu keliu, švaistytis pinigais, o dabar esi tokioje padėtyje, kaip didžioji dauguma nepriviligijuotų žmonių.

- Pats pasakei. Nepriviligijuotų. Esu linkęs manyti, kad kaip būtybė turiu šiokį tokį statusą,-pareiškė pabrėžtinai ir aiškiai. Kaip former pirmasis šviesos pasaulį apleidęs Serafimas, galingų vikanų Ambrose giminės atstovas, kurio kūnas buvo specialiai visais įmanomais aspektais sukurtas atlaikyti nežemišką ir galingą energiją, kaip pirmasis originalaus burto vampyras, tik per plauką ir tik Connor'o įsikišimo dėka nesunaikinęs visų pasaulių, hell yeah Sebastianas išmoko būti šiek tiek pasikėlusiu. Kiek galima, savęs gailėt kaip kokiam mulkiui?-Įdomu kaip laikosi Salonina,-gana netikėtai pagalvojo apie moterį, su kuria išgyveno pirmąją meilę visais karščiausiais aspektais bei tuometinę savo svajonę turėti namus, nuostabią didelę šeimą, ūkininkaut.

- Nesilaiko.

Gaila, bet Redford'as visiškai nesureikšmino demono atsakymo atidžiai skaičiuodamas pinigus. Kai pasirinkta parduotuvė - penktojo aveniu "The LEGO

Store" atsidarė, apsimuturavo apsaugomis, banknotais ir tapdamas pirmuoju jųjų klientu tą dieną paniro į kampuotą Lego pasaulį. Kažkuriuo momentu pavogtas monetas subėrė gatvės muzikantui į gitaros dėklą. Vienas geras, darbas atperka du blogus? Taip kalba, bet neva tik prieš Kalėdas.

Gyventi Niujorke Livianai paprasčiausiai tapo per brangu, kai į jos gyvenimą pasibeldė 3.7 kg svorio sveikas jos ir Thor'o trumpalaikės meilės vaisius. Pora išsiskyrė neatlaikiusi išbandymo šeimos pagausėjimu, kai nukenčia artumas. Jie nutolo, moteris praktiškai visą laiką skyrė itin reikliam kūdikiui. Miegas atskirose lovose, nuovargis. Barniai dėl visiškai buitiškų dalykų, per mažas vyro įsitraukimas į šeimyninius reikalus. She called it quits. Motinystė pareikalavo iš jos ne daug, o pareikalavo visko. Darbo muziejuje, kur restauravo meno dirbinius, gražių apartamentų pačiame Manheteno centre, nebenešiojo net aukštakulnių, kuriuos dievino. Net jos the ultimate warrior rolė tapo nublokšta į antrąjį planą, nes nebeturėjo laiko tarnauti absoliučiai jėgai. Buvo pervargusi, išsunkta, bemiegė. Daugybę šimtų metų moteris gyveno išlaikydama save lobiais, kurių buvo priplėšusi ir kuriuos pardavinėdavo Deep Web'e. Visgi auksinis kranelis pagaliau ir dar pačiu blogiausiu metu prisisuko, o darbai, kurie buvo daugiau priemonė jai socialine bei visuomenine prasmėmis įsilieti į žmonių pasaulį ir nenužmogėti jos materialinių poreikių nebe patenkindavo. Paskutinius pinigus investavo, deja, nesekmingai. Šiek tiek pasitaupė ir naują gyvenimą pradėti nusprendė Naujajame Džersyje, Toms Riveryje. Išsinuomavo jaukų namuką, įsidarbino vietiniame muziejuje. Sūnaus atsiradimas pakeitė daug ką, bet tuo pačiu užpildė moterį nesuvokiamai didele meile bei pažadu sau suteikti Sebastianui kuo normalesnį gyvenimą. Ypač kai priklausydama magijos pasauliui Liviana gerai žinojo ką reiškia prarasti vaiką. Jos pirmagimis Cato buvo dingęs ir moteris negalėjo jo rasti, rasti net palaikų. Niekados, visi bandymai, net patys desperatiškiausi nuėjo per niek. Jis dingo būtent tą naktį, kai įveikusi Charitoną uždarė jį į jo "amžiną" kalėjimą. Pergalė nebuvo saldi, nes vyras atėmė iš jos jųdviejų sūnų, tarsi tai būtų jo asmeninė pergalė prieš moterį. Ir taip, tam tikra prasme jis nugalėjo. Moters širdis niekada nepamirš savo vaiko praradimo. Niekada. Charitonas net prieš savo tikrąją ir, finalinę mirtį, kai perpjovė jį pusiau, o širdį sudegino nesugebėjo pasakyti ką jis padarė Cato. Visgi puikiai žinodama savo šeimos istoriją Varias kažkur giliai, giliai viduje vylėsi, jog jos pirmagimis išgyveno. Sebastiano gimtadieniui moteris skrupulingai taupėsi visus metus. Banalu, bet sūnaus gimimo dieną šventė visados negalėdama sunkiai užsidirbtų pinigų. Jo gimimas jai reiškė absoliučiai viską, ta suskaktis buvo didžiausia šventė kokią galėjo įsivaizduoti. Išpuošė namus sūnaus dievinama superherojų tema, išnuomavo batutą, pasamdė animatorių. Po truputėlį rinkosi svečiai. Sebastiano draugai iš daycare, jų tėvai, Livianos artimieji. Dėl darbo pasirodyti negalėjo tik Thor'as. Pyko nors ir prisiekė sau palaikyti su juo kuo draugiškesnius santykius, kad sūnus gyvenime turėtų abu tėvus.

Kelionė automobiliu iš Niujorko į Naująjį Džersį truko nepilnai dvi valandas su keliais sustojimais. Turint omeny, kad Niujorkiečiams įprasta tiek laiko važiuoti į darbą ar mokyklą "išmesti" vaikų, laikas prabėgo greitai. Juk turėjo ir fantastišką kompaniją - Rebeką. Kadangi vampyrė susisiekė su Liviana, tai padoriai išsiaiškino šventės niuansus. Net kostiumus išnuomavo, apie ką Redford'as tikrai nebūtų pagalvojęs. Buvo gera su ja kalbėtis apie bet ką, visokias paikybes, trumpam pamiršti apie Tarybą ar, kad yra Li aktyviai ieškomi individai. Dėl to ir keliavo automobiliu vengdami kristi į akis bei nebūtinų interakcijų su kitais asmenimis. Atvyko. Persirengti progos neturėjo, nes išlindęs į lauką būtų kaip mat sukepęs. Pasitaisęs apsaugomis atsidarė bagažinę aiškiai suprasdamas, kad visų dovanų per vieną kartą nenuneš, bet nenorėdamas ateiti tuščiomis pagriebė keletą gražiai supakuotų dėžių.

- Jūs Mikaelson'ai viską darot ekstremaliai. Brolis tampa per daug įžūlus ir atsikalbinėja? Paduriat, ai tegul pamiega 900 metų. Vaiko gimtadienis? Ai, tai iššluosiu pusę parduotuvės, nu iš kur man žinot kas tam vaikui patinka todėl nupirksiu viską,-priekaištą dėstė pro šypseną, kuri nelabai matėsi per kaukę. Galėjo įsivaizduoti kokiais priekaištais jį nulietų būtent Rebeka išgirdusi, iš kur Sebastianas gavo pinigų tiem Lego rinkiniam. Priėjo duris, paskambino.

"Apsaugok mane nuo šitos banalybės ir sukišk į patį tamsiausią savo sąmonės kampą, gerai?"- Xerces stovėjo už Sebastiano priešingoje Rebekai pusėje. Durys pasidarė ir pasirodė Wonder Woman kostiumu apsitaisiusi Liviana. Net pasidažiusi ir laiminga moteris atrodė pavargusi.

- Tėti...-ji jautriai kreipėsi iš kart Sebastianą apkabindama. Jaukiai priglaudė dukrą prie savęs iš pojūčio gerumo net užsimerkdamas. Jausmo būta abipusio, abu džiaugėsi pagaliau vienas kitą matydami gyvai, po penkis metus trukusio nesimatymo. Liviana ieškojo tėvo šiam merdėjant savo asmeniniame pragare, bet neaptiko jo net itin jautriais magijos impulsais. Elissa neatsiliepė į jos skambučius, neatrašė į žinutes. Įtarė šeimyninę dramą, bet tikrai ne Sebastiano mirtimi galėjusį pasibaigti apsėdimą. Šias aplinkybes vampyras pats paaiškino elektroniniame laiške. Juk galbūt tūkstantmetė vikanė žinos kokį būdą kaip jam padėti.

- Labai gera tave matyti. Susipažink su grynų gryniausia vampyrų pasaulio legenda, Rebeka Mikaelson,-pristatė originaliają, o kai abi moterys draugiškai apsikabino, Redford'as laiko negaišo,-Kur tavo pipiras? Nekantrauju elgtis kaip senelis,-vyras praėjo į vidų nusiimdamas kaukę nuo galvos,-Sebastianai!

- Sveika Rebeka, džiaugiuosi turėdama galimybę su tavimi susipažinti. Esu, girdėjusi apie tave daug gero,-Liviana šyptelėjo raudonomis savo lūpomis, bet kai rudos jos akys nukrypo į vaizdą už vampyrės, graikė keistai paniuro. Putlios lūpos sudrebėjo.
- Katherine..?-buvo itin sunku reaguoti į motinos žudikę šaltakraujiškai, ypač kai jos ieškojo. Matyti ją čia buvo visiškai nelogiška. Xerces veidas ištįso iš nuostabos ir baimės, demonas išnyko. Liviana tankiai sumirksėjo it budindamasi iš transo, pasistengė į keistą susidūrimą sureaguoti kuo "nekalčiau". Suvedė galus jau po laiko,-O dievai, atleisk,-moteris sukikeno svetingu gestu pakviesdama Rebeką užeiti,-Aš kartais matau dalykus. Bet nesu dar visiška beprotė. Jauskis kaip namie. Būtinai primink, kad supažindinčiau tave su broliu ir jo mergina. Turiu nuojautą, kad visi puikiai sutarsite.

Liviana nuskuodė prie vaiko, kuris jau valė pirštu kremą nuo torto. Nuaidėjo griausmingos akistatos atgarsiai.

- Mini me!-Sebastianas pasičiupo anūką itin energingai jį kelis kartus apsukdamas.

- Kur tavo kostiumas?-vaikas paklausė laužyta, bet žiauriai miela mažo žmogučio šnekta. Nepaleido Sebastiano iš rankų, jo mažos rankutės pačiupinėjo vampyro veidą,-Tu šaltas!

- Nes aš vampyras, am am am,-švelniai pakandžiojo anūko pečius bei rankas. Vaikas juokėsi,-Pasikeisiu iš kart, kai padėsi man įnešti visas dovanas. Rebeka,-parodė ranka į gražuolę,-Kuri yra mano labai gera draugė pripirko tau šimtą dovanų. Moki skaičiuoti iki šimto?

- Nea.

- Na, ir nieko tokio. Pasisveikink su Rebeka ir pasakyk jai ačiū.

Padėjo savo bendravardį ant žemės, berniukas nušlepsėjo prie vampyrės.

- Labas Repeka, as Zmogus Vuoras. Aciu us dovanas. Tu labai grazi,-įsikibęs į vampyrės, drabužį vaikas kiek susigėdo,-Seneli as nuoriu su Repeka eiti pasimti dovanas.

- Auč,-susiėmė už širdies imituodamas skausmą,-Gerai, aš per tą laiką...-jautrius Redford'o klausos instrumentus užgavo pažįstamas balsas. Vampyras įdėmiai apsidairė išvysdamas Marcusą svetainėje. Vyrų akys susidūrė, varlokas atsiduso,-... persirengsiu.

It turėdamas vienintelį tikslą, kuris nebuvo persirengimas, Sebastianas didysis patraukė prie sūnaus. Marcusas dėl to nepasijuto geriau. Įtampą pirmasis vampyras galėjo tiesiog užuosti. "Gal jis žino tiesą apie Elenos mirtį?".

- Kaip pūdamas kalėjime atrodai nepaprastai laisvas,-Marcusas prabilo suvilgydamas gerklę kvapniu bealkoholiu punču. Į tėvą nežiūrėjo, stebėdamas tamsiaplaukę moterį, kuri užėmė grupelę vaikų.

"Jis tikrai žino". Nebuvo jokios abejonės. Pasijuto šūdinai. Velniškai. Dar viena tų didelių praeities klaidų, kuri jauks jo gyvenimą dabar, kai žiauriai norėjo jį susigrąžinti.

- Marcusai, žinau, kad mano žodžiai nieko nepakeis, bet man labai apmaudu.

- Nepakeis. Niekas nepasikeis net jei tau apmaudu. Jos nebėra,-atsakė šaltai, o parodydamas, kad su Sebastianu nenori kalbėti, paskubomis išmaukė gėrimą ir patraukė prie moters, nuo kurios negalėjo atplėšti akių.

- Šūdas.

- Sūdas,-maža mergaitė stovėdama šalia pakartojo Redford'o keiksmažodį. Vampyras prispaudė pirštą prie lūpų ir sušnypštė. Nenorėdamas per daug smaksot rizikuojant, kad jį atpažins dar daugiau žmonių įlindo į Livianos miegamąjį ir persirengė. Grįžo su visa Kapitono Amerikos patriotizmo didybe. Su pigia apteške jautėsi nepatogiai ir... Gėjiškai. Užsidėjo šalmą bent dalį įžymaus savo veido po juo paslėpdamas, tada timptelėjo medžiagą nuo subinės, į kurią kostiumas taikėsi sulysti.

Sebastianas mažasis rymojo Sebastiano didžiojo rankose, prisiglaudęs ir pavargęs. Šventė ėjo į pabaigą, vaikai prisidūkę ir pilni saldumynų jau skirstėsi. Slinko vakaras. Marcusas šnekučiavosi su Liviana, o pirmasis vampyras leido laiką nepamainomoje Rebekos Mikaelson draugijoje.

- Marcusas - mano sūnus...-atsiduso švelniai glostydamas vaiko nugarą,-...manęs dabar nekenčia už tai, už ką nekenti ir tu. Atėmiau iš jo artimą. Tiksliau leidau, kad taip įvyktų, nes man buvo vis vien. Ar Elena Gilbert vardas tau ką nors sako? Katherine ją nužudė. Žinai, asmeniškumai dėl nepasidalinimo tuo pačiu veidu. Atsimeni kai tada tuoj duobėj tvirtinau, kad galėdamas viską pakartoti nedvejočiau nė akimirkai?-turėdamas omeny epišką meilės istoriją su fatališka garbane Sebastianas susiraukė,-Cha, cha, cha. Atsiimu savo žodžius. Kai tavo vaikas žvelgia į tave tokiomis paniekos pilnomis akimis, sielvartas dėl sudaužytos širdies prieš tai nublanksta,-nesmagiai šyptelėjo. Jausdamas šiltą, mažo vaiko kūnelį prie savęs nesuvokė kaip galėjo pamiršti turįs už meilę moteriai gerokai didesnę vertybę - šeimą.

- Sveiki, atleiskit, kad tik dabar priėjau prie jūsų, suprantant, vaikai,-tamsiaplaukė moteris, kuri visą laiką linksmino mažuosius žaismingai įsijautusi į Super Girl vaidmenį pakeitusi nepasirodžiusią animatorę, pasiekė paskutinius du suaugusiuosius, su kuriais dar nepasišnekučiavo. Nepaisant rytietiškos išvaizdos jos balsas, skambėjo ryškiu britišku akcentu,-Aš Jia. Labai džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti.

Moteris paspaudė Sebastiano ir Rebekos rankas. Ji buvo tokia pat šalta kaip ir jie. Šalta kūnu, šilta akimis ir šypsena.

- Labas, Jia. Sprendžiant iš to, kaip Marcusas tavimi neatsigroži drįsčiau teigti, kad atvykote kartu,-įžvalga buvo teisinga, vampyrė nusijuokė.

- Ak, taip. Mes esame kartu jau keturis metus,-ji šypsojosi akivaizdžiai didžiuodamasi. Moteris atpažino tiek Sebastianą, tiek Rebeką, tačiau buvo apolitiška, atspari medijai ir itin mandagi, todėl neketino išsiduoti.

- Panašu, kad Marcusas pateko į geras, rankas,-berniukas suniurzgėjo trindamas akutes ir vampyras suprato tai kaip aiškų signalą keliauti į miegamąjį,-Mažasis Sebastianas baigia atsijungti, einu nunešti jį į kambarį.

by **Jon Spencer** Sk. 07 31, 2022 11:21 am

– Oi ne, šis dalykas taikytinas tik Kol’ui, Nik’as buvo jį pasmeigęs keturiems šiemtiems metų. Mano ilgiausias miegas tebuvo vos penkiasdešimt. Nes suvedžiojau jo mirtingą “protežė”, todėl gavau durklą į širdį, o tas vaikis sulaukė tinkamo amžiaus ir buvo paverstas vampyru. – Gana abėjingai trūktelėdama pečiais, mat tas vyko siaubingai seniai, netrūko gana vaidybiškai išlenkti antakius. Nuostabos forma pražiodino lūpas, ir netgi pasirinko labai tinkamą intonaciją. – Aš neiššlaviau pusės parduotuvės! Kiekvieną dovaną rinkausi atsakingai, todėl neįžeidinėk čia mano sugebėjimų rinktis gerus daiktus. Aš tame profesionalė. – Iš didžiosios dalies taip ir buvo. Juk Rebekah Mikaelson, kaip ir bet kuri kita moteris mėgo apsiprekinimus, ir kaip be pasukus turėjo labai didelį stažą tam, ir belimičias korteles. Mat savo laikais, Mikaelson’ai laiko veltui negaišo, bei susirinko labai įspūdingą kapitalą. Bet to, gražuolei tikrai buvo keistai malonu lankytis vaikiškų prekių parduotuvėję, bandant išsirinkti ne vien smagius dalykėlius, bei ir lavinančius, kas su laiku pagelbės Livianai. Kaip ir sakė, į visą šį procesą pažvelgė labai atsakingai, it konstruodama atominę bombą. Josios užsidėgimas ties tam tikrais dalykais visuomet atrodė žavingas. Juk ji vis dar gebėjo išleisti iš savęs vidinį vaiką, ir džiaugtis smulkmenomis, kurios kitiems liktu nematomomis. Paskui savaime nutikdavo “persijungimas”, ir ji tapdavo ledinės širdies bosė. Šiek tiek jaudinosi, kuomet pasiekusi duris, kiek per garsiai atsikvėpė. Persirengė viejoje iš paskutinių aplankytų degalinių. Įspraudisi save į akivaizdu, kokybišką, blondinišką “Psylocke” versiją. Atrodė kvapą gniaužiančiai, nors kostiumėlis ir nebuvo iš “suaugusiems” skyriaus. Stebėdama tėvo ir dukters susitikimą, Rebekah pasidabino nuoširdžia šypsena. Na, tai tikrai atrodė labai miela. Mintyse netrūko šio momento sutapatinti su tuo, kuriuo pasidalino su Nik’u, kuomet šis buvo prikeltas iš mirusių. Liviana atrodė nuostabiai, šiet tiek pavargusi nuo gyvenimo, bet vienareikšmiškai nuostabiai. Kaži, ar visi šios bloodline atstovai yra tokia? Na tokie, su ugnele. Į apkabinimą atsakė labai noriai, ir nuoširdžiai. Nors kažkuriuo metu ir pasuko akis į Redford’ą, caktelėjimu išreikšdama nepasitenkinimą dėl jos nuomone hiperbolizuoto pristatymo.

– Norėčiau pasakyti tą patį, bet tikriausiai man nereikia net sakyti, kad tavo tėvukas mėgsta slapukauti ir nelabai mėgsta dalintis su kitais asmenine informacija. Net jei tie kiti, yra jo draugai jau keletą šimtmečių. – Buvo kone tikra, kad pirmasis vampyras tikrai nesileido į detales, ir dukrai neaiškino kad Rebekah yra šio ex. Galu gale, jis labai aiškiai leido suprasti, kad su Liviana į vienas kito asmenines peripetijas nosių nekiša. Priešingai nei reikalai vyksta Mikaelson’ų hierarchijoje. – Bet man iš tiesų labai malonu susipažinti su tavimi, Liviana. – Kažkokiu banaliu ir vampyriškame pasauly ypatingai retu žmogiškumu perpildyta atmosfera netrūko pasikeisti, vos tik pasikeitė Varias išraiška, o nuo šios lūpų nutrūko TAS vardas. Pasikeitė ir Rebekah fizionomija, josios kūnas įsitempė. Tuo pačiu metu, kuomet pradėjo suktis ant savo kulniuko, užvertė akis, kone psichologiškai ir fiziškai pasiruošusi susidurti akis į akį su Pierce. Čia buvo kažkokio pobūdžio pamoka, už tai kad leido sau per daug, kuomet pamaitinta pirmojo krauju, prisilpo prie šio kaip žiedadulkės prie bitės? Atsisuko ir nieko. Nebuvo absoliučiai nieko: nei kvapo, nei energėtinio pėdsako. Nothing. Klausiamas Mikaelson žvilgsnis netrūko susirasti Livianos veido. – Tiesą pasakius, nerasčiau nieko blogesnio, nei matyti tos moters veidą. Atleisk, jei kartais ji tau kelia kitokias emocijas. – Nors iš pažiūros ir nuleido šį reikaliuką juokais, neketino šito paleisti taip lengvai. Jei jau neprivers Sebastian’o prasižioti, tuomet ras būdą kaip prisigretinti prie Varias. Užeidama į vidų, kone iš karto Mikaelson susidūrė su meilumo viršūne. Sebastian’as su Sebastian’u suvaibino kone iš karto. Ir tai matyti buvo be galo malonu. Ir skaudoka. Jos lūpos tik akimirkai nusviro apačion, bet čia pat susitūrėjo. Nu siaubas kažkoks, kaip vadovauti arogantiškiems vyrams, kurie bando kiekvieną moterį nuleisti ant žemės, spardyti subinęs ir lūpti širdys lauk, tai mažo čia daikto. O šitai suvirpino… Jos šypsena iš vėl išsiplietė veide, kuomet mažasis širdžių ėdikas pribėgo arčiau. Pritūpė, kaip mat pasigaudama berniuką į glėbį.

– Ooo, dar niekada anščiau nebuvau mačiusi tokio nerealaus žmogaus voro. Duokš man vorišką žaibą, fainuoli. – Netrūkus po pasisveikinimo, Mikaelson užkuteno berniuką, o sulaukusi šio komplimento, kaip mat “impressed” veidelį atsuko į vyresnį šio bendraamžį. – Matei?! Man atrodo pagaliau gimė mano būsimas “tas vienintėlis” kavalierius. Nagi eime… Lai tavo senelis užsiima senelių dalykais, o mūsų laukia kaaaaalnas dovanųųųų. – Specialiai nutiesė, kuomet pasiemusi berniuką ant rankų, kartu su keliomis pagalbos rankomis nukeliavo prie dailiomis dėžutėmis perkrauto automobilio.

Vakarėlio metu, originalaus burto vampyrė atsiskleidė visai kitokiomis spalvomis. Negana to, kad ji labai lengvai įsiliejo į Sebastian’o (o daugiau Livianos) aplinką, rado bendrą kalbą su kiekvienu, prie kurio priėjo. Tai kažkuriuo metu, iš vieno animatoriaus atėmė teptukus su dažais, bei vaikučiams ant veidų priešė paveiksliukus. Kažkuria prasme, visi Mikaelson’ai buvo be galo meniški. Todėl ši veikla šviesiaplaukei suteikė emocinį įkvėpimą. Net likusi be jai čia vienintėlio asmens dėmesio, nepanašu kad liūdėjo. Sudaryti gerą įspūdį apie save pavyko. Dėl to paglostė savo vidinį katulį, leisdama šiam maloningai sumurkti. Kai palaipsniui visi ėmė skirstytis, susirado Redford’ą, priešais kurį ir prisėdo. Be įžanginio “tavo pasaulis mane nustebino…”, jie netrūko pasinerti į gana asmenišką diskusiją. Tik akimirkai dirstelėdama į aptariamą asmenį, gana klausiamą žvilgsnį nukreipė į Redford’ą. – Nejaučiu tau neapykantos. – Įsiterpė, bet čia pat leido jam išbaigti norimą balsu pasakyti “tiesą”. Elenos vardas šviesiaplaukei buvo žinomas, galbūt net per daug gerai. Nepaisant to fakto, kad Niklaus būtent šios personos deka susitvarkė savo unikalų hibridiškumą, dėl ko kita tapativeidė jam pasidarė visiškai nebe įdomi. Tai, kitas šios brolis kažkuriuo metu buvo pasišovęs minėtą antrininkę vesti. Todėl, nori ar ne, bet tas veidas labai dažnai figuravo josios šeimos pasauly. Ką kalbėti apie dar ankščiau buvusią, už Katherine. Kurios tą kartą nepasidalino Niklaus ir Elijah.

– Kodėl manęs tai visiškai nestebina? Nors ir niekada šito nepripažinsi, tačiau nuo tos moters prisilietimo viskas pradeda pūti. Lygiai tą patį būtu galima pasakyti ir apie tavo santykius su tavo sūnumi. Bet žinai… – Kiek dviprasmiškai šyptelėdama, pratęsė. – Antro šanso niekas dar neatšaukė. Manau investuodamas užtektinai laiko ir noro, sugebėsi susigrąžinti, jei ne jo meilę, tai bent palankumą. Arba toleravimą. Patikėk, tą žinau iš patirties su savo broliais. – Jo netikėtas prisipažinimas iš tikro buvo siaubingai netikėtas. Tai privertė nemirėlę suklusti. Kad ir kaip apmaudu tai pripažinti, Redford’ą buvo nurašiusi į Pierce aukų sąrašiuką. Kurie nors ir supranta kad juos apsuko apie mažąjį pirštelį, bet toliau seiliojasi vien nuo minties, kad ši garbanė gali panorėti pastovėti šalia. Matė tai ne vieną kartą, ir su kiekvienu kartu tai ėmė atrodyti vis labiau apgailėtina. O kai nuo šito fenomeno nukentėjęs asmuo tau rūpi, jausmas dar ryžkesnis. Stebėdama kaip rūpestingai Redford’as elgėsi su berniuku, nespecialiai savo veide leido atsispindėti tūkstančiam žodžių. – Tam tikra prasme, džiaugiuosi kad palaipsniui pradedi atsimerkti. Bet iš kitos pusės nelabai. – Nesivargino aiškinti savo žodžių prasmės, tikriausiai ir pati nebuvo iki galo tikra, kodėl tai pasakė. Galbūt jei šventai tiki savo veiksmais, ir nelabai akcentuoji atoveiksmiui, tavęs nelaukia pasigailėjimo laikotarpis. Įsistebėjusi į berniuką jo rankose, Rebekah skausmingai nuryjo burnoje susikaupusį skystį.

– Ar kada nors buvau tau sakiusi, kad… – Staiga nukirto savo kalbą, čia pat pasigailėdama per daug Jiems suasmeninto dalyko. Nebuvo pasiruošusi tiek atsiverti. Kaip sakoma, atverti savo kūną kitam asmeniui yra labai lengvą, bet atvertos sielos vertas yra ne kiekvienas. – Nesvarbu. – Šyptelėjo, nors čia pat ir buvo priversta vos akimirkai paskęsti savo pačios apmąstymuose. “…beveik pasiekiau mūsų kažkada turėtą svajonę”, – Rebekah balsas nuskambo jos pačios mintyse. Galėjo prisiekti, kad prieš akis susikūręs vaizdas, kone atrodė vykstantis dabar.

Jai pavyko. Neskaitant siaubingai aštraus bittersweet jausmo, kuris akimoju užpildė visą jos dailų kūnelį, tačiau jai iš tiesų tai pavyko. Iškilmingos Niklaus Mikaelson ir Caroline Forbes vestuvės. Nuostabus pobūvis, kuris nebuvo skirtas pašaliniems akims. Susirinko tik artimiausi Šiems dviems asmenys. Tačiau atmosfera, ore tvyranti meilė, kurios taip ilgai neturėjo hibridas, tiesiog užburė. Jis buvo laimingas, be proto. Dėl to laiminga jautėsi ir Rebekah. Pagrindinės dovanos buvo išdalintos, kuomet šviesiaplaukė pasikvietė Caroline, jau Mikaelson, neilgam pasivaikščiojimui aplink žibintais papuoštą dvaro sodą.

– Dar niekada nemačiau savo brolio tokio laimingo, it jis pagaliau pasiekė pilnatvę. – Pradėjo originalioji, dėl ko sulaukė maloningo Caroline šyptelėjimo. Jie, kad ir kaip tai buvo paradoksalu ir daug kam visiškai nesuprantama, tiko vienas kitam. Tai buvo kažkas epiško, kažkas kas neturi tendencijos pasikartoti su kitu asmeniu. Tikriausiai, Rebekah akyse būtent taip ir atrodė ta išpūsta “meilės” jausena. Didžiulis, antgamtiniam pasauliui siaubą kėlęs monstras susilydė dėl naujavirtės vampyrės, kuriai buvo ne daugiau nei 17.

– Na, mūsų pradžia nebuvo rožėmis klota. Nekenčiau Klaus’o visa širdimi, juk jis bandė nužudyti kiekvieną asmenį, kuris man rūpėjo. Ir vardan ko? – It priekaištą, pro šypseną pabėrė Caroline.

– Jis sunkaus charakterio, bet panašu kad radai kaip prie jo prieiti. Prisėskime. – Nurodė ant vieno iš suoliukų, kuris pasitaikė pakeliui. Merginos taip ir padarė, ir po nedidelio, paviršutiniško pokalbio apie pačias vestuves, Rebekah pagaliau iš savo nedidelės, veikiau tik dėl bendro efekto nešiotos rankinės, ištraukė juvelyriniams dirbiniams skirtą dėžutę.

– Visgi, manau kad iki visiškos pilnatvės, jums trūksta tik vieno dalyko. – Padavė dėžutę į Caroline rankas. Panašu kad blondinė palaikė tai eilinių, Mikaelson’ams būdingu papuošalu. Kažkuo labai pranagiu. Neskubėdama dėžutę pravėrė, ir čia Caroline išraiška pakito. Jos žvilgsnis tapo vandeningas, kuomet ji netrūko susirasti Mikaelson akis.

– Rebekah, ar tai? – Te sugebėjo išlementi, kuomet sulaukė netikėto apkabinimo.

– Tai vaistas nuo nemirtingumo. Jis pavojingas, tačiau su Freyos pagalba, situaciją bus galima sukontroliuoti. Mano dovana jums, yra galimybė susilaukti palikuonio. – Nubraukusi nuo nuotakos skruostų pasirodžiusias ašaras, Rebekah šiek tiek atsitraukė, mat jautė kaip dusinantis gumulas keliauja per gerkles. Mikaelson ne vieną šimtmetį stengėsi surasti “the cure”. Kadaise ji troško būti mirtinga, kartu su Sebastian’u pradėti viską nuo nulio, išgeriant vaistą, pabėgant nuo antgamtiško mėšlo, susilaukiant vaikų ir tiesiog būnant laimingais. Ir jai pavyko, ji rado paskutinį vaisto likutį, kuris galėjo garantuoti jai visą tai. Išpildyti visas svajones, ir suteikti tai, kas iš jos taip negailėstingai buvo atimta. Tik radus raktą į svajonių išpildymo duris, pasaulis už jų buvo stipriai pasikeitęs. Redford’as tam metui jau audringai “bičiuliavosi” su Pierce. O Rebekah nematė prasmės keliauti bendrų svajonių takeliu, vienai. Ir štai, jai prieš akis užgimė jausmai, kurie pakeitė hibridą. Ir kas ji buvo tokia, kad trukdyti tokiam retam reiškiniui? Jie buvo verti šito kur kas labiau, nei ji. Ir nors sprendimas buvo sunkus, tačiau ji priėmė jį tinkamai. Juk visai netrūkus, Caroline ne vien kad po priežiūra suvartojo vaistus, bet ir ilgainiui pranešė džiugią naujieną šeimai, kad laukiasi.

Iš apmąstymų Rebekah buvo ištraukta gana greitai. Tam užteko pasirodyti naujam asmeniui, su kuriuo prieš tai nebuvo susidūrusi daugiau, nei atsitiktiniu žvilgsniu. Labai išvaizdi ir aiškiai draugiškai nusiteikusi nemirėlė priėjo prie jų pirma. Pirma ir užkalbino. Rebekah atsakomai paspaudė merginai ranką, suskubdama prisistatyti. – Rebekah Mikaelson. Man taip pat labai malonu pažinti šios šeimos artimuosius. – Išlaikydama draugišką išraišką, ji stengėsi kuo perspektyviau atsikratyti savo mentalaus nutolimo, kuomet kiek galėdama labiau susikoncentravo ties prisistačiusia moterimi. – Turint omeny tai, kokie mūsų rūšies atstovai šiais laikais yra nepastovūs, galiu tik suskubti pasveikinti su gražia sukaktimi. – Nebandė įgelti, paprasčiausiai konstatavo enei kiek ne stebinantį faktą. Vampyrams iš tiesų yra Labai sudėtinga rasti asmenį su kuriuo nutiktu tas “klikt”, mat tai yra absoliučiai kas kitą, nei kad kūniškų malonumų patenkinimas su belekuo, kas tik suvirpina atitinkamą vietą. Bet ilgam tai neužsilieka. Tik tiek, kiek išlieka įdomumas. O pastarasis blėsta greitai. Redford’as reaguodamas į berniuko skleidžiamus signalus, kaip mat nusprendė pasišalinti. Rebekah striktelėjo iš vietos, berniuką apdovanodama “saldžiu” bučiu į skruostą. – Labanakt, voriuk. – Tik akimirkai susitikdama su Sebastian’o žvilgsniu, sugrįžo atgal ant sofos, bei delnu paplekšnojo per šios paviršių, tokiu gestu pasikviesdama Jia prisijungti. – Dar neturėjau progos susipažinti su Marcus’u asmeniškai, bet net neabėjoju kad jis yra geras žmogus. Pasidalink paslaptimi, Jia. Koks tai jausmas? Turiu omeny, būti šios šeimos dalimi?

Šiurpino ne žodžiai, kuriuos šviesiaplaukė parinko tikslindama Sebastiano įžvalgas, o KAIP ji apie tai kalbėjo. Lyg praleisti 50 metų karste, nes didysis baubas Niklaus Mikaelson taip nusprendė yra visiškai nieko tokio. What an actual fuck. Ai, tiesa, paties Sevastianos šeimos dinamika buvo kur kas baisesnė, bet kai visą gyvenimą plaukioji šūdų kubile neužuodi, kaip baisiai smirdi. Nors tokią pat nekvapnią metaforą galima ir Mikaelson'ams pritaikyti. Bent jau buvo smagu matyti, kad Rebeka dabar buvo ta, kuri "badė". Tik neaišku kaip dinamika pasikeis grįžus Klausui - asmeniui, kurio ego itin lengva užgauti. Asmeniui, kuris daugiau nei tūkstantį metų praleido manydamas, kad yra galingiausia būtybė šioj žemėj ir tuo demonstratyviai naudojosi. Kaip bjauru turėjo būti sužinojus, kad taip nėra ir niekados nebuvo? Visgi originalusis hibridas laikėsi tiesiog pavydėtinai gerai. Per gerai. Kažkam reikėjo imti ir viską sušikti.

Nuobodžiauti Klausui nedavė dvarą siaubiantys svečiai, bet visų labiausiai reikli ir išlepinta paskutinė Rusijos caraitė Anastasija, kuri hibridui rodė ypatingą dėmesį jau vien tuo, kad jis buvo aukštesnės klasės figūra, lyginant su Antonu ir jo smogikais. Mielai būtų ir su Niklaus sugulusi, bet jis nerodė tam nė mažiausio noro. Tai buvo antras per 24 valandas ją atstūmęs vyras ir caraitės savimeilė to toleruoti negalėjo. Puolė į isterijas vesdama visus iš proto, daužydama vazas, skulptūras, laužydama paveikslus. Visgi vietoje apraminančio niukso, kurio vampyrė gal netgi buvo visai nusipelniusi Klausas pasiūlė jai prasinešti pro Penktojo aveniu mados namų parduotuves kas suveiks kaip puiki distrakcija nukreipiant caraitės dėmesį nuo hibrido suokalbio su samdiniais, kuriuos kaip ir skelbia juos tiksliai apibūdinantis daiktavardis, pasamdė surasti Caroline. Tai buvo tik laiko klausimas kada Mikaelson'as sulaužys sau pačiam duotą žodį ir tuščia jo širdis pareikalaus pilnumo, kurį jai gali suteikti tik mylimoji.

Liviana su savo tėvu palaikė tokį gana savotišką bendravimą. Jie galėjo ilgai nesimatyt, tačiau susitikę laiką praleisdavo itin produktyviai. Net ir šis pasirodymas mažojo Sebastiano gimtadienyje nebuvo tik paprastas sudalyvavimas gražioje šventėje. Bet iki tol mėgavosi kiekviena "seneliavimo" akimirka. Nunešė berniuką į jo kambarį ir paguldė į lovą. Kaip geras senelis nevertė jo valytis dantų ar nusimesti aktyvią dieną atkentėjusį ir tikrai ne higienišką Žmogaus voro kostiumą. Prigulė šalia, vaikutis suėmė Redford'ą už piršto nenorėdamas paleisti. Visą šią dieną jautėsi kupinas pilnatvės ir dėkingumo. Anūkui užmigti padėjo pasakodamas apie vieną iš savo žygių praleisdamas kruvinas ir siaubingas detales. Išgyveno svajonę, kurią nešiojosi širdyje nuo pat to momento, kai "pribuvėja" patvirtino sutuoktinių spėjimus, jog Salonina laukiasi berniuko. Marcus, deja, bet vaikystės neturėjo. Tiesą sakant niekas iš jų visų neturėjo vaikystės. Silvanus iš didelio poreikio įtikti tėvui nepaisant aiškaus talento burti vis tiek tapo Horatiaus prievartos taikiniu. Elissą dar visai mažytę į savo pasaulį pasiėmė fėjos, norėdamos ją apsaugoti. Sevastianos pirmai progai pasitaikius įstojo į imperatoriaus kariuomenę, pradedamas sunkius mokymus. Liviana po motinos ir tėvo prapulties papuolė į vikanių rankas, Marcią dar labai jaunutę užmušė galutinai išprotėjusi Floriana, tačiau dukra tęsė gyvenimą atgimdama vis skirtinguose kūnuose. Po velniais, būtų viską atidavęs, kad Sebastianas mažasis turėtų kuo normalesnį gyvenimą. Ir sprendžiant iš to, kad pati Liviana tapo itin žmogiška savo rutina bei atsakomybėmis ji galvojo tą patį. Gilus, lėtas vaiko kvėpavimas itin ramino. Sebastianas užsimerkė. Nemiegojo, nesapnavo, tiesiog paveiktas šios dienos įvykių regėjo ryškų vaizdą. Jautė saulės šilumą ant savo odos, o rankose laikė bent devynis kilogramus sveriantį kūdikį. Gražus kiemas su tankia, ryškiai žalia veja, balta tvora, gražus namas fone - tikra amerikietiška svajonė. Lakstantys pametinukai ir juos besivejanti šviesiaplaukė moteris su dideliu vandens šautuvu rankoje. Juokas, šypsenos. Rebeka... Krūtinę persmelkė nemalonus jausmas, lyg būtų užgavęs jautrią natą. Tokiomis vizijomis tik save nervino. Stebuklų jo gyvenime būta ne vieno, ir ne dviejų, tačiau vienodo pobūdžio stebuklai antrą kartą nepasikartodavo. Turėti normalią šeimą, turėti vaikų, turėti mirtingumą buvo neįmanoma. Užburiančio nuoširdumo Rebekos interakcija su mažyliais paveikė jį labiau, nei norėjo pripažinti. Bet aiškiai žinojo, kad dabar paprašytas pasirinkti nemirtingumą tarp mirtingumo ne tik sudvejotų, bet ir pasirinktų palikti viską kaip yra. Svajonės svajonėmis, bet realybė yra žiauri ir negailestinga. Nuo pat tos akimirkos, kai užsimezgė Florianos įsčiose Sebastianui nebuvo lemta turėti normalaus gyvenimo. Jo likimo linija buvo nubrėžta daug anksčiau, nei susikūrė šis pasaulis. Šį bei tą koreguoti galėjo, tam tikros aplinkybės visgi nuo jo priklausė, bet tik ne pati egzistencinė prasmė. Paniuręs graikas nenoriai pasikėlė nuo mažos lovos, kurios kraštelį buvo užėmęs ir išmylavęs akimis anūką, lėtai be girgždesio uždarė duris.

Rebeka gerokai pasikuklino manydama, kad Liviana nelabai ką apie ją žino. Sebastianas yra daug apie ją pasakojęs. Daug gero. Varias galėjo per keletą sekundžių pasakyti kuris asmuo buvo geras, o kuris ne. Net jeigu jos pačios tėvas buvo būtent tokia būtybė, kokią Liv turėtų sunaikinti, Rebeka nežadino jos fatališkų instinktų. Ji net neabejojo, kad jeigu Sebastianas nepadarys klaidos ir pasiliks ją gyvenime, patirs daug gražių akimirkų, pilnatvės, tam nereiks net išgerti vaisto nuo vampyrizmo ir prisidaryti mažylių. Šviesiaplaukė su Jia maloniai šnekučiavosi svetainėje. Azijietiškos išvaizdos moteris nuoširdžiai mėgavosi Rebekos draugija. Sakykim, atitiko "biolaukai".

- Apie tavo šeimos vienybę sklinda legendos, bet jie man neatrodo tokie artimi, kaip jūs. Visose šeimose yra konfliktų, bet laimi tie, kurie sugeba per principus perlipti, atleisti ir susitaikyti, tiesa?-kokia linkme pasuko pokalbį buvo itin artima ir jai pačiai. Tam, kad išlaikytų artumą su savo vaikais Jia stengėsi nuolatos. "Always & forever" šūkį tikrai būtų galima pritaikyti ir Wang'ams. Tamsios moters akys žvelgė į kieme vienumoje stovintį savo mylimąjį,-O jie neatleidžia. Nešioja skausmą viduje tarsi semtūsi iš jo jėgų,-akimirką vampyrė atrodė nuliūdusi. Šyptelėjus nuotaika pasikeitė, pagerėjo. Norėjo pakeisti temą, kuri jos pačios dėka pakrypo slogoka linkme,-Atleisk, kad kišu nosį, kur galbūt nereikia, bet jūs su Sebastianu pora?-būtų keista manyti kitaip, kai būtent Rebeka atlydėjo vyrą į anūko gimtadienį, ką tikrai galima palaikyti rimtu žingsniu. Ir visgi pastebėjo, kad nepaisant meilių žvilgsnių jiem trūko fizinio intymumo išraiškų. Matyti Redford'ą laisvėje irgi nebuvo keista. Žinojo kas yra Taryba, koks yra jos sūnus Li, Sebastiano figūra jai visados atrodė sudirbta viešai tam, kad kažkam to tiesiog prisireikė. Jei įstatymai būtų visiškai sąžiningi, kalėjimo kamerų nusipelnytų visi vampyrai, nes visi jie yra kažką kadaise nužudę (gal tik išskyrus Frank'ą Frano, rip). Jei tik Rebeka su Sebastianu būtų žinoję, kad žymioji vampyrų karalienė draugauja su Marcus'u Varias, gyvena Londone, dėsto universitete, maitinasi tik sintetiniu krauju ir aplamai gyvena gyvenimą, kuris nėra niekuo susijęs su politika bei valdžia. Kad karūnuota ji buvo tik tam, kad Li turėtų ryškią kelrodę žvaigždę, kurios net ir nematoma, bet juntama šviesa vis tiek neleistų vampyrui pamesti kelio, kai pamišimas tiesiog buvo užkoduotas jo kraujyje. Li gerbė tik savo motiną ir kiekvienas jo ėjimas buvo pasvertas ant "what my mother would think" svarstyklių. Liviana atėjo iš virtuvės nešina padėklu su pašildytais "Naujo kraujo" buteliais savo viešnioms vampyrėms.

- Praaaaašau,-perdėjo ant staliuko tarą bei vyno taures.

- Ačiū Liv. Kodėl gi tau nenustojus apie visus šokinėt ir atsipūtus? Kaip tik su Rebeka aptarinėjom ką reiškia prikaustyti jūsų šeimai,-pasislinko padarydama vietos ir namų šeimininkei. Abi moterys gana artimai bendravo suvienytos Marcus'o. Apžvelgusi sujauktus namus vikanė atsiduso, sklestelėdama tarp Rebekos ir Jios.

- Lygiai tą patį, ką reiškia ir trimečio gimtadienis - chaosą,-graikė žavingai nusijuokė. Jautėsi visiškai išsunkta. Ieškoti ir naikinti monstrus pasirodo yra lengviau, nei tupinėti apie svečius bei gainioti mažamečius,-Rebeka,-ji kreipėsi į originaliąją, gražų jos veidą tik dar labiau papuošdama plačia šypsena,-Esu paruošusi jums svečių kambarį. Prašau likit pas mus nakčiai ar ilgėliau. Man atrodo tapai pirmąja Sebastiano meile,-tokį dviprasmišką pasisakymą galėjai suprasti nevienareikšmiškai ir todėl graikė nusijuokė. Laiptai sugirgždėjo sunkiais žingsniais.

- Sebastianai visados pasižymi tuo, kad turi puikų skonį moterims,-pirmapradis vardo savininkas išdidžiai pareiškė pasirodęs svetainėje, mirktelėjo šviesiaplaukei,-Ką darysi jei mudu tavęs nebe pasidalinsim?

Sintetinio kraujo kvapas dar labiau sužadino troškulį, kurį jautė, tad natūraliai kirbėjo ir susierzinimas dėl nepatenkinto poreikio. Visgi niekaip neišsidavė, gal tik žvilgsnis į buteliuką akimirką šmėstelėjo perdėm reiklus. Po to, kai suvartojęs Cure atvirto atgalios į vampyrą nebegalėjo pagrindinio mitybos poreikio malšinti dirbtiniais būdais ir veikė tik tradicinis iltys + žmogaus oda.

- Sebastianai junkis prie mūsų mergaičių,-Jia mostelėjo į tuščią fotelį ranka, tačiau vampyras atsisakė:

- Atleiskit, šiek tiek vėliau,-jo mėlynos akys krypo aiškia Marcuso kryptimi. Pirmojo vampyro ketinimai buvo gana aiškūs.

- Tėti, duok jam erdvės ir laiko,-Liviana jautriai paprašė puikiai pažinodama savo brolį.

- Tebūnie,-Redford'as užėmė fotelį idėją pašnekesiui su sūnumi atidėdamas neribotam laikui. Kaip bepasuksi jokie žodžiai nesusilpnintų Elenos netekties skausmo.

- Ačiū,-Liviana šyptelėjo puse lūpų. Visgi Marcus'as pats netrukus pasirodė svetainėje.

- Trys gražiausios mano kada matytos moterys vienoje vietoje,-neapsiėjęs be komplimento varlokas šyptelėjo. Pabučiavo Jią į skruostą, moteris švelniai suėmė jo ranką ir nepaleido. Pirmasis vampyras susiraukė netikėtai minčiai netikėtai perskrodus jam į galvą.

- Tik dabar supratau, kad šventėje nedalyvavo Salonina. Po velniais, kur ji? Kur močiutė?

Livianos ir Marcuso fizionomijos tapo itin išraiškingos. Išpūstų akių žvilgsniai susižvalgė. Visiškai natūralus pirmojo vampyro sumišimas įtikino net varloką, kuris stovėjo itin įsitempęs, niršiai gniauždamas kumščius. Jia atsistojo, apkabino mylimąjį, tyliai pakuždėjo į ausį kažką švelnaus ir raminančio.

- Tėti, ji mirusi. Ištisus penkis metus jos nebėra,-Livianai numetus visišką bombą pirma Sebastiano reakcija buvo atmetimas.

- Ką?-jis nervingai sukrizeno nepriimdamas dukros žodžių rimtai,-Labai šūdini tavo juokai, Liviana.

- Gali pasakyti didelį ačiū tai šliundrai Katherine,-įsiterpė Marcusas, jo rudos akys degė pagieža. Redford'as kurį metą tylėjo, nepatikliai atremdamas į jį įbestas akis. Jis purtė galvą, vis sukrizendavo, o tada naujienos mastas užspaudė jį visu savo gniuždančiu svoriu. Akimirksniu.

- Aš rašiau tau laiške. Tėti, ją nužudė. Ją nužudė Katherine.

Livianai tik patvirtinus faktą Sebastianas apmirė. Šaltame veide neliko nė lašo gyvybės.

- Ar jūs tikri?-bejausmis, monotoniškas balsas skambėjo šiurpiai.

- Visiškai. Jei Silas nebūtų apkarpęs jai sparnų, net neabejoju ji būtų apsilankiusi ir pas tave, Rebeka,-Marcusas kreipėsi į vampyrę. Galbūt tik šiek tiek, labai labai niekingai ir mažai tas faktas, kad Redford'as Saloninos mirties aplinkybių nežinojo gerino varloko požiūrį į tėvą. Sebastianas atsistojo, jis atrodė sumišęs,-Padėsiu tau dar dėl kai ko susivokt, kad jau, pradėjom suvedinėti taškus. Salonina mirė IR tai yra tavo kaltė,-varlokas tęsė ir emociją, kurią Sebastianui iššaukė buvo grynų gryniausias pyktis.
- Užkišk srėbtuvę, Marcusai! Kaip po velniais tai gali būti mano kaltė? Aš turėjau antkaklį po kaklu jai užrišt ar ką?!

Jia itin reikliai paprašė Marcuso nusiraminti. Abu vyrai ne juokais įsikarščiavo. O kadangi varlokas pavijo mylimąją šalin paprašydamas nesikišti, Wang nuskubėjo prie Rebekos.

- Visa tai neatrodo gerai,-ji sušnarėjo originalaus burto vampyrei, spigindama tai į Sebastianą, tai į Marcusą.

- Užteks! Jei savo riksmais prikelsit vaiką aš jum abiem odas nudirsiu!-pagaliau įsiterpė ir Liviana, bet sulig tais žodžiais pravirko trimetis. Graikė pati pasiuto, rėkė atvira gerkle,-Marcusai, tėti, jei pradėsit spardyti vienas kitam subines Saloninos tai nesugrąžins! Ji surado ramybę, galbūt net leidžia amžinybę kartu su Marcia. Apsiraminkit abu!

Už šeimyninę dramą atsiprašiusi Jios su Rebeka vikanė nuskubėjo laiptais į viršų pas sūnų. Sebastianas tebežaibavo akimis į Marcusą. Wang paprašė mylimojo grįžti į viešbutį. Aprimęs jis pritariamai linktelėjo. Eidamas pro Mikaelson stabtelėjo:

- Buvo malonu susipažinti, Rebeka,-jis atsisveikinamai linktelėjo, o Jia iš paskos dar kelis sykius už Marcus'ą, atsiprašė. Porelė išėjo pro duris. Svetainė skendėjo labai sunkioje energijoje.

- Aš išgėriau vaistą, Rebeka. Man buvo pavykę, po velniais, trumpą, sumautą laiko tarpą maniau, kad nuo viso to paranormalaus šūdo aš pabėgau ir, kad viskas bus kitaip,-pradėjo pasakoti su karštu barniu ar Saloninos mirtimi nieko bendra neturinčia tema,-Ir žinai kas nutiko? O gi pradėjau stipt. Viskas baigėsi tuo, kad į vampyrą atvirtau atgalios. Kaip bjauru suvokti, jog mūsų svajonei niekada nebuvo lemta išsipildyti, supranti?

by **Jon Spencer** Pir. 08 01, 2022 12:20 pm

Kad ir kaip apmaudu tai būtu pripažinti, tačiau tokia “normalaus, žmogiško gyvenimo” sąvoka, kokia buvo realizuojama tarp Redford’o giminaičių atsidurusiai Rebekah Mikaelson, buvo absoliučiai svetima. Tai buvo netuolygu prisilietimu prie žymaus Monos Lizos paveikslo rėmo. Neįmanoma, nebent kokiam keistam sapne. Po kurio atsibudus, viso labo sugrįžti į savo įprastą rutiną, ir dienos eigoje, jei netyčia atsimeni sapną, pasidaro malonu ir šilta. Tai buvo it gero filmo ekranizaciją, kurią norėtum išgyventi pati. Apsupta šviesos, sklindančios iš gyvenimo nesugadintų vaikučių, paprastų ir draugiškai jos atžvilgiu nusiteikusių suaugusių, ji jautėsi nuostabiai. Nereikėjo galvoti apie problemas su taryba, ateitį kurią turės grįžus Niklaus Mikaelson. Mėgavosi kiekviena akimirka, kažkokia prasme, leisdama sau jaustis kaip niekad gyvai. Ne akimirkai nepasigailėjo sprendimo trumpam “pabėgti”. Ką kalbėti apie tai, kad ji buvo viena iš nedaugėlių, kuriems teko ta garbė, pažinti pirmojo vampyro šeimą. Ir sakykit ką norit, įspūdį šie asmenys kėlė ne tik todėl, kad buvo kur kas reikšmingesnių, nei originalieji, rūšių. O todėl kad laikui bėgant, nesugędo. Na, žinoma pas visus visko buvo. Tačiau elementaraus nužmogėjimo, čia nesijautė. Ir tai buvo keista, bet iki negalėjimo malonu. Su Jia bendravimas taip pat natūraliai užsimezgė. Palaikyti pokalbį pasirodė ypatingai paprasta, juk azijietiškos išvaizdos moteris tiesiog spinduliavo gera energetika. Galėdama spėti, josios nemirtingumui būtu davusi ne daugiau nei kelis dešimtmečius. Būtent tiek, kiek reikia kad apsiprastum su savo “naujuoju aš”, bei praeitum skerdiko fazę. Šitą tikriausiai turėjo visi. Visgi, nuojauta kuždėjo kad bus kitaip. Nors reikia pabrėžti, esti Rebekah net netoptelėjo į tą gražą galvelę, kad šalia įsitaisiusi moteris ir buvo ta pati tarybos ir Li įšventinta “karalienė”. Įsivaizdavo tą istorinę būtybę kažkaip kitaip. Ne originalaus burto, tačiau galimai labiau brutalią, kažkur savo egzistavime pametusią žmogiškumo sąvoką. Su vienuoda nuotaika galinčia išskersti visą vaikų darželį, ir susitvarkyti nepriekaištingą gelinį nagų lakavimą. Kažkas panašaus į Li, tačiau galbūt dar mažiau emocionalią. Ir tikrai ne tai, kas buvo taip arti mirtingumo. Nuo veido nedingo šypsenos, kaip ir neatsirado noras susigalvoti priežastį, kodėl staiga prireikė išeiti. Aplamai, Rebekah čia buvo priimta iš karto ir taip lengvai, kad netgi stengtis nereikėjo. Nuo vyriausio iki jauniausio, ji liko pamėgta. Ir tai taip siaubingai skyrėsi nuo Mikaelson’ų aplinkos. Kur tavo pavardė kėlė pagarbą, baimę ir norą įsitrinti į tavo gretas. – Visas mano šeimos ypatingumas slypi tame, kad stipriausi esame tuomet, kai esame kartu. Šis dalykas buvo aktualus net tuomet, kai buvome mirtingi. Ir žinai, kartu praleidus kiek daugiau nei tūkstantmetį, tapo aišku tai, kad tai vienintėlis dalykas, kuris su tavimi lieka amžinai. – Žodžiai nors ir buvo teisingai, tačiau juose buvo galima pamatyti ir kažkiek apmaudo. – Juk ne veltui yra sakoma, kad laikas nusprendžia kas ateina į tavo gyvenimą, širdis nusprendžia ką tu nori turėti savo gyvenime, ir tik to asmens veiksmai nusprendžia kas jame pasilieka. – Akimirka atsitiktinio romantizmo buvo iššaukta maloningos aplinkos, ir ne ką mažiau maloningos kompanijos. Kuomet šyptelėdama Rebekah netrūko atsekti Jia’s žvilgsnio, kuris netrūko surasti kieme likusį josios mylimąjį. Apie piktadarystes, kurias padarė Pierce, bei Apie sudaužytus josios aukų likimus buvo galima parašyti keliolikos tomų pasakojimą. Tačiau šią istoriją ji te buvo girdėjusi iš Sebastian’o lūpų. Dar šiandien. Viskas buvo per daug šviežia, kad susidaryti konkrečią, nekintančią nuomonę. Suspaudė lūpas, tarytum leisdama akimirkai paskęsti savo pačios mintyse. Skausmas, ypatingai netekties yra labai stiprus variklis judėti toliau. Galbūt ne gyvenimo linkme, tačiau šį fenomeną tikrai galima pavadinti taip, kaip tai pasakė Wang. Tai suteikia jėgų, ir tos jėgos yra galingos iki fanatizmo. Juk dar visai neseniai Mikaelson buvo varoma panašios jėgos. Tik tiek kad laiku ji suprato tai, ką suprasti pavyksta ne kiekvienam. Kerštas skriaudos neatitaiso, o blogiau už tai, kad ir lengviau nepasidaro.

– Laikas gydo, lygiai taip pat kaip ir asmenys, kuriais save apsupi. Leisiu sau skambiai pasisakyti, kad ateis ta diena, kai pamatysi permainas, kuomet pagrindinis atspirties taškas nebe bus skausmas, kurį jie nešioja. – Omeny turėdama neginčytiną dinamiką tarp Jia ir Marcus’o. Juk viso vakaro metu, jaunai atrodantis varlokas nenuleido savo akių nuo gražuolės, kaip ir ji, apdovanojo šį tai žvilgsniu, tai intymumo natą nešančiu prisilietimu. Sąjuga, ypatingai ilgalaikė, tarp mirtingo ir ne, asmens dažniausiai yra pasmerkta iš anksto. Bet štai matyti kai atsiranda taisyklės išimtis, visada malonu. Tai suteikia vilties, kad ne viskas yra tik juoda juoda. Moters pademonstruotas noras nutolti nuo slogumo turinčios kalbos, netrūkus buvo pasitiktas gana teigiamai. Juk gadintis nusiteikimą sunkiomis kalbomis, noro neturėjo ir Rebekah. Pasitikta nelaukto klausimo, ji kaip mat stabtelėjo. Žandikaulis šiek tiek išsitempė. Nežinojo teisingiausio būdo apibūdinti tai, kas vyko tarp jos ir Redford’o. Tikriausiai universalaus, tinkamo žodžio ir nėra. Labai neužtikrintai, lėtai papurtė galvą.

– Ne. Tarp mūsų nieko panašaus nėra. – Kažkaip ne taip nuskambo, kas pasimatė iš šiek tiek sugluminto originaliosios žvilgsnio. – Mes buvom kartu, labai seniai. Žmonės tiek negyvena, kiek seniai tai buvo. Tačiau nieko nesigavo. Tikriausiai todėl, kad kai kurie paprasčiausiai nėra skirti vieni kitiems. – Sunku pasakyti ar tai buvo nuoširdus atsakymas, mat šis prieštaravo josios kūno kalbai. Bet kitą vertus, tai galėjo būti pasąmonės bandymas viską aiškiai sudėti į tinkamas lentynas ir neklibinti, net esant poreikiui nuo nusistovėjimo nuvalyti dulkes. – Norėčiau pasakyti kad esame draugai, ne tik vieno bendro tikslo suvienyti šiai akimirkai. Bet, tikriausiai tai paneigti ar patvirtinti gali tik laikas. O laiko aš turiu. Beto, Sebastian’as vedęs, ir nors tai iš originaliosios lūpų tikriausiai skamba idijotiškai ir visiškai nepagrįstai. Bet man tai tabu. – Demonstratyviai ir gana paikai kištelėdama liežuvį, tą pat akimirką pagalvodama apie tai, ką būtent vedęs buvo pirmasis vampyras. Tikriausiai niekas, absoliučiai niekas nepriverstu šviesiaplaukės pakeisti nuomonę apie Katherine Pierce. Ir šiaip, per daug garbės jai, kad apie ją galvoti. Todėl mikliai tokią mintį ir išsimetė iš savo galvos. Visa laimė, kad netrūkus prie jų prisijungė ir šventės kaltininko mama. Šiek tiek pasislinkdama, originalaus burto vampyrė leido gražuolei įsitaisyti tarp savęs ir Jia’s.

– Palauk, tu dar nežinai ką reiškia atsidurti tarp mano baisiai priviligijuotų brolių. – Sukrizeno, kaip mat rasdama kažką blogiau, nei gimtadieninis chaosas, kuris buvo sulygintas su Ambrose bloodline. Gerai, pastarieji savy talpino ženkliai daugiau tamsos, bet velniai griebtu tik Mikaelson’ai mokėjo būti toookio lygio subingalviai. O jei tau kas nors nepatinka, tai kuolas į širdį į pokaitis karste geram šimtmečiui. Bet istorijos apie šią familiją, keliavo iš lūpų į lūpas jau per daug metų, kad garbės suteikti ir šiai akimirkai. Rebekah niekada nebuvo sintetinio kraujo gerbėja. Na, kad ir kaip jis turėjo būti sugretintas su tikru dalyku. Tai vistik liko komerciniu žingsniu. Ir jėgų jis tiek nesuteikė. Bet iš mandagumo, prisitraukė stiklinę arčiau savęs. Aišku galėjo pavartyti nosim, ir pasakyti kad geriau viskio išgertu, mat naudos būtu daugiau. Tačiau, buvo šiuose namuose svečias. Todėl atitinkamai ir elgėsi. Livianos kreipinį nepraleido pro ausis, kaip mat atsisukdama į Šios pusę ne tik veidu, bet ir visu pusiauju. – Mes ne… – Neliko labai “sužavėta” minties kad naktį reikėtu praleisti su Sebastian’u viename kambaryje, kur būtu tik viena lova. Aišku, Jie abu buvo suaugę, ir ne vienam nebuvo reikalingas miegas. Bet vis vien, per daug maža erdvė, per daug nepridusintų, net atvirkščiai sukurbintų jausenų kits kito atžvilgiu, tiesiog darė tokią situacija “pavojinga”. Nebuvo tikra kas sugebės save sukontroliuoti ir elementariai nesuknisti atrodytu atsistačiusio abipusio ryšio. Bet čia pat Liviana pratęsė. Kas tik dar labiau įvarė strioko Mikaelson. Akimirka pasimetimo. O tuomet suvokimas ir nuoširdus, skambus krizenimas. – O siaube. Tavo sūnus Sebastian’as. Žinoma. Lel. – Net delnu kuriam laikui paslėpė savo akis. Ir toliau smagindamasi krizeno. – Negalėčiau rasti ne vienos priežasties, kodėl turėčiau atsisakyti tam mažam voriukui. Žinoma, mes liksim. Manau kad ir tavo tėvukas nebūtu labai prieš ilgėliau pabūti su savo šeima. – Situaciją iki kažkokio lygio absurdo papildė ir iš vaiko kambario pasirodęs vampyras. Moterys susižvalgė, ir Rebekah sunkiai susilaikė nepakomentavusi to, kad priešingai ne mažojo Sebastian’o, didžiojo skonis gana svarstytinas. Yes, that bitch buvo kaip nenusiplaunanti dėmė ant mylimiausio švarko. Užtad dėl antro komentaro nesusilaikė. Nutaisė tokį snukyti it tikrai labai stipriai susimąstė kokią gi išeitį reikėtu pasidaryti, jei toks nepasidalinimas būtu real deal. Iš vaidybiškai susimąsčiusio, Rebekah veidas “sugrojo” lapiška išraiška. – Atiduosiu savo širdį jaunesniam.

Be savimeilės pakutenusio komplimento, kuriuo Marcus’as įžengė į namus, atmosfera su kiekvienu aplinkinių tariamu žodžiu vis sunkėjo. Kad ir kaip norėjo, Rebekah nejautė turinti teisę kištis į asmeninius šeimos reikalus. Juk situacijai būnant iš jos pusės, pati nenorėtu šalutinių komentarų. Kuris laikas, bent iki tam tikro laiko, išliko tiesiog stebėtoja. Juk net apie tą pačią Saloniną nežinojo beveik nieko. Tačiau bomba, kuri netrūkus buvo numesta, ne kiek nenustebino. Katherine buvo niekinga. Mananti kad yra supista pasaulio bamba, apie kurią ir kurios įnorius turi suktis visas pasaulis. O ką kainotu nudėti tą asmenį, kuris Redford’ui priminė jo žmogišką gyvenimo dalį, kuri bent sentimentais buvo šildanti visą kūną? Ogi nieko, easy. Situacija neaplenkė ir šviesiaplaukės, kuomet Marcus nepasibodėjo pasakyti faktą, kuriuo Mikaelson net neabėjojo. “O kas jei ji būtu pareikalavusi mano mirties?”, – žodžiai, kuriuos jam ištarė dar tuomet, kai pirmasis buvo kalinamas taro angelito konstrukcijos, kaip niekad tapo pranašiškais. Dabar Jie nebe skambėjo kaip užsišikusios dėl nieko moters komentaras. Aišku, šviesiaplaukės anaiptol nebaugino Pierce apsilankymas. Išmėsinėtu tą kalę gabaliukais, bei tuomet pasileistu į labdaringą kelionę po visą Niujorką, pamaitinant beglobius šunis. Juk tai šliundrai patiko vartaliotis su vilkolakiais, su jais ir galėtu likti per amžių amžius. Amen. Fui. Nusipurtė nuo aplankiusios minties, kuomet gana reikšmingą žvilgsnį mestelėjo į to nepastebėjusį Sebastian’ą. Nieko nuostabaus, sulauktos naujienos kone išstūmė jį iš savo paties kūno. – Ir tai būtu buvusi didžiausia jos kada padaryta klaida. – Pasisakė tyliai, tačiau su tokiu šalčiu, kad atrodė kad šis buvo pajėgus užšaldyti kaulus iki tokio laipsnio, kad prie šių tik prisilietus, jie sutrūpėtu mažiausiais gabaliukais. Žinoma, toks įvykių scenarijus įsigalėtu tik tuomet, jei Pierce pasirodytu viena. Ko ji žinoma nepadarytu. Nebuvo kvaiša. Kartu atsiteptu Sebastian’ą, o tuomet klaidą padarytu jis. Vienareikšmiškai. Nors lengva ir nebūtu, nes nepaisant to durklo, kuriuo kartas nuo karto Rebekah papuošdavo Nik’as. Redford’ui būtu akis išplėšusi, kovojant už savo išgyvenimo galimybę. Ypač vedama principų. Tikrai nemanė kad situacija gali peraugti į steriotipinį snukiadaužį. Nežinojo koks yra Marcus’as, tačiau nemanė kad Sebastian’as gali būti tiek “atsilupęs” kad aiškiai labai įsiskaudinusį sūnų, kurio emocijos privertė pirmąjį vampyrą pasigailėti tam tikrų savo praeities pasirinkimų, imti ir dar fiziškai “nualfinti”. Bet kitą vertus, įsikišti buvo pasiruošusi, ką atspindėjo ir žodžiais, kuriuomet pavyta šalin, Wang netrūko atsidurti prie Mikaelson. – Neatrodo. Bet kol nepradėjo pulti kits kitam į gerkles, lai išsišūkauja kas prisikaupė. Bet jei pradės, žinai ką daryti. – Rebekah nepasakį to balsu, tačiau tikrai kad nepasikuklino pasinaudoti dar vienu originalaus burto benefitu, kurį kaip ne keista, savo laiku išmoko iš šiurpą keliančio savo brolyčio. Įsibrauti į svetimas mintis. “Jei pajudės vienas kito atžvilgiu, stverk savo pupulį, o aš apsiimsiu Sebastian’u. Tiek paradinės, tiek galinės durys neuždarytos. Atskirsim juos kuo didesniu atstumu, atvėsimui. Nenukentės net Liv namai. Na gerai, iš durų tikriausiai nieko neliks, bet… geriau taip, nei namų išsprogdinimas”. Šyptelėjo, tačiau taip, kad tai liktu vos vos pastebima. Nustebino štai kas, Liviana. Kuri absoliučiai žmogiškai, ir paprastai privertė abu konflikto dalyvius užsičiaupti. Pravirko berniukas, ir Liviana atsiprašiusi pasišalino. Rebekah savo ruožtu viso labo supratingai linktelėjo. Kadangi taip gavisi, kad namų šeimininkė gavo kur kas rimtesnę užduotį, nei kad išlydėti svečius. Tuo vaidmeniu apsiėmė Rebekah. Kuomet prieš šviesiaplaukės priėjo Marcus su Jia. Rebekah draugiškai palytėjo varloko ranką, šiek tiek virš alkūnės. – Gaila kad aplinkybės tokios, bet man taip pat buvo labai malonu su jumis abiem susipažinti. Laikykites. – Jia savo ruožtu apdovanojo apkabinimu. Negana to, kad karalienė jai tikrai labai patiko, tai pajautė pareigą nuraminti ją dėl to perdėto kiekio atsiprašymų. Mat tai toli gražu nebuvo baisiausias konfliktas kurį Beka matė, ar tuo labiau kuriame aktyviai, ne pasyviai dalyvavo. Uždariusi duris, ji kaip mat atsisuko į Redord’ą. Pirmiausia pasigirdo kiek dramatizuotas atokvėpis. Ketino atmosferą išderinti kokiu nors paiku juokeliu. Tačiau buvo pasitikta tęsinio, kuris dabar buvo nukreiptas prieš ją, ir nieko bendro neturėjo su tuo, kas neseniai čia nutiko. Suprantama, jis nenorėjo kalbėti apie tai, kad viena iš jos moterų nužudė prieš ją buvusią. O su kokia mintimi? Galima tik įsivaizduoti kas tos kekšės galvoj sukasi. – Sebastian’ai nereikia. – Pabandė jį sustabdyti, jau po to, kai nuo jo graikiškų lūpų nutrūko žodelytis “vaistas”. Nuleido akis, ir netgi nepriėjo arčiau. Liko stovėti te, kur ir prieš tai. Per daug skaudžiai pasirodė. Žvilgsnis užsikabino už ant grindų išmėtytų žaislų, susikoncentravo. Klausė visko, ką jis norėjo išsisakyti. Ir tik tuomet, pakėlė akis.

– Tikrai manei kas tavo brolis buvo toks lengvai šifruojamas, kad tiesiog padėjo buteliuką su vaistais, kad šiuos būtu užtekę tiesiog išgerti ir mėgautis pasėkmėmis? – Na, ji nemėgo labai puikuotis tuo kad nebuvo nei tuščia nei kvaila. Todėl kai visgi nusprendė pajudėti, prisėdo ant pirmo baldo, kuris šiam veiksmui pasirodė užtektinai patogus. – Kai mes išsiskyrėm, aš nesilioviau ieškoti vaisto. Nemaniau kad bus lenga, todėl investavau absoliučiai viską, ką tik galėjau, kad tik sužinoti vaisto specifiką iki smulkiausios detalės. Apeiti visus spąstus, kuriuos vienareišmiškai būtu palikęs tas, kuris turėjo galią sustabdyti vampyrizmą. Ir kad tai nepatektu į netinkamas rankas. – Bandė apsimesti kad ai vis vien, kuomet trūktelėjo pečiu, tačiau jo veido iš savo regos lauko taip ir nepaleido. – Tu klysti, viskas buvo įmanoma. Tiesiog per vėlu. Vaistas buvo sukurtas dviems, mano žiniomis pačiam Silas ir jo tuometinei pasijai, Amarai. Aš radau antrąją dozę. – Neigiamai krestelėjo galvą, dar kartą ant savo pečių užsimesdama tuometinio pasirinkimo sunkumą. – Ne. Jei tave sukirbino mintis kas nutiko. Neišdrįsau.

Nutilo, tarytum būtu pristigusi racionalumo savo pačios veiksmams. Juk nebūtu jo apgavusi, esti tiesiog persigalvojo, pagalvodama kad nemirtingumas yra ženkliai geriau, nei tiek ilgai norėtą įgyvendinti svajonė, kurią kartu pasidalino. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji netrūko priversti save susikaupti tam, kad pratęsti pasakojimą toliau. Veidas, kuris prieš tai talpino gana dviprasmiškas, sunkias emocijas, tapo švelnesniu.

– Tam kad aktyvuoti vaisto potencialą, reikėjo magijos. Daug ir specifinės. Visa laimė, kad Freya buvo užtektinai gabi, kad apsiimti šiuo dalyku. Juk žinai kad Nik’as turi sūnų su Caroline? Ne? – Neigiamai krestelėjo galvą. – Toks pat sociopatas, kaip ir tėvukas. Atidaviau vaistą Caroline, ir su nuolatine priežiūra, ji susigrąžino mirtingumą, kuris atgal nesmogė šlapiu skuduru. Nei Nik’as, nei Caroline niekada neturėjo svajų būti mirtingais, bet Jie norėjo savo jausmams suteikti pavidalą, turėti tą pilnatvę, kurios neturi nemirtingieji. Caroline pastojo, ir netrūkus po to kai išnešiojo berniuką. Vėl buvo paversta vampyre. – Rebekah antakiai skausmingai išlinko, žinant kokią sunkią informaciją ką tik pateikė. Juk darant teisingus sprendimus, tas vienkartinis stebuklas galėjo būti išnaudotas daugiau nei tinkamai. Ir jų pačių. Tačiau, gyvenimėlis turėjo visiškai kitokius planus. Sebastian’as savo dozę išnaudojo neteisingai, be to, buvo iki negalėjimo apsvaigęs nuo Katherine. Rebekah savo ruožtu, atidavė tiems, kurie manė buvo šito verti labiau. Susidirbo abu, bet ką čia jau be pakeisi. Beliko tik finalinė visą ko dalis. – Caroline neišgyveno, tačiau tai neturi nieko bendro su vaistu. Ją susprogdino korporaciją, kuri kuravo tave su ponia Redford. Jau sekančią dieną po to, kai nužudei Nik’ą. Vat va šitai yra šūdinas jausmas. Gaila ne dėl to, kad tai neva buvo neįmanoma. Gaila dėl to, kad iššvaistyta.

Net paties pragaro liepsna degantis Ambrose kraujas ne visus giminės atstovus pavertė kraujo ištroškusiais monstrais. Visi jie giliai širdyje norėjo labai paprastų, netgi žmogiškų dalykų, tarsi visos tos fantastinės galios būtų tapusios tiesiog rutinos dalimi. Liviana nepaisant savo tarnystės gamtos jėgoms bei balansui troško santykių, šeimos, paprastos kasdienybės ar darbo, kuris paprastam žmogui gal net per gerklę lystų. Lygiai tas pats su Marcusu, tik jį priešingai nei seserį nesekmės, nelaimės ir netektys prispausdavo. Varlokas nuo pat to momento, kai Elissa išlaisvino jo sielą iš kalėjimo ir gavusi tikslius nurodymus subrandino jo kūną savotiškoje magiškoje laiko kapsulėje buvo išskirtinai geras ir pozityvus bičelis. Jį daugybę šimtmečių plaukiojusį sielų upėje, materialaus pasaulio malonumai nepaprastai džiugino. Lyg vaikas džiaugėsi skaniu maistu, gyvūnais, knygomis, peizažais ir net kitais žmonėmis. Greičiausiai tas bene vaikiškas vyruko nekaltumas ir patraukė gražuolę Eleną Gilbert, kuri ne savo noru įtraukta į supernatūralaus pasaulio peripetijas jau buvo kone pamiršusi, kiek grožio savy talpina paprasčiausias paprastumas. Ji buvo užmiršusi džiaugtis patekančia ir nusileidžiančia saule, grožėtis, žvaigždėmis, naktinio miesto žibintais, bet Marcus jai priminė koks iš tikrųjų gražus yra gyvenimas. Savo energija, šviesa ir gerumu jis būtų nutvieskęs bet kokį blogį. Ir visgi "likimas" iš jo mylimąją atėmė. Tada peršoko į kitą, naują pasaulį nesuskaičiuojamoje jų galybėje ieškodamas Elenos, o kai ją rado, tas magnetiškas jųdviejų susiliejimas įvyko savaime. Marcus ir vėl leido sau džiaugtis, bet mirtis Gilbert pasitiko ir kitoje realybėje. Dar vienas pasaulis, dar viena Elena, dar viena meilės istorija. Dar viena mirtis. Atsikartojantis ciklas varloką išvargino. Jis tapo rūstus, piktas. Tie dalykai, kurie teikė jam laimę tapo kvaili, beskoniai, erzinantys. Kai grįžo į savo originalųjį pasaulį buvo pasiekęs patį tamsiausią savo egzistencijos tašką, bet susidūrė jo ir Jios Li Wang keliai. Vampyrė užbūrė Marcusą savo gerumu, dabar jau ji priminė jam pamirštą laimės skonį. Jia buvo tiesiog too good to be true. Išmintinga, nepaprastai graži, tyra, mažiausiai vampyriška vampyrė kokia tik begalėjo būti. Beprotiškai mylėdama gyvenimą ji vėl išmokė to ir Marcusą. Jis vėl patikėjo, kad šį kartą viskas gali baigtis laimingai.

Saloninos mirtis didelį šoką sukėlė abiems tebegyviems jos vaikams. Wang'ai turėjo tradiciją naujuosius kinų metus sutikti drauge Honkonge su pačiais artimiausiais savo rato asmenimis, bet kartu su dangų maišančiais fejerverkais Marcuso galva sprogo ryškia motinos mirties vizija. Kai susisiekė su Liviana ji buvo lygiai tokia pat sutrikusi kaip ir jis. "Gal tai įspėjimas?" - bandė paaiškinti, nors giliai širdyje žinojo, kad tiesiog save guodžia. Nepaisant didelių, net desperatiskų pastangų jie Saloninos kūno taip ir nerado. Motinos gimtinėje Salonoje, dabartiniame Solo mieste, Kroatijoje jie paliko tuščią kapą. Marcusas laikė glėbyje raudančią seserį ir tą akimirką prisiekė už motinos mirtį žiauriai atkeršyti. Livianą ne tiek, kiek pats mirties faktas kur kas labiau liūdino kitas - vampyrų sielos nekeliauja į šviesą. Vien nuo minties apie tai, kokias kančias motina patiria pragare vikanei iš skausmo norėjosi rėkti balsu. Ir visgi visais aspektais, kurie lietė Tamsos pasaulį tiek Liviana, tiek Marcus negalėjo nieko padaryti. Bet į moters pasaulį atklydo asmuo, kuris galėjo. Silas? Su dėdė nebendravo senokai ir nieko nuostabaus atsižvelgiant į tai, kas perėmė pragaro valdovo karūną iš Katherine Pierce. Nutiko šis tas įdomiau.

Keisti atsitiktinumai ir dar keistesnės būtybės Livianos gyvenime reiškė tą patį, ką paprastam žmogui dantų valymas - rutiną. Kurį metą ji juto labai įdomią energiją, kažkuo šiek tiek panašią į jos pačios, bet gerokai stipresnę. Negalėjo paaiškinti to jokiomis jai žinomomis priežastimis net jeigu laikė save itin įgudusia magijos, valdytoja. Atsekti šaltinį buvo sunku, nes šis keliavo milžiniškais šuoliais, kartais išnykdamas visai, kartais vėl atsirasdamas. Visgi tie šuoliai turėjo tam tikrą pasikartojimą - visados nutikdavo prie realybės ribų susiaurėjimų, kas paprastesne kalba kalbant yra tiesiog portalai. Vieną jų atvėrė specialiai išsitraukdama ne tokį ir jau pavojingą basiliską iš kito pasaulio, šiek tiek panašaus į pirmykštę žemę, but worse. Ilgai laukti nereikėjo, erdvė sumirguliavo ir prieš akimirką dar tuščioje vietoje pasirodė vyras. Jis suvystė padarą nematoma jėga bei švystelėjo atgalios pro portalą, kurį šį kartą atvėrė pats.

- Jei tik turiu pasirinkimą niekados jų nežudau,-jis kreipėsi į Livianą, kurios nematomumo burtas gal visgi nebuvo toks ir nematomas. Vikanė į atėjūną žiūrėjo itin įtariai, bet po velnias, ta energija... Moteris gniaužė rankoje kardo rankeną pasiruošusi bet kurią akimirką veikti. Bet tada netikėtai ginklą paslėpė dėkle.

- Ar tu esi kita mano pačios versija?-bandė suvesti galus ir tiesą sakant niekas nesirišo į logišką paaiškinimą. Bet tas keistas pažįstamumas negalėjo būti atsitiktinis. Vyriškis priartėjo, bet Liviana nežengė atgalios. Jiedu suglaudė delnus tuo momentu tiesiog jausdami visa esybe ką turi daryti ir akimirksniu viskas tapo aišku. Gyvenimas kažką atima, kažką duoda.

Veikiausiai buvo tik laiko klausimas kada Liviana susidurs su Connor'u. Juk tam tikra, prasme jiedu buvo tokie patys, jų egzistencinis tikslas skyrėsi tik tuo, kad vyras veikė pasauliuose, o ne viename. Joks asmuo negalėjo iki smulkmenų suprasti to juodo darbo, kurį moteris dirbo, tai buvo viena tų patirčių, suprantamų tik jas pergyvenus savu kailiu. Daugybę šimtmečių graikė leido viena manydama, kad neturi artimųjų, kad yra vieniša, bet per ne tokį jau ir ilgą laiko tarpą atgavo tėvus, brolį, tetą, dėdę, o dabar būrį papildė dar vienas brolis. Connor'as geriau, nei bet kas kitas galėjo suprasti Livianą. Tokio artumo ji dar nebuvo patyrusi ir visgi paties vyro prašymu šiuo džiaugsmu moteris negalėjo pasidalinti su niekuo. Connor'as nepriklausė šiam pasauliui, galbūt šiame aplinkybės niekados nesusiklostys tinkamai ir jis negims? Katherine ir Sebastianas neturės bendro magic baby? Juolab abu buvę serafimai, pirmieji puolę angelai nebepalaikė artimo ryšio. Nepaisant Connor'o genų iš motinos pusės (siaubinga Pierce reputacija gyvavo ir Ambrose/Varias šeimoje) Liviana priėmė jį kaip tikrą brolį. Visgi giminei priklausyti jis negalėjo. Bent jau kol kas ne. Ir visgi Connor'as nebebuvo vienišas. Palikti šio pasaulio jis negalėjo dėl jo gyvybinės energijos susijungimo su Sailo dukra Cataleya. O dabar bendromis jėgomis, vienas kitą palaikydami jie stengėsi būti kiek įmanoma "normalūs". Ir netgi "normaliai" vienas kitą mylėti. Connor'as netgi padėjo Livianai išspręsti Saloninos pragariškos kančios klausimą. Kitaip nei Liviana ar Marcus, jis galėjo keliauti po VISUS pasaulius, nes visgi iš didelės dalies pats buvo tiek demonas (buvusios pragaro karalienės energija) , tiek serafimas. Grynas vaikščiojantis energetinis konfliktas. Jam pavyko rasti Saloninos sielą pragare ir padėti jai rasti kelią į šviesą. Žinodama, kad motina surado ramybę, ramybę surasti galėjo ir Liviana.

Rebeka, kaip ir visi Mikaelson'ų šeimos atstovai buvo itin gerai žinoma antgamtinių būtybių tarpe, bet kitaip, nei jos broliai sugebėjo išlaikyti gerą reputaciją. Sebastianui pranešus, kad į gimtadienį atvyks su Rebeka Liviana itin nudžiugo. Juk būtent tokios moters ir linkėjo savo tėvui. Stiprios, nepriklausomos, galingos ir visų svarbiausia su gera širdimi. Greičiausiai jau nuo to momento originalioji vampyrė buvo į jų šeimą priimta išskėstomis rankomis. Suvokti, kad Sebastianas matosi su moterimi, kuri nėra Katherine Pierce buvo tiesiog nuostabu. Dažniausiai vyrai, pabuvę santykiuose su fatališka garbane nesistojo ant kojų taip sėkmingai. Ir visgi Redford'as neatrodė pametęs kelio, paniręs į tuštumą, tapęs nuožmiu, negailestingu. Tiesą pasakius po to, ką jį privertė išgyventi Xerces pirmajam vampyrui niekas nebeatrodė neišgyvenama. Negalima nepabrėžti ir Rebekos Mikaelson indėlio, kuri labai padėjo nemirėliui išlaikyti save kontrolėje, pažaboti instinktus, nejausti vienišumo, turėti tikslą. Įvairialypė graiko prigimtis lėmė tai, kad tiesiog atsiduręs prie tam tikros moters, kuriai jautė trauką imdavo ir kone su ja susitapatindavo, lyg iš spalvingo būdo savybių kraičio specialiai išsitrauktų jai pačiai giminingus bruožus, o tai nejučia padėdavo suartėti.

Negalima teigti, kad Saloninai Sebastianas buvo visiškai abejingas. Na, taip, kaip moteris ji buvo žavinga, išskirtinai graži, itin moteriška, ji kėlė jam itin šiltas sąsajas, priminė patį gražiausią jo išgyvento gyvenimo periodą ir visgi tas jausmas nebuvo romantinis, greičiau paremtas pagarba, sentimentais. Pasijuto velniškai blogai išgirdęs apie jos mirtį, ypač kai žinojo su kokia aistra ir malonumu ji kibo tirti naują pasaulį, į kurį pateko. Į Saloniną žvelgti platoniškai jam nebuvo sudėtinga. Jei su Katherine juodu suvedė pirminių jų versijų likimuose paliktas kodas, jei aista, kurią jai juto galėjo sudeginti visą pasaulį, meilės istorija, kurią išgyveno su Rebeka sveiku būdu apjungė tiek šeimyniškumo poreikį, tiek geidulius į stiprų, harmoningą ryšį. Greičiausiai dėl to jiem buvo sunku būti tiesiog draugais. Nepadėjo ir nedėkinga santykių baigtis, kuri praėjus trims šimtmečiams atrodė tiesiog absurdiška. Jie abu smarkiai pasikeitė, pažįstami veidai bei kūnai talpino naujas asmenybes ir natūralus pažinimo poreikis bei pažįstamumo jausmas traukė. Kol Liviana čiučiavo riksmų prižadintą berniuką, Sebastianas negalėjo atsiriboti nuo visiško bejėgiškumo jausmo. Kiekvienas kartas, kai bandydavo susikurti kažką gero baigdavosi tiesiog katastrofiškai. Ir netgi mirtinai asmenims, kurie jam rūpėjo. Abu jie su Rebeka vienas kito atžvilgiu laikėsi tam tikrų ribų, buvo daug dalykų, kurių nenorėjo vienas kitam atskleisti, bet visgi Saloninos mirtis graiką sukrėtė pakankamai, kad pasidalintų savo nusivylimu dėl to, jog viskas, kas gera jo pasaulyje ilgam neužsilaiko. Gali netikėtai grįžti, bet tik tam, kad likimas eilinį kartą skaudžiai pasišaipytų. Vyras prikando liežuvį, neskubėjo paaiškinti kodėl prabilo apie tą vaistą iš viso. Žinoti, kad Rebeka išsprendė itin sudėtingą lygtį ir jųdviejų svajonė trumpą laiką tapo tikra buvo kone surrealu. Ir visgi didelės laimės dėl to nepajuto.

- Ir tu tikrai manai, kad magija magiškai, išsprendžia visus akligatvius, į kuriuos papuolam?-Rebekos indėlis priversti vaistą veikti taip, kaip reikia kėlė susižavėjimą ir taip pat skepticizmą,-Žinai ką aš apie visa tai galvoju? Nė velnio tas vaistas nebuvo išsvaistytas. Ir niekada niekas nebebus taip, kaip atsimenam iš to laikmečio, kai buvom mirtingi. Jei prasidėjai su antgamtinėmis jėgomis, magija ir panašiu mėšlu niekados neturėsi ramybės, mokėsi didelę kainą už tai, kad drįsai nebūti paprastu žmogumi. Caroline, net tas pats Klausas tą kartą, kai atėmiau iš jo gyvybę, nesvarbu kieno rankomis, bet skola yra atsiimama visados,-Sebastianas nutilo, iškvėpė orą iš plaučių su tokiu sunkumu, nelyginant būtų velniškai pavargęs. Kai galvojo, kad Sebastiano mažojo gimtadienis padės atitrūkti nuo kiekvieno jį koneveikiančio aspekto, be abejo suklydo. Priešingai, jis kaktomuša atsimušė į tai, ko vengė,-O žinai kaip tą kainą moku aš? Aš visados kažkokiu suknistu būdu išsikapstau. Ir greičiausiai tik tam, kad stebėčiau, kaip miršta ir kenčia visi man brangūs asmenys. Kuo nuoširdžiau linkiu jiem laimės, tuo greičiau viskas grįžta į tą tašką, kai tą laimę pats iš jų ir atimu. Nemanyk, kad esu pilnas gailesčio sau. Aš prisitaikiau. Visados randu būtų nuveikti kažką naujo, judu toliau. O kai prisimenu savo egzistencines tendencijas mane persmelkia didelė baimė. Ir aš žiauriai bijau dabar. Pati esi čia, jutai kaip gera švęsti trimečio gimtadienį nesukant dėl nieko kito galvos, po galais, trumpam atitrūkau nuo savo būties komplikuotumo ir nuoširdžiai mėgavausi tuo, kaip mažas berniukas miega šalia suėmęs mane už piršto,-mėlynos pirmojo vampyro akys tapo itin skvarbios. Jautė jaudulį, bet tuo pačiu ir malonumą kalbėti visiškai atvirai,-Žinau, kad jautei lygiai tą patį, Rebeka. Pamoka yra ne siekti sau to paties, o tai bet kokia kaina apginti. Todėl aš labai gerai suprantu kodėl tu finale pasirinkai savo šeimą. Mum niekada nebūtų pavykę. Būtų nutikusi eilinė Mikaelson'ų ar dar blogiau, Ambrose lygio nelaimė tik skirtumas tas, kad tu nebūtum pajėgus apsiginti, o aš apginti mudviejų. Ir jei manai, kad atėjusi būtent į mano pasaulį tokių malonių švenčių patirsi daugybę, kad mano šeima šilta ir svetinga, na taip, iš dalies tu neklysti,-vyras visai smagiai šyptelėjo puse lūpų. Juk norėjo mintį užbaigti šiek tiek kitaip. Veidas tapo rūškanas, išryškėjo mimikos raukšlės,-Tu šiandien pamatei tą gražią viso reikalo pusę. Per daug gerai žinau kokia linkme juda reikalai. Ir jeigu tu nepakartosi žingsnio, kurį žengei 1760aisiais, jei nepaliksi manęs su visu tragišku, bet įtraukiančiu mano pasauliu praeityje, anksčiau ar vėliau nutiks nelaimė. Daug nelaimių. O jei atsipalaiduosiu ir patikėsiu, kad viskas gali būti kitaip, viskas gali būti gerai žinai kas nutiks? Tave iš manęs atims. Todėl patikėk, kai sakau, kad tavo išlikimo galimybės proporcingai auga didėjant nuotoliui nuo manęs. Tai, kas nutiko Saloninai yra puikus to pavyzdys. Ir aš negaliu kaltinti kažkokios nematomos jėgos, kuri pastoviai man viską sušika. Žinai kur slypi esmė? Manyje. Aš pastoviai darau klaidas ir dėl jų kenčia aplinkiniai, - Sebastianas dabar jau atsisakė vaidinti, kad nejaučia, kaip jųdviejų abipusė trauka tik auga. Jei iki tol kalbėjo abstrakčiai ir prielaidomis, dabar sumojo patiekti labai konkretų pavyzdį:

- Žinai ką aš padariau kai pamaniau, kad Katherine mirė? Į sušiktą praeitį grįžau, kad ištaukčiau ją į savo laiką. Ir žinai kas nutiko laiko linijai? Kolapsas ištiko. Pasaulio pabaiga. Ir ne aš atitaisiau kontinuumui padarytą žalą, iš viso kaip gerai, kad pavyko grąžinti viską į vietas,-Katherine vis sugrįždavo į vampyro lūpas ir visgi bene nė karto nepaminėjo jos vardo su nostalgija, sentimentais ar jauduliu. Į savo ir garbanės santykius žvelgė kritiškai, drąsiai pripažindamas savo nusižengimus. Pokalbiui tapus itin jautriam net nepajuto, kaip ėmė stovėti prie pat Rebekos. Troško artumo, apnuoginęs baimes jautėsi itin pažeidžiamas. Visgi kažkas tame būta žavaus. Didelis, galingas vyras, kuris pripažįsta, kad bijo ir aiškiai pasako ko, nes supranta save ir padaro teisingas išvadas. Didelis graiko delnas nuslūgo ant vampyrės žandikaulio. Akys kiek susiaurėjo, tapo įdėmesnės, bet ne tam, kad akyliau, fiksuotų josios kūno kalbą,-Kai myliu tampu pačia pavojingiausia savo versija. Galiu išplėšti moterį iš šeimos, nes noriu jos tik sau, galiu žudyti, naikinti, galiu visą pasaulį nuleist velniop į pragarą ir nesudvejot nė akimirkai. Ir meluoju sau, kai laikausi nuo tavęs atstumo, atseit tai padės silpniau išgyventi aiškų poreikį tave turėti. Aš nebandau pelnyti tavo palankumo. Aš bandau įkalbėti tave spjaut į mano pusę ir apsisukus išlėkti į priešingą pusę.

by **Jon Spencer** Antr. 08 02, 2022 12:53 pm

– Šiek tiek hipokritiška tai sakyti asmeniui, kuris neturėjo pasirinkimo laisvės, kuomet gimė dviem pasikrušti sumojusiems asmenims, kurių gyslomis tekėjo grynų gryniausia magija. Nemanai? – Rebekah niekada iki galo nebuvo atvira, o ir apie savo palyginus siaubingai trumpą mirtingą laikotarpį nesišnekučiavo prie arbatėlės. Nors tai išsiaiškinti buvo nesudėtinga, turint omeny kad Mikaelson‘ai daugeliui vis dar yra laikomi pirmais, originalaus burto vampyrais. Ir vargu ar šie savo ypatingumą gavo iš kokios nors pamišusios vikanės. Tokia buvo šių motina, kuomet pastatyta į siaubingai nedėkingus rėmus, kito pasirinkimo tiesiog nerado. Bonus taškų prideda ir tai, kad po Silas bandymų su broliu, o vėliau savimi ir Amara, visą tūkstantmetį niekas šio burto „nelietė“. Originaliai, apart Niklaus, visi Mikaelson‘ai buvo vikanais. Tačiau laikai buvo sunkūs, ir aplink šmirinėjantys vilkolakiai, o galbūt ir tie kur ant steroidų, suprasi kokios rūšies tie šūniekai yra... Nekontroliuojamai puolė kaimelius, ir kartą nuo eilinio užpuolimo nukentėjo jauniausias Esteros vaikas. Taip, Rebekah nebuvo paskutinė šeimos atžala. Berniukas buvo sudraskytas neatpažįstamai, ant apkramtytų, apdraskytų kaulų, mėsos dribo nebe daug. Rebekah iki šiol pamena vos septynis metus išgyvenusio brolio vaizdą. Estera padarė kvailystę, kuomet užmetė nemirtingumo, kuris neaišku kokias pasekmes galėjo turėti, ant savęs, vyro ir likusių vaikų. Tai supjovė Nik‘o genus. O kiti, na... tapo iš pažiūros pirmaisiais vampyrais. Aišku, vilkolakių populiacija ženkliai apmažėjo. Išgyvenusiems teko trauktis. Ir visgi, Rebekah pasirinkimo neturėjo. Ji jau gimė iš magijos, joje ir pagrimzdo iki šios dienos. Redford‘o demonstruotinas skepticizmas erzino ir tuo pačiu žeidė. Nors gal ir pati iš dalies viską kuo puikiausiai suprato. Bet vienas dalykas kai supranti savarankiškai ir tiesiog su tuo sugyveni. Bet kitas dalykas, kai tau tai yra sakoma į akis, to asmens, kurio nuomonė rūpi. Jautė kaip visu kūnu nubėgo keista banga, priminusi kažkokią nestiprią elektros iškrovą, nuo kurios vien plaukai pėstu pasikelia.

– Lengva tau sakyti, kai turėjai užtektinai laiko pasimėgauti žmogiškomis malonėmis. Kai gali papasakoti romanams įkvėpsiančias istorijas, kuriuose turėjai viską: pakylimus, nuosmukius, baimę kad gali kažko nespėti. Pirmą meilę be vampyriškų banalybių. Susilaukei vaikų su moterimi, kurią tuomet dievinai. – Reikšmingas Rebekah žvilgsnis palytėjo jo veidą, nors jos pačios emocijos vis dar buvo nepakitusios. Šiek tiek atsiribojusi, šiek tiek šaltoka ir besilaikanti atstumo, bet tuo pačiu ir susirūpinusi. – Todėl dabar turi nekintančią nuomonę esti nebus kaip ankščiau. Aišku nebus. Todėl nepoteriauk man, nes aš viso to neturėjau. Ir man buvo sušiktai gera matyti kaip mano svajonės materializavosi. Suvokimo kad tai galėjo nutikti mums, jei nebūtume buvę idijotais, taip pat užteko. – Išsikalbėjusi, šviesiaplaukė su palengvėjimu atsikvėpė. Keista, bet emocionali kalba nenuskambo net garsiai. Kontroliavo kiekvieną savo išleidžiamo garso decibelą. Kaip be pasukus, nenorėjo dar labiau varginti, šiandien aiškiai nusikalusios Livianos. Ji su viskuo tvarkėsi viena, ir sakykit ką norit, bet bent fizinio poilsio gauti nusipelnė. Sebastian‘o kone įkyriai brukama mintis kad viskas turi savo kainą, privertė akimirkai sustoti. It blykstė Mikaelson atminty iškilo akimirka, kuomet Liviana atidarė šių namų duris. „Katherine?“, - prisiminė ne vien, kaip nuskambo Varias balsas, bet ir tai, kaip pasikeitė josios veido išraiška. Ne ką mažiau svarbu buvo ir tai, kad pati Rebekah to ne tik kad nematė, bet ir nepajautė. Gal tai ir buvo kažkokia iškreipta kaina? Sutrūkčiojo akis, it koks nervinis tikas būtu ištikęs. Dabar gal buvo laikas taip imti ir tiesiai paklausti? Ne. Nenorėjo pasirodyti įžūli ar nesuinteresuota. Juk taip nebuvo. Atvirai, aonuoginantis pokalbis negalėjo būti mažiau emocionalus. Ypatingai tuomet, kai savo laiku ne viskas buvo išsakyta. Jo požiūris į egzistenciją vertė jos gysluose sustingusį kraują užvirti.

– Pasakysiu tau naujieną Sebastian‘ai. Gyvenimas užknisa. Nelaimės nutinka, o kai praeina, jų vietą užima kitos, prieš tai nebandytos. Jos nutinka man, tau, Livianai, eiliniam nieko vertam civiliui. Ir tau atrodo jos globalios, nes jos yra koordinuotos specialiai tau. – Dabar šiek tiek pakėlė balsą, bet čia pat susitūrėjusi pratęsė. – Nes tu gali jas pavilkti, prisitaikyti. Galbūt net išmokti kažko naujo. Ir paklausyk, nes tau tai sako asmuo, kuris šia žeme pratrepsėjo ne šimtą, ne kelis šimtus, o tūkstantį metų. Dažniausiai dėl viso to šūdo esam kalti patys, nes taip jau yra. Gyvenam per ilgai. – Savo amžių pabrėžė tik tam, kad išskirti skirtumą tarp savęs ir tų, kurie turi ilgaamžiškumo dovaną, nors daugiau nei pusę laiko pramiegojo. Arba jau šimtus kartų nužmogėjo. Ką kalbėti apie tai, kad savo antrų pusių mirtis Rebekah matė rekordiškai daug kartų, aišku Nik‘o dėka. Draugai, artimieji, tiesiog kontaktai su kuriais būta malonu leisti laiką, visi išgaišo. Ir slabake savęs Mikaelson nelaikė, kad imti ir galvoti apie susideginimą ar dar geriau, savęs uždarymą į „saugų burbulą“ ir išmetimą į vandenyno dugną. Velniop. Kaip kentėjo liaudis, taip ir kentės, tik vieno blogio vietą užims kitas.

Tuomet nuskambo būtent tie žodžiai, kurie net po 300 metų vis dar dūrė ten, kur skauda. Rebekah kūno kalba pasikeitė, raumenys įsitempė, žandikaulis paliko aštresniu, o žvilgsnis... Žvilgsnis tamsesniu, sunkesniu, netolygu liūdnu. „Mum niekada nebūtu pavykę.“, - mažu mažiausiai nemalonu, nors ir ištraukta iš konteksto. Pasikėlė nuo baldo, ant kurio prieš tai buvo prisėdusi. Tapo pastebima, nežinojo kur reikėtu dabar save padėti, mat tinkamos vietos nesimatė. Tiesa visuomet bado skaudžiausiai. Ir kaip buvo minėta ankščiau, vienas dalykas tai suprasti, visai kitas išgirsti. Užkabino, dėl ko šviesiaplaukė paprasčiausiai nusprogo.

– Nepavyko. Gerai. Tiesiog tobula! Iškelkime dar vieną balių, mano brolių stiliumi. Už tai kad nepabėgom kartu, nepasistatėm to idijotiško namo su balta tvora, nesugėrėm vaistus ir neprisidarėm trijų vaikų. – Sutapimas, tikrai neturėjo žalio suprarimo apie “sapną”, kurį Redford’as susikūrė savo galvoję dar tuomet, kai į jo pirštą įsikabinęs mini Sebastian’as, smigo. – Nes dabar būtu šūdinas jausmas verstis per subinę, kad alimentus sumokėti dar trim mažiem subingalviam, kurie tavęs nekęstu už tai kad pasaulis žiaurus, nutiko nelaimė ir šie kelius nusibrozdino. – Ant kaktos net susiformavo pykčio raukšlelės.

– Nepavyko. – Pasikartojo. – Tai ir nekrapštyk daugiau tos praeities. Pasidžiauk kad nei man save ginti nereikia, nei tau mūsų. Gerai? Super. – Sugriaudėjo ir nusiramino, mat čia pat ir vėl atsikvėpė. Kadangi prisikalbėjo, tai nebe žinojo kur tam momentui akių padėti. Kažkaip visai nemalonu ant krūtinės paliko. Užsikišusi vienos pusės plaukų sruogas už ausies, ir vėl palinko prie kažkokio baldo, tarytum nuo to būtu bent koks skirtumas. Jo šeima tikrai pasirodė siaubingai svetinga. Rebekah be jokių pastangų buvo priimta išskėstomis rankomis, tiek Livianos su berniuku, tiek Marcus’o su siaubingai malonia jo širdies drauge. Taip, tai skyrėsi nuo Mikaelson šeimos taisyklių, į tą “pasitikėjimo ratelį” priimamas nebuvo absoliučiai niekas. Na gerai, į brolių antras puses buvo žvelgiama kiek paprasčiau, nei kad Rebekos. Tačiau ar taip ar taip, moterys ten neužsilikdavo. O jei užsilikdavo, keliaudavo nuo vieno ant kito. Ko šviesiaplaukė niekada nesupraro. Kažkada atsimena net painiotis pradėjo, katra su katruo dabar buvo. Keistos situacijos susidėdavo, ir visa laimė kad ne jai tą svetimą gėdą ant pečių temptis reikėjo. Jo veidas tik trumpam pametė rimtumą, tikriausiai ir pats nesitikėjo kad atbaidančią kalbą pabaigs geromis natomis. Rebekah užvertė akis, sunkiai susilaikydama nuo atsakomos šypsenos. – Mhm.

Jai nebuvo poreikio papildomai komentuoti tai, kad jo šeimai šviesiaplaukė patiko, ir tai, kad jausmas buvo abipusis. Jie pasirodo apie Mikaelson žinojo pakankamai daug, o ji savo ruožtu absoliučiai nieko. Todėl josios trauka, noras susipažinti buvo daugiau nei natūralus. Ir svarbiausia, toks noras buvo pareikštas, ne todėl kad tai buvo antros pusės šeima, o todėl kad jie buvo iš tiesų skirtingai žavingi. Ji nutilo, o jis savo ruožtu tapo stebinančiai atviru. Pasitiko jo žvilgsnį, leisdama kad pokalbis taptu dar labiau suasmenintas. Šiek tiek praskleistos lūpos indikavo tai, kad šviesiaplaukė klausėsi labai įdėmiai. Skirtumas buvo tik tame, kad 300 metų atgal Rebekah savo nedideliame kūnely, tapino absoliučiai kitokią asmenybę, varoma visai kitokiais prioritais. Laikas pakeitė ne tik jį. Kuris laikas per atstumą vykęs pokalbis, netrūkus šį panaikino. Nebuvo tikra, kad tai buvo strategiškas žingsnis. Greičiau kažkoks magnetizmas, norint kaip galima labiau prisiartinti prie asmens fiziško pavidalo, artumo patenkinimui. Ji ir toliau drąsiai žvelgė į jo akis. Žalsvai rudos akys neatspindėjo tikriausiai labai protingo išgąsčio ir noro kuo greičiau ir kuo toliau pasiplauti. Ką ji matė, tai jo paties baimes, kurios razgėsi su josios, kurios buvo kiek kitokio poskonio. – Kvaila laikyti žmogų už rankos, ir primigtinai siūlyti išeiti… – Pasisakė gana tyliai, ir jei ne vampyriška klausa, išrinkti žodžius iš garso melodijos būtu buvę kone neįmanoma. Jo plaštaka netrūko apgaubti jos veidą, dėl ko Mikaelson užsimerkė, paslėpdama akis po tankiomis, juodomis blakstienomis. Jei būtu mirtinga, tikriausiai dabar jau būtu ėmusi hyperventiliuoti, negebėdama susitvarkyti su patyriamu stresu. Pasakojimas apie Saloniną kaip pavyzdį, apie jo veiksmus, kurių ėmėsi vardan Pierce susigrąžinomo, žinoma paveikė. Bet čia pat, ji pajuto labai didelį skirtumą. Salonina buvo jo mirtingo gyvenimo dalis, Katherine toksiškas parazituojantis organizmas, kuris poveikį turėjo kiekvienam tokį patį. Tik tiek kad Redford’o pavyzdis buvo ryžkiausias, atsistatymas beja taip pat. Jo galios tiesiog buvo didesnės, nei tų pačių Mikaelson’ų, Salvatorė ar Lockwood. O ir garbanės alkis su laiku tapo vis didesniu. Perbraukė liežuviu per savo lūpas, tuomet atsimerkė ir susidūrė su jo žvilgsniu.

– Nori žinoti ką apie visą tai manau aš? – Pasitiko jį tokiu pat klausimu, kuriuo jis pradėjo visą šią diskusiją. Paradoksalu ir nelabai. Rebekah veide subolavo šiokia tokia šypsenėlė. Mat atmerkusi akis, ji pirmiausia susidūrė su tuo kostiumėliu, kuris dabar buvo nepatogiai apspaudęs pirmąjį vampyrą iš visų pusių. Ir ne, tolimesniu savo žodžius pasakė ne todėl kad jai pristigo intelekto. O todėl kad tik jai išeidavo taip meiliai imti ir vidury rimto pokalbio pasakyti ką nors, kas išderintu sunkią atmosferą. – Pirmiausia, labai sudėtinga žvelgti į tave rimtai, kai esi įsispraudęs į mėlynas aptežkes. Tai reikalauja labai daug valios pastangų nesijuokti. – Netgi atitinkamai pasistengė tai pasakyti kaip galima rimčiau.

– Tau baisu, nes ateitis siaubingai miglota. Apsikrovėm priešais, kurių galimai net neįveiksim. O gal įveiksim, velnias žino. Aš žinau ką gali padaryti, įsikarščiavęs. O tu žinai, kad sugrįžus Nik’ui, viskas gali baigtis lygiai taip pat. – Šiek tiek suraukusi antakius, ėmė kalbėti kiek tyliau, nepriklausomai nuo to, ženkliai ryžtingiau. – Bet gal pagaliau nustosi man nurodinėti? – Šiek tiek nuleidusi žvilgsni, nagu pakrapštė vieną tų pieštinių “Kapitono Amerikos” kostiumo detalių. It suteikdama sau šiek tiek laiko, kad sudėti mintis į labiau aiškią krūvelę. O kai susirinko, suskubo pasidalinti. – Aš ir pati kuo puikiausiai galiu apsispręsti ko man reikia ir ko ne. Todėl pasuosiu ant tavo pasiūlymo laikytis disesnio atstumo, vardan išpusto išgyvenamumo dalykėlio. Aš ne Katherine, ir ne Salonina, Sebastian’ai. Dėl manęs nereikia naikinti pasaulio, o ir saugoti nereikia it būčiau padaryta iš kiaušinio lūkšto. – Pritardama savo pačios žodžiams, ji užtikrintai linktelėjo. – Panorėsiu, ir iš viso būsim kartu. Vis tiek susimausim daug ankščiau, nei ateis tavo taip laukiama Mikaelson, ar Ambrose tipo nelaimė. Daug nelaimių. Arba susitvarkysim su Jomis kaip sušikti profesionalai. – Specialiai kilstelėdama savo rankas dar aukščiau, pagaliau sudėjo plaštakas jam ant sprando. Pasitempė aukščiau. Teko kone atstistoti ant piršų galiukų, kuomet prikišo savo veidą prie jo ausies.

– Kai pagaliau nustosi kovoti su savo baimėmis ir demonais, pranešk. Nes aš pasirengusi iš naujo su jais susidraugauti. Nes kaip supranti, antrą kartą bėgti aš jau neketinu. – Lėtai pridėdama lūpas jam prie smilkinio, trumpam bučinį užlaikė, po ko atsitraukė.

- O kuris iš mūsų turėjo pasirinkimą?-nusprendė nepalikti Rebekos bėdoje vienos ir priminti, jog jo atveju niekas nebuvo kitaip. Viskas buvo netgi blogiau, nes pirmuoju vampyru tapo tik dėl to, kad Silvanus pratestavo kiek vertas yra nemirtingumo burtas ant savo vyresnio brolio, kurį kaltino dėl visų vaikystės nelaimių. Taip, Sebastianas paliko brolį suktis kaip išmano draugijoje nuo proto nušokti baigiančios motinos bei tirono smurtautojo tėvo, bet Silas, kuris visada buvo pasipūtęs tėtuko padlaižūnas tikrai nekėlė didelio noro jį gelbėti. Galėjo užjausti Rebeką dėl svajonių, kurių ji taip ir neįgyvendino Esther sėkmingai adaptavus Sailo nemirtingumo burtą savo vaikiščiams, bet skausmas dėl patirčių, kurių neturėjai negali būti didesnis už tą, kurį jauti, kai iš tavęs visa tai atima. Neketino tokia nuomone pasidalinti žodžiu, nes tai būtų nuskambėję pernelyg nejautriai ir nelabai korektiškai, juolab neturėjo priemonės svetimam skausmui išmatuoti vardan palyginimo,-Gali guosti save bent tuo, kad tavo motina turėjo tikslą ir norėjo jus visus apginti, kas, nesakyk, jai tikrai pavyko. Apgynėt save taip užtikrintai, kad tapot tikrų tikriausiais vampyrų pasaulio Sopranais. Bet čia aišku ne ponios Mikaelson, o jūsų sugebėjimo nuolaidžiauti Nik'ui nuopelnas. Dar nesugalvojai ką darysi kai jis sužinos apie Caroline mirtį, kas yra neišvengiama?-kiek pakeitė pokalbio temą, nes tokia formuluotė susivedė tiesiog natūraliai savaime,-Man nereikia turėti vikanų kraujo savo gyslose, kad numatyčiau, jog pasidarys labai karšta.

Jei būtų skyręs laiko išsiaiškinti aplinkybėm, o ne veikęs tik todėl, kad jį tempė noras "pasigerinti" Rebekai būtų labai gerai pagalvojęs ar verta laikytis šviesiaplaukei duoto žodžio ir prisidėti prie originalaus hibrido grįžimo į gyvųjų pasaulį. Caroline mirtis smarkiai viską komplikavo. Jei Klausas atrodė susitelkęs ir dar visai pakenčiamas, dinamika neabejotinai pasikeis užgriuvus baisiai žiniai.

Rebekos pašaipa Sebastianą nervino ne ką mažiau, nei į tarpelius įkyriai lendantis Kapitono Amerikos kostiumas.

- Tu tyčia pačiupai man jį per mažą, ane?-beveik griežė dantimis ir šią akimirką ilgėjosi laikų, kai galėjo liepsnoti it fakelas be mažiausio pavojaus savo gerovei, mat akimirksniu supleškintų tą sintetinį skudurą velniop nuo savęs. Erzino ir kaip paprastai Rebeka aiškino jo susirūpinimą dėl niekad palankiai nesusiklostančių būties aplinkybių. Turėjo priminti sau, jog ji dar labai daug nežino. Nežino visos istorijos kokiu būdu jo šeima įgavo prieigą prie neišsemiamų magijos resursų, kad surišo save su pačiu pragaru, o bijodami galias prarasti maišėsi tarpusavy kaip kokia senovės Egipto ar karalienės Viktorijos laikų aristokratija. Kad Marcusas iš tikrųjų nėra jo sūnus, o brolis, kad turi liguistą potraukį savo sesei, kad pragaras atsivėrė Andromedos ir Sagittarius dėka, bet apie tą painalynę bet kam prasitaręs atsidurtų beprotnamyje, nes sveikas protas negali pats generuoti tokių fantazijų. Viskas buvo kur kas labiau sumauta, nei leido kam nors pamanyti ir visgi tikrųjų tos beprotybės mastų negalėjo absoliučiai niekam papasakoti. Natūralu, kad didelę dalį savęs pasilieki, nes kartais ta nežinia tik ir gelbėja bent kažkiek teigiamą aplinkinių požiūrį į tave. Lėtai iškvėpė orą, kad nusiramintų. Juk šiaip ar taip didelės reikšmės praeitiem savo gyvenimo etapam nesudarė. Jei nemokėtų paleisti jau seniai būtų išprotėjęs ir nusižudęs. Paklausęs kantriau netrukus suprato, kad vampyrės visgi būta tiesos mažiausiai viena, aiškia įžvalga - jos fizinis pavidalas gyvenimo džiaugsmus bei rūpesčius patyrė tris kart ilgiau, nei Sebastiano (žinoma dvasinis jo amžius buvo gerooooookai ilgesnis, bet čia jau kita tema), o tai reiškė, kad tikros gyvenimiškos patirties, santykių, karo, bendrystės peripetijų ji buvo sukaupusi daugiau. Negerbti to būtų idiotiška, juolab nestigo būtybių, kurios to atvirai net bijojo.

Vyras pastebėjo, kada Rebekos kūno kalba aiškiai pasikeitė, bet nepasigailėjo nė vienu žodeliu, kurį išsakė. Buvo pernelyg užsiėmęs galų suvedinėjimu, per daug įsijautęs į savo vidinę dramą. Kažkokia suknista taryba buvo menkniekis palyginus su suaktuvintomis baimėmis, kurias dabar išgyveno.

- Nepurkštauk, Rebeka. Pati bijai megzti santykius, nes baisu, kad vėl nepavyks, dėl to su Anastasija persimetat viena kitos meilužiais, bet tuo dažniausiai viskas ir pasibaigia, o jei ne, tuomet tetrunka kokį dešimtmetį, kai tu, kaip mėgsti, išeini pirma,-reziumavo nebyliai tikėdamasis, kad draugės ji neužsipuls dėl atvirumo, kurį Sebastianas iš jos traukte ištraukė be galimybės pasipriešinti. Maloniai suleido į save visą informaciją, kurią caraitė galėjo pateikti apie paskutinius ryškesnius gražiosios Mikaelson santykius. Norėjo būti apsišvietęs savam pranašumui. Aišku pirmasis vampyras papriekaištavo, jei Rebeka taip pamanys tikrai nesuklys. Redford'as ir Antonas gana panašiu principu buvo pramesti būtent šviesiaplaukės. Ji tikrai nebuvo ta moteris, kurią palieka.

Originalioji vampyrė pastebėjusi konfliktą tarp to, ką vyras kalba ir kaip elgiasi šyptelėjo.

- Jei kalbu apie tai, ką reikia daryti nereiškia, kad to noriu. O ir šiaip, protingi asmenys neprisiverda tiek košės, kiek aš. Tie kur protauja pasimoko iš klaidų. O aš nelabai,-nepaisant to, kad šis lengvabūdiškas veplenimas netiko prie artimo, jaukaus momento, Sebastianas jaudinosi pakankamai, kad išsiduotų. Skverbtis į jos akis nesant padoriam atstumui buvo labai gera. Ji jautėsi sutrikusi, jis ją sutrikdė. Ir už tai dėkoti reiktų ne tik prisilietimui.

- Nokautuok mane,-išgirdęs būtent tokį klausimą, kurio dėka prieš minutę kitą pradėjo dėstyti mintis pats, guviai nusišypsojo. Kas dėjosi Rebekos galvoje galėjo pasakyti tik labai abstrakčiai, daug geriau jautė jos kūną iš vidaus virpinančias emocijas, kurias lengvai atpažino savyje. Puikų vampyrės sąmojį palydėjo juoku. "I know, right?!" mintimi dvelkė sugyvėjusi graiko fizionomija. Netrukus surimtėjo, nes to pareikalavo pačios Mikaelson tonas. Ji idealiai parinko žodžius taip, kad akimirką pasijuto kupinas ryžto ir... begėdiško noro spausti šviesiaplaukę glėbyje, kol jos skonio išsiilgęs liežuvis šoktų viliotinį jai tarp lūpų. Norėjo jos tiesiog nesuvokiamai, bet... Bet dėl to nepadarė nieko. Kelis sykius tankiai sumirksėjo budindamasis iš geidulių. Jei turėjo dvejonių vadinasi dar nebuvo laikas. Labai aiškiai išdėsčius, kad bijai ir būtent ko būtų keista pereiti prie karšto, seksualaus intymumo, kuris neabejotinai perkeltų jųdviejų ryšį į būtent tokį lygį, kurio paslapčia norėjosi. Tebejautė jos lūpas ant savo odos maloniu dilgčiojimu ir nejučiomis nusišypsojo apie tai galvodamas.

- Bet tu juk supranti kas tavęs dabar laukia?-pasistengė specialiai nutaisyti kuo grėsmingesnį toną, nors Rebekos dėka nesunkiai išėjo iš depresyvios savo būsenos,-Liviana... - nusprendė dėl visa ko pasitikslinti - sukluso, įsiklausė, o patvirtinęs pirminę išvadą, linktelėjo ir tęsė,-Miega, namai suversti. Anksčiau būčiau tiesiog nupirkęs jai naują namą, bet žinai kokia liūdna mano finansinė padėtis. Neklausk geriau iš kur gavau pinigų Lego rinkiniams,-mirktelėjo, veide degdamas tokiais velniais, lyg tiesiog skatintų Rebeką pasidomėti ta tema plačiau,-Žodžiu ketinau čia šiek tiek apsitvarkyt, feel free to join me.

Tai buvo turbūt mažiausias dalykas kurį galėjo dėl savo dukros padaryt ir visgi norėjo nudžiuginti ją bent jau parodytu dėmesiu. Atslinkus ramybės ir poilsio metui Sebastianas su Rebeka jo drauge svečių kambaryje neleido. Graikas (aišku persirengęs!) išskubėjo į visą parą dirbančią parduotuvę, mat turėjo keletą idėjų rytui. Prieš tris nakties prabudo Liviana nuo siaubingo nepatogumo dalintis maža lova su trimečiu bei dar nepatogesnio kostiumo. Moteris palindo po dušu, įsisupo į jaukų chalatą, o nusileidusi į pirmąjį namo aukštą nudžiugo ten ne tik radusi Rebeką, bet ir tvarką, kurios prieš užsnūsdama nepaliko.

- O varge, man taip nesmagu. Ačiū,-ji nervingai sukrizeno nors iš gėdos norėjosi skradžiai žemę prasmegt. Vėsus vanduo padėjo vikanei atgauti žvalumą, nors po juo slėpėsi didžiulis noras griūti į savo lovą. Bet kol kas kur kas labiau norėjo pasišnekėti.

- Man visad buvo įdomu kaip vampyram pavyksta taip gerai pernešti laiką. Jum nereikia miegoti, tiesa? Jum para turi visas dvidešimt keturias valandas, galbūt net jaučiat kiekvieną prabėgančią sekundę. Aš visados stengiausi trumpinti savo dienas, tai yra, kuo daugiau ir ilgiau miegoti,-gražiame vikanės veide užsimezgė šiokia tokia šypsena,-Dėl to tie keli tūkstančiai metų nekėlė man baisiai didelės agonijos. Aišku atsiradus tam mažam išdykusiam stebuklui geras ilgas miegas tapo prabanga. Bet tuo pačiu nebejaučiu, kad laikas bėgtų nepakenčiamai lėtai,-žaibiškai, bet visgi per lėtai suvokusi faktą, jog vampyrai vaikų turėti negali Liviana pasijuto kvailai. Juk iš tėvo buvo išgavusi išsamų pasakojimą, kodėl jo ir Rebekos keliai išsiskyrė. Visgi nusprendė surizikuoti ir tęsti užkabinta tema. Matė kokia originalaus burto vampyrė yra apsupta mažų žmogeliukų, kokia kupina gyvybės ir švelnumo,-Atleisk, aš... Aš gerai žinau kaip veikia magija. Pati nepasenau nė minute per paskutinius du tūkstančius metų, nugalėjau tuzinus tos pačios magijos pagimdytų monstrų ir nesuvokiu kodėl magiško atsakymo į vaikus vampyrams nėra.
Liviana nutolo, perdėm susimąstė. Viena mintis vijo kitą, kol atsimušė į Connor'ą ir faktas, kad du vampyrai kažkokiu būdu galėjo turėti bendrą vaiką jai nedavė ramybės. Ir visai nesvarbu, kad taip nutiko kitoje realybėje. Nusprendė tęsti. Paviršutiniški pokalbiai nebūtų pritikę, kai kalbėjosi labai daug metų žemėje sėkmingai išgyvenusios moterys.

- Jei visgi būdas turėti vaiką atsirastų, ryžtumeisi?

by **Jon Spencer** Tr. 08 03, 2022 1:03 pm

– Dar nežinau. – Trumpas ir aiškus atsakas nutrūko nuo šviesiaplaukės lūpų, kuomet pagaliau buvo balsu iškeltas klausimas apie dar labiau miglotą ateitį, kai į paviršių išlys tiesa apie Caroline Mikaelson mirtį. Tiesa buvo tame, kad Rebekah niekada neplanavo sugrąžinti Nik’ą atgal į šį pasaulį, ji niekada neskyrė ne minutės laiko tam, kad apsvarstyti kokie turėtu būti tolimesni veiksmai. Mat jo asmeninis gyvenimas jau buvo subyrėjęs į nesurenkamus šipulius. Taip, Sebastian’as sakė esti niekas niekada nemiršta iki galo. Tačiau ką daryti, kai iš to “nieko” iš tiesų neliko absoliučiai nieko? Niklaus palaikai buvo išsaugoti, Saloninos savo laiku “užšaldyti”, o kas nutiko su kitais, nelabai aišku. Mat jei būtu, greičiausiai tiesos žinoti nesinorėtų. Juk gražuolė ne karto pro ausis nepraleido to fakto, esti už kiekvieną bandymą vaidinti “Dievą”, būtina sumokėti atitinkamą kainą. Kol kas ji tiesiog kaupė ir laikė šią informaciją sau. Šiai akimirkai buvo aišku tik vienas dalykas, tiesa išlys į paviršių ankščiau ar vėliau. O Nik’as jau kelias dienas buvo erzinamas kaip alkanas šuo, prieš kurio nosį mosuojama sultingu mėsos gabalu. Jis pratrūks. Galimai net dabar rezga planą kaip priartėti prie savo nuolikinės žmonos. Nes kada pavojus būtu sustabdęs hibridą nuo to, ko jis nori?

– Suprantu kad būtu geriausia, kad pasakyčiau jam tai pati. Bet negaliu. Gerklėj stringa. Jis ką tik grįžo, yra užimtas konkretaus tikslo, susigrąžinti savo visuotinį statusą ne tik tarp nemirėlių, bet dabar ir globaliai imant. Nežinau… – Kad ir Kokia brandžia Rebekah save laikė, bet su tokiu, palyginus paprastu dalyku, susitvarkyti jėgų nerado. Kodėl? Tikrai ne dėl to, kad puikiai suvokė kad jis pratrūks, prasidės kruvinos visą ko skerdinės, ir galimai už tylą reikės susimokėti skaudžiai jai pačiai. Tačiau tai nėra naujas dalykas tarp Mikaelson’ų. Baisu būti tuo asmeniu, kuris kad ir verbaliai atims iš jo viską, ką Nik’as gero turėjo per tūkstantį metų. Taip, banalu ir nuvalkiota laikyti meilę kažkokia aukščiausia jėga. Bet jo atžvilgiu būtent taip ir buvo, nes priešingai nei dauguma kitų nemirėlių, skaičiuojančių savo amžiū šimtmečiais. Nik’as turėjo viską: galią, pagarbą, baimę kitų akyse ir lūpuose. Tačiau iki Caroline, be savo šeimos, jis niekada nebuvo mylimas. Buvo vienišas ir piktas. Nuvydama savo problemą šalin, Rebekah viso labo krestelėjo galva, čia pat persiorientuodama link kitos temos. Paprasta, problemas ji sprendė paeiliui, niekada nebandė apsiimti daugiau, nei būtu sėkmingai ir stilingai pakėlusi. Pokalbis tapo ženkliai lengvesniu, kai šio epicentru tapo nedėkingai į Redford’o užpakalį lendanti kostiumo medžiaga. Suspaudė lūpas, kad nesijuokti ir net nesišypsoti. Bet velniškai sunkiai sekėsi, lūpų kampučiai išdavikiškai kilo viršun. Net kvapą užlaikė. Galingas, chaotiškas ir esant proto aptėmimui sociopatiškai žaiurus vampyras su ryžkiai mėlynomis aptežkėmis. Na sakykit ką norit, bet vaizdelis vertas daugiau, nei bankai talpina.

– Žinai, tipiniai mėmės dažniausiai neatrodo kaip tu. Jie ženkliai mažiau fiziškai… – Žvilgsnis tik akimirkai pakibo jam žemiau bambos, po ko ji pratęsė savo neišbaigtą kalbą. – Apdovanoti. Todėl rasti tavo išmeros drabužį, yra gana sunki užduotis. O laiko buvo mažai. Arba aš dabar pilu vandenį tau į ausis, nes paprasčiausiai norėjau pamatyti kaip krypalioji, kai medžiaga sulenda ten, kur nenorėtum. – Pasidabinusi plačia, šiek tiek suvaidinta šypsena, tyliai džiūgavo kad josios komentaras, bei aplamai pats sprendimas dėl kostiumo aukštaūgį erzino. O tikrai erzino, mat visas jo kūnas tam momentui vibravo atitinkama energetika. Galėjo tik įsivaizduoti, kaip labai jis norėtu dabar pat išsinerti iš vilkimo apdaro. It palaikydami kažkokį balansą, jie darė šuolius tarp sunkaus ir paviršutiniško pokalbio. Galimai taip buvo geriausia, mat slogumas neužsilikdavo, o bendravimas netrūko įgauti lengvumo, primenant apie tai, kad stovėti vienas prieš kitą buvo tiesiog gera ir malonu. Žinoma, Rebekah iš tiesų buvo laikoma “tamsoje”. Jos nesupažindino su visais kampais, kuriuos turėjo Ambrose bloodline atstovai. Ji matė tiek, kiek jis leido jai matyti. Galimai nenorėdamas pabaidyti. Juk galima būti iki negalėjimo supratingu ir lojaliu, bet yra dalykai, kuriuos protas paprasčiausiai nebe atlaiko. Sukuria palaipsniui vis didėjantį atstumą, ir menamas asmuo tiesiog dingsta. Kartais tai net nepasijaučia, o kartais sulaužo taip, kad atsikelti nebe randi jėgų. Dabar gi šviesiaplaukė rado gana lengvus sprendimus į kiekvieną menamą baimę ir problemą. Galbūt todėl, kad tiesiog norėjo rasti. Juk buvo daugiau nei akivaizdu, ji neketino atsigręžti ir vadovaudamasi Katherine Pierce principu, perkopti per visas pakeliui pasitaiksiančias galvas.
– Susimildamas… – Neatlaikiusi, tikriausiai gražiausia savo šeimos atstovė, demonstratyviai užvertė akis. Užbėsino tai, kad aiškiai pasinaudodamas šalutiniais resursais jis kūrėsi apie ją nuomonę. Galbūt ką nors pasakė Nik’as, galbūt savo suinteresuotumą turintis Antonas, o galbūt ta pati Anastasija, kai jos burna nebuvo užimama kitais dalykais. Bet ta dezinformacija dusino. Nesvarbu kad iš didelės dalies tai buvo it dūris į akį, bet. Bet visgi paklaida taip pat buvo milžiniška. Maždaug tokia, kai koordinavimo centras neteisingai perduoda ore esantiems lėktuvams koordinates, ir jie staiga patraukia kits kito link. – Mes net ne kartu, o tu man priekaištus mėtai? Bet ir nervas pas tave Redford’ai. – Prisimerkė, leisdama savo gražaus spalvų susiderinimo žvilgsniui įgauti šiek tiek daugiau paslaptingumo. Specialiai, tiesiog natūraliai naudojosi savo turimomis moteriškomis gudrybėmis.

– Nebijau. Nenoriu. Ir tame yra vienas, didelis, esminis skirtumas. Ne toptelėjo tau kad nesu iki galo atvira su visais, kas tik pasipuola? Kad Anastasija nėra tą “draugytė”, už kurią galvą padėčiau, kad Nik’as padarytu absoliučiai viską, kad tik prasmegtum skradžiai žemę, nes esi pavojingas jam ne tik antgamtinę prasmę. Ar tas pats Antonas, kuris yra varomas savo paties interesų, kam trukdo tavo maklinėjimas po mano namus “žigolo” stiliumi. Ir čia tik pirmi vardai, kurie man užsikabino už liežuvio. – Nea, ji nebaigė dėstyti savo mintis. Tai tebuvo tam tikro pobudžio įvadas, įžanga į atvirumo akimirką.

– Kai grįžau į šeimą, aš nepasiemiau savo širdies atgal, kad perleisti sekančiam. Neišėjau todėl, kad man būta nusispjauti ant tavęs, nes kažkaip mistiškai “perdėgė”. Ir nesistengiau išlaikyti tave savo gyvenime tam, kad įskaudinti. Tai kitą kartą, kai paklausysi kitų, nepamiršk to fakto, kad prieš 300 metų pažinai ne tik mano kūną. Okay? – Našvarių apatinių nekrapštė, mat į vienuolyną užsidariusi tikrai nebuvo. Tiesiog, apsiėmė ant savęs gana vyrišką vaidmenį. Seksualiniai žaidimai, tiesiog tokie ir buvo. Jokio emocinio prisirišimo. Ir tai buvo puiku, mat niekas neliko įskaudintas, kuomet vyrukai keliavo iš vienų rankų į kitas. O su laiku tai tiesiog virto patikrinta ir veikiančia rūtina. Atsibosta tai ką veiki pastoviai, išsikrauni. Širdis vietoj, savigarba nenukenčia, ir galu gale, fiziškai atsipalaiduoji. Bet tai taikytina kiekvienam, mat yra didelis skirtumas kai tai darai su fiziškai patraukliu asmeniu, ir kai tai darai su tuo, su kuriuo gera ir platoniškai pabūti šalia. Vistik baimę, kurią jautė balsu neišsakė. Ji nesibaimino santykių aplamai, ji baiminosi jų su juo. Galbūt net todėl, kad viskas galėjo išeiti. Liežuviu perbraukė per savo lūpas. Ir laikas atrodė tinkamas, ir netgi tas emocinis apsinuoginimas kits prieš kitą, labai reikšmingas. Vis tik, ne vienas nežengė TO žingsnio. Ne todėl kad nenorėjo, ne. Mikaelson akyse tik akimirkai sušmiežavo nusivylimas. Bet savo žodžio ji laikėsi, nestūmė į kampą ir sprendimų už abu nedarė.

Lengva nata pasibaigęs pokalbis, galiausiai įgavo kiek kitokį prieskonį. Jo balso skambėjimas, kuris sklidinas kažkur iš krūtinės vidurio vibravo. Malonus ausisiai garsas, ypač kai specialiai pažemintas, dviprasmiškas. Būtu per lengva pagalvoti, kad nepatrauks per dantį. Patraukė. Tačiau ji atsakė atitinkamai atsakoma energetika. – Mano kavalieriaus palikto chaoso sutvarkymas. Juk nemanei kad pasakysiu ką nors kitą? – Atsakomai pamerkė akį, kuomet nusišypsodama, pastebimai atsitraukė. Ne vienas jų neketino pasinaudoti svečių kambariu, kurį paruošė Liviana. Nei būtinybės nebuvo “atsijungimui”, nei noro dar labiau suintiminti aplinką. Komentaras apie naujo namo pirkimą, privertė užversti akis. – Rimtai manai kad toks dalykas gali kam nors sukelti įspūdį? Livianos vietoje, jei nupirktum man naujus namus, nudirčiau tau odą už tai kad lendi į mano asmeninius reikalus. O kas dėl lego… – Jos veidukas netrūko įgauti “velniškumo”. Žavinga, kai vizualiai labai mielos išvaizdos moteris gali vos per vieną akimirką tapti kažkokiu pikčiumi, suktu ir pavojingu. – Nori kad paklausčiau. Iš kailio neriesi kad tai padaryčiau. Bet manau kad žinau. Apsivagei. Kokiu nors niekingiausiu būdu, koks tik gali egzistuoti. Nes tai kad buvai įspaudęs savo treniruotą užpakalį į Kapitono Amerikos timpas, nepadarė tavęs nakties “vigilante”. – Sukrizenusi iš savo pastabumo, Mikaelson susitelkė į namų sutvarkymą. Ir turint omeny kad tempdama laiką absoliučiai neskubėjo, visa ruoša trūko tiek, kiek trūko Livianos atsikėlimas.

Pasitikusi tamsiaplaukę draugišku žvilgsniu, sumetė paskutinius laikytus žaislus į tam skirtą sandėliavimo dėžę.

– Net negalvok apie tai. Geresnės veiklos paprasčiausiai neradom. – Nesvarbu kaip durnai tai nuskambo, atsižvelgiant į tai, kad namai buvo beveik laisvi daryti kas tik šautu į galvą. Ir visgi, pasirinkta buvo susitvarkyti, ir bent kiek leisti Varias atsikvėpti. Žinoma, moteris pati iš savęs atrodė ypatingai stipri. Savo sūnelį augino viena, prie to pačio turėjo finansinių įsipareigojimų, darbą ir suknistus mokėsčius. Net stipriausiam batareikos nusėstu. Norėjo pasiūlyti namų šeimininkei sugrįžti prie miego trūkumo patenkinimo. Bet maloningai priėmė tai, kad ši verčiau pasirinko bendravimą. Rebekah sukrito į patogiai atrodžiusį fotelį.

– Nebūtina, tai daugiau kaip asmeninis pasirinkimas. Kažkas panašaus į kompiuterį, kuris visuomet gali būti įjungtas, dirbti pilnu našumu. Bet kartais turi būti perkrautas, kad įsidiegtu naujinimus. – Sukikeno. – Aš miegu, tiesiog darau tai pakankamai retai. Tai padeda, jei nori kuriam laikui kad viskas kas yra aplinkui, nutiltu. Ankščiau dariau tai daug dažniau, vien iš įpročio. Lygiai taip pat, kaip ir tiesiau ranką prie žmogiškai normalaus maisto. Kurio skonis, man yra siaubingas. – Įsistebėdama į Livianos veidą, šviesiaplaukė kuriam laikui buvo pritilusi, leisdama gražuolei išsisakyti viską, ką jai tuo metu norėjosi pasakyti balsu. Ji kėlė susižavėjimą, turint omeny kad daugiau nei Rebekah turėjo aktyvaus gyvenimo stažo. Ir ne kiek nesugedo… Dabar gi aiškiai mėgaudamasi motinystę, ir tyliai nekęsdama kiekvieno to aspekto, kuris verčia ją jaustis išvargusiai.

– Tu puikiai susitvarkai. – Kartais Tokio komentaro yra daugiau nei gana. Nereikia nieko daugiau, kaip tik pastebėti dalykus, ir pripažinti kad viskas yra gerai. Livianos pasirinkta pokalbio tema šiek tiek glumino. Tikriausiai niekada ankščiau, ar bent per paskutinius 300 metų ji tiek daug nekalbėjo apie neesamą galimybę turėti savo atžalą. Vienintėlis turėtas šansas, buvo išnaudotas kitų asmenų. Rebekah susigyveno, susitaikė su tuo kad yra taip, ir kitaip nebus. Nekankino daugiau savęs paikomis svajonėmis. Tiesiog rado kitų kampų, nuo kurių galėtu atsispirti ir jaustis pilna. Na gerai, pilnumo ji nejautė jau seniai. Bet ir tai nebuvo kažkokia opi problema. – Manau tai gana lengvai paaiškinama. Įsivaizduoji naujagymį, kuris maitinasi krauju ir nesensta ne akimirkos? Iš viso, ar įmanoma tokiam vystytis? – Abstrakčiai pasisakė, nors buvo daugiau nei akivaizdu, kad Varias klausė ne to.

– Nežinau. Akivaizdu kad natūraliu būdu to padaryti neįmanoma… Nežinau ar pasiryžčiau, jei atsirastu šią problemą išspręsti galintis mokslas. – Liūdnokai šyptelėjo. – Esu per daug seno kirpimo. Tikiu kad nauja gyvybė turėtu užsimęgzti nuo asmens, kuris su visais savo netobūlumais tau yra tobūlas. Nes tavo vaikas visuomet primins tau apie tai, kad buvo “pagamintas” su meile. O ne išriktas iš katalogo, ir suformuotas po mikroskopu. – Tam tikra prasme, Rebekah per aplinkui apeliavo ir į Livianos padėtį. Taip, su savo vaiko tėvu ji nebuvo kartu. Tačiau ar šiai gyvybei užsimegzti būtu pasirinkusi ką nors kitą? Vargu. Aišku kiekviena situacija turi savo išimčių, kaip atsitiktinis pastojimas ir panašiai. Bet dabar kalba vyko apie kažką planuojamo, ką gali rinktis. Šiek tiek palinkusi, originali vampyrė smakrą parėmė į suspaustą kumštį. – Tikriausiai man lengva dabar atsakyti, nes nepriklausau anei jokio pobūdžio santykiams. Nebent su pačia savimi. Galbūt kitomis aplinkybėmis kalėčiau kitaip… – Staiga strigtelėjo, netuolygu ar norėdama pabėgti nuo sudėtingo pokalbio, arba tiesiog pabijodama kalbėti tiesiau. – Vos nepamiršau… – Tarstelėjo, kuomet vien gestais parodė kad Liviana lūktelėtu. Nuskubėjo link kažkur paliktos savo rabkinės, iš kurios ištraukė specialiai Varias surastą dovaną. – Mes, Mikaelson’ai niekada neateinam tuščiomis, ypatingai tuomet kai esam laukiami. Iš Sebastian’o apie tave sužinojau visai ne daug, bet kad susidaryti šiokį tokį įspūdį, užteko. – Perduodama velvetinę papuošalų dėžutę tamsiaplaukei, ir vėl sugrįžo ant fotelio. – Nėra nieko geriau, nei antikvarinis daiktas, kuris neturi analogo ir liečia tave asmeniškai. Na, šiuo atvėju, tavo kilmę. Šioks toks priminimas apie tai, ką tau patiko veikti prieš tai, kai tas mažas padauža pasibeldė į tavo gyvenimą, šį pakeisdamas.

- Aš žinau ką tu planuoji daryti,-būtybės tonas buvo nekantrus, priekaištingas. Nukreipė į demoną akis ir nužvelgė.

Aptemptos odinės kelnės, odinė striukė, krūtinę išryškinantis crop top'as, labutinai su mažiausiai 12cm kulnu - tipinis blogos mergaitės įvaizdis. Prunkštelėjo, bet ne dėl to, kad vaizdas jam nepatiko. Žinoma patiko, Katherine buvo ir tebėra kvapą gniaužiančio grožio moteris, tiesiog seniau toks vaizdas jam kaip mat būtų erekciją sukėlęs, o dabar dėbsojo mažne abejingai. Ir dėl to, kad visgi tai nebuvo garbanė, bet daug reikšmingiau prie to prisidėjo Rebeka, kuri užėmė didžiausią dalį minčių. Redford'as nieko neatsakė, tiesiog gudriai šypsojosi mėgaudamasis Xerces pasiutimu. Prekybos centre kartu su juo vaidenosi vos kelios neramios sielos. Nenagrinėjo etikečių perdėm atsakingai, o į vežimą krovė brangiausias prekes iš savo susidaryto sąrašo, nes nugvelbė iš Mikaelson kreditinę. Ir jam dėl to nebuvo anei kiek gėda. Pasaulį ištikusi Covid pandemija puikiai pasitarnavo prievole dėvėti kaukes, mat ši padėjo Sebastianui užsimaskuoti. Penki metai nebūties nereiškė, kad pirmąjį viešą vampyrą pamiršo visas pasaulis. Juk jo didelės šlovės ir dar didesnio nuopolio istorija buvo iš ties įspūdinga,-Jum nepavyks! Girdi mane! NE-PA-VYKS!

- Ko čia užsiputojai dabar, širdele? Nedrasu rodytis prie Livianos?-pašiepė demoną smarkiai prislopintu balsu, kad jo šizofrenija kuo mažiau kristų į akis. Be jokios abejonės Xerces Livianos baiminosi. Ji galėjo jį pribaigti. Ypač dabar, kol dar nepasiekė viso savo potencialo, o tik mažą jo gabalėlį.

- Aš natūraliai susirūpinęs. Tu mirsi, o su tavimi pražus ir vienintelė mano galimybė ištrūkti.

- O jei nemirsiu? O jei tu mirsi?

Jaunas, dailus Katherine veidas persikreipė įsiučiu.

- Man gali greitai atsibosti žaisti gražiai, Sevastianos.

Vyras suprunkštė.

- Ir ką tu padarysi? Pradėsi vaidentis man nuogo Donaldo Trampo pavidalu? O ne, tik ne tai,-dramatiškai pasimaivė, netikėtai kiek per garsiai nusijuokė. Xerces akimirką tylėjo.

- Atsimeni tą momentą, kai patekau į tavo kūną? Atsimeni kiek tokių nuostabių šešėlių kaip aš veržėsi iš to portalo?-demonas kalbėjo lėtai ir klastingai. Pirmasis vampyras sustingo, prisiminimai galingomis vaizdinių nuotrupomis užplūdo smegenis. Šyptelėjo puse lūpų.

- O kaip galėčiau pamiršti? Juk tai buvo mūsų tobula tobulų santykių pradžia.

- Būtų tikrai apmaudu, jei pro portalą ištrūktų keli tokie šešėliai, tiesa? Jie pakiltų į dangų, nuplaznotų kaip juodi drugeliai ir...-vardan didesnio efekto demonas nutilo. Rudos akys žybtelėjo liepsnelėmis,-...pasiektų Marcusą, Livianą, tą mažą snarglių tavo anūką, Elissą ir be jokios abejonės tavo meilią katytę Rebeką.

Sebastianas jautėsi taip, lyg būtų ištrūkęs iš savo paties kūno. Negalėjo valdyti galūnių, nebejautė nieko. Apmirė. Visgi negalėjo leistis išmušamas iš vėžių bei tuo labiau manipuliuojamas kažkokios šūdkrūvės iš pragaro. Burnoje subaltavo dantys, lūpos išsikreipė pikta šypsena.

- Nemalk šūdo, mano mažoji pragaro princese. Jei galėtum tą padaryti jau seniai būtum padariusi. Lyg žeme vaikštinėja kažkas ir specialiai atidarinėja tuos tavo portalus. Kiek paskutinį kartą domėjausi, valkiojasi čia visur toks juodas tipas ir tokius portalus sėkmingai užverinėja. Aha, tas pats tipas, kuris sugebėjo iškratyti iš manęs visą Šviesą ir užbaigti apokalipsę jai dar neprasidėjus. Nemanai, kad jis sėkmingai karšia tau subinę ir tu nieko dėl to negali padaryti?

Xerces nusišypsojo. Nuoširdžiai. Jis net neatrodė supykęs. Veidas pasikeitė, tapo šaltas, tuščias.

- Labai klysti jei manai, kad neturiu rankų, kurios už mane dirba. Tu net neįsivaizduoji į kokią nedėkingą padėtį tu patekai, kai mes susijungėm. Neįmanoma tapo įmanoma! Gali patikėti? Vienintelė bent kažkokia pramoga man ilgą laiką buvo likusi tik tokių apgailėtinų menkmių kaip tu apsėdimas ir iščiulpimas iki paskutinio gyvybės lašo. Gali dėkoti savo "ypatingai" kraujo linijai ar dar kam, bet tu parodei man, kad gali pasitarnauti gerokai kilnesniam tikslui. Viskas veda link to, kad tu tapsi mano amžinu pavidalu. Tapsi mano, kai ištrūksiu iš pragaro visas, pilna galia, siaubinga didybe. Sunaikinsiu tavo sąmonę, užpildysiu savimi kiekvieną tavo prakeikto kūno milimetrą. Arba ne. Paliksiu šiek tiek tavęs, kad matytum, kaip į gabalus suplėšau kiekvieną asmenį, kurį mylėjai ar tebemyli.

Pirmasis vampyras žvelgė į šaldytuvo duris, kuriose atsispindėjo nebe Katherine, o juodas šešėlis spindinčiomis apvaliomis akimis. Graikas drebėjo iš įsiūčio. Nieku gyvu nebūtų leidęs, kad Xerces vizija taptų įmanoma.

- Tu ką tik pasirašei mirties nuosprendį. Man nesvarbu kokia linkme pakryps Liv ritualas. Jei reikės į pragarą nugarmėsiu su tavimi. Man vis viena.

- Čia tu ir klysti,-demonas vėl įgavęs Katherine pavidalą pralindo taip, kad iš labai arti matytų Sebastiano veidą,-Tu manai, kad aš blefuoju, kad negalėsiu apsėsti tavo artimųjų taip, kaip apsėdau tave, teisingai? Pradėkit su Liviana ritualą ir mes pažiūrėsim kaip ten kas.

Vyras degė panieka, kol Katherine pavidalo nešiotojas įžūliai šypsojosi.

- Aš pralaimiu bet kokiu atveju, tu tą nori pasakyt?

- Būtent tai aš tau ir bandau pasakyt. Laikas tiksi, Sebastianai. Išnaudok jį tinkamai. Pasimėgauk. Iškrušk pagaliau Rebeką. Nes vėliau galimybės tam nebeturėsi.

Kas turėjo būti malonus apsipirkimas virto tikru siaubo filmu. Redford'as nebeturėjo nuotaikos bei jėgų net širsti.

Liviana nebijojo su Rebeka kalbėti temomis, kurios gali pasirodyti jautrokos. Vien jau iš to buvo galima spręsti, kad vikanės ketinimai vampyrės atžvilgiu yra rimti. Kad ji norėjo užmegzti su ja artimą, ne paviršutinišką ryšį. Gal net itin artimai susidraugauti. Rebeka jai patiko, be to, iš savo pusės bent tiek galėjo padaryti, idant jai atitektų nuolatinis bilietas Sebastiano pasaulyje.

- Kai kitą kartą sugalvosit apsitvarkyt prisiminkit, kad Naujame Džersyje yra išvystyta puiki naktinio gyvenimo vampyrams infrastruktūra. Viskas veikia - muziejai, vandens parkai, kino teatrai. Kad yra veiklos, kur kas įdomesnės už namų ruošą,-graikė plačiai šypsojosi neatsispyrusi pagundai pareplikuoti. Iš tikrųjų jautėsi nesmagiai, kad jos svečiai tvarkė jos namus. Pažadėjo sau Rebekai bei Sebastianui atsidėkoti kokia miela malonybe. Prisėdusi šalia Liviana su dideliu susidomėjimu klausėsi originaliosios jai aiškiai ir tikslingai dėstant vampyrizmo peripetijas. Juk iš visų šiam pasauliui "natūralių" būtybių, kurias ji buvo artimiausiai prisileidusi, nemirėliai ją mažiausiai apvylė. Sebastiano nuodėmės jai tikrai buvo mažesnės už Charitono ar tuo paties Thoro.

- Gali nuskambėti keistai, bet žinau visą jūsų šeimos originalaus burto istoriją. Sielos vedlės daugybę šimtmečių vertė žiūrėti į jus kaip į taikinius. Ypatingai į tavo brolį Niklaus. Jūsų motina Esther yra nevienareikšmiška figūra tarp mirusių vikanų, bet būtent jos dėka buvot reabilituoti. Nes esat kur kas mažesnis nusižengimas gamtai, nei buvo galvota. Teko pergalvoti visą legendą ir priimti šiame pasaulyje užgimusias butybės kaip jam natūralias, kai pradėjo lysti visokie tikrai baisūs padarai iš kitų pasaulių, prieš kurių žiaurumą nublanksta vampyrų kraujo troškimas, vilkolakių žvėriškumas,-graikė su palengvėjimu atsiduso, bet buvo panašu, jog vis dar yra nutolusi, skendi prisiminimuose,-Džiaugiuosi, kad taip nutiko. Vargu ar galėčiau nužudyti tėvą, dėdę, kai vienas atsakingas už vampyrų pradžią ir yra antrasis vampyras istorijoje, o Sebastianas pirmasis. Vikanės pasirinko šiek tiek per skystą karę žygdarbiams atlikti,-nusijuokė, vaizdingai skėstelėdama rankomis,-Gerai, kad jos neturėjo kito pasirinkimo.

Palaikantis Rebekos žodis Livianą nudžiugo užtektinai, kad lūpas plėšte plėštų šypsena.

- Ačiū tau,-žvelgė į vampyrę šiltai ir dėkingai. Kiekviena mama šiek tiek bijo, kad daro per mažai, kartais pati sau turi priminti, jog viskas yra gerai, o dar maloniau tą išgirsti iš šalies. Vikanė tylėjo ir įdėmiai klausėsi pašnekovės subtiliu hipotetiniu klausimu. Jautėsi kiek kalta, kad iš viso apie tai prabilo, juk matėsi, jog ji kažką žino, kažkas kelia jai abejones, bet itin konkretus ir ant jausmų svarstyklių nepasvertas jos atsakymas padėjo Livianai giliau į tą temą nesikapstyti. Ne tik į jų pokalbio, bet ir į Connor'o atsiradimo.

- Rebeka, tikrai nereikėjo,-kuklinosi, vėl pasijuto nejaukiai nors ir velnioniškai dėkinga,-Tu padedi sutvarkyti mano namus IR duodi dovanų? Mum reikėjo anksčiau susipažinti,-nusikvatojo perimdama gražią, kokybiškai atrodančią dėžutę. Šypsojosi ją atidariusi, dar plačiau išsišiepė išvydusi tą antikvarinį grožį. Trumpam prispaudė visą dėžutę prie krūtinės,-Tokius daikčiukus aš itin mėgstu. Turiu jiem atskirą kambarį,-šiek tiek prisimerkė, pagalvojo, o tada prisiminė,-Karo dievo simbolis,-švystelėjo medalioną į ranką ir nutiko tai, kas visados jai nutikdavo sukontaktavus su stiprią energiją turinčiais didesnio ar mažesnio dydžio objektais,-Panašu, kad ankstesnis medaliono savininkas maloniai leidžia laiką su merginomis,-dėl vizijos vizualumo Liviana neklydo, klydo dėl viso kito. Išvydo ne ankstesnį medaliono savininką, o originaliųjį savininką. Ji tada, dar nežinojo kiek problemų šis trumpas kontaktas jai sukels netolimoje ateityje.

Su trenksmu į namus įsiveržė Sebastianas, su didele terba maisto produktų. Pernelyg neatsakingai nušveitė ją ant žemės, visos stiklinės taros skausmingai subraškėjo. Liviana it įkirsta atsistojo. Nesiruošė priekaištauti dėl triukšmo, ją gąsdino tėvo veidas, ypač akys. Ji nespėjo nieko pratarti, kai prabilo pirmasis vampyras:

- Atsimeni tą mažą reikaliuką?

- Gerai atsimenu du reikaliukus, kurį turi omenyje?

- Xerces,-vardas ar pavadinimas tos prakeiktos būtybės liko iškoštas su pagieža ir pasidygėjimu.

- Tėti, kas tau nutiko?

Ketino daryti būtent tai ko demonas liepė nedaryti - iškloti visą tiesą, nedelsiant pradėti ritualą.

- Sakykim mano palydovė nusprendė nebeslėpti savo ketinimų. Pirmu ir antru variantais siaubingas kančias patiria visi man rūpimi asmenys.

Liviana pribėgo prie Sebastiano, suėmė jo rankas. Įdėmiai į tėvą pažiūrėjo.

- Demonas elgiasi kaip demonas, nieko keisto,-ji reagavo šaltai, ramiai, logiškai,-Pirma taisyklė, kurios išmokau studijuodama demonologiją - demonas, visada meluoja.

Šaltos spalvos pirmojo vampyro akys nukrypo į Rebeką, veidą persmelkė kančia.

- Jis stovi už jos, po velniais, Liv.

Vikanė mikliai persisuko žvilgtelėdama į originalią vampyrę. Paveikta tėvo veido tikėjosi blogiausio.

- Tėti, ten nieko nėra,-ji suėmė šaltą Redford'o veidą rankomis,-Aš galiu jį matyti, atsimeni, kai susitikom? Jis rodosi Katherine pavidalu, juk mačiau. Už Rebekos nieko nėra. Jis žaidžia tavimi, tavo mintimis, jausmais. Jis žino, kad artėja pabaiga.

Livianos užtikrintumas Sebastianą kiek ramino, tačiau lengviau nė velnio nepasidarė.

- Beks...-žvelgė į šviesiaplaukę įtemptai ir nervingai,-Metas tau sužinoti ką veikiau praėjusius penkis metus ir kodėl esu toks užtikrintas, kad tau reikia būti kuo toliau nuo manęs.

Ir tada jis prabilo. Tolygiai, aiškiai. Nupasakojo pirmąjį kontaktą su demonu, perdėm nesigilindamas į asmeniškai jam pritaikyto pragaro detales, apie Elissą, kuri jį prabudino prieš tai leidusi pasikankinti. Apie susijungimą su demonu, atmesdamas Lorrellą ir serafimus, apie pavidalą, kokiu jam demonas rodosi (kas Rebekai aišku turėjo labai patikti) ir žinoma apie konfliktą parduotuvėje tiek detaliai, kiek tuomer suimtas išgąsčio pajėgė atsiminti.

- Jis mausto tave,-Liviana klausėsi įdėmiai, analizuodama kiekvieną frazę, kol tapo skeptiška ir savimi užtikrinta,-Joks demonas negali daryti to, ką skiedžia tavo naujas geriausias draugas. Nebent už to slypėtų Sailas.

- Sailas? Prie ko šitas šūdelis čia?-drėbė su gryna nepatiklia panieka, regis susinervinęs dar labiau.

- Negi nežinai?-vikanė išlenkė tamsius antakius,-Jis sutriuškino Katherine. Dabar jis valdo tamsos pasaulį.

Graikas atrodė sumišęs. Ir lygiai tiek pat dėl abiejų naujienų.

- Rebeka, prisiekiu, mes nesame bepročiai ir visi šie neįtikėtini dalykai yra tiesa. Tu papuolei į tikrą šūdų šou ir man labai apmaudu.

Liviana stovėjo susiraukusi, nukreipusi žvilgsnį į grindis. Mąstė.

- Pabandysiu suvesti galus. Demonai yra telepatai. Jis skaito tavo mintis ir žino apie ritualą, kurį ruošiamės atlikti. Gali vadinti jį egzorcizmu, jei nori. Jis nesirodo kol esi netoli manęs, bijo. O tau išėjus iš šių namų pradeda gąsdinti. Kažkam tiesiog svyla pragariškas užpakalis. Egzorcizmas nusiųs jį atgalios į pragarą, o to nenori joks iš jo ištrūkęs demonas. Viskas labai paprasta.

Vyras kiek atsikvėpė, lūpose pagaliau pasirodė kažkokia apverktina šypsena.

- Dukra, tu esi nuostabi. Iščirškinkim jį.

- Galėsi žarstytis komplimentais jau po visko. Kai pasiruoši, ateik į rūsį.

Faktas, kad Liviana tokiu dalyku ketino užsiimiti po namų, kuriuose gyveno ji ir jos, sūnus stogu leido aiškiai suprasti, kiek tai jai yra natūralu, bene savaime suprantama. Demonų ji nebijojo, tai buvo tiesiog tamsos pasaulio paveiktos sielos - tamsios, kupinos pykčio ant visų ir ant visko. Jos buvo nelaimingos. Liviana nukulniavo ruoštis, moteris net nepersirengė - štai ant kiek atsipalaidavusi bei užtikrinta ji jautėsi. Sebastianas gerokai pagyvėjo. Mintis, kad pagaliau nebeliks jo sąmonę teršiančios bjaurybės vertė jaustis itin džiugiai.

- Nesakyk, kad nenorėsi pamatyti kaip Liviana ištraukia iš manęs piktąją dvasią,-kalbino Rebeką užimti stebėtojos poziciją įkyriai šypsodamasis. Graikas surimtėjo, žvilgsnis tapo įdėmus, bet vis dar pilnas, pozityvo,-Žinau kas dedasi tavo galvoje. Nori žinoti kodėl visko kas su manimi dėjosi tau nežinant neišklojau anksčiau. Juk pati supranti kaip absurdiškai viskas skamba. Jei būčiau tau pasakęs, kad regiu Katherine apsimetantį demoną ir regiu jį tik vienas ir...-pamąstęs pridūrė,-Regi šiek tiek ir Liviana, būtum viską pasukus kokia nors neteisinga linkme. Atseit man Katherine tiek susuko smegenis, kad išprotėjau. Bet kadangi Liv tik patvirtino mano sapaliones tau pristigo įrodymų viską nuleisti beprotybei. Sakei, kad šūdas nutinka, nes mes per ilgai gyvenam. Patikėk, niekam nenutinka toks šūdas, kaip man,-žybtelėjo dantimis, tikrai nesididžiuodamas, o priimdamas tai kaip nuo jo neatsiejamą taisyklę. Tiesiog šaipėsi pats iš savęs.

by **Jon Spencer** Pen. 08 05, 2022 2:10 pm

Palaikyti bendravimą su Liviana iš tiesų buvo malonu. Apėmė keistas jausmas, esti su atrodytu tau absoliučiai nepažįstamu asmeniu gali būti atvira. Žinoma, į per didelius asmeniškumus, kaip tamsiaplaukės hipotetinis klausimas apie palikuonius, Rebekah remdamasi emocijomis neatsakė. Tai buvo galima pavadinti paprasčiausiu savisaugos elementu. Paprasta, nėra nei malonu nei lengva kalbėti apie tai, ko tavo fiziškumas paprasčiausiai padaryti negali. Nesinori pripažinti kad dėl kažkokio dalyko esi „broken doll“. Todėl pasirenki šaltą, šiek tiek mokslais paremtą atsaką, kuris nepalieka vietos asmeniškumams. Lygiai taip pat būtu bandžiusi išsisukti tiesiai paklausta apie tai, kokias emocines asociacijas jai kelia Sebastian‘o Redford vardas. Bet štai apie savo šeimą kalbėti nesibodėjo. Kažkas kuždėjo iš vidaus, kad Liviana šia informacija nepasinaudos. Kad ir kokią svarbią vietą antgamtinių būtybių tarpe užėmė Mikaelson‘ai, jei šie būtu „įdomūs“ Varias, ji jau seniai būtu šiuos susiradusi. Viskas labai paprasta ir klastos žaidimams čia vietos nebuvo. Rebekah šiek tiek sujudėjo, netolygu būtu pabandžiusi patogiau įsitaisyti. Mintis apie tai kad Estera kažkur dar buvo reikšminga figūra ir kėlė keistą džiūgėsį ir tuo pačiu nerimą.

– Žinau kad vis dar vaikšto neklibinama legenda apie tai kad mano tėvas... Apimtas kažkokios antgamtinės psichozės nužudė Esterą. Nik‘as man tai sakė, mat prieš pasprunkant nuo šeimos, tai nutiko tiesiai prieš jo akis. – Sprendžiant iš šiek tiek išsitempusio šviesiaplaukės žandikaulio buvo galima susidaryti nuomonę apie tai, kad pasakojimas nebuvo iš maloniausių. Ir žinoma, jis ne kiek greta nestovėjo prie Ambrose lygio „dalykėlių“, bet spręsti apie svetimas problemas iš asmeninės varpinės visuomet yra labai prasta mintis. Mat vieniems įbrėžimas ant lambordžinio yra pasaulio pabaiga, kitiems savo ruožtu artimo praradimas. Viskas skirtinga ir viskas priklauso nuo asmens, kuris istoriją seka.

– Jau po daug šimtmečių mane pasiekė tiesa apie tai, kad tai nebuvo tėvo darbas. Tai padarė Nik‘as. Baimindamasis kad paskutinę akimirką jis liks vienas. Jis padarė absoliučiai viską, kad manyčiau esti mūsų tėvas pametė protą, už išdavystę nužudė mamą ir dabar medžiojo tą, kuris ir įkūnijo tą kartą su vilkolakių, pasekmę. – Pasitikdama Livianos žvilgsnį, šviesiaplaukė liūdnokai šyptelėjo, netrūkus paaiškindama kodėl iš viso nusprendė pasidalinti šia savo istorijos dalimi. – Štai kodėl man keista, kad moteris kadaise norėjusi ištaisyti savo padarytą klaidą, sukuriant vampyrus, juos sunaikinti... Žuvusi nuo savo sūnaus rankos, nusprendė mus paskutinį kartą apginti. – Buvo daugiau nei akivaizdu, esti šios naujienos palietė Mikaelson, bet padėtis tapo ant tiek dviprasmiška, esti tapo kone neįmanoma atskirti ar jai šios naujienos buvo svarbios kad žinoti, ar per daug išklibinančios iš vietos. Šitai, tam tikra prasme taip pat patvirtino iš šalies žvelgiant kone liguistą Niklaus Mikaelson bandymą prisirišti prie savęs seserį. Bet tai jau pokalbis kitai dienai.

Stebėdama tai, kaip tamsiaplaukę nudžiugina dovana, Rebekah ir pati džiaugėsi. Jai vis dar tai atrodė smulkmena, kažkas sentimentalaus, kažkas pakankamai seno kad turėtu vertės. Bet vargu ar kas nors daugiau. Kitą vertus Varias ištransliavus niekučio energetiką, pasidarė kur kas įdomiau. Tam tikra prasme, galima pastebėti tai, kad Mikaelson dar neturėjo garbės susitikti su tokius dalykus daryti gebančiais asmenimis. Arba teko, tačiau žinių stoka neleido suprasti.

– Oh kokia staigmena. Aš beveik visą laiką maniau kad asmuo, pardavęs man šitai netolygiai kvėpavo tos pačios lyties atstovams. Bet panašu kad visi turi savo skeletus spintuose, ir garažuose, kai pastarieji nebetelpa viduje. – Sukrizeno, aiškiai ketindama ir toliau tęsti malonų bendravimą, kuris nutrūko sulyg akimirka, kuomet Livianos namų durys triukšmingai prasivėrė. Tamsiaplaukė buvo pirmoji, kuri nuskuodė prie Redford’o. Tai galėjo padaryti ir Mikaelson, tačiau privertė save susitūrėti. Emociškai ji jau buvo ten, tačiau fizinis gražuolės pavidalas viso labo pasikėlė nuo fotelio. Norėjo atsidurti šalia, norėjo ir kad jos šaltos rankos susidurtu su analogiškai šaltu ir stresą paturiančiu jo veidu. Tačiau jie ir taip bazavosi ant šiokios tokios ribos, kurios dar neperžengė. Ir nepanašu kad šviesiaplaukė tai ketino padaryti pirma. Per didelis atsargumo jausmas, tikriausiai. Tikriausiai. “Du reikaliukai”, – pasikartojo mintyse, kuomet gana mąsliai susiaurino akių plyšius. Dar vienas klausimas į daugybės klausimų lentyną. Įžangos metu ne kartą nuskambo toks dalykas, kaip “demonas”. Velniai griebtu, kai tai yra sakoma kontekste esti tokie parazitai egzistuoja, yra vienas dalykas. Visai kas kitą, kai yra sakoma kad tai vyksta dabar. Rebekah nuslinko prie pirkinių maišo. Nieko nuostabaus, ten buvo viskio butelys. Galimai jis buvo paimtas iš inercijos, arba todėl kad pirmasis vampyras pastebėjo, kaip šviesiaplaukė suraukė nosį, pamačiusi ant stalo pastatomą pašildytą sintetinį kraują. Ir juk ne kartą buvo pasisakiusi apie tai, kad verčiau renkasi alkoholį, nei tą komercinį marmalą. Na, ne visai malonu, kai tavo kūrinį taip pavadina. Bet kitą vertus, pats graikas to marmalo nevartojo. Tai kokia prasmė to reikalauti iš 1000+ metų vampyrės, kuri turi labai gerą skonį viskam. Atskuko kamštelį, bei gana godžiai nugėrė spirituoto gėrimo. Taip, tam kas laukė, reikėjo pasiruošimo. Kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtu. Kartumas užsiliko ant jos saldžiai atrodančių lūpų. Ir priešingai tam, kad pradėti panikuoti, Rebekah sugėrė kiekvieną žodį it kempinė vandenį. Bent iki pat tos akimirkos, kuomet buvo pasakyta esti kažkas stovi už jos.

Net dabar josios kūnas buvo pasiruošęs pulti. Tikriausiai su vampyrais taip yra visuomet, Jie ypatingai retai gali būti užklupti nepasiruošę. Atmosfera priminė saubo filmą. Kuomet ji pirmiausia pasitikdama kančios pilną pirmojo vampyro veidą, lėtai pasisuko. Tiksliau pasuko galvą, bandydama pamatyti tai, ko nematė. Natūrali reakcija. Jei josios širdis būtu gyva, dabar tikrai būtu akimirkai stabtelėjusi. Įtampa buvo siaubinga. O už nugaros nebuvo nieko, ką netrūko patvirtinti ir Liviana. – Sunku pasakyti kas yra blogiau, ta kalė, ar dėmonas tos kalės pavidalu. – Reikėjo susilaikyti nuo komentaro, bet nesusilaikė. Na, kaip be pasukus, niekada nejautė ir niekada nejaus pagarbos šiam Sebastian’o pasirinkimui. Dievaži, šis pasaulis talpino milijonus daug vertesnių moterų, nei Pierce. Galėjo iškrušti ir galvą pamesti dėl bet kurios krūvėlės steriotipinių ilgakasių tamsiaplaukių su lieknu liemeniu ir aukštais kulnais. Bet nee. Liviana taip pat paminėjo tai, kad demonas žaidžia mintimis, jausmais. Juk pavidalas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Neveiktu, vadinasi nesivargintu taip. Vos girdimai prunkštelėdama, šviesiaplaukė taip pat, vos pastebimai krestelėjo galva. – Pats laikas. – Sebastian’as baiminosi sulauksęs gailėsčio iš Rebekah, kuomet ankščiau dar svarstė ar verta pasakyti tiesą. Juk būtent to iš jos, ar bet ko kito norėjosi mažiausiai. Ir to nenutuko. Mikaelson prisėdo, nujautė kad pasakojimas bus sunkus, ir suprasti viską kaip jau žinomus dalykus, nepavyks. Ji atrodė susidomėjusi, klausė nepertraukdama. Ir vėl sugerdama į save visą informaciją. Gailėsčio nebuvo. Buvo dalinis išgąstis, nerimas, pasimetimas. Bet ne tas apgailėtinas jausmas, kurio beveik niekas nenori. Nebent tik nuo dėmėsio stokos kenčiantys asmenis, laisvu metu užsiimantys savigaila. Pradėjo tais žodžiais, kuriais jis baigė.

– Neįtikinai. Vis dar nematau užtektinai rimtos priežasties, laikytis nuo tavęs kuo toliau. – Na, nestebina. Drąsos Mikaelson niekuomet nestigo. Ir iš dviejų blogybių ji visuomet rinkosi tą, kurios prieš tai bandžiusi nebuvo. Kitą vertus, visas šis “egzorcizmo” reikalas, labai “in your face” Livianos užtikrintumas kad mažą čia daikto, Rebekah neįtikino. Per daug paprasta. Jei kiekvienas didelis ir parazituojantis blogis būtu taip lengvai pašalinamas. Na, jo tiesiog neegzistuotu. Paminėtas Silvanus vardas taip pat neliko tiesiog foniniu garsu. Su šiuo individu Mikaelson buvo susidūrusi ir prieš tai. Ką kalbėti apie tai, kad pragaro valdovas buvo kadaise Rebekah mylėto asmens copy/paste. Originalaus burto nemirėlė mąstė, dėl to kalbėjo palyginus ne daug. Liviana absoliučiai nesiruošdama, o ir ketindama atlikti ritualą tiesiog čia pat, privertė šviesiaplaukę reaguoti skeptiškai. Tuo labiau, viso kūno plaukeliai it kokie elektros suklibinti receptoriai bandė ją įspėti apie negerumus, kuriuos jautė visu kūnu. Jie liko dviese.
– Mane kamuoja bloga nuojauta. Per lengva. Sebastian’ai, tu pats žinai, kad nebūna taip lengva. Kad ir ką tu padarei, iškėlęs Nik’ą tiesiai iš pragaro… Turiu įtarimą, kad kainos dar nesusimokėja. O kas jei dabar sumokėsi? Aš… – Nebaigė kalbos, kuomet tramdydama savo fizinęs reakcijas, viso labo suapvalino akis. Išvengė jo žvilgsnio, paprasčiausiai negalėdama pakęsti to durno jausmo, kai nežinai ką turi daryti, ir ar iš viso ką nors gali. Jis prakalbo apie josios mintis, arba tai, ką manė kad ji mano. Įsikando savo apatinės lūpos odelę. – Neneigsiu sakydama kad siaubingai keista suvokti, kad visą laiką šalia sukiojosi Pierce “šmėkla”. Ir tikriausia būčiau pasidariusi išvadą esti tau tikrai “gegutė” susisuko nuo žmonelės. Bet tai daug ką paaiškina… – Taip, ji buvo kelis kartus pastebėjusi jo “šizoidinius” epizodus. Kaip tą kartą prie lifto, kuomet būdamas prie Mikaelson, balsu atsakė demonui. Sukando dantis, leisdama savo žandikauliui įgauti šiek tiek daugiau ryžkumo. – Įrodymų man pristigo jau tą akimirką, kuomet tavo dukra kreipėsi į Katherine, vos tik mums čia atvykus. Bet mane siaubingai erzina, kad taip lengvai ir su juokeliu į visą tai reaguoji. – Iškeldama savo atsakomą reakciją į jo paskutinius žodžius, Rebekah kreivai šyptelėjo. Žengė arčiau, atrodytu pagaliau prisiruošdama padaryti tai, ką norėjo nuo pat pradžių, bet susilaikė. Į jo glėbį sukrito kone iš karto. Ūgių skirtumas buvo siaubingas, mat šviesiaplaukė jau buvo nusimetusi aukštakulnius, derėjusius prie ankščiau vilkėto kostiumėlio. Užsimerkė, įkvėpdama nuo jo kūno sklidino kvapo. Keista, tačiau tokia absoliučiai nekalta akimirka, buvo svarbi. Iškvėpė per burną, vien kuždėsiu paaiškindama savo veiksmus. – Jei šūdas taps nekontroliuojamas, noriu tai prisiminti. – Taip, gailėsčio jos veiksmuose nebuvo, kažkoks paikas savanaudiškumas, neperžengiant platoniško kontakto ribos. Neskubėjo atsimerkti. Tačiau pratęsė. – Eime, tikrai nesėdėsiu čia ir nelauksiu kol Liviana ištrauks iš tavęs tą mėšlą ir neišmes atgal pas tavo broliuką kad užsipistu. O paskui pasakysi man apie tą antrą dalykėlį, nes užknisi su savo slapukavimais.

r visgi Sebastianas Rebekai visiškai visko iškloti neskubėjo. Norėjo po truputį, lėtai įvesti ją ir į kitus, visai ne demoniškus reikaliukus. Juk neturėjo jokio supratimo apie tai, kad nori nenori, bet originalioji jo išviešinto gyvenimo peripetijas kažkiek sekė, kas iš esmės kurį metą buvo kišama žmonėms per gerklę it koks Kardashian'izmas. Ji žinojo, kad Redford'o gyvenime egzistavo gražuolė tamsiaplaukė moteris, kuri buvo ne kartą pastebėta ne tik su pirmuoju vampyru, bet ir su dviem kūdikiais, o pikti liežuviai malė, jog ji pagimdė Sebastianui su Katherine vaikus, kuriuos jie įsivaikino arba, kad ji buvo vyro meilužė. O tiesa ta, jogei viskas buvo gerokai paprasčiau. Rebeka neseniai sužinojo, kad vampyras tebeturi 2000 metų skaičiuojančią nemirtingą vikanę dukrą, net anūką, tad priblokšti ją naujienomis, jog egzistuoja dar du vaikai su Elissa gal būtų kiek per drastiška? Tiesą sakant iš viso nenorėjo, kad Rebeka apie visa tai žinotų. Didžiavosi savo vaikais, bet tik ne aplinkybėmis kaip jie atsirado ar kokie nereikalingi turėjo jaustis nutrenkti savo gegučių tėvų. O dabar jie buvo dingę. Elissai atsisakant apie vaikus kalbėti Sebastianą griebė vis didesnis pyktis ir frustracija. Jei jų surasti nepavyks Livianai, vadinasi nepavyks niekam. Elissos burtai buvo užtektinai stiprūs, kad paslėptų Sebastianą visiem penkiem metam net nuo tos pačios Livianos, tad jei Elissa nenorės, kad vaikai būtų surasti jie ir nebus surasti. Tas fėjos slapukavimas itin pagadino ir taip keistus, dviprasmiškus jųdviejų santykius. Iš dalies jam buvo baisu, jog su savo slapukavimais pagadintų santykius ir su Rebeka. Bet kaip normaliai, neliguistai mąstančiam asmeniui pasakyt, kad turi vaikų su persona, su kuria daliniesi tą patį tėvą? Mikaelson bandė daug ką suprasti, bet vargu ar jai pavyktų suprasti TAI. Bet apie visa tai vėliau. Arba niekada. Fuck knows.

Liviana gerai pažinojo mistines butybės, bet ne žmones. Dėl to, buvo kiek naivi, per greit atleidžianti, per mažai principinga. Bent jau Marcuso nuomone, kuris buvo lygiai toks pats, kol "neatsitiko gyvenimas". Tačiau baisios patirtys gražuolės graikės nepalaužė, o anaiptol - sustiprino. Vien patirties su Chariton'u - jo žiaurumo, manipuliavimo, seksualinės bei psichologinės prievartos būtų užtekę keliem varžteliam atsisukti. Kad taip nenutiko, o vikanei pavyko išsaugoti savo vidinį grožį buvo galima laikyti dar viena jos pergale. Augdama visados lygiavosi į savo tėvą, idealizavo jį, norėjo būti tokia pat kaip jis - karė. Jei Marcia mėgo sukneles, lėles, buvo švelni ir trapi it gėlė, Liviana priešingai - berniokiška nutrūktgalvė visada nubrozdintais keliais su lazda rankoje, kurią įsivaizduodavo kaip mirtiniausią ginklą pasaulyje. Tėvo pasakojimų apie kovas ir žygius galėdavo klausytis ištisas valandas įsivaizduodama save ant karo žirgo vedančią kariuomenę į pergalę. Būdama vaiku ji dar nežinojo, kad to meto visuomenėje moterims būta skirtos visiškai kitokios dalios, apsiribojančios namų židinio kurstymu bei vaikų auginimu. Visgi vargu ar jos gyvenimas būtų tokia linkme pasisukęs, net jei jų šeima ir neištiktų tragiškas iširimas. Sevastianos iš prigimties buvo maištautojas, tad pastebėjęs tą ugnelę ir savo dukroje vargu ar neleistų jai laužyti tradicijų ieškant bei randant save ten, kur ji nori, o ne paklūstant nusistovėjusiai tvarkai.
Mikaelson'ų šeimos istorija nė per plauką nenusileido Ambrozams savo siužeto vingiais, bet būtent tuo metu, kai Rebeka dėstė nesuprantanti Esther indėlio į savo vaikų išgelbėjimą Livianai galima viso to priežastis sukirbėjo galvoje savaime.
- Ji yra motina, Rebeka. Ji pagimdė septynis stiprius, savaip unikalius ir įspūdingus vaikus. Motina visados sugebės priimti savo vaikams patį naudingiausią sprendimą ir jį įgyvendinti. Ji ko gero manė, kad sunaikindama jūsų kūnus išlaisvins jūsų sielas. Bet ji dar tuo metu nežinojo apie tamsos pasaulį ir tai, kad vampyrų sielos nekeliauja į šviesą.
Pateisinti Esther veiksmų Liviana daugeliu klausimų negalėjo, bet turėjo užtektinai empatijos jiems suprasti. Džiaugėsi galėjusi bent kiek prasklaidyti Rebekai nežinomybės debesis, gal net išteisinti jos akyse jų motiną. Mikaelson'ai nepaliko graikės minčių ir šiai piešiant ant žemės simbolius, kurių jai prireiks demono išvarymo metu. Galvojo, kaip visgi viskas būtų keistai ir tragiškai susisukę, jei būtų privalėjusi "išvalyti" pasaulį nuo Mikaelson'ų, nuo tėvo, dėdės. Greičiausiai joje pačioje nebebūtų likę nė kruopelytės žmogiškumo.

Beks reakcija, kurioje neatsispindėjo gailestis buvo absoliučiai geriausia išpažinties atomazga. Sebastianas mažų mažiausiai norėjosi būti čiučiuojamas ir statomas į aukos poziciją, kai taip nėra. Veikiau jis yra asmuo, kuris tiesiog skaudžiai sumoka už savo paties klaidas. Juk jeigu nebūtų puolęs Connor'o šiam užverinėjant demonišką portalą visa ši velniava nevyktų. Jam netektų penkis metus lėtai irti šmėkliškame dvare, išgyventi artimųjų mirčių pačiais baisiausiais, šlykščiausiais scenarijais realybėse, kurios jam atrodė visiškai tikros, neprarastų Samuel'io su Avalon. Jei ne tai, turbūt toliau ieškotų Katherine ir rastų ją pragaro karalienės soste, sužinotų apie Saloninos žūtį, bet tuo metu, esant toms aplinkybėms jam tai anei kiek nerūpėtų, jo keliai vėl nesusidurtų su Rebeka, nesužinotų turįs anūką... Nepaisant visiškai visko jautėsi gerai vėl turėdamas žmogiškumą, o jis nešė į jo gyvenimą labai gerus dalykus. Jau seniai jį supranti aplinka nebuvo tokia minimaliai toksiška. Šviesiaplaukės ryžtas pasilikti virpino jo šaltą, negyvą širdį. Nejausti dėkingumo už tai, kad Rebeka nepaisant net labai adekvačių priežasčių į Sebastiano pusę nė nežiūrėt rinkosi priešingą variantą ir jos rudai žalios akys sėkmingai atrėmė itin nevienareikšmiškus Redford'o žvilgsnius, buvo neįmanoma. Šiek tiek prisimerkė, mėlyni veizolai žybtelėjo it saulės zuikučiai.
- Tu atrodai labai seksualiai, kai nebijai demonų,-išsišiepė, o tai jo fizionomijai pridėjo dar daugiau "alkanumo". Na, taip, geidė kraujo, bet kartu su juo ir kai ko daugiau,-Išvadas aš jau pasidariau, panele Mikaelson,-specialiai pasistengė atrodyti toks visas perdėm dalykiškas,-Tavęs negąsdina velniai, raganos, bildukai, bet pabandyk bent plauką nuo kurio nors tavo šeimos nario ištraukt per jėgą ir tada gąsdinanti pasidarysi pati, tiesa?-nesistengė įgelti, tiesiog taip gavosi. Juolab nenorėjo pasirodyti nedėkingas, o veikiau šmaikštus,-Reikės labai pasistengti, kad viskas nesusiklostytų bloga linkme, labai gėda būtų prieš tave susimaut po paskutinio karto, kai šturmuojant Tarybos pastatą pasirodžiau iš pačios geriausios įmanomos pusės, hehe,-sukikeno mažne piktdžiugiškai ir net rūpestis Rebekos veide jo pozityvaus nusiteikimui anei kiek nepakenkė.
- Beks, mieloji...-suėmė vampyrės rankas, kurios dėka moters suvartoto alkoholio buvo kiek sušilusios ir it nesitikėjęs tokios sensacijos, nustebintas tankiai sumirksėjo. Mikaelson'ų šakos vampyrai turėjo kur kas daugiau visokių įdomybių, lyginant su jo,-Kas liečia visokius demonus, gnomus, leprikonus ir panašias fantastines išgamas Liv yra profesionalė. Žinau, kad tavo sesuo Frėja, pavyzdžiui, yra puiki magijos valdytoja, bet Liviana yra kitas lygis,-kaip apie dukrą kalbėjo neleido suabejoti kaip smarkiai ja didžiuojasi. Tam tikra prasme ji tapo tuo, kuo ir svajojo vaikystėje - geriausia kare pasaulyje. Netikėtai atsiminė pokalbį su Liviana, kai nušvitęs visa savo serafimiška šviesa pats jai pasakė, jog būtent ji yra tas galutinis ginklas prieš bet kokią mistinę būtybę, jog ji gali nužudyti ir jį, ir jeigu aplinkybės to pareikalautų, ji turėtų taip ir pasielgti. Visgi kažkoks jėgų balansas tikrai egzistavo. Didele jėga apdovanota vikanė buvo visiškai gyvenimo nesugadintas asmuo, kuris nieku gyvu nedrįstų tuo piktnaudžiauti,-Ir jeigu Livė kalba apie visą šią situaciją juokaudama ir nerimtai patikėk, mes neturim dėl ko jaudintis. Na, nebent neturi savęs iš vidaus užimti niekuo įdomesniu, tai gali šiek tiek ir nerimauti, gal nepakenks,-nusišypsojo, švelniai pirštais perbraukdamas per švelnesnius nei jo prisilietimas šviesius originaliosios plaukus čia pat gražaus, išraiskingo jos veido. Tų platoniškumo ribų, kurių laikėsi užsibrėžę kone nebebuvo, nes vis dažniau parodydavo vienas kito atžvilgiu norą į artumą. Ko neskubėjo tenkinti, tai geidulių. Mergina krito jam į rankas, paskęsdama dideliame graiko glėbyje. Užsimerkė, priglaudė smakrą prie jos viršugalvio. Leido sau pasimėgauti tuo maloniu jauduliu, kurį juto. Nenorėjo gadinti akimirkos žodžiais, juolab Rebeka niekados nepraranda budrumo ir informaciją geria į save kaip koks kvantinis kompiuteris. Ji žinojo, kad Sebastianas turi dar vieną paslaptį ir o dievai, kaip jis nenorėjo jos atskleisti. Galiausiai abu vampyrai nusileido į rūsį lydimi gergždinčių medinių laiptų.
- Koks nusivylimas,-apžvelgęs demono išvarymo vietą ir ją supančias dekoracijas pasijuto anei kiek nesuintriguotas. Buvo susiraukęs ir šiek tiek nepatenkintas. Liviana nusikvatojo.
- O ko tikėjaisi? Žvakių, dviejų kunigų ir Šventojo rašto, iš kurio lotyniškai skaitysiu maldas?
- Na, taip, kažkas panašaus į William Peter Blatty "Egzorcistą". Ar tu bandai pasakyt, kad Katalikų bažnyčios egzorcistai yra šarlatanai?
- Ne, tikrai nebandau taip pasakyti,-ant žemės klūpėjusi vikanė atsistojo. Dar kartą peržiūrėjo runas ar kažko nepamiršo, ar nepadarė klaidos. Tuomet atsisuko į tėvą su Rebeką,-Kolektyvinė sąmonė, esat girdėję tokį dalyką? Jei didelė grupė žmonių nuoširdžiai tiki kažkokiu reiškiniu pavyzdžiui, dievu, astraliniame lygmenyje kaupiasi stipri energija ir esant reikalui ji įtakoja mūsų tikrovę priklausomai nuo poreikio bei aplinkybių.
Pirmasis vampyras nūnai atsiminė kaip neįdomu yra žinoti tokius visokius dalykus, visai kaip tada, kai buvo kur dar daugiau serafimas, nei vampyras. Liviana tęsė:
- Ta pati energija, kuri "apsėda" žmogų, paskui yra tos pačios energijos išvaroma lauk. Deja, bet tai negalioja tau, tėti, tave labai tikrai apsėdo labai tikras demonas,-vikanė karčiai nusišypsojo rankos mostu pakviesdama Sebastianą prieiti arčiau.
- Gulkis ant žemės taip, kad runos tave suptų iš visų pusių.
Vampyras vylingai ir šiltai žvilgtelėjo į Rebeką, tada į dukrą. Linktelėjo. Neskubėdamas atsigulė.
- O kokią energiją tu naudoji varydama demonus lauk?-paklausė iš įdomumo, tikrai ne dvejonės, įtarumo.
- Tą, kurios dėka egzistuoja pati gyvybė, mūsų pasaulis, kiti pasauliai, tu, aš, visi ir viskas vienoje visumoje. Tik naudoju skirtingus metodus tai energijai pasiekti. Dabar naudosiu runas, galiu naudoti demonų, dievų, angelų, fėjų, serafimų kalbą.
"Serafimų kalbą, kurios pats tave ir išmokiau" - pagalvojo, bet nepasakė. Liviana vėl atsiklaupė ant žemės priešais Redford'o galvą, suėmė ją rankomis.
- Nedelsdama pradėsiu,-šyptelėjo Rebekai it ragindama ją atsipalaiduoti ir stebėti demono išvarymo šou. Vikanė užsimerkė, kaupėsi. Sebastianas žiūrėjo į lubas buku, tuščiu žvilgsniu. Simboliai ant žemės nušvito, pakilo į orą, apgaubė tiek Livianą, tiek Redford'ą. Intensyvų darbą, kurį vikanė dirbo viduje išdavė tik suraukta kakta bei pagal nebylią tartį judančios lūpos.
- Kodėl nieko nevyksta? Jaučiuosi per ne lyg taip pat,-pasiskundė, bet tada ėmė ir pajuto. Smogė toks skausmas, lyg nematoma jėga vienu metu luptų velniop iš jo kaulus. Iš netikėtumo bei intensyvumo rėkė. Velniškai išsitempė, jautė kaip trūkinėja raiščiai, sausgyslės, sąnariai. Demonas lengvai nepasidavė, bet tokia pat užsispyrusi bei stipri buvo ir Liviana. Daugiau pastangų, stipresnis Sebastiano riksmas. Iš vampyro kūno pakilo visiškai juodas, tobulai jo kūno kontūrus atkartojantis šešėlis. Jis palenkė į viršų savo apvalią, aiškaus kontūro neturinčią galvą, į vikanę įsmigo dvi apvalios ryškiai it pragaro žvaigždės žibančios akys. Šešelis nesitraukė nuo Redford'o iškilęs vos virš kūno, hipnotizavo graikę pragarišku savo žvilgsniu.

- Tu nieko negali padaryti.
Moteris išgirdo jai iki skausmo gerai pažįstamą balsą. Balsą, kurį girdėdavo tik pačiuose baisiausiuose savo košmaruose. Liviana nesutriko, atrėmė žvilgsnį. Kalbėjosi su tuščia erdve, kurioje ji regėjo Charitoną.
- Beveidis demonas, kuris rodosi veidais mūsų didžiausių baimių ir geidulių. Ir todėl gaišti savo bei mano laiką pokalbiu, kuris nieko nepakeis?
- Ak, ne, jis keičia. Tavo niekam tikusiam tėtušiui verda visi viduriai. Jis neatlaikys, o aš negaliu to leisti.
Liviana žvilgtelėjo į Sebastianą. Vampyras springo savo paties krauju, šis varvėjo iš nosies, akių. Sebastianas jau nerėkė, o šleikščiai gargaliavo vemdamas savo paties syvais.
- Tėti,-ji skausmingai suinkštė jausdama šleikštų, ryškų kraujo kvapą-Ar tu tai darai? Liaukis!
- Aš? Aš čia ne prie ko, meilute. Bandžiau jus visus besmegeniai įspėti, kad nedarytumėt šito suknisto ritualo. Ir likau apšauktas, išvadintas melagiu,-Charitonas dramatiškai atsiduso, nelyginant jo velnioniški jausmai liko įžeisti.
- Aš nutrauksiu ritualą, bet tai toli gražu ne pabaiga! Ar girdi mane? Prisiekiu visų mirusių vikanių vardu!
- O aš parodydamas, kad nesu melagis ir, kad mano grasinimai nėra tušti...
Charitonas visa savo kūno kalba vertė Livianą pasukti akis į Rebeką. Tuomet, kai vikanė pažvelgė į vampyrę šią perskrodė juodas šešėlis. Mikaelson šiek tiek pakybojo ore, o tada krito ant žemės nerodydama jokių gyvybės ženklų,-Sekantis bus tavo sūnus.
- Prasmek skradžiai!!!-moteris suriko visa gerkle, stebuklingi simboliai virto mažytėmis spindinčiomis dulkėmis, kurios krisdamos išnyko. Liviana it paklaikusi šoko ant kojų, užlėkdama laiptais į viršų, o tada į antrąjį namo aukštą pas sūnų. Mažasis žmogus voras ramiai miegojo savo lenktyninį automobilį primenančioje lovoje. Susikaupusi ištryrė aplinką. Nejuto joje jokios svetimos energijos, bet nebegalėjo būti tikra. Ji bijojo. Moteris užmetė apsaugą, skubriai nulėkdama atgalios į rūsį. Pirmasis vampyras dabar jautė šį tą baisiau, nei skausmas. Netekęs labai daug kraujo jis buvo velniškai alkanas. Liviana, mažasis Sebastianas kvepėjo jam kaip du gardūs šviežio kraujo maišeliai. Jei nebūtų atkreipęs dėmesio į sąmonės netekusią Rebeką... Jam pasidarė bloga vien nuo minčių. Vampyras prišliaužęs prie originaliosios ją švelniai purtė.
- Liv, kas nutiko Rebekai? Aaaaaaaaghhhr,-sudejavo, kiekvienas kūno centimetras plėšė vampyrą instinktu, kurio puikiu suvaldymu Sebastianas niekados nepasižymėjo,-Aš žvėriškai alkanas, Liv, aš ilgai neatsilaikysiu, prašau sustabdyk mane.
Vikanės akyse sužibo ašaros. Ji nesuvokiamai stipriai kaltino save dėl visos šios situacijos. Graikė paskubomis atvėrė portalą ir įstūmė į jį Sebastianą uždarydama vampyrą jam pačiam, bei svarbiausia kitiems saugioje laikinoje zonoje. Liviana pritraukė Rebeką į vietą tarp runų. Pakartojo demono išvarymo procesą, tik šį kartą ne tokia užtikrinta. Moteris virpėjo. Juodas šešėlis ir vėl atsiskyrė nuo kūno, į vikanę vėl pažvelgė tos pragariškos akys. Šį kartą atsispyrė bandymui užmegzti kontaktą. Demonas atsiskyrė, o vikanei nespėjus jo ištremti pakilo ir nėrė kiaurai lubų. Jis negalėjo pasiekti jos sūnaus, žinojo tai. Vampyrė žioptelėjo oro, ašarodama Liviana ją apkabino.
- Aš per plauką visų vos nepražudžiau, Rebeka, atleisk man,-vikanė kūkčiojo galėdama tik įsivaizduoti, ką Mikaelson patyrė apsėdimo metu,-Padariau kritinę klaidą,-tęsė ji atsiplėšusi, paraudusiomis akimis tiriamai žvelgdama į Rebekos akis, ieškodama jose šešėlio,-Nuvertinau priešą. Man neliko jokios abejonės, kad už viso šito slypi Sailas. Rebeka, kaip tu jautiesi?-nubraukė susitaršiusius plaukus nuo vampyrės veido.

by **Jon Spencer** Št. 08 06, 2022 2:34 pm

Sebastian’as Redford klaidos nepadarė, sakydamas kad kuo toliau nuo jo randiesi, tuo saugesnis esi. Klaida buvo tik tame, kad matuojamas buvo anaiptol ne fiziškas atstumas. Mat tokiu principu nesaugūs būtu absoliučiai visi: donorės kuriomis maitinosi, moterys su kuriomis smaginosi, ar atsitiktinai prasilenkdavo apsiperkant 24/7 maisto prekių parduotuvėję, bandydamas pradžiuginti vyriausią iš savo turimų atžalų. Natūrali nesantaika tarp Sebastian’o ir Silvanus, prasidėjo kur kas ankščiau, nei šie du gimė pas Ambrose brolius. Juk labai paprasta, “nustumti” tamsos valdovę nuo sosto galima tik tuomet, kuomet tas sostas originaliai tavo. Taip, jei serafimai buvo sukurti iš šviesos, tuomet visas pragaras iš tamsos. Ir Silvanus visuomet buvo kita medalio puse. Nesantaika buvo užkoduota jo “kaulų čiulpuose”. Su Pierce susitvarkyti buvo stebinančiai lengva. Tokia pikta ir fatališka, bet žinant kur smogti, tokia trapi ir nesavarankiška. Tikrai ne stipriausias Redford’o pasirinkimas. Net ta pati Salonina buvo kur kas su didesniais kiaušiniais. Gaila mergiotės, atsidūrusi pragare, gana greitai buvo iš šio ištraukta. O buvo ne viena proga pasismaginti su pirma ir tikriausiai labiausiai žmogiškuosius impulsus sukirbinusią brolio meile, kuri kaip ne keista analogiškus jausmus kėlė ir Horatius. Du zuikiai vienu šūviu, taip sakant. Rebekah savo ruožtu buvo kažkas kitokio. Todėl būtu gaila, nepasinaudoti “valdovės” figūra šachmatų žaidime. Kelios dienos prieš egzorcizmą, kuomet Mikaelson ieškojo atitinkamos dovanos savo naujai “draugei”, ne kiekvienam žinomos “krautuvėlės” durys prasidarė su erzinančio skambaliuko atgarsiu. Į patalpas pateko dvi, jaunai atrodančios merginos. Besižvalgant buvo pasitiktos senstelėjusio vyruko už prekystalio.

– …Ar galima supakuoti į gražią dėžutę? – Frazė ištraukta iš konteksto. Tačiau privertusi senolį pasidabinti primestinai draugiška šypsenėlę. Įpakavimas buvo kokybiškas, orientuotas į tai, kad išsaugoti perkamo objekto energetiką, nesumaišant šios su pigiais šių laikų cackiais. Tokias vietas dažniausiai išlaikė šiokie tokie creep’ai, todėl nenustebino tas faktas, su kokiu susidomėjimu užklydusio duo šviesiaplaukę nužiūrinėjo senolis. Jis kone traukė į save nuo jos sklidiną energetiką. Stebino, juk savo rankose turėdama be galo didėlę galią, ji buvo atitinkamai, subalansuotai tyra. Keista tiesa? Susidarė įspūdis, esti vampyrė priklausė tai nemirėlių klasei, kurie gali tuo pačiu metu dalinti maisto labdarą afrikos vaikams, ir po stalu smeigti kulniuką į savo aukos akiduobę, besimėgaujant tuo, kaip nusprogsta tas trapus ir vandeningas organas. Be savitos energetikos, ji buvo “prasmirdusi” priklausančia Redford’ui. Pastaruoju metu, jie daug laiko leido kartu. Senolio veide subolavo kampinis šypsnis, palydėtas šiokiu tokiu atokvėpiu, kuomet patalpinęs medalijoną, jis padavė objektą gražuolei.

– Įdomu. – Prakalbo senolis, dėl ko tiek Davinos, tiek originalaus burto vampyrės akys susidūrė su prabilusio veidu. Neskaitant to, kad jaunutė Kol’o sužadėtinė savo jėgos sėmėsi iš tamsios magijos, bei buvo išnaudojama Mikaelson’ų, kaip suknista lėlytė vūdų. Ji nepajuto ant kiek šita vieta buvo “fucked up”. Tikriausiai jei nori sukurti atitinkamą aplinką ir gali tai padaryti, niekam įtarimas nekils.

– Atsiprašau? – Perklausė Mikaelson, dėl ko senolis galvos mostu nurodė į dėžutę, kurią kaip tik tuo metu uždarė. Kalba buvo anaiptol ne apie papuošalą. Neturėjo žalio supratimo kokiu principu gražuolė pasirinko šį daikčiuką. Dievai buvo seniai ištremti ir pamiršti. Įdomi jam atrodė pati Mikaelson persona. “Bus velniškai smagu”, – pagalvojo senolis, kuomet įdavęs jai dėžutę, atkišo savo ranką paspaudimui.

– Pasirinkimas įdomus. Ne kasdien pas tave užsuka tūkstantmečio nemirėlė su konkrečiu tikslu įsigyti dieviškumo simbolio. Tikiuosi kad greitu metu susitiksime ir vėl. – Šiek tiek sujudindamas savo ištiestą galūnę, sulaukė kol Rebekah atsakys į paspaudimą. Atsakė, po ko senolis pasilenkė arčiau, lūpomis palytėdamas švelnią it aksomas ir šaltą it ledo gabalas josios odą. Ankščiau tai buvo absoliučiai normalu, todėl Mikaelson tam nepridavė jokio papildomo dėmesio. Nepajuto net to, kad tapo paženklinta paties velnio. <…>

Livianai iš tiesų pavyko šiek tiek reabilituoti šviesiaplaukės nuomonę apie savo motinos motyvus. Kaip be pasukus, pasaulis neatsiribojo vien tuo sprektru, kurį matė Rebekah. Neskantant nuo išdavystės fakto, nuo proto nušokusio Mikael’io, Estera niekada nebuvo bloga. Net tuomet, kai atidavė savo pirmagymę Freya savo sesers coven’ui. Siaubinga, kai pagalvoji. Tačiau ankščiau buvo visiškai kitokie laikai, kitokie prioritetai. Nors ir dabar, pakapsčius, galima rasti ir kur kas labiau dvokiantį šūduką. Su Varias bendrauti iš tiesų buvo lengva ir įdomu. Kaip asmuo, kuris gali sunaikinti bet kokį padarą, ji buvo iki negalėjimo žemiška ir šilta. Galėtu paprieštarauti ir pasakyti kad geresnio pasirinkimo vikanai paprasčiausiai nebūtu radę. Bet kažkas viduje ir taip kuždėjo, esti ji ir pati tai puikiausiai žino. Tai tikrai nebuvo paskutinis kartas, kuomet moterų keliai susikirto. Ir nors karė pasirūpino kad Rebekah turėtu nematomą raktą į Redford’o pasaulį, tai nebuvo vienintėliu motyvu. Visai kitokias emocijas kėlė pasilikimas vienu du su pirmuoju vampyru. Dviprasmišumo buvo tiek, kad užtektu kone pusei pasaulio populiacijos. Žaidimas vaikštant peilio ašmenimis, su pastangomis neįsipjauti. Taip, maždaug taip buvo galima pavadinti iš mirusių prikeliamą jųdviejų “draugystę”.

– Negundyk. Kitaip nebus kito pasirinkimo, kaip atidėti tą ritualą, kurį ketinate padaryti su Livę ir prieš pragarui sudrebant, priversti tą garbanotą šūduką kurį matai, pasijausti trečiu nereikalingu. – O taip, pasitikėjimo savimi Rebekah niekada nestigo, tačiau per pastaruosius metus, jis pasiekė mežne tokį patį lygį, kuriuo puikavosi šeimos hibridas. Šiek tiek pritylino savo kalbos toną, kuomet netrūko pratęsti. – Ir šį kartą, įstumtas į kampą, neišsisuksi mano sprando nusukimu. – Puikiai jautė kaip jis “žaidė”. Nevienareikšmiški žvilgsniai, tas pats pasidalinimas krauju ar nevienprasmiai komentarai vedė prie frustracijos, kuri nebuvo ne per colį išjudinama iš mirtino taško. Būtent remdamasi šiuo dalykėliu, ji jautėsi užtektinai drąsi, kad galėtu. Liežuviu perbraukė per savo lūpas, ne vengdama perdėm artimo atstumo, kuris atsispindėjo ir kūno kalboje. Prunkštelėjimas gavosi ne kiek ne garsus, vos tik buvo paminėta josios šeima.

– Nustebsi, kaip stipriai dar galiu tave nustebinti. – Na tikrai, kaip asmuo atsidūręs arčiausiai jo sunaikinimo, nustebinti ji gebėjo. Tačiau dabar kalba sukosi apie šiokį tokį priekaištą dėl Mikaelson’ų vieningumo. – Rauti vieni kitiems plaukelius, ir svaidytis durklais. Yra vidinis mano šeimos fetišas. Todėl, iš dalies esi teisus. Kitiems šios prabangos nesuteikčiau. Bet dėl viso kito… Auch. Vėl klysti. Neatsibodo? – Mikaelson veide subolavo atitinkamai provokuojanti šypsenėlė. Nutiko apkabinimas, kurio metu ji užsimerkė. Buvo tiesiog kutenančiai gera pasidalinti tokia akimirka. Juk visuomet išliko tikimybė kad ji gali būti paskutinė. Dėl to ji tapo kur kas labiau vertingesnė, nei paviršutiniškumas. Giliai įkvėpė, savo plaučius pripildydama jo aromatu. Skausmingai nurojo burnoje susikaupusį skystį. Nuo suvartoto alkoholio, Rebekah kūnas, rankos buvo įgavusios apgaulingai žmogiškos šilumos. Neabėjojo tuo, kaip stipriai Redford’as didžiavosi savo dukra ir josios unikaliais sugebėjimais. Tačiau ramybės jausmo tai nesuteikė. Galimai todėl, kad savo akimis Rebekah nebūvo susidūrusi su panašaus plauko ištrėmimais. O galimai josios nuojauta buvo tikslinga ir viskas atrodė per lengva, ir dėl to absoliučiai neįmanoma. Pertaisė galvą, kone veidu įsikniaubdama į jo krūtinę, po ko priversdama save prabilti.

– Mhm. Geriau šiek tiek nerimausiu. Taip bus kur kas aiškiau susimesti savo pasimetusias mintis po reikiamas lentynas. Trimečio gimtadienis, bus linksma, ania? – Patraukė per dantį, kuomet šiek tiek atlošdama galvą, pažvelgė į graiko veidą.

Nusileidus į rūsį, Rebekah kuriam laikui užėmė tikslingą stebėtojos poziciją. Laikėsi netoliese, netrukdė Livianos bereikalingais klausimais, bei nesiblaškė norėdama nučiupinėti viską, kas tik pasirodo įdomiai. Visą kūną iš vidaus užsmaugti bandė keista jausena. Kažkas atrodė ne taip, nors toliau ir nesistengė elgtis kaip neišprususi paranojikė, kuriai dėl žinių stokos, viskas atrodo negerai. Ir toliau į save traukė kiekvieną fone sklidiną garsą. Mikaelson savo vampyriškumą išnaudojo visu 100%, neprarado budrumo net tuomet, kai kiti pasimestu. Ir keista, kaip daug kalbantys gali atskleisti, to net patys nesuprasdami. Minčių nuotrūpos, kuo toliau, tuo labiau lipinosi į vieną išsamų paveikslą. Ritualas prasidėjo, ir iš pradžių atrodė kad nevyko absoliučiai nieko, apart patalpos užsipildydamas sunkia energetika. Ir tuomet situacija vizualiai prarado kontrolę, nepaisant to kad Liviana buvo užtektinai užsispyrusi, kad to neleisti. Riksmas, siaubingas kančias vainikuojantis garsas, privertė Mikaelson imti blaškytis. Iki paskutinės akimirkos, ji stengėsi pasitikėti Varias sugebėjimais. Bet nepažinojo jos tiek gerai, kad įsitaisyti ant foteliuko ir pamedituoti su smilkstančia cigaretę ir taurele gero viskio.
– Jis neatlaikys… – Konstatavo. Ir nepriklausomai nuo to, kad balsas nuskambo kone kuždėsio forma, jame buvo galima užčiuopti asmeninė skausmą. Nieko keisto, juk net tuomet kai stebėjo jį svilant nuo saulės, nesugebėjo iki galo užbaigti taip norėto keršto. Tai būtu idijotiška, jei dabar viską stebėtu ramiai. Norėjo kokia nors magiška prasme, atimti iš jo dalį skausmo, ištransliuojant ant savęs. Ne iš gailėsčio ne, o todėl kad buvo užtektinai kieta, kad tokį dalyką, nors ir ne pilnu tempu, bet atlaikyti. Pasipylė kraujas, vyliojantis, bauginantis. Pasirodė tamsa. Ir nors kai Liviana atsisuko į Rebekos pusę, matė vampyrės paklaikusį žvilgsnį nukreiptą į Redford’ą, savo ruožtu Rebekah stebėjo virš vampyro kybantį padarą. Kurio matyti neturėjo. Sebastian’as ėmė sprigti savo paties viduriais. Ir tuomet ji jau nebe atlaikė. Šoktelėjo į priekį, norėdama nutraukti aiškiai nepavykstantį ritualą. – Liv, nutrauk! Jis neatlaikys! – Ir tada nutiko dar vienas dalykas, kurio nutikti neturėjo. Rebekah buvo nublokšta nematomos jėgos, dar nespėdama net priartėti. Runos susijungė su josios “paženklintu” delnu. Ir pažymėtas gyvūlys, Mikaelson delnas užsiliepsnojo, palikdamas velnio simbolį. Simbolį, kuris pereidamas per kiekvieną, net mažiausią jos kūno sudedamąją dalį, padarė veik nepataisomą žalą. Juos apžaidė, ne tik demonas, tačiau ir tas pats senolis, kurio apsimetė Silvanus Ambrose, arba dar kitaip, pats tamsos pasaulio valdovas. Akimirka, kuomet Rebekah ir vėl pasistengė pakilti ant kojų, tamsa, kuri išnėrė iš Redford’o, kuri taip stipriai sukrėtė Livianą, didžiulę jėga smogėsi į originalaus burto vampyrę. Vien instinktų vedama, ji dar bandė iš savęs padarą “ištraukti”, pagauti, nors pagavo tik drabužius ir savo pačios odą, kurią bandė nutraukti. Paženklinimas ir vėl užsiliepsnojo pragaro liepsnomis, josios akių obuoliai patapo juodais, kūnas įgavo nenatūralų išlinkimą. Ji pakilo į orą. Ir tuomet smigo žemyn.

Tyla. Kurtinanti, ir siaubinga.

Sekantis kartas, kuomet pramerkė savo akis, viskas vizualiai buvo aprimę. Apsuptos kažkokio košmariško jausmo, jos buvo likusios dviese. Nesipriešino nei apkabinimui, nei kone aidu skambantiems Varias žodžiams. Kad ir kas nutiko apsėdimo metu, Rebekah neketino to ištarti balsu. Vampyrės rankos virpėjo, analogiškai kaip ir visas jos kūnas. Kvėpavimas buvo iššauktas instinkto. Hiperventiliavo, iki to momento, kuomet įsmeigė akis į išsigandusį Livianos žvilgsnį.
– Livė, kur jis? Kur tavo tėvas? – Pirmasis klausimas, kurį iš savęs išspaudė Rebekah buvo apie Redford’ą, kurio čia nebuvo. Ne apie demoną. Well… Sulaukusi klausimo apie savijautą, Mikaelson viso labo atmestinai krestelėjo galva. Duodama aiškų signalą į tai, kad dabar tai nesvarbu, o ne tai, kad buvo šikna. Visgi, tamsiaplaukės išgąsčiui nejautri negalėjo likti. Suėmė jos veidą rankomis, priversdama pažvelgti į save. – Viskas gerai. Mhm? Susitvarkysim. Dar ne su tokiu šūdų esam susitvarkę. Padarei viską teisingai. Įsivaizduokim kad tai buvo generalinė repeticija, prieš pirmąjį aktą. Nagi. – Pabandė atsikelti, čia pat paslysdama ant Sebastian’o kraujo. Tik dabar pastebėjo esti buvo juo permirkusi. Sukando dantis. Iškvėpė. – Turi prieigą prie to kito interneto? Kad ir kur dabar Sebastian’as, jam reikės kraujo. Daug. Ir sušiktai tų, kurios bus pasiruošusios nebe grįžti, už atitinkamą kainą. – Žinoma, bet kokia donorystė buvo nelegali, ypatingai ta, kur buvo perkamos šimtaprocentinės aukos. Stengėsi kalbėti atsargiai, mat nebuvo tikra kaip Liviana su savo ypatingumu sureaguos į tokį dalyką. Kas Rebekah nebuvo ne kiek keista. Come on, žmonės vampyrams visuomet yra maistas ir nieko daugiau. O pastebėti tai kad Redford’as nesimaitino sintetiniu krauju, nebuvo sunku, lygiai taip pat kaip ir tai, kad šio savikontrolė buvo apgailėtina. Beveik tokia pat apgailėtina, kaip dabar Rebekah noras, nusilaižyti jo kraują nuo savo pirštų.

Liviana visados elgdavosi šaltakraujiškai, kai reikėdavo vienokiu ar kitokiu būdu išreikšti savo egzistencinę prasmę. Kas padaryta turėdavo būti padaryta. Kas sunaikinta, kas ištremta, kas užburta. Ji nekvestionuodavo su "darbu" susijusių savo sprendimų, gebėjo idealiai atskirti pareigą nuo emocijų. Ir visgi kai magišką ritualą atlieki savo tėvui, padarai klaidą ir dėl to nukenčia ar vos gyvybės nepraranda du tau rūpimi asmenys... Vikanę tokia nesėkmė paveikė itin stipriai. Niekados negalvojo apie tai, kad turėtų aiškiai atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo magijos pasaulio, juk ji visa pati buvo magiška, tačiau šiandieninė nelaimė neabejotinai mes abejonės šešėlį. Ašaros ant veido džiuvo, stengėsi nedrėkinti jo naujomis, susikaupti, susiimti. Visos supernaturalios butybės turėjo silpnybes, kurios joms buvo mirtinos. Jei iš pažiūros neturėjo, vadinasi vienintelė jų silpnybė yra pati Liviana. Tačiau pačią galingą karę galėjo palaužti artimųjų netektys, jų gerovės vientisumo pažeidimas ir ypač jeigu pati prie to prisidėjo. Kartą praradusi sūnų vargu ar ji sugebėtų atsigauti dar kartą, netekusi Sebastiano the little. Neleido sau apie tai net pagalvoti. Rebekos nepasimetimas, akivaizdi vidinė tvirtybė vertė pasitempti ir graikiško kraujo vikanę.
- Uždariau erdvėlaikyje, jam nieko nenutiks,-tyliai šnirpštelėjusi nosimi akimirką pajuto gėdą dėl tokio išskydimo. Net jeigu reikalai pakryptų pačia blogiausia linkme ji pagal "protokolą" turėtų nepamesti šūdo ir atlikti viską švariai, kantriai, iki galo. O ji paleido demoną ne tik dėl to, kad negalėjo jo išlaikyti, bet tuo pačiu ir susikoncentravo gelbėti Rebeką, sūnų ir Sebastianą. Ji pasirinko netinkamą ritualą, be to, susidūrė su būtybe, kuri panašu, jog toli gražu nebuvo paprastas demonas, su kuriais yra turėjusi reikalų anksčiau. Paaiškinti, jogei už visa ko slypi pats pragaro šeimininkas buvo lengviausia. Ir logiškiausia. Egzistavo nepaprastai mažai būtybių apie kurių gyvavimą Liviana dar nežinojo. Vikanė įdėmiai pažvelgė į Rebekos veidą.
- Prašau, būk atvira su manimi,-perdėm didelė originaliosios vampyrės tvirtybė kėlė graikei įtarimą. Ritualui einant šuniui ant uodegos ji tiesiog nepastebėjo kaip nemirelės oda išdegė paties velnio ženklu. Turėjo žinių, bet Livianos refeleksai, deja, buvo tiek geri, kiek gerais juos padarė intensyvios treniruotės,-Pajutai labai tamsią, destruktyvią būtybę iš vidaus. Jei pradės dėtis nepaaiškinami dalykai, pradėsi regėti keistas vizijas, jausi prie savęs kažką kraują stingdančiai klaikaus būtinai man pasakyk. Nesu susidūrusi su tokia būtybe, aš nežinau kokios gali likti kontakto su ja pasekmės, supranti? Tai rimta,-ji neketino slėpti susikrimtimo, bet tuo pačiu budo milžiniškas ryžtas kibti ir viską išsiaiškinti. Sebastiano "pekeleivės" Liviana toli gražu neketino palikti ramybėje. Neketino leisti demonui nugalėti, pasiimti tai ko jis norėjo, palikti visus nežinomybėje ir skausme. Rebekos sumanymas pervėrė graikę siaubu. Moteris susiraukė.
- Žinau, kad tokios praktikos egzistuoja, bet labai norėčiau išvengti beprasmių žudynių. Prašau,-Liviana nieku gyvu nebūtų leidusi nekaltiems žmonėms mirti vien dėl to, kad jos paklaikęs vampyras tėvas pasimaitintų. Ji akimirką tylėjo, mąstė. Prieš akis regėjo smulkų, mielą savo vaiko veiduką šis vaizdas šildė, tačiau krūtinę spaudė skausmas. Jos sumanymas buvo itin rizikingas, bet neįstengė sugalvoti nieko protingiau,-Kadangi iš didžiosios dalies pati užviriau visą šią košę turėčiau pabandyti ją išsrėbti, tiesa? Niekad nesu tęstavusi savo nemirtingumo tuo, kiek daug kraujo galiu per vieną kartą netekti, bet viskam ateina savas laikas,-tamsiaplaukė išsišiepė, jos lūpos šiek tiek nervingai virpėjo. Žinojo, kad tas, viltingas nusiteikimas yra kiek nenatūralus,-Jei visgi negrįžtume...-nenorėjo pasirodyti perdėm dramatiška, bet gerai žinojo kaip smarkiai rizikavo,-Pasirūpink Sebastianu,-ji nusišypsojo ir pradingo. Slogią rūsio tylą persmelkė negarsus prabudusio trimečio verksmas.

Erdvė į kurią pateko buvo visiškai tuščia, juoda kaip bedugnė. Akys negalėjo atsimušti į visiškai jokį vaizdą, viskas buvo vienodai tamsu, ši rainelei nebūdinga sensacija kėlė galvos svaigulį. Sebastiano nerado, jis greičiausiai paniro į tolį, į tamsą.
- Tėti,-kreipėsi į tuštumą, bet kaip kokiame vakuume neišleido jokio garso. Pasisuko į visas puses, bet alkanas žvėris užklupo ją iš viršaus užgriūdamas ant galvos. Nublokšta skausmingai suinkštė. Paklaikęs veidas priešais nepriklausė jos tėvui. Tai buvo tamsos pasaulio pagimdytų demoniškų geidulių išraiška, kuria prakeikė žmonių pasaulį. Iš plačios, plėšrios nemirėlio burnos dribo putotas kraujas. Sebastiano oda buvo pilka, su ryškiomis mėlynomis kraujagyslėmis, akys raudonos, kruvinos. Jis veržėsi kąsti, plėšyti. Jis buvo per stiprus, negalėjo jo išlaikyti vien fizine jėga, todėl ištarė burtažodį ir... Pajuto skausmą. Sebastianas jau plėšė, draskė iltimis jos kaklą. Gerklę kaip mat užpylė jos pačios kraujas.
- Tėti...-begarsiai sugargaliavo, kol pirmasis vampyras rijo jos kraują. Viskas apie ką Liviana galėjo galvoti buvo jos vaikas. Sumerkė akis, kampučiuose sublizgo ašaros. Jėgos kūną apleido stebėtinai greitai, o ji net nesipriešino.
Dar labai ilgai Sebastianas nesuvokė ką daro. Alkis buvo per didelis, tiesiog per didelis. Graikės kakle žiojėjo didžiulė iškasta skylė, bet tuo vampyras neapsiribojo. Pradraskęs dukros vidurius lupo juos lauk, godžiai grūsdamas į burną. Livianos išdarkytas kūnas nerodė jokios gyvybės. Išlupo kaulus suleisdamas dantis į kraujo pritvinkusią, šiltą mėsą. Tai buvo visiška patyčia iš žmogiško pavidalo. Kas galiausiai iš vikanės liko tebuvo kruvina, sumaitota masė.

Livianos gyvenimas buvo suskaidytas į ciklus. Kas šimtą metų jos fizinis pavidalas turėjo numirti tam, kad antgamtinių jėgų būtų reanimuotas ir prisikeltų vėl. O kadangi ciklas artėjo, moteris suprato nepadarysianti klaidos dabar tuo pasinaudosianti. Jei nesuklydo "skaičiavimuose" turėtų prisikelti, o jei VĖL suklydo... Na, būtų tiktai apmaudu. Labai. Deja, bet ji pramerkė akis dar tada, kai magijos jėgos lipino atgalios jos išdraskytą kūną. Skausmas buvo nežmoniškas, bet kai per 2000 metų miršti kiek daugiau nei 20 kartų ir mirtį pajunti visa jos siaubinga didybe, prie skausmo natūraliai pripranti. Jos pačios krauju užpiltos akys liejosi, silpnai kilstelėjusi galvą išvydo nuo jos nugara nusisukusį Sebastianą. Auksinės gijos, raizgiusios bei gydžiusios vikanės kūną dailiai švytėjo. Liviana šiaip ne taip pasikėlė, švelniai palietė tėvo petį. Dukros kraujyje išsimaudęs vampyras parodė kruvinose ašarose paskendusį veidą. Graikė nusišypsojo, bet Sebastianas žvelgė į ją tuščiai, apmiręs. Varias grąžino juodu į rūsį. Nemirėlis neskubėjo į dukterį atsisukti.
- Kodėl taip padarei?-ledinis, negyvas, šiurpus balsas išsprūdo pro kraujo tebepilną burną. Jam buvo bloga. Jautė Livianos kraują cirkuliuojantį savyje, telkiantį jėgą ir nuo to jam darėsi šlykštu.
- Negalėjau leisti tau išskersti niekuo dėtų žmonių,-ramiai paaiškino. Žinojo, kad net alkano, paklaikusio pirmojo vampyro rūstybė negalėtų jos pražudyti.
- Dėl to pakišai save? Eik po velnių, Liv,-Sebastianas buvo piktas. Kai atsipeikėjo, kai pajuto Livianos skonį ir kvapą, kuriuo buvo tiesiog persisunkęs, beveik viską ką išrijo tą pačią akimirką ir išvėmė. Jis nuoširdžiai galvojo, kad ją nužudė ir ta mintis jo tik per plauką neišvarė iš proto. Jis gerai atsiminė Xerces jam specialiai paruoštą asmeninį pragarą, užplūdo tamsus, negailestingas kančios jausmas. Aišku Liviana šių detalių nežinojo, ji negalvojo, kad Sebastianą groteskiška scena taip stipriai paveiks.
- Tėti, atleisk, aš nemaniau...-ji švelniai palietė nusisukusio vampyro petį, o graikas staigiai atsisukęs piktai kirto dukrai per ranką.
- Užsičiaupk. Duok man šiek tiek laiko, gerai?-pasistengė sušvelnėti. Jo veidas iškreiptas kančios pasenėjo geru dešimtmečiu. Neskubriai užlipo laiptais į pirmąjį namo aukštą. Tebebuvo alkanas, bet nuo to dėmesį puikiai nukreipė net už troškulį didesnė problema. Kai savom rankom ir dantim išmėsinėji savo dukrą, nieko keista, kad jautėsi taip sumautai blogai, right? Pirmame namo aukšte nieko nebuvo, puiku, nenorėjo susidurti net su Rebeka. Iš karto nukulniavo į svečių kambarį, kur nusimetęs Liv kraujyje permirkusius rūbus įlindo į dušą.

Rebeka kiūtojo berniuko kambaryje, Liviana savajame, o Sebastianas terliojosi virtuvėje. Pagal receptą, kurį išsigooglino originaliosios telefone ruošė vieną mėgstamiausių vaikiškų maistų - blynus. Šiaip gaminimo įgūdžių nebeturėjo praktiškai jokių, todėl įdėmiai sekė visas instrukcijas ir ypač kiekius, nes jautrūs vampyriški jutimai tikrai nebuvo palankūs kulinarijai, kai galėjo užuosti kur kas daugiau kvapų, nei paprasti žmonės. Net druska, miltai ar cukrus jam atsidavė keistomis, spalvingomis kvapų natomis. Kepė blyną po blyno, serviravo į lėkštes, drėbė gausiai šokoladinio kremo. Fone grojo muzikinis kanalas paleistas per televizorių. Iš pažiūros Sebastianas atrodė itin gerai nusiteikęs. You suck it up and you move on. Laiptai sugirgždėjo, bet dar gerokai prieš tai išgirdo Sebastiano ir Rebekos pašnekesį. Nevalingai nusišypsojo.
- Seneli!!!-mažasis žmogus voras energingai patraukė prie vampyro, kuris iš karto paėmė anūką į rankas. Vaikis nepaleido iš rankos kartu su, savimi atsineštos mašinytės.
- Ar geroji fėja Rebeka saugojo tavo miegą nuo košmarų?
- Aha,-energingai pritarė,-Repeka skaniai kvepia.
- Ne, čia blynai, kuriuos tau iškepiau skaniai kvepia.
- Nemėgstu blynų,-berniukas patempė lūpą, o Sebastianas net žioptelėjo iš netikėtumo.
- Nemėgti blynų? Kaip taip gali būt? Visi vaikai mėgsta blynus!
- As zmogus vuoras.
- Tada griauši muses.
Berniukas parodė aiškią šleikštulio ekspresiją.
- O aš neatsisakysiu blynų,-prabilo pasirodžiusi Liviana, kuri į tėvą žiūrėjo gana nedrąsiai ir kaltai. Sebastianas mostelėjo dukrai prisėsti. Pasodino Sebastianą mažąjį ant kėdės, vaikas kaip mat čiupo už šokoladinio kremo indėlio, į ką Liviana sureagavo neigiamai, o berniukas vietoje to, kad paklustų, smerkė į jį mažus savo pirštukus. Redford'as paserviravo lėkštę dukrai, pristūmė dubenėlį su vaisiais bei uogomis, pripildė puodelius kava.
- Net nežinau labiau užgaulu yra vampyrei pasiūlyti žmonių maisto ar nepasiūlyti,-kreipėsi į Rebeką puikiai įsijautęs į pozityvaus Sebastiano rolę,-Po pusryčių galėtume visi pasitrankyt po miestą. Žmogau voriuk, kur norėtum nuvykti?-palinko prie anūko, kuris susimąstė kramsnodamas Livianos jam įbruktą gabalą, blyno.
- Maudytis!
- Vadinasi nuspręsta, vyksime į vandens parką.
Nudžiugęs vaikas sukrykštė ir Sebastianas pagaliau nuoširdžiai nusišypsojo,-Klausyk, dički, gal leisi trumpam pasiskolinti Repeką?
Berniukas, kuris laikė vampyrę už rankos trumpai pasvarstė.
- Labai tlumpam.
- Ačiū, maži,-patrynė vaiko galvą delnu, o šviesiaplaukę pasivedė į kitą kambarį. Prieblandoje vampyras atrodė žvėriškai pavargęs. Stovėjo priešais merginą, ne kažin kiek nutolęs, buvo susirūpinęs.
- Ar nutiko kažkas dar po to, kai atsijungiau? - pažinojo Mikaelson užtektinai gerai, kad jos gražiame veide pastebėtų išgyvento skausmo atgarsį,-Suknista Liviana, Beks...-Sebastianas skausmingai suinkštė, begalinis skausmas perkreipė išraiškingą graiko priešakinę galvos dalį,-Ji leido pasimaitinti ja, Beks, aš ją išmėsinėjau, suplėšiau gabalais. Tebejaučiu savo dukros skonį sau ant liežuvio. O ji atgijo ir elgiasi taip, lyg nieko čia tokio. Aš galvojau, kad ją nužudžiau,-toks nusiminęs ir pažeidžiamas vampyras buvo seniai. Bet tai nėra tas veidas, kurio Rebeka nebūtų mačiusi anksčiau.

by **Jon Spencer** Antr. 08 09, 2022 1:44 pm

Perdėm didelis tvirtumas, kuriuo spinduliavo Rebekah Mikaelson, atrodė įtartinas ir nerealuos. Žinoma, stiprių asmenybių tikrai būta. Tačiau sunku patikėti, kad kas nors, pirmą kartą ant savęs, arba iš savo vidaus pajutęs pragaro tamsą galėtu elgtis taip, lyg nieko nenutiko. Persikreipti į kitas problemas, kitus asmenys, kurie vienaip ar kitaip, buvo paveikti nepasisekusio ritualo. Kad ir ką išgyveno Mikaelson šviesiaplaukė, buvo užtektinai siaubinga, kad jai būtu daug lengviau imtis neigimo taktikos. Kurios iš akių nepaleido Varias. “Pasiaukojimas” nutiko pernelyg greitai, kad būtu galima šiam pamaišyti. Rebekah liko viena, svetimuose namuose, į kurių vidų patekti leidimą turėjo. Nušlepsėjo prie berniuko, pakeliui įvyniodama save į chalatą, kad kruvini drabužiai nebūtu taip stipriai bauginantys. Aišku berniukas pastebėjo kad jos plaukai taip pat buvo kruvini. Teko ant greito sugalvoti paaiškinimą, esti suaugusieji užsižaidė maisto karą, o tas raudonas skystis tėra kukuruzų sirupas. Šlykštus dalykas. Kad Sebastian’as ir Liviana užėmė namuose esančius abu vonios kambarius, o šiai teko palaukti. Pasekė jam pasaką, tikėdamasi kad berniukas įmigs. Taip ir nutiko, po ko Rebekah išsliukino iš kambario, ir nusiplovė nuo savęs prikepusį Redford’o kraują. Užsimetė atsitiktinius, po ranka pakliuvusius Livianos drabužius. Eiti link savo automobilio ir palikti berniuką dabar vieną, nesiryžo. Visa laimė kad vikanė nenešiojo vien tik aptempiančių ir tik jos figūrai tinkančių aprangos detalių. Kitaip būtu nesmagu. Net kai Jie sugrįžo, ką puikiai fiksavo originaliosios klausa, Sebastian’o II kambario neapleido. Tai originalaus burto vampyrei suteikė galimybę pagalvoti. Nors reikia pabrėžti, sekėsi sunkiai. Xerces palikta dėmė ant sąmoningumo buvo pernelyg stipriai įsigėrusi. Ką kalbėti apie ryškų, ant delno išdegintą simbolį. She tried to suck it up.

Berniukas atsibudo, kuomet jau buvo spėję prašvisti ir po namus pasklido maisto produktų aromatas. Kvapas buvo labai malonus, nors ir nevalgomas. Veikė iš inercijos, kuomet paskatino berniuką persirengti ir apsilankyti vonios kambary, dantų valymo procedūrai. Stengėsi prie jo elgtis it nieko nenutiko. Juokavo, kuteno šonus, ir elementariai palaikė nuo pat pradžių užsimęzgusią draugystę. Čiauškėjo ir besileidžiant laiptais iki virtuvės, kur ir paleido voriuko ranką. Pritemptai šyptelėjo, kuomet pamatė prie puodų besisukantį graiką. Jis irgi atrodė taip, it iš visų išgalių stengtųsi apsimesti kad nieko neįprasto nenutiko. Jam sekėsi geriau, matyt šiuo klausimu patirties turėjo daugiau. Kaip be pasukus, su savo šizofrenija vyras praleido penketą metų. Prisėdusi prie stalo, ji labai laiku tarstelėjo. – Labas rytas, – Kaip tik tuomet, kai čia pasirodė ir Liviana. Ir josios akių ir prasikaltimo, atsiliepiančio ant viso veido, buvo galima suprasti kad po “magiško dingimo” nutiko ne patys maloniausi įvykiai.

Kava buvo tuo gėrimu, kurį Mikaelson’ai taip pat kartas nuo karto vartojo. Tiesa, dabar su didesniu malonumu būtu šią praskiedusi su vakar neišbaigtu buteliu viskio.

– Aš su Sebastian’u. Nemėgstu blynų. – Išsisuko iš nepatogaus klausimo, lygiai taip pat kaip ir nepatogaus pasimaitinimo, kuris greičiausiai būtu neilgai trūkus išsiprašęs pro viršų. Kai kuriems vampyrams pavyksta imituoti žmogišką elgseną geriau, maitintis paprastu maistu ir netgi mėgautis tam tikrais skoniais. Rebekai tai nesisekė. Skonių marmalas buvo per aištrus, jautė kaip maistas pūna, nespėjęs susivirškinti ir tai tiesiog buvo neverta pastangų. Prisitraukė kavos puodelį. Dar niekada nesijautė taip keistai, kaip dabar, turint omeny kad nutikus šūdui, reikėjo elgtis taip, lyg viskas OK. Kažkuriuo metu Mikaelson ranka atsidūrė ant Livianos. Privertė ją stabtelėti akimirkai, bei atsisukti. Ranka buvo natūraliai šilta, o toks kontaktas leido “nuskenuoti” kraujotakos greitį. Fiziškai, Liviana nebuvo niekaip paveikta praeitos nakties.

– Daugiau taip nebe daryk. Tokios paslaugos egzistuoja ne veltui. Kai kurie yra varomi aplinkybių, iš kurių kito pabėgimo paprasčiausiai neegzistuoja. O tu negali rizikuoti tikimybe kad šį kartą gali neišeiti. Aš ir mano šeima, esam labiausiai netinkami berniuko gražiam pasauliui. – Kalbėjo tyliai, po ko vos vos krestelėjo galvą. Taip, už save vyresniai vykanei davė velnių. Todėl kad Livianos pasirinkimas Rebekah akyse atrodė kvailas.
– Pirmiausia jis. Paskui viską kitą ir ne kitaip. Sutariam? – Tiesa, Rebekah niekada nebuvo patyrusi to jausmo, kuomet po širdimi užgimsta nauja gyvybė. Niekada tokios gyvybės nesukūrė. Bet žinojo vieną dalyką neginčytinai. Jei savo vaiką turėtu, jis visuomet būtu pirmas. Ne vyras, nuo kurio ši gyvybė būtu pradėta, ne Mikaelsonų, o ypatingai Nik’o problemos. Jis. Ir jei Šio gerovė priklausytu nuo mamos turėjimo, tai velniop tos atsitiktinės Aukos, kurios už pagrąžintą banko sąskaitą noriai eina į savižudybę. Per labai ilgą dieną, Liviana su Rebekah suartėjo, apie vieną kitą sužinojo ir pasidalino keleta dalykų, kurie nebuvo žinomi net Redford’ui. Todėl susitarimas dėl atvirumo, turėjo būti abipusis. Liviana buvo mama, ir jos sūnelis. Kuris tikrai buvo tobulas energijos kamuoliukas, turėjo būti statomas į pirmą vietą, o ne siaubingą realybę, kur iš jo būtu atimtas senelis, mama, ir jis atsidurtu tarp nepažįstamų asmenų. Rebekah žinoma užaugintu jį kilniai, jis visuomet būtu saugus ir finansiškai stabilus. Bet reikia pripažinti, tai anaiptol neatpirktu to, kad iš jo galimai būtu atimta. Kai prabilo Sebastian’as, žalsvai rudos akys kaip mat susirado kontrastiškai priešingas jo. Rebekah palinko prie berniuko, pakštelėdama šiam viršugalvį.

– Aš grįšiu taip greitai, kad tavo voriški receptoriai nespės sureaguoti. – Jie atsitraukė, užimdami kiek daugiau privatumo talpinantį pastato kambarį. Redford’as nesistengė laikytis atstumo, tačiau šitai buvo matoma iš Mikaelson pusę. Kažkas ją vertė atsitraukti tolėliau. Sunkiai nurydama burnoje susikaupusius skysčius, ji žvilgsniu ėmė dairytis to butelio. Nerado. Velniai griebtu, net negalėjo galvoje atgaminti kur šį paliko. Galimai patraukė Liviana, užbėgdama už akių nemaloniam incidentui, jei kartais voriukas sugalvotu paragauti gintarinės spalvos skysčio, palaikydamas šį limonadu. Klausimas apie tai ar nutiko dar kas nors, privertė Rebekah elgtis keistai. Ji skausmingai nusišypsojo, po ko abejomis rankomis, perbraukė per savo plaukus, tam tikra prasme sušukuodama šiuos atgalios. – Ji kategoriškai atsisakė man leisti užsakyti TAS paslaugas. Žinojau kad nepaliksi ne vieno, į tavo pusę atsiunčiamo, gyvo. Tavo savikontrolė yra labiau apgailėtina, nei naujavirčio. Visuomet tokia buvo. – Specialiai vengė atsakyti į užduotą klausimą, kaip mat užsikabindama už jam ramybės neduodančios minties apie dukters nužudymą. Ir nesvarbu buvo, kad Liviana tik per plauką viską apskaičiavo. Dar viena klaida būtu buvusi neatleistina.

– Nespėjau jos sustabdyti. – Atsikvėpė, kuomet pagaliau vienoje iš indaujų rado taip norimą butelį. Žengė ten. Išsitraukė ir kaip mat prispaudusi kakliuką prie savo lūpų, užsivertė. Apėmė šleikštulys, kurį teko suturėti ir užpilti dar daugiau spirituotu gėrimu. Neatsisukdama į Sebastian’o pusę, Rebekah pagaliau prabilo, prieš tai leisdama ant savo lygios kaktos susidaryti horizontalioms raukšlelėms.

– Aš mačiau jį. Nuo pat pirmos akimirkos, kuomet jis iškilo virš tavęs. Neturėjau matyti, supranti? – Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ant kurių buvo užsilikęs viskio kartumas. – Nemanau kad jis, ji ar tai… Suprato kad mačiau. Jis akcentavosi tik į Livę. Jaučiau kad ritualo neatlaikysi. Įsikišau ir tos runos mane įdijotiškai nubloškė šalin. – Šviesiaplaukė pritilo, tarytum dar nežinotu ar nori pasidalinti likusia informacija. Paženklintas kumštis susispaudė. Jautė “tatuiruotės” konturus, ir tai, kaip tai keliavo per visą jos kūną, per mažiausias šio sudedamasias detalas. Žvilgsnis paliko tuščias, kuomet pakėlusi akis, ji susidūrė su nedideliu plyšiu pro užuolaidas, pro kurį skverbėsi saulė. Nuo to akių spalva tapo tik dar labiau unikali. Žalia susimaišė su gintarine, ji užsimerkė. Ji delsė. Nebuvo tikra kas buvo blogiau, ant originalaus burto vampyrės užsilikęs nudeginimas, kuris paprastai turėjo jau seniai užsitraukti nepaliekant pėdsako, ar ta sumauta akimirka, kuomet ją pasiglemžė tamsa. Kuri sukėlė tokį jausmą, tokius vaizdus, it atskirti juos nuo realybės tapo absoliučiai neįmanoma. Galimai tai ir atsiliepė tam, kad ji laikėsi atstumo. Galimai tai buvo susieta su jo fiziškumu.

– Jis tiesiog įnėrė į mane, tam kad parodyti kad neblefuoja. – Nesistengė kalbėti su įtampą vainikuojančiomis pertraukomis, paprasčiausiai stigo žodžių. Kuomet šviesiaplaukė atsisuko, ji neskubriai žengė link Redford’o, dabar jau nebe slėpdama nuo jo savo akių. Sustojo taip, kad tarp jų nebeliktu labai didelio atstumo, pažeidė tiek pirmojo vampyro, tiek savo asmeninę erdvę. Jie abu puikiai suprato kad po to kai demonas trumpam įsikėlė į Mikaelson nebuvo tiesiog tamsos ir absoliutaus nieko. Ir net bandydama sakyti kad nieko nepamena, nieko tuo ir neįtikintu. Ypatingai jo, kuris puikiai žino kaip demonas veikia ir kiek žalos gali padaryti. Tačiau šviesiaplaukė vis dar elgėsi nenormaliai tvirtai. Kumštis vis dar buvo suspaustas, kuomet gražuolė per sulenktą ranką, šiek tiek šią pakėlė. – Turint omeny kas sąmoningumą atgavau ten pat, kur prieš tai buvai tu. Spėju Liviana pakartojo išvarymo ritualą, kuris buvo šiek tiek sėkmingesnis, nei su tavim. Nes to padaro šalia jau nebe buvo. Arba… – Atlenkė savo pirštus, pagaliau leisdama jam pamatyti velnio paženklinimą. Prisiminė tą akimirką, kuomet visa savo esybę pajuto simbolio jėgą, ir tą nedidelį reiškinį, kuomet apsėdimas nebuvo toks, koks turėjo. Tamsa nors ir apgaubė Rebekah iš vidaus, tačiau stabilizuotis joje nesugebėjo. Daužėsi į kraštus, nukepdama nuo pragariškos liepsnos. Jausmas buvo toks, tarytum dvi didžiulės, tuolygios jėgos susigrūmė tarpusavy. Tik viena tiesiogiai, kita nuotoliniu būdu. Ji vis dar ne žodeliu neužsiminė apie tai, kaip atrodė apsėdimas jutimiškai. Stipru? Taip. Kvaila? Taipogi taip.

– Atsiliepė šitai, nes atsirado dar tuomet, kai priartėjau prie tavęs. Kas po velnių vyksta? – Tikriausiai šį klausimą geriausia būtu užduoti Livianai, mat tamsiaplaukė gražuolė buvo apsišvietusi labiausiai. Tačiau, dėl kažkokios priežasties Mikaelson nusprendė nieko nesakyti graikei, bent jau kol kas. Galbūt, kai jos liks dviese, originaliosios nuomonė pasikeis. Tačiau rizikuoti kad “atvirumo valandėlė” bus nugirsta kitų ausų, nedrįso. Nedrįso pažvelgti Redford’ui į akis ir pasakyti tai, kokiu principu atakavo Xerces. Ką per akimirką trūkusią amžinybę teko išgyventi, ir kokį pėdsaką tai paliko ant jos.

Kadangi reikalai judėjo būtent tokia linkme, kokia jie visados ir judėdavo - šūdina, Sebastianas nematė reikalo panikuoti, o Xerces pasiūlymas mėgautis paskutinėmis "taikaus" gyvenimo akimirkomis darėsi vis patrauklesnis. Jo supratimo ribos (net ir geriausiais savo metais) niekados nebuvo peržengusios tamsos pasaulio, šį kartą susidūrė su jėgomis, prieš kurias nežinojo kaip kovoti net Liviana, tad atsipalaiduoti ir stebėti kaip viskas pasisuks gal nėra tokia jau ir bloga mintis? Pradžiai nusistatė kaip nors iškęsti bent jau šią malonią, šeimynišką dieną ir tik pastarųjų sukrėtimų dėka dabar šleikštulį jautė stipriau, nei alkį, todėl Sebastiano mažojo, bei tos pačios Livianos gyslomis tekantis šiltas gyvybės eliksyras Redford'o perdėm negundė.
- Ir gerai padarė,-gana netikėtai pritarė dukrai, kuri atsisakiusi donorų-savižudžių paslaugų nusprendė į mirtinus savikontrolės neturinčio nemirelio nasrus įstumti būtent save. Atmetus gniuždančius atgarsius jausmų, kuriuos Liv sprendimas paliko, vikanės nužudyti bent jau nebuvo įmanoma, o tuo tikrai nepasižymėjo ši taiki kaimynystė,-Kai būnu TOKS alkanas aš lengvai nesustoju, juk žinai. Ką būtum dariusi, jei išgėręs tuos kelis nabagėlius iki paskutinio lašo pasukčiau pasisvečiuoti pas kaimynus? Gal netyčia nešiojiesi angelito durklą visados su savimi tam atvejui, jei reiktų mane nusmeigti?-patrynė delnu liguistai pilką, pavargusį veidą. Iš vidaus kylantis susierzinimas dėl nepatenkinto pagrindinio gyvybinio-maitinimosi poreikio priminė apie save kiekvieną sekundę ir tikrai ne tik subjurusia nuotaika. Jautėsi kaip suknista tiksinti bomba,-Gerai, durnas pasvarstymas, pripažįstu, Liviana nieku gyvu nebūtų leidusi man įsisiautėti. Jaučiuosi šlykščiai ir bijau tą savijautą taisyti, nes galiu nesustoti.
Net ir nemirtingas graiko kūnas pastaruoju metu daug patyrė. Iš vampyro į žmogų, iš žmogaus atgalios į vampyrą, iš vampyro į serafimą, iš serafimo atgalios į vampyrą, penki metai jį lėtai naikinusios demoniškos esybės, susijungimas su demonu... Negalima teigti, kad po visko Sebastianas atsistatė lengvai, išvengė padarinių. Atmetus gamtos jėgų jam natūraliai suteiktas silpnybes, kurios apribojo stipriau, nei bet kada iki šiol net pirmojo vampyro troškulys tapo didesne problema.
- Jei prisiurbiu kraujo tiek, kad jis man jau pradeda pro subinę bėgti paskui užtenka reguliariai ir netgi po nedaug maitintis, kad galėčiau išlikti savikontrolėje. Žmonės su savo kraują po kūną varinėjančiomis dunksinčiomis širdelėmis manęs per daugiausiai netrikdo ir nevilioja. Bet netekau daug kraujo, Liviana su savo genialiu planu šiek tiek padėjo, bet tuo pačiu ir dar labiau sunervino. Man šlykštu dėl to, ką jai padariau, o dar šlykščiau, nes žinau, kad viduje nešioju tamsą, kuri yra neatsiejama mano dalis ir ta tamsa trokšta visa tai pakartoti,-šleikščia mimika "pasipuošęs" Sebastiano veidas sugriaudėjo kosuliu. Prisidengė lūpas riešu, o kai pajuto burnoje gabalą mėsos, kuris neabejotinai priklausė Livianai, Redford'as vėl susivėmė. Trykštelėjo kraujas, nuo visą kūną suėmusio blogumo vampyras susverdėjo ir negrakščiai pasitiesė ant žemės.
- Šūdas,-suurzgė drėgna burna. Išlindo iltys, smakru nubėgęs kraujas prie dar labiau išbalusio veido atrodė skaisčiai ryškus. Suėmė Rebeką už pečių, mėlynos graiko akys tapo negyvos, juodos,-Prašau pasakyk, kad durklą su savimi visgi kažkur turi. Man blogėja, supranti?-pradėti jausti kaltę dėl to, kad negali išpildyti pažadėtos smagios dienos anūkui trukdė visokeriopai siaubinga savijauta. Visgi nuo savo bėdų bent kiek atsiriboti padėjo būtent Rebeka. Susikoncentravo visais jutimais į jos šaltą, negyvą kūną ir tame surado laikiną ramybę. Kruvina ranka nusivalė smakrą, o padedamas vampyrės net atsistojo ant kojų. Klausėsi jos kalbančios apie kontaktą su demonu. Net ir tas trumpas apsėdimo momentas jai pačiai galėjo trūkti amžinybę, kurios metu išgyveno košmariškiausias savo baimes. Nepaprastai gerai suprato jos būseną.
- Žinai kas geriausiai padėjo man? Niekas,-pasirodęs kaip baisus šmaikštuolis, savo pamėlusiose lūpose pademonstravo šypseną. Ji išliko ir paskui, tiesiog atrodė viltinga,-Tai tebuvo košmaras, o laikui bėgant šiurpus jausmas nyksta. Per penkis metus savo pragare išžudžiau, išdulkinau viską ką galėjau, stebėjau kaip žudo, dulkina kiti arba pasitikdavau tų veiksmų padarinius visiškai bejėgėje būsenoje. Prisiminimai netikėtai vis žybteli galvoje kokia šiurpia nuotrupa, bet tai buvo netikra. Tai koks skirtumas. Kur kas labiau nerimą kelia velniava, kuri vyksta dabar. Niekaip negaliu nusikratyti nuojautos, kad demonas pasieks tikslą, o aš visus tuos košmarus realizuosiu savo paties rankomis.
Baimintis dėl to, kad Rebeka į viską įsitrauks jau buvo per vėlu. Ji JAU įsitraukė. Veikiausiai jos nebūtų apsaugojęs net didelis nuotolis nuo Sebastiano. Kai jie suprato jaučiantys vienas kitam emocinę trauką būtent nuo to taško jųdviejų jungtis užsitraukė "blogą karmą". Galimai. Vampyras nematė reikalo graužtis dėl to, kas liko nepadaryta. Galėjo tik keisti dabarties momentą ir to dėka koreguoti ateitį. Būtent į tai ir reiktų susikoncentruoti, o ne į savigraužą. Sebastianas atrodė susikaupęs ir rimtas.
- Lysk lauk,-kreipėsi ne į Rebeką, nors ir žvelgė į ją. Xerces sėdėjo čia pat ant sofos, bet "užsidėjo" šį kartą ne Katherine pavidalą. Redford'as žvelgė į tuščią erdvę piktas, susiraukęs.
- Žinau tavo klausimą, ši puiki išvaizda yra atsakymas.
Silas šypsojosi taip, kaip Redford'as nekentė - suktai, menkinančiai.
- Tą mes jau ir taip žinom. Ką reiškia tas ženklas ant Rebekos delno?
- Jei tu manai, kad esam partneriai ir aš tau padėsiu įminti visokias mįsles tai baisiai klysti.
- Mes esam šis tas daugiau, nei partneriai. Tau mano kūnas yra reikalingas asmeniniam naudojimui, tiesa? Deja, bet šis kūnas turi silpnybių. Daug. Jei Rebeka nusmeigs mane angelito durklu ir įkiš į kokį požemį, ką darysi?
Xerces nusikvatojo nusišaipydamas iš Sebastiano bandymo juo manipuliuoti.
- Pasiųsiu ką nors, kad tave iš ten ištrauktų?
- Aha, labai įdomu,-nepasimetė ir vampyras, atlaikė įtampą, užgniaužė susierzinimą, žaidė pagal taisykles, kurias pats susikūrė,-O jei palendu po saule ir išdegu iki kaulelių? Ar tokiu atveju šis pavidalas bus tau tebenaudingas?
Demonas niršiai žybtelėjo akimis, tačiau susilaikė nuo perdėm greitos reakcijos. Kreivai šypsojosi.
- Abu labai gerai žinom, kad per daug smarkiai save myli, Sevastianos. Tu nesižudytum.
- Myli save labiausiai tada, kai neturi šalia asmenų, kuriuos mylėtum labiau. Manai Rebeka, Liviana, mažasis Sebastianas man, rūpi mažiau, nei aš pats sau?
- Būtent tai ir bandau pasakyti.
- Užsikrušk,-pagaliau Redford'as pyktelėjo užtektinai smarkiai, kad nuspręstų veikti. Ūmiai ir neapgalvotai. Skubriai nusimetė sukruvintą džemperį atidengdamas pusinį nuogumą, nedvejodamas patraukė link laukujų durų ir lauk pro jas.
- Rebeka, nesikišk!-griežtai riktelėjo tarpdury šviesiaplaukei degdamas tokiu dideliu ryžtu, kokiu ryžtingai netrukus degs jo audiniai. Xerces galėjo skaityti Sebastiano mintis, jis žinojo, kad vampyras atidengs save saulės šviesai. Užteko trumpos akimirkos visiems už ir visiems prieš pasverti.
- Kodėl tu toks dramatiškas, Redfordai, nešk subinę čia, kad galėtume gražiai pasikalbėti kaip du vyrai, o ne pasiutusios bobos,-demonas pavartė akimis poreikį į kompromisą dangstydamas kaip kokį link to privedusį nesusipratimą. Toks pats perdėm skubotai nusiteikęs Sebastianas nulėkė prie Rebekos, kiek per šiurkščiai suėmė ženklu, iš pažiūros skausmingai pažymėtą delną, reikšmingai pasuko jį į demoną visu fizinio nusiteikimo arsenalu demonstruodamas reikalavimą paaiškinti. Silas atsiduso.
- Velnio ženklas.
Kantrumo nė lašo neturintis peralkęs vampyras piktai sugriežė dantimis. Žodžius per tuos pačius sukastus dantis ir košė:
- Mes jau ir taip žinom, kad tai yra velnio ženklas, gal teiktumeisi paaiškinti ką jis reiškia?
Xerces neskubėjo prabilti. Prie Sebastiano prisisiurbusioje savo sąmonėje dėliojo ėjimus it šachmatų figūras.
- Tai reiškia, mano mielas Sebastianai, kad Rebeka nuo šiol jam priklauso.
- Ką po velnių reiškia priklauso?!-vampyro reakcija buvo nevienareikšmė. Nuostaba persipynusi su pykčiu ir net pasišlykštėjimu.
- Tai reiškia, kad jeigu tik Sailas panorės Rebeka apžios jo pimpalą ir susikiš į gerklę su visais kiaušiniais, va ką reiškia.
Nuo išraiškingos metaforos nemirėlį vėl supykino. Nuo minties, kad šviesiaplaukę galėtų ištikti demono nupasakotas likimas, that's right! Supykino. Neturėjo jėgų su Xerces terliotis, nuvijo jį šalin. Sebastianui plyšo galva.
- Kokia prasta mintis pasitikėti demonu, tiesa?-pasistengė nuleisti monologą su savo pakeleiviu nuo nerimčiau,-Ar rodei tą ženklą Livei? Gal ji kažką žinos,-suskubo pakeisti temą. Sulig šiais žodžiais pasirodė pati vikanė. Rado Sebastianą pusnuogį, šalia jo mėtėsi sukruvintas džemperis. Graikas atrodė kaip prarytas, mažumėlę pavirškintas ir atrajotas. Sebastianas mažasis prikirtęs saldėsių nuskuodė prie krūvos, į kurią vampyras buvo sudėję naujus žaislus, kai tvarkėsi. Liviana supratingai tylėjo. Mąstė.
- Galim kai ką pabandyti? Tėti, noriu tau padėti. Eik su manimi, gerai?-ji ištiesė ranką kviesdama Redford'ą pas save. Vampyras žiūrėjo į dukrą nepatikliai.
- Jei ketini pakartoti ankstesnį triuką...
- Antrą kartą nebūsiu tokia kvaila,-pertraukė Sebastianą, Liviana nesmagiai, kaltai šypsojosi,-Prašau.
Vampyras neentuziastingai patraukė prie savo pirmagimės. Pažvelgė į Rebeką.
- Atleisk, bet išvykoje nedalyvausiu,-kaip ir savaime suprantamas dalykas. Tokio prasto stovio vampyras yra didelė rizika aplinkiniams. Ir net jiems patiems. Liviana su Sebastianu išėjo iš kambario, o likę vieni persikėlė į kitą erdvę.

Šviesa. Iš netikėtumo ir savisaugos instinkto Redford'as susigūžė. Net užmerktos akys neskendėjo tamsoje. Išgirdo švelnų, malonų Livianos balsą, tada pajuto prisilietimą.
- Viskas gerai, tėti, atsipalaiduok. Ši šviesa tavęs nedegins.
Graikas atsitiesė, atsimerkė. Prireikė laiko, kad akys priprastų prie naujo apšvietimo. Apsidairė. Sakytų atsidūrė itin prabangiuose, bene dieviškuose rūmuose, kurie jų pačių nelaimei buvo apleisti, apgriuvę. Redford'as skausmingai atsiduso.
- Nesakyk, kad atvedei mane čia tvarkytis, nes būtų keista ir... Komiška.
Liv nusikvatojo.
- Tai dievų pasaulis. Gaila, bet jie išnyko, liko tik nuostabus civilizacijos paveldas ir jį lydintys dieviški stebuklai. Kaip, pavyzdžiui, gyvybės versmė,-moteris mostelėjo ranka į kiek tolėliau šniokščiantį krioklį, kurio purslai spindėjo akinamai ir prabangiai it deimantai,-Pati atvykstu čia jei prireikia greičiau sugyti.
Sebastianas skeptiškai pasiraukė, bet nelėtino žingsnio vedamas Livianos prie jo.
- Lipk į vandenį, nesikuklink.
Paragintas nedelsė, nors prieš tai nepamiršo išsinuoginti. Vikanė nusisukusi stebėjo rūmus, tviskančius aukso detalėmis ir briliantais. Keista, kad po tiek laiko keliautojai per pasaulius jų neišplėšė. Akis į tėvą grąžino tada, kai jis palaimingai sugargaliavo. Liviana šypsojosi stebėdama vandens apsemtą, malonumo apimtą tėvą. Kadangi visi palyginimai, kurie sukosi jo galvoje buvo nepadorūs nusprendė patylėti. Šaltą kūną kaip mat apgaubė šiluma, Sebastianas nejuto alkio, skausmo, tik ramybę ir palaimą. Užsimerkė.
- Aš nenoriu kritikuoti tavo pasirinkimų, bet gal prieš nuspręsdama paaukoti save mano žudymo malonumui turėjai pradėti būtent nuo šios vietos?
- Aš nemanau, kad tai yra ilgalaikis problemos sprendimo būdas. Visgi tave reikia kažkur paslėpti, taip pat nenoriu, kad kankintumeisi. Kol būsi vandenyje viskas turėtų būti gerai.
- Aš neketinu kojos piršto ištraukti iš jo, patikėk.
- Puiku. Grįšiu pas Sebastianą ir Rebeką.
- Iki, širdele.
Vampyras panėrė į vandenį, o euforinė būsena tapo panaši į meditaciją.

- Kur senelis?-pasakyti, kad Sebastianas mažasis Sebastiano didžiojo nepasigedo būtų klaidinga. Visi tėvai meluoja savo vaikams. Meluoja apie Kalėdų senelį, Velykų zuikutį, dantukų fėją, tad nieko blogo sumeluoti ir esant reikšmingesniam reikalui.
- Jis išėjo padėti tėčiui ieškoti aukso vaivorykštės pabaigoje,-nekaltas melas vis vieną privertė pajusti skausmingą, virpulį krūtinėje. Sebastianas nepaprastai mylėjo Thorą, bet matėsi retokai, vaikui trūko tėvo ir dėl to Liviana jautėsi esanti siaubinga motina. Juk jiedu išsiskyrė būtent jos iniciatyva. Sebastianas nusiminė.
- Nenoju į vandens parką be senelio.
- O kur nori?
Vaikas akimirką mąstė.
- Pas Lizę.
- Sutarta. Paskambinsiu Molei ir paklausiu ar jie namie ir ar neturi kokių reikalų.
- Gelai.
Liviana su palengvėjimu atsiduso. Nenorėjo specialiai nuvyti vaiko, idant turėtų kokią valandą ramaus laiko Rebekos ir Sebastiano problemų sprendimui, bet kad jau vaikas pats pasiprašė pas kaimynus būtų kvaila tuo nepasinaudoti. Berniuką perrengė į patogų sportinį kostiumą ir nuvedė pas greta gyvenančią draugę. Lizė su Sebastianu kaip mat nulėkė prie batuto. Pati atsisakė prisijungti prie kiek vėliau ruošiamo BBQ, mat turi svečių, likusių po gimtadienio. Be to, Molės vyras Džonas buvo bent tiek Livianai neabejingas, jog su didžiausiu noru iškruštų ją ant to paties stalo, prie kurio prieš valgį sukalba maldą, todėl bereikalingai šmežuoti draugės namuose graikė vengė. Grįžusi namo iš mini baro išsitraukė tik šiek tiek nugerto burbono, nupirkto Redford'o, butelį, pripylė į dvi stiklines ir vieną jų padavė Rebekai. Keli godūs spirituoto gėrimo gurkšniai anaiptol nepadėjo nuplauti rūpesčių, bet moteris galėjo sutelkti dėmesį į kitokį pojūtį, kuris dabar karčiai degino gerklę.
- Žinau žmogų, kuris gali padėti su žyme ant tavo rankos. Tačiau turi pažadėti, kad nieko apie jį Sebastianui nesakysi. Ko negali jis padaryti, tai padėti vampyrui su jo troškuliu. Ar yra koks nors būdas pamaitinti žvėrį šiam neišžudant pusės miestelio žmonių?-Liv balse buvo galima aiškiai pajusti neviltį,-Sebastianas yra būtent tokia būtybė, kokias naikinti yra mano prigimtis. Sugebėjau pažaboti instinktą, kuris traukia pakelti prieš tėvą savo mirtinus ginklus, bet jeigu jis žudys žmones, net ir tokius, kurie už tai ima pinigus aš bijau, kad instinktas gali sustiprėti,-jei iš pažiūros priežastis, kodėl Liviana norėjo išvengti aukų galėjo pasirodyti pacifistiška ir paprasta, tikroji slėpė niūrią tiesą. Vikanė velniškai bijojo, kad Sebastiano gyvenimo liniją ištrins būtent savo ranka. Susivertė likusį gėrimą kaip mat pajausdama kaip apsvaigsta prie alkoholio nepratusi galva. Reikšmingai apžvelgė svetainę, bet regėjo ne baldus, sienas, dekoracijas, išmėtytus žaislus, o ją prislėgusią rutiną. Liviana jautėsi kaip aprudijęs varinis pinigėlis, kuris nublizgintas atrodytų kaip naujas.
- Žinai kas man nepamaišytų? Mergaitiškas vakaras. Sutikčiau net nueiti į klubą, kas man tikrai nėra būdinga,-graikė nusijuokė. Mažumėlę apsvaigusi ji jautėsi... Gerai.

by **Jon Spencer** Antr. 08 09, 2022 2:10 pm

– Gerai padarė?! – Stiprus nuomonių išsiskyrimas, privertė Mikaelson, kuri prieš tai viso labo kramtė savo apatinės lūpos odelę, gana garsiai sušnypšti. Ji nerado ne vieno, net minimalaus paaiškinimo tam, kodėl Livė turėjo pasidaryti tokį pasiaukojimą, kuris bet kuriuo metu galėjo baigtis ne naujo ciklo pradžia, o tiesiog pabaiga. Tačiau Sebastian’o noras paaiškinti koks jis baisus ir nekontroliuojamas suerzino dar labiau. Manyti kad Rebekah tebe buvo nuo brolių priklausoma gerietė, buvo siaubingai klaidinga. Na taip, sugadinta iki galo ji nebuvo, tačiau būdama vampyrę daugiau nei tūkstantmetį, nekėlė asociacijų su gėlytėmis ir saldainukais. Dramatiškai pavartė akimis. – Šūdą ji padarė. Manai Liviana buvo tiek gerai apskaičiavusi viską, kuomet ant kortos buvo pastatytos ne tik tavo, mano, bet ir jos sūnaus gyvybės? Kad paprašė manęs pasirūpinti Sebastian’u, jei nesugrįš šiaip sau? Dėl dramatiškumo? – Tai akimirkai netgi pamiršo į kokį riebų šūdelį buvo įlipusi pati. Pripažinkime, kai nukreipi visą savo energiją į kitą dalyką, nei tas kuris nutiko tau, tiesiog imi funkcionuoti geriau. Nepameti savęs kaip kokį grindų skudurą į kampą, ir nemedituoji bandant rasti atsakymą į kvailą klausimą “o kas toliau?”. Be to, originali šviesiaplaukė buvo varoma jausmų, o tai tik dar labiau pablogino padėtį ir papiktino ją. Ne velnio ji nenorėjo kad Redford’as būtu pribaigtas. Tą įrodė kuomet stačia galva šoko nutraukti ritualo, kuris buvo ne jos nosiai. Lygiai taip pat ji nenorėjo kad nukentėtu Liviana, todėl ir pyko ant jos už pavykusį, tačiau Labai paiką sprendimą.
– Sakai viena Liviana yra kažkas geriau nei keletas analogiškai gražių savižudžių? Gerai, tarkim. Pritariu. Kol trūnotum ten kažkur, kur buvai uždarytas. Nupirkčiau sušiktą kraujo banką, pripildyčiau visą ciscerą, ir varyčiau į portalą sušiktai atkartodama sceną iš “Švytėjimo”. O jei ir tas nepriverstu iš tavo šiknos pasipilti kraujui, tuomet pakiščiau save. Ir ne, ne taip kaip Liviana. Velniai tave susuktu, Redford’ai. Aš Mikaelson. Tikrai manai kad mano sugebėjimai tokie limituoti? – Įsižeidė ir netgi nebandė nuslėpti kad ne.
– Mhm. Tikrai durnas pasvarstymas. Tai nori tos ciscernos, ar ne? – Tai kaip kasdieniškai šviesiaplaukė paklausė, buvo netgi šiurpu. Žinoma savo vardu to padaryti nebūtu galėjusi, mat į antrą planą numesta taryba, tikrai pasinaudotu tuo dalykėliu. Bet Mikaelson ne veltui buvo iki šiol menami antgamtinio pasaulio atstovų. Jie su savo gebėjimu ne tik pritapti, bet ir būti aukščiau, per tiek laiko, tikrai sugebėjo priklaupti vieną kitą naudingą patirtį ir pažintį. Na, o jei Šito pasirodytu negana, visuomet galima panaudoti ruskius. Juk anie vis dar svečiavosi jos šeimos namuose. Ir tikriausiai kėlė Niklaus didelį galvos skausmą. Gal ir gerai, vadinasi palaikė jį užimtą. Ir jis neatskodė čia, rėkdamas savo topinę frazę “Rrrreeebeeekaaaah!”. Nuo šviesiaplaukės minčių atitraukė būtent tas mėsos gabalas, kuris iš skrandžio atšoko tiesiai į Redford’o burną. Jam dar nepradėjus vemti, tapo aišku kas vyks toliau. Nemalonus dalykas, ypatingai tuomet, kai šalia stovinčio receptoriai perdėm jautrūs. Nemirtingas vyras susviro. Kuris laikas Mikaelson nepasijudino iš vietos, mat puikiai žinojo kaip originalusis nesuvirškina bet kokį, net minimaliai į jo pusę nukreiptą gailėstį. Nenuostabu, daug kam tai nepatinka. Tačiau išlaviruoti čia ir dabar buvo beveik neįmanoma. Todėl Rebekah pasirinko tai padaryti su pašaipa. Nepiktybine, tačiau tokia, kuri nebus priimta už gryna pinigą. Nes kaip be pasukus, Redford’o atžvilgiu jautė labai daug ką, bet ne gailėsti ir ne pasigailėjimą.
– Oh širduk, leisk tau padėsiu. – Prieidama arčiau, ji kaip mat suėmė vyrą už žasto.
– Visa ta kontrastingai ryžki tirada, kurią dabar išsakei ir yra nemirtingumo grožis. Ir jo prakeiksmas, žinoma. Kai tavo emocijos pakylėtos, stiprios, būti vampyru gali pasirodyti ypatingai nuostabu. Vaizdai, garsiai… Šiuo atvėju, kad ir kaip tai būtu apmaudu, kvapai. – Atitinkamai suraukė nosį, apeliuodama į tą nedidelį faktą, kad visur dabar užuodė paviškintą kraują su taip pat pavirškintais mėsos gabaliukais. – Visą tai perspjauna per kokius žmogiškumo potyrių limitus. Bet kokia viso to prasmė, jei nesugebi to įvertinti? Tik dėl to kad kita medalio pusė supuvusi ir dvokianti? Aš jau sakiau tau Sebastian’ai. Šūdas nutinka todėl, kad gyvenam per ilgai. Tik skirtumas tame, kad aš vienuodai priimtu tiek žvilgančią, tiek supuvusią puses ir nžliumbiu po to, kai kažkas nutinka ne pagal planą. – Pagaliau išsikalbėjusi, ji aiškiai pasijautė gėriau. Rebekah priešingai nei dauguma, nepildė savo rezervo neigiamomis emocijomis, laukdama sprogimo. Viskuo atsikratydavo kone iš karto. Dėl to kai buvo kur kas lengviau adaptuotis net prie to kas vyko dabar. Taktiškumas, analitinis protas, dvasinis išsilavinimas, vadinti tai galima kaip tik panorėsi. As long as tai veikia, veikia.
Vyras pasistengė pasirodyti šmaikštus, pavyko. Ji prunkštelėjo, kuomet savo unikalios spalvos akeles nusuko šonan. Kuris laikas netgi neskubėjo ką nors pasakyti, tipiškai sau sugerdama visą informaciją, kurią Redford’as su ja nusprendė pasidalinti, iš savo patirto pragaro. Ne vieną ir ne du kartus, pabrėždamas tai, kad visą tai nebuvo tikra. Baisu būtu, jei taptu tikra. Rebekah viso labo neužtikrintai trūktelėjo pečiais. Ir jos viena frazė, kuri netrūkus atitrūko nuo praskleistų lūpų, net be detalaus išgyvenimo pasakojimo, atsakė į rūpimą klausimą.
– Sunku atskirti kas yra tikra, o kas ne. Jei to košmaro epicentras, dabar stovi priešais. – Rebekah reikšmingai žvilgtelėjo į pirmojo vampyro pusę, ir tai aiškiai paaiškino, kodėl diskusijos pradžioje, ji laikėsi fiziško atstumo, jaustėsi kažkaip keistai, ir taip pat keistai elgėsi.
Netrūkus situacija tapo daugiau ar mažiau nekontroliuojama. Ir Rebekah ir vėl sau pasiliko vieną reikšmingą dalykėlį, kurį jai suteikė velnio paženklinimas. Ne, demono ji nematė taip, kaip matė Sebastian’as, ir netgi ne taip, kaip Liviana. Tai priminė, filmą, kur po 100 paveikslėlių, išlenda vienas “slaptas”, kurio kaip ir nematai, bet matai. Lygiai taip pat su garsu. Nuotrūpimis ji matė tiek demoną, kuris dabar jau pasirodė supisto Stefan’o veidu, bet ir analogiškai girdėjo iš pažiūros Sebastian’o pokalbį su savimi. Atskleisti šią kortą atrodė neleistina, ypatingai jei ši galėtu pasitarnauti ateity. Elgėsi taip, lyg nesuprastu kas vyksta. Tiksliau, suprastu, bet tame ir viskas. Pyktelėjo kai jai buvo liepta nesikišti, nors ir nesikišo. Skausmingai viską stebėdama iš šalies. Ir kai Redford’as gana dramatiškai padiskutavo su Xerces, Rebekah pervėdė savo žvilgnį į šio pusę, jau dabar žinodama kad jie liko dviese.
– Kaip suprantu, nieko neišsiaiškinai iš savo draugytės? – Specialiai pasisakė, esti neva su juo bendravo Katherine pavidalu pasidabinęs demonas. Tam tikra prasme, tikrino ant kiek pats pirmasis vampyras yra su ja atviras. Siaubas, prieš gerus tris šimtus metų Rebekah buvo kur kas malonesnė širdžiai, nei kad dabar. Bet, yra kaip yra. Pasidabinusi lengvu šypsiu, neigiamai krestelėjo galva, tokiu būdu atsakydama į klausimą dėl Livianos. Kažkodėl neskubėjo su ja pasidalinti šia informacija. Buvo absoliučiai tikra tuo, kad tamsiaplaukei reikia pertraukos, pilnai atgauti emocinę pusiausvyrą, o ne apkrauti dar viena problema, kai jos pirmtakė dar nebuvo išspręsta. Kaip be pasukus, Liviana nėra vampyrė, jos smegenys veikia kitaip. Ir jei bus perkrautos, na, klaidų krūvos išvengta nebus. – Vėliau. – Paaiškino. Nors nereikia meluoti, negyvą širdį rakino mintis apie tai, kad galimai tapo kažkokio impotento nuosavybe. Kuris galimai, jei tikėti demono šnekomis, gali su ja daryti absoliučiai viską, ką tik panorės. Tai priminė hiperbolizuotą Nik’o kontrolę, tiesiog su kur kas daugiau barjerų laužymo. Baisu buvo pagalvoti ir tai, kad visas šis efektas gali nepaliesti jos sąmoningumo, ir ji puikiai supras ką daranti, tiesiog negalės tam pasipriešinti. Galėtu dabar pasišaipyti iš savęs, kad kadaise buvo sakiusi esti būdama vampyre, šiame gyvenime išbandė absoliučiai viską, ką jis galėtu pasiūlyti. Pasirodžiusi Liviana, netrūko įsūdyti Redford’ui išbandyti dar kai ką, ir kai jis atsisuko į Rebekah. Ji vien iš inercijos, pasičiupo jo ranką. Trumpam spūstelėjo, ir nieko neaiškindama paleido. Tai buvo galima traktuoti labai skirtingai. Bet akivaizdu, trauka vis labiau auko. Ir ją stabdančių priežaščių vis mažėjo.

…

Alkoholis buvo teisingas sprendimas, į kurio pasiūlymą Rebekah palydėjo Livianą dėkingumo kupinu žvilgsniu. Iki kol reikės pasimaitinti krauju, dar buvo likę nemažai laiko. Ir tai buvo kone tobula atmaina, palaikyti gerą savijautą. O gera savijauta, vampyrams yra esminis aspektas, nenorit prarasti galvos ir pradėti eilines skerdynes Teksase, tik tiek kad ne Teksase.
– Bandai pasakyti kad kažkur egzistuoja dar aukštesnio lygio burtininkas, nei tu? – Pabandė prikišti tai, kad visai neseniai, dar prieš ritualą, Sebastian’as pagarbiai išdėstė šviesiaplaukei. Kad Liviana yra absoliučiai kitas lygis, lyginant su kitais magijos valdovais.
– Su didžiausiu malonumu, šitas šūdukas ant rankos jau kelia man nerimą. – Specialiai dirstelėdama į velnio ženklą, originalaus burto nemirėlė kita ranka suėmė taurę, bei visą jos turinį perkėlė į burnos ertmę. Maloniai nudegino, nors apgirtimo jausmo ir nepaliko. Trūktelėjo pečiais, kuomet Livė išsakė savo hipotetinį klausimą apie alkio numalšinimą. Jautėsi galinti būti su ja atvira. Ir tas mergaitiško vakaro vaibas tiesiog atrodė gera mintimi. – Būtu labai hipokritiška man kalbėti apie alkio malšinimą. Supranti, prasta mokytoja. Kai mes su Sebastian’u buvome kartu, apsiėmiau “mentorės” role. Maniau galinti jam padėti susitvarkyti su savikontrolę ir panašiai… Tik tiek kad pati niekada su tuo gerai nesitvarkiau. Įsipjauk prie manęs pirštą, ir… – Demonstratyviai pažadino po savo akimis voratinklius, kurie subangavo ir pradingo. Po ko šyptelėjo. – …gausi visą vampyrišką koncertą.
Trumpam nusukusi akis, šviesiaplaukė dabar jau pati papildė taures, akivaizdu, po vieną buvo pernelyg mažai. Bent jau jai asmeniškai, tai tikrai. Pažvelgė į Varias, kuomet pati savo ruožtu, atsimetė nugara į atramą baldo, ant kurio buvo įsitaisiusi.
– Manau kad kiekvienas turi savo triukų, kaip suvaldyti instinktus. Mano atvėju tai seksas. Daug. Labai daug. Analogiškai tiek pat šviežio kraujo, ne to sintetinio marmalo, kurio ir skonis nieko gero, ir efektas paskui priešingas. Tuomet ciklas kartojasi vėl, ir vėl ir vėl. Tik dabar pagalvojau kad skambu kaip pigi šliundra. – Prisikandusi apatinės lūpos odelę, pasistengė ištempti kažką panašaus į šypsenėlę. – Na, svarbiausia bent atrodau klasiškai. – Toks paaiškinimas privertė minimaliai sukrizenti, po ko aptiko rimtumo akimirka. Stebėdama Liviana, Rebekah kuris laikas nieko nesakė. Bandė galvoje susidėlioti atitinkamą įvykių seką, kuri galėtu padėti jai atsipalaiduoti bent vienam vakarui. – Jei susitarsi su ta vargšę moterėlę, kuri dabar prižvelgia tavo voriuką. Ir užmesi apsaugas ant jos namų, dėl visą ko. Pasakysiu kad eitum kuisti savo spintą, nes tau reikės gražios suknelės pasišokimui. Nes eisim pasižiūrėt kas ten gero, tuose klubuose dabar vyksta. – Specialiai daugiau nepalietė kalbos apie tai, kokius instinktus būtu galėję iššaukti savižudžių šou. Nenorėjo daugiau kvestinti jos pasirinkimo, ar piršti savo nuomonės, ypatingai dabar, kai žinojo kaip iš tiesų viskas galėjo pasibaigti. Ir dievaži, šios dienos pradžioje, tikrai nebūtu pagalvojusi, kad atsiras priežastis, kuri galėtu priversti ją pritarti Livianai.

…

DIEVŲ PASAULIS: Net po vandeniu, pasiekus aukščiausią meditacinį tašką, buvo galima išgirsti kaip per grindis dunksi aukštakulniai. Žingsnis neatrodė kasdienišku, greičiau lėtu, it sėlinančiu. Iš dalies, galima buvo tai asocijuoti su negarbingai pagarsėjusia garbane. Ir kaip būtu keista, jei Redford’o ir Pierce kelias susidurtu būtent čia ir būtent dabar. Bet ne. Taip nenutiko. Tamsiaplaukė, ir visgi garbanė, tačiau ne ta apie kurią pirmiausia ima suktis mintys, pasirodė čia ne pirmą kartą ir toli gražu ne su taikiais motyvais. Sustodama ji pavedė abi savo rankas į šonus, net atmosfera sudrebėjo, kuomet iš minėtų galūnių pasklido netgi paprastoms akims matoma energetika. Vanduo apmirė, sustingo, ir tuomet staiga iškilo į viršų, skaudžiai priversdamas vampyra dunktelėti nuogu užpakaliu ant uolėtos dangos. Šiek tiek palenkė galvą, tokiu būdu nužvelgdama čia tikrai neturėtą būti asmenį.
– Oo, kaip miela. Visas kupidonas, tik be strėlių. – Mestelėjo palyginimą dėl nuogumo, ir dėl to kas tai buvo dievų pasaulis, nors paminėtasis tokiu ir nebuvo. Prieš tai niekada nematyta gražuolė buvo siaubingai panaši į Rebekah. Tas pats, babydoll veidukas, išskirtinė akių spalva, panašūs netgi ūgis ir kūno sudėjimas. Skyrėsi tik gebėjimai ir aiškiai tamsūs plaukai. Sadistiška kampinė šypsenėlė subolavo nepažįstamosios veide, kuomet jai už nugaros pasigirdo vyriškas balsas. D’Angelo pasirodė iš mažiausiai apšviesto kampo, tuščiomis. Specialiai laikėsi atstumo nuo bet kurio iš čia esančių.
– Baigei maivytis? – Jo balsas privertė tamsiaplaukę užversti akis, bei tuo pačiu metu suspausti kumščius. Vanduo ir vėl atgyjo, su nežmogiška jėga nusileisdamas žemyn. Not impressed pusdievio žvilgsnis palytėjo bendrakeleivės veidelį, kuomet it sudomintas čia būti neturėto svečio, prisėdo ant vienos iš akmens nuoskaldų. Laukdamas kas bus toliau, tuo pačiu metu, Aurora elgėsi priešingai. Nuo jos veidelio nedingo susidomėjimą vainikuojanti šypsenėlė, kuomet ji prisiartino prie vandens dar labiau. Ne, nusišikt jai buvo ant to, kad išvaizdus vyrukas buvo be drabužių. Įdomu buvo absoliučiai kas kitą. Šiek tiek primerkusi savo akis, vien kulniuku ji paspyrė jo drabužius, į originaliojo pusę. Po ko užtikrintai pratęsė. – O aš jau buvau pradėjusi galvoti, kad mūsų keliams susikirsti nelemta. Panašu kad pirmą kart suklydau.

Rebekos transliuojamas susierzinimas tikrai nebuvo paikas ar net subjektyvus, tačiau Sebastianas, kuris savo bėdų bėdelių dėka negalėjo sužiūrėti viso veiksmo, dalyvauti esminėse dialogo vietose neskubėjo darytis išvadų. Jei vampyrė vis labiau ir labiau pyko, tai Redford'as kontrastingai vis labiau ir labiau rimo. Nes jautėsi vis šūdiniau ir šūdiniau, vis labiau ir labiau pavargęs. Neturėjo nuotaikos, tinkamos pakančioms dramatiškoms diskusijoms, neketino pulti pliektis su Live ar dar labiau erzi Rebekos. Užėmė neutralią poziciją ir jeigu nepamirš tikrai dukros paklaus kodėl ji pakišo save po traukiniu žinodama, kad gali ir neišgyventi. Tačiau Sebastianas pamirš. Jo pasitikėjimas dukra buvo begalinis ir netgi kiek irracionalus, bet nieko nuostabaus, kai jautėsi prieš visus savo vaikus žvėriškai prasikaltęs, kad skyrė jiem per mažai dėmesio kol lakstė apkvaitęs nuo infamous Petrovos fatališkų kerų. Ir visgi savo priežastį Liviana netiesiogiai pasakys Rebekai kiek vėliau, apnuogindama vieną didžiausių savo baimių, jog jos instinktai gali pareikalauti jai rūpimų asmenų mirčių. Vikanei atrodė lengviau žūti pačiai, nei pražudyti savo tėvą, su kuriuo turėjo ypatingai stiprų, net jeigu ir iš jos pusės kiek labiau išreikštą ryšį.
- Gana, Beks, visa tai jau nesvarbu. Ji leidosi išmėsinėjama net dorai nežinodama ar atsigaus, o tai mane supurtė iki sielos gelmių, bet ką galima dėl to dabar padaryt? Galėsiu liept jai pastovėt kampe, jei nuo to tau pasidarys lengviau,-šyptelėjo akivaizdžiai energetine prasme sunkią diskusiją palengvindamas nevykusiu juokeliu. Nuoširdus Rebekos rūpestis jį slapčia džiugino, nes nepaisant storos odos, kurią gražuolė užsiaugino, ši jos savybė liko nepaveikta laiko, nelaimių, širdgėlos, skausmo ir visų svarbiausia naujos pasaulio tvarkos, kuri buvo negailestinga. Tam tikra dalis pagal fizinį amžių jauniausios Mikaelson jau buvo pamilusi Sebastianą mažąjį, Livianą ir ją gąsdino mintis, jog jiems gali kažkas blogo nutikti. O tai buvo žiauriai miela.
- Nepurkštauk, aš nebandau pirmai progai pasitaikius tave įžeisti. Tiesiog... Kaip norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta,-suniurnėjo, nors seilės bėgo įsivaizduojant save besipliuškenantį kraujo kriokliuose bei siurbiantį tą raudoną gerumą iki kol sprogsta,-Kaip tau paaiškinti, kad neatrodyčiau toks velniškai pretenzingas,-dėl vaizdingumo pasikrapštė galvą, kad atrodytų dar labiau susimąstęs,-Po to, kai atvirtau į vampyrą atgalios, nes pagal tave blogai suvartojau vaistą, galiu maitintis tik tiesiai iš kūno. Supranti...-smarkiai prisuko balso toną leisdamas suprasti, kad ruošiasi pasakyti kažką nedoro ir skirto tik Rebekos ausiai,-Kol esam čia Livianos namuose, kol girdžiu savo anūko širdies plakimą noriu bent apsimesti, kad esu kilnus bičas ir žmonių žudymui savo malonumui sakau didelį ne. Nors labai gerai žinau, kad kai grįšim atgal į Niujorką nepraleisiu progos pasismaginti,-nutilo, galva net ūžė nuo minčių, atrodytų norėjo pasakyti daugiau, išplėsti paskutinę savo mintį, bet tuo pačiu ir save stabdė.
- Man nėra lengva, žinai, nes esu per mažai blogas, kad blaivia galva žudyčiau to nenusipelniusius, nekaltus žmones, bet tuo pačiu noras savęs kaip vampyro nevaržyti yra kaip įkyrus niežėjimas, kurio niekaip negaliu pasikasyti. Nebandyk šaipytis,-perspėjo. Sebastiano išraiška tame bedvasiame, nukankintame veide atrodė itin kvailai,-Pagalvojau, kodėl nesukūrus sistemos, kuri padėtų man pasitenkinti ir tuo pačiu būtų traktuojama nevienareikšmiškai? Įteigiau tavo draugeliui Shelby man kilniai pasitarnauti. Kadangi jis turi prieigą prie NSA sistemų jis jau turėtų būti įnikęs ieškoti man aukų. Ir sakydamas "aukų" turiu omeny žmones, kurie yra verti siaubingos baigties. Tai žmogžudžiai, prievartautojai, pedofilai, kiti panašaus kalibro gyvenimus griaunantys iškrypeliai, kurie praslenka pro teisingumo spragas, nes yra turtingi, turi pažinčių. Jei Elonas Musk'as ar koks Džefas Bezosas nepagalvoja, kad po velnias, aš turiu tiek pinigų, galėčiau susikonstruot Geležinio Žmogaus kostiumą ir tapti superherojus, tai aš pagalvojau, kad norėčiau būti Dexter'is Morgan'as,-išsišiepė didžiuodamasis savo planu visai kaip ir suprasdamas, kad jis skamba kaip viena didelė klišė. Bet koks skirtumas, Sebastianas net neabejojo, kad antiherojaus archetipas padės jam pajausti didesnę pilnatvę, nei kad jaučia dabar neturėdamas jokio ilgalaikio tikslo. Karas su Taryba? Jis kažkada baigsis. Ir kas tada? Vyras ėmė abejoti ar nori vėl tapti viešas, spausti Mariellą reabilituoti jo įvaizdį visuomenėje. Net jeigu jo situacija su Xerces ir nevedė prie guodžiančios išvados, vis tiek neleido sau pasiduoti minčiai, jog neturi klausti savęs "what's next for me?". Graikas nutylėjo, kad tokia geniali idėja gimė ne bežiūrint serialus, visgi.

Ji medžiojo Sebastianą Redford'ą nuo pat to momento, kai biržoje buvo paskelbtas multi-milijoninis atlygis už jo galvą. Į detales juodaplaukė nesigilino, užsimerkė prieš faktą, jog vampyras yra suimtas ir kali sugriežtinto režimo kalėjime Steiteno saloje. Tai nebuvo jos reikalas, bet žudymas už pinigus - na, tai jau kita šneka. Visgi gana greitai ją užplūdo toks pats nerimastingas suvokimas kaip ir Rebeką Mikaelson - Sebastiano nebuvo nė kvapo. Jis išnyko. It skradžiai žemę prasmego. Oh well. Ėjo metai, ofšorinės moters sąskaitos pilnėjo milijonais už sėkmingai ir visados preciziškai švariai atliktas egzekucijas. Kas galėjo pagalvoti, kad tuomet, kai ji Redford'ą bus visiškai išmetusi iš galvos vampyras nukris kaip koks lietaus lašas iš giedro dangaus?
Sebastianas jautėsi, švelniai tariant, įsiutęs. Nuo pat nubudimo viskas apie ką galėjo galvoti buvo Samuelis ir Avalon. Ir faktas, kad Elissa dėjosi nežinanti, kur jųdviejų vaikai prapuolė. Kraustydamasis iš proto buvo kone pradėjęs manyti, jog sesuo pardavė juos juodajame market'e, idant galėtų įpirkti visas tas fancy looking medžioklei skirtas šmutkes. Kol prisisotinęs fėjos giminaitės kraujo gebėjo gana stabiliai funkcionuoti nepaisant didelių Xerces pastangų Redford'ą visokeriopai - tiek fiziškai, tiek morališkai sunaikinti, leidosi į paieškas savomis jėgomis tiesiog... ieškodamas. Kang'ui Sebastianas baisiai nepatiko, tačiau įtaigos galia "išprievartautas" jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip pirmajam vampyrui talkinti. Šį tą jis žinojo, tačiau graikui stigo išmonės, nors greičiau genialumo suvesti visus galus į vieną. Mat Elissa senokai ieškojo tam tikro subjekto, kuris pasižymėjo itin chaotišku žiaurumu, bet po velniais iš kur Sebastianui reikėjo žinot, jog tai buvo nuo vadelių nutrūkusi ir pagal amžių neproporcingai sumani Avalon?! Norėjo Ambrose užbėgti už akių, rasti ieškomajį ir išmainyti į informaciją apie vaikus, jei visgi ji kažką žinojo. Toks keistas būdas palankumui pelnyti, bet per plauką jos vos neišgėręs iki paskutinio kraujo lašo ir tik per didžiausią įmanomą nenoriu atsispyręs pagundai ją seksualiai išnaudoti galėjo padaryti bent tiek.
Numatyti kur ieškomasis smogs buvo itin sudėtinga, nes Elissa su Kang'u atsirasdavo tik tada, kai kūnai buvo atvėsę ir sustingę. Principas toks pats ir visada vienodai šiurpus - atakuodavo šeimas: tėvus nužudydavo, o vaikai dingdavo. Ir Ambrose puikiai suprato Avalon siunčiamą, brutalią žinutę. Greičiausiai apvilta savo biologinių tėvų ji taip išliedavo pyktį. Namas, kuriame atsidūrė niekuo nesiskyrė nuo bene visą kvartalą nusėjusių gyvenamosios paskirties pastatų. Scenos apžiūrėti pirmiesiems buvo neįmanoma. Suvažiavo didelės policijos pajėgos, apspito smalsūs žmogėnai iš apylinkės, detektyvai, greitosios automobilis, į kurį paramedikai įstūmė du į maišus sukištus, neatpažįstamai sudarkytus lavonus, žurnalistai, kurie jau spėjo Avalon pakrikštyti serijine žudike ir davė jai Lamijos - pagal graikų mitologiją vaikus ryjančio monstro pavadinimą. Visgi paryčiais visi išsiskirstė, užrakintas žudynių namas liko tuščias. Tada Sebastianas su Kang'u ten ir įsliūkino. Krauju persisunkusios svetainės grindys kėlė abiem vyram šiokį tokį vampyrišką jaudulį. Apžvelgė kruviną sceną, teismo medicinos ekspertų nuorodas, kur gulėjo lavonai ir iš kokių kampų buvo atakuojama.
- Manęs neapleidžia mintis, kad trinimasis po tokias vietas yra bergždžias reikalas,-kreipėsi į prie kruvinos balos pritūpusį Wang'ą, kuris ne tik analizavo galimai pražiūrėtas detales, bet ir kvapus. Ypatingai kvapus,-Arogantiška manyti, kad esi geresnis už geriausius Niujorko detektyvus.
- Ko tie detektyvai neturi, tai du tūkstančius metų tobulintos uoslės.
- Atleisk, kad įžeidžiau tavo archajišką supernosį. Ar aptikai ką nors?
Kang'as išliko profesionaliai kantrus ir į Sebastiano nesąmones nekreipė nė menkiausio dėmesio.
- Galimai.
- That's not good enough.
- Kvapas silpnas, bet galiu pabandyti jį atsekti.
- Pričiupk jį, tigre.
Azijietiškos kilmės vyras, su kurio motina susipažins po šiek tiek daugiau nei savaitės Sebastiano mažojo gimtadienyje pakilo ant kojų. The Lamia Killer ieškojo ne tik Niujorko žmogžudysčių skyrius, Elissa, Kang'as su Sebastian'u, bet ir paslaptinga juodaplaukė, kurią pasamdė nuo žudiko nukentėjusiųjų piniguočiai artimieji. O kai moteris suprato susidūrusi su kadaise karštligiškai ieškotu ir pamirštu Redford'u, kurio galva potencialiai papildys jos turtą keliais milijonais dolerių, serijinio žudiko medžioklė prieš tokią galimybę tiesiog akimirksniu nublanko.
<...>
- Tavo darbas yra tobulas, po velniais, kodėl aš niekados apie tai nepagalvojau?
Verbenoje godžiai išmirkyta virvė, kuria moteris stipriai raišiojo ant žemės gulintį Sebastianą vampyro nedegino, o tai pasirodė šiek tiek keista. Visgi tai netrukdė mėgautis saldžia, saldžia pergale. Ji tiesiog buvo gudresnė, nei du kelis tūkstantmečius skaičiuojantys vampyrai. Kang'ą ji išgynė iš namo pasinaudojusi patekančia saule - šviesos barjero jis negalėjo pereiti, dėl to pasiliko automobilyje. O su Sebastianu pirmiausia kiek žaismingai pasigrūmę nusprendė nustoti žaisti ir prifarširavo vampyrą virusu apkrėstomis, tirpios membranos kulkomis. Turėjo tiekėją, pirko jas už brangiai iš "RedCorp" laboratorijų.
- Gaila, bet neturėsi progos išbandyti save kitokiuose amatuose. Jei Taryba už tave siulo tokius pinigus tai tik tam, kad galėtų tave skausmingai ir lėtai nukankinti.
- Sakai jiems reikia manęs gyvo?
Pasidomėjo, toliau sėkmingai vaidindamas paliegusį. Kulkų padarytos žaizdos negijo, na, dar jautė silpnumą, bet tik tiek.
- Tik gyvo.
- Ką tu man padarei? Jaučiuosi nekaip.
Tamsiaplaukė šyptelėjo.
- C15-ED virusas. Suskystina kraują, padidina spaudimą, kitaip tariant pradėsi kraujuoti, silpnėsi, atsijungsi ir dėl to tave bus lengviau transportuoti.
Visai malonų ir informatyvų pašnekesį pertraukė medžiotojas, kuris į namą įvažiavo su visu automobiliu. Ir dievaži, jis būtų juos abu nuskynęs nuo vaizdo, jei ne fenomenalūs Redford'o refleksai. Virvės sudrisko, nemirėlis čiupo žudikę už atlapų ir žybtelėjęs panešė juodu abu į šoną.
- Kang'ai, tu visiškas mulkis!-suriko, kol moteris nejausdama nė lašo dėkingumo vykdė susigalvotą ataką. Neleido jiedviem pradėti kautis žinodamas, kad tiesioginėje kovoje tamsiaplaukei nėra šansų,-Bičiuli, pažvelk į ją. Ji karšta, nematai? Karštų mažulių mes nemušam, mes jų nežudom.
- Tai pats seksistiškiausias mano girdėtas mėšlas!-Kang'as pagaliau prarado kantrybę. Moteris su juo kovėsi, abu demonstravo kovos menų išmonę. Azijiečio būta tiesiog greitesnio, stipresnio. Samdinė neišsisuko, katana pervėrė ją kiaurai. Sebastianas pagaliau įsikišo. Nustūmė Kang'ą, ištraukė ginklą. Moteris susverdėjusi priklupo ant vieno kelio.
- Geriau pribaik mane, Redford'ai, nes aš nesiliausiu tavęs ieškoti.
- Po velniais, moterie, kiek jie milijonų tau pažadėjo?
- Tris,-pripažino riešu nusivalydama pro lūpos kamputį išbėgusį kraują.
- Suprantama. Šiek tiek palengvinsiu tau užduotį,-pirmasis vampyras prakando savo riešą ir pritraukęs moterį už plaukų privertė ją išgerti savo kraujo. Ji suinkštė, bet nesipriešino.
- Kuo tu vardu?-paklausė įsikabinęs į mėlynas, kone žydras jos akis.
- Jennifer.

Sebastianas puikiai suprato Bekos būseną ir gerbė jos norą prisilaikyti atstumo, tik šį kartą ne dėl to, kad gali tapti per daug sunku nesusiliesti lūpomis ir kūnais. Nepasakė to, bet savo pragare ne vieną kartą išžudė Mikaelson'us tam, kad stebėtų kaip siaubingai į tai sureaguoja košmare iš visos, širdies mylima Rebeka. Xerces gerai žinojo, kad Redford'as kadaise nešiojo savy troškimą savom rankom pasiųsti Mikaelson'ų brolius į pragarą, tad kodėl gi nepasinaudojus idėja ir neleidus graikui tokį scenarijų išgyventi?
- Šį kartą jis susigėdo ir pasirodė ne kaip Katherine,-pripažino neįtardamas, kad Rebeka lyg ir kažką matė. Tamsa juos suartino dar labiau. Skirtingai, bet turėjo tų pačių jėgų jiem sukeltas problemas,-Bijau, kad už to ženklo ant tavo delno gali slypėti mano suskis brolis. Mėšlo krūva vardu Sailas, kuris dabar valdo pragarą. Kaip baugu, tiesa?-satyra persunktas tonas vargiai atspindėjo tikrąjį padėties rimtumą. Nenutuokė ko Sailui gali reikėti iš Rebekos be piktavališko motyvo atimti moterį, kuri Sebastianui rūpėjo. Nepasakė to balsu. Norėjo tikėti, jog pirminė nuomonė yra klaidinga,-Bet neskubam darytis išvadų, gerai? Nesam pragaro srities profesionalai. Liviana mėgsta gilintis į tokius klausimus. Galima jai ir atleisti už keletą iki šiol padarytų klaidų, nesam tokie pasipūtę, kad iš karto manytumėm, jog sulaukėm paties pragaro karaliaus dėmesio. Nors po velniais, buvo galima to tikėtis. Niekas niekados nėra taip paprasta, kaip atrodo,-ko Sebastianas vis dar nesuprato tai Sailo ir Xerces sąsajos, nes jos sprendžiant pagal tai, kaip klostėsi visi reikalai paprasčiausiai... Nebuvo? Jei Xerces nėra paprastas demonas, kas tuomet? Galvą skaudėti ėmė dar labiau. Buvo keista pagalvoti, kad kovoję su demonais grįš į Niujorką ir tęs karą su kažkokia niekinga, vampyrų Taryba ir kažkokiu Li Wang.

- Hmm,-graikė balsu išdavė mąslią būseną išduodantį jaustuką,-Gal ne visai jį būtų galima pavadinti burtininku. Jei mano užduotis yra nuo antgamtinių būtybių saugoti šį pasaulį, jo užduotis yra tokia pat, tik pasiskirsčiusi po PASAULIUS. Jis jau yra padėjęs man dėl vieno svarbaus dalyko, kurio negalėjom padaryti su broliu,-moteris nurijo burnoje susikaupusius skysčius svarstydama kalbėti toliau ar visgi nutilti,-Jis ištraukė mamos sielą iš pragaro ir išlydėjo į šviesą. Skamba fantastiškai, tiesa? Taip ir yra,-ji plačiai šypsojosi jausdama didžiulį dėkingumą broliui, su kuriuo dalinosi tą patį tėvą,-Dėl to manau jam nebus sunku padėti ir tau. Į tamsos pasaulį patekti aš negaliu, tai savotiška uždrausta zona. Todėl apie jį suprantu tik šį tą, toli gražu ne viską,-kalbėtis visomis tomis supernatūraliomis temomis jai buvo smagu. Vaikas, darbas, mokesčiai, kasdieniai rūpesčiai... Prigimtine teise tai nebuvo natūralu Livianai, net jeigu ir labai ilgai to troško, nenuostabu, kad tiesiog būti savimi, būti vikane ji kiek ilgėjosi.
Nejuokinga, bet Rebekos išpažintis, palydėta puikaus humoro Livianą prajuokino.
- Nėra nieko geriau už asmenį, kuris racionaliai supranta savo silpnas vietas,-tokį reziume galėtų panaudoti kaip tostą,-Rebeka, mes gyvename 2022ųjų Amerikoje. Vargu ar toks terminas kaip "pigi šliundra" vis dar egzistuoja,-pasistengė vampyrei priminti, jog jos paminėta socialinė stigma šiais laikais yra tiesiog irrelevant,-Be to, jokia kita antgamtinė būtybė nėra taip suinteresuota savo fizinių poreikių tenkinimu kaip vampyrai. Paskutinį kartą mylėjausi su savo vaiko tėvu ir taip, tai apgailėtina,-graikė nusijuokė mėgaudamasi elementariu mergaitišku pašnekesiu. Na, ir kas, kad moterys buvo tūkstantmetės nemirtingos būtybės. Tai nekeitė fakto, kad jos visgi yra moterys. Liviana regis tapo dar labiau susidomėjusi, Rebekos mindset'as ją traukė,-Sakyk, kaip tu išsirenki partnerį? Tik pagal fizinius kriterijus ar patraukia ir kažkas daugiau? Žinai mano kaimynės, brūkšnelis, draugės vyras turi TĄ žvilgsnį. Alkano patino žvilgsnį. Ir jis nėra nepatrauklus. Bet aš negalėčiau... Mano suknista moralė yra ir stiprybė, ir tuo pačiu didelė našta.
Pati pasiūliusi night out'ą Liviana nūnai sudvejojo, bet tuojau pat paaiškino kodėl:
- Aš esu viena tų mamų, kurios jaučiasi blogai, jei skiria laiko sau, o ne vaikui,-Liviana šypsojosi, nors suprato, jog praleisdama šiek tiek savanaudiškus pasilepinimus ji elgiasi blogai prieš save pačią,-Žinau, aš neįtikėtinai nuobodi. Judu su tėčiu pas mane nuo vakar, o mes, dar nebuvom niekur nuėję. Žinai ką? Velniop. Paskambinsiu Molei ir paprašysiu jos pasaugoti Sebastianą vakare. Mamai reikia išlėkti.
Vikanė užsikrovė ryžtu ir entuziazmu, nors, viduje giliai vis tiek kirbėjo ta idiotiška motiniška kaltė. Prisiekė sau bent jau šiandien ją nugalėti.

Keista, bet paniręs, užliūliuotas stebuklingo vandens dieviškumo Sebastianas negalvojo apie nieką. Jis nelyginant ištrūko iš savo kūno, pateko į visiškai tuščią ramybę. Jokios mintys nekvaršino jo galvos, kuri buvo nuo visko pervargusi. Pervargusi nuo problemų, kurias iš esmės pats sau ir sukėlė. Tiek Xerces, tiek karas su Taryba buvo graiko impulsyvaus būdo padariniai. Net tas pats Sailas. Būtų užtekę vaikystėje užmegzti su juo tvirtą, brolišką ryšį ir to būtų pilnai užtekę, kad brolis niekados nebūtų pavertęs jo į pirmąjį vampyrą. Kad kažkas ne taip suprato pirmiausia visai ne iš sujudimo išorėje. Pajuto savo mintis, iš kurių juk buvo sėkmingai išėjęs. Be jokios abejonės niekas kas gera ilgai neužsilaiko. Šlioptelėjo visu savo 90ies kilogramų svoriu. Iš veido atrodė itin nepatenkintas, mažne įsižeidęs. Priešais stovėjo graži, jauna tamsiaplaukė. Tie veido bruožai jam pasirodė pažįstami, tačiau jų su Katherine nesusiejo. Neskubėjo keltis, sėdėjo kojomis pridengęs vyrišką atributą, ranka parėmęs kūną į žemę.
- Kaip nemandagu,-suniurnėjo. Žvilgtelėjo į vyriškį kiek toleliau, pasisveikino su niekuo kitu nesupainiojamu rankos judesiu,-Kam konkrečiai turėčiau būti dėkingas už sutrukdymą? Jei esat kokia tais...-pakrapštė galvą nelyginant tai turėtų padėti iškasti iš po minties klodų geresnį palyginimą,-Apleistų pasaulių policija tai patikinu jus abu, kad nesu tam, kad laupyčiau tuos auksus ir smaragdus nuo sienų. Mane domina šitas, em...-vėl ieškojo tinkamesnių žodžių apibūdinimui, nes visgi negalėjo pasakyti tikrųjų objektų pavadinimų,-Šita dieviška balutė su savo savybėm. Tik tiek. Jums leidus, ar neleidus, man vis vien, ketinu ten sugrįžti.
Atsistojo atsukdamas pasturgalį į kompaniją, kurios jam anei kiek nereikėjo. Visgi tamsiaplaukė Sebastiano susidomėjimą sukėlė it tikra profesionalė. Vampyras įtariai prisimerkė.
- I beg your pardon. Kas jūs per vieni ir ko norit?-visas Redford'o familiarumas buvo išnykęs. Rodyti, kad nori muštis neketino. Sakykim po to, kai užsišoko ant Xerces Sebastianas pasimokė.

by **Jon Spencer** Pen. 08 12, 2022 2:52 pm

Originalaus burto šviesiaplaukė net pati nepajuto, kaip vienos rankos pirštu ėmė braukti per ant delno išdeginto simbolio konturus. Per paskutinias dvidešimt keturias valandas nutiko užtektinai naujų dalykų, kad imti ir lengvabūdiškai atmesti tikimybę, esti šis pasaulis turi dar stipresnes būtybes, nei gražuolė Liviana. Šiek tiek prisimerkė, tarytum nebūtu skubėjusi pasisakyti toliau. Staiga prisiminė artimo draugo žodžius, kad bet koks magiškas srendimas turi savo kainą. Jo pasisakymas nebuvo toks romantizuotas, tačiau mintis buvo tokia pat. Jei simbolis reiškia priklausomumą nuo velnio, ką tikslingai nuslėpė Redford’as. Reiškia bėda yra kur kas didesnė, nei galima įsivaizduoti. Motyvai neiaškūs, lygiai taip pat kaip ir pasėkmės. Kurios ėmė veržtis į pavišių nuo tos akimirkos, Kuomet Mikaelson ėmė matyti tai, kas prieš tai josios akims buvo nepasiekiama. Smalsiai dirstelėjo į tamsiaplaukės pusę, po ko visgi pasiryžo užduoti klausimą. – Jei tas tavo pažįstamas gali padėti atsikratyti šiuo neskoningu piešiniu, negaliu nepaklausti kokia bus šito kaina? Atleisk, jei atrodau skeptiška. Tiesiog ilgi šimtmečiai mane išmokė vieno ir niekada nekintančio dalyko. Viskas ir visi turi savo kainą, tik ne visuomet yra išgalė ją sumokėti. – Pritraukusi taurę prie savo lūpų, Mikaelson davė užuominą į tai, kaip tikslingai sugeria kiekvieną aplink ją išsakomą žodelytį.
– Štai kodėl vakar taip ryžtingai pasakei kad tavo mama atrado ramybę, kartu su Marcia.
Ir vėl nutilo, leisdama savo veide suboloti lengvam vypsniui. Ne pašaipiam, anaiptol. Tam tikra prasme, toks ryžtas pademonstruotas iš abiejų Varias vaikų buvo pagirtinas. Padarė neįmanomą dalyką, ir šiais laikais tai vertinama. Bent jau tų, kurie turi užtektinai košės suvokti, kad vampyrai neturi laimingos pabaigos, kai šių egzistavimo ciklas nutrūksta dėl vienokios ar kitokios priežasties. Liviana padarė tai, ko nesugebėjo Rebekah. Kuomet vislo labo vylėsi, kad Nik’o siela atrado ramybę, nors ir suvokė kad taip tikrai nebuvo. Ne vienas jų nesulauks ramybės, ir tai yra kaina už tai, kad doručiais nebuvo. Ir jų rankos krauju buvo suteptos kur kas labiau, nei kad iki alkūnių. – Ar įmanoma su juo susitikti ankščiau, nei parvilksi tėvuko užpakalį iš ten, kur palikai dabar? Nes mano burna užsiūta, o rankos nukirstos, kas liečia paslapčių išlaikymą. Nepažeisčiau tavo pasitikėjimo, ypatingai todėl kad nori padėti man išlysti iš Šio nonsenso. – Suspaudusi lūpas, ji netrūko pratęsti. Tiesiog pasiemė šiek tiek laiko, kad prisiversti. Kaip be pasukus, atvirumas turėjo būti pasitiktas analogiškai.
– Nieko nesakiau Sebastian’ui, kad jis atsitiktinai tuo nepasidalintu su savo geriausiu draugu Petrovos veidu. Bet aš matau ir girdžiu tą demoną ar kas ten bebūtu. Ne visai ryškiai, ir tik tuomet, kai Seb’as jį pasikviečia. Manau kad kaltas velnio ženklas. Žinai, vienas juodas šūdukas, traukia kitą. Ir visai nenorėčiau kad to dalyko pranašystės išsipildytu. <…>
Perkreipti pokalbį į kažką lengvesnio, buvo nepaprastai malonu. Jos vis dar “čiauškėjo” apie antgamtinius dalykus, bet tuo pačiu labai moteriškai. Su kreslele humoro, savikritokos ir banalumo. Bet kartais to reikia, kad pasidaryti pertrauką ir pažinti gretą esantį. Rebekah sukrizeno, ir jei tik būtu labiau gyva, dabar būtu pasidabinusi raudoniu.
– Oi atleisk širdele, kai esi tokia sena moteris, kaip aš, labai sudėtinga išmesti su šaknimis įaugusius standartus. – Čia pat ir vėl sukrizeno, juk priešais buvo dvigubai vyresnė “pencininkė”. Ir abi nebuvo pasenusios nei vienos akimirkos, po to, kai įgavo nemirtingumą. Kaži, kuri iš tiesų mirtingų metų turi daugiau: Rebekah ar Liviana? O gal šios fiziškai bendraamžės ir dėl to taip lengvai atranda bendras pokalbiui temas. – Tai tikrai apgailėtina. – Patvirtino Livianos pareiškimą dėl seksualinio gyvenimo štiliaus.
– Ne todėl, kad manau kad saugoti save kažkam “ypatingam” yra vis dar svarbus dalykas. O todėl kad turiu akis ir matau kad atrodai iš koto verčiančiai. Net su tais “mamos” drabužiais į kuriuos save įsupi. Seksas yra reikalingas sveikatai, iškrovai. Ir kito asmens rankų, kūno neatstoja žaisliukai, jei sumotum mane kotraargumentuoti tuo marketingo aspektu. – Net pamosavo pirštu, kad tik jos pasisakymas taptu kuo aiškesnis. Nusišypsojo, tačiau kažkaip kitaip, it ir liūdnokai. – Kažkada buvau panaši į tave. Maniau kad fizinius poreikius patenkinti su mylimu žmogumi yra kažkas ypatingo, kitaip. Tiksliau, daug ypatingiau nei mechaninis pasitratinimas. – Nuleido akis, mat tam tikra prasme, į tą skurdų sąrašą mylėtų vyrų buvo įtrauktas ir tamsiaplaukės tėvas. O žinoti apie savo giminaitį tokius dalykus, nėra pati maloniausia tema diskusijai. – Paskui uždariau savo širdį panašiems jausmams, tikriausiai iš baimės arba banalaus atsargumo. Ir viskas tapo siaubingai paprasta. Matai fiziškai patrauklų asmenį, gauni jį tam kartui ir galiausiai be jokios sąžinės graužaties išeini. Dar geriau, jei jo motyvai tavo atžvilgiu tokie pat ir nereikia bereikalingai sopti apie tai, kad “sorry, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas”. – Ne kiek nenustebo kad vedęs ir panašu kad visai netoli nuo Livės gyvenantis asmuo varvino dėl jos seilę. Bet kuris turintis akis, ir neturintis su antru galu problemų, varvintų. Mikaelson netgi skietslėjo abi savo rankas, kad apibrėžtu savo ne nuostabą. Tačiau, priešingai nei buvo galima tikėtis, ji nepasakė jai užsidegti žalią šviesą. Galbūt todėl, kad vertino iš savo prizmės, ir pati nenorėtu kad toks asmuo paskui įkyrėtu su savo tipinėmis vyrams pasakomis, neva išsiskirs, nema myli myli, ir beprotiškai nori būti kartu. Apgailėtina. Tikriausiai nėra nieko labiau apgailėtino, nei kad besižeminantis vyras. Juk būtent tokiu ir laikė Redford’ą, kuomet šis apsiseiliojęs lakstė paskui Petrovos sijoną, ketindamas įgyvendinti kiekvieną šios įnorį. Įkvėpė, netrūkus iškvėpė ir iš karto pasisakė. – Velniop tą šliužą, net jei jis būtu patrauklesnis, nei kad pasakei. Per arti ir per daug familiarus. O jei dar pasirodys per prastas… Mergaite, užsiknisi aiškinti jam kad atskręstų. Turiu tokį, Antonas vardu. Taip, rusas. Išlaižytu mano pėdas, net jei pasivaikščiočiau po viešo tualeto skyles, jei tik duočiau jam žalią šviesą. – Šiek tiek prisimerkė, leisdama savo akių spalvai įgauti daugiau rudumo, nei kad žalumo.
– Jau nieko nesakau apie tai kad neįdomu. Įsivaizduok, nespėsi net suknelės nusivilkti, kaip jau sėdės seilėmis aptekęs. Fui. – Demonstratyviai nusipurtė, suraukė nosį, ir netrūkus savo pasakojimą užgėrė dar vienu šlakeliu burbono. Livianos pareiškimas dėl nuobodumo, nuoširdžiai privertė paskęsti krizenime. Na, iš dalies teisingai. Jie nebuvo apleidę šių namų sienų, neskaitant kelis kartus atsivėrusio portalo į nežinomas Mikaelson vietas.
– Nuobodi? Tu nori pasakyti kad surengti egzorcizmą savo sklepe, vėliau nusižudyti ir vėl prisikelti, tuomet pasivaišinti blynais ir pasišnekučiuoti su tamsos jėgomis yra nuobodu ir rutiniška? Oi tu siaubeli, tau tikrai reikia su manimi daugiau laiko praleisti. – Delnais suplojusi per stalo paviršių, šviesiaplaukė netrūko paaiškinti savo veiksmų. – Gerai, kelk greičiau savo dailų užpakaliuką ir liaukis ieškojusi pasiteisinimų kodėl to daryti nereikia. Sebastian’as mažasis bus tik dar laimingesnis, jei matys tave tokią. Pirmyn, pirmyn. – Paskatindama Livianą bėgti susiruoti, pati gana kritiškai žavelgė į dabartinius savo apdarus. Atsiduso. Tai ką pirmiausia nugvelbė iš Livianos anaiptol netiko “night out” realizavimui. Paprasti balti marškinėliai ir mom stiliaus džinsai. Dar niekada nebuvo atrodžiusi taip paprastai. Juk vampyrai, ypatingai tokie, šiek tiek pasipūtę, kaip Mikaelson’ai labai mėgsta atrodyti stilingai 24/7. Nepatogūs, tačiau iš proto varantys apatiniai, kūno linijas iki apsiseiliojimo aptempiantys drabužėliai ir kokybiški, kelis vidutinius atlyginimus kainuojantys aukštakulniai. Na taip, dabar nieko panašaus nebuvo. Teko nušlepsėti iki automobilio, kuriuo čia atvyko su Redford’u. Buvo įsimetusi ten ir savo lagaminą, kuris vos tilpo tarp didelio kiekio dovanų, kurias išrinko trimečio gimtadieniui. Kiek mažiau nei penkiolika minučių, ir Rebekah jau buvo pasiruošusi visu šimtu procentų.

DIEVŲ PASAULIS: Priešingai nei tamsiaplaukė, kuri parodė didelį susidomėjimą Redford’u, pastebimu nuotoliu nuo jų besilaikantis raumeningas vyras panašiu entuziasmu netryško. Jis čia pasirodė su konkrečia priežastimi. Medalijonas, kurio energetiką pajuto Aurora, buvo reikalingas D’Angelo. O tamsiaplaukė buvo šiam skolinga. Skolas reikia grąžinti. Jo veide subolavo aiški “what the fuck” išraiška, kuomet nuogas vampyras sumojo pamosuoti ranka.
– Paspausčiau tau tą ranką, bet yra pernelyg didelė tikimybė kad nuo tokio veiksmo greitai papilkėsi, sudžiūsi, pradėsi byrėti dulkėmis, kurias netrūkus išnešios lengvas brizas. – Gal šiek tiek hiperbolizavo, mat savo sugebėjimų iki galo dar nekontroliavo. Tačiau su kiekvienu artefaktu, kurį surinkdavo it truktamas dėlionės dalis, sugebėjimai vis labiau stabilizavosi. Ir nenorit savo šeimai būti perdėm pavojingu, D’Angelo darė tai, ką daryti manė teisingai. Palaipsniui susistatyti save, atkeliant šio ciklo potencialą. Kaip be pasukus, ir taip jau buvo praradęs labai daug laiko. Savo tėvo artefaktus rinko kaip drakono kamuolius. Surenki, padarai vieną kietą dalyką ir gyveni sau ramiai. Kol pasensti, miršti ir kamuoliai vėl išsiskraido velniop, į visas įmanomas ir neįmanomas puses. Kaip gerai, kad šį kartą pavyko susipažinti su Aurora. Mergina su savo sugebėjimais labai palengvino paieškas. Ir visgi, hiperbolizotas pasakojimas nebuvo toks ir hiperbolizuotas. Juk panašų “fail”, patyrė dar tuomet, kai buvo laisvas ir laibas. Su savimi į išnuomotą loftą atsitempe klube “nukabintą” merginą. Pačiu netinkamiausiu metu ją ištiko būtent toks likimas, kurį interpretavo į rankos paspaudimo padarinius. Po to karto, anei kaip su vampyrais nesaveikavo. Kažkaip baisiai awkward jungti dulkių siurblį, ir bandyti surinkti kažkieno pelenus nuo savo lovos. – Aurora, širdele. Būčiau dėkingas jei paskubėtum. Savo pažintį su dantuotų mirusiu mėsos gabalu gali pratęsti ir be manęs. Man dar kai ką iš darželio pasiimti reikia. – Paskutinius žodžius suburbėjo sau po nosimi, aišku metaforiškai, ne tiesiogiai. Mat darželinuku įvardino savo kolegą, kuris pastaruoju metu siaubingai grojo nervais, vis kišdamas savo gyvastį ten kur nereikia.
Na, tapo akivaizdu, atėjūnai draugais nebuvo. Išskirtinio atspalvio tamsiaplaukės akys sublizgėjo, kuomet ji pritūpė prie vandens, taip ir nenuleisdama nuo Redford’o pakaušio žvilgsnio. Jos veide vis dar buvo užsiliko ta pati, pasipūtėliška, žeminanti šypsenėlė.
– Mano pažintis su… dantuotu mėsos gabalu yra neišvengiama. Tad, palauksi. – Atkirto, nepriklausomai nuo to, kad į D’Angelo taip ir neatsisuko. – Nemandagu yra plauti savo kiaušinius gyvybės vandenyse. Bet tikiu kad košelės galvoj tau neužtenka kad tai suvokti. Esi toks pat bukas raumenų kalnas, kokiu tave ir atsimenu. – Atrėmusi rankas į savo sulenktus kelius, tamsiaplaukė garbanė prisivertė atsikelti. Ir toliau sėlino, kuomet ėmė eiti vandens pakraščiu. Ilgai negalvojo apie tai, kokią ir kiek informacijos ketino pateikti. Apie šį susitikimimą buvo galvojusi dažnai. Jis buvo neišvengiamas. Nemalonus, bet neišvengiamas.
– Tikėjausi pompastiškos realizacijos, pamatysi mane. Sudėsi du plius du, ir nepradėsi memlėti apie kažkokias pasaulių tarnybas. Būtu skaudu, bet nėra. Eisiu prie reikalo. – Stabtelėjo, susikryžiuodama rankas po krūtine. Ant kurios sublizgėjo senovinis Mikaelson šeimos amuletas. Tas pats, kurį šiame laike nešiojasi Rebekah. – Tavo dukra neseniai gavo dovaną. Senovinį amuletą, kuris kadaise priklausė vienam iš šios vietos valdovų. Karo dievui, jei būti konkretesniai. Man reikia jo. Ir tu man jį atneši. – Ir vėl pasipūtėliškai šyptelėjo, buvo daugiau nei tikra tuo, kad pirmasis vampyras paklus. Negana to, žinojo kaip priversti jį tai padaryti. Kaip be pasukus, tai nebuvo pirmasis jų susitikimas. Bent jau ne jai. Staiga josios veidelis įgavo labai nusiminusias natas, pašaipiai netgi prispaudė prie savo krūtinės kumštelius, po ko pratęsė.
– Žinoma Liviana labai nusimins, nes amuletas jai labai patiko. Ji mėgsta tokius daikčiukus, turi tam atskirai įrengtą kambarį. Ar žinojai? O šitą dar gavo iš Rebekah… Nesvarbu. – Caktelėjo liežuviu, kuomet drėbė tulžingą klausimą. – Juk Rebekah jau paženklinta velnio? Mmh, iš tavo veido matau kad taip. Vadinasi nesunkiai rasi tą daikčiuką. Širdingai ačiū. – Jos mina ir vėl pasikeitė, dabar jau tapdama šalta kaip ledas. Dirstelėjo į pusdievio pusę, be žodžių išreikšdama šiam “maloniai prašom” žinutę, kuomet ir vėl sugrąžino dėmesį į vampyrą.

AUROROS PASAULIS (FLASHBACK): Naujasis Orleanas dar niekada nebuvo paskendęs tokiame tamsiame rūkę. Po Rebekah Mikaelson tikrosios mirties buvo praėję ne daugiau nei kelios savaitės. Visa originalioji šeima susirinko tam, kad atiduoti finalinę pagarbą ir šią paleisti. Gandas apie tai kad Aurora “nusižudė”, bei tokiu principu pažadino savo nemirtingumą, nebe buvo tik gandu. Poetiška apdovanoti vieną asmenį didžiulią galia, ir vėliau iš jo atimti absoliučiai viską, kad šis asmuo taptu didžiausiu siaubu, kokį tik regėjo pasauliai. Pirmagimė Mikaelson ragana, paveldėjusi vampyrizmo geną iš mamos, vilkolakio geną iš dėdės, ir absoliučią nevaldomą tamsą iš tėvo. Tribridė.
– Mano žmogiškumo jutiklis perdegė akimirką, kuomet suvariau tą tavo dantų krapštuką, kiaurai jo niekam tikusį kūną. Bet turiu pabrėžti, šitas dalykas aiškiai puikiai atsiliepia mano atžvilgiu. – Šaltas, sociopatiškumu atsiduodantis josios gražių akių žvilgnis “glostė” priešais esančio asmens veidą. Neskubriai keliavo per kardą, kurį minėtasis asmuo laikė. Kardą, kuris buvo suteptas Ambrose krauju. Pasiekusi aukščiausią savo potencialo lygį, Aurona krykštavo nuo to, kaip palankiai viskas klostėsi. Nužudyti Livianos broliuką nebuvo taip ir sunku, netgi galima pabrėžti kad labai smagu. Samuel’is pats kaltas, kad sumojo pasirodyti didvyriu ir pabandyti sustabdyti “nuo grandinės nutrūkusią” giminaitę. Kvaila klaida. Lygiai Tokia pat kvaila, kaip Livianos noras “nubausti” apšakalėjusią tamsiaplaukę.
– Mane juodai užkniso būti valdomai emocijų. Tai tapo panašu į kažkokį užburtą ratą: mylėk, prarask, susitaikyk, pakartok. Aš pagaliau laisva nuo viso šito mėšlo. – Šleikščiai kištelėjo liežuvį, pro putlias lūpas. Netrūkus garbanės veide subolavo savimi patenkinta šypsena. Sadistiška, paniekinanti. – Todėl net nebandyk manęs perkalbėti, aš negrįšiu. – Tarp Auroros ir Livianos buvo nedidelis atstumas.
– Tuomet kokio velnio mane čia atsitempei? – Jau tą akimirką Liviana žinojo ką turint padaryti, tačiau josios moralė vis dar kovėsi su prigimtimi. Tebuvo laiko klausimas, kuomet vikanė žengs savo žingsnį ir bent pabandys atsikratyti Aurora, kaip nevaldoma grėsme.
– Kad perduoti žinutę! Užsitikrinti kad mano mažieji draugai… – Šiek tiek kilstelėjusi ranką, garbanė nurodė į tuščią lauką už Varians nugaros. – …irgi nesikištu. – Šiek tiek sugrojo pečiais, kuomet čia pat ir vėl iš savęs išspaudė atitinkamą šypsenėlę.
– Niekas tavęs neklausys Aurora. – Vidinių pasirinkimų konfliktas persisvėrė į instinktų pusę, kuomet Varias užėmė kovinę poziciją. Kliautis vien tik fiziniais sugebėjimais būtu buvusi klaida. Aurora buvo siaubingai stipri, ir vargu ar būtu pasikuklinusi panaudoti visas savo ypatingumo puses. Tam turėjo būti padėtas taškas, kad ir kaip tai būtu skaudu ar nemalonu.
– Aš pasirūpinsiu kad išgirstu. – Tamsiaplaukės garbanės veidas persikreipė demoniškumu. Jos pasileido vieną kitos pusėn. Dangus susimaišė su žeme, kuomet kova tapo kažkuo labai sugretintu su pragaro išsiveržimu. Ne viena neketino nusileisti, tačiau Aurora buvo stipresnė. Nubloškusi gana žmogišką Livianos kūną į pastato sieną, išnešė ją su visais atramais. Turėjo skaudėti. Girdėjo kad Varias liepė liautis, liepė atsipeikėti. Kuomet antgamtišku greičiu prie šios prisiartino. – Oi tu klysti, širdele. – Smūgiai pasipylė vienas po kito, kuomet Aurora stengėsi iš nepaprastai dailaus Varias veido palikti viso labo košelę. – Žinau kad bandei užkirti kelią šitam įvykiui, nuo pat tos dienos kai dar buvau maža mergaitė. Bet… – Priklaupusi priešais, Aurora aiškiai mėgavosi savo pergale. – Pasirodo kad visą tą laiką tiesiog stabdei mane. Nes aš pagaliau pasiekiau suvokimą. Nori pasidalinsiu? Gerai. Aš esu savo tėvo dukra. – Josios pašiepianti šypsenėlė išnyko, kuomet Mikaelson čiupo Livianą už plaukų, bei nusviedė kiek tolėliau. Sužeista vikanė nukrito ant pilvo. Jai reikėjo tik trumpo laiko tarpo kad atsigauti, kurio Aurora jai nedavė. Nuostabu kai tavo priešas vis tik yra valdomas sentimentų, o tau absoliučiai nusišikti. Pasiekusi Livianą, Aurora priminė batu josios nugarą. Pasigirdo stuburo slankstelių trakštelėjimas. Niekingai peržengė per auką, leisdama savo veide ir vėl sugroti tamsai. – Ir man tai pradeda visai patikti. Ak. Tiesa, sėkmės tūnant šį savo gyvenimo ciklą paralyžiuotame kūne, Livę. <…>

Liviana atsiduso taip, lyg nepatiklumas Rebekos balse bei žodžiuose ją pačią būtų privertęs pasijausti pažeidžiamai. Nenorėjo jai meluoti, atvirai su ja kalbėjo nuo pat jųdviejų pažinties momento ir tai buvo puikūs, tvirti pamatai draugystei, kuri jau mezgėsi. Rudos, lygiai tokios pat kaip Saloninos spalvos akys apsiblausė tiršta melancholija.
- Jei atvirai aš nežinau. Asmuo, kuris valdo tamsos pasaulį deja, bet yra nesuvokiamai galingas. Tačiau ne neįveikiamas. Katherine pavyzdys puikiai tą parodo, be to, pragare pagrindinė valdanti jėga karts nuo karto pasikeičia. Ir tai yra didžiausia to pasaulio silpnybė,-pajutusi, jog nuklydo į lankas graikė privertė save sugrįžti į pašnekovės iškelto susirūpinimo temą,-Manau panaikinti ženklą nėra sunku. Sunku ar neįmanoma yra padaryti taip, kad Sailas nuo tavęs atsikabintų,-negalėjo ne pagalvoti apie tai, kaip puikiai dabar pasitarnautų galios, kurias prigimtine teise turėjo Sebastianas. Šiek tiek serafimiško abra kadabra ir tamsos pasaulio sukeltų problemų kaip nebūta. Serafimų išnykimas buvo absoliučiai geriausia, kas pragarui galėjo nutikti. Tamsa tapo sunkiai sukontroliuojama. Rebeka galėjo pajausti aiškų skirtumą tarp to, kaip Sailo vardą mini Sebastianas ir Liviana. Vikanė nejuto dėdei paniekos. Prieš tai, kai Silvanus leidosi pasiglemžiamas tamsos su juo graikė palaikė nors ir ne artimą, tačiau vis vieną kažkokį ryšį. Jai net užteko naivumo manyti, jog galbūt vieną dieną jai pavyktų mirtinais priešais tapusius brolius sutaikyti,-O ko jis nori iš tavęs pasakyti sunku. Būtų labai keista, jei tik tam, kad sunervuoti Sebastianą. Juk remiantis tokia kvaila logika jis galėjo pasikesinti, kad ir į mane, mano vaiką, bet jis to nepadarė. Vadinasi esi dėl kažko svarbi. O dėl ko svarbi - tai milijono vertas klausimas.
Nutylėjo žinanti ritualą kaip išsikviesti patį velnią, tačiau niekados jo neatliko, nes... nebuvo protiškai atsilikusi? Visai kaip ir Marcus Liviana juodosios magijos nenaudojo. Ambrose giminės kraujas ir taip buvo suterštas, nulaižytas pragaro liežuvių ir tas palikimas ėjo karta iš kartos. Niekados nekilo mintis tą potraukį ištyrinėti plačiau. Tau negali baigtis gerai, kai sumerki pirštus į gryniausią, juodžiausią tamsą. Kai, pradedi tuo mėgautis bei naudotis išprotėji kaip Floriana, tampi nelaimingas, vienišas ir nevertas meilės, kaip Horatius arba savu noru pasitauki iš gyvenimo, kaip biologiniai Sailo tėvai - Athesa su Severus. Ši mintis įkvėpė Livianą prabilti apibendrinimu:
- Žinau, kad tave tai menkai tepaguos, bet pagalvok ką vieną dieną ta tamsa padarys pačiam Sailui. Jei manai, kad jis sėdės savo kenčiančių sielų soste ir su panieka žiūrės į jėgas, kurių dėka nesuįra pamatas, ant kurio stovi visas pasaulių gyvybės medis iki laiko pabaigos laimingas ir išprotėjęs nuo savo paties galybės, galingiausio pasaulio galingiausias valdovas... Deja, bet taip nebūna. Nes už visko slypi kažkokios paslaptingos sąmonės neturinčios jėgos, kurių dėka net pats pragaras gali egzistuoti. Kažkas leidžia jam egzistuoti. Didinga, tiesa?-vikanės akys sublizgo pagarbia baime, bet žaisminga šypsena nuo veido kaip mat pirminę nuotaiką "nubraukė",-Sėdi dvi senos tetos ir filosofuoja apie gyvenimą bei Dievą,-tamsiaplaukė sukrizeno,-Tiesa, esi fenomenaliai pastabi detalėms,-pagyrė Rebeką šiai paminėjus Livianos seserį, kurios tikrai nelepino jai atitekęs "karminis" egzistencijos principas. Seserį, kuri paskutinį gyvenimą praleido žeminama savo vyro Desmond'o Abberline. Gaila, tačiau laimingų gyvenimų jai atiteko nedaug. Jei būtų taip paprasta prikelti mirusiuosius, jei natūralaus ciklo sutrikdymas neturėtų padarinių ir nebūtų susijęs su juodąją magija, su dideliu džiaugsmu prikeltų seserį, motiną, savo pirmagimį sūnų Cato, sudėtų visas įmanomas magiškas pastangas, kad jie gyventų ilgai, laimingai, kad jie visi būtų didelė, stipri šeima, bet... Tai buvo nereali utopija, kurios neįmanoma pasiekti. Livianai užteko ir svajonės, kuri iš vidaus šildė geriau, nei meilė ar 100 mililitrų burbono.
- Aš pabandysiu palikti jam žinutę,-būtų naivu manyti, kad tokio kalibro antgamtinės butybės kaip Varias ir C. Redford'as susirašinėja sms'ais,-Dažniausiai jis būna tiek nepasiekiamas, kad jo nefiksuoja net mano jautriausi magiški radarai,-ir visgi vikanė pažinojo asmenį, kuris buvo su Connor'u itin artimai susijęs - Cataleya. Nusprendė susisiekti visų pirmiausia su ja. Dabar pat. Rudos akys pasislėpė po vokais, graikė susikaupė visa sąmone susikoncentruodama į brolio mylimąją. Piešė mintimis jos veidą, prisiminė balsą, kvapą. Netruko išvysti ją plušančią prie žydinčiais augalais apsodinto sodo. Dvi magiškos butybės laikinais savo namais pasirinko nedidelį namuką pritrenkiančio grožio gamtos apsupty Islandijoje tarp kalnų, vandens, krioklių. Neprastas sumanymas. Jie abu buvo taip smarkiai nutolę nuo žmonių pasaulio, jo struktūros, taisyklių, kad galėjo gyventi kaip nori, sau, gyventi vienas dėl kito. Livianos fantomas išdygo priešais Catalėją ir moterys trumpai šnektelėjo. Vikanė atsimerkė, neatrodė anei kiek išvarginta astralinės kelionės. Iš daugybės triukų, kuriuos mokėjo šio būta vieno lengvesnių,-All set and done. Dabar tiesiog palauksim.
Užkrečiantis, žavus vikanės pozityvumas nedingo, o tik kiek priblėso Rebekai atskleidus nuo Sebastiano nutylėtą tiesą, jog ji trumpais momentais galėjo matyti pirmojo vampyro pakeleivį.
- Esu visiškai tikra, kad demoną iš tavęs išvariau,-Livianos susikirtimas klaidingai nustatant pragariškos esybės porūšį nesutrukdė jai sėkmingai atlikti išvarymą iš Bekos kūno, prie kurio Xerces buvo kur kas mažiau prilipęs,-Galbūt pats velnio ženklas priartino tave prie pragaro. Galbūt tai tik viena iš keistenybių, kurias kol žymė nėra nuimta patirsi. Bet ilgai šis nepatogumas netruks, pažadu,-jos žvilgsnis tapo skvarbus, žodžiai skambėjo užtikrintai. Į Connor'ą dėjo didesnes viltis, nei objektyviai vertindama visą situaciją galėtų dėti į save.
Graikiško kraujo vikanė klausėsi Rebekos susidomėjusi, šiai dalinantis požiūriu, kuris nuo to, kurį turėjo Sebastiano pirmagimė buvo nutolęs šviesmečiais. Ir visgi tas nuomonės skirtumas tapo pačia įdomiausia diskusijos dalimi.
- Man pavydu, kad turi tokį stipriai išreikštą seksualumą ir gebi taip puikiai atskirti fiziškumą nuo jausmų,-pripažino, tačiau be kartėlio, be gėdos, kurios galėjai tikėtis iš nekaltumo nepraradusios, gyvenimo žiaurumų nesugadintos 2000+ metų amžiaus nemirtingos vikanės-karės,-Bet aš turėjau labai daug laiko saviianalizei ir priežastys, lemiančios mano susikaustymą yra gana akivaizdžios,-nepaisant į kokias killjoy lankas ketino nuklysti Livianos nuotaika nė akimirkai nepasirodė paveikta to, apie ką ketino kalbėti. Bet kokiam žmogui, net šiuo atveju Rebekai tokia atvira, kupina asmeniškumų informacija galėjo užtraukti baisią nuotaiką, tačiau pati patirčių savininkė atrodė taip, lyg skaudulių savy nenešiotų,-Pirmajam mano vyrui visados buvo reikalingas tik mano šeimos kraujas, nes specialaus ritualo metu paaukota mūsų sūnaus širdis turėjo išpūsti jo galias iki neišmatuojamų ribų. Kai po dviejų tūkstantmečių susitikom vėl, nes nedrįsau jo sunaikinti, o tik naiviai įkalinau, jis praleido mane per visų savo šlykščių, dvokiančių pakalikų rankas. Tikra feministės svajonė,-kartus šypsnis perskrodė putlias tamsiaplaukės lūpas,-Ironiškiausias istorijos aspektas yra tas, kad pamilau jo sūnų apie kurį niekados nieko nežinojau, susilaukiau su juo nuostabaus vaiko. Ir išsiskyrėme dėl banalių žmogiškų, o ne kažkokių antgamtinių priežasčių. Žodžiu, įsipareigoti nesiruošiu visą ateinantį tūkstantmetį,-smagiai sukikeno. Rebekos pasipasakojimas apie Antoną galutinai išsklaidė atmosferą, kuria Liviana su savo tragiškos meilės išpažintimi buvo kiek pagadinusi,-Vyruko didžiausia kaltė ir bausmė, kad tave myli. Bet ar galima jį dėl to kaltinti? Jūs su tėčiu išsiskyrėte senokai, tiesa?-graikė šelmiškai šypsojosi specialiai pokalbio temą pagardindama pikantišku prieskiniu - pirmuoju vampyru,-O jis net po smegenis gerai susukusios Katherine eros žiūri į tave kaip Kolumbas į Ameriką, kai ją atrado,-sukrizeno pralinksminta savęs pačios, nors kur kas labiau juokino pakitimas kompanionės fizionomijoje. Smagu pagauti 1000+ amžiaus vampyrę šiek tiek susinepatoginusią,-O aš net nepažinodama Antono galiu patikinti, kad jis yra gerokai mažiau komplikuota asmenybė, nei Sebastianas. Visgi abu galima pagirti už tai, kad nebijo stiprios, galingos moters,-mirktelėjo Rebekai. Nekilo nė menkiausias noras pasišaipyti iš abiejų vampyrų, kurie su Mikaelson turėjo artimus santykius, jai nepasirodė patetiška, kad didelė jausmų dalis laikui bėgant neišblėso, o pasiliko. Originali nemirėlė tikrai galėjo pasigirti tuo, kad buvo įspūdinga asmenybė bene visomis įmanomomis prasmėmis. Deja, tačiau tokiom moterim natūraliai yra sunkiau susirasti savęs vertus partnerius. Nieko keista, kad Rebeka mieliau rinkosi vienkartinius nuotykius, nei santykius, kurie nuvestų prie eilinio nusivylimo. Visgi pati Liviana dar nepatyrė romantinės draugystės, kuri nebūtų nuvylusi jos.
Vikanė ilgai juokėsi pralinksminta itin taiklaus šviesiaplaukės apibendrinimo.
- Ką galiu pasakyt - sveika atvykusi į beprotnamį,-kaip kitaip apibūdinti faktą, kad egzorcizmai, demonai, kelionės po kitus pasaulius panelei Varias yra normali kasdienio gyvenimo dalis. Daug netipiškiau linksmintis klubuose. Dėl to taip jau nutiko, kad ir Rebekos laikinai pasiskolintas vikanės stilius buvo... Kuklus. Vikanė įsupo savo tvirtą, atletišką kūną į laisvai krentančius šilkinės medžiagos marškinėlius bei klasikinio kirpimo kelnes. Kadangi galėjo pasigirti 180 centimetrų siekiančiu ūgiu, batelių su aukšta pakulne nenešiojo, todėl "pasipuošė" bekulniais bateliais. Ilgus, tankius, natūraliai stambiomis garbanos krentančius tamsius plaukus tiesiog pasišukavo, bespalviu blizgiu pasitepė lūpas. Kadangi saulė patekėjo ne per seniausiai, liko dar labai daug laiko iki vakaro kada leis sau pasipuošti bei atsipalaiduoti. Užsuko pas kaimynę pasiimti sūnaus, tuo pačiu paklausė ar Molė apsiimsianti Sebastianą pasaugoti vakare ar naktį. Anaiptol nepiktnaudžiavo gerumu. Jei sutuoktiniai nuspręsdavo praleisti laiką dviese Liviana mielai pasiimdavo Lizę ir juodvi šiuo principu kuo puikiausiai viena kitai pasitarnaudavo. Iki saulei nusileidžiant leido laiką tryse. Apvaikščiojo prekybos centrą, leido vaikui išsidūkti žaidimų kambaryje, parke, skaniai pavalgė (bent jau du maistą virškinančius skrandžius turintys individai). Vakaras atėjo tikrai greitai. Prasidėjo ruošimasis mažiausiai įpareigojančiai vakaro daliai. Be jokios abejonės klubinė kultūra Livianai buvo tiek pat artima, kiek organinė gyvybė mėnuliui. Ji nenešiojo seksualių, aptemptų drabužių, ryškiai nedažė veido, pirmumą teikė patogumui. Tačiau padedama Rebekos (vampyrė moteriško grožio reikaluose nusimanė daug geriau, nei Varias) nusipirko keletą sau nebūdingų stiliaus sprendimų. Pasileidusios muziką ir pasidariusios kokteilių apšilimui ruošės bei puošėsi. Moterys jau ilgai nekalbėjo apie antgamtines problemas ir tai nepaprastai atpalaidavo.
Tom River'as nepasižymėjo tokiu ryškumu, energija bei įvairovėmis kaip kaimynas Niujorkas. Vos pora valandų kelio ir Rebeka su Sebastianu pateko į ramų, nedidelį, bet gražų miestelį čia pat vandenyno. Visgi šis miestelis nusileidus saulei įgaudavo visiškai kitokį veidą. Iš savo saugių guolių išlindę vampyrai bei nuotykių ieškotojai iš nebūtinai supernatural pasaulio užplūsdavo pub'us, lounge'us, barus. Pagrindinės Tom River'so arterijos pulsuodavo judesiu, muzika ir gyvybe. Tvarkingą from 9am to 6pm darbą dirbanti, viena vaiką auginti Liviana šios miestelio pusės dar neturėjo progos patyrinėti ir tiesą pasakius ją iš vidaus kuteno malonus jauduliukas. Dvi itin kontrastingos viena kitai, bet įspūdingos išvaizdos moterys aplankė "Top Tier Hookah" barą, apie kurį Liv girdėjo gerų atsiliepimų iš savo kur kas labiau nei ji "pajudančių" bendradarbių. Jos buvo užsirezervavusios staliuką ir didelį kaljaną. Nuo kelių išgertų kokteilių vikanei smagiai svaigo galva.
- Jia parašė man, ji prašo tavo telefono numerio,-tamsiaplaukė pakėlė akis į Rebeką nuo telefono, į kurį trumpam įlindo ekrano, mat magėjo parašyti Molei ir paklausti kaip sekasi Sebastianui,-Man atrodo ji ketina pakviesti tave su Sebastianu į šventę Londone. Ir taip. Ji tikrai ketina,-išsišiepė perskaičiusi naują vampyrės žinutę. Vikanė įtraukė šaldančio, uogomis kvepiančio dūmo, tada kaklelį perdavė kompanionei. Nuo jųdviejų pasirodymo bare nepraėjus nė penkiom minutėm prisistatė vyriška kompanija.
- Liv? Neįtikėtina. Vos tave atpažinau,-vikanė išgirdo pažįstamą Molės sutuoktinio Džono balsą. Graikė išsišiepė, tačiau pasijuto nejaukiai. Tiek įkaušęs Džonas tiek jo kompanionas ryte rijo didžiausiomis baro puošmenomis tapusias Rebeką bei Livianą.
- Sveiki, labas Džonai, keista tave čia matyti.
- Tave čia keista matyti čia dar labiau. Atrodai fantastiškai. Damos, čia mano brolis Stephen'as,-jis mostelėjo ranka gal į keliais metais jaunesnį vyruką, kuris nesikuklindamas jau pažindinosi su Rebeka. Liviana jau senokai girdėjo gandus, kad savaitgaliais kaimynas nevengia prasinešti po barus, kol Molė sėdi namie su vaiku, juk pati nekartą matė jį pro langą paryčiais parsivelkantį namo.
- Malonu, Stephen'ai.
- Jūs nieko prieš jei palaikysim jum kompaniją?-prabilo šiek tiek blaivesnis Džono brolis,-Nesinorėtų, kad tokių gražuolių draugija atitektų kažkam kitam.
Liviana žvilgtelėjo į Rebeką. Abu vyrai buvo be žiedų, o kad jie nusiimti specialiai suprasti nesunku iš šviesios, įdegio nepaliestos juostelės ant piršto.
- Žinoma, sėskitės,-Liv pasislinko arčiau Rebekos padarydama daugiau vietos.
- Ta proga kokteilius jums perkame mes.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

- Oh, vau,-vargu ar Sebastianas galėjo būti sužavėtas vaizdingo vyruko apibūdinimo kas galimai atsitiktų jiedviem paspaudus vienas kito delnus. Net jeigu vampyro reakcija galėjo pasirodyti gana ironiška, suabejoti, jog būtent taip ir yra neleido sekantys žodžiai. Akimis šokinėjo nuo D'Angelo prie Auroros,-Jūs papuolat į "aš baisiai galingas ir išnaudosiu kiekvieną sekundę, kad tą parodyčiau kitiems" kategoriją abu, kaip matau. Džiaugiuosi dėl jūsų,-net ir šaipydamasis apibūdino gana tiksliai. Oponentų pasipūtimą buvo galima užuosti. Tiesa, Livianos būta teisios. Nesava valia apleidus dieviškąjį spa Sebastianui apie save vis įkyriau ėmė priminti nepasotintas alkis. Į trukdytojus nemirėlis žiūrėjo trejopai: alkanai, įtariai ir tuo pačiu šiek tiek suintriguotas. Ką jis leido sau pamanęs, kad gali ramiai pabūt bent kokį pusvalandį?! Kadangi dukra jo neįspėjo, jog gali sulaukti svečių, vadinasi tai nebuvo tikėtina. O tolimesni įvykiai ne tik patvirtins pirmąjį įspūdį, bet ir patikins, jog surastas buvo visai ne netyčia. Šaltų nervų Redford'as neturėjo. Įžūli pienburnė jį ne juokais siutino. Alkis plius pyktis lygu prastai nusiteikęs vampyras. Pilkėjančioje jo odoje ryškėjo tamsūs pulsuojantys voratinkliai. Tačiau sveiko proto suvokti, jog aklai pulti yra kvaila jam užteko. Jis vienas, jų buvo du. Ir jie mažų mažiausiai buvo įgudę magijos valdytojai. Sebastianas buvo vampyras. Paprastas, nors ir pirmasis vampyras. Užsimerkė, o kai išgarino sukilusias emocijas pro odą akis rodė mėlynas, ne pasruvusias krauju.
- Ir visas šis pasirodymas vien tam, kad atneščiau tau kažkokį blizgantį šūdniekį?-dantuotas mėsos gabalas pašaipiai prunkštelėjo,-Malonu matyti, jog visai kaip ir aš visgi nesi labai protinga. Nes jei būtum protinga nekiltų nė minties nukrist iš giedro dangaus ir reikalaut tokių idiotiškų patarnavimų.
Absoliučiai joks magiškai nejautrus asmuo, kuris nėra Šerlokas Holmsas nebūtų suvedęs galų taip, kaip Aurorai norėjosi. Pakabukas, kurį nešiojo Rebeka? Redford'as neatkreipė į jį dėmesio. Visa merginos povyza, plaukai, apsirengimo stilius jam labiau panašėjo į Katherine Pierce, Nadią Petrovą, bet tikrai ne originaliųjų šeimą. Bet kokiu atveju Aurorai aka susireikšminusiai snarglei pajuto užtektinai stiprią antipatiją, jog pasinerti į kažkokį jos asmenybės analizavimą nejautė jokio noro. Sebastiano lūpas perskrodė nirtulinga šypsenėlė, specialiai nuteikė save saldžiam, globėjiškam tonui - kalbėjo lėtai ir su tokia įžeidžia maniera, lyg bendrautų su vaiku. Na, vertinant vizualiai taip ir buvo:
- Esi užtektinai kieta, kad keliautum po pasaulius, naudotum telekinezę, tai atsirasti pas Livę ir gražiai paprašyti to amuleto neturėtų būti taip jau sunku, tiesa? Tam stebuklingų gebėjimų net nereikia,-mėlynos senovės Graikijos kraujo vyro akys nukrypo į D'angelo,-Gal malonėtum susirinkti savo neišauklėtą mažą neūžaugą, m? Dideli seni dėdės nemėgsta, kai jiem trukdo stebuklingą vandenėlį rauginti savais kiaušiniais,-perdėtas, nenatūralus "geranoriškumas" trykšte tryško iš vampyro, kuris dabar nieko labiau nenorėtų kaip nuplėšti Auroros ir Michael'o veidus. Sebastianas sukluso ir kiek išsitempė. Auroros "pranašystės" sukėlė įspūdį, jogei tamsiaplaukė kažkokiu būdu visą situaciją nematomis akimis stebėjo iš labai arti. Akivaizdu, jog jos interesas nebuvo susijęs tik su amuletu. Vampyras atsiduso it morališkai išsekintas iki tokios ribos, kad tuoj nualps. Paplaikstė ranka vydamas šalin tamsiaplaukę it kokią katę. Visgi žvelgė tai į vyruką, nes jo veidas teikė vilties, kad toje galvoje vyksta kažkas daugiau, nei tik ego.
- Man neįdomu. Aš neprisiknisau prie jųdviejų, jūs prisiknisot prie manęs dėl reikaliuko, kuris nepaprastai lengvai sutvarkomas ir taip. Kitą kartą ateikit su rimtesniu iššūkiu, tada pasvarstysiu prisijungti ar ne,-parodydamas, kad tikrai stokoja intereso tęsti nemalonią diskusiją Sebastianas atsuko jiedviem pliką subinę, mat ropštėsi atgal į vandenį. Bene iš karto pajutęs kaip sumerktas kojas jis apgaubia malonia šiluma, su pasitenkinimu iškvėpė.

by **Jon Spencer** Sk. 08 14, 2022 3:36 am

– Nenoriu nuskambėti kaip savisaugos varoma subingalvė. Tačiau jei viskas suktūsi apie Sebastien’ą, atakuoti tave arba mažylį būtu logiškiausia. Nebent, tavo dėdė dar yra išsaugojęs kažkiek žmogiškumo, ir turi nerašytą taisyklę prieš savus nesmogti. – Rebekah buvo kone iš karto atmetusi tikimybę, esti velniui tapo reikalinga vien todėl, kad Reford’as išreiškė jos atžvilgiu aiškias, nors ir tramdomas simpatijas. Banalu. Nebanalu ir netgi labai nuspėtina būtu, jei šviesiaplaukė pirmo vampyro gyvenime būtu iškelta ant pjedestalo, it svarbiausias, labiausiai žvilgantis prabangus akmenėlis. It Golumui svarbus žiedelis. Šiek tiek prisimerkė, kuomet pasilenkusi šiek tiek arčiau Mikaelson pagaliau pasiryžo užduoti teisingą klausimą. Kaip be pasukus, pastebėti kad Liviana apie Silvanus kalbėjo su kitokia emocija, nebuvo labai sudėtinga. Ypatingai atsižvelgus į tai, kad Rebekah informaciją į save gėrė profesionaliai. Tikriausiai taip ir buvo, juk nuo to iš didelės dalies priklausė jos “galios”.
– Kokia katė tarp jų perbėgo? Turiu omeny, aš žinau istoriją apie tai, kaip atsirado pirmasis vampyras, iš Seb’o lūpų. Bet nuo ko prasidėjo jų nesantaika? Niekada nepatikėsiu kad Silas tiesiog iš prigimties buvo gyvenimo nuokrūša, ir kenkė broliui nes tai atrodė iki negalėjimo smagu. – Pasiskubino paaiškinti. – Jis sustabdė Katherine. Jis taip pat buvo laike užšaldęs tiek tavo brolį, tiek jūsų mamą. Liguista, bet tuo pačiu metu susidaro nuomonė… Kad iš vienos pusės bandydamas užminti tavo tėvui ant uodegos, jis taip pat bando Sebastian’ui padėti. Taip neakivaižiai, kad tą plonytę giją, veik nepastebima. – Tai tebivo pamąstymas balsu. Kaip be pasukus, Rebekah nepriklausė šiai šeimai, todėl matyti viską iš šalies buvo kiek kitaip, nei kad iš vidaus, kai tave valdo emocijos. O emocijos gali būti ypač sudirgintos, kuomet tai trunka 2000+ metų. Neskubėjo ieškoti priežasties, dėl kurios galėjo pasirodyti pačiam velniui įdomi. Juk tokios paprasčiausiai neegzistavo. Taip, ji buvo originalaus burto vampyrė, kuri prieš tai buvo galingos vikanų bloodline atstovė. Bet tai nėra ypatingai unikalu. Su tokia pat sėkme atakuoti būtu galima Freya, kuri prie to pačio dar buvo pirmoji Mikaelson ragana. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, Rebekah netrūko persikelti į “nelaimingos meilės” aptarimą. Su kiekvienu žodžiu, buvo vis sunkiau patikėti tuo, ant kokių proto invalidų Livianai teko užsirauti. Stengėsi viso šito neprasileisti pro save, bet tuo pačiu metu jautė kaip pagarba Varias aiškiai auga. Išgyventi tokius siaubus, nusivylimus ir dabar apie tai kalbėti susikūrus gana stabilų gyvenimą… Na, pripažinkime, ne kiekviena turi ant tiek “kietus kiaušinius”. Jautė pareigą šiek tiek išderinti slogią nuotaiką. Nenorėjo kad gražuolė tamsiaplaukė imtu ir per daug įsijaustų į prisiminimus.
– Tavo subingalvių radaras yra sugedęs. Bet tai pataisoma. – Šyptelėjo.
– Tai natūralu. Mes, net ir būdamos tokio solidaus amžiaus “mergaitės”, turime silpnybę niekšeliams. Jie visuomet labiau charizmatiški, susikūria nuomonė kad su tokiais galima prarasti budrumą, nes jie pasaulius sudegins, kad tik būtumei saugi. Dažnai tai labai klaidinga nuomonė. Bet velniai griebtu, pati tamsa juos yra apdovanojusi kažkokiais nesuvokiamais apžavais. – Trūltelėdama petukais, Rebekah suskubo paaiškinti. – Nieko, baigsiu reikalus su taryba, ir tuomet pas tave pasisvečiuosiu ilgėliau. Pamokinsiu, kaip atskirti subingalvį, nuo to gerojo varianto, kuriam špempeliuko galas sudrėks, vien nuo minties, kad turi galią tavo dailiam veide iššaukti šypseną. – Nesišaipė, anaiptol. Tai tebuvo mergaitiškos šnekos grindžiamos tuo, kad Mikaelson patirties turėjo tame reikale daugiau, ir tokius imbicilus, su kuriais reikalų buvo turėjusi Varias, pavydavo šalin ankščiau, nei jiems toptelėdavo geniali mintis veikti. <…> Livianos susisiekimą su broliu, o tiksliau šio moterimi stebėjo iš šalies. Su pastebimu susižavėjimu. Rebekah savo vikaniškos pusės niekada nepuoselėjo. Nes skaičiuoti tą trumpą mirtingo gyvenimo etapą, palyginus su vampyrišku, buvo paika ir absoliučiai beprasmiška. Tuo labiau, jų sugebėjimai skirtųsi, net jei ir praktikuotu. <…> O vat suglumimo išvengti nepavyko, kuomet tamsiaplaukė taikliai uždavė klausimą apie nemirėlės praeities santykius su Redford’u. Susinepatogino, o dėl išgerto alkoholio kiekio, skruostikaulius išmušė vos pastebimas raudonis. Slėpti esti Sebastian’as jos netraukė kaip ledai karštą vasaros dieną, buvo kvaila ir vaikiška. Jis ją traukė, net tame kontekste kuris vyko dabar, kai vieną problemą pildė kita, ir net greitam pasimainymui skysčiais laiko nebūtu, net prie didelio noro. Traukė ją vis stipriau, su kiekvienu pasilikimu dviese.
– Prieš tris šimtus metų. – Skambi data, kaip be pasukus. – Ir jis vis dar yra tas asmuo, su kuriuo fiziškumo ir jausmų riba kažkur pasimeta. Bet prieš tai kai pradėtum mus “shipinti”, leisk priminti kad jis vis dar vedęs šliundrą Petrovą. O tos parazitės sukelto šalutinio poveikio atsikratyti neįmanoma. – Kalbėjo iš patirties, juk dar tuomet kai Nik’as buvo užvaldytas minties Mason Lockwood padaryti savo nuosava kalyte, šviesiaplaukė matė kaip asmuo prarado save, ir ne dėl to kad darė absoliučiai viską, ką liepė dominantas hibridas. Be to, vis dar buvo tikra, kad turėdamas užtektinai stimulo, Sebastian’as neatsisakytu susigrąžinti Katherine. Ką paaiškina demono veidelio pasirinkimas. Demono, kuris turi priėjimą prie pirmo vampyro minčių ir kitų kūno ypatingumų. Problema buvo ir ta paslaptinga tamsiaplaukė, su kuria vyras buvo pastebėtas ne kartą. Todėl pirmo žingsnio ji ir nežengė. O jis atsakomai darė tą patį. Bet kaip komanda, jie veikė nepriekaištingai. Šitai jau gerai. Į Jia kvietimą pasisvečiuoti šviesiaplaukė sureagavo labai teigiamai. Tam buvo tikrai daug priežaščių: paslapčiomis ji norėjo, kad Marcus su Sebastian’u atrastu bendrą kalbą, pati Jia pasirodė labai įdomi, širdžiai maloni pašnekovė. Ir pripratus prie Mikaelson’ų rutinos, įsibrauti į kiek kitokią buvo net labai įdomu. Savo sutikimą išreiškė kone iš karto, taip pat perklausdama ar dalyvauti ketina ir vikanė. Jos tikrai statėsi labai tvirtą pagrindą tolimesniai draugystei. Nors ir kontrastiškai skirtingos, kaip diena ir naktis, tačiau puikiai suvaibinusios tarpusavy. <…>

“Mergaičių vakarui” pasirinkta lokacija turėjo savo šarmo, tiek interjero detalėmis, tiek tuo, kokie asmenys ten lankėsi. Ir visgi, iki kol atsirado neprašyta draugija, kontrastiškai skirtingos išvaizdos moterys aiškiai mėgavosi kokteiliais, saldžiais dūmais ir joms tinkama diskusija. Tai buvo atsipalaidavimas, kuris buvo reikalingas abejoms. Rebekah kad atsitraukti nuo minčių apie velnio ženklą, Livianai savo ruožtu nuo rutinos, kuri ją šiek tiek paskandino. Abejoms tai buvo kažkas seniai pamiršto, juk ta pati Rebekah po klubus nešmirinėjo, lankėsi vakarėliuose, tačiau tai buvo daugiau nukreipta į “previligijuotų” personų rengiamus kraujo pobūvius. Susidaryti nuomonę, kad Džonas buvo tas pats Molės vyras, nebuvo sudėtinga. Pirmiausia, ne pirmą kartą nuskambęs vardas. Antras dalykas, jis tikrai turėjo “alkano patino” žvilgsnį, kuris buvo nukreiptas į Liviana. Tą pabrėžė ir gražuolės susinepatoginimas ar tas pats į nemirėlę mestas žvilgsnis. Rebekah specialiai kuris laikas užėmė saldžiai malonios personos amplua. Ne veltui, tam kad išgauti kiek galima artimesnį fizinį kontaktą. Norėjo pasimaivyti. Norėjo ir nubausti išdavikiškumu tiesiog dvikiančius mirtinguosius. Ką kalbėti apie tai, kad norėjo išvaduoti Liviana nuo šlykštoko jausmo, jei kartais jiems pavyktu prisigretinti arčiau. Šiek tiek patampė kaklo slankstelius. Keista, šie vis dar periodiškai sutraškėdavo dėl savo naujumo. Palinko arčiau abiejų individų, kuomet abiems nurodė prisigretinti ankščiau. Viskas priminė apie lengvą grobį. Jų naudai. Juk tiek šviesiaplaukės kūno kalba, tiek elementariai apgaulinga “chamija” simbolizavo apie tai, kad kitašalė ims ir su kiekvienu iš jų pasisveikins šlapiu bučiniu. Ir nutiko priešingai. Rebekah žvilgsnis, o tiksliau rainelės sužaidė it katės. Išsiplietė, susiaurėjo.
– Jums berniukai reikia pamokos. – Mikaelson veide subolavo velnioniškas šypsnis.
– Sumokėsite už gėrimus, tačiau savo lipšnius pirštukus pasilaikysite sau. Kol kas. Prie baro stalo su spalvotais kokteiliais sėdi du vyrukai. Šią naktį išgersite daug, o vakaro tęsinį realizuosite su jais. Ryte atsiminti viską, kas nutiks bus sudėtinga, tačiau išvadą pasieksite nesunkiai. Iš skausmingos išangės, bei keisto poskonio burnoje. – Nepaleido akių kontakto su jais. Sprendžiant iš to kad nuo originaliosios apžavų jie prarado kontrolę, reiškė kad burtas veikė. – Po šito niekada, net šlapiausiuose savo svajonėse neturėsite minties išduoti savo sutuoktines. Bijosite kad istorija gali pasikartoti. Todėl imsite vertinti jas taip, kaip jos yra šito vertos. Bandydami atpirkti prieš jas visas savo “nuodėmes”. – Paleido mirtingųjų sąmoningumą, čia pat atsilošdama į sėdimo baldo atlošą. Plaučius pripildydama saldžiais dūmais. Rebekah akyse lakstė velniukai, kuomet patenkinta savo žygdarbiu, kuris buvo kiek svarstytinu, pagaliau išreiškė oficialų susipažinimą. – Rebekah. Rebekah Mikaelson. – Džono brolis, vistik paspaudė merginos ranką, tačiau jau su nebe tokia potėkste, kokią turėjo kuomet prie staliuko prisijungė.
– Nemandagu. – Žemas vyriškas balsas pasigirdo iš gretimo staliuko pusės. Jis dar neskubėjo atsisukti į merginas, kuomet visą savo dėmesį daugiau skyrė aprasojusiai nuo akmeninių “ledukų” taurei su prašmatniu spirituotu gėrimu. Jis buvo ne vienas, vakarą leido su analogiškai ryškios išvaizdos draugu. D’Angelo nepasirodo niekur atsitiktinai, turint omeny kad vyras nuoširdžiai stengiasi laikytis atitinkamo nuotolio nuo antgamtinių būtybių. Ne todėl, kad šių prisisaugotų. Daugiau todėl, kad visiškai atsitiktinai gali šiuos pribaigti. Net neturėdamas piktavališkų paskatų. Tai tiesiog nutinka, mat jo unikalumas dar nėra stabilus. Ir kad ir kaip apmaudu tai būtu pripažinti, jo sugebėjimams atsispirti negali ne vienas. Magija jo neveikia, o jis savo ruožtu labai paveikia ją. Pasisuko, su pastebimu susidomėjimu nužvelgdamas pirmiausia mirtinguosius, vėliau gi savo iki skausmo mėlynas akis nukreipdamas į merginas. – Ir kuo gi jie jums taip prasikalto, kad dabar yra priversti praleisti, pavadinkim tai, labai audringą naktį? – Jo lūpuose subolavo lengvas vypsnis, kuomet neįprasta pasirodė tai, kad Michael’as alkano žvilgsnio neturėjo. Su savo vyriškumu buvo tiek gerai susidraugavęs, kad stengtis paprasčiausiai nereikėjo. Labai prižiūrėtas kūnas, graikiško dieviškumo aura, ir iki nuprotėjimo didžiulė patirtis kartojant užburtą gyvenimo ciklą vėl ir vėl. Galvos mostelėjimu parodydamas draugui ženklą, jis galiausiai pakilo nuo kėdės. Na, prieš tokį “ambalą” šokčioti nelabai norisi. Todėl nieko nuostabaus, kad vien jo fiziškumas privertė mirtinguosius pasijausti kažkaip… skystokai. Užteko tik krestelėti galvą, kad mirtingieji imtu ir pradėtu rinktis savo bokalus, kad atlaisvinti vietą, kuri netrūkus būtu atlaisvinta. Nepriklausomai nuo to, kad pirmiausia pakalbino šviesiaplaukę, D’Angelo netrūko nukreipti savo dėmesį į Livianą.
– Atleisk. Tai kad tau buvo nejauku nuo kompanijos, buvo per daug akivaizdu, kad susilaikyti ir neįsikišti. Nors tavo draugės pasimaivymas taip pat neblogai suveikė. – Tyčia pažvelgė į baro pusę, kur nušlepsėjo “alfa patinai”, ketindami pagauti kontaktą su aiškiai netradicinės orientacijos vyrukais. Šyptelėjo, ir vėl sugrąžino savo žvilgsnį ties Liviana.
– Maiklas. Nevietinis, nevedęs ir neturintis slapto įnorio pademonstruoti viešbučio kambario. Bet sėdėti be dailios kompanijos, kažkaip per daug gėjiška. – Trumpai dirstelėjo į Rebekah pusę. – O tu neprisigaudyk kabliukų savo vaizduotei pakutenti.

Michael’as neturėjo noro parodyti pasiputimo, dėstė sausus faktus, kurie niekada nesikeitė. Jis buvo absoliučiai tikras tuo, kad pasauliai nenešioja užtektinai atsparios būtybės, kuri galėtu atsispirti jo įgimtam dieviškumui. Magija ir iš jos susiformavusios gyvybės jo neveikė. Iš dalies tuo galima pasidžiaugti, tikrai. Galima pasijausti netgi nepažabojamu. Bet iš kitos pusės, atsižvelgus į tą nedidelį faktą, kad didžiausia populiacijos dalis yra priklausoma nuo to magiško mėšlo, darosi neramu dėl tų, kurie tau rūpi ir kurie gali atsidurti per arti. Pusdievio žandikaulis šiek tiek išsitempė, tačiau jis buvo per daug užtikrintas savimi, kad nepradėti trepsėti kojomis ir bandyti įrodyti savo žodžių svarumą. Pakreipė savo žvilgsnį į Aurorą, kuriai panašu kad susitikimas su pirmuoju vampyru buvo kur kas reikšmingesnis, nei papuošaliuko radimas. Šviesios, iki skausmo mėlynos akys tik akimirkai persikėlė ties vampyru, kuomet šis pademonstravo savo fiziškumu tai, kad yra alkanas. Buvo pasiruošęs blokuoti, tačiau neprireikė. Atkėlęs užpakalį nuo vietos, ant kurios buvo prisėdęs, D’Angelo galiausiai prabilo.
– Siūsk mane atgal. Su tuo vaikigaliu suaugusiam kūne susitvarkysi pati. – Priešingai nei Aurora, Michael’is neturėjo galimybių po pasaulius keliauti savarankiškai. Nepriklausomai nuo to, kad šitas buvo jo. Tikrasis, kuriame ir turėtu egzistuoti. Kuriame galėtu atkelti dievus, tuos pačius titanus, naujam gyvenimui. Juk tokio dalyko, kaip absoliutus dievų išnikimas nebuvo. Jie buvo pamiršti, nusilpninti ir įkalinti didesnės jėgos. Kuri dar ne karto nebuvo pasirodžiusi. Tam kad susiremti su priešais, kurie artinosi, D’Angelo negalėjo gaišti svarbaus laiko. Visi jo tėvo dieviški agregatai turėjo būti surinkti tam, kad pažadinti jo jėgą. Išvengti gana skaudžių pasėkmių, į kurias nevienareikšmiškai buvo įtraukti asmenys, dėl kurių savo galvą padėtu nesvarstydamas. Taip, jis nebuvo pasiputęs. Tačiau stumiamas į kampą, neketino eikvoti energijos tam, kad pasišnekučiuoti apie nereikšmingus dalykus. Aurora nesureagavo iš karto, dėl ko, jis žengė arčiau. Nuo D’Angelo dvelkė ta pačia chaotiška energetika, kokią talpino ir visa ši vieta. Dieviška, bet tuo pačiu ir siaubinga. Peršanti mintį kad jei buvo pažaboti dievai, kas yra vampyrai, vilkolakiai ir fėjos, jei imtu ir susidurtu su viso šio pravalo priežastimi?
– Nežinau ar verta apeliuoti į atsakomybę pas vampyrą. Tačiau tavo vietoje, atiduočiau jai tą niekutį, tavo dukters labui. Ir prieš pradėdamas šiepti dantis, įsisavink. Aš tau ne priešas, ir tai negrąsinimas. Bet mano draugė čia, talpina savy kiek kitokį temperamentą. Tad, sėkmės. – Aurora savo ruožtu net neatsisuko į D’Angelo pusę, kuomet vien minčių dėka, sau už nugaros suformavo portalą, kuris vedė tiesiai į tą kaiminystę, kurioje buvo įsikūrusi Liviana. Taip, Redford’as galėjo būti tikras, kad dukrelė susitvarkys su į jos pusę metamu pavojumi, negana to, ji turėjo visai ne prastą priedangą, originaliosios vampyrės amplua. Viskas turėtu būti gerai, tiesa? Michael’is žengė pro portalą, kuris netrūko triūkšmingai užsiverti. Savo ruožtu Mikaelson šiek tiek palenkė galvą, ir toliau savo susidomėjimą atiduodama vampyrui.
– Proto deficitas yra užkoduotas mūsų DNR, kaip koks dauno sindromas. Tad atleisk, kad absoliučiai tavęs nenuvyliau nebūdama protingiausiu sausainiu stiklainy. – Šyptelėjo vos pusę lūpų. Kuomet kilstelėjusi vieną iš savo rankų, spragtelėjo pirštais. Ant Sebastian’o akimirksniu atsirado jojo drabužiai. Na, bent jau ta dalis, su kuria čia ir atvyko. Sutepti krauju, nelabai naudotini. Tačiau kažkaip į nuogą jo subinę žiūrėti noro neturėjo. Net savo pasauly, Aurora nebuvo pirmojo vampyro gerbėja, bet šita jo versija erzino dar labiau. Jis atsikalbinėjo, bandė užgauti, bet neveikė. Kodėl? Nes žmogiškumas buvo išjungtas su lyg ta akimirka, kuomet Mikaelson’us ištiko gana prognozuojama pabaiga. Akimirka, kuomet Freya laikydama Aurorą savo glėby, patvirtino tai, kad Rebekah nebėra. Kad vardan to, kad išgelbėtu savo dukterį, ji pasiryžo kraštutiniam veiksmui. Vargu ar ji būtu būvusi labai laiminga žinodama, kad josios vienturtė pažadino viduję tūnojusį “tribridą”. Absoliučiai kitokio kalibro monstrą.

AUROROS PASAULIO FLASHBACK: Akimirka, kuomet pasklido žinia apie Rebekah nėštumą, sunerimo absoliučiai visi savotiškų rūšių atstovai. Juk atsižvelgiant į pranašystes, Aurora turėjo tapti “An apex predator”, savy talpinanti jėgą, kuri gali sunaikinti absiliučiai viską. Kartas nuo karto, mergaitę buvo bandyta sunaikinti. Daug kas bandė, daug kas dėl to ir krito. Buvo priimti sprendimai, kurie stipriai atsiliepė visiems Mikaelson’ams. Tačiau kaip be pasukus, jie buvo pasiruošę absoliučiai viskam, kad tik mergaitę apsaugoti. Bėgo metai, keitėsi priešai. Iki kol atvyko “The Hollow”. Kultas, prieš kurį atstovėti nebe buvo taip paprasta. Jie parazitavo, nuodyjo alijanco sąmoningumą. Darė absoliučiai viską, kad sunaikinti Aurorą amžiams. Kartą, jiems beveik pavyko. Dar nepažadinusi savo tribridiškumo, Aurora kartu su Rebekah buvo nukautuotos, išvežtos į pasaulio kraštą. Kad galiausiai ant visko padėti tašką. Blogiausia, kad kultą papildė tie, kuriais Mikaelson’ai manė galys pasitikėti.
– Tu žinai kad tai vienintėlis teisingas dalykas. – Įduodama balto ąžuolo kuolą vaikigaliui, kulno lyderė stengėsi žaisti su jo silpnybėmis. Aurora gulėjo visai netoliese, prifarširuota sedatyviais narkotikais, kurie tuo metu mirtingą jos kūną absoliučiai paralyžiavo. Rebekah laikėsi šešėlio, mat iš jos buvo atimtas žiedas, saugantis nuo saulės. Vaikigalis pasiemė kuolą, nedrąsiai, neužtikrintai mestelėdamas žvilgsnį į Aurorą. – Parodyk man, kad tiki. – Pratęsė kulto lyderė. Fone buvo girdimas grumtynių atgarsis. Savo šeimą gelbėti išsiruošęs Niklaus Mikaelson kibo į atlapus jį sustabdyti bandžiusiam Sebastian’ui! Interesų neatitikimas dar niekada nebuvo pasiekęs tokio verdančio taško. Ir nepriklausomai nuo to, kad Nik’as stengėsi patikinti pirmąjį vampyrą dėl to, kad ten buvo laikoma Aurora, atgal viso labo sulaukė “ne mano problema”. Apeliuoti Rebekah buvo beprasmiška. Nebe toks kaip ankščiau hibridas, kaip be pasukus, buvo pasiruošęs nuplėšti veidą bet kam, kas kęsinosi į jo šeimą. Ir Rebekah, bei Aurora buvo tapusios jo vienintėlę šeima.
Savo ruožtu supanikavusi, ir stipriai kraujo nuleidimu išsekinta šviesiaplaukė, šiaip ne taip sugebėjo pakilti ant kojų. Vaikigalis pasibaidė, ko nebuvo galima pasakyti apie kulto lydėrę.
– Roman’ai tau nebūtina šito daryti. Ji nėra nei vampyrė, nei hibridė. Ji tavo draugė. Ir tau ji rūpi. Aš žinau kad rūpi. – Abėjonės sublizgėjo vaikigalio akyse, kuomet pasisukęs į lydėrę, jis ėmė inkšti kaip mergiotė.
– Prašau, prašau neversk manęs to daryti. – Jam net sunkiai sekėsi nulaikyti kuolą.
– Pasitrauk! – Surėkė kulto lyderė, kuomet smogusi vaikigaliui atbula ranka, kaip mat metėsi link Auroros su kuolu. Lauke nugriaudėjo dar vienas stiprus susirėmimas. Rebekah iš paskutinių, antgamtiniu greičiu bloškėsi į minėtą moterį. Iš dangaus pasipylė kraujo ląšai. Moterys susigrūmė. Ir kulto lyderė pasirodė esanti kur kas stipresnė už nualintą šviesiaplaukę. Bloškusi ją į sieną, suėmė už gerklės. Ir tuomet lauko durys prasivėrė. Tiksliau, nuskriejo velniop. Mat pro jas ženkė Niklaus Mikaelson. Jis te spėjo pažvelgti į į kampą įspraustą seserį, kuomet buvo pervertas kiaurai medinio trovos gabalo. Krito ant kelių, kuomet į patalpas taip pat praėjo Redford’as. Nuo Rebekos lūpų nutrūko jo vardas, kuris jam nesukėlė anei jokios emocijos. Kad ir kas buvo parazitavęs jo sąmonę, Sebastian’o ten nebe buvo. Abėjingai palydėdamas šviesiaplaukę žvilgsniu, jis nuėjo į pastato gilumą. Rebekah dar niekada nesijautė tokia išduota. Tačiau neturėjo net laiko, kad šią emociją pajausti visu tempu, kuomet kulto lyderė smeigė savo ranką kiaurai jos krūtinės, suspausdama pirštais širdį. Mikaelson suspiegė iš skausmo. Jos ausys užgulė, pasidarė siaubingai silpna. Nik’as buvo per daug sužeistas, kad pakilti ant kojų, nors ir stengėsi iš savęs išraukti tą medžio gabalą. Lyderė savo ruožtu siaubingai didžiavosi savo žygdarbiu. Situacija tapo be išeities. Aprūkęs Rebekah žvilgsnis dar susirado ją laikiusios moters akis. Laisva ranka ji dar spėjo nusiplėšti nuo savo kaklo pakabuką. Jai nereikėjo pasakyti, kad šis daiktas atitektu Aurorai. Viskas ir taip buvo per daug aišku. Pakabukas nukrito po kojomis, kuomet Mikaelson užsimerkė. Tai buvo pirmasis ir pasuktinis kartas, kuomet ji “išjungė” savo žmogiškumą. Veide subolavo pasigailėjimo neturinti šypsena. Kuomet pasigavusi lyderės panką, nutraukė jai pirštą su apsauginiu žiedu, bei be kruopelytės dvejonės, čiupusi ją už atlapų, vampyrišku greičiu išskuodė kiaurai pastato sieną. Jas pasitiko saulė, kuri žaibiškai paskandino abi personas pragaro liepsnuose. Fone pasigirdo tik skausmo perspildytas Nik’o balsas. – Nooooo!

– Na, jei planas A tau pasirodė nepatrauklus, visuomet lieka planas B. Prisiekiu, pasimėgausiu… – Na, Aurora tikrai nesuklydo, kuomet pasakė kad kvailumas yra jų DNR. Tik tiek kad kvailumas atsispindėjo tame, kad ji nemokėjo elgtis apgalvotai, elgėsi iš inercijos. Ir dabar tiesiog degė nutrinti pasipūtusią išraišką iš Redford’o veido. O kad tai bus smagu, irgi puikiai suvokė. Mat jis buvo ne vienas. Jos rankos ir vėl familiariai išsiskleidė, kuomet paveiktos magiškosios jėgos, paskleidė energiją, kuri absoliučiai sukniso gyvybės šaltinį, paversdama šį kraujingais ūpeliais. Gal ir neblogai, bet pirmasis poveikis buvo kur kas fainesnis.
– Lysk lauk padūgne, ir pažaisk su savęs verta. – Žodžiai nebuvo skirti Sebastian’ui, tačiau veiksmai priešingai. Auroros veide subolavo tribridiška išraiška, kuomet ji nieko neaiškindama puolė. Tapo daugiau nei akivaizdu, pakabukas jai nebuvo reikalingas. Tai tebuvo iš piršto laužta priežastis kad susidurti akis į akį su Sebastian’u. Nes jis buvo teisus, rodydama Kokia yra galinga, ji laisvai galėjo nusigauti iki Livianos ir tą niekutį pasiimti.

Rebekos perspektyva suteikė daug peno apmąstymams. Spekuliacijos Sailo visiško nenužmogėjimo tema vietomis atrodė netgi labai logiškos, tačiau Liviana nenorėjo darytis skubotų išvadų. Faktas, kad dėdė valdė tamsą... gąsdino. Bijojo to, ką ta jėga, tas pasaulis gali jam padaryti. Jei Sebastianas atsisakydavo matyti savo brolyje žmogiškumą, vikanė savo ruožtu jautėsi jųdviejų nesantaikos aplinkybes senokai išsiaiškinusi. Kalbėti apie tai su Mikaelson nebuvo lengva, kadangi jos tėvą ir dėdę liečiantys asmeniškumai turėjo jai didesnę reikšmę, nei jos pačios patirtys. Net košmaras, kurį išgyventi privertė Charitonas nublanko prieš Ambrose brolių nesantaiką. Kodėl? Liviana buvo pozityviausia kada gyvenusi realistė. Nepaisant visiškai visko ką Geminus privertė ją patirti, ta istorija buvo visiškai baigta. Ji atėmė pirmojo vilkato gyvybę, tuo yra įsitikinusi visa savo esybe. O vat Sebastiano ir Sailo nesantaikai pabaigos dar nebuvo matyti. Tamsiaplaukė atsiduso.
- Labai sunku buvo viską išsiaiškinti. Labai trukdė aiški moralinė žinutė, kad tai nėra mano reikalas ir neturiu teisės kišti į tai nosies. Sailo klausti niekados nedrįsau, o Sebastiano naratyva šiuo klausimu nėra objektyvi, ji palaiko jo įsitikinimą, kad Sailas nuo pat mažų savo dienų buvo pasipūtęs piktavalis, siekiantis bet kokia kaina savo vyresnį brolį su žemėmis sumaišyt. Deja, bet niekas, kas nešioja širdį negimsta blogas,-Liviana ne tik atrodė susikrimtusi, bet ir jos balsas skambėjo itin liūdnai. Vikanei buvo žinomas kiekvienas su jos šeima susijęs gyvenimo aspektas. Ji žinojo kaip keturi našlaičiai, atlikę ritualą įgavo magiškas galias, kokiomis aplinkybėmis gimė Sevastianos ir Silvanus, kas nutiko Elissai, Saloninai, Marcusui. Turėjo galimybę stebėti viską iš itin arti kai rizikingu būdu perkėlusi savo sąmonę į praeitį išgyveno viską pati. Todėl konflikte niekados nesirinko tėvo pusės. Jis tą žinojo, jam tai tikrai nepatiko,-Visgi nežinodama visos šeimos istorijos aš negalėjau pasiruošti blogiui, kurį nešė mūsų giminės kraujas,-graikė nutolo. Kapstytis per daug giliai ji neketino. Laikė širdyje didelę pagarbą savo giminei ir niekados nedrįstų kalbėti kraujomaišos tema, aiškiai šlykštėtis, smerkti. Pati tamsos pasaulio kūrėja Lilith pasistengė, kad kraujo linijos, kuriose gims Andromedos ir Sagittarius įsikūnijimai būtų suterštos pragaro. Tačiau vikanė aiškiai atskyrė Sebastiano kaip serafimo priešistorę nuo Sebastiano, kuris suteikė jai gyvybę. Vargu ar jis pats laikė save kažkokia kosmine būtybe, o ne tiesiog paprastai nepaprastu vampyru,-Sailas visados žiūrėjo į Sebastianą kaip autoritetą. Jų tėvas, mano senelis Horatius buvo... žiaurus. Net savo vaikams, į kuriuos žiūrėjo labiau kaip į priemonę tikslui pasiekti. O tas tikslas buvo bet kokia kaina išlaikyti magiją, kuri nepraktikuojama silpnėjo. Sailas yra natūraliai talentingas. Jam manau tai buvo vienintelė priemonė pelnyti bent menkiausią tėvo palankumą. Sebastiano magija anei kiek nedomino, todėl nelabai ką sugebėjo iš savęs išspausti. Turbūt yra tau pasakojęs apie savo svajones kautis, priklausyti imperatoriaus legionui. Horatius mušė abu savo sūnus, negailestingai baudė juos už būtus ir nebūtus nusižengimus. Mažesnį, silpnesnį brolį Sebastianas užstodavo savo paties kūnu,-it koks gniužulas, užspaudęs gerklę privertė Livianą nutilti. Kalbėdama negalėjo nutolinti savęs nuo vaizdų, kuriuos matė. Matė mėlynėmis nusėtą Sevastianos apsikabinusį verkiantį brolį, žadantį, kad greitai viskas baigsis, nes jie pabėgs, gyvens miške, grumsis su meškomis ir vilkais... Liūdesys bei skausmas spaudė širdį. Akių kampučiuose sublizgo ašaros,-Negali kaltinti mažo berniuko už tai, kad jis rado vienintelę veiklą, kuri ne tik jam puikiai sekėsi, bet ir teigiamai veikė Horatiaus agresiją. Atotrūkis tarp brolių didėjo. Vienas naudojo magiją taip, kaip Horatius ir norėjo, kitas priešinosi. O kai Sebastianas pabėgo siekti svajonės, Horatiaus agresija grįžo prie Sailo nepaisant jo gabumų. Net neabejoju, kad Sailas jautėsi išduotas. Jis nepamiršo brolio pažadų pabėgti. Smurtaujantis tėvas, išprotėjusi motina, į karą išjojęs brolis, dingusi bei galimai žuvusi sesuo - štai ir turim puikią blogiuko atsiradimo istoriją,-Liviana karčiai šyptelėjo. Rūdos akys spėjo išdžiūti ašaromis, kurios taip ir nespėjo nuriedėti skruostais,-Manęs neapleidžia nuojauta, kad Sebastianui užtektų tik atsiprašyti. Apkabinti brolį ir pasakyti, kad padarė didelę klaidą jį apleidęs, kad jam apmaudu dėl to. Bet tu pažįsti Sebastianą. Nei jis pripažintų kaltę, nei sutiktų, kad būti vampyru jam patinka. Tėtis širsta ant Sailo už atimtą, galimybę gyventi mirtingą gyvenimą, pasenti su mylima moterimi, užauginti vaikus. Ir dėl to aš jį suprantu. Bet kita vertus jei Sailas irgi atsiprašytų, atsiprašytų dėl to, kad nemirtingumo ritualą atliko broliui ar tai jųdviejų nesutaikytų? Jie kaip tie du ožiai susitikę ant siauro tilto,-pačią vikanę stebino, atrodytų, neįtikėtinai lengvas nesantaikos sprendimo būdas, kurį įgyvendinti trukdė didžiuliai, bet dabartiniame laike nebeaktualūs skauduliai. Į situaciją žvelgė iš savos varpinės. Liviana žinojo, kad prieš mirtį Charitonui būtų užtekę tik pripažinti savo kaltes ir moteris būtų jam atleidusi. Nesustabdžiusi kalavijo, bet atleidusi. Tas atleidimas tikrai būtų padėjęs jai tik dar lengviau judėti į priekį, pamiršti. Bet vilkatas neatsiprašė, jis iki paskutinės akimirkos niekino vikanę, kurios didžiausia klaida jo akyse buvo ta, kad neleido pražudyti jųdviejų sūnaus Cato. Ir tai ko gero būta didžiausios blogio, su kuriuo Livė besisidūrė. Kas turi dėtis asmens, kuriam nėra šventas net jo paties kūnas ir kraujas, subrendęs įsčiose moters, kuri išnešiojo, pagimdė per skausmą ir ašaras, galvoje?
- Įsivaizduok, kad viso to tau nepasakojau,-mirktelėjo sudarydama kiek lengvabūdišką įspūdį. Liviana turėjo teisę nediskutuoti apie savo dėdę ir tėtį su Rebeka, tačiau pasirinko kitokį variantą. Ir kodėl? Varias tiesiog žinojo, kad Mikaelson liks Sebastiano gyvenime. Galbūt šį tą jautė, gal net regėjo. Mikaelson paminėjus tam tikrą specifinį žodelį vikanė tik per plauką susilaikė neparodžiusi prieštaringos savo nuomonės.
- Ar Taryba yra tas kruvinas, bergždžias karas, kurį tėtis pradėjo dėl priežasčių, kurių pats dorai nesupranta?-na štai, išlindo visgi konkreti Livianos nuomonė it yla iš maišo. Net jeigu fiziškai Varias yra panašaus amžiaus (in their early 30's) kaip Sebastianas, net jeigu jie abu nemirtingos, stebuklingos butybės, net jeigu aktyvių egzistavimo metų vikanė sukaupė kur kas daugiau, nei tėtis ji vis tiek nesijautė turinti teisę jam pamokslauti. Be to, aiškinti kažką Redford'ui buvo lygiai tas pats, kas rankioti seklytes iš braškės - bergždžias reikalas. Tai buvo asmuo, kuris sunkiai pasimokė iš savo paties klaidų, o nuomonė, kuri jam dėl kažko nepatikdavo nubėgdavo kaip vanduo per riebų paviršių. Jam būdavo nusišikti,-Aišku priežastį žinau. Tarp demonų, dievų, fėjų, raganų, vampyrų pasaulis liko ta vieta, kur jam užtenka tiek jėgų, tiek ryžto pakreipti įvykius sau palankia linkme. Vampyrų pasaulyje jis dar neturėjo progos pasižymėti ir pasireikšti, sakykim panašiai, kaip tavo broliai. Tikriausiai pasirinko blogį, kurio dar nebandė,-galbūt prasitarė kiek per daug, bet vis tiek dingojosi didesnė tikimybė, jog Rebeka tokios mažytės užuominos neapčiuops. Užuominos į tai, kad Sebastianas ne visados buvo toks jau ir paprastas vampyras. Visgi ne kartą panašiomis užuominomis kalbėjo ir pats, pavyzdžiui, kai pripažino, jog sugebėjo dėl Katherine keliauti laiku ar sukelti pasaulio pabaigą. Paprasti vampyrai taip nesielgia lyg ir.
- Vedęs...-šis žodis Livianos lūpose suskambėjo kiek ironiškai,-Turi omeny tą nuostabią, prašmatnią ceremoniją, į kurią susirinko visas Niujorko elitas, o tarp jų Sebastiano ir Katherine artimieji? Ir kai po pasaką primenančios šventės jie išskrido kopinėti medaus į Maldyvus?-nesusipratusi "what the hell are you talking about?" Rebekos fizionomija vikanę juokino,-Ak, taip, juk to niekada nebuvo,-pagaliau leido sau nusijuokti, kai kartu su keliais dramatiškais efektais sukūrė ne tokį jau ir blogą sąmojį,-Kiek pamenu, o atmintį turiu neblogą, juos sutuokė korporacija, kuri juos dar ilgai tampė už virvučių. Šiuo atžvilgiu mano prieš dievus prisiekta santuoka su pirmuoju vyru turi gerokai daugiau reikšmės,-šį kartą Sebastiano pusėn stoti pasirodė itin lengva. Nors kai nekenti ko nors taip smarkiai, kaip Rebeka niekino Katherine Pierce nesunku į reikalą žiūrėti itin vienašališkai. Turbūt dar prieštaringiau vertini vyrą, su kuriuo Katherine prieš penkis metus miegojo.

Kaljano baras buvo persismelkęs nosiai malonių kvapų. Ryškios neoninės šviesos, kurios sukosi pagal muziką skrodė kvapnų, gerokai padūmavusį orą. Fonas skambėjo pop muzikos hitais, šokių aikštelėje judėjo kelios tamsios figūros. Rebeka su Liviana atrodė pritrenkiamai. Net ir vampyrės dėka įšokusi į sau nebūdingą stilių vikanė jautėsi visai patogiai. Jos rado kompromisus ir pasipuošė taip, kad jaustųsi geriausiai. Liviana dėvėjo kelių nesiekiančią, bet ir ne mini šilkinės medžiagos riešuto spalvos suknelę. Ant kaklo buvo užsisegusi Rebekos jai padovanotą medalioną, natūraliai dailų veidą šiek tiek paryškinusi makiažo priemonėmis. Tamsūs, purūs plaukai krito ant pečių stambiomis garbanomis. Gavusi Rebekos patvirtinimą persiuntė Jiai jos numerį ir tada mobilusis sukrito į ilgą poilsį rankinėje. Arba ne, jei sumotų raštelėti Molei. Kad ir kokia draugiška Liviana bebuvo, Džono akivaizdoje ji jausdavosi nesmagiai. Net jeigu turėjo tam tikrų geidulių (argi tai nėra normalu???) ir įsivaizdavo save patenkinančią su draugės vyru laukinę aistrą, to realizuoti moteris niekados nebūtų drįsusi. Vikanei dar nespėjus pradėti kurti planų kaip kompanijos nusikratyti, konkrečių planų ėmėsi būtent Rebeka. Stebėjo ją smalsiai, itin susidomėjusi. Kai vampyrė priartėjo prie Stephen'o su tokia maniera, nelyginant jie ims ir vietoje rankos paspaudimo įsisiurbs vienas kitam į lūpas, Varias išlaikė įsitikinimą, jog taip tikrai nenutiks. Neklydo. Nesikišo ir nebandė Rebekos sustabdyti šiai realizuojant bausmę, kurios abu įsipareigoję vyrai buvo tikrai nusipelnę. Liviana įtemptai ir kiek per dažnai traukė į save kaljano dūmus, didelės rudos akys tapo dar didesnės.
- Tai buvo vienas kiečiausių mano kada matytų dalykų!-moteris krykštelėjo ir styktelėjusi prie Rebekos papuošė jos skruostą bučiniu,-Ačiū, negaliu atsidžiaugti, kad ne tik juos nugynei, bet ir davei geriausią gyvenimo pamoką,-sklestelėjusi atgalios graikė sudrėkino burną saldžia Pinakolada, kurią buvo užsisakiusi. Vargu Rebeka su Liviana sėdėdamos prie savo staliuko šaudė akimis priešingos lyties atstovus ieškodamos specialiai kažko, kas patrauks akį. Baras buvo pilnas, joms patiko viena kitos draugija, muzika, kokteiliai, kaljano dūmas. Pasigirdus charakteringam balsui, vienu metu į epicentrą atsisuko tiek Rebeka, tiek Liv. Vikanė tylėjo nepatraukdama akių nuo D'angelo, kol Džonas su Stephen'u rinkosi daiktus tam, kad išsinešdintų. Naivu tikėtis, jogei graikė išvydusi tikrai patrauklų vyrą susilydė kaip balutė. Ne. There was something about him. Something... Mystical. Liviana atkreipė dėmesį ir į Michael'io palydovą. Pajuto kažką dar keisčiau. Tiesa pasakius ją mažiau trikdė neištikimybėn stačia galva nerti ketinę, Mikaelson psichologiškai nuskalpuoti vyrukai. Vikanė iškvėpė, pasistengė "susiimti". Negalėjo dar kol kas pasidaryti visiškai jokių išvadų net jei nors jos jutimai niekados jos neapvildavo. Liviana nekalbėjo iki tol, kol nebuvo tiesiogiai užkalbinta. Medalionas suvirpėjo, vikanė čiupo už jo. Galvą perskrodė skausminga vizija. Abstrakti, keista. Tai buvo įspėjimas. Varias atrodė rami. Neįsitempusi, nesutrikusi. Tiesiog rami.
- Na, jei būtum pasirodęs anksčiau, tie du vyrukai bent jau būtų išsaugoję paskutinę savo nekaltybę,-graikė atsistojo, gana skubriai susivertė nedidelį kokteilio likutį. Rebeka turėjo pastebėti, kad Liviana ėmė elgtis gana keistai. Tamsiaplaukė priėjo prie Michael'io,-Pašok su manimi,-akivaizdus ketinimas pasilikti dviese nuošaliau neturėjo nieko bendra su fizine trauka ar poreikiu pasidulkinti. Taip, Livianą traukė prie Michael'io. Bet traukė kaip prie bet kurios galingos, šiam pasauliui svetimos butybės. Prigimtiniai vikanės instinktai sproginėjo kaip fejerverkai. Paskubindama D'angelo moteris čiupo jo ranką. Nevirto dulkėmis, nesusprogo. Galbūt ją apsaugojo segimas medalionas, galbūt veikė dar šis tas. Ji palietė jį ir galvą perskrodė dar viena vizija. Stipresnė, skausmingesnė. Regėjo dievų pasaulį. Klestintį, spindintį, dievišką. Matė mažą berniuką Michael'io akimis. Medalioną, kurį nešiojo ant kaklo. Regėjo pastaro D'angelo gyvenimo ciklo paskutines minutes. Skausmingai aiktelėjo vaizdinių kratiniui pasibaigus. Pasivedė vyruką į atokiausią šokių aikštelės kampą. Nesikuklindama sumetė delnus ant plačių Michael'io pečių. Atstumas buvo toks, kad galėjo susikalbėti vienas ant kito nešaukdami.
- Nesu paranojikė, tiesiog siaubingai atsargi. Turiu trijų metukų sūnų. Gyvenu ir kvepuoju dėl jo, todėl pavojų bandau išvengti, supranti? Tu žinai kas aš esu, pasirodei čia, nes žinojai, kad mano instinktai suveiks. Aš tuo tarpu kas tu, deja, nenutuokiu. Bet jaučiu. Kažką. Nesi panašus į jokią mano anksčiau sutiktą būtybę,-he fascinated her. Ta nežinia varė iš proto, visai kaip ir beprotiškai jaudino. Jo energetika toli gražu nebuvo tamsi, bet galinga ir nepaprasta. Rudos akys įsikabino į žydras jojo,-Kas tu esi?

- Prašmatnus ornamentas,-tamsiaplaukis vyras su nedidele barzdele atsidūrė prie Rebekos šiai iš už nugaros. Buvo palinkęs, itin susidomėjęs velnio simboliu ant delno, kurio vampyrė nesistengė labai dengti,-Atrodo, auč. Skausmingai. Žinau, visiškai ne mano reikalas, bet kas nutiko?
Vyrukas atrodė nusiteikęs draugiškai ir smalsiai, bet ne per daug. Nebandė desperatiškomis priemonėmis pelnyti Rebekos dėmesio, nors išvaizdi blondinė neabejotinai buvo kritusi jam į akį. Cato ir Michael'į vienijo ne tik ilgametė draugystė, skonis skirtingom moterims, bet ir pomėgis linksmintis gražių damų draugijoje. Dar sėdėdamas prie staliuko pasijuto keistai išvydęs tamsiaplaukę Mikaelson draugę, kažkur lyg matyta pasirodė, o gal ir ne. Kadangi gyveno gana aktyviai ir mėgo pažintis, šį dežavu nurašė sutapimui, kurių jo gyvenime netrūko. Pasitikdavo daug veidų, kuriuos kaip manė yra regėjęs kažkur anksčiau. Kokia tikimybė, kad tamsios jo akys žvelgė į jo biologinę motiną iš gyvenimo, kurio nepamena?
- Aš Cato,-prisistatė,-Leisk palaikyti tau draugiją, kol tavo draugė užsiėmusi su Maiklu,-vyras pasigavo pro šalį ėjusią barmenę, paprašė jos dar vieno butelio viskio, kurį su draugu spėjo ištuštinti bei reikšmingai nukreipė akis į šviesiaplaukę, idant ši išsakytų ir savo pageidavimą.

- Mano dukters labui?-užteko kelių, bet svarbių žodžių, kad Sebastiano veidas neatpažįstamai pasikeistų. Užsiuto. Suvokti kiek jam rūpi Liviana ir ką padarytų, jeigu jai kas nors nutiktų... Pasidarė baisu. Bijojo pats savęs,-O tu visgi esi ypatingo lygio nuokruša, ką? Abu jūs. Vienas įsivaizduoja esantis kilnus, bet tarp eilučių grasina pasikėsinti į niekuo dėtą moterį dėl kažkokio suknisto medaliono, o kita...-žvilgtelėjo į Aurorą, kurios pasipūtusią marmuzę su malonumu būtų nuplėšęs velniop,-Tiek jau to. Fatališka tamsiaplaukė su aukštakulniais ir prastu požiūriu. Kažkur jau baisiai matyta,-prisimerkė leidęs sau suvokti, kodėl Aurora jam pasirodė tokia pažįstama ir tuo pačiu atgrasi. Priešais puikavosi pavyzdys, kaip atrodytų Katherine Pierce, kuri Sebastiano nebūtų niekados pamilusi.
Redford'as nesujudėjo per "prievartą" aprėdytas. Drabužiai, prisisunkę kraujo gal ir glaustų prie odos maloniai, jeigu tai nebūtų Livianos kraujas. Kvapas kėlė šleikštulį, vertė prisiminti, kaip dukterį išdrąskė - tie patys mėsininkai pjaustydami paršelį elgėsi delikačiau ir "profesionaliau", nei alkanas vampyras, į kurio nasrus papuolė jo paties kūnas ir kraujas, gimęs iš kadaise beprotiškai mylėtos moters. Buvo susidūręs su daugybe antgamtinių būtybių. Bet Aurora? Telekinezė, portalai, manipuliavimas realybe? Būtybės, kurios buvo iki apsišikimo galingos vertė jį manyti, kad jam siaubingai nepasisekė. Kad kaip serafimas atgimtų žmonių pasaulyje turėjo įgyvendinti siaubingai sudėtingą schemą ir net kai pavyko jo vampyriškas kūnas vis tiek buvo didžiausia Redford'o silpnybė, pilna geidulių, troškulio bei gamtos jėgų specialiai jam sukurtų apribojimų. Pasisekė tiem, kurių galia neturėjo žiaurios kainos, už kurią turėjo skaudžiai mokėti. Vyrukas nėrė pro portalą palikdamas Sebastianą sunerimusį. Kas jeigu jis patraukė tiesiai pas Livianą? Ji žinotų ką daryti, apsigintų. Neabejojo. Mirus Saloninai bei Marciai iš jo tobulo žmogiško gyvenimo buvo likusi tik pirmagimė dukra. Įsivaizduoti savo realybę be jos jam tapo neįmanoma.
- Here we go...-neišbrido iš krauju virtusio vandens, o mūšis su Aurora, kurio mergina akivaizdžiai pareikalavo nekėlė Sebastianui didelės vilties, jog išneš kudašių sveikas. Abi antgamtinės butybės pasileido viena kitos kryptimi. Galbūt Redford'as ir buvo fiziškai stipresnis. Kas bepasakys? Sebastianas iš dievų pasaulio išnyko.
Krito.
Blaškomas šaltos, tamsios, lietingos atmosferos bejėgiškai vartėsi visomis įmanomomis kryptimis. O tada...
Smūgis. Purslai.
Šaltas vanduo apgaubė kūną, sunkus negyvas vampyro kūnas grimzdo į glemę kaip akmenėlis. Ėmė mataruotis galūnėmis, plaukti. Be garso, be akivaizdaus deguonies poreikio iškilo į banguojančio vandens paviršių. Horizonte matydamas šviesas plaukė jų link.
Krantas. Uolėtas ir aštrus. Užsikeberiojo paliegeliškai pasitiesdamas ant nugaros. Peralkęs jis neturėjo tiek jėgų, kad aktyvi fizinė veikla jo nevargintų.
- Tu manęs taip nekenti, o aš ką tik išgelbėjau tavo kailį. Mažiausia ką galėtum padaryti tai padėkoti,-malonaus bangų ošimo ramybę sutrikdė šį kartą Rebekos balsas. Redford'as gulėjo sustingęs. Vandenyno gerai atskalautas kūnas buvo šaltesnis, nei paprastai. Apsivertė ant šono ir nusikosėjo. Iš burnos trykštelėjo sūraus, vandens čiurkšlė.
- Tu išgelbėjai ne mane, o kūną, kurio tau reikia,-silpnas, bejausmis balsas.
- Aš nesiginčiju. Ką tik susidūrei su dvejomis būtybėmis, kurioms sunkiau nosį pasikrapštyti, nei tave į skutus suplėšyt.
- Ir ką tu tuo nori pasakyt?-Sebastianas užsimerkė. Žiūrėti į demoną, kuris "užsidėjo" Rebekos pavidalą jis nenorėjo.
- Noriu pasakyt, kad be manęs tu nei savęs, nei artimųjų neapginsi.
Vampyras smogė kumščiu į akmenį pagautas momentinio įsiūčio.
- Tai visgi pakeitei plokštelę? Dabar bandysi gundyti, tartis gražiuoju? Juk ne per seniausiai tikinai, kad nieko pakeisti negaliu. O mano artimuosius sunaikinsi pats leisdamas akies krašteliu man tai stebėti.
- Visi prikalbame niekų, kai būname supykę,-pasiteisino paprastai, lengvabūdiškai ir visiškai neįtikinamai. Redford'as leido sau trumpam patylėti.
- Kas jie tokie?
Rebeka prisėdo šalia, tamsos apgaubtas jos veidas žvelgė į banguojantį horizontą. Sebastianas žvelgė į demoną jausdamas kaip stipriai nori, kad Mikaelson iš tikrųjų būtų čia.
- Jei stovėtum pasiūlyčiau įsikibti, nes tai ką pasakysiu išvers tave iš koto.
<...>
Demonas juodu vėl perkėlė tik šį kartą į vietovę, kurioje visas tas Xerces košmaras ir prasidėjo. Kur prieš penkis metus Sebastianą patiesė tūrio neturintis juodas šešėlis apvaliomis, švytinčiomis akimis. Tik šį kartą į rizikingiausią avantiūrą savo gyvenime nėrė beveik sava valia.

<...> - Aš tiesiog spekuliuoju. Paklausyk.
Sandėliukas, kuriame laukė nusileidžiančios saulės Sebastianui akimirksniu tapo ankštesnis ir kur kas mažiau mielas, nei iki tol. Tik prieš kelias valandas paleistas Rebekos nuo pražūties vyras bene neturėjo laiko atsipalaiduoti, nes jei galvą prieš tai kvaršino gražioji Mikaelson, dabar ramybės nedavė Katherine pavidalo demonas,-Tavyje yra tik labai maža, net nereikšminga dalis manęs. Ir visgi tavo kūnas po susijungimo priima mane kaip savą. Tad kodėl nepabandžius tavęs suvesti su likusia manęs dalimi?
Sebastianas į kitiem tuščią, o jam ne erdvę žiūrėjo ilgai ir bukai, nelyginant smegenis būtų ištikęs trumpasis jungimas, kol pratrūko:
- Tai yra labiausiai mano protinius gabumus žeidžiantis pasiūlymas kokį esu girdėjęs! Nusižudyti. Va ką tu man siūlai. Mieliau išeisiu į saulę nei tai!
- Aš tau siūlau vėl turėti galias. Puikiai žinau kokią didelę popą tau padarė tasai Connor'as, kai jėgų sumenkinimo principu iš esmės tave iškastravo ir paliko nukraujuot.
Redford'as garsiai suplojo delnais it aukštindamas savo niekingą kompanioną.
- Bravo, šlovė vieninteliam ir nepakartojamam demonui, kuris galvoja apie kitų gerovę, bet tik ne apie savo. Ar tu mane kvailiu laikai?!
- Na, taip,-nesudvejojo patikinti šaltu balsu,-Bet aš dabar kalbu ne apie tai. Savo motyvų turiu taip pat, pats gali įtarti kokie jie. Tiesiog dėstau kokios tau pačiam gali būti iš to naudos. Serafimu tu nebebūsi. Niekad. Aš esu vienintelis tavo šansas apsiginti prieš bet ką. Bet kada. Bet kokiomis aplinkybėmis.
- Užsikrušk,-iškošė neketindamas leistis į jokias tolimesnes šnekas. Pasiduoti demono įtakai? Patikėti jo nuodingais žodžiais? Manipuliacijomis jo sąmone ir troškimas? Na jau ne. Galbūt iki pat susidūrimo su pusdieviu ir Rebekos bei Sailo dukra iš kito pasaulio Sebastianas būtų išlikęs toks kategoriškas.
"Tavo dukters labui" - D'angelo žodžiai sukosi galvoje kaip įkyri melodija, kurios niekaip negalėjo išmesti lauk. Pasvėrus visus už ir visus prieš... Už buvo tik vienas - galimybė apginti Livianą nuo mėšlo krūvų, kurios ketino ją nuskriausti. Jį užvaldė desperacija. Xerces negalėjo tikėtis palankesnio momento savo miglotam tikslui pasiekti. Redford'as juo nepasitikėjo. Tyrinėjo demoną ištisus penkis metus ir žinojo, kad be visiško blogio ten daugiau nieko nėra. Tas blogis siekė plisti, naikinti, kitų skausmas jam teikė malonumą, darė tai dėl pramogos. Tikėtis, kad demonas elgsis, civilizuotai tapęs jo viduje galingesniu buvo naivu. Galbūt jis tikrai prarys jo sąmonę kaip tabletę. O galbūt taip nenutiks ir originalusis kūno šeimininkas sugebės jį valdyti, kaip sėkmingai, be menkiausio vargo valdė dabar?
Nusilpęs Sebastianas bene sverdėjo blaškomas stipraus, gūsingo vėjo, kurio neužstojo medžių kamienai.
- Ką mes čia darom?-paklausė tuštumos. Xerces išlindęs iš paties vampyro vis dar atrodė kaip Rebeka.
- Laukiam.

by **Jon Spencer** Tr. 08 17, 2022 4:32 am

Pokalbis su Liviana, aiškiai paliko stiprų pėdsaką tam, kad vėliau pasinerti į tam tikrus susikūrusių steriotipų persvarstymus. Be jokios abėjonės galima buvo teigti esti tamsiaplaukė buvo gana šališka savo giminės atžvilgiu. Tačiau tuo pačiu, ji buvo vienintėlė, kuri neputė miglos į akis. Ir nors neatvėrė paslapčių skrynios iki galo, tačiau įsileido Mikaelson į savo pasaulį užtektinai, kad nepamesti proto, bet pradėti matyti viską kur kas aiškiau. O atsižvelgus į tai, kad Rebekah nebuvo perdėm išsiblaškiusi asmenybė, kad ką nors svarsbaus praleistu, galima buvo numatyti, esti palaipsniui šviesiaplaukė nemirėlė nuomonę ims keisti. Ir ką gali žinoti, galimai nebeliks tokia kategoriška Redford’o atžvilgiu. Jei tik nenutiks kas nors, kas jai prieš mažą nosytę užvers duris, su trenksmu ir devyniais užraktais. Kaip be pasukus, ateitis visuomet yra miglota, kaip ir atitinkamai migloti yra aplinkinių motyvai. Būtu klaidinga manyti, kad Mikaelson paprasčiausiai išmetė iš galvos tą faktą, esti šiai akimirkai pirmasis vampyras buvo kitame, nei jai pažįstamas pasaulis. Ar šis buvo saugus, ar vieta, kurią jam nurodė Livė sugebėjo “žvėries” alkį numalšinį ir žinoma… ar jis bent akimirkai leido josios vardui (veidui) perskrosti savo mintis. Gerai kad vampyrai turi puikią savybę vienu metu užsiimti labai daug dalykų. Net galvoti išeina apie kelis dalykus, tuo pačiu metu. Protas, o ir kūnas veikia kur kas didesniu pajėgumu, nei kad lyginant su net aktyviausiais mirtingaisiais. <…>

Siaubingai patenkinta savo “žygdarbiu”, šviesiaplaukė buvo pasidabinusi atitinkama šypsena, kuomet palinkusi arčiau stalo, pasigavo svaigiojo gėrimo kokteilį.
– Nemirtingumas turi savo privalumų ir jei negali jais pasimėgauti, tuomet kokia iš viso prasmė? – Sukrizenusi, ji netgi sužaidė pečiais, imituodama pirminius “happy dance” žingsnelius. Prie to pačio Mikaelson netrūko būti apdovanota dėkingumo bučiniu į skruostą. Kreipti dėmesį į prasikaltusius mirtinguosius ji jau nebe ketino. Pilnai užteko subolavusios vaizduotės, kuri priešė gana spalvingą šių dviejų nakties scenarijų. Ką kalbėti apie tai, kad labai jau stipriai į naujas pažintis Rebekah susikoncentravusi nebuvo. Nesugebėjo it spragtelėjus pirštais, atsiriboti. Tuo labiau tai buvo Livės naktis. Pasileisti plaukus, pašėlti ir bent kartą padaryti tai, ko ji iš prigimties nelabai daro. Ir visgi, ilgai vienumoje sėdėti neteko. Mat dar neatlaisvėjusi vieta, kaip mat buvo užimta. Rebekah vos girdimai atsikvėpė, kuomet buvo pagauta už rankos, nusikaltimo vietoje. Bet kaip be pasukus, kibti drąskyti akis, neskubėjo. Viso labo trūktelėjo pečiais, taip neįpareigojančiai, kad netgi galėjo pasirodyti kad Rebekah yra absoliuti tuštutė, kuri pati iš savęs nieko daugiau, nei face and body, duoti negali.
– Priklausomai. Jei būsi vertas mano vaizduotės, negaliu pažadėti kad nesusilaikysiu. – Na taip, tai buvo draugiškas perspėjimas, kitaip dar galimai traktuotinas kaip grąsinimas. Bet padarytas taip subtyliai, kad piktavališkumo tame pagauti buvo veik neįmanoma. Michael’is viso labo į tai atsakė lengva šypsena. Taip, Rebekah buvo labai akį traukianti dailiosios lyties atstovė, tačiau D’Angelo savo suinteresuotumą demonstravo jos drauge. Mat draugė ant savo kaklo buvo pasikabinusi tai, kas priklausė jam. Jo žandikaulio raumenynas sugrojo, kuomet, užburiančiai mėlynas akis nukreipė būtent į atsakiusią Varias.
– Pardon. Didelis smalsumas užniejėjo pasižiūrėti kuo visą tai baigsis. Jau nieko nesakau apie tai, kad abi atrodėt labai užsivedusios procesu. – Michael’io veide pasirodė anaiptol ne piktybinė, greičiau lengvą susižavėjimą atvaizduojanti šypsena. Ir visgi, emocija neužsiliko, kuomet tamsiaplaukė gana greitai pakilo nuo stalo. Smalsiai palydėdamas šią žvilgsniu, vyras vis dar atrodė pakankamai atsipalaidavęs. Priešingai nei buvo galima numatyti, iš jo pusės nesklido ne kruopelytės piktavališkumo ar agresijos. Netralumas pastaruoju metu ėmė viršų jo gyvenime. Pertrauka, kurios jam reikėjo kad susitelkti į kur kas svarbesnę užduoti. Pirmas kontakto nesistengė pagauti, žinojo kuo viskas gali pasibaigti, nors ir “nenustatė” Livianos rūšies, turėjo tik prielaidą kad pastaroji irgi gali būti vampyrė. O šitai suveiktu letaliau, nei saulės spinduliai be atitinkamos puošmenos. Pagautas už rankos, jis pastebimai sumišo. Nuostaba, persimašė su susidomėjimu, kuomet vyras pakėlė savo akis ties tamsiaplaukės veidu. Nedramatizavo visko, steriotipiniu “kaip?”, klausimu, kuomet gana klusniai nusėkė paskui. Jie liko kartu, gaudami galimybę būti neišgirsti. Juk prie D’Angelo netgi su didelėmis vampyriškomis pastangomis išgirsti, būtu neįmanoma. Magiją jis nekontroliuojamai blokavo.
Nepaleido gražuolės veido iš savo unikaliai atrodančių akių, kuomet leido jai susikrauti savo rankas ant treniruotų jo pečių. Vyro rankos taip pat, gal kiek nuspėjamai atsidūrė ant jos juosmens. Nesielgė kaip piemuo, kuriam nuo bet kokio kontakto su dešimtuko verta moterimi kinkos imtu linkti, o visas kūnas nevaldomai drebėti. Patirtis, ir pasitikėjimas savimi duoda savo. Pritraukė ją arčiau. Nors būtina pabrėžti, muzika ir perpildyta asmenų aikštelė tapo kažkokia pilka dėme fone. Kažkuo visiškai nereikšmingu. Livianai kalbant, stebėjo jos lūpas. O kai prireikė pasisakyti pačiam, pirmiausia savas suvilkė liežuviu per šias brūkštelėdamas.
– Jei būčiau next in line baubas, būtum mane pajautusi daug ankščiau. Ar labai klystu? – Vyro balsas skleidė kažkokias malonias ausiai vibracijas, tarytum susiformuodamas ne gerkluose, o kažkur giliau. Jo veide pasirodė akimirkos kampinis šypsnis, kuris pradingo su tuo, kad jojo dėmesį ir vėl prikaustė josios unikalus grožis. Taip, retai kada eina sutikti kažką panašaus į Livianą. Kur veidas ir siela yra tobulas miksas. Vis dar buvo beprotiškai keista ją liesti. Jausmas buvo nepanašus į nieką kitą. Be šilto kūno, kuris buvo dengiamas dailia suknele, ji savy talpino kažką, su kuo jis ankščiau niekada nebuvo susidūręs. Tai kirbino smalsumą, norą eiti toliau. Bet nebuvo nei skystas, nei vienpusis, kad sau tai leistu.
– Sveikinu, dėl sūnaus. Dėl vieno tu neklysti, tikrai pasirodžiau čia su minimi tave rasti. Bet tai neturi nieko bendro su tuo, apie ką pagalvojai. – Suimdamas vieną iš jos rankų, pusdievis gana mikliai privertė gražuolę apsisukti aplink savo ašį, kuomet čia pat jos nugarą pasitiko savo priekiu. Jo veidas, o tiksliau lūpos atsidūrė ties moters ausimi, kuomet ėmė kalbėti dar tyliau, nepriklausomai nuo to, kad būtinybės tam nebuvo jokios. – Nekapstyk Liviana. Pažabok savo smalsumą. Tokių kaip aš, likę ne daug. Ir kuo mažiau apie mus bus žinoma, tuo saugesnė ateitis laukia. Patikėk manimi, aš jau ne vieną žmogišką ciklą praėjau, kad galėčiau taip užtikrintai teigti. – Dar vienas, gana taiklus pastebėjimas, duodantis pakankamai aiškią užuominą apie tai, kad jo rūšis jei nėra išnykusi, tai geriau lai liktu neliečiama. Kaip be pasukus, dievai yra galingiausi tuomet, kuomet jais tikima. Ir šiais laikais, mažas gali pasigirti tokiu tikėjimu. Ir ne, krikščionių dievo mes neskaičiuojame. Nepaleisdamas jos iš savo glėbio, Michael’is pagaliau nukreipė žvilgsnį į pakabuką, kuris vis dar kabėjo ant jos kaklo. Ten esantis akmenėlis, nuo artumo su pusdieviu pakeitė spalvą, ėmė švytėti kaip iliuminiscencinis daiktelis, dubliuodamas jo akių spalvą. Įspūdingai atrodė, nieko nepasakysi.
– Nebandysiu tavęs apgauti. Man reikalingas medalionas, kurį dabar puoši. Jis priklauso man, nors atsiras ne vienas, kuris norės jį iš tavęs pasiimti. Ir Jie nebus tokie draugiški, kaip aš. Bet tą tu ir pati puikiai žinai. Numanai kiek žalos jis gali padaryti, jei atsidurs netinkamuose rankose. – Šiek tiek prisimerkė, žvilgsnį sugrąžindamas ties jos veidu. Buvo nuo šio taip arti, kad šiltas ir su gerais kvepalais susimaišęs jo kvėpavimas, atsimušė į vikanės veidą. – Tik nesek savo tėvo pavyzdžiu, ir nepradėk vaizduoti esti tau grąsinu. Tu pati paminėjai kad bandai išvengti bereikalingų pavojų dėl savęs ir savo sūnaus. Atiduok man jį, ir aš pažadu kad jo pėdsaku niekas neatseks. Aš taip pat išvyksiu iš tavo gyvenimo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Tai buvo Livianos vakaras, todėl šviesiaplaukė visiškai neprieštaravo, kuomet tamsiaplaukė nusprendė pereiti į šokių aikštelę, su reikia pripažinti, labai išvaizdžiu individu. Galvoje toptelėjo mintis, kad vien iš fiziškumo jis priminė tas graikų dievų skulptūras, kurias kažkada buvo nuvykusi į Prancūziją, apžiūrėti. Varias neatrodė susinepatoginusi, nors tam tikri jos kūno signalai parodė elgsenos keistumą. Akies krašteliu visgi pasižadėjo sau stebėti ar viskas gerai. Tai galima pavadinti banaliu draugiškumu, kuomet ateini su drauge, bei kartu su ja išeini. Saugumas. Žinojo kad liko ne viena, tačiau savo naujo kūno papuošalo tikrai nesistengė labai nuslėpti. Tiesą pasakius, bandė gyventi šia akimirka, negalvojant apie gana aiškią problemą. Kurią, prie to pačio pasirodė ne taip ir sudėtinga išspręsti. Bent remiantis tuo, kad Varias pareiškė žinanti asmenį kuris tai gali padaryti. Su gana lengvai įgyvendinama sąlygą. O nuo Redford’o turėjo ne vieną paslaptį, ką būtu pakeitusi dar viena? Pirmiausia neskubriai atlošė galvą, pažvelgdama į asmenį, kuris tuo metu buvo šiai už nugaros.
– Esu siaubingai prasta namų šeimininkė, nusideginau delną kai bandžiau draugės sūnui iškepti “Supernatural” motyvais išmargintų vaflių. – Tikrai neketino atsiverti pirmą kartą matomam asmeniui. Nors tai galėjo suveikti 50/50. Arba tamsiaplaukis palaikytu kad jai visai ku ku, miau miau. Arba imtu demonstruoti dar didesnį susidomėjimą. Bet paprasčiausias paaiškinimas, pasirodė labiausiai logiškas. Nors ir neįtikimas. Ypatingai, jei šis buvo bent tiek pat, kiek šio draugas, apsišvietęs. – Be nedidėlės dramos, po kurios teko vykti į ligoninę, jokios didelės bėdos nėra. Užsitrauks ir neliks ne pėdsako. – Pasistengdama draugiškai šyptelėti, pagaliau sulaukė kad nepažįstamasis prisėstu prie staliuko. Mat kalbėti ir nematyti asmens buvo siaubingai nepatogu. Padavėjai nurodė kad ir jai pakartotu, kuomet tolimesnį savo dėmesingumą nukreipė į Cato. Tuo pačiu metu stengėsi įsiklausyti į garsų mišrainę, atrasti Livianos ir D’Angelo balsus. Bet šnipštas, nors juos ir matė, tačiau nieko negirdėjo. Keista.
– Cato, kaip Marcus Porcius Catō dar kitaip žinomas kaip Katonas Jaunesnysis? Turi labai retą vardą, buvau jį girdėjusi tik du kartus prieš tai. – Puse lūpų šyptelėdama, šviesiaplaukė ir vėl keliais pirštais pasukiojo savo neišbaigtą taurę su kokteiliuku.
– Rebekah Mikaelson. Ir taip, aš visuomet prisistatau pilnu vardu. Tai šiek tiek padeda atfiltruoti pašnekovus. Niekada negali žinoti kada vienas iš pasiūtusių mano brolių, įsiverš ir pradės “koncertus” demonstruoti. – Pasišaipė, kuomet ir vėl akies krašteliu dirstelėjo į šiek tiek atsitraukusių pusę. – Taigi Cato. Tavo draugas paminėjo kad ne vietinis. Kokie vėjai jūs čia atnešė? Nes jei pasakysi kad tai geriausias kaljanas USA, nepatikėsiu. – Neskaitant šiokio tokio tardančio prieskonio jos kalboje, mergina buvo nusiteikusi gana draugiškai.

- Visiškai neklysti,-Liviana patikino tik paklausta. Viskas ką galvojo iš karto veržėsi lauk pro jos lūpas - moteris sau nepasiliko menkiausios dvejonės,-Bet mane labai glumina, kad tokie dalykai tau yra žinomi. Turėčiau prisistatyti ar mano vardą taipogi žinai?-ji prisimerkė vertindama D'angelo atsargiai, įtariai. Kone dievišką energiją skleidžiantis įspūdingo stoto vyras net ir paprastam žmogui būtų sukėlęs nežemišką, didžiulį įspūdį. Livianos krūtinė kilnojosi. Pojūčiai vertė ją jaudintis. Išskirtinės spalvos, itin skaisčiai žydros akys, malonus kvapas, sotto voce... Nepaisant to, kad Michael’į analizavo iš "profesinės" aka prigimtinės pusės pasakyti, kad jis nėra dieviškai patrauklus vyras galėtų nebent persona su išbadytom akim. Vikanė atėjo į barą tikėdamasi susipažinti su kokiu nors priešingos lyties atstovu - tikrai taip, bet nusičiupti ir į šokių aikštelę nusivesti dievo ir mirtinos moters aistros, gal net meilės vaisių? What are the odds?!
- Žodinis patvirtinimas, kad nesi čia vien mano nemirtingumo pratestavimui yra vertas tik tiek, kiek jo laikysiesi,-sausas, sausai išsakytas faktas. Priešų Liviana neturėjo vien tik todėl, jog jie neišgyvendavo. Tai toli gražu nereiškia, kad treniruota karė visados išlipdavo sausa iš balos, o jos mirtini kirčiai visados pasiekdavo tikslą. Ne ir ne. Pasitaikydavo sunkių mūšių, pasitaikydavo gerokai už ją fiziškai ir magiškai stipresnių būtybių. Tačiau ne visados pergales lemia pati galia. Livianos pagrindinis darbas buvo net labiau tiriamo pobūdžio, nei gryna raumenų jėga. Visas supernatūralias būtybes vienodai apjungė nekintanti taisyklė - visi turėjo silpnybes. Ir vien tik tai, kaip gerai bei tiksliai jas išsiaiškinsi lems kovos atomazgą. Varias yra nugyvenusi ne vieną ciklą likusi disfiguruota, paralyžiuota, nes buvo praradusi galimybę išsigydyti. Buvo laikai, kai vikanė galėjo pasižymėti įspūdingu nuožmumu. Jai nerūpėjo jos gerovė, jai rūpėjo tik tikslas ir galutinis rezultatas. Ir tik labai neseniai Liviana apsiramino. Kai į jos gyvenimą grįžo tėtis, dėdė, brolis, kai moteris pamilo vilkatą Thorą, kai pagimdė sūnų... Anksčiau ji manė, jog neturi ko prarasti, o dabar tokių asmenų išsirikiavo nemaža eilutė. Ji pasikeitė. Suminkštėjo. Varias nevalingai aiktelėjo staigiai bei tvirtai apsukta. Jos seksualumas, net ir neišreikštas hyper tą paryškinančiais akcentais, ryškiu makiažu, aptemptais drabužiais, aukštakulniais sklido tiesiai iš kūno, kai nepasimetusi ji įsijungė į žaidimą ir suvingiavo klubais. Jos užpakalaitis sugestyviai rėmėsi į D'angelo tarpukojį. Jis priartėjo, kuždėjo, tamsiaplaukei užgniaužė kvapą. Labiau nei tai, KAIP buvo pasakyti jo žodžiai vikanę trikdė pati jų reikšmė. Ji negalėjo identifikuoti vyro rūšies net ir šiam pametėjus ne vieną, tiesa, labai abstrakčią užuominą. Pirmoji mintis - serafimas, bet tai itin prieštaringas spėjimas. Lengvo būdo egzistuoti materialiame pasaulyje jie neturėjo. Fairy? Dark Fairy?.. Liviana ūmiai atsisuko. Akyse ir lūpose žaidė valiūkiškas smalsumas.
- Leisk man...-ji judėjo lėtai, nes aiškiai norėjo parodyti ką ketina daryti. Moteris kėlė rankas, skleidė delnus tam, kad prisiliestų. Šilti pirštai prigludo prie šiurkštaus, plaukais papuošto ir taip patrauklaus jo veido. Rudos akys pasislėpė po vokais. Vikanė susikaupė. Ir... It įgelta atšoko. Ji neatrodė persigandusi, veikiau... šokiruota. Tankiai kvėpavo. Nuo energijos, kuri trenkė lyg per visą kūną parėjęs žaibas dilgčiojo nervų galūnėlės. Moteris nebešoko, ji atrodė susikaupusi ir kiek nusiminusi,-Tavo pasaulis buvo toks gražus,-Liv akys sužėrėjo it pakerėtos. Mintimis ji persikėlė kai kur kitur. Jos vaizduotėje Michael'is stovėjo įspūdingų rūmų, didingų arkų fone, akino auksiniai stogai, pagarbią baimę jausti vertė milžiniškos titanų statulos,-Bene nuostabiausias, didingiausias iš visų. Kas jam nutiko yra tragiška. Man labai apmaudu.
Suaktyvėjęs medalionas privertė vikanę atsitokėti. Stebuklingi, bet vaizduotės sulipdyti miražai išnyko, ji pajuto skausmą. Įkaitęs artefaktas ant jos kaklo paliko apvalią nudegimo žymę, Varias papuošalą, nusiplėšė. Akimirką pasijuto užhipnotizuota nuostabaus akmenėlio švytėjimo. Vikanė pakėlė rudas akis į Michael'į. Nuo traukos nepažįstamam buvo praėjusi eilutė kitų, ne tokių masinančių emocijų, tad Varias atrodė šalta, kiek mechaniška.
- Manęs nereikia ilgai dėl tokių dalykų įtikinėti,-medalionas, kuris skleidė nežemišką energiją savo mistiškumu graikei tikrai patiko, bet ne tiek, kad nesutikdama jį atiduoti statytų ant kortos savo ir visų svarbiausia sūnaus gerbūvį. D'angelo patrauklumas šiuo atveju neįtakojo to, kad Liviana jautė pasitikėjimą. O gal šiek tiek?.. Vyras toli gražu nespinduliavo tamsios energijos, ko ji negalėjo pasakyti net apie, savo pačios tėvą. Kalbant apie jį:
- Ką tu tuo nori pasakyt?-pusdievio žodžiai leidę suprasti, jog jis arba turėjo akistatą su Sebastianu arba pažįsta kažką kas turėjo ir turime visai kitokią Livianą. Įsiplieskė kovingumo ugnelės,-Tu buvai sutikęs mano tėvą? Po galais, kurių velnių?! Kada? Ar jam, viskas gerai?-jeigu moteris lyg jau ir tiesė artefaktą į pusdievį dabar atrodė panašu, idant jį pasiliks. Bent jau iki tol, kol negaus ją tenkinančių atsakymų. Grėsė didelis interesų ir logiškų neatitikimų konfliktas. Iš pažiūros draugiškai ir kilniai nusiteikęs, neva moralinį kompasą turintis pusdievis užsiundo ant jos tėvo tribridę abominaciją (or at least nesikiša į beprasmį jų susikirtimą), tada susiranda Livianą ir gražiai su ja pašneka. D'angelo turėjo numanyti, kad netiesiogiai šiam paminėjus akistatą su Sebastianu nemirtinga vikanė pasius. Nenorėjo daryti skubotų išvadų ir tik dėl to akimirksniu, čia pat nepersikėlė į dievų pasaulį, kur tėvą paliko, atseit, saugiai. Michael'is liko skolingas jai paaiškinimą.

Cato neatsiminė nieko, kas susiję su jo vaikyste. Jis sąmoningai blokavo traumuojančias patirtis, taip veikė jo savisaugos instinktas. Bet jei atsimintų, atsimintų tėvą, iki kraujų talžantį motiną, rėkiantį, verčiantį pasakyti, kur ši paslėpė jųdviejų sūnų. Gerai, jog Chariton'as nežinojo, kad Cato slėpėsi pačioje trobelėje ir viską pro nedidelį plyšį matė. Berniuką paralyžiavo baimė. Jis drebėjo. Jis jautėsi išduotas. Jis žinojo, kad tėvas nori jį nuskriausti. Koks siaubingas jausmas turėtų krėsti vaiką, mirtinai bijantį asmens, kurio esminė paskirtis tavo gyvenime yra tavimi pasirūpinti? Tiesa, Cato ne visą laiką buvo priemonė Charitonui įgyti didesnę, nei turėjo jėgą. Kadaise jis mylėjo Livianą, mylėjo jųdviejų sūnų. Tačiau kapstymasis po žmonos giminės istoriją virto liguista obsesija. Galios troškimas Chariton'ą išvarė iš proto. Kai sudaužyta Liviana gulėjo praradusi sąmonę, o sužvėrėjęs tėvas išlėkė lauk, Cato tiesiog bėgo. Jis prisimintų bėgimą, kuris trūko iki tol, kol išsekęs berniukas tiesiog nualpo. Motinos ant sūnaus užmestas burtas, neleidęs jo susekti veikė taip gerai, kad Cato neberado net ji pati. Dviejų galingų vikanų palikuonis, neturėjęs galimybės išmokti atskleisti visą savo potencialą tapo benamis. Cato atsimintų vienišumą, šaltį, alkį. Atsimintų didžiules žiurkes pašiūrėje, kurios neleido berniukui miegoti ir vos tik jam užsnūdus mėgindavo krimstelėti. Jis būtų miręs. Neabejotinai. Visgi jis atsiminė. Atsiminė vaikus, gatvėse gyvenusius našlaičius. Atsiminė, kad tapo jų mažos bendruomenės dalimi. Jie jį priėmė, išgelbėjo, išmokino to, kuo patys vertėsi - už maistą ir pinigėlį nuomoti savo kūną asmenims, kurie jautė specifinį, patologinį, liguistą potraukį tam bei vagiliauti. Tiesa, pastaroji veikla netruko tapti ryškiausiu Cato talentu. Bėgo metai. Berniukas tapo paaugliu, paauglys tapo jaunu suaugusiuoju, jaunas suaugusysis vyru. Keliavo. Įsiveldavo į problemas. Vagiliavo. Naudojosi savo puikios išvaizdos privalumu, miegojo su moterimis, vyrais, senėmis bei seniais. Gyveno nerūpestingą, pašėlusį gyvenimą. Ko gero būtų ilgai negyvenęs. Jį būtų užmušę kas, gal pasigavęs baisią ligą, sugautas ir nuteistas mirties bausme. Cato nuo to išgelbėjo įdomi pažintis. Pažintis, kuri padovanojo jam amžiną gyvenimą.

- Net neabejoju, kad preteksto būti vampyru ir būti geru kulinaru kaip ir nėra,-vyras šyptelėjo. Atpažinti atstovę rūšies, kuriai pats priklausė nebuvo sunku, mat Rebeka nekėlė dilgčiojimo, kuris verstų žiūrėti į ją kaip į patiekalą. Žinoma velniškai keista, kad nemirėlei tariamas nudegimas nesugijo, bet to aplinkybės yra visiškai ne jo reikalas. Kita vertus gražios, o dar ir apsiskaičiusios moters draugija... Mikaelson akivaizdžiai kėlė vyrui susidomėjimą bei gerą įspūdį.
- Cato, kaip...-perspjauti Rebekos erudiciją būtų buvę sudėtinga, tad nusprendęs apeiti snobiškas šnekas pratęsė labai prastai,- Tiesiog Cato. Šis vardas yra vienintelis man iš vaikystės, kurios nepamenu likęs dalykas. Galbūt savo vardą atsimenu ne be reikalo. Nors per labai daug metų šis spėjimas nepasitvirtino,-niekas netempė jo už liežuvio, bet Cato buvo tikras plepūnas. Be to, visiškai atsipalaidavęs. Na ir kas, jogei atlydėjo čia bičiulį skolai mokėti, vyras stengdavosi puikiai praleisti laiką visados. Net ir neeilinis Geminus talentas vagiliauti tapo tiesiog precedento neturinčiu jam tapus vampyru. Būtent to jis čia ir atėjo - pavogti papuošalą, kurį nešiojo tamsiaplaukė. Galėjo padaryti tai nekaltai, nepastebimai, per kelias sekundes, bet neeee, kur jau, D'Angelo užsimojo dvi itin patrauklias moteris užkalbinti. Jei reikėdavo atlikti ką nors pompastiškai ir užduoties būta magiškos ir komplikuotos Michael'is keliaudavosi Auroros talentais. Jei reikėdavo atlikti ką nors paprastai ir greitai - Cato. Šis buvo tinginys ir visados eidavo lengviausiu keliu. Jei neišeidavo per vagystes ar lovą reikalo nesiimdavo visai.
Blyškus vampyro veidas tapo itin išraiškingas šviesiaplaukei prisistačius. Jis žiūrėjo į Rebeką ilgai, nusčiuvęs ir tylintis.
- Laikiau save nesėkmingu, nes niekados nebuvo tekę susidurti su žymiosios originaliųjų šeimos atstovais ir štai. Mane aplankė neįtikėtina sėkmė,-Cato plačiai šypsojosi, panašu, kad entuziazmo būta nuoširdaus. Net po akmeniu gyvenantys vampyrai žino kas yra Mikaelson'ai. Dauguma jų netgi esti matę jųjų atvaizdus nemirėlių istorijos knygose. Ko gero jokios svajonės išsipildymas Cato nepamalonintų taip, kaip galimybė įsitrinti į Mikaelson'ų šeimą. Tai reikštų apsaugą ir visišką aprūpinimą, o tuo niekados padoraus darbo nedirbusi vampyro subinė itin apsidžiaugtų. Jam nusišypsojo neapsakoma sėkmė. Be jokios abejonės apžavėti Rebeką jis pabandys, bet turėjo elgtis itin atsargiai ir apgalvotai. Negalėjo išsiduoti, negalėjo būti perdėm įkirus.
- Tai toli gražu nėra geriausias kaljanas Amerikoje,-patvirtino su aiškia "I know better" užuomina. Pasaulį kiaurai išilgai išmaišęs Cato tam tikrais klausimais buvo itin kategoriškas. Ypač malonumų,-Galima sakyti aš Maikiui dirbu,-"malonybinis" kreipinys išdavė toli gražu ne profesinį du vyrus apjungiantį ryšį. Jie buvo draugai, D'angelo yra bene vienintelis asmuo, su kuriuo vampyras skaitėsi, kurio neišnaudojo, kurio problemos jam kaip savos,-Jis mėgsta kolekcionuoti visokias senienas, o aš tas senienas padedu jam įsigyti,-labai tikslus apibūdinimas, tik reiktų patikslinti, kad Michael'is ieško jo galias jam turinčių grąžinti artefaktų, o Cato juos nesunkiai pavogdavo, jei tik šie turėdavo savininkus,-Šis baras yra tikra snaudulio fiesta,-netikėtai pareiškė ištuštinęs dar vieną stiklą,-Kai pajusi, kad kaljaną rūkyti atsibosta, kviečiu tave į kitokio lygio linksmybes. Trenton'e yra puikus vampyrų klubas, su skaniausiais donorais visoje Filadelfijoje. Mark my words,-Cato žvilgtelėjo į Livianą su Michael'iu. Kadangi juos dengė šokių aikštelėje šokantys kūnai nieko keisto nepastebėjo. Vampyras primerkė rudas, bene juodas savo akis, grąžinęs jas į Rebeką,-Ar kviesdamas tave, galima sakyt, į pasimatymą turiu baikščiai gręžiotis per petį, nes gali pareiti niuksas nuo tavo brolio kiekvieną kartą kai pagalvosiu, kokia velniškai graži esi?-flirtavo visiškai atvira korta. Galbūt padarė klaidą, vargu ar Rebeką buvo galima sužavėti visokiais pigiais triukais. Visgi moterys pagyras dievino. Tiesa, vyrai gal net labiau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

- Gali paaiškinti, kol turim laiko iki kažko, ko čia laukiam, kaip tau pavyksta naudotis galiomis net tuo atveju, kai kontroliuoju visus su tavimi susijusius aspektus?-mintis, kad savo stipria stebuklinga sąmone slopino jį penkis metus žiauriai kankinusią būtybę padėjo Sebastianui išlaikyti orumą bei teikė stiprybės. Demonas šyptelėjo.
- Tu iš tikrųjų kontroliuoji ar aš leidžiu tau taip manyt?
Redford'as prisimerkė.
- Kontroliuoju,-abejonės sėkla pasėta, bet vyras atrodė užtikrintas,-Tie tavo pigūs mind games... Neišdegs.
Rebeka nusimaivė akivaizdžia "we will see about that" maniera. Sudėtinga ginčytis su būtybe, kuri skaito tavo mintis, nes yra prie jų prikibusi. Netoliese sumirguliavo veidrodinį vandens paviršių primenantis plyšys erdvėje. Pro jį į šią proskyną lėtai įžengė moteris. Ji mostelėjo ranka ir pro portalą išnėrė vyriškas kūnas, it timptelėtas už nematomos virvės jis skaudžiai dungtelėjo ant žemės.
- Gali jį suėst jei tik nori. Atsikeršytum už tai, ką jis tau padarė,-Xerces pasiūlymo pirmoji dalis Sebastianą tikrai viliojo, bet nusilpęs jis turėjo netrumpai fokusuot kiek besiliejantį vaizdą, idant suprantų, jog vyrą pažįsta. Demonas leido savo žodžiais tą suprasti, čia Redford'ui ne iš karto "prišilo" visas suvokimas.
- Ar tai? Negali būti. No way,-nemirėlis atrodė apstulbęs. Viena galingiausių jo kada sutiktų būtybių, vyras juodais drabužiais iš kito pasaulio, Connor'as gulėjo be sąmonės, įveiktas,-Kaip jum pavyko?
- Klasta,-prabilo aukšta mulatė, kuri išnėrė iš portalo. Sebastianas anaiptol nedžiūgavo Xerces trofėjumi, mintis, kad kažkokiu būdu jis tribridą įveikė varė šiurpą. Tą pačią akimirką užsimanė mauti lauk pro tą portalą.
- Ką tu darysi su juo? Kas jam nutiko?-užmėtė klausimais demoną, kurį iš pažiūros kuo puikiausiai matė ir moteris.
- Visiškai nieko. Jam nutiko lygiai tas pats kas nutiko tau prieš penkis metus. Atliekamą savo dalelę saugojau ypatingai progai. Apsėdau Rebeką, na žinai, vien iš principo, o kai tavo dukra mane iš jos išlupo nukeliavau tiesiai pas Connor'ą, kuris užsiropštęs ant savo nestabilios pusiau-serafimės negalėjo pasigirti aukšto lygio susitelkimu į kitus reikalus. Sulindau. Ir dabar lėtai čiulpsiu jo gyvastį, ir jei norėsiu čiulpsiu kol iš jo neliks nieko.
Negeras jausmas kirbėjo Redford'o krūtinėje ir tai tikrai nebuvo nuovargis, alkis, pyktis, frustracija.
- Dulkinti savo puseserę,-Xerces kalbėjo toliau, balse nebuvo paniekos, tik smagumas,-Tikras šelmis tas Connor'as. Bet tai ne pirmas kartas tavo giminėje, kai du giminaičiai sulipa vienas ant kito, tiesa?
Vampyrui prireikė šiek tiek laiko apvirškinti tai ką išgirdo. Galų į reikiamą tašką vis tiek nesuveikė - pasiprašė "salės pagalbos".
- Ką tu tuo nori pasakyt? Nieko nesuprantu.
Demonas Rebekos pavidalu nusijuokė.
- Tu nežinai? Ai, taip, tikrai nežinai,-Xerces linksminosi. Visa savo šlykščia, pragariška esybe. Žinoma ko jam nedžiūgaut? Pagaliau reikalai jam ėjosi it per sviestą,-Cataleya yra tavo brolio ir serafimės Cassiopėjos dukra, taip? Kaip manai kieno sūnus yra Connor'as?
- Elissos?
- Tavo, kvaileli.
Vampyras pasijuto taip, nelyginant pusė gyvybinės jo energijos būtų išsivadėję. Nesileido išmušamas iš vėžių, labai stengėsi išlikti būdrus.
- Kiek pamenu vampyram daugintis lytiniu būdu yra, kaip čia pasakius, neįmanoma, ką?
- Atleisk, mažuli, pasitaisysiu. Sūnus tavo, bet ne šito tavęs. Kito tavęs. Iš kito pasaulio.
Tie visi "kiti pasauliai", kiti Sebastianai, kitos Rebekos, kitų jų versijų atžalos Redford'ui ėmė įgrįsti. Vampyras suprunkštė.
- Tikiesi, kad jausiu kokius nors sentimentus vyrui, kuris yra kažkurio kito manęs sūnus? Man nusispjaut, daryk su juo ką nori,-trumpai patylėjo, tada pratęsė,-Kas motina?
Xerces akyse degė liepsnelės.
- Kalė, kurio kališkumui visuose pasauliuose nėra lygių.
Na, toks apibūdinimas Sebastianui padėjo pirmiau prisiminti Aurorą, o tada... Išblyškęs jo veidas tapo dar baltesnis. Jis neklausė patvirtinimo, konstatavo:
- Katherine.
- Katherine,-nė neprašytas demonas patvirtino. Sebastianas į Connor'ą žvelgė jau kitokiomis akimis.
- Kaip?
- Turi omeny, kaip tai tapo įmanoma? Širduk, pameni korporacijos eksperimentus su tavo ir Katherine genetine medžiaga? Daugybę išsigimusių monstrų, kuriuos pats sunaikinai, o vienu ypatingu egzemplioriumi pasirūpinai itin tėviškai ir perkėlei į asmeninį rojų, kur jį dažnai lankei, kol dar galėjai?-"Trylika". Vargšas, vegetacinėje būklėje įkalintas, mėgintuvėlyje užaugintas vaikas su budria, nesužalota sąmone. Perėjęs tuziną žiaurių laboratorinių eksperimentų, kankintas... Tai buvo nesuvokiamai žiauru, tą mažą tyrą sielą nubaudė už tai, kas buvo jo biologiniai tėvai ir to Sebastianas nepamiršo niekados,-O kas jeigu vis dėl to jiem pavyko kažką iš jūsų stebuklingo DNR išauginti? Ne čia, kitoje realybėje?
Graikas klausėsi nusčiuvęs.
- Nemanai, kad per brangu švaistyti tokį unikalų kūrinį?-šyptelėjo puse lūpų nusprendęs pajuokauti. Xerces nusikvatojo, šyptelėjo net išvaizdi demono patikėtinė.
- Jis labai ilgai šiko man reikalus, Sevastianos. Užvėrinėjo portalus, kuriuos mano nuostabioji...-Rebeka atsistojo šalia moters, juodvi viena kitai suktai nusišypsojo,-Naraya atverinėjo bandydama mane išlaisvinti, naikino ištrūkusias manęs daleles. O dabar dvesia dėl to, kad kažką praleido, apsižiūrėjo. Kaip ironiška!
- Tu toks šaunuolis, demoniuk. Kas kitas jei ne tu viską taip gražiai ir paprastai man paaiškins.
Nepaisant to, kad žodžius lydėjo subtili satyra, Xerces pagyrą priėmė noriai. Sebastianas susikaupė. Kad ir kiek jėgų jam bebūtų likę turėjo surizikuoti. Vargu ar galėjo viskas blogesne linkme bepasisukt. Livianą gaudė evil Connor'o analogas Aurora ir pusdievis, pats Connor'as, į kurį buvo galima dėti dideles viltis situacijai suvaldyti buvo apsėstas to paties Xerces, Sebastianas jautėsi demono ir jo tarnaitės raganos įkaitas. Susikaupė dar labiau. Lėtai iškvėpė. Redford'as sujudėjo, padedamas antgamtiško greičio čiupo Connor'ą ir nėrė pro plyšį erdvėje. Naraya su demonu sinchronizuotai pavartė akimis.
- Mulkis matomai pamiršo, kad galiu skaityti jo mintis.
Naraya atsiduso it jau būtų išvarginta to kas jos laukė. Tai yra, minimalios pastangos vampyrą čia sugrąžinti. Moteris nėrė pro portalą.

Miela trobelė, kurioje Connor'as gyveno su Cataleya buvo ištaškyta į gabalus. Tai išdavė apie aršų nemirtingos vikanės, galingo archdemono patikėtinės grumtynes su tribridu ir pusserafime hibride jo mylimąja. Nebuvo laiko ir nuotaikos klausti savęs kas nutiko Sailo dukrai, bet jos čia nebuvo. Magiško kraujo, kuris telkšojo griuvėsiuose kvapas svaigino. Pasinešė Connor'ą prie uolų, atseit pasislėpė.
- Atleisk bičiuli, nors tau ir vienodai paišo,-pakreipė jo sūnaus, bet tuo pačiu ir ne jo sūnaus kaklą ir įsisiurbė. Kaip mat paskendo svaiginančiame malonume. Connor'o kraujas buvo pilnas jėgos, gyvybės, nežemiškos energijos. Atsiplėšti darėsi neįtikėtinai sunku. Gal ir nebūtų atsitraukęs, išsiurbęs tribridą iki paskutinio kraujo lašo, bet Sebastianą nutraukė. Priverstinai. Naraya lėtai nusileido iš viršaus sklesdama grakščiai kaip mirties angelas. Mostelėjo ranka ir vampyras nuskriejo šalin. Basos vikanės pėdos palietė žemę.
- Man yra įsakyta tavęs smarkiai neapgadinti. Bet šiek tiek pašokti galime. Bus smagu,-moteris žybtelėjo dantimis, išskleidė delnus, juose susiformavo judantys juodos energijos kamuoliai. Stiprios jėgos nusviestas šalin Redford'as apsivertęs nusileido ant kojų, pritūpęs suurzgė, liežuviu apvedė kruvinas lūpas.
- Per mažiau nei dvi valandas susidūriau su originalia vampyre, nemirtinga vikane kare, pusdieviu, dviem tribridais, tai po velniais, kas tu per viena? Nustebink.
- Hmmm,-moteris dirbtinai susimąstė, pridėjo pirštą prie smakro. Atseit norėjo padaryti kuo geresnį įspūdį,-Gali vadinti mane asmenine demono kekše. Arba tiesiog kekše. Man epitetai nerūpi.
Vikanė švystelėjo energijos gniužulą, bet Redford'as jo išvengė. Jį sugėrė masyvi už vampyro pūpsanti uola. Ši suvibravo, sutrūkinėjo ir suslėgo. Sebastianas labai pasistengė suvaidint įsižeidusį. Net aiktelėjo dėl didesnio efekto.
- Ar man būtų nutikę tas pats? Moterie, atsargiau.
- Uoj.
Judėti linijine trajektorija būtų kvaila. Redford'o siluetas išnyko, Naraya paleido kamuolius visomis kryptimis, bet vėl prašovė. Pakartojo manevrą, kuriuo užpuolė Livianą ir nusileido iš viršaus. Nubloškė vikanę, krauju ištepti nasrai kaptelėjo tiesiai Narayai į veidą. Fiziškai Sebastiano būta nepalyginamai stipresnio, bet moteris tuo... mėgavosi. Lūpose sublizgo liežuvis, ji pervedė juo per vampyro smakrą paskanaudama šviežio, kiek sūraus, metalu atsiduodančio Connor'o kraujo. Vikanė nusijuokė.
- Suprantu, kad tarnauji velniui, bet nebūtina būti tokiai padykusiai.
Rankomis laikė josios, lygiai tuo pačiu metu jas sulaužė. Klaikų kaulų traškesį lydėjo Narayos klyksmas.
- Turiu taisyklę karštų mažulių neskriausti ir man nėra smagu daryti išimtį, atleisk,-dar vienas trakšt ir vikanės galva liko persukta į kitą pusę, nusisukusi nuo Redford'o.
- Per lengva. Kažkas čia ne taip.
Ir tikrai. Pasigirdo vaikščiojančių kaulų garsas, išsuktos kūno dalys grįžo į savas vietas.
- Norėjai pasirodyti, tiesa?
- Taip, aš labai labai padykusi,-Naraya žybtelėjo tamsiomis akimis, nematoma energija, išsklidusi iš moters kūno nubloškė Sebastianą. Vikanė atsistojo, pasikvietė Connor'o kūną prie savęs, bet laikė jį iškeltą,-Xerces įsakė smarkiai neaplamdyti tavęs, bet apie Connor'ą nieko neužsiminė. Nešk subinę atgal pro portalą ir aš nieko jam nedarysiu. Sutarta?
Moteris lenkė pirštus, tribrido kūnas susispaudė, sutraškėjo. Atakuoti norėjęs vampyras susimėtė, sudvejojo.
- Negaliu patikėti! Benkartas iš kito pasaulio tau visgi rūpi?-Naraya kvatojo negalėdama patikėti Sebastiano naivumu. Jam pačiam tą pripažinti buvo sunku, priėmė tai nenoriai. Galvodamas apie Connor'ą negalėjo negalvoti apie Katherine. Negalėjimas turėti biologinių vaikų buvo vienintelė, vampyriškos rutinos dalis, kurios garbanė negalėjo priimti. Ją stipriai paveikė visa siaubingai baisi berniuko, pavadinto skaičiumi situacija. O Connor'as, aišku jei Xerces sakė tiesą yra grynas jos svajonės įsikūnijimas. Nežinojo kur Katherine radosi, ką veikė, neieškojo ir nesidomėjo. Viskas buvo dar per trapu. Norėjo eiti keliu, kuriuo eiti pasirinko dabar. Atsiriboti nuo praeities dalies, dėl kurios aukojo savo vaikus ir visą pasaulį. Turėjo praeiti daugiau laiko, širdis - sugyti. O ir šiaip. Kokia buvo tikimybė, kad praėjus penkiems metams Pierce nebuvo padėjusi didelio, riebaus taško? Maža. Pažinojo ją. Katherine neabejotinai užsiraukė ant Redford'o vien už tai, kad jis jos neieškojo, kad dingo it į vandenį. Galbūt jei liks sveikas ir gyvas Connor'as kažkada aplankys jo motinos kopiją ir šiame pasaulyje. Galbūt suteiks jai džiaugsmo, galbūt Katherine reaguos šaltai ir perdėm logiškai. Visgi praknisti galimybės jai dar kartą mamos statusu pasidžiaugti jis negalėjo.
- Palik jį ramybėje. Prašau. Aš eisiu, koks skirtumas. Lyg nuo Xerces galėčiau pabėgti.
- Protingas sprendimas,-Connor'as dungtelėjo ant žemės, Naraya nematomą jėgą perkėlė į Sebastianą. Tamsoje įžiūrėti lūpomis be garso jos ištarto "sorry" nebuvo įmanoma. Vikanė suspaudė pirštus į kumštį ir vampyrą pradėjo traiškyti iš vidaus. Kaulai, raumenys, organai, kraujagyslės, arterijos, sąnariai, kremzlės... Viskas sukosi į vieną nedidelį energijos sutelkimo tašką. Kai surėkė tokio velnioniško skausmo pakęsti nebegalėjo. Atsijungė. Naraya parkrito ant žemės išsękusi, kraujui gausia srovele pratrūkus bėgti jai iš nosies. Manipuliuoti tokia jėga buvo velniškai sunku, net pavojinga. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad pajėgtų bent kiek užsikrauti.

Naraya gimė ir augo Karibų saloje. Uždara, karinga gentis vertėsi tuo, kad puldinėjo gretutines salas, o laikui bėgant susiformavę papročiai į jų racioną įtraukė ne tik trofėjų rinkimą, bet ir kanibalizmą. Visgi su magišku pasauliu moteris neturėjo nieko bendra. Prieš 800 metų liberalizmas bei feminizmas neegzistavo ir Narayos esminė paskirtis buvo gimdyti vaikus, rūpintis vyru - visiška patriarchija. Demono, priešingai nei Ambrose šeima ji nekvietė. Tai demonas pasirinko ją. Visiškai atsitiktinai, kaip asmeninei tarnystei aukas pasirinkdavo visados. Mat Xerces [ZERSIS] galimybės nuo bene pat jo sukūrimo buvo itin ribotos. Sukūrusi tamsos pasaulį Lilith vien tuo neapsiribojo ir sukūrė septynis demonus iš savo pačios tamsos. Ir kas nutinka demonui, kuris buvo sukurtas tarnauti, bet nusprendžia sunaikinti brolius ir nuversti pačią Lilith? Su paskutinio likusio "gyvo" archdemono pagalba tamsos karalienė įkalino Xerces ir padarė tai taip, kad jam pabėgti taptų kone neįmanoma. KONE. Iš didelio neturėjimo ką veikti archdemonas rado vieną kitą būdą sistemai apeiti. Lilith užraktas neleido jam ištrūkti visam, tačiau išskaidytom dalim toks kategoriškas nebuvo. TAČIAU. Iš tamsos pasaulio ištrūkti yra sunku, kone neįmanoma. Egzistuoja vos keli demonai kuriem pavyko iš bekraštės, tirštos jų jūros išbristi. Ir visi jie buvo ne taip jau ir prastai žinomi - Lili Alvar, Horatius Ambrose, Dean Winchester, Klaus Mikaelson ir vienintelė be Xerces išlikusi tamsos kūrėjos išpera, kitas archdemonas, kuris dabar valdė pragarą po Lilith sunaikinimo. Smarkiai apribota Xerces įtaka nebuvo absoliučiai išnykusi ir tuo naudodamasis jis susiedavo save su kitomis būtybėmis, pasmerkdamas jas jam tarnauti. Be jokios abejonės nebuvo lengva. Pragaro plyšius nuolatos kas nors lopė. Serafimai, pavyzdžiui, o vėliau visokie Connor'ai Redford'ai. Mažos Xerces tamsos dalelės atskeltos nuo šeimininko buvo sąlyginiai silpnos, lengvai sunaikinamos, be to, jų netektis silpnino patį archdemoną, kuris susisiurbęs penkis iš šešių savo "brolių" žinoma nebuvo toks jau ir paliegęs. Ta energijos absordcija visuomet buvo Xerces stiprioji pusė, Lilith jam specialiai padovanota savybė, kuri atsigrežusi prieš kūrėją tapo net jai pavojinga. Naraya tapo viena iš daugybės mirtingųjų, kuriuos demonas pasirinko. Užduotis ne tokia jau ir sudėtinga - tarnauti. Ir atverinėti plyšius, pro kuriuos Xerces galėtų dalelė po dalelės save perkelti. Tiesa, labai ilgai tas buvo neįmanoma, bet aplinkybės ėmė klostytis archdemono naudai prie veiksmo net neprisidedant. Serafimų pasaulis išnyko, sunaikinta liko pati Lilith. Xerces stabdė tik pragaro valdžios soste sėdintys individai ir aukštesnių jėgų tarnautojai, susikūrę vien tam, kad kiekviena siaubingai galinga piktavalė būtybė turėtų priešnuodį.

Tiek magija, tiek nemirtingumas turėjo savo kainą. Daugiau nei 800 metų Naraya nesijautė esanti žmogumi. Gal net mažiau, nei žmonėmis jaučiasi vampyrai. Tamsa buvo paveikusi ne tik jos kūną, bet ir negrįžtamai sielą. Moteris buvo bejausmė, šalta, paskendusi savo pačios geiduliuose ir lengvabūdiškuose gyvenimo malonumuose. Ji negalėjo mylėti, prisirišti, iš esmės niekas nebeteikė jai džiaugsmo. Naraya netgi pati sau nepriklausė. Proto suprasti, kad net ir taip gyventi jai yra geriau, nei po kontrakto su demonu nutraukimo patekti į pragarą ir ten visą amžinybę kankintis, jai užteko. Jei Xerces ištrūks ji taps jam nebereikalinga. Galios galiomis, bet kaip visa kita? Ar būtų įmanoma įsivaizduoti Narayą dirbančią kokį nors darbą vien tam, kad turėtų stogą virš galvos? Pažintis su dviem senais vampyrais - Thomu ir Erik'u buvo grįsta abipusės naudos principu. Jie teikė jai visokeriopą materialinį aprūpinimą (o Shelby net ir puikų neįpareigojantį vampyrišką seksą, mat ne paslaptis, kad nemirėliai yra patys geriausi meilužiai), o ji magišką apsaugą ir kitus magiškus patarnavimus. Win/win. Du dideli kūnai - Sebastiano ir Connor'o skriete išskriejo pro portalą. Pasirodė ir Naraya, kuri labai gerai žinojo ką turi daryti toliau.

Sukilęs, klaikiai švilpiantis vėjas nešiojo tuziną juodų šmėklų spindinčiomis akimis. Jos spietėsi į vieną bangą, vieną didžiulį šuorą. Sugijęs Sebastianas nubudo. Kad suprasti, jog vyksta kažkas baisaus matyti nereikėjo. Užteko pajausti. Tebegulintis vampyras šiek tiek kilstelėjo smakrą į vikanę, kuri sunkiai grūmėsi bandydama išlaikyti pragaro vartus atvertus. Tiesiog idealus metas atakai. Connor'o kraujas Redford'ą visai neprastai pamaitino, o energetiškai ypatinga jo struktūra užkrovė. Sebastianas atsidūrė už Narayos. Tas nesuvokiamas greitis buvo didis privalumas, iš ties. Vampyriški nasrai perplėšė moteriai gerklę. Šilta kraujo čiurkšlė plūstelėjo į vampyro burną, jis tuo velnioniškai pasimėgavo. Siurbė neilgai. Neturėjo malonumams laiko. Negalėjo leisti Narayai per greitai susivokti. Ranka perskrodė ją kiaurai. Vikanė suklykė, juodi šešėliai pakilo į viršų ir pradingo. Pragaro vartai užsivėrė.
- Kvaila šliundra,-spjaute išspjovė, moters kūnas sukniubo pervertas Redford'o rankos it ieties. Nusikratė Xerces pakalikę. Magiškas kraujas, kurio prišveitė sočiai jį nepaprastai pamalonino. Negalėjo patikėti, kad... Laimėjo?-Kur dingai, bjaurybe, lendi lauk,-pakvietė demoną, bet jis neklausė. Atkreipė dėmesį į keistą proskyną apgaubusią tylą. Pasijuto lyg vakuume. Jokio vėjo, paukščių čiulbesio, vabalų žvimbimo. It slėnį būtų ištikusi absoliuti mirtis. Pakėlė galvą į viršų, į žvaigždes. Nebuvo net jų, nes... Pragariškas šuoras, užliejęs dangų it juodas debesis grąsinamai žaibavo ryškiomis apvaliomis akimis.
- Ooohhh fuuuck,-nebuvo kada nuogąstauti, Sebastianas dėjo į kojas. Ištisinė demoniškos esybės lavina susiformavo į viesulą. Jis judėjo greičiau, nei pirmasis vampyras. Viesulas į vampyrą susmigo, įsiliejo. Sebastianas pakilo, šovė aukštyn, kol atrodytų begalinis demoniškas debesis gėrėsi į jo esybę. Redford'as milžinišku greičiu nusileido ant žemės. Stačias, tvirtas it uola jis išmušė kraterį lyg meteoritas. Vampyro kūnas buvo juodas, akys ryškiai švietė kaip dvi pragaro liepsnos. Jis artinosi prie Connor'o. Pritūpė. Sebastiano ir Katherine kraujo tribridas atsipeikėjo. Pirmojo vampyro kūną juoduma lėtai apleido ir tapo panašus į save. Vyrai susižvalgė. Connor'as atvėrė pragaro vartus, Sailo karalystėje užsilikusi Xerces dalis pagaliau tapo laisva ir ją lygiai taip pat sugėrė Sebastiano kūnas. This is it. It was done.

by **Jon Spencer** Kv. 08 18, 2022 10:20 am

Greitas atsakas, kuriuo Liviana pasitiko pusdievio klausimą, privertė aukštaūgio veide išsitempti šypsenai. Ji buvo žavinga, savaip sudominanti ir unikali. Labai moteriškai traukianti. Kai negali kontaktuoti su antgamtinėmis būtybėmis, idant tai dažniausiai baigiasi ne kaip, kai atsiranda viena, kuri gali tavo prigimčiai atsispirti. Sunku pasakyti kad tai palieka tave visiškai abėjingu. Jo žvilgsnis su susidomėjimu “glostė” jos veido bruožus, kontūrus, balso skambėsį ir elementarią kūno kalbą, kurią ji tikrai galėjo pasigirti. Nugyvenęs tiek laiko, ir išbandęs absoliučiai viską, ką tik pasaulis gali pasiūlyti, D’Angelo pagaliau susidūrė su kažkuo nauju. Dar tuomet, kai kreipėsi į Cato, buvo absoliučiai tikras esti darbas bus lengvas ir greitas. Te spės įpūsėti vieną butelį gero svaigalo, ir galės kone nepastebimai išsinešdinti. Lengviau nei iš vaiko saldainį atimti, ypatingai atsižvelgus į draugo gabumus. Tam nereikėjo Auroros. Tamsiaplaukės temperamentas, ir dabartinis veikimo būdas greičiausiai iš šios vietos būtu palikęs krūviną mėsmalę ir nieko daugiau. Jokios estetikos, primityvus barbariškumas. Nieko nuostabaus, jei žinai koks kraujas teka apgaulingai nekaltai atrodančios jauniklės venomis.
– Tai kad žinau tavo vardą, ar nesunkiai pademonstravai savo unikalumą… Nereiškia kad būčiau kaip nors paikai prieš jei imtum ir prisistatytum savarankiškai. – Paatviravo, kuomet tai akimirkai savu žvilgsniu stabtelėjo prie gražuolės akių. – Neieškok užslėptų kėslų mano žodžiuose, jų ten nėra. Viskas yra labai paprasta, kelią pas tave radau banaliai. Dėl to kad aktyvavai tą papuošalą. – Ir iš tiesų, akimirką kuomet Livianą suėmė jai padovanotą pakabuką, leisdama sau susilieti su šio galiomis, pamatydama pirmą savo viziją, susijusią su dievų pasauliu. Ji tapo “matoma”, o toliau tik detalės. Aurora, kuri it tyčią tiek Livianą, tiek jos šeimą žinojo. Ir kai asmuo tau skolingas, gali ištraukti iš jų daugiau, nei šie nori pasidalinti.
Supratingai linktelėjo, ne kiek neįsižeisdamas dėl to, kad tamsiaplaukė vis dar netryško pasitikėjimu jai nežinoma būtybę. Būtu labai kvaila manyti kad būtu kitaip. Ji buvo karė, balanso atstovė, turinti egzistuoti lygiai tiek, kiek egzistuos paskutinis antgamtinio pasaulio atstovas. Jei šią būtu lengva apsukti apie pirštą, sistemą jau seniai būtu žlugusi.
– Suprantama, bet veltui aušinti burną įpročio neturiu. Tad su laiku, pati įsitikinsi kad esu su tavimi atviras kaip atvira yra knyga. – Šiek tiek pamelavo. Pradėdamas oficialią pažintį su Varias, drąsiai teigė esti neturi planų panirti jai tarp stulbinančiai ilgų kojų. Josios atstokamasis fizinis artumas privertė savo paties teiginiu suabėjoti. Nereaguoti į tokią moterį kaip Liviana, galėtu nebent absoliutus impotentas, arba homoseksualas. Nebuvo nei tas, nei anas. Akimirka kai josios užpakaliukas kviečiamai įsirėmė į jo tarpukojį, D’Angelo akimirkai visai pamiršo, kokiu reikalu iš viso čia atvyko. Gavo sau priimti, nepaisant to, kad natūrali kūno reakcija davė apie save žinią. Stiprią lytį atžymintis organas šiek tiek sukietėjo. Ne per daug kad imtu nevaldomai drąskyti kelnes, bet užtektinai kad suvokti esti ne šiaip kabo, kaip faršo pripildyta “gurmanų” dešelė. Naudojantis šokiu, jo tvirtos, vyriškos rankos slydo per jos kūną. Pažindinosi, mėgavosi prisilietimo keliamais jutimais. Šiek tiek prisimirkė, dėl ko žvilgsnis įgavo apgaulingai apgirtusį vaizdą. Ji apsisuko, ir jis dar abėjodamas, neigiamai krestelėjo galvą. It svarstykles tuolygiai pripildytos iš abiejų pusių, jis ir norėjo su kuo nors pasidalinti savo gyvenimo istorija, bet tuo pačiu metu suprasto, kad niekas neturi apie tai žinoti. Rizika per didelė. Bet galbūt tai, kad moters visiškai neveikė jo dvieviški gabumai, šiek tiek svėrė svarstykles į vieną pusę.
– Liviana, tai ne pati geriausia tavo mintis. – Pabandė paprotinti, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Nepaisant aplinkui buvusios minios ir to, kad viskas bet kuriuo metu galėjo pasisukti netikėta linkme, jis leido jai “pasinerti”. Ilgai procesas netrūko, mergina atšoko it nusvilinta. Jo išskirtinės spalvos akys kaip mat pasitiko jos veidą, ir tai, kokia emocija jame buvo užsilikusi. Ji žinojo. Jos tariami žodžiai privertė nuleisti akis. Visada stengėsi atsiriboti nuo prisiminimų, tikindamas save kad taip bus geriau. Mat, priešingai nei matė Liviana. Dievų pasaulis nebuvo tik stulbinančiai gražiu. Ten vykusios “dramos” buvo visiškai kitokio lygio, nei žinomos čia. Michael’is buvo nekintančios nuomonės, gerai kad šio pasaulio nebėra. Liežuviu perbraukęs per savo lūpas, bei tokiu būdu šias šiek tiek sudrėkinęs, jis vėl sugrąžino žvilgsnį į ją.
– Ar dabar palengvėjo? – Retorinis klausimas, nelaukęs konkretaus atsako. Kaip be pasukus, jis vylėsi kad moteris suvokia galimą grėsmę, ir nepradės skambinti savo draugėm ir pasakoti apie tai, kad be žinomų rūšių, yra dar viena, apie kurios egzistavimą mena tik istorija. Ir ta, kuri nėra pagrįsta faktais, įrodymais kad Dievai egzistavo. Medalionas beveik pasiekė jo rankas, nepriklausomai nuo to, kad gana smalsus D’Angelo žvilgsnis pirmiausia susidūrė su ant jos krūtinės likusį nudėgimo pėdsaką. Antakiai šiek tiek išlinko, nusistebėjo. Tačiau nuo komentaro susilaikė. Ir nors akimirkai aplankė jausmas, kad buvo per lengva. Taip ir buvo. Vos prieš akimirką buvusi Liviana pasikeitė. Tiek jos žvilgsnis, tiek povyza viskas ėmė skleisti kontrastišką buvusiai nuotaiką. D’Angelo atsidūso, it būtu išvargintas minties, kad nesigaus taip gražiai, kaip norėjo. Ir kas po velniais jį tempė už liežuvio? Nuvedęs žvilgsnį šalin, vyras netrūko paaiškinti.
– Jei turi ketinimų pasimatuoti savo antgamtiškumą ant manęs, siūlau pirmiausia rasti mažiau civiliais perkrautą vietą. Bet nuvilsiu tave iš karto. Moterų nemušu, o iš manęs tau tiek įdomus aponentas, kiek bet kuris kitas ambalas. Neverta, nebent labai baisiai nenulaikai savo šerdės. – Net tokiomis aplinkybėmis, jis rado vietos patraukti per dantį. Rimtai nepriimdamas kovingos Livianos povyzos. Ne todėl, kad būtu tikras esti ji jam kailio neiškarštu. Iškarštu, mat iš principo tokiame kontekste nebandytu overpower’inti jos karšto kūnelio.
– Tu palikai savo tėvą mano pasauly. Niekada nekilo klausimas, kodėl iki šiol jis nėra išgrobtas laiko keliauninkų? – Prūnkštelėdamas, jis vėl mestelėjo žvilgsnį į tamsiaplaukės rankose esamą medalijoną, tuomet užtikrintai pakėlė į josios. – Nepaliečiau jo, ir laikiausi saugaus atstumo kad nenutiktu koks nors neplanuotas upsas. Ir kai palikau jį ten, pastarasis buvo toks pat, kokį ten ir radau. Tai ne pirmas kartas, kai sutinku… Kaip jis dabar pasivadinęs? Raudonas mersas? – Šiek tiek palenkęs galvą, jis pasistengė išderinti nemaloniai pasisukusią situaciją. Kaip be pasukus, nemelavo. Ir Auroros ant pirmojo vampyro neužsiundė. Į tuos asmeniškumus nelindo, mat tai buvo ne jo sup*stas reikalas. – Tavo tėvą. – Patikslino, numanydamas kad juokelis gali pasirodyti ne toks ir juokingas.
– O, palauk. Leisk man priminti kad tu vampyrą perkėlėj į vietą, kur jam būti nevalia. Todėl neprisigalvok kad ieškojau jo tyčia. Ieškojau tavęs, o nuo pastarojo tavimi tiesiog dvokė. – Ne, neužuodė kad atvemtas Redford’o kraujas priklausė būtent Livianai, ir su DNR tai nieko bendro neturėjo. Tiesiog jos manipuliacijos su keliavimu, portalais, bei žinoma tuom kad kiaurai ir išilgai Redford’as buvo Livianą “suvalgęs”, taip pat neliko nepastebima. Energiją, kurią jautė Michael’is buvo su niekuo nesupainiojama. Ir toliau ramiai žvelgdamas į josios gražų veidą. Žinojo kad ne velnio ji nepriims jo žodžių už gryną pinigą, todėl gana staigiai, nors ir neskausmingai čiupo jos rankas, tokiu būdu pritraukdamas jos kūną dar arčiau savęs, mat mergina jau buvo spėjusi atsitraukti. D’Angelo veidas įgavo atitinkamą rimtumą. Akimirkai jo akyse buvo galima pamatyti šokančius “velnius”, kurie simbolizuotu dievo rūstybę.
– Įsibrauk vėl, pasižiūrėk. – Nebuvo tikras, kad Liviana gali rinktis atsiminimus, galbūt tai ateidavo savaime, galbūt ji galėjo laipioti jais it voratinkliais. Kaip be pasukus, tokia ji buvo vienintėlė. Ir jis nepanašu kad ketino kažką slėpti. Ypatingai todėl, kad Auroros puolimo jis savo akimis nematė, vadinasi minėto fragmento duoti jai paprasčiausiai negalėjo.

Rebekah apėmė siaubingai keistas jausmas, nieko bendro neturintis su priešais atsidūrusiu vaikinu, ar kiek tolėliau buvusiais individais. Netipiškai apsvaigo galva, ir ant delno esantis paženklinimas ėmė nemaloniai perštėti. Akimirkai netgi pasirodė esti žamė ėmė slysti iš po kojų. Tačiau sutapatinti šią jauseną su kažkuo konkrečiu paprasčiausiai nepavyko. Niekada ankščiau, savo nemirtingame gyvenime, nebuvo patyrusi nieko panašaus. Josios žvilgsnis ir vėl pasistengė minioje rasti Livianą. Kaip be pasukus, buvo pasižadėjusi tamsiaplaukei pranešti apie kiekvieną daugiau ar mažiau keistą dalyką. Dabar ji net nenutuokė kad tai buvo susieta su dar kartą atvertu portalu iš “ateities”. Ji nerado akimis iš šono viską stebėjusios Auroros. Kuri vedama smalsumo, nusprendė pasirodyti ir iš šalies pasižiūrėti į savo motiną. Manė kad tai sukels kokią nors emociją. Bet nenutiko absoliučiai nieko. Žmogiškumo atsisakymas buvo daugiau nei tiesiog visos jos viduriais paleidęs šaknis. Žinojo kad nuo vakar dienos, ėmė tiksėti Mikaelson egzistavimo laikas. Pirmiausia paženklinimas, o vėliau visi sekantys įvykiai vedė prie neišvengiamos šviesiaplaukės baigties. Ir tas faktas, kad Xerces neleido Aurorai išpildyti savo ketinimų, tik dar labiau viską patvirtino. Žalsvai rudos Auroros akys dar kuris laikas stebėjo Rebekah, kuomet pasislėpė po tankiomis, juodomis blakstienomis. Mergina pasisuko, netrūkus apleisdama šią vietą. Savo ruožtu Mikaelson susitelkė ties pašnekovu.
– Būtent. – Atsakė į gana aiškią pastabą, esti vampyrams nėra jokio reikalo suktis virtuvėję. O tai kad pašnekovas daugiau nesistengė domėtis apie josios “tatuiruotę”, leido atsikvėpti. Nenorėjo vaikščioti aplinkui ir ieškoti nelogiškų paaiškinimų. Buvo gana įdomu klausyti, kaip tamsiaplaukis paaiškina savo iš ties siaubingai reto vardo turėjimą. Galėjo numanyti kad šia žeme jis vaikščiojo pakankami ilgai, arba kas būtu dar paprasčiau, jo tėvai turėjo gana didelį polėkį istorijai ir kūrybišką požiūri į vardus. Aišku, būtu kvaila nepagalvoti apie tai, kad dar Šio vakaro pradžioje Liviana prasitarė apie savo pirmagymį, kuris turėjo analogišką vardą. Bet, tai būtu tiesiog neįmanoma, mat per vieną dieną: pažaboti demoną du kartus, atverti portalus į kitus pasaulius, pasipuikuoti velnio ženklu ir netgi į vietą arba ant pimpelių pasodinti du mirtinguosius… ir dar atrasti pamestą Varias sūnų. Na, tiek stebuklų kits po kito nevyksta. Net Andersono pasakuose. Vampyro pasakojimą apie jo vardą nuleido viso labo veide pasirodžiusia šypsena.
– Gerai, tiesiog Cato. Galėčiau teigti priešingai, esi gimęs po laiminga žvaigžde, jei iš savo vaikystės pameni tik vardą. Kaip be pasukus, mūsų protai yra nuolatos perkrauti informacijos. Gerai, kai išeina dalį jos tiesiog išmesti. – Ko akivaiziai nemokėjo Mikaelson šviesiaplaukė. Buvo per daug pastabi, smulkmeniška. Ir dėl to neretai buvo keliais žingsniais prieš kitus. Tiesą pasakius, tai vargino. Bet imti ir išjungti ar pradėti filtruoti, niekaip nesigavo. Štai kam gražuolei buvo reikalingas miegas. Kad išsijungti it kompiuteriui, atvėsti ir tuomet įsijungus vėl pradėti veikti lyg niekur nieko. Nereikia meluoti, visuomet yra malonu kai apie tave žino, apie legendas kurios vis dar sklaido apie tavo brolius. Mikaelson’ai buvo antgamtinio pasaulio epicentras daugiau nei tūkstantį metų. Ir net prie didelio noro, to išbraukti nebuvo galima. Daug kas juos menė su baimę, dar daugiau su pagarba. Ir tuo nesižavėti būtu tiesiog apmaudu. Juk priešingai nei daug kas, Rebekah didžiavosi savo nemirėliškumu, bei savo gana stipriai fucked up šeimyna. Ir kurios dabar buvo likę ne tiek ir daug. Šiek tiek kilstelėdama savo stiklinę, Mikaelson it pasveikino pašnekovą su šiuo “pasiekimu”.
– Nors mes ir esam atsakingi už didžiausią vampyrų populiacijos dalį, negaliu pasakyti kad pažįstam asmeniškai daug ką. Taip jau būna, kai į savo “pasitikėjimo ratelį” prisileidi ne daug ką. – Nemelavo, juk tapti Mikaelson’ų šeimos dalimi buvo kur kas sunkiau, nei patį pragarą apeiti pėstute. Vien dėl Niklaus. Pelnyti hibrido nuolankumą buvo sunku. Kodėl? Jis nemėgo absoliučiai nieko. Bent taip manė pati Rebekah, kuri labiausiai nuo to ir nukentėjo. Visgi nesuvaidintas susižavėjimas iš Cato, privertė nusišypsoti. Pritariamai linktelėjo, kuomet mestelėjo žvilgsnį į specialiai rūkymui pritaikytą agregatą. Tačiau josios susidomėjimas suintensyvėjo kuomet, tamsiaplaukis vampyras nusprendė pasidalinti savo buvimo čia priežastimi. – Na, tavo draugas su mano drauge tikrai turės apie ką pasikalbėti. Mat ši turi atskirą vietą savo plakančioje širdelėję, tokiems dalykams. – Jos žodžiai nors ir buvo tiesiog paprastas pastebėjimas, Cato tai ir taip puikiai suvokė. Mat buvo “pasamdytas” tokią senieną nudžiauti. Ir panašu kad kažkas paėjo ne pagal planą. Juk vaikinukas dabar savo dėmesį skyrė visai ne tai personai. Rebekah dirstelėjo į atsitraukusių pusę.
– “Sisters code”, net labai sugundyta tavo pasiūlymo persilokuoti į kur kas smagesnę vietą, niekada nepalikčiau Livianos vienos. Žinai, kai ateini dviese, išeiti turi dviese. – Gana žmogiškas pastebėjimas, iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, visgi buvo kiek kitokia. Nedrįstu Livianos vesti ten, kur josios instinktai būtu pastoviai triggerinami. Kaip be pasukus, kai kalba eina apie donorus, net toks nekaltas dalykas, kaip tiesioginis pasimaitinimas Varias akimis, gali baigtis vieno kito vampyro neutralizavimu. O dabar reputaciją reikėjo laikyti griežtai. Dėl tarybos. Kas tiesą pasakius, absoliučiai nublanko prieš pastarosios nakties įvykius. Negana to, nenorėjo pratrūkti pati. Sumasinta savo geidulių, bei aiškios seksualinės frustracijos, dėl kurios buvo kaltas būtent Redford’as. Galėjo pasileisti plaukus, o norėjo šiek tiek lūktelėti. Pasižiūrėti kaip bus toliau. Juk panašaus plauko aktas su Sebastian’u, bent jau ankščiau pasižymėdavo ypatingai stipriais pojūčiais. Ko negalima pasakyti apie mechaninius vienos nakties nuotykius. Pagaudama save ant tokių minčių, Mikaelson prisikando apatinę lūpos odelą. Sukrizeno.
– Jei tik viskas būtu taip paprasta. Vienas iš mano brolių, turi didėlį pomėgi išrauti širdį, o tuomet apsilaižyti pirštus po šios syvų, kai nudrėbia kaip atsibodusį žaisliuką. Jei yra geros nuotaikos, tai tiesog nuo stogo numeta. Žinai, laikui patempti, kol visi kaulai į vietą sugrįžta, su mintimi jog kitą kartą taip gerai nesibaigs. – Tai, kaip tai pateikė Rebekah, buvo daugiau panašu į pajuokavimą. Mėgavosi gaunamu dėmesiu. – Bet kiti mano broliai, visai normalūs. Vieną papirkti galima geru kostiumu ir antiseptikos priemonėmis. O į kitą užtenka viso labo atsukti veidruotį. – Išbaigė, kuomet atsilošdama į sėdimos vietos atramą, sugrąžino savo žvilgsnį į pašnekovą. Šviesiaplaukės veide vis dar buvo užsilikusi šypsena. Jai buvo visai įdomu pažinti dar niekada prieš tai nematytą vampyrą. Turėjo jis apie save kažką užkabinančio.
– Bet kitą kartą, manau tikrai neatsisakyčiau pamatyti tą klubą. Aišku, jei planuoji čia užsilikti ilgėsniam laikui, nei trūnka viena naktis.

- Su laiku?-atkartojo oponento žodžius nustebusia maniera. Nors ir naivoka, ilgai nepamylėta, bet Liviana nebuvo kvaila ar priglušusi. Ji puikiai suprato, kad judviejų trauka yra abipusė, nes kartais tiesiog taip nutinka. Tačiau ji neplanavo nerti į šį seksualinių vibracijų suderėjimo reikalą giliau. Taip, ji jautė niežtėjimą, kurį tik vienas dalykas tepakaso ir visgi supernatural butybės į savo potencialių meilužių sąrašą įrašyti ji nenorėjo. Dabar ji gyveno daug ramesnį gyvenimą ir iš didelės dalies norėjo, kad taip liktų. Sūnaus labui. Nei vienas pastaras Ambrose giminės beibis, įskaitant Avą su Sammy neturėjo net saugios kūdikystės ir užtikrinti, kad mažasis Sebastianas turėtų kuo normalesnį gyvenimą tapo jos prioritetu numeris vienas. Tik po to ėjo ketinimas bet kokia kaina apsaugoti savo šeimą ir natūrali Livianos paskirtis naikinti prieš balansą nusiteikusias butybės. Moters veidas degė įtampa,-To laiko mes turim tiek, kiek esam šioje aikštelėje, Maiklai,-vikanė specialiai apėjo tradicinį susipažindinimo ritualą bent jau pristatant savo vardą. Jai patiko žinoti kuo vadinasi pusdievis, tačiau atsakyti tuo pačiu nematė reikalo, mat vyras neslėpė, jog Livianos veikėjas jam yra žinomas. Moteris stovėjo ne per labiausiai nutolusi nuo pašnekovo, gal tik per žingsnį. Leido hipnotizuojančiam jo žvilgsniui gertis į josios veidą ir ypač lūpas, į kurias vis nukrypdavo D'Angelo žvilgsnis. Ir tai šį tą reiškė. Nesileido sutrikdoma. Viena yra kai tave seksualiai patrauklia laiko draugės vyras ir visai kas kita, kai paranormali būtybė, kuri Varias yra savotiškai gimininga - visai kaip ir kiti nežemiškos energijos paliesti sutvėrimai,-O tai reiškia, kad laiko išsiaiškinti, sudėlioti viską į lentynėles yra mažai. Visgi jaučiu tau pagarbą už tai, kad elgiesi kilniai. Elgiesi pagarbiai su manimi, su mano drauge, nešantažuoji, nemanipuliuoji aplinkinių gerove, nesidengi jais kaip skydu, žaidi atviromis kortomis. Tokios riteriškos būtybės nebuvau sutikusi nuo pat vidurinių amžių,-magiško iš tėvo pusės, mėlyno iš imperatoriaus Traviano dukterėčios Saloninos kraujo vikanė šyptelėjo. Jos kovinga, įtempta povyza "subliūško", nebuvo panašu, kad ilgiau norėtų veltis į fizinį konfliktą. Nusigesinti labai padėjo trumpa įvykių apžvalga, kurią ką tik pati pateikė žodžiu. Bet tai toli gražu nereiškė, kad Michael'io atžvilgiu buvo nusiteikusi perdėm draugiškai. Graikė visados pasitikėjo savo instinktais. Jei šie netampė jos troškimu žudyti, vadinasi paranormali būtybė, su kuria leidžia laiką nėra piktavalė, ji nekelia grėsmės jai, aplinkiniams, pasauliui.
- Susimildamas,-pusdieviui išreiškus pasipiktinimą dėl Livianos sprendimo atboginti vampyrą į dievų pasaulį moteris trykštelėjo momentine panieka,-Mano tėvas yra tiek paprastas, niekingas vampyras, kiek ir tu esi...-turėjo nukasti sakinį jo neužbaigusi, nes buvo gana sunku įsprausti dievišką energiją, dieviškai patrauklų vyrą į lengvai suvirškinamą apibūdinimą. Tiek jau to, nesistengė pasirodyti šmaikšti ir perdėm iškalbinga,-...paprastas ir niekingas. Nebent, žinoma, vadovaujiesi principu "nenaudoju pats, bet ir kitiems neduodu" kalbant apie tą jėgas atstatantį vandenėlį. O jei tau tai pasirodė kaip tiesiog nepagarbus gestas - atleisk. Jei per visus pasaulius egzistuoja kažkoks būdas kaip padėti tėčiui neišskersti dešimčių žmonių vien tam, kad pamalonintų savo receptorius, patikėk, aš jo imsiuosi,-net neabejojo, kad šis aukštas, atletiškas, gražus vyras yra apdovanotas ir protu, kuris padės jam suprasti Liv motyvus bei jiems pritarti. Lengviausias būdas suvaldyti vampyrą visgi neturėtų tapti jo sunaikinimu,-Dievų pasaulis neišplėštas, nes jį saugai. Žinoma verta paminėti ir faktą, kad per pasaulius keliauti gebančių būtybių nėra tiek jau ir daug, o jei jos sugeba keliauti per realybes ir laiką, ko gero, auksas bei briliantai jiems rūpi mažiausiai,-paklausta labai greitai ėmė ir atsakė, papildžiusi mintį tikslingomis išvadomis. Marcus keliavo po pasaulius ieškodamas laimės meilėje, Livianos materialios gėrybės iš viso nedomino, visai kaip ir Sailo. Elissai, Katherine bei Sebastianui (kol buvo serafimais), tai pačiai Aurorai taip pat, ko gero, nestigo priežasčių nesielgti kaip kapų plėšikams, o tai iš esmės tik pagrindė Varias mintį. Pro jos ausis nepraslydo multi-dimensinis D'Angelo pripažinimas, jog Sebastiano asmenį sutinka ne pirmą kartą, bet moteris sąmoningai į skirtingų realybių temą gilintis nenorėjo. Jei pilnai įsileidi į save mintį ir dar filosofiškai ją išnagrinėji, jog gyveni apsupta nesuskaičiuojamo kiekio realybių, kuriose egzistuoji pati bei egzistuoja tau artimi asmenys gali apnikti gniuždantis suvokimas, kad viskas ką darai, ką myli ir ką saugai yra nereikšminga. Jokiam sveikam protui to nereikia,-Raudonas Fordas,-patikslino vyro sąmojį pati skurdžiai šyptelėjusi. Visgi šypsena ar šykščiausias gero ūpo pėdsakas nuo Livianos veido nusibraukė šiam paminėjus vieną labai reikšmingą vardą - Aurora. Daugybėje pasaulių Liviana Varias buvo mirtinga, kitaip atrodė, daugybėje jų ji iš viso neegzistavo. Egzistavo vos kelios butybės, kurios užėmė sau skirtą vietą absoliučiai visose realybėse ir tai buvo tikroji jų stiprybė, nesunaikinamumo garantas. Tiesa, tuo kilniam tikslui naudojosi tik Connor'as, kitos net nežinojo kaip tikslingai tuo manipuliuoti. Livianą su kitomis savęs versijomis taipogi jungė nematomos gijos, kurios padėjo jai geriau funkcionuoti kaip ginklui. Ji pažino Aurorą. Ji žinojo, kad šiame pasaulyje tribridė niekados neužgims. Ji nelaukė dienos, kai Sailo dukros potencialas pasieks zenitą ir ji taps apokalipsės raiteliu, kuris jos į bet kokią realybę paskui save nešdamas siaubą ir mirtį. Ši mintis Livianą gąsdino, tačiau nenorėjo išsiduoti, jog žino daugiau, nei atrodo. Varias privalėjo kuo greičiau iš čia "nusimuilinti", savo nervingumą puikiai galėjo būtent tuo ir pagrįsti. Privalėjo persikelti pas tėtį. Varias akys degė. Moteris lėtai prisiartino prie aukštaūgio. Putliose lūpose šmėstelėjo dviprasmiška šypsena kai ji prigludusi prie jo kūno, apsivijo ranka plačius, tvirtus pečius. Ranka kurioje laikė medalioną numainavo žemyn. Pasiekusi kelnių kišenę nėrė į ją. Galėjo prisiekti, kad pirštai užkabino Michael'io vyriškumą, nors ir netyčia. Palikusi medalioną kišenėje ranką perdėjo ant D'angelo sprando. Prigludo prie ausies, kalbėdama lūpomis švelniai kuteno jo odą.
- Jei persikėlusi į dievų pasaulį nerasiu ten tėčio arba rasiu jį praradusį bent plaukelį nuo savo galvos...-moteris kiek atsitraukė, jos veidas kybojo lygiagrečiai jojo. Pirštais pervedė per jo plaukus, palietė skruostą,-Deja, bet susidursim dar ne kartą. Nes aš... Aš paversiu net ir dievišką, tavo būtį nepakeliama. Visada egzistuoja bent vienas būdas įveikti net ir pačią dieviškiausią būtybę. Jei žinai kas nutiko serafimams, jauskis įspėtas. Dėl to, aš labai tikiuosi, kad visgi tai yra paskutinis kartas, kai mūsų keliai susikerta, Maiklai,-vikanė atsitraukė staigiai ir abejingai. Klausimas ar nenusivylė visgi jis, kad artifakto atsiėmimas tapo toks atiklimatiškas, nors ir netikėtai erotiškas? Jausdama pusdievio akis ant savęs Liviana nuėjo oriai nors ir nesistengė jo vilioti šokiu klubais. Tai būtų pigus triukas.

- Galiu patikinti, kad galėčiau pramiegoti dekadą ir smegenys vis tiek neištrins fakto, jog susidūriau akis į akį su Mikaelson,-Cato nepaleido iš akių gražuolės brangiu gėrimus pildydamas tiek savo taurę, tiek padavėjos atneštą švarią, skirtą būtent Rebekai, kuri galbūt pavargusi nuo kokteilių bus užsimaniusi saldumą nuplauti priešinga šiam skoniui sensacija,-Po mūsų rūšies atskleidimo masėms šiuolaikiniams vampyrams trūksta baimės, kurią pajusdavo išgirdus jūsų pavardę. Pati sistema man kur kas labiau patiko, kai tavo šeima buvo viršūnėje,-vampyras kalbėjo tai, ką manė norėsianti girdėti Rebeka. Jis negalėjo skaityti minčių. Jis netgi nėra nemirtingumo burto vampyras. Tačiau jis buvo puikus manipuliatorius - tuo vertėsi kone visą savo gyvenimą nuo to momento kai suprato, kad tokiu būdu gali neblogai prasisukti, niekad nevargti ir džiaugtis visišku aprūpinimu. Liviana tikrai neapsidžiaugtų sužinojusi kokiais šunkeliais pasuko jos pirmagimis. Sunku patikėti, bet tai nebuvo pirmas kartas, kai Cato atsitiktinai susiduria su savo motina. Savotiškai tai tūkstantmečių atžvilgiu tapo sąmoningai nesuvokiama rutina. Tai atsidurdavo tame pačiame turgelyje Konstantinopolyje, tai Šiaurės Prancūzijoje per derliaus nuėmimo šventę, tai uoste Germanijoje... Visgi niekados nėra net normaliai šnektelėję ar deramai atkreipę vienas į kitą dėmesį, lyg pati visata mėgintų juos suvesti ir tuo pačiu kažkas tam trukdytų. Juk Cato visai kaip ir pusdievis bičiulis itin mėgo dailią kompaniją, o iš koto verčianti gražuolė Liviana jam nekrito į akį bei jokių išliekamąjų reiškinių nepalikdavo. Lygiai taip pat, kaip ir šiandien jį kur kas labiau domino Varias šviesiaplaukė draugytė,-Jūsų šeimos dėka aš turiu amžiną gyvenimą, negaliu pasenti, susirgti. Vargu ar esu gavęs didesnę dovaną už tai, na neskaitant moters, kuri padovanojo man gyvybę,-nemelavo tik dėl viena - vampyru būti jam velniškai patiko. Mintis, kad senų seniausiai turėjo būti numiręs ir sudūlėjęs iki dulkės vertė Cato tik dar labiau savo tamsos dovana džiaugtis. Dėl kita ko matematika lyg ir paprasta. Turin omeny, kad gimė daugiau nei prieš du tūkstantmečius neįmanoma būtų jam priklausyti Mikaelson'ų sire bond'ui. Lanksti kaip gimnastė Cato Alexander asmenybė kisdavo priklausomai nuo vaidmens, kurį sau susigalvodavo (jo gynybai galima pabrėžti, kad savo šaknų, tai yra, originaliai savęs paties vyras nežinojo, nes nelabai jam ir rūpėjo, kai atsiminė būsiąs pamestas ir apleistas - asmenys, iš kurių lytinių ląstelių susijungimo po devynių mėnesių išvydo pasaulį jam reiškė apskritą nulį). Juk nūnai 2000+ amžiaus vampyras aka profesionalus vagis tapo istorinę vertę turinčių senienų ekspertas, kurio kalbėsena, paskaninta atitinkamu akcentu veikė kaip aliuzija į jo nesamas britiškas šaknis,-Jei tu nieko prieš labai norėčiau pakelti taures. Už tavo šeimą. Už originaliuosius,-vyras šyptelėjo, jo iškeltas stiklas suspindo sugavęs mėlyną lazerio šviesą.
Bekos teiginiu apie Liviana ir bičiulio pusdievio shared interests jis net neabejojo. Anaiptol nesiskundė, kad jo miklūs vagies pirštai dabar gniaužia viskio taurę ir visai nereikia sukti apie kažkokius rimtus "reikalus" galvos, o tik atsipalaiduoti bei mėgautis savo billion dollar baby kompanija.
- Panašu esi visiškai teisi,-tamsios, beveik juodos Cato akys dar kartą palėkė iki Livianos su Michael'u, kurie trumpam išnyrę per žmones atrodė itin intymiai besiglaustantys. Šyptelo pasidžiaugdamas bičiuliu - panašu, kad ne tik gražiuoju išsivilios savo medalioną, bet ir gaus įmerkti. Absolute win,-Apie tai nepagalvojau, how poor of me,-linktelėjo pripažindamas savo kaltę. "Seserų kodas" buvo rimtas reikalas. Vadovaudamasis analogišku per pasilinksminimus mieste su D'Angelo laikydavosi iš vien iki pat to momento, kai panižę klynai pareikalaudavo malonaus pakasymo. Aišku nebent aplinkybės sukrisdavo itin palankiai ir jie galėdavo pasilepinti draugiška grupinio sekso fiesta,-O gal jiedu irgi panorės persikelti į linksmesnę vietą ir dėl to mes visi keturi turėsim galimybę persikelti į linksmesnę vietą?-Cato akis netrukus pasitiko kone parlekiančios Varias atvaizdas. Moters veidas leido suprasti, kad jei Michael'is ir gaus visgi šiandien pravėdinti klyną tai galimybės būtent ši tamsiaplaukė nesuteiks. Atsiduso,-Not going to happen, apparently,-pripažino gana liūdnai, mat Livianos povyza aplamai skelbė visų linksmybių pabaigą. Vikanė sugrįžo, ūmiai perėmusi iš Beks taurę susivertė joje telkšojusį stiprų gėrimą. Nebuvo įgūdusi alkoholinių gėrimų vartotoja. Skystis nuėjo neskaniai, susiraukusi vikanė užsikosėjo. Cato dar kartą atsidusęs užbėgo įvykiams už akių, išsiėmė telefoną, kurį paruošė greitam numerio suvedimui. O tada laukė palankios progos. Vikanė trumpam sklestelėjo prie vampyrės ir vien tik tam, kad išdėstytų ką nori pasakyti.
- Turiu blogą nuojautą. Maiklas turėjo su Sebastianu kontaktą tame pasaulyje, kuriame jį palikau. Bet tai nėra blogiausia reikalo dalis. Kartu su Maiklu buvo labai stipri, labai pavojinga būtybė, kuri galėjo jį sužeisti. Turiu ten kuo greičiau persikelti,-moteris dėbtelėjo į Cato, šyptelėjo it apgailestaujanti. Vampyras nesidžiaugė dėl to, kad D'Angelo pažintį su Liviana ėmė ir sušiko. Juk tai reiškė, kad "seserų kodas" pareikalaus iš jo Rebekos draugijos,-Jei nori likti čia - puikiai tave suprantu. Gali tapti pavojinga. Be to, kaip matau, puikiai leidot laiką ko negalėčiau pasakyti apie save. Visgi jei mano nuogąstavimai nepasitvirtintų būsiu sugadinusi vakarą.
- Net ir sugadintą vakarą gali pataisyti pažadėdama mums kitą,-nepanašu, kad Cato sutrikdė tamsiaplaukės tirada ar jos linksmumas, virtęs susirūpinimu. Vyras pastūmė Rebekos pusėn savo telefoną, paaiškino,-Labai prašau tavęs įvesti savo numerį ir už tai aš kai tik galėsit ir norėsit pravesiu jus per geriausias pasilinksminimų erdves Šiaurės rytų pakrantėje.
- Viliojantis pasiūlymas. Bet kalbėsiu už save - tikiuosi savo bičiulio į tas linksmybes neatsivesi,-Varias nenorėjo pasirodyti perdėm pretenzinga, bet būtent tokia ir pasirodė. Pasirodė kaip suerzinta ir įsižeidusi.
- Maiki!-džiaugsmingai šūktelėjo pagaliau pasirodžiusiam pusdieviu,-Ką padarei, kad šitaip įžeidei šią nuostabią damą?-šiek tiek, neperspausdamas ir ne per daug akivaizdžiai šaipėsi. Panašu, kad jam visas tas "palik gražuolei gerą įspūdį" reikalas susiklostė sėkmingiau.

by Sponsored content

KAMBARYS # 001

KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001

Re: KAMBARYS # 001