AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Beveik visą kelią, kuris vedė prie šios vietos, nesugebėdamas iš savęs išspausti jokio bent šiek tiek tinkamo komentaro, buvo paskendęs savo mintyse. Periodiškai keisdamas minčių linkmę, galiausiai pats pastebi kad pagaliau sugebėjo pasiekti artimiausią barą, kurio automobilių aikštelėje, palieka savo transporto priemonę. Kaip tik tuo metu atsukdamas veidą į Lexi pusę, pasistengia pratęsti savo mintį: - Jei kartais nenorėsi grįžti į namus, kuriuose šiuo metu yra Stefas su Elena, aš apsistojęs "Empire" viešbutyje. Administracijoje tave nukreips į kambarį, kuriame gyvenu. - Pats net nesuprasdamas to, kodėl nusprendė tai pasiūlyti galiausiai atitraukia savo rankas nuo vairo, leisdamas merginai išsakyti savo nuomonę apie šio pasiūlymą, o ir apie visą nebaigtą pokalbį.

Beveik visa kelia pratylejusi bandydama savo mintis sudelioti i atitinkamas lentyneles galvoje, galop ryztasi prabilti kai automobilis sustoja. Judvieju zvilgsniams susitikus, pajunta kai zodziai kuriam laikui tarytum uzstringa gerkleje ir vietoj ryztingo tono, kuriuo buvo isivaizduojanti save prabylant, pirma sakini kone susnabzda: -Visada bandziau suprasti ka tokio turi ji, ko neturiu as,-islaikydama savo akis pakeltas i vaikino veido lygmeni, ironiskai sypteli. -Man velniskai pikta, kad tavo brolis ir tu esate tokie...-pritrukusi zodziu skesteli rankomis. -Nedekingi!-pagaliau radusi zodi, kuris bent is dalies atspindejo jos turima minti, spjaute ji isspjauna. -Visada buvau salia kai Stefan'ui manes reikejo. Ne todel, kad turejau kazkokiu ketinimu, todel, kad tavo brolis yra mano seima, jis tarytum mano brolis. Negaliu to paties pasakyti apie tave,-turedama omenyje tai kas tarp ju yra ivyke, siek tiek pavarto akis. -Bet zinai, kad man nera nusispjaut,-akivaizdziai bandydam isvengti, bet kokiu sentimentu, is kuriu Damon galetu pasisaipyti, paskuba testi. -O jai uztenka pasirodyti ir viskas aplinkui tampa nebesvarbu! Nejau nepastebejot, kad paskui tas moteris,-turedama omenyje Katherina ir Elena.-..Visuomet atseka problemos arba kas nors mirsta?!-suvokdama, kad ka tik issake tai, kas slege jos krutine jau ne vienerius matus, pajunta neapsakoma tustuma krutineje. Balsu istarusi tai, kas jos gyvenima daro nebepakenciamu ir vercia ja troksti tam pabaigos, sustingta automobilio sedyneje giliai kvepuodama ir zvelgdama i naktinius zibintus apsvieciancius automobiliu stovejimo aikstele. -Nekenciu taves ne todel, kad mane ten palikai. Nekenciu ir negaliu tau atleisti, kad sukurei ta iliuzija. Privertei mane patiketi, kad tau rupiu, Damon'ai...

Labai ramiai stebėdamas vaizdą pro priekinį transporto priemonės stiklą, nesistengė dar ką nors pridurti, suteikdamas savo pašnekovei visišką pasireiškimo laisvą. Tačiau, vos tik nuaidi šviesiaplaukės balselis, suraukdamas antakius, pasuka savo galvą taip, kad sugebėtu kuo puikiausiai matyti jos nuolatos judančias lupas, kuomet ši dėsto savo mintis žodžiu. Kadangi iš karto nesugebėjo suvokti jos pasireiškimo prasmės, nedelsdamas perklausia: - Ką turi omeny? - Priblokštas, ir tikriausiai savo paties netikėtumui būdamas užčiauptas, sukanda savo dantis. Nuolankiai klausydamas merginos monologo, ir žvilgsniu "čiuoždamas" paskui nuomonę sekančius, net menkiausius, sujudimus. Neskubėdamas jos pertraukti, o priversdamas save išlaukti akimirkos, kuomet sugebės pasireikšti pats, trumpam nuleidžia akis. Kadangi praktiškai tuo pačiu metu nutilo ir šviesiaplaukė, vis dar sėdinti netoliese, prabyla: - Pirmiausia, noriu kad įsikaltum sau į galvą tai ką pasakysiu, nes nežadu to kartoti dar kartą. Aš ir mano brolis esame visiškai skirtingi asmenys. Tai reiškia, kad pretenzijas, kurias jauti jam, tiesiai ten ir skirk. Nes, realiai, man visiškai nesvarbu kas liečia jo "draugelius" visame šiame amžiname egzistavime. - Norėdamas kad jo kalba įgautu šiek tiek daugiau demonstratyvumo, pasiaiškina, įtraukdamas kelis plaštakos mostelėjimus: - Toliau, nežinau ką spėjai prisigalvoti šios nebylios kelionės metu. Bet, Elenos pasirodymas nereiškė kad man visiškai viskas pasidarė nesvarbu. Tai reiškia, kad man yra sumautai nemalonu matyti kaip mergina rišusi gyvenimą su manimi, galiausiai vėl šoka į brolio lovą. Tikiuosi dabar aišku kodėl elgiausi keistai? Kas liečia kitą, Kateriną. Šios moters nekenčiu labiau nei ko kito, gali tuo net neabejoti. - Tuomet vėl nutildamas, pagaliau priima merginos finalinius žodžius, kas lietė konkrečiai juos du. Atrodo akimirka susierzinęs, nes buvo interpretuotas visai ne taip, kaip ketino. Ištraukęs raktelius iš spynelės, pakankamai greitai išlenda lauk iš automobilio, apeidamas šį. Pasiekęs priekines, keleivio pusės dureles, jas atlapoja. Ir tuomet pakankamai griežtai išpyškina:
- Lipk iš lauk iš mašinos. - Kažkodėl būtent dabar nepasižymėdamas kantrybe, pasigauna merginą už alkūnės iš tokiu būdu paskubina šią išlipti. Vietoje to, kad paleistu ją eiti toliau, neleisdamas išeiti, užtrenkia dureles, o jos liauną kūną "prispaudžia" tarp savęs ir savo numylėtos mašinos šono. Lėtai pakeldamas akis į jos veidą, jau kiek ramiau, tačiau vis dar akivaizdžiai su nepatenkintu atgarsiu, pratęsia: - Iliuzija? Rimtai, iliuzija? - Pagaliau paleisdamas jos ranka, sava plaštaka sutrenkia per mašinos stogą, pratęsdamas: - Ar bent kartą sugebėjai prasitrinti akis ir pastebėti kad aš visada suknisu viską, kas man rūpi? Velniai griebtu, atsimink kuo aš buvau tais laikais?! - Sunkiai valdydamas savo nepasitenkinimą, staigiai atsitraukia nuo jos, tuo pačiu kiek tyliau pratęsdamas: - Ar tau tiesiog daug lengviau gyventi jaučiant neapykantą ir manant kad man nerūpi?

Damon'ui bandant ja itikini, kad jiedu su broliu yra labai skirtingi, atitinkamai papucia lupas, tuo leisdama pasnekovui suprasti, kokia jos nuomone diskutuojamu klausimu, taciau jo pertraukti nesiryzta. Leidusi jam pilnai issisakyti dvieju, identiskos isvaizdos moteru tematika, kantriai lauke kol salimais sedintis vyras palies jai labiausiai rupima tema. Kadangi net ir gerai pazinodama Damon'a mazu maziausiai tikejosi buti istempiama is automobilio ir dar tokia skubos tvarka, pasiduoda jo valiai ir nei kiek tam nesipriesina. Atsidurusi taip arti snekanciojo, trumpam sulaiko kvepavima, tarytum tai padetu nors akimirkai sustabdyti tai kas dabar vyksta. Kai vaikinas netiketai ituzi islieja ant savo taip branginamo automobilio, to nesitikejusi sumerkia akis. Giliai kvepuodama bei suraukusi antakius toliau stebi jo judesius, akivaizdziai netekusi amo. Bandydama nepamesti galvos ir islikti blaivaus proto, neigiamai papurto galva tarsi tai padetu jai atsitoketi. -Nori, kad patikeciau, jog tai buvo tikra?-zengdama arciau zmogaus, i kuri kreipiasi nepaisydama, kad sis nuo os dar neperseniausiai atslyjo savo noru. -Suprantu, kad tarp taves ir Elane buvo Stefan'as, tu turejai rinktis, tai buvo komplikuota, tam trukde kiti zmones! Suprantu visa tai,-sumosuoja abjeomis savo rankomis ore. -Bet kas tau trukde pasitiketi manimi?! Ar kada nors buvau tave nuvylusi?-pagauta dabar jau vampyrams budingo, ituzio, pasireiskiancio smurto protrukiais, visu greiciu pasileidusi i vaikina, kone imuryja ji i automobili uz jo. Stovedama ypac arti ir nepaisydama, kad jos akys igavo kraupia, zmonems nebudinga isvaizda, suspaudzia kumscius tramdydama save nuo didziulio noro fiziskai suzaloti jo kuna. -Butent!-zinodama, kad atsakas i jos klausima butu NE, tesia: -Todel nerysk man sekti situ savo pasaku, nes dar karta to padaryti tau nepavyks, Salvatore!-pati to dar nesuprasdama kuo puikiausiai parodo kiek daug jai kainavo vel pakilti ant koju po to kai buvo isduota dar karta, kadangi zmones, kuriuos prisileido arciau butu galejusi suskaiciuoti ant vienos rankos pirstu. -Tu net ir noredamas negaletum nekesti Elane'os,-nudelbusi akis zemen grazina savo veidui normalia isvaizda. Neskubedama pakelti zvilgsnsio, ima kalbeti toliau. -O as negaliu saves priversti nekesti taves, bet prisiekiau sau, kad daugiau niekuomet neleisiu tau prie manes priarteti tiek, kad galetum mane suzeisti,-turedama omenyje 'moraliskai', pati nekontroliuodama savo akiu, pakelia jas aukstyn ir jos zvilgsniui uzstrigus ties lupomis, kuriu ir trosko ir norejo suknezinti, atsitraukia nuo vyro, ju artumui staiga pernelyg isielektrinus.

Tuo metu kai mergina bandė perteikti savo reakcija į jų pirmiausią paliestą temą, stovėdamas jai atsukęs nugarą, buvo kuriam laikui nudelbęs savo akys apačion, tarytum tokiu būdu galėjo apsaugoti save nuo bet kokios mimikos, kuri galėtu visą diskusiją nukreipti jam netinkama linkme. Kuomet pakėlė savo šviesias akis, atsisukdamas į šviesiaplaukę jai ketino pradėti aiškinti, tačiau nespėdamas net prasižioti, nugara susidūrė su lengvosios, iš vaizdo prabangios mašinos šonu. Kuomet metalas nuo smūgio šiek tiek įlinksta, suraukęs antakius įsistebi į kalbančios veidą, kartu su jos žodžiais įžvelgdamas į pastebimą apmaudą. Visgi, neketindamas visą laiką tylėti, pagaliau prabyla:
- Būtent dėl to kad aš nesu toks, koks yra mano brolis! Aš nepasilieku su tais, kurie man rūpi. Patinka tau tai ar ne, tačiau tokia tiesa. Ką jau kalbėti apie tai, kad būtent tuo metu, kai sugalvojai mano gyvenimą pastatyti į vietą, neturėjai net menkiausio supratimo tame, kur iš kur išlindęs buvau aš. - Užvertęs akis, nusuka savo veidą nuo merginos, ir vien dėl šios kalbos, suprunkščia, tokiu būdu išreikšdamas savo nuomone toliau apkalbamu klausimu:
- Nekęsti Elenos? Kokia man nauda būtu iš to kad niekinčiau tą moterį? Kuo tai geriau už faktą kad mano gyvenime ji nebe figūruoja? - Šiek tiek sujudinęs antakius, pagaliau įsiklauso į tai ką mergina pasiliko finalui. Stebėdamas šios akis, pasičiumpa ją už riešo, kuomet ji parodo norą pasitraukti. Atšlydamas nuo automobilio, kurį prieš tai sulankstė, eilinį kartą jėga patraukdamas ją į savo pusę, įsisiurbia į šios saldžiai atrodžiusias lupas.

Dar pati nesuvokdama, kad teiginys, jog Elena vaikino gyvenime nebefiguruoja ja savotiskai pradziugino, nemirksedama ir neatitraukdama akiu stebi pasnekova kol jega yra priverciama pajudeti is vietos, jo link. Ne nesusimasciusi aistringai atsako i Damon'o iniciuota bucini. Apsivijusi vaikino kakla abejomis savo rankomis, suneria pirstus i tamsius jo plaukus. Kadangi kaip ir visi geri dalykai, bucinys kazkuria akimrka nutruksta, vos vos atslyjusi klausiamai pazvelgia jam i akis: -Kas...-nuryjusi burnoje susikaupusius skyscius kelis kartus sumirksi. -Ka tai reiskia...-kadangi tai susnabzda greiciau kaip teigini, nei klausima, is kart po to pati papurto galva ir keliu sekundziu begyje, apimta vampyrams budingo impulyvumo aistros atzvilgziu, didele jega kone islauzia uz Damon'o stovejusio prabangaus, jau ir taip suknezinto automobilio dureles ir atbulomis atsiseda isilgai galiniu automobilio sedyniu pusiau gulscia, viena ranka spejusi paskui save itraukti ir vaikina. Nesunkiai atsikraciusi jo devimo virsutinio drabuzio ir tokiu budu apnuoginusi plieno kietumo pilvo raumenis, ima buciuoti jo juosmeni nesikuklindama slinkti vis zemiau ko pasekoje pakeicia savo pozicija bei dabar jau sededama apzergusi gulinti jo kuna, apnuogina savo krutine. Prikandusi apatine lupa atmeta ilgus blondiniskus plaukus , dengusius jos iskilumus, atgal ir palinkusi isisiurbia jam i lupas.

Šiuo metu veikiausiai mažiausiai galėdamas galvoti apie ką nors kitą, kaip tik konkrečią moterį, kuri randasi priešais. Vos tik ši pirma nutraukė bučinį, tikriausiai akimirkai jo smegenyse šmėkštelėjo mintis apie tai, kad ji sugebės rasti bent menkiausią pasiteisinimą, kodėl geriausia būtu nepasiduoti akivaizdžiai jų abiejų traukai. Stebėdamas, kaip iš pat pradžių sujuda šviesiaplaukės kūnas, veide išspaudžia jam taip būdingą kampinę šypseną. Net akimirkos nedvejodamas, iš karto pasilenkia kad būtu patogiau patekti ant galinės kažkieno automobilio sėdynės. Apsuktas, tačiau nesugebėdamas likti ilgai "pasiduodančio" vaidmeny, šiek tiek pasikeldamas, tuo pačiu metu sukiša vienos savo rankos pirštus į moters šviesius plaukus kiek palenkdamas jos galvą. Kuomet eilinį kartą įsisiurbia į jos švelnias, saldžias lupas, laisva ranka pereina nuo jos kaklo linijos, ties krūtine, kur trumpam užsilikęs, galiausiai pasiekia jos liemenį, vėliau juosmenį. Ir kai pagaliau nustojęs elgtis pernelyg atsargiai, panaudodamas šiek tiek malonaus grubumo, suima šviesiaplaukę už sėdmenų, ir stipriai patraukia į savo pusę, lyg būtu norėjęs pašalinti bet kokį, net menkiausią atstumą nuo jų kūnų. Nepaliaudamas bučiuoti jos lūpų, galiausiai per smakrą pereina prie kaklo linijos. Girdėdamas kaip jos širdis pumpuoja kraują per kraujotakos sistemą, staigiai, kartu su ja apsiverčia, priversdamas šią atgulti ant nugaros. Negadindamas malonios akimirkos bereikalingomis kalbomis, bučiuodamas šios krūtinės ląstą, nepaliauja glamonėti, lyg iš naujo tyrinėti kiekvieną jos kūno colį. Lūpomis slysdamas nuo jos krūtinės iki pat plokščio pilvuko, galiausiai kilstelėdamas merginą, atsikrato visų likusių nebe reikalingų drabužių. Atlaisvindamas ir save nuo tų pačių kliūčių, pagaliau pereina prie pačių maloniausių abiems poreikių patenkinimo. Tik po tam tikro laiko, kai yra pasiekiamas ekstazės jausmas, dar pilnai neatsitraukdamas nuo Branson, lūpomis dar kartą švelniai paliečia jos lūpas. Kadangi veide pasirodė nuoširdus, dalinio nuovargio iššauktas šypsnis, dvejais pirštais perbraukia per jos plaukų sruogą, kuri kaip tyčia buvo užkritusi ant merginos skruosto: - Dabar galiu drąsiai pripažinti, kad gailiuosi tos pertraukos, kurią mes pasidarėm. - Pavartydamas akis, galiausiai pasitaiso: - Tiksliau, kurią priverčiau padaryti.

Sunkiai beatgaudama kvapa ir neskubedama judintis ar trauktis is dabar uzimamos pozicijos po nuogu vaikino kunu, uzmerkia akis ir nusisypso tuo paciu prikasdama apatine savo lupa tarytum bandydama neissiduoti. Isgirdusi paskutinius Damon'o zodzius nesusivaldo nuosirdziai nenusijuokusi. Atmerkusi akis isistebi sviesias ir gilias akis nukreiptas i save. -Bent jau tai pripazisti,-sunerusi pirstus i jo plaukus, prisitraukia ji dar vienam ilgam buciniui, akivaizdziai nuleidusi visus lig siol turetus savisaugos barjerus Salvatore atzvilgiu. -Tikriausiai bus geriau jei pasisalinsim kol sios mazules savininkas cia nepasirode,-turedama omenyje automobili, siek tiek pasimuisto pamazu gryzdama i realybe, kuri nebebuvo tokia saldi. Tamsoje susizvejojusi savo liemenele, kuri pasirodo buvo sugadinta viso ko ikarstyje, palieka ja po viena is sedyniu ir pasiciupusi vaikinui priklausancius marckinelius, juos apsivelka. -Tikiuosi nepriestarausi,-kaltai sypteli, jausdamasi vis blogiau del to ka padare. Suprasdama, kad ilgai netrukus jis pastebes jos nuotaiku pokycius, paskubomis apsivilkusi devetus dzinsus, issoka is masinos ir priejusi prie jam priklausancios transporto priemones ima tvarkytis sutarsytus savo plaukus zvelgdama i savo pacios atspindi lange. Nebeistverusi staigiai atsisuka i tik dabar lauk is automobilio lipanti vaikina ir susikisusi rankas i kisenes, isberia: -Noriu, kad tai liktu tarp musu. Po to ka papasakojau tavo broliui nenoriu, kad jis susdarytu klaidinga ispudi...-dar neseniai guodusis vienam is Salvatore atzalu apie nelaimingai pasibaigusi paskutini savo romana ir nenoredama klausytis moralu apie tai, kad sugulti su Damon'u buvo didziule klaida, ypac dabar kai ji buvo tokia pasimetusi, kone girdedama Stefan'o balsa savo galvoje, neigiamai ja papurto. -Man reikia persirengti,-nuzvelgusi save, vilkincia vyriska apdara per kurio ypac plona medziaga kone svieste sviete jos speneliai, suneria rankas sau ties krutine. -O tada galim imtis plano. Turiu omeny Katherine ir jos sunpalaiki...

Šiuo metu nesugebėdamas, o ir greičiausiai nenorėdamas prarasti finalinį bučinį, pasimėgauja juo, tokiu būdu ištempdamas jį kiek galima ilgesniam laikui. Kuomet mergina netrūkus parodė norą kuo greičiau išsinešdinti iš svetimo, prabangaus, tačiau sumaitoto automobilio, šiek tiek palinksta į šoną, leisdamas jai išlipti. Tikriausiai todėl kad paprasčiausiai nesugeba prarasti savo budrumo ilgesniam laikui, nesunkiai permato merginos kiek pakitusią veido išraišką, ir to pasekoje balso tempo pakitimą. Suraukęs antakius, bei išlipęs iš transporto priemonės, neskubėdamas užsitempia savo apatinės kūno dalies drabužius. Vis kartas nuo karto žvilgtelėdamas į šviesiaplaukės pusę, kažkodėl nesusilaikęs suprunkščia. Visgi neskubėdamas ką nors pasakyti atgal, taip pat ramiai pasiekia savo nuosavą automobilį. Nelipdamas į vidų, sukrauna abi savo rankas ant transporto priemonės stogo. Ir galiausiai kai merginos žodžiai taikliai smogia per jo savimylą, kaukštelėdamas dantimis, nusuka savo veidą į šoną. Visai neilgai neišpešdamas iš savęs ne menkiausio žodžio, galiausiai pro pastebimai veidmainišką šypsenėlę, kuri trumpam pasirodė jo veide, prasitaria: - Nori tai palikti paslapty, tam kad Stefanas nepagalvotu netinkamai? - Kuomet jo paties klausimą nutraukia prunkštimas, neigiamai supurto galvą, ir to pasekoje jau belipdamas į savo mašiną, numurma: - Nuostabi mintis. - Tai pasakydamas ne pačiu maloniausiu tonu, galiausiai sukiša raktelius atgal į jiems skirtą angą. Pasukdamas akis į moters, kuri vis dar buvo netoliese pusę, ima vaizduoti kad prieš tai nevyko nieko, o svarbiausiu dienos įvykiu kaip tik tapo planas sužlugdyti Pierce.
- Žinoma, išpildysiu damos pageidavimą. Tave pamesti atgal į dvarą, ar turi omeny ką nors konkretaus?

Alariko mintis užtikrintai buvo okupavusi panelė Branson. O tik užteko dėbtelėti į ją sekundę, kitą... Net nesistengė asenizuoti galvos nuo ją užtvindžiusių prisiminimų: šiltų, nostalgiškų, priverčiančių virpėti širdį. Bet visų labiausiai širdis virpėjo po to, kai vyras suprato, jog vėl pasinaudos Lexe, nors šioji neabejotinai ir neginčijamai jam rūpi.
Vairuoti buvo sunku tik dėl to, kad Saltzman‘ui sunkiai sekėsi išlikti koncentruotam ir nesiblaškyti. Vis dirsčiojo į programėlę sekančią Branson judėjimą, tad vyrui kaip dieną buvo aišku, jog tame dvare vampyrė neužsibuvo. „Arba ji lekia pasinaudojusi savo vampyriškom turbinom, arba ją kažkas geranoriškai kažkur veža“ – pamanė nemaloniai nulietas supratimo, kad priešingai nei jis, Branson turi gyvenimą. Jokiu būdu neketino dabar daigotis namo, juolab jau seniai nesijautė toks emociškai suaktyvėjęs. Galva skambėjo nuo vienintelės frazės – dabar arba niekada. Arba suves sąskaitas su tamsiaplaukiu vampyru dabar, arba bus vertas tik nebent viskio draugijos iki grabo lentos. Privalėjo veikti.
„Juodosios Našlės“ baras. Automobilių stovėjimo aikštelė. Kiek atokiau joje automobilį pastatęs Rikas stebėjo Leksės ir Deimono interakciją. Stebėjo judviejų emocionalią konfrontaciją ir vėliau... Kai ką kitą. Rankomis gniaužė vairą taip, kad eilinį sykį pamėlynavo pirštai. Šią akimirką nepuoselėjo absoliučiai jokio palankumo Branson jausmo, tad nei kiek nepergyveno, jog rengdamas ataką gali pakenkti ir jo pažįstamai vampyrei. Sekamiesiems sulindus į kitą transporto priemonę, Rikas išsikapanoja iš savosios. Neskubėjo. Kvėpavo lėtai, vyro veide nuslūgo kraupiai šaltakraujiška išraiška. Saltzmanas nukeliavo prie bagažinės, atlapojo ją ir išsiėmė žaisliukus, su kuriais ketina netrukus pažaisti. O tada neskubriai, bet užtikrintai patraukia link Deimonui priklausančio automobilio. Vienoje rankoje viskio butelis, kitoje – medicininis maišelis su krauju. Taip tikrai neatrodo kovai rimtai nusiteikęs asmuo. Bet kaip ten sakoma apie išvaizdą? Ji gali būti apgaulinga. Apgaulė. Tai būtent ir buvo Riko planas.
Iš pažiūros siaubingai nusitašęs vyras artėjo prie Deimono automobilio. Kai jį pasiekė, lyg tyčia nesugeba išlaikyti pusiausvyros ir skambiai drebiasi šonine kūno dalimi stipriai trenkdamasis į vairuotojo pusės dureles. Garsiai gargaliavo ir nerišliai keikėsi. Pažiro šukės dar visai neseniai sudariusios indą, nemažai nugertam alkoholiui sutalpinti. Viena tų šukių užtikrintai prarėžia plastmasinį maišelį, kurį teatrališkasis girtuoklėlis paslėpė striukės vidinėje kišenėje, ir ant žemės nepaliaujamai pradeda kapsėti kraujas. Rikas negrabiai ir nevykusiai bandė keltis vis krisdamas atgalios į horizontalią padėtį, pilvu šliedamasis su drėgnu, šaltoku asfaltu. Ar tik krisdamas nebus įbrėžęs Deimono automobilio?..

Kuomet jo galva ir taip atrodo kad plyšo į keturias dalis vien todėl, kad su juo buvusi šviesiaplaukė sugebėjo idealiai užkabinti jį už netinkamos vietos, jau buvo pasiruošęs kuo greičiau baigti šį vakarą ir bent jau atsirauti išplėšiant Lockwood'ui širdį. Kerštas kuris lietė moterį, kurią atrodo jis besąlygiškai mylėjo. Net tapo vampyru per ją, šiuo metu nekentė labiau nei ką kitą. O kas galėjo būti maloniau nei jei ne matyti, tai girdėti jos balsą, kuomet ši sužinos kad jos pasirinktojo jau nebėra tarp gyvų. Jo dabartinę nuoskaudą glostė tik ši mintis. Mintis apie tai, kad pagaliau suves sąskaitas su aistringa gražuole, kuri kadaise išvedė iš proto ne vieną vyrą. Žengdamas link savo automobilio, staiga jo kojos kone prisikaustė prie asfaltuoto grindinio, kuomet ore pakibo kraujo kvapas. Jis nesimaitino mažiausiai pusdienį, o tai reiškė kad šis viliojantis dvelksmas kone reikalavo jo dėmesio. Besisukdamas į tą pusę, kur link buvo matomas Riko siluetas. Jo akims kaip tik tuo metu įgavus nežmogišką atspalvį, o paakiams dalinai pajuodavus, jis nežmogišku greičiu atsiduria prie pat sukritusio asmens. Net neįtardamas to, kad čia gali būti pasala, jis staigiai sverdamas jį už atlapų, atremia į savo automobilį, kur dabar ryškiai matosi įdrėskimas. Užversdamas akis, kone iškošia per pailsėjusius dantis: - Būčiau tave palikęs gyvą, tačiau po šito... - Omeny turėdamas sugadintą savo vienintelę meilę, automobilį, pribaigia savo mintį: - Tu ramiai atlaikysi iki paskutinės akimirkos, kol tavo galva nutrūks nuo kaklo. - Kaip tik tą akimirka, kai baigia savo pasakojimus, kurie iš dalies nebuvo net reikalingi, pasikėsina suleisti savo dantis šiam į kaklą.

Rikas būtent ir tikėjosi, kad ne Leksė, o Deimonas pirmas prie jo prišoks. Stengėsi negalvoti apie Branson, idant tik nepradėtų kriokti iš įsiūčio ir nusivylimo. Kvailai guodė save suvokimu, kad atsižvelgiant į tai, su kokiu tipu ji ne per seniausiai barškinosi, jos skoniui Alarikas ko gero yra per menkas išgama.  Arba šiaip – pernelyg žmogus.
Deimono su didele jėga pakeltas ir tikrai ne švelniai tėkštelėtas į automobilio korpusą, Saltzmanas sudejuoja. Ne vienerius metus siaubingai nusigėrinėjo, tad vaizduoti siaubingai nusigėrusį dabar jam buvo vienas juokas. Svirduliavo, vyro akys mėtėsi po visą aplinką taip, lyg nesugebėtų nulaikyti jų viename lygmenyje. Aiškiai davė suprasti, jog šis nusitašėlis nesugebėjo įvertinti nežemiškos Salvatoro jėgos ir pastebėti, jog vyriškio veidas toli gražu nėra toks jau ir įprastas. Išgirdęs grasinimą, Rikas susizgrimba neginčijamai labai keblią situaciją jo mirtingai subinei kiek sušvelninti.
- Eeeeei, vyruti, aš juk netyčia,-lengvabūdiškai suveblena teisindamasis, liežuvį vos vos versdamas. Laukė kada vampyras susigundęs kvapu galų gale suleis dantis į šį tariamai girtą skanėstą... Ne, Deimono iltys taip ir nespėjo net pavojingai priartėti prie Riko kaklo. Pasigirsta duslus šūvio garsas. Mat kol vampyras žadėjo Saltzmanui dramatišką gyvenimo gijos nutrūkimą, vienoje iš Riko rankų atsidūrė šaudmenimis besispjaudantis įrankis –šautuvas, kurio prieš tai pilnoje apkaboje dabar kaip tik trūko kulkos, susmigusios kraujasiurbiui į krūtinę. Kulkos ne mirtinos, tačiau prifarširuotos tokia verbenos emulsijos dalimi, kad Deimonas žalos dabar padaryti galėtų tiek pat, kiek darželinukas.
- O dabar tyčia,-būtent tokiu sąmoju vainikuoja savo veiksmus. Riko liežuvis dabar dirbo kuo puikiausiai. Akys nebeatrodė apsiblaususios nuo alkoholio, o įdėmios, žvilgsnis aštrus bei protingas,-Jūs kvaili vampyrai su savo idiotišku impulsyvumu...-paniekinamai spjaute išspjauna, lyg iš geros valios dabar ketintų pamokyti Deimoną, kas pražudė kalakutą. Vienos kulkos per maža, kad pakirstų vampyrą, tad čia pat paskubomis iššauna dar vieną. Vėlgi į krūtinę.
- Saldžių sapnų, Metai Bomeri,-palinki pagiežos kupinu balsu, bet tikrai ne dėl to, jog nemėgtų Meto Bomerio, kuris pasirodė keistai panašus į šitą naktinį padarą. Netrukus šautuvo korpusą Rikas nutaiko į Leksę...

Neaišku kaip, tačiau jo dėmesys šiandiena tikrai buvo kažkur pradingęs, ir net menkas paranojos jausmas, kuris lydėjo jį nuo pat jo šeimai priklausančių namų, niekaip nesugebėjo jo atvesti į protą laiku. Ypatingai įžvelgiant tai, kad po sužeidimo, ypač tokio, koks tariamai buvo pas jo "mylimiausią" apgadinusį asmenį, pulsacija turėjo būti kitokia. Jis nesugebėjo ne vien susmeigti savo aštrius, it ašmenys dantis į pasirinktos aukos kaklą, jis net nepastebėjo to kad šis net nebuvo prisotintas alkoholio. Po šūvio, kuomet iširusi kulka nespėjo suveikti, jis dar bandė žengti link Saltzman'o, bet veltui. Nes kaip tik tuo metu pajutęs agonišką skausmą krūtinėje, kuomet atrodė kad jį jį buvo suleista rūgšties dozė, parklūpsta ant kelių. Ranka susiimdamas už kruvinos krūtinės, sugebėjo nukreipti labai nesupratingą, nepatenkintą žvilgsnį į šaudžiusį asmenį. Juk iš esmės matė jį pirmą kart savo gyvenime... Jo trumpi, instinktyvūs pamąstymai buvo nutraukti kaip tik tuo metu kai buvo šauta dar kartą. Tuomet jau krisdamas atbulas ant nugaros, iš paskutinių bandė kovoti su užvaldžiusiu skausmo ir silpnumo mišiniu. Tačiau dėl to kad prieš verbeną nepakovosi, ypatingai kai ji yra nutaikoma į krūtinę, jis galiausiai pasidavė, kuriam laikui iškeliaudamas į gilaus miego karalystę, taip ir nesugebėjęs nieko tinkamai padaryti.

Kadangi viskas ivyko taip staiga, lieka nusterusi stebeti Alaric'o veiksmu. Net ir tada kai pastarasis suvaro dvi kulkas i Damon'o krutine. Galbut todel, kad niekada nebutu net pagalvojusi, kad dvigubas jos gyvenimas kadanors susilies i viena, dabar, stebedama kaip du jos mylimi vyrai susidure akis i aki, praverusi lupas nedrysta net ikvepti, tarytum net tai butu galeje pakeisti tolimesne ivikiu eiga. Tik tuomet kai ginklas, kuriuo buvo ''atjungtas'' Salvatore, yra nukreipiamas i ja pacia, ryztasi prabilti. Apsilaiziusi issdziuvusias savo lupas, dusliu, kimiu balsu, kreipiasi i atvykeli: -Kaip seniai zinai, kas as tokia?-jos veidui neatspindint jokiu dabar jos viduje kunkuliuojanciu emociju, o kuno kalbai bylojant apie visiska atsidavima likimui, zengia artyn Saltzman'o. Tikedamasi pasipriesinimo, taciau ne uz ka negaledama patiketi, kad mylimas vyras ryztusi ja nuskriausti, prieina taip arti, kad galetu paliesti jo veida vienu savo delnu. Izvelgdama neapsakoma pykti ir girdedama kaip sparciai plaka jo sirdis, apgailestaudama pakreipia galva, o jos akys prisipildo asaru. -Jis nekaltas. Tu nezinai visos tiesos, Alaric'ai. Prasau, leisk man viska paaiskinti,-pajutusi plienini ginkla remiantis sau i sonkaulius, suraukia antakius ir isgascio kupinomis akimis pazvelgia jam i veida.

Vaizdas, kaip Deimonas bejėgiškai sudrimba ant žemės nulieja Alariko dūšią nepaprasta dangiška euforija. Viduje iš laimės kone kūliais vertės, aborigenai kaip pašėlę trypė pergalės šokį palei  džiugesio ugnį. Juk TIEK metų laukė akistatos su Isobel žudiku, TIEK metų kiekvieną sekundę keršto troško taip pat geidulingai, kaip išsvajotos svetimos moters ir TAI pagaliau įvyko. Sąžinės priekaištai nebekamavo. Leksei taip dėkojo už tai, jog būtent ji atvedė Riką prie Salvatorės, kad buvo pasiruošęs ir jai į krūtinę suvaryti vieną kitą kulką.
Branson prakalbus, Rikas nenoriai į moterį dėbteli. Jo žvilgsnis rūstus ir tuščias, bet fizionomija neutrali, sustingusi. Atrodė, jog vyrui yra sunku nulaikyti akis nuvestas į Leksę, nes ją niekina. Net jeigu ir nebūtų turėjęs galimybės iš toli stebėti veiksmą automobilio salone Saltzman‘as būtų kategoriškai nusprendęs, kad Branson ką tik „turėjo sekso“. Aistringai pasidulkinęs žmogus atrodo... aistringai pasidulkinęs - būtent. Nebuvo pasirengęs su vampyre šnekučiuotis, penėti jos žingeidumo atsakymais, kurie jam šiuo metu neimponuoja. Viskas ko troško, tai nusivežti Deimoną į namus ir jį išskrosti kaip karpį. Visgi turėjo karčiai pripažinti, jog sielvartingas Leksės liūdno šuniuko žvilgsnis kiek tirpdė Alariko įtūžio ledkalnį. Tačiau nepakankama UV spinduliuote...
Rikas perdėm drąsiai įsikabina į priartėjusios Leksės akis, prisisunkusias vandeningo, sūraus skysčio. Kaip įkabindamas bandė save įtikinti, jog ši moteris nėra ta, su kuria draugavo bemaž du metus, kurią pamilo, nors visuomet stengėsi tai neigti. Branson pavyko suvirpinti Alariko širdį ir tai buvo... klaida. Pajautęs gailestį, pajautęs, kaip vyrą apsėdusi gryno brutalumo šmėkla ima traukti, dirbtinai sukelia psichotiškos, barbariškos neapykantos bangą ir...
Kulkos, iššautos iš taip arti Leksę perskrodžia kiaurai, tačiau ištirpti spėjusios membranos, paleidusios į vampyrės sistemą nuodų, išspjauna tik plieninius šaudmenų korpusus. Rikas net nesumirksėjo, tačiau pajunta, kaip skruostais nurieda ašaros, odą griaužusios tarytumei šarmingos medžiagos. „Aš tuščias“ – kartojo sau mintyse, „Visiškai tuščias“.

Pernelyg gerai pazinodama Ric'a, jau vien is jo laikysenos netrukus supranta, kad atsakymo i savo klausimus ar galimybes pasiaiskinti nesulauks. Nepaisant to, neatitraukia savo skvarbaus zvilgsnio nuo vyro, kuris regis dar taip neseniai buves jos, ne muses nuskriausti negebanciu zmogumi, virto saltakraujisku vampyru medziotoju. Vien nuo minties, kad jis jau yra padares savo isvadas ir negana to, greiciausiai stebejo ja ir Damon'a, susiguzia. Ne todel, kad gailetusi to kas dar visai nesenai ivyko svetimame automobilyje, ne, to trosko jos vampyriskoji puse, bet zmogisumo likuciai, kurie saukte saukesi silto, tikro zmogaus prisilietimo dabar verte ja nekesti saves pacios visa savo esybe. Pasigirdus dusliam suvio garsui, Lexi dantys akimirksniu pakeicia forma, igaudami astrias iltis, kurios vos kelias sekundes smesteli jai praverus burna, taciau is jos neprasiskverbia nei vienas zodis. Kelis kartus zioptelejusi tarsi skestu ir beviltiskai bandytu ikvepti oro, abejomis rankomis susiima vieta, kuri siuo metu sruvo krauju. Is kart po to sekes antras suvis ismusa ja is pusiausvyros, taciau to mergina jau nebepamena. Samones netekes jos kunas sukrenta zemen, sukeldamas minimalu bumtelejima ir palikdamas tik Saltzman'o kvepavima drumsti mirtina nakties tyla.

Vyrui visada kūnas pagaugais nueidavo  kai išvysdavo tikrąjį vampyrų veidą. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad kadaise žmonėmis buvusios personos dabar toli gražu nėra žmogiškos. Vilkas avinėlio kailyje. Baisus, siaubingas padaras, galintis perlaužti tave per pusę taip lengvai, it kalėdaitį. Griaužė akis ir Rikas sumirksi vien tik dėl to pajausdamas, kaip skruostais nubėga atvėsti spėję lašeliai. „Iš tiesų aš niekad nenorėjau, kad viskas pasisuktų tokia linkme, Lekse“ – pusgarsiu sušnara tūpdamas prie atsijungusios vampyrės kūno, kurį kilsteli nuo purvino asfalto. Dėl visa ko dirsteli į šoną vizualiai patikrindamas Deimono būklę. Tas, kaip ir žinojo, tebedrybsojo įveiktas verbenos. Bet atsarga ko jau ko, bet gėdos tikrai nedaro. Iš lėto Alarikas pasiekia savo automobilį. Nuleidęs Leksę ant kojų, pradaro priekines keleivio dureles ir atsargiai įsodina vampyrę, iš įpročio užsegdamas jai net saugos diržą. Nervingai suprunkštė supratęs, ką daro. Vampyras kakta pramuštų gelžbetoninę siją ir nulepečkotų sveikas bei laimingas, dėl dievo meilės...  Netrukus Saltzman‘as patraukia prie Deimono, kurį persimetęs per petį nusineša, rezervuodamas jam galinę sėdynę, kadangi bagažinė buvusi pilna medžiotojiškų dalykėlių. Užvedus variklį grotuve suskamba daina pavadinimu „Kinder der Nacht“. Argi ne ironiška? Šyptelėjęs vyras išmanevruoja, tuojau palikdamas šią automobilių stovėjimo aikštelę atsispindėti veidrodėlyje.

[P.S. Toliau keliamės čia.]