MIESTO STOTIS

Galbūt Frenkas ir buvo pasimetęs savo audringoje egzistencijoje, tačiau jausmų sferoje laikėsi kartais net per daug pasyviai. Per gyvenimą buvo sutikęs vos kelis asmenis, kuriems iš tikrųjų kažką jautė. Jautė kažką nepaprasto. Pirmu atveju visados vyrą keistai traukė prie įseserės Cassidy. Niekados negalėjo paaiškinti to pojūčio, niekados ir nesistengė jo aiškinti. Su buvusia medžiotoja visados elgėsi kone nedovanotinai, vargu ar ji pati suprato, jog vyras širdyje nešioja jai keistus, dviprasmiškus jausmus, nes tai niekados nebuvo atskleista. Frano iš ties bijojo, paniškai vengė įsipareigoti ir egzistavo vienintelė moteris, kuri privertė vyrą imti galvoti kitaip. Olivia buvo ypatinga. Nebuvo sutikęs moters, kuri jam atrodytų tokia visiškai, neįtikėtinai tobula pradedant pirštų galiukais ir baigiant sielos atspalviais. Visgi nemokėjo būti jai draugu, vyru bei partneriu. Nemokėjo tinkamai kuruoti jųdviejų santykių, o ir seni Frenko įpročiai niekur nedingo. Jis niekuomet nebuvo monogamiškas, pastovus tipas. Absoliučiai viskas ir nesvarbu kiek tas viskas būdavo tobulu aktoriui gana greitai įgrisdavo. Jis galėjo prabangiai paruoštą omarą vakarienei iškeisti į avižinę košę ir viskas tik dėl to, kad tiesiog paėmė ir nusibodo. Rutina vyrą smaugė. Ta emocija nusinešdavo ir vyro charizmą bei kūrybingumą. Vesdamas Olivią jis nežinojo, idant viskas nuo pat pradžių buvo užprogramuota sugriūti. Žiūrėjo į ją kaip į savaime suprantamą dalyką, manė, jog kas jau kas, bet kaštonplaukė tai jau niekur nepradings. Ir ji dingo pačiu siaubingiausiu, labiausiai sukrėtusiu būdu. Netektis pakeldavo sunkiai. Gana depresyviai jautėsi dėl to paties tėvo mirties, o čia dar ir Olivia, "išmėsinėta" jo paties akivaizdoje. Tie neilgi žmogiški mėnesiai po ponios Frano laidotuvių Frenkai buvo nepakeliami. Neskaičiavo, nežiūrėjo kvaišalų bei svaigalų dozių, galbūt net paslapčia tikėdamasis, jog perdozuos ir kito ryto iš viso nesulauks. Būtis atrodė tuščia, visiškai nepakeliama. Tačiau kuomet apsėdo keršto idėja, viskas tarsi savaime apsivertė. Vyras kone natūraliai, it gelbėdamas skęstantį savo egzistencijos laivą parėmė jį keršto troškimu. Jis vėl pajautė savotišką aistrą. Lyg vėl turėjo noro gyventi. Ir visai nesvarbu, kad turėjo dukterį ir bet koks blaivaus proto asmuo būtent ją  laikytų gyvenimo švyturiu. Frenkas Arianą mažai teaugino užkrovęs tą sauskelnių ir bliovimo reikalą asistentei, kuri su didžiausiu malonumu sutiko. Patricia veik jautėsi susisaisčiusi su Frano keistu šeimyniniu statusu ir jai to pakako, jog jaustųsi patenkinta. Frenkas su savo problemomis ir į jokį kambarį netelpančia asmenybe buvo visas jos gyvenimas. Panašiai kaip Olivia ji mylėjo vyrą nesavanaudiškai ir tuo pačiu idiotiškai. Lygiai tai pat abi moterys nebuvo vertos to, kaip su jomis elgėsi aktorius. Kinas, vaidyba Frenkui buvo įdomiausia, labiausiai jaudinanti jo būties dalis, tačiau susisukęs į depresijos kamuolį atsiribojo ir nuo to. Jo šlovingai spindinti žvaigždė prigeso ir vyras nejautė didelės motyvacijos grįžti į industriją. Tik ne dabar, kol James Morgan tebevaikšto žemės paviršiumi.
Frenkas tapo stebėtinai pavyzdingu vampyru. Neįtikėtina, bet juo būti jam sekėsi gerokai geriau, nei žmogumi. Vyras neprastai valdė savo instinktus, o kadangi buvo savotiškai save nuo visų izoliavęs, norą "prasieit" dalgio principu per žmones galėjo sukontroliuoti. Žinoma nemirtingumas turėjo ir minusų. Apsvaigti (o be to Frano ilgai išgyventi negalėjo) tapo neįmanoma. Joks alkoholis, jokie stipriausi narkotikai ar drambliškos jų dozės nekėlė vyrui tos dirbtinės eurofijos, būties lengvumo jausmo. Tas užkniso. Žinojo, kad vampyras panašiai jaučiasi gerdamas žmogaus kraują, bet nieeee. Bandyti nesinorėjo jau vien dėl griežtų bausmių nemirėliams dėl visokių "upsų", kurių metu nesusivaldymas virsta į skerdynes. Frenkas turėjo užduotį, svarbiausią tikslą savo gyvenime. Vat jau po visko galės ir atsipalaiduoti. Aptikti James Morgan atrodė misija neįmanoma. Samdė begales detektyvų, keli iš jų dėjosi "geriausiais" visose Valstijose. Tai dalis jų dingdavo be žinios arba po ilgų mėnesių ieškojimų prisipažindavo nieko nepešę. Frano sudėjęs rankučių žinoma nesėdėjo. Negebėjo būti kantrus. Net ir nežinodamas nuo ko pradėti tiesiog ėjo į gatves, šlitinėjo, įdėmiai klausėsi norėdamas ką nors išsiaiškinti, tačiau vyrui labai maišė jo per daug gerai atpažįstamas veidas. Viena keista naktis atvedė aktorių į jam labai nebūdingą vietą. "Padugnių" lygio klubuose ėmė lankytis vis dažniau tikėdamasis juose susieškoti bent kokios informacijos. Girdėjo daug kalbų apie kažkokį Crossą, bet Morgano tapatybės mįslė nefigūravo jokiuose paviršutiniškuose pokalbiuose. Nežinia kiek litrų sysalo konsistencijos alaus išgėrė, bet prie atokiau sėdinčio, galvą po gobtuvu slepiančio Frenko BŪTINAI turėjo kas nors prisikabinti. Nieko baisaus ar rimto, į snukį negavo. Tiesiog buvo pakviestas stebėti šio vakaro kovos ir lažintis, kuris kovotojų nugalės. M, tai va iš kur sklinda tas aštrus kraujo ir prakaito kvapas. Kažkur šiame dvokiančiame rūsyje buvo atskira patalpa, kurioje savininkai (ar šiaip kas) organizavo nelegalias muštynes. Neatsisakė tik dėl to, kad degė noru pašniukštinėti kitokio "lygio" liaudyje. Pastatęs kelis šimtus dolerių ant belekokio mušeikos, vorele praėjo į kitą kambarį, priminusį old school tipo sporto salę. Plytų raštais dekoruotuos sienos, ne pirmos jaunystės treniruokliai bei bokso kriaušės ir didelis, žmonių gausiai apsuptas geležine tvora apjuostas ringas. Kurtino underground'inio repo stiliaus muzika. Baisėjosi slapčia kiekvienu situacijai būdingu elementu (nors labiausiai erzino nemalonūs kvapai). Kažkokia kova netrukus prasidėjo. Du neypatingai kresni, bet it žiogai šoklūs vyrukai kaip mat kibo vienas kitam į atlapus. Prasidėjo brutalus snukių talžymas. Frenkas akivaizdžiai pervertino savo susitūrėjimo galimybes. Šviežio kraujo kvapas nepaprastai viliojo naujavirtį vampyrą, kuris visai neprastai laikėsi ant "Gryno kraujo" dietos. Sustingęs, išsitempęs it styga jis galėjo galvoti tik apie malonumo, kaip šviežias kraujas ima varvėti jo smakru, nes esti godžiai geriamas, magiją. Kažkas iš įsiaudrinusios publikos, kažkas fiziškai stambesnis už Frano jį netyčia stumteli reiškęs nepasitenkinimą, jog jo favoritas gauna į kaulus. Tamsiomis kraujagyslėmis apraizgytą veidą nemirėlis atsuka į išsišokėlį, kuris nepasirodė įbaugintas. Jis pats buvo vampyras, o ir gerokai senesnis už Frenką. Aktorius persistengia, nepagalvoja apie pasekmes, kai kimba plikiui į atlapus. Šis nepasimetęs naujavirtį stumteli. Smarkiai stumteli ir vyras it teniso kamuoliukas šauna tolyn nublokštas į susirinkusiųjų būrį bei neprastai jį praretindamas. Išmuša ne vieną asmenį it kokius kėglius. Įširdęs greitai atsistoja ant kojų. Ketino muštis ir visai nesvarbu kiek bergždžias buvo šis reikalas. Frano pavidalas susilieja dėka įspūdingo vampyriško greičio, bet ataką išnarpliojęs oponentas pakartotinai sviedžia naujavirtį šalin, tik šį kartą Frenkas lieka nublokštas kiek toleliau, į tas pačias metalines grotas. Žiūrai pasidalina per pusę: vieni jų toliau palaikė savo favoritus ringe, kiti vat atrodė labiau susidomėję užkulisių muštynėmis. Aktorius ir vėl būtų bukai atakavęs už save stipresnį priešininką, kai suskamba autoritetingas vyriškas balsas.
- Ei!-žemas tonas reikalavo dėmesio atkreipimo. Iš ties keista kaip staigiai viskas aplinkui nurimo bei nutilo. Nurimo ir Frano, instinktyviai nuvedęs akis į balso sklidimo pusę. Neapšviestoje patalpos pusėje įžiūrėjo kažkokį siluetą,-Juk jūs puikiai žinot kokios yra kovos klubo taisyklės. Norit išsiaiškinti santykius? Einat į ringą,-vyriškis iš lėto išniro. Frenko akys išsipučia. Persmelkė nesuvokiama, baugi emocija. Tai buvo James. Sumautas James Morgan. Tas pats suskis atėmęs iš jo Olivią. Aktorius virpėjo iš įsiūčio. Atpažinęs buvusį Chamberlain aka "Juodosios Našlės" vyrą, Morgan'o veidas išsikreipia pašaipia grimasa. Jis linkteli galva tarsi duodamas įsakymą ir porelė vampyrui pavaldžių ir vėlgi, už Frenką stipresnių vampyrų, aktorių sulaiko. Aktorius muistėsi, jo veidas atrodė paklaikęs, it pamišėlio. James akivaizdžiai mėgavosi situacija. Nemirėlis neskubėdamas praėjo į ringą. Apžiūrėjo kovotojus, vienam jų draugiškai paplekšnojo per petį. Jokio grėsmingumo, kai... Paima ir tam pačiam kovotojui šaltakraujiškai išplešia širdį. It didžiuodamasis iškelia ją į viršų, bet prieš tai atsikando. Kruvina jo burna plėšriai, liguistai šypsojosi.
- Atrodo turim šio vakaro nugalėtoją!-nepasimetęs įsikiša teisėjas. Morgan'o autoritetą galėjai kone užuosti. Nesvarbu už ką žiūrovai statė pinigus, dabar jie visi plojo, rėkė ir švilpė sveikindami James'ą. Pirmasis į ringą praeina stambusis plikis, o Frenkas lieka atvestas truputį po to. Frano kriokė trokšdamas nuplėšti nuo Morgan'o tą pasipūtusią išraišką, bet nepajėgė. Praeidamas pro plikį James kažką jam sukužda ir šis kreivai vypteli supratęs žinutę.
"Nenudėk jo labai greitai. Ilgai kankink, sulaužyk kiekvieną jo kūne esantį kaulelį. Būk išradingas".
Ar Frenkas išsigando? Nelabai. Jautė visai kitokias emocijas. Jautė sveiką protą nustelbiantį pyktį, pagiežą, tai kone išvarė iš proto. Suskamba gongas ir Frano "sargybiniai" vampyrą atleidžia. Naujavirtis kaip mat šoka prie tvoros, už kurios stovėjo toliau paėjęs James, bet oponentas sugauna Frenką už plaukų imdamas stipriai, negailestingai vanot jo veidą į grotas. Bam, bam, bam. Naujavirtis nešoko gintis. Įsiutusiosios, raudonos jo akys buvo nukreiptos į Morganą, kuris akivaizdžiai mėgavosi galėdamas Olivios mylimąjį žeminti. Azijietiškos išvaizdos plikis, tiksliau, Chino pavargęs nuo monotonijos nesunkiai pasiekia to, kad suėmęs Frenką visiškai visą nutupdytų jo nugarą sau į kelėną. Dubuo sutraška nuo siaubingai stipraus smūgio. Surėkęs nuo skausmo vyras suvokia tiek, kad negali pajudinti kojų. Akys automatiškai apsiblausia ašaromis. Pastebėjęs tai James nusijuokia. Chino atakavo toliau nepriklausomai nuo submisyvios, bejėgiškos Frenko būklės. Čiupo vyrą už blauzdos, pasuko. Frano surėkė vėl. Net jeigu negalėjo pajudinti kojų kuo puikiausiai jas jautė. Žaizdos veide iš lėto gijo, tačiau akys, jose įstrigęs Morgan'o krypties vaizdas apsiliejo krauju, tekančiu iš aktoriaus kaktos. Oponentas trumpai atitrūko. Pavaikščiojo po ringą pergalingai, mėgaudamasis palaikančiais šūksniais. Hm, Frano galėjo dėt galvą nukirst, kad šiaip jau yra kur kas labiau mėgstamas. Ką gi. Chino sujuda vėl. Šį kartą spiria Frenkui į pilvą ir vyras paneštas kelis metrus trenkiasi į grotas. Suvimdo, pajaučia kaip aukštyn kyla gniužulas. Aktorius užsikosti ir dideliu gūsiu kraujo nuterlioja grindinį palei savo paties veidu. Frano kuo puikiausiai nutuokė, kad akistata su James veikiausiai baigsis labai panašiai. Vargu ar tikėjosi išnešiantis sveiką kailį. Galbūt instinktyviai vedė save prie savižudybės, nes visados buvo per silpnas, idant padarytų tai savo rankomis? Neturėjo jėgų kovoti, priešintis. Skaudėjo kiekvieną kūno centimetrą. Netikėjo sušiktu pomirtiniu gyvenimu, bet blemba, jeigu jis egzistuoja tikrai norėjo sutikti jame Olivią. Ir tėvą, kad eilinį kartą primintų koks prastas tėvas jis buvo.

“Aš atsimenu dieną kuomet mes susitikom. Labai greitai supratau kad jis yra vienintelis vyras, kuris yra skirtas man. Mes abu tai supratome. Bėgant metams, viskas tapo kur kas labiau sudėtinga, mes buvome priversti susidurti su sunkumais, kurie buvo didesni už mus. Iš meldžiau kad jis pasiliktu. Stengiausi priminti tai, ką mes turėjome santykių pražioję. Jis buvo charizmatiškas, elektriškas, magnetiškas ir kiekvienas asmuo aplinkui, žinojo jo vardą. Jam užėjus į bet kurią patalpą, visų ten buvusių moterų akys pasukdavo į jo pusę. Jis buvo tarytum “hibridas”, miksas vyro, kuriam visko buvo negana. Mane visuomet kamavo nuomonė, kad jis jaučia spaudimą būnant geru asmeniu, atsisakant visų tų galimybių, kurias tokiai ypatingai asmenybei, kaip jis, ruošė gyvenimas. Ir tam tikra prasme, aš supratau jį. Ir aš mylėjau jį. Mylėjau jį, mylėjau jį. Ir vis dar myliu jį.” – Yra ne vienas tipas moterų, kurios it pagal vadovėlį, per gyvenimą eina vedamos tam tikro stereotipo, kuris laikui bėgant gali šiek tiek kalibruoti, visgi ne pakankamai, kad padarytu kardinalius pokyčius. Olivia Chamberlain (Frano) sudėtinga pavadinti tipine ar visiškai niekuo neišsiskiriančia iš pilkosios masės. Žinoma, svajones ir siekius turėjo žmogiškus: šeima, namai, karjera ir vidinis savyrealizavimas. Kitą vertus jos karjerinė veikla ryškiai išsiskyrė nuo bet kurio kito gyvo asmens, ką kalbėti apie fizinį pasirengimą, žinias, kurios šiai personai buvo brukamos nuo pat gyvenimo pradžios. Neplanuotas nėštumas, santuoka ir galiausiai protą visiškai išnešanti žmogiška meilė sujaukė jos prieš tai žinomą pasaulį, prisiverčiant bent pabandyti įsivaizduoti esti ji buvo normali, paprasta moteris. Nebuvo. Nebuvo lengva atsisakyti darbo, užsidaryti namuose ir savo kūne brandinti vaisių, kurie kaip kad pasirodė paskui, magiškuoju būdu buvo sukeistas, dar kaštonplaukės isčiuose. Frank’as taip pat atsisakė savo įprasto gyvenimo būdo, ir nepriklausomai nuo to kad turėjo gretą moterį, kuri priklausė šiam tiek kūnu, tiek siela, jam to atrodė per mažai. Stengėsi iki pat to taško, kuomet progresas tapo regresu, laimė tapo kaltinimais, o meilė tapo neapykanta. Netrūko ilgai, kad suprasti kad turėjęs būti normalus nėštumas, pasirodo buvo nenormaliu. Vaisius augo nesveiku greičiu, žalojo Olivia iš vidaus, spaudė vidaus organus, laužė šonkaulius, ir visapusiškai siurbė šios energiją. Jei ne milžiniška jos stiprybė, moteris greičiausiai net nebūtu sugebėjusi viso to atlaikyti. Vienu metu tikrai manė esti tai korporacijos darbas, bei išeidama iš kompanijos, ji automatiškai pateko į “juoduosius sąrašus”. Papuolė, bet nėštumas su tuo nieko bendro neturėjo. Prispaudusi prie sienos Abberline, ji te išpešė iš vyro kad jos atžvilgiu niekas nebuvo padaryta, kol kas. Vyras tai aiškiai pabrėžė, ir už tai gavo kelis ne moteriškus smūgius. Ariana gimė greitai, o tobulas gyvenimas subyrėjo it kortu namelis. Olivia žinoma buvo protinga moteris, ir puikiai suvokė kad josios vyras yra jai neištikimas. Tačiau sunku pasakyti, kodėl taip ir nepasitraukė nuo jo. Tikriausiai ne veltui yra sakoma kad meilė yra akla, ir verčia tavo smegenys nebe veikti. Kasdien namuose vyko ginčai, vienas konfliktas keitė kitą, ir tai atrodė galiausiai sunaikins ne tik vieną jų, o abu. Ir visgi, jie kažkaip neprisiruošė vienas kitam pasakyti, – “viskas, aš daugiau nebegaliu, išeinu”. Tikriausiai meilė buvo per didelė, nors ir keista ir vargiai nuoširdžiai abipusė.
Naktį kai visas pasaulis apsivertė 180 laipsnių, Chamberlain-Frano buvo praleidusi namuose, kartu su savo dukra. Moteris, kuri periodiškai atvykdavo tam, kad padėti sutvarkyti namus jau buvo išvažiavusi, o savo ruožtu kaštonplaukė stengėsi susisiekti su savo vyru. Ne tai, kad ji būtu pradėjusi nuobodžiauti (aplamai, ar įmanomas toks dalykas kaip nuobodžiavimas, kuomet tu esi mažyčio vaiko mama? na, net jei dukra ir būtu užmigusi, visuomet situaciją pataisytu vyno taurė ir „netflix“, ar dar kas panašaus), greičiau kamavo labai prasta nuojauta, kurios nusikratyti nepavyko net pasitelkus įvairias taktikas. Numanė kad Frank‘as tuo metu tikriausiai smaginosi su kokiomis nors dideles krūtines turinčiomis tuštutėmis, antraip, kokia gi buvo prasmė vėluoti namo ir nepasivarginti netgi atsiliepti į skambutį? Gal nenorėjo meluoti, gal nenorėjo kalbėti, leidžiant viskam paskęsti mirtinoje tyloje. Tą naktį baisiai pylė lietus, dangų raižė žaibas, bei žemę drebino griaustinis. Žmogiškai klausai nepavyko laiku indentifikuoti į namus patekusį asmenį, ir Olivia tiesiogine to žodžio prasme, buvo užklupta netikėtai. Širdis stingo dėl daugelio dalykų: namuose vis dar buvo Ariana, ir ne duok aukščiausias jei užpuolikas būtu pabandęs prie šios prisiliesti (net kai motinos širdis ir sakė kad mergaitė nėra jos, pamilo ją, tarytum ji būtu jos gyvenimo kiaurodė žvaigždutė, kiek nelabai tyra, kiek mintanti krauju, bet vis vien žvaigždutė), antrasis dalykas kuris užgniaužė kvapą, buvo suvokimas kad įsibrovęs į namus vyras buvo ne kas kitas, kaip Olivios pirmoji meilė, kadaise laikyta kaip pagrindinė, kaip ta, kuri galėtu priversti atsisakyti visko, kad tik būti su juo, nesvarbu nei kur, nei kokiomis aplinkybėmis. Baisiausia buvo tai, kad vyras atvyko čia ne senus laikus atsiminti, pasveikinti su santuoka ir motinystę, jis atvyko čia jau turėdamas savo planus. Be jokios abejonės, tą naktį mirtingiji priešinosi taip, tarytum tai būtu svarbiausia kova jos gyvenime. Ir kad ir kaip apmaudu būtu tai pripažinti, lygioje kovoje, be papildomų priemonių, kad ir koks treniruotas ir paruoštas būtu mirtingasis kūnas, jis vertas visiškai nieko prieš vampyro greitį ir jėgą. Iš Morgan‘o akių buvo galima suvokti tai, kad jis nepasitrauks ir nesustos tol, kol Olivios širdis liausis plakusi. Minėtasis organas, netiesiogine prasme liejosi krauju nuo to, kad namų patalpas užpildė ne vien grumtynių atgarsis, bet ir kurtinantis mažos mergaitės verksmas. James pasinaudojo akimirkos distrakcija, kuomet parblokšdamas oponentę ant grindų, galiausiai suleido į josios kūną tuos plėšrius, gyvuliškus dantis. Nepadėjo niekas, Holivudo aktoriaus žmona buvo per silpna šiam priešininkui. Jėgos seko staigiai, ir kūnas patyręs šoką net nejautė skausmo, kuris buvo suparalyžiavęs visą jos kūną. Vos per kelias minutes moteris neteko tiek kraujo, kad paprasčiausiai niekas nebūtu sugebėjęs jai padėti. Prieš pat mirtį, atsimena tik tai, kad James galiausiai atsitraukė nuo jos sukritusio kūno, kad sumerkė akis, ir šias atmerkusi iš tolo matė Frank‘ą. Jis atrodė pakraupęs, sustingęs. Nepamena kad vyras būtu priėjęs, gal ir nebuvo. Tačiau jautė kaip šiltos ašaros nuriedėjo per krauju suteptus josios skruostus, ir dar trumpai gyvas , šviesių akių žvilgsnis galiausiai amžiams sustingo.
Jei būtu mačiusi savo laidotuves, tikriausiai būtu veide išspaudžiusi dėkingumo grimasą: laidojimo namuose dirbantys asmenys, gražiai sulopė visus sužeidimus, tvarkingai sutvarkė plaukus, netgi natūraliai ir apgaulingai „gyvai“ išdažė josios veidą. Gulėdama mirties, paskutinės kelionės pataluose, ji atrodė it princesė, kurią pats „dievulis“ nusprendė pasiimti sau, nes buvo šiam reikalinga kur kas labiau, nei ant žemės paviršiaus, greta tų asmenų, kurie bent jau stengėsi ją mylėti taip, kaip ši būtu to verta. Nuo pat tos dienos, kuomet Olivia mirė, Los Andželas skendėjo nesibaigiančio lietaus stichijoje. Taip, tarytum pati gamta verkė, norėdama moterį išlydėti į paskutinę kelionę. Gedulingų pietų nebuvo. Kokia gi prasmė juos kelti tiems žmonėms, kurie gali būti kad netiesiogiai arba tiesiogiai prisidėjo prie to, kas įvyko? Po kelių dienų nesibaigiančio lietaus, tos pačios kapinės ėmė skęsti. Mirtiną šios aplinkos tylą, nutraukė neįtikėtini (arba, šiam pasauliui, netgi labai tikėtini) reiškiniai. Po lentele, ant kurios buvo parašyta „Olivia Chamberlain – Frano. 1989 – 2017, loving wife and mother“, po keliais metrais žemės ir lietaus vandens, po ąžuolinio karsto dangčiu ėmė sunktis vanduo, kuris nemaloniai teškėjo ant ten gulinčios moters veido. Pirmiausia suvirpėjo ranka, vėliau nusileido antakiai, ir tarytum kankinama oro nepakankamumo, moteris staigia įkvėpė. It įbauginto kačiuko, josios akys suapvalėjo, vyzdžiai susiaurėjo iki mažyčio taškelio. Kaštonplaukė iš karto suvokė kur esanti. Desperatiškai ėmė blaškytis, šauktis pagalbos. Tai nesuteikė jokios naudos, tik dar labiau sudegino ir taip menką deguonies kiekį. Nesuprato tik vieno, kaip po paraliais ji buvo gyva? Ar James, prieš atsitraukdamas „pagirdė“ ją savo krauju, ar tai buvo susieta tam tikra prasme su Ariana, kuri tam tikrą laiką dalinosi su Olivia ta pačia kraujotaka? Sunku paaiškinti tai, kas turi likti nepaaiškinta. Moteris stengėsi save nuraminti, priversti susitelkti į savęs likvidavo operaciją. Sekėsi iš tiesų sunkiai, bet kito pasirinkimo nebuvo, mat pasiduoti ir mirti dar kartą tikrai kad neketino. Spausdama kumščius, Olivia ėmė kiek turėdama jėgų daužyti į dangtį. Kurį laiką tai tik dar labiau komplikavo situaciją: krumpliai susikruvino, į juos įsmigo medienos nuoskaldos, o ir kiekvieną kartą sujudinamas dangtis į vidų įsileisdavo purvo, kuris palaipsniui, apsėmė Frano žmonos kūną. Šaukė, iki kol balso stygos atsisakė atlikti savo specifines pareigas, ir nesiliovė daužiusi dangčio, iki kol nesutrupino visus savo krumplius, ir kurių veik nieko nebe liko kuris galiausiai neatlaikė minėtosios jėgos. Kiek gi valios turėtu turėti asmuo, kad ne vien pralaužti medieną, tačiau ir kelis metrus purvo nugalėti nepaspringstant, neuždūstant? Oliviai pavyko pirmiausia virš žemės ir purvo sluoksnio iškelti rankas, vėliau šiaip ne taip ir galvą. Pirmasis deguonies „gurkšnis“ atrodytu kad buvo geriausia, kas jai nutiko per visą gyvenimą. Tikriausiai dar niekada ankščiau nesijautė tokia gyva. Ir jei ne tam tikri įvykiai, tą pačią naktį greičiausiai būtu sugrįžusi namo, realizuodama šiokį tokį siaubo filmo atkarpą. Visapusiškai išsekusi, kruvina ir purvina, bei netgi išlindusi iš po žemių tik iki pusės, beprotiškai stipri moteris atgulė į purvą, bandydama bent akimirkai atgauti kvapą, pailsėti tik sekundę. Siaubas šią sukaustė dar kartą, ir dabar tai inicijavo žemas, vyriškas balsas. Iš paskutinių pramerkdama akis, ji pakėlė galvą, pastebėdama kad visai šalia tuo metu viso šio proceso pabaigos lūkuriavo būtent James Morgan. Jis pašaipiai iškošė, neva moteris „pagaliau“ išlindo, nes tikrai nemanė kad ji užtrūks tiek ilgai. Prieš Oliviai praskleidžiant lūpas, jis pagiežingai ir visiškai nemaloniai į jos veidą tekštelėjo kraujo, iš paketo, kurį pravertą tuo metu laikė. Raudonas skystis pateko visur: akis, burną, nosį. To pilnai užteko, kad procesas, kuris te buvo pradėtas, tačiau neišbaigtas iki galo, imtu it paleista bomba tiksėti. Girdėjo kaip prieš tai, it pašėlusi į krūtinę besidaužianti širdis ėmė plakti lėčiau, dar lėčiau ir galiausiai liovėsi tai daryti. Visas kūnas ėmė keistis iš vidaus, klausą, pojūčių sferas užliejo tūkstančiai prieš tai nejaustų ir nepastebėtų dalykų. Ir visgi, ryškiausią natą be jokios abejonės užėmė PANIEKA. Panieka būtent James. Vidumi norėjo kautis, net negalvodama apie tai, kad silpnumas ir būtinas normalus pasimaitinimas, jai kone iš karto būtu pakišęs koją. Pasistengusi ištraukti save iš po žemių iki galo, buvo grubiai ištrauka jo rankomis. Pakeldamas puikių moteriškų forumų, Olivios, kūną, vyras prispaudė šį prie savęs, atitraukdamas jos pėdas nuo žemės paviršiaus. Viskas, kas tuo metu šovė moteriai į galvą, tai spjauti šiam į veidą. Spjovė, ir už tai gavo stiprų smūgį atgal. Apsvaigo, sukrisdama atgal į purvą. Jis nesielgė su ja taip, kaip tai darė ankščiau, kuomet jie buvo kartu, kuomet pats nebuvo nemirtingas, kuomet pats mylėjo ją labiau, nei save. Kitą vertus, ar buvo galima tikėtis ko nors kito, kuomet tam tikra prasme, kaštonplaukė liko dirbti tai pačiai korporacijai, kuri ilgus metus „šaipėsi“ iš vyro kūno, vertė jausti įvairiausius, net protu nesuvokiamus kankinimus. Ji neprasmego skradžiai žemę, kuomet jai buvo pranešta neva James mirė. Ji išgyveno tai, susitaikė su tuo, bei galiausiai ėmė kurti visiškai kitokį, atrodytu noriai laimingą gyvenimą. Ir štai, visiškai ne romantiška prasme, Morgan‘as sugrįžo į Olivios, dar kartą parodydamas kad nepriklausomai nuo visų aplinkybių, ji vis dar priklauso jam. Kiek savininkiška ir nenormalu, tiesa? Iš dalies.
Be jokios abejonės, Olivia nepasidavė. Būtu naivu manyti, kad tokia stipri, užsispyrusi ir dabar nemirtinga asmenybė imtu ir pasiduotu net nebandžiusi priešintis. James taip pat neketino jos paprastai paleisti, todėl tram tikra prasme, vienas kito atžvilgiu jie metė baltas pirštines. Holivudo „paleistuvio“ žmona kiekvieną dieną stengėsi pasprukti iš vietos, kurioje buvo laikoma. Savo pačios rankomis ne vienam iš „sargybinių“ atėmė amžinas egzistencijas, už ką galiausiai buvo sugaunama, brutaliai sumušama, marinama badu ir laikoma dvokiančiuose, tamsiuose vietose. Ir visą tą laiką, ji nuoširdžiai stengėsi save motyvuoti mintimis apie Frank‘ą ir Arianą, neva jei jai pagaliau pavyks pasprukti, ji sugrįš namo, ir Frano supras, priims ir netgi nebandys pasmerkti, nes žinos kad moteriai teko praeiti ne vien pragarą tam, kad grįžti atgal. Ir gal, būtent tada jų šeima vėl taps normalia, ar bent jau ne tokia paviršutiniškai melaginga ir neištikima. Tas pats veiksmų scenarijus buvo įgyvendinamas diena iš dienos, ne vieną ir ne kelis mėnesius. Sunku buvo net įsivaizduoti kiek ilgai moteris būtu galėjusi visą tai atlaikyti, bei iš kur sėmėsi visų jėgų, kurios atrodytu vis nesibaigė. Ir štai, kai to buvo galima tikėtis mažiausiai, įvyko lūžis, privertęs aplinkybes pasukti visiškai kita linkme. Į požemius, kuriuose buvo laikoma gerokai aplamdyta Olivia, užėjo ne kas kitas, kaip James. Ir ne, jie tikrai neėmė kalėtis apie tai, kad jau užtenka priešintis. Jis suteikė jai galimybę išsikovoti savo laisvę, negana to, netgi po nosimi pakišo tuos ginklus, kuriuos Chamberlain-Frano mėgo, kuomet buvo žmogumi. Sentimentai gal, bet kulkų paliekami sužeidimai, mažu mažiausiai skauda. Atrišo jai rankas, bei pats parodė ketinantis kautis plikomis rankomis. Anokia čia naujiena, James mėgavosi tuo, kad yra kur kas stipresnis nei šaunamasis ginklas, ar kokia nors pagal specialų užsakymą pagaminta katana. Jie susikovė, mat Olivia net neketino nepasinaudoti šia galimybe. Tą naktį jie abu praliejo nemažai savo kraujo, ir stengėsi visas sukauptas neigiamas emocijas išlieti kovos eigoje. Keista, tačiau tą kovą laimėjo būtent moteris, kuomet lemtinga akimirka paleido visą kulkų apkabą tiesiai į Morgan‘o kaktą. Ir net puikiai suvokdama kad dabar turi tūkstančius, milijonus galimybių sugrįžti atgal, sugrįžti namo, to nepadarė pati. Sėdomis prisispaudusi prie sienos, raudonplaukė ramiai išlaukė akimirkos, kuomet James‘o kūnas savaime „išspjaus“ kulkas lauk, suteikiant jam galimybę vėl būti gyvam. Išlaukė, ir jie pradėjo kalbėti. Pokalbis trūko, nei trumpai, nei ilgai. Tačiau jis pakeitė visiškai viską: pradedan moters planais, bei baigiant suvokimu kad ji iš tikro net neturi kur sugrįžti. O jei tai ir padarys, tik laiko klausimas lada viskas vėl taps purvina ir negražu. Kitą vertus, James, kad ir koks prastas būtu žmogus, jis netgi po visko, neleido jai pradingti su visam. Frank‘as vargu ar kada nors būtu pasikeitęs, net dėl savo paties žmonos. Ir Olivia, vargu ar sugebėtu susitaikyti su mintimi, kad ji tėra viena iš daugelio jo gyvenime. Ir tai būtu ankščiau ar vėliau sugriovę abi asmenybes, privertę juos imti jausti panieką vienas kito atžvilgiu. Vargu ar tai yra ta „pasaka“ kuria norisi išgyventi, nepriklausomai nuo to, kad pradžioje teks praeiti ne vieną sunkią situaciją. Taip, Olivia liovėsi bėgti, vaikytis savo norėto susigrąžinti gyvenimo, liovėsi vaikytis Frank‘o, nepriklausomai nuo to, kad josios, nors ir nebe tokia ir gyva širdis, vis dar priklausė jam. James leido Frano apleisti požemius, leido apsigyventi ten pat, kur gyveno jis. Tik laikas nulėmė tai, kad moteris ėmė toleruoti šį „siaubingą“ vampyrą kaip asmenį, ir galiausiai netgi ėmė priklausyti jam savo kūnu. Ne, jis nevertė jos daryti nieko, ko ji nenorėtu. Galima tai pavadinti sentimentais, naujo gyvenimo pradžia, ar stokgholmo sindromu. Teisingo atsakymo vis vien nepavyktu surasti. Audringas, praeities laikus primenantis seksas, pastovūs pavojai ir visiškai kitoks gyvenimas įsuko moterį taip stipriai, kad ji savo pačios noru atsitraukė netgi nuo savęs pačios, savo principų, jausmų ir kadaise rūpėtų žmonių. Pasikeitė, tiek iš elgsenos, tiek iš išvaizdos. Ir štai, finale ji ėmė ne vien ėmė leisti laiką kartu su James, ji ėmė jam priklausyti. Ji tapo jo karalystės karaliene. Išskirtine, vienintele ir su niekuo nedalinama. Ir tiesą pasakius, jam ne daug te rūpėjo kad jos širdis vis dar priklausė kitam, ankščiau ar vėliau, ir šis "organas" ims priklausyti jam. Bent jau nemirtingasis buvo visapusiškai tuo tikras. Ir ar klydo? Ar kaip visada buvo teisus?

Paskutinis kartas, kuomet savo šviesiomis akimis Olivia matė sutuoktinį, kuriam buvo prisiekusi meile iki tos akimirkos, kuomet šiuos išskirs (arba išskyrė) mirtis, buvo tuomet, kai ji beveik sėkmingai paspruko iš požemių, kuriuose buvo laikoma. Trūko tik kelių žingsnių, gal šiek tiek daugiau pastangų bandant sukelti triukšmą, ir jie būtu susitikę. Trūko ne daugiau nei dešimt metrų, ir šie asmenis būtu vėl susitikę. Pabėgdama iš James valdų, Olivia tekina stengėsi pasiekti Frank‘ą, jame ieškodama žmogiško, saugaus prieglobsčio, kurio nebūtu sugadinę jokie aspektai, kurie šiuo metu atrodo atvirkščiai, it teisingiausi požymiai to, kad nieko nebus. Chamberlain – Frano buvo sugauta paskutinę akimirka, taip ir nesugebėjusi pasiekti savo mylimo vyro. Jautė kaip šaltos, plėšrios, nemirtingų asmenų rankos sugavo j iš už nugaros, girdėjo kaip trakštelėjo jos kaklas, akimirka, kuomet šie atėmė iš jos visas turėtas jėgas ir ryžtą. Tą kartą kaštonplaukė vėl gavo „velnių“. Hm, keista gi, kaip pasikeičia gyvenimas, kai į tas pačias aplinkybes imi žvelgti visiškai kitomis akimis. Nebe priimti visko stipriai, neprasileidi pro save. Šį vakarą, Morgan‘as padarė milžinišką klaidą, manydamas kad jo „karalienė“ neparodys jausmų, matydama kaip jos „prarastas“ sutuoktinis kenčia dėl to, kad tam tikru metu ji savo kūnu ir siela priklausė jam. James akivaizdžiai mėgavosi savo valdžia, na, bet o kas nesimėgautu? Jis elgėsi despotiškai, negailestingai. Bet iš dalies, jis buvo savo grupuotės vadas, dydžiai gerbiamas asmuo, kurio baiminosi labiau nei to paties pirmojo, originalaus hibrido, kuris priešingai nei Morgan‘as, it sudžiuvusi slyva buvo laikomas karste. Gurkšnodama aukštos klasės pūtuojantį vyną, šiuo metu jau šviesiaplaukė Olivia, nerodė per daug didelio susidomėjimo kovomis, kurios savo ruožtu net labai akivaizdžiai kėlė ūpą James‘ui. Žalios šviesiaplaukės akių rainelės dalinai slėpėsi po šiek tiek primerktais akių vokais, kuomet ji užimdama nuošalesnę vietą, be jokios abejonės pasijuto pakankamai keistai. Tai galima pavadinti profesine liga, arba šeštuoju jausmu. Tačiau rezultatas būtu vienodas bet kokiu iš prieš tai išvardintų atvejų. Šiek tiek toliau nuo greta esančios minios ėmė kurptis sanbruzdis. Girdėjo kad kažkas apsistumdė, ir kitu metu tai nebūtu kažkas keista, jei ne šio apsistumdymo dalyviai. James ir Olivia sureagavo beveik tuo pačiu metu. Nors ir sunku būtu pasakyti, kuris kurio reakciją pastebėjo pirmasis. Šviesiaplaukės žvilgsnis sustingo, ir ji net nepajuto, kaip tuo pačiu metu, iš jos šaltos rankos pirštų išsprūdo taurė, o visas kūnas išsitempęs it styga suformavo stovimą povyzą. Dviguba agentė, stipri ir sunkiai palaužiama moteris, motina, žmona, išdavikė, kalė, bailė. Ji net nesureagavo į tai kaip Morgan‘as pasitraukė nuo jos, akivaizdžiai ketindamas padaryti kažką tokio, ko žadėjo nedaryti. Galu gale, Olivia pasiliko čia ir tam, kad Frank‘as turėtu tūkstančius galimybių gyventi toliau, nebūti paisomas nemirtingosios savo antros pusės. Tai buvo sunkus, šiek tiks slogus, tačiau tuo pačiu metu ir neįtikėtinai stiprus, magiškas momentas. Šviesiaplaukė liovėsi reaguoti į aplinką, tiesiog paskęsdama tame, kad visai netoli, ji kuo puikiausiai mato asmenį, kurį vis dar myli. Jos lūpos šiek tiek prasiskleidė, tarytum reikalaudamos kalbos, nors ir neišleisdamos ne vieno, net menko garso. Tiesiogine to žodžio prasme, paskendusi vos vienoje, neatsakomo žvilgsnio akimirkoje, ji galėtu prisiekti, neva jos mirusi širdis suvirpėjo, atsitrenkdama į vidinę krūtinės ląstos pusę.
Užvaldyta šios akimirkos, moteris natūraliai ėmė brautis pro minią, bandydama kaip galima greičiau pasiekti Frank‘ą. James savo ruožtu tai padarė greičiau. Negana to, kad net ore buvo galima užuosti tą didžiulę panieką, kurią dėl skirtingų, bet tuo pačiu metu dėl tos pačios, priežasčių, jautė vienas kito atžvilgiu abu vyrai. Frano buvo įvarytas į kovos centrą, o James davė negailestingus nurodymus, žinodamas, o gal ir specialiai bandydamas Chamberlain ištikimumo barjerą. Gaila, tačiau jis visko neįvertino taip, kaip tai jautė ir tai žinojo pati moteris. Apsistumdydama su minia nemirtingų žioplinėtųjų, ji galiausiai pasiekė narvą, ir kone iš karto buvo sučiupta už dilbio, bei patraukta į Morgan‘o pusę. Jų žvilgsniai susidūrė, kuomet moteris pagaliau pasiryžo prabilti. – Paleisk jį. James tu man pažadėjai kad leisi jam gyventi. Velniai griebtu, James! –
Žinoma kad nebuvo net menkiausios vilties tame, kad vampyras ims ir paklus, nes šio užmojai buvo priešingi, nei kad nebe tokios ir reikšmingai realios Frano šeimos. Per prievartą išraudama savo ranką iš Morgan’o gniaužtų, Olivia nepasikūklino parodyti vyrui nepagarbą, prieš visus čia susirinkusius. Praskleisdama lūpas, šviešiaplaukė niekingai iškošė pro dantis.
– UŽSIKRUŠK tuomet! – Nesistengdama daugiau gaišti per daug brangaus laiko, šviesiaplaukė pasileido grotų link, į kurias pirmiausia sukibo pirštais. Puikiai jautė, kaip Frank‘o žvilgsnis nutūpė ant josios fasado, kuris išdavikiškai buvo gyvas, bei negana to, šiek tiek pasikeitęs, kas akivaizdžiai vedė prie išvados, kad moteris ne vien kad išgyveno, tačiau ir kurį laiką gyveno, tikriausiai, pagal pradinę nuomonę, netgi nesivargindama prasinešti gedinčiam vyrui, esti nėra ko gedėti. Ir visgi, ar tikrai viskas visuomet yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ar tas pats gyvenimas yra didžiulė kalė, kuri sustato įvykius būtent taip, kad visi atrodytu dar labiau susišikę, nei yra iš tikro? Išlaužti grotų užraktą nebuvo labai sunki užduotis, mat neprilausomai nuo aplinkybių, čia esantys vampyrai parodė ne pakankamą pasipriešinimą tam, kas vyko. Sunku pasakyti ar pats James leido pagalvoti neva yra vilties iš čia išeiti su visomis galūnėmis, o ne sukištiems į atliekų maišus, ar jis paprasčiausiai davė laiko „pažaisti“, bei kai nepavyks, ant kelių paršliaužti atgal. Vienaip ar kitaip, Olivią bandė sulaikyti, ir tai tik dar labiau kėlė norą priešintis. Ir ji priešinosi, kuomet kiekvieną jai skersai kelio stojantį vampyrą pasitikdavo arba su nukirsta viršutine galūne, arba iš krūtinės išrautu kraujotaką varačiu organu. Nereikia manyti kad ir pati Olivia Frano negavo „striuškių“, nes gavo. Vyras, kuris prieš tai akivaizdžiai buvo pasirengęs baigti Frank‘o nemirtingumo dienas, pakankamai grubiai ir skausmingai sučiupo šviesiaplaukę už gerklės, stipriai šią mesdamas į grotas. Jautė kelis spyrius į šonus. Ak, kaip gi tai „vyriška“. Visa laimė, kad prieš tapdama vampyre, moteris jau buvo susipažinusi su skausmu, bei pramokusi per tai peržengti, tik finale leisdama kūnui „išsijungti“ nuo per didelės apkrovos. Ji bandė keltis ir atakuoti, bei kiekvieną kartą buvo metama žemėn. Jei ne laimingas atsitiktinumas, kurio dėka priešininkas palinko prie moters, norėdamas dar kartą suimti ją už kaklo, ji pasinaudodama proga, stipriai ištiesė savo ranką, kone kiaura pereidama per jo krūtinės ląstą. Kraujas pasiūtusiais purslais šliokštelėjo ant josios fasado, o žuvusio vampyro sunkus drutas kūnas ėmė slysti per jos pakankamai liestą ranką. Šiaip ne taip, jai pavyko nuo savęs atmesti vyriškio kūną. Ir dabar laukė būtent tai, kas moterį baugino kur kas labiau, nei bet koks mūšis, bet koks kankinimas ar netgi pati mirtis. Keista, tiesa? Visgi sąžinė gali tave palaužti kur kas labiau, nei smūgis iš keptuvės per galvą. Nedrąsiai, nors ir labai jautriai, keista, tačiau ant kelių, ji pasistengė prisiartinti prie Frank‘o. Tuščias, netgi ne drėgnas, tačiau beprotiškai liūdnas jos žvilgsnis susitiko su jo. Suspaudė dantis, nervingai, kaip jai yra tipiška, suvirpindama savo putlias lūpas. Buvo sunku netgi prasižioti, ką kalbėti apie pokalbį, kuris dabar tikriausiai nemalonus būtu kiekvienam. O ir laikas dabar nebuvo tinkamas.
– Paklausyk manęs, aš tau paaiškinsiu viską paskui, jei tik to norėsi. Tačiau dabar privalai man padėti. Frank‘ai, jei nori likti gyvas, privalai man padėti tave iš čia išvesti. Frank‘ai! – Pasirinkdama liepiamą toną, ji nuskambėjo pakankamai keistai, netgi šaltai. Tačiau būtent šiuo metu tai atrodė veik neišvengiama. Ir netgi tuomet, kai bandė tiesti savo ranką Frano pusėn, susilaikė, pusiaukėlį suspausdama pirštus į kumštį, bei taip ir nesugebėdama prie jo prisiliesti. Nors ir beprotiškai to norėjo. Beprotiškai norėjo jį pajausti kūnu. Visgi, žmogiškumas matomai nesuteikė šiai tokios malonės.