SUSITIKIMŲ SALĖS:

by **Raven** Pen. 09 28, 2012 11:57 am

Susitikimų su įkalintais salės.

by **Jon Spencer** Sk. 09 11, 2022 12:53 pm

-You look like shit,-sesdamasi ant dirbtine oda aptrauktos sofos, Daniella Farley pabande is saves isspausti sypsena primenancia grimasa, taciau aplinkybes bei jauciamas nerimas neleido to padaryti. -Did you find anything?-nepakeldamas akiu nuo darbo stalo, kuris buvo nukrautas oficialiomis bylu ataskaitomis, parodymais ir panasia velniava, Farley atrode susitelkes. Suraukti vyro antakiai bei atgalios susukuoti plaukai bei kostiumas nebuvo amplua kuriame savo broli buvo ipratusi matyti sviesiaplauke ragana. -The book is written in a language no living or should I say... no one who walked this earth JUST once, isn't able to read,-issitraukusi is per peti persimestos rankines knyga, kuria paslapcia vyras buvo perdaves seseriai, ji siek tiek pasimuiste. -That, I knew myself, Danni,-pagaliau pakeles i seseri akis, jis jos atzvilgiu elgesi nepelnytai atsiauriai. -I still think you should let Bella on it,-negaledama savo nuomones pasilaikyti sau, Danni zinojo susilauksianti vyresnelio nepritarimo. Po to kas nutiko, kai vos per plauka nezuvo jos sunenas, tarp Arabellos ir Aarono atsivere didziule praraja, kuri su laiku tik augo nuolatos kurstoma nepasitikejimo. -I tried talking to her. But she isn't ready to forgive me for what happened,-sausas atsakymas buvo viskas ka jis ketino sia tema pasakyti. Asmeninis jo gyvenimas buvo uztektinai isviesintas, medijos paverstas i live action cirka ir tokiam privatuma megstanciam asmeniui kaip Farley, tai buvo speje iki gyvo kaulo igristi. Jo jausmai nebuvo pakite, taciau to irodineti savo aplinkai, net jei ta aplinka buvo jo seima, jis nemate prasmes. -Show me what you got, -giliau ikvepes, jis salin pastume byla su Redfordo pavarde bei alkunemis pasireme i stala. -Okay...but all of this is extremely slippery road, Aaron...-Danielle neatrode uztikrinta, jog nori surinkta informacija pasidalinti su broliu, kuri jau kuris laikas buvo pasiglemzes kersto troskimas. Ji nenorejo buti ta, kjri iduotu neuztaisytam jo "pistoletui" "kulka". -I don't need you evaluating whether or not I am capable of handling the information,-suraukes antakius jis atrode suerzintas sesers dvejoniu. -I have done some digging... into Petrov family. I needed to know more about James. Not who he was, but who he is. An earth walking Demon. There is actually a lot of information about creatures like him. But not a single one has ever managed to do what he has done. Which is creating you guys. Hellhounds. Something... someone who can keep the devil himself at bay. Your ties with the Demon world are strong Aaron. That's why i am extremely concerned about the rage you are feeling. Because...-staiga mergina ir vel pertrauke. Si syk, jai is ranku ispleses susni atkopijuotu lapu, jis piktai i ja debtelejo. Pirmus keleta puslapiu tiesiog permetes akimis, jis staiga stabtelejo. Letai pakeles galva i seseri jis atrode rustus. -This spell... this book contains this spell?-klausiamai islenkes antakius, jis nekantriai lauke jos atsakymo. -I... I don't know. It's written in a language none of us can read. There are legends about...-ji atsiduso. -...thick and hairy underworld dog's skin had been pierced with none other but spike of a blood rose and that blood that dripped from the howling animal has been used to create a blood diamond which then has been split in two and transformed into unholy ring which protected the other forever connecting and therefore strengthening the power of the undead. The devil himself eradicated such special plant from the face of the earth so no such threat can creap upon him and his kingdom ever again. The legend has it, blood rose can only be found growing in deepest, darkest corners of hell. Corners which Satan himself refuses to visit...-baiges skaityti senovisku shiftu parasyta teksta, jis pakele akis i Danniele. -James...-istare tai apie ka pagalvojo abu. -I doubt he will agree to go back to hell looking for that thing. Even if this story is true. Which by the way, might prove to be only an old tale used to put children to sleep Aaron,-pasekusi brolio kuno kalba, mergina pakilo ant koju, pirma jo, atimdama minetus lapus jam is ranku. -He claims he didn't resurrect Bella and me for his own gain. What better way to prove it?-klausiamai kilstelejes antakius, Farley nenusileido. -Even if that was true! Aaron, in order to translate this book you would have to ask for help of someone, whom we never dealt with. We are talking about messing with old demons. Older than James. And demons never do favors. Their intention is usually to posses a human,-akimis pasekusi issitiesusio vyro judesius, ji jau zinojo kuo visas sis dialogas baigsis. -But I am not a human. And no Demon can posses me,-piktai syptelejo. -You are not thinking straight! This will only lead to bad things, Aaron...-melde burtininke. -The bad things have been brewing for a long time. And the war has already begun. The only difference is, that I'm not gonna send my people(wolfs) to die for me before I make sure there isn't a way for me to put an end to it myself. And I got a plan.

Detektyvo Tonio Layun netikėta mirtis sukrėtė visą FTB departamentą. Kaip sveikas, stiprus, savimi rūpinęsis trisdešimtmetis vyras gali mirti nuo aneurizmos? Rebeka Mikaelson tobulai užglaistė visus galus, net ir pats didžiausias skeptikas negalėjo prisiknisti prie to, neva jo mirties aplinkybės gali būti nenatūralios. Rebekos paruošto užpuoliko suleista injekcija, kuri kilstelėjo Tonio cholesterolio rodiklius į neregėtas aukštumas jo kūno autopsiją atlikusius specialistus įtikino, kad Layun gyveno nė neįtardamas, kad turi aukštą kraujo spaudimą, kuris aneurizmą ir sukėlė. Toniui artimiausi žmonės negalėjo tuo patikėti. Kaip nerūkantis, sveikai besimaitinantis, sportiškas agentas gali turėti per didelį cholesterolio lygį kraujyje? Bad things happen to good people. Ir visgi galai visiškai neužsirišo, nes detektyvo per daug metų trunkantį darbą išlavintas savotiškas šeštasis pojūtis privertė jį apsidrausti bent jau tuo, kad velniškai keista byla neliks pamiršta archyvuose. Sebastianas Redford'as, prieš penkis metus nuteistas kalėjimu iki gyvos galvos už šaltakraujišką kavinės lankytojų išžudymą (tai liudijo net ne suklastota vaizdo medžiaga iš kamerų) sugebėjo tuo pačiu metu būti dvejose vietose, tai yra, kalėti sugriežtinto režimo vampyrų kalėjime Staten'o saloje ir tuo pačiu laisvai šlaistytis gatvėmis? Daugėjo pranešimų iš Redford'ą pastebėjusių žmonių. He lived his best life ir visai nesuko galvos dėl kažkokių sunkių kriminalinių kaltinimų. Tonis stengėsi viską išsiaiškinti, bet buvo priverstas per greitai palikti gyvųjų pasaulį. Tačiau bylos kopiją jis nusiuntė kolegai, kuriuo galėjo pasitikėti - Aaron Farley.
Demonas ar ne, vis dar Sebastianas ar ne, bet jo pavidalu apsivilkusi būtybė, pagaliau ištrūkusi iš pragaro mažų mažiausiai norėjo slėptis šešėliuose bei požemiuose. Ypač kai dar nebuvo užsitikrinęs garanto, jog nebus išgintas atgal. Tą padaryti vienokiu ar kitokiu būdu galinčių būtybių nestigo. Liviana, Sailas, ypatingas ypatingų raganų kovenas, kurio vienas iš siekių yra pragariškų būtybių ištrėmimas atgal į tamsos pasaulį, mįslinga knyga su velniškais burtais, kurių valdytojas įgytų ženklų pranašumą prieš demoniškas esybes, nauja pragaro skalikų rūšis... Xerces pavaldi 800 metų būties skaičiuojanti vikanė Naraya stengėsi visas šias detales kaip įmanoma geriau ištirti. She tried to please her master. Archdemonas žinojo, kad jo kelias žmonių pasaulyje nebus lengvas. Žinoma jam sekėsi vaidinti Sebastianą taip gerai, idant jo dukra ir Rebeka, su kuria prasuko aistringą romaną nieko blogo neįtarė. Būtybė mito Redford'o prisiminimais, išsiskaidžiusiais jo asmenybės elementais ir atkūrė idealų vampyro portretą. Tačiau nerūpestingai gyventi Sebastiano sąskaita jis negalėjo. Nestigo trukdžių bei oponentų, pradedant pusdieviais ir baigiant pragaro valdovais, kurie kėlė Xerces grėsmę. Ir jis būtų mieliau šį pasaulį sunaikinęs, nei leidęsis išginamas atgalios į pragarą. Archdemonas turėjo ambicingų planų.
Kad iš mįslingosios knygos išplėštas lapas priklausė magiškų Livianos artefaktų kolekcijai Sebastianas sužinojo ne atsitiktinai. Jis grįžo pas dukterį į Toms River'į, kuriame ji gyveno nepamiršęs, jog vikanė nespėjo jam suteikti informacijos apie Avalon su Sammy būvimo vietą. Pašniukštinėjęs apleistame Redford'o dvare rado jo ir Elissos vienkartinės (too bad) aistros vaisiams priklausančių asmeninių daiktų - keletą šliaužtinukų, čiulptukų ir šukas, kurios lietėsi prie ugninio atspalvio dvynių plaukų. Liviana minėjo, kad ritualui reikalingi daiktai turi turėti stiprų prisigėrusios jų energijos žymenį. Avalon apytikslę buvimo vietą ji aptiko, išvydo keletą vizijų, kurios turėjo nuvesti ten, kur reikia it kelrodės žvaigždės ar bent padoraus aiškumo užuominos. Deja, bet Sammy energetinio lauko nemirtinga vikanė iš viso nepajuto. Tarsi jis būtų išnykęs. Arba miręs. Teko suvaidinti nusiminimą. Kai praėjo apdujimas nuo Katherine Pierce putės Redford'ui stebuklingai vėl parūpo jo vaikai. Xerces buvo nusišikt ant jų, tiesiog tęsdamas Sebastiano vaidmenį negalėjo apleisti pradėtų siužeto linijų. Liviana tada atsinešė lapą iš knygos, kurią prieš keletą metų jai išversti atnešė Marcus. Tąkart ji labai nustebo, kad baltąja magija užsiimantį varloką sudomino demonams žinomu kodu užfišruoti užkeikimai. Vikanė netruko suprasti, jog su knygoje gludinčiomis paslaptimis neturi būti supažindintas absoliučiai joks asmuo. Ji išvertė keletą nereiksmingų eilučių, o ją suneraminusį tekstą išplėšė lauk ir pasiliko sau. Deja, bet visa knyga iš jos rankų išslydo Marcusui su ja įžūliai pradingus. Vėliau brolis aiškino, jog ta knyga neva pats atsikratė. Ji buvo naivi ir lengvatikė. Nešė savo ydas tarsi kryžių visą 2000 metų trunkantį savo gyvenimą, tačiau Varias nebuvo kvailė. Vikanė-karė parodė Sebastianui Sailo jai paliktą knygą, kuri padėjo išmokti demonų kalbos. Parodė ir išplėštą, nusisavintą lapą iš Marcuso jai atgabentos knygos. Moteris patikino, jog būtent joje gali slypėti atsakymas, kaip iš Sebastiano demoną pagaliau išvaryti. Xerces nesunkiai perskaitė išplėšoje surašytą tekstą.
"The Seven Princes of Hell are the highest and most powerful of all demons. They represents each of the seven deadly sins, Lust, Gluttony, Pride, Sloth, Envy, Greed, and Wrath. The leader of the princes Lilith, who is the Supreme Ruler of Hell, whose authority is beyond that of any other demons, with his most loyal follower Abbadon by her side."
Liviana spėjo pašniukštinėti. Ji jau bandė iš tėvo išvaryti demoną būdu, kurį žinojo ir kuris manė suveiksiąs. Nesėkmingas ritualas-egzorcizmas per plauką nesibaigė didele tragedija. Jai toptelėjo, jog galbūt susidūrė su kitokiu, anaptol ne paprastu demonu, bet į aprašą apie septynis pragaro princus žiūrėjo skeptiškai. Išplėštas lapas baigėsi ten, kur buvo paminėti pragaro skalikai. Vikanė suvokė dar labai daug ko nežinanti apie tamsos pasaulį. Tiek Liviana, tiek Redford'as netikėjo, kad Marcusas knygą iš tikrųjų sunaikino. Jis elgėsi sau labai nebūdingai iš viso susidomėjęs demoniškais reikaliukais. Liv (vyko be Sebastiano, mat jo su sūnumi santykių būta itin komplikuotų - Marcus kaltino tėvą už tai, kad šis nesutrukdė Katherine nužudyti Saloninos) apsilankė pas varloką (ačiū tau, šventas teleporte!) ir pasinaudojusi ne tik verbaliniais, bet ir prašmatnesniais savo įgūdžiais ištardė. Deja, bet tai visiškai niekur nenuvedė. Marcus pripažino būsiąs apkvailintas moters, kuri gavusi iš jo reikiamus atsakymus pradingo. Vyrukas patikino, jog rasti jos taip ir nepavyko. Nepavyko jos rasti ir Livei. Impostorius demonas nesedėjo rankų sudėjęs. Turėdamas ištrauką iš knygos galėjo pabandyti ją visą surasti. Mitas apie septynis pragaro princus, kurį Liviana vertino atsargiai buvo visiškai teisingas. Septyni archdemonai, sukurti iš pačios Lilith tamsos tikrai savu laiku egzistavo, tačiau iš jų liko tik du: Xerces ir Silvanus (nors neabejotinai šitas bičas kadaise turėjo ir kažkokį kietą demonišką vardą). Pirmasis pasistengė "brolius" sugerti į save pasinaudodamas savo unikaliu energijos absorbcijos talentu. Dėl to ir buvo pragare įkalintas pačios Lilith už maištą ir godumą. Xerces reprezentuodamas šešias iš septynių didžiųjų nuodėmių: gluttony, lust, envy, greed, wrath & sloth, žiauriai tingėjo veltis į sudėtingus detektyvus, jei galėjo tai perkelti kitam asmeniui ant pečių. Tiksliau savo personal hell maiden - Narayai. Būtent ji aptiko, kad THE book randasi Aaron Farley rankose, su šiek tiek labai labai juodos magijos. Ir iniciatyvos neišvengiamai akistatai.

Tikrai ne kiekvieną akligatvį buvo galima apeiti pasitelkus net ir iš tamsiausių pragaro gelmių pasitelktą magiją. Narayą energetine prasme užkraudavo pats demonas, kuriam tarnavo. Xerces nevaldė pragaro, tai buvo Sailo privilegija. Jam nesilankstė ištisi demonų legionai ir tik kilmė bei susidorojimas su penkiais pragaro princais - broliais kilstelėjo archdemoną iki antros pagal rangą būtybės tamsos pasaulyje. Visgi Xerces tapo didesniu tinginiu, nei anarchistu, galios žaidimas jo nebedomino. Bet tai nereiškė, kad pro pirštus žiūrės į kiekvieną potencialią grėsmę, kuri gali pasikėsinti į jo laisvę ir gerbūvį. Jis nebe buvo įkalintas pragare, tad stengsis elgtis kad taip ir liktų. Naraya suėmė Sebastiano delną, įpjovė. Juodas demono kraujas siaubingai dvokė supuvusių kiaušinių bei sieros kvapu, tamsiaplaukė moteris šiaip taip susilaikė neatpylusi skrandžio turinio. Prie daug ko bėgant metams galima priprasti, tik ne prie tokios smarvės. Tiršti, iki skausmo šlykštūs syvai kaptelėjo į tuščiavidurį, permatomą planetos gaublį, užpildytą skysčiu. Kraujas išsisklaidė, kaip mat suteršdamas skaidrumą. Smulkiomis plaštakomis vikanė prisilietė prie gaublio. Ji užmetė burtą ir Redford'o kraujas susitelkęs į nedidelius rutulius susitelkė į specifinius planetos taškus, tai yra, regionus, kuriuose maklinėjo demoniškos prigimties būtybės. Daugiau ar mažiau jie visi buvo sudaryti iš to paties pragariško mėšlo, todėl Xerces energetinė žymė galėjo nuvesti ją prie kitų tamsos pasaulio sukurtų "išsigimėlių". Demonų ištrūkimas iš pragaro yra ne dažna, kone neįmanoma išimtis iš taisyklės. Demonas ne kažin ką gali žmonių pasaulyje nuveikti, jei neturi pavidalo. Ne visada yra iš viso įmanoma tą pavidalą turėti. Xerces tiesiog pasisekė, nes aplinkybės sukrito jo naudai. Nepaisant to, kad pragaro išperos galėjo jausti vieni kitus in some extent vargu ar buvo protinga joms būriuotis. Pačiame Niujorke Naraya gaublyje įžiūrėjo kelis taškus, kurie nurodė demoniškos prigimties būtybių apytikslią buvimo vietą atmetus patį archdemoną. Ir visus tuos taškus vikanė ketino iššniukštinėti. Tai nebuvo paprasta. Ieškojimai užtruko. Jie nebuvo tikslūs, teko pavargti, išniukštinėti didele apylinkes. Bet ji surado energetinį pėdsaką James'o, kuris nė pats to nesuvokdamas perdavė jai galvoje nešiotas žinias, bet tik Narayos rūpimais klausimais. Ji įlindo į jo sąmonę vyrui miegant, pasinaudojo didžiausiomis jojo silpnybėmis ištardė slėpdamasi po kitu kūnu ir veidu, pasirodydama tai kaip priešas, tai kaip draugas. Vargu ar akis praplėšęs demonas galėjo pasakyti kiek tikras tas košmaras buvo. Naraya tokiu pat principu aplankė ir Dean'ą. Aplankė ir Arabellą. Aaron'ą... Ji ieškojo, tyrinėjo. Rado. Apie mįslingą pragarišką knygą sukosi daugybės veikėjų likimai bei interesai. Ji negalėjo praleisti pro pirštus to fakto, kad kažkoks palyginus nedidelis daiktas turi tiek įtakos bei galios. O jei ne be reikalo? O jei ta knyga kelia realią grėsmę jos šeimininkui?
<...>- Teks pasirinkti,-įžūlus, stačiokiškas Narayos tonas pasikeisdavo šiai kalbant su Xerces, kurio akivaizdoje ji visados būdavo budri, susikaupusi ir pagarbi,-Lengviausia yra išdygti visiem prieš akis, pagąsdinti, manipuliuoti, parodyti savo galybę ir labai greitai pasieki savo tikslą. Vienas, du, trys ir visas Sailui mirtinai pavojingas būtybes turi savo kišenėje, nes jie nenori, kad nukentėtų jiem brangūs asmenys. Bet tai tuo pačiu sukelia didelę problemą - atidengi save toms pačioms būtybėms, kurios potencialiai gali būti ir tau mirtinos.
Už Xerces juodus darbus dirbanti vikanė buvo pavargusi. Kiek išblyškusi, egzotiško jos grožio nepuošė ir tamsūs ratilai po akimis bei paraudę akių obuoliai. Kol ji plušo ir draskėsi bijodama bent menkiausią klaidą padaryt, uzurpatorius mėgavosi Erik'o Hellner'io rūmų patogumais: pradedant sukūrinėmis voniomis ir baigiant asmenine vampyro pasimaitinimui laikoma žmonių kolekcija, kuria piktnaudžiavo siurbdamas kraują iki visiško persisotinimo ir apsivėmimo.
- Ir iš ko po velniais aš turėčiau pasirinkti?-drėbė kiek susierzinęs ir nuo to nežymaus sukibirkščiavimo jo balse Naraya krūptelėjo.
- Nori eiti lengvesniu ar sunkesniu keliu. Tuo sunkesniu keliu, kuris neleido tau išsiduoti Rebekos, Livianos ir kitų akyse. Tapdamas, būdamas artimu.
- Nar...-demono lūpose sutvisko gudri, dviprasmiška šypsenėlė. Į savo maiden kreipėsi nuodingai saldžiai,-Ar tu siūlai man integruotis į dar vieną šeimą? Kaip manai, kuriam iš jų raumeningas Sebastiano užpakalis patiktų labiau?
- Nė vienam. Sebastianas visuomenės akyse yra didžiai nemėgiamas nusikaltelis. Visų pirma reikia kažkaip šią problemą išspręsti arba tau užsimaskuoti.
- Bus lengviau užsimaskuoti,-be jokios abejonės pasirinko variantą, kuris reikalavo mažiau pastangų,-O dar lengviau būtų, jei tom visom kvailom integracijom pasirūpintum būtent tu.
Vikanė apie tai nepagalvojo. Akimirką pasvarsčiusi (lyg turėtų kitokį pasirinkimą), jos veidas sužibo gyvybe.
- Galiu pabandyti.
- Kitos išeities tau tiesiog nelieka.
Naraya žinojo, jog neturi prabangos susimauti. Užtektų tik kartą nuvilti savo šeimininką ir ją pakeistų kitas, naujas, jaudinantis egzempliorius. Archdemonas ją 800 metų išlaikė tik todėl, kad moteris įrodė savo puikumą. Net nesvajodama apie galimybę pailsėti ji išsiruošė kurpti planą.

Niujorką su dangumi maišė siaubinga audra. Ko gero stipriausia ir nuožmiausia šiais metais. Vairavimo sąlygos buvo siaubingos, žmonių prašoma likti namuose, nesinaudoti automobiliais, vengti kelių prie vandenyno, kuriame bangos šoko pražūtingą mirties šokį. Deja, bet Niujorką karjeristų miestu laikė ne veltui. Net ir didžiulė audra nesutrukdė pasiekti darbus, o iš jų važiuoti namo. Lijo taip smarkiai, kad net pilnu pajėgumu dirbantys valytuvai negalėjo atidengti ryškesnio vaizdo pro priekinį stiklą. Tamsusis paros metas klaikų matomumą tik dar labiau apsunkino.
Padangų žviegimas.
Bumbtelėjimas.
Smūgis...

by **Jon Spencer** Antr. 09 13, 2022 5:15 am

Po pazastimi pasikises senoviska, oda aptraukta knyga, paskutinis is ofiso isejo smeliniu trench coat apsiaustu vilkintis vyras. Minetas rubas netruko permirkti nuo stambiu is dangaus pasipylusiu lietaus lasu, kurie buvo akomponuoti periodiskai dangu perskrodziancios zaibo blykstes bei griaustinio. Tarp vyro antakiu isimetusios vertikalios rauksles niekur nedingo net ir tuomet kai sis atsidure komfortabiliai apsildytame automobilio salone. Grubiai numetes knyga i prietaisu skydeli, jis si atsainiai uztrenke. -Farley speaking,-ne nezvilgtelejes i telefono, kuri grudo i specialu laikykli idant galetu pokalbi pratesti naudodamasis blueetooth’u, jis buvo pasitiktas ne itin patenkinto moterisko tono. -Is that how you respond to your mother now?-suirzusi Judith zongliravo prie ausies petimi spaudziamu ne pirmos jaunystes iPhonu bei kudikiu, kurio niekaip neistenge nuraminti jau gera valanda. -I am sorry, I was preocupied,-viena ranka besisegdamas saugos dirza, kita jis uzvede galinga masinos varikli. Ijunges priekinius valytuvus, jis letai issuko is parkavimo aiksteles bei dalykiskai pamojes sargui, pagaliau patrauke namu link. -So is Arabella, I asume. She hasn’t picked up Jared. And never called. I know you two are trying to figure things out right now and god is a witness, I am trying my best to help out by looking after the baby, which I absolutelly adore,-kitoje ragelio puseje pasigirdo trumpam vaika pralinksmines pakstelejimas siam i skruosta. -But I don’t feel like Arthur and I can provide a safe environment to him. After everything that happened, I am… I am scared Aaron. I know what that coven is capable of. And I am more than sure that Bella and you are keeping half of the story from us thinking that we are safer this way… but the truth is…-neleides motinai issisakyti, vyras neigiamai krestelejo galva tik dar labiau susiraukdamas. -You shouln’t be lookign after him. Bella is unemployed. I don’t mean to sound like a shovinistic pig, but after everything that happened, she should not be leaving Jared in hands of anyone but herself or me. She has been acting weird… and I have been patient because of everythung she has been through but…-giliai ikvepes jis tvirciau suspaude automobilio vaira ko pasekoje siek tiek pabalo jo krumpliai. -I know you are trying your best, Aaron, but in a face of such danger, you two can’t afford to prioritise yourself. You need to put a united front. For Jared’s sake. And the pack you two are responsible of,-nepaisant to, kad Judith ‘’marcia’’ mylejo kaip savo dukteri, tam tikriems Arabellos pasirinkimams ji nepritare, ypac todel, kad norejo savo sunu pagaliau matyti laiminguose, visaverciuose santykiuose. Pazinodama Arabella gal net siek tiek geriau nei pats Aaronas, Judith puikiai suvoke koki praeities bagaza su savimi si dabartinius santykius atsinese tamsiaplauke. Suprato bei is dalies pateisino jos pasitikejimo stoka, ypatingai todel, kad jos sunus taipogi buvo vyras su praeitimi. Praeitimi, kurios nebuvo galima tiesiog pamojus ranka istrinti ar pakeisti. Budama moterimi, Judith negalejo likti abejinga tokioms savybems kaip "teritorija" bei elementarus pavydas, taciau pernelyg gerai pazinojo savo sunu, jog dristu suabejoti jo pasirinkimais. -Packs interests almost cost me my son's life,-darydamas posuki, Aaronas neatrode perdem atsargus. Jo vairavime neabejotinai atsispindejo jauciamas susierzinimas. -You can't blame pack for it. What happened wasn't packs fault. And most importantly, it wasn't your fault, Aaron,-primygtinai isreze motina tuo pat metu perduodama verkslenti vel emusi mazyli Arthur. -Listen to me!-moters balso tembras pakito mat slepti jauciamo susierzinimo ji nebegalejo. -You did what was right at that time. Buying more time. Taking Mia away so she can be safe. You couldn't have predicted the coven will start what I can only call a full blown war,-pareiske Judith. -Bella doesn't see it that way...-Arthuro informuotas apie tai, kad jo isrinktoji buvo be jo zinios suburbs vilkus bei neabejotinai planuoja kersta tik be jo uznugario ar pagalbos, Farley stengesi islikti racionalus. Ne tik neissidave zinantis apie slaptus mylimosios ejimus, bet ir nebande niekam uzkirsti kelio. -This will not end well, Aaron. You two must see eye to eye. Otherwise this pack and your family will fall apart. And this time, it will be your fault, -omenyje turedama, kad isirusi jo santuoka su Sarah nebuvo jo kalte, Judith padare siokia tokia pertrauka. -I will speak to her...-jau keleta dienu jie praleido atskirai mat to reikalavo oficialus Aarono darbas, bet si vakara, is Judith namu pasiemes Jared, jis planavo grizti namo. Ten, kur, normaliomis aplinkybemis, jis tikejosi rasti savo isrinktaja. Taciau tiketis seimyniskos idiles buvo naivu, turint omenyje, kad jo moters gyslomis tekejo infamous Petrov kraujas. -I will see you soon, mom.

***

Prastas matomumas, kuri itakojo siaubinga liutis, istustino gatves. Joks sveiko proto individas nebutu savo valia slaistesis gatvemis ir vis del to, Aaronas vairavo siek tiek isitempes. Palinkes link vairo, it katik teises issilaikes pienburnis jis periodiskai mirksejo bei tryne akis, tarsi matomumui kliudytu ne tik ant priekinio stiklo besipilantis lietus, bet ir jo regejimas. Jo akys ir vel kaitaliojo spalva, vel ir vel nusidazydamos pragaro ugnies atspalviais, tarsi viduje tunojes underworld zveris megintu paimti virsu. Tai siutino, bet tuo pat metu ir kele baime. -What's going on with me...-sumurmejo pats sau, dar karta nyksciu bei rodomuoju pirstu suemes savo nosies pertvara. Jis jaute is vidaus kylanti pykti... ne-agresija, kurios niekaip negalejo paaiskinti. BAM. Is nezinia kur jo automobilio kapotu nusirideno kunas. Pagautas netiketumo Farley pasuko vaira i sona, veltui bandydamas isvengti susidurimo, arba dar blogiau-pervaziuoti nelaimeli. Automobilis susidure su paraleliai vaziavusiu sunkiuoju automobiliu, kuris vaziuodamas dideliu greiciu Farley BMW sulankste it sio vaziuokle butu pagaminta is popieriaus. Nuo smugio prarades samone, hellhound ja atgavo visai netrukus. Veikdamas autopilotu pirma siaip ne taip suplese jo paties krauju istepta oro pagalve. Pabande atidaryti vairuotojo dureles. Veltui. Islipo pro kitas, taciau tik tam, kad zenges kelis zingsnius, sukluptu. Lietus ir toliau negailestingai zliauge. Staiga jo akys uzfiksavo tolumoje gulinti kuna. Pasileido jo link, nepaisydamas kiek toleliau sustojusio ir akivaizdziai nenukentejusio, bet isiutusio "furisto". -Hey. HEEEY!-sauke dar per atstuma. Skrandi susuko vien nuo minties, kad ant slapio cemento gulinti zmogysta galejo buti negyva.

Ji 800 metų ruošėsi Xerces atėjimui. Laukė. Tuo pačiu ir pati turėdama marias laisvo, kone amžino laiko ji įsitvirtino žmonių pasaulyje, kai jos keliai susikirto su apsukriu bendraamžiu Elijah kraujo linijos vampyru Erik'u Hellner'iu, kuris už magiškus patarnavus ir apsaugą atsiskaitydavo itin dosniai. Naraya skendo prabangoje, bet niekados neužmiršo tikrųjų savo įsipareigojimų. Jei demonas pareikalautų, nemirtinga vikanė su vampyru žiauriai susidorotų. Gerai, kad jųdviejų keliai taip ir nesusikirto konfrontacijoje, o Xerces turėjo svarbesnių reikalų, nei naikinti nemirėlius, kurie jam reikštų tą patį, ką dulkelę nupūsti. Archdemonas būtent per JOS tarnystės erą (paprastai ilgiau nei tūkstantmetį demonas to paties asmens nelaikydavo) pagaliau tapo laisvas ir Naraya neketino palikti jo šaltos pašonės. Vikanės su demonu ryšys nebuvo visiškai nuo jos priklausomas. Tai gili, telepatiška priklausomybė, gal net apsėdimas. Xerces nebūtų patenkinęs toks variantas jeigu jo hell maiden jo negarbintų. Dėl to, visados rinkosi kuo pažeidžiamesnius mergeles ir bernelius, kurie apdovanoti ypatingomis jėgomis bei galiomis tik dar labiau įklimptų jausdami dėkingumą. Narayai nereikėjo miego, maisto. Ji pamiršo ką reiškia jausti šaltį bei skausmą. Baimę ir nuovargį ji pajuto tik šeimininkui išsivadavus, nes bijojo jo, o vargino irgi jis. Jai labai ilgai nereikėjo dėl nieko stengtis, ji buvo aprūpinta, išlepinta nuo galvos iki kojų, o mainais turėjo atlikti tai, ką sugebėjo geriausiai - užmesti kokį burtą šian, bei ten. Dabar jai iš tikrųjų reikėjo dirbti ir tai siaubingai vargino. Neturėjo nei kam pasiguosti, nei būtų leidusi sau suskysti. Xerces norėjo apsukti Farley šeimą, jo artimuosius tamsiomis savo pragaro gijomis, suspausti, surišti, kad timptelėti jie kaip figūrėlės pasiduotų į reikiamą pusę, bet neketino to daryti pats, o tai, švelniai tariant, smarkiai apsunkino jos galimybes tikslą iš viso pasiekti. Tai buvo kone neįmanoma. Visi Farley aplinkos žmonės žinojo apie epišką vyro meilės istoriją su jauna gražuole Arabella Diaz. Žinoma galėtų bandyti vyrą suvilioti, palenkti į savo pusę, tapti next Mrs. Farley, bet... Per daug komplikuota. Net jeigu archdemonas jos neskubino, tokio reikaliuko užsukimas pareikalautų labai daug laiko, pastangų ir vis tiek nueitų šuniui ant uodegos, nes Naraya gali pasirodyti esanti visai ne Aarono skonio. Brėžti meilės trikampį, kurį sudarytų archdemono jėga varoma ragana ir du pragaro šunys skamba kaip labai, LABAI bloga idėja. Naraya neketino visko apžioti vienu metu. Norėjo visų pirmiausia pamaloninti šeimininką pristatydama jam knygą, o antrą plano dalį ketino palikti vėlesniam laikui. Lijo... Tas sumautas lietus, regis, įsigėrė į ją iki pat kauliukų. Negalėjo pakęsti to jausmo, kai tavo odą baksnoja šimtai lašų, kaip ta drėgmė verčia plaukus suktis, kaip sugadina makiažą, kaip prie kūno prilimpa rūbai. Aaron'ą nuo pat jo išvažiavimo iš darbo sekė devynios juodos akys, kuriomis regėjo pati vikanė. Vyruką sekė audros blaškomi, kiekvieną akimirką už savo nereikšmingą gyvybę kovojantys varnai. Moteris stovėjo po žibintu, blausiai apšviesta gintarinės šviesos. Stebėjo pro ją praskrendančius paukščius, kurie apsukęs ratą ore stipriu smūgiu tėškėsi į asfaltą. Narayos veidą perliejo pasišlykštėjimas. Visi gatvės žibintai sumirgėjo. Akis pasiglemžė gresminga tamsa. Ir kai pro šalį pravažiavo Farley vairuojamas automobilis, pačiu tinkamiausiu metu Naraya švystelėjo į jo priekį jauno vyruko kūną. Vyruko, kuris to nenusipelnė, kuriam nepasisekė tik todėl, kad moteris jį išsirinko. Automobilis sustojo. Putliose moters lūpose tvykstelėjo šypsenėlė. Tuo metu, kai Aaron'as išlėkė įvertinti susidūrimo su žmogumi padarinių, vikanė blykstelėjo atsirasdama automobilio viduje. Knyga gulėjo ant keleivio greta vairuotojo sėdynės. Ji negalėjo patikėti, kad viskas taip... lengva? Ji pasviro į priekį ir pastvėrė savo prizą. O tada nutiko tai, ko vikanė nesitikėjo. Pirštai, kurie prie knygos prisilietė pažiro į juodus pelenų kąsnius. Sunkus skaitalas dungtelėjo ant rankinio svirties, pro Narayos lūpas prasiveržė nevalingas riksmas. Ji nejuto skausmo. Nuo pat tapimo paties Xerces dalimi ji nejuto suknisto skausmo. Tačiau dabar suskaudo. Velniškai. Vaitojo susiėmusi už rankos, kol liūties garsas neleido jai girdėti sunkių greitų žingsnių. Atsivėrė durys ir vikanė, kuri į tas duris ir rėmėsi šleptelėjo ant permirkusio asfalto. Nuo jos veido nukrito gobtuvas. Tamsios Narayos akys pasitiko Aaron'o veidą. Nenumatytos aplinkybės vertė ją žaibiškai persiorientuoti. Nepasimetusi ilgaamžė moteris išsišiepė.
- Kokia prasta idėja tokiu oru stovėti po lietumi. Lauke,-jos balsas, pagardintas nenusakomu akcentu skambėjo žaismingai,-O varge, ar tik nebūsi partrenkęs žmogaus, vyruti?-neskubėdama keltis nuo žemės žybtelėjo akimis į gulinčio individo batus, sveikąja ranka gniauždama tą, kuri nukentėjo,-Turėtum kreipti į mane mažiau dėmesio turint omeny, kad partrenkei žmogų,-Naraya neskubėjo aiškintis ką ji veikė Farley priklausančio automobilio viduje, bet jos vaidyba nebuvo perspausta. Neskubėdama ir tiek oriai, kiek leido galimybės vikanė atsistojo. Prisišliejo nugara prie šalto mašinos metalo. Atidengė vyrui parodyti savo netipinį sužeidimą - plaštaką, su ne pirštais, o pajuodavusiais galiukais, kur dar visai neseniai buvo gražūs pirščiukai,-Pažiūrėk ką man padarė tavo stebuklinga velnioniškų pasakų knygutė,-tamsiaplaukė šypsojosi nelyginant beprotė. Ji leido Aaron'ui suprasti, jog jis turi reikalą su ne šiaip kokia eiline mergužėle. Nelyginant ji pati pasirinko čia būti. Ir žaisti.

by **Jon Spencer** Tr. 09 21, 2022 1:48 am

Priklaupes prie lietaus caizomo kuno, Farley netruko isitikinti, kad vyro gyvuju tarpe nebera. Pirstais prisilietes prie lavono kaklo jis dar megino apciupti pastarojo pulsa, taciau veltui. Jei ne sumauta liutis, kuri nuo Farley pirstu tuoj pat nuplove krauja, agentas galimai butu suprates, kad auto avarijos auka buvo negyva dar pries tai kai nezinia is kur isdygo priesais jo automobili. Lietaus vandens prisisunke ir nuo to vizualiai patamseje vyro plaukai netvarkingai krito ant akiu, kurios dege atvira liepsna-raudonos buvo ne tik jo rauneles, bet ir akies obuolio baltymas. Is ties kraupus reginys, turint omenyje, kad pakitusi buvo ir jo veido kaulu struktura ir avarijos metu patirtas smugis su tuo neturejo nieko bendra. Idube, it lavono skruostikauliai tik dar labiau iremino labiau i zveries nasrus primenancia burnos ertme. Tai, kad moteris pasikesino i knyga, kuri su savimi nesesi vien negandas ir galimai atkeliavo is paties pragaro, bylojo apie neskaidrius jos ketinimus, ka jau kalbeti, jog nuo jos atsidave demoniskas, saldus kvapas, kuris padejo pragaro prada turintiems sutverimams vienas kitus identifikuoti. Jo galvoje tapo tuscia, tarsi kas butu nuspaudes "mute" mygtuka, taciau tai anaiptol nereiske, kad vyras buvo "zen" stadijoje. Veikiau-priesingai. Aarono viduje jau kuris laikas kunkuliaves pyktis, prasiverze jam nebudingos agresijos forma kai jis paciupes moteri uz peciu, apese ja nuo automobilio bei nusviede tolyn. Ne pats nesuvoke esti juodi, zveriski jo nagai paliko ant tamsiaodes kuno prestines zaizdas. Jis debtelejo i vis dar automobilio salone likusia knyga, kuri neabejotinai kurste hellhounda elgtis neprognozuojamai. Ji nuodijo vyra ir nors jos poveikis Farley nebuvo toks akivaizdus kaip vikanei, kuo daugiau laiko jis praleido minetos relikvijos perimetre, tuo labiau ji pasiglemze tamsi jo prigimtis. Jei jo proto nebutu temdes nezinia is kur kiles isiutis, galbut Aaronas butu iziurejes ne tik pakitusi savo atspindi veidrodyje, bet ir nutrukusi, lig siol ji nuo transformacijos saugojusi pakabuka. Letai, grobuoniskai patraukes link sukniubusios moters, jis syptelejo nieko gera nezadancia grimasa. -The ancient one (suasmenintas knygos apsibudinimas) does not belong to you...-suurzges, tebesiepdamas dantis, vyras, kuri nuo vikanes teskyre vienas zingsnis, letai priklaupe ant vieno kelio. Jo ranku plastakos nugule ant slapio asfalto. Lietaus vanduo eme kondensuotis, garuoti, tarsi hellhoundo plastaku siluma, butu skleidusi nepaaiskinama siluma, vertusia po moterimi buvusi asfalta ne tik isilti, bet ir pradeti keisti konsistencija. Kietas grindinys netruko virsti klampia, siaubingai ikaitusia smala. Juodos spalvos mixtura, it pelke, eme klampinti moteri. Pasmirdo svylancia tekstile, o netrukus ir skrudinta zmogiena. -Ey! Get away from her!-tamsoje, priklaupusi, juoda padara palaikes is misko atklydusiu zverimi, pro sali vaziaves "kletusas" netrukus is uz sedynes issitrauke savo medzioklini pistoleta. Pasigirdo uztaisomo ginklo garsas. Tada suvis. I ora. To pakako, kad "zveris" pasibaidytu. Nors pastarojo pabegimo vyras savo akimis ir nepamate, kai priejo prie is agonijos besiraitancios ir klykiancios moters, ji buvo viena.

Parazituoti Erik'ui Hellner'iui būdingoje aplinkoje demoniūkščiui pasirodė parankiausia. Neoficialus vampyrų Tarybos narys ir 800 metų su pliusu skaičuojantis nemirėlis buvo susikūręs aplinką pilną patogumų bei gėrybių. Jis netgi turėjo specialų kambarį, kuriame laikė aukas, kuriomis maitinosi. Snobiškas germaniškos kilmės vyras seniai prarado interesą kišti iltis į atsitiktinius individus, todėl pirko žmones juodajame market'e. Ypač mėgo, kai žmonės parduodavo artimuosius: brolius, seseris, sūnus, dukteris, tėvus... Iš esmės nebuvo nieko, ko Erik'as negalėjo įsigyti. Nuolatos mėgo sau šią taisyklę priminti. Xerces nesedėjo sudėjęs rankų. Jis intensyviai tuštino Hellner'io maistinius resursus. Siurbė kraują net tada, kai persipildęs skrandis ištumdavo jį velniop. Patirti vampyriškus malonumus butybei, kuri iš prigimties yra absoliučiai demoniška ir atskilusi nuo pačios pragaro kūrėjos Lilith yra epiška. Xerces tarp daugybės unikalių šio pasaulio kūrinių kone niekuo nenusileido kitoms unikalybėms pradedant pragaro skalikais ir baigiant pasaulių saugotojais. Net ir pats didžiausias tingulys anksčiau ar vėliau atsimuša į nuobodulį, tad sugalvojo šiokią tokią atrakciją: nugvelbęs iš Hellner'io mobilųjį prasuko nerimą keliančią žinutę su kvietimu apsilankyti jo rezidencijoje, nes norėjo pamatyti, kurie iš jo patikėtinių mes pradėtus reikalus ir skubės pagalbon. Kadangi Erik'o neaplankė visiškai niekas išvadą, jog vampyras iš tikrųjų nėra mėgiamas ir absoliučiai niekas dėl jo gerovės savo subinėmis nerizikuos pasidaryti nesunku. Hellner'į tai skaudino. Gandai apie jo ir ne tokio jau ir ištikimo bičiulio Thomas Shelby nesutarimus pasklido greitai ir smardžiai, it koks bezdalas. Šiai šokiruojančiai sensacijai puikiai akonponavo žinia apie Mikaelson'ų sugrįžimą, buvusio tarybos pirmininko Li Wang pradingimą... Vampyrų elitą krėtė suirutė. Visi žiūrėjo savo subinių labiau, nei bet kada iki tol, nes nebuvo įmanoma nuspėti ko tikėtis ir niekuo nebuvo galima pasitikėti. Xerces lėtai gėrėsi į Erik'o galvą. Norėjo jo savo pusėje. Dėl visa ko. Sebastiano lūpomis, smakru, ryškiu žandikauliu, įsitempusiu kaklu tekėjo siaura, bet gausi šviežio kraujo upė. Visais įmanomais būdais išdulkinęs Rebeką Mikaelson Xerces patyrė nepakartojamus vampyriško sekso malonumus, bet maitinimasis krauju tik šiek tiek nusileido kone visu kūnu nuvilnijančiam orgazmui. Dieviškas, or should I say, velnioniškas malonumas. Gurkšnis po gurkščio ir jauti, kaip didėji, stiprėji, ta tavo paties galybė apsuka galvą, pasijunti aukščiau visko ir visų, pasijunti dievu. O tada aukos širdis sustoja. Auka tampa šlykšti ir atgrasi. Nustumi ją šalin ir trokšti dar. Kartoji. Erik'ui nusibodo tampyti lavonus. Pajuodęs nuo pelenų ir pradvokęs kepta žmogiena, išduotas artimiausio draugo bei nebesuvokdamas savo vietos pasauly jis mielai būtų sulipęs į tą patį krematoriumą, kuriame degino vampyriško godumo aukas. Xerces jis patiko pažeidžiamas bei nusiminęs. Nes netrukus jis pajus, kad stiprybės gali semtis iš visai kitokio šaltinio. Ne iš galios, pinigų, įtakos ar slapto mylimojo. O iš tamsos. Grynos, klampios, amžinos ir begalinės. Hellner'io rankos gniaužė čiurnas dešimtmečio berniuko, kurį už 50 tūkstančių dolerių nusipirko iš nuskurusios našlės. Jo būta jauniausio jojo kolekcijoje. Vaiko mėlynos akys buvo sustingusios mirties pasitikime ir susitaikyme. Kakle žiojėjo didžiulė kandimo žymė. Ryškiai pabalusi oda bylojo apie kritinį kraujo praradimą. Po galais... Maitino jį saldumynais, laikė ypatingai progai, kad galėtų pasimėgauti saldžiu it medus, gliukozės pilnu krauju ir... Now he's gone. Erik'ą akimirką apėmė dar didesnis liūdesys. Tempdamas vaiką jis ant balto marmuro grindų paliko kraujo juostą. Siaubingas ir nežmogiškas Xerces riksmas Hellner'į pasitiko netikėtai. Jis surėkė kaip tuzinas kankinamų gyvulių. Vampyras sudrebėjo, negyvą jo širdį persmelkė siaubas ir tą akimirką jis pajuto klaikią demonišką būtį. Paleidęs lavoną jis nuskubėjo į svetainę, iš kurios nesitraukė asmuo, kurį žinojo kaip Sebastian'ą Redford'ą. Išniręs pro sieną sustingęs stebėjo juodulį žmogaus kontūrais, kuris priminė juodą, degančią žvakę. Į Hellner'į nukrypo dvi apvalios, švytinčios akys ir nemirėlis pajuto kaip visi jo vidaus organai susisuka į sraigę.
- Naraya,-tarė tamsi būtybė kraują stingdančiu pragaro balsu,-Jai nutiko kažkas blogo.
Erik'as nuščiuvo. Iš visų asmenų, kuriuos laikė labai arti tik nemirtinga vikanė dar nebuvo jo išdavusi, apvylusi, paniekinusi. Hellner'is bijojo.
- Ar tu tikras?-sukaupęs ryžtą bei drąsą paklausė. Juoda būtybės tamsuma iš lėto susigėrė į šaltą pirmojo vampyro kūną ir Erik'as išvydo pažįstamą Redford'o veidą. Klausti kas per velnias jis yra būtų buvę neapdairu bei pavojinga.
- Ji yra mano,-pabrėžė,-Ji kenčia.
Ar jo balse Hellner'is išgirdo liūdesį? Išvydęs ryžtą demono povyzoje suskubo įsiterpti.
- Jei vyksti pas ją, paimk mane kartu. Prašau,-vampyras ne šiaip prašė, jis meldė. Tai ką Erik'as palaikė liūdesiu buvo "širdgėla" dėl to, kad gavusi gana paprastą užduotį - paimti suknistą knygą ji kažkokiu būdu sugebėjo susimauti. Kruvinos Xerces lūpos persikreipė šypsenėle. Demonas suėmę pašnekovo sprandą ir praryti iš Redford'o kūno išnirusio juodo šešėlio jiedu išnyko.

Erik'as prisiminė pirmą kartą, kai Narayos dėka teleportavosi. Labiau, nei beveik jį pričiupę Niklaus pakalikai vyrą išgąsdino iki pat kaulų prasismelkusi, pragaištinga pragariška energija, kuri jį sugniaužė, įkalino ir išganingai išgelbėjo. Paliestas tamsos jis dar kurį laiką negalėjo atsigauti. Vis prisimindavo tą šaltį, tą klaikumą. Bet ėjo metai ir jis paprasčiausiai priprato. Narayos dėka Klausas niekados nesurado nei jo, nei Thomas. Narayos dėka jis gyveno pilnavertiškai, nerūpestingai ir itin ilgai. Tad suvokti, jog ilgaamžės patikėtinės, bičiulės ir kone naudingiausios sąjungininkės gali netekti jam buvo sunku. Iš komfortabilios Hellner'io rezidencijos abu vyrai persikėlė į šaltą, lietingą audrą. Erik'as nusileido nerangiai, bene skausmingai pleštelėdamas ant numirkusios žemės, kai Sebastinas sklendė leisdamasis iš lėto. Abu jie pastebėjo automobilį ir negyvą kūną. Išgirdo ir Narayos vaitojimą kažkur netoliese, bet prižiūrima jai gyvybę išgelbėjusio ir policiją iškvietusio bičo ji neskubėjo rodytis šeimininkui, kurio energiją labai aiškiai pajuto. Ji jautėsi prasikaltusi, gėdingai. Ji siekė išprovokuoti Aaron'ą, patirti jo įtūžį pragariško žveries formoje, tačiau ji nenumatė to, kad absoliučiai viskas, kas pražūtinga buvo Xerces, lygiai taip pat veikė ir ją.
- Žaizda neatrodo gražiai, mieloji,-išsilupęs automobilinę vaistinėlę vyriokas valė įdrėskimus ant vikanės odos definzekcine priemone suteptu tvarščiu. Per 800 metų trunkančią tarnystę demonui Naraya buvo absoliučiai susigyvenusi su skausmu, nes buvo nemirtinga ir mėgo to nemirtingumo ribas išbandyti. Ji nekreipė dėmesio į apsvilusias, smaluotas savo kojas, tačiau pragaro skaliko įdrėskimas siaubingai skaudėjo, putojo it apšlakstytas rūgštimi. Prie moters prišoko Erik'as, kuris šiurkščiai vyruką nustūmė. Susirūpinusiame veide blizgėjo verksmingas žvilgsnis.
- Meine Schönheit,-ištarė jautriai, rūpestingai palietęs Narayos veidą ir apžiūrėjęs sužeidimus, kas nebuvo sudėtinga, kadangi vikanė sėdėjo automobilyje apsinuoginusi iki pusės,-Kas tau nutiko?
"Knyga yra Aaron'o automobilyje. Neliek jos"- vikanė pasiuntė telepatinį impulsą tiesiai Xerces į galvą. Demonas neilgai pasisukiojęs apie transporto priemonę įnėrė į vidų. Knyga, kurios ieškojo ir kurią PRIVALĖJO ištyrinėti gulėjo pakritusi ant žemės. Vyptelėjo mažne nusišaipydamas iš įspėjimo. Šalti vampyriški pirštai užtikrintai užkibo už viršelio.
- Erik'ai!!!-tiek Hellner'is, tiek Naraya krūptelėjo Sebastian'ui klaikiai užriaumojus. Vikanė pabučiavo vampyrą į skruostą, jos žvilgsnis prašė vampyrą paklusti. Erik'as nuskubėjo pas demoną. Xerces apžiūrinėjo bepirštę savo plaštaką,-Automobilyje yra knyga. Paimk ją.
Sustingęs Hellner'is spoksojo į galūnę, prie kurios prikibęs sklandė juodas šešėlis. Girdėjosi parlekiančios policijos sirenos. Nemirėlis nėrė į mašinos saloną. Odd looking knygą pastebėjo iš karto. Sučiupo ją ir išnėrė į lauką.
- Saugok ją nuo lietaus, idiote!-Redford'as skambiai pliaukštelėjo vampyrui per ausį, Atbudintas niukso Erik'as sujudo ūmiai pasikišdamas "skaitalą" po megztiniu. Sebastianas blykstelėjo priešais vikanę. Mostelėjo ranka ir jo hell maiden puikiai asistavęs vyrukas telekinetiškai paskrido į tamsą, kurią tebemerkė lietus. Pirmojo vampyro veidą akimirką perliejo įtampa ir siaubinga liūtis ėmė slūgti. Neketino rizikuoti tuo, kad drėgmė sugadins The ancient one. Naraya atrodė sutrikusi ir prasikaltusi. Xerces lėtai, įdėmiai apžiūrėjo jos išnykusius pirštus - lygiai taip pat, kaip ir jojo, susvilusias blauzdas, kurios vietomis "puošėsi" atviru kaulu, įdrėskimą ant peties ir kaklo.
- Žinau ką galvoji,-Naraya pradėjo, pakėlusi tamsias akis į Sebastiano veidą.
- Aš tave išgydysiu,-demonas atsakė leisdamas sau nepradėti lieti apmaudo bei nusivylimo. Jos veidą kreipė skausminga grimasa.
- Sakiau neliesti knygos,-murmtelėjo atkreipusi dėmesį į Redford'o plaštaką.
- Sakiau tau nesusimauti.
Vikanė atsiduso.
- Bandžiau pakelti ją telekinetiškai,-demonas tęsė,-Ir nieko nenutiko.
Tylėdami jie abu galvojo lygiai apie tą patį - apie knygos pavojingumą.
- Erik'ai!!!-tas pats įsakmus, ūmus klyksmas. Hellner'is prisistatė. Nenoriai, jausdamasis kaip vaikomas šuva,-Atversk tą knygą.
Nemirelis pasikėlė permirkusį megztinį, sunkus skaitalas atsidūrė jo delnuose. Atvertė per vidurį, trumpai ir be didelio susidomėjimo žvilgtelėjęs į simbolius ir rašmenis lapuose. Naraya su demonu persimetė reikšmingais žvilgsniais. Jie abu matė tuščius puslapius. Viskas aišku. Xerces atvėrė portalą, kuris vedė į Hellner'io rezidenciją.
- Judu grįžtat atgal.
- O tu?-Naraya pašoko nuo automobilio sėdynės. Lietus buvo nurimęs, juos supo sunkus, labai drėgnas oras.
- Turiu kai ką patikrinti.
Erik'as su Naraya prasmego erdvės plyšyje. Sebastianas atvėrė dar vieną portalą. Nematoma jėga sustūmė į jį Aaron'o automobilį, "kletuso" pikapą bei vyriškos lyties lavoną prakasta gerkle, kas aiškiai leido manyti, jog ne Naraya jį nužudė, visgi, o vampyro auka tapęs nelaimėlis vikanei tinkamu metu pasimaišė po ranka. Kai policija atvyko, įvykio vietoje nerado visiškai nieko. Tik rausvą kraujo dėmę ant šlapio asfalto. Xerces sklendė ore pakibęs gerokai virš šviestuvų. Jis ieškojo. Nuogą vyriškio kūną rado tamsiame skersgatvyje. Be sąmonės ir kruviną. Nutūpė šalimais, nepagarbiai paspyrė tam, kad atsidengtų vyruko veidas. Bingo. Xerces tamsa apsivijo abu vyrus, pasiglemžė ir jie pradangino.

by **Raven** Tr. 09 21, 2022 12:11 pm

Priesingai nei galejo pasirodyti jo gerai nepazistantiems, Aaronas nusimane apie savo seima, jos istorija bei kilme. Bene visos, menulio prakeiksmu pazenklintos seimos turejo prieiga prie tik jiem vieniem teprieinamu archyvu. Vilkolakiai tokias zinias perduodavo is kartos i karta, jie mokesi is savo klaidu, evoliucionavo, juk butent tokiu budu si supernaturali rusis sugebejo fly under the radar for so long - neisaiskinti, nepaviesinti. Jie turejo persprasti ''zaidima'' ir ismokti zaisti pagal taisykles, kurios buvo sukurtos juos pazaboti, gal net ilgainiui eliminuoti. Siuokaininiu vilkolakiu dalia buvo kur kas lengvesne, nei ju pirmtaku, jie turejo maksimaliai pasiruosusius tevus, kurie neretai sugebedavo uzkirsti prakeiksmui kelia arba rasdavo budus kaip ju atzala galetu su minetu ''genu'' susigyventi. Vilkolakiai turejo fizini pranasuma, kuris uztikrindavo siu individu sekme sporte ar gyvenimiskose situacijose, kurios reikalavo fizines jegos. Maza to, juodojoje rinkoje nuo nepageidaujamo virsmo apsaugantys amuletai tapo itin lengvai pasiekiami, nors ir zveriskai brangus. No pun ingtened. Farley zinojo kas jo laukia, zinojo kaip atrode menulio pilnaties issaukta tranformacija. I misko bunkerius, tuomet dar vaika, nusivedes Oliveris padare daugiau zalos nei naudos, mat bejegiskai stebedamas kaip prie grandines prisirakines tevas saukia is skausmo, kaip luzta jo kaulai, prisieke sau bet kokia kaina sito isvengti pats bei apsaugoti nuo to savo vaikus, jei kada tokiu susilauks. Dazniausiai, tvirta nuomone turintis Aaronas, savo pasirinkimams islikdavo istikimas. Ir vis gi, aplinkybes verte adaptuotis, kai jis leidosi istumiamas i kampa bei iskeliamas kaip alfa, nors tokiu nei jautesi, nei trosko buti. Tapti atsakingu uz zmones, kurie su tavimi ne tik neturi nieko bendra, bet ir laikosi atgyvenusiu, su logika neretai ''susipykusiu'' paprociu, atrode mazu maziausiai absurdiska. Jo gyvenimas buvo kruopsciai suplanuotas ir net jei likimas jo link numesdavo viena kita neplanuota ''pipira'', jis, it tekanti upe, rasdavo kelia ji apeiti, ikorporuoti ji (pipira) i bigger picture, nepamesdamas nei savo psaukimo, nei gyvenimo krypties. After all, visi asmeniskumai gale dienos nublankdavo pries tikraji jo pasaukima-make a difference in this world.
Aaronas Farley... kone visuomet vilkintis kostiuma, pasitempes. Orus bei retai prarandantis savikontrole. Kovotojas uz tiesa. Ant metalines lovos, be samones jau kuris laikas gulintis vyras saves neprimine. Vietomis nesvarus, purvu bei sudziuvusiu krauju suteptas jo veidas net ir miegodamas atrode sunerimes. Jis blaskesi. Negaledamas pabusti. Jau kuris laikas. Fiziskai issekes jo kunas buvo tampomas konvulsiju, kuriu metu vyro stuburas isitemdavo, issiriesdavo. Siaubingai isryzkedavo ne tik kaktoje pupsanti vena, bet ir kaklo raumenys. Basomis, taipogi purvinomis, kojomis jis spyresi i metalini lovos rema. Pavirsutiniskas vyro klvepavimas pamazu tapo gilesnis kol jis galop pabudo. Susiguze mat patalpoje, tarsi morge, butu itin salta. Pirma ka pastebejo, tai atlapotus, didelius langus, pro kuriuos i vidu pute siaurinis vejas. Sunkiai pakiles nuo lovos, siek tiek susikuprines, jis patrauke link lango, ketindamas ji uzdaryti. Trukt. Prie jo ciurnos prisegta metaline grandine ji ne tik sustabde bet ir priverte suklupti. -What the hell is going on...-sukuzdejo pats sau. Jo atmintis pamazu eme atgaminti viena po kito sekusius, chaotiskus ivikius. -The book...-staiga jo veida perkreipe panika. Aukstos, erdvaus, taciau menkai apstatyto kambario lubos sugirgzdejo. Kad ir kur jis pateko, cia jis buvo ne vienas.

- Prašau nepanikuok. Išlik ramus,-pasigirdo švelnus Amiros prašymas. Išgirdusi Aaron'o judesių garsus jauna moteris buvo sustingusi. Ji stovėjo prie termostato, atokiame kambario kampe. Nusisukusi, paslėpta šešėlio. Sumažinusi kambario temperatūrą dar labiau ji pagaliau išnėrė parodydama savo veidą. Ji vilkėjo šiltus, bet paprastus, jai gerokai per didelius rūbus, juodi plaukai krito palaidi ir tiesūs, kiek nuo šalčio paraudusi oda nebuvo paliesta makiažo. Hart atrodė jaunesnė, nei yra iš tikrųjų. Gal ir negerai, pati apie tai pagalvojo. Išvaizda pirminio įspūdžio susidarymo procese užima kone svarbiausią vietą. Jos apvaizda vargu ar galėjo pridėti validumo pozicijai, kurią jai yra paskirta reprezentuoti. Sušikti vampyrai. Jie niekados nepavarkdavo, nemiegodavo. Derinimasis prie intensyvios jų dienotvarkės ne tik įvarė Amirai lėtinį nuovargį, bet ir pradėjo atsiliepinėti sveikatai. Vilkolakė ar ne, visgi ji buvo mirtinga. Jai reikėjo valgyti, kvėpuoti, miegoti bei laiku suspėti į tualetą. Ir Erik'as, kuriam jau daug metų dirbo niekados į tai neatsižvelgdavo. Ji buvo pardavusi sielą velniui. Ar bent jau taip jautėsi. Ir visgi vampyrų palankumo dėka ji galėjo išgyventi pasaulyje, kuris omegas atstumtuosius atsiskyrėlius dažniausiai pasmerkdavo mirčiai. Netiesiogiai nemirėliai Amirą ir jos brolį išgelbėjo. Ir visai nesvarbu, kad genami tikrai ne altruistiškų paskatų. Hart vampyrų pasaulyje jautėsi tokia pat vieniša bei atstumta kaip ir vilkų. Bet tai yra kur kas geriau, nei mirti. Tiesa? Šiltas moters kvėpavimas raizgėsi baltais garais priešais veidą. Amira rankoje laikė šiltą apklotą. Juodaplaukė švelniai šyptelėjo.
- Paduočiau tau jį, bet...-žodžiai netikėtai užstrigo gerklėje, kurią pajautė kone skausmingai išdžiuvusią. Neurinkusi seilių "sutepimui", ji nemaloniai pasiraukė,-Turiu teisę tavęs šiek tiek baimintis. Mane įspėjo, kad esi pavojingas. Kad... Nužudei ne vieną žmogų. Tu sužeidei Nar,-tamsios Amiros akys apsiblausė drėgnu liūdesiu. Abi moterys buvo artimos. ARTIMOS, I mean. Tik skirtumas tas, kad nemirtinga vikanė dulkinosi su kuo norėjo, o Amira jautėsi jai įsipareigojusi. Gal net priklausoma nuo jos valios, gerovės bei precedento neturinčių gebėjimų burti. Būtent Narayai yra dėkinga už tai, idant mėnulio prakeiksmo "padarinius" galėjo sukontroliuoti ir gyventi gana normalų gyvenimą. Moteris užsimerkė akimirką pasimėgaudama šiltais vokais ant atvėsusių akių obuolių. Ji atsiminė vaizdą, kurio negalėjo iškratyti iš galvos - klaikias žaizdas ant Narayos odos. Pūlingą gangreną besiveržiančią pro putojančius įdrėskimus. Narayai nelyginant su kiekviena sušikta minute blogėjo. Jos rudo atspalvio oda tapo pilkšva, prakaituojanti. Vikanė karščiavo ir kliedėjo. Amira nemokėjo paleisti žmonių, prie kurių prisirišdavo. Aišku niekas nesiteikė jai paaiškinti kas po velniais nutiko. Ji tiesiog gavo nurodymus, kurių turėjo laikytis ir vienas jų buvo - make our guest comfortable. Kad ir ką tai po velniais reikštų. Grandinės, kaulus stingdantis šaltis. Hart negalėjo suprasti prieš Aaron'ą pasitelktų priemonių būtinumo.
- Esi alfa, tiesa?-netikėtai paklausė bandydama paaiškinti keistą, bet tuo pačiu ir labai aiškų pojūtį savyje,-Kai paskutinį kartą tikrinau net ir alfa klasės vilkolakiai nepalieka ant žmonių tokių siaubingų žaizdų. Esu mačiusi ne vieną vampyrą, kuris lėtai mirė nuo vilkolakio įkandimo. Ir visgi Naraya kenčia labiau ir baisiau, negu tie nelaimėliai,-išlaikydama šiokį tokį atstumą ji pametėjo apklotą į Farley pusę. Ji elgėsi ir kalbėjo pagarbiai. Kažkokia jėga vertė ją į Aaron'ą žvelgti gana submisyviai, net jeigu ir vyras prisidėjo prie jos meilužės kančių. Lyg tikėtų, kad alfa vilkolakis tą padarė ne šiaip sau ir Amira turėtų nekvestionuoti jo sprendimų. Keista... Moteris net nepriklausė pragaro skaliko būriui, bet alfos energija veikė ją itin stipriai,-Man liepta tau pranešti, kad toli gražu nesi laikomas čia kaliniu ar įkaitu. Esi svečias. Esi svarbus svečias. Grandinės ir šaltis...-jos veidą akimirką perskrodė nesupratimą reiškianti grimasa. Tos atsargumo priemonės nesirišo su niekuo ką Hart žinojo apie vilkolakius. Na, bet Erik'o Hellner'io ir Narayos aplinkoje nuolatos dėdavosi keisti dalykai,-Tai skirta apsaugoti tave nuo savęs ir mus nuo tavęs. Jie man sakė, kad sužeidęs Narayą galbūt slėpsi savyje būdą ją išgelbėti. Jei žinai ką nors. Prašau. Netylėk,-Amiros balsas užlūžo. Ji šiaip ne taip susitūrėjo ir susigraudinimas nevirto ašaromis. Moteris šnirptelėjo nosimi, jos nuotaika apsivertė kitu kampu ir ji nusijuokė,-Tiesa, man teko garbė tave, na...-ji mostelėjo į Aaron'ą, nors omeny turėjo ne jį, o rūbus, kuriais jis buvo apvilktas. Farley tikrai negulėjo prikabintas prie metalinės lovos šaltyje, kur jo kiaušiukus galėjo ištikti pavojus,-Aprengti,-juodaplaukė atrodo nelyginant susinepatoginusi. Tos kelios patirtys, kurias turėjo su vyrais buvo tragiškos. Todėl Amira persimetė ant tos pačios lyties atstovių pajutusi, kad jų draugija emociškai davė tai, ko Hart visados ir trūko santykiuose. Tačiau moterų pagrindinė bėda buvo ta, kad jos neturėjo pimpalo. Ir kai išpuolė proga net ir visai neromantiškai prisiliesti prie nuogo, gamtos apdovanoto, išvaizdaus vyro... Juodaplaukė pajuto jaudulį, kurio negalėjo numalšinti ir kuris jos įvairialypę būseną darė tik dar labiau konfliktišką. Ir tai jai visai nepatiko. Jos draugė galavosi mirtimi, o ji stovėjo netoli vyro, kuris ją sužeidė ir į kurį negalėjo žiūrėti priešiškai.

by **Jon Spencer** Pen. 09 23, 2022 1:17 pm

Jo, pro burna iskvepiamas oras, maisydamasis su salta patalpos atmosfera, virto garais. Nuo salcio ji purte, o dantys nevalingai kaleno tarpusavyje. Gana pathetic vaizdas, ypac turint omenyje koks ruthless, koks pavojingas dar neseniai atrode Aaronas. Dar niekuomet panasioje situacijoje jis nebuvo atsidures. Net ir karo lauke, jis visuomet turejo uznugari. Komanda. O svarbiausia-jis visuomet zinojo kuriai barikadu pusei jis atstovauja. Dabar gi, viskas buvo kitaip. Zinia, esti jis buvo atsakingas uz ne vieno zmogaus mirti, perskrode it perkunas is giedro dangaus. -You got the wrong person,-tarstelejo, nors tiesa pasakius, kad ir kaip karstligiskai bande prisiminti praeitos nakties ivikius, neprisimine nieko. Jis susieme galva delnais. Sumerke akis ir stai... tam tikri fragmentai sugrizo. Lietus... it fotoaparato blykste, atmintyje smestelejo ant asfalto gulintis lavonas. -I didn't kill him,-tarp vyro antakiu isimete keletas giliu, vertikaliu rauksliu. -He appeared in the middle of the road... out of nowhere,-ji eme kaustyti panika pagalvojus, kad didelio nakties intervalo jis neatsimine, kas reiske, jog moteris galejo buti teisi. Tam tikri Amiros zodziai, o konkreciau, jos klausimas, priverte ji pakelti i ja akis. Ji zinojo kas jis. Bet kaip? Prisipazinti, prisistatyti kaip alfa jis tikrai neketino. Mate ja pirma karta gyvenime beto nic nieko apie pasnekove nezinojo todel naturalu, kad negalejo buti tikras, kad ji nera kokia sena jo ''paveldeto'' burio priese. -The woman that was there...-pakiles ant koju, jis issitiese visu ugiu, taciau priarteti prie moters venge. -She attempted to take what's mine. Where is it?-itariai susiaurines savo akiu vokus, jis neketino atsakineti i jam uzduotus klausimus. Gan hipokritiska, turint omenyje, kad pats bande is jos isgauti atsakymus. Zenge link jos, tiek kiek leido grandine, zvilgsniu nepaleisdamas moters akiu. Letai, skestelejo rankomis, parodydamas, jog nera nei ginkluotas, nei ketina ja uzpulti. -Let me go and take me to her and I will see what I can do,-blefavo. Neturejo zalio supratimo kaip reiketu vikanei padeti, bet jo poker face bei ryztingas balsas buvo gana itikinama vaidyba. Ir vis gi, jo kunas nevalingai trukciojo. Islikti vertikalioje pozicijoje, nesileisti kratomam salcio, kuris vien baltais marskineliais ir apatiniais vilkinti vyra krete is vidaus, buvo pernelyg sunku. Sutriko net jo kvepavimas. Jos tolimesni zodziai issauke ironiska, nenuosirdzia grimasa, kurios sypsena vargu ar butum galejes pavadinti. -Glad you had fun,-tarstelejo, taciau neatrode suzavetas minties, kad jam esant be samones, kazkas kitas turejo prieiga prie jo kuno. -I am not a threat. Unchain me,-ties sakinio pabaiga, pro vyro nosi issiverze oro gusis, o kunas pasidave i prieki. Ne todel, kad kesintusi ja uzpulti. Neislaikes liksvaros, jis suklupo. Suzvangejo metaline grandine, kuri ties jo ciurna buvo palikusi tamsiai violetini pedsaka, tarsi butu nusaldziusi oda su kuria sukontaktavo. -It's so cold in here...-sukuzdejo, veikiau pats sau. Dar niekuomet, net ir naktimis, kurias jam buvo teke praleisti dykumose, jis nebuvo patyres tokio salcio.

Vilkolakiai buvo net ne šiltakraujai, o karšto kraujo individai ir ši ypatybė aprėpė tiek šilumines kūno savybes, tiek charakterį. Amira itin šaltame, specialiai Aaron'ui laikyti pritaikytame kambaryje, kuris vizualiai toli gražu nepriminė kalėjimo kameros jautėsi ne kaip. Vien tik todėl, kad buvo velnioniškai įsitempusi ji nedrebėjo. Tiesa, bene iš karto pastebėjo, kad garų per kvėpavimo takus Farley išleidžia gerokai daugiau, nei ji. Vilkolakė turėjo aibes klausimų ir visgi nebuvo tokioje pozicijoje, kurioje ti turėtų teisę klausinėti. Siekdama vampyrų prieglobsčio bei prielankumo ji išdavė savo pačios rūšį. Ir ne tik tuo, kad tapo atsiskyrele. Kurių galų Erik'ui prisireikė netoli savęs turėti suknistą vilkolakę, kuri dvokė jam šlapiu šunimi ir kėlė antipatiją, kuri buvo nepaaiškinama, stipri bei kylanti iš vidaus? Amira rinko informaciją apie Niujorko vilkolakių pasaulį ir teikė tą informaciją Tarybai. Na, vieni žmogvilkiai po to, kai aktyvuojasi prakeiksmas paklūsta naujiems instinktams, metasi į būrius, paklūsta vyresniesiems, tačiau tiek Amira, tiek jos metais vyresnis brolis Noman'as nekentė absoliučiai visko, kas darė juos ne paprastais žmonėmis. Jie nepriėmė to prakeiksmo kaip dovanos, kaip naujo gyvenimo pradžios. Jų gyvenimai sugriuvo virtę nesibaigiančia kova su savimi. O tame chaose jiedu turėjo tik vienas kitą.
- Tu nesi ne ne tas asmuo,-Hart balsas plykstelėjo drąsa bei ryžtu. Tamsūs antakiai nusviro žemyn ir juodaplaukės žvilgsnis ėmė atrodyti anaiptol mažiau draugiškas,-Mačiau kraują ant tavo odos. Daug kraujo. Ar jis nuliejo tave iš tos sąlyginai nedidelės žaizdos ant Narayos kūno ar visgi praradęs kontrolę sužeidei dar ką nors?-ji pyko tiek ant Aaron'o už Narayai padarytą skriaudą, tiek ant savęs. Ji gerai žinojo ką reiškia nubusti nuogai kažkokiam raiste išsimaudžiusioje toli gražu ne jai priklausančiu krauju. Kažkada guodė save mintimi, jog tas kraujas greičiausiai priklauso vampyrams, kuriuos vilkolakiai per pilnatį ir medžiodavo net ne visai sava valia. Bet sekančią dieną po virsmo pasiklausydavo reportažus apie dingusius ar rastus sudraskytus žmonių kūnus. Jai stigo savisaugos apdoroti informaciją taip, kad ji skaudintų ją kuo mažiau. Amira nejučiomis prisiimdavo atsakomybę pradėdama nekęsti savęs vis labiau, ir labiau, ir labiau... Moteris negalėjo nepažinti to pasimetimo, kaltės, kurią lyg ir pripažįsti, bet tuo pačiu bandai paneigti Aaron'o akyse. Ir visgi ji nebuvo čia tam, kad reikštų užuojautą, guostų.
- Deja, bet tokie sprendimai nuo manęs nepriklauso,-šaltai pripažino atsimindama priežąstį, kurios dėka iš viso į visa tai įsivėlė - sureagavo gavusi iš Erik'o net ne jo parašytą nelaimės žinutę. Ar galėjo būti kitaip? Hellner'is ir Taryba buvo žąsis, kuri jai dėjo auksinius kiaušinius. Amira susiraukė. Tam tikri aspektai Farley šnekose ją erzino,-Vampyrus šiais laikais už antpuolius prieš žmones teisia ir kiša į kalėjimus. Naraya pabando neva paimti tai, kas priklauso tau, tu ją užpuoli, perrėži jos odą žvėriškais nagais, nors net nėra suknista pilnatis, nematai tame nė lašo kaltės ir lyg to būtų maža prašaisi išleidžiamas? Tu akiplėša. Tu kliedi,-spjaute išspjovė pastarus epitetus neslėpdama to, kad jaučiasi įžeista ir supykusi.
- Palik mus.
Amira ne tik krūptelėjo, bet ir cyptelėjo išgirdusi balsą sau už nugaros. Ji neišgirdo atidaromų durų garso, žingsnių. Nieko. Vieną akimirką ji viena, o kitą už jos stovi vyras. Ji pasuko į jį nušalusį, paraudusį savo veidą, sustingo įsistebeilyjusi į šalto atspalvio, negyvo žvilgsnio akis. Klusniai linktelėjo kuo labiau pasiskubindama išsinešdinti. Trinktelėjusi durimis ji nugara prie jų prisišliejo tankiai kvėpuodama bei bandydama nurimti.
- Nei Naraya, nei aš nepriklausom tam patetiškam piktų tetulių būreliui, su kuriuo prasivedinėjat keršto akcijas, jei tau kyla kokių nors abejonių,-be jokios abejonės infamous, kadaise žymiausio vampyro Sebastian'o Redford'o sąsaja su raganų kovenu būtų absurdiška, bet dar didesniu absurdu galima pavadinti faktą, jog viešai nuteistas vampyras dabar smakso netoliese pragaro skaliko laisvas, orus, puikiai nusiteikęs ir pripažįstantis, jog žino apie Aaron'o konfliktą su raganomis šį bei tą,-Naraya yra... ekstremalė. Vietoje to, kad gražiai tau paaiškintų kodėl ta knyga jai yra reikalinga ji nuėjo rizikingesniu keliu ir prisižaidė. Sureagavai tinkamai, nors abejoju ar ta reakcija buvo sąmoninga,-dėstė bejausmiškai nors, po velniais, kaip jam neparanku yra potencialiai prarasti vikanę, kuri turėjo sukaupusi ilgaamžę patirtį ne tik tarnauti jam, bet ir naudoti archeminišką galią žmonių pasaulyje, kame Xerces pats atsiliko. Nesiartino prie Aaron'o. Tai būtų neprotinga. Neypatingai pasitikėjo itin žema kambario temperatūra bei metalu prie Farley čiurnos. Tokie apribojimai jam atrodė kiek absurdiškai ir priminė pramanus, neva vampyrus atbaidysi česnaku ir kryžiumi, o demonus maldomis,-Pasinaudokim proga ir atsakykim vienas kitam į keletą klausimų. Aš pradėsiu. Kodėl knyga yra pas tave? Hipotetiškai mąstant jei visgi priklausyčiau piktų tetulių būreliui tau būtų šakės. Esi įkalintas, praradai knygą. Kas toliau?-demonas vyptelėjo. Kadangi kūnui, kuriame tūnojo deguonies nereikėjo gyvybei palaikyti, o tik kraujo ir pragariškos magijos, Redford'as neskleidė visiškai jokio "garo" kalbėdamas,-Mano tikslas nėra čia tave laikyti. Jeigu toje knygoje yra atsakymas į tai, kokį apynasrį galima uždėti tavo padermei aš jį rasiu, panaudosiu ir tik tada tave paleisiu prie to paties, kai galimai rasiu kelis atsakymus į man rūpimus klausimus. Pats pagalvok. Nori išeiti dabar lyg niekur nieko? O jei tavo protas aptemps, nesusivaldysi ir vėl ką nors nužudysi? Neknisu tau proto sakydamas, kad Naraya yra ne vienintelė nuo tavęs tąkart nukentėjusi persona. Ji gali knygą išversti, bet kokia nauda iš bobos, kuri miršta, tiesa?- atsiduso dėl efekto, o ne būtinumo,-Išvaliau įvykio vietą,-pasuko kalbą kiek kita linkme, kuri anksčiau ar vėliau turėjo parūpti pragaro skalikui,-Viskas ką turėsi padaryti grįžęs, tai paaiškinti savo draugei kur praganei automobilį ir kur buvai pasidėjęs ištisą parą - maždaug tiek laiko buvai be sąmonės.

by **Jon Spencer** Tr. 09 28, 2022 1:20 pm

Moters naudojama taktika is dalies primine tardyma su kurio subtilybemis Farley buvo gerai susipszines. Meginimas priversti tave suabejoti savo paties istorija, ismusant tave is veziu buvo psichologinis, ziaurus "zaidimas", skirtas targetinti itariamojo atminties spragas, gal net savavaliskai jas uzpildant spekuliuojama informacija. Amirai paminejus krauja, Aaronas instinktyviai zvilgtelejo i savas rankas. Jo zvilgsnis uzkiuvo uz purvinu savo panagiu. Supykino vien pagalvojus, kad ji galejo buti teisi. -What is this place?-sumurmejo sau po nosimi, prarades ta pries tai balse dominavusi verzluma. -Su dabartine teisesaugos sistema esu gerai susipazines,-istare pro sukastus dantis. -Jei buciau toks pavojingas, kaip sakai, kad ir kas yra sios vietos savininkas, nebutu siuntes taves,-pagaliau judvieju zvilgsniai susitiko. Aarono uosle buvo pagave atitinkami, savotiski feromonai, budingi omegoms. -Moteris pasikesinusi i mano... knyga...-kaip ironiskai, kaip banaliai ir pathetiskai nuskambejo toks mineto artifakto apibudinimas. -Ji nera zmogus... maciau kas nutiko jos pirstams kai ji bande knyga paliesti. Egzistuoja tik viena rusis... ir ta rusis nesudarineja sandoriu. Ypac su omegomis,-jo zodzius buvo galima lengvai interpretuoti kaip izeidima, taciau Farley seima gerai zinojo ka reiskia buti intremtaisiais, atskalunais. -Mano padaryti suzeidimai butu mirtini tik vampyrams. Tavo drauge tokia nera. Antraip butu be vargo pasisavinusi ta knyga ir pasprukusi anksciau nei as buciau ja pastebejes,-pamazu jis eme atgauti savaji modzo, perimti dar neseniai is pirstu slydusia situacija i savo rankas. -Pataisyk mane, jei klystu, bet man persai isvada, kad tavo drauge yra viena tu, is pragaro atklydusiu..(!)-diskusija buvo beprarandanti ta dalykiska ''tona''. Truko visai nedaug, taciau Sebastiano aka Xerces pasirodymas susikaupusia itampa staiga issklaide. Abu nusciuvo bei suziuro i patalpoje pasirodziusi nemireli. Aaronas si vyra atpazino is kart. Redfordo veidas tapo neatsiejama vampyru isviesinimo skandalo dalis. Tik ka po velniu jis cia veike? Hellhound'as netrysko noru pasilikti su vampyru akis i aki. Dar neseniai antipatiska pasirodziusi moteris dabar atrode kur kas labiau trokstama pasnekove nei, kad simtametis, infamous vampyras. -Why does she have to leave?-nuo jo lupu atitruko klausimas kai jis palydejo is syk paklususia omega pro vieninteles i ir is sio kambario vedusias duris. Klausydamasis Sebastiano, jis i vyra zvelge su neslepiamu itarumu. -Persasi mintis, jog tos knygos reikejo visai ne jai...-issitiese bei pabande giliau ikvepti, taciau saltas oras nemaloniai degino ne tik snerves, bet ir kvepavimo takus bei plaucius. -Zinau, kad nepriklausai covenui. Esi bene labiausiai viesas vampyras visoje Amerikoje. Jos nera vilkolakiu gerbejos, bet su vampyrais jos niekuomet nebendradarbiautu Net jei juodu vienyja bendras tikslas - atgauti ta nelemta knyga...-kuriam laikui jis nutilo. Nuleido galva ir tik Redfordui baigus sneketi, jo veida perskrode ironiska, kampine sypsena. -Para laiko... ir tu vis dar nesugebejai is tos knygos nieko ispesti?-siek tiek suraukes antakius, jis neigiamai krestelejo galva. -Tau reikia raganos. Taciau jokia sveiko proto burtininke nesutiks tau talkinti,-ir vel syptelejo, manydamas, kad situacija tikrai buvo jo rankose. Ir stai, staiga, lauke tvyrancia tamsa perskrode automobilio zibintai. Instinktyviai pasukes galva lango pusen, Aaronas nejucia sulaike kvepavima. Nebuvo religingas, taciau sia akimirka, visa sirdimi melde, jog jo pedomis nebutu pasekusi jo mylimoji. Kas jeigu jie, pasinaudojo jo telefonu bei ja cia atviliojo? Galbut tam, kad naudodamiesi ja, ispestu is jo informacija, kurios jis neturejo. Juk, kad ir kaip Danni stengesi, ta knyga vis dar buvo tamsus, gudus miskas, kupinas paslapciu. -Who is that?-galvos mostu nurodes i uz lango sustojusi automobili, jis nekantravo isgirsti atsakyma, taciau Xerces delse. Praslinko dar kelios agoniskai ilgos minutes kai namo apacioje, prieangyje pasigirdo moteriskas balsas. -Hello? Is anybody out here? Aaron?-isgirdes savo varda jis pajuto kaip susuko skrandi. Ne, jis ne is kart atpazino moteriska balsa, taciau, kad ir kokia nelaimele cia atklydo ieskoti jo, jos lauke nemaloni staigmena. -...Elodie...-suvokimas, it zaibas, perskrode vyro pasamone, priversdamas lupas sudelioti gana reta moters varda. Moters, kuri Xerces plane buvo trukstamas koziris. -Elodie, LEAVE! GET OUT OF HERE!

Net ir girdėjęs ilgai neužsitęsusį Amiros ir Aarono pokalbį, Xerces nebandė dangstyti lygiai taip pat kaip ir Farley užpultosios vikanės "nubyrėjusios" plaštakos, kuri neatlaikė įspūdingo knygos apsauginio lauko, nukreipto į pragariškos prigimties būtybes. Ne visas, kaip pastebėjo. Juk Erik'o namuose ne sava valia viešintis pragaro skalikas liesti knygą galėjo. Ją gaubinčią mįslę norėjosi kaip įmanoma greičiau įminti. Savo paties gerovei, žinoma. Kas ją sukūrė? Ką ji veikia žmonių pasaulyje? Kodėl ji taip neigiamai veikia Xerces energiją? Nelyginant būtų patekęs į pinkles, kažkokį sąmokslą, kurį paspendęs nežinomasis nutuokė, kad archdemonas gali iš pragaro kada nors ištrūkti, todėl užsimojo pašikti jam reikalus, neleisti perdėm atsipalaiduoti. Tad Xerces plačiu suvokimu taip su juo pasielgti galėjo tik kūrėja Lilith arba labiau nei bet kada anksčiau brolis tiek kūnu, tiek juoda, velniška siela - Silvanus. Magija, net semiama iš tamsiausių, šiurpiausių pragaro pakampių valdoma šio pasaulio ar visų pasaulio saugotojų - Livianos Varias bei Connor'o Redford'o negalėtų taip archdemono paveikti. Pastarajį demonas tebelaikė apsėstą ir pavaldų sau. Būtų neįtikėtinai paranku tokią galingą, energetiškai konfliktišką būtybę išleisti į aikštelę pažaisti ar bent turėti pašonėje papildomai apsaugai, tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Biologinė Sebastiano ir Katherine atžala/viešnia iš kitos realybės aktyviai priešinosi nuodingai Xerces įtakai ir tik laiko klausimas kada archdemonui teks atsitraukti, o dar geriau - Connor'ą pritrėkšt, idant jis netaptų rakštis subinėje ar asmeniu, kuris nuves į pralaimėjimą bei pragaištį. Kol kas laikė Connor'ą pridusintą ir saugiai padėtą į vietą. Xerces įsikišo į dviejų "šunėkų" pokalbį būtent tada, kai suprato, kad geležinės Farley logikos panelė Hart tiesiog nebeatrems. Tokio Aaron'o "atsigavimo" niekas nesitikėjo. Vyras buvo pažeidžiamas, jie ketino tuo pasinaudoti, tačiau puolimą "svetys" puikiai atrėmė. Kuris demonas nemėgsta daryti neigiamos įtakos kitiems? Priversti bijoti, abejoti savimi, liūdėti? Kas suveikė su 800mečiu, bet emociškai nestabiliu Erik'u neveikė su pašnekovu. Koks nusivylimas... Visgi Farley ryžtas ir valios stiprybė paliko "naujadarui", kuris oficialiai vis dar vadinosi Sebastianu gerą įspūdį.
- O ką? Ta ameba krito tau į akį?-Redford'o veidas persikreipė paniekinama grimasa pragaro skalikui paprašius pagrįsti Amiros nusišalinimo aplinkybes. Be jokios abejonės jo pateiktas argumentas buvo absurdiškas ir Xerces tai žinojo. Tačiau nepraleido progos užgauti tas Aaron'o stygas, kurios suskambės jautriausiai,-Namuose glaudiesi prie gerokai įspūdingesnės damos, tiesa?-atsiduso dėl efekto, toli gražu ne būtinumo,-Nešiojat abu savyje sprogstančią, nestabilią, naikinančią energiją ir lyg niekur nieko dirbat darbus, pozuojat paparacam ir darotės vaikus neturėdami plano ką darytumėt, jeigu viskas pakryptų labai bjauria linkme. Tai visuomeniškai neatsakinga, nemanai?-jis buvo paskutinis asmuo, kuris turėtų Aaron'ą teisti, bet ar teisė? Yeah, he did. Lol. Dviveidiška. už kiekvieną tąkart kavinėje šaltakraujiškai nugalabytą žmogų teismas Sebastian'o Redford'o asmeniui skyrė 900 metų kalėjimo. Kadaise itin populiarus, žinomas vyras buvo apkaltintas dar ir psichologiniu bei fiziniu smurtu prieš savo sutuoktinę, Aaron'o širdies draugės tetą Katherine, sumaišytas su žemėmis, primirštas, bet nepamirštas, tapęs savotiška "city legend". Ir išdidžiai stovėdamas prieš asmenį, kuris dirbo FTB ir su Redford'o byla turėjo būti susipažinęs bent gandų lygmeniu elgėsi taip, lyg pats iki kaklo nesimurkdytų šūde. Juolab jo smaksojimas priešais iš viso nebuvo logiškai paaiškinamas,-O blogiausia, kad tąsaisi artefaktą, apie kurio galimybes ir prigimtį nė velnio nenutuoki, Farley,-Sebastiano pozicija iš intensyvios, aršios ir atakuojančios vizualiai tapo švelnesnė. Vampyras mostelėjo rankomis, šyptelėjo,-Bet kas aš toks, kad atiminėčiau iš tavęs žaisliukus. Knygą tu atgausi, kai pasidarysiu jos kopiją. Kadangi procesas stringa, nes jį atlieka tikras pusgalvis, šitas reikalas gali kiek užtrukti.
Bene intuityvi ir neprotingai žodžiu išreikšta Aaron'o logika privertė Xerces susimąstyti ir perdelioti galvoje savo planą. Jis buvo teisus. Visame kame jam trūko raganos, kuri gebėtų skaityti demonų kalba parašytą knygą. Be jokios abejonės paskatintas Erik'as perkopijuotų ją į anaiptol nemagiškus popieriaus lapus, o kas jei tenai surašyti potencialūs būrtai veikti galėjo tik skaitomi tiesiai iš šaltinio? Xerces apie tai pagalvojo tik dabar. Šūdas. Pirmas galvoje šmėstelėjęs veidas priklausė Livianai. Pavertęs ją pavaldžia sau, sekančia savo hell maiden išloštų tikrą aukso puodą. Apsėsti tribridą aka Connor'ą jam pavyko. Gal suveiktų ir su nemirtinga kare, kurios gyvastis buvo surišta su galia, kurios niekas deramai nesuvokė, nematė ir nečiupinėjo, todėl pagarbiai vadino ją Aukštesne? Rizikinga. Rūškana, vis dar mąsli Redford'o fizionomija nepakito, kai kambario sienomis prabėgo šešėliai lauke žibintų apšviestų medžių. Kaip neprotinga pasirodyti name, kuriame lindėjo 800metis vampyras, prisiplakėlė ir savos rūšies išdavikė omega vilkolakė, archdemonas ir gaištanti ne tokia jau ir ne nemirtinga vikanė. Į garsų žodinį Aaron'o perspėjimą, kuris turėjo neprastai girdėtis namo apačioje savo eks Sebastianas reagavo šaltai. Elodie persona jam buvo girdėta ir žinoma tiek, kiek Narayai pavyko atkapstyti, todėl prieš bandydamas apžioti laimikį, kuris gali būti jam per didelis, kodėl nepabandžius pasinaudoti tiesiog likimo jam pasiųstai dovanai/atsakymui į problemą, kurios iki prabylant Farley Xerces manėsi net neturįs? Minčiai pasisukus demoniškos padermės atstovų linkme mažų mažiausiai galvotum apie šaltį ir visgi juo Sebastianas pasinaudojo tam, kad pragaro skalikas "apsiramintų". Jis surizikavo ir žybtelėjęs priešais Aaron'ą ūmiai patiesė jį ant žemės nepatraukdamas delnų, kurie lietėsi prie hellhound krūtinės ir pilvo. Farley kūną ėmė ryti stingdantis šerkšnas, nusėjęs kūną smulkiais ledo kristalais. Nenorėjo persistengti, nors gundėsi peršaldyti skaliką iki sielos gelmių, tada smarkiai suduoti ir stebėti, kaip jo pavidalas sudūžta į šipulius kaip keramikinis indas. Įšaldė Aaron'ą tiek, kad jis nejudėtų ir galimai atsijungtų.

by **Jon Spencer** Sk. 10 09, 2022 2:16 pm

Ji nenorėjo to daryti.. Kompromituoti save dėl stipraus impulso, kurio kone negalėjo suvaldyti? Omegomis nuo pat prakeiksmo aktyvavimo pradžios buvę Amira su Noman'u įspendė save į kampą pasirinkę Erik'o Hellner'io prieglobstį bei malonę. O dabar jausdamasi it tempiama už nematomų virvučių vilkolakė įsliūkino į šaltą it Antarktis kambarį, kuriame buvo laikomas Aaron'as Farley. Moteris žioptelėjo iš netikėtumo jaustuką sustabdydama prie burnos prispaustu delnu. Išvydo hellhound'ą pasitiesusį ant žemės. Pamėlusį. Apledėjusį. "Ar jis negyvas?" - tarė pati sau pusgarsiu, o kai vyro pirštai klaikiai "krebždėdami" susilenkė ir atsilenkė nelyginant seni, surūdiję vyriai, Amira nesusilaikiusi cyptelėjo. "Neįtikėtina" - pagalvojo skubriai prisiartindama prie Aaron'o. Negalėjo patikėti, jog kažkokiu būdu jis yra gyvas. Ketino padaryti viską ką galėjo, kad taip ir liktų. Hart suėmė prie Farley prisegtą storą grandinę. Atsisėdusi įsirėmė kojomis į lovos rėmą ir iš visų jėgų truktelėjo tikėdamasi, kad apšalęs metalas atitrūks. How naive of her. Su nusivylimu paleido grandinę, kuri žvangėdama dungtelėjo ant žemės. Rakto. Jai reikėjo suknisto rakto. Apžiūrėjo susegimo mechanizmą ant Aaron'o čiurnos svarstydama apie planą B, jeigu rakto visgi negautų.
Xerces atsirado Elodie už nugaros. Šalti pirštai tvirtai suėmė jos sprandą. Prisišliejo prie jos nugaros, veidas atsidūrė netoli burtininkės ausies. Lėtai, giliai įkvėpė. Realios paskirties jau ilgai neturintys plaučiai švokštė pildydamiesi.
- I can smell hell on you,-sušnarėjo kiek baugiai, kiek... viliojamai. Stumtelėjo moterį šiurkščiai patraukdamas ją nuo savęs. Stebėjo kaip plaikstosi fantastiškai gražūs Petrovos giminės atstovės plaukai, šiai atsisukus. Sebastianas nusišypsojo,-Esi čia dėl knygos, Aaron'o ar abiejų?paklausė lengvabūdiška maniera neslėpdamas to, kad Farley lokaciją nustatyti nebuvo sudėtinga elementariu paieškos burtu, nuo kurio skalikas specialiai nebuvo apsaugotas. Xerces tikėjosi dailiosios lyties atstovės vizito, taip, bet tikrai ne Elodie. Surinkti į vieną vietą du pragaro šunis rizikinga, be abejo, bet tuo pačiu paėmus ir juos abu nupūtus velniop savo potencialių grėsmių sąrašą sutrumpintų dviem skambiais vardais. Naraya, kuri ištyrinėjusi Farley giminystes siūlė Sebastianui infiltruotis į hellhound'ų pasaulį per Danielę Farley nepagalvojo apie tai, kad archdemonas tiesiog tingės šitaip cackintis. Viskas kaip ir gerai, Danni buvo patraukli mergiotė ir su malonumu išmaltų visas jos skyles su savo pimpalu, bet pavidalas, kurį Xerces nešiojo tokius planus nepaprastai komplikavo. Juk pirma turėtų eiti pas Mariellą ir reikalauti reputacinės amnestijos, tektų prasukt ne vieną viešą akciją (jei pavyko Richard'ui Lockwood'ui turėtų pavyti ir jam, tiesa?) ir bla bla bla... Fui. Neketino į šią visą pisliavą veltis, tikrai ne tam ištrūko iš pragaro, kad darytų meškos paslaugas Sebastiano Redford'o asmeniui ir gaištų laiką žaizdamas pagal šio pasaulio taisykles. Archdemonui rūpėjo tik jo paties interesai ir nieko daugiau. Jis norėjo išlikti tylus, atsargus, ketino po truputį eliminuoti visus pavojus ir išlikti. Kol kas... Jokių apokaliptiškų svaisčiojimų apie pasaulio ar pasaulių pabaigas. One step at a time.
- Jeigu paskui tą artefaktą laksto tokios moterys kaip tu, vargu ar net tau gražiai paprašius ją atiduočiau. Prarasčiau gi TOOOKĮ traukos objektą,-saldūs žodžiai veržėsi pro nuodingą, sarkastišką šypsenėlę. Elodi pasirodė čia nesislėpdama, nebandydama atakuoti. Nesvarbu veikė turėdama planą ar ne, bet heretikės apsilankymas buvo drąsus, o tai intrigavo. Niekados neatsisakytų sužaisti žaidimo, kuris jam pasirodytų įdomus.
Amira stengdamasi atkreipti į save kuo mažiau dėmesio slinko palei sienas, judėjo preciziškai, greitai, bet atsargiai. Kai ji nubėgo laiptais į apatinį namo aukštą Sebastianas į ją nė neatsisuko. Nepažvelgė į ją net tuomet, kai vilkolakė užkilo tais pačiai laiptais nešina stora paklode ir dideliu maišu, prikimštu jai reikalingais pasirodžiusių daiktų. Moteris grįžo į vis dar šaltą kambarį. Žvilgtelėjo į oro kondicionieriaus rodmenis norėdama dar kartą įsitikinti ar jį išjungė. Linktelėjusi pati sau Hart nužingsniavo prie Farley. Apklojo jį elektrine antklode, tada įjungė termostatą į šildymo režimą. Be jokios abejonės rakto ji nerado. Sandėliuke ji aptiko nedidelį metalui pjaustyti skirtą pjūklą, bet kiek laiko ji sugaištų zulindama tokio storio grandinę? Laiko ji neturėjo. Sebastiano dėmesį nukreipusi Elodi galėjo bet kada pasišalinti, o prie knygos "dirbantis" Erik'as išeiti į pertraukėlę. Amirai susišvietė, kad vienintelė protinga išeitis yra padėti Farley sušilti bei pabandyti grąžinti jam sąmonę. Jai nesisekė sugalvoti gelbėjimo plano vienai, o kadangi Aaron'as savo išsivadavimu turėtų būti suinteresuotas dar labiau, nei ji, jo indėlis į planą taptų tiesiog neįkainojamas. Minutės ėjo lėtai. Žudančiai lėtai.
- Ei, ei!-Hart prišoko apie Aaron'o šiam suniurzgėjus,-Sugrįžk, Aaron'ai. Negaliu padėti tau jei tu nepadėsi man padėti tau,-ne per daug painūs žodžiai ką tik sąmonę atgavusiam vyrui? Jausdama įtampą ir stresą Amira drebėjo. Savo perbėgimo į "priešo" pusę ji negalėjo paaiškinti logiškai. Galbūt įtakos turėjo tie alpha klasės patino hormonai, lol,-Reikia nešdintis iš čia. Jei jie mane čia užklups, nudės, supranti? Ir mane, ir tave. Jie nudės mano brolį,-moters akyse sublizgo ašaros, kai balso tonas tapo kupinas šildgėlos ir verksmingas. Hart paleido Farley veidą, kurį laikė šiltose savo delnuose, kiek atsitraukė,-Aš nežinau kaip atkabinti tave nuo grandinės,-pripažino. Jos žodžiai dvelkė desperacija,-FUCK!-sucypė išsigandusi staigaus elektros pradingimo. Nustojo ošti šildytuvas, nustojo veikusi šildoma antklodė,-Ar tu tą padarei?-klaustelėjo abstulbusi, aiškiai suvokdama, kad Aaron'as Farley nėra paprastas vilkolakis. Niekas nebandytų tokios rūšies atstovo šaldyti. Nes, nu kam? Kankinimui egzistuoja šimtai geresnių būdų. Įsitvėrusi į lovą Amira atsistojo. Niujorkas skendėjo tamsoje, tačiau prie tamsos pripratusios akys leido moteriai nesunkiai susigaudyti kambario aplinkoje. Ji apšniukštinėjo spinteles, kuriose galėjo prisiekti mačiusi žvakių. Neklydo. Storo "liemens" varško dirbiniai gulėjo apatiniame komodos stalčiuje. Šyptelėjo prisiminusi, kad šį kambarį Hellner'is naudodavo sekso žaidimams, prie žvakių rado ir porą botagėlių. Nenorėjo įsivaizduoti ką būtų radusi kituose stalčiuose. Hart sudėjo visas žvakes ant naktinio staliuko ir blykstelėjusi degtuku jas uždegė. Vaizdo aiškumas nežymiai pagerėjo, bet to ir siekė kažko labai wow nesitikėdama. Ji pažvelgė į Aaron'ą. Sustingo iš baimės matydama jo akis raudonas kaip šviežią kraują, o žvilgsnį begalinį ir šiurpų.

Dar neseniai tikru tikriausia agonija vertes isgyventi saltis, pamazu eme veikti... raminanciai. Giliai pasamoneje Aaronas suvoke esti pasiduoti miegui buvo labai prastas sumanymas, taciau it svininiai, akiu vokai pamazu susimerke ir jei ne vilkolake, galimas daiktas, hellhoundas butu nugrimzdes i koma primenancia busena is kurios ji prikelti butu daresi vis sudengingiau su lig kiekviena be samones praleista minute. Nepaisant karinio pasiruosimo, jis negalejo numatyti kas jo lauke atsidurus supernaturalaus prieso nelaisveje. Ne tik todel, kad lig siol nebuvo konfrontacineje situacijoje su nemireliais, bet ir todel, kad nezinojo savo paties naujai igytu silpnybiu. Kriptonitu hellhoundams esantis saltis ji ne tik paralyzavo, fiziskai susilpnino, bet ir dare mieguista. Elektrines anklodes deka jis pabudo, taciau sprendziant is vangiu judesiu, leto, gilaus jo kvepavimo, vyras galejo ir vel pasiduoti saldziam, bet prazutingam miegui. -Bella?-jo akys tebebuvo sumerktos, kai lupos sukuzdejo zodi, ne - varda, moters, kurios veida manesi isvysias, taciau kai galop atsimerke, neatrode nei nustebes, nei nusivyles. -Why are you helping me? I thought...-giliai atsiduso ir vel sumerke akis. Mergina uztektinai isidrasino, kad dar pries keleta akimirku pavojingu laikyto asmens veidas atsidurtu jos rankose. -I've tried... I can't,-kovotojo dvasios jame nebuvo ne laso. Ant grindu sudribes, apsimiegojes vyras labiau primine sumauta auksaspalvi retriveri, o ne pragaro skalika. Dingus elektrai, jis tik dar stipriau isisupo i anklode, kuri netrukus turejo liautis skleidusi ta dieviskai malonia siluma. -Whhat?-suraukes antakius, jis debtelejo i mergina, kuri aiskiai pervertino antgamtiskus jo sugebejimus. -It it supposed to come with an alpha status? Ability to control eletrical gadgets?-patraukes savo gelbetoja per danti, jis dare tai piktybiskai. -Who do you guys think I am?-akivaidziai priskirdamas ja ir Sebastiana vienai komandai, jis vis dar ziurejo i staiga pakitusius jos ketinimus gana skeptiskai. -Elodie... the woman who just got here could have done that,-staiga prisimines, kad pries jam netenkant samones, cia pasirode jo buvusi sutuoktine, jis abejomis rankomis atsiplese nuo grindu pavirsiaus. -Where is she? How long was I out?-pries tai apsiblauses, jo zvilgsnis pagaliau igijo zvalumo, tapo ''sharp''. Amira neatsake. Atrode labiau suinteresuota zvakemis, kuriu liepsna, it apipilta zibalu, plykstelejo aukstyn su lig sekanciais Farley zodziais. -Where is she?!-jo akys tapo raudonos, pakito ir jo kvepavimo daznis. Vyro zvilgsnis eme nerimastingai lakstyti po kambari, ieskant iseities... budo... is cia istrukti. Pats saves nematydamas is sono, jis niekuomet nebutu sugebejes suvesti ''galu''-suvokti, jog priesingai nei saltis, siluma, o tiksliau ugnis, teike jam stiprybes. Taciau Amira tai suprato. Staiga patraukusi link alfos, zvake nesina moteris, letai sia prikiso vyrui prie veido. Pries tai uzsiliepsnojusios jo akys netruko atgauti joms iprasta spalva. Ugnis veike skalika raminanciai. Giliau, taciau palengva ikvepes, jis susidure su omega akimis. Ji sueme jo ranka, kuria jis pirma nepatikliai atitrauke. Jis jaute ugnies skleidziama siluma, taciau pats tam niekuomet nebutu pasiryzes. -Do it...-giliau ikvepes, jis sulaike trumpam sulaike kvepavima. Istieses riesa, jis leido merginai zvake pakisti tiesiai jam po delnu. Liepsnos liezuviai apgaube Farley ranka, taciau uzuot darydami jai zala, jie svelniai ja ''gloste''. Su susidomejimu zvelgdamas i savo galune, tarytum ji jam ne nepriklause, jis jaute viso labo malonia siluma. Pamazu jo plastaka ikaito uztektinai, kad suemes ploniausia grandines dali, jis eme ja lydyti. Aarono sirdis plake it pasiutusi. -How is this possible...-sukuzdejo pats sau. Ir stai, lengvas truktelejimas, ir isplonejusi grandine lengvai pasidave, paleisdama savaji ikaita.

Mieguistos sąmonės paleistas kreipinys neleido Amirai suabejoti, jog šviesios Farley akys ieško visai ne jos veido. Tai įžeistų bet kokį asmenį, kuris jaučia Aaron'ui visai ne draugišką, bet ir nepriešišką simpatiją, tačiau vilkolakės atveju taip nebuvo. Ji pripažino vyro patrauklumą, juk kone viskas apie jį išdavė tai, kad jo būta prisižiūrinčio, pradedant stilinga šukuosena, prižiūrima barzdele baigiant ištreniruotu, tvirtu kūnu ir turėdama galimybę bei esant tinkamoms aplinkybėms mielai tokiam vyrukui parodytų kaip giliai gali "paimti", bet metas generuoti gašlias mintis tapo velniškai netinkamas. Amira buvo sutrikusi. Ir išsigandusi. Bijojo pasėkmių bei savo pačios sprendimų, kurie nieko bendra su jos ar Noman'o gerove neturėjo nieko bendra.
- Su ja pasimatyt galėsi, kai iš čia ištrūksim, dički,-prisivertė išspausti anei kiek nesmagią šypseną apeliuodama į vardą, kurį ką tik išgirdo. Paklausta net labai logiško klausimo ji atsiduso,-Manei, kad priklausau blogiukams? Juk pagal visą Sebastiano ir Eriko vedamą naratyvą tokių čia iš viso nėra,-merginos balsas dvelkė nepaaiškinamu, bet sodriai juntamu kartėliu,-Kodėl aš tau padedu, leisk pagalvoti....-Hart pavaidino nesusipratusią, nors jautė, kad atsakymą žino ir jau kurį laiką jį nešiojosi savyje, o Aaron'o situacija abejones ūmiai akseleravo,-Viskas per tą... Redford'ą,-jos išraiškingą veidą perskrodė nerimastinga išraiška. Šiuose namuose ji neturėjo asmens, su kuriuo gaėtų pasidalinti savo nuogąstavimais. Hellner'į ji laikė savo darbdaviu, juos siejo išskirtinai profesiniai santykiai nepaisant to, kad jiedu su Naraya buvo ypatingai artimi. Dėl interesų konflikto ir šiaip trokšdama išsaugoti karštą lezbietišką savo romaną Amira neketino įtarimų vėblenti savo meilužei. O dabar jautė, kaip krūtinėje sukilusią įtampą privalėjo tuojau pat išleisti antraip sprogs,-Erikas, kurio namuose dabar radiesi yra labai senas vampyras. Jis niekada to neslėpė ir netgi mėgsta tuo atvirai pasipuikuoti. Kad yra paverstas paties Elijah ir skaičiuoja jau 800 metų. O tada pasirodo Sebastianas ir pradeda šį 800 metų skaičiuojantį vampyrą vaikyti kaip šunį. Maža to, grįžta su sužeista Naraya, kuriai žiauriai greitai blogėja ir niekas labai smarkiai dėl to nesuka galvos. Man keista ir... baisu, supranti? Aš pažįstu Eriką. Jis yra vienas didžiausių mano kada sutiktų kietašiknių, jeigu ne pats didžiausias. Ir jeigu atsiranda asmuo, kuris pakiša tokį vampyrą po padu... Vyksta kažkas siaubingai negero. Bijau būti to dalimi. Ir bijau, kad jeigu nepadėsiu tau, tau baigsis blogai. Mažų mažiausiai ko gali iš Eriko tikėtis, tai leisti likusias savo gyvenimo dienas vegetacinėje būsenoje kol tave pjausto, smaigsto, farširuoja vaistais, nuodais, skandina, degina...,-skausmo iškreiptas jos veidas išdavė, jog visa tai, apie ką ji ką tik kalbėjo Hart reginti prieš akis ir toli gražu ne dėl to, kad turi lakią vaizduotę. Aaron'o sąmojis, susijęs su alfa satusu ir elektriniais prietaisais moterį nuoširdžiai prajuokino,-Dėl prietaisų garantuoti negaliu, bet kažkokią įtaką tikrai darai man. Gal dėl to, kad esu omega,-slėpti to, ko nesigėdijo ji neketino. Nors veikiau Hart tiesiog garsiai mąstė bandydama paaiškinti savo elgesį sau bei pačiam Farley, kuris, savaime suprantama, į ją žiūrėjo įtariai. Lygiai taip pat įtariai, jei ne dar įtariau moteris žiūrėjo į Aarono galias bei potencialius sugebėjimus,-Tu nesi man skolingas absoliučiai jokio paaiškinimo, bet paprasto vilkolakio jie nelaikytų šaldymo kameroje, juk taip? Arba pririšto grandine prie lovos, nors net nėra pilnatis. O ką kalbėti jau vien apie tai, ką padarei Nar...-Hart netikėtai ir kiek nervingai nusijuokė,-Eriko aplinkoje prisižiūrėjau tokių dalykų, kad manęs jau niekas nebe stebina. Todėl nelaikyk manęs naivia už tai, kad bandau sudėti padrikus fragmentus į kažkokį sistemingą ir logišką paaiškinimą,-išpoškino drąsiai, netgi kiek akiplėšiškai neatlaikiusi Farley skepticizmo taip kantriai, kaip galbūt turėjo. Stebuklai, kurie ėmė dėtis su žvakių liepsna bei pačiu vyru Aaron'ui proporcingai vis labiau karščiuojantis vilkolakę prikaustė. Išsigandusi, bet tuo pačiu ir patraukta ji neįstengė prabudinti užsnūdusio savisaugos instinto ir vietoje to, kad mestūsi į atokiausią kambario kampą ji artėjo.
- Kas tu esi per vienas?-jo akys raibuliavo pragariškais raudonais atodūsiais, tai hipnotizavo. Amira pasidavė viduje suskambusiam bebalsiui kvietimui, tam keistam instinktui nusprendusi liepsną prinešti prie paties Farley. Tai, kad ugnis vyro visiškai nedegino, o maža to, įkaitino jo delną nelyginant metalą kėlė susižavėjimą.
- Aš ne tik nesuprantu kas vyksta, bet ir nesuprantu to ką darau,-sumurmėjo murkstydamasi, lyg atsigavinėdama nuo proto aptemimo bei neįtikėtino vaizdo, kaip Aaron'as delnu išlydo grandinę,-Ar tu man tai darai? Turiu omeny, tą suknistą įtaką?-ji atrodė pyktelėjusi, tačiau laiko leistis į asmeniškumus jie neturėjo,-Mes turim džiaugtis tuo, kad tavo draugė, toji Elodi nukreipė nuo Redford'o dėmesį ir tuo tuojau pat pasinaudoti,-pridėjo nušuoliavusi negrakščiais, skubriais plačiamyliais žingsniais prie lango, kurį ne per seniausiai uždarė, tačiau dabar ėmė ir plačiai pravėrė vėl,-Nėra jokio kito varianto. Teks šokti,-pareiškė nė neįvertinusi aukščio bei pagrindo nusileidimui,-Tiek tau, tiek man. Aaron'ai, aš negaliu čia pasilikti. Jie net nenudės manęs, būtų per gerai ir per paprasta. Atsimeni kai kalbėjau apie tai, ką Erikas tau darytų jei sulauktum malonumo apsilankyti jo laboratorijose kaip tyrimo objektui? Lygiai tas pats laukia ir manęs. Padėk man. Prašau,-Amira kone verkė. Ji buvo dar labai jauna. Ji nesijautė dar šiame pasaulyje save atradusi ar pasiėmusi iš gyvenimo gerybių, kurios verstų ją jaustis kažką pasiekusia, sukaupusią. Ji nenorėjo kentėti ar tuo labiau mirti. Pasitikti fizinišo tiesiąją taip greitai ir per anksti. Padėjusi Farley ji lygiai to paties tikėjosi iš jo.

by **Jon Spencer** Sk. 10 09, 2022 2:38 pm

Kai ketvertukas (Elodie, Mik, James ir Mia) patrauke i kelia, tik vienas is ju zinojo tikraji keliones tiksla. James nenorejo su savimi gabentis knygos. Ne tik todel, kad ji kaip sumautas svyturys trauke visus nelabuosius, bet ir todel, kad knyga turejo sugebejima spinduliuoti tamsa, kuri gebejo net ir tyriausioje sirdyje issaukti neapykanta. Taip, artifakto akivaizdoje jo demoniskos jegos augo ir tai buvo velniskai slidus zaidimas. Juk panorejes jis galejo grizti prie savo originalaus plano-bet kokia kaina islikti zmoniu pasaulyje, parazituoti kitu zmoniu bei butybiu kaina. -That book contains much more than one fucking spell,-rukydamas cigarete, nusispjove Petrov'as. -Well, too bad you can't even hold it and I didn't study a million year old dead language in high school,-sarakzmo perpildytas buvo ne tik jos balsas, bet ir netikras sypsnis, -Good thing is, that you can can make yourself usefull by casting a location spell. Because I know a person who knows that language,-atreze James. -Even if I could find that person, what are the chances that they will be willing to help? Or is that why you wanted to take Michael with us? So he could intimidate...-tarp giminaiciu tebebuvo pasetas nesantaikos kirvis ir tai buvo daugiau nei akivaizdu. -Oh, you mean the pretty boy?-nyksciu parodes i aptarinejama asmeni, kurio atzvilgiu jis nebuvo nusiteikes teigiamai, jis syptelejo. -No no, honey. He is your babysitter. He is definitelly not going with us,-James ir vel surimtejo. -Well neither do I,-pasiputimas Elodie balse buvo kone apciuopiamas. -So you dropped the book and off to a sunset with your your lover? Just like that?-primerkes akis, James geriau nei kas kitas zinojo, kad toks vien tokia mintis, toks scenarijus heretike papiktins. -Fuck off, James,-tevo traukimas per danti priverte ja trumpam prarasti temperamenta, taciau ne savitvarda. -We will cover more ground if we separate. While I agree with you with one thing... that Mia will be safest with Mik,-nedrasiai zvilgtelejusi i mergaites teva, tarsi nebyliai prasytu jo nepriestarauti, ji ir vel savo demesi netrukus grazino ties Petrov. -You do your thing, get that translator to cooperate...-jos monologa pertrauke James prunkstelejimas. -Not gonna happen,-neigiamai krestelejes galva, ji letai ispute plauciuose uzlaikyta duma pro nosi. -You're coming with me.

***

-This place smells like hell,-merginos isgasti puikiai maskavo kandumas, pasiputimas. Ji letai, giliai ikvepe, bandydama islaikyti savo kuna tiesu. Negalejo leisti sau susiguzti ar kitaip pademonstruoti baimes, kuria jausti tokio vampyro kaip Redfordass akivaizdoje buvo visiskai naturalus jausmas. -Vadinasi jis cia...-jos lupomis prasprudo pasamone perskrodusi mintis. Jai palengvejo. Ne todel, kad puoselejo Farley atzvilgiu romantiskus jausmus, taciau sis vyras jos gyvenime figuravo pernelyg ilgai, kad moteris galetu ranka numoti i jo likima. Fun fact-tai buvo pirmas kartas kai ji atejo jam i pagalba mat lig siol naudojusi ji kaip human shield, Elodie pagaliau jautesi uztektinai galinga, uztektinai savimi pasitikinti, kad galetu su savo problemomis susitvarkyti pati. -In that war field, it was all you. Not even your magic. You,-atmintyje nuskambejo D'angelo zodziai ikvepe jai nauja, galbut siek tiek cocky, pasitikejima savimi kuris ja cia ir atvede. Viena. -I am sorry to dissapoint you, but the next creature that comes looking for it, probably will be a soul-less, dark material otherwise known as demons,-ne pati nenumane, kad ne itin meiliai katik apibudino pati Xerces. -It belongs to me,-kilstelejusi antakius, ji drasiai susireme su juo akimis. Is paziuros glezna, zemauge butybe savyje talpino didziule jega ir nors tuo nedisponavo tam, kad sukeltu didesni wow efekta, ji buvo pasirengusi pagaliau paleisti vadeles bei isbandyti galias, kurios su metais tik augo, jei to prireiktu. - Unless you can read the dead language of Akkadian and weald dark magic, that book is about as useful to you as a werewolf who's suppressed his gene his entire life.

Demoniškos būtybės jautė viena kitą. Tas subtilus ryšys buvo panašus į savotišką giminystę. Pragaro šunys, demonai, achdemonai ir paties pragaro valdovai buvo sudaryti iš to paties juodo šūdo. Tačiau Xerces buvo įsitikinęs, jog pro Elodi, kurioje tamsi pragaro liepsna šoko tikrą fatališką viliotinį radarus ta jųdviejų jungtis praslydo. Arba tiesiog ji puikiai vaidino. Be jokios abejonės Erik'o Hellner'io rezidencija atsidavė pragaru. Čia archdemonas nesikuklindamas tyrinėjo vampyriško godumo horizontus, šio namo sienas persmelkė amžinas mirties ir kančios šaltis, čia pat aukų kūnai buvo deginami krematoriume, čia lėtai ir vizualiai gana šlykščiai iš lėto geso Aaron'o sužeistos vikanės gyvybė. Namai persisunkė sunkia, slogia įtampa. Skvarbios, mėlynos Sebastiano akys kiek susiaurėjo.
- Nenoriu tavęs įžeisti, bet knyga negalėtų būti geresnėse rankose, nei yra dabar. Tai yra, mano,-praleidęs pro ausis įspėjimą dėl gręsiančios demonų atakos nepraleido progos pasipuikuoti savimi. Jis nebuvo skolingas Elodi paaiškinimo, todėl nesivėlė į detales, kodėl knyga parūpo vyrui, kuris trumpą laiką buvo tapęs viena žymiausių asmenybių planetoje,-Eik su manimi,-Sebastianas nusisuko patraukdamas kito kambario kryptimi. Faktas, kad Petrova atkako čia su tam tikru tikslu ir kol kas nė per nago juodymą prie jo išpildymo nepriartėjo teikė vilties, kad moteris seks iš paskos. Nesiveldamas į bereikalingą dialogą Redford'as tylėjo, o pasiekęs numatytas duris stabtelėjo. Žvilgtelėjo į Elodi, demonas nusišypsojo perdėm geranoriškai, draugiškai, nelyginant viliodamas garbanę į spąstus. Pasukęs rankenos "bumbulą" plačiai pravėrė duris atidengdamas darbo kambario, kuriame prie stalo sėdėjo Erik'as vaizdą. Vampyras atsiduso pakėlęs išvargusias, paraudusias savo akis bei balzganą, kraujo alkį išduodantį veidą. Ant stalo gulėjo viešnios trokštama knyga ir ant popieriaus lapų Hellner'io vedama jos kopija.
- Nusipelnei pertraukėlės,-šyptelėjo sau gana nebūdingai, nes maloniai pasiūlęs Erik'ui apleisti patalpą, o nemirėlis ir nesiginčijo. Ištisą parą piešė ir rašė pats neįsivaizduodamas ką, stengdamasi kuo tiksliau atkartoti tas keistas raides, piešinius bei simbolius, nuo įtampos ir to paties veiksmo pertekliaus smegenys sproginėjo kaip popkornai. Jis linktelėjo atėjūnams, keistai suspaudęs lūpas dengė į Elodi kvapą sureagavusias iltis ir kukliai, bet greitai kol ko nepridirbo pasišalino. Ar galėjo Xerces taip baisiai suklysti geranoriškai atvedęs Petrovą prie daikto, kurio ji troško? Jis norėjo ją išbandyti. Pagal visą turčiams būdingą stereotipą darbo kambaryje buvo galima aptikti nedidelį barą, tad pirmiausia patraukė prie jo. Išsitraukė ledukų iš šaldiklio, kuriuos žnyplėmis sumetė į stiklinę, apžiūrėjo tauriųjų gėrimų butelius,-1964ųjų Dalmore,-perskaitė etiketę tuščiu, nepretenzingu tonu,-Kad ir ką tai reikštų. Ragausi?-kreipėsi į Elodi nenutuokdamas, kad rankoje laiko 47 tūkstančius dolerių kainuojantį butelį. Sebastianas Redford'as nepasižymėjo snobiškomis savybėmis, visa ta prašmatnių alkoholinių gėrimų vartojimo kultūra jam nebuvo aktuali, todėl tam būdingos informacijos Xerces iš jo ištirpusios sąmonės negalėjo atkasti savo paties naudai jei norėtų pasipuikuoti kvaila išmone. Demonas sugrįžo prie Elodi nešinas pripildyta stikline bei rankraščiu, kurį nusigriebė nuo stalo eidamas pakeliui. Atkišo gėrimą kompanionei, bet su popieriais neskubėjo. Šiam reikalui reikėjo trumpo pristatymo. Lėtai vartė karts nuo karto vis kažką paskaitinėdamas.
-Jei skaitai vertimą paraidžiui absoliučiai nė vienas žodis nėra logiškas. Niekas nesiriša. Viskas padrika. Kodėl?-nutilo ieškodamas Elodi veide emocijos, kuri išduotų jos susidomėjimą, ramumą ar...sutrikimą. Vargu ar moteris galėjo tikėtis tokios išmonės iš vampyro, kuris su Tamsos pasauliu labai kažko bendra lyg ir neturi,-Akkadian tėra šifras. Neįmanoma jokia kita kalba perteikti kalbos, kuri už jos slepiasi. Kalba, kuria gieda pragaro angelai,-demonas neketino slėpti to, kad nėra jis toks paprastas kaip iš pažiūros galėtų pasirodyti, o jo suvokimas plyti toliau, nei net įgudusio magijos valdytojo,-Knygos autorius pasistengė paslėpti tai kas joje parašyta nuo labai specifinės grupės individų. Lyg to būtų maža, joks tos specifinės grupės individas negali prie knygos prisiliesti ar valdyti jos magija. Kas natūraliai veda prie išvados, kad viskas kas joje parašyta siekta apsaugoti nuo ko? Demonų, teisingai. Pragaras padovanojo žmonijai juodąją magiją ir lyg vyšnaitę ant torčiuko šiaip sau kažkas pameta knygą, kuri turi potencialo suplėšyti tą patį Tamsos pasaulį į skutelius. O aš pažįstu pragaro valdovą ir patikėk, jis nėra toks kvailas, kad tokiais šūdais užsiiminėtų,-šyptelėjo,-Gali jį pasiimti,-pareiškė gana netikėtai ir perdėm atsainiai, peršokęs ant kitokios temos ir nuotaikos-Tiek Aaron'ą dabar, tiek knygą šiek tiek vėliau. Ir taip, tu esi visiškai teisi, tame yra kabliukas,-jo burna sutvisko balta, tačiau nelaba šypsena. Ori, išsitempusi, drąsiai įžūli smulki žemaūgė Elodi demoną linksmino. Kad ir kokios galios slypėtų jos viduje moteris tikrai neatrodė grėsmingai,-Juk tu negali jos skaityti, tiesa?-paklausė žvilgtelėjęs į The Ancient One,-Aaron'as man pridirbo, bet jeigu sugebėsi jo padarytą žalą atitaisyti, išmokysiu,-apie Elodi Petrovą Xerces iš Narayos girdėjo puikių atsiliepimų. Pasielgtų itin lengvabūdiškai, jei nepasinaudotų susiklosčiusia padėtimi ir atsakomybės už savo maiden gyvybę neužkrautų ant gležnų garbanės pečių. Juk galų gale ji pati pasirinko čia atsibogint nesibaimindama nė vienos potencialios grėsmės, kuri galėtų stoti jai skersai kelio. O jos supratimu grėsmės būta ne tokios jau ir didelės - vampyro su abejotina reputacija. Tik kitaip nei viešnia Xerces neatrodė pasipūtęs. O ramus ir visiškai atsipalaidavęs. Ko jam parintis? Beveik viskas ėjosi it per sviestą atmetus skaudžią nesėkmę su Naraya ar ištrupėjusią galūnę, kuri veikiama vampyriškos regeneracijos faktoriaus sparčiai "grįžinėjo" į savo pradinę padėtį. Archdemono pasiūlymas pateiktas Elodi skambėjo tiesiog too good to be true. Petrova netikėtai tapo itin svarbia trūkstama dėlionės dalimi. Vien tai, kad Xerces mokėjo skaityti knygos kopiją nereiškė, kad galėjo skaityti pačią knygą ir po velniais, jam reikėjo užverbuoti asmenį, kuris galėtų. Tie užrašai padėjo susipažinti su knygos esme, bet be pačios knygos jie neveikė.

by **Jon Spencer** Pen. 11 11, 2022 1:31 pm

Nepaisant to, kad nusimesti svetimo asmens kauke buvo itin islaisvinantis jausmas, kai kurie dalykai Elodie buvo tape iprociu, kurio moteris nejaute butynybes atikratyti. Vienas tokiu, su impersonuojama Sarah susijusiu aspektu buvo jos stilius, o jei konkreciau, clean girl astetika. Petrovo atzala cia atvyko vilkedama silkinius, vos vos oversaizintus baltos spalvos marskinius is po kuriu vietomis persisviete tokios pat spalvos liemenele. Marskiniai buvo netvarkingai, bet trendiskai vietomis sukisti i juodas, aptemtas kostiuminio stiliaus kelnes iki ciurnu, o kojas buvo isispyrusi i smailianosius, juodos spalvos aukstakulnius. Pusta, garbanota moters seveliura dalinai slepesi po smelio spalvos prasegtu paltu, kuris kone pasiglemze ir taip smulku, zemaugi jos silueta. Ji neturejo cia buti. Maza to, neatvyko cia tam idant is bedos istrauktu Aarono ar tuo labiau, Amiros pasturgalius. Letai, kad neatkreiptu i save Sebastiano demesio, ji sumerke savas akis. Letai, be garso judindama lupas ji eme kalbeti burtazodi uzkirtusi kelia bet kam juos pasiekti. Tai uztruko vos kelias akimirkas, todel kai Xerces paragino ja sekti paskui, ji viso labo dirbtinai syptelejo. Ne todel, kad buvo pamaloninta geru vampyro manieru, o todel, kad jos magija liko nepastebeta. Ar bent jau taip mane ji. Pasekusi nemireliui ikandin, burtininke negalejo pro akis praleisti stulbinancios siu namu architekturos. Ji jautesi it muziejuje, taciau turas neuzsitese mat netrukus jie atsidure darbo kambaryje, kur ja pasitiko dar pries tai nematyto vyro vaizdas. Ir stai, cia pat, ant stalo, is paziuros neapgadinta, gulejo josios knyga. Tiesa, artifaktas jai nepriklause, taciau per visus siuos ''kartu praleistus metus'', burtininke buvo spejusi prie jo prisiristi. Jos nugara perejo visa kuna nemaloniai paveikes siurpas, kurio nuslepti nepavyko. Tarsi butu uzteke vien Helnerio zvilgsnio, kad ji pasijustu esanti smulkiausia mitybos grandines dalis. Tokia, is esmes, ji ir buvo. Bent jau siame kambaryje. Sajungininku ji cia neturejo. Ir nors Redfordo intonacija bei elgesys bande priversti ja nuleisti ''her guard down'', ji juo ne velnio nepasitikejo. -This book does not belong to you. And if you hand it over, I will be on my way. And no one will find out...-kone sukuzdejo, neigiamai kresteledama galva, taciau Sebastiano kuna uzemes ''svecias'' nebuvo suinteresuotas i prieslaikines derybas. Patraukes link baro, jis tik dar labiau akcentavo tai, kad jis yra ''in charge''. Tempe guma, it sakalas sukdamas ratus aplink tema, kuri domino siu namu viesnia. Jis postringavo, kalbejo metaforomis, taciau buvo gana lengva susidaryti sipudzi esti vyras apie tamsos pasauli buvo pasikaustes. -This book is not meant for ''this side''. It's not meant to be here,-ir vel sukuzdejo tarsi be ju kambaryje miegotu naujagymis, kuri ji bijotu pazadinti. Tiesa, tas ''naujagymis'' buvo Sebastiano vampyriskas temperamentas, kurio ji siukstu nenorejo prabudinti ar isprovokuoti. -Even if you were able to read it... it's written in such manner that one can only assume what the author meant to say. Nothing is certain.... nothing... makes... sense,-istare tai zengdama artyn. Rankoje spausta, vien is mandagumo paimta taure su prabangiu alkoholiu, dabar sueme abejomis rankomis. -I am impressed with your knowlege, but then again... it doesn't take a genius to gather it all when you get to live more than one life,-siek tiek primerkusi savo tankiomis blakstienomis iremintas akis, ji nesusiturejo nepademonstravusi savo tikrojo charakterio. Neteisingai interpretavusi vampyro susidomejima knyga kaip elementaru is nuobodulio kilusi zingeidima, ji kritiskai nuzvelge jo ranka. -So that's what happens when a demon tried to touch it...-sypsenos jes veide plykstelejusios grimasos nepavadinsi. A demon and a vampire? Something about him just didn't make sense. -So there is another witch in here?-tam tikri Xerces zodziai akivaizdziai patrauke tamsiaplaukes susidomejima. Tai atsispindejo ir jos veide. -What does it have to do with Aaron?-jos tonas nebebuvo kandus. Maza to, vos vos pakreipusi galva i sona, ji net atrode gerokai sukalbama. Staiga atsitokejusi, tarsi pagavusi save romantizuojant ''bloegieti'' ir jo ketinimus, ji placiai atmerke savo akis. Literally. -I am not here to collaborate, big guy. I want the book. And then I am out,- neatitraukdama akiu nuo jo, ji dramatiskai gurkstelejo rankose laikyto gerimo. -This is... fucking diguisting,-kiek gedingai, isspjovusi likuti atgal i taure, ji surauke antakius. -You want a healer? Fine. Show me that witch and I will see what I can do. But only if I get to leave with a book once I am done. With that book,-ranka, kurioje vis dar laike kristoline taure, nurodziusi knyga, ji giliau ikvepe bei sulaikiusi kvepavima lauke vyro reakcijos.

Sebastiano ir Elissos santykiai tokie gana įdomūs veikiausiai nebuvo tik tada, kai aptariami asmenys dalinosi tą patį gyvenimą vaikystėje namuose, kuriuose nuolatos trūko stabilumo bei meilės. Negaudamos to iš tėvų - tirono Horatiaus ir motiniškos, bet ne itin nestabilios Florianos atžalos paguodą bei šilumą rasdavo vienas kitame. Iki pat Elissos "mirties" net tie patys Sevastianos ir Silvanus santykiai buvo šilti, tvirti ir nuostabiai broliški, bet būtent po pastaro sukrečiančio įvykio distopiška Ambrose šeimos "idilė" ėmė sparčiai garmėti į juodą, depresyvią bedugnę. Elissos praradimą skaudžiai išgyveno visi. Horatiaus ir taip atgrasios, nemalonios savybės tik dar labiau užaštrėjo, Floriana pametė paskutinius sveiko proto likučius, Silas tvarkėsi su realybe nukreipęs dėmesį į magijos žinias, o Sevastianos paauglystė ištiko per greitai ir jis ėmė maištauti koneveikdamas tėvą bei didžiąją dalį jo skaudžių, meistriškai įvaldytų smūgių sugerdamas į save. Sebastianas kaupė viduje pyktį, kuris pratrūkęs padėjo jam palikti namus negalvojant apie tai du kartus. Praėjo suknistai daug laiko, praėjo ir trys šimtmečiai aktyvios vampyriškos "tarnystės" negebant valdyti savo ripper'iškų instinktų, metai pilni vienatvės bei baimės, negebėjimo užmegzti gilaus, stabilaus ryšio su žmonėmis. O tada artimieji vienas po kito pas jį sugrįžo. Grįžo Sailas, kuris jo laimei ir nelaimei leido būtį tvarkydamasis su nemirtingumo burto padariniais daug geriau, nei visados itin vylingu save laikęs Sevastianos, o su broliu kelią į gyvenimą surado ir Salonina, Marcus, Elissa, Liviana. Visgi vaikystėje patirta sesers netektis Sebastianą ko gero buvo sukrėtusi labiausiai. Tai buvo pirmas toks didžiulis, pražūtingas sukrėtimas, su kuriuo niekados taip ir nesusitvarkė. O kai su Elissa bandė bendrauti "brolis-seseriškai" paskui, Redford'ui niekaip nepavyko perlipti per susvetimėjimą, kurį sesei jautė. Jis nejautė jai jokio giminiško ryšio nelyginant šis faktas tiesiog būdamas faktu nekeitė to, kad Elissos veidas ir kūnas jam toli gražu nesijautė kažkaip pažįstamai. Ir ši emocinė spraga netruko išsigimti. Į Elissą Sebastianas žvelgė kone savininkiškai. Norėjo ją prižiūrėti, kontroliuoti, mat buvo įtikėjęs, kad gražioji fėja negali priimti jai pačiai naudingų sprendimų, nors tokiam įsitikinimui pagrindo kaip ir neturėjo. Ieškojo argumentų, pateisinančių jo žiaurumą sesers atžvilgiu ir žinoma jų rado. Tai buvo jo "coping mechanism". Net "paslydimą", kurio metu Elissą išdulkino ir maža to, užtaisė jai dvynius jis nurašė instinktams, kurių niekados negebėjo dorai valdyti taip ar taip. Bet tai buvo melas. Nuo pat tos akimirkos, kai su seserimi susipažino, kai ji medžiojo vampyrus, trankėsi su Dean'u Winchester'iu ir vadinosi Cassidy Argent vardu Sebastianui ši moteris sukuteno viduje labai konkretų poreikį. Jis norėjo ją turėti. Dvyniai, su kuriais laiko vyras praleido minimaliai veikė kaip savotiškas įrankis fėją valdyti. Jis pasistengė uždaryti ją gražiame, prašmatniame, anksčiau Katerinai priklausiusiame dvare, apiberti dovanomis, papuošalais. Užklysdavo, žinoma, retai, nes meilė bei aistra Petrova kraujo gražuolei drove him mad ir jis apleido savo šeimą. Apleido Elissą, vaikus. Niekados neturėjo taip pasielgti. Ir, po velniais, Elissai išvėdinus tą pražūtingą demono įtaką Redford'as pats tą suprato, tiesiog neturėjo užtektinai laiko savo klaidoms atpirkti. Sunku pasakyti kiek įtakos Xerces "asmenybei" darė paties Sebastiano polinkiai, nes archdemonas netrukus pats uždarys savo užimto pavidalo kraujo giminaitę auksiniame narvelyje. Ir ne tik todėl, kad aiškiai suvokė jos ypatingą kraują kaip potencialią priemonę jam susilpninti ar pabaidyti. Xerces lygiai taip pat kaip Redford'as jos norėjo.
Sebastiano indėlis į fėjų bei serafimų išnykimą yra neabejotinas. Abi rūšys tapo graikiškos kilmės vyro godumo aukomis. Fėjos išnyko, nes pirmasis vampyras jas, tiesiogine ta žodžio prasme, suėdė ir mirtinai uždulkino, o bekūnius pasaulių bei realybių sergėtojus serafimus pasitiko lemtinga pražūtis, nes į šviesą atsivertęs, tiksliau prie tikrųjų savo šaknų sugrįžęs Redford'as troško daugiau galios. Jis sugėrė jų šviesą į save nepasigailėjęs nei Silvanus meilės Cassiopėjos, nei serafimo Eridano, kurio polinkis Elissai Sebastianą nepaprastai erzino. Pastarasis nuo Redford'o pasislėpti tiesiog negalėjo. Elissa būdama itin puikia magijos valdytoja padėjo sukontroliuoti atmetimą, nuo kurio kentėjo mirtingo vyro kūną užėmęs serafimas. Visgi Sebastianas negalėjo atsispirti šleikštuliui, kuris pasirodė esąs didesnis, nei galios troškimas ir vietoje to, kad Eridaną "absorbuotų" kaip tą ištisą, bekraštį jo šviesos brolių vandenyną, Sebastianas pasirinko "novatoriškesnį" sprendimą...<...>
"How dare she..." Radus Eridaną tame dvaro kambaryje, kuris oficialiai - taip, bet praktiškai - ne, priklausė pačiam būsto savininkui, sparčiai progresuojanti pagieža buvo spėjusi susukti visus šaltus, vampyriškus jo vidaus organus. Afroamerikietiško gymio vyriškis kuo ramutėliausiai miegojo atsidavęs žmogiško kūno poreikiams neįtardamas lemties fatališkumo bei netikėtumo. He was fine. Serafimas buvo bepradėjęs džiaugtis gyvenimu, o ypač gražuolės fėjos kompanija bei kerinčia jos šypsena. Vyras prabudo, bet pajudėti negalėjo. 99% serafimų galios prisiurbusio Sebastiano būta nesuskaičiuojamai galingesnio. Redford'as savomis rankomis plėšė Eridaną gabalėlis po gabalėlio, baltus, šilkinius patalus nuklodamas groteskiška mozaika. Nepaisant to, kad kraujo klanai stipriai masino jo vampyriškus poreikius, priliesti ilčių prie jojo kūno nė neketino. Regis mintis, kokį nesuvokiamą skausmą serafimas patiria negalėdamas pasipriešinti Sebastianą sotino geriau, nei kraujas. Bent šį kartą. Lupo lėtai. Mėgavosi. Ir kai iš Eridano liko tik apiplėšytas, galūnių neturintis stačiakampis Sebastianas jo kančias "užbaigė" pasiųsdamas Eridaną net ne į save, o į pragarą. Galima tik įsivaizduoti kokia linkme pakrypo šviesos kario, atsidūrusio jam absoliučiai priešiškoje aplinkoje likimas. Pragaro išperos, veikiausiai, suplėšė serafimo šviesą didžiausią agoniją sukeliančiu būdu, bit by bit. Redford'as nesiteikė savo juodo darbelio paslėpti. Jis paliko Eridano "indo" lavoną kambaryje nė nesusimastydamas, kad jį aptikti gali visai ne sesulė (ko jis ir norėjo), o Ava arba Sammy. Gražioji fėja nujautė, kad prie serafimo, kuris spėjo jai pradėti patikti mirties nagus bus prikišęs Sebastianas. Suprantama, kodėl tada, kai Konoras perdavė Elissai apsėsto Redford'o kūną ištisus penkis metus moteris dėl to nieko nedarė. Ji ne tik leido jam pasikankinti, bet ir iš esmės prisidėjo prie to, kad epiška Sebastiano ir Katherine meilės istorija visai ne epiškai, netgi antiklimatiškai užsibaigtų.

- Turiu tau staigmeną,-Sebastiano balsas pasigirdo anksčiau, nei juodų šešėlių šokis suformavo vyro pavidalą, pasirodžiusį per "mandagų" atstumą nuo Elissos. Milžiniškoje Hellner'io rezidencijoje fėjai atiteko pats garbiausias, paties Eriko kambarys. Tikras "auksinis" narvelis. Moteris netgi galėjo išeiti ir pasivaikščioti po nuostabų parką, tačiau sprendžiant iš išblyškusios jos odos, tą matomai darė per retai. Demonas niekados nesiteikė Elissai visko paaiškinti. Paaiškinti to, kad Sebastianas netikėtai tapo jai kur kas žiauresnis, nei ji būtų pagalvojusi. Kad šviesios jo akys tapo pilnos pragaro ir šiurpios. Nė akimirkos netrukęs blyksnis ir Redford'as atsidūrė prieš pat savo "viešnią". Padėjo jai nuo netikėtumo bei kūno judesio greičio jėgos neparklupti, sugavo ją rankomis, prispaudė prie savęs,-Būk gera mergaitė. Būk pati geriausia,-nuodingai saldžiai sumurmėjo leisdamas suprasti, kad nori iš jos to, ko Sebastianui neišėjo pasiimti taip dažnai, kaip galbūt norėjosi. Bet tai nebuvo staigmena, kurią turėjo omeny. <...>
Jis pasidavusį jos kūną stipriomis rankomis išlankstė kaip šiltą plasteliną. Pasiguldė Elissą pilvu ant lovos, laikė jos rankas suspaustas, skausmingai užsuktas. Ji negalėjo nieko padaryt ir tai siaubingai jaudino. Jam nereikėjo jos įsijautusios, pasineriančios į liguistą nuodėmę savu noru, susijaudinusios. Moteris žinojo, kad Sebastiano kūnu apsivilkusi būtybė gali pasirodyti bet kada, todėl dėvėti kelnaites tapo beprasmiška, mat jos visados pavirsdavo skutais. Xerces visados norėdavo to paties. Norėdavo jos. Ir kiekvieną kartą, kai į ją įsibraudavo, fėja jį pasitikdavo sausa, patinusi, nespėjusi atsigauti nuo praeito karto, kai ji tapdavo jo. Demonas nepasigailėjo jos ir šį kartą. Frikcijos veikiau priminė smūgius, nei malonumą sukeliančius judesius. Jos nugarą nuliejo mėlynės, kurias paliko pernelyg agresyvus suėmimas. Elissos vidine šlaunų puse tekėjo jai pačiai priklausantis kraujas. Netrukus jis baigė, dar sykį nudegindamas fėją iš vidaus nuodingu išsiveržimu. Tamsiaplaukė gulėjo bedvasė, be gyvybės, kai Xerces ją apgręžė, pritraukė suėmęs už kaklo ir ilgas jo liežuvis paniro į jos gerklę. <...>
Xerces stovėjo prieš veidrodį. Nusimetęs visus drabužius įdėmiai apžiūrinėjo pats save. Patirti žmonių pasaulį per kūniškumą jam vis dar buvę nepaprastai keista. Vampyriškas jo pavidalas ir taip reagavo į aplinką kaip atviras nervas, tačiau suvaldyti kraugeriškus impulsus netapo užduotimi, su kuria archdemonas nesusitvarkė. Visgi nemirėliams būdingas alkis kraujui kilo iš paties pragaro prisilietimo.
- Jis niekados neišnaudojo to, kaip atrodo, tiesa?-tarė apeliuodamas į Sebastiano išvaizdą, kuri smarkiai skyrėsi nuo eilinio Džo. Aukštas, tvirto sudėjimo, išvaizdus graikiško kraujo vyras, regis, turėti galėjo bet kurią moterį. Ir visgi kaip idiotas blaškėsi tarp kelių moterų, kurioms nelyginant amžiams padovanojo po gabalą savo širdies,-Tu visados norėjai jį išdulkinti,-pareiškė itin drąsiai piktdžiugiškai šyptelėjęs,-O jis norėjo dulkinti tave. Ir štai pasirodau aš, kuris pagaliau šitą iškreiptą fantaziją paverčia realybe. Nejau nesi dėl to patenkinta? My little, sweet fuck toy,-demonas nustojęs "grožėtis savimi" pagaliau teikėsi atsisukti į Elissą,-Kalbant apie staigmenas...-jis tikrai nepamiršo. Xerces žvilgtelėjo į lubas ir šios sumirguliavo atverdamos plyšį erdvėje. Ant žemės dungtelėjo pilkas, leisgyvis kūnas. Jam patiko turėti kalinių, ką čia ir bepridursi. Lėtai prie nelaimėlio priėjęs nepagarbiai paspyrė jį koja atversdamas veidu į susirinkusiuosius. Tai buvo Kang'as. Tas pats Elissos kompanionas ir patikėtinis medžiotojas, former queen of vampires sūnus, dar vienas fėjai neabejingas durnius.
- Ir ką man su juo daryti, širdele?-paklausė su pašaipia desperacija balse,-Man patiko ką Sebastianas padarė ankstesniam tavo vaikinui. Manau turėčiau nubausti ir šį vien už tai, kad jis nori tave išdulkinti. Supranti...-demonas nutilo. Jo šaltas, šiurpus žvilgsnis pasitiko nuotabų, šviesų Elissos veidą,-Tu priklausai man. Ir tik man. Ir niekas to nepakeis.

***

Xerces gana greitai suprato, kad uzurpavęs Sevastianos Ambrose arba šiuolaikiškai - Sebastiano Redfordo kūną jis toli gražu nenuobodžiaus. Ilgaamžį vampyrą supo didelis, spalvingas ratas asmenų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu galėjo pasitarnauti, o ir pasitarnaudavo. Na, o jei užklupdavo Sebastiano lig šiolei nepažinoti individai (tokie kaip Elodi Petrova) netrukus paaiškėdavo, kad tie asmenys įdomūs ir verti jo dėmesio. Žemėje laikas slinko tikrai kitaip, nei jo kalėjime pragare. Apsuptas materijos jis kone galėjo jausti bėgantį laiką ore ir tas įkyrus zvimbimas kėlė didelį norą vis šį bei tą nuveikti. Iš tikrųjų kaip kantriai bei galantiškai pragaro princas reagavo į šios planetos gyventojus nė nepamanytum, kad tame kūne tūno šiurpi šėtoniška išpera neturinti nė lašo žmogiškumo, o tiesiog meistriškai jį imituojanti. Elodi neslėpė savo intencijų, kurios akivaizdžiai demonui menkai terūpėjo. Prieš tai jis netgi teikėsi paaiškinti kada Petrova kraujo atstovė gali tikėtis knygos susigrąžinimo. Juk jeigu paaiškėtų, kad ta knyga, apskliausta kažkokia mįslinga anti-demoniška magija savo turinyje nėra Xerces tokia jau ir pavojinga, archdemonui iš jos naudos kaip ir nebeliktų. O tokiu atveju netgi geranoriškai ją vikanei atiduotų.
- Ar tu bandai įžeisti mano intelektą?-"aštri" šypsena perkreipė Sebastiano lūpas, kai Elodi vardino su knyga susijusius aspektus, apie kuriuos demonas ir taip nutuokė,-Bet pasakyk man vieną dalyką: kokia tau nauda iš jos, jeigu negali jos nei suprasti, nei perskaityti? Vėbleni tuos pačius "ta knyga tau nepriklauso" ir "ši knyga nepriklauso šiam pasauliui", nors esi mirtinga ir gali numirti paslydusi ant banano žievės. Tave ilgai persekiojo raganos, tiesa?-nepademonstravo savo žinių perdėm jomis didžiuodamasis, mestelėjo tarsi tarp kitko. Juk Elodi asmuo jam buvo šiek tiek žinomas, kas pritaikytina visai Arabellos ir Aarono pusei,-Ką darysi, kai tave persekoti pradės vampyrai? Arba demonai? Jau nekalbant apie kitas, gerokai galingesnes būtybes, kurioms ta knyga taipogi gali pasirodyti įdomi. Pragaro gyventojai ir ypač jo valdovas turi daug priešų. Todėl aš tau siūlau mažiau kudakuot ir pasidžiaugti, kad iš manęs knyga bus praktiškai neatimama. Kaip pastebėjai neveju tavęs šalin. Laikykis netoliese ir tuo naudokis, kol gali,-šiokia tokia bauginanti nata suskambo demono balse. Jo akys žybtelėjo nelyginant raudonomis liepsnelėmis,-Bet aš regis ką tik sumenkinau tavo sugebėjimą apsiginti už ką atsiprašau,-neįtikėtinai galantiška jo maniera vargu ar neatrodė kažkokia neįtartina. Nepastebėti subjaurotos Redford'o galūnės buvo neįmanoma, nes visiškai to neslėpė. O kai Elodi nesunkiai sudėjo 2 + 2, veide sužibusi šypsena tapo kur kas nuoširdesnė. Redford'ui spėjo ataugti kone visas kaulinis audinys, tačiau plaštaka buvo liesa, liguista, aptraukta šlykščia tamsiai pilka oda. Savotiškai ji jam patiko kaip mažiau akį džiuginantis saldžiarūrio graikiškos kilmės vyro išvaizdoje. Nieko ta tema nepakomentavo, nors Elodi galimybė teisingai susivokti darė teigiamą įspūdį.
- Aaron'as...-demono fizionomija persikreipė susimąstymu,-Tavo tėvo dar visai šviežiai iškeptas hellhound'as... Manai kalbėjau abstrakčiai paminėjęs, kad knygos gali vytis demonai? Ir kaip manai, koks būdas juos atbaido geriausiai? Tikrai ne maldos ir krucifiksai,-šyptelėjo praeidamas kiek arčiau savo pašnekovės. Jo žvilgsnis tapo gilus, smalsokas. Dėstydamas savo motyvus visiškai malė šūdą, lygiai taip pat, kaip "nepastebėjo", kad Elodi užmetė Farley patalkinusį burtą, o Erikas stojęs į mūšį su skaliku gėdingai pralaimėjo,-Bet pastatyk prie savęs būtybę, kuri vos grybštelėjus per pragarišką, juodą masę pasmerks ją pražūčiai ir jie nieko negalės tau padaryti,-pastebėjimas lyg ir teisingas, tačiau jis prieštaravo tam "demon AND vampire" įvaizdžiui, kurį Elodi gana teisingai interpretavo. Nesistengė specialiai pėdų mėtyti. Tiesiog palaikė tokią naratyvą, kokios užsimanė. Tarsi norėtų sulysti merginai kuo labiau į galvą ir jai neliktų nieko kito, tik kvestionuoti pašnekovą, analizuoti jo žodžius, lyginti juos su faktiniais įrodymais, ieškoti atsakymo, kuris viską paaiškintų.
- Tikrai?-nustebo pavartydamas rankoje didžiulės kainos butelį, kurio turinį Petrova neskaniai ir nekultūringai išspjovė atgal į stiklinę,-Nuoširdu. Man patinka,-paskleidė šiek tiek neįkyrių flirto užuomazgų. O tada netikėtai metė kortą, kuri paprastam vampyrui būtų nė per kur neįkandama. Xerces atvėrė nedidelį portalą netoli ant stalo gulėjusios knygos ir telekinetiškai dungtelėjo ją staline lempa taip, kad objektas pasinešėtų į plyšį erdvėje. Apėjo taisyklę, kad The ancient one jis negalėjo įtakoti savo galiomis ar pragariška magija. Užvėrė portalą, o besisukdamas į kompanionę dar ir sušnekėjo.
- Jei netyčia tau būtų kilę pagundų pradėti mane maustyti,-paaiškino motyvą, privertusį imtis tokių priemonių. Kone įsikabino į šviesias jo akis,-Padaryk ko prašau ir galėsi ją pasiimti.
Jiedu nuėjo į visiškai kitą rezidencijos korpusą pirmąjame aukšte. Pasiekė kambarį, kuriame merdėjo vargšė Naraya. Tačiau į vidų demonas nėjo, nes panižo aplankyti kitą šiame pastate esančią gražuolę. Vikanė karščiavo, tačiau pati jautėsi neįtikėtinai šaltai. Tamsi jos oda buvo papilkėjusi, išraižyta tamsių venų. Nusėta stambiais prakaito lašais. Įdrėskimas, kurį jai paliko transformavęsis Aaronas buvo paliktas atviras, iš kraštų aplipdytas keistos išvaizdos mase, kas leido susidaryti įspūdį, jog moterį buvo bandoma kažkaip gydyti. Xerces išbandė netgi Elissos kraują ir... nieko. Šioje situacijoje jam labiau nepatiko pats apribotumo faktas, kuris savotiškai jam priminė kalėjimą, iš kurio ne per seniausiai ištrūko. Judindama sausas lūpas Naraya kažką vapėjo. Kliedėjo ji jau ilgokai, karštinės paveiktoje galvoje išgyvendama praėjusias savo gyvenimo akimirkas. O dabar matė gentį, iš kurios kilo. Naraya niekados TO neprašė. Ji nebuvo ragana, neturėjo ypatingų galių. Tai archdemonas pasirinko ją visiškai atsitiktine tvarka, kai jos predecessor'ius galiausiai užsilenkė. Galios ir nemirtingumas, kurį įgijo turėjo didžiulę kainą. Pirmoji jai patikėta užduotis išžudyti visą gentį tam, kad galėtų surinkti sielas, sugeneruoti energiją ir praplėšti ja paties pragaro kontūrūs iki pat magiško Xerces kalėjimo. Pasipriešinti negalėjo. Ji priklausė jam. Bandymas, žinoma, nepavyko. Visus ateinančius 800 metų ji bandys vėl. Ir (beveik) visados nesėkmingai. It pajutusi stiprią, specifinę Elodi energetiką Naraya atsikvošėjo. Paraudusių akių kampučiuose nubėgo ašaros, moteris karčiai šyptelėjo.
- Tu negali man padėti. Ir jis tą žino,-tarė lyg nuskaičiusi garbanės mintis. O gal ir perskaitė? Jos silpnas balsas girgždėjo-Būsi jo naujas, spindintis žaisliukas. Jis pasiglemš tavo sielą, išlups ją iš tavęs ir pakeis tamsa, kurioje skęsta pats. Būsi prakeikta ir nelaisva iki tol, kol mirsi, o tave pakeis naujas spindintis žaisliukas,-Naraya išsišiepė. Plėšriai ir šiurpiai,-You have no idea with whom you are dealing with.

by **Elijah Mikaelson** Tr. 08 09, 2023 12:01 pm

Pastarieji penki metai tikrai nebuvo lengviausi Mikaelson'ų šeimai. Įvairios negandos originaliuosius kamuodavo nuolatos, bet niekados nebūdavo taip, kad vienas iš jų mirtų. Niklaus'o žūtis vienodai sukrėtė visus narius, tačiau vietoje to, kad nelaimė šeimą suartintų, nutiko kas panašiais momentais nutikdavo bene visados - finale jie vienas kitą išduodavo ir mažiausiai keli originalieji likdavo paguldyti į asmeniškai jiems paruoštus karstus. Ko mažiausiai buvo galima tikėtis iš Elijah tai, kad jo galantiškas bei rafinuotas fasadas ims griūti ir pasireikš bene visiems kraugėriams būdingas nuožmumas. Elijah troško keršto. Ir visgi dideliam konfliktui nė neįsibėgėjus jis liko neutralizuotas. Grįžęs į pasaulį vyras jautėsi sumišęs. Kaip natūraliai priimti faktą, jog miręs tavo brolis (kurio nespėjai nė deramai išgėdėti) dabar yra net labai gyvas ir dar labiau sveikas? Kaip priimti įsigalėjusią vampyrų hierarchiją, kurioje Mikaelson'ai griežė tikrai ne pirmu smuiku? Ir kai viskas ėmė atrodyti kone nepakeliama Elijah griebėsi geriausio savo ginklo - pradėjo daryti tvarką. Be didelių atidėliojimų "suvirškinęs" visą Tarybos reikalą nusprendė ją kuruoti. Kol'ą paskyrė valdyti "RedCorp'ą", net jeigu šio sprendimo tinkamumu abejojo pats. Užpildė braškančią Tarybą naujais efektyviais nariais. Ir kone visą laiką siaubingai netaktiškai ignoravo sesutės Rebekos įnašą į dabartinę vampyrų visuomenę. Tiesa, visiškai nepiktybiškai bei atsitiktinai. Ilgus šimtmečius gyvenę pagal tam tikrą tvarką visi Mikaelson'ų "pimpaluotieji" savotiškai išpažino patriarchatą. Na, galbūt dėl to, kad gimė prieš daugiau nei tūkstantį metų, kai didžiąją dalį iš jų feministinės idėjos pradėjo galioti ne taip ir senai. Gerbdama ir mylėdama savo brolį Rebeka nepuolė kvestionuoti vyresnio brolio sprendimų. O Elijah mėgavosi laisve, kadangi Klausas (jam absoliučiai nebūdingai) nedegė jokiu noru veltis į visus tuos painius vampyrų naujojo pasaulio reikalus. Lyg prisikėlęs iš mirusiųjų būtų nusprendęs gyventi dėl malonumų, o ne jo itin mėgto galios žaidimo. Arba tiesiog savaip gėdėjo Caroline. Ir kaip tik tada, kai atrodė, jog visos emocijos ėmė palengva slūgti, viskas apsivertė aukštyn kojomis...
- Tu esi neįtikėtina, Rebekah...-įniršęs šviesiaplaukis šnopavo perdėm nenutolęs nuo dailaus, lėliško sesers veido. Neketino santykių su giminaite aiškintis kitiems Tarybos nariams matant, todėl pasivedė jaunėlę į pirmininko kabinetą, kuris, ko gero, vienintelis galėjo pasigirti net vampyriškai ausiai garso nepraleidžiančiomis sienomis,-Atsivedi į posėdį tą sumautą suskį?! Klauso žudiką? Ar tu išsikraustei iš proto?!-Rebekai grubiai atitraukus ranką, kurią Elijah spaudė vampyras atšoko ir pats,-Tuojau pat įsakysiu jį suimti ir su pirmais saulės spinduliais, pažadu tau, iš jo liks tik niekinga krūvelė pelenų!
Keista, kad visiškai praleidęs viską ką Redford'as išsakė Elijah labiausiai užsikabino ant paties sesers buvusio meilužio pasirodymo fakto, kurį priėmė kaip šlykščiausiai skrepliuotą spjūvį į veidą.
- Nejau viskas tik dėl galios?-kiek aprimęs ėmė žvelgti į pašnekovę nebe tokiu pykčio pritvinkusiu žvilgsniu,-Bek, jei pirmininko kėdė tau yra tokia svarbi, kad dėl jos eini iš vien su didžiausiu mūsų šeimos priešu ar nebuvo lengviau tiesiog man viską pasakyt į akis?<...>

Mintis, kad Rebekah Mikaelson pradėtų kurti intrigas norėdama "pakenkti" vienam iš savo brolių galėtų ateiti tik iš ne visai adekvačios arba, stipriomis negatyviomis emocijomis pripildytos galvos. Sebastianas Redford'as ne visai sava valia tapo įtrauktas į vampyrų tarybos žaidimukus (ironiškai visa tai nuo pačios Rebekos ir prasidėjo), bet po Kol'o ir Elijah prisikėlimo užgimusiam norui "sustatyti viską į vietas" atsispirti negalėjo. Tokį sprendimą lėmė daug priežasčių ir vienos jų buvo daugiau praktinės, nei vedamos sentimentų. Plačios visuomenės akyse siaubingai sukompromituotas Sebastiano asmuo turėjo labai mažas galimybes užsiimti kažkokia SĄŽININGA veikla už Tarybos ribų, todėl būtent joje ketino suleisti šaknis. Su Rebekah bendravo daug ir artimai, todėl žinojo kas vyksta pačiame veiksmo epicentre. Ir kai pasirodęs Elijah nusprendė užsiimti sau lyderystę neatsižvelgdamas į esamą situaciją, tai jį ne juokais supykdė. Perkeltine prasme jis ištraukė pirmininko kėdę besisėdančiai Rebekai tiesiai iš po užpakalio ir atsisėdo į ją pats. Eilę metų kruopščiai dirbusi ties tuo, kad esamas vampyrų pasaulis nesubyrėtų, UŽSITARNAVUSI pagarbą bei simpatijas tarp įtakingiausių šio meto nemirėlių ji liko nublokšta į antrą planą, tik dėl to, kad prie to Mikaelson'ai buvo pratę. Taigi vieną dieną Redford'as, Rebekos dėka nesunkiai gavęs kėdę (iš kurios Elijah greitai juridiškai jį išmetė) Taryboje ir be kvietimo pasirodė viename iš posėdžių. Rebekah niekados neprašė jo nesikišti, galbūt tiesiog tikėjo, kad draugas turės užtektinai sveikos nuovokos ir liks nuošaly, kadangi taip ar taip yra smarkiai prisidirbęs. Deja...
- Atleisk už tai, kad grįžęs pas mus nebuvai pasitiktas su gėlėmis ir proseku, tačiau pasirodyti ir bene iš karto sujaukti nusistovėjusią tvarką savo asmens naudai yra kiek per drastiška nemanai?-sunkius, neskubrius Redford'o žingsnius palydėjo žemas, kiek ironiškas jo balsas. Pasiruošęs tikram mūšiui jis atrodė nusiteikęs nuožmiai. Elijah sureagavo greitai - kovinė "parengtis", plėšri kraupi "šypsena" žadėjo konfliktą, kuris į fizinį gali peraugti labai greitai.
- Susileisk iltis atgal, Elijah, mes jų čia nerodome. Nepagarbu.
- Kaip drįsti čia pasirodyti, Redford'ai, po visko, ko pridirbai?
- Teisiškai kalbant...
- Užčiaupk savo sumautą snukį!
- Teisiškai kalbant...-tęsė nereaguodamas į paliepimą,-Ir remiantis esamais nuostatais vampyras nužudęs kitą vampyrą yra neabejotinai teisiamas. Su tuo galime sutikti visi. Mirties bausmė arba įpareigojimas nužudytą vampyrą tarsi kompensuoti prisiimant naujavirtį, kuris turės nužudyto vampyro kraujo liniją savo globon. Kas išties sudėtinga padaryt. Nes visos vampyrų kraujo linijos priklauso originaliesiems, o iki jų prisikast, o dar gauti leidimą visam ritualui... Na, paprasčiau tiesiog numirt. Man žinoma velniškai nepasisekė, kad pasikėsinau į Niklausą Mikaelson. Tačiau jis yra gyvas, tiesa? Suvokiu ir priimu tavo neapykantą man, tačiau savo alavinių kareivėlių užsiundyti ant manęs negali,-žvilgtelėjo į jam už nugaros išsirikiavusius, nuo galvos iki kojų išsirikiavusį kovinį būrį,-Taryboje mes visi laikomės taisyklių,-pabrėžė intensyviai žvelgdamas į Elijah,-Aš negaliu savęs pateisinti ar tuo labiau rasti tinkamus žodžius atsiprašymui...
- Savo atsiprašymą gali susikišti giliai į subinę!
Sebastianas teatrališkai atsiduso.
- Pasakysiu tai, ko tau nedrįso niekas pasakyt, nes Mikaelson'o vardas tau suteikia galią, bei sėja pagarbią baimę kitų vampyrų akyse. Ko nedrįsta pasakyt, atleisk, kad kalbėsiu tavo vardu,-trumpam žybtelėjo į draugę, kuri po viso Sebastiano benefiso gali tokia ir nebe likti,-Pati Rebeka. Tarybos pirmininkas visados būdavo išrenkamas pačios Tarybos. Liūdnai pagarsėjęs Li Wang ir...-šį kartą į šviesiaplaukę nuskriejęs Redford'o žvilgsnis buvo itin reikšmingas,-Rebekah Mikaelson po jo taipogi buvo išrinkti Tarybos. Ar Taryba išrinko vadovavimui tave?
Pakęsti Redford'o personos įžūlumo Elijah nebepajėgė. Per laiko tarpą, menkesnį nei sekundė jis įveikė atstumą tarp pirmininko kėdės ir ilgo stalo, kibo Sebastianui į atlapus ir vyrą nubloškė. Abu vampyrai parkrito ant žemės, originalusis suspaudė tamsiaplaukiui gerklę. Tačiau akmeniniu veidu pasipuošęs pirmasis vampyras tiesiog suėmė Elijah sprandą ir prisitraukė vyrą arčiau, idant galėtų pašnibždėti jam į ausį.
- Atsimink kas esu. Nenoriu pažeminti tavęs prie tiek daug svarbių akių.
Priminimas suveikė it šaltas dušas ir originalusis pakilo ant kojų privertęs save nusigęsinti. Vampyrų grietinėlė apie Sebastianą žinojo, tačiau ne visą tiesą. Jie nenutuokė, kad pirmasis viešas vampyras tuo pačiu yra ir pirmasis, galingiausias šios rūšies atstovas. Tokia naujiena neabejotinai sukrėstų visą nemirėlių padermę ir visa hierarchija Mikaelson'us pakištų ne ant pjedestalo, o po juo. Tai buvo per didelė kaina sumokėt net ir tokiais neramiais laikais, kai vampyrai gyveno pagal demokratišką principą.
- Atsiprašau savo vardu Tarybos narių už sukeltus nesklandumus ir parodytą nepagarbą,-šis oficialus, ramus tonas Elijah buvo itin būdingas. Vyras timptelėjo kiek susiglamžiusius prabangaus kostiumo kraštus,-Norėčiau paprašyti jūsų visų apgalvoti esamą situaciją ir tuomet paskelbime balsavimą Tarybos pirmininko išrinkimui. O tuo tarpu, Rebekah, kviečiu tave pasikalbėti.
Nė neprašytas Sebastianas sklestelėjo ant vienintelės tuščios ir prieš tai būtent jam priklausiusios kėdės. Sukėlęs tokią audrą jis neketino paimti ir nusišalinti. Jo asmuo turėjo suteikti nariams bei pačiam Elijah jo išsakytiems argumentams svarumo. Žinoma pakartotinių rinkimų idėja jam pasirodė absurdiška. Elijah buvo galima drasiai traktuoti kaip uzurpatorių. Nejau jis manė, kad kontroliuodamas vampyrų veiklą jis darė tokį fantastiškai nuostabų darbą, jog jo kandidatūra eitų iš vien su Rebekos? Veikdamas pagal nepotizmo modelį jis įkišo Kol'ą valdyti milžinišką įmonę, nors šis neturėjo tam reikiamų žinių bei savybių, todėl "RedCorp" kompleksas gyvavo savotiškam sąmišy. Apie tai diskutuodamas su Tarybos nariais Sebastianas būtinai užsimins. <...>

- Toje sušiktoje kėdėje, dėl manęs gali sėdėti bet kas, Rebekah,-Elijah atrodė nusivylęs,-Mano tikslai su tuo nesusiję. Suprantu, kodėl mane ir Kol'ą sukišai į karstus. Tu nenorėjai konflikto, karo, kraujo praliejimo. Ir patikėk, aš viską gerai suprantu. Neketinu to siekti, tačiau tu privalai įteikti man Redford'o galvą. Mes susivienijome prieš savo tėvą ir motiną, kai jie nusprendė, kad esame kažkokia gamtos klaida ir norėjo mus sunaikinti, kai mirė Finn'as. Redford'as privalo išnykti. Jis ne šiaip pasikėsino į vieną iš mūsų. Jis nužudė vieną iš mūsų. Net Klauso grįžimas to nekompensuoja. Nik'as... Aš jo neatpažįstu. Net tu negali paneigti to fakto, kad jis grįžo visiškai kitoks. Tarsi net nebūtų savimi. Kad ir kokį šūdą Redford'as pasitelkė jį sugrąžinęs, jis sugrąžino kažką kas nėra Nik'as!

by **Rebekah Mikaelson** Tr. 08 09, 2023 10:57 pm

Apgaulingai nekaltas, kone lėliškas Rebekah Mikaelson veidelis neatspindėjo anei jokios ryžkesnės emocijos, iš kurios būtu galima lengviau nustatyti josios jauseną, kuriai įtakos davė vos prieš kelias minutes vykęs “armagedonas” prieš tarybos narius. Kreivas vyptelėjimas, ir grubiai iš brolio gniaužtų “ištrauktas” riešas buvo viskas, ką gražuolė jam davė. It susidomėjimo neprarandantis plėšrūnas, šviesiaplaukė nesistengė pertraukti kaltinimų ir spaudimo tirados. Ji nereagavo, naudodamasi kone labiausiai laiku patikirintu psichologiniu šablonu. Priešingai nei daug ką pasisakyti prikaupęs vyriausias brolis, Mikaelson šeimos atstovė nepriekaištingai valdė savo emocijas. Ne viskas reikalavo josios reakcijos. Prieš ką nors pasakydama, ji klestelėjo ant foteliuko, priešais stalą, kuris teisėtai turėjo priklausyti jai. Ji dirbo dėl to, kad būti vampyriškosios piramidės viršunėje. Liežuvis nuslydo per putlias josios lūpas, kuomet gana lėtai pakėlusi akis į Elijah, ramiai, bei šiek Tiek neįpareigojančiai tarstelėjo. – Taip. Viskas tik dėl galios. – Penkeri metai pakeitė ją. Šviesiaplaukė nebe buvo šeimos pimpaluotojų pastumdelė, gražus veidelis tik tam kad šiek tiek paįvairinti Mikaelson’ų “kolektyvą”. Ji žinojo savo vertę, žinojo savo tikslus ir tai, kad juos pasieks.
– Neapsigauk broli. Sebastian’as nėra trečiarūšis suskis, kurį į neribotas atostogas pragaran gali išsiūsti nulaužęs taburetės kojelę. – Ji gana veidmainiškai veiksmais imitavo pasmeigimo gestą, kuomet ir vėl veide timptelėjusi lengvą šypsnį, pakėlė akis į brolio veidą. Mergaitė buvo išmokusi įžulumo. Žodinė dvikova tarp artimiausių giminaičių grėsė peraugti į kažką stipriai suasmeninto tik todėl, kad Eljah, kad ir koks aristokratiškas be buvo, nemokėto paleisti tulžies. Na, kitą vertus, jis nebuvo užsimovęs šviesiaplaukės aukštakulnius ir atsidūręs taip arti Redford’o nuskausminimo, kaip arti buvo atsidūrusi ji pati. Ar moteris pasigailėjo nesugebėjusi darbo davesti iki galo? Iš pradžių taip, dabar ji net nesvarstydama tik pašaipiai prūnkštelėtu. Sebastian’as buvo josios asmuo, su kuriuo kartu praėjusi buvo labai daug šūdo, ir viešpačiukai mato, dar praeis.
– Leisk man tai pasakyti vieną kartą, todėl įsiklausyk. Tu neliepsi savo ambalams jį suimti, nebandysi sudeginti, išdrąskyti ar įkalinti už savo mentalių raudonų durų. Tu nepadarysi absoliukai nieko, kas pažeis kodeksą. Klaus’as gyvas, kur įrodymas kad prieš tai buvo kitaip? – Timptelėdama savus pečius, švisiaplaukė vampyrė staiga pakilo nuo foteliuko, kuomet vien įpročio vedama, pasiekė kabinete integruotą lentyną su alkoholiniais gėrimais. Čia vis dar buvo sustatyti tie, kuriuos užsakė pati. Apgailėtina… Pagalvojo apie tai, o vėliau krištolo taurę pripildė tauriu gėrimu. – Jau nieko nesakau apie tai, kad jis mano. – Drąsu ir dviprasmiška. Ji užvertė akis, netrūkus po to, kuomet gerklas suvilgė degiu, spirituotu gėriu. – Draugas, meilužis, kunigas. Nėra didelio skirtumo. – Užtikrintai nuskambo ne tik josios balsas, atsimušdamas į kabineto sienas, užtikrintai gražuolė laikėsi pati. Šviesiai rudų, kone gintaro spalvos josios žvilgsnis sunkiai nugulė ant neišbaigto gėrimo taurės, kuomet ji sau suteikė šiek Tiek laiko, idant galėtu susitelkti į diskusiją, kurios prasmės nematė. Ne todėl, kad iš niekur būtu pametusi pagarbą broliams. Tiesiog, buvo tikra esti finale kiekvienas liks prie savo nuomonės ir savo interesų, kuriems kompromiso neras, net jeigu labai pasistengs. Gruoboniški instinktai tempdo protą, neleidžia pamiršti ar tuo labiau atleisti, ypatingai kai yra peržiangiamos visos leistinos ribos. Rebekah ir vėl sugrįžo prie foteliuko, mat nebėgo spręsti reikalus stovint ant dailių aukštakulnių. – Svarbi. Pirmininko kėdė man yra svarbi, nes aš jos nusipelniau Elijah. Aš uoliai dirbau, palaikiau tvarką, kad mūsų ir taip kvestionuojama padėtis nesubyrėtu kaip sušiktas kortų namelis. Bet mano ryšiai su Sebastian’u neturi su tuo nieko bendro, kad ir kaip tu stengiesi tai sujungti į vieną, neatskiriamą marmalą. – Pagaliau išdėsčiusi savo poziciją, bei atskyrusi du tarpusavy gal ir susijusius, bet nepersipynusius aspektus, šviesiaplaukė ir vėl trumpam išėjo į savo minčių pasaulį, kuriame viena strategija sekė kitą, kur ji žinojo kiekvieną savo teisingą ėjimą. Negalima teigti esti jos nepasiekė brolio žodžiai, tačiau priešingai nei jis, Mikaelson jaunėlė turėjo savo nuomonę, kurioje siekė ne čia ir dabar efekto, kur siekė užtikrinti ateitį, kurios nereikės gailėtis. Suprato esti po šio pokalbio, jei neišvengiamai reikės apturėti vieną su Redford’u, kurio kietakaktiškumas ir impulsyvumas neretai pridaro daugiau bėdos, nei naudos. O galbūt net paspausti jam ranką, už tai kad nei pats to nesuprasdamas davė jai butaforinį pliaukštelėjimą per šikną, kad pagaliau verbaliai išreikšti viską, kad jai pačiai yra nugulėję. – Tau nesvarbu kas sėdės pirmininko kėdėję? Elijah, liaukis bent sušiktai akimirkai. Jei tau tai būtu nesvarbu, laiku būtum atmerkęs akis ir neatėmęs to iš manęs, nebūtum paskyręs mūsų narcizo brolio į rimtas pareigas, bei stebėjęs kaip tas laisvas skęsta. Tau svarbu, tu norėjai to. – Neigiamai supurčiusi galvą, ji net nepajuto, kaip tobulai šaltaodis josios fasadas subyrėjo į šipulius. Kaip emocijos ir suasmeninti argumentai paėmė viršų. Taip, tai buvo klaida. Bet tuo pačiu metu, tai bent daliai sekundės parodė esti ji nėra supuvusi, nėra mirusi, Kokia kartais stengiasi atrodyti. Ji vis dar buvo ta pati Rebekah Mikaelson, kuriai nebuvo viskas juoda ar balta. – Hipokritas! Drįsti man prikaišioti susivienijimą prieš mūsų gimdytojus, kuomet pats nematai toliau savo paties nosies. – Po Šio teiginio buvo nesunku nuspėti, esti seks krūva argumentų, kuriuos vyriausias iš Mikaelson’ų arba neakcentavo, arba paprasčiausiai praleido pro akis.
– Nori Redford’o galvos, už tai kad jis nužudė, o vėliau iš mirusių prikėlė mūsų brolį? O kas bus su tais, kurie medžioja mūsų sūnėnus? Mažiausiai dvi tau žinomos figūros stengiasi nužudyti Anthony, už tai kad jis atsikratė viena ar kita niekam neįdomia kekšę, ar tas šunsnukis Abberline? – Pašaipus prunkštimas prasiveržė pro gražias josios lūpas, tačiau tai anaiptol neleido jai atsikvėpti, nustoti kalbėti, nerodyti pirštu į spragas, kurias tokia didinga ir svarbi šeima nesugebėjo užglaistyti. – Jackson, mūsų brolio sūnus. Tas, dėl kurio gimimo aš atsisakiau galimybės į mirtingumą, laikomas išsigimėliu, ant kurio reikia daryti eksperimentus. Kurio lokacijos mes negalime aptikti, nepriklausomai nuo to kad žinom kieno rankose jis yra. – Trumpam sumerkusi akis, ji trumpam nutilo, bet tik todėl, kad prieš akis atmintis ir vėl suformavo ganėtinai intensyvų pokalbį su Leonardo. Žinoma, tikriausiai protingiausia būtu buvę tiesiog paprašyti Redford’o paslaugos. Į kurią ji sulauktu kometaro, “fuck it, let’s do it”. Bet statyti draugą į naujus nuotykius, kai nuo užpakalio dar nenubyrėjo prieš tai buvusių pėdsakas… būtu tiesiog neatleistina ir savanaudiška. Ji buvo jam artima, bet tuo pačiu metu ir leido ramiai statytis gyvenimą iš naujo, dedant po vieną plytą at the time. Ji kreipėsi į Leonardo, žinodama kad pastarasis yra arčiausiai Abberline, ir gali rasti trūkstamus galus, kurie galiausiai ją nuves į monstro būveinę, iš kurios eksperimentų kambario išves savo sūnėną, arba išneš tai, kas iš jo liko. Ji atsimerkė, ir vėl suvesdama akių kontaktą su priklausančiu Elijah. – Jie tyčiojasi iš mūsų šeimos, o tu liguistai apsėstas Redford’u. Atsimerk broli, nustok ieškoti priešus tarp sąjungininkų. Šį kartą viskas bus kitaip, nes jei eisi prieš jį, eisi ir prieš mane. – BOMBA! Tūkstantis metų ir visuomet ant starstyklių statomas tas pats pasirinkimas, vienas konkretus asmuo ar šeima. Ir kiekvieną karą persvarą imdavo būtent šeimą. Jai įgryso, nusibodo būti priklausomai nuo kitų įnorių. Ji subrendo atsakyti už save ir savo norus, priešintis tiems, kas su tuo nesutinka. Nesvarbu, kad tai padaryti ji turėjo dar prieš 300 metų, kuomet aplinkybės buvo kitos, o ją kaustė atsakokybė, baimė ir prieraišumas. Penki metai, jie iš tiesų gali realizuoti pokyčius, kurie arba išeina į naudą, arba sunaikiną asmenybę. – Tu manai aš nežinau?! Manai, kad žiūrėdama jam į akis matau tą patį Nik’ą? Jis penkis metus praleido pragare, ne sušiktam kurorte ar karste kur tu ar Kol’as atsigriebėt už miego poreikio neturėjimą. Pragare, Elijah! O kai sugrįžo, jam. Buvo pranešta kad moteris kurią jis pirmą kart įsileido į savo sielą, mirusi. Tu manai tai lengva? Leisk jam sušiktai kvėpuoti, daryti tai, kas jį bent akimirkai padarys laisvą nuo viso to jį į dugną tempiančio šūdo. Kurio nei tu, nei aš nebūtume net atlaikę.

by **Jon Spencer** Kv. 08 10, 2023 10:25 am

Mikaelson'ai buvo pratę prie vienokio ar kitokio ilgumo atostogų cinkuotame karste su svetimkūniu krūtinėje ir paprastai grįžę nesusidurdavo su iššūkiais integruotis atgal į antgamtinio pasaulio visuomenę. Elijah, Kol'o bei Klaus'o nebuvo keletą metų, tačiau per juos smarkiai pasikeitė ne tik juos supęs pasaulis, bet ir Originaliųjų jaunėlė Rebekah. Ir tai, ko gero, Elijah kėlė didžiausią nuostabą. Tik dar nežinojo teigiamą ar neigiamą. Karštos šalto vampyro emocijos ėmė ir... nuslūgo. Ne per toliausiai nutolusi sesuo galėjo pajusti gilų, žvarbų brolio atodūsį.
- Tu pasikeitei,-konstatavo bejausmiu tonu, kuris neskambo nei nusivylimo, nei susižavėjimo natomis. Tęsė,-Suaugai. Tapai tvirtesnė, geriau žinanti ko nori ir sugebanti to siekti. Jei nesugebėčiau tuo žavėtis būčiau siaubingai netikęs brolis,-vyras šyptelėjo ir jo rūškana mina akimirksniu prašviesėjo,-Kokią išvadą tai perša? Pagalvok. Mes visi turėjom laikinai išnykti, kad taptum tokia, kokia visados norėjai būti. Ir tai ne tik priverčia susimąstyti, bet tuo pačiu yra ir neįtikėtinai liūdna, nemanai?
Aukštas, akivaizdžiai atletiškas šviesiaplaukis vyras mąsliai nužvelgė kabinetą, kuriame nė karto nepasijuto kaip namuose. Lyg būtų svetimkūnis, ką tik suvokęs tokio atmetimo priežastį. Kažkur giliai viduje Elijah privalėjo žinoti, kad elgiasi neteisingai jaunėlės atžvilgiu. Ir ji buvo visiškai teisi teigdama, kad vampyras elgėsi taip, kaip norėjo priimdamas sprendimus, naudingus jam pačiam.
- Norėčiau, kad būtume turėję tokį reikšmingą pokalbį dar prieš pasirodant Sebastian'ui ir viską sujaukiant. Bet kadangi taip neįvyko esu pasiruošęs priimti pasekmes. Pareiškiu Tarybai, kad atsistatydinu nuo pirmininko pareigų. Jei įbauginau juos užtektinai, kad jie vien vedami baimės sužymės mano vardą ir jis pralenks tavąjį... Nenoriu to, Rebeka,-dideli Elijah delnai rūpestingai nugulė ant šviesiaplaukės giminaitės pečių,-Veikiau toli gražu nenorėdamas tau pakenkti. Niekados,-skvarbūs jųdviejų žvilgsniai susijungė ir vampyras viduje pajuto malonią šilumą. Nė vienas iš jų, originaliųjų nieko kito taip nemylėjo, kaip vienas kito,-Atleisk,-tvirtas jo glėbys akimirkai priglaudė Rebeką.
- Noriu, kad žinotum,-jis švelniai suėmė jos veidą,-Jog gali bet kada kreiptis į mane pagalbos. Statyti Kol'ą į tokias pareigas tikrai nebuvo geriausias mano sprendimas. Nuo pat grįžimo, ko gero, nepriėmiau nė vieno jo gero. Bent jau iki dabar,-šyptelėjęs palietė seserį globėjišku, kone tėvišku bučiniu į kaktą. Kiek atsitraukė,-Sutvarkykim Tarybos reikalą, o tada galėsim pereiti prie kitų problemų, įskaitant Kol'ą, Jackson'ą, Tonį bei patį Klausą.
Elijah nepasirinko ignoruoti nė vieno Rebekos jam pateikto argumento. Ji padėjo prarėgėt. Nesunku tapti "ignorant", kai antgamtiniame pasaulyje grieži kone pirmu smuiku ir tai tęsiasi gerą tūkstantmetį. Kai atsitraukia brolis (Niklaus), kurio šešėliu mėgavais tiek metų, idant tas antraeilis vaidmuo tapo bene įprastas. Kai tampi laisvas nuo prievolės prižiūrėti anarchistą hibridą. Elijah nebuvo nusprendęs kokiu keliu jam eiti, todėl pasirinko tą, kuriuo eiti pasirodė lengviausia.<...>

Švęsti Rebekos Mikaelson sugrįžimą į pirmininkės poziciją norėjo visas išpopintas vampyrų elitas. Vampyrai mėgo vakarėlius. Populiariausi Niujorko naktiniai klubai kiekvieną vakarą pulsavo miniomis atsipalaiduoti trokštančių nemirėlių. Ir visgi užsisakyti geriausią klubą Manhetene vien tik savo šventei Tarybai nebuvo sunku nepaisant ankstesnių už'book'inimų. Ko negali pinigai ar dideli pinigai, tą padaro elementari vampyriška hipnozė.
- Nepyk, nesusilaikiau,-raudonose Mariellos lūpose sutvisko akinamai balta, tiesa, moteriai būdingai klastinga šypsena. Klasikinį Chanel kostiumelį dėvinti baltaplaukė moteris grakščiai palinko prie popierinio "Cartier" firmos maišelio, o iš jo išsitraukė kvadratinę, prabangią dėžutę. Ir kai ją atvėrė, pralinksminti nusijuokė bauguma sueigos dalyvių. Žemaūgė Russo pakilo ant kojų aukštakulniais nukaukšėdama prie Rebekos, kurios viršugalvį papuošė deimantais tviskančia karūnėle. Baltaplaukė sukrizeno mėgaudamasi brangiai atsėjusios išdaigos ironija. Mariella ir Miss Mikaelson taip ir netapo draugėmis, tačiau teiginys, jog visi Tarybos nariai Rebeką gerbė buvo neginčijamas.
- Tau puikiai tinka,-išspaudė įvertinęs naujo papuošalo įnašą į kiek pakitusią, nei paskutinį kartą matė, Mikaelson išvaizdą. Įdavė šviesiaplaukei taurę su šviežiai barmeno suplaktu, jos pageidautu gėrimu, kurio paprašė iš karto parkeliavęs po "privataus pasimaitinimo" sesijos. Grįžęs į save ir į žmonių pasaulį Sebastianas vėl turėjo mokytis saiko, ko niekuomet negalėjo pavadinti viena savo stiprybių. Vyras įdėmiai, perdėtai priekabiai nužvelgė lėlišką Rebekos veidą,-Ar gali taip būt, kad esi visai laiminga? Tiesa, švytėjai dar iki kol pasipuošei tais smulkiais karatais bei sugrįžai į savo sostą. Ar nebus taip, kad Leonard'as atsakė į milijono vertą klausimą kaip suteikti tau vidinę ramybę?
Bendrauti draugišku, platonišku, neįpareigojančiu būdu su Rebeka Sebastianui nebuvo sunku. Meilė turėjo tuzinus veidų ir vienas jų tikrai buvo atsisukęs į gražuolę vampyrę, tačiau vyras sugebėjo aiškiai atskirti jausmus nuo pareigos bei logikos. Jei vaikystųsi širdies balso Redford'as nebūtų paleidęs Katherine. Tos nusibrėžtos aiškios ribos suteikė jam ramybės. Net tarp visų savo asmeninių problemų, nesibaigiančių iššūkių, padarytų klaidų karmos principu grįžimo atgalios skaudžiu bumerango kirčiu jis kabinosi į savo paties tvirtybę bei dar nesugniuždytą moralę lyg paskutinį šansą išsigelbėjimui.
- Ar turi omeny tą seksualų mėsos maišelį, kuris žiūri į Rebeką kaip šopoholikė į "Hermes" rankinę?-Russo šyptelėjo gurkštelėjusi "purvino" Martinio.
- Arba kaip Gagarin'as į kosmosą.
- Dieeeevinu santykius pačioje jų pradžioje. Arba bent jau kažkada dievinau. Tas naujas kvapas, troškimas pažinti naują kūną... Kol galiausiai supranti, kad jie visi vienodi. Ir atsibosta. Seksualus mėsos maišelis dar nežino, nė neįtaria, kad anksčiau ar vėliau sudaužysi jam širdį,-smailokas Mariellos veidas atrodė šaltas, bene gyvatiškas. Aptarinėjami Rebekos asmeninį gyvenimą jie peržengė šiokią tokią ribą ir vargu ar tai galėjo sukelti originaliajai teigiamą emociją. Kaip temos iniciatorius Sebastianas nusprendė pakeisti pokalbio tėkmę.
- Mariella, sakyk, kaip tau pavyko ypatingai užimtą penktadienio vakarą rasti laisvą klubą būreliui vampyrų?
Moteris, nuskalavusi gomurį kokteiliu prunkštelėjo, lyg įžeista tokio neapdairaus klausimo.
- Lygiai taip pat, kaip iš mirusiųjų prikelti tavo susidirbusią viešą personą, Redford'ai. Pasitelkiant senovės Inkų juodąją magiją, žinoma.
Būrelis elito bene tuo pat metu pagerbė Russo sarkazmą sutartinai nuaidėjusiu juoku ir Sebastianas prisiminė kodėl tokių ir panašių sueigų jis nemėgsta.

by **Rebekah Mikaelson** Kv. 08 10, 2023 12:24 pm

Net nemirėlius kartas nuo karto aplanko toks fenomenas, kaip: užgniaužia kvapą. Stovėdama prabangiame NYC klube, apsupta vampyriškojo elito, kuris čia susirinko ne tik tam, kad tradiciškai gerai praleisti laiką – pasismaginti, o tam kad atšvęsti josios karjerinės sėkmės… Taip, būtent taip gražuolė šviesiaplaukė ir pasijautė. Jai užgniaužė kvapą, suvokus kad pagaliau visą tai yra tikra. Rebeca’s Mikaelson gyvenimas buvo spėjęs apsiversti visais 180 laipsnių, kuomet ji nusprendė kad būti šeimos “puošmena” jai buvo ne gana. Ji padarė absoliučiai viską, kad atsiriboti, pradėti savo pačios veiklas, ir kas svarbiausia restartuoti savo asmeninį gyvenimą, kuris priešingai nei ankščiau, Dabar nebuvo įtakuojamas nei vieno iš josios brolių. Šviesiaplaukė pagaliau jautėsi laisva. Laiva nuo prievolės, nuo daugiau nei tūkstantmetį ją sekusio šešėlio ir nuo “visada ir amžinai” priesaikos. Kuri žinoma niekur nedingo, tačiau nebe buvo taip pažodžiui deklamuojama. Iš visų pusių sklindanti pagarba, prabanga ir netgi nepaprastai gardus šampanas… Ko gi trūko? O trūko daug. Rebekah neturėjo su kuo pasidalinti šia akimirka, kas sugebėtu suprasti koks didelis, egzistavimą keičiantis šis pasiekimas yra. Juk Leonardo tėra paprastas žmogus, o Sebastian’as, kad ir kokia juos jungė tvirta, bei laiku patikrinta bendrystė – nebuvo tas, kas jai dabar būtu reikalinga. Mikaelson šviesiaplaukės veide nutvisko žaisminga šypsenėlė, kuomet ji sulaukė dėmesio iš Russo. Specialiai imitavusi reveransą, gražuolė leidosi būti “papuošiama” toli gražu ne butaforiniu karūnavimo procesu. Deimantai, pasigaudami atitinkamą apšvietimą netrūko sublizgėti.
– Įvertinta. Kokia gi vampyrų karalienė, kai galvos nepuošia karūna? – Atsilygindama draugiškai kandžiu atkirčiu, šviesiaplaukė netrūko pataisyti papuošalą, kad šis ant viršugalvio įsitvirtintu taip, kad nekeltu diskomforto. Ji ir vėl vilkėjo baltos spalvos, klasikinį kostiumėlį, kurį padailino atitinkamais, bei vampyrų mėgstamais aukštakulniais. Tokia avalynė atrodė įspūdingai, bei nemirėliams nekėlė nepatogumo. Tikriausiai nesunkiai būtu nubėgusi maratoną, arba atspardžiusi šiknas vienam ar kitam dešimčiui nevykėlių. Vienaip ar kitaip, toks aprangos stilius, tapo neatsiejama josios naujos personos “emblema”. Neskainat lėliškos išvaizdos, šviesiaplaukė stengėsi dvelkti klasika, subtyliu prabangumu ir visuomenišku reikšmingumu. Ji buvo sąžiningai išrikta tarybos pirmininkė, kas vampyrų galios piramidėję buvo aukščiausia dalimi. Dabar jau ji, ne Niklaus Mikaelson, dažniausiai kybojo ant nemirėlių liežuvio galo. Iš šono nuaidėjęs žemas, vyriškas balsas, privertė šviesiaplaukę atsisukti garso link. Jos šiltas žvilgsnis netrūko pasitikti priklausantį Redfordui. Atsibosti nespėjusi Mariellos išdaiga ir vėl atėmė “spotlight”. Tačiau nepanašu kad Mikaelson tai būtu ėmę erzinti, ar kaip nors kitaip statyti į nepatogią padėtį. Vis tik, nieko neatsakiusi, nemirėlė viso labo perkreipė savo žvilgsnį į Redford’o marškinius, ant kurių buvo neapdairiai užtiškęs kraujo ląšelis. Nieko ypatingo, tačiau labai krito į akis. Jų bendravimas nebuvo nei sunkus, nei komplikuotas. Jie paprasčiausiai tai kas buvo paliko ten, kur ir buvo. Sugebėjo atleisti padarytas skriaudas, bei perlipti per pasėkmes. Ir dabar labiau, nei kada nors akščiau, buvo pasiruošti ginti kits kito nugarą. Tai vertinga, ju gyvenant amžinybę, sąjungininkus, kurias gali pasiklauti, rasti kone neįmanoma. Juk visi, ankščiau ar vėliau palieka godūs.
– Jaučiuosi visai laiminga. – Pradėjo, kuomet buvo priversta stabtelėti dėl to, kad veide natūraliai susiformavo šypsena, kuri puikiai atspindėjo šviesiaplaukės jauseną. Ji jautėsi pasiekusi daug, bei dar daugiau galinti pasiekti. Kvaila ar ne, tačiau per tūkstantmetį trūkusį gyvenimą, Rebekah pagaliau atrado save. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tam reikėjo tik to, kad pastoviai šešėliuose slėpęsi vampyrai, taptu vieši, o josios šeima kuriam laikui išnyktu. – Negi galėtu būti kitaip? Aš pagaliau pasodinau savo dailų užpakaliuką ant sosto, kurio buvau verta. Mano šeima išsimėtė po visą pasaulį ir užsiima veiklomis, kurios jiems teikia malonumą. Ir netgi mes su tavimi atradom ribą, kur ne viskas yra tik juoda juoda arba balta balta. – Paradoksalu, kaip tardama šiuos žodžius, ji specialiai pažvelgė į juos abu slepiančius, o gal “puošiančius” drabužius. Rebekah neskubėjo pasisakyti apie Amoratti. Tai vis dar buvo gana slidokas, perdėm asmeniškas ir trapus reikalas. Juk nei viena moteris iš tiesų negalėtu pasigirti “meeilužės” statusu. Net kai taip vadinamą konkurentę pašalinti lengviau, nei perkasti švelnią, mirtingo žmogaus arteriją. Ji paprasčiausiai gerai leido su juo laiką, ir kol tai teikė malonumą, nematė reikalo ką nors keisti. Galu gale, jei pats Leonardo būtu panorėjęs, savo žmonele atsikratytu ankščiau, nei ši imtu kelti problemą. Mariella sao ruožtu nepanoro taip lengvai paleisti šios temos, galbūt todėl, kad puikiai matė, esti šis pokalbis Mikaelson kelia nepatogumą. Atmetus pagarbą, nepasinaudoti tokia galimybė būtu neatleistina.
– Gana, priešingai nei jūs abudu, aš bent jau nesibaiminu pabandyti. – Trūktelėdama pečiais, moteris pergalingai kilstelėjo smakrą, o tuomet klastingai nusišypsojusi, ėmė tykiai žvelgti tai į vieną, tai į kitą savo pašnekovus, ir reikia pabrėžti, artimiausius tarybos narius. – Patarčiau jums susimesti, nes jaučiu pareigą pasakyti kad šis pasaulis netalpina asmens, kuris bent vieno iš jūsų lūkėsčius, pateisintu. Be to, fatališkos moterys yra tavo arkliukas, Sebai. – Pamerkusi draugui akį, ji neatsitiktinai prisilietė prie jo rankos, šiek tiek virš alkūnės. Tai nebuvo bandymas užgauti jo jausmus ar savigarbą, tiesiog sausas faktas apie tai, kad vyras visuomet stačia galva lenda te, kur pavojinga, stebina, ir tuo pačiu metu gali baigtis visai įdomiai. Russo, atmetus šviesius plaukus ir kartais per daug viršų paimantį feminizmą, visai atitiktu jo kriterijus. – Didesnės fatalybės nei ji, nerasi. – Gražiai ji panaudojo “veidrodžio” efektą, kuomet dėmesį į save, nukreipė į dėmesį į pašnekovą. Tačiau vietoje to, kad čia pat ir nutrauktu šią prailgusią diskusiją, Rebekah netrūko užbaigti savo kalbą su susimąstyti priverčiančiu žodžių ansambliu.
– Kai obuolio pasirodė negana, Velnias sukūrė meilę. – Šiuos žodžius kažkada išskaitė socialiniuose tinkluose. Tokius, ir panašius dalykus, dažniausiai praversdavo, nekreipdama į tai anei jokio dėmesio. Tačiau kažkodėl ši frazė užsiliko atminty. Galbūt todėl, kad privertė susimąstyti. Juk tikra meilė nėra graži, ji skaudina, verčia lipti per save, keltis iššūkius ir bandyti šiuos nugalėti. Juk jei yra lengva, tai toli gražu nėra meilė. Ir toks reiškinys, negali būti sukurtas nei krikščionybės, nei to portretizuojamo vyruko su šventu vardu. Ak, per toli čia. Palankiai priimdama tai, kad Redford’as nusprendė perkreipti kalbą, ji netrūko paklausti to, kas jai nedavė ramybės. – O kur Liviana? – Po to karto, kuomet Sebastian’as, o tiksliau jo asmenybę užvaldęs demonas nusprendė supažindinti šviesiaplaukę su savo šeima, Rebekah labai suartėjo su pirmojo vampyro pirmagymę. Jos atrado ne tik bendrumą, tačiau ir kažką panašaus į “bonding”, kurį gražuolė nešiojo savo stojusioje širdyje. Liviana, neskaitant savo išmintingumo, buvo tikriausiai labiausiai žmogiška persona, kurią buvo tekę pažinti Mikaelson. Jai patiko tai, kad leisdama laiką su graikiškos kilmės gražuolę, ji ir pati jautėsi gyva. Kaip Gaila, kad Rebekah ir Sebastian’as nepateisino tamsiaplaukės vilčių. Pora netapo, tačiau tapo nepaprastai artimais draugais, kas kartais netgi gėriau. <…>

Ne tik viena pora akių, priklausančių Rebekah Mikaelson, buvo nukreipta į pirmojo vampyro pusėn. Juk jau kuris laikas šiame klube esanti “outsider” taip pat susidūrė su šio siluetu. Liekna, aukšta ir be proto graži šviesiaplaukė nebuvo kažkoks grožio etalonas, kuris prikaustytu aplinkinius tik savo išvaizda. Prikaustė, tačiau visiškai dėl kitokios priežasties. Daugybę tūkstantmečių gyvenanti moteris apie save turėjo stiprų, su niekuo kitu nesupainiojama energetinį šleifą, bei gana subalansuotą, ritmingą širdies plakimą, ką gana jautri vampyriška “uoslė” juto. Ji nerodė anei jokio suinteresuotumo tais, kurie turėjo pakankamai drąsos šią pakalbinti. Prosseco taurė ir nepriekaištinga laikysena. Ji laukė momento, kuomet vienas, konkretus vampyras atsisuks. Ir jis, tarytum išgirdęs šį nebylų šauksmą, mestelėjo trumputį žvilgsnį į iš minios išsiskyrusią moterį. Tik daliai sekundės jų žvilgsniai susitiko, kuomet visas aplinkinis pasaulis tarytum sustingo laike. Aplinką užpildė labai keista, žmogiškam kūnui veik nepakeliama atsmosfera. Jie ir vėl susitiko, tačiau šį kartą “mušio Laukas” buvo ne jos, o jo namai. Nemirtinga vikanė, sergėtoja suspaudė savo ir taip natūraliai labai putlias lūpas, kuomet josios žvilgsnis pasislėpė po blakstienomis.

<…> Burnoje ji jautė pykinimą keliantį kraujo skonį, kuomet kritusi ant kelių, pajuto kad keli iš josios šonkaulių lūžo, skausmingai įsiremdami į plaučio paviršių. Netinkamas sujudimas ir josios pačios kūnas padarys nepataisomą žalą, kurią teks “nešiotis” visą likusį gyvenimo ciklą. Savo, ir svetimu krauju buvo sutepti josios drabužiai, auksinį atspalvį turintys plaukai ir rankos… Dievaži, ar šis blogis gali būti nugalėtas, ar tai sumauta pabaiga? Ji stengėsi pasikelti ant kojų, kuomet josios tėvas stojo į nelygią kovą prieš demoną, kurio pažaboti būdo nebuvo. O jei ir buvo, tai velniai griebtu, jis buvo slepiamas labiau, nei kad tiesa apie tai ką rado NASA, kuomet nutraukė vandenyno gelmių tyrinėjimus, bei nusprendė ieškoti būdo kaip nusileisti kitoje planetoje. Bet Kokia kaina ji privalėjo apsaugoti savo pasaulį nuo blogio, su kokiu dar niekada ankščiau nebuvo susidūrusi. Juk Feralų (beklanių vampyrų) pulkas palyginus su Xerces tebuvo sauja atsimerkti nespėjusių katulių. Jos rankose ir vėl atsidurė dvipusis kalavijęs: modifikuotas, išsiskleidžiantis tik jos pačios rankose. Erdvė aplink šviesiaplaukę suvirpėjo, kuomet teleportuodama save, ji atsidūrė arkdemonui už nugaros, be jokio perspėjimo suvarydama į šį, bet ką nugalėtį galintį ginklą. Bet ką, tik jį. Atrodytu kad toks veiksmas tik “sumasino” priešą, kuomet atsisukęs į ją, padaras tiesiog išėmė objektą iš savęs. Gražuolės kaklas atsidūrė šaltuose, svilinančiuose jo gniaužtuose. Veidas prie veido. Jo pragariškas, stiprų sieros dvoką turintis kvėpavimas atsimušė į josios lūpas. Trūko oro, ir kad ir kaip gražuolė stengėsi priešintis, naudos iš to buvo ne daug. Šis pasaulis buvo ant susinaikinimo ribos… Dangus susimaišė su pragaru, įprastą žydrumą užkeisdamas kraujo raudonumu. Net žemė griausmingai drebėjo, grąsindama “svetimšalį” pradanginti su pačia savimi. Šios nedidelės distrakcijos pilnai užteko idant vienas stipriausių, labiausiai patyrusių varlokų suduotų lemtigą smūgį. Ana, kartu su ją laikiusiu arkdemonu trenkėsi į uolėtą dangą. Ji te spėjo dalinai pasikelti, kuomet susidūrė su reikšmingu, atsisveikinančiu savo tėvo žvilgsniu. – Ne! Nedrįsk! – Ji te spėjo suspiegti, ankščiau nei josios protas sugebėjo suvirškinti neišvengiamą pabaigą. SPROGIMAS. Visą griaunantį jėga, tik per plauką nenusinešė jos kartu su savimi. Jei ne tėvas, kuris išnaudodamas savo paskutines jėgas, atidarė portalą į paralelinį pasaulį, į kurį ją ir įstūmė, be atgalinio bilieto, be galimybės grįžti namo. Ten, kur nebe egzistavo absiliučiai niekas. Šeima, mylimieji ir neapriepiamas skaičius žmonių, kurie žuvo dėl vieno, galios trokštančio monstro. <…>

Monstro, kurio veido ji niekada nepamirš. Monstro, kuris dabar žvelgė į ją: išsičiustęs, apsuptas vampyriško elito ir pasidabinęs prabangiu, geru kostiumu. Monstro, kuris ją pažino. Kai Ana pagaliau atmerkė akis, josios veide subolavo veik dviprasmiška, šiek tiek intriguojanti šypsenėlė. Ji viso labo krėstelėjo galvą, tokiu principu pakviesdama pirmąjį vampyrą sekti paskui. Buvo akivaizdžiau nei diena, ji galėjo pradėti veikti čia ir dabar, ne kiek nesureikšminusi originalių ar pakankamai ilgaamžių vampyrų buvimo. Tačiau kažkodėl, nusprendė kad veiks kitaip. Kodėl??

Trumpam netekusi draugo dėmesio, Rebekah neatsekė jojo žvilgsnio trajektorijos, o viso labo grąžindama dėmesį į save, negarsiai krenkštelėjo. Josios mobilus telefonas, kuris buvo delninukę, tyliai suvibravo. Tačiau gražuolė čia pat nesuskubo šio išsitraukti. Klausiamas josios žvilsgnis ir vėl trumpam stabtelėjo prie gyvatūniško, tačiau labai pasisekusio Russo veido. – Kadangi Mariella savo darbgą padarė nepriekaištingai, ketinu tave sugrąžinti į RedCorp. Aišku jei sutinksi ištaisyti visą tą žalą, kurią spėjo padaryti mano narcizas brolis, kurio didžiausias pasiekimas buvo savo kabinete instaliuoti veidrodinę sieną. Sebastian’ai? – Šviesiaplaukės telefonas ir vėl suvibravo, kuomet ji užvertusi akis dėl kažkieno nepakantumo, galiausiai išmanųjį aparatą išsitraukė. Ekrane pasirodė vardas, kuris būtu privertęs josios mirusią širdį imti plakti greičiau. “Marcellus Gerard”. – Aš atsiprašysiu… – Šioks toks išsiderinamums buvo pastebimas josios veide, kuomet nesulaukusi atsako, Rebekah pasisuko ant kulniuko, bei negaišdama daugiau laiko, pasitraukė klubo išėjimo link. Žinutės tekstas, kurį gražuolė gavo, privertė ją atkusti iš visos šios jos garbei sukurtos pompastikos. Tačiau tęsti pokalbį tekstu ji neketino. Kaip be pasukus, tai buvo josios praeities šešėlis, kurio pasirodymo ji visiškai nesitikėjo.

Tuo pačiu metu, atitinkamu atstumu nuo pagarsėjusio naktinio klubo, kuriame kaip tyčia šią naktį susirinko kraujasiurbių grietinėlė prisiparkavo akį traukiantis “Harley Davidson Cosmic Starship” motociklas. Sunkūs kerziniai batai netrūko susidurti su drėgmę pritraukusiu asfaltu. Augalotas vyras neskubriai pasiekė tūrėklus, neatsitiktinai akis nukreipdamas į gana aiškiai šviečiantį klubo logotipą. Kažkur fone nuaidėjo pirmasis trenksmas kažko siaubingai sunkaus ir asfalto. Rutulinis objektas kurį dar prieš Kelias sekundęs paleido odiniais drabužiais vilkinčio vilkato sėbrai, griausmingai, niokodamas viską kas pasitaikė šio trajektorijoje, riedėjo tiesiai link savojo tikslo. Iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukė mygtukinį telefoną. Na, per trumpą laiką prisipratinti prie visų inovacijų ir neišprotėti, būtu šiek tiek sudėtinga. Šiaip ne taip atradęs kažkieno iš anksto įvestą kotaktą, jis netrūko jo rankoje perdėm smulkų aparačiuką prisidėti prie savosios ausies.
– Dievinu šį laikmetį, tiek daug gali padaryti nesusitapęs rankų. – Jis sukrizeno dar prieš tai, kai telefono aparatas ėmė skleisti atitinkamus pyptelėjimus, pranešančius apie adresato pasiekiamumą. Sprogstančio metalinio objekto “kelionė” tapo tik dar agrėsiviau girdima. Kaip keista, kad nuo savęs apkvaitę vampyrai, net nesureikšmino fakto kad jiems netrūkus ateis: ate ate. Pagaliau telefonas perdavė švelnų, tam tikrą akcentą išduodantį, moterišką balsą. Nemeluokime, buvo malonu ją ir vėl girdėti. Taip malonu, kad vilkatas net nepastebėjo kad fone nesigirdėjo klubui būdingos muzikos. Jis vis dar buvo absoliučiai tikras, kad ji ten, po tuo “rėkiančiu” logotipu.
– Hellooo wifey. – Jo žemas, su niekuo nesupainiojamas balsas, nutrenkė kaip žaibas iš giedro dangaus, atimdamas žemę iš po kojų. Tūkstantis klausimų: kaip? kodėl? ar tai tikra? TIKRA. Jis ir vėl rado būdą, kaip sulaužyti visus gamtos ir pragaro dėsnius tam, kad rasti kelią atgal. Chariton Geminus ir vėl tapo realia grėsme. – Tikiuosi kad dabar vilki ką nors super seksualaus, nes tetukas namo grįžo ir dabar pasidarys labai, labai karšta. – Tardamas šiuos žodžius, vilkatas atsitraukė telefoną nuo savosios ausies, išskietė rankas į šalis, tarytum įmituodamas nukryžiuotąjį. Atlošė galvą, tikėdamasis kad visai netrūkus bus pasitiktas milžiniškos sprogimo bangos. 1. 2. 3. SPROGIMAS. Didžiulė skritulio formos bomba buvo aktyvuota, triuškinančiai nusinešdama ne tik klubą, tačiau ir aplink buvusius rajonus. Sprogimo banga vos per kelias sekundes pasiekė ir Manhetteno tiltą, ant kurio šios laukė Geminus. Ryšis nutrūko, tačiau Liviana buvo palikta ant minties kad atsisakiusi savo galių labiausiai netinkamu metu, sulaukė savo didžiausio košmaro sugrįžimo, kuris ką tik nusinešė dešimtys, o galbūt net daugiau gyvybių.

by **Jon Spencer** Kv. 08 10, 2023 1:03 pm

Garsia pop muzika gaudžiantis, ryškiomis neoninėmis šviesomis nutviekstas, daugybe ritmingai judančių kūnų pritvinkęs naktinis klubas buvo paskutinė vieta, kurioje galėjai aptikti Sebastianą, tačiau jis čia atsibogino toli gražu ne dėl savęs. Palaikymo išreiškimas, sugebėjimas nuoširdžiai džiaugtis rūpimo asmens asmeninėmis pergalėmis, gebėjimas pakęsti ne visai jam patinkančius, nemielus kolegas... This is what friends do, right? Jei Rebeka sugebėjo išbūti šalia Redford'ui pralaimint sunkią kovą su archdemonu Xerces, ką reiškia šis ne visai malonus pavakarojimas pačioje Manheteno širdyje? Taryba su savo nariais, kitaip tariant, išskirtinėmis vampyrų pasaulio asmenybėmis garsėjo snobiškumu, nepakeliamu susireikšminimu, panieka "prastesniems" už save, rasizmu, jei taip galima pavadinti paprastų mirtingųjų diskriminaciją bei nesiskaitymą, dviveidiškumu. Tad nejaukumą, kurį Sebastianas jautė yra labai lengva suprasti. Visi jie mielai perkąstų vieni kitiems gerkles už galimybę pakilti aukščiau hierarchijoje. Net neabejojo, kad tai pačiai Rebekai užtektų padaryti vieną lemtingą klaidą ir jie bandytų ją išstumti. Redford'as, kuris prieš keletą metų tapo nemirėlių egzistavimo įrodymo viešumo veidu niekados dėl to nebuvo mėgiamas vampyrų tarpe, tačiau jį laikė prie savęs tol, kol viršūnėlėm tai buvo naudinga. O kai nebe buvo... Absoliučiai sutrypę jo viešą asmenį nūnai situaciją pagerino tik paraginti Rebekos. Peržiūrėta Sebastiano byla, atsiradę nauji įrodymai, teismas, meistriškai prasukta viešųjų ryšių akcija... Ką Russo šaipydamasi pavadino senovės Inkų juodąja magija grąžino vyrui galimybę nesislapstyti. Iš vienos pusės jausmo būta gero. Sumokėjęs didelę kainą už savo paties klaidas jis palengva statė savo gyvenimą per nauja ir, tiesą pasakius, jam neblogai sekėsi. Net būtų galima teigti, kad per gerai. Puikiai žinodamas savo egzistencines tendencijas jis negalėjo išmesti iš galvos minties, išsklaidyti nemalonaus sunkumo krūtinėje, idant netrukus nutiks kažkas baisaus. Kiek vėliau jis įsitikins - neklydo. Ir tos nuojautos pasitvirtinimas sutrukdys jam nustebti.
- Šiais laikais neįtikėtinai sunku rasti vyrą, kuris turėtų didesnius kiaušus, nei mano,-Mariella atšovė bene iš karto Rebekai metus akmenį į jos (ir Sebastiano) meilės reikalų daržą. Ji grakščiai atmetė savo purius, palaidus, platinos atspalvio plaukus, veriantis, priekabus jos žvilgsnis persmeigė pirmąjį vampyrą kone kiaurai,-Esu pastabesnė ir mažiau šviesiaplaukiška, nei gali pasirodyti,-pradėjo dėstyti mintį neleisdama savo veidui pailsėti nuo klastos, pasaldintos dideliu žiupsniu arogancijos. Parodydama, kad kalbės apie savo pašnekovus bendrai, apjungė juodu rankos mostu,-Li valdymo metu vienas į kitą žvelgėt daug meilesniais žvilgsniais, turit kažkokią bendrą istoriją, kas yra akivaizdu, saugot vienas kito užnugarį kaip treniruoti dobermanai, puikiai žiūritės, bet kažkas nesulipo, tiesa? Ak, Rebeka, jei Sebastianas užsimanys mane vieną dieną pakviesti į pasimatymą sutaupyk man laiko ir atsakyk, ar tai dydis nepateisina lūkesčių?-moteris garsiai nusikvatojo, už puikų sąmojį apdovanodama save kokteilio likučio į save susileidimu. Redford'as tylėjo lūpose išlenkęs labai dirbtiną ir specialiai tokią šypsenėlę. Pradėjęs aiškinti savo santykių filosofiją jis negrįžtamai sugadintų šį smagų vienas kito traukimo per dantį vakarėlį. Sunku būtų pasakyti, kad Sebastianui priešingos lyties atstovių dėmesio netrūksta. Kai nesi labai suinteresuotas jo ieškoti, ar pastebi į save nukreiptas dailias, blakstienų tušu paryškintas akis? Ar bendraudamas esi žavus, charizmatiškas, įtraukiantis, paliekantis įspūdį? Nelabai. Ypač, kai profesinėje erdvėje užsimezgančias pažintis ten pat ir palieki. Vis geriau ir lengviau susitaikydamas su savimi Redford'as per daug gerai žinojo ko jis nori. Ko gero neegzistuoja tokia moteris, kuri sugebėtų priimti šį vyrą žinodama absoliučiai visą jo istoriją. Tiksliau, egzistuoja! Fatališkoji bulgariško kraujo garbanė. Ir jiem vis tiek nepavyko. Sebastianas žinojo, kad užmegzti gilų ryšį būtų velniškai sunku net su asmeniu, kuris jam nuoširdžiai patiktų, nes tam asmeniui rūpėtų daili, pacukruota plutelė, po kuria slepiasi neįtikėtinai sudėtinga, kompleksiška būtybė. Per daug sudėtinga ir kompleksiška sveikam, blaiviam protui. Jam tektų, na, nebūtinai meluoti, bet daug ką slėpti, pagražinti, išsisukinėti. Per daug darbo, per mažai grąžos. Pasimatymai, vienos nakties nuotykiai... Tai niekados nebuvo kažkas, į ką su malonumu leistųsi. Ypač dabar, kai ypatingai prioritizavo savo šeimą. Kitaip tariant tapo didis nuoboda. Ir jautėsi per daug... pavargęs.
- Jei aš esu čia, o Livianos čia nėra, spėk, su kuo liko vaikai,-nelabai norėjo minėti mažuosius Russo girdint, ir visgi buvo menkai vilties, kad ji kažkaip sugebėtų atkapstyti tiesą. Varias neslėpė turinti sūnų, o vadovaujantis populiaria nuomone, Sebastianas su Katherine įsivaikino. Kas vampyrų tarpe nebuvo kažkokia sensacija,-Tavo dienotvarkė taps ypatingai užgrūsta grįžus į teisėtas pareigas, bet jei sugebėsi rasti laiko judviem atšvęsti kažkur atskirai, manau, ji beprotiškai nudžiugtų.<...>
Per visą kūną perbėgęs virpesys, pastatęs kiekvieną ant jo kūno esantį plaukelį. Nerimą keliantis didelio pavojaus šnaresys, cypus spengimas ausyse. Šį kartą nelaimės tvaiką jis galėjo užuosti tiesiog ore. Arši fizionomija iškreipė Sebastiano veidą kone neatpažįstamai. Vampyras sutelkė regą ir įdėmiai apsidairė. Dailus jaunos moters veidas šmėstelėjo tarsi praeito gyvenimo fragmentas. Suvirpėjo, tačiau tai nebuvo baimė. Suveikė aiškus, stiprus instinktas. Redford'as negirdėjo susirūpinusios Russo klausimo ar jam viskas gerai, tačiau atsikvotėjęs kiek per stipriai suėmė vampyrės ranką, taip priversdamas ją iš netikėtumo sucypti.
- Turi kuo skubiau iš čia nešdintis. DABAR!-surėkė žemaūgiai moteriai bene į veidą, oro gūsiu sukedendamas arčiausiai jos veido buvusius plaukus.
- Kokia širšė tau įgėlė, Seb'ai, man skauda, paleisk!-ji pasimuistė ištraukdama suspaustą galūnę,-Esu nusiteikusi ūžt iki kol saulė patekės. Supistas vakarėlių gadintojas.
Vampyras piktai urgztelėjo. Suėmė baltaplaukės veidą, akių vyzdžiai sušoko valią atimantį šokį.
- Pasitelkusi patį didžiausią greitį, kokį tik gali išspaust tu iš čia išnyksi. Dumsi kuo toliau. Varyk.
Suakmenėjusios, visiškai šokiruotos Mariellos akys sprogo amą atimančiu suvokimu. Originalus vampyras... Visą šį suknistą laiką... Nespėjusi pasijausti kvaila vampyrė žybtelėjo ir išnyko. Siaubingas jausmas nesiruošė apleisti Sebastiano. Prieš atėjūnę sumirguliavo tamsus šešėlis, akimirksniu įgavęs Redford'o išvaizdą.
- Ne čia,-tarė žemu, girgždančiu balsu. Įtampa tarp jųdviejų buvo beveik nepakeliama,-Nerizikuosiu aplinkiniais. Jei ketini sumalti mane į miltus, perkelk mus į nuošalią, negyvenamą vietą. Esu skolingas ne tik kovą, bet ir paaiškinimą. Viskas nėra taip paprasta, kaip tu galvoji.
Likus nepilnai sekundei iki sprogimo Sebastianas galėjo pajusti įsielektrinimą atmosferoje. Susivokti laiko buvo per mažai, bet veikti - užtektinai. Instinktyviai pasidavė vieninteliam racionaliam sprendimui - čiupo šviesiaplaukę ir ją parbloškė užgoždamas savimi. Visa erdvė pabalo ir užsidegė. Sprogimo banga, riksmai, chaosas, lūžtančios masyvios konstrukcijos ir po visko atėjusi mirtina tyla. Svilinantis, velnioniškas skausmas... Gargaliuodamas Sebastianas apsivertė ant žemės. Susiliejęs vaizdas akyse fiksavo artėjantį objektą. Žybtelėjo suimdamas masyvią gelžbetonio konstrukciją bei numesdamas ją į šoną. Apdegusi pirmojo vampyro oda dėka šviežio pasimaitinimo sparčiai regeneravo. Apsidairė, panirdamas į apanglėjusių lavonų kapinyną. Pasidarė neįtikėtinai slogu.
- Tu kraujuoji,-tarė nepažvelgęs į atėjūnę. Šviežio kraujo kvapas suvirpino vampyriškuosius instrumentus ir burnoje subaltavo plėšrios iltys. Ant suodžiais pasidengusio, nujuodavusio Redford'o kūno plaikstėsi draiskalais virtę kostiumo fragmentai,-Aš nesu tai, kuo tu mane laikai. Xerces...
Paslaptingas vardas, lyg magiškas slaptažodis aktyvavo žaibišką šviesiaplaukės merginos reakciją ir Sebastianas paniro į tamsią, tuščią sąmonės nebūtį. <... >

- Sebastianai, Avalon, būkit mieli ir susirinkit savo žaislus. Brangučiai? -nenusakomu akcentu prisodrintas Livianos balsas nuaidėjo didžiulėje dvaro erdvėje. Motinystė buvo pagrįsta ne tik neapsakoma meile, atsidavimu, bet ir didele kantrybe, kurios reikalavo faktas, kad slaptą saldumynų skyrelį aptikę mažamečiai tapo atsparūs nuovargiui bei miegui. Efektingiau nei uraganas namus nusiaubti gali tik du energingi nenuoramos. Kai Avalon grįžo pas juos Liviana mergaite ilgai nepasitikėjo, o draugišką sūnaus būdą tramdė griežta retorika. Vikanė kas dieną tikrindavo vampyriškos hipnozės raudonplaukei efektyvumą, kol ilgainiui nusiramino ir nesibaimino vaikų palikti vienas kito draugijoje. Prisimindama Avalon "atsiėmusio" tėvo akis, kupinas nenusakomo skausmo bei siaubo moteris nė karto nenusižengė sau duotam pažadui į mergytės galvą nelysti. Ji turėjo daugybę klausimų, bet atsakymų į juos bijojo. Suvibravo jos rankoje laikomas telefonas. Šyptelėjo atsidariusi trumpą video žinutę nuo Rebekos iš klubo, kuriame šventė josios inauguraciją. Be jokios abejonės norėjo ten būti, pasidžiaugti iškilia proga kartu, bet... Įžengusi į svetainę ir suradusi vaikus meiliai užmigusius vienas kito glėbyje ant sofos nesigailėjo likusi namie. Šio dvaro būta gerokai per didelio Livianos komfortui, bet palengva pildomas gražių šeimyniškų akimirkų jis tapo jos namais. Mobilusis suvibravo vėl. Ekrane švietė nežinomo numerio skambutis.
- Klausau?-atsiliepė paėjėjusi kiek toliau, saugodama mažylių miegą nuo triukšmo. Adresatas atsakė ir... Visas pasaulis per akimirksnį subyrėjo į šipulius.

- This is fucking stupid,-sumurmėjo nesidžiaugdamas savo nauja ir pastaruoju metu per dažnai atitenkančia belaisvio role. Iš pradžių jį įkalino ir ketino pakišti po saulės spinduliais Rebeka, paskui iškrypusiame eksperimentams su antgamtinėmis būtybėmis skirtame komplekse viešnagę Sebastianui išrašė Erik'as Hellner'is. O dabar ilgakojė gražuolė iš kito pasaulio, kuri padarys viską, kad ši akistata vyrui kaip įmanoma labiau apkarstų. Galimybes turėjo itin ribotas. Negalėjo pajudėti mat visą jo kūną raizgė kažkoks švytintis magiškas ląsas. Neegzistavo ir žodžiai bei jų deriniai, kurie padėtų su šviesiaplauke susitarti. Kaip gali racionalizuoti argumentus, kai tavo oponentė žvelgia į (tavo) veidą, tapusį jos viso pasaulio sunaikinimo priežastimi. Sebastianas žinojo (o tame nieko keisto nėra, kadangi abi būtybės dalinosi tuo pačiu kūnu) apie visus siaubingus Xerces planus ir guodė vienintelė mintis, jog jie nepavyko. Bet tai nereiškė, kad buvo apsieita be pasekmių. Katastrofiškų pasekmių.
- Nori tikėk, nori ne, bet aš tave suprantu,-kreipėsi į tuščią erdvę bandydamas pasiekti šviesiaplaukės ausis,-Žinau ką reiškia netekti visko, netekti savęs paties. Noriu tau padėti. Nieko kito taip nenorėčiau, kaip rasti išeitį viską gražinti. Esu puikus neįmanomumo tapusio tikrove pavyzdys. Kažkokia dangiška, kosmiška būtybė sulaužiusi pačios realybės taisykles ir atgimusi žmonių pasaulyje, išsimėčiusi po kiekvieną pasaulį, visatą, gyvenanti, egzistuojanti čia ir tuo pačiu visur.
- Oh, knock it off,-prie Sebastiano pritūpė akimirksniu erdvėje atsiradęs vyrukas,-Jos čia nėra. Ir tai yra geros žinios. Blogos...-Marcusas trūktelėjo už vampyrą izoliavusios virvės ir ši sutrūko, išsiskaidydama į tuziną mažų liepsnelių,-Kito pasaulio sergėtoja, mūsų mylimos Livianos atmaina yra čia. Ir ji prikėlė Charitoną, kas leidžia susidaryti įspūdį, kad ji ketina mūsų visų gyvenimą paversti tikru pragaru. Pajutau juos iš karto, tačiau užtrukau, kol radau. Neįtikėtinai sunku kovoti su tokia pat galia, kaip mano.
Sebastianą nustebino tik Charitono dalis.
- Distrakcija. Kol vienas užviria tikrą šūdą, kitas gali veikti beveik nepastebimas. Gudru. Ką čia veiki, Marcus'ai?
Jaunas vyras ironiškai šyptelėjo.
- Nesu čia tam, kad tave gelbėčiau,-pripažinimas dvelkė subtiliomis užslėptos pagiežos natomis,-Bet manęs nestebina pats faktas, kad esi kažkaip įsimaišęs į grėsmę visam pasauliui keliančius reikalus.
- Xerces sunaikino jos gimtąjį pasaulį,-pridėjo padėdamas užpildyti informacines spragas,-Jis mėgino... Šūdas. Velniškai sunku paaiškinti.
- O tu bandyk.
- Mudu su Katherine egzistuojame kiekvienam pasauly. Ir Xerces manė, kad apjungęs visas mano atmainas į save įgys protu nesuvokiamą galios pranašumą.
- Skamba kaip šizofreniniai paistalai,-nusišaipė,-Turėtum pats suprast, kad padarytum didžiausią paslaugą visai multi-visatai jei tiesiog užsilenktum,-žodžiai smigo it peiliai.
- Pasitaupyk tulžį, Marcus'ai. Mes turim svečių.

by **Liviana Ambrose** Kv. 08 10, 2023 1:21 pm

– Nedrįsk, nebūk kvaiša! – Aplinką suvirpino žemas, vyriškas balsas, kaip tik tuo metu, kuomet Anos delnai prisiglaudė prie panoraminio lango stiklo. Tuo metu ji dar nesuvokė esti žvelgianti į savo pasaulį, paskutinį kartą. Iš šio pastato atsivėrė ypatingas vaizdas, matėsi didelė dalis sienos, už kurios ir buvo įsikūrusi jai žinoma visuomenė, griežtuose rėmuose laikoma tų, kurie valdė magiją. Šiek tiek pritemęs josios žvilgsnis atrodė pastebimai nutolęs, paskendęs mintyse, kuriomis šviesiaplaukė neketino pasidalinti. Perdėm užsispyrusi savo teisingumu, daugiau nei dešimtį tūkstančių metų egzistuojanti karė visu savo kūnu, kiekviena šio dalelyte jautė pavojų, su kuriuo dar niekuomet nebuvo susidūrusi. Jo pasirodymas nevienareikšmiškai įelektrino aplinką, pažadindamas josios toli gražu neprimigusius instinktus. Blaso sąvininkas netrūko sumažinti atstumą, kuomet grubiai suimdamas moterį už riešo, privertė ją ne vien nusigrąžti nuo stiklo, tačiau ir atsisukti veidu į jį. Jos veide buvo užsilikusi vos vos pastebima, nepilna šypsena. Verčianti manyti kad tam tikra prasme, šių neramumų moteris laukė. Josios pareigybių stažas buvo protu nesuvokiamai ilgas, bei neskaitant to, kad šis pasaulis buvo nulatos puolamas pragariškų išpėrų, mutavusių monstrų… Tai kone tapo rutina, kurioje ji suvokė kad rimto iššūkio nesulauksianti. Ir tuomet pasirodė jis.
– Tai ne tavo kova, Liviana. Esi per gera teptis rankas į tą išperą. Konoras praneš mums viską, ką išsiaiškino ir netrūkus mes išspręsime šią problemą. Xerces dar niekada nebuvo taip arti savo “namų”, ir godumas jį savanoriškai įstūms į jam paspęstus spąstus. – Pratęsė nemirtingasis vikanas, kuomet neatleisdamas josios riešo, šiek tiek kilstelėjo jos vilkėtus marškinėlius. Šiek tiek žemiau bambos buvo aiškiai pastebimas randas, kažkiek primenantis tą, kurį moterys gauna po Cezario pjūvio. Tik šis, turėjo anaiptol kitokią priežastį. Nelygus, sustandėjęs ir aiškiai nešantys savo istoriją. Šis prisilietimas Anai nepatiko, todėl atsainiai ji atmetė jo ranką, netrūkus po to, kai vyras nykščiu perbraukė per rando pamiršių. – Neliesk. – Grubiai atrėžė, netrūkus po to ir vėl nuleisdama savo marškinėlius, bei Tokiu principu pridengdama vietą, kurios nemėgo demonstruoti. Tai jai asociavusi su akimirkos dėmesingumo praradimu, kuris kainavo amžiną priminimą apie tai, kad iš tiesų nėra nei vieno, kurio nebūtu galima nugalėti. Tai buvo silpnybė, sušikta kvailystė.
– Kodėl? Man patinka priminti tau apie tai, kad nesi nenugalima. Kad tavo pasitikėjimas savimi pervertintas. Turi galvoti galva, o ne kliautis instinktais, kurie tave vieną dieną pribaigs. – Jo žodžiai privertė šviesiaplaukę sukrizenti. Kuomet žvilgsniu ji vis tik susitiko su mylimuoju, buvo daugiau nei akivaizdu, kad visą tai ką jis pasakė, moteris už rimtą nepriėmė. Nebuvo ji bailė, kad slėptis, kai ateina kažkas nežinomo, nepatirto ir siaubingo. Ji niekada nebūtu atleidusi sau, kad turėdama galias nugalėti bet kokią paranormalią būtybę, ji tiesiog atsisėstu ant užpakalio ir lauktu kol kiti “pasismagins”. Ne, šio pasaulio Liviana skyrėsi nuo tos, kurią pažino paralelinis, iš kurio ir atkėliavo arkdemonas. Galbūt tai nebuvo atsitiktinumas… Ana neskirstė prioritetų, net jei šeimos naryt būtu supuvęs, sudemoniškėjęs, ji tiesiog šį pribaigtu. Išimties iš taisyklės nebuvo, ji nebuvo mokyta užsimerkti prieš blogį. Ji buvo pasaulio sergėtoja, o tai reiškia kad fovoritų žaidimo neegzistavo. – Gerumas toks pat užkrečiantis, kaip ir neapykanta. Paspausti žmogui ranką, taip pat lengva, kaip nuspausti gaiduką, atimant jo gyvybę. Konoras nesusitvarkė, aš jo nebe jaučiu. – Išreiškusi savo mintis žodžiais, kurie vietomis pasirodė per daug šalti, Ana buvo besiruošianti atsitraukti. Tačiau jo pademonstruotas nuožmomas ir vėl privertė ją atsiremti į lango stiklą, ir vėl pasikelti marškinėliams, o burnoje atsidurti šiltam jo liežuviui. <…>

“Kadaise aš paklausiau šviesos sutvėrimų, jei viskas jau išrašyta likimo knygoje, tai kodėl turėčiau norėti kažką keisti? Jie apdovanojo mane supratingumu kupina šypsena, bei atsakė kad galbūt kai kuriuose puslapiuose yra parašyta, kaip tu panorėsi”, – žodžiai palikę gražuolės Anos gyvenime neišdildomą pėdsaką, periodiškai ir vėl sugrįždavo pasąmonės gelmėse, primindami apie tai, kad likimas nėra pavaldus konkrečiai strukturai, kuomet tu imi atsakyti už savo pačios veiksmus. Tiesiogine to žodžio prasme, “išmesta” į visiškai kitokį, jai nepažįstamą ir svetimą pasaulį, Ana nepriėmė tai kaip antrą galimybę į gyvenimą, mat namų nebe liko, nebe liko artimų veidų ir to, ką drąsiai galėjo pavadinti savo gyvenimu. Šis pasaulis jai buvo svetimas, ji jam buvo svetima. Šis pasaulis turėjo savo sergėtojus, kiek per haug korumpuotus ir hipokritiškus, tačiau bent kažkokiu. Šis pasaulis taip pat turėjo tą asmenį, kuris buvo atsakingas už josios sunaikinimą. Ir neegzistavo nei vienas racionalus paaiškinimas, gestas, veiksmas ar pažadas, kuris galėtu tai atpirkti. Tai ne netyčia po ratais patekęs kačiukas, ne negrąžinta piniginė skola ar draugės suvedžiotas tavo vyras. Tai nepalyginama, tai sušiktas tavo pasaulis. Kurio nebe liko, tik todėl, kad kažkas troško galios. Užvaldyta keršto troškimo, to kas aiškiai buvo įaugę į jos kraują (monstrų naikinimas), ji ketino atimti iš savo “skriaudiko” absoliučiai viską: namus, šeimą, autoritetą, vietą egzistavimui, norą egzistuoti ir tik tuomet, beverčia tapusią jo gyvastį. Padaryti lygiai tą patį, ką vienu kirčiu padarė jis. Kerštas nepadarė jos akla, nepadarė blogio šaltiniu. Būdama čia, ji išnaudojo kiekvieną sekundę, idant sukurti tobulą terpę tam, kad pradėti realizuoti savo planus. Kurių vienu pirmųjų tapo ne kas kitas, kaip Chariton Geminus. Žinoma, kiek durna būtu teigti esti moteris kontroliavo vilkatą. Anaiptol, tas pats pažaidimas su sprogstančiomis medžiagomis staigmena tapo ir jai. Vyras buvo neprognozuojamas, tačiau tai buvo jai paranku. Kodėl? Pats Sebastian’as labai teisingai atsakė į šį, neužduotą klausymą, – “Distrakcija. Kol vienas užviria tikrą šūdą, kitas gali veikti beveik nepastebimas. Gudru.”. Liviana žinoma galėjo kliautis Angelitu, eiti tomis pačiomis pėdomis, kuriomis žingsniavo kita šviesiaplaukė, tikriausiai visai neatsitiktinai “susilydžiusi” prieš vampyro akių mėlynumą. Nuspėjama ir neįdomu. Ji kliovėsi tais daikčiukais, kurios valdė geriausiai. Supančiodama pirmąjį vampyrą, arkdemono “indą” švytinčiu, ir tik sergėtojams pavaldžiu ląso, moteris buvo priversta trumpam atsitraukti. Reikėjo susitvarkyti sužeidimą, kuris neaplenkė jos sprogimo metu. Tiesa, is dar buvo užsilikęs labai keistas poskonis to, kad puikiai suprasdamas kas laukia, Redford’as neleido jai tiesiog būti eliminuotai atsitiktine tvarka. Jis pridengė ją savo kūnu, Tokiu būdu sprogimą ir šio sekusius padarinius apsiimdamas ant savęs. Kokia to prasmė? Jam įdomu, ar tai yra eilinis demono žaidimas, kurio prasmės ji taip ir nebuvo supratusi? Šilkinę suknelę moteris pakeitė į skinny tipo plėšytus džinsus, bei baltus oversize marškinlius. Sprendžiant iš vienos šalies konturų, bei ore vis dar jaučiamą kraujo kvapą, josios sužeidimas nebuvo tik paviršutinišku įdrėskimu. Bet tai jokiu būdu nepadarė jos mažiau veiksnia. Apie Marcus’o pasirodymą ji sužinojo dar prieš tai, kai vyrukas prakalbo. Paprasta, ji pajuto analogiškos energijos pėdsaką. Nustebo, mat buvo kone tikra, kad kiekvienas pasaulis turi tokią kaip ji. Na, tikrai ne žiamaūgį vyruką.
– Neįtikėtinai sunku kovoti su tokia pat galia, kaip tavo? Susimildomas, neįžeidinėk. – Šiek tiek kimus, maloniai ausis kutenantis moteriškas balsas nuaidėjo visai netrūkus, kuomet pasigirdo… patogios, sportinės avalynės atsispyruoklivimas nuo grindinio. Atrodydama kasdieniškai, vizualiai visiškai nepavojingai, jų akyse pasirodė šviesiaplaukė. Vienos jos rankų pirštai spaudė popierinį maiškelį su “take out” maistu. Neįpareigojančiai ji žengė prie iš palečių improvizuoto staliuko. Atsisėdo ant jo, nužvelgdama aplinką, kuri aiškiai priminė krovininio laivo “konteinerio” rėmus. Prieš pratęsdama kalbą, ji liežuviu sudrėkino savo putlias lūpas. Pagauti ar tuo labiau užlaikyti akių kontakto moteris neskubėjo, nepriklausomai nuo to, kad buvo pasirūpinusi tuo, kad pirmasis vampyras neprabandytu tuos pačius triukus, kuriuos panaudojo ant savo šviesiaplaukės kolegės.
– Mano patirtis siekia daugiau nei dešimtį tūkstančių metų, kiek tu bandai apsimesti sergėtoju, porą mėnesių? Apgalėtina, jei tau įdomi mano nuomonė. Marcus’as tiesa? Marcus’ai, smalsumo sumetimais, kaip tau sekasi užmerkti akis į realų blogį, kuris yra tavo “la familia”, bei stengtis orientuotis į tokius kaip… Sakykim, besielius ir bekūnius pabėgėlius iš pragaro? Kurie padaro apytiksliai tiek pat žalos, kiek sakykim vilkžmogis per pilnatį. – Šiek tiek kilstelėdama savus antakius, ji netrūkus iš maišelio išsitraukė nedidelio dydžio spurgytes. Pritraukus vieną jų prie savo kur kas apetitingiau atrodančios burnos, ji staiga pakėlė savo akis į priklausančias Redford’ui. Prieš tai, naktiniame klube vos pakeliamos įtampos atmosfera ir vėl suaugo nematuojamais gabaritais. Ji žvelgė į jį taip, tarytum nieko kito paprasčiausiai neegzistavo. Parodoksalu, tačiau Ana buvo Sebastian’o ir Katherine (kitų jų versijų) meilės vaisius. Absoliučiai tobulos išvaizdos, charakteringa, aiškiai “prabangi” ir pastebimai pavojinga persona. Savy talpinanti tikslingai apskaičiuotą, tamsos nepaveiktą originalių serafimų šviesą. Ji buvo tai, kam Šiam pasauly nebuvo lemta nutikti. Tai, ko siekė serafimai, nusprendę ketinantys padaryti viską, kad būti žmonėmis, kad būti laimingais, kokie jiems atrodė paprasti žmonės. Ir kadangi pasaulis negali būti be pusiausvyros, kad išlaikyti balansą, Ana kaip ir šio pasaulio Liviana, buvo išrinkta sergėtoja.
– O mažius tikriausiai labiausiai protingas pas tave? Tikrai padarytum didėlę paslaugą visai multi-visatai, jei paprasčiausiai užsilenktum. Nepriimk asmeniškai, Marcus’ai. Ir velniai trauktu, lysk lauk iš to narvo, jau darosi absurdiška, kad ten tebe stovi. Vienas, žinoma. – Ji taip ir neatitraukė savo žvilgsnio nuo priklausančio Redford’ui, kuomet prarado apetitą, bei aplamai nusprendė kad dabar buvo labiausiai tinkamas laikas atsidurti prie pat vartų, kurie buvo absoliučiai nereikšmingu objektu, skyrusiu šiuos du, be proto galingus individus. Ambrose neleido savo protui priimti informacijos, koduojant ją taip, kad galėtu traktuoti Redford’ą kaip savo tėvą. Tiksliau jo atmainą čia, šiame konstrastingai kitokiame pasaulyje. Kuris tarp kitą ko, buvo valdomas vampyrų, ne vikanų. – Būčiau dėkinga jei paliktum suaugusius vienus… Bet. – Jai nereikėjo išsakyti tęsinio balsu, buvo daugiau nei akivaizdu, kad vyrukas pasišalinti neketino. Kaip be pasukus, nuo Livianos grėsmės jo pasauliui šiuo metu pajausti nebuvo įmanoma. Tačiau tam tikri jos veiksmai, pasirinkimai, triggerino jauno sergėtojo instinktus. Šviesiaplaukei vis dar buvo be proto sudėtinga atitrakti savo akis nuo priklausančių pirmam vampyrui. Veide vos suspurdėjo lūpos, kuomet ji abejomis rankomis suėmė grotų strypus. Nepanašu kad ji jo bijojo, bent jau dabar, kai jis nedarė to, ką vienareikšmiškai būtu padaręs Xerces. Šiek tiek įsitempęs moters žandikaulis neketino atsileisti, bent jau artimiausiu metu. Ji jautė stiprią energiją, kuri sklido nuo Redford’o. Kaip dirgino, erzino tą, kuri buvo absoliučiai konstrastinga, bei priklausanti jai. Šis nematomas saveikavimas buvo keistas, tačiau tuo pačiu metu įdomus, mat niekada prieš tai nepatirtas. Tam tikra prasme, tai jaudino, kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo žinoti ji nenorėjo. – Sakei kad esi man skolingas paaiškinimą. Nagi, nustebink mane kokia nors banalybę, kuri tavo manymu turėtu sutirpinti mano širdį, suvirpinti kelius ir pasileisti “Stokholmo” sindromo keliu. Juk tu viso labo sunaikinai mano pasaulį, prieš tai ketindamas į save sutraukti mano tėvo gyvastį. – Vos pastebima, diprasmiškai pašaipi jos šypsena tapo labiau pastebima. – Prieik. Pažvelk man į akis. Pasakyk kodėl tau tai turėtu nusiplauti nuo rankų… Noriu tai išgirsti, žiūrėdama į tavo veidą. – Šiek tiek palenkusi galvą, ji visai neatitiktinai pažvelgė į jo rankas, kurios jau būvo atgavusios normalią, vampyrams būdingą spalvą, neskaitant šiokio tokio susipurvinimo, po sprogimo.
– Jei tau tai bent kiek padės, gali ir vėl sunerti savo demoniškus pirštukus aplink mano kaklą. Jei atmintis neapgauna, praeitą kartą tau tai padėjo labiau išsireikšti… Na, aš pasiruošusi būti nustebinta. Tik prašau, nebandyk sprukti… Būtu visai neliksma, tave vaikytis.

by **Jon Spencer** Kv. 08 10, 2023 2:12 pm

Mėgaudamasis, jo nuomone, visiškai nusipelnyta laisve pragaro princas perėmęs Sevastianos Ambrose kūną, mintis, gyvenimą su sąjungininkais bei prašalaičiais visados elgėsi ganėtinai... humaniškai. Būtybė, savyje talpinanti nesuvokiamą galią nematė prasmės jos kiekvienam demonstruoti. Na, jei būtų elgęsis priešingai, tai kvepėtų kažkokiu užslėptu nevisavertiškumo kompleksu. Jo nedomino net never-ending mūšis tarp visokio lygmens demonų dėl pragaro karaliaus sosto, nedomino niekas, kas nebūtų atnešęs užtikrinto, ilgalaikio ir tuo pačiu nuostabaus efekto. Norėjosi išbandyti kažką iš tikrųjų neįtikėtino, sulaužyti pačią realybę, kaip kadaise tą padarė Andromeda ir Sagittarius. Kiek ironiška, kad planas, kurio link Xerces užtikrintai ėjo buvo būtent ir susijęs su legendiniais, puolusiais serafimais - surišti visas egzistuojančias Sagittarius atmainas nesibaigiančia gija ir maitinti ja kiekvieną grandiozinį sumanymą, kuris tik šaus į galvą. Originali pasirinkto serafimo versija, teoriškai, turėjo tą energiją ne tik sėkmingai atlaikyti, bet ir priimti kaip savą. Ne veltui Sebastiano kūnas gebėjo be didesnių problemų susidoroti ne tik su Šviesa ir tuo pačiu Xerces, bet ir Katherine meistriškai atlaikyti pačių pragaro vartų jėgą. Savotiškai jie buvo tarytum sutverti tokiem netikėtiem iššūkiam. Nemaloniausia ir daugiausia laiko "suvalgiusi" viso reikalo dalis - originalaus burto kūrimas. Tamsos pasaulio magija be serafimų priežiūros turėjo kone neišsemiamas galimybes. Tačiau, kai teorinė magija susitiko su praktine iškilo nemenka problema - jam reikėjo bent mažo, nereikšmingo kiekvienos po nesuskaičiuojamą kiekį pasaulių išsibarsčiusios Sagittarius energijos pėdsako. Rinkdamas ją sugaištų ištisą amžinybę, bet sukūręs burtą, kaip ją susigeneruoti per milisekundę skamba kaip neblogas planas. Neblogas planas tik iš pirmo žvilgsnio. Jungdamas sudėtingus, kompleksiškus burtus siekdamas vieno nustatyto rezultato rizikuoji padaryti klaidą. O jų ištisoje, velniškai painioje magiškos formulės eilėje paprasčiausiai negali būti.

Pasaulį, kurį valdė galingi vikanai ir iš kurio atklydo Ana, Xerces pasirinko ne atsitiktinai, mat su pragaru jis kone lietėsi savo trapiomis, apibrėžtos materialios egzistencijos ribomis. Tai reiškė, kad juodoji magija ten veiks optimaliausiai. Ir priešingai, nei Sebastiano pasaulyje, šiame archdemonas nesijuto kaip namuose. Nejautė to įkyraus sentimento kirbančio kažkur ten, kur sulindusi kerpėjo Redford'o esybė. Jis pasirodė priešais milžinišką, tvirtą ir nuo vietinių monstrų neprastai apsaugančią didingo miesto sieną kybodamas ore, degantis juoda pragaro liepsna ir ryškiai tamsoje šviečiančiomis akimis, godžiai skalaujamas smarkios liūties bei apsuptas grėsmingai orą skrodžiančių žaibų. Archdemonas, kuris iki šiol nejautė noro demonstruoti savo jėgos nusprendė leisti sau kiek daugiau, nei įprastai...
Tai buvo antra naktis iš eilės, kurią Theron'as praleido sargybos bokšte. Penkis tūkstantmečius skaičiuojantis burtininkas per labai ilgą, nuoseklią savo karjerą buvo susidūręs su vos keliais rimtais iššūkiais. Nepaisant siaubūnų, kurie kaip įmanydami stengėsi rasti kelią prasibrauti į itin uždarą žmonių bei civilizuotų vatalų (vampyrų) visuomenę dauguma jų buvo itin lengvai sunaikinami nepraliejant nė prakaito, nė tuo labiau savo kraujo. Vizualiai vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, trumpa netolygia barzdele bei ūsais pasipuošęs tamsiaakis vyras turėjo jaunesnį brolį ir kartu su juo Liviana, jos tėvais bei dar dvejomis tūkstantmetėmis burtininkėmis valdė bei saugojo milžinišką, į kelias dešimtis gubernijų suskaldytą Hard'o miestą. Vikanams nei galia, nei išmintimi prilygti negalėjo jokia kita būtybė, todėl niekas ir neprieštaravo dėl tokios, iš pažiūros, diktatoriškos valdymo struktūros. Miesto įkūrėjai - Bastianas ir Catrina patys pasirinkdavo individus, kuriuos ne tik apdovanodavo magija, bet ir išmokydavo ja naudotis dėl kažkokių (jie patys vieni tik ir težinojo) ypatingų savo nusistatytų kriterijų. Sistema veikė, nes priešingai nei pasaulyje, kurį pažįstame geriausiai, čia žmonės tarpusavy nekariavo. Egzistavo nusikaltimai ir bausmės už jas, aktyvus dalijimasis resursais, puikus civilizacinis tobulėjimas, tad iš esmės jie atrado formulę kaip išlaikyti žmoniją nebandančią pačios savęs susinaikinti. Tikras rojus, atmetus už sienos tykančius, išsigimusius plėšrūnus, kiekvieną jiems duoto nedėkingo gyvenimo sekundę bandančius rasti būdą įsibrauti bei skaniai papuotauti.
Pro pravirą langą į bokštelį įskrido nuo lietaus sumirkęs milžiniškas erelis, privertęs burtininką pasidėti užrašus, į kuriuos buvo įnykęs. Didingas paukštis piktai sukarkė, tarsi priekaištaudamas, išskleisdamas didžiulius savo sparnus bei nusipurtydamas.
- Kas?-tarė paukščiui, kvailai, kiek ironiškai šypsodamasis,-Nepatinka oras? Turėtum džiaugtis, manyčiau,-pasilenkęs rodomuoju pirštu paglostė erelio kaklą, o paukštis pavojingu, plėšriu snapu jį įspėjamai suspaudė,-Nemokamas, natūralus motulės gamtos dušas.
Paukštis surėkė garsiau ir pikčiau, nei prieš tai.
- Šiandien aptikau naują siaubūną, pažvelk,-Theron'as atsuko į kompanioną storą užrašinę, gyvūnas pakraipė galvą nusekdamas popieriaus lapą savo apvaliomis, gelsvomis akimis. It įgudęs menininkas burtininkas meistriškai atkartojo groteskišką monstro apvaizdą,-Pakilus saulei eisiu ieškot iš kur jis atsirado. Galbūt liko neužvertas koks portalas.
Erelis akivaizdžiai sukruto bei sunerimo, atsisukdamas į labai konkrečią pusę.
- Kas?! Tu su savo abstrakčiom paukštiškom reakcijom baigi išvaryti mane iš proto,-vyras pakilo ant kojų įsižiūrėdamas pro langą į tą pusę, kuri patraukė plunksnuočio dėmesį. Išvydo tamsią ore levituojančią, sustingusią humanoidišką figūrą. Jos akys spindėjo kaip didelės, apvalios lemputės.
- Draugas ar priešas?

Pasigirdo duslus pokštelėjimas ir greta vyro atsirado daili, tamsiaplaukė nuoga moteris.
- Neabejotinai priešas,-ji pratarė švelniu balsu nenuleisdama savo didelių violetinių akių nuo subjekto.
Theron'as murmtelėjo sklestelėdamas atgal į patogų krėslą.
- Siena jam nebaisi, perskris. Bet norėčiau pamatyti, kaip jis įveiks Catrinos ir Bastiano miesto apsaugą. Atsipalaiduok.
- Na, jis bando kažką daryti. Nemanai, kad turėtume ir mes?
Liūtyje paskendusi atmosfera nutvisko akinamu žaibų baltumu, tamsusis atėjūnas liko nupintas elektrinėmis gijomis. Ištiesęs rankas jis pasiuntė milžinišką iškrovą tiesiai į apsauginį magišką lauką. Pasigirdo kurtinantis smūgis. Abu burtininkai krūptelėjo, instinktyviai prisidengdami veidus rankomis. Langai išsprogo, į bokštelį plūstelėjo stiprus, šlapias audros vėjas.
- Ar tau viskas gerai?-Theron'as pritūpė prie Raven padėdamas jai atsistoti. Moteris jautė pjautinių žaizdelių sukeltą nežymų skausmą.
- Paišysi naują monstrą savo knygelėje ar pagaliau padėsi man kautis?-juodaplaukės tonas sugriaudėjo priekaišto bei nuožmumo nata. Burtininkė tyliai murmetelėjo ir dūžtančio stiklo sukelti įbrėžimai akimirksniu sugijo.
- Kai pasirodys Ana jis pasigailės čia atklydęs,-vyras vyptelėjo prieš iššokdamas iš bokštelio kaip tik tuo metu, kai sugriuvo dalis Hard'o tvirtovės.
Archdemonas lėtai, tarsi pasirodydamas nusklendė ant agresyviais monstrais knibždančios žemės. Siaubūnai it klusnūs šunyčiai susispaudę paliko Xerces didelį tarpą nusileisti, kol didžioji dalis jų risdamiesi vieni per kitų galvas lėkė link įgriuvusios sienos, kurią ginti patraukė būtent Raven.
- Kas esi ir ko tu nori?-Theron'as kreipėsi į Xerces kybodamas ore. Demonas sustingęs tylėjo, atrodytų į burtininką nekreipdamas dėmesio. Lyg šis nebūtų jo vertas. Aukštai viršuje suspindo auksiniai šarvai ir tik tada būtybė šovė į viršų pasitikdama savo lauktą priešininkę.<...>

Xerces bene suaimanavo iš malonumo jausdamas, kaip fatališkas Livianos kardas sminga į jo kūną. Archdemonas gulėjo ant žemės, šio pasaulio sergėtoja - ant jo. Liko tiek nedaug laiko, kol galės nustoti žaisti. Pirmoji burto dalis veikė tiesiog idealiai, naktinio dangaus skliautas žibėjo nesuskaičiuojamu kiekiu žiburių ir kiekvieną iš jų sudarė maža dalis kiekvienos Sagittarius atmainos energijos. Kaip malonu suteikti oponentei vilties, neva jai gali pavykti ir tuomet apversti visą situaciją aukštyn kojomis parodant, kad šiame ilgame, varginančiame mūšyje visą laiką jėgas taupei kažkam kitam. Xerces suėmė kardo korpusą ir suspaudė. Viltis Livianos akyse dužo kartu su precizišku magiško metalo lydiniu. Ji niekados nebuvo susidūrusi su monstru, kurio ginklas nepaveiktų. Demonas suėmė Aną už gerklės ir suspaudė. Ilgi, nuodingi, aštrūs nagai susmigo į jos odą. Siaubūnas apsivertė, kelis sykius stipriai trenkė šviesiaplaukės galvą į žemę. Atsistojo šypsodamasis klaikia, juoda, savo paties krauju sutepta šypsena. Visas šis pasaulis virpėjo, apsuptas ir iš lėto naikinamas Xerces pradėto burto. Archdemonas suėmė pirštais jo kūne susmigusį svetimkūnį ir jį ištraukė. Mėgaudamasis momentu atlūžusia kardo dalimi demonstratyviai prarėžė savo ranką nuo riešo iki pat alkūnės. Vimdantis sieros kvapas tapo sunkiai pakeliamas. Palenkė galūnę ir tirštas, rūgštį primenantis kraujas ėmė tikšti ant Anos šarvų, efektyviai nuėsdamas kontakto vietą. O pastebėjęs, kad vienoje konkrečioje vietoje didelė šarvo dalis ties moters pilvo apačia iš viso yra atlūžusi, krauju suvilgė ir ją. <...>

Abu vyrus tas lengvabūdiškas Anos nusiteikimas hipnotizavo. Abu nuo gražuolės kito pasaulio sergėtojos negalėjo patraukti akių. Tiesa, žvilgsniai buvę visiškai skirtingi, mat Sebastianas žvelgė smalsiai ir susidomėjęs, o Marcus - pastebimai susierzinęs.
- Ar ji visados tiek daug kalba?-varlokas trumpai dirstelėjo į Redford'ą, kiek per nervingai nusišypsodamas. Panaudojusi tam tikras frazes šviesiaplaukė moteris išmušė keletą jo nervinių saugiklių.
- Negaliu atsakyti, nes tiesiogiai nelabai su ja dar bendravau,-mestelėjo ramiai ir tiesą.
- Tu pasitiki savimi. Žinoma tai nėra blogai,-ištiesęs ranką vyrukas padėjo Sebastianui atsistoti tęsdamas dialogą su sergėtoja,-Blogai yra tai, ką tu darai čia pasirodžiusi. Puldama vieną mūsų paskelbi karą visai šeimai.
It paragintas pačios Livianos Marcusas ėmė iš lėto artintis. Jo povyza nebuvo kovinga. Priešingai, nei kelios dešimtys monstrų, kuriuos sunaikina kasdien saugodamas šį pasaulį, šviesiaplaukė buvo civilizuota. O tai kėlė vilties, jog gali pavykti... susitarti.
- Vienas valdo pragarą, kiti ir kitos yra galingi magijos valdytojai. Pusdievis, kuris neblogai sutaria su tavo kaliniu. Ir pats kalinys, kurio sugebėjimus apibrėžti būtų per daug sudėtinga. Kodėl tu manai, kad tavęs ir kažkokio smirdančio šiukšlyno šuns pakaks? Keliauk iš kur atėjusi ir niekas nenukentės.
- Problema ir yra ta, kad ji neturi kur grįžti,-įsiterpė ir Sebastianas likęs ne itin patenkintu dėl grasinamo pobūdžio Marcuso prakalbos,-Ir tą padarė ta visiem iki skausmo įgrisusi būtybė, kuri nešiojo mano veidą. Suprantu tavo paskirtį Marcusai ir esu dėkingas, kad čia esi...
- Ar tau dar kartą pakartot, kad ne dėl tavęs tą darau?
Nepaisant to, kad pastebėjo akivaizdų logikos nebūvimą tarp to, ką sergėtojas deklaravo jam ir Anai, Sebastianas tęsė pradėtą mintį:
- Noriu paprašyti tavęs nesikišti. Lygiai taip pat, kaip nesikišti turi Liviana ir tuo labiau kiti.
- Noriu pamatyti kaip Liviana nesikiš, kai sugrįžo jos taip karštai nemylimas vyrelis,-nusivaipė ir Redford'as negalėjo nepastebėti to, kad Marcusas elgėsi kažkaip... netvarkingai. Persisunkęs tulžies, pykčio, frustracijos, emocionalus ir ne itin racionalus. Tai nebuvo labai būdinga jam ar tuo labiau pasaulio sergėtojui.
- Marcusai, sūnau...-kreipėsi švelniai padarydamas klaidą ir prisiliesdamas.
- Nedrįsk manęs taip vadinti, Sevastianos!-stipri nematoma banga nupūtė pirmąjį vampyrą ir privertė jį griausmingai dungtelėti į konteinerio šoną,-Ypač kai puikiai žinai, kad nesu tavo sūnus. Ir niekados nebuvau. Tiesa, broli?
Vargu ar Ana galėjo tikėtis papulsianti į tikros šeimyninės dramos epicentrą.
- Ir kaip yra su Elena? Ta suknista kalė Katherine nužudė ne tik Saloniną, bet ir ją. Tu leidai jai viską. Net ir dabar stosi ją gint, kai atkapstysiu ją, jei reiks, kad ir iš po žemių ir lėtai, kankinančiai nudėsiu.
Faktas, jog Marcusas Katerinos dar nerado nuteikė išties raminančiai.
- Žinai, ką?-vyrukas atsisuko į, ko gero, amą praradusią šviesiaplaukę,-Pataupyk jėgas. Nudėsiu jį pats.
Sergėtojas sutvisko auksiniais šarvais, užsimojo kardu ir šovė Sebastiano pusėn. Vampyrui beliko gintis. Tačiau būtent tada, kai galežtė turėjo susidurti su jo dilbiu, ginklas perėjo kiaurai. Vampyras sujudėjo, pasijuto kaip per astralinę kelionę, nes matė save besikaunantį su Marcusu iš šalies. Jei ne varloko paaiškinimas nebūtų taip greit išsiręs kas vyksta.
- Iliuzija. Ji mūsų dabar nemato. Dingstam iš čia.

by **Liviana Ambrose** Pen. 08 18, 2023 10:45 am

Gana skurdi, tačiau tuo pačiu neišvengiamai letaliai pasibaigusi šviesiaplaukės Anos patirtis susiduriant su aukščiausio lygio arkdemonu, buvo neatsiejama nuo Sebastian’o Redford veido. Dar šviežumo nepraradę prisiminimai, vertė josios kūną įsitempti vien nuo to, kad ji buvo netoli nemirėlio. Ji tebe jautė fantominį spaudimą nuo jo fizinės ir energetinės galybės; nuo skausmo, kurį vyras jai sukėlė fiziškai, amžiams palikdamas “priminimą” apie save. Ką kalbėti apie nužudytus šeimos narius, nekaltuosius, kuriuos ji buvo prisiekusi ginti per amžius. Vienas asmuo iš jos atėmė viską, tik ne tvirtą stuburą, kuris ir toliau vertė ją judėti tiesia trajektoriją. Nepaisant to, kad josios tikslas pasikeitė. Atsidurdama visiškai svetimame pasaulyje, kurio egzistencinės prasmės, struktūros nesuprato. Kuriame buvo absoliučiai svetima, Ana buvo tikra, esti jos tikslu tapo “akis už akį” principas. Juk prigyti naujoje vietoje, pamilti ir įsileisti į save naują aplinką išeitimi nebuvo. Ji nebuvo pajėgi būti hipokritiška “išskirtinių” atžvilgiu, kai reikia ar labai norisi užmerkti akis į monstrus, kurie naudos žmonijai nesuteikia anei kiek ir čia, jie laiko valdžią. Nenuleisdama akių nuo Xerces pasirinkto pavidalo, ji tirinėjo kiekvieną jo, matomą, colį. Ryžkų žandikaulį, raumeningą fasadą, ant kurio kabojo sugadinto kostiumo liekanos ir tas gilias, smalsias akis. Tas pačias, kuriuose nesunkiai paskęstu bet kuri “nekalta” siela, klaidinančiai pavyliota arčiau. Nebūtu Labai nutolusi nuo tiesos, jei teigtu kad būtent tokiu principu, na ir dar gal įsimintinu charakteriu Redford’as iš priešų į draugų gretas permetė ne vieną, moteriškosios lyties atstovę, kuri manėsi galinti “take him out”. Žavus, charizmatiškas ir absoliučiai letatus. Būtent tokiais žodžiais Ana drįstu apibūdinti savo priešą, kurio veidas įstrigo josios atminty prieš pat sprogimą. Įsimagnetinusi aplinka nei akimirkai neprarado slegiančio, spaudžiančio slėgio. To nepraskiedė net trečio asmens pasirodymas, ar tie vaikiškai paiki bandymai grąsinti. Tam tikra prasme, Ambrose nepriėmė nei vieno Marcus’o žodžio už rimtą. Nors jis ir elgėsi nepagarbiai, nuvertindamas ją, bei išlaikydamas gana grąsinantį toną. Bet ko norėti, palyginus su sergėtoja iš kito pasaulio, jis tebuvo kūdikis. Šviesiaplaukės antakiai šiek tiek išlinko, kuomet fiksuodama kiekvieną analogiško jai individo žodį, tačiau taip ir neatitraukdama akių nuo taikinio. Kuris, pripažinkime, čia buvo ne todėl, kad kažkaip mistiškai nesugebėtu ištrūkti, būtu laikomas nepralaužiamoje nelaisvėję. Graži moteris, šiokia tokia tamsi priešistorė jam atrodė… įdomi? Būtent tokiomis akimis jis ir pasitiko ją, ne kiek nesureikšmindamas eilinės, tačiau jau įpročiu tampančios “pagrobimo” struktūros. Na, gera naujiena ši grobikė bent jau buvo maloni akiai ilgajoję šviesiaplaukė (lol).
– Oi atleisk, dar nepripratau prie to, kad jūsų pasaulio vyrų natūra yra tokia trapi, lengvai pažeidžiama, kad užtenka poros pastabų, idant užkabintum vieną ar kitą skaudulį. – Jos putlios lūpos suformavo lengvą šypsnį, palydėdamos trumpą, tačiau labai reikšmingą dirstelėjimą į kalbančio pusę. Jai iš tiesų nestigo pasitikėjimo savimi, kuris priešingai nei daugelio atvėju, nebuvo laužiamas iš piršto. Ana egzistavo per ilgai, kad būtu laikoma naivia ar tuo labiau gležna būtybę. Galbūt būtent dėl to stipraus energetinio šleifo, Redford’as pajuto jos buvimą netoliese iš karto. Ir priešingai nei žemesnis garbanius, elgėsi su nekviesta “viešnia” pagarbiai. O gal žaidė? Arkdemonai yra vieni geriausių manipuliatorių, apsimetėlių. Tad visas šis nepiktybinis nusiteikimas, pridengimas savimi nuo Geminus “pokšto” su sprogstančiomis medžiagomis, galėjo būti tikslinga strategija. Redford’o balsas suvirpino orą, priversdamas ją klusniai sureaguoti, atsisukti į nemirėlį veidu. – Palauk mažyli. Ar visa ši žodžių tirada turėtu mane įbauginti? Priversti susisukti į kamuoliuką, įsispausti į kampą ir melsti pasigailėjimo nes ateis tavo šeima, ar taip viskas veikia čia?? – Jos nuostaba nebuvo suvaidinta, turint omeny, kad garbanius nepasivargino pristatyti visą savo familiją, norėdamas to prove a point of something. Vienu atokvėpiu, ji šiek tiek nukabino galvą, aiškiai nesusilaikydama nuo kerinčios, plačios šypsenos. Šis dialogas jai atrodė tiek pat nereikalingas, kiek absurdiškas. Aišku kudos už jo pasitikėjimą savimi, bet… Jis ne Liviana. Štai pastaroji būtu privertusi šviesiaplaukę žvelgti į ją pagarbiai, net atmetus tą faktą, kad moteris Tokia pat hipokritė, kaip ir pastarasis mažylis. Negali vadinti blogu tą, kuris siekia keršto. Ir Geru tą, kuris sunaikino ne vieną civilizaciją, rūšį, o visą sušiktą alterantyvų pasaulį. – Ir leisk tave pataisysiu, kol dar labai neįsijautei ir nepradėjai trepsėti kojomis. Jis… – Jos žvilgsnis ir vėl sugrįžo prie Redford’o, kone iš karto pagaudamas atsakomą kontaktą. – …nėra mano kalinys. Tiesą pasakius, išeiti iš čia, jam būtu lengviau, nei man nusičiaudėti. Daryk tinkamas išvadas, tavo tėtukas nori čia būti, jam įdomu. Be to, jis man skolingas tą nieko vertą paaiškinimą. – Atsainiai, bei visiškai neįpareigojančiai moteris trūktelėjo savo pečiais, tuo pačiu metu atitraukdama akis nuo už grotų esančių individų. Šiek tiek atsitraukė, tarytum tik dabar atsiminusi apie tai, kad spurgelės, kurias ragavo prieš tai, buvo padengtos cukraus pudra. Vienas, pailgų josios nagų netrūko atsidurti šalia lūpų. Nedemonstratyvus brūkštelėjimas liežuviu per nago paviršių, bei netrūkus prasidėjusi “šeimos drama”. Ar ji nustebo? Ne. Tačiau tikrai pasistengė atrodyti nustebusi. Norėjo įsiterpti, paminėdama esti šio pasaulio jos versija ir be šios problemos bus pakankamai užimta. Bet bala nematė, berniukai ir savaime turėjo pasiekti tokią išvadą. Ne, Ambrose nebuvo anei jokios prasmės sugrąžinti Geminus pasturgalį tam, kad pastarasis skriaustu savo žmonelę. Jis buvo chaotiškas, neprognozuojamas piktadarys, kuris esant reikalui ir tinkamoms aplinkybėms, nukreips veikėjų dėmesį į savo pusę, leisdamas sergėtojai atvirą langą pasiekti savo tikslą, neatkreipiant į save per daug bereikalingo dėmesio.
Moteris šiek tiek atsitraukė, tarytum sukurdama vaizdą, tarytum būtu suteikusi daugiau erdvės norintiems išsiaiškinti tarpusavio santykius. Tik vienas dalykas, aiškiai užkliuvo už šviesiaplaukės vikanės akių. Marcus’as būdamas sergėtoju, buvo perdėm tulžingas, dėl to visas šis spekaklis nebuvo realistiškas. Vaikinukas puolė Xerces fizinį kūną, kuomet Ana savo ruožtu gana abėjingai atšovė. – Maloniai prašom, man pačiai bus įdomu pamatyti tavo pastangas… – Būtu klaidinga sakyti, kad konkretus vardas “kalės” kontekste, akimirkai suspaudė jai širdį, natūraliai išnešdamas į savosios realybės rėmus. Rėmus, kuriuose šio vardo savininkė buvo josios mama. Moteris, kuri eidama iš vien su kitokia Redford’o versija, sukūrė pasaulį šalia pragaro, kurį išleikė tiek amžių. Ne pati to nepastebėdama Ana užlaikė kvėpavimą, ir tuomet, kai Marcus’as ištarė lemtingus žodžius, kurių “grobikė” išgirsti neturėjo, erdvė aiškiai sumirguliavo. Josios pastatyta iliuzija įtrūko. It kaladėlės aplinka ėmė byrėti, suktis ir keistis, tarytum būtu bandžiusi atkartoti sceną iš “Daktaro Streindžo”. Jie atsidūrė vidury lauko. “nerizikuosiu aplinkiniais. jei ketini sumalti mane į miltus, perkelk mus į nuošalią, negyvenamą vietą. esu skolingas ne tik kovą, bet ir paaiškinimą. viskas nėra taip paprasta, kaip tu galvoji.”, – Sebastian’o žodžiai dar niekada nebuvo grindžiami faktais, taip pažodžiui. Laukas iš tiesų buvo negyvenamas, net didžiulė kova nebūtu pasiekusi nekaltas sielas. Nebent tik kosmose esantys palydovai gebėtu užfiksuoti keistą, nebūdingą veiklą. SMŪGIS. Nelaukdama, bei nenaudodama savo dailios burnos pokalbiams, ji iš alkūnės smogė Sebastian’ui galvos centrą, šiek tiek “sujudindama” veido bruožus, vien tam, kad jis netrukdytu pasiekti Marcus’ą. Priešingai nei ankščiau, josios kūno nebepuošė balti marškinėliai, plėšyti džinsai ir patogūs kedukai. Ji buvo pasidabinusi tais pačiais šarvais, kuriuos “apgadino” Xerces. Papilvėję esantis korsetas vis dar buvo įtrūkręs, tikriausiai todėl, kad tam tikri objektai nėra pataisomi. Kaip nėra išlyginamas popierius, kai negailėstingai jį sulamdai.
– Tikrai manei kad paimsi mane tokiu vaikišku triuku? – Ji te spėjo keliais žodžiais išlieti savo tulžį, kuomet sujungė savąją dvipusę ietį su šio pasaulio sergėtojo kardu. Nuo pabirusių žiežirbų reflektavo ir aplinką saugantys serafimų magijos simboliai. Velniai griebtu, apgaulingos išvaizdos gražuolė buvo pasinaudojusi sunkiąją artilerija, nepanašu kad ji ketino juokauti. Susikibimas iš šalies atrodė įspūdingai, choreografiškai tikslingas. Marcus’as šiek tiek ją nustebino, mat kovinio pasiruošimo atžvilgiu nebuvo toks nūbas, kokiu pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Problema buvo tik tame, kad nei vienas sergėtojas nėra blogas, ir negali būti “sunaikintas” analogiškos jėgos. Prasileidusi kelis smūgius, Ana pasitiko priešininką su kur kas didesnę jėga. Ir tuomet, kai buvo galima tikėtis mažiausiai, įvyko ne visai švarus ėjimas. Tikriausiai supratęs, kad priešininkė turinti kur kas daugiau patirties, garbanius pasitiko šią niuksu į veidą. Neišlaikiusi lygsvaros, Ana sukrito. Pro prakistas lūpas pasipylė kraujas. Tačiau nepanašu kad ji kaip nors sureikšmino skausmą, juk buvo Šio jausmo patyrusi kur kas didesniais mąstais. Netikėtumo efektas tiesiog pribloškė šviesiaplaukę. Mėlynos josios akys netrūko užsikabinti už ant žolės nukritusios ietės. TRAKŠT. Pasigirdo ausiai siaubingai nemalonus lūžtančio kaulo garsas, kuomet aiškiai juokus į šalį atmetęs garbanius, sulaužė oponentei koją. Ji suspiegė, tačiau tvirtai sučiupo savo ginklą, kuriuo netrūkus pervėrė priešininko pėdą. Dar vienas dėmesio atitraukimo manevras, juk kaip tik tuo metu, mažiau nei metro atstumu, už Marcus’o nugaros atsivėrė ugnelėmis žaižarojantis portalas. <…>

Tai tetrūko kelias mikro sekundes, kuomet pro portalą žengė masyvus, raumeningas vyriškas kūnas. Šviesiai pilkos, nežmogiškos jo akys tik akimirkai pasigavo manesienos apšvietimą, suspindėdamos kažkuo tamsiu, sunkiai pakeliamu ir pragarišku. Be jokios abėjonės abu sergėtojai pajuto jo sunkią aurą, kuomet nutiko tai, ko iš “šiukšlyno šuns” tikėtis buvo neįmanoma. Stabiais, vyriškais nagais jis sučiupo Marcus’o galvą. Žvėriški nagai, dabar jau atsiduodantys dūsinančiu pragaro tvaiku susmigo į odą, kaip mat versdamas ją pradėti juoduoti. Ana sveika savo koja atsispyrė nuo žolės, versdama save šiek tiek atsitraukti, nepriklausomai nuo to, kad josios instinktai kuždėjo ką kitą. Ji buvo priversta save “prievartauti” vardan to, kad neįsikišti. Nesustabdyti akivaizdaus blogio. Vilkatas spaudė sergėtojo galvą taip stipriai, kad akių obuoliai prisipildė krauju. Kodėl neįsikišo Sebastian’as? Oi, jis tikrai įsikišo, tačiau čia pat buvo pasitiktas įelektrintos sienos, neleidžiusios jam prisiartinti prie savojo šeimos nario. Dabar jis jau savo kūnu buvo priverstas pajausti tą nepakeliamą bejėgiškumo jausmą, kuriame skendo Ana, kuomet Xerces susirėmė su jos tėvu. Kuomet jis atsisveikinančiai pažvelgė į savo numylėtą pirmagymę, leisdamas suprasti kad tai pabaiga. Kad kitos išeities paprasčausiai nebėra, ir išnaudodamas savo paskutines jėgas, išmetė ją per portalą, tam tikra prasme, tam pačiam monstrui tiesiai į rankas. Žiauru, tiesa?
Vilkato griaužtai staiga atlaisvėjo, tik akimirkai suteikiant vilties, kad viltis dar yra. Ir tuomet jo žvėriški nasrai sukibo į sergėtojo kaklą, tiesiogine to žodžio prasme, pergriauždami šio kaklą. Purslai arterinio kraujo trykštelėjo į visas pusęs, tuo pačiu metu nuliedami ir šviesiaplaukę, bei Šios sukurtą magišką, bei plika akimi nematomą sieną. Erdvė griausmingai suvirpėjo, tarytum pati gamta būtu neigiamai atsiliepusi į sergėtojo praradimą. Jo kūnas, o tiksliau tai kas liko sukrito ant žemės. Atkabindamas nasruose vis dar laikomą Varias’o galvą, Chariton’as burbtelėjo sau po nosimi.
– Sušikti piderastai žvilgančiais šarvais… – Mestelėdamas savo neįprastų akių žvilgsnį į panašią aprangą dėvinčią Ana, jis viso labo prūnkštelėjo. – No offense, malibu barbie.
Sutrikęs Anos kvėpavimas atsispindėjo josios neritmingai, hiperventiliuojančiai besikilnojančioje krūtinėję. “Akis už akį” žaidimas prasidėjo, nepriklausomai nuo to, kad jai tai palengvėjimo nesukėlė nei kiek. Josios siela kentėjo nuo sąjungos su monstru. Tačiau kartais, kito pasirinkimo tu paprasčiausiai neturi, nepriklausomai nuo to, kad ji verčiau būtu pasirinkusi ne tokį grafišką, tačiau gana pražūtingą planą. Ji nebūtu nužudžiusi sergėtojo… Fiziškai ir morališkai nesugebėtu. Tačiau Chariton’as, šis monstras panašu kad taip pat kaip ir ji, neturėjo ko prarasti. Ir negana to, turėjo nesuvestas sąskaitas su šeima, prieš kurią užsidegė eiti pati Ambrose. Kuri priešingai nei šio pasaulio Liviana, tokiam monstrui kojų praskietusi nebūtu. Chariton’as savo ruožtu pasuko rankoje laikomą galvą taip, kad galėtu pasižiūrėti kam ši priklausantį. Galėjo prisiekti kad buvo šį kažkur matęs, bet kur ir kokiomis aplinkybėmis, tikras nebuvo.
– Fuck. – Keiksmažodis nutrūko nuo vilkato lūpų, kuomet jis sujungė 2+2. Nors jo veide ir nebuvo matomas pasigailėjimas. Visiškai atvirkščiai, jis nepanašu kad buvo nustojęs smagintis. Įsibegėdamas, jis imitavo boulingui būdingą pozą, kuomet nurideno galvą į apsauginę magišką sieną, kuri susidurdama su atitinkamą galūnę, galiausiai subyrėjo į šipulius. Pergalingai ir vyriškai kimiai, jis netrūko sušukti savo pasiekimo “mantrą”. – Ir tai straikas!! – Džiugiai sukrizendamas, jis netgi teatrališkai pasilenkė prieš “auditoriją”. O kai ir vėl pakėlė savo pilkas akis į vampyrą, savo kruvinuose nasruose išlaukė pasišaipymo perpildytą šypseną. Atmetus visus pasakojimus, kuriais Liviana galėjo pasidalinti su savo tėvu, jie niekada taip ir nebuvo susidūrę akis į akį. Nepriklausomai nuo to, kad pati Liviana sukūrė iš savo vyro monstrą, kuris būtu kontrastiškas pirmam vampyrui. Kad būtu jam toks pat mirtinas, kokiu jis buvo šiam. Prieš 2000 metų, jie turėjo susigrumti. Nutraukti visą šią antrarūšių pizdukų grandinę, šiai nepaplitus.

by **Liviana Varias** Št. 08 19, 2023 4:40 pm

- Kažkas yra negerai,-Sebastiano ekspresija atrodė rūškana ir mąsli,-Įsivaizduok. Sučiumpi didžiausią savo priešą, kuris išsivaduoja iš tavo magiškų pančių, o pati atstraksi kasdieniais drabužiai ir skanauji spurgytes? Lyg tai būtų eilinė diena ofise? Marcus'ai... Viena didžiausių klaidų bet kokio tipo konfrontacijoje yra nuvertinti savo oponentą. Ji per daug rami ir užtikrinta.
Bloga nuojauta, kankinusi vampyrą nuo pirmųjų akistatos su Ana sekundžių nebuvo atleidusi nė akimirkai. Slėgė, lyg oras būtų pripildytas kažkokios sunkios masės. Turėdamas itin limituotą suvokimą visuose tuose magiškuose reikaliukuose jis nebūtų pajėgęs išnarplioti painių bei sudėtingų šviesiaplaukės paspęstų spąstų peripetijų, tačiau Redford'as gebėjo nestandartiškai mąstyti. Ir, kad ir kaip pesimistiškai tai skambėtų, visados tikėtis blogiausio. Gerokai greičiau, nei šio pasaulio saugotojas spėjo išanalizuoti Sebastiano jam skirtus žodžius, bloga linkme krypstančių įvykių tikimybė ėmė ir pasitvirtino. Išlaikydamas savy pavydėtiną susikaupimą vampyras stebėjo kaip absoliučiai įtikinama tikrovė byra it išardytos dėlionės gabalėliai. Marcus'as pajuto stiprų spaudimą rankoje, ją dengęs šarvas susispaudė kaip gėrimo skardinė. Pasirinkęs efektingą metodą varloko dėmesiui atkreipti iš įsiūčio Sebastianas kone riaumojo:
- Nešdinkis lauk pro portalą. Tuojau pat!
- Koks netikęs metas vaizduoti herojų,-ramus varloko balsas, lūpose įkyriai žaidžianti ironiška šypsenėlė, panieka. Prieš pajausdamas Anos jam paserviruotą smūgį žvilgtelėjo į švystelėtą Marcus'o kalaviją, kurio ašmenys mėnesienos šviesoje tviskėjo tarsi deimantais pabarstyti. Kirtis alkūne į kaktą sukėlė daugiau išsiblaškymo, nei skausmo, bet Ana greičiausiai to ir siekė, mat atsikvošėjęs atsitrenkė į specialiai jam paruoštą sieną. Marcus'as degė nesuvaidintu kovos entuziazmu.
- Luktelėk, kol parodysiu keletą mažiau vaikiškų,-varlokas mestelėjo ir tada puolė. Magiška užtvara dunksėjo nuo grėsmingų desperatiškai prasiveržti bandančio vampyro smūgių.
- Nagi, nagi, galvok,-sušnarėjo sau po nosim ir užsimerkė supratęs, kad brutalia buka jėga nieko nepasieks. Giliai įkvėpė, nors fiziologiškai tai jam buvo visiškai nereikalinga ir iškvėpė, kartu su šaltesniu, nei įkvėpimo metu oru išleisdamas jam dabar absoliučiai nereikalingą pasimetimo emociją. Susikaupė, šurmulys aplink jį virto į cypiantį statinio krūvio garsą, o netrukus į visišką tylą. Jis puikiai žinojo viduje turįs jėgą, kuri gali visą situaciją apversti jam kur kas palankesniu kampu. Dar visai neseniai ta jėga padėjo jam pasprukti iš Erik'o Hellner'io kankinimo laboratorijų, galbūt suveiktų ir šįkart? Aklina, bet raminanti tamsa jo užmerktose akyse tapo baugi, grėsminga. Du maži švytintys apvalūs taškai staigiai padidėjo, nelyginant prisiartinę, išgirdo iš savęs paties sklindantį šiurpų, bet ir viliojantį balsą.
Išleisk mane.
Akimirksniu pabudęs iš transo atšoko kaip karštu vandeniu nuplikytas. Jeigu tik galėtų jo širdis plaktų pašėlusiu ritmu. Virpėjo, kankino šlykštus, nesuvokiamas blogumas. Bijojo... Grįžti į save, į savo gyvenimą buvo lengva. Kone visi pradedant Elissa ir baigiant Rebekah Mikaelson priėmė jį atgal išskėstomis rankomis. Esant tokiame komforte lengva pamiršti, kad savyje tebesinešioji ir, ko gero, visados nešiosies būtybę, kuri sukėlė tau, o juo blogiau, kitiem neįsivaizduojamai daug skausmo. Pamiršti ne vienus metus trukusią tikrų tikriausią agoniją išgyvenant didžiausias savo baimes, nesibaigiantį mėginimą sunaikinti tave iš vidaus. Juodoje liepsnoje paskendęs Sebastiano kūnas lindo pro sieną kiaurai. Sustabdė save, atsitraukė. Norėjo likti už jos, apsaugant aplinkinius nuo to, ką galėtų padaryti nesusivaldęs. Ko negalėtų sau atleisti. Užgniaužė tamsiąją ugnį savyje kaip buvo pratęs gniaužti visas į savisunaikinimą vedančias emocijas. Ir tai suveikė. Suvokęs, kad ne tokį jau ir trumpą laiką visiškai nesekė įvykių "fronte" susikaupė. Netrukus netoliese sumirguliavo ne pirmą kartą akyse regimas portalas.
Lemtinga akistata su Charitonu, įvykusi prieš eilę metų pareikalavo neįtikėtinai daug jėgų. Dvi visiškai kontrastingos, bet jėga proporcingai lygios būtybės mūšyje vienas kitą tiek pat sužalojo, kiek ir išvargino. Ir vien tik todėl, kad savo pusėje turėjo Katherine ir Mason'ą Lockwood'ą Sebastianui pavyko originalųjį vilkatą įveikti. Kai Varias informavo jį apie Geminus sugrįžimą Sebastianas smarkiai to nesureikšmino. Ir visgi dabar išvysti jį netoliese Marcus'o buvo siaubinga. Tai ką paklaikęs Redford'as rėkė, kaip įnirtingai stengėsi prasilaužti pro barjerą, kaip smarkiai jo viduje sunkiai slopinama paties pragaro dalis stengėsi ištrūkti, viskas veltui. Lemtingos šio pasaulio sergėtojo gyvenimo akimirkos sukosi Sebastiano galvoje užburtu ratu. Nuo kraujo kvapo, kurį jautė visu savo kūnu jam darėsi bloga. Nusviręs veidas sušlapo nuo juodų, klampių ašarų. Kai pakėlė smakrą oponentus pasitiko šalta, bejausmė, žvėriška, ciniška grimasa ir žvilgsnis, kurį Ana žinojo. Degantis žvilgsnis, kuris nepriklausė Sebastianui.
- Nieks neapsaugos jūsų nuo to ką aš jum padarysiu,-vyras smogė sugniaužtu kumščiu į magiškąjį barjerą ir jis sudužo į šipulius. Paėjo arčiau vien tik tam, kad paliudytų kaip greitai susipakavę oponentai išnyko pro tą patį portalą. Akimirkai Sebastiano ir Anos akys susitiko ir vampyras jose išvydo šį tą itin žmogiško. Baimę. <...>

Grįžus Charitonui, po Marcus'o mirties Liviana Varias priminė besielį indą. Mirus Marciai ji priėmė, susitaikė. Mirus Saloninai - priėmė susitaikė. Tačiau Marcuso mirtis ją sugniuždė, atvėrė ilgai gniaužtą kitų šeimos narių netekčių skausmą. Ji jautėsi bejėgė pasipriešinti ar tuo labiau kažką pakeisti. Sebastianas iš pradžių troškęs kraujo labai keistai, mažne nenatūraliai nusiramino. Mechaniškai ir nepriekaištingai jis tęsė savo kasdienes veiklas nerodydamas jokių akivaizdžių emocijų. Po Charitono spektaklio su bomba Vampyrų Taryba vėl išsivalė nariais. Išgyveno tik Mariella, kurios itališkos kilmės grožis liko su laiku pataisomai sugadintas deformacijų bei sunkių nudegimų. Siekdamas apsaugoti Rebeką perėmė visą ugnį į save ir draugę pavadavo. Išnykusį nemirėlių elitą greitai susigviešė pakeisti būrelis naujų. Neketino nieko atrinkinėti be pirmininkės, tačiau daugybę vampyrų mirčių skaudžiai išgyvenančius įtakinguosius pamaitino išnešdamas teroro akto kaltininką - Charitoną, paversdamas jį itin intensyviai ieškomu asmeniu. Nenutylėjo ir apie tai kas jis per vienas, ką sugeba, kokios yra galimos jo silpnosios vietos (na, kad "RedCorp'o" mokslininkai turėtų ką veikti kurdami ginklus). Ir viskas tik tam, idant jį išraustų, kad ir iš po žemių. Sebastianas nebe turėjo pašonėje Katherine ir Mason'o; dešimt, dvidešimt vampyrų vilkatas išvaikys kaip mašalus, bet jeigu puls didelė, techniškai bei technologiškai pasiruošusi armija su pačiu pirmuoju vampyru priešaky - jiem pavyks. Kam keisti iki tol pasiteisinusią strategiją? Visgi pati nemaloniausia plano dalis, tai pasiruošimas, kuris reikalavo kantrybės ir laiko. Sebastianas jautė neturintis užtektinai abiejų. <...>

- Koks mūsų planas?-tarė išgirdęs artėjančios Livianos žingsnius, šlamančius sausoje žolėje. Trys pilki, skirtingais vardais išgraviruoti antkapiai, po kuriais gulėjo Marcios, Saloninos ir Marcuso kūnai stovėjo atokiausiame Redford'o valdų kampe, paslėpti po dideliais, šimtamečiais medžiais. Sebastianas čia nesilankė. Per sunku nepradėti savęs kaltinti už tai, kad nesugebėjo jų visų apsaugoti, kai to įrodymas pūpso prieš akis, kai giliai įkvėpęs tebegali užuosti dulančių kūnų kvapą ir susikaupęs girdėti, kaip juos graužia vabalai. Priešingai, nei Sebastianas, dėl šių šeimos narių likimo Liviana nekaltino nieko. Jei jų giminė nebūtų susitepusi rankų juodąją magija, jų visų gyvenimai būtų pasibaigę prieš daugiau nei du tūkstantmečius. Kad ir kaip skaudu nebūtų, viskas kas turėjo pradžią, turėjo ir galą. Moteris tikėjosi iš Sebastiano kokios kvailos filosofinės įžvalgos, bet ne klausimo, kuris skelbė labai aiškią žinutę.
- Aš nesikausiu,-tarė nusivylusi, pavargusi, pakėlusi išblyškusiame veide net ir tamsoje ryškiai žibančias savo išraiškingas, paraudusias rudas akis. Redford'as šnirptelėjo suirzęs.
- Tada čia stovės ne trys antkapiai. Liv...-jo griežtas tonas sušvelnėjo, kai į dukrą kreipėsi ir atsisuko. Vampyro fizionomija dvelkė... melancholiška ramybe,-Aš negaliu įveikti jų vienas.
- Tėti, Charitoną kartą įveikiau aš, sekantį tu. Ir jis vis tiek sugrįžta. Ir kiekvieną kartą vis stipresnis. Kai perdaviau Marcus'ui savo galias aš labai aiškiai žinojau ko noriu. Noriu atsiriboti nuo kovų, kuriom paskyriau visą savo gyvenimą. Ištisus šimtmečius. Pavargau nuo to. Noriu ramiai pasenti, stebėti kaip užauga Sebastianas ir numirti. Neatrodo, kad prašyčiau labai daug.
- Aš irgi bandžiau nuo viso to pabėgti. Daugybę kartų, tiesą pasakius. Visus tuos kartus, kai tikėjausi, kad Saulė nudirbs juodą darbą ir pavers mane krūvele pelenų, kai išgėriau vaistą nuo vampyrizmo, kai mylėjau, tikėdamasis, kad šį kartą viskas bus kitaip. Ir supratau, labai aiškiai supratau vieną dalyką - tu nepabėgsi nuo to kas esi. Kartais sunkiausia ir reikšmingiausia ką gali padaryti, tai priimti save koks esi.
- Arba kovoti toliau, kol pasieksi savo suknistą tikslą?
- Būtent to tavęs ir prašau! Kovoti už savo laimę. Liv... Tu, vaikai... Jūs esat viskas ką aš turiu. Nušluosiu nuo žemės paviršiaus visus, kurie išdrįs į tai pasikėsinti.
- Ir tu galvoji, kad ta moteris iš kito pasaulio negalvoja taip pat? Jūs sunaikinsit viską besikaudami dėl to paties!
- Tebūnie!-suriko, trykšdamas ryžtu ir pagieža,-Sergėtoją ir mane gali sukišti į tą patį supistą akmenėlį, kuriame laikei Chariton'ą ir galėsim ten kautis iki kol apsišiksim.
Abiejų dialogo dalyvių veidai reikšmingai pasikeitė, tačiau dėl skirtingų priežasčių. Sebastianas žvilgtelėjo į konkrečią pusę, kurioje išgirdo garsus bei pajuto išskirtinį kvapą. Žybtelėjo pranykdamas erdvėje, trumpam palikdamas Livianą vieną.
- Mažoji princese, ką čia veiki?-tas itin švelnus, specifinis tonas.
Moteris girdėjo ne per toliausiai nutolusius balsus.
- Jūs rėkiat ir aš noriu gerti.
Lėtai eidamas, laikydamas rankose prie peties prigludusią Avalon Sebastianas, švelniai glostydamas rusvus jos plaukus sugrįžo prie savo pirmagimės.
- Tiesą pasakius, akmenėlio reikaliukas gali suveikti. Sergėtojai, o ne tau, ar supranti mane?
- Mhm,- myktelėjo žvilgtelėdamas į ryškią mėnesieną, kuri it šaipydamasi priminė jam paskutines Marcuso gyvenimo akimirkas,-Sunkiausia bus sugalvoti kaip ją į tuos spąstus įvilioti.
- Pabandykit su spurgytėm,-mergaitė smagiai sukikeno įsikniaubdama į tėvo krūtinę. Sebastianas atrodė nemaloniai nustebęs. Absoliučiai niekas negalėjo įvardyti Samuel'io ir Avalon sugebėjimų, bet ar ji galėjo kažkokiu būdu įsibrauti į jo galvą? Galėjo prisiekti nė žodeliu nei vienai iš dukrų neužsiminęs apie konkrečias susidūrimo su sergėtoja detales.
- Tu turėjai miegoti prieš tris valandas, gudruole. Eime atsigerti šokoladinio pieno.
Palydėjusi Redford'ą žvilgsniu Liviana nejučia nusišypsojo. Ji prisiminė save Avalon metų ir tai, kad Sebastianas buvo jai nuostabus tėtis. Jos akyse ir širdyje liepsnojo užsidegimas.

Sukoncentravusi, regis, paskutines jėgas Liviana apgaubė dvarą serafimų magija paremtu burtu paversdama namus šiokia tokia saugumo oaze. Akistatos metu Sebastianas atpažino keletą metodų, kuriuos naudojo Ana, o tai tapo itin vertinga informacija kuriant apsaugą. Serafimų magijos neįmanoma panaikinti serafimų magija, ji neveikia analogiškos jėgos griovimo principu. Tad nepaisant visų potencialių grėsmių, dvare ji jautėsi galinti apsaugoti, visų svarbiausia, vaikus. Ji griežtai niekur jų neišleido, lygiai taip pat, kaip nedrįso eiti kažkur pati. Žinodama, kad išoriniame pasaulyje nevaldomas šlaistosi jos didžiausias baubas, Liviana jautėsi mažų mažiausiai nesaugiai. Tamsiaplaukei patiko namų šeimininkės/motinos rolė, tačiau ji ilgėjosi savo veiklos. Ji nebuvo pratusi būti išlaikytine, nenorėjo sėdėti Sebastianui (finansiškai) ant sprando net jeigu vampyras ir galėjo sau tai leisti. Nusprendė pradėti dirbti iš namų. Be jokios abejonės tikrai ne visus meno kūrinius buvo įmanoma pristatyti tiesiai į dvarą, tad rekonstravo visokius mažmožius vildamasi, kad sudeliojus labai konkretų susitvarkymo su Ana ir Charitonu planą pavyks jį įgyvendinti greitai.
- Esu tikra, kad tavęs čia seniau nebuvo,-murmtelėjusi ji timptelėjo už plauko ryškiame dirbtiniame apšvietime nutviekstame veidrodyje stebėdama savo atvaizdą. Tarp pirštų ji pasukiojo ir sąžiningai nužiūrėjo žilstelėjusį odos darinį. Dažnos moters siaubas ją itin nudžiugino. Liviana Varias nepasikeitė nuo pat tos akimirkos, kai už pasaulio saugojimą atsakingos raganos ir raganiai paaukojo savo gyvybes apjungdami savas energijas bei žinias į vienos išrinktosios esybę. Eis laikas, o į užtarnautą "pensiją" išėjusi sergėtoja keisis vis labiau ir labiau. Tarsi jos jaunystė maitintų mažojo Sebastiano augimą bei tapimą vyru. Apžvelgdama savo gyvenimą ji galėtų patikinti, kad tai būtų pats "organiškiausias" įvykis jame. Išgirdusi skambutį į duris tamsiaplaukė pastvėrusi kavos puodelį nužingsniavo tinkamai sureaguoti. Liviana laukė ypatingo užsakymo - jai reikės perdaryti keliose vietose pažeistą skulptūrą. Atsirėmusi į durų staktą ji stebėjo, kaip stačiakampio formos, akivaizdžiai sunkią, ant platformos pastatytą dėžę pristatymo vyrukai bando sėkmingai perkelti ant stumdomo vežimelio.
- Aja jaj,-suaimanavusi mostelėjo ranka ir nuo platformos kone krentanti skulptūra grįžo į saugią padėtį. Maloniai šypsodamasi ji pasirašė perdavimo dokumentus patikinusi, kad jai nereiks pagalbos įvežti meno dirbinį į vidų. Kai vyrukai išvažiavo, Liviana pajudėjo į pastato vidų tempdama skulptūrą paskui save nematoma jėga. Išnagrinėjusi užsakovo jai pateiktus protokolus ji bene iš karto ėmėsi darbo.
Skulptūra, vaizduojanti aukštą, liekną moterį buvo tiesiog pribloškianti. Žvelgiant į ją galėjai pagalvoti, kad žiūri į gyvą moterį. Kiekviena mažiausia detalė, odos pora, odą vagojanti raukšlė buvo atkartota fantastišku tikslumu. Per visą savo meno dirbinių restauratorės karjerą ji nebuvo mačiusi nieko panašaus. Kone iš karto tamsiaplaukė pastebėjo ir tai, kad meno dirbinys nebuvo smarkiai pažeistas. Aptiko tik kelis įtrūkimus kojoje bei lūpoje. Užsimaišiusi reikiamo tinko ji pradėjo darbuotis. Liviana visados dirbdavo itin kruopščiai bei susikaupusi. Ir kai skulptūra netikėtai atgijo, ta pačia koja, kurią ji bandė užglaistyti užvažiuodama jai per veidą, vikanės nustebimo mastą būtų sudėtinga išmatuoti. Prieš tai Varias kurstęs ryžtas virto pasimetimu ir baime.
- Žinojau, kad susidursim, bet nesitikėjau, kad taip greitai,-neskubėdama keltis nuo žemės Liviana prispaudė pirštu kraujais srūvančią nosį. Varias jau buvo paruošusi akmenį, tačiau įvyliojimo į jį planas tebeliko neišspręstas. Todėl ji ėmėsi visai kitokios taktikos,-Tavo motina. Ji bandė su tavimi susisiekti. Tačiau per klaidą susisiekė su manimi. Tik tada supratau, kad mūsų energijos yra beveik vienodos. Ana, tu privalai su ja pasikalbėti. Pasikalbėti su Katherine.
Absoliučiai netikėtą, iš koto verčiantį kozirį šviesiaplaukė galėjo palaikyti blefu. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Vargu ar ji buvo kam iš šio pasaulio atstovų minėjusi savo motinos vardą. Be labai konkrečios, svarbios priežasties Liviana negalėjo žinoti ir to, kad judvi yra beveik tas pats asmuo apdovanotas netgi tokiu pat vardu,-Nesikauk su manimi čia, prašau. Dvare yra vaikų,-tai nebuvo taktita, o absoliučiai nuoširdus maldavimas. Kažkas Anos veide ir ypatingai jos žvilgsnyje leido suprasti, kad ji taip lengvai nesustos.

by **Liviana Ambrose** Pen. 08 25, 2023 12:33 pm

Sudarydama iš tiesų sudėtingą ir ne kiekvienam pavaldžią, serafimų šviesia grindžiamą, apsauginę terpę Liviana Varias neįvertino vieno aspekto, ji neapsaugojo “namų” nuo savęs pačios. Tikriausiai kaltė buvo tame, kad pasakodamas apie naują priešą, kuris priešingai nei visi prieš tai buvę, padarė nepataisomą žalą, praretindamas tokio mąsto bloodine… Sebastian’as pašykštėjo paaiškinimo esti Ana yra ne vien kito pasaulio, kurį sunaikino Xerces, sergėtoja. Energetiškai ji yra tokia pat kaip Varias, kad judvi yra beveik tas pats asmuo apdovanotas netgi tokiu pat vardu. Ir žinant šią reikšmingą detalę, būtu nesudėtinga pasiekti reikiamą prielaidą: vaikus apsaugoti būtu galima tik tuomet, kai atsirastu būdas šiuos apsaugoti nuo “į penciją” išėjusios sergėtojos. Žvelgiant iš realios perspektyvos Liviana Ambrose neturėjo ko prarasti, nebuvo iš tų, kurioms užtektu banalaus “atsiprašau, bet viskas buvo šiek tiek kitaip” už sunaikintą visatą. Jos tikslas buvo priversti Xerces išgyventi absoliučiai viską, ką teko išgyventi šiai. O jis juk ne be reikalo saugojo Redford’o family. Ir kai nebe liks nei vieno, kuris jam rūpi, smogti paskutinį smūgį.
Šviesiaplaukė ne atsitiktinai pasirinko Geminus. Atsidurdama svetimame pasaulyje, ji turėjo užtektinai laiko, idant galėtu iššniukštinėti “Visus Kelius į Romą”, sužinant užtektinai informacijos apie kiekvieną iš Varias / Armstrong kraujo linijos narį. Tame tarpe ir lokaciją, kurią šie vadino namais. Tikėtis kad moteris būtu bandžiusi taikytis prie šio pasaulio taisyklių, būtu naivu. Ji nepasirinko sunkesnio kelio, bei nesinomavo transporto priemonės. Paprasčiausiai atvėrė žaižaruojantį portalą, nuvedusi ją tiesiai prie Redford’o rezidencijos. Po savęs vyras paliko ganėtinai ryžkų energetinį pėdsaką, kuris nemaloniai dirgino ir pulsavo, lokalizuodamasis rande. Šie namai buvo pritvinkę jo energijos, kvapo ir keistos tamsos potėpio, nepriklausomai nuo to, kad namuose kur buvo Liviana, tai turėjo savaime “išsivalyti”. Sumerkusi akis, moteris leido vietiniu oru prisipildyti plaučiams, sukutenti nervines ląsteles, leisti visu kūnu susilieti su energija. Lengva drėgmė, vėsuma maloniai apgaubė josios esybę, ir kai ji pramerkė savo šviesiai mėlynas akis, lange pasirodė mažas berniukas. Šviesiaplaukės veide subolavo draugiška šypsena, kuomet kilstelėdama vieną ranką, ji pasikvietė berniuką išeiti iš namų. Mėlynų akių žvilgsnis netrūko persikelti ties sergėtojos veidu, kuomet papūsdama sau į delną, ji suformavo ore pasklidusius žaižaruojančius, dėmesį prikaustančius “muilo burbulus”. Sunku pasakyti, ar berniukas buvo labai drąsus, ar suveikė josios energetika kuri atitiko jojo mamos, o galbūt tiesiog patraukė tas nedidelis medalionas ant Anos kaklo, talpinantis pirmojo vilkato kraują. Tačiau mažasis Sebastian’as, labai noriai išbėgo į lauką. Nepriklausomai nuo to, kad mama kategoriškai to daryti neleido. Ana priklaupė ant kelių, kuomet draugiškai nusiteikęs trimetis pasileido į josios pusę. Dar kelios akimirkos, ir ji savo lieknomis rankomis pačiupo mažametį į glėbį, tvirtai ir žaizmigai šį apkabindama, tarytum at some crazy point berniukas buvo ir jos.
– Laaaaabas mažyli! – Specialiai suplonino savo balsą, kuomet paskirdama dėmesį berniukui, ji ėmė šį kutenti. Pasigirdo vaiko kriznimas, kuomet jis stengėsi “kovoti” su kuteliais. Šitai ilgai neprailgo, kuomet nepaleisdama berniuko iš savo glėbio, ji kaip mat priglaudė svo lūpas prie šio smilkinio. Jie abu buvo veidu pasisukę į didžiulio dvaro pusę. – Noriu su tavimi pažaisti vieną žaidimą, bet tu privalai tai išlaikyti kaip mūsų didžiulią paslaptį. Mhm. Niekas, net manytė negali žinoti apie tai… Ar gerai? Juk tu jau diiiiidelis vyrukas, ir moki turėti paslapčių? – Jai bekalbant, berniukas savo pirštukais stengėsi pasiekti burbulus, kurie nuo prisilietimo sproginėjo, subyrėdami kažkuo panašiu į žėručius. Tai masino vaiką, tai atrodė kaip tikrų tikriausia magija. Tiesa, tokia ir buvo. Tačiau priešingai nei ta, kurią Ana naudojo prieš Marcus’ą, ši buvo tyra. Jo nuostabos kupinos akutės privertė ją nusišypsoti dar kartą. Ana niekada neturėjo savo vaikų, sąmoningai atsisakydama tokios galimybės. Josios pasaulis buvo pernelyg arti pragaro, pernelyg pavojingas, kad prisileisti bent jau mintį apie motinystę. Ji dievino vaikus, nepriklausomai nuo to, kad paskutinė patirtis, kurią ji turėjo su šiais mažais žmogėliukais, paliko jai per gilų randą. Jos atsiminimai saugojo momentą, kuomet nuo euforijos paklaikęs feralas čiaumojo tai kas liko nuo kūdikio rankytės. Su kokiu pasimėgavimu monstras čiaupsėjo, skleisdamas gerklinius garsus. ŠŪVIS, monstras krito, iš burnos taip ir nepaleidęs galūnės. Jos širdis plyšo į tūkstančius šipulių. Tą akimirką ji suprato kad niekada sau neleis šios prabangos, šios laimės. Nes ta laimė, atsidūrusi netinkamuose rankose, greičiausiai bus paskutiniu etapu josios ilgame gyvenime. Galbūt todėl, turėdma visas galimybęs dabar pat pradanginti berniuką, ji nepadarė jam nieko blogo, atvirkščiai.
– Turėsi sugauti ir pirštuku paliesti visus burbulus, ir tuomet… Tuomet atsiras didelė staigmena. Didžiulė graži puokštė. Kurią kai tikras didelis vykukas galėsi padovanoti mamytei. Ir ji bus be proto laimimga, tave pamačiusi. Ar gerai? – Suplonintas josios balsas skambėjo švelniai, o rūpestingi prisilietimai prie mažojo Sebastian’o davė pasitikėjimo. – Al tokia glazi kaip tu? – Jo švepliuojantis balsas suvirpino aplinką, dėl ko tik dar stipriau jį apkabinusi, Ambrose ir vėl pakštelėjo jo putlų skruostuką. – Nee, tokia graži ir saldi kaip tu. <…>
Ji suformavo energetinį kupolą, kuris apsaugojo teritoriją, kuriuoje ji netrūkus ketino palikti berniuką su jo fenomenalia užduotimi. Kupolas subyrėti turėjo tą pat akimirka, kuomet prie jo būtu prisilietusi Liviana, kuomet bet kurio kito paprasčiausiai neprileistu. Bei neišleistu Sebastian’o mažojo į laisvę, kur jis galėtu susižeisti. Magiški burbuliukai skraidė aplink berniuką, o jis su rimtu veidu stengėsi atlikti savo užduoti idant padarytu mamytę šiek tiek laimingesnę.

Išradingumui ribų nebuvo. Žinoma visada buvo galima elgtis steriotipiškai: įsispausti į aukštakulnius, bei praeiti pro paradines duris, į visas puses žarstant grasinimus. Neklasiška ir neskanu. Liviana įsileido savo “antrininkę” savo noru, ne pati to nesuprasdama. Nuoga, tobulai sulipinta moteriška skulptūra iš tiesų traukė akį savo kruopščiomis detalėmis. Susidarė įspūdis, tarytum menininkas buvo sudėjęs visą savo sielą, idant kurinys atrodytu kaip galima labiau tikroviškas. Būtent tokie eksponatai dažniausiai yra statomi į labiausiai vertingą vietą, Luvrę. Keista, kad būdama meno žinovę, Liviana niekada ankščiau nebuvo susidūrusi su panašaus plauko kūriniais, kurių tarpe šis nebuvo vienintėliu. Galbūt ji paprasčiausiai buvo perdėm susižavėta mintimi, kad pagaliau gavo kiek rimtesnę užduotį, kurią net pakelti be magijos pagalbos buvo sunku. Skulpūra nebuvo stipriai pažeista, viso labo keli įtrūkimai, kuriuos ji būtu sutvarkiusi. Tačiau kuomet besielis objektas atgijo, smūgio būta stipraus. Liviana pavyta gravitacijos parkrito, o iš nosies pasirodė klampus raudonas skystis. Josios akyse skulptūra ėmė mirgėti, prarasdama įprastą balkšvą atspalvį, ir su kiekviena akimirka tapdama vis labiau žmogiška. Nuogas Anos kūnas netrūkus apsigaubė magiškai sukurta apranga. Auksiniai šarvai, prie kurių prikabintas ląsas, bei neišskleista dvipusė Ietis. Nulipdama nuo skulptūroms būdingo pjedestalo, Ana vos pastebimai palenkė galvą, nužvelgdama tai, kad priešininkė neskubanti netgi pakilti. Per silpna? Tempia laiką?
– Negreitai, šiek tiek užtrūkau nes turėjau organizuotis vizitą pas tavo mylimą dėdulę. Tą patį, kuris valdo pragarą ir pagal ex sergėtojo žodžius, turėtu duoti man į kaulus, kaip ir visa likusi “ŠEIMA”. Gražus vyras, siaubingas charakteris. – Šiek tiek primerkusi akis, ji savaime leido pasidaryti prielaidą, kad kažkas nutiko. Kažkas, kas neleido Silvanus įsikišti, kuomet tapo daugiau nei akivazdu esti grėsmė yra daugiau nei reali. Kad Xerces palikti pėdsakai visus baigia pasivyti. Ką tokio Ana galėjo padaryti asmeniui, kurį pažaboti beveik nerealu? Primestinai maloni šypsena pasivaideno gražuolės veide, kuomet ji atrėmusi savo delnus į šiek tiek sulenktus kelius, gana įtemptai pažvelgė į tamsiaplaukę. Kažkokia prasme tai netgi ėmė atrodyti esti žvelgtu į veidrodį, kuris atspindėtu visiškai kontrastiškai kitokią išvaizdą. Visgi, tai kad Liviana atsisakė jai suteiktos dovanos, ar prakeiksmo. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi… Tai toli gražu nereiškė kad tapo labiau menkavertė. Net su aiškia jėgos persvarą, Ana žvelgė į oponentę kaip į lygią sau. Skirtumas buvo tik toks, kad dabar jos nekaustė neliečiamumo pančiai, kurie buvo su Marcus’u. Šviesiaplaukė ketino paberti dar kažkiek intriguojančių trupinėlių, kuomet Livianos mestas kozeris, privertė josios veido išraišką pasikeisti. Prieš tai primestas švelnumas pradingo, Ana tapo kur kas labiau neemocionali. Tai buvo apsauginis barjeras, neleidžiantis parodyti josios emocijas. Kurios it cunamis apsupo visą josios moterišką kūną. Priminimas apie mamą buvo skaudus, dūriantis ir dūsinantis. Prieš akis ir vėl sugrįžo tas pats kovos epizodas, kuomet savo artimuosius matė paskutinį kartą. Jos lūpos suvirpėjo, kuomet nedelsdama laiko, ji keliu smogė oponentei į veido srytį.
– Užsičiaupk! Tavo blefas neturi pagrindo, nes Katherine yra mirusi kartu su visu pasauliu, kurį sunaikino Xerces ar tavo mylimas tėvukas. Jokio skirtumo nėra. – Iškošusi tai pro dantis, ji aiškiai nebuvo nusiteikusi žaisti, kuomet pasikliaudama magiškais sugebėjimais, iškėlė liauną gražuolės kūną į orą. Įsiplieskė nelygi kova, kurioje Liviana nebuvo pasiruošusi. Ana buvo pranašesnė ne vien kovos žiniomis, bet ir magiškomis. Naudodama triukus, su kuriais gražuolė tamsiaplaukė nebuvo susidūrusi. Ką kalbėti apie tai, kad viena jų buvo nemirtinga, kita ne. Smūgiai, magiškos atakos nesibaigė, ir kažkuriuo metu kontraatakų paprasčiausiai nebe liko. Liviana buvo nugalėta, jos širdies plakimai stipriai suretėję. Krauju buvo suteptas josios veidas, rankos, ir drabužiai. Krauju taip pat suteptos buvo ir sienos, bei kovos metu sutrupinti badai. Lemtingas mūgis galiausiai parvertė Livianą ant grindų, o tuomet prasidėjo tikrų tikriausias košmaras: Jis išnėrė iš tamsaus koridoriaus, antrame aukšte. Natūraliai išraiškingi, pikti Chariton’o veido bruožai apsupti atitinkamo apšvietimo atrodė dar labiau sumonstrėję. Už pakarpos priešais save jis “vedėsi” trimetį berniuką, kuris aiškiai įbaugintas buvo apsišlapinęs vilkėtas kelnęs. Vilkato veide savo ruožtu buvo matomas pasišlykštėjimo kupinas vypsnis. Tarytum terliotis savo rankas į tokį niekam tikusį objektą jam buvo paprasčiausiai nemalonu. Vyras nemėgo lengvų kėlių, visuomet pasirinkdamas tai kas sudėtinga, bet tuo pačiu metu įdomu. Jis mėgo kelti sau iššūkius. Lygiai taip pat, kaip kadaise iš visų pasirinko Livianą, dabar buvo nusiteikęs paversti jos gyvenimą pragaru. Už pakarpos kilstelėjęs berniuką, jis visu jo kūnu smogė į virš turėklų įmontuotą vitražinį langą.
– Tuk, tuk! – Smogė ir į antrą, vėliau trečią. Vaikui per kaktą ėmė bėgti kraujas, jis netęko sąmoningumo. Tuo pačiu metu, Ana paskubomis pasigavo ląso, kurį atitinkamai mestelėjusi, sukaustė visą Livianos kūną, Tokiu būdu imobilizuodama josios judėjimą. Viskas kas liko motinai, stebėti kaip josios sūnus buvo kankinamas to, kuris jai pačiai kėlė didžiausią košmarą. Gailėtis esti buvo per silpna, kad pavargo, kad pasidavė žmogiškiems troškimams, atidavusi savo nemirtingumą… Kuris buvo iššvaistytas nepatyrusio vikano. Jos spiegimas suskatino Ana tik dar labiau suveržti josios kūną. Jos abi dabar žvelgė į viršų, į tą patį asmenį, kuris panašu kad smaginosi turėdamas absoliučią veiksmų laisvę. – Pasakiau: tuk, tuk. Ei, ramiai moterytės. Man pimpalas stojasi nuo minties kad susidvėjinusi mano mylima žmonelė dabar turi dominantinę ir submisyvią puses. Mielai iškruščiau kiekvieną. – Šiek tiek kilstelėjęs sąmoningumą praradusį vaiką, tačiau vis dar kvėpuokantį vaiką, atrėmė šį į tūrėklus.
– Beeet, aš suprantu: pasaulis eina velniop ir visą kitą. Dabar netinkamas metas. Yra svarbesnių reikalų. – Klausydama Chariton’o kalbos, Ana nusuko akis kaip tik tuo metu, kuomet vilkatas nusprendė pademonstruoti savo naują žaisliuką, akivaizdžiai niekuo dėtą berniuką.
– Tai kur aš baigiau? – Netikėtai ir vėl prasitarė Chariton’as, tačiau laisvoje jo rankoje pagaudamas šviesą sublizgėjo virtuvinis peilis. Greičiausiai pasisavintas iš šiuose namuose buvusios virtuvės. Galbūt net tas pats, kuriuo prieš kibdama į darbus naudojosi Liviana, idant paruošti maistą tiems, kurie šiuose namuose nebuvo priklausomi nuo kraujo dietos. – Ak taip. Tuk tuk! Kas ten? Geriau. Kas geriau? Geriau pasiimkite skėčius, nes tuoj supistai pradės lyti… – Tardamas paskutinį savo žodį, tuo pačiu virtuviniu peiliu, vilkatas perrėžė berniukui kaklą, leisdamas arteriniam kraujui plūpstelėti ant apačioję buvusių moterų. Tačiau nepanašu kad jam to buvo gana, juk netrūkus jis it gyvulį, pėrrėžė berniuko pusiaują. Atlenkę, kad tame mažame kūne buvę viduriai taip pat pasileistu apačion per tūrėklus. – Nežinau ar tikrino kas oro prognozę, bet jei dar kartą pamatysiu plaukuotą apgamą ant tavo močkrūšio tėvo snūkio, prasidės ne tik lyti. Velnias, prasidės ne tik audra. Bus prakeiktas uraganas! – Tulžingai, paniekinančiai nuskambę jo žodžiai buvo palydėti tuo, kad jis pervertė brutaliai nužudyto mažojo Sebastian’o kūną per tūrėklus, bei numetė. Skardus Chariton’o juokas buvo girdimas net tuomet, kai jis ir vėl patraukė tamsaus koridoriaus link. Ana atlaisvino ląso, kuris išsiskaidydamas žėrinčiomis ugnelėmis, ištirpo ore, netrūkus ir vėl atsidurdamas ant josios šarvų. Skausmingai spirdama Livianai į nugarą, Ana privertė ją trenktis kruvinu veidu į grindis. Realybė sudrebėjo, taip neženkliai, taip neakivaizdžiai, kad moteris net nesuprato kad šiek tiek toliau, tarp kraujo ir vidurių mišrainės guli visai ne josios berniukas, o viso labo išdrąskytas didelis šuo. Stiklai nebuvo išdūžę, kas tik po laiko nurodys tai, kad ir vilkato čia nebuvo. Jis nebūtu praėjęs pro serafimų apsaugą. Ana savo ruožtu išliko absoliučiai nejautri, įsitempė tik josios kaklas. – Jei dar nesupratai, jei kiši nosį į mano ir Xerces reikalus, tai taps tikra. – Ana atsuko jai nugarą. Tai nebuvo paikas sprendimas, ji žinojo esti Liviana neturi nei fininių jėgų, nei emocinio stimulo. Žaidimas buvo tiek tikras, kad suabėjoti kad ne, nebuvo įmanoma. Portalas ir vėl atsivėrė, ji žengė, dar kartą mestelėdama žvilgsnį į panoraminio lango pusę, kur mažasis Sebastian’as vis dar stengėsi sugaudyti visus burbulus.
– Ana, dukrele! – Katherine balsas nuskambo taip, tarytum kiltu iš gelmių. Ir portalas užsivėrė. <…>

by **Jon Spencer** Sk. 08 27, 2023 4:58 am

Į aukštą, itin dailią, priešingai nei jos veiksmai bei ketinimai šviesią energiją skleidžiančią šviesiaplaukę Liviana žiūrėjo lygiai taip pat kaip į vieną tų monstrų, kuriuos buvo pratusi naikinti. Burtininkė negalėjo perlipti per save ir akmeniniame, bejausmiame jos veide matyti įskaudintą būtybę, kuri prarado viską. Neskubėdama keltis ji detalė po detalės dėliojo tolimesnį savo veiksmų planą net neabejodama, jog pagarbus dialogas čia nepadės. Negalėjo būti tikra, kad padės ir kažkokie veiksmai. Apie Aną tiek Sebastianas, tiek tuo labiau Liviana žinojo nedaug. Apie Aną minimaliai žinojo pats Xerces, kuris nereiškė poreikio su pasauliu, prie kurio sunaikinimo smarkiai prisidėjo susipažinti. Absoliučiai visi pranašumo svertai sviro būtent į viešnios pusę, tačiau įvertinti tai buvo ypatingai sunku. Šviežias, šiltas kraujas kapsėjo putliomis tamsiaplaukės lūpomis pranešdamas apie veikiausiai lūžusią nosį.
- Silvanus?-sumurmėjo puikiai veide perteikdama išgąstį, kurią pajuto. Žinia apie tai, kad Ana galėjo kažką padaryti paties pragaro šeimininkui atsisakė sutilpti į galvą. Juk jiem visiem taip velniškai pasisekė, kad Sailas neišsižadėjo šeimos (tiesa, tarpusavy jie nelabai bendravo), vertybių, liko ištikimas pats sau net ir protu nesuvokiamos galios akivaizdoje. Jei Tamsos pasaulio soste sėdėtų tas pats Xerces, labiau tikėtina, kad viskas nebūtų taip taiku ir faina. Liviana tikėjo, jog egzistuoja kažkokia absoliuti jėga, didesnė ir galingesnė už serafimus, už dievus, už patį pragarą, jėga, kuri laikui atėjus sustato viską į reikiamas vietas ir būna būtent taip, kaip turi būti. Net blogiausiose situacijose tai teikė vilties, kad kažkada bus geriau,-Kodėl? Silvanus yra geriausia kas pragarui galejo nutikti! Ar tu nori pasakyti, kad atlaisvinai sostą bet kokiai siaubingai būtybei, kuri jo užsimanys?-norėdama tikėti, kad šviesiaplaukė tiesiog blefuoja Liv šios didelės spragos jos keršto agendoje nepasilaikė sau tikėdamasi, kad tai Aną šiek tiek išblaškys. Neišblaškė, tačiau nebuvo ir nebūtų buvę palankesnio momento stoti į dvikovą.
Visi burtininkai savo antgamtiniams gebėjimas turėjo semtis energijos iš kažkur. Atjungta nuo neišsemiamų aukštesnės jėgos resursų, kurie atitenka sergėtojams, instinktų bei prigimties atžvilgiais negalėdami jos naudoti piktiems kėslams, Liviana energijos burtams sėmėsi iš visur, kur galėjo - portalų, kitų pasaulių, gamtos. Ir tai nepaprastai limitavo jos galimybes, kurių jos žinios tiesiog nekompensavo. Norėjusi atverti plyšį erdvėje, kuris jai padėtų "užsikrauti", vikanė turėjo atremti precizišką Anos ataką. Suspėjusi apgobti save apsauga moteris išvengė kelių itin pavojingų smūgių. Naudodama telekinezę pasiuntė sergėtojos pusėn keletą objektų. Ir keletą kartų net jai sėkmingai užvažiavo. Kaip tik tada, kai pajuto pakylėjimą viskas pasisuko jos nenaudai.
Magiškąjį ląsą Liviana pažinojo puikiai. Ją ir stebuklingą objektą siejo ilga, spalvinga istorija. Burtininkė gerai žinojo, kad supančiotasis neturi jokios galimybės išsivaduoti savo jėgomis. Elissos su Avalon dvare nebuvo. Tačiau kažkur pasislėpęs (arba ne) čia žaidė mažasis Sebastianas. Kiek toli Ana eis? Ar ji drįstų genama aklo keršto troškimo nuskriausti ir jį? Ne, ji nedrįstų. Kita kalba, jei tai darytų didžiausias Livianos Ambrose košmaras priešingai nei košmarams būdinga įgavęs visiškai apčiuopiamą, realią formą.
Išvysti savo sutuoktinį buvo gniuždantis momentas. Tačiau pamatyti jį atsivedant savo paties anūką... Livianai aptemo protas. Plūsdama kraujais, sumušta, bejėgė ji kriokė springdama ašaromis bei seilėmis. Apeliuodama į didžiausią kiekvienos motinos silpnybę Ana nepaliko vietos savo variacijai suvokti, kad tapo tobulos iliuzijos liudininkė. Tamsiaplaukė beveik negirdėjo vilkato žodžių, beveik nematė to ką jis daro, tačiau velniškai gerai girdėjo trimečio klyksmą, jo brutaliai maitojamo kūnelio lūžius, šlapią krauju sutelptą nekaltos sielos agoniją. Livianos kūnas pasidavė. Nustojusi priešintis ji tiesiog nurimo, į neapibrėžtą tolį žvelgė tuščias, negyvas žvilgsnis. Lyg mirtis būtų atėmusi jos dvasią palikdama tebeplakančią širdį.

Analizuodamas naujus Charitono veikų pėdsakus negalėjo nuvyti įkyrios minties, kad švaisto laiką. Ne veltui, tačiau švaisto. Prikėlusi originalųjį vilkatą distrakcijos reikmei, patikėjusi jam susitvarkyti su Marcusu Ana padarė viską teisingai, idant Sebastianas bandytų jį rasti. Iš kelių nusikaltimo vietų surinkti vilkato kailio, seilių pavyzdžiai, netgi viena itin svarbi filmuota medžiaga, kurioje galima įžiūrėti Charitoną savo žmogiškoje formoje leido susidaryti aiškų kriminalinį portretą, jog vyras elgiasi nenuspėjamai, chaotiškai, o tai apsunkina jo susekimą. Savo iškreiptu būdu jis linksminosi leisdamas ir kitiems tapti jo smagybių dalimi. Žuvo nekalti žmonės, vampyrai ir kuo ilgiau tas katės pelės žaidimas tęsėsi, tuo daugiau asmenų nukentėjo. Ir kai pradėjo jaustis beviltiškai aplankė netikėtos žinios - pavyko sučiupti vieną iš Charitono pakalikų, naujavirtį vilkatą. Geminus nemėgo vienatvės. Ilgi šimtmečiai kalėjimo stebuklingame akmenėlyje, po to sekusios kankynės pragare does it to you. Turėdami unikalų rūšies atstovą mokslininkai galėjo surinkti informaciją kas vilkatams yra žalinga. O galbūt netgi panaudoti jį siekiant Charitoną įvilioti. Ne, vargu ar jam rūpėjo jo paties kūriniai. Visados savotiškai kaip į silpnybę Geminus reagavo tik į Livianą. Tačiau naudoti ją kaip jauką galėtų tik nebent labai netikęs tėvas. Kita vertus...
Kai grįžo namo saulė dar nebuvo nusileidusi, todėl lipdamas lauk iš automobilio užsidėjo pirštines, tamsius akinius, kepurę, išskleidė skėtį. Neįmanoma priprasti prie to, kokį poveikį Saulė daro tavo kūnui. Įmanoma palaipsniui priprasti prie verbenos, jei esi Mikaelson'ų kraujo linijos vampyras. Bet. Ne. Prie. Saulės. Nustebo, kad judėdamas link įėjimo neatsirenkė į apsauginį Livianos barjerą, kurio kontūrų nematė ir nelabai dar buvo supratęs kur jie prasideda. Įėjęs vidun rado anūką pūdantį smegenis prie filmukų, susitempusį visus saldumynus iš tam skirtos spintelės, nutrupinusį sausainiais grindis, nutepusį ledų dėžėmis sofą.
- Sausainių monstriuk, ar mama leido tau kimšti tiek saldumynų?
Berniukas krykštelėjo turbo greičiu pasitikdamas grįžusį senelį, kuris komplikuotų suaugusiųjų santykių dėka tapo vienintelė pastovi vyriška figūra jo mažame, gražiame gyvenime.
- Mamu miega ant grindų,-paaiškinęs savo veiksmų laisvės priežastį berniukas prisiglaudė prie vampyro. Sebastianą nukirto bloga nuojauta.
- O kur ji miega ant grindų?
- Ten kur dirba.
- Tada eime ją pažadinti?
Artėdamas prie Livianos darbo kabineto jautė stiprėjantį kraujo kvapą. Siaubas smelkėsi į kūną kaip šaltis.
- O kur Elissa su Avalon?
- Negrįžo dar.
Šioks toks palengvėjimas.
- Vyruti...- kreipėsi į anūką pastatydamas jį ant žemės,-Įrašiau naujų žaidimų. Pabūk čia kol aš prikelsiu mamytę, gerai?
Joks vaikas neatsisakytų pamaigyti suaugusiojo telefoną. Padavė jį drąsiai įžengdamas į vidų. Liviana gulėjo ant grindų kraujuodama, paskendusi tylioje raudoje. Prie turėklų išvydo kraują bei organus, kurie nepriklausė žmogui. Studija praėjusio mūšio kontekste buvo nusiaubta. Žybtelėjęs akimirksniu atsirado prie dukros suimdamas jos kruviną, nuverktą veidą.
- Liv, kas nutiko, po velniais kas čia nutiko?!
Moteris atrodė paklaikusi, išnykusi.
- Jie nužudė Sebastianą,-ji tyliai sumurmėjo užbaubdama, užkriokdama sielvarto kupinu balsu.
- Liv, jam viskas gerai, bet tikrai vėliau skaudės pilvą.
Tėvo moteris negirdėjo.
- Šūdas,-sušnypštė nužvelgdamas kruvinus jos drabužius,-Palauk, aš...-pasinaudodamas tuo, kad į kraujo kvapą jau ir taip buvo suregavęs kaip bet kuris save gerbiantis vampyras, Redford'as perkando savo ranką. Pasirodė tirštas, juodas kraujas ir jis prisiminė, suprato negalėsiantis jos išgydyti,-Šūdas!
Vampyriško greičio dėka priskuodęs prie berniuko išplėšė iš jo rankų savo ryšio priemonę taip iššaukdamas trimečiams itin būdingą tantrum'ą.
Atvykus medicinos darbuotojams Liviana buvo sutvarstyta ir prifarširuota raminamaisiais. Patyrusi tikrą pragarą ji ilsėjosi savo kambaryje. Naktį kelis kartus klykdama kelėsi išgyvendama sufabrikuotos sūnaus brutalios mirties epizodus. Paryčiais nuslopus vaistų poveikiui ji prabudo žinodama, kad miegoti nebegalės. Sumušta, inkšdama iš skaudmo ji pasiekė sūnaus kambarį rasdama berniuką ramiai miegantį savo lovoje. Jos veidą užliejo palaimingos ašaros. Pasąmonėje ji buvo užfiksavusi tėvo žodžius, kad Sebastianui nieko nenutiko ir visgi privalėjo įsitikinti pati. Išbučiavusi sūnų moteris nusileido į apačią krypuodama link Redford'o darbo kambario, kuriame, nuojautai neapgavus, rado jį dirbantį prie kompiuterio. Vyras šiek tiek primerkė mėlynas savo akis pasitikęs Livianą su neįskaitoma išraiška veide. Padėjo dukrai atsisėsti, o tada švystelėjo jai stiklinį buteliuką su tamsiai raudonu, tirštu skysčiu viduje.
- Vampyro kraujas,-paaiškino, nors Varias ir taip jau žinojo.
- Puikiai supranti, kad neketinu jo gerti.
Sebastianas akimoju persimainė. Akys degė pykčiu.
- Paklausyk manęs Liviana, labai gerai įsiklausyk į ką tau pasakysiu,-vampyras bene urzgė. Pasirėmęs į fotelio ranktūrius jis kiek pasilenkė sumažindamas atstumą tarp pašnekovų. Moteris pasijuto grasinamai,-Man nusibodo elgtis gražiai. Tu išgersi tą suknistą kraują iki paskutinio lašo, nes man reikia, kad turėtum jėgų ir atliktum lokacijos burtą. Ne rytoj, ne tada kai pergyvensi savo traumą. O dabar.
Vampyras įteikė dukrai sandarų polietileninį maišelį su vilkato kailio fragmentais, kurių turėtų užtekti.
- Ar tu nenori sužinoti kas įvyko?-paklausė tyliai, jos rudos akys paskendo ašarose.
- Man nusispjaut. Bet ar nori žinoti kas įvyks? Pirmiausia rasiu Chariton'ą ir jį sumaitosiu už tai, ką jis padarė Marcusui. Kai rasiu sergėtoją, deja, bet ją ištiks lygiai toks pats likimas. Bandysi prieštarauti?
- Tu negalėsi įveikti jos vienas!-suriko pratrūkusi. Sebastianas nusivaipė.
- Galėsiu. Ir įveiksiu.
Blyškus vikanės veidas dar labiau pabalo.
- Žinau ką ketini daryti. Sebastianai, tu išprotejai. Tu negali leisti perimti jam kontrolės! Negali!
- Kas kalba apie kažkokį kontrolės perleidimą? Aš galiu jį valdyti.
Tamsiaplaukė nervingai nusijuokė.
- Tik visiškas kvailys galėtų manyti, kad gali valdyti arkdemoną.
- Galbūt atėjo metas nustoti mane ir jį diferencijuoti. Liv, ar tu nesupranti? Ar tu tikrai manai, kad yra kažkoks skirtumas?
Pasiekti tokią savirealizaciją toli gražu nebuvo lengva. Tačiau būtina. Jis saugojo save, savo moralę, iliuziją, neva gali būti kitoks, būti kilnesnis, geresnis. O tiesa buvo ta, kad...
- Būtybė iš pragaro be veido ir be asmenybės įkūnijusi tamsiausias mano savybes. Pavydą, galios troškimą, geismą moterų, kurių negaliu turėti. Kai jis įsiveržė į sergetojos pasaulį kurdamas planą kaip pasiimti daugiau galios, kai prievartavo Elissą, kai susitiko su Katherine ir išgelbėjo ją nuo mirtingumo paversdamas ją pragaro vartais, kai išdulkino Rebeką. Liv, tavo gera naivi širdis neleidžia matyti tiesos apie mane. Tai yra net ne viskas, o maža dalis nuo manęs neatsiejamos tamsos, su kuria kovoju kiekvieną suknistą savo gyvenimo akimirką. Nes aš pats esu ta tamsa. Tu žinai kas buvo kai leidausi jos užvaldomas. Tu kaltini Katherine už tai koks buvau, kai iš tikrųjų turėtum kaltinti mane. Ir sergėtoja neklysta. Esu kaltas dėl jos pasaulio prapulties. Aš netgi maniau, kad galiu jai viską paaiškinti, įtikinti, kad nesu toks kaip Xerces. Aš esu jis ir jis yra aš.
Vikanė klausėsi pakraupusi.
- Ar tu ketini lengva ranka numoti į viską ką dėl tavęs padarėm? Aš, Konoras, netgi Katherine...
- Ir ką jūs visi padarėt?-grubiai ją pertraukė,-Jūs pasiekėt miegančią mano paties asmenybės dalį, išplovėt ją į paviršių. Xerces pažabojau aš pats. Iki tol mano tamsa neturėjo balso. Dabar turi ir tegaliu bandyti prie to priprasti.
- Tėti,-kreipėsi švelniai suimdama Sebastiano ranką,-Demonas tik to ir siekia. Siekia pasėti abejonę, priversti tave pasijausti bejėgiu, kad griebtumeis jo kaip paskutinio šiaudo.
- Abejonių aš nebe turiu, širdele. Kai Charitonas grūmesi su Marcusu, aš panirau į save. Ir Xerces man tarė - išleisk mane. Liv, jis nėra užrakintas kažkokioje dėžutėje. Jis yra gyvas ir laisvas manyje. Dar gerokai iki jam mane apsėdant aš per gyvenimą padariau baisesnių dalykų, nei jis. Išskerdžiau fėjas, išnaikinau serafimus, neleidau Elissai būti laimingai, jau nekalbant apie nepavykusį eksperimentą su kelione laikui, kuris galėjo pasibaigti absoliučia apokalipse. Atsimerk ir pradėk matyti mane tokį, koks aš esu. Aš nesu... Geras.
- Bet ar nenori toks būti?
- Tik ne tada, kai fantastiška blondinė planuoja išskersti visą mano šeimą. Jūs esat priežastis to, kodėl aš noriu būti geresnis. Jei neliks tavęs, Elissos, vaikų...
- Aš... Suprantu.
Vis dar priblokšta Sebastiano atvirumo valandėlės vikanė atkimšo stiklinį buteliuką ir išgėrė jo turinį. Šaltas, šleikštus ir negyvas kraujas kaip mat sušildė sumušimus bei pradėjo juos gydyti.
- Kai rasi Chariton'ą privalai pažadėti man vieną dalyką,-ji atsistojo rudomis, tokiomis pat kaip Saloninos akimis įsikabindama į kontrastingas tėvo,-Nežudyk jo.
Redford'o mina persikreipė lyg būtų pauostęs šiukšlių, pastovėjusių vasaros atokaitoje. Liv suskubo paaiškinti.
- Mus sieja ilga, skausminga istorija, tėti. Ir ne tu turi joje padėti tašką.
Fair point if you think about it. Vampyras supratingai linktelėjo.
- Surask tą suskį ir turėsi mano pažadą. <... >

- Po galais,-moteris sušnypštė, kai netyčia alkūne bakstelėta gotikinė vaza nukrito ant žemės pažirdama į gabalus.
- Ar ir vėl kažką supylei? Kiek kartų tau sakiau - daugiau atidumo darbe!-senstelėjęs antikvarinių prekių krautuvėlės savininkas, besikuičiantis nedideliame sandeliuke iškišo galvą neketindamas praleisti progos savo darbuotoją aprėkti,-Bus išskaičiuota iš tavo algos,-dar ir pagrąsė prakauliu, kreivu pirštu. Tamsiaplaukė pritūpė prie dirbinio, jos pirštai sugrojo it spausdami nematomus fortepijono klavišus. Vazos dalys sulipo atgalios grįždamos ant stalo, lyg nuspaudus vaizdo medžiagos atsukimo mygtuką.
- Pone Stivensai, aš visiškai nieko nepadariau. Pažvelkit.
Senukas priėjo itin atidžiai kiek leido gyvenimo nuvargintos akys apžiūrėdamas rakandais nukrautas lentynas bei prekystalį. Neradęs prie ko prikibti, na, vis tiek rado prie ko prikibti.
- Budos statulėles dulkėtos. Nuvalyk.
- Gerai, pone Stivensai.
Tamsus, nedidelis antikvariatas buvo paskutinė vieta, kurioje galėjai tikėtis išvysti pusdievę, tačiau Cronica buvo pratusi prie nuolatinio pažeminimo, nes tai tiesiog yra jos gyvenimas. Dievai negalėjo daugintis tarpusavyje, grynakraujės deivės ovuliuodavo gal tik kartą į tūkstantmetį, lyg dauginimosi procedūra būtų specialiai apsunkinta amžinojo gyvenimo fakto. Ir kai dievai "atsitiktinai" suvokė, kad užtaisyti vaiką paprastom mirtingosiom yra daug paprasčiau, tai tapo savotiška norma. Didžioji dalis dievų, žmonių ir jų rūšies atstovų hibridų tiesiog nepripažino. Vadino juos purvakraujais, bandė tremti ar netgi naikinti. O kas nutinka, kai jie sužino, kad kažkokiai purvakraujei atitenka galia valdyti patį laiką? Diena, kai dievai išnyko paminėjo pirmąjį kartą, kai Cronica iš tikrųjų pasijuto laisva. Jai nebe reikėjo slapstytis nuolatos dairantis per petį laukiant, kol kas nors bandys į ją eilinį kartą pasikėsinti. Tiesa, ji surado prieglobstį pasaulyje, iš kurio buvo išmesta be jokio paaiškinimo. Pasaulį, iš kūrio atkeliavo Ana. Cronicos galia be sustiprinimo tik dievų pasaulyje atrandamais artefaktais buvo nyki ir nereikšminga. Ji galėjo manipuliuoti laiku, tačiau labai menkaverte apimtimi. Pavyzdžiui, jei pradėsi springti ir pasirodysi nusipelnęs pusdievės dėmesio ji grąžins tave į momentą, kai dar nepradėjai ryti tų nelemtų migdolų pamiršęs kramtyti ir gal netgi išplės pakelį iš rankų, kad neišvengiamybė nepasikartotų. Išpuldavo tam tikri momentai, kai šis Cronicos sugebėjimas itin pasitarnaudavo ir tūkstantmečiams magams su Liviana Ambrose bei jos ypatingiems tėvams priešakyje. Jie vieninteliai gebėjo atlaikyti dievų rūstybę ir Cronicą iš tikrųjų apsaugoti, todėl moteris mažų mažiausiai jautėsi jiem dėkinga bei puoselėjo ištikimybę. Žinoma iki to momento, kai buvo išmesta iš namais tapusio pasaulio be jokio paaiškinimo. Fuck 'em. Kol Ana rinko informaciją apie savo naująjį archenemy ir prikėlinėjo visokius Charitonus, Cronica susirado menkai apmokamą, bet visai malonų (neoficialų) darbą. Ji padėjo sunkoko būdo vienišam senukui tvarkytis su krautuve, rūpinosi ir juo, o mainais turėjo stogą virš galvos bei galimybę nemirti iš bado. Niekinga, turint omeny jos kilmę, bet gyvenimas laikui bėgant pripratina prie savo žiaurumo.
- Krautuvė nebe dirba,-sušuko išgirdusi apie durų pravėrimą pranešantį varpelį. Moteris plaikstė plunksnelę apie antikvarinius dirbinius, kol... Atėjūno tyla ją suerzino. Cronica ūmiai atsisuko ir išvydusi puikiai pažįstamą veidą, siaubingai įširdo.
- Atsivilkai pasišaipyt? Prašom, pasimėgauk. Tai tikrai nėra blogiau už tai, ką man padarėt.

Viskas įvyko žaibiskai. Netikėtai atsivėręs portalas, už skverno pačiuptas pirmasis vilkatų rūšies atstovas, šuolis į kitą portalą, saugi šalta Sibiro dykynė. Kai abu galingi vyrai atkibo vienas nuo kito, Chariton'as dar pačiuožė žeme gerą dešimtį metrų kol sustojo. Žmogiškoji jo forma buvo pažeidžiama, todėl vyras akimirksniu transformavosi į klaikų, milžinišką žvėrį. Kontakto metu oponento nagais perrėžtas Sebastiano dilbis nemaloniai pulsavo. Akistatoje kiekvienas iš būtybių turėjo savų pliusų. Vampyras buvo greitesnis, bet vilkatas stipresnis. Didžiuliai plėšrūs, potencialiai letalūs Charitono nasrai, milžiniškos plėšymui į gabalus idealiai tinkančios letenos darė jį pranašesnį artimo kontakto kontekste. Tačiau pradėjęs ataką pirmasis vampyras apie kovos mechaniką negalvojo. Jis troško keršto. Veikti šalta galva, apgalvotai neatrodė tai, ką dabar galėtų sau leisti. Įsikibęs į vilkato pečius kirto koja šiam per blauzdą mėgindamas jį pargriauti. Žvėris užriaumojo dunktelėdamas ant žemės. Vampyras smogė, bet nepataikė. Pajuto Charitono nagus ant savo kaklo. Spyręs koja vilkatas nunešė Sebastianą tolyn. Ir kai nusileido ant žemės jie vėl susirėmė apsikeisdami ištisa smūgių kruša. Abu oponentai kraujavo. Ėmė jausti nuovargį. Tobulai lygiavertė, epiška akistata netikėtai pakrypo vilkato naudai jam susivokus, gal gali panaudoti kelis iš pragaro gelmių atsigabentus triukus. Elementari bet magijai neatspariam individui pavojinga telekinezė įkalino Sebastianą erdvėje. Smagiai diriguodamas ranka Chariton'as nuo dūšios pavilko oponentą po žeme, patrankė į visas puses. Ir kai vilkatas puolė, Redford'as vis dar negalėjo deramai pajudėti. Brutalūs žvėries nasrai susmigo į pirmojo vampyro kaklą iškasdami didelį gabalą mėsos. Nemirėlis parkrito ant žemės jausdamas kaip burna prisipildo šlykštaus skonio skysčiu. Tačiau šį aspektą pajuto ne tik Sebastianas. Pajuto ir Geminus. Jo nasrai užrūko ir užputojo reaguodami į rūgštį primenantį arkdemono kraują. Pavargęs, sudaužytas vampyras šyptelėjo. Akivaizdu, žvėris ne vienintelis turėjo pasislėpęs keletą kozirių. Naudodamasis tuo, kad priešininkas gerokai išsiblaškė, šį kartą nusitaikė jau į jo kaklą. Gerklę užliejo net ne šiltas, o karštas siaubūno kraujas. Vilkato įkandimas, kuris jam reiškė ilgą, kankinančią mirtį (tokią, kokią išgyvena nesėkmingai su vilkolakiu susirėmę Mikaelson'ų sire bond'o vampyrai) ėmė trauktis, gyti. Kūną užplūdo fantastiškos energijos pliūpsnis. Suėmė vilkato nąsrus ir tempdamas priešingomis kryptimis juos išlaužė. Lemtingas preciziškas smūgis į krūtinės sritį. Pirštais juto stiprėjančius tvinksnius artėdamas prie širdies, ketindamas ją išplėšti velniop, užbaigti daug jėgų pareikalavią bet absoliučiai satisfying dvikovą. Ir kai nuo tikslo liko vos keli centimetrai Sebastianas išgirdo puikiai jam pažįstamą balsą.
- Tėti ne! Tu pažadėjai!
Ir tikrai. Apakintas triumfo akimirkos jis pamiršo apie Livianai duotą pažadą. Prireikė neįtikėtinai didelių valios pastangų, idant šitaip priartėjęs prie saldžios konflikto rezoliucijos jis atsitrauktų.
- Tau pavyko, tu laimėjai. Gana,-pasitikdama ant kojų pakilusį tėvą Liviana jį stipriai apkabino.
- Ką ketini su juo daryti?-paklausė žvelgdamas į žmogišką savo formą grįžusi Geminus, kruvina ranka apjuosdamas dukros pečius.
- Mes nelaimėsim šio karo elgdamiesi kaip monstrai. Galbūt viskas ko reikia, tai nugalėti juos kilnumu.
Sebastianas atsiduso tiek pat pavargęs, kiek full of her bullshit.
- Ar sergėtoja elgėsi kilniai, kai tavęs tik per plauką nenužudė? Kai privertė patikėti, kad netekai Sebastiano?
Pakėlusi dideles akis ji švelniai šyptelėjo.
- Aš nesakiau, kad bus lengva. Pasistenk manimi patikėti. Prašau.
Tas drėgnas viltingas jos žvilgsnis būtų suvirpinęs net ir akmeninę širdį.
- Tebūnie.
Lyg nuskaitęs dukros mintis vampyras atsitraukė lėtai žingsniuodamas šalta dykyne. Vikanė iškėlė rankas pasistengdama surinkti kuo daugiau gyvybinės energijos iš aplinkos, kurioje iš pažiūros tokia nelabai ir egzistavo. Maži, melsvi švytintys kristalai nudažė padangę. Sukoncentravusi juos į vieną tašką sugėrė į save. Pritūpusi prie Charitono ištiesė delnus virš jo sulaužyto žandikaulio. Pradėjo gydyti.
- Man nėra lengva klausyti savo širdies ir tuo pačiu tikėti, kad manęs neskriausi,-pradėjo meistriškai slėpdama jaudulį bei gniauždama didelę baimę,-Kiekvieną kartą, kai kas nors bando tavimi nusikratyti tu grįžti stipresnis, nei anksčiau. Pavargau su tavimi kovoti, Chariton'ai. Nenoriu tikėti, kad negalime egzistuoti tame pačiame pasaulyje. Aš nepamiršau, bet paleidau. Pyktis tau labiau nuodija mane pačią. Noriu būti nuo to laisva. Ar tai nėra tai, ko tu trokšti pats? Laisvės. Tiesa, ilgai jos neišlaikysi, jei sprogdinsi miestus ir kankinsi nekaltus žmones,-ji kalbėjo atsargiai, švelniai, bet užtikrintai nė akimirkai nesuabejodama, kad elgiasi kvailai ar neteisingai,-Pabandyk ir man atleisti už tai, ką tau padariau,-atsistojusi ji ištiesė vilkatui ranką norėdama padėti jam padaryti tą patį.

by Sponsored content

SUSITIKIMŲ SALĖS:

SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS:

Re: SUSITIKIMŲ SALĖS: