PASTATO STOGAS:

Šiokia tokia korekcija, suklydau su pavadinimu čiate, pradžia čia: https://bloodyrose.forumlt.com/t209-pastato-stogas

Protingiausia žinoma būtu tai, kad originalusis, kuris tam tikrų pagalbininkų dėka, užėmė svetimą kūną, pasitrauktu nuo tų, kurie turi ne menką galimybę jį demaskuoti. Tačiau sprendimas pasilikti buvo priimtas vien todėl, kad Kol'as buvo pakankamai gerai išauklėtas, o ir neketino labai ilgam laikui pasilikti šiame kūne. Todėl palikti merginą, su kuria buvo susitaręs Lahey, nebuvo svarstytinas variantas. Galu gale, jis ir pats buvo ne prieš pasismaginti, paimant iš vilkolakio gyvenimo tai, kas jam neva buvo svarbu. Žinutę, kurią perskaitė originalusis svetimame telefone skelbė apie susitikimą ant stogo, todėl šis net neketindamas išeiti, paprasčiausiai patraukė kiek toliau, kad patekus ant stogo nebūtu galima jo iš karto atrasti. Stoviniuodamas prie garo vamzdžio, vaikinukas buvo pasirėmęs į metalą, o tamsa jo naudai jį "paslėpė". Kuomet ant stogo pasirodė ryškios išvaizdos šviesiaplaukė, vilkolakio veide savaime pasirodė kampinė šypsena. Dar kažkurį laiką originalusis svarstė, ar verta žaisti su ugnimi, ar geriausia būtu iš karto patraukti ten, kur buvo liepta Niklaus. Pasverdamas abi galimybes dar kartą, jis galiausiai "išniro" iš tamsos, pakankamai tyliai pasiekdamas šviesiaplaukę, bei atsidurdamas jai už nugaros, abejomis rankomis apvijo jos liemenį. Kuomet kiek palinkdamas parėmė savo smakrą į jos petį, prasitarė: - Lexi Branson, prisiekiu, maniau kad šiandiena tavęs nebe pamatysiu. - Apie savo pasirinktą auką originalusis nežinojo beveik nieko, apart pasiekiamas detales apie jo vaikystę, žuvusius tėvus, gimimo datą ir tų asmenų vardus, su kuriais vilkolakis dažniausia leisdavo savo laiką. Todėl žinoma net nenutuokė kokią įtaką jo "psichikai" sudaro oro sąlygos: - Atleisk kad nesusisiekiau ankščiau, vilkolakiški reikalai nedavė atokvėpio. Bet dabar aš čia, tu čia. Vadinasi šis vakaras įgavo prasmės. - Ant jo žodžių, kaip tyčia ėmė lynoti, bet vilkolakis net ne krustelėjo, viso labo pratęsdamas: - Žinai vietą, kur galėtume pratęsti šį vakarą, ar, šį kartą tai paliksi man?

Būdamas nemirtingu, 145 metus gyvenantis vampyras, niekuomet nesvarstė apie tai, kas lauks tuomet, kai vieną dieną jis galiausiai nebe sugebės pasipriešinti saviems priešams, bei patirs paskutinį "kelionės" tašką. Ir kuomet jis galiausiai buvo nusiųstas į kitą, mirusių antgamtiškų būtybių pusę, tapo nematomu aplinkai, bei tuo pačiu kaliniu, kuris buvo priverstas matyti kaip toliau slinko jo artimiausių žmonių gyvenimai. Lexi Branson visuomet jam buvo tuo asmeniu, kurį jis brangino, todėl nieko nuostabaus, kad būtent šia akimirka, kuomet jai grėsė realus pavojus, jis buvo čia. Prieš tai matęs incidentą, kuris nutiko su vilkolakiu, jis iš karto atsidūrė priešais draugę, kone šaukdamas jai, nors žinoma, suvokdamas kad ji nieko negirdi bei nieko nemato iš tos pusė, kuri buvo paslėpta nuo gyvenančių: - Eik šalin, Lexi! Nešdinkis iš šios vietos ir nuo šio asmens kaip galima toliau. Lexi, jis ne tas kuo dedasi!! Lexi!! - Akivaizdžiai siusdamas dėl to, kad mato realų vaizdą, bei nesugeba nieko padaryti, kad tam pasipriešinti, Stefan Salvatore, užvaldytas begalinės pykčio bangos, net nesuvokė kaip stipriai treptelėjo koja į pelkę, kuri realiai paskleidė savo purslus tiesiai ant Branson aukštakulnių. Sustodamas, bei įsistebėdamas į tai kas nutiko, jis vėl ėmė kalbėti, beviltiškai tikėdamasis kad mergina supras viską savaime, neskaitant to kad jo buvimo čia, veikiausiai pajausti nebuvo įmanoma niekam, apart inkarą: - Lexi eik. Eik dabar!

Aiškus, britiškas akcentas, kuris šiuo metu tapo labai girdimas, mat vilkolakis visuomet stengėsi jį slopinti, dabar atsispindėjo faktiškai kiekviename tariamame žodyje. Kuomet šviesiaplaukė pasisuko į vyriškio pusę, jo antakiai pastebimai pakilo, nors tai visiškai nereiškė kad jis stebėjosi, tai greičiau išdavė tai kad jis stengėsi susikoncentruoti į savo naują vaidmenį, kuris aplamai buvo sutvertas tam, kad pasiekti vilkus ir būnant vienu iš jų, sujaukti vidaus harmoniją, metant visus slaptus planus ant "stalo". Šiek tiek sujudindamas, prieš tai iškeltus antakius, bei tuo pačiu metu liežuviu perbraukdamas per vidinę savo žando pusę, jis tariamai apgailestaujančiai atsiduso: - Teisingai, žinutė buvo parašyta iš mano pusės, bet tu vis dar turėjai visišką teisę nepasirodyti. Todėl, - Kilstelėdamas ranką, įsistebėjo į ant riešo pritvirtintą, akivaizdžiai seną laikrodį, kuris rodė kad susitikimas vyko kiek vėliau, nei kad buvo numatyta, greičiausiai todėl, kad vėlavo visai ne šviesiaplaukė, tačiau šis tam nesuteikė visiškai jokios reikšmės: - Vienaip ar kitaip, negi dabar praradinėsime svarbų laiką, ir aptarinėsime kas ir kodėl čia pasirodė. Eime. - Galvos krestelėjimu jis nurodė kelią atgal, nuo stogo, kaip tik tuo metu, kai iki merginos pasistengė "prisibelsti" neregimas asmuo. Stabtelėdamas, bei liežuviu perbraukdamas per savo lupas, jis vėl ėmė kalbėti: - Ką turi omeny? Atrodau kitaip? - Nuo lietaus sušlapęs džemperis, spėjo nemaloniai priglusti, kuomet originalusis vėl įsistebeilyjo į merginos veidą. Netardamas ne žodžio pakankamai ilgai, jis pagaliau užvertė savas akis, pasisakydamas: - Vidinis balsas man liepė pasitraukti kol čia nepasirodei. Bet ką gi padarysi, kad visuomet turėjau silpnybę tokioms kaip tu. - Žengdamas žingsnį toliau, vilkolakio kūne tūnąs vampyras tęsė: - Iš išorės trapioms, negebančioms priešintis, o iš vidaus kiekvieną dieną kovojančioms su savais demonais. - Pasisukdamas priekiu į merginos pusę, jis aiškiai sumojo rodomuoju pirštu, pastebėtas: - O tu matau esi per daug protinga, kad būti blondine. - Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis aiškiai spinduliavo pasitikėjimu savimi, todėl ne kiek nesureikšmino to, kad ji greitai išsiaiškino kad priešais buvo visai ne tas asmuo. Netrikdomas šio fakto, originalusis kuo puikiausiai nutuokė, kad ji nebus tuo asmeniu, kuris bėgs pas vilkus pranešti apie pokyčius, iš dalies juk kiekvienam vampyrui buvo naudinga, kad vilkolakiai pražūtu. Todėl kuomet jis ištiesė savo ranką į Branson pusę, pasisakė: - Manau mes oficialiai su tavimi dar nesame pažįstami, Kol Mikaelson.