STOVYKLAVIETĖ:

by **Gabriel Gotham** Pen. 09 28, 2012 11:42 am

Čia bus užmiesčio stovyklavietė.

by **Jon Spencer** Sk. 10 09, 2022 2:50 pm

Nepaisant to, kad Sebastianas buvo tas asmuo, kurį Xerces išvedė iš rikiuotės visiem penkiem metam pavertęs pirmąjį vampyrą lėtai yrančia mėšlo krūva, subjektyvia demono nuomone žymiajai Katerinai Petrovai pasisekė dar mažiau. Fatališka vampyrė tapo mirtinga atsiskyrele, bet jos nepamiršo nei pasaulis, nei tuo labiau jos priešai. Gyvybės kupini miško garsai nutilo, vietovė paskendo mirtinoje tyloje, kai demonas atsirado priešais trobesį, kurį garbanė pasirinko saugumui bei prieglobsčiui. Neišdygo priešais pačią moterį vien tik todėl, kad pageidavo kiek dramatiškesnio intro. Visgi užvaldyto kūno savininką su Katherine siejo įdomi, paini, aistringa ir šiek tiek apokaliptiška istorija. Jie nesimatė visus penkis metus. Jie netgi nebuvo kažkaip oficialiai išsiskyrę. Redford'as dingo. Dingo pašykštėjęs įspėti, atsisveikinti ar tuo labiau pasiaiškinti. Dingo ir neapgynė jos nuo Silvanus, kuris buvusios pragaro karalienės gyvenimą pavertė mažne nepakenčiamu. Veikiausiai jos akyse nebuvo asmens, kuriam Pierce jaustų didesnę panieką, nei Redford'as. Galima ieškoti pasiaiškinimų ir ieškant tikrai nesunkiai juos rastum, bet vargu ar tai keitė patį faktą, kad Sebastianas sulaužė visus moralinius abipusio ryšio įsitikinimus, kuriais vadovavosi lengvai prie savęs asmenų neprisileidžianti, širdies bet kam nedovanojanti Petrovų giminės atstovė. Žvilgsnis, kuris Redford'ui jau nebepriklausė žvelgė į statinį iš esybės, kuri chaotišką, bet tuo pačiu epišką porą galiausiai ir išskyrė. Xerces nepaveikė pirmajam vampyrui priklausantys sentimentai. Jo vizito priežastis buvo visiškai dalykiška; dar vienas svarbus sraigtelis visame savo demoniško veikimo Žemėje mechanizme. Sebastianas apytiksliai nustatė kur stūkso paslėptos, elektrinius impulsus skleidžiančios vaizdos kameros, bet nežinojo, kad suveikus įspėjančiam signalui garbanė žvilgtelėjusi į monitorius matys visai ne Sebastianą, o nykų, juodą šešėlį - tokį patį, kokį išvydo kuomet seserį aplankė James. Elektromagnetiniai impulsai su pragaro gyventojais sąveikavo įdomiai ir kiek mistiškai. Patys demonai iš visų elementų lengviausiai valdė būtent elektrą - buvo jai laidūs, linkę krūvį kaupti, koncentruoti ir paleisti. Redford'as į priekį žengė neskubriai, bet drąsiai, nesibaiminindamas mirtinų čia knibždėte knibždančių spąstų, kad priešiškai Pierce asmeniui nusiteikusiam individui, kuris kažkokio stebuklo dėka atrado jos būvimo vietą šikna užrūktų kaip reikiant. Praradusi nemirtingumą Katherine vargu ar pamiršo daugiau nei 500+ metų kauptą patirtį ar išskirtinį savo būdą pasiimti iš gyvenimo ką ji nori, įveikti visus priešus bei žaisti galios žaidimą taip, lyg būtų pati jo taisykles ir sukūrusi. Garbanei atsargumo netrūko niekados, net ir įsimylėjusi ji išlikdavo būdri, tad tikslinga būtų teigti, jog tapusi fiziškai pažeidžiama ji yra dar atsargesnė nei bet kada iki šiol. Xerces didžiam jo paties nusivylimui nebuvo visagalis. Surasti Katherine nebūtų pavykę net ir mintimis apraizgius jos dailų bulgarišką veidelį pačia tamsiausia pragariška magija. Buvusi serafimė, pragaro karalienė ir originali vampyrė tikrai rado ne vieną būdą kaip išnykti energetiškai bei sėkmingai jį adaptavo, o iš archdemono susitikimo su Pierce broliu (vaje, kaip nustebtų Sebastianas sužinojęs, kad Katerina iš viso tokį turi! Ir dar gyvą!) paaiškėjo daug įdomių su Petrova susijusių aplinkybių. Xerces nepageidavo atkreipti nepageidaujamo pragaro skalikus "perinčio" demono dėmesio. Vienam iš septynių pragaro princų patiko slėptis po Sebastiano Redford'o persona neišduodant tikrojo savo kalibro. Tad pasinaudojo merdinčios Narayos triuku ir įsiskverbęs į James sąmonę šiek tiek panaršė stengdamasis atlikti viską taip, kad demonui nekiltų didelių įtarimų. Bėda ta, kad Xerces nebuvo toks įgudęs pragariškos magijos, net jei buvo iš jos sudarytas, valdytojas jei lygintume su ta pačia Naraya ir ankstesniais jo "pragaro mergelėmis bei berneliais". O gal ir nieko nuostabaus, juk niekados iki recent times archdemonas negalėjo pasigirti turįs laisvę, o turėdamas ją dar konkrečiai negalėjo pasakyti ką ketino su ja daryti. Jis neturėjo prabangos daryti ką užsigeidęs, viskas nebuvo taip paprasta. Kažkur šioje pat planetoje smaksojo Sailas, kuriam nebūtų sudėtinga jo pajuodusį pasturgalį pasiųsti į specialiai jam sumodeliuotą pragaro kalėjimą atgalios ir brolelį stabdė veikiausiai tik jam itin nenaudingas svertas, jog Xerces "turėjo" jo dukterį Cassiopeią, ko pats archdemonas neslėpė ir ką pragaro karaliui šnipinėjančios akys turėjo pastebėti. Xerces išsivadavimas buvo staigus ir kiek netikėtas, o tai suveikė paties demono naudai, todėl jis galėjo užsitikrinti keletą kozirių, kurias tikslingai manipuliuodamas apsidangstys it skydais ir niekas negalės jo sužeisti. Juk archdemonas ne tiesiogine, bet perkeltine prasme savo rankose turėjo knygą, apie kurią ilgą laiką sukosi James bei Elodi Petrovų likimai. Pasirodymui Xerces išsirinko dieną ir specifinį laiką, kai Petrov'as aplankydavo seserį ir aprūpindavo ją maistu, vaistais ir kitomis išgyvenimui reikalingomis priemonėmis. Tysė tą gėrį ant peties persimestoje sportinėje tašėje, kurią nukniso nuo paties James. Bet tai nebuvo viskas ką iš nelaimėlio nukniso. Xerces pasiskolino ir jo apvaizdą. Naivu tikėtis, kad tokių banalių triukų archdemonas nesugebės padaryti neapsiėjęs be savo hell maiden. Jam tai nebuvo sudėtinga net parazituojant pirmojo vampyro sąmonėje, kai ji turėjo aiškų ir dažniausiai neigiamą poveikį pačiam demonui. Visgi manieros ir išskirtinis asmenybės specifiškumas nebuvo tai, ką būtų lengva nukopijuoti. Kai pro atsivėrusių durų plyšį "brolį" pasitiko Katherine, garbanę užliejo smalsus, bet keistas Petrovo žvilgsnis. Xerces buvo velnioniškai įdomu išvysti moterį, kuri Sebastianui apsuko galvą taip, jog iš tos aistros vampyras nelyginant išprotėjo. Jį pasitiko smulkus, sunykęs, pabalęs Pierce veidas. Net nuovargis negalėjo prislopinti jo grožio. James'o lūpos išsilenkė šypsenėle.
- Prisistatė lėtasis kas mėnesinis Petrov'o aprūpinimo ekspresas,-džiugiai tarė praeidamas į niūrios, "troškiame" ore paskendusios, bet itin švarios trobelės vidų. Nunarino petį ir sunkus krepšys dungtelėjo ant žemės. Nepasikuklino smulkią moterį patraukti į glėbį. Apglėbė, suspaudė. Neskubėjo atsitraukti. Pats kontaktas, artumas, James'o kūno bei rankų pozicija skelbė aiškią, perdėm intymią potekstę. Lyg to būtų maža jis Kateriną pabučiavo. Trumpai, tačiau šlapiai, šaltu liežuviu akimirką susiliesdamas su josios. Fiziškai stipresnis vyras neskubėjo atsitraukti. Jis įžūliai, provokuojančiai spiginosi į migdolo rudumo garbanės akis, ta pikta šypsena susiliejo į iškreiptą, psichotišką, demonišką grimasą. Xerces puikiai atsiminė Katherine seksualinės prievartos istoriją, jo esybė dvelkė to siaubo priminimu bei grėsminga užuomina visa tai pakartoti. Vargu ar archdemonas būtų gaišęs laiką tam, kad pasismagintų Katherine skausmo sąskaita, bet a little party never killed nobody.

Personalizuota “supernatūrali kastracija” pritaikyta fatališkosios garbanės atžvilgiu, iš pirmo žvilgsnio buvo kone tobūlas keršto įgyvendinimas personai, kuri užmynė ant tamsos valdovo numylėto “augintinio” uodegos. Juk manyti esti Silvanus Ambrose žengė prieš Katherine vien tam, kad atiimti savo ne tokį ir patogų sostą, arba įgyvendintu tam tikro pobūdžio kerštą už tai kad šio brolužis, buvo iš kelio išvestas ant takelio… na, pripažinkime, būtu ir kvaila ir naivu. Juk dėl pirmo dalyko, tai buvo galima padaryti kur kas ankščiau. O kas liečia antrą, Silvanus ir Sevastianos niekada per dideliu “bromansu” pasigirti negalėjo. Bet Katherine “susitvarkymas” su Tyler (Thor) Geminus, išmetant jį į analogišką šiam, tačiau apokaliptiškai apleistą, pasaulį penkeriems metams, ne juokais suerzino Ambrose. Likti be vienintėlio, jį toleruoti gebėjusio individo, nebuvo nei miela, nei malonu. Bet ar toks “šacho ir mato” veiksmas buvo to vertas? TAIP! Jei stabdai save, negyveni. Net dabar, kai buvo kone labiausiai fiziškai pažeidžiama, Katherine tikrai nepasigailėtu nei vieno savo sprendimo, nei vienos niekšybės, kuri pridėjo dar ir dar daugiau vardų į sąrašą norinčių ją galutinai pražudyti. <…>
Pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai ir metai buvo sudėtingiausi. Tą lietingą naktį sugrąžinta į absoliučiai niekingą žmogišką organizmą, Katherine Pierce buvo “išleista” į pasaulį, kur kone kas antras be priemokos ketino ją nuskalpuoti, išdergti ir galiausiai įstūmti į tą patį pragarą, kurį garbanė kadaise valdė. Basomis ji bėgo iki tol, kol padai susimaišę su purvu ir krauju galiausiai neleido jai žengti ne vieno sumauto žingsnio. Drabužiai plyšo, o kūnas atsisakė paklusti. Po daugiau nei penkis šimtus trūkusio nemirtingumo, adaptuotis prie tokio limitoto savo stovio buvo beprotiškai sudėtinga. Tačiau ir tai jos nepalaužė. Neskaitant to, kad natūraliai ašaros pliaupė upeliais. Ji buvo nenormaliai stipri, užsigrūdinusi moteris. Kurią “paimti” nebūtu taip ir lengva, kaip galėtu pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Patirtis daro savo, lygiai taip pat kaip ir sugebėjimas per visokias antgamtinio pasaulio bjaurystes neprarasti, neišsijungti žmogiškumo. Katherine buvo viena iš tų pavyzdingų individų, kuriems “žmogiškumas” patiko. Tai priminė apie tai, ko ji nori, ko siekia, ir kiek visą tai kainuos. Josios moralės centras nebuvo subalansuotas it kokios senovinės svarstyklės su iš abiejų pusių vienuodai paskirstytu svoriu. Ji nebuvo teigiamas veikėjas istorijoje. Tačiau niekada nebūtu pasiryžusi tapti tuščiaviduria, primityvia ameba, kuri veikia iš idėjos. Galbūt todėl ji ir buvo tokia “nepamirštama”. Tikriausiai kyla klausimas, kur po nelygaus susirėmimo su Ambrose ji atsidūrė pirmiausia? Banalu, ir galima teigti kad siaubingai nuspėjama… Tačiau, realybė tokia banaliai paprasta: ji siekė prieglobščio pas asmenį, kuriam buvo atidavusį savo širdį, sielą ir kūną. Ne todėl, kad manytu kad jis spragtelėdamas pirštais sugebėtu išspręsti visas jos problemas. Savo problemas buvo pratusi spręsti savarankiškai. Tiesiog, kai tau yra “šikna” tu arba užsidarai nuo viso sumauto pasaulio, tam kad turėtum šiokią tokią pertrauką. Arba ieškai emocinio artumo su tuo, kuris tau yra (liguistai) svarbesnis, nei esi sau. Net jei pasąmonė, protas ir visos kitos sudėdamosios organizmo dalys, bando tam pasipriešinti, kaip kokiam virusui. Įveikta, ir tam tikra prasme “pažeminta” jos atžvilgiu nedėkingai susiklosčiusių aplinkybių, ji atsidūrė jo dvare. Tam pačiam, kuris kadaise priklausė jai. NIEKO. Nuo Redford’o nebuvo likę ne kvapo. Galbūt tai akimirkai jis jau ir pat buvo kalinamas personalizuotame pragare, o galbūt jis tiesiog atsitraukė. Nei tuomet, nei dabar ji to jau nebe sužinos. Tačiau vienas faktas buvo nekintantis. Ji jo neatsisakė, neišdavė (nepakišo po važiuojančiu traukiniu), ir nepadarė to paties, ką kartą po karto darė visiems kitiems, jos aukomis tapusiems, stipriosios lyties individams. Jie buvo tuo “kumščiu”, dviese prieš visą sumautą pasaulį. Tik tiek kad tą naktį tas kumštis atsipalaidavo, išskiesdamas pirštus. Ji jautėsi įveikta ir sugniuždyta. Downfall, kokio dar nebuvo patyrusi. Ir blogiausia, kad šį kartą “way out” visiškai nesimatė. Silvanus padarė viską, kad ji negalėtu tiesiog sužaisti savo žavinga išvaizda, ir ryžkia asmenybe, idant koks nors nevykėlis imtu ir “užkrėstu” ją nemirtingumu. Ji nikada daugiau nebe turės galimybės būti nemirtinga. Įbruktas imuninetas ją tiesiog pražudys. Kukčiodama ji pasidavė isterijai, agresijai, išgriaudama aplink save viską, ką tik fiziškai sugebėjo. Iki tol, kol rankos tapo analogiškos pėdoms. Kruvinos, ištinusios ir purvinos. Po ko sekė eilinis savęs surinkimas į vientisą masę. Penkis šimtus metų ji buvo viena. Tai kuom gi po velnių šis atvėjis yra kitoks? Taip save drąsino, taip save palaikė.
Vertė save judėti toliau, adaptuotis, išmokti dalykų, kurie jai kaip originaliai vampyrei ankščiau buvo svetimi. Žinoma, sakyti kad jai sekėsi absoliučiai viskas, būtu klaidinga. Ne kartą ir ne du, ji ir vėl buvo parklupusi, ir vėl gavo keltis ant kojų, pasivalyti sužeistą savigarbą, ir užsiauginti naują josios sluoksnį. Ar ji tikėjosi kad Sebastian’as turės užtektinai tvirtus kiaušinius, kad ilgainiui pasirodyti ir tiesiai į akis pasakyti kad viskas baigta? Žinoma. Ji buvo verta realios akistatos, o ne kažkokio bailiško dingimo, be jokio paaiškinimo. Tikėjosi tai pirmus, netgi trečius metus. Kol galiausiai paleido situaciją, spjaudamą analogiškai niekingą tulžį, kokią gavo pati. James Petrov. Brolis, kuris nuo pat pirmų dienų Bulgarijoje, saugojęs savo pagrandukę seserį ir vėl sugrįžo į josios gyvenimą. Tikriausiai suveikė tai, kad būdama pragaro karaliene, ji jo nepamiršo, neapleido. Dabar gi jis buvo pasiruošęs atsilyginti tuo pačiu. O galbūt net daugiau. Ne, tikrai daugiau. Juk būtent brolis, ne nemirktelėdamas ir dabar savo gyvybę atiduotu vardan josios. Nepriklausomai nuo to, kad pirmą kartą buvo taip arti “normalaus gyvenimo”, kokio visuomet troško. Kuomet buvo apsuptas jį nuoširdžiai mylinčių ir priimančių asmenų. Kuomet niekur nedingę nuotykiai, vis dar buvo “a thing”. Tačiau priešingai nei ankščiau, visame tame jis nebuvo vienas kaip pirštas. Jis ne tik priminė Katherine apie jų “bloodline” ypatingumą, jis taipogi investavo laiką į tai, kad išmokyti ją naudotis ginklais (kaip be pasukus, Petrov buvo profesionalus snaiperis, o tai ne prastas talentas). Jis supažindino ją su naujomis išgyvenamumo taisyklėmis. Tikriausiai dar niekada ankščiau jie nebuvo taip stipriai suartėję, jokie tapo dabar. Juk izoliuota nuo viso ją prieš tai supusio pasaulio, Pierce siaubingai vertino kiekvieną jo atvažiavimą. Žmonės yra tokie, net pratę prie tylos ir vienišumo, kai tik tai te turi ima vertinti net paiką, paviršutinišką pokalbį. Ir turint omeny, kad jie elgėsi iki negalėjimo atsargiai, ką vainikavo ir aplink trobelę sukonstruoti spąstai, kameros, jis niekada nepraleisdavo suplanuoto pasirodymo. O gal ir jam reikėjo atitrūkimo? Gal ir jam nuo normalumo kartais pasidarydavo per koktu? Juk negali tikėtis iš besielio demono kažko perdėm žmogiško. <…>
Ekrane sušmiežavo nebe toks ir svetimas ar keistas juodas “dalykas”, kuomet šiek tiek mąsliai susiaurindama savo akių plyšius, vis dar fatališka, ir per tiek metų po “nuskausminimo” atsigavusi garbanė, žengė link trobelės lauko durų. Ne per daug entuziastingai pravėrusi šias, tamsiaplaukė moteris kaip mat pasitiko brolio atvaizdą savo tamsiomis, vis dar dėmesį prikaustančiomis akimis. Dirbtine oda aptraktas josios kūnas atrodė kur kas labiau figuringai lieknas, nors firmonių aukštakulnių ir nebuvo. Avėjo viso labo sportinius batelius. Su tokiais kur kas patogiau bėgioti ir spardyti užpakalius. Na pripažinkime, vargu ar ji buvo pasislėpusi taip gerai, kad periodiškai nesulaukdavo vieno kito vizito. Kai kurie buvo “atginami” specialiai. Kodėl paklaustumėte? Tam kad įgyti daugiau patirties, pasipraktikuoti savo gabumus ir žinoma… Nepamiršti kad nesi “avis”, “pastumdėlė”, į kurios amplua tave bandė įstumti pats velnias. Kampinė, firminė ir jai beprotiškai tinkanti šypsena, perskrodė gražuolės veidą, kuomet ši stumtelėjo duris taip, kad jis duotu svečiui patekti į vidų.
– Vėluoji. Siaubingai nemandagu. – Ak taip, pasipūtimas taip pat nebuvo niekur pradingęs. Katherine vis dar buvo įsitikinusi esanti “pasaulio mamba”. Ir reikia pripažinti, iš didelės dalies buvo velniškai tuo teisi. Gal ne tiek globaliai, bet, yra kaip yra. Pagauta į glėbį, Pierce trumpam sumerkė akis, nelygu būtu pasimėgavusi fiziniu kontaktu, kurio pastarąjį mėnesį neturėjo. Tačiau Xerces pademonstruotas kitoniškumas, buvo aiškus kone nuo pirmosios sekundės. Ar ji tai pastebėjo? Greitai sužinosime. Intymi potekstė pirmiausia buvo “nuignoruota”, ar tiesiog praleista pro pirštus, josios kūnas klausiamai vis dar buvo gana atsipalaidavęs. Šiltas. Vat šitai originalaus vampyro kūnę įsigyvavusiam demonui galėjo pasirodyti kiek neįprasta. Jei jis vis dar vadovavosi Redford’o prisiminimais ir tą stichija kuri Pierce buvo natūrali – šaltis. Pagal serafimiškus standartus, jis buvo ugnis, ji buvo ledas. Dvi nesuderinamai suderinamos jėgos. Tačiau netrūkus įvykęs pabučiavimas kaip mat atsiliepė garbanės fiziologijai. Jos kūnas per sekundę, tikrai it spragtelėjus prištais įsitempė. Netolygu garbanė būtu supanikavusi, kuomet pajuto savo burnos ertmėję “brolio” liežuvio skonį. Pasistengė ištrūkti, tačiau jo rankos nenormaliai tvirtai ją laikė. Ir net jei fiziškai nebuvo “tešliuku”, josios mirtingas kūnas net šalia nestovėjo prie tų galimybių, kokias turėjo antgamtinės būtybės. Josios gražus, smulkių bruožų veidas išsikreipė siaubu, versdamas visą esybę bandyti atitrūkti. Jai nereikėjo steriotipinių, serijalinių “ne, paleisk” frazyčių. Viskas kuo puikiausiai atsispindėjo ir neverbaliai. Iš akių atrodytų buvo galima įskaityti tai, kad josios protelis suvokė papuolus į spąstus. Kad ją laikantis asmuo, greičiausiai net nėra jos brolis. Priešas. Priešas, kurį į savo “namus” įsileido pati. Kokia gi kvailė!!! Ji stipriai susimerkė, puškuodama vien nuo to, kaip stipriai stengėsi ištrūkti iš kūniškų, kraują siaubu stingdančių spąstų. Ir akimirką, kuomet archdemonas įtikėjo tuo, kad turi absoliučią galią prieš ją (o gal ne, juk jis turėjo visus Redford’o prisiminimus, lel), josios veidas atsipalaidavo. Vis dar nepramerktų akių veide, sugrojo žaisminga, absoliučiai netikėta šypsenėlė. Lėtai, labai demonstratyviai josios tankios blakstienos pakilo viršun, riešutinės spalvos akimis susitinkant su šviesiomis jojo.
– Imitantor Pupulus. – Iki banalumo paprastas, tačiau tuo pačiu metu neginčytinai veiksmingas burtas nutrūko nuo “skanių”, Katherine Pierce lūpų. Ji kiek kliestelėjo savo rankas į šoną, ir vampyriškas archdemono kūnas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atkartoti veiksmą. James Valdez tikrai paraleido nemažai laiko mokydamas seserį naujų triukų, kurie buvo josios kraujije. Savo davė ir tai, kad Katherine Pierce, užimdama pragaro karalienės sostą, neplanavo apokalipsės, o sėmėsi žinių iš to, kas buvo perduodama tik tiems, kuriė kad ir laikinai, tačiau vis tik gaudavo galimybę pažaboti tamsą, su visais siaubingiausiais jos užkampiais, aštraiausiai kraštais. Silvanus Ambrose, kuomet atėmė iš jos nemirtingumą, kuomet padarė absoliučiai viską, kad net esant minimaliai galimybei susigrąžinti serafimišką šviesą, josios kūnas tą patį akimirką neatlaikęs jėgos susisprogdinu, pamiršo… Tokį paiką dalyką, kaip bloodline. “Travellers”, arba kitaip vadinami džipsiai. Tamsiausios, pragariškos magijos garbintojai. Kurių startas buvo nuo Amaros, nuo Quetsyah. Patys iš savęs Jie nebuvo perdėm galingi, tačiau sėmėsi jėgos iš tamsos. Ir kuo didesnė tamsa buvo šalia, tuo jų galimybės augo. Ir kas gi gali būti tamsiau nei archdemonas? Well. Shit happened. Ilgam išlaikyti šį “poveikį” Katherine negalėjo, todėl išnaudodama minimalią persvarą savo naudai, ji kaip mat metėsi prie spintelės, iš po kurios stalvišio čiupo du užtaisytus šautuvus. BANG! BANG! BANG! Be ex originalaus burto vampyrei būdingo teatrališkumo, iš vambzdžio ištrūko trys kulkos, kurios netrūko pasiekti taikinio centrą. Ar jis jai pasidavė, vedamas smalsumo? Labai realu. Lygiai taip pat realu, kad jis neįvertino josios gebėjimų, pražioplindamas tik vieną akimirką, kurią ji išnaudojo taip, kaip moka geriausiai. Savo naudai. Next thing, ji jau buvo “privertusi” James veidą “pasiskolinusį” asmenį, atgulti ant grindų. Josios kūnas, it kokia sėlinanti pantera atsidūrė ant jo. Ilgos, kojos apžergė antgamtinės būtybės pusiaują, šlaunimis jį prispaudžiant. Viena josios ranka, kurioje buvo ginklas, atsidūrė ties jo pasididžiavimu. Kita savo ruožtu, su analogišku “žaisliuku”, įsirėmė į jo smakrą.
– Girdėjau kad abiem atvėjais skauda pragariškai, nes net ant grindinio išsitaškiusios smegenys vis dar siunčia impulsus į centrinę nervų sistemą. Nori pažaisti ir išbandyti tai savo kailiu, ar dabar pat pasakysi, kas per šūdo gabalas esi? Nes tikrai nesi James. – Josios veidas buvo taip arti jo, kad tai daugiau priminė kažkokio tipo kinky žaidimukus. Tačiau Katherine visuome buvo perdėm seksualizuota persona. Pasipūtusi šypsenėlė vis dar nebuvo dingusi nuo josios veido. Lygiai taip pat kaip ir ant kaktos išpampusi vena, kas išdavė apie patiriamą stresą, į kraują išmestą didelę adrenalino dozę. Ne tik dėl šio, bet kurią akimirką jai mirtimi galinčio pasibaigti susirėmimo. O dėl to, kad galimai nespės iš rankovės išsitraykti svarbiausio kozirio. Kuris ją “neutralizavus” galimai labai stipriai apsunkins svečio išėjimą iš šios vietos. Xerces spėjimas esti Katherine tapusi mirtinga, turėjo tapti dar labiau atsargi, nebuvo klaidingu. Lygiai taip pat, kaip ir keistai turėjo pasirodyti faktas, kad ji vis dar buvo gyva. Penki sušikti metai žmogaus kūne, ir niekas iki jos neprisikąsė? Niekas nėra tiek sėkmingas. Kas reiškia, buvo kažkas, kas neleido antgamtinėms būtybėms patekti į vidų. Kažkas juos stabdė, kažkas, ką Katherine išmoko dar būdama tamsiausiame taške, pragare.

by **Jon Spencer** Tr. 11 02, 2022 2:37 pm

Xerces nebuvo toks jau ir nepriklausomas nuo Sebastiano esybės, kaip norėtų. Išvydęs Katherine veidą impostorius pajuto kažką, ko negalėtų nei nusakyti, nei paaiškinti. Jei demonai, kurie buvo artimesni žmogui jau vien tuo, kad susidarė iš pragaro nualintos ir tamsos pakeistos sielos, tai laipteliu aukščiau stovintys archdemonai buvo sudaryti iš neapčiuopiamos, nežemiškos su žmogumi nieko bendra neturinčios masės, dalies, kuri priklausė pačiai Lilith. Originaliai net pavidalo neturinčiam Xerces plati emocinė amplitudė būdinga nebuvo niekados ir archdemonas jautė tik tai, iš kokių jėgų buvo sudarytas. Jis jautė godumą, pavydą, rūstumą, gašlumą, rajumą ir tingumą - emocijas bei troškimus, iš kurių sudaryti septyni pragaro princai galėjo paveikti ir morališkai bei fiziškai sunaikinti bet ką. Savo septyniais apokalipsės raiteliais ilgai Lilith nei pasidžiaugti, nei jų išleisti pasijodinėti taip ir nesuspėjo. Princas, kurio būta sudaryto iš godumo norėjo daugiau, nei tik būti pragaro kūrėjos ir originaliosios valdovės įrankiu. Jis prarijo savo brolius, bet net ir mažiausiai kelis kartus išaugusi galia buvo per menka pasipriešinti Lilith. Susijungęs su Sebastianu, kurio unikalaus pavidalo bei susiklosčiusių aplinkybių dėka tai iš viso tapo įmanoma, Xerces dažnai pasijausdavo tiek pat laisvas, kiek ir įkalintas. Jis negirdėjo įkyraus Redford'o sąmonės balselio galvoje (tai būtų iš tikrųjų nepakenčiama), tačiau stiprios ir tik jam būdingos emocijos veikė net ir archdemoną. Dėl to, negalėjo abejingai reaguoti į Sebastianui brangius asmenis, pradedant įkyriu snargliumi anūku ir baigiant Katherine Pierce. Jis neįstengė net pagalvoti apie tai kaip nušluoja juos nuo žemės paviršiaus. Kažkas jį nuo to stabdė. Ir tai velniškai erzino. Net neabejojo, kad būtent tas nepaaiškinamas potraukis jį galiausiai ir atvedė pas garbanę. Juk savo planui įgyvendinti Xerces galėjo tą patį Konorą, kurį laikė savo įtakos zonoje nuolatos besipriešinantį, nestabilų, todėl vis dar pavojingą. Visgi neabejojo, jog unikalumu Sebastiano nenusileidžiantis Petrovos pavidalas pasitarnaus idealiai ir jam pavyks ne tokiu jau ir paprastu, bet sumaniu būdu kiek prikirpti tuos juodus, plazdančius Silvanus sparnus. Turėjęs valias laiko Sebastiano personai išanalizuoti Xerces gana skeptiškai vertino Redford'o sumanymą laikytis nuo Katherine atokiau. Žinoma jis bijojo to, kad išvydęs tas rudas, nuostabias, veriančias akis jis suskys ir nesugebės laikytis priimto sprendimo. Jis pats žinojo, kad tai yra ne tik neteisinga prieš garbanę, bet ir skystablauzdiška. Sebastianas buvo skolingas jai paaiškinimą, bei ilgą, nuoširdų dialogą. Jis bijojo ir to, kad Katherine jo mintims būtų absoliučiai pritarusi. Net baiminosi išvysti ją jam visiškai abejingą. Be jokios abejonės eiti pasirinktu keliu jam labai padėjo tyčia pasimaišiusi Rebekah Mikaelson, kuri netruko pažadinti šiltus jausmus, ir kuri, lyg būtų maža, patiko pačiam Xerces, todėl galiausiai ir turėjo bent jau kuriam laikui pranykti. Gi nesikišo kai atkutęs Kol'as Mikaelson'as iš keršto pervėrė šviesiaplaukę baltojo ąžuolo durklu ir sukišo ją į karstą labai tipišku, ir atsibosti pradedančiu originaliųjų Mikaelson šeimos vampyrų būdu. Archdemonas žinojo, kad Rebekos draugija jį stabdo, jogei mėgaudamasis jos kompanija ir ypatingai tuo pragariškai seksualiu kūnu negali imtis to, kas būtina - na, viso to archdemoniško šūdo, kuris padės jam užsitikrinti poziciją bei visų svarbiausia saugumą. Jam nebūtų naudinga prieš Mikaelson išsiduoti, bet įtarimų vampyrei vis daugėjo, nes Sebastianas ir demonas, kuris Sebastiano valdymą perėmė nebuvo vienas ir tas pats. Tad kol ši nenusprendė atkreipti į loginius neatitikimus Redford'o elgesyje ir Livianos dėmesio, she needed to go. Bet tai nereiškė, kad Xerces netraukė kitos Sebastianui rūpimos gražuolės. Jei būtų priešingai vargu ar laikytų savo valioje Elissą ar būtų terliojęsis su James tam, kad išdygtų priešais namelį, kuriame nuo rūstaus ir negailestingo pasaulio slėpėsi Katherine. Tik ją išvydęs archdemonas žinojo, kad norės ją patirti. Patirti per prisilietimą, skonį, kvapą. James Petrov žinios, kurias išsikniso savam pranašumui Xerces puikiai pasitarnavo ir jis atsibogino čia įvertinęs garbanę tiek protingai ir logiškai, kiek sugebėjo išnešti pačiam Sebastianui priklausančios smegenys. Ir jam buvo žiauriai įdomu pažiūrėti ką Katherine paruoš jam, kai taps aišku, jog ją aplankė kažkas, bet tikrai ne jos mylimas brolis. O kai tai įvyko, realybė pranoko net pačius optimistiškiausius lūkesčius.
Jei nesi Ambrose giminės atstovas, fizinius poreikius tenkinti su giminaičiais nėra nei priimtina, nei malonu, bet jam patiko, kaip pasikeitė Katherine kūno kalba, kai impostorius dar palyginus labai nekaltai į ją "įsibrovė". Garbanė spurdėjo, akivaizdžiai bandydama išmastyti būdą, kaip dominavimą perimti į savo rankas. Ir jai pavyko. Jeigu archdemonas leido, jo fizinis pavidalas buvo neatsparus magijai tiek pat, kiek ir eilinio, net jei ir pirmojo, vampyro. "James" iškėlė rankas paleisdamas iš šalto, nemalonaus glėbio Katherine. Šypsojosi neaišu mėgaudamasis Pierce skoniu, kuris nuklojo jo lūpas, ar tuo, kad moteris perėmė situaciją į savo rankas. Pančiai veikė, Xerces galėjo tik akimis sekti Pierce judėsius bei ėjimus. Kai jos rankose atsidūrė ginklai suprato, jog kas seks toliau bus nemalonu ir tik todėl jam patiks. Viena kulka susmigo į kaktą, kita į kaklą, trečia - krūtinę. Impostorius pasitiesė ant žemės visą šį laiką neišleidęs nė garselio, nė menkiausios aimanos, dejonės, sustiprindamas įspūdį, kad svečias su žmogiškumu neturi visiškai nieko bendra. Vampyro, net pirmojo ir kūnas automatiškai nepaverčia tavęs abejingu skausmui, šioje vietoje suveikė natūralus archdemono potraukis potyriams, kuriuos paprastas ir gana normalus žmogus pavadintų neigiamais. Katherine užsiropštė ant jo, apsitempusi odiniu kostiumu, įrėmusi ginklą jam į tarpukojį bei veidą, pasitikinti savimi, pavojinga... Po velniais, kaip seksualu. Buvo sunku nuslėpti tai, jog pajuto geidulingą jaudulį, kuris kaip mat sukietino jau ir taip aitinkamai sureagavusį klyno gyventoją. Bet tikrai neatrodė, kad "James" bent kiek nerimautų. Jis mėgavosi. Pro šautines žaizdas, kurios atrodė lyg tamsūs šuliniai veržėsi nosį riečiantis sieros ir puvančių kiaušinių tvaikas.
- Pradedi ne nuo to galo, любим,-pradėjo nekeisdamas nei kūno pozicijos, nei nusiteikimo, kuriame pašaipą įžvelgęs būtų galėjęs tik visiškas paranojikas,-Bet kiek apie tave nuomonę leidžia susidaryti informacija, kurią nešioju savyje paremta labai fantastiškais bei erotiškais prisiminimais, Katerina Petrova pirmiausia galvoja apie save, o tik tada apie kitus, tiesa?-vis dar nesišaipė, anoks čia tas pats šmeižtas, kai visi su garbane susidūrę asmenys žino, kad fatališkoji nebe vampyrė yra savanaudė,-Kodėl neklausi manęs kas nutiko James? Žinai kaip veikia iliuzijos sukūrimas. Negalėjau jos užmesti ant savęs prieš tai pavidalo savininko neįsiminęs ir neįvertinęs,-dėstė ramiai itin gašliai nužvelginėdamas veidą moters, kuri pati to nenorėdama sukėlė jam ryškią erekciją,-Nusiramink. Jam viskas gerai. Apsisukau net neatkreipęs jo dėmesio į tai, kad kažkas knisasi jo galvoje prieš jo paties valią. Jei netiki manimi, nes, na kurių galų turėtum manimi pasitikėti nė nežinodama kas esu, nusiropšk nuo manęs, kas aišku būtų labai apmaudu, ir jam paskambink,-aušinti burną veltui archdemonui pasirodė visai smagu turint omeny, kad kūrė anaiptol ne priešiškai Pierce atžvilgiu nusiteikusios personos vaidmenį. Bet tai nereiškė, kad tas nepriešiškumas bent jo veide atrodė natūraliai. Jei Xerces būtų atidengęs savo tikrąjį, vienareikšmiškai nugvelbtą pavidalą Katherine tikrai būtų šovus. Viena yra apsimesti garbanės broliu tam, kad be didelių trukdžių įsmuktum į itin apsaugotą būstą, o visai kas kita pasirodyti visu Sebastianui būdingomis graikiškomis grožybėmis. Atidengti save būtų kvaila turint omeny, koks buvo mįslingas Xerces tikslas, bet beprotiškai įdomu. Tiesiog pažiūrėti, kaip ji reaguos. Imposterio lūpos išsitempė į plačią, kone visą viršutinę dantų liniją atidengiančią piktą šypseną. James Petrov būdingi ir idealiai atkartoti bruožai sumirguliavo, Xerces pavidalas pasidengė neperegimai tamsiu rūku, kuris teatrališkai susigėrė į kūną. Jis parodė save. Ne visai tikrąjį save, ne juodą baugų šešėlį pragariškai žibančiomis apvaliomis akimis. O Sebastianą. Archdemonas it iš karsto besikeliantis Drakula pakilo nuo žemės kartu pastatydamas ant kojų ir garbanę.
- O dabar pasikalbam,-tarė įžūliai kabindamasis į Katherine veidą. Jis neatrodė sutrikdytas to, kiek šis kūnas reiškė Petrovai ir vice versa,-Kalbamės ar visgi nori pamatyti kas nutiko, kad nereiktų ilgai ir nuobodžiai dėstyti penkų metų vertės įvykių?-šis asmuo, kuris kalbėjo Redford'o balsu, jo lūpomis buvo kažkoks šaltas, bejausmis, besielis indas, kuris neturėjo Sebastianui būdingos aistros ir plačios emocijų amplitudės. Todėl net neabejojo, kad Katherine greitai susiprato, kad šis Sebastianas seniai nebėra jos Sebastianas. Xerces išstūmė iš savęs metalines kulkas, kurios viena po kitos sužvango nukritusios ant žemės. Žaizdos greitai užsivėrė. Nelaukė jos atsako, nusprendė kaip geriau pats. Jau ir taip perlipo per save eidamas sunkesniu keliu. Jis susirado James, surinko žinias apie Katherine, veikė vedamas Redford'ui būdingų asmeniškumų, kad viskas ką nori padaryti sueitų į kuo įdomesnę išvadą. Stipriu telepatiniu impulsu jis prikimšo garbanės galvą vaizdų. Parodė liūdnai pasibaigusią Sebastiano akistatą su Konoru, kurios metu pirmasis vampyras paragavo Xerces dalelę. Parodė pačią Katherine, kuri stovėdama netoli burtais Elissos užslėpto Sebastiano kūno negalėjo jo matyti. Parodė vampyro prisikėlimą, nuotykius su vampyrų Taryba, Liviana ir visų svarbiausia su Rebeka.
"<...>man nėra sunku nuryti karčią tiesos piliulę. taip Katherine manimi manipuliavo, taip, iš geidulio ir meilės jai galėjau sudeginti visą sušiktą pasaulį, išsižadėti draugų, artimųjų, kvėpuoti ir egzistuoti tik ja. taip, tai toksiška. ir taip, galėdamas viską pakartoti nesudvejočiau nė akimirkai",-jos galvoje suskambo būtent šie Redford'o Rebekai išsakyti žodžiai, kuriuos sekė vaizdai, aiškiai reprezentuojantys Sebastiano sprendimą Katherine neieškoti ir naujam savo gyvenimo etapui rinktis Mikaelson. Specialiai rodė garbanei jos buvusį mylimąjį itin atvirai, nevengdamas nuotrūpų, kurios be konteksto atrodė žiaurios bei kategoriškos, kai vardan Pierce paieškos jis nedarė nieko. Parodė ir momentą, kaip vyras nelyginant pats apsisprendžia įsileisti į save archdemoną visą vien tam, kad pastūmėtas Auroros psichozių galėtų apginti artimuosius. Parodė net Sebastiano dialogą su Naraya, kurio metu vampyras sužinojo, kad paslaptinga, bet itin galinga figūra Connor'o vardu yra iš kitos realybės į šią atkakęs biologinis Redford'o ir Pierce vaikas. O tada vaizdų virtinė sustojo. Kai Katherine gražiosios akys pasigavo archdemoną šis sėdėjo patogiai įsitaisęs fotelyje.
- O dabar atėjo metas tau sužinoti ko man iš tavęs reikia,-šyptelėjo, regis, neketindamas leisti Katherine nė atsikvėpti. Jis prifarširavo ją, būkim biedni, bet teisingi, abejotino patikimumo, bet tikra informacija, kurios apdoroti savaitės neužtektų ir į visą šį "šoką" žvelgė tikrai ne empatiškai. Empatijos jis neturėjo,-Ketinu paversi tave pragaro vartais,-numetė tokią bombą taip neutraliai, lyg kalbėtų apie kažką nuobodaus ir kasdieniško. Nebuvo panašu, kad Xerces ketino leistis su Pierce į diskusijas, klausti jos nuomonės šiuo klausimu,-Turi neįtikėtinai unikalų kūną, Pierce. Turėčiau ilgai ir sunkiai ieškoti asmens, kuris perneštų tai, ką ketinu į jį sutalpinti. Aišku man gali nepavykti. O jei pavyks...-pritilo dėl efekto,-Egzistuosi taip ilgai, kiek egzistuos pats pragaras. Juk suvoki ką tai reiškia?-net pats nežinojo, kad taikosi į Katherine svajonę vėl turėti nemirtingumą, kas dar prieš keletą minučių jai atrodė neįmanoma bei prarasta,-Nė nesįsivaizduoju kokių galių įgytum su tuo, bet viena jų - leisti arba neleisti Sailui grįžti namo. Pragaro šeimininkas yra galingiausias pragare, tiesa? Pagalvok. Jei jis negali grįžti tam, kad užsikrautų jėgų iš tamsos pasaulio, jis ims silpti. O ilgainiui gal nusilps iki tokio lygio, kad bus vieni juokai juo nusikratyti,-Xerces tam tikrų, jo paties interesams kur kas palankesnių sumanymo dalių neatskleidė. Kaip antai ketinimo padaryti taip, kad absoliučiai niekas negalėtų jo grąžinti į pragarą atgalios perleidus per Pierce tam tikrą kodą, kurio neįmanoma būtų perleisti per pačius pragaro vartus, kai juos atverti turint reikiamas žinias buvo galima kone bet kur. Kad pragaro valdovo sosto jis nesiekia, tačiau su malonumu padarytų Silvanus tą patį, ką ir ankstesniems pragaro princams. Labiau nei absoliučios galios jis troško laisvės, bei užsitikrinti, kad tikrai ją turės. Tik kita būtybė, kone visą beprotiškai ilgą savo egzistencinį periodą praleidusi kalėjime galėtų tai suprasti. Todėl ir turėdamas galimybę bent po mažą dalelę atsakymo skirti jis už savo likimą keršijo nieko dėtiems, atsitiktiniams sutvėrimams, kuriuos įkalindavo pats.

– Да пошёл ты! – Pro skaniai atrodančias garbanės lūpas netrūko išsiveržti ne patys maloningiausi žodžiai. Nieko nuostabaus, tamsios magijos dėka ant savęs užsitraukęs svetimą veidą svečias nesielgė taip, kad būtu priimtas išskėstomis rankomis. Tiesą pasakius, vargu ar be tikrojo Petrovo be egzistavo koks nors kitas asmuo, kuriam garbanė pademonstruotu tokio tipo palankumą. Bonus taškus archdemonui tikrai būtu galima pridėti už bandymą iššaukti pirmikštį siaubą garbanės kūne. Bet bėda buvo tame, kad jis vadovavosi Sebastian’o prisiminimais, kuris laužydamas laiko ir erdvės standartus, stengėsi susigrąžinti savo moterį būdu, kuris galiausiai vos nepadarė visą ko pabaigą. “Drugelio efektu” suveikusi kelionė į praeitį ne tik kad suteikė galimybę jam užbėgti tragiškiems įvykiams už akių, bet vėliau ir tai atitaisant savo akimis matyti kaip girdi, dvokiantys padūgnės prievartauja ją visais įmanomais būdais. Kaip talžo, laužo jos kaulus, bando užsprigdinti kraujo ir purvo marmale. Argi tokius išgyvenimus galima pamiršti? Taip. Sebastian’as nežinojo to, kas sekė paskui. 1492 metais, balandžio šeštą dieną: ji buvo visiškai viena, išmesta iš savo šeimos lygiai prieš dvejus metus, medžiojama jai atsiskleidusių vampyrų, užsiveržusi kilpą ant savo kaklo ir pastūmusi kėdę sau po kojomis. Girdėjusi kaip jos kaklo slanksteliai paskutinį kartą sutraška. Katerina Petrova, mergina kuriai pasaulis buvo perdėm negailėstingas, kuri buvo pernelyg silpna kad pasipriešinti mirė. Kartu su savimi pražudydama ir slegiančius nemalonius prisiminimus apie prievartą. Visus likusius penkis šimus su viršum metų, ji buvo jau visiškai kita asmenybė. Net James nenorom pripažintu kad nuo tos angeliškos garbanėlės, kokią ją atsimena dar iš tų laikų, nebuvo likę absoliučiai nieko, apart tą patį, dabar jau apgaulingai angelišką veidelį. Štai kodėl iš pažiūros absoliučiai sukrėčiantis, efektingas Xerces pasirodymas nesukėlė to furoro, kuris turėjo būti sukeltas. Jis nuvertino Pierce, pasikliaudamas vien ta informacija kurią surinko iš aplinkui. Liaunas garbanės kūnas vis dar stipsojo apžergęs priklausantį imposteriui, kuomet ji stipriau į jo smakrą įrėmė laikomą ginklą, gana demonstratyviai, tam tikra prasme netgi šiek tiek per daug seksualizuotai, atlenkė saugiklį, paruošdama visai ne moteriškai atrodantį šautuvą. Stebėjo šį, palyginus dėmesio sutelkimo nereikalaujantį veiksmą, kuomet neskubriai sugrąžino tamsių akių žvilgsnį ties objekto veidu. O tiksliau jo lūpomis, kurios sujudėjo atitinkamai tariamiems žodžiams. Pasipūtėliška, kampinė šypsena netrūko susiformuoti fatališkosios gražuolės veide, kuomet iš josios vidaus išsprūdo kažkas panašaus į prunkštimą. Taikliai. Fantastiškai ir erotiškai. Bet ji visuomet pirmiausia galvoja apie save. Būtu keista, jei būtu kitaip. Todėl Xerces ištarti žodžiai ne tiek kad neužgavo, priešingai, buvo priimti komplimento forma.
– Vau. Tikiuosi nesitiki sulaukti aplodismentų už tai, kad pasivarginai šiek tiek, ir pasirausei po svetimas galvas idant surasti daugiau detalių apie mane. Nes, susimovei širduk. – Jei nežaidi žaidimo, žaidimas apžais tave. Teisingai? Ji palinko dar arčiau, netolygu ir vėl pradėtu erzinti po ja esantį asmenį, tiesiog ignoruodama tą faktą, kad jis it copy-paste atrodo kaip josios brolis. Kuris priešingai nei Ambrose bloodline, Katherine nekelia anei jokios seksualinės afekcijos. Jo balsas, jo veidas ir netgi ta pati šlykštoka masė iš kurios padaras buvo sudarytas, tiesiog alsavo James būdingumu. Ir visgi, Katherine buvo užtektinai gudra, provokuojanti, kad tiesiog leistis būti plukdoma pasroviui. Atstumas tapo tiesiog niekingai menkas, kuomet josios veidas atsidūrė lygiagrečiai jam, lūpos beveik lietėsi, nors lietėsi viso labo jos iškvėpiamas šiltas oras. – Arba šaltiniai ne visai patikimi, arba ne iki galo iškrapštei. – Netrūkus atsakomai smogtas “kirtis” liečiantis josios neparodytą jautrumą dėl brolio gerbuvio, privertė Katherine demonstratyviai užversti akis. Apie James nepagalvojo dėl dviejų dalykų: pirmiausia, jai pačiai grėsė realus pavojus, mat priešas taip lengvai prasibrovė į josios “safe zone”, ir tai, kad ji puikiai žinojo, kad jei pastarąjam būtu nutikę kas nors rimto, su ja būtu susisiekta kone tą pačią akimirką. James nors vizualiai ir atrodė kaip atsiskyrėlis, tačiau buvo užtektinai analitinio proto “žaidėjas”, kad su savo mylima sesytę būtu sudaręs paktą. Jos akyse subolavo suvaidinta panika, kuomet ji specialiai suapvalino savo dailias akis, tiesioginiu tekstu pasišaipydama iš jo išvedžiojimo. Katherine ir vėl šypsojosi. Šūdas. Išvesti šią personą iš kantrybės nėra toks lengvas darbas, koks galėtu pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypatingai dabar, kai ji tikrai turi ką prarasti. O josios pasipūtimas ir tiesioginis kaifavimas nuo savęs pačios, neleido įsijungti “ramybės” mygtuko.
– Teisingai, kurių galų turėčiau tavimi pasitikėti, kai net nesiteiki man parodyti kas esi? Kas yra širduk, esi toks vimdančiai baisus, kad manai pasirodęs man visu savo grąžumu, baigsi šį dialogą tuo, kad aš vargšelė širdies smūgį gausiu? – Šiek tiek kilstelėdama savus antakius, ji vis dar nebuvo ne kiek atsitraukusi, ar pasimuisčiusi iš iš niekur kilusio nepatogumo. Josios ekologiškos odos apranga nesunkiai praleido nuo jo sklindantį šaltį, kuris buvo būdingas vampyrams. Tačiau štai sugebėjimai, kuriais nepasikuklino Xerces, aiškiai leido suvokti, kad ten viduje tūno kažkas daugiau. Kažkas, su kuo ji vienareikšmiškai buvo susidūrusi savo karaliavimo metais. Tikriausiai dabar Pierce nenustebino net tai, kad vienaragiai egzistuoja, ir tam kad leisti pro subinę vaivorykštę, jie maitinasi ką tik gimusiais snargliais. Taip, matomai kai kažkuriame savo gyvenimo etape esi serafimė, kai tavo “konkurentė” yra pavyduolė fėja, kai apie savo mažąjį pirštelį apsuki vilkatą, ir išgimdai naują Lilith versiją… Nusisebėti kažkuo nauju, tiesiog tampa surealu. Bet pirmyn, jei tik tokie dalykai dar yra, mielai išbandytu dar neištirtus vandenynus. – Paskambink? Ha. Šmaikštu. – Kažkaip būtu sunkoka įsivaizduoti demono ir keliautojos susiekimo būdą telefonu. Ypatingai tuomet, kai vienas teleportuojasi juodais dūmais, o kita gali peršokti laikinai į svetimą kūną. Tačiau ar ji ketino atskleisti neprašytam svečiui šias detales? Tikrai ne. Visai neįdomu. Specialiai sujudino savo užpakaliuką, dabar jau užsėsdama jo pakitusį apatinių gyventoją. Kad ir kaip kosmopolitaniškai tai be skambėtu, moteriai, bet kuriai moteriai, nėra didesnio komplimento, nei kad nesulaikytas “pasistojimas” dėl jos pademonstruoto fizinio artumo. Tokiu veiksmu tarytum parodydama esti neketina trauktis, mat jai pačiai visai patogiai sėdisi, gražuolė netrūko pratęsti.
– Ša. Stop. – Staiga ginklo vamzdis atsidūrė ant James lūpų, kuomet ji pažvelgusi kažkur viršun, ėmė elgtis taip, tarytum būtu bandžiusi įsiklausyti į melancholišką aplinkos tylą. Katherine veidas netrūko įgauti susirūpinimo natas. Būtu galima pagalvoti, esti Xerces šiandien nebuvo paskutiniu, panorėjusiu čia apsilankyti. Tačiau jautri Redford’o kūno klausa žinoma nefiksavo anei jokių pašalinių garsų, kuriuos neva galėtu išgirsti žmogiškoji Pierce.
– Oi atleisk, pasirodė kad pagavau nuobodulį nuo tavo bereikalingų tauškalų. Širduk, prieš tai kai pratęsi savo išsikalinėjimo tiradą, leisk tau šį bei tą atskleisti. – Taip, dabar buvo tiesiog idealus tam laikas. Kaip be pasukus, laikas tiksėjo anaiptol ne Katherine naudai. Ir jei svečias prarastu susidomėjimą arba kantrybę, bei tiesiog ją “spragelėtu”, nespėtu panaudoti kozirio, kuris buvo svarbus šiame žaidime. – Pragare išmokau vieną labai įdomų dalyką. Kaip sukurti “narvą”, kuriame yra kalinami tamsiausi šūdpalaikiai. Į kurį galima lengvai įeiti, bet ištrūkti beveik neįmanoma. Dabar kai jau supratai, kaip man pavyko išlikti su tiek priešų… Gal pagaliau pereikime prie reikalo? Kas esi ir ko nori? – Ji atrodė labai besididžiuojanti savimi, kad negaišo laiko veltui. Ir papuolusi į tamsos jai paspęstus spąstus, sugebėjo situaciją apsukti taip, kad spąstuose jie atsidurtu abudu. Tačiau štai ko Katherine neapskaičiavo, kas jai netgi netoptelėjo, tai kas iš tiesų buvo Xerces. Arba, konkrečiau kalbant, kieno kūnu šis buvo pasinaudojęs iš tikro. Pasiskleidęs rūkas netrūko priversti Katherine atitraukti nuo jo bent jau savo rankas, taip greitai pakilti nuo archdemono ji tiesiog fiziškai nesugebėtu. Prieš akis susiformavęs Sebastian’o veidas, jo kūnas, privertė Katherine aptirpti. Tiek ilgai laukusi kada jis susirinks savo kiaušinius ir tiesiog susitiks su ja akis į akį, niekada nebūtu net pagalvojusi kad tai nutiks dabar, ir dar šitaip. Josios žmogiškas žvilgsnis įsikabino į jo veido kontūrus, kuomet jis it kildamas iš karsto, kartu su ja atsistojo ant kojų. Ji kaip mat žengė atgalios, tačiau taip ir nenutraukdama savo akių nuo jo. Kulkos viena po kitos sužvangėjo, nukrisdamos ant medinių namuko grindų. Dėl minimalaus apstatymo, pasigirdo ir kažkoks lengvas viso to aidas. Jis prabilo jo balsu. O ji savo ruožtu sukando dantis taip stipriai, kad veido raumenynas tiesiogine to žodžio prasme, sutrukčiojo.
– O gal dabar užsikrušk? – Žodžiai pabiro ankščiau, nei ji būtu pagalvojusi apie tai, ar derėtu tai iš viso pasakyti balsu. Nepriklausomai nuo to, kad priešais esantis asmuo kalbėjo jo balsu, atrodė kaip jis ir netgi skleidė analogiškus jam feromonus, jis nebuvo Sebastian‘as. Bent jau ne tas, kurį garbanė galėtu pavadinti savo. Individas kuris stovėjo priešais neapsimetinėjo tuo, kuo nebuvo. Atmetus vien apipavidalinimą, kuris tikrai nepriklausė jam. Tai buvo it koks tuščias indas, šaltas ir iki koktumo svetimas. Nepanašus į tas sudemoniškėjusias sielas, kurių buvo apstu pragare. Jis netgi nebuvo panašus į Lilith, kuri ir tai tryško kur kas aiškesnių jausenų amplitudę. Ar Katherine norėjo sužinoti kas nutiko per penketą metų? Ar iš tiesų norėjo pažinti tiesą, kuri galiausiai atmerktu jai akis į tai, ko nematė pati, kame neturėjo savo rolės? Ne. Tai kėlė banalią baimę sužinoti, pamatyti ar netgi išgirsti kam ji nepritartu. Tačiau moteris iš paskutinių stengėsi neparodyti savo išore to, kas dėjosi jos viduje. Sebastian‘as nebuvo eilinę jos auka. Jis buvo vyru, kurį garbanė mylėjo, tebemyli. Kurį laikė lygiu sau, vietomis net aukščiau už ją stovinčiu. Jų nueitas kelias buvo akmenuotas, tačiau po kiekvieno kritimo, jie vis tik rasdavo kelią kits pas kitą. O kas dabar? Ji nespėjo net deramai atsakyti, kuomet archdemonas telepatiškai įsibrovė į jos galvą, balansuodamas ant ribos, kuomet bet kurią akimirką būtu galėjęs tiesiog sukepinti jai smegeninę. Toks stiprus impulsas, aišku nepraėjo taip paprastai. Žmogiškam kūnui tai anei kiek nebuvo pritaikytas. Ir nors Pierce niekada nebuvo tiesiog eiline blusa ant katino kailio. Tai jai taip pat davė atitinkamą atoveiksmį. Besikeičiantys vaizdai, žodžiai, sprendimai, nuotrūpos ištrauktos iš konteksto kaip tai buvo patogu pačiam Xerces, kėlė skausmą. Tiek emocinį, tiek fizinį, kas atsispindėjo jai iš nosies pasileidusia kraujo srovele. Katherine stipriai sučiaupė lūpas, jos kūnas susverdėjo, kuomet ranka kabindamasi į bet ką, kas tik pasipuolė pakeliui. Vos vos, tik per plauką nesukrito ant grindų. Suvokimas kad jis vis tik buvo šalia, tačiau paveiktas, nematomas, guodė ir skaudino. Lygiai taip pat kaip ir sprendimas jos neieškoti, pasiskirti šeimai, tai niekam neįdomiai Mikaelson‘ų šliundrai. Ir Conoras. Taip, jis jai buvo svetimas, šiame laike ji nebuvo pastojusi daugiau nei tą kartą kai išnešiojo Nadia. Vis tik, kažkas „kliktelėjo“. Vyresnis už ją pačią atrodantis vyras, pirmą kartą jai matomas vyras... Turėjo jos akis. Jo bruožus. Išgyvendama absoliučius emocinius amerikietiškus kalnelius, Katherine troško visą tai nutraukti. Tačiau negalėjo. O jei kaip nors ir būtu galėjusi, nebūtu žinojusi kaip. Žinoma bet kada galėjo sau pačiai kulką į smilkinį paleisti. Bet visi žino kad save ji mylėjo pernelyg stipriai, kad pasiryžtu tokiai paikybei, be garanto kad atgims vampyre, kaip tai nutiko pirmąjį kartą (lel).
Vaizdai liovėsi, ir jos natūraliai pagiežingas tamsių akių žvilgsnis susidūrė su chill‘inusio archdemono. Jis nedavė jai galimybės atsikvėpti, bent minimaliai atsigauti. Todėl nieko nuostabaus, kad vos prasižiojęs ir vėl gavo tą patį potyrį. Suleido į jį abieju ginklų apkabas. Ir tik tuomet, kai ginklai ėmė tiesiog spragsėti, numetė šiuos ant grindų. Jie abu žinojo kad jokios rimtos žalos tai Redford‘o kūnui nepadarys. Bet ar bent minimaliai pasijautė gėriau? Taip. Vis dar nieko nesakydama, ji sukrito ant kėdės, priešais Xerces. Šaltas, paniekinantis Katherine žvilgsnis anaiptol neatspindėjo visą tą emocinį chaosą kurį išgyveno viduje. Tačiau ji buvo kaukių karalienė. It kokia įdomi knyga, kuri leidžiasi perskaitoma keliais puslapiais, o tuomet su trenksmu užsiverčia, nelygu būtu pasibaidžiusi kad davė paskaityti per daug. Prifarširuota naujos informacijos, kurios buvo per daug, kad protas sugebėtu tai natūraliai adaptuoti, tamsiaplaukė tylėjo iki pat to momento, kuomet pro jos lūpas prasuveržė pašaipus krizenimas. – Susimildamas. Demonai patologiniai melagiai. Ei, nebandau įžeidinėti. Koks tavo planas buvo? Emociškai mane paveikti kad atbukčiau ir sutikčiau su visais kitais pezalais, kuriuos ketini paberti toliau? – Ir vėl pasikartojo tas pats kikenimas. Pripažinkim, toli gražu ne kiekvienas galėtu žinoti ir suprasti kad demonas yra nesuskaičiuojamai galingesnis, nei mirtinga persona ir vis vien draskyti šiam akis.
– Jau nieko nesakau apie viso šio dovanų krepšelio kaina. Užtenka vien marmūzės, kurią tampaisi kaip kokį daugkartinį prezervatyvą, kad pasakyčiau esti kaina per didelė. – Blefavo, tačiau taip gerai, idant net josios kūno kalba skleidė analogiškus signalus. Sebastian‘ą ji pažino nuo pirmosios šviesos, žengiant per skirtingus savęs susigrąžinimo etapus. Ji tikrai nebūtu jo suvariusi su šūdais. Bet nepanašu kad Xerces tai žinojo. Ar savo laiku Redford‘as.
– Vargšas vargšas žydraakis, amžinai dulkinamas didesnių ir gudresnių už jį. Kaip gaila... – Ištarė tai taip, lyg iš tiesų labai nuobodžiautu. Tuomet trūktelėjo pečiais, bei palengva pakilo nuo kėdės. Katherine net žvilgsnis „užsiliepsnojo“, kuomet archdeminas paminėjo nemirtingumą ir tai, ką iš jo būtu galima padaryti Silvanus. Klestelėdama šalia, ji lėtai, sėlinančiai pasuko į Xerces akis. Lyg jo susiliejimas su Sebastian‘u jai absoliučiai nieko nereikštų. – Tavo pasiūlymas siaubingai viliojantis. Būtu sudėtinga pasakyti ne. Bet yra viena sąlyga. – Timptelėjusi savo apatinę lūpą, gražuolė aiškiai su juo žaidė. – Na nesuprask manęs klaidingai, širduk. Aš visada galvoju apie save pirmiausia ir taip toliau... Tad ir šis kartas nebus išimtimi. Tu mane atvesi pas tą vaikį. Conorą. Vėliau, galėsi daryti su mano ypatingu kūnu ką panorėsi.

by **Jon Spencer** Tr. 11 02, 2022 2:39 pm

Archdemonui užteko begalybę laiko tobulintos įžvalgos suprasti, kad net Sebastiano sukauptų prisiminimų, kuriuose figūravo angeliškas Katherine Pierce veidelis neužtektų norint garbanę perkasti. Neabejojo, kad ji nešiojosi daugybė skrynių, kurių pats Redford'as nebuvo atvėręs. Iš didelės dalies ta paslaptis, garbanės neprognozuotumas gąsino, kaip analogiškai ir traukė. Bet neabejojo, kad jųdviejų meilės būta absoliučiai tikros. Katerina turėjo galimybę tapti grėsme Xerces, jeigu per trumpą savo valdymo pragaro periodą būtų nusprendusi paslampinėti po atokiausias Tamsos pasaulio kertis, kur kažkur amžinybę leido niekados laisvu iki galo taip ir nebuvęs archdemonas, vienas iš dviejų likusių šios unikalios rūšies atstovų. Ji galėjo jį ištrinti, tačiau Pierce pragare praleido nedaug laiko, nes turėdama kone absoliučią galią ji suvedinėjo likusias sąskaitas su jai kažkuo neįtikusiais individais. O dabar... Dabar ji galėjo kelti grėsmę tik nesupermeniškam (lol), todėl vienokiu ar kitokiu būdu pažeidžiamam kūnui. Ir Katherine jį tikrai pažeidė. Šis pavidalas buvo peršaunamas, degus, neatsparus dideliam šalčiui bei be jokios abejonės, magijai. Tarp dievų, demonų, ir pragaro skalikų bei valdovų vampyrų autoritetas negalėjo būti net diskutuotinas. Ir visgi jie kartu su žmonėmis valdė šį pasaulį. Galingieji troško daugiau arba netroško nieko. Sebastianas giliai savyje nešiojosi klaidingą, o gal ir ne suvokimą apie Katherine veikėją. Apie daugybę jos kaukių, po kuriomis ji slėpė sužalotą ir net gana jautrią sielą. Tačiau iki tos infrmacijos Xerces neprisikasė. Jis neanalizavo garbanės žodžių ir kiek vertės jie iš tikrųjų turi, o tiesiog žaidė savo žaidimą leisdamas pažaisti ir jai. Archdemonas nebuvo kompleksuota būtybė. Jis nesijautė atakuojamas, remiamas į kampą, linkęs leistis į asmeniškumus. He was above that. Fatališkas Pierce šydas jam patiko. Intrigavo. Jaudino. Visai kaip ir kūno savininkas jis turėjo soft spot'ą Sebastiano moterytėm, tiesiog pats Redford'as tuos potraukius diferencijavo kur kas geriau, nes turėjo kažkokią moralę. Xerces turėjo tik šešias mirtinas nuodėmes, kurios jį valdė. Aišku jis galėjo susimauti. Galėjo klaidingai interpretuoti tam tikras su Katherine susijusias reikšmes, bet jo surinktų žinių pilnai užteko, kad surastų būdą kaip pas garbanę patekti. Ir ji turėjo pilnavertę teisę pykti ant savęs už tai, kad nepriekaištingas Xerces "inflitracijos" planas labai lengvai suveikė. Jam patiko leisti jai tą frustraciją išleisti. Katherine turėjo kietus kiaušus. Xerces požiūriu kietesnius už to paties Sebastiano. Sustingo, kai Pierce to pareikalavo žodžiu ir kūno kalba. Nė akimirkai veriančio savo žvilgsnio nepatraukė nuo jos veido. Nepatylėjo pamanęs, kad Kateriną užpuolė paranojinis epizodas.
- Tai būtų pats geriausias metas tavo priešam pulti,-pradėjo užklibinęs netikėtą temą, pradėjęs gadinti Pierce iš anksto paruoštą humoristinį intarpą,-Nesugalvočiau malonesnės pramogos, nei krušti tave ant tuzino lavonų pro burną ištekėjusias viduriais. Niekas manęs neprovokuoja absoliučiai jokiam konfliktui,-ar jis atrodė ir skambėjo nuliūdęs? Tauzijo niekus. Jis nedemonstravo savo galybės vardan to, kad ją kažkam demonstruoti. Kankinti žmones bei kitus sutverimus turinčius sielas net nebuvo pirmapradė jo paskirtis. Archdemonai buvo sukurti naikinti. Aišku pagaliau turėdamas laisvę jis galėjo daryti absoliučiai bet ką, tačiau netruko būtybių, kurios galėjo visas Xerces beprasmiškas linksmybes kaip mat užraukti. Kam rizikuoti? Jis buvo atsargus. Ne paranojikas, bet bailys, kuris nestos į akistatą su už jį pranašesniu individu. Tad epiškos archdemono ir jo sielos bei kūno brolio Silvanus akistatos gali ir neįvykti niekados. Ji užbaigė mintį, o tada Xerces nusikvatojo. Nuoširdžiai
- Good one,-pagyrė aštrų Pierce sąmojį,-Bet ar nebūtų šiek tiek nejauku, jei tylėdamas tiesiog grožėčiausi tavo kerinčiu pavidalu?-jis ne balansavo ties leistina-neleistina ribomis, jis atvirai flirtavo neslėpdamas to, kad Katherine jį traukia. Šviesios archdemono akys pakilo į viršų lėtai apžvelgdamos lubas, bet vargu ar žiūrėjo į jas. Matė magiškas Pierce paruošto apsauginio "narvo" gijas.
- Tu jo neaktyvavai,-pareiškė šyptelėjęs puse lūpų,-Žinau ką reiškia smagiai leisti laiką narve, iš kurio ištrūkti neįmanoma, nes to pageidauja kažkokia ten Lilith. Ak, jeigu tik turėčiau sąmonę būčiau seniausiai išprotėjęs,-jis tikrai nevengė veltui aušinti burnos dėl efekto, kuris buvo įdomus ir smagus tik jam. Dramatiškai atsiduso. Šaipėsi,-Kam tu juo apsirūpinai?-grįžo prie narvo temos žaisdamas provokuojančia šypsena,-Tie juodi bezdalai, kuriuos valdo Sailas tikrai paskui tave neseks, любим. Aš vis dar nesuvokiu kaip tau pavyko papulti į tokią nedėkingą situaciją. Kaip turėdama begalinę pragaro galią sugebėjai jam prakišti,-smalsavo net ir žinodamas, kad nei Katerina pradės jam atvirauti, nei ką. Big reveal sukėlė būtent tokią garbanės reakciją, kokia suteikė jam daugiausia malonumo. Apvaizda asmens, kurį serafimė Andromeda nulipdė savo pačios rankomis pagal savo supratimą, lūkesčius, mylimojo Sagittarius įsivaizdavimą. Įsodinti save į buvusio serafimo kūną yra tiesiog šventvagiškas sprendimas. Jis buvo demonas, o serafimai kone niekuo nesiskyrė nuo angelų. Šventvagiška yra ir trukdyti Sebastiano bei Katherine meilei gyvuoti, liepsnoti, griauti ir naikinti. Jie taip karštligiškai stengėsi tapti žmonėmis, tapti būtent šio pasaulio dalimi. Iš esmės per jų savanaudiškumą atsirado Lilith, o su ja ir pragaras. Jie užvirė siaubingą peklą, o jų santykio pabaiga tapo kažkokia antiklimatiška, be rezoliucijos. Ir dėl to, viduje kažkas jam nemaloniai tvinkčiojo. Katherine suvarė į demoną visą apkabą ir tai padėjo grįžti iš apmąstymo.
- Rude,-Xerces neatrodė supykęs, bet ir nesišypsojo. Garbanė išsiliejo. Galbūt jei karštos mintys mažiau spaus galvą jai bus lengviau suvirškinti tai, ką buvo paruošęs atskleisti paskui? Kone viskas, kas siejosi su pragaru buvo velniškai painūs reikalai,-Katinka, mąstyk paprasčiau,-sulaukęs net labai konstruktyvios kritikos jis nesusimėtė. Ta rami, ori, pasitikėjimo savimi, saldaus nuodingumo kupina būsena neblėso,-Kas man trukdo tiesiog tave paimti, išgabenti kur reikia ir padaryti su tavimi ką noriu visais įmanomais būdais? Ar tau atrodo, kad atėjau su tavimi derėtis? Tas...-parodė pirštu į lubas, pasukiojo abstrakčiai apibrėždamas narvo ribas,-Šūdas manęs nesustabdys. Nes tu nežinai ką norėtum dabar su juo sustabdyti,-kalbėjo ramiai, lėtai, protingai dėstė. Pašaipūniška šypsenėlė, pasipūtimas buvo pranykę,-Galėjau įsiveržti ir pašykštėti tau elementaraus paaiškinimo kodėl tavo mylimas Sebastianas tapo toks šaltas, bejausmis ir šiurkštus. Kodėl jis tave skaudina. Bet... Kodėl turėčiau norėti malti tave į miltus?-vaje, koks kulturingas demonas. Xerces kalbant maloniu, netgi švelniu Redford'o balsu žvangėjo ant žemės iš jo kūno išneriančios kulkos, lydimos dar ir vimdančios smarvės. Taip dvokti gali tik šlykščiausios pragaro kertys,-Sailas padarė per mažai? Sebastianas padarė per mažai, kai ant manęs per klaidą užsirovė prieš tuos penkis metus atimdamas galimybę jums persvarstyti savo santykius?-tai būtų lyg lazda daužyti kraujuojantį gyvūną, tiesa? Smagu nebent sadistui ir psichopatui. Xerces atsistojo. Žybtelėjo atsidurdamas prieš pat bulgariškos kilmės gražuolę. Suėmė ranka jos žandikaulį neleisdamas jai nutolti. Mėlynos akys, begalinės, bet besielės skverbėsi giliai, tarsi raižydamos Katherine sielą,-Netikėk mano gerais ketinimais, bet esi verta paaiškinimo. Ir net pagarbos, моята най-скъпа любов. Net praradusi visas galias, turėdama tuzinus priešų, kurie trokšta tave nupešiot išgyvenai ilgiau, nei tavo širdukas. Gerai žinau ką reiškia būti kalėjime. Tau lengva simpazituoti, Petrova,-paleido staigiai ir šiurkščiai, lygiai taip pat kaip ir sugrėbė. Absoliučiai, nuostabiai suveikė. Parodyti Katerinai Connor'ą nėra kažkoks blogai apskaičiuotas Xerces ėjimas, tai nebuvo klaida. Jos susidomėjimas akimirką suklibino jos šaltą, fatališko abejingumo kaukę. Xerces atrodė nusiteikęs rūpestingai.
- Sutarta,-nebuvo panašu, kad ketintų ginčytis. Rizikinga, na, turint omeny, kad ketino parodyti jai jos sūnų, kuris gal ir ne visai jos, bet genetiškai absoliučiai jai artimas. Tas erzinantis virpulys viduje veikė archdemoną ne visai taip, kaip jis norėtų. Šiuo atveju, jis jį žmogino. Ir tai siutino. Jis neįstengė bejausmiškai reaguoti į abejingu balsu pateiktą, bet jautrų garbanės norą. Xerces atsitraukė. Iš jo kūno šovė keletas juodų šešėlių, kurie neleisdami jokio garso žvimbė apie jo kūną it musės. Susikoncentravo į pasirinktą tašką erdvėje ir ją atvėrė. Iš plyšio išniro juodu kostiumu apsivilkęs vyras, į kurį beregint susmigo paties archdemono dalelės. Privalėjo sustiprinti savo įtaką. Connor'as gana skausmingai drėbėsi ant žemės niurzgėdamas, vangiai keldamas nustekentą savo fizionomiją nuo žemės.
- Tikra šeimyninė reunija,-pasišaipė pompastišku, džiugiu tonu. Motina, sūnus ir tėvas vienoje vietoje. Oho. O tada sumirguliavo ir išnyko. Pasislėpė tiksliau leisdamas Katerinai ir Connor'ui pamanyti, kad davė jiems šiek tiek alone time. Paleisti iš akių multiverse police man'ą būtų idiotiška. He was many things, but stupid was none of them.

Disponuojamas archdemono ir savotiškai užšaldytas laike bei erdvėje Connor'as nesilpo, nemirė iš bado, nejautė šalčio ar to, kaip lėtai bėga laikas, tačiau jis buvo silpnas, energetiškai palaužtas. Viduje turėdamas tiek serafimams būdingos šviesos, tiek tamsos, iš kurios buvo sudaryti patys demonai tribridas veikti galėjo tik tada, kai jo viduje tyvuliavo idealus priešiškų jėgų balansas. Xerces atplaišos, ta tamsa įsigėrusi į jį balansą niokojo ir Connor'o karkasas ėmė byrėti. Jo realybėje Katherine su Sebastianu the cure išgėrė drauge. Lygiai taip pat drauge jie ėmė atvirtinėti į vampyrus atgalios. Kažkur tame tarpe manydami, kad tai gali būti vienas paskutiniųjų tokių susilipimų, karštai pasimylėjo. Kai Pierce pradėjo net labai akivaizdžiai lauktis, ji jau buvo atvirtusi į nemirėlę. Tai turėjo pražudyti jųdviejų sūnų, tačiau devyni mėnesiai yra ilgas laikos tarpas ir per jį nutiko eilė neįtikėtinų dalykų. Pirmieji žeme kada vaikščioję serafimai atgavo savo originalias galias. Šviesa apsaugojo vaisių. Tų devynių mėnesių tarpe Katherine tapo ir pragaro valdove neįtikėtinas jėgas pernešdama ne tik per save, bet ir įsčiose esantį jos sūnų. Konorą palietė šviesa, tamsa ir, it vyšnaitė ant torto, vampyriškumas. Toje nesuskaičiuojamoje galybėje pasaulių Katherine, Sebastiano ir Connor'o atitikmenys egzistuodavo kiekviename iš jų ir susijungdavo nematomomis gijomis į viena. Pasaulių daug, bet pragaras tėra vienas, lygiai taip pat kaip ir jau dabar išnykusi serafimų karalystė. Kiekvienoje iš realybių lygiai tuo pat metu jie atgavo savo šviesą, o Katherine it užkoduota tapo pragaro karaliene. Be Connor'o sutvėrimo tai buvo vieninteliai status quo, kurie nesikeisdavo, kad ir į kokį keistą pasaulį bedurtum pirštu. Tačiau ne kiekvienas Katherine ir Sebastino meilės vaisius atsirasdavo vienodomis aplinkybėmis. Jis buvo jųdviejų ryškus, realybę kiek iškreipiantis energetinis žymuo. Kiekviena realybė buvo tarsi įpareigota Connor'ą sukurti. Šio pasaulio tribrido atsiradimo istorija anaiptol nebuvo tokia romantiška. Bet prieš susiorientuodamas kur randasi stipri jungtis tarp dviejų šiame pasaulyje esančių tribridų leido pamatyti vyrui momentą iš little one gyvenimo. Išvydo šiltas tamsias akis, galėjo prisiekti pajutęs prisilietimą prie nugaros. Berniukas žaidė deliodamas kaladėles. Jis jautėsi saugus. Tokios pat spalvos kaip Katherine tribrido akys pagaliau pasitiko motiną. Jis nuščiuvo negalėdamas tuo patikėti.
- What... How...-sunkiai rinko žodžius bandydamas stotis. Svirduliavo. Kūnas dar nebuvo sugijęs po mūšio su Xerces. Petrovos gyslomis tekantis kraujas priminė apie troškulį, kurį juto. Išlindo iltys, kurių Connor'as gėdijosi tik dėl to, kad jas iššaukė būtent jo motina. Kad ir kita versija, bet Katherine buvo jo motina,-Atleisk,-tarstelėjo viršutine lūpa vis dangstydamas savo akivaizdų plėšrumo požymį. Tribridas puikiai valdė ir slopino savo vampyriškumą, netgi pažabojo jį nukreipęs viduje tviskančią savo šviesą į troškulį, geidulį žudyti. Tarsi išsigydė. Tačiau dabar kai buvo sutrikdytas, tamsa ėmė viršų ir jis troško būti vampyru ir do what vampires do. Susikaupęs jis įdėmiau apžiūrėjo garbanės veidą. Negalėjo patikėti savo akimis kokia ji graži. Jo tėvai jo pasaulyje abu turned rotten and evil, jis pat turėjo juos sunaikinti ir teigti, kad tai nėra traumatic experience yra absurdiška. Širdis džiaugėsi, kad galėjo ją matyti, jausti, uosti. Kaip beprotiškai, stipriai norėjo ją apkabinti. Tačiau dėmesį patraukė suvokimas, kurį dar gerokai anksčiau pajuto jo vampyriški instrumentai.
- What did this to you?-paklausė turėdamas omeny Katherine mirtingumą. Kol buvo užsiėmęs savais reikalais (Cassiopeia pagrinde) jis praleido valdžios pasiskirstymą pragare,-Kas dabar valdo pragarą?-jis rinko žodžius atsargiai nežinodamas kiek daug ar mažai Pierce žino. Kiek ji žino apie jųdviejų ryšį, kuris driekėsi išsikerojęs plačiai per visus pasaulius-Turėjau tave apginti. Apsaugoti,-sušnarėjo pagautas emocijos, pagautas silpnumo ir meilės. Motinos veidas išdavė nuovargį ir tai, kad gyvenimas jai nebe buvo draugiškas bei mielas,-Ar Xerces čia yra kažkur?-klausė Katerinos švelniai suėmęs jos pečius. Jis archdemono nematė, tačiau juto. Connor'o veidą perskrodė nuožmus įtūžis,-Kodėl atvedei mane pas Kateriną? Ką padarei Cassiopėjai?-tribridas susvirduliavo. Silpnumas akimirką susuko galvą. Klausinėjo jis daug nė dorai nesuvokdamas kaip turėtų reaguoti į šią situaciją, kaip turėtų traktuoti motiną. Ar ji iš viso žino, kad jis yra jos sūnus? Ir kaip ji priimtų šį faktą? Nepaisant stipraus jųdviejų ryšio, he was stranger to her. Ir tai neabejotinai skaudino.

Katherine Pierce buvo galima paralelizuoti automobiliui. Kurį gali pakeisti į dailesnį ir naujesnį modelį, kurio salonas vis dar kvepia naujai aptraukta oda, bei variklis dirba veik negirdimai. Bet akimirka, kuomet imi ilgėtis senosios transporto priemonės, ji tampa “klasika”, kurios kainos jau nebe gali sau finansiškai leisti. Įsimintina, sunkiai paleidžiama persona, kuri turi “klonus”, kurie bando egzistuoti tuomis pačiomis taisyklėmis, bet finale vis vien, net labai stengiantis, netampa originalu. Tamsios, skrudintą karamelę primenančios josios akys kabinosi į detales, kurios nepriklausė archdemono pasisavintam pavidalui. Dar niekada ji nebuvo taip arti ir tuo pačiu metu taip toli paskutinės akistatos, sudedančios taškelius ant josios ir ex serafimo istorijos. Tai erzinos, bei tuo pačiu metu siaubigai skaudino. Ir visgi, pašaipi grimasa nedingo nuo josios apgaulingai angeliško “dollface”. Kone asmenybės braižu tapusi, šiek tiek į vieną pusę pasvirusi josios šypsenėlė tapo kur kas labiau pastebima, netrūkus po to, kuomet Xerces nepasikuklino paminėti josios priešus ir tai, kad dabar būtu kone labiausiai įdealus laikas jiems pasibandyti įgyvendinti nelabai įgyvendinamus kėslus su ja susidoroti. Būtu per daug idijotiška, jei su fatališkąją garbane eitu susitvarkyti tiesiog taip. Kaip be pasukus, be protiškai ilga “išgyvenamumo”, klastos ir neigiamos asmenybės patirtis nebuvo taip lengvai atimama, tik todėl, kad Silvanus Ambrose to panorėjo. Pastarasis turėjo silpnas vietas, kurių pavyzdžiui neturėjo garbanė. Jam rūpėjo kiti, jam rūpėjo pasaulis su visomis savo tuštybėmis. Katherine savo ruožtu rūpėjo ji pati ir gal daugiausia kokios trys kitos personos. Xerces pratęsė, kuomet klastingas gražuolės žvilgsnis lėtai susirado pažįstamą nepažįstamojo veidą. Jos rodomasis pirštas netrūko atgulti ant tamsos atstovo lūpų. Šaltų, ir artimai svetimų. – Pagirčiau tave už išradingumą, jei niekada prieš tai nebūčiau buvusi iškrūšta ant krūvos lavonų, pro burnas išvirtusiais viduriais. – Neblefavo, mintimis visiškai atsitiktinai iškėliaudama būtent į tą epizodą, kuomet buvo iškrūšta ant krūvos lavonų, to paties Redford’o, netrūkus po to, kai vyras atsistatė į nemirtingą fazę, po vaisto nuo vampyriškumo padarytos žalos jojo fiziologiniam pavidalui. It iš mėsmalės išdribusios aukų liekanos, kurios lokaliai dar siuntė raumenų susitraukimo impulsus… Pastatą iš visų pusių supusi ugnis, ir du kūnai, ketinę visomis įmanomomis prasmėmis seksualizuotai “išniekinti” kits kitą.
– Skirtumas tik tas, kad “Sebby blue blue eyes” užtemptas kaip koks prezervatyvas ant neaišku kokio pimpalo, vargu ar sugebėtu bent šalia stovėti to, ką jis ir pats mokėjo padaryti. – Specialiai, pamerkdama archdemonui akį, ji lengvai pasišaipė. Tiesiog todėl, kad jautėsi galinti tai padaryti. Juk kadaise visiškai kitaip, tačiau visgi buvo atsidūrusi panašiame “šūdę”. Visas tas antrininkų reikalas, niekas Katherine Pierce neįtikintu kad visokios Amaros, Tatios, Elenos buvo bent minimalei įdomesnės, geresnės nei ji pati. Tai buvo tik fazės, kurios neprilipo net tiems nabagėliams, kurie nesusitaikydami su Pierce “išėjimu” laimę bandė pasikabindami vieną ar kitą šios antrininkę. Kaip apgailėtina, jei tik apie tai pagalvoji…
Tamsiaplaukės pasirengimas iš tiesų kėlė susižavėjimą, galbūt net susidomėjimą. Tačiau, tuo pačiu metu turėjo spragas, kurias pati garbanė nebuvo užpildžiusi. Xerces minėtasis triukas neveikė, tačiau kaltinti ją už tai, kad ji pasirūpino tuo, kad ant josios uodegos neliptu tam tikros hierachhijos individai, nebuvo galima. Katherine ir buvo unikali tuo, kad lipdama per galvas visiems, pasitaikantiems pakeliui, ji užsitikrindavo jų akyse nemalonę. Ar ji pragarą valdė biurokratiškai? Ne. Ar tie “juodi bezdalai” kuriuos dabar valdė Silvanus, tikrai nepultu jos, vos tik gautu atitinkamą komandą? Turint omeny, kad ji tikrai buvo spėjusi su jais pasismaginti, kai tai galėjo padaryti… Arba atsižvelgus į tai, kiek josios fatališkumas ir hiperbolizuotas savęs mylėjimas į tą kančių katilą išsiuntė sielų? Jei tik turėtu galimybę, ta pati Elizabeth (kurią nuskausmino Sebastian’as) jai odą nudirtu ir sau kombinezoną pasisiūtu, jei tik iš pragaro kas leistu išeiti, kaip tai pavyzdžiui darė minėtosios vietos atstovas. Ji sukrizeno, tuo pačiu jai būdingu, iki negalėjimo mielu, užkrečiančiu juoku.
– Ne tau mane mokyti, kaip būti atsargiai, dėl visą ko. – Akivaizdu kad archdemono žodžiai ją pralinksmino. Jei ne dabartinės aplinkybės, Pierce tikrai būtu pripažinusi kad apie šį “monstriuką” būtą kažko žavaus. Visgi, “rude” komentaras, privertė gražuolę deminstratyviai užversti akis, tarytum tai kas būtu išsakyta, sukėlė jai ar tai nuobodulį, ar kažką panašaus į lengvą susierzinimą. Nors taip ir nebuvo. Skaitant ją, buvo sudėtingą pamesti ribą, kur buvo tikras dalykas, o kur kinietiška butaforiją. Katherine ypatingai retai dubliavo savo vidinius išgyvenimus su tais, kurie atsispindėjo fasade. Tamsiaplaukė buvo unikali vien tuo, kad štormo metu ji neieškojo beprasmiško prieglobščio, ji buvo ta kurios pagrindiniu tikslu buvo bandymas gamtos stichiją atstovėti. Eiti prieš sistemą, prieš kažkieno sugalvotas taisykles, nuostatas. Ir kiekvieną kartą, kai didesni “dėdės” priversdavo ją atsiklaupti, ji atsikeldama ištraukdavo šiems stuburus per subines, vien tik už išreikštą nepagarbą. Galima būtu pravesti pararėlę, esti Katherine buvo kažkuo panaši į Niklaus Mikaelson, kuriuo kadaise meistriškai atsikratė. Nesvarbu ar originalusis hibridas būtu bandęs ar ne, ką nors prieš ją imtis už kadaise sugadintus planus ir padarytą savigarbos popą. Jis nusipelnė vidurinio piršto į snukį, ir to, kad prieš viskam užgęstant, ji galėtu jam numesti pašaipų oro bučkį. <…> Katherine nenuleido nuo archdemono savo tamsių akių, su sunku pasakyti tikru ar iki paskutinio siūlelio išvaidintu susidomėjimu, stebėdama jo ramų, pasipūtėlišką veidą. Priešingai nei Rebekah Mikaelson, kuri matė evoliūcionavusį, išsilaisvinusį nuo Pierce “štampo” Sebastian’ą, Katherine matė atskirą asmenybę. Nepaisant absoliučiai suprantamo atšiaurumo archdemonui, bei suasmenintų, susiplakusių ir visą asmenybę sukrėčiančių jausenų, kurias jis vertė ją jausti, net nesistengdamas. Visas šis “teatras” atrodė įdomus. Įdomu buvo mintyse atskirti vis dar mylimo vyro balsą, idealiai atkartojamas mimikas, netgi žvilgsnį… Kuris nors ir buvo pakitęs, vis dar buvo jo. Ji neskubėjo daugžodžiauti, tiesiog pagarbiai suteikė jam progą išsisakyti, iki pat tos akimirkos, kuomet šalta jo vampyriško kūno ranka suėmė jos žandikaulį. Siaubas, jis buvo toks šaltas, kad buvo net nemalonu. Atmeskime romantizmą, tačiau kam iš tiesų patiktu prie normalios aplinkos temperatūros, prie veido prisidėti tik ką iš šaldiklio ištrauktą ledo gabalą. Arba prie didelio minuso imti ir palaižyti metalinį stulpą. Žmonės ir vampyrai, nesuderinami. Net jei kažkas bando save įtikinti kad yra kitaip, vardan didesnio dalyko. Jis nebaugino jos, bet ir nesistengė. Atsakomai, josios tamsia spalva nulakuoti pailgi nagai užsikabino už jo vilkėto viršutinio drabužio. Katherine nebandė išsiplėšti, bet ir specialiai nežiūrėjo į jo veidą.
– Niekas. – Kaip įvadą į savo atsaką pasirinko gana sausą, bet trumpam. – Galėtum tiesiog dabar imti paimti ir išgabenti mane bet kur, kur tik nori, bei padaryti ką tik nori. Bet, visada yra bet… – Josios veide subolavo plati šypsena, kuri nedingo net tuomet, kai jos veidas buvo gana šiurkštokai atmestas. Dievaži, ji tikrai užkaifavo nuo to. – Galėčiau durti pirštu į tamsą ir pasakyti kad tau būtu tiesiog neįdomu. Tiesa, tai būtu klaidinga. Juk sutaupytum laiko ir viskas. – Jos manieringumas kartais kaip koks kaulas skersai gerklę strigdavo. Bet Tokia ji buvo. Šiek tiek atsitraukusi, ji ėmė vizualiai prarasti susidomėjimą jo kompanija. Susikoncentrudama, periodiškai prisiliesdama prie visiškai niekuo neįdomių objektų. Kaip pavyzdžiui Kamino žarsteklis. Erzino, duodama laiko susivokti kad netrūkus lauksianti kulminacija mažu mažiausiai privers antakiams sujudėti. Kažkokios labai jau ryžkios emocijos, iš tokio dalyko neturinčio individo, ji nelaukė. Būtu kvaila. – Vadinasi yra kažkas, ką pasilaikai sau. Ir nukreipk į mane sceninę šviesą… Tu negali kontroliuoti “pragaro vartų”. – Padarydama šiokią tokią pertrauką tarp savo teorijos išdėstymo, gražuolė pasidabino nekaltai sadistiška šypsenėle. Ak, dabar tikrai būtu mieliau fatališkai kaukšėjusi aukštakulniais, ir dėl to tik dar aukščiau rietusi nosį. Visgi, teko tenkintis tuo, ką turėjo. Pasisuko ant plokščio, sportinės avalynės kulno, susidurdama akis į akį su archdemonu.
– Štai kodėl gaišti laiką, duodamas man paaiškinimus, ir pagarbą kurios neva esu verta. Suteiki man galimybę turėti tai ką labiausi noriu, atsikirsti “pragaro karaliui”, lygiai tokiu pačiu būdu, kokiu jis nuskausmino mane. Ir atmeti gana chaotišką “pagavau ir padariau ką noriu” planą. – Demonstratyviai skiestelėdama abi savo rankas į šonus, Katherine atrodė besididžiuojanti savimi, tuo kokią išvadą galiausiai pasiekė. – Kaip man sekasi? –
Teoriškas klausimas, kuris nereikalavo kažkokios konkrečios reakcijos. Jai reikėjo užtvirtinti savo poziciją, kurios stengėsi vizualiai laikytis visą šį laiką. Neva Sebastian’o fasadas jos absoliučiai netrikdo. Kad po paskutinio jų istorijos “chapter”, jis neva kaip ir visi kiti buvę prieš jį praranda svarbą, praranda bet kokius sentimentus ar minimalistinį susidomėjimą jo gerove.
– Ir kadangi jau pats supratai kad Sebastian’ui nejaučiu net neapykantos. Nes pastarasis dalykas yra jausmas, o jo atžvilgiu nejaučiu absoliučiai nieko… Pasirodei čia visu savo gražumu. Kaip ir. Nepadarei sau meškos paslaugos, nes žinojai kad mane sudominsi Silvanus dalykėliu. – Blefavo, ir pati stebėdamasi tuo, kad jos balsas nesuvirpėjo nei akimirkai. Tikriausiai nenuostabu, kai esi patologinė melagė, ir pati kartais pasimetanti tarp to, kaip toli galinti nueiti, kad pasiekti reikalingą rezultatą. Šiek tiek primerkė savo akis, išgaudama daugiau lapišką formą. – Ot, išdykėlis. – Kilstelėdama vieną iš savo rankų, kurią sulenkė per alkūnę, ir neva pagrąsino rodomuoju pirštu. <…>
Ji nežinojo kaip sureaguos, kai ne tik svetimų prisiminimų forma pamatys asmenį, kuris absoliučiai yra genetiškai josios sūnus. Dar vienas vaikas, kurio jai nebuvo suteikta galimybės pamilti, auginti ar bent prisiliesti. Kuris buvo atimtas tam tikrų aplinkybių, kurias pakeisti nevalia buvo absoliučiai niekam. Tai keista, protu nesuvokiama net tuomet, kai dėl serafimiškų žinių, suvoki kur kas daugiau, nei bet kuris kitas individas. Šiek tiek, nesuvaldytai suapvalėjusiomis akimis, Katherine stebėjo visą tą pragarišką procesą, kuomet iš Sebastian’o kūno išsiveržė tamsa, kaip ėmė suktis apie jį, kaip atsivėrė portalas. Ir tas bumbtelėjimas ant grindų, paskatinęs josios akių “dublio” savininką sukristi ant žemės. Aiktelėjo, nei pati nesuprasdama kodėl pajuto tiesioginę, nenormalią energetiką tribridui. Jos kvėpavimas tapo netolygus, tačiau stipriai apsunkęs. Xerces pasišaipė, kuomet vizualiai pradingo iš regos lauko. Ji nepajudėjo iš vietos, tarytum būtu įkasta. Net labai pasistengusi, vargu ar be išgalėtu iš savęs išpausti pervaidintą reakciją. Ji tiesiog tokia buvo, nešlifuota, nepagrąžinta ir “žalia”. Žvelgdama į suaugusio vyro, kuris iš esmė jai buvo svetimas, ji matė jame save, matė jame Sebastian’ą ir tai, ką jie turėjo “gražaus”. Jis buvo įrodymu to, kad visas tas serafimiškas mėšlas, norint tapti žmonėmis, tapti žmonių pasaulio dalimi, nueitas nenormaliai ilgas, tikriausiai ilgiausias, nei bet kas iš “originaliųjų” galėtu pasipuikuoti, kelias… buvo to vertas. Josios akyse pasirodė ašaros, kurioms ji neleido išlysti į paviršių. Kodėl po velnių taip jautėsi? Turėjo tvirtai ir abėjingai į jį pažvelgti, sugalvoti mažiausiai kelių raidžių planus kaip tą vaikėzą išnaudoti savo pačios naudai. Juk tai buvo taip akivaizdu, Xerces įkalino Conor’ą ne be reikalo ir ne tam, kad ilgainiui šį parodyti Katherine, kad palenkti garbanę į savo pusę, užgarantuojant tikslus, kuriems ir pasirinko sprendimą uždėti užraktą ant “pragaro vartų”. Matė ant kiek jis buvo sužalotas ir tas nežmogiškas pastangas pažaboti natūralų instinktą, kuris išdavikiškai išlindo pakitusiais nasrais. Vis dar nebyliai, vis dar tam tikro šoko būsenoje, Katherine vos pastebimai trūktelėjo lūpomis. Jis atsiprašė už savo kūno išraišką, kurios bet kas kitas jo vietoje nebūtu sustabdęs. Na, galantiškumą jis tikrai paveldėjo ne iš jos. Katherine savo ruožtu niekada nejautė gėdos už tai, kad jos kūnas sureaguodavo į tai kas skanu. Kaži, ar egzistavo iš tiesų pure josios versija? Ne antrininkės, o jos pačios. Negalėdama atplėšti akių nuo Conor‘o.
– Nesvarbu. – Išlemeno kažkokį neaiškų atsaką, it jai iš tiesų nieko nereikštu tai, kad jis vos akimirkai pasidavė troškuliui. Juk ji puikiai suvokė tai, kad kai šis jausmas apima, nelabai žiūri ar ten baisiai daili persona ar tavo mylima močiūtėlė. Nesvarbu nereiškė tai, kad jai buvo ne motais atsiprašymas. Realiai atkuto tik tuomet, kai Conor‘as kiek galėdamas save sukoncentravo. Kai sukaupė savo dėmesį ties savo motina. – Perdėm asmeniškai susireikšminęs šūdžius, kuris nesusitaikė su mintimi, kad apipešiojau jo špicą. – Tokiu būdu įvardindama Silvanus užsišikimą dėl dukterėčios buvusio išsiuntimą neribotų atostogų į paralelinį pasaulį. Trūktelėjo pečiais, tarytum dėl pačios situacijos nebuvo bothered. Tik dėl pasėkmių, kurias buvo priversta kentėti dabar. Ir kai jis paklausė apie pragarą, Pierce veidelis paniūro, it būtu paleidęs prieš tai stipriai išyventą emociją. Ir tai minimalistiškai trumpam. – Silvanus Ambrose. Tas pats susireikšminęs šūdžius. – Conor‘as prisiartino, ir dėl to Katherine natūraliai žengė žingsnį arčiau. It būtu užliūliota to sunkiai paaiškinamo ryšio, kuris driekėsi per visus pasaulius, nepriklausomai nuo to, kad jis kaip ir nebuvo josios dalinai sukurta gyvybės forma. Nors ir buvo. Pajutusi jo rankas ant savo pečių, Pierce lėtai nusėkė savo žvolgsnių šį veiksmą. Būtu buvę taip skaudu ir taip nerealistiška jei ji jam būtu liepusi patraukti nagus, kol šiuos dar turi. Ak taip, dar ir apgailėtina, nes nieko jam padaryti nesugebėtu (lel). Viena mirtingosios ranka atgulė ant tribrido plaštakos, kuomet kita atsidūrė ties jo veido šonu. Motiniškai, šiltai ji pirštų galiukais prisilietė prie Conor‘o skruostikaulio. – Ei, ei. Ne pirmas ir ne paskutinis persiplunksnavęs kalakutas bando į mane nusitaikyti. Jei mane būtu reikėję gelbėti, vargu ar būčiau atstovėjusi taip ilgai. Conor‘ai. Kaip iš viso tai įmanoma? – Paskutinis klausimas išsprūdo pro lūpas netikėtai, neplanuotai. Ji natūraliai grožėjosi juo. Nors ir žinojo tiek ne daug. Tačiau kartais, kai kurie dalykai yra tiesiog aukščiau mūsų. Ji pasistengė liūdnokai šyptelėti, bet net nespėjusi jį prisitraukti į glėbį, pasidalinti artimesniu kontaktu, kurio norėjo pati, tribridas atsitraukė. Jos antakiai išsilenkė, kuomet pasipylė lavina klausimų, buvo paminėti jai nežinomi vardai.
– Todėl kad tai buvo mano sąlyga. Tu buvai mano sąlyga. – Atsakė tik į klausimą apie tai, kodėl jis čia atsidūrė. Ir tuomet kai jis susverdėjo, gana greitai, tačiau neapgalvotai stvėrė tribridą į glėbį. Susimerkė, stipriai. Netolygų pati per save pernešdama visą tą sunkumą, kuri jam teko pakelti. Ir tuomet nutiko kažkoks keistas sprogimas. Nematomas, niekaip neįtakojantis aplinkos. Nepaleisdama Redford‘o jaunesniojo iš savo glėbio, Katherine staiga atsimerkė. – Išsilaikyk dar šiek tiek, mano sūnau. – Pasakė tai ne suprantama kalba, ta kuri buvo skirta vien šviesos atstovams. Kuria nebuvo tikra kad jis supras, ar gebės suprasti pats paradui diriguojantis demonas, tačiau privalėjo surizikuoti.

Xerces motyvai nebuvo lengvai paaiškinami keliais žodžiais ir priežasčių kodėl elgėsi vienaip ar kitaip galėjo egzistuoti begalė, tačiau visa sąmokslo raizgalynė galiausiai nuvestų prie labai paprastos išvados, kuri neturėjo nieko bendra su galios žaidimu, pragaro gyventojams artimu kaip pati tamsa. Objektyviai įvertindamas savo pažeidžiamumą, o šis, pridėjus dar ir jo nusigvelbto "apvalkalo" silpnybes buvo tiesiog įspūdingas, jis ketino užkirsti kelią kiekvienai iš jų. Kadaise galios troškimu tik ir egzistavęs archdemonas savo anarchistišką amplua pasidėjo į lentyną ir leido jam apdulkėti. Demonui rūpėjo tik jo laisvė ir tai, kaip ją bet kokiomis priemonėmis išlaikyti. Jei Silvanus dar per kažkokią klaidą nesuuodė Xerces išsilaisvinimo fakto tikrai neapsidžiaugs, kai ši aplinkybė galiausiai paaiškės. Ir visgi jeigu norėtų Xerces sunaikinti tai pareikalautų ir absoliutaus paties Sevastianos sunaikinimo. Šiuo atžvilgiu šis pavidalas jį saugojo. Nepaisant keblių, priešiškų santykių giliai savo neplakančiose vampyriškose širdyse broliai nešiojo meilę vienas kitam ir gresiant didelei, fatališkai bėdai nestovėtų it įbesti ir nebūtų taip, kad vienas kito negelbėtų. Archdemono įsitikinimu Sebastiano neliko, tačiau tai nesutrukdytų jam tobulai jo pamėgdžioti. Galėjo leisti sau tokią pramogą atvykimo pas Katherine proga. Galėjo pažaisti jos jausmais, galėjo (metaforiškai) sugniaužti jos širdį savo šaltais pirštais ir suspausti, kad jai labai labai skaudėtų. Bet to nepadarė. Tyčiotis iš asmens, kuris gali žūti užspringęs, paslydęs ant šlapių vonios kambario grindų plytelių ir dėjęsis galvą į vonios kraštą, mirti nuo troškulio ar bado... Patetiška. Tai nesukeltų malonumo. Kita vertus žvelgti į Katherine ir permatyti jos atšiaurią, bejausmę kaukę šiai vaizduojant nepažeidžiamą, abejingą, kai prieš ją stovi bene nuo pirmosios šviesos sukūrimo mylėta būtybė, būtybė, kurios esminis asmenybės pamatas buvo tariamai sunaikintas, kuri žvelgė savomis akimis, bet turėjo svetimą, pragaištingą žvilgsnį... Dažniausiai būtent tiesa yra kur kas skaudesnė, nei meistriška manipuliacija. Nors meistriškos manipuliacijos guru Katerina Petrova galėtų su tuo ir pasiginčyti. Į taiklias Katherine įžvalgas, atrodytų, nė nesureagavo. Niekas negalėjo valdyti pragaro vartų... Bet kuri juodosios magijos knygą pastudijavusi raganaitė gali juos atverti, kad ir savo katės numyžtoje svetainėje ir šis prieinamumas pragaro gyventojams išeidavo tik į naudą, mat žemesnės kastos demonai, gavę pakvietimą galėjo ištrūkti ir pasilinksminti. Jie galėjo apsėsti žmones, prisirišti prie konkrečių daiktų ar vietovių, šėlti kaip poltergeistai ar skleisdami pragarišką energetiką įtakoti žudikiškus, liguistus mirtingųjų potraukius. Aukštesnės klasės demonams pragaro vartų reikėjo tam, kad per juos galėtų pernešti energiją ir iš jos pasisemti jėgų padidintos reikšmės poreikiams. Pavyzdžiui, užsimanęs įgyvendinti apokalipsę pasaulių ar visos realybės mastu tokia išpera turėtų įjungti paties Tamsos pasaulio rezervuarus. Tam tikri įgimti sugebėjimai dingtų tik visiško sunaikinimo atveju, tad tikrai nebuvo taip, kad patyliukais užpultas Xerces negalėtų apsiginti. Pažeidžiami yra visi jeigu randi būdą kaip prie priešo prieiti. O kadangi žymiąją Kateriną Petrovą nuvertinti didelė klaida yra net tada, kai moteris mirtinga, neabejojo, kad turėdama daugiau laiko patyrinėti naujam gyvenimui atgimusį Sebastiano asmenį ji rastų ir jo silpnybes, kurias sugebėtų pritaikyti savo naudai. Xerces neketino užsibūti. Išsemti pragaro vartų sudaiktinimo temą būtų sunku, bet plėstis archdemonas nenorėjo. Vienok turėjo visišką teisę miglotus savo motyvus pasilaikyti sau, nenuostabu, kad visos tiesos Katerinai ir nepasakė. Jam puikiai tarnavo savotiško anonimiškumo privalumas. Be Sailo ir jo personal hell maiden tikrojo Xerces kalibro nežinojo niekas. Niekas be jų negalėjo apibrėžti archdemono esybės sąvokos, o kai tu nežinai prieš ką kovoji tuomet tampa neįmanoma priešo įveikti.
- Gaila,-orą suvirpino žemas, charakteringas Sebastiano balsas. Žvilgsnis tapo apgailestaujantis, įtikinamas, bet apgaulus. Nesikuklindamas demonas pridėjo ranką prie Pierce kairiosios krūties ir bene iš karto pajutęs širdies tvinksnius, vyptelėjo,-Net norėčiau, jog bent maža dalis jo būtų likę viduje, kad jis galėtų girdėti šiuos tavo žodžius reiškiančius nemeilę. Norėčiau pajusti tą skausmą, kuris jį pervertų. Jis tave mylėjo. Visų labiausiai,-atrodytų specialiai rinko tokius žodžius, kurie aštriausiai smigtų tiesiai į paširdžius, nors tiesiog sakė tiesą. Galūnės nepatraukė, ji tiesiog nuslydo jos krūtinės ląsta, kaklu aukštyn, kol pasiekė žandikaulį. Suėmęs jį lėtai pasukiojo į abi puses, regis, tik dabar atkreipdamas dėmesį į tai, kad remiantis Sebastiano sukauptais vaizdais galvoje Katerina subrendo. Jos angeliškas veidas tebebuvo angeliškas, bet nebe vaikiškas-Nors jis ir pyko ant tavęs už tai, ką padarei Saloninai. Tą jis atsitiktinai sužinojo iš savo dukros ir sūnaus - šis ieško tavęs, nes nori tavo galvos. Lai stoja į eilę, tiesa? Jis apleido savo šeimą, nes žinojo, kad jiems bus sunku tave priimti. O gal tiksliau priimti patį Sebastianą, kuris mylėdamas tave tapo beatodairiškas. Joks vyras neturėtų iškeisti savo vaikų į vaginą, o visgi. Tą jis, dėja, suprato po laiko neturėjęs progos įtvirtinti tos savo atpirkimo arkos,-demonas mėgavosi savo prakalba nepaisant to, kad Katherine meistriškai atidirbta ledo karalienės fizionomija nė akimirką nesutrūkčiojo,-Sailas atrodytų davė tau tai, ko tu ir nusipelnei už visas savo piktadarystes. Jei aš esu Sebastiano teismas... Žinai, džiaugiuosi, kad mano dėka tu į užmarštį nenugrimsi,-trumpam nutilęs jis pritraukė garbanę prie savęs ir trumpai, bet geidulingai pabučiavo. Šaltose jo lūpose nuslūgo ne tik Pierce skonis, bet ir hipnotizuojanti kūno šiluma,-Džiaugiuosi, kad šio nuostabus veido laikas niekados nesubjauros. Tavo legenda neturėtų pasibaigti, Katherine. Niekados.
<...>
- Mes ką nors sugalvosim. Pažadu,-blausi šypsena Konoro lūpose aiškiai išdavė neįtikėtinai silpną būseną, kurią išgyveno. Iš pradžių jautęsis kiek nedrąsiai vyras labiau atsipalaidavo žvelgdamas į motinos akis ir jose matydamas artumą, kurio jam nepaprastai trūko. Jie abu tą jautė. Nepaisant to, kad šiame pasaulyje jiedu neturėjo progos ryšio užauginti, jų esybių paprasčiausiai nebuvo galima sutalpinti tik į šio pasaulio rėmus. Suėmęs Katherine rankas savosiomis, švelniai jas pabučiavo. Priglaudė jas prie veido nė nepajusdamas, kaip akių kampučiais nubėgo lašeliai. Netikėtai tribrido veidą persmelkė ryžtas ir pyktis. Vyras atsitiesė apžvelgęs patalpą, kurioje net nematydamas demono jį puikiai jautė,-Tu atvedei mane pas Kateriną tikrai ne dėl malonaus motinos ir sūnaus momento,-kreipėsi į tuštumą, jausdamas milžiniškos energijos sankaupą būtent ten,-Dėstyk savo sąlygas, demone. Palik ją ramybėje,-net ir nenutuokdamas apie tikruosius Xerces ketinimus Konoras neabejojo, kad išperą čionais atvedė visai ne sentimentai Petrova kraujo gražuolei. Archdemonas parodė save. Sėdėjo fotelyje pasipūteliškai šypsodamasis, patenkintas.
- Mielas mano pavainiki... Viskas kas čia vyksta... Tai nėra apie tave,-Xerces atsistojo. Reaguodamas tribridas pastūmė Katherine už savęs. Ir visgi prince of hell taikėsi visai ne į garbanę. Konoras susmuko parklupęs ant kelių, žemyn tempiamas didelės, sąnarius braškėti ir verčiančios jėgos. Sučiaupęs lūpas garsiai, niršiai šnopavo neketindamas suteikti malonumo demonui girdėti jo skausmą aimana. Tribridas staigiai pakilo ir plojosi nugara į lubas. Tarsi prilipo prie jų,-Pakeičiamas ir nesvarbus. Vienas iš daugybės-lėtai artėjo prie Katherine. Sujudino pirštą ir baltus Konoro marškinius bei odą po jais perdrėskė pailgas rėžis. Medžiaga nusidažė ryškia spalva. Keli kraujo lašai kaptelėjo ant grindų-Jis nėra tavo, Katherine,-pasakė tai tokia nerūpestinga maniera, lyg moteris turėtų mažų mažiausiai dėl šio tipo sukti galvą, pergyventi dėl jo, gailėti,-Tačiau šis pasaulis nešioja ir tavo sūnų. Vaiką, kurį augina kita moteris,-kalbėjo sumosuodamas pirštu dar kartą. Tada sužaidė pirštais ir spausdamas nematomus fortepijono klavišus. Konorą išvagojo dar daugiau gilių žaizdų. Nebesutūrėdamas skausmo tribridas sukliko. Kraujas kapsėjo žemyn tarsi gaivinantis, vėsus ankstyvo pavasario lietus. Xerces palindo po juo, povyza dvelkė liguistu pasitenkinimu, kai lašai kaptelėjo ant veido. Burnoje baltavo ilgos, vampyriškos, galybę mirtingųjų pražudžiusios iltys,-Galėčiau tave nuvesti pas jį, bet... Ar tokiu atveju nepažerčiau tau per daug brangių dovanų, Katinka? Ir už ką? Žinai ką aš padarysiu?-Sebastianas net neatrodė panašus į save. Ta šiurpi demoniška grimasa negalėjo priklausyti žmogui,-Padarysiu taip, kad tu niekados negalėtum jo rasti. Praleisi amžinybę nešiodama savy pragaro vartus žinodama, kad tavo kūnas ir kraujas mylinčiai mama vadina kitą moterį. Bet juk tau vis vien, tiesa? Katerinai Petrovai rūpi tik Katerina Petrova. Pavainikis kankinasi, o tu nė nesujudėjai,-negi visas šis šou tebuvo tik bandymas ištestuoti kiek "spaudimo" gali garbanė pakelti?.. Jis tiesiog banaliai, saldžiai pasilinksmino. Ši absurdiška šeimyninė drama puikiai pakėlė nuotaiką, kurią buvo spėjęs sugadinti garbanės pasipūtimas. Demonas erzino Katherine, galbūt net išerzino. Atrodytų, kurių galų reikia pyktis su asmeniu, kuris ritualui pavykus taps vieninteliu galinčiu pragaro vartus valdyti? Būtybė pasitikėjo savimi ir savo veik nepriekaištingu planu, kuriame vienintelė spraga buvo nuo jo nepriklausantys nuansai, kaip antai, kaip sėkmingai visgi viskas susiklostys. Xerces atvėrė portalą ir pasiuntė Konorą į jį, nes neketino jo žudyti, o tik šiaip šiek tiek apipešiot. Tada atvėrė kitą, į kurį nematomu paskatinimu įstūmė garbanę.
<...>
- Noriu, kad pajaustum kiekvieną agonijos akimirką,-Xerces sukuždėjo Katerinai tiesiai į ausį, kai moteris buvo tik bepradedanti atgauti sąmonę. Jie persikėlė į uolėtą negyvenamą salą Karos jūroje Rusijos šiaurėje, kur Silvanus valia neapčiuopiami ir nematomi stūksojo patys didžiausi pragaro vartai. Be jokios abejonės šioje vietoje netrūko anomalijų. Saloje niekas neaugo, negyveno absoliučiai jokia gyvūnija. Per audras salą niokodavo žaibai. Garbanė gulėjo išrengta ant šaltų, aštrių uolų. Demonas klūpėjo šalimais. Lūpos rodė it geluonis dygią ir nuodingą šypseną,-Tik taip tinkamai įvertinsi dovaną, kurią tau įteiksiu,-jis įrėmė į Pierce strėnas užaštrėjusį, ilgą savo nagą ir spaudė, kol šis pradūrė odą. Žaizdelė plūstelėjo šilto kraujo srovele. Xerces ilgai, lėtai, bet nenuobodžiai, susikaupęs margino Katherine kūną pragariška simbolika, atkartodamas specialų "kodą", iš kurio sudaryti buvo patys vartai. Ketindamas apeiti sudėtingą pačių vartų sistemą, archdemonas nagu prarėžė savo dilbį nuo riešo iki pat alkūnės. Pasklido nosį riečianti smarvė. Juodas, tąsus it smala kraujas sudribo ant garbanės krūtų, svilindamas simboliais nepažymėtus jos odos plotus. Susimąstė, bet nesutriko. Ta klaiki pragariška jo energija savotiškai veikė Sebastiano kūną ir kai paskutinį kartą atvėrė odą tam, kad pasiektų kraują, jis nedegino kaip suknista rūgštis. Demonas sušnarėjo pragarišką giesmę ir nelyginant liepsnojanti Saurono akis pasirodė vartai. Lyg siurblys jie siurbė į save viską, kas radosi, mėtėsi ar plaikstėsi netoliese,-Pasilinksmink, Petrova,-riktelėjo sunkiai beprarėkdamas kurtinantį ošimą bei švilpimą. Jis telekinetiškai pakėlė Katherine kūną taip, kad šis pūpsotų vertikaliai ir pasiuntė tiesiai į įėjimą. Simboliai sutvisko ryškia pragaro liepsna, vartų kontūrai it gijos apraizgė bei susigėrė į Pierce. Ir tuomet... Tuomet ji išsiskaidė.<...>

by Sponsored content

STOVYKLAVIETĖ:

STOVYKLAVIETĖ:

Re: STOVYKLAVIETĖ:

Re: STOVYKLAVIETĖ:

Re: STOVYKLAVIETĖ:

Re: STOVYKLAVIETĖ: