SAVININKO GARAŽAS:

Per kelis pastaruosius metus, po šios vietos savininko mirties, garažas, kuriame buvo surenkamos unikalios mašinos, buvo pašalinta viskas, kas nebe reikalinga. Vietoje to, atsižvelgiant į tai kad tai yra pakankamai atoki, apleista vieta, buvo įrengta laikina laboratorija. Kuomet prie akivaizdžiai nebe naudojamo pastato privažiuoja juodos spalvos automobilis, o iš jo išlipa solidžiai apsirengęs asmuo, pasidaro aišku, kad visame šiame reikale slypi kažkas daugiau, nei šiaip vampyrų "naikinimas". Pasiekdamas transporto priemonės bagažinę, neskubėdamas ją pradaro. Pirmiausia nuo kalinio piršto nuimdamas nuo saulės spindulių apsaugantį žiedą, užmeta ant jo antklodę. Kuomet vėl persimeta Salvatore kūną sau per petį, drąsiai pajuda link iš bendro vaizdo apleisto pastato. Pakeliui suspausdamas kažkokius mygtukus, praveria požeminio įėjimo duris, kurio laiptais ir nusileidžia. Kuomet jam už nugaros minėtos durys vėl užsiveria, jis patenka į skaisčiai apšviestas patalpas. Pereidamas per neilgą tunelį, užeina į atrodo laiku nepaliestas dvi kameras, vienoje iš kurių palikdamas su savimi atsineštą kūną. Užrakindamas grotas, atsitraukia toliau. Pasukiodamas savo galvą, suteikia šiokią tokią lengvą mankštą savo pavargusiam kaklui. Nepasitraukdamas iš šios vietos, tačiau paeidamas pakankamai toli nuo grotų, nusprendžia savanoriškai sulaukti vampyro prabudimo, kuris pagal viską neturėtu labai užsitempti.

Tuo metu, kai jo kūnas pagaliau baigia susidoroti su verbenos sukeltu miego paralyžiumi, pramerkdamas akių vokus, tuo pačiu metu iškvepia orą iš savo plaučių, kuris atsimušdamas į akivaizdžiai nešvarias grindis, sukėlė šiokį tokį dulkių pakilimą. Pasukdamas galvą, bei tuo pačiu metu rankomis atsispirdamas nuo žemės, sunkiai, tačiau atsikelia ant kojų. Pasisukdamas į tą pusę, kur randasi jį įkalinęs asmuo, aiškiai suraukia savus antakius. Stebėdamas ano savimi patenkintą išraišką, pagaliau priverčia save prasitarti:
- Šaunu, tau pavyko mane pagauti. Tačiau būtu įdomu pamatyti, kaip sugebėtum mane atlaikyti jei šios grotos mūsų neskirtu. - Kaip tik tuo metu abejomis rankomis suima grotas, jas sujudindamas ir taip įsitikindamas tuo, kad jos yra tvirtai įmontuotos. Susiaurindamas savo akių plyšius paskuba pratęsti savo mintį: - Tikiuosi tu turi pakankamai gerą planą, kaip mane sulaikyti. Kitaip, galiu tau net dabar pažadėti, kad ištrūkęs sunaikinsiu visus tavo giminės medžio atstovus. Ir kai visus palaidosi, maldausi manęs mirties, aš tave nudėsiu. Labai lėtai.

Dar prieš jiems abiems atvykstant į šią vietą, tuo metu kai profesorius tik žengė savo pirmuosius žingsnius šiame mieste, pirmasis jo taikinys buvo toli gražu ne asmuo, kuris čia atsidūrė vėliausiai. Tuo metu, kai Salvatorė linksminosi su savo drauge, šiek tiek toliau nuo jo šeimai priklausančio dvaro įvyko automobilio avarija. Vidury kelio pasirodė neaiškus asmuo, kurio veidą slėpė gaubtas. Kadangi automobilis laiku pasuko į šoną, prie vairo sėdėjusi asmenybė, nesugebėjo suvaldyti sunkios transporto priemonės, ir ji besiversdama sustojo tik tuo metu, kai šonu atsitrenkė į medžio kamieną. Asmuo sukėlęs baisią avariją dingo, o jo vietoje pasirodė ne kas kitas, kaip šiuo metu prieš Deimoną sėdintis vyrukas. Iš sulamdytos mašinos ištraukęs moters kūną, kuris atrodo nuo smūgio paprasčiausiai "atsijungė", pasirūpino kad ji neatsibustu ankščiau numatyto laiko, pripumpavęs jos organizmą verbenos tinktūra. Grįžtant į dabartį, kuomet įvyksta Salvatore prabudimas, jis pakelia savo akis į už grotų patalpintą asmenį. Tuo pačiu metu pakildamas nuo balso, kurį buvo užsiėmęs, prieina prie grotų, tačiau išlaiko pakankamai saugų atstumą. Stebėdamas įtūžusio vampyro žvilgsnį, veide viso labo išlaužia vos pastebimą šypseną, ko pasekoje pagaliau prasitaria:
- Prieš atvykdamas čia, aš įgavau ne vieną ir ne dvi priežastys, dėl kurių norėčiau matyti tave susiraukšlėjusį kaip raziną, kuomet tavo širdį pervers medinis kuolas. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad tu jau sunaikinai faktiškai visus mano giminės narius, apart mane ir dar vieną asmenį. Ir mano pagrindinis tikslas buvo atsikratyti tavęs, aš pagalvojau... Kodėl gi nepadarius geriau?
Nuleisdamas savo žvilgsnį apačion, tarytum jį labiau domintu ne pokalbis, o būtent jo nublizgintų batų atspindys, negarsiai suprunkščia. Neskubėdamas ką nors pasakyti, lėtai pakelia akis į jo veidą, ir pratęsia savo mintį:
- Kodėl nepabandžius išsiaiškinti kaip apsukti mitybos grandį taip, kad vampyrai mistu ne žmonėmis, o būtent tokiais pačiais kaip jie? Tai tarytum virusas, kuris laipsniškai sužlugdys jūsų "koloniją" iš vidaus. Pamąstyk pats, kas galėtu būti baisesnis priešas vampyrui kaip tokio kaip jis kraujo troškimas tam, kad išgyventi pačiam?
Sumodamas rodomuoju pirštu, bei išlauždamas labai savimi patenkintą veido išraišką, paskubomis atsitraukia:
- Tačiau čia aš dar gavau specialų, ir puikiai parašyta laišką iš Manheteno širdies. Tiksliau, laišką nuo tarybos, kuri iš paskutinių stengiasi apsaugoti žmonių rasę nuo tokių padarų kaip tu, Deimonai. Ir čia aš pagalvojau, kad turiu gerą progą apmąstyti savo veiksmų eigą. Tuo tarpu, susilpninti tave, ir laikyti čia kol apsispręsiu, kuriam iš variantų paskirti žymų Salvatoreį. Galu gale, dėl visą ko, aš turiu ir atsarginį variantą bet kuriam iš planų vykdymo.
Krestelėdamas ten, kur kitame narve guli mergina be sąmonės, pasidabina plačia šypsena ir atsisėda į vietą.

Tvirtai rankomis suspaudęs grotas, su pastebimu susidomėjimu stebėjo visus, net menkiausius profesoriaus sujudimus. Tuo pačiu metu bandydamas suvokti kas būtent nulėmė šio žmogaus kvailystę bandyti supurtyti vieną iš labiausiai ambicingų vampyrų. Kuomet profesorius pradeda pilti savo apmąstymus žodžiu, atsitraukdamas nuo grotų, parodo didesnį susidomėjimą aplinkai, nei kalbančiam. Nužvelgdamas kiekvieną šios patalpos netobulumą, nejučia suprunkščia: - O, dėl šito aš tau galiu palinkėti sėkmės, nes nebūsi pirmas, kuris trokšta mano mirties. Sveikas atvykęs į begalinę eilę norinčiųjų. - Kuomet minėto asmens pasakojimas jam iki skausmo pasirodo pažįstamas, nuleidęs savo šviesias akis, sukanda dantis, mat net tikėtis nesugebėjo kad kada nors vėl sugebės pakliūti į tos pačios, sadistiškos kompanijos rankas. Apsisukdamas ir jau būdamas pasiruošęs iškoliuoti priešais esantį asmenį, užsičiaupia, net nepradėjęs nieko sakyti. Gavęs nurodymą dėl to kad čia randasi ne vienas, staigiai pasilenkia prie to nedidelio tarpo, kuris sujungia abi cėles. Kuomet žvilgsnis užsikabina už pažįstamos moters kūno, nukreipdamas akis atgal į profesorių, tačiau dar nepakildamas ant kojų, prasitaria: - Padarei esminę klaidą, nes ji man nieko nereiškia. Todėl, tokiu būdu tau nepavyks manęs palaužti. Turėsi į tai įdėti kur kas daugiau pastangų, mirtingasis. Nes kai iš čia ištrūksiu, išlupsiu ir tavo plakančią širdį, kai neturėsiu kitos, įdomesnės veiklos. - Užversdamas akis, pasistengia perteikti nors ir suvaidintą, tačiau vizualiai prarastą įdomumą tuo, kas čia vyksta. To pasekoje, galiausiai liaunasi kalbėjęs su asmeniu, kuris vis dar randasi anapus grotų.

Ypatingai ramiai klausydamas įkalinto asmens švaistomų frazių, tik dar labiau įsipatogina ant kėdės, kurią buvo prieš tai su savimi atsinešęs. Stebėdamas, kaip vaikinas neriasi iš kailio tam, kad įtikintu jį savomis teorijomis, kurios profesoriaus veide viso labo išreiškė pastebimą šypseną. Tik tuo metu kai Salvatore baigė savo kalbą, jausdamas kad atėjo pats tinkamiausias laikas sugrįžti į laboratoriją, kur kabėjo specialus laidinis telefonas, kuriuo pagalba jis turėjo pranešti savo nuosprendį, dėl to ką geriausia būtu padaryti su vampyru, pakeldamas akis, pakyla ir pats nuo kėdės, kurią buvo užsėdęs. Ramiai prieidamas prie grotų, už kurių yra patalpintas Deimonas, prabyla:
- Tu manai kad aš nieko nežinau apie ją? - Kuomet jo įprasta šypsena perauga į daug platesnę, pratęsia mintį:
- Manau net tavo, pakankamai laki fantazija negali primesti to, ką esu paruošęs tavo šviesiaplaukei. Elena yra viso labo atsarginis variantas, ant kurio noriu išbandyti likusius serumus, apie kuriuos buvau užsiminęs prieš tai. Tau teliks stebėti kaip tavo buvusi draugė tai toleruos. Blogiausia, kad tu nesugebėsi padaryti nieko, kad apsaugotum tą, kuri liko ten, kur tu artimiausiu metu tikrai neatsidursi. - Omeny turėdamas Branson, vis dar neslėpdamas pašaipios šypsenos, pagaliau patraukia prie išėjimo iš šios vietos, prie to pačio, pridurdamas.
- Malonaus tau laiko praleidimo, Salvatore. Pasimėgauk juo, tol kol turi tokį leidimą iš manęs. - Tuo baigęs, išeina.

Ta akimirka, kuomet išgirsta tai ko tuo metu tikėjosi mažiausiai, jausdamas kaip kone visas kraujas, cirkuliavęs jo organizmo sistemoje baigė užvirti, nesusilaikydamas, stipriai sutrenkia abejomis rankomis per grotas, kurios neleido jam dabar pat atimti žmogui, kuris jį įkalino šioje vietoje, gyvybę. Sunkiai šnopuodamas, staigiai atsitraukia nuo grotų, nuo kurių viršaus nuo smūgio nubyrėjo šiek tiek cemento dulkių. Kuomet žmogaus širdies plakimas atsiduria pakankamai arti, staigiai apsisukdamas iškiša savo ranką per grotas ir beveik sugeba pasiekti Maxfield'ą. Tačiau pirštams tiesiog praslydus per jo viršutinio drabužio medžiagą, sukandęs dantis, iškošia: - Tik pabandyk paliesti ją bent pirštu! - Toliau akivaizdžiai liedamas įtūžį, bei tuo pačiu metu nesugebėdamas nustygti vietoje, staigiai pasitraukia. Girdėdamas kaip profesorius išeina iš šios vietos, atsiremdamas nugara į sieną, nučiuožia ja iki pat apačios, ir kuriam laikui paprasčiausiai nutyla. Svarstydamas apie tai, ką galėtu padaryti, kad kaip galima greičiau iš čia ištrūkti, nuleidžia akis. Praėjus pakankamam laiko tarpui, kai pagal viską kitame narve esanti Gilbert sugebėtu reaguoti į aplinką geriau, nei prieš tai, prabylą: - Atleisk kad čia atsidūrei. Pažadu, kad aš sugebėsiu rasti būdą, kaip iš čia ištrūkti. Nei tau nei man nėra naudinga čia linkti net dienai. Patikėk manimi.

Klausydamas merginos kalbos, nei pats to nepastebėdamas, aiškiai suraukia savo ryškius antakius, kas bylojo apie tai kad girdima informacija jam buvo ne pernelyg prie širdies. Nuleidęs savo akis, bei neigiamai supurtęs galvą, prataria:
- Taškas už pozityvumą, tačiau turiu sudaužyti tavo viltį Elena, nes Stefanas net nenutuokia apie šios vietos egzistavimą. Realiai, apie tai nenutuokia nei vienas asmuo... - Kaip tik šiuo metu supratęs kad tai ką pasakė visgi buvo melaginga informacija, nutyla. Kuomet paskubomis įtraukė orą į savo plaučius, greitai atsikeldamas ant kojų, vėl pasiekia grotas, pro kurias yra matoma ar asmuo, kuris juos čia įkalino nesugalvojo grįžti atgal. Kuomet jo spėjimas pasitvirtino, ir jie čia liko iš tiesų dviese. Pasitraukdamas nuo grotų, ima raustis po savo drabužių kišenes, aiškindamas savo veiksmus: - Šis kartas nuo to, kuris buvo prieš labai daug metų skiriasi tuo, kad šių laikų technologijos yra kur kas patogesnės. - Kuomet jo veidą visgi papuošė savimi patenkinta šypsena, iš švarko kišenės ištraukia mobilų telefoną, ko pasekoje ima spausti tekstą, greitosios žinutės lange.
- Negaliu patikėti tuo ką žadu padaryti, tačiau tai bus greičiausias būdas mums abiems iš čia pasprukti greitai ir na... Praktiškai nepraradus nieko, apart mano savigarbą. - Kuomet sėkmingai pavyksta išsiųsti numatytą tekstą, paslepia telefoną ten, kur jis prieš tai ir buvo.
- Elena? - Pasilenkdamas arčiau grindinio, kur randasi mažytės grotos, leidžiančios pamatyti kitame narve esančią merginą, pratęsia savo kalbą: - Aš pasistengsiu kad tau netektu patirti tai ką tie žmonės sugeba. Tik būk kantri.