KAMBARYS # 002

Primeskime, kad po visų įvykių, kuriuos jam buvo paruošęs gyvenimas, jis ne vien ištraukė iš kalėjimo merginą, kuri jam kadaise buvo labai svarbi, bet ir sugebėjo išnešti savo sveiką kailį (neskaitant to, kad tai atrodė visiškai neįmanomas dalykas). Žinoma, nesislapstydamas ilgai, pranešė savo šeimai, kad yra sveikas, gyvas. Tačiau iš karto negrįždamas į savus namus, išvyko į kažkokią kitą šalį, reabilitacijai ir tam kad apmąstyti viską, kas nutiko per jo pastaruosius gyvenimo metus. Pasverdamas teisingus ir klaidingus sprendimus, pagaliau susiėmė ir sugrįžo atgal į savus namus. Iš anksto užsisakęs sau kambarį, atvyksta čia. Su savimi neturėdamas praktiškai jokių daiktų, nes nėra iš tų žmonių kurie prisiriša prie už pinigus nuperkamos materijos. Pamesdamas savo piniginę ant staliuko prie durų, pasiekęs lovą, iš kart sukrenta ant jos. Kuomet nugara atgula ant paminkštintų patalų, įsistebi į prieš akis atsiveriantį vaizdą. Ilgai nenutraukdamas žvilgsnio, prie savo ausies pritraukia telefono aparatą, kuris prieš tai leido skambinimo singnalus. Atsiliepdamas, tačiau neišleisdamas jokio konkretaus garso, susitelkia į tai, kas sakoma rageliu. Kuomet malonus moteriškas balsas susako pagrindinę informaciją, iš karto atsisėda:
- Nesupratau, pakartok kuri ligoninė? Mano brolis išgyveno? - Po trumpos pauzės, kiek tyliau, lyg labai nedrąsiai perklausia:
- Supratau, aš greitai atvažiuosiu. Bet prieš tai, pasakyk kad Katerinai nieko rimto nenutiko? - Išgirdęs atsakymą į rūpimą klausimą, akimirksniu nuleidžia akis, lyg žinia kurią jis išgirdo buvo per daug sunki, kad paprasčiausiai tai įsisavinti. Atsidūstamas tęsia:
- Ar galiu kuo nors būti naudingas piniginiu klausimu? Žinoma. Tu turi mano sąskaitos numerius. Pasirūpink jais abiem. Važiuoju.
Atitraukdamas ragelį nuo savo ausies, pakankamai greitai atsikelia. Ir nesigręždamas atgal, pasiima savo piniginę, iš išeina lauk.