"THE PLAZA" VIEŠBUTIS

the old
the new

Gimtojoje Italijoje Leo patiko viskas išskyrus vietines moteris. Amerikoje jam nepatiko niekas, išskyrus vietines moteris. Todėl nieko keisto, kad vedė amerikietę, nors toj santuokoj meilės buvo tiek pat, kiek kristale deimanto. Ir visgi retas kuris jo statuso bei profesijos atstovas vesdavo iš meilės, o ne išskaičiavimo. Nors iš kitų savo "kolegų" Leonardas išsiskyrė tuo, kad buvo jaunas, nepilvotas ir išvaizdus tipas, Izabelė laikėsi tvirtai įsikibusi jo dėl storos italų mafijozo piniginės bei Amoratti pavardės, kuri jai atverdavo kone visas duris Europoje. Na, o Leonardui velniškai praversdavo Amerikos piliečio viza. Pradžioje dėl kelionių, veliau ryšių mezgimo ir galiausiai verslo už Atlanto pradėjimo bei plėtros. Reikalai Leo judėjo kaip iš pypkės. Jo narkotikų ir ginklų verslas plėtėsi, kol vieną dieną griuvo kone viskas, kai federalų pusėn perėjęs (o gal ir konkurentų papirktas) partneris atskleidė tam tikras Amoratti veiklos schemas. Verslas griuvo, FTB areštavo neįtikėtinus kiekius jo disponuoto kokaino bei ginklų. Ir visgi Leonardo būta užtektinai apsukraus, kad nė vieno iš mestų, labai rimtų kaltinimų niekas negalėtų surišti tiesiogiai su juo, mat buvo pratęs prisidengti fiktyviais vardais. Bet tai nereiškė, kad federalai nesekė kiekvieno sumauto jo žingsnio. Verslai, kuriuos iš esmės laikė tam, kad praplautų pinigus pelną nešė menką ir nepakankamą gyvenimo būdui, prie kurio buvo pratęs išlaikyti. Amoratti ilgai suko galvą ką daryti toliau (akivaizdu, kad visą gyvenimą vertęsis nusikalstama veikla jis neketino atsiverti į sąžiningo bei doro piliečio pusę), situaciją nepaprastai sunkino ant jo mestas FTB šešėlis. Neegzistavo nė vienas pakankamai išprotėjęs asmuo, kuris norėtų su Leonardu turėti profesinių reikalų. Ne, visgi užtektinai išprotėjusį tokį vieną pažįstamą jis turėjo. Ir to asmens vardas - Desmond Abberline. Jiedu užsuko ne tik pelningą, bet ir vienas kitam naudingą versliuką eksploatuodami antgamtines būtybes - Des'as kankina jas laboratorijose, o Leonardas padeda atsikratyti kūnais, o visų svarbiausia organais, kurie turėdavo didžiulę paklausą black market'e. Bet ir šią veiklą apgaubė tamsūs debesys, kai pasklido žinia apie Abberline žūtį. Prireikė neįtikėtinai daug pastangų, kad išvystytų funkcionuojančią, pelningą, saugią sistemą be kone nepakeičiamų Abberline išteklių. Ir kai praėjus metams sulaukė iš Desmond'o žinutės... Leonardas savomis akimis matė bei savais pirštais lietė įvairiausio, šiurpinančio siaubo ir visgi iš kapų prisikeliantys numirėliai nebuvo tai, kas vyruko nepašiurpintų. Pradžioje jis įtarė kažkokią klastą, bet kai draugas bei partneris parodė savo veidą tiesioginio ryšio metu Amoratti skepticizmas subliūško. Tą patį vakarą privačiu lėktuvu jis išskrido į Niujorką nepasibaimindamas didžiulės audros, skalavusios visą šiaurės rytinį Amerikos flangą. <...>
Abstulbimas Leonardo akyse neblėso net jeigu ir nepuolė draugo erzinti klausimais, kurių turėjo begalę. Des'as jam atrodė toks pats, kaip atminė, išskyrus žvilgsnį, nuo kurio jam pačiam per nugarą perbėgdavo pagaugai. Vyras sukiojo rankoje ledukais "pagardinto" viskio stiklinę, bet gėrė mažai. Kur kas daugiau mąstė. - Chaotiškesnį, labiau vienas kito nusipelniusį duetą už mudu būtų sunku rasti,-Leo paptelėjo cigaru išpūsdamas tirštus, melsvai pilkus dūmus į orą. Lygiai taip pat kaip iki šiol jiedu kalbėjosi mažai daugiau mąsliai spoksodami į fantastišką niekados nemiegančio miesto peizažą, sėdėdami dangoraižio balkone, veriami nemalonaus, bene šalto vėjo,-Ant abiejų kaktų nupaišytas taikinys federalams. Tiesa, man neatrodo, kad labai slapstytumeisi ar saugotumeisi. Tave sukompromituoti gali vien mano vardo paminėjimas, Des'ai,-Amoratti negalėjo atsikratyti nuojautos, kad Abberline pasirodė jam visai ne tam, kad pasipuikuotų savo paneigiamu mirties faktu, Vyras puikiai mėtė pėdas, neabejojo, kad FTB apie jo kelionę į Ameriką kol kas nežino nieko ir visgi jis jautė tam tikrą atsakomybę Desmond'ui net ir netyčia nepakenkti. Juk kai niekas nenorėjo su juo turėti reikalų surizikavo tik Abberline, kuris padėjo Leonardui nenuskursti, nepakliūti į cypę bei visų svarbiausia nepasiduoti spaudimui "legalizuotis",-Jeigu tau reikia galvų... Na, mūsų prekybos meta-žmonėmis keliai yra jau senokai užsidarę, bet pasukę galvas ką nors sugalvotumėm. Ar tu jau tuo nebesiverti?-vis dar neliedamas Desmond'o grįžimo į žaidimą fakto aplinkybių jis kaip visados kalbėjo apie reikalus, o ne asmeniškumus,
-Kai pranešė apie tavo mirtį aš viską tęsiau,-pripažino vien iš pagarbos, kurią vyrukui jautė, nors egzistavo kur kas didesnė tikimybė, kad vampyrui šis faktas jau ir taip yra žinomas. Nenorėjo, kad jis dėl to jaustųsi kažkaip išduotas,-Ką ir taip išduoda faktas, kad ant Izabelės veido nėra nė vienos suknistos raukšlelės, o tai reiškia, kad ji toliau sėkmingai maudosi botokso voniose,-šyptelėjo suvilgęs viskiu gomurį. Savo sutuoktinę paminėjo ne atsitiktinai, mat šiai parodžius entuziazmą skristi kartu su juo neįstengė moters nusikratyti ir ponia Amoratti ilsėjosi kambaryje. Izabelė turėjo neįtikėtinai įkyrią, netgi erzinančią asmenybę, tačiau sukdamasis aplink ją bemaž dešimtmetį priprato ir kone ėmė į tai nebe atkreipti dėmesio.



Desmond’as visuomet buvo maksimalistas. Apsukrus, sadistiškas, apdairus, tačiau vis vien maksimalistas. Nemirtingasis aukštaūgis niekada nesitenkino pusėtinais rezultatais, jam reikėjo visko ir dabar pat. Tačiau, velniai griebtų dėl kažkokios priežasties tai padaryti jam sekėsi. Galbūt todėl, kad jis niekada neapsikraudavo bereikalingu “overthinking” sindromu. Neturėjo baimių, net tuomet kai buvo nieko ypatingas žmogeliukštis. Jis veikė, neturėdamas nei stabdžių, nei sumauto sąžinės jausmo. Kaip verslininkui, jam buvo sudėtinga surasti lygius. Kodėl? Todėl kad imdamasis vienos veiklos, jis čia pat rasdavo visokius variantus, pelną nešančius išteklius, kurie ilgainiui leisdavo jam išlipti visiškai sausam iš vandens. Taip, tame ir buvo visa paslaptis: jį supo labai teisingi, patikimi partneriai. Ir viskas buvo grindžiama dideliais pinigais ir abipuse pagarba. O kaip be pastarojo dalyko? Nėra pagarbos, nėra sumauto lojalumo. Ir paskutinį dalyką jis labai vertino. Tačiau žinoma, kai pasitaikydavo “parsidavėlių”, na jų likimas buvo gana atitinkamas tiems vargšams, kurie pasipuldavo į Abberline rankas. Priešingai nei kad analogiška veikla užsiimantis Erik Hellner, kuris žinoma turi savo bonus taškus, negalima šito paneigti. Nesveikai profesoriškas protas, tai yra kažkas ypatingo. Tačiau, priešingai nei minėtasis, Abberline nežaidė su smulkiomis žuvelėmis. Jis imdavo stambias. Tas, kurios buvo vertingesnės tiek visuomeniškai, tiek antgamtiniame pasauly. Nemirėlis nematė prasmės žaisti su benamiais, kurie tiesiog nepakenčiamai dvokė. Bet šai it kokią laboratorinę žiurkę atverti ir Jėzaus nukryžiavimo poza iškabintį Jackson Mikaelson, visai kitas reikalas. Ypatingai, jei leidi sau pasinaudoti jo sielvartaujančia “našle”, kuri po tam tikro “paskatinimo” pasirašo visus tau reikalingus čekius ir pinigines transakcijas.
Grįždamas į gyvenimą, Abberline neketino pradėti nuo nulio, ypatingai po to, kai visas jo turtas buvo areštuotas, ir kažkokia išsaugota dalis atiteko tam myžiui broliui, kuris kaip koks kirminas, nedrįso netgi atkeršyti šliundrai, kurios sąskaita Abberline buvo užmarinuotas laiko kilpoje išsitiems metams. Na, kai išgyveni savo asmeninį pragarą, turi labai daug laiko pagalvoti. Vien tam kad atsiriboti nuo nesibaigiančios agonijos. Nepamesti proto galutinai ir negrįžtamai… Nors dėl paskutinio aspekto dar būtu galima šiek tiek pasiginčyti. Jis sėkmingai perėmė Mikaelson’o Jr. verslus, banko sąskaitas ir investicijas, kurios turėjo aprūpinti vaikio “la familia” geriems penkiems šimtmečiams turtuoliško gyvenimo. Su tokiomis lėšomis, galima visai neblogai prasisukti, turint omeny, veiklas, kurios Abberline teikė malonumą. Priešingai nei Leonardo, aukštaūgis nerodė anei jokios emocijos tame, kad taip nutiko, kad jis “sugrįžo”. Būtu apmaudu, jei kažkoks “wanna be hero”, būtu tiesiog taip paprastai jį padėjęs į vietą. Matyt pasauliui vis dar buvo būtinas dar vienas psichopatas, galintis pasaulį praretinti nuo padermių, kurių ir taip priviso per daug. Ką kalbėti apie “išgelbėtas gyvybęs” tų, kurie pasiruošę už ypatingus organus susimokėti. Kaip altruistiška. Nai, nai, nai. <…>
Desmon’as buvo iš tų vampyrų, kurie priešingai nei “elitas”, papuošalo nuo saulės poveikio neturėjo. Todėl iš esmė veikė naktimis, o dienomis “išeidavo” į savo liguistos vaizduotės pasaulį. Kurė, kaip pats tai pavadintu, meną. Nieko nuostabaus, kad susitikimas su Amoratti taip pat nutiko tuomet, kai dangus liko aptrauktas tamsiais patalais. Sėdėdamas vos per metrą nuo partnerio, Abberline nesikuklindamas tenkinosi atšaldytu krauju. Kaip be pasukus, į viešumą sugrįžti jis dar neplanavo. Ir apie tai kad jis buvo gyvas, informuoti buvo tik išrinktieji. Ir galbūt feberalai, kurie net po laikinos mirties nepaleido susidomėjimo jo persona. Nieko, pastariesiems jis irgi yra numatęs vieną įdomų žaidimą, kuris privers šiek tiek “paprakaituoti”.
– Neįmanoma. – Patikslino, nors taip ir nesiteikė atsisukti veidu į pašnekovą. Tačiau Abberline veide susiformavo lengvas, per daug emocionalumo neišduodantis vypsnis. Keista, tačiau buvo galima susidaryti nuomonę esti šia partnerystę jis didžiavosi. Svetimos klaidos vertė pasimokyti, kad nereikia pasitikėti absoliučiai niekuo. Man kiekvienas yra pasiruošęs tave išdulkinti, jei tik in the picture pasirodo kas nors, labiau fuckable. Tam tikra prasme, jis vadovavosi maškerės posakiu. Leonardo mėgo pinigus, didelius pinigus. Ir ilgainiui jis vis tik būtu radęs kur šiuos kauti. Vaikis nebuvo kvailas ar matantis ne toliau, kaip mato arklys. T.Y. tiesiai. Abberline savo ruožtu jam davė tai, kas buvo it stambi kraujagyslė, iš kurios pastoviai buvo galima traukti kraują. Juodoji rinka egzistavo visuomet, ir tikrai ne kiekvienas galėjo ten pasiūlyti iš tiesų puikius organus. Ne nusipisusio vargetos, o save mylėjusio pizduko.
– Verslas yra labai sudėtingas mechanizmas, kuriame neegzistuoja asmeniškumai. Jis turi būti aukščiau tavo supistos mamulės. Kurią esant reikalui išmėsinėtum, jei šito pareikalautu svarbus klijentas. Supranti kur lenkiu? Mes su tavim… – Specialiai pasisukdamas į Leo tuomet, kai dar neišbaigė kalbos, nemirėlis tvirtai suėmė jo petį, it norėdamas kad mirtingasis įsisavintu jo žodžius. – Veikiam vien todėl, kad vienintėlis dalykas kuriuo galime dalytis. Tai supisti pinigai. Bičiuli, tokie pinigai, apie kokius negali pasvajoti net sušiktas prakąsto obuolio kūrėjas. Ir būtent todėl, tai neveikė nei su Redford’u nei su Lockwood’u. Nes paskutiniai būtu man gerklas ištraukę dėl savo privatizuotų pučių. – Kaip be pasukus, net jei ir hiperbolizuotai, tačiau jo žodžiuose buvo dalis tiesos. Pirmasis vampyras savo laikais dėl savo Katherine Pierce būtu visą pasaulį su šūdais sumaišęs. Lygiai taip pat kaip ir vyriausias Lockwood’as, kuris vien iš zlasčio kad jo šliundrą buvo kadaise išdulkinta ir nufilmuota, užsišiko ir nusprendė spjauti Abberline į veidą. Nutraukdamas ne tik verslo susitarimus, bet ir nušaudamas jo brolį. Well, shit happens.
– Ir teisingai. – Gana entuziastingai nuskambo, kuomet paleisdamas gniaužtus, Abberline suplojo Amoratti per petį, netrūkus pasikeldamas ant kojų. – Man patinka žinoti kad su visu tuo mano dingimo nonsensu, bent viena ašis nenutrūko, kaip visos likusios. – Pritilo, netolygu būtu susimąstęs apie tai, kas buvo pasakyta, arba tiesiog susižavėjęs panoraminiu vaizdu. Nepriklausomai nuo to, kad Abberline galėjo turėti absoliučiai viską, dabar jis rinkosi ganėtinai pogrindinį gyvenimo stilių. Neblizgino savo tobulais dantimis prieš kameras, nevaidino kilnaus labdaringų veiklų propoguotojo, tiesiog svajonių vyro tiek snarglėms, tiek jau gyvenimo mačiusioms moterims. Tikriausiai tas etapas tiesiog nugaravo. O ir liekant inkognito, buvo galima nuveikti daaaaug daugiau linksmų, “meniškų” dalykų. – Prekė visuomet bus paklausi, ir tu žinai kad mano prekė visada yra aukščiausios kokybės. Visada bus asmenų, kurie norės pirkti. Todėl taip. Aš planuoju grįžti į “darbą”. Ir jau turiu tau dovaną… – Sustodamas prie balkono tūrėklų, ypatingai tokiame apšvietime, Abberline atrodė šiurpiai. Papilkėjęs, negyvomis akimis ir dar mažiau turintis žmogiškumo faktorių. Rodomuoju pirštu durstelėjo į kambario pusę, kur buvo kaip tik tuo metu Amoratti paminėta sutuoktinė.
– Galėsi nupirkti jai tą prakeiktą deimantą, kuris neseniai buvo paleistas į rinką, kaip pats brangiausias. Manau tavo ponia apsidžiaugtu, nors dėl botokso kiekio tai atspindėti veide būtu jau sudėtinga. Bet daiktas vienetinis, kaip ir poriniai organai, kartu su širdimi, tiesiai iš originalaus hibrido. – Pagaliau jo veide pasirodė baltutėliai dantys. Šypsojosi. – Dovana, – Nesistengė kaip nors užgauti Leonardo moters, tiesiog tai buvo labai akivaizdus faktas. Ir Turint omeny kad šio santuoka nebuvo grindžiama romantine poezija, o viso labo išskaičiavimu ir to, ką akivaizdu ji galėjo pasiūlyti: gražus prižiūrėtas kūnas. Tai nebuvo taip ir netaktiška. Ką kalbėti apie tai, kad lygiai tokius pat komentarus sulaukęs į savo “žaisliukų” pusę ne kiek nesusiparintu. Netrūkus pokalbis pasuko ten, kur Jie abu manė kad ankščiau ar vėliau pasuks. Link konkretaus pasiūlymo. Galvos. Kuri buvo reikalinga jam.
– Nesu linkęs už tą pačią prekę mokėti du kartus, tačiau šį kartą sumokėsiu. Nes ji mano, ir mane jau užpiso kad ji eina per rankas, kaip supista NOKIA. – Priduodamas savo žodžiams vizualizacijos, aukštaūgis iš savo kišenės ištraukęs telefono aparatą, atsidarė “slaptą” galeriją, kur ir atidengė konkrečios moters nuotrauką. Aparatą padavė kolegai. – Noriu ją įamžinti. Supranti? – Šiek tiek susiaurinęs akių vokus, Abberline panėrė į savo fantazijas stačia galva, tiesiog įsivaizduodamas, užuosdamas visą finalinį vaizdą. Kaip kiekvieną kartą įsitaisydamas su šlakeliu gero viskio, ant patogaus fotelio ir priešais židinį… Turi pasikabinęs virš jo iškamšą. Ne žveries. Jos. Tos, kuriai turi net pačiam nesuprantamą potraukį. Ir ne, ne sušikto nusidulkinimo ar neegzistuojančios meilės prasme. Privatizavimo, nuosavybės. Galu gale, galios primenančios ką gali ir kaip toli esi pasiryžęs dėl to nueiti.
– Ji ypatinga. Jos iškamšai išrinkau svarbiausią vietą savo namuose. Žinoma, organus galėsi panaudoti, vos tik su ja baigsiu. Ir tu žinai mano pedantiškumą darbe. Jau nieko nesakau, kad tai bus spjūvis į veidą federalams. Tiksliau, vienam konkrečiam ryžam pizdukui, kuris bando užminti ant mano uodegos jau eilę metų. Ir kad ir kiek bandžiau juo nusikratyti, jis vis iškiša savo ginger head from the grave. – Netrūko patikslinti, pats tuo tarpu ir vėl žvilgsniu nutoldamas į žvarbų vakarą, kuris jo ne kiek neveikė. – Moteris nuotraukoje, yra su jo sugyventinė. Jei kinkos per skystos atvežti ją tiesiai pas mane. Tiesiog pasirūpink kad ji būtu viena, tuomet viskuo pasirūpinsiu pats.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

- Kiekviena sfera turi savo nišą, o kiekviena prekė - pirkėją,-šyptelėjo kilstelėdamas taurę taip, lyg siūlytų išgerti už žodžius, kuriais apibendrino pašnekovo. Leonardo aplinkybės niekados nepareikalavo vardan pinigų (kuriuos, žinoma, nepaprastai mėgo) pasikėsinti į savo artimuosius, todėl negalėjo pasakyti ar tokia suma, į kurią iškeistų savo paties motiną iš viso egzistavo. Visgi bent jau seniau sukdamas "makles" su Desu, kuris tokio dalyko kaip stabdžiai neturėjo niekame, Amoratti sąžinės balsas prislopo dar labiau. Abberline dingimas iš jųdviejų užimtos rinkos netapo tuo reiškiniu, kuris apsieitų be padarinių. Kur prireikdavo ypatingo žiaurumo visados įsikišdavo Desmond'as, nelyginant jis pats būtų jautęs, žinojęs, kad amoralumo varžytuvėse Leo dar yra kur tobulėti. Ir kai nemirėlis iš žaidimo iškrito... Leonardo turėjo žiojėjančias spragas taisyti savo paties rankomis. Ir tai buvo... žiauru. Jis nekentė būtent šios savo darbo dalies. Bet dievino nuostabų pelną, kurį jis nešė. Kelis kartus pranokstantį kokaino bei ginklų verslą, kuriuo vertėsi anksčiau. Leonardo negalėjo leisti sau turėti partnerių, kurie nebuvo Desmond'as Abberline, tad galima drąsiai teigti, jog pastarojo iš tikrųjų būta nepakeičiamo. Galima tik įsivaizduoti kaip vyras nudžiugo, kai vampyro mirtis pasirodė buvusi farsu.
- Esi įsitikinęs, kad nutrūko?-paklausė gana smalsiai žvelgdamas į Des'ą,-Tam tikri "projektai", pavadinkim, liko tiesiog perimti kitų. "Redcorp" laboratorijas, pavyzdžiui, perėmė tas spalvotas gaidelis, nepasakysiu tau dabar jo vardo, bet man jis neatrodo panašus į tokį, kurį būtų sunku nuimti. Esu tau skolingas, Des'ai. Tik tavo dėka vėl turiu būtent tokį gyvenimą, kokio jaučiuosi vertas. Jei nori pagalbos atsikratant tuo žydročium, duok žinot,-šiokia tokia kaltė prieš Abberline vertė Leonardą jam kiek gerintis. Nes kol Amoratti klestėjo, Desmondas gyveno velniai žin kur pasidėjęs, veikiausiai užspaustas (bent taip manė) aplinkybių, kurios privertė jį atsitraukti inscenizavus savo mirtį. O ta proga, kad draugas ir partneris grįžo Leo tikrai nepraleistų progos to have some fun. Kaip senais gerais laikais.
- Dovaną man?-vyras šyptelėjo, tyliam balseliui kuždant, kad vampyro menama staigmena jam ne visai patiks. Jųdviejų skoniai ties tokiais reikalais dažnai išsiskirdavo, mat Abberline teikė pirmenybę tokiam "ekstrymui", kurio Amoratti prie savęs neprisileisdavo,-Suintrigavai. Tiesa, kalbant apie dovanas šį bei tą tau turiu ir aš. Kai Gomez'as pasitraukė iš rinkos "fėjų dulkytės" tapo didesne retenybe, nei hibrido organai. Turiu apie kilą to gėrio lagamine ir ketinu jį tau padovanoti. Kad niūrios ir šaltos rudenio naktys nebūtų tokios šaltos ir niūrios,-už žymų ir tik vampyrus "užvelkantį" defitinį narkotiką Leonardo jei tik būtų jį išpardavęs būtų susikrovęs apvalią sumelę, bet Desmond'o prielankumas ir galimybė kolaboruoti toliau, visgi buvo neįkainojama. Bet kokiu atveju vyras mokėjo "patepti" ten kur reikia. Priešingu atveju leistų dienas kalėjime visai kaip ir jo tėvas. Pasirodo ne be reikalo užsiminė apie hibrido organus, nes pats pašnekovas pavartojo sąvoką labai įdomiame kontekste. Vyrukas atrodė velniškai suintriguotas. Regis net jo akys pasikeitė suspindusios it kalėdiniai žaisliukai,-Tu kalbi metaforomis ar tikrai turi hibrido kūną su organais?-privalėjo paklausti. Jei visgi į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai jis pasiūlytų rinkai neįtikėtiną "produktą". Prekę, kurios markete nebuvo iki pat to momento, kai Des'as su Leo buvo baigę išgaudyti visus Klauso "hibridinius" pakalikus eksperimentam ir pardavimui. Amoratti netgi buvo pradėjęs tikėti, kad hibridų paprasčiausiai nebe liko. Turint omeny, kad hibridais galėjo vadintis tik Andrėja su Jennifer Argent, Tonis Gomezas ir Jackson'as Mikaelson'as, galima drąsiai teigti, jog rūšies populiacija ridenosi link išnykimo ribos. O kuo retesnė prekė, tuo aukštesnė jos vertė. Jųdviejų dialogo atmosfera nūnai pasikeitė sulig ta akimirka, kai Desmondo mintyse įsižiebė labai konkretus, konkretaus asmens atvaizdas. Vampyrui kalbant Amoratti akys nejučia susiaurėjo, mat emocijos Abberline saviraiškos stoka dabar jam kalbant tapo praeitimi. Labai matėsi nuoširdus susierzinimas ir matyti tai vyro veide, akyse, jausti bei girdėti balse buvo kiek neįprasta. Suklusęs laukė kol panaršęs telefone Des'as suras reikiamą atvaizdą. Ir kai šį parodė ir Leo... Dėkui ilgametei patirčiai lošiant, nes jeigu ne ji vyrukas būtų kaip mat išsidavęs. Visgi nei jo veidas, nei būsena nepakito, kai akys pasitiko Arabellos Diaz nuotrauką. Atrodė, kad tyli iš pagarbos pašnekovui leisdamas jam išdėstyti mintis iki pat galo. Kai pagaliau prabilo, Leo vis tiek tiesiog meistriškai neišsidavė. - Man ji kažkur labai matyta, toji tavo paukštytė. Ar nebus ji kokia modelis ar atlikėja?-klaustelėjo tiek nekaltai, kiek bepajėgė. Jam kaip europiečiui amerikoniškos "žvaigždutės" menkai te imponavo,-Juo lengviau bus ją sučiupti. Su malonumu tuo užsiimsiu,-ištuštino stiklą pakildamas ant kojų ir pats. Gerai, kad jųdviejų susitikimas netrukus ir pasibaigė, nes Leonardui būtų tapę per sunku vaidinti, kad Arabellos jis nepažįsta. Suvokimas, kad Desmond'as norėjo ją nuskriausti nepaprastai šiurpino. Ir nuo šio momento jis nežinojo ką po galais daryt.



Isabelle Amoratti buvo tobulas nepotismo produktas. Užaugusi turtingoje šeimoje ji per 35 savo gyvenimo metus niekados neišgyveno tikro vargo ir dažniausiai jos problemos prasidėdavo bei baigdavosi jos pačios įvaizdžio, išvaizdos prezentacija. Aišku ji "baigė" universitetą (nors studijų metu tiesiog šėlo vakarėliuose ir dulkindavo populiariausius bičus), turėjo diplomą (kurį nupirko tėvai), o suskubusi ištaisyti net menkiausias, kartais net įsivaizduojamas išvaizdos ydas ji įgavo užtektinai pasitikėjimo tam, kad prasisuktu modelių pasaulyje. Ji negalėjo pasigirti kažkokias ypatingais talentais be sugebėjimo įstabiai atrodyti, bet modeliauti jai visai sekėsi. Tiesa, susipažinusi su Leonardo pradėtą profesiją ji metė. Kaip tikra auksinė mergaitė ir vienintelė tėvų turtų paveldėtoja ji galėjo gyventi vien tik savo malonumui. Galėjo pirkti įspūdingus daiktus, rūbus, leisti sau procedūras, kurias taip mėgsta Holivudo elitas, keliauti. Juk nebuvo nieko ko nenupirktų pinigai. Isabelle visados pasižymėjo itin aukštu, aiškiai išreikštu libido. Ji skleidė seksualumą, troško būti geidžiama. Ir tai tapo vieninteliu dalyku, kurio ji iš savo sutuoktinio negaudavo. Mat Leonardas, visus savo early ir late 20's atpisęs kone visas bobas, kurių norėjo, nelyginant prarado seksualinį interesą. Ir tikrai. Seksas jį domino kur kas mažiau, nei seniau. Tačiau aktyviai vaikėsi veiklas, kurios sukeldavo adrenalino pliūpsnį - jam patiko greiti automobiliai, motociklai, šokinėjimas su parašiutu, aukštis. He knew he was going to die young, todėl savęs nestabdė. Sutuoktinius jungiančių bendrų interesų be meilės pinigam tiesiog nebeliko. Nesijausdama geidžiama savo vyro Isabelle paguodos ieškodavo kitų vyrų glėbyje. Na, bent jau iki tol, kol Leonardo jos neužklupo su jos asmeniniu vairuotoju, kuris netrukus pradingo. Sunku pasakyti ar ponas Amoratti supavydėjo. Isabellę jis pažinojo gerą dešimtmetį, ji buvo tapusi neatsiejama jo gyvenimo dalimi panašiai, kaip kokia... jo paties ranka. Ir jam nepatiko, kad jo "ranka" smaukė svetimiems pimpalams. Jausdamas savotišką kaltę prieš savo žmoną, kurios Leonardo jau senokai nenorėjo, Isabellę nutilydavo dovanomis ir laisve, kuri apsiribojo tik pisalionėmis su atsitiktiniais partneriais. Naivu tikėtis, kad Leonardo pageidavimų moteris paisė. Grįžusi į gimtąjį Niujorką ji ketino pasismaginti kaip turi būti pasinaudojus tuo, kad jos vyras bus per daug užsiėmęs, idant kreiptų dėmesį į tai, ką veikia Isabelle. Išsiilsėjusi ji kaip mat apskambino savo drauges su kuriomis susimetė į erzinančią, arogantišką mean girls tipo grupelę. Lakstė po drabužių parduotuves kol visiškai nusivarė nuo kojų. Jėgas bandė atgauti Madingame Manheteno restorane gurkšnodama spalvingus kokteilius.
- Negaliu patikėti,-šviesiaplaukė Isabellės vaikystės draugė nukreipė moters dėmesį nuo telefono, į kurį buvo smarkiai įnikusi.
- Kas yra?
- Arabella-fucking-Diaz ties trečia valanda.
- Arabella?..-Isabelle atrodė sutrikusi bei nustebusi. Ji pažinojo tik vieną asmenį apdovanotą šiuo vardu. Tamsiaplaukė apsidairė, jos šviesios akys aptariamos merginos siluetą susirado gana greitai. Ir ji akimirksniu pajuto... Piktdžiugą.
- Richardo Loockwoodo kekšė,-šviesiaplaukė prunkštelėjo nuskalaudama pašaipų epitetą "cosmopolitanu".
- Bella, am I dreaming or your guy had a thing for her once?
Isabelle kone sugriežė dantimis prakeikdama akimis nelaiku įsiterpusią kitą draugę.
- Apparently every dude has or had thing for that slut. Laddies, enough being mean. Let's go and say hi.
Ir tada jų penketukas pakilo. Ponia Amoratti pasikabinusi ant dilbio Hermes rankinę nukaukšėjo prie neigiamas emocijas sukėlusios pažįstamosios. Nepaisydama to, kad mergina, panašu, dalyvavo verslo pietuose su būsimais ar esamai klientais.
- Bella!-ji įkyriai, perdėtai džiugiai sukliko suskubdama su Diaz "atsibučiuoti",-Kaip gera tave matyti, mieloji! Nusprendžiau, kad nesi labai rimtai užsiėmusi, todėl atėjau pasilabinti. Koks mažas tas Niujorkas, tiesa? Ir kokia tikimybė mum susitikti turint omeny, kad tik vakar čia atskridau?
Moteris nusijuokė, o kartu su ja ir jos padlaižūnės draugutės.
- Kviečiu tave prisijungti ir išgerti su mumis kokteilių. Kad ir ką čia darai...-ji atsainiai palaikstė ranka priešais planšetę, kurios ekrane matė kažkokius brėžinius,-Na, tai negali būti neatideliotina, ane?
Pailgas Isabellės veidas dabar atrodė kaip niekad... gyvatiškas.
- Tiesa, rengiu šiandien vakarėlį. Esi į jį kviečiama. Atsisakau priimti bet kokius ne!



Tamsiai raudonos spalvos, trečios serijos BMW automobilis stabtelėjo prie ganėtinai žinoma restorano parkavimo aikštelės. Garsiai dirbantis mechaninės pavarų dėžės variklis užgęso. Dar prieš išlipant iš transporto priemonės vidaus, ėmė akinti fotoaparatų blykstės. Įvairiems “geltonosios spaudos” žurnalistams iš anksto buvo nutekinta informacija apie gražuolės tamsiaplaukės buvimo vietą. Ji dūsliai atsikvėpė, kuomet nuo keleivio sėdynės pasiėmė odinį portfelį, kuriame buvo sustygavusi paruošto projekto medžiagą, bei savo planšetinį kompiuterį. Tamsių akių žvilgsnis nedraugiškai pasitiko asmenys, savo veidus slepiantys už kamerų objektyvų, ir it kokie vanagai, ketinantis atakuoti pasirinktą auką. Populiarumas, kurio garbanė neprašė, kuris jos nuomone nebuvo niekuo grindžiamas, stipriai apkartino josios gyvenimą. Apie privatumą buvo galima tik pasapnuoti. Tačiau toks buvo jos gyvenimas. Pradariusi ganėtinai “basic” automobilio dureles, ji pagaliau nuleido savo ilgas modeliškas kojas ant asfalto dangos. Reikia pabrėžti, kad apie tai būta kažkas traukiančio akį. Ji buvo pasipuošusi kostiuminio stiliaus, dramblio kaulo spalvos kelnėmis, bralette, kuri labai aiškiai atvėrė jos stangrią krūtinę, ant pečių buvo užsimetusi “palto” kirpimo ilgą švarką iš paskutinės “Nocturne” kolekcijos. Galanterijos ir papuošalų kiekis buvo minimalistinis: viskas suderinta, nušlifuota, skanu ir stilinga. Jai nereikėjo stengtis, tačiau kaip be pasukus, gerai atrodyti buvo įaugę į josios kraują. Ką kalbėti apie tai, kad išnykus ją stipriai “parinusioms” hematomoms, slėpti savo tobūlai surėdytą kūną būtu ir nesąžininga ir tiesiog neatleistina. Paparaciai apsupo kone iš karto.
– Panelė Diaz, ar galima kelis klausimus? – Surėkė vienas iš arčiausiai atsiradusių paparacių. Ant jo vilkėtų marškinėlių matėsi įsiūtas internetinio portalo simbolis. Toks, kurio gražuolė prieš tai niekada nebuvo mačiusi. Arba paprasčiausiai nesidomėjo. Tiesa tame, kad niekada nesistengė skaityti apie save visus tuos “pletkus”, kurie sukosi su tokiu pat ažiotažu, kaip apie visas Kardashian Šeimos atstoves, kartu paėmus. – Arabella, ar tiesa kad pasirašėte kontraktą su “Vogue”, ir ateinantį mėnesį papuošitę žurnalo viršelį?! Twitter’is tiesiog ošia dėl kelių nutekintų fotosesijos nuotraukų. Ar tai tiesa? Ar esate naujasis “Vogue” veidas? – Vaikinukas ir vėl pabėrė klausimą, kuomet netrūkus buvo pertrauktas, kolegos iš TMZ.
– Panelė Diaz!! Arabella! Kaip dėl asmeninio gyvenimo, ar po sūnaus gimimo išsikyrėte su savo buvusiu apsauginiu? Ar tam įtakos turėjo paskutinis Mr. Lockwood’o pareiškimas?! Panelė Diaz, prašau jau laikas suteikti savo oficialų atsakymą. Žmonės laukia. – Viso to metu, moteris buvo ne vien fotografuojama, bet ir filmuojama. Dievaži, šiandien jos veidas mirgės per visus socialinius tinklus. Kas reiškia kad lauks dar viena pasiteisinimų prieš “gimines” banga. Galėjo eilinį kartą “pamesti šūdą”, pasiūsti savo darbą dirbusius asmenys toli į Meksiką. Tačiau užuot pasirodydama kaip neišauklėta skarmalė, Arabella pridėdama delną prie savo krūtinės, viso labo pasidabino plačia šypsena. Visas josios kūnas ėmė skleisti nenatūraliai kerintį moteriškumą. Kameros ją mylėjo, todėl manė kad suteikusi šiek tiek kadrų, galės išsisukti. Pavoko, juk, skubėdama, ji galiausiai mostelėjo ranka, sumesdama atsaką ateičiai. – Aš labai atsiprašau, skubu į verslo susitikimą. Todėl dabar labiausiai netinkamas laikas klausimams. Kitą kartą, pažadu. – Nebus nei kito karto, nei tuo labiau pasiaiškinimo. “To those who watch my life and gossip about it. Don’t give up. Season two is coming”, – pagalvojusi, ji šmukštelėjo pro restorano duris, kur ją netrūkus pasitiko restorano “hostess”. Dailiai, oficialiai apsirengusi moteris nurodė prie kurio staliuko buvo laukiama Diaz. Užsakovai atsisakė reikalus susitvarkyti nuotoliniu būdu, todėl į NY atvyko tiesiai iš Singapūro. Trys azietiškos kilmės verslininkai, bei viena amerikietė užimanti vertėjos poziciją. Arabella buvo pasitikta įtin profesionaliai, kaip lygiavertė savo amato žinovė. Ir ji iš tiesų buvo talentinga architektė. Tai buvo josios sfera, kuri gražuolę kabino nuo pat paauglystės, nepriklausomai nuo to, kad ji it žuvis vandeny sukosi per visus vakarėlius, pasileisdavo savo tobulas garbanas. Nestabdė, gyveno šiai akimirkai, žinodama tai kad ji gali būti paskutinė. Ir kai ima susidaryti visiškos vejavaikės vaizdas, reikia atsiminti tai, kad ji ketino apie save palikti prisiminimą. Kuris dar ilgus dešimtmečius džiūgins žmonių akis, net tuomet, kai jos pačios nebe liks. Atrodytu kad žinojimas apie neišvengiamą mirtį, turėtu kažkaip neigiamai paveikti asmenį, sunaikinti jame gyvenimo skonį. Bet tik ne jos atžvilgiu. Ji troško visko, dabar. Ir be jokio pasigailėjimo.
Neskaitant to, kad ant stalo netrūkus buvo atnešti gėrimai ir atitinkami užkandžiai, visi susitikimo dalyviai buvo pasinėrę į dalykinį pokalbį, projekto pristatymą, kuriam buvo pasiruošusi tamsiaplaukė. Jos kalba ėjo sklandžiai, kam savo laiku įtakos turėjo “viešūjų ryšių” tobulinimas, galbūt ne labai jau ir paprastame kontekste. Arabella visuomet buvo šnekutė, pritraukianti į save dėmesį dėl “all over the place” asmenybės. Vien savo užkrečiančiu kikenimu, ji galėjo priversti šyptelėti net didžiausią surūgėlį. Sulaukusi klausimų lavinos, ji kaip mat stengėsi paaiškinti viską, kas turėtu būti aktualu atvykusiems svečiams. Ji net nepastebėjo kaip prabėgo pirma valanda, vėliau antra. Buvo surasta viena kliūtis, kuri skyrė Diaz nuo užsakymo gavimo. Jai buvo suteiktas minimalus laikas, viso labo savaitė, kad rasti išeiti. Kitaip, kad ir kaip tai būtu apmaudu, Singapūro botanikos sodo projektas bus perduotas kitiems. Trūko tik sušiktos vienos puzlės detalės, kad josios didžiausia svajonė pagaliau išsipildytu. Blogiausia, kad ji neįsivaizdavo kaip tai padaryti. Viso labo pasidabino savimi pasitikinčiu veideliu, kuriame nebuvo galima pastebėti net menkiausios abėjonės užuomazgos. Akivazdu, kad užsakovai liko patenkinti tokiu požiūriu, tad tik dar kartą priminė apie savaitės terminą. Dalykinis susitikimas dar nebuvo išbaigtas. Arabellos kompiuterio ekrane vis dar tebe buvo matomi architektūriniai briežiniai, kažkur kampe taip pat buvo paleista kompiuterine programa sukurta 3D demosntracija. Josios sukomplektuotas botanikos sodas gniaužė kvapą. Nieko nuostabaus, kad su jaunute architekte buvo panorėta susitikti asmeniškai. Penketas akivaizdžiai turtingų moterų ėmė artėti prie Diaz staliuko, kuomet ji nukreipusi akis į gana žinomą veidą, grupelės lyderę, lėtai ir aiškiai neigiamai supurtė galvą. It tokiu būdu būtu leidusi suprasti kad dabar yra labiausiai netinkamas laikas. Veltui. Isabelle suklyko, įkyriai ir perdėm demonstratyviai. Prie stalo buvę verslininkai aiškiai nebuvo nudžiuginti sutrukdymo, bent iki to momento, kai leido sau “paganyti akis” po moteriškus siluetus su brand’inėmis etikėtėmis. – Isa. Tikrai, subnormali staigmena… – Teko pasikelti nuo kėdės, kad pokalbis vyktu tame pačiame akių lygije. Kaip be pasukus, nemandagu vesti diskusiją iš viršaus ar apačios. Juk ne niolikinės yra. “Atsibučiavimas” buvo ganėtinai pritamptas už ausų. Nors abi moterys turėjo kontrastiškai skirtingas tam priežastys. Arabella nesijautė patogiai, mat asmeninis gyvenimas susikirto su profesionaliu. O ji šito siaubingai nepernėšė. Juk buvo iš tų personų, kurie vienam reikalui pasišvenčia taip, kad neria stačia galva. Nepriklausomai nuo to ar tai liečia pastato kūrimą, ar “hoe phase”. Live the fullest or don’t live at all.
– Žinoma, tikriausiai apie tai kad nesu labai rimtai užsiėmusi išdavė keturi kostiumuoti asmenys, pluoštas papkių ir kompiuteris. Ach, niekai… – Kilstelėdama abi savo rankas, per sūlenktas alkūnes, Arabella šiek tiek trūktelėjo pečiais, tuo pačiu metu kuomet veidą padabino veidmainiškai holivūdiška šypsena. Tai kaip Amoratti antrino josios “minions” apalaikymo komanda buvo iki negalėjimo absurdiška. Pasijautė taip, tarytum netikėtai būtu šoktelėjusi laiku į praeitį, kuomet dar mokėsi ir matė ne vieną pavyzdį to, kaip atrodo mokyklos IT girls. Populiarios, norimos visų futbolo komandos narių, bet duodančios tik kapitonams. Nes stilius. Tos, kurios paskutiniais metais yra karūnuojamos, pasitinkamos visų abiturientų plojimais… Ir tam tikra prasme, apturinčios bene svarbiausią savo gyvenimo akimirką. Nes po to, eina tik laiptai apačion, nes pasitinka tikras gyvenimas. Žinoma, tai nieko bendra neturėjo su Isabelle. Ji atrodė nepriekaištingai, buvo modeliu, o kas svarbiausia, labai, LABAI sėkmingai ištekėjusi. Ir nors josios asmeninio gyvenimo peripetijų Diaz nežinojo, well… Public picture was very close to perfection. Akimirkai net pagavo save ant nedidėlio apmaudo. Jai pačiai teko lipti per galvas, idant įrodytu savo vertę, savo sugebėjimus, verslumą. Tas pats Amoratti sodininkas greičiausiai vairuoja dešimtis kartų geresnius ratus, nei sau leido įsigyti Diaz. Na, ji pati pasirinko nenorinti užmerkti akis į Lockwood’ui savaime suprantamą gyvenimo būdą. Pasirinko meilę. Todėl dabar turi ilgametį vaikiną, sūnų ir globaliai supernatūralią problemą. – Jei duosi man bent penkias minutes išbaigti susitikimą. Tuomet su mielu noru, papildysiu vietą prie jūsų stalo. Galėsi papasakoti apie dar vieną pasaulinio mąsto “runway”, kuris greičiausiai ir atgynė tave į NY. – Vargu ar sutikimas buvo nuoširdus, kaip ir analogiškai tokie buvo Arabellos žodžiai. Tie keli metai, kuriuos Diaz praleido amerikoje, labai stipriai atsiliepė josios asmenybei. O tiksliau, būtent tas faktas, kad ilgainiui ji tapo nemirtinga, tapo hellhound. Ir tuštybės mugė paprasčiausiai pasimetė kažkur, einant savo užsibrėžtų tikslų link. Norėjo pasiteirauti ar ji atvyko čia viena. Bet, susilaikė. Viso labo dar kartą savo veide ištempė šypsnį, kuris dabar buvo labiau pakreiptas šonan. Mintimis nutilo, kuomet buvo paminėtas vakarėlis. Tam tikra josios maištingos sielos dalis, norėjo sušaukti “TAIP”, vien tik todėl kad buvo pasiilgusi atsipalaidavimo, kurį suteikia alkoholis, lengvabūdiška kompanija ir šokiai. Tiek šokių, kad paskui savomis kojomis sugrįžti namo darosi kone neįmanoma. Kitą vertus, ji buvo išaugusi iš to. Prioritetai pasikeitę, ką kalbėti apie pragaro problemas, kurios dar nebuvo išspręstos.
– Isa. Isabelle. Pasiūlymas siaubingai traukiantis, tačiau nemanau kad pati būtum patenkinta, jei į tavo vakarėlį atvykčiau su “kitos pusės” žaidėju. – Ganėtinai dviprasmiškai apibūdindama Aaron’ą, tamsiaplaukė buvo kone tikra tuo, kad išrinktasis tikrai nebus labai “happy about it”, o tiksliau faktą kad jojo moteris ir vėl imsis seno. Keista, tačiau Arabella visuomet balansavo tarp dviejų, absoliučiai nesuderinamų pusių. Netolygu ar tai būtu vilkolakiai ir vampyrai, ar mafijos atstovai ir federalai. Ji vaikščiojo peilio ašmenimis, bei nuo to kaifavo.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Ir tikrai Isabellei buvo sunku įsijausti į žmones, kurie priešingai nei ji turėjo dirbti. Kostiumuoti "rimti" vyrai nebūtų leidę suabejoti jų statusu bei susitikimo svarba ir visgi ponia Amoratti žiūrėjo į juos kaip kokius... Tiesą pasakius į juos nežiūrėjo visai. Lyg jų nė nebūtų. Juk jos tikslingu taikiniu tapo būtent Arabella, o moteris, kad ir kaip nebrandu tai galėtų pasirodyti niekuomet nepraleisdavo progos išleisti savo mean girl spirit to haunt someone. Dėl to egzistavo kone nulinis ratas asmenų, kurie Isabellę iš tikrųjų mėgo, bet ji nematė problemos apsistatyti dviveidžiais padlaižūnais ir padlaižūnėmis.
- Arabella,-tamsiaplaukė suinkštė nekantriai, perdėm dramatiškai ir irzliai, kai Diaz atsakymą galėjai pavadinti tobulu sarkazmo pavyzdžiu,-Nesakyk, kad tau dar kyla klausimų kam turėtum skirti savo dėmesį. Kažkokiem... Kažkokiem,-pasipūtelė nepagarbiai paplaikstė ranka puikiai akcentuodama Bellos užsakovų niekingumą,-Ar seniai matytai draugei iš Europos. Draugei, kuri gali netrukus grįžti atgal,-vaizduoti pyktelėjusią ir įsižeidusią Amoratti buvo lengiau, nei kvėpuoti. Kai Diaz kompanionų veidai ėmė niurti sulig kiekviena akimirka vis labiau, ir labiau Isabelle viduje tiesiog dainavo. Dar vienas mažytis stumtelėjimas ir jie tikrai pakels sparnus. Kam jai to iš viso reikėjo?  Visų pirmiausia, tai smagu. O antra - Amoratti nebuvo kvaiša ir ji puikiai suprato, kad "paparaciškas" sujudimas lauke įvyko tikrai ne dėl jos. Isabelle neapleido savo modelio karjeros, turtingi tėveliai ir dar turtingesnis sutuoktinis vis kažkur ją prakišdavo, bet visgi jos teisėsaugos akiratin patekusi pavardė nebuvo tuo faktoriumi, kuris leistų jos karjerai (nors veikiau laisvo laiko užėmimui ir ego boost'ui) išsikėroti. Isabelle dar nežinojo, kad TA "Vogue" žurnalo fotosesija atkris ir jos kaip modelio vietą užims jaunesnė Arabella Diaz. Na, šį įvykį galima pavadinti kaip karma už tai, ką ponia iškrės netrukus. Viena iš bitch face Amoratti draugučių pasigavo nuo pro šalį ėjusios padavėjos padėklo yummy looking kokteilį (ir visai nesvarbu, kad jis galimai buvo neštas visai kitam kokteilių mėgėjui) ir įstatė jį iš ansto priėmimui paruoštą Isabellės ranką, įstabią perdėtai ilgais nagais bei deimantais nupuoštais žiedais.
- Ak,-moteris, kurios botokso ir injekcijų pilnas veidas sunkiai beišdavė kokią emociją atsiduso. Buvo panašu, kad Arabellos "prašymą" ji pagaliau įsileido į save ir priėmė,-Fine,-be jokios abejonės patenkinta ji neatrodė. Labai retai kada ši moteris nepasiekdavo savo, o jos šokdinami aplinkiniai nepaklūsdavo jos valiai, kuri ne visais atvejais pasižymėjo adekvatumu. Tas Diaz "pasaulinio masto “runway”" tapo lemiamu, pratrūkti ir piktavalį planą realizuoti privertusiu aspektu,-Nepamiršk prie mūsų prisijungti, drauge. Labai nemėgstu įkalbinėti žmonių,-šis pasisakymas nuskambėjo kiek... grąsinamai? Visgi netrukus ji kiek nervingai nusijuokė,-Ar tu turi omeny Richard'ą Lockwood'ą?-Isabelle žinojo, kad su infamous politiku Diaz buvo išsiskyrusi, bet nepasinaudoti proga jai jį priminti būtų tiesiog nedovanotina!-Patikėk, su juo susipažinti tikrai neatsisakyčiau. Pasiimk savo antrą pusę drauge. Kuo daugiau žmonių tuo linksmiau, tiesa?-valiūkiškai mirktelėjusi ji pasisuko leisdama suprasti, kad ketina nukulniuoti šalin. Bet tada sekė pigaus bolivudinio filmo lygio vaidyba. Amoratti atseit suklupo neišsilaikiusi ant aukštakulnių, kurie jos čiurnų nežudė vien todėl, kad moteris vaikščiojo palyginus nedaug, o kai vaikščiojo įpratimo elementeriai pakakdavo minimaliam diskomfortui jausti, o spalvotas, sirupais pagardintas, lipnus kokteilis šliūkštelėjo tiesiai į arčiausiai sėdėjusį Diaz užsakovą. Užsakovą, kuris šioje situacijoje buvo pats svarbiausias. Kokteilio paskanauti gavo ir Arabellos kompiuteris. Isabelle atrodė nenatūraliai sukrėsta to, kas įvyko, nors viduje jau net ne dainavo, o alpo iš laimės. Amoratti pasekėjos sunkiai tvardė šypsenas.
- Šventa karve, aš labai atsiprašau!-buvo panašu, kad vienintelė atgaila, kurią jaučia buvo susijusi tik su gėrimu, likusiu ant jos nemaloniai limpančių pirštų. Projekto užsakovų veidai degė pasipiktinimu, pasidavimu. They were done. Svarbiausias veikėjas prieš atsistodamas murmetelėjo kažką Diaz nepatenkintu balsu, o tada delegacija degindama Amoratti ir jos šutvę žvilgsniais kaip įmanoma oriau pasišalino. Isabelle nusijuokė,-Tik pamanyk kokių atsitiktinumų įvyksta. Širdele, jei sugadinau tavo sandorį galiu patikinti tave, kad gali nesunkiai gauti naują. Pasakysiu Leo, kad man nebe patinka mūsų mansarda Milane ir norėčiau ją iš pagrindų pertvarkyti. Jei prireiks, net su žemėm sulyginti,-ji puikavosi savo "tobulu", finansiškai pertekliniu būdu aprūpintu gyvenimu prieš Arabellą bei neribotomis jo galimybėmis, vargu ar ji tikrai gailėjosi to ką padarė ir kokias pasekmes tai potencialiai turės Diaz,-Suprantu, kad esi suirzusi, bet atsisakyti tokios progos tu negali. Kreipsiuosi į tavo bosą, kad paskirtų tave jei tik prireiks,-mirktelėjo žaizdama savo žaidimą atviromis kortomis, elgdamasi su Arabella lyg su muse, kuri įkliuvo į jos intrigų tinklą,-Tikiuosi, kad šis nemalonus incidentas nepakeis tavo nuomonės ir į mano vakarėlį atvyksi,-neapsakomas įžūlumas toliau tikėtis Arabellos pasirodymo jame,-Susisieksiu su tavimi, pasidalinsiu adresu, aprangos kodu, žodžiu viskuo ką turi žinoti. Tiesa, tikiuosi turi spintoje kažką prabangiau už skarmalus, kuriuos dėvi dabar. Čiao, Bella,-moteris pasiuntė jai oro bučinį ir šį kartą apsisuko ant kulno grakščiai, be menkiausio kryptelėjimo. Grįžinėdama prie savo staliuko Isabelle su draugutėmis pašaipiai krizeno.



Isabellę mintis pakankinti Arabellą taip, kaip ji mokėjo kone apsėdo. Dar tą pačią dieną, kai dvi įspūdingos moterys netikėtai susidūrė Amoratti iš tikrųjų susisiekė su Diaz bosu prašydama paskirti būtent Bellą projektui, apie kurį dar nieko nežinojo nei ji pati, nei tuo labiau pagrindinė Isos "piniginė" sutuoktinis Leonardo. Jai tiesiog patiko pati mintis, kad Diaz ji gali nusisamdyti ir ją... koneveikti. Žinoma turėdama ryšių nesunkiai susiveikė ir Arabellos telefono numerį, atsiuntė jai vakarėlio vietą, bet didelių vilčių, jog mergina pasirodys ji nepuoselėjo. Netrukus apie Diaz ji netgi kiek pamiršo. Leido sau mėgautis alkoholiu, muzika, šokiu ir jauno modelio, kurį ketino išdulkinti kompanija. Faktas, kad Leonardo plavinėjo po Niujorką tvarkydamas savo verslo reikalus padėjo Amoratti kaip reikiant atsipalaiduoti. Isabelles grožio specialistai sunkiai triūsė, kad Isabelle nepaliktų vilties jokiai kitai damai atrodyti geriau, nei vakarėlio šeimininkė. Vilkėjo nuostabią, kelius siekiančią juodą Alexander McQueen suknelę, Jimmy Choo aukštakulnius, segėjo krentančius "deimantuotus" auskarus, ilgi jos plaukai krito neididelėmis bangomis, o veidą puošė skoningas, ne per ryškius makiažas. Jai pavyko "užimti" madingiausią naktinį klubą Manhetene, pasisamdyti madingiausią Didžėjų, prisikviesti Niurjoko elito atstovų. Klubas pulsavo šaunia muzika ir šokiais. Isabelle netruko įkaušti, o jos prisilietimai prie jaunesnio kompaniono tapo itin lipšnūs.
Cyptelėjo raudonos "Korvetės" ratai ir netrukus iš automobilio išlipo Leo, aka pats nelaukiamiausias ponios Amoratti svečias bei vaikščiojantis jos košmaras. Nors ir neturėjo tiesioginio kvietimo apsauginiai į vidų jį praleido be kalbų. Leonardo netruko įsimaišyti tarp vakarėlio dalyvių. Akimis ieškojo savo žmonos, kuri pačiame šokių aikštelės centre mėgavosi "manekeno" draugija. Radęs Isabellę iš karto prie jos ir priėjo.
- Atrodai nuostabiai, mieloji,-sukuždėjo jai kone į ausį, kai ši glaustinėjosi prie jauno veido vyruko. Amoratti krūptelėjo, jos įdegęs veidas netruko pabalti.
- L...eo. Ką tu čia veiki, mielasis?-ji sumekeno atsiplėšusi nuo vaikinuko it nuplikyta.
- Nyk iš čia, kol nesusižeidei-tarstelėjo vyrukui ir šis pabrukęs uodegą čia pat ir pasiplovė. Tada sugrįžo prie pašnekesio su savo akivaizdžiai įkaušusia sutuoktine,-Manei, kad būsiu užsiėmęs ir čia nepasirodysiu? Dėl to, neketinai praleisti progos iš manęs pasišaipyti,-jo žodžiai skambėjo rūsčiai ir abejingai. Tačiau alkoholio suvartojusi Isabelle tapo drąsesnė nei paprastai. Atrėmė Leo žvilgsnį, jos dailus veidas tapo piktavališkas. Ponia Amoratti prigludo prie savo sutuoktinio, sumetė rankas jam ant pečių. Ji atrodė nuodinga.
- Lygiai taip pat kaip tu šaipaisi iš manęs kas vakarą dulkindamas vis kitą bobą, mylimasis. Kokiais laikais gyvenam, kad tau galima, o man ne?-She had a fair point, bet tiesa ta, kad savo lovelaso karjerą Leonardo buvo kaip ir užbaigęs. Jis kietai suspaudė žandikaulį, nors Isabellės dilbį suspaudė dar stipriau. Širdo. Tačiau prabilti nesuspėjo, nes atsitiktinai pasukęs veidą į šoną nelyginant būtų pajutęs toje puseje kažkokią ypatingą esybę išvydo JĄ.



Tamsiaplaukė “Petrova bloodline” atstovė nebuvo iš tų, liaudiškai “baltarankėmis” vadinamų mergaičiukių, kurių didžiausias dienos pasiekimas yra apsilankymas grožio ir spa salone, atvykstant į vietą komforto klasės automobilio salone, su asmeniniu vairuotoju. Ji nuolatos dirbo, tačiau ne visuomet legaliai. Galu gale, ji taip ir nebaigė studijų, kurios šiai garantuotu absoliutų pasisėkimą tame, ką ji darė iš tiesų nepriekaištingai. Negalima spjauti į šulinį, iš kurio vėliau ketini gerti: “America’s Sweetheart” visuomeninis vaidmuo taip pat nešė pelną, tačiau anaiptol ne tokį, Kokio ji būtu pasiekusi darydama tai, kas moterei teikė emocinį pasitenkinimą. Periodiškai išpuolantys pasiūlymai dėl reklamų, žurnalų viršelių ir kitokių lengvai gaunamų pinigų, iš pagrindų daugiau dirbo ant to, kad ji buvo žinoma… Pripažinkime, praktiškai dėl to kad buvo nepaprastai graži. Pačios Diaz tai anaiptol netenkino. Ji jautėsi užtektinai protinga, kad galėtu savo potencialą išnaudoti protingame darbe. Kurdama architektūrinius projektus. Tokius, kur galima apeiti įstatymus, bei savo projektą patvirtinti kito vardu, rangovo su savo specializuota komanda, galinčio jos darbą pervaryti per reikiamas instancijas, ir galiausiai realizuoti. Darydama tikrą darbą, ji buvo menama kaip “dizainėrė”, kas sucks. Bet, tam kad išbaigti studijas, kad gauti tą nelemtą popieriuką jai būtu tekę grįžti į Italiją. O su pack’u, kuriame užėmė alpha rolę, paranormaliom problemom, FBI dirbančiu sugyventiniu ir vos keturių mėnesių kūdikiu – neįmanoma. Toks kaip Richard’as be jokios sąžinės graužaties tą popieriuką jai būtu tiesiog gavęs, su didžiuliu kąspinu ir pareiškimu kad dabar gali fokusuotis į savo “tikrą” vaidmenį. Kas būtu siaubingai papiktinę jo tuometinę sužadėtinę. Mat kas jau kas, bet tamsiaplaukė buvo pratusi viską gauti pati, ir toli gražu ne “for granted”. Tad ilgai vykusios derybos su užsakovais, skrupulingai ruoštas projektas ir pagaliau, pagaliau kone ranka pasiekta galimybė, kurios ji taip stipriai norėjo… garbanei buvo pretty much big deal.
Josios antakiai šiek tiek nusileido, tokiu būdu “vaikiškam” veideliui priduodanat pastebimo rūstumo užuominas. Garbanė, kad ir kokį tuščią ir paviršutinišką gyvenimą propogavo būdama, na, būdama tiesiog mirtinga persona, niekada nepritarė tokiai elgsenai, kokią turėjo Amoratti. Jai nepatiko nepagarba, kuri buvo demonstruotina ne tiek jai pačiai, kiek užsakovams, kurie dar nesikišdami tiesiog stebėjo situaciją, analizavo. Tiesa, analizavo ne tai kaip elgėsi turtingos mergaitės, analizavo ją. Ir su kiekviena akimirka užsidirbti “bonus taškai” vis mažėjo. Mestelėdama žvilgsnį į kostiumuotų personų pusę, Arabella dar pasistengė suskubinti Isabellę. Tikėdamasi, kad netrūkus galės atsiprašyti, ir damage nebus toks didelis, koks galėtu.
– Draugei, kuri gali pademonstruoti savo išsiauklėjimą ir madingai palaukti penkias minutes. Isabelle, būk tokia gera… – Viso labo mestelėdama trumpą, tačiau ir pakankamai išraiškingai pademonstruotą žvilgsnį užsakovų link, tikėjosi kad tuo bus trumpam paimta pauzė. Bent iki to laiko, kuomet profesionaliai, dalykiškai atsisveikinus, patvirtinus deadline’us. Ir kai pagaliau susidarė įspūdis esti pavyko prisibelsti iki išpuikusios Amoratti sąmonės, Arabella su palengvėjimu atsikvėpė. Netrūkus ji ir vėl prisėdo prie stalo, vadovaudamasi ta pačia psichologine taisykle, esti bet kokios derybos turi būti vedamos tame pačiame akių lygije. Ko ji neįvertino, tai būtent to fakto, esti per visus tuos nesimatymo metus, Isabelle išpuiko dar labiau. Ir dabar garbanė šoko ne pagal josios grojamą melodiją. Ir tai žinoma kad turėjo savas pasėkmes. Kas netrūkus paaiškės, gana skaudžias. Richard’o vardo paminėjimas sulaukė reakcijos, kuomet garbanė šiek tiek atlošusi galvą, kiaurai veriančiu žvilgsniu apdovanojo vis dar neatsitraukusias moterys, kurių epicentre buvo šių lyderė.
– Mūsų su Richard’u keliai išsiskyrė dar prieš dvejus metus. Tačiau nėra nieko nuostabaus tame, kad Europa neeskaluoja naujienų, susijusių su mūsų kukliomis amerikietiškomis personomis. Bet žinoma, jei tik artimiausiu metu jį pamatysiu, perduosiu tavo norą pabendrauti, susipažinti asmeniškiau. – Pasakė tai su tokia intonacija, netolygu būtu norėjusi ją gana subtyliai patraukti per dantį. Žinoma, bet kas kitas greičiausiai paslėptos potekstės net nepastebėtu, tačiau tas, kurio reputacija šiek tiek “aptepliota”, priimtu gana asmeniškai. Juk tam tikra prasme, Arabella nepasikuklino mesti užuomina į tai, kad Isabelle tebuvo žvilgantis, brangiai atrodantis eskorto žaisliukas. Visai toks, kokiu ji buvo ir pati, kuomet buvo suriška ne tiek santykiais, kiek pasirašyta sutartimi su Richard’u. Blogiausia, kad Isabellei net nereikėjo kažką kandaus atsakyti atgal. Pilnai užteko demonstratyvaus rankos gesto, pademonstruojant ne vien išskirtinius papuošalus, bet ir “in your face” apie socialinį statusą rėkiantį papuošalą. Šiek tiek sukando dantis. Negalima teigti, esti Bella niekada nebuvo sulaukiusi atitinkamo pasiūlymo… Juk Richard’as pasipiršo po vos mėnesį trūkusio audringo romano. O Aaron’as tarp savo marškinių žiedą laiko ilgiau nei 1,5 metų, tačiau dėl kažkokios priežasties vis dar susilaiko nuo žingsnio, kurį ketino žengti prieš Arabellos žmogišką mirtį. Būtu naivu pasakyti, esti tai nesukėlė kažkokį moterišką kartėlį. Kurį ji kaip didelė mergaitė, maksimaliai nepastebimai tiesiog nurijo, susitelkdama į užsakovus. <…>
Nutikus tam “nelaimingam nutikimui”, Arabella vien iš inercijos, iš karto metėsi prie pagrindinio užsakovo, kurio nuomonė galėjo kainuoti jai visą tolimesnę karjerą. Bandydama servetėlėmis nuvalyti jo sugadintą švarką, ji jautė kaip stipriai ėmė kaisti veidas. Ir akimirka, kai josios žvilgsnis pagaliau susitiko su užsavoko. Viskas tapo aišku. Apie projektą ji gali viso labo pasvajoti. Viso šio Cirko, neprofesionalumo jiems buvo per daug. Tai nebus nuleista pro pirštus. Juk ne veltui sakoma, kad parodyk savo draugus, aš pasakysiu kas tu. Nepriklausomai nuo didelio josios talento, dabar ji atrodė ne ką patikimesnė, ne ką geresnė, nei kad jos aplinka. Sulaukusi atitinkamo komentaro, Arabella gavo susitaikyti su tuo, kad baigta. Vyrai ir su jais atvykusi vertėja, kone sinchroniškai pakilo nuo stalo, bei patraukė šalin. Pagiežingas, kone žmogiškumo neturintis tamsiaplaukės žvilgsnis pagaliau susitiko su priklausančiu Amoratti.
– Isabelle. Tiesiog. Užsikišk. – Primestinis draugiškumas išgaravo kone iš karto. Protu vis dar sunkiai sekėsi įsisavinti kiek daug darbo ir pastangų tiesiog buvo išlieta ant grindų, kaip tas kokteilio fintas, kurį prasuko “mean girls” grupuotė. Arabella iš tiesų taip stengėsi nepratrūkti, kad susitelkė vien į tai, kad gana stipriai sugriežė dantimis. Bandė įsiklausyti į savo kvėpavimą, priversti save nepadaryti to, ką padarytu bet kuriuo metu. Josios ugningas būdas tiesiog kurstė gražuolę kibti į atlapus, sulaužyti dar vieną gražuolės nosį ir tokiu būdu išsilieti. Norėjo, bet negalėjo taip elgtis. Vien pagalvoti apie tai, kad paskui gaus protpisio dozę, esti elgiasi kaip laukinė, slopino troškimus. Nors nemeluokime, vaizduotėję tai padarė bent dešimtį kartų. Vis dar aiškiai susierzinimą demonstruojantis veidelis, ir vėl susitiko su pašnekovės.
– Pasakysiu Leo… – Paantrino su Amoratti būdingu manieringumu balse. – Tu turi bent menkiausią suvokimą tame, kas ten buvo per žmonės? Ne? Lee Hsien Loong. Skambina varpeliai? Singapūro ministras pirmininkas. Tikrai tiki kad tavo mansarda yra didesnės vertės nei Singapūro botanikos sodai? – Atsikvėpusi, tamsiaplaukė in the bitchy way lėtai užvertė akis, tuo pačiu metu, kuomet demonstratyviai pasuko veidą šonan. Josios žvilgsnis dar spėjo pagauti, kaip gerbiami užsakovai įsisodina save į transporto priemonę, kuri netrūkus nuvažiuoja šalin, lygiai taip pat kaip “one of a kind” Arabellos šansas į didelį karjeros laiptą. Visgi, šaukštai po pietų. Per vėlu lieti tulžį, ar bent jau šitaip neskoningai.
– Tebūnie. Bus dar tų sandorių… – Kažkas apie jų bendravimą priminė vaikščiojimą peilio ašmenimis. Tiesiog vieną akimirką galėjo pasirodyti kad kyla audra, o tuomet atsiduri sūkurio vidury, kur viskas ramu ir gražu. Nors ir apgaulingai. Isabelle neatlyžo, ir toliau būdama tobūlu savęs pačios demonstraciniu pavyzdžiu. Tamsiaplaukė išliko nebili, leisdama Amoratti galimybę išsisakyti, netgi apie gražuolės vilkimą apranką. Ir kai vyko tas modeliškas pasisukimas patraukiant savo keliais, staiga Diaz čiupo Isabelles alkūnę, ne per grubiai, tačiau su aiškia paskata priversdama ją atsisukti į save, veidu. Kažkokia prasme, be akivaizdaus patrauklumo, moterys buvo skirtingos kaip diena ir naktis, pradedant požiūriu ir baigiant socialiniu statusu.
– You are being rude for no fucking reason. You are not “savage” sweetie, you’re just manerless. – Vien tik dėl to, kad moterų veidai buvo atsidūrę pakankamai arti vienas kito, iš Diaz pusės ignoruojant rodomas draugyčių emocijas, ši gana kritiškai nužvelgė oponentės veidą. Po ko it persijungęs jungiklis, pasidabino plačia, absoliučiai kitokias emocijas demonstruojančia šypsena. – Dėl to vakarėlio… Žinoma, nieku gyvu nepraleisčiau. <…>

Tamsiaplaukė visuomet rengėsi it nuo adatėlės, tačiau netrūkus po to, kuomet tapo visuomeniškai žinoma persona, stilių pasitempti buvo būtina kone natūraliai. Visus tuos metus, kuriuos praleido Richard’o Lockwood sužadėtinės amplua, Arabella dirbo su stilistais, kurie supažindino gražuolę su didžiausiais mados namais, kuriems buvo naudinga kad ši periodiškai pasirodytu su vienokiu ar kitokiu jų pasiūlos drabužėliu, galanterijos detale. Negana to, kandidatas į Merus niekuomet negailėjo atpirkti savo dėmesio stoką tiek prabangiais papuošalais, tiek drabužiais. Neskaitant papuošalų, kuriuos Arabella išeidama paliko Lockwood’o dvare, savo garderobą susirinko. Todėl rasti “dress to impress” nebuvo Tokia ir sudėtinga užduotimi. Sunkesne užduotimi buvo išeiti iš namų be buitekinio konflikto.
Raudonas, trečios seijos BMW automobilis žurnalistams buvo puikiai žinomas. Todėl, nieko nuostabaus kad atitinkamai laukiamas. Tačiau nenutiko absoliučiai nieko ekstraordinalaus. Arabella kaip visuomet išvengė klausimų, elgėsi labai draugiškai, bei leido save nupaveiksluoti. Josios kūnas gerai atrodęs būtu ir su iš partnerio pavogtais marškinėliais. Tačiau vilkint “Vintage 1992 Gianni Versace Couture Documented Black Bondage Silk Leather Gown”, ji tiesiog atrodė užgniaužiančiai kvapą. Laisvai krintantys banguoti plaukai, makiažas kurio epicentre labiausiai paryškintos jos “lapiškos” akys ir nedidelis delninukas. Isabelle tikrai mokėjo rengti vakarėlius, dėl to net ginčytis nebuvo verta. Viskas buvo prabangu, flashy ir net labai skoninga. Ką kalbėti apie žmones, kurie gavo pakvietimus į prieš tai paminėtą renginį. Elitas, grietinėlė kuri buvo žinoma ir reikšminga pramogų pasauliui. Kaži ar bent vienas jų pasirodė dėl to kad nuoširdžiai mėgo Amoratti? Duris tamsiaplaukei atvėrė tam paskirti žmonės, ir ji pasimėgaudama savo atvykimu, kaip visuomet įėjo išdidžiai. Šioks toks prisiminimų ansamblis netrūko pasiekti gražuolės atmintį, dėl ko ji pasidabino lengva šypsena. Neplanavo iš karto susirasti vakarėlio kaltininkę. Turėjo mintį pirmiausia apsilankyti prie baro, lūpas, gomurį suvilgant kuo nors deginančiu, bet tuo pačiu metu priverčiančiu kiek labiau toleruoti aplinką, nuo kurios buvo atpratusi. Vėliau, greičiausiai nusikelti į šokių aikštelę. Kam? Paprasta. Tam kad susilaukti neišvengiamo dėmesio, kuris niekur ir nenuvestu, bet vienareikšmiškai įtaisytu vieną žilą plauką modeliui, kuri buvo iškeista į jaunesnę ir publikos labiau norimą Arabellą. Stabtelėjo, visiškai atsitiktinai žvilgsniu kliūdydama jau nebe vieną, o du savosios praeities vaiduoklius. Neskubėjo prieiti, viso labo komunikuodama žvilgsniu. Diaz veide subolavo plati šypsena, kuomet ji žaismingai sugrojo vienu pečiu, neva imituodama  kūnišką “staigmena” atsaką. Pirštais kiek stipriau prispausdama savo mažytę rankinę, gražuolė pagaliau žengė į priekį, kuomet ne akimirkai nepasimesdama tarp besilinksminančių individų, pasiekė sutuoktinių porą.
– Turiu pabrėžti, labai priartinta prie Itališkos estetikos. Tačiau kažkas apie tą šalį vis tik yra geriau… – Nepriklausomai nuo to, kad josios žodžiai buvo skirti vizualiai nuo savo sutuoktinio neatlimpančios moters, Arabellos žvilgsnis buvo prikaustytas prie Leonardo veido. “She was the type of girl, who could flirt with everyone and never get feelings for them”. Vis dar neslėpdama lengvos šypsenos, gražuolė lėtai pervedė savo tamsių akių žvilgsnį ties modelio veidu. Šiek tiek veidmainiškai susikrimto, atsižvelgdama į tai, kad josios išprovokuotas perbalimas tokiame apšvietime atrodė tik dar labiau pastebimai išreikštas. – Atrodai šiek tiek išbalusi, širdele. Nors ir girdėjau kad aristokratiškas kraujas vėl grįžta į madą, tačiau draugiškai pasiūlyčiau tau paimti pertraukėlę grynam orui. Čia gana tvanku. – Šiek tiek trūktelėdama pečiais, veidmainiškai mirktelėjo. Arabella mėgavosi tuo kandžiu dialogu, kuriuo atsikirto už šios dienos pradžios įvykius. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad jųdviejų keliai jau buvo spėję susikirsti. Ne viena nedemonstravo nuostabos, ir buvo aišku kad be pakvietimo čia patekti šiandien vargu ar būtu pavykę bet kam. Žaisdama pagal jos taisykles, Arabella netgi žengė arčiau, padovanodama jai “skruostų susilietimo bučinį”, kuriuo prieš tai buvo apdovanota pati. Kai atsitraukė, josios dėmesys pagaliau atiteko originaliam Amoratti pavardės atstovui. Netrūkus po to, kai Arabella išvyko į USA kartu su Richard’u, josios kelias su Leo nebuvo susikirtęs net trumpam. Jie paprasčiausiai ir toliau gyveno savo gyvenimus: nei skambučiai, nei susirašinėjimai, nei tas pats naujienų sekimas. Kiekvienas liko prie savo interesų, kas savaime galiojo ir nutrūkusiam bendravimui su Isabelle. Tamsiaplaukė skiestelėjo rankomis į taip ir neužduotą klausimą, kuris manė kad sukosi jo galvoje. Juk net nenutuokė apie tai, kad mirtingasis priminimą apie ją gavo ne iš ko kito, kaip Desmond’o Abberline.
– The one and only… – Pacituodama savo tetos frazę, Arabella netrūko sukikenti ir kažkas apie tai buvo užtektinai žavingo. Kone kas antra iš Petrovų, turėjo tą keistą, niekaip nepaaiškinama juoką, kuris buvo ant tiek malonus ausiai, kad paprasčiausiai oponento veide kėlė bent jau šypseną. Ji nelaukė kažkokio tais pirmo žingsnio, kuomet perdėm neskubėdama priartėjo tiek, kad galėtu Amoratti apdovanoti apkabinimu. Rankos švelniai nugulė ant jo pečių, kuomet mergina užsimerkė. Šis kontaktas neužsiliko nei per ilgai, nei nutrūko per greitai. Tačiau kuomet Arabella pagaliau atsitraukė, josios delnas nuslydo jam nuo peties iki alkūnės, ir tuomet galiausiai atitrūko. – Buvau kone tikra kad galiu kirsti ląžybų, kad nekenti absoliučiai visko, kas susiję su Amerika. Tik nesakyk kad tiek keli metai tave taip sugadino. Nes atrodai… Puikiai. – Šiek Tiek kilstelėdama vieną iš savo rankų, demonstratyviai nurodė savo akis. – Trūksta tik kažkur pasimetusios ugnelės.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Be jokios abejonės aiški Isabellės antipatija Arabellai galėjo pasirodyti laužta iš piršto. Egzistuojanti tik tam, kad turtinga amerikietė turėtų ant ko "atsigroti", nes Amoratti yra tuščia, sunkiai iš perteklinio savo gyvenimo beišspaudžianti kažkokią pasitenkinimą sukeliančią sensaciją, tarsi ji būtų iš vidaus supuvusi, piktavalė. Šiukštu teigti, jog taip nebuvo. Tačiau neapykantos Diaz šaknys turėjo dar ir kitokią prasmę. Ir viskas siejosi su Leo. Isabelle žinojo, kad ji nebuvo tas pirmas variantas, santykio su kuriuo vyras siekė. Ne ta moteris, kuriai jis su malonumu būtų užkabinęs savo pavardę. Kad Isabelle tapo Leonardo gyvenimo dalimi tik todėl, kad Arabella grįžo į Ameriką. Isabelle manė, kad jos galvos neapsuko pasakiški vyro turtai, atrodytų ribų neturinčios galimybės susikurti tobulą gyvenimą. Gal egzistavo kitos ar daugiau priežasčių. Tačiau prašokęs pasipiršimą Leo paėmė Isabellę į žmonas netrukus po to, kai Diaz išskrido namo. O tai moters savimeilę bei savivertę neigiamai paveikė negrįžtamai. Ji visados jautė, kad tarp jų kažkas ne taip. Nepaisant nemenko amžiaus skirtumo jiedu nesunkiai užmegzdavo bei palaikydavo dialogą, juos siejo visiškai organiška trauka. Arabella buvo jaunesnė, gražesnė už ją. Ji turėjo tą X faktorių, kuris priversdavo žmones ją palydėti akimis, skleidė ypatingą magišką aurą, kurios Isabelle neturėjo. Po velniais, kaip ji jai pavydėjo... Niekados gyvenime nebuvusi antra ar kokiu atsarginiu variantu Isabelle tapo antra ir atsarginiu variantu vyrui, kurį dar tuomet nuoširdžiai mylėjo. Savitai mylėjo ir dabar. Juk Leo nepaisant savo reputacijos ar tuo labiau profesijų buvo tobulas partneris - galantiškas, malonus, vyriškas, kilnus, nepasipūtęs, iškalbingas, turintis puikų humoro jausmą... Jis nepaprastai patiko jos tėvams. Jos draugės alpo nuo jo presence. Jo žvilgsnio, šypsenos, manierų. O jam Isabelles reikėjo tik tam, kad galėtų keliauti į Ameriką. Graudu. Nenuostabu, kad jai kiek pasimaišė. Kad ji tapo pikta. You have perfect villain origin story here. Įvertinimo moteris siekė nuolatos. Kadangi negaudavo jo iš savo vyro, apsistatė padlaižūnėmis draugutėmis ar kaip saviraiškos priemonę naudojo buką vakarėlių organizavimą, kame mėtydama pinigus į šalis taip, lyg jie neturėtų jai jokios reikšmės, žinoma, klestėjo. Ji sukurdavo išleistuvių balių, kuriame ji būdavo prom queen. Ir taip buvo visada iki pat šiandien (neskaitant Milano laikų, kai bandė su Arabella būti draugėmis), kol klube nepasirodė Diaz. Į kurią akimirksniu susmigo visų, įskaitant Leo akys. Isabellei sudrebėjo pagrindas po kojomis. Moteris neabejojo, kad Petrova po senų pažįstamų akistatos "Plazoje" į vakarėlį visgi neužklys, beeet negalima teigti, idant tokiam variantui Isa pasiruošusi nebuvo. Taktikų kaip išreikšti savo mean girl spirit jai tikrai netrūko. Ponia Amoratti akimirksniu įšoko į savo mojo. Aukštai kilstelėtas smakras, paniekinamas "smailas" žvilgsnis, "kališka", pasipūteliška šypsenėlė. Ji prisiglaudė prie Leo parodydama teritoriškumą.
- Bella, sweetie, you made it! I'm so happy,-sučirškėjo atsakydama į draugutiškus bučiukus į skruostą,-Manau atsiminei, kad ponia Amoratti rengia geriausius vakarėlius visose Atlanto pusėse. O sprendžiant iš tavo suvargusio veidelio galimybės atsipalaiduoti tu nusipelnei.
Leonardas palinko prie Isabellės ausies ir tylutėliai jai kažką murmtelėjo. Tamsiaplaukės veidas akimirksniu pasikeitė. Ji įsižeidė ir net tos pačios tamsios jos akys tarsi pavandenijo. Atšlijusi nuo sutuoktinio ji šyptelėjo.
- Suveiksiu mums gėrimų,-entuziazmu tryško nuliniu, tačiau Leo tikrai mokėdavo pastatyti ją į vietą.
Kai Arabella pasirodė... Nelyginant pasikeitė pati klubo atmosfera. Žalios jo akys susigėrė į Arabella it rašalas į servetėlę, o širdis praleido keletą dūžių. Prieš keletą metų Italijoje susipažinę per Isabellę jie abu susi'click'ino labai nesunkiai. Platonišką draugystę sutvirtino nuoširdi simpatija vienas kitam. But that's about it. Visi tie ponios Amoratti spangesiai ir tebuvo spangesiais. Leo nebūtų bandęs "prasikalti" vizą per Diaz. Tuo metu ji buvo tiesiog... per jauna jam. Koks vyras nemėgsta jaunesnių moterų? Tiesa. Tačiau, kai jai tėra 17lika, o tau 28... Prekeivis narkotikais, ginklais, respektabilus italas mafijozas vargu ar gali pasižymėti aukšta morale, bet liguistų potraukių vaikiškiems veidams Amoratti neturėjo. Taip, Arabella jam patiko, o įstabaus jos grožio neįmanoma praleisti pro akis. Ir taip, kaip bebūtų keista tuo trumpu periodu jie susidraugavo. Ir dabar praėjus bemaž keturiems metams į jį žvelgė vis dar labai jauna, tačiau nebe vaikas, o moteris. Įspūdinga, kerinti moteris. Leo veidą nutvieskė šypsena.
- Tikiuosi, kad omeny turi save,-įsiterpė iškart po "ikoniškos" tamsiaplaukės įžangos. Tamsiaplaukės juokas nuskambo kaip angelų giesmės. Tačiau plačiai išsišiepė tik nekukliai pagirtas,-Neproblematiško, sveiko gyvenimo būdo padariniai,-paaiškino suteikdamas jos komplimentui šiokio tokio "žemiškumo". Bet nekliedėjo. Turėdamas visus įmanomus išteklius bei galimybes Leonardo netapo eiliniu pilvotu mafiozo italiano, o griežtai laikėsi poilsio režimo, sportavo, kokybiškai maitinosi, nerūkė, o išgerdavo itin retai,-Malonu tave matyti. Look at you,-suėmęs Diaz rankas nuskenavo kompanionę nuo galvos iki pat kojų,-Mažoji Arabella virto pritrenkiančia moterimi. Kiek laiko praėjo? Ar tik ne visi keturi metai?,-suskaičiavo visiškai teisingai,-Ugnelė, ugnelė...-sumurmėjo trumpai paieškodamas akimis Isabellės, kuri stovėdama prie baro gręžė akimis Leo ir Diaz šokių aikštelėje užimtą tašką,-Negali degti atvira liepsna, kai kas nors pastoviai ėda tavo nervus,-iš pagarbos sutuoktinei neleido atvira korta atidengti jos vardo kaip to priežasties,-Pasakyk man kai ką,-priartėjo prie Arabellos vien tik todėl, kad būtų lengviau susišnekėti. Kvėpavimo organai kaip mat prisigėrė malonaus Diaz kvepalų kvapo. Šyptelėjo puse lūpų akimirką aromato apsvaigintas,-Aš ją gerai pažįstu. Pasakok. Ką ji iškrėtė? Tavo išvaizda yra geriausias neverbalinis pareiškimas kokį tik galėjai panaudoti,-jis ir vėl neklydo. Juk žinojo kokią nuomonę apie Diaz turi susidariusi Isabelle - jo požiūriu absurdiškai, nepagrįstai negatyvią. Juk Arabellos vardas šmėžuodavo jųdviejų konfliktuose dažnai, kai didžiausiu argumentu tapdavo Leo patikusios moterys, apie kurias jo ponia žinojo.



Būtu siaubingai klaidinga teigti esti tamsiaplaukė buvo mėgstama kiekvieno individo, kuris turėjo akis ir šiek tiek didesnį nei šimpanzės intelektą. Tiesa buvo paprasta kaip penkios kapeikos – moterims ji nepatiko, visiškai. Vyresnio amžiaus bulvarinio staikalo megėjos neretai ją vadino “Gold Digger”, kuri jaunu kūnu ir chirurgų sukonstruotu veidu susuko smegenys visuomeniškai gerbiamam politikui, kitos gi iš piktumo teigė kad ne tokia ji ir išvaizdi, jų dukros, anūkės ir tai ženkliai geriau atrodo. Kitos savo ruožtu nemėgo jos todėl, kad jautė neretai net nepagrįstą grėsmę netekti visais įmanomais butaforiniais pančiais laikomo “mylimuko”. Aaron’o mama ir tai iš pradžių buvo susidariusi ne kokią nuomonę apie sūnaus pasirinkimą. Bandė jį paprotinti, nesivelti į taip žaibiškai užsimezgusį romaną su Arabella. Slaptą romaną, juk visą ateinantį pusmėtį ji publicistiškai išliko politiko sužadėtine, o jis vos prieš dvylika valandų teisiškai tapo išsiskyrusiu. Jis galėjo ne vien kompromituoti save FBI akivaizdoje, tačiau ir švelniai tariant pakišti savo gyvenimą “šuniui po uodega”. Kol dar nevėlu. Vis tik, buvo vėlu. Moteris, kuri ilgainiui priėmė sūnaus pasirinkimą, pastebėdama ir tai, kad jis tapo mažiau robotiškas, labiau gyvas… Nusprendė nuslėpti ne vien jo trijų mėnesių dingimo priežastį, bet ir tai kad jis ir vėl “sumetė skudurus su savo ex žmona”. Taigi, ar moteriška draugystė egzistuoja? Tikriausiai. Bet ne Arabellos Diaz atžvilgiu. Kitą vertus, vyriška kompanija visuomet maloningai priėmė garbanę. Ne tik todėl, kad ji atrodė kaip aukštos klasės žaisliukas, kuriuo galima pasigirti prieš kitus, kaip kokiu vienetiniu automobiliu, kurio vertė yra didesnė, nei supistų baltųjų rūmų. Su ja buvo įdomu ir lengva palaikyti pokalbį. Kartais, tam tikrame gyvenimo etape, toks bendravimas persimesdavo ir į kur kas intymesnį, nors ir vargu ar suteikiantį vilčių esti tame yra kas nors daugiau, nei banaliai gerai praleistas laikas, iškrova.
Kaip kartą buvo pasakęs Elon Musk “I hate when people confuse education with intelligence, you can have a bachelor’s degree and still be an idiot”, – aukšto išsilavinimo Arabella neturėjo, tačiau tai ne kiek netrukdė jai turėti užtektinai užsispyrimo puoselėti savo įgimtus talentus, krutinti verslumo stygas, bei domėtis moterų padėrmiai neretai absoliučiai nuobodžiais dalykais. Ji buvo gimusi būti alpha, būti bose. Tam tikra prasme, ji visą tai turėjo, nors ir ne globaliai. Tačiau nematė anei jokios prasmės eiti ir apie tai pasakotis į kairę ir dešinę.
– Ačiū “Sephoros” dievams, už tai kad nuleido tave tiesiai iš dangaus ir paskatino mano suvargusiam veideliui suteikti galimybę atsipalaiduoti… Mano gelbėtoja. – Cinizmo Arabellos žodžiuose buvo tiek pat, kiek cinamono ant kalėdinių suktinukų. Just perfect. Veidmainiškai sujungdama abu savo delnus priešais krūtinę, gražuolė imitavo absoliutų susižavėjimą. Atmetus tą faktą, esti jos abi puikiai suprato kad ji nebuvo nei suvargusi, nei Isabelle norėjo kad josios “scenos šviesa” staiga užgęstu, su garbanės pasirodymu. Arabella nebuvo iš tų moterų, kurios savy ieško iš piršto laužtus trūkumus. Ji atmerktomis akimis žvelgė į save, ir pabrėžkime, visuomet naudojosi savo privalumais. Pasitikėjimo savimi jai nestigo, lygiai taip pat kaip ir žodžių kišenėję, atstovint steriotipines “mean girls”. Nuleidusi vieną ranką, kitą ji kilstelėjo arčiau veido, kuomet nusmailinto nago galiuku patrynė sau po apatinės lūpos kampučiu. Žinoma, Isabellei buvo kone gyvybiškai būtina dar kartą pabrėžti tai, kad dabar buvo užsimovusi naują pavardę, it kokį laimėtą trofėjų, dėl kurio jos vaizduotės pasauly vyko varžytinės. Kuriomis dabar ji bet kuriuo metu galėtu konkurentei nutrinti nosį. Praleisti pro akis tai, kaip Leo palinko link savo sutuoktinęs, bei netrūkus josios gyvatūniška išraiška pasikeitė, buvo kone neįmanoma. Taip pat sudėtinga buvo susilaikyti nuo natūraliai bandžiusios išsiveržti piktdžiugos. Egzistavo bent vienas asmuo, kuriam pasipūtėliai trūko drąsos priešintis. Ir gerai, kitu atvėju ji sugalvotu padaryti Gucci runway on the fucking Milky Way, just to make a point that she can. Kitą vertus, yra dalykų, kuriuos neįmanoma nusipirkti net už viso pasaulio pinigus, ar atsiklaupus prieš labiausiai pasiturintį šeihą. – Šį kartą būk atsargesnė, širdelę. – Apeliuodama į Amoratti bolivūdinio Oskaro vertą pasirodymą šios dienos vidury, ji ir vėl gana erzinančiai mirktelėjo, pastebimai šiek tiek padauginusiai paukštytei, akį. Provokavo. Banalu, tačiau iki negalėjimo linksma. Arabella it kokia katė, kuriai žaisti su peliuku buvo smagu iki tol, kol šis krūtėjo. Visgi ji stengėsi tai daryti klasiškai, nenusileidžiant iki lygio (mean girl), kuriuo galėjo pasipuikuoti modelis. Atsitraukus vakaro kaltininkei, visas tamsiaplaukės dėmesys liko nukreiptas į seniai matytą Amoratti veidą. Mirtingųjų gyvenime keturi metai yra užtektinai ilgas laiko tarpas, per kurį gali pasikeisti viskas, nuo pagrindų. O juk taip ir nutiko… Bent iš fatališkosios kraujo linijos, atstovės, pusės. Ji ne vien subrendo kaip moteris, tačiau ir suaugo kaip asmenybė. Tačiau buvo ir tų dalykų, kurie apie ją nepasikeitė nei per colį. Arabella vis dar tvisko gyvybiškumu, teigiama energetika, kuri atitinkama prasme veikė ir aplink ją besirandančius asmenys. Ji vis dar gyveno šia akimirka, tarytum rytdienos neegzistuotu. Kas reiškė, kad jeigu kam nors pasišvesdavo, tai buvo absoliutu ir neatidėliotina iki kol nebus išbaigta. Nedėkingas ir vietomis per daug problematiškas gyvenimas jos nesugadino. Tiesa, netrūkus po to kai tapo nemirtinga, kai josios biologinis laikrodis “užsišaldė laike” ji šiek tiek pasimetė, tarytum nebūtu žinojusi kur link reikėtu sukti savo gyvenimą. Kelią rado, ir reikia pabrėžti, jai visai sekėsi. Suimta už rankų, gražuolė tikrai nesuaugo su grindimis, tarytum būtu pasibaidžiusi prisilietimo. Atvirkščiai, subtyliai pasimaivė, šiek tiek “sugrodama” pečiais, bei apdovanodama pašnekovą šypsena. Jo demonstruotinas dėmesys nebuvo nei “nuseiliotas”, nei tuo labiau gašlus. Todėl reaguoti kitaip, paprasčiausiai būtu nevalia. Tuo labiau, kam gi nekyla sentimentai, kuomet sutinki kažką iš savo praeities, kai tas kažkas tau iš tiesų atrodė simpatiškas. Ir kalba eina apie asmenybę. Leonardo tokią turėjo. Jis nebuvo nei steriotipinis, nei tuo labiau lengvai nuspėjamas. – Unfortunately, when you met me for the first time, I was a light “people pleaser” who lacked boundries… – Rankos, kurių, jis vis dar nebuvo paleidęs tai akimirkai šiek tiek spūstelėjo pirštus. Josios pečiai palinko į priekį, tokiu būdu tik dar labiau paryškindami ir taip atsikišusį raktikaulį. Arčiau palinko ir ji visa, vien tam kad galėtu prabilti kiek tiliau, bet tuo pačiu metu likti išgirsta visos tos trankios muzikos fone.
– Allow me to reintroduce myself: I burn bridges as needed. – Specialiai pasirinko kiek grėsmingiau skambančią intonaciją, apie kurios nerimtumą atsiliepė tik absoliučiai atsipalaidavęs kūnas ir draugiškai nusiteikusi išraiška. Ir visgi, stipriai pasikapsčius, josios žodžiuose buvo galima aptikti labai didėlę dalį tiesos. Jei josios tetulė save “atiduodavo” tik išskirtiniams asmenims, o ne kam papuola, josios tėvas niekada per ilgai neužsibūdavo su viena moterimi, Arabella savo ruožtu niekada nesuteikdavo antro šanso. Tiesiog. Niekada. Nuvilk ją kartą, ir viskas baigta. Ji sudegins tiltus, sulaužys tau rankas ir kojas ir išraus liežuvį, kad neturėtum anei jokios galimybės prieiti ir vėl. Skamba kiek kategoriškai, tačiau kiekvienas turi savo stiprias, silpnas ir keistas vietas. Argi ne taip? Grįžtant prie temos, ketveri metai. Tai velniškai ilgas laiko tarpas. Toks, kurio bent 90% negalėtu papasakoti, netgi jeigu ir norėtu. Juk atrodytu gyvenimu besidžiaugiančios mergaičiukės egzistencija apsivertė aukštyn kojomis.
– Buvau pasiilgusi tavęs. – Netikėtas akibrokštas. Ar pasakė tai veik iš mandagumo, ar tiesiog bandydama apeiti aplinkui ir tokiu būdu atsikirsti prie baro stoviniavusiai Isabellei? O galbūt jai iš tiesų trūko to platoniško, niekur nevedančio, tačiau suklikinto komunikavimo, kurį buvo užmezgusi su už save vyresniu, veikiausiai kur kas labiau patyrusiu ir tiesiog įdomiu, vyru. Niekada nesužinosim. Tačiau štai kas buvo aišku, tai kad modelio kiaurai gręžiantis žvilgsnis kone jautėsi ant pakaušio. Jei Amoratti būtu galėjusi svaidytis peiliais, tai dabar ant Bellos nugaros nebūtu likusios nepažeistos vietos.
– Mes visi prisidarome klaidų, bet ne visi esame pasirengę jas ištaisyti. – Šiuose žodžiuose buvo galima nesunkiai rasti užuomina į nenusisekusius santykius su Lockwood’u. Juk kaip be pasukus, nepaisant geltonosios spaudos pranešimų, bei liežuviais plakančių bobų, Arabellos bevardžio piršto nepuošė tas “in your face”, jos galūnei aiškiai per didelis deimantas. Šiuos žodžius buvo galima paskirti ir jam. Arabellos galvoje netilpo kaip jis iš viso sumojo vesti Isabelle. Galima neatmesti to fakto, kad ji galimai yra karščiausia moteris tuose reikaluose, tačiau vien tuo sotus nebūsi. Jie neturėjo absoliučiai nieko bendro, apart… panašu kad meilę pinigams. Jo pinigams. Tuo dalyku, kuriuo tamsiaplaukės paimti nepavyko net Richard’ui. Jai reikėjo daugiau tikrumo, mažiau pafoso. Jai reikėjo vyro, o ne marketingo prekės. Tačiau, kaip be pasukus, kad ir kaip smalsu buvo, po svetimus apatinius kuistis garbanė neketino. Amoratti prašymas privertė ją palydėti jo ryžkius veido konturus, šiems priartėjant. Šiek tiek užgniaužė kvapą, vien todėl, kad be savo išrinktojo, taip arti nebuvo prisileidusi nieko. Suspaudė lūpas, šiek tiek susiaurino išraikingus savo akių plyšius, sudarydama suintriguotą vaizdą. Ir visgi, tolimesni jo žodžiai ne vien privertė garbanę koketiškai nusukti veidą, tačiau ir liežuviu brūkštelėti per savo lūpas. – Turėtum pamatyti kaip vaikštau namie… – Davė peno vaizduotei, kuomet buvo pakomentuotas josios aprangos pasirinkimas. Visgi kalba sukosi anaiptol ne apie tai. Arabella nebuvo skundikė. Buvo daug kuo, tačiau tikrai ne skundike.
– Ne. – Atkirto gana sausai. Ir jei nebūtu atsisukusi veidu į pašnekovą, kas tik iš šalies žvelgiant dialogui pridėjo šiokio tokio intymumo (nedidelis atstumas), būtu galima pamanyti neva pyktelėjo. Išlaikė trumpą tylos pertrauką vien dėl “dramatiškumo”, po ko suskubo paaiškinti. – Leo, aš nenusileisiu iki tokio lygio kad stovėčiau priešais tave ir bandyčiau sutrypti tavo sutuoktinę su pamatais. Pavadinkime tai tiesiog nuomonių išsiskyrimu. – Ji tikrai galėjo pasisakyti apie tai, kad dėl savo ekscentriško, tai akimirkai visiškai buko būdo, Isabelle sugadino “one of a kind” sandorį, prie kurio Diaz dirbo uoliai, atiduodama visą save. Ji pasirinko būti “didesne moterimi” ir šitai palikti tarp savęs, Isabelles ir josios šutvės. Kaip be pasukus, jau buvo gana vėlu kažką pakeisti. Užsakovai ne vien atsisakė ir toliau bendradarbiauti su Diaz, bet ir projektą atidavė įmonės konkurentams. Jau didesnio smūgio žemiau bambos būti negali. It būtu visiškai not botheret about it. Isabellei iš tiesų labai pasisekė, omeny turint laiką, kuomet buvo iškrėsta ši “išdaiga”, juk jei tai būtu nutikę prieš kiek daugiau nei dvejus metus, siužetas būtu pasukęs absoliučiai kitokia linkme. Ne, gražuolė tikrai kad nesiskūstu neva buvo nuskriausta ir jai dabar reikia kad ateitu “kietas” vyrukas su dideliu pimpalu ir išgelbėtu dieną. Pirma, tai būtu absurdiška. Antra, užgautu josios savimeilę. Kaip be pasukus, ji buvo Petrova. Ir that family people don’t depend on anybody. Ji smogtu “frenemie” ten, kur skaudėtu labiausiai. Ji pasinaudotu simpatizavimu taip, kad galiausiai tą patį vakarą apsuktu Leonardo troškimų centrą apie savo mažąjį pirštelį taip, kad jis neturėtu kito pasirinkimo, kaip išvyti visus klubo svečius velniop, mat ant kortos būtu pastatytas audringas pasidulkinimas čia ir dabar. Ir tai tebūtu viso labo pradžia… Nes, ji padarytu viską, kad jis būtu jos. Kodėl? Nes galėtu. Nes tiesiog, supistai galėtu. Ir norėtu. Bet laikas buvo nebe tas. Arabellos širdis buvo pimą kart iš tiesų užimta. Josios kūnas, siela ir ateitis atiduota mylimojo malonei, todėl panašios mintys net netoptelėjo į tą gražią galvelę. – Ilgai dar kaupsies pakviesti mane pašokti? – Josios pailgų nagų pirštai ir vėl susirado priklausančius Amoratti, kuomet ji netrūko pratęsti taip ir neišbangą pasiūlymą. – Neklausiu tikros priežasties, kodėl čia atvykai. Nes nenoriu matyti kaip man meluosi. Plius, sunku susilaikyti nuo pagundos priversti tave pramankštinti tuos nuo neproblematiško gyvenimo sustabarėjusius kaulus. – Gražuolė entuziastingai palingavo galva, Tokiu būdu tik dar labiau spausdama jį pajudėti. Iki galo ji nebuvo tikra dėl to, kaip stipriai Leonardo yra išplėtęs savo veiklas. Visgi, tam tikros kalbos buvo pasiekusios ir ją. Dar tuo metu, kuomet Richard’as diskutavo su savo ne politiniais bendraminčiais. Priežastimi nebuvo ir tai, kad Isabelle panoro aplankyti gimtąją šalį. Jis nesielgė taip, tarytum dievintu tą moterį, bandytu jai įtikti ar kažkas iš panašios operos. Tam tikra prasme, jis net leido suprasti, kad reikalai nėra tokie ir nepriekaištingi. Jau nereikia net kapstyti tai, kad vedė jis gana staigiai,  o su politinės santuokos sąvoka ji buvo susipažinusi savo pačios kailiu. Juk jei ne sušikta sutartis, analogiškai sušiktas šantažas, Arabellos ir Richard’o keliai būtu išsiskyrę kur kas ankščiau. Arba vėliau, jei vyras nebūtu pasodintas už grotų (kuomet jį pasiekė žinios apie tai, kad Abberline pasikęsino kištelėti pimpalą į dabar jau jo “nuosavybę” tapusią moterį, ir jis padarė klaidą, kurios laukė FBI, kurios laukė Aaron’as. Nušovė Desmond’o brolį, aka asmenį, kurį psichopatas liguistai saugojo: akis už akį principu), kas automatiškai anuliavo jos per naivumą pasirašytą sandorį, kad ji negali išsiskirti su politiku iki pat dienos, kai bus išbaigti rinkimai ir jis taps meru. – Nagi. Žinau kad nori.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Keturi metai yra daug. Bent jau paprastam žmogui. Pažinojo asmenų, kurie kardinaliai pasikeisdavo per pusmetį, tad tikėtis, kad visas šis laikas nebus paveikęs Arabellos naivu. Ji tebeturėjo tą nuostabų veidą, po teisybei, vieną gražiausių veidų, kokius yra akyse regėjęs, tačiau jame nebeliko vaikiškumo. Tamsios, Petrova kraujo linijos atstovėms būdingos akys žvelgė į jį protingai, brandžiai. Susidarė įspūdis, kad ši jauna moteris viduje talpino "seną sielą", kuri galbūt ne visai derėjo prie jos jaunų bruožų. Ir jis žinojo kodėl. Žinojo jos tragišką istoriją, tačiau dar nesugebėjo suvesti galų, kad didžiausias Diaz skriaudikas yra tas pats asmuo, kuris geidė padaryti iš jos iškamšą. Asmuo, kurį Amoratti laikė draugu. Leonardo veidą persmelkė keistai skausminga emocija, kai prisiminė sandorio su Desmondu detales. Neketino apsimetinėti, neva pokalbis su iš mirusiųjų grįžusiu Abberline neįvyko. Didesnę reikšmę šioje situacijoje turėjo Leo ištikimybė vienai iš pusių. Ir jis norėjo tiesiog atsipūsti prieš tai, kol reikalai nepasisuko bjauria linkme. Reprezentuoti save taip, kaip jis nori, o ne tokiu, kokiu jautėsi viduje tapo kone neatsiejama Amoratti dalimi. Kaip kitaip išlaikysi sveiką protą tarpsdamas tokioje aplinkoje, kaip jo? Tu atsiriboji. Tampi neišmanėliu. Tu įtiki turintis savybes, kurių niekados savy negalėjai apčiuopti. Tu įkyrų moralės beldimąsi užtildai meiliai spausdamas prie savęs lagaminėlį, pilną pinigų. Būtent taip sukosi visas Leonardo pasaulis, kuriam atstovavo pasitempęs, prisižiūrintis, patrauklus, žavingas jaunas vyras, o ne tipelis, kuris nesugeba padoriai išsimiegoti, nes pasąmonė sukrečia šiurpiais košmarais. Jis atimdavo iš žmonių mylimuosius, brolius, seseris, vaikus. Jis nepalikdavo jiems netgi lavonų, kuriuos galėtų palaidoti, apraudoti. Visi tie asmenys tiesiog taip ir likdavo dingę be žinios su tebe rusenančia viltimi, jogei galbūt vieną nuostabią dieną jie pasirodys. Tai yra našta, kurią vargu ar patempti gali daugelis. Na, bent jau nenušokęs nuo proto.
Arabellos pripažinimas pasitiko it perkūnas iš giedro dangaus, bet vietoje to, kad pasirodytų velnioniškai nustebęs, vyro veidą papuošė plati, Holiudininio spindesio šypsena.
- Lygiai taip pat, kaip ir aš tavęs,-Leonardas švelniai palietė Arabellos alkūnę. Sugestyvu... Bet tai tobulai akomponavo jo malonų balso tembrą,-Nesakyk, kad dabar žvelgdami vienas į kito akis nejaučiam kaltės už tai, kad per šiuos keturis metus nė karto nepabandėm vienas su kitu susisiekti,-fair point, prieš kurį užsimerkti neketino kiek kilstelėjęs savo "veil of ignorance",-Mus abu geriausiai išgelbės paaiškinimas, kad tiesiog gerbėm vienas kito asmeninius gyvenimus. Dauguma žmonių pasakys, kad tiesiog draugų tarp priešingos lyties atstovų nebūna. Dėl ko drįsčiau pasiginčyti,-blefavo. Žiūrėti platoniškai į Arabellą, kai jai tebuvo -niolika lengviau, nei meluoti sau dabar, kad nepajuto Diaz seksualinės traukos, kai ją išvydo po keturis metus trukusios pertraukos. Tas abipusis šiltas bendravimas, pilnas neakivaizdaus flirto natų darė poveikį net ir šiam vyrui, kuris be didelių sunkumų galėdavo nusitempti į lovą bet kurią moterį. Ir visgi sukti jųdviejų akistatą šia linkme jam atrodė perdėm tiesmuka, nepagarbu. Juk visiškai nieko nežinojo apie jos dabartinį asmeninį gyvenimą po istorijos su Richard'u Lockwood'u. Ne visą savo sąžinę buvo užkišęs pinigais,-Išmintinga septyniolikos, dar išmintingesnė dabar. Arabella, pasakyk nuoširdžiai, ar turi bent vieną minusą?-nusijuokė. O netrukus ji pasirodė tik iš dar didesnį teigiamą įspūdį paliekančios pusės, kai nusprendė Isabellės "neapvaryt". Amoratti patempė lūpas žemyn leisdamas sau maloniai nusistebėti,-Ir vėl praleidai progą sukompromituoti savo nepriekaištingą įvaizdį,-plačia, balta šypsena jis viliojo Diaz tarsi šviesa naktinę plaštakę. Kiek pakitusi išraiška jo veide leido suprasti, jog susikaupė,-Man nereikia, kad ant jos varytum, Bel. Tiesiog pasakyk ką ji iškrėtė,-nenusiramino. Kad kažkas yra ne taip galėjo įskaityti nuostabiose jos akyse, kurias ir pažinojo, ir tuo pačiu ne.
- Ūch,-išleido priebalses merginai pademonstravus savo ketinimus bei tuo pačiu paskatinus Leo sutikti sujungdama jųdviejų rankas,-Iš manęs šokėjas, kaip iš tavęs kokteilių plakėja ir patikėk per šiuos metus aš nė kiek nepatobulėjau,-spyriojosi tik žodžiais, nes kūnas Diaz įtakai pasidavė visiškai,-Ir tikrai nepameluosiu tau jei pasakysiu, kad į Niujorką mane atgynė verslas,-ji puikiai suprato, kad gilintis anuomet visai taip pat kaip ir dabar į jo reikaliukus buvo būtent ta riba, kurios peržengti nevalia. Arabella gerbė tai ir Leo jautėsi už tai dėkingas. Galbūt ji jautė, jog net kažkaip netyčia užklydusi į Amoratti verslo užkaborius nuomonė, kurią ji apie seną pažįstamą turėjo susidergtų negrįžtamai. Juk dar anuomet, kai Arabella buvo jaunesnė ir gerokai naivesnė Leonardas negalėjo nepajausti to tamsiaplaukės mėginimo jį idealizuoti. Patrauklus, turtingas jaunas vyras, kuris yra užtektinai down to earth, kad nuoširdžiai bendrautų su gerokai jaunesne paaugle? Vidutinio amžiaus moterytės apie tokias istorijas parašo suknistas knygas! Skirtumas tas, jog tos istorijos retai kada turi pusę, kuri būtų iš tikrųjų baisi.
- O tau tikrai sunku atsispirti, Bel. Tebūnie,-įveiktas Diaz jis anaiptol neatrodė nusivylęs. Vyras pasivedė gražuolę į iš pažiūros mažiau užgrūstą šokių aikštelės vietą. Ir jiedu šoko. Taip kaip mokėjo, karts nuo karto susiliesdami bei nusijuokdami iš vieno, kito komiško judesio. Leonardas negalėjo atsiminti kada paskutinį kartą jautėsi toks atsipalaidavęs. Meanwhile...
Prie baro vieną po kito shot'us į burną versdama Isabelle Amoratti nepatraukdama akių nuo sutuoktinio ir "konkurentės" tandemo drebėjo iš pykčio. Bet ką ji galėjo padaryti? Dažnai Leo versdavo ją jaustis tuščia vieta, tačiau niekados prie to taip ir nepriprato. Frustracija kaupdavosi jos viduje ir po to kaip koks statinis krūvis išsikraudavo ant nieko dėtų patarnautojų, kas netruko moteriai uždirbti atitinkamą reputaciją. Ji buvo kalė ir visi apie tai žinojo. Įtampos kone persukta Isbelle krūptelėjo užkalbinta draugės.
- Jess, tu man infarktą įvarysi, po velniais,-suriko išorine delno dalimi prispausdama lūpas, kurios degė nuo stipraus alkoholio.
- Is, kol dar pastovi ant kojų noriu tau pasakyti kad turiu gerų žinių,-šviesiaplaukė draugytė šypsojosi kaip piranija.
- Gerų žinių, pff...,-nusivaipė nejučia tamsias akis nusukdama į Leo ir Arabellą, kurie dabar gyveno geriausią savo gyvenimą. Jessica nepasimetė.
- Kai pakvietei Arabellą į vakarėlį ir kai sugadinai jos sandorį su tais siauraakiais žinojau, kad ji čia pasirodys. Pasirodys ir pabandys susigriebti visą spotlight. Akivaizdu, kad jai nepavyko, bet...-pataikauti Isabellei jų tarpe gi tapo įprasta,-Todėl kartu su Monica padirbėjom, pažvelk,-parodė pirštu į antrąjį klubo aukštą-VIP ložę, kabančią po šokių aikštele. Už stiklinės pertvaros stovėjo įvardytoji Monica. Ji laikė sidabrinį kibirėlį ir šypsodamasi mojavo. Į esmę Isabelle įsikirto akimirksniu.
- Na jau ne!-užbaubė griežtai ir šiurpiai,-Leo man sprandą nusuktų. Ar tu judvi išsikraustėt iš proto?
Jessica kiek pabalo. O pamiršusi, kad stiprus galvos supurtymas buvo būtent tuo gestu, kuris turėjo "aktyvuoti" Monicą... Būtent toje vietoje kur šoko Diaz su Leo iš viršaus plekštelėjo netikėta sintetinio kraujo banga. Ji nenusileido ant Arabellos tiesiai, mat paleidimo kampo būta itin nepatogaus, bet kliuvo nugarai ir vienam šonui. Kliuvo ir Leo. Balti jo marškiniai, šviesus švarkas apsišlakstė ryškiais lašais. Isabelle stovėjo susiėmusi už galvos, kai bandydama inicijuoti pašaipos bangą Monica pradėjo garsiai kvatotis. Bet daugiau nesijuokė niekas. Didžėjus sustabdė muziką, mat substancija užtiško ir ant jo pulto. Šokių aikštelės dalyviai sustingo. Visi sužiūro į Leo ir Arabellą. Amoratti veidas persikreipė it kokio velnio.
- Jai šakės,-sugriežė dantimis susiradęs savo ponios siluetą.
- Suknistos kvaišos!-moteris suklykė apdovanodama draugutę pliaukštelėjimu per viedą. Jessica susigūžė prapliupdama raudoti. Leonardas suėmė Diaz ranką ir pasivedė merginą Isabellės link. Pastaroji nusprendė kaip mat pasiplauti. Tačiau žmonių buvo daug. Ji nespėjo prasibrauti laiptais į ložę, kai ją sugavo atžagari Leo ranka.
- Aš visiškai ne prie ko!-Isa sukliko tiesiai Leonardui į veidą staigiai, šiurkščiai atgręžta.
- Man jau per gerklę lenda tavo vidurinės mokyklos lygio žaidimukai,-Amoratti iššiepė kietai sukąstus dantis,-Elgiesi kaip suknista mažvaikė. Tu pati savo rankom nuvalysi kiekvieną odos centimetrą nuo jos ir gražiai, nuoširdžiai atsiprašysi, ar supratai?!
O dabar Isabelle pasišiaušė pati. Nutaisiusi pagiežingą šypsenėlę ji prisiartino prie savo sutuoktinio ir tyliai tarė:
- Tik per mano suknistą lavoną.
Leo paleido Diaz ir sučiupo Isabellę už alkūnės. Moteris cyptelėjo.

<...>

Trijulė persikėlė į privačią zoną, kurią Isabellė buvo užsiėmusi sau. Paprašęs Diaz luktelėti, kitame kambaryje sutuoktiniai aršiai riejosi.
<...>- Tu mokysi mane moralės? TU?-ponia Amoratti pagiežingai baubė ant savo vyro pro raudą.
- Gerai pagalvok ar nori pasakyti tai, ką nori dabar pasakyti.
Isabelle nusijuokė garsiai šnirptelėdama užkiurusia nosimi.
- Tik Italijoje ir Japonijoje suknisti nusikalteliai virsta la mafia ir jakudzomis. Pamanyk, koks lygis! Kokia klasė! Koks glamūras!
Pasigirdo garsus trinktelėjimas. Leonardo kirto kumščiu per kažkokį kietą daiktą. Bet tikrai ne per savo sutuoktinę. Nepaisant sudėtingo Isabellės characterio tos ribos vyras neperžengė niekada.
- Nuo kada tau rūpi švariais ar purvinais pinigais moki už suknistą botoksą, per kurį žiūrėdamas į tave nesuprantu tu pyksti ar esi laiminga?!
- Nerūpi,-pripažino "nuverktu" tonu,-Bet dėl to aš tau ir nemoralizuoju, mielasis. Neapsimetinėju, kad esu oresnė, turinti moralės daugiau už kitus. Priešingai, nei tu.
Tyla. Leonardo fizionomija visiškai subjuro.
- Žinai kokia yra didžiausia tavo problema?-jis ruošėsi numesti bombą,-Tavyje neliko nieko gero. Kas tau nutiko, Is? Tu turėjai pomėgių. Keliavai, fotografavai, turėjai aistrą. Buvai įdomi. You became unlovable..
Isabellei šie žodžiai smigo skausmingai lyg iki raudonumo įkaitintas peilis.
- Kuo tu užsiimi dabar, Lion?-jos lūpas perskrodė nervinga, pikta šypsenėlė. Ji nesileido taip lengvai išmušama iš vėžių. Tik ne dabar, kai su Leo agresijos proveržio dingstimi ji tiesiogiai neturėjo nieko bendra,-Kuo? Dalykėliais, apie kuriuos nieko nesuuodžia nė tavo sušikta sutuoktinė. Kažkuo slaptu, šlykščiu. Aš noriu, kad ji tai girdėtų. Ta maža kekšė Diaz.
Vyras suaimanavo pajutęs, kad šis konfliktas kaip visi iki tol neturi prasmės. Jis smeigė į ją pirštą, suurzgė:
- Esi teisi dėl viena - ta sutuoktinė tikrai yra sušikta.
Ponas Amoratti grįžo prie Arabellos nešinas drėgnu rankšluosčiu.
- Atleisk,-pakėlė į merginą šviesias savo akis išspausdamas nelinksmą šypseną. Sklestelėjo šalia, nepatogiai ant kieto sofos ranktūrio. Jautėsi prasikaltęs. Velniškai,-Atleisk už visą šią dramą, kurią net ir nesistengdama turėjai girdėti puse ausies. Atleisk už tai, ką iškrėtė jos grupuotė. Nemanau, kad Isabellė ketina atsiprašyti,-Leo pakreipė Diaz jam parankia linkme. Linkme, kuri padėjo jam pasiekti pridžiūti spėjusiu sintetiniu krauju išteptą jos odą. Švelniai ją valė vis dirstelėdamas į gražuolės veidą. Lyg dingsčia, lyg bandydamas šypsotis.



“This one, gonna hit anyone hard: damaged people are dangerous, because they know they can  survive”, – jei reikėtu surasti labiausiai tinkamą tamsiaplaukės apibūdinimą, tai būtu šitas. Nepaisant angeliškos išvaizdos, kokia buvo apdovanota kone kiekviena iš Petrovų, pats likimas jiems kūrė aplinkybės, protu nesuvokiamus išbandymus vardan to, kad šie išmoktu išlikti. Kad kaip kokie graužikai adaptuotūsi prie skęstančio laivo aplinkybių, ir rastu būdą kaip išsigelbėti. Kitą vertus, šis įgytas gabumas ne visuomet išsaugo nuo skaudulių, kurie gali būti aukščiau atleidimo ribos. Kas veda prie išvados, kad kartais geriau nežinoti nieko, nei kad žinoti tiesą. Sunku būtu apibrėžti jausenų cunamį, jei Arabella būtu bent minimaliai palietusi draugo darbo specifiką, o tiksliau šio partnerystę su Desmond Abberline. Asmeniu, kurio gražuolė baiminasi labiau, nei religinis velnias kryžiaus. Nepriklausomai nuo to, kad antgamtiškai turi visas įmanomas galimybęs su minėtu asmeniu “susitvarkyti”. Visgi, kartais elementari psichologija, stiprios baimės paima viršų net prieš stipriausią asmenybę. Ir kaip be pasukus, Diaz stipriausia nepavadinsi, ypatingai kai vien minėto asmens artumas josios gysliose tekantį kraują priverčia sustingti. Jis buvo garbanės kriptonitas, ir anaiptol ne romantizuota prasme. Emocijai antrinantis prisipažinimas privertė tamsiaplaukės veidė suboloti gudriai šypsenai. Jai ištiesų buvo malonu girdėti tai, kad buvo pasiilgta. Kaip be pasukus, laikas kurį gražuolė praleido Milane būtu kiek mažiau įdomus, jei ne ši spalvinga pažintis. Kuri atrodo nebuvo sugadinta ketverių metų štiliaus. Tokio paties, koks būna prieš prasidedant audrai. Ir toli gražu ne dėl vaikiškų Isabelles išpuolių, kurie nutiko dienos pradžioje, ar kokie nutiks visai netrūkus. Švelnus alkūnės prisilietimas paskatino tamsiaplaukę nukreipti savo išskirtinio grožio akis ties pašnekovo veidu. Atrodytu, kalbėti buvo nebūtina, mat net tyla nekėlė diskomforto.
– Negalėtum būti labiau teisus… – Kaltės jausmo užuomazgos buvo, ir pakankamai aiškiai išreikštos. Tačiau gyvenimas iš tiesų buvo kupinas visko. Vien iš savo pusės, Arabella galėtu paminėti tai, kad buvo absoliučiai užimta savo tuometinio sužadėtinio veiklos. Ne todėl, kad jai tai nuoširdžiai patiko. Greičiau todėl, kad kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Net kai ji stengėsi kompromituoti savo “viešą įvaizdį”, ar tą rolę, kurią jis įvardijo kaip “mano nuosavybė”. Taip, Diaz nebuvo “love interest” Lockwood’ui, ji buvo daiktas, kurį jis nusipirko. Kurios sąskaita parazitavo, lygiai taip pat kaip ir ji. Juk nepaisant jai neįdomių papuošalų ir “Gucci” rankinių, ji nemenkai prailgino savo gyvenimą jo sąskaita, pagaliau turėdama galimybę investuoti į naujus vaistus, kurie veikė tol, kol jai užtekdavo ryžto juos vartoti. Ką kalbėti apie tai, kad Arabella buvo at that stage of mind, kuomet palaikydama bendravimą su Leonardu, vargu ar nebūtu peržengusi platoniškosios ribos, tiesiog todėl, kad panorėtu. Ir su juo, vienareikšmiškai būtu buvę kur kas smagiau, nei su berniuku, su kuriuo buvo susukusi romaną Lockwood’ui už nugaros. Kodėl? Nes trūko dėmesio, nes niežėjo ten, kur tik vienas dalykas gali nuimti nemalonų pojūtį. Ir elementariai todėl, kad būdama girta, gerai pamylėta ir apsupta garsios muzikos, ji jautėsi nuostabiai, mat realios problemos tiesiog kažkur pradingdavo.
– Pridėsiu tik tai, kad iš tos pagarbos asmeniniams gyvenimams, ne pusės žodžio nepasakei apie tai, kad ketinai ant savo “streso mygtuko” užmauti didžiulį deimantą. Nes neturėjai ne menkiausios abėjonės tame, kad būčiau atkalbėjusi tave nuo šios kvailystės. – Arabella nesistengė meilikauti. Tiesą tame, kad su jai rūpimais asmenimis, ji buvo brutaliai atvira. Todėl neketino už rankovės užsikišti gana akivaizią tiesą, Jie su Isabelle vienas kitam netiko. Bent jau kaip “namų židinio” kūrimo partneriai. Ir tai buvo matoma kone plika akimi. Ar tuo “in your face” modelio bandymo dar ir dar kartą pabrėžti faktą, esti ji PONIA AMORATTI. Tačiau kapstyti toliau, tamsiaplaukė neketino. Kodėl? Na, tiesa banali. Jos pačios asmeninio gyvenimo pasirinkimai iš didžiosios dalies buvo gana svarstytini. Gal net labiau svarstytini, nei Leonardo. Komentaras, kuriuo pašnekovas netrūkus nukreipė gražuolės dėmesį, privertė ją nuoširdžiai sukikenti. Stengėsi susilaikyti, tačiau panašu kad absoliučiai nepavyko. Prireikė laiko, kad galėtu stabilizuoti savo emocijas, vardan to kad galėtu ir vėl sugrįžti į pokalbį. Primerkė akis, kone tobūlai įmituodama “paslaptingumą”. Kuris nors ir buvo pateiktas puikiai, su savimi nešė ir tai, kad nebuvo tikras. – Turiu. Tačiau jei pasakysiu, būsiu priversta tavimi atsikratyti. – Nors nieko magiško tame ir nebuvo. Arabella buvo “nušlifuota” asmenybė bent iki to momento, kuomet leidosi būti “perskaitoma”. Minusų ji turėjo daug, kaip ir “toxic red flags”, kurie nedingo net tuomet, kai ji įėjo į pirmus iš tiesų rimtus santykius, kurie pasibaigė berniuko gimimu. Tiesą, liečiant antgamtiškumą, būtu kone neįmanoma pasakyti tai, kad vos prieš keturis mėnesius ji iš savęs išleido naują gyvybę. Jos fizinis apipavidalinimas buvo kone nepakitęs. Kad visiems taip…
– O tu tikrai nemoki priimti “ne” kaip atsakymą? – Patraukė per dantį, į jo vyliojančią šypseną atsakydama analogiškai sava. Tai priminė žaidimą, turintį subtilų flirtą, kuriuo jie bandė vienas kito kantrybę. Tarytum ultimate win būtu tai, kuris palūš pirmiausia. Ir kol kas, jie žengė koja kojon, nenusileisdami nei per colį. Ir visgi, turėdama galimybę pridaryti Isabellei problemų, ji rinkosi tiesiog to nedaryti. Juk kaip be pasukus, jei negali kontroliuosi situacijos, gali kontroliuosi tai, kaip į ją reaguoji. Ir būtent tame slypi tavo galia. Tamsiaplaukės žvilgsnis trumpam persikėlė ant prie baro buvusio modelio. Prisimerkė. – Buvo tipine savimi, o kaip “paguodos prizą” pareiškė ketinanti mane nusamdyti sutvarkyti Jūsų mansardą. Ir užbėgant įvykiams už akių, neketinu to daryti. Sakykime priežastis yra tai, kad negaliu apleisti namų tokiam ilgam laikotarpiui, o nuotolinis darbas tavo žmonos netenkins. – Išsivartė kaip galima delikačiau, nors ir nebuvo tikra dėl to, kad ponia Amoratti iš tiesų ketinanti žengti tokį ėjimą, dėl savaime suprantamos priežasties. Savo galios demonstravimo. Tiek pinigine prasme, tiek josios vaizduotės asmeninę. Juk vargu ar Arabellai pavyktu patikinti gražuolę esti jos neturi ko dalinti. Nei nei ankščiau, nei tuo labiau dabar.
– Vis tiek tą kokteilį išgėrėi. – Užsikabino už šios minties neatsitiktinai, čia pat prisiminimais persikeldama į konkretų vakarą, kuomet išbuvus vietiniame Milano klube iki pat uždarymo, gražuolei pasirodė kad skirtstytis po namus dar buvo netinkamas laikas. Nepriklausomai nuo to, kad tai sugriovė Isabelles planus įsisukti į Amoratti lovą: juk apie tai kalbėjo ne vien suderintas apatinio trikotažo komplektas, tobulai ant jos kūno atgulusi suknelė ir nepaprastas kvėpalų aromatas, kurį moteris atšviežino prieš išeidama laukan. Metė draugui iššūkį, esti jis nesugebės įmušti įvartį žaidžiant regbį vienas prieš vieną. Kuo viskas pasibaigė? Įsilaužimu į stadijoną, ir ganėtinai nerangiu žaidimu, kuriame tikriausiai jis jai nusileido. Įvartį įmušė Arabella, lakstydama basomis kojomis, su trumpa suknele ir po žastu suspaustu kamuoliu. Pralaimėjimo bausmė buvo karti, mat Leonardo buvo priverstas išgerti tikrai šlykštų marmalą, kurį jam suruošė tamsiaplaukė. Bet velniai griebtu, buvo smagu… – Gerai kad dabar tavo verslo reikalai nuėjo į antrą planą, paukšteli. – Epitetas nebuvo kažkas naujo, ji neretai flirtuodama specialiai pasirinkdavo “erzinančius” meilybinius žodelius. Lygiai taip pat, kaip ir nelindo į jo profesinius reikalus. Tai buvo daugiau kaip pagarba, neklausti. Tačiau durdama pirštu į akį, ji net nenutuokė apie tai, kad dūrė absoliučiai klaidingai. Kaip be pasukus, jo darbo dalimi, ji ir buvo. Persikėlus į šokių aikštelę, jie iš tiesų linksmai leido laiką. Nereikėjo nei stengtis, nei spausti iš savęs tai, kuo nebuvo. Juokas, ganėtinai keisti, tačiau juokingai atrodantys jūdėsiai. Jie paskendo tarp mynios, arba bent jau taip atrodė nežvelgiant iš šalies. <…>

Panašios niekšybės buvo galima tikėtis, bent jau jei visas šis veiksmas vyktu per išleistuvių vakarą, kur populiarioji mergaitė suklastojo balsavimo bilietėlius tam, kad scenoje pasirodytu josios paniekos objektas kartu su išleistuvių vakaro karaliumi. Tačiau, visi jau seniai buvo išaugę iš minėto amžiaus. Ką kalbėti apie tai, kad Amoratti šeima daug ankščiau, nei ženkliai jaunesnė Diaz. Šaltas, glitus ir kraujo konsistenciją atkartojantis skystis nemaloniai šliukštelėjo ant tamsiaplaukės. Natūralu, ji ne vien sustingo, tačiau ir iš pirminės reakcijos stipriai iškėlė pečius. Ir nors fone buvo girdimas vienos personos juokas, mat aplinkiniai taip pat “stabtelėjo”, analogiškai kaip ir prie pulto buvęs muzikos meisteris. Tamsiaplaukė savo ruožtu ausyse girdėjo pragarišką ūžėsį. Kažkuo panašų į tą, kuris atsiranda kuomet visą vakarą praleidi prie garso kalonėlės, o tuomet atguli į lovą, kur tave apsupa visapusiška tyla. Bet stipriau. Pečiai nusileido, tačiau Arabella išliko užsimerkusi. Tarp šiek tiek sintetiniu krauju suteptų josios lūpų, išsiveržė lengvas atokvėpis. Ji stengėsi suvaldyti save… Tačiau nepavyko. Leo išreiškė grąsinančią repliką, kurios gražuolė neišgirdo. Atmosfera įkaito. Iš tiesų, oro temperatūra stipriai pasikeitė: pasijuto taip, tarytum visa klubo aplinka būtu permesta į gerai įkaitintą sauną. Stiklinės griausmingai sutarškėjo, kuomet viena po kitos ėmė skilinėti nuo karščio bangos, kuri sklido neaišku iš kur. Hellhound’ams būdinga pragariška katra netrūko užpildyti aplinką. Arabella savęs nekontroliavo, kuomet atmerkusi akis, pakėlė žvilgsnį ties viršuje buvusią moterimi, kuri laikė kibirėlį, iš kurio buvo išdrėbtas kraujas. Ji pati to nesuprato, tačiau kuriam laikui įsiliepsnojusios gražuolės akys, suskatino apšvietimo lemputes susprogti, įžiebti elektros žiežirbas kurios babirdamos tiesiai ant Monicos, įsiliepsnotu. Ji užsidegė kai fakelas: plaukai, sintetinė suknelės medžiaga, antakiai, blakstienos ir netgi tie patys priauginti nagai. Visa laimė, kad tuo pačiu metu nutiko du dalykai: prie moters atsidūrę asmenys, netrūko ją sučiupti ir tokiu būdu užgęsinti liepsnas (ko negalima pasakyti apie pasėkmęs, kurios visam jos likusiam gyvenimui paliks neišdildomą pamoką), ir tai kad Leo netrūko pagauti Arabella už rankos. Tai gražuolę atkutino. Tai privertė ją prarasti pragarišką įtaką. Nors ji ir nesuprato kur buvo vedama, ar tuo labiau kodėl. Ak, kaip gi būtu blogai viskas pasibaigę, jei minėta kaitra nebūtu suplęškinusi svečių turėtų mobilių telefonų operacines plokšteles. Situacija tik per plauką netapo absoliučiai katastrofiška. <…>

Būti liūdininke (dalinai) šeimyninio konflikto, Arabella noro turėjo mažiausiai. Buvo daugiau nei įsitikinusi, kad tokie išpuoliai turėtu būti slepiami nuo bet kokių pašalinių ausų. Juk ir pati ne kartą buvo išnešusi savo išrinktąjam protą, nors ir ne prie kitų. Araba jei prie kitų, tai atitinkamai tyliai, kad tai nebūtu išgirsta, apkalbėta, ar tuo labiau įsikišta. Dabar gi, pasirinkimo nebuvo. Stoviniuodama ten, kur buvo palikta, gražuolė jautė tą nemalonų, sutraukiantį jausmą, kurį kėlė ant jos nulietas, džiūti pradedantis kraujas. Sukandusi dantis, ji stengėsi klausytis proto balso. Juk apie tai, kokią antgamtiška reakciją išlaisvino, ji net nenutuokė. Nematė savęs iš šalies, ir nesuprato iš vidaus. Buvo tik kažkoks ypatingai salsvas jausmas, niekaip logiškai nepaaiškinamas. Trūktelėjo, kuomet pasigirdo smūgis. Bet sprendžiant iš to, kad po šio nepasigirdo atitinkami garsai, buvo galima prieiti išvados, esti smūgis nebuvo nukreiptas į moterį. Nebūtu linkėjusi niekam tai išgyventi. Juk ir pati puikiai atsiminė tą kartą, kuomet pavydo užvaldytas Richard’as smogė jai antausį, už nieką. Už tai, kad jo partneriai per daug dviprasmiškai elgėsi josios akivaizdoje. Bet juk visuomet kalta moteris, ane? Atrodė kad akys iš orbitų išsprogs, ant kiek tai buvo skausminga. Nepaisant to, kad laimei neliko net mėlynės. Aišku, čia pat pasigailėjęs savo veiksmų, vyras ją išdulkino. Nes galėjo ir tam, kad jo partneriai, įsikūrę už sienos, suprastu kieno tai buvo “nuosavybė”.
– Viskas gerai. – Atkirto kone autopilotu, kuomet kambary pasirodęs Leonardo, paskyrė jai savo monologo įvadą. Atsakė ir kažkokia liūdnoka šypsena, kuri atrodė buvo daugiau priverstinė. Kuomet jų žvilgsniai susitiko, Arabella pasistengė pripildyti plaučius oru, kuriam laikui šį ten ir užlaikant. Neskubėjo prabilti, it iš banalios pagarbos leisdama jam pasisakyti pirmam.  – Viskas gerai. Tikrai. – Pasikartojo, net pati to nepastebėdama. – Tai nėra pirmas kartas, kuomet susiduriu su mokyklos koridoriuose užstrigusiomis Queen B’s. Todėl man nereikalingas jos atsiprašymas. Dabar ji apturi dar didesnę bausmę, nei galėjo tikėtis… – Gražuolės žodžiuose buvo didelė dalis tiesos, nors ji to ir nepasakė tiesiogiai. Isabelle pralaimėjo, nepriklausomai nuo to, kad josios grupuotė veikė be josios palaiminimo. Bandydamos įtikti. Tokie veiksmai tik labiau priartino Leo, prie jo sutuoktinės nemėgstamos personos. Mat vietoje to, kad išsivežtu savo žmoną, jis pasirinko Diaz draugiją. Šiek tiek pasukta, ji sudūrė savo tamsas akis su priklausančiomis Amoratti. Nesipriešino tam, kad jis švelniai perbraukė per jos odą šlapiu rankšluoščiu. – Leo. – Kreipėsi į jį vardu, netolygu būtu norėjusi pratęsti, tačiau dėl kažkokios priežasties čia pat ir nutilusi. Turėjo bent kelis klausimus, tačiau nebuvo tikra dėl to, kad dabar buvo tinkamas laikas ir vieta, kad šiuos užduoti. Todėl, nepriklausomai nuo to, kad josios išraiška, josios kūno kalba skambėjo visai kitais varpeliais, ji prabilo, bet pasakydama toli gražu ne tai, ką ketino nuo pat pradžių. Tuo pačiu metu, josios pirštai atgulė ant jo plaštakos, kuri laikė šlapią, sukruvintą materiją. – Kodėl tu iš tiesų esi čia? Juk tai kad mes susitikom, nėra atsitiktinumas… tiesa? – Klausimas buvo pagrįstas, nors galbūt ir kiek dviprasmiškas, juk ji neturėjo anei žalio supratimo, Kokia buvo tikra priežastis, galėjo atsispirti tik nuo “Aš noriu, kad ji tai girdėtų. Ta maža kekšė Diaz” – komentaro, kuris tūlžingai prasprūdo pro Isabelles lūpas. Užtektinai garsiai, kad būtu išgirstas, ir apmaudu, tačiau nenuignoruotas.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Absoliučiai pateisinamas susierzinimas, kuris iš Diaz sklido nors ir ne rėksmingai į akis krentančia maniera, o subtiliomis detalėmis vertė Leonardą jaustis išties suknistai. Jis ne visados jausdavo empatiją žmonėms, tačiau nedidelė grupelė tų, kurie jam patikdavo vienokiu ar kitokiu atžvilgiu pamatydavo visai kitokį vyro veidą. Neužjausti Arabellos šiuo atveju buvo neįmanoma. Ir visų labiausiai dėl to, ką jai padaryti norėjo ilgametis Leo verslo partneris, kurį ne tik galėjo, o ir drąsiai vadino draugu.
- Ką turi omenyje?-paklausė, kai jos rausvos, putlios lūpos išlemeno tiek pat grasinančiai kiek ir mįslingai nuskambėjusį "dabar ji apturi dar didesnę bausmę, nei galėjo tikėtis…". Amoratti žvelgė į tamsiaplaukę bene tomis pat akimis, kaip prieš keletą metų - regėjo ją maištingą, padūkusią, linksmą, labai jauną, bet toli gražu ne kaip fatališką ginklą, nors hellhound'ė neabejotinai turėjo ir šią pusę. Nutraukęs tą bergždžią valymo procesą vyras atsiduso. Jųdviejų skirtingų spalvų, kontrastingos akys susijungė į žvilgsnį, kurio "svorį" galėjo pajausti abu,-Prašau tavęs, nesivelk ir nesileisk provokuojama,-prieiti išvados, kad aplieta lipniu sintetiniu krauju ir šiurpiai "nutolusi" Diaz savo gražioje galvoje dabar rezgė kokį epišką keršto planą buvo lengviau, nei dabar imti ir sudėjus visus padrikus elementus, į kuriuos nė dorai neatkreipė dėmesio numanyti, jog su Monicos nuskausminimu, su staigiai pakilusia temperatūra šokių aikštelės zonoje bei išsprogusiomis lemputėmis Arabella turi kažką bendra. Amoratti gyveno kiek kitokioje realybėje. Žinoma jis žinojo, kad be vampyrų egzistuoja dar ir vilkolakiai, iš kurių nuostabių organų nepaprastai mėgo krautis turtus, bet toliau ir giliau vyras tiesiog nesigilino. Magija, velniai ir pragaro šunys jo realybėje neegzistavo,-Isabelle nepaisant to, kad yra suaugusi moteris, vis vieną yra mano atsakomybė. Daugiau jos nei matysi, nei girdėsi. Pažadu,-sulig šiais Leonardo žodžiais buvo galima išgirsti piktą iš gretimo kambario atsklidusią aimaną. Tikrai ne koks jausmas, kai tavo sutuoktinis saldžialiežuvauja su kita merga ir nė neketina bent pasistengti patikėti, kad su sintetinio kraujo skandalu ji neturinti nieko bendra. Jau ir taip neverktame Isabellės veide toliau tekėjo ašaros. Įdėmus Arabellos kreipinys žaibiškai patraukė susimąsčiusio vyro dėmesį. Jos klausimas Leonardui toli gražu nepasirodė pagrįstas. Jis šyptelėjo pametėdamas ant sofos "sukruvintą" baltą rankšluostį.
- Svarbiausia, kad parodžiau rūpestį. Bet tau teks palysti po dušu norint atsišviežinti. Jei neatvykai čia savo automobiliu, mielai pavežėčiau tave namo,-nors galėjo pasirodyti kitaip, bet nebandė specialiai ignoruoti Diaz klausimo. O kol tamsiaplaukė nespėjo dar dėl to "įsižeisti", prabilo ir ją labiau dominančia tema,-Ar atsitiktinumas, kad pasirodžiau žmonos surengtame vakarėlyje?-juk logiška. Juolab nebuvo praėjusios nė 24 valandos po dialogo su Desmond'u ir Leonardas dar nebuvo pradėjęs Arabellos paieškų,-Klausyk...-jis akivaizdžiai surimtėjo kiek nervingai pasimuistydamas ant kieto, nepatogaus ranktūrio, ant kurio sėdėjo. Sprendžiant iš to kaip pakito vyro nuotaika Arabella galėjo pajausti šiurpokas į aplinką pasklidusias daleles,-Iš tikrųjų turiu su tavimi vienu rimtu klausimu šnektelėti,-žodis "rimtu" anei kiek nenusako tikrojo viso reikalo masto,-Bet ne čia. Ne dabar,-sušnarėjo apeliuodamas į Isabellės, kuri kalbėdama telefonu plūdosi su viena iš draugučių, esybę.
Kol pagrindinė išdaigos kaltininkė kentė jos veidą negrįžtamai subjaurojusius sužeidimus sukeldama šurmulį pagrindinėje salėje, sutuoktiniai neturėjo laiko atkreipti dėmesį į aplinkybes, kurias skeptikai pavadintų nelaimingu atsitikimu, o turintieji lakesnę fantaziją - paranormaliu reiškiniu. Ir visgi pro vienos Leonardą su Arabella stebėjusios personos akis keistas siužetas su sintetiniu krauju, bei makabrišku jaunos moters užsiliepsnojimu nepraslydo pro akis. Akis, kurios viską sekė itin atidžiai, kantriai, kurios ieškojo progos. Ir kai trijulė pasuko vakarėlio užkulisių link, asmuo suprato gavęs žalią šviesą veikti.
Klubas dunksėjo trankia šokių muzika lyg niekur nieko. Išsprogusios lemputės klubo vadybininko buvo pakeistos naujomis, sintetinio kraujo bala efektingai išvalyta. Žmonės linksminosi toliau. Linksminosi visi, išskyrus Isabellę, Arabellą ir Leo. Pastarieji persikėlė į lauką. Abu jautė įtampą, todėl nekalbėjo lėtai žingsniuodami prie Diaz priklausančio automobilio. Ruduo į Niujorką atnešė šiam metų laikui būdingą vėsą. Pritraukė jos pilnus plaučius šią akimirką stipriai ilgėdamasis namų. Amerikoje ne toras buvo kažkoks ne toks. Leonardas apgaubė nuogus Diaz pečius savo švaku apsimesdamas, jog likęs vienmarškinis nejaučia jokio su šalčiu susijusio diskomforto. Šią akimirką mintis užvaldė didesnė, svarbesnė ir gerokai labiau nerimauti verčianti mintis.
- Nemanau, kad turėčiau bandytų tave įvesti į šią temą lėtai ir atsargiai, bet...-jo šviesios akys susiaurėjo. Buvo sunku ištarti žodžius, kurie turėjo tiek "svorio", idant galėtų smarkiai bei labai greitai pakeisti Diaz suvokimą apie jos realybę,-Tau gresia didelis pavojus, Arabella. Noriu padėti tau jo išvengti,-sweet summer child.... Juk jis nežinojo, kad pavojus šios įstabios merginos gyvenime yra toks pats kasdieniškas, kaip dantų valymasis. Tačiau šie žodžiai suveikė kaip ir pareiškimas jam pačiam kokią pusę interesų konflikte jis ketina palaikyti,-Pažįstu žmogų,-tęsė iš pažiūros žodžius rinkdamas visai nesunkiai. Kalbėdamas apie "reikalus" jausdavosi esąs savo vėžėse visų labiausiai.-Jis nori ir ieško būtų tave nuskriausti. Iš jo šnekų susidariau įspūdį, kad nesat svetimi. Ar Desmondo Abberline vardas tau kažką reiškia?-jis numetė bombą nesuvokdamas kokio dydžio sprogimą ji gali sukelti. Du žodžiai, vardas, kuris eiliniui ne po akmeniu gyvenančiam asmeniui asocijuojasi su tragišką likimą bei baigtį pasitikusiu niujorko elito atstovu Arabellai reiškė kur kas daugiau. Juk tai buvo didžiausių jos košmarų kaltininkas. Ir jeigu būtų tai žinojęs, būtų pasistengęs rinkti žodžius atsargiau.
Šlamesys, lyg vėjo gūsio paneštų lapų krūvelė. Pajuto aštrų dūrį į šoną. Duslus šūvis. Dar aštresnis skausmas. Pagautas netikėtumo ir veikdamas absoliučiai instinktyviai atsisuko ir stipriai smogė. Jo kumštis atsimušė į veidą. Nosį tiksliau. Jauna moteris šiurpiai šypsojosi kruvinais dantimis, kurie nusidažė jos pačios iš nosies negausiai pažliugusiu krauju.
- Buvo sunku susilaikyti nesureplikavus tavo neįtikėtinai taiklios pastabos apie gresiantį pavojų, kad jau nemandagiai kurį laiką judu stebiu,-nepažįstamoji sumurkė šaltu, fatališku balsu. Amoratti akyse pradėjo lietis, jis susvirduliavo suvokęs, kad "prasileido" centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų dozę arba... miršta? Susigaudyti sunku, kai ištinka toks netikėtumas. Suklupo pakeldamas akis į tamsiai apsirengusią, liekną užpuolikę, lietė savo paties šoną bandydamas apčiuopti kraują,-Arabella, bėk!-vyras suriko garbanei. Moteris nusijuokė.
- Aš nuoširdžiai dievinu savo darbą,-iškėlusi pistolėtą ji paleido į Diaz dar kelis šūvius. Po benefiso klube apie Arabellos antgamtiškumą ji neabejojo, todėl parinko gerokai stipresnę vaistų dozę - ji iš koto būtų išvertusi net ne arklį, o visą kaimenę,-O dabar labanakt,-Jennifer spyrė Leonardui tiesiai į veidą sunkiu, kaustytu, militaristišku batu. Jos užsakovui nekilo abejonės, kad Amoratti susimaus. Arabella Diaz turėjo neįtikėtiną poveikį priešingos lyties atstovams, kurie suskysdavo pagerbti jos deginančio, aistringo žvilgsnio. Nieko asmeniško. Argent hibridei tai tebuvo eilinė darbo dalis. Ir kai jos taikiniai atsijungė, antgamtiška jėga pasižyminčiai moteriai nebuvo sudėtinga sutempti juos abu į savo automobilį ir išvažiuoti.

Atsipeikėjęs Leonardo visų pirmiausia pajuto siaubingą troškulį. Burna buvo perdžiuvusi, lūpos sukepusios. Jautėsi sulaužytas. Prireikė nemažai laiko, kad vaizdas akyse nustotų sukęsis ir sugebėtų susitelkti.
- Bella?-klaustelėjo pasiklausydamas savo paties aido. Tik dabar suprato virpantis nuo šalčio. Permirkęs jis gulėjo ant šalto akmens, apsuptas dar šaltesnės temperatūros,-Bella, ar girdi mane?-jo balsas skambėjo silpnai, drebėjo. Amoratti pasimuistė suskubdamas nusiplėšti nuo savęs marškinius. Susuko juos į mazgą ir dėl vandens prisigėrusios medžiagos Leo galėjo suvilgyti lūpas keliais purvino vandens lašais.
- Labas rytas, saulute-tas pats nuodingas, saldus balsas. Jennifer stovėjo panirusi į tamsą, kurioje žibėjo jos it tamsoje medžioti įgudusio žvėries akys,-Paprastai tokiom avantiūrom aš nepasirašau-tamsiaplaukė lėtai artinosi, mikliai žaisdama į skalpelius panašiais peiliais tarp pirštų,-Bet kai už kiekvieną lopinėlį ant tavo kūno, kuris bus kuo labiau sumaitotas man sumokės didžiulius pinigus, na... Kiekvienas juk turim savo kainą,-samdinė nusijuokė. Vienas iš peilių ŽAIBIŠKAI nuskriejo susmigdamas į Amoratti it į smiginio taikinį. Vyras skausmingai suurzgė. Peilis stūksojo jo petyje. Kai moteris priartėjo dar labiau, Leonardas tą peilį ūmiai išsitraukė ir pabandė atakuoti. Argent nepaprastai greitai išsisuko. Ir smogė. Kartą, du. Dešimt. Požemiai nuskambėjo šiurpiais smūgių bei riksmo garsais. Kažkur čia radosi ir Arabella. Kažkas jai turėjo sumanęs dar baisesnį sutikimą.



Hellhound’ams būdingas nestabilumas reikalavo papildomo dėmesio iš šių kūrėjo. Ir tomis retomis akimirkomis, kuomet James Petrov nebuvo šalia, nutikti galėjo daug ir pakankamai pragariškų dalykų. Blogiausia visą ko dalis buvo tai, kad ne vienas iš “pragaro skalikų” nenutuokė apie galią, kurią savo rankose laikė Petrov bloodline firstborn. Kulniuodama per šiek tiek drėgnoką asfaltą, Arabellą savo delne gniaužė automobilio raktelį. Nestandartiškai moterims, nepadabinta jokiu kvailokai vaikišku pakabuku, neva tai atrodo miela ar palengvina reikiamo objekto paieškas sukišus ranką į “moteriškos rankinės juodąją skylę”, kur iš pažiūros yra visko, bet ne to ko ieškai. Tamsiaplaukė vis dar buvo nutolusi: suknelė nemaloniai buvo prilipusi prie kūno, lygiai taip pat kaip ir vietomis sulipę buvo plaukai. Visa laimė, esti tai buvo sintetinis kraujas, nepaisant to, kad net labai sugretintas prie tikro. Paaiškinti tą kitą variantą būtu absoliučiai neįmanoma. Bet ir dabar, ne ką lengviau. Iš dalies džiaugėsi, kad grįžusi namo, bus pasitikta tik ten gyvenančio šuns. Kuris vizgins uodegą nepriklausomai nuo to, kaip tas “šeimininkas” atrodo. Prisikando apatinės lūpos odelę, kuomet buvo priversta sustoti. Sustoti todėl, kad pasiekė savo transporto priemonę. Palyginus su “žaisliukais”, kuriuos vairavo čia besilankantis elitas, Arabella buvo tiesiog “out of picture”. Juk iš esmės panašius automobilius turėjo, koks aptarnaujantis personalas, ir tai greičiausiai per paskolą, kurią dar turės mokėti ateinančius penketą metų. Gražuolės žvilgsnis ir vėl susitiko su priklausančiu Leonardo. Ji neketino paleisti pradėto pokalbio. Ir turint omeny tai, kad Isabelle neiškulniavo paskui (bent iki transporto priemonės), dabar buvo kone geriausia galimybė tam pokalbiui. Jis prabilo pirmas, prieš tai uždėdamas ant jos pečių savo švarką. Pataikė, nepaisant vėsumos, kurią ji jautė visu savo kūnu, paslėpti kraujo pėdsakus buvo kone būtina. Džentelmeniška. O juk daugumai net netoptelėtu toks dalykas, dėl paprasto fakto: jiems ir patiems, nėra karšta, kaip per atostogas Maldyvuose.
– Gerai, dabar tu jau verti mane sunerimti. – Nepaisant būtinybės nebuvimo, tamsiaplaukė nutaikė progą trumpam įsiterpimui. Ji net nenutuokė apie tai, kokias žinias netrūkus jai perduos Amoratti. Ką kalbėti apie tai, kokią įtaką tai surės jos pačios asmeniniam gyvenimui. Ne tam, kuris mirga žurnaluose, socialinių tinklalapių puslapiuose. Tai buvo pirmas kartas, kuomet tarp jų vykstantis dialogas nuo neformalaus įgavo priešingas natas. Taip, Leonardo jautėsi kaip žuvis vandeny, kuomet diskusija pasisukdavo apie reikalus. Tuos pačius, apie kuriuos Diaz ne tik neklausinėjo, tačiau vien iš pagarbos stengėsi negirdėti. Atfiltruoti, tokiu principu išvengdant interesų konflikto. Isabelle vis tik buvo teisi savo hiperbolizuotuose išvaduose. Tiesa vienareikšmiškai sugriautu bet kokias galimybes į draugystės pagrindą. Ji jo nesuprastu. Tolimesni Amoratti žodžiai privertė jaunos moters antakiams išlinkti, įgaunant nenatūralų linkį. Kad ir kaip kraupiai tai nuskambėtu, pastaruoju metu female hellhound priešų buvo susirinkusi kur kas daugiau, nei būtu galėjusi savarankiškai pakelti. Padrikame pareiškime, kuris nepasiekė savo “pabaigos” dalies, buvo sunku atrasti apie ką būtent vyko kalba. Tačiau pastebėti Arabellos įsitempusius pečius nebuvo perdėm sudėtinga. Ji nutilo, tiesiog susitelkdama į jo žodžius, iki pat tos akimirkos, kuomet jis konkretizavo vardą. TĄ VARDĄ. Neigimas. Tai buvo pirminė reakcija, kurį atsispindėjo gražuolės veide. Stiklinis žvilgsnis smigo į pašnekovo veidą, bandydamas kabintis į jo akis, kuriuose bandė rasti pritarimą josios neigimui. Inirtingai supurtė galvą, priversdama save pražiodinti putlias lūpas vien tam, kad užtektinai piktai atkirstu.
– Ar bandai būti brutaliai šmaikštus? Nes tai sušiktai nejuokinga. Girdi? – Jei emocijas tobulai apibūdintu garso takelis, tai dabar idealiausiu taptu Jen Titus - “O' Death”. Gražuolės pirštai ėmė nevalingai virpėti, išreikšdami patiriamą stresą. Pečiai pakilo. Ji jautė protu nesuvokiamą baimę, kuri būtu lygiagreti tai, kuomet klaustrofobija sergantis asmuo yra gyvas paguldomas į karstą ir užkasamas po žeme. Apsunko oras, arba ji ėmė perdėtai hiperventiliuoti. Besiblaškantis žvilgsnis nutrūko nuo Amoratti veido, kuomet ji bandydama atgauti kvapą, viena ranka įsikabino į savo automobilio stogą. Protas atsisakė priimti tai, tuo pačiu metu, kuomet visas kūnas buvo pavergiamas suvokimui. Bet kurią, net stipriausią asmenybę galima sulaužyti… – Tas antžmogis mirė. Aš pati mačiau kaip tas kalės vaikas su visu sušiktu automobiliu. Supranti? Jis neturėjo ne menkiausios galimybės išgyventi. Su juo baigta. Leo?! – Jos sunkiai sudėta kalba nutrūko, kuomet baimės iškreiptas jos žvilgsnis ir vėl sugrįžo prie artimo asmens. Ji net pati nepajuto, būtent kurio metu laisvos rankos pirštais įsikabino į jo vilkėtų marškinių medžiagą. Spaudė stipriai, mat sunkiai spaudimą atlaikydama medžiaga išleido tą nemalonų, per dantis duodantį “cypimą”. Du žodžiai. Vardas. Ir visas Arabellos pasaulis, visi išstatyti šarvai subyrėjo. Mintyse iškilo josios sūnaus veidas, ir jau tą akimirką ji suvokė privalanti kuo greičiau grįžti namo. Žinant Abberlinė ir tai, kiek toli jis yra pasirengęs nueiti. Grėsmė buvo kilusi ne tik jai. Ir bet kuri motina, suplėšytu nasrus pačiam velniui, bandant apsaugoti savo atžalą. Net jei grėsmė nėra tiesioginė, net jei grėsmė yra viso labo tikimybė. Sunku apibrėžti kaip viskas būtu pasibaigę, jei ne jų dueto nebūtu papildžiusi dar viena persona. Vien tik dėl to, kad Arabella buvo siaubingai pasimetusi, ji nepastebėjo prie jų priartėjusios moters, nepriklausomai nuo to, kad stovėjo veidu į ją. Petrovos pečiai intuityviai trūktelėjo, kuomet josios antgamtišką klausą pagavo dūslaus šūvio atgarsis. Atrodė kad visas vaizdas sulietėjo. Stipriai… Jautė kaip lėtai merkiasi josios akys, pasislėpdamos po tamsiomis blakstienomis, kuomet ji stengiasi įžiūrėti pakitusią Amoratti išraišką. Netikėtumas, skausmas. Jis atsisuka, šlapias smūgis. Kraujas. Ir besišypsanti, toli gražu ne nepažįstamoji. – Jennifer. – Ištarė tai be garso. Leo suklupo, ir atrodytu vaizdas ir vėl įgavo savo įprastą pagreitį. Sulaukusi paliepiančio šauksmo bėgti, ji pasielgė priešingai. “Niekada nenusisuk prieš saviškius, negali žinoti, gal jų rankose yra tavo gyvybė”, – Žūvusios sesers balsas suskambo ausyse, kuomet Arabella metėsi prie parklupusio vyro. Kaip galėdama greičiau ji atrakino automobilį ir jai beveik pavyko įstumti jo apsunkusį kūną į vidų. Tuomet aštrus skausmas perskrodė ir jos pačios kūną. Dozė buvo subnormali, tarytum moteris puikiai nutuokė apie tai, kad toks dalykas hellhound nepražudys, tačiau vienareikšmiškai kuriam laikui pamigdys. Ji dar bandė priešintis, tačiau atstovėti prieš “nesvietišką” dozę, nepavyko. Arabella susmuko, dungtelėdama galva, iš jausenos panašu kad į Amoratti kelio girnelę. <…>

Tamsūs ir iš pažiūros apleisti požėmiai buvo prisigėrę dvikiančios drėgmės. Pirmą kartą Arabella “prabudo” veidu į purviną, šlapią ir stingdančiai šaltą akmenuotą dangą. Pabandė stipriau įkvėpti, tačiau krūtinės ląsta pasidavė. Jėgos buvo prarastos, o suleistos medžiagos vis dar neišsivadėjo. Ji ir vėl paslėpė akis po tankiomis blakstienomis, prieš pat akimirką, kuomet išgirdo Leonardo balsą. “Išsijungimas” buvo trumpas. Mat prabudo nuo aiškaus balso, kuris nepriklausė jam. Moteriškas, iki kaulų čiulpų skystaliuko puikiai pažįstamas, balsas.
– Wake up, little thing. – Vedama instinktų, Arabella kone atšoko nuo gindų. Sužvangėjo sunkios grandinės, kuriomis jauna moteris buvo supančiota. Tačiau miražas neišgaravo taip pat, kaip tai nutiko dar tuomet, restorano tualete. Priešais grotas, už kurių buvo Dias, buvo priklaupusi moteris. Tamsūs, šiek tiek subanguoti plaukai, familiarus raudonas lūpdažis ir absoliučiai psichotiškas šaltas žvilgsnis. Teresa, biologinė Arabellos motina. Ta pati moteris, kuri už piniginę duoklę pardavė savo nepilnametę dukterį monstrui. Ši moteris buvo negyva. Tai sušiktas miražas. Purvinomis rankomis, Arabella perbraukė per savo veidą, pasigirdo riksmai, grumtynių atgarsiai. Ji intuityviai pasuko ten akis, ir kai sugrąžino žvilgsnį į motiną, jos ten nebe buvo. Tai turėjo būti josios proto žaidimas, iššauktas žinios apie Abberline sugrįžimą. Panika vertė elgtis neprotingai. Ji šiaip ne taip, apčiuopė grandinės konturus, kuriuos kiek tik fiziškai pajėgė timptelėjo. Nenutiko absoliučiai nieko. Šaltis stipriai ribojo josios veiksmus, mat atrodė net tie patys pirštai atsisakė tinkamai susilenkti. Dar didesnę paniką kėlė tai, kad Leonardo buvo žmogus. O tai reiškė, kad kad ir koks fiziškai stiprus bebūtu, susidurdamas su antgamtinę būtybę šansų turi ne daug. “Neproblematiško, sveiko gyvenimo būdo padariniai”, – prisiminė jo žodžius, kuomet iš nevilties ėmė kuistis po jo švarko, kuris tebedengė josios kūną, kišenes. Sunku pasakyti ką troško ten rasti. Juk buvo daugiau nei akivaizdu, įsiūto ginklo jis nesinešiojo. O jei ir nešiotūsi, vargu ar tuomet tokį drabužį būtu neapdairiai perleidęs kitam asmeniui, net jei labai knietėtu pasirodyti vyriškai.
Šiaip ne taip pasiekusi vidinę švarko kišenę, ji apčiuopė nedidelį stačiakampio formos daiktą.
– Nagi, prašau… – Sumykė, kuomet sustabarėjusiais pirštais pabandė minėtą objektą suimti. Asmuo kuris save lepina kokybiška gyvensena, tačiau sukasi tarp “didėlių dėdžių”, neretai gauna simbolinių dovanų, kurių atsisakyti nevalia. Mat tai reiktų nepagarbą. Kartais, toks daiktas yra nešiotinas kaip aksesuaras, kurį panaudojama nebūtinai savo adresu. Taip, Amoratti aiškiai nebuvo priklausomas nuo tabako. Tačiau neaišku kokiais būdais, išskirtinai išgraviruotą žiebtuvėlį prie savęs turėjo. Suėmusi jį, tamsiaplaukė nenulaikė daikčiuko tarp pirštų, jis dunktelėjo ant akmenų. Susikeikė. Pabandė dar kartą, ir pagaliau pavyko. Pabandė įžebti. NIEKO! Sušiktas žiebtuvėlis buvo pritraukęs vandens. Bandė vėl ir vėl, ir outcome nesikeitė. Keturiomis ji prišliaužė prie grotų, kuomet nepaleisdama neveikiantį žiebtuvėlį, kiek galėdama suspaudė pirštais surudijusį metalą. Šiurpūs smūgių ir riksmo atgarsiai vis dar netilo. Tuomet suspiegė ir ji.
– LEO!!!! Aaaaaaghr!!!!! – Įtampa buvo nežmogiška, tačiau ryžto tamsiaplaukei netrūko. Lygiai taip pat, kaip tai nutiko, kuomet apie hellhound’us išsiaiškinusios raganos, kurios sumaitojo ją, it kokią bokso kriaušę, padarė vieną, didžiulią klaidą. Pasikęsino į tą, kuris gražuolei rūpi. Ir didesnio stimulio už tai, paprasčiausiai neegzistuoja. Išleidusi iš plaučių skausmingą riksmą, Arabella privertė savo akis įsižiebti visągriaunančios pragaro liepsnos atspalviais. Ji ir vėl nykščiu brūkštelėjo per žiebtuvėlį, kuris išleido trumpą liepsnelę, kurios pilnai užteko. Ugnis persimetė ant female hellhound kūno, evoliucionuodama. Tapdama pragariška. Drabužiai, kurie prieš tai dengė tobulą moters kūną ėmė žaibiškai svilti, “nuvarvėdami” šiai po kojomis. Tačiau nepanašu kad ugnis ją pačią bent kiek žeidė. Kitą vertus, jos oda tapo nežmogiško, pilko atspalvio, vietomis imdama skilti, kaip skyla ugnikalnis, prieš išsiveržiant lavai. Pro odos atplaišas matėsi būtent analogiško efekto padariniai. Metalas, kurį ji tebelaikė suspaudusi rankomis įkaito, tapo oranžinis. Pasigirdo nemalonus garsas, kuomet josios burna prisipildė gruobuoniškais dantimis, pro kuriuos “dribo” nuodai. Metalas pagaliau nebe atlaikė kaitros, tapo kone vaškinis. Pasidavė, dėl ko moteris žengė į laisvę. Ji turėjo tik vieną tikslą. Ir jis nebuvo geras. <…>

Svilo netgi akmuo po basomis jos kojomis. Arabella netrūkus atsidūrė toje pačioje tunelio atkarpoje, kur buvo Leonardo ir Jennifer. Pastarosios dėmėsys netrūko persimesti ties hellhound. Arabellos veide subolavo kraupi šypsena. Tokio monstro, patyrusi samdinė nebuvo mačiusi. Tiesą pasakius, net pati Petrova dar ne karto nebuvo pasiekusi tokio savęs levelio.
– We protect those who cannot protect themselves. – Tai buvo pirmi žodžiai, kurie ištrūko pro putlias tamsiaplaukės lūpas, kuomet ji pagaliau savo killer eyes nukreipė ties Jennifer veidu. Ištarė tai neatsitiktinai, juk priešingai nei tipinės Argent aukos, Arabella buvo supažindinta su jos tapatybe. Negana to, ji puikiai žinojo ir tai, kad moteris buvo nuo gimimo ūgdoma kaip medžiotoja.  – Kas nutiko Hannah Montana, vienas gauruotas pimpalas tave sumalė taip stipriai, kad tapai apgailėtina žmones kankinančia nuokrūša? Pabandyk stoti prieš ką nors savo ūgio. – Arabellos rankose vis dar buvo varvantys metalo strypai, visas jos kūnas tebedėgė atvira liepsna. Kuomet apsisukdama aplink savo ąšį, ji antgamtiškai pragarišku greičiu sviedė skystą, įkaitintą metalą tiesiai į Argent. Ir jei vieno sviedinio hibridė tobulai išvengė, antrasis šliukštelėjo jai šiek tiek žemiau kaklo. Nieko baisaus, hibridai regeneruoja. Bet, skausmas. Auch.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Po mūšio, kurį galima pavadinti visišku fiasko labai konkrečiai pusei, su Aaronu, Erikas nenorėjo nieko labiau, nei keršto. Kai 800 metų vampyras patiria tokį pažeminimą, kai nesugeba atsilaikyti prieš padermės, kurį pavadintų menkme atstovą vienas prieš vieną kovos modelyje... Per begalinį Hellner'io ego tai kirto itin skaudžiai. Žinoma visą savo egzistenciją prabangoje ir visokiuose pasilepinimuose leidęs ilgaamžis nemirėlis nebuvo geras kovotojas. Jam netgi niekados neprireikė atverti savo antgamtines galias pilna amplitude, tad gal ir nieko keista, kad prieš treniruotą, o ir antžmogiška jėga pasižymintį karį (Aaroną) Erikas parklupo. Ir vis tiek jis nepasigailėjo, kad atmetė kiekvieną Thomas siūlymą pamokyti kovos meno. Gi laikė save meilužiu, ne kovotoju. Tačiau nuo momento kai atsipeikėjo, kai regeneracinis mechanizmas sugydė jo lūžusį sprandą ėmė po truputėlį delioti planą. Saldaus keršto planą. Ir nieko nuostabaus, kad taikytis tiesiogiai į Farley jis dar neketino. Būtų per paprasta ir greita, tiesa? Norėjo pirmiausia paskandinti jį sielvarto liūne, o tada kaip išganymą pateikti jam galimybę nusibaigti. Demoniškos pakraipos parazito, įsiviešpatavusio ne tik Hellner'io "rūmuose", bet ir egzistencijoje dėka atkapstyti tam tikras Aarono gyvenimiškas peripetijas nebuvo sunku. Juk Xerces taip ar taip išreiškė susidomėjimą visa Aaron'o, James ir Arabellos puse. Pridėk visus kelius atveriantį neužsisukantį pinigų kranelį, žmonių pasaulyje plačiai išsikerojusią įtaką ir... Jis turėjo ne tik finansiškai suinteresuotus asmenis, kurie ketino jam padėti, bet ir visą reikalingą "set up'ą". O kai Jennifer Argent paskambinusi pranešė, kad sučiupo ir dar vieną Erikui spėjusį nusikalsti asmenį... Jo diena nebūtų galėjusi tapti geresne. Nieko keista, kad Hellner'iui Leonardo persona buvo ne šiaip žinoma. Kai Erikas perėmė Desmond'o sukiotą vairą "RedCorp'e", tamsaus atminimo Abberline tebe ištikimas Amoratti užvėrė Hellner'į intrigavusias jų tamsaus nusikalstamo pogrindžio pasaulio gijas, už ką samdomų žudikų biržoje paskyrė solidų atlygį už jo mirtį, kuri būtinai turėtų prasidėti ilgomis, lėtomis bei baisiomis kančiomis. Erikas... Šis asmuo nebuvo kvailas. Apsukrus ir pratęs sukti intrigas jis toli gražu neketino Xerces informuoti apie savo planus nusisavinti Petrova kraujo linijos gražuolę. Jau ir taip ji vyro sąmonėje liko įstrigusi, kai susidomėjimą keistomis antgamtinėmis savybėmis pasižyminčia Diaz išreiškė Thomas Shelby. Jis buvo atsargus. Jis kruopščiai pasiruošė ir viską apgalvojo. Vampyras ilgai analizavo vaizdo kameros užfiksuotą video medžiagą iš kambario, kuriame laikė Farley. Ilgai studijavo vyro paserviruotą fokusą su žvakės liepsna, ištirpusia grandine prie jo kojos, tą pragaro liepsnomis degantį Aarono žvilgsnį. Iš spalvingos patirties su Xerces žinojo reikalų ketinantis turėti su dar viena velnioniška išpera, todėl pradėjo aktyviai domėtis potencialiais jos pažabojimo būdais. Vargu ar pro jo akis praslydo pastebėjimas, kaip nemaloniai Farley reagavo į žemą temperatūrą. Tačiau ko Erikas dar negalėjo daryti, tai garantuoti, kad Arabella Diaz yra tokia pati kaip ir jis. Tą būtinai reikėjo išbandyti. Išbandyti pakišant samdinę, kuri nė velnio nieko apie tai nenutuokia.

Jennifer nusijuokė taip, kaip buvo pratusi - džiaugsmingai ir kone nekaltai kas visiškai nederėjo prie jos sadistiškų veiksmų. Ji pervedė liežuviu per tikrai ne savo krauju suteptą kumštį. Myktelėjo iš malonumo, kol leonardas gargaliavo springdamas savo paties krauju, išmuštais dantimis, nukankintas ir net nepajėgiantis jausti skausmo. Moters akys žybtelėjo hibridams būdingu šviesaus gintaro atspalviu, paakiuose suvinguriavo tamsios gyvatiškos uodegėlės. Argent pritūpė prie aukos įvertindama suniokotą Leonardo veidą, kuris buvo toks "susitrynęs", idant buvo net sunku pasakyti kur turėtų būti akis, kur nosis, o kur burna. Atsiduso.
- Man nesumokėjo už tai, kad nutraukčiau tavo kančias, branguti,-pareiškė labai neįtikinamai apgailestaudama. Jos švenus, bet nuodingas balsas aidėjo,-Todėl privalau leisti tau lėtai nusigaluoti. Tu arba nukraujuosi arba mirsi nuo hipotermijos.
Leonardas nusikosėjo plūstelėdamas kraujingais, seilinais purslais. O tada hibridė pajuto labai aiškų pokytį atmosferoje. Ji sustingo, įsitempė it staigiam manevrui pasiruošusi katė. Temperatūra kaito. Tamsiaplaukė pastebėjo ties įėjimu į celę stiprėjančią bei artėjančią šviesą. Kantriai laukė žinodama, kad vienintelį jos išėjimą iš čia dabar kažkas blokuoja, tačiau dar nevertė savęs pradėti nerimauti. Na, bent jau ne iki to momento, kai išvydo antrąją savo kalinę.
Arabella buvo tikra įsimintinų pasirodymų ekspertė. Ar pasipuošusi puikiais dizainerių rūbais, ar atskleidusi savo pragariškąją pusę ji tikrai mokėjo prikaustyti žvilgsnį. Jennifer iki tol nebuvo mačiusi nieko panašaus. Magnetiškas Diaz liepsnojimas užbūrė, sustingdė, privertė pajausti pagarbią baimę. Bet išlikimo instinkto būta stipresnio ir būtent jis neleido samdinei per anksti pasiduoti. Netgi keista mintis perskrodė galvą, jog tikrai reikalaus iš Eriko didesnio atlygio, jei jai pavyks išnešti sveiką kailį. Juk pagal visą susitarimą turi tiesiog juodu čia iki reikiamos valandos užlaikyti. Bet... Nejau jis nutuokė apie Arabellos išskirtinumą? Ar visgi nenutuokė? Abi mintys ją vienodai gąsdino. Refleksai suveikė laiku ir... nelabai. Išsisukusi nuo vienos dalies atakos, kita Jennifer sužalojo. Ir gana smarkiai. Skystas metalas išsitaškė ant jos kaklo, veido, dalis jo, žinoma, šliūkštelėjo ir ant netoliese riogsančios požėmio sienos. Skausmas, kurį jautė iš proto būtų išvaręs bet ką. Tik ne ją. Moteris ėmė draskyti pirštais išsilydžiusį savo veidą norėdama pašalinti nuo jo kuo daugiau lydinio, o tada pajuto smūgį ir visišką tamsą. Krauju pasruvusiomis akimis Amoratti įžiūrėti visko dorai negebėjo, tačiau matė ryškią, kone liepsnojančią dėmę, kuri kalbėjo Arabellos balsu. Regėjo du judančius kūnus. Kvėpavo lėtai ir buvo kone paniręs į letargą. Jautėsi nutolęs, mirštantis. Užsimerkė. <...>

Leo žioptelėjo it ilgai skendęs ir pagaliau įkvėpęs oro. Jam, kaip bebūtų keista, nepaprastai sparčiai gerėjo. Vyras patrynė krauju "užsemtas" savo akis ir išvydo tą nepaprastai gražų Arabellos veidą.
- Bella?..-sukrutęs jis sugriebė merginai už riešo. Jos kūnas buvo šiltas. Pernelyg šiltas. Jautė burnoje ryškų kraujo skonį, bet negalėjo pasakyti, kad jis priklausė ne jam, o netoliese gulinčiam ir jokių gyvybės ženklų nerodančiam vampyrui. Padedamas Diaz Leonardas atsistojo. Ir tik tada atkreipė dėmesį į tai, kokie malonūs (ir nelabai) keistumai vyko aplinkui,-Kodėl tu nuoga? Padre mio!-šiaip nepraleistų progos pasigėrėti tobulu, tobulo Diaz kūno vaizdu, bet kai šalimais gulėjo kone dešimtis išsitaškiusių, tamsias "RedCorp" pareigūnų uniformas dėvinčių vyrų kūnų nenuostabu, kad Amoratti buvo suinteresuotas ne tik į malonumus akiai,-Aš žiauriai sutrikęs,-dar labai švelniai apibūdino savo tikrąją būseną,-Kas čia įvyko?. - Klink... Klink... Pasigirdo žvangus metalinio riedulio, šokčiojančio ant žemės garsas. Sprogimas. Leonardas pajuto kaip šiltos, kone karštos Diaz rankos jį apglėbia ir užstoja. O tada plaučius surakino nesuvokiamas šaltis ir jis vėl neteko galimybės į sąmonę. Kas vyko toliau būtų per švelnu pavadinti pragaru...



Erikas Hellner'is savo tyrimų objektus mėgo laikyti sąmoningus, steriliose šviesiose palatose, kuriose buvo ir lovos, ir išvietės, ir netgi knygų. Patalpas jungė tik siauras ventiliacijos tinklas, kuriame sklido aimanos, protą pametusių subjektų juokas ar net daina. Ne, rimtai. Daina. Žemas vyriškas balsas "giedojo" įkyrų "As it was" priedainį. Ir nutilo tik tada, kai gretimoje palatoje išgirdo bildesį ir netrukus po jo sekusią tylą. Gulėdamas ant žemės prie pat ventiliacinės angos grotelių kreipėsį į nepažįstamajį/-ją likimo draugą/-ę.
- Prašau pasakyk, kad turi jėgų ir noro šnekučiuotis. Čia neįtikėtinai nuobodu. "Hamletą" perskaičiau jau tris kartus,-atsižvelgiant į tai, kad visi subjektai neįtikėtinai niūrią kasdienybę leido kaip laboratorinės žiurkės, vyriškis kalbėjo gana džiaugsmingai,-Kuo tu vardu? Turiu įtarimą, kad esi moteris. Ir sprendžiant iš garsų, kuriuos kartais leidi, ganėtinai graži. Patikėk, sugebu net pagal tai atskirti,-jis nusijuokė. O tada nutilo. Nutilo gerom penkiom sekundėm,-Neįsileisk į galvą minties, kad baigsi dienas mirtinai nukankinta kažkokio šlykštaus sadisto. Girdi? Aš savo galą susiplanavau visai kitokį. Jeigu tave bent kiek domina galiu papasakoti.



Tikėtis paranormaliai staigios regeneracijos, kuomet per save persileidi pragaro liepsnas, būtu paradoksaliai naivu. Viskas, absoliučiai viskas turi savo pasėkmes ir kainą. Hellhound’ai yra pernelyg saugomi pirminės tamsos, pernelyg paslaptingi ir mirtini kone kiekvienai pragarišką pradą turinčiai būtybei, tuo pačiu metu ir sau patiems. Žmogiškasis kūnas, o ypatingai liesas ir moteriškas nėra sutvertas tokiai galiai, kokia savy talpino skalikai. Galbūt todėl, virtimas buvo retu, neišvengiamybės iššaukiamu reiškiniu. Kurio Arabella asmeniškai prieš tai tokiu mąstu patyrusi nebuvo. Po sprogimo, kurio nebūtu atlaikęs į “antrą planą nuėjęs vampyras”, tamsiaplaukė prarado bet kokią galimybę į sąmoningą egzistenciją. Blackout’as buvo stiprus ir staigus, todėl net sudėdama visas įmanomas ir neįmanomas pastangas, nebūtu sugebėjusi suvesti įvykių sekos, kuri sekė paskui. Ar ji bent minimaliai buvo atkutusi visą ko metu? Vargu. Organizmo savisaugos mechanizmas nebūtu leidęs net prisiminti, jei tai būtu akimirką trūkęs prasimerkimas. Ji prarado absoliučią laiko nuovoką, negalėdama pasakyti ar tai tebuvo tas pats užsitęses penktadienis, ar nuo įsimintinoa sprogimo bangos  praskriejo ištisi mėnesiai. Kas yra absoliučiai tragiška, bei verčia pėstu pasistoti kiekvieną plaukelį.  <…>
Tankios, natūraliai ilgos blakstienos šiek tiek suvirpėjo, kuomet bandydama prasimerkti tamsiaplaukė buvo priversta ir vėl stipriai sumerkti akis dėl ją pasitikusios nedėkingai ryžkios šviesos. Skausmingas atokvėpis išsiveržė pro putlias, šiek tiek sausokas josios lūpas. Jausmas buvo toks, tarytum ji būtu pakibusi ore, bei į kiekvieną odos lopinėlį susmigusios adatos. Fone skambantys atgarsiai taip pat prisidėjo prie kūną užpildžiusio sukrėtimo. Kažkas raudojo, kažkas klegėjo, kažkas dainavo… Tai priminė beprotnamį, kuriame atsidurti nenorėtu ne vienas. Pabandė atsimerkti dar kartą ir akių obuolius ir vėl pasitiko ryški, atrodytu dūrianti šviesa. Gulėjo ant medicininės lovos krašto, todėl akimirka kuomet privertė save pasisukti, nedėkingai nukrito ant šaltų grindų. Sudejavo, smūgis nors ir nebuvo žalojančiu, tačiau vienareikšmiškai nemaloniu. Kūną maudė po kaži kada vykusio užsiliepsnojimo. Nors moteris ir vertėsi per save, kad tam jausmui nepasiduoti.

– Aš žinau kad pažadėjau daugiau tavimi neabėjoti, bet privalai būti su manimi atviras. – Prisiminimai smogė kone akimirksniu: neprašyti, tačiau tuo pačiu metu atsakantys į pasąmonės klausimą, kurio gražuolė baiminosi paklausti net savęs pačios. Tai nebuvo Desmond’o Abberline “darbelis”. Nemirtingasis pernelyg puikavosi savimi pačiu, kad veiktu netiesiogiai. Juk jei jis slypėtu už visos šios protu nesuvokiamos įvykių sekos, jis jau ne kartą būtu stojęs akis į akį su Arabella. Jis mėgavosi (tiek emociškai, tiek seksualizuotai) tuo, kokias jausenas kėlė gražuolės kūne. Jos jaučiama baimė, bandymas beviltiškai priešintis vertė jo špempeliaus galvutę šlapti. Pasąmonė netrūko materializuoti tik ką iš miego prabudusį Aaron’o veidą. Jis žinojo esti neišvengs klausimų lavinos iš savo karšto kraujo turinčios “sugyventinės”. Arabella nebuvo iš tų, kurios tyliai laukia tai kas bus toliau, ar kai pašnekovas pagaliau prisiruoš atskleisti savo kortas. Ji greičiau išves iš proto, išskaldis indus po visus namus, bet privers prabilti. Jis perbraukė delnu per savo neatkutusį nuo ilgo miego, veidą. Jis nenorėjo dalintis su ja pastarosios paros įvykiais. Nors ir suprato esti palikti ją “in the dark” buvo absoliučiai kvaila. Farley kad ir kaip būtu norėjęs apsaugoti savo išrinktąją nuo visų ir visko, žinojo kad tai kone neįmanoma. Ir ji turi būti pasiruošusi, jei kartais nutiktu taip, kad jo šalia nebūtu. Ir ne, nereikia manyti esti hellhound matė ją kaip trapią gėlelę, kuri negali apsiginti pati. Anaiptol. Tačiau kad ir Kokia savarankiška, vietomis per daug užsipyrusi ir feministiška Arabella galėjo atrodyti, jis buvo jų sąjungos “galva”. Toksiško vyriškumo atspindys, kuris trokšta kad jai nereikėtu priimti sprendimų liečiančių stabilumą, saugumą ir net tuos pačius finansus. Kaip be pasukus, Diaz buvo absoliučiai kitokia, nei moterys, prie kurių buvo pratęs kontrolės pavadžio paleisti nesugebantis Farley. – Turi man pasakyti kas nutiko. Kitaip ir manęs naudos bus ne daugiau, nei iš interjero detalės. – Ji stengėsi kalbėti ramiai, nors pastebimas susierzinimas vienaip ar kitaip atsispindėjo josios balse. Aaron’as nebuvo iš pasiuodančių tipo, tačiau kažkas vis tik privertė jį prabilti. Jo pastabumas detalėms nestebino, vyras buvo puikus savo paties pasiekimų pavyzdis. Kuomet pasidalino ne vien bendriniais tos nakties įvykiais, tačiau ir detalėmis, kurias kitas savo ruožtu tiesiog būtu nepastebėjęs: tatuiruotės, lokacija, netgi kvapai. Ir būtent minėtos detalės neleido jai pasidaryti klaidingas išvadas, esti už visko stovi jos “didžiausias košmaras”. <…>

– Aaaghr… – Pro putlias tamsiaplaukės lūpas prasiveržė dar viena skausmo aimana, kuomet ji pabandė delnais atsispirti nuo šaltų grindų. Fone vis dar skambėjo tarpusavy nesuderinti garsai. Nepriklausomai nuo kurių, labiausiai ausis rėžė įkyriai skambanti daina. Kažkas smaginosi? Tamsus, kone juodos spalvos josios žvilgsnis desperatiškai perbėgo per aplinką. Aplinką kuri tam tikra prasme priminė palatą: baltos spalvos sienos (psichologinis ėjimas, i gotta tell), lova, visai ne improvizuotas tualetas ir krūvelė knygų. Vienintėlis dalykas, kuris kone iš karto atkreipė josios dėmesį, buvo sandariai uždarytos durys. Kone keturiomis ji privertė save nuroplioti prie minėto objekto. Aišku, manyti kad šios nebuvo uždarytos, buvo aukščiau kvailumo. Tačiau nepabandyti būtu buvę tiesiog neatleistina. Kumščiu ji stipriai trenkė per metalinę jš dangą. Be duslaus dunktelėjimo nepasikeitė absoliučiai niekas. Rankenos iš vidaus nebuvo. Lygiai taip pat, kaip ir degių objektų, galėjusių jai suteikti galimybę ir vėl pabandyti iš savęs ištraukti hellhound’iškumą. Krūptelėti privertė ne vien nutilusi daina, tačiau netrūkus pasigirdęs tas pats balsas. Vyriškas, žemas ir šiek tiek hipnotizuojantis. Ji nematė sklindančio balso šaltinio, negalėjo net sutapatinti jo su kuo nors, ką buvo sutikusi savo gyvenimo kely. Jis buvo svetimas, tačiau dėl kažkokios priežasties jautėsi “so fucking right”. Akimi nematoma energija tam tikra prasme virpino visą jos kūną, kėlė jaudulį. Todėl pradėti komunikuoti galėjo būti katastrofiška klaida. Kitą vertus, kažkokio kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Nepanašu kad kažkas, kas buvo atsakingas už šį kalinimą, paliko silpnas vietas, kurias būtu galima pramušti kumščiu. Intuityviai Arabella prišliaužė prie ventiliacijos angos, palinko arčiau grindu, savo tamsiomis garbanomis nuklodama sau “pagalvę”. Pro groteles nesimatė absoliučiai nieko, tačiau ji visgi stengėsi įžiūrėti bent šešėlius.
– Kas tai per vieta? – Gana paikus klausimas, kuomet viskas buvo it ant delno. Menamas “Hamletas” privertė tamsiaplaukę trumpam pasisukti į tą krūvelę knygų, kurios buvo paliktos jai. Negi kiekvienas, kuris buvo patalpintas į improvizuotas palatas, turėjo analogiškas sąlygas? Ji ir vėl pasisuko grotelėlių link. Trūko natūralaus, žmogiškai fizinio kontakto. Todėl, smalsumo vedama, gražuolė vienos rankos pirštų pagalvėlėmis prisilietė prie metalinės dangos. Nenutiko absoliučiai nieko, nepaisant to, kad viltingas gražių jos akių žvilgsnis vis dar kabinosi į tamsą.
– Bella. O tu, kuo tu vardu? – Būtu pasakiusi daugiau, tačiau čia pat sulaukusi iš piršto laužto komplimento, nesusilaikė nuo lengvos, jos veide sušmiežavusios šypsenos. – Arba tave apgauna tavo sugebėjimai ir iš tiesų esu raupsotas banginis, kurį buvo būtina paslėpti nuo viso likusio pasaulio… Kaip kokią Hanos Montanos erą. – Kvailas juokelis, tačiau ir aplinkybės geram humoro jausmui nebuvo pačios tinkamiausios. Tamsiaplaukė šiek tiek sulenkė savus antakius, pabandydama tuo pačiu metu kaip galima patogiau atgulti. Nagai brūkštelėjo per groteles ir ji nutilo. Galbūt buvo kaltas suvokimas, galbūt ji tiesiog pasidavė desperacijos akimirkai. Juk jei čia ji buvo tik kelias valandas, viltis esti jos pasigęs ir suras dar turėjo vietos būti. Bet jei ji čia buvo neaišku kiek ilgai, reiškia kad reikalas dvokė. Arba surasti ją, atsekti galimai paliktais pėdsakais nebuvo galima, arba… niekam tiesiog nerūpėjo. Sukando dantis, leisdama sujudėti sausgyslėms. Ir perskaitęs jos tylos priežastį, vyras ir vėl prabilo, priversdamas ją ir vėl pažvelgti į groteles.
– Tikriausiai vos gimusi aktyvavau savy kažkokį geną sukeliantį fetišą visokiems šlykštiems sadistams. Būtu juokinga, jei nebūtu taip kraupu. – Tai buvo atsitiktinė užuomina į tai, kad analogiškomis aplinkybėmis buvo apdovanota jau ne pirmą kartą. Atsikvėpė, leisdama suprasti kad jos veide tai akimirkai buvo ir panikos keliama šypsena, ir kažkoks tvirto stuburo reiškinys. – Ei… Nemanai kad kviek pesimistiška kalbėti apie suplanuotas pabaigas? Nežinau kaip tu, tačiau aš dar planuoju ištrūkusi iš čia vienu gurkšniu ištuštinti gero konjako taurę ir į savo karstą įvaryti tą ypatingai retai norimą “vynį” aka cigaretę. – Pūse lūpų šyptelėdama, gražuolė pasisuko ant šono. Taip, taip buvo kur kas patogiau. Pritilo, tačiau vien tam kad sugebėtu parinkti labiausiai tinkamus žodžius. Ji buvo gabi palaikyti pokalbį net ne su savo “sluoksnio” (elito) personomis. Kažkas apie čiauškėjimą būta žavaus. Ji mokėjo ne tik kalbėti, bet ir klausyti. Ir jei pašnekovas, kuris priešingai nei kiek toliau sklindantys garsai, atrodė savame prote, usiminė apie savo planus, kodėl gi būtu verta atsisakyti juos išgirsti? – Bet jei tau tai svarbu… Pasidalink. Nors galiu ląžintis, kad galėsiu gana greitai pakeisti tavo nuomonę. – Įdomu, tačiau pokalbis apie “nieką” privertė akimirkai pasimiršti, pasiduoti pažinčiai, kuri atrodė buvo geriausia, kas nutiko per pastarąjį laiką. Keista, tiesa? – Aš… Prieš atsibudusi čia, buvau ne viena. Mano draugas buvo stipriai sužeistas. Ar. Gal tu girdėjai ką nors? – Neatsitiktinai ji nuleido akis į savo dabartinę aprangą, o tiksliau medicininius naktinius, kurie patogūs buvo tik tuomet, kai juos vilkintis asmuo buvo guldomas ant operacinio stalo.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Vargu ar jis į visą situaciją žvelgė perdėm lengvabūdiškai nors ir negalėjo pasinaudoti savo pranašumais. Idealiai atlikęs namų darbus Erik'as žinojo kaip tinkamai jį pažaboti. Visai kaip ir kone kiekvieną subjekatą, kurį laikė savo "kančios namuose". Optimizmo dėl to tikrai neprarado. Galva raibo nuo prisiminimų kiek kartų į nepavydėtinas situacijas buvo įkliuvęs iki tol, ir po velniais, kiekvieną kartą pavykdavo išsisukti. Nebūtinai nenukentėjus. Tad kodėl šis kartas turėtų būti kitoks? O kartas tikrai buvo kitoks. Juk dabar iš tikrųjų liko vienas. Be mylimo, be sąjungininko. Vienas. Atsiduso. Apmąstymus pertraukė garsi, skausminga ir moteriška aimana, išleista visai netoliese, gretimoje palatoje. Nepažįstamos personos dar neapleidusi kovotojo dvasia sukėlė kiek ironišką šypsenėlę. Nutilo garsus beldimas ir įsivyravo tyla, kurią Arabella užpildė mintimis. Atgauti sąmonę ir suprasti, kad esi įkalintas tikrai nėra malonu. Dar nemaloniau yra suvokti, jog vis dar nesi paruošęs tobulo plano, kuris turėtų potencialo visą situaciją pasukti visai kitokia linkme. Turint omeny, kad paskutinis jo pašnekovas galimai pasimyrojo dar šiandien (o kaip kitaip paaiškinti tai, kad jo palatą užėmė naujas tyrimų objektas), nusprendė šios detalės naujai pažįstamajai neatskleisti.
- Kažkur po šį kompleksą šlaistosi vienas prižiūrėtojas,-pradėjo puikiai akonponuodamas Arabellai savo liežuvio laisvumu bei draugiška, malonia iškalba, kuri pridavė empatijos, žmogiškumo, artumo ir bendrumo jausmo, iliuzijos, neva didelėje bėdoje nesi paliktas vienas, nes netoliese kažkas išgyvena kažką panašaus,-Vokietis, šlykštūnas, grynas nacis. Jis šią vietą meiliai vadina "Freudenhaus", nes yra sadistas. Aš ją pavadinčiau tokiu pat meiliu "Schlachthaus". Pavadinčiau ją skerdykla,-nuskambėjo šiurpokai, bet mieliau ir neapibūdintų. Lindėjo čia keletą dienų ir per jas patyrė platų diapozoną eksperimentinių kankinimų. Jį šaldė, degino, smaigstė, pjaustė, esant samoningam atliko skrodimą ir išlupo dalį vidaus organų, be kurių jo padermės atstovas gebėjo funkcionuoti puikiai, nelyginant galėtum vidurius prikišti vata ir tai rezultate mažai ką keistų. Todėl atsižvelgdamas į tai, kad šalimais kalėjo dailiosios lyties atstovė tikėjosi, jog jai to patirti kažkokiu būdu neteks. Ji atrodė miela. Prunkštelėjo palytėtas merginos sąmojo.
- Man atrodo jeigu jiem būtų pavykę tokį egzempliorių nučiupti mus visus būtų paleidę, nes niekas jam neprilygtų. Tavo gražus vardas, Arabella. Malonu susipažinti,-neprisistatė čia pat pats vien tik todėl, kad tiesiog pamiršo. Balsu išreikštas savirefleksija spinduliuojantis Diaz apmąstymas privertė nepiktai urgztelėti. ,-Šiuo metu, ko gero, esu vienintelis dar neišprotėjęs galimas tavo pašnekovas, todėl primesiu sau garbę ir įsivaizduosiu, kad tau rūpi mano nuomonė,-vyras pritilo ir kiek sužiugždėjo prisiplodamas dar arčiau ventiliacijos angos grotelių. Kai prabilo buvo balsą prislopinęs iki tiek, kad Arabella jį sunkiai, bet girdėtų,-Nukreipk mintis ne į desperaciją, o pyktį. Arba keršto troškimą. Nes kai iš čia išeisim, o mes iš čia išeisim, nušluosim viską iki pamatų. Ar girdi mane?-nuožmus tonas paskendo neilgoje tyloje, kurią tuojaus užpildė viltinga merginos fantazija,-Gražu klausytis tokių žemiškų norų. Gyvenau per ilgai ir per nuobodžiai, kad kažkas tokio malonumą sukeltų ir man, bet... Nenoriu tavęs išgasinti, bet kalbėsiu nuoširdžiai. Labai tipiškai bei banaliai svajoju apie storą, išpampusią veną, į kurią galėčiau suleisti iltis. Ši mintis mano galvoje užima didžiausią vietą, kad jau niekas nesiteikia manęs dorai pamaitinti, o tik pameta sintetinio kraujo, kurio neįmanoma praryt, buteliuką,-pasinėręs į dialogą bent trumpam pasijuto nutolęs nuo savo didelių fizinių problemų. Primiršo žvėrišką alkį, silpnumą, kuris veržė kiekvieną apnuodyto kūno colį, skausmą, be galo lėtą regeneraciją po kankinimų... Nepasidalino. Spekuliuoti savo mirties tema būtų gal ir ne visai taktiška Diaz išreiškus rimtą susirūpinimą jai svarbiu asmeniu. Žinojo negalys pateikti jokių gerų žinių. - Įtempus ausis čia galima prisiklausyti įvairiausių dalykų. Sukonkretink klausimą. Ar tasai tavo draugas vampyras? Vilkolakis? Hibridas? Jie mus rūšiuoja. Pavyzdžiui, šiame, sakyčiau, sugriežtinto rėžimo korpuse esame tik dviese. O tai leidžia man manyti, kad kažkuo esam panašūs. Jei nebūčiau toks nusilpęs gal ir atsakyčiau kuo,-negalėjo per storą, metalu ir gelžbetoniu grįstą sieną Arabellos pajausti taip, kaip galėtų pajausti ją būdamas bent patenkinamoje formoje. Jutimai prislopo. Negirdėjo širdies plakimo, kraujo jos gyslomis kelio,-Prieš tai įsitikinau, kad girdėtum mane, net jeigu šnabždėčiau, todėl dabar kalbėsiu lėtai ir tyliai, gerai?-mikliai peršoko ant temos, kurios reikšme suabejoti nedrystų nė vienas iš jų. Nutilo, leido Arabellai pasiruošti ir susikaupti,-Negaliu tiksliai pasakyti kas tavęs laukia per artimiausias dvylika valandų, bet tave nusives, o kai nusives - kankins ir spaus iki maksimumo, kad ištirtų tavo unikalumą bei jo ribas. Jei pateksi į operacinę...-sulig šiais žodžiais sudiegė sugyti nespėjusį pjūvį, prasidėjusį ties saulės rezginiu ir pasibaigusį ties bamba,-...ir jei neprarasi sąmonės, pamėgink nugvelbti medicinines žirkles arba skalpelį. Šiek tiek atsitrauk ir pažvelk į ventiliacijos groteles,-padarė lygiai tą patį, apžvelgęs varžtus jųjų kampuose, kuriuos pasistengus, su tinkamu įrankiu būtų įmanoma atsukti,-Korektiškai nenuskambės, todėl iš karto atsiprašau, bet jei esi smulki, manau galėtum pralysti. Prieš tave buvo atvedę tokį vyruką, kurį pabandžiau įkalbėti "Pabėgimo iš Šoušenko" stiliumi su skalpeliu, kurį jis sėkmingai nugvelbė, praardyti sieną, išsilupti elektros laidą, sukelti trumpą jungimą ir sugadinti palatos duris, kurios yra absoliučiai mechanizuotos, bet...-karčiai atsiduso,-Suknistas gelžbetonis. Būdas pasprukti iš čia tikrai yra. Ir aš ketinu jį su tavo, Arabella, pagalba rasti.



PRIEŠ PUSANTRŲ METŲ: Fone kalė atitinkamos nuotaikos muzikiniai takeliai, kuriuos keitė prie pulto stovintis vaikinukas. Žemi dažniai liejosi su improvizuotame narve vykstančia antgamtinių būtybių kova iki mirties, žiūrovų liaupsiais ir aplink juos besisukančių pusnuogių “manekenių” klegėjimu. Įsiliedama į jauniausios kartos Mikaelson’ų gretas, Arabella buvo supažindinta su kiek kitokiais “pasilinksminimais”, nei kad ši buvo pratusi iki šiol. Jackson’as aiškiai ieškojo sau galo, o galbūt Tokiu principu malšino emocinį skausmą dėl patirtų traumų, su kuriomis sugyventi taip ir nepakako jėgų. Kaip be pasukus, mėnesius, o galbūt net metus trūkę kankinimai, nėra pamirštami netgi tuomet, kai po tavo laisvės susigrąžinimo prabėgo ne vieneri metai. Jis nebuvo linkęs kalbėti apie tą savo gyvenimo laikotarpį, net jei tai niekam nebuvo paslaptimi. Nuo Abberline sadizmo nukentėjęs buvo ne vienas, tačiau tik vienetams pavyko išnešti sveiką kailį. Jei ne asmuo, kuris palaikė draugiją tamsiaplaukei, greičiausiai jauniausias iš Mikaelson’ų būtu kankinamas iki pat šiol. Tikriausiai sadistams tai kelia dar didesnį malonumą, kad jie gali daryti absoliučiai viską su asmeniu, kurio pasiekti teoriškai turėtu būti neįmanoma. Ant nedidelio, žemo staliuko buvo sustatyti gėrimai, išskaidyti keli kokaino takeliai, pakelis su “specialiomis” tabletėmis. Vienas tamsiaplaukės aukštakulnių padas rėmėsi į staliuko kampą, kuomet ji patogiai sukritusi į foteliuką išlaikė savo tamsių akių žvilgsnį į ringą, kuriame Jackson’as maitojo savo oponento veidą iš žmogiškų šio konturų palikdamas ne ką daugiau, kaip iš mėsmalės iškritusį faršą. – Žinai, pas mane ankščiau irgi taip buvo. Sušiktas “Džiumandži” žaidimas. Turėjau tiek šlamančių, vos vos susimokėti už stogą virš galvos, vaistų dozę ir maistą. Ir vienus nudrožtus konversus visiems gyvenimo atvėjams… – Kaip bebūtu keista, nei vienam iš Petrov’ų bloodline niekas nebuvo paduota ant sidabrinio padėklo. Noo pat gimimo, laukė: skurdas, kova už gyvenimą, vienas ant kito lipantys išbandymai, vienas šūdas keičiantis kitą. Jie buvo laužomi paties likimo vardan to, kad ilgainiui išmoktu išlikti. Bet kokia kaina. Šiek tiek susiaurino akių plyšius, pagaliau veidą pasukdama taip, idant susidurtu su Anthony’io į ją nukreiptu žvilgsniu. Po Aaron’o dingimo buvo praėję beprotiškai ilgi du mėnesiai. Jis grįžo, įsikibęs į savo buvusios, besilaukiančios sutuoktinės porankę. Teigiantis kad Bella buvo šio klaida, nutikusi dėl per siūles tuo metu barškėjusios santuokos, silpnumo akimirkos neištikybė, kurios jis net nepamena. Kad po patirto “nelaimingo nutikimo” Richard’o Lockwood suėmimo metu, atkutęs ligoninės palatos sienuose, jis nusprendę duoti antrą šansą savo šeimai. Sušiktas jausmas… Tai buvo pirmasis kartas, kuomet atvira ugnimi rūsenusi josios širdis patyrė pirmą plyšį. Tokiomis aplinkybėmis, patarėja iš jos buvo labiausiai netinkama. Bet kitą vertus, abu Mikaelson broliai nelabai gabūs buvo priimti teisingus sprendimus vengiant asmeninių nesėkmių. Visi iki ausų buvo paskendę šūduose. Ir kažkodėl tai guodė, esti ne tik tau blogai.
– O dabar pasižiūrėk į visus. Snūkiai išpampę nuo gero maisto, brangaus šampano, po subinėm prabangūs ratai, o tuštuma tai niekur nedingusi. Todėl kad “babkėm” jos neužpildysi, net jei jų turi daugiau nei pajėgtum išleisti. Svarbiausio nenusipirksi, neturi tai kainos. Supranti? Aš tau parodysiu. – Prunkštelėjo, pasišlykštėdama savo pačios pastebėjimu. Žandikaulį sulaužęs smūgis ir skambios ovacijos perrėkusios muziką. Tony’s įsimetė vieną iš savo “specialių piliulių”, kuomet šio pašnekovė pasinaudojo penkiasdešimtinės “šiaudelių”, miltelių kiekį sumažindama vienu takeliu. Matė kaip prie pat narvo stovėjusios Emily pečiai šiek tiek nusileido, imituodami palengvėjimą. Galėjo tik įsivaizduoti koks tai jausmas, kuris buvo užpildęs tos patrauklios moters vidurius. Tačiau niekas niekada ir nesakė kad pasaulis yra gražus. <…>


– Tik vienas? – Natūralus klausimas, turint omeny kad tai nuskambo veik surealistiškai. Kitą vertus, buvo daugiau nei akivaizdu esti visa saugumo sistema nebuvo nukreipta į žmogiškuosius ištėklius. Žmonės paperkami, apgaunami ir sumanipuliuojami: ypatingai vyrai, ypatingai gražios moters kompanijoje. To paties negalima pasakyti apie gelžbetonį ir aplinką kuri yra kruopščiai ir specialiai sukurta tam, kad sulaikyti tam tikrą padėrmę “narvely”. Kad ir kas stovėjo už viso šio “objekto”, nebuvo iš tų, kuriuos apgudrauti būtu galima analogiškai pirštų spragtelėjimui. Tamsiaplaukė ir vėl privertė save pasukti galvą taip, kad galėtu dar kartą apžvelgti aplinką, jau prie ryškios šviesos priprantančiomis akimis. Nebuvo absoliučiai nieko, nei menkiausios užuominos į tai, kuo būtu galima pasinaudoti vardan sėkmingo ištrūkimo iš šios vietos. Vietos, kuri šiurpino fone netylančiais garsais ir tuo, kaip aplinką apibūdino nepažįstamasis pašnekovas. Šiek tiek išlinkę josios antakiai aiškiai demonstravo pasimetimą, frustraciją ir niekur nedingusį skausmą.
– Skamba kaip šiuolaikiška koncentracijos stovykla tiems, kurie yra kažkas daugiau nei kaulų ir mėsos maišai… – Nuskambo atitikamai šiurpiai, kaip ir už grotelių buvusio pašnekovo peizažiškai išreikštas šios vietovės “šeimininko” apibūdinimas. Sugėlė krūtinę, galbūt todėl kad buvo baisu. Galbūt todėl, kad praėjusi marias visokio mėšlo, ji dar nei karto nebuvo patekusi į tokią pavojingą, veik mirtiną padėtį. Pasigirdo sunkus atokvėpis, kurį netrūkus pasėkė tai, kad tamsiaplaukė ir vėl prikišo savo dailių bruožų veidelį kuo arčiau ventiliacijos sistemos grotelių, pro kurias nesimatė absoliučiai nieko. Tačiau žmogiškasis instinktas tiesiog reikalavo bent tokio artumo. Jo balso tempras, tas pats primestinis lengvabūdiškumas ramino. Vertė jausti, it ne viskas dar prarasta, nepaisant to, kad nepažįstamasis rinkosi ne pačius malonybiškiausius žodžius. Tai kad būdamas čia ilgiau, nei ji, jis vis dar nepalūžo, neprarado vilties, tikslo troškimo, užkrėtė. Nors blaivus protas, baimė ir elementarus įspaudimas į kampą, natūraliai parazitavo sąmoningumą. “Skerdykla”, – ji pakartojo tai savo pačios mintyse, neatsitiktinai atsiminusi kaip atrodo pažinoto hibrido kūnas, po visų sadistinių žaidimų, kuriuos jis praėjo būdamas kalinamas Abberline. Sunku įsivaizduoti ką Tokio polėkio asmenys gali padaryti tau, jei natūraliai regeneraciją patiriantis hibridas, buvo sužalotas amžiams. Fiziškai, emociškai ir netgi netekęs “žvėries” dantų. Mentaliai ji stengėsi atsiriboti, apsistatyti sienomis nuo minties, kad visą tai laukia ir jos. Lūpos suvirpėjo, tačiau Diaz sudėjo visas turėtas pastangas, vardan to kad neparodyti besiveržusio silpnumo. Ne dabar. Ne tokiomis aplinkybėmis. Eilinis bandymas, kuriuo jis pasistengė šiek tiek išderinti aplinkybęs, privertė ją ne vien atsikvėpti, tačiau tuo pačiu metu ir pasidabinti šiokia tokia šypsena. Kad ir kas slypėjo už patrauklaus, vyriškai žemo balso, tai toli gražu nebuvo pirmas kartas, kuomet jis kalbėjosi su dailiosios lyties atstove. Tam tikras charizmos užuomazgas pagauti nebuvo sunku. Nors tai ir nebuvo geriausias laikas, ar tuo labiau vieta. Bet velniai nematė, jugi gyvename tik kartą, tiesa? – Ei? – Sunku pasakyti kodėl būtent užsikabino už konkrečios vietos kontekste, tačiau pajuto didžiulį norą savas mintis išreikšti balsu. – Kad ir kiek visas šis košmaras tęsis, pažadėk kad pasistengsi neišprotėti, gerai? Nemanau kad sugebėsiu susikoncentruoti į “Hamletą”. – Jei ne atitinkama intonacija, būtu galima priimti tai kaip savanaudišką ir vienpusišką kalbą, tačiau taip nebuvo. Kažkas visu vidumi vertė ją kabintis į plonytį šiaudelį, balsą už grotelių, kuris galėjo būti priešas kuris ją į savo pragaištingą ugnį pritraukė it kokią besmegenę plaštakę. Tolimesni jo žodžiai nuskambo tyliau, todėl jai teko labiau susikoncentruoti, balsą prasileidžiant ne vien per savo klausos organus, tačiau ir per visą savę, visas nervines galūnėlęs. Užsimerkė, ta nelemta balta šviesa siaubingai blaškė. Jo tariami žodžiai pasiekė ją, tačiau vietoje to kad sulauktu pritarimo, kuris dabar čia buvo reikalingas, ji nutilo. Pasivirtusi taip, kad atgultu ant nugaros, ji įsmeigė akis kažkur į viršų. Ne tik sienos, grindys, bet ir lubos buvo baltos spalvos. Keista pagalvojus, tačiau tokia uždara patalpa, balta spalva gali išvesti iš proto bet ką.
– Girdžiu… – Jos Trumpas atsakas nešė su savimi abėjones. Ne todėl, kad ji nebūtu patikėjusi tokia įvykių seka. Tiesiog, kiekvienas kartas, kuomet ji pasiduodavo pykčiui, atėmė iš jos žmogiškumo dalelę ir tai siaubingai gąsdino. Ji nenorėjo kartoti nei taip vadinamos savo tetos likimo, nei neseniai “iš niekur atsiradusios” sesers.
– Aš negaliu. Man baisu. – Gana netikėtas prisipažinimas. – Nesuprask klaidingai, man baisu dėl to kokia tampu, kai per save persileidžiu pyktį ar nevaldomą keršto troškimą. Nuo to nukenčia visi, kas atsiduria mano kely… Aš negaliu sustoti, negaliu savęs suvaldyti. Kad ir kaip idijotiškai ar marveliškai tai skamba. – Užvertė akis ir pati supratusi ant kiek niekus kalba. Juk renkantis mažesnį blogį, geriausia dabar būtu tam pasiduoti. Juk iš tiesų, tokioje vietoje vargu ar šmirinėjo tyros sielos, nieko neprasikaltusi persona. Galbūt kalti buvo ne sadistiniai sumetimai, o didelių pinigų troškimas. Bet. Pasigailėjimo nebuvo vertas ne vienas, užtad pasėkmės… Vat jos tai smogtu stipriai ir užsitęstu ilgai. Tik klausimas, ar ji buvo tam pasiruošusi? Ne tik pasąmonėj. Dar viena akimirka tylos, ir ji staiga ir vėl prakalbo, dabar jau analogiškai jam, tyliai. – Jei tai taps neišvengiamybe. Ar gali pažadėti kad pasirodysi esąs užtektinai gudras ir mane sustabdysi? – Ji ir pati nesuvokė kiek daug informacijos atskleidė apie save. Ne tą dalį, kuri buvo svarbi Hellner’iui, kuris ją laikė čia vardan smalsumo, bei noro atkeršyti Farley. O tą, kuri buvo tiesiog Ji. Klausyti tikriausiai vampyro (mat vilkolakiai, nebent aišku jie hibridai neturi troškulio kraujui)  nebuvo nei sudėtinga nei kaip nors koktu. Ji nebuvo gimusi vakar, kad pagalvojus apie tai kad nemirėlis pasisotina krauju, verstu ją iš šleikštulio kyštelėti liežuvį. Tuo labiau, tokį pasimaitinimą tiesiai iš kito asmens jau buvo mačiusi ne kartą, kuomet gana glaudžiai saveikavo su Mikaelson’ais.
– Kiekvienas turi savo narkotiką, nuo kurio yra priklausomas. – Šyptelėjo. Tikrai neketindama pasisakyti balsu tai, nuo ko buvo priklausoma pati. Ir tai nebuvo nei jos prieš tai išreikštas noras šlakeliui tauriojo gėrimo, ar tai šlykštokai, tačiau kartais būtinai cigaretei. Gėdingai nusuko akis, šiai akimirkai tikrai pasidžiaugdama tuo, kad nėra šalia pašnekovo, ir jis vien iš jos kūno kalbos, negali išskaityti dalykus, kuriuos ji verčiau pasiliktu sau. Mat, kaip sava gerbiančiai moteriai… Tai kiek gėdinga. Ar bent jau taip manė pati Diaz. – Pasiūlyčiau savo, jei pažadėtum nenugriaužti man rankos. – Pašmaikštavo, tam tikra prasme dabar likdama šiek tiek patenkinta savo humoru. Nebuvo labai puikiai supažindinta su kraujasiurbių hierarchija. Galėjo pasakyti tik tiek, kad iš savo pažįstamų, tik Anthony absoliučiai nepasisotindavo sintetiniu krauju. Kuomet jo brolis laikėsi griežtos dietos, kas reiškė kad neturėjo nei galimybės, nei polėkio suleisti dantis į odą. Kaip asmuo, kuris šaltakraujiškai, ne kiek ne antgamtiškai paleido kulką priešui į kaktą… Ji neturėjo ne menkiausios teisės teisti tų, kurie vardan savo išgyvenimo, maitinosi kitaip. Tokia jau yra tos “laukinės gamtos” grandinė. Tu jos napakeisi, nepriversi liūto maitintis ramunėlėmis. Tai kad nepažįstamasis taip ir neprasitarė apie savo planus baigčiai, nepraslydo pro jos ausis. Tačiau nesumojo paklausti dar kartą, tikriausiai supratusi kodėl jis atsisakė šios minties. Juk tolimesnė kalba galėjo reiškšti tai, kad bičiulis su kuriuo buvo Arabella jau seniai papildęs mirusiųjų gretas. – Žmogus. – Opa. Na žinoma, labai įtemptai pagalvojus, Hellner’is tikrai galėjo paimti jį ir išbandyti ant jo kokius savo išrastus serumus. Bet kitą vertus, jei jis sugebėjo į savo “tvirtovę” pasiimti gana stiprias būtybęs, kas jam maišė tokius triukus daryti kaip kasdienį dantų valymą?
– Apeinant šaradų žaidimą, jau dabar galiu pasakyti kad turime vieną, labai didelį skirtumą. Man nėra reikalingas kraujas, kad gyvenčiau amžinybę… Bet manau kad esi teisus. Kiek laiko tave čia laiko? Atleisk. Kvailas klausimas, aš ir pati nežinau kiek esu čia. – Paskatinta šiek tiek atsitraukti, tamsiaplaukė sukluso. Jos dėmesį netrūkus atkreipė paminėti varžtai. Vien tik iš natūralaus smalsumo, į vieną jų tarpelį kištelėjo nykščio nagą. Pasukiojo, vien tam kad įsitikinti tuo, kad šis nepajuda iš vietos. Atsiminė kad kadaise youtube buvo mačiusi “DIY” tipo filmuką. Verdiktas vienas: filmukuose tai atrodo ženkliai lengviau. Tuomet smogė suvokimas, “tave nusives”. Paminėti bandymai, operacinė sustingdė kraują jos gysluose, privertė hiperventiliuoti. Ne, ne tiek dėl savęs, o dėl pasėkmių kurios gali būti kur kas labiau siaubingesnės. Kas jei jie atliks bandymus ant jos, perspaus ir suras būdą kaip sunaikinti. Bet kadangi josios gyvastis pasirodys užtektinai įdomi, žengs kitą žingsnį? Ne, neatakos Aaron’o, nes jis stipriausia hellhound apraiška. Kas jei jie pasiims Jared’ą? Ir kadangi jis negalės pasipriešinti… Ne. To negalima leisti. Privertė save susimerkti, tačiau tik tam, kad sugriaužti savo kylantį temperamentą. – Turi būti kita išeitis. Negaliu leisti kad Jie mane išsivestu… – Herojiška ir buka tame pačiame kokteilyje. Privertė save ir vėl pasukti galvą: metalinė lovą, kurios be įrankių tikrai neišardys. Knygos, kurios tikrai nieko neduos prieš metalinį varžtą. Išvietė, irgi ne pats geriausias pasirinkimas, tuo labiau ji neturi tiek jėgos, kad sugebėtu šią išskaldyti ir iš ten ištraukti tvirtesnę medžiagą. Jis paminėjo asmenį, kuris buvo čia prieš ją, ir tai privertė Diaz šiek tiek susiraukti. Jei ši palata netrūko tapti laisva, vadinasi… …vadinasi tam asmeniui nepasisekė. Arba pasisekė, mat kur kas geriau nudvėsti, nei amžinai tūnoti narve, kurį krato sadisto rankos.
– Jei man pavyks. Kai, man pavyks… – Neišbangdama savo kalbos, tamsiaplaukė pagaliau nukreipė savo akis į tą akinančiai baltos spalvos šaltinį lūbuose. Ledinės, į lūbas integruotos lemputės. Jei ne kartą perdėgusi lemputė virtuvėję, kuomet ji buvo viena. Tikrai niekada nebūtu pagalvojusi apie tai, kad lemputė yra tvirtinama ne tik dvišakiu jungikliu, tačiau ir palaikančiu tvirtos vėlos krengėliu. – Tikiuosi tavo planas turės tęsinį, ne tik tai kad tapsime vienos palatos kambariokais. Jei ką nors išgirsi, perspėk mane, gerai? – Bendradarbiavimas su nepažįstamuoju susiderino labai puikiai, turint omeny kad jam užteko pametėti jai mintį, kad moteris užsikabintu ir pabandytu bent kažką padaryti. Tam tikra prasme, jis ją kūravo. Pakilusi nuo grindų, ji vis dar sunkokai judėdama, pasitraukė prie lovos. Pajudino. Velnio neštas daiktas buvo siaubingai sunkus, metalinis. Tikrai nepasidavė be didelių pastangų. Trūktelėjo dar kelis kartus, kol kulnais stipriai įsispyrė į grindis ir ji pagaliau pajudėjo. Iki lempučių kelias per lovos rėmą nebuvo toks sunkus. Todėl ji šiaip ne taip susitvarkė ir tvirta vėla jau buvo josios rankose. Nulipusi nuo lovos, ji nnusigavo atgal prie ventiliacijos grotelių. Kuris laikas nesakė absoliučiai nieko, tačiau iš silpno kraujo kvapo buvo galima suprasti esti sukdama varžtus su netinkamu prietaisu, ji susižalojo pirštus. Tylėjo it vandens prisėmusi. Ir po gerų dešimties minučių pasigirdo pasidavusių grotelių garsas.
– Eurika… – Netinkamas žodis, bet vienintėlis kuris pasipuolė ant liežuvio galo. Anga kuri jai atsivėrė buvo aptraukta voratinkliais ir kažkokiu nemaloniu kvapu, kuris neužsiuodė iš karto. Ji buvo smulki, kas liečia kūno masę, tačiau toli gražu ne žemutė. Jei ne adrenalinas, kuris vertė skubėti, tikriausiai dar kuris laikas klūpėtu ant kelių ir bandytu priversti save ten įlįsti. – Andy Dufresne, gera buvo su tavimi susipažinti. – Jis taip ir nebuvo pasakęs savo vardo likimo draugei, negana to suteikė jai kone tobulą galimybę paminėti istoriškai kultinio filmo herojų. Panėrė į siaubingai ankštą ir tamsią ventiliacijos angą. Kad ir kokia liesa ji nebuvo, tačiau judėti taip buvo beprotiškai sudėtinga. Atrodė kad sutelkus net didžiausias pastangas, ji pasistūdavo nedėkingai ne daug. Ką kalbėti apie tai, kad išliko didžiulė rizika to, esti palatos buvo stebimos vaizdo kamerų, ir dabar bet kurią akimirką ją kas nors patemps atgal už kojų. Ir tuomet… Pažintis su tais kankinimais, apie kuriuos užsiminė nepažįstamasis ne tik kad taps neišvengiama, bet ir žaibiškai greita. Tuomet kai gražuolė šiaip ne taip pasiekė jo palatos pusės groteles, kruvinais pirštais į jų tarpelį tą vėlos gabaliuką. – Nagi ištrauk mane iš čia greičiau… – Supanikavo, nes pasirodė kad kažkoks parazitas ant jos užrepliojo. Net balsas atspindėjo tą nepakantumą.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

- Mhm,-myktelėjo greitai atsakydamas į Arabellos nusistebėjimą, -Aišku tų šūdžių čia šlaistosi ir daugiau, bet neteko su jais susidurti vien todėl, kad daugiausia laiko praleidžiu atsijungęs ar beveik atsijungęs,-paaiškinęs niauriai žvilgtelėjo į apvalias angas sienoje ties lubomis, pro kurias, vos tik to kažkam prisireikia, plūsteli smarkiai jį intoksikuojantys garai, kurių poveikio būta tokio stipraus, idant norėdamas išsivemti nepajėgė turinio nunešti iki metalinio tualeto - atributo, kuris čia stovėjo nepriklausomai subjektui iš jo naudos buvo ar visgi nelabai, -Manau toks ir panašus mėšlas vyko visados,-prabilo vėl toli nenukrypdamas nuo aptariamo komplekso temos, -Tik šis supratimas paveikia kitaip, kai pats tampi auka. Hunter eats hunter, right?-klausantis vien to ramaus, bet malonaus vyro balso buvo sudėtinga nuspėti kokią nuotaiką šnekantysis išgyveno. Juolab intonacijoje neikyriai sutviskėdavo subtili ironijos gaidelė. Juk galėjo įsivaizduoti daugybę problemų, į kurias galėjo patekti ir visgi tikrai nebūtų pagalvojęs, jog daug žalos jam padaręs (velniškai suktas) individas nešioja spalvingus aukštosios mados namų apdarus ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be penių bei rankų kremo. Viskas nutiko greitai. Pernelyg greitai. Jokios epiškos akistatos, žūtbūtinės kovos. Vieną akimirką jis įprastai leidžia laiką pamėgtais ir pažįstamais būdais, o kitą pajunta skausmą, silpnumą, vaizdas akyse susilieja, aptemsta ir nespėjęs patirti savo kūno masės kritimo bangos išsijungia. Nebuvo pratęs žvalgytis per petį laukdamas pavojaus. Juk egzistavo tiek nedaug būtybių, kurios iš tikrųjų galėjo jam pakenkti. Visgi kūnas - net ilgaamžis bei itin tvirtas turėjo ydų, turėjo aibes suknistų silpnybių. Ir tai buvo viena jo nemirtingumo kainų. Nusijuokė paprašytas neišprotėti. Arabella dvelkė jaunu naivumu, bet nepaisant to puikiai atlaikė kiekvieną jo bandymą nuklysti į filosofines lankas. 
- Pripažink, tu, aš, kiekvienas asmuo, kurį pažįsti yra vienaip ar kitaip išprotėjęs. Pamėgink toks nebūti ir pasaulis tave sukramtys bei išspjaus. Bet aš puikiai suprantu ko prašai. Pažadu,-svaidytis tokiomis frazėmis asmeniui, kurio nepažinojo buvo lengva. Vyras galėjo meluoti, juk tai nebūtų kažkas naujo ar jam nebūdingo, tiesiog... Koks to tikslas? Juk su nepažįstamu žmogumi kartais gali būti kur kas nuoširdesnis, nei su artimu. Jei jis tave smerks, šlykštėsis, nejau tau rūpės? Ir visgi su tamsiaplauke jis akimirksniu atrado bendrumą, kurio jam savotiškai trūko. Ir traktavo ją pozityviau, nei didžiąją dalį asmenų, su kuriais susidūrė. Negalėjo pasiekti išsikelto ir na, atsižvelgiant į aplinkybes vienintelio logiško tikslo, vienas. Gali vaikščioti žeme aukštai iškėlęs galvą, vaizduodamas kažkokią nenugalimą, neliečiamą dievybę, bet jeigu kažkam pavyksta tave apsukti, užpulti, pažeminti, įskaudinti, beveik sunaikinti... Pralaimėjimo skonis kartus. Jis sukrečia, o gal net ir nusileidžia ant žemės. Viskas priklauso nuo to kiek progresyviai tobulėja arba degraduoja tavo asmuo. Arabella, apnuoginusi savo pažeidžiamumą ėmė jam tik dar labiau patikti. Nors išgirdus jos išpažinties pradžią tikrai galėjai susidaryti įspūdį, jog kalbiesi su labai jauna mergina, kurią kaustanti baimė yra kone adekvačiausia reakcija į esamą padėtį. Ir visgi išgirsti apie SAVĘS baimę pasirodė netikėta. Akimirksniu įsitraukė į pašnekovę labiau, nei tikėjosi. Jo balsas tuo momentu tapo netgi kažkiek džiaugsmingas:
- O tu nemanai, kad būtent tokio sprogimo ir reikia? Arabella, tu beveik mane įtikinai tuo, jog raktu į laisvę yra visai ne mano tie nevykę bandymai išspausti kažką techniškai protingo. Raktas gali būti tu. Ir galbūt viskas ko reikia tiesiog surasti spyną, -jis toli gražu nepraleido pro ausis jos prašymo, bet neketino į jį ir sureaguoti. Ir net vietoje to, kad užpultų Arabellą klausimais, pradėtų domėtis savybėmis, kurios merginą darė tokia antgamtiškai ypatinga vampyras tylėjo. Nereikėjo didelio proto norint suprasti, jog dar nenusivesta į laboratorijas Diaz fiziškai jautėsi kur kas geriau, nei jis. O tai reiškė patį geriausią metą veikti, jeigu tik pavyks. Arabella netyčia parinko žodžius, kurie susidomėjimą ja pavertė nuoširdžiu. Nepasidavęs polėkiui į grandioziškumą jis leido sau nurimti. Klausėsi jos balso: gražaus, moteriško, melodingo, -Ką nors sugalvosiu, -išbėrė aklai dar nespėjęs suvokti akivaizdaus fakto, jog Arabellos prašymą įgyvendinti vargu ar galėtų. Ne veltui Erikas savo tyrimų objektus laikė atskirose palatose, ne veltui ribojo galimybę į kažkokią fiziškai artimą interakciją. Juk nežinojo to išprotėjusio profesoriaus plano specialiai įrengti būtent tokio pločio ventiliacijos šachtą, idant į ją galėtų patekti smulkaus sudėjimo subjektas vien tam, kad viltys pabėgti sudužtų patekus į pražūtingus spąstus. Iš Hellner'io laboratorijų kelio į laisvę paprasčiausiai nebuvo. Ar bent jau niekam jo rasti nepavyko iki šiol. 
- Žmogus, -pakatojo ir "sudainavo" išleisdamas fiziškai jam absoliučiai nebūtiną atodūsį, -Neturiu žalio supratimo. Jo paties labui tikiuosi, kad jo visgi čia nėra. Nes jo šansai išgyventi būtų kiek didesni nei mudviejų, nemanai? -pūsti arabų neketino visai kaip ir nuteikinėti jos praradimams, kurie nebūtinai ją ištiks. O tada ne be postūmio pakeitė temą,-Artintis prie išbadėjusio vampyro nėra pati geriausia mintis,-net ir šį nebūtinai labai rimtą Diaz pasiūlymą atmetė pro kreivą, "iškankintą" šypseną, -Kalbėjai apie nesustabdomumą, savikontrolės praradimą... Kai būtent mano padermės atstovai yra grynas to epitomas, -nepamiršo įsidėmėti to fakto, kad Arabellos išskirtinumą apibrėžė amžinybė, kurios nereikėjo maitinti žmonių krauju. Ir nepaisant to, jog galėjo prisiekti neįprastai, bet ir pažįstamai ją jaučiantis, niekados nebūtų pagalvojęs, kad kalbasi su hellhoud'e, kuri viešoje erdvėje išgyveno žinomumo nestokojantį gyvenimą. Jo esybe plytėjo per keturis saulės patekėjimus kritiškai nustekentame kūne apnuodyta, letargiška, kone bejėgė. Nenuostabu, kad tiksliai atsakyti kiek laiko smaginasi šioje prašmatnioje pragaro sanatorijoje negalėjo. Nė viename suknistame kambaryje nebuvo langų. Gal nebūtinai tam, kad tiriamieji prarastų laiko kontrolę. Juk laboratorijos galėjo rastis ir paslėptos po žeme, -Na, mano kaimyne esi keletą valandų. Manau. Į nieka kita atsakyti negaliu, nebent nori išgirsti visokių nesąmonių, kurios su tikrove gali prasilenkti maždaug tiek pat, kiek narkomano svajonės, -ji garsiai sau pačiai pažadėjo ir tada nutilo. Pritilo ir jis iš paskutiniųjų įtempęs klausos instrumentus. Norėjo suprasti ką mergina dabar daro. O ji tiesiog mąstė. Ir darė tą taip įtemptai, jog įtampą kone pajuto pats, -Ką tu ketini daryti? -paklausė, bet ji tylėjo. Klausėsi metalinio krebždesio. Kad ir ką Diaz sumanė AKIVAIZDŽIAI jis apie tai nepagalvojo. Laukė. 
- Palauk… -vyras pasimuistė ir tas momentiškai plykstelėjęs energingumas nustebino jį patį. Šiaip nieko keisto. Net ir pro nedidelę, bet šviežią žaizdelę išsiliejęs kraujo lašas, nukeliavęs trumpa ventiliacijos tunelio anga iki jo palatos netruko apsvaiginti galvą. Būtų buvę taip lengva pasinaudoti situacija, įsivilioti Arabellą čia ir iščiulpti ją iki paskutinio gurkščnio, bet... Ši dvejonė jį trikdė. Tai buvo kažkas naujo. Netikėto. Keisto. Surakintas stipraus potyrio tiesiog klausėsi garsų, kurie išdavė visą merginos kelią. Girdėjo kaip jai pavyko persikelti į ventiliacijos šachtą, -Negaliu tavęs įsileisti, -jo balsas tapo nutolęs, o tai galėjo reikšti tik tai, kad vyras permetė save į atokiausią palatos kampą, -Nebent nori tapti alkano vampyro užkandžiu. Tu padarei viską savomis jėgomis, sava išmone ir nesi absoliučiai nieko man skolinga. Šliaužk toliau ir gelbėkis. Šūdas, -sušnypštė išgirdęs krebždesį savo palatos duryse, kurios it hermetiškas mechanimas sušnypštė ruošdamosis atsiverti. Plūstelėjo tiršti, nuodingi garai ir vampyras skausmingai sugargaliavo. Ir tai ko gero buvo vienintelis aspektas, kuris kur kas labiau nei netikėtas vyro sprendimas atriboti nuo kaimynės nulėmė Arabellos išsigelbėjimą. Na, ji tikrai nebe nukentės nuo jo didžiulio alkio keliamų pasėkmių. Du su į akis nekrentančia egocentriško veikėjo "Hellner" emblema specifines tarnybines uniformas dėvintys darbuotojai ištempė išsijungusį vampyrą iš patalpos. Iš kart po jų į palatą įsmuko valytojas ketinantis panaikinti siaubingai dvokiančių, tamsių, kraujingų vėmalų bei šiaip pakraujavimų žymes. <...>



Erikas toli gražu nenudžiugo supratęs, kad šis jam iki tol šiurpą kėlęs, juo naudojęsis, žeminęs ir panašiai kenkęs veikėjas niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito vampyro. Kai Sebastianas ėmė jam smarkiai parazituoti Hellneris negalėjo nusikratyti noro ne tik išsivaduoti, bet ir skaudžiai, skaudžiai atkeršyti. Galvojo įvairių būdų. Norėjo įvylioti jį į kambarį, kuriame aktyvavęs galingus ultravioletinių spindulių lazerius iščirškintų jį kaip zefyrą. Norėjo apkrėsti vienu iš naujų, nemirėliams itin pavojingų, o gal net ir mirtinų  virusų. O tada atsiminė būtent Rebekos Mikaelson su Taryba pasidalintą atradimą, kad Redford'ą nesudėtingai pažabos ne toks jau ir retas angelito/anhidrito mineralas. Akistatai kruopščiai pasiruošė. Ištirpdė mineralą rūgštyse, pagamino miltelius, kuriuo it kokiu paraku galėjai prikimšti šovinius, užsakė durklus, sprogmenis, mineralu prisotintas dujas... Ir pirmai pasitaikiusiai progai jis smogė rizikuodamas pačiu brangiausiu jam dalyku - savo paties gyvybe. Ilgai, it koks išprotėjęs klounas jis isteriškai juokėsi negalėdamas patikėti, kad šį baubą suvystė taip neįtikėtinai lengvai. Kodėl nebandė anksčiau? Kodėl leidosi įbauginamas visų tų keistų, magiškų, makabriškų demoniškų triukų? Jam netgi nereikėjo Narayos (kuri po akistatos su Aaron'u Farley labiausiai tikėtinu variantu neišgyveno) pagalbos. Aišku, nei ji būtų išdavusi dėl Eriko savo šeimininką. Jam neprireikė egzorcisto, šventintų objektų, maldaknygių. Vampyro (net jeigu ir pirmojo) kūne lindintis demonas palūžo jo, nuostabiojo Eriko Hellnerio nuostabaus proto dėka! Išsigydęs sužeistą ego jis priminė sau, kad kiekvienas prieš jį stojęs asmuo pasitiks žiaurią lemtį. Leido sau keletą dienų pasismaginti ir Sebastianą su pasimėgavimu išdarinėjo. O darinėdamas nusivylė. Be klaikiai dvokiančio, juodo, klampaus, rūgštį primenančio kraujo infamous Sebastianas Redford'as nepasižymėjo jokiomis įdomesnėmis savybėmis. Bet labiausiai jis "nuvertėjo", kai į Hellner'io rankas pateko Aaron'o Farley numylėta Arabella Diaz akimirksniu tapdama svarbiausiu tyrimų objektu jo požeminėje laboratorijoje. Gal ir nebūtų ja taip susižavėjęs, jei ne tas pragariškas, epiškas virsmas, kurio liudininku tapo prieš pat nusprogstant požemyje smulkia akele raudonavusiai vaizdo kamerai. Detaliai išnagrinėjęs Thomas Shelby apie ją surinktus duomenis su keleta ryškesnių Diaz ypatingumo įrodymų pasiruošė atitinkamą arsenalą ir jos potencialiam pažabojimui. Šaldanti bomba? Laimingas spėjimas. Iš dalies buvusio vampyrų tarybos pirmininko Li Wang'o pakištas spėjimas. Didžiulis šaltis padėjo šiam pažaboti tiek Sebastiano, tiek Rebekos Mikaelson kūnus, o ilgametė Eriko patirtis dergiantis iš nalaimėlių kūnų su jais eksperimentuojant leido prieiti išvados, kad tik į šaltį ir ugnį vienodai fatališkai reaguoja, iš esmės, visos rūšys. Jam ir vėl nepaprastai nuskilo. Jau net patikėjo, kad ne taip jau ir trumpai trukęs nesėkmių maratonas pagaliau baigėsi. Aišku neteko Narayos, Thomas, šiltos vietos taryboje, mat iš mygio pakilęs Elijah Mikaelson įvedė savo protingą tvarką (kuri, lyg tyčia, nepaprastai patiko Li inicijuotą Tarybos narių armagedoną išgyvenusiems nariams) ir lyg to būtų maža dabar turėjo atsiskaitinėti arogantiškam šūdžiui Kol'ui, kuris valdė visą "RedCorp'o" kompleksą. Tačiau rankose turėjo neįtikėtiną ginklą -
Arabellą, kuria tikslingai manipuliuodamas galėtų pakylėti savo asmenį iki dar net jam neregėtų aukštumų. Laboratorijose laiką leido su prieš tai rutinos prislopintu polėkiu. - Leisk jai, -murmtelėjo komplekso apsaugos viršininkui sėdėdamas saugiausioje vietoje - savo darbo kambaryje ir per ekraną stebėdamas Arabellos kelią į laisvę,
-Turiu suknistą silpnybę, gerai? -tęsė demonstruodamas liguistą šypseną taip, lyg ja didžiuotūsi, -Dievinu dramą. Ir kas galėtų būti dramatiškiau, nei leisti jiems visiems susidurti? Juk tiek asmeniškumų, jie visi vieni su kitais susiję keisčiausiai bei neįtikėčiausias būdais. Na, o jei situacija pradėtų darytis nekontroliuojama žinai ką reikia daryti. Aš mėgausiuos. O dabar keliauk iš čia, -pavijo darbuotoją perjungdamas vaizdą į kitą kambarį. Į kambarį be išėjimo, į vienintelę patalpą, į kurią Arabella galėjo patekti slinkdama koridoriumi, nebent gebėtų teleportuotis. 



<...> - Kelio iš čia nėra. Apžiūrėjau viską, -bejausmis Jennifer balsas suvirpino orą, -O jei toks ir būtų, vargu ar jie suleistų mus į vieną patalpą vien tam, kad susikolaboruotumėm būdą iš jos išeiti, -logiška. Ir nepaisant to šalto, antžmogiško fasado kažkur giliai viduje samdinė bijojo. Sebastianas mąsliai urgztelėjo. Jo balti "ligoninės" drabužiai - marškinėliai trumpomis rankovėmis bei kelnės buvo sutepti ne tik jo, bet ir to neseniai "išgerto" nelaimėlio krauju. Ši patalpa buvo gerokai didesnė, nei jo palata, nutvieksta įkyriai ryškaus dirbtinio apšvietimo, kurio dėka tas vampyriškas "lavoniškumas" be galo krito į akį. Nesvarbu, kad pasimaitinęs atgavo ne tik jėgas, mojo, o ir geresnę išvaizdą. Pilkšvoje nemirėlio odoje vilnijo smulkios, juodos kraujagyslės. Ta pirmapradė tamsa jo kūne jam kažką darė. Keitė.
- Paskutinė vakarienė? -ironiškai šyptelėjęs mostelėjo į netoliese gulinčius nežinomuosius, kurių gyvybes užgesino Argent bei Redford'o alkis, -Net serijiniams žudikams prieš egzekuciją leidžia sušlamšti mėsainį. Hm, -vyras nutilo taip, nelyginant kažkas kito būtų patraukęs jo dėmesį, jo šviesios, žvitrios akys nukrypo į įėjimo duris, kurios sureagavusio į judesį, veikiausiai, anapus jų. Jis jautė įdomų, virpantį jausmą viduje, kuris greičiau nei išpuoselėti jutimai leido identifikuoti atėjūnę. Šyptelėjo, -Nesislėpk šešėliuose, Arabella. Jie nesuteiks geresnio prieglobsčio, nei ta purvina ventiliacijos šachta. 
Išgirdusi Sebastiano lūpose suvirpėjusį vardą Jennifer susiraukė. Tiek iš nemalonumo, tiek negalėjimo patikėti tuo, kad visą šią pramoginę programą pravedęs sadistas atsibogino čia ir ją. Ir kai Diaz pagaliau leido pasigėrėti jos įstabaus grožio veideliu Argent neketino atsiprašinėti už košmarą, kurį jos dėka patyrė tiek Arabella, tiek jos mirtingas bičiulis. 
- Koks malonus netikėtumas, -Argent žybtelėjo baltais it sniegas dantukais. Provokuodama ir šaipydamasi.
- Ir kaip nesupratau anksčiau, -Redford’as murmtelėjo nepaleisdamas iš akiračio Diaz, kurios asmuo nors ir netiesiogiai, bet buvo puikiai jam žinomas. Atmestus visą tą hellhound research puikiai atsiminė kompiuterio ekrane pirmą kartą išvystą Arabellos veidą. Veidą, kurio bruožai subtiliai priminė Sebastianui iki išprotėjimo mylėtą moterį. Petrova pasirodė ir akimirksniu įnešė intrigos, kuri leido pamiršti visos interakcijos keistumą. Netoli jos stovėjo asmenys, turėję sąsajų su bičaia, kurie jai rūpėjo. Tik priešingai nei Jennifer ir Leonardo, demonas Aaron'o nenuskriaudė. 

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Arabellai niekada nebuvo tekę “garbės” susidurti akis į akį su iš tiesų alkio kankinamu vampyru, kuris turėdamas net didėlę savokontrolės svertį, moralinį kompasą, nesugebėtu atsispirti šviežio kraujo ląšui, tiesiai iš po prakirstos dermos. Net tuomet, kai jos įsčiuosę besiformavęs kūdikis ėdė ją kaip paskutinės stadijos vėžys, kuomet ji iš skrandžio atpildavo dar iš pažiūros nesuvirškintą kraują. Kuomet analogiškos struktūros klampus skystis išsiliedavo per nosį ir šalia sukiojosi hibridai. Ne vienas jų nepuolė, ir akivaizdu kodėl: jie turėjo pakankamai stabilų mitybos režimą. Įsitempdavo žandikaulio sausgyslės, jie nusukdavo akis, bandydami neparodyti natūraliai sukelto reflekso. Tačiau jei bent vienas jų būtu kankinamas žudančio bado? Negi atsispirtu retam ir savitą pragarišką maistingumą turinčiam hellhound kraujui? Kaip be pasukus, per visą antgamtinių būtybių pasiūlą jų tebuvo 3,5 (nes iš mažo berniuko daug nepaimsi, net labai norint). Ji niekada nebuvo apie tai susimąsčiusi, tikriausiai todėl, kad visuomet veikė pagal aplinkybes. Gyveno šia akimirka, nesidėliodama plano dešimtmečiui į priekį. Tikriausiai tam tikrų dalykų apie save pakeisti negali, ypatingai kai ant skirtingų svarstyklių pusių yra padėti devyniolikos ir dviejų metų skirtumas. Kaip ir dabar, susižeidusi pirštus į tvirtos vėlos gabaliuką, ji neprisileido minties apie tai, kokį stiprų efektą tai gali sukelti paslaptingam pašnekovui. Todėl natūralu, ji nesureagavo į prašymą palaukti, kuomet įspaudė savo moteriškas formas į ankštą ventiliacijos šachtą. Judėti buvo beprotiškai sudėtinga, mat apnuoginto kūno lopai nedėkingai lipo prie aliuminio dangos, neleisdami atsispirti ant vilkėtų naktinių medžiagos. Puškuodama, ji jautė kaip stipriai plakė josios širdis, o ant kaklo natūraliai dėl stipraus įsitempimo buvo iššokusios venos. Nes jos pačios ausų būgneliai skenavo dūžius, baiminantis bet kurią akimirką galėjusio realizuotis trūkio atgal. Neturėjo plano B, tiesą pasakius tas pats planas A atrodė siaubingai miglotas. Tik tuomet kai pasiekė groteles, kurios ją ir tebe skyrė nuo nepažįstamo balso, kuris priešingai nei ankščiau skambėjo ženkliai tyliau, kas vedė prie išvados esti jis buvo atsitraukęs toliau. Nepaprastai užburiančios josios akys suapvalėjo, kuomet pasigirdo kone nuosprendžiui prilygusiam pareiškimui:
“Negaliu tavęs įsileisti”.
Apimančios panikos jausmas sustiprėjo, kuomet kažkas ir vėl prie jos prisilietė, šį kartą savo veiksmus palydėdamas ir cypiu garsu. Iš tikro kai pagalvoji, negali susilaikyti nuo krizenimo. Juk gražuolė vos prieš kelias valandas liepsnojo paties pragaro liepsnomis, buvo absoliučiai mirtinu ginklu kone kiekvienai antgamtiškai būtybei ir dabar siaubingai išsigando… pelės.
– Dufresne! .– Sucypė, apimta nevilties jausenos. – Aš suprantu kad galimai pasibaidei, tačiau dabar pats netinkamiausias laikas dvėjonėms. Girdi? Pažadėjai man nenušokti nuo proto… – Priminė, nepaisant to kad su jausena, kurią jis asmeniškai patyrė, tai neturėjo anei nieko bendro. Tačiau matyti kaip jam teko verstis per save, pasipriešinti kone ant padėklo jam patiekto užkandžio, ji negebėjo. Trūkdė grotelės, ir tai kad tamsiaplaukė šliauždama per angą, tai darė ant nugaros. Šiek tiek, kiek tik galėdama, atlošė galvą. Atrodė matė tam tikrą sujudėjusį šešėlį, pratęsė:
– Jei dabar pat manęs neįsileisi, tapsiu graužikų užkandžiu! Ir tai yra kur kas blogiau, nei alkanas vampyras. Nedrįsk pamesti manęs pusiaukelėje, girdi? – Ganėtinai dviprasmiškas pasireiškimas, kitą vertus filtruoti žodžius “ekstremaliomis” sąlygomis yra pakankamai sudėtinga. Tuo labiau, sugretintos aplinkybės, ir tiesiog labai teisingai pradėta pažintis su “nelaimės draugu” neleido jai reaguoti kaip nors kitaip. Galima pirštu durti į akį ir apsimesti esti nieko nebuvo, tačiau per nepaprastai trumpą laiką, trumpą dialogą, Jie pasirodė vienas kitam įdomūs. Ir tas faktas, esti ne vienas nenutuokė apie tai, kaip kitas atrodo, kas jis yra ir kodėl atsidūrė čia… turėjo kažką žavaus. Ką kalbėti apie paprastą banalybę, esti nepažįstamam gali atsiskleisti kur kas labiau, nei artimam. Nes žinai kad net jei sulauksi nuteisimo, pasmerkimo, tavęs tai neužgaus, neprivers abejoti. Jis nesiliovė kalbėti, o ji savo ruožtu tik dar stipriau suspaudė vielos gabalėlį. Nenorėjo likti viena, vienatvė baugino. Ir nors ji buvo stipriausiu spyriu nepasiduoti, retas buvo tam pasiruošęs tokiomis aplinkybėmis, kuomet nebuvo aišku ar pavyks išsigelbėti, nors ant kortos pastatyta absoliučiai viskas. Suėmė save į kumščius, o tam paskatos davė tai, kad jis galantiškai pavarė ją šalin. – Neaiškink, džentelmenas matai atsirado… Aš alpha. Tikrai nebūsiu iš tų, kurios bėga pabrukusios uodegą. O tu nebūsi mano sąžnės graužaties priežastimi. Nenori įsileisti, ateisiu pati. – Supyko. Ir to pilnai užteko tam, kad visiškai beprasmiškai kumščiu trenktu į groteles, kurios anei kiek nenukentėjo. Vau. Tiek daug kalbos buvo… Bet kitą vertus, smūgiuoti kai vos gali pajudėti taip pat veiksminga, kaip smūgiuoti būnant po vandeniu.  Po šio veiksmo tikriausiai būtu sekęs dar vienas, analogiškai beprasmiškas, kol gai ilgainiui būtu pavykę paspausti būtent tuos mygtukus, kurie buvo būtini kad įvyktu jųdviejų neišvengiama akistata. Tačiau čia pat pasigirdo šalutiniai garsai, sklidino iš jo improvizuotos palatos pusės. Ji delnu užspaudė sau burną, vien tam kad nepradėti rėkti. Žvilgsnis pirmiausia užsikabino už tos angos, kurią tik ant “myžės plauko” pritvirtino neprisuktomis grotelėmis. Tuomet ir vėl atlošė galvą, bandydama įžvelgti siluetus, papildžiusios jo palatą. Praleido akimirką, kuomet vampyras suklupo. Nepastebėjo net užuominos į jo veidą, ir tuomet vyras buvo išvilktas svetur. Peliuką nuspyrė basa koja, kuomet jis pasikėsino ant jos užlipti. Jau tą akimirką ji buvo absoliučiai tikra tuo, kad be JO iš čia neišsinešdins. Ne todėl kad negalėtu, todėl kad absoliučiai to nenorėjo. Kažkas iš vidaus ją stūmė prie žūtbūdingo sprendimo nepažįstamąjį rasti. <…>

Kiekvieną “triukšmingesnį” savo sujudimą stengėsi sinchronizuoti su šluotos brūkštelėjimu per grindis. Neturėjo ne menkiausio supratimo kur sukti, kurią kryptį rinktis. Vadovautis galėjo tik tais pačiais šiurpinančiais garsais, kurie sklido per ventiliacijos sistemą, ir tuo kas yra vadinama “sėkme”. Ji nežinojo kad kiekvienas josios veiksmas buvo stebimas. Turėjo žinoti, juk savo sūnaus susilaukė nuo pasisekusio FBI agento, kuris ne kartą jai buvo pademonstravęs savo “žaisliukus”. Blakės gali niekuo nesiskirti nuo trupinėlio piniginėję, kurio nerasi, net jei bandysi. Kamera nebūtinai turi būti masyvi ir pastebima. Ji gali būti ant tiek maža, ant tiek nereikšminga, kad jos nematysi, nežinosi kad tave stebi trečia akis. Ką kalbėti apie atitinkamas sistemas, kurios fiksuoja kūno šilumą, kurią josios skleidė kur kas aukštesnės temperatūros, nei būdinga žmonėms, vilkams. Manyti esti Arabella buvo gimusi po tiek sėkminga žvaigžde, na buvo naivu. Tuo labiau, tas pats Hellner’is negalėjo jai leisti praeiti visus “labirintus” taip lengvai. Suprasti kad tai buvo spąstai, kad viskas vyko per lengvai buvo tiesiog paprasta. Todėl, taip nebuvo. Akimirka, kuomet pasiekusi iš pažiūros tuščias patalpas, koridorių, Arabella ėmė iš vidaus sukti varžtus. <…> Grotelės pasidavė, pasistengė jas kaip galima tyliau ištraukti. Ir kuomet kištelėjo galvą, ketindama iš ankšto tunelio išslysti, ją pagavo už plaukų, grubiai ištraukiant į platesnę erdvę. Tamsiu, specialiu kostiumu vilkintis vyras kaip mat užlaužė jai kaklą, bandydamas užspausti tiek, kad ji prarastu sąmoningumą. Ji draskėsi, priešinosi.
– Aaaaghr, – Suspiegė, kuomet kiek tik galėdama staigiai kilstelėjo abi savo kojas, jas pėdomis įrėmiant į artimiausią sieną. Atsispyrė, ko pasekoje, ją pasigavęs prižiūrėtojas nugara plojosi į paralelinę. Vyriškis susikeikė, tačiau gražuolės taip ir nepaleido. Vietoje to, negaišdamas per daug laiko, įstūmė ją į pravirą palatą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė tokia pat, iš kokios ištrūko kuruojama patraukliai vyriško, charizmatiškumą išreiškiančio, bei ryžto nepraradusio balso.
– Tu pasirinkai labai, LABAI netinkamą laiką užminti man ant uodegos, šiknaveidi. – Iškošė pro sukąstus dantis tą pat akimirką, kuomet jis aiškiai paleido ją iš savo gniaužtų. Prižiūrėtojas nebuvo iš šnekorių, kuomet viso labo atsakė pašiepiančia šypsena. Fatališkosios kraujo linijos jauniausia atstovė pasileido prie išvietės, bei kiek turėdama jėgų staigiai nuo unitazo nurovė dangtį. Jis analogiškai greitai artinosi prie jos, todėl pasitiktas smūgio iš dangčio buvo absoliučiai netikėtai. Susvirduliavo, ant kaktos atsivėrė “myžė”, per antakį ėmė tekėti kraujas. Tačiau vietoje to kad sudribti, ko asmeniškai tikėjosi į kampą įspausta Arabella, jis ir vėl žengė arčiau. BATC. Dar vienas smūgis, po kurio vyriškis parklupo ant kelių, bet čia pat sučiupdamas ją už vilkėtų naktinių nusitempė kartu su savimi. Susigūmė ant grindų, dėja Diaz prasileido kelis smūgius. Fizinė, ir iš pažiūros absoliučiai nelygi kova persimetė per visą palatos patalpą, kol jie ir vėl susikabino “ragais”. Kažkuriuo metu, ji atliko uždraustą veiksmą, bei smogė oponentu tarp kojų, jis ir vėl parklupo, o ji pasinaudodama proga, kaip mat suspaudė jo kaklą taip sulenktos savo kojos. Jo plaukų neturinti galva pirmiausia stipriai išraudo, vėliau ant jos ėmė mestis baltos dėmės, kas vainikavo apie deguonies trūkumą. – Užsilenk pagaliau! – Suspiegė, kuomet tik dar labiau užspaudė jo kvėpavimo organus. Neketino asmens žudyti, jai būtu pilnai užtekę kad šis atsijungtu. Ir tai pasiekti pavyko. Mat stiprus, sunkus jo kūnas apsunko dar labiau. Kas gi nutiko paskui? Paskui gražuolė išrengė savo auką, mat lakstyti su vos pridengtu užpakaliu galbūt ir gražu, tačiau absoliučiai nepatogu. Užmaskuodama save po “Hellner” emblemomis padabintais, jai per dideliais drabužiais, ji ir vėl į rankas pasiėmė klozeto dangtį. Kai pasiekė neužvertas duris, dar kartą dirstelėjo į aukos pusę. Kažkodėl pasijautė “Saw” filmo heroje, kuomet sau už nugaros užvėrė duris, kurios kaip mat užsisandarino, “game over”, – tarė tai savo pačios mintyse, basomis numindžikuodama toliau. <…>

Sekdama paskui prislopintus garsus, kurie maišėsi tarpusavy, kėlė iliuziją esti vaikšto ratais, arba visos šios patalpos neturėjo pabaigos. O gal būtent taip ir buvo? Juk minėtasis vokietis nacis, galėjo sukonstruoti savo asmeninį “pasilinksminimų pasaulį”, kuriame buvo priversti gyventi gal net ne dešimtys, o šimtai nekaltų sielų. Niekada negali žinoti, kiek toli gali žengti psichopatas. Pilnai užteko dirstelėti į “Amerikos svajonių viengungio” bloknotą, kuriame jis grafiškai išpildė savo tamsiausias fantazijas, kurių tarpe ji buvo ne pirma, ir toli gražu ne paskutine. Ir kaip be pasukus, minėtasis asmuo neturėjo beribių resursų. O kas, jei būtent šitas turėjo? “Jie mus rūšiuoja”, – nepažįstamojo, artimu tapęs balsas ir vėl suskambo mintyse. Ar gelbėtis, paliekant kitus iš tiesų yra sugyvenamas dalykas? Utopiška mintis tikėtis, esti gali pakeisti pasaulį, ar bent tai kas vyksta čia. Jai buvo būtina rasti asmenį, su kuriuo kominikavo per groteles. Turėjo ne tik pamatyti šio veidą, bet ir kartu surasti spyną, kuriai tiktu josios raktas. Kaip gaila, kad remtis buvo galima tik balsu. Susiliedami, Jie visi skambėjo panašiai, tačiau nei vienas neišdavė “nepamesto proto”. Sliukindama toliau, ji jautė esti kažkas yra negerai. Trūko apsaugos, bent tos kurią būtu galima pavadinti žmogiškaisiais ištekliais. Ir visgi, nepažįstamasis buvo prasitaręs esti čia kažkur blaškėsi tik vienas prižiūrėtojas. Keista, bet… Gal visos šios karalystės savininkas tikrai rėmėsi į mokslą, technologijas, todėl poreikio kitokio pobūdžio saugumui tiesiog nebuvo? Ir tas besiblaškantis individas buvo būtent tas, kurį ji laikinai neutrolizavo. Kaip be pasukus, teko eiti toliau. Teko laikyti ausis įtempus, kol galiausiai pasigirdo jau pažįstamo balso melodingumas. Būtu naivu teigti esti būtent tai akimirkai, josios širdis nebuvo praleidusi kelių reikšmingų dūžių. Kiek vaikiškai apsidžiaugė. Rado jį! Sąmoninga ir nepanašu kad šiai akimirkai kankinamą sadisto rankomis. Suskubo. Prie didžiulių metalinių durų buvo langelis kortelei. Kaip šaunu, kad nenorėjo demonstruoti savo plikos sėdimos, kuomet pasisavino darbuotojo drabužius. Pridėjo prie krūtinės pritvirtintą kortelę su brūkšniniu kodu, bei vardu “Deckard Cain”. Sunkios durys, ir vėl išleido labai keistą garsą, kuomet ji įsmuko į vidų greičiau, nei jos pilnai būtu atsivėrusios. Ir tuomet, iš niekur nieko jos ir vėl sandariai užsidarė, nepaliekant galimybės patekti į koridorių, kurį pasiekė per ventiliacijos šachtą.
– Šūdas… – Tyliai susikeikė, tačiau kažko kito tikėtis tikriausiai nebuvo prasmės. Užrakto iš vidaus nebuvo ir čia. Ji pasalūniškai, tačiau vis dar neslėpdama džiugios išraiškos, žengė balso, kuris kaip tik tuo metu tarė josios vardą, link.
Prieš tai veide užsilikusi valiūkiška šypsena palaipsniui pradingo, palikdama tiesiog atpalaiduotas, šiek tiek praskleistas lūpas. Tamsiaplaukė liovėsi judėti, nežengė daugiau nei vieno žingsnio į priekį. Tarp visos, kone per akimirką įsiviešpatavusios įtampos, buvo nesudėtinga suprasti esti ji pažino jį. Ne jo balsą, kuris dabar susitapatino su veidu. Ji pažino jį, Sebastian’ą Redford. Tamsios, kone juodos rainelės nepaleido jo veido net tuomet, kai pasimaivyti nusprendė čia taip pat esanti būtybė. Šokas buvo toks stiprus, esti moteris kuriai ne taip seniai vos nenulydė veido, tapo ne kažkuo daugiau, kaip foniniu garsu, kurio iš tiesų niekas negirdėjo. Nerimastingus širdies dūžius, girdėjo abu vampyrai, lygiai taip pat, kaip nepaprastai greitai josios gyslomis tekėjo karštas kraujas. Klausydamasi, savaikaudama su draugiškai, atvirai nusiteikusiu balsu, ji net įsivaizduoti negalėjo to, kieno šis buvo. Jausmas priminė tą, kuris apima visą kūną dėl suvokimo kad tavimi sužaidė. Tai pakurstė pyktį, kas natūraliai pažadino josios pradą. Ne tą, kuris buvo antgamtiškas. Tą, kuris keliavo su begaline atsakomybę už save, savo aplinkinius ir rūšį, kuriai atstovauji. “Vampires. Who must have found me... God knows where. We were miles away from where it all happened. The book was gone. My car... They have taken care of it. The man in possession of the book is Sebastian Redford. Which doesn't make sense…”, – Aaron’o žodžiai ėmė suktis mintyse it užsikirtusi plokštelė vėl ir vėl kartojant paslaptingojo balso savininko vardą. Nors realaus laiko praėjo ir ne daug, tačiau atrodė kad šis nebylus pokalbos trūko daugiau nei amžinybę. Atkusti privertė ne ko kito, bet pasipūtusios samdinės komentaras. Ranka, kuri prieš tai laikė unitazo dangtį, antgamtiškai evoliucionavo, išleisdama aštrius, nuodingus nagus.
– Čiaupk snukį, tavo nuomonės niekas neklausė. – Atkirto akivaizdžiai su balse ir pasirinktuose žodžiuose jaučiama panieka. Na, pripažinkime. Abi moterys turėjo begalinį pagrindą viena kitos nekęsti. Arabella galėjo remtis tuo, kad hibridė nenormaliai sužalojo jos mirtingą draugą, kurio likimas vis dar yra vienas didelis klausimas. O Argent savo ruožtus laisvai galėjo drėbti jai kaltinimą už nudegintą veidą, kas buvo absoliučiai ne kasdieniškas pojūčių kratinys. – Kitaip sekantis dalykas, kurį padarysiu: sukišiu ranką į tavo žarnas, suspausiu stuburą ir padegsiu kaip sušiktą amžinybės fakelą. Paskui nesiskūsk kad neperspėjau. – O jos žodžiai turėjo svaros, ypatingai tuomet kai Jennifer buvo priversta pamatyti visą tą ugnies šou. Nusviedė laikytą kruviną objektą į šoną, ir gana drąsiai žengė link pirmojo vampyro. Kaži kodėl, bet jis aiškiai patraukė visą Diaz susidomėjimo diapozoną. Sustojo tik tuomet, kai atsidūrė gal poros ar triėjų pirštų atstumu nuo jo. Jos lūpos Dabar buvo skausmingai sučiauptos, o kone juodos spalvos akys, nepaleido kontrastiškai mėlynų jo.
– Pasinaudojai manim. – Ištraukus iš konteksto, būtu galima suprasti labai garbanotai. Tačiau jie abu suprato tai, kad akivaizdu kad vienas apie kitą žinojo ir galbūt tai, ką verčiau būtu palikę neviešą. Viena ranka sučiupo jo vilkėtus “medicininius” marškinius už apykaklės ir šiek tiek palenkė arčiau savojo veido. Jų ūgio skirtumas nebuvo labai didelis, greičiau “standartinis”. Tamsiaplaukės žvilgsnis pirmiausia susidūrė su vaizdu jam šiek tiek žemiau nosies, tuomet lėtai ir įtemptai vėl sugrįžo prie akių. Toks minimalus atstumas svilino, kėlė didžiulią, kone ore jaučiamą įtampą, kurią papildė tik nerimastingai į krūtinę besidaužanti josios širdis, ir aiškiai sutrikęs kvėpavimas. Kvėpavimas, kurio atrodė kad trūko, dūsino, kuris dabar atsimušė į apatinę jo veido dalį. Timptelėjo kiek apgaulingą vypsnį, po kurio paleido jo vilkėtą drabužį, ir šiek tiek atsitraukė. SLAP! Skardus antausis užpildė patalpos sienas. Ji suspaudė savo lūpas kone iki pabalimo, tačiau taip ir nenutraukė akių kontaktas. Tai anaiptol nebuvo skirta tam, kad jį fiziškai sužeisti. Nors reikia pripažinti Diaz smūgiavo tikrai ne kaip mergaitė. – Ir kaip nesupratai ankščiau? O jei priminsiu tau Aaron’ą Farley. Skambina varpeliai? Asmuo, kurį laikei savo nelaisvėję. – Gražuolės antakiai šiek tiek pakilo, kuomet kilstelėdama sulenktą savo ranką, rodomuoju pirštu pasukiojo ore, apeliuodama į aplinkybes, kuriuose jie dabar radosi. Tačiau tai nepaskatino jos nei atsitraukti, nei tuo labiau bailiai nusukti akių. Drąsiai, veik įžūliai į jį žvelgė. Galėjo pasakyti tiek daug, bet žodžiai tiesiog strigo gerklose. Kokia gi mulkė, kad taip lengvai papuolė: susibičiuliavo, atsivėrė, užmezgė kažkokį kosmišką ryšį. Užvertusi akis, prunkštelėjo pati iš savęs, kuomet ėmė suktis nuo jo. Aiškiai manydama kad jis neras paaiškinimo savo veiksmams.
– Nesi niekuo išsiskiriantis, nei visi kiti, nei tas pats sadistas, kuris laiko čia visus kaip laboratorines žiurkes. Beje, sėkmės. Tikiu kad su savo papinga draugute, su kuria daliniesi pomėgiais, užsipisit kol rasit išeiti kaip iš čia išsinešdinti… Kaip ten sakei, “Nes kai iš čia išeisim, nušluosim viską iki pamatų.” – Bitch mode was activated,
– Aš tuo tarpu pasimėgausiu, lapnodama įsivaizduojamus popkornus. Laiko turim, iki kol tasai lavonas pasmirs.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Visai kaip tą kartą, kai padedant Elissai nubudo iš šiek tiek daugiau nei tris metus trukusio "mygio", lygiai taip pat, kaip ir šį Sebastianas bene iš karto papuolė į bėdą, kurios nenumatė. Kone visą laiką jį ištinkantys egzistencijos pasunkinimai tampa maloniais (ir nelabai netikėtumais). Iš kur jis galėjo žinot, kad Erikas drįs smogti? Kažkoks "nupiepęs", eilinis Mikaelson'ų sire bond'o vampyras... Ir kažkaip kažkodėl pavojus, kurį nuvertini labiausiai smogia netikėčiausiai, tiesa? Viena yra sugrįžti, kai to iniciatore tampa jo asmens nevienareikšmiškai vertinama kraujo giminaitė Elissa ir visai kas kita, kai jo grąžinimas tampa rimta, apgalvota operacija, į kurią įsitraukia visa suinteresuotų asmenų grupė. Ir dėl to jis jautėsi... toli gražu nenusipelnęs tokio dėmesio. Iš labai ilgo savo gyvenimo tik žmogiškuoju periodu vyro būta iš tikrųjų gero tėvo, partnerio, sektino pavyzdžio. Nuo virsmo į vampyrą pradžios Sebastiano asmenybė tik strimgalviais ritosi žemyn pamesdama visas tas savybes, kurios imperatoriaus dukterėčios ištekinimo akciją pavertė tuometę senovės Graikijos grietinėlę smarkiai sukrėtusiu įvykiu, kai nepaprastai daili ir iš nepaprastai kilmingos šeimos kilusi paauglė pasirinko... kareivėlį. Juk grietinėlė dar nežinojo to, kad Sebastiano tėvais buvo tai pačiai aukštuomenei priklausantys Floriana ir Horatius Ambrose'ai... Įsimylėjėliai galvojo, jog jų didelė meilė atvėrė duris jiems būti kartu, šventas naivume! Iki pat šios dienos Redford'as neįtarė, kad už visko stovėjo jo ir Saloninos tėvų suokalbis. Visados, visais laikais kai Sebastianas krisdavo būtent jo šeima pakišdavo jam pagalvę. Ir dabar jis jautėsi ne tik nusižeminusiai dėkingas, bet ir liūdnas. Visa ta Xerces situacija buvo rimčiausias, fatališkiausias išbandymas jo asmeniui. Jis prarado save. Jo pavidalą, kurio ypatybes sukūrė iki beprotybės mylėta moteris kaip kokį skudurą naudojo šlykščiausia energetinė būtybė, su kokia turėjo negarbės susidurti. Ir ta būtybė, lyg būtų maža naudojosi jo kūnu tam, kad vien dėl kažkokio asmeniškumais paremto malonumo kankintų tuos, kuriuos mylėjo. Kankintų Elissą, kankintų Katherine ir neįmanomą jų meilės, beprotiškos aistros vaisių - Konorą. Bet vietoje to, kad būtų piktas ir trokštų kraujo, Sebastianas norėjo pagaliau padaryti visus dalykus teisingai ir... ramybės. Faktas, kad Erikas įsikišo ir jo planus atidėjo neterminuotam laikui siutino. Ir visgi nė akimirkai nepagalvojo, kad ši situacija gali baigtis pražūtingai. Jis "pergyveno" Xerces - vieną galingiausių pragaro būtybių, kurios kada beegzistavo ir po šito Redford'as nebe bijojo nieko. O aprėpus visus įvykius, kurie Sebastianą traumavo nuo pat jo gimimo... Nebegailėjo savęs. Jei višta visą gyvenimą praleidžia narve ar ji įsivaizduoja, kad kažkur randasi ir kitoks gyvenimas? Jis grįžo pagaliau priėmęs savo būtį. Iš tikrųjų ją priėmęs. 
<...>
- Šie spąstai manęs ilgai nesulaikys,-demonas šyptelėjo, žvilgsniu paeiliui linčiuodamas susirinkusiųjų veidus. Stovėjo ramiai, neįsitempęs, povyza buvo ori, pasitikinti savimi, nepasipūteliška. Jo išraiškai šiurpumo pridėjo šešėlių žaismas, kurį sukėlė po kojomis švytintys serafimų kalbos elementai. Būtybė, kuri atrodė kaip Sebastianas vedžiojo pirštais po nematomą barjerą ir sąlyčio momentas čirškėjo ryškiomis žiežirbomis. Liviana kiltelėjo smakrą, ji buvo nusiteikusi nuožmiai. 
- Aš žinau. Jau vieną kartą tave nuvertinau. Neketinu kartoti tos pačios klaidos.
- Ah, juk nuostabioji moteris Liviana nėra linkusi kartoti klaidų, tiesa? Lygiai taip pat, kaip antrą sykį neužlipti ant Geminus vyro.
Tik pajutusi ją sustabdžiusio Maiklo rankas tamsiaplaukė atleido savo fatališko ginklo rankeną. Ji pažvelgė į vyrą ir dėkingai nusišypsojo. Jo būvimas čia tokiu momentu suteikė jai stiprybės, kurios nepaprastai reikėjo. Demonas kalbėjo toliau.
- Serafimų kalbai reikia energijos šaltinio. Kad ir iš kur jį semi, jis išsivadės. O aš turiu amžinybę. Visą suknistą amžinybę, saulele. 
- Problema tame,-vikanė pradėjo atremdama itin sunkų, svetimą demono žvilgsnį, -Kad šioje kovoje aš nesu viena. Kitaip tarian užšokai ne ant to bičo, šūdžiau.
Ji šiltai pažvelgė į Maiklą, nors omeny neturėjo jo vieno. Sebastiano kūno uzurpacija suvedė viena su kita nesuderinamas asmenybes. Apleistame dvare kažkur savo eilės "pasireikšti" laukė šviežiai vienas kitą atradę ir Konoras su Katherine. Tačiau jų visų čia nebūtų dėl konkretaus asmens - be Rebekos Mikaelson. Kai reikalai Taryboje nurimo, kai pavyko atremti visus ją medžioti pasiųstus Li patikėtinius originalioji pagaliau nerizikuodama nei savimi, nei Liviana ir visų svarbiausia jos sūnumu galėjo su ja susisiekti. Ir ji papasakojo ką matė Tarybos narių sulaikymo metu, kai apstingusi nuo jos kūną surakinusio šalčio tapo Sebastiano "persimainymo" liudininke. Juk jie išsikapstė. Tad kas nutiko? Xerces nutiko. Nuo abiejų viena kitą pamėgti spėjusių moterų susitikimo Varias ėmė rengti kruopštų tėvo išlaisvinimo planą. Tačiau ji negalėjo veikti viena. Ar leisti sau turėti tik vieną planą. Taigi kai netrukus su ja susisiekė infamous Katherine Pierce, kurios tikslas nuostabiai sutapo su josios... Kažkokie jausmai, antipatijos paprasčiausiai liko nublokštos į antrąjį planą. Trys įspūdingos, velniškai stiprios moterys meistriškai išnaudojusios savo resursus stojo į nelygią kovą su pragaro princu. Tačiau dabar dvare Rebekos nebuvo. Prireikė ją itin atkakliai įkalbinėti atsitraukti (juk paprastas vampyras tuose magiškuose-demoniškuose reikaliukuose nelabai gali kažką padaryt), bet pasispardžiusi sutiko suteikti deramą apsaugą Sebastianui mažajam. Matydama Mikaelson Maiklo draugo Alexander'io draugijoje švytinčią ir laimingą susilaikė nusivilti tuo, kad atnaujinti ryšio su Redford'u jiem nepavyko. Juk įsikišo trečias, labai tamsus, labai pavojingas asmuo. <…>

- Pradėsiu nuo to, kad netikiu, jog tėčio nebėra,-Liviana gurkštelėjo vyno, kuriuo su ja pasidalino Katherine,-Atsižvelgiant į tai ką man papasakojai... Kodėl demonas taikosi į tėčiui rūpimus asmenis? Į tave? Į brolį?
Konoras sėdėjo ramus ir kaip jam būdinga nedaugžodžiavo. Prabildavo tik tada, kai to iš tikrųjų prireikdavo.
- Neturėtume ieškoti logikos demono sprendimuose. Demono paskirtis yra kankinti bei sėti baimę.
Liviana papurtė galvą nesutikdama.
- Aš manau, kad į tėčio moteris jis taikosi ne be reikalo. Jis jaučia su jomis ryšį, -Varias atsiduso, reikšmingu mostu akcentuodama uždarą talpą, kurią pasitvėrė neabejotinai ketindama apie ją užsiminti, -Pagaminau kai ką specialaus. Pagrindinė sudedamoji dalis - pusdievio kraujas. Ir dar šis tas kaip linkėjimas nuo manęs. Paprastą demoną ši mikstūrą sunaikina visiškai. Kadangi Katherine dėka žinom, kad tai nėra paprastas demonas, jį turėtų bent jau susilpninti. O man to reikia, kad galėčiau į jį ilysti.
- Ilysti? -sujudo Konoras akivaizdžiai "pasibaisėdamas" sesers sumanymu,-Tu išprotėjai. Turėtum kuo toliau laikytis nuo visokių lindimų. Juolab tu nežinai ar tau pavyks. Liv, toks bandymas galėtų tave sunaikinti. 
Vikanė kaltai šyptelėjo.
- Aš rasiu būdą, Konorai. Jei ne iš pirmo, tai iš aštuoniolikto karto. Prisiekiu šviesiu savo motinos atminimu. Aš nepasiduosiu. <…>

Kol spąstų apsauga nepradėjo silpnėti (man ji sėmėsi energijos tiesiai iš Konoro, kuris savo energija dar ir dalinosi su Katalėja) Liviana atakavo. Barjeras ją praleido ir ji šliūkštelėjo mikstūros tiesiai demonui į veidą. Pasigirdo visai ne skausmingas riaumojimas, o siaubingas, kurtinantis, iki pat sielos persmelkiantis juokas. Ji čiupo tėvo veidą rankomis ir... įsibrovė. Tamsos apsuptį vikanės sąmonė atrėmė kimšdama Sebastianą pačiais gražiausiais prisiminimais, kuriuos tik turėjo. Prisiminimai buvo ryškūs, intymūs, galingi... Ir kai demonas "išspjovė" ją atgalios Liviana grįžo šį tą reikšmingo užčiuopusi. Kai Xerces norėjo ją pulti, ji buvo apsaugota. Ir tada ji suprato, kad viduje be demono dar kažkas yra. Komanda perėjo prie plano B. <...>

- Tu turėtum eiti iš čia, -tarė neįprastai jautriai pažvelgdama į jauną Pierce veidą. Tos Sebastiano išvadavimo būdo paieškos abi nelabai viena kitą mėgusias moteris kiek suartino. Katherine indėlis į visą operacija buvo nekvestionuojamas ir vikanė jautėsi už tai dėkinga. Kad ir kokie bebuvo jųdviejų su Sebastianu santykiai, kad ir kaip smarkiai jiem nepritarė, jie iš tikrųjų vienas kitą mylėjo, - Mums visiems grės didžiulis pavojus, bet tau - didžiausias. Kai tėtis grįš, o jis grįš… -kupina vilties Liviana svajingai atsiduso. Nieko kito dabar netroško labiau, nei pajausti nors ir šaltą, tačiau padrasinantį JOS tėvo apkabinimą, - Jis neatleistų man, jeigu kažkokiu būdu būčiau nepajėgusi tavęs apsaugoti, supranti? <...>

Liviana pradėjo burtą. Rizikuodama ir remdamasi tik viltimi bei sentimentu ji išsikvietė patį velnią. 
- Antrasis bandymas? -Xerces šaipėsi pasitikdamas Livianos siluetą. Apsauga silpnėjo, archdemonas pro barjerą prakišti galėjo jau visą ranką. 
- Šeimyninė reunija,-moteris tarė ir juodas rūkas suformavo Silvanus pavidalą. Sebastiano mina pasikeitė. Apniuko. Bet ne iki tokio lygio, kad išduotų baimę. 
- Broli, -kreipėsi saldžiu, ironišku tonu, -Ar spėjai dukterėčią supažindinti su tuo, kad dabar esam kur kas labiau giminiški, nei bet kada iki tol? Juk esi ne tik Sebastiano brolis, bet ir mano.
Liviana nesileido išmušama iš vėžių, jos nuožmi fizionomija puikiai reprezentavo vidinę būseną. 
- Tau galas, -ji iškošė pro sukąstus dantis. Demonas nusikvatojo.
- Nori pasakyt, MUM galas? Sebastianui ir man? Supranti, mudu išskiriančio skirtumo kaip ir neliko. Padaryk kažką man ir tai tiesiogiai paveiks jūsų mylimą nuokrūšą Sebastianą. 
- Kai išsiųsim tave atgal, sulipdysiu tėtį iš to, kas liko. Jis yra viduje. Žinau tai. Tavo neigimas to nepakeis. 
Aukštakulnių kaukšėjimas. Pasirodė Katerina. Livianos akys prisipildė baimės. 
- Ir dėl to atsivedei čia didžiausią ginklą, kokį sukūriau? Atsivedei Katherine? -apimtas didybės jis tryško panieka. Demonas galingai suvaitojo ir... apsauginis barjeras spragsėdamas kibirkštimis nusileido it šilkinė užuolaida, -AŠ VALDAU PRAGARO VARTUS!
- Ne tu valdai pragaro vartus. Ji valdo, -Livianos lūpose nugulė pašaipi šypsenėlė, kai rudos jos akys nukrypo į garbanę. Taip, Xerces valdė pragaro vartus, kai performuodamas visą Katherine energetinę struktūrą įdiegė jam pavaldžią programą, kas tam tikru momentu jėgų balansą pakreipė jo naudai net lyginant su Silvanus. Bet kai moterys susitiko, Liviana tą programą šiek tiek pakoregavo išstumdama Xerces įtaką. Vikanė apgaubė save auksiniais magiškais šarvais ketindama atakuoti. Ji reikiamu momentu sugėrė savo kalaviju į Katherine pasiūstą energijos pliūpsnį. Demonas jau ketino "pasiplaut", bet jį sučiupo Sailas. Jis ketino "atjungti" Xerces nuo Sebastiano ir archdemoną nutrenkti pro pragaro vartus į atnaujintą, specialiai jam aruoštą kalėjimą, bet... Net Silvanus neturėjo sprendimo padaryti tai būdu, kuris nenaikintų Redford'o kūno. Pasirodė Konoras, kuris atnaujino apsauginį barjerą ir Sebastiano gelbėjimo akcijos dalyviai atsitraukė. Jiem reikėjo persigrūpuoti.

<…> - Nemanau, kad bet kuris iš mūsų iš tikrųjų pažįsta tėtį, bet… -Liviana pritilo pripildydama plaučius šaltos vakaro drėgmės. Sėdėti ant balkono atbrailos greta paties pragaro karaliaus ir casually šnekučiuotis buvo keista, bet tuo pačiu ir gera. Ji jautėsi pasiilgusi dėdės. Visai kaip ir tetos Elissos. Progų sueiti pasitaikydavo mažai, todėl moteris džiaugėsi šia galimybe, - Jis vengia išsiaiškinti dalykus, kurie jam iš tikrųjų rūpi. Nežinau. Galbūt jam atrodo patogiau vegetuoti nežinomybėje, nei nešiotis išvadą, su kuria nesugebės susitaikyti. Esu tikra, kad jis vengė tavęs dėl lygiai tokios pat priežasties. Jis myli tave lygiai taip pat, kaip bet kurį iš mūsų. 
Vikanė žinojo, kad spekuliuoti šia tema Sailui buvo nemalonu ir visgi. Jam patiko dukterėčios Sebastiano esybės viduje paieškų planas. Tik jis norėjo brolį paveikti šiek tiek kitaip, nei pabandė Varias. Jie susirinko trečiam demono palaužimo bandymui, tačiau šį kartą į jo vidų lindo Silvanus. <...>

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Net ir toks milžiniškas miestas kaip Niujorkas kartais galėjo pasirodyti it koks giminių kraštas, kur visi visus pažinojo ir vieni su kitais buvo susiję. Be Petrova kraujo giminėms atstovėms būdingo šarmo, tamsių plaukų ir užburiančių akių Arabellos Petrovos asmuo Sebastianą domino, well, minimaliai. Jie buvo pernelyg nesusiję, per daug skirtingi, kad jųdviejų pažintis galėtų įvykti kažkaip organiškai. Ir visgi Eriko dėka tai įvyko. Net per tą gana trumpą jųdviejų užmegztą, aplinkybių suartintą dialogą jie pajuto vienas kitam simpatiją nė nežinodami kam konkrečiai priklauso tie malonūs balsai. Net jeigu juos abu galėjai pavadinti ganėtinai žinomomis asmenybėmis. Arabella vyro "to do things right" sąraše, kaip bebūtų keista, užėmė vietą. Ne, Sebastianas su visa ta Farlėjaus-Diaz šutve neturėjo nieko bendra, tačiau tiesioginio neįsitraukimo spragas užpildė ne kas kitas, o Xerces. Gaila, bet su tuo keistoku Aaron'o pagrobimo bei "ancient one" aka knygos reikalais tai nebuvo susiję. Bet problemas reikia nagrinėti po vieną, tiesa? Puikiai girdėjo kaip greitai bei stipriai tvinksi Arabellos širdis. Jautė netgi savotiškai pakilusią jos kūno temperatūrą. Net ir neužburtas nepatraukė nuo jos akių, nes visa ši interakcija buvo velniškai įdomi. Tikrai įdomesnė, nei keturias paras trukęs eksperimentinis sadizmas. Pastebėjo kaip pasikeičia jos nagai. Ir kadangi Xerces gyvens jame amžinai, o su tuo ir demono iškrėstų šunybių prisiminimai Sebastianas buvo įsitikinęs, kad tų nagų turi saugotis. Jis atsitraukė per gerą žingsnį, kol Jennifer neleido pamiršti ir jos asmens būvimo. 
- Nieko asmeniško, kuo tu ten vardu? Pamella, -šyptelėjo atsiremda anugara į baltutėlę šios didelės palatos sieną bei sunerdama rankas prieš krūtinę, -Tu ir tavo mažulis buvot tik dar vienas būdas man pasipinigaut. Labiausiai gailiuosi dėl to, kad nepavyko. Pasipinigaut.
Argent nuliejo reikšmingas, įsakmus Sebastiano žvilgsnis, į kurį samdinė nė nesureagavo. Pasimaitinusi krauju ji pagaliau regeneravo, tiesa, lėčiau nei tą darė (jau padarė) Sebastianas. Nudegimas veide gijo, bet Jennifer visai nekreipė į tai dėmesio. Ar tai buvo pirmas kartas, kai kažkas ją smarkiai, skausmingai aplamdo? Tikrai ne.
- Liaukis, -nepiktai šnypštelėjo Arabellai šiai svaidantis iškalbingais grasinimais, -Elgiesi dabar būtent taip, kaip to nori tas, kuris mus čia ir įkišo. Ir tu baik su savo provokacijom, -“įspėjo" ir hibridę. Kadangi vyras toli gražu nėjo ant karštųjų ir mąstė "out of the bubble" nutuokdamas šios trigubos akistatos tikslą ketino gesinti ugnį. Pertrauktas netikėto pareiškimo, žioptelėjo. 
- Pasinaudojau… -sumurmėjo taip, lyg negalėtų patikėti savo ausimis, -Ir kaip šis pasinaudojimas tavimi išėjo mano naudai? -fair point. Neskubriai, tiek pagarbiai tiek buvo įmanoma atgniaužė jo marškinius suėmusius jos pirštus. O tada pasitiko smūgį. kaip tokiai liesai merginai, tikrai stiprų. Ir visgi nei pajudėjo iš vietos, nei pasuko veidą pagautas smūgio inercijos. Tiesiog susimerkė dėl reflekso. Jo ilgaamžis kūnas buvo kaip plienas. Į kontaktą nesureagavęs Sebastianas mąsliai žvelgė virš Arabellos viršugalvio.
- Kameros, kameros… -burbtelėjo praeidamas pro Diaz ir tik sekantys jos žodžiai ištraukė Redford'ą iš transo. Urgztelėjo iškvėpdamas įtampą ir atsisuko į merginą. Žvelgė į ją ramiai, drąsiai, -Neturiu paaiškinimo. Atsiprašau už nepatogumus, kuriuos abu dėl to patyrėt, -sušnekėjo oficialiai, diplomatiškai. Nenuoširdžiai. Žinojo, kad to pagrobimo metu šį kūną valdė visai kita būtybė. Jis prisiėmė atsakomybę už viską ko Xerces pridirbo. Ir net ne iš kažkokio aklo kaltės sau pritempimo. Jis leido Xerces jį uždominuoti. Nes pats buvo per daug pavargęs ir palūžęs su juo dorotis. Sebastiano silpnumas lėmė tai, kad nukentėjo tikrai ne vienas asmuo. Niekados daugiau. Tad į iškilusias naujas problemas jis reagavo... šaltai. 
- Ok. Įgriūk į kampą ir įsivaizduok, kad ši situacija tavęs neliečia, -burbtelėjo Arabellai bandant jį pavaryt, -Nors galėtume tiesiog suvienyti savo nuostabius protus ir rasti išeitį. Esi sumani mergina. Abi jūs sumanios, -dėbtelėjo į atšiauriąją Jennifer, -Tad ar labai daug paprašysiu dabar pasistengti asmeniškumus nublokšti į antrą planą? Primink man tą Aarono pagrobimą dar kartą. Bet kai būsim laisvėj ir kvėpuosi grynu oru.
Sebastianas sujudėjo. Galingas, itin greitas fizinis persikėlimas privertė šalia stovėjusią Arabellą it pagautą gūsio susviduliuoti. Redford'as nežinojo kaip manipuliuot tuo, ką jam paliko archdemonas, bet po velniais, jis žinojo kaip būti vampyru. Jis "šoktelėjo" prie keletos vietų lubose, kol radęs nematomą akį ją suknežino kumščiu. Jei Erikas jų nematys nežinos ką jie ruošia. Kai Redford'as prišoko prie sekančios kameros, sugaudėjo elektromagnetinių bandų perneštas balsas.
- Tuč tuojau liaukis! -pasigirdo manieringas Eriko balsas. Vampyras nepaklausė ir smogė. Paskui panešė save iki durų į šią patalpą, kurias šiurpiai, grėsmingai ištalžė. Tačiau durys atlaikė! Vieno sotaus pasimaitinimo tikrai neužteks tam, kad angelitas pasišalintų iš Redford'o sistemos. Jis vis dar nebuvo atsistatęs. Nusivylė. 
- Ar galiu tikėtis jūsų dėmesio? -Hellneris prakalbo vėl džiaugdamasis, kad neprarado paskutinės, itin kruopščiai paslėptos kameros, -Savo pačių nelaimei esat įdomiausios pelytės mano laboratorijoje. Retoji hibridė, demoniškoji Arabella ir seniausias vampyras. Kaip ikoniška! -vyras sukrykštė ir tikrai buvo panašu, jog jam linksma, -Raktelį iš šios patalpos turiu tik aš. Bet iš čia išeis tik vienas iš jūsų. Stipriausia antgamtinė anomalija. Vienas nugalėtojas! Kodėl? Kodėl ne? -vampyro lūpas plešiančią šypseną buvo galima girdėti jo balse. Sebastianas atrodė... nesužavėtas. Jis atsisuko į Jennifer ketindamas ją užkalbinti ir tada ji kirto. Smailutėlius savo pirštus sukišdama tiesiai pirmajam vampyrui į akis. Eriko siūlymą ji priėmė rimtai ir iš karto. Ji nejautė ribų. Be to, neturėjo ką prarasti. Redford'ą toks hibridės žingsnis nemaloniai išmušė iš vėžių. Akys tapo skausmingos ir aptemusios, todėl įtempė kitus jutimus kol regeneruos. O tuo tarpu Jennifer atvėrė aukos, kurią pražudė koją nagais ir išplėšė šlaunikaulį.
- Nieko asmeniško, -pakartojo kreipdamasiį Arabellą. Šyptelėjo prieš panaudodama savo antgamtinį greitį. DUKT. Vožtelėjo šlaunikauliu Diaz per pakaušį. Perlaužė kaulą per pusę, lūžio vietos pasipuošė aštriomis briaunomis. Sukruto ketindama smogti vėl. TRAKŠT. Stiprios, didelės Sebastiano rankos atleido Jennifer'ės kaklą. Hibridė susmuko ant žemės. 
- Jai viskas bus gerai, -“pasiauškino" ne tiek kiek Bellai, kiek sau, -Fuck, -patrynė pirštais akių vokus jausdamas skausmingą maudimą po jais. Arabella nepaprastai viliojančiai kvepėjo krauju, kuris bėgo visai ne iš vietule sužeisto piršto. Sebastianas paraukė veidą ir... regeneravo. Aišku ne dėl pamėtytų mimikų, o praėjusio laiko,-Ar tau viskas gerai?-nesiartino, bet atkreipė dėmesį į jos pakaušį, kuris nežymiai kraujavo. Kraujavo ir gundė. Jam buvo siaubingai sunku susikaupti, -Atsimeni kai sakiau, kad tu esi raktas mums iš čia išeiti? Pasakyk kaip tave aktyvuoti. 



Savęs atradimas tarp dviejų ugnių, niekada ir NIEKAM nebuvo išėjęs į naudą. Šiai akimirkai, padėtį į kurią organiškai save įsistūmė James Petrov jaunėlė, buvo nesunku pritaikyti būtent šį apibūdinimą. Josios pozicija turėjo būti skaidri it stiklas, mat ant vienos svarstiklių pusės buvo josios gyvenimo partnerio, jos vaiko tėvo žodis. Ant kitos, asmens kuris pasikęsino į josios aplinką, pritaikė josios rūšiai žalingus veiksnius ir tam tikrą prasmę, paliko po savęs “imprint”. Tas pats asmuo, nesunkiai atrado kelią į josios gana uždarą, per siūles barškančių vietų neturinčią sielą. Žinoma, visą atsakomybę galima sumesti analogiškai nedėkingoms aplinkybėms, ir netgi beviltiškumui, kuris apima sąmonę, suvokiant esti kelio į laisvę gali ir nebūti. Tačiau, jo balsas, kalbos maniera ir netgi tam tikri sprendimai (vienas kurių, buvo neįsileisti jos dėl savikontrolės stokos), pakurstė kontrastiškai kitokią jauseną jo atžvilgiu. Pasirinkimas buvo sunkus, dar labiau šį apsunkino esamos aplinkybės, tačiau plūduriuoti tarp dviejų ugnių buvo tiesiog neįmanoma. – Ohoho. – Pašaipiai sukrizeno, aiškiai labai neigiamai pralinksmina hibridės komentaro. Sunkus, juodų it naktis akių žvilgsnis netrūko nugulti ant Argent pasipūteliškos fizionomijos. Galėjo be minimalaus paaiškinimo tiesiog ištraukti jos stuburą, nusviesti per ventiliacijos angą ir nuo to taško tiesiog stebėti šios pastangas kažkaip ten nušliaužti. O Turint omeny kad tai būtu visiškai neįmanoma, na… vaizdas būtu iš tiesų savotiškas, iš tiesų išskirtinis. Ir pačios Diaz nuomone, tai greičiausiai būtu įdomiausias dalykas, ką samdinė per savo niekam tikusį gyvenimą būtu nuveikusi. Aplodismentai būtu garantuoti, jei šiai kažkaip vis tik pavyktu. Nuoširdūs žinoma.
– Akimirką jau buvau patikėjusi. Kad esi “kieta” ir visa ta tirada… Bet iš tiesų esi tik maža, apsišlapinusi kalytė. Kodėl? Paprasta. Nesugebi net elementaraus darbo dorai davesti iki galo. – Trūktelėdama pečiais, Arabella smogė ten, kur skaudėti turėtu labiausiai, per savimeilę. – Pamella. Žinoma! Turi smegenų, net neabėjoju. Bet jos silpnokai veikia. Nieko nuostabaus kad susimovei stodama vienas prieš vieną su kažkuo, kas yra daugiau nei žmogus. Upsi. – Nutaisydama kiek galima labiau nekaltai atrodantį veidelį, tamsiaplaukė tuo ir baigė savo dėmesio atidavimą hibridei. Ne ta svorio kategorija, ne tiek įdomu, kiek gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ką kalbėti apie natūralią antipatija, kuri panašu kad šaknis turėjo gilesnes, nei Amoratti nuskausminimą. Į “mėšlą” kuris savo šaknis paleidęs buvo kone per stipriausias pasaulio bloodlines, Diaz buvo įklimpusi kur kas labiau, nei galėjo tai pripažinti. Sąsajų turėjo ne vien su Argent šeimos atstovais, bet ir netiesiogiai rinka, kur panelė gaudavo savo užsakymus. Ne tik Niujorkas, sušiktas pasaulis yra tik siauras cilindras, kuriame susidursi su kiekvienu, neišvengiamai. Ir vėl sugrįždama per to, kuris jos dėmesį patraukė labiausiai, Arabella ne pati nepajuto, kuomet paantrino jam, tik akimirkai ir vėl atsisukdama į samdinę, bei “apdovanodama” šią analogišku pirmojo vampyro, žvilgsniu. Keista. – Neaiškink. – Atsikirto kone iš karto, jam net nebaigus išsakyti savo paliepimo.
– O tau netoptelėjo mintis, kad elgiuosi būtent taip, kaip noriu pati? O jei tas šiknaveidis stebi… – Demonstratyviai skiestelėdama abi savo rankas, gražuolė it tyčia susiaurino akių plyšius, tokiu būdu palikdama jas maksimaliai “lapiškas”, išduodančias dviprasmiškumo bangas. Buvo sudėtinga apibrėžti ribą tarp to, kur ji kalbėjo rimtai, o kur buvo paprasčiausias blefas. – Vadinasi ne aš viena pasimėgausiu tuo, kaip nuplėšiu nuo jos veido tą pasipūtusią grimasą. Kuri suboloja tik tuomet, kai ji puola už save ženkliai silpnesnius, negalinčius pasipriešinti. – Pritilo, akivaizdžiai pasiduodama akimirkai, kuomet dialogas persinešė į tiesioginį kits kito akių kontaktą. Jennifer persona ir vėl liko šešėline visą ko dalimi. Pirmojo vampyro pozicija buvo suprantama, tačiau stoti į “dviejų kačių kovą” yra taip pat idijotiška, kaip į rytinę kavą, vietoje cukraus dėti porą šaukštelių druskos. Nei išgersi, nei iš viso suprasi kodėl tai padarei. Smūgis, kurio sulaukė Redford’as neatnešė palengvėjimo, nors tiesą pasakius, norėjosi. Ji vis dar buvo įsitempusi it smuiko styga, pro šiek tiek praskleistas lūpas alsavo tiesiai į šaltą jo veidą. Savo ruožtu, bent porą tūkstantmečių skaičiuojantis nemirėlis atsimerkė, žvelgdamas jai kažkur virš pakaušio. Nemaišė net susitaršę, vietomis nedėkingai voratinkliais aplipę plaukai. Arabella sumirksėjo, šis minimalus atstumas tapo siaubingai nepatogus. Todėl, sumirksėdama dar kelis kartus, jau buvo besiruošianti žengti atgalios. Tačiau čia pat buvo sustabdyta ne tik skvarbaus žvilgsnio, tačiau ir aplinką užpildžiusio jo balso. Tai iššaukė pašaipų prūnkštelėjimą. – Nuostabu… Jis atsiprašo už nepatogumus. Vaaau. – Negalėdama patikėti, kad asmuo, kuris iš pirmo įspūdžio sukėlė vien teigiamas emocijas. Pasirodė esąs įdomus, įtraukiantis ir kažkuo labai artimas, dabar elgėsi kaip paskutinis šunsnukis. Kaip ji nepernėšė to “oficialaus” tono, manieringumo. Juk tuo mėšlu buvo šeriama tiek daug laiko, kad kažkuriuo metu tiesiog pasidarė per daug koktu. Neigiamai krestelėjo galva, tuo pačiu metu nuo savo stambių garbanų nusikabindama prieš akis “praskridusį” voratinklį. Arba kažkokią jo liekaną. Kitą vertus, sunku apibrėžti ko būtent ji tikėjosi sulaukti? Paklausta nei pati nesugebėtu sukurpti racionalaus paaiškinimo. Sunkiai nugulė tai, kad visokie “grobimai” kai kuriems atrodo tiesiog neaktualūs. Turėjo sau priminti, visi trys čia esantys buvo priešai, o ne kažkas daugiau.
– OK. Griūsiu į kampą ir apsimesiu kad manęs tai nekąso. – Šiek tiek ne taip, tačiau vis tik atkartojo Sebastian’o žodžius. Ne. Kai kuriuos dalykus imituoti nesigauna net tuomet, kai labai stengiesi. Jos intonacija nuskambo nebūdingai jai. O tokią išvada buvo nesunku susidaryti jau pratus prie gana kimaus josios balso. Tam tikri garsai tiesiog nuskambo kitoniškai, priduodami ją. Modeliškos išvaizdos tamsiaplaukės žvilgsnis ir vėl susidūrė su Argent. Susiviepė, net mintis apie bendradarbiavimą su “parsidavėlę” anei kiek neatrodė žavingai. Iš kur tai kilo? Juk prieš tai apie Argent šeimą, o ypatingai apie Jennifer ir josios tėvą Christopher ji buvo girdėjusi legendas. Jie kėlė susižavėjimą, nedemonstratyviai rodė pavyzdį. Jie buvo būtini tam, kad pasaulis būtu kiek galima labiau stabilus: mirtingieji apsaugoti, o nemirėliai ir visi kiti savo vietoje. Dabar gi, žvelgdama į pripažinkime, labai dailų samdinės veidą, ji tematė tuštumą, parsidavimą. Šiek tiek apsunkusių, dėl pralieto kraujo ir patalpoje esančių lavonų, oru pripildžiusi savo plaučius, tamsiaplaukė buvo kone nublokšta nuo vaizdo, kuomet pirmasis vampyras sumojo nežmogišku greičiu pajudėti iš vietos. Josios antgamtinė rega nepaleido jo, tačiau velniai griebtu. Dar šiek tiek, ir būtu tėškusis ant užpakaliuko, again. Iš inercijos atsitraukė toliau. Tiesiog nebyliai, klausiamai stebėdama kaip pirmasis vampyras vaidina “žmogų vorą”, bei nuskaldo visas, jo regos spektre atsidūrusias kameras. Nekomentavo bendradarbiavimo tikimybę, buvo daugiau nei aišku, esti tai nesuveiks. Pasigirdo šios “nuostabios ligoninės” savininko balsas, dėl ko Diaz natūraliai pažvelgė kažkur į viršų. Atrodė esti dinamikai buvo integruoti kažkur lubuose. Sebastian’as nepanašu kad buvo pasiruošęs deryboms. Na, iš pirmo žvilgsnio nei vienas tam nebuvo pasiruošęs.
– O gal užsikrušk kniupščias? – Tiesą pasakius, tamsiaplaukė labai retai kada leido pasirodyti šiai savo pusei. Ji visuomet atrodė labai subalansuota, “išpopinta”, nušlifuota ir veik surealistiška. Buvimas kandidato į merus, žinomo politiko sužadėtine žinoma davė savo. Tačiau kažkas apie josios būdą pridavė atitinkamus taškus, kuomet ji gebėdavo būti “likable”. Ir prieš tai egzistavo tik vienas asmuo, kuris iš tiesų ją matė tikra. Su visais tais aštriais kampais, raw ir apsoliūčiai nefiltruojančią savo žodžių. Keiksmažodžiai niekada neatrodo gražiai, kuomet nutrūnka nuo gražių lūpų. Bala namatė… Ne kiekvienas gali pasakyti kad matė ją tokią, metaforiškai apsinuoginusią. Dar prieš tai, kai buvo paskelbtas “nuosprendis”, savo pačios netikėtumui, Arabella patraukė link duris kumščiais vanojusio vampyro. – Liaukis… – Iš pradžių sušnabždėjo, tačiau kuomet tas nesuveikė, kaip mat švelniai pasičiupo jį už rankos, šiek tiek aukščiau alkūnės. Pasikartojo.
– Sebastian’ai, liaukis! – Būtu pasakiusi dar kažką, tačiau te spėjo žioptelėti, kadangi Erik’as kaip mat pasiglemžė visą “spotlight” į savo išskirtinai ryžkią personą. Tai privertė ją šiek tiek atsitraukti. Bet kokia prieš tai turėta arogancija kažkur išgaravo. Viso šio susidūrimo metu, Bella nebuvo atrodžiusi tokia rimta. Tai buvo sušikti spąstai. Nacis, sadistas. Mintyse turėjo sau pakartoti Redford’o pastabas, bei tai, kaip Hellner’is vadino šią numylėtą savo “kampelį”. Tai buvo daugiau nei akivaizdu: vyras nebūtu pilnai PILNAI paleidęs, net jei jie ir susikabintu kits kitam į gerklas. Kokia gi prasmė, paleisti vienintėlį individą, kuris gali nugalėti likusius du? Neįdomu, nenaudinga. Šiek tiek nuleisti Arabellos antakiai vainikavo josios susimąstymą. Tik tiek, kad apie tai, kad akivaizdu esti ne visos kameros buvo sunaikintos. Joks sadistas nepraleistu progos pamatyti tokio pobūdžio spektaklio. Ji te spėjo pasukti akis į arti vienas kito atsidūrusius namirėlius, kuomet moteris puolė. Arabella suskubo prie dangčio, kurį buvo paleidusi prieš tai. Paprasta matematika, in the human form ji tikrai nemirtu, tačiau jėga hibridės nepaimtu. O ji aiškiai priėmė pasiūlymą rimtai. Gražuolė nespėjo pačiupti porcelianinio, krauju sutepto daikto. Praslydo per jo paviršių nagais, kuomet sulaukė atitinkamai stipraus smūgio. Vienareikšmiškai akyse sužaibavo žvaigždutės, kuomet ji sunkiai atsilaikė ant kojų. Na kaip atsilaikė, plojosi į artimiausią sieną, ir nuo jos jau nuslydo ant grindų. Galvoje atsiveriantys sužeidimai labiausiai klaidinantys, mat kraujo gali būti labai daug, tačiau pati žaizdelė ne didesnė nei centimetras.
– Kalė. – Suvebliano po nosimi. Buvo užklupta absoliučiai nepasiruošusi, todėl nieko nuostabaus kad tik per plauką nesulaukė į nuokautą galėjusio nusiūsti smūgio. Nuaidėjo šlykštus TRAKŠT. Hibridės kūnas nukrito ant grindų, kuomet jos vietoje pasirodė Redford’as. Sutrikęs Arabellos kvėpavimas ir šiek tiek apsiblausęs žvilgsnis kalbėjo už save. Tačiau ji kiek galėjo, išreiškė savo padėką, vos pastebimu galvos linktelėjimu. Prieš ką nors pasakydama, ji vien iš to negatyvo, spyrė gyvybės funkcijas praradusiai Argent. Ir vėl nepalengvėjo. Galbūt reikėtu išmokti elgtis kažkaip kitaip, ne ant karštų? Ne. Tik ne jai, visas tas ne kiekvienam limpantis šarmas dingtų.
– Gaila, Jei užsilenktu niekas labai stipriai negedėtu. – Čia pat paprieštaravo, nepriklausomai nuo to, kad Redford’as monologą paskyrė anaiptol ne jai. Kištelėdama kremine spalva nulakuotus nagus į savo vešlius plaukus, kaip mat apčiuopė šiokį tokį lipšnumą. Tai privertė ją stipriai sukąsti dantis, ne dėl to kad staiga užperštėjo, nes užperštėjo, o būtent dėl to fakto, esti kraujuoti prie vampyro, nėra pati geriausia mintis. Jis nesiartino, kas savaime pridavė esti jaučia tokią pat išvadą. Besistodama ant kojų, tamsiaplaukė net nepažvelgė į laikinai kritusios hibridės pusę. Kaip be pasukus, Arabella nebuvo panaši į steriotipinę starletę. Piršosi mintis esti ji buvo mačiusi daug sukrėčiančių dalykų, kad stebėtis vienu ar kitu lavonu. Galva sukosi stipriai, todėl ir lygsvarą išlaikyti atrodė ne taip ir paprasta. Josios žvilgsnis ir vėl perbėgo per visą aplinką. Likusios kameros pastebėti nepavyko… Ir tik dabar toptelėjo mintis apie tai, kad jei tai buvo ne tik tiesioginė transliacija, bet ir įrašas, viskas bet kokiu atvėju galėjo baigtis tragiškai. Pažvelgė į pirmojo vampyro sužeistą veidą, po ko prisipažino. – Nelabai. – Tikrai nesijautė taip, it būtu pasiruošusi kalnus nuversti. Nenorėjo, negalėjo sau leisti būti perdėm draugiška “priešui”. Vis dar nebuvo tikra dėl to, kad jis pats nestovi už viso šio spektaklio. Ypatingai remiantis tuo, kad Farley daugiau nei aiškiai leido suprasti, kad Redford’as yra labai labai bad news.
– Tau jau geriau? – Pati save prakeikė kad pasidomėjo. – Mūsų klausomasi, mažu mažiausiai. – Geras pastebėjimas, kuris natūraliai turėjo jį atvesti prie išvados, kad ji nenorinti atskleisti visas savo turimas kortas, prieš asmenį, kuris ilgainiui galės tai panaudoti. Priešingai nei pirmasis vampyras, Arabella apie Hellner’į nežinojo beveik nieko. Apart tą apibūdinimą, kuriuo pasidalino Aaron’as. Ūgis, bendriniai požymiai, tatuiruotės ir kitos smulkmenos. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad prasilenkdama su juo, tamsiaplaukė imtu ir atpažintu jį kaip priešą. Juk jis pats iš savęs neskleidė pragariškos energijos, kuri kėlė josios apetitą, traukė be kažkokio papildomo paaiškinimo. Josios tamsių akių žvilgsnis netrūko ir vėl imti saveikauti su kontrastiškai šviesiomis pašnekovo akimis. Kažkas tuose jos akyse atrodė pakitę.
– Gerai, aš tau pasakysiu. Tačiau yra viena sąlyga. – Oi. Tokiais žodžiais niekada neprasideda kažkas gero. Tačiau, tam tikra prasme Arabella suprasti buvo galima. Aišku labai pasistengus, arba tiesiog pažvelgiant į jos motyvus, kaip į kokį veidrodį. Ar tikrai gelbėtum gyvybę tam, kuris nuskriaudė, o galbūt net nužudė tau artimą? Tikrai ne. Tam atleidimo nėra, nėra ir pasigailėjimo. – Ji liks čia, kartu su savimi jos nesitempsim. Ji pasirinko ką norėjo, nieko asmeniško. – Taaaip, pakartoti Argent žodžius buvo kone būtina. Arabellos kalba nuskambo perdėm šaltai, užtikrintai ir kategoriškai. Vietos deryboms nebuvo. Kaip be pasukus, be to fakto esti ji buvo žmogiška, kartais perdėm pragariška, ji taip pat buvo alpha. Kas reiškė kad gebėjo priimti sunkius sprendimus. Šiek tiek delnu atsispyrė nuo sienos, vardan to, kad turėtu geresnį pasipriešinimą, einant link vampyro. Žinojo kad atstumo jis laikėsi ne be reikalo. Tačiau, vaikų žaidimai jau buvo pasibaigę. Jei koją pakiš elementarus savikontrolės nebuvimas, tuomet kokia iš viso prasmė stengtis. Tamsiaplaukė ir vėl atsidūrė šalia jo, vis dar stengdamasi išsilaikyti tiesiai. Tam kad jų neišgirstu Erik’as, teko sumažinti atstumą iki nulinio. Įsitempimas niekur nedingo, jis bet kuriuo metu galėjo pasiduoti silpnumui ir suleisti į ją dantis. O tuomet… Tuomet velnias žino kas galėjo nutikti, Jei josios gyslomis tekėjo absoliuti pragaro ugnis, galinti pražudyti net nelabąjį. Ar tai būtu mirtina vampyrui? O galbūt atvirkščiai, pakylėtu šį iki tokio lygio, kokio dar patyręs nebuvo. Negali žinoti, juk apie hellhound’us nežinoma beveik nieko. Tame atsitiktinumo būti negali. Jos lūpos atsidūrė prie pat jo ausies, žvilgsnis šiek tiek pasislėpė po tankiomis blakstienomis. – Kentėk, man tai irgi nebus lengva. – Sukuždėjo, it išreikšdama supratingumą. – Pirmą kartą tai nutiko kai šusnis raganų bandė išdrąskyti mano sūnų. Antrą kartą girdėjau kaip lūžta mano vaikystės draugo kaulai… Tai veda prie išvados, kad reikalingos be proto stiprios emocijos. – Šiek tiek pasuko akis, žvilgsniu visiškai “apie nieką” dirstelėdama į jo plaukus, kurie atsidūrė jos regos lauke, po ko pratęsė. – Ir ugnis, bent nedidelė kibirkštis. Tačiau kaip tai sustabdyti, aš nežinau. Jaučiu tave, – Liežuviu perbraukusi per savo putlias lūpas, ji netrūko pratęsti taip ir neišbaigtos pastabos, kurią sakė taip tyliai, kad šis garsas nebūtu fiksuojamas elektroninių prietaisų, kuriais naudojosi šios vietos savininkas. – Mes turime savo nesutarimų, tačiau nenoriu kad tai kas dabar miega, nusitaikytu į tave pirmiausia. Kitą vertus… Nemanau kad gali man duoti tuos dalykus, kurie galiausiai mane aktyvuos.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Per gyvenimą Sebastianas sutiko daugybę žmonių ir daugumą jų (aišku ji tik panorėdavo) permatydavo kiaurai. Genialumo tame nereikia. Arabella turėjo jauną veidą ir prie jo puikiai derėjo visi tie purkštavimai bei atsikalbėjimai. Ir vien dėl šios priežasties nusiteikė taip... kantriai jos atžvilgiu. Dėl kita ko Arabella buvo Katherine dukterėčia, tad giminė jam - ne, bet į didelį artimųjų ir draugų būrį ji tikrai dėl šios sąsajos patenka. Puikiai žinojo kokia Katerinos nuomonė buvo Elenos Gilbert atžvilgiu ir ko gero nesuklystų nusprendęs, kad pragaro vartai šia hellhound'ei tikrai nesimpatizuoja. Juk sutikus fatališkąją garbanę ir nuostabos kupinu balsu paminėjus jos pilną vardą moteris atsakytų kažką tokio, kaip "one and only", o Arabella, lyg tyčia turėjo visus tuos Petrova damai būdingus bruožus: geri tamsūs plaukai, tobula oda, žėrinčios akys, nuostabus veidas ir kūnas - bruožus, kuriais Katerina nemėgo dalintis su kitomis. Kad ir koks subjektyvus bebūtų grožio suvokimas, Arabella Diaz buvo išskirtinio grožio mergina ir bet kuris turintis akis tą suprato. Ir, ko gero, dar ir dėl to į tamsiaplaukės burbuliavimą žiūrėjo taip atlaidžiai. Yra kaip yra, bet patrauklius žmones traktuoji kitaip, kažkaip palankiau. O gal jį veikė tas neapčiuopiamas jos išvaizdos savybių panašumas su Katherine. Po paskutinės įsimylėjėlių akistatos, kuri toli gražu nesibaigė karštais bučiniais, padūkusiu seksu ir romantinio ryšio atnaujinimu žvelgiant į angelišką Arabellos veidą jam skausmingai dūrė į paširdžius. Tačiau negalėjo leisti sau pradėti manyti padaręs klaidą. Jis negalėjo grįžti atgal. Nuo dviejų moterų apsikeitinėjimo skambiomis frazėmis (nors tiksliau nuo angelito) jam įsisopėjo galvą. Kai prabilo buvo pakėlęs toną veikiau vien tam, kad būtų geriau girdimas, bet piktas neatrodė:
- Nulupk jai veidą, išplėšk stuburą, išniekink jos lavoną ir būsi atlikusi visus veiksmus, kurių dėka krisi į tokį pat lygį, kaip ir ji. No offense,-dėbtelėjo į Jennifer, kuri spėjo sumurmėti kažką panašaus į  "none taken". Vargu ar šiai fatališkai damai, profesionaliai žudikei rūpėjo ką apie ją mano šitie du "idiotai",-Klausyk...-jis uždėjo savo sunkias letenas ant jos siaurų pečių, jo akių mėlis įsigėrė į josios tamsią rainelės bedugnę. Išsikovojęs visą Arabellos dėmesį pabandė jos įsiūtį praskiesti su viltimi ir pozityvu,-Minėjai draugą, kurį ji sužalojo. Mes rasim jį ir jeigu jo širdis tebeplaka vadinasi jam dar galima padėti.
Jennifer nepasidalino savo įsitikinimu, kad Leonardui niekuo padėti nebe įmanoma. Jie paliko jį žiauriai sudaužytą, nuogą, siaubingai šaltoje vietoje. Jam šakės. Nebent kažkodėl Erikas būtų jį pasiėmęs į laboratorijas visai kaip antgamtiškasias tamsiaplaukes. Laikas ėjo, konfliktiško dialogo temos keitėsi, o Arabella darėsi tik dar piktesnė. O tokiu atveju niekas nesuveikia geriau, nei neemocionali, šalta logika.
- Jausmai ir faktai,-švystelėjo rankomis į vieną ir kitą pusę, kad būtų vaizdingiau,-Pakalbam apie faktus. Pabrėžiu - aplinkybių ir motyvų aš neteisinu. Bet tavo mylimasis grįžo pas tave sveikas, tiesa? Ko negaliu pasakyti apie moterį, kurią jis sužeidė. Ji mirė. O knyga...-niekas jo netempė už liežuvio, lyg paaiškinimo Diaz jis ir nesijautė skolingas. Tačiau labai daug aspektų blaškėsi padrikai išsimėtę ir Redford'ui norėjosi informaciją surūšiuoti. Tiek jo "partner in survival" Arabella, tiek Aaronas nenusipelnė gyvent nežinomybėje ar tuo labiau bandyti knaisiotis po Sebastiano gyvenimiškas peripetijas (ieškodami prarasto magiško artefakto), kurios potencialiai galėtų juos pražudyti,-Ją turi Elodie. Ir iš to ką žinau ji negalėtų būti geresnėse rankose,-jis pats nustebo kiek apie Farlėjaus-Diaz pasaulį jis žinojo ir kaip nesava valia buvo įsivėlęs kur jam visiškai nereikia,-Būtinai jam tą perduok. Kad jis nustotų kapstytis,-Redford'o įsitikinimas, kad jie visi iš čia išsikapanos buvo nepalaužiamas.
Vampyras gailestingumą sunkiam, elektra valdomam mechanizmui, kurį sunkiai beapsiverčia liežuvis durim pavadinti, parodė tik pajutęs šiltą Arabellos prisilietimą. Švystelėjo rankomis kūno kalba parodydamas, kad ketina atsižvelgti į jos raginimą.<...>
- Baik,-bene pyktelėjęs sulaikė Arabellą šiai spyrus gulinčiai, kaklo slankstelių lūžį patyrusiai Jennifer. Neturėjo teisės merginai pamokslauti net jeigu ir buvo kokius 135 kartus už ją vyresnis, todėl neketino to daryti. Ir visgi tik parodydama kilnumą ji turėjo šansą moraliai stovėti gerokai aukštesniam lygy, nei sarkastiška, nemaloni, šaltakraujė žudikė. Tačiau bene nuo pat to momento, kai Sebastianas pirmą kartą išvydo Arabellą Petrovą suprato, kad ji nėra susilaikančio, ramaus būdo. Visos Petrova kraujo linijos moterys buvo karštos kaip supernovos. Ir labai karšto būdo. Jam nereikėjo užuosti Diaz kraujo, kad jį jaustų. Visa oda nusidriekė ištisa galybe atviro nervo galūnėlių, kurios labai jautriai ir reikliai į merginą reagavo. Ji nešiojosi kraują, ypatingą ir retą kraują, kurio geidė visa tamsos pažeista Sebastiano vampyriška sistema. Vyras niekados nepasižymėjo geru susilaikymu kas lietė kraują ir kitaip nei Rebekah jis dar nebuvo radęs būdo, kaip tą alkį malšinti kitais būdais. Tačiau užpuolęs Arabellą jis grįžtų į tą patį ciklą, iš kurio bandė išeiti. Be to, vėl pasiduotų silpnumui. Iš akių nuvarvėjusį, klaikųjį savo kraują Sebastianas nubraukė marškinių medžiaga ir ši, susilietusi su demoniškais nuodais suaižėjo, sučirškėjo palikdama apsvilusius lopus. Net neabejojo, kad Diaz šią detalę pastebės, bet vargu ar norėjo pasakotis kodėl taip yra. Jie abu žinojo, jog tam tikru lygmeniu jie yra artimi. Kad jų kūnuose tūno destruktyvi, tamsi energija, kurios abu nemoka ir nežino kaip valdyti. Klausimas su susidomėjimu į Sebastiano būseną privertė vampyrą šyptelėti. Žvelgė į Arabellą raudonomis (nes šviežiai sugijusiomis) akimis, vos talpindamas išlindusias iltis burnoje.
- Dėl manęs tu nesirūpink,-tėškė kiek per griežtai ir šiurkščiai. Dabar į Diaz buvo nukreipęs troškuliu paremtą savo reakciją ir nepasidavimas impulsams reikalavo didelio darbo su savimi. Jis mažų mažiausiai buvo susinervinęs,-Tai nieko nekeičia,-tarstelėjo atsakydamas į įspėjimą dėl jųdviejų pasiklausymo. Ji kalbėjo toliau ir... bemat suintrigavo. Sąlygas jis mėgo. Tai pridėdavo net paprastiems dalykams kompleksiškumo, be kurio paprasčiausiai būtų nuobodu. Išgirdęs tamsiaplaukės reikalavimą susiraukė, išryškėjo negilios raukšlės akcentuojančios fizinį Redford'o amžių.
- Turiu tik dvi pretenzijas. Pirma - Jennifer yra sesuo tokios veikėjos, kuri birbinasi su mano buvusios merginos broliu...liais,-pasitaisė visą šį sakinį paversdamas tik dar painesniu,-Antra...-vien tik todėl, kad kalbėjo ramiai ir be pasipūtimo tas Redford'o "protuoliškumas" neerzino,-Ar be jos galėtum rasti tą vietą, kurioje liko tavo draugas?-na, sprendžiat iš Arabellos išraiškos, vargu. Taigi once again. Fair point. Savotiškai jie vienas kitą papildė, nes Diaz netrūko išradingumo (kaip tuo lovos praardymo, vielutės išsitraukimo ir ventiliacijos angos grotelių atsukimo atveju), o Sebastian'ui - šalto, ramaus proto, kuris padėjo merginai kiek nusigesinti. Kai ji priartėjo vampyras bene instinktyviai paėjo atgal. Jei tik ji būtų žinojusi kiek jėgų iš jo reikalavo visas tas tvardymosi reikalas ji nebūtų artinusis. Jis prisidengė burną išorine delno dalimi, smailios kaip ryškio dantys iltys įsirėmė į odą. O širdis... Ji neplakė, tačiau toje vietoje tikrai kažkas sukrutėjo. Jautė viliojantį jos kūno kvapą ir tai masino viską, kas Redford'ą darė vampyru. Stovėjo išsitempęs, strese ir dideliame diskomforte. Buvo sunku dėtis į galvą viską, ką ji šnarėjo. Bet įsidėmėjo esminius faktus. Ar net vienu momentu nusistebėjo, kad tokia jauna moteris jau yra mama. Katerina Nadią pagimdė paauglystėje, Sebastianas pats tapo tėvu septyniolikos, bet negalima lyginti 2500 ir 500 metų atgalios. Buvo visai kitokie laikai. Vyras kiek atsitraukė, kad galėtų matyti tamsiaplaukės veidą. Jei ji kvepėjo saldžiai, karštai ir geidulingai, nuo Redford'o tvoskė mirtimi.
- Buvo laikai, kai galėjau,-tarstelėjo paneigdamas tą jos išreikštą negalėjimą jai duoti to, kas ją aktyvuotų. Vėlgi.. Niekas jo netempė už liežuvio, bet... Arabella buvo su juo atvira, ji nešykštėjo leisti susidaryti apie ją tam tikrą įspūdį. Norėjo atsakyti tuo pačiu, net jeigu ir išklausiusi ji pasukios pirštą prie smilkinio,-Visai kaip ir tavo teta aš priklausau labai įdomiai giminei. Kai tavo brolis valdo pragarą, sesuo yra fėja, o vaikai kosminės, magiškos būtybės tai mažiausiai ką turėčiau padaryti, tai iššaukt ugnį,-labai pozityvus apibendrinimas. Neišdavė gi, kad labai abejojo ar jam tas dabar pavyktų. Nes kai galėjo, nevampyriškas, magiškas jo sugebėjimų išimtis maitino tas mažas gniužulėlis serafimiškos šviesos, kurią savy turėjo. Turėjo ir prarado, o su tuo praradimu ir neteko pirokinezės talento. Neturėjo progos detaliai pasigilinti į savo naujos realybės indikacijas, į pragaro princo poveikį jo kūnui bei tam tikroms galioms. Patylėjęs keletą sekundžių vien tam, kad Arabella apvirškintų išgirstą informaciją, tęsė,-Sakykim man pavyksta. Ir ką tada turėčiau daryti? Neįpareigojančiai sviest į tave ugnies kamuolį?-vampyro lūpos sužaidė ironiška šypsenėle,-Kaip kvailai viskas skamba... Jei tu transformuosiesi pirma pulsi mane, o ne duris,-Xerces dėka apie hellhound rūšį žinojo užtektinai,-Nebent...-Sebastiano žvilgsnis nutolo, kas išdavė jo paskendimą savo paties mintyse. Vyras nuėjo prie sunkiųjų vartų. Aplamdyti stiprių smūgių jie atrodė... liūdni, bet tvirti, it deimantas. Atsirėmė nugara į juos ir užsimerkė,-Pasistenk nečiauškėti bent minutę, gerai?-kalbėjo šypsodamasis, be intencijų Diaz įžeisti,-Bus visiška nesąmonė jei pavyks,-Redford'as puikiai žinojo tai, ką jautė, tačiau susikaupti, apeiti troškulį Arabellos kraujui ir pajausti savo paties tamsą... Užtruko. Galėdamas manipuliuoti ugnimi jis visados jausdavo savy aistringą kaitrą, kuri išeidavo iš jo ir išsiveršdavo į paviršių pavidalu. Dabar juto šaltį ir nuodus. Nenuostabu, juk iš šviesios, jo energetika pasikeitė absoliučiai. Dabar jis nusileido į tamsos energijos rezervą, mintimis atliko pažįstamą manevrą ir... Buvo įsitikinęs, kad visiškai nieko nepavyko. Atsimerkė tiesiai Diaz kryptimi. Jos veido išraiška, povyza leido numanyti, jog kažkas įvyko.
- Kas?-tarė ir tik po laiko sužiūrėjo savo rankas, kurias buvo apėmusi liepsna. Tačiau kitaip, nei anksčiau, ši skleidė ne šilumą, o šaltį, kitaip nei anksčiau buvo juoda, nuodinga, šiurpi. Ir tai Sebastianą sutrikdė užtektinai, kad purtydamas galūnes pabandytų ją nuo savęs nukratyti. Tamsūs šešėliai pabiro ant žemės vien tik tam, kad it gravitaciją skleidžianti Arabella susiriurbtų juos į save. Ir nuo to taško jis žinojo, kad shit's getting real. Nepamiršo savo pirminio plano. Jei Diaz transformuosis ir puls jį reikiamu momentu atsitrauks, kad ji išneštų duris velniop. Ir kitas duris, kitas sienas. Kol jie visi pasieks laisvę. Kelias iš šio požeminio komplekso tikrai egzistavo, nes juos čia kažkaip atbogino. Laukė ir stebėjo galėdamas kliautis tik refleksais, kurie reikiamu momentu ištrauks jį iš pavojaus su Arabella susiremti. Arba neištrauks.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Tamsiaplaukės antakiai klausiamai šoktelėjo viršun, kuomet pirmasis vampyras pajuto norą ganėtinai grafiškai apibūdinti tuo pačiu metu josios galvoje besiformavusias mintis, “parsidavelės” atžvilgiu. Nustebino ant kiek tai buvo tikslu ir detalizuota. Teko sudėti nepaprastai daug pastangu į tai, kad susilaikyti nuo klausimo, kodėl jis mano esti garbanė nėra tiek žemai puolusi kaip ir kontrastiškai kitokios išvaizdos tamsiaplaukė. Kaip be pasukus, Redford’as turėjo nemažą patirtį su būtent tokio tipažo moterimis: nepriekaištinga išvaizda, apgaulingai angeliškas veidelis ir labai labai sunkus charakteris. Skamba kaip ne prastos istorijos moralė. Nuo komentaro vis tik susilaikė, viso labo gana išraiškingai suspausdama lūpas. Josios tamsių akių žvilgsnis “pabėgo”, kuomet ji pasistengė dėmesį sukoncentruoti kažkur svetur, vien tik tam, kad mintyse galėtu dar kartą persikratyti susidariusius prioritetus. Jis pabrėžė pakankamai svarią priežastį, kodėl reikėtu “pasilaikyti” Jennifer. Nors iš pastarosios neparodyto anei jokio susidomėjimo tame, kokia linkme pasisuko Amoratti likimas. Vilties iš tiesų buvo ne daug, tai suprato ir pati Arabella. Turint omeny, kad ji aiškiai atsiminė sprogimą, bandymą mirtingą kūną prisidengti savimi… ir tuomet tamsa. Reiškė, kad jis galėjo neatlaikyti tos pačios sprogimo bangos. Pavijo šią mintį šalin, tarytum nebūtu pasiruošusi visas problemas spręsti tuo pačiu metu. Viskas turėjo turėti savo seką. Kaip be pasukus, bliovimas ir trepsėjimas kojomis dar niekam niekada nėra padėjęs. Išmintingai, todėl nebyliai sugerdama jo žodžius it būtu kempinė, tamsiaplaukė nuleido akis tik tuomet, kai sunkios vampyro rankos nugulė ant jos pečių. Žvilgsniu pasiekė šį veiksmą, pagaudama save ant minties esti jie per daug dažnai kits prie kito prisiliečia. Ar tai vienas tų psichologinių triukų?
– Nevalia vardinti pasėkmes, neminint aplinkybių ir motyvų, nemanai? – Nuoširdžiai pasidomėjo, mat kažkokios perspaustos pašaipos nebuvo galima pastebėti nei gražuolės kūne, nei balse ar žodžiuose, kuriuos ji ištarė neskubriai, apgalvotai. Ji negalėjo kaltinti Aaron’o už saviginą, buvo kone tikra dėl to kad jis niekada nieko nedarė šiaip sau. Atsiminė ir jo išgyvenimus, suvokus esti greičiausiai bus kažką “nuskausminęs”. Teko dar kartą liežuviu perbraukti per savo natūraliai putlias lūpas. Jautė troškulį, kuris buvo sustiprintas nuolatinio streso. O šito dalyko Petrov’ų bloodline atstovė paskutinėmis valandomis turėjo kur kas daugiau, nei per paskutinį mėnesį. Keista, kai pagalvoji kad viena nesėkmė netrūkus pasigauna kitą, suformuodama nesibaigiančią nesėkmių grandinę. Josios skvarbus, gilių akių žvilgsnis ir vėl sugrįžo prie pašnekovo, kuris tuo pačiu metu žodžius parėmė ir neverbalia kalba. – Net žiurkė įspausta į kampą, puolą. Naivu būtu galvoti kad aktyviai atakuojamas arba tamsą jaučiantis hellhound susisuks tau po kojomis, atidengs pilvą ir maldaus būti pakąsomas. Bet kodėl turėčiau bandyti rasti pateisinimą? Tu ir pats kuo puikiausiai tai žinai. Paralėlė: išbadėjęs tu ir nekaltas, mirtingas ir siaubingai skanus maišelis su krauju ir kaulais. – Keistokai apibūdino, tačiau kažkaip kitaip paprasčiausiai nepavyko. Netrūkus Sebastian’as paminėjo ir knygą. Vienas, iš daugėlio apturėtų problemų šaltinis. Ji atsiduso. Ne dėl šito, o būtent dėl netrūkus nuo jo lūpų nutrūkusio vardo. Aaron’as melavo. Arba eilinį kartą neatskleidė visos tiesos. Šioks toks pasimetimas, arba tikslingiau būtu apibūdinti išsimušimas iš vėžių, atsispindėjo josios veide. Tačiau buvo daugiau nei akivaizdu, kad savo “širdies reikalais” dalintis ji neketinanti. Nors ką čia meluoti, vyras bent kartą atsidūręs trišaliuose santykiuose, nesunkiai tai išskaitytu iš oponento. Krenkštelėjo, kuomet pasistengė susitelkti į kur kas labiau dalykinę visą ko pusę. – Ta knyga neturėtu būti niekieno rankose. Pirmai progai pasitaikius, ją reikėtu nudriebti į labiausiai nepasiekiamą pragaro užkampį, kur niekas nedrįstu ja pasinaudoti. Kai kurie artefaktai turėtu likti neliečiami. – Kone geriausias viso šio pasisakymo pavyzdis buvo ji pati. Josios žodžiose buvo pakankamai daug tiesos. Šis pasaulis turi užtektinai monstrų, kurie neturi nei moralės nei stabdžių. O pragariškas skaitalas toli gražu šios padėties nepalengvintų. Ypatingai atsidūręs tose rankose, kurios priklauso Elodie. Arabellos veide subolavo priverstinė šypsenėlė, bet tik todėl, kad netrūkus skambiai buvo perduota žinutė Aaron’ui. Asmeniui, kurio nepastumsi ten, kur tau norisi kad jis pasistumtu. Jei buvęs FBI, dabar jau CIA agentas sumos kapstyti, jis kapstys. Kitą vertus, tamsiaplaukė jau kuris laikas buvo perdėgusi, kas liečia tą trikampį. – Atleisk, nesu nei žmona, nei sekretorė. Todėl, pasuosiu. Bet kokiu atvėju, neabėjoju kad pati Elodie lyg niekur nieko netrūkus apsireikš ir sudės visus trūkstamus taškus virš balsių. – Linktelėjo, tokiu būdu tik patvirtindama tai, esti gavo visus norėtus atsakymus ir dar daugiau, bet daugiau apie tai kalbėti nėra pasirengusi. Tai nebuvo kažkokio iškreipto pobūdžio pavydas, nebuvo net pyktelėjimas, tiesiog perdėgimas. <…>

– Vėl aiškini dėl to ką turiu ir ko neturiu daryti. – Drėbtelėjo kone iš karto, kuomet iš niekur nieko sulaukė grieždaus ir gana šiurkštaus jo tono. Nereikia mėluoti, esti toks tipažas nebuvo Diaz skonio, nesudrebino kažkaip įdomiai maloniai. Bet tikrai ne tokiomis aplinkybėmis. Juk apie savivaldą ji paprasčiausiai nieko neišmanė. Kad ir kaip tai nebūtu surealu. Buvo kone impulsyviausias kada nors jos pačios žinomas asmuo. O kai kontrolė išbyrėdavo iš rankų, it smėlis pro pirštus, ją sustabdyti buvo kone neįmanoma. Buvo reikalingas kontrastas jai, stiprus ir toks pat nepaklibinamas, kokia iš esmės buvo ir ji. Pasidomėjo iš draugiškumo, ne todėl kad tai buvo reikalinga, juk buvo daugiau nei akivaizdu, kad jis regeneruos. Tiesiog todėl, kad taip jautė. “Tai nieko nekeičia”, – jo atžvilgiu greičiausiai, tačiau ne jos: kuomet jauna moteris jau eilę metų turėjo gyventi dvigubą, jei ne trigubą gyvenimą, kuris kontrastiškai skyrėsi nuo to, kuris buvo tikras. Ji negalėjo leisti, kad tam tikros detalės apie ją pasiektu viešumą. Priešingai nei vampyrai, kitos rūšys nebuvo tokios “išpuikusios”, nenorėjo viešumos ir su tuo ateinančių apribojimų, pavojų. Ji negalėjo rizikuoti nei savo sūnelio ateitimi, nei didžiulio vilkolakių būrio, kurį vedė. – Tegul neklaidina tavęs mano jaunas veidas, pamokančios patirties turiu daugiau, nei gali įsivaizduoti. Todėl neketinu kažkokiam germanui iškrypėliui patiekti apie save visas detales, kurių jis nerado skrolindamas veidaknygę. – Kitą vertus, užsiminus apie pasiruošimą išklausyti sąlygas, kurias netrūkus pateikė tamsiaplaukė, ji laukė “veto balso”, kurį pirmasis vampyras ketino išsitraukti iš tos neilgos rankovės marškinių, kuriais buvo aprengtas. Ne iš karto, tačiau tik dabar atkreipė dėmesį į tai, kaip nukentėjo jo vilkėtų drabužių medžiaga, kuomet susidūrė su jo paties krauju. Jei žinoma tą juodą, antžmogiškai atrodantį skystį būtu galima pavadinti krauju. Vien tik iš pagarbos pridusino savo smalsumą, kuris neretai peržengdavo visas leistinas ribas. Jei pirmasis vampyras būtu panoręs tai paaiškinti, taip ir padarytu. Mažiausiai ką ji galėjo padaryti, neklausti. Pirmoji pretenzija, kurią jis išsakė, privertė gražuolės veide pasirodyti nesupratingai, šiek tiek persūdytai grimasai, netolygu į burną ji būtu paėmusi kažką labai neskanaus.
– Ir tavo nuomone tai yra užtektina priežastis tam, kad nepalikti ją kapanotis savarankiškai? Leisk man priminti tau, Sebastian’ai. Dar prieš geras penketą minučių ji tau bandė išlupti akis, nutraukė lavono koją ir smogė man per pakaušį. O taip… Pasiimkime ją kartu. Bus smagu. – Užvertė akis, ir pati nusistebėdama ant kiek absurdiškai Skamba toks sprendimas. Tačiau suk nesukus, Arabella buvo visiškai teisi. Mat Jennifer buvo iš tų personų, kurios pirmai progai pasitaikius už vieną sidabrinį priduos savo (ne)draugus bet kam, kas tik pasiūlys. Ir kai ant plauko kaba vien idėja apie saugų pabėgimą iš nelaisvės, taip apsisunkinti būtu neteisinga. – Visi yra kieno nors seserys ir broliai, visus kažkas birbina. Todėl, atleisk mano prastą prancūzų, dar šūdinesnio veto nesugebėjai sugalvoti? – Nenorėjo pasirodyti atšiauri, todėl pasistengė savo balso tembrą išlaikyti kaip galima labiau neutralų, neperšanti kažkokio pritempto negatyvo. Paprasčiausiai nerado nei vienos priežasties, kodėl po visų cirkų turėtu rūpintis Argent saugumu. Papinga pizdutė neišlemens net paprasto “ačiū” už tai kad jos nepaliko mėsinėti. Sebastian’as priežastį rado, dėl ko Diaz buvo priversta praryti liežuvį. Ji iš tiesų neturėjo anei jokio supratimo kur radosi požėmiai, į kuriuos ją ir Leonardo buvo atgabenusi Argent.
– Gerai. Gerai, tu teisus. Bet pripažink, mes abu puikiai suprantam kad… Tos kalės dėka, mano draugas neišgyveno. Tu nematei ką ji jam padarė, bet manau turi gana lakią vaizduotę, kad primesti. O dabar įsivaizduok, kad tas mirtingasis buvo tau draugas, brolis, sūnus ar… nežinau, anūkas. – Specialiai dirstelėdama į kažkur besivoliojantį lūžusį šlaunikaulį, taip pat besivoliojančią Jennifer ir dar kiek toliau lavonus, kurie tapo pirmųjų patalpos svečių užkandžiu. Neapeliavo į pirmojo vampyro sąžinę. Nors ne, apeliavo. Nors ir nelaukė pritarimo, mat jis pasirodė analogiškai kategoriškas, kuomet leido suprasti esti tamsiaplaukė hibridė šiuose laboratorijose neliks, bent jau ne šį kartą tai tikrai. <…>

Vos girdimą šnarėjimą priminęs josios balsas, skambėjo kus kas tyliau nei kad plakė hellhound širdis, ar vis dar pastebimai apsunkęs kvėpavimas. Toks artumas, vardan saugumo sumetimų, nebuvo sudėtingas tik jam vienam. Ji žinojo kuo rizikavo, bet blogiausia kas galėjo nutikti: akimirką, kuomet aštrūs, žvėriški jo dantys susmigtu į aksominę josios odą, ji patirtu virsmą. Stresas, adrenalinas ir pragariškas planas apsaugoti josios žmogišką kūną, padarytu savo. Tarp nemirėliams būdingo kvapo, jis skleidė dar šį bei tą, kas natūraliai jaudino, kuteno joje glūdinčią tamsą. Aukštas, raumeningas pirmojo vampyro kūnas atrodė įsitempęs, analogiškaip kaip ir josios. Nors priežastys buvo ir siaubingai skirtingos. Stengėsi nesutrikti, nepamesti minties ir išdėstyti visą reikalingą informaciją, kaip galima suprantamiau. Redford’as pasisuko į ją veidu, ir tamsiaplaukė tuo pačiu metu pakėlė į jį savo tamsias akis. Pritilo, tai akimirkai vietoje žodžių, viso labo lengvai pro lūpas išpūtė oro likučius. Žvilgsnį nusuko pirma, sutriko. Tuomet jis atsitraukė, tarytum sugėręs užtektinai žodžių, pagaliau nusprendė kad kankintis daugiau nebe norintis. Teko krenkštelėti, vardan to, kad vėl save susirinkti į tam tikrą visumą. Nesistengė pertraukti jo “išpažinties”, įdėmiai klausydama kiekvieno tariamo žodžio. Būtu iš tiesų labai, sakykime nepakartotina šalia savęs turėti asmenį, kuris sugebėtu iš nieko išprovokuoti ugnį. Neretai klausė savęs, kodėl negalinti to padaryti savarankiškai? Ar tai kažkoks specialiai sugalvotas apribojimas, ar ji tiesiog absoliučiai nežino kaip elgtis su savo galiomis, mat James ne kiek nepasivargino paaiškinti. Nors ką gali žinoti, galbūt jis ir pats nežinojo kaip naudotis ginklais, kuriuos sukūrė. Petrov’as buvo kur kas labiau suinteresuotas savo asmenine vendeta, savo savisauga, kad pasigilinti ir išnarplioti kiekvieną neištirtą vingį. Įdomu, ar jis žinotu kaip aktyvuoti savo skalikus, jei priešais iš tamsos susiformuotu velnias, su pareiškimu esti “gana slėptis”. – Tikėjaisi kad išklausysiu ir pasukiuosiu pirštu prie smilkinio? – Palaukė, o tuomet padarė būtent tai, ką ir įvardijo. Tik paskui nesėkė komentaras apie tai, kad vampyrą ištiko “vidutinio amžiaus krizė” arba “kuku miaumiau” fazė. Ji nusišypsojo: nuoširdžiai, šiek tiek žaismingai. – Šūdina iš mūsų komanda. Vien atsižvelgus į tą faktą, kad buvau pažadinta iš mirusių tam, kad atėjus reikamai dienai sunaikinčiau tavo brolį, kuris valdo pragarą. Ir visus, pasitaikančius pakeliui, kurie yra bent minimaliai paveikti tamsos, nuodemės. – Iš tiesų neblogas pastebėjimas, kuris tuo pačiu metu atsakė į taip balsu ir neištartą klausimą, kuo gi jie abu yra panašūs. Niekuo. Jie yra absoliučiai skirtingi, kažkokia prasme netgi letalūs vienas kito atžvilgiu. Visgi, Redford’o pastebėjimas privertė ją su susidomėjimu pasukti galvą. – Tai ar gali? – Šio klausimo buvo verta laukti, tuo labiau kad vyras panašu kad buvo paruošęs atsaką, nors ir be kokių nors detalių, kurias sąžiningai pasiliko sau pačiam. Kitą vertus, tam tikras jo komentaras, o tiksliau pasiūlymas mesti į ją iš degančio “kamuolio”, privertė sukrizenti. Susinepatogino dėl to, todėl kikenantį savo balsą pridengė delnu prispausdama prie lūpų. – Atleisk. – Nelabai aiškiai ištarė, dėl akivaizdaus trukdžio.
Sulaukusi pasiūlymo patylėti, ji su netramdoma šypsena, užvertė akis. – Pasiilgsi mano balso greičiau, nei praeis ta minutė. – Pasisakė vien tik iš principo, mat oponentas buvo užsimerkęs. Netrūkus gražuolė nutilo. Stebėti iš šalies, kaip jis stengiasi prisišaukti iš savęs galias, buvo įdomu. Ne, tikrai. Ne kiekvieną dieną susidūri su asmeniu, kuris yra daugiau, nei ant jo lipinama etiketė. Buvo per daug lengva pasiduoti svetimos nuomonės įtakai, ir paprasčiausiai įsisprausti į kampą, vaidinant esti šios tai nekąso. Tačiau, josios būdas pasipriešino tam daug ankščiau, nei suprato pati garbanė. Nebuvo tikra kad pavyks, tam tikra prasme nedėgė didžiuliu noru kad taip nutiktu. Dėl tos pačios priežasties, kad nebuvo tikra kaip šią būtu galima sustabdyti. Juk konkretaus, pasikartojančio būdo tiesiog nebuvo. Pasiekus “fakelo” būseną, pažadinus savo hellhound pavidalą, jos nestabdė nei šaltis, nei šventintas metalas. Ji buvo lygi velniui, jei ne daugiau. Ir tai šiurpino, šiurpino tiek kad ji nenorėjo to kartoti niekada. Bet nepanašu kad jie turėjo kokį nors kitą pasirinkimą. Todėl teko nusileisti, bent jau šį kartą. Tikriausiai jis ką nors sugalvos… Pažadėjo sugalvoti. Ir turint omeny kad mąstė anaiptol nesiaurai, vertė ją juo pasitikėti (!!!!!!). Kažkas tikrai nutiko, mat Arabella netrūko stoti į gana kovingą povyzą, bei josios akys buvo pastebimai suapvalėjusios, o putlios lūpos šiek tiek prasiskleidusios iš nuostabos.
– Tau pavyko… Velniai tave trauktų, tau pavyko Sebastian’ai!! – Te sugebėjo išveblianti, krykštaudama, kuomet Redford’as pasibaidęs savo paties unikalumo, ėmė nuo savęs purtyti tą juodą, prieš tai jos akimis niekada neregėtą ugnį. Burna išsausėjo dar labiau, kuomet liepsnelių liežuvėliai kaip mat ėmė it magnetas trauktis jos link. Ugnis nesvilino, tiesą pasakius šiek tiek seksualizuotai kuteno. Josios oda sutraukė liepsnas, ir tuomet: – Nieko? Kodėl nieko nevyksta? – Įtempta akimirka užtrūko lygiai tiek, akimirką. Kuomet Arabellos kūnas staiga pakilo į viršų, tamsios liepsnos ištrūko iš josios vidaus, primindami ore plevesuojantį šilką. Josios kūnas įgavo nenatūralų linkį: tiek galva, tiek rankos atsimetė atgalios. Tam tikra prasme tai priminė besiskleidžiančios rožės fenomeną. Tamsios, kone juodos liepsnos ėmė saveikauti su josios viduje esančia pragariška ugnimi, žadinant, persipinant ir erzinant. Netrūkus iš gražuolės kūnos ėmė sklisti ir skaisčiai raudona ugnis. Jos pynėsi ir toliau, paliekant ją kybančią, it kokią apsėstają “egzorcizmo” filme. Temperatūra aiškiai pakilo, pasiekdama tokį laipsnį, kokio paprastas žmogus atlaikyti tiesiog nesugebėtu, ir visai netrūkus kristu be sąmonės. Specifine apranga, į kurią buvo įsisupusi tamsiaplaukė atplaušėlėmis ėmė kristi ant grindų, neatlaikydama visos tos kaitros. Pasiekdama žemę, virto pelenais. Ir tuomet abi besipynusios liepsnos staigiu sprogimu pasklido per lubas į visas ketusias puses. Sugedo dinamikai, ta pati kruopščiai paslėpta kamera. Arabella nukrito ant grindų, nespecialiai imituodama “Black Widow” pozą. Na gerai, ne tokią pat, bet labai panašiai. Atlošusi galvą, ji kaip mat įsmeigė atvira ugnimi degančias savo akis į Sebastian’ą. Josios oda ir vėl skilinėjo, atverdama kažką labai sugretinto su lava. Vietoje, kur prieš tai bolavo iš tiesų žavinga šypsena, dabar buvo pilna burna gruobuoniškų dantų. Josios pirštai tapo ilgesni, arba tokiais atrodė dėl nuodingų nagų. Ir nepaisant to, kad ji buvo absoliučiai nuoga, ugnis žaidė taip, tarytum imituodama kažką panašaus į pirminės, pragariškos liepsnos apdarą. Plytelės po ja skilo, prieš tai kone pajuosdamos. Ir velniai griebtų, tai galėjo būti pabaiga...
Dar vienas visą griaunantis ugningas pliūpsnis, ir ji pasileido į pirmojo vampyro pusę. Jo planas pasitraukti neišdegė, nepriklausomai nuo to kad jis buvo nenormaliai greitas. Hellhound tiesiog pasisekė nuspėti jo pasitraukimo trajektoriją. Delnais ji trenkėsi į sieną, tokiu būdu “įkalindama” pirmąjį vampyrą tarp savo viršutinių galūnių, kuomet josios pragariški nagai susmigo kiaurai gelžbetonį. Susidomėjęs jos žvilgsnis tyrinėjo jo veidą, kuomet nuo jos einanti kaitra, žiežirbos netrūko pagauti ir pradeginti skylutęs jo vilkėtuose drabužiuose. Pragariškos, demoniškos Arabellos veide subolavo pasipūtėliška šypsena. – Aš dar laikausi… – Tai išdavė lengvą, kone vos vos apčiuopiamą viltį tame esti ji neprarado kontrolė. Kol kas. Arba, jis paprasčiausiai netapo jos taikinių. BET KODĖL?? Išplėšusi vieną ranką, ji parodė kad vyras pasitrauktu į priešingą pusę. Išlaikyti kontrolės nepavyko. Kad ir kokia visame tame buvo žmogiškosios Arabellos dalis, ji buvo minimali. Ugnis susikoncentravo į josios rankas, ir trūko tiek ne daug, kad žmogiškieji resursai, kuriuos jie nebūtu pralaužę jei ir susitelktu į: vampyro, hibridės ir alpha vilkolakės fiziškumą. Sienos skilo, kuomet metalas ėmė tekėti, kaip sušiktas vanduo iš čiaupo. Patalpa netrūko prisipildyti nuodingais dūmais. Sprogimas, pirmosios sienos nebe liko. Skeveldros, kartu su skysta metalo forma pasipylė būtent ten, kur prieš tai iš pažiūros trauktis ketino Redford’as. Ji žengė per atsivėrusią ertmę, kur jau susirinko analogiškai, kaip ir tuneliuose atrodantys smogikai.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Sailas pažinojo tamsą. Juk jis buvo vienintelė po šiai dienai egzistuojanti būtybė, kuriai ji iš tikrųjų pakluso. Ir kai Livianos specialiai paruoštos mikstūros dėka susilpnintas demonas neturėjo kitos išeities kaip tik įsileisti pragaro karalių į vidų, jį pasitiko visai ne juoda, atšiauri Xerces begalybė. O prisiminimas. Ryškus, tikras, įtraukiantis. Iš pradžių vyras atsispyrė tai viliojančiai, į vaizdinį pasinerti traukte traukiančiai hipnozei, kol Silvanus sąmonė įsitraukė į archdemono žaidimą. Juk tai buvo kone geriausiai išlavintas pragaro princo talentas - palaužti bei pavergti sąmonę ir kankinti, kankinti, kankinti... Xerces atkapstė visas Silvanus baimes, iškėlė jas į paviršių ir paleido pergyventi viską dar kartą intensyvia, nenutrūkstančia lavina. Kad vyksta intensyvi dvikova išdavė abiejų demoniškų būtybių pavidalai, kurie tai kratėsi, tai suinkšdavo, surauktuose veiduose išryškėdavo skausmas, o užverstose akyse pamėkliškas žvilgsnis. Ir net nujausdama, jog jiedu vienas kitą žudo Liviana nieko negalėjo dėl to padaryti. "Jie iškeps vienas kito protus, nesikišk!" - vikanė sukluso įspėta vyro, su kuriuo dalinosi tą patį tėvą. Bet kažkaip ir kažkodėl moteris žinojo, kad jei nieko nedarys tie protai iškeps bet kokiu atveju. Todėl pasivedė Katherine, Konorą ir Maiklą ieškoti šiam ekstra atvejui veiksmingiausios išeities. Galėjo suveikti vienas artefaktas, tačiau D'Angelo buvo sunku nuspėti kiek efektyviai. Tiek jis, tiek Liviana turėjo supratimą apie tuos eilinius, žemesnės kastos demonus, tačiau kas lietė archdemonams būdingą specifiką žinojo tik jie patys. Ir visgi prabangos nerizikuoti leisti negalėjo. Balandėliai persikėlė į dievų pasaulį (kas irgi yra be proto rizikinga) palikdami garbanę su Konoru "laikyti frontą". <...>
Nuostabūs, prabanga tviskantys Ambrose šeimos namai, į kuriuos su pavydu žvelgė net ir solidi Kórinthos miesto aukštuomenė slėpė ne vieną šiurpią paslaptį. Horatius nebegalėjo atsiminti meto, kai negyveno meluos, kurie laikui bėgant tik krovėsi vienas ant kito pradėdami painioti patį tų melų sumanytoją. Florianos protinė būklė blogėjo dienom, ji trumpam atgaudavo sveiką nuovoką ir tada vėl pradėdavo šnekėtis su "dievais". Nepaisant to, kad verslai klestėjo nešdami pasakiškus turtus, apie kuriuos tas murzinas, išbadėjęs, mažas našlaitis kadaise nedrįso nė pasvajoti, šeimos galva nuolatos gėrė, nuolatos lankėsi vietiniuose malonumų namuose kaskart parsinešdamas vis kitą venerinę ligą. O grįžęs namo tiek po sėkmingos, tiek ne dienos frustraciją dėl nesugebėjimo pajausti laimę bei turėti tai, ko iš tikrųjų norėjo (Saloniną), kaip tapo įprasta, išliedavo ant jauniausio savo sūnaus. Silvanus - itin gudroto vaikio pasiekimais moksluose džiaugėsi visi, tik ne Horatius. Vyrui nereikėjo didelės priežasties tam, kad pradėtų kasyti į sūnų kumščius. Ar buvo prasmė bėgti, slapstytis? Ne. Nes po to gaudavo dvigubai. Aukštas liesas jaunuolis buvo nusėtas mėlynėmis, gumbais. Horatius niekados neliesdavo vietų, kurias galėjo pamatyti kiti žmonės, neliesdavo sūnaus veido, rankų. nepaisant to, kad nuolatinis lupimas tapo kone neatsiejama Silvanus gyvenimo dalimi, girdėdamas tą girtą, nekoordinuotą tėvo šlepsėjimą koridoriumi tapdavo sukaustytas baimės. Juk žinojo, kad Horatius užsuks ir daužys jį kol pails. Nuleidęs galvą, nusižeminęs jis pasitiko iš įniršio šnopuojantį tėvą, kurį supykdė tai, kad Silvanus į jį nepakėlė akių. Smūgis į krūtinės ląstą. Jaunuolis susvirduliavo ir nukrito ant žemės. Skausminga jo dejonė Horatijų įsiutino dar labiau. Talžė sūnų taip, kaip dar ne kiekvienas sadistas drįstų mušti gyvūlį. Kriokė putodamasis seilėmis, įžeidinėdamas, plūsdamasis. Vyras sugebėjo net labiausiai savimi pasitikintį žmogų priversti pasijausti visiška šūdo krūva, tad ką kalbėti apie bene visą savo gyvenimą smurtą patyrusį vaikį? Šį kartą Horatius atrodė įsiutęs labiau, nei bet kada iki tol. Silvanus žinojo, kad vieną dieną tėvas jį užmuš ir jautė, kad ši diena gali būti jam lemiama. Spyris. Lūžo šonkauliai. Spyris, spyris... Viduje tarsi kažkas sutrūko. Ten, pilve. Klykė maldaudamas pasigailėti, springdamas klaikia baime labiau, nei ašaromis. Horatius užsimojo, matė demonišką įsiūtį jo veide. Sailas užsimerkė, bet... Smūgis jo nepasitiko. Akys pilnos ašarų liejo vaizdą, sumirkčiojo. Tėvą suspaudęs laikė vyresnėlis.
- Galėjau tave nuo to apsaugoti, broli ir už tai, kad neapsaugojau šią kaltę su savimi nešiosiuosi visą likusį gyvenimą. Atleisk man,-ramus, skaidrus, bet liūdnas jo balsas suvirpino orą. Paveiktas tamsaus praeities šešėlio jis apeliavo į žmogiškąjį savo periodą, kai jau tada pradėjęs lysti Sevastiano savanaudiškumas bei neatsakingumas kėlė kančias kitiems. Šioje apvaizdoje jis buvo jaunas, dar tiek raumenų nespėjęs užsiauginti jaunuolis, tačiau tėvą jis sučiupo naudodamas visai ne fizinę jėgą. Po pažįstamu Horatiaus veidu slėpėsi demonas, kuris mėgavosi galėdamas kankinti. Nubloškė būtybę tolyn, ištiesė ranką broliui. Ir pakvietė padėti kautis.<...>


Atsipeikėjo rėkdamas ne iš baimės, įniršio, o polėkio, iš jo kūno išėjusi nevalldoma energija į šipulius sudaužė Konoro atstatytą apsauginį barjerą, kuris nuvilnijo kambariu it auksinė banga. Išvydo Sailą, Konorą ir Katherine... Žinojo, kad tai nėra sapnas ar kokia demono gudrybė. Palaužtas jis tebetūnojo viduje ir ko gero visados žvelgs į jo pasaulį tamsia trečia akimi. Žvilgtelėjo į brolį apsikeisdami sutartinais galvos linktelėjimais. Tai ką patyrė Xerces tamsoje liko tik tarp jųdviejų ir jie abu vargu ar norėjo į visa tai gilintis. Kai Silvanus pradingo pasirodė Liviana. Prislėgtas stiprių emocijų Sebastianas žinojo, kad ramybės reikalauti negali. Nesprendžiamos problemos tiesiog kaupėsi kalnais ir visų pirmiausia jis paprašė vienumos su Pierce. Jie apsikabino. Šalta, neplakanti Redford'o širdis iš laimės dainavo, tačiau... Jie abu žinojo, jog taip kaip buvo tiesiog nebebus. Velniškai ilgai kalbėjosi. Velniškai sunku buvo tarti žodžius, kurie žinojo, kad nepatiks moteriai, kurią tebemylėjo taip pat karštai, kaip ir visados, metu prieš laiko pradžią, pačiame laike, srafimiškoje šviesoje ar vampyriškoj širdy. Nepaisant to, kad jau senokai Sebastianas jautėsi pernelyg atgamtiškas, idant jautusi beesąs žmogumi, žmogiškumas jam reiškė daug. Jo šeima, kurią buvo apleidęs nenusipelnė to. Ir visas šis susivienijimas vardan jo išgelbėjimo negalėjo būti geresnis įrodymas, jog vidinis balsas yra stiprus ir jam nemeluoja. Redford'as turėjo išspręsti visas tas problemas, kurių vengė. Tačiau jis niekados nebūtų jų išsprendęs, jei turėtų Kateriną. Ji buvo vienintelė, tikroji jo gyvenimo (bei gyvenimų) meilė ir paleisti ją buvo sudėtingiausia užduotis jo gyvenime iki šiol. Visgi skausmo prisipildžiusioje krūtinėje nuslūgo ir šioks toks palengvėjimas. Sugebėjęs laikytis sau duoto žodžio, užrakinęs viduje archdemoną jis jautėsi stipresnis nei kada.


Sebastianas neketino leistis mokomas Arabellos gyvenimo bei filosofinių tiesų. Daug ką praleido tiesiog pro ausis, nes tas apsikeitimas frazėmis iš esmės tik juodu gaišino, tolino nuo išvedimo iš šios nedovanotinos situacijos. Žinoma kalbėdama apie knygą ji buvo teisi. Iš dalies. Paslaptingas artefaktas bet kurio vikano (ar vikanės) rankose turėtų neaprėpiamą, net destruktyvią galią. Nepaminėjo keletos reikšmingų Xerces ir Elodie interakcijos rezoliucijų. Archdemonas knygą išvertė, išaiškino raganaitei painų principą, kuriuo vadovaujantis ji yra parašyta vien tam, kad garbanė galėtų ją skaityti. Pilna pragaro paslapčių ji vis vieną demoną kažkaip... nuvylė. Nes joje nebuvo parašyta nieko, ko pats nežinojo. Todėl prarado interesą ir visą tą "the book chapter" paėmė ir užbaigė. Knyga daugiau privertė jį susimąstyti sprendžiant likusius "saugumo" klausimus. Ir tai, kas padėjo Arabellai nepulti Sebastiano po transformacijos Xerces buvo numatyta anksčiau, nei tai įvyko.
Arabellos transformacijos įspūdingumo taikliai neapibūdintų jokie žodžiai. Užburtas stebėjo virsmą suvokdamas, kad patyręs daugybę protu nesuvokiamų nuotykių ir vidinių persimainymų jis vargu ar matė kažką tokio... nuostabaus. Akys prisipildė pasigėrėjimo bei pagarbios baimės. Jei Xerces šiko į batą galvodamas apie žalą, kurią jam gali padaryti hellhound rūšies atstovas, kas jis per vienas, kad jaustųsi kitaip? Vampyrų greičiui, patvarumui tarp kitų rūšių lygių pasitaikydavo retai ir visgi dabar, kai turėjo tuo pasikliauti judesio momentas jį apvylė. Arba leidosi pakerimas pragariško šou labiau, nei turėjo. Diaz jį pavijo ir netgi užspaudė. Jos neįsivaizduojama kaitra svilino vampyro odą, kuri raibuliavo bene iš karto save regeneruodama. Suėmė jos riešus bandydamas patraukti Diaz nuo savęs bent tokiu atstumu, kad drykstelėjimas nuodingais nagais ar grybštelėjimas dar nuodingesniais dantimis jam nesibaigtų katastrofiškomis pasekmėmis. Delnai svilo keldami skausmą, kurį kentė sukandęs dantis. Kodėl ji neatakavo?
- Bella...-kreipėsi intymesniu trumpiniu, kurio vargu ar dar buvo nusipelnęs,-Ne mane. Duris,-iškošė sudėtingai grumdamasis su jos rankomis, o čia pat pasigirdęs aiškus savikontrolės nepraradusios Diaz balsas sutrikdė, bet visai teigiamai. Paragintas pernešti save kitur taip ir padarė. Kažkas apie galingas, valdingas moteris būta velniškai seksualaus, tiesa? Sklidinai pripildytas adrenalino (kažko panašaus į jį, nes vargu ar jo gyvybės funkcijų nepalaikantis "lavonas" geba jį išskirti) jautėsi žvalus bei suaktyvėjęs. Kiek išsižiojęs stebėjo kaip Arabellos kaitros neatlaikančios medžiagos tampa skystos ir reikiamu momentu iš jos kelio patraukė atjungtą Jennifer. Vien tas faktas, kad ji nepavertė Argent pelenų krūva reiškė, kad mergina iki galo savęs neprarado. Ir būtent archdemono "prieskoniu" pasaldinta tamsi pragariška ugnis leido pasiekti tokį rezultatą. Nepaisant šio potencialaus (hipotetinio, nes neišbandyta idėja lieka tik prielaida) atradimo Xerces nesustojo ir sukūrė tai, apie ką Sebastianas dar nedrįso Arabellai užsiminti.
Idiotas Erikas pasiuntė mėsytės patrankom ir akimirksniu vampyras pasijuto šūdinai. Galėjo tik Diaz destrukcijai padėkoti už tai, kad jos kaitra sugadino angas, pro kurias Hellner'is galėjo paleisti šaltį ar tai kokių angelito prisotintų dujų, tačiau smogikai su savimi atsitempė visą nuostabų "RedCorp" ginklų arsenalą. Takt, takt, takt... Granatos pariedėjo kaip spindintys sidabriniai kamuoliukai. Sebastianas nespėjo sukrusti kai pro jį prašlamėjo esybė. Sujudėjusi žaibiškai ji atmušė visus sprogmenis, kurių smogikai nedetonavo vien todėl, kad šie sukrito tarp jų.
- Šūdžiai,-pasigirdo balsas, kuris Arabellai ypatingai nepatiko. Ir visgi net sudėję savo kovines kompetencijas į vieną krūvą tie bičai nusileistų Jennifer'ei visais aukštais. Gražus jos veidelis dažniau nei dažnai padėdavo jai prieiti prie aukų, bet taktiško judėjimo žinių ji turėjo daugiau, nei užtektinai. Vargu ar žudikė veikė vedima heroizmo. Užpuolusi Sebastianą ir vožtelėjusi kruvinu kaulu Diaz per pakaušį ji smarkiai sukniso savo padėtį tada, kai jos veiksmai neišdegė. O dabar tiesiog nusprendė pasirinkti simpatijų. Redford'as minties įsitraukti į mūšį greitai atsisakė sukrutus Jennifer. Vietoje to paskyrė sau kitą užduotį, surizikuodamas labiau, nei prieš tai. Pragaru tvoskianti Diaz ir iš mygio pakilusi Jen - blogas derinys. Vampyras pastvėrė Arabellą, stipriai apkabino. Gelžbetonį lydanti jos kaitra teigiamo poveikio jo kūnui neturėjo. Čirškėjo kaip šoninės gabalėlis ant įkaitintos keptuvės.
- Padarei užtektinai, rakčiuk, nurimk,-stengėsi sukalbėti kuo švelniau pro trūkčiojantį balsą,-Tu esi nuostabi. Ir tu mus išgelbėjai,-iš kur jam žinot kokie parinkti žodžiai geriausiai numalšins pilnai transformavusią hellhound'ę, todėl tiesiog sakė tiesą. Sebastianas nepaleido jos, kol Jennifer dirbo juodą darbą taškydama smogikus. Pasigirdo sprogimas. Puse akies matė, kaip viena šaldančių vandenilio bombų sprogsta tarp kovinių bičų. Šalčio banga pasiekė ir juodu, pridengė garbanę savo nugara. Temperatūra smarkiai atvėso ir Arabella nustojo tvieksti kaip žvaigždė. Vampyras susirado Jennifer, kuri ištaškiusi oponentus kaip tik lindo į liftą. Tikėdamasi pasprukti pirma (ir paskutinė) erzinančiai išsišiepė. Ir faką parodė. Bet liftas nejudėjo. Awkward. Prilaikydamas Arabellą (kuri po tokio performanso vargu ar jautėsi labai gyvybingai) priartėjo prie lifto.
- Šuns patelė,-kreipėsi į Jennifer "neišdrįsęs" jos pavadinti taip, kaip pavadino Diaz - kale. Kažkaip neskanu. Didelis vyras kale vadinantis už jį dvigubai smulkesnę moterį. Ir visai nesvarbu, jog toks apibūdinimas Argent tobulai tiko.
- Tiesiog norėjau atlaisvinti jums kambarį,-mestelėjo šaipydamasi iš tų "pasiglebeščiavimų". Turėjo akis ir matė pokyti Arabelloje, tačiau neketino suteikti Diaz tokio malonumo ir į tai kažkaip sureaguoti,-Kas toliau, gudruoli?
- Hm...-susimąstė įdėmiai apžvelgdamas lifto vidų. Stovėjo apsvilęs, pajuodęs, pusnuogis, per kažkokį stebuklą nepraradęs kelnių, pilnai regeneravęs, net jeigu dar visai neseniai nusvilo iki pat kaulų,-Manau jį iškviečia. Nebent...-švelniai pasodinęs garbanę ant žemės, ėmė kumščiu trankyti metalą. Jennifer į vampyrą žiūrėjo kaip į durnių, paniekinamai, bet turėjo palaukti, kol jo planas neišdegs, kad galėtų nusišaipyti. Tam tikra sienos dalis skleidė duslesnį garsą. Sebastianas paniro į save visai kaip tada, kai ieškojo ugnies. Ir ji vėl pasirodė leisdama jam lyg rūgštimi prisvilinti ertmę. Visi šie fokusai Argent kiek apramino. AKIVAIZDŽIAI reikalų turėjo su kažkokiais išsigimėliais, tad vietoje to, kad šakotųsi, gal įstengtų bent laikinai prikasti liežuvį ir nesivelti į konfliktą? Liepsna vėl pasigavo Arabellos lauką ir akimirką Sebastianas pajuto baimę. Tačiau vietoje to, kad parodytų hellhound save Diaz, iš pažiūros įgavo jėgų.
- Kaip tu jautiesi?-paklausė pasigaudamas rudas, pavargusias merginos akis.
- Nuostabiai,-žinojo, kad klausimas skirtas ne jai, bet neketino praleisti tokios progos,-Jausiuosi dar nuostabiau kai iš čia išsinešdinsiu. Ir jei sugebėsit mane apsaugoti su savo tais visais magiškais triukais, nuvesiu tave prie to gražuoliuko, kurį aplamdžiau. Ar sutarta?-ji kalbėjo su daug mažesniu pasipūtimu nei iki tol. Sebastianas įkišo ranką į tebeputojančią, nuodingus garus skleidžiančią ertmę ir išsitraukė laidus. Ilgai tylėdamas galvojo. Paskui keletą laidų nutraukė ir sujungė. Liftas pradėjo kilti skleisdamas raminantį gaudimą. Atsiduso apimtas palengvėjimo.
- Kas toliau?-Argent neužtilo erzindama savo išskirtiniu būdu.
- Iki šio taško viskas ėjosi per daug sklandžiai, nemanai?-žiūrėjo į Arabellą, ne Jen. Lyg tą klausimą būtų pateikusi būtent hellhound'ė,-Tikriausiai viršuje lauks naujas iššūkis. Nežinau.
Liftas sustojo. Sunkios durys prasivėrė. Laukė užgniaužęs kvapą. Trijulę pasitiko... chaosas. Pirmą kartą per keturias dienas pajuto gryną orą, nes iš lifto išnėrė į lauką, nusėtą pusmėnuliais su liftų durimis. Šurmulys, sujudimas, žmonės... Žvilgtelėjo į parklupdytus "Hellner" uniformas dėvinčius smogikus. Atpažino "RedCorp" kovinius drabužius. Gaudė sraigtasparniai, lakstė baltus chalatus dėvintis personalas.
- Ei,-Sebastianas prišoko prie pirmo pasitaikiusio asmens,-Kas čia vyksta?
Asmuo sukruto, garsiai švilptelėjo kažką pasikviesdamas. Prie trijulės, tai yra, dvijulės (nes Jennifer pirmai progai pasitaikius dėjo į kojas) prišoko būrelis žmonių, kurie puolė juodu apžiūrinėt.
- Man viskas gerai, padėkit jai,-pabandė pavyt "skėrius" dėbtelėdamas į Diaz, kurią jau vedėsi medicinos personalas.
- Arabella!-pasigirdo vyriškas balsas. Apažinti gražuolę net tokiame sujudime nebuvo taip ir sunku. Kad ir kur ji bebūtų, kad ir kokie žmonės ją suptų, ji akį traukė labiausiai. Niekas neturėjo tokio įstabumo,-Bella! Kaip gera tave matyti!-Leo suėmė tamsiaplaukės veidą, įdėmiai jį nužvelgdamas,-Kaip tu jautiesi? Padėkit jai kas nors!-riktelėjo kviesdamas daktarą.
Sebastianas nustebo tolumoje išvydęs pažįstamą veidą. Rebekah Freaking Mikaelson. Patraukė link jos it patemptas už virvutės. Tokio palengvėjimo ją matydamas nejuto nuo pat jųdviejų pirmųjų pažinties sekundžių. Ir jei kas suteiks jam reikiamus atsakymus, tai tik ji.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Nuogastaudama apie savęs pačios baimę, Arabella nesistengė sudaryti kažkokio “wow” įspūdžio, kuris natūraliai sudomintu, tuo metu dar už sienos buvusį nepažįstamąjį. Ji iš tiesų baiminosi savo pačios fenomeno ar to, kad kiekvieną kartą su savimi tai nuklodavo mirties šleifą, kurio reikalavo visa pragariška gražuolės esybė. Nieko nuostabaus, juk atradęs kažkada “paliktą” savo dukterį, James Petrov suteikė jai atrą gyvenimą ne todėl, kad iš niekur išgamino tėvišką meilę, iš piršto laužtą simpatiją. Jai jis nejautė absoliučiai nieko, jis jos nepažįnojo. Jam buvo reikalingas ginklas, padaras galintis sunaikintį velnią, padaras apie kurį tame pačiame pragare te sklido legendos. Jo demonas neapskaičiavo, buvo nesunkiai perprantama. Jis skubėjo, neįvertindamas tai, kad be karališko vilkolakių kraujo, pulsavusio jos venose, Arabella taip pat būvo demono nuodemingos sueities, pasėkmė. Taip, liežuvis neapsiverčia ne vieno iš tėvų nenorėto vaiko, vaisiumi. Ji buvo savo pačios priešas, savo smulkiame, moteriškame kūne talpindama du, tarpusavy nederančius energijos šaltinius. Nenuostabu kad ji negebėjo valdytis, neturėjo pakankamai jėgų ar tos pačios praktikos, idant surastu svertis, už kurių būtu galima užsikabinti ir nepamesti proto. Apgailėtina, juk būtent šito ji paprašė iš vibruojančio balso savininko, “nepamesti proto”. Pragariškos liepsnos apsupo visą josios kūną, skverbėsi iš vidaus, griausmingai grąsindamos išleisti visą naikinantį chaosą. Šioje žemėję nebuvo materijos, kurios nesugebėtu sunaikinti pirmykštė tamsa. Ji nematė tikslo, tik ant plauko laikydamasi kontrolės likučių, kurie galėjo sudegti kartu su viskuo, kas hellhound supo. Tikriausiai atsigavusi nepašykštės paklausti kodėl josios taikiniu netapo Sebastian’as? Juk jis buvo kone labiausiai sugretintas su tuo, ką ji buvo sukurta naikinti. Dabar, visa laimė sugriuvus ne nešančioms statinio sienoms, kitaip jie visi draugiškai būtu priploti, prieš jos akis susigrūpavo dešimtys “Hellner” uniformomis vilkintys… taikiniai. Ji matė jų tamsą, jautė ją, jautė didžiulį alkį, kuris nebuvo sulyginamas su niekuo kitu. Hellhound turėjo būti pamaitintas. Ir ji tikrai nesunkiai minėtas sielas būtu sunaikinusi, įkalindama kažkur tarp pragaro ir žemės. Terpėję, kurioje atsidurti nenorėtu ne vienas. Tikriausiai tai galima apibūdinti šitaip… Juk ne vienas, kuris buvo užkrėstas skaliko nuodų, neatsidūrė pragare, ir vargu ar buvo nusipelnęs šiltos vietos tarp šviesos dimencijos, jei tik tokia egzistavo. Sunku apibrėžti jauseną, kurią ji būtu priversta nešiotis krūtinėję, jei niekas jos nebūtu sustabdęs. Juk dabar tai nebūtu kerštas už sūnų, nebūtu kerštas už sužeistą draugą. Tai būtu šaltakraujiškas naikinimas. O ji tokia nebuvo. Juk nebuvo? Fenikso hibridą primenantis objektas grėsmingai žengė prie apsiginklavusio personalo, kuomet nutiko keli dalykai: staiga ir aiškiai keičiantys visą ko outcome. Iš laikinos neutralizacijos atkutusi Jennifer puolė Erik’o Hellner pasiūstus smogikus, o Redford’as savo ruožtu pasičiupo prieš tai dar neregėtą fenomeną (o nustebinti asmenį, kurio amžius siekia 2000+ ribą, yra iki negalėjimo sudėtinga, jei ne iš viso neįmanoma) į savo šaltą, vampyrišką glėbį.
Apkabinimas, kuriuo pirmasis vampyras sumojo sulaikyti tamsiaplaukę, buvo tvirtas it plienas. Visu savo kūnu jautė priklausantį jam, kontrastišką, absoliučiai kitokį. Nebūtu klaidingą pabrėžti, kad tokiam veiksmui pasišauti galėtu tik tas asmuo, kuris turi didelius kiaušinius. Juk visa jo oda, buvo pavergta josios liepsnai, kuri nepanašu kad ketino nuslopti. Ji atlošė galvą, kurios pakaušis skausmingai, tvirtai prigludo prie vampyro peties. Ugnies liežuvėliai lietė jo veidą, kaklą.
– Aaaaargh! – Skausmingą, kone širdį į šipulius sudaužantį rauda išsiveržė iš josios vidaus. Tai priminė nestandartinę, fenomenalią kovą už gyvenimą ir mirtį. Jo neišvengiamas artumas kažkokiu neįprastu, protu nesuvokiamu ir aiškiai dar niekada ankščiau neištirtu būdu veikė jos įsiliepsnojusią ugnį. Tariami žodžiai skverbėsi į gražuolės pasąmonę, skatindami, kirbindami ir kutendami sveikos nuovokos likučius, vis dar bandančius atsakyti už savikontrolę. Tą, kurią ji buvo praradusi sulig akimirka, kuomet išlyditos sienos sprogo, kuomet juos apsupo. Ji stengėsi susitelkti į jį, kažkokia prasme netgi pasiduoti jaučiamai įtakai. Savo paties gerbūvio sąskaita, Sebastian’as ėmė gėsinti ją dar prieš tai, kai smogikai paleido šaldančią bombą. Josios ugnis tai įsiplieksdavo, tai imdavo gęsti. Tvinksėjo smilkiniai, kuomet širdies ritmas sulėtėjo taip pastebimai, tarytum neketindamas iš savęs išspausti bent trisdešimt dūžių per tas amžinybę trūkusias minutes. Skverbėsi jo kvapą, juo užpildydama plaučių tūrį. Ji rimto, keitėsi ir Arabellos pavidalas. Ir tuomet per visas patalpas nuaidėjo sprogimas, tokiu atstumu galintis sutrikdyti klausos organus net nemirtingiesiems. Ji pajuto šaltį, tačiau sprogimo banga jos išvengė būtent dėl to, kad pirmasis vampyras pridengė jos liauną kūną savo plačia, raumeninga nugara. Atšalo, ugnis užgęso, kartu su savimi išsinešdama ir visus hellhound būdingus požymius: josios nagai ir vėl tapo žmogiški, nulakuoti neutralia, kremine spalva; tankios garbanos sukrito chaotiškai, dalinai uždengiant jos pačios veidą, kuriame nebesivertė iš burnos nuodingos, žvėriškos iltys. Josios nuogumas netrūkus gana džentelmeniškai buvo pridengtas materija, kuri tikriausiai buvo paskubomis nuvilkta nuo vieno iš smogikų. Juk eilinį kartą viskas ką ji turėjo ant savęs, sudegė. Diaz kūnas apglębo, jai nesisekė savarankiškai išstovėti ant kojų, nesisekė net susikoncentruoti į aplinką, tarytum josios savisaugos mechanizmas tiesiog dėjo visas įmanomas pastangas į tai, kad kūnas regeneruotu, išsijungtu ir pasileistu iš naujo, kuomet tam tinkamas laikas.
– Tu pamišėlis, Redford’ai. Bet tu pažadėjai… – Neišbaigė kalbos, kuri nutrūko nuo putlių josios lūpų šnarėjimo forma. Ji vos neatsijungė, todėl prilaikoma, ir nejausdama tvirto pagrindo po kojomis, kiek galėdama labiau susikoncentravo į tai, kad išlaikyti atmerktas akis. Žvilgsnis kurių, netrūko pasigauti lifto konturus ir į šiuos įnėrusią Argent. Nepanašu esti ji ketino laukti (ne)draugų, kuomet susitvarkiusi su smogikais, ėmė maigyti mygtukus. Prieš tai dar apdovanodama likusius necenzūruotu vidurinio piršto gestu. Turėtu daugiau jėgų, tikrai primintu pirmajam vampyrui, kodėl buvo nusiteikusi taip priešiškai gražuolės atžvilgiu. Juk ji nieko daugiau nedarė, kaip kartas po karto rodė esti jie debilai jei vis dar ja pasitiki.

Garbanė anaiptol neprieštaravo būti pasodinamai ant grindų. Susikryžiavo kojas, vardan to, kad “neblizgintų” akių savo privačiais organais. Nugara įsirėmė į lifto sienelę, bei kuriam laikui užsimerkė. Aktyviai dalyvauti tarp Sebastian’o ir Jennifer įsibangavusiame dialoge, neturėjo jėgų. Vis dar jautėsi taip, tarytum būtu išsunktas skuduras. Nekentė bejėgiškumo jausmo, ypatingai aplinkybėmis, kuomet jai reikėjo būti kažkuo daugiau, nei kad našta aplinkiniams. Jei gerai įsiminė, uždaryta į improvizuotą palatą miegodama praleido kelias valandas. O hellhound viršų paėmęs te buvo porai minučių. Šį kartą tai trūko ilgiau, šį kartą ją maitino ir kitokia ugnis. Kažkokia prasme ją užkurdama dar labiau, nei tą, kurią buvo pagavusi nuo Leonardo švarko kišenėję rasto žiebtuvėlio. Atsiduso, ką paskatino jos kūne maudžiantis kaulų skausmas.
– Ar gali bent kartą pasilaikyti savo seksistinius komentarus, jų neištardama? Tavo žiniai, jei tavo prielaida būtu bent kiek teisinga, tavo buvimas ten nebūtu problema. Tad, corriste como un cobarde. Otra vez. – Ar suprato kad prasitarė savo gimtąją kalba, kurios galimai ne vienas jų nežinojo? Ne. Kitą vertus, Sebastian’as buvo užsiėmęs meditacija, o Jennifer. Na, jai labai akivaizdžiai yra riebiai nusišikti ant Diaz nuomonės. Kurios prie to pačio net neklausė. Visai netrūkus demonišką jėgą savy turinčiam vampyrui pavyko šaltą, juodą ugnį prisišaukti dar kartą. Josios liežuvėliai pasklido aplinkui, ir vėl gana aiškiai nusitaikydami ne vien ten, kur šiuos kreipė Redford’as, bet ir į ant grindų pasodintą tamsiaplaukę. Į kampą ji įsispraudė dar labiau, aiškiai nebūdama pasiruošusi antram raundui taip staigiai. Liežuvėliai ir vėl prilipo prie josios odos, į šią įsikverbdami, įsigerdami. – Ne, ne, nenoriu… – Ji vos girdimai suinkštė. Tačiau nenutiko absoliučiai nieko. Ir kai praėjo kelios sekundės, ji paprasčiausiai pasijautė geriau, tačiau hellhound vis dar kažkur viduje snaudė. Tai buvo keista, nepaaiškinamą. Klausiamas tamsių jos akių žvilgsnis kaip mat susirado priklausantį Sebastian’ui, kuris nepanašu kad turėjo atsakymą. Juk ir pats pagavo save ant šiokios tokios baimės fazės, esti tai prasidės ir vėl. Arabella sukrutėjo, kaip palengva priversdama save pasikelti ant kojų. Rankas susikryžiavo po krūtine, tokiu principu, tik kiek galima labiau save pridengdama, arba prie savęs prispausdama svetimą drabužį. Vis dar atrodė pavargusi, bet nepanašu kad būtu atsijungusi bet kuriuo metu, kas atrodė prieš tai. Sulaukusi klausimo, ji viso labo piktai dėbtelėjo į Jennifer pusę, kuri pasistengė dėmesį persitempti į savo pusę. Nuleido tai be jokios reakcijos. Galbūt tai buvo kone geriausia taktika, kurios buvo galima imtis? Nesuteikti jai tokios prabangos. Ir žinoma, tai tebuvo viso labo atsitiktinumas, tačiau netrūkus iš Argent burnos pasipylęs komentaras nuskambo kiek mažiau arogantiškai. Daugžodžiauti neketino, nors bet kas, kas minimaliai ją pažino žinojo esti Arabella buvo iš tų paukštelių, kurie nuolatos čiulba.
– Sutarta. – Atkirto gana sausai, tarytum labiau suinteresuota būtu tuo, ką tuo metu darė aukštaūgis graikas. Tiesą pasakius apie laidukų sujungimą nebūtu net pagalvojusi, paprasčiausiai todėl, kad absoliučiai nieko apie tai neišmanė. Būtu pasiūliusi eiti ieškoti laiptus. Juk tokie turėjo egzistuoti, jei nutiktu avarinė situacija, kurios ištaisyti negalėtu atsarginis generatorius. Liftas pajudėjo, ir akimirka, kuomet pakilo gana svarbus klausimas kas laukia toliau, Arabella atsakė į vampyro žvilgsnį savu. Tarytum tokiu būdu leisdama jam suprasti, esti jei teks susidurti su dar vienu pasipriešinimu, ji bus pasiruošusi kautis iki galo. Pažadų reikia laikytis, o kaip be pasukus jie pasižadėjo kits kitam iš čia išsineždinti ir ne tik. <…>
Be žvarbaus, tačiau išsiilgai gryno oro, kuris pasitiko juos vos atsivėrus lifto durims. Sufokusuoti žvilgsnį buvo labai sudėtinga, nuo mirgančių šviesų, lakstančių asmenų ir ant kelių klūpdomų smogikų. Medicinos personalas kaip mat prisiartino prie iš lifto išnėrusių asmenų. Sureaguoti net nespėjo, kaip mikliai Argent pasiplovė. Jautėsi šiek tiek išmušta iš vėžių, nepriklausomai nuo to, kad anei jokie vidiniai radarai neskandavo apie galimą grėsmę. Suraukė antakius, kuomet atsikratydamas medikais, Redford’as juos pasiuntė į Diaz pusę. Nieko nepasakė, leidosi būti vedama. Nepriklausomai nuo to, kad šiek tiek pasibaidęs josios žvilgsnis lakstė po šviesos objektus. Vylėsi esti čia nebūtu reporterių, kurie suskuba į panašias “gelbėjimo operacijas” greičiau, nei suvažiuoja tie patys pareigūnai. Nieko panašaus nepastebėjo, kas natūraliai piršo mintį esti už viso stovi asmuo arba asmenys, kurie nenori viešumo, bereikalingo dėmesio. Pasigirdo vyriškas balsas, kviečiantis ją vardu. Instinktyviai tamsiaplaukė pasuko ten galvą, tuo pačiu metu sėkmingai atsitraukdama nuo medicinos personalo, kurių dėmesio jai nereikėjo. Kaip be pasukus, net jausdama sarėmius, buvo prieš jos pačios valią išgabenta į ligoninę, mat pliekėsi to daryti negalinti dėl savaime suprantamų priežaščių. Daktarams nepaaiškinsi kodėl turi visus gyvybiškai svarbius kūno procesus, bet tuo pačiu metu gyji stebuklingai greitai. Nedrįso patikėti savo pačios akimis, juk kone susitaikė su mintimi dėl to kad Amoratti išgyventi nepavyko. O jei ir buvo bent minimali viltis, tai kiekviena sekundė buvo svarbi. Jennifer anaiptol jo nepasigailėjo, lygiai taip pat kaip ir sprogimas, dėl kurio “sugėrimo” nebuvo visiškai tikra. Protas savaime jai bruko labiausiai logišką įvykių sekos baigtį, nepriklausomai nuo to kad širdis neketino pasiduoti. Ji norėjo tikėti kad nutiko kažkas, kad ir tas pats stebuklas ir ji neprarado sau artimo asmens. Plati šypsena netrūko išsiplėsti dailiame jos veide, kuomet ji kiek galėdama greičiau mestelėjo save į Leonardo pusę. – Leo! – Kreipinis netrūko išsprūsti pro putlias jos lūpas, kuomet ji tvirtai apkabino draugą, savo veidą kone įbrukdama šiam į petį. Buvo nepaprastai gerą matyti, jausti jį gyvą. Kažkokia keista streso iššaukta reakcija privertė gražuolę netgi sukrizenti pro ašaras. Šiek tiek atsitraukė, leisdama jam suimti josios veidą. Uždėjo savo rankas ant priklausančių jam, po ko netrūko išreikšti paprieštaravimą. – Nereikia, nekviesk. Man viskas gerai… – Na, bent dabar tai jai tikrai buvo geriau, nei tuomet, kai buvo sulaikyta palatoje, kuomet šliaužė purvinais ventiliacijos vambzdžiais, susidūrė su graužiku ar įsiliepsnojo kaip sušiktas fakelas. – Dievaži, tu gyvas. Neįsivaizduoji kaip džiaugiuosi tave dabar matydama. Gyvas. – Pasikartojo, jausdama kažkokį nemalonų gniužulą gerklose. Skausminga grimasa netrūko subloti josios veide, kuomet žvilgsniu tiriančiai bandė nužvelgti draugo fasadą, tarytum ieškodama kažkokius viso to košmaro pėdsakus. – Aš galvojau blogiausia, galvojau kad tau nepavyko. Šunsnukį tu, daugiau niekada manęs taip negąsdink! – Intuityviai, tamsiaplaukė nusuko akis, o vėliau ir pasisuko į tą pusę, kur nuėdino jos šios dienos “partner in crime”. Matė Sebastian’ą prisiartinus prie šviesiaplaukės, vilkėjusios netipiškai aplinkai, baltą, liemenuotą kostiumą. Trumpai, tačiau reikšmingai išlaikiusi žvilgsnį nukreiptą į jo nugarą. Jis neatsisuko, tuomet nusisuko ir ji, ir vėl sugrąžindama visą savo dėmesį išgyvnusiam draugui. Ketino ir vėl prabilti, tačiau prieš tai gerklose strigęs gumulas sujudėjo, ir Arabella atšoko nuo Amoratti, tarytum būtu nusvilinta. Parklupo ant žemės, ir netrūkus atpylė visą skrandžio turinį. Kuris ne nepriminė nesuvirškinto maisto, ar tulžies. Tai buvo kažkas glitaus, juodo ir kraujingo. Tarytum sugerta tamsa buvo laikinai joje užsilikusi, o tuomet pasiprašė laukan. <…>



Kalbėdama į belaidę ausinę, Rebekah Mikaelson kaip niekad atrodė savo vietoje. Stipri, nepriklausoma ir aiškiai vampyrų elito tarpui priklausanti persona. Tiek jos apranga, tiek avimi aukštakulniai buvo vienintėliu aspektu, kuris absoliučiai nesiderino prie chaotiškos aplinkos. Tačiau kada nepatogūs, tačiau klasiškai apdarai jai būtu trukdę stoti į žūtbūtinę kovą. Ši operacija nuo pat pradžių nepriklausė jai, tačiau aiškiai pasiilgusi nuotykių, Rebekah pareikalavo brolio išleisti šią į žaidimų aikštelę. Elijah nusileido, kaip be pasukus šis brolis buvo kone labiausiai sukalbamas, nepriklausomai nuo to kad giliausią ryšį turėjo su Niklaus, kuris neatsitiktinai pastaruoju metu buvo užimtas kiek kitokio profilio reikalais. Josios žvilgsnis netrūko pastebėti besiartinantį Sebastian’ą. Pasidabino nepriekaištingu vypsniu, čia pat užbaigdama pokalbį.
– Tas mažas pizdukas paspruko daug ankščiau, nei mes čia pasirodėm. Turiu baigti… – Atsijungdama nuo pokalbio, gana demonstratyviai išsitraukė ausinę iš ausies, įsidėdama šią į siaurą švarko kišenę. – O tu netveri savo kaily, kiek praėjo… kelios dienos ir tu vėl esi problematiško sūkurio epicentre. Maloniai prašom, jei kartais sugalvojai padėkoti už tai asmeniškai. Tiesa, nemeluosiu, pasirodėm čia ne dėl tavęs. – Galvos mostu nurodydama visus čia su ja atvykusius kovinius vienetus, kuriuos jis nesunkiai pažino ir pats. Tiesa, Sebastian’as ar jo bendrakeleivė nebuvo priežastimi to, kodėl vyko šturmas. Viskas buvo daug labiau paprasta, juk reikiamu metu reikiamas paukštelis pačiulbėjo Elijah apie nelegaliai vedamą veiklą, kuri aiškiai šį papiktino. Pats faktas, esti jo sire atstovas ėmėsi veiklos, kuriai nepritartu Mikaelson’ai tapu užtektina priežastimi veikti. Draugiškas nusiteikimas nedingo nuo gražuolės veido, nepriklausomai nuo to kad tokio artimo, akis į akį kontakto jie neturėjo nuo to karto, kai buvo pričiupti Li. Jie neturėjo kažkokio jausmingo ar reikšmingo pokalbio apie tai, kodėl nepajudėjo toliau, o viso labo patraukė skirtingais keliais. Tikriausiai tam tikrų dalykų atšviežinti nėra įmanoma, ypatingai tuomet kai originaliąją vampyrę kur kas labiau sužavėjo demonas, tam kartui užvaldęs buvusiojo kūną. Kitą vertus, kažkoks vienkartinis, nors ir įspūdingas “pisius” jų draugystės sugadinti negalėjo.
– Nenuogastauk tik, buvai aplamdytas ir stipriau. Bet velniai griebtu, džiaugiuosi kad užpakalį apdegei, bet eilinį kartą išsikapstei. Turėtum pagalvoti apie knygos “kaip išgyventi pasaulio pabaigą” parašymą. – Patraukė Redford’ą per dantį, kuomet visiškai nepriklausomai mestelėjo savo žvilgsnį į merginos, su kuria jis pasirodė pusę. Įtempusi Klausos organus, galėjo nesunkiai atskirti jos, ir kol kas nugara nusisukusį jos draugučio balsus.
– Nauja mergina? Tavo skonio. – Mestelėjo tarp kitą ko, neįpareigojančiai. Porelė kaip tik tuo metu baigė vienas kitą nučiupinėti, akivaizdžiai bandant įsitikinti kad matomų sužeidimų nėra. Rebekah žvilgsnis pasigavo Amoratti bruožus. Gražus, savimi besirūpinantis vyras. Ir kodėl šio eksponato nebuvo mačiusi prieš tai? Vis dar buvo santykiuose su Cato Alexander, tačiau akivaizdu kad gražuolei kažko trūko, nepriklausomai nuo to, kad “maudydamasis” jos pavardės didume, vampyras apipylė ją užsitarnautu dėmesiu. Gal šio buvo per daug? Gal jai reikėjo kažko kito? Būtent to paties “galvos pametimo” faktoriaus, kurio tiesą pasakius buvo pasiilgusi, po griežto tabu, kurį sau pačiai ir pasistatė, kuomet sudarė sutartį su pinčiuku, arba kitaip, savo pačios broliu, Niklaus Mikaelson. – Uff. Saldainukas visai nieko… Visu kūnu jaučiu kaip galėčiau “išniekinti” jo dorybės likučius. Per kelnes šviečia kad bagažą turi neblogą. Ir merginą pakviesčiau prisijungti, jei tu nieko prieš. – Ji visuomet taip darė, kuomet su Sebastian’u sugrįždavo į “draugų zonos” ribas. Buvo perdėm atvira, kas šiek tiek erzino. Nedarė to tam, kad kaip nors jį paveikti, sužadinti neesamą pavydą ar tiesiog priversti užversti akis. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, turint omeny kad jų dar laukė visa amžinybė gyvenimo. Staiga Rebekah antakiai išsilenkė, o veide atsirado ne pati maloniausia grimase. – Arba ne. – Tai iššaukė Diaz skrandžio išsiveržimas. Šiek tiek supurtė galvą, ir tuomet vėl sugrąžino žvilgsnį į Sebastian’o veidą. Jautė turinti paaiškinti. – Visas šis spektaklis nepasieks viešumos, Mariella to pasirūpins. Ji vienintėlė kuri gali tai padaryti, net jei reikėtu išgaudyti kiekvieną veikėją po vieną ir priversti atsikratyti noru leisti paskalas. Dėl to gali būti ramus… O kalbant apie tave, tave pametėti ar raktelius duoti? – Iš kišenės ištraukė Lamborghini Huracán automobilio raktelius, kad būtu aiškiau.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Net ir gyvendamas tokį turiningą, nenuobodų gyvenimą (švelniai tariant) Sebastianas nuolatos susidurdavo su kažkokiais naujais, jį vis nustebinančiais įvykiais. Ilgą laiką jo egzistencija merdėjo nusistovėjusiame nuobodume, lyg nuotykių maišas tiesiog kybotų jam virš galvos, kol jis vieną dieną ėmė ir pratrūko grąžindamas jam Saloniną, Marcusą, Silvanus, Elissą. Vėliau grąžino ir Katherine, o su ja ir kosmiškas jėgas. Nuo tada įprato prie tokio gyvenimo ritmo. Kas vieną galėtų išvaryt iš proto Redford'ą tiesiog... linksmino. Ir tikrai savotiškai buvo linksma iki kol neištiko bėda pavadinimu Xerces. Brutaliai kankintas tris metus tos siaubingos būtybės jis, ko gero, labiausiai priartėjo prie vidinio pasaulio dūžio. Bet laiku ir vietoje pasipainiojusi Rebekah Mikaelson padėjo Sebastianui nukreipti mintis kažkur kitur, o tie visi Tarybos reikaliukai natūraliai įtraukė. Ir dabar, kai grįžo (buvo sugrąžintas) vėl, jis vėl paprasčiausiai neturėjo tokios prabangos ilsėtis. Atsitiko Erikas, o tada Arabella. Nustebinusi, gilų ir neišdildomą įspūdį palikusioji Arabella. Sebastianas toli gražu nebuvo tas vyras, kurį sugundytų nuostabus veidas, ilgos kojos, hipnotizuojantis žvilgsnis ar pavergianti šypsena, net jeigu Diaz had it all. Jos įspūdinga, itin retai išpuolanti hellhound transformacija, kurios liudininku tapo bei tas keistas jųdviejų energijų, net visai nedestruktyvus "sinonimiškumas" lems tai, kad Arabellą taps sudėtinga išmesti iš galvos. Tai nebuvo fizinė jos įstabaus grožio trauka. It was something more. Antgamtinis pasaulis nesivadovavo tiksliaisiais mokslais bei faktais ir absoliučiai niekas šioje ar kitose žemėse negalėtų paaiškinti kodėl ji sugėrė jo ugnį. kodėl ji nepametė proto, nepuolė jo, kodėl jo ugnis suteikė jai jėgų, kodėl liepsnojančią visa pragaro kaitra išlaikė ją glėbyje ir nuramino, kodėl nuodingi jos nagai neperrėžė jo odos, kodėl pats sugebėjo atsispirti jos ypatingo kraujo geismui. Po velniais, jei žinotų visus atsakymus vargu ar atrastų savo įvairiais dalykais prikimštoje galvoje vietos ir garbanei. Jam reikėjo tiek daug padaryt! Padėti Elissai, rasti Avalon, palaikyti artimą ryšį su Liv bei anūku, surinkti šipulius ir suklijuoti iš savo asmeninio gyvenimo kažką apčiuopiamo, stabilaus, verto, ištaisyti žalą, kurią paliko Xerces. Privalėjo padėti ir Arabellai. Išsikėlęs tikslą veikti nepastebimai jis dabar abejojo ar nenorėtų į jos šeimos saugumo klausimą įvelti ir pačios Diaz. Vien tam, kad turėtų galimybę šiek tiek geriau ją pažinti. Nepaisant visko ji buvo Katherine giminaitė. O tai nelabai "sveiku" pobūdžiu darė juos visus viena didele, suknista, keista šeima. Sebastano ir Rebekos žvilgsniai buvo susijungę visą laiką kol vyras ne taip jau ir skubriai artėjo prie šviesiaplaukės šlepsėdamas basomis kojomis. Vyras atrodė... apverktinai. Lyg numestas į pragarą, pačirškintas, pakramtytas ir išspjautas atgal. Mikaelson nesuteikė tam didelės reikšmės, kad jau jos dėmesį buvo patraukęs visai kitas objektas, kas buvo akivaizdu dar iki jai tai patvirtinant žodžiu. Žvelgdamas į tūkstantmetę vampyrė jis jautėsi... ramiai. Jautėsi gerai. Xerces dėka jiedu nepaprastai aistringai (bei produktyviai) suartėjo, tačiau Sebastianas vargu ar būtų leidęsis į tokią avantiūrą iš pagarbos blondinei bei milžiniško nenusiteikimo veltis į visokius artumus su moterimis. Jo kaip asmens laiku nuo atsiskyrimo nuo Katherine buvo praėję pernelyg mažai laiko. Turėjo sugyti. Be to, besirikiuojanti problemų bei užduočių eilutė jo meilės reikalus kaip mat nutėškė į eilės galą. Ir vargu ar Redford'as nemokėjo būti vienas. Nudžiugimo jo veide matant Rebeką, visgi, būta nuoširdaus. Sugėrė į save kiekvieną gražuolės žodį.
- Jei nepasirodėt čia dėl manęs, vadinasi nėra dėl ko ir dėkot,-pareiškė nei per griežtai, nei su pasiputimu kas leido teisingai interpretuoti jo kalbą kaip žaismą,-Tačiau padėkoti ketinu už tai, ką dėl manęs padarei prieš tai. Ačiū,-tarė turėdamas omeny visą tą demono išvarymo melodramą, už kurią tarti žodį progos iki dabar dar nepasitaikė,-Įtraukčiau tave į savo tvirtą glėbį iš to dėkingumo, bet neketinu sugadinti tavo kostiumėlio, kuris yra vertas daugiau, nei visos mano dabar turimos pajamos. Mažiausiai dešimt kartų,-nevengė iš savęs pasišaipyt, o ir kalbos lengvumo dovanos neprarado. Erikas savo arsenale eksperimentinių kankinimų, kurie galėtų tai iš jo išmušt tiesiog neturėjo. Fizines kančias iškęsti yra kur kas lengviau, nei psichologines ir vargu ar egzistuoja tokia būtybė, kuri galėtų Sebastianą privesti prie lūžio taip arti, kaip iki to priartėjo Xerces,-Minėjai, kad paspruko. Hellneris, turi omeny?-pasidomėjo atsiminęs trumpą vampyrės dialogą su tuo vaiduokliu, tūnančiu jos ausinėje,-Tiesą pasakius pretenzijų tam šmikiui aš neturiu. Jis sučiupo mane. Įkalino ir gerai pakankino. Iki dabar tai pavykę yra tik dviem vampyram. Aš nustebęs ir sužavėtas. Bet kas liečia tuodu...-linktelėjo į entuziastingai besišnekučiuojančius Leonardo su Arabella, kurie skirtingai domino tiek Beką, tiek Sebastianą,-Jie verti teisingumo. Visai kaip ir visi šie nabagėliai, kuriuos išvadavot šturmo metu,-akimirką, kitą vampyras pasinėrė į keistai raminantį chaosą, perėmusį šį maloniai vėsų lauką. Tam tikru metu jis pats Des'ui leido naudotis antgamtinėmis būtybėmis vardan naudos "RedCorp'ui", tačiau dabar tapęs tos brutalios eros pabaigos liudininku jis džiaugėsi. Tikrai ne viskas ėjo šuniui ant uodegos. Nevienareikšmiškai jo vertinamas (naujasis vampyrų tarybos pirmininkas) Elijah užsidirbo pagarbos tašką iš vampyrų rūšies pradininko. Sebastianą Rebekos klausimas, susijęs su tolumoje puikiai vampyriška akimi įžiūrima Arabella trenkė kaip žaibas. Vyras nepasišiaušė, nors ir užsinorėjo.
- Niekados nepatikėtum,-jo niekas netempė už liežuvio, tačiau išsamiau pasisakyti norėjo vien tik todėl, kad Mikaelson pasitikėjo. Ko gero su ja vienintele buvo užmezgęs tokią tvirtą draugystę, kurią nebūtinai turėjo maitinti romantika,-Katherine dukterėčia,-numetęs tikrą bombą jis įžūliai šypsojosi mėlynomis savo akimis spigindamas į tą nuostabų josios veidą,-Bet manau geriau įsižiūrėjusi pastebėtum vieną kitą tai patvirtinantį bruožą,-nuostabūs spindintys tamsūs plaukai, rudos akys, tiesiog antgamtiškas grožis... Petrova kraujo linijos kartos gal ir keitėsi, tačiau jai būdingi akcentai nesikeitė. Prisimindamas Xerces kontaktą su Elodie galėjo drąsiai tai patvirtinti. Rebekos Mikaelson "pasiseilėjimą" dėl Leonardo Sebastianas sekė nebyliai, iškėlęs antakius, šiek tiek nustebęs. Kol nusijuokė nuoširdžiai prajuokintas to "alkanumo", kurį vampyrė skleidė. Nepaisant didelės emocinės investicijos pareikalavusių Klauso, Xerces situacijų tarp jųdviejų nebuvo "blogo kraujo". Ar tuo labiau pavydo. Praleido progą mestelėti kokį sąmojį. Pakomentavo rimtai, palikdamas terpės Rebekai susimąstyti:
- Jeigu aš suprantu Petrova moteris, o aš suprantu, ji nepasirašytų. Jei Petrova myli, tai myli visa širdimi. O jos širdis turi konkretų, šaunų savininką. Kas man suteikia vilties, kad ji bus laiminga,-nužudęs vampyrės sąmojį jis šyptelėjo ilgesingu žvilgsniu, kuris taip tiko prie jo kalbos palydėdamas Diaz. Archaiško kraujo vampyro rimtumą bemat praskaidrino finaliniai Mikaelson žodžiai (bei gestai). Nusijuokė,-O gal gali pasiūlyti kažką ekonomiškesnio? Nenoriu tris kartus stoti degalinėje iki kol pasieksiu savo kelionės tikslą. Reka,-sulig kreipiniu Redford'o veidas tapo itin rimtas. Sunkus jo akių žvilgsnis nusileido į šviesiaplaukės rainelių dugnus,-Prašau kai ką dėl manęs patikrinti ir padaryti. Jeigu bus likę kažkokie įrašai iš sektoriaus, kuriame su Arabella...-mostelėjo minimos mergino link, kad jos vardo (galbūt) nežinanti originalioji sudarytų reikiamą sąsają,-...kalėjom. Sunaikink juos. Prašau. Noriu išvengti nepageidaujamo susidomėjimo. Dažnai mes neturim prabangos į ramybę, bet kartais galime suteikti ją kitiems.



- Nėra to ko nepataisytų vampyro kraujas-sučiauškėjo švelniai spausdamas liesus gražuolės pečius,-Papasakosiu tau beprotišką istoriją, Arabella!-Leo garsiai iškvėpė, tarsi susikaupdamas. Trykšte tryško fantastišku nusiteikimu, kurį iš dalies dirbtinai kėlė balsu minėtas "pasukčiavimas", o iš kitos dalies džiaugsmas matant draugę esant sveiką,-Kaip suprantu ir kaip man aiškino, mane rado leisgyvį. Suknisti federalai sekė mane absoliučiai visą laiką nors maniausi jų išvengęs. Ir kai jų keliai susikirto su tų įtakingų vampyrų šutve...-apimtas entuziazmo Leo trumpai suėmė Diaz veidą,-Už viso to mūsų užpuolimo slepiasi kažkoks konkretus bičas. Vampyrai jau seniai ieškojo dingsties užlipti jam ant kulnų. Ir visas tas užfiksuotas išpuolis dingstį jiems davė. Kaip supratau norint priartėti prie asmeninių tam tikro asmens failų yra reikalinga įstatymais apibrėžta priežastis. O ta priežastis suinteresuotus asmenis privedė prie įslaptintų failų. Failų, kurie atvedė tą smogikų grupę čia,-per daug nesididžiavo tuo, kad neakivaizdžia Arabellos išsivadavimo priežastimi tapo silpniausias visos grandies atstovas, tai yra jis. Pastvėręs šiltas, švelnias Arabellos rankas į savąsias jautė nenusakomą ramybę.
- Galbūt pavyks išsukti tave iš visų tų registracijų ir kruopščių apžiūrų,-įdėmiai, lėtai apžvelgė lauką, kuriame veiksmo tikrai netrūko,-Jeigu po visų šių nuotykių net aš šiek tiek noriu grįžti pas Isabelle galiu tik įsivaizduot kaip namo grįžti nori tu,-mąsliai sumykęs Amoratti pirmą kartą išvydo Rebeką Mikaelson, kuri stovėdama tolumoje, tokia šviesi ir it iš pieno plaukusi priminė meistro išskaptuotą antikinę skulptūrą. Šiek tiek užgniaužė kvapą,-Ji atrodo... svarbi. Eime,-trūktelėjo draugę už rankos šaudamas dviejų seniausių vampyrų link.



Prie Rebekos prisiartino ne Leonardo (kol kas), o uniformuotas tipas laikantis rankoje telefoną su sujungtu skambučiu. Svetimų pokalbių klausytis nemėgo, tačiau jautri klausa sugavo Elijah balsą. Vampyras dėstė sesei priežastis kodėl ji Sebastiano paleisti taip lengvai negalinti. Keista? Nekeista. Laisvai nevaržomą gyvenimą gyvenantis Redford'as buvo vienas didelis prieštaravimas oficialiai jo asmens naratyvai. Na, visai tai situacijai su sugriauta reputacija, teismu, kalėjimu.  
- Norėčiau pamatyti kaip jis bandys mane sulaikyt,-murmtelėjo Bekai dar nebaigus pokalbio su broliu nejausdamas nieko panašaus į norą paklusti tam sušiktam elitui, kuris praeityje tik ir taikėsi vyrą tampyti už virvučių. Prisistatė Leo su Arabella ir dėl to itin rūškana pirmojo vampyro fizionomija kiek praskaidrėjo.
- Labas,-Amoratti spigino prabangiomis, porcelianinėmis karūnėlėmis spoksodamas į įstabiąją Rebeką,-Nesu tikras ar turėjau garbės su tavimi susipažinti,-jis švystelėjo ranką vampyrei, kurios "not so cold" nusiteikimas pasirodžiusiojo apvaizdai suteikė vyrui vilties patikėti, kad išsiderėti jam palankias sąlygas pavyks. Kai originalioji perdavė telefoną Sebastianui su ketinimu perleisti dar ir pokalbį su Elijah, graikas nusisuko nuo atėjūnų. Jauste jautė, kad naujasis Tarybos pirmininkas jį užknis.
- Esu Leo. Leonardas, o čia mano draugė Arabella. Galbūt yra koks nors būdas mudviem iš čia išsinešdinti taupant tiek savo, tiek personalo laiką?-pastebėjo mašinos raktelius šviesiaplaukės rankoje, tačiau vargu ar būtų drįsęs jų prašyti, ypač kai blykstelėjo prabangus Lamborghini ženklelis. Bet vargu ar Mikaelson galėjo nesuprasti vyro užuominos.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Rebekah Mikaelson buvo iš tų nemirėlių tarpo, kuriems iš tiesų buvo svarbi vampyriškosios padermės ateitis, kuri neturėjo būti priklausoma nuo žmonių su dideliomis piniginėmis įtakos. Kas dalinai primintų kelių eismo reguliavimą iš to asmens, kuris net teisių neturi. Jai patiko josios šeimos tvarka, kurią atitinkamai sistematizavus, pritaikius šiuolaikiškam gyvenimo tempui, buvo galima pasiekti labiausiai naudingų rezultatų. Šviesiaplaukė pasibandė save “didelių vyrų” pasauly, suprato ir tai kad dažniausiai dideli vyrai nušoka nuo proto nuo galios, kuri yra įduodama jiems į rankas for granted. Ji buvo originaliosios vienų iš pirmųjų, vampyrų šeimos. Ji nebuvo antrarūšė, nebuvo ir priklausoma nuo kieno nors kraujo linijos. Tam tikra prasme, visas tas vampyriškas paplitimas buvo ne ko kito, kaip Mikaelson’ų “nuopelnas” ir atsakomybė. Juk tie, kurie buvo pirmieji, savo nemirtingumu anaiptol nesidalino nei į kairę nei į dešinę. Todėl nieko nuostabaus kad josios autoritetas buvo aukštas, ypatingai tuomet kai visi likę jos broliai laikinai buvo neutralizuoti. Rebekah įsitraukė į vampyrišką politikos klausimą, kuriame sukosi kaip žuvis vandeny. Pirmoji tarybos sudėtis skilo, vietą “užleisdama” originaliesiems. Ir nepriklausomai nuo to, kad pirmininko kėdė šviesiaplaukei neatiteto. Mat ji vis dar buvo siaubingai mylima brolių, nors jų akyse – kvailoka, nepatyrusi ir gebanti vadovautis tik asmeninėmis simpatijomis. Nors su faktais pasiginčyti buvo sudėtinga, vampyrai jos klausė, lygiai taip pat kaip jos dėka buvo sudaromos sutartys, kurios buvo ir svarbios ir reikalingos. Negana to, ta pati Mariella nuolankiau žvelgė į buvusios (esamos) kolegės požiūrį, nei kad naujosios valdžios. O kas jau kas, bet ta šviesi galva tikrai puikiai suvokė kad tai ką daro, daro geriausiai. Ji taip pat buvo labai reikšminga delionės detalė, kas liečia įvykusias permainas. Kurios galiausiai ir atvedė Mikaelson į chaosą, kuris šiai akimirkai supo visus, kurie buvo palaipsniui išvedami iš “skerdyklos”. Susigrąžinusi savo šeimą, originalioji šviesiaplaukė pastebimai tapo laimingesne. Tam tikra prasme, ji dar niekada ankščiau nebuvo arti ir toli savo brolių. Juk pirmai progai pasitaikius, ji susirinko savo prabangius apdarus, bei iš garažo išsistūmusi numylėtą automobilį, pareiškė ketinanti nuo šiol gyventi viena ir ne tokiame grotestiškame pastate. Atsibodo laikytis įsikibus praeities, mat ateitis atrodė ir žavinga ir vyliojanti. Ir nors ne taip seniai buvo kategoriškai sakiusi esti šiame gyvenime jau buvo išbandžiusi absoliučiai viską, dabar gi manė kad labai daug kas buvo prieš akis. Josios vidinė ugnelė užsiliepsnojo, atvėrusi kelius į platesnius vandenys. Tamsiai rudų akių žvilgsnis kabinosi į artimą Redford’o.
– Sąžiningas pastebėjimas. – Jie anaiptol neturėjo progos pasikalbėti apie tai, kas vyko ir kokią atomazgą pasiekė visas tas demono išgąnymo reikalas. Tačiau nepanašu kad vienam ar kitam tai buvo reikalinga. Gana nemalonių šnekų, juk tą patį suartėjimą traktavo kaip “klaidą”, kurios pirmasis vampyras nebūtu padaręs, jei šio nebūtu pastūmėjęs Xerces. Kuris panelei Mikaelson pasirodė perdėm žavingas. Gėris, arba tikslingiau būtu pasakius, mažesnis blogis nugalėjo. Ir nors ji visai pasiilgs “sassy” arkdemono interakcijos su ja asmeniškai, niekada nebūtu sutikusi sumokėti draugo praradimo kainą. Tolimesnė Redford’o kalba privertė šviesiaplaukę šiek tiek klausiamai į jį pažvelgti, prie to pačio tik dėl vaizdo palenkiant galvą arčiau vieno iš pečių. Prunkštelėjo, aiškiai bandydama susilaikyti nuo noro sukrizenti. Ištiesta josios ranka, netrūko atgulti ant buvusio mylimojo peties, net jei ši buvo apanglėjusi ir tepi. – Liaukis, neturi man už nieką dėkoti. Juk žinai kad esi man brangus, ir jeigu nutiktu kažkas tokio kosmiškai siaubingai pavojingo, visada nedvėjodama ir neprašyta dengčiau tavo nugarą. – Gražuolės žodžiuose nebuvo abėjonės. Nors josios veiksmai ir nereikalavo verbalaus patvirtinimo. Kartais tiesiog taip būna, kai savo gyvenime sutinki tinkamą žmogų, ne romantiniams sumetimams, o tiesiog tam, kad žinotum esti gali šiuo pasitikėti, besąlygiškai. Ir nori atsilyginti tuo pačiu, nepriklausomai nuo to, kad tai gali būti gana stipriai sugrętinta su tavo pabaiga. Atitinkamai suraukė nosį, kuomet atitraukdama nuo jo savo delną, sužiūro į tai kad šis liko suteptas kažkuo tamsiu. Savo ruožtu pirmasis vampyras paantrino savo susilaikymą nuo apkabinimo būtent dėl tos pačios priežasties. Josios baltas, prabangus kostiumėlis nebūtu šito atlaikęs. Tam kad patvirtinti iškeltą pastabą, ji privertė save neverbaliai tai apibrėžti galvos linkiu. – Neverta, Gucci, Prada, Armani. Nežinau kas tai, bet jis velniškai man tinka. Ir darbo čia turiu užtektinai, tad nenorėčiau atrodyti it delmantinas. Bet malonu kad panorėjai. – Kažkas apie josios humoro jausmą visada buvo žavaus. Juk net į rimtas situacijas moteris stengėsi žvelgti iš kitokios, nei “vidurių užkietėjimas” prizmės. Kitą vertus, Hellner’io paminėjimas josios veide paliko konkretų pokytį. Lengvas susierzinimas pasirodė ir netrūkus buvo užmaskuotas po mąsliu žvilgsniu, kurį originalioji vampyrė nuleido sau po kojomis. Tarytum jai būtu gėda pripažinti tai, kad ne vienas neįvertino aštuonis šimtus metus skaičiuojančio vampyro suktumą. O jis, žaltys, tikrai buvo suktas, jei sugebėjo prasukti savo machinacijas, niekam apie tai nesuuodžiant. Konkrečiau, nesuodžiant Mikaelson’ams.
– Mhm. – Pradžiai atkirto sausai, tuomet privertė save pakelti akis. – Neįvertinom jo, pasipūtimas yra mano šeimos yda.
Netiesiogiai paskatinta, originalaus burto vampyrė, pasuko akis į vis dar nerimstančią sceną aplinkui. “RedCorp” uniformomis vilkintys vyrai skirstė “Hellner” darbuotojus per laikino sulaikymo automobilius, kuomet medicininias drabužiais apsirengę asmenys stengėsi suteikti kaip galima labiau produktyvią pagalbą nukankintiems individams. Graudus ir šiokį tokį siaubą viduje kurstantis jausmas. Mintimis nutolo kažkur svetur, pagalvodama apie tai kad vienas iš josios šeimos jauniausios kartos buvo priverstas išgyventi tokį išsityčiojimą iš kūno ir sugebėjimų, kuomet buvo galinamas analogiškai atrodančioje vietoje, tik su kitu sadistu. Sukando dantis, taip stipriai, esti tas tapo pastebima plika akimi. Nesugrąžino žvilgsnio į Sebastian’ą, viso labo perkeldama šį į konkrečius du asmenys, apie kuriuos nemirtingasis prabilo.
– Aš suprantu ir vienareikšmiškai mes visko taip nepaliksim. Bet man nereikia tau aiškinti apie “sired” vampyrus. Erik’as yra mano brolio atsakomybė, ir jo vienintėlė laimė yra tame, kad ne Klaus’o. Nes pastarasis viso labo nurautu jam galvą, ir kol skanautu “vakarienę” laikytu kaip trofėjų virš židinio. Tiesiog todėl, kad gali tai padaryti. – Keista, su kokia ramybe balse šviesiaplaukė tai pasakė. Ir tam įtakos žinoma davė tas faktas, su kuo ši palaikė pokalbį.
Rebekah niekada savarankiškai nebūtu suvedusi šiuos galus, ypatingai todėl kad į dailiosios lyties atstoves nežiūrėjo iš tam tikros vertinančios ar analizuojančios prizmės. Skyrė gražią moterį, kuri patraukia dėmesį, nuo negražios. Ir tas daugiau ar mažiau viskas. Neturėjo ir nepasitikėjimo savimi geno, kad dėl “ryškesnės žvaigždutės” jaustis kaip nors nepatogiai. Žinojo savo vertę, ir ji žema nebuvo. Tačiau, Sebastian’o išsakytas akibrokštas tam tikram laiko tarpui paliko ją be amo. Dar labiau be amo paliko būtent tas faktas, esti jis mėgavosi savo žiniomis. Jo akys šypsojosi ryškiau, nei tai būtu padariusi pati šypsena. Mikaelson veidas šiek tiek apniūko. Pierce bloodline josios akyse niekada nebuvo pelnę “karmos taškus” ir vargu ar kada nors tai padarys. Atsidūso, tarytum visu kūnu imdama skleisti klaidingą bangą, neva ketinanti jį išpeikti.
– Hmh… – Tik tiek?? Vertinantis Mikaelson žvilgsnis netrūko atgulti ant tolumoje vampyriška akimi nesunkiai matomos tamsiaplaukės. Iš tiesų, šioks toks familiarumas su Pierce buvo. Tamsūs, garbanoti plaukai, rudos akys ir išpopintas kūnas. Nieko, ko jie nebuvo matę prieš tai. Mikaelson žvilgsnis ir vėl susidūrė su priklausančiu Redford’ui.
– Gerai žinovę, nuraminai. Nes akimirka jau išsigandau kad vienos “Petrovos problemos” tau pasirodė per mažai, tai sugalvojai ant pečių užsikrauti dar vieną. Kas būtu labai prasta mintis, niu niu niu. – Nepanašu kad Mikaelson buvo pasiruošusi ir toliau gvildenti tą temą, reikėjo pirmiausia suvirškinti faktą, esti ta bloodline vis tik rado kažkokį būdą, kaip paplisti, paleisti savo nuodingas šaknis giliau, nei viena garbanota pabaisa, su kuria Sebastian’as jau buvo surišęs savo gyvenimą. Pasiūlytas automobilis buvo užtektina priežastis, kad pakeisti kalbos kryptį. Užvertė akis, kuomet pirmasis vampyras gana aiškiai išreiškė savo nenorą taškytis paskutiniais savo turimais pinigais vien tam, kad per miestą pravažiuoti iš tiesų akį traukiančia transporto priemonę. Kurios vienintelis minusas buvo tai kad ši buvo dvivietė, ir gana ankšta, bent jau didelio sudėjimo vyrui. Nuvedė akis kažkur į šoną, ir tuomet trūktelėdama pečiais pratęsė.
– Kažkas lygtais buvo atvažiavęs su “subaru”, tai gali pasiprašyti kad tau atiduotu. Komforto lygis tragiškas, kėbulas dar labiau tragiškas, tačiau į degalinę stoti taip dažnai nereikės. – Nustačiusi katino akis, ji specialiai per dažnai sumirksėjo. Šaipėsi, nors ir su draugiška nata. – Primink man, kad rasčiau tau kokį darbą, nes tas “vargano menininko” amplua tau visai netinka, bičiuli. O ir man būtu naudinga tave turėti šalia, dėl visą ko. – Pasakiusi tai tarp kitą ko, šviesiaplaukė net nenutuokė esti josios žodžiai ne taip toli nuo dabar su didele tikimybe realizuosis. Tačiau kuomet išgirdo konkretų kreipinį, kone iš karto suprato esti iš jos bus prašoma kažkas, kas jai galimai nepatiks. Išklausė ramiai, kuris laikas netgi nepasakė ne vieno žodžio, kuris vienokia ar kitokia linkme palenktų josios sprendimą.
– Išdykėlis. Vis tik kištelėjai į tą jos siaurą “petrovišką” vaginą, ania? Nekaltinu, ekstremalios sąlygos ir nelaisvė priverčia daryti neapgalvotus, bet labai linksmus tam kartui sprendimus. – Nesusilaikė nepatraukusi per dantį, ypatingai dėl to kad jis pasinaudojo jųdviejų draugystės korta, kuomet pasiprašė paslaugos, kuri prieštarautu tam, kad ta informacija, kurią surinko Hellner’is, galėtu pasirodyti užtektinai naudinga josios broliams. Ne kankinimų sumetimais, o tam, kad būti pasiruošusiems, jei ir vėl įsiplėkstu karas su kita rūšimi, kaip tai būdavo ankščiau. Kuomet vietos po saule, nerado vampyrai ir vilkolakiais. Na, vampyrus suprasti galima… Kai šunų prisiveisia per daug, tvaikas nepakeliamas.
– Gerai, pasirūpinsiu kad visi įrašai, jei tik tokie yra, būtu sunaikinti. Negana to, būsiu labai gera, ir išieškosiu bet kokius įrodymus ir kituose šaltiniuose, kas liečia tą damutę. Pranešiu tau, kai bus baigta. – Šiek tiek prisimerkė.
– Ir jei gerai suprantu, nenori kad ji žinotu apie tai, kad tam tikra prasme dabar apsaugojai josios gyvastį. Tiesa?  



Jei būtu galima kaip nors apibrėžti vidinį, į paviršių taip ir neištrūkusi atokvėpį, tai būtend dabar šį fenomenalų jausmą patyrė visas tamsiaplaukės vidus. Užliuliotas visos tos neįtikėtinai susiklosčiusios istorijos su federalais ir svarbiais vampyrais, vaikystės draugas paprasčiausiai “pamiršo” tą nedidelį, tačiau labai reikšmingą faktą, esti matė Arabella transformacijos būsenoje. Kažkokiu būdu bandyti paaiškinti kas nutiko, sumetant tai traumos iššauktoms haliucinacijoms, būtu siaubingai sudėtinga. Arabella nebuvo puiki melagė. Puiki ji buvo kituose dalykuose, tačiau toli gražu ne šiame. Žvilgsnis, balso intonacija ir galimai pasireiškiantis “liežuvio užsipynimo” dalykas netrūkus nurodytu tai, esti ji elgiasi nesąžiningai. Todėl vadinkime tai sėkme, kurią atnešė žvaigždės, už ką ji liks absoliučiai dėkinga. Kaip be pasukus, josios unikalumas turėjo būti nediskutuotinas, slaptas ir vienareikšmiškai kitoms akims nedemonstruotinas dalykas. Juk bet kurį sveiką protą, toks sugretinimas su pragariškomis esybėmis paprasčiausiai išvestu iš rikiuotės, paliktu traumatizuojančius padarinius, kurių ištaisyti nepadėtu net geriausias šalies psichiatras. Tiesiog nuoširdžiai džiaugėsi klydusi, taip logiškai ir staigiai šokusi prie išvados esti vilties kad Amoratti išgyveno, nebuvo. Bet ir pripažinkime, jei ne atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės, jei pastarasis būtu likęs ten, kur ir buvo šį palikusi Jennifer, kelionės tęsinio metu jie tiesiog būtu aptikę stipriai sumaitotą lavoną, kuris tik iš tam tikrų bruožų primintu apie asmenį, kuris atrodytu dar prieš kelias valandas “smaginosi” sutuoktinės suruoštame pasirodyme. Nevagė iš jo galimybės išlieti emocijas, kokiu nors perdėm snobišku “žinai, mano istorija dar labiau beprotiška”. Tokius dalykus kiekvienas gali vertinti tik pagal savo sugebėjimus, o jų šiek tiek skyrėsi.
– Tai neįtikėtina, tiesiog protu nesuvokiama. – Pasistengė iš savęs išspausti kiek galima daugiau nuostabos, nors gavo mintyse sau pasikartoti būtent tai, kad tai kalbėjo ne Apie pasakojimą, o būtent tą faktą, esti jis stovėjo priešaus, gyvas ir vis dar žmogus. Ką išdavė jo kūno šiluma. Neprieštaravo jo norui prisiliesti, pirmiausia prie pečių, vėliau veido ir delnų.
– Kad ir kas čia nutiko, aš labiausiai džiaugiuosi kad pavyko išnešti sveikus kailius. Ir tam bičui, kuris užsitarnavo viso šio šturmo sukilimą, nepavyko pasiekti savo tikslo. Kad ir koks jis buvo. – Na, šitai daugiau ar mažiau išsiaiškinti pavyko. Ji nežinojo priežasties, kodėl hibridė puolė Amoratti. Josios paaiškinimas buvo skurdus: pinigai, labai dideli pinigai kurių ji negavo. Liežuviu perbraukusi per savo šiek tiek išsausėjusias, tačiau vis dar putlias lūpas. – Jeigu kam nors ir pavyks tai padaryti, tai tik Leonardo Amoratti. Turiu omeny, jei per tą užpakalio atspardymą nepraradai savo dovanos sudarinėti sandorius. – Patraukė per dantį, tiesiog todėl, kad nesusilaikė. Nepiktybiškai, mat abu puikiai suvokė tai, kad savo turtus vyras susikrovė toli gražu ne todėl, kad nuolatos laikė į burną prisisėmęs vandens. O pokalbio metu, kaip nors neužtikrinai, nepasitikinčiai savimi mindžikavo nuo vienos kojos, ant kitos. Jis jai priminė tai, ką streso, o vėliau ir virsmo metu ji paprasčiausiai neprioriterizavo. Kai ant plauko kabo tavo ir aplinkinių išlikimas, pasiduoti sentimentams neišiena. Tu tiesiog veiki, autopilotu, sudedant visas savo pastangas į tai, kad išlikti, nenusileisti kažkokiam nuo galios apsvaigusiam tipui. Visa laimė, kad ir kaip siaubingai tai be skambėtu, patirties su psichopatais garbanė turėjo. Ir ji vis dar buvo čia. Amoratti paminėjo savo sutuoktinę, kuri tiesa pasakius visame tame fone iš viso pasimiršo. Nebuvo net tikra, ar ji apleido klubą, kuomet Leo pasišovė garbanę palydėti iki automobilio, bei tuo metu privačiai pasidalinti informacija, kuri ją sukrėtė labiau, nei galėjo įsivaizduoti. Nors, sekančios aplinkybės… Nauja pažintis, su kuria nebūtu galima sulyginti nieko prieš tai patirto. Įpūtė apgaulingos vilties, kad susidoroti galima su bet kuo, reikia tik rasti atitinkamą būdą, taktiką. Vadovautis ne vien instinktais ir emocijomis, bet ir šaltu protu. “Keista komanda”, – pasikartojo tai savo pačios mintyse, pati nusistebėdama tuo kad neišmetė jo iš galvos, kuomet ir vėl sugrąžino savo tamsių, kerinčių akių žvilgsnį į pašnekovą.
– Tu teisus. Dabar nieko nenorėčiau labiau, nei apkabinti savo sūnelį. – Okay. BOMBA. Tik tuomet, kai ištarė tai balsu, suvokė esti taip ne karto ir nebuvo užsiminusi apie tai, kad susilaukė berniuko, nepriklausomai nuo nepopuliariai jauno savo amžiaus. – Atleisk, viso to nesibaigiančio sąmišio metu neturėjau progos apie tai pasakyti. Ir užbėgant įvykiams už akių, nespekuliuok. Ne Richard’o. – Užvertusi akis, netolygu šis nuolatos iššokantis klausimas jai buvo įstrigęs gerklėje, it Kokia stambi ašaka. Arabella, pasuko akis būtent ten, kur pažvelgė ir Amoratti. Į šviesiaplaukę, pas kurią netrūkus po laisvės atgavimo patraukė ir Redford’as. Na, tiesa. Ji tikrai atrodė svarbi, mat priešingai nei kiti kostiumuoti smogikai, ji tiesiog stipriai išsiskyrė iš minios. Turėjo laukti gana įdomi, nevienareikšmiška pažintis. Twice a day.



– Tu nori apsunkinti man vakarą? – Atrėžė šviesiaplaukė, kuomet klausydama kitame ragelio gale sklindančio brolio balso su aiškiais nurodymais ir priežastimis, kodėl Redford’as neturėtu pasinaudoti nuo absurdiškai atrodančiu “subaru” ir patraukti savais keliais. Reikšmingas Mikaelson žvilgsnis netrūko susidurti su priklausančiu Sebastian’ui. Atsispindėjo apgailėstavimas, esti ji negali laužyti taisykles taip stipriai, net jei ir norėtūsi. Pokalbis tarp Redford’o ir vyriausio iš Mikaelson’ų buvo neišvengiamas, tai tebuvo laiko klausimas kuomet jie susidurs “ragais”. Pridėjo delną prie dinamiko, kuomet nesusilaikydama nuo nesuasmeninto komentaro, Rebekah netrūkus atsakė į realaus pašnekovo repliką.
– Neprovokuok, pabūk geras ir pasikalbėk su juo. – Sunku buvo perprasti ar tai buvo pareikalavimas ar prašymas, mat ji iš tiesų buvo susitelkusi į pokalbį, bent iki to momento, kuomet jų duetas buvo papildytas dar dviem asmenimis. Pastebėjusi tai kad Sebastian’o veidas šiek tiek praskaidrėjo sulaukus kompanijos, Rebekah kaip mat ištiesė į jo pusę laikytą telefono ragelį, paskatindama dabar pat pradėtį “tą pokalbį”. Tai nebuvo pavydas, greičiau draugiškas bandymas atitrauktį jį nuo problemos garbanotais plaukais ir gražiu veidu. Savo ruožtu, Diaz pirmiausia žvilgsniu pasitiko ne šviesiaplaukę, prie kurios akimoju patraukė Amoratti. Nebylus, tačiau tuo pačiu metu daugiau nei reikia, pasakantis josios žvilgsnis susitiko su priklausančiu pirmajam vampyrui. Taip nieko ir nepasakė. Chaotiškai išsimėčiusios mintys, ir po visų tų bendrų išgyvenimų, buvo palikę kur kas daugiau klausimų, nei kad į šiuos būta atsakyta. Jis susikoncentravo į pokalbį, o Arabella savo ruožtu į prabilusią šviesiaplaukę. Kuri nevienareikšmiškai spigino akis į Amoratti, kaip mat pasitikusi jo ranką.
– Rebekah Mikaelson. Garbė ir malonumas taip pat man, už šią pažintį. Ne kiekvienas gali pasigirti tuo, kad atvedė mus tiesiai į paieškomo nusikaltėlio buveinę. – Specialiai užlaikydama savo ranką jo delne, šviesiaplaukė savo veide leido suboloti draugiškai, akį traukiančiai šypsenai. Tačiau nepriklausomai nuo to, specialiai savo žvilgsnį nukreipė į netoliese buvusią Arabellą. – O jūs… Arabella Pierce? – Tik tikrino gautą informaciją apie tai, kad ir iš pirmo žvilgsnio buvo suprantama. Kartos keitėsi, tas tiesa. Tačiau familiarus panašumas, stiprūs šios bloodline genai išliko.
– Diaz, jeigu konkrečiau. – Pataisė vien iš mandagumo ir to, kad savo pavardės oficialiai nebuvo pasikeitusi. Kaip be pasukus, net jei James būtu panorėjęs oficialiai pripažinti savo dukterį, jis neturėjo dokumentų, galinčių tai įgalinti. Kvaila priežastis, turint omeny, kad su atitinkamomis pažintimis, pluoštu pinigų padaryti galima absoliučiai viską, kas liečia tokią biurokratiją. Bet, velniai nematė. Realios problemos šį klausimą nustūmė tiesiog į penktą planą.
– Ak, taip. Vedusi. Malonu susipažinti, ir norėčiau nuoširdžiai atsiprašyti kad nepavyko jūsų ištraukti ankščiau. Asmuo, stovintis už viso šio pastato, saugumu pasirūpino geriau, nei mes numatėm. – Stengėsi kalbėti taip, tarytum įkalčių apie jų “kalinimą” nebuvo likę. Neva, juos paprasčiausiai sulaikė ir kelias valandas kankino maisto ir vandens nedavimu. Nesistengė pašnekovės stumti į nepatogią padėtį, kažkuria prasme netgi leisdama suprasti esti viskas kas nutiko čia, taip ir liks čia. Niekas nepaplis. Tai paskatino Arabella su palengvėjimu atsikvėpti, todėl atsilygino tuo pačiu. Pakuteno Mikaelson plunksnas. – Nevedusi. Viskas gerai, aš džiaugiuosi kad pasirodėte. Ne kasdien sutinki vampyrų rūšies etaloną, pačią Rebekah Mikaelson. Vien už tai buvo verta, šiek tiek pakentėti. – Jautė kaip kažkas užsirūkė, ir dabar kaip niekad užsimanė būtent tos retos cigaretės, apie kurią buvo užsiminusi Redford’ui, kuomet pradėjo pažintį per groteles. Pasisuko kvapo link, ką šviesiaplaukė pastebėjo, tačiau tam kartui nepakomentavo.
– Mmm, o tu man jau patinki. – Suveikė, paglostytas Rebekah ego, privertė ją veptelėti tai, ko manėsi niekada gyvenime iš savęs neišspaus. Nemėgo Petrovų, nepriklausomai nuo to, kontaktavo su jais ar ane. Ta šeimyna jai ir broliams buvo pridariusi per daug žalos, kad numoti ranka. – Nenoriu pasirodyti nedėkinga, ar nemandagi… – Staiga įsiterpė Diaz, kuomet ir vėl dirstelėjusi į kažkokį asmenį su “RedCorp” kostiumu, ir vėl pasisuko į šviesiaplaukę.
– Žinoma. Dalykinį klausimą galime išspręsti su tavo draugu. – Atkirto Mikaelson, leisdama Diaz pasitraukti pas rūkantį asmenį. Visi turi savo priklausomybes. Tuo labiau, ji ne kiek neprieštaravo tam, kad likti vienu du su Amoratti. Ranką paleido tik dabar, dėl ko tik labiau pastebimai nusišypsojo. Jo žvilgsnis netrūko kristi į kitoje rankoje laikytus raktelius nuo automobilio. Užuomina buvo suprasta, tačiau taip lengvai sutikti ši neketino. – Prieš geras keturias minutes mano atsakimas būtu: kategoriškas ne. Yra protokolas, kurio laikytis yra būtina. Bet… – Specialiai išlaikiusi dramatišką tylą, ji šiek tiek sujudino savus pečius. – Vienas iš jūsų turi gana įtakingą “angelą sargą”, kuris mano metodams nepritartu. Paleisiu jus, tačiau tam bus viena, labai nereikšminga sąlyga. – Gana demonstratyviai dirstelėjusi į savo automobilio raktelius, netrūko pratęsti. – Į automobilio kompiuterį atsiūsiu GPS nurodymus, kur ryt turėtum atvažiuoti. Dėl automobilio grąžinimo, ir dėl tam tikrų popierių, kuriuos reikės pasirašyti.
Mikaelson žvilgsnis tik trumpam pasėkė šiek tiek nutolusią hellhound. Trumpas, vos poros frazių pasikeitimas su “RedCorp” darbuotojų, kuomet vyras ištiesė į tamsiaplaukę pakelį cigarečių. Savo liesais, neutralia spalva nulakuotais nagais, ji ištraukė vieną suktinę. Jis taip pat ištiesė žiebtuvėlį, kurio liepsną uždengė nuo vėjo vienu delnu. Arabellos žvilgsnis, jai pačiai nežinant, pasigavo liepsną, tik akimirkai atsispindėdamas rainelėse. Dekingai nusišypsojusi, ji ir vėl atsitraukė. Panašu kad įspūdžių buvo tiek daug, kad jai tiesiog buvo pravartu pabūti vienai. Jei tik galima pavadinti vienatve tai, kuomet aplinkui vis dar zuja personalas. Pasistengė susikoncentruoti į nakties tylą, o tiksliau į tai, kokį garsą skleidžia lengvas vėjęlis. Plaučius pripildė karčiais dūmais, šiuos tik trumpam užlaikydama. Išpūtė, ir kone iš įpročio liežuviu brūkštelėjo per lūpas. Šūdinas buvo skonis. Paskutinį kartą buvo rūkiusi dar tuomet, kai buvo užtikta Abberline per labdaros vakarą, kuomet jis nepasigailėjo jos, ar to fakto, kad per balkono stiklą matėsi svietiškai su partneriais diskutavęs Richard’as Lockwood. Nurydama karčiomis tapusias seiles, ji pakėlė akis į viršų. Žvaigždėmis nusėtas nakties dangus visuomet atrodė kažkaip ypatingai magiškai. Šiokia tokia užuomina į šypsnį subolavo josios veide. Dar vienas įtraukimas, ir ji numetė cigaretę sau po kojomis. Pasirodė kad ji buvo šlykštesnė, nei kad kvailose fantazijose, kurias apturėjo kalinama čia.
– Leisiu tau už šia paslauga pavaišinti mane gera vakariene. Nemėgstu staigmenų, bet šį kartą padarysiu išimtį. – Pratęsė šviesiaplaukė, kuomet ištiesė savo ranką, kurioje tuo metu vis dar buvo raktelis nuo jos asmeninio automobilio.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Žinojo, kad tada kai po pirmojo išsivadavimo iš demoniškų pinklių susidūręs su keršto ištroškusia Rebeka ir užsuko su ja turiningą istoriją ši vien platoniška trauka visgi nebuvo grįsta. Juodu siejo ne tik ryšys, įdomi bendra patirtis, bet ir keletas gilesnių įsiskaudinimų, todėl džiaugėsi turėjęs progą juos išsiaiškinti. Neabejojo, jog maždaug nuo to momento, kai originalioji suprato, kad Sebastiano kūną valdo visai ne Sebastianas (o privertęs Mikaelson pasijausti kažkame apkvailintą nugesinsi ją efektyviau, nei įmetęs į eketę) maždaug tada tos romantinio jųdviejų santykių atgimimo užuomazgos ir pasibaigė. Tačiau jiedu akivaizdžiai vienas kitam teberūpėjo. Iš savo nemirtingų metų drauge jie praleido tikrai labai mažai, tačiau patirčių palikto pėdsako taip lengvai neištrinsi. Jei asmuo tau kažkada buvo toks nuostabus, kad neįstengei jo neįsimylėti ar gali išlikti tam asmeniui iki galo abejingas? Rebeka turėjo visas tas savybes dėl kurių jis kadaise pametė dėl jos protą, tiesiog dabartiniame laike, dabartinėje jo situacijoje jam reikėjo kažko kito, kažko primenančio... vienatvę. Jei nesugebi gyventi be meilės ir aistringų santykių, tuomet kuo skiriesi nuo pagrindinės meksikietiško serialo herojės? Dramos vyro gyvenime netrūko ir taip. Sebastianas turėjo pabandyti atstatyti į šipulius sudužusį savo asmeninį gyvenimą, idant galėtų įsileisti į jį kažką kita.
Redford'o "bendradarbiavimas" su Mariella nebuvo nutrūkęs, tad savotiškai turėjo informatorę, kuri (tada, kai Sebastianas prie to prieis) supažindins vyrą su vampyrų pasaulio restruktūrizavimais. Jis sužinos, kad pirmininko kėdę nesikuklindamas, kone iš karto po prikėlimo perėmė Elijah. Sužinos, kad faktas, jog ir be Mikaelson'ų egzistuoja dar viena galingų (nors ir neoriginalių) vampyrų - Wang'ų šeima padėjo išvengti Li atsakomybės už savo absoliučiai šiuolaikinėm sąlygom teistinus veiksmus ir buvusį tarybos pirmininką slepė, dangstė, o tai tapo įmanoma vien dėl bendradarbiavimo su buvusia Queen of all vampires. Ištekliai bei ryšiai nemirėlių pasaulyje turėjo kur kas daugiau reikšmės, nei pinigai. Nukarūnuotoji toli gražu neliūdėjo, juk tas galios simbolis jai, trokštančiai kuo normalesnio gyvenimo nieko nereiškė. Vienus narius pakeitė kiti, tačiau dėl glaudaus sąlyčio vienas su kitu nuotaika tarybos viduje buvo panaši kaip ir seniau. Don't get me wrong, despoto Li nuvertimas psichologinę atmosferą sąjungos viduje pakeitė į gera, tačiau kai it perkūnas iš giedro dangaus driogstelėjęs Elijah nusprendė tapti visų vampyrų lyderiu, didesnė dalis narių atsiduso toli gražu ne su palengvėjimu. Nauji vėjai įnešė puikių pokyčių. Šiaip kaip asmuo originalusis buvo mandagus, protingas, galantiškas, gerbtinas bei mėgiamas, bet turėdami galimybę pasirinkti vampyrai balsuotų už kitą Mikaelson kaip kandidatą. Mikaelson, kuri šiuolaikiniame vampyrų pasaulyje yra gerbiama labiausiai, kuri buvo su nemirėliais sunkiausiais jiem laikais (po paviešinimo), kuri pasistengė viską kaip įmanoma labiau stabilizuoti. Tad savotiškai Elijah nukniso kėdę tiesiai Rebekai iš po nosies. Mariella Russo, kuri galios žaidimą žaidė diktuodama jo taisykles savo asmeniui norėjo tik kuo daugiau komforto ir visgi valdant Elijah jos pozicija niekuo nesiskyrė nuo kitų tarybos narių, ko nebūtų, jei kėdėje sėdėtų Rebekah, mat draugėmis toli gražu netapusios moterys stipriai viena kitą gerbė. Savo laimei Russo žinojo, kad egzistuoja tik vienas vampyras, kuris pajėgtų iš bet kurio Mikaelson'o sulankstyti origamį, tačiau vis dar nebuvo su juo susisiekusi. Sebastianas vėl dingo it į vandenį ir Mariella negalėjo bandyti manipuliuoti juo norėdama tarybos struktūrą pakeisti jai pačiai (o bendrai ir visiem vampyram) naudingesne linkme. Ir visgi ji laukė tinkamos progos pradėti veikti.
Rebeka pateikė puikų argumentą kodėl Sebastianas turėtų atsispirti pagundai paversti Erik'ą savo problema. Jam ne itin rūpėjo ta žala, kurią minėtas vampyras padarė jam, tačiau už Petrova kraujo linijos atstovus galėtų ir pakovoti. Pažinojo Elijah ir informuotas, jog originalusis su Hellner'iu ketina tvarkytis asmeniškai nebeturėjo argumentų į tai kištis. Kone visais aspektais problemas Elijah išspręs geriau, tvarkingiau, greičiau nei jis. Visgi draugei paminėjus vardu kitą kadaise ryškiausiu buvusį Mikaelson šeimos narį (iki kol jo vietos po "saule" neužėmė Rebekah, ko ji buvo absoliučiai verta) Redford'as nesusilaikė nepaklausti:
- Tas faktas, kad už Tarybą dabar atsakingas yra Elijah natūraliai sukėlė nuostabą kur po velniais pasidėjo Klausas,-pasinaudodamas proga, kad moteris neskubėjo atsakyti Sebastianas kalbėjo toliau noriai pasidalindamas savo įžvalgomis bei nusistebėjimais,-Galva neišneša. Nik'as visą Naująjį Orleaną pavertė bendruomene, kuriai vadovavo, atrodytų, sostas, iš kurio galėtų valdyti visų vampiriją jam turėtų būti kaip koks svajonės išsipildymas. Ar jūs, šelmiai, įkišot jį į karstą?-susiaurino akis ir komiškumo įgavusi fizionomija puikiai pritiko prie finalinio jo sąmojo.
Vyras leido sau kiek per daug pasimėgauti draugės reakcija į bombą, kurią numetė prieš tai. Tikrai ne kiekvieną dieną išgirsi, kad tavo "mėgstamiausia" kraujo linija turi net ne vieną efektingos išvaizdos garbanę. Buvo ir jam nuostabos pilnos kelnės kai suprato, jog Katherine kažkokiu būdu tebeturi gyvą brolį, kuris nepasikuklino pabarstyti savo precious Petrova seed all over around. Net serafimiškas omnipotence nepadėjo Sebastianui to išsiaiškinti anksčiau. Iš kitos pusės jis džiaugėsi, kad fatališkoji garbanė nebuvo likusi vienam šiame atšiauriame, nedraugiškame pasaulyje. Kitaip nei santykyje su Rebekah Redford'as nebūtų pajėgęs būti jai tik draugas. Nusijuokė vampyrės "subartas", bet pakomentuoti neprisivertė. Kone nuo pirmų netikėtai užsimezgusio dialogo sekundžių pajuto su Arabella bendrumą, kuris sekant tolimesniems įvykiams darėsi tik keistesnis. Keistai į jį ir reagavo, nes patupdytas į laboratorijas eksperimentams mažų mažiausiai tikėjosi efektingos pažinties. Rebeka pažinojo jį ir galbūt jo veidas kažką išdavė? Žvilgsnis? Šypsena? Nenorėjo pradėti "vartytis" rizikuodamas pasirodyti kaip idiotas.
- Subaru tiks,-sausai pakomentavo žvitria akimi jau ieškodamasis kelio lauk iš čia. Kol neišblaškė netiesioginis Rebekos pasiūlymas,-Turi omeny rasti man darbą ten, iš kur mane su dideliu malonumu prieš tris metus išspyrėt ir kas skaitėsi kaip man priklausantys verslai bei privilegijos? Eik tu. Tokio iš gailesčio pametėto trupinio mano ego neatlaikytų,-vyptelėjo ne karčiai, veikiau ironiškai. Jo nuotaika akimirksniu pasikeitė, akys risipildė svajingos vilties,-Šiame puikiame pasaulyje manęs, laukia kažkas naujo, kitas etapas. Tik man reikia jį pradėti. Tas Subaru bus puiki ieškojimų pradžia.
Sebastianas net žioptelėjo Rebekai šokus prie labai drasios išvados.
- Pagal tai, kokia linkme krypsta tavo mintys... Kažkam reikia nuleist garą. Matau kur veda tavo žvilgsnis,-šyptelėjo turėdamas omeny Leonardą. Neturėjo net tokios minties, kad jai galėtų nepavykti norimo kasnelio nusišauti. Dar negimė vyras, kuris atsilaikytų prieš Rebekos laiko subrandintus kerus bei magnetišką charizmą,-Pasistenk tik nepalikti iš jo faršiuko.
Visgi vampyrei netrukus kiek surimtėjus ir pateikus Redford'o motyvų apibendrinimą vyras susiraukė, gal likęs ne visai patenkintu kaip tai nuskambėjo.
- Herojiškumo nesivaikau. Ir dar kai ko nenoriu daryt. Kažkokių naujų pažinčių stumt į priekį, supranti?-perdėm nerūpestingai nuskambėjęs jo tonas galėjo suklaidinti bet kurį žmogų, tik ne Rebeką Mikaelson. Sebastianas netruko užsikrėsti sentimentu, tačiau gal kitaip nei didžioji dauguma vyrų Petrovų kerams atsispirti jis... išmoko. Visgi asmeniui, kurio gyvenimo peripetijos primena blogai parašytą, padriką šizofreninį scenarijų apsukti rimtai galvą nėra lengva. Nepaisant tos keistos jungties laisvę atgavęs vampyras nebandė atkreipti Arabellos dėmesio, inicijuoti kažkokio kontakto, it susitarę jie leido svarbų laiką su asmenimis, kurie jiems rūpėjo nesistengdami prieiti, šnektelėti. Lyg abu būtų nusistatę vienodą tikslą. Gal net dėkingi vienas kitam, kad neišsikelti lūkesčiai sutampa.



Leonardas Arabellos virsmą matė... nelabai ten kažką ir matė. Didelį stresą tuo metu išgyvenęs jo kūnas, sąmonė, kurią bandė palaužti solidaus užmokesčio besivaikanti hibridė nutildė net ir to keisto reginio nuotrūpas. Pasaulis ir taip buvo užtektinai beprotiškas. Vampyrai, vilkolakiai... Jam pilnai užteko ir to. Skepticizmo link krypstantis vyro protas ketino atmesti bet kokį bandymą įrodyti, kad egzistuoja kažkas dar keistesnio. Kad pati dailioji Arabella yra keista. Garbanę supykino, nespėjęs laiku atšokti prasileido tos keistos masės sau ant batų, tačiau sureagavo tik į patį merginos sunegalavimo faktą, kuris buvo pats svarbiausias. Bandė sugaudyti tankius Diaz plaukus, prilaikyti kol tamsi substancija nedideliu kiekiu veržėsi iš jos skrandžio. Vyras susirūpino.  
- Bella, prašau, leiskis apžiūrima profesionalo,-tokį rimtą, griežtą toną iš jo garbanė, ko gero, išgirdo pirmą kartą. Akimirksniu realybę "susitiktinęs" Amoratti surimtėjo, o didelės nemirėlio kraujo dozės, kurią jam sudavė jo "RedCorp'inai" gelbėtojai sukeltas galvos svaigulys beregint išsivadėjo,-Nėra pats geriausias laikas vaizduoti super mergaitę. Tu ištrūkai iš suknistų slaptų velnioniškų laboratorijų, Bel, ir turiu tik vieną viltį, kad tai ką ten patyrei kažkaip, kažkokiu būdu galėsi pamiršti,-nuo minties, kad "she had it worse than him" jam darėsi bloga. Ji pripažino jam faktą, kurį iki šiol nutylėjo, nes...  Na, egzistuoja tik kelios specifinės dialogo temos gairės, kurias užkliudęs pripažinsi, jog šiltuose, jaukiuose namuose tavęs laukia tavo vaikas. Visa ši išsivadavimo situacija jam akimirksniu apkarto, pasidarė liūdnesnė dar labiau. Turint omeny, kad seni pažįstami vienas kitą susirado lyg ir netyčia suvesti Isabellės, o Italijoje geriausią savo gyvenimą gyvenęs Leo Arabellos būties (šitaip mėgstamos aptarinėti geltonojoje spaudoje) detalių nenagrinėjo, nenuostabu, jog labai daug ko apie ją nežinojo. Tas supratimas, kad jos laukia, dėl jos jaudinasi ne tik partneris, bet ir yra (akivaizdžiai) labai mažas vaikas suvirpino jo krūtinėje jautrumą, kurio Amoratti dažniausiai neišreikšdavo.
- Ak, Arabella,-sumykęs pačiupo draugę į glėbį ir jaukiai apkabino,-Siaubingai apgailestauju, po galais. Davei patį geriausią stimulą pasiekti tikslą. Aš tave iš čia ištrauksiu. Efektyviai ir greitai, pažadu.<...>
Pastabi Leo akis užfiksavo, jog dviejų įspūdingų moterų pažintinis dialogas buvo kažkoks keistas. Jaunas, gražus Rebekos veidas galėjo pasirodyti apgaulingas. Lyg po juo slėpėsi branda bei jos fiziniam amžiui nebūdingos įžvalgos. Ir kai su mergina susipažino susiliesdami rankomis Amoratti suprato. Vampyrė. Ir ši vampyrė akivaizdžiai Arabellą žinojo. Viskas būtų pasidarę dar keisčiau, jei būtų atpažinęs pajuodusį vyruką, paėjėjusį nuošaliau ir besikalbantį telefonu. Per tris metus Sebastianą Redford'ą pop kultūra kaip ir pamiršo. Per tiek laiko užmaršty nuskęsta ir didesnės "žvaigždės" nei jis. Su malonumu sekė tą keistą Rebekos ir Arabellos interakciją, kol cigaretės užsimaniusi tamsiaplaukė paliko Mikaelson ir Amoratti vienas kito draugijoje, kuria Leo ketino pasimėgauti. Jis iš viso netikėjo, kad išvys šiame lauke moterį, kuri sudomins. Nepaprastai daili, akivaizdžiai reikšminga šiai operacijai bosė, vampyrė - tobulas miksas bet kurį kažkurioje savo gyvenimo srityje nevisavertiškumą išgyvenantį bičą priversti pasijausti intimidated. Kaip šaunu, jog Leonardas savimi pasitikėjo, o Mikaelson aura maloniai džiugino. Dar labiau džiugino jos negriežto atsakymo reikšmė.
- Na, taip. Visa ta biurokratija...-biurokratija, kurios spragos padėjo išvengti jam ilgų metų kalėjime. Šypsojosi ne tik labai noriai reaguodamas į šviesiaplaukės kompaniją, bet ir netverdamas noru pajudėti lauk iš čia. Netrukus jųdviejų neįtikėtinai sėkmingas sandoris vyrą priblokš dar labiau. Tamsūs Leonardo antakiai šovė į priekį išryškindami nuostabą jo veide, o tada nusileido. Vyrukas priartėjo prie vampyrės pirštais ne per skubriai sugaudydamas raktelius, kuriuos ji laikė. Šviesiaplaukė kvepėjo viliojančiai, prabangiai. Drąsiai žvelgė jai į akis matydamas jose ugnelę, trauką, kuri buvo absoliučiai abipusė.
- Tokią įstabią moterį kaip tu, Rebeka...-pagaliau pratarė balsu, kuriame netruko vilionės bei flirto,-...pavaišinčiau vakariene net jeigu pats tapčiau ja,-vyras šyptelėjo iš lėto atsitraukdamas. Rakteliai jau buvo jo rankoje.

Pokalbis su Elijah prailgo ir Sebastianas atrodė taip, lyg per jį būtų dešimčia metų pasenęs. Vampyras žvilgtelėjo į Rebeką dar tada, kai ji šnekučiavosi su Leonardu, šviesios jo akys užkliudė ir rūkančią Arabellą. Artėjo žingsniai, pasitiko uniformuotuosius be intencijų priešintis. Paprašytas eiti su jais taip ir padarė. Nenorėjo atkreipti į save per daug dėmesio, todėl faktas, kad visų susitelkimas buvo nukreiptas į kitus dalykus (kieno į flirtą, kieno į cigaretę bei žvaigždėtą dangų) suveikė nemirelio naudai. Įlaipintas į šarvuotą automobilį nustebo darbuotojams neparodžius noro uždėti jam antrankius. Ar atimti Rebekai taip ir negrąžintą telefoną. Pasijuto kaip kompiuterinio žaidimo herojus (jei tokie turėtų nepriklausomą sąmonę) pereinantis į kitą žaidimo lygį. Ir kai automobilis sugaudė pajudėdamas matė Arabellą žingsniuojančią su Leonardo prašmatnaus Lamborghini link. Negalėjo sumeluoti sau, kad nesitikėjo su Diaz dar kada nors susidurti.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Nešališkai žvelgiant iš šalies, buvo nesunku pasiekti prielaidą, esti Rebekah Mikaelson savo duotą pažadą Redford’ui dėl vaizdinės medžiagos pašalinimo, paprasčiausiai pamirš. Juk absoliučiai visas josios dėmesys buvo nukreiptas, į kone paties likimo į josios gražias “letenas” numestą Leonardo Amoratti. Per pastaruosius tris šimtus metų, ji dar ne karto nebuvo pajutusi kažką panašaus į tai, ką jautė su absoliučiai jai nepažįstamu, ir tiesą pasakius pirmą kartą matomu asmeniu. Jis ją sužavėjo, pirmiausia išvaizda, o vėliau ir kalbėjimo maniera. Mirtingasis nežvelgė į ją, kaip į Mikaelson šeimos atstovę, jis žvelgė į ją kaip į moterį, kuri jam pasirodė mažu mažiausiai labai patraukli. Balsas, žvilgsnis ir užsilikęs prisilietimas jaudino kiekvieną josios kūno ląstelę. Nepriklausomai nuo to, kad santykius (ir labai skirtingus, nors su vienoda pabaiga) pažinusi moteris nesistengė vaidinti nei “sunkiai pasiekiamą” nei dėl kažkokios visiškai neaiškios priežasties susigėdusią. Ji negaišo laiko: norėjo mirtingąjį pažinti ir buvo pasiruošusi sugalvoti bet kokią, racionaliai skambančią priežastį, kodėl tai turėtu vykti neformalioje aplinkoje ir be nereikalingų trečių ir kitų skaičių asmenų. Į originaliosios atvirą flirtą jis atsakė analogiškai, kas leido suprasti: simpatija buvo abipusė. Raktelis nuo prabangaus automobilio galiausiai atsidūrė jo rankose, ir Amoratti kartu su nauja Redford’o draugute patraukė savo keliu. Tik tuomet pastebėjo kad dingo jos rankose prieš tai buvęs telefonas ir kartu su šiuo ir asmuo, kuriam susisiekimo priemonę buvo perleidusi. Matomai vyriausias iš Mikaelson’ų klano vis tik nusprendė kad išsiaiškins su Sebastian’u akis į akį. Ar užkankino koks nors gana pagrįstas nerimas? Anaiptol. Pirmiausia todėl, kad antrą kartą pirmasis vampyras nesmogtu peilį jai į paširdžius, sunaikindamas dar vieną jos brolį. Bet ir Elijah nesugebėtu atsilaikyti prieš, pripažinkime tikrai kur kas “mandresnį” Redford’ą. Gaila tik vieno, savomis akimis regėti šio susidūrimo ragais nepavyks. – Ar kas nors iš čia esančių dar gali man duoti telefoną? –
Aiškiai nepatenkita to, kad liko be prideramo dėmesio, šviesiaplaukė nemirėlė skiestelėjo rankomis, kuomet iš niekur atsiradęs “RedCorp” darbuotojas kaip mat įdavė jai prašytą objektą. Vien iš logotipo ir vienuodumo, buvo daugiau nei akivaizdu, susisiekimo priemonė buvo “tarnybinė”, ne asmeninė. Vien iš atminties surinkusi Mariellos Russo telefono numerį, šviesiaplaukė prietaisą sujungė su savo belaide ausine. Po atitinkamo kiekio garsinių signalų, leidusių suprasti esti vertinga tarybos narė buvo užsiėmusi užtektinai, todėl telefono rankose nelaikė, Rebekah pasiekė ganėtinai skardus vampyrės balsas. Mikaelson susikaupė, nepriklausomai nuo to kad tai nebuvo nei matoma, nei tuo labiau kažkokiu būdu atsispindėjo per ragelį sklindantį balsą. – Žinau kad dabar turi darbo daugiau, nei norėtum. Bet būčiau labai dėkinga jei perleistum tai savo komandai. Mums reikia susitikti, yra vienas dalykas, kurio be tavęs… padaryčiau, tačiau būtu siaubingai nuobodu ir užtrūkčiau kelis dešimtmečius. – Kažkokio saldaus draugiškumo moterų bendravime nebuvo, jos nebuvo draugės. Tačiau puikiai suprato vieną labai paprastą dalyką: turėjo panašias ambicijas, puikiai tarpusavy susidirbo ir esant reikalui, galėjo vieną kitos “gabumus” papildyti. Kaip bebūtu keista, namirėliams teisingi ryšiai yra kur kas svarbiau, nei belimitės banko sąskaitos ir kiti materialūs veiksniai, kurie kinta kartu su laiku. Priežastis, kodėl nebuvo atmainos Russo buvo daugiau nei akivaizdi. Būtent todėl, kai Elijah Mikaelson vedė savo reformas, Rebekah išreiškė nepajudinamą nuomonę, esti Russo yra reikalinga taryboje, nepriklausomai nuo kitų simpatijos ar asimpatijos josios ryžkiai, šiek tiek gyvatiškai asmenybei. – O laiko turiu iki rytdienos vakaro. – Tardama tai, ji ne pati nepastebėjo, kaip veide subolavo nevienareikšmiškas šypsnis. Įtikinti Mariella nebuvo labai sunkia užduotimi. Bent ne šį kartą. Panašu kad pačiai vampyrei šis pasiūlymas pasirodė užtektinai įdomus, ir ateity net labai naudingas. Juk daug kas suprato esti jei “pirmininko kėdę” būtu užėmusi šviesiaplaukė, į josios hierarchijos TOP3 Russo patektu iš karto. Pasiekus starimą esti šviesiaplaukė vampyrė atvyks į vietą jau tuomet, kai iš sukilusio šturmo neliks ne pėdsako, bei jos galės patekti į Hellner’io laboratorijas netrukdomos, beliko tik išlaukti. “RedCorp” darbuotojai išvažiavo, palikdami Mikaelson vieną. Ir akimirką kuomet Russo vis tik atvyko, abi moterys patraukė į šiurpinančio pastato vidų. Pakeliui Mikaelson dalykiškai įvedė pašnekovę į reikalo esmę. Buvo būtina sunaikinti visus dokumentuotus ir kitus resursus liečiančius konkrečius asmenys, kurie čia buvo kalinami. Negana to, originalaus burto vampyrė paprašė padaryti šį bei tą, kone neįmanomo. Tiksliau neįmanomo beveik visiems.  Jos tikslas buvo surasti visą kompromituojančią informaciją apie Arabella Diaz. Ir prieš ją pašalinant, susipažinti.
Be nuobodžių faktų, kurie originaliosios vampyrės absoliučiai nedomina: ką tamsiaplaukė valgo, kuo gyvena, su kuo miega ir kokius apdarus renkasi į visokius svietiškus renginius. Rebekah su Mariellos ir josios šaltinių pagalba pasiekė duomenų bazę, kurią vedė Desmond’as Abberline, dar tuomet, kai dirbo su Sebastian’u. Grafiški, šlykštūs ir kontraversiški dokumentai keitėsi… ir kuo toliau, tuo labiau ji artinosi prie sąsajų, kurių niekada nebūtu atradusi savarankiškai. Kodėl? Nes Arabellos Diaz persona jos niekada nedomino. Tiksliau, iki dabar. – Ištrink viską. – Pasakė tai tuomet, kai nusuko akis nuo kompiuterio ekrano. Kažkodėl būtent dabar ji manėsi supratusi kodėl Sebastian’as norėjo padėti tai jauno veido personai. Ir tai nieko bendro neturėjo su Petrova bloodline. Klydo, tačiau pačios Rebekah paaiškinimas atrodė kur kas logiškesnis, nei kažkoks iš piršto laužtas paaiškinimas apie tai, kad jie pasirinkimo laisvės neturi, bet asmenys, kuriuos nuskriaudė Erik’as, dar gali turėti. Suraukė nosį, net nepasmalsaudama dėl “palatų” vaizdo medžiagos ir savo sąmojų. Tiesiog viską ištrynė iš skaitmeninės platformos. Turėjo pasikalbėti su Sebastian’u, iš kart po to kai šis atsilaisvintu po josios brolio “priespaudos”. Negana to, kad atrado iš tiesų įdomių, nors ir tragiškų dalykų, lieičiančių asmenį, su kuriuo jis “taip gerai draugavo savo pop star eros metu”, bet. Norėjo paprašyti jo buvimo šalia, visame šiame vampyriškame chaose. Ne todėl, kad jautėsi jam skolinga už tai kad iš jo buvo atimta absoliučiai viskas, ar būtu norėjusi numesti niekingus trupinius išgyvenimui. Jai iš tiesų buvo labai svarbu, kad jis būtu svarbia, visų ateinančių permainų dalimi. Permainų, kurios nepriklausytu nuo brolių užgaidų.



PRABĖGUS KELIOMS DIENOMS: Priemeščio gyvenamasis rajonas, kuriame buvo įsikūrusi Arabella (kartu su sugyventiniu, kuriam ir priklausė minėtasis namas, bei šiek tiek daugiau nei penkių mėnesiu kūdikiu), atrodė ramus. Namai panašūs vieni į kitus, nedidelis vidinis kiemas su balta tvora ir pas kas antrą gyventoją užveistas šuva. Na, tai toli gražu ne vampyriškas kvartalas. Todėl ir prašmatnus automobilis, kuriuo čia atvažiavo Rebekah Mikaelson, absoliučiai išsiderino iš aplinkos. Bet bala nematė, tai tebuvo trumpas vizitas, kuris buvo reikalingas nemirelei. Aišku, nereikia meluoti, tikrai pagavo save ant minties apie tai, kad kadaise turėjo galimybę iškeisti savo nemirtingumą į kažką panašaus: sielos ramybę, mylimąjį ir mažiausiai tris jo mažas kopijas. Puse lūpų šyptelėjo, bet čia pat sugrįžo į realybę. Realybę, kurioje jau senokai buvo palaidojusi tokius paikus svaičiojimus. Vaisto nebuvo, tiksliau nebe buvo. O visą kitą galima pasiekti ir didesniais mąstais. Ypatingai dabar, kai josios išsibarstęs dėmesingumas į stipriosis lyties atstovus aiškiai susikoncentravo ties vienu, ypatingu individu. Ir kas galėjo pagalvoti? Mirtingasis! Praeidama pro baltos tvoros dureles, šviesiaplaukė netrūko atsidurti ant verandos. Dvokė šunimi, nors iš apturėtos patirties galėjo drąsiai teigti, kad tokio vapo alpha “vilkolakė” neskleidė. Nieko keista, nes pastaroji nebuvo šios rūšies atstovė. Vadinasi turėjo augintinį, ir iš to dvoko buvo galima numatitį, esti didelį. Paskambino į durų skambutį. Ir nieko. Įsiklausė. Tikrai nieko. Namuose nebuvo ne gyvos sielos. Negi apsiriko? Pasitikrino namo numerį. Ne, vis tik pataikė ten kur ir reikia. Ir kol stovyniavo prie durų, už nugaros išgirdo šiek tiek pakimusį balsą, ir nepaprastai stipriai padažnėjusį svetimos širdies plakimą.
– Tikrai nemaniau kad sulauksiu dienos, kai į mano namų duris pasibels vampyriškasis elitas. – Arabellos žodžiai nepriminė priekaišto, tiesiog sausą faktą. Ji buvo įsispraudusį į aptemptą, sportinį kostiumėlį. O iš sušlapusių plaukų, buvo galima pastebėti, esti rytą praleido bėgiodama. Ką patvirtino ir kone išbaigtas vandens buteliukas, kurį hellhound laikė. Net nepasakytum apie tai, kad vos prieš kelias dienas mergina “cirkinosi” su vienu iš labiausiai pažengusių sadistų. Rebekah veide subolavo kreivokas šypsnis, kuomet ji visu kūnu pasisuko į namų šeimininkę.
– Ir man malonu tave matyti, Arabella. – Pradėjo šiek tiek veidmainiškai. Visgi sprendžiant iš to, kad tamsiaplaukė jos nepakvietė į vidų, su pasiūlymu išgerti kavos ar ko nors stipresnio, kas dar šiaip ne taip yra toleruotina vampyriško organizmo. Ji elgėsi atsargiai. Protinga. Tikriausiai kai esi atsakinga už vilkolakius, kai esi karūnuota jų alpha, negali leisti kad priešiškai nusiteikusios padermės atstovai turėtu laisvą praėjimą į tavo namus. Nik’as iš to tik pasijuoktu. Juk jei nėra namo, nėra reikalingas ir leidimas. Na, bet tokių kraštutinumų niekas neketina daryti.
– Nenoriu tavęs gaišinti tuščiomis kalbomis. Todėl pasakysiu iš karto, su kokiu reikalu tave susiradau. – Dar prieš tai, kai originalaus burto vampyrė buvo pertraukta, ji gana vaizdingai pademonstravo su savimi atsineštą papkę su dokumentais.
– Būk mano viešnia, nors tikiuosi supranti kodėl negaliu pakviesti į vidų. Bet… Galiu atnešti ko nors išgerti, patogiai įsitaisius verandoje. – Kompromisas. Malonu. Rebekah pritariamai linktelėjo, ir kuomet Arabella trumpam pasitraukė į namų vidų, šviesiaplaukė įsitaisė ant supamosios kėdės. Laukti ilgai neprireikė, o ir pasiūlytas taurusis gėrimas pasirodė stebėtinai geras. Po kelių bendrinių paviršutiniško pokalbio frazių, moterys ir vėl sugrįžo prie to, dėl ko Mikaelson čia ir pasirodė. Ji leido Diaz susipažinti su paruoštais dokumentais, papasakojo apie tai kad buvo supažindinta su josios atliktais projektais, už kuriuos pasirašė kiti “architektai”. Paaiškino kad pasinaudodama savo kontaktais, susisiekė su josios mokymosi įstaiga ir paskubino paskutinį egzaminavimą, bei baigiamojo darbo apsiginimą. Kodėl? Todėl kad netrūkus ketino pateikti tamsiaplaukei darbo pasiūlymą, kurio ji nesugebėtu atsisakyti.
– Noriu kad dirbtum man. Tiksliau, “RedCorp”. Mūsų planuose perspektyviai plėstis, įsigyti keletą nedidelių papildomų verslų, kuriems bus reikalingi nauji statyniai. Nes mano asmenine nuomone, kai kurie jau naudoti objektai gali turėti prastą karmą. Ir žinoma todėl, kad mes galime sau tai leisti. – Rebekah nestigo pasitikėjimo savimi, ir ji žinoma suprato tai, kad paskatinti mokslų baigimą metais nesigautu niekam. Nes biurokratija. Tokie dalykai leidžiami mokykloje, kai esi vunderkindas ir gali pradėti ne nuo pirmos, o nuo penktos klasės. Bet užtenka apie žmogiškas išimtys. Pinigai visuomet kalba, ir kiekvienas be išimties turi savo kainą. Gurkštelėdama Tauraus gėrimo, ji galvos mostu nurodė sutartį, kuriai paruošė Diaz. – Negana to, tavo komandai vadovaus vienas iš labiausiai USA žinomų architektų, kuriam atsiskaitysi, asistuosi ir iš kurio tiesiogiai mokisiesi. Dokumentuose taip pat gali pasižiūrėti metinį atlyginimą, kuris bus motyvuojamas nuo tavo pasiektų rezultatų. – Aišku, Rebekah matė esti Petrova bloodline atstovė buvo talentinga. Tam tikra prasme, būkime biedni, tačiau teisingi: Katherine drabužių dizainėrė; Elodie dieviškomis rankomis apdovanota chirurgė, ir briežiniuose pažengusi Arabella. Jos visos buvo “prie meno”, apdovanotos kažkokiu amatu, kuriame galėjo sužybėti. Pastebėti kad į pasiūlymą Diaz žvelgė per skeptiko, o ne svajoklio prizme, nebuvo sudėtinga. Tad teko šiek tiek labiau paspausti ant savimeilės mygtuko. – Paklausyk Arabella. Tavo darbai mane sužavėjo, aš matau begalinį talentą, kuris yra dusinamas realaus pasaulio aplinkybių. Tokia pat nuomone dalinasi ir kiti akcininkai. – Gerai, šitas tikrai nuskabo labai tikroviškai, bet absoliučiai nieko bendro neturint su tikrove. Jokių akcininkų nebuvo. Buvo tarybos nariai, ir tik Mariella buvo supažindinta su tuo nuo pat pradžių. Ji ir pasirūpino tuo, kad tai kas iš pažiūros visiškai surealistiška, būtu įgyvendinta. Nėra nieko, ko negali padaryti stipri, įtakinga ir nemirtinga moteris. O kai tokių yra dvi, laikykis pasauli.
– Viskas skamba per daug gerai. Taip gerai, kad taip tiesiog nebūna. Kurioje vietoje yra kląsta? – Per visą tą laiką, mandagiai nepertraukdama vampyrės, Arabella tiesiog stebėjo josios elgseną, analizavo, skenavo it koks elektroninis prietaisas. Ji nepasitikėjo Mikaelson. Bet neturėjo tam anei jokio pagrindo. Žinoma, Rebekah nuslėpė visą tą incidentą su Hellner’iu. Bet, tas pats akibrokštas nebuvo naudingas ir vampyrams. Toks viešumas smogtu nepataisomą smūgį per reputaciją, patikimumą, kuris ir taip barškėjo per siūles. Nemirėliai niekada nebuvo herojais, kad ir kaip tai buvo iš pradžių stengiamasi pateikti Sebastian’o ir Katherine viešomis personomis. Kas jau kas, bet Arabella puikiai žinojo esti viešasis “image” kontrastiškai skiriasi nuo realaus. – Hmm. Tu teisi, bet būtent dėl tos dalies kad skamba per gerai. Nepamiršk tik to, kad niekada nebuvai gavusi pasiūlymo iš vampyriško elito. Pasakysiu taip, pabandyk. Jei tau nepatiks, galėsi pasitraukti tą pačią dieną. Ir nors ilgainiui pasigailėsi, dabar gi žinosi kad esi apsaugota teisinių aspektų. Garbės žodis. – Rebekah meiliai nusišypsojo, kuomet palaikydama akių kontaktą su pašnekovę, trumpam pritilo.
– Aš pagalvosiu. – Kategoriškas hellhound balsas suvirpino orą. Ji nebuvo iš naiviųjų tarpo, kuriuos galima pasivylioti į savo pusę tarus kelis malonius žodelius, pakutenus kur kutenasi ir paskatinus gražaus gyvenimo galimybe. Ji buvo alpha, kvailų sprendimų leisti sau paprasčiausiai negalėjo. Nuo jos priklausė per daug nekaltų gyvybių, kurias prisiekė saugoti. Tas įtampą kurstantis žvilgnis, kuriuo moterys apdovanojo viena kitą, sunkino kvėpavimą.
– Sąžininga. Tik negalvok per ilgai, penktadienį tave egzamonuos. Laikyk tai mano dovana. – Rebekah neatlyžo, aiškiai atvykusi čia su išankstiniu pasiruošimu. Ji turėjo užtektinai laiko tam, kad išsinagrinėti Arabellos Diaz “personažą”. Nors ne karto ir nepasinaudojo Amoratti kaip savo šaltiniu. Būnant su juo, jai nuoširdžiai buvo įdomus jis, o ne ką jis buvo veikęs su Diaz, ar ką galėtu apie ją papasakoti. Tokie dalykai tiesiog tampa neaktualus, su right person.
– Tu nusitaikiusi į Leo. Juk žinai kad jis vedęs? – Tamsiaplaukės pastaba nuskambo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Josios veide subolavo dviprasmiška, klastinga šypsena. Kuomet palaikydama kompaniją vampyrei, prisitraukė savąją taurę. – O. Panašu kad tu irgi nieko nebuvai girdėjusi apie santūriai pateikiamas pastabas. – Sukrizeno, tačiau jau sekančią akimirką privertė savame veide pasirodyti rimtai, užtikrinai grimasai. – Nežaisk su juo. Leo yra man labai artimas asmuo, kartą jau stipriai nukentėjęs nuo to, kad keli vampyrai šio bei to nepasidalino. Jei jam kas nors nutiks… – Kažkada sakydama apie tai kad su didžiuliu pasimėgavimu būtu nuplėšusi Jennifer veidą, Arabella nebuvo pasiruošusi juokauti. Ji tikrai galėjo pasirodyti abėjinga svetimoms problemos. Galėjo pasirodyti atžagari ir “drąskanti akis” be jokios priežasties. Nedėkinga ir impulsyvi. Tačiau ne tuomet kai tai lietė jai artimų asmenų ratelį, kuriame vietos buvo ir Amoratti. Retas iš tiesų patekdavo ten, bet… Tai reiškė labai daug, ypatingai iš asmens, kuris nepasitikėjo absoliučiai niekuo.
– Išleisi nagus ir perrėši man gerklę? – “Šovė” iš liustros. Vos ne kvailo juokelio forma.
– Teisingai. – Arabella atsakė rimtai, taip ir nepaslepdama nuo savojo veido tos kampinės šypsenėlės. Rebekah veidas savo ruožtu šiek tiek ištyso. Ji suprato esti nors tai ir nebuvo grąsinimas, tačiau akivaizdu kad buvo perspėjimas. Ir kažkas ją vertė galvoti, kad realizuojamas. – Gera žinoti. Bet gali būti rami, su juo noriu padaryti labai daug ką. Bet “kas nors nutiks…” dalykas į tai neįeina. Paklausyk, Arabella. Leo man labai patinka, ir nors aš nežinau kas bus ateity. Norėčiau manyti kad pagalius į ratus man nekiši. Meiluže aš nebūsiu, todėl leiskime Leonardo pačiam priimti sprendimus. – Sureagavo ramiai, kaip to ir buvo laukiama. Juk Arabella nesistengė provokuoti. Kitą vertus, jei ši fatališkos kraujo linijos būtu nusitaikiusi į vieną iš Mikaelson’ų, analogiško perspėjimo sulauktu ir savo adresu. Čia jos sutapo, keistai.
– Nekišiu, ne mano reikalas. Ir tikrai ne man teisti… Bet perspėjimą tu turi, todėl net negalvok padaryti jam ką nors, kam jis tikrai savo valia nepritartu. Nes brolio kraujas tau nepadės. – Tikėtis kad Mikaelson bus informuota apie jos “unikalumą” buvo kiek kvaila, nes tai nėra ta informacija kuria norisi dalintis į kairę ir dešinę. Tuo labiau kažkas vertė galvoti, esti Redford’as, nors ir atrodė gana gerai saveikaujantis su originaliąją, nebus pasakęs apie patirtį, kuria Jie pasidalino, kuomet supynė savas energetikas labiausiai neįtikinamiausius būdu. – Well then, good that we are on the same page. Panagrinėk sutartį. Manau mes puikiai sueisime. – Tai pasakiusi, Mikaelson išbaigė savo gėrimą, taurę palikdama ant nedidelio staliuko. Tam tikra prasme, jai netgi sukėlė įspūdį tai, kad alpha hellhound nepasibaimino josios įtakos, bei gana aiškiai išdėstė savo poziciją dėl jai rūpimo asmens. Ne kiekvienas vyras šiais laikais turi tokius plieninius kiaušinius, ir toli Gražu ne kiekvienas individas sugebėtu sudaryti Mikaelson įspūdį. Kitą vertus, kląsta iš tiesų buvo. Rebekah planavo palaipsniui įvesti Arabella į tarybą. Ji buvo naudinga grandis pagaliau palaidojant karo kirvį su vilkolakiais, mainais bendradarbiavimą ir anonimiškumą nuo paviešinimo, kurį jie taip stengėsi išlaikyti. Tai buvo gryno vandens manipuliacija, vardan tikslo, kurio prieš tai nebuvo pasiekęs ne vienas priešingų rūšių atstovų, kuriuos net gamta… Arba Silas ir Liviana sukūrė kaip kits kitam mirtinus ginklus. Vyšnaitė ant torto buvo nedidelis bonusas, kuris pačiai Mikaelson pasirodė labai smagus. Jei Diaz makaliosis ten pat, kur dabar randasi Sebastian’as, jam tai vienareikšmiškai gros per gana stiprią nervų sistemą. Jo akys, mimikos neretai pasako kur kas daugiau, nei jis leidžiasi kad išsprūstu žodine forma. <…>



Artimiausiomis dienomis, Arabella iš tiesų labai daug laiko praleido svarstymuose. Pasiūlymas, kurį šiai pateikė originalioji vampyrė tuo pačiu metu galėjo išpildyti visus jos turėtus troškimus, bet tuo pačiu buvo per daug rizikingas, kad aplamai net pabandyti. Turėjo pasverti visus už ir prieš, ir tik tuomet sužinoti trečią nuomonę, kuri žinoma nebuvo teigiama. Aaron’as vis dar nebuvo “palaidojęs” minties apie tai, kad iš jos sugebės padaryti “naminę katę”. Kad jis ją aprūpins viskuo, o ji savo ruožtu jį mylės, augins vaikus ir bus namų šeimininke. Tačiau, pačios Arabellos ambicijos buvo šiek tiek kitokios. Ji buvo pratusi dirbti, sunkiai ir dažniausiai nedėkingai. Be jo sutikimo ji įstojo į universitetą, ir nors tai darė “online” režimu, dėl savaime suprantamų pandemijos priežaščių, tuo pačiu metu ėmėsi ir užklasinės veiklos, mat ir toliau pildė patirtį imdama vis sudėtingesnius projektus, kurie nesuteikė jai galimybės palikti apie savo vardą kažką daugiau, nei turėjo kai buvo žinomo politiko sužadietinė, kuri išgyvena nepagydomą širdies ligą. Jau nereikia net kalbėti apie tai, kad ji buvo žinoma dėl savo “kamerų mėgstamo” veido. Ji išlaikė egzaminus, apsigynė darbą, kurio nereikėjo daryti nuo pagrindų paskutinę akimirką. Mat prie asmeninio projekto dirbo dar tuomet, kai nebuvo pradėjusi mokytis. Juk būtent šis projektas, be to senučio teleskopo, buvo vieninteliai du daiktai, kuriuos ji pasiemė pardavusi savo vaikystės namus.
Su Rebekah Mikaelson susitiko dar kelis kartus, kuomet vieną iš tų kartų buvo pristatytą naujai atsidariusio “filialo” komandai. Frank Gehry, neskaitant savo garbingo amžiaus buvo išrinktas komandos lyderiu, turėjusiu visas savo žinias perleisti talentingai, tačiau dar labai jauniai A. Diaz. Tarp kitų, vampyrų išrinktų komandos narių, buvo ir už restauracinius darbus atsakinga Liviana Varias. Būtent dėl savo profesionalumo, bei šilto būdo, ji kone labiausiai patraukė garbanės dėmesį. Būti susirinkimuose su tokiais talentingais asmenimis, buvo panašu į sapną, iš kurio išspausti norisi kiekvieną smulkmeną. Frank’as daug dėmesio atidavė savo “protežė”, nors velniai griebtų, senis buvo siaubingai griežtas, aiškaus seno kirpimo. Savo briežinius daryti iš naujo Arabella gavo dešimtys kartų. Jam netiko pataisymai: susimauni, viską pradedi iš naujo ir darai tai iki tol, kol jis nebe ras prie ko prisikabinti. Ji pyko, tramdė tai, vakarais nervus malšino vyno taure, o tuomet pradėdavo iš naujo. Per mėnesį laiko, visi kartu paruošė labai stoprų projektą, kurį beliko tik realizuoti. Užsakovai, rangovai, tiekėjai ir kiti… Darbo buvo siaubingai dau. Bet Diaz iš tiesų jautėsi laiminga, jautė kad josios gyvenime pagaliau viskas užsipildė. O ant dokumentų matyti savo pavardę, na po tiek daug metų to nebuvimo: buvo tiesiog žodžiais nenupasakojama jausena. Per visą tą mėnesį, Arabella ir Sebastian’as neprasilenkė ne vieno karto. Tiesiog todėl, kad abu turėjo ir be šito daug išvažiuojamų ir asmeninių užduočių. Tiesą pasakius, tamsiaplaukė net nenutuokė kad pirmasis vampyras čia buvo gana svarbus “fruktas”. Pasičiupusi vyno butelį, ir pora atitinkamų gėrimui taurių, gražuolė garbanė nuskubėjo į tą aukštą, kuriame “RedCorp” prie vampyrų užsigeistos freskos restauracijos dirbusios Livianos. Užsisėsdama ant administracinio stalo, ji susikryžiavo savo ilgas kojas. Neskubriai atkimšo vyno butelį, tuo pačiu metu leisdama Varias išbaigti šios dienos darbą, kurį ji panašu kad neketino paleisti taip greitai. Pripildė taures. Per vienos briauną nubėgo ląšas, kurį “pasigavusi” piršto pagalvėle, netrūko šią pritraukti prie putlių savo lūpų. Liežuvio galiukas letai surinko pabėgelį. Tuomet kitą taurę, Arabellą vis tik ištiesė į šiek tiek nutolusios burtininkės pusę. Nebaigtas pokalbis, įgavo tęstinumą.
– Kaip Sebastian’as adaptavosi prie naujos aplinkos? – Livianai prieš tai užsiminus apie kraustymosi problemas, kuomet turi vaiką, Arabella pasibainimo net pagalvoti apie tai, kad reikėtu iš rankų nepaleidžiant Jared’ą važiuoti kad ir kelių valandų atstumą tam, kad suleisti šaknis kažkur svetur. Prisiminė laikotarpį, kuomet teko nuo absoliutaus nulio adaptuotis prie europinio gyvenimo stiliaus, kuomet didžiąją gyvenimo dalį buvo “lotynų amerikiečių” aplinkos dalimi. Ką kalbėti apie tai, kad vos prieš keletą metų buvo supažindinta su mintimi, esti iš tėvo pusės turėjo bulgariškų šaknų.
– Turiu omeny, Niujorkas turi savito žavėsio. Tačiau čia visi skuba, it kokiam skruzdelyne. Apie kelių eismą iš viso nieko nesakau, nes kur kas didesnę gyvenimo dalį dauguma praleidžia kamščiuose. Ir kai turi išsikelti iš ženkliai ramesnės aplinkos… ar tik neapsisuka galva? – Dragiška šypsena, buvo susiformavusi tamsiaplaukės veide, kuomet ji šiek tiek palenkė galvą, tikriausiai tik dabar iš tiesų detaliai įsižiūrėdama į restauruojamą freską. Keista, bet ir tie patys vampyrai čia buvo kitokie, nei svetur. Kone visos, galingiausios jų šeimos užėmė šį miestą. Turėdama palyginimą, su tais Italijoje išgyventais metais, ji iš tiesų galėtu pasakyti kad pasaulis ten sukasi šiek tiek kitokiu ritmu. O tie nuostabūs vakarai, lauko restoranai su nedideliais apskritais staliukais ir iš visų pusių sklidinas malonus tikro maisto aromatas. Jautėsi pasiilgusi tos šalies, to ritmo. Ir nors vargu ar rastu savy užtektinai priežaščių, kodėl reikėtu grįžti. Malonus jausmas apima, kuomet pagalvoji apie tai kad žinai kaip gali būti kitaip. Ilgėsingas josios žvilgsnis ir vėl sugrįžo prie Varias, kuomet ji visiškai netikėtai uždavė jai klausimą. – Nesigaili? Aš pirmus metus gailėjausi, maniau kad padariau kritinę klaidą.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Londonas Livianai visados šiek tiek priminė Niujorką. Tas pats pasiutęs gyvenimo ritmas, spalvingi, įdomūs žmonės, dauguma iš jų - oportunistai, tačiau šiam miestui ypatingo žavesio pridėjo tik Europai būdinga kultūra bei architektūra. Širdis džiaugėsi galimybe čia sugrįžti, eilinį kartą aplankyti kone atmintinai žinomas gatves, prisiminti kaip jos atrodė prieš 500 metų, kai čia gyveno. Pakviesta į Marcuso širdies damos Jios Wang šventę vikanė nedvejojo. Pasiūlė kartu vykti ir Maiklui pasiimant su savimi ir Mią, kad Sebastianui būtų įdomiau. Kaip nekeista savo užimtoje dienotvarkėje D'Angelo išvykai laiko pasidarė. Jiedu mažais žingsneliais vis labiau vienas prie kito artėjo, tačiau tam tikrų nusibrėžtų ribų tamsiaplaukė neperžengė. Juolab ši maloni pažintis skyrėsi nuo Livianos planų iš lėto atsisakyti savo unikalumo tam, kad galėtų gyventi visiškai normalų, mirtingą gyvenimą. Bėda ta, jog vis iškildavo kokių tais sudėtingų problemų, kurių išspręsti be magijos būtų neįmanoma. Todėl moteris žinojo - nenusikračiusi savo jėgų efektyviai per vieną kartą iš šio "liūno" ji neišbris niekados. Ir visgi vikanė nežinojo kaip tą padaryti. Nuostabus vasarnamis Londono pakrašty pasitiko Livianą su Maiklu kvapą gniaužiančia panorama. Daugybė Wang'ams artimų žmonių, gyva muzika, geriausių vietos šefų ruoštas maistas, visas kiemas skirtas vaikų žaidimams... Ištrūkti iš rutinos karts nuo karto norėdavosi net ir tokiai pilkai (ir tuo besimėgaujančiai) pelei kaip ji. Žinoma Liviana iš savo muziejaus darbuotojos atlyginimo šios kelionės (pridedant net ir simbolines dovanas Wang'ams) įpirkti negalėjo. Buvo nemalonu švaistytis Maiklo pinigais net žinant, kad pusdievis kitaip nei ji, su santaupomis bei finansais elgėsi kur kas protingiau - kaupė, o ne iššvaistė, todėl net po visų ekonominių griūčių buvo pasakiškai turtingas. Ji išliko kukli, nepaprastai dėkinga, žadanti su D'Angelo atsiskaityti kai galės. Kvaila, naivu, bet tuo pačiu ir miela, tiesa? Nepriimti pagalbos. Visgi kuklumas kažkur išgaravo kai jai stipriai patinkantis vyras padovanojo jai nuostabią baltą Armani suknelę. Liviana išsipustė taip, kad net aklam bei benosiui būtų užgniaužę kvapą. Ir tiesą pasakius pagaliau ji leido savo tobulai pabrėžtam grožiui žydėti neslėpdama jo po patogiais kasdieniškais rūbais, arklio uodega ir makiažo nepaliestu veidu. Egzotiški bruožai, ruda jos oda, nuostabūs ilgi tamsūs plaukai, aukštą jos ūgį tik dar labiau akcentuojantys aukštakulniai, skoningas makiažas... Ji ne šiaip atrodė kaip deivė. Ji BUVO deivė. Ir vakaras ėjosi nepaprastai maloniai (pašnekesiai apie nieką, o tuo pačiu ir viską, apsimetimas, jog esi tik paprasta meninių dirbinių rekonstratorė bei vaiką auginanti mama) iki kol nesusipažino su Jios bei Marcuso globojamu berniuku. Vikanė žinojo jo žvilgsnį, o smegenis persmelkusi skausminga vizija padėjo sudėti visus taškus.
Akis rėžiančiame baltumo ryškume paskendusios laboratorijos. Operacinė. Stalas. Verkiantis, kruvinas kūdikis. Surogatinės motinos lavonas. Girdėjo žodžius. "Vampyras", "Mišrūnas", "Pirmas sėkmingas eksperimentas", "Pirmas biologiškai sukurtas dviejų vampyrų palikuonis". Matė tėtį... Ir Katherine... Gulinčius ant operacinio stalo. Po velniais, kada tai įvyko? Operacija. Jie kažką iš jų išėmė. Elizabeth. Korporacija?.. Laboratorijose augantis mažylis. Matė du vyrus, du vampyrus. Vienas jų primygtinai spaudė kitą pradėti eksperimentų seriją, kitas nesutiko. Tamsiaodė moteris, besikreipianti į vampyrą Thomas vardu. Tamsūs tuneliai, kuriais bėgdamas vyras pasiekia šviesą. Laisvė. Jo šaltą kaklą spaudžiančios mažos rankutės. Jia...
Pajutusi Maiklo prisilietimą Varias atsikvošėjo. Sutrikusi ji šyptelėjo, vienu ypu išgėrusi prabangaus šampano taurę pasiprašė gryno oro. Iš paskos seseriai nusekė Marcusas.
- Pamatei, tiesa?-vyrukas atsargiai, bet be atgailos kreipėsi į Livianą stebėdamas jos sutrikusį veidą. Moteris giliai, ilgėsingai atsiduso sekdama žvilgsniu Mią, Sebastianą ir vaiką, kurį jau suaugusį, atėjusį iš kito, kiek giminiško šiam pasaulio pažįsta Konoro vardu besimalančius ant batuto.
- Kad ir kiek juodų kačių būtų perbėgusios per jūsų su tėčiu kelią tu negali nuo jo slėpti berniuko,-toks griežtas tonas netiko prie itin švelnaus vikanės veido. Marcusas tylėjo.
- Suteikti priežastį Sebastianui vėl susiuostyti su Katerina? Nesivadovauk vien sentimentais ir motiniškais jausmais, Liv.
- O tu suteik pats sau tikėjimo, kad tėtis nenueis senais keliais.
Kas lietė Sebastano moralę Marcusas daug vilčių nedėjo. Visgi nenorėdamas sukritikuoti jos naivumo, pasiaiškino kiek kitaip:
- Jia, ji... Pamilo berniuką, supranti? O berniukas myli ją. Jis vadina ją mama. Kaip aš galiu tai atimti iš mylimos moters?
- Pažvelk kas iš mudviejų dabar vadovaujasi sentimentais bei jausmais. Ak, Marcusai.
Jos rudos, kiek sudrėkusios akys pagaliau pasigavo tokias pats tamsias jojo.
- Kada sužinojai? Kada pamatei?-ji paklausė ieškodama priežasties ant brolio dėl viso šito nesupykti.
- Nesenai,-pripažino sekdamas mylimąją, kuri nešina krauju sklidina stikline norėjo pakviesti berniuką pasimaitinti,-Mano galios senokai neveikia taip efektyviai, kaip tavo. Noriu tau kai ką parodyti.
Liviana tikėjosi, kad Marcusas į uždarą kambarį ją pasikvietė ne tik tam, kad nukreiptų temą bei nutolintų ją nuo susirūpinimo. Tiesa, tiek viena, tiek kita jam pavyko. Pradėdamas ne nuo kalbų varlokas panaikino iliuziją, kuri buvo apgaubusi jo kūną ir moteris išvydo akivaizdžius, ryškius laiko jam paliktus pėdsakus. Marcusas atrodė mažiausiai trisdešimties. Vikanė kiek išbalo nuo netikėtumo.
- Kai Elissa mane grąžino...-vyras pradėjo išsklaidydamas nemalonią, sunkią tylą,-Na, iš pradžių viskas buvo gerai. O paskui... Galbūt tos mano kelionės per pasaulius klaidą išryškino ir tada laikas pradėjo suvedinėti su manimi sąskaitas.
- Kiek tau liko?-išmušusi iš savęs abstulbimą moteris pateikė optimizmu netrykštantį klausimą.
- Metai? Nežinau,-vaikinas karčiai šyptelėjo. Vikanė suėmė jo ranką.
- Mes rasim išeitį, Markai. Mes visada ją randam.
Marcusas šyptelėjo. Nesmagiai. Pagaliau gyvenime jausdamas tokią idilę bei ramybę jis mažų mažiausiai norėjo išeiti. Jis išbandė viską. Ir niekas neveikė. Moteris sklestelėjo šalia ant lovos. Jie abu nebyliai dalinosi tyla, kurią galvose užpildė savo balsais.
- O jeigu aš žinau būdą, kaip tau padėti?
Varloko akys tapo didelės kaip du juodi mėnuliai. Tamsiaplaukė tęsė.
- Bet pirma turi man kai ką pažadėti. Jeigu pavyks... Tu privalai berniuką parodyti tėčiui. Elissa, Silvanus, tėtis...-moteris švelniai suėmė brolio veidą, atsuko jį į save. Tas žvilgsnio intensyvumas buvo sunkiai pakeliamas,-Turėsi pasigailėti jų, kad ir ką rėktų tavo instinktai.
Tie ilgaamžiai, tūkstančius metų skaičiuojantys protai veikė kitaip. Jiems suvesti galus buvo lengviau, nei bet kokiam kitam asmeniui. Šį kartą įkirstas netikėtumo išbalo būtent Marcus.
- Ne, Liv. Aš nesutinku. Ar tai iš viso įmanoma? Ar bent suvoki kokie gali būti išliekamieji reiškiniai TAU?
- Marcusai,-kreipėsi į brolį griežtai, bene piktai,-Aš tai daryčiau ne tik dėl tavęs. Senokai apie tai galvoju. Esu įsitikinusi, kad ritualas suveiks. Saugojau šį pasaulį beveik tris tūkstantmečius. Buvau vieniša, ryžtinga, net dangus man nebuvo limitas, išvaliau šį pasaulį, apsaugojau jį daugiau kartų nei pajėgiu suskaičiuoti. Man jau viso to gana, supranti? Pas mane grįžai tu, tėtis, dėdė, teta. Turiu nuostabų sūnų. Noriu, kad šis ciklas būtų man paskutinis. Noriu į šviesą, pas mamą, Marcią. Noriu išnaudoti man likusį laiką su didžiausia prasme, pamatyti kaip Sebastianas užauga, o tada pasenti ir išeiti. Pabandyk mane suprasti.
Vyras tylėjo sunkiai "virškindamas" sesers žodžius.
- Manau, kad suprantu. Ar supažindinai su savo planais tą gražuoliuką, kurį atsivedei kartu?
Vikanė nusijuokė.
- Jis dar net nežino to, kad iki mano vizijos tobulumo trūksta tik galimybės šį paskutinį ciklą užbaigti su juo.
- Oho,-nusistebėjo kiek pašaipūniškai,-Mieloji mano, ar tik nebūsi įsimylėjusi?
Moterį išmušė karštis, o veidą nutvieskė plati, nuostabi šypsena.
- Mum abiem be galo pasisekė, kad galim širdyse nešiotis šį jausmą po visko, ką patyrėm. <...>

Jeigu antikinė Ambrose šeima nusišaipė iš vargšės Marijos žemelės niekinančia maniera paleisdama nemirtingumo burtą bei pirmuosius vampyrų rūšies atstovus, kurių galiai prilygti galėjo tik retos išimtys antgamtinių būtybių, jei Mikaelson'ai - geru tūkstantmečiu vėliau pritaikę Sailo sukurtą amžinąjį prakeiksmą (arba dovaną, čia iš kurios pusės pažvelgsi) sau laikomi absoliučiu autoritetu tarp nemirėlių, tai Wang'ų šeimą galima drąsiai laikyti tikrais vampyrų mėlynakraujais. Imperatorė Wang niekados niekam nėra pasakojusi kada, kaip ir kodėl ji tapo krauju mintančia, nemirtinga būtybe, įkūnijančia mažą dalelę paties pragaro, bet su Easter Mikaleson jų motyvai, kas lietė jų vaikus buvo vienodi - siekis juos apsaugoti ir nenusakoma baimė juos prarasti. Abi moterys buvo susipažinusios su vaikų netekties skausmu, o tikra motina dėl jų gerovės padarys absoliučiai viską. Li Qiang, Kang'as ir jų jauniausia sesuo Mei niekados nekvestionavo savo motinos, Jios Li motyvų. Jei Li šiame pasaulyje nesiskaitė su absoliučiai niekuo, savo motiną jis itin gerbė. Ji buvo nepaprastai išmintinga, šilta moteris, kurios gerumas bei švelnumas ne tik sunkiai siejosi su vampyriška prigimtimi, bet ir visiškai pavergdavo. Savo vaikams ji yra didžiausias autoritetas nepaisant itin akivaizdžių jųjų asmenybių skirtumų. Jie galėjo pyktis tarpusavy (ak, ir labai šauniai tą darė), bet niekuomet su motina. Niekuomet su imperatore Wang. Li pagarba motinai puikiai atsispindėjo ir jo sprendime parklupdyti vampyrų pasaulį priverčiant pripažinti Jią kaip karalienę. Ir visai nesvarbu, kad jaunatviškos sielos nemirelė su visa ta politika ir galios žaidimais neketino turėti nieko bendra. Ji gyveno ramų gyvenimą Londone, dirbo darbą, per kurį savo neaprepiamas žinias bei patirtį galėjo perduoti naujoms kartoms, susitikinėjo su mirtingais vyrais ir absoliučiai džiaugėsi gyvenimu. Wang'ai egzistavo visados, jie nebuvo neaktyvūs, pasmeigti magiškais durklais or some shit, bet Jios įtakos dėka daugybę šimtmečių egzistavę visiškame paprastume, kas užtikrino slaptumą. Visgi kai jų nuomonės gyvensenos ir savirealizacijos temomis ėmė išsiskirti pernelyg smarkiai, imperatorė Wang nevertė savo vaikų gyventi pagal jos išpažįstamas dogmas. Ji nesikišo, nepamokslavo, o palaikė, duodama tik nebent išmintingų patarimų, kurie Li, Kang'ui bei Mei padėdavo susistyguoti mintis, emocijas, prioritetus. Keli tūkstantmečiai nepertraukiamo gyvenimo paverčia tave žiauriu ir ciniku arba priverčia į viską žiūrėti kur kas paprasčiau. Būtent pastarasis variantas suteikė Jiai Li Wang tiek moteriško žavesio. Laikas jai bėgo greitai ir maloniai. Kang'as amžinąjį gyvenimą laikė dovana nepaisant didelio nusivylimo savo padermės atstovais, kurie žvėriškumu dažnai pralenkdavo savo pačių archenemies vilkolakius. Mei iš gyvenimo spaudė didžiausią maksimumą ir bandė patirti jį visą, bandė patirti save skirtinguose amplua, situacijoje. Li... Vien tik Jios ir Elijah susitarimo dėka nebuvo nuteistas myriop, o uždarytas į kalėjimą, kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų, į tą patį, kuriame sėdėjo tas už Sebastiano nusikaltimą patupdytas Redford'o antrininkas. Wang'ų šventės bei susibūrimai nebe buvo tokie pat, kai juose nedalyvavo Li. Jia išgyveno dėl sūnaus kaip ir kiekviena motina. Kaltino save, kad per mažai kišosi, per retai tarė griežtesnį žodį vyriausiam savo sūnui. Bet iš kitos pusės džiaugėsi, kad jai pavyko išsaugoti jam gyvybę. Likusias širdies žaizdas kiek apgydė Thomas Shelby jai perduotas, nuo Eriko brutalios beprotybės išgelbėtas (bet iš kitos pusės jo genialumo ir sukurtas) trimetis berniukas. Vaikas, kuris nebuvo iki tol jautęs laisvės, meilės, lietęs žaislų. Jia dėjo dideles pastangas, kad tą juodą periodą berniukas pamirštų, išmoktų pasitikėti, atsiverti bei mylėti. Tačiau ji nežinojo tiesos. Nežinojo, kad Konoru pavadintas vaikas buvo ne tik visiškas stebuklas, bet ir Sebastiano Redford'o bei Katherine Pierce-Redford sūnus. Pirmas biologiškai sukurtas dviejų vampyrų vaikas, eksperimentas, kuris turėjo sukrauti Erik'ui milijardus, o Li bei jo žmonos svajonę turėti bendrą vaiką pagaliau paversti realybe. Visgi su Konoro dingimu ši svajonė tuo ir pasibaigė. Visi kiti dirbtinio apvaisinimo bandymai naudojant suaktyvintas vampyrų lytines ląsteles paprasčiausiai neveikė. Jam reikėjo Konoro genetinės bazės, o kadangi jos nebe turėjo... Na, nuo to taško visas Hellner'io gyvenimas tik ritosi į duobę.



Kai prieš savaitę su ja susisiekė Sebastianas Liviana negalėjo įtarti kaip smarkiai pasikeis jos gyvenimas. Toms Riveryje ji praleido bemaž keturis metus. Čia ji laukėsi, čia bandė kurti su Tyler'iu šeimą, čia pagimdė. Čia beregint prabėgo Sebastiano (the little) kūdikystė. Jai buvo gaila palikti pamiltąją Atlanto vandenyno pakrantę, nelabai dosniai apmokamą, bet pamiltą darbą muziejuje. Jos sprendimą grįžti į Niujorką lėmė kelios priežastys: finansinė bei emocinė. Tokie žmogiški ekonominiai faktoriai kaip infliacija, išbrangusi būsto nuomos, maisto kaina ėmė nebepadengti Varias gyvenimo. Prašyti pagalbos Tyler'io? Maiklo? To paties Sebastiano? Tikrai ne. Nieku gyvu. Nė už ką. Tačiau atsisakyti priimti geriau apmokamo darbo pasiūlymo ji negalėjo. Sprendžiant iš to kaip Redford'as per kelias savaites susitvarkė būtį tapo akivaizdu, kad jam sekasi visai neblogai. Jis grįžo gyventi į dvarą ir po truputėlį jį tvarkė. Nebuvo vienas - draugiją jam palaikė Avalon, efktyviai užpildžiusi tas valandas, kurių neskyrė darbui. O netrukus įsikėlė ir Liviana su Sebastianu. Penkiametė su pora metų jaunesniu berniuku sutarė visai neblogai. Bet tik dėl to, kad Redford'as kraugerišką, laukinį, sadistišką mergaitės būdą pažabojo įlindęs jai į galvą, šį tą pakoregavęs, šį tą užrakinęs. Avalon istorija, TAI kokiomis sąlygomis ji gyveno net ir visko mačiusį vampyrą, švelniai tariant, sukrėtė. O nuo to taško jis galėjo tik stengtis jai atsilyginti, suteikti namus, dėmesį, meilę, kurios mergaitei nepaprastai trūko. Kadaise pompastiškas, bet šaltas būstas prisipildė šeimyniško jaukumo ir Redford'as nebūtų prašęs nieko daugiau. Na, tik rasti Sammy, po didelių gyvenimo sukrėtimų (kurių iniciatoriumi pas ir buvo) padėti Elissai grįžti į save, išlaikyti šeimą, prioretizuoti ją, stengtis dėl jos. O paskui, kažkada iki pilnatvės įsileisti ir meilę. Liviana džiaugėsi itin teigiamais tėvo gyvenimo pokyčiais. Jis atrodė... susitvarkęs tiek vidų, tiek viską, kas jį supo. Dar labiau moteris džiaugėsi būdama arčiau D'Angelo, per kurį susipažino su Aaronu, Arabella bei nuostabiu jųdviejų mažyliu. Tačiau dvi įspūdingas moteris labiausiai suvedė darbas. Diaz dėka šis Livianai nė karto nepasirodė nuobodus.
Dėl skonio ginčytis kaip ir neverta, bet pačios Varias nuomone pinigais aptekę vampyrai, kurie "RedCorp'ą" iš lėto plėtė kaip kokį Niujorkietišką Silicon Valley pageidaujantys vestibiuliuose bei darbo kabinetuose antikinių skulptūrų bei freskų kiek persistengė. Pabuvusi tarp nemirelių savaitę ji pastebėjo, kad šie dažnai perspaudžia su pompastika. Pavyzdžiui, toji tarybos narė, Mariella. Ji rinkosi tokį stilių, kad priminė scenos divą, o ne moterį, paskendusią svarbios vampyrės rutinoje. Tas "kitoks" etiketo suvokimas privertė ir Livianą kiek pasitempti. Eidama į darbą ji turėjo... puoštis. Mat kažkokiai įtakingai nemirėlei Mirandos Prisli žvilgsniu palydėjus jos pamėgtus beformius drabužius vikanė iš to susinepatoginimo norėjo į žemę sulyst. Visgi darbdavį ji gerbė labiau, nei savo patogumą.
- Kokia nesąmonė...-ji suburbėjo atitraukusi teptuką nuo prabangios freskos, kurią čia atbogino iš paties Vatikano,-Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad tepliosiu sieną apsirengusi Gucci suknele. Ar tavęs netrikdo tas perdėtas formalumas? Norėjau sakyti keisti žmonės tie vampyrai. Bet jie juk ne žmonės,-Liviana skambiai nusijuokė. Jos paprastumo nebuvo įmanoma užmaskuoti ir dizainerių rūbais. Judėti apsitempus kelius siekiančią suknelę buvo nepatogu, tad labai atsargiai leidosi žemyn nuo kopetėlių. Pagaliau atkreipusi dėmesį į Diaz atgabentas lauktuves Varias suraukė nosį. Gerai, kad nespėjo sukritikuoti sumanymo pasimėgauti vynu darbo metu, mat netrukus supras, jog gėrimo būta bealkoholinio. Įtemptoje pozicijoje darbavusis gerą valandą Liviana jautė nemalonų maudimą kakle bei pečių juostoje. Pasimuistė kiek pramankštindama nervus. Jos kūnas dabar, po ritualo buvo kitoks. Turėjo išmokti juo labiau rūpintis.
- Sebastianas... Na, jis laimingas,-šyptelėjo, tarsi būtų pasijutusi dėkinga už šį Diaz klausimą. Moterys sutarė itin puikiai ir tai, jog nevengė asmeniškų klausimų reiškė, kad jos toliau sėkmingai viena prie kitos artėjo,-Dabar jis kiekvieną dieną mato ne tik senelį, bet ir "sesutę". Manau labiausiai jam nepatiko ta atskirtis nuo jų kai gyvenom Toms Riveryje. Atrodo kas čia tos dvi valandos kelio, šoki į mašiną ir atvažiuoji. Bet kada. Bet realybėje taip nesigauna,-pavarčiusi vyno butelį (ir po įsitikinimo, kad gėrimas nealkoholinis), moteris papilstė jo į taures,-Kada jūsų namuose sekantis BBQ vakaras? Žinai, mudu su Maiklu mielai užsuksim. Vėl,-Liviana nusijuokė žinodama, kad nekukliai prašosi į svečius. Tamsiaplaukė gurkštelėjo vyno pajusdama sodrų, prabangų jo skonį. Nebuvo alkoholinių gėrimų mėgėja, gal dėl šios priežasties degustacija šitaip ir pasimėgavo. Bealkoholis vynas beveik priminė... nesaldžias, turtingo skonio sultis,-Manau, kad Niujorką mudu tikrai prisijaukinsim. Nors prieš tai palikau jame tikrai ne pačius maloniausius prisiminimus,-moteris kiek nutolo prisiminusi Asmodeus, Chariton'ą, Tyler'į... Pati mintyse pagavo save susirūpinusią brolio, su kuriuo miegojo (lol) likimu. Nieko negirdėjo iš jo jau eilę metų.
- Gailestis dėl sprendimų yra bergždžias reikalas,-pratarė žodžius, kurie idealiai tiko prie nebylios minties jos galvoje,-Gal šiek tiek pasiilgsiu ramybės, kuria alsuoja visas Toms Riversas. Bet tai nereiškia, kad šios nuotaikos negalėsiu susikurti tėčio dvare. M!-ji myktelėjo pilna burna pateliuskuodama rankoje pustuštę taurę,-Ketinu judu supažindinti. Nors abejoju ar nesi nieko girdėjusi apie Sebastianą Redford'ą. Tokia nevienareikšmiška figūra,-tamsiaplaukė sukikeno it būtų kiek apgirtusi,-Ar Frenkas Geris yra būtent toks nuostabus genijus, kokiu jį laiko žmonės?-jau mirtinga, bet vis dar vikanė sklestelėjo ant rašomojo stalo nužvelgdama pasakiškus Arabellos aukštakulnius. Neįsivaizdavo kaip mergina su jais "atlaiko" visą darbo dieną. Liviana aukštakulnius užsidėdavo tik darbuodamasi viešesnėje vietoje, dabar buvo juos numetusi po stalu, maklinėjo basomis desperatiškai ieškodama komforto.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

Fatališkosios ir ne kaip po pasaulį nuskambusios “bloodline” atstovė, niekada nebuvo mėgstama tarp dailiosios lyties atstovių. Kažkokį natūralų, ne veidmainišką ir aplinkybėmis neverčiamą ryšį užmegzti sakėsi sunkiai, kartais atrodė kad tai buvo absoliučiai neįmanoma. Moterys jos nemėgo, nepriklausomai nuo to ar buvo tam pagrindas ar ne. Nereikia meluoti, esti Arabella Diaz buvo skaidri it stikliukas ir klaidų, kurios užkirto kelią tokioms “draugystėms”, nepadarė. Kitą vertus, dažniausiai tai buvo laužiama iš piršto: ar tai pavydo ar tai oponenčių pasitikėjimo savimi stygiaus. Tokia jau yra ta natūrali gamta: prie labai gražios moters, kitos patelės ima jaustis keistai, nevisavertiškai. Jaustis nesaugiai dėl savo antrų pusių, į kurių pusę nebūtu žiūrima net tuomet, kai nuo to priklausytu žmonių populiacijos išnykimo klausimas. Arabella buvo paprasta asmenybė, nieko apie jos personą nebuvo išsiskiriančio, unikalaus ir niekada ankščiau nematyto. Tačiau josios charakteris talpino gana aštrius, ugningus kampus. Vyrus tai masino, nors ir ne visuomet sveikai. Tai kaip iš nedidelio mažmožio ji gebėjo sukurti cunamį, kurio nukreipti nenorėtum net į priešo pusę, ji taip pat gebėjo pasirodyti miela, atsidavusi ir nepakeičiama. Todėl, akimirka, kuomet Aaron’o “karo brolis” įsiprašė į svečius, iš anksto pranešdamas kad bus ne vienas. Liviana buvo priimta ypatingai svietingai. Nepapratai graži, tačiau iki banalumo paprasta ji netrūko sukelti labai teigiamą įspūdį apie save. Sunku pasakyti ar ji stengėsi, nors reikia pabrėžti ir tai, kad vyrai su savo draugais naujas moterys pažindina ypatingai retai. Tai priduoda rimtų ketinimų požiūrį. Kitą vertus, tiek Aaron’as, tiek Arabella būtu pasitikę D’Angelo pasiją teigiamai vien todėl, kad tai nebuvo Elodie. Pastaroji viso labo išsikalinėtu, vaidintu esanti šių namų šeimininkė, laikanti abu “pimpalus” savo asmeniniame naktiniame stalčiuke, ir visais įmanomais būdais išlikdama nepagarbi ne vien neapkenčiamos Diaz, tačiau ir Michael’io atžvilgiu. Liviana savo ruožtu pasirodė priešinga susidariusiai nuomonei apie DEA agento tipinius, niekam tikusius pasirinkimus. Ką išsiaiškinti nebuvo sudėtinga, mat tuomet kai aukštaūgis atvyko į NY, jis kelioms savaitėms buvo užėmęs svečių kambarį. Rytais atmestinai nagrinėdavo “tinder” programėlę, o vakarais išsinešdidavo į dažniausiai kelis “susitikimus” vienas po kito. Nieko keistą, jis buvo neįsipareigojęs, išvaizdus vyras, mėgstantis moterišką dėmesį. Todėl išsisas dienas trūnyti priešais televizoriaus ekraną, buvo tiesiog ne jo stilius. Ar pasimatymų virtinė nugaravo, pasakyti tiksliai nebuvo galima. Juk pastaruoju metu jie buvo šiek tiek nutolę. Visi turėjo savo asmenines problemas, kurios tarpusavy nesipynė. Ką kalbėti apie tai, kad buvo reikalingas laikas tam, kad priimti suvokimą to, kaip stipriai pasikeitė visų, prieš tai jau pažinti gyvenimai. Arabella su Liviana maloniai šnekučiavosi, pažindinosi, kuomet savo ruožtu pusdievis apsiėmė “šėfo” vaidmeniu, stodamas prie grilio. Keli buteliukai alaus, vėliau ant viršaus šis tas stipresnio, ir tamsiaplaukė gavo parvairuoti namo. Ne todėl, kad Michael’is nebūtu sugebėjęs to padaryti, bet kokia prasmė taip kvailai rizikuoti? Kaip be pasukus, moterys pasikeitė telefono numeriais, ketindamos pratęsti pažintį ir toliau. Kažkas apie tai buvo malonaus. Abi buvo nusižiūrėjusios vyrus, kurie neišskiriamais broliais tapo kare. Kažkuriuo metu dėmesio pareikalavęs kūdikis, netrūko būti pristatytas namų viešniai, kas ilgainiui tapo dar vienu bendrumu tarp tamsiaplaukių, mat abi buvo berniukų motinos. Ir tik duok motinoms progą pasikalbėti apie jų nuostabius vaikučius...
Kadangi visi keturi buvo labiau žmogiški, nei antgamtiški (bent jau iš pirmo įspūdžio), nieko nuostabaus kad unikalumo tema nebuvo paliesta. Nepriklausomai nuo to, kad tam tikri aspektai galėjo būti pastebimi, net tuomet kai nelabai stengiesi tai pastebėti. Kaip be pasukus, bendravimas tuo nesibaigė. Nors reikia pabrėžti, esti būtent apie Varias sąsajas su vampyrišku elitu, nebuvo užsiminta ne puse žodžio. Nepriklausomai nuo to, kad tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet Liviana tiek laikraščiuose, tiek televizoriaus ekranuose buvo “sublizgėjusi” kaip žinoma persona. Arabella tuo metu buvo per maža, ką čia, tuo metu ji gyveno europoje, kas reiškė kad anaiptol nesidomėjo tuo, kas vyko valstijuose. Net tuomet, kai po pasaulį paplito žinia apie nemirėlių egzistenciją. Todėl susitikimas “RedCorp” facilities, buvo be proto maloni staigmena. Darbas visuomet tampa kur kas malonesniu, kuomet ten pat susitinki su asmeniu, kuris tau patinka, su kuriuo laisvomis minutėmis gali šnekučiuotis apie viską, kas tik tai akimirkai atrodo svarbu. Ir būtent taip ir nutiko. Šiokį tokį bendrumą turinti darbo specifika leido joms ne vien kad pertraukas leisti kartu, tačiau ir dalyvauti tuose pačiuose susirinkimuose.
– Sakai? Esi kada nors bandžiusi ant aukštakulnių ir įsispraudusi į “Prada” kostiumėlį, užlipti vienuoliką aukštų, į vis dar statomą pastatą? Jeigu ne saugumo reikalavimas ant galvos segėti baltą šalmą, tikriausiai būtu liepta ir šukuoseną išlaikyti nepriekaištingą. Juk reprezentuoji Rebekah Mikaelson vardą. – Atsakomai sukrizeno, atsiminusi dar šiandienos ryte apturėtą patirtį su tuo, kad teko nuvykti tiesiai į statybos vietą, idant sutikrinti viską su projekto briežiniais. Kilti tarnybiniu liftu atsisakė, į tokią ankštą vietą drįstu “papulti” veik be sąmonės. Juk paniškai baiminosi uždarų erdvių dar nuo to laiko, kuomet pirmą kartą buvo kalinama improvizuotame kankinimų centre, tiesiai po gyvenamu “picture perfect” Abberline namu. – Tai absurdiška ir siaubingai nepatogu, iš didžiosios dalies. Iš tos likusios, negi iš vampyrų būtu galima tikėtis kažko mažiau “in your face” klasiško? – Tikslinga pastaba. Nepriklausomai nuo to, kad Diaz turėjo ganėtinai skurdžią patirtį kontaktuojant su šios rūšies atstovais. Rebekah Mikaelson aiškiai išsiskyrė iš aplinkinių net tuomet, kai vyko nelegalios laboratorijos šturmas. Savo ruožtu Anthony Mikaelson vadovavo nelabai legaliam, tačiau pinigingam verslui. O šio brolis be pramoginio “kovų iki mirties” klubo, taip pat buvo investavęs į kompiuterinių technologijų verslą, bei kažkuriuo metu buvo sugretintas su Styvu Džopsu. Pinigai sukosi jų rankose, kas natūraliai kėlė klausimą, ar yra bent vienas nemirėlis kuris būtu stipriai nenusisekęs? Net ne vidutinės klases, o būtent nenusisekęs? Tikriausiai tai taip pat surealu, kaip atrasti fiziškai silpną vilkolakį. Ai ne, visai mažiau surealu. Skystakiaušių pasitaiko...
– Kažkada jie buvo žmonėmis. – Paprieštaravo tik todėl, kad buvo absoliučiai tikra tuo, esti vampyrai daugintis natūraliu būdu tiesiog negali, net tuomet kai savo “materiją” išleidžia į gyvibingą terpę. Tai kas jau seniai mirę, suaktyvinti gali tik… Niekas tikriausiai. Niekada nebuvo susimąsčiusi apie tai, kaip iš tiesų jai pavyko pastoti. Josios kūnas vizualiai niekuo nesiskyrė nuo mirtingo: veikiantys organai, kurie buvo varomi pragarišku kuru. Atmetė šią mintį, pagavusi save ant to, kad užlaikė žvilgsnį į Varias nugarą, kuomet ši lipo nuo kopetėlių tam, kad pasiimti užsitarnautą “pertrauką”. Diaz veide kaip mat nutvisko nuoširdi šypsena, kuomet pastebėjo tai, kaip skeptiškai į atsineštas lauktuves pažvelgė talentinga restauruotoja. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad po aplinką ji mindžikavo basomis. Nieko nuostabaus, kopinėti su specialiais agregatais ir dar ant aukštakulnių būtu tas pats, kas savanoriškai nuspręsti kad nori nusisukti sprandą.
– Turėtum kitą kartą atsivežti ir jį. Žinau kad Jared’as jam į draugus dar per mažas, bet, galėčiau paprašyti kad avžaiuotu ir Melissa su savo dukra. Jei jau nusprendėt kad čia pasiliksit, manau mažuliui būtu ne pro šal susipažinti su būsimomis “merginomis”. – Patraukė per dantį, nepriklausomai nuo to, kad prieš tai Melissos vardas figuravo ne dažnai, ir tai ganėtinai klausiamojoje formoje. Ji buvo nevietinio vilkolakių būrio alpha. Vienokiu ar kitokiu būdu susijusi su Petrov’ais. Kitą vertus, ji taip pat buvo stipri asmenybė, vieniša mama, verslininkė ir tiesiog labai teigiama veikėja. Kuriai taip pat būtu ne pro šal pasižmonėti, praplėsti savo pažinčių ribas labiau, nei tai leido josios rutiniška kasdienybė. Ji taip pat kaip ir Liviana, tamsiaplaukei atrodė kaip sektinas pavyzdis, kas lietė motinystę. Kuri gražuolei neatėjo natūraliai ir staiga. Ji buvo tam nepasiruošusi, į kampą spaudžiama iš visų pusių smaugiančių problemų. Nieko, dabar Šias klaidas stengėsi pataisyti, tuo pačiu metu nepamiršdama ir savo ambicijas, kurias buvo išsikėlusi. Livianos pasakojimas ne vien maloniai atgulė ant krūtinės, bet tuo pačiu metu sukėlė ir gana nuspėjamą klausimą. Atrodo kad kažkuriuo pokalbio metu, Liviana buvo pasakiusi esti gyvena dvare, pas savo tėvą. Kas savo ruožtu Diaz pasirodė kažkuo iš “whaaaat?” operos. Juk niekada nesuprato būtent tokios koncepcijos, bet niekada ir negyveno su vampyrų, kuriam tai atrodytu kaip labiausiai tinkama vieta normaliam, garbingam gyvenimui. Arabella vertino erdvumą, bet ne tiek ekstremalų. Tačiau konkretus epitetas iš mažojo Sebastian’o gyvenimo, privertė persiklausti. – Sakydama “sesutė”, turi omeny Mia? – Atsidūso, tikriausiai dėl to kad vertino situaciją iš savo asmeninės patirties, kuri nebuvo nei maloni, nei norėjosi tai pakartoti. Kitą vertus, tai labai nuspėjamai laukė Livianos, kuomet ji nusprendė susitikinėti su Michael’iu. – Atleisk už ne kuklų klausimą, ir jei nenori atsakyti, gali tiesiog apsimesti kad nieko nesakiau. Bet, Elodie fenomenas dar nenugriaudėjo kaip iš giedro dangaus? Turiu omeny, kadangi Michael’is dabar tvarkosi tėvystės ir globos klausimą, tai neišvengiamai nutiks ankščiau ar vėliau. – Petrov’ų bloodline skilusi į dvi dalis buvo ne be reikalo. Mat egzistavo du konkretūs tipažai, kurie priklausė kone ryžkiausiems šios šeimos nariams: James ir Katherine. Ir tarpusavy, jie nesaveikavo. Arba bent jau tokiomis “tiesomis” buvo primaitinta pati Arabella. Tuo pačiu metu, ji net puikiai įsivaizdavo kaip stipriai šios sesuo gali sugadinti reikalus tarp Livianos ir D’Angelo. Ne todėl kad jis buvo bekiaušis ir bestuburis padaras, kuris nueina ten, kur pakviečiamas. Bet ji visuomet galėjo sumanipuliuoti juo, kas lietė Mia. Jis beatodairiškai mylėjo savo dukterį. Liviana buvo verta laimės, lygiai taip pat kaip ir Michael’is. Stabilios, ir mylinčios šeimos buvo verta ir mažutė Mia, kuri nuo pat pradžių šito negavo.
Taures “nudžiovė” iš tam tikro pobūdžio poilsio kambario, kuris buvo absoliučiai nebūtinas vampyriškos padermės individams. Kodėl? Nes Jie nepavargdavo, jiems galėjo tik nusibosti užsiiminėti vienokia ar kitokia veikla. Tačiau dėl to, kad pastaruoju metu čia buvo įdarbinti ir tie asmenys, kurių sveikata ir gerovė nepriklausė su suvartotino kraujo, būvo pasirūpinta kad jie turėtu konkrečią vietą, kur galėtu pasidaryti karštų gėrimų, ar pasišildyti pietus. Todėl kuomet keliais pirštais paėmė savo taurę, pirmiausia vien iš įpročio, kurį užsiūgdė gyvendama Italijoje, sužaidė su taurės ir skysčio estetišku paruošimu ragavimui. Nedarė to tam, kad pasirodyti. Tiesiog, visuomet tai darė.
– Mmm… – Sumykė vien todėl, kad tuo metu jau buvo pripildžiusi burnos ertme, nepaprastai gardžiu gėrimu. Padėkojo sau pačiai, kad prieš tai kai čia atkulniavo, “sultys” atšaldė. – Ateinantį savaitgalį? Su sąlyga kad pakurstysi Michael’į stoti prie grilio. Dios mío, jei Aaron’ą kas nors prileistu prie virtuvės maisto ruošimo prietaisų, jis greičiau namus sudegintu nei sumuštinį susiteptu. – Nehiperbolizavo, visiškai atsitiktinai prisiminusi tą kartą, kuomet Richard’as. Ne, ne taip. Kuomet Richard’o ilgametė meilužė jo vardu išnuomavo nepaprastai gražų namelį vidury miško, su ketinimu atsilyginti už pamirštą sužadėtinės gimtadienį, apie kurį jam priminė Farley. Pastarasis turėjo saugomą asmenį pristatyti į vietą, sulaukti boso ir tuomet juos ten palikti. Lockwood’as žinoma neatvažiavo, mat užsitęsė susirinkimas. Vėliau ištiko audra. Tuomet Bella pirmą kartą gamino vyriškosios lyties atstovui. Paprašė nuo kaitlentės nuimti katiliuką su padažu, ką Farley padarė plikomis rankomis. Vos nesudegino visos virtuvės, bet užtikrintai nuliejo padažą visur, kur buvo galima ir negalima. Nieko nuostabaus, kad gyvendamas santuokoje maitinosi kaip tipinis viengungis: restoranuose, arba svečiuose.
Arabella supratingai išklausė Livianos nuomonę apie tai, kaip ketinanti “užkariauti” Niujorką dar kartą, nepriklausomai nuo to kad nepraleido tos liūdėsio natos, kuri sušmiežavo po tam tikro nemalonaus prisipažinimo. Palaipsniui jos artinosi prie to, kad galėtu pavadinti viena kitą artimomis draugėmis, tačiau kol kas ne viena nesiskubino prabilti apie tragiškiausias savo gyvenimo duobes. Ir kad ir kaip siaubinga tai buvo, tuos duobės buvo per daug panašios. Juk išsikeldama, o jei tiksliau pasakyti tiesiog išvežta iš USA, Arabella čia paliko viską pakeičiančius prisiminimus. Apie smurtaujančią motiną, apie nesibaigiančius konfliktus su Bishop’ais, kurie ilgainiui pasibaigė Regina’i sulaužyta nosimi, apie patirtą prievartą ir svarbiausia patyčias, kurias gavo iš policijos pareigūnų, kurie ne tik atsisakė priimti jos pareiškimą, bet ir akis į akį ją vėl suvedė su prievartautoju. Kurį pavadino visuomeniškai gerbiamu, šeimos žmogumi. Kurio reputaciją sumojo sugriauti kažkokia neapsiplunksnavusi snarglė, kuri viso labo įsisvaigo į “ne jos nosiai” asmenį. Kas buvo ji, o kas buvo turtingas, kilnus ir visapusiškai visuomenės gerbiamas asmuo? Ji prisimerkė, visiškai atsitiktinai pasinerdama į nemalonius prisiminimus. Kuriuos sėkmingai pavyko atmesti į šoną būtent dėl skambaus draugės myktelėjimo. Ji šyptelėjo, o tuomet užsivertusi taurę, į burną perpylė gana gausų gurkšnį, kurio nespėjo dar nuryti. Į supažindinimo faktą niekada nebūtu taip sureagavusi, vien tik todėl kad buvo perdėm kokunikabili asmenybė, o naujos pažintys dar niekam nepakenkė, ypatingai tuomet, kai šios buvo įdomios, gal net naudingos. Tačiau būtent tą akimirką, kuomet dailios Livianos lūpos suvirpino aplinką įvardinant Redford’o vardą, Arabella vos nepaspringo. Šliukštelėjo dalį burnoje užlaikyto vyno atgal į taurę. Žinoma šiek tiek, minimaliai apsitaškė ir pati. Suktis iš padėties teko kone žaibiškai. – Atleisk. Ne į tą gerklę papuolė… – Nuvebliano kažką keisto, kuomet imituodama lengvą kosulį, netrūko delnu paplėkšnoti sau į krūtinę. Josios įstabių akių plyšiai pastebimai suapvalėjo. Būtu melaginga teigti, kad ne karto nebuvo pagalvojusi apie Sebastian’ą (ne tą, kuris buvo Varias sūnus) po to karto, kuomet jų keliai susikirto tame Hellner’io “pramogų komplekse”. Tokio pobūdžio patirtys neapleidžia minčių, net tuomet kai stengiesi tas mintis niekaio nekurstyti. Atmetus išankstinį nusistatymą prieš šį asmenį, Arabella gavo progą pažinti jį: be vardo, be veido. Tiesiog tokį, kokiu nemirtingas vyras save pristatė. Ji apsinuogino prieš jį. Abiem prasmėm, nors ir anaiptol ne seksualizuotai. Susipynusių energijų fenomenas buvo tuo dalyku, kuriuo ji niekada ankščiau nebuvo patyrusi. Jis matė jos pragarišką formą, jis ją pažabojo. Kaip po velniais tai nutiko? Numalšinusi netikrą kosulį, Arabella kaip mat pasisuko į Livianos pusę. – Sebastian’as Redford yra tavo tėvas? Na žinoma, ir kodėl familiarumą matau tik dabar, kai tai pasakei balsu. – Kažkaip keistokai sukrizeno, čia pat pasistengdama suimti save į rankas, ir imti kliautis labiau stabilizuotomis nuotaikomis. Neigiamai kestelėjo galva, tokiu būdu neverbaliai pasistengdama pademonstruoti tai, neva asmens niekada nebuvo sutikusi. Nebuvo tikra dėl to, kad aplamai buvo leista kalbėti apie tą incidentą. Kaip be pasukus, Amoratti nepasikuklino pranešti kad teko pasirašyti konfidencialumo kontraktą, kurio nesilaikant lauktu didelė bausmė, kurią paskirtu ne teisėsauga, o būtent vampyrai. Tad, galimai tai buvo ne vienpusis dalykas. Galimai būtent toks pat kontraktas buvo pakištas ir Redford’ui po nosimi. O galbūt visa ta pažintis su female hellhound jam buvo ant tiek neaktuali, kad jis paprasčiausiai tai praskipino, it kokį nereikšminą prasilenkimą su tau nereikšmingais žmonėmis, kuomet eini per perėją, užsidegus žaliam šviesoforo signalui. Kitą vertus, pasakyti kad nebuvo apie šią “figūrą” nieko girdėjusi, būtu tiesiog prisidavimas “be ryšio”. – Mhm. Man būtu malonu susipažinti su tavo tėvu, ir tuo pačiu metu buvusiu mano tetos vyru. Pasaulis sušiktai mikrobinis, kai apie tai pagalvoji. – Skandino save. Tas negabumas meluoti buvo tiesiog verčiantis demonstratyviai užversti akis, ir trinktelėti delnu sau per kaktą. Visa laimė kad pati Liviana staiga užklausė apie garbaus amžiaus architektą, su kuriuo pastaruoju metu teko glaustai dirbti Arabellai. Ji suraukė antakius, tuo pačiu metu susiraukė ir veidas, ant josios nosies braunos išryškindamas nedidelį susiraukšlėjimą.
– Jis siaubingas. – Sukrizeno, kuomet kažkodėl pasijutusi labai “cozy” palinko prie Varias, padėdama galvą jai ant peties. Žvilgsnis ir vėl sugrįžo prie freskos. – Griežtesnio senuko nebuvau sutikusi. Atėmė iš manęs visus korektorius ir trintukus. Ir jei padarau bent minimalią klaidą, kurią būtu galima nepastebimai pašalinti. Jis veria mane kartoti briežinį iš naujo, kad kitą kartą būčiau atidesnė. Šmikis. – Nepriklausomai nuo to, kad pasisakė gana negatyviai, josios balsas šitai pakoregavo. Kalbėjo ne piktybiškai, greičiau pagarbiai. – Bet tuo pačiu jis yra be proto talentingas, genialus. Negalėčiau jausti dar didesnės garbės ir pasididžiavimo, dirbant, mokantis iš jo. Ir man atrodo, jam visai patinka kad užsiauginau kiaušinius jam prieštarauti. – Ji ir vėl sukikeno, dirstelėjo į savo taurę, į kurią kaip ir “spjovė”, todėl atitraukusi ją, pastatė sau prie šono. Ir pati pažvelgė į aukštakulnius, kuriuos avėjo. Jei ne atgamtiškumas, hellhound tūnantis josios viduje ir saugantis šį kūną it kokį “neįkainojamą indą” būtu pražūvusi nuo negyjančių pūslių ir nuospaudų.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco

the old
the new

- Kaip bebūtų keista, taip  ,-Liviana pratarė iš karto, kai nusijuokė pralinksminta kurioziško Arabellos palyginimo,- Tyler'is, Sebastiano tėtis kartais nustebindavo mane romantiška savo puse. Taigi vieną vakarą jis nusprendė mane nusivesti ant Empire State building stogo, nes ten buvo suruošęs vakarienę. Dėvėjau nuostabią aptemptą suknelę, aukštakulnius ir visa kita. Žiauriai norėjau jam patikti. Ir lyg tyčia neveikė liftas ,-sukrizeno. Nei jos akys, nei nuotaika neišdavė kažkokio ypatingo svajingumo. Tyler'io knygą Varias jau buvo užvertusi, o širdy nešiojo kitą įspūdingą vyrą,- Būtų buvę paprasčiau vakaronę atšaukti, bet... Labai norėjosi romantiškai vienas su kitu pasėdėti. Taigi visus 102 aukštus įveikėm pėsčiomis. Visą savo gyvenimą aktyviai treniravausi ir spaudžiau kūną iki jo limitų, tačiau tada maniau bekopdama pamesiu kojas. Tiesa, toks vargas su kaupu atsipirko viršuje. Nes buvo nuostabu ,-ji nevalingai nusišypsojo atsiminusi gėlėse bei žvakių šviesoje paskendusį kampelį, kai susiglaudę po šiltu pledu skanavo jūros gėrybės, kurias Liviana itin mėgo. Moteris toli gražu nelaikė neapykantos buvusiam savo partneriui, todėl ji nesigėdijo pripažinti, kad laikas praleistas kartu buvo išties geras, tada kada jis buvo geras. Juk Tyler'is turėjo visas užburiančias savo tėvo savybes be tos siaubingos, brutalios, sadistiškos, power-hungry Chariton'o pusės. Labai keista įsimylėti didžiausio savo skriaudiko sūnų ir visgi tai nėra pats "netradiciškiausias" Liv pasirinkimas liečiantis jos partnerius. Varias buvo neįtikėtinai šilta, žmogiška, down-to-earth, nuoširdi asmenybė ir visgi daugybės savo gyvenimo niuansų ji nebūtų galėjusi papasakoti net ir geriausiai draugei. Šeima, iš kurios ji kilo buvo neįtikėtinai... keista,-Taaaaip...-nutęsė pro atodūsį po labai teisingo Diaz pastebėjimo,-Ir vieni vampyrai išlieka žmonėmis net numirę bei prisikėlę naujam gyvenimui. Sakykime, Rebekah,-paminėjo ją ne tik kaip puikų pavyzdį, bet ir spėdama, jog Arabella su ja akis į akį buvo susidūrusi,-Ji tokia gyva, kad niekad nepasakytum, jog krūtinėje nešiojasi neplakančią širdį. Be to, emocionali, žmogiška. Tačiau net ir patį humaniškiausią alkaną vampyrą įleisk į kambarį, pilną kraujuojančių žmonių ir išvysi visai kitokį jų padermės veidą. Kaip sunku turėtų būti gyventi žinant, kad esi tarsi tiksinti bomba ir niekados nesugebėsi iki galo savo instinktų valdyti,-ji liūdnai atsiduso užjausdama, ko gero, ne tik apkalbamą, pasaulyje dominuojančią rūšį, bet ir tuos pačius vilkolakius, kurie buvo tokie artimi Arabellai. Kadangi dvi naujos pažįstamosios bei bendradarbės reprezentavo viena kitą iš daugiau tos "human-like" pusės, tų įdomesnių jų asmenybių niuansų jos nežinojo. Livianos galios niekados nesiekdavo toliau, nei pradeda driektis pragaras, ji nieko nenutuokė apie hellhound kaip rūšį. Ji taip pat nežinojo ir to, kad Diaz yra karūnuotoji didžiausio Niujorko vilkolakių būrio karalienė. Lygiai taip pat Arabella nežinojo, kad kalbasi su 2500+ metų amžiaus moterimi, kuri visai neseniai sėkmingai bei visiškai savo valia neteko nemirtingumo. Liviana būtų lengvai bendrą kalbą radusi su bet kuo, jos elgsena neišdavė patirties šleifo, kurį paskui save tempiasi kiekviena ilgaamžė būtybė. Net turėdama pasakiškas galias bei didžiulį žinių bagažą kaip jomis naudotis vikanė nesijautė esanti kažkuo pranašesnė net už patį paprasčiausią žmogų.
Arabellos pasiūlymas nudžiugino. Liviana dar palyginus ne tiek daug laiko gyveno "grįžusi" į sociumą iš savotiškos izoliacijos, nes vienintelis jai rūpėjęs dalykas buvo šio pasaulio gynimas. Aišku nuotykių jai netrūkdavo ir tada visai kaip ir vyrų, kurie tikrai Varias "guolyje" neužsilaikydavo ir vienintelė jų paskirtis buvo suteikti seksualinio malonumo. Visgi tokia būtis ėmė palengva apkarsti ir jai. Kaip koks paklydęs, sulaukėjęs gyvūnėlis ji troško šilumos, švelnumo ir meilės. Viskas ko reikėjo tai pradėti leisti sau viso to ieškoti. Tad kai į jos gyvenimą palengva sugrįžo šeima ji nebe buvo ta antžmogiška antgamtiška nemirtinga, limitų nejaučianti fatališka būtybė, o jautri, švelni moteris. Ji negalėjo atsiminti kada turėjo draugę. Ir nors abi moterys išlaikė tam tikras ribas viena su kita bendraudamos, simpatiją viena kitai pajuto lengvai bei organiškai ir galbūt vieną dieną apkabinusi šią Petrova kraujo giminės atstovę Liviana galės pavadinti tikra drauge. Tų visų socialinių interakcijų jai trūko. Jai patiko gyventi savotiškame burbule, kuriame buvo žinoma visai ne kaip nemirtinga "ragana". Po skyrybų su Tyler'iu Varias užsisklendė teisindamasi pati sau neva paprasčiausiai atsidavė sūnui. He was her safe space. Ir dabar iš to zonos išeidinėdama ji jautėsi... gerai. Ir prie to gerumo smarkiai prisidėjo D'Angelo.
- Būtų fantastiška,-džiugiai nuskambėjusį toną Liviana pabrėžė plačia, pakilia šypsena,-Man taip gera matyti tavo sūnų, Arabella. Primena laikus, kai Sebastianas buvo toks mažas, šiltas gniužulėlis, kurį meiliai glausdavau prie krūtinės,-atsiduso šį kartą tikrai apimta jaudulio bei nostalgijos. Tamsiaplaukė keliais ypais išgėrė visą taurėje teliuskavusį vyną, padėdama stiklinę ant stalo, nenorėdama pakartoti. Rūgštus gėrimas + tuščias skrandis = rėmuo. Žvilgtelėjo į laikrodį su ketinimu pasiūlyti Arabellai apsilankyti per tris metus nuo Redford'o valdymo laikų smarkiai išsiplėtusiame "RedCorp" komplekse esančioje kavinėje, bet tada Livianą išblaškė ne visai teisinga Diaz išvada. Moteris papurtė galvą paplaikstydama į standžią uodegą surištus savo plaukus. Ji norėjo įsileisti Arabellą į savo pasaulį, bet niekados nebūtų pajėgusi paaiškinti jai tėčio būties peripetijų, kurios buvo keistesnės už fikciją. O ir jas aiškinti, na, ji neturėjo tam teisės.
- Pagal tai kaip tie du mažyliai žaidžia šeimą ir yra įsivaikinę visas Mijos lėles sakyčiau, kad ne, ne sesutė,-nusikvatojo,-Turėjau omeny savo sesę,-Arabellai nukreipus temą Mios motinos linkme Liviana pasidžiaugė, kad neteks kapstytis po Sebastiano neįtikėtiną talentą "daugintis" aplenkiant net vampyrizmą bei mirtį. Visgi vikanės veidas anaiptol neapniuko,-Apie Elodie girdėjau daug. Nepatikėsi, bet šiek tiek nekantrauju su ja susipažinti,-kol Arabella po tokio pareiškimo nespėjo nė žioptelėti iš netikėtumo Varias paaiškino,-Ji atrodo įdomi. Kieta. O kas liečia būtent ją, Mią ir Maiklą... Na, tai visiškai nėra mano reikalas,-kaip (buvusi) karė, kuri saugojo šį pasaulį nuo siaubingiausių baisūnų, prasmukusių čia iš labai mažų, anomališkų portalų vargu ar ji baiminosi net ne šiaip simpatiškos, o gražios moters. Galbūt į Elodie Liviana reaguotų kiek kitaip, jei žinotų, kad ji tuo pačiu krauju dalinasi ir su Katherine. Tiesa, ši taisyklė vienodai lietė ir Arabellą, o ši Livianai nuoširdžiai patiko. Vikanė galėjo tikėtis piktybiškumo, kenkimo, bandymo nuteikti Mią prieš tėtį ir ją pačią. Ir visgi ji tikėjosi, kad taip nebus. Kad du suaugę žmonės sugebės išmainyti savo principus į dukros gerovę. Varias buvo... naivi. Tai ne tik ją itin puošė, bet darė pažeidžiama piktavaliams asmenims.
- Sutarta,-linktelėjo sutikdama su merginos sąlygomis,-O tu prigriebk Melissą su dukra ir turėsim visą vakarėlį.
Arabellos reakcija, kuriai netruko nuostabos Livianai toli gražu nepasirodė keista net ir jai nežinant to fakto, kad Diaz su Redford'u jau spėjo susipažinti. Sebastianas buvo ganėtinai gerai žinoma figūra kone globaliai. Vyras, kuris tapo vampyrų rūšies išviešinimo veidu nebus labai greitai pamirštas. Visai kaip ir visas įspūdingas jojo downfall'as.
- Aš paaiškinčiau, bet prieš tai tau reikėtų išgerti raminamųjų,-nusijuokė. Livianos tėvystės pareiškime logikos buvo mažai. Redford'as pasauliui yra žinomas kaip maždaug šimtmetį skaičiuojantis vampyras. Tad net ir žmogiškaisiais savo gyvenimo metais "pasidaręs" dukterį jis buvo gerokai per senas, o Varias - per daug "gyva" (literally) bei jauna. Narpliojant šį rebusą nebūtų galima atmesti ir įsivaikinimo fakto, juk pagal užvestą naratyvą su Katherine "Redford" jiedu praleido visus savo vampyriškus gyvenimo metus. Gal ir nenuostabu, jog kažkada jie užsinorėjo tapti tikra šeima ir turėti vaiką, kuris buvo fiziškai neįmanomas dėl to, kad abu reprodukcinių organų savininkai buvo, na, numirę. Liviana nežinojo Arabellos sąsajų su Katherine. Not yet. Ir to, kad per tas sąsajas ji žinojo daugiau, nei eilinis šiek tiek socialine medija besidomintis asmuo. Juk visai netolimoje praeityje pirmoji viešų vampyrų pora buvo kišama per gerklę labiau, nei garsioji Kardashian'ų familija, o tai pasako daug. Tiesa, su vienu Diaz teiginiu vikanė nesutiktų, mat pati visados manė, kad yra gerokai panašesnė į motiną: tos pačios rudos akys, tamsūs plaukai, rusva oda. Iš tėvo paveldėjo kovingumą, kuris ją gynė į priekį neleisdamas pasiduoti. Niekada. Bet tai buvo... vertinga, jei ne pati vertingiausia dovana. Pašnekovės išsireiškimas nuskambėjo šokiruojančiai ir Varias to nepraleido. Moteris atrodė sutrikusi. Bet tik labai trumpam, kol informacija sukrio į reikiamas lentynėles.
- Arabella, man pasigirdo ar tu pasakei, kad Katherine yra tavo teta? Nes...-nervingai sukikenusi ji papurtė galvą,-Tavo atveju familiarumas yra gerokai akivaizdesnis. Kai jau suvoki patį faktą. Mane sunku nustebinti, bet tau pavyko,-ji negalėjo prašyti detalesnio paaiškinimo, nors turint neprastai veikiančią galvą viskas kaip ir aišku. Ilgaamžė vampyrė turėjo sesę, brolį arba kelis, kurie ne tik išliko, bet ir sugebėjo "susikryžminti ir pasidauginti",-Mūsų pažintis yra kaip pandoros skrynia. O dievai, kaip norėčiau už ją pakelti taurę tikro vyno,-išsišiepusi Liviana jautėsi nusiteikusi itin pakiliai. Bendraudamos jos vis geriau viena kitą pažino, bet suvokimas, kad jos gyslose teka Katherine kraujas toli gražu Varias "nepabaidė". Po Sebastiano gelbėjimo akcijos Varias ir Pierce santykiai buvo stabilizavęsi. Vikanė garbanei pajuto net pagarbą bei dėkingumą, o tai tikrai yra užtarnauti, ne kažkaip savaime atsirandantys jausmai,-Mes tą ir padarysim. Per BBQ vakarą,-jos veidą puošė plati šypsena, kuri "susmego" iki malonios abejoms moterims perėjus prie daugiau profesinės temos, lyg sutartinai jos abi būtų norėjusios perdėm nesigilinti į jųdviejų keistos kilmės slėpinius. Kas savaime išdavė, kad jos abi nebuvo tokios jau paprastos, kokiomis dėjosi dirbdamos paprastus darbus, turėdama partnerius bei vaikų. Arabellai prigludus pati Liviana pasijuto jaukiai. Bene iš karto po to, kai pašnekovė "pasibėdavojo" Varias žioptelėjo iš netikėtumo.
- Nori pasakyt jis draudžia tau brėžinius ruošti kompiuteriu? Koks senamadis,-sukrizeno, o tada atsisukusi švelniai suėmė Diaz už pečių,-Bet jis žino ką daro. Net neabejoju, jog šios kančios nuves į puikų progresą. Nori paguosiu? Ko gero atkreipei dėmesį į šią freską,-mostelėjo ranka į apkalbamą objektą, kuris didingai pūpsojo garbingiausioje kabineto vietoje atkartodama baroko epochos realiginės tematikos piešinį (kas žiūrėjosi kiek ironiškai turint omeny, kam priklausė pats "RedCorp'as"),-Užsakovas uždraudė man ją atstatinėti cheminėmis priemonėmis, todėl esu priversta dirbti su gamtiniais pigmentais ir priemonėmis, kurios yra artimos pačiam freskos amžiui. Problema ta, kad dauguma technikų, visai kaip ir pigmentų yra jau išnykusios arba prie išnykimo ribos,-moteris atsiduso pretenzingai pavartydama akimis,-Įspūdinga yra tai, kaip greitai jie man suveikė visas reikiamas priemones. Lyg umbrų ir ochrų grupes būtų taip paprasta rasti. Lyg pardavinėtų jas kokiam Wallmart'e. Toks jausmas, kad vampyram kažkokios ribos tiesiog neegzistuoja,-pasidalinusi įžvalga moteris kiek apniuko,-Natūraliai kyla klausimas kam iš tikrųjų priklauso šis pasaulis. Galingiesiems? Taip. Bet tikrai nebe žmonėms,-norėdama išsklaidyti tas melancholiškas natas, kuriomis ji pati ir suskambino, nušoko nuo stalo pasičiupdama savo rankinę. Pagauta staigiai pasikeitusios nuotaikos tamsiaplaukė akivaizdžiai "sugyvėjo",-Kviečiu tave pietų. Man jau kuris laikas žarna žarną ryja,-pasiskundė išsikasdama telefoną, kuriame švietė žinutė,-Jei tu nieko prieš prisijungs ir tėtis. Na, tas prisijungs reikš, kad mes valgysim, o jis žiūrėdamas į mūsų lėkštes ilgėsis laikų, kai pats galėjo tą daryti.

prelevi? // i panic at a lot of places besides the disco