NEW ORLEANS

PRESENT TIME, OUR WORLD: “The French Quarter”, kitaip dar žinomas kaip “Vieux Carré”, yra vienas žymiausių Naujojo Orleano kvartalų, ypatingai pamėgtas originalaus burto, Mikaelson’ų šeimos. Kadaise Niklaus Mikaelson namais vadinta lokacija. Ypatinga savo natūraliu šarmu, architektūra, rengiamais džiazo festivaliais ir kažkuo labai išskirtiniais vietiniais. Susitvarkiusi su iš pragaro pasprukusiais padarais, Aurora pasileido nakties šleifu nuklotu šaligatviu. Jaunutė tribridė net nepastebėjo, esti visai netrūkus bet koks foninis garsas dingo. Girdėjo savo pačios kvėpavimą, į drėgnoką asfaltą atsimušančius kulniukus ir netgi drabužių keliamą šnarėjimą, kuomet jie nuo judėsio trinasi kits į kitą. Stabtelėjo, leisdama iš savo plaučių išsiveržti sunkiai nuskambusiam atokvėpiui. Kova su tamsos padarais niekada nėra lengva. Kaip ir jų paliekami sužeidimai, tiesiogine to žodžio prasme, neleidžiantys regeneruotis žaibiškai. Taip, kovą ji laimėjo. Sėkmingai pastaruosius išspardydama atgal. Bet, tai tamsiaplaukę ne juokais nusilpnino. Nors kitą vertus, tokios kaip ir pareigos tuo užsiimti neturėjo. Tiesiog gavosi autopiloto režimu.
– Kur taip ilgai užtrūkai? – Iš už nugaros, kažkur tamsesnio gatvės užkampio pasigirdo užtektinai žemas ir tam tikrą šalčio prieskinį turintis, vyriškas balsas. Balsas, kuris nebuvo pažįstamas, tačiau vienareikšmiškai kurio laukė. Žinojo kad nesugebės išvengti velnio dėmesio, todėl ir stengėsi su juo susitikti savanoriškai, o ne tuomet, kai kaip alkanas šuo, šis bus išerzintas sultingo, maloningai prieskuonoto ir vidutiniškai apkepto steiko. Aurora išsikreipė paniekinančia grimasa, kuomet pasisukusi vos ant vieno kulniuko, pagaliau pagavo pragaro valdovo siluetą.
– Juokinga. Ketinau tau užduoti tą patį klausimą. – Būtu buvę siaubingai naivu manyti, esti Silvanus Ambrose nepastebės to fakto, esti Liviana pasistengė atverti vartus į pragarą. Ir jai tai padaryti absoliučiai pavyko. Tiesiog, ne iki galo ir ne nepastebėtai. Bet su pastaruoju momentu galima ir nesistebėti, juk mergina turėjo viltį susitikti su tamsos pasaulio valdovu.
– Tikrai? Nes atrodai gana nustebusi mane pamačius. – Silvanus pagaliau žengė iš šešėlio, savam siluetui pagaudamas lauko žibinto šviesą. Nuo pat tos akimirkos, kuomet žengė į pragarą, pasiimdamas sau teisėtą vietą, kuri buvo periodiškai užimama niekam tikusių vampyraičių, po to kai Lilith. Na, sakykime kad dingo. Geresnio kandidato likę paprasčiausiai nebuvo. Silvanus buvo ypatingas tuo, kad jis niekada nebuvo “žmogus”. Perėjęs vingiuotą kelią, kaip ir Seraphimai, tiesiog iš priešingos barikadų pusės, kad įgautu žmogišką pavidalą. Ir kol atsiminimai buvo prarasti, jis vis tik rado būdą kaip save “pataisyti”, pirmiausia žinoma nemirtingumo burtą išbandydamas ant brolio. Pavadinkime tai keršto vedamu nesusipratimu, kuris visai gerai išdegė. Aurora gerai pastebėjo, paminėdama kad pragare gyviesiems ne vieta. Tiesiog pamiršo paminėti, kad į tą tarpą įeina ir visos kitos būtybės. Patekus į pragarą, net jei ir sėkmingai “paspruksi”, jau nebe būsi tuo pačiu. Tai ar galima teigti kad Ambrose buvo vampyru? Ne. Bet reikia nepamiršti paminėti kad jis niekada savęs tokiu ir netraktavo.
– Kas stebina, tai ant kiek užknisantis tu esi. Ir jei pasirodei čia ketindamas man iškelti eilinį pamokslą. Susiturėk. Jų pastarosiomis valandomis turėjau vienu per daug. – Aurora jautėsi pakankamai pasikausčiusi, kad galėtu atsikirti pragaro valdovui. Galu gale, savame laike ji susidūrė su analogiškai pavojingomis būtybėmis, kurios jei ir neprilygo Ambrose, Xerces ar panašiems, tai buvo pretty much close. Žengė į priekį ir pati, sustodama tik tuomet, kai atsidūrė vieno žingsnio atstumu nuo pagal kraują sau artimu asmeniu.
– Aš neatvykau čia tam, kad kalbėti. – Atrėžė perdėm ramiai, it įspėdamas.
– Mmh, atvykai kad pasimušti? Tuomet tu greičiausiai nesi pilnai PILNAI čia. Kas verčia tave ganėtinai sėkmingu. Nes mes abu žinom kad nugalėčiau tave dėl to delikataus žmogiško šūduko, kurį vis dar brandini savo… Pasakyčiau sieloje, bet ir anos nemanau kad turi. O gal? – Merginos pasitikėjimas savimi ir erzino ir kėlė susižavėjimą, viso to klausančiam Silvanus. Tačiau iki pat lemtingos akimirkos jis nenusileido. Nepasidavė žmogiškumą praradusios personos provokacijoms. Numanė ko ji siekia. Ir neketino jai Šito suteikti. Tiksliau, jojo planas ryžkiai atsiskyrė nuo to, apie kurį ji manė.
– Galbūt, šiek tiek ankščiau nei dabar. Visi tie susidūrimai su mano brangiu broliu, šviesiaplaukę Mikaelson. Ir Liviana. Tai šiek tiek emociškai tave ištampė. Dėl to dabar buvo įdealiausias laikas pasirodyti man. O kadangi manau pastebėjai, kad aplinkui per daug ramu. Aš prasiskverbiau į tavo galvą. – Prisipažino, pagaliau leisdamas savo veide pasirodyti kampiniam šypsniui. Šypsniui, kuris tik dar labiau sustiprėjo, vos tik pamatė realizaciją tamsiaplaukės mėlynuose akyse (btw, hazel and green mixed together don’t make blue). Jo veiksmas buvo staigus, neprognozuojamas, kuomet ištiesęs ranką, su nepaprastai didėle jėga smogė tamsiaplaukei į smakrą iš delno kamieno. Tokiu būdu priversdamas ją paskristi bent kelis metrus atbulai.


TUO PAČIU METU, UŽ KELIŲ KVARTALŲ: – Tikiuosi kad mes nepavėlavome… – Į apleistą sandėlį įbėgo dvi moterys. Kontrastiškos viena kitai ne tik savo antgamtiniu unikalumu, bet ir išvaizda. Prabilusi šviesiaplaukė priklausė heretikų kartai. Vampyrų, kurie neprarado savo raganiškų sugebėjimų, kuomet buvo tyčia ar atsitiktinai paversti į “nakties siaubūnus”. Kita priešingai, buvo daugiau nei gyva. Padidintos kūno temperatūros, bei atstovaujanti vilkolakiams.
– Prašau, lai tai būna pralieta alyva. – Pratęsė šviesiaplaukė, pastebėdama ant žemės esančią tamsią dėmę. Pribėgusi prie šios, mergina gavo atsiklaupti. Sunku pasakyti kodėl nesuveikė josios vampyrizmo suaštrinti receptoriai. Galimai buvo kalta patirties stoka, arba elementarus stresas, kurio suvaldyti atrodė nesugebėtu net labai pasistengusi suimti save į rankas. Jos nebuvo iš šio laikmečio. Tiesą pasakius, čia jos net nebuvo gimusios, ar planuotos. Prisilietus prie kraujo, ji kaip mat užsimerkė. Veide subolavo tamsūs voratinkliai. Vilkolakė už jos stabtelėjo. Keista, tačiau viso šio vaizdo šunžmogei užteko, kad pasidaryti reikalingas išvadas. Jos abi atkėliavo iš Auroros pasaulio. Neatsitiktinai ir toli gražu ne todėl kad būtu galėjusios. Išsekė paskui paskutinį atsivėrusį portalą.
– Jis ją nuskriaudė. Pasiemė. – Konstatavo šviesiaplaukė, omeny turėdama tai kad kraujas jau nebe buvo pirmo šviežumo. Čia pat prie jos prisiartino ir kita mergina, kuri žvelgdama į didesnį paveikslą, savo dėmesį nukreipė konė skuteliais išdrąskytą seifą.
– Tai nėra vienintėlis dalykas, kurį jis pasiemė… – Jos balsas nuskambo taip, it vilties nebe liko.


BACK TO THE FIRST SCENE: – Tik nesakyk kad jau pasibaidei, ir bandysi sprukti. Nes tai tik patvirtins mano teoriją kad esi silpnoka. – Silvanus eilinį kartą žaidė su savo “auka” kaip katė su pele. Įdomi buvo tol, kol kruta. Tai nebuvo nei pirmas, nei tikriausiai paskutinis kartas, kuomet jis susiduria su vizualiai galimai net stipresnia už save it iš bazinio “template” nuimtą steriotipine blogiuke. Tokia buvo Ketsya, tokia vėliau buvo labai laikinai prisėdusi ant pragaro sosto Katherine Pierce. Ir dabar štai, Aurora. Šis kartas nuo visų kitų skyrėsi tik tuo, kad ji buvo susieta krauju.
– Silpnoka? Būtent tai kad tu esi silpnokas, yra vienintėlė priežastis kodėl aš egzistuoju. Jei tu ir tavo didelė ir galinga šeimyna manote kad gebėjimas jausti yra jūsų kažkos didelis bonusas. Tuomet pasakyk man, kodėl susimovei? Kodėl visą šitą laiką sėdėjai ant užpakalio ir tiesiog stebėjai kaip reikalai pajudės toliau, neplanuodamas įsikišti? Stebėdamas visus tuos baisius dalykus, kuriuos padariau tavo brangiausiems. – Pro putlokas Mikaelson lūpas prasiveržęs argumentų cunamis turėjo vietos būti. Jis iš tiesų nepajudino net mažyčio pirštelio idant kaip nors apsaugoti savo giminę. Bet ne todėl kad tingėjo, buvo daugiau nei tikras kad jie susitvarkys patys. Kaip be pasukus, Silvanus įsikiša tik tuomet, kai tam yra niekaip neišvengiama būtinybė. Kai kitos išeities paprasčiausiai nėra. Sunku išlaikyti savo įvaizdį, kai esi pragaro valdovas ir tiesą pasakius, šiek tiek kaifuoji nuo visos tos tamsos, bet tuo pačiu esi pasiruošęs nutraukti galvas kiekvienam, kas tik pasikęsina į tą patį Redford’ą, Livianą, ar jos mažąjį sūnelį. Ir svarbiausia Cataleya. Kodėl sąrašas yra toks skurdžiai nedidelis? Paprasta. Su visais kitais jis komunikavo arba apgailėtinai minimaliai, arba iš viso nebuvo matęs. Nerealu jausti meilę kažkam, ko nepažįsti, tik todėl kad asmuo egzistuoja. Tas puikiai tinka ir Aurorai. Juk jei labai reikėtu, neutralizuotu tiek ją, tiek Marcus’ą ar Marcia (dar kartą). Nes jie jam svetimi. Sorry, not really sorry. Savo ruožtu, Aurora vis dar spinduliavo neemocionaliu emocionalumu. Kuris kuo toliau, tuo labiau leido jai pajausti visą tą neigiamumo bangą, kurią savy kaupė. Taip, ji atsisakė žmogiškumo. Bet ne visų emocijų.
– Galbūt kai tai išsiaiškinsiu, tavęs jau nebe liks. O kol tai nutiks… Leisk man priminti tau, širdele. Kad tu taip pat jauti daugybę skirtingaspalvių jausnenų. Pyktį, atstumimą, panieką. Žmogiškumas tėra jėga, kuri neleidžia pasiduoti toms jausenoms. – Vis dar tuo šiurpiai ramiu, įtaigiu tonu Silvanus pasistengė paaiškinti. Akimirka humoro turėjo vietos būti, nes kaip be pasukus, Ambrose nebuvo tiesiog rimtas, solidus bičas, kuris bent per aplinkui nesinaudodavo proga kam nors tūlžingai įgelti šiknon. – Tad nepriimk perdėm asmeniškai. Bet tu esi sušiktai labiausiai emocionali persona, kurią man tik yra tekę sutikti. O aš kaip ne kaip, Sevastianos brolis. – Silvanus vis dar išlaikė nekintančią povyzą, kuomet Auroros veidas išsikreipė, atspindėdamas visapusišką tribridams būdingą išraišką. Ji puolė pirmą, kuomet čiupdama pragaro valdovą už vilkėtų drabužių, atsilygino analogišku nusviedimu į šalį. Ir nors pradžiai Ambrose tai pasirodė visai smagu, vyras pasitiko ją atkirčiu atgal. Pasirodė pirmasis kraujas, kurio kvapas pasklido po vis dar “silent hill” primenančią atmosferą. Kova netrūko įgauti brutalumo. Tačiau kuomet dvi, nenormaliai didelės jėgos susikerta ragais, juos vis nubloškia į skirtingas puses. Tai kartojasi pastoviai, kol kas nors nepasirodo esantis gudresniu. Šį kartą, išblaškymo akimirka pasinaudojo būtent tamsiaplaukė, kuomet padarė gana žmogišką žingsnį, velnią priversdama parklūpti spyriu į skambaliukus. Jos emocijos pasižadino, o tiksliau tam tikra dalis, į kurią mentaliai visą ko metu atakavo Silvanus.
– Aš niekada neturėjau egzistuoti. Dėl šito, ir visko kas sekė paskui buvai kaltas tu. Ir kalbant apie tave. Tau manęs reikėjo, nes būtent dėl to kad žinojai kad esi silpnokas susitvarkyti su tam tikrais aspektais… Padarei viską, kad tik sukurtum terpę, kad galėčiau joje susiformuoti. Dėl viešpaties meilės, Silvanus. TU suleidai į mane paskutinį Lilith tamsos likutį!! – Neišlaikiusi, Aurora surėkė, kuomet eilinį kartą sumanipuliavusi erdve, iš savo pačios kraujo sukūrė kažką panašaus į spygliuotą durklą. Kažką tamsaus, pragariško.
– Šiek tiek susimoviau. – Sukrizeno velnias, kuomet prisilaikydamas už jautriausios vyriškos vietelės pasistengė atsikelti.
– Susimovei. – Paantrino Aurora. – Ir dabar turėsi už tai susimokėti. Ir nesibaimink, tavo vieta, galiu spėti bus užimta gana greitai. Nes kaip ir sakiau, iš mudviejų. Aš esu stipresnė. – Tardama šiuos žodžius, mergina tribridišku greičiu pasileido prie oponento, negailėstingai jam į krūtinę, ten, kur turėtu būti širdis, suvarydama sukurtą objektą. Tikėjo, tikrai tikėjo kad to užteks. Turėjo užtekti. Josios kraujas buvo visapusiškai nuodingas, tuo pasirūpino josios “kūrėjai”.
– Jei tai būtu buvusi tiesa… Tikriausiai dabar skaudėtu. – Veidmainiaudamas, Silvanus imitavo tokį snukytį, neva jam iš tiesų būtu siaubingai popa. Nors ir nebuvo. Išstraukęs iš savęs minėtą objektą, vyras drąsiai pažvelgė į paauglę. Tam tikra prasme, jam netgi buvo jos gaila. Tačiau tas nekeitė fakto, esti turi būti padaryta tai, kas turi būti padaryta. Jo rankose atsidūręs ginklas sužaibavo, susifomuodamas į kažką naujo. Kažką, kas ankščiau nebuvo naudota. – Kaip ten yra? Tik raudono ąžuolo, tiesiai iš pragaro. Angelito, iš uolos kur prasidėjo vampyrizmo pradžia. Balanso karės, Livianos kardo nuograndos. Ir dievo ieties lydinys gali sunaikinti tribridą. Tavo draugelis, D’Angelo iš tiesų pasirodė vikrus bičiukas, kuomet susirinko visus jam būtinus artefaktus. Apmaudu, bet ne visai vikrus prieš mane. Ir jei tavo teiginys būtu tikslingas, dabar tu turėtum mane sunaikinti galintį ginklą, ne atvirkščiai. – Jo paaiškinimas buvo ir išduodantis ne vieną svarbų aspektą, bet tuo pačiu metu skurdus. Pragaro valdovas, neaušino burnos be reikalo. Užteko tiek, kiek jai būtu užtekę kad suvesti visus taškus ant i. Ne, pusdievis jam nedirbo. Bet jo reikėjo įdant sukurtu tai, kas dabar buvo Silvanos rankose.
– Kodėl tu po paraliais tiesiog privalai pasvotiai įsikišti? – Netikėtai užklausė Aurora. Jos balsas suvirpėjo, suvokiant kad kelio atgal nebe bus. Ji suprato, esti D’Angelo vargu ar išgyveno susidūrimą su priešingos barikadų pusės individu. Ir galbūt, šį kartą jo ciklas nebe atsinaujins. Dievus sunaikinti gali tik dievų magija. Ir šiai akimirkai, dievų magija buvo pavaldi Silas. Konkrečiau kalbant, tame artefakte, kuris originaliai priklausė Michael’iui, bet kurio jis nebe turėjo ir vargu ar būtu atsidavęs tiesiog taip, paprašytas.
– Todėl širdelė, kad nesu tavo “tėvelis” nei čia nei kur nors kitur, ir man nuoširdžiai riebiai nusišikti kad nustosi egzistuoti, jei nesugebėjai padaryti vienos, tavo egzistencinę prasmę atsvėrusios užduoties. – Jau kone nuobodžiaudamas, mat visi tie “kodėl?” visuomet atrodė per daug dramatiški. Kodėl pirmiausia išbandei nemirtingumo burtą ant brolio? Kodėl laike užšaldei jo besilaukiusią sutuoktinę? Kodėl nesustabdei Horatius, kai jis išvedė Varias mergaites? Kodėl? Kodėl? Fuck it. Todėl kad galėjo. Todėl kad turėjo užtektinai tulžies už tai, kad buvo paliktas vienas. Todėl, kad pažadai duoti nuo tėvų beprotybės kenčiančiam vaikui, buvo sulaužyti. Taip, dabar tai neturi anei jokios prasmės. Bet dar vienas, kodėl? – Ir šiandien tu man priminei, kad padarius klaidą, svarbu ją pašalinti. Kol dar nespėjai prasižioti ir sugadinti man vieną kitą, ne ką mažiau svarbų “reikaliuką”. Tai mano žaidimų aikštelė, o tu esi viso labo fazė. Kuri man atsibodo. – Jis sviedė ginklą taip mikliai, taip staigiai, kad Aurora nespėjo sureaguoti. Šis smigo tiesiai jai į širdį. Ir nors ji turėjo dar šiek tiek laiko, kad ginklą išplėšti, Silvanus pasileido į jos pusę, stipriai šią apglėbdamas, ir tokiu būdu, visu savo tvirtu fasadu perverdamas ją tuo ginklu kiaurai. Josios kūnas ėmė staiga pilkėti, apsitraukdamas juodais voratinkliais. Nuo kūno ėmė atsiskirti įsidegusių pelenų atplaušėlės. Kol ji galiausiai tiesiog “subyrėjo”. – Sudie mergaite. – Ištaręs šiuos žodžius, jis viso labo nusipurtė delnais pelenus nuo savo kostiumo. Tuo pačiu metu, visa prieš tai paminėta Auroros realybė susinaikino. Kartu su tomis pačiomis mergaitėmis, kurios čia atsėkė paskui, ir iš visos širdies stengėsi ne vien kad sugrąžinti savo bičiulės žmogiškumą, bet ir bandė išvengti tai, kas nutiko dabar. Ginklą Silvanus taip pat sunaikino. Beliko tik panaikinti Mikaelson paženklinimą, kuris akivaizdu, neatnešė tos naudos, kurios reikėjo velniui. Ir tuomet sugrįžti atgal į pragarą, kur savo darbą atliko visai neblogai. Neskaitant Xerxes ištrūkimo. Vat šitai buvo problema. Ir kur kas rimtesnė nei buvo Aurora.