Jerrard Xylander

JERRARD LUKAS XYLANDER

---

Rūšis: vampyras (former - "pagerintų savybių" medžiotojas)
Amžius: fizinis - 44 metai. Moralinis - 362 metai.
Gimimo vieta: Tameria, Vokietija 1610ieji.
Kūno sudėjimas: atletiškas
Plaukai: tamsiai rudi
Akys: rudos
Ūgis: 1,92 cm
Svoris: 105 kg
Giminaičiai: Tėvas Aedar'as, motina Nissa, žmona Fronika, dukra Seraphine. Visi (manomai) mirę.

---

VEIKĖJO ISTORIJA
Tamera (esant šiuometinei politinei situacijai arčiausiai jo dabar yra Bremenas) buvo nedidelis miestelis Šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurio uolėtus krantus skalavo žuvinga Šiaurės jūra. Džerardas neaugo su sidabriniu šaukštu burnoje, Aedar'as (tėvas) vertėsi žuvininkyste, padėjo jam suktis vos išmokęs "daryti ant puoduko". Savaime suprantama, kad vietos normaliai vaikystei patirti bei ištyrinėti buvę ne tiek ir daug, nors niekad dėl to nesiskundė. Nissa (motina) nebe įstengė padovanoti savo pirmagimiui broliuko ar sesutės, tad giminės pratęsimo klausimas kybojo išskirtinai virš Džerio pakaušio. Kai laikui bėgant vaikino sveikata atrodė pastebimai geresnė nei "tėtuko", Džeredas visapusiškai perėmė Aedar'o verslą, kuris nebuvo toks jau ir pelningas, mat miestelyje žvejyba užsiiminėjo vos ne kas antra šeima. Pinigų užteko, bet tik tiek, kad neskurstų - nebuvo jokios kalbos apie kažkokias geresnio gyvenimo apraiškas. Būdamas dvidešimties vedė penkiolikmetę Froniką ir iš esmės vien tik dėl to, kad to pageidavo tėvai, mat pats labiau vertindamas gyvūnų (ypač savo šuns), nei žmonių draugiją, sunkiai mezgė bei palaikė ryšius su tomis pačiomis merginomis. Suplanuota santuoka, turėjusi šiek tiek pagerinti abiejų šeimų materialinę padėtį, iki pat galo išliko formalia, mat jokių romantiškų ryšių tarp sutuoktinių nebuvo. Praėjus maždaug pusmečiui nuo įžadų priėmimo susilaukė mergaitės Serafinės. Išvydęs žydras, absoliučiai nekaltas, smalsiai ją supantį pasaulį tyrinėjančias dukros akutes ko gero pirmą kartą gyvenime pajautė tikrą, tyrą, švelnią meilę savo paties kūnui bei kraujui. Tiesiog dievino savo dukrą. Pats būdamas pasyviu intravertu jis sunkiai tobulino santykius su savo paties žmona, palaipsniui jie visiškai atšalo, o Fronika pradėjo dažniau suktis apie svetimus vyrus. Šeima ir toliau vertėsi žuvininkyste: Džerardas žuvį gaudė, o jo žmona ją darinėjo, rūkė, pardavinėjo. Jei ne smarkiai sukilęs inkvizicijos "šušaras", galbūt visas miestelis toliau ir egzistuotų nepaliestas nelaimių bei konfliktų. Jaunas vyras visuomet buvo labai tikintis, o bažnyčiai sugebėjus "praplauti" smegenis didžiajai Tamerios daliai, gana noriai įniko į tą pačią inkviziciją. Iš pradžių palengva surasti bei išnaikinti buvo visi priklausę sektoms, aktyviai kovojančioms prieš katalikybę, vėliau dėl nelaimių, gaisrų, blogų orų ar prastų derlių kalta tapo magija, kuri esą buvo įsikūnijusi pagrinde visai nekaltose merginose bei moteryse. Džerardas puikiai tiko priklausyti tai masei žmonių, kurie su fakelais bei šakėmis eidavo į raganų medžioklę, mat sunkiai generavo kažką tokio, kaip identitetas bei požiūris - pasyvi (o ir tuštoka) galva lengvai sutraukdavo į save jį supančių stipresnių asmenybių bruožus, nuomones, net nuotaikas. Tiesiog buvo visiškai paprastas, neišsimokslinęs ir kiek bukokas žmogus. Padėjo tikrai ne vieną "raganaitę" sukūrenti ant laužo, kol vieną dieną tamsus raganystės įtarimo šešėlis krito ant jo paties žmonos, kuri buvo kaltinama vyrų suvedžiojimais, velniškumu, kuris persiduodavo per jos paleistuvystes (tie patys silpnavaliai vyrai buvo linkę daug mieliau apšaukti ją ragana, nei pripažinti savo silpnumą). Froniką sulaikyti galėjo tik Džerardas, kuris užklupęs savo miegančią žmoną "nugesino" šią skudurėliu, prisotintu chloroformo. Fronika atsipeikėjo pririšta prie baslio. Jos pačios vyras su pasmerkimo kupina mina laikė deglą. Sausutėliai šiaudai po moters kojomis atrodė galėjo užsidegti nuo menkiausios kibirkšties. Fronika neatrodė sutrikusi. Priešingai - jos paniekos kupinas žvilgsnis pratrūko keiksmais skirtais miestelėnams. Iki to karto nepasitaikė nė vienas toks atvejis, kuomet moteris "padžiauta" virš laužo tikrai parodytų, jog yra prasidėjusi su bažnyčios uždraustomis magijos žiniomis. Būtent Džerardo mestas fakelas uždega šiaudus. Fronika po basomis kojomis kaip mat pajautė intensyvėjančią šilumą. Moteris pratrūko juoktis, dievaži, atrodė tarsi beprotė. Ji užvertė galvą ir viršų, o nakties dangus tapo juodesnis. Iš atplaukusių sunkių lietaus debesų ėmė sunktis lietaus lašai. Kelios dešimtys miestelėnų, tame tarpe ir pats Džerardas pakilo į viršų tarsi patraukti galingos, nematomos jėgos. Netrukus žmonės krito į kietą žemę, kai kuriems lūžo kaulai, kiti smarkiai susimušė, keli nelaimėliai užkritę ant galvų čia pat ir numirė. Atsipirkęs sumušimu Džerardas pats prilėkė ir pribaigė Froniką.
"Tave susiras, tau atkeršys".
Spėjo sušnarėti ji, spjovusi kruvinas seiles vyrui į veidą. Džerardui prireikė laiko, kad suprastų kas įvyko. Naudodamasis suirute jis nulėkė į namus. Serafinė, kuriai už mėnesio turėjo sueiti pirmas dviženklis skaičius metukų miegojo savo medinėje lovoje. Jis žinojo, kad iš visų tų sudegintų moterų veikiausiai tik Fronika buvo tikra ragana, tikra velnio pasėkėja. Kaip jis sugebėjo to nepastebėti, neįtarti? Miestelėnai ateis, jie netrukus bus jo namuose, jie atims jo dukrą, paskers ją, sudegins pasiųsdami per liepsnas į pragarą pas savo šeimininką. Džerardas žinojo tik tiek - neleis, kad taip nutiktų. Pylė kaip iš kibiro, o jis įsukęs savo dukterį į patalus bėgo miškais nesustodamas. Žaibavo, Serafinė verkė išgąsdinta savo pačios tėvo. Juos kažkas vijosi. Užkliuvęs už kažkokios šaknies jis vertėsi paleisdamas iš rankų dukterį. Jos išpurvintą, gražų veidą tada matė paskutinį kartą - pajuto smūgį į pakaušį. Atsijungė.
Atsibudo išrengtas, ištiestomis rankomis, praskėstomis kojomis, tvirtai pritvirtintas prie žemės. Plačiais juodais gobtuvais veidus paslėpę žmonės kartojo kažkokius žodžius. Kilstelėjo galvą. Matė aplink jį išpaišytą pentagramą, visas jo paties kūnas buvo išraižytas įvairiausiais simboliais, kurie vietomis jau buvo pasidengę šašu, kitose vis dar kraujavo. Visur žvakės, daug žvakių. Tebesirado miške, buvo sušalęs. Jis nesuvokė kas vyksta. Džerardas niekuomet taip ir nesužinojo, kad jo "mylima" raganaitė priklausė kažkokiam super slaptam vikanų "būreliui" ir keršydami jam už tai, kad nužudė Froniką, kuri jiem visiem noriai davė pačiais įvairiausiais būdais, sukurs patobulintą medžiotoją saviems poreikiams. Na, bent jau jo paties "beta" versiją. Vikanams visiškai pavaldus vyras po kruvino ritualo grįžo į miestelį. Jo kūno nebeaižė tuntas keisčiausių ženklų, liko tik vienas ant dilbio - tarsi nudegimas. Tai tikrai nebebuvo tas pats Džerardas. Visiškai pavaldus vikanams jis išskerdė visus vadinančius save inkvizicijos šalininkais. Jis buvo greitesnis, stipresnis, nuožmesnis, tačiau tuo pačiu ir bevalis, tapęs marionete vikanų, kurie pykosi su visu juos supančiu pasauliu. Daugybę metų situacija nesikeitė. Keliautojai bastėsi po pasaulį išdidūs kol, nesusidūrė su pačiu Niklaus Mikaelson. Užviręs įtakos konfliktas paglemžė ne tik daugybę originaliajam "priklausančių" vampyrų, tačiau ir vikanų. Siekdami kuo mažiau nukentėti patys, varlokai nutarė dar labiau modifikuoti savo "žaisliuką". Iki tol tik vienam žmogui gilioje senovėje buvo pritaikytas šis siaubingas burtas, o iš jo sukurtas kone neužmušamas padaras paslėptas, kad niekuomet nebūtų surastas. Jie nesuvokė grėsmės, milžiniška neapykanta rūšims ypač vampyrams darė juos aklais. Jie neturėjo užtektinai jėgų, kad "pavežtų" tokią stiprią magiją, neturėjo ir energijos šaltinio, bet žinojo į ką kreiptis. Pasaulyje dominuoti trokštantys vikanai apibrėžė planą , kad iš viso sukurti būtų trys medžiotojai, kurių aistrai naikinti neprilygtų jokia kita jėga šioje žemėje. Jį ir vėl pririšo prie žemės. Pentagrama vėl buvo apsupta keliautojų, baugiai kartojančių burtažodį senai mirusia kalba. Kilo vėjas, blaškydamas ne tik sudegtas žvakes, bet ir iš druskos išbertą didelį simbolį ant žemės. Aštrus peilio smaigas vėl braižė nuogą Džerardo kūną keisčiausiais ornamentais. Kitas keliautojas šlakstė vyrą vampyro krauju. Jis laikė rankoje peilį, iškėlęs į viršų, ketinantis suvaryti jį į Džerio krūtinę. Bet tuo metu nutinka kažkas neįtikėtino: tas pats vyras pradeda savo paties krauju springti, per jo akis, nosį ausis taipogi ima veržtis kraujo upės, kurios varvėjo ant medžiotojo. Mirštantis varlokas vis vieną suvaro į vyro krūtinę durklą, o burtažodį nustoję šnabždėti keliautojai negalėjo būti tikri, kad burtą nutraukti pavyko. Džerardas praplėšė akis. Jis vis dar buvo žmogus, bet jo kraujo troškimas nebuvo suinteresuotas tik į vampyrus. Jis lygiai taip pat aistringai troško žudyti vikanus. Šie nesugebėjo jo sustabdyti. Kažkoks asmuo įsikišęs iš šalies troško, jog finalinis viso burto rezultatas išeitų būtent toks. Medžiotojas buvo atsparus magijai, greitas, stiprus, išprotėjęs nuo troškimo žudyti. Jis atgavo dalį savo valios, kuomet išgalabijo tuos, kurie už virvelių jį tampė kone dvi dešimtis metų. Tačiau vis tiek negebėjo valdytis. Vampyrų kraujo troškimas atvedė jį prie to paties Niklaus. Kova nebuvo nuožmi ar labai lygi: Džerard'as originaliajam neprilygo nei jėga, nei greičiu - tik jo nemąžtantis, begalinis troškimas žudyti buvo stipriausia varomoji jėga. Originalusis gana greitai suvokė, kad nužudyti jo jam neišeina, tad vietoje eilės nesėkmingų bandymų sugirdė savo kraujo, bei nusuko jam sprandą. Atsibudo numestas pamiškėje prie kelio. Jautėsi kaip sukramtytas ir išspjautas bei visiškai nesavas, tačiau per visus tuos metus artimiausias sau pačiam, nes vėl galėjo galvoti apie savo dukterį. Velniškai skaudėjo galvą, vaizdas sukosi. Iš vidaus kylantis keistas geismas, kurio negalėjo identifikuoti, suvokti varė iš proto. Sparčiai temo. Ėjo iš lėto nors nuoširdžiai nesuvokė kur bando nueiti. Išgirdęs į žvyrkelį atsimušančias arklio kanopas net susvyruoja pritrenktas to, kaip puikiai girdėjo tolimą garsą. Krito ant kelių ir nebejautė turįs jėgų stotis. Žirgas sustojo šalia, asmuo nuo jo nulipo. Vėsūs, liesi pirštai sugriebia jo smakrą, kilsteli. Tai buvo moteris, dievaži, nebuvo matęs gražesnės būtybės už ją. Susiraukusi ji paleido Džerardą akivaizdžiai neketindama suteikti jam pagalbos. Ji ruošėsi sėstis ant žirgo, iškeliauti, tačiau persigalvojo.
Džerardas nubunda šiltoje, blausiai apšviestoje trobelėje. Mergina buvo palinkusi bei užsimerkusi, jos vyzdžiai matomai judėjo. Ką ji regi?. Netrukus ji pati čiupusi peiliuką prasirėžia delną su dideliu netikėtumu užbaigdama Džerardo vampyro transformaciją. Ji pajautė, galbūt net matė, žinojo kokiais baisiais bei galingais burtais yra užburtas šis vyras, o vienintelis būdas nutraukti magijos gijas yra žmogų nužudžius. Vampyrai kaip ir yra teoriškai mirę, tad merginos planas suveikia šimtu procentų. Pirmą kartą per daugiau nei pusę savo žmogiško gyvenimo jis pasijuto savas savo paties mintyse bei kūne. Patirtis būnant vikanams priklausančiu "tanku" atrodė palyginus niekis su naujais sunkumais pratinantis prie naujos savo esybės. Kraujo troškimas dažnai atrodė nepakeliamas, tačiau Kaethe jo nepaliko, visai kaip ir nepaliko tą vakarą, kuomet jie pirmą kartą susitiko. Ji buvo šalia, mokė, vertė vyrą pasitempti. Net pats nepajuto kaip ją pamilo. Pamilo taip karštai, kad dėl jos atrodė visai nesunku paminti savo "vampyriškus išsidirbinėjimus". Dievai, niekuomet nebuvo šitaip karštai mylėjęs jokios kitos moters. Tačiau negalėjo džiaugtis gyvenimu, kuomet suvokė, kad prarado dukterį. Skausmingiausia buvo tai, jog daugiau nei 20 metų, tiksliau visus 23,5 metų, jis apie ją negalvojo, ji jam nerūpėjo, mat tuomet buvo tarsi tuščias indas be minčių, be sielos. Džerardo nešokiravo mylimosios prisipažinimas, jog ši yra vikanė.
"Mano dalia ant jūsų užsišokt"
Sarkastiška šypsena tuomet perkreipė jo lūpas. Kaethe pažadėjusi padėti surasti vyro dukterį jei ši vis dar yra gyva. Vyrą purtė vien nuo minties, kad gali būti kitaip. Džerardas šokęs ant žirgo, ketinęs iškeliauti į miestą maisto į savo naujus namus, pas mylimą moterį taip ir nesugrįžo. Po kojomis ir vėl pasimaišė Niklaus, kuriam ir vėl pasipriešinti buvo neįmanoma. Jis įteigė vyrui liepimą klot ką jis JO mieste veikiantis, o ir informaciją apie mylimą moterį ir atrastą laimės švyturį išgauti buvę nesunku. Neužmiršęs to, jog Džerardas buvo siųstas Klausą nužudyti, įžeistas vien pačios idėjos originalusis nusprendė ištrinti lauk visus vyro prisiminimus apie dukterį ir mylimą moterį. Taip gimė visiškai naujas asmuo ir taip chameleoniškoje vyro praeityje.
Džerardas liko "tampytis" su Niklaus. Tarp daugybės originalaus hibrido patikėtinių, Džerardas yra vienas tų, kurie nudirbtais darbais yra išsikovojęs tikrai gana daug Klauso pasitikėjimo. Buvo Mikaelson'ų pašonėje visus tuos savo 362 vampyriškos egzistencijos metus žudydamas, terorizuodamas kitus ir nekaltuosius vampyrų pasaulio Darto Veiderio vardu bei jo garbei.

SVARBIAUSI BŪDO BRUOŽAI
• Charizmatiškas • Apatiškas • Intelektualus • Garbėtroška • Atsargus • Iniciatyvus • Drąsus
Vargu ar galėtų pasididžiuoti senuoju savimi, tad gal visai gerai, kad toks ir nebėra?.. Nesuvokdamas to, kad yra užvaldytas originaliojo hibrido jis atrado save visai patogiai įsitaisiusį šiame pasaulyje - būti pašonėje vieno galingiausios, bei pačios įtakingiausios nemirtingos būtybės pašonėje nėra taip jau ir blogai, ką? Visgi dviejų vyrų ryšys nėra toks, idant Nikui bakstelėjus pirštu šis prilėks pauostyt: nors ir laikosi pagarbaus atstumo nuo Niklaus bei puoselėja bendravimo su juo ribas, pats jaučia turįs užtektinai erdvės saviraiškai. Jo asmeniškai nedomina žūdynės, kovos, nejaučia nė menkiausio malonumo veldamasis į jam pačiam nepriklausančius konfliktus. Traktuoja tai kaip darbą ir nieko daugiau. Juolab už ištikimybę bei sugebėjimą nenuvilti, Niklaus yra linkęs tikrai apdovanoti. Jerrard'as nėra nei labai pasyvus, nei aktyvus, vyras tiesiog plaukia pasroviui nekeldamas savo egzistencijai nei sau pačiam didelių reikalavimų. Jo niekas neslegia, tikrai, koks skirtumas, kad yra ne savo vardu pridaręs siaubingų dalykų - sąžinė vampyro dėl to visai negraužia. Jis sugeba užtektinai nesunkiai mėgautis savimi bei savo padėtimi, o suktis netoli Mikaelsonų tapo įpročiu ar tai kasdienybe. Visgi stengiasi į jų gyvenimus per daug nesivelti, išlaiko ganėtinai formalius santykius. Jerrard'as nėra vienišius, mėgsta kompaniją, moteris. Tačiau kaip tipiška vampyrams nejaučia liguisto poreikio demonstruoti savo vampyriškus pranašumus prieš žmones (nors žinoma tuo ne retai pasinaudoja). Labai vertina komfortą, visapusišką patogumą, gerus daiktus, gerus gėrimus bei dar geresnes moteris (iš dalies tokio subtilaus, pretenzingo skonio yra įkvėptas paties Klauso).  Tylus ir intelektualus jis yra daugiau stebėtojas bei analizuotojas, nei kažkoks aktyvistas. Dažniausiai demonstruoja dvi nuotaikas: arba individualumo poreikį, norą būti su savimi, arba aistringas šėliones su bendraminčiais. Nėra snobas, daugiau klasikas. Keli šimtmečiai egzistavimo norom ne norom privertė jį vertinti užsiliekančias vertybes, kokybę, tačiau labai žmogiškai pasiduoda ir žmogiškam paviršutiniškumui.Pripažinimas jam yra labai svarbu, visai kaip ir pagarbumas, mėgsta, kuomet su juo yra skaitomasi. Smarkiai prijaučia savo "bosui", netgi galima sakyt slapčia juo žavisi ir tai nėra kažkokia įteigta savybė - susikonstravo ji visiškai natūraliai stebint ryškią, stiprią asmenybę. Nemėgsta prisirišti prie asmenų ar moterų. Yra daugiau materialistas, nei dvasinių dalykų šlovintojas. Geras pastabumas paverčia jį puikiu taktiku kovose ne tik su kitais vampyrais, bet ir vilkolakiais. Kadangi nėra linkęs demonstruoti savo galios, mieliau spendžia spąstus, į kuriuos dažniausiai oponentai ir papuola.