Re: KAMBARYS # 001

by **Jon Spencer** Pen. 08 19, 2022 1:16 pm

Priimdamas eilinį kartą nelabai teisingai priimta Livianos teiginį, kuris buvo palydėtas nuostaba, Michael’is viso labo sujudino savo pečius, priversdamas vilkietiems marškiniams šiek tiek išsitempti. Nedarė tai norėdamas pademonstruoti savo fiziškumą, tiesiog. Stovėti vietoje it būtu pagamintas iš porceliano, nematė ne vienos priežasties. Pasistengė natūraliai pakilusį norą nusijuokti sutramdyti, todėl akimirkai nusukęs savo išskirtinės spalvos akis, kurios išdavė apie tai, kad jis nebuvo tipinis “žmogus”, suspaudė lūpas. Pavyko, juoką sutramdė. Dar neskubėdamas sukgąžinti žvilgsnio į kerinčio grožio tamsiaplaukę, vyras vibruojančiu balsu pratęsė.
– Tai abstraktus išsireiškimas, Liviana. Nereiškia kad suvokimas tave aplankys dar tuomet, kai stovėsiu šalia. Tačiau aplankys, neišvengiamai. Nes kaip ir sakiau prieš tai, nesu tau ar tavo šeimai priešas. O ir šis susitikimas niekada nebūtu įvykęs, jei tavo rankose neatsidurtu tas nelemtas medalijonas. – Žvilgsnis pirmiausia sugrįžo prie jos rankoje vis dar laikomos “senienos”, vėliau lėtai persikėlė ties krūtine, ant kurios buvo likusi nudegimo žymė. Ir tik tuomet, it vilkindamas laiką, jis pasiekė moters veidą. Vos pastebimai, veikiau net iš reikalo, šyptelėjo. Emocija pusdienio veide neužsiliko. – Nematau prasmės tavęs spausti į kampą. Ypatingai kai daug “problemų” galima išspręsti banaliai vendant derybas. – Pasakė ir pats iš savęs nusistebėjo. Turint omeny, kad per visus savo gyvenimo ciklus, nepraleido ne vieno rimtesnio karo. Būdamas karo dievo sūnumi, chaosą jis mėgo. Mėgo šį kurstyti ir tiesiogiai minėtuose žaidynėse dalyvauti. Tačiau reikia pabrėžti tai, kad net smagiausias veikalas ankščiau ar vėliau apkarsta. Ir tu imi ieškoti atmainos, nuolatos kovodamas su savo prigimtimi imti ir įsilieti į aplinką kurioje esi it žuvis vandeny. Nesistengė oponentės nužeminti ar kaip nors paspausti savo dieviškumu. Kaip ir buvo minėta ankščiau, nematė tame jokios prasmės. Bent ne dabar. Juk net pasiekiant tolimesnę diskusijos dalį, buvo kone tikras, kad susitikti vėl jiems reikės. Tik šį kartą ne jis jos ieškos, o ji. Ir tikrai ne dėl tos priežasties, kuri pirmiausia krenta į galvą. Ne dėl to, kad neva liks apkaltintas Redford’o keistenybėmis. Liežuviu perbraukęs per savo lūpas, aukštaūgis vyras išvargintas atsidūso.
– Buvau apie tave susidaręs kur kas geresnę nuomonę, bet panašu kad esi pajėgi matyti lygiai tiek pat, kiek mato arklys. Nepriimk asmeniškai, turiu omeny matai tik tiesiai. O tai reiškia kad siaubingai siaurai. Įsivaizduok. Gryžti namo, o laisva tavo lovos pusė užimta kokio nors benamio. Jis maudėsi tavo vonioje, vartojo tavo maistą ir dabar teršia tavo “lizdelį”. Juk nesinaudoji ta puse, neturėtum jausti nepatogumą. Tiesa? – Sužemino pavyzdį iki maksimaliai žmogiško, leisdamas jai suprasti kad “dievų pasaulis” yra jo namai, kur dabar šmirinėja ne tik kad vampyras. Bet ir asmuo, kuris su savimi ten atsitempė demoną. – Ne. Mano pasaulis nėra išgrobtas ne todėl, kad jį saugau. Nesu toks kietas, kad keliauti kur tik užsimanau. Jis paslėptas, nes gali būti pažadintas. Tas vanduo, kur tavo tėvukas maudėsi tėra menkniekis, palyginus su galia, kuri ten snaudžia. Užsiduok sau klausimą, ar tikrai norėtum kad prisikeltu dievai, titanai? Kad tavo žinoma struktyra subyrėtu? Aš ne. Todėl įsiklausyk: nelysk ten daugiau. Net jei tavo tėvui iš užpakalio pradėtu byrėti visas pragaras. – Jei prieš tai D’Angelo kalbos maniera buvo gana draugiška, jo kūnas atspindėjo pasitikėjimą savimi, bei atsipalaidavimą. Dabar gi net ore buvo galima pajausti įtampą, kuri buvo nukreipta būtent į jo balso rimtumą. Ir vėlgi, tai nebuvo grąsinimas. Tai buvo paaiškinimas, kas galimai turi teisę nutikti, jei jo pasaulis ir toliau bus menamas, lankomas.
Serafimai niekada neprilygo dievams, tai buvo absoliučiai kitokios sferos padarai. Dievai buvo kūrėjai, ir nors galėjo susidaryti įspūdis esti jie buvo didingi, kilnūs. Tai ispūdis netrūktu subliukšti, mat nuomonių neatitikimas tarp jų, dažniausiai užtraukdavo rūstybę mirtingiems. Nors, nuo pastarųjų jų egzistencija ir priklausė. Kai kurie, kaip pavyzdžiui D’Angelo tėvas, geru ar neutraliu nebuvo niekada. Galima pravesti gana kvaila paralėlę, esti dievai yra tokie pat, kaip žymus senų laikų baubas “Fredis Kriugeris”, kai jo nepameni, nemini jo vardo, jis neegzistuoja. Tačiau pradėk kapstyti, paskleisk gandą ir jis pasirodys visu savo siaubu ir ašmenų pirštinę.
– Fordas. Žinoma. Kai paskutį kartą mano kelias su jojo buvo susikirtęs, jis vadinosi Sevastianos Varias. Ir tu tikriausiai net nebuvai gimusi. Spėju. – Tikrai spėjo, paprasčiausiai durdamas pirštu į timeline, kuomet vyko tuometinis karas. Ir atsižvelgė į paprastą faktą, esti menamas vampyras tuo metu Tokiu dar nebuvo. Aišku prisiminimai buvo migloti. Michael’is tikrai ne viską atsiminė iš savo praeities ciklų. Tik nuotrūpas, kurios priklausė nuo “drakono rutulių” rinkimo.
– …nepadarysi absoliučiai nieko. – Užbaigė josios grąsinimo pradžią, liečiant Redford’o plaukelius. Vis dar laikėsi nuomonės, kad tamsiaplaukė mato tik tiesiai. – Arba padarysi taip, kad man teks savo planus atidėti geriems dviems dešimtims metų. O tu brangioji, labai kompromituosi save prieš savo pačios egzistencinę prasmę. Dėja, neturiu jokio supratimo kaip tau tai atsilieps. Nekalto asmens kraujas ant tavo rankų. Skamba gana nemaloniai. – Pasamprotavo, rimtai nepriimdamas jos ketinimų. Tačiau netrūkus buvo priverstas užsičiaupti. Livianos pademonstruotas perdėm intymus papuošalo perdavimas, aiškiai užgniaužė gvapą. Taip, neigti esti tamsiaplaukė jį fiziškai ir emociškai traukė, nebuvo prasmės. Visas jo kūnas maloningai reagavo į josios prisilietimus. Bet, priešingai nei tai buvo galima numatyti, pravedinto klyno prasme, jis tokio polėkio neturėjo. Buvo smalsu, tikrai. Bet būtinybės dėl tariamo celibato, kuriuo niekada negalėjo pasigirti, nebuvo. Pajuto sunkumą kelnėse, nuo kišenę papildyto papuošalo, savo ruožtu iki pat Šio momento nenuleisdamas akių nuo gražaus jos veido. – Jaučiuosi beveik užgautas. Jūsų magija neveikia dievo. – Ji atsitraukė, o jis savo ruožtu dar kuriam laiko tarpui liko apsuptas žmonių.

Originaliosios Šeimos šviesiaplaukė nebuvo iš tų asmenų, kurie kabintųsi į praeitį ir veršlentų kamputy dėl to, kad daugiau nebus taip, kaip buvo ankščiau. Ji sugebėjo prisitaikyti prie sistemos ir netgi pamatyti šiokius tokius jos benefitus. Elementariai, nereikėjo apsimetinėti mirtinga. Nereikėjo pastoviai keisti lokacijos, neaiškinant kodėl tavo veidas nesensta nei po 20, nei po 40 metų. Kaip be pasukus, plastikos specialistai, nėra tiek tobuli, kaip nėra tiek tobula genetika. Aišku, yra išimčių, kai asmenys sensta ir nuo to darosi tik dar labiau patrauklesni. Bet Jie keičiai. Vampyrai ne. Jie gali šiek tiek manipuliuoti savo išvaizda: keisti šukuosenas, aprangą, bet tai pretty much viskas. Juk nesėdėsi kasdien po kelias valandas, kad padaryti savo veidą vyresniu. Vampyriškas viešumas turėjo savo pliusų, nors minusų buvo daugiau. Vieną jų Cato kaip tik ir paminėjo. Nauji vampyrai prarado pagarbos ir baimės suvokimą. Tapo nekontroliuojami, nors buvo taip lengvai neutralizuojami, kad net nereikėtu imituoti esti kova įdomi. Tą patį Galima teigti ir apie neoriginalaus burto individus. Taip, Jie stipresni už likusius, taip, Jie turi daugiau patirties. Bet Jie vis dar sunaikinami saulės arba dantų kraptuko širdy. Easy like that. Neskubėdama imti ir reikšti savo pritarimą, Rebekah liko daugiau paslaptinga, savo motyvus palikdama sau pačiai. Jos doll tipažo veide subolavo dviprasmiška šypsena, kuomet savo žvilgsniu ji pasitiko kalbėjusį tamsiaplaukį.
– Ir visgi, ne vienas atsikvėpė po to, kai nutrūko nuo mano šeimos grandinių. Žinai dėl ko džiaugiuosi aš? Kad ne man reikėjo tapti auka, kuri turėtu atsakyti už viešą mūsų rūšies veidą. – Trūktelėdama petimi, ji netrūko paaiškinti. – Nesileisčiau manipuliuojama žmonių, o kadangi nesu taop lengvai sutramdoma. Visas tas viešas reikalas, būtu tapęs ne tokiu “sėkmingu”. Jau nieko nesakau, jei už šiknos būtu pagautas Nik’as. Tuomet viešumas niekada nebūtu nutikęs. – Žinoma, ji puikiai suvokė kiek daug jo broliui reiškia galia. Tačiau vargu ar jis kada nors būtu sutikęs mirguliuoti prieš kameras ir leistis kuruojamam kraujo maišelių. Ne ne, Nik’as niekada nebūtu šito leidęs. Būtent todėl, jo sunaikinimas, buvo strategiškas žingsnis, net jei motyvas buvo absoliučiai kitoks. Dabar gi brolis neturėjo kito pasirinkimo, bet vis dar ramybės nedavė mintis, esti jis tikrai pakreips viską sau naudinga linkme. Jis buvo originalusis vampyras, hibridas. Asmuo, kurio baiminosi “mažesni vyrai”. Perdėtos liaupsės Rebekah nepatiko, įžvelgė tame kažką gilesnio. Tačiau neskubėjo Cato apie tai įspėti. Visai įdomu buvo pasižiūrėti, kiek toli yra nusiteikęs eiti vampyras.
– Neneigsiu, malonu sutikti giminingą “sielą”. Kad ir kaip tai keistai galėtu nuskambėti, toli gražu ne kiekvienas gali nuoširdžiai džiaugtis nemirtingumu. – Pavartė akimis. – Vieni ieško kainos, kurią reikia mokėti už amžiną gyvenimą, kiti nesusitaiko su minimi, kad aplinkiniai, kurie jiems rūpi, galiausiai miršta. O treti… Treti tiesiog pavagsta, nes jau spėjo išbandyti viską, ką tik šis pasaulis gali pasiūlyti. – Pasiemusi gomurį deginančiu gėrimu pripildytą taurę, Mikaelson mirktelėjo akimi, po ko sutikdama su tostu, išgėrė. Jos veide tradiciškai nepasirodė pasišlykštėjimo grimasa. Mat alkoholis jos taip neveikė, kaip daugumą. Pagalvojo, kad Nik’ui toks požiūris, kokį demonstravo Cato labai patiktu. Mat ne vienas yra bandęs hibridą nuleisti ant žemės. Ne vienam nepavyko. O kai jo egzistencija yra garbinama, ir tai daroma saikingai, vat šitas jam būtu net labai prie širdies. Per daug pastaruoju metu galvojo apie brolį. Nieko nuostabaus, pokalbis sukosi apie Mikaelson’us, ir po jo grįžimo tai buvo pirmasis kartas, kuomet Rebekah visam savaitgaliui išvyko.
– Nemanau. Nepriimk asmeniškai, tačiau Liviana yra gana susiturinti asmenybė. Ir turiu įtarimą, kad neskaitant to fakto kad fiziškai tavo draugas galėtu kristi jai į akį. Taip lengvai nebus… – Iš ko susidarė tokią nuomonę? Paprasta. Dar Varias namuose, gražuolė buvo prasitarusi apie tai, kad draugės vyras būtu ją išdulkinęs tiesiai prieš sutuoktinės akis, jei tik gautu žalią šviesą. Ir būtu gana nelogiška, jei tamsiaplaukė imtu ir praskleistu kojas pirmam pasitaikiusiam, kuris atrodo neblogai. Ji gyveno jau ilgai, ir nors jos love story buvo gana, na, niekam tikusi, vidinis balsas tiesiog staugė dėl to, kad su ja nėra taip lengva. Juk tas kaimynas, tikrai nebuvo vienintėliu, kuris norėtu. O ji savo ruožtu pripažino, kad paskutinį kartą intimumą apturėjo su savo ex sutuoktiniu. Viskas labai paprasta, kai tik pasivargini pagalvoti.
– Sakiau, – Paantrino Cato pareiškimui, kad vakaro tęsinio nebus. Pasitiko Liviana, tik žvilgsniu, tiek vietos padarymu, kuomet šiek tiek pasislinko, įsileisdama ją prisėsti. Rebekah kaktoje netrūko susiformuoti susirūpinimo raukšlelėms. Ne dėl to, kad Sebastian’as susikontaktavo su vyru, kurį Varias paliko aikštelėje. Greičiau dėl to, kad buvo paminėta problematiška persona. Kurios pavojingumą Liviana iš karto vertino kaip aukštą, ko tarkim nepadarė su Redford’ą apsėdusiu dėmonu. Vadinasi reikalas buvo rimtas, ir to pilnai užteko kad vakarą baigti ankščiau. – Nekvailiok. Jei tik reikia mano asistavimo, aš visomis galūnėmis už. Jei ne, pasirūpinsiu Sebastian’u jaunesniuoju. – Kategoriškai atkirto, kuomet tik trumpam apgailėstaujantį žvilgsnį mestelėjo į tamsiaplaukio pusę. – Atleisk, šeimos problemos. – Kaip ir miela, kad Livianą, bei josios giminaičius priskyrė prie savo šeimos. Ne specialiai, ir neapgalvotai. Taip tiesiog gavosi. Ir Mikaelson’ai bei šeimos kontektas, na jis savaime suprantamas kaip absoliutus pirmumas. Rebekah pusėn buvo pastumtas telefonas, kuomet ji dar kartą pažvelgė į vampyrą, it svarstytu ar verta. Tačiau telefoną pasiemė, bei paliko ten savo telefono numerį. Tam atvėjui jei planas A neišdegtu, visuomet būtu planas B. Šyptelėjo, ir tuomet jau sujudėjo taip, tarytum būtu bandžiusi paskatinti Livianą pakilti. Bet čia pat, stabtelėjo.
– Kad ir Kokia katė tarp jūsų perbėgo, galėsime tai išspręsti vėliau. Eime. – Savo žodžius paskyrė tamsiaplaukei, nepriklausomai nuo to, kad tam metui, žvilgsniu pasitiko prie jų sugrįžusį D’Angelo. Vyras priešingai nei Liviana, įsižeidęs nebuvo. Kandus, ir susikaupęs taip. Bet tikrai ne įsižeidęs.
– Gimiau. – Atkirto į klausimą, ką tokio padarė. Po ko, nebe kreipdamas dėmesio į dailiosios lyties atstoves, paskatino Cato pasijudinti. – Eime, gavau ko norėjau. Daugiau mums čia užsibūti nėra prasmės. – Šaltas, ir būtent šaltas, mat dėl gauto medialiono Michael’io akių spalva tapo dar labiau išryškinta, vyras, pasitiko Livianos veidą. Linktelėjo atsisveikinant, ir tai tapo pretty much viskas, ką jai davė.

Didelio pasitikėjimo Michael'as Livianai nekėlė. Galbūt per greitai pajutusi jam trauką ar netgi simpatiją siekė sabotažinti šias emocijas nesąmoningai, bet specialiai? Įtampą (ir nebūtinai seksualinę) jųdviejų konfrontacija įgavo akimirksniu, o įsigalėjusi lengvai neatslūgo. Bičiuliavimuisi nemirtinga vikanė nusiteikusi nebe buvo, lygiai taip pat, kaip diskusijoms, kurios vedė tik į laiko, kurį galėjo panaudoti efektyviau švaistymą. Moteris anaiptol neapgailestavo, kad girl night tetruko kokią valandą. Nespėjo susmilkti net užsisakyto kaljano angliukas. Nuo saldžių kokteilių apsvaigusi tamsiaplaukė jau buvo spėjusi išsiblaivyti, bet per greitai suvartotas viskis akimirksniu grąžino malonų apsvaigimą. Vikanės mintis okupavo tėtis, tačiau jose atsirado vietos ir tam skvarbiam žydram žvilgsniui. Ir dėl to ant savęs pyko.
- Būtų negražu man imti ir tave palikti, nors ir ne vieną, bet supranti. "Sister code"-pati nė neįtardama, jog šis terminas liko apšnekėtas tiek Rebekos, tiek Cato įterpė jį į savo kalbą,-Jei mano abejonės nepasitvirtins likusią vakaro dalį praleisim kaip planuota - smagiai,-pažadėjo. Vampyras nusišypsojo.
- Jausčiausi didžiai pagerbtas jeigu pavyktų judvi dar šiandien sutikti,-jis žaidė stikline rankoje, bet negėrė. Jo žvilgsnis, toks gilus ir skvarbus smigo į Mikaelson gražuolę, kai laisva ranka perėmė savo mobilųjį su į jį įvestu Bekos telefono numeriu. Žvilgtelėjo į jį akimirksniu įsimindamas. Tai, kad traumatic experience blokavo jo gebėjimą prisiminti vaikystę nereiškė, kad Alexander turėjo prastą atmintį,-Todėl labai tikiuosi, kad jūsų dabar reikalaujantys reikalai susiklostys sėkmingai. Visokio plauko liurbiais aplipę visi barai, laundžai, klubai ir esu įsitikinęs, kad jei mūsų keliai susidurs vėl bus apsaugotos dar mažiausiai kelios vyriškos subinskylės,-juodaplaukis nusišypsojo, paminėjęs Mikaelson šou, kuris įspūdį padarė ne tik Livianai. Cato nebijojo stiprių, galingų, stipresnių ir galingesnių nei jis moterų. Jei apsuki tokią mažulę gali automatiškai užsirašyti šimtą savimeilės taškų. Lengvai pasiduoti neketino. Jei Maiklas susigrąžino medalioną, tai Cato nusitaikė į Rebeką. Savotiškai išlošė abu vyrai. Liviana atsakydama į Alexander sąmojį šykščiai šyptelėjo, mat pargrįžusi D'Angelo figūra kėlė jai nenumaldomą norą greičiau iš čia nešdintis. Vikanė suėmė už rankos Rebeką, moterys atsistojo ir šiek tiek paėjo į šalį.
- Kadangi negalim imti ir teleportuotis čia arba lauke visiem matant eime iki mergaičių kambarėlio.
Kontrastingomis plaukų spalvomis pasižyminčios nemirtingos moterys patraukė minėta linkme. Susiorientuoti net ir esant kukliam apšvietimui nebuvo sunku, mat daugiau mažiau visose pasilinksminimo vietose tualetai yra įrengti panašiose lokacijose. Įėjusios jos rado prie veidrodžių besistaipstančias dvi merginas. Liviana draugiškai jom šyptelėjo, pasivedė Rebeką į užrakinamą kabiną. Vikanė suėmė šaltas vampyrės rankas, susikaupė. Stipri magiška energija apgaubė jųdviejų kūnus ir moterys išnyko.

Antras kartas, kai "negerbdama" dievų Liviana į jų pasaulį atsitempė vampyrą. Maiklo dieviškasis pasipūtimas vikanei neimponavo lygiai taip pat, kaip ši rūšis kaip tariami dievai, kuriuos dievais praminė patys žmonės. Vikanė jiems netarnavo. Jei D'Angelo gali fuck around and fuck bitches pasaulyje, kurį saugo Liviana vadinasi ji gali fuck around in his, right?
- Dievų pasaulis,-pristatė net neabejodama, kad šis trumpas pasisvečiavimas tikrai paliks Rebekai įspūdį,-Jauskis kaip namie, nors mano naujas pažįstamas Maiklas tam toli gražu nepritartų,-dar vienas įrodymas, kad negalėjo išmesti jo iš galvos. Niekas Liv netempė už liežuvio paminėti pusdievio vardą. Visgi puikiai tiko prie konteksto. Moteris įtariai apsidairė. Viskas atrodė lygiai taip pat, kaip atsiminė, beliko patikrinti esminę detalę - šaltinio turinį. Nenorėjo darytis skubotų išvadų, galbūt Sebastianas guli paniręs? Varias pribėgo prie telkinio kraštų ir gana greitai įsitikino, kad ten nieko nėra. Redford'as buvo dingęs. Teisinga teigti, kad tokio įvykių posūkio ji ir tikėjosi. Nejau pirmasis vampyras šio reikšmingo patikrinimo metu sau kuo ramiausiai tarpstų vandenyje, o išvydęs dukrą ir savo potencialią love interest tik nusijuoktų iš jų rūpesčio, pavytų šalin linksmintis toliau pats tęsdamas meditaciją jėgas laikinai atstatančio, gydančio šaltinio malonėje? Too easy. Too easy jų pasaulyje tiesiog neegzistavo.
- Džiaugiuosi galėdama pripažinti, kad nuo pat to momento, kai demonas apsėdo Sebastianą aš negaliu jo susekti,-vikanė atsiduso, rankos nutūpė ant liekno josios liemens. Visgi neatrodė, kad moteris būtų perdėtai susirūpinusi,-Bandau skubotų išvadų nesidaryti. Pirmiau turiu galvoti apie tai kas esu ir ką sugebu,-Livianos būsena dvelkė susikaupimu ir ryžtu,-Revertetur tempus,-paliepimas jos kraujyje esančiai jėgai suveikti pagal Varias norą baigėsi tuo, kad nenutiko nieko. Ir vikanė nenustebo,-Na, taip, žinoma. Mano jėgas blokuoja. Sakykim paprasta magija dievų pasaulyje neveikia,-paaiškinusi savo "darbo" specifiką Liviana, suvokė šiuo atveju nelabai galinti kažką padaryti. Tačiau specifiniai Rebekos sugebėjimai galėjo ir praversti,-Galbūt jei turėtume kokį tėčiui priklausantį daiktą, pavyzdžiui, rūbą galėtum atsekti jį pagal kvapą?-toli gražu nenorėjo Mikaelson sulyginti su vilkolakiais, kurių uoslė dažniausiai perspjaudavo natūralių savo priešų vampyrų, bet tai buvo siulo galas, kurio neturėjo prabangos paleisti,-Atleisk, kad mūsų smagaus pasibūvimo kulminacija yra tokia, kokia yra,-tamsiaplaukė karčiai šyptelėjo,-Esu įsitikinusi, kad Sebastianui nieko baisaus nenutiko,-ji klydo, žiauriai žiauriai klydo, tačiau nepasakė to, kad tėvo mirtį yra regėjui pranašystėje ir joks instinktyvus dilgtelėjimas neleido jai pamanyti, jog ji išsipildė. Dar ne, dar ne laikas,-Net neabejoju, kad mus visus, visus Ambrose šeimos atstovus galiausiai ištiks tragiška mirtis, bet tikrai ne ironiška. Todėl natūraliai atmetu mintį, kad Sebastianą paslapčiomis kažkas įveikė tada, kai palikom jį pliuškentis,-pro putlias lūpas išsprūdo kiek nervingas juokas. Vikanė norėjo tikėti savo pačios žodžiais.

by **Jon Spencer** Št. 08 20, 2022 9:33 am

Pasiruošti teleportavimuisi tikriausiai teisingo būdo nėra, todėl niekas per daug ir nesivargina. Jausmas apima su niekuo nesulyginamas. Atrodo visi vidaus organai apsiverčia aukštyn kojomis, apsisuka aplink savo ašį, o tuomet tingiai sugrįžta į vietą. Atsidūrus “dievų pasauly”, Rebekah teko sutelkti visas pastangas į susiturėjimą, kad nesuteršti neva šventos vietos savo skrandžio turiniu. Kuriame nei daug nei mažai, tebuvo suvartotas alkoholis. Įsirėmė delnais į šiek tiek sulenktus kelius, dar prieš tai, kai pradėtu vien akimis plavinėti po aplinką. Livianai panašu kad tai buvo absoliutus niekis. Patirtis daro savo, ką čia be pridursi? Šviesiaplaukei tai buvo pirmasis kartas, ir reikia paminėti kad nelabai vykęs. Ne todėl, kad kažkas būtu suveikę ne taip, o todėl kad nebuvo tam nei kiek pasiruošusi. Teko priversti save tuolygiai pakvėpuoti, ir tik tuomet atsitiesti. Žalsvai rudos akys pagaliau susikoncentravo ties aplinką. Šviesa, skulptūros, prabanga ir atitinkamai visą tai supanti aura. Ši vieta iš tiesų buvo ypatinga, ir tai suprasti buvo Galima netgi be detalaus paaiškinimo, kuriam skurdi neliko Varias. Neskubėdama atsakyti, Mikaelson šeimos šviesiaplaukė, smalsiai nužvelgė aplinką. Teigti esti nematyti vaizdai jai nekėlė įspūdžio, būtu siaubingai klaidinga. Ir visgi, josios mintis buvo okupavęs Sebastian’as. O tiksliau tas faktas, kad jo čia nebuvo. Nebuvo sudėtinga atsiremti į tam tikras detales, kurias specialiai arba netyčia buvo pasakiusi Liviana, o kažkada net pats pirmasis vampyras. Jis nekeliavo pasauliais, bent ne dabar. Už kiekvieną persikėlimą, arba kitaip “dingimą”, buvo atsakinga tamsiaplaukė. Vadinasi, savarankiškai iš čia ištrūkti jis negalėjo. Mat jei galėtu, dar tuomet kai buvo užvaldytas alkio demono, būtu pasiplovęs kur kas ankščiau, nei Varias susilipdė į vieną visumą. Keista, tačiau būdant čia, natūraliai imi jausti pagarbą, šiek tiek baimės ir netgi dalelę savisaugos. Hiperventiliavo, matomai visu kūnu dar reikalaudama šiokios tokios pertraukos. Ir vos tik pasijautė galinti pilnai funkcionuoti, pagaliau prabilo.
– Dievų pasaulis?! – Pasisakė kiek garsiau, nei kad norėjo. Kaip be pasukus, per šį savaitgalį jau turėjo pramokti nesistebėti. Tačiau kai kurie dalykai vis dar kėlė nuostabą. Atsitiktinai mintimis iškėliavo į tą pačią magiškų sendaikčių krautuvėlę, kur ir nupirko Livianai lauktuvių. Asiminė Davinos komentarą, esti iš pažiūros viso labo legendomis apipintas medalijonas, jai dvelkė nežemiška, pavojinga galia. Jaunutė burtininkė, nors ir nebuvo tiek patyrusi, kiek Liviana, tačiau kažką vis tik pajautė. Skausmingai nurydama burnoje susikaupusius skysčius, Mikaelson ir vėl apsidairė, it tikėdamasi kad bet kuriuo metu iš Kokio kampo išners čia iš ankščiau paliktas Redford’as, ir pagins šalin, mat dar nepasiekė zen. Žvilgsniu galiausiai susidūrė su tamsiaplauke. Kone tuo pačiu metu, kuomet ši netempiama už liežuvio, vis tik paminėjo asmenį, kurį sutiko bare. Šiek tiek palenkė galvą, aiškiai bandydama nesišypsoti visais dantimis.
– Nors dabar apturiu labai sunkų laiką tapatinant tą raumenų kalną su šia vieta… Jis aiškiai krito tau į akį. Beet, jis tikriausiai turi labai jau mažą pimpaliuką, jei ėmėi taip keistai elgtis. – Išvengdama kontraargumento dėl to, kad Liviana galėjo pasinaudoti “tėčio” korta, Rebekah gana demonstratyviai užvertė akis. – Ir nesakyk kad viską sumovė nerimas dėl Sebastian’o. Nes matau kad nesi labai pavergta šios emocijos. Bet to bičiuko vardas yra pirmasis, kurį čia paminėjai. Taigi, klok. Kas su juo ne taip? – Taip keista, turint omeny kad apsisupus save skirtingo mąsto antgamtiškomis problemos, šis tandemas rasdavo vietos, kur tiesiog mergaitiškai pabendrauti. Aptarti vyrus, asmeninius gyvenimus ir kitokias detales. Plius, negi imsi ir praleisi progą “atsigriebti” už tą nedidelį incidentą, kuomet Liviana privertė susinepatoginti originalaus burto vampyrę. Kuomet paklibino temą, kurią Rebekah stengėsi neliesti. Šiek tiek atsitraukė, nuo šaltinio, prie kurio stovyniavo Liviana.
– Atsižvelgus į tai, kas esi, džiaugiuosi ir aš. Bet iš kitos pusės žvelgiant, tai labai apsunkina reikalus. Susilipdžiau prielaidą kad Sebastian’as nėra gabus keliauti po pasaulius savarankiškai. Nebent žinoma, tokią galią turi jį apsėdęs demonas. Ar koks ten velnias yra. Vadinasi išnykti savarankiškai jis negalėjo… – Primerkusi akis, Rebekah gana greitai pasisuko į pašnekovę, po ko pratęsė. – O tu ar gali padaryti tą patį triuką, kaip su tuo papuošalu? Kuomet pamatei kas buvo šio praeitas savininkas? Gal, koks akmenėlis, ar tas pats vanduo galėtu tau atmerkti akis į tai, kas čia nutiko? Juk minėjai kad čia buvo kažkokia moteris… – Kažkaip keistokai tai pasakė, tiksliau su keistoka intonacija. Nelygu, būtu šiek tiek sudirginta niekingo, žmogiško pavydo. Atmetė šią emociją šalin, vos tik pasistengė ir vėl sukoncentruoti savo dėmesį į reikalus. Liviana pabandė kažkokius burtus, tuo tarpu Rebekah atsitraukė prie vienos iš skulptūrų. Ženkliai didesnis, nei pati nemirėlė, kampe stovėjo puikiai išsilaikęs “cerberis”. Trigalvis šuo, lygtais. Prisilietė prie minėto objekto, ir tuomet neatsisukdama suraukė antakius. Aiškiai įsižeidusi dėl pasiūlymo.
– Tikiuosi nesulyginai manęs dabar su medžiokliniu šuva? – Pasisuko, kuomet veide privertė pasirodyti šiokiam tokiam šypsniui, verčiančiam manyti kad labai neįsižeidė. – Atsekti jį galėčiau tik tokiu atvėju, jei Sebastian’as iki savęs būtu palikęs kraujo takelį. Kadangi visiškai nesiūlau kreiptis į mano brolį, kuris galėtu tai padaryti. Reikia sugalvoti ką nors kitą. Pavyzdžiui… Kur jis galėtu nukeliauti, jei iš čia ištrūktu? – Reikšmingai stebėdama Livianą, originalaus burto vampyrė, staiga nutilo. Įsivyravo tyla, kurios fone pasigirdo nemalonus ausiai, tačiau labai pridusintas vienos iš skulpturų įtrūkimas. Manyti esti plintanti informacija apie dievus, bei šventos Vietos lankymas nepaliks pasėkmių, na, buvo labai kvaila. Ką pokalbio metu, D’Angelo vis stengėsi įaiškinti tamsiaplaukei. Trigalvio šuns skulptūra griausmingai įtrūko. Nors jei ne abi, tai bent jau Rebekah tai niekaip rimtai nepriėmė. Pokalbio kalba pasukusi į sugriuvusius “mergaičių vakaro” planus, privertė šviesiaplaukės veide pasirodyti nuoširdžiam šypsniui. – Negalvok apie tai. Mes visai smagiai praleidom laiką… Plius, dėl priežasties kurią nurodei, būčiau atmetusi bet kokius savo planus. Kurių beje, neturėjau. Jai kartais pagalvojai, kad būčiau iškeitusi tavo draugiją į vieno karto paišdykavimą. – Rebekah veidą netrūko perkreipti visiškai kitokia emocija. Ji pasirodė susirūpinusi, tam tikra prasme netgi paskęndusi savo pačios apmąstymuose. Apmąstymuose, kuriais nebuvo pasiruošusi pasidalinti iki galo. Kaip be pasukus, velnio ženklas leido jai matyti daugiau, o trumpai trūkęs apsėdimas paliko siaubingai gilų randą.
– Nežinau. Aš žinoma dar nelabai išmanau ką, apie dalykus, kurie tavo šeimai yra kone kasdienybė. Man dar galvoje netelpa tas faktas, kad Sebastian’as iš mirusių prikėlė Nik’ą. Tačiau mane kamuoja labai. Labai bloga nuojauta. Jis ne veltui vėl ir vėl kalbėjo apie tai, kad viskas turi didžiulią kainą. O jam tenka mokėti didžiausią. Liv… – Nebaigė kalbos, kuomet staiga, absoliučiai pakeitė savo minčių kryptį. – Kaip dėl tos moters. Tos paslaptingos tamsiaplaukės su dviem vaikais, dar iš to laikmečio, kuomet tavo tėvas buvo stumdomas korporacijos. Ar čia ta pati, kurios energetiką pajutai? Gal jis dabar ten?

Aišku darė klaidą, kai anei kiek neatsižvelgdama į Maiklo nuomonę lyg niekur nieko grįžo į dievų realmą, lyg niekur nieko dar ir neviena, lyg niekur nieko maitindama jį vien savo egzistencija. Po visu tuo antgamtiškumu slėpėsi žmogus, kuris darė klaidas, buvo kiek užsispyręs, o pasvėrusi blogybes rinksis tą, kuri turi mažiausią tikimybę labiausiai pakenkti jos šeimai. Džiaugėsi, kad buvo ne viena, o kartu su Rebeka, kuriai niekaip neleido atsipūsti nuo supernaturalios savo būties rutinos. Visiškai nuoširdi nuostabos sklidina Mikaelson reakcija sukėlė vikanei mielą šypseną. Ji caktelėjo liežuviu nelyginant įsižeidusi.
- Nesakyk, kad manei, jog visi tie mitai apie dievybes tėra nuobodžiaujančios žmogiškos vaizduotės padariniai?-jos perdėtai pretenzingas nusiteikimas čia pat ir subliuško,-Nesu labai gerai apie visa tai informuota ir greičiausiai taip yra ne be reikalo,-ji atsiminė ne tik Maiklo įspėjimą, dėmesį atkreipė ir į netikėtą suvokimą, kad apie dievus ji nusimanė tiek pat, kiek bet kuris žmogus, kuris retkarčiais pavarto istorijos ir mitologijos knygas. O tai yra gana keista atsižvelgiant į Liv paskirtį. Rebeka toli gražu nepadėjo tamsiaplaukei nukreipti minučių nuo tobulai sudėto, žydraakio vyro, kurio energija viliojo vikanę kaip sirenos savo dainomis jūrininkus į pražūtį, tačiau Varias kone iš karto užėmė gynybinę, perdėm abejingą poziciją.
- Labai patrauklus vyras, kuris įkūnija viską, nuo ko kaip tik norėčiau nors kartą atriboti savo lovos reikalus?-jai nebuvo sunku garsiai paminėti preteksto kodėl jos tikslas sušikti jųdviejų pažintį liko pasiektas. Buvo sugalvojusi ir daugiau skirtingo svarumo priežasčių,-Be to, jis pareikalavo to medaliono, kurį man padovanojai, nes jis jam, kaip tariamai dievybei originaliai ir priklauso. Įsivaizduoji koks atsitiktinumas? Gyvenu per ilgai ir žinau, kad tokių atsitiktinumų nebūna. Nežinau ką tai reiškia. Ir man labai patiko tas medalionas,-atsiduso taip, nelyginant papuošalo praradimas vikanę būtų įžeidęs,-Pabandyk mane suprasti. Iš žmogiškosios pusės. Pastaruoju metu dulkinausi vien su vilkatais. O tai yra kažkas labai panašaus į vilkolakius tik vilkatai didesni, stipresni ir visokeriopai pavojingesni. Kadangi mano sūnus neabejotinai turi vilkato geną, mažų mažiausiai ką galiu padaryti iš savo pusės, tai pasistengti sukurti jam kuo žmogiškesnį gyvenimą. Jei mamytė vedžiotųsi meilužius, kurie yra dievai, varlokai, vampyrai, vilkolakiai, hibridai ar bet kas kita iš tos parapijos yra didesnė tikimybė, kad tas genas aktyvuosis greičiau, nei rasiu būdą jį suvaldyti,-nesaugumo jausmas net ir labai stiprias moteris priverčia elgtis keistai, gal net ne visai pagal veikėją, prigimtį,-Judu su tėčiu išvyksit, o mes su sūnumi liksime dviese. Pirmadienį aš grįšiu į savo nuobodų darbą, Sebastianas į darželį, maisto gaminimas, namų ruoša, autobusas, nes turėsiu atiduoti automobilį į servisą... Iki jums apsilankant nepraktikavau magijos maždaug keturis metus. Jausmas grįžti į save, be abejo geras. Bet aš priėmiau sprendimą sūnaus labui gyventi kitokį gyvenimą. Ramų ir nuobodų. Mano vaikas, kitaip nei aš yra mirtingas. Labai norėčiau, kad taip ir liktų,-be jokios abejonės Livianos planas turėjo spragų ir neatitikimų, nes moteris žinojo ko nori, bet nežinojo kaip tą pasiekti. Nepraktikuoti magijos jai buvo sunku. Tai lygiai tas pats, kas neleisti paukščiui skristi arba tikėtis, kad žuvis prisitaikys gyventi sausumoje. Atsispirdama savo prigimtiniams instinktams ieškoti, rasti ir naikinti balansą trikdančias butybes Varias jėgos ne šiaip silpnėjo. Livianos nemirtingumas buvo tiesiogiai surištas su magija ir jos nepraktikavimas, saitų užrišimas darė vikanę mirtingą. Bet ji būtent to norėjo. Pasenti ir mirti. Mirti anksčiau, nei sūnus, o ne pergyventi jį. Tuo pačiu ji gerokai prieštaraudama savo tikslui nenorėjo sūnaus atriboti nuo Sebastiano, Sailo, Elissos, Avalon, Konoro, Samuelio, Marcuso, atriboti nuo visos velniškai stebuklingos jų šeimos. Ir visgi kai pranešė apie savo planus tėčiui, Redford'as ne tik neprieštaravo, bet ir palaikė. Liviana kitaip nei jis turėjo galimybę nugyventi gyvenimą paprastai, natūraliai pasenti ir mirti. Nereta antgamtinė būtybė apie tai svajojo, nes būtent neįmanomumas darė svają tokią geidžiamą.
- Tavo įžvalgoms aš visiškai pritariu. Sebastianas man tvirtino demono galiomis nesinaudojantis todėl tikiu, kad pats jis nepersikėlė,-Redford'as dukrai nemelavo, nes teiginys Livianą pasiekė dar gerokai prieš tai, kai su Xerces pagalba Frėja Mikaelson prikėlė Niklaus,-Galėčiau pabandyti,-toli gražu nepyko ant savęs, kad pati apie tokį variantą nepagalvojo, juolab Rebeka, net ir įsitraukusi į veiksmą tiesiogiai vis tiek išlaikydama stebėtojos poziciją galėjo objektyviau viską vertinti,-Bandžiau sumanipuliuoti laiku, bet man neleido. Matomai dievų pasaulyje galioja šiek tiek kitokios magijos taisyklės,-šyptelėjo, to mažo fiasko nenurašydama keturis metus trukusiam magijos štiliui. Kas tie keturi metai yra būtybei, kuri gyveno 2500? Nors be jokios abejonės Liviana Varias nebuvo geriausioje savo formoje. Mintis, kad šiame pasaulyje turi Konorą nori nenori, bet skatino ją tik dar labiau aptingti - egzistavo asmuo, kuris darė bene tą patį, ką ir ji tik geriau. Matyt vikanių, kurios nusižudė vien tik tam, kad ritualo metu surištų Liv gyvybinę energiją su aukštesniosiomis jėgomis niekas apie jokį Konorą neįspėjo. O kaip galėjo? Jis visai kaip ir Aurora ar ta pati Cataleya buvo savotiška gamtos klaida, atsiradusi iš disbalanso ir chaoso. Vikanė pasilenkė prie vandens ir panardino į jį pirštus. Ji ilgai tylėjo, buvo susikaupusi ir sustingusi.
- Nieko,-šaltai pripažino, nors nenustebo. Dievų pasaulis jos galias veikė neigiamai, be to ji negalėjo matyti vizijų, kurios buvo susijusios su tamsos pasaulio išperomis. Ji negalėjo matyti Sebastiano visai kaip ir Auroros,-Aš labai abejoju ar tėtis su "ta moterimi" leido laiką taip pat maloniai, kaip tu su tuo juodaplaukiu,-nepriekaištavo, juk oficialiai Rebekos širdis nepriklausė Redford'ui. Mikaelson patiko jai užtektinai, kad išliktų nešališka net jei jiedu visgi nesusiklijuotų į romantinius santykius. Ta tokia subtili, kad veik nepastebima vampyrės natūralaus pavydo užuomazga kitai moteriai, kuri prisiartina prie jos laimikio nepraslydo pro graikės akis, bet nuraminti kompanionę pabandė taip, kad tai kuo mažiau būtų panašu į "nuraminimą", - Nieko įspūdingo negaliu apie ją pasakyti, bet žinau tiek, kad ji pavojinga. Seniai esu sulaukusi įspėjimų, tam tikrų vaizdinių abstrakčių nuotrūpų, lyg pranašysčių. Bet jomis aš aklai netikiu ir manau, kad jos tėra kitų mūsų versijų išgyvenimų atgarsiai iš kitų realybių, tad kad tai atsikartos mūsų pasaulyje tikimybė menka,-prie viso supernatural grožio, prie kurio Rebeka prisilietė per neįtikėtinai trumpą laiką prisidėjo ir patvirtina multi-visatos teorija. Jei Mikaelson vietoje būtų kita moteris, kuri savo nelaimei neturi magiškų šaknų, tokias patirtis, tokią informaciją suvirškinti nebūtų sunku, nes būtų neįmanoma. Dėl to giliai širdyje džiaugėsi, kad vietoje Rebekos dabar nėra Saloninos. Kartais geriausiai asmenį apsaugoti gali apgobdamas jį malonia, saugia, komfortiška nežinia. O kad originali vampyrė galėjo pakelti daug leido suprasti kaip puikiai moteris tvarkėsi su savimi po apsėdimo.
- Baik tu, negi aš galėčiau?-pareiškė nerimta, nedygiai, draugiškai ironiška maniera neleisdama Rebekai perdėm įsipiktinti dėl pasiūlymo pasinaudoti jos antgamtiška uosle,-Galėtų nukeliauti bet kur? Aš nežinau. Jei Sebastianui kilo pavojus jį teleportuoti galėjo pats demonas,-bingo, pagaliau bent vienas iš Varias spėjimų neprasilenkė su teisybe,-Mano rankos surištos,-pripažino su aiškiai juntamu kartėliu balse. Magija negalėjo išspręsti absoliučiai visų problemų, o ypač dabar, kai tamsos pasaulis prie jų visų taip pavojingai priartėjo Liviana vis dažniau pasijusdavo bejėgė. Atbudinta iš susimąstymų ji krūptelėjo išgirdusi trūkinėjančio akmens garsą.
- Aš manau mum pats laikas iš čia nešdintis,-vikanė priartėjo prie Rebekos, vėl palietė šaltą jos rankų odą,-Žinai, jei būtum pasilikusi bent viena iš mūsų būtų likusi pamylėta,-nusijuokė. Pagaliau tarp tų visų komplikuotų magiškų niuansų atsirado vietos ir sveikam humorui. Prieš pradėdama generuoti energiją, kuri grąžins jas atgal į savo pasaulį Liviana nusprendė Rebekos išklausyti iki galo. Gal geriau būtų neišklausiusi. Mat vampyrei paminėjus brolio prikėlimą, prie kurio tarpininko principu prisidėjo Sebastianas, vikanė ne šiaip paniuro. Ji pasiuto. O tai labai matėsi iš jos veido. Atmetus didžiulį nusižengimą gamtai Redford'as padarė tai, ko Liviana primygtinai prašė jo nedaryti.
- Oi, kokia aš pikta dabar,-pranešė, jos akys degte degė. Visgi netikėtai graikė šyptelėjo,-Bet jis neabejotinai padarė tai dėl tavęs. Galbūt vieną blogą darbą galima kompensuoti kitu geru. Tėtis sakė, kad demonas netikėtai tapo jam itin draugiškas. Bene geranoriškas. Geranoriškų demonų nebūna, šis būdvardis su šiuo daiktavardžiu nedera vienas prie kito. Įspėjau, kad išpera manipuliuos, taps draugu, bandys įteigti, jog veikdami iš vien jie išloš daugiau, nei pliekdamiesi. Demonas siekia kontrolės ir kaip tu manai, kas jam ją suteikia? Galios. Jei Sebastianui pradės patikti jausmas, kad gali teleportuotis, svaidytis žaibais, prikėlinėti iš mirusiųjų žmones... Demonas nugalės. Jis perims kontrolę. Dėl to, labai primygtinai pareikalavau tėčio į demoną iš viso nereaguoti. Bet jis negali! Juk pasirodo tai Katherine, tai dar kokiu pavidalu!-moteris važinėjosi tikrais emocijų kalneliais, jausdama tiek supratimą, tiek pasipiktinimą, tiek dėstydama mintis bene šaltai, tai įsiplieksdama kaip laužas.
- Turi omeny Elissą?-Rebeka Livianą nustebino tuo, kad paminėjo moterį, kurią pati vikanė įvardino jai nuo gimimo priklausančiu vardu,-Elissa yra mano teta, labai abejoju ar jis eitų pas ją,-tas užtikrintas, kiek pajuokus tonas buvo keistas. Išnarpliojusi Sebastiano ir Sailo tarpusavio santykius Varias nebūtų drįsusi lygiai tą patį daryti ir su Elissa. Nes sprendimas Rebekai pripažinti, kad ši pagimdė du magic babies nuo asmens, su kuriuo dalinasi tą patį tėvą... Tai gali kaip mat Rebeką nuo jų visų atmušti. Ambrose giminės liguistumus suprastų gal tik "Game of Thrones" gerbėjas, kuris eina už Lanisterius bei Targarijanus,-Pasimatysim už sekundės,-sukoncentruota energija pernešė abi moteris atgalios į kuklų, nedidelį nuomojamą Lianos Rivas būstą.

Rebeka su Liviana atsirado svetainėje. Vikanė nespėjo nė prasižioti, kai staigi energija dungtelėjo priešais, o ilgos, stiprios rankos... abi moteris prispaudė prie savęs vienu ir tuo pat metu. Garsiai smaktelėjo į kontrastingai šiltą ir šaltą pakaušius lūpomis.
- Negalėčiau džiaugtis labiau jus abi dabar matydamas,-Sebastiano nusiteikimo būta perdėm džiugaus. Kaip asmens, kuris laimėjo milijoną arba išnešė sveiką kailį iš situacijos, kuri žadėjo jam žiaurų galą.
- Tėti? Kaip?!..-Liviana buvo priblokšta ir sutrikusi. Dar niekados jos instinktai į Redford'ą nereagavo taip reikliai, primygtinai ir brutaliai. Vikanė nepatikliai stebėjusi Sevastianos išsimuistė iš jo glėbio, jos rudas žvilgsnis, pasiekęs žalsvas Rebekos akis tarsi įspėjo, kad kažkas ne taip, kažkas negerai. O Sebastianas... Jis prisitraukė vampyrę dar arčiau, prispaudė prie savęs ir godžiai įsisiurbė į jos lūpas. Stiprios rankos bėgiojo liaunu šviesiaplaukės kūnu, pirštai mėginę prilaikyti veidą suvėlė jos plaukus.
- Nepradėkit mano akivaizdoj mylėtis, prašau,-Ambrose giminės creepiness nebuvo įsisunkusi į Livianą, ji nespoksojo kaip tėtis glamžo Rebeką, kurią neabejotinai vis dar mylėjo ir tie trys šimtmečiai romantinės atskirties veikiau reiškė pauzę, nei padėtą tašką; šis dviejų galingų vampyrų suartėjimas vertė ją jaustis nepatogiai. Sebastianas tiesiog ištiesė į dukrą pirštą luktelėti prašančia maniera, kol sulėtėjęs leido sau pasimėgauti fantastišku Rebekos skoniu bei pojūčiu. Kad ir kaip jos troško, metas suartėjimui vargu ar buvo tinkamas.
- Aš neatsiprašysiu,-vyras sušnarėjo, kutendamas Mikaelson lūpas savosiomis,-Noriu tavęs...-šnaresys ir liežuvis vėl panėrė į Rebekos burną. Kadangi Livianai pasirodė, kad jiedu tikrai pradės kruštis ji apsisuko patraukdama link vonios kambario. Jos skysčių privartojęs kūnas reikalavo tam tikro savijautos pagerinimo. Kai grįžo du vampyrai, dėkui dievui, nebuvo pradėję trintis genitalijomis. Rebeka sėdėjo, Sebastianas stovėjo netoliese ir jie abu buvo vienodai susirūpinę.
- Mieloji ateik,-pakvietė dukrą,-Reik pasipasakot. Ir kol nepradėjai šokinėti prie išvadų užbėgu įvykiams už akių ir pranešu, kad jaučiuosi...-svajingas Redford'o žvilgsnis tapo nutolęs, blizgantis kaip blizgučiais pabarstytas,-Jaučiuosi tobulai. Velniškai gerai, tiesą pasakius. Ateik, prisėsk.
Liviana atrodė įsitempusi. Ji gniaužė kumščius, kakle ryškėjo gyslos, sukastas žandikaulis, suraukti antakiai. Vikanė sklestelėjo taip arti Rebekos, kad prie jos kone prisišliejo. Ir viskas tik tam, idant galėtų ją apsaugoti. Jei tik prireiks.
- Mane beveik pričiupo,-vampyras nervingai sukrizeno. Jis šiek tiek priminė euforijos apimtą beprotį,-Ir tas vanduo, po velniais, tas dieviškas vandenėlis yra toks gėris!-nelyginant ekstazės būseną jam jis ir sukėlė. Vyro veidas apniuko,-Neilgai trukus po to, kai palikai mane vieną prisistatė kažkoks... Žydraakis žąsinas ir pasikėlęs Katherine analogas, kuris labai jau norėjo iškaršti man subinę. Ir kai jau maniau, kad pasitiksiu savo el finito, nes kas aš toks, kad pašokinėčiau prieš mergšę, kuri atverinėja portalus, telekinetiškai valdo materiją ir kaip koks Jėzus paverčia vandenį kitais dalykais, mane išgabena velniop iš ten. Kas? DING! DING! DING! Visiškai teisingai, mano pakeleivis! O tada...-vampyras prisimerkė. Euforija, regis, per akimirksnį apleido jo kūną, užteko tik mintis nukreipti ne tokia džiaugsminga linkme,-Keista, bet nesu tikras. Pamenu vandenį. Ir alkį. Nežinau kaip čia parsivilkau.
Nei velnio ženklu pažymėta Rebeka, kuri netikėtai tapo neatspari pragariškumams, nei energetikai jautri Liviana nepajuto to momento, kai Xerces įsikūnijo į Sebastianą. Vikanė nematė vizijų, jautė tik sukilusį, bet kontroliuojamą norą tėtį "nubausti". Jausmas buvo toks pats, kaip natūraliai reagavo į visas būtybes, kurios prisidirbo. Liviana atsiduso.
- Alkis privertė tave išeiti iš savęs ir todėl nužudei mažiausius kelis žmones?-vikanės paaiškinimas tapo neįtikėtinai paprastas, mažne antiklimatiškas. Sebastianas stovėjo kruvinas, tai toli gražus nebuvo jo kraujas.
- Gali būti! Aš visiškai pasisotinęs!
- Ar malonėtum nedžiūgauti?-vikanė atrodė supykusi. Ji atsistojo, nusvilino tėvą žvilgsniu,-Per galvą verčiausi, kad taip nenutiktų, o tai paėmė ir nutiko!
- Su visais priekaištais, širdele, gali keliauti tiesiai pas dėdulę Silvanus, kurio dėka vafliukais ir maltinukais man pilvo neužkiši.
Vikanė beveik griežė dantimis. Bet ji susitūrėjo. Gilėjantis konfliktas vargu ar būtų ką nors pakeitęs.
- Tiek jau to. Buvo sunki, ilga diena. Pasiimsiu Sebastianą iš Molės ir eisiu miegoti,-moteris patraukė link durų, bet nespėjusi nerti pro jas atsisuko vien tam, kad balsu išreikštų nuogąstavimus,-Juk rytoj išvažiuojant, po velniais, o aš nežinau ką daryti su tavo demoniška situacija ir ką daryti su ženklu ant Rebekos rankos!-vikanė piktai trinktelėjo durimis patekusi į naktinę vėsą. Sebastianas buvo susiraukęs tik tiek, kiek jo regos spektre smaksojo dukros figūra.
- Atrodai fantastiskai, Beks,-vampyras lyg niekur nieko sugrįžo prie šviesiaplaukės, kurią nužvelgė su akivaizdžiu pasigėrėjimu,-Buvot išėjusios pasilinksminti?

by **Jon Spencer** Pir. 08 22, 2022 3:37 am

– Nesmerk manęs už tai, kad netikiu tuo, su kuo nebuvau susidūrusi akis į akį. – Rebekah veide subolavo nuoširdi, meilumu dvelkianti šypsena. Iš tiesų, patikėti tuo kad egzistuoja ne vien tik šviesos ir tamsos būtybės, bet ir dievai, nebuvo lengva. Nors, ganėtinai platus Mikaelson suvokimas pastarosiomis dienomis siaubingai stebino. Ji priėmė daug ką labai lengvai, nepamesdama sveiko proto ir nepradėdama gintis esti visą tai niekai. Galu gale, į kiekvieną gražuolės panašaus plauko mintį buvo argumentuojama ne tiek faktais, kiek Labai vizualizuotais įrodymais. Ir kas ji tokia, jei per vieną naktį apsėsta demono, paženklinta velnio ženklu imtu ir atmestu dieviškumo egzistavimą kaip eilinę nesąmonę, kurią sukūrė žmonės. Ir visgi, šiek tiek, tikriausiai labai panašiai kaip ir visi kiti, apie dievus ji buvo girdėjusi. Kadaise, Estera surinkdavo visus savo vaikus, kurių mintis bandydama nuvyti nuo žiaurios realybės, pasakodavo apie olimpiečius, titanus ir tą patį cerberį, kurio tikslingą akmens atkartojimą neseniai nagrinėjo. Praleido pro ausis tai, kad Liviana nebuvo šiuo klausimu labai išprurusi. Veikiausiai atmesdama tai tik todėl, kad tamsiaplaukei paprasčiausiai iki šiol nebuvo tekę su tuo susidurti. Bet vargu ar josios žinios nesiplies, dabar kai turi daugiau užuominų.
– Aha! Sakiau gi, kad jis krito tau į akį. – Sukrizeno, nepriklausomai nuo to, kad patraukimas per dantį buvo daugiau nei draugiškas. Ilgai netempė tylos pertraukos, kuomet suskumo pasiaiškinti savo nuomonę. – Niekas tau neliepia sumesti su tuo personažu skudurus, supažindinti su sūneliu ir galiausiai pasiimti jo pavardę, kad ir kokia ši būtu. Nors neneigiu, man visai smagiai atrodo jei tavo ex pamestu vieną kitą prakato galoną vien todėl, kad next in line tavo sąraše atsidūrė ne šiaip mirtingas slunkis, o dievas. – It pasiteisindama, kilstelėjo abi savo rankas. – Tik pastebėjimas, nieko daugiau. – Tuo traukimas per dantį ir pasibaigė, mat priešingai nei Mikaelson kalbos pradžia, ji puikiai suvokė Livianos motyvus. Žinodama josios tragišką gyvenimo istoriją, faktą esti pirmasis josios sūnus dingo, kad jo tėvas bandė berniuką paaukoti… Ir tik dabar Livė pasiryžo vėl būti mama, kai praėjo ne vienas tūkstantmetis. Na, negali jos kaltinti už tai kad nori normalumo, ramybės ir nuobodžios kasdienybės. Sunku pasakyti kaip reaguotu pati, jei pasimatuotu Sebastian’o dukters batelius. Galimai ir toliau spardytu užpakalius, žaistu galios žaidibus, strateguotu ir bandytu bet Kokia kaina apginti sau rūpimus asmenis, kuriuos papildytu dar Vienas asmuo. Bet garantuota tikrai negalėjo būti. Gal tikrai norėtu ramybės ir pastovumo. Bet niekada to nesužinos. Mat, kad ir kaip buvo skaudu, panašias neįmanomas svajas buvo paleidusi.
– Oh, tikiuosi kad nuo jų nesklinda ta nenuplaunama šlapio šuns smarvė? Tik vieną kartą buvau padariusi klaidą ir permiegojusi su vilkolakiu. Prisiekiu, niekada daugiau. Negana to, tas pats vilkolakis buvo gana skystom smegenim po pati žinai kokio fenomeno dalyko. – Gana taktiškai išvengdama fatališkosios tamsiaplaukės paminėjimo, Rebekah gana veidmainiškai pavartė savo dailiomis akimis, tačiau prie pokalbio esmės grįžo gana greitai.
– Suprantu. Tikrai. Ir tavo vietoje, manau kad elgčiausi taip pat, norėdama likviduoti bet kokią grėsmės tikimybę, nukreiptą prieš mažylį. Mažiau manęs klausyk, o tai prisūdysiu tau lengvabūdišką gyvenimą, iš kurio išlipti nėra taip ir lengva. – Pasivaipiusi, Rebekah kuriam laikui buvo nutilusi. Įdėmiai klausėsi, sugerdama visą informaciją, kuri tik buvo metama jos pusėn. Liviana dar niekada nebuvo tokia teisi, kuomet paminėjo esti už Redford’o dingimo slypi demonas, kuris prie jo yra prilipęs stipriau, nei nesustingusi smala prie bato. Stebino ir tuo pačiu varė į neviltį tai, kad Livianos galios čia buvo blokuojamos. Iš tiesų, magija čia veikė kitaip. Visa laimė, kad priešingai nei pats dievas, ši vieta nepavertė ne vieno iš atvestų vampyrų viso labo dulkių krūvele. Bet panašu kad šios sienos, maitinosi savo lankytojais. Nors šiai akimirkai tai labai akivaizdu ir nebuvo. Kaip be pasukus, Rebekah heretike nebuvo, o štai Livianos gyslomis tekėjo šis tas ypatingo. Nuleido akis, kuomet iš vandens nepavyko gauti jokios informacijos. Ir panašu kad originalaus burto vampyrė dėl šito nusiminė labiau, nei pati Liviana, kuri net nebuvo nustebinta tokio efekto. Daug kas vertė smegenys dirbti didesniu pajegumu, nei ankščiau. Abi moterys atrodė susimąsčiusios. Tuomet pasigirdo gana aišku pareiškimas, kad laikas iš čia nešdintis. Rebekah neprieštaravo, nepriklausomai nuo to, kad kalbėti tam metui nebaigė. Turėjo Labai daug zujančių klausimų, kuriuos dar nebuvo uždavusi. Bet darė tai bangomis, kad nepasirodytu perdėm susidomėjusi ar įkyri. Ir štai, juokelis. Šviesiaplaukės žvilgsnis įgavo kląstos priesnio.
– Šit kaip? Jei turi omeny tai, kad atkeliautum čia viena, o paskui atsektu tas Maiklas mėlynom akelėm, ir pasidarytumet čia privatų, tačiau laaaaabai detalų turą. Tuomet visiškai sutinku, viena mūsų tikrai šią naktį būtu buvus pamylėta. – Sukrizeno. Ir visai netrūkus akmuo nuo širdies nusirito. Paslaptinga tamsiaplaukė įgavo ne vien vardą, tačiau ir giminystės ryšį su šia ypatingai ypatinga šeima. Tą pastebėti buvo galima dėl atokvėpio, kuris nutrūko nuo Mikaelson lūpų. Tikrai nebūtu pagalvojusi kad Sebastian’as dulkino savo seserį, su kuria paskui susilaukė dviejų vaikų. Na, Rebekah protelis niekada nebuvo tiek iškreiptas. O ir Liviana nesuteikė anei Jokios užuominos, kad gautą informaciją kaip nors suteršti. Teta tai teta, lygiai taip pat kaip ir dėdė, kuris yra tamsos pasaulio valdovas, ir kurio kiaušus, pasak demono, Rebekah noriai susigrūstu burnon, jei tik jis šito panorėtu. Na gerai, situacija paprasta su jais nebūna. Net jei taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pasitikusi Livianos rankas, Rebekah netrūko užsimerkti, leisdama burtininkei padaryti tai, ką taip nepriekaištingai geba. Teleportuotis. <…>

Antras kartas, nors ir su nedideliu tarpu, tačiau pasirodė kur kas lengvesnis. Vidaus organai nors ir sušoko hip hopo ritmu, tačiau nepasiprašė į paviršių. Livianos nuomojamas būstas. Viskas atrodė lygiai taip pat, kaip moterys ir paliko. Neskaitant absoliučiai netikėtai, kad net vampyriški Rebekah instinktai nespėjo sureaguoti, prieš jas dvi atsidūrė Redford’as. Originalaus burto vampyrė viso labo te spėjo prasižioti, kuomet buvo pagauta į glebį ir su nubučiuotu viršugalviu. Oooi, norėjo jam visus velnius iš užpakalio iškratyti, už tai kad pradingo, privertė nerimauti ir galu gale pasirodė perdėm gerai nusiteikęs. Kažkaip visiškai nesirišo nei vienas galas. Nemirėlės antakiai įgavo veik tiesią formą, kuomet pakėlusi akis į pirmą vampyrą, nesitraukė, ką priešingai nei ji, padarė tamsiaplaukė.
– Mažu mažiausiai esi skolingas vieną kitą paaiškinimą. Mes… – Nepriklausomai nuo to, kad Rebekah tonas neskambėjo nei draugiškai, nei šiltai, vampyrė buvo “užčiaupta”, tikriausiai vienintėliu būdu, kuris tik gali paveikti įsiūtusią moterį. Į kurios pusę pagal socialinių tinklų pasiūlymą mesta piniginė, būtu traktuotina kaip įžeidimas. Taip, Rebekah buvo iš tų personų, kurios net restorane už save susimoka, todėl kad gali, ir todėl kad nenori kad oponentas manytu esti dabar ši jam bus skolinga. Pastaruoju metu ji tikrai buvo negailėstingai teasinama, todėl šokiruota tokio poreikio išpildymo, netgi labai minimaliai pabandė pasipriešinti. Tačiau čia pat, tam atsispirti ir nesugebėjo. Per daug norėjo jo artumo, kad imti pradėti vaidinti sunkiai pasiekiamą. Girdėjo Livianos jų pusėn mestą priekaištą, tačiau nerado jėgų paklausyti. Kabinosi į Redford’o lūpas aršiai, vietomis netgi sužeisdama švelnią jų odą. Nenorėjo sustoti. Ir jam tai turėjo būti daugiau nei akivaizdu. Juk nesuvaržė net pirmojo vampyro rankų, kurios net Labai savininkiškai kabinosi į josios kūną. Iš noro priklausyti jam, maudė absoliučiai kiekvieną kūno ląstelę, kuomet pro Mikaelson lūpas prasprūdo kažkas panašaus į pridusintą, malonumo aimaną. Jis liovėsi skubėti, dėl ko noras tik dar labiau išaugo. Jos antakiai skausmingai išlinko, nepaisant to, kad ji mėgavosi kiekvienu lūpų susijungimu, liežuvių prisilietimu. Atrodė kad užsiliepsnos bet kurią akimirką, nors liepsnojo, ar bent lengvą tokį pojūtį kėlė tik paženklinimas. Tik vienas “dievas” žino, kodėl tęsinio nebuvo net po gana svarbaus jo pareiškimo. <…>

Žalsvai rudos akys netrūko pasitikti LIvianą, vos tik gražuolė įžengė į svetainę. Rebekah veide buvo skaitomas susirūpinimas, kuris tik dar labiau atsispindėjo Varias kūno kalboje. Jos instinktai veikė, net labai akivaizdžiai. Ir kažkodėl būtent dabar, buvo nukreipti į perdėm entuziastingai nusiteikusį pirmąjį vampyrą. Kuris kaip niekad… atrodė atsipalaidavęs. Ne tai kad jam prieš tai, kada nors būtu pristigę pasitikėjimo savimi. Tačiau dabar, na, dabar buvo keistai stipriai visą tai išreikšta. Nors niekas, absoliučiai niekas nepiršo minties, esti vyras buvo užvaldytas demono. Juk, pradingti ir niekada negrįžti būtu buvę kur kas protingiau, nei maklinėti prie asmens, kuris Redford’ą (be demono) pažįsta kone geriausiai, ir “ginklo”, kuris sutvertas naukinti bet ką, kas tik pakenkia balansui. Jis pasistengė savo jauseną pagrįsti dievišku šaltiniu, dėl ko Mikaelson mestelėjo klausiamą žvilgsnį Livianos pusėn. Tiesa tame, kad vampyrė net nenutuokė kaip veikia minėtasis vanduo. Juk dievų pasauly, stengėsi prie nieko nesiliesti. O ta siaubingai traukianti cerberio skulptura, tebuvo nedidelė išimtimi.
– Žydraakis žąsinas prisistatė ir pas mus, tik jo palyda šį kartą buvo daugiau vyriška, nei moteriška. Jau spėjom išsiaiškinti kad jis nebuvo nusitaikęs į tave. Kaip dėl to tavo tipo analogo… Pavyko išsiaiškinti ko jai iš viso prireikė iš tavęs? – Klausimas buvo grindžiamas elementariu, “vadovėlinio blogiuko” tipažu. Kuris ilgai ir nuobodžiai iš pradžių paaiškina kaip pasiekė ką pasiekė, ir kaip auka dabar kentės, dėl priežasties kurią būtinai nurodys. Retai kada pasitaiko blogis, kuris nesivaipo ir nesistengia pasirūpinti kad auka, įspausta į kampą, taip ir liktu nesupratusi kokio velnio iš viso buvo įspausta.
Jo pasakojimas tęsėsi, ir dėl to darėsi vis labiau neramu. Livianos spėjimas pasitvirtino, už visko stovėjo demonas. Ir tas faktas, esti Redford’as dalies įvykių nepamena, tikrai nelabai daug pasitikėjimo davė. Lygiai taip pat buvo galima pasakyti apie tai, kad Redford’o dukra pasirinko atsisėsti labai arti šviesiaplaukės, aiškiai parodydama ginybinę poziciją, jei tik to gali prireikti. Rebekah vylėsi kad neprireiks, mat, velniai griebtu. Tikrai sudvėjotu, kurį nuo kurio bandyti atkabinti. Nenorėtu kad nukentėtu nei vienas, aišku dėl skirtingų priežaščių.
– Tai daug ką paaiškintu… – Paantrino trumpam šeimos dialogui apie galimas aukas. Tai paaiškintu Livianos rekaciją, suvaldomą nors ir demonstruotiną norą tėvuką nuskausminti už tai, kad padarė vieną kitą nedorą dalykėlį, apie kurį Varias žinoti nedėrėtu, jei nenori kad tavo užpakalis būtu mažumėlę iškarštas. Šviesiaplaukė ir vėl užėmė daugiau stebėtojos poziciją, ir tai buvo gerai, mat nedalyvaudama tiesiogiai, ji turėjo galimybę skenuoti daugiau detalių, pastebėti daugiau neįprastų dalykų. Tuo labiau prasmės kartoti tą patį, per tą patį nebuvo anei jokios prasmės. Tuomet nutiko dar vienas, gana neįprastas dalykas. Sebastian’as paminėjo savo brolį. Tačiau šį kartą tai nebuvo lydima iš vidaus kylančio pasišlykštėjimo.
– Gana! Ne. Jos pačios namuose, tu jos nevarynėsi. Pats puikiai supranti kad tokios pasakaitės apie apturėtus nuotykius, verčia ją kovoti su meilę tau ir tuo, kas ji yra. Tad, jei ir darai kas tau įgimta. Malonėk apie tai bent jau nepasakoti asmeniui, kuris gali suveikti spėju kad taip pat gerai, kaip ir tas angelito durklas, kuris tau ne visai patinka. – Išsisakė, dėl ko pasijautė kur kas geriau. Ir vėlgi, Rebekah neparodė kažkokio saldžiarūrio susirūpinimo, gailėsčio ar mameliškumo (kas vyrams siaubingai neimponuoja). Neskubėdama užlaikyti Livianos, šviesiaplaukė viso labo kaltai nuleido akis. – Tai nėra paskutinis mūsų atvažiavimas, Livė. Išspręsim visas dilemas palaipsniui. – Tiesiog pajautė kad nori tai pasakyti balsu, kuomet prieš apleisdama savo pačios namus, Liviana stabtelėjo išreikšdama savo nuogastavimus dėl gana pragariškų reikaliukų. Kuriuos panašu kad iki galo neįvertino nei vienas iš nemirėlių. Matomai todėl, kad jau buvo pratę kad vienas šūdas visada yra pakeičiamas kitų. Ir gali arba kraujingus burbulus iš nosies pūsti, arba iš to tyčiotis.
Kuomet ir vėl liko vieni, Rebekah neskubriai pasikėlė nuo sofos, čia pat būdama pasitikta komplimento. Nuo pat sugrįžimo į pirmo vampyro gyvenimą, jis niekada nebuvo leidęs savo akims taip akivaizdžiai keliauti jos kūnu. Tuo pačiu metu tai ir jaudino iki nuprotėjimo, ir virpino savisaugos receptorius. Kas gi pasikeitė? Šviesiaplaukė prisimerkė, pasitikdama jo kontrastiškai josios, šviesias akis. Neskubėjo prabilti, žengė arčiau. Kuomet taip pat neskubriai, veik net pasalūniškai užsikėlė savo rankas ant vampyro pečių. Šiek tiek atlošė galvą, kad galėtu geriau matyti jo veidą. Ir tuomet kiek kimiai, mat išnaudojo toli gražu ne visą savo balso potencialą, užklausė.
– Ar vis dar kontroliuoji jį? Ar tas parazitas su aukštakulniais tebe šmirinėja aplinkui? – Užklausė neatsitiktinai, juk paskutinį kartą aiškiai matė, kaip protarpiais, it pro svilti pradėjusią kino juostą, materializavosi į svetimą pavidalą. Palinko arčiau, kone įsirėmė į jį, pasidabindama kažkuo panašiu į lengvą vyptelėjimą. – Mhm. Norėjau tavo dukrai priminti kad nepaisant jos dabar aktualiausių vaidmenų, ji vis dar yra moteris. Kuriai reikia pasileisti plaukus, ir pasimėgauti gaunamu dėmesiu. Beveik pavyko… Tik kompanija neužkabino.

Vikanė gerai suprato būseną, kurią Rebeka dabar išgyvena. Tam tikru momentu, kai patirtys, kad ir kokios keistos ar stulbinamos bebūtų ima mestis klodais, jos ima tave vis mažiau ir mažiau stebinti. Ir tai yra puikus požymis proto, kuris perlipa per emocijas, dominuoja, apsaugo savo šeimininką nuo šoko. Vargu ar Liviana bent kartą sudvejojo kažko nepapasakoti Rebekai, kas būtų susiję su nemirtingos vikanės "profesine" specifika. Ji įsileido Mikaelson į savo namus, į savo pasaulį. Juk tai nebuvo vienintelė realybė, kurioje dvi nemirtingos moterys bičiuliavosi. Kitose jos buvo netgi gerokai artimesnės. Ir dėl to Liviana net nežinodama visų detalių bei faktų jautė, kad vampyre gali pasitikėti. Ir Sebastiano meilės reikalai su tuo niekuo nebuvo susiję. Dievaži, po romano su Pierce Ambrose/Varias šeima būtų išskėstom rankom priėmę Redford'o širdies draugę, kuri uždarbiauja šokdama striptizą. O gavosi... Gerokai puikiau. Bent jau Marcuso akimis Rebekah Mikaelson buvo per gera Sebastianui visais įmanomais aspektais. Kalbant apie jos pačios lovos ir širdies reikalus, tamsiaplaukė dar negalėjo išmesti iš savęs įsitikinimo, kad net jos flirtas neturi būti beprasmis, o vesti į romantinę draugystę, kuri nebūtinai trūks iki kol paskutinė laiko sekundė ištiksės, bet ves į kažkokį tvarų, reikšmingą ryšį. Net seksualiai ir netgi maloniai pasiglausčiusi prie Maiklo ji vis vieną jautėsi it ne savose vėžėse. O labai norėtų supaprastinti savo požiūrį, tiesiog mėgautis savimi, mėgautis vyriška kompanija. Liviana vampyrei paaiškino, kad neturint antgamtiškos uoslės jai tiek žmonės, tiek vilkolakiai, tiek vilkatai, tiek vampyrai kvepia vienodai gerai, jei jie prižiūri savo asmeninę higieną, nors greičiausiai Rebeka tiesiog norėjo pabrėžti panieką, kurią jautė rūšiai, natūraliai balanso jėgų paverstą nemirėlių priešais. Mažų mažiausiai šunys turėtų gerai laižyti, tiesa? Nebuvo tokio momento, net užuomazgos į tai, kad savęs neskriausdamos ir poreikius patenkinančios Rebekos pasaulėžiūra Varias galvoje persiverstų į nesuprantamą, snerktiną dalyką. Toli gražu. Berods buvo net paminėjus, kad jai tokio paprasto požiūrio į instinktus ji pavydinti. Atmetus ne kokias praėjusias patirtis su vyrais (galbūt prasta mintis nuo vieno tos pačios giminės atstovo peršokti prie kito?), Liviana tik gimus Sebastianui ėmė lyg iš naujo rekonsideruoti žmogiškąsias savo savybes. Ji labai daug laiko praleido ieškodama būdų kaip sunaikinti ir naikindama būtybes. Moteris nesileido į meilės romanus persekiojama Chariton Geminus vaiduoklio, ji daug šimtmečių praleido pykdama ant savęs už tai, kad buvo silpna, naivi, patikli ir kvaila. Vikanė ilgai nepasitikėjo ne šiaip vyrais, o niekuo. Tačiau ilgainiui ji atsiskleidė. Sakykim mechaniškai veikusio robotuko baterijos ėmė ir išsikrovė. Liviana atsipalaidavo, leido sau patirti gyvenimą iš kitokios, nei buvo pratusi pusės. Ji pradėjo gyventi, o ne tik egzistuoti leisdamasi tampoma už virvučių aukštesnių jėgų, kuriom priklausė jos kūnas bei siela. Vikanė toliau keitėsi ir galbūt vieną dieną ji žiūrės į malonumus taip pat paprastai, kaip Rebeka? Tiesą sakant viliojo. Velniškai viliojo Mikaelson užmeta mintis, kurią Varias pasigavo kaip kokį virusą. Akimirką ji pajuto tiek jaudulį, tiek širdies "permušimą. Audringas seksas su pusdieviu dievų pasaulyje būtų tikras gašlios slaptos svajonės išsipildymas. Daugybė moterų visame pasaulyje prisiskaičiusios prastų meilės romanų svajojo išgyventi aistringus santykius su vampyru ar į sadomazochizmą linkusiu turtuoliu. Be jokios abejonės Livianos geiduliai turėjo būti aukštesnio lygio. Vargu ar vikanė apie Maiklą negalvos zirbindama vibruojantį daikčiuką sau tarp kojų.

Jausti Rebekos kūną, uosti ją, gašliai liesti, ragauti liežuviu buvo neapsakomai gera. Ilgai už grandinės laikytas potraukis grasino pratrūkti aista, kuri atimtų protą ir ne visai padorias aplinkybes, net Livianos būvimą kažkur netoliese paverstų nereikšmingais. Šaltas Redford'o delnas keliavo vampyrės šlaunimi su ketinimu nutempti seksualias neriniuotas kelnaites, kurias ji dėvėjo. Gniaužė jos užpakaliuką, paskui krūtis, reikšmingu stipriu prisilietimu vis primindamas koks jis susijaudinęs. Pritvinkęs kraujo vyriškumas maldavo Sebastiano kuo greičiau į Mikaelson įsibrauti, bet... Vampyrė netikėtai sukliko, atsitraukdama it nusvilinta. Kažkas labai panašaus į tai ir nutiko. Jos atverstas, virpantis delnas, subjaurotas Silvanus palikto ženklo ties savo kontūrais priminė vėžes, kurias užpildė svilinanti, tekantilava. Tačiau efektas praėjo, o gal tik sutapimas, kai Sebastianas nustojo Mikaelson liesti. Vampyras susiraukė, ne juokais išsigandęs jis pavedė šviesiaplaukę prisėsti. Priklupė prieš vampyrę, priešais praskėstas jos kojas, kurių centras kvepėjo geiduliu ir susijaudinimu, paprašė jos delno, kad galėtų apžiūrėti. Rebeka dvejojo, bet Redford'as ją drąsino.
- Ar tik nebus ženklintojas supavydėjęs? Nemanau, kad pragare blowjob'ai yra geri, kai juos atlieka beburnės piktosios dvasios ir demonai,-pabandė pajuokauti, nes erotiškai atmosferai akimirksniu pradingus atmosferoje galėjo jausti nemalonią įtampą,-Net jei mano supratimu blogis yra chaotiškas ir bejausmis aš manau, kad Sailas jaučia tau kažkokį potraukėlį,-vampyras atsargiai piršto pagalvėle tiriamais motyvais prisilietė prie simbolio ir šis vėl užsvilo,-Atleisk, po galais,-šnypštelėjo pats, visai kaip ir velnio ženklas. Šį kartą prisilietė prie Rebekos odos, kuri nebuvo paženklinta ir nenutiko nieko,-Keista,-iš tikrųjų tai nieko keisto žinant aplinkybes. Jis galėjo panaikinti simbolį, bet nusprendė žaisti pagal pragaro šeimininko taisykles, nes buvo įdomu kokia linkme viskas pasisuks,-Jei laikysi šį delną sugniaužtą viskas turėtų būti gerai,-jis šyptelėjo. Padėjęs suspausti jos pirštus, pabučiavo Rebekos ranką - kaltininkę, o išgirdęs nuleidžiamą vandens garsą, kuris sklido iš pirmojo aukšto vonios kambario atsistojo. Ir visgi buvo velniškai apmaudu, kad nepaprastai stiprus, geidulingas momentas ėmė ir nugaravo, nes Silvanus biolaukai nederėjo su Xerces. Visai kaip ir su Sevastianos. Koks malonus sutapimas.

- Panašu, kad žydraakis žąsinas vienas nevaikšto, tiesa?-šyptelėjo pašiepdamas ne tik kalba, bet ir žodžiu,-Toji mergšė, jei gerai pamenu vienu momentu kreipėsi į mane gana įdomiai, nes nesikreipė į mane. Kreipėsi į demoną manyje, liepė jam pasirodyti, kad galėtų pažaisti su sau lygiu. Kažkas tokio,-išbėrė tokia maniera, lyg būtų perskaitęs pirkinių sąrašą - visiškai nuobodžiai ir nereikšmingai,-Kuo daugiau priešų mano pakeleivis turės, juo man geriau, negi ne?-Liviana žiūrėjo į tėtį taip, lyg jis būtų pasakęs didžiausią nesąmonę pasaulyje. Sebastianas nepasimetė, papildė mintį,-Galbūt vienam iš jų pavyks iškaršti demonui subinę neprisilietus prie manosios?
Varias nelygu pavargusi ar iškamuota Redford'o naivumo trynė delnu užmerktas akis.
- Jei gerai atsimenu jum abiem priklauso ta pati subinė. Tėti, patikėk, viską buvo galima padaryti daug paprasčiau, Rebeka, kuri dabar stovi čia sveika ir gyva yra puikus to pavyzdys, bet juk tu nesikreipei į mane, o pats išsiruošei ieškoti atsakymų! Ir kas nutiko? Viskas tik dar blogiau, nes jūs susijungėt, per kažkokią siaubingą klaidą! Ir net neabejoju, kad norint tuo tavo pakeleiviu nusikratyti, reikia pradėti nuo tavęs.
Sebastianas tylėjo. Vargu ar jis neprisiimė kaltės už klaidas, kurias nuolatos darė, nors tas objektyvus požiūris į save visiškai jo negelbėjo. NES NUOLATOS DARĖ KONE TAS PAČIAS KLAIDAS.
- Jum abejom reikia ataušt,-sviedė taikydamasis tiek į dukrą, tiek į Rebeką, kuri ką tik jį apšaukė.
- O tau...-Varias smeigė pirštu Sebastianui į krūtinę,-Reikia pradėti į viską rimčiau žiūrėti ir kaip nors ištverti bent pusdienį neprisivirus košės!-vargu ar tokiam pareiškimui galėjo nepritarti pati Mikaelson. Vampyras pasinaudojo jam suteikta teise patylėti. Juk Liviana buvo teisi. Nuo pat grįžimo į gyvųjų pasaulį Redford'ą lydėjo nesibaigianti nuotykių virtinė. Be galo norėdamas išvengti tolimesnio audringo įvykių analizavimo, kalčių primetimo, šukavimo pasidžiaugė, kad vikanė bent trumpam nusprendė išeiti. Likus dviese tik su Rebeka pasijuto ramiau. O labiausiai dėl to, kad šalia nebesmaksojo aukštesniųjų jėgų šiam pasauliui suteiktas ginklas prieš bet kokią antgamtinę būtybę, drįsusią įsiveržti į žmonių pasaulį. Vampyrei prisigretinus priėmė jos esybę itin noriai. Jųdviejų rankos kaip mat vienas prie kito prilipo, tik Redford'o delnai nuslūgo jai ties dubeniu.
- Tylu ir ramu, kaip bažnyčioje,-atsakė turėdamas omeny, kad pakeleivis nėra iškviestas, iškvietęs pats save ir Sebastiano savo tauškalais neerzina. Pakvietė nemirelę į savo glėbį, be galo jaukiai apkabino, viena iš rankų vis paglostinėdamas jos plaukus,-Pažadėk man, kad išsitempsi ją į žmones dažniau. Jai to tikrai reikia,-pasakė taip, lyg jos pykčio "priepuoliai" būtų susiję su per mažu atsipalaidavimu. Tikrai galima sutikti su tuo, kad Liviana buvo smarkiai įsitempusi. Velnio ženklą ant Rebekos rankos, Sebastiano apsėdimą ji laikė uždaviniais, kuriuos turi būtinai išspręsti. Jei tai nėra didelė našta, kas tada yra?-Man reikia dušo,-konstatavo kiek atsitraukęs tam, kad galėtų matyti jos išskirtinio atspalvio akis. Redford'o gerai pavolioti rūbai, sudžiuvusio kraujo likučiai ant odos, vargu ar atrodė labai higieniškai,-Ir aš kviečiu tave prisijungti,-jis šaltu kaip vandenyno dugnas liežuvio galiuku palietė jos drėgnus vidinius burnos kontūrus ir atsišliejo tik tam, kad ji galėtų įvertinti kiek labai jo demonstruojamas ūpas yra klastingas. Ant kavos staliuko pametėtas Beks mobilusis įkyriai vibravo, nuliejo jį priekaištingu žvilgsniu.
- Tau skambina ir jei neklystu, skambina Liviana,-negalėjo klysti. Juk tai buvo tos pačios akys, kurios per didelį nuotolį įsidėmėjo D'angelo akių atspalvį. Mikaelson sugriebus telefoną vampyras pasistengęs numesti viliojantį, dviprasmišką jauką patraukė į antrąjį nediduko namo aukštą, kuriame buvo jam su Rebeka paskirtas svečių kambarys.

- Kaip galėjau ir tikėtis, Jackson'ų namuose tvyro labai niūrios nuotaikos,-Liviana kalbėjo smarkiai prisukusi balso toną,-Molė su Džonu apsipyko, be to jis šiandien negrįš namo, nes turbūt jau riogso išsirietęs šuniuko poza ir leidžiasi badomas,-buvo tinkamas meta sukrizenti, juk tokie ir panašūs "gašlūs" juokeliai nėra dažni svečiai jos žodyne, bet Varias to nepadarė, nes jautėsi blogai dėl draugės. Pažinojo daug moterų, kurių didžiausia kaltė buvo ta, kad negalėjo paleisti netikusių vyrų. Jos dažnai stebėdavosi kodėl Liviana sūnų augina viena, juk turėtų būti taip sunku! Be jokios abejonės taip. Sunku. Bet ar lengva dalintis lova su asmeniu, kuris smarkiai apkartina tau gyvenimą, nes turi priklausomybių, yra chroniškas svetimautojas, mušeika, psichologinis smurtautojas?
- Liksiu pas ją. Ko ji nusipelnė, nekalbant apie kitą, geresnį vyrą tai nusigert. O jūs su Sebastianu...-pritilo,-Pabandykit kaip nors neprižadinti visos kaiminystės, gerai?-nesusilaikiusi sukrizeno, mat jos mintis turėjo aiškią užuominą į malonų laiko praleidimo būdą. Kad Redford'ą su Rebeka sieja stipri seksualinė įtampa, ko gero, matė visi trimečio gimtadienyje dalyvavę, aukštesni, nei 150 centimetrų dalyviai.

Elgdamasis pagarbiai dukros namų atžvilgiu, purvinų, kruvinų drabužių neišmetė kur papuola. O ir šiaip, kai kurie chaotiški, vyrų padermei būdingi bruožai nugaruoja aktyviai gyvenant trim šimtam su viršum metų. Įlipo į dušą, atsuko vandenį ir pareguliavo jo temperatūrą iki maloniai vėsios. Šiluma būtų privertusi jį aptingti, o to nenorėjo. Į kanalizaciją tekantis vanduo kaip mat įgavo rausvą atspalvį, nuo atsiplaunančio Konoro bei Narayos kraujo mišinio. Sebastianas pajuto ant savęs šiltesnes, nei jo paties rankas. Švelnus, nedidelis kūnas prigludo prie jo nugaros. Užteko vien to, kad lytį nusakantis atributas prisikauptų kraujo. Vampyras atsigręžė ir jųdviejų lūpos susijungė akimirksniu. Bučinys, toks šlapias ir grobuoniškas sprogdino geidulio amplitudę kaip atominis užtaisas. Redford'as suėmė Mikaelson staigia, savininkiška maniera. Jos kūnas dungtelėjo į plyteles taip, kad šios per siūles subraškėjo. Vedė vampyrės kaklu, krūtimis, liemeniu ilčių galiukais, kontaktas paliko dvi rausvas siūles jos odoje. Vyro ketinimai tapo itin aiškūs, kai grubiai suėmęs ir užkėlęs jos šlaunis sau ant peties, panėrė burna į Rebekos vaginą. Jautrūs instinktai, sutrikdyti vampyrės lyties kvapo ir skonio kėlė tyrą seksualinę agresiją. Todėl kiek per stipriai gniaužė jos šlaunis, kiek per intensyviai žaidė jautriausiais taškais jos kūne. Jautė kaip įsitempia bei it traukulių ištiktas virpa nemirelės kūnas, kurį laikė visiškoje savo valioje. Įsibrovė į jos minkštą, drėgną vidų liežuviu, o kai nustojo tirti ir mėgautis, susikoncentravo į Rebekos malonumą. Šaltas, šlapias liežuvis suko ratus aplink jautriausiais nervais apdovanotą, šiek tiek išsikišusį taškelį. Norėjo pajausti jos orgazmą ant savo lūpų.

by **Jon Spencer** Antr. 08 23, 2022 9:16 am

Priešingai nei tam tikros supernaturalios būtybės, kurios taip pat vienaip ar kitaip istoriškai pasižymėjo, Rebekah Mikaelson nelaikė savęs kažkuo perdėm ypatinga. Proto suvokimo ribuose žinoma. Todėl asmeniškai nerado ne vienos priežasties, kodėl pats velnias būtu nusprendęs ant šios kūno palikti “tatuiruotę”. Lygiai taip pat, kaip ir Liviana, šviesiaplaukė suvokė kad tam turėo būti priežastis, ir ji tikrai nebuvo niekaip susijusi su romantizmu arba bandymu pirmam vampyrui padaryti “popą”. Kokią išvadą pavyzdžiui pasidarė Redford’as, apie savo jaunesnį “pizduką” brolį. Bet kokiu atvėju, Rebekah buvo rami vien todėl, kad buvo susisiekta su asmeniu, kuris nesunkiai gali išderinti šiuos apžavus, bei tokiu būdu pasipriešinti tamsai. Gaila tik, kad ne viena nenutuokė esti problemos sprendimo būdas jau buvo “neutralizuotas”. O tai reiškia, kad daugiau nebe buvo asmens, galinčio ženklą nutrinti.
Sujaudinta taip stipriai, kaip stipriai gali būti sujaudintas visas kūnas, jei šio nervinės galūnėlės būtu tuo pačiu metu virpinamos, Mikaelson rodėsi praradusi bet kokią kontrolę. Tiek fizinę, tiek emocinę. Nerado ne vienos nelemtos priežasties, kodėl turėtu nepasiduoti geiduliams, kai šių taip nesuvokiamai troško. Netgi laikinai ore susiformavusi įtampa, neatrodė labai įtikinanti. Negalėtu net prisiminti kada paskutinį kartą būtu tiek susijaudinusi, esti pilnai užtektu viso labo intensyvaus, nors ir neilgai trūkusio “apsigrabaliojimo”, kad tai priverstu josios kelnaites prisigerti natūraliu moterišku liubrikantu. Jautėsi nesmagiai, bet tik todėl kad šią akimirką dar nebuvo savo lyties raumenimis apspaudisi Sebastian’o falo. Netgi balsas ėmė skambėti kažkaip kitaip, išreikšdamas erotiškumo natas, nepaisant aptariamo konteksto.
– Gerai. Nors ir nesu nusiteikusi prieš liūdininkus, nenorėčiau kad būtum blaškomas kai su tavimi darysiu viską, ką tik panorėsiu… – Jos kėslai taip pat buvo labai aiškūs, neskaitant to, kad šviesiaplaukė vis dar neakivaizdžiai įtariai stebėjo absoliučiai viską. Tame tarpe, ir minimalius oro virpėsius, kuriuos galėtu sukelti menamas demonas. Ir nenutiko absoliučiai nieko. Atrodytu, esti demonas arba šiai akimirkai turėjo įdomesnės veiklos… Pavyzdžiui minčių gelmėse delioti kubelius. Arba nutiko tai, apie ką Mikaelson dabar nedrįso pagalvoti. O ir Livianos noras pasišalinti, savaime pridavė šiokią tokią pasitikėjimo dozę. Mat, jei demonas būtu visiškai susijungęs su savo “nešiotoju”. Na, būtu keista, kad Varias to nepastebėtu. Pasitikta maloningo glėbsio, šviesiaplaukė lėtai sumerkė akis, įkvėpdama nuo jo sklindantį, ir maloniai uoslę kūtenantį, kvapą. Prisikando apatinės lūpos odelę, vis dar pagaudama save ant to, kad kūnas ne kiek nesiliovė skleisti atitinkamas bangas. – Mmh, tik nesakyk kad tapai vienu iš to misagonistų tarpo, kurie mano esti bet kokią problemą galima išspęsti geru pimpalu? Nes pritarčiau tik dėl vieno, jai tikrai reikia atsipalaiduoti. Ir jei lankytis pradėsiu čia dažniau, tikrai pasirūpinsiu kad Liv namuose nesėdėtu. – Pokalbis apie jojo dukterį tiesiog išgaravo čia ir dabar, mat buvo užkeistas šlapio ir šalto bučinio, kurį šviesiaplaukė pasitiko įtin noriai. Lygiai taip pat, kaip ir pasiūlymą “užsidaryti” ankštoje vietoje, kur būtinybės ant savęs pasilikti drabužius, nebuvo anei jokios. Palydėdama jį gana dviprasmišku žvilgsniu, kažkaip sunkiai atsikvėpė, kuomet buvo priversta nukreipti dėmesį į skambantį telefoną.
– Vakarėlių gadintoja… – Nors komentaras ir nuskambo šiek tiek priešiškai, anaiptol tokiu nebuvo. Kaip be pasukus, tarp Livianos ir Rebekah buvo spėjusi užsimegzti nuoširdi ir tvirtumo potencialą turinti draugystę.

– Nesirūpink per daug, tai te trūks iki kol tas bestuburis patinas sugrįš namo, po eilinio savo pamokančio nuotykio. – Priminė ir apie natrąją savo užkalbėjimo dalį, kuri buvo nukreipta būtent į pakitusį požiūrį į Molę. Jei jau moteris yra per silpna atsitraukti nuo toksiškai ją veikiančio, ir jos anaiptol neverto kirmino. Vadinasi minėtasis kirminas, dabar elgsis su ja taip, kaip turėjo nuo pat pradžių. Tiesiog reikia šiek tiek palaukti. Jautė Livianos balso slogumą, todėl nesistengė per daug juokauti. Pasistengė pasirodyti maksimaliai supratinga.
– Gerai. Liv… Kol mes dar čia, jei tik reikės mano pagalbos pamirksint akimis, nesikuklink pasakyti. Galbūt jai tereikia nedidelio spyrio į užpakalį, kad pagaliau pradėtu gyventi dėl savęs. Nieko neperšu, bet tokią galimybę turėk omeny, jei kartais alkoholos nepadėtu. – Šyptelėjo į niekur, kuomet perkreipė savo dėmesį į užuolaidas, kurios dengė vieną iš šių namų langų. Priartėjo prie jų, kuomet telefono ragelį suspaudė tarp savo galvos ir peties. Trūktelėjo medžiagą, kuri pasidavusi jos nanatūraliai jėgai ėmė ir labai tvarkingai suplyšo. Numanė kad Varias tai išgirs, todėl timptelėjo savo lūpas taip, kad šios įmituotu dalinią “ups” emociją.
– Atleisk dėl užuolaidų, pasižadu šias atpirkti. Nenoriu raustis po tavo namus ir ieškoti vaistinėlės, bet turiu kai ką patikrinti. – Dar nespėjusi baigti pokalbio, Rebekah ėmė tvarkingai “bintuoti” delną, kuris buvo pažymėtas ne visai maloningai atrodančiu ženklu. Ramybės nedavė teoriją, esti kas būtu, jei kumščio spausti nereikėtu, o užtektu banaliai paslėpti tą dalykėlį. Kaip be pasukus, jei pasidarytu per daug karštą, vargu ar atsimintu apie tai, kad pirštus turi laikyti sulenktus. Ir tai gali šiek tiek reikalus sugadinti. Be to, prarasti neturėjo ko. Jei materija nesuveiks, bent jau bus pabandžiusi. Sulaukusi atitinkamo komentaro, Rebekah veidas įgavo natūralaus lapiškumo. – Ar tai nebus pagrindinė priežastis, kodėl nusprendei naktį praleisti na namuose, o Mole prisidengei tiesiog, nes tai skamba kiek racionaliau, nei duoti vietos mums surengti pasirodymą? – Šyptelėjo, tai buvo galima išgirsti iš jos balso. Kuomet Mikaelson dirstelėjo į lubas, o tiksliau už jų esantį antrą aukštą, netrūko pokalbį išbaigti.
– Jei tas liurbis pasirodys prie taves, nepamiršk paskui papasakoti visas detales. Ir šiaip, pasilinksmink, nors ir linkėčiau tau geriau skęsti tuose mėlynuose akyse, nei kad viskio taurėję. Čiao. – Nuspaudusi raudoną, pokalbio baigimo mygtuką, šviesiaplaukė numetė telefono ragelį atgal ant staliuko, prieš tai nepamiršdama ant šio užfiksuoti begarsį režimą.

Tai kad Mikaelson sėkmingai baigė pokalbį, ir ėmė kilti laiptais į antrą aukštą, Redford’as turėjo išgirsti daug ankščiau, nei kad vampyrė pasiekė vonios kambarį. Įeidama į iš anksto jiems paruoštą svečių kambarį, be menkiausios šalutinės minties išsinėrė iš dusinti ėmusios suknelės, prabangaus apatinio trikotažo. Apdarai žinoma visuomet kursto vaizduotę, bei padidina pirminį instinktą. Tačiau nėra nieko geriau, nei niekuo nepridengtas kūnas. Šiek tiek, natūraliai vietomis susibangavę josios pečiai, maloningai krito ant menčių, kuomet gražuolė pagaliau žengė į ankštos vonios vidų. Dušo kabina, bei Joje stovintis nuodėmės vertas individas. Jei tik būtu daugiau mirtinga, tai vienareikšmiškai užgniaužtu šiai kvapą. Silvanus negalėjo pasirinkti geresnio laiko, kuomet savo broliui “įpiršti” nemirtingumą. Raumeningas, ryžkius konturus turintis kūnas. Iš anksto žinojo esti potyris bus protą išnešantis. Kodėl? Nes tas 300 metų kits kito atžvilgiu platoniškas laikotarpis kažkur išgaravo. Tiesa tame, kad seksas su vampyru visada yra geriausias seksas. Nes minėtasis asmuo nepavargsta, gali išnaudoti visą savo potencialą iki to meto, kai paprasčiausiai “atsibos”. Jie kontroliuoja absoliučiai viską, yra užtektinai šiurkštūs ir savininkiški. O kas jei vampyrai yra abudu? Velniai griebtu. Nors niekada neneigė kad su juo tokio tipo “išdykavimai” visuomet palikdavo kone didžiausią įspūdį, ir kaip “mėmė”, jis pasirodydavo mažu mažiausiai “neblogai”. Ta pertrauka buvo naudinga abiems, tiek ties patirties klausimu, tiek ties ilgai tramdyta ir pagaliau it ugnikalnis išsiveržusia aistra. Dušo kabinoje užeidama jam už nugaros, šviesiaplaukė pirmiausia abiejomis rankomis apglėbė jį. Lietė jo raumeningą presą, keliavo žemyn. Erzinančiai maloniai, “pasitikrindama”, kiek stipriai jis buvo nepraradęs nusiteikimo. Neprarado. Jis atsisuko, ir it be žodžių, akimirksniu sukabino lūpas bučinio, kurį pradėjo dar svetainėję, tęsiniui. Liežuviai ir vėl susipynė šlapioje godumo ir aistros dvikovoje. Kaip ir praeitą kartą, kaip ir prieš tuos pačius tris šimtus metų, tai atėmdavo laiko nuovoką, kaip ir visapusiškai išmesdavo iš realybės ir visų ją supančių niuansų. Ji skendo jame taip stipriai, tarytum jis ir būtu “giltine”, nuo kurio malonės priklausytu josios tolimesnis laikas. Nenutraukė bučinio, kuris tai akimirkai atrodė toks būtinas, toks užvaldantis ir visapusiškai išnešantis sveiką protelį, norėjo pasimėgauti jo skoniu. Tačiau savo ruožtu Redford’as turėjo kiek mažiau kantrybės turintį planą. Originalaus burto vampyrė skardžiai dunktelėjo į plyteles, ir jos vietoje atsidūrusi mirtingoji, greičiausiai jau būtu praradusi “akimirką”. Tačiau sprendžiant iš šypsenos, kuri pasirodė šviesiaplaukės veide, šiurkštumas šiai patiko. Ir paprastas faktas, vampyrą nebaisu kiek stipriau spūstėlėti ar stumtelėti. Mat efektas ne toks pat, kaip su mirtingu, kurį netryčia gali užkrušti iki mirties. Ir net nepastebėti kada tas nutiko. Oi. Vanduo, susimaišęs su iš jos kūno pasirodžiusio kraujo, iššaukto dantukų stimuliacijos, vis dar kapsėjo rausvais ląšais. Greitai sugyjantis “takelis”, varė ją iš Sveiko proto fazės. Rebekah nesikuklino tai apibrėžti balsu, kuomet pro savo lūpas leido išsiveržti pirmoms aimanos užuomazgoms. Šlaunys atsidūrė ant jo pečių, o jos nugara įgavo gitaros formą. Net jei nebūtu sudėjęs pastangas į tai kad moterį pamalonintį, vis vien būtu pamaloninęs. Mat, ji tiesiog degė iš vidaus, ir kiekvienas prisilietimas vertė patirti vidinius sprogimus. Neilgai trūkus, gražuolės kūno raumenys ėmė nevalingai trūkčioti, o kūno leidžiami signalai sinchronizuoti su malonumo iššauktu šauksmu, užpildė tas nedidelias patalpos sienas. Skambėjo kaip muzika. Raištis esantis ant delno veikė tiesiog nuostabiai, o tiesą pasakius, jei ir neveiktu, vargu ar gražuolė būtu paprašiusi liautis. Meldusi daugiau, probably. Bet tikrai ne liautis. Šaltoki jos pirštai panėrė į šlapius graiko plaukus, kuomet užvaldyta tuo kad nebe išgali valdyti savo kūno, stipriai į šiuos įsikabino. “Parėjo” tiesiai ant jo lūpų. Orgazmas buvo tiek stiprus, kad netgi josios nemirtingos akys daliai sekundės prarado savo funkciją. Šiek tiek apkurto ir ausys. Ir vis tik, tai ne kiek nepamaišė jai priversti vampyrą išsitiesti visu ūgiu.
– Noriu tavęs daugiau… – Sušnarėjo tai veik tuo pačiu metu, kuomet liežuviu įsibrovė į aukštaūgio burną, joje dabar jausdama ne vien jam įgimtą, tačiau ir savo skonį. Viena iš šviesiaplaukės rankų reikliai ėmė slysti per partnerio krūtinę, leisdamasi žemyn, kur į jaustriausią josios kūno vietą nekantriai rėmėsi aiškiai formą pakeitęs, bei dėmesio reikalaujantis, vyriškumą atžymintis organas. Tūkstantį metų skaičiojančią vampyrę jaudino jo kūnas, kvapas ir visapusiškai svaiginantis skonis. Skonis kuris priminė šampaną, fejerverkus ir tobulumą. Nuo didžiūlės, kol kas iki galo nepatenkintos įtampos, kuri tvyrojo tarp jųdviejų, ji aiškiai nebe galėjo atlaikyti taip stipriai įsisiupavusio troškimų kratynio. Jokio susikuklinimo, jokios abėjonės. Jos išskirtinės spalvos žvilgsnis tik akimirkai susidūrė su priklausančiu jam, kuomet gražuolė prisikando savo apatinės lūpos odelę. Suėmė jį už pečių, kuomet vampyrišku greičiu abu išstūmė iš vonios, priversdama nukristi ant lovos. Kuri nuo netikėtos jėgos, gana grėsmingai sugirgždėjo. Išrietė nugarą taip, kad galėtu ne vien įsipatoginti, bet ir suteikti jam akiai malonų josios kūno linkių vaizdus. Moters veidas atsidūrė lygiagrečiai jo pasididžiavimu. Liežuviu lėtai, specialiai erzindama ji perbraukė per visą didžiulio padargo ilgį. Su akivaizdžiu pasimėgavimu vampyrė ėmė žaisti su jo galvute, liežuviu sukdama apie ją apskritimus. Akimirka kuomet jis prasiskverbė pro putlias jos lūpas į burnos vidų, ji nejučia sudėjavo. Neskubėjo, nepriklausomai nuo to, kad aiškiai žaidė su gilio, apspaudimo ir liežuvio žaismo tempu. Priversdama jį stipriai priartėti prie kulminacijos, ir čia pat ją atitolindama. Oralinės malonės neužsitęsė, kuomet lėtai leisdama jam ištrūkti pro jos lūpas, apžergė vyro pusiaują. Buvo taip stipriai įsijautusi, esti netgi minimalus prisilietimas dabar būtu iššaukęs fanfarus. Ranka padėdama, suteikdama jo išpampusiam peniui, kryptį, leido šiam nesunkiai prasiskverbti į vidų. Staiga visą kūną užliejas malonumas persipynęs su šiokiu tokiu skausmu, nuo jojo tvirtumo privertė ją ne vien maloningai atsikvėpti, bet ir užversti akis. Neskubėdama, ji palaipsniui leido jam pilnai ją užpildyti. Liaunas moters kūnas nevaldomai sutrūkčiojo ir vėl, todėl pradžiai teko išlaikyti ganėtinai ramų tempą, pasimėgauti keliamais pojūčiais ir vos tik apsipratus, čia pat jį suintensyvinti. Aiškiai mėgavosi startu, jausmu kurį kelia tik vienas dalykas. Susiliejimas atrodė iki skausmo malonus, vertas to laiko, kurį teko “palaukti”.

Dar prieš tai, kai Molė atvėrė duris savo draugei, bei kaimynei. Jos namuose buvo apsilankiusi nelaukta viešnia. Vampyrams, bei visiems kitiems, kurie vienaip ar kitaip priklausė nuo minėto prakeiksmo, vis dar buvo reikalingas “pakvietimas”. Aurora prisistatė prie Molės namų, pasidabinusi nekalčiausiu, kokį tik iš savęs galėjo išspausti, veideliu. Paraudusios moters akys simbolizavo apie išgyvenamą dramą, kurią kaip pasirodo sukėlė ne kas kitas, o šios sutuoktinis. Tribridei neprireikė labai daug pastangų, kad pagauti mirtingosios žvilgsnį, bei išsakyti savo norą būti pakviestai į vidų. Išplovė jai smegenys tuo, kad netrūkus būtu pristatyta kaip pusseserė. Niekas negalėjo įtarti to, kad Mikaelson atseks į šį pasaulį. Kuriame jai vietos nebuvo. Tačiau buvo užduotys, kurias ji ketino įgyvendinti. Kadangi jau buvo vėlyvas metas, abu vaikai jau snaudė, o Mole su Liviana svaiginosi alkoholiu, bei apturėjo “momentą”. Mirtingajai tikriausiai reikėjo tokio vakaro, bei ausų kurios galėtu išklausyti apie visas tas bėdas, kurias jai jau buvo apkartusios. Ir visgi, savo niekam tikusį vyrą moteris aiškiai mylėjo. Arba tiesiog baiminosi likti viena. Kas nuoširdžiai kalbant, problema nebuvo nei ankščiau, nei Dabar. Kaip be pasukus, pati Aurora augo be tėvo. Ir vienintėlis, kuris jai atstojo tokio asmens figūrą, buvo puikiai visiems žinomas pirmasis hibridas, aka Niklaus Mikaelson. Keista, tačiau Livianos receptoriai, turėję pranešti apie namuose esamą grėsmę nesuveikė. Kodėl? Nes Aurorą puikiai žinojo su kuo turinti reikalus. Ir kaip tam tikrus dalykus apeiti. Savo laiku, kai dar buvo žmogumi, iš Livianos išmoko labai daug. Ji buvo josios mentorė, viena iš tų, kas saugojo tamsiaplaukę garbanę nuo absoliučios tamsos paglemžimo. Nenusaugojo. Tam tikriems įvykiams matomai buvo būtina nutikti. Staiga pasigirdo vaikų kikenimas. Panašu kad tiek Sebastian’as jaunesnysis, tiek šio geriausia draugė buvo pažadinti kažko smagaus. Jie įbėgo į svetainę, rankose nešini iš gimtadienio likusių konfeti cilindriukų. Pro vidines, į svetainę vedančias duris žengė Aurora, kurios panašu kad vaikai visiškai nesibaimino. Sustodama toliau nuo moterų, ji pasidabino savimi pasitikinčia, plačia šypsena.
– Siurprizas! – Net rankas į šonus pavedė, vardan tinkamo efekto. POKŠT! POKŠT! Palaipsniui sprogo abu konfeti cilindriukai, per visą svetainę paleisdami spalvingus popierielius. Aurora vis dar neslėpdama šypsenos, nukreipė savo žvilgsnį į Livianą. Kuomet savo ruožtu Mole suskubo paaiškinti.
– Velnias. Visai pamiršau pasakyti, kad pas mane atvyko pusseserė iš Kanados. Liviana, susipažink su Aurora. Aurora, su mano drauge Liviana. – Krykšdaudami vaikai, ėmė lakstyti aplink tribridę. Siaubinga turėtu būti Livianai, suvokiant kad prieš jos akis yra būtent tas asmuo, apie kurį ją ne kartą buvo įspėjusios “vizijos”. Ir dabar ji yra per daug arti Sebastian’o. Padėtis be išeities. Mat, akivaizdu kad ir Molės smegenimis buvo atitinkamai sužaista.

Greitai Rebeką iki aukščiausios malonumo viršukalnės panešėjęs orgazmas sprogo Redford'o burnoje kaip jis ir norėjo. Visokeriopa koncentracija į vampyrę leido jausti net kraujo cirkuliaciją jos kūne ir tam tikru momentu jis spietėsi tame nuostabiame taškelyje, kurį vyras čiulpė ir laižė. Ir tada pajuto švelnų dilgčiojimą, nelyginant Mikaelson nervinės galūnėlės būtų sukutenusios liežuvio spenelius. Drėgnu (ir visai ne nuo dušo) veidu jis neskubėjo atsitraukti. Lytėjo lėtai, tarsi ramintų įkaitusį reprodukcinį organą. Kiekvienam save gerbiančiam vyrui kuo geresnis patnerės patenkinimas turėtų būti svarbesnis už savo malonumą. Nepaisant to, kad daug lytinių partnerių Sebastianas neturėjo, bet pasiknisus jo atmintyje lengva prieiti išvados, jog su visomis jomis (ypač savo holy trinity, kuri susidėjo iš Saloninos, Katherine ir Rebekos) pirmasis vampyras laiko veltui nešvaistė kalbant apie geidulių patenkinimą. Seksas niekados nėra toks malonus ir ypatingas, kai darai tai su asmeniu, kuris tau iš tikrųjų rūpi, o nėra tik nereikšmingas lašas jūroje. Ir ta jungtis, tas ryšys tarp Sebastiano ir Rebekos tikrai jautėsi jau vien iš didelio atidumo kūnui, kurį bučiuoji, lieti, kuris šią akimirką priklauso labiau tau, nei šeimininkei. Jos archajiškas kūnas buvo apvalus, itin moteriškas, ir tuo pačiu tvirtas. Tvirtas, nes tiek ji, tiek Sevastianos gimė ir augo sunkiais laikais, kai kūno galimybes tekdavo naudoti kur kas labiau, nei šiuolaikiniam žmogui. Tas kūnas yra nuėjęs tūkstančius kilometrų, tūkstančius kartų kėlęs sunkius daiktus, kentęs šaltį, kentęs karštį. Kiekvienas odos lopinėlis menė ilgą, fantastišką istoriją ir negerbti to būtų lygiai tas pats, kas nusimyžti ant altoriaus. Sebastiano lytis, nepaisant itin maloniai bei efektingai leidžiamo laiko su lūpomis ir liežuviu Rebekai tarp kojų bene nemaloniai perštėjo pilnas įtampos. Nelyginant būtų užtekę nediduko prisilietimo ir jis trykštelėtų it fontanas. Prisilietimo net neprireikė. Užteko geidulingų, viliojančių žodžių, kurie kaip pažadas kreipė pirmąjį vampyrą mintimis į dar artimesnį kontaktą, kurio jiedu geidė jau ne tokį ir trumpą laiko tarpą. Tas susilaikymas, kurio abu sutartinai laikėsi dabar nereiškė nieko, tik bereikalingą savęs kankinimą. Vargu ar šiai Sebastiano "versijai" rūpėjo, kad galimai širdy tebesinešioja garbanomis plaukus sukančią, aukštakulnius su mažiausiai 12 centrimetų mėgstančią, fatališką vampyrę, kuri kiekvienam reikalų su ja turėjusiam vyrui apsuka galvą kaip koks narkotikas palikdama kone save naikinančią priklausomybę, vargu ar šis Sebastianas pergyveno, kad aistrą jam beregint išsklaidys pasirodęs demonas, specialiai pasirinksiąs tokį pavidalą, kuris labiausiai žudys erekciją, vargu ar nešiojosi viduje dar tą jausmą, kad praleidęs penkis metus pragare esi sudužęs, o laikaisi tik dėl to, kad surinkai šukes ir nevykusiai viską apsukai lipnia juosta. Viskas dabar buvo kitaip. Jis dar niekados nebuvo toks išlaisvintas ir tuo pačiu suvaržytas. Neskubėjo keltis, vis dar buvo atsitūpęs priešais Rebeką. Patirti orgazmą, kai tavo penis netgi nėra liečiamas yra keista. Jis sugargaliavo nepasakysi apimtas malonumo ar nustebintas sensacijos. Falo raumenys susitraukinėjo, gausus išsiskyrusio sekreto kiekis varvėjo kietumo nepraradusiu, ryškiomis gyslomis nusėtu paviršiumi. Gamta vyriškai padermei buvo negailestinga, mat padarė taip, kad orgazmą patyręs vyras nelabai norės ar visai nebe pajėgs labai greitai panirti į seksualinės iškrovos malonumą vėl. Bet pragaras ištaisė šią klaidą padovanodamas žmonijai vampyrizmą su nepailstančiomis genitalijomis bei fizinėmis galimybėmis. Žvelgė į Rebekos veidą iš žemumos šiltai, bet tuo pačiu ir geidulingai. Vyras atsistojo, suėmė Rebekos užpakaliuką, suspaudė ir moterį iškėlė. Taip jųdviejų veidai atsidūrė vienodame aukštyje, bučinys, paskanintas tiek Mikaelson seilėmis, tiek susijaudinimo padariniais buvo skanus, viliojantis, masinantis. Liežuviai sukosi vienas apie kitą, tiek juos, tiek lūpas vis grasinančiai grybšteldavo vienas kito iltimis. Kontaktas tapo itin intensyvus. Neskubėjo į vampyrę įsibrauti, tačiau prispaudęs lytį prie jos drėgme persisunkusios vaginos mažne ėjo iš proto. Intensyvus, plėšrus bučinys įgavo kraujo skonį. Sebastianas pirštais numainavo Rebekos užpakalio raveliu, piršto pagalvėlę prispaudė prie ertmės ir įsibrovė priimtas nelabai laukiamai ir svetingai. Vampyrė įsitempė ar tai nuo skausmo, ar tai nuo skausmingo malonumo. Sausa. Ten ankšta... Velniškai. Jiedu persikėlė ant seksualiam vienas kito patyrimui labiausiai pritaikytos, nors ir nuobodžiausios alternatyvos - lovos. Rebeka išreikšti seksualumą gebėjo tobulai. Moteriškos kūno linijos judėjo ir pagal šeimininkės norus išsitempdavo labiausiai jo seksualinį alkį provokuojančia maniera. Likęs apačioje gėrėjosi vaizdu kone blizgindamas akimis, nors veido nė akimirkai neapleido įtampa, kurią vargu ar buvo iškrovęs taip, kaip troško. Not yet. Vampyras šiek tiek pakėlė galvą ir pečius, rankos tiesėsi ir lietė Mikaelson minkštas, prisirpusias krūtis, mėgavosi standžiais speneliais. Žiauriai norėjo jų savo burnoje, bet partnerė neleido mat turėjo kitokių planų. Užsimerkė, pajutęs šviesiaplaukės liežuvį, pradėjusį kelią jo falu sugargaliavo iš malonumo. Tai net nebuvo malonumas, veikiau out of body experience, absoliuti, iki sielos likučių pasiglemžianti euforija. Tas erzinimas, ko gero buvo didesnis malonumas, nei pats veiksmas, visai kaip ir vilionės bei žaidimas gali pasirodyti labiau masinantis už patį seksą - rezultatą. Lytis tvinkčiojo nuo minkšto, švelnaus prisilietimo. Pro šaltas vampyro lūpas veržėsi aimanos. Ir kai ji paėmė jį į burną visiškai visą (o tai yra vau ir toli gražu ne visom moterim - vampyrėm ir ne taip išeina) Redford'as tik Rebekos erzinančio žaidimo dėka įstengė nepareiti dar kartą. Nuo seksualinės įtampos stiprumo jis nejautė kaip kiek per stipriai gniaužia pačios vampyrės odą ties petimi, bei jos plaukus. Paleido kai šviesiaplaukė nemirelė jį apžergė. Sebastianas pasitiko patį gražiausią vaizdą vyriškai akiai - moterį, kuri pasinaudodama tavo reikšminga ataugėle išnaudos tave savo malonumui. Dar nuo josios seilių drėgna penio galvutė puikiai susąveikavo su šlapia Mikaelson vagina. Jautė kiekvieną gilyn slenkantį milimetrą ir kai sulindo bene iki pat sėklidžių nebesusilaikė. Garsi aimana palydėjo dar vieną nepaprastai galingą orgazmą. Graiko kūnas šiek tiek drebėjo. Net jeigu lytis, dar dorai nepradėjusi atleidinėti malonumo buvo itin jautri, vampyras nepanoro atsijungti. Norėjo, kad Rebeka užsikruštų sau malonumą. Norėjo gėrėtis jos šokčiojančiomis krūtimis, besiplaikstančiais plaukais. Ir kai vampyrė prisivijo jį orgazmų kiekiu, suėmęs jos sprandą pritraukė partnerę prie savęs giliam, geidulingam bučiniui. Kaip gera buvo jausti ją tiek peniu, tiek liežuviu. Sebastianas apvertė Rebeką. Pats atsiklaupė. Stvėrė Mikaelson už subiniuko, skambiai per jį pliaukštelėjo. Lydimas plėšraus urgztelėjimo bene ten pat ir įkando, palikęs ryškią žymę, kuri šiek tiek kraujavo. Na, iš ilčių, kuriuos tikrai neturėjo progos pasislėpti kitko ir nebuvo galima tikėtis. Akimirką leido sau pasigėrėti kaip fantastiškai atrodo apvalus, meistriškai išriestas vampyrės užpakalaitis. Priartėjo kiek arčiau, prisispaudė lytimi prie jos užpakalio suėjimo. Laikydamas padargą rankoje jojo galiuku palietė abi ertmes jausdamas kaip jos abi prasiskiria įsileisdamos. Paniro į kone šlapią jos vaginą. Saldžią, siaurą, nuostabią vaginą. Sušvilpė nuo malonumo. Nebuvo prasmės ir reikalo varžytis, kaupti jėgas kažkam tolimesniam. Šokis klubais tapo kone iš karto tūžmingas. Toks, nelyginant siektų Rebeką savu pimpalu viską jos viduje išmalti. Prisitraukė ją artyn sugniaužęs jos kaklą. Neatleido. Nemirelės nugara išsilenkė tarsi C raidė. Stipri muša klubais netrukdė Sebastianui užkišti ranką taip, kad galėtų masažuoti Mikaelson klitorį. Pažinojo jos kūną. Žinojo, kad ji gali patirti tiek vaginalinį, tiek klitorinį orgazmus, tai kodėl turėtų susikuklinti ir neleisti patirti jai abiejų vienu ir tuo pat metu? Paleido jos kaklą, tačiau laisva ranka apvijo moterį per krūtis. Jautė kaip sukietėję jos speneliai vis pakutena rankų odą.

Atsižvelgiant į tai, kokie intensyvūs ir komplikuoti įvykiai užgriuvo Liv, Sebą ir Beką iš karto po trimečio toddlerio gimtadienio tikėtis, kad vizitas pas Molę įgaus sinister turn būtų tiesiog beprotiška. Pavargusi, bet po to, kai apsirėkė su tėvu gerą ūpą atgavusi nemirtinga vikanė mėgavosi alkoholiu ir žaidžiančių vaikų vaizdu, kurie abu gerokai vėlavo eiti gulti, bet Varias dėl to savo ir taip išūžtos galvos nesuko. Įdykusius mažamečius užmigdyti būtų gana sudėtinga, neapsieita liktų ir be ašarų, dramos, o Liviana nuo pastarosios norėjo bent akimirką pailsėti. Priguosta Molė akimirksniu pralinksmėjo (o gal suveikė alkoholis), juk vikanė jai toli gražu nemelavo tvirtindama, kad Džonas padarys teisingas išvadas ir pradės su ja elgtis pagarbiau. Jos aiškiaregystės tokiu principu neveikė, tiesiog nepamiršo, ką Rebeka tam vyrukui įteigė. Ir nematė tame nieko bloga. Jei vampyrų galios gali pasitarnauti kilniam tikslui (nors ir nelabai natūraliam), why not? Skyrybų statistika ir taip Amerikoje buvo tiesiog beprotiškai pesimistinė, kone numušanti norą saistytis santuokos įžadais iš viso. Juk vien dėl praktinių priežasčių Varias nesutiko iš Thoro priimti žiedo ir ši priežąstis pradėjo virtinę įvykių, kurie sąlygojo jųdviejų išsiskyrimą. Vaikai kažkur trumpam dingo ir nutilo, o tai be jokios abejonės negalėjo būti geras ženklas. Jei vaikai tyli tau nematant, vadinasi krečia šunybes. O iš tikrųjų viskas buvo geroooookai blogiau, nei išpaišytos sienos ar Nutella ištepliotas gobelenas. Rusva graikiškos kilmės moters oda pabąlo, kai rudos jos akys pasitiko tribridę. Ji buvo įspėta ir net ne kartą, ji regėjo tam tikrus vaizdus kitų savo versijų kituose pasauliuose akimis ir vis tiek Auroros pasirodymas tapo netikėtas. Liviana viešnios iš "anapus" - artimiausiai su šia esama persipinusios, bene analogiškos realybės motyvų žinoti ir suprasti negalėjo, visai kaip ir nutuokti apie tai, kad Mikaelson šeimai priklausantis "miracle baby" yra išsijungęs savo žmogiškumą velniop todėl yra nuožmus, nenuspėjamas, destruktyvus. Ir vis dėl to vienintelė logiška išeitis buvo veikti, o ne sėdėti rankas sudėjus ir stebėti, kokia linkme viskas pakryps.
- Sebastianai, Lize...-vikanė kreipėsi į vaikus švelniai, globėjiškai. Nieko keista, jog zuidami ratais, rankiodami konfeti blizgučius bei mėtydamiesi jie nekreipė į tamsiaplaukę dėmesio,-Lize, Sebastianai!-užriaumojo tuo baisiu, kraują sustingti gyslose priverčiančiu tonu, kurį turi kiekviena motina su daugiau mažiau ištampytais nervais. Vaikam visas linksmumas dingo akimirksniu,-Tuč tuojau eikit prie tos sienos!-nurodydama ranka kryptį galėjo tik viltis, kad Aurora nesugalvos paprieštarauti. Žmogiškumo neturinti itin pavojinga būtybė, potencialiai galinti sukelti apokalipsę vargu ar rūpinosi dviejų mielų mažų žmogeliukų gerove. Turėjo nukreipti jos dėmesį. Labai sunku yra sukoncentruoti jėgas norima linkme taip, idant bangų nepagautų oponentė. Ir be jokios abejonės Varias išsidavė, kai prie Auroros atsivėrė portalas iš kurio ūmiai iššoko piktai nusiteikęs elementalas iš pasaulio, kuris labai priminė Antarktidą. Bene trijų su puse metrų aukščio, nusagstytas ledo kūgiais mąsyvus, sunkus monstras suteikė Livianai sekundę kitą labai, LABAI brangaus laiko. Molė klykė nesavu balsu, visai kaip ir vaikai. Bus laiko dirbti prie jų psichologinių traumų kai/jei atsilaikys. Atvėrė dar vieną portalą GALIMAI į dievų pasaulį (nes su juo turėjo geriausią, jos energijoje užsilikusį pajautimą) nematoma jėga sviedė Sebastianą, Molę, Lizę lauk pro jį. Užvėrė. Ji net neįsivaizdavo, kad iš minčių negalėdama išmesti D'Angelo - to dieviško jo stoto, vyriškumo, neįtikėtinai malonaus jo kvapo, veriančių žydrių akių nusiuntė vaikus bei Molę būtent pas jį. Oooopsyyy.
- Aurora,-Liviana kreipėsi į tribridę, kuri po grumtynių su siaubūnu vargiai beatrodė suplukusi su kreiva šypsenėle lūpose. Vikanė-karė stovėjo įsitempusi, tvirtas atletiškas kūnas tapo dar tvirtesnis,-Didelė garbė pagaliau susidurti su tavimi akis į akį. Kam turėčiau būti dėkinga už tavo vizitą?-familiarus tonas kilo ne iš noro nugesinti Mikaelson bent verbališkai. Varias šiaip buvo ganėtinai maloni, mandagi persona.

Teigti, kad Sebastiano ir archdemono, savo motinos-kūrėjos Lilith pavadinto Xerces darinys Auroros atsiradusios sąlyginai nedideliame nuotolyje nepajuto būtų velniškai neteisinga. Lankstyk kaip nori, bet jųdviejų galias tokiomis nežmoniškomis ir siaubingomis darė tamsos pasaulis. Jei Xerces, Auroros, Konoro ir Sailo negalėjo pajausti varlokai bei kitos magijai jautrios būtybės, visai kitoks efektas ištikdavo tamsos paliestus individus. Kaip Sailas jautė Xerces su Aurora, lygiai taip pat jie juto vienas kitą ryšiu, kurio išardyti neįmanoma. Xerces turėjo nesuvokiamą godumą. Prarijęs savo brolius archdemonus, jis ketino lygiai tą patį padaryti su Aurora ir Sailu, todėl gal nieko keisto, kad bent jau kol kas jie visi laikėsi vienas nuo kito atstumo? Tačiau Sebastianas visiškai niekaip į tribridės energiją nesureagavo. Dabar jis buvo užsiėmęs fiziškai pačia maloniausia veikla, o kadangi viską per fiziškumą patyrė pirmą kartą, kiekviena patirtis tapo svaiginančia ir fantastiška. He fucked her like moon won't shine upon them never again. Jis užliejo ją savo tamsa, paskandino saldžioje, nuodėmingoje euforijoje. Privertė aimanuoti, drąskyti jo odą, privertė ją palikti savo pačios kūną.

by **Jon Spencer** Tr. 08 24, 2022 11:01 am

Rebekah Mikaelson tikriausiai buvo mažiausiai nekalta persona iš visos savo šeimynos, mat tikrai “nepersūdė” atviraudama su Liviana apie asmeninius reikaliukus, kuomet paminėjo kad alkio priepuolius puikiai malšina atsitiktiniuose partneriuose. Seksas jai visuomet užėmė ganėtinai aukštą egzistavimo poziciją, ypatingai tuomet, jei šis buvo geras. Bet tai kas vyko dabar, nebuvo galima palyginti su jokia prieš tai buvusia patirtimi. Sebastian’as stebino savo alkiu, kurio atrodytu pažaboti negalėjo absoliučiai niekas. Net lyginant su griausmingais seksualiniais potyriais, kuriais dalinosi prieš tris šimtus metų, dabar tai prilygo aukščiausiam lygiui. Tikriausiai kaltas buvo ilgas susilaikymas, kurio nesitarę laikėsi. Į paviršių išsiveržusios aistros pliūpsnis grąsino sudeginti ne vien šiuos namus, miestą, tačiau ir mažiausiai pusę pasaulio. Kaimynai žinoma buvo pažadinti, mat Mikaelson ne kiek nevaržė savęs, kuomet verbaliai įgarsino visą tą patiriamą skausmingą malonumą. Tai buvo geriausias seksas jos ilgame gyvenime. Norėjo Redford’o su kiekviena akimirka vis daugiau ir daugiau. Norėjo būti užpildyta, išdrąskyta ir visaip kitaip paturėta jo. Kiekvienas stumtelėjimas, įsikverbimas ir netgi įkandimas vertė gražuolę jausti sveiku protu nesuvokiamą ekstazę. Ir nors iš pažiūros jos siaura makštis buvo absoliučiai nepritaikyta jo gabaritams, skausmas susipinantis su žodžiais neapibūdinamu seksualiniu malonumu išlaikė ją ant plonytės ribos, apdovanojant daugkartiniais orgazmais. Neperdėgė, net tuomet, kai ėmė atrodyti kad daugiau nebe gali. Net tas pats balsas palaipsniui tapo kur kas kimesnis, kone vibruojantis. Kūnas nuolatos buvo krečiamas nevaldomų susitraukimų, o jo demonstruojamas dominavimas, buvo kažkas iš kito pasaulio.
– Please don’t stop now... Oh God, please, not now. – Britiška jos kalbos maniera kažkuriuo metu paėmė viršų, kuomet šviesiaplaukė pareikalavo ir kitos “skylutės” pagerbimo. Jos išlenktas, ir beveik C raidę primenantis kūnas, netrūko seduktyviai palinkti į priekį, suteikiant jam ne vien pasakiškai malonų “galinio praėjimo” vaizdą, tačiau ir be galo patogų, dar labiau “ankštą” prasiskverbimo galimybę. Per akimirką tapo aišku, kad dabar ji mažiausiai trokšto jo rūpėsčio, emocinio prisirišimo, atsargumo ar pagarbos. Ji troško priklausyti jam visais įmanomais būdais, pasiduoti kiekvienai, net smulkiausiai malonumo akimirkai. Nereikėjo jokio papildomo sutepimo, juk pilnai užteko jai pačiai pirštais brūkštelėti per savo perdėm sudrėkusias, iki užsiliepnojimo įkaitusias lytinias lūpas, bei paniršti piršteliu į viršutinį “tašką”, įdant jis pasidarytu nebe toks sausas, daug labiau svetingas. Pajuto skausmą, kuris buvo grėsmingai pesipynęs su malonumo banga. Tai prilygo stipriai elektros iškrovai, kuri ketino pasiglemžti visą jos esybę. Atidavė jam visą save, atgal pareikalaudama ne ką mažiau. Atkusti ir pradėti reaguoti į juos supusį pasaulį dabar negebėtu priversti net griūti pradėjusios sienos. At ta pati lova, kurios kojelės kažkuriuo metu nebe atlaikė ir įlūžo. Ar kuris nors tai pastebėjo? Ne velnio. Nors lova po kažkurio laiko taip pat tapo nebe įdomi. Keitėsi vietos, pozicijos, braškėjo sienos, šiek tiek nukentėjo ir baldai. Bet tame nebuvo absoliučiai nieko nuostabaus. Šviesiaplaukė paskendo iš jo sklindančioje tamsoje, padarydama tai neapgalvotai ir vienareikšmiškai noriai. Skendo kontrastiškai josios, šviesiuose akyse, bučiniuose, įkandimuose, prisilietimuose. Taip, tarytum rytojus niekada neturėjo teisės egzistuoti. Sudėtinga būtu apibrėžti laiką, kuomet jie liovėsi bandyti vienas kito limitus. Vietomis kraujo potėpiais ir kitais skysčiais sutepti kūnai nuvirto ten, kur tuo metu ir stovėjo. Šaltas Mikaelson kūnas prisiglaudė prie priklausančio Redford’ui. Kuomet viena ranka perbraukdama per jo ryžkiai išreikštą žandikaulį, šiek tiek pasuko jo veidą link savojo. Kuomet dar kartą pasitiko jo lūpas savosiomis. Užsimerkė, ne toli gražu neketindama pasinerti į užmarštį, arba kitaip tariant miegą. Tam poreikio nebuvo, kaip ir nebuvo būtinybės. Visas kūnas, iki pat mažiausiai reikšmingo lopinėlio, maloniai dilgčiojo, kuomet jos veide subolavo palaiminga šypsena.
– Kaip tipinis mėmė, apdovanotas neblogai atrodančiu kūnu… Pasirodei, fantastiškai. – Nepašykštėjo komplimento, nors tai irgi nebuvo būtina. Mat viskas kuo puikiausiai aišku buvo vien nuo to, kaip į kiekvieną jo prisilietimą reagavo josios nemirtingas kūnas. Kaip vienas orgazmas buvo lygimas sekančio. Žinojo kad šiai nakčiai namai buvo palikti jų malonei. Liviana pasirodys greičiausiai tik ryte, ir tai tikriausiai būdama perdėm mandagi, pirmiausia raštelės žinutę, kad neužtikti ko nors, ko nenorėtu pamatyti.

Šiurpiausia tikriausiai buvo būtent ta dalis, esti Aurora nepasijudino iš vietos, viso labo blankiai stebėdama tai, kaip į šios atvykimą reaguoja tamsiaplaukė. Buvo siaubingai malonu matyti, kaip pasikeitė Livianos žvilgsnis, netgi ta pati odos spalva, suvokus, atpažinus Auroros familiarumą. Lėtai nusekdama vaikus, kurie jai absoliučiai buvo ne motais, iki sienos, prie kurios juos pavijo burtininkė karė. Šyptelėjo, kreivokai. It būtu netgi nusivylusi, kad tamsiaplaukė nepasistengė imtis kokių nors drąsesnių veiksmų. Ir štai, minimaliai suklydo. Atsivėręs pirmasis portalas iš savęs išleido vizualiai labai grėsmingą būtybę. Kurios būtu pasibaidęs bet kuris, bent kruopelytę sveiko proto turintis asmuo. Ir atsižvelgiant į kiek nusivylusią Mikaelson išraišką, buvo Galima pasidaryti prielaidą, kad tai nebuvo baisiausias jos matytas padaras. Visgi Livianos planas išdegė, bent trumpam, kad galėtu iš čia perkelti nekaltuosius. Tribridei net nereikėjo prie jos pusėn pasileidusio monstro prisiliesti. Telekinezės dėka ji vos viena ranka ore pasičiupo padarą, šį iškeldama iki pat lubų. Suspaudė kumštį ir nuo priešo atsiskyrė galva, garsiai, sutraiškant parketą, dunktelėdama ant grindų. Į visas pusęs pasipylė kraujo purslai. Aurora paleido ir kūną, kuris nusekė paskui galvos trajektoriją.
– Nežinojau kad galiu taip padaryti. – Maloniai nustebinta pati savęs, Aurora pasidabino šiurpą keliančią, net per daug savimi patenkinta šypsena.
– Fainiai. – Išbaigė savo pasigėrėjimą savimi, kuomet prisitraukusi krauju nusitaškiusią ranką, nuo pirštų liežuviu nubraukė ten buvusį kraują. Akių rainelės kaip mat užsiliepsnojo pragaro liepsnomis, it sujaudintos panašaus “skanėsto”. Nekreipė dėmesio į tai, kad vaikučiai kartu su mirtinga moterimi buvo perkelti svetur. Nepanašu kad atvyko čia tam, kad šiuos paskriausti. Liviana ėmė kalbėti pirma, kuomet Arora kryžiuodama kojas, neskubriai nukeliavo prie vienos tų aukštesnių kėdžių, ant vienos kurių ir užsodino savo užpakaliuką. Jos dėmesys ir vėl sugrįžo prie Livianos. Kuomet it žaizdama su savo jauku, ji neskubėjo pasiaiškinti. – Be galo malonu, kad nereikės prisistatyti. Žinai kas esu. Vizijos kaltos, ar atsitiktinai buvai užklydusi į mano pasaulį? – Retorinis klausimas, į kurį atsakymą žinojo ir pati. Varganai atsikvėpė, tarytum tikrai turėjo siaubingai varginančią bėdą, kurios paskatinta ir pasirodė čia.
– Man pasidarė nuobodu. O kadangi savo Livianą pirmiausia padariau našlaite, vienintėliu vaiku šeimoje, bei labai minimaliai veiksnią, nusprendžiau aplankyti tave. – Jos veide ir vėl pasivaideno kreivoka šypsena. Aiškiai leido suprasti esti niekur neskuba, kuomet pasigavusi Moles taip ir neišbaigtą gėrimą, kuris tik per stebuklą nebuvo nublokštas Varias iškviesto “draugo”. Pritraukė prie savo lūpų, bei godžiai šio nugėrė. Net nesusiraukė, kuomet padėjo stiklinę atgal ant stalviršio. – Man reikia mažytės paslaugos. – Specialiai veidmainiaudama, net pirštais nurodė ant kiek menama paslauga bus “mažytė”.
– Atsimeni tą siaubingai pavojingą dalyką su velnio iškvėtimu? Tą patį, kurio prisiekei niekada nedaryti, nes nesi absoliučiai nukvakusi? Noriu kad jį padarytum. Dar gėriau, noriu kad tai padarytume kartu. – Ir vėl pasidabino šypsena. Siaubinga yra tai, kad prieš tave esanti būtybė, kuri neturėtu niekada egzistuoti, dėl savo unikalumo, daug šypsosi. Tai niekdana nežada kažką gero. Neketino aiškinti esti dėl tam tikrų priežaščių negalinti pasiekti Silvanus. Taip nutikdavo tuomet, kai jis nenorėjo būti pasiektas. O jai reikėjo. Ypatingai dabar, kai visi įvykiai, kurie vyko josios pasauly, josios laike, kartojosi it veidrodinis efektas.

Priešingai nei Cato, kuris tikrai ketino pasilinksminti, D’Angelo likusią naktį buvo nusprendęs praleisti vienas, tame pačiame viešbučio kambary, kurį buvo spėjęs užsisakyti telefonu, prieš atvykstant į vietą, kurioje netrūkus ir susipažino su Liviana. Nieko fancy, nors ir priklausė tiems asmenims, kuriuos galima pavadinti “pasiturinčiais”. Tam kad išmiegoti, jam nereikėjo integruoto namų kino teatro, mokamų kanalų ir seksadromo, vietoj lovos. Apsilankęs duše, kur nusiplovė nuo savęs šios dienos vargus, pusdievis iki pusės įsisupo į rankšluostį, kuomet buvo be pradedas keisti lokaciją. Staiga kambarys nušvito porato atsivėrimo spalvomis. Vyras susikaupė, galėdamas tikėtis absoliučiai visko, tik ne pro “vartus” iškritusius spiegančius vaikus, ir dar garsiau spiegiančią moteriškę.
– Kas per…? – Užklausė greičiau pat savęs, kuomet mestelėjo žvilgsnį į pakabuką, kuris vis dar nepajudintas gulėjo ant komodos paviršiaus. Aukštaūgis nebuvo pratęs prie vaikų. Juk tam metui dar nebuvo supažindintas su faktu kad ir pats kažkur turi duktėrį. Todėl nuoširdžiai neįsivaizdavo kaip su atvykėliais elgtis. Dar labiau erzino aiškiai apgirtusi ir kakarinės neketinanti moteriškė. Kuri nusiramino atrodytu tik tuomet, kai prikaustė savo žvilgsnį prie pusnuogio dievo. Norint ar ne, jo daiktelio forma taip pat buvo puikiai matoma pro rankšluoščio materiją. Atsiduso, bandydamas galvoje susidėlioti tikslingus žodžius, kuriuos galėjo paskirti nelauktiems ir tikrai kad nekviestiems svečiams.
– Ei, nesibaimink. Tavo mamytė yra Liviana, teisingai? Aš tavo mamytės draugas. – Na, tikrai Tokiu nebuvo. Tačiau nuo berniuko sklindančią Varias energetiką ir tai, kad jis kone buvo prisigėręs josios kvapo, nebuvo galima sumaišyti su niekuo kitu. Priklaupė taip, kad niekas neiškristu, ko nenorėtu pademonstruoti aplinkiniams. – Jei papasakosi man kas nutiko, prisiekiu, nepasakysiu ne vieno žodžio, jei pasukęs ten už kampo, iš spintelės pasiimsi visus ten esančius saldainius ir traškučius. – Šiek tiek prisimerkė. – Aišku paskui skaudės pilvą, bet, pats žinosi, kaip didelis, kad buvo verta. – Pasistengė nutaisyti kiek galima draugiškesnę išraišką. Berniukas aiškiai buvo persigandęs, tačiau tuo pačiu metu norėjo užkalbėti jam liežuvį, esti pastarasis negalvotu apie traumuojančius persikėlimo prisiminimus. Michael’io žvilgsnis netrūkus pasiekė ir Molę, kuri prie savęs laikė prispaudusi mergaitę.
– Viskas gerai, jūs saugios. Mano vardas Maiklas. Jei tik norit, galiu dabar pat iškviesti taksi ir pasirūpinti kad nusigautumet… namo? Arba, galit likti čia. Aš miegosiu ant sofos, o jūsų su vaikais galit užimti lovą. Vietos užteks visiems. Iki kol išaus rytas ir man pavyks susisiekti su berniuko mama. – Tiesą pasakius, kalbėjo kad tik kalbėti, mat žalio supratimo neturėjo kas po paraliais nutiko, kad ši jam niekda prieš tai nematyta trijulė būtu atgabenta į jo laikinus namus.

Greičiausiai atsijungus nuo žmogiškumo mažai dalykų teikia džiugesį, tačiau didžiausias melas būtų teigti, kad Aurora savim nesimėgavo. Galbūt vienintelis ją dar kiek sužadinantis dalykas liko ji pati ir jos neišmatuojama pragariška galybė? Šių klausimų Liviana sau neuždavinėjo. Bet ji klausė savęs kas galėjo nutikti šiai jaunai, gražiai merginai, fiziškai iš pažiūros dar esančioje vėlyvoje paauglystėje, kad ji nusprendė arba aplinkybės privertė ją atsisakyti emocijų? Iš dykaduoniavimo asmenys tokių sprendimų nepriima. Vikanė galėjo tik tikėtis, kad Aurora labai neįsižeis dėl gudrybės su monstru iš kito pasaulio jos dėmesiui nukreipti, kas tikrai pasiteisino. Vargu ar Liviana bijojo tribridės kaip grėsmės sau (pliektis su pavojingomis būtybėmis juk yra jos prigimtis), bet teigti, kad ji nebijojo to, ką viešnia gali padaryti visam kvartalui būtų netikslinga. Neturėjo laiko pasigėrėti tuo, kaip tribridė meistriškai bei efektyviai susitvarko su jai niekuo neprilygstančiu padaru (na, Auroros attitude buvo maždaug toks negražus ir nemielas, kaip ir elementalo išvaizda bei liūdna baigtis). Liviana šio susitikimo su Mikaelson netraktavo kaip kovos. Jos kūnas neliko įsuptas į šarvus, kurie apsaugodavo jos sąlyginiai trapų kūną nuo smūgių ir magiškos grėsmės. Prie savęs ji neturėjo ir savo pagrindinio ginklo - kardo, kurio taip pat neišsikvietė. Visa tai ji galėjo sau palankiai susiveikti per akimirką.
- Džiugu. Apšilai,-šyptelėjo. Jos taktiškas nusiteikimas puikiai atlaikė Auroros aroganciją. Norėjo išgerti. Ne, jai to REIKĖJO. Elementariai. Vikanė pasiėmė stiklą, kurį laikė ant staliuko. Taupydama jame esantį skystį visai ne kaip norėjo gurkštelėjo tik nedidelį gurkšnelį, kuris suvilgė lūpas, nusvilino gerklę bei apkartino liežuvį.
- Greičiau tik šiek tiek nutuokiu kas esi,-nesikuklino, o pataisė Auroros teiginį taip, kad jis kuo labiau panašėtų į tiesą. Būtų labai įdomu sutikti save kitoje realybėje, bet ji negalėjo palikti šio pasaulio ilgėliau nesaugomo. Labai daug šlykščių monstrų to tik ir laukia,-Kažką mačiau, kažką pajaučiau. Nieko konkretaus,-netrukus Varias žinojimo horizontus praplėtė pati Aurora, kuri atvirai, su pasimėgavimu pripažino kokiu aibių prikrėtė savo pasaulyje. Moterį persmelkė siaubas. Ji nenorėjo įsileisti į save minties, kad tribridė gali lygiai tokiu pačiu principu prasinešti ir čia, kur Liviana turėjo bene pilnos komplektacijos šeimą. Kas yra neįtikima, tavo egzistencijai skaičiuojant daugiau nei du tūkstantmečius. Kai esi kilusi iš stebuklingos šeimos, na, tai turi privalumų ir trūkumų. Juk ta pati Aurora buvo to stebuklingumo rezultatas. Kodėl Aurora taip pasielgė galėjo tik spekuliuoti. Tikrai pražudė Marcusą ir potencialiai Marcią vien dėl to, kad nuobodžiavo? Ar būta svaresnės priežasties? Be abejo Liviana būtų su dideliu malonumu pasiklausius tribridės išpažinčių, bet provokuoti ją klausimai ar mėginimais apčiuopti žmogiškumą būtų didelė klaida. Viešnia kalbėjo toliau, o tai padėjo Varias ištrūkti iš savotiško transo. Vien iš žmogiškos pusės pasidarė įdomu kokius "prašymus" mergina pažers. Tokio reikalavimo ji nesitikėjo. Vaduodama save iš sąstingio, siaubo ir nuostabos, Liviana atsiduso tarsi iškvėpuodama įtampą.
- Pasigavai mane tankiai apgyvendintoje vietoje vien tik tam, kad nenorėdama rizikuoti nekaltomis gyvybėmis neturėčiau kitos išeities, kaip tik paklusti? Protinga,-būtų sudėtinga nuspėti kaip puikiai Varias atsilaikytų prieš Aurorą. Vikanės pusėje buvo jėgos, kurios prieš pavojingas būtybes veikė priešnuodžio principu, tačiau ji turėjo kūną, kurį nėra sunku sužeisti, sulaužyti. Ši Livianos versija artimo ryšio su Aurora neturėjo ir žvelgė ją kaip į svetimybę, monstrą verčiantį jos instinktus skambinti visais pavojaus varpais. Nedrįso paklausti kodėl jai prisireikė Silvanus. Nedrįso spekuliuoti miglotais tribridės ketinimais. Varias požiūriu pragaro valdžią savose rankose laikantis dėdė yra kur kas parankesnis variantas, nei jo pirmtakė Katherine, kuri užnuodyta tamsos pirmai progai pasitaikius pasikėsino kontinuumą sunaikinti. Tikrai neatrodė, kad Sailas švaistė laiką žudydamas žmones iš neturėjimo ką veikti, atverinėdamas pragaro vartus, leisdamas savo legiono demonams pasilinksminti Žemėje ar planuodamas apokalipsę. Turėdamas nesuvokiamą galią jis netgi neaplankė Sebastiano, su kuriuo suvesti sąskaitas už skriaudas būtų vieni niekai. Vietoje to jis nuo visko, nuo visos savo šeimos laikėsi atokiai. Galbūt jis tikrai kažką rezgė? Negalima pasitikėti grynu blogiu. Ir visgi tarp sproginėjančių instinktų fejerverkų Livianai žybtelėjo ir labai netikėtas - noras Silvanus apsaugoti. Pats akivaizdžiausias Auroros ketinimas būtų bandymas dėdę nuversti nuo savo sosto tam, kad jį užimtų. Ir tiesą pasakius tėčiui visai pritarė, kai jis Aurorą sulygino su Katherine. Nebuvo lengva įsivaizduoti tribridę sumalančią visą pasaulį tik todėl, kad jai pasidarė nuobodu. Ji negalėjo reikalauti iš merginos pažado iškviestam Sailui nieko nedaryti. Visų pirma pasitikėti antžmoge ji negalėjo, jos nuodingi žodžiai neturėjo jokios vertės. Ir antra - Liviana neketino to daryti.
- Ar aš turiu kitą išeitį? Jei pasakau, kad nesutinku, ko imtumeisi manęs paskatinimui? Visa laimė, kad negalėsi paliesti vaikų ar Molės. Bet šioje gatvėje gyvena daugybė vaikų ir aš labai norėčiau, kad dėl mano klaidos jie numirtų vien todėl, kad paseno,-vikanė atrodė nusiminusi, bene palaužta. Kai nuogąstavimus išliejo žodžiu, jai toli gražu nepalengvėjo,-Jei nori padėti - puiku. Follow my lead,-ji susivertė stiklą, paskutinį kart dezinfekuodama gomurį spirituotu gėrimu ir nedelsdama pradėjo. Moteris priėjo prie Auroros, pažvelgė į mėlynas jos akis su rimtimi ir susitelkimu,-Man reikės tavo kraujo. Galiu tiesiog užuosti, kad jis persisunkęs tamsos. Šios jungties būtent man ir reikia. Tavo kraujas - pragarui, mano - aukai,-trumpai paaiškino, jog turės nukraujuoti ir pati. Neketino sukelti Aurorai bereikalingų įtarimų. Vikanė pastvėrė žirkles, kurias pastebėjo gulinčias ant sekcijos,-Būk gera ir pripildyk stiklinę, kurią laikai savo krauju,-Liviana kietai suspaudė žandikaulį, kai vargu ar steriliais įrankio ašmenimis persirėžė savo delną. Suleido nagus į žaizdą, idant ji sparčiau kraujuotų. Kraujas dideliais lašais ėmė krapnoti į stiklinę. Stebėjo tribridės reakciją į pasklidusį kvapą. Be abejo reakcija buvo, tačiau Mikaelson nežybtelėjo priešais su akivaizdžiu ketinimu ją suėsti. Nekreipdama dėmesio į kraujuojančią žaizdą Varias telekinetiškai patraukė elementalo lavoną tada susuko kilimą atidengdama tuščią plotą, kurio jai reikėjo. Dažydama pirštus pirmiausia į savo kraują piešė ant grindų simbolius. Velnio kalbos ją išmokino, net neabejojo, kad pats pragaro šeimininkas, kai rado netikėtą dovaną savo namuose - Tamsos Laikytoją, mistinę knygą, kurioje Lilith įamžino savo magiją vien tam, kad jos išmonė nepranyktų jeigu pirmoji pragaro dukra visgi išnyktų. Žinoma 99% užkeikimų ji atlikti negalėjo, tačiau bent jau išmoko demonų kalbą. Velnio iškvietimo ritualas buvo visiškas Varias išmonės vaisius. Kadangi nėra bandžiusi jo adaptuoti galėjo ir nepavykti. Moteris išmargino simboliais pusrutulį, tada paprašė stiklinės su Auroros krauju. Tęsė pildydama likusią pusę priešdama jau tribridės krauju.
- Ateik į rato vidų,-pakvietė. Pati atsiklaupė ir nutupdė užpakalį ant savo pačios blauzdų. Susikaupė. Livianos lūpos begarsiai bėgiojo, kakta ir antakiai raukėsi. Koncentruoti energiją buvo sunku, ta kančia puikiai atsispindėjo vikanės veide, kurį netruko išmušti šaltas prakaitas. Krauju išpiešti simboliai užsiliepsnojo. Apskritimo centras virto juoda bekrašte tuštuma. Varias spėjo įsikibti į grindinio kraštą, tačiau tūkstančiai juodų rankų tempė tiek ją, tiek Aurorą žemyn. Liepsna degino rankas, skausmą pakelti buvo sunku. Liviana pasileido pralaimėjusi, nors net neabejojo, kad Aurora taipogi neištrūks. Vikanė nekvietė velnio. Ji atvėrė portalą į patį pragarą, pasitelkė jėgas, kurios galėjo tribridę suvystyti. Demonai nėra galingi, bet kai tave atakuoja nebraštis jų vandenynas, tave plėšia, tempia, savinasi, čiulpia, minta tavo gyvastimi... Tai rimta. Varias negalvojo apie tai išgyvens ar ne. Negalvojo apie sūnų. Jei reiktų paaukoti save vardan to, kad išgelbėtų visą savo realybę ji tą padarytų nė nemirktelėjusi. Visai kaip ir dabar. Galbūt jos nežus ir pasimatys su pragaro šeimininku pačiame pragare? Dėl visa ko, jei negali įveikti priešininko jėga, stenkis jį pergudrauti. Pragaro vartai užsivėrė. It kokia juodoji skylė jie paskui save sutraukė visą svetainę.

Seksualinis vyro apetitas dabar buvo netgi didesnis už norą susileisti į save mažiausiai kelis litrus šilto, šviežio kraujo tiesiai iš pulsuojančios arterijos. Neapsakomo, nesuvokiamo mąsto geismo Rebekai Sebastianas nebebūtų ilgiau sukontroliavęs. Jiedu ilgokai vienas kitą erzino. Redford'as prisgalvojo mažiausia tris "svarias" priežastis kodėl neturėjo prie jos lysti. Tai buvo absurdiški, skystakiaušiški sumetimai ir ši intensyvi sekso terapija padėjo pagaliau pasijausti dideliu, galingu, plėšriu vyru, kurio rankos tirpdė nuostabios išvaizdos vampyrės kūną prisilietimais, bučiniais, orgazmais. Jei Rebeka aimanavo, Sebastianas urzgė. Bene piktai, nelyginant įsiutintas žvėris. Pradėjus pildyti seniai slopintą stiprų įgeidį vampyras palengvėjimo nepajuto per trumpą laiko tarpą seksualinės iškrovos rezultate ištirpęs jau keletą sykių. Jis norėjo daugiau. Jam REIKĖJO daugiau. Ką Redfords'as darė sau, tas susilaikymas, kažkoks moralinis kompasas, kurį bandė susireguliuoti. Veukt. Nuobodu. Apgailėtina. Jis lygiai taip pat kaip ir Rebeka pagaliau atsipalaidavo ir mėgavosi. Juk jiedu vieninteliai dabar galėjo vienas kitam suteikti tokį malonumą. Akivaizdži jų fizinė trauka buvo paženklinta ir stirpiu vidiniu potraukiu. Vyras tikrai neketino sustoti, tad Mikaelson dejones išpildyti pasirodė itin lengva. Jos makšties sienos padovanojo dar kelis anei kiek nesilpnėjančius orgasmus. Jo kūnas virpėjo. Kuo ilgiau Rebeką krušo, tuo labiau jos norėjo. Išėjo iš vampyrės, falas varvėjo nuo Mikaelson drėgmės bei paties Redford'o išsiskyrimo. Graikas prisitraukė partnerės užpakalaitį arčiau, gausiai suvilgė dar nepatyrinėtos ertmės prieangį seilėmis. Sujudėjęs nutaikė lytį reikiama kryptimi. Lėtas įsiskverbimas buvo apgaulingas, nes likusius centrimetrus panardino specialiai staigiu, tosdėl skausmingu judesiu. Jautė kaip susispaudžia stresą patiriantis, šiltas, be galo siuras vamzdelis. Sensacijos būta kitokios ir būtent tam turėtų dėkoti už dar viną orgazmą. Pripildyta ertmė tapo slidi, todėl nesikuklino ją grėsmingai išdulkinti. Pasimėgavęs vėl prisitraukė Rebekos kūną prie savęs stačia padėtimi. Judėjo tik dubeniu, kai įvedė į vampyrę du pirštus. Per ploną ermes jungiančią pertvarą jautė savo paties penį. Nykštys taikėsi į klitorių, panardinti du pirštai - G tašką. Neginčijamas faktas, kad Mikaeson kūną Sebastianas pažinojo (ir nepamiršo) darė jį tik dar sėkmingesniu šiose tūžmingose dviejų senų vampyrų krūšlybose. Pagaliau nutiko retas dalykas ir jie abu paniro į malonumą kone vienu ir tuo pat metu. Iš malonumo kone pamišęs ne tik per stipriai timptelėjo vampyrę už jos plaukų šaknų, bet ir įkando jai į petį.
Išdulkino ją kiekviena vaizduotės (ir nedorumo) nestokojančia poza. Tie patys kamasutros metraštininkai būtų suradę tokiame gašliame, visiškame pasidavime geiduliams įkvėpimo. Ant antgamtinio, itin patvaraus Beks kūno neliko sugriebimo, įkandimo net smaugimo žymių. Kai gali leisti sau apturėti TOKĮ seksą, tu niekados negrįši atgal prie žmogiškai padermei priklausančių partnerių. Tokią Sebastianas seniai būtų suplėšęs į gabalus. Svečių kambarys buvo... nusiaubtas. Išmėtyti daiktai, sukaltos sienos, baldai. Jis buvo prisisunkęs sunkaus, dusinančio oro, iškvėpuoto negyvuose plaučiuose su aimanomis, geidulingais prašymais. Žiūrėjo į suplyšusiomis, nutampytomis užuolaidomis aptrauktą langą. Švito. Rebekos žodžiai privertė nuoširdžiai nusišypsoti.
- Kaip daugiau nei tūkstančio metų originali vampyrė atlaikei mane taip sėkmingai, kaip ir tikėjausi,-jis priglaudė lūpas jai prie viršugalvio, mat laikė ją glėbyje - suveltą ir akivaizdžiai... nukruštą, lol. Apglėbė vampyrę taip, kad galėtų nesunkiai užsikorti jos vėsų, švelnų, absoliučiai tobulą kūną ant savęs. Nuoga jos gakta kaip mat atsimušė į kietumo nepraradusį falą. Jie nustojo dulkintis vien todėl, kad orgazmai natūraliai pradėjo silpnėti, bet mėgautis Mikaelson kūnu jis norėjo toliau. Nubraukė šviesius, šilkinius plaukus nuo jos veido ranka prilaikydamas taip, kad jie nekristų atgal,-Naivi daugiau nei tūkstančio metų originali vampyrė, kuri galvoja, kad su ja jau baigta,-Redford'as išsišiepė, kažko toje šypsenoje būta liguisto, pikto. Lyg demonas šypsotųsi jai užsidėjęs žmogaus kaukę. Jiedu apsivertė ir vampyras pakibo virš jos. "Dusinti" jos mažą kūną masyviu savo velniškai patiko. Jam patiko dominuoti, priversti galingiausią žeme vaikščiojančią vampyrę pasijausti silpna, priklausančia nuo jo ir niekieno kito valios. Įkalino Rebeką jos asmeniniame pragare, siekdamas ją išvaryti iš proto kūniškais malonumais. Intensyviai bučiavo jos abi krūtis, spenelius, klubais vingiuodamas taip, kad falą glamonėtų jos lytinės lūpos. Švelniai įkando į plokščią jos pilvuką, tada gaktą. Išdrįso krimstelėti ir į apatines lūpas, kurias apglėbė lūpomis, godžiai apčiulpė. Trumpam pakėlė mėlynas akis į viršų pasitikdamas vampyrės veidą. Kalbėdamas vis lyžtelėdavo per jautrų taškelį, tai per klitorių, tai per patį įėjimą.
- Jei tau bus gera, pažadėk, kad leisi tai žinoti perrėždama man odą. Aš noriu kraujo,-Sebastiano apetitas augo tiesiog bevalgant. Jis įniko į kiek patinusią jos vaginą, įsisiurbdamas taip stipriai, kad šviesiaplaukė visu kūnu pavažiavo lovos paviršiumi į viršų. Jos kūnas suvirpėjo išduodamas orgazmą. Too soon. Stvėrė Rebeką ir užsisodino ją ant savęs (patsklūpėjo) iš karto staigiai ir šiurkščiai įeidamas niekaip ramybės nerandančia savo lytimi. Ji šokčiojo, gėrėjosi partnerės krūtimis, malonumo kupinu veidu. Kylant saulei šviesos juosta keliavo kambariu artėdama prie nugara į langą nusisukusio Sebastiano. Šviesos juosta užkilo sulaužytos lovos kontūrais, keliavo čiužiniu. Ji pasiekė pirmąjį vampyrą. Graiko oda užkirškė, Redford'as sukando dantis prispausdamas nemirelę dar tvirčiau.
- Nesustok...-jis maldavo. Jausti svilinantį skausmą ir tuo pačiu per visą kūną vilnijantį malonumą buvo nepaprasta. Jis numetė partnerę ant lovos, šviesos rėžis jau pasiekė nemirelio nugarą. Darbavosi jai tarp kojų. Greitai, stipriai. Šis orgazmas buvo kitoks. Velniškai malonus ir tuo pačiu skausmingas. Dar ilgokai skleidė aimanas. O tada žybtelėjo panešėdamas juodu į tamsoje skendinčią kambario pusę. Pasiguldęs Rebeką ant žemės mylėjosi su ja toliau. Ir toliau. Ir toliau...

Gulėjo pasitiesęs ant sofos, buku žvilgsniu spoksodamas sporto kanalą, kol Rebeka pasiskolinusi Livianos kompiuterį ieškojo meistrų nusiaubtam kambariui sutvarkyti bei užsakinėdama baldus. Žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį, rodė netoli devynių ryto. Kad dukra su anūku vis dar nesirodė dar įtarimo nekėlė.
- Žinai kas mane varo iš proto?-pradėjo leidęs sau išblaškyti susikaupusią vampyrę,-Neturėti pinigų ir neršti tavo banknotuose. Sakykim esu ne tik gražus, bet ir protingas, todėl neprašautum mane kur nors įdarbindama. Kažkada nudvėsusią farmacijos įmonę perpirkau ir pastačiau ant kojų. "RedCorp'as"? Gali korporacija su Taryba vemti ką nori, kad tai irgi yra mano kūdykis,-jis atsisėdo, padėjęs smakrą ant sofos atlošo spigino akutėmis į fotelyje sėdinčią vampyrę,-Jei nesugalvosiu kuo užpildyti parą gali būti tikra, kad lysiu prie tavęs. O kadangi būsi nuolatos dulkinama negalėsi jokia kita produktyvia veikla užsiimti. Pažadu,-žybtelo dantimis leisdamas Rebekai suprasti, kad tikrai neduos jai ramybės. Bet kokiu atveju. Vampyras atsistojo, lėtai, tingiai numainavo prie šviesiaplaukės dirstelėdamas į kompiuterio ekraną.
- Kaip sekasi?-pasidomėjo gal daugiau iš mandagumo, nei nuoširdumo. Sumetė delnus ant jos pečių, o pajutęs įtampą pradėjo švelniai masažuoti,-Mano pasisotinimas nelaimėliais baigiai išsivadėti. Ar mum reikia donorų? Neabejotinai. Reikia pasukti Livei ir užklaust kiek ji laiko dar bus pas Molę. Ir aišku užsisakyti donorų. Apie etiką negalvokim, gerai?-prakišo veidą arčiau priklausančio Rebekai, šlapiai, stipriai ją pabučiavo be liežuvio,-Liviana turi susitaikyti su tuo, kad jos papa yra vampyras, o vampyrai yra gyvi tik todėl, kad geria kraują,-paaiškino net neabejodamas, kad Rebekai jo dukra patinka užtektinai, kad gerbtų jos nelogiškus nusistatymus, kaip antai, neleisti Redford'ui maitintis jos namuose.

by **Jon Spencer** Kv. 08 25, 2022 9:16 am

– Nėra taip, kad aš norėčiau mirti. Tiesiog manau kad niekada neturėjau egzistuoti… – Sėdėdama prie padriskusio automobilio vairo, Aurora žvelgė į priekį, puikiai jausdama ant jos veido sustingusį Marcus Varias žvilgsnį. Kelionė į kitą miestą buvo ilga, atsivėrė nuostabūs peizažai. Tikriausiai priešingai nei dauguma, būtent ši persona puikiai suvokė tamsiaplaukės žodžių reikšmę. Juk kaip be pasukus, jis ir pats buvo iš tų, kurie egzistuoti neturėjo. Bent jau ne šiame laike. Jau dabar buvo aišku esti naujasis priešas buvo kur kas stipresnis, nei bet kurie ankščiau. Nei laikas, nei subyrėję tarpusavio santykiai suklyjuoti į vieną krūvelę, negalėjo pasipriešinti tam kas laukia. Atsakymai buvo daugiau nei akivaizdūs, pasirinkimo nebuvo.
– Negi galima būti stebuklu ir klaida tuo pačiu metu? – Ant Auroros pečių buvo padėta labai didelė našta, kurios jaunutė ir tiesą pasakius tyros širdies mergaitė nebuvo verta. Tam momentui ji dar nebuvo aktyvavusi pilno tribridės potencialo, todėl augo kaip normalus asmuo. Kuris tiesiog buvo neapsakomai didelės magijos manipuliatorius. Liviana niekada nebūtu pritarusi net minčiai apie tai, kad imti ir “nusibaigti” vardan to, kad tapti visiška abominacija. Tamsiaplaukė Varias nuo pat pirmos dienos nepaleido Auroros iš savo akių, it žinodama kad jei atsitrauks, galiausiai nutiks kažkas nepataisomo. Kaip gi ji klydo…
– Niekas nėra klaida, Aurora. – Jo žodžiai nuskambėjo tvirtai, priversdami Auroros mėlynoms akims susidurti su priklausančiomis jam. Sunku pasakyti ar jo žodžiai tikrai privertė ją patikėti savimi. Bet galbūt kada nors tai taps tuo inkaru, kurio jai reikės ne vien tam kad priimti save, tačiau ir iškilti virš tamsos, kuri ją kęsinosi pasiglemžti nuo day one. <…>

– Nesikuklink klausti, jei tik įdomu. Šūdina kai negali su niekuo mergaitiškai pačiauškėti. – Sunku buvo apibrėžti liniją tarp emocijos ir balso intonacijos, kurią pasitelkė Mikaelson, kuomet tarė savo pasiūlymo žodžius. Tai kad ji šaipėsi ir tuo mėgavosi, tikriausiai buvo didžiausia tikimybė. O galbūt ji nuoširdžiai norėjo, kad šio pasaulio sergėtoja žinotu daugiau, nei nuotrūpas, kurias jai suteikė josios unikalumas. Ir visgi, nei josios Liviana, nei ši, nepasidabino savo šarvais ir prie gerklės neprikišo kardo, parodydama drąsą. Kvailumą, bet drąsą tuo pačiu metu. Toks dalykas šiek tiek nuvylė. Gal būtu visai linksma susiremti su Varias, jei ši išnaudotu visą savo potencialą. Juk kažkur tarp laiko juostų tikrai turėjo egzistuoti tokia versija, kuri nepasibodėtu bent pabandyti iškaršti didžiausiai gamtos klaidai užpakalaitį. Tamsiaplaukei nei neprireikė raižioti savo rankos kokiais nors agregatais, tam, kad išleisti kraują. Pilnai užteko apie tai pagalvoti, kuomet josios delno odos sluoksniai išsiskleidė it atsegtas užtrauktukas. Apnuogindama sausgysles ir kaulelius, ji pridėjo stiklinę, kad iš delno pasipiltu juodas, raudono pigmento veik neturintis skystis. Na, juk nebuvo galima tikėtis kad tokiame rūšių mikse bus daug tapatumo su mirtingais. Smalsus Auroros žvilgsnis netrūko susidūrti su LIvianos, kuomet tribridė žengė link pentogramos vidurio.
– Liviana? Ne visai draugiškas patarimas, nesiimk idijotiško heroizmo. – Nebaigdama savo kalbos, Aurora vis dar išlaikydama savame veide kreivą šypsenėlę, priklaupė priešais susikaupusią burtininkę. Sunku pasakyti ar ji numatė josios veiksmus. Tikriausiai ne, bet daugiau nei suprato, esti josios kraujo nereikėjo tam, kad iškviesti Silvanus. Mat burtas atsirado kur kas ankščiau, nei pati Mikaelson buvo “planuose”. Bet jai buvo nuobodu, dėl ko išbandyti kažką naujo atrodė visai smagu. Ką kalbėti apie tai, kad žmogiškumo neturinti garbanė ne neketino siekti kažkokio dvasinio susijungimo, su vos už kelių namų buvusią mama. Liežuviu perbraukusi per savo natūraliai putlias lūpas, privertė save nusišypsoti plačiau, kuomet šviesių akių žvilgsnį nukreipė į užsiliepsnojusius simbolius. – Jei žengsi į pragarą, niekada iš jo neištrūksi. Gyviems ten ne vieta, net jei manaisi turinti imuninetą dėl kraujo sąsajų su pragaro valdovu. Tavo būną sudarkys alkanos, siaubingos tamsos būtybės. O Siela liks! Amžius trūkstančioms kančioms, be galimybės, bet su nesuvokiamu noru bet Kokia kaina ištrūkti. Gal net pavyks, juk Xerces negali būti vienintėliu. – Patyčios ir perdėtas pasitikėjimas savimi tiesiog tryško iš graikiško kraujo atstovės. Ji sakė kas laukia, bet tuo pačiu metu net nebandė to sustabdyti. Suteikdama veik neapčiuopiamą viltį, esti tai gali būti netiesa. Bet buvo per lengva, ir pati Liviana puikiai suprato tai, kad per lengva nebūna. Ritualas pagaliau ėmė veikti, ir atsivėrusi bedugnė iš savo vidaus paleido siaubingas rankas, padabintas gruobuoniškais nagais. Jie kabinosi į abi merginas tuo pačiu metu. Aurora skausmingai suurzgė, kuomet josios oda buvo šimtus kartu sužeista. Bandė priešintis, tiek fiziškai, tiek magiškai. Kuomet nutraukė ją pančioti ir su savimi išsitempti bandžiusią tamsą. Viltį praradę, alkani padarai neklausė, nors vietomis ir atrodė jos baiminantys. Livianai natūralu, sekėsi kur kas sunkiau, ir kaltas buvo tiesiog josios žmogiškas pavidalas. Staiga visas namas, nuo Auroros paskendo akinančiame šviesos pliupsnyje, kuris buvo Labai analogiškai panašus į tą, kurį turėjo Serafimai, prieš savo išnikimą. Tai privertė pragaro beformius siaubūnus atsitraukti. O tuomet su dar didėsnę jėga įsitverti aukų. Jie tarytum savo skleidžiamu garsų chaosu, bandė pasidžiaugti delikatesu, kuris buvo noriai patiektas ant padėkliuko. Jie mito tokiais monstrais, Kokia buvo Aurora, bei sergėtojais, kokią atstovavo Liviana. Tačiau, priešingai nei buvo manyta, Aurora buvo vienintėlė tokia, monstrė. Kad ir kaip Mikaelson stengėsi pasipriešinti, jai nepavyko. Jų paprasčiausiai buvo per daug, ir tai buvo pirmasis jos apsilankymas pragare, kurio nuoširdžiai stengėsi išvengti. Jos beveik pasiekė tragišką “katilą”, kuomet iš tribridės vėl blykštelėjo ta pati šviesa. Skausmingas kritimas, privertė abi merginas kone keliais drėbtis į cementą. CEMENTĄ! Persikėlimas įvyko beveik paskutinę akimirką. Į Naująjį Orleaną.
– Labai, labai kvaila erzinti tribridą. – Maniringas priekaištas ištrūko iš Mikaelson burnos, kuomet ši greičiau, nei kad būtu galėjusi sureaguoti Liviana, pasiekė gražuolę, užtektinai stipriai, kad atjungti, dunktelėjo ją kaktą į cementinę arką, kuri buvo karei už nugaros. Tai kad Varias buvo eilei metų atsisakiusi savo prigimties, dabar pakišo koją. Abėjingai dirstelėdama į parklupusią burtininkę, Aurora kaip mat ėmė eiti toliau. Prieš užverdant pragarui, tamsiaplaukė labai kasdieniškai pasiekė spurgyčių kioskelį. Ir dėl to kad už prekystalio buvęs vaikis pasibaidė atsivėrusio portalo, ir kiek galėdamas dėjo į kojas, apsitarnavo pati. Fone ka-kur už kelių pastatų buvo galima girdėti vykstančio parado atgarsiai. Džiazas, šviesų šou ir tiesiog ypatingai nereali atmosfera. Kramsnodama žmonių maistą, Aurora ir vėl sugrįžo prie Livianos, kuri tam metui jau turėjo atkusti. Išjungti karę ilgam laikui, paprasčiausiai neįmanoma. Net jei ir pasiseka. – Labai stipriai nutolot nuo namų… – Atrodė šiek tiek annoyed, kuomet sutrukdyta įgyvendinti pasistiprinimo rutuala, netrūkus buvo apsupta padarų, kurie turėjo žmogiškas formas, bet tuo pačiu metu buvo sudaryti iš tamsos. Siaubingas vaizdas. Tačiau galvoti esti tamsos padarai nepasidausos galimybę, ir dėl atliktų manipuliacijų, nepasistengs ištrūkti pro atsivėrūsų plyšį. Numetė kartotinę dėžutę su spurgtėmis, nusivalydama vieną ranką į kitą. – Nagi, lyskit lauk. – Pratęsė, kuomet žamėje tikrai suzujo pragaras. Daugybė belyčių pabaisų apspito tribridę iš visų pusių. Ji dirstelėjo į Liviana, nelygu mestelėdama jai klausiamą žvilgsnį, ar norės prisijungti.
– Iš vienos dalies, norėčiau pasakyti kad reikėjo savo dvokiančią komandą pasilaikyti kuo toliau nuo manęs. Bet iš kitos, tai tikrai atrodo kaip kažkas linksmo… – Ji pasidabino šypsena, kuri persomaišė su tribridiška išraiška. Iltys, švytinčios akys, ir kažkas vaikiškai sujaudinto. Pragaro kalba suburbėjo sau kažką po nosimi, kuomet iš josios ir vėl išsiveržė kone mirtingai akiai matoma jėga. Jėga, kuri nubloškė visus padarus į visas puses. Jie sugrįžo, ir tuomet prasidėjo kova.

Įsitaisiusi ant foteliuko, bei ant greta buvusio kavos staliuko susimetusi kojas, Rebekah įtemptai žvelgė į pasiskolinto kompiuterio ekraną. Bandydama rasti ne vien atmaininius baldus, kuriuos nepataisomai sugadino, bet ir meistrus, kurie skubos tvarka galėtu atstatyti Livianos namų svečių kambarį. Tikriausiai pakviesdama čia praleisti savaitgalį, ir netgi paskirdama atskirą kambarį, Varias net nenutuokė apie tai, kad finale jo paprasčiausiai nebe liks. Keista, kad didžioji dalis namo visgi liko nesugadinta. Mat tuomet pasiaiškinti jau būtu kiek sudėtinga. Rado beveik viską, kas buvo reikalinga. Sutarė laikus, bei skubų pristatymą. Jau už poros balandų čia turėjo suvažiuoti specialistai, kurie savo apmokamu darbu atstatys padarytą žalą namams. Tai, kaip kasdieniškai ir lengvai tai darė Mikaelson, darė įspūdį, kad tai tikrai nebuvo pirmasis kartas. Nebūtinai tokiame kontekste. Juk prieš išvykstant iš Mikaelson dvaro, dėl to kad du sukibo “ragais”, meistrus teko iškviesti mažiausiai du kartus. Šviesiaplaukė taip pat dirstelėjo į ekrano kamputį, pasižiūrėdama į laiką. Tikriausiai Liviana su Mole vakar stipriai pasileido plaukus, ir dabar mažu mažiausiai sunkiai keliasi, pažadintos vaikų aktyvumo.
– Nustebink. – Pakėlusi akis nuo ekrano, originalaus burto šviesiaplaukė netrūko pasidabinti savotiška šypsena. Kažkas apie gerai iškruštas moterys būdavo kitaip. Jos dvelkė tam tikra aura, kurios nebuvo galima supainioti su niekuo kitu. Oda atrodė skaistesnė, nuotaika geresnė, akys blizga ir žinoma pasitikėjimas savimi… Šoktelį it ugnies pakaitintas senas termometras. Sukrizeno nuo nevienareikšmiško Redford’o komentaro ir tai kaip katiniškai šis tai pateikė.
– Kas yra, neatrodė kad prieš tai tau tai kėlė didėlį nepatogumą. Mmh, geriausia ką galiu tau dabar pasiūlyti, tai būti Mikaelson’ų dvaro durininku. – Pašiepė, netrūkus ketindama savo “pasiūlymą” paaiškinti. – Nes jei manęs atmintis neapgauna, o manau kad ne. Tavo fokusų su taryba dėka, esu lygiai tokia pat bedarbė, kaip ir tu. Tiesiog iš manęs neatėmė mano sukauptų per tūkstantmetį finansų. Bet įsivaizduok… – Nutaisiusi kiek galima kląstingesnį veidelį, Rebekah šiek Tiek pasilenkė į priekį, leisdama savo šilkiniams šviesiems plaukams padrikai sukristi ant pečių ir veido. – Kvaila kepuraitė, tamsiai vyšninės spalvos kostiumėlis su aukso imitacijos sagomis. Tikriausiai ir vėl ne tavo dydžio. Labai seksualu. – Pasimėgaudama akimirkos pašiepimu, originali vampyrė netgi prikando savo liežuvio galiuką, kuomet ir vėl pakreipė akis į kompiuterio ekraną, kuriame paskutinį kartą nuspaudė mygtuką “apmokėti”. Ir vėl sumažintas atstumas, o galiausiai ir jo rankos, atsidūrusios ant jos pečių, sukėlė ne vieną ir ne du ryžkesnius flashback’us iš praeitos nakties. Savaime pajuto viso kūno skausmingai malonų įsitempimą. Sunku būtu tegti, esti aftertaste būtu nugaravęs taip greitai. O ir netrūkus užnuodytos mintys, esti tik tokia veikla jie nuo šiol ir užsiims, jei neras kaip kitaip užpildyti paros, užgniaužė kvapą. – Kodėl manai kad rasiu bent vieną apysvarbę priežastį atmesti tavo pažadą? – Nepadėtu net jei būtu paminėtas Nik’o vardas. Broliui tektu paprasčiausiai susitaikyti su neišvengiamybę. Galimai pabandyti įsikišti, tačiau finale vis vien atsitraukti. Mat priešingai nei ankščiau, dabar jis nebe labai be galėjo palaužti seserį. Praėjo užtektinai laiko bandant viską reguliuoti vienai, kad ji imtu ir pasiduotu jo, ar kieno nors kito įnoriams. Išleido kažkokį labai nevykusį “meh” garsą, kuomet buvo vien iš mandagumo paklausta apie tai, kaip sekasi atlyginti Livianai žalą. – Už poros valandų bus pradėti darbai. Tad greičiausiai teks išprašyti ją dar ir šiai dienai iš namų, jei nenori skęsti dulkėse.
Sulaukusi smačno bučinio, pirmoji vampyrė sumerkė akis. Josios kūnas pastebimai atsipalaidavo, kuomet liežuviu perbraukė per gležną jų odą, ant kurios paliko Redfod’o skonis. Neskubėjo ką nors pridurti, kuomet sau iš pašonės ištraukė mobilų telefoną, ant kurio buvo įjungta programėlė, analogiška su “wolt” maisto pristatymu. Na, tai ir buvo maisto pristatymo programėlė, tiesiog orientuota į donores. Su nuotraukomis, aprašymais ir visko ko tik reikia, išsirenkant tinkamą “gardėsį”. Visgi, vampyriškasis viešumas turėjo savo pliusų. Ir šitas buvo vienas jų. Nežinojo kas sugalvojo tokį palengvinimą, kurio negalėjo pasiekti mirtingi sergėtojai, bei įstatymų peršėjai. Leidimą naudotis tokiu palengvinimu turėjo tik išskirtiniai vampyrai. Ant laikmačio rodė esti Merginos atvyks už penkių minučių.
– Neabejotinai. – Paantrino, ir pati jausdama tai, kad stipriai balansuoja ant alkio priepuolio. Tiesa tame, kad visą savaitgalį neturėjo ne ląšo kraujo. Neskaitant tai, kad šiek tiek pasimaitino iš Sebastian’o, kuomet nesusilaikiusi, šį kandžiojo ir drąskė nagais, o vėliau visą tai nulaižydavo liežuviu. – Merginas užsakiau dar tuomet, kai palikai mane porai minučių. Žinojau kad reikės. Ir nors užtektinai gerbiu tavo dukters nusistatymus, nepamiršdama tai kad čia jos namai ir jos taisyklės. Tai yra jau antras dalykas, kuriam absoliučiai nepritariu. – Vis dar tebe laikydama telefoną, šiuo pamosavo, leisdama suprasti kad jis pats turėtu paskambinti Livianai ir suktai išvinguriuoti planą, kad ji namo dabar negrįžtu. Kuomet tik dabar be prisiminusi, lyg tarp kitą ko, nutęsė. – Kalbant apie veiklas, kurių tau reikia… Esam pakviesti vakarienės pas tavo sūnų ir jo širdies draugę. Na ir žinoma, kažkur tame tarpe reikia baigti išardyti tarybą ir atgauti tavo nuosavybes. O man ant stalo pasidėti butaforinę karūną.

Lygiai toks pats "zen" atrodė ir Sebastianas. Su Rebeka jis padarė viską ką jai ir norėjo padaryti. Praėjusią naktį ji buvo jo taip, kaip negalėtų būti niekieno kito. Nuoširdžiai malonumo palaužta, ištirpusi, bene seksualiai nukamuota. Vyras išsikrovė bent jau tiek, kad jaustųsi patogiai savo paties kūne, atmetus nuobodulį (jo paties nelaimei dienos metas laikė jį įkalintą tarp sienų) ir alkį. Jausti Mikaelson TOKĮ potraukį ir visgi nieko dėl to nedaryti tapo žalinga jo psichinei bei fizinei sveikatai.
- Beks, aš turiu planų...-myktelėjo tyliai ir švelniai, trumpai įsiterpęs vampyrei dar bekalbant. Nutilo. Klausėsi. Į pašaipų sąmojį sureagavo taip, kaip ir turėtų būtų sureaguojama, kai jo esama gero - sukrizendamas. Bent iš pažiūros merginai pradėjus kalbėti negalėjo nuspėti, jog šneka pakryps nerimta linkme. Be jokios abejonės Sebastiano vaizduotės būta lakios ir jam pavyko nesunkiai mintyse aprėdyti save kompanionės nupasakotais rūbais,-Žinai, jeigu toks vaizdas kaip mat tave sudrėkins aš pasiryžčiau nusižeminti,-begėdiškai išsišiepė, neįstengdamas išnešti savęs iš "pūkuotų" minčių,-Ir, po velniais, kaip toks vaizdas patiktų tavo kol kas vieninteliam aktyviai funkcionuojančiam broliui. Jis taip džiaugtųsi, kad pats iš to džiaugsmo nejučia susijaudintų. Kalbant apie jį...-krenkštelėjo pereidamas iš vienos nuotaikos į kitą ir šį kartą gerokai rimtesnę,-Specialiai nebandei su juo susisiekti viso šio savaitgalio metu, nes žinai, kad vargu ar jis ramiai kiūtojo dvare linksmindamas caraitę? Manau, kad tavo šalimais šmėkčiojanti gyvastis neleido jam padūkti ir pradėti versti visko velniop. Kai neliko tavęs, kuri galėtų prisibelsti jam į blaivų protą ir tokiu būdu pakoreguoti pasirinkimus ir manęs, kuris galėtų reikiamu momentu skaudžiai užvožti jam per sprandą... Mano visi pojūčiai yra dabar čia, su tavimi, tad negaliu teigti, kad mane kamuoja bloga nuojauta, tiesiog tais retais atvejais, kai mąstau logiškai... Tu gerai pažįsti Nik'ą. Nemanai, kad jis galėjo pasinerti į Caroline paieškas?-ilgai malė šūdą, puošdamas kalbą nebūtinais vedžiojimais per aplinkui, kol galų gale dingtelėjusį nuogastavimą išreiškė trumpai ir aiškiai. Klauso motyvai, kodėl ieškoti mylimosios nėra dabar pats tinkamiausias metas absoliučiai visi buvo neįtikinami ir netgi idiotiški. Nebent tos niolikinės vampyrės gerove bei ramybe jis tikrai rūpinosi labiau, nei savaja,-Mes labai jį paleidom. Didelė klaida. Jis ką tik prisikėlė iš mirusiųjų, jis žino, kad visas jo pasaulis, bene viskas ką ilgus šimtmečius statė yra arba iš jo atimta arba sugriauta. Ir palikom jį vieną, nes tikim jo žodžiu ir atseit jo svoris toks didelis, kad Nik'ui nepavyks jo patempti ir neįkišti nosies kur nereikia. Manau kai grįšim į Niujorką, tai yra šiandien arba rytoj iš ryto, rasim visai kitokias nuotaikas, nei kad palikom. Tiesa, tvarkytis su tavo broliu po viso to mėšlo, kuris mus čia užgriuvo bus tikra atgaiva, visai kaip ir karas su Taryba,-šyptelėjo. Niujorke jiems pasidarys nuobodu, nes košmarai jųdviejų neatseks į šalimais esantį miestą. Mhm. Labai realu. Sebastianas paėmė ir nebeširdo ant Tarybos už visą tą finansinį ir reputacinį Redford'o nuskalpavimą. Išgalvotą pavardę jis nešioja jau 200+ metų, galbūt atėjo tinkamas metas ją pasikeisti? Žinoma išvaizdą, kurioje esi užstrigęs amžinybei pakeisti sunkiau. Vampyrai negalėjo augintis barzdų (Sailas nešiojosi gyvaplaukių sankaupą ant veido, nes turėdamas ją tapo vampyru ir nenusiskuto greičiausiai dėl to, kad žinojo kaip atrodo jo atvaizdą nešiojantis bebarzdis Stefanas), augintis plaukų, nagų, sulieknėti, sustorėti, priaugti raumenų, jie likdavo lygiai tokie patys nuo pat pavertimo pradžios. Aišku jie galėjo dažytis plaukus, tvarkytis dantis, šiuolaikinė medicina sparčiai atverinėjo ir plastinės chirurgijos galimybes, girdėjo, neva pliktelejusiem vampyram jau ir plaukus persodina. Vampyrų viešumo dėka jie galėjo mėgautis patogumais, kurių niekados nebūtų galėję sau leisti slapstydamiesi šešėliuose, visa ta Tarybos narių (ypač Li) vendeta prieš Sebastianą jam atrodė silpnaprotiška. O iš vyro nuvogti turtai (ypač jam turint net labai gyvų giminaičių bei palikuonių) - akiplėšiška. Gerai, kad vieną neva lengvų pinigų idėją jis jau kurį metą nešiojosi galvoje. Bet tam įgyvendinti jam reikėjo Jennifer Argent žinių.
- Na, Sebukas lyg ir minėjo, kad nori į vandens parką? Ir labai gerai pamenu jį sakant, kad be senelio nevažiuos,-tarė kiek pasipūteliškai. Greičiausiai retokai matydamas savo tėtį, Sebastianas mažasis lengvai susidraugaudavo su visomis vyriškomis figūromis, taip kompesnuodamas tėviškos figūros trūkumą. Liūdna, kai pagalvoji,-Tad ką veiksime kol kambarys bus atnaujinamas už mus sugalvojo žavus trimetis.
- Tai, kaip tu organizuoji ir įgyvendini užduotis yra tiesiog fenomenalu,-pagyrė, apvesdamas liežuviu lūpas, nuo kurių neblėso Rebekos skonis. Kadangi tokių sugebėjimų jis neturėjo dėl elementaraus intereso trūkumo, Mikaelson organizuotumas tikrai kėlė įspūdį. Nuoširdų. Koks tikslas padlaižiaut? Jis gi ne koks... Cato. Vilioti Rebekos jam niekados nereikėjo, nes jiedu prieš tuos tris šimtus metų sulipo bene savaime. Redford'as nesitraukė. Vampyrės nelaimei nustojęs masažuoti jos pečius nusprendė pamasažuoti ką kitą. Nuslinko šaltais pirštais prie dekolte, užkišo po ją delną suimdamas stangrią krūtį. Jis suimdavo ir atleisdavo. Pirštais žaismingai žaidė su speneliu,-Turim penkias minutes. Ką norėtum per jas nuveikti?-graiko balsas buvo saldus kaip to žalčio, kuris Adomui su Ieva siūlė atsikasto uždrausto vaisiaus,-Jei gerai suvedžiau duomenis, per penkias minutes gali patirti, vidutiniškai, ketusi orgazmus,-išsišiepė, lūpas kaip mat nutupdydamas ant jos kaklo. Bučiavo, lyžtelėjo per jos žandikaulį,-Nenoriu girdėti apie jokius sūnus, jokias Jias ir jokias vakarienes...-sumurmėjo mažne priekaištingai, prilipęs prie nemirėlės ausies. Švelniai ją krimstelėjo, o tada vėl įsisiurbė į kaklą.

Padėtį, į kurią Liviana papuolė galima pavadinti nepavydėtina. Visi įvykių scenarijai, kuriuos generavo galvoje turėjo niūrias pabaigas. Iš tamsos pasaulio lengvo išėjimo nebuvo. Šią galimybę turėjo tik Sailas. Į pragarą patekęs asmuo, ir būk tu tribridas ar keturbridas koks, neištrūksi jei to nenorės pats tamsos karalius. Arba būk Xerces, kuriam tiesiog sėkmingai susiklostė aplinkybės, o tinkamai išnaudotos spragos suteikė ilgai trokštą laisvę, kuria mėgavosi barškindamas Rebeką Mikaelson. Liviana būtų pražuvusi pati, bet tuo pačiu įkalinusi Aurorą terpėje, iš kurios ji neišeis. Ji būtų nugalėjusi. Dėl šio pasaulio, šios realybės apsaugos ji turėjo teisę paaukoti net save pačią. Ir ji to ėmėsi. Šis įvykių poslinkis leido prieiti labai svarbią egzistencinę išvadą, kad net ir gyvendama dėl sūnaus, trokšdama jam vien tik gero ir svajodama jį auginant pačiai pasenti, ji paliks jį be motinos tam, kad berniukas nežūtų kartu su visu pasauliu. Didelis ooopsy Aurorai įtarinėjant klastą. Ir visgi Liviana į tribridės įspėjimus nereagavo, o tai, kad garbanė leido įvykiams tekėti Varias iškasta vaga teikė stiprybės. Bet vieną aiškią dvejonę pajuto beregint. Ta dygi, per visur trykštanti viešnios iš kitos realybės arogancija net ir žybtelėjus įtarimui veikiausiai vedė ją patikrinti savo sugebėjimus ekstremaliose situacijose. Turėdama omeny, kad jai gali nepavykti, vikanė pasiliko užantyje dar vieną mažytį triuką. Iš Auroros išsiviliotas jos kraujas buvo didelis ginklas prieš ją pačią. Jeigu ruošdama planą Ą neturi plano B, kam tada iš viso pradėti ką nors daryti? Liviana nedaugžodžiavo ir "pageidaujamos" verbalinės draugijos tribridei neteikė. Nė menkiausio polinkio į kažkokias veidmainystes ji neturėjo. Mikaelson balsu išdėstė logišką tiradą apie tai kas nutiks, jei Liviana atvers pragaro vartus ir tamsos pasaulis ją įsiurbs. Moteris susiraukė, susierzino. Bet toli gražu ne dėl jos žodžių prasmės, o erzinančios, pasipūtėliškos, visažiniškos manieros, kuria jie buvo dėstomi.
- Gal gali nustot tauškėti?-sušnypštė. Pagaliau Aurora susigėrė iki jos nervų šiuos aktyvuodama,-Don't tell your daddy how to fuck. Labai taiklus posakis, kuris labai gerai apibūdina ką tu dabar darai,-vikanė nepakentė to, kad niolikinė snarglė aiškino jai kaip veikia magija ir su ja susiję reikaliukai. Liviana tokius dalykus žinojo geriau. Tiesiog.
Smūgis. Atsitrenkti į kietą paviršių buvo tiek pat skausminga, kiek ir keista. Su liūdnu likimu susitaikiusi Liviana pasiruošė pabaigai ir tapo akivaizdu, kad jis dar kol kas neištiks. Ausyse spengė. Ją agresyviai plėšusios rankos durklo aštrumo nagais paliko kraujuojančius įdrėskimus bene visame graikės kūne. Bet tai dar ne viskas. Jie iščiulpė didžiulę dalį jos jėgų. Nuo to be jokios abejonės nukentėjo ir Aurora, bet... nepakankamai. Dar vienas smūgis. Vikanė išvydo žvaiždutes. Pro prakirstą kaktą plūstelėjo kraujas. Ji jautėsi bejėgiškai. Koks tikslas iš plano B, jeigu neturi jėgų jo nė pradėti? Ar ir šio pasaulio saugotoją ištiks panašus likimas kaip Livianą, kuri priklausė tribridės realybei? Nesikeldama vikanė likusį žiupsnį energijos telkė į vieną koncentruotą tašką, kuris turėtų padėti jai atlikti svarbų manevrą. Tik todėl, kad jo padaryti dar negalėjo Liviana nieko ir nedarė. Vaizdas akyse sukosi. Moteris įsirėmė dilbiais į žemę, mėgino lėtai stotis. Nei prieš iš pragaro ištrūkusius demonus, nei tuo labiau prieš Aurorą ji pakovoti negalėjo. O gal?.. Sukaupta jėga leido jai įkvėpti save pasitikėjimo.
- Skanaus berniukai,-ji kreipėsi į demonus ir... išnyko. Nešti kudašių kuo toliau nuo Auroros buvo vienintelis logiškas jai dar likęs sprendimas. Egzistavo trys būtybės, kurių draugija būtų tapusi geriausia išeitimi siekiant Auroros atsiknisimo. Sailas (nepasiekiamas), Xerces (nepasiekiamas, nes ji to nežinojo) ir Michael D'Angelo. Būtent pas pastarą ji ir nukako.
Sužeista ir kruvina ji griuvo ant žemės materializavusis ne tokiame jau ir mažame aukštyje. Vikanė susirietė, susimerkė, dejavo iš skausmo. Jėgų ji nebeturėjo. Pyko. Kokia prasmė iš jos egzistencijos, jeigu būtybės, kurioms nieko padaryti ji negalėjo dauginosi kaip sušikti triušiai? Pusdieviai, archdemonai, tribridės... Ji išspaudė kelias skausmingas ašaras. O tada apsidairė. Vonios kambarys, puiku. Ji priklaupė ant kelio ir įsitvėrusi į spintelę atsistojo. Virpėjo. Pažvelgusi į veidrodį išvydo save... kraupią. Kruviną ir nugalėtą. Moteris paleido vandenį, drebančius delnus pakišdama po vandeniu. Žirklėmis padaryta žaizda tebekraujavo. Visai kaip gilūs įdrėskimai, prakirsta kakta. Pasėmė į delnus vandens ir nusiprausė veidą. Užsuko kraną. Nusvirduliavo prie durų, atidarė jas. Išvydo dailų kambarį su didžiule lova netoliese. O joje pamatė Molės ir dar dviejų mažesnių kūnelių kontūrus, pakištus po antklode. Prireikė gerų trisdešimt sekundžių, idant suvestų galus. Juk galėjo prisiekti nusiuntusi juos į dievų pasaulį! Ji išgirdo tylų krenkštelėjimą ir išvydo tamsiausiame kambario kampe sėdintį siluetą. Tai buvo Maiklas. Liviana džiaugėsi, kad vaikai su drauge yra sveiki net jeigu jos paskubomis atlikta teleportacija perkėlė trijulę PAS DIEVĄ, o ne PAS DIEVUS į pasaulį. Užtektinai tikslu. Gyslose tvykstelėjęs pyktis ir ryžtas suteikė nualintai vikanei jėgų. netvirtai, bet tiek skubiai kiek sugebėjo ji nulėkė prie pusdievio. Čiupo jį už rankos, kita parodydama "šššš" gestą pirštu prispaustu prie lūpų. Ji timptelėjo naują savo pažįstamą skatindama jį atsistoti. Praskleidė storas užuolaidas įsitikindama, kad apartamentai turi balkoną. Įžengė į jį kartu su vyru, atsargiai uždarė duris saugodama draugės ir vaikų ramų miegą. O tada kad pratrūks!..
- Kodėl po velniais!?-vikanė įsikibo pusdieviui į krūtinę tiek iš pykčio, tiek silpnumo norėdama pasilaikyti prie kažko tvirto,-Bičiuliaujiesi su tribride, kuri nepriklauso šiam pasauliui ir žiūri į jį kaip į žaidimų aikštelę po to, kai savame dėl pasilinksminimo išžudė asmenis, kuriuos mylėjo? Negaliu patikėti,-susverdėjusi graikė atsišliejo,-Kodėl? Ar tu jai leidi taip elgtis? Grasinti? Žudyti? Ji atėjo pas mane. Prie mano sūnaus, prie Lizės, prie Molės. Tu galvoji jai rūpi jų gyvybės? Ji galėjo juos...-siaubinga mintis privertė ją sukūkčioti,-...nužudyti,-silpnai užbaigė, nusivalydama veidą graužiančias ašaras,-Mano dėdė Sailas valdo pragarą, mano tėvas yra apsėstas suknisto demono, kurio negaliu iš jo išvaryti ir žinai ką? Jie NĖ KARTO nepasikesino nei į mane, nei privertė pajausti šiurpą, kad galiu bet kurią akimirką netekti savo vaiko. KODĖL suknisti demonai ir velniai man daro mažiau žalos, nei tu su savo draugyte tribride?-pavargusi nuo savęs pačios vikanė sukrito į lauko baldą. Išorine delno dalimi nusišluostė krauju sruvantį veidą.
- Ir ačiū, kad juos pasaugojai. Ir atleisk, kad juos atgabenau pas tave. Tai nutiko netyčia,-moteris nervingai sukrizeno prajuokinta to, kad pliekusi pusdievį dabar jam dėkojo,-Ko negalėčiau pasakyti apie savo vizitą. Esu čia net labai tyčia. Pasirodei geras. Tavo energija yra harmoninga. Jei žinai kas esu, po velniais, pasakyk man būdus, kaip Aurorą pažaboti. Nes aš nežinau. Bet privalau.

by **Liviana Varias** Pen. 08 26, 2022 11:16 am

Nuraminti mirtingą moterį nepasirodė tokia jau ir sudėtinga užduotimi. Ypatingai atsižvelgus į tai, kad buvo užtektinai charizmatiška asmenybė, kuriai dar pasisekė būti “dieviškai” išvaizdžiu. O Molė savo ruožtu buvo įstrigusi nelaimingos santuokos rėmuose, stipriai padauginusi ir išgyvenusi dar labiau stipriai stresinę situaciją. Vampyrai žinoma buvo jau žinomi liaudžiai, tačiau tas triukas su iškviestu padaru, kurį išsikvietė Liviana, na… Šitai paaiškinti būtu sudėtinga. Lygiai taip pat kaip ir persikėlimą per iš niekur atsivėrusį ir vėliau užsivėrusį portalą. Jei ne du vaikai, kurie taip pat buvo išsigandę ne ką mažiau, atkabinti nuo savęs mirtingąją būtu buvę daug sudėtingiau. Dabar gi užteko pasiūlyti raminantį, šiltą dušą, puodelį arbatos ir švarią dar nepaliestą lovą išmiegojimui. Tuo tarpu, kai Molė išėjo ten kur pasiūlyta, Michael’is savo ruožtu padiskutavo su trimečiais vaikais. Išputęs ganėtinai įdomią istoriją, gana sėkmingai stabilizavo šių psichologinę būseną. Apgauti vaikus labai lengva, jei tik pasistengi. Aišku, mažojo Sebastian’o sąmojis sulyginant nepažįstamą vyrą kaip mamos boyfriend’ą, šiek tiek suglumino. Tačiau ir tai didele bėda nepasirodė. Kai visi trys sumigo, savo ruožtu pusdievis pasiliko ant fotelio, viename tamsiausių kambario kampų. Miego nenorėjo, o ir kažkokia nuojauta kamavo, esti ne jis nelauktus svečius išvežiuos po namus, bet pati Liviana atvyks juos susirinkti. Greičiausiai ir vėl apkaltindama jį visais įmanomais pasaulio griešinimais. Neklydo.
Išgirdo triukšmą, sklindantį iš vonios kambario. Nepasijudino iš vietos, leisdamas dar vienam atvykeliui susirinkti save į daugiau ar mažiau vientisą formą. Liviana neprailgo, kuomet išeidama iš vonios kambario buvo pasitikta į save dėmesį atkreipiančiu krenkštelėjimu. Leidosi būti išvedamas tik todėl, kad vesti diskusiją tarp penkių asmenšų, būtu kur kas sudėtingiau, nei kad su ja viena. Tik tuomet kai pasiekė kambariui priklausantį balkoną, gana klausiamą žvilgsnį nukreipė į net po kraujo ir kovos šleifu, vis dar nuostabiai atrodančią tamsiaplaukę.
– Gal galėtum būti labiau konkreti? – Ir iš tiesų, jis žalio supratimo neturėjo, kas būtent paskatino burtininkę pradėti pliektis. Ji įsikabino į jo vilkėtus marškinėlius, kuomet pats iš inercijos, delnais apgaubė jos alkūnes. Tokiu principu leisdamas jai labiau fokusuoti savo stovėseną. Iškelti antakiai tik dar labiau pabrėžė tai, kad nesuprato kuo dabar buvo kaltinamas. Ir štai, šiek tiek detalumo. Privertusio jį ne vien atsidūsti, tačiau ir nusukti savo gana išskirtinos spalvos akis. Tiesa buvo tame, kad jis nesibičiuliavo su tribride. Ji buvo jam skolinga, jis pareikalavo tą skolą gražinti. Ir visas jų bendravimas tuo ir baigėsi. Nesijautė atsakingas už jos veiksmus. Ir tikriausiai joks argumentas nepriverstu jį prisiimti svetimą kaltę, ar svetimą gėdą. Matyti ją kenčiant tikrai nebuvo malonu, todėl tam tikra prasme, pasielgė nemandagiai. Kuomet nieko nesakęs pradarė balkono duris, ir trumpam niurktelėjo pro užuolaidas. Ant palangės buvo palikęs pirmosios pagalbos vaistinėlę, kurią panaudojo sulopydamas Livianos sūnaus kelį. Kurį berniukas susižeidė teleportacijos metu. Ir vėl uždarė balkono duris, kuomet priklaupė priešais.
– Tu visuomet šoki į kraštutinęs išvadas, dar nespėjusi išsiaiškinti visko iki galo? Ar čia aš tau darau tokią įtaką, nes bandai rasti bent minimalią priežastį manęs nemėgti. Ir kadangi tokių nėra, jos kuo toliau, tuo labiau skamba iš piršto laužtomis. – Šyptelėjo, ir pats puikiai supratęs esti toks pamoklavimas viso labo tik dar labiau ją suerzintų. Leido jai išsilieti, pamenint kad kur kas didesni siaubai nei Aurora vienaip ar kitaip sukasi apie jos pasaulėlį, tačiau jai asmeniškai, ar josios aplinkai, žalos nepadaro. – Liviana, aš neturiu… – Pradėjo kalbėti, tačiau nebaigęs nuryjo ketintą pasakyti frazę. Ne todėl, kad persigalvojo. Greičiau dėl to, kad buvo pralinksmintas to, kad pirmiausia jį išplėkusi, dabar jau sugalvojo padėkoti.
– Nesuk dėl to galvos, visiems pasitaiko. Nors ir nenorėčiau kad traktuotum mano žodžius taip, kad kiekvieną kartą prireikus “auklės” tiesiog magiškai juos visus permestum pas mane. Neturiu patirties su vaikais, ir labai vertinu savo provatumą. – Bent antrą dalį, buvo galima įsisavinti labai lengvai, mat lygiai taip pat kaip vyras reagavo į “dievų pasaulį”, lygiai taip pat ir vertino savo asmeninį gyvenimą. Kuris nors ir nebuvo pilkas, tačiau viešai neaptariamas. Parodydamas esti ketina bent šiek tiek aptvarkyti jos sužeidimus, tuo pačiu metu pademonstravo ir tai, kad stengsis nieko blogo šiai nepadaryti. Patirtis, kurią gavo karo lauke, dar tuomet kai buvo išsiustas į Afganistaną, išmokė to, kad sužeidimus sulopyti reikia, ir kaip tai reikia padaryti. Kaip be pasukus, tuo metu susitikinėjo su karo daktare, kuri taip pat nepasikuklino pamokyti vieno kito dalyko. Nėra tų pažinčių, kurių mums nereikia. Visos atneša būtinas patirtis, kurios gali pasitarnauti ne dabar, bet kažkur ateity. Suvilydamas tvarstį bealkoholia antiseptine priemonę, šia atsargiai ėmė valyti prasiskietusį sužeidimą jos kaktoje.
– Tame ir esmė kad neprivalai. – Įkvėpė, vizualiai būdamas susitelkęs į dabartinę veiklą.
– Aurora tau atrodo nepažabojama ir siaubinga tik todėl, kad savo paaugliškame kūne tapina ne tik labai galingą galių miksą. O todėl, kad visas žinias, kurias ji turi, ji gavo iš tavęs. Tiksliau, tos tavęs, kuri yra josios pasaulio dalis. Perdavei jai absoliučiai viską, ką žinai. Pradedant fizinės kovos elementais, ir baigiant ne kiekvienam žinomos kalbos magija. – Apeliuodamas į serafimų, tamsiąją ir kitas magiškas atšakas. Vien šito buvo daugiau nei gana, kad sukelti smegenų infarktą. Juk žinant tik tai, ką matai, ir nieko daugiau. Joks scenarijus nepriverstu Liviana patikėti tuo, kad Auroros gabumai iš didelės dalies yra jos pačios nuopelnas. Tačiau informacijos srautas tuom neužsibaigė. Užlipindamas kaktoje buvusią žaizdą, D’Angelo perėjo prie periferijos. Sužeidimų, kurie “puošė” josios kūną, galūnęs.
– Tribridės pasaulis nuo mūsų skiriasi tik keliais elementais, kurių vienas yra tai, kad jos pasaulį nuo mūsų skiria dvidešimtmetis į priekį. – Krenkštelėjo. – Pirmą kartą Aurorą sutikau prieš penkis metus. Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Šiokia tokia neapskaičiuota klaida, atgabenusi ją pas mus. Buvau tik ką grįžęs iš Afganistano. Ir ji, tuo metu buvo labai mirtinga. Išsigandusi, medžiojama aukšesnių jėgų, kurie bandė ištrinti “gamtos klaidą” dar prieš tai, kai ji būtu tapusi tribride. Tą kartą susigrūmiau su padarais, kurie neegzistavo net mano vaizduotėję. Negalėjau leisti kad niekuo kaltas vaikas, būtu žudomas už tai, kad tiesiog egzistavo. – Šiek tiek per stipriai paspaudė sužeidimą, kuris buvo ant vidinės jos šlaunies dalies, dėl ko suskubo atitraukti sukruvintą tvarstį. Palinko arčiau, šiek tiek papūtė šalto oro, tokiu būdu sumažindamas perštėjimo bangą.
– Nesuprask manęs klaidingai. Nemaniau kaip stipriai pasikeis įvykiai, kuomet ji sugrįš į savo pasaulį. Ar tai, kad jos laikmačio “baubai” galiausiai liks labai susieti su manimi. – Mestelėjo tik niekingą užuominą, ir toliau laikydamas nekalbėjimo taisyklės, kai tai lietė jo paties prigimtį. Kaip be pasukus, stengėsi išvengti to, kas nutiko Auroros pasauliui, kuomet susiformavo kultas, norintis prikelti titanus. Ne tam, kad Jie valdytu. Tam, kad valdyti juos.
Kadangi sukosi pakankamai greitai, netrūko visus jos sužeidimus paslėpti po atitinkamais tvarsčiais. Ir tik tuomet iš tos pačios vaistinėlės ištraukė nedidelį buteliuką vandens. Įdavė šį tamsiaplaukei, po ko, suskubo paaiškinti. – Šaltinio vanduo. To, šaltinio vanduo. Neužtrauks sužeidimų staiga, tačiau paskatins regeneraciją dešimtimis kartų. – Tik tuomet atsitraukė, nugaros apačia atsiremdamas į aukštus balkono tūrėklus.
– Yra būdų, kaip ją pažaboti. Tačiau Jie nebus ilgalaikiai. Lygiai taip pat, kaip ir yra ginklas, kuri gali tą mergaitę nužudyti. Tačiau prieš klausdama manęs šios informacijos, turi paklausti savęs ar tikrai nori tai padaryti. Ypač jei žinosi, kad Aurora yra tiek Mikaelson, tiek Ambrose. Ir ji vienareikšmiškai gims mūsų laike. – Vienas sakinys, prie kurio taip ilgai vedė D’Angelo, galiausiai atsakė į šimtus klausimų, kurių tarpe buvo ir tai, kodėl tribridės pasaulio Liviana mergaitę ne tik saugojo, bet ir ruošė kažkam dideliam. – Kultas nužudė Rebekah. O ten buvęs tavo tėvas, nepajudino ne piršto, kad tai sustabdyti. Aurora padarė tai, ko prisiekė niekada nedaryti. Tapo tribride, ir kadangi ant palyginos jaunos sielos pečių kliuvo per didelė našta. Ji išjungė savo žmogiškumą. Ir kuo ilgiau ji bus be jo, tuo didesniu siaubu virs, nes tamsa turi polinkų kauptis joje. Todėl, jei dar nesupratai, iš to epizodo, kurį matei įsibrovusi į mano galvą. Aurora nesiekė Sebastian’o žūties. Ji buvo paskui Xerces.

Užvaldytai nevilties jai buvo sunku suimti save į nagą. Našlaitę priglaudęs vikanų kovenas manė, kad Liviana Varias neturi artimųjų, todėl ypatingo kraujo mergaitė paruošta rolei, kurią jai numatė sukurs fatališką ginklą neturintį jokių ją stabdyti galinčių sentimentų antgamtinių būtybių atžvilgiu. Kai raganos ritualo metu paaukojo savo gyvybes, graikei nebeliko nieko. Per akimirksnį jį neteko ją užauginusių asmenų, mentorių, sektinų pavyzdžių, kuriuos per dešimtmetį praleistą kartu pamilo, gerbė. Ji liko viena. Ir vėl. Žinoma vikanė buvo kruopščiai ruošiama tai vienišumo naštai, bet kai ji užgriuvo, Liviana jos neatlaikė. Ji krito į glėbį pirmam jai dėmesį parodžiusiam vyrui, ištekėjo už jo, pagimdė jam sūnų. Visi tiek neva Varias nevaisinga turėję palikti viralai nesuveikė, nėštumas jai pačiai tapo didele staigmena. Nepaisant labai ilgo laiko tarpo, kurį praleido būdama nuožmiausioje savo būsenoje (Liviana tuo metu pasižymėjo itin produktyviai ir tas faktas, kad žmonių pasaulį skausmino tik vilkolakiai ir vampyrai, kurie šiaip jau nėra jam svetimi said it all) Liviana troško meilės. Jai trūko šeimos, ryšio, susietu ne mintimis, širdimis, o būtent krauju. Tas poreikis tapo gryna nemirtingos vikanės-karės silpnybe. Kovodama su savimi pačia ji neketino kelti rankos prieš dėdę, tėtį ir vien tik dėl to jėgos, kurių virkštelės gyvybe penėjo visą kūriniją tapo sumišusios, chaotiškos. Dėl to, į šį pasaulį vis nuožmiau gėrėsi tamsa iškreipusi jo grožį. Ir vis tiek pačia didžiausia jos silpnybe buvo sūnus. Ji būtų šimtus kartų nusižengusi savo įsitikinimams, kad tik jį apsaugotų. Ir kai Aurora nusprendė grėsmingai apie jį pasisukioti, leisdama suprasti, kad pražudyti jį būtų lengviau, nei sumirksėti... Tai pažadino ne tik begalinį liūdesį bei siaubą. Tai sužadino pyktį. Kruvina, išsękusi Varias jau seniai nebuvo tokia susieta su savo prigimtiniu kovingumu. Ant Auroros buvo lengva perkelti netgi frustraciją, kurią jautė dėl pastarųjų nesėkmių. Dėl Sebastianą apsėdusio demono, velnio ženklo, kuriuo "pasipuošė" Rebeka. Dėl varginančios, nuobodžios rutinos, kuri smarkiai pritemdė Livianos švytėjimą, dėl negrįžtamai sugriuvusių santykių su Thoru... Ji melavo sau. Melavo, neva jųdviejų santykiai sugriuvo dėl labai žmogiškų priežasčių, kai iš tiesų pati pasistengė juos sugriauti, nustumti nuo savęs vyrą, kurį mylėjo ir kuris mylėjo ją. Ir viskas tik dėl to, kad tai, ką jai padarė Chariton'as vertė ją konfliktuoti pačiai su savimi, kai troško meilės, būti mylima bei mylėti ir tuo pačiu atstumti nuo savęs puikų vyrą, kol jis dar netapo žiaurus ir jos nesužeidė. Jai patiko Maiklas. Bene nuo pat tos akimirkos, kai jį pajuto, kai pajuto jo dievišką jėgą ir visgi jo akivaizdoje elgėsi keistai bene iš oro traukdama priežastis konfliktui, nepasitikėjimui. Motinystė ją šiek tiek pagydė. Užpildė neįsivaizduojamai stipria meile, išpildė jos poreikį, tačiau įsileisti į širdį vyrą jai vis tiek būtų nepaprastai sunku. D'Angelo ją neprastai permatė. 2000+ metų amžiaus būtybė krečiama labai žmogiškų vidinių konfliktų, kuriuos išspręsti padėtų geras psichologas.
- O kodėl tu nori, kad aš tavimi pradėčiau pasitikėti akimirksiu?-moteris užsiuto, tamsios jos akys nelyginant iš rudų pakeitė spalvą į raudonas. Ir iš esmės viskas tik dėl to, kad varvantis kraujas vis pasiekdavo jos žvilgsnį,-Tavo raumenys, veriantis žvilgsnis, ramus, orus tonas turėtų tą pasitikėjimą sukelti, ar kaip ten yra su tavimi?-vargu ar Varias spėjimas, jog tarp moterų pusdievis yra itin populiarus galėjo būti klaidingas. Ji pastebėjo kaip į vyrą dirsčioja dailiosios lyties atstovės kaljano bare. Tai buvo "prieik prie manęs ir aš pačiulpčiau tau pimpalą WC kabinoje, net jeigu tūpykla būtų apdergta" žvilgsnis,-Kai paskutinį kartą tikrinau pagarba, pasitikėjimas... Na, šiuos dalykus reikia užsitarnauti nepriklausomai nuo to, kokiai rūšiai priklausai. Gyvenam žmonių pasaulyje ir paklūstam jų taisyklėms bei normoms. Ar ne?-atsakas pačiai tamsiaplaukei atrodė net labai logiškas. Ji su dideliu malonumu puolė savęs ginti, kai iš esmės juodu su Maiklu buvo vos pažįstami ir skolų vienas kitam neturėjo, todėl ir nebuvo skolingi vienas kitam kažkokių paaiškinimų. Ir visgi iš kitos pusės Livianai Maiklas pasitikėjimo nekėlė ir savo sumanymų atžvilgiu. Ryšio su Aurora atžvilgiu. Nepasitikėjimą kėlė vien priklausymas dievų karalystei. Pridėjus dar ir savo psichologines problemas gauname visą negatyvumo puokštę. Netikėtai moteris sukrizeno. Miela jos šypsena purvinose ir kruvinose lūpose įgavo klaidingai grėsmingą prieskonį. Šypsojosi nelyginant ką tik pasimaitinęs vampyras.
- Net jeigu tai ir nutiko netyčia aš džiaugiuosi, kad jie parsirado pas tave. Jie nebūtų tokie saugūs net patikėti fėjoms,-ji neužkabino pašnekovo prašymo dažniau jo auklės paslaugomis nesinaudoti, nes tai buvo visiškai nereikšminga. Lyg Liviana tokius triukus ketintų kartoti. Vikanė noriai priėmė globėjišką D'Angelo gestą sustabdyti tą įkyrų kraujavimą kaktoje. Ji įdėmiai, smalsiai stebėjo pusdievio veidą nagrinėdama akivaizdžiai gražius veido bruožus, lyg norėtų kuo geriau juos įsidėmėti. Jie vėl susidūrė neplanuotai, bet ji norėjo, kad šis kartas būtų paskutinis. Kai tvarstis švelniai prilietė žaizdą ji nė nesukrutėjo. Netrukus vyras numes tikrą informacinę bombą. Vikanės lūpos prasiskyrė. Ji neskubėjo prabilti ilgai tyliai analizuodama tai, ką išgirdo.
- Negaliu atsakyti už kitas savęs versijas, bet jeigu ta kita aš perdavė Aurorai visą įmanomą išmonę, kurią nešiojuosi galvoje...-ji atsiduso, išpučiamas oras virpėjo,-Vadinasi ji yra visiška kvaiša,-netikėtai drėbė panieka atsiduodančiu tonu,-Pats pagalvok. Ugdai nepaprastai galingą, chaotišką būtybę, kuri turi galimybę išjungti savo žmogiškumą, jeigu užgriuvęs dangus pražudo tau artimus, bet palieka tave gyvą... Ah, šunšūdis,-keiksmai prie tokio gražaus jos veido netiko. Ne veltui keikėsi retai. Livianos akyse žibėjo susipratimas,-Juk taip ir nutiko, tiesa? Ji neturi žmogiškumo. Va tai tau. Grįžtant prie temos, ne tokia silpnaprotė aš būtų palikusi kažkokį išjungimo mygtuką, apsaugą ar kažką tokio tam atvejui, jei reikalai pasisuktų bjauria linkme. Kaip tą patikrinti? Neįsivaizduoju. Susitikti su kita savimi būtų keista ir ypatingai nenatūralu.
Liviana nutilo, klausėsi. Tą daryti buvo itin lengva, juk dar ir galėjo... grožėtis. Visgi pusdievio patrauklumas jos netrikdė tiek, idant tai akivaizdžiai matytųsi. Apvalyta žaizda kaktoje kraujavo tik minimaliai. Liviana neįsileido į save gailesčio Aurorai net žinodama, kad ji dabar yra tokia, kokia yra, nes tapo visiškai antžmogiška.
- Pažįstu kitą tribridą. Vampyro, serafimo ir buvusios pragaro šeimininkės energijų mišinys, kuris mūsų visų laimei yra gerų vyrukų pusėje. Ar ji tokia pat?-paklausė vien iš poreikio išsiaiškinti tam tikras aplinkybes kuo detaliau. Nes Aurorors panašumas į Konorą darė ją įveikiamą. Greičiausiai broliui būdingos silpnybės panašiai veiktų ir viešnią iš kito pasaulio. Varias šnypštelėjo Maiklui kiek per stipriai suspaudus įdrėskimą ant jos šlaunies. Bet tas papūtimas į žaizdą pasirodė labai mielai. Vikanė nusišypsojo. Bet labai greitai ir paniuro,-Auroros patekimas čia yra mano klaida. Juk aš turėčiau šį pasaulį nuo tokių dalykų apsaugoti, tiesa? Ir visgi aš jos nepajutau. Pajutau tą kitą tribridą, o jos ne. Tai yra keista ir... neteisinga,-net ir pavargusi Liviana buvo užtektinai akyla, jog pastebėtų tam tikras užuominas D'Angelo kalboje, bet įžūliai gilintis į jo asmeninius reikalus būtų nepagarbu. Todėl to nedarė. Ji jautėsi dėkinga už pasirūpinimą drauge ir vaikais bei, negalima pamiršti, jos žaizdomis. Tvarsčiai netruko pasipuošti nekrešančio kraujo dėmėmis. Vikanė pavartė rankoje buteliuką su stebuklingu vandeniu. Kad net dėkingai nelinktelėjo nebuvo atsitiktinumas. Padėjo buteliuką ant šalimai pūpsančio staliuko.
- Nepadės. Demonų nagai nuodingi. Dėl to net suknistas kraujas nenustoja bėgti,-ant staliuko stovėjo permatoma vaza su šviežiai pamerktomis gėlėmis. Reikšmingai žvelgė į joje esantį vandenį. Papurtė galvą,-Padėtų serafimų kalba užkalbėtas vanduo, bet man labai gaila gadinti tavo darbą,-ir tikrai Maiklas padirbėjo itin gražiai,-Ačiū.
Lemiamai jųdviejų dialogo daliai Maiklas pasiliko tokią naujieną, kuri priblokš Livianą stipriai ir bene skausmingai. Vis dar svirduliuodama atsistojo it įgelta.
- Ar Aurora yra Rebekos ir Sebastiano dukra?!-tokios išvados palaikyti kvaila negalima. Paminėtus vampyrus siejo akivaizdus ryšys, be to tai nebūtų pirmas kartas, kai kažkokiu būdu tėčiui pavyksta perduoti genetinę informaciją naujai kartai. Pusdieviui nespėjus paneigti arba patvirtinti Varias pateikė itin gerą įžvalgą,-Stebuklai yra stebuklais tik tada, kai jie būna reti. Kai šeimoje "stebuklingi kūdikiai" vampyrams gimsta per dešimtmetį tris kartus, plius Aurora... Tai tokie čia ir stebuklai, tiesa?-dygiai vyptelėjo. Stebuklai jos pasaulyje iš viso nebe egzistavo, tad ta perdėtai emocinga jos reakcija dabar jai atrodė kvaila. Nurijusi burnoje susikaupusius skysčius Varias tapo rimta, susitelkusi. Į Auroros tragediją ji reagavo šaltai. Tribridė tapo jos problema, jos "darbo" dalimi. Natūralu, kad empatijos ji nejautė būtybėm, kurias naikino.
- Neketinu jos žudyti, Maiklai. Idealiausiu atveju aš norėčiau ištremti ją iš šio pasaulio be galimybės į jį sugrįžti. Kažkokiu būdu bandyti įjungti jos žmogiškumą? Neketinu į visą šį reikalą panirti iki tokio asmeniško lygio, kad pajėgčiau manipuliuoti jos popomis. Bet...-didelės, rudos akys prisimerkė taip, lyg netikėta mintis būtų perskrodusi galvą,-Mes abu pažįstame asmenį, kuris gali prisikasti prie Auroros žmogiškumo gal net jį įjungti. Ir aš omeny turiu ne Xerces. O tą kitą Livianą.
Apie Sebastiano pakeleivį neužsiminė specialiai. Susitvarkyti su demonu ji norėjo pati, laikė tai jai priklausančia užduotimi. Nes pasikėsinęs į Redford'ą, šlykštūnas iš pragaro užsidirbo ne vieną galingą priešą. Savotiškai Xerces ji toliau nuvertino. Net Sailo (galimai) jai padovanotoje "Tamsos Laikytojo" knygoje nebuvo nieko rašoma apie archdemonus. Puikus strategas užleistų Aurorą ant Xerces, ir Xerces ant Auroros, kad jie abu vienas kitą mirtinai sunešiotų, bet vikanė nemelavo teigdama, kad netrokšta tribridės mirties. Kad norėjo išvengti Sebastiano pražūties, to minėti net nereikia.

by **Liviana Varias** Št. 08 27, 2022 4:53 am

Nepriklausomai nuo skirtingo plauko gyvenimiškų situacijų, Michael D’Angelo niekada nedemonstravo nepagarbios elgsenos dailiosios lyties atstovėms. Anaiptol ne todėl, kad seksistiškai galvotu esti jos silpnesnės. Tikrai ne kartą ir ne du, buvo sutikęs moterys, kurios tiek fiziškai, tiek tuo labiau emociškai buvo stipresnės už jį patį. Net tuomet, kai karo lauke, nėra lyčių paskirstymo, yra tik priešas ir draugas, net tuomet jis neperžengė moralinio kompaso ribos. Vis dar pamena kaip jo vedamas specialiųjų pareigų būrys įsiveržė į lokaciją, kurioje buvo laikomi belaisviai. Kaip per kvailą galvą, pasikabino ant peties ginklą prieš apsiaustu apsigaubusią moterį, prie šono spaudžiančią savo vos kelerių metų berniuką. Visa savo kūno kalba bandė parodyti esti, nepaisant amerikietiškos kariškos aprangos, jis nebuvo priešu. Tiesė į juos ranką, norėdamas ištraukti iš užtektinai pavojingos lokacijos, kuomet ji atmetė apsiausto lopą, tik daliai sekundės pademonstruodama prie josios liemens pritvirtintą savadarbę miną. Turėjo žinoti geriau, tačiau čia pat buvo nublokštas sprogimo. Pusdievis iš tiesų buvo populiarus moterų tarpe, bet tai ne visuomet buvo abipusiška. Juk kiek mažiau nei prieš gerą pusmetį, jis stovėjo kapinėse, kuomet jo besilaukiančios žmonos kūnas buvo priduodamas žemei. Pasaulis yra negailėstingas. Nesėkmės gali sulaukti už bet kurio kampo. Ir jei vieną atlaikai, kita gali tave sulaužyti taip, kad vienintėlis dalykas, kurio geistum, būtu tuštumą. Galbūt dėl to, o galbūt todėl kad laikėsi neutraliteto bet kokios antgamtinės būtybės atžvilgiu, jis nesiskubino nuteisti tos pačios Auroros. Juk priešingai nei kas kitas, jis ją suprato. Tiesiog, savame kontekste, pasirodė esantis kur kas stipresnis, kur kas daugiau patirties turintis, kad perkopti jo pusėn metamus “šūdus”. Barzdotame D’Angelo veide subolavo tam tikro pobudžio, dantų nešiepianti šypsena, kuomet tamsiaplaukė gražuolė nusprendė pasidalinti savo samprotavimu apie pasitikėjimą ir pagarbą. Nesiekė šių jausenų iš jos pusės, todėl akimirka kuomet įsmeigė savo išskirtinės spalvos akis ties josios veido kontūrais, nepasikuklino prabilti.
– Neprašau tavęs pagarbos ar pasitikėjimo, nepadariau absoliučiai nieko, kad tai reikalauti. Bet būčiau visai dėkingas, jei nustotum mane kaltinti dėl visų pasaulio problemų. Nesu tas, jūsų tradicinis dievas, kuriam reikia melstis ir klauptis, prašant palaiminimo ar problemų apmažinimo. – Gana taikli pastaba, nors ir vargu ar jo prašymas būtu atsižvelgtas. Prie šios kalbos per daug neužsiliko, kuomet baigęs tvarstymus atsitraukė prie balkono tūrėklų. Žvelgiant iš šio taško, atsivėrė gana maloningas akiai vaizdas. Ramybė, prie kurios nebuvo pratęs. Tik dabar pagavo save prie minties, esti iki pilno artefaktų surinkomo, buvo likę tik trys dieviška magija prisotinti objektai. Vieną jų jautė ypatingai gerai. Kinų kvartalas, siaubingas žuvies kvapas, oro ir aplinkos sąlygų stipriai nualintos senolės rankos. Krestelėjo galva, atmesdamas galvą užpildžiusias mintis, kuomet ir vėl pasistengė susitelkti ties nelaukta, bet vienareikšmiškai labai patraulia viešnia.
– Ji tik vaikas Liviana. Vaikas, kurio mirties troško kiekviena sušikta būtybė, nepriklausomai nuo to gera ar bloga. Kurio iki galo neišsivysčiusią psichiką sugriovė tuo, kad atėmė pasirinkimo laisvę. Kurią nuo mažumės statė į kovą prieš jėgas, kurios buvo stipresnės už ją. Negaliu jos kaltinti, dėl gana absurdiško plano atvykti čia ir išnaikinti viską, kas galiausiai atvestu iki josios egzistencinio kolapso. – Nepriklausomai nuo to, kad manėsi savo vaikų neturintis, jis ganėtinai tėviškai reagavo į aptariamą padėtį. Tikriausiai tam tikra prasme praleisdamas situaciją pro save, įsivaizduodamas tai, kad toks dalykas galėtu nutikti su jo palikuoniu. Ar tikrai nerastu pateisinimo visam tam reikalui? Rastu, dar ir kaip.
– Tokiems kaip aš ar tu, yra lengva nuspręsti kas kaltas o kas ne. Vien pasiremiant į vidinius virpėsius, kuriuos kelia nepaaiškinamos jėgos. Nes šia žeme vaikštom ciklais, kurie kartodamiesi suteikia labai svarbios patirties. Bet pagalvok apie tai, kad tavo vaikui nutiktu kažkas panašaus. Kuomet tavo prioritetai ir nuomonė staiga pakistu. – Nesistengė specialiai priversti ją pajausti kažkokio laipsnio gailėstį apkalbamai tribridei. Kažkaip netyčia gavosi suformuoti būtent tokią kalbą, o ne kitokią. Giliau įkvėpęs, vyras tik akimirkai pajuto kaip dabar norėtu pasiremti į nikotino liūną, bei sutraukti cigaretę. Vis tik, jau ketvirtus metus to nedarė. Baigėsi karas, baigėsi tokios banalios ir žmogiškos ydos. Klausimas apie tai, kokių jėgų kompotas yra Aurora, jis viso labo klausiamą žvilgsnį nukreipė į tamsiaplaukę. Tiesą pasakius, tikslingo atsakymo nežinojo ir pats. Tribride merginą vadino tik dėl to, ką spėjo išsiaiškinti iš to laikmečio, kuomet sutiko ją pirmąjį kartą. Bet ar buvo daugiau informacijos? Tikriausiai.
– Na, serafimų šviesos ji tikrai neturi. – Akivaizdu, mat serafimų nebėra. Lygiai taip pat kaip ir lengvai pasiekiamo jų galių šaltinio. Ką savavališkai patikrino tas pats Sebastian’as, kurio kūnas nebe buvo pajėgus priimti jam pačiam priklausančią šviesą. Šūdas nutinka, kaip gaila. Juk tuomet galimai būtu kur kas lengviau atsikratyti jį užėmusį demoną. – Ji yra MIkaelson pirmagymė ragana. Ir man apie tą pusę tikrai kvaila būtu tau ką nors aiškinti. Ne mano arkliukas. Turinti įgimtą hibridiškumą, vampyrizmą. Ir pirmąją tamsą, kilusią iš Lilith. Dar niekada nebuvau sutikęs tokio galių kompoto. – Mestelėjo gana juokingą paralėlę. Sulaukęs padėkos, vyras nuoširdžiai nusišypsojo. Tikriausiai tai buvo pirmasis kartas, kai jos akivaizdoje išspaudė iš savęs kažką daugiau nei apgailėtinai pusinį vypsnį. Moetslėjo ranka į vazą su gėlėmis, kurią čią paliko greičiausiai kambarį prižiūrintis personalas.
– Man buvo vienas malonumas. – Tikrai, nemelavo. Tikriausiai tai buvo vienintėlis būdamas paliesti ją daugiau, nei kad ji būtu leidusi kitomis aplinkybėmis. O dabar ir pasiteisinimas buvo gana svarus, juk nuvalė nuo jos be proto švelnios odos kraują, purvą. Sutvarstė žaizdas ir iš pirmo žvilgsnio šiek tiek pristabdė kraujavimą. Bent tų sužeidimų, kuriuos paliko ne demonai.
– Nesikuklink, jei turi geresnį būdą atsigauti, pasinaudok. Tai kad neteksti per daug kraujo, niekam nuo to geriau nebus. O tos piktosios “dvasio”, nuo kurių saugai pasaulį, tikrai nepraleis progos pasinaudoti tokiu loophole. – Užknisa kai kažkas būna tiek dažnai teisus. Pats nuo savęs tikriausiai pavargtu. Bet ir vėlgi tame nebuvo nieko nuostabaus. Mat Michael’is negyveno savo pirmąjį ciklą, kuriame dar būtu neapsiplunksnavęs vištukas. Ir nors fiziškai jam atrodė ne daugiau nei kokie 35. Jo siela buvo siaubingai sena. Senesnė, nei Livės. Jos gana emocionaliai nuskambės klausimas, privertė aukštaūgį prasižioti, su kėtinimu atsakyti į konkretų klausimą apie tai, kas biologiškai buvo kaltas dėl Auroros atsiradimo. Bet čia pat ant viršaus paberta kalba apie stebuklo nestebukliškumą, privertė užsičiaupti. Arba tiksliau kalbant, pamesti mintį.
– Jei tau stebuklų negana, prisimink kad dabar vedi diskusiją su dievu. – Prunkštelėjimas labiau ėmė priminti pralinksminimo sukeltą krizenimą. Apsunkinta kalba atrodytu dar vienu metu davė šiek tiek atsikvėpti. Brangakmenius primenanti jo akių spalva “įsiliepsnojo”, kuomet D’Angelo (kas akivaizdu nebuvo jo pavardė, o tų žmonių, kuriems jis šiame cikle gimė, savosios iš viso neturėjo, nes dievai tokiais shit neužsiima). Vis tik aplinka ilgam lengva neužsiliko, kuomet jis ir vėl priklaupė priešais. Jo rankos netrūko pasigauti josios, apgaubiant delnus iš abiejų pusių, savais. Kadangi žvelgė viršun, pusdievio žandiaulis pastebimai išsitempė.
– O ką darysi su ta, kuri gims čia? – Gana reikšmingas klausimas. Tačiau tuo pačiu metu ir iki negalėjimo sudėtingas. Juk lengviausias būdas būtu užbėgti įvykiams už akių, ir atimti bet kokią tikimybę kad tai nutiktu. Tuo labiau kai ji žinojo dabar, esti tai neišvengiamai nutiks.
– Ah. Tikriausiai turėčiau trenkti sau per galvą iš kokios kėdės, vien tik už tokią minti. Bet here we go. Jei tau reikės kokios nors mano pagalbos, bet kokios. Aš čia. Ir šį kartą padarysiu išimtį, paslaugų iš tavęs nekolekcionuosiu. Kaip be pasukus, buvai nuolanki mano atžvilgiu, kuomet grąžinai medalijoną.

Livianos akyse žybtelėjo neakivaizdžiai nemalonus žvilgsnis, tačiau ji patylėjo. Maiklas ir jo neva išnykę gentainiai vikanės akyse niekuo nesiskyrė nuo kitų antgamtinių būtybių, tiesiog šie aukštesnių jėgų buvo įpareigoti kurti, visai kaip serafimai - saugoti. Vienus žmonės vadino dievais, kitus - angelais, tie pavadinimai atstovavo kultūrai, mitologijai, religijai, bet iš tikrųjų jie buvo ir liko tik pavadinimais. Aukštesnių jėgų akivaizdoje visi turėjo sau skirtas roles. Ar pasaulis sustojo, sugriuvo dievams bei serafimams išnykus? Ne. Nes galbūt jų vietas jau užėmė kažkokios naujos mistinės būtybės, kurios neleido pasauliams ir realybėms nudardėt tiesiai į pragarą. Jei būtų tikinti, ji dievu laikytų jėgą, kuriai tarnauja. Absoliučiai, amžinai energijai, kurios dėka realybė yra sudėtinga, daugiasluoksnė, bet absoliučiai harmoninga. Energijai, kuri neturi veido, apibrėžiamumo, geidulių, norų, gal net proto. Ji yra vienintelė iš tikrųjų stabili jėga nuolatos kintančioje kūrinijoje. Galia, kuri neleidžia pačiam pragarui apimti visko ir laiko jį įspraustą griežtuose rėmuose. Ir visgi ypatingas žmonijos dėmesys religijai dievus įstatė į beprotiškai reikšmingą vaidmenį, kuris tik tiems patiems žmonėms toks reikšmingas ir buvo. Ar Maiklą pultų garbinti Sailas ar tas pats Xerces? Parkluptų ant kelių ir pradėtų bučiuoti kojas? Ne. Aišku abu galingos butybės stengtųsi privengti, nes neįmanoma nusprėti kaip aukščiausios klasifikacijos demonai, pačios Lilith tamsos atplaišos reaguotų į tiesioginį kontaktą su dievu, mat tokia akistata per visą pasaulio istoriją nėra įvykusi. Gal ir ne be reikalo. Ir visgi pati tamsa, užnuodijusi ne tik šį pasaulį, bet ir visus kitus prisidėjo prie to, kad išnyktų tiek dievai, tiek serafimai. Šis suvokimas turėtų nejuokais gąsdinti. Ir Livianą, už kurią esminę visą gyvybę palaikančią struktūrą geriau suvokė gal tik Konoras, nejuokais ir gąsdino. Klausdavo savęs kodėl iš viso nebuvo įsikišta pragarui įgaunant pavidalą? O kas jeigu taip nutikti turėjo? Kas, jei tamsa turėjo susikurti tam, kad atsvertų šviesą ir vice versa? Realybė yra... siaubinga, didinga, nuostabi, negailestinga ir jos nelemta suprasti jokiam protui.
Maiklas ją traukė, bet tau toli gražu nereiškė, kad galėjo pritarti viskam, ką pusdievis nešiodamas žavingoje savo galvoje paleido į orą skirtingai skambančių skiemenų harmoningu dariniu. Širdį virpančiomis istorijomis nesugraudinsi moters, kuri patyrė jausmą, kai antžmogiška, piktavališka būtybė smakso netoliese tavo vaiko. Aurora galėjo pasirinkti iš daugybės skirtingų savo apsireiskimo Livei scenarijų ir būtinai turėjo pasirinkti tą, kuriame toje pat vietoje radosi ir Varias sūnus? Vikanės veidas persikreipė pykčiu. D'Angelo empatija Aurorai ją žeidė. Moteris sukando dantis, žodžius košte pro juos košė.
- Kai turėsi vaiką ir prie jo pasisukios žmogiškumą išsijungęs monstras... Tada ir galėsi man pasakoti apie tai, kad Aurora tėra tik aplinkybių prispausta, likimo nuskriausta nelaimėlė. Tikiuosi lygiai taip pat traktuosi ir nužmogėjusį monstrą, kuris aplink tavo vaiką pasisukios vien tam, kad pajaustum gniuždantį bejėgiškumą, nes jei jis sugalvos tavo vaikui nusukti jo gležną sprandelį tu nespėsi nieko dėl to padaryti,-iš esmės faktas, kad tribridė nei ruošėsi, nei ketino nuskriausti Lizę, Sebastianą bei Molę Livianai absoliučiai nieko nekeitė. Ji negalėjo atleisti jai už tą šiurpą, kurį pajuto Aurorai lyg niekur nieko pasirodžius draugės namuose. Maiklas nėrė giliau. Jis pabandė įstatyti Livę į tokią poziciją "kas būtų, jei būtų" principu, jei į Auroros panašus likimas ištiktų jos pačios vaiką. Vikanės veidas buvo šaltas, apeliacija į jos užuojautą ji nesileido, nors negalėjo kaltinti vyro už bandymą. Į tribridę jis nežiūrėjo kaip į rimtą grėsmę, veikiau į iš doros kelio išklydusį vaiką.
- Jei taip gerai supranti jos asmeninę tragediją kodėl nebandei nieko dėl to padaryti?-jos pozicija buvo negailestinga. Kadangi pastaras klausimas galėjo pasirodyti gana nevienareikšmiškas, patikslino,-Nesakau, kad auklėti ir prižiūrėti ją yra tavo pareiga. Bet tu gyveni čia, gyveni šiame pasaulyje visai kaip ir aš. Ji neturi teisės atėjusi čia iš kitur verst viską velniop net jeigu ji ir siekia užkirsti kelią tragedijai, kuri ištiko ją savo namuose. Ne ji susimovė. Susimovė jos aplinka. O Aurora elgiasi taip pat, kaip ir visos mano sutiktos ypač galingos būtybės - pernelyg įsijautė žaisti dievus,-Liviana apvedė liežuviu išsausėjusias savo lūpas, jos nenusakomos emocijos kupinas žvilgsnis nukrypo į šoną. Maiklo nuoširdumas buvo užkrečiamas, vyras tikrai netempė moters už liežuvio ir visgi ji nusprendė atskleisti vieną iš priežasčių, apie ką galvodama negali nė vieną naktį ramiai išsimiegoti, paruošti žodžiai nejučia sugretino Sebastianą (the little) ir Aurorą:
- Mano sūnus turi vilkato geną ir riba, kuri skiria jį nuo tapimo monstru yra be galo trapi. Jeigu aš nerasiu būdo užkirsti tam kelio arba nesugebėsiu sūnaus tinkamai paruošti tam, kas jo laukia... Tai bus mano kaltė,-kalbėjo šaltai, mintys nuo Sebastiano (the little) greitai peršoko prie tribridės, kuri neabejotinai tapo tikra jųdviejų dialogo žvaigžde,-Jei Auroros potencialas skleidėsi palaipsniui, o kažkas stengėsi užkirsti kelią blogiausiam scenarijui vietoje to, kad ruoštų Aurorą blogiausiam scenarijui... Dėl to turim ką turim. Dėl to Aurora visiškai nepelnytai tapo mano problema. O aš jau kūriau planus išeiti į pensiją,-Liviana sukrizeno, trumpą akimirką pasitikdama ironiją bei savęs pasigailėdama.
- Nieko keisto,-mestelėjo taip gana lakoniškai pusdieviui pasidalinus su ja savo žiniomis viešnios tribridės šaknimis. Į šią Auroros pajėgumų analizę Liviana pasinėrė noriai ir su ugnele. Visgi tai buvo jos "arkliukas". Ištirk ir nukenksmink,-Paprasto žmogaus paprastas kūnas negali atlaikyti nežemiškos, didžiulės energijos. Bet aš negaliu suvesti galų kodėl ji turi tamsą. Ar...-vikanė nutilo, jos didelės gražios akys susiaurėjo. Galvą pripildė vaizdinių - prisiminimų žybsniai. Rebekos delną "papuošęs" velnio ženklas. Atsiminė Auroros akis. Jų spalvą. Ir... Iš netikėtumo Liviana net žioptelėjo. Jai apsvaigo galva,-Žinoma. Po velniais, jis PASIRINKO Rebeką ne atsitiktinai. Raganos kraujas iš Mikaelson kraujo linijos, vampyriškumas iš Rebekos, vilkolakio genas iš dėdės, tamsa iš... Sailo,-šis detektyvinis genialumas toli gražu nebuvo vikanei retas reiškinys. Ji tuo vertėsi nuolatos, tiesa, kartais padarydavo klaidų. Bet dabar įtikėjo neklystanti. Aurora turėjo JO akis. JO žvilgsnį. Todėl ji ir reikalavo Livianos iškviesti Silvanus. Jei būtų galus suvedusi anksčiau (o tai nelabai įmanoma be Maiklo dėka užpildytų spragų) gal ir būtų paklususi? Nebent visas Auroros sutvėrimo planas turėjo labai aiškią pasaulių sunaikinimo prasmę. Liviana norėjo savo akyse išlaikyti dėdę žmogišką, bet galbūt darė klaidą?
- Atleisk, kad drumsčiu tau pelnytą ramybę, bet... Ar galėtų vaikai su Mole pabūti čia iki ryto? Negalėčiau prisiversti jų žadinti, o kadangi net nežinau kur dabar randuosi važiuoti namo taksi būtų tikra kančia. Jėgų teleportacijai aš dabar neturiu. Mano vargšas kūnas šiandien daug patyrė. Pasinaudosiu tavo vonia, užkalbėsiu vandenį joje ir jeigu jis mane atstatys, mes tau ilgiau neįkyrėsim,-Maiklo paskatinimu nesaugoti tvarsčių ji nusprendė pasinaudoti,-Tiesa...-sprendžiant iš to, kaip atrodė jos veidas tapo aišku, jog nepasikuklins paprašyti dar kai ko,-Gal tavo draugas vampyras, jeigu jis randasi kur netoliese sutiktų iš Molės atminties ištrinti akistatą su Aurora, elementalu bei kelionę portalu? Negaliu tų atsiminimų joje palikti. Pats supranti. Vaikai perneša tokius dalykus, nes dar nėra pajėgūs dorai apdirbti informacijos. Po dviejų savaičių jie nė neatsimins to, kas šiandien įvyko, kai galva prisipildys animaciniais filmukais,-nusišypsojo. Pagaliau Liviana kiek atsipalaidavo. Ji patogiai įsitaisė kietame krėsle. Dėl nuovargio ji jautėsi apdujusi. Gėrė į save nuostabią naktinę miesto gaivą, kuri veikė kaip lopšinė. Akys apsunko beregint. Nusižiovavo neabejodama, jog panirusi į šiltą gydančią vonią ji užmigs. Miegus trumpam išvaikė reikšmingas Maiklo klausimas.
- Visų pirmiausia tai įspėsiu Rebeką apie tai, kas jos laukia. O kai/jei tai nutiks ir Aurora materializuosis...-gimimu to reiškinio pavadinti negalėjo, nes tiek Silvanus, tiek Rebeka buvo vampyrais, o vampyrams vaikai negali gimti natūraliu būdu,-Aš būsiu pasiruošusi. Pameni kai kalbėjau apie išjungimo mygtuką? Turiu keletą minčių kaip jį integruoti Auroros nepražudant. Ketinu juos patikrinti ir dabar, nes neturiu teisės manyti esanti kažkuo pranašesnė už Livianą iš Aurorai giminingo pasaulio. Ta kita aš privalėjo irgi apie tai pagalvoti. Tikiu tuo. Na, o neatmetant galimybės, kad tai nepasitvirtins, iš anksto paprašysiu Rebekos užauginti mano sūnų,-vikanė karčiai nusišypsojo labai gerai suprasdama, į kokią pragaištį ji lenda. 2000+ metų sėkmingų grumtynių su monstrais ir regis ji pasitiko tą, kuris tikrai gali užbaigti jos ilgą kelionę. Pusdievis vėl elgėsi ir kalbėjo kilniai, jo geranoriška natūra komplikavo Livianos planus žvelgti į jį įtariai, atsargiai, nelyginant su antipatija. Moteris plačiai šypsojosi.
- Maiklai, patikėk, tu nenori savo aplinkoje turėti nė vieno asmens iš Ambrose klano,-linksmai sukrizeno. Liviana buvo priėmusi save ir savo šeimą su visomis nuodėmėmis, grožiais bei baisumais. Galbūt tą yra lengviau pernešti ir suvokti, kai viską žinai,-Pati Lilith nusprendė suteršti mūsų giminės kraują, kad to kraujo atstovus lydėtų nesibaigiančios nelaimės. Aurora iš didelės dalies yra to prakeiksmo, to palikimo dalis. Ir viskas tik dėl to, kad su serafimai norėjo gyventi kaip žmonės,-jos rudas, pavargęs žvilgsnis tapo blausus, svajingas. Vargu ar tie du serafimai galėjo pagalvoti, kad pridarę tiek nemalonumų vardan tos didžiulės, epiškos meilės jie netgi nebeliks kartu.

by **Jon Spencer** Sk. 08 28, 2022 2:30 am

– Paskutinį kartą kai pasisakei turintis planų, prisidengei trimečio gimtadienio dovanos paieškomis, kuomet pats savo ruožtu įsipraudėi į Eilinio Džo kostiumą ir atvykai pačirškinti Tarbybos kiaušukus. – Reikšmingai pasitikusi Sebastian’ą žvilgsniu, ji netolygu šaipėsi arba nuoširdžiai mėgavosi prisiminimu apie tai, kaip subliuško minėtosios grupės pastatas. Tarp viso to pragariško reikalo, tokie mažmožiai kaip taryba ir panašiai, atrodė kaip lengvas atokvėpis, burbulinį vonia, po sunkios darbo dienos. Juk negali visą laiką varyti autopilotu, reikia ir šiek tiek pasilinksminti. Aišku, nepamirštant to kad vampyrų linksmybės ženkliai skyriasi nuo normalaus proto linksmybių traktavimo. Šiek tiek atlošė galvą, leisdama savo veide pasirodyti šiokios tokios kląstos turinčiam vypsniui. Tiesą pasakius, įvykus “iškrovai” pasidarė ženkliai geriau. Nuotaika tapo lengvesnė. – Mmm, labai labai gundantis pasiūlymas, nors man ir nereikia matyti tave nusižeminusį, kad nutiktu grandininė reakcija. – Liežuviu perbraukusi per savo apatinę lūpą, čia pat ir prisikando josios odelę.
– Vien dėl to kokį didelį emocinį, ir gal ne tik, pasitenkinimą apturės Nik’as, negaliu tiesiog imti ir atmesti šio varianto kažkur tarp nenaudotinų minčių lentynos. – Sukrizenusi, Rebekah buvo pasiruošusi ir vėl sugrįžti prie darbo, kuomet ilgas Redford’o išvedžiojimas galiausiai sugrąžino nelabai linksmas nuotaikas. Būtu siaubingai klaidinga manyti esti originaliosios šeimos šviesiaplaukė nuoširdžiai manė kad iš pragaro ištrūkęs josios brolis neras jokios įdomesnės veiklos, kaip linksminti caraitę. Hibrido jausmai niolikinei, šviežiai iškeptai vampyrei nors ir buvo sunkiai suvokiami. Mat buvo sudėtinga atrasti bent vieną kampą, kuriuo jie abu sutaptu… Vis tik, hibridui ji reiškė kur kas daugiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ir taip, jis buvo užtektinai savanaudiškas, kad imti ir pirmiausia atsižvelgti į josios gerovę. Jei tik ji būtu gyva. Neabėjojo, kad tikrai kai paaiškės jo pasaulį pakeičiantį žinia, apie tai, kad korporacija sėkmingai susidorojo su ex Forbes, tam laikmečiui jau Mikaelson. Jis pareikalaus Redford’o padaryti lygiai tą patį, ką šis padarė su juo, kuomet ištraukė iš amžinų kančių katilo. Šviesiaplaukės žvilgsnis apsunko, kuomet pasirinko tiesią trajektoriją. Mąstė, kuris laikas net neturėdama prievolės pasidalinti galvoje zujančiomis mintimis. Užsimerkė, atsikvėpė.
– Blogiau. Esu visiškai tikra tuo, kad jis pasinėrė į Caroline paieškas. O kai prisikąsė iki tiesos, greičiausiai ir tos pačios tarybos nebe liko. Mes abu žinom koks yra Nik’as, kuomet kas nors pasikęsina į tai, kas jo manymu priklauso jam. Ir kadangi Caroline buvo tam tikro pobūdžio jo moralinis kompasas… – Ji ir vėl pramerkusi savo išskirtinės spalvos akis, pasisuko taip, kad matytu pašnekovo veidą. Tapo akivaizdu, esti Rebekah vis dar sunkiai sekėsi tikslingai reaguoti į hibridą, turint omeny kad visai neseniai jį susigrąžino. – Šiurpu pagalvoti, kokio mąsto cunamio siliumi jis prasisuko per Niujorką. Ir tikrai prasisuko, mat ir pats per visą savaitgalį ne karto nepasistengė su manimi susisiekti, kas veda dar prie vienos minties… – Neišbaigdama minties, Mikaelson ir taip leido suprasti tai, kas buvo pretty much akivaizdu. Nutylėdama nuo brolio viskas įvykusias permainas, kurios lietė konkrečiai jį, tam tikra prasme hibridą išdavė. Juk pirmiausia pasistengė suakcentuoti jo dėmesį į kaip ir “savo” problemas, o tiksliau soste sėdinčius, dievus vaizduojančius, senus vampyrus.
– Kad sugrįžus namo, manęs laukia “welcome home, sugar, stake in the heart” vakarėlis. Arba ne, visi durklai, kuriuos jis galėjo prieš mane panaudoti, dabar ramiai glaudžiasi prie kitų mano brolių sudilusių širdžių. Velniai žino kur. Nes buvau tiek kieta, kad nuo savęs pačios paslėpiau šią informaciją. Vadinasi beliko tik balto ąžuolo kuolas, kurį Nik’as turi bet vargu ar panaudos prieš mane. Nes nebe turės į ką daugiau atsiremti. – Sunkias mintis pasistengė nuvyti šalin, bent iki to meto, kai jau bus prie pat savo šeimos dvaro durų. Kokia prasmė apsikrauti dalykais, kurie nevyksta su tavimi šia akimirka? Jokios. Ypatingai kai šią akimirką galima praleisti kur kas maloniau. Ne kiek nenustebino tai, kad buvo paminėtas Livianos sūnus. Bendravardžių susikonektinimas tikrai buvo malonus akiai vaizdas. Tuo labiau, gal visai ir smagu būtu praleisti likusias valandas priverčiant trimetį pasijausti laimingesniu, nei buvo prieš tai. Mat, ką spėjo pastebėti Mikaelson, berniukas tikrai labai siekė gauti vyriškai tėvišką dėmesį. Kurio negavo iš savo tėvo, kuris nesugebėjo pasirodyti net per šio gimtadienį. O gal nenorėjo? Buvo sunku, mat vis dar puoselėjo Livianai šiltus jausmus? Visokios galimybės turėjo teisę egzistoti, todėl pradėti svaidytis kaltinimais būtu tiesiog absurdiška.
– Oo, tik nesipūsk taip stipriai. Nusprogsi. – Pro akis nepraleido tos pakitusios fizionomijos, kuria pasidabino pirmasis vampyras, minėdamas kad berniukas atsisakė kur nors be važiuoti be senelio. – Vadinasi nuspręsta. Dešimt zuikiu vienu šūviu. – Panašiai ir buvo, mat Livianai nereikėtu kvėpuoti statybinėmis dulkėmis, likusį laiką praleisti su savo šeima, šiek tiek atsipūsti prieš sugrįžtant į nelabai jau entuziastingai atrodančią kasdienybę ir kiti dalykai.
Pasibaigęs pečių masažas tik akimirkos trečdaliui privertė ją suraukti antakius, esti tokio greito finalo tikrai kad nelaukė. Tačiau pirmam vampyrui savininkiškai panirus po jos vilkėtu viršutiniu drabužiu, bei atitinkamais veiksmais apdovanojus jos krūtis, Mikaelson veide susiformavo gana pragariška išraiškėlė. Mėgavosi, į ką netrūko atsakyti ir josios kūno kalba. Oda šiek tiek maloniai pašiurpo, nuo purvinokai nuskambėto fakto. O taip, jam pasitikėjimo savo gabumais nestiko. Ir tai tik dar labiau masino, mat ji žinojo esti nuvilta tikrai neliktu. Reiklus josios kūno privatizavimas vedė iš proto. Paslėpė akis po tankiomis blakstienomis, tik dar labiau atslošdama galvą, bei tokiu būdu duodama lengvesnį priėjimą prie jo lūpoms pasiriktos odos. DING DING DING. Nuskambo erzinantis durų skambutis. Jei dabar pat neatsitrauks, tikrai praras užsakytą “pasistiprinimą”. Nes elementariai praras laiko nuovoką. Žinojo tai. Kuomet vampyrišku greičiu išsprūdo iš Redford’o rankų, čia pat rodomuoju pirštu pagrąsindama.
– Pasilaikyk šitą mintį. – Mikaelson užtektinai pasitikėjo savimi, kad nesibaiminti iš “katalogo” pasirinkti gražias donores. Ne, iš koto verčiančias donores. Kita, jos vietoje atsidūrusi moteris greičiausiai pasirinktu vyrus, ar labiausiai neišvaizdžius egzempliorius. Tačiau Mikaelson pravėrus duris, į vidų žengė it nuo “Victoria’s Secret” madų šou nulipusios gražuolės. Mėgo estetiką. Tai absoliučiai normalu. Vietoj palamdyto kebabo, akiai visuomet labiau maloniai atrodo prabangaus restorano kūrinys. Tad kaip ir nieko nuostabaus. Suleidusi merginas į vidų, ji kaip mat uždarė duris. Išmanusis laikrodis ciptelėjo, kuomet nuo jos banko sąskaitos buvo nuimtas atitinkamas užmokėstis už atvykusią paslaugą.

Po visų nuotykių, patirtų per savaitgalį linksmybių kartelė buvo užkelta itin aukštai ir toks momentas kaip dabar, kai galėjo atsipalaiduoti, patinginiauti jautėsi kažkaip nenatūraliai. Lyg lauktum kol vėl nutiks kažkas blogo. Blogis nesiilsi, todėl neleidžia pailsėti kitiems. Lygiai taip pat, blogis yra ir melagis.
- Niką galima pralinksminti ir kitaip,-pradėjo nutaisęs idiotišką protuolio grimasą,-Pavyzdžiui, pametėjus kokią nepilnametę pasižaist,-šyptelėjo gailėdamasis, kad šito jo "bajeriuko" neišgirdo pats iš mirusiųjų prisikėlęs hibridas. Ne pirmą kartą traukė per dantį Klausą už jo keistą romantinį pasirinkimą, o ir ne paskutinį, nes tokiu būdu groti jo nervais buvo paprasčiausia. Nors neabejojo, kad jeigu hibridas pakliūtų į tokią nedovanotiną situaciją, idant tektų rinktis ką gelbėti - Rebeką ar Caroline, jis gelbėtų Rebeką. Būtų tikras įdomumas tokį scenarijų inscenizuoti, gaila, bet nelabai įmanomas. Ir iš viso nėra protinga išlysti iš kokios tais pragaro skylės ir iš karto pradėti versti visą šūdą velniop, kai už tave, kad ir silpnesnės, bet gudrios būtybės gali atkapstyt ne vieną būdą, kaip pačirškinti tavo pragarišką subinę. Net pats Klausas, grįžęs į gyvenimą po savo pragaišties elgėsi atsargiai ir neskubėjo pradėti siautėt. Prieš Sebastianą jis manėsi turįs patį svarbiausią kozirį - Rebeką. Ir juo nepasinaudoti norit Redford'u nusikratyti būtų tiesiog smerktina. Juk ištikus lemtingam momentui, kuris pareikalautų tik vienos sielos išgelbėjimo, Rebeka neabejotinai pasirinktų savo brolį.
- Lengva pradėt vienas kitą vadinti idiotais, nes gi nepadarėm nieko, kad Klausas į Caroline paieškas nesileistų. Kadangi nelabai kažką iš viso galejom dėl to padaryti, nes nei jį pririši, nei pasiimsi kartu į trimečio gimtadienį, pavadinčiau tai eiline neišvengiamybe,-Sebastiano balsas skalbėjo šaltai, kone abejingai. Buvo pasiruošęs tvarkytis su Klauso problema taip, kaip sugebės ir jam atrodys geriausia, tačiau iki to juos skyrė dvi valandos kelio automobiliu,-Žinoma protinga šiuo atveju tikėtis blogiausio, bet aš jau gerą pusvalandį mėtausi po televizijos kanalus ir jeigu Niujorką būtų ištikęs viesulas, Klauso vardu ir veidu, net neabejoju, kad visi kanalai tai transliuotų panašiai, kaip 9/11 ataką,-norėjo šviesiaplaukę patikinti logišku argumentu, o ne kvailai guosti ar čiulbėti užknisančius "oh no honey, everything's gonna be okay!", kurie suveiktų nebent nutaikyti į nelabai emociškai bei morališkai brandžią personą. Rebeką tokie čiūčiavimai įžeistų ir supykdytų.
- O negalvoji, jog durklo jis nenaudotų prieš tave dar ir dėl to, kad gautų per ausį?-jo lūpos sužaidė klastingu vypsniu,-Iš viso protingiausia būtų buvę Nik'ą nusmeigti ir padėti prie kitų tavo brolių, bet aš suprantu kodėl to nepadarei. Žinau koks nemirtingumas gali atrodyti vienišas, be to, nėra tokio cukrinio sluoksnio, į kurį pavoliota realybė susikramtytų skaniai ir maloniai,-vampyro akys žvelgė į Rebeką šiltai ir jautriai, nelyginant ją kankinančios problemos Sebastianui būtų lygiai tokios pat artimos. Jie abu buvo apdovanoti išskirtine dovana gyventi velniškai ilgai ir tebeturėti artimuosius, tik kitaip nei Redford'as, vampyrė tinkamai tą vertino visados. Jai nereikėjo ištraukti veido iš saldžios Katherine Pierce putės idant į tikrovę imtų žvelgti visai kitokiomis akimis.
Sebastianas mėgavosi Rebekos kūno grožiu bei moteriškais apvalumais nekreipdamas dėmesio į suskambusį durų skambutį. Tačiau "katės ir pelės" žaidimą nusprendusi pažaisti Mikaelson atsitraukė pati, palikusi vampyrą susijaudinusį ir šaltu vandeniu nulietą (metaforiškai, aišku). Veide ryškėjo aiškiai nepatenkinta fizionomija. Šviesiaplaukei įleidus į vidų dvi donores Redford'as jas smalsiai ir kiek kibiai nužiūrėjo. Jos tikrai nebuvo panašios į studenčiokes, kurios dengdamos tiesiog nepakeliamas aukštojo mokslo paskolas papildomai uždarbiaudavo pardavinėdamos savo kraują nemirėliams. Rebeka iškvietė dailias, išpuoselėtas merginas primenančias modelius ar aukštesnio lygio eskortą. Nuo Beks "pirkinių" nepatraukdamas akių prislinko prie šviesiaplaukės it klastingas pragaro šešėlis. Mažutė originalioji prisispaudė nugara prie Sebastiano krūtinės, vyras moterį apkabino per pečius, liemenį ir kiek pasilenkė, kad jo lūpos priartėtų prie josios ausies.
- O kodėl mes negalim mėgautis vienas kitu joms stebint ar net šiek tiek įsitraukiant?-tikrai nebuvo panašu, kad Redford'as ketino nusiraminti. Galiausiai retai išpuldavo tokia proga, kai jie būdavo tik dviese ir tuo nepasinaudoti būtų kvaila.

by **Liviana Varias** Pir. 08 29, 2022 10:22 am

Vikanė psichologinių žaidimų su Maiklu nežaidė, o tiesiog leido jam pažvelgti į tam tikrus įvykius iš jos perspektyvos, kurios jis nematė. Visgi jo atsakas nuskambėjo kiek... sarkastiškai? Gal jai tik pasirodė? Jaunos išvaizdos, bet senos sielos vikanė atsiduso. Tas pusdievio "aš neturiu teisės vertinti padėties iš tavo prizmės" buvo absoliučiai taikytinas ir jai, kadangi ji nežinojo kaip metus vyriškis leido žmonių pasaulyje. Ką surado, ko neteko. Jie abu buvo nemirtingi, vadinasi viskas nuolatos keitėsi, jųdviejų draugų, mylimųjų, patikėtinių gyvenimo istorijos pasiekdavo finišo tiesiąją, kai jų pačių nekintantys veidai slėpė praradimus, skausmą, ilgesį ir daugiaulypį egzistencijos grožį vienu ir tuo pat metu. Jųdviejų pokalbio būta sunkaus, pilno asmeniškumų, dėl daugybės klausimų jų nuomonės išsiskirdavo. Tai, kad savo egzistenciniu principu jie abu buvo gana panašūs nereiškė, kad išgyveno panašias patirtis, kas suformavo panašius charakterius. Visgi diskusijai per daug įkaisti neleido nei vienas, nei kitas. Liviana pati ne kartą nepaklusdavo norui atsakyti į vienokį ar kitokį D'Angelo išsireiškimą. Jų šio susitikimo priežastimi tapo Aurora. Norėjo, kad ji išliktų pagrindine jųdviejų pokalbio tema. Bet paklausta apie vilkatus, Liviana kaip mat papurtė galvą paneigdama.
- Aš manau, kad jokia būtybė kilusi iš žmogaus sąmonės nėra absoliutus blogis,-toks filosofiškas apibendrinimas puikiai atspindėjo įsitikinimą, kurio Varias nekvestionavo. Juk tie patys demonai kadaise buvo žmonės. Net pačią pragaro kūrėją Lilith galiausiai sunaikino jos žmogiškame pavidale tūnantis protas, kuris neleido pamiršti tolimos praeities skaudulių. Klausydamasi Maiklo ji nejučia pagavo save besišypsančią,-Žavu kaip atsargiai mes vienas su kitu kalbam,-sukrizeno,-Esu per daug nukamuota, kad pajėgčiau kabinėtis,-ta kandi maniera, kurios laikėsi bendraudama su pusdieviu toli gražu nebuvo jai pačiai aiškiai suprantamas dalykas. Ji net puikiai žinojo kodėl taip daro.
- Vilkolakiai, vilkatai, jie visi pavirtę į žvėrį elgiasi taip, kaip Briusas Benner'is pavirtęs į Hulk'ą. Tikiuosi nesi atitrūkęs nuo pop kultūros ir suprasi mano palyginimą,-šyptelėjusi ji kalbėjo toliau. Tapusi mažo berniuko mama ji neturėjo galimybės nesusipažinti su komiksų herojais,-Juos užvaldo instinktai. Net ir pačios tyriausios širdies žmogus tapęs mėnulio prakeiksmo įkaitu per pilnatį ką nors nužudys, jei celės, į kurią save įkišo durys nebus pakankamai tvirtos visai kaip ir grandinės, prie kurių save prikabino. Tokiu atveju jei esi blogiukas supratimą, kad išėjai iš savęs ir kažką nužudei, kažkas neteko tėvo, sūnaus, motinos, mylimojo, apdoroti ir pernešti yra daug lengviau. Todėl ieškau būdo Hulk'ą paversti Profesoriumi Hulk'u,-šis palyginimas, prie kurio prilipo linksmino ją pačią. Moteris šypsojosi akimis,-Jei vilkatas savo žvėries formoje galėtų save kontroliuot, tai taptų pasakišku laimėjimu.
Liviana puikiai žinojo ir tikrai nepamiršo, kad Chariton'as, kaip originalusis, pirmas šios rūšies atstovas proto per pilnatį nepamesdavo. Tiesa, jo įkandimo būdu perversti pakalikai priminė smegenų neturinčius zombius, kurie aklai vykdė kiekvieną originalaus egzemplioriaus pavedimą. Thor'as taip pat negalėjo savęs valdyti po pasivertimo. Tad tikimybė, jog sūnui giminingas bus tėčio, o ne senelio likimas esti didesnė. Vikanė svarstė pakartoti su sūnumi ritualą, kurio metu Chariton'as gavo savo prakaištingas galias, visai kaip ir kone šventvagišką pavidalą, bet tikimybė, kad tai suveiks buvo maža. Nes Sebastianas JAU turėjo vilkato geną.
- Aha,-išsišiepė ir trumpai pavargęs veidas tapo kupinas gyvybės ir įstabesnio grožio,-Žinai kaip išnaudosiu jo unikalumą? Prastumsiu jį į pogrindines antgamtinių būtybių kautynes. Prieš tokią abominaciją kaip vilkatas niekas neatsilaytų,-ji nesišaipė, tiesiog vis sunkiau ir sunkiau darėsi palaikyti rimtą, sudėtingą diskusiją. Ir nepaisant nuovargio, skausmo, nesekmių ir pažeminimo, kuriuos šiandien patyrė ji Auroros kilmės rebusą išsprendė greitai, efektyviai bei įspūdingai. Liko dėkinga Maiklui už tai, kad jis tą temą nukando, nepanoręs išsiaiškinti visų sudedamųjų ligi pat smulkmenų. Jis matė jos nuovargį, nekankino.
- Ačiū,-ji jau ne kartą jam padėkojo. Nuoširdžiai. Padėkojo ir vėl. Įtaigos galia nemirėliams buvo padovanota pragaro. Visai kaip demonai galėjo apsėsti žmones, panašiai ir vampyrams buvo suteiktas pasirinkimo laisvės paniekinimas. Neišsemiamos magijos žinios, dieviškumas ir vis tiek prireikus iš žmogaus atminties kažką ištrinti jie abu negalėjo to padaryti, todėl turėjo kreiptis į vampyrus,-Tam tavo bičiuliui krito į akį Rebeka, tiesa? Sutariam nedaužyti jo širdies ir neprasitariam, kad gražuolės blondinės mintis yra užvaldęs seniausias žeme vaikščiojantis vampyras. Tai yra, mano tėtis,-sukikeno. Kadangi Maiklas jos susilyginimą su ta kita Liviana suprato ne visai teisingai, graikė suskubo pusdievį pataisyti,-Baik juokus, Maiklai. Aš kaip tik maniau, kad esu pranašesnė,-nekorektiška ir nelabai logiška išvada. Vikanę-karę nepaprastai silpnino meilė savo šeimai, kurią ji būtų žūtbūt gelbėjusi, žuvusi pati, bet tik nesiėmusi išlaisvinančio lengvesnio kelio visus išžudyt. Kadangi ta kita Liviana neabejotinai mylėjo Aurorą, ji darė tą pačią klaidą. Maiklo pertraukimas per dantį Varias nustebino, bet prajuokinta, ta nuostabos kupina išraiška atrodė smagiai.
- Aš tau to tau nesakiau,-ir tikrai ji neminėjo, kad net du itin retos rūšiės - vilkatų atstovai šildė vikanę lovoje taip efektingai, idant abiem pagimdė po vaiką,-Išsidavei, kad esi artimiau nei mudu bendravęs su kita manęs versija. O artimai todėl, kad paprastai žmonės vienas kitam nepasakoja, su kuo miega. Žinai, tos kitos realybės naikina visą tą egzistencinio unikalumo džiaugsmą,-apibendrino visai kaip ir netiesiogiai pasiskundė. Kalbant apie kitas realybes ir kitas jų visų versijas... Ar niekados nepasirodė keista, kodėl Sailo sukurto nemirtingumo burto žiauri ypatybė paleisti į pasaulį šio analogus, kurių paskirtis buvo numirti, nes Silvanus numirti negalėjo, nepaveikė Sebastiano? Juk tiek jis, tiek Sailas, tiek Amara į nemirtingųjų gretas stojo išniekinti to paties burto, tos pačios magijos. Visiška tiesa - Sevastianos antrininkų ŠIAME pasaulyje nebuvo. Užtat visados atsirasdavo po analogą absoliučiai visose įmanomose realybėse. Go big or go home, lol. Graikė linktelėjo Maiklui tiek priimdama jo palinkėjimą, tiek trumpam atsisveikindama. Ji tylutėliai išnėrė pro balkono duris į pagrindinį kambarį, priėjusi metė akį į miegančiuosius. Stebėjosi Mole, kuri po TOKIŲ patirčių pajėgė iš viso užmigti. Ne ką lengvesnė buvo it Livianos diena. O pati į lovą kristu kirvuku ir neatsikeltų iki pat vidudienio. Prisimerkusi šiaip ne taip akimis susirado bei įžiūrėjo laikrodį. Rodyklės rodė beveik penkias ryto. Ji nuklibinkščiavo iki vonios kambario. Nusirengti buvo velniškai skausminga. Jos kūnas buvo nusėtas mėlynių, įdrėskimų, sulipęs krauju, vietomis nudegintas, nors labiausiai kruvo delnams bei rankoms. Užkimšo vonią, pradėjo leisti į jį vandenį, bet nelaukdama kol prisipildys įsiropštė. Atsigulusi ji kaip mat atsipalaidavo net ir įsirėmusi į kietą paviršių, akys merkėsi it ant vokų būtų prikabinti svareliai, ji iš paskutiniųjų laikėsi neužmigusi. Moteris ištiesė delnus virš vandens, šnarėjo žmogaus supratimui neįkandamą kalbą. Vanduo trumpai pašvytėjo, o tada švytėjimas dingo. Liviana iš malonumo net sudejavo. Šviesa nuvilnijo visu jos kūnu, švelniais prisilietimais naikindama demoniškus nuodus, gydydama. Prieš užmigdama ji pasvarstė tai, ko neprisimins atsikėlusi - ji galėjo naudoti serafimų kalbą, iššaukti jų šviesą, šiandien matė, kai lygiai tokį pat manevrą atliko ir Aurora grumdamasis su tamsos padarais. Ar tai reiškė, kad serafimai nebuvo iki galo išnykę?.. Ji nubudo po valandos. Tiesiog žioptelėjo nutrenkta nemalonaus šalto vandens pojūčio. Vikanė atsistojo, varvėdama išlipo, atkimšo vonią. Apžiūrėjo savo rankas, kojas. Nereikia tikėtis stebuklo, kad neva išgijo visiškai, bet žaizdos akivaizdžiai užsitraukė plona plėvele, o to pilnai užteko, kad nustotų jausti diskomfortą. Tamsiaplaukė įsisupo į didelį, labiau vyriškiems gabaritams pritaikytą chalatą ir įžengė į pagrindinį kambarį. Jis snekdėjo priebaldnoje, kuri aiškiai buvo panaši į tokią, kurią netrukus išsklaidys kilti pradėjusi saulė. Apsidairiusi ji Maiklo nerado, todėl nužingsniavo prie lovos, į kurią įsirangė. Jaukiai prigludusi prie šiltos sūnaus nugaros atsijungė per kelias sekundes.
Livianą pažadino švelnus jos peties sukrutinimas. Ji visados miegodavo labai minkštai, nubusdavo nuo bet kokio tylą sutrikdančio garso, bet nubudo nekrūptelėjusi, o ramiai, lyg įsivaizdavimas, kad ją sergi budri Maiklo akis padėtų jai jaustis saugiai. Praplėšusi akis ji išvydo Molę. Draugė plačiai šypsojosi. Ar tai reiškė, kad Maiklo draugas pasidarbavo jai miegant?
- Jaučiuosi taip, lyg būčiau išmiegojusi dekadą,-vikanė sušnarėjo nenorėdama prižadinti šalimais gulinčių vaikų,-Kaip jautiesi?
- Šiek tiek pagiringa.
Vikanė pakilo iš lovos norėdama pažiūrėti į laikrodį bei suviliota malonių kvapų. Mat draugė į kambarį buvo įsileidusi staliuką, su gausiai jį nuklojusiais pusryčiais. Velniškai norėjo kavos. Ir valgyti. Liviana dairėsi ieškodama Maiklo, kurio kambaryje tiesiog nebuvo. Atsiduso nusprendusi nebandyti suvedinėti galų ir aiškintis Molės amnezijos aplinkybių. Vietoje to, kur kas maloniau pasimėgautų šviežiu maistu bei karštu gėrimu. Prisikrovė į lėkštę kiaušinienės, skrebučių, vaisių, įsipylė kavos. Kirto pasigardžiuodama. Už kelių minučių nubudo ir gurgiančių pilvelių bei pilnų šlapimo pūslių kamuojami mažyliai.

Cato akimirksniu pas Maiklą neparskrido, nes visgi kaip ir planavo, linksminosi vampyrų klube Trentone. Pasivaišinęs krauju tiesiai iš kūno, išgėręs bent du butelius viskio, charizmatiškas bei iškalbus vampyras tapo dar žavesnis. Kaip mat susiuostė su kitu nemirėliu, o trokšdamas užbaigti naktį seksu apsuko jį apie pirštą be pastangų. Dar valanda malonaus bendravimo ir jiedu atsidūrė viešbutyje. Prisilietimai, bučiniai. Oraliniai malonumai. Suartėjimas. Orgazmas. Daugiau orgazmų. Atsitiktinis partneris jau miegojo, kai Cato sulaukė iš Maiklo žinutės. Miegai jo neėmė, nepadėti draugui būtų mažų mažiausiai negražu, todėl paaukojęs nei daug nei mažai - daugiau puikaus sekso, tamsiaplaukis apsirengė ir paliko vampyrą vieną. Keista, bet dulkindamas vyrus visados rinkosi tamsiaplaukius, liesus rudaakius ir kažkuo jie buvo panašūs į jį patį. Toms River'į pasiekė per valandą. Maiklo jam paskirta užduotis jam nepasirodė keista. Saugodamas šventą ramybę niekados nesigilino į bičiulio planus ir išsiaiškino tik tai, ką iš mirtingosios proto jam reikėjo ištrinti. Molės aplinkoje vampyrų nebuvo nei tarp draugų, nei giminaičių, bet verbeną jos šeima vartojo tiesiog profilaktikai kaip ir didesnė dalis žmonių, kurie nepardavinėjo savo kūnų vampyrų maitinimosi malonumui. Gerai, kad sukurtas toli gražu ne iš Mikaelson'ų kraujo linijos Cato žolelė neveikė. Aišku vampyrui labai keistai atrodė Maiklo lovą užėmusios dvi moterys, tarp kurių atsiminė tamsiaplaukę iš kaljano baro bei du mažamečiai. Alexander'is prikėlė Molę, ši šoktelėjo išsigandusi ir nesucyptė tik todėl, kad vyras delnu užkimšo jai burną. Akių rainelėmis sužaidė bene iš karto. Ištrynė visus pastarus traumuojančius prisiminimus, pakeitė juos malonia viešnage su drauge bei vaikais puikiame viešbutyje, SPA malonumus, gardų maistą ir kokteilius. Dėl to Molė pakirdo užpildyta tokios nuostabios nuotaikos. Atlikęs itin lengvą darbelį Cato nusileido į vestibiulį, kur vietoje įrengtame bare laiką leido mielas jo draugužis pusdievis.
- Šis nereikšmingas žygdarbis kainavo man seksą,-sklestelėjo ant baro kėdės, šyptelėjo priešais stovinčiam, taures blizginančiam padavėjui. Užsisakė tekilos. Alkoholio maišymas vampyrų savijautai įtakos vis tiek neturėjo,-Spėju negavai arba negavai pakankamai ir tu, nes tavo lovoje kažkodėl atsirado vaikų. Dėl kita ko man smalsu, nuo kada tau rūpi tokie mažmožiai, kaip niekingų, silpnų žmogiškų protų apsauga nuo informacinio kolapso?
Cato ketino gerti nemažai, todėl pradžiai išsitraukė šimtinę, pliaukštelėjo ja per stalviršį, iš akių nepaleisdamas žavaus tamsiaplaukio, tamsiaakio barmeno, kuris vampyro skoniui buvo kiek per stambus, bet he can make it work.
- Nesakyk, kad ta tamsiaplaukė krito tau į akį. Ji man pasirodė kažkokia nemaloni, nors ir labai daili. Nelabai mano skonio, bet,-vampyras pabučiavo savo sprigtą,-Bella bellissima. Nuoširdžiai linkiu, kad jūsų pažintis kuo greičiau jus abu nuvestų prie tūžmingo pasiplekšnojimo genitalijomis,-Rebekos draugijoje Cato nebuvo toks gašlus, bet Maiklo akyse jam nereikėjo apsimetinėti geresniu, nei buvo,-Kadangi įsidienojo lieku įkalintas šiame viešbutyje iki vakaro. Ką galėčiau čia dar veikti be mirtino nusigėrimo?

Pavalgiusi, du puodelius kavos išgėrusi Liviana pasibeldė į šalimais esantį kambarį paprašydama trumpam paskolinti jai kompiuterį ar telefoną. Gavusi kompiuterį prisijungė prie savo elektroninio pašto pradėdama rašyti tėčiui ilgą paaiškimimą kur taip ilgai dingo. Nežinojo kaip kitaip jį su Rebeka informuoti, nes nei ji, nei Molė neturėjo prie savęs mobiliųjų - šiuos neabejotinai bus susiurbęs pragaras su visa svetaine ir baldais. Vargu ar Cato rado būdą paaiškinti tam, kad grįžusi namo tiek Molė, tiek Džonas ras juos ištuštintus. Mielai šiame viešbutyje būtų praleidusi šią dieną su Sebastianu, Rebeka ir sūnumi, tačiau negalėjo jiems tokio pasiūlymo pateikti net turėdama galimybę paskambinti, nes Redford'as telefono iš viso neturėjo, o Mikaelson numerio nespėjo įsiminti. Jau ir taip jie visi vėlavo išsiregistruoti iš kambario, tad vaikus itin skubino. Galiausiai jie keturiese nusileido į vestibiulį. Paprašė administratorės iškviesti jiems taksi, padavė jai raktą nuo apartamentų. Darbuotoja nužvelgė Livianą labai įdomiu žvilgsniu, mat moteris dėvėjo apiplyšusią, šlapią suknelę (tą pačią, kurią dėvėjo kaljano bare), kurią pasistengė išplauti rankomis. Jautėsi nesmagiai, kad negalėjo Maiklui dar kartą padėkoti ir su juo atsisveikinti. Tuo pačiu tikėjosi, kad jų keliai daugiau nebesusidurs.

by **Erik Hellner** Tr. 08 31, 2022 3:35 am

Nuostabus vizualiai ir neįkainojamas istoriškai senovinis dvaras, kurį nupirko bei restauravo Mikaelson'ai šiandien permirko krauju. Klausas niekados nebuvo lengvai susitvardantis individas. Valdomas impulsų jis iš pykčio ir aistros galėjo svietą sulyginti, bet kai iš savo vyresnės sesės sužinai, kad tavo didžiosios gyvenimo meilės neliko nė dulkės... Nukentėjo tuo metu arčiausiai hibrido buvę asmenys. Žinoma, niekuo dėti asmenys. Nuo verksmo užtinusiu veidu paskutinė Rusijos caraitė Anastasija Romanova virpėdama sėdėjo prabangia Nappa ėriukų oda aptrauktoje sofoje. Jos nenužudė tik dėl vienintelės priežasties, kuri šiaip ne taip atsvėrė Nik'ą bene iš proto išvariusį pyktį. Mėlyno kraujo merginos jam reikėjo tam, kad jo pagieža sprogtų vėl ir sprogusi nuneštų ne mafijos šutvę iš Rytų, o naujo pasaulio tvarką, kuri Mikaelson'ams buvo neįtikėtinai nedėkinga. Frėja stovėjo nekreipdama į šiurpias žudynės dėmesio. Rūkė cigaretę po cigaretės papsėdama raudonai padažytomis lūpomis. Vikanė anaiptol nesiekė sukiršinti šeimos. Priešingai. Pagaliau atėjo metas ją suvienyti. Morališkai ji ruošėsi visų savo brolių prikėlimui, tad laukė ne tik trys ilgos kelionės, bet ir sudėtingas tiek magiškas, tiek loginis rebusas siekiant išaiškinti karstų lokacijas, mat dėl saugumo seserys sutarė jų koordinačių nenutuokti net pačios. Klausas lėtai priėjo prie stalo rankose žaisdamas kažkokiu gličiu daiktu, kuris vartomas tarp pirštų šlykščiai čepsėjo. Caraitė suklykė, kai hibridas ant stiklinio paviršiaus padėjo dar vieną Mikaelson'ų stiliumi išplėštą širdį. Šių žavinga vorele išsirikiavo apie dešimtis. Dešimtis šaltų vampyriškų širdžių. Nė menkiausio pasigailėjimo nejuto nužudęs Rebekos meilužį Antoną. Tiesą pasakius nusikratęs jo akimirką netgi pasijuto maloniai. Piktdžiugiškai. Jis nekentė ruselio už tai, kad jo niekinga ataugėlė buvo panardinta į jo mylimą seserį, kuri nekintančiu Klauso požiūriu nesugebėjo išsirinkti padoraus partnerio.
- Gal dabar tavo atmintis prašviesėjo?-kreipėsi į šimtametę vampyrę pasirėmęs delnais į kelius, palinkęs arčiau jos nuverktų akių bei veido, kurį uždengė delnais slėpdamasi nuo monstro, neva nematydama jo mažiau bijos,-Juk supranti kas skiria tave nuo šių visų kritusių karių,-turėjo omeny plačią svetainę nusėjusius lavonus,-Ei, žiūrėk į mane, kai su tavim kalbu!
Anastasija surėkė Klausui plėšiant jos delnus. Ji šlykštėjosi šlapiais, kruvinais prisilietimais, todėl vyras specialiai pirštais ėmė braukti per jos veidą it juos valydamasis. Tiesiog išmurkdė paaugliškus jos bruožus šaltu, iki pat alkūnių nuvarvėjusiu skirtingų savininkų kraujo miksu. Tamsiaplaukė spiegė raivydamasi sofoje. To apgailėtinumo neištvėrusi Frėja pagaliau atsisuko:
- Dėl Viešpaties malonės, atsikabink nuo tos kvaišos, Nikai. Jei ji tikrai ką nors žinotų, būtų jau prasitarusi. Iš šalies atrodai kaip psichopatas, kuris traukioja vabalui kojas viena po kitos ir tuo liguistai mėgaujasi.
Hibridas niršiai suurzgė, bet atsitraukė. Vikanė prikaukšėjusi arčiau numetė nuorūką į brolio lavone pramuštą skylę, nejausdama pagarbos mirčiai ji pasinaudojo palaikais kaip kokia pelenine. Kruvinose, bet gerokai sausesnėse hibrido rankose atsidūrė grafinas su viskiu. Sofistiškai įsipylė jo į stiklinę, įsimetė kelis ledukus. Mikaelson'ų namuose alkoholis visada buvo paruoštas maksimaliai maloniam suvartojimui.
- Aš tave pažįstu Frėja, tau nei kiek nerūpi šitos virštos gerovė. Ką turi galvoje?
- Mes ją paleisim.
Į Frėją įsmigo šviesios, vilties kupinos caraitės akys. Nikas susiraukė, tačiau kažkas vikanės išraiškoje neleido jam jai prieštarauti. Šviesiaplaukė paėmė brolio jai pasiūlytą gėrimą, atsigėrė. Moteris tęsė:
- Nusiprausk, persirenk ir keliauk.
Anastasija žvilgtelėjo į hibridą sutrikusi, klausianti, prašydama patvirtinimo. Klausas žybtelėjo akimis, bet linktelėjo. To užteko, kad caraitė nertų į naktį neketindama švaistyti laiko higienai bei estetikai. Ji jautėsi tik per plauką išvengusi mirties. Atgimusi. Iki isterijos laiminga.
- Ji mus nuves tiesiai pas Tarybą,-Klausas konstantavo suvilgydamas gerklę stipriu spirituotu gėrimu. Frėja pritariamai myktelėjo.
- Jei esu teisi ir Taryba yra bent tiek protingi, kiek juos laikau jie neskubės jos nuteisti už jai prirašytus nusikaltimus, o bandys išpešti viską ką ji žino apie Rebeką, tave, mane, tą patį idiotą Sebastianą.
- Puikus planas. Tik kaip mes ją surasim?
Vikanė nusišypsojo. Padėjusi stiklinę prie Niko širdžių-trofėjų kolekcijos ji perbraukė per brolio pirštus taip, tarsi kažko ieškodama, kažką čiuopdama.
- Banaliu paieškos burtu,-ji patrynė pirštais susukdama iš Anastasijos plaukų, kurie nusėjo Klauso rankas tuo metu, kai ją taršė, nedidelį veltinį, kuriame slypinčios caraitės energijos tikrai užteks. Brolis ir sesė gurkšnojo tylėdami.

- Ar aš gerai supratau?-Erikas Hellneris nebeiškentė. Neoficialus Vampyrų Tarybos narys su pasišlykštėjimu bėgiojo po kolegų veidus, ieškodamas juose bent lašo sveiko proto,-Sėdit pridėję į kelnes, nes saujelė organizuotų teroristų sugriovė jūsų numylėtą pastatą? O ne, booohooo,-šaipėsi. Priėmęs Tarybą į savo namus jis be jokios abejonės rizikavo. Juk ant visų jų galvų buvo nubrėžti taikiniai,-Ko mus visus galėjo išmokyti Bušo jaunesniojo administracija? Mes su teroristai NE-SI-DE-RAM,-skiemenavo skambiai delnu pliaukšėdamas per stalo paviršių.
- Mes su jais ir nesidėrėsim, Erikai,-įsiterpė baltutėlius plaukus grakščiai nuo peties atmetusi Mariella Russo,-O perleisim vadovybės vairą. Kalbu mūsų visų vardu. Toks mūsų sprendimas. Tau išties rūpi kas sėdės soste? Sėdės karalienė, Niklaus Mikaelson, Rebeka Mikaelson ar Sebastianas Redford'as?
Eriko išraiška dar labiau paniuro. "Man nerūpi"-pagalvojo,"Bet rūpi tam, kuris rūpi man".
- Jūs tiesiog norit pakišti Li tam, kad išsuktumėt savo subines. Tai bent ištikimybė! Kalbėsiu mano mielo draugo Thomas Shelby žodžiais - jus vertėtų imti kartu į karą tik tam, kad jūsų niekingais kūnais kulkas prisidengt!
- Nuo kada tau taip parūpo Li?-drėbtelėjo tamsiaplaukis vyras, aukšto rango karininkas,-Dengdami jį mes netekom Anastasijos ir Enrico. Šis kvailas karas pareikalavo dviejų mūsiškių, kuriuos kitais pakeisti yra ne šiaip lengva, o neįmanoma, Erikai. Daug lengviau pakeisti Li, nei mėlyno kraujo caraitę, kuri kontroliuoja kremlių bei politiką, kuris sėdi Europos parlamente.
- Priėmimo į Tarybą tvarka yra iš principo ydinga. Jei būtų mano valia...
- Bet nėra, tiesa?-Mariella Eriką įžūliai pertraukė. Klastingai šypsojosi žaisdama ant smeigtuko pakabinta alyvuoge savo kokteilyje.
- Mažute...-Hellneris niekingai sumurkė. Jo balse išryškėjo germaniškos tarties prieskonis,-Nesu Tarybos pirmininkas tik dėl to, kad to pats visiškai nenorėjau. Leisk tau priminti, kad esu senesnis už tave bene trigubai, uogele. Paskutinis seniausias Elijah kraujo linijos vampyras.
Mariella pavartė akimis. Nesužavėta Eriko pasipūtimo, o laukdama, kada jis susipras ir nustos pūtęsis.
- Atleisk, kad taip negražiai tave nutraukiau,-ji veidmainiavo,-Na, na, pratęsk. Jei būtų tavo valia?..-baltapūkė nutilo, sukdama riešą, leisdama suprasti, kad sukūrė puikią progą jam pratęsti mintį.
- ...Mes verstumėme vampyrais mums parankius įtakingus žmones vietoje to, kad svarstytume senų vampyrų kandidatūras į Tarybą. Kodėl laikėt čia pusgalvę caraitę, jeigu pavertus vampyru patį Rusijos diktatorių mes įgautumėme kur kas daugiau įtakos ir galios Rytuose?
- Visi nuožmiausi pasaulių lyderiai jau senokai yra vampyrai,-karininkas prakalbo vėl,-Galia yra ne kontroliuoti juos pačius, nes jie yra neprognozuojami, o turėti asmenį, kuris geba apie pirštą apsukti juos. Kodėl aš aiškinu tau tokius akivaizdžius dalykus?
- Nes kiūtodamas tamsiose laboratorijose mūsų mielas Erikas nedalyvauja Tarybos posėdžiuose,-atsakyti padėjo Mariella. Be Rebekos, Anastasijos, Li ir Enrico jų ir taip siauras ratas susiaurėjo iki trijų (o atmetus Eriką - dviejų) individų. Taryba jau ir taip laviravo ties išnykimo riba. Hellneris tylėjo. Prisimerkęs dėbsojo į telefoną, kuris suskambęs sutrikdytos apsaugos sistemos klyksmu rodė vaizdą per vartų saugos kamerą.
- Anastasija?-suvebėleno it negalėtų patikėti savo akimis. Vampyrė skėryčiavosi ir mosavo rankomis į kamerą prašydamasi įsileisti.

Anastasija Nikolaevna Romanova Eriko namuose pasijuto saugi, todėl per stebėtinai trumpą laiko tarpą išgėrusi mirtingąjį iki paskutinio kraujo lašo ji akivaizdžiai atsigavo. Išririnko iš asmeninės Hellner'io kolekcijos, mat 800 metų skaičiuojantis senas, velniškai suktas vampyras turėjo atskirą kompleksą, kuriame maitinimuisi laikė nusipirktus žmones. Jautė malonumą, kai motinos parduodavo jam savo vaikus, žmonos vyrus, vyrai žmonas, broliai brolius, sesės seses... Nebuvo nieko ko Erikas negalėjo nusipirkti. Jis švaistė pinigus vien tik tam, kad egzistuodamas pajustų bent kažkokį įdomumą, menkiausią intrigą.
- Jie tikrai tavęs nepaleido vien už tai, kad esi Rebekos draugė,-Mariella rankos mostu nurodė caraitei prisėsti. Ši pakluso, grakščiai sklestelėdama minkštame fotelyje. Romanova atsiduso.
- Žinau. Ar Erikas manęs iš čia neišleidžia dėl tos pat priežasties? Jis laukia kol jie pasirodys?
Russo rankoje atsidūrė šukos, kuriomis švelniai braukė per mėlyno kraujo vampyrės nuostabius, tankius plaukus.
- Tikrai taip, širdele.
Mariella visados į Anastasiją žiūrėjo kiek globėjiškai. Tam tikra prasme juodvi užpildė skyles viena kitos sielose. Russo tapusi vampyre nesuvaldžiusi troškulio nužudė savo dukrą, o Anastasija šeimos neteko per civilinį karą, tad jos sukūrė savotišką motinos ir dukros ryšį kompensuodamos traumuojančių patirčių atgarsius.
- Ar jaudinaisi dėl manęs?
- Be proto,-Mariella atsakė greitai ir nenuoširdžiai. Nes nuo to momento, kai suvokė savo dukrą nužudžiusi, baltaplaukė vampyrė gyveno neturėdama absoliučiai jokių emocijų. Pasigirdo beldimas į duris. Nesulaukęs leidimo įeiti, Erikas pasirodė pro plyšį.
- Prasideda. Neikit iš šio kambario, gerai?
Moterys sutartinai pritariamai sumykė.
- Išlik gyvas, Hellner'i. Be tavo ekscentriškos subinės pasaulis sekundę taptų nebe toks įdomus,-Mariellos lūpose žaidė kandi, jai kaip arogantiškai kalei itin būdinga šypsena.

- Prašau užeiti,-Erikas šypsojosi, jis atrodė itin pakiliai nusiteikęs. Niklaus ir Frėjos Mikaelson'ų povyzos jo toli gražu nebaugino. Gražuolė Naraya naršė telefone iš viso nekreipdama į nieką dėmesio.
- Labas vakaras mieli mano priešai,-Klausas pasisveikino su arogantiška, pašaipia maniera. Arogantiškai ir pašaipiai atrodė Frėjos veidas,-Man labai apmaudu regėti jus manančius, kad atėjome derybų.
Mikaelson'ai pasitikėjo savo jėgomis, atėjo čia drąsiai, su ketinimu nušluoti naują vampyrų valdžią nuo žemės paviršiaus, perimti vadeles į savo rankas kaip buvo kone visus praėjusius 1000+ metų, atmetus kelis nereikšmingus metus, kol Klauso nebuvo gyvo.
- Ne, iš tikrųjų man labai įdomu kokie yra didžio gyvo numirelio Niklaus Mikaelson reikalavimai. Prašau pradėti,-Erikas su svečiu kalbėjo gerokai įžūliau, nei svečiai galėjo tikėtis. Hibrido fizionomija tapo ryškiai, intensyviai pikta.
- Negaliu atsidžiaugti, kad beveik 800 metų sėkmingai nuo manęs slapstęsis tu pats įšokai man į nasrus.
Klausas Hellner'į neblogai pažinojo. Mikaelson'ai germaniško kraujo vyro talentus išnaudojo savo pranašumui, kol gelbėdamas Thomas Shelby gyvybę Erikas žymiąją šeimą paliko tapdamas išdaviku ir priešu. Juk kartu su savimi jis pasiėmė ir Mikaelson'ų verslo paslaptis.
- Kol nepradėjai taškytis savo nuodingomis seilėmis, užbėgsiu įvykiams už akių ir tave sustabdysiu.
Erikas krenkštelėjo, Naraya pagaliau prisijungė prie susirinkusiųjų nors ir su dideliu nenoru. Ji perėmė Hellner'io jai įteiktą planšetę su tiesiogiai transliuojamu vaizdu, plastiškai nužingsniavo prie Klauso ir Frėjos. Labai skaniai nužvelgusi pastarąją jai nusišypsojo taip, it mėtydama akivaizdžias užuominas. Įteikė planšetę Klausui. Šis žvilgtelėjo į savo seserį. Frėjos kantrybė seko.
- Prašau nereikia,-patalpą suvirpino švelnus, skaidrus Eriko balsas. Vampyras kreipėsi į panelę Mikaelson, kuri, atrodytų, bet kurią akimirką pratrūks svaidytis magiškais žaibais,-Mano gera draugė...-minimoji pamojavo ranka šypsodamasi,-Magijos žiniomis ir gabumais nė per plauką nesusileidžia tau. Jei pulsit pešiotis kaip dvi vištos visiškai nieko iš to neišlošit.
Įžeidžiantis epitetas nepatiko nei Narayai, nei tuo labiau Frėjai. Nikas analizavo atvaizdą planšetėje. Juodą kostiumą vilkintis Thomas Shelby stovėjo prie prabangaus karsto. Šis atrodė lygiai tokie patys kaip tas, kuriame "ilsisi" Elijah ir Kol'as. Prie ekrano netrukus prilipo ir vikanė. It negalėdama patikėti savomis akimis ji raukėsi, mirksėjo.
- Neįmanoma,-jos raudonos lūpos sukrutėjo. Akys buvo pilnos netikėtumo ir siaubo.
- Už tai, ką padarėt Thomas'ui turėčiau tuojau pat nusiųsti jam signalą tą sušiktą karstą padegti. Žinai, man nusisipjaut ant Tarybos reikalų. Nuoširdžiai. Bet kai pasikėsinot į mano brangų bičiulį, ooooh. Tai tapo asmeniška. Nuo baubo slapstęsis netikelis per 800 metų gali tapti baisesnis už patį baubą, niekad apie tai nepagalvojai?-Erikas tryško panieka. Tai buvo jo epiška epiško keršto akimirka. Klausas įtūžo.
- Aš nušluosiu visą suknistą Niujorką nuo žemės paviršiaus...
Frėja jį netikėtai pertraukė.
- Jie blefuoja. Karstas tuščias, o jei netuščias, tuomet vis tiek tai yra kažkoks magiškas triukas. Iliuzija.
Eriko lūpas perskrodė kreiva, piktdžiugiška šypsena. Vampyras pridėjo telefoną prie ausies, paprašydamas Thomas'o atidengti karstą. Planšetės ekrane pasirodė pilkas, tamsiomis kraujagyslėmis nusėtas Elijah atvaizdas.
- Be galo protinga kėsintis į vampyrą, prie kurio kraujo linijos esi pririštas. Nužudęs Elijah mirsi ir pats, kretine!-Frėja degė grynu, svilinančiu įtūžiu. Ji negalėjo patikrinti kiek tikras yra šis vaizdas, ar už to slypi magija ar visgi ne. Jiedu su Nik'u galėjo tik rizikuoti arba ne.
- Nėra tokio akligatvio, kurio nebūtų įmanoma apeiti pasitelkus lašelį nuostabios magijos.
- Juk tu puikiai nutuoki kaip lengva yra rasti vampyro kūrėją. Išburti jį iš kraujo,-pagaliau prabilo Naraya pademonstruodama savo patologiškai nuobodžiaujantį balsą. Jos tamsios akys žvelgė į Frėją,-Erikas turi Elijah kraujo. Juos sieja nuostabi, tiesioginė, švari, nesuteršta linija. Kai ištraukiau Elijah energinę žymę iš Eriko kraujo tos mažos dalelės užteko tam, kad ji nuvestų pas jos šeimininką.
Tiek Klausas, tiek Frėja puikiai žinojo ką Naraya turinti omeny. Juk savu laiku originaliųjų šeima nusikratė kone visų vampyrų, kurie buvo sukurti jų pačių. Jie išgaudė ir išžudė visus pirmuosius neoriginalius nemirėlius, dėl priežasties, kurią nupasakojo tamsiaodė vikanė. Pirmieji neoriginalūs vampyrai šeimos priešus galėjo nuvesti prie jų pačių. Frėja su Klausu buvo įtikinti, kad planšetės ekrane mato tikrą Elijah veidą.
- Ačiū, mieloji,-Erikas sučiulbėjo savo patikėtinei, ši kone priverstinai šyptelėjo vėl panardindama akis į savo telefoną,-Prisėskit ir mes pagaliau ramiai, civilizuotai pakalbėsim.
Nuo pat tos akimirkos, kai namų šeimininkas parodė savo kiaušus šis žaidimas Klausui pasidarė gana įdomus. Tas Elijah padlaižys, ryškėjantis abejotina seksualine orientacija šiek tiek patobulėjo nuo paskutinio jųdviejų susitikimo. Mikaelson'ai įsitaisė prie stalo.
- Juk tu suvoki į kokią nedėkingą situaciją save pastatei?-Klausas šypsojosi žiūrėdamas į Eriką įžūliai bei niekinančiai,-800 metų sėkmingai nuo manęs slapsteisi. Gal dar koks šimtmetis ir aš būčiau apie tave pamiršęs. Tu ne tik pasirodei, bet ir pasiryškinai taikinį, kurį buvau ant tavęs nupiešęs ir kuris per tiek metų spėjo išblukti. Nuo kraujo praliejimo tave skiria tik karstas su Elijah. Juk kažkada aš jį rasiu ir atsiimsiu. Galbūt užklupsiu tave netikėtai ir lėtai kankinsiu, kol pripažinsi kur jį laikai. Galbūt pričiupsiu tavo draugužį Thomas'ą. Lupsiu iš jo kaulelį po kaulelio, kol iš jo liks tik kruvinas, beformis skuduras. Ir viskas dėl ko?
Eriko lūpos sutrūkčiojo nervinga šypsena. Jis buvo prastas emocijų valdyme ir dabar turėjo lipti per save antraip sušiks planą, prie kurio itin kruopščiai bei ilgai dirbo.
- Supranti, Nikai...-Hellner'is pradėjo kalbėti ir tuo pat metu Naraya skambiai mestelėjo mobilųjį, kuris reikalavo bene viso jos dėmesio,-Jūs abu iš čia tiesiog nebe išeisit. Nejau galvojai, kad priimsiu tave nepasiruošęs?
Juodaplaukė vikanė užsimerkė. Visą kambarį - jo kontūrus, dekoracijas, baldus ėmė lėtai ryti kažkokia nepaaiškinama jėga, kuri viską vertė juoda tuštuma. Frėja it įkirsta nulėkė prie dingstančių realybės kontūrų, pabandė apčiuopti, pajausti, sutrukdyti.
- Nikai, ji uždaro mus kilpoje, po velniais!
Klauso veidas persimainė siaubingo vilkolakio ir vampyro mišinio grimasa. Jis puolė. Bet Erikas su Naraya tiesiog iš čia išnyko.

Išsekinta Frėja nebepajėgė išstovėti ant kojų. Ji bandė, vis bandė ir... Nieko. Galva svaigo nuo klausimų. Kodėl jos magiškos apsaugos neveikė? Kaip Naraya sugebėjo jas apeiti? Kodėl ji nepajuto grėsmės? Magiškų kambario kontūrų? Tamsiaodė vikanė, semdamasi jėgas bei žinias iš demono, kuriam tarnavo buvo mažumėlę pranašesnė net už 1000+ metų skaičiuojančią itin galingos raganų šeimos pirmagimę atstovę. Ji ją apgavo, apėjo Frėjos sugebėjimų ribas dideliu lanku. Priešingai nei vikanė, Nikas laikėsi absoliučiai ramiai. Jis atrodė susitelkęs, keistai susimąstęs. Energija, kuri juos supo jam atrodė pažįstama, bene gimininga. Bet jis nieko dėl to negalėjo padaryti. Nes nemokėjo. Demoniškos prigimties siela Nik'o pranašumą prieš kitas būtybes darė dar ypatingesniu. Po grįžimo į gyvųjų pasaulį hibridas jautėsi kitaip. Lyg viduje kunkuliuotų energijos užtaisas, bet nežinojo kaip jį detonuoti. Ar naujavirtis vampyras akimirksniu sugeba užkalbėti kitus žmones? Skrieti dideliu greičiu ir išjudėti objektus, o ne į juos atsirenkti? Ar iš pragaro ištrūkęs demonas automatiškai sugeba naudotis naujais sugebėjimais vien tik todėl, kad turi juos peninčias jėgas? Ne viskas yra taip paprasta. Klausui tereikėjo šiek tiek pagalbos norint pramušti plutą. Vikanė žinojo, kad ritualas, kurio metu Klauso grįžimas tapo įmanomas buvo nenatūralus, siaubingas pasityčiojimas iš balanso. Moteris negalėjo nusikratyti nuojautos, jog viskas nėra taip gražu ir paprasta, kaip atrodo. Klausas buvo kitoks. Nuo jo žvilgsnio jai kūnas pagaugais nueidavo. Jo akyse plytėjo neapčiuopiamas šaltis. Ji vėl atsiminė momentą, kai pasakė broliui tiesą apie Caroline. Apie jos mirtį ir prie jos prisidėjusią korporaciją. Ji tikėjosi, kad hibridas pašėls, išsityčios ir sunaikins kiekvieną gyvastį, kurią aptiks 100 kilometrų (ar daugiau spinduliu). Tai būtų taip... Niklausiška. O brolis stovėjo sustingęs. Šaltas ir negyvas kaip akmuo. Nutolęs ar... apimtas kažkokios siaubingos jėgos. Žinoma netrukus jis brutaliu būdu išsiliejo ant Antono parankinių, bet jis nieko neklausinėjo. Nelyginant išklausė, dėl smagumo šiek tiek pažudė ir perėjo į kitą fazę. Perėjo prie Tarybos nušlavimo plano. Tai iš dalies Frėjai pasirodė logiška. Juk naujoji vampyrų valdžia veikiau žaidė Mikaelson'us, nei iš tikrųjų sugebėjo perteikti jų galią. Ji norėjo, kad jų šeima vėl užimtų savo vietą antgamtinių būtybių karalystėje pasipuošę karūnomis, ne apsiaustais, lyg bandydami pasislėpti. Ir ji patikėjo, kad Mikaelson'ai gali sugrįžti. Akimirką... Jei Klausas neketino pripažinti pralaimėjimo, Frėja balansavo ties palūžimo ir idiotiškos, beviltiškos vilties riba.
- Frei, man reikia tavo pagalbos,-išgirsti tokį prašymą iš Niko yra retas reiškinys,-Pataupyk jėgas, nes man praverstų magijos pradžiamokslis.
Lyg negalėdama patikėti savomis ausimis vikanė nuščiuvo. Ir visgi jos akyse užsidegė maža liepsnelė.

by **Jon Spencer** Kv. 09 01, 2022 11:52 am

Pastebėti tai, kas šviesiaplaukė originalaus burto nemirėlė laikėsi šiokio tokio fizinio atstumo, nebuvo perdėm sudėtinga. Tačiau tai nereiškė kažko blogo. Tam tikra prasme, paragavusi visą jos esybę užvaldžiusio “narkotiko”, kuris atrodė it nuo adatėlės tobulai, jautėsi ir kvepėjo kaip kažkas nuodėmingo, užvaldančio taip kad prarandi kontrolę net ties savimi pačia… Dar niekada Mikaelson nesijautė tokia užvaldyta, priklausoma. Tai kad buvo iškrušta taip, kaip tik jis Vienas galėjo ją iškrušti, buvo vienas dalykas. Kitas, kad norėjo daugiau. Kažkur pasimėtė kiti, prieš tai prioritetą turėję aspektai. Šiurpu pasidarė suvokus kad šiai akimirkai nerūpėjo nei kur Liviana su savo mažyliu, ar kaip savo laisvą laiką išnaudojo tik ką iš pragaro išrautas Nik’as. Šis savęs “praradimas” merginai nepatiko. Ne, tikrai kad neketino atsisakyti naujai įgautos priklausomybės. Tačiau įkyriai nenutylantis vidinis balsas reikalavo “reabilitacijos”, akimirkos kurią galėtu ir vėl žvelgti į pasaulį blaiviomis akimis. Galbūt, nors ir labai vargu, bet pastebėti tą vos vos pastebimą melo šleifą, kuriame savo pačios noru paskendo. Kaip be pasukus, akimirką kuomet Redford’as sugrįžo po savo eilinio “žygio” prieš tamsos pasaulį. Jis grįžo toks, kokio Rebekah jo norėjo labiausiai. Drąsus, klastingas, neturintis “stop” ženklo, žinantis ko nori, ir tai gaunantis bet kokia kaina. Priešingai nei prieš ne daugiau nei 12 valandų, jis nebuvo prislėgtas viso to šūdo, kuris be perstojo, vėl ir vėl krito ant galvos. Jo nestabdė priklausomybė nuo Katherine Pierce. Kuri, pripažinkime, iki galo taip ir nebuvo pradingusi. Jis nebuvo atsargus, turint omeny savo nusibrėžtas ribas prieš Niklaus Michaelson seserį. Jam buvo nusišikti, ir įomiausia kad tą “nusišikti” galėjo realizuoti, net jei lemtingą akimirką, nedidelio ūgio nemirėlė ir vėl stotu į savo brolio pusę. Tik klausimas, ar tikrai stotu, jei negalėjo sau suteikti nei nelemtų penkių minučių “detoksikacijos”? Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, gražuolė dantimis žnybtelėjo jautrią apatinės lūpos odelę. Pirštų galiukai prisilietė prie viskio taurės krašto. Jei tik šis būtu drėgnas, tikriausiai dabar išleistu atitinkamą melodiją, garsą. Į kalbą apie hibridą kabinosi noriai. Tikriausiai todėl, kad kalbėti apie savo artimiausią giminaitį, ir tuo pačiu metu galvoti apie pirmo vampyro ataugėlę, buvo nelabai tarpusavy suderinami dalykai.
– Ha. Net neabėjoju kad jei tai būtum pasakęs jam, dabar ir vėl gautum nuodingų seilių dozę. Bet suveiktu tik ta dalis, kur būtu užgauta jojo savigarbą. Mat jaunutė paauglė… Na, jis šalia turi Anastasiją. Ir galiu duoti savo pažymėtą plaštaką nukirsti, kad jos “gėlyną” negenėjo, net turėdamas tam procesui visą savaitgalį. – Kreivokai vyptelėjusi, ji neatsitiktinai paminėjo caraitę. Kaip be pasukus, net jei ji ir atitiko Niklaus’o tipažą. Omeny turint trapų amžių, gana vaikišką veidelį ir žinoma košelės galvoje stoką. Į romantines, ar elementariai natūraliai fizines peripetijas jis pasileisdavo gana retai. Prioritetai buvo kitokie. Lengviau patikėtu, kad brolis būtu išmėsinėjęs gražuolę, įbauginęs iki nuo rėkimo įtrūkusių balso stygų, nei šią vampyriškai karališkai pamylavęs. – Jau nereikia net sakyti, kad caraitė vargu ar su tuo sutiktu. Dabar jai esi įdomus tu. Nes, įdomus esi man. – Tai nebuvo priekaištas, greičiau pastebėjimas. O Mikaelson dažniausiai būdavo ypatingai pastabi persona. Ką jau kalbėti apie tai, kad su Anastasija meilužiais dalinosi visuomet. Mat nei vienai nei kitai nebuvo aktualus prisirišimas, gilesni jausmai kurie verstu norėti konkretaus asmens tik sau. Tai kad Rebekah atsisakė dalinti savo “širdį”, nebuvo atsitiktinumas. Ir savo pažado, kurį beje davė Niklaus ji laikėsi. Net dabar, kai buvo pristatyta Ambrose bloodline, kai apturėjo velniškai gerą pasitrinimą visomis įmanomomis vietomis. Vargu ar galėtu būti užtektinai drąsi, kad teigti kad tai nuves kur nors toliau, nei kas yra dabar. Į kažką rimtesnio, mažiau paviršutiniško. Prieštaravo sau pačiai, bet tuo pačiu… Ji niekada nebuvo sulaužiusi ne vienos savo priesaikos. Tai kodėl turėtu dabar? Nuo veido nedingstantis šypsnis, galiausiai peraugo į suglaustas lūpas.
– Neišvengiamybė. – Paantrino. – Sustabdyti Nik’ą kai jis yra užvaldytas vienos arba kitos utopinės idėjos yra lygiai tas pats, kas laukiniam žvėriui pamosuoti pirštu “niu niu”, ir tikėtis kad šis nenukąs tau rankos, su visu likusiu kūnu. – Be jokios abėjonės Rebekah suvokė, kad nuslėpti nuo brolio apie tai, kad buvo sunaikinta absoliučiai viskas, kas jį darė šiek tiek labiau pakenčiamą, buvo tiesiog neįmanoma. Į hibrido pusę buvo galima mesti vieną supernatūralią problemą po kitos, motyvuojant viską tuo, esti tai yra jo mėgstamas galios atgavimo žaidimas. Galimybė antgamtiškai “pasileisti plaukus” ir padaryti tai, ką jis gebėjo geriausiai. Bet tai viso labo išloštų laiko, ne daug. Niekingai ne daug. Ir visgi, jautėsi įpareigota visą tai pasakyti pati. Mat kaip be pasukus, tarp jų buvo labai stiprus ryšys, kur kas stipresnis, nei lyginant bet kurį kitą Mikaelson šeimos atstovą. “Ride or die”, būtu paprasčiausias visą ko paaiškinimas. Ir suvokimas kad apie tai Nik’as galėjo sužinoti pats, statė ją į “išdavikės” poziciją, dar blogiau gi, jei apie tai būtu pranešusi Freya. Ji manėsi pažįstanti Mikaelson’us. Žinanti kaip galima apjungti šeimą. O iš tiesų, ką gi reiškė josios buvimas tarp jų ne daugiau nei dešimtmetį, palyginus su tūkstantmečiu, kurį Nik’as praleido su Rebekah. Nieko. Trupinėlį, kurį lengva nušluoti nuo stalo.
– Už dviejų valandų kelio, pamatysim. – Šviesiaplaukė nepriėmė net logiško paaiškinimo, kad jei Nik’as ko nors ir ėmėsi, tai nebuvo mąsiška ir baisu. Mat apie tai nebuvo pranešama per visus televizoriaus kanalus. Kategoriškas josios atsakas reiškė esti ji neketinanti daugiau apie tai diskutuoti. Tiesiog priėmė tai kaip faktą, su kuriuo susipažins netrūkus ir nuo to taško jau reikės spręsti kokią damage control taktiką teks pasirinkti. Vienintėlis dalykas kuriuo ji neabėjojo, tai tuo kad niekas nesugebės dar kartą hibrido padėti po velėna. Kaip be pasukus, jis grįžo pasikeitęs. Ir jo taikinių atžvilgiu, vargu ar nuo to pasidarytu lengviau. Originalusis, pirmasis hibridas turėjo perdėm gerą atmintį, neatleido, neleido lipti sau ant galvos mažesniems nei jis, asmenims. Velniai nematė, nebūtu leidęs net didesniems. Bet tuo Nik’as ir buvo unikalus. Jis toks buvo vienintėlis. Nieko nuostabaus, kad jaunutė Caroline pametė savo kelnaites greičiau, nei pastarasis mirktelėjo. Pamiršdamas apie tai, kad jis geras niekada nebuvo. O kiek josios artimų sielų nukentėjo nuo prastos Mikaelson’o nuotaikos. Meilė akla.
Pralinksminta “davimo per ausį” sąmojo, Mikaelson liovėsi vengti atstumo. Priešingai, net labai noriai prisliūkino prie pirmo vampyro. Teko atsistoti ant pirštų galiukų, kad galėtu apytiksliai išlaikyti susitikusių žvilgsnių lygį. Didelis ūgis visuomet atrodo gerai, kai dėl to nereikia laužyti sprando. Pastebimai alkanas josios žalvai rudų akių žvilgsnis pabėgo nuo kontrastiškai jojo. Sustodamas ties lūpų riba, kuomet prisiartino dar labiau. Jos skleidžiamų garsų vibracija atsimušė į priklausančias jam.
– O nepagalvojai, kad ranka trenkusi mano broliui per ausį, galėtu būti mano? – Well, here we go. Rebekah niekada nebuvo iš tų personų, kurioms reikėjo vieno didelio vyro, kuris atbėgtu ir išspręstu visas jai iškilusias problemas. Nereikėjo kad dėl jos būtu griaunami tiltai, deginamas pasaulis. Ji buvo absoliučiai gabi pasirūpinti pati savimi, ir taip, kaip jai atrodė geriausia. Kaip be pasukus, Rebekah nugyveno labai ilgą gyvenimą, kuriame buvo abstu visko. Ir jei per tiek laiko nebūtu išmokusi tokio banalaus dalyko, kaip nepriklausomumas ir tvirtas stovėjimas ant kojų, būtu gana apgailėtina. Tiesa? Aišku, malonu kai dėl tavęs daro kažką tokio, ir vis tik, tam būtinybės nėra. Ji buvo stipri asmenybė, stipri moteris. Problema buvo tik tame, kad josios matymas dabar buvo šiek tiek aptrauktas ekstazės šleifu. Kurį nuo akių nukrapštyti, neturėjo net elementaraus noro. Kai pagalvoji į didesnį visos situacijos paveiklą, pasidaro kraupu.
Pasirodžius aukšto lygio “pirkiniams”, nebuvo galima pamatyti elementarios baimės, kuri dažniausiai atsipindėdavo iš nevilties šios veiklos apsiimančių studenčiokių akyse. Stresas, baimė neretai sugadindavo kraujo skonį. Tai buvo savo sryties profesionalės, kurios kaifavo nuo savaikavimo su jas įpirkti galinčiais nemirėliais, ir tuo kaip dosniai už savo paslaugas gaudavo. Tai buvo tam tikro pobūdžio testas. Ne Redford’ui, pačiai Rebekai įdant norint įsitikinti ar iklimpo, ir jei taip, tuomet kiek giliai. Smalsiai stebėdama tikrai iš koto verčiančias merginas, Mikaelson veide išspaudė šiek tiek klastingą, į vieną šoną pasvirusią šypseną. Jis prisiartino, aiškiai taip pat neprarasdamas susidomėjimo. Jautė visą jo kūną iš galo, ir tai svaigino, kurstė nepažabotiną aistrą. Jos krūtinė nesisai koordinuotai kilnojosi, nepaisant net to, kad kvėpavimas jai nebuvo fiziškai būtinas. Jis tiesiog ją taip veikė, tiksliau visą jos kūną, iki menkiausios šio sudedamosios dalies. Užvertė akis, kuomet sulaukė gana nekonkretaus pasiūlymo. Šiek tiek pasuko galvą, kad galėtu matyti jo veidą. Žybtelėjo vampyriškos iltys, kuomet ji kaip mat atsitraukė.
– Sėsk. – Įtaikingai nuskabo, ir toli gražu tai nebuvo nukrepta į donorių pusę. Kreipėsi į pirmą vampyrą, kuomet vien galvos mostu nurodė netoliese buvusią sofą. Kurią greičiausiai teks užkeisti kita. Kartais atrodo, kad kur kas lengviau nupirkti kitą namą, nei bandyti restauruoti prieš tai buvusį. Mikaelson žengė link merginų, smalsiai ir grobuoniškai, gal netgi aiškiai seksualizuotai šias nužvelgdama. Galėjo jas užkalbėti, tačiau tai jau būtu šiek tiek žema. Užteko ir to, kad Mikaelson dėka du mirtingieji jau apturėjo šiokį tokį tiesiosios ranos pakąsimą. Lietė jas, nesulaukdama anei jokio pasipriešinimo, sutrikimo. Stabtelėjo prie vienos iš mirtingųju, kuomet užeidama jai už nugaros, viena ranka atitraukė nuo kaklo prižiūrėtus plaukus, kita gi tuo tarpu tiptelėjo nugaroje buvusį suknelės užtrauktuką. Minėtasis drabužis netrūko ilgai, kuomet nuslysdamas nuo odos, nukrito po kojomis. Kitą mergina pagauta “vaibo” nusirengė pati.
– Mano draugas turi labai didelį apetitą, tai liečia ne tik kraują. Noriu kad padarytumet absoliučiai viską, ką mokat geriausia. Noriu pamatyti kaip priverčiat iš jo galvos išgaruoti norui pastumti abi šalin, ir pereiti prie manęs. – Klastingas žvilgsnis tapo kur kas klastinesniu, kuomet Mikaelson klestelėjo ant staliuko priešais. – Sumokėsiu už tai dešimt kart daugiau, jei tik pavyks. – Šios paskatos buvo daugiau nei gana, kas moteris ir be to labai neprieštaraudamos patrauktu prie pirmojo vampyro. Rebekah nenuleido nuo jų akių, kuomet gražuolės ėmė liesti Redford’ą, bandant nukreipti visą jo dėmesį į save. Prisilietimais viskas neapsiribojo, kuomet it sutarusios jos priklaupė ant kelių, ketindamos įgyvendinti tikriausiai bet kurio vyro “šlapią” svajonę apie tai, kaip su jo falu, su pasimėgavimu liežuviais žaidžia dvi, iš koto verčiančios moterys.

- Nuskambės netikėtai, bet Klausą suprantu,-tikrai nekalbėjo kažkokiomis užuolankomis, lyg leistų Rebekai suprasti, kad su jos draugyte yra žiauriai kažkas negerai, todėl ją periodiškai atstumia tai Klausas, tai pats Sebastianas "ant pakartojimo". Išbandė ją. Gražus dar gana vaikiškas veidukas, stangrus liesas kūnas, siauros skylutės ir visam tam kontrastinga visiška seksualinė caraitės laisvė. Ji buvo puiki,-Pažadintas iš tos penkis metus trukusios demoniškos nekrozės apie kūniškus malonumus galvojau mažiausiai,-prikando liežuvį atsiminęs, kad ilgo bado aktyvuota jo ripper personality net labai buvo suinteresuota į kūniškus malonumus. Atsiminė ir Elissos žodžius, neva išskerdęs pilną namą vakarėlyje ošusių jaunuolių jis pajaus kaltę, pasibjaurėjimą savimi. Prisiminimo, kuris paliudytų sesers įspėjimą tiesiog nebuvo. Panašu, kad laikui bėgant Sebastianas pagaliau priėmė save kaip vampyrą, nustojo baisėtis bei šlykštėtis savo instinktais, susitaikė,-Hm, nusišneku. Galvojau mažiausiai PO TO, kai atgavau blaivų protą. Penki metai gali praslinkti nejučiomis kai gyvenime dalyvauji, sukiesi kažkokiam įvykių verpete, bet kai suvoki, kad tavęs net nebuvo, kai laikas bėgo toliau, įprasmindamas įvykius, patirtis, pasiekimus... Penki niekingi metai! Per juos aš tapau seneliu, netekau turtų, verslų, namų, o tu sukūrei tobulą planą, kaip mane nužudyti ir taip neatsitiko tik dėl to, kad lemtingą akimirką persigalvojai,-šypsena perskrodė šiek tiek patamsėjusias Sebastiano lūpas. Kad vampyras yra alkanas nesunku pasakyti ir iš to, kaip pasikeičia jo odos kompleksija. Nutylėjo pastebėjimą, kad jųdviejų su Nik'u patirtys yra itin giminingos. Jų abiejų nebuvo labai panašų laiko tarpą, o grįžę turėjo susitaikyti su praradimais. Abu net kankinosi pragaruose, tik hibridas tikrame, o Redford'as demoniškos esybės suprojektuotame užgrobtoje jo sąmonėje.
- Auč,-kad jam iš tikrųjų nesuskaudo išdavė tiek intonacija, tiek nepasikeitęs pakilus nusiteikimas. Jie su Rebeka tiesiog nuostabiai nusikratė įtampos, turėjo puikią progą iškrauti visą negatyvą pačiu maloniausiu būdu. Poveikį buvo galima jausti net du vampyrus gobusioje atmosferoje, kuri buvo lengva ir maloni. Šviesiaplaukės žodžius galėjai suprasti nevienareikšmiškai. Maždaug, negi suvilioti išlepusią caraitę pavyko tik dėl sąsajų su Rebeka Mikaelson, apie kurias Taryba žinojo, nors to ir perdėm neafišavo. Bet Sebastianas nebuvo kompleksuotas tipas ir jam statyti save į aukos poziciją yra lygiai tas pats, kas Rebekai prašyti apsaugos bei užtarimo, todėl prie tokios minties neužsikabino praleisdamas progą ir nevykusiai pajuokauti,-O gal mes grįšim ir tuo pačiu principu caraitė bus persiviliojusi iš tavęs Antoną! Ne? Aš irgi taip manau,-nesusilaikė nepaminėjęs Rebekos kavalieriaus mafijozo,-Viskas su bičiuku lyg ir gerai. Neprastai atrodo, turi pinigų, įdomų darbą, linksmas ir vienintelė klaida kurią padarė, tai šiek tiek per įkyriai lindo tau į akis. Bet ar galima jį dėl to kaltinti? Moterų daug, o Rebekah Mikaelson tokia tik viena,-išsišiepė pasididžiuodamas prakalba, kuri netikėtai virto neblogu komplimentu. Gražuolei šviesiaplaukei priešingos lyties atstovų dėmesio netrūko niekada. Ji ypatingai išsiskyrė tarp trijų nuožmių jos brolių, angeliškas veidas pažadėdavo gėrį, šilumą ir švelnumą. Be abejo Rebeka tuo pulsavo, bet tuo pačiu ji buvo ir tvirta, savininkiška, kerštinga. Vargu ar sunykus Mikaelson'ų galiai ir šeimoje išlikus tik sesėms, Rebeka pasikeitė. Veikiau tiesiog atsiskleidė joje iki tol letargu įmigusios savybės.
- Iš ko lažinamės, kad jis pareikalaus prikelti iš mirusiųjų Caroline tokiu pat principu, kaip jį patį?-diskutuoti apie ryškiausią Rebekos brolužį toli gražu dar nepabodo. Aišku mieliau toliau darytų seksą su šviesiaplauke, bet sudėtinga neperžengti ribų, kurios pradėtų kelti įtarimą, ypač kai ši Sebastino versija Rebeką dulkino visai kitaip, nei tas emo Sebastianas prieš 300 metų,-Jei kažkur guli jos išsaugotas kūnas tikrai galima pabandyti,-vyptelėjo kiek... klastingai? Demonas altruistas,-O jei ne...-užbėgęs įvykiams už akių pagalvojo ir apie tokį scenarijų. Atsiduso it apgailestaudamas,-Klausas tikrai nėra tas tipas, kuris lengvai susitaiko su pralaimėjimais. Nes su jais jis iš viso nesusitaiko. Nori pagadinsiu nuotaiką?-tik to ir betrūko... Redford'as surimtėjo. Nežymiai. Daugiau iš mandagumo, nei nuoširdžiai,-Jei jis taps nevaldomas ar yra kokios nors saugumo priemonės, kurių turėtume laikytis?-neva nedrįso tiesiai šviesiai paklausti ar ji ryšis sukišti hibridą į karstą prisijungiant prie kitų dviejų brolių. Sebastiano požiūris į tam tikrus dalykus turėjo išlikti moralus, artimas jo gyvasčiai. Kai išsirenki pavidalą, kurio brolis valdo pragarą, dukra turi ginklus ir žinias sunaikinti bene bet kokią būtybę, o romantinis interesas turi ne tik Sebastianui labai pavojingą durklą, bet ir aštrų protą perprasti net ir suktą apsimetėlį, atsargumo negali būti per daug. Gerai, kad Xerces talkino demoniskoje galybėje ištirpusi Redford'o sąmonė pilna prisiminimų, moralinių jungčių. Pirmojo vampyro personą Xerces atkartojo tiesiog tobulai. Jis kalbėjo jo balsu, jo žodžiais, žvelgė į Rebeką jo žvilgsniu. Archdemonas asmenybės tiesiog neturėjo. Jis sudarytas iš jėgos, kuri nejautė meilės, prisirišimo, jo protas buvo panašūs į atvirą nervą, kuris stimuliuojamas perduoda vienokį ar kitokį impulsą. Dėl to kopijuoti, pasinerti į pirmąjį vampyrą nebuvo sunku. Galbūt pragyvens šimtus metų ir niekas nė neįtars, kad iš Sebastiano Redford'o liko tik tas pats, Florianos Ambrose įsčiose susibrandinęs pavidalas. Ir gražus prisiminimas apie vampyrą, kurio karštakošiskumas bei neapdairumas uždirbo jam galą.
- Žinoma, Ksena,-pasišaipė. Gerai, kad Rebekos Mikaelson feminizmas viršaus neėmė bent jau lovoje ir originalioji nepareiskė pretenzijų į diržą su milžiniško falo imitacija. Ar bent jau nepareiškė kol kas. It might be fun, who knows.
Eskortinės damulės dvelkė energija, kuri demoną stipriai veikė. Net ir išsikvėpinusios jos dvokė liguistų poreikių patenkinimu, nuodeme. Ne kažin kokias vertybes gi turi merginos, kurios parduoda savo kūnus kaip kokius daiktus. Sebastianas skleidė stiprų geidulingą impulsą, kuris neveikė Bekos tik todėl, kad ją savotiškai nuo Xerces įtakos saugojo velnio ženklas. Tačiau vampyrei akivaizdų poveikį darė jo prisilietimas, artumas, gal net kvapas. Ji atsitraukė, prabilo įsakmia maniera nurodydama konkretų veiksmą. Jis sutiko nepademonstruodamas anei jokios pretenzijos. Rebekos valdingumas jaudino ir gniaužė kvapą. Jam buvo įdomu pažiūrėti ką ji sumanė. Sklestelėjo leisdamas sau pasimėgauti šou. Įdėmiai analizavo nuogas prostitutes. Didžiules, silikonines krūtis tobulais spenialiais, išpuoselėtus kūnus, tobulus linkius. Tai buvo moterys, kurios visą laisvą laiką praleido išorinio grožio tobulinimui, procedūroms, injekcijoms. Tačiau Sebastiano į jas nukreiptas požiūris ne kažin ką bendro turėjo su poreikiu jas išdulkinti. Salonina buvo vienintelė mirtinga moteris, į kurią Redford'as pajėgė žvelgti ne kaip į maistą, o nuoširdžiai ją mylėti. Negalėjo "išeiti" iš savo personažo. Tačiau šiek tiek pažaisti jam niekas nekliudė, tiesa? Vampyras nepatraukė žvilgsnio nuo Rebekos. Žvelgė į ją gana įtemptai, su keistu susierzinimu, tarsi. Dvi rankos vaikščiojo jo kūnu bandydamos sujaudinti, apnuoginti. Apvedė liežuviu iltis, sučiupo vieną iš merginų už plaukų. Ji inkštelėjo. Patempė žemyn ir pasuko veidu į save. Donorė bene gulėjo įsitaisiusi ant nemirėlio kelių. Įkando. Nuoga ji stipriai šnopavo kęsdama nuo jos profesijos neatsiejamą skausmą. O Sebastianas jos negailėjo, paniro į jos kaklą giliai, skausmingai bei godžiai. Pajuto kitos merginos bandymą priartėti lūpomis prie jo pimpalo. Į jos plaukus kapsėjo šiltas, godaus vampyro perteklinio maitinimosi rezultatas. Nepajėgė atsiplėšti. Donorė muistėsi, kvėpavimas greitėjo. Siurbė jos kraują į save kaip saldžiausią, skaniausią nektarą kol... Staigiu, stipriu judesiu nuo savęs patraukė abi mirtingasias, kurios neturėjo kito pasirinkimo, kaip šleptelėti plikomis subinytėmis ant žemės. Redford'as patogiai įsitaisė sofoje, atsilošė. Kiek pakreipęs galvą į Mikaelson žiūrėjo gana šiurpiai.
- Neparodysiu tokios nepagarbos savo dukros ir anūko namams sukišdamas pimpalą į prostitutes,-drėbė niekingai, bene pagiežingai. Donorės susižvalgė nukreipdamos akis į užsakovę,-Net neabejoju, kad ši turtinga, nuostabi dama sumokės jums pažadėtus bonusus ir taip,-pridėjo dygiai nuobodžiaujančia maniera. Sebastianas plačiau praskėtė kojas. Tebebuvo su kelnėmis, šių tarpukojo zonoje pūpsojo pailgas nerimstantis kauburys,-Kai pasimaitinsi, ateik pas mane,-šyptelėjo kreipdamasis į Rebeką, nuo kurios vampyro dėmesys nukrypo tik tada, kol maitinosi.

by **Jon Spencer** Pen. 09 02, 2022 10:59 am

Tikrai nustebino. Tikriausiai tai buvo vienintėlis dalykas apie Niklaus Mikaelson, kuris buvo ne vien suprantamas pirmojo vampyro, bet ir šiek tiek tapatinamas su savimi. Redford’as labai aiškiai ir ne vieną kartą leido suprasti, esti hibridui simpatijų nejautė. Negana to, reikėjo pasitelkti didžiulią valią idant šio egzistencijos nesutrumpinti dar prieš 300 metų. Tiesa, Nik’as buvo charizmatiškai žavingas tame ką darė, tik tiek kad jo veiksmai buvo suprantami ne kiekvienam. Galimai net mažumai, kas turi liguistą sąmojį arba elementarią baimę, dėl to pritaria ir pateisina viską, ką pastarasis daro. Žalsvai rudų akių žvilgsnis netrūko susirasti Redford’o veidą, kuomet josios veide atsispindėjo nuoširdus susidomėjimas. Josios smalsumo receptoriai liko sužadinti, ypatingai todėl, kad pirmasis gana skurdžiai buvo minėjęs tą savo gyvenimo etapą, ar tuo labiau viską, kas buvo po to. Kliautis buvo galima vaizduote, tačiau tai viso labo atvestu iš vieno akligatvio į kitą. Nes reikia pripažinti, užvaldyta keršto troškimo, Mikaelson nebuvo perdėm suinteresuota tuo, kas su juo nutiko, kad atitolinti jų akistatą penketui metų. Jos lūpos šiek tiek prasiskleidė, sudarant vaizdą neva ketino pertraukti, bet čia pat susitūrėjo, leisdama jam išbaigti.
– O dabar, vėl praradai? – Gana reikšmingas klausimas, turint omeny kad jo nuotaikos pasikeitė per mažiau nei pusę paros ir nepanašu kad poveikis nugaravo po vienos, kartu praleistos nakties. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, bei Tokiu būdu jas šiek tiek sudrėkindama, šviesiaplaukė netrūko pratęsti. – Norėčiau kad Nik’as visą tai priimtu panašiai kaip tu. Tačiau esu daugiau nei tikra, kad jam reikės mažu mažiausiai daug daugiau laiko, kad pasiekti šį suvokimą, galbūt net pasidžiaugti tais keliais aspėktais, kurie pasikeitė į naudą. Gerai bent tai, kad vampyrų lavonams sunaikinti užtenka juos išmesti saulėtą dieną į lauką. Kitaip, nežinau ar užtektu mūsų dvarui priklausančios žemės. – Pasistengė gana slogiai pradėtą kalbą nuleisti lengvu pašmaikštavimu.
– Susimoviau. – Netrūkus Rebekah veidas tapo labiau “apnuogintas”, nuo visos tos išraiškos, kuri pastaruoju metu buvo tiesiog “prilipusi”. Tam tikra prasme, dabar ji primine save, tačiau prieš gerus tris šimtus metų, jei ne daugiau. Pripažinti tai sau pačiai buvo kur kas sunkiau, nei pasakyti balsu. Ir panašu kad laiko pagalvoti, bei persifiltruoti savo prioritetus ir pasirinkimus, ji turėjo užtektinai. Nepadėjo net miego laikotarpiai, kuriais bandė savo smegenys trumpam išsijungti, persikrauti naujai dienai, naujiems iššūkiams.
– Norėjau kad pasitiktum “tikrąją mirtį”, padariau absoliučiai viską, kad tik galėčiau tau tai suteikti savo pačios rankomis. Penkeri metai darbo, būtent tiek trūko nepailstančios paišekos, konstrukcijos tobūlinimas ir bandymai ant antrarūšių vampyrų. Kai ką išbandžiau ir ant savęs, vien iš “architektūrinių” interesų. Įsivaizdavimas kaip tai nutinka suteikė mano egzistencijai prasmę. Apgailėtina, tiesa? – Keistokai šyptelėjo, po ko josios žvilgsnis pasikeitė, pagaudamas visiškai kitokią emociją. – Bet susimoviau, tiesiog taip. Ir jei manai kad tai nutiko todėl, kad pagrąsinai kad niekada nerasiu Nik’o kūno, jei tai įgyvendinsiu. Tuomet tavo teiginys kad esi ne tik gražus, bet ir protingas, yra šūduko krūvelė. – Pasakė per aplinkui, netiesiogiai. Tačiau jiems abiems ir taip buvo gana akivaizdu, kad tarp jų buvo užgimęs labai stiprus ryšis. Galbūt jis nebuvo ryžkiausias per visus tuos 300 metų atsiskirimo. Greičiausiai nuėjo net ne į antrą, o dešimtą planą. Bet vis tik, niekada galutinai nedingo. Lygiai taip pat, kaip Mikaelson nedrįso užbaigti pradėto darbo, Sebastian’as atsisakė tobulos akimirkos žvėriškai ir negailėstingai nudėti Li, žinodamas kad pastarojo paleistas protokolas išlydis blondinės smegeninę. O galbūt net kažkas pasirūpins kad ji “dingtu”. Kas būtu gana protinga, ir tikriausiai nesunkiai realizuojama, turint omeny kad taryba nebuvo sudėta tik iš kelių labai senų vampyrų. Jie turėjo jiems “tarnaujančių” individų. Daug.
Šviesiaplaukė pasidabino žavingesne išraiška, kuomet pasikėlė prieš tai liestą taurę. Atstumas vis dar buvo, todėl gražiai nemirėliai sekėsi mąstyti blaiviau.
– Ne, ne taip. – Paprieštaravo veidmainiškam “auč”. – Tai kad ji pasileido su tavimi į amerikietiškus sekso kalnelius pirmąjį kartą, visą tai buvo tavo nuopelnas. Turiu omeny dabar. Dabar jos interesas bus nukreiptas į tave, o ne į mano brolį hibridą. Dėl priežasties, kurią nurodžiau prieš tai. Nes prieš tai, jos akyse intereso nerodžiau niekam. – Trūktelėjo pečiais, bei tuo pačiu privertė save užsičiaupti, burną užimdama alkoholinio gėrimo likučiais. Neskubėjo prabilti ant viršaus, ypatingai kai tolimesnė kalba palietė Antoną. Na taip, jis nebuvo nei blogas variantas, nei koks nors baisiai nevykęs egzempliorius. Jis net turėjo kiaušinius, nepasibaidyti Nik’o. Kas tikrai buvo didelis bonusas po to, kai pastarasis rusakalbio vos nepribaigė. Tiesiog todėl, kad šis jam pasirodė nevertas plavinėti tarp šviesiaplaukės kojų. – Nuoširdžiai? Nemanau kad išspausčiau pasigailėjimo ašarą jei kartais taip ir nutiktu. Priešingai, tai garantuotu kad jie abu išvyktu ir tikriausiai atrastu vieną kitą bendrą interesą. – Vien iš Mikaelson kalbos buvo galima nesunkiai pastebėti kad jai tikrai buvo ne motais. Bet kitaip ir negalėtu būti, kai kalbama apie neilgą (vampyriškai neilgą) romanėlį, kuris nuo pat pradžių niekur nevedė, buvo pasmerktas nutraukimui ir neiškėlė širdgėlos kai tai nutiko. Vis tik, Mikaelson eilinį kartą padarė tą patį, buvusį meilužį įkalino į “friendzone”. Komplimentas iš tiesų gavosi neblogas, nors ir taikytinas tiems, kurie neturėjo savo antrininkų. O ir Mikaelson neturėjo polėkio imti ir bandyti tai kaip nors užginčyti. Viso labo timptelėjo lūpų kampučius žemyn, imituodama “impressed” išraiškėlę. Kuri netrūko užsilikti po to, kai Sebastian’as padarė didėlę verbalinę klaidą. Vos vos pastebimo įtarumo įgavęs nemirėlės žvilgsnis netrūko sustingti ant jo veido. Įsivyravo šiokia tokia pauzė. Puikiai prisiminė paskutinį pokalbį su Redford’u apie tai, ką reikėjo padaryti kad Nik’as vėl sugrįžtu į dabartį. Ir kad už tai teks susimokėti didėlę kainą. Ką paantrino ir Liviana, kuomet neužlaikiusi liežuvio už dantų. Žinoma ne netyčia. Rebekad sulaukė absoliučiai neigiamos karės reakcijos. Ir nors ji pasistengė tai priimti kaip blogo darbo panaikinimą geru, iš jos akių, kūno kalbos buvo galima pastebėti daugiau. Rebekah ištempė lūpas į suvaidintą šypseną.
– Nesiląžinsiu. Jis tikrai to pareikalaus. Bet tu to nedarysi. – Pastebimai pyktelėjusi, ji visuomet imdavo atrodyti neperkalbama, kategoriška. Sebastian’as savo ruožtu nusprendė pateikti dvi visą ko versijas, jei hibrido žmonos kūnas egzistuotu, ir jei ne. – Seb’ai. Tu to nedarysi, nepaisant to ką jis bandys prieš tave panaudoti. Pamiršai apie demoną, kuris nori kiekvienai tokiai progai pasitaikius nori užimti tavo vietą? – Na, po sekančių žodžių, kuriuos ištars, tikrai jau buvo galima suprasti kad pyktelėjo. – Užtenka vieno karto, kai praradai save per kažkokią kalę. Antro karto nereikia. Tuo labiau, aš galimai nenoriu tavęs prarasti, kai tik ką grįžai. – Pasistengė tai pasakyti kaip galima neįpareigojančiai, it pridėdama tarp kitą ko. Tai kad Mikaelson nebuvo pasiruošusi brolio sugrįžimui, buvo vienas dalykas. Bet ar ji nesiėmė jokio veiksmo, kai buvo leista suprasti kad jis nebus Tokiu, koks buvo ankščiau? Čia būtu paklaida. Žinoma kad ji pasirūpino ištraukti likusį jos bloodline sukurtą durklą. Kurių “analogais” buvo pasmeigusi likusius du, savo šeimos atstovus. Nuleido akis. Bet ne todėl, kad būtu pasidarę liūdna. O todėl, kad žinojo kad esant būtinumui, tai padarys. Aišku, prieš tai išbandžiusi visas kitas įmanomas galimybęs, sugrąžinti Nik’ą į protą. Gal net pabandys sulaužyti sau pačiai paspestus spąstus ir pabandys surasti ir pažadinti Elijah. Kaip be pasukus, hibridas atsižvelgdavo į vyriausio likusio brolio nuomonę. Jie saveikavo tarpusavy. Keistokai, bet, reikšmingai. <…>

Eskortės, su donorystės bonusu buvo savo ruožto provokacija, išbandymas. Tačiau jis nebuvo pilnai nukreiptas į Redford’ą, įdant įsitikinti jo požiūrį į šviesiaplaukę. Tai buvo patikrinimas sau pačiai. Originalaus burto nemirėlė neatsitiktinai laikėsi atstumo, aiškiai norėdama šiek tiek aiškiau matyti situaciją, į kurią pateko. Norėjo aiškiau suprasti ar įklimpo, ir jei taip nutiko, kaip stipriai. Ar kitų moterų prisilietimai, galimai pasibaigsiantys seksualiniais žaidimais, privers ją jaustis nemaloniai. Jie nebuvo kartu, bet tai nereiškė kad tarp jų esantis ryšys nesuintesnsyvėjo. Kažkaip lyguistai iš šiek tiek iškreiptai norėjo pamatyti kaip jis elgiasi su kitomis, reikia pripažinti tikrai efektinai atrodančiomis moterimis. Kaip pasikeičia žvilgsnis, kaip reaguoja kūnas. Ir svarbiausia, ar jai tai patinka kaip eilinis, nieko nereiškiantis pasikrūšliavimas. Ar teritoriškumas ir iš vidaus kylantis nenoras juo dalintis, turi vietą egzistuoti. Provokuojantis šviesiaplaukės žvilgsnis lėtai, ir sėlinančiai stebėjo merginų pastangas sujaudinti vampyrą. Matė ir tai, kaip jo suerzintas žvilgnis nepaleidžia jos pačios veido. Emocijos nesikeitė, kuomet susikryžiuodama kojas viena ant kitos, šviesiaplaukė šiek tiek palinko atgal, delnais įsiremdama į stalą, ant kurio įsitaisė. Laukė realizacijos, kuri turėjo ateiti bet kurią akimirką. Ir Redford’as gana meistriškai padėjo jos “planą” į vietą. Sunku pasakyti, ar ji liko patenkinta outcome, ar per daug nustebinta jo pasirinkimu apsiriboti pasimaitinimu, ir gana aiškiu “kvietimu” nusibausti. Rebekah veide subolavo sunkiai tramdomas kampinis šypsnis, kuomet ji per daug staigiai atlipo nuo stalo, pasigaudama dar nepaliestą merginą. Kaip be pasukus, kaninti pirmąją būtu kiek rizikingą. Stengėsi laikytis ribų, jei tik buvo toks pasirinkimas. Gerai, kad pusnuogių panelių buvo dvi. Vampyriškos iltys netrūko įsikabinti į donorės kaklą. Šiltas, stipria stovėlia tekantis kraujas pripildė nemirėlės burną. Dalis netvarkingai nubėgo smakru, dėl to kad paprasčiausiai nespėjo viso to gardaus skysčio nuryti. Mikaelson veidas paliko gruobuoniškas. Trūko tiek ne daug, kad peržengtu numatytą ribą, ir priverstu nuo didelio kraujo praradimo, donorę nualpti. Atsiplėšė nenoriai, ir dar kuris laikas reikėjo save emociškai prievartauti nuo noro, sugerti viską iki paskutinio ląšo ir tiesiog paslėpti lavonus, kol Liviana negrįžo namo. Mat priešingai nei Redford’as, Rebekah pasimaitinusi paskutinį kartą buvo prieš dvi dienas. O tai nebuvo gerai. Ką kalbėti apie tai, kad jos principai neleido jai vartoti to birzgalo, kurį sukūrė pirmasis vampyras, bei svietingai pašildė Varias, pavaišindama savo netipinius svečius. Susimokėjo moterims, vien tik galvos mostu parodydama kad šios imtu rinktis savo skudurus ir eitu šalin. Nepasivargino net įsitikinti ar donorės pakluso, kuomet į graiko pasiūlymą / paliepimą sureagavo gana klusniai. Žengė arčiau, kuomet apžergusi jo praskleistas kojas, nevienareikšmiškai užsėdo tą ramybės neatradusį kauburį. <…>

Sugrįžus Livianai, nuotaikos netrūko pasikeisti. Teko kaip galima švelniau paaiškinti apie šiek tiek pakitusius planus, bei pasinaudoti vaiku, kuris tiesiog neįtikėtinai pamilo savo senelį ir vaikiškai nuoširdžiai troško su juo nuvažiuoti į vandens atrakcionų parką. Rebekah šiek tiek vengė vikanės žvilgsnio. Kažkaip keista bendrauti su vyro, su kuriuo sugriovei visą kambarį, nes buvo taip gerai, dukra. Nevarbu kad Varias ir taip viską suprato, nes nebuvo maža mergaitė, vakar gimusi, ar pati šmaikštaudama pasiprašė nepažadinti visos kaiminystės. Palaukus kol tamsiaplaukė susiruoš pati ir paruoš berniuką, visi keturi išvažiavo į pažadėtą vietą. Nereikia nei sakyti kad tai buvo tobulas savaitgalio užbaigimas. Vien berniuko džiaugsmas atpirko visas tas problemas, su kuriomis teko susidurti. Nors reikia pabrėžti, matyti pusnuogį Redford’o kūną, ir nieko dėl to nedaryti, vis dar buvo nenormaliai sunku ir netgi skausminga. Prisipliuškenus iki pat to momento, kuomet mažasis Sebastian’as pavargo, jie buvo priversti sugrįžti atgal. Buvo nuspręsta nebe delsti ir sugrįžti į Mikaelson’ų dvarą jau šiandien, nelaukius rytdienos. Liviana nors ir neatrodė labai užtikrinta esti tai buvo gera mintis, mat kaip be pasukus vis dar jautėsi atsakinga už tam tikrus magiškus, arba tiksliau kalbant, pragariškus dalykus, kurie lietė juos abu, nors ir skirtingai. Vis tik buvo priversta juos paleisti, su pažadu kad visai netrūkus ir vėl atvyks aplankyti. Abu vampyrai sinchronizuotai sutiko. Ir tuomet susipakavę savo atsivežtus asmeninius daiktus, bei išlydėję darbus baigiusius darbibibkus, patraukė į kelią.
Pagal planą, sugrįžti į Mikaelson’ų dvarą turėjo dar nesutemus. Lydimi gražiai atrodančių, pro langą pralėkiančių vaizdų ir geros kompanijos. Vis tik kartkartėmis teko sustoti, nes užniežėdavo arba vienam arba kitam, dėl to kad automobilio salone laikytis atstumo buvo absoliučiai misija neįmanoma. Net jei bandytum suvaidinti steriotipinę susipykusios porelės schemą, kai vyras (dažniausiai) susitelkia į vairavimą, o moteris visu kūnu nusisuka į šoninį langą ir tyli it vandens į burną prisėmus. Tuo labiau, būtu apmaudu neišnaudoti laiko, kol jo dar buvo. Mat grįžus į Niklaus kompaniją, vargu ar jie elgtųsi analogiškai tam, kaip elgėsi būdami dviese. Automobilis galutinį tašką pasiekė jau sutemus. Rebekah išlipo pirma, kuomet čia pat ir stabtelėjo, kone sukaustyta mirtinos tylos. Nebuvo ne vieno sumauto garso, sklindančio iš dvaro pusės. O turėjo būti priešingai, turint omeny kad paliko namus perpildytus tiek rusų vampyriškais mafukais, ir žymiąją caraite. Skausmingai nurydama burnoje susikaupusius skysčius, originalaus burto nemirėlė žengė arčiau didžiulių lauko durų.
– Nenoriu pasirodyti paranojike, bet Turiu stiprią nuojautą kad viesulas Klaus’o vardu ir veidu, visgi sugebėjo prasisukti nepapuldamas į spaudos akiratį. – Dirstelėdama sau už nugaros likusį Redford’ą. Švelnus, nors ir pakankamai šaltas nakties vėjalis pasistengė sušiaušti jos tobulai prižiūrėtus šviesius plaukus. Ji sukaupė ryžtą ir žengė į priekį, kuomet analogiška nuotaika pravėrė tas didžiules, keistą karsą skleidžiančias duris. Iš karto nosį pritrenkė dvokas. Ne pirmo žviežumo, vampyriškas kraujas. Daug kraujo.
– Šūdas. – Konstatavo visą susiklosčiusią situaciją kone vienu žodžius. Žengė toliau, nespecialiai imdama skaičiuoti visus, pakeliui pasitaikančius išskerstus lavonus. Nebuvo panašu kad panašūs vaizdai ją šiurpino. Tai buvo gana natūralu, mat tai nebuvo pirmosios kerdynės kurias kada nors matė, ar netgi dalyvavo. Ir šiaip, labai jau kvaila būtu spiegti nuo matomų vaizdų, kai esi vampyrė, gyvenanti ne pirmą ir ne paskutinį šimtmetį. Tikriausiai. Kad tai nebuvo taryba, o Nik’o žygdarbiai irgi buvo labai jau akivaizdu. Ant lavonų matėsi jo braižas. Ir tai tik pasitvirtino, kuomet pasiekė svetainę, ant kurios stalo vorele buvo sudėtos širdys. Atsidūso, kuomet leido pro savo šiek tiek nuo veiksmo paraudusias lūpas, prasiveržti gana absurdiškam klausimui. – Tai kas dabar?

- Esu įsitikinęs, kad labiau, nei bet kada iki šiol Klausą reikės gelbėti nuo jo paties,-hibridas tikrai nebuvo kuklumu pasižymintis individas. Vargu ar jam pavyktų pripažinti, kad jo oponentas turi prieš jį kokį nors pranašumą. Juk jis nesibodino du kartus už jį vyresnio vampyro. Niklaus Mikaelson visatoje niekas nebuvo toks nepalaužiamas, nesunaikinamas, šiurpus kaip Niklaus Mikaelson. Tačiau vampyrų viešumas pelnytai tapo didžiausiu Mikaelson'ų pažeidžiamumu. Juk užteko susukti bei paleisti reportažą apie nuo grandinės nutrūkusį, nemirtingą psichopatą ir Klaus'o gyvenimas apkars maždaug taip, kaip apkarto Sebastiano. Laboratorijoje lindintys moksliukai surastų efektyvų būdą pažaboti ir originalųjį hibridą. 11-tasis protokolas yra puikus šiuolaikinių technologijų fatališkumo pavyzdys. Ir jeigu vampyrų egzistencija būtų likusi mitu bei pramanu, mokslas niekados nebūtų taip prieš juos pačius pažengęs. Klausas niekados nepripažintų, kad jo sostą perėmusi Vampyrų Taryba naujas taisykles adaptavo bei manipuliavo jomis kuo didesnei savo naudai gerokai efektyviau, nei kada nors pats sugebėtų pastatytas į jų poziciją. Originaliųjų šeima garsėjo tuo, kad kovojo vienas už kitą ir su visu pasauliu, kuris buvo nusiteikęs prieš juos, bet visados drauge, tvirtai it vienas kumštis. Vampyrų Taryba neketindami pasiduoti valdžios organų norams juos kaip įmanoma labiau kontroliuoti darė viską (ir deja, bet pagrinde teisėtais būdais, o ne žudimu, gąsdinimu ir manipuliacijomis, ko tikrai imtųsi Klausas), kad jų laisvės bene niekuo nesiskirtų nuo tų, kurias turi paprasti žmonės,-Aš netgi nemanau, kad užėmęs Li vietą jis tvarkytusi su viskuo geriau,-trumpus savo apmąstymus pateikė ir žodine forma. Žiūrėti į akis ir sakyti tiesą - juk kažkaip taip du individai mezga ryšį? Nesuvokiamai nuobodus žmogiškas banalumas nėra kažkoks sudėtingas rebusas. Ypač, kai turi šiokį tokį insight iš paties kūno šeimininko. Tęs viską ką pradėjo Sebastianas, nebent jo klastas imtų ir kas nors išaiškintų. O tai nėra sudėtinga, mat užtektų tik susidurti su Silvanus,-Idealiausiu atveju į sostą turėtum būti sodinama būtent tu, Rebeka. Ir jeigu jis pajėgtų perlipti per savo ego ir tai suvokti, pavadinčiau tai tiesiog neįtikėtina jo kaip asmenybės pažanga,-šyptelėjo net neabejodamas, kad kalba apie mistinę utopiją, kuriai įsigalėti sutrukdytų ta pati žodžiu minėta hibrido savimeilė.
- Bėga laikas, o pasigėrėjimas tuo įdirbiu, tuo susitelkimu, jėgomis, kurias išnaudojai ieškodama būdų mane patiest anei kiek neblėsta,-pripažino, nors veikiau pasikartojo primindamas gal kitais žodžiais išreikštą, tačiau vis vieną tiesą savo dailiajai pašnekovei,-Tai įrodo, kad susikoncentravusi į aiškią užduotį gali pasiekti tokius rezultatus, apie kokius kitiem tik pasvajot. Žinai, tu praverstum Livei, kai ji darbuojasi prie savo būtybių analizavimo tam, kad jas sunaikintų projektėlių,-nusijuokė, o pasigavęs šią paiką mintį, ją plėtė nesuprasi traukdamas Mikaelson per dantį ar tiesiog nekaltai juokaudamas,-Pagalvok apie tai. Nuvertus Tarybą gali tapti gana nuobodu gyvent. Aišku jei neįsups viena ant kitos besikraunančios problemos. Nes tu vis dar pažymėta velnio, o aš apsėstas,-anei lašo nerimo Sebastiano veide nesimatė. Na, Redford'as dar ne su tokiais iššūkiais yra susidūręs, sakykim. Nesmagiausia, kad negali paimti ir tinkamai atšvęsti savo pergalės. Laimėjimo prieš Lilith, patį suknistą pragarą. Iš to smagumo pait ir nušluot kokį miestą, paskandinti neįsivaizduojamose kančiose tūkstančius žmonių, kurių agonijos kupini klyksmai pakylėtų iki visiškos demoniškos ekstazės. Xerces niekados neturėjo galimybės ištrūkti iš kalėjimo su galimybe užimti kūną. Tai nebuvo įmanoma iki to momento, kol Sebastianas su juo nesusijungė. Ir jei manytume, kad tokių atsitiktinimų būti paprasčiausiai negali, gal taip nutikti tiesiog turėjo? Savotiškai archdemonas iš kito kalėjimo peršoko į kitą. Žinoma pragare nėra smagu, bet ar gali daryti ką užsinorėjęs dabar? Dėl savo paties saugumo bei gerovės - tikrai ne. Bet ir nesiskundė. Rebekos Mikaelson draugija jam patiko ir nenuobodžiavo nė akimirkos. Originalią vampyrę traukė tamsa, kuri sklido iš atsinaujinusio Sebastiano. O ši jungtis Xerces tikrai domino. Be to, jų gyvenimai buvo gerokai įdomesni nei jo paties, mat niekados negyveno, tiesiog egzistuodamas. Nauji potyriai, naujos perspektyvos, bendravimo dinamikos. Banalu, bet tuo pačiu ir masina. Rebeka ką tik netiesiogiai pripažino labai svarbų dalyką, kurį išsakyti tiesiogiai būtų sunku, žodžiai gerklėje strigtų ir visgi Redford'as parodė, kad supranta. Kūno kalba, švelniu prisilietimu, dėmesiu, žvilgsniu
- Aš suprantu-sušnarėjo, liesdamas švelnų jos skruostą pirštais. Jausdamas Sebastianą savo viduje demonas net neabejojo, kad graikas dar ilgai būtų tempęs gumą su Rebeka, laikęsis atstumo, save analizavęs, ieškojęs kažkokių atsakymų. Laukęs. Po velniais, ko? Idiotiška neprisileisti savęs prie moters, nes bala žin ko "bijai" nors akivaizdžiai jauti jai trauką. Ir, kai ji akivaizdžiai ištraukė tave iš sunaikinimo ne dėl to, kad suviliojai ją pažadu. Tu jai rūpėjai. Vis dar. Nepaisant ilgai trukusio santykio bei bendravimo štilio. Klaidų, kuriomis pagarsėjai ir tapai blogu pavyzdžiu ar pašaipų objektu. Xerces požiūriu ištrinta Sevastianos sąmonė yra geriausia kas galėjo tam idiotui nutikti. Pagaliau tas visai neprastas ar net šaunus pavidalas turėjo puikų šeimininką. Susiliejo su Mikaelson lūpomis trumpam bučiniui. Jausmingam kontaktui, kuris išreiškė dėkingumą ir subtilią užuominą į tai, kad jautėsi lygiai taip pat.
- Net neįsivaizduoji kaip gera tai girdėti,-bene rankomis suplojo Rebekai tik dar kartą patvirtinus, kad bičas Anton Batyrov vardu jai ne itin imponuoja. Bet tas džiugesys tariamas neatrodė toks jau ir nuoširdus, labiau piktdžiugiškas,-Sumeluočiau pasakęs, kad stebėti kaip jis seilėjasi į tave spoksodamas man yra smagu. Bet kur kas nesmagiau susižiūri visi tie mėginimai tave paliesti, užkariauti. Siutina,-pavydą išreiškė kitokiais žodžiais, mintimis grįždamas prie to vakarėlio Mikaelson'ų rezidencijoje. Neveidmainiavo. Įtikinamai atkūrė nuoširdžią reakciją į to meto įvykius. Vyras vampyrę tvirtai apkabino. Paglamonėjo lūpomis jos kaklą, prisigretino prie ausies,-Jei pamatysiu kieno kito rankas ant tavęs, aš jas nutrauksiu ir jomis negyvai jį uždaužysiu,-anei kiek neromantiškas pažadas skambėjo grėsmingai. Tas naujas Sebastiano character trait, kas iš esmės buvo liguistas kraštutinumas darėsi vis akivaizdesnis. Geismas, pavydas, savininkiškumas. Tryško tuo visai ne subtiliai, o gana šiurpia maniera. Bet iš kitos pusės, Sebastianas su Rebeka deramai nebendravo ~300 metų. Faktas, kad per tiek laiko pirmasis vampyras buvo pasikeitęs. Švelnios, nuostabios Mikaelson lūpos sujudėjo garsais, kurie virto į aiškų įspėjimą. Nepatenkintas Redford'as suniurnėjo, nelyginant šviesiaplaukė dabar gadintų visą smagumą, bet netrukus galvą perskrodė tinkamiausia tokiam momentui mintis, kurią išsakė:
- Kištis į jūsų šeimos dinamiką? Padėk dieve. Neketinu. Kadaise manęs ji tik per plauką neišvarė iš proto,-šyptelėjo ir vėl nebuvo įmanoma suprasti kiek Sebastianas šaiposi, o kiek kalba rimtai. Visgi pašnekovės žodžių tęsinys privertė susimąstyti. Ir nutilti. Patyrė keistą jauseną, kurią sunkiai begalėjo perdirbti ar tuo labiau paaiškinti. Ne, jam Rebekos nepagailo. Juk jos pačios žodžiais kalbant, Redford'as buvo prarastas, bet Xerces požiūriu elementariai "ištaisytas". Jo stiprios emocijos vertė jį daryti klaidas, skaudinti kitus ir save. To neliko. Nepaisant to, kad Mikaelson lietė būtent Sebastiano rankos bei lūpos, tą inicijavo visai kita būtybė. Jėga, kuri žvelgdama į pasaulį pro Redford'o prizmę, užpildyta jo geiduliais, prisiminimais, išsiskaidžiusia sąmone troško savotiško Rebekos pripažinimo. Lyg norėtų ją užkariauti, bet tą pasiekti vampyrei įsitraukiant sava valia, o ne aklai pasiduodant demono valiai. Suteikti jai tokią patirtį, kokios su Sebastianu ji niekados nebūtų patyrusi. Ir tai Xerces kiek nustebino. Viduje kirbėjo nesulaikomas, įkyrus kirminas. Kažkoks kvailas neapibrėžiamas jausmas. Akivaizdu, kad naujų savo galimybių bei identiteto ištyrinėti archdemonas laiko neturėjo. Bet Rebeka buvo pirmas asmuo, kurį visapusiškai patyrė atgimęs šiame pasaulyje ir į tai reagavo. Gerai, kad Liviana su Seb the little grįžo namo ne tada, kai vampyras nekreipdamas dėmesio į nuogas damas pradėjo Rebeką "bausti" už nepaprastai įžeidžiančią mintį, jog Sebastianas turėtų mėgautis kekšėmis, kai didysis prizas viską stebi atokiau. Elgėsi ypatingai šiurkščiai, savininkiškai ir skaudžiai. Kai nuplėšė jos rūbus, kai prispaudė priekiu Mikaelson prie sofos, kai ją užgulė. Kai suvilgė burną jos šalta, sodriai raudona gyvastimi įžūliai jai įkandęs. Kai ją dulkino.

Grįžusi Liviana atrodė kaip grįžusi po peštynių, kas tikrai sukėlė atsakomąją Sebastiano ir Rebekos reakciją. Vikanė greitai suprato, kad jai išsiųsto elektroninio laiško tėtis perskaityti dar nespėjo. O gal ir gerai? Trumpam įlindusi į mobilųjį anuliavo laiško išsiuntimą. Liviana nedaugžodžiavo. Ji leido dviprasmiškas užuominas, buvo gerai nusiteikusi. Tarsi leido Rebekai pamanyti, jog jos naktis užsibaigė daugmaž taip pat, kaip jųjų su Sebastianu. O kad abu vampyrai pagaliau išsikrovė matėsi vien iš jų akių. Išsimiegojus jai nebestigo jėgų elementariai iliuzijai užsimesti, kuri paslėpė pragaro būtybių ant jos kūno paliktus vos vos užsitraukusius randus. Visados naudojosi šiuo triuku, kai po mūšio tapdavo sužeista, disfiguruota, kai gijimo procesas pareikalaudavo ilgesnio laiko tarpo. Turėdama laiko apmąstymams Varias nusprendė elgtis visai kitaip, nei tvirtino D'Angelo. Ji neįspėjo Rebekos apie jai gresiantį pavojų. Tylėjo. Po velniais, tiesiog norėjo praleisti bent pusdienį nerūpestingai, šeimyniškai ir smagiai. Labai keista, kad niekas jiems taip ir nesutrukdė, nelyginant demonai, dievai bei tribridai būtų pagaliau susipratę. Absurdišką jųdviejų savaitgalį vainikavo finalinis akcentas, kurio nebeperspjautų jau niekas. Nes Livianai riedant taksi namo šis tas nutiko. Varias sėdėjo automobilio gale saugodama abu mažus vaikus (juk važiavo be specialių kėdučių). Pasakojo jiems istoriją, kai pajuto, jog absoliučiai viskas aplink ją sustojo tarsi laike įsišaldė. Taksi vairuotojas prabilo savo balsu, bet vikanei puikiai pažįstama maniera. Sailas. Jiedu trumpai pasišnekėjo. Livianos buvo dar gana gražiai paprašyta palikti Auroros net Xerces situaciją ramybėje, visai kaip Rebeką paženklinusį ženklą. "Please trust me" - pasakė dėdė prieš tai, kai jo įtaka išnyko. Ir vikanė ketino juo pasitikėti. Bet kuris kitas asmuo jos vietoje nieku gyvu nešoktų tango su pačiu velniu, bet moters nuojauta šį kartą jos neapgavo. Nelyginant jautė Sailo motyvus esant būtent tokiais kokiais jie ir buvo. Ją užspaudė tiesiog beprotiško sunkumo naštos, su kuriomis ji kone pirmą kartą per visą savo egzistenciją nežinojo kaip tvarkytis. Ir kai Silvanus pasirodė paaiškinęs, jog tos kritinės bėdos nėra jos vienos atsakomybė... Jai palengvėjo. Lyg susitarę tiek Redford'as, tiek Rebeka apie antgamtines problemas nekalbėjo. Neužsiminė net atsisveikinę su Live ir mažyliu. Gal juos kiek blaškė griausmingas Sebastian'o protestas? Vaikas nepaprastai nuliūdo supratęs, kad senelis ir jo gražuolė dama yra priversti išvykti.
- Greitai pasimatysime,-šypsodamasi vikanė pažadėjo negalėdama patikėti, kad po visų šių įvykių jau rytoj lyg niekur nieko grįš į nuobodų savo 9-5h darbą. Ir kad kurį metą siaubingiausias ją ištikęs dalykas bus trimečio peršalimas.

Atslinkusios sutemos reiškė tai, kad Sebastianui pagaliau nereiks sukti galvos apie apsaugas nuo saulės, o tai kėlė savotišką palengvėjimą. Daugumai vampyrų (iš visos jų populiacijos, kiek iš jų vaikščiojo su daylight rings? 10?) nakties metas reiškė prasidedantį gyvenimą. Dirbtine šviesa nutviskusios gatvės prisikeldavo naujam, kitam gyvenimui, kuris atiteko bene išskirtinai nemirėliams. Gyvybe pulsuojantį Niujorką jie paliko užnugaryje grįždami į atokesnį žemės kampelį, kuriame stovėjo ilgaamžis Mikaelsonams priklausantis dvaras. Tolumoje jis pupsojo kaip tamsus, šiurpus vaiduoklis. Nedegė šviesos ir tai be jokios abejonės iš karto sukėlė įtarimą. Redfordas sustabdė automobilį. Niūrus jo žvilgsnis tyrė dar niūresnius statinio langus.
- Kraujas,-lakoniškai konstatavo jautrią uoslę užgavusį kvapą, kuris tikrai nebuvo būdingas mirtingų asmenų kūnams. Nesunkiai įsivaizdavo kaip dabar turėtų atrodyti visas Batyrovo gangas ir paskutinė Rusijos caraitė. Sebastianas išlipo iš mašinos patraukdamas paskui Rebeką,-Manau nenutiko nieko, ko mes du gudročiai jau nebuvome numatę-mestelėjo perdėm nerūpestingai, bet ir iš tikrųjų, argi jam rūpėjo mafijozų bei Nastios gerovė? Originalioji pastūmė duris ir jiedu įėjo. Akys prie akinančios tamsos adaptavosi žaibiškai. Vaizdui trūko spalvų, bet aiškiai regėjo skirtingose vietose gulinčius kūnus su žiojėjančiomis skylėmis krūtinėse - neabejotinas, tiesiog iconic Klauso braižas.
- Rebeka!-specialiai suriko kiek per garsiai siekdamas vampyrę išgąsdinti šiai paminėjus smirdančią substanciją, tai yra, šūdą,-Prašau neįžeidinėti kritusiųjų!,-idealesnio momento sąmojui negalėtų būti. Redford'as kumpai nusišypsojo. Pritupė prie vieno iš kūnų. Buvo susitelkęs, įdėmus. Pastebėjęs baltą pailgą daikčiuką išplėštos ertmės kontūruose, suėmė ją dviem pirštais. Apžiūrinėdamas pasukiojo,-Nuorūka. Raudonas lūpdažis,-įkvėpė. Frėja. tiesiog nerealūs dedukciniai sugebėjimai! O tiesa ta, kad šis kūnas dabar jautė ne vien tik uosle,-Kas dabar?pakartojo Rebekos klausimą rūsčiai žvalgydamasis. Analizuodamas,-Čia nėra Anastasijos kūno. Ant stalo sustatytos širdys atitinka besivoliojančių lavonų skaičių. Man tai yra panašu į vizualizaciją siekiant kuo labiau įbauginti,-Redford'as pasisukiojo apie stalą, atsiklaupęs pašliaužiojo, apčiupinėjo jį, tada kilimą ir galiausiai sofą. Tas faktas, kad su paskutine Rusijos caraite praleido šiek tiek intymaus laiko leido įsiminti jos kvapą bei jį atpažinti. Atsistojo, lipniuose šaltuose kraujuose išterliotus pirštus sugerdamas savo paties džinsais,-Pirmiausia susideliojam kas čia maždaug vyko atsižvelgiant į paliktus įrodymus,-nesusilaikė nesuprunkštęs. Vaidinti detektyvą nors ir neprastai sekėsi, bet toks vaidmuo vyrui anei kiek netiko,-Manau, kad atsivilko Frėja, pasišnekėjo su Klausu ir baisiai jį užsiutino. Svetainėje pilna jos raudonu lūpdažiu aptepliotų nuorūkų. Tada Klausas, žinoma, išsiliejo ant Anton'o pakalikų,-pritilo, nes kiek pasilenkęs apvertė įtarimą sukėlusį kūną veidu į save. Pritariamai (pats sau) myktelėjo,-Ir paties Anton'o,-pakėlė akis į Beks, nesmagiai vyptelėjo,-Užjaučiu. Gal jie privertė Nastą nuvesti juos pas Tarybą? Ir jie ten viską į dulkes sumalė? Neįsivaizduoju,-pripažino, mat teisingai nustatyti hibrido ketinimus nėra taip jau ir lengva,-Originalus hibridas ir galinga Mikaelson ragana. Gal jiems pavyko? Reikia kažkaip išsiaiškinti. Gal Taryba turi kokią atsarginę būstinę? Ramiai pagalvok kur jie galėtų dabar rengti savo snobiškus pasisėdėjimus. Ten važiuosim pirmiausia.

by **Jon Spencer** Št. 09 03, 2022 1:13 pm

Slegianti, netgi šiek tiek vimdanti atmosfera, kuri vertė skrandžiui nemaloniai susitraukti. Vienas dalykas, kai nemirėliai nusprendžia surizikuoti ir pasidalinti kone aukščiausią intimumo lygį galimai galintį garantuoti pasikeitimą nuosavu krauju (kas dažnai suveikia ir priešingai, arba nesuveikia visiškai). Kitas dalykas, kai nemirėlis yra išskęstas, paskendęs savuose ne pirmo šviežumo syvuose. Krešantis, pūvantis ir skleidžiantis ne patį maloniausią kvapą, netgi mažiausiai jautrumo turinčiai nosiai. Rebekah atžvilgiu, vampyrės uoslė buvo gana jautri. Todėl visas šis nemalonus kvapų ansamblis atsispindėjo josios veide: šiek tiek apačion pasvirę lūpų kampučiai, ant nosies atsiradusios kažkiek cute, kažkiek nelabai, raukšlelės. Ir įtemptas, kone kiaurai aplinką veriantis žalsvai rudų akių žvilgsnis. Negalima teigti, esti originalaus burto nemirėlė buvo kažkaip labai nustebusi. Tiksliau būtu pasakyti kad nustebtu atvykusi namo, bei radusi brolį, maloniai ir svietiškai leidžiantį laiką su kompanija, kuriai buvo paliktas. Žingsniuodama per lavonais nuklotas patalpas, kažkuriuos apeidavo greta, kutus tekdavo peržengti, svorio centrą perkeliant nuo vieno aukštakulnio batelio, ant kito.
Rebekah neatrodė pasibaisėjusi, greičiau suerzinta to fakto, kad ankščiau ar vėliau teks ir su šiuo jovalu susitvarkyti. Juk radus Niklaus’ą, negali duoti jam kibirą ir skudurą, tikintis kad šis ims ir iškops savo “žaidimų aikštelę”. Taip pat negali perdėm ofišuoti šio įvykių scenarijaus, mat paviešinus nemirėlius, buvo suformuoti įstatymai, kurie gali nemaloniai įgelti į užpakalį. Ką žinoma savo pavyzdžiu gali pademonstruoti pirmasis vampyras, kuris gal ir ne asmeniškai, bet buvo patupdytas į sugriežtinto kalinimo įstaigą. Visai nenorėtu apsiriedyti neskoningais drabužiais, bei išvykti limituotų atostogų su konkrečiu režimu ir iš visų pusių supančia beskonybę. Skamba kaip vienas didelis cock block’as. Giliau įkvėpusi, šviesiaplaukė trumpam dirstelėjo į kompaniono pusę, kuomet pastebimai susiaurino akių plyšius, tokiu principu išgaudama įtarumo turintį žvilgsnį.
– Šiai akimirkai, kaip niekada ankščiau suprantu Nik’o pomėgį smaigstyti savo artimuosius durklais, kaip kokias sušiktas woodoo lėles. – Vidinis pasipiktinimas, galiausiai paėmė viršų, kuomet neišnaudodama visų savo balso galimybių, ji ganėtinai sausai, veik neemocionaliai konstatavo faktus. Tikrai dabar pamačiusi MIkaelson’ų hibrido apsipatenkinusį veidelį, duotu jam savaitėlę pamiegoti. Šlykštoka pasidarė pagavus save ant tokios minties, kuomet Rebekah pati sau neigiamai krestelėjo galva, nusisukdama į vieną iš išdrąskytų lavonų. Ji atrodė susikaupusi, todėl tai kas nutiko toliau, iššaukė absoliučiai natūralią josios reakciją.
– Aaaai! – Pakeltas Redford’o balsas, privertė ją ne vien pagautai netikėtumo akimirkai suspiegti, tačiau ir vien tik iš inercijos, besisukant, atbuline ranka šleptelėti delnu jam per skeltą smakrą. – Velniai griebtų, negąsdink. – Pasisakė jau ramiau, kuomet perlipdama per vieną iš lavonų, netrūko atsidurti prie Redford’o, kuris kaip tik tuo metu įvardino savo išdaigos sąmojingumo. Keliais pirštais suėmė jo žandikaulį, Kuomet pasuko pirmojo vampyro veidą į savo pusę. Pasimėgavo tiek kontaktu, tiek tuo kaip jis atrodė. Leido veide pasirodyti dviprasmiškumą atspindinčiam vypsniui. Žinoma, jokios žalos nebuvo padaryta. Atsitraukė, ir vėl pasistengdama dėmesį sukoncentruoti ne tik į detales, tačiau ir visą bendrą paveikslą. Užsimerkė, įkvėpė. Tokiu būdu, leisdama savo vaizduotei atstatyti įvykių seką, kurią netrūkus balsu įvardino ir aukštaūgis graikas. Kvėpavo ypatingai sulėtintai, tartum su kiekvieno deguonies kiekiu, pripildančiu negyvus plaučius, ji prasileido pro save mirties, skerdinių paliktą pėdsaką. Nesunku buvo kone visu kūnu pajausti tai, kaip Freya pasinaudodama proga pasirodyti “better sister”, atvyko čia iš meilužės skolintu mustangu. Kaip praeidama pro namus užpildžiusių vampyrų tarpą, pasiekė Niklaus. Tikriausiai pasinaudojo proga pranešti apie Caroline mirtį, paminėdama ir tai, kas už viso to slypi. Ir kiek bendrumo tai turi su Sebastian’u. Kaip be pasukus, jį prispaudusi korporacija, manipuliacijas su hibrido išrinktąją atliko analogiškai tuo pačiu metu. Tai buvo planas, kurio palaidi galai buvo supinti į standžią kasą. Liežuviu perbraukė per savo lūpas, klaidingai manydama kad ši žinia siaubingai išerzino hibridą, kuris tikrai pasinaudojo progą, kad aplinkui buvo užtektinai gyvų lavonų, ant kurių būtu galima apšilti. Nepaisant to, kad kone ryžkiausiai istoriškai pagarsėjęs šios šeimos atstovas buvo prikeltas iš mirusių, priešingai nei Rebekah, kuri nors ir nepamiršo praeities dalykų, labai noriai praskleidė ne tik kojas, bet ir viską, kur galima buvo skausmingai, maloniai pakutenti. MIkaelson kraujo linijos pirmagymė ragana, vis dar nebuvo atleidusi už tai, kad hibridas buvo sunaikintas in the first place.
– Idijotė. Žinoma, manęs ne kiek nenustebintu faktas, kad Nik’as galiausiai nesusiturėtu, ir paliktas be priežiūros tikrai sumotu aplankyti Caroline. Ko pasekoje, išsiaiškintu kad niolikinės princesytės nebėra. Tačiau eilinį kartą perlipti per mane, bandant pelnyti Nik’o palankumą. Aš jai kaištį į užpakalį sukišiu, prieš tai sudrėkinusi skystomis vynimis. – Būtu labai nemalonu, turint omeny kad Freya nors ir buvo nemirtinga, tačiau vis tik fiziškai žmogiška. Šviesiaplaukė atrodė pasipiktynusi dėl to kad vyriausia šeimos atžala ir vėl per savo kvailą blondinišką galvą lindo ten, kur jai nereikėjo lysti. Nemirėlės žandikaulis įsitempė, kuomet tik dabar ir pati atkreipė dėmesį į tai, kiek daug nuorūkų aplinkui buvo. Gerai kad ji stresavo. Juk kitokios priežasties nebuvo tam, kad mažiausiai pakelį sutraukė, stebėdama kaip Nik’as įgyvendina savo caraitės įbauginimo planą. Na ir šiokią tokią vendetą prieš rusus. Nemėgo jų. Įsistebėjo į visą tą procesą, kurį “skenavo” pirmasis vampyras, šiek tiek suraukdama antakius. Nutilo, suteikdama jam “momentą”. Galu gale, jo iškelta teorija labai atitiko tai, kurią mintyse prasuko pati, kurią jis įgarsino. Taip ir nutiko, tai buvo sušiktai nuspėjama. Kažkuriuo metu jis ir pats pritilo, kuomet palinkdamas prie vieno iš lavonų, apvertė pastarąjį veidu į viršų. Tai buvo Antonas. Jų žvilgsniai akimirkai susitiko, po ko Rebekah tik dar labiau susiraukė. Pareikšta užuojauta jis tikėjosi kažkokios reakcijos? Tikrai? Turint omeny, kad Mikaelson kreipėsi į minėtą asmenį vien todėl, kad jam turėjo rūpėti caraitės išgelbėjimas nuo piktos dantuotos tarybos nasrų, ir reikėjo užtektinai “aukų”, dėl skaičiaus. Pasimetė, vis dar kuris laikas bukai žiūrėdama į mėlynas jo akis. Tuomet it užsidegusi lemputė, galiausiai ėmė veidmainiauti, vardan šou.
– A. Oi. – Atitrūkusi nuo prieš tai užimtos vietos, šviesiaplaukė pasistengė kaip galima paviršutiniškai, teatrališkai išspausti iš savęs raudos užuomazgas. Veidas persikreipė į skausmo grimasą, kuomet puolusi ant kelių ji suėmė Antono kūną, šio šiek tiek sustabarėti spėjusią galvą, prispausdama šią sau prie krūtinės. Laikė jį tvirtai, taip, lyg nenorėtu daugiau niekada paleisti. Už teatrališkumą tikrai buvo verta ovacijų. Tačiau viso šito merginai pasirodė negana, kuomet ji pagaliau iš savo gerklų išleido kažką labai panašaus į skausmo atgarsį.
– Ne, ne, ne. Kodėl tu?! Kodėl šis pasaulis toks negailėstingas ir atima… Atima… – Pristigo apibūdinimo, kuomet pagavo save tylos akimirkoje, negalėdama tikslingai išsireikšti. Teko suktis iš padėties, ir tik dar labiau įsikabinti į kritusio vampyro kūną. Ėmė mykti kone standartinėmis frazėmis, kurios dažniausiai yra naudotinos kinomatografijoje. Norint išreikšti artimojo, o galbūt net mylimojo netekties efektą.
– Prašau, prašau atsimerk. Nepalik manęs vienos. Negaliu be tavęs, nenoriu be tavęs. – Staiga spėktaklis nutrūko, kuomet Rebekah veidas ir vėl įgavo įprastą fizionomiją, gana abėjingą, tačiau tuo pačiu metu siaubingai apgaulingai mielą. Josios žvilgsnis ir vėl susitiko su Redford’o, kuomet lydima šio kontakto, ji leido Antono kūnui nusiridenti nuo savęs, kažkaip nemaloniai buku atgarsiu dunktelint galva į grindis. – Gerai pasirodžiau? Dabar, kai baigėm su užuojanta kurios nejauti, ir kuri kaip supranti man nereikalinga. Galime pereiti prie įdomesnės veiklos. – Kritiškai nužvelgdama tai, kad josios drabužiai eilinį kartą buvo sutepti svetimu krauju, atsiduso. Pakilo ant kojų, bei čia pat nusimetė sugadintą švarkelį. Nieko keista, ji tikrai nejautė netekties skausmo. Ne kruopelytės. Kaip be pasukus, niekada perdėm rimtai nežiūrėjo į Antoną. Liviana buvo teisi, nemirėlio didžiausia klaida buvo tai, kad nusižiūrėjo Rebekah. Ypatingai tuo metu, kuomet rimantinių santykių ji privengė, kaip velnias kryžiaus. Sukandusi dantis, ji ir vėl susitelkė į “misiją”. Nenorėjo net pagalvoti apie tai, kaip tokių nedidelių gabaritų šviesiaplaukei, kaip ji, teks tampyti lavonus. Tam, kad šiuos natūraliu būdu sunaikintu saulė. Ne todėl kad nebūtu pajėgusi to padaryti, paprasčiausiai nenorėjo. Kokie iš tiesų buvo hibrido motyvai, iš tiesų buvo sudėtinga numatyti. Jis galėjo atakuoti tarybą, arba kartu su Freya pasileisti į “paslėptų” brolių karstų paieškas. Galėjo nutikti bet kas. Ir tas buvo blogiausia, kad iš tiesų Jie negalėjo būti garantuoti, ar atakuodami tarybą, ras Nik’ą. Sulaukusi paskatos pagalvoti, Mikaelson gavo klestelėti ant vienos iš sėdėjimui skirtos vietos.
– Freya nėra tokia galinga, Kokia įsivaizduoja esanti. Mestelėk į jos pusę stipresnę vikaną, kaip pavyzdžiui tavo dukterį. Ir mano sesers entuziazmas ir pasitikėjimas savo jėgomis netrūkus subliukš. Ir čia tik dėl to, kad ji nežino kiek daug magijos žinovių yra labiau pasikausčiusios nei ji. – Tokiu būdu vainikavo nuomonę, esti Mikaelson šeimos ragana, ir hibridas… ar galėtu jie tai padaryti? Nuoširdžiai nemanė. Iš vieno Nik’o naudos buvo daugiau. Prisikandusi vidinės lūpos odelą, Mikaelson pamosavo pirštu, tokiu būdu nurodydama kad jis pasilaikytu atstumo. Vis dar negalėjo pilnu tempu išnaudoti savo protinių sugebėjimų, kai per daug aiškiai jį jautė. Tik dabar pastebėjo kad užuolaidos gabalas, kuris vis dar slėpė josios delną nuo negražiai atrodančio ženklo, taip pat buvo permirkęs krauju. Atmetė šią mintį. Turėjo susikoncentruoti. Kol galiausiai ėmė dėstyti savo mintis balsu.
– Taryba per daug savimi pasitiki. Todėl tokio dalyko kaip atsarginė būstinė nėra. Jie niekada neprisileido net minties, kad kas nors gali būti užtikinai kiaušiniuotas, kad juos sėkmingai atakuoti. Galėtu pasinaudoti tavo kūdikių, “BloodPharm”. Tačiau šis variantas taip pat atkrenta, mat tą projektą klaidingai mano valdanti korporacija. Vadinasi… – Trumpam pritildama, ji galiausiai pasiekė vienintėlę logiškai atrodančią mintį.
– Lieka Eric Hellner. Elijah paverstas vampyru, kadaise išdavęs mūsų šeimą ir kaip ir sėkmingai pasprukęs nuo Nik’o vendetos. Tarybos narys, kuris vargu ar būtu sužavėtas tuo, kad mano brolytis pasileido plaukus ir sugriovė jų štabą, bet dar labiau nesužavėtas būtu tuo, ką kartu su Nik’u padarėt su jo soulmate Thomas Shelby. Bėda tame, kad neįsivaizduoju kur jis gyvena. – Netrūko kontatuoti. – Tačiau žinau kas tikrai žinos. Andreja Pejić. Niekada nepatikėsiu kad jis nekrušo joo..s savo paties namuose. Ir tai yra ideali vieta pasislėpti likusiems tarybos nariams. Aišku be Li, pastarasis vargu ar slėptusi kartu su jais. Ar slėptusi iš viso.

- BE JOKIOS ABEJONĖS mes galėjom viso to išvengti kaip nors Nik'ą apriboję, bet ką jau dabar,-ką mažiausiai Rebeka su Sebastianu galėjo padaryti, tai pirmos hibridinės rūšies atstovą nusmeigti baltojo ąžuolo durku, kurį šviesiaplaukė turėjo pasislėpusi, bet jie to nepadarė. Po teisybei Redford'ui Klausas anei kiek nerūpėjo, galva dar buvo karšta nuo sėkmingos Tarybos pastato atakos ir kitų įsimintinų pastaro meto įvykių. Tada Toms River'yje iš visų pusių užpuolusios bėdos aktyvųjį Beks brolį leido prisiminti tik tada, kai vienas kito glėbyje pagaliau maloniai atsitaušino. Svetainę nusėjusių aukos vargiai kėlė kažkokį gailestį net Mikaelson, kuri juos visus daugiau mažiau pažinojo. Sebastianą bent kažkiek "jaudino" tik tas faktas, kad Klauso paliktą kiaulidę kuopti teks būtent jam. Juk neketino leisti Rebekai merkti pirštukus į tą ne pirmo šviežumo košę. Vampyrų kūnai iro kitaip, nei mirtingųjų. Jie pradėdavo tarsi gabalais byrėt virsdami į klampią, gleivėtą beformę masę. O tai vis tiek yra mažiau šlykštu, nei pomirtiniai procesai, kurie tarpsta žmonių kūnuose,-Visgi būtų protinga tą duklą tau pasiruošti tam kraštutiniam atvejui jeigu tada kai Klausą surasim tektų jį pasiųst poguliuko. Nors nesu tokios idėjos šalininkas, nes problemos tai neišsprendžia, o tiesiog ją nutolina. Pavyzdžiui, aš suprantu kodėl jum su Frėja teko deaktyvuoti Elijah su Kol'u. Bet pats būčiau to nedaręs,-turėjo teisę savo nuomonę pasilaikyti sau, bet taip nepadarė. Kol Mikaelson nepradėjo iš akių pasiųstais žaibais svilinti jo odos, paaiškino,-Ko bandėt išvengti? Karo? Mūsų veiksmai prieš Tarybą yra būtent tas taip ir neišvengtas karas. Jeigu viskas pasisuks mūsų naudai nebus geresnio meto ištraukt durklus ir brolių atsiprašyt,-net ir dabar dviejų originalių vampyrų pavidalai pasitarnautų kaip puikus ar net reikalingas pastiprinimas. Kad ištrūko iš pragaro nereiškia, idant švaistytis griaunančiomis galiomis ir naikins miestus bei pačią žmoniją. Veikė autopilotu. Po velniais, jei Aurora būtų kiūtojusi ramiai, o ne dariusi šou, nebūtų pritraukusi tiek dėmesio, kuo ramiausiai atlikusi užsibrėžtas užduotis ir išgyvenusi. Pavyko Rebeką išgąsdinti. Šypsojosi džiaugdamasis sėkminga išdaiga. Pasimėgavo trumpu prisilietimu Redford'o žvilgsnis kibirkščiavo nerimstančiais geiduliukais. Pasikrušti šalimais įrančių lavonų? Drąsiai.
- Ai,-neaiktelėjo krėstelėtas netikėto skausmo, o sureagavo į Rebekos grasinimus Frėjai nuleisdamas juos nerimtai ir su aiškiu nepritarimu,-Kaltinti ją už mūsų pačių klaidas ir nedadarymus nereiktų. Gerai, kad taip nutiko. Geriau anksčiau, nei vėliau,-vargu ar toks šaltas, logiškas mąstymas buvo būdingas asmeniui, kurio kūną užvaldė bebalsė, savos sąmonės neturinti būtybė, pragaro kūrėjos Lilith išpera. Susiliejęs su Sebastianu ir visiškai jį savyje ištirpinęs Xerces atgimė iš naujo. Velniškai geras jausmas,-Bet jei visgi nuspręsi ją tokiu būdu nubausti, nepamiršk ir mane pakviesti. Su dideliu malonumu pažiūrėčiau,-šaltos jo lūpos persikreipė kiek liguistu vypsniu. Prasidėjo šou, į kurį Sebastianas reagavo kietai suspaudęs lūpas, bet šypsodamasis akimis. Paprašytas įvertinimo linktelėjo, tada skambiai suplojo rankomis,-Vienuolika iš dešimt. Šiek tiek parepetavusi jau galėtum drąsiai vaidinti Bolivudo filmuose,-pasišaipė pagaliau suvirpindamas orą juoku. Ji nusiėmė švarkelį, o tai iš karto Sebastianą priartino prie Rebekos. Pro jos marškinėlius šviečiantys speneliai nepaprastai viliojo. Nesusilaikęs suėmė vampyrės krūtį palikdamas ryškų kruviną atspaudą ant baltutėlės medžiagos. Galbūt gražuolė nusirengs dar labiau ir įvykiai pakryps tikėtina linkme?..
- Lygiai tokį pat pastebėjimą pritaikyti galima ir tavo broliui,-Rebeka, Elijah, Kol'as... Jie dažnai pamiršdavo, kad jėgomis bei intelektu jie Niklaus'ui tikrai nenusileidžia ir yra suteikę jam teisę "raganėt", um, kodėl? Redford'as niekados to nesuprato. Bet buvo tikras, kad tikrai ne pati šeima paskelbė Nik'ą lyderiu, o jis taip nusprendė,-Nusiaubėm Tarybos pastatą tik todėl, kad veikėme išvien ir mūsų buvo daug. Nėjome į mūšį pagauti karštos emocijos. Ar, sakykim, sužinojęs, kad iš Caroline liko tik gražus prisiminimas jis sugebės blaiviai mąstyti ir nepradės kliautis išskirtinai savo galia kovoje, kurioje kaip tik reikia strateguoti ir viską itin kruopščiai apgalvot? Nemanau,-iš anksto ruošė Rebeką būtent tam atvejui, jei Klaus'as papuolė į specialiai jam paruoštus spastus, ko tikrai buvo galima tikėtis. Taryba turėjo tiesiog neįsivaizduojamus resursus ir šviesiaplaukė gražuolė tą žinojo. Ji žinojo apie pavojingas technologijas, biologinius ginklus, kuriuos sukūrė Thomas Shelby vadovaujamas kompleksas. Turėjo savotiškai lysti žmonijai subinėn pristatydami priemones nepaklusniems vampyrams valdyti, nors tas pačias technologijas jie naudojo prieš savo priešus ir jiems nerūpėjo buvo jie vampyrais ar ne. Keista, kad visas tas politikavimas, įvaizdžio kūrimas visuomenėje bei savų pozicijų užtikrinimas nemirėlių šulus atitraukė nuo kitų problemų. Vilkolakių, sakykim, kuriuos vampyrų egzistencijos paviešinimas nutrenkė į dar gilesnį pogrindį. Vargu ar jie norėjo kaip nors kvailai išsiduoti ir tapti tokie pat vieši kaip ir jų antgamtiniai priešai. Klausėsi Rebekos susikaupęs, analizuodamas ir rinkdamas informaciją. Ne vienerius metus praleidusi Tarybos viduje Mikaelson turėjo puikių įžvalgų. Išgirdęs pirmą kartą girdimą vardą susiraukė.
- Čia kas per vienas?-o Rebeka ėmė ir tuojau pat paaiškino. Nejučia pagalvojo apie Katherine Pierce. Kaip čia yra, kad užsisėdęs ant kokių nors vampyrų Nik'as šimtmečiams bėgant suformuoja sau pačiam pavojingus priešus? Galimai. Nei Redford'as, nei Xerces visagaliais nebuvo ir žinoti, kad už Klaus'o pradingimo slepiasi saldžias šviesiaplaukės lūpas jos pačios žodžiu palietęs individas negalėjo,-Arba Li,-pridėjo visiškai logišką, akivaizdų ir net labiau tikėtiną spėjimą atsižvelgiant į tai, kad jų mūšis būtent į Tarybos pirmininką ir buvo nukreiptas,-Prieš pereinant prie tavo iškelto kandidato reiktų šitą gerai prapurtyt. Ei, atsimeni kaip dūsavom, kad po nuotykių Džersyje bus taip nuobodu grįžti į Niujorką ir spaudyti įsisenėjusią votį - Tarybą? Nežinau kaip tau, bet mane šis detektyvas kabina. Nors ir nesu jų mėgėjas,-vampyro fizionomija tapo dygi ir ironiška. Apžvelgė svetainę taip, it ruošdamasis, kaupdamas kažkam nemaloniam. Lėtai raitėsi sportinio džemperio rankoves,-Kas bus saugoma labiau: prisidirbusio Tarybos pirmininko žmona ar garsus modelis? Būtų paprasčiau sugaut abi ir skrupulingai jas ištardyt. O po to paleist nieko neatsimenančias. Bet pati pastebėjai, kad mūsų reikalai nejuda taip paprastai, kaip tikimės. Aš manau Li žmoną sugauti bus neįmanoma. Galim imtis Andrėjos. Tik prieš tai sutvarkysiu šitą jovalą. Atsižvelgiant į darbininkų paliktus įrankius ir akivaizdžiai nebaigtą remontą, jų pasirodymo galima tikėtis ryte, o šis visas groteskiškas peizažas kaip mat užtrauktų tau nemalonumų. Jei vampyrų valdžia Amerikoje mirties bausme baudžia kitą vampyrą pražudžiusį vampyrą, manau, kad rusai su tuo tvarkosi dar brutaliau,-nebuvo Sebastianas nutolęs nuo Rebekos, tad paliesti ją būtent dabar buvo itin lengva. Perbraukė pirštais per jos plaukus,-Man tai užtruks keletą minučių. Palik visa tai man, gerai? Prašau?.
Dvaro link judėjo sunkios šarvuotos technikos dardėjimas. Sebastianas sukluso. Kakta susiraukšlėjo nesupratimu ir intensyviu mąstymu.
- Hm,-mąsliai myktelėjo. Tikrai neatrodė taip, lyg bent kiek nervuotųsi. Rebeką "prispaudė" įdėmus, rimtas jojo žvilgsnis,-Kokia tikimybė, kad kažkas laukė momento, kol mudu čia pasirodysim? Aš nebėgsiu. Bet primygtinai reikalauju, kad bėgtum tu. Dabar,-suėmė šviesiaplaukės veidą rankomis ir stipriai pabučiavo. Praskyrė liežuviu jos lūpas. Atsisveikino.

Anastasija Nikolaevna Romanova laisvės lengvai neatgavo. Tarybos narė, kuri užtikrino ryšius Rusijoje buvo kruopščiai ištardyta. Niujorko vampyrų šerifas William'as Proctor'ius su panašiomis užduotimis tvarkėsi puikiai, na, todėl ir užėmė tokias garbingas pareigas. Niekas visoje vampyriškoje hierarchijoje nebuvo toks pavaldus įstatymams, kaip jis ir tiek Erik'as, tiek Li žinojo, jog įtraukę ir William'ą nusikratys pačios nemaloniausios šio reikalo dalies - tyrimo. Šerifas apsilankė Mikaelson'ų dvare bene iš karto, kai dronas perdavė aiškų vaizdą, kad statinys ištuštėjo šeimininkais. Tad kol Erik'as Hellner'is ruošėsi priimti Niklaus Mikaelson ir ruošė jam specialiai suregztus spastus, Proctor'ius turėjo apieškoti rezidenciją. Iš esmės jam reikėjo preteksto paversti Mikaelson'us nusikaltėliais. Būtų tikę bet kas. Net kompiuteriai su per neapdairumą neapsaugotais "nešvariais" pirkimais. Bet jį pasitiko kur kas reikšmingesnis scenarijus, apie kurį ir buvo caraitės įspėtas. O Klausui su Frėja būtų užtekę tik lavonais atsikratyti. William'as viską kruopščiai nufilmavo ir nufotografavo. Kitaip tariant surinko nusikaltimo įrodymus su mintimi, kad viską perduos Tarybai ir jos teismui. Eilinis posėdis, neeilinėje dislokacijoje - "RedCorp'o" būstinėje. Proctor'ius pristatė išsamią įvykio analizę. Net drono filmuotą medžiagą, kuri paliudijo, kad už vampyrų mirtis yra atsakingas būtent Niklaus. Brutalūs hibrido veiksmai nebuvo užfiksuoti, tačiau aiškiai matėsi, kad vyras su seserimi išeina iš dvaro kruvinas ir perpykęs. Pagal einamuosius įstatymus Klausui grėsė mirties bausmė, bet laikydamiesi protokolo (kadangi išžudyti vampyrai priklausė rusų mafijai) surinktą medžiagą Tarybai teko nusiųsti draugams Maskvoje. Per trumpą laiką Niklaus Mikaelson tapo tarptautinis nusikaltėlis. Li paliepimu Mariella Russo jau darbavosi prie viešųjų ryšių akcijos, kuri paleista paverstų Klausą nuožmiu, aktyviai medžiojamu nusikalteliu. Irrr visgi. To paprasčiausiai neprireikė, nes Erik'o planas suveikė kur kas sėkmingiau, nei jiedu su Li tikėjosi. Panašu, kad Klausas jų problema netaps niekados. Uždarytas erdvėlaikyje kažkada nusilps, išdžius ir nudvės. Nuo šio taško Hellner'io interesai ir nutrūko. Mat tikslas su žemėmis sumaišyti išdavikę Rebeką Mikaelson priklausė Li. Erik'ui kažkokiu būdu pavyko nuo pirmininko nuslėpti faktą, kad jam priklauso karstas su Elijah Mikaelson kūnu. Bet anoks čia stebuklas - apie tai žinojo Naraya bei Thomas Shelby, o trijulė bemaž 800 metų veikė ištikimai vienas kitam tarnaudami. Qiang'as siekė originaliųjų šeimą iš viso išnaikinti. Konstruoti bombą, kuri sukompromituotų Klausą Mariellai buvo nei šilta, nei šalta. Bet kai Li pareikalavo sufalsifikuoti medžiagą įtraukiant ir Rebeką... Na, šioje vietoje ji sutriko. Russo atsidūrė tarp dviejų ugnių: Li ir Sebastiano. Ji norėjo išlikti protingai laviruojanti abiejose fronto pusėse vykstant visam šiam karui, nelyginant visiškai nesvarbu kas benugalėtų Mariella liktų užsitikrinusi savo poziciją bei, be jokios abejonės, sveiką kailį. Ir aplinkybės pareikalavo jai nuspręsti, kurios pusės laimėjimas jai atrodo tikėtinesnis.
"Nežinau kaip jam pavyko lygiai taip pat, kaip nežinau visų detalių. Bet Erik'as turi Klaus'ą." - baltaplaukė dvejojo ilgai, bet kai nusprendė žinutę parašyti ir išsiųsti ją Redford'ui moteris pusę jau buvo pasirinkusi. Naudodama tą patį "encrypted" telefoną vampyrė tekstą pylė toliau.
"Jis yra Erik'o namuose. Atsiųsiu jų adresą." - ji atsiuntė adresą rinkdama raides sekančiai žinutei.
"Mainais už tai judu su Rebeka liekat skolingi man apsaugą."
"Parašyk kur galime susitikti."
"Jei manai, kad visa tai spąstai vadinasi protauji, Redford'ai. Bet." - Mariella prisegė nuotrauką su straipsniu, kurį turėjo paleisti apie Rebeką ir kuris pradės grandininę reakciją, sumalsančią jos karjerą bei reputaciją į miltus globaliniu mastu. Lygiai taip pat, kaip Sebastiano Redford'o.
"Man yra įsakyta šį straipsnį paleisti. Ir jeigu aš to nepadarau ar ne aiškūs tau lieka mano motyvai?"
Gaila, kad tas apsaugotas Redford'o telefonas gulėjo Elijah kambaryje įkištas į naktinio staliuko stalčių. Pamirštas, išsikrovęs ir apleistas.

by **Jon Spencer** Antr. 09 06, 2022 12:58 pm

Net jei tai nebuvo perdėm akivaizdu, Rebekah Mikaelson nebuvo “paduriam ir kuriam laikui pamirštam”, veiksmo šalininkė. Jos manymu tai buvo daugiau neišvengiamybės būdas, kurio verta imtis tik tuomet, kai visi prieš tai esantys veiksmai neatneša naudos. Vargu ar ji būtu nesiautėjantį Nik’ą paguldžiusi į karstą, pamiegoti savautgaliui. Jei nėra elementaraus pasitikėjimo, tai Kokia iš viso buvo prasmė jį grąžinti? Bet kokiu atvėju, Mikaelson šeimos hibridas niekada nebuvo švelnus ir pukuotas. Jis pats iš savęs buvo pavojingas. Ir galbūt, kažkur viduje šviesiaplaukė nemirėlė turėjo įkyriai pasislėpusį “kirminą”, kuris norėjo kad egzistenciją atgavęs brolis išsisiautėtų, nes velniai griebtų, po penkių metų pragaro, buvo to vertas. O štai su damage control, susidurti tektu jau paeiliui. Prisikandusi apatinės lūpos odelę, gražuolė originalaus burto vampyrė neskubėjo išsisakyti savo minčių balsu. Nenorėjo pasirodyti nei beširdė, nei naivi. Visa laimė, kad josios tylos akimirka ir toliau buvo pildoma Redford’o nuomonės išsakymu. Žvitrus, šiek tiek įtarumo turintis josios žvilgsnis netrūko susidurti su partnerio (in crime). Mikaelson niekuomet nebuvo atitinkama “atviros knygos” apibūdinimą. Josios veiksmai visuomet turėjo ir užslėptą prasmę, nepriklausomai nuo to, kad dominavimą imdavo ta, kuri buvo akivaizdi. Ir ta, kurią ji leisdavo pažinti aplinkiniams. Lygai tas pats buvo puikiai taikytina ir sprendimui neutralizuoti savo šeimos atstovus, po Nik’o žūties.
– Mhm. Tikrai supranti? – Pertraukė tik minimaliai, kuomet, jis paminėjo neva suprato josios sprendimą, tačiau pats to paties padaręs nebūtu. Rebekah veide subolavo ganėtinai dviprasmišką, tačiau liūdnumo natą turinti šypsena. Ji įkvėpė, tarytum paruošdama savo sąmoningumą dar vienam “apnuoginančiam” prisipažinimui.
– Seb’ai. O dabar iš tiesų pasuk smegenys. Originalaus burto šeima, kuri antgamtinį pasaulį ir iš didelės dalies net tų pačių mirtingųjų, laikiusi daugiau nei tūkstantmetį savo kumšty… Tikrai pasibaidę kaip apsišlapinę katukai kažkokios korporacijos? Viešumo? – ”Give me a break” išraiška puikiai atsispindėjo gražiame josios veide, kuomet nenuleisdama akių nuo pirmojo vampyro, ji ir toliau dėste balsu savo mintis. – Nuo mano brolių, iš didžiosios dalies priklauso vampyrų populiacija. Jų subinės buvo saugios, jei sumotu imti ir pasipriešinti naujai sistemai. Nes antrarūšiai nemirėliai nenorėtu mirti tik todėl, kad originalieji būtu išnaikinti. – Pagaliau palaipsniui viskas įgavo kur kas daugiau logikos. Rebekah buvo visiškai teisi teigdama kad tam, kad pažaboti josios šeimą, vienos, kad ir kaip galingos korporacijos neužtektu. Neužtektu net tos pačios tarybos. Juk jei Mikaelson jaunėlė dar prisitaikytu, išieškodama sau naudingo kampo, josios broliai tikrai kad nesutiktu su faktu, neva kažkas yra “kiečiau” nei jie. Nik’as galbūt ir buvo visos šeimos lyderis, tačiau likę buvo ne ką mažiau charakteringi, pasipūtę ir gabūs. Ir vistik, kažkokia priežastis jų pogūliui buvo.
– Tu nužudei Nik’ą. Tu tapai taikiniu mano šeimos akyse. Visas tas naujojo pasaulio, naujos sistemos mėšlas nuėjo į antrą planą. Jie neprarastu ne vienos sušiktos akimirkos, kuomet susivienytu tam, kad atsekti tave ir tą tavo nuostabiąją Katherine Pierce. – Paniekos intonaciją buvo galima užčiuopti ir dabar. Nepriklausomai nuo to, kad tas pats Redford’as viso savaitgalio metu kaip nors šiltai ir sentimentaliai apie menamą personą atsiliepęs nebuvo. Faktai buvo faktais, ir tuo viskas pasakyta. – Kaip manai, procentaliai kokia tikimybė būtu kad du originalūs vampyrai būtu padėję į vietą jūs du. Ir duok man akimirką savimi pasidižiuoti paminint tai, kad tu dar neturėjai laiko pabūti tik “originalaus burto vampyru”. Ši sumauta klaida man kainuotu ne vieno, visų brolių netektį. – Josios intensyvus, kone į jo akyse “šokančių velniukų” gelbes prasiskverbiantis žvilgsnis nutrūko tik tuomet, kai ji išbaigusi savo logiką paremtą kalbą, trumpam nusisuko. Viskas stojo į savo vietas, kadaise atlikti veiksmai buvo paaiškinti ir galiausiai daug labiau suprantami, nei kad kažkoks karas prieš įsidrąsinusius individus. Visos šeimos netekties Mikaelson atlaikiusi nebūtu. Vien Nik’o praradimas ją stipriai paveikė. Prarasti šeimą, prarasti save ir tapti kažkuo neturinčio nei prasmės nei tikslo? Bad idea. O taip ir nutiktu, nes viską ką apie save turi gero, Mikaelson atsisakytu tiesiog taip, natūraliai ir be jokio konkretaus paaiškinimo.
– Yra šiokia tokia problema. Aš nežinau kur yra jų kūnai. Vardan pagundos tai padaryti ankščiau, ar leisti priešams atrasti juos… Mes su Freya padarėm tai taip, kad net pačios negalėtume rasti Elijah ir Kol’o. Net to paties Marcel’io. Juk negalėjau palikti Nik’o protežė lakstyti po šios žemės paviršių lyg niekur nieko. Taip kad ištraukti durklus ir atsiprašyti už šią išdaigą yra mažesnė problema, nei aplamai išspręsti visą šį rebusą. – Žinoma kad ji suprato, esti dabar buvo pats tinkamiausias laikas užsiimti pastiprinimu. Reikėtu visų trijų. Jau buvo pradėjusi užsiimti šia veikla, juk puikiai gebėjo vienu metu užsiimti daugybę dalykų. Josios laiko ir veiklos koordinavimas vertė aplinkinius jausti susižavėjimą. Kurio neslėpė ir Sebastian’as, kuomet stebėjo jos darbą, bandant kaip galima greičiau ir produktyviau atlyginti žalą jo dukters namams. <…>

Aiškiai pralinksminta įvertinimo, gražuolė netrūko sukruvintomis rankomis čiuptelėti neesamos pūstos suknelės kraštus, ir šiek tiek klūptelėti, tokiu būdu teatrališkai atiduodama pagarbą. Sukrizeno, ir vėl leisdama savo nosies pertvarai šiek tiek susiraukšlėti. Nebe naudotinas švarkelis nuliekė velniop, palikdamas ją viso labo marškinėliais, pro kuriuos nesimatė apatinio trikotažo konturų. Mikaelson buvo iš tų moterų, kurios panašiais dalykais savęs nevaržė. O jei kartais ir užsidėdavo, tai paprasčiausiai vien tam, kad atitiktu “temą”. Jo ranka netrūko atsidurti ant josios krūties, ant materijos paliekant ganėtinai aiškų, raudoną pėdsaką. Nemirėlė lėtai pakėlė savo žalsvai rudas akis ties aukštaūgio veidu. Šios spindėjo analogiškais troškimais, ir trūko tiek ne daug, kad gana aiški scenarijaus seka taptu labai labai nuspėjama ir aiški. Vien turint omeny tai, kad josios pailgų nagiukų piršteliai jau pasiekė vilkėtos palaidinės kraštus, tam kad šiuos timptelėti viršun. Jei prieš gerus penkis šimtus (jei ne daugiau) metų, Mikaelson ir būtu pasišlykštėjusi ne visai romantiška atmosfera: specifinis kvapas, įrantys ir pūvantys vampyriški lavonai ir gana grotestiška aplinka. Tai dabar buvo daugiau nei akivaizdu, esti jai tai nebuvo anei jokiu trigeriu. Kaip be pasukus, vampyrai nors ir iš didžiosios dalies atrodo kaip žmonės, jie nėra žmonės. Tą patį galima pasakyti ir apie jų prioritetus, moralinį centrą. Mikaelson niekad neneigė esti savo nemirtingame gyvenime jau buvo išbandžiusi viską. Pasidulkinimas tarp lavonų, way to easy task. Br štai nuo Redford’o lūpų nubyrėjęs josios brolio vardas, nusiteikimą sugadino. Tiksliau perprogramavo jį į kiek kitokį. Marškinėliai liko vietoje, ir staiga įsižiebusį troškimą teko užgėsinti. Nors nereikia meluoti, ji nepasitraukė šalin, nors jau ir buvo pastebėjusi tendenciją, esti jis: jo balsas, artumas, prisilietimai, turėjo laikinai “atbukinantį” poveikį jai. Ji nebe galėjo taip analitiškai mąstyti, kaip tai darė šiek tiek atsitraukusi, išvengusi bet kokio artumo. Ir akivaizdu, demonas jau buvo spėjęs tai pastebėti.
– Greičiausiai tu esi teisus. Bet, reikia nepamiršti to, kad Nik’as niekada nepamiršta savo “skriaudikų”. Ir visuomet pasimoko, jei ką nors buvo padaręs ne taip, ir tai pasibaigė ne kaip. Kur aš lenkiu? Taip, siaubingai nuspėjama tai kad pagavęs agresijos natą jis nuėjo ten nepasiruošęs ir piktas. Bet tuo pačiu metu, jis puikiai atsimena kad kartą jau buvo sudorotas. Todėl turi likti gudresnis, nei tiesiog piktas. – Neigiamai krestelėjo galvą. – Suprantu kaip tai skamba. Tačiau, esu daugiau nei tikra, kad jis dar gali mus nustebinti. Ir jei taryba jį sugebėjo palaužti, per daug staiga sukurti jį galintį nugalėti ginklą, spąstus… Ką tavo atžvilgiu dariau penkerius metus. Bus kažkas, kam jie nėra pasiruošęs. Nes ten ne tas pats Nik’as. – Josios iškelta teorija turėjo vietos egzistuoti, nors ir ne daug. Rebekah nuomone, Nik’as nei pats iki galo nėra išsiaiškinęs kokius padarinius, o galbūt net privilegijas, šiam suteikė buvimas pragare. Ko, savo užanty neturėjo net tie patys tarybos nariai. Ir vos tik jis tai sugebės išsiaiškinti. Tuomet kelio atgal, kažkam, tikrai nebe liks.
– Arba Li. – Paantrino, nors reikia pabrėžti esti neatsitiktinai šviesiaplaukė šio varianto neiškėlė kaip pirmo. Vos ne dvigubai daugiau amžiaus skaičiuojantis nemirėlis nebuvo kvailas. Todėl, priešingai nei iš pirmojo savo kandidato, Rebekah nesitikėjo tokių greitų ir vien į fizinį susidorojimą nukreiptų veiksmų. Pilnai užteko pavyzdžio, kaip buvo susitvarkyta su Redford’u. Jis žaistu galios žaidimą, kuriam suformuoti reikėtu didžiulio kruopštumo, kuriame nebūtu galima atrasti spragos. Pabandyti susidoroti su hibridu jėga, būtu tiesiog hipokritiška ir neduotu galios taškų. Kas iš to, kai susitvarkai su savo priešų, ir niekas apie tai nežino. Arba žino ir duria į tave pirštu? Ne, tai nebuvo Wang’o stilius. – Seb’ai… – It kažką pagaliau supratusi, šviesiaplaukė leido savo kaktoje pasirodyti kelioms, neryžkioms linijoms. Josios žvilgsnis įgavo įtarimo ir realizacijos spalvas. Tačiau pradėjusi kalbėti, gražuolė staiga sučiaupė lūpas. Po tarybos atakos, bei Nik’o veidelio pasirodymo prieš dabartinius priešus, iki pat šios akimirkos jie nebuvo gavę smūgio atgal. Mikaelson’ų dvaras nebuvo saugomas jokių burtų, kad nebūtu surastas, ir norinčius vedžiotu akligatviais. Tai buvo pastatas, kuris nors ir nesibazavo NY centre, tačiau tikrai nebuvo labai sunkiai atrandamas. Ir kodėl gi niekas čia nebuvo apsilankęs? Skerdynės, už kurias akivaizdžiai atsakingas Klaus’as. Nenuskriausta caraitė, kuri greičiausiai ir nulydėjo likusius gyvus Mikaelson šeimos narius iki pat tarybos durų slenksčio. Ir viskas sušiktai padėta savo vietose, it niekada nepatraukė tarybos dėmesio. Kažkaip per daug idijotiška klaida iš pasaulį valdančių vampyrų pusė.
– Tvirtini gana akivaizdų dalyką, kad mano broliui buvo paspesti spąstai. O kas jeigu ne jam? – Pasakė tai ne iki galo užtikrintai, ir netgi perdėm tyliai. Rebekah gražių akių žvilgsnis ėmė chaotiškai skenuoti aplinką, bandant aptikti bent nedidėlę detalę. Nieko. Net jei čia jau buvo kas nors, savo darbą atliko nepriekaištingai. Bet kodėl vis tik neapleido negera nuojauta? Sukandusi dantis, nedidelio ūgio nemirėlė viso labo kreivokai šyptelėjo. – Su tavo šeimynos kasdiene rūtina, problemos likusios namie atrodė kaip vaikų žaidimo aikštelė. Iš dalies džiaugiuosi kad ne. Kitaip, sunkiai eitu atsispirti norui vėl aplankyti Livianą ir šiek tiek pasilinksminti. – Neatsitiktinai mestelėjo trumpą žvilgsnį į purviną tvarstį, rišantį josios delną. Na, kažką iš Džersio vis tik atsivežė namo. Ir kol kas, šis ženklas anei niekaip jos neveikė. Bent jau tokią nuomonę šviesiaplaukė buvo susidariusi. Juk viskas, ką Silvanus Ambrose jai padarė, tai liečiant šio brolį, privertė delną prisidengti kuom nors. Gal velnias suklydo? Arba tai buvo siaubingai pigus triukas, pagąsdinimui? Būtu visai ne pro šal, kaip nors sumanipuliuoti šia detale, galbūt tai net paskatintu Demoną išlysti ir bent minimaliai pasišaipyti iš savo taikinio? Šiai akimirkai ji dar nesuvedė galų, esti Xerces, kurio buvo prieš tai per daug, dabar nebuvo visai.
– Aš tuo tarpu pasijungsiu kompiuterį, ir pabandysiu išsiaiškinti modelio dienotvarkę. Gal yra kokie eventai, prieš ar po kurio, galėsim ją nusičiupti. O jei nieko nebus, teks pasinaudoti savo resursais ir tokį surengti. Kaip be pasukus, per savo ilgą amžių, naudingomis pažintimis pasirūpinti sugebėjau. – Labai neprieštaravo Redford’o idėjai ant savęs paimti skerdynių palikto jovalo valymą. Tiesą pasakius, nelabai ir degė entuziazmu šia veikla apsiimti. Rebekah veide subolavo plati, dantis demonstruojanti šypsena. – Atsargiai Redford’ai, jei elgies taip ir toliau, pamesiu galvą ir daugiau tavęs nebe paleisiu. – Ištarė tai įspėjančiai, nors netrūkus pro lūpas prasiveržęs sukrizenimas, leido suvokti kad rimtai nekalbėjo. Nors ir nepasijudino iš vietos, kuomet jo pirštai ir vėl prisilietė prie josios plaukų. Teko sau priminti kad laikas judintis prie to kompiuterio. Visgi, prieš tai iš savo vilkėtų džinsų kišenės ištraukė mobilų telefoną. Baterija buvo išsilaikiusi viso labo 3%. Kuomet šviesiaplaukė paskubomis išsiuntė iš anksto paruoštą balso žinutę neregistruotam adesatui. Tai kad ji ir Freya buvo pasirūpinusios tuo, kad pačios negalėtu atrasti neutralizuotų brolių. Buvo naivu manyti, kad Rebekah nepasirūpino planu B. Kuris būtu tiek pat painus, bet pasitarnautu, jei nepavyktu ar nebūtu laiko įgyvendinti planą A ar A.1 ir taip toliau.
Rebekah taip pat nepraleido pro ausis garsų ansamblio, dėl kurio sukluso pirmasis vampyras. Tačiau priešingai nei jis, moteris sustangdino savo žvilgsnį ties nieko nereiškiančiu, objektu, kurį atsitiktinai pagavo josios žvilgsnis. Kumštis, kuriame laikė savo stelfoną susispaudė. Taip pat neatsitiktinai. Tylus “plumpt” garsas vainikavo tai, kad žinutė pasiekė adresatą. Spaudė telefoną iki pat tos akimirkos, kuomet šis patapo absoliučiai neatsatomas. O kai šukės nukrito ant grindų, primynė koja, šias dar labiau sutrūpindama. Josios žvilgsnis pagaliau susitiko su priklausančiu Redford’ui. – Didžiulė. – Tiesa, tikimybė iš tiesų buvo didžiulė. Juk šiek tiek prieš tai, ji jau buvo spėjusi pagauti realizaciją, kad kažkas buvo ne taip. Tiesiog nežinojo kas būtent. Jo žodžiai, nors tam tikra prasme ir sujaudino, mat kas nenori kad vienas didelis, ir iki negalėjimo karštas vyras sumotu atstovėti ne tik savo, bet ir tavo interesus. Ir dar taip… Bet, tuo pačiu ir įžeidė. Mat Rebekah niekada nebuvo bailė, bei tokia tapti neketino. Ko negalima pasakyti apie Redford’o ex. Fatališka pramintai garbanei nereikėtu didelio įtikinėjimo meno, kad ji krestelėdama savo plaukais, mautu pro duris greičiau, nei kad nakty būtu galima pastebėti šios mirgančias pėdas. Sumerkė akis, kuomet josios pritrauktas veidas buvo pasitiktas atsisveikinimą reiškiančiu, nors ne ką mažiau norimu bučiniu. Nusibrėžti ribą tapo ir vėl labai sudėtinga, tačiau vis tik, nemirėlė atsitraukė pirma.
– Įžeisti mane bandai, ar pamiršai su kuo randiesi? – Pramerkusi akis, ji liežuviu perbraukė per savo lūpas, ant kurių buvo likęs labai aiškus jo skonis. Tuomet pasitiko jo akis savomis, kuriuose buvo galima matyti šiokį tokį susijaudinimą. Kurį turi asmenys, kurie pagaliau gauna tai, ko taip ilgai troško. – Atsimeni kai paminėjai kad šis detektyvas tave kabina? Sveikinu, ką tik užsitaisei oficialų partnerį. Nes šitų linksmybių aš neketinu iškeisti į kažkokį lievą bėgimą. Ką gali žinoti, kad jie net sugebės nustebinti. O jei ne, turėsim daugiau darbo, po kurio grįšim prie pradinio plano. – Pasidabindama lengva, šiek tiek suktumo turinčia šypsena, vampyrė mirktelėjo jam.

Detali Rebekos ir Frėjos brolių deaktyvavimo motyvų analizė reikalavo susitelkimo į šį reikalą, ko vyras stokojo. Velniškai ilgą laiką jųdviejų su šviesiaplauke, antrąja Redford'o mylėta bei geista moterimi santykiai buvo tiesiog niekiniai, nebe egzistuojantys ir niekur nevedantys. Pritvinkę skaudulių, neišsipildžiusių svajonių. Turėjo paleisti, užmiršti. Velniškai ilgai jo širdis nepriklausė niekam, tada jo gyvenimo kelias susidūrė su Katherine ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Korporacijos žaidimai, viešumas, idiotiška rolė, kuri Sebastianą smaugė labiau, nei per smarkiai surištas kaklaraištis, meilė - tokia epiška ir tokia galinga, idant nebūtų pagalvojęs, kad iš viso įmanoma ką nors taip mylėti, nuostabios, bene dieviškos galios... Jis buvo įtikėjęs, kad su savo fatališka garbane bus amžinai ar net valdys kokį sušiktą pasaulį - jei ne tamsos, tai šį. Ir jeigu Rebeka pamanė, jogei užpultas net ir labai galingo, bet tada jam nebūtų galėjusio prilygti Mikaelson'ų klano Sebastianas būtų jų nepasigailėjęs... Ji neklydo. Nebūtų pasigailėjęs. Visai kaip be menkiausio pasigailėjimo, o su pasimėgavimu Klauso sielą nusiuntė pragaran graikas lygiai tą patį būtų padaręs su Kol'u, Elijah, Frėja. Kaip būtų pasielgęs jei prieš jį stotų pati Rebeka? Jei Katherine akyse sudvejotų ją nuskriausti, sukelti didelį skausmą, paniekinti, nužudyti tai taptų akivaizdžiu įrodymu, kad šviesiaplaukei vis dar kažką jaučia. Tai būtų garbanę taip įžeidę, idant ji pati su Mikaelson susitvarkytų pačiu žiauriausiu būdu jam matant. Sailo dėka to nenutiko šiam nuspyrus Petrovą nuo pragaro karalienės sosto, kai Pierce lyg ir pradėjo suvedinėti sąskaitas su moterimis, kuriose kadaise makalavosi Redford'o penis vien tik todėl, kad jas mylėjo. Ji pražudė Saloniną. Ir ji būtų ėjusi pasiimti Elisso bei Rebekos galvų it trofėjų. Priežasčių kodėl nemėgo šių dviejų damų būta ir daugiau. Sebastianas grįžo į pasaulį nuo jo "pailsėjęs" gerus penketą metų. Per gana trumpą laiko tarpą padarė teisingas išvadas, atsiribojo nuo santykių, dėl kurių pametė sveiką protą, bene išprotėjo iš geidulio, bučinio, prisilietimo ir sekso, atsigręžė į save ir kritiškai įsivertino. Nusprendė lipdyti jo dužusio gyvenimo šukes, atkurti ryšį su vaikais. Ir tada jį pasitiko karštakošiško elgesio padariniai. Xerces į Sebastianą galėjo žiūrėti antraplane perspektyva, tarsi iš šalies, vertinti ir kritikuoti jį nešališkai. Demonas net neabejojo, jogei dėl Katherine jis būtų nužudęs Rebeką jai matant. Jis atsiribojo nuo savo šeimos ne dėl to, kad garbanė to reikalavo. Jis pats taip nusprendęs neva Liviana, Marcus, Silvanus ir ypač Elissa niekados nebūtų priėmę jos kaip savos. Vyrui, kuris dėl mylimosios apleidžia artimuosius nieko daugiau be tos absurdiškos epiškos meilės nėra nieko likę šventa. Vargu ar iš pragaro gelmių atkeliavęs uzurpatorius Rebekos gailėjo, tačiau moralės trūkumas suvokti, kad Klausas neklysta ir Sebastianas nėra vertas originaliosios vampyrės rūpesčio, draugijos, jos jausmų bei kūno jam netrukdė. Originalieji vampyrai su Xerces postūmiu susikukavo vėl. Prieš 300 metų jie išsiskyrė todėl, kad Sevastianos stojo skersai; Rebekai teko pasirinkti: jis ar šeima ir panašu, kad tokia įvykių baigtis grėsė vėl. Visa Mikaelson'ų šeima daugiau ar mažiau troško Sebastiano Redford'o galo. Bet kuris blaivaus proto individas ūtų suvokęs, kad jųdviejų santykis niekur neveda, o jei ir veda, tai į tą pačią atkarpą, kuri kaip koks prakeiksmas juos persekiojo. Ši tendencija išsikasti sau duobę pirmojo vampyro atveju darėsi kone komiška. Taryba, Mikaelson'ai, Aurora gal net tas pats Marcus - visi jie norėjo Sebastiano galo. Koks puikus sutapimas, kad ko gero vienintelis pavidalas, kurį demonas galėjo užimti priklausė tokiai įvairialypei, daugiasluoksnei, spalvingą istoriją turinčiai asmenybei. Juk galėtų persijungti į blogio režimą ir niekas perdėm nenustebtų. Xerces nesuko sau galvos dėl to, ar atėjusi nepalankiam metui netektų su Rebeka pasukti į skirtingas puses. Romanas, kad ir koks karštas jis nebūtų negali prieiti pasirinkimo tarp branginamojo ir savo šeimos. Gerai, kad šią tiesą kiek anksčiau spėjo suvokti ir pats Sebastianas.
- Kai nuversim Tarybą idealesnio meto Kol'ui su Elijah bei Marcel'iu prikelti nebus. Visi galės susėsti prie apskrito stalo ir kramsnodami nukautų priešų akių obuolius diskutuoti politiniais vampyrų egzistencijos klausimais,-kalbėjo ir rimtai, ir šaipėsi. Idėja gal ir neatrodė blogai ją vizualizuojant galvoje, bet išnagrinėjus naujųjų kandidatų sąvybes... Ši idėja buvo bloga. Labai. Einamieji Tarybos nariai tokie įtakingi ir naudingi buvo ne todėl, kad yra galingi ir jų vardai linksniuojami su pagarbia baime. Savo srityse jie buvo gerbiami ir neįtikėtinai puikūs. Ar Mariellą Russo gali pakeisti koks... Kol'as? Erik'ą Hellner'į - Elijah? Aukšto rango karininką - Marcel'is? Paskutinę Rusijos caraitę - Klausas??? Vargu ar visiška Tarybos sukurtos sistemos griūtis vampyrams būtų naudinga. O Mikaelson'ai (atmetus tik Rebeką) niekados negalvojo apie nemirelių padermės kaip visumos gerovę. Sebastianas norėjo su jais susidoroti genamas įtūžio (tikrai ne altruizo) už iš jo atimtą gyvenimą ir ši jausena Xerces patiko. Ketino noriai veltis į viską, kas vertė jo kūną dilgčioti stipria, nuodeminga, piktavališka emocija.
- Tu tiesiog neturėjai laiko su "naujuoju" Nik'u deramai susipažinti,-apibendrino iš tokios pusės, kurios Rebeka nenorėjo matyti. Neketino guosti jos tuščiais žodžiais, tai vampyrę tikrai būtų supykdę ypač kai ji žinojo, kad iš pragaro ištrūkusi siela negali būti tokia pati kaip buvo,-Gal naujoji jo versija tau patiks labiau, ką gali žinot?-vypsnis neperskrodė jo lūpų tik todėl, kad susilaikė. Susilaikė ir nepriminė jai, kad Sebastianas į jos akiratį grįžo taipogi jau paliestas tamsos. Ir pagal tai, kaip ji reagavo tos tamsos dulkinama vargu ar jai kažkas tame nepatiko. Vampyras sukluso Mikaelson pareikalavus jo atidumo kreipiniu. Šviesiaplaukės gražuolės pastebėjimo būta tiesiai į dešimtuką, bet nepajėgdamas nė suvaidinti nerimo Redford'as šyptelėjo,-Aš ir nesitikiu, kad sugriovę Tarybos štabą galėsim nevaržomi šlaistytis po visur lyg niekur nieko. Aš paleidau Li, nors turėjau idealią galimybę viską tą dieną užbaigti,-prisimerkęs akimirką leido sau pasistebėti, kaip kvaila buvo Tarybos pirmininko tą kartą neperplėšti per pusę. Žinoma Redford'as siaubingai susisielojo dėl Rebekos ir movė pas ją kitokių elgesio scenarijų nė nesvarstydamas, nešvaistydamas brangių ar net lemiamų sekundžių peštynėms su Wang'u, o tai yra svarus pretekstas iš esmės pateisinantis padarytą klaidą,-Todėl jis turi dvi galimybes: atsitraukti ir pasiduoti bei labiau tikėtiną - keršyti. O man net įdomu ko jis imsis toliau,-perdėm rimtai į visą šią situaciją demoniūkštis nežiūrėjo. Jam tai buvo žaidimas, būdas nuoboduliui nuvyti ir būtinas uzurpuoto pavidalo savininko naratyvos tęstinumas. Įdomu kaip giliai gali įklimpti į Redford'o problemas iki kol jos sukels rimtą grėsmę pavidalo pažeidžiamumui ir pasakęs "ynaf" nupūsi oponentus velniop, paprasčiausiai dėl to, kad gali? Xerces gal netgi šiek tiek laukė ir tikėjosi, kad būtent Rebeka bus ta persona, kuri jį išaiškins. Ne be reikalo jo "vaidyba" absoliučiai visais atžvilgiais nebuvo nušlifuota iki tobulybės. Nepaisant to, kad prie lavonų prisiliesti nė nereikės Sebastianas tam nemalonumui save ruošė,-Sutarta,-tarstelėjo jiedviem apsibrėžus tolimesnės veiklos ribas. Veidą netrukus nutvieskė platus šypsnis, kai šiek tiek juokaudama, gal šiek tiek ir ne Rebeka "pagrasino" labai dviprasmiška maniera,-Tam mano rūpestingumui nejučia peraugus į perdėtą gana reitai pradėsi galvoje repetuoti liūdną, bet gerai apgalvotą išsiskyrimo, kurį pati inicijuosi kalbą, tiesa?-mestelėjo prisimerkęs taip, it įtartų klastą. Kalbėjo nerimtai net jeigu Mikaelson feminizmo ribų Sebastianas pilnai ištyręs dar nebuvo, bet įtarė, jos baigdavosi maždaug ten, kur prasidėdavo smirdančių gaišenų tampymas. Nulydėjo akimis ant žemės pabirusias mobilaus telefono nuolaužas,-Kol dar turime laiko, ar nenori man ko nors pasakyti?-negalėjo pastarų šviesiaplaukės veiksmų nuleisti pro pirštus. Ryšio priemonė pažiro į gabalus juk ne todėl, kad originalioji vampyrė užsimanė naujos. Artėjantis transporto priemonių gausmas, pasiekęs kulminaciją galiausiai nuslūgo. Tamsius langus perkrodė žibintų šviesos, kurios atsimušusios į jųdviejų veidus įkyriai akino. Pasigirdo daugybė skubrių žingsnių, kurie reiškė taktinį spec. būrio judėjimą prie dvaro durų. Tylą sudrumstė griausmingas vyriškas balsas pro garsiakalbį raginantis Rebeką su Sebastianu pasiduoti ir išeiti.
- Šitiems šūdžiams pasisekė, kad nesugalvojo va šitaip atidardėti į Livės namus. Nebūčiau susilaikęs nuo to, kas mano kalėjimo iki gyvos galvos bausmę padidintų dešimtgubai,-tikrai keista kaip čia Li (spekuliatyviai) su šutve leido savo priešams pailsėti net dvi dienas ir veiksmų ėmėsi tik tada, kai šiedu grįžo į Niujorką. Galbūt jam reikėjo laiko persigrūpavimui, planui parengti, nes manyti, idant jis neatakavo gerbdamas jaunos moters ir jos mažamečio sūnaus gerovę būtų naivu. Sebastianas nė per colį nebuvo atsitraukęs nuo Rebekos, kurios veidą laikė delne, o akis paskendusias savosiose. Jos atsakymas į raginimą bėgti pridėjo jai keletą naudingumo taškų. Akivaizdžiai neparodė to, ką galvoja, nes jo mina buvo susikaupusi ir rimta,-Galėčiau tą tavo dailų sprandelį nusukt ir panešt tave į saugią vietą, bet kas iš to didvyriškumo, kai nusispjauni į damos norą?-vyptelėjo ir akimirką šaltos spalvos akys žybtelėjo grėsmingai,-Saugok save. Nes jeigu tau kas nors nutiks kaltinsiu save, supranti?-šaltos lūpos susijungė į dar vieną susilietimą, kol ausyse gaudė pakartotinas raginimas pasiduoti ir išeiti. Trečią kartą kartoti neprireikė, nes pro prasiskyrusias duris išėjo rankas iškėlę vampyrai. Taryba nepasikuklino atsiųsti tris dešimtis nuo galvos iki kojų apsiginklavusių karių, kurių ginklus ir šarvus puošė "RedCorp" logotipai. Į jųdviejų kūnus smigo raudoni lazerių taškai. Jie priešintis neketino, atsiklaupė leisdamiesi suimami. Ant rankų pajuto antrankius, kurie daugiau veikė simboliškai, nei praktiškai. Leidosi pavedamas iki furgono ir į jį įsodinamas. Šarvuotos durys užsidarė, vampyrai vėl liko vieni. Šyptelėjo Rebekai ir nespėjus išsižiot (juk išpuolė puikus metas kokiam nevykusiam bajeriukui suskelt!) pasigirdo šnypštimas, kuris paskui save plukdė iš viršaus krentantį tirštą, baltą debesį,-Hm,-myktelėjo užuodęs specifinę medžiagą. Metai, praleisti šniukštinėjant po laboratorijas duoda savo,-Azoto garai. Kaip dramatiška ir nebūtina. Mes nė nesipriešinom, o mus ketina užšaldyti,-vis vieną pažiūrėti kur visa tai nuves jam atrodė reikšmingiau, nei savisaugos instinktas. Sunkūs garai visiškai užpildė kabiną, pro juos nematė nė aneliško Mikaelson veido. Siaubingą šaltį pajutęs bene iki kaulų pasidavė sąmonės aptemimui. Visados yra tam tikras limitas, kiek kūnas gali pakelti ir jis ką tik buvo išbandytas bei peržengtas. Apledyjęs Redford'o kūnas sudribo.

by **Mariella Russo** Tr. 09 07, 2022 5:05 am

Žmogiškumo bene visą savo 300 metų trunkančią egzistenciją neturinti Mariella pastaruoju metu išgyveno tokį stresą, idant platinos spalvos jos plaukai tapo dar baltesni. Moteris buvo pratusi kontroliuoti kiekvieną su savo būtimi susijusį aspektą ir netikėtas Li bei Erik'o susivienijimas bendro tikslo vardan vertė ją pačią imtis kraštutinumų. Sušalę Sebastiano su Rebeka kūnai buvo pristatyti į "RedCorp" laboratorijas ir laikomi labai žemos temperatūros šaldikliuose iki nuosprendžio ką su jais ketinama daryti paskelbimo - šis faktas Russo sukrėtė. Ji pasirinko pusę, kuri jos manymu turėjo laimėti, o kadangi drįso apsiskaičiuoti bei suklysti moteris ne šiaip negalėjo sau atleisti. Neliko kitos išeities kaip tik imtis priemonių vietoje to, kad pasiduotų nuo jos visiškai nepriklausančioms aplinkybėms. Kol jos bendradarbiavimo su Redford'u schemos dar nepaaiškėjo. Ji susimovė. Susikompromitavo. Ir tik laiko klausimas kada tai išsiaiškinęs Li pareikalaus jos galvos. Taryba byrėjo. Erik'as perdavė Wang'ui Anastasiją ir ketino ją už Tarybos paslapčių priešui nutekinimą nuteisti jau seniai suplanuota mirties bausme. Mariella mėgino jį švelniai atkalbėti. Toks drastiškas bei idiotiškas žingsnis sugriautų visus Rusijoje kruopščiai ir sunkiai megztus ryšius, gal net pereitų į dar didesnį karą nei su Rebeka ir co. Bet ar tai Li rūpėjo? Žinoma ne! Juk svarbiau pasiųsti aiškią žinutę, jog su juo juokauti negalima. Po to karto, kai vargais negalais išnešė gyvą subinę iš Tarybos pastato apgulties Wang'as tapo dar sunkiau prognozuojamas. Turėjo jį nuversti anksčiau, nei savų ambicijų apsėstas despotas psichopatas Li dar nespėjo sudeginti visų penkis metus sunkiai statytų tiltų. Ir kol jis nepražudė Rebekos, kurios mirtis atsuktų prieš juos ne tik originaliųjų šeimą, bet ir jiems ištikimus nemirėlius. Grėsė tokio dydžio nemalonumai, kokių vampyrų pasaulis dar nematė. Negalėjo patikėti, kad dėl viso šito labiausiai pergyveno būtent ji. Pažinojo Erik'ą užtektinai, jog suprastų, kad karo jis pats norėjo. Hellner'is jei tik galėtų sudegintų visą suknistą pasaulį ir iš jo pelenų susilipdytų patogų bei artimą sau. John'as Miller'is, tasai aukšto rango karininkas, Tarybos narys ir saugumo specialistas puikiai sutarė su Niujorko vampyrų šerifu, o tai reiškė, kad abu yra įstatymų vergai bei ištikimi vyresnybėms, šiuo atveju Li. Kalbėtis su juo būtų beprasmiškas laiko gaišimas ir užtikrintas susideginimas. Russo supantis pasaulis ėjo iš proto, ji neturėjo absoliučiai jokio kozirio, bendrininkų, kurie galėtų jai padėti. Desperacija Mariellą atgynė pas Thomas Shelby. Tačiau jos ketinimai draugiški nebuvo. Ji parengė kruopštų planą ir ketino jį kuo reprezentatyviau pristatyti. Russo dėka Thomas užėmė "RedCorp" ir NSASC vadovų pozicijas, į kurias buvo prastumtas dėl palankumo tarybai. Panašiu principu Mariella Shelby dukros egzekuciją pavertė įkalinimu, kas padėjo jai išsaugoti gyvybę. Ir viskas tik tam, kad turėtų Thomas'ą savoje kišenėje jei reiktų jo pareigas užimantį asmenį stumtelėti sau palankia linkme. Shelby dirbo kone nuolatos, tad nieko keista, kad didžiausia tikimybė jį aptikti buvo "RedCorp'e". Nenorėjo pasirodyti jame šiaip sau. Komplekso konferencijų saleje vyko Tarybos posėdis, kurio metu sprendėsi Rebekos ir Sebastiano likimai. Pastarojo kailio gerovė Mariellai dabar buvo ne motais. Redford'as savo pusėje neturėjo visiškai jokių svertų atmetus sąsają su Rebeka. Tačiau originaliųjų šeimos atstovė... Jos narystė Taryboje padėjo stabilizuoti situaciją ir Mikaelson'ams ištikimi vampyrai pripažino naujas taisykles. Nusiramino net Naujasis Orleanas, kuris buvo tapęs tikra originaliųjų šeimos meka. Li paskelbus pertrauką Russo nusliūkino į vienintelę patalpą, kurioje nebuvo kamerų, veikė apsauga nuo pokalbių nutekėjimo už kabineto sienų bei radosi pats "RedCorp" vadovas. Elgėsi kuo natūraliau stengdamasi sukelti kuo mažiau įtarimo. Kartu pasiėmė prabangaus viskio butelį, kurį ketino įteikti Thomas. Tai buvo būtent tas gėrimas, kurį jiedu pakėlė, kai Tarybos sprendimas dėl Gaby gyvybės išsisprendė Shelby naudai, nes Mariellai pavyko savus argumentus patekti įtikinamai. Turėjo tradiciją to gėrimo butelį atnešti vampyrui artėjant nuosprendžio sukakčiai. Tai buvo tarsi eilinis priminimas vyrui kam jis turi už Gaby gyvybę dėkoti.
- Atleiskite, panele Russo, bet ponas Shelby griežtai įsakė jam netrukdyti,-baltaplaukę sustabdė Thomas nuolatos dulkindama sekretorė, kurios veide atsispindėjo akivaizdi panika. Ji bijojo "RedCorp" vadovą užrūstinti. Mariella stabtelėjo. Raudonose lūpose žaidė paniekinanti šypsena.
- Aš jam pasakysiu, kad labai stengeisi mane sulaikyti. O ta proga, kad visgi bandei mane sulaikyti aš pabandysiu Thomą įtikinti, jog išmestų tave iš darbo. Nes tu pamiršai, su kuo dabar kalbi,-Russo neatrodė įsižeidusi, tačiau psichologinis viršybės pademonstravimo triukas suveikė ir moteris stabdyti vampyrės nebebandė. Baltaplaukė įėjo į kabineto vidų. Šviesus ir nepatenkintas Shelby žvilgsnis pasitiko Mariellą, kuriai faktas, kad vampyras dalyvavo online pokalbyje nerūpėjo. Nemirelė parodė laiko striukos ir paskubinimo ženklą, o kai Thomas pokalbį baigė iš karto prabilo:
- Smagu matyti tave tokį atsipūtusį, kai pasaulį nuo kracho skiria tik jau ir taip aiškus Li sprendimas. Būtent šią akimirką jis į visus mano ITIN logiškus argumentus valosi savo liesą siauraakišką subinę,-su tulžies pilnais epitetais Mariellai reikėjo atsargiau, bet ji nesusivaldė,-Ar tau nusispjaut, nes jį netikėtai ėmė palaikyti Erik'as?-Hellner'io ir Wang'o ryšys visados buvo šaltas bei profesionalus, jie laikėsi savotiško atstumo ir tas jų suartėjimas drebino pagrindą, ant kurio Mariella stovėjo labiau, nei septynių balų žemės drebėjimas,-Išsitrauk Hellner'io šlangelę iš burnos, Shelby ir gerai pagalvok. Li ketina nužudyti Anastasiją bei Rebeką - dvi personas, kurių kritusios galvos anksčiau ar vėliau pradės žiaurų karą su Rusais ir Mikaelson'ams ištikimais vampyrais. Jei mūsų į pragaištį nenusitempė konfliktas su Redford'u, tai šis tikrai nusitemps!-drėbtelėjo kartu su tūžmingu trinktelėjimu ranka per stalą. Vampyrė iškvėpė, šiek tiek nusiramino,-Duok man ką nors. Tu gerai pažįsti Erik'ą. Padėk man sustabdyti šią beprotybę,-šantažo Russo nesiėmė tikėdamasi, kad pavyks prisibelsti į pašnekovo sąžinę. Vien šiuo pokalbiu ji išdavė Li, o tai neabejotinai užtrauktų Mariellai tokį pat likimą kaip ir jos "bičiulėms" Taryboje.

Thomas Shelby niekuomet nebuvo vienaląsčiu pirmuoniu (Amoeba proteus), kuris būtu lengvai perskaitomas, lengvai pastumiamas ar jo motyvai būtu aiškesni, nei dienos metas. Nemirtingasis vyras buvo iš tų individų tarpo, kurie prisitaikydavo prie aplinkybių, leidžiant matyti tą savo pusę, kuri tam momentui buvo reikšmingesnė, nešė didesnę naudą. Būtu sunku pasakyti, kad bent vienas jo Ilgo gyvenimo kėly pasipuolęs asmuo iš tiesų pažinojo Thomas Shelby. Jis buvo “šaltas” mirčiai. Galėtu net savo brangią “babytę” nušauti, žvelgdamas į šios akis, ir ne akimirkai nepajausti anei kruopelytės sąžinės graužaties. Ir ne, jis niekada nepasirodė esantys per silpnas, kad nesugebėtu suvaldyti savo vidinių demonų, pavadinimu “žmogiškumu”. Jis nebuvo geras, tačiau nebuvo visiškai blogas. Jis buvo užstrigęs kažkur per vidurį, ir turint omeny kad beveik visą laiką nuolankiai dirbo, klaidas darė siaubingai retai.
Tuomet kodėl Shelby liko toks apatiškai ramus, kuomet visas pasaulis griūvo? Į viską kuo puikiausiai atsakytu jo veide subangavusi šypsena, analogiškai šiai talkinančios akys ir tyla. Tyla, kuri reikštu kad jis vis dar neprarado kontrolės, kurios jam niekas savo noru nesuteikė. Thomas niekuomet nebuvo ištikimas Li Wang. Nieko nuostabaus, juk jei būtu priešingai, vampyras tikrai ne žodžių neprasižiotu apie menamą asmenį, kuomet Mikaelson’as su Redford’u plėšė nuo jo veidą. O galbūt informacija, kurią vyras pasidalino, pasidalyno tyčia? Gal. O gal ir ne. Dabar jau niekada nesužinosi. Cigaros dūmuose paskendusiame kambary, Shelby kaip visuomet savo dėmesį atidavė net ne ekrane buvusiam pašnekovui, o nuostabiam naktinio NY panoraminiam vaizdui. Užpakaliu pasirėmęs į stalo kraštą, Shelby vedė diskusiją, kuomet jo dėmesio užsiprašė pro duris žengusi Russo. Pasuko galvą lėtai, apdovanodamas šviesiaplaukę ne pačiu draugiškiausiu žvilgsniu. Nebuvo iš tų, kuriems patiko būti trukdomiems. Ypatingai, kai užsiėmė svarbiais reikalais. Kilstelėdamas ranką, iškėlė rodomąjį pirštą viršun, atsakomai parodydamas esti pirmiausia turi baigti vieną veiklą, prieš pradedant kitą. Žinojo kad moteriai tai nepatiks, tačiau reikia būti nuoširdiems, riebų pimpalą ant to dėjo. Pokalbis išsibaigė per ne daugiau nei penkias minutes, kuomet jis užlenkė savo kompiuterio ekraną, priekiu atsisukdamas į viešnią.
– Leisk atspėti. Tau iš manęs kažko reikia, ir kad tai pasiekti jau esi paruošusi kruopštų planą, kuriame šantažo forma figuruoja mano dukra. Todėl esi absoliučiai tikra, kad apleisdama mano kambinetą, būsi gavusi ko nori. Nes aš sušiktai apsimyšiu ir nulaižysiu tau pėdas, kad tik nepasinaudotum mano “silpnybės” korta. Esu arti? – Ištarė tai neišreikšdamas anei jokios ryžkesnės esmocijos. Kaip be pasukus, su panele Russo jis nepalaikė artimų santykių. Viskas buvo labai aiškiai profesionalu, ir naudinga. Jis buvo jai skolingas. DAUG. Bet tai anaiptol nereiškė kad ketino tapti kieno nors “kale”. Shelby buvo užtektinai tvirto stuburo, kad sugebėtu atstovėti savo asmeninius interesus. Tik klausimas, ar jam bent kiek buvo svarbu tai, kad vyko dabar? Kieno pusę jis palaikė, ir ar iš viso kokiai nors prijautė? Niekada nebuvo galima atmesti tikimybės, esti jis bus kaip ta pati jo akimis niekuo ypatinga Katherine Pierce, kuri tik savo subinės te žiūri. Prieš pratęsdamas kalbą, jis ir vėl prie lūpų pritraukė cigarą, į plaučius įtraukdamas siaubingai stipraus, gerklas kūtenančio dūmo.
– Esu trigubai už tave vyresnis, Mariella. Tikrai nori tai daryti? – Ne tai, kad Shelby nepritarė visam tam feminizmo judėjimui, bet jis buvo iš tų vyrų, kurie manė kad moterys turi likti savo vietoje, ir nekalbėti kol nebus paklaustos. Nieko nuostabaus, jis buvo iš kito laikmečio, o ir savo kely dar nebuvo sutikęs moteris, kuri sugebėtu užčiaupti jam nąsrus ar padėti į vietą. Galu gale, norit to ar ne, tačiau pasaulis iš esmės priklausė vyrams. Tiek politokos atžvilgiu, ties banaliai ta pačia taryba, kur moterų buvo mažuma. Ir tai, iš esmės dėl grožio. Žinoma, Russo buvo labai svarbi žaidimo figūra, lygiai taip pat kaip ir Mikaelson. Bet paimti caraitę, be josios ryšių, ji pati iš savęs tėra dailus veidelis ir tuščia galvelė. Ko nepasakysi apie likusius. Šie dėl estetiškumo palaikymo laikomi nebuvo. Net tas pats Shelby nebuvo “hottest dude alive”. – Atsipalaiduok. Pasaulis ir taip pasmerktas, bet tai nereiškia kad reikėtu pasiduoti panikai ir liautis mėgautis… – Nebaigęs kalbos, Shelby sumojo ranka, kurioje laikė cigarą, tokiu būdu apibrėždamas vieną iš tų malonumų, nuo kurių buvo priklausomas. Ketino pratęsti kalbą toliau, tačiau čia pat buvo pralinksmintas blondinės išsireiškimo apie šiaudelį burnoj.
– Jei mano pimpalas ar smegenys būtu bent kiek mažesnės, galėčiau dabar įsižeisti dėl homoseksualaus tavo komentaro. Tačiau, dėja. Manęs nelabai kąso ką Erik’as veikia savo laisvu laiku. Gali skersai ir išilgai dulkinti liesą siauraakišką Li subinę, man įdomiau nebus. – Puse lūpų šyptelėdamas, Sgelby pagaliau teikėsi atsisukti į pašnekovę priekiu. Ant jo rašomojo stalo vis dar gulėjo padėtas geltonas paketas, kuriuo dažniausiai buvo pristatomi įmonės dokumentai. Viena ranka pasiimdamas prieš tai paminėtą daiktą, netrūko susitikti su pašnekovės akimis, kuomet ji sunkiai suvaldydama savo emocijas, delnu suplojo per stalo paviršių. Jo žandikaulis įsitempė, leisdamas ten esantiems raumenims susitraukti.
– Visuotinis karas man nėra naudingas. Ir Li yra idijotas. – Konstatavo tai it kokį nereikšmigą faktą, kuomet ištiesė savo ranką į Russo pusę, paskatindamas šią atiduoti atsineštą butelį. Suprasti Shelby motyvus tapo dar sunkiau nei prieš tai. Kai gerą ir mėgstamą gėrimą talpinanti tara atsidūrė jo rankose, vyras ramiai skysčiu pripildė dvi taures. Vieną įdavė šviesiaplaukei.
– Man nusišikti ant Anastasijos, ar kacapų rūstybės jei tos cariško kraujo šliundros nebeliktu. Tai rūpi tau. Dėl ko mes sueinam, tai dėl Mikaelson. Nei aš, nei Mikaelson’ų sire vampyrai neleis kad jų “ponia” būtu nuskalpuota ar kaip nors kitaip neutralizuota. – Nepasivargino paaiškinti, kodėl menamos blondinės kailis jam parūpo. Bet nieko kito tikėtis iš Thomas ir nebuvo galima. Savo pasirinkimų, ar savo praeities jis neofišavo. Kuo mažiau apie jį buvo žinoma, tuo geriau. – Šiandien sulaukiau svečio. Kuris po žinutės įteikimo, persirėžė sau gerklę, ir nusibaigė maždaug ten, kur dabar remiesi savo kulnais. – Pradėjo, tuo pačiu metu įduodamas Russo geltoną voką. – Nuo Marcellus Gerard prabudimo, tave skyria tik tai, kas randasi šiame voke. Jei jau pasirinkai sau mielesnę pusę, nebandysiu tave sustabdyti. O jei tave domina, iš kur tai žinau, turėjau laiko pašniukštinėti. – Jo veide ir vėl subolavo kažkokia kreivoka šypsena, kuomet prisiminęs apie neišgertą gėrimą, būtent tai ir padarė. Dabar gi beliko vienintėlis dalykas, dėl kurio Russo čia ir pasirodė. Jo pasirinkimo, ar pakenkti ilgametei savo draugystei su Hellner, ar ne. Pasirinkimas turėjo būti sudėtingas, Turint omeny, kad su menamu asmeniu, Thomas dalinosi ilga ir lojalumo perpildyta istorija. Ir visgi, tam tikri Erik’o pasirinkimai, padarė Thomas aplinką šiek tiek sunkiau suvirškinama. Kaip jis ir paminėjo prieš tai, karo jis visiškai nenorėjo. Ir būtent prie karo vedė bet koks pasirinkimas.
– Erik’as savo namuose sukūrė laiko kilpą, kurioje yra kalinamas Niklaus ir Freya Mikaelson. Negana to, savo nuosavybėję jis turi Elijah Mikaelson kūną. Kol nepradėjai stebėtis, kad buvo per lengva. Leisk man tau priminti, kad tai “all in” tipo žaidimas. Sudegti gali vienu ar kitu atvėju. – Krenkštelėjo. – Bet jei turėsi mane kaip savo užnugarį, tavo šansai buvo ne daug, šiek tiek didesni. Ir jei kokia nors neįtikėtinos sėkmės prasme, mums visgi pavyks… Mariella. Tu padarysi absoliučiai viską, kad laboratorijos būtu uždarytos. Ir mano dukters vardas būtu visapusiškai ištrintas (pamirštas).

- Bandydamas išnarplioti mano užmačias dabar esi panašus į pergalvoti linkusią bobą,-drėbė su pasišlykštėjimu veik šnypšdama kaip gyvatė. Be jokios abejonės baltapūkė susinervino akimirksniu permatyta kiaurai. Bet juk kalbėjosi su bene tris kartus už ją vyresniu vampyru, kuris nepaisant didelių Russo pastangų būti vienintele ir nepakartojama panašaus tipažo moterų sutiko ne vieną ir ne dvi,-Bet ačiū tau, kad silpnų vietų visgi turi. Erik'as ne kartą įrodė, kad jo silpna vieta esi būtent tu. Velniškai keisti tie jųdviejų santykiai,-kreivai šyptelėjo, vampyrės fizionomija atrodė šalta, kažkokia nenatūrali. It kaukė, it grimasa. Oda lygutėlė, balta kaip porcelianas ir pilna užpildų, kurie neleido veido raumenims taip lengvai judėti, dėl to itališko kraujo vampyrės fizionomija visados atrodydavo kone taip pat. Tačiau emocija degė būtent šviesiai žalsvos spalvos jos akys, paryškintos apvadu bei ilgomis nenatūraliomis blakstienomis,-Bet taranuoti tavęs aš nesiruošiu. Nėra ką,-tiek šie žodžiai, tiek pati moteris dvelkė arogancija. Ji tikrai manėsi esanti geresnė už kitus. Geresnė už kitus Tarybos narius, pirmininką, Erik'ą, "RedCorp" vadovą. Emocijų, kurių yra atsisakiusi stygius darė iš jos sistemingai bei puikiai veikiantį mechanizmą, kuris silpnų vietų iš pažiūros neturėjo. Bet Shelby permantė, jog didžiausia Mariellos Russo silpnybė yra ji pati. Kadangi turėjo galimybę mintimis persikelti nuo gresiančios vampyrų pasaulio suirutės į Shelby, baltaplaukė tuo naudojosi. Nors ir nepažinojo vyro artimai, keletą įžvalgų susidarė. Atsidėkodama už viskiu pripildytą taurę ketino jomis pasidalinti-Suprantu kodėl niekados nebandei kilti aukščiau. Juk viskas dėl Ruby, tiesa? Visi žino, kad gali manipuliuoti tavimi išsitraukę jos kortą. O galėjau sulipdyti iš tavęs dar sėkmingesnį visuomenės veikėją,-vampyrė gurkštelėjo spirituoti gėrimo, kuris maloniai nudegino vidinę lūpų odelę ir gomurį.
- Užsikišk, Shelby!-dar toks visai malonus bene draugiškas jųdviejų pokalbis čia pat ir pasibaigė, kai vyras ėmė girtis savo amžiaus pranašumais. Tačiau arogantišką moterį supykdė visai ne tai,-Jei norėčiau nusižudyti būčiau šokusi Li į atlapus. Aš nemanipuliuosiu tavo meile dukrai. KOL KAS. Nes mes susitarsim neperžengę tam tikrų ribų, tiesa?,-nors Russo povyza ir atrodė grasinamai, bet ji negrasino. Ji žinojo, kad Thomas yra vienas tų vyrų, kurie mano, jog moteris yra sukurta vaikam perėt ir buzai virt. Jis nepripažino nė vienos iš dailiosios lyties atstovių taryboje autoriteto, kad ir koks neginčijamas jis buvo. Shelby mieliau kreipėsi pagalbos kas lietė viešuosius ryšius į kitus vyrus, bet ne Mariellą, kurios kompetencija viršijo bet kokius lūkesčius. Ji buvo moteris, kuri iškėlė Sebastian'ą Redford'ą bei Katherine Pierce ir juos nuskandino. Jai buvo įsakyta lygiai taip pat reputacine prasme susidoroti ir su Rebeka ir kaip gerai, kad to visgi neprireikė, nes kažkodėl suimami Tarybos priešai numeris vienas visai nesipriešino. Vargu ar jie tikėjosi, kad jųdviejų kūnai bus užšaldyti, palikti neveiksnūs ir įkišti į tą neveiksnumą palaikančias talpas. Kvailiai. Mariella siuto toliau, perdėm greitai išgerdama viskį ir paprašydama dar.
- Tomai, jei dangus pradės griūti jis prispaus ir tave,-tryško jai būdinga pašaipia, menkinančia maniera,-Mano nerimas yra logiškas. Priešingai nei tau, man teko labai sunkiai kovoti už poziciją, kurioje dabar esu. Manęs į aukštas pareigas niekas neįkišo tik todėl, kad pasirodžiau naudinga didesniem žaidėjam,-nesusilaikė nepriminusi Shelby jo "vietos",-Dėl kiekvieno mažo šūdelio teko kovot kumščiais ir netgi ne burna, nes pimpalų aš nečiulpiau siekdama pakilti,-pūtėsi nes jos požiūriu būta dėl ko,-Todėl padarysiu viską ką galiu, kad to ką turiu niekas iš manęs neatimtų. O dabar pagalvosi, kad prieštarauju sau. Susikompromitavau iš karto čia pas tave atėjusi ir pradėjusi vėjus kelt. Užtektų tau informuoti Li ir man galas. Bet tuo pačiu Nastia su Rebeka yra naudingos tau pačiam, nes leisk priminti, jų balsai plius mano lėmė persvarą balsuojant dėl Ruby likimo. Jei mes iškrentam iš žaidimo, kaip manai, ar Li neįkiš tokių pat psichų į tą mūsų nedidelį garbės ratelį, kaip ir jis?-kiek pailsusi tarškėti greitakalbe Russo išlenkė gėrimą, kurio Thomas šliūkštelėjo pakartotinai. Argumentų moteris turėjo į valias ir neketino nė vieno iš jų pasilikti,-Dar vienas dalykas,-jautėsi fantastiškai turėdama užantyje kozirį, apie kurį Thomas nieko nesuuodė. Buvo paruošusi jį atsargai ir ketino panaudot. Kadangi vampyras suuodė jos kėslus dėl Ruby, nebenorėjo prie to reikalo artintis. Trumpai panaršė telefone ir priartėjo prie Shelby parodydama kas pavaizduota jo ekrane,-Nuotrauka iš samdomų žudikų biržos. Mane informavo, kad tekstas šmėstelėjo trumpam, o tada dingo. Pažvelk. Už Redford'o galvą siūlo tris milijonus dolerių. Ir po milijoną už mano, Eriko, John'o, Rebekos ir tavo. Koks įžeidimas! Kodėl už mus po milijoną, o už Redford'ą tris?!-įkyriai sucypė, regis, nuoširdžiai paveikta ją užsiutinusio fakto,-Ir kam daugiau tai yra naudinga, jei ne Li? Net neabejoju, kad jis nori perkurti Tarybos sudėtį iš esmės. Bet kol kas susilaikė ar persigalvojo. Ir taip, Li yra idiotas,-ak, dėl bent vieno dalyko jųdviejų nuomonės neišsiskyrė. Klausėsi Thomo kalbant susikaupusi, gana rūsčiai dėpsodama į jo išraiškingą veidą. Nesutiko su jo pastaba, kuri lietė Rebeką, todėl nusimaivė:
- Susimildamas, Thomai. Mikaelsonams ištikimi vampyrai supras, kad Rebekai kažkas nutiko jau po laiko. Kai jai JAU bus kažkas nutikę. Leisiu neleisiu šioje vietoje paprasčiausiai neveikia. Leidžia ar neleidžia Li, o visa kita spekuliacijos ir svajonės,-abejoti Wang'o galia būtų kvaila. Jei jo nuvertinę nebūtų tie patys Sebastianas su Rebeka dabar nekiūtotų iki ląstelių įšalę šaldikliuose. Erik'as apgalvojęs kiekvieną net ir labai galingus vampyrus galintį susilpninti aspektą su savo genijų komanda sukonstravo tobulas žudymo ar ragiukų aplaužymo mašinas. Russo žioptelėjo Thomas leidus suprasti ant jo stalo gulinčio voko paskirtį. Visgi tam tikra prasme net ir nelabai vienas kitą mėgdami Mariella ir Shelby šiaip ne taip susišnekėjo. Li neprognozuotumas tapo jiems nepalankus. Baltapūkė negalėjo visos situacijos palenkti į savo pusę viena,-Nereik man jokių sušiktų Marcel'ių Gerard'ų,-tamsūs vampyrės antakiai tik šiek tiek pasviro žemyn,-Man reikia, kad išjungtum "RedCorp'ą" maitinančius elektros generatorius ir atsarginius šaltinius bei užblokuotum priėjimą į laboratorijas. Atšildžius Rebeką su Sebastianu absoliučiai nieko daryti nebe reikės,-Mariellos planas turėjo spragų ir laikėsi tik ant idėjos kiek pasitikėti gali Thomas. Ji nepasitikėjo Thomas. Negalėjo nutylėti nepaaiškinusi kodėl,-Tiesiog va taip,-spragtelėjo ilgais smailiais nagais papuoštais pirštais,-išduodi savo 800 metų brangintą draugą?-Russo negalėjo patikėti tuo, kad Shelby išdavė Eriko motyvus. Mariella nieko dėl Klauso negalėjo padaryti. Kur prasidėdavo magija baigdavosi visi vampyrės "šūstrumai". Tačiau papasakojusi tai Rebekai ne tik pelnys pasitikėjimą, bet galbūt ji pati ras išeitį iš tos situacijos,-Esu sukta gyvatė, bet tu Thomai... Tai yra visiškai kitas lygis,-nesigerėjo, o priešingai. Nesiliovė stebėjusis ir netgi kiek smerkusi,-Erik'as žliumbė ir apsisnargliavo sužinojęs, ką Klausas su Redford'u tau padarė. Net neabejoju, kad dėl to jis iš viso įsitraukė į Tarybos reikalus, į karą. O tu spjauni jam į veidą ir stoji į pusę, kuri palaiko tavo skriaudikus? Kodėl?-moteris prisimerkė jausdamasi entitled reikalauti Shelby paaiškinimo,-Jei manęs neišduosi lygiai tokiu pat šlykščiu principu, galiu tau užtikrinti, kad paslėpsiu Ruby nuo Tarybos akies. Ir visai nesvarbu kaip šis karas baigsis,-grasinimais baltapūkė būtų absoliučiai nieko nepasiekusi. Ji įgudo suvokti kaip reikia su Thomas bendrauti. Tai yra, nekelti savęs į viršų, nedemonstruoti galios, nes vyras to nepripažins. Tačiau Russo turėjo specifinių talentų, kurie darė ją itin naudingą.

by **Mariella Russo** Kv. 09 08, 2022 4:59 am

– Negali manęs kaltinti už tai, kad įėidamas į kambarį pasistengiu įsidėmėti kiekvieną detalę, kiekvieną daiktą galinti pasitarnauti ginklu, ir kiekvieną silpną vietą sienuose, kuriuo būtu galima pasinaudoti esant pabėgimo neišvengiamybei. – Thomas veide vis dar buvo užsilikusi netrali, veikiau tiesiog įvaizdį papildanti šypsena. Tai nieko bendro su jo jaučiamomis emocijomis neturėjo. Ir tam tikra prasme, tai kėlė šiokį tokį šiurpą. Būtent todėl, kad buvo sudėtinga suprasti kuomet jis buvo nusiteikęs priešiškai, o kuomet laisvai diskutavo apie paprastus ir anei Jokios prasmės neturinčius dalykus. Sekdamas Mariellos sujudimus, Shelby ramiai aptuštino savo taurės turinį, kuomet pagaliau patraukęs už stalo, patogiai įsitaisė. Na gerai, patogu nebuvo. Visas šis užsilikęs interjeras po buvusios savininkės, buvo siaubingai neskoningas, ir perkrautas nereikalingomis detalėmis. Bet ar jis pajudino bent vieną pirštą kad tai pakeisti? Žinoma kad ne. Bet ir nesiskundė.
– Daugiau nei tu gali įsivaizduoti. – Apibendrino savo silpnybes, kuriuomis į kairę ir dešinę nesisvaidė. Pilnai užteko kad jo kruopščiai slėpta Rubės egzistencija buvo žinoma tarybos nariams. Kad josios išgyvenamumas iš didžiosios dalies priklausė nuo Russo. Ir visgi, jis buvo pasiruošęs ir tam atvėjui, jei kartais pasidarytu sunkiau, nei yra dabar. Jei nesiruoštu, būtu tiesiog dar vienu idijotu, kuris tiesiog plaukia pasroviui ir nieko dėl to nedaro. – Visi turi silpnas vietas, net tris šimtus metų skaičiuojanti vampyrė, kuri sėkmingai atsisakė žmogiškumo. Ar tūkstantmetį egzistuojanti originalaus burto nemirėlė, kuri net labai didžiuojasi tuo, kad tokio veiksmo niekada nebuvo padariusi. Neturėtume silpnybių, nejaustume gyvenimo skonio. Viskas iš tiesų yra labai paprasta, jei tik apie tai pagalvoji. – Samprotavimo tirada iš Thomas buvo nei laukta, nei tikėta. Jis retai kada įsileisdavo pašnekovą į savo gyvenimą kiek arčiau, nei tai liesdavo darbą. O čia sumojo paįvairinti diologą, ir išreiškė nuomonę, kurią nešiojosi savo galvoje tikriausiai visą laiką. Nereikia manyti esti Hellner’io draugystė Thomas buvo absoliučiai nesvarbi. Nes taip nebuvo. Tiesiog gyvenimas neretai verčia daryti pasirinkimus, kurie iš pradžių gali pasirodyti labai nesuprantami ir netgi smerktini, tačiau su laiku įgauna kur kas daugiau prasmės. Aklai palaikyti draugą, kuomet jis yra neteisus. Galbūt ir padaro tave ištikimu, bet vargu ar geru draugu. Tačiau lai lieka tai kitam kartui.
– Tau niekada netoptelėjo mintis kad niekada nesiekiau būti sulipdomas į kažką daugiau? Mariella, Rubė yra mano dukra. Ir kaip bet kuris tėvas, sumaišyčiau daugų su žeme, jei tik jai kas nors nutiktu. Bet tai nereiškia kad leisčiausi ja manipuliuojamas. Ir dėl ko? – Gana reikšmingai mostelėdamas ranka ore, pasistengė apibūdinti savo mintį. – Kad tapti dar vienu, nuo galios ir iš baimės iškeltų liaupsių išpuikusiu imbicilu, kaip Li? Arba Abberline prieš jį? Tie patys Redford’ai, kuriuos padarei ir kurie daliai sekundės pasijautė pasaulio bambomis. – Klastinga šypsena, kuri netrūko pasirodyti jo veide, dabar jau atspindėjo ganėtinai konkrečią emociją. Taip, jam buvo patogu būti ten kur buvo dabar. Mat čia užsiėmė jam patinkančiu darbu, kurį daryti jam iš tiesų sekėsi. Bet jo atžvilgiu “aukščiau” buvo tik baltieji rūmai. Ir Turint omeny kad Shelby dirbo uoliai ir be poilsio, galvoje turėjo ne tik organą dėl masės. Nieko per daug nenustebintu kad dar kokie penki, septyni metai ir jis jau atsidurs JAV prezidento poste. Kaip be pasukus, laikas ir patirtis jį išmokė svarbių dalykų. Skiestelėdamas rankomis, vyras pademonstravo kad prieštarauti neketina. Kaip be pasukus, vesti diskusiją be kraštutinumų buvo šiek tiek maloniau, nei kad pasitelkiant šantažą ar fizinį pranašumą. Būtent fizinį, mat perspajuti Russo ant intelekto, nebūtu viena iš lengviausių užduočių. Jei ji turėtu pimpalą, ir kitus vyrams būdingus agregatus, tikrai atiduotu šiai pagarbą. – Didesni visada dulkina mažesnius. Tai galioja ne tik mano, bet ir tavo atžvilgiu. Verslas yra brutalus. Ir jei manaisi padariusi man paslaugą, įkišusi čia. Tuomet leisk tave nuvilti širdelę. Viską ką padarei, tai uždėjai taikinį man ant nugaros. Bet aš nesiskundžiu, tai visai smagu. – Atsakė manieringai, su JAI būdingu pasiputimu ir paniekinimu. Tuomet lyg niekur nieko ir vėl sugrįžo į save, ir papildė taures maloniai gerklas sukutenančiu gėrimu. Tikriausiai visi, ilgiau gyvenantys vampyrai vienu ar kitu metu išmoksta alkoholio jiems keliamu gėriu. Kūnas tampa šiltesnis, kraujotaka geresnė ir savijauta taip pat šiek tiek pakylesnė, nors apsvaigimo ir nesuteikia.
– Kodėl? Ne. Priešingai, darai absoliučiai viską, kad iš tavęs nebūtu atimta tai, ką turi. Leisk spėti. Atsižvelgiant į tavo pagarbiai jauną amžių, greičiausiai priklausai Mikaelson’ų bloodline. Nes ta nedidelė pasipūtusių narcizų šeimyna neblogai praplatino savo nuodus po pasaulį. – Krenkštelėdamas, vyras stengėsi stebėti Russo veidą, mimikas kurių šis beveik neturėjo. Spėjimas buvo iš piršto laužtas, bet turėjo vietos egzistuoti. – Tai ne Niklaus bloodsire. Mes visi žinom, kaip efektingai dulkėmis pavirto visi jo sukurti vampyrai. Lieka trys. Ir kadangi tavo susirūpinimas miss Mikaelson toks didelis, dengiamas karo prieš jos šeimą garbinančiais ir nuo jų egzistavimo priklausančiais vampyrais… Ar nebus ji, ar vienas jos vampyrų tavo kūrėjas? – Šiek tiek pritilo, leisdamas blondinai sufiltruoti viską, kas buvo išdėstyta balsu. Nors, kažkokio konkretaus atsako iš jos nelaukė, juk gana greitai peršoko prie sekančios kalbos, kuri turėjo kiek daugiau aktualumo jiems abiems.
– Mariella, jei norėčiau tave pakišti po traukiniu, dabar čia nestovėtum. Mes abu tai suprantam, lygiai taip pat kaip suprantam kad Li karaliavimo amžiaus pasiekė savo finalinę stadiją. Jis neprognozuojamas, nebe naudingas dėl jo “mažo ūgio” nepilnavertiškumo gali nukentėti visa vampyrų populiacija. Kilti karas, kuriam nėra pasiruošęs niekas. – Apeidamas Rubės temą, Thomas aiškiai leido suprasti kad asmeniškumai čia nėra būtini. Problema globali. Ir jei jis atrodo atsipūtęs, dar nereiškia kad nesiima jokių veiksmų, kad tam “epiškam” Wang’o planui sutrukdyti.
– Tavo teisybė. Jei jie nebūtu jau dabar perspėti. – Numetė it kokią bombą be žiedelio.
– Net jei tu neapsiimi pimpalų čiulpimu, ponia Mikaelson su tuo susitvarko nepaprastai gerai, nors ir dėl kitokių, nei karjeros laiptų kopimas, priežaščių. Pavadinkime tai sentimentais. Ir kai aš sakau kad neleisiu jos pražudyti, vadinasi neleisiu. O Li gali susikišti savo nukrūštą nuomonę ten, kuri labai siaura ir labai sausa. – Okay. Šitas buvo netikėtas, iš dalies. Vis tik ir čia Shelby nestebtelėjo, kuomet užvertes akis, dar kartą pirštu nurodė į geltoną paketą, primygtinai siūlydamas šviesiaplaukei juo pasinaudoti. Kodėl jai? Nes jam pačiam toks prisigerinimas nebuvo reikalingas. Tam tikra prasme, nuo originaliosios šeimos norėjo laikytis kaip galima toliau. Interesus turėjo skirtingus, ir galu gale, ne pakeliui buvo.
– Tu stebini mane savo protiniais sugebėjimais, dažniausiai. Bet kartais būni Tokia neįtikinamai kvaila, Russo. Niekam nėra įdomus Marcellus Gerard. Net tas pats Klaus’as praranda susidomėjimą juo, kai tik šis atitraukia savo liežuvį iš jo tarpšiknio. Jis yra viso labo tarpinė stotelė, kuri prikels dar vieną Mikaelson’ą naujam egzistenciniam etapui. Tik pagalvok kiek bonus taškų surinksi, kai tapsi ta, kuri tai realizuos. – Daugiau jis į geltoną paketą dėmesio nebe skyrė, kuomet pagaliau pakildamas nuo savo vietos, atsidūrė daugiau ar mažiau tame pačiame akių lygiję su Mariella. Ne kiek nepasimetė, kuomet moteris priartėdama nurodė savo telefono ekraną. Tai, kad pamatyta informacija jam absoliučiai nepatiko, buvo daugiau nei akivaizdu. Tačiau papiktino ne kainos klausimas. Turint omeny kad Redford’as buvo viešas asmuo, ir daugėlio manymu gana bukas daiktas… Nieko nuostabaus kad jo kaina buvo didesnė nei tų, kurie į viešumą nelindo, ir kuravo paradą iš vidaus, saugodami ne vien savo tapatybes, bet ir statusą tarp vampyriškojo elito. Visgi, tai nebuvo pirmas kartas, kai kažkas panoro jo subinės. Tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme. – Ne tai kad man pristigo motyvacijos. Bet mano dėmesį tu turi. – Tik dėl to, kad laiko nebuvo daug, jis per daug neskyrė dėmesio šiai kalbai. Bet Jie abu puikiai suvokė, kad vos sutvarkys artimiausią užduotį, galiausiai žengs prie šios. Ir tai kas už tai atsakingas, patirs tokias kančias, kokių net nebuvo sapnavęs savo žiauriausiuose košmaruose. Žengdamas prie savo kompiuterio, atidengė šio ekraną. Prireikė kelių minučių tam, kad patektu į sistemą. Russo užduodami klausimai, nuostaba dėl “pusės pasirinkimo”, privertė Thomas pakelti akis.
– Miela žinoti kad galvojam panašiai. Visas tas išjungimas startavo lygiai dvi minutes prieš tai, kai patekai į mano kabinetą ir iki išbalimo įbauginai mano sekretorę. Dar kartą pasikartosiu, aš nepalaikau nei vienos pusės. O verslas ir draugystė nėra greta einantys aspektai. Erik’as padarė klaidą, treptelėdamas į baisiai dvokiantį šūdą. Už tai bus išpertas. Viskas, ką jis turėjo daryti čia, tai užsiimti savo psichoziniais eksperimentais laboratorijose. Jei jis nusprendė palaikyti Li, ir už jį kristi. Tuomet pasirūpinsiu kad jo asmenybės garbei būtu pastatytas madingas paminklas. – Sumaigęs konkretų kodą, jis ir vėl uždarė kompiuterį, dabar jau pilnai susikoncentruodamas ties Russo. – Aš laikausi savo duoto žodžio. Tikiuosi kad tu laikysiesi savo.

Mariella suvokė neturinti laiko leistis į asmeniškumus, pajuokas, Shelby veikėjo analizę. Laikas tiksėjo visiškai ne jos naudai. Petraukėlės beliko vos kelios minutės ir jų ji neketino švaistyti apkraudama galvą miglotais Thomas motyvais. Jo vaizdavimu, neva jis yra didesnis žaidėjas visoje šioje schemoje tik dėl to, kad aršiai nesibrauna į valdžią. Keistas pagarbos ar net simpatijos apraiškas nukreiptas į Rebeką, kai Shelby buvo asmuo, kuris maloniai neatsiliepė apie nieką, net savo draugužį Erik'ą. Po jųdviejų dialogo, kuris ne visados liko sutelktas į esminį akistatos aspektą Russo pajuto "RedCorp" vadovui dar didesnę antipatiją. Kaip asmuo, kuris Tarybai buvo skolingas ne tik savo, bet ir Rubės gyvybes bei aukštas pareigas vampyrų hierarchijoje jis pernelyg smarkiai išnaglėjo. Gaila, bet neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik veltis į abejotiną bendradarbiavimą su juo. Thomas buvo vienintelis asmuo kalbant apie Tarybai itin artimą atmintį, kurį iš viso begalėjo patraukti į savo pusę. Artėjant neramumo metui gali labai nustebti į kokius asmenis kreipsiesi "pagalbos". Šis itin rizikingas žingsnis Mariellai atsipirko mažiau, nei ji galvojo.
- Po velniais, Shelby, tu kalbi daug, bet viskas ką darai, tai ištisai mali kažkokį šūdą,-Russo negalėjo atsistebėti Klauso protežė ištraukta korta, kuri jai visiškai nieko nereiškė, kad ir kaip smarkiai stengėsi ją galvoje pasverti bei išanalizuoti. Mariella neketino rinktis kažkokių karmos taškų, kalbant apie blondinę Mikaelson,-Atėjau prašyti tavęs vieno dalyko, tai yra, sukurti įtikinamą scenarijų, kurio metu atitirptų Sebastiano ir Rebekos kūnai. Viskas. Kitkas man nė motais, supranti?-nuodais ir abejingumu trykštanti Russo nebūtų sugebėjusi įtikinamiau išreikšti to, jog neketina kištis į originaliųjų prikėlimo reikalus. Buvo plačiai apskelbta, kad Klausas yra miręs. Rebeka metų metus dirbo prie tobulo keršto Redford'ui plano, kuris niekaip nejudėjo iš mirties taško vien tik todėl, kad Sebastianas išnyko ne prasčiau, nei žymusis hibridas. Praeina penki metai ir jie sugrįžta abu. Įpykę, aršūs, ketinantys nušluoti Li ir jo gang'ą nuo žemės paviršiaus. Šitas reikalas Mariellai dvokė labiau, nei silpnaprotiškos Tarybos pirmininko psichozės žudyti asmenis, kurių mirtys pradės karą. Su originaliaisiais norėjo turėti kuo mažiau bendro,-Pastebėjau, kad apie Rebeką dažnai kalbi taip, lyg išlaižytum jos putę kaip kokį medų. Inicijuok jos brolių prikėlimą ir galbūt atsidėkodama ji sukiš tavo veidą sau į klyną,-paniekinamai šyptelėjo padėdama tuščią stiklinę ant stalo krašto. Neketino daugiau gerti. Shelby bomba anaiptol jos "nenunešė", perdėm ir nesuintrigavo. Russo atsiduso taip, lyg patirtų velniškai varginančias moralines kančias. Ji sudėjo rankas ant siaurutėlio savo liemens, akivaizdžiai nervinosi.
- Viskas ko mums reikia tai tik dar labiau atkreipti į savo vidinius nesutarimus dėmesį. Tikrai. Vargais ne galais užglaisčiau Tarybos pastato griūtį, pati verkšlenau į kameras gailėdama aukų ir surinkusi nebūtus įrodymus padaviau į teismą pastatą stačiusią statybų bendrovę už neva padarytą broką laikomosiose konstrukcijose! Ir tu dabar man sakai, kad informavai Mikaelsonams ištikimus vampyrus apie Rebekai iškilusią grėsmę? Leik tau priminti, kad vampyrai deja, bet vis dar nevaldo pasaulio ir esam tiek laisvi, kiek mus priima žmonės, kurių suknistu noru mums teko išsiviešinti,-į tam tikrus reikalus baltapūkė negalėjo žiūrėti kitaip, nei pro profesinę savo prizmę. Niekados netrūko žmonių, net politinių partijų bei religinių bendruomenių, kurios siekė ne tik apriboti nemirėlių teises iki jei ne nulio, tai vieneto, ekstremistų, kurie troško kraujasiurbių genocido. Su tuo visu kooperuoti buvo įtemptas, sunkus darbas. Tarybos darbas. Bet jus varginančiuose posėdžiuose Shelby nesėdėjo, tiesa?-Jei apsupsi "RedCorp'ą" kovingai nusiteikusia minia vampyrų ir jie pradės čia viską daužyt ir mėtyt... Kaip pasiaiškinsi NSA, Shelby? Dar nesupranti, kad viską reikia daryti ramiai ir atsargiai?-Thomas norėjo kraujo. Akivaizdžiai. Atsižvelgiant į tai, kad jis sėdėjo visiškai atsipūtęs ir netgi užtikrintas, vargu ar savo makaulėje audė mintis, kurioms Russo būtų pritarusi. Ji negalėjo leisi, kad įvyktų dar viena apgultis. Savo naudai galėtų ją palenkti tik tokiu atveju, jei pultų neva rasistiškai nusiteikę žmonės. Bet ne kiti vampyrai. Apie savo vampyriškas šaknis kalbėti buvo beprasmiška. Nes pati jų nenutuokė? Nutylėjo, neatsakė. Nelabai šis reikalas jai ir rūpėjo.
- Vadinasi taikinį ant savo nugaros nusipiešei anksčiau, nei įžengiau į tavo kabinetą kaukšėdama aukštakulniais,-dar labiau išvargusi Russo juto kaip po kojomis atsiveria duobė ir ji krenta, krenta, krena...-Aš turėjau omeny staigų viso pastato sisteminį gedimą, Thomai, kuris sukeltų labai brangų, bet kuo mažesnį įtarimą, apie kokius startavimus tu šneki? Aš parengiau jį paaiškinančią melagieną medijai. Neva atakavo HAV* judėjimas. Nes šiuo metu šiame pastate yra keli mano specialiai tam paruošti asmenys. Man tik taip atrodo ar tu viską suknisai?-Mariella atsikvėpė. Žvelgdama tiesiai į pro langą išnyrantį greta pūpsantį dangoraižį ji nepakėlė savo šviesių akių į Thomą, kuris ją nejuokais sunervino,-Tiek to iš to tavo niekam tikusio užbėgimo viskam už akių. Nes juk esi sumanesnis už visus kitus, taip, Shelby? Net srityse, kuriose nė velnio nieko nenusimanai. Tu nepažįsti Li, nežinai kaip viską paruošti taip, kad jis absoliučiai nieko neįtartų. Tau pasisekė, nes mano dėka tu nesudegsi, nors pripažįstu, tuo nuoširdžiai pasimėgaučiau,-jos lūpose sužibėjo balti, plėšriai net ir be ilčių nusiteikę dantukai. Klauso, Rebekos ir Sebastiano sėkmingas Tarybos pastato šturmas Mariellai parodė, kad ne visados apsimoka pinti painų, kruopštų, įtikinamą klastos tinklą. Reikia tiesiog imti ir sprogdinti. Suvokusi, kad kreipdamasi į Thomas tik veltui išaušino burną, nes net nespėjo supažindinti vyro su savo planu papasakodama kaip jis galėtų į jį be menkiausio įtarimo šešėlio įsitraukti šiam pareiškus, jog ėmėsi kažko labai panašaus, Russo nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad Shelby viską apgalvojo geriau, nei ji. Neketino net išklausyti. Išėjo iš kabineto. Thomas sekretorė sėdėjo dar labiau išbalusi. Šalia jos stalo stovėjo nelyginant "Joker'is" išsišiepęs Li. Mariella suvokė susimovusi. Kad ir kaip beprasmiška galėjo atrodyti, ji tikrai buvo pasiruošusi bėgti, bet... Pajuto jausmą, nelyginant jos širdis būtų ėmusi ir susprogusi. Russo nė didžiausiame košmare susapnavusi nebūtų, kad tas čipas, kurį prieš keletą metų Wang'o paliepimu įsisodino, idant galėtų patekti į šviežiai pastatytą, prašmatnų Tarybos pastatą sukels jai kažką panašaus į kardio infarktą. Kad laikais, kai jokiais vidiniais Tarybos neramumais nė nekvepėjo tikroji implanto paskirtis buvo narius staigiai prireikus neutralizuoti. Juk šis čipas tuo pačiu leido jai atsiskaityti už prekes ir paslaugas ar nesinešioti paso keliaujant po pasaulį, nes užtekdavo tik priglausti riešą prie skanerio ir jos tapatybė likdavo indentifikuota. Tiesa, implantas pasiekė ne visus narius. Rebeka buvo per daug stipri, kaip vampyrė, kad toks šūdelis jai suveiktų. Anastasija čipo išvengė, nes tuo metu daugiau laiko leido Rusijoje vykdydama pavestas užduotis. John'ui ir Mariellai nepasisekė. Visai kaip ir Thomas Shelby, kuriuo Li niekados nepasitikėjo. Kaip ir Erik'u.

Vampyrė atsipeikėjo tada, kai jau kuris laikas gulėjo sukišta į mėlyname apšvietime skendinčią patalpą. Pirma mintis, perskrodusi galvą - KUR JI SUSIMOVĖ? KAIP IŠSIDAVĖ? Ji žinojo kur randasi nė nepasivarginusi apsidairyti. Tai buvo kamera, kurioje ją iščirškins neįtikėtino galingumo UV spinduliai. Baltaplaukė apsivertė ant nugaros. Nusijuokė it beprotė.
- Pasirodo Li nėra toks jau ir idiotas, tiesa?-kreipėsi į savo likimo brolius ir seseris. Šalimais jos sėdėjo susivėlusi ir į vieną tašką žvelgianti Anastasija, per vidurį - vis dar užlediję Sebastianas su Rebeka. Kitoje pusėje John'as, Erik'as, Thomas...-Nusikratys mūsų visų vienu ir tuo pačiu metu. Kaip paranku!-išsipildžius didžiausiai Russo baimei ji jautėsi neįtikėtinai ramiai. Dabar neabejojo, kad Wang'o planas visados buvo BŪTENT toks prasidėjus vidiniams Tarybos neramumams. Visus išnaikinti ir pradėti iš naujo. Naujoji Taryba elgsis dar paklusniau informuota apie tai, kas nutiko ankstesniems nariams,-Erik'ai, branguti, pripažink. Ar tik pats nebūsi prikišęs savo talentingų pirščiukų prie tų implantų?-apčiuopomis Russo pasikniso savo mažytėje rankinėje išsitraukdama Chanel lūpdažį ir veidrodėlį. Neketino mirti su nusitrynusia spalva nuo lūpų.
- Niekados negalėjau paaiškinti Li sąsajų su The Hitachi High-Tech Group Kinijoje. Bet dabar kaip ir viskas aišku,-Hellner'is kalbėjo ramiai, nors jo balsas dvelkė nusivylimu, begaliniu sielvartu,-Suknisti siauraakiai.
- Jie suknisti tik todėl, kad tave perspjovė,-baltaplaukė pridūrė apsiversdama ant šono ir alkūne pasiremdama galvą,-Kad ir ką bebūtume darę mus finale būtų lygiai taip pat iškrušę. Pripažinkim aiškią klaidą, kurią visi padarėm...-šią akimirką į Russo nukrypo visos sąmonę tebeturinčių vampyrų akys: Anastasijos, Hellner'io ir Shelby. John'as kaip ir Rebeka su Sebastianu voliojosi nokautuotas,-Nuvertinom Li.
Vampyrės išsakyto situacijos apibendrinimo dėka viskas finale sukrito į grandiozinį visų Tarybos narių (ir jos priešų) pralaimėjimą. Wang'as ketino iščirškinti Rebeką pražudant labai didelę vampyrų populiacijos dalį, Redford'ą, kurio mirtis buvo grynas kerštas už pažeminimą, kurį patyrė Tarybos štabo apgulties metu, padėti į vietą suknistus Ruskius, su kurių lyderiais Li niekados nesutarė sunaikinant jų brangakmenį - Romanov'ą. Eriką, Thomas ir Mariellą už tai, kad mezgė pinkles jam už akių. O John'as... Visiška aplinkybių auka. Li siekė visų buvusios Tarybos narių mirčių. Tiesiog taip. Pasinaudojęs Erik'u ir jo pergale prieš Klausą, ketino jį patį užlenkt. Ketino rasti Elijah karstą ir perimti jį į savo rankas. Rasti Kol'o ir Marcellus karstus. Suvienyti savo šeimą ir valdyti vampyrus drauge. Gal net išnaikinti Mikaelson'ų giminės palikuonis ir užsėti populiaciją naujais savo kraujo linijos nemirėliais. Jis pagaliau ketino pasiimti viską. Išdavystės ir intrigos gerai davė jam per psichiką, tačiau leido labai aiškiai suvokti neginčytiną tiesą, jog pasitikėti gali tik artimaisiais, kurie netrukus turėtų perimti vampyrų pasaulio vairą, nes šiam griūvant neturės kitos išeities.
Erik'ui už mirtį pasirodė kur kas blogiau išklausyti įrašą, kuris netikėtai pasigirdo viso "RedCorp'o" garsiakalbiuose, kai lindėjo laboratorijose. Ne iš karto suvokė, kad klausosi Mariellos ir Shelby pokalbio, tačiau kai supratimas atėjo, Hellner'į persmelkė gniuždantis siaubas. Jo geriausias draugas, vienpusis ir slaptas mylimasis išdavė jį paprasčiau bei lengviau, nei ištartų Masačusetsas. Daugybę šimtmečių praleido jį saugodamas, dalindamasis Narayos gabumais, palaikydamas, gerbdamas. Išdavė savo kūrėją norėdamas padėti Thomas pabėgti nuo Klauso, pats tapo jojo taikiniu. Sadistiškas, nenuspėjamas ir ribų dažnai nejaučiantis Hellner'iui kažkokius švelnius, žmogiškus jausmus tik jo geriausias draugas it tekėlė. Ir kas iš to gavosi? Erik'as norėjo mirti. Jis laukė kol tvykstelės šviesa ir iš jo nieko nebeliks. Su Shelby jis nekalbėjo, tačiau Hellner'io akys said it all. It's like he was already dead. Thomas sudėjo dideles pastangas į tai, kad jo kabinetas taptų labiausiai apsaugota zona visame komplekse. Neperšaunamas stiklas, pro kurį atsivėrė įstabi Manheteno panorama - check. Garso (net ir vampyriškai ausiai) nepraleidžiančios sienos ir durys - check. Specialios bangos, trikdančios elektrinę įrangą ir apsaugančios nuo pasiklausymo ar garso įrašymo aparatų - check. Ir visgi paties Thomas naudojama įranga, tai yra, kompiuteris bei telefonas buvo nuo to trikdžio apsaugoti. Tuo Li pasinaudojo, kai "it'išnikai" įdiegė į kompiuterį mažą, nepastebimą bet itin pravartų virusiuką. Kad galėtų sekti ką Shelby išdarinėja lindėdamas savo bunkery. Visi jo patikėtiniai kūrė prieš jį planus. Siekė nuversti, nužudyti, pažeminti. O tas neva nestabilus psichas ėmęs ir apie viską pagalvojęs... nugalėjo. Su radikalia ir teroristine pripažinta HAV judėjimas sąsajų turinčius asmenis Mariella pati įsileido į pastatą. Tad beliko prisidengti tuo, kad nuo jų rankos visi jie į pragarą ir iškeliaus - šią priedangą pati Russo jam jau parūpino. Naivu tikėtis, kad 2000+ metų žemėje aktyviai laiką leidęs vampyras bus idiotas ir nesugebės žaisti galios žaidimo, kuriam ilgai ruošėsi, kurį pats ir pradėjo. Turėjo priminti savo ego ir silpnu bei neprognozuojamu pasirodyti tam, kad išplautų savo priešus kaip kokius šūdus į paviršių. Li sėdėjo konferencijų salėje stebėdamas mirties kameros vaizdą tiesiogiai. Jis laukė kol viskas pasibaigs.

*Humans Against Vampires

by Sponsored content