ŠOKIŲ AIKŠTELĖ:

PART I – CAUSE I WILL ALWAYS BE THERE. ft. Caroline, David, Mitch. (theme)
– Blogiausia diena mylėti ką nors, yra ta diena, kuomet juos prarandi. – Virpantis Elenos Winchester balsas užpildė tykiai tylią bažnyčios aplinką. Aplinką, kurioje kiekvienas iš sėdinčių ant medinių ir siaubingai nepatogių suolų, stengėsi netgi kvėpuoti kaip galima tyliau, vien tam kad nesukelti bereikalingo triukšmo. Jos karamelinės spalvos akių žvilgsnis pakilo ties galiniu suolu, sustodamas prie ten susirinkusios žuvusios šeimos. Visu savo kūnu ji juto beviltiškumą, nuopuolį, pyktį, bet labiausiai ji juto baimę. Baimę dėl to, kad galbūt tai buvo klaida, kad galbūt ji niekada nebuvo verta “išgelbėjimo”, ypatingai kai kaina buvo tokia didžiulė. Nepriklausomai nuo to, kad Elena kaip niekas kitas džiaugėsi tuo kad buvo mirtinga, būtent tokiomis akimirkomis buvo beprotiškai apmaudu neturėti vampyriškų galių. Juk netekties skausmas buvo toks didžiulis, tarytum net toks paprastas dalykas kaip kvėpavimas kėlė nežmogišką skausmą. Bet vieną ji suvokė puikiai, ji privalo laikytis tvirtai, ir galiausiai rasti būdą kaip viską atitaisyti, net jei tai reikalaus dar didesnių aukų, nei buvo padarytos iki pat šiol. Rankose tarp pirštų sukosi spygliuota balta rožė. Ji įkvėpė, tarytum toks mažytis veiksmas būtu privertęs ją emociškai susiimti ir bent pabandyti kalbėti toliau. Žvilgsnis atitrūko nuo išgyvenusių Mikaelson’ų, asmenų kurie tikriausiai vieninteliai suprato ir palaikė Caroline Mikaelson sprendimą.
– Aš atsimenu akimirką, kuomet pirmą kartą ją pamačiau, tarytum tai buvo vakar. Mums buvo ne daugiau, kaip penki ar šeši metai. – Sumerkusi akis, tamsiaplaukė sustabdė save, sumerkusi akis, bei mintimis tarytum iškeliaudama į akimirką, apie kurią prabilo. Jos lūpos išsitempė į vos pastebimą šypseną, verčiančią susidaryti nuomonę neva atsiminimas yra malonus. – Tą dieną pirmą kartą išbandžiau savo galimybes važiuoti dviračiu ir jau už kelių minučių parvirtau. Nusibrozdinau kelius, ir taip siaubingai baiminausi pasirodyti prieš tėvus, todėl pasilikau sėdėti ant šaligatvio tikėdamasi kad nutiks kažkas stebuklingo ir žaizdelės pradings. Pamenu kad sumerkiau akis ir meldžiau to. Atmerkiau akis tik tuomet, kai pajutau kad kažkas ant mano kelio bando užlipinti pleistrą. Žinot tokį vaikišką, su šypsenėlėmis. Tokia ji ir buvo, visada. Besišypsanti, atsidavusi, beprotiškai… …nuostabi. Ir visas jos gyvenimas, kuriame turėjau garbės būti, buvo keistas, chaotiškas, komplikuotas, liūdnas, stebuklingas, nuostabus ir svarbiausia EPIŠKAS. – Iškvėpusi, jauna moteris atmerkė akis. Jos žvilgsnis netrūko susidurti su tolimiausia sieną, sudarydamas vaizdą, tarytum tuo pačiu metu ji žvelgia į visus susirinkusius. Ji suvokė tik tai, kad trokšta pasakyti dar šį bei tą, tačiau nutolusi nuo mikrofono, bei prisiartinusi prie karsto, kuriamą ramiai, tarytum miegodama, buvo paguldyta jos geriausia draugė. Stipriau pirštais suspaudusi rožę, ji atsitraukė nuo pakylos, bei žengė kelis trūkstamus žingsnius link karsto, tvarkingai į jį patalpindama atsisveikinimo gėlę. Elenos ranka netrūko susirasti priklausančios Caroline. Akys akivaizdžiai buvo vandeningos, tačiau ji tikrai pasistengė sulaikyti emocijas, neleisdama joms išsiveršti lūžį reiškiančia rauda.
– Aš pažadu, ateis diena kai įsivyraus taika. Ir tuomet, po ilgai nugyventų gyvenimų, mes vėl rasime kelią atgal, vieni pas kitus. O iki tos dienos, ilsėkis miela drauge ir kai ateis mano valanda būk tuo asmeniu, kuris mane pasitiks pirmiausia… –
Jos širdis dūžo į tūkstančius smulkiausių dalių, kuomet visos emocijos tiesiogine to žodžio prasme, perpildė jos liauną kūnelį, leisdamos iš akių išvarvėti kelioms deginančioms ašaroms. Ji sukando dantis, kaip tik tuo metu atitraukdama ranką nuo velionės. Paskutinis kaltai mestas žvilgsnis į susirinkusius, ir ji ryžtingai ėmė trauktis nuo karsto, tarytum tam kartui daugiau nebe ketindama matyti negyvo geriausios draugės veido. Ir tiesą pasakius, juk būtent toks ir buvo pirminis planas, arba tiksliau būtu pasakyti pažadas duotas Caroline. “Kai suprasi kad tai pabaiga, kad daugiau mūsų keliai nebe susikirs, nusisuk ir ženk keletą žingsnių į priekį. Tuomet sustok, tarytum dar ketindama bent kartą atsisukti. Bet neatsisuk, tiesiog eik toliau ir kad ir kur aš būčiau, aš žinosiu kad tu neatsisukai todėl, kad tau buvo per daug skauda”, – Elena vadovavosi šiais žodžiais, kuomet žengusi kelis žingsnius, ji sustojo. Nesijautė tvirtai stovinti ant žemės, tiesą pasakius šiuo metu nesijautė tvirtai dėl absoliučiai nieko. Dar vienas gilus atokvėpis, ir tamsiaplaukė stipriai kovodama su noru atsisukti, tiesiog žengė į priekį. Kažkur netoli nuo susirinkusios Mikaelson’ų šeimos stoviniavusi Andrea dar stengėsi pasigauti Winchester ranką, kad sustabdyti, tačiau antrininkei pavyko išsisukti nuo šio kontakto, kuomet abejomis rankomis ji pastūmė lauko duris, išeidama iš bažnyčios. Šaulėtosios dienos šiluma akimirksniu pasitiko tamsiaplaukės kūną, apgaubdama ją natūraliai sklindančiu, raminančiu glėbiu. Tyliai už nugaros užsivėrė didžiulės bažnyčios durys, kuomet moteris privertė savo ašarotų akių žvilgsniui pakilti aukštyn. Pro skausmą, jos veide subolavo lengva šypseną. Juk nepriklausomai nuo to, kad jos niekada daugiau nebe egzistuos tuo pačiu metu, ir Elena niekada neturės teisės tapti nemirtinga, jos siela, arba bent jau kažkas įsivaizduojamo buvo šalia ir bus iki pat tos akimirkos, kuomet viskas pasibaigs. Kelis kartus linktelėdama galva, tiesiog pačiai sau, ji žengė link savo automobilio. To paties senučio Ford’o, kuriam vieta jau seniai buvo saugoma transporto priemonių sąvartyne, tačiau kažkas vis dar vertė merginą saugoti ir toliau ne visada sėkmingai ekploatuoti mašiną. Įsėdusi į saloną, ji gal tik iš trečio karto privertė variklį suburgzti, o transporto priemonę pajudėti iš vietos. Elena buvo pirmoji, kuri apleido bažnyčią, ji netgi nerado savo kūne atitinkamą kiekį jėgų, kad kartu su visais nuvykti į kapines, ji tiesiog nusigręžė, kaip jai buvo liepta. Sunku pasakyti kiek tiksliai laiko Winchester važiavo per didžiuosius NY greitkelius, per mažyčius žvyro keliukus, per įvairiausias vietas, kurios tai akimirkai tiesiog suteikė jai galimybę apie nieką kitą negalvoti. Fone tyliai grojo muzika, tiksliau kažkoks senas CD, kuris buvo kuris laikas pamirštas grotuve. Ji ir pati nepastebėjo kaip stabtelėjo prie vietinio oro uosto, o apie vietovę te nurodė ženklai, bei žinoma didžiulis pastatas su ne ką mažiau akį rėžiančiu pavadinimu. Nebuvo net visiškai tikra kodėl čia atsidūrė, tačiau ketino vadovautis sava nuojauta, kuri tiesiog vertė ją užeiti į vidų. Ant elektroninių lentų, puikiai matėsi maršrutų informaciją. Pačios kojos tiesiog nuvedė tamsiaplaukė prie kasos, už kurios sėdinti moteris maloniai pasiteiravo, kur ji ketina skristi ir ar gali pateikti savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, patikrinti ar jau yra užbookintas bilietas.
– Otava, Kanada. – Niekas jos netempė už liežuvio, ir reikia pripažinti kad turėdama ilgiau laiko pagalvoti apie savo kelionę, tiesiogine to žodžio prasme, į “niekur”, ji būtu pasirinkusi kiek kitokią vietą. Galbūt Paryžių, kur galėtu pakilti į Eifelio bokšto viršų, gauti taurę pigaus šampano ir tiesiog pažvelgti į aplinką tomis akimis, kuriomis iš ten žvelgia meilės kupini, laisvi asmenys. Galbūt būtu pasirinkusi šiltuosius kraštus, kur taip desperatiškai atostogų skrenda įžymios Holivudo žvaigždės. Galbūt net sutikusi ten savo mėgstamiausią aktorių, Frank’ą Frano, būtu paprašiusi šio autografo, juk vyrukas visai neseniai išleido vieną iš savo naujų filmų, kuriuos pamatyti tiesiog neturėjo laiko. Velniai žino, tikriausiai būtu pasirinkusi bet ką kitą, tik ne Kanadą. Nemėgo tos vietovės, nemėgo oro, aplinkos ir tai kad aplink buvo tiek daug vandens. Ką kalbėti apie tai, kad ten negyveno ne vienas asmuo, kuris jai būtu žinomas. O gal tamsiaplaukė būtent to ir siekė? Nusigauti į pasaulio kraštą ir pradėti viską nuo pradžių? Juk vienaip ar kitaip, kiekvienas jai kada nors rūpėtas asmuo dabar jau buvo po velėna. Dievaži, mirusi buvo netgi didžiausia, nepagydoma ir tikriausiai niekuo iš atminties neišdeginama josios priešė, taipogi antrininkė, Katherine Pierce. Kasininkė paėmė dokumentą iš tamsiaplaukės, kurį ji prieš tai ištraukė iš savo piniginės. Ji dar paklausė, o vėliau nuoširdžiai nustebo dėl to kad Elena su savimi neturi bagažo, ir netgi neprašo bilieto atgal. Tai žinoma sukėlė įtarimą, ko pasekoje, moteriai prie vartų teko praeiti pilną patikrinimą. Ir visgi, ji vis dar nebuvo tikra dėl to ką daro. Tačiau gyvenimas yra įdomus būtent tuo, kad tu gali elgtis lengvabūdiškai, priimti kvailus sprendimus, galbūt vėliau jų netgi gailėtis, arba būtent dėl jų galiausiai atrasti taip trokštą ramybę.

Skrydžio ilgai laukti neteko, mat atsitiktinumo dėka, prabėgus checkin’ą, užteko tik valandos tam, kad galiausiai atsisėsti į jai paskirtą 18F vietą prie tako. Prie lando jau buvo įsitaisęs ganėtinai jaunas ir pastebimai aukštas vyrukas. Vien iš šio užimamos pozos buvo galima nesunkiai suprasti kad šiam buvo siaubingai nepatogu. Nes kaip be pasukus, ekonominė klasė nebuvo suderinta taip, kad skrydžiai keleiviams būtu ypatingai malonūs. Dar prieš pakylant Elena pasiūlė vyrukui susikeisti vietomis, ir jos nuostabai jis iš karto sutiko. Jie pasikeitė vos keliais žodžiais, susipažino, kuomet Winchester į ausis įsikišo ausinukus, bei pasuko galvą į lango pusę. Tipiška: pasiekus tam tikrą aukštį užgulė ausis, tačiau apart šito, viskas vyko sklandžiai. Mergina net nepajuto kurią būtent akimirką ji prisnūdo, o atsibudo tik tuomet kai lėktuvas jau leidosi. Jau po kurio laiko apleisdama oro uostą, ji pasigavo taksi automobilį, bei paprašė šio paleisti ją kur nors centre. Pusvalandis kelio, ir štai tamsiaplaukė jau žingsniavo per gyvybingas centro gatves. Teko užsukti į mažiausiai du viešbučius, kad gauti pareiškimą neva laisvų kambarių šiuo metu nebėra. Internetas kaip tyčia pasibaigė, tad merginai teko imtis taip pat staiga kilusio plano B. Pirmiausia ji aplankė nacionalinę kanados galeriją, vėliau nacionalinį muziejų, po ko pakeliui surado pakankamai pigiai atrodantį, trijų žvaigždučių viešbutį. BINGO, laisvų kambarių buvo, tad neilgai trūkus mergina ten įsikūrė. Ir tiesą pasakius, būtent šiuo metu, viskas ko ji troško, tai nusiplauti nuo savęs NY pėdsakus, bei šiek tiek pamiegoti. Negalima pasakyti kad lova jautėsi patogiai, na, susidarė vaizdas kad jei čia miegotu du žmonės, ji greičiausiai netgi neatlaikytu svorio ir paprasčiausiai sulūžtu. Tačiau turint omeny tai kad Elena buvo viena ir svėrė daugiausia penkiasdešimt kilogramų, viskas turėjo klostytis gerai. Kelios valandos miego, ir ji vėl privertė save išeiti. Jei stipri nuojauta arba pasąmonės sprendimas atsidurti būtent čia privertė ją elgtis paikai ir neapgalvotai, kas tiesą pasakius visiškai neatitiko tamsiaplaukės charakterio, visam tam turi būti priežastis. Tik galbūt ta priežastis nėra matoma taip lengvai, kaip galbūt dauguma, bei tame tarpe pati Elena, to norėtu. Juk jeigu viskas būtu taip akivaizdu, gyvenimas nebūtu vertas kad jį gyventi.
Laikrodis mušė šiek tiek po vidurnakčio, ir tiesą pasakius apart puikiai apšviestų gatvių, šiuo paros metu nedirbo ne viena kavinė, ne vienas paprastas restoranas, kuriame būtu galima ramiai pasėdėti. Klubai jau seniai nebuvo Elenos “arkliukas”, ką kalbėti apie tai, kad pastarieji įvykiai josios gyvenime tiesiog neleido lankytis panašiuose vietose. Alternatyva buvo tik barai, kuriuose būtu galima daugiau ar mažiau ramiai pabūti, ir kažką užvalgyti. Pasirinkusi visiškai atsitiktinį barą, mat vietovė tamsiaplaukei buvo nežinoma, o ir kaip buvo minėta prieš tai, telefono internetas išseko ir dėl kažkokios priežasties ji nerado arba nesistengė surasti priežasties, kodėl turėtu imti ir užsisakyti šio papildomai. Atsitiktinis baras, kurį pasirinko tamsiaplaukė atrodė sausakimšas, tačiau kelias vietas prie baro surasti pavyko. Iš karto barmeno pasiklausiusi ar virtuvė vis dar dirbo, moteris užsisakė vienintelį ten buvusį normaliai skambantį patiekalą, “makaronų salotos su vištiena ir marinuotais grybais”. Prie šio maisto ruošinio Elena taip pat pasiprašė šaltos arbatos su ledukais. Ir dar tuomet, kai ji buvo pasiruošusi nuobodžiai laukti savo maisto, prie šios ŽINOMA kad prisiplakė padauginęs spirituotų gėrimų jaunuolis. Na, toks ir jaunuolis, kai mažiausiai siekė kokis trisdešimt kelis metus. Jis ganėtinai stipriai merginą suėmė už porankės, priversdamas Tokiu būdu pasisukti veidu į save. Sutrikimas pasimatė jos tamsiai karamelinėse akyse, kuomet moters žvilgsnis sustingo ties nepažįstamojo veidu. Tačiau viskas ką ji iš savęs tai akimirkai išspaudė, tebuvo nebylus suamsėjimas. Tikriausiai pasimetimas davė savo, arba ji tiesiog dar nebuvo pratusi prie to, neva visoje aplinkoje gali būti dar kažkas gyvo, nei ji viena. Vyras gerai įsižiūrėjo į Elenos veidą, pasiskubindamas save prabilti arba tiksliau išlementi.
– Ėėė, ar tu kartais ne ta vaikštanti numirėlė iš tieliko? Geerrras. Ė, Mitčai ateik, pažiek ką radau! – Nepriklausomai nuo to, kad neblaivus vyriškis pasisuko savo draugų kompanijos link, tuo pačiu metu pasišaukdamas tikriausiai vieną iš lyderiaujančių draugelių, jis neapgalvodamas tik dar stipriau suspaudė Winchester ranką, tokiu būdu sukeldamas jai dar daugiau nepatogumo.
– Jūs akivaizdžiai mane su kažkuo painiojat. Mano žiniomis vaikštantys numirėliai mažu mažiausiai nėra šilti… Jei ir esu šiek tiek panaši į tą raganą, mes labiau skirtingos, įsižiūrėk. Ir prašyčiau, patrauk savo rankas, nes nepamenu kad būčiau suteikusi leidimą mane liesti. – Kvailas pasiteisinimas, tačiau tai mergina suprato tik tuomet, kai šiuos žodžius išrėžė, veik tuo pačiu metu, kai pasistengė iš vyruko gniaužtų išrauti savo ranką. Tačiau jam josios pastangos pasirodė ne motais, mat jis tik dar labiau laisva ranka ėmė mosuoti kad pašauktas draugas greičiau prieitu. Kariško kūno sudėjimo šviesiaplaukis pažino Elenos veide spaudai puikiai žinomą panelę Pierce. Ir nieko nuostabaus, juk bet kokie burtai, kurie buvo pasėti Winchester atžvilgiu liovėsi galioti netrūkus po to, kai josios širdis liovėsi plakti. Viskas kas turėjo savo galiojimo laiką dabar, tai Caroline sutartis su galingomis burtininkėmis, kurios už gyvybę pareikalavo gyvybę, arba tiksliau sakant, tam tikrą amžiaus tarpą. Išgirdęs Elenos atsaką, šviesiaplaukis suprunkštė kaip koks arklys, kuomet pasisuko veidu į pašnekovę, iškvėpdamas į jos pusę aiškų pagyrių dvoką.
– Ša, ša, ša. Taigi viskas normaliai, mes tik kalbam. Plius, man nuoširdžiai nelabai įdomu ką tu čiulbi paukštytę, labiau įdomu kiek Redford’as bus pasiruošęs sumokėti už tavo mažą dailų užpakalį. – Tardamas šiuos žodžius, vyras stipriai laisva ranka suėmė už Winchester minėto užpakalio, kaip tik tuo metu, kuomet jo draugelis nusprendė prisijungti prie kompanijos, užbarikaduodamas tamsiaplaukės galimybes pasprukti. Kadangi vyresnis vyras iš karto pasidabino kampinę šypsena, iš kurios buvo galima spręsti kad jis puikiai girdėjo savo draugo kalbą. – …Bet prieš tai, manau jis labai nesupyks jei prieš tave parduodami jam, šiek tiek pasismaginsim. Ir nebandyk priešintis vampyrų šliundra, čia niekas nemėgsta tų vaikštančių pūvenų. – Akivaizdu, ne vienas iš “pagavusių” Eleną nepasivargino paprasčiausiai pastebėti tai, kad ji nebuvo vampyrė, mažą to ji buvo paprasčiausias mirtingas žmogus, pagal likimo ironiją labai panaši į jų minimą Katherine Pierce. Žinoma kad tamsiaplaukė neketino leistis būti taip tampoma, ir vos tik pirmo vyruko ranka nusėdo ant josios užpakalio, ji kaip mat užsimojo jam tvoti per veidą, bei prasistumti pro jo draugą, bei galu gale iš čia išsinešdinti. Tačiau kur tau, vyrukas pasirodė kad ir girtas, tačiau labai aiškiai vikrus, jis sugavo jos ranką dar prieš tai, kai ji palietė jo veidą, įspaudė visą jos kūną tarp savęs ir draugo, šlykščiai išsivėpdamas. <…>





PART II – SHE'LL STILL BE MY BEST FRIEND. ft. Herself. (theme)
<…> Elena net nesuprato kas nutiko, kuomet jos liesas kūnelis buvo nublokštas nesuvaldytos transporto priemonės. Su didžiule jėga, ji atsimušė nuo automobilio, bei trenkėsi į stotelės stiklą, kuris kartu su ja, subyrėdamas teškėsi ant šlapio asfalto. Automobilio smūgis su žmogišku kūnu buvo toks stiprus, kad jokios galimybės išgyventi po to net nebuvo buvę. Ir visgi, Elena buvo Petrovos kraujo linijos atstovė, o tai reiškė kad bent šiek tiek, ji dar stengėsi kovoti dėl savo gyvybės. Pro kraują, bei dangaus vandens lašus, ji pramerkė akis, matydama prieš save sulietą vyro siluetą (kraujo pateko į akis, ir matyti tiesiog buvo per daug sudėtinga). Atrodė kad ji niekada prieš tai nebuvo mačiusi šio asmens, niekada nebuvo jutusi tokios stiprios, gyslose kraują stingdančios energetikos, kokią jis skleidė. Bandė prabilti, tačiau viskas kas sklido iš Elenos, tai gurguliavimas kakle, kurį sukėlė žaibiškas vidinis kraujavimas. Jis palietė jos skruostikaulį, dviem pirštais. Lyg apgailestaudamas, lyg pasišaipydamas. Ir lyg su šiuo veiksmu, paskutinės antrininkės širdis liovėsi plakti. Jos prieš tai gyvas žvilgsnis sustingo, tapo stikliniu ir žvelgiančiu į nebūtį. Ji mirė.
Vienintelis dalykas ko dėl kažkokių karmiškų dėsnių nepajuto nei Elena Winchester, nei ją nužudęs asmuo, buvo tai, kad ši nusikalstoma veika turėjo liudininkę. Liudininkę, kuri niekada nepateikė parodymus viešiems ryšiems ar taip vadinamiems žmogiškiems “angelams sargams”. Ji pasiliko šią informaciją sau, puikiai suprasdama tai, kad jei prasižios dabar, greičiausiai bus nutildyta amžiams. Liudininkė stovyniavo toliau, stipriai spausdama delną prie savosios burnos, neleisdama sau nei garsiai kvėpuoti, nei išleisti jokio garselio. Vyras, priklaupęs prie Elenos negyvo kūno kažką darė su žuvusios krauju, kažką magiško, nesuvokiamo sveiku protu, arba nesuvokiamo tam, kas ką tik prarado sau rūpimą asmenį. Greitosios ir policijos automobilių sirenos “pabaidė” Elenos žuties kaltininką. Caroline privertė save sujudėti tik tuomet, kai pamatė iš suvažiavusių automobilių iššokusius asmenys. Ji pasileido bėgti, šaukė kiek tik turėjo jėgų. Ją bandė sustabdyti, vienas iš pareigūnų netgi turėjo šviesiaplaukę stipriai prisispausti prie savęs, kad ji nekristu ten pat prie siaubingai atrodžiusios avarijos vietos. Tą naktį, po susidūrimo neišgyveno visiškai niekas. Argi ne siaubinga? Matyti visą tai savo akimis, atsidūrus būtent ten visiškai atsitiktinai, galbūt dėl to kad tavo pačios nuojauta atvedė tave lyg tai būtu buvę gyvybiškai svarbu, ir negalėti padaryti visiškai nieko. Tiesa, Caroline (liudininkė) turėjo tik du pasirinkimus: pirmasis būtu paikai šokti į įvykio vietą, dar tuomet kai žudikas buvo šalia, nors draugės jau ir nebuvo įmanoma išgelbėti arba išlaukti, išsaugoti šią informaciją ir atėjus laikui panaudoti ją taip, kaip atrodo labiausiai tinkama. Ir galbūt būdama nemirtinga Caroline būtu puolusi minėtą vyrą, bet būdama žmogumi ji neturėjo ne menkiausio šanso prieš jį pakovoti. Jei tik Elena būtu mačiusi visą tai kas vyko po šios gyvybės užgęsimo, ji tikrai nebūtu sugebėjusi atlaikyti viso to skausmo, kurį patyrė Caroline. Galbūt būtent dėl tos priežasties, arba todėl kad daugiau nebuvo ne vieno kuris galėtu tuo pasirūpinti, Niklaus’o žmona apsiėmė pašarvojimu ir laidotuvėmis. Jau po poros dienų, nuo nelaimę atnešusio įvykio, buvo vykdoma atsisveikinimo ceremonija, kurios vieta buvo kaip ne keista, pačios Elenos Winchester namai. Caroline Mikaelson, geriausia tamsiaplaukės draugė nusprendė kad vieta turi reikšmės, ir atsisveikinant su šia, tyra ir visiškai nekalta asmenybe, visi turi matyti ir tą pasaulį, kurį ji matė savo pačios akimis. Juk namai buvo pripildyti Elenos gyvybės: ant lentynų puikavosi įsimintiniausių akimirkų nuotraukos su draugais ir šeimos nariais. O virtuvėje, ant staliuko tebe buvo padėtas baltos spalvos puodelis, su kavos „paruoštuku“, kuris taip ir nebuvo spėtas užplikyti. Lova, merginos miegamajame taip pat liko nepaklota. Vienintelis dalykas, kuris priminė realybę, tai koridoriuje paliktas paketas su asmeniniais Elenos Winchester daiktais, ir vidury svetainės stovintis atviras karstas. Tie, kurie dalyvavo, matė kad antrininkė atrodė beprotiškai gražiai, tarytum ji net nebūtu mirusi, tarytum ji viso labo miegotu, tyliai kikendama iš visko, kas šiuo metu vyko. Atsisveikinti su drauge, iš viso pasaulio suvažiavo visi asmenys, kuriems ji buvo beprotiškai svarbi: Matt‘as Donovan atvyko iš Kanados, Bonnie nutraukė savo kelionę aplink pasaulį. Pasirodė net Salvatore broliai, kurie jau metų metus nematė nei vienos iš antrininkių, ir jau buvo spėję pradėti statytis savo asmeninius gyvenimus svetur. Pasirodė studijų draugai, ir netgi keli dėstytojai, kurie pranašavo Elenai sėkmingą ateitį būnant chirurge. Keista, tačiau keli iš ten buvusių, galėjo prisiekti kad vienu metu ten matė ir Elenos antrininkę, Katherine Pierce. Tačiau tai trūko tiek mažai, kad to niekas per daug nesureikšmino. Atsisveikinimas, o vėliau ir laidotuvių procesas buvo gražus, Caroline tikrai pasistengė viską įgyvendinti tinkamai. Ir ji nepalūžo iki tol, kai viskas pagaliau buvo baigta. Tik artimiausi, iš tiesų artimiausi Elenai žmonės pasiliko namuose per naktį, skandino skausmą gėrimuose, bei pasakojimuose apie jiems labiausiai svarbias akimirkas, kuriuose figūravo prarastas jiems asmuo. Ši netektis buvo ir yra labai skaudi. Nors gyvenimas toks ir yra. Vienu metu mes gimstame, kitu, jau turime apleisti pasaulį tam, kad atrasti amžiną ramybę.




PART III – GIVE ME REASONS TO BELIEVE. ft. Caroline. (theme)
Elenos Winchester (Gilbert) gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas. Dar net nebūdama gimusi, ji neteko galimybės pažinti savo biologinį tėvą, kuris sužinojęs apie Marisol (biologinė Elenos motina) nėštumą paprasčiausiai papustė padus, o ir biologinė motina nenorėjo jos, paliko vos gimusią. Ir net jeigu gyvenimas sugebėjo trumpam nusišypsoti, suteikdamas jai nuostabius tėvus, kurie nusprendė įsivaikinti mergaitę, bei auginti kaip savo, ir tai netrūko amžinai. Dar mokyklos laikais įvyko siaubinga avarija, kurios metu iš trijų asmenų buvusių transporto priemonėję, išgyventi sugebėjo tik Elena. Daug netrūko kad ir jos gyvybė užgęstu, tačiau stebuklo arba antgamtinių jėgų dėka, ji išgyveno. Po to, namuose kuriuose gyveno tamsiaplaukė žuvo jos globėja, teta Džena, Džonas, biologinis tėvas kuris atsirado netrūkus, ir taip pat netrūkus mirė, tapdamas dar viena vampyrų auka. Vėliau Džeremis, kurį nužudė josios antrininkė, ir galiausiai Bonnie. Asmeninis gyvenimas taip pat nedžiugino merginos, mat kiekviena iš pažiūros epiška meilė pasibaigdavo kažkuo negražiu, keliančiu skausmą. Ir nepaisant viso šito iki pat paskutinės akimirkos, Elena nesiliovė būti savimi, nesiliovė tikėti gėriu ir tuo kad meilė ir atsidavimas, nesavanaudiškumas ir gėris egzistuoja. Dar būdama gyva, ji nuoširdžiai vylėsi, kad po to kai ateis mirtis, ji atsidurs ten, kur galės susitikti su visais mylėtais ir prarastais jos artimaisiais. Kad po mirties egzistuoja tobulas gyvenimas. Bet ne, nieko panašaus nenutiko. Tiesiog TAMSA. Ji nesijautė gyva, nebuvo apsupta demoniškų ar angeliškų išperų, ji tiesiog vienu metu egzistavo, kitu nebe. Tiek iš to tikėjimo… kai pabaiga pasirodo kitokia, daug siaubingesnė.
Prabėgo kiek daugiau nei metai, po siaubingos katastrofos, kurios metu žuvo keletas žmonių, kurių tarpe buvo Elena Winchester. Įvyko labai daug, kažkas tapo vieša aplinkinių akims, kažkas liko užslėpta už dėvynių užraktų, kurie buvo atrakinti tik dabar (manau tolimesnę istoriją kaip viskas nutiko, sulauksite iš Caroline Mikaelson, so… kantrybė – dorybė). Po visiškos tuštumos, tamsos, kurioje buvo pradingusi tamsiaplaukė, ji tarytum iš niekur nieko atsirado savo senosiuose namuose, kuriuos kažkada buvo apleidusi ir nuoširdžiai manė kad bankas juos pasisąvino už sukauptas skolas, o vėliau greičiausiai pardavė aukcione. Ji stovėjo priešais židinį, ant kurio viršaus taip ir liko sustatytos keletas nuotraukų iš jos vaikystės. Tarp visų nuotraukų matė kiekvieną jos šeimos narį, kuris neišgyveno dėl tam tikrų mistinių aplinkybių. Matė ir vieną nuotrauką iš mokyklos baigimo naujametinio vakarėlio pasirengimo. Įsisukusios į šiltus drabužius nuotraukoje plačiai šypsojosi trys geriausios draugės: Elena, Caroline ir Bonnie. Šiek tiek kilstelėdama ranką, Elena pirštų galiukais susilietė su nuotraukos rėmeliu, kaip niekad jausdama šio prisilietimo padarinius jos odai. Ji jautėsi gyva. JI BUVO GYVA. Nuotraukos atspindys nesunkiai atskleidė tai, kad Winchester už nugaros stovėjo šviesiaplaukė. Ji pasisuko neskubėdama, ir nereikėjo būti labai pastabiems, kad pamatyti kiek stipriai buvo sutrikusi antrininkė. Jos skyse buvo galima pastebėti ir nuostabą, ir pasimėtimą ir netgi baimę ir skausmą.
– Kodėl aš čia? Caroline, ar tai reiškia kad tu… – “…žuvai?”, – jai net nereikėjo to pasakyti balsu, kad būtu galima nesunkiai suprasti kokią mintį turėjo Eleną. Galu gale, tai atrodė labiausiai tikėtinas variantas, turint omeny tai, kad galimybės būti gyvai pačiai, tiesiog nebuvo. Giliau įkvėpusi, Elena stipriai sukando dantis, kuomet atitrūkusi nuo savo vietos, kaip galėdama greičiau žengė link savo geriausios draugės, taip pat greitai ir tvirtai suimdama ją į glėbį apkabinimui. Stipriai sumerkė akis, sunkiai nulaikydama ašaras, kurios tiesiog veržėsi lauk pro blakstienas. Kad ir kas nutiko, ši akimirka jautėsi tiesiog nepaprastai. Juk kai tavęs tiesiog nebe lieka, sunku įsivaizduoti kad ateis diena, kuomet tu paprasčiausiai sugebėsi patirti artimą kontaktą ar bent pamatysi tau be proto svarbų asmenį. Neskubėdama paleisti Caroline iš savo glėbio, ji vos girdimai ėmė kalbėti.
– Kas nutiko, Caroline? Nežinau ką tu padarei, bet privalai dabar pat tai nutraukti. Niekam nevalia šauktis mirusius, tai gali turėti nepataisomų pasėkmių. Aš tave myliu, bet šitai… …tu negali taip paikai elgtis, tu privalai mane paleisti. – Tardama šiuos žodžius, tamsiaplaukė kaip mat atsitraukė, tiksliau paleido Caroline iš savo glėbio, kaip mat įsmeigdama savo karamelinių akių žvilgsnį ties jos veido konturais. Paradoksalu ar ne, tačiau ta sutartis kurią sudarė Caroline, turėjo ne vien gyvybės kainą, ji taip pat paliko “mirties žymią” ir ant antrojo mainų asmens, konkrečiau Elenos. Iš jos buvo atimta ta gyvenimo dalis, kuri iki pat paskutinės akimirkos vertė ją kovoti, iš jos buvo atimta “meilė”. Ji atsiminė absoliučiai viską, ką tik leido įsiminti žmogiškas protas: kaip ji augo, kaip atrodė jos draugai ir giminės, kaip klostėsi jos gyvenimas. Apart vieną, be protiškai svarbų dalyką: iš išorės ji atrodė kaip senoji ir geroji Elena, tačiau viduje jos nugyventuose atsiminimuose buvo skylės. Ji neatsiminė to, kad kadaise buvo ištekėjusi, neatsiminė to su kokiais asmenimis susitikinėjo, kuriuos iš tiesų mylėjo. Ji neatsiminė net savo pirmo bučinio, savo pirmo karto. Tiesiog tam tikra prasme, ji buvo nepilnas indas iš kurio buvo atimta kažkas svarbaus. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kažkas kvailo ir menko, tačiau pažvelgus giliau. Negi yra lengva grįžti atgal į savo seną gyvenimą ir neatsiminti nieko ką tu mylėjai, kas mylėjo tave ir ar iš viso tavo gyvenime egzistavo ta tikroji, epiška ir nepakartojama meilė. Apart šito, Elena buvo tikra ir dėl to kad neatsiminė savo “žudiko” veido, tačiau tiesa buvo tame, kad jos pačios pasąmonė blokavo šią informaciją, tarytum vienintelis dalykas kurį ji matė prieš mirtį, tebuvo vyriškas siluetas to asmens, kurio veido ji nematė, negirdėjo ir jo balso.