AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by ATIDUODAMA #6 on Pen. 09 28, 2012 11:02 am

Automobilių parkavimo aikštelė.

ATIDUODAMA #6

If I'm going to watch lacrosse game, you better not suck.


Pranešimų skaičius : 198
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 12 09, 2013 12:04 pm

Pastariesiems įvykiams apsisukus ne taip kaip buvo tikėtasi, savo kelionę nusprendė atidėti toli į ateitį, mat suvokė kad šiuo metu yra kaip niekad reikalingas vilkams, kurie yra pasiruošę dėl jo padėti savo galvas prieš budelio kirvį. Įvažiuodamas į šio pastato privačią automobilių aikštelę, trumpam pasuka savo akis į keleivio sėdynėje įsitaisiusį asmenį. Tačiau nieko nepasakydamas, vėl nukreipia savo akis į priekį, tikėdamasis kiek galima ilgiau išvengti kalbos, dėl kurios atvažiavo čia, ir nutarė kreiptis būtent į vieną iš čia gyvenančių asmenų. Kaukštelėdamas dantimis, kurie šiuo metu yra įgavę paprastą žmogiškai anatomišką formą, susiaurina akių vokus. Stebėdamas net menkiausią judesį aikštelėje, pagaliau užgesina savo transporto priemonės variklį.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Isaac Lahey on Antr. 12 10, 2013 10:43 am

Visą laiką nepratardamas net menkiausio žodelio, įkyriai buvo nukreipęs akis į šoninį keleivio pusės langą. Tik tuomet kai greičiau pajuto, nei pastebėjo, nes mintyse buvo iškeliavęs į kažkokią, jam patogią vietą, kad automobilis visgi sustojo, pasuka akis į Armstrong'o pusę. Tikėjęsis kad šis ką nors pasakys, kilstelėjo savus antakius. Tačiau nesulaukęs iš jo nieko, apart tylą, vėl akis nukreipia į lango pusę. Tačiau būdamas labai pavargęs nuo tylos, atsidusdamas, prasitaria: - Taigi, tavo sesuo... - Atrodo būdamas pagaliau pasiruošęs pasakyti kad ne vien yra matęs ją, bet ir gyvena kartu, kažkodėl lemtinga akimirka užsikerta.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Isaac Lahey

if there are different progressive states, what's the last one?


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1086
Įstojau : 2013-08-18
Amžius : 29
Miestas : Kvinsas
Meilė : Neįsipareigojęs
Draugai : Tyler Lockwood
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Studentas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=vEBQxQUck5E

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by ATIDUODAMA #1 on Antr. 08 09, 2016 2:58 am

Kokiais žodžiais būtu galima apibūdinti Eric‘ą Sutherland? Impulsyvus, vedamas agresijos, arogantiškas kalės vaikas, neturintis jokios sąžinės graužaties tipas su kiek pikantiškais seksualiniais polinkiais. Galimas daiktas kad yra priklausomas nuo azartinių žaidimų, iš kurių retai kada išeina užturėdamas „pralaimėtojo etiketę“.  Sėkmė jo gyvenime reiškia visiškai ne daug, greičiau tai gebėjimas valdyti savo gyvenimą, savo galias ir visiškai nesistengti nuslėpti tai, kad yra „ypatingas“. Priešingai nei dauguma piliečių, kurie yra apdovanoti vienokio ar kitokio plauko nemirtingumu, gebėjimais, nesistengia nuslėpti to, kas yra. Yra vienas iš tų vienetų, kurie turi viziją visam pasauliui atskleisti tiesą apie tai, kad pagrindinė mitybos grandinė jau tūkstančius metų yra mistifikuota, bei pasikeitusi. Na, o jei visgi vizija neišdegtu, ir tokie kaip jis niekada nebūtu pripažinti, tuomet su didžiausiu malonumu „sujungtu“ tam tikrus asmenis į vieną „komandą“ kad prieštaraujantys būtu sunaikinti. Šiek tiek iškreiptas ir rizikingas mąstymas, bet kitą vertus net labai teisingas. Žmonėms jau seniai būtu laikas suvokti, kad visame šiame pasaulyje jie yra viso labo „antrarūšiai aktoriai“ kurie paskutiniame akte bet kokiu atveju arba negauna laimingos pabaigos, arba tragiškai žūsta. Save gi šiame spektaklyje laiko kaip vieną iš pagrindinių veikėjų, nuo kurio „gentainių“ ir buvo paleistas visas nemirtingumo „užkratas“.
Sutherland‘o gyvenimas niekada nebuvo labai lengvas, todėl galimas daiktas kad praeities įvykiai daugiausia ir suteikė „prieskonio“ jo dabartinei asmenybei. Nepažinodamas savo biologinių tėvų, bei pusę gyvenimo praleidęs vaikų namuose, Berlyne, vyras sugebėjo prasimušti gyvenime pirmiausia baigdamas karo akademiją, bei veliau po įtemptai atrodžiusių mokslų, įgavęs ne vien magistro, bet ir daktaro laipsnį, kartu su kolega atidarė didžiulę, bei klestinčią įmonę – „Palmer Technologies“, orientuota į ateities technologijas. Po kelerių metų darbo, ši įmone išsiplėtė dar labiau, po visą pasaulį atverdama duris dukterinėms įmonėms. Tarp viso šio tobulo: didelių pinigų, lengvabūdiškų moterų, nerūpestingumo, greitų automobilių, nesibaigiančių vakarėlių ir verslo susitikimų, pasismaginimo kazino salėse, kartas nuo karto savęs nuodijimo narkotinėmis medžiagomis, gyvenimo, Eric‘as buvo ganėtinai susišikęs asmuo. Negana to, kad niekada neturėjo rimtų ir ilgai trunkančių santykių, dėl savo subtiliai nesuprantamo seksualinio skonio, partnerę surasti buvo ne taip ir paprasta, jis turėjo ir suaugusią dukterį. Niekada per daug su ja nebendravo, ir aplamai gal buvo matęs daugiausia porą kartų, iš kurių vienas buvo atsitiktinis jos suradimas socialinėse tinkluose. Sąžiningai mokėjo alimentus, tačiau bendravimu suinteresuotas nebuvo. Niekada nevengė smurto, tačiau ranką kėlė griežtai prieš tuos, kurie turėtu bent menkiausią progą pasipriešinti, kitaip tai nebūtu net įdomu. Savo galių neslėpė, na bent jau nesistengė to daryti, kaip kad dauguma. Manė kad jei esi kažkur gabus, tai būtina pademonstruoti pasauliui. Todėl ne kartą buvo įsivėlęs į šokias tokias spaudos peripetijas, po kurių buvo kilusios tam tikro pobūdžio kalbos. Visgi, šiame technologijų pasaulyje, ypač kai esi vienas iš dviejų labiausiai klestinčios įmonės direktorių, pašalinti įmanoma viską, kas tik šaus į galvą.
Vieno susirinkimo metu, Sutherland‘ui buvo pranešta kad teks vykti į Paryžių, kur lauks labai rimtas susitikimas su verslo partneriais, nuo kurių sprendimo priklausys labai dideli dalykai, kurie turėtu būti pristatyti žmonėms per ateinančius penkerius metus. Bėda buvo tame, kad Eric‘as nežinojo ne vieno žodžio šia „varlių“ kalba, ir nebuvo toks ir naivus, kad aklai pasitikėti vertėjais, kuomet galėtu bent jau kažkiek prakalti pats. Pasirinkimas tarp „korepetitoriais“ save vadinančių asmenų nebuvo mažas. Atsivertus pirmą po ranka pasitaikiusią naršyklę, bei įvedus skelbimų adresą, buvo galima pamatyti gal apie tūkstantį siūlančių savo pareigas. Vieni buvo prisegę savo įgytų žinių sertifikatus, kiti nuotraukas, treti aprašę neblogą aprašą. Galėtu prisiekti, kad buvo užmatęs vieną asmenį, kuris net buvo parašęs kelias knygas minėta kalba. Beet, kažkaip per daug nepatraukė dėmesio. Tarp visų kandidatų buvo ir Livianos skelbimas: ganėtinai kukliai aprašytas, tačiau tuo pačiu metu akcentuojantis visus pasėkimus, darbo stažą ir garantijas kad išmokyti galėtu beveik bet ką. Nelabai gilinosi į tekstą, labiau sudomino tai, kad moteris atrodė net labai išvaizdi. Ir jei ne telefono skambutis, į kurį neatsiliepti nebuvo galima, Erik‘as greičiausiai dabar pat būtu paskambinęs tai dailiai personai. Visgi, teko atidėti velesniam laikui. Neatidėliotinas pokalbis telefonu te trūko dešimt minučių, kuomet vyras kaip mat susirinkęs savo kasdienę mantą, išsinešdino iš namų, tam, kad kažkuriam laikui išvykti iš miesto. Visai pamiršo apie tai, kad ant stalo liko neišjungtas kompiuteris. Kelionės metu, vyras buvo prie ausies pritvirtinęs belaidę laisvų rankų įrangą, kuri kaip tik tuo metu bandė sujungti jį su panele Chamberlain. Moteris buvo pakankamai užsiėmusi, tačiau tuo pačiu metu ir reikalinga būsimai kelionei, į kurią ruošėsi Erik‘as. Susijungti nepavyko, tačiau moteriškas balsas vis tik buvo išgirstas, deja, atsakiklio įrašo formoje.
– Kaip tavo prancūzų kalbos žinios? Man yra reikalinga palydovė, kuri bent šiek tiek išmano įstatymus, kitos savaitės ketvirtadieniui. Vyksime į Paryžių, tačiau labai stipriai nepradėk džiūgauti, nes neketinu tavęs nusivežti prie bokšto ir prisiekti amžina meile.
Šyptelėdamas, jis ne kiek nesistengė atrodyti rimtas, kuomet sėkmingai traukė atsakiklio įrašą per dantį. Ganėtinai kvaila, tiesa?
– Gerai gerai, man iš tikro reikia kad vyktum kartu, laukia labai rimtas sandoris, o aš noriu kad šalia būtu asmuo, kuris atrodytu įspūdingai ir tuo pačiu metu sugebėtu įvertinti visus už ir prieš. Bučiau dėkingas jei atidėtum visus savo planus. Tik kelioms dienoms, Olivia. Pažadu kad po visko saugiai pargabensiu tave atgal. Paskambink, kai perklausysi.  – Žinutė pasibaigė iš kart po antro pyptelėjimo, kuomet vyriškis pasistengė susitelkti į kelią. Apšvietimas buvo be galo prastas, o ir prie viso to, dar buvo neblogai užsimetęs rūkas. Ir į kokią klampynę jis iš viso čia sumanė vykti? Normalūs žmonės, veikiau būtu pasirinkę ilgesnį kelią su apvažiavimu, nei šitai. Automobilio dugnas nukentės, tam net nekyla jokių papildomų klausimų. Bet kai turi pakankamai lėšų kad ne vien pataisyti apgadintą transporto priemonę, bet be jokio prisirišimo sąpalionių pakeisti ją nauja, svarbiausia lieka bent dabar pasiekti reikiamą tašką. O toliau bus taip, kaip turi būti.
Niekas negalėjo pagalvoti apie tai, kad nuo šios dienos visi planai, kurie buvo statomi ne vien kitai savaitei, bet ir artimiausiai ateičiai, neteks visiškai jokios prasmės. Kad jis taip niekada ir nenuvyks į kelionę su seksualia advokate, padauginęs alkoholio, taip ir nepabandys praskleisti jos dailias kojas, ir žinoma nesusitiks su svarbiais žmonėmis, nuo kurių priklausė ar jo valdoma įmonė dar labiau išsiplės. Velniai griebtu, jis net neatidarys to išlaikyto, 1944-tų metų viskio butelį, kurį gavo dovanų iš daugiausia pelno nešančios dukterinės firmos vadovo, kaip padėka kad Eric'as tam tikru metu visgi suteikė jam šansą užimti svarbias pareigas, bei netiesioginiu būdu papildė jo kišenę keliomis 7-ženklėmis sumomis. Tokias dovanas mėgo, labiau nei tuos visus pigius laikrodžius, sąsagas ar kaklaraiščius. Gana standartinės ir jau nusibodusios vyriškos dovanos. Bet kokia dabar esmė, kai jis taip ir neprisės, supildamas į save tą deginantį skystį? Buvo panašu kad kuo toliau Eric'as važiavo, tuo tirštesnis rūkas darėsi. Matomumas prilygo nuliui, bei protingiausia būtu buvę sustoti kur nors kelkraštyje, perlaukiant šiek tiek.
Velniai trauktu, Sutherlan‘as turėjo puikią vairuotojo reakcija, bet visos aplinkybės visais įmanomais būdais stengėsi šiandiena pakišti jam koją. Jis atsidūrė „tinkamoje vietoje, bei tinkamu metu“ kad taptu aplinkybių auka. Kitaip, kokia esmė būtu vienam iš galingiausių padarų visatoje, pasinaudoti raganiumi, kuriam knieti pasauliui pranešti apie tai, kad yra žymiai kietesnių padarų, nei kad paprasti žmonės? Tirštas rūkas, per kurį nesimatė nei kelio, nei šonose esančios miškingos vietovės, staiga prasiskleidė ir galėtu prisiekti kad prieš automobilio kapotą iš niekur išdygo žmogiška figūra. Pasigirdo kūno susidūrimo su automobiliu atgarsis, ir nors vyras staigiai susuko vairą, tuo pačiu metu kirsdamas per stabdžius, buvo beveik garantuotas kad kažką nutrenkė. Transporto priemonę užmėtė, gi kelias buvo ne asfaltuotas, tačiau sustoti nesusitrenkus su kokiu medžiu ar stulpu, pavyko. – Sušiktas kalės vaikas! – Riebiai susikeikdamas vyras akimoju kumščiais sutrenkė per vairą. Gyvenime buvo matęs labai daug, bet patirti avaringą situaciją dar plius su auka, neteko. Ir iš kur iš viso tas žmogus sugebėjo išdygti? Ar niekas nesakė kad automobiliu keliu vaikščioti nerekomenduojama? Baisiai įpykęs, tačiau vis dar neprisiimdamas savo kaltės, Erik‘as išlipo iš transporto priemonės, bandydamas įžiūrėti kur link galėjo nulėkti kūnas. Kruopščiai apsižiūrėdamas aplinkui, nepastebėjo nei kraujo žymių, nei pabirusio stiklo, nei paties nuo automobilio priekio nulėkusio kūno. Nebuvo nieko, tarytum partrenkto asmens taip pat niekuomet nebuvo. Nebuvo pavargęs ant tiek, kad visas šis įvykis pasirodytu haliucinacijos forma. Tuomet kur tas nelaimėlis pradingo?
Normalus žmogus dabar pat iškviestu pagalba ir pabandytu surasti nukentėjusį, prisiimant atsakomybę. Bet tik ne Erik‘as, kurio nuomone jei nėra kūno, vadinasi jei šį ir surask kada nors, tuomet labai sunkiai suves galus, kurie prives prie jo. Susikeikęs dar kartą, buvo besisukantis eiti šalin, link savo transporto priemonės, kuomet neapsakomai didžiulė jėga pribloškė jį ant šalto, šlapio žvyro. Trenkėsi taip stipriai, kad visa nugaros sritis prajautė kiekvieną didesnį akmenuką. Kas per velniava vyko? Bandė keltis, tačiau neregimas smūgis pasikartojo dar ir dar kartą, iki pat tos akimirkos, kuomet kažkas jį sukaustė. Visą kūną apgaubė didžiulis karštis, toks kad atrodė kiekvienas colis, kiekviena ląstelė ėmė degti nematoma liepsna. Išpylė šaltas panikos ir skausmo sukaletas prakeitas, ir vyras dar bergzdžiai bandė priešintis, šaukė ir savęs išnarpliojimui bandė naudoti visas turimas fizines, bei paranormalias galias. Tačiau neveikė niekas, sąmonė temo, o deginantis skausmas jį skandinto į nebūtį. Sunku nupasakoti kas vyko, bet jausmas buvo toks, tuo pačiu metu visomis smulkiomis ir stambiomis kraujotakos sistemos „virvėmis“ keliavo kažkas svetimo, deginančio ir keliančio šiurpą. Visą tai tęsėsi ne ilgiau nei dešimt minučių, bet atrodė taip, tarytum visas šis veiksmas neturėjo pabaigos. Tuomet staiga viskas pasibaigė, kuomet Sutherland'as staigiai atšoko nuo akmeningo kelio. Veidas buvo iškreiptas nesuvokimo ir panikos. Pabandė nusigauti iki savo transporto priemonės, kuomet priepuolis vėl ėmė kartotis.
Jaunas raganius stengėsi priešintis, dievaži, kažkuriuo metu net griebė kišeninį peiliuką, bei bandė iš savęs išpjauti visą tą neregimą svetimkūnį. Paliko ant savęs ne vieną gilų pjautinį sužeidimą, tačiau viskas buvo per niek. Kūnas tapo nebe pavaldus savo šeiminimui, o pati „siela“ liko pastumta kažkur, kur ji tapo nereikšminga. Jautė kaip jo kūnas atlieka skirtingus veiksmus, kaip juda, kokios mintys sukasi ir kokia triuškinanti jėga yra apsėdusi jo esybę, tačiau visiškai nebuvo už tai atsakingas. Tarytum būtu šalia, viską jaustu, bet sau pats nepriklausytu. Vyriškio kūnas sustojo prie automobilio vairuotojo pusės šoninio lango, įsistebėdamas į savo atvaizdą. Prasiskleidė lūpos, bei nuskambėjo visiškai keistas, nenormalus, it ne lengvą šizofreniją primenantis komentaras. – Nesibaimink Erik‘ai, aš leisiu tau mirti, skausminga, tragiška mirtimi. Bet pirmiausia turiu surasti tą kalę, su didžiausiu pasimėgavimu atsiimti tai kas nuo pat pradžių turėjo priklausyti man.
Pasikeitė ne vien povyza, bet ir kalbos tempas, veide ištempdamas šypsnį, „padaras“ įsėdo į automobilį, bei lyg niekur nieko, nurūko tolyn.
Kelias savaites iš šio asmens nebuvo girdima visiškai nieko, Erik‘o partneriai jau buvo ėmę galvoti kad jis arba pasiplovė arba nutiko kažkas žmogiškai baisaus. Visgi viso to laiko reikėjo dviems priežastims: 1. Kad baigti visus adaptacinius procesus, užblokuojant visus įmanomus būdus kūno savininkui prasiveržti. Specialūs ritualai, kurie nebuvo net pusėtinai humaniški, užbaigė naujos sielos įsitvirtinimą laikiname kūne. 2. Baigus pradinius veiksmus imti ieškoti savo vis dar esamos žmonos, kuriai buvo paruošęs ne vieną nemalonią staigmeną. Bet koks yra mažas tas pasaulis, kai pasirenki atsitiktinį raganiaus kūną, savo reikalams įgyvendinti, bei suvoki kad jis ne vien turi Varias raganaitės kontaktinį numerį savo kompiuterio ekrane, bet ir gyvena visai netoliese. Paradoksalu tiesa? Galėjo pasinaudoti tuo kad „Palmer Technologies“ kompanijos bendrasavininkas buvo atsirinkęs Livianą kaip prancuzų kalbos korepetitorę, tačiau būtu per daug akivaizdu. Jei jis pats ją susirastu, tai sukeltu labai didelį įtarimą, mat gi prieš kelias savaites Chariton‘o siela buvo išleista į platųjį ir į teigiamą pusę pasikeitusį pasaulį. Hm, jei čia ir dabar būtu atsidūręs savame kūne, be svetimo asmens atsiminimų ir žinių, greičiausiai išsikraustytu iš proto, atsižvelgiant į tai, kad paskutiniai jo asmeniniai atsiminimai buvo visiškai priešingi dabar matomiems dalykams.


2016-TŲ METŲ VASAROS PABAIGA, NIUJORKAS.

Daugiau ar mažiau savaitę kaip koks iškrypęs stalker‘is stebėdamas kone kiekvieną Lianos Rivas žingsnį, laikėsi netoliese, tačiau tokiu atstumu, kad liktu nepastebėtas. Kad ir kokia atsargi ir pastabi buvo jojo moteris, jis visuomet lenkdavo ją keliais žingsniais į priekį. Tokia buvo natūra, kurios pakeisti negalėtu ne vienas asmuo, kada nors egzistavęs šiame mistiniame pasaulyje. Veltui yra sakoma kad net didžiausią šunsnukį galima išmokyti gėrio suvokimo, jei asmuo kuris taip drąsiai švaistosi giliomis mintimis, kada nors būtu pažinęs Chariton Geminus, greičiausiai už tokią nesąmonę būtu priverstas sukramtyti savo, prieš tai išrautą ir po laiko  supuvusį liežuvį, kad sekantį kartą gerai pagalvotu, prieš pasakydamas ką nors, kas tiesos turi šiek tiek per mažai. Gražus automobilis, puikiai pritaikyta šiuolaikiška išvaizda, naujas vardas ir tas moteriškai svaigus kūnas. Tikriausiai yra labai mažas skaičius moterų, kurios sugebėtu atrodyti taip puikiai, kaip Liviana, bet kokiame laike. Galima drąsiai teigti kad josios vyras barškintu ją dieną ir naktį, visą savo likusį gyvenimą, jei mokėtu vertinti tai ką turi, o ne bandytu pasiekti tikslo, kuris paverstu jį didžiausiu monstru, koks tik gali egzistuoti. Jis taip desperatiškai troško nemirtingumo, kad visą kitą tiesiog neturėjo jokios svarios reikšmės. Sužinoti kur dirba tamsiaplaukė, kuriuo metu išvyksta iš savo namų ir kuomet sugrįžta, buvo labai paprasta. Įdomu ar pati burtininkė buvo kada susimasčiusi apie tai, kad jos naujas vardas skamba gana analogiškai originaliam? Neskaitant to, kad ji vis dar akivaizdžiai pyksta, jei analogą sukūrė iš tėvo pavardės, o ne tos, kurią jai suteikė „santuokos saitai“ prieš daugiau nei 2000 metų. Nesvarbu.
Iš didelio pastato Liviana turėjo išvykti prieš 7 valandą ryto. Rankinis laikrodis rodė kelias minutes po ketvirtos valandos ryto, vadinasi tamsiaplaukė šiuo metu turėjo saldžiai snausti minkštuose pataluose, bei laiko veikimui buvo daugiau nei pakankama. (Retorinis klausimas: jei visos antgamtinės „padugnės“, o pagrinde Chariton, Silas, Qetsiyah, James, Klaus, bei Katherine suvienitu jėgas, ar gėris dar turėtu galimybę į viltingą pergalę?). Akivaizdus pasitikėjimas savimi ir savo galimybėmis atsispindėjo net eisenoje, kurią buvo „atkalęs“ vikanas, kuomet įžengė į atvirą automobilių stovėjimo aikštelę. Žinoma transporto priemonė buvo surasta pakankamai greitai, todėl šią pasiekti užteko vos pusės minutės. Miklus spragtelėjimas pirštais, buvo viskas ko reikėjo tam, kad būtu atjungta signalizacija, bei kapotas savaime atšoktu gerą centimetrą, atsijungdamas nuo pradinio užrakto. – Ir ką gi mes čia turime? Mhm. – Suburbėdamas sau po nosimi, vyras kaip mat pakėlė kapotą, vieną ranką pakišdamas po varikliu. Nereikėjo būti labai gudriam, kad pasikapsčius po Erik‘o prisiminimus ir tą neblogą daiktą, kurį vadina „Google“, sužinoti kaip lengviausia yra išvesti naują mašiną iš rikiuotės. Nutraukdamas porą šlangelių, dar spėjo apsižiūrėti aplinkui, įsitikindamas kad aikštelė yra visiškai tuščia. Trinktelėdamas kapoto dangtį, paspaudimu užfiksuoja užrakinimą, bei vėl atblokuoja signalizaciją, kuri prieš tai buvo laikinai „išjungta“. Prieš apleisdamas aikštelės teritoriją, žinoma kad pasirūpina savo saugumu, kuomet magijos pagalba sugadina elektronines filmavimo kameras, kurios „stebuklingai“ supleška, nepalikdamos jokios prieš tai nufilmuotos medžiagos. Laiko turėjo dar užtektinai, todėl prieš sugrįždamas į šią vietą, spėjo trumpam apsilankyti svetimuose namuose, tariamai pasiruošiant į darbą, į kurį atvykti be jokios abejonės neketino. Kontrastinis dušas, žmogiški pusryčiai ir tinkama pusiau dalykinė apranga. Taip ir prabėgo kelios valandos, kurių trūko iki sugrįžimo atgal į tą pačią aikštelę. Sutherland‘o automobilis (kurio dūžęs priekinis langas buvo pakeistas nauju) buvo paliktas nuošaliau, tarytum jam tikrai būtu patikęs privatumas ir saugumas, kas liečia nelabai parkuotis mokančius mirtinguosius. Žingsniuodamas per aikštelę, vyras tarp pirštų sukiojo automatinį užvedimo raktą, kuomet prasilenkdamas su šviesiaplauke, neparodė labai didelio susidomėjimo jos esybe. Pasiekdamas minėtą automobilį, vieno mygtuko paspaudimu atrakino šios dureles, kuomet įsėsdamas į vidų, akivaizdžiai neketino skubėti. Sudarydamas labai užimto asmens vaizdą, pirmiausia nuo gretimos sėdynės pasikėlė kažkokius popierius, kuriuose buvo surašyti tikriausiai svarbūs punktai, o gale taip ir nebuvo padėtas reikiamas technologijų kompanijos bendrasavininko – direktoriaus parašas. Vartė neįdomius lapus, tuo pačiu metu laisva ranka bandydamas susireguliuoti foninę muziką.

ATIDUODAMA #1

Pranešimų skaičius : 3
Įstojau : 2016-06-29
Amžius : 36

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Liana Rivas on Kv. 08 11, 2016 4:22 am

► Lianos apranga ► Su: Erik Sutherland & sort of Chariton Geminus

Dvylikos raganų ir varlokų tariami žodžiai liejosi į vieną ritmingą skandavimą, Liviana nebeatskyrė savo pačios balso nuo kitų – sinchronas buvo toks idealus, tarsi šis tuzinas būtų viena esybė. Tolumje, vos įžiūrimas – reikėjo įsikurti per saugų atstumą, kad baigus užkeikimą visi galėtų greitai pasitraukti, bet drauge būti pakankamai arti, kad magija visgi pasiektų savo ojektą – juodavo Vezuvijus. Iš ugnikalnio ėmė veržtis tamsūs dūmai, juos netrukus paseks ir lava, kuri drauge su gausiais pelenų debesimis atims gyvybes tūkstančiams Pompėjoje privisusių vilkolakių... ir keliems šimtams nekaltų žmonių. Balsai aplink jaunąją Geminus (mergautinę pavardę susigrąžins tik daugiau nei po metų) nutilo; darbas atliktas, stebėti jo rezultatų būtų pernelyg pavojinga net norint – nors vargu ar kas nors iš čia esančių to norėtų. Mergina nusisuka nuo pragaru alsuojančio kalno, žengtelėdama link už keliolikos metrų prie medžių pririštų žirgų, kurių net nereikės skatinti lėkti greičiau už vėją – gyvuliai jaus grėsmę ir patys šuoliuos lyg nežmoniškas karštis degintų jų kanopas, o ne toli už nugaros pasilikusį pasmerktą miestą.
Tačiau visi iki vieno žirgai guli perpjautomis – ne, perkąstomis – gerklėmis, jų žarnos išvirtusios lauk ir ištaršytos, paklaikusios akys aptrauktos mirties migla. Apimta staigaus baimės pojūčio, Liv atsisuka į savo kompanionus, tik tam, kad pamatytų juos sulaukus panašaus likimo – išdarkyti jų kūnai nusėję visą plokštumą, ant kurios stovėdami jie atliko ritualą; jų kraujas nudažęs žemę raudonai ir plona srovele teka link Livianos kojų; mergina atšoka, tarsi tirštas raudonas skystis būtų ta lava, kuri šiuo metu jau veržiasi iš jai už nugaros stūksančio Vezuvijaus. Nors tik ką buvo diena, dabar virš galvos švietė pilnatis; tačiau, keista – tarp savo paskerstų aukų stovintis Chariton buvo savo žmogiškąjame pavidale. Mėnesienoje žvilgantys tamsūs jo plaukai įrėmino vyriškai dailius veido bruožus, pusnuogis romėno kūnas puikavosi akį traukiančiais raumenimis... tačiau merginos žvilgsnis nesisavino šio vaizdo geidulingai kaip kažkada jai būnant šešiolikos. Dabar už akių kliuvo vyro kūną ir veidą darkantis šviežaus kraujo sluoksnis.
Tikėjaisi, kad aš mieste, mieloji? Manei, jog sudeginsi mane sau saugiai stovėdama čia, ir tavo problemos baigsis? – vyro balsas buvo dirbtinai saldus ir drauge persmelktas paniekos, kuri degė ir jo akyse.– Ar bent pasakei šiems nelaimeliams, dėl kieno kaltės atsirado tos pabaisos, kurias dabar bandėt išnaikinti, ar prisiėmei kaltę? Abejoju... – Liviana buvo jau seniai sau pripažinusi, jog vilkolakiai atsirado dėl jos kaltės, jog ji yra atsakinga už antrą didžiausią gamtos pusiausvyros sutrikdymą – nesiryžo paaukoti savo sūnaus, kad suteiktų savo vyrui galią, padėsiančią sustabdyti tuomet imperijoje siautėjusį savo tėvą, bet nenorėjo ir atsisakyti, nuvildama mylimą žmogų; todėl įgyvendino tragediją užtraukusią apgaulę. Turėjo atspėti, jog ritualas, atliktas su netinkamais ingredientais, baigsis labai, labai blogai; nors tada ir nebuvo šioje magijos srityje patyrusi tiek, kad galėtų žinoti apie galimas pasekmes. Tačiau save dėl to grauždama nieko nepakeistų, tad tiesiog užgniaužė sąžinės sukeltus pojūčius ir stengėsi atitaisyti žalą. Jos sutuoktinio žodžiai pataiko į kažkur giliai užspaustą, paslėptą kaltės jausmą, jį išlaisvindami. Tarsi pajutęs žmonai sukeltą vidinę agoniją, pirmasis vilkolakis iššsišiepia, apnuogindamas savo kruvinus dantis.  – Tave reikia nubausti... Ir žinai ką? Aš tave jau nubaudžiau. Tik tu dar nepastebėjai. Bet žiūrėk, – pritūpęs, Chariton suima už plaukų dvi kniūbsčias kraujo klanuose gulinčias figūras – vyro ir moters – ir atlošia jų galvas taip, kad Liv galėtų įsižiūrėti į mirties pasiglemžtus veidus. Sevastianos ir Saloninos veidus. Gerkle kylant klyksmui, mergina tik spėja užfiksuoti mintį, jog to negali būti; jos tėvų tarp ugnikalnį žadinusio koveno narių nebuvo.
Su šia mintimi Liviana ir atsibunda, išpilta šalto prakaito, širdžiai paklaikusiai daužantis krūtinėje. Panašūs košmarai ją kamavo jau kelis tūkstančius metų, tačiau retai – kas kelioliką metų; tačiau netekus sutuoktinio sielą kalinusio rubino tokie siužetai jos sapnuose sukosi kiekvieną naktį. Kai kurie buvo tikrų prisiminimų atgarsiai, kai kurie – tik pasąmonės sukurta alternatyvi praeitis, kaip ir šis sapnas. Iš tikrųjų tuzinas raganių, tuomet sukėlęs stichinę nelaimę, sušoko ant žirgų ir sėkmingai pabėgo; kad Chariton`o Pompėjoje tuo metu jau nebuvo vyriausioji Varias atžala sužinojo tik po kelių mėnesių.
Ilgiau analizuoti savo sapno neleidžia nuskambėjęs žadintuvas – lygiai šešta valanda ryto – kurį nutildžiusi mergina išlipa iš lovos ir patraukia į vonios kambarį. Savarankiškai modifikuotas nemirtingumo prakeiksmas atnešė savotiškų sunkumų – jo atlikimo metu buvo vos dvidešimt penkerių metų, gabi bet dar ne itin išsimokslinusi magijos srityje, todėl pridarė kliurkų. Buvimas nesenstančia, tačiau negyjančia nuo įvairių traumų priešingai nei mirę nemirusieji reiškė, kad nors kūnas savaime nesens, visgi išliks pažeidžiamas ligų, susižeidus liks randai, o tam tikros jo dalys galės susidėvėti; tad tarp daugelio eiliniams mirtingiesiems būdingų sunkumų Livianai teko dorotis ir su varginančiu faktu, jog dantų higiena rūpintis reikia itin atsakingai. Visgi jie jai tarnauja jau kone du tūkstančius metų. Dievaži, jei nebūtų kadaise aptikusi kerų, atšviežinančių emalį ir panaikinančių kariesą, dabar tikriausiai dėvėtų protezus. Besivalant dantis iš virš kriauklės įtaisyto veidrodžio į ją žvelgia jauna tamsiaplaukė susitaršiusia ševeliūra ir nesveikai pajuodusiais paakiais – naktiniai košmarai ir dienos metu jaučiamas nuolatinis nerimas darė savo. Baigusi rytines procedūras ir jas vainikavusi palindimu po dušu, grįžta į miegamąjį persirengti eilinei darbo dienai. Vardan sveikatos puoselėjimo turėtų prisiversti papusryčiauti, tačiau jau kurį laiką rytais nebeturėjo apetito ir net valios jėgų kimšti į save maistą per prievartą.
Nors paprastai makiažą naudodavo minimaliai, jei iš vis jį naudodavo, dabar tenka maskuoti tamsius paakius ir grąžinti spalvą išbalusiai odai. Laimei, nors ir nesidažė itin dažnai, įgūdžių turėjo pakankamai – visgi vienokias ar kitokias grožio ryškinimo ir trūkumų maskavimo priemones moterys naudojo jau nuo neatmenamų laikų. Pusę dešimtos turėjo susitikimą su galimais partneriais, tad privalėjo ne tik užmaskuoti savo nuovargį, bet netgi atrodyti patraukliai. Žinojo, jog pati rasti Chariton šansų turi mažai: jis arba klaidžioja kaip dvasia arba ką nors apsėdo ir ras ją pats, anksčiau ar vėliau. Tinkamiausias būdas jį privilioti yra tiesiog laikytis įprastos dienotvarkės. Nežinia, ar Chariton žino, kad ji žino. Būdamas įkalintas jis vargu ar žinojo, kur laikomas jo kalėjimas ir kaip jam pavyko pabėgti. Geriausiu atveju jis tikėsis, jog Liviana buvo kažkur jį kalinusį akmenuką paslėpusi ir kol kas nenutuokia, jog vyras išsilaisvino; kita vertus, blogiausiu atveju jis kiaurai permatys jos pasilikimą prie savo įprastos rutinos kaip bandymą jį prisivilioti, ir bus itin atsargus.
Nusileidusi liftu, įžengia į sąlyginę ankstyvo dienos meto vėsą, kuri net ir septintą ryto viršija dvidešimt laipsnių Celsijaus – apie septyniasdešimt Farenheito; neseniai atvykus iš Europos ir kurį laiką neviešėjus Jungtinėje Karalystėje, reikės iš naujo priprasti prie mylių vietoj kilometrų, svarų vietoj kilogramų ir Farenheito vietoj Celsijaus – kaip jau ne kartą teko pratintis prie įvairių matavimo vienetų kitimo laikams keičiantis.
Kelionė iš jos buto Brukline į „Paxton Pharmacies“ būstinę Manhetene įprastai trukdavo kiek mažiau nei valandą, su visais rytiniais kamščiais. Iš rankinuko traukdama raktelius nužingsniuoja link čia pat esančioje stovėjimo aikštelėje priparkuotos savo transporto priemonės. Šį automobilį įsigijo neseniai, tik atvykusi į Jungtines Valstijas – praeitais metais; tiesiog nematė prasmės gabenti savo senąjį Mazda MX-5 Miata iš Europos. Todėl iškeitė jį į naują trečios kartos Audi S8, kaštavusį šiek tiek virš šimto tūkstančių dolerių. Automobilių salone iš tikrųjų ne itin kreipė dėmesį į tai, ką perka – galva buvo užimta kur kas svarbesniais reikalais, ir Liv tiesiog norėjo įsigyti nuosavą transporto priemonę, kad nereikėtų nuolatos naudotis taksi paslaugomis. Kone pasąmoningai išsirinko sau puikiai tinkantį variantą: apsimestinai kuklios išvaizdos, tačiau visgi subtiliai prabangų sedaną – mat lėšų nestokojo ir vertino kokybę, tačiau atkreipti į save dėmesį pompastika nemėgo. Išsitraukusi raktelius, tamsiai pilką „audinę“ atrakina mygtuko spustelėjimu ir įsliuogia į vidų.
Vos pabandžius užvesti automobilį suvokia, kad kažkas su juo negerai. Variklis išleidžia apgailėtiną garselį, it mirtimi besigaluojantis meitėlis, ir iš karto užgęsta. Žvilgtelėjusi į prietaisų skydelį ir įsitikinusi, kad degalų bakas beveik pilnas, pabando automobilį išjudinti dar keletą kartų, prieš nuleisdama rankas. Kažkada seniai seniai ji buvo itin emocinga mergiotė, greitai užsiplieskianti ir išliejanti nervus fiziškai; laikui bėgant išmoko šią savo ydą pažaboti. Tačiau pusę mėnesio kamuojantis nuovargis, nuolatinis nerimas, ir deja, niekur nedingusi nervus dirginanti moteriška priešmenstruacinio sindromo našta susivieniję akimirkai išmuša Liv iš pusiausvyros. Apimta irzlumo pliūpsnio, kumščiu trinkteli į vairą, kliudydama garso signalą ir atkreipdama keleto aikštelėje buvusių žmonių dėmesį. Susivaldžiusi, išlipa iš automobilio ir atsargiai – kad neištepaluotų itin šiai situacijai netinkamos baltos savo suknelės  – atkėlusi kapoto dangtį pažvelgia į vidų. Per savo gyvenimą domėjosi daug kuo, bet vieną itin svarbų dalyką, atrodo, praleido; nors gyvavo tuo metu, kai į rinką buvo paleisti pirmieji automobiliai, ir turėjo daugiau nei šimto metų vairavimo stažą, niekad neįsigilino į šio išradimo vidurius. Magija nėra visagalė, tad šioje situacijoje pagelbėti negalėtų – jei šiuolaikiniai raganiai ir buvo sukūrę burtų, remontuojančių transporto priemones, Liv apie tokius nežinojo. O būtų gerai, jei egzistuotų toks abstraktus burtažodis kaip Fixus Everythingus, pataisantis bet ką. Neišdegė net apsaugoti savo apdaro nuo purvo – netyčia prigludus prie bamperio ant kairiąją šlaunį dengiančios medžiagos lieka nežymus pilkšvas antspaudas. Jį, aišku, galėtų panaikinti gan lengvai – magijos dovana apdovanoti žmonės dažnai išsivystydavo tam tikro lygio tinginystę ir ieškodavo būdų išvengti smulkių ruošos darbų atlikimo, tad švarinimo burtas egzistavo. Tačiau čia jo atlikti nesiryžo, nors liudininkų buvo vos keletas. Taigi, reikės dar ir persirengti. Tikrai vėluos į darbą... Kurį laiką akimis paklaidžiojusi po nuosavo Audi „žarnyną“, išsitraukia mobilujį ir pirmiausia pasuka neseniai jos sekretore tapusiai merginai.
Sveika, Melani. Čia Liana. Atleisk, jei pažadinau, bet noriu paprašyti paslaugos. Kai atvyksi į darbą, nukelk pusei dešimtos suplanuotą susitikimą į trečią valandą. Perduok mano atsiprašymą ir pasakyk, kad iškilo neatidėliotinas reikalas, – susako paliepimą ir atsisveikina, neatsakinėdama į perdėtai smalsius sekretorės klausimus. Ši moteriškė buvo itin landus sutvėrimas, ir, jei nebūtų slegiama aktualesnių problemų, Liv būtų svarsčiusi galimybę ją pakeisti kažkuo kitu, su trumpesne nosimi ir mažiau paskalas plakančiu liežuviu. Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, vėl sutelkia dėmesį į iš pirmo žvilgsnio painią raizgalynę, atsivėrusią atkėlus kapotą. Keletas laidelių atrodė ne visai savo vietoje, bet negalėjo būti tikra. Skambinti techniniam aptarnavimui ir išsikvietus taksi važiuoti į darbą? Techninio aptarnavimo numerį teks susirasti internete – šiomis paslaugomis naudotis šiame žemyne dar neteko... Rankomis pasirėmusi į atkeltą dangtį, nunarina galvą ir sunkiai atsidūsta. Nusimato sunki diena.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sponsored content Today at 7:38 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume