STALIUKAS #004:

by **Andrew Diaz** Pen. 09 28, 2012 5:44 pm

STALIUKAS #004

by **Jia Li Wang** Tr. 12 11, 2013 8:16 am

Kuomet kelios dienos praslinko ypatingai tuščiai, o paieškos buvo perniek, būdama pernelyg emociškai pavargusi, net nepastebi kaip atrodo vos prieš akimirką sėdėjusi už savo automobilio vairo, sustojo prie vietinio baro. Kuomet atmerkė savas akis, jau sėdėjo prie stalo ir rankose laikė menių žurnalą, kuriame buvo atverstas alkoholinių gėrimų puslapis. Pasukusi akis į kažkurią pusę, ji tyliai sau pratarė "aš taip pavargau" žodžius, tarytum pasakius tai balsu, būtu kažkaip suteikę jai šiek tiek daugiau pasitikėjimo. Nuleidusi žvilgsnį atgal į ant popieriaus atspauzdintus butelius, išgirsta kaip pasirodęs priešais asmuo, pakankamai ramiai perklausė, ar ji yra pasiruošusi ką nors užsisakyti. Pakėlusi akis į tą asmenį, ir tuo pačiu metu nuleidusi prieš tai rankose laikytą menių žurnalą. Kuomet mintyse pati sau uždavė klausimą ar tikrai yra pasiruošusi atsisakyti visų tų pastangų, pasikeitusio gyvenimo dėl šios dienos silpnumo, kurį iššaukė pastovus "kaktos trankymas į sieną", kuomet atrodo kad ir kaip ji stengėsi surasti jai svarbius žmones, viskas buvo veltui. Tarytum kažkas specialiai stengėsi ją kaip galima labiau atitolinti nuo ieškomos tiesos. Kaip tik tuo metu, kai ji eilinį kartą paskendo savo pačios mintyse, padavėjui perklausus ar viskas gerai, ji veide ištempė labai nenatūralią, tačiau vizualiai patraukią šypseną, ko pasekoje privertė save pasisakyti:
- Taip, man viskas gerai. Aš tiesiog... - Susiaurindama savo akių vokus, paskutinį kartą mintyse uždavė sau klausimą dėl užsakymo ir šį kartą savo pačios netikėtumui sulaukė teigiamo atsakymo, kas išprovokavo ją vėl prabilti:
- Atneškit man raudono vyno, manau pradžiai užteks. - Iš kart po to kai nustojo kreipti dėmesį į asmenį, kuris gavęs užsakymą, pasišalino, vėl nuleido savas akis. Rankai nuslydus prie rankinės, kuri buvo padėta prie jos dešinio šono, iš vidaus ištraukė iš pažiūros labai seną dienoraštį. Padėdama turimą daiktą ant stalo ir pradėdama varyti jo puslapius, tarytum bėgdama žvilgsniu per eilutės, bandė įmatyti senoje rašliavoje kažką, kas padėtu suprasti šių metų įvykius. Dienoraštis priklausė jos proseneliui, kuris pirmasis atvyko į šią šalį, kur ir paleido savo šaknis. Kursyvu parašytos eilutės, dalinai priminė šizofrenija sergančio asmens paranojines mintis apie tai, kaip buvo užfiksuotos pirmos miško plėšrūnų aukos. Viskas buvo aprašyta iki menkiausios smulkmenos, dantų sukandimo žymės, išmatuotos milimetro tikslumu. Akimirka pasirodė kad asmuo rašęs dienoraštį, buvo ne kas kitas, kaip tas pats žvėris, atėmęs daugeliui gyvybes. Išgirsdama kaip ant stalo yra pastatoma taurė, atitraukė savo akis nuo laikyto objekto. Palikdama šį ant stalo, viena ranka suima taurę, kurią netrūkus pritraukia sau prie veido. Šiek tiek palenkdama indą, pirmiausia giliai įkvepia to viliojančio, svaiginančiai norimo vyno kvapo. Liežuviu atsargiai perbraukusi sau per lupas, galiausiai prispaudžia taurę sau prie lūpų, ir ją palenkusi leidžia ilgai nevartotam alkoholiui patekti į jos organizmo sistemą.

by **Regina Bishop** Kv. 12 12, 2013 3:20 pm

Greičiausiai patekęs čia pro kažkokį kitą įėjimą, išvengiant susidūrimo tiek su savo broliu, tiek su drauge, vis dar svarstydamas apie tai kaip geriausia būtu pasielgti su jo rankose atsidūrusiu ginklu, apie kurio egzistavimą dabar žino daugiausia du žmonės. Kadangi visą laiką buvo nuleidęs akis, tarytum ieškojo kažko sau po kojomis, kuomet pakelia žvilgsnį į priekį, nesunkiai sugeba užfiksuoti prie staliuko sėdinčią moterį, kuri laimei jam atnešdavo tik geras emocijas. Kuomet veide pasirodo daugiau emocijų, nusigaudamas prie jos, atsisėda ant kėdės priešais:
- Nebūsi prieš, jei šį vakarą palaikysiu tau kompaniją? - Šiek tiek kilstelėdamas antakius, pasipuošia šypsena.

by **Jia Li Wang** Pen. 12 13, 2013 11:05 am

Atitraukdama taurę nuo savo lūpų, kuriam laikui tiesiog įsmeigė savo žvilgsnį į stikliniame inde buvusį skystį. Kadangi per atrodo vieną akimirką, vieną konkretų gurkšnį, ją aplankė galybė prieštaringų jausmų, juk pagalvojus... Ji taip sunkiai kovojo už tai kad atsistoti ant kojų po visiškai niekam tikusios paauglystės, kuri tiesiogine prasme buvo užliejusi jos akis. Neigiamai supurtydama savo galvą pastato taurę ant stalo, tarytum mintyse pati sau prisiekdama kad daugiau neleis sau pasiduoti, bent jau kol neras dingusios dukterėčios. Kuomet jos žvilgsnis netikėtai pakilo viršun, iš kur sklido labai pažįstamas balsas, veide ištempė savo meilumu dvelkiančią šypseną. Reikia priminti, kad iki šiol ji net nenutuokia kad būtent pasirodęs asmuo yra vienas iš tų padarų, kuriuos ši paniekino. Aklai pasitikėdama Salvatore, nes ankščiau jis nebuvo suteikęs net menkiausios progos suabejoti jo tikrumu, prasitaria:
- Stefanai. Sunku pasakyti kad nesidžiaugiu matydama tave. Tuo labiau kad po grįžimo čia, norėjau tave susirasti.
Šiek tiek, greičiu demonstratyviai, nei kad natūraliai, kilstelėdama savus antakius pagaliau atkreipia dėmesį į ant stalo vis dar padėtą dienoraštį, kuris toli gražu neprimena laisvalaikio skaitalą. Stengdamasi nesukelti įtarimo, labai ramiai pasiima minėtą daiktą, kurį labai netvarkingai sumeta atgal į savo rankinę, kuri vis dar buvo padėta netoli jos kojos.
- Nors tikriausiai kreiptis turėčiau ne į tave, bet... Gal bent turi kokių nors minčių, kur būtu galima surasti Eleną?

by **Regina Bishop** Pir. 01 27, 2014 4:54 pm

- Tikriausiai kad būtent į mane. - Veide išspausdamas nespecialiai, kiek nesmagumą atspindinčią išraišką, trumpam nuleidžia savo žvilgsnį žemyn. Prieš pradėdamas ką nors aiškinti, ne per aukštai pakelia savo dešinę ranką, kurios rodomuoju pirštu patrina priešausį. Kuomet vėl žvilgsnį nukreipia konkrečiai į pašnekovės veidą, kuris kaip tik atspindėjo nerimą, nusprendęs kad nebe nori daugiau tempti, pradeda kalbėti: - Pirmiausia, yra šis tas, ko norėčiau tavęs paprašyti. Tiksliau, girdėjau tai kas nutiko su tavo namais, kai žuvo Džeremis. Todėl, norėčiau pasiūlyti tau savuosius. Nesuprask kaip nors klaidingai... - Norėdamas kad jo kalba nuskambėtu kaip galima paprasčiau, gūžtelėdamas pečiais, gana greitai išdėsto tai, ką pasakyti buvo kiek sudėtinga prieš tai: - Tiek aš, tiek Deimonas ten būname gana retai. Visokios kelionės atima pakankamai daug laiko, o bent aš tai pastaraisiais metais, būtent taip ir gyvenu. Manau ir tau būtu patogiau, jei paprasčiausiai persikeltum į mano šeimos dvarą. Galu gale, Elena taip pat ten gyvena. - Susiaurindamas savo akių vokus, įsistebi į moters akis, tarytum būtu norėjęs juose perskaityti ką nors tokio, kas neatsispindi žodžiuose: - Ji buvo išvykusi į Los Andželą, tačiau, dabar vėl čia. Manau, ji pati viską tau paaiškins, kai ateis laikas. Tai ką manai apie mano pasiūlymą?

by **Jia Li Wang** Št. 02 01, 2014 2:55 pm

Iš kart po to, kai jai teko sugrįžti atgal į miestą, kurį buvo pasiruošusi vėl pradėti vadinti savo namais, buvo beveik priėmusi sprendimą atstatyti sudegusius namus, kuriuose ir buvo rastas jos sūnėno kūnas. Tačiau reikalai dėl to judėjo labai sunkiai, ne todėl kad statybininkai vilkino laiką, greičiau tai darė ji pati. Nes vien mintis apie tai kad ankščiau ar vėliau teks žengti į visiškai tuščius namus, buvo nepakeliama. Ji nebuvo emociškai pasiruošusi priimti to fakto kad nesugebėjo tesėti įstatymams duoto pažado, apsaugoti tuos du vaikus. Ji buvo nepasiruošusi tam, per daug jauna, per daug nesubrendusi ir per daug susidirbusi. Salvatore atitraukus jos dėmesį nuo apmąstymų, pakelia savo karamelinės spalvos akis, nukreipdama žvilgsnį į pašnekovo pusę. Jo pasiūlymas buvo idealus, tai tik dar labiau atitolintu namų atstatymo planus, o ir nereikėtu trintis tuščiame, šaltame viešbučio kambary. Ką jau kalbėti apie tai, kad Salvatore namuose visuomet būdavo žmonių... Jos veide pasirodė šypsena, ne per daug rėžianti akis, tačiau natūrali, ta tikra.
- Mano dabartiniame gyvenimo tarpsnyje, greičiausiai būtu kvaila atsisakyti tokio pasiūlymo. Nes viešbutis kuriame gyvenu, labiau primena susimesti atvykusių ir pop dievaičių landynę. Nuo kurios labai norėčiau pabėgti ten, kur ramiau. Vis dėl to, nenorėčiau apsikrauti. Žinai... - Kuomet yra pertraukiama pasakojimo apie Eleną, kad visgi jai yra viskas gerai, atrodo akmuo nusiridena nuo krūtinės, kurią prieš tai neapsakomai spaudė, neleisdamas normaliai kvėpuoti. Nuleidusi akis, bei tuo pačiu su jaučiamu palengvėjimu atsikvėpusi, net pati nepajunta, kaip pasisako. - Važiuojam.

by **Regina Bishop** Št. 02 01, 2014 3:32 pm

Neskaitant to, kad visi kas egzistavo šios moters gyvenime, labai kruopščiai slėpė tai kad yra antgamtinės būtybės, nenorėdami jos įtraukti į pakankamai sudėtingą pasaulį, jo pasiūlymas neklausiant įtraukė ją ten, kur neturėtu būti. Visgi, iš didžiulės pagarbos jaučiamos jos dukterėčiai, kitaip elgtis ir nebuvo galima. Likęs labai patenkintas tuo, kad mergina visgi sutiko su sumesti daiktus į jam priklausančius namus, veide ištempia draugišką šypseną. Visgi, nelabai spėdamas ką nors pasakyti, mat moteris iš karto užsigeidžia keltis iš šios vietos, te prataria: - Dabar pat? - Numanydamas kad atsakymas greičiausiai bus teigiamas, paklusniai linkteli galva, kuomet priverčia save pakilti nuo kėdės, kurią buvo užsiėmęs. Tuomet palaukdamas kol mergina pajudės pirma, galiausiai išsiveda ir vėliau savo automobiliu išsiveža ją iš čia, link savo namų.

by Sponsored content

STALIUKAS #004:

STALIUKAS #004:

Re: STALIUKAS #004:

Re: STALIUKAS #004:

Re: STALIUKAS #004:

Re: STALIUKAS #004:

Re: STALIUKAS #004:

Re: STALIUKAS #004:

Re: STALIUKAS #004: