STALIUKAS #005:

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

STALIUKAS #005:

Rašyti by ATIDUODAMA #6 on Pen. 09 28, 2012 5:44 pm

STALIUKAS #005

ATIDUODAMA #6

If I'm going to watch lacrosse game, you better not suck.


Pranešimų skaičius : 198
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 02 17, 2014 2:36 pm

{Pastaruoju metu, vis atitoldama nuo visų su kuriais palaikė ryšius Andrea, mat ji neturi jokio noro bendrauti su jai nieko nereiškiančiais ir tuo labiau nepažįstamais asmenimis, kurie gali ją demaskuoti, didžiąją laiko dalį leidžia viena, tačiau tikrai ne veltui. Skirdama laisvas akimirkas tam, kad gerai apgalvotų tikslus, kuriuos žada pasiekti, sukurdama galvoje vaizdus, kurie netrukus bus realizuoti. Vieną iš tų laisvų dienų, nusprendusi, kad būtų pats laikas prasiblaškyti išlendant iš savo "landynės" pasirodo viešumoje. Tiesa, dabar ji atrodo kiek kitaip, nei tikroji Andrea Carrington. Jos kaklą puošia nestandartiniai aksesuarai, o kūną dengia kiek laisvesni bei šviesesni drabužiai. Pasirodžiusi viename iš artimiausių barų, kuris bent jau vizualiai patraukė jos dėmesį, užeina į vidų. Ir nors aplinka jai nebuvo labai žavinti, drąsiai žengia į vidų, užsiimdama laisvą staliuką, esantį kiek atokiau nuo lankytojų. Sulaukusi kol prie jos prieis padavėjas, kaip bebūtų keista, užsisako ne ko nors su laipsniais, o papraščiausio braškinio pieno kokteilio. Laukdama kol jos užsakymas bus pateiktas, nieko konkretaus neveikia, kaip tik stebi susirinkusius}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Samuel Redford on Pir. 02 17, 2014 2:52 pm

Apytiksliai metus laiko, jis nebuvo pasirodęs mieste, kurį nuo pat vaikystės laiku laikė savo namais. Tam buvo svarbi priežastis, kurį privertė jį nieko nepasakius dingti iš savo aplinkos žmonių akiračio. Dieną iš dienos jis stengėsi sužinoti kaip galima daugiau svarbios informacijos apie seniai pasireiškusius "keliautojus". Kažką panašaus į raganius, kurie ne standartiniais būdais atlikdavo visokiausio plauko ritualus. Tų asmenų motyvai jam buvo neaiškūs, tuo labiau po incidento, kuomet paaiškėjo kad dalis jo kraujo atstovų buvo sunaikinti būtent tos rūšies "padarų". Kuomet sunkiai prieinama informacija pagaliau pasiekė jo rankas, nedelsdamas nusprendė grįžti atgal. Kam? Kad rasti vienintelį asmenį, kuriuo šiuo metu galėjo pasitikėti, merginą kurią pažino nuo pirmųjų koledžo dienų, kai kartu su ja dar bandė apsimesti kad žada lankyti tą vietą, o ne vien visus vakarėlius iš eilės. Atvažiuodamas iki vietinio baro savo visiškai ne nauju automobiliu, kuris labiau priminė sutvarkytą laužą, išlipa lauk. Nesunkiai nusigaudamas iki baro vidaus, pasiekia ilgą stalą, už kurio dirbo keli asmenys. Pirštų barbenimu per stalo paviršių prisišaukdamas jų dėmesį, dusliu, nuo per dažno rūkymo balsu, pasisako: - Neskiesto burbono, dvigubą. - Besisukdamas, tradiciškai nužvelgti aplinką, bei greičiausiai tikėdamasis kad sugebės rasti ką nors vertą dėmesio šios nakties praleidimui, "užsikabina" už konkrečios merginos. Ne, ji netraukė jo fiziškai. Bet, ji buvo kaip niekad artima. Būtent ta, dėl kurios jis nusprendė sugrįžti. Kaip tik tuo metu, pasigaudamas jam patiektą taurę, drąsiai žengia link Carrington. Ir kuomet pirmiausia ant stalo, su jaučiamu triukšmu pastato taurę, galiausiai nuleidžia savo kūną ant kėdės priešais. Veide išspaudęs kampinę, tačiau nuoširdumu nedvelkiančią šypseną, leidžia merginai išreikšti savo "nuostabą" tuo, kad jis vėl pasirodė nieko nepranešęs, kaip ir prieš tai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 203
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 02 17, 2014 3:14 pm

{Tuo tarpu leisdama sau įsivaizduoti pasirinktų "aukų" perkreiptus veidus, kuomet šiems teks susidurti su savais likimais, kuriuos ji yra jiems paruošusi, leidžia veide pasirodyti piktdžiugiškai šypsenai. Tik tuo momentu kuomet yra išblaškoma pasirodžiusio vyro bei stiklinės trenksmo garso, ne itin patenkintą žvilgsnį pasuka į priešais esančiojo pusę} - Tikriausiai patingėjai apsidairyti aplinkui, kad suprastum, jog šioje vietoje yra daugiau laisvų staliukų? Nuvilsiu, bet naujų pažinčių neieškau, tad.. - {Tiek atitinkama kalba, tiek šalta veido išraiška leisdama suprasti, kad nė velnio nenutuokia, kad žavus nepažįstamasis yra Andrėjos, kurios kūną ji yra užvaldžiusi, draugas, kurį net būtų galima įvardinti broliu. Sebastianas buvo vienintelis vilkas, pelnęs jos pasitikėjimą ir pripažinimą, juk mergina visada labiau mėgo vampyrų draugiją, o vilkolakių privengdavo. Tačiau šis asmuo buvo išskirtinis, turintis kažką tokio, kas privertė ją į jį pažvelgti kitu kampu ir priimti į savo siaurą tikrų draugų ratą. Toliau demonstruodama savo išdidumą, pratęsia bei, kad būtų vaizdingiau, ranka mosteli į šalį} - Tuo labiau, tu įžūlus, mane tai erzina.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Samuel Redford on Pir. 02 17, 2014 3:24 pm

Merginai pagaliau atkreipus dėmesį į jo pasirodymą, dar kurį laiką veide buvo galima matyti tą pačią, atrodo nei per colį nesikeičiančią išraišką. Užkeldamas vieną iš savo rankų ant taurės, kuri atsidūrė ant stalo, suima ją kelias pirštais, tuo pačiu metu šiek tiek palenkdamas į šoną. Kaip tik tuo metu merginai pridėjus savo komentarą, priverčia savo žvilgsnį nuo taurės persikelti į kalbančios veidą: - Rimtai? Taip pyksti ant manęs už praeitą kartą, kad dabar vaizduosi kad esame nepažįstami? - Šiek tiek palenkdamas savo galvą šonan, tuo pačiu metu atsilošia į kėdės, kuri tiek vizualiai, tiek čiuopiamai buvo nepatogi. Tikriausiai ji buvo pritaikyta visiškai ne baro interjerui, nes vien sėdėjimas ant minėto baldo kėlė nepatogumo jausmą, o tai reiškė kad klientai neužsibūdavo. Neigiamai supurtęs galvą, pritraukia taurę arčiau prie savęs, tuo pačiu metu, pridurdamas: - Bandėm mokytis kartu, tiksliau sudaryti vaizdą kad tai darome, gėrėm kartu ir... - Specialiai nutylėdamas esminę dalį, pagaliau priverčia save palinkti link stalo, kas leido jam įdėmiau įsistebėti į merginos veidą: - Sebas, nepatikėsiu jei nepameni manęs. - Tuo metu kai jo ranka savaime pakyla, palenkia taurę į merginos pusę, tokiu būdu pasiūlydamas išgerti. Pats tuo tarpu, tebežiūrėdamas į pasiilgto asmens veidą, pro sukastus dantis pratęsia savo mintį: - Gerai, tarkim aš atsiprašau kad dingau nieko nepasakęs. Bet, tai praeitis. O dabartis yra tai kad esu priešais. Tai kaip, pakelsim?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 203
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Antr. 02 18, 2014 4:11 am

{Ganėtinai atšiauriai stebėdama vaikino siluetą, tikėjosi, kad po jos žodžių jis ilgai neužsibus. Tačiau vos tik ją pasiekia informacija, kad ji ką tik susidūrė su neplanuota kliūtimi - asmeniu, iš jaunosios vampyrės rato, kurio ji nėra nei mačiusi, nei spėjusi surinkti bent minimalią informaciją. Suraukusi antakius, per daug nepakinta iš veido išraiškos, mat nenori įsiduoti, kad nė velnio nenutuokia apie ką yra kalbama ir taip būti labai greitai demaskuota. Palaukusi kol vaikinas pilnai baigs savo monologą, o ji "sugaudys" reikiamas žinias, pasukusi akis į Sebastiano veidą, leidžia savajame atsispindėti keistai maloniai šypsenai}
- Nepamiršau tavęs, Sebastianai. Esi vienas iš tų, kurie sugeba ilgai išlikti atmintyje. - {Vos tik jis pasilenkia arčiau, padaro tą patį, trumpam sumažindama juos skiriantį atstumą} - Tik nesakyk, kad esi toks naivus ir tikėjaisi, kad dingdamas be jokios žinios, o paskui lyg niekur nieko vėl atsirasdamas būsi pasitiktas šiltu apkabinimu? - {Po šių žodžių vėl grįždama į normalią sėdėjimo pozicija, nukreipia akis į jai pasiūlytą alkoholiniu gėrimu pripildyta taurę. Kadangi tuo metu kaip tik yra atnešamas jos užsakytas braškinis pieno kokteilis, kuris čia atrodo net labai ne į temą, prisitraukdama taurę arčiau savęs, neaukštai ją kilsteli} - Aš negeriu. - {Supratusi, kad ką tik susivėlė, užverčia akis bei paskuba pasitaisyti} - Tiksliau nebegeriu. Po praeito karto nusprendžiau daryti pauzę, patausoti sveikatą. - {Leisdama veide vėl pasirodyti šypsenai, kiek sumerkia akis, toliau išsisukinėdama iš situacijos} - Na, tai pasiaiškinsi kas būtent privertė tave išvykti nieko nepranešus? Ir tikiuosi tas kažkas, buvo neįtikėtinai svarbus, kad palikai mane.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Samuel Redford on Antr. 02 18, 2014 6:29 am

Stebėdamas pasiilgtos moters veido bruožus, kažkuriuo metu nuleidžia akis, tuo pačiu metu liežuviu perbraukdamas per savo lupas, kurios nuo prieš tai surūkytos cigaretės, paskutinės, mat šiam vakarui buvo suplanavęs sau malonų grįžimą, todėl nenorėjo pernelyg akivaizdžiai dvokti tabako dūmais. Klausydamas priešais esančios moters kalbos, ir nebūdamas toks kvailas, kad nepastebėtu kad asmuo esantis priešais, toli gražu nėra tas, kuo dedasi. Kuomet jo žvilgsnis palaipsniui atsiduria ant taurės, kurią tebelaikė rankoje, šiek tiek sujudindamas savus antakius, pritraukia ją arčiau prie savęs. Pirmiausia įkvėpdamas aštraus burbono kvapo, neskubėdamas, bei nepakankamai garsiai prasitaria:
- Labai tikiuosi kad būtent taip ir nutiko, nes kitaip jau būčiau įsižeidęs. - Nors jo žodžiuose buvo mažai tiesos, nes jis niekad nebuvo iš tų asmenų, kurie buvo labai greitai "užgaunami". Atvirkščiai, jis labiau tiko prie to "sluoksnio", kuriems užtekdavo net menkiausios priežasties, kad kibti kam nors į atlapus. Karštakošiškumas buvo jo esminis charakterio bruožas, ne veltui jis buvo vilkas. O tokie toli gražu nemoka būti ramiais. Veide pasirodžius kampiniai šypsenai, vėl sugrąžina savo žvilgsnį į pašnekovę: - Kolas. - Kilstelėdamas antakius, akivaizdžiai nusišypso. - Po to kas tarp mūsų įvyko, man buvo kiek sudėtinga apsimesti abiejų draugu. Turiu omeny, juk ne kiekvienas miega su tariamo draugo mergina, o paskui už tai stato butelį. - Pasitikėjimas savimi kone buvo užvaldęs visas jo grimasas. Ir nors jis buvo visapusiškai pasiruošęs toliau įtikinamai sekti "pasaką" apie dalykus, kurie niekas nesiejo jo su šia tamsiaplauke, akivaizdžiai nustemba, kai Carrington pasirenka vaikišką gėrimą. Kas ir tampa paskutiniu tašku tam, kad tai ne Andrea. Perkasti asmenį, kurį laikę savo sielos drauge, seserimi, buvo lengviau nei lengva. Tačiau dabar jis nebuvo pasiruošęs tiesiogiai paklausti kas ji, arba išduoti tai kas sugebėtu merginoje tūnantį "padarą" susierzinti. O ir šiaip, gyvenimas jį pavertė veidmainiu net tada, kai iš esmės jis buvo mokomas tarti savo penktą žodį. Kuomet nuostabos kupina mina galiausiai pakinta į labiau susižavėjimą atspindinčią, atkišdamas taurę link jos stiklinės su pieno gėrimu, lengvai sutrenkia: - Protingos permainos. Už tai ir pakelkime, nes turiu pripažinti kad dabar man patinki dar labiau. - Tai susakydamas, pagaliau pritraukia taurę sau prie lūpų, ir tuomet nekomentuodamas nieko daugiau, gana greitai bent pusę jos ištuština.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 203
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Antr. 02 18, 2014 8:14 am

{Nors jai nepatinka apsimetinėti tuo, kuo ji nėra, juk iš dalies tai ir buvo viena iš priežasčių kodėl ji taip greitai nutraukė ryšius praktiškai su visais Carrington draugais, šį kartą ji buvo priversta vaidinti. O tai nebuvo lengva, juk tiek apie pačią Andrea žinojo tik esminius faktus, kuriuos spėjo "susigaudyti", tai ką jau kalbėti apie priešais sėdintį vilką. Kol kas nebandydama jo pertraukti, net atvirkščiai žvilgsniu "analizuodama" nepažįstamąjį, kartas nuo karto pati mintyse užduodavo sau klausimą ar jos vaidyba pasiteisina ar ne. Kuomet jos klausą sutrigdo paminėtas vardas, o paskui ir likę žodžiai, nesusivaldžiusi nusišypso vien dėl to į kokį meilės ir intrigų sūkurį yra įsisukusi Andrea}
- Kolas... na žinoma, kas daugiau, jei ne jis gali būti visko priežastis.
{Neperprasdama melo, neigiamai supurčiusi galvą, nepraleidžia progos nužvelgti priešais sėdinčio vyro, taip pati sau jį įvertindama. Ir nors vyras vizualiai visiškai nebuvo panašus į  mylimąji tačiau tuo pačiu ir nekenčiamą Sailosą, teko pripažinti, kad žavesiu jis nesiskundžia} - Aš net neįsivaizduoju kur jis,  mūsų niekas nebesieja. Mikaelsonas yra praeities dalis, kuri man jau ilgą laiką nebėra įdomi. Tau jis taip pat neturėtų būti aktualus. O kadangi esi mieste, tikiuosi nežadi greitai pabėgti prisidengdamas ta pačią priežastimi?  Ar visgi tavo sugrįžimo planai yra trumpalaikiai ir tu čia neužsibūsi? - {Akivaizdu, kol kas jai nėra paranku, kad Andrėjos draugas sukinėtusi kur nors aplinkui. Kreivai šyptelėjusi, neprieštarauja, kad stiklinės būtų "sudaužtos". Kilstelėdama savąją, pirštų galais suima šiaudelį, kurį pritraukia arčiau savo ryškių lūpų} - Oh, Sebastianai, tu net neįsivaizduoji kiek permainų įvyko ir kiek jų dar bus artimiausiu metu. Tad taip, už jas ir tavo labai netikėtą sugrįžimą. Būtent už tai ir išgerkim.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Samuel Redford on Pen. 02 21, 2014 10:14 am

Merginai kalbant, nukreipia savo akis į taurę, kurią nespecialiai spaudė pirštais. Galvoje sukosi galybė minčių apie tai, koks padaras šiuo metu valdo jam artimo asmens kūną, kokie to padaro ketinimai ir ar stipriai jo pasirodymas sumaišys "keliautojos" planus. Veide šmėkštelėja šypsena, keista, bet jis pasirodo visuomet labiausiai tinkamu metu, bei tinkamoje vietoje, kad "panertu" į kokias nors netipines istorijas. Kuomet teko eilinį kartą pakelti akis į merginą, kaip tyčia tuo pačiu metu prisitraukdamas arčiau prie stalo, vis dar pakimusiu balsu, pradeda kalbėti: - Mano pasilikimas čia, būtu reiškęs kad ankščiau ar veliau būčiau sugriovęs tavo gyvenimą. O tai, nebuvo mano gyvenimo tikslu, Andrea. Pats Mikaelson'as kartu su savo išsigimusiais broliais, man nėra aktuali tema. Negana to, jiems labai neparanku tapti mano priešais. Kaip ir šiuo metu man jų. Bet, baikime kalbėti nuobodžia tema. - Carrington kūną apsėdusiai moteriai pratęsus dėstyti savo nuomonę apie pirmųjų vampyrų aktualumą jos gyvenime, kuris akivaizdžiai visiškai neprimena to, kokiu gyventu pati Andrea, pritariamai linktelėdamas galva, vėl pritraukia taurę arčiau savęs, tuo pačiu metu nuleisdamas akis, žvilgsnį nukreipiant į skystį tebesantį stikliniame inde. Ilgai nepratardamas ne menkiausio žodžio, tarytum raganos klausimas iš tiesų būtu privertęs jį apsvarstyti savo buvimo čia laikotarpį. Jis ir pats tiksliai nežinojo kiek laiko čia pasiliks, savaitę, mėnesį ar kelis. Esmė buvo tokia, kad pasilikti čia visam tikrai neketino. Būdamas vilkolakiu, kitokiu nei dauguma, jis nemokėdavo sumesti savo daiktus į vieną vietą ir vaidinti kad gyvenimas normalus. Jis naudojosi savo nemirtingumo galimybėmis, jis keliavo, elgėsi savaudiškai ir kas svarbiausia iš gyvenimo pasiimdavo viską. Jis suvokė, kad ankščiau ar veliau atsiras asmuo kuris jo egzistavimui padės galą, todėl buvo nusistatęs kad prieš mirtį, sugebės pasakyti kad gyveno, o ne buvo pilkos egzistencijos vos matomu tašku. Lėtai pakeldamas akis į pašnekovę, plačiai nusišypso: - Labai manęs pasiilgai kad nenori paleisti, ar atvirkščiai trokšti kad išneščiau savo subinę kaip kalima toliau? Andrea aš nežinau, tu turėjai priprasti prie to, kad esu linkęs dingti nepasakydamas "sudie", ir taip pat netikėtai atsirasti. Todėl negaliu pasakyti ar išbūsiu čia dieną ar savaitę. - Tuomet gana greitai pastatydamas taurę ant stalo, skiestėlėja rankomis, lyg skatintu moterį kalbėti: - Nagi, nustebink mane dar labiau. Kas dar pakito?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 203
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Pen. 02 21, 2014 5:37 pm

{Suteikdama sau privilegiją "susemti" naują informaciją, kad ir kokia yra įtari bei nepasitikinti visais aplinkiniais, šį kartą ji nesunkiai pakliuvo į melo pinkles. Net neįtardama, kaip "gražiai" ją priešais sėdintis vilkas suka aplink pirštą, įsijausdama į sukurtą istoriją, išreiškia savo poziciją, tuo pačiu nepatingėdama (tiksliau galvodama, kad taip daro), pagadinti gyvenimą ir pačiai Andrėjai} - Kad pakenktum man, tam tu turėtum įdėti daug daugiau pastangų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tad, jei manei, kad pasilikdamas būtum sugriovęs mano gyvenimą, klysti. Tai labiau skamba kaip pasiteisinimas vietoje "gavau ko siekiau, todėl dabar atsitraukiu".
{Pikčiugiškai šypsenai vėl nušvietus jos dailų, ryškių bruožų veidą, laikytą šiaudelį pritraukia arčiau prie lūpų, leisdama sau pasimėgauti gaiviu, braškių skonio gėrimu. Tokiu būdu padarydama neilgą pertrauką tarp žodžių, lyg niekur nieko, sutraukia pečius, pratęsdama} - Aišku, nesuprask neteisingai, tai nėra priekaištas tau. Beje... mane domina vienas dalykas. - {Tvarkingai sukraudama alkūnes ant stalo, nežymiai pasilenkia į priekį}
- Žinau, kad su originaliųjų šeima prasidėti nėra paranku nei vienam. Tačiau ką tu turi prieš juos, jei teigi, kad būtent jiems nėra naudinga turėti tave kaip priešą? - {Grįždama vėl į normalią sėdėjimo poziciją, atremia nugarą į sėdimos vietos atlošą. Vis dar nepatraukdama savo žalsvo atspalvio akių nuo vyro veido, pabando jame įskaityti būsimą atsakymą. Ir tik tuomet, kai išgirstą atitinkamą klausimą, paslaptingai šyptelėjusi, sujudina ryškius, išraiškingai atrodančius antakius} - Aš mėgstu konkretumą ir žinojimą, todėl nelaukti dalykai kaip man aktualių asmenų dingimai be perspėjimo, o paskui jų neplanuoti atsiradimai niekada nepatiko. Todėl... pabandyk nuspėti koks būtų mano atsakymas į tavo klausimą. Pasiilgau tavęs ir nenoriu paleisti, ar visgi dėl manęs gali net neatsisukdamas mauti iš čia lauk. - {Per daug nepakisdama iš veido išraiškos, nežymiai krėsteli galvą link vieno peties. Būdama tikra, kad jei žavusis vaikinas nuspręs užsibūti, o tai reiškia, kad tokiu būdu jis gali būti kliūtis jos planams, ji nesunkiai bet kokiu atveju galės patraukti jį iš kelio, visgi ne veltui savo darbais buvo pelnius vienos iš galingiausių raganų įvardinimų visoje egzistencijos istorijoje. Užtaikydama proga atsakyti į paskutinį klausimą, taria}
- Tai priklauso kiek daug nesi apie mane girdėjęs. Primink, kiek tiksliai mes nesimatėme? Laikas toks dviprasmiškas.  Bėga taip greitai, kad jo tėkmėje sunku susigaudyti, tačiau tuo pačiu atrodo, kad nemačiau tavęs visą amžinybę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Samuel Redford on Pen. 02 28, 2014 6:19 am

Merginai kalbant, trumpam nusuka savo veidą nuo jos, bei kilstelėdamas ranką, nurodo už baro esančiam žmogui, kad nori pakartoti savo užsakymą. Ir kuomet minėtas asmuo sureaguoja, pasistengia vėl savo dėmesį nukreipti į dabartinę pašnekovę. Nors jis buvo pasiruošęs kalbėti ne daug, labiau sukoncentruotas buvo į tai, kad bent suprasti, kodėl "keliautoja" yra pasirinkusi būtent šios asmenybės kūną. Ar tai kaip nors susieta su tuo, kad Carrington taip lengvai buvo priimta į originaliosios šeimos akiratį, ar tam yra kita, šiuo metu jam nelabai suprantama priežastis. Faktas buvo tik vienas, tą klaidžiojančią sielą reikia sunaikinti ankščiau, nei ši spėtu padaryti nepataisomos žalos. Jo veide pasirodė jam būdinga, ganėtinai plati šypsena, kas jam pačiam leido suprasti kad ragana net nenutuokia jo kilmės, kuri kaip ne kaip tačiau turėjo reikšmės tiek bet kuriam vilkolakių klanui, tiek patiems grynakraujams. Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, pagaliau leidžia sau prasitarti:
- Iš dalies, gal tavo žodžiuose ir yra tiesos. Negaliu sakyti kad nenorėjau, tuo labiau kai pasitaikė proga gauti. - Išlauždama pakankamai pašaipią išraišką, galiausiai nuleidęs akis, neigiamai supurto galvą, kas leidžia suprasti kad jis kalba toli gražu ne rimtai. Ir tik tuomet kai vėl žvilgsnio spektrą nukreipia atgal į pašnekovę, pasisako: - Andrea, tu mano gyvenime esi svarbus asmuo, gal net vienintelė tokia. Kodėl manai kad man buvo prasmės likti čia, bei priminti tau apie tai, ko greičiausiai pasigailėjai? Bent tai akimirkai, kai tavo gyvenime figūravo originaliosios šeimos atstovai? Mums abiems reikėjo pertraukos, ir dabar galima teigti kad ši buvo naudinga abiems. Tu pagaliau susiprotėjai, o aš, aplankiau tas vietas, kurios reikšmingos buvo man. Bet kaip ir sakiau, palikime praeitį už durų, ji nėra tokia jau ir reikšminga. - Jo kalbą pertraukus padavėjos pasirodymui, pasisavina pilną taurę, tuščią perduodamas čia dirbančiai. Kuomet įsistebi į skystį, buvusį stikliniame inde, neatitraukdamas savo dėmesio veide ištempia šiokį tokį šypsnį, kurio metu jo akys akimirkai įgauna vilkolakiams būdingą oranžinį atspalvį: - Sakykim, kad jie patys greičiau nenori su manimi susidurti. O visą kitą yra nesvarbu. - Pakeldamas jau normalią spalvą atgavusias akis į merginą, tvirtai pirštais suima taurę, po ko pasisako: - Vadinasi tau neskaudės širdies, jei pasitrauksiu iš tavo gyvenimo visiems laikams? - Išlaikydamas tiek toną tiek miną su dviprasmišku prieskoniu, gana greitai atsilošia į savo kėdės atramą, tarytum pirmiausia jam būtu reikėję pagalvoti, kiek tiksliai nematė šios merginos: - Nenoriu būti išvadintas melagiu, nes nelabai esu linkęs skaičiuoti laiką. Tačiau manau, kad po paskutinio mūsų susitikimo turėjo praeiti apie du metus. Tikrai ne daugiau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 203
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Št. 03 01, 2014 4:38 am

{Kadangi priešais esantis vilkolakis jai atrodo labai patrauklus, suteikia sau privilegiją jį nužvelgti. Tačiau ne taip akivaizdžiai, kad jos susidomėjimas juo būtų labai pastebimas. Tuo pačiu mintyse vis dar užduodama sau klausimą ar jos priedanga nėra jau demaskuota. Kuomet vaikinas nerimtai susako savo pirmąją monologo dalį, susiaurindama žvilgsnį vos vos sujudina galvą į šonus, taip parodydama, kad išsakyta frazė ją tariamai užgavo. Galiausiai veidą vėl nušvietus jai būdingai šypsenai įsiklauso į tai, kas yra sakoma paskui. Stebėdama kaip kinta vaikino veido išraiška kalbant apie tai kokią reikšmę jam turi Andrea, suimdama pirštais braškinio kokteilio stiklinę, patraukia ją į šoną, tuomet vieną ranką ištiesia arčiau Sebo, uždėdama delną ant jo} - Sebastianai, kodėl manai, kad pasigailėjau to, kas tarp mūsų buvo? Jei gerai mane pažįsti, vadinasi turi žinoti, kad niekada nesigailiu savo veiksmų, nes visada darau tai ką noriu. Todėl nelaikiau, nelaikau ir nelaikysiu mūsų klaida. O originalusis su savo šeimyna neturi jokios įtakos man. Ypač dabar. - {Sujudindama antakius, patraukia ranką  ir patogiai įsitaiso sėdimoje vietoje} - Bet, jei nenori prisiminti praeities, gerai. Nebūsiu ta, kuri vers tave daryti tai, ko nenori. Galvokim, kad pertraukos yra gerai. - {Visada būdama paslaptingumo gerbėja, o priešais sėdintis vaikinas kaip ne keista būtent ir pasižymėjo šia traukiančia savyje, piktžiugiškai šypteli} - Bandai išsaugoti intrigą, Sebastianai? Puiku, stiprus pasitikėjimas savimi mane visada žavėjo, ypatingai jei tavo žodžiai ar veiksmai yra pagrįsti. - {Vaikinui pabandžius išvengti atsakymo į klausimą, iškvėpdama iš plaučių susikaupusį orą, sujudina pečius, perklausdama} - Analogiškas klausimas. O tau ar nebūtų sunku atsitraukti nuo manęs žinant, kad daugiau niekada neturėsi net menkiausios progos mane pamatyti? - {Kuomet sulaukia norimo atsakymo į jai rūpimą klausimą, kiek tiksliai jis nėra matęs merginos, šyptelėjusi ranką prideda sau prie širdies} - Gerai įsiklausyk ir pasakyk ar girdi mano širdies plakimą? Nes tai yra kol kas didžiausias pokytis mano gyvenime.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Samuel Redford on Št. 03 01, 2014 5:09 am

Kažkuriuo metu, leidęs sau prarasti akių kontaktą su mergina, savo šviesias akis nukreipia į taurę, kuri tuo metu buvo pastatyta ant stalo. Alkoholis palengva ėmė užvalgyti jo sąmojingumą, tikriausiai dėl to, kad per kelionės tikslą, kuris atvedė jį atgal į savo "namus", ji visiškai buvo pamiršęs apie būtiną maisto vartojimą. Šiąnakt laukė pilnatis, o tai reiškė kad pasimaitinimas buvo kone būtinas, kitaip, jis turėjo galimybę prarasti savikontrolę, kurią kaip niekas kitas buvo išmokęs, bei visiškai atsitiktinai ką nors sužeisti. Jis buvo iš tų vilkų, kurie per kiekvieną pilnatį supančiodavo save plieninėmis grandinėmis, norint likti nepastebėtam, bei žinoma nepadaryti kokių nors nepataisomų klaidų. Mat būdamas nuo gimimo "apkrėstas" mėnulio prakeiksmo, jis turėjo savybę, sukandimu paversti paprastą žmogų to paties likimo kaliniu. Tačiau šiandiena, jis mieliau rinkosi alkoholio teikiamą poveikį, nei kad pasistiprinimą. Greičiausiai todėl, kad iš dalies visos dienos įvykiai pasisuko ne ta linkme, kokios šis laukė. Merginos žodžiams atitraukus jį nuo apmąstymų, pakelia akis, įsistebėdamas į Carrington veidą. Ryškius bruožus, balsą kuris buvo artimo žmogaus, bet tuo pačiu metu kažko, nepažįstamo. Įtraukdamas oro į savo plaučius, bei tuo pačiu metu išlaikydamas pastebimą šypseną, pagaliau prasitaria:
- Gal todėl kad kuo puikiausiai atsimenu tai, kad po paskutinio karto nusprendėm to daugiau nebe kartoti? Paklausyk, abiems tai buvo klaida. Todėl iki šiol esame draugai, o ne tie, kurie remdamiesi vienišumo aspektais, vienas kitą pamalonina. - Krenkštelėdamas, bei tokiu būdu leisdamas sau susirinkti mintis atgal į vieną krūvą, pratęsia savo minčių dėstymą: - Tuo labiau, tu puikiai mane pažįsti. Rimti ar ilgalaikiai santykiai man yra svetima, o tau, kad ir kokia pasiutusi būtum, reikia kažko, kas tave pristabdytu. Aš kaip matai, nelabai esu tinkamas tokiam vaidmeniui. - Tuomet pakankamai greitai nutraukdamas nemalonų pokalbį, iš savo kišenės išsitraukia mobilų telefoną, kuris kaip tyčia pradėjo vibruoti, pranešdamas apie įeinantį skambutį. Apversdamas telefoną dangteliu į viršų, bei tokiu būdu atmesdamas skambutį, padeda aparatą ant stalo, pats tuo tarpu vėl pirštais suima sau skirtą taurę. Ir kai tik bandė patraukti ją link savęs, susiduria su merginos ranka. Nuleidęs akis, bei apsukęs savo ranką taip, kad sunertu savo pirštus su merginos, nekeldamas akių, pasisako:
- Gal į tavo klausimą gali atsakyti būtent tai, kad aš visuomet randu būdą kaip sugrįžti? - Ištempdamas kiek nenatūraliai atrodančią, dantų nešiepiančią šypseną, pasistengia vėl sukoncentruoti savo dėmesį į Carrington kūne esančią "keliautoją". Nepaleisdamas jos rankos, tačiau įsistebėdamas į jos veidą, pro sukastus dantis, pasisako: - Aš vilkolakis, Andrea. Tai kad tavo širdis neplaka, supratau vos tik užėjęs čia. Mano klausa yra beveik tokia pat tobula, kaip tavo. Tačiau nemanau kad tai yra tavo pagrindinis pokytis. - Linktelėdamas galva, pasistengia kaip galima greičiau paaiškinti: - Tai kad tu tapai nemirtinga, niekaip tavęs negalėjo pakeisti. Tik paaštrinti pojūčius, sugebėjimus ir pakeisti mitybos racioną. Nagi, per du metus tikrai turėjo nutikti kas įdomesnio.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 203
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Št. 03 01, 2014 8:19 am

{Jausdama kad netiesiogiai, tačiau yra stumiama toliau, šyptelėjusi nuleidžia akis. Ji visada buvo pratusi pasiekti tai ko nori ir nebuvo svarbu kokiu būdu tai yra siekiama. Bet, jeigu atsitinka taip, kad tenka likti antrai, ji pasistengia, kad to kaltininkai būtų sumaišyti su purvu. Šiuo metu specialiai stebėdama vaikino akis jam dėstant savo mintis, savąsias kiek susiaurina} - Kaip nori, gali ir toliau teigti, kad tai buvo klaida. Tačiau nekalbėk už mane. Nes kaip ir sakiau prieš kelias akimirkas, aš niekada nesigailiu savo veiksmų, kurie yra paremti mano pačios troškimais. - {Kadangi vaikino žodžiai jos veide išprovokuoja dar vieną šypsnį, neigiamai supurto galvą}
- Gerai, aš supratau, kad tai kas vyko praeityje tarp mūsų daugiau nepasikartos, bet prašau, nereikia sakyti, kad man reikia kažkokio nuobodos, kuris mane nepristabdytų, o greičiau prislopintų. Taip gyvenimas pasidarytų pilkas ir nebeįdomus, o man tai netinka. - {Pokalbį pertraukus nelauktam skambučiui, užsičiaupia taip leisdama vaikinui pasirinkti, ar jis nori pratęsti temą su ją, ar pradėti naują pokalbį su jam skambinusiu asmeniu. Kuomet yra atliktas pasirinkimas, patenkinta, nuleidžia akis į jo gestą ties judviejų rankomis. Neparodydama net menkiausio prieštaravimo tam, atvirkščiai, leidžia jų pirštams susinerti. Įsiklausydama į sekančius žodžius, tačiau taip pat nepakeldama rankų, įvertina faktą, kad jis dalinai prieštarauja pats sau, tačiau to nekomentuodama, pusgarsiu atsako}
- Tuomet daugiau nebe išvyk. Pasilik čia. Na, bent jau ilgesniam laiko tarpui. Nes nenoriu su tavimi atsisveikinti taip greitai, o ir prie tavo dingimų priprasti yra neįmanoma. Kad ir kaip širdis norėtų to nepripažinti. - {Nustebinta sekančių vaikino žodžių, atitinkamai tai parodo ir savo veido išraiška, kilstelėdama išraiškingus antakius kiek aukščiau nei jiems būdinga būti. Ir būtent dabar, po atitinkamų žodžių, pradėdama įtarinėti, kad vilkolakis "prakando" tiesą, visiškai neparodydama sutrikimo, kuris dabar būtų net labai į temą, tiesiog nusišypso}
- Ką turi omeny sakydamas, kad tai nėra mano pagrindinis pokytis? Sebastianai, aš buvau nužudyta, palaidota virsmo stadijoje ir vėl sugrąžinta į gyvenimą. Dabar esu priversta žudyti tam, kad išgyvenčiau pati. Ir svarbiausia, kuomet atimu gyvybę žmogui, manęs net negraužia sąžinė. Anksčiau aš niekada nebūčiau prisivertusi nužudyti ką nors. Todėl taip, tai tikrai yra didelis posūkis mano gyvenime. Ir tu būdamas vilkolakiu, kurio kraujyje yra įskiepyta neapykanta vampyrams, visiškai ramiai priimi faktą, kad aš tapau tuo, ką tu galėtum įvardinti priešu?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Samuel Redford on Št. 03 01, 2014 1:09 pm

Tarytum tyčia nieko neatsakydamas į priešais sėdinčios moters monologą apie praeities klaidas, kurios Carrington, bei pačiam Sebastianui atrodė kaip baisi, nepakartotina klaida, o merginos kūną apsėdusiai personai atvirkščiai. Laikydamas savo akis ties jų abiejų sujungtomis rankomis, leido veide pasirodyti dviprasmiškai šypsenai. Nebuvo įmanoma suprasti ar jis toliau laikosi tos pačios pradinės iliuzijos, kurią sukūrė susidurdamas su šia asmenybe, ar jis iš tiesų trokšta suprasti "keliautojos motyvus". Po jos kalbos apie tai, kad ši iš tiesų nenori kad jis vėl dingtu iš akiračio, prunkštelėdamas, pakelia akis, kurių žvilgsnį įsmeigia tiesiai į pašnekovę:
- Tuomet aš pasiliksiu čia tiek, kiek tau manęs reikės. Manau mano pradiniai planai laukę išnarpliojimo keturis šimtus metų, sugebės palaukti ir dar šiek tiek. Galu gale, aš iki pat šios dienos nesugebėjau pilnai išsiaiškinti visko apie savo kilmę, ir kam, bei kodėl buvo naudinga priversti mane būti mėnulio prakeiksmo kaliniu. - Kiek per greitai įtraukęs oro į savo plaučius, laisva ranka pasiekia taurę, kuri buvo palikta ant stalo. Ir kadangi kaip tik šiuo metu liovėsi kalbėti, pritraukė stiklinį indą sau prie lūpų, pasistengdamas išgerti viską, kas buvo viduje. Kuomet eilinį kartą su trenksmu pastato taurę ant stalo paviršiaus, nespecialiai sukrizena, mat merginos nusistatymai jam pasirodo absurdiški: - Nagi, tu rimtai manai kad esu rasistas? Andrea, aš vienas seniausių vilkolakių, kurie vis dar vaikšto šia žeme. Manai kad esi pirma vampyrė, kuri pasitaikė mano kelyje? - Demonstratyviai neigiamai supurto galvą, pasistengdamas paaiškinti: - Mitas apie vilkolakių ir vampyrų nesantaiką yra viso labo tik mitas. Atvirkščiai, galėčiau pasakyti kad tvirčiausios sąjungos kaip tik ir yra tarp šių dviejų rūšių atstovų. Tuo labiau aš esu tavo draugas, o tai reiškia kad gali būti kad ir galiūnu Halku, aš vis tiek į tave kreivai nežiūrėsiu. - Šiek tiek palenkdamas savo galvą link dešinio peties, iškelia vieną iš savo ryškių antakių, po ko pasistengia pratęsti savo mintį: - Aš tiesiog spėju. Du metai yra ne menkas laiko tarpas. Ir jei tavo gyvenime svarbiausia kas nutiko, tai tapimas vampyre. Tuomet turiu tave nuvilti mergaite, tai reiškia kad tavo gyvenimas niekam tikęs. - Plačiau nusišypso. - Visai kaip ir mano. - Kuomet jo kalba pakankamai staigiai nutrūksta, nuleidęs akis, pagaliau suvokia tai, kad Carrington kūną užvaldžiusi asmenybė palengva priima jį, kaip savą. O tai reiškia kad tampant vis labiau artimu, jis turės daugiau galimybių ją sunaikinti, susigrąžinant draugę. Lengviausias būdas, pasirodo būtent tas, kuris priverčia jį pakankamai greitai prisitraukti prie merginos. Palinkęs į priekį, pasistengia kad juos abu skirtu mažiausiai keli centimetrai. Atrodo vos akimirką stebėjęs jos akis, o tiksliau juose atsispindinčią reakciją, pagaliau palinksta dar labiau, savo lupas sujungdamas su merginos, bučiniui. Laisvą ranką, nes antros vis dar nepaleido, sukišdamas jai į plaukus, pasistengia kad ji net norėdama nesugebėtu atsitraukti iš karto. Ir kuomet pirmasis atsitraukia, paleidžia merginos ranką, puikiai suvaidindamas stiprų sumišimą, kuris tarytum parodė kad jis pats nesuprato kodėl taip pasielgė. - Atleisk. Aš verčiau dabar eisiu, mes susitiksim kiek vėliau. Man būtina pasistiprinti prieš pilnatį. - Gana greitai pakildamas nuo savo vietos, iš piniginės išsitraukia šimtinę, kurią palieka ant stalo paviršiaus čia dirbantiems žmonėms. Ir tuomet atsuka "keliautojai" nugarą. Kuomet veide iš karto dingsta bet koks sutrikimas, o greičiau pasireiškia savimi patenkinta išraiška, paskubomis išeina iš šios vietos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 203
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Andrea Argent on Št. 03 01, 2014 1:55 pm

{Nelabai galėdama dar ką nors atsakyti, tiesiog leido kalbėti vaikinui, kuris savyje turėjo kažką tokio, kas ją labai traukė, o tai reiškia, kad šią "kliūtį" ji nusprendė nepanaikinti taip greitai, nepaisant netgi to, kad vaikinui ištarus lemiamus žodžius ji pradėjo dvejoti ar jis nesupranta, kad bendrauja ne su savo drauge, o su visai kitu, svetimu asmeniu. Vis dar stebėdama jų sujungtas rankas, leidžia veide pasirodyti šypsenai išduodančiai, kad kontaktas jai yra malonus. Kuomet vyras prislenka arčiau jos, kiek išderinta tokio poelgio pradeda mėtytis žvilgsniu tarp jo lūpų ir akių. Tačiau sulaukusi bučinio net nepagalvoja apie tai, kad derėtų jį atstumti, atvirkščiai, leidžia sau pasimėgauti šiuo artimu kontaktu. Kuomet vaikinas atsitraukia, o jo veide atsispindėjo gerai suvaidintas sutrikimas, viena ranka kilsteli sau arčiau veido, bei pirštų galiukais priliečia lūpas. Leisdama jam išeiti, dar kurį laiką pasilieka bare sėdėti viena, apmąstydama tai kas nutiko ir kokie bus jos tolimesni žingsniai. Dėl savų interesų nusprendusi sužaisti "žaidimą", pagaliau atsitraukia nuo staliuko ir greitai apleidžia patalpas nuvykdama susitikti su tam tikrais jos plano dalyviais}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: STALIUKAS #005:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume