STALIUKAS #005:

Apytiksliai metus laiko, jis nebuvo pasirodęs mieste, kurį nuo pat vaikystės laiku laikė savo namais. Tam buvo svarbi priežastis, kurį privertė jį nieko nepasakius dingti iš savo aplinkos žmonių akiračio. Dieną iš dienos jis stengėsi sužinoti kaip galima daugiau svarbios informacijos apie seniai pasireiškusius "keliautojus". Kažką panašaus į raganius, kurie ne standartiniais būdais atlikdavo visokiausio plauko ritualus. Tų asmenų motyvai jam buvo neaiškūs, tuo labiau po incidento, kuomet paaiškėjo kad dalis jo kraujo atstovų buvo sunaikinti būtent tos rūšies "padarų". Kuomet sunkiai prieinama informacija pagaliau pasiekė jo rankas, nedelsdamas nusprendė grįžti atgal. Kam? Kad rasti vienintelį asmenį, kuriuo šiuo metu galėjo pasitikėti, merginą kurią pažino nuo pirmųjų koledžo dienų, kai kartu su ja dar bandė apsimesti kad žada lankyti tą vietą, o ne vien visus vakarėlius iš eilės. Atvažiuodamas iki vietinio baro savo visiškai ne nauju automobiliu, kuris labiau priminė sutvarkytą laužą, išlipa lauk. Nesunkiai nusigaudamas iki baro vidaus, pasiekia ilgą stalą, už kurio dirbo keli asmenys. Pirštų barbenimu per stalo paviršių prisišaukdamas jų dėmesį, dusliu, nuo per dažno rūkymo balsu, pasisako: - Neskiesto burbono, dvigubą. - Besisukdamas, tradiciškai nužvelgti aplinką, bei greičiausiai tikėdamasis kad sugebės rasti ką nors vertą dėmesio šios nakties praleidimui, "užsikabina" už konkrečios merginos. Ne, ji netraukė jo fiziškai. Bet, ji buvo kaip niekad artima. Būtent ta, dėl kurios jis nusprendė sugrįžti. Kaip tik tuo metu, pasigaudamas jam patiektą taurę, drąsiai žengia link Carrington. Ir kuomet pirmiausia ant stalo, su jaučiamu triukšmu pastato taurę, galiausiai nuleidžia savo kūną ant kėdės priešais. Veide išspaudęs kampinę, tačiau nuoširdumu nedvelkiančią šypseną, leidžia merginai išreikšti savo "nuostabą" tuo, kad jis vėl pasirodė nieko nepranešęs, kaip ir prieš tai.

Merginai pagaliau atkreipus dėmesį į jo pasirodymą, dar kurį laiką veide buvo galima matyti tą pačią, atrodo nei per colį nesikeičiančią išraišką. Užkeldamas vieną iš savo rankų ant taurės, kuri atsidūrė ant stalo, suima ją kelias pirštais, tuo pačiu metu šiek tiek palenkdamas į šoną. Kaip tik tuo metu merginai pridėjus savo komentarą, priverčia savo žvilgsnį nuo taurės persikelti į kalbančios veidą: - Rimtai? Taip pyksti ant manęs už praeitą kartą, kad dabar vaizduosi kad esame nepažįstami? - Šiek tiek palenkdamas savo galvą šonan, tuo pačiu metu atsilošia į kėdės, kuri tiek vizualiai, tiek čiuopiamai buvo nepatogi. Tikriausiai ji buvo pritaikyta visiškai ne baro interjerui, nes vien sėdėjimas ant minėto baldo kėlė nepatogumo jausmą, o tai reiškė kad klientai neužsibūdavo. Neigiamai supurtęs galvą, pritraukia taurę arčiau prie savęs, tuo pačiu metu, pridurdamas: - Bandėm mokytis kartu, tiksliau sudaryti vaizdą kad tai darome, gėrėm kartu ir... - Specialiai nutylėdamas esminę dalį, pagaliau priverčia save palinkti link stalo, kas leido jam įdėmiau įsistebėti į merginos veidą: - Sebas, nepatikėsiu jei nepameni manęs. - Tuo metu kai jo ranka savaime pakyla, palenkia taurę į merginos pusę, tokiu būdu pasiūlydamas išgerti. Pats tuo tarpu, tebežiūrėdamas į pasiilgto asmens veidą, pro sukastus dantis pratęsia savo mintį: - Gerai, tarkim aš atsiprašau kad dingau nieko nepasakęs. Bet, tai praeitis. O dabartis yra tai kad esu priešais. Tai kaip, pakelsim?

Stebėdamas pasiilgtos moters veido bruožus, kažkuriuo metu nuleidžia akis, tuo pačiu metu liežuviu perbraukdamas per savo lupas, kurios nuo prieš tai surūkytos cigaretės, paskutinės, mat šiam vakarui buvo suplanavęs sau malonų grįžimą, todėl nenorėjo pernelyg akivaizdžiai dvokti tabako dūmais. Klausydamas priešais esančios moters kalbos, ir nebūdamas toks kvailas, kad nepastebėtu kad asmuo esantis priešais, toli gražu nėra tas, kuo dedasi. Kuomet jo žvilgsnis palaipsniui atsiduria ant taurės, kurią tebelaikė rankoje, šiek tiek sujudindamas savus antakius, pritraukia ją arčiau prie savęs. Pirmiausia įkvėpdamas aštraus burbono kvapo, neskubėdamas, bei nepakankamai garsiai prasitaria:
- Labai tikiuosi kad būtent taip ir nutiko, nes kitaip jau būčiau įsižeidęs. - Nors jo žodžiuose buvo mažai tiesos, nes jis niekad nebuvo iš tų asmenų, kurie buvo labai greitai "užgaunami". Atvirkščiai, jis labiau tiko prie to "sluoksnio", kuriems užtekdavo net menkiausios priežasties, kad kibti kam nors į atlapus. Karštakošiškumas buvo jo esminis charakterio bruožas, ne veltui jis buvo vilkas. O tokie toli gražu nemoka būti ramiais. Veide pasirodžius kampiniai šypsenai, vėl sugrąžina savo žvilgsnį į pašnekovę: - Kolas. - Kilstelėdamas antakius, akivaizdžiai nusišypso. - Po to kas tarp mūsų įvyko, man buvo kiek sudėtinga apsimesti abiejų draugu. Turiu omeny, juk ne kiekvienas miega su tariamo draugo mergina, o paskui už tai stato butelį. - Pasitikėjimas savimi kone buvo užvaldęs visas jo grimasas. Ir nors jis buvo visapusiškai pasiruošęs toliau įtikinamai sekti "pasaką" apie dalykus, kurie niekas nesiejo jo su šia tamsiaplauke, akivaizdžiai nustemba, kai Carrington pasirenka vaikišką gėrimą. Kas ir tampa paskutiniu tašku tam, kad tai ne Andrea. Perkasti asmenį, kurį laikę savo sielos drauge, seserimi, buvo lengviau nei lengva. Tačiau dabar jis nebuvo pasiruošęs tiesiogiai paklausti kas ji, arba išduoti tai kas sugebėtu merginoje tūnantį "padarą" susierzinti. O ir šiaip, gyvenimas jį pavertė veidmainiu net tada, kai iš esmės jis buvo mokomas tarti savo penktą žodį. Kuomet nuostabos kupina mina galiausiai pakinta į labiau susižavėjimą atspindinčią, atkišdamas taurę link jos stiklinės su pieno gėrimu, lengvai sutrenkia: - Protingos permainos. Už tai ir pakelkime, nes turiu pripažinti kad dabar man patinki dar labiau. - Tai susakydamas, pagaliau pritraukia taurę sau prie lūpų, ir tuomet nekomentuodamas nieko daugiau, gana greitai bent pusę jos ištuština.

Merginai kalbant, nukreipia savo akis į taurę, kurią nespecialiai spaudė pirštais. Galvoje sukosi galybė minčių apie tai, koks padaras šiuo metu valdo jam artimo asmens kūną, kokie to padaro ketinimai ir ar stipriai jo pasirodymas sumaišys "keliautojos" planus. Veide šmėkštelėja šypsena, keista, bet jis pasirodo visuomet labiausiai tinkamu metu, bei tinkamoje vietoje, kad "panertu" į kokias nors netipines istorijas. Kuomet teko eilinį kartą pakelti akis į merginą, kaip tyčia tuo pačiu metu prisitraukdamas arčiau prie stalo, vis dar pakimusiu balsu, pradeda kalbėti: - Mano pasilikimas čia, būtu reiškęs kad ankščiau ar veliau būčiau sugriovęs tavo gyvenimą. O tai, nebuvo mano gyvenimo tikslu, Andrea. Pats Mikaelson'as kartu su savo išsigimusiais broliais, man nėra aktuali tema. Negana to, jiems labai neparanku tapti mano priešais. Kaip ir šiuo metu man jų. Bet, baikime kalbėti nuobodžia tema. - Carrington kūną apsėdusiai moteriai pratęsus dėstyti savo nuomonę apie pirmųjų vampyrų aktualumą jos gyvenime, kuris akivaizdžiai visiškai neprimena to, kokiu gyventu pati Andrea, pritariamai linktelėdamas galva, vėl pritraukia taurę arčiau savęs, tuo pačiu metu nuleisdamas akis, žvilgsnį nukreipiant į skystį tebesantį stikliniame inde. Ilgai nepratardamas ne menkiausio žodžio, tarytum raganos klausimas iš tiesų būtu privertęs jį apsvarstyti savo buvimo čia laikotarpį. Jis ir pats tiksliai nežinojo kiek laiko čia pasiliks, savaitę, mėnesį ar kelis. Esmė buvo tokia, kad pasilikti čia visam tikrai neketino. Būdamas vilkolakiu, kitokiu nei dauguma, jis nemokėdavo sumesti savo daiktus į vieną vietą ir vaidinti kad gyvenimas normalus. Jis naudojosi savo nemirtingumo galimybėmis, jis keliavo, elgėsi savaudiškai ir kas svarbiausia iš gyvenimo pasiimdavo viską. Jis suvokė, kad ankščiau ar veliau atsiras asmuo kuris jo egzistavimui padės galą, todėl buvo nusistatęs kad prieš mirtį, sugebės pasakyti kad gyveno, o ne buvo pilkos egzistencijos vos matomu tašku. Lėtai pakeldamas akis į pašnekovę, plačiai nusišypso: - Labai manęs pasiilgai kad nenori paleisti, ar atvirkščiai trokšti kad išneščiau savo subinę kaip kalima toliau? Andrea aš nežinau, tu turėjai priprasti prie to, kad esu linkęs dingti nepasakydamas "sudie", ir taip pat netikėtai atsirasti. Todėl negaliu pasakyti ar išbūsiu čia dieną ar savaitę. - Tuomet gana greitai pastatydamas taurę ant stalo, skiestėlėja rankomis, lyg skatintu moterį kalbėti: - Nagi, nustebink mane dar labiau. Kas dar pakito?

Merginai kalbant, trumpam nusuka savo veidą nuo jos, bei kilstelėdamas ranką, nurodo už baro esančiam žmogui, kad nori pakartoti savo užsakymą. Ir kuomet minėtas asmuo sureaguoja, pasistengia vėl savo dėmesį nukreipti į dabartinę pašnekovę. Nors jis buvo pasiruošęs kalbėti ne daug, labiau sukoncentruotas buvo į tai, kad bent suprasti, kodėl "keliautoja" yra pasirinkusi būtent šios asmenybės kūną. Ar tai kaip nors susieta su tuo, kad Carrington taip lengvai buvo priimta į originaliosios šeimos akiratį, ar tam yra kita, šiuo metu jam nelabai suprantama priežastis. Faktas buvo tik vienas, tą klaidžiojančią sielą reikia sunaikinti ankščiau, nei ši spėtu padaryti nepataisomos žalos. Jo veide pasirodė jam būdinga, ganėtinai plati šypsena, kas jam pačiam leido suprasti kad ragana net nenutuokia jo kilmės, kuri kaip ne kaip tačiau turėjo reikšmės tiek bet kuriam vilkolakių klanui, tiek patiems grynakraujams. Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, pagaliau leidžia sau prasitarti:
- Iš dalies, gal tavo žodžiuose ir yra tiesos. Negaliu sakyti kad nenorėjau, tuo labiau kai pasitaikė proga gauti. - Išlauždama pakankamai pašaipią išraišką, galiausiai nuleidęs akis, neigiamai supurto galvą, kas leidžia suprasti kad jis kalba toli gražu ne rimtai. Ir tik tuomet kai vėl žvilgsnio spektrą nukreipia atgal į pašnekovę, pasisako: - Andrea, tu mano gyvenime esi svarbus asmuo, gal net vienintelė tokia. Kodėl manai kad man buvo prasmės likti čia, bei priminti tau apie tai, ko greičiausiai pasigailėjai? Bent tai akimirkai, kai tavo gyvenime figūravo originaliosios šeimos atstovai? Mums abiems reikėjo pertraukos, ir dabar galima teigti kad ši buvo naudinga abiems. Tu pagaliau susiprotėjai, o aš, aplankiau tas vietas, kurios reikšmingos buvo man. Bet kaip ir sakiau, palikime praeitį už durų, ji nėra tokia jau ir reikšminga. - Jo kalbą pertraukus padavėjos pasirodymui, pasisavina pilną taurę, tuščią perduodamas čia dirbančiai. Kuomet įsistebi į skystį, buvusį stikliniame inde, neatitraukdamas savo dėmesio veide ištempia šiokį tokį šypsnį, kurio metu jo akys akimirkai įgauna vilkolakiams būdingą oranžinį atspalvį: - Sakykim, kad jie patys greičiau nenori su manimi susidurti. O visą kitą yra nesvarbu. - Pakeldamas jau normalią spalvą atgavusias akis į merginą, tvirtai pirštais suima taurę, po ko pasisako: - Vadinasi tau neskaudės širdies, jei pasitrauksiu iš tavo gyvenimo visiems laikams? - Išlaikydamas tiek toną tiek miną su dviprasmišku prieskoniu, gana greitai atsilošia į savo kėdės atramą, tarytum pirmiausia jam būtu reikėję pagalvoti, kiek tiksliai nematė šios merginos: - Nenoriu būti išvadintas melagiu, nes nelabai esu linkęs skaičiuoti laiką. Tačiau manau, kad po paskutinio mūsų susitikimo turėjo praeiti apie du metus. Tikrai ne daugiau.

Kažkuriuo metu, leidęs sau prarasti akių kontaktą su mergina, savo šviesias akis nukreipia į taurę, kuri tuo metu buvo pastatyta ant stalo. Alkoholis palengva ėmė užvalgyti jo sąmojingumą, tikriausiai dėl to, kad per kelionės tikslą, kuris atvedė jį atgal į savo "namus", ji visiškai buvo pamiršęs apie būtiną maisto vartojimą. Šiąnakt laukė pilnatis, o tai reiškė kad pasimaitinimas buvo kone būtinas, kitaip, jis turėjo galimybę prarasti savikontrolę, kurią kaip niekas kitas buvo išmokęs, bei visiškai atsitiktinai ką nors sužeisti. Jis buvo iš tų vilkų, kurie per kiekvieną pilnatį supančiodavo save plieninėmis grandinėmis, norint likti nepastebėtam, bei žinoma nepadaryti kokių nors nepataisomų klaidų. Mat būdamas nuo gimimo "apkrėstas" mėnulio prakeiksmo, jis turėjo savybę, sukandimu paversti paprastą žmogų to paties likimo kaliniu. Tačiau šiandiena, jis mieliau rinkosi alkoholio teikiamą poveikį, nei kad pasistiprinimą. Greičiausiai todėl, kad iš dalies visos dienos įvykiai pasisuko ne ta linkme, kokios šis laukė. Merginos žodžiams atitraukus jį nuo apmąstymų, pakelia akis, įsistebėdamas į Carrington veidą. Ryškius bruožus, balsą kuris buvo artimo žmogaus, bet tuo pačiu metu kažko, nepažįstamo. Įtraukdamas oro į savo plaučius, bei tuo pačiu metu išlaikydamas pastebimą šypseną, pagaliau prasitaria:
- Gal todėl kad kuo puikiausiai atsimenu tai, kad po paskutinio karto nusprendėm to daugiau nebe kartoti? Paklausyk, abiems tai buvo klaida. Todėl iki šiol esame draugai, o ne tie, kurie remdamiesi vienišumo aspektais, vienas kitą pamalonina. - Krenkštelėdamas, bei tokiu būdu leisdamas sau susirinkti mintis atgal į vieną krūvą, pratęsia savo minčių dėstymą: - Tuo labiau, tu puikiai mane pažįsti. Rimti ar ilgalaikiai santykiai man yra svetima, o tau, kad ir kokia pasiutusi būtum, reikia kažko, kas tave pristabdytu. Aš kaip matai, nelabai esu tinkamas tokiam vaidmeniui. - Tuomet pakankamai greitai nutraukdamas nemalonų pokalbį, iš savo kišenės išsitraukia mobilų telefoną, kuris kaip tyčia pradėjo vibruoti, pranešdamas apie įeinantį skambutį. Apversdamas telefoną dangteliu į viršų, bei tokiu būdu atmesdamas skambutį, padeda aparatą ant stalo, pats tuo tarpu vėl pirštais suima sau skirtą taurę. Ir kai tik bandė patraukti ją link savęs, susiduria su merginos ranka. Nuleidęs akis, bei apsukęs savo ranką taip, kad sunertu savo pirštus su merginos, nekeldamas akių, pasisako:
- Gal į tavo klausimą gali atsakyti būtent tai, kad aš visuomet randu būdą kaip sugrįžti? - Ištempdamas kiek nenatūraliai atrodančią, dantų nešiepiančią šypseną, pasistengia vėl sukoncentruoti savo dėmesį į Carrington kūne esančią "keliautoją". Nepaleisdamas jos rankos, tačiau įsistebėdamas į jos veidą, pro sukastus dantis, pasisako: - Aš vilkolakis, Andrea. Tai kad tavo širdis neplaka, supratau vos tik užėjęs čia. Mano klausa yra beveik tokia pat tobula, kaip tavo. Tačiau nemanau kad tai yra tavo pagrindinis pokytis. - Linktelėdamas galva, pasistengia kaip galima greičiau paaiškinti: - Tai kad tu tapai nemirtinga, niekaip tavęs negalėjo pakeisti. Tik paaštrinti pojūčius, sugebėjimus ir pakeisti mitybos racioną. Nagi, per du metus tikrai turėjo nutikti kas įdomesnio.

Tarytum tyčia nieko neatsakydamas į priešais sėdinčios moters monologą apie praeities klaidas, kurios Carrington, bei pačiam Sebastianui atrodė kaip baisi, nepakartotina klaida, o merginos kūną apsėdusiai personai atvirkščiai. Laikydamas savo akis ties jų abiejų sujungtomis rankomis, leido veide pasirodyti dviprasmiškai šypsenai. Nebuvo įmanoma suprasti ar jis toliau laikosi tos pačios pradinės iliuzijos, kurią sukūrė susidurdamas su šia asmenybe, ar jis iš tiesų trokšta suprasti "keliautojos motyvus". Po jos kalbos apie tai, kad ši iš tiesų nenori kad jis vėl dingtu iš akiračio, prunkštelėdamas, pakelia akis, kurių žvilgsnį įsmeigia tiesiai į pašnekovę:
- Tuomet aš pasiliksiu čia tiek, kiek tau manęs reikės. Manau mano pradiniai planai laukę išnarpliojimo keturis šimtus metų, sugebės palaukti ir dar šiek tiek. Galu gale, aš iki pat šios dienos nesugebėjau pilnai išsiaiškinti visko apie savo kilmę, ir kam, bei kodėl buvo naudinga priversti mane būti mėnulio prakeiksmo kaliniu. - Kiek per greitai įtraukęs oro į savo plaučius, laisva ranka pasiekia taurę, kuri buvo palikta ant stalo. Ir kadangi kaip tik šiuo metu liovėsi kalbėti, pritraukė stiklinį indą sau prie lūpų, pasistengdamas išgerti viską, kas buvo viduje. Kuomet eilinį kartą su trenksmu pastato taurę ant stalo paviršiaus, nespecialiai sukrizena, mat merginos nusistatymai jam pasirodo absurdiški: - Nagi, tu rimtai manai kad esu rasistas? Andrea, aš vienas seniausių vilkolakių, kurie vis dar vaikšto šia žeme. Manai kad esi pirma vampyrė, kuri pasitaikė mano kelyje? - Demonstratyviai neigiamai supurto galvą, pasistengdamas paaiškinti: - Mitas apie vilkolakių ir vampyrų nesantaiką yra viso labo tik mitas. Atvirkščiai, galėčiau pasakyti kad tvirčiausios sąjungos kaip tik ir yra tarp šių dviejų rūšių atstovų. Tuo labiau aš esu tavo draugas, o tai reiškia kad gali būti kad ir galiūnu Halku, aš vis tiek į tave kreivai nežiūrėsiu. - Šiek tiek palenkdamas savo galvą link dešinio peties, iškelia vieną iš savo ryškių antakių, po ko pasistengia pratęsti savo mintį: - Aš tiesiog spėju. Du metai yra ne menkas laiko tarpas. Ir jei tavo gyvenime svarbiausia kas nutiko, tai tapimas vampyre. Tuomet turiu tave nuvilti mergaite, tai reiškia kad tavo gyvenimas niekam tikęs. - Plačiau nusišypso. - Visai kaip ir mano. - Kuomet jo kalba pakankamai staigiai nutrūksta, nuleidęs akis, pagaliau suvokia tai, kad Carrington kūną užvaldžiusi asmenybė palengva priima jį, kaip savą. O tai reiškia kad tampant vis labiau artimu, jis turės daugiau galimybių ją sunaikinti, susigrąžinant draugę. Lengviausias būdas, pasirodo būtent tas, kuris priverčia jį pakankamai greitai prisitraukti prie merginos. Palinkęs į priekį, pasistengia kad juos abu skirtu mažiausiai keli centimetrai. Atrodo vos akimirką stebėjęs jos akis, o tiksliau juose atsispindinčią reakciją, pagaliau palinksta dar labiau, savo lupas sujungdamas su merginos, bučiniui. Laisvą ranką, nes antros vis dar nepaleido, sukišdamas jai į plaukus, pasistengia kad ji net norėdama nesugebėtu atsitraukti iš karto. Ir kuomet pirmasis atsitraukia, paleidžia merginos ranką, puikiai suvaidindamas stiprų sumišimą, kuris tarytum parodė kad jis pats nesuprato kodėl taip pasielgė. - Atleisk. Aš verčiau dabar eisiu, mes susitiksim kiek vėliau. Man būtina pasistiprinti prieš pilnatį. - Gana greitai pakildamas nuo savo vietos, iš piniginės išsitraukia šimtinę, kurią palieka ant stalo paviršiaus čia dirbantiems žmonėms. Ir tuomet atsuka "keliautojai" nugarą. Kuomet veide iš karto dingsta bet koks sutrikimas, o greičiau pasireiškia savimi patenkinta išraiška, paskubomis išeina iš šios vietos.