KAMBARYS # 001

FLASHFORWARD (šuolis į ateitį, kuomet nuo dienos, kuomet jis buvo pasireiškęs paskutinį kartą yra praėję apytiksliai metai - nesibaiminkit, čia mano nesilankymas kaltas, jūs jau seniai pabėgot tolyn į ateitį):

Ypatinga diena, tiksliau ypatingos šeštadienio dienos rytas. Kuomet viskas vyksta pagal specialų planą, nuo kurio nėra galimybės nukrypti. Išeidamas iš vonios kambario, aukštaūgis vyriškis buvo prisidengęs savo apatinę kūno dalį tamsaus atspalvio rankšluosčiu. Nuo krūtinės, nuo galvos vis dar kapsėjo vėsaus vandens lašai, kuomet jis pasiekė kambario vidury pastatytą lovą. Ji tebebuvo sujaukta po vakar nakties, o kambary buvo išmėtyti įvairiausi lankstinukai. Laikrodis išmušė 9:45, kuomet buvęs medžiotojas pažvelgė į minėto daikto rodykles. Laiko buvo likę mažai, o ji veide vietoje nerimo raukšlių pasirodė pastebima šypsena. Šios dienos įvykiai turėjo atnešti malonius įspūdžius, kurie išliks mintyse iki paskutinės gyvenimo dalies. Jis buvo pilnai tikras, kad padaryti sprendimai buvo teisingi, o ir trauktis atgal nebuvo noro. Ji buvo tobula, tokia, kokios vyriškis troško visą savo egzistavimo laikotarpį. O juk ne kiekvienam yra suteikiama galimybė viską pradėti nuo pradžių, nedarant klaidų, kurių paskui galima būtu pasigailėti. Jis pakilo nuo lovos, ant kurios prieš tai buvo atsisėdęs. Už nugaros liko neišpakuotas kostiumas, kuomet jis pasiekė sienos veidrodį. Įsistebėdamas į savo atvaizdą, Saltzman'as giliai įtraukė oro į savuosius plaučius. Tiesą pasakius, jis dabar tikrai neatsisakytu burbono taurės, bet buvo svarbu išlikti bailiam iki reikiamo momento. Tokiais žodžiais vyras ir bandė įtikinti save, kuomet nusprendė kad laikas paskubėti. Nusimesdamas nuo savęs prieš tai turėtą rankšluostį, jis pasiekė iš vakaro suruoštus drabužius. Netrūko ilgai, kuomet jis įgavo pakankamai solidžią išvaizdą. Nepriklausomai nuo to, kad buvęs medžiotojas retai kada rengdavosi oficialiai, šiandiena išsisukti iš to, nebuvo kaip. Renginys buvo oficialus, ir jis liktu nesuprastas, jei pasirodytu vilkėdamas džinsus ir laisvo stiliaus marškinius. Ką jau kalbėti apie nudriskusią striukę, kurią jis dažniausiai užsimesdavo ant pečių, kuomet atsiduodavo savo naktinėms medžioklėms, kurios tuo metu atrodė kaip vienintele gyvenimo prasme. Juk dienos buvo skandinamos butely, todėl bent naktimis jis galėdavo atrasti tą, taip vadinama tikrąjį "aš". Bent taip jam atrodė nuo pat pradžių, kuomet išaiškėjo tiesa apie antgamtinius padarus.
Vėl sustodamas prie veidrodžio, vyras įdėmiai įsistebėjo į savo atvaizdą, kuomet savaime pakilusios rankos, neužmetė ant pečių petnešų, prie kurių yra tvirtinami ginklų dėklai. Tai buvo juodos spalvos kaklaraištis. Neužsegamas, užrišamas - o tai reiškė, kad tai yra problema. Štai kam jis niekuomet nebuvo pasiruošęs. Surišti specifinį mazgą, kuris iš pažiūros atrodytu gerai, o iš tikro būtu ant tiek nepatogus, kad didžiąją laiko dalį knietėtu jį nusiimti. Pirštai makalavosi, lyg prieštaraudami norui padaryti viską iki galo. Ir čia, kuomet kantrybė pagaliau išseko, buvęs medžiotojas nusitraukė nuo savęs tą specialiai susiūtą medžiagą, vadinama kaklaraiščiu. Mestelėdamas jį ant spintelės, vyriškis delnais atsirėmė į komodą, priešais veidrodį. Atsidūsimas buvo varginančiu, o jis niekaip nesumanė teisingo pasiteisinimo, kodėl susimovė su tokiu paprastu veiksmu. Pasigirdo prunkštelėjimas, ir jis neigiamai supurtęs galvą, kažkuriam laikui sumerkė savo akis.

- Stebina, nes niekada nemaniau kad būsiu pasiruošęs kam nors taip įsipareigoti, o tuo labiau sulaukti atsako. - Iki paskutinio pasirodžiusios merginos komentaro nesistengdamas prabilti, buvęs medžiotojas nesipriešindamas nusprendė priimti suteiktą pagalbą. Galu gale, teko pripažinti kad nepaisant to, kad jo rankos augo iš tinkamos vietos, susitvarkyti su panašiais dalykais buvo per daug painų. Juk Saltzman'as niekuomet nebuvo susidūręs su panašiu aprangos stiliumi. Mergina tvarkėsi kruopščiai, o vyriškio žvilgsnis pastoviai buvo nuleistas. Kad ir kaip jis stengėsi nuslėpti jaudulį, rankos veikė prieš jį. Pastebimas virpėjimas, nesiliovė ir kuo toliau tuo labiau priminė skambėjimo režimu paliktą telefono aparatą, su nepriimamu skambučiu. Kuomet jo žvilgsnis susitiko su merginos, vyras iš pagarbos nusprendė atsakyti į šios pirmą komentarą, kuris asmeniškai lietė merginą, kuri ne vien pasipriešino gamtos dėsniams, bet ir aplinkiniams:
- Džiaugiuosi kad galiu suteikti tau panašią patirtį, Victoria. Ir nors negaliu tau pritarti dėl to kad apsimeti sprukdama nuo savo pačios likimo. Gera žinoti, kad atitinkamu laiku buvau tas asmuo, kuris tau atskleidė tiesą, kad nepriklausai niekam, apart save pačią. Ir tai kad esi čia, reiškia labai daug. Tikrai. - Įmantriai medžiotojui atrodęs daiktas jau buvo pritvirtintas ant marškinių, ties kaklo linija, kuomet jis eilinį kartą dirstelėjo į veidrodį. Matomas vaizdas atrodė mažu mažiausiai keistai, todėl nieko nuostabaus kad ant kaktos savaime iššoko kelios nerimo raukšlės. Išvengdamas tolimesnio žiūrėjimo į save, originalusis vampyras atsitraukė nuo komodos, bei tuo pačiu metu nuo savo dabartinės pašnekovės. Laikrodis vėl priminė apie save, kuomet vyras žvilgsniu susidūrė su laiką matuojančiu prietaisu. Nieko neskubėdamas pasakyti, jis prisėdo ant lovos, bandydamas nuvyti nemalonias mintis apie perdėtą norą išgerti, prieš išeinant iš šio kambario. Todėl, tam kad negalvoti apie tai, ko norisi, jis viso labo nusekė žvilgsniu tamsiaplaukę, kuri akivaizdžiai nerodė didelio noro greičiau iš čia išeiti.
- Liko šiek tiek daugiau nei pusvalandis. Turi gal pasiūlymų kaip galima greičiau ištirpinti šį laiką? Kitaip, pažadu, teks pradėti šventę dabar.