STEBĖJIMO BOKŠTELIS:

Akimirka, kuomet jo telefono aparatą pasiekė konkreti žinutė nuo giminaičio, neseniai hibridu tapęs asmuo savo laiką leido bare. Po tos dienos, kuomet net netiesiogiai, jį pasiekė žinia apie tai kad jo tėvas yra gyvas, buvo labai sunkus metas. Šis akivaizdžiai atsiribojo nuo kiekvieno asmens, nesivėlė net į menkiausios pokalbius su tais, kurie kaip ne kaip, bet buvo šiam artimi. Jis net sąmoningai paliko vieną iš savo draugių, Elena Gilbert, ant ledo, niekaip nesureaguodamas į tai, kad ši prašė pagalbos. Nenorėdamas kad kas nors matytu šio dabartinę būseną, laikėsi nuo visų kaip galima toliau. kartas nuo karto įsiveldamas į tuščius apsikumščiavimus su baro lankytojais, bei tuo pačiu metu priversdamas likusius pamiršti apie tai kas nutiko, mat jam buvo svarbu baigti savo užsakymo tuštinimą. Žinutė buvo tiesioginiu signalu to, kad šis neturi kitos išeities, kaip tik pasirodyti. Tikriausiai todėl, kad nesuprato esmės, kad ten pat bus ir Richard'as, bare, ant stalo mestelėdamas stambią kupiūrą, šis patraukė šalin. Motociklu, atvažiuodamas prie reikiamos vietos, paliko savo transporto priemonę, pats, pakildamas į bokštelio statynio vidų. Nieko nebuvo, todėl, naudodamasis proga, šis nužvelgė visą aplinką. Ši vieta buvo apleista, ir akivaizdžiai kėlė susidomėjimą. Transporto priemonių remontas, visad atrodė įdomiu, todėl analizuodamas galimybę perpirikti šią vietą, jis labai ramiai traukė vienos iš cigarečių, dūmus.

Žvilgsnis buvo nudelbtas į rankas, kurių alkūnės rėmėsi į bokštelio metalinius rėmus, ir vien iš dabartinės Lockwood'o minos buvo nesunku suprasti tai, kad jis nebuvo patenkintas tuo, kas vyko šio gyvenime per pastarąsias kelias dienas. Po tuo metu vienintelio asmens, kuriuo šis manė kad geba pasitikėti, Nadios, dingimo, šis buvo aiškiai parišęs su narkotinėmis medžiagomis, kurios tik dar labiau skatino šio neigiamas savybes. Jis reabilitavosi, tačiau tuo pačiu metu nepalaikė ryšio ne su vienu iš savo šeimos, ar draugų rato. Duslūs žingsniai, kurie pasigirdo nuo laiptų pusės, privertė jauną hibridą nukratant pelenus, išmesti nuorūką toliau. Dar Mason'ui nepradėjus kalbėti, šis užvėlė ant viršaus: - Ši vieta atrodo gera, turiu omeny, naujo gyvenimo pradžiai. - Kuomet pasisukdamas į pasirodžiusio asmens pusę, jis viso labo išklausė šio įžanginės kalbos, kuomet eilinį kartą neatlaikydamas, nusprendė pakalbėti ant viršaus: - Aš žinau kad tas šunsnukis gyvas. Blogiausia, kad jis net nesugebėjo man to pasakyti į akis. Nors, turiu pripažinti. Nenustebau. - Dėdės gestas su alumi, pasirodė kiek netikėtas, kaip ir tolimesnio pasakojimo pradžia: - Šios dirbtuvės tavo? - Akivaizdu kad hibridas aiškiai vengė pokalbio apie savo tėvą, todėl čiupdamas į jo pusę atkištą alaus butelį, kaip mat pritraukė šį sau prie lūpų. Ilgai negebėdamas priversti savęs prasitarti, galiausiai nusuko akis, įsistebėdamas į visos, nuo bokštelio atsiveriančios aikštelės vaizdą: - Nereikia. Net norėdamas mane įtikinti kad tame žmoguje yra kas nors gero, nesugebėsi. Per visą savo gyvenimą, jame nemačiau nieko kito, kaip tironą. Todėl, atleisk. Bet tačiau iš mūsų susidirbusios giminės, tik tu ir amžinatilsi mano motina, esat mano šeima.

Tikriausiai dėl to kad jo santykiai su biologiniu tėvu niekuomet neturėjo tinkamo kampo, kas kartas nuo karto pasireikšdavo tarp broliško atsidavimo kuriuo dalinosi Richard'as su savo jaunėliu, buvo tai ko pakeisti buvo neįmanoma. Ypatingai po to, kad pats Tyler'is jau buvo susiformavusi asmenybė, su atitinkamu požiūriu į gyvenimą. Kuomet šis nuleisdamas akis į savo rankas, vienoje kurių buvo laikomas butelis alaus, aiškiai pakėlė savus antakius: - Žinau kad ne visuomet tavo ir tavo brolio gyvenimas buvo toks sumautas, kaip dabar. Tačiau to niekuomet nebuvo su manimi. Galu gale, pabandykime sugrįžti į tuos laikus, kuomet pats buvau dar vaikas. Paimkime laikotarpį, kuomet man nerūpėjo niekas, kas tiesiogiai nelietė mano sėdimos. Tu, ne jis, tu buvai tas asmuo kuris man parodė kiek daug svarbos turi būti "komandos" nariu, priklausyti tam tikrai bendruomenei. Kiekvieną kartą, kai vedu trenkdavausi į purvą, tu, ne jis, buvo tas asmuo, kuris iš to mane ištraukdavo. Todėl kodėl manai, kad dabar, kai jis vėl gyvas, aš turiu jam suteikti galimybę "pasikeisti"? Kai net apie tai, kad jis gyvas sužinau iš Jules, o ne iš jo paties? - Neigiamai supurtydamas galvą, jis kaip mat nusprendė pratęsti savo kalbą, kuri manė kad buvo reikšminga: - Aš galiu apsimesti kad man neva rūpi tai, kaip jam sekasi. Velniop, galiu net persimesti su tuo žmogumi, kuris turėjo net dvidešimt metų, kad pataisyti mano požiūrį į jį, bet to nedarė, keliais žodžiais. Bet tu pats kuo puikiausiai supranti, kad yra didelis skirtumas, kai tai yra suvaidinta ir kai tai yra realu. Aš nebe mažas vaikas, kuriam reikalingas tėvas. Jis darė savo klaidas, todėl dabar verčiau jau taikstosi su viso to pasekmėmis. Nebūsiu tas asmuo, kuris kaip savaime suprantamą, suteiks jam progą pasitaisyti. - Tikėdamasis kad tai bus pakankamai suprasta ir gerbiama, veide išmušė atitinkamai patenkintą šypseną, kuomet buvo patrauktas per dantį dėl cigarečių. Ir nors buvo akivaizdu kad giminaitis stengėsi sukurti komforto aurą, šis tvirtai laikėsi savosios nuomonės. Palinkdamas, bei pasivaišindamas cigara, nugara nučiuožė per sieną, pasidėdamas butelį sau po kojomis. Kuomet iš odinio švarko ištraukęs žiebtuvėlį, užsitraukė, visiškai kitokio "skonio" dūmus, nejučia nustojo kvėpuoti per nosį. Akivaizdu, cigara buvo aukštos klasės, mat nesijautė kokių papildomų priemaišų, kurios pagrinde yra dedamos į visas prekybines cigaretes. Dirstelėdamas į pašnekovą, jis paritariamai linktelėjo galvą: - Tuomet būsi priverstas man visą tą "šlamštą" parodyti. Vien aura, kuri yra čia, verčia mane susimąstyti apie tai, kad noriu ko nors panašaus sau. - Žvilgsniu dar kartą perbėgdamas per bokštelio vidaus apdailą, jis tik dar kartą užtikrintai linktelėjo galva: - Dar kai viskas netapo taip komplikuota, kaip dabar. Kai buvau žmogumi, jaučiau didelį potraukį transportui. Tiksliau tam, kas priverčia metalo laužą judėti. Tikiuosi nebūsi prieš, jei tapsiu čia dažnu svečiu? Velniop, su mielu noru, net pakelčiau šią vietą antram gyvenimui. Savitas, nedidelis, bei malonumą teikiantis šeimos verslas. - Per pastaruosius kelis metus, Tyler'is pirmą kartą prakalbo apie žmogiškus ateities planus, ir tai buvo velnioniškai keista, ypač dėl to, kad pastaruoju metu be moterų ir alkoholio šis nieko daugiau ir nebe matė. Atitrūkdamas nuo savo paties minčių, šis dar kartą giliai į save įtraukė cigaros dūmus, bei kažkuriam laikui, iš pasimėgavimo sumerkė akis.
- Nematau savęs kaip tėvo. Bet jei tai ir nutiktu, galiu užtikrintai pasakyti, kad ne velnio tokiu kaip maniškis, ar taviškis nebūtu. Turiu pavyzdį. Kad genetika ne visuomet yra tas, esminis asmenybės aspektas. Galu gale, tu gi visiškai nepanašus į mano protėvius, ar tą patį Richard'ą. - Staiga nutildamas, ties kalba apie Royce, aiškiai nusuka akis. Žinoma, jis neturėjo "mados" lysti į tuos reikalus, kur jo nuomonė nebuvo reikalinga. Bet vien mina, kuri dabar buvo iškreipusi jo veidą, bylojo visiškai ką kitą. Vilkolakė jam nepatiko, tiksliau būtent tai, kaip ši sugrįžo atgal į Lockwood'ų gretas. Ir jei būtu nuskambėjęs klausimas "kas yra?", jis kaip mat būtu išdėjęs visą savo nuomonę. Laimei, šio klausimo nebuvo. Tačiau Lockwood'as, neatsukdamas akių, laisva ranka pasikėlė ant žemės pastatytą butelį: - Aplamai bent esi tikras kas jis tavo? - Šiek tiek sujudinęs antakius, hibridas sugrąžino savo akis į pašnekovo pusę, tačiau susilaikydamas nuo tolimesnio komentaro.

- Tokiu ir buvau. - Įsiterpdamas į giminaičio kalbą, jis pasistengė kad jo balsas atrodytu kaip galima įtikinamesniu, kad automatiškai tariami žodžiai skambėtu taip, tarytum jis ir pats tai kuo puikiausiai suvokia. Ir suvokė, kuomet vieną kartą pabudęs po kaulus laužančių pagyrių, leido sau suprasti kad tai tęstis nebe gali, ir dabar buvo pats tinkamiausias laikas pradėti viską nuo pat pradžios. Tai kad jis tapo nemirtinga, antgamtine būtybe, jokiais būdais neatėmė iš jo galimybės į normalų gyvenimą. Ir neskaitant to kad tai galėjo pasirodyti pakankamai absurdiška, jis buvo pakankamai tikras tuo, kad iš duobės, kurią sau išsikasė, dar buvo galimybė išsikrapštyti aukštyn. Kuomet sekdamas Lockwood'ą žvilgsniu, leido savo veide pasirodyti kiek kampinei šypsenai, kuri buvo kaip tyčia nukreipta labiau į kairę pusę.
- Žinai, po to kai susidūriau su savo gyvenimo realybe, supratau kad man nepatinka tas asmuo, kuriuo tapau. Ir velniai griebtu, negi turint visas galimybes į amžiną gyvenimą, negaliu turėti teisės pasikeisti? Aišku, yra dalykai, ties kuriais nuomonės nepakeisiu, - Omeny turėdamas savo biologinį tėvą, jis pratęsė, nebaigtą kalbą: - Tačiau kas liečia mane. Manau kad man dar nėra vėlu. - Specialiai pasisukdamas į tą pusę, kur buvo nurodytas garažas, buvo nesunku pastebėti, kad tokia "dovana" šis liko labiau nei patenkintas. Vien mintis apie tai, kad jo troškimas yra beveik ranka pasiekiamas, įpūtė didesnio pasitikėjimo savimi, kas lietė ateitį. Ramybė, kuria dvelkė ši vieta, simbolizavo tai, kad galu gale jam pavyks iki galo susitvarkyti su alkoholio, narkotikų ir bereikšmio smurto prieš kitus, problemomis: - Pažadu, nepasigailėsi. - Linktelėdamas galva, hibridas vėl pritraukė pagal visus standartus išlaikytą cigarą, lėtai į save įtraukdamas pakankamai gausų dumų gūsį. Ir kuomet kelias akimirkas tai išlaikė plaučiuose, su pasimėgavimu, išpūtė dūmus per nosį. Tolimesnė kalba buvo nemaloni vien tuo, kad jis nebuvo pratęs nutylėti savo nuomonės, o šioje vietoje, gal tai ir buvo pačiu tinkamiausiu variantu: - Žinai, yra paprastas būdas tai išsiaiškinti. Medicina nestovi vietoje, todėl, tau tereikia palaukti kol vaikas gims, o tuomet rezultatus sužinoti gali net be vaiko motinos žinios. - Trūktelėdamas pečiais, kaip mat pasuko veidą į kalbėjusio pusę, kaip mat jį pertraukdamas: - Skamba taip, tarytum tu pats sau prieštarautum, bei norėtum gyvenimą praleisti su ja. Bet tuo pačiu metu, neprarasti ir Pierce. - Prunkštelėdamas, burbtelėjo sau po nosimi: - Neįmanoma. Ateis laikas, kai tau teks pasirinkti vieną. Arba liksi su pačiu savimi. Draugiškas patarimas, Mason'ai, iš to, kuris mėgo žaisti dviem frontais. - Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, bei dar kartą į save įtraukdamas dūmus, nusuko akis: - Nežinau. Paskutinis kartas, kai girdėjau jos vardą, buvo iš vieno iš tavo vilkų, kurie pasakė kad Richard'as šią sukandžiojo, kuomet Nadia bandė ginti tavo dukrą. Po to karto, ji dingo. Bandžiau ją susirasti, bet, nieko. - Leisdamas be žodžių suvokti tai, kuo greičiausiai viskas pasibaigė, nudelbė savo akis apačion, pratęsdamas: - Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl nenoriu matyti to šūdžiaus. Tad, dėl manęs, jis gali nepasirodyti mano kely niekada. Tuo labiau kad nežinau kaip būsiu pasiruošęs tam susitikimui, bet netikiu kad tai bus gražu.

- Vadinasi tau teks dar kartą apsvarstyti galimybę, mažiau klausyti mano brolio, nes kaip matau jo noras buvo tai, kad mes visi čia susirinktume. - Duslus ir pakankamai žemas balsas pasigirdo nuo durų pusės, kaip tik tuo metu, kai jauniausias iš šios šeimos tarė savo paskutinius žodžius. Vien todėl kad Richard'as paliko savo automobilį toliau nuo čia esančios aikštelės, bei ketvirtadalį kelio iki numatytos vietos praėjo pėsčiomis, mat troško gerai apsvarstyti viską, prieš galutinai susiduriant su broliu, tuo labiau net nenumanė nieko apie tai, kad čia bus pakviestas jo sūnus. Atrodydamas pakankamai ramus, nors ir akivaizdžiai neturintis trokštamo poilsio, nes jau kelias naktis nebuvo sumerkęs bluosto. Liežuviu perbraukdamas per savo pastebimai perdžiuvusias lupas, Lockwood'as kaip mat nukreipė akis į brolio pusę, nes iki pat šios akimirkos taip ir nesuprato prasmės to, kodėl jis čia buvo pakviestas. Paskutinis kartas, kuomet jis buvo susidūręs su Mason'u, buvo toli gražu ne pats maloniausias, atsižvelgiant į tai kad jis sudėjo visas savo pastangas į tai, kad brolis liktu palaužtas, ką kalbėti apie tai kad jis ketino sunaikinti savo dukterėčia: - Nesuprantu kodėl aš čia, gi buvo ir taip aišku kad nenori kad artinčiausi nei prie tavęs, nei prie tavo šeimos. Kame reikalas Mason'ai, pakeitei nuomonę? - Stengdamasis kad jo balsas neskambėtu netinkamai, jis kaip tyčia kalbėjo pakankamai tyliai.

- Kiek kartų tu šiam šunsnukiui dar suteiksi galimybių pasikeisti? Mason'ai aš nesuprantu, kas tave taip stipriai neramina, kad kiekvieną kartą kai jis susimauna, tu jam atleidi. - Akivaizdžiai nesugebėdamas to suprasti, jaunėlis dantimis suspaudė cigarą, atsukdamas abiems savo pašnekovams nugarą. Tikriausiai dėl to, kad priešingai nei dėde, jis neturi ne vieno malonaus atsiminimo apie savo tėvą, todėl mano kad jis jau yra žlugęs reikalas, nuo kurio reikia laikytis kaip galima toliau. Neigiamai supurtydamas galvą, Lockwood'as kažkuriam laikui nutilo, leisdamas sau apsvarstyti kaip būtu geriausia pasielgti toliau. Kuomet tamsios akys buvo savaime nuleistos žemyn, pakilusi ranka atitraukė nuo burnos cigarą. Šviesūs dūmai, išėjo per nosį, kuomet vaikinukas pasistengė išsakyti visą savo susilaikiusią nuomonę: - Tebūnie, ne kiekvienam yra skirta būti tėvu. Neturiu omeny pačio apvaisinimo, turiu omeny buvimą šalia. Bent kartais. Tebūnie. Tuo labiau aš ir pats nesu mažvaikis, kuriam yra reikalingas autoritetas. Todėl nusileisiu tik kartą, ir tai pats stebiuosi tuo, kad aplamai svarstau apie galimybę suteikti tau antrą šansą. Jei tai iš viso tuo galima pavadinti. - Kuomet pagaliau atsisukdamas į konkrečiai savo biologinį tėvą, įsmeigė savo skvarbų žvilgsnį į jo pusę, nedelsdamas nusprendė pratęsti savo kalbą: - Bet tai toli gražu nereiškia kad ginsiu tavo užnugarį, jei pateksi į vienokią ar kitokią bėdą. Tu tiesiog egzistuosi mano gyvenime, nes kad ir kaip norėčiau, negaliu šito išbraukti. Bet, įsiklausyk, nes nekartosiu to kelis kartus. Jei pradėsi sukti savo machinacijas, kaip ir ankščiau. Jei pradėsi eiti prieš mūsiškius, arba Mason'ą. Taip ir žinok, pats savo rankomis sumalsiu tau snukį ir išmesiu kaip galima toliau nuo savo šeimos. Todėl tikiuosi tu viską labai gerai apsvarstysi, ir suprasi, kad ne visi geba atleisti. Ir aš tikrai nesu iš tų, geradarių tarpo, kurie kad ir kaip smurgdai juos į purvą, pasako tau už tai "ačiū". - Giliai įtraukdamas oro, Lockwood'as tik dirstelėjo į Mason'o pusę, kuomet pabrėžė savuosius žodžius: - Ir neskaitant to, kad esi man artimiausias kraujo asmuo, neskaitant to kad laikau tave pavyzdžiu ir savo alfa. Jei šitas susimaus, nesitikėk kad sukandęs dantis klausysiu prašymo dar kartą viską apsvarstyti. Esu su tavim, ir būsiu iki galo. Tačiau tai kas liečia mane ir Richard'ą, - Taip, jaunėlis net iki pat dabar, nesiryžo šiuo asmens pavadinti tėvu, todėl nesiasmenindamas, tarė vardu, - Tai liečia glaustai tik mane ir jį. - Krenkštelėdamas, specialiai dirstelėjo į savo rankinio laikrodžio rodykles, po ko tarė: - Kitą savaite, penktadienį. Paruošiu vakarienę, tik mūsų šeimai. Be pašalinių, mes ir antros pusės. Galu gale, pats laikas man yra supažindinti visus su savo mergina. - Šiek tiek kilstelėdamas savuosius antakius, vilkolakis pratęsė, tačiau kalbėdamas žvilgsnį išlaikė vien į Mason'o pusę: - Tau ji patiks. Ji vilkė, ir pasakiškai graži. Tad, jei nesusimausiu, galimas daiktas, kad ji taps dar viena ponia Lockwood. - Kuomet šio veidas vėl apsitraukė rimtumu, pasukdamas akis į vyriausiojo pusę, pratęsia: - Šeštą, ir jokių fokusų. Tikiuosi tokios sąlygos bus visiems tinkamos?