AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rašyti by ATIDUODAMA #6 on Pen. 09 28, 2012 10:48 am

Aikštelės privati kavinukė.

ATIDUODAMA #6

If I'm going to watch lacrosse game, you better not suck.


Pranešimų skaičius : 198
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rašyti by Silas Ambrose on Pen. 09 02, 2016 6:00 am

Žymė: Elissa Ambrose & some pretty chick from the bar.


– Kiek save atsimenu, visuomet norėjau daryti tai kas yra teisinga. Bet dabar ir pats nežinau kas tai yra. Ir aš tikrai maniau kad bet kuriuo metu galiu įmesti save į realų pasaulį, ištaisyti praeities klaidas ir bent akimirkai apsimesti kad nesu toks pat supuvęs, kaip ir visas likęs šio laikmečio pasaulis. – Prunkštelėdamas nemirtingasis nuleido savo šviesias akis, įsistebėdamas į ant stalo paviršiaus pastatytą alaus bokalą, kuris nuo temperatūros kainos ėmė rasoti. Šalia sėdinti moteris įdėmiai klausė tai, kas jai buvo sakoma. Taip, tarytum neturėtu kito pasirinkimo. Jei reikėtu prisipažinti, tuomet iš tikro ir neturėjo. Tačiau šiam kartui išsisakyti reikėjo ir tam, kuris buvo sulyginamas su vaikštančia velnio išpera, jausmų neturinčiu individu, kuris nieko kito neišgali padaryti, kaip tik iš bet kokios situacijos išpešti naudos sau.
– Akivaizdu, nelabai pavyko. – Pasukdamas galvą taip, kad galėtu aiškiai matyti savo pašnekovę, Ambrose išlaikė tą „nekaltą“ išraišką, kurios centre, tiksliau šiek tiek aukščiau centro pupsojo šiek tiek susiaurėjusios akys. Tos į kurias pažvelgus būtu galima suvokti kad per savo nesibaigiantį gyvenimą jis yra matęs daug šilto ir šalto. Pasirodė pakelės bare jau po kelių dienų, kuomet apleido brolio namus, pareikšdamas kad tai bus paskutinis jųdviejų susitikimas. Ketino tesėti savo žodį, paprasčiausiai todėl kad nematė prasmės kariauti dėl „prizo“ kurio nėra. Kelionė automobiliu buvo ilga, ir antram istorijoje vampyrui teko ne kartą sustoti, paprasčiausiai patenkinant gamtos poreikius: pasimaitinti, pailsėti, dar kartą išmesti kruvinus burtus, siekiant sužinoti kur šiuo metu randasi jo buvusi pažadėtoji. Net dabar vyras atrodė išsekęs, ne nuo fizinio krūvio, aplamai nuo tų užduočių, kurios jam buvo aiškiai per didelis. Nereikia būti labai dideliu išminčiumi, kad suvokti kad plikomis rankomis laukinės meškos nepaimsi. Susidūrimas su Bennett pavardę prisidengusią moterimi, buvo tiesioginė savižudybė, tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Ilgiau laukti nebe buvo prasmės. O ir galu gale tokia „auka“ kartą ir visiems laikams padėtu tašką ant šio prakeikto karo, kuris buvo tiek pat beprasmiškas, kiek kvailas. – Žinai kad kiekviena gyvastis turi silpną vietą, kuri yra tas mažas siūlas kuris dar palaiko tave nuo visiškos destrukcijos? Ne, aš neturiu omeny tą visų pervertinamą meilę. Nesuprask klaidingai, aš myliu meilę. Bet silpna vieta yra ne tai, ne antra pusė, kuri su laiku tampa ne tokia reikšminga, kokia buvo iš pradžių. Turiu omeny tai, ko tu negali pasirinkti. Tavo kraujas, tavo šeima, tavo palikimas. – Dirstelėdamas į moterį, kuri akivaizdžiai klausė vien todėl, kad Ambrose patekęs į šias patalpas, neketino susirasti draugų, jam reikėjo tik balsu išdėstyti savo mintis, o kadangi tokio asmens, kuriam visą tai patikėti negalėjo. Užkalbėjo jauną tamsiaplaukę, kad ji sėdėtu ramiai, klausytu tai kas sakoma, ir nieko nesakytu atgal. Skamba apgailėtinai, ir pats suprato kaip tai apgailėtina, bet, apgailėtinas buvo ir jo būdas, norai ir visa amžina egzistencija.
– Kadaise ir aš turėjau šeimą. Tėvus, brolį, ...seserį. Tą, taip vadinamą silpną vietą. Įsivaizduoji kokius didelius dalykus būtume padarę, jei bent kartą nebūtume pirmiausia galvoję apie save. Būčiau dėl jų gerovės atidavęs viską. Ypač dėl jos, dėl tos mažos baltapūkės mergaitės. Taip norėjau ją išlaisvinti nuo viso to vidinio pragaro, kuris yra dar ir dabar, tik tiek kad pusės veikėjų nebeliko. Bet, eilinį kartą susimoviau. Buvau per silpnas, eilinį kartą kąsdamas tą gabalą, kuris buvo ne mano nasrams. – Gūžtelėdamas pečiais, vyras pareikalavo kad už baro dirbantis asmuo, papildytu kelias taures stipriojo gėrimo. Alus buvo tik tam, kad užsigerti. Ir kad ir kaip tai būtu sušikta, alkoholis net nesvaigino taip, kaip ankščiau, kai buvo žmogumi. Kūnas labai greitai pašalina jį iš sestemos, kai tu net nesugebi pasimėgauti tuo, kaip tavo smegenys nustoja dirbi. – Ir aš stengiausi, supranti? Velniai griebtu aš stengiasi būti tinkamu sūnumi, dariau viską kas man buvo liepiama. Ir net tuomet kai aš pramokau šeimos amatą, vis vien buvau tik suknista gamtos klaida, nevykėlis. Atsarginis variantas, kuris nebuvo įvertintas. Ir žinai ką? Jei dabar jie pakiltu iš kapų, spjaučiau tam šūdžiui (tėvui) į veidą. Norėčiau kad jis matytu, žinotu kad nesu tas susimovęs vaikis su akiniais ant nosies, graužiantis magijos knygas, negalintis pasipriešinti ir darantis viską, ko jis užsimano. – Nuleisdamas akis, nemirtingasis pastūmė vieną taurelę link moters, pats tuo tarpu savąją užsiversdamas iš karto. Nurydamas kartų, šiek tiek deginantį skystį, Silas giliau įkvėpė, vien tam kad susikaupti sekančiai savo „išpažinties“ daliai. Kuri apibrėžė tai, kokia ateitis jo lauke, bei tai, kokiai „aukai“ buvo pasiruošęs vien tam, kad ištaisyti bent vieną iš tų klaidų, kurios atrodė nepataisomos. Galu gale, jis ketino pabandyti.
– Aš pasipriešinau jam tik du kartus, ir abu kartai mane atvedė į tą tašką kuriame esu dabar. Nesakau kad esu didvyris, tiksliau būtu pasakius kad esu šio žodžio priešingybė. Kartą, užstojau motiną, dėl to praradau bet kokį ryšį su broliu. Vėliau atsisakiau vesti man išrinktą moterį, į savo gyvenimą įsileisdamas kažką gražaus. Ir tas gražumas, gėris suėjo į vieną moterį. Ypatinga viskuo, kuo ji buvo. Ir dabar už mano klaidą, už mano bandymą išeiti iš sistemos, ji yra įkalinta bala žino kur. Ar aš meldžiu visų pragaro išperų, kad tik ji nejaustu skausmo. – Pasisukdamas veidu į pasirinktą pokalbiui moterį, vyras šiek tiek timptelėja savo lūpas, lyg ir būtu bandęs šyptelėti, tačiau vien iš mandagumo, o ne todėl, kad pats to būtu baisiai norėjęs. Nutilo, įsistebėdamas į rudas jos akis. Norėjo dabar pat paleisti ją, leisti išeiti nebe atsiminus nieko, kas čia buvo aptarta. Tačiau dar liko šiek tiek informacijos, kuri turėjo būti susakyta, prieš jai atgaunant laisvę, o jam grįžtant prie numatyto kelionės tikslo. – Visi prie kurių prisiliečiau, mano kad viskas yra susieta su kažkokia pervertinta amžina meile, bet iš tikro aš te noriu išlaisvinti tą „angelą“, suteikti galimybę gyventi, būti laimingai ir būti kuo toliau nuo mano taip vadinamos „šeimos“. Aš noriu kad Amara nugyventu kilnų gyvenimą, tokį kokio buvo verta nuo pat pradžių. Ir nesvarbu kiek daug tai kainuos asmeniškai man. Aš net žinau kainą, ir gal... Jau seniai laikas buvo ją sumokėti.
Dviprasmiška išraiška išdavė tai, kad vyras jau dabar ketina paleisti tamsiaplaukę, todėl kuomet jo ranka pakilo, pirštais patraukdama moters veidą link savęs, įsistebėjo į jos akis. – Tu pamirši tai ką sakiau, ir nuo šios dienos būsi nepakartojama moterimi savo vyrui, pavyzdinga motina savo vaikams ir laiminga. – Atitraukęs ranką, Ambrose leido kad jo užkalbėta „pašnekovė“ pasiėmusi rankinę išeitu iš baro vidaus, kuomet pats tuo tarpu nudelbė akis į stalo paviršių. BIG REVEAL: Silas žinojo nuo pat pradžių, kokia yra jo „išdavystės“ kaina. Kažkuriuo metu dar turėjo vilties nugalėti Qetsiyah, bet vėliau ir pats suprato, kad geriausia yra sugroti pagal josios melodiją, sudaryti sandorį, kuris išlaisvintu nekaltą sielą, bei pragaran paglemžtu tą, kuri ir taip jau egzistuoja per ilgai. Paskutinis kartas kuomet jis matė savo eks, ji reikalavo kad jis išgertu pas ją turimus vaistus nuo nemirtingumo ir padarytu sau harakirį. Tą kartą jis pasižadėjo padaryti viską, kad ji pasigailėtu savo veiksmų. Pažadėjo priversti ją kentėti taip, kaip to neišmastytu net didžiausi sadistai. Dabar gi, viskas pasikeitė. Tačiau prieš tai, reikėjo atlikti kelis smulkius dalykus, neišvengiamus. Pirmasis kurių turi būti neišvengiamas susidūrimas su Elissa. Juk jos energiją jaučia kur kas geriau, nei pats tai suvokia. Vadinasi ji gavo telepatinį "reikalavimą" susitikti, tačiau tik nuo jos te priklausė ar ji to nori, tiksliau ar jai iš viso to reikia.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS

Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 643
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rašyti by Elissa Ambrose on Sk. 09 04, 2016 3:22 pm

Elissa ir jos brolius siejantis rysis visuomet buvo neapsakomai stiprus. Jie, tarytum trys muskietininkai, buvo neisskiriami. Juos siejo ne tik kraujas, bet ir kitiems sunkiai isivaizduojamas, dvyniams budingas, vienas kito... jautimas. Ju bendravimui kartais nebuvo butini dialogai. To net nebutu galima traktuoti kaip nuojautos. Butent sio rysio deka, Sylas'as numane... ne, greiciau jau zinojo, kad jo sesuo jau ilga laika nebera ikalinta tame paraleliniame pasaulyje, is kurio jam taip ir nepavyko jos isvaduoti. Savo ruoztu, Cassidy, ne pati to nesuvokdama, dar vaikysteje, jaute neapibreziama tustuma, kazkieno ilgesi, kuris tik dabar eme igauti konkretu pavidala. Tik dabar, kai ji pagaliau viska prisimine. Kad ir kaip ji priesinosi, visa savo esybe, ji jaute telepatini savo brolio sauksma ir tai nedave jai ramybes. Viena vakara ji nubudo vidury nakties ir tiesiog nebepajege uzmigti. (Erikai grizus, manau, mes vis dar tesim veiksma Argent'u namuose, Tikiuosi...) Vidurinysis Ambrose vaikas visuomet buvo sioks toks emocinis ''teroristas'',t.y. mokedavo bet kokia kaina pasiekti savo. Kartais tam uztekdavo miklaus liezuvio, bet kur kas dazniau i pagalba buvo pasitelkiama magija. Silas'o gabumai visuomet zavejo jaunaja jo sesute, verte troksti i ji ligiuotis... Sia nakti sviesiaplauke ne kiek neabejojo, kad sapnuose regetas brolis nera jos pacios pasamones vaisius. Jis megino su ja susisiekti. Po judvieju akistatos Sebastian'o namuose, Elissa eme periodiskai sapnuose regeti uzuominas, kurios tuomet jai visiskai nieko nesufleravo, bet dabar, ji gerai zinojo, kad tie zibintais apsviestais kolidoriais lakstantys ir krizenantys vaikai buvo ne kas kitas o ji pati ir vyresnelis Silas. Pakilusi is lovos medziotoja atrode ipykusi. -As nepasirengusi...-susisukusi sviesius savo plaukus i kuoduka,ji uztvirtino ji gumele. Jos galvoje vis dar aidejo jo balsas. -Liaukis...-neigiamai papurciusi galva ji uzsimerke megindama brolio uzmegsta rysi nutraukti. Jos pastangos nedave jokiu vaisiu. Ilgus simtmecius kereti mokesis vyras buvo kur kas labiau igudes, kur kas stipresnis nei vis dar burti nemeginusios Eliss'os. -Uzteks!-skardus jos balsas nuaidejo tusciuose namuose. Is kart po to, daugybe, po visus kambario kampus isdeliotu kvapiuju zvakiu, issyk uzsiliepsnojo. Nereikia ne sakyti, kad tai isgasdino ja pacia. Jos galios buvo sugrize ir it tunantis drakonas lauke progos prasiverzti.Praktiskai visa ar bent jau didziaja dali savo gyvenimo,maniusi,jog yra paprastas zmogus ji nebuvo apsisprendusi ar ketina dar kada prisiliesti prie burtu knygos. Magija jai asocijavosi u destruktyvia jega, godumu mintanciu, sveika prota pasiglemzianciu demonu ir ji, anaiptol nesijaute esanti pakankamai stipri, kad pajegtu visa, savyje gludincia jega pazaboti. Susikrovusi butiniausius daiktus ji nusprende grizti ir pasitikti lemti, o tiksliau, tikraji savo gyvenima su visomis jo peripetijomis, nuo kurio buvo atitrukusi jau visus 2000 metu ir apie kuri apskritai nieko nezinojo.​
Grizti i Kvinsa buvo didziulis issukis. (Praleisiu detalesni paaiskinima, nes nezinau ar ji grizo viena, ar su Dean'u) Ji jaudinosi, nezinojo kaip reikes elgtis ir vel ji isvydus, juk kai matesi pastaraji karta, megino vienas kita nuzudyti! Taip priestaringai ji dar nebuvo jautusis jokio zmogaus atzvilgiu. Net paties Dean'o. Beveik visa savo gyvenima ji buvo mokoma zudyti krauju mintancius padarus. Jai buvo teigiama, jog jie tera saltakraujai zudikai, pries tai gyvenusiu zmoniu bejausmiai seseliai... tokiu tikrai buvo, jei skaiciuosime tuos, kurie tape ''nemireliais'' isjungdavo savuosius jausmus. Procentaliai, beveik devyniasdesimt procentu naujavirciu butent tokie ir budavo. Kazin, kokie yra jos broliai? Mintimis ji netruko nuklysti i pavakare kuomet pirma karta susidure su vyriausiuoju Ambrose palikuoniu. Isvaizdus, savimi pasitikintis, kilnus... si mintis priverte ja nusisypsoti. Jis ne kiek nepasikeite. Elissos sirdis krutineje suspurdejo vien pagalvojus, kad visai netrukus gales ji apkabinti. Priesingai nei susitikimas su Silas, Sebastian'a pamatyti ji trosko nepaisydama nieko, nes jau buvo su juo susidurusi ir gerai zinojo, kad jis tebera zmogiskas, tebera.... Sebastian'as. Visos sios mintys sukosi jos galvoje, kai ji, mechaniskai ruosesi i kone svarbiausia ''pasimatyma'' savo gyvenime. Sustojusi prie veidrodzio ji kritiskai nuzvelge savo atspindi. Sviesus plaukai buvo tai, ka ji, kaip ir Silas paveldejo is savo motinos puses. Issitraukusi is kuprines tamsius plauku dazus, kuriuos buvo spejusi nusipirkti oro uosto vaistineje, ji atrode ryztingai nusiteikusi kardinaliems isvaizdospokyciams. Vos penkiolika minuciu ir ji is angeliskosbaltapukes, tapo paslaptinga tamsiaplauke ir tiesa pasakius, toks amplua jai tiko labiau. Elissa tikrai nebuvo saldi, rozine spalva ir pinceriukus megstanti ''pupyte''. Trumpam stabtelejusi ji kuriam laikui savo zvilgsni nukreipe i savo pacios delnus. Ji ne neabejojo, kad Silas nores suzinoti ar ji tebepraktikuoajntimagija, taciau ji neketino to daryti. Blogiausia tai, kad Cassidy buvo tikra, kad toks atsakymas brolio ne kiek nepradziugins.
Izengusi i kavine, kurioje jos jau lauke Ambrose gimines atstovas, tamsiaplauke nervingai nuryjo burnoje emusius kauptis skyscius. Letai, kauksedama kremines spalvos aukstakulniais ji patrauke Silas'o link. Dabartine moters isvaizda nebuvo budinga Cassidy Argent. Uzuot isispraudusi i dzinsus ir apsmukusia maikute, ji atrode kur kas rafinuociau, kur kas labiau kaip... Elissa Ambrose. Ir stai, pagaliau, judvieu akys susitiko. Isbales it popierius moters veidas keleta akimirku atrode suakmenejes, issigandes, bet netrukus ji rado savyje jegu zengti i prieki ir nepaisant nieko, stipriai ji apkabinti. Tvirti ir isitempe vyro peciai, nuo jo sklindantis saltis, niekas sia akimirka negalejo sugadinti neispasakytai ilgai laukto momento. Nesuskaiciuojama galybe kartu ji isgyveno si susitikima svajose, visus tuos metus, budama ikalinta ten, tos mazos mergaites kune ji buvo spejusi pergalvoti visus galimus siandienos scenarijus. Pirmus keliasdesimt metu ji svajojo kaip su pasimegavimu ji nuzudo uz tai, kad paliko ja ten, paliko likimo valiai... paskui seke susitaikymo... atleidimo... ilgesio sferos ir dabar, matydama ji priesais, ji nejaute ne laso pykcio, ne laso kartelio ar apmaudo, kad prarado sitiek laiko, nes velniai griebtu, ji ketino uz viska atsigriebti dabar, kai pagaiau zinojo kas ji. -As taip taves ilgejausi, brolau,-net ir noredama tai istarti garsiau, ji nebutu pajegusi, nes asaros tiesiog smauge gerkle. -Kaip....-atsitraukusi ji desnia savo rankos plastaka nedrasiai pridejo prie kairiosios vyro krutines puses. Ten, kur turejo buti plakanti sio sirdis. -Kaip tai nutiko?-jos apmaudo kupinos akys ir vel buvo nukreiptos jam i veida.

PS> Perskaiciau tavo pm tik po to kai supyliau visa posta! Labai tikiuosi, kad neesi nieko pries tai, kad nupyliau biski i kaire nuo tavo pacios vizijos.... jei ne, sakyk, pakeisiu ryt post'a Very Happy

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I want to feel something.
today means nothing. today is just a ghost that’s haunting me. i’m at the end of the world, on the edge of things, and i think about letting go. i think about falling.

Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 155
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rašyti by Silas Ambrose on Antr. 09 06, 2016 6:26 am

– Manau kad po šiandien, socialumo ir karmos tašlų prisirinkau visam šimtmečiui, laikas imtis darbų. – Tardamas šiuos žodžius užkalbėtam į situaciją nereaguoti už baro dirbančiam asmeniui, Ambrose iš savo vilkėtų džinsų kišenės išsitraukė piniginę, o iš pastarpsios vidaus kelis stambius banknotus. Prieš pasisukdamas link durų, virš kurių buvo iškabintas ženklas „exit“, nemirtingasis pasuko savo kairės rankos riešą vien tam, kad įsitikinti kiek dabar yra valandų. Prabangus laikrodis rodė kelias minutes po dešimtos valandos vakaro. Šis prabangus atributas buvo įsigytas prieš kelias dešimtys metų, kuomet Silas pirmą kartą nusigavo į naktimis nemiegantį Las Vegasą. Nebuvo koks nors nutrukęs nuotykių ieškotojas, greičiau planavo susitikimą su vieno gana neblogai pagarsėjusio coven‘o ragana, kuri turėjo jam parūpinti šiokios tokios trūkstamos medžiagos, numatytam magiškam ritualui, dar bandant prikelti Saloniną Varias iš miego, apie tai nepranešant vyresniam broliui. Žinoma, anuomet planas neišdegė, Silas ir pats aiškiai nenutuokė kas galėtu nutraukti burtą, kuris buvo nuo pat pradžios suteptas vienos „šeimos“ krauju. Bandė burtą interpretuoti savaip tūkstančius kartų, bet kiekvieną kartą vis labiau įsitikindavo tuo, kad savarankiškai to padaryti nepavyks. Tarytum tam prieštaravo visos kada nors mirusios raganos, kurios nenorėjo kad Salonina Varias atsimerktu, tuo pačiu metu leisdama gimti pagal pranašystes vienam iš galingiausių raganių, Marcus‘ui. Tas mažas sutvėrimas, kuris dar nėra oficialiai pripažintas visaverčiu žmogumi, savo mažame kūne laikė tai, ko taip desperatiškai reikėjo Ambrose. Begalines galias, kurios padėtu jam ne vien išvengti susidūrimo su buvusia, proto netekusia, sužadėtine. Bet iš ištraukti Amara iš tos tremties, kurią jai paskyrė ta pati, pavydu perpildyta tamsiaplaukė. Tuo pačiu metu tai buvo ir lengviausias, ir sunkiausias ėjimo būdas. Bent jau galintis garantuoti, kad norimas tikslas bus pasiektas. Dabar gi beliko vienintelė išeitis, veikti tiesiogiai. Sudaryti sandorį, kuriame iš 3 gyvas liks tik 1. Skamba gana savižudiškai tiesa?
Kažkoks keistas vidinis balsas visuomet sakė tai, kad ne vienas iš pirmųjų nemirtingųjų neturėtu egzistuoti tiek ilgai, būti tapatinamiems su dievais ir kaip nors kitaip būti aukščiau nei likusi minia. Tai nebuvo pelnyta, ir vargu ar gyvenimą svetimų gyvybių sąskaita galima pavadinti kažkuo doru. Tokioje situacijoje tu gali tik pasiryžti padaryti bent kažką gero, ir tuomet keliauti tiesiai į pragaro katilą, kur ir esi vertas būti. O juk niekas niekada neklausė Silas, ar jis tikrai trokšta gyventi amžinai. Ir nors jis tikriausiai išgirdęs tokį klausimą išdidžiai sumenkintu smalsuolį, viduje pripažindamas tai kad nuo mažino gyvenimo yra be proto pavargęs. Priešingai nei Sebastian‘as, Silas savo kelio nerado. Kiek save atsimena, visuomet buvo paranojiškai užvaldomas tai vienos, tai kitos minties, kurių ne viena nepasiteisindavo. Trūko arba įsitikinimų, arba nuoširdų pastangų. Kažko, kad neleido jam net pusiau gero darbo padaryti tokiu, kad jis nebūtu interpretuotas kaip dar vienas savanaudiškas žygis, kurio metu nekaltų mirtingųjų gyvybės nereiškia visiškai nieko. Su laiku pastovios nesėkmės netapo kažkuo neigiamu ir graužiančiu iš vidaus, su laiku tai tapo gyvenimo būdu. Jis net nesistengė daugiau apsimesti esančiu normaliu, jis ėmė naudotis savo galiomis, nuo jų „kaifuoti“. Kiekvienas blogas darbas, kiekviena kritusi gyvybė liovėsi grįžti kaip sąžinės iššauktas šėšėlis, neleidžiantis ramiai miegoti. Juk net šuo pripranta kariamas, tai ką kalbėti apie žmogų, kuriam visą gyvenimą buvo peršama mintis kad jis yra niekam tikęs, savanaudis niekšas, kurio didžiausias pomėgis yra naikinti vaikučius, bei šuniukams ir kačiukams traukioti akių obuolius, vien tam kad pasižiūrėti „ar išgyvens?“. To nedarė, bet etiketė prilipo.
Pakankamai greitai pakildamas nuo aukštosios baro kėdės, vyras buvo priverstas sustoti, vien todėl kad žvilgsnis susidūrė su pasakiško grožio moterimi, prie įėjimo. Giliai įkvėpdamas oro, Ambrose nepajudino ne vieno savo raumens, bei nebuvo tikras kad yra gera mintis iš viso žengti bent kelis žingsnius jos link. Tai nebuvo kokia nors iškreipta seksualinė įtampa, greičiau baimė ir nežinojimas kaip situacija susiklostys toliau. Pasirodžiusi šiame pigiame pakelės bare, Elissa neatrodė užtikrinta, visaip kaip ir josios brolis. Juk paskutinis jų susitikimas švelniai tariant buvo visiškai dviprasmiškas. Nebuvo aišku ar tai buvo neapykanta, baimė kad tiesa išaiškės ar lengviausias būdas išrauti vienas kitam svarbiausią kūno raumenį. Šiek tiek palinkdamas į priekį, Silas nuleido savo šviesias akis, suvokdamas kad nesugeba rasti net tinkamus žodžius, kuriais būtu galima pradėti šį dialogą, kuris jo paties manymu turėjo būti paskutiniu. Tačiau čia pat pajutęs kaip švelnios moteriškos rankos nusėda ant jo, nurydamas burnoje susikaupusius skysčius, galiausiai privertė save sujudėti. Tvirtos, tačiau fizinio darbo pasekmėmis nesugadintos vyriškos rankos atsargiai nutupė ant moters nugaros, bent akimirkai sulaikydamos tam tikro pobūžio „gniaužtuose“. Veidas palinko žemiau, susiliesdamas su tamsiais plaukais, kurie stipriai prieštaravo tam vaizdui, prie kurio buvo pratęs dar tuomet, kai ji buvo visai maža mergaite, bei savo pūstomis baltomis garbanomis žaižaravo prieš akis. Lėtai įkvėpdamas, Ambrose susimerkė, nesistengdamas sugadinti šios akimirkos kokiais nors bereikalingais žodžiais. Kurių iš esmės dar nebuvo gabus susirinkti. Ir net dabar, kai atrodė kad kadaise padaryta fatališka klaida buvo ištaisyta, kaltės jausmas niekur nedingo. Bet ji buvo gyva, velniai griebtu ir tai buvo svarbiausia! Prispausdamas savo šaltas kaip ledas lūpas prie moters galvos, pakankamai tyliai prasitarė. – Neverk, ne vienas mūsų nėra nusipelnęs tavo ašarų. – Tik tuomet kai galiausiai nusprendė kad yra tinkamas laikas suteikti Elissa‘i daugiau erdvės, leido šiek tiek atsitraukti, bet čia pat ant jos šilto delno sustojusio ties jo krūtinės plotu, uždėjo savo šaltą, laiku nepakeistą delną. Akivaizdu kad vis dar labai sunkiai galėdamas patikėti tuo, kad gali matyti savo mažąją seserį priešais, stengėsi įsiminti kiekvieną akimirką, kurios paprastas žmogus negebėtu net pastebėti. Tos didelės akys, kiekvienas veido linkis ir vis dar ore tvyrantis šviežių plaukų dažų kvapas. – Aš susimoviau Elissa. – Trys žodžiai apie save pasakantys kur kas daugiau, nei galima būtu įsivaizduoti. Silas visuomet stengėsi būti pranašesnis už kitus, tikėjo kad be panašių pastangų jis paprasčiausiai nesugebėtu išgyventi. Ir nors pats matė kad su kiekvienu tokiu bandymu tamsa ji vis labiau klampina į nebūtį, toliau judėjo. Ir dar ne veltui prieš kelis metus dialogo su viena moterimi išgirdo labai rimtą pasakymą, „Jei tu nerasi priežasties dėl ko turėtum gyventi, tu mirsi“. Žinoma, mirti fiziškai jis negebėtu, dar ir pats aiškiai nežinojo kas galėtu jam atnešti tą pabaigą, kaip tik prieš daugiau nei 2000 metų sukurtas vaistas, grąžinantis mirtingumą. Tačiau morališkas mirimas yra kur kas blogiau, nei fizinis. Mat tokiu būdu tu prarandi save, visas tas priežastis dėl kurių gyvenai, žmogiškumą ir buvimą tikru. Pademonstruodamas norą prisėsti, pirmiausia tvarkingai pristūmė kėdę seseriai, vėliau ant kitos atsisėdo pats. Dar nespėjo mintimis nukeliauti į tolimą praeitį, kuomet pakeldamas savo akis į tamsiaplaukę, kaip mat pajuto kaip durnai turėtu atrodyti iš šalies pats, kuomet pirmą vakaro dalį praleido su viena moterimi, dabar su kita. Vos pastebimai papurtė galvą, bet tik tam kad pradėti kalbą.
– Tai labai ilgai ir sudėtinga istorija, – Tokiais žodžiais būtu galima apibūdinti visą tą nemirtingumo reikalą, mat iki pat šios dienos jis taip ir nebuvo niekam atskleidęs tiesos, grynai iš savo pusės. O jei ir galėtu, tuomet Elissa būtu vieninteliu asmeniu, kuriam galėtu tai patikėti. Ryšis, kuris juos du kadaise siejo, buvo stiprus. – Bet prieš tai, noriu kad tu žinotum kad aš nesigailiu kad tau teko atsidurti už laiko ir erdvės ribų. Gailiuosi tik dėl to, kad nenugarmėjau į tą vietą kartu su tavimi. Arba tai, kad nepavyko tavęs ištraukti atgal, nepaliekant vienos, kuomet viskas nutiko visiškai kitaip, nei tikėjausi. Iki šiol nesuprantu kas pasisuko ne taip, kad man nebe buvo leista tavęs pasiekti.
Šiek tiek primerkdamas akis, vyras, stengėsi atrodyti nuoširdus, ne mulkis, kuris suka visus aplink pirštą visiškai be jokios priežasties. Be papildomų paaiškinimų matėsi kad kalbėti buvo be galo sunku. Jis sumerkė akis, nuleisdamas vokus, lyg šie būtu neįtikėtinai sunkūs. Sujudėjo „Adomo obuolys“, kuomet varlokas nurijo burnoje sukauptus skysčius. Prieš akis išdygo būtent tą akimirka, kuomet iki destruktyvių įvykių buvo likęs daugiausia pusvalandis. Tą kartą liesi Ambrose pirštai prisilietė prie „uždraustos knygos“. Nebuvo net tikras, kuriam iš šeimos narių ji priklausė, buvo panašu kad tėvui, tačiau kažkas viduje kirbėjo, kad toli gražu ne jam. Ir knyga tarytum nebyliu balsu maldavo būti atversta, suskaityta. Niekada nerado paaiškinimo, kodėl taip stipriai traukė prie tų, tamsa apsuptų rankraščių, tačiau vos tik vaikis paėmė tai į savo rankas, tapo kone užvaldytas ten buvusia rašliava. Viskas neatrodė taip baisu ar nepataisoma, veikiau net nekalta. Juk būtent iš ten vėliau buvo ištrauktas burtas, verčiantis žmones nemirtingomis „dievybėmis“, kurioms būtinos kraujo aukos. Tą kartą pirštai susidūrė su medžiaga, kaip dabar su tuo drėgnu bokalu, kuris vėl atsidūrė jo rankoje. – Aš stengiausi Elissa, bet viskas buvo per niek. Bandžiau pasakyti kad tai buvo klaida, kurią galiu ištaisyti. Bet visi aplinkui greičiau įtikėjo kad atėmiau tavo gyvybę, kažkur paslėpdamas kūną. Ir žinai... Bėgo laikas, ir aš pats tuo patikėjau. – Blausus, visiškai jokio pozityvumo neturintis šypsnis perskrodė jo veidą, kuomet jau suaugęs vyras, pratęsė. – Bet dabar, kai žinau kad tu gyva, tau nieko nenutiko. Turiu vilties, kad visą tą mėšlą, gar galima ištaisyti.

P.S. Net negalvok, dar geriau išėjo, nei tikėjausi. Very Happy

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS

Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 643
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rašyti by Elissa Ambrose on Sk. 09 11, 2016 3:04 pm

​​Kaip ilgai ji trosko ji apkabinti. Priesingai nei Sebastian'as, Silas'as Elissos akyse visuomet buvo ta trapi, emocionali asmenybe, kuri dare viska, kad tai nusleptu. Taciau tik ne nuo jos. Ji zinijo, kad po visu tuo fasadu tebegludi jis. Jos mylimas brolis. Sebastian'as buvo kitoks. Tiek ji, tiek Silas'as savotiskai i ji lygiavosi, semesi is pastarojo ryzto, drasos, akimirkomis kai ziauri kasdienybe ir tevo smurtas tapdavo sunkiai pakeliama nasta dviems jautrios sielos giminaiciams. -Viskas gerai...-sukuzdejusi vyrui i peti ji uzsimerke. Nuo jo kuno sklindantis saltis tiesiog draske jai sirdi ir ji sunkiai galejo tai nuslepti. Nepaklusnios asaros verzte verzesi jai is akiu kai pagaliau nutrukes fizinis kontaktas atidenge jos apsiasarojusi veida. -Viskas gerai...-padrasinanciai syptelejusi ji nusivale skruostus ir prisedo kaip ir buvo prasoma. Nenuleisdama akiu nuo mylimo asmens ji negalejo atsistebeti kokiu isvaizdziu vyru sis buvo spejes tapti. Jis ne is tolo neprimine to engiamo berniukscio, kurio amzinai susikuprines siluetas tarytum seselis slankiodavo didziuliu Ambrose namu kolidoriais, stengdamasis neuzkliuti tevui uz akiu. -Tu pasikeitei,-nusisypsojusi ji istiese rankas per stala tam, kad suimtu jojo. Nepaisydama to ka jis sake, ji kalbejo savo, tarsi jo negirdirdetu. -Silvanus,-pirma karta kreipdamasi i broli graikiska jo vardo versija, Elissa graksciai atmete pusilgius savo plaukus atgalios. -As turejau du tukstancius metu tam, kad ant taves pykciau... Nemeluosiu, prireike ne vieno desimtmecio, kad sugebeciau susitaikyti, jog tu manes taip ir nebegrisi,-jos zvilgsnyje atsispindejo skausmas. -Ikalinta vaiko kune as kiekviena nakti meldziau, jog pabudusi suprasciau, jog tai tera kosmaras... Bet ilgainiui ta vienatve tapo mano realybe ir patikek manimi, jei mano sidyje butu likes bent lasas to apmaudo, kuri tuomet jauciau, siandien manes cia nebutu,-nusisypsojusi dantu nesiepiancia sypsena, ji atrode nuosirdi, bet jis zinojo tiesa. Mate ja ta karta kai jiedu susitiko Sebastian'o namuose. Tuomet, dar atminties neatgavusi Cassidy buvo kur kas impulsyvesne ir ne pati deramai nesuvokdama kodel, su didziuliu pasimegavimu suvare eile kulku, kuriu tikslas buvo suzeisti, ne nuzudyti. Pati to nezinodama ji isliejo sitiek metu slopinta apmauda ir nors dabar elgesi kur kas diplomatiskiau, abu zinojo, kad sis pokalbis visuomet liks judvieju bendravimo stigma. Niekuomet neuzgysianti zaizda. Jo meginimas ja nuzudyti pasinaudojant Dean'u buvo tikru tikriausias skystablauzdiskumas. Bijodamas konfronatacijos ta kart jis nebuvo pasirenges susidurti akis i aki kone didziausia savo gyvenimo klaida ir uzuot pazvelges savo baimei i akis, jis spruko i krumus. Kaip jau buvo mineta, sie du visa gyvenima jaute vienas kito emocijas todel nieko stebetina, kad ir ta kart jie patys to nesuprasdami... zinojo.
-Ne.. ne apie tai norejau isgirsti,-neigiamai papurciusi galva ji apsilaize putlias savo lupas. -Kas nutiko, kad judu su Sevastianos...- net ir skausminga grimasa ne kiek netemde akinancio jos grozio. -Kaip judu miret?-atmintyje iskiles reginys, o tiksliau Sebastian'o zvilgsnis kuriuo jis zvelge i savo kraujo broli priverte ja susiguzti. Paradoksalu, taciau jauniausioji Ambrose atzaladabar buvo vyriausia, galbut todel buvo kaip niekada ryztingai nusiteikusi brolius sutaikyti. Kaip ir vaikysteje, kai sie kuo nors nepasidalindavo. Ju seima niekuomet nespinduliavo santarve ar stabilumu. Net ir budama vaikas ji jaute, kad didzioji dalis seimos nariu vieni kitus tiesiog toleruoja, uzuot nuosirdziai vienas kita myledami. Butent todel, ji uzuovejos ir pastovumo ieskodavo tarp vieninteliu ja tikrai mylejusiu zmoniu - Silas'o ir Sebastian'o. Butent todel, judvieju karas ja labai neramino. -Mes esam broliai, kad ir kokia juoda kate perbego tarp taves ir Sevastianos, turi tai pataisyti,-tvirtas, bet tuo paciu ir maldaujantis jos balsas atrode neperkalbamas. -As ketinu atsigriebti uz prarasta laika, broli,-svelniai syptelejusi ji ir vel sueme jo plastaka. -Atskirai mes pazeidziami... musu laukia dideli isbandymai, Silas,-neatsitiktinai suemusi jo pirstus ji prikiso juos sau prie smilkinio isileisdama ji i savo mintis tam, kad sis galetu pamatyti ja kankinancias vizijas. Tai tetruko keleta sekundziu, bet kai jis atitrauke nuo jos savaja galune, jo veidas atrode dar labiau perbales nei iprastai. -Nezinau ka tai reiskia, bet tai mane labai baugina,-susirupines jos tonas buvo tylus,o kalbejimo maniera ne kiek neprimine karstakoses Cassidy. Net tai kaip Elissa ejo, taip kaip graksciai laike savo stovesena... viskas buvo taip budinga tai graikiskai deivei, kokia ji ir gime daugiau nei pries du tukstancius metu. -Man reikalingi musu seimos metrasciai tam, kad galeciau iskoduoti kad ir ka man megina pasakyti sios vizijos,-tamsiaplaukes stiprioji vieta visuomet buvo ja periodiskai aplankancios vizijos, gebejimas jausti kito zmogaus emocijas bei perduoti savasias. Tai buvo tarsi minciu skaitymas, bet emociniame lygmenyje. -Kad ir kas musu laukia, esu beveik tikra, kad tai kazkaip susije su ''palikimu''.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I want to feel something.
today means nothing. today is just a ghost that’s haunting me. i’m at the end of the world, on the edge of things, and i think about letting go. i think about falling.

Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 155
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rašyti by Silas Ambrose on Sk. 11 27, 2016 6:30 pm

Apkabinimas, kuris realiu laiku trūko tiek trumpai, emocionaliu lygiu atrodė toks ilgas, beveik amžinas. Tas vidinis vaikigalis, kurį savo brolio fasade matė Elissa, buvo taip ilgai slėptas, slopintas įvairiausių niekingų žygdarbių, kad Silas ir pats pamiršo tai, nuo ko gi viskas prasidėjo. Kas dėl visko buvo kaltas, ir kam buvo privaloma atpirkti praeities klaidas, kurios keliavo tūkstantmečius, iki pat šios dienos. Jautė, kad Elissa buvo gyva, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad padėti jai grįžti iš tos klampynės, į kurią visiškai atsitiktinai stumtelėjo. Juk buvo vedamas didžiulio noro apginti jos sielą, kurios nesutepė tėvai, broliai, kurie panašu kad ėmė emociškai naikinti vienas kitą, bet labai didelės priežasties. Na, bent atrodė kad tam priežasties nebuvo. Silas nebuvo blogas vaikas, kažkokia gamtos klaida, kuri susikūrė į vyrišką siluetą vien tam, kad it koks parazitas, naikinti viską aplinkui. Jis tebuvo pasimetusi dvasia, kuris stengėsi įtikti kiekvienam artimam žmogui, suvokti kad visas tas žiaurumu nusėtas pasaulis gali būti pakreiptas kita linkme. Ir dievai mato, ketino sukurti paralelinį pasaulį, kuriame galėtu egzistuoti su tais, kuriuos manė galis išgelbėti. Negalėjo, pats likimas privertė jį daryti tas klaidas, kurios galiausiai sugriovė viską, visus ryšius, kurie kadaise atrodė svarbūs. Jo šeimos nariai, tapo visiškai skirtingomis asmenybėmis, kurios vargu ar kada nors supras jo vidinę būseną. Kuri yra ant tiek suskaldyta, kad surinkti ir sulipdyti tiesiog nėra įmanoma. Jis ne senovinė vaza, kurią sudaužius, dar galima padaryti tokią, lyg jos vertė automatiškai taptu dar didesnė. Žinojo kad yra prarastas, bet vis dar turėjo vilties, kad jei ne įtikti broliui, tai bent prieš pabaigą padaryti tai, už ką nebus menamas piktuoju. Keista, kad po visko kas nutiko ankščiau, praradęs brolį, jis vis dar turėjo ją. Elissą. Tą šviesos spindulį, kuris atrodo gimė iš esmės tam, kad visa Ambrose šeima nebūtu tokia susimovusi, tokia susidirbusi, kokia buvo iki jos. Juk Sebastian‘ą paniekino ne iš pavydo, kad šis pamiršo apie savo brolį, matydamas tik seserį. Anaiptol, Silas nuoširdžiai lygiavosi į vyriausią šeimos atžalą, tik tiek kad nebuvo toks stiprus, kaip jis. Labiau palankus pasidavimui, pykčiui, savęs supūdinimui. O tereikėjo tik ant peties uždėtos rankos ir tvirto balso tono, tariančio kad „viskas dar bus gerai, tu tik stenkis būti stiprus, kaip tave mokiau“. Žinodamas kaip susiklostys visų gyvenimas, jis neabejotu savo brolio sprendimu atsiriboti nuo šeimos, dievai mato, tikrai mestu viską, ir supakuodamas mažosios daiktus, išvyktu kartu su broliu, leisdamas jam gyventi jėga, ir pats pasiduodamas toms protinėms veikloms, kurios taip žavėjo mokslu besidomintį vaikį. Gal, jei ne taip baisiai susiklostę įvykiai, į istoriją jis būtu įtrauktas kaip koks išradėjas, o ne vienas pirmųjų amžiną blogį pasėjusių nemirtingųjų, kurio savanaudiškumas griovė likimus, skatino išdavystes ir galiausiai paspyrė gamtą sukurti savo paties ir mylimosios antrininkus, kurie nori to ar ne, bet privalo susitikti gyvenimo kely, bei išgyventi tuos pačius nelaimingus likimus, kuriuos ant savo paties galvų užsitraukė Silas ir Amara.
Nesugebėdamas sesers paleisti taip greitai, Silas prispaudė savo šaltas kaip ledas lūpas prie jos kaktos, broliškai pabučiuodamas šiltą ir švelnią jos odą. Akys buvo sumerktos ir panašu kad vampyras nesijautė taip užtikrintai, kaip kad iki akimirkos, kuomet pagaliau išvydo ją, kaip savo seserį, o ne kietakaktę medžiotoja, kokia ji tikrai neturėjo tapti. Visas pasikeitimas, ta vidinė šiluma kurią skleidė Elissa, taip priminė praeitį. Iš dalies, matyti ją suaugusią, ir liejančią ašaras buvo skaudžiausią, ką teko regėti savo akimis. Kiekvienas sūrus lašelis, krintantis iš jos gražių akių dūrė, kaip durklas, suleistas į krūtinę, ir sukamas, sukamas, vien tam, kad keltu kaip galima daugiau skausmo. Jis mylėjo šią mažylę, kuri dabar priešais stovėjo būdama suaugusia.
– Nėra gerai, Elissa. Tau nereikia apsimesti kad visą tai, kas nutiko tavęs šiuo metu ne kiek neskaudina. Bet tu privalai žinoti, tai didžiausią mano nuodėmė, už kurią ankščiau ar vėliau būsiu priverstas sumokėti didžiausią kainą. Ir iš dalies, aš to ir pats laukiu. Nors dabar ir žinau kad tau viskas bus gerai. – Neigiamai papurtydamas galvą, vyras ir pats ištiesė ranką į sesers pusę, kuomet jos šilti pirštai atsidūrė ant jo atrodo plieninės plaštakos. Nestipriai suspausdamas jos pirštus savame delne, tarytum būtu norėjęs kad šis menkas fizinis kontaktas nesibaigtų. Nesibodėjo to, kad ir dabar atrodo pakankamai skystas. Bet kas galėtu jį nuteisti už tai? Juk daugiau nei du tūkstančius metų, jis manė kad savo paties rankomis iš gyvenimo atėmė tai, ką šis buvo jiems, visiems Ambrose šeimos atstovams, šviesiausio. Jei tik jie būtu tai matę ankščiau, jei tik būtu saugoję ir neleidę kad įvyktų ši tragedija, gal viskas būtu pasisukę kitaip. Tas nemirtingumo užkratas nebūtu pasklidęs, ir kiekvienas jų būtu nugyvenęs gerą gyvenimą, sukūręs šeimą ir tiesiog būtu laimingais. – Net jei sakai, kad esi pasiruošusi man atleisti, esu nusipelnęs kur kas daugiau nei visos apkabos kulkų, kurias į mane suleidai. Turėtum dabar pat išplėšti man širdį, išmetant ją į konteinerį atliekoms. – Šyptelėdamas, dar bandė kažkaip nevykusiai pašmaikštauti, nors ir pats suvokė kad dabar nebuvo nei laikas, nei vieta tokiam dalykui. Visgi, priešingai nei Elissa, Silvanus nemanė kad šis bendravimas turės tęsinį. Jis pats puikiai suvokė tai, kas jo laukia, ir šį kartą nesistengė sprukti į krumus, o netgi ruošėsi pagaliau pasitikti savo likimą. Juk iš tikro nemanė kad tas nemirtingumas yra ne kažkas tobulo, nesibaigiančio. Tai yra neregimas pragaras, kuriuo tu privalai eiti, ir kuo ilgiau gyveni, tuo piktesnis ir vienišas tampi. Sugrąžindamas Sebastian‘ui šeimą, jis vadovavosi visiškai natūraliai savanaudiškais veiksmais, nematė viso paveikslo. Tik troško atitaisyti kiekvieną padarytą klaidą, ir net buvo įtikinęs save, kad broliui pilnai užteks žmonos, todėl jis bus pasiruošęs sumokėti vaiko gyvybės kaina. Tik vėliau suvokė, kad eilinį kartą eidamas tuo pačiu keliu, jis tik dar labiau maišė kortas, dar labiau niokojo viską aplinkui. Gal todėl galiausiai palikęs atvirą, tačiau gana lėkštą laišką, nusprendė su viskuo susidoroti pats. Manė kad elgiasi taip, kaip tai būtu daręs Sebastian‘as, savo paties košę išsrėbęs savarankiškai. Visgi, šią akimirką tiesiog norėjo pasimėgauti šiuo susitikimu, kuris buvo brangus. Elissa atrodo kad buvo paruošusi tūkstančius klausimų, kurių pagrindiniai lietė praeities laiką, tą tašką, kuomet įvykiai tiesiog ėmė byrėti pro pirštus, paleisdami visą griaunantį mechanizmą. Žinojo kad neišsisuks nuo tiesioginio klausimo apie tai, nuo ko viskas prasidėjo. Būtu net nustebęs, jei ši gražuolė būtu nulaikiusi liežuvį už dantų, neleisdama sau sužinoti tai, kas gali pakeisti josios nuomonę apie viską, ką ankščiau matė kitaip. Buvo pasiruošęs kalbėti, tiesiog, kelio atgal nebuvo. O ir meluoti jai, būtent jai, neturėjo ne menkiausio troškimo.
– Aš padariau per daug pikto jam, ir per daug vandens nutekėjo, kad jis imtu ir priimtu mane. Suprask, Elissa. Atiduočiau bet ką, kad tik išpildyti tavo troškimą sugrąžinti mūsų šeimą, bet tai tiesiog neįmanoma. – Atrodė pakankamai kategoriškas, nors ir stengėsi išvengti akių kontakto iš kart po to, kai seniai regėta sesuo nusprendė kad nori žinoti viską, pradedant nuo to, kodėl ir kaip jie tapo nei gyvais, nei mirusiais. Užstrigusiais visatoje, kuri pastoviai keičiasi, pastoviai eina į priekį, o jie yra „užšaldyti laike“, priversti visą tai stebėti ir negalėdami padaryti nieko, kad tai pakeisti, tiesiog imti ir plaukti kartu su visais. Neigiamai papurtydamas galvą, vyras atrodė paskendęs atsiminimuose, kurie tarytum senas begarsis filmas, sukosi prieš jo akis, primindamas apie tai kas buvo ir nuo sukamosios kaitros naikindamas kiekvieną, prieš tai parodytą skaidrę. – Kai Sevastianos išvyko, o tu buvai per daug maža, kad suprasti kas iš tikro vyksta... Man teko užimti to vaiko vietą, kuris yra kaltas dėl visų pasaulio nelaimių, dėl JO nelaimių. Ir aš kentėjau, nesvarbu ar jis mane lupo viskuo, kas papuldavo po ranka, neskaičiuodamas nei jėgos, nei galimybių. Galėjau prisiekti, kad ateis diena, kai jis tiesiog neapskaičiuos smūgio. – Gana greitai iškvėpdamas orą, kažkaip keistai šyptelėjo. Tiesiog pagalvodamas apie tai, kad jei visą tai vyktu dabar, jis turėtu visas galimybes ne vien pasipriešinti smurtą prieš silpnesnius dievinusiam tėvui, bet ir išsiūsti jį pragaran, kur pastarajam ir yra vieta. Bet tuomet jis tebuvo silpnas kūnu ir dvasia vaikas. Laisva ranka perbraukdamas per savo kelias dienas neskūstą smakrą, trumpam sumerkė akis. Kažkaip keistai jautėsi, galėdamas išlieti viską, kas neramino visus tuos nesibaigiančius amžius. Juk net galėdamas susigrąžinti Amarą, vargu ar sugebėtu jai pasakyti viską, ką šiuo metu buvo priversta girdėti Elissa. Tai kvailas pasitikėjimo žaidimas, kai su vienais asmenimis tu elgiesi natūraliai jautriai, o su kitais, taip bjauriai, kad darosi koktu vien nuo minties apie šį nemirtingą, krauju mintantį burtininką. – Kiekvieną kartą kai Horatius pratrūkdavo, aš laukiau kol mūsų brolis, kuris pasirinko laisvą pasaulį, kario duoną, įsiverš pro lauko duris ir pagaliau sustabdys visą tai. Ir kiekvieną kartą, aš įsitikindavau tuo, kad taip nebus, baimindamasis kad kai tėvas baigs su manimi, jis priartės prie tavęs. – Įkvėpdamas, grynai iš įpročio, Silas tęsė, – Jis nepasirodė, nors tuo metu man jo reikėjo labiausiai. Gal ne tiek, kad žinojau, Sevastianos gali pasipriešinti tėvui, kiek to suvokimo kad nepaisant visko, jis nepaliko mūsų kapstytis toje duobėje, vienus. – Žinodamas kad pasakojimo pradžia visai neprimena atsakymo į klausimą, kuris buvo užduotas Elissos, tačiau tai buvo būtina pasakyti pieš atskleidžiant tiesą apie tai, nuo ko būtent buvo pradėtas nemirtingumo burto praktikavimas. Galu gale, jei ne šie įvykiai, jei ne desperatiški veiksmai, Silas rankose niekada nebūtu atsiradusios tos knygos, kuriuos šiuo metu puikavosi pas Redford‘ą, asmeninėje „bibliotekoje“. Tuose raštuose nebuvo nieko, ką būtu galima pavadinti „balta magija“ ar kažkokiomis jėgomis, kurias semiasi burti galintis asmenys, tiesiai iš gamtos. Tai buvo visapusiškas blogis, it kažkas neapčiuopiamo, tragiško ir nesulaikomo būtu parašęs tuos tekstus ir specialiai pakišęs po viltį praradusio vaikio nosimi. Iš dalies juk taip ir buvo. Visi tie mušimai ir būvimas visiškai vienu, privertė Silas atverti tas knygas, kurias pasislėpęs laikė tėvas. Sunkiai, tačiau suprato kalbos, panašios į gimtąją, ženklinimą. Panaudojo šiuos burtus prieš Elissą, kuomet tikėjosi kartu su ja, kuriam laikui pasislėpti kitame, paraleliniame pasaulyje, kur būtu saugu. Visgi, išsiuntė ją ten vieną, visiškai atsitiktinai palikdamas save realiame laike, be galimybės pasiekti ją. Laikas bėgo, ir Silas kuo toliau, tuo labiau ėmė panašėti į marionetę savo tėvo gyvenimo žaidime. Vykdė jo nurodymus, klusniai. Tiesiog neturėdamas nei noro, nei vidinės stiprybės daryti kažką priešingai. Bent būtent taip atsimena visus tuos įvykius, kurie atsitiko anuomet. Kelios atminties duobės žinoma buvo, kad ir kaip keistai tai skambėtu, kai kalba eina apie vampyrą, kuris turėtu atsiminti viską, iki smulkiausios detalės. Tos knygos vėl atsidūrė Silas rankose, dar prieš tai, kai Sevastianos atsivedė savo mergaites tam, kad prašyti tėvo malonės, atimti iš jų tas galias, kurias mergaitės paveldėjo natūraliu būdu. Tie įvykiai buvo tragiški, ir tuo metu Silas niekino savo vyresnį brolį už visus tuos kartus, kai jis atsuko nugarą, kai nebandydamas sužinoti tiesos, apkaltino jį mažosios sesers nužudymu. Neneigė nieko, net nesipriešino. O natūraliai kaltas veidas, kalbėjo už save. Tuo metu, Silas jau planavo savo didžiausią „pabėgimo“ planą. Juk dabar jo niekas nebe laikė tuose namuose, ir galima pasakyti juose buvo tik todėl, kad negebėjo išsinešti tų knygų, nelaukdamas kad Horatius jį ankščiau ar veliau suras, ir tuomet reikalai baigsis net neprasidėję. Jo gyvenimas buvo nušviestas šiokia tokia šviesa, tyra moterimi, kurią nuoširdžiai dievino. Iš dalies ji priminė Elissa, bet ne kažkokia iškrypusia prasme. Tiesiog ji buvo kupina gyvybės, gėrio ir tikėjimo juo. Tas labai greitai palenkė Silas, ir jis buvo tikras, kad gali suteikti tiek sau, tiek tai dieviškai gražuolei amžiną gyvenimą, kurį galės praleisti kartu ir kai amžinybė ims slėgti, jie nutrauks ją, pasiduodami anapusiniam pasauliui, kuriame vargu ar bus kartu.
– Horatius turėjo knygas, kuriuose buvo surašyti istoriniai faktai, nelabai suvokiami man. Tačiau tai ko man reikėjo, tai tų burtų, kurie ten buvo. Galiu prisiekti, ten buvo surašyta viskas, pradedant nuo jau seniai prarastų sielų sugrąžinimo ir amžino gyvenimo. Pastarasis man patiko labiausiai, planavau pasinaudoti viena stipriausių to meto burtininkių ir sukurti nemirtingumo eliksyrą, kurį išgėręs su moterimi, kuri manyje matė kažką, dar neprarasto, pabėgti. Dingti ir niekada nebe atsisukti atgalios. Supranti? Aš buvau kvailas, manydamas kad tai suveiks. Bet tuo pačiu negalėjau rizikuoti ja, kol nebuvau tikras kad tai tikrai veikia.
Priverstinai nutildamas, vyras ir pats stebėjosi tuo, kaip galėjo elgtis taip paikai. – Sevastianos pasirodė tėvo namuose, tikriausiai labiausiai netinkamu metu. Ir aš buvau toks piktas, kad kai įvykiai pasisuko ne jo naudai. Pagalvojau, kodėl ji ne? Kodėl nepabandžius to mėšlo pirmiausia išbandyti ant jo. Man nebuvo svarbu tai, kad atimu iš jo viską. Atimu jo sukurtą likimą, tą, kurio taip desperatiškai troško. Atimu iš jo vaikus, moterį kuri buvo jam skirta... Jo paties valią ir gyvenimą. Tai kas įvyko paskui, te parodė man kad tie burtai, tai yra paties šėtono pokštas. Sevastianos prarado savo sielą per mane, tapdamas žiauriausiu padaru, kokį tik regėjo mano akys. – Neigiamai papurtė galvą, kažkaip kreivai šyptelėdamas, bet ne todėl kad buvo linksma, greičiau ironiška. – Ir likimas sumokėjo man tuo pačiu. Dabar kai galvoju, gal tai visai nebuvo pyktis. Baimė, būti amžinai vienu. Tik tuo metu aš nenorėjau girdėti to, ko nori jis. Tiesiog elgiausi savanaudiškai. Ir moteris, kurią išnaudojau, norėdamas būti su kita, paskyrė man tą pačią lemtį, paversdama monstru, kuris niekada neras sau ramybės. Ar dar supranti, Elissa, kad neįmanoma nieko pataisyti? Viskas yra prarasta.
Nelabai rūpestingai sutraukė pečius, tiesiog nuleisdamas akis, bei tuo pačiu metu užbaigdamas savo kalbą. – Džiaugiuosi tik dėl vieno, kad prieš tapdamas tuo kas esu, užšaldžiau Saloniną laike, ir kai ji grįžo į Sevastianos gyvenimą. Daviau žodį, kad daugiau niekaip neprisiliesiu nei prie jo, nei prie jo šeimos. Ir kad ir kaip tau skaudu tai girdėti, aš neketinu savo žodžio sulaužyti. Jis nusipelnė antros galimybės, kaip ir tu. O aš, pabandysiu pataisyti likusias klaidas.
Tai, kaip Elissa nusprendė nutraukti nelabai malonų pasakojimą, sutikdama įsileisti Silas į savo mintis, privertė jį kažkuriam laikui užgniaužti kvapą. Sumerkė akis, vien tam kad jo akių obuoliai vizualiai netaptu visiškai balti, kad niekas nesuvoktu kad jie yra kažkuo kitokie, nei dauguma žemėję egzistuojančių žmonių. Pasidalinti vaizdiniai privertė Silas veidą persikreipti, taip tarytum jis ir pats negalėtu suprasti, visą ko esmės. Tiesiog, atmerkęs akis, stebėjo tamsiaplaukės veidą, bandydamas susirinkti išsibarsčiusias mintis. – Kaip iš viso tai yra įmanoma? – Nestebino jos gabumai, iš tikro visuomet žinojo kad moteris bus apdovanota nepaprastais gabumais. Stebino tai, ką jis matė, kaip matė ir netgi kaip jautė. Stipriai sukąstas žandikaulis, ištempė jo veido raumenys, tarytum vyras imtu abejoti visiškai viskuo, kuo tikėjo prieš tai. Neigiamai purtė galvą, blaškėsi, ir niekaip negalėjo surinkti visos įvykių sekos, kuri galėtu paaiškinti „liepto galą“. Jo žvilgsnis susidūrė su Elissos, kuomet vyras pakėlęs rankas, nuo savo kaklo nusikabino senovinį kristalą, žalsvai mėlynos spalvos, iš karto įduodamas jį Ambrose.
– Turi man duoti šiek tiek laiko, kad bent suprasti kas iš viso tai galėtu nulemti. Bet nenoriu kad papultum į pavojų, bandydama surasti atsakymus, kuriems gal net nesi pasiruošusi. Šis asmuo, jame slypi mano siela, ar daiktas kuris šiais laikais taip vadinamas. Naudodamasi juo, galėsi semtis mano žinias ir sugebėjimus, jei tik tau kils koks nors realus pavojus. Prisiekiu, tame nėra jokio slapto užmojo, tiesiog galios ir žinios, kurios tau gali praversti. – Teigiamai linktelėdamas galva, vyras žinojo kad Elissa gebės suprasti kad visą tai yra tiesa, o ne koks nors suktas bandymas pasinaudoti ja. Visgi, šiuo metu jis atrodė per daug pasimetęs, kad pasakytu ką nors reikšmingo. Nors žvilgsnis, kuris dar kartą susidūrė su Elissa, buvo gana reikšmingas. – Aš neturiu metraščių. Bet ar tu pati, tiki kad tai ką matai, gali būti realu?

OOCH: Labas Gerda (taip, ši dalis konkrečiai tau, bet kad ir visi matytu) aš žinau kad esu didelė šiknaskylė kad tiek ilgai tau neatsakiau. Ir dėl to žiauriai apgailestauju, nes tikrai ne iš piktos valios taip gavosi. Tikiuosi gausiu atleidimą ir antrą galimybę tęsti su tavimi bendravimą. Aišku, jei nenorėsi atsakyti ir spirsi mane į šuns dienas, nepyksiu. Bet, jei ne, tikrai pasistengsiu iš paskutinių pasitaisyti. Neutral

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS

Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 643
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Rašyti by Sponsored content Today at 5:02 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume