NSA laboratorijos (įslaptinta).
5 posters
Puslapis 1 iš 1
NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Chariton Geminus Št. 03 18, 2017 4:00 pm
– Aha. Tavo darbas atrodo įkvėpiantis. Bet jau dabar gali apsiverkęs bėgti į tualetą, pasidaryti „juodą saliamį“. O kai baigsi, susirink savo tuos tris rėmelius ir fikusą į kartotinę dėžę, bei trinkis iš šios vietos į visas keturias puses. – Šviesus kampinis kabinetas, kuriame pirmiausia galima pamatyti kelis stalus, ant kurių yhra sudėti asmeniniai darbuotojų daiktai, pieštukinės, bei „apple“ profesionalūs kompiuteriai. Langų nėra, tačiau, tam kad paskaidrinti nuotaiką, yra sukurtos šių imitacijos, panašios į didžiulius ant sienos kabinamus televizorius, kurie standartiškai transliuoja gamtos grožybes: krioklius, augmeniją, bei dykumas. Prie minėtų stalų sėdintys asmenys, panašu kad nesistengia net atitraukti akių nuo ekranų, kuomet šiame erdviame kabinete užsiliepsnoja dviejų vyriškosios lyties atstovų dialogas. Vyras, vilkintis tamsų kostiumą, o po švarku specializuotas petnešas, prie kurių pritvirtinti du šaunamieji ginklai, akivaizdžiai yra nepatenkintas. Jo antakiai šiek tiek nusileidę, nosis paraukta, o lūpų kampai nusvirę apačion. Kad ir kas kankina jį, panašu kad tai nėra taip jau ir nežymu. Jis aukštas, pastebimai mėgstantis prižiūrėti tiek savo išvaizdą, tiek savo pateikimą. Antrasis yra gana žemas, šiek tiek primenantis dujų balioną, vilki baltą chalatą. Prie tokio apšvietimo matosi kad turi šiokių tokių problemų su plaukais ant galvos. Jie reti, atidengiantys per dideli galvos odos plotą. Oda padengta gana pastebimomis pleiskanomis. Nieko nuostabaus, jei šis asmuo nelabai yra aktyvus lauke, jis greitu metu turės problemų ir ne vien tik su galvos oda. Jis atrodo išsigandęs, tarytum norėtu priešintis, tačiau vis dar svarstytu, ar sugebės tai padaryti prieš tą, kuris labiau pasitempęs. Po nemalonaus komentaro savo adresu, baltu chalatu vilkintis vyras ima blaškytis, dievai mato, ant kaktos pasirodo netgi keli prakaito lašeliai. Tik praskleidžia lūpas, ir nesugeba nieko iš savęs išspausti. Aukštasis vyras šiek tiek pakelia rankas, šias susikryžiuodamas ties savo krūtinkauliu, pasitraukia į šoną, dar kartą suteikdamas galimybę pašnekovui ramiai pasitraukti iš šios vietos. Nekreipia dėmesio į tai, kad be šio mažo žmogelio čia yra dar bent du „moksliukų“ stiliaus vyrukų ir trys moterys. Visi įnikę į savus darbus arba tiesiog per daug įbauginti. Arba trečias variantas, nenori rizikuoti savo padėtimi kompanijoje, į kurią patekti, tiesą pasakius ne taip paprasta.
– Tu verti mane pasikartoti?! – Nuskamba pakankamai garsiai, nors reikia pripažinti kad aukštojo vyro veido išraiška nepasikeičia net per colį. Jis vis dar piktas, nors tuo pačiu metu ir absoliučiai subalansuotas. Ir štai, buvo nebuvo, bet dručkis pradeda priešintis. Baltą chalatą vilkintis asmuo ima švaistytis drąsinančiais pasisakymais, realiai vargu ar suvokdamas tai, kad šios laboratorijos vadovas nebus tuo, kuris ilgai ir nuobodžiai kęs panašų elgesį, žais tuščia-liežuvavimo žaidimus ir galu gale, toleruos nepagarbą sau. Gerai, mažo ūgio vyrukas yra viso labo mirtingasis, bet, jei įsivaizduoti kad jis kokiu pusmetriu aukštesnis, bei vietoje to riebalų maišo virš kiaušinių turi raumenų kalną, galima jį palaikyti grėsme? Na gerai, tikriausiai pilnai užtektu, kaip kokiam šunyčiui laikraščiu trinktelėti per snapą, kad apsiramintu. Bet, kaip tuomet visi likę čia dirbantys jaus baimę ir pagarbą? Desmond‘as šį darbą gavo ne todėl, kad buvo labai komunikabilus žmogus, kuris gebėjo dirbti komandinį darbą ir prie viso to, dar dievino ilgus pasivaikščiojimus paplūdimiu. Tiesa, vyras buvo šeimos žmogus. Tiksliau, buvo vedęs beprotiškai gražią moterį, kuri su laiku padovanojo jam du nuostabius vaikus. Ir tikrai, savo šeimą gerbė labiau, nei seimo nariai gerbia prezidentus, kuriems pastoviai laižo užpakalius, tikėdamiesi gauti dar vieną Šv. Kalėdų premiją. Jis gerbė savo sutuoktinę, niekada net nebuvo pakėlęs prieš šią balsą, aprūpino viskuo, kas tik šiai šaudavo į galvą. Ir čia pat, darbe dulkino vieną iš laborančių. Ir ne, nesimylėjo, o visapusiškai dulkino. Kokia prasmė laižyti veidą, kai gali eiti tiesiai prie reikalo? Taigi, buvo puikus vyras savo žmonai, bet nelabai puikus partneris. Nors reikia pripažinti, kad sutuoktinė buvo tikra tuo, kad josios vyras net laiko neturi pasižvalgyti aplinkui. O dar svarbiau, į ką? Juk čia moksliukų rojus, o tai reiškia kad tikriausiai visi yra nekalti ir besibaiminantys lytinio kontakto. Ak, na visaip būna. Abberline akių vokai nusileido, kuomet metro su puse vyrukas ėmė net pirštu mosikuoti, įsijausdamas į savo be galo, visiškai nejaudinančią grasinimų tiradą. Na taip, negana to kad jis rėkte rėkė kad ketina kreiptis į „NY Times“ laikraštį, televiziją ir netgi vietinius youtube vlogerius, ketina išduoti visam pasauliui tai, kas yra daroma tarp šio pastato sienų. Desmond‘o kantrybė yra didžiulė, nes buvo tam ruošiamas daug metų, bet net ir tokia kantrybė galiausiai ima ir sprogsta kaip burbulas. O tuomet, geriau laikytis atokiau. Jis pramerkė akis, savo žvilgsnį įbesdamas į žmogelį, kuris siekia jo krūtinkaulį. Atsikrenkščia, šiek tiek pravalydamas savo gerklas, bei tuo pačiu metu suteikdamas oponentui dar šiek tiek laiko, kad dar kartą apgalvoti ar neverta atsiprašyti ir susičiaupti. Nesusičiaupė. – Leisk parodysiu tau fokusą. Kad pasigerintum nuotaiką prieš susitikimą su žymiausiais pasaulio žurnalistais, a, tiesa, žynių vedėjais taigi dar. – Pastebimai chalatą vilkintis vyras sutriko, netgi nutilo, pasivalydamas prakaitą nuo kaktos. Cha, ikšsitraukė languotą medžiaginę nuosinaitę, visai tokią, kokias dažniausiai naudodavo mūsų tėvų karta. Tačiau čia tik smulkmena. – Stebėk įdėmiai. Nemirksėk. – Užteko tokių paprastų nurodymų, kad Desmond‘as iš savo vilkėto švarko kišenės išsitrauktu korporacijos pavadinimu padabintą rašiklį. Greičiausiai buvo plunksninis, tačiau tai tik detalės, į kurias net neverta kreipti dėmesį. Suspausdamas dalį rašiklio pirštais, „surakino“ kumštį. Šiek tiek pasilenkdamas, mat vis dar stoviniavo netoli stalo, prie kurio dirbo pašnekovas. Įrėmė kumštį ir rašiklio galą į stalo paviršių, dirstelėdamas į laborantą – mokslininką, vien tam kad įsitikinti kad pastarasis vis dar skiria jam dėmesį. O taip, buvo nuščiuvęs ir net labai akivaizdžiai nesuvokiantis kas po paraliais čia vyksta. Įtempė savo nugarą, ir kaip ne keista, net užėmus tokią pozą, kostiumas ne kiek nepasidarė prastai gulinčiu. Sekantys veiksmai vyko per daug greitai, kad kas nors galėtu tinkamai sureaguoti į tai. Abberline atmetė laisvą ranką atgal, kuomet pasigavęs delnu žemo ūgio vyruką, kaip mat plojo jį kaktomuša šį stalą, taip, kad įremtas rašiklis, tarytum kaip šakutė į bulvę, sulystu šiam į akies obuolį, sudraskydamas jį ir prasiskindamas sau kelią iki smegenų. Trakšt. Numurma sau po nosimi, – „fokusas“ – pastumdamas jau nebe gyvą laborantą, kad šis labai nerangiai nukristu ant grindų. Jautė kaip viena iš moterų išsigandusi to, kas nutiko, pakėlė akis. Jų žvilgsniai susidūrė, kuomet Desmond‘as pamerkė šiai akį, ar tai susinepatoginusi ar tai išsigandusi, bet ji greitai nuleido akis, grįždama prie darbo, su net labai aiškiai matoma panika. Juk jos pirštai ėmė daužytis į klaviatūros mygtukus, visiškai be jokios išankstinės sekos, taip, lyg ji būtu bandžiusi sukurti iliuziją, neva dirba.
– Sutvarkykit čia viską, manęs laukia JK546877 bandomasis objektas. Jei manęs reikės kam nors, lai palaukia kol baigsiu. – Susakydamas tai, NASA laboratorijų vadovas pasigauna nuo stalo vienkartines servetėles, pakeliui iš ne pačiu gražiausiu būdu nužudyto kolegos akiduobės ištraukdamas rašiklį. Lyg niekur nieko, mirtingasis patraukia link kito filialo, kuriame šiuo metu ir buvo laikomas naujasis tyrimų objektas. Paskyrė jo priežiūrą vienai iš patraukliausių laboratorinių „žiurkyčių“, Harleen Kingston. Ši blondinė, na tiksliau jos tėvas gana žinomas asmuo buvo, kadaise. Kaip gaila kad ji nėra tokia ambicinga ir stipri, kaip buvo jis. Prieš paleisdamas vilkolakį į blondinės rankas, vadovas nusprendžia pasirodyti ten pirmiausia. Ne, nebuvo jis pratęs lankyti visokius individus, norėdamas surašyti jų atsakymus į savo rankų darbo knygutę „20 klausimų apie mano draugus“. Sudomino pavardė. Lockwood. Nėra tokia ir dažna, kad būtu galima supainioti su kitu asmenimi, kurio dar ir vardas labai tas pats, ir dar amžius atitinka. O, taigi jis dar ir vilkolakis! Vaaau. Prieš užeidamas į tam tikro pobūdžio palatą, kuri labiau priminė tą, kurios būna psichiatrinėse ligoninėse, visiškai be nieko, apart paminkštintas sienas, su po pamušalu esančia per daug tvirta, kad prasibrauti, materija. Šiek tiek liko nepatenkintas tuo, kad be jo žinios darbai jau buvo pradėti, ir keli iš darbuotojų gavo pasismaginti su Mason‘u. Visai ne prieš būtu jį noriai pasveikinęs atvykus smūgiu į žandikaulį. Bet, oh well. – Tik pasižiūrėkit, kas gi buvo toks kvailas, kad patekti į pačius paprasčiausius spastus, a? Ogi kadaise buvęs amerikietiško futbolo kapitonas. Vau, žinai buvau sutikęs daug nevykėlių iš praeities, bet tu bičę pranoksti visus. – Šiek tiek veidmainiškai pagrodamas antakiais, vyras pagaliau praėjo į palatos vidų. Iš yšio rankose laikomo elektros iškrovą duodančio aparato, buvo galima numanyti kad srovė yra kur kas didesnė, nei pavyzdžiui tazerių, kuriuos galima įsigyti ginklų centre. Smogia panašiai, kaip sukišus dvi ar trys šakutes į rozetes, tuo pačiu metu, ak ir po kojomis praliejus kelis puodelius vandens. Trumpai tariant, įdomus turėti, bet visai nemalonus pajausti daikčiukas. Vilkolakiams gal ir ne mirtinas daiktas, bet velniai griebtu, iškrato kaip turi būti. Dar ir forma labai įdomi, toldėl galima ir į burną ir į išangę kankinamam sukišti. Kai atsibosta baksnoti per šonus. – Bet priimk tai kaip komplimentą, nes garantuoju, dabar tavo apgailėtinas gyvenimas, įgaus prasmės. Šiek tiek. – Veidmainiškai papurtydamas galvą, vyras pagaliau liovėsi kvailioti, kuomet išgaudamas pakankamai rimtą veido išraišką, pakėlė akis į vilkolakį, tuo pačiu metu pagaliau pradėdamas savo klausimus: – Tikiuosi kad tau buvo paaiškinta, kad savo paties labui verčiau pradėtum talkinti. Juk supranti kad mano vyrukai gaus tai, ko jiems reikia. Ir tik nuo tavęs priklausys, ar tu dar turėsi galimybę iš čia išeiti gyvas. – Blefavo, tačiau kas gi nenori suteikti vilties visiškai beviltiškoje situacijoje, ką? Vien tik tam, kad būtu bent kažkokia prasmė kovoti.
– Tu verti mane pasikartoti?! – Nuskamba pakankamai garsiai, nors reikia pripažinti kad aukštojo vyro veido išraiška nepasikeičia net per colį. Jis vis dar piktas, nors tuo pačiu metu ir absoliučiai subalansuotas. Ir štai, buvo nebuvo, bet dručkis pradeda priešintis. Baltą chalatą vilkintis asmuo ima švaistytis drąsinančiais pasisakymais, realiai vargu ar suvokdamas tai, kad šios laboratorijos vadovas nebus tuo, kuris ilgai ir nuobodžiai kęs panašų elgesį, žais tuščia-liežuvavimo žaidimus ir galu gale, toleruos nepagarbą sau. Gerai, mažo ūgio vyrukas yra viso labo mirtingasis, bet, jei įsivaizduoti kad jis kokiu pusmetriu aukštesnis, bei vietoje to riebalų maišo virš kiaušinių turi raumenų kalną, galima jį palaikyti grėsme? Na gerai, tikriausiai pilnai užtektu, kaip kokiam šunyčiui laikraščiu trinktelėti per snapą, kad apsiramintu. Bet, kaip tuomet visi likę čia dirbantys jaus baimę ir pagarbą? Desmond‘as šį darbą gavo ne todėl, kad buvo labai komunikabilus žmogus, kuris gebėjo dirbti komandinį darbą ir prie viso to, dar dievino ilgus pasivaikščiojimus paplūdimiu. Tiesa, vyras buvo šeimos žmogus. Tiksliau, buvo vedęs beprotiškai gražią moterį, kuri su laiku padovanojo jam du nuostabius vaikus. Ir tikrai, savo šeimą gerbė labiau, nei seimo nariai gerbia prezidentus, kuriems pastoviai laižo užpakalius, tikėdamiesi gauti dar vieną Šv. Kalėdų premiją. Jis gerbė savo sutuoktinę, niekada net nebuvo pakėlęs prieš šią balsą, aprūpino viskuo, kas tik šiai šaudavo į galvą. Ir čia pat, darbe dulkino vieną iš laborančių. Ir ne, nesimylėjo, o visapusiškai dulkino. Kokia prasmė laižyti veidą, kai gali eiti tiesiai prie reikalo? Taigi, buvo puikus vyras savo žmonai, bet nelabai puikus partneris. Nors reikia pripažinti, kad sutuoktinė buvo tikra tuo, kad josios vyras net laiko neturi pasižvalgyti aplinkui. O dar svarbiau, į ką? Juk čia moksliukų rojus, o tai reiškia kad tikriausiai visi yra nekalti ir besibaiminantys lytinio kontakto. Ak, na visaip būna. Abberline akių vokai nusileido, kuomet metro su puse vyrukas ėmė net pirštu mosikuoti, įsijausdamas į savo be galo, visiškai nejaudinančią grasinimų tiradą. Na taip, negana to kad jis rėkte rėkė kad ketina kreiptis į „NY Times“ laikraštį, televiziją ir netgi vietinius youtube vlogerius, ketina išduoti visam pasauliui tai, kas yra daroma tarp šio pastato sienų. Desmond‘o kantrybė yra didžiulė, nes buvo tam ruošiamas daug metų, bet net ir tokia kantrybė galiausiai ima ir sprogsta kaip burbulas. O tuomet, geriau laikytis atokiau. Jis pramerkė akis, savo žvilgsnį įbesdamas į žmogelį, kuris siekia jo krūtinkaulį. Atsikrenkščia, šiek tiek pravalydamas savo gerklas, bei tuo pačiu metu suteikdamas oponentui dar šiek tiek laiko, kad dar kartą apgalvoti ar neverta atsiprašyti ir susičiaupti. Nesusičiaupė. – Leisk parodysiu tau fokusą. Kad pasigerintum nuotaiką prieš susitikimą su žymiausiais pasaulio žurnalistais, a, tiesa, žynių vedėjais taigi dar. – Pastebimai chalatą vilkintis vyras sutriko, netgi nutilo, pasivalydamas prakaitą nuo kaktos. Cha, ikšsitraukė languotą medžiaginę nuosinaitę, visai tokią, kokias dažniausiai naudodavo mūsų tėvų karta. Tačiau čia tik smulkmena. – Stebėk įdėmiai. Nemirksėk. – Užteko tokių paprastų nurodymų, kad Desmond‘as iš savo vilkėto švarko kišenės išsitrauktu korporacijos pavadinimu padabintą rašiklį. Greičiausiai buvo plunksninis, tačiau tai tik detalės, į kurias net neverta kreipti dėmesį. Suspausdamas dalį rašiklio pirštais, „surakino“ kumštį. Šiek tiek pasilenkdamas, mat vis dar stoviniavo netoli stalo, prie kurio dirbo pašnekovas. Įrėmė kumštį ir rašiklio galą į stalo paviršių, dirstelėdamas į laborantą – mokslininką, vien tam kad įsitikinti kad pastarasis vis dar skiria jam dėmesį. O taip, buvo nuščiuvęs ir net labai akivaizdžiai nesuvokiantis kas po paraliais čia vyksta. Įtempė savo nugarą, ir kaip ne keista, net užėmus tokią pozą, kostiumas ne kiek nepasidarė prastai gulinčiu. Sekantys veiksmai vyko per daug greitai, kad kas nors galėtu tinkamai sureaguoti į tai. Abberline atmetė laisvą ranką atgal, kuomet pasigavęs delnu žemo ūgio vyruką, kaip mat plojo jį kaktomuša šį stalą, taip, kad įremtas rašiklis, tarytum kaip šakutė į bulvę, sulystu šiam į akies obuolį, sudraskydamas jį ir prasiskindamas sau kelią iki smegenų. Trakšt. Numurma sau po nosimi, – „fokusas“ – pastumdamas jau nebe gyvą laborantą, kad šis labai nerangiai nukristu ant grindų. Jautė kaip viena iš moterų išsigandusi to, kas nutiko, pakėlė akis. Jų žvilgsniai susidūrė, kuomet Desmond‘as pamerkė šiai akį, ar tai susinepatoginusi ar tai išsigandusi, bet ji greitai nuleido akis, grįždama prie darbo, su net labai aiškiai matoma panika. Juk jos pirštai ėmė daužytis į klaviatūros mygtukus, visiškai be jokios išankstinės sekos, taip, lyg ji būtu bandžiusi sukurti iliuziją, neva dirba.
– Sutvarkykit čia viską, manęs laukia JK546877 bandomasis objektas. Jei manęs reikės kam nors, lai palaukia kol baigsiu. – Susakydamas tai, NASA laboratorijų vadovas pasigauna nuo stalo vienkartines servetėles, pakeliui iš ne pačiu gražiausiu būdu nužudyto kolegos akiduobės ištraukdamas rašiklį. Lyg niekur nieko, mirtingasis patraukia link kito filialo, kuriame šiuo metu ir buvo laikomas naujasis tyrimų objektas. Paskyrė jo priežiūrą vienai iš patraukliausių laboratorinių „žiurkyčių“, Harleen Kingston. Ši blondinė, na tiksliau jos tėvas gana žinomas asmuo buvo, kadaise. Kaip gaila kad ji nėra tokia ambicinga ir stipri, kaip buvo jis. Prieš paleisdamas vilkolakį į blondinės rankas, vadovas nusprendžia pasirodyti ten pirmiausia. Ne, nebuvo jis pratęs lankyti visokius individus, norėdamas surašyti jų atsakymus į savo rankų darbo knygutę „20 klausimų apie mano draugus“. Sudomino pavardė. Lockwood. Nėra tokia ir dažna, kad būtu galima supainioti su kitu asmenimi, kurio dar ir vardas labai tas pats, ir dar amžius atitinka. O, taigi jis dar ir vilkolakis! Vaaau. Prieš užeidamas į tam tikro pobūdžio palatą, kuri labiau priminė tą, kurios būna psichiatrinėse ligoninėse, visiškai be nieko, apart paminkštintas sienas, su po pamušalu esančia per daug tvirta, kad prasibrauti, materija. Šiek tiek liko nepatenkintas tuo, kad be jo žinios darbai jau buvo pradėti, ir keli iš darbuotojų gavo pasismaginti su Mason‘u. Visai ne prieš būtu jį noriai pasveikinęs atvykus smūgiu į žandikaulį. Bet, oh well. – Tik pasižiūrėkit, kas gi buvo toks kvailas, kad patekti į pačius paprasčiausius spastus, a? Ogi kadaise buvęs amerikietiško futbolo kapitonas. Vau, žinai buvau sutikęs daug nevykėlių iš praeities, bet tu bičę pranoksti visus. – Šiek tiek veidmainiškai pagrodamas antakiais, vyras pagaliau praėjo į palatos vidų. Iš yšio rankose laikomo elektros iškrovą duodančio aparato, buvo galima numanyti kad srovė yra kur kas didesnė, nei pavyzdžiui tazerių, kuriuos galima įsigyti ginklų centre. Smogia panašiai, kaip sukišus dvi ar trys šakutes į rozetes, tuo pačiu metu, ak ir po kojomis praliejus kelis puodelius vandens. Trumpai tariant, įdomus turėti, bet visai nemalonus pajausti daikčiukas. Vilkolakiams gal ir ne mirtinas daiktas, bet velniai griebtu, iškrato kaip turi būti. Dar ir forma labai įdomi, toldėl galima ir į burną ir į išangę kankinamam sukišti. Kai atsibosta baksnoti per šonus. – Bet priimk tai kaip komplimentą, nes garantuoju, dabar tavo apgailėtinas gyvenimas, įgaus prasmės. Šiek tiek. – Veidmainiškai papurtydamas galvą, vyras pagaliau liovėsi kvailioti, kuomet išgaudamas pakankamai rimtą veido išraišką, pakėlė akis į vilkolakį, tuo pačiu metu pagaliau pradėdamas savo klausimus: – Tikiuosi kad tau buvo paaiškinta, kad savo paties labui verčiau pradėtum talkinti. Juk supranti kad mano vyrukai gaus tai, ko jiems reikia. Ir tik nuo tavęs priklausys, ar tu dar turėsi galimybę iš čia išeiti gyvas. – Blefavo, tačiau kas gi nenori suteikti vilties visiškai beviltiškoje situacijoje, ką? Vien tik tam, kad būtu bent kažkokia prasmė kovoti.
Chariton Geminus- Between two evils, I always pick the one I never tried before.
-
Pranešimų skaičius : 516
Įstojau : 2013-11-02
Miestas : I love New York. You can pop out of the Underworld (hell or something) in Central Park, hail a taxi, head down Fifth Avenue with a giant hellhound loping behind you, and nobody even looks at you funny.
Draugai : True friends are those rare people who come to find you in dark places and lead you back to the light.
Rūšis : ORIGINAL WILCATUS
Darbo paskirtis : Success is not final; failure is not fatal: The courage to continue counts. -
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Antr. 04 18, 2017 5:39 pm
Kai pirmieji bandymai buvo baigti, Mason'as pagaliau buvo paliktas ramybeje. Jei butu galima taip apibudinta iskankinta zmogysta, kuri liko tysoti ant saltu palatos grindu kai trys pries tai jam kompanija palaike asmenys pasitrauke. Sunkiai gaudydamas ora, delnais pasiremes i zeme jis regis ir pats nesuprato KAIP liko tiesiogine ta zodzio prasme pazabotas vos keliu vyru. Nepaisant savo antgamtiskai dideles jegos jis buvo nukautuotas, issekes, nes paprasciausiai buvo pernelyg apatiskas, kad priesintusi. Keleta melyniu ji tramdyti bande vyrai tikrai uzsidirbo, bet kaip bebutu keista, keletas elektros iskrovu priverte Lockwood'a pagaliau imti siems talkinti. Mason'as jautesi nusipelnes to ka su juo dare. Nusipelnes fizinio skausmo, kuri kele metamorfoze. Trumpas, bet akis kaip niekada placiai atveres dialogas su Katherine supurte ne tik jo pasauly, bet ir priverte atsitoketi, pazvelgti i save is salies, ko daryti nemegstam nei vienas. Juk susidurti akis i aki su vidiniais demonais yra gerokai baugiau nei tarkim buti korporacijos ikaitu. Jis stengesi susikoncentruoti i skausma tam, kankinimus, kurie vyko cia ir dabar tam, kad velesniam laikui atidetu savo paties minciu ''budeli''. Tarsi giliotina, svysciojantys atsiminimai skaudziai raize kas kart atverdami vis nauja zaizda jo pasamoneje ir jis meldesi, kad kankinimai testusi, kad vyrai niekuomet nepaliktu jo cia vieno, su savo paties mintimis. Netgi provokavo juos tokiomis replikomis kaip ''tai viskas ka sugebi?'', ''o man jau buvo pradeje patikti'' ir panasiai, taciau ilgainiui, matyt ir kankintojams pabodo spardyti jau ne atsistoti nebesugebanti, krauju besispjaudanti vilkolaki. Mason'as girdejo tolstancius zingsnius dar pries tai kai regis vos akimirkai sumerke sunkius savo akiu vokus. Ausyse spenge nuo kurtinancios tylos, kuri uzliejo patalpa kai jis joje pasiliko vienas. Atsikrenkste, taciau neisgirdo ir pats saves. Gal jam truko ausu bugneliai? Abiejomis rankomis renkdamasis i baltutelaite, siek tiek paminkstinta kambario siena jis pabande atsistoti, taciau viskas eme suktis. It pamazu pagreiti igauannti karusele viskas netrukus susiplake i viena didele baltos spalvos mase. Spengimas staiga nutruko. Tarsi kasnors butu nuspaudes ''power'' mygtuka, jis prarado samone.
Sapnuose, o gal raminanciuju sukeltose haliucinacijose jis regejo ja... Elena. Is kur zinojo, kad ten ji, o ne Katherine? Jos akys... jose nebuvo ironijos ar pykcio, kuriuo paprastau dvelkdavo garbanes regos organai kuomet budavo nukreipti i ji, Masona. -Elena...-sumurmejes jis buvo pakeltas uz menciu ir pergabentas i palata, paguldytas i lova. Net jei ir butu norejes priesintis tam kas su juo buvo daroma, nebutu istenges mat sedatyviai veikiantys vaistai dabar jau buvo leidziami jam tiesiai i vena tam, kad sis nesugalvou issibudinti ir is cia pasprukti. Kuo daugiau tyrimu rezultatai atskleide apie ji, jo rusi, tuo svarbesnis tyrimu objektas tapo Lockwood'as. Jo seiliu reakcija su vampyrisku krauju buvo tikru tikriausias hit'as. Panaceja. Netrukus gime projektas pavadinimu xSon. Atrade unikalu ir labai vampyrams skausminga ginkla, mokslininkai panoro tyrimus testi, taciau vieno vilkolakio nepakako. Jiems reikejo daugiau tokiu kaip jis, taciau tam, kad suzinotu kur ju ieskoti, jie privalejo Mason'a isblaivyti, isbudinti. Pastarji iskvosti pasisove pats Desmond'as kas reiske, jog svelnaus nubudimo jam tiketis nebuvo galima.
Intensyvus dvieju zmoniu alsavimas, greitai plakancios sirdys, siek tiek virpantys ranku pirstai... Nuo pat pazinties su Elena Gilbert pradzios, Mason'as jaute siai moteriai trauka, kuria neige, kuriai priesinosi, taciau gal butent tas spyriojimasis, bandymas pakeisti tai, kas buvo seniai nuplanuota paties likimo ir buvo priezastis taip nesekmingai susiklosciusiu abieju ju gyvenimu romantine ta zodzio prasme? Kas jeigu Lockwood'ui nuo pat pradziu buvo lemta pamilti butent sia antrininke? Alkoholio pastumeti jie nedvejojo. Abu zinojo ko nori, o svarbiausia tas, kad viskas ka jie dare, atrode taip naturalu, taip tikra. Aistringai buciuodamas jos kakla jis tvirtai sueme merginos sedmenis, kuriuos nuziurinejo dar tuomet kai pats sau i galva kale, jog jiedu tera draugai, kad sugebes tokiais likti. Ryztingai isisiurbusi jam i lupas moteris priverte ji trumpam sulaikyti kvepavima. Atbulomis ivirtes i jos miegamaji jis paskubomis eme atsisegineti kelnes, taciau nespejes siomis atsikratyti iki galo buvo priverstas atsisesti. Syptelejo kai prietemoje svystelejo apnuogintos moters krutys. Dar akimirka ir Winchester apzerge jo susijaudinusi fala ir sprendziant is to kaip sklandziai tai ivyko, tamsiaplauke buvo pasirengusi sueiciai ne ka maziau nei jis pats. Kodel jiedu apskritai taip ilgai apsimetinejo, tempe guma? Su ja, jos draugijoje, o siuo atveju jos glebyje, jis galejo buti paciu savimi, o svarbiausia, jautesi laimingas. Gaila... labai gaila, kad taip ilgai to nesuprato. O tiksliau, supras kur kas veliau. Tik ar nebus per velu?
Mason'as nemate to visiems taip akis badancio antrininkiu panasumo. Skyresi tiek moteru budas, tiek eisena, stilius bei makiazas... Ka jau kalbeti apie tai, kad dar visai jaunute vampyre tapusi Katherine niekada nepasizymejo... tiesiog nebuvo spejusi igyti tu gundanciu nors ir ne per dem israiskingu, bet labai proporcingu moterisku iskylumu, kuriais apdovanota buvo Gilbert. Niekada perdaug nesistengdama paryzkinti savo privalumu mirtingoji antrininke anatomiskai buvo gerokai pranasesne uz Pierce. Ne, vilkolakiui ne nebutu i galva sove dabar moteris lyginti. Buvusi sutuoktine tikrai buvo paskutinis jo galvoje figuruojantis dalykas kai jiedu su Elena mylejosi. Galima tik isivaizduoti Mason'o nuostaba kuomet suteikes merginai oralini pasitenkinima jis eme buciuoti sios papilve, taciau buvo sustabdytas i jo plaukus tvirtai sukibusiu pirstu. -Niekada nebusi laimingas,-jo akys susidure su jos... Katherine akimis. Po jo nuogu kunu gulejo nebe Elena, o ironiskai besisypsanti ex. -Niekada nesugebesi manes pamirsti, Mason'ai,-plati, iltinius dantis siepianti sypsena priverte ji atsokti atatupsta. Jo sirdis eme pasiutusiai plakti, adrenalinas pasklido po visa kuna priversdamas pries tai saldziai miegojusi vyra pabusti.
Grubiai istraukes kateteri, uniforma vilkintis ir tikrai mediko neprimenantis vyras susvirkste vilkolakiui ji is sapnu prikelti turejusio preparato. Mason'as pusiau komoje praleido gera savaite. Kone visi motoriniai kuno raumenys buvo lengvai atrofavesi. Ikvepes deguonies taip, tarytum butu jo pritrukes, tarytum butu skendes jis placiai atsimerke. Nesusigaudydamas kur yra ir vis dar paveiktas sapno is kurio ka tik pabudo jis staigiai, neapgalvotai atsisedo lovoje, taciau gausybe laidu ir laideliu, kurie junge jo kuna su ivairios paskirties monitoriais tam trukde. -Desmond'ai?-sunkiai alsuodamas jis pro ausis praleido absoliuciai viska ka jam sake kadaise draugu laikytas tamsiaplaukis vyras. -Turi padeti man is cia iseiti,-savavaliskai emes atjungineti jo givybines funkcijas dokumentavusius prietaisus jis staiga sustojo. It ibestas jis letai pakele akis i gana priesisiskai jo atzvilgiu nusiteikusi asmeni. -Tu jiems dirbi...-letai deliodamas visus taskus ant i, jis tik dabar isisavino ka pries tai jam buvo isdestes Abberline. Jo zvilgsnis pasikeite. Tapo sunkiai iskaitomas. Staiga jis, dideliu pastangu deka, pakilo is lovos ir visu kunu pasidave i savo nelaisves iniciatoriu. Vyrai susikibo. Desperatiskas, mazai teapgalvotas ejimas pasibaige greita vilkolakio eliminacija. Keli, stiprus smugiai i veida ir Mason'as sudribo ant grindu kartu su savimi parsiversdamas ir universiteto laiko biciuli. Sprendziant is to, su kokiu pasimegavimu Desmond'as ji talze, buvo akivaizdu, kad vyrukai turejo nesuvestu saskaitu apie kurias Mason'as buvo spejes pamirsti. -Vis dar griezi danti del tos sliundros Alexis?-suciuptas uz atlapu Lockwood'as stipriai atbulas plojosi i siena, kuri jo naudai buvo siek tiek paminkstinta. -Come on, turejai buti aklas, kad nesuprastum, jog ja dulkino absoliuciai visa futbolo komanda,-atbula ranka pasivales kraujuojancia lupa jis sarkastiskai vypelejo. Buvo akivaizdu, kad nusilpes vilkolakio kunas neturejo sansu atlaikyti fizinio kruvio, kurio reikalavo susiremimas, taciau tai nesustabde Mason'o nuo verbalinio musio, kuris akivaizdziai sudave oponentui smugi zemiau juostos.
Sapnuose, o gal raminanciuju sukeltose haliucinacijose jis regejo ja... Elena. Is kur zinojo, kad ten ji, o ne Katherine? Jos akys... jose nebuvo ironijos ar pykcio, kuriuo paprastau dvelkdavo garbanes regos organai kuomet budavo nukreipti i ji, Masona. -Elena...-sumurmejes jis buvo pakeltas uz menciu ir pergabentas i palata, paguldytas i lova. Net jei ir butu norejes priesintis tam kas su juo buvo daroma, nebutu istenges mat sedatyviai veikiantys vaistai dabar jau buvo leidziami jam tiesiai i vena tam, kad sis nesugalvou issibudinti ir is cia pasprukti. Kuo daugiau tyrimu rezultatai atskleide apie ji, jo rusi, tuo svarbesnis tyrimu objektas tapo Lockwood'as. Jo seiliu reakcija su vampyrisku krauju buvo tikru tikriausias hit'as. Panaceja. Netrukus gime projektas pavadinimu xSon. Atrade unikalu ir labai vampyrams skausminga ginkla, mokslininkai panoro tyrimus testi, taciau vieno vilkolakio nepakako. Jiems reikejo daugiau tokiu kaip jis, taciau tam, kad suzinotu kur ju ieskoti, jie privalejo Mason'a isblaivyti, isbudinti. Pastarji iskvosti pasisove pats Desmond'as kas reiske, jog svelnaus nubudimo jam tiketis nebuvo galima.
Intensyvus dvieju zmoniu alsavimas, greitai plakancios sirdys, siek tiek virpantys ranku pirstai... Nuo pat pazinties su Elena Gilbert pradzios, Mason'as jaute siai moteriai trauka, kuria neige, kuriai priesinosi, taciau gal butent tas spyriojimasis, bandymas pakeisti tai, kas buvo seniai nuplanuota paties likimo ir buvo priezastis taip nesekmingai susiklosciusiu abieju ju gyvenimu romantine ta zodzio prasme? Kas jeigu Lockwood'ui nuo pat pradziu buvo lemta pamilti butent sia antrininke? Alkoholio pastumeti jie nedvejojo. Abu zinojo ko nori, o svarbiausia tas, kad viskas ka jie dare, atrode taip naturalu, taip tikra. Aistringai buciuodamas jos kakla jis tvirtai sueme merginos sedmenis, kuriuos nuziurinejo dar tuomet kai pats sau i galva kale, jog jiedu tera draugai, kad sugebes tokiais likti. Ryztingai isisiurbusi jam i lupas moteris priverte ji trumpam sulaikyti kvepavima. Atbulomis ivirtes i jos miegamaji jis paskubomis eme atsisegineti kelnes, taciau nespejes siomis atsikratyti iki galo buvo priverstas atsisesti. Syptelejo kai prietemoje svystelejo apnuogintos moters krutys. Dar akimirka ir Winchester apzerge jo susijaudinusi fala ir sprendziant is to kaip sklandziai tai ivyko, tamsiaplauke buvo pasirengusi sueiciai ne ka maziau nei jis pats. Kodel jiedu apskritai taip ilgai apsimetinejo, tempe guma? Su ja, jos draugijoje, o siuo atveju jos glebyje, jis galejo buti paciu savimi, o svarbiausia, jautesi laimingas. Gaila... labai gaila, kad taip ilgai to nesuprato. O tiksliau, supras kur kas veliau. Tik ar nebus per velu?
Mason'as nemate to visiems taip akis badancio antrininkiu panasumo. Skyresi tiek moteru budas, tiek eisena, stilius bei makiazas... Ka jau kalbeti apie tai, kad dar visai jaunute vampyre tapusi Katherine niekada nepasizymejo... tiesiog nebuvo spejusi igyti tu gundanciu nors ir ne per dem israiskingu, bet labai proporcingu moterisku iskylumu, kuriais apdovanota buvo Gilbert. Niekada perdaug nesistengdama paryzkinti savo privalumu mirtingoji antrininke anatomiskai buvo gerokai pranasesne uz Pierce. Ne, vilkolakiui ne nebutu i galva sove dabar moteris lyginti. Buvusi sutuoktine tikrai buvo paskutinis jo galvoje figuruojantis dalykas kai jiedu su Elena mylejosi. Galima tik isivaizduoti Mason'o nuostaba kuomet suteikes merginai oralini pasitenkinima jis eme buciuoti sios papilve, taciau buvo sustabdytas i jo plaukus tvirtai sukibusiu pirstu. -Niekada nebusi laimingas,-jo akys susidure su jos... Katherine akimis. Po jo nuogu kunu gulejo nebe Elena, o ironiskai besisypsanti ex. -Niekada nesugebesi manes pamirsti, Mason'ai,-plati, iltinius dantis siepianti sypsena priverte ji atsokti atatupsta. Jo sirdis eme pasiutusiai plakti, adrenalinas pasklido po visa kuna priversdamas pries tai saldziai miegojusi vyra pabusti.
Grubiai istraukes kateteri, uniforma vilkintis ir tikrai mediko neprimenantis vyras susvirkste vilkolakiui ji is sapnu prikelti turejusio preparato. Mason'as pusiau komoje praleido gera savaite. Kone visi motoriniai kuno raumenys buvo lengvai atrofavesi. Ikvepes deguonies taip, tarytum butu jo pritrukes, tarytum butu skendes jis placiai atsimerke. Nesusigaudydamas kur yra ir vis dar paveiktas sapno is kurio ka tik pabudo jis staigiai, neapgalvotai atsisedo lovoje, taciau gausybe laidu ir laideliu, kurie junge jo kuna su ivairios paskirties monitoriais tam trukde. -Desmond'ai?-sunkiai alsuodamas jis pro ausis praleido absoliuciai viska ka jam sake kadaise draugu laikytas tamsiaplaukis vyras. -Turi padeti man is cia iseiti,-savavaliskai emes atjungineti jo givybines funkcijas dokumentavusius prietaisus jis staiga sustojo. It ibestas jis letai pakele akis i gana priesisiskai jo atzvilgiu nusiteikusi asmeni. -Tu jiems dirbi...-letai deliodamas visus taskus ant i, jis tik dabar isisavino ka pries tai jam buvo isdestes Abberline. Jo zvilgsnis pasikeite. Tapo sunkiai iskaitomas. Staiga jis, dideliu pastangu deka, pakilo is lovos ir visu kunu pasidave i savo nelaisves iniciatoriu. Vyrai susikibo. Desperatiskas, mazai teapgalvotas ejimas pasibaige greita vilkolakio eliminacija. Keli, stiprus smugiai i veida ir Mason'as sudribo ant grindu kartu su savimi parsiversdamas ir universiteto laiko biciuli. Sprendziant is to, su kokiu pasimegavimu Desmond'as ji talze, buvo akivaizdu, kad vyrukai turejo nesuvestu saskaitu apie kurias Mason'as buvo spejes pamirsti. -Vis dar griezi danti del tos sliundros Alexis?-suciuptas uz atlapu Lockwood'as stipriai atbulas plojosi i siena, kuri jo naudai buvo siek tiek paminkstinta. -Come on, turejai buti aklas, kad nesuprastum, jog ja dulkino absoliuciai visa futbolo komanda,-atbula ranka pasivales kraujuojancia lupa jis sarkastiskai vypelejo. Buvo akivaizdu, kad nusilpes vilkolakio kunas neturejo sansu atlaikyti fizinio kruvio, kurio reikalavo susiremimas, taciau tai nesustabde Mason'o nuo verbalinio musio, kuris akivaizdziai sudave oponentui smugi zemiau juostos.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Chariton Geminus Pen. 05 05, 2017 7:04 pm
Vargu ar kada nors buvo susikūręs mintį neva Mason‘as Lockwood yra labai protingas ar kitaip sakant nuovokus individas. Jis kone iš karto sukurdavo apie save tokią nuomonę, neva galvotu žemiau besirandančia, ir kiek kitokios formos ir matmenų galva, nei kad ta, kuri randasi ant šio pečių. Standartinis sportininkas, kuris galiausiai pasirinko pakankamai standartinę, bei visiškai nesunkiai numatomą profesiją, kuri be jokios abejonės kone kiekvieną suduria su „išgelbėtomis“ moterimis, kurios noriai ketina atsidėkoti vartodamos visai ne šnekamąją formą. Taigi, grįžtant prie to, kad akimirka, kuomet Lockwood‘as praplėtė savo siaurokas, tačiau tuo pačiu metu skaisčiai šviesias akis, Desmond Abberline savo ruožtu savąsias buvo nuleidęs. Kaip tai bebūtu keista, kur kas įdomiau atrodė rankose laikomas aparatas, galintis šiek tiek „pakutenti“ prabudusį, šiam suteikiant iškrovą kuri arba privers šokinėti kaip balerūną, arba dabar pat kristi aukštyn kojomis. Pastarasis variantas nebūtu toks naudingas, kas reikštu kad tektu ieškoti kito vilkolakio. Tiesiog bereikalingas nuosavo laiko gaišimas ir tuntai popierių, kuriuos paskui reikėtu surašyti, paaiškinant kad Lockwood‘as buvo ant tiek įspaustas į kampą, kad tikriausiai smalsumo vedamas bedė švirkštą į rozetę. Būtina pripažinti, kad buvo pakankamai sudėtinga nepradėti kvatotis vien todėl, kad sulaikytas ir nuo išorinio pasaulio visapusiškai izoliuotas asmuo, sumąstė kad veido iš praeities pasirodymas, reiškia ne ką kitą, kaip tik „Marvel“ kūrybinės trupės ekranizuotą „herojišką“ seno bičiulio išvadavimą iš bėdos. Tik, neatitiko keli aspektai: tai buvo realus pasaulis, šiek tiek brutalus, tačiau visgi tikras, o ir „bičiuliu“ savęs nepavadintu, kaip ir nesugebėtu apsiimti gelbėtojo vaidmiu, mat tai mažu mažiausiai yra durniausia, ką tik gali padaryti bet kuris protaujantis asmuo. Taip, Abberline nebuvo gausus draugais ir pažįstamais, jis buvo vadovas. Baugus, griežtas ir žinantis kokio tikslo būtina siekti, ir per kokį laiką. Jis nebuvo draugas ne vienam čia dirbančių, ne vienam gyvenančių prie pat jo šeimos narių. Dievai mato, savo paties „dievo avinėlį“ – močiutę būtu perleidęs juodajai rinkai, išmėsinėti organams, jei tai atneštu kokių nors svarbių rezultatų. Neturėjo taip vadinamos sielos, ar sąžinės jausmo. Viską ką darė, darė tik tam kad patenkinti savo paties poreikius dominuoti. Vienintelis asmuo, be vaikų, kuriuos iš tiesų vertino ir netgi jautė tą liaupsinamą „meilės“ jausmą, buvo Alexis. Žavinga, graži, stulbinančios figūros tamsiaplaukė. Moteris, kuri jam padovanojo dvi labai vykusias atžalas. Vadinasi taip, be šios trijulės, nieko kito likimas jo ne vien kad nedomino, tačiau ir nekasė. Pakeldamas laisvą ranką, NSA įslaptintų laboratorijų vadovas, palietė savo nosies pertvarą, sudarydamas vaizdą, neva nuo šio kvailo klausimyno, kuris gal ir būtu pakankamai suprantamas ar netgi logiškas, bet kuriam kitam asmeniui, ėmė jausti varginantį galvos spaudimą. Didžiuoju ir smiliumi trindamas pertvarą, kuriam laikui netgi buvo sumerkęs akis, išlaikė atsakomą tylą. Ir štai, kai pagaliau vilkolakis ėmė suprasti kad taip paprastai iš čia neišeis, o ir pasirodęs asmuo, nepanašu kad būtu it išdegęs akis atbėgęs čia šį vaduoti, su palengvėjimu atsiduso. Atitraukė ranką nuo savo veido, bei kiek atpalaiduodamas pečius, pagaliau akis į akį susidūrė su oponentu.
– Blogiau. Esu vienas JŲ. – Ganėtinai trumpas atsakymas, kuris išdavė kur kas daugiau informacijos, nei to galima buvo tikėtis. Pirmiausia, tai parodė kad jau seniai nematytas koledžo laikų bičiulis ne vien kad yra korporacijai dirbantis asmuo, tačiau ir priklauso šios organizacijos „grietinėlei“. Sekantis dalykas, kurį verta paminėti, yra tai kad Desmond‘as visada buvo gana sadistiška asmenybė, todėl iš šio dabar galima tikėtis visiškai visko, ypatingai todėl kad jokie įstatymai neriša jo rankų daryti ką tik užsimano. Žinoma kad ne kiek nenustebo, ir netgi buvo pasiruošęs tam, kad Lockwood‘as sumos reikalus spręsti kumščiais, nepriklausomai net nuo to kad šio padėtis buvo labiausiai nepavydėtina, kokią tik galima įsivaizduoti. Nors ne, kur kas nemaloniau būtu būti pagrobtam kitąplanečių padarų, kurie tave zonduos, prievartaus per užpakalį ir ilgai tyrinės, o kaip gi atrodo tas žmogiškas vidus. Visą tai darant be jokios aiškios ar jautrumą atimančios anestezijos. Juk panašiai kalba tie asmenys, kurie labiau panašūs į 7:30 (gatvės žargonu tokiu būdu yra įvardinami asmenys su šiokiomis tokiomis psichologinėmis problemomis, mat gulint specializuotuose klinikose, kasdien vaistai yra suduodami tuo pačiu metu – 7:30)? Taigi, ši padėtis buvo dar nieko.
Buvo pasiruošęs būtent tokiam puolimui, greičiausiai dėl to taip ir nepaleido metalinio, elektrą leidžiančio „banano“ (forma panaši į tuos, kuriuos naudoja ponai pareigūnai, tik tiek kad yra padarytas iš plieno ir iš vidaus, mygtuko paspaudimo dėka išleidžia žmogui nepritaikytą, didžiulę elektros iškrovą). Žmogišką pavidalą išlaikęs vilkolakis puolė savo priešininko link, kuomet likus mažesniam nei metro atstumui, mirtingasis, kiek turėdamas jėgos, metaliniu daiktu smogė šiam per kaukolės šoną, tokiu būdu atimdamas galimybę funkcionuoti perspektyviau. Žinoma kad nebuvo klausimo, ar sugebės šiam pasipriešinti nepasitelkdamas pagalbinių daiktų, tačiau kažkodėl neketino gaišti savo laiko taip, beprasmiškai. Kaip ir kiekvienas normalus vyras, labiau mėgo kovas plikomos rankomis, bet šiuo atvėju terliotis su ne pilname savo stovyje esančiu, buvo kažkaip, nelabai sąžininga. Mason‘as šiek tiek susvirduliavo, tačiau neatsisakė minties eiti toliau, kuomet pasistengė kumščiu palytėti oponento veidą. Smogė atgal ir ganėtinai stipriai. Nesitikėjo gal tik vieno, kad bus sugautas už vilkėtų drabužių ir nusitemptas ant grindų kartu su seniai matytu veidu. Krisdamas, Abberline atsidūrė ant viršaus, viena ranka priremdamas Mason‘ą už gerklės prie grindų, kita ranka suteikdamas šiam galimybę užuosti kuo gi kvepia vyriškas kumštis. Po vieno aršaus smūgio sekė kitas, vėliau dar keli.
Atsitraukti pasiryžo tik tuo metu, kai pajuto kad jo paties krumplių odą yra šiek tiek suskilusi, bei iš pasirodžiusių sužeidimų, kraujas yra susimaišęs su vilkolakio. Ne ypatingai malonus skysčių pasikeitimas, bet vargu ar būtu mieliau sutikęs su kokiu nors kitu. Suimdamas priešininko galvą, mirtingasis vyras atmestinai sudūrė ją su grindimis, kuomet aršiai šnopuodamas pasitraukė per kelis žingsnius. To nebūtu padaręs, jei tik Lockwood‘as būtu prasižiojęs kiek ankščiau. Nebūtu klaida pasakyti, kad Desmond‘o veidas persimainė kone iš karto, įgaudamas daugiau raudonio, vietomis net per daug aiškiai išreikšto. Taip spinduliavo pyktis, kuris nebuvo naudingas ne vienai iš pusių. Ir galima teigti, kad mažiau Mason‘ui, nei šio priešininkui. Juk priešininkui tai te sukeltu šiokius tokius nepatogumus, ieškant šiam pakaitalą. O žinant kad vilkolakių yra ne vienas ir ne keli, pakaitalas atsirastu greitai. Arba teisingiau pasakius, dar šios dienos išvakarėse, kuomet pasirodys čia savo paties asmeniniu noru, būtent kad vaidindamas tą nuvalkiotą ir niekam neįdomų herojaus vaidmenį.
– Tu kalbi apie mano žmoną. Todėl, patarčiau dabar pat sučiaupti tuos prapuvusius, šuns pimpalu dvokiančius nasrus! – Ne, nebuvo tikras kokį specifinį kvapą turi šuns pimpalas, tačiau turint omeny kad kažkada tikrai buvo atsidūręs šalia neplauto seno šunėko, susidarė prielaidą kad kvapas panašus, jei prie šio dar pridėti šlapimą. Vizualiai atrodė perpykęs: veidas įsitempęs, ryškiai išreikštas žandikaulis, stiprus sukandimas, net pečiai buvo kažkaip įtartinai pakilę aukščiau, nei šiems įprastą. Stengdamasis save suimti į nagą, arba atvirkščiai sukaupti pakankamai pykčio, kad sugebėtu imti ir atimti šiam gyviui gyvybę, nepriklausomai nuo to, kad tai būtu ne lygi ir ne sąžininga kova. To laiko buvo užtektinai, kad už šios emocijos užsikabinęs Mason’as imtu skelti savo nuomonę toliau. Tą nuomonę, kurios klausyti tikrai kad neketino.
– Turi omeny tą komandą, iš kurios surinkties gyvas esi likęs tik tu? O taip, “brolyti”, negi negirdėjai tendencijos, kad kai “partneris” yra miręs, negalima šio skaityti kaip už vis dar egzistuojantį. Bet tu labai nepergyvenk, tavo eilė ateis pakankamai greitai. – Istorija buvo sena kaip nutriušusi, viešosios bibliotekos seniausia knyga. Tačiau tai iki pat šiol kėlė nemalonius atsiminimus. Vienas tų vakarėlių, kuriuos taip mėgo koledžo vaikėzai, pasibaigė ne kaip. Desmond’as su Mason’u sutarė net labai gerai, turint omeny kad buvo tapę aikštelės žvaigždėmis, kuriems buvo pranašauta labai daug žadanti ateitis. Sportinė karjera, tolimesnis kvalifikacinis kėlimas ir didžiuliai pinigai. Alexis buvo beprotiškai graži, ir savo ruožtu buvo pasirinkusi jau po daugelio metų, teisėtu vyrų paženklintą Abberline. Vakarėlis, kuris vyko brolijos namuose, buvo surengtas iš kart po didelę ir reikšmingą pergalę paėmė amerikietiško futbolo komanda, kuriai ir priklausė šie du. Alexis iš akių pametė visai trumpam, bet buvo tikras tuo kad mergina tą vakarą gėrė labai daug, todėl greičiausiai iškeliavo iš savo mažyčio kūnelio išlaisvinti visa tą suvartotą alkoholį. Padarė klaidą, kuomet nukeliavo šios ieškoti. Surado, apžiojusią Lockwood’o kiaušinius. Ne pats maloniausias vaizdas, tačiau tą akimirką šūdais apkrovė tiek vieną, tiek kitą. Lupt, atitinkamai pagal lytį gavo abu. Ir tie kurie įsimaišė, taip pat pasitaikė po karšta ranka. Tolimesni įvykiai galiausiai ir iššaukė tai, kad Abberline buvo išspirtas iš komandos, ir galiausiai to paties koledžo. Negana to, pirmąjį kartą atsidūrė už grotų. Trumpa, drūtai ir nemaloniai. Nujautė kad priešininkas pasistengs priešintis, kuomet pasigavęs šį už atlapų, nusviedė į pirmiausia pasitaikiusios sienos pusę. Ir kai šis pasirodė net labai mandras ir turintis aštrų liežuvį, nusprendė gi atsikirsti tuo pačiu. Visgi, ką čia kalbėti kad tuo pačiu, juk buvo iš tų asmenų, kurie jei jau pasako, vadinasi taip ir padaro. O ne šiaip paplaka ir nueina.
– Arba palauk, man kilo geniali mintis. Tu žinoma esi pakankamai bukas, kad leidi kad tavo buvusią žmoną glamžytu tavo jaunas draugytis. Tačiau negaliu tavęs ir kaltinti, Katherine yra dar ta gyvatė, kurią palenkti dirbti mums buvo ne pati lengviausia užduotis. Įdomu man, kas nutiktu, jei šią nepaklusnią moterį mes imtume ir pakeistume ta, kuri atrodo lygiai taip pat, tik yra labiau žmogiška ir labiau sukalbama? – Šiek tiek kilstelėdamas antakius, Desmond’as nuoširdžiai atrodė net labai sudomintas tuo, ką sakė. Ir kadangi šis buvo pažįstamas su Gilbert, per šios labai žavingą tetą Jenną, jo akyse ji pavidalo nepakeitė, kad ir ką Sebastian’as ten buvo pribūręs. Todėl, o taip, O TAIP, Abberline žodžiai buvo nukreipti į gana rimtą grasinimą. – Ir kadangi tau taip aktualu kalbėti apie tai, kas ką yra dulkinęs. Kaip manai, tavo draugas ilgai truks, kai ims glamonėti mis Gilbert? – Tarytum nieko labai tragiško ar įžeidaus nebūtu pasakęs, mirtingasis vyras pasikėlė nuo grindų agregatą, kurį su savimi atsinešė, bei ramiai sau patraukė link durų, už kurių šio laukė keli masyvūs apsauginiai.
– Kitą vertus, variantas “akis už akį” taip pat skamba ne prastai. Galėčiau tą mergaitę paimti taip, kad dar paskui ilgai tektu mokytis iš naujo vaikščioti. – Net jei Mason’as ir nusprendė apsiginti savo paties garbę, kuomet logiška kad suvokė kad jau kuris laikas buvo nuolatos sekamas, bei pasiekė duris, jos užsitrenkė tiesiai šiam prieš nosį. Į neperšaunamo stiklo pusę atsisukęs Desmond’as pasidabino pašaipia šypsena, pridedamas rodomąjį pirštą sau prie ausies, bei parodydamas kad visiškai nieko negirdi. Sukrizeno, kuomet pagaliau patraukė toliau nuo šios vietos, palikdamas Mason’ą jo paties fantazijos demonams. O šie, kaip žinia, skriaudos gali padaryti daugiau, nei realūs nerealūs.
OOCH: Okey merginos, atlaisvinau jums temą, galite toliau vykdyti savo planą (sorry, kad plotas gavosi tik iš 3 pranešimų bendrai). :)
– Blogiau. Esu vienas JŲ. – Ganėtinai trumpas atsakymas, kuris išdavė kur kas daugiau informacijos, nei to galima buvo tikėtis. Pirmiausia, tai parodė kad jau seniai nematytas koledžo laikų bičiulis ne vien kad yra korporacijai dirbantis asmuo, tačiau ir priklauso šios organizacijos „grietinėlei“. Sekantis dalykas, kurį verta paminėti, yra tai kad Desmond‘as visada buvo gana sadistiška asmenybė, todėl iš šio dabar galima tikėtis visiškai visko, ypatingai todėl kad jokie įstatymai neriša jo rankų daryti ką tik užsimano. Žinoma kad ne kiek nenustebo, ir netgi buvo pasiruošęs tam, kad Lockwood‘as sumos reikalus spręsti kumščiais, nepriklausomai net nuo to kad šio padėtis buvo labiausiai nepavydėtina, kokią tik galima įsivaizduoti. Nors ne, kur kas nemaloniau būtu būti pagrobtam kitąplanečių padarų, kurie tave zonduos, prievartaus per užpakalį ir ilgai tyrinės, o kaip gi atrodo tas žmogiškas vidus. Visą tai darant be jokios aiškios ar jautrumą atimančios anestezijos. Juk panašiai kalba tie asmenys, kurie labiau panašūs į 7:30 (gatvės žargonu tokiu būdu yra įvardinami asmenys su šiokiomis tokiomis psichologinėmis problemomis, mat gulint specializuotuose klinikose, kasdien vaistai yra suduodami tuo pačiu metu – 7:30)? Taigi, ši padėtis buvo dar nieko.
Buvo pasiruošęs būtent tokiam puolimui, greičiausiai dėl to taip ir nepaleido metalinio, elektrą leidžiančio „banano“ (forma panaši į tuos, kuriuos naudoja ponai pareigūnai, tik tiek kad yra padarytas iš plieno ir iš vidaus, mygtuko paspaudimo dėka išleidžia žmogui nepritaikytą, didžiulę elektros iškrovą). Žmogišką pavidalą išlaikęs vilkolakis puolė savo priešininko link, kuomet likus mažesniam nei metro atstumui, mirtingasis, kiek turėdamas jėgos, metaliniu daiktu smogė šiam per kaukolės šoną, tokiu būdu atimdamas galimybę funkcionuoti perspektyviau. Žinoma kad nebuvo klausimo, ar sugebės šiam pasipriešinti nepasitelkdamas pagalbinių daiktų, tačiau kažkodėl neketino gaišti savo laiko taip, beprasmiškai. Kaip ir kiekvienas normalus vyras, labiau mėgo kovas plikomos rankomis, bet šiuo atvėju terliotis su ne pilname savo stovyje esančiu, buvo kažkaip, nelabai sąžininga. Mason‘as šiek tiek susvirduliavo, tačiau neatsisakė minties eiti toliau, kuomet pasistengė kumščiu palytėti oponento veidą. Smogė atgal ir ganėtinai stipriai. Nesitikėjo gal tik vieno, kad bus sugautas už vilkėtų drabužių ir nusitemptas ant grindų kartu su seniai matytu veidu. Krisdamas, Abberline atsidūrė ant viršaus, viena ranka priremdamas Mason‘ą už gerklės prie grindų, kita ranka suteikdamas šiam galimybę užuosti kuo gi kvepia vyriškas kumštis. Po vieno aršaus smūgio sekė kitas, vėliau dar keli.
Atsitraukti pasiryžo tik tuo metu, kai pajuto kad jo paties krumplių odą yra šiek tiek suskilusi, bei iš pasirodžiusių sužeidimų, kraujas yra susimaišęs su vilkolakio. Ne ypatingai malonus skysčių pasikeitimas, bet vargu ar būtu mieliau sutikęs su kokiu nors kitu. Suimdamas priešininko galvą, mirtingasis vyras atmestinai sudūrė ją su grindimis, kuomet aršiai šnopuodamas pasitraukė per kelis žingsnius. To nebūtu padaręs, jei tik Lockwood‘as būtu prasižiojęs kiek ankščiau. Nebūtu klaida pasakyti, kad Desmond‘o veidas persimainė kone iš karto, įgaudamas daugiau raudonio, vietomis net per daug aiškiai išreikšto. Taip spinduliavo pyktis, kuris nebuvo naudingas ne vienai iš pusių. Ir galima teigti, kad mažiau Mason‘ui, nei šio priešininkui. Juk priešininkui tai te sukeltu šiokius tokius nepatogumus, ieškant šiam pakaitalą. O žinant kad vilkolakių yra ne vienas ir ne keli, pakaitalas atsirastu greitai. Arba teisingiau pasakius, dar šios dienos išvakarėse, kuomet pasirodys čia savo paties asmeniniu noru, būtent kad vaidindamas tą nuvalkiotą ir niekam neįdomų herojaus vaidmenį.
– Tu kalbi apie mano žmoną. Todėl, patarčiau dabar pat sučiaupti tuos prapuvusius, šuns pimpalu dvokiančius nasrus! – Ne, nebuvo tikras kokį specifinį kvapą turi šuns pimpalas, tačiau turint omeny kad kažkada tikrai buvo atsidūręs šalia neplauto seno šunėko, susidarė prielaidą kad kvapas panašus, jei prie šio dar pridėti šlapimą. Vizualiai atrodė perpykęs: veidas įsitempęs, ryškiai išreikštas žandikaulis, stiprus sukandimas, net pečiai buvo kažkaip įtartinai pakilę aukščiau, nei šiems įprastą. Stengdamasis save suimti į nagą, arba atvirkščiai sukaupti pakankamai pykčio, kad sugebėtu imti ir atimti šiam gyviui gyvybę, nepriklausomai nuo to, kad tai būtu ne lygi ir ne sąžininga kova. To laiko buvo užtektinai, kad už šios emocijos užsikabinęs Mason’as imtu skelti savo nuomonę toliau. Tą nuomonę, kurios klausyti tikrai kad neketino.
– Turi omeny tą komandą, iš kurios surinkties gyvas esi likęs tik tu? O taip, “brolyti”, negi negirdėjai tendencijos, kad kai “partneris” yra miręs, negalima šio skaityti kaip už vis dar egzistuojantį. Bet tu labai nepergyvenk, tavo eilė ateis pakankamai greitai. – Istorija buvo sena kaip nutriušusi, viešosios bibliotekos seniausia knyga. Tačiau tai iki pat šiol kėlė nemalonius atsiminimus. Vienas tų vakarėlių, kuriuos taip mėgo koledžo vaikėzai, pasibaigė ne kaip. Desmond’as su Mason’u sutarė net labai gerai, turint omeny kad buvo tapę aikštelės žvaigždėmis, kuriems buvo pranašauta labai daug žadanti ateitis. Sportinė karjera, tolimesnis kvalifikacinis kėlimas ir didžiuliai pinigai. Alexis buvo beprotiškai graži, ir savo ruožtu buvo pasirinkusi jau po daugelio metų, teisėtu vyrų paženklintą Abberline. Vakarėlis, kuris vyko brolijos namuose, buvo surengtas iš kart po didelę ir reikšmingą pergalę paėmė amerikietiško futbolo komanda, kuriai ir priklausė šie du. Alexis iš akių pametė visai trumpam, bet buvo tikras tuo kad mergina tą vakarą gėrė labai daug, todėl greičiausiai iškeliavo iš savo mažyčio kūnelio išlaisvinti visa tą suvartotą alkoholį. Padarė klaidą, kuomet nukeliavo šios ieškoti. Surado, apžiojusią Lockwood’o kiaušinius. Ne pats maloniausias vaizdas, tačiau tą akimirką šūdais apkrovė tiek vieną, tiek kitą. Lupt, atitinkamai pagal lytį gavo abu. Ir tie kurie įsimaišė, taip pat pasitaikė po karšta ranka. Tolimesni įvykiai galiausiai ir iššaukė tai, kad Abberline buvo išspirtas iš komandos, ir galiausiai to paties koledžo. Negana to, pirmąjį kartą atsidūrė už grotų. Trumpa, drūtai ir nemaloniai. Nujautė kad priešininkas pasistengs priešintis, kuomet pasigavęs šį už atlapų, nusviedė į pirmiausia pasitaikiusios sienos pusę. Ir kai šis pasirodė net labai mandras ir turintis aštrų liežuvį, nusprendė gi atsikirsti tuo pačiu. Visgi, ką čia kalbėti kad tuo pačiu, juk buvo iš tų asmenų, kurie jei jau pasako, vadinasi taip ir padaro. O ne šiaip paplaka ir nueina.
– Arba palauk, man kilo geniali mintis. Tu žinoma esi pakankamai bukas, kad leidi kad tavo buvusią žmoną glamžytu tavo jaunas draugytis. Tačiau negaliu tavęs ir kaltinti, Katherine yra dar ta gyvatė, kurią palenkti dirbti mums buvo ne pati lengviausia užduotis. Įdomu man, kas nutiktu, jei šią nepaklusnią moterį mes imtume ir pakeistume ta, kuri atrodo lygiai taip pat, tik yra labiau žmogiška ir labiau sukalbama? – Šiek tiek kilstelėdamas antakius, Desmond’as nuoširdžiai atrodė net labai sudomintas tuo, ką sakė. Ir kadangi šis buvo pažįstamas su Gilbert, per šios labai žavingą tetą Jenną, jo akyse ji pavidalo nepakeitė, kad ir ką Sebastian’as ten buvo pribūręs. Todėl, o taip, O TAIP, Abberline žodžiai buvo nukreipti į gana rimtą grasinimą. – Ir kadangi tau taip aktualu kalbėti apie tai, kas ką yra dulkinęs. Kaip manai, tavo draugas ilgai truks, kai ims glamonėti mis Gilbert? – Tarytum nieko labai tragiško ar įžeidaus nebūtu pasakęs, mirtingasis vyras pasikėlė nuo grindų agregatą, kurį su savimi atsinešė, bei ramiai sau patraukė link durų, už kurių šio laukė keli masyvūs apsauginiai.
– Kitą vertus, variantas “akis už akį” taip pat skamba ne prastai. Galėčiau tą mergaitę paimti taip, kad dar paskui ilgai tektu mokytis iš naujo vaikščioti. – Net jei Mason’as ir nusprendė apsiginti savo paties garbę, kuomet logiška kad suvokė kad jau kuris laikas buvo nuolatos sekamas, bei pasiekė duris, jos užsitrenkė tiesiai šiam prieš nosį. Į neperšaunamo stiklo pusę atsisukęs Desmond’as pasidabino pašaipia šypsena, pridedamas rodomąjį pirštą sau prie ausies, bei parodydamas kad visiškai nieko negirdi. Sukrizeno, kuomet pagaliau patraukė toliau nuo šios vietos, palikdamas Mason’ą jo paties fantazijos demonams. O šie, kaip žinia, skriaudos gali padaryti daugiau, nei realūs nerealūs.
OOCH: Okey merginos, atlaisvinau jums temą, galite toliau vykdyti savo planą (sorry, kad plotas gavosi tik iš 3 pranešimų bendrai). :)
Chariton Geminus- Between two evils, I always pick the one I never tried before.
-
Pranešimų skaičius : 516
Įstojau : 2013-11-02
Miestas : I love New York. You can pop out of the Underworld (hell or something) in Central Park, hail a taxi, head down Fifth Avenue with a giant hellhound loping behind you, and nobody even looks at you funny.
Draugai : True friends are those rare people who come to find you in dark places and lead you back to the light.
Rūšis : ORIGINAL WILCATUS
Darbo paskirtis : Success is not final; failure is not fatal: The courage to continue counts. -
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Kv. 05 18, 2017 4:29 pm
2000-ieji. Pensilvanija
Priesingai nei tiksliuosiuose moksluose visada pasizymejes Desmond'as, Mason'as suzibedavo tik istrukes i Amerikietiskojo futbolo aikstele. Sunkiai susikoncentruoti tuomet dar jaunuoliui Lockwoodui sekesi tiek mokyklos, tiek universiteto suole. Hiperaktyvumas, siautejantys hormonai ir nenoras buti spaudziamam i kazkieno kito islietus remus verte ji priesintis sistemai, o toks elgesys subure aplink Mason'a savotiska pasekeju bei jo nepernesanciu bendraamziu rata. Desmon'as, nors ir buvo vienas artimiausiu tuometiniu vilkolakio draugu, nepriklause nei vienai is anksciau paminetu kategoriju. Vadinamasis ''frenemy''. Skyresi draugai kaip diena ir naktis, pradedant kartais atvirai pasireiskiancia Desmond'o agresija ir biciulio issisokimus uzglaistyti linkusio gan ramiu Mason'o budu, taciau ir didziausi pochuistai turi savo ribas... Ta vakara, ''Pensilvanijos Tigrai'' zaide pries ''Masaciuseco Karius''. Rungtynes buvo itemtos- zaidimas ejo i pabaiga, o rezultatas tebuvo 1:1. -Jiems sakes,-paplojes draugui per peti Mason'as placiai nusisypsojo. Pasibaige paskutine pertraukele, kurios metu komandos treneris pergrupavo ''tigrus'' ketindamas sutriuskinti oponenta netiketa taktiketu taktikos paasikeitimu. Isbegdami atgal i aikstele zaidejai atrode nusiteike itin pakiliai. Juk rungtynes turejo buti draugiskos. Taciau netrukus kilo surmulys, kurio epicentre atsidure Desmon'as ir priesininku komandos puolejas. -Ei! Ei!-rankomis prasiskyres kelia link apsistumdziusiu ir taikiai kvirco spresti nenusiteikusiu vaikinu, vilkolakis pastvere draugui uz parankes. -Viskas gerai,-apsimestinai draugiska sypsena isdave kiek sunerimusios jo akys. -Susiktas mockrusys...-sumurmejo saviskiu i sali traukiamas blondinas ir tai akivaizdziai buvo paskutinysis Des'o kantrybes taure perpildes lasas. Viskas ivyko staiga. Abberline pasidave i prieki, Masonas grubiai stume ji atgalios ketindamas sustabdyti mustynes joms dar neprasidejus ir uz tai gavo nesipna smugi i nosi. Parkrito atbulas viena ranka prisidenges krauju papludusi veida, taciau sviesios ir pykciu degancios akys tebebuvo nukreiptos i regis tik dabar is pykcio priepuolio atsitokejanti komandos drauga. Bezodis zvilgsniu dialogas nenutruko ir tuomet kai ''tigrai'' operatyviai pakele Mason'a nuo zemes, o tik dabar i ivikio epicentra atskubejes teisejas iteike dvi geltonas korteles ne am kitam, o Desui ir Masonui. -Spreskit savo melodramas po varzybu, paneles,-piktai tarstelejes vyras susvilpe saiziu svilpuku liepdamas jiems skirstytis. Rungtynes tesesi, taciau uzuot zaides komandini zaidima, vos i savo rankas gaves kamuoli, arogantiskas Lockwood'as atsisake ji papasuoti nors ir niekieno nedengiamam Abberline ir visu namuose zqaidusiu Pensilvanijos Tigru sirgaliu dziaugsmui, uzbaige rungtynes triuskinanciu ir jiems pergale isplesusiu ivarciu. Padare tai ne tam, kad taptu vakaro zvaigzde, taciau tokiu tapo, savo ruoztu nustumdamas drauga i antra plana ir tuo akivaizdziai megavosi. Ak, tas saldus saldus kerstas...
Vakarelis skirtas pergales aplaistymui vyko Kapa merginu bendrabutyje, kuriame vyriskos lyties studentai zinoma buvo uzdraustas reikalas, taciau kam is iki zemes graibymo prisigerusiu studentu vis gi rupejo tos taisykles. Scena primine tipiska American Pie filmo scenariju. Garsi muzika, daug pigaus nelegaliai isigyto alkoholio, viena kita ekstazio tablete bei pasiglamzymams uzimti merginu miegamieji. Nei Desmond'as, nei Mason'as taip ir nesusedo pasikalbeti ar issaiskinti to kvailo nesusipratimo uzdirbusio Mason'ui prazanga bei uzstaciusio pamazu ryzkejancios melynes po akimi. Uzuot viska issprende civilizuotai, vaikinai elgesi taip, tarytum nieko nenutiko, nors tiek vienas, tiek kitas akivaizdziai tebepyko. Merginu krykstavimas ir vyriski keiksmazodziai patrauke Lockwood'o demesi ir netrukus jis atsidure ties biliardo stalu, kuris dabar buvo vartojamas kaip Beer pong stalas. Azartiskas bei charizmatiskas girtutelio Desmond'o ir vieno komandos gyneju zaidimas sutrauke nemazai publikos. Tarp ju ir Abberline mergina, kurios Mason'as svelniai tariant nelabai pernese. Nieko bloga grazuole jam tikrai nebuvo padariusi, bet jos atsiradimas kardinaliai pakeite draugu dinamika. I visus vyriskos chebros tusus Des'as eme atvazineti su ja. Pasiimdavo ja kartu net zvejoti. O toji savo ruoztu emesi ieskoti amzinai single save titulavusiu ir tuo patenkintam Lockwood'ui antros puses. Permiegojo su keliomis Alexis draugemis. Tiesa, ta pacia nakti. Nereikia ne sakyti, kad is to neissirutuliavo nei vieni ilgalaikiai santykiai, o blogiausia tai, kad su draugemis susipykusi Alexis tik dar ir dar daugiau laiko eme leisti kartu su jais. Uzknisdavo tos moteriskos snekos Mason'a, bet vardan galva del tuomet raudonplaukes Alexis pametusio draugo, vilkolakis apsimete ja megstantis ir tikrai, zvelgiant is salies galejai pamanyti, kad anie yra tikru tikriausi bestai! -Kazkam rytoj bus labaaai bloga,-pastebejes beer pongo macha stebincia, taciau kazkodel liudna Alexis, Mason'as priejo arciau. Nebuvo susidomejes zaidimu, taciau ir veikti neturejo ka. Mergina nieko neatsake. Nusuko zvilgsni, tarytum butu slepusi pavandenyjusias akis. Jie ir vel apsipyko. Buvo akivaizdu. -Ei, tu bent jau apsiejai be melyniu,-draugiskai syptelejes jis guztelejo peciais. Atkises jai savo alaus buteli jis pagaliau sulauke dekingos jos sypsenos. -Seskis,-uzleidusi jam savo vieta, ji nerupestingai klestelejo jam ant keliu. Zaidejai ciut besilaike ant koju ir tai suteike ziurovams tik dar daugiau dziaugsmo. Kai Des'as pagaliau triuskinanciai laimejo, Alexis stryktelejo aukstyn kartu su visais apipildama saviski ovacijomis ir plojimais. Beda ta, kad pirmoji ji pasveikinti sugalvojo palaikymo komandos kapitone, blondine Charlotte, kuri nepasikuklino dar ir i zanda siam isisiurbti. Alexis piktai klestelejo atgal. Stangrios ir gundancios draugo merginos krutys sastelejo Lockwood'ui visai panosei. -Nekreipk demesio, jis girtas...-bandydamas teisinti visai demesio savajai sianakt neskirianti drauga, jis zinoma nebuvo itin nuosirdus. Nerupejo jam Desmond'o love life, beto nors to ir neparode, siuto ant pastarojo uz tai kas ivyko rungtyniu metu. -Ups...-pats siek tiek sokiruotas atsakomuoju savo kuno elgesiu i salimais esancia butybe, jis pasimuiste. -Atleisk,-tikejosi, kad Alexis stryktels nuo jo keliu pajutusi lengvai sukietejusi jo fala, taciau mergina tik nusikvatojo. Koketiskai. O gal jam tik pasirode. Bala zino. Abu, kaip ir visi siame vakarelyje, buvo nusitase iki zemes graibymo stadijos. -Nori dar isgerti?-visi aplink buvo pernelyg suinteresuoti beer pongo karaliumi tituluotu Desmond'u, kad pastebetu netiketai pasisalinti sugalvojusius jo draugus. Bala zino kaip ir kodel, uzuot is tiesu patrauke isgerti, pastarieji atsidure vonios kambaryje. Adrenalinas priverte jo sirdi plakti neitiketinai stipriai. Zinojo ka daro. Zinojo, kad to daryti neturetu. Taciau sia akimirka atrode, jog arogantiskasis Abberline nusiplene buti pazemintas. Pazemintas taip, kaip buvo pazemintas jis. Visu rungtynes stebejusiu zmoniu akivaizdoje. Aistringas bucinys ilgai netruko. Pajutes merginos rankas sau ties klynu, jis sparciai atsisege dzinsu sagti. Nesitikejo, tikrai nesitikejo, kad girta kaip tapke mergina ims ir sugalvos jam paciulpti! Taciau, YOLO! Why not? -Fuuuuuck...-atsiremes i duris, Masonas uzsimerke. Jausmas buvo geras. Alexis tikrai zinojo ka daro. Gaila tik, kad nespejus ipuseti, i vonios kambari isiverze josios vaikinas. Vos spejo uzsisegti kelnes kai gavo smugi is desines. Ivirto i vonia. Stveresi duso uzuolaidos, taciau beprasmiskai. Kilo mustynes. Kazkas iskviete policija. Nakti jiedu praleido arestineje ir tik itakingo ir pasiturincio savo tevo deka, Mason'as is balos islipo sausas. Desmond'ui reikalai susikloste ne taip palankiai. Nereikia nei sakyti, kad po to karto vaikinu keliai nebesusikirto.
2017-ieji. Dabartis
Mason'o antakiai pakilo, taciau is kart nusileido jo kaktoje isimetus kelioms sutrikimo raukslems. Zinia, jog Abberline Alex'is vis del to vede, vilkolaki regimai nustebino. Manesi pazystantis tuometini drauga. Tikrai nesitikejo, kad sis sekmingai ves, sukurs seima. Juk anais laikais kone visi futbulo komandai priklause vaikezai buvo tikru tikriausi mergininkai, lebautojai ir pramustgalviai. Jis neatsake. Neistare ne zodzio. Jo nustebes, pritrenktas zvilgsnis buvo iremtas kalbanciajam i veida kuomet visam siam paradui ne tik priklausantis, bet ir diriguojantis individas eme destyti jam faktus, o gal nebutas istorijas... Kas cia besupaisys. Lockwood'as jautesi it is medzio iskrites. Ne pasiuteliskiausiuose savo sapnuose nebutu galejes susapnuoti, jog korporacija ir jai dirbantys asmenys yra apraizge... supancioje visu ju akiratin papuolusiu antgamtiskuju padaru gyvenimus. Abberline zinojo apie Mason'a absoliuciai viska ir suvokimas, kad visi vilkolaki supantys, jam brangus asmenys ir vel atsidure pavojuje tik todel, kad yra su juo susije. Kazoks de ja vu jausmas nugule ant bene del ektremaliai stresinio gyvenimo paveikto ir anksciau laiko zilsti pradejusio gaisrininko peciu. Katherine tema kaip ir viskas kas susije su neseniai atverta sena ir regis vis dar stipriai kraujuojancia zaizda priverte vyro kaktoje isimesti kelias plika akimi pastebimas pykcio rauksles. -Tu nezinai su kuo turi reikala,-piktai, ironiskai syptelejes jis garsiai, sunkiai alsavo. -Manai pavertes Katherine savo marijonete? Ta moteris istruktu ir is pacio pragaro. Jei ir esi susikures iliuzija, kad ji tau paklusta, taves laukia nemaloni staigmena, Desmond'ai,-cia jis buvo priverstas uzsiciaupti. Ka ten uzsiciaupti. Tylejo it i burna butu prisisemes suraus juros vandes. Sekmingai ne tik uzgaves vyriskaji ego, bet ir palietes itin opia Mason'o ir Sebastian'o santykiu tema Abberline zinojo laimejes si beprasmiska zodziu musi. Persvara ne tik buvo jo rankose. Jo rankose buvo Mason'o givybe, jo likimas ir Lockwood'as tai zinojo. Nesake nieko. Dege, virpejo is jauciamo pykcio, taciau uzuot issiverzes, tas pyktis svilino ji is vidaus. Ir ka jam reikejo oponentui atsauti? Kad Sebastian'as ne toks? Jis nepaliks jo cia trunyti? Desmond'o zodziai pasejo paranojisku, piktu minciu, kurios issekusioje vilkolakio makauleje priesais jo paties valia eme piesti butus ir nebutus vaizdinius apie Redford'a, kuris niekieno netrukdomas barskina jo ex bei ilgainiui uzima jo vieta Victorios gyvenime. Sirdo ant geriausio draugo, nors ne visai suprato kodel. Juk praeis dar siek tiek laiko kol jis sudejes visus taskus ant i suvoks, jog ne kas kitas, o Elenos kraujas buvo vaistas ir vel suteikes Sebastian'ui givybe. Tai privers Lockwood'a tik dar labiau drauga paniekinti. Troks ismalti visus tuos akinanciai baltus vampyro dantis uz slapukavima bei veidmainiavimus apsimetant jo draugu. -Prasmek skradziai!-pagautas inircio jis pastvere sau skirta gulta ir paleido ji duru link, deja jau po to kai sios uzsivere palikdamos ji viena.
Jei nebutu buves toks issiblaskes, butu pastebejes nediduka jo rankoje itaisyta kateteri, kuriuo nuotoliniu budu i jo kuna buvo susvirksta raminanciuju doze privertusi ji is pradziu suklupti, o tada jau visu veidu tekstis tiesiai i grindis it kazkas butu paspaudes OFF mygtuka. Jis prarado samone. Bala zino kaip ilgai tai truko, bet pabudo Lockwood'as tik kai ne kas kitas, o Sebastian'as sugriebe ji uz penciu. Patalpoje, kad ir kur jie radosi, buvo tamsu. Periodiskai zybsinti ryzkiai raudona sviesa ir staugiantis aliarmas is pradziu skambejo it per ruka. Blaivesi sunkiai. Jautesi ir atrode kaip reikiant apsineses. -Kas...-sumurmejes jis it bulviu maisas ne kiek nepalengvino gelbejimo operacijos draugui, kuris kazka jam sake, taciau per saizai klykianti cypima jis sunkiai galejo ka te suprato. Palatos tapusios jo kelejimu durys buvo atviros, o tai reiske viena - jiems reikejo is cia nesdintis. Pasilaikydamas draugo jis siaip ne taip atsistojo ant koju. Jautesi it visi jo raumenys butu atrofavesi. Ne neitare, jog korporacijos nelaisveje isbuvo beveik savaite. Reguliarios ir stiprios vaistu dozes neleido jam kaip reikiant atsipaipalioti, o sekinantys, jo kraujo reikalaujantys tyrimai kaip reikiant issekino jo organizma. Nepaisant to, fiziskai jis neatrode nei per daug sulyses, nei suzalotas. Viena kita melyne ten, kur buvo bedamos ivairios adatos ir apzeles veidas buvo vieninteliai rodikliai, kad jo viesnage cia kaip reikiant prailgo. Is pradziu kolidoriais, veliau ventiliacijos angomis jie pagaliau apleido korporacijai priklausancios laboratorijos patalpas ir istruko i kaip niekad gaivu nakties ora. Lijo. Pliaupe kaip is kibiro, taciau Mason'ui tai buvo ne motais. Jis godziai trauke i save kiekviena tyro oro gusi. Uzsimerke. Abu vyrai sunkiai gaude kvapa, taciau kai Sebastian'as pagaliau prabilo, tai sukele ganetinai netiketa Lockwood'o reakcija. Vozes katik ji isgelbejusiam draugui is desines, Mason'as susieme skaudanti kumsti bei susikeike. -Kales vaikas...-sumurmejo. -Pasakyk, kad Elena neturejo nieko bendra su tavo susiktai magisku atvirtimu i zmones, sunsnuki!?-nedekingas, agresyvus jo elgesys buvo pasitiktas su taip budingu Redford'o orumu. Tarsi gerasis samarietis jis nepuole, atkisdamas kita skruosta ir tai Lockwood'a tik dar labiau isiutino. -Tikiuosi tu tuo krauju paspringsi,-apeliuodamas i nuolatinius Redford'o kosulio bei kraujavimo etapus ir stebuklinga Gilbert krauja jis apsisuko eiti. Neaisku kur. Neaisku kodel. Viso labo zinojo, kad nenori daugiau matyti ji taip ilgai uz nosies vedziojusio ir ''durninusio'' veido.
Priesingai nei tiksliuosiuose moksluose visada pasizymejes Desmond'as, Mason'as suzibedavo tik istrukes i Amerikietiskojo futbolo aikstele. Sunkiai susikoncentruoti tuomet dar jaunuoliui Lockwoodui sekesi tiek mokyklos, tiek universiteto suole. Hiperaktyvumas, siautejantys hormonai ir nenoras buti spaudziamam i kazkieno kito islietus remus verte ji priesintis sistemai, o toks elgesys subure aplink Mason'a savotiska pasekeju bei jo nepernesanciu bendraamziu rata. Desmon'as, nors ir buvo vienas artimiausiu tuometiniu vilkolakio draugu, nepriklause nei vienai is anksciau paminetu kategoriju. Vadinamasis ''frenemy''. Skyresi draugai kaip diena ir naktis, pradedant kartais atvirai pasireiskiancia Desmond'o agresija ir biciulio issisokimus uzglaistyti linkusio gan ramiu Mason'o budu, taciau ir didziausi pochuistai turi savo ribas... Ta vakara, ''Pensilvanijos Tigrai'' zaide pries ''Masaciuseco Karius''. Rungtynes buvo itemtos- zaidimas ejo i pabaiga, o rezultatas tebuvo 1:1. -Jiems sakes,-paplojes draugui per peti Mason'as placiai nusisypsojo. Pasibaige paskutine pertraukele, kurios metu komandos treneris pergrupavo ''tigrus'' ketindamas sutriuskinti oponenta netiketa taktiketu taktikos paasikeitimu. Isbegdami atgal i aikstele zaidejai atrode nusiteike itin pakiliai. Juk rungtynes turejo buti draugiskos. Taciau netrukus kilo surmulys, kurio epicentre atsidure Desmon'as ir priesininku komandos puolejas. -Ei! Ei!-rankomis prasiskyres kelia link apsistumdziusiu ir taikiai kvirco spresti nenusiteikusiu vaikinu, vilkolakis pastvere draugui uz parankes. -Viskas gerai,-apsimestinai draugiska sypsena isdave kiek sunerimusios jo akys. -Susiktas mockrusys...-sumurmejo saviskiu i sali traukiamas blondinas ir tai akivaizdziai buvo paskutinysis Des'o kantrybes taure perpildes lasas. Viskas ivyko staiga. Abberline pasidave i prieki, Masonas grubiai stume ji atgalios ketindamas sustabdyti mustynes joms dar neprasidejus ir uz tai gavo nesipna smugi i nosi. Parkrito atbulas viena ranka prisidenges krauju papludusi veida, taciau sviesios ir pykciu degancios akys tebebuvo nukreiptos i regis tik dabar is pykcio priepuolio atsitokejanti komandos drauga. Bezodis zvilgsniu dialogas nenutruko ir tuomet kai ''tigrai'' operatyviai pakele Mason'a nuo zemes, o tik dabar i ivikio epicentra atskubejes teisejas iteike dvi geltonas korteles ne am kitam, o Desui ir Masonui. -Spreskit savo melodramas po varzybu, paneles,-piktai tarstelejes vyras susvilpe saiziu svilpuku liepdamas jiems skirstytis. Rungtynes tesesi, taciau uzuot zaides komandini zaidima, vos i savo rankas gaves kamuoli, arogantiskas Lockwood'as atsisake ji papasuoti nors ir niekieno nedengiamam Abberline ir visu namuose zqaidusiu Pensilvanijos Tigru sirgaliu dziaugsmui, uzbaige rungtynes triuskinanciu ir jiems pergale isplesusiu ivarciu. Padare tai ne tam, kad taptu vakaro zvaigzde, taciau tokiu tapo, savo ruoztu nustumdamas drauga i antra plana ir tuo akivaizdziai megavosi. Ak, tas saldus saldus kerstas...
Vakarelis skirtas pergales aplaistymui vyko Kapa merginu bendrabutyje, kuriame vyriskos lyties studentai zinoma buvo uzdraustas reikalas, taciau kam is iki zemes graibymo prisigerusiu studentu vis gi rupejo tos taisykles. Scena primine tipiska American Pie filmo scenariju. Garsi muzika, daug pigaus nelegaliai isigyto alkoholio, viena kita ekstazio tablete bei pasiglamzymams uzimti merginu miegamieji. Nei Desmond'as, nei Mason'as taip ir nesusedo pasikalbeti ar issaiskinti to kvailo nesusipratimo uzdirbusio Mason'ui prazanga bei uzstaciusio pamazu ryzkejancios melynes po akimi. Uzuot viska issprende civilizuotai, vaikinai elgesi taip, tarytum nieko nenutiko, nors tiek vienas, tiek kitas akivaizdziai tebepyko. Merginu krykstavimas ir vyriski keiksmazodziai patrauke Lockwood'o demesi ir netrukus jis atsidure ties biliardo stalu, kuris dabar buvo vartojamas kaip Beer pong stalas. Azartiskas bei charizmatiskas girtutelio Desmond'o ir vieno komandos gyneju zaidimas sutrauke nemazai publikos. Tarp ju ir Abberline mergina, kurios Mason'as svelniai tariant nelabai pernese. Nieko bloga grazuole jam tikrai nebuvo padariusi, bet jos atsiradimas kardinaliai pakeite draugu dinamika. I visus vyriskos chebros tusus Des'as eme atvazineti su ja. Pasiimdavo ja kartu net zvejoti. O toji savo ruoztu emesi ieskoti amzinai single save titulavusiu ir tuo patenkintam Lockwood'ui antros puses. Permiegojo su keliomis Alexis draugemis. Tiesa, ta pacia nakti. Nereikia ne sakyti, kad is to neissirutuliavo nei vieni ilgalaikiai santykiai, o blogiausia tai, kad su draugemis susipykusi Alexis tik dar ir dar daugiau laiko eme leisti kartu su jais. Uzknisdavo tos moteriskos snekos Mason'a, bet vardan galva del tuomet raudonplaukes Alexis pametusio draugo, vilkolakis apsimete ja megstantis ir tikrai, zvelgiant is salies galejai pamanyti, kad anie yra tikru tikriausi bestai! -Kazkam rytoj bus labaaai bloga,-pastebejes beer pongo macha stebincia, taciau kazkodel liudna Alexis, Mason'as priejo arciau. Nebuvo susidomejes zaidimu, taciau ir veikti neturejo ka. Mergina nieko neatsake. Nusuko zvilgsni, tarytum butu slepusi pavandenyjusias akis. Jie ir vel apsipyko. Buvo akivaizdu. -Ei, tu bent jau apsiejai be melyniu,-draugiskai syptelejes jis guztelejo peciais. Atkises jai savo alaus buteli jis pagaliau sulauke dekingos jos sypsenos. -Seskis,-uzleidusi jam savo vieta, ji nerupestingai klestelejo jam ant keliu. Zaidejai ciut besilaike ant koju ir tai suteike ziurovams tik dar daugiau dziaugsmo. Kai Des'as pagaliau triuskinanciai laimejo, Alexis stryktelejo aukstyn kartu su visais apipildama saviski ovacijomis ir plojimais. Beda ta, kad pirmoji ji pasveikinti sugalvojo palaikymo komandos kapitone, blondine Charlotte, kuri nepasikuklino dar ir i zanda siam isisiurbti. Alexis piktai klestelejo atgal. Stangrios ir gundancios draugo merginos krutys sastelejo Lockwood'ui visai panosei. -Nekreipk demesio, jis girtas...-bandydamas teisinti visai demesio savajai sianakt neskirianti drauga, jis zinoma nebuvo itin nuosirdus. Nerupejo jam Desmond'o love life, beto nors to ir neparode, siuto ant pastarojo uz tai kas ivyko rungtyniu metu. -Ups...-pats siek tiek sokiruotas atsakomuoju savo kuno elgesiu i salimais esancia butybe, jis pasimuiste. -Atleisk,-tikejosi, kad Alexis stryktels nuo jo keliu pajutusi lengvai sukietejusi jo fala, taciau mergina tik nusikvatojo. Koketiskai. O gal jam tik pasirode. Bala zino. Abu, kaip ir visi siame vakarelyje, buvo nusitase iki zemes graibymo stadijos. -Nori dar isgerti?-visi aplink buvo pernelyg suinteresuoti beer pongo karaliumi tituluotu Desmond'u, kad pastebetu netiketai pasisalinti sugalvojusius jo draugus. Bala zino kaip ir kodel, uzuot is tiesu patrauke isgerti, pastarieji atsidure vonios kambaryje. Adrenalinas priverte jo sirdi plakti neitiketinai stipriai. Zinojo ka daro. Zinojo, kad to daryti neturetu. Taciau sia akimirka atrode, jog arogantiskasis Abberline nusiplene buti pazemintas. Pazemintas taip, kaip buvo pazemintas jis. Visu rungtynes stebejusiu zmoniu akivaizdoje. Aistringas bucinys ilgai netruko. Pajutes merginos rankas sau ties klynu, jis sparciai atsisege dzinsu sagti. Nesitikejo, tikrai nesitikejo, kad girta kaip tapke mergina ims ir sugalvos jam paciulpti! Taciau, YOLO! Why not? -Fuuuuuck...-atsiremes i duris, Masonas uzsimerke. Jausmas buvo geras. Alexis tikrai zinojo ka daro. Gaila tik, kad nespejus ipuseti, i vonios kambari isiverze josios vaikinas. Vos spejo uzsisegti kelnes kai gavo smugi is desines. Ivirto i vonia. Stveresi duso uzuolaidos, taciau beprasmiskai. Kilo mustynes. Kazkas iskviete policija. Nakti jiedu praleido arestineje ir tik itakingo ir pasiturincio savo tevo deka, Mason'as is balos islipo sausas. Desmond'ui reikalai susikloste ne taip palankiai. Nereikia nei sakyti, kad po to karto vaikinu keliai nebesusikirto.
2017-ieji. Dabartis
Mason'o antakiai pakilo, taciau is kart nusileido jo kaktoje isimetus kelioms sutrikimo raukslems. Zinia, jog Abberline Alex'is vis del to vede, vilkolaki regimai nustebino. Manesi pazystantis tuometini drauga. Tikrai nesitikejo, kad sis sekmingai ves, sukurs seima. Juk anais laikais kone visi futbulo komandai priklause vaikezai buvo tikru tikriausi mergininkai, lebautojai ir pramustgalviai. Jis neatsake. Neistare ne zodzio. Jo nustebes, pritrenktas zvilgsnis buvo iremtas kalbanciajam i veida kuomet visam siam paradui ne tik priklausantis, bet ir diriguojantis individas eme destyti jam faktus, o gal nebutas istorijas... Kas cia besupaisys. Lockwood'as jautesi it is medzio iskrites. Ne pasiuteliskiausiuose savo sapnuose nebutu galejes susapnuoti, jog korporacija ir jai dirbantys asmenys yra apraizge... supancioje visu ju akiratin papuolusiu antgamtiskuju padaru gyvenimus. Abberline zinojo apie Mason'a absoliuciai viska ir suvokimas, kad visi vilkolaki supantys, jam brangus asmenys ir vel atsidure pavojuje tik todel, kad yra su juo susije. Kazoks de ja vu jausmas nugule ant bene del ektremaliai stresinio gyvenimo paveikto ir anksciau laiko zilsti pradejusio gaisrininko peciu. Katherine tema kaip ir viskas kas susije su neseniai atverta sena ir regis vis dar stipriai kraujuojancia zaizda priverte vyro kaktoje isimesti kelias plika akimi pastebimas pykcio rauksles. -Tu nezinai su kuo turi reikala,-piktai, ironiskai syptelejes jis garsiai, sunkiai alsavo. -Manai pavertes Katherine savo marijonete? Ta moteris istruktu ir is pacio pragaro. Jei ir esi susikures iliuzija, kad ji tau paklusta, taves laukia nemaloni staigmena, Desmond'ai,-cia jis buvo priverstas uzsiciaupti. Ka ten uzsiciaupti. Tylejo it i burna butu prisisemes suraus juros vandes. Sekmingai ne tik uzgaves vyriskaji ego, bet ir palietes itin opia Mason'o ir Sebastian'o santykiu tema Abberline zinojo laimejes si beprasmiska zodziu musi. Persvara ne tik buvo jo rankose. Jo rankose buvo Mason'o givybe, jo likimas ir Lockwood'as tai zinojo. Nesake nieko. Dege, virpejo is jauciamo pykcio, taciau uzuot issiverzes, tas pyktis svilino ji is vidaus. Ir ka jam reikejo oponentui atsauti? Kad Sebastian'as ne toks? Jis nepaliks jo cia trunyti? Desmond'o zodziai pasejo paranojisku, piktu minciu, kurios issekusioje vilkolakio makauleje priesais jo paties valia eme piesti butus ir nebutus vaizdinius apie Redford'a, kuris niekieno netrukdomas barskina jo ex bei ilgainiui uzima jo vieta Victorios gyvenime. Sirdo ant geriausio draugo, nors ne visai suprato kodel. Juk praeis dar siek tiek laiko kol jis sudejes visus taskus ant i suvoks, jog ne kas kitas, o Elenos kraujas buvo vaistas ir vel suteikes Sebastian'ui givybe. Tai privers Lockwood'a tik dar labiau drauga paniekinti. Troks ismalti visus tuos akinanciai baltus vampyro dantis uz slapukavima bei veidmainiavimus apsimetant jo draugu. -Prasmek skradziai!-pagautas inircio jis pastvere sau skirta gulta ir paleido ji duru link, deja jau po to kai sios uzsivere palikdamos ji viena.
Jei nebutu buves toks issiblaskes, butu pastebejes nediduka jo rankoje itaisyta kateteri, kuriuo nuotoliniu budu i jo kuna buvo susvirksta raminanciuju doze privertusi ji is pradziu suklupti, o tada jau visu veidu tekstis tiesiai i grindis it kazkas butu paspaudes OFF mygtuka. Jis prarado samone. Bala zino kaip ilgai tai truko, bet pabudo Lockwood'as tik kai ne kas kitas, o Sebastian'as sugriebe ji uz penciu. Patalpoje, kad ir kur jie radosi, buvo tamsu. Periodiskai zybsinti ryzkiai raudona sviesa ir staugiantis aliarmas is pradziu skambejo it per ruka. Blaivesi sunkiai. Jautesi ir atrode kaip reikiant apsineses. -Kas...-sumurmejes jis it bulviu maisas ne kiek nepalengvino gelbejimo operacijos draugui, kuris kazka jam sake, taciau per saizai klykianti cypima jis sunkiai galejo ka te suprato. Palatos tapusios jo kelejimu durys buvo atviros, o tai reiske viena - jiems reikejo is cia nesdintis. Pasilaikydamas draugo jis siaip ne taip atsistojo ant koju. Jautesi it visi jo raumenys butu atrofavesi. Ne neitare, jog korporacijos nelaisveje isbuvo beveik savaite. Reguliarios ir stiprios vaistu dozes neleido jam kaip reikiant atsipaipalioti, o sekinantys, jo kraujo reikalaujantys tyrimai kaip reikiant issekino jo organizma. Nepaisant to, fiziskai jis neatrode nei per daug sulyses, nei suzalotas. Viena kita melyne ten, kur buvo bedamos ivairios adatos ir apzeles veidas buvo vieninteliai rodikliai, kad jo viesnage cia kaip reikiant prailgo. Is pradziu kolidoriais, veliau ventiliacijos angomis jie pagaliau apleido korporacijai priklausancios laboratorijos patalpas ir istruko i kaip niekad gaivu nakties ora. Lijo. Pliaupe kaip is kibiro, taciau Mason'ui tai buvo ne motais. Jis godziai trauke i save kiekviena tyro oro gusi. Uzsimerke. Abu vyrai sunkiai gaude kvapa, taciau kai Sebastian'as pagaliau prabilo, tai sukele ganetinai netiketa Lockwood'o reakcija. Vozes katik ji isgelbejusiam draugui is desines, Mason'as susieme skaudanti kumsti bei susikeike. -Kales vaikas...-sumurmejo. -Pasakyk, kad Elena neturejo nieko bendra su tavo susiktai magisku atvirtimu i zmones, sunsnuki!?-nedekingas, agresyvus jo elgesys buvo pasitiktas su taip budingu Redford'o orumu. Tarsi gerasis samarietis jis nepuole, atkisdamas kita skruosta ir tai Lockwood'a tik dar labiau isiutino. -Tikiuosi tu tuo krauju paspringsi,-apeliuodamas i nuolatinius Redford'o kosulio bei kraujavimo etapus ir stebuklinga Gilbert krauja jis apsisuko eiti. Neaisku kur. Neaisku kodel. Viso labo zinojo, kad nenori daugiau matyti ji taip ilgai uz nosies vedziojusio ir ''durninusio'' veido.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Jon Spencer Pir. 05 22, 2017 7:03 am
No More Mr. Nice Guy
NUOTAIKA:
STILIUS: *click*Meisono pasigedęs būtų kur kas vėliau, jei ne su tariamu pirmuoju viešu vampyru susisiekusi Elena Gilbert. Nebuvo asmens, su kuriuo Sebastianas palaikytų beprotiškai glaudų ryšį, susitikinėtų kiekvieną mielą dieną ar ištisai susirašinėtų žinutėmis. Ir taip buvo tikrai ne dėl to, neva savoje aplinkoje neturėtų to vertų žmonių. Pats iš savęs turėjo savotišką vienišumo poreikį, geriausiai pailsėdavo vienumoje, susistyguodavo joje mintis, emocijas, apgalvodavo ramybės neduodančius klausimus. Pastaruoju metu du bičiuliai, suvesti ne pačių maloniausių aplinkybių buvo kiek nutolę. Bet tai nenuostabu, nes Redford'as turėjo aibes priežasčių, kad jaustųsi prieš draugą prasikaltęs. Pats to nežinodamas sumaišė jam toli gražu ne vieną kortą, įstatė į pavojų vardu "Trečiasis Ešelonas", o ką kalbėti apie Katherine. Brolyčių kodeksas reikalautų Sebastiano tučtuojau atsitraukti, tačiau žinot ką? To daryti lėtai mirštantis vyras nė neketino. Keista, nes prieš gerą pusmetį savo ambicijas būtų gražiai, geranoriškai paleidęs vardan kito laimės, bet dabar jautėsi kiek niekšiškai nusiteikęs savanaudis ir labiau vaikėsi paties norų. Tai žodžiu lemtingą dieną sulaukė skambučio iš Elenos, kuri pranešė, jog Meisonas dingo it skradžiai žemėn. Jos susirūpinęs balsas pačiam Redford'ui nerimą sukėlė, tačiau stengėsi merginą nuraminti, nors pats netikėjo nė kiekviena paguodžiančio turinio fraze. Pažadėjęs, idant susisieks su ja vos tik ką nors išsiaiškins (prie to pačio dingtelėjo kaip cute, kad Meisonas paliko Elenai Seb'o kontaktus dėl viso pikto) nutraukė pokalbį. Kažkas ne taip - pagalvojo prašniojęs pro savo "Messenger" kontaktus ir pastebėjęs, jog paskutinį kartą prie "Feisbuko" Lockwood'as buvo prisijungęs įtartinai seniai, o ir nepažiūrėjo nė vienos hilarious AF memes, kurią vyras vilkolakiui buvo atsiuntęs. Nejautė nė menkiausio noro atidėlioti Meisono paieškos reikalo, tad pradėjo veikti dar tą patį vakarą. Paskambino dar kartą Elenai ir kaip tikras detektyvas išsiklausinėjo nuodugniai kaip atrodė paskutiniai porelės matymosi momentai, paklausė ar niekas nesukėlė jai įtarimo. Pasirodo sukėlė keista žmogžudystė kaimynystėje ir Lockwood'o susirūpinimas dėl to, ką jis girtas išplepėjo invalido vėžimėlyje sėdinčiam vyrui. Bičiulis taipogi buvo paminėjęs, jog jam keistai pasirodė vampyrų paviešinimo temos slaptumas, o to pilnai užteko, kad vyrui kiltų tam tikros sąsajos tarp vilkolakio bei korporacijos. Negalėjo nuspėti kokie buvo paskutiniai Meisono žingsniai iki pagrobimo, tačiau draugą pats paskutinį kartą matė dvare, tad pirmą kartą gyvenime prisėdo prie kompiuterio tam, idant peržiūrėtų kieme įstatytos filmavimo kameros įamžintus epizodus. Keista, bet įrašas iš tos dienos, kai paliko Lockwood'ą dvare, o pats įsikibęs parankėn Katerinai džiaugsmingai (lol not rly) išvyko į oro uostą tiesioginiam skrydžiui į Berlyną buvo sugadintas. Korporacijos siųsti mulkiai kruopščiai užmaskavę kiekvieną galimai jų įsilaužimą į Redford'o privačią zoną menantį faktą susimovė vien sumoję sunaikinti įkalčius vaizdajuostėje. Sebastianas netruko suvesti taškus ir užtvirtinti nuojautą, jog prie viso to nagus prikišusi bus ne kas kitas, o "NSPNUK". Vienas stoti į kovą prieš juos negalėjo. Vyrui trūko elementarių žinių kibernetikoje ir tai buvo puiki proga dar kartą kreiptis į Redford'o ne kartą samdytą profesionalų hakerį (Tonį, jei dar nesupratot :D). Užduotį nupasakojo abstrakčiai, neva jam reikės kai kur įsilaužti. Pažadėjo solidų uždarbį, kurio pusę sumokės prieš visą veiksmą, o likusią po jo. Paskyrė susitikimo vietą, kur perduos pinigus. Nė vienas iš dviejų vyrų nepažinojo vienas kito, o ir akyse nebuvo matę. Gomez'as spardėsi, spyrė Sebastianą pervesti pinigus, kaip jųdviejų buvo daryta lig šiolei, tačiau vyras išsivartė, atseit jo sąskaitos yra laikinai užšaldytos, nes po vampyrų paviešinimo turėjo jas visas deklaruoti (žinoma šioje vietoje turėjo išsiduoti, jog neva yra vampyras). Žodžiu jokios juodosios buhalterijos, jokių sukčiavimų ir išorinių sąskaitų Šveicarijos bankuose ir panašiai. Dalinis melas prilipo, Tonis sutiko. Du vyrai susitiko ir Sebastianas neslėpė savo įžymiu per vieną naktį tapusio veido. Gomezo veidas kaip mat ištįso. Vargu ar jis tikėjosi, kad šis jo klientas iš visų žeme ropojančių vampyrų bus pats žinomiausias, juolab vaikinas ne kartą rodėsi kaip tikras laido riteris bandydamas Redford'o kantrybę. Sėsk - paliepė jam ropštis vidun į jo krovininį automobilį, viduje prigrūstą galingos kompiuterinės įrangos. Buvo panašu, jog Sebastianas yra pasiruošęs didelei įsilaužimo operacijai. Pasakė visus jam apie Meisoną žinomus duomenis ir išreiškė viltį, jog Toniui pavyks aptikti to asmens būvimo vietą. Gomez'as atsekė Lockwood'o mobiliojo telefono signalą. Jie abu išpūtė akis, kai žemėlapyje išvydo Europą, o tiksliau Italiją.
- Sveikinu. Tavo darbo diena netikėtai prailgėjo mažiausiai dvidešimčia valandų. Skrisim į Romą,-veidmainiškai šypsodamasis paplekšnojo vyrukui per petį tuo pačiu pridėjęs, idant šis nepradėtų zysti, mat už viską jam bus su kaupu sumokėta. Tą pačią dieną jie pasiekė oro uostą, perkėlė įrangą į lėktuvą ir išskrido. Visa Europa su šalimis, kurios kadaise priklausė Romos imperijai veikė Sebastianą nostalgiškai. Tikrai neatsisakytų pakeliauti po visus tuos neatpažįstamai pasikeitusiu kraštus dar ir dar kartą, tačiau šios kelionės tikrai negalėjai pavadinti turistine. Laukė didelis darbas, į kurį įdėtos pastangos galėjo net nepasiteisinti, tačiau Redford'as buvo vienintelis asmuo, kuris turėjo galimybes Meisoną išvaduoti. Tonio ankstesnių įsilaužimų dėka buvo nustatęs net kelias NSA trečiajam ešelonui priklausančias laboratorijas ir gana tikslią jų būvimo vietą. Anoks sutapimas, kad draugo būvimo arealas sutapo su Romoje esančia. Gomezas puikiai dirbo savo darbą, net ne vieną, o tuziną ėjimų numatė į priekį. Jis netgi slėpė visus požymius, neva Sebastianas būtų atskridęs į Italiją. Kadangi vyrą akylai stebėjo ir sekė tie patys NSA pareigūnai, programišius net sugebėjo padaryti taip, kad atrodytų, jog Redford'as ilsisi kažkokiame SPA komplekse Manhetene. Tikra kibernetinė magija. Perkėlę įrangą į analogišką, tik kitokios markės ir spalvos krovininę mašiną, vyrai pajudėjo link laboratorijų. Šios atrodė panašiai, kaip ir tos esančios Niujorke, kuriose Sebastianui pačiam teko nemaloniai pabuvoti. Pastatus juosė didelės tvoros, stovėjo žvalgybiniai bokšteliai, patruliavo ginkluoti vyrai ir koviniai jų šunys. Visa teritorija buvo ryškiai apšviesta, kiek bauginanti. Akivaizdu, jog čia pūpsojo slaptas, kruopščiai saugomas objektas ir visgi pati didžiausias jo minusas buvo įstabus komplekso modernumas. Tonis gana greitai atsekė laboratorijų maitinimo šaltinį ir atsarginį generatorių bei pridėjo, jog gali pabandyti sugadinti abu. Sweet. Programišiaus darbas užtruko, bet pastangos perniek nenuėjo. Blyksnis ir... viskas aplinkui aptemo bei nurimo. Paklausė kiek laiko Gomezas sugebės išlaikyti tokią situaciją. Na, ± pusvalandžio Sebastianui tikrai užteks.
- Nejau ketini ten eiti?!-Tonis neketino nuslėpti, jog Redford'as daro didelę, siaubingą kvailystę, kuri jam tikrai nesibaigs laimingai.
- Žiūrėk savo paties kailio, sūneli,-atkirto populiariai pašiepiančia maniera, susijusia su šių dviejų vyrų amžiaus skirtumu, kuris gal vizualiai ir neatrodė didelis, tačiau dideliu tikrai buvo. Įsimetė didelį sportinį maišą ginklų, tačiau iš jų išsirenka paprastą pistoletą ir tazer'į. Nesijaudino dėl misijos, kuri galbūt baigsis savižudybe, nes gal geriau išeiti šitaip, nei nukraujuoti per visus galus? Be to, visas šis reikalas Sebastianui atrodė kaip savotiškas nuodėmių prieš draugą išpirkimas. Praeiti pro užstigusius vartus nebuvo sunku, visai kaip sėlinant šešėliuose išvengti konfrontacijos su patruliuotojais bei budėtojais. Pasiekęs įėjimą išgirdo eilę sunkių žingsnių, sklindančių ir artėjančių iš pastato vidaus. Susigūžia pasislėpdamas tamsoje, nors tiesą pasakius pats nustebo, kaip vienas tų didelių, mėsingų šunų jo neužuodė ir neaplojo. Holas atrodė ištuštėjęs. Redford'as šmėkšteli į jį, paskęsdamas aklinoje tamsoje bei klaustrofobiškame pojūtyje. Gaila, kad nesusizgribo pasiimti prožektoriaus ar bent mobiliojo, idant galėtų bent kiek pasišviesti kelią. Neįsivaizdavo kur eiti ir ką daryti. Pasuko kairėn, koridorius tęsėsi toliau. Apčiuopė kažkokias duris, pradarė jas ir nėrė vidun kaip mat atsimušdamas į neaukšto ūgio personą. Ištikus tokiam tikėtam netikėtumui (gi negalėjo šlaistytis čia ko nors nesutikęs) stebėtinai nepasimeta, o nuspaudęs ginklą, kad šio gaidukas trakštelėtų sugauna asmenį iš už nugaros dilbiu užspausdamas jam gerklę. Tiksliau jai, nes iš šios personos kūno kvapo ir bendro pojūčio galėjai suprasti, jog reikalų turi su moterimi. Užspaudžia jos burną delnu, šaltą ginklą prispausdamas jai prie žandikaulio.
- Non urlare. Non ti farò del male. Ma in cambio devi collaborare con me. Abbiamo un accordo? (angl. Don't scream. I'm not going to hurt you. But in exchange you have to collaborate with me. Do we have an agreement?)-žemas, lėtas Sebastiano balsas skambėjo pakankamai švelniai. Moteris baikščiai sukinkavo galvą ir vyras leidžia pasijausti jai kiek laisviau, mat nusprendžia patraukti ginklą jai nuo veido. Nesitikėjo to, kas nutiks vėliau, tačiau smailu kulnu ji stipriai tvoja per Redford'o koją. Vos susilaiko nesurėkęs, kuomet pėdą persmelkia aštrus skausmas.
- La puttana! (angl. bitch!)-pusgarsiu susikeikia ir būtinai itališkai, nes buvo perjungęs į šį kalbos rėžimą. Šlūbčiodamas iš karto pasigauna sprukti bandžiusią damą už ilgų jos plaukų bei šiurkščiai pritraukia prie savęs.
- Mi dispiace, per favore non sparare! (angl. I'm sorry, please don't shoot me!)-sprendžiant iš jos balso moteris tikrai buvo persigandusi. Sebastianas tikrai nieko blogo neketino jai daryti. Tik šiaip, truputį pagąsdinti.
- Hai sentito qualcosa su Mason Lockwood? È il lupo mannaro di New York. Lo sto cercando. Parlare. (angl. Did you heard something about Mason Lockwood? He's werewolf from New York. I'm looking for him. Speak.)-įsakmų paliepimą vainikuoja lengvu ginklo stuktelėjimu moteriai per kaktą, tarsi grasintų išgręžti joje skylę, jeigu italė nuspręstų nepaklusti.
- Mason Lockwood? No. No, non so niente di lui, ma al piano seminterrato quattro mantiene i licantropi per le ricerche mediche. (angl. No. No, I don't know anything about him but in basement level four we keep werewolves for medical researches.)
- Oh bene. Poi mi porti e sarai bravo ad andare. (angl. Oh, good. Then bring me there and you'll be good to go.)
Ji silpnai linktelėjo ir Sebastianas stipriai pastvėrė ją už rankos.
- Mostrami la strada. (angl. Show me the way.)
Jiedu laiptais nusileido keliais aukštais apačion, o tuomet pasiekė blausiai apšviestas duris. Moteris žinoma pasinaudoja neryškiu matomumu tam, kad apžiūrėtų kaip atrodo jos "grobikas".
- Sebastian Redford?-tamsiaplaukė atrodė atrodė visiškai apšalusi, tačiau tuo pačiu supratusi, kad reikalų turi su vampyru atrodė nusiteikusi tik dar labiau paklusti. Vyras vypteli, bet neatrodė nusiteikęs draugiškai. Durys pūpsojo užstrigusios, neketindamos judėti nei į priekį, nei atgal. Nepasimetęs Redford'as šauna į elektrinę spyną ir papildomai dar trenksmingai spiria į ją. Durys neatlaiko užrakto ir prasiveria.
- Non rilassatevi. I media mi ritraggono come uomo gentile e ben curato, ma la corporazione shat sulla mia testa poi hanno deciso di scopare con il mio amico. Mason è il mio amico e lo sto cercando. Mossa (angl. Don't relax. Media portrays me as gentle and well mannered man but corporation shat on my head then they decided to fuck with my friend. Mason is my friend and I'm looking for him. Move),-elgėsi šiurkščiai, kuomet stumteli moterį, kad ši praeitų pirma. Kelionė tamsiais labirintais neužtruko. Jiedu pasiekė siaurą holą su daugybe durų, ant kurių kabėjo kažkokie kodiniai pavadinimai. Apsižvalgęs Sebastianas negalėjo nuslėpti pasibjaurėjimo.
- Questo è dove si mantengono tutti i soggetti? Sei tutto malato. Liberali. Liberali tutti. (angl. This is where you keep all the subjects? You are all fucking sick. Free them. Free them all.)-nebuvo panašu, kad vyras juokautų.
- Che cosa?! Non posso farlo! (angl. What?! I can't do that!).
- Si, puoi. E lo farai. O mangio la tua faccia. (angl. Yes you can. And you will. Or I will eat your face.)-nutaisęs grėsmingiausią išraišką kokią tik begalėtų iš savęs išspausti urgzteli, idant sukeltų didesnį efektą. Kiek šoktelėjusi atgalios moteris sparčiai pajuda prie pirmų pasitaikiusių durų. Pastebėjusi kažką keisto, pakelia akis į Redford'ą.
- Oh, giorno fortunato. Tutte le serrature sono rotte. (angl. Oh, lucky day. All locks are broken.).
Nieko nelaukęs vyras sparčiai imasi darbo. Apžiūri kiekvieną iš palatų. Žinojo, kad laiko turi mažai ir negali visų čia esančių asmenų ištempti lauk. Visgi pajunta ne tik palengvėjimą, bet ir laimę, kai atpažįsta sukritusio Meisono figūrą. Kaip mat pripuola prie jos, sugriebęs bičiulį atsuka jį į save, apžiūri.
- Ką tie sumauti šūdžiai su tavimi darė?-pašiurpęs Sebastianas žvilgteli į tarpdury stovinčią moterį.
- Aš moku angliškai, gali nebesistengti apžavėti manęs savo idealia itališka tartimi,-ironija jos balse sukėlė Redford'ui susierzinimą.
- Nesu religingas, žinai. Bet labai tikiuosi, kad už savo sąsajas su korporacija ir indelius į jos veiklą keliausi tiesiai į pragarą. O dabar dink.
Nebuvo pratęs taip šiurkščiai elgtis su moterimis, tačiau jautėsi velniškai įširdęs. Įsikibęs į apdujusį bičiulį patraukia lauk iš palatos. Tada koridoriumi, laiptais. Vargais ne galais jie atsiduria reikiamame aukšte. Keista, kaip sėkmingai susiklostė visa ši gelbėjimo operacija. Arba tiesiog prie kompiuterių sėdėdamas Tonis darė velniškai gerą darbą. Jautėsi nusikalęs. Sunkiai gaudė kvapą, bet labiausiai dėl to, kad fiziškai jautėsi sumautai jau pakankama ilgą laiko tarpą. Nusivalęs šaltą prakaitą pasisuka į Meisoną, kuomet buvo stabtelėję tam, jog atsikvėptų. Nespėjo nė deramai prasižioti, kuomet sulaukia SMŪGIO. Iš netikėtumo net susvirduliuoja. Skaudėt neskaudėjo, nes nu kiek tos jėgos galėjo turėti šis nustekenktas vilkolakis? Kantriai išklauso draugo tulžies liejimo, tačiau stovėjo kietai suspaudęs žandikaulį, piktas.
- Iškarščiau tau sėdynę jei nebūtum tokio apgailėtino stovio, Lockwood'ai,-nebuvo panašu, kad Sebastianas juokautų,-Išsiaiškinkim kartą ir visiems laikams,-drąsiai, kiek įžūliai prisiartina prie Meisono taip, kad šie du dideli vyrai stovėtų veidas į veidą,-Aš toli gražu nežinojau tada, kad į poras išsirinkai į Katherine nepanašiausią merginą visame Niujorke,-nesusilaiko nepašiepęs to sensacingo fakto,-Jai viskas gerai, čempione. Elena nenukentėjo, aš tuo pasirūpinau. Bet tu ir pats tą žinai. Gal tu čia iš viso lieji tulžį dėl visai kitų dalykų? Pavyzdžiui, dėl manęs ir Katherine?-pastebi kaip persimaino Meisono veidas ir tai Sebastianui sukelia savotišką azartą.
- Nesijaudink ir dėl jos. Aš nežinau kaip atrodė jųdviejų santykiai, ką tu padarei ir kodėl išsiskyrėt, bet panašu, kad taip prišikai jai į dūšią, kad ji kaip gyva neprisileis prie savęs jokio vyro. O gaila. Man ji rūpi visai ne kaip trofėjus ar obsesija, Meisonai. Nežinau ką darai su savo gyvenimu, bet jei lygiai taip pat susišiksi su Elena ar kita moterimi, kuri tau rūpi tu - žlugęs,-nepasibodi bičiulį nemaloniai stumtelėti, tarsi šį provokuotų.
Šis momentas, ši santykių aiškinimosi akimirka brendo jau seniai. Lockwood'as toli gražu nebuvo patenkintas tuo, kad jo ex žmonelė tapo Sebastianui tokia artima. Ir ne tik dėl savo dažno būvimo arti vyro. Visgi Meisonas nežinojo, idant jiedu turi praeitį ir vargu ar net labai supykęs Redford'as galėtų afišuoti tą faktą. Tačiau ilgiau slėpti to, jog jaučia Katerinai šiltus jausmus neketino. Mat visų pirmiausia pripažinti tai buvo sunkiausia sau pačiam. Vyras žinojo kaip privalo elgtis ir visgi pastaruoju metu darė tik tai, ko pats norėjo. O užbaigti paskutines dienas jaučiant aistrą ir prisirišimą pačiai įspūdingiausiai bulgarei ever nėra taip jau ir blogai, tiesa?
- Sveikinu. Tavo darbo diena netikėtai prailgėjo mažiausiai dvidešimčia valandų. Skrisim į Romą,-veidmainiškai šypsodamasis paplekšnojo vyrukui per petį tuo pačiu pridėjęs, idant šis nepradėtų zysti, mat už viską jam bus su kaupu sumokėta. Tą pačią dieną jie pasiekė oro uostą, perkėlė įrangą į lėktuvą ir išskrido. Visa Europa su šalimis, kurios kadaise priklausė Romos imperijai veikė Sebastianą nostalgiškai. Tikrai neatsisakytų pakeliauti po visus tuos neatpažįstamai pasikeitusiu kraštus dar ir dar kartą, tačiau šios kelionės tikrai negalėjai pavadinti turistine. Laukė didelis darbas, į kurį įdėtos pastangos galėjo net nepasiteisinti, tačiau Redford'as buvo vienintelis asmuo, kuris turėjo galimybes Meisoną išvaduoti. Tonio ankstesnių įsilaužimų dėka buvo nustatęs net kelias NSA trečiajam ešelonui priklausančias laboratorijas ir gana tikslią jų būvimo vietą. Anoks sutapimas, kad draugo būvimo arealas sutapo su Romoje esančia. Gomezas puikiai dirbo savo darbą, net ne vieną, o tuziną ėjimų numatė į priekį. Jis netgi slėpė visus požymius, neva Sebastianas būtų atskridęs į Italiją. Kadangi vyrą akylai stebėjo ir sekė tie patys NSA pareigūnai, programišius net sugebėjo padaryti taip, kad atrodytų, jog Redford'as ilsisi kažkokiame SPA komplekse Manhetene. Tikra kibernetinė magija. Perkėlę įrangą į analogišką, tik kitokios markės ir spalvos krovininę mašiną, vyrai pajudėjo link laboratorijų. Šios atrodė panašiai, kaip ir tos esančios Niujorke, kuriose Sebastianui pačiam teko nemaloniai pabuvoti. Pastatus juosė didelės tvoros, stovėjo žvalgybiniai bokšteliai, patruliavo ginkluoti vyrai ir koviniai jų šunys. Visa teritorija buvo ryškiai apšviesta, kiek bauginanti. Akivaizdu, jog čia pūpsojo slaptas, kruopščiai saugomas objektas ir visgi pati didžiausias jo minusas buvo įstabus komplekso modernumas. Tonis gana greitai atsekė laboratorijų maitinimo šaltinį ir atsarginį generatorių bei pridėjo, jog gali pabandyti sugadinti abu. Sweet. Programišiaus darbas užtruko, bet pastangos perniek nenuėjo. Blyksnis ir... viskas aplinkui aptemo bei nurimo. Paklausė kiek laiko Gomezas sugebės išlaikyti tokią situaciją. Na, ± pusvalandžio Sebastianui tikrai užteks.
- Nejau ketini ten eiti?!-Tonis neketino nuslėpti, jog Redford'as daro didelę, siaubingą kvailystę, kuri jam tikrai nesibaigs laimingai.
- Žiūrėk savo paties kailio, sūneli,-atkirto populiariai pašiepiančia maniera, susijusia su šių dviejų vyrų amžiaus skirtumu, kuris gal vizualiai ir neatrodė didelis, tačiau dideliu tikrai buvo. Įsimetė didelį sportinį maišą ginklų, tačiau iš jų išsirenka paprastą pistoletą ir tazer'į. Nesijaudino dėl misijos, kuri galbūt baigsis savižudybe, nes gal geriau išeiti šitaip, nei nukraujuoti per visus galus? Be to, visas šis reikalas Sebastianui atrodė kaip savotiškas nuodėmių prieš draugą išpirkimas. Praeiti pro užstigusius vartus nebuvo sunku, visai kaip sėlinant šešėliuose išvengti konfrontacijos su patruliuotojais bei budėtojais. Pasiekęs įėjimą išgirdo eilę sunkių žingsnių, sklindančių ir artėjančių iš pastato vidaus. Susigūžia pasislėpdamas tamsoje, nors tiesą pasakius pats nustebo, kaip vienas tų didelių, mėsingų šunų jo neužuodė ir neaplojo. Holas atrodė ištuštėjęs. Redford'as šmėkšteli į jį, paskęsdamas aklinoje tamsoje bei klaustrofobiškame pojūtyje. Gaila, kad nesusizgribo pasiimti prožektoriaus ar bent mobiliojo, idant galėtų bent kiek pasišviesti kelią. Neįsivaizdavo kur eiti ir ką daryti. Pasuko kairėn, koridorius tęsėsi toliau. Apčiuopė kažkokias duris, pradarė jas ir nėrė vidun kaip mat atsimušdamas į neaukšto ūgio personą. Ištikus tokiam tikėtam netikėtumui (gi negalėjo šlaistytis čia ko nors nesutikęs) stebėtinai nepasimeta, o nuspaudęs ginklą, kad šio gaidukas trakštelėtų sugauna asmenį iš už nugaros dilbiu užspausdamas jam gerklę. Tiksliau jai, nes iš šios personos kūno kvapo ir bendro pojūčio galėjai suprasti, jog reikalų turi su moterimi. Užspaudžia jos burną delnu, šaltą ginklą prispausdamas jai prie žandikaulio.
- Non urlare. Non ti farò del male. Ma in cambio devi collaborare con me. Abbiamo un accordo? (angl. Don't scream. I'm not going to hurt you. But in exchange you have to collaborate with me. Do we have an agreement?)-žemas, lėtas Sebastiano balsas skambėjo pakankamai švelniai. Moteris baikščiai sukinkavo galvą ir vyras leidžia pasijausti jai kiek laisviau, mat nusprendžia patraukti ginklą jai nuo veido. Nesitikėjo to, kas nutiks vėliau, tačiau smailu kulnu ji stipriai tvoja per Redford'o koją. Vos susilaiko nesurėkęs, kuomet pėdą persmelkia aštrus skausmas.
- La puttana! (angl. bitch!)-pusgarsiu susikeikia ir būtinai itališkai, nes buvo perjungęs į šį kalbos rėžimą. Šlūbčiodamas iš karto pasigauna sprukti bandžiusią damą už ilgų jos plaukų bei šiurkščiai pritraukia prie savęs.
- Mi dispiace, per favore non sparare! (angl. I'm sorry, please don't shoot me!)-sprendžiant iš jos balso moteris tikrai buvo persigandusi. Sebastianas tikrai nieko blogo neketino jai daryti. Tik šiaip, truputį pagąsdinti.
- Hai sentito qualcosa su Mason Lockwood? È il lupo mannaro di New York. Lo sto cercando. Parlare. (angl. Did you heard something about Mason Lockwood? He's werewolf from New York. I'm looking for him. Speak.)-įsakmų paliepimą vainikuoja lengvu ginklo stuktelėjimu moteriai per kaktą, tarsi grasintų išgręžti joje skylę, jeigu italė nuspręstų nepaklusti.
- Mason Lockwood? No. No, non so niente di lui, ma al piano seminterrato quattro mantiene i licantropi per le ricerche mediche. (angl. No. No, I don't know anything about him but in basement level four we keep werewolves for medical researches.)
- Oh bene. Poi mi porti e sarai bravo ad andare. (angl. Oh, good. Then bring me there and you'll be good to go.)
Ji silpnai linktelėjo ir Sebastianas stipriai pastvėrė ją už rankos.
- Mostrami la strada. (angl. Show me the way.)
Jiedu laiptais nusileido keliais aukštais apačion, o tuomet pasiekė blausiai apšviestas duris. Moteris žinoma pasinaudoja neryškiu matomumu tam, kad apžiūrėtų kaip atrodo jos "grobikas".
- Sebastian Redford?-tamsiaplaukė atrodė atrodė visiškai apšalusi, tačiau tuo pačiu supratusi, kad reikalų turi su vampyru atrodė nusiteikusi tik dar labiau paklusti. Vyras vypteli, bet neatrodė nusiteikęs draugiškai. Durys pūpsojo užstrigusios, neketindamos judėti nei į priekį, nei atgal. Nepasimetęs Redford'as šauna į elektrinę spyną ir papildomai dar trenksmingai spiria į ją. Durys neatlaiko užrakto ir prasiveria.
- Non rilassatevi. I media mi ritraggono come uomo gentile e ben curato, ma la corporazione shat sulla mia testa poi hanno deciso di scopare con il mio amico. Mason è il mio amico e lo sto cercando. Mossa (angl. Don't relax. Media portrays me as gentle and well mannered man but corporation shat on my head then they decided to fuck with my friend. Mason is my friend and I'm looking for him. Move),-elgėsi šiurkščiai, kuomet stumteli moterį, kad ši praeitų pirma. Kelionė tamsiais labirintais neužtruko. Jiedu pasiekė siaurą holą su daugybe durų, ant kurių kabėjo kažkokie kodiniai pavadinimai. Apsižvalgęs Sebastianas negalėjo nuslėpti pasibjaurėjimo.
- Questo è dove si mantengono tutti i soggetti? Sei tutto malato. Liberali. Liberali tutti. (angl. This is where you keep all the subjects? You are all fucking sick. Free them. Free them all.)-nebuvo panašu, kad vyras juokautų.
- Che cosa?! Non posso farlo! (angl. What?! I can't do that!).
- Si, puoi. E lo farai. O mangio la tua faccia. (angl. Yes you can. And you will. Or I will eat your face.)-nutaisęs grėsmingiausią išraišką kokią tik begalėtų iš savęs išspausti urgzteli, idant sukeltų didesnį efektą. Kiek šoktelėjusi atgalios moteris sparčiai pajuda prie pirmų pasitaikiusių durų. Pastebėjusi kažką keisto, pakelia akis į Redford'ą.
- Oh, giorno fortunato. Tutte le serrature sono rotte. (angl. Oh, lucky day. All locks are broken.).
Nieko nelaukęs vyras sparčiai imasi darbo. Apžiūri kiekvieną iš palatų. Žinojo, kad laiko turi mažai ir negali visų čia esančių asmenų ištempti lauk. Visgi pajunta ne tik palengvėjimą, bet ir laimę, kai atpažįsta sukritusio Meisono figūrą. Kaip mat pripuola prie jos, sugriebęs bičiulį atsuka jį į save, apžiūri.
- Ką tie sumauti šūdžiai su tavimi darė?-pašiurpęs Sebastianas žvilgteli į tarpdury stovinčią moterį.
- Aš moku angliškai, gali nebesistengti apžavėti manęs savo idealia itališka tartimi,-ironija jos balse sukėlė Redford'ui susierzinimą.
- Nesu religingas, žinai. Bet labai tikiuosi, kad už savo sąsajas su korporacija ir indelius į jos veiklą keliausi tiesiai į pragarą. O dabar dink.
Nebuvo pratęs taip šiurkščiai elgtis su moterimis, tačiau jautėsi velniškai įširdęs. Įsikibęs į apdujusį bičiulį patraukia lauk iš palatos. Tada koridoriumi, laiptais. Vargais ne galais jie atsiduria reikiamame aukšte. Keista, kaip sėkmingai susiklostė visa ši gelbėjimo operacija. Arba tiesiog prie kompiuterių sėdėdamas Tonis darė velniškai gerą darbą. Jautėsi nusikalęs. Sunkiai gaudė kvapą, bet labiausiai dėl to, kad fiziškai jautėsi sumautai jau pakankama ilgą laiko tarpą. Nusivalęs šaltą prakaitą pasisuka į Meisoną, kuomet buvo stabtelėję tam, jog atsikvėptų. Nespėjo nė deramai prasižioti, kuomet sulaukia SMŪGIO. Iš netikėtumo net susvirduliuoja. Skaudėt neskaudėjo, nes nu kiek tos jėgos galėjo turėti šis nustekenktas vilkolakis? Kantriai išklauso draugo tulžies liejimo, tačiau stovėjo kietai suspaudęs žandikaulį, piktas.
- Iškarščiau tau sėdynę jei nebūtum tokio apgailėtino stovio, Lockwood'ai,-nebuvo panašu, kad Sebastianas juokautų,-Išsiaiškinkim kartą ir visiems laikams,-drąsiai, kiek įžūliai prisiartina prie Meisono taip, kad šie du dideli vyrai stovėtų veidas į veidą,-Aš toli gražu nežinojau tada, kad į poras išsirinkai į Katherine nepanašiausią merginą visame Niujorke,-nesusilaiko nepašiepęs to sensacingo fakto,-Jai viskas gerai, čempione. Elena nenukentėjo, aš tuo pasirūpinau. Bet tu ir pats tą žinai. Gal tu čia iš viso lieji tulžį dėl visai kitų dalykų? Pavyzdžiui, dėl manęs ir Katherine?-pastebi kaip persimaino Meisono veidas ir tai Sebastianui sukelia savotišką azartą.
- Nesijaudink ir dėl jos. Aš nežinau kaip atrodė jųdviejų santykiai, ką tu padarei ir kodėl išsiskyrėt, bet panašu, kad taip prišikai jai į dūšią, kad ji kaip gyva neprisileis prie savęs jokio vyro. O gaila. Man ji rūpi visai ne kaip trofėjus ar obsesija, Meisonai. Nežinau ką darai su savo gyvenimu, bet jei lygiai taip pat susišiksi su Elena ar kita moterimi, kuri tau rūpi tu - žlugęs,-nepasibodi bičiulį nemaloniai stumtelėti, tarsi šį provokuotų.
Šis momentas, ši santykių aiškinimosi akimirka brendo jau seniai. Lockwood'as toli gražu nebuvo patenkintas tuo, kad jo ex žmonelė tapo Sebastianui tokia artima. Ir ne tik dėl savo dažno būvimo arti vyro. Visgi Meisonas nežinojo, idant jiedu turi praeitį ir vargu ar net labai supykęs Redford'as galėtų afišuoti tą faktą. Tačiau ilgiau slėpti to, jog jaučia Katerinai šiltus jausmus neketino. Mat visų pirmiausia pripažinti tai buvo sunkiausia sau pačiam. Vyras žinojo kaip privalo elgtis ir visgi pastaruoju metu darė tik tai, ko pats norėjo. O užbaigti paskutines dienas jaučiant aistrą ir prisirišimą pačiai įspūdingiausiai bulgarei ever nėra taip jau ir blogai, tiesa?
Jon Spencer- Holy behavior won't make you a saviour.
- Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 39
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Kv. 06 22, 2017 4:53 pm
No More Mr. Nice Guy Part 2
Po visko ka patyre tikrai nebuvo pasiruoses zodziu musiui. Tikriausiai todel, pritrukes argumentu i darba paleido kumscius, kurie oponentui nepadare jokios zalos. -Istraukei mane is ten, kur atsiduriau tik per tave,-nedekingas, taciau gana svarus jo komentaras buvo issakytas pakeltu, piktu tonu. Susiemes riesa, kuri uzsigavo beatodairiskai smugiuodamas i Redford'a jis neva apsisuko eiti. -Tu tikrai isijautei i visa sita zvaigzdes amplua, ka? Manaisi esas auksciau kitu?-staiga sustojes jis vel puole koneveikti lig siol geriausiu draugu traktuoto vyro. -Tai mano gyvenimas! Ne koks sumautas realybes sou!-piktai beda pirstu sau i krutine. Snopuodamas trumpam nutyla leisdamas pasisakyti Sebastian'ui, taciau neisturejes ironiskai prunksteli ji pertraukdamas. -Atleisk, kad neparupinau tau saraso zmoniu, kuriu kraujo nuleidinejimas, smegenu plovimas ir apskritai-manipuliavimas jais mane ''kaso''! Ta mergina yra iskentusi daugiau sudo nei gali isivaizduoti. Ooo...-Meisono veida perkreipe grasinanti grimasa, ispejanti, kad tesdamas Sebastian'as tikrai prisiprasys. -Nekisk cia Katherine,-pikta, kone siurpi sypsena isvargusiame jo veide atrode ne kaip. Redford'as buvo teisus manydamas, kad Mason'ui nera vis vien, jog jiedu su Pierce regis per viena nakti tapo pora. Pries tai kai garbane nueme Lockwood'o atminti koregavusi uzkalbejima, Mason'o pyktis Seb'o atzvilgiu buvo gristas daugiau izeistu ego, vyrisku orumu, taciau dabar... dabar jis jautesi siaubingai pasimetes, sumises savo paties jausmuose, kurie pries jam patenkant i korporacijos nelaisve atrode tokie aiskus ir vienareiksmiski. Mason'as manesi atrades ja, ta vienintele... Gilbert buvo viskas ko jis trosko, su ja jis jautesi ramus, atsipalaidaves, taciau taip atrode todel, kad jis buvo pamirses ne tik daugybe praeities fragmentu, bet ir susipainiojes del to kas is tiesu yra jis... Kas buvo Mason'as Lockwood'as? Sirdi tebedraske prisiminimai, kaltes jausmas. Katherine visuomet buvo moteris mokejusi priversti ji nusvisti ne paciomis geriausiomis spalvomis. Su ja, del jos, per ja... jis tapdavo savanaudiskenis, arsesnis. Nors nenorejo sau to pripazinti, gyvenimas su ja, net jei tai ir primine vaiksciojima peilio asmenimis, buvo kupinas aistros, nuotykiu. Kas Mason'as buvo be jos? Jis jautesi apgailetias del to, kad rankose laike likima tikrai jam rupincio zmogaus, Elenos, bet bijojo sau pripazinti, jog nera tikras ar sugebes pasisvesti harmoningam, ramiam gyvenimui. Katherine deka pazines savyje slypincius demonus jis jaute savotiska prieraisuma moteriai, kurios akivaizdoje buvo blogiausiaja savo versija ir vis vien ja trauke. Kas jei Elen'a traukia teisingas, herojiskas bei pasiaukojantis jo fasadas? Kas jeigu pazinusi dvilypi jo ''as'' ji nuo jo nusigreztu? Atgimes zmogumi/vilkolakiu Mason'as prarado antgamtines jegas prie kuriu jau buvo spejes priprasti. Jis negalejo susitaikyti su nauju vidutinioko amplua, jautesi nebepriklausantis nei vienai supernaturaliu butybiu rusiai, nors Mikealson'ams dirbe vampyrai, tiesa ne visi, vis dar mate ji kaip viena saviskiu.
-Visa si laika buvai pernelyg skystakiausiskas, kad prisipazintum dulkinantis mano moteri?!-gal ir drasus issireiskimas, taciau nereikia pamirsti, jog vilkolakio galvoje siautejo visiska sumaistis. Aiskiai prisimine save zvelgianti jai i akis... prisimine kaip sake, jog ja myli. Buvo pasiryzes viskam, kad jiedu galetu buti kartu. Prisimine jos zvilgsni. Lupas. Kodel ta nakti Katherine nusprende priversti ji viska pamirsti, jam buvo nesuvokiama... Susieme rankomis galva. Vien is akiu buvo matyti, kad yra visiskas ''train wreck''. Tiek fiziskai, tiek emociskai. Norejo atsakymu i klausimus, kurie veikiausiai taip ir liks neatsakyti, taciau jam ju reikejo, kad galetu pajudeti is sio akligatvio, kuriame jautesi atsidures vos per viena nakti. Nakti, kai Pierce sumane sugrazinti jo atminti. Kodel? Atmintyje buvo isirezes tas mylintis, liudnas jos zvilgsnis, kuris kaip diena ir naktis skyresi nuo to, kuriuo garbane zvelge i ji tuomet kai priverte ji atsiminti. -Zinai, kad skirybu dokumentus pasirasiau nes buvau uzkalbetas pamirsti, kad ja myliu?-teske gan svaru, vargu ar Seb'ui zinoma fakta. Suvoke kaip daug laiko praejo ir kaip drastiskai pasikeite ju gyvenimai. Suprato ir tai, kad jie nebera kartu, maza to, gerai pazinodamas Katherine turejo pripazinti, kad jos trauka Redford'ui buvo nenugincijama ir tai sunkiai, bet neisvengiamai nugule ant ir taip prislegtos jo krutines. Sebastian'o ir vel pamineta Elena priverte ji uzsiciaupti. Kazkas, galbut vidinis balsas kuzdejo, kad draugas nera piktavalis, jog nera prisidejes prie didziulio emocinio Titaniko, kuri jam istaise (ir tiesa, pelnytai) Pierce. -As nezinau ka as darau...-nutoles jo zvilgsnis ir pritiles balsas perskrode tyla tik po geros pauzes, kurios metu du vyrai stovejo vienas priesais kita. Galbut tas niuksas, stumtelejimas priverte ji atsitoketi, jog bando issilieti visai ne ant jo kanciu kaltininko. -Seb'ai, man reikia viska suvirskinti...-pakeles pasimetusi, pavargusi zvilgsni jis atrode apatiskas, liudnas. Draugo zvilgsnis atrode supratingas ir tai siek tiek guode. Gerai, kad nebuvo ''bobos''. Net ir gaves snukin, Seb'as pasisiule drauga pavezeti namo. Nebuvo kaip nors nejauku ar keista. Abu issilieje atveso, nugaravo. -Klausyk... as,-pasisuko ketindamas atsiprasyti, bet vairuotojo kedeje sedejes vyras tik atkiso desnia supratingai linkteledamas. -Iki,-paspaude rankas vyrai atsisveikino. Mason'as pagaliau grizo namo.
Raktu neturejo, ketino improvizuoti,taciau to neprireike. Durys nebuvo uzrakintos. Surauke kakta, taciau ilgai nedvejojes iejo vidun. Baltais audeklais aptraukti baldai nustebino, taciau netrukus padare prielaida, kad tai korporacijos darbas siekiant kaip imanoma tikroviskiau uzmaskuoti jo dingima. Erdvus butas skendejo kurtinancioje tyloje. Zenges virtuves link jis sueme ant sienos pakabinta telefona. Siek tiek delse, taciau galop surinko butent Elenos namu numeri. Pasigirdo sujungimo signalas, tada keli pyptelejimai. Cia jo demesi patrauke aukstakulniu garsas. Tuc tuojau padejes rageli jis apsigreze. -Victoria?!-pirmas jo mintis perskrodes asmuo buvo butent jo dukra. Tereikia isivaizduoti jo fizionomija kai is miegamojo isniro butent Jennifer. -Ka tu cia veiki?-pirmine nuostaba netruko pakeisti itarumas. -Turiu viska ko cia ir atejau,-iskelusi rankose baltojo azuolo kuola mergina atrode atsipalaidavusi, rami. -Pasiemiau kas man priklauso, o dabar, arivederci, hawtie,-akiplesiska sypsena jos veideliui tiko, nepaneigsi, taciau Mason'as neatrode suzavetas. -Jei manai, kad leisiu tau is cia iseiti su vieninteliu ginklu galinciu nudeti ta sunsnuki, o kartu su juo ir mano sunena, tau ne visi namie,-apsilaize sausas lupas, taciau taipogi neskubejo atstatyti kumsciu. Palyginus su zvalia, jegu kupina hibride, jo sansai lygioje kovoje buvo menki ir jis tai zinojo. Vel gi. Jei tebebutu hiridas dabar nebutu patekes i tokia apgailetina situacija. Velniai rautu. Pasisuko i ciaupo puse tam, kad ne tik nusipraustu veida, kuri pries tai puose sudziuvusio kraujo likuciai, bet ir atsigaivintu gerdamas tiesiog is sauju. Nusisluostes virtuvinio ranksluoscio skiaute jis lig niekur nieko ijunge televizoriu, taciau kai perspejima ignoravusi grazuole zenge lauko duru link, prie kuriu jis beje tebestovejo, jo ranka uzkirto siai kelia. Nebuvo nusiteikes stoti i kova su moterimi. Jei gerai pamine, tokioje situacijoje apskritai nebuvo atsidures. -Jen, nesu tam nusiteikes,-rimtas, piktas jo tonas ir gresmingas zvilgsnis apmulkines butu tik akla ir jo paties isvaizdos regeti negebenti asmeni. Baltomis kelnemis ir tokios pat spalvos maike vilkintis vyras neatrode sulyses ar palieges, taciau rankose tebestyrantys kateteriai ir adatu padarytos melynes pirsto isvada, jog kazkas su juo ne taip. Karstakose grazuole buvo tai ko jo ir taip komplikuotoje kasdienybeje tikrai nereikejo, taciau likimas regis buvo sumanes kaip reikiant supurtyti Lockwood'o kasdienybe tam, kad per didelius isbandymus jis pagaliau atrastu tai ko ieskojo - save pati.
-Visa si laika buvai pernelyg skystakiausiskas, kad prisipazintum dulkinantis mano moteri?!-gal ir drasus issireiskimas, taciau nereikia pamirsti, jog vilkolakio galvoje siautejo visiska sumaistis. Aiskiai prisimine save zvelgianti jai i akis... prisimine kaip sake, jog ja myli. Buvo pasiryzes viskam, kad jiedu galetu buti kartu. Prisimine jos zvilgsni. Lupas. Kodel ta nakti Katherine nusprende priversti ji viska pamirsti, jam buvo nesuvokiama... Susieme rankomis galva. Vien is akiu buvo matyti, kad yra visiskas ''train wreck''. Tiek fiziskai, tiek emociskai. Norejo atsakymu i klausimus, kurie veikiausiai taip ir liks neatsakyti, taciau jam ju reikejo, kad galetu pajudeti is sio akligatvio, kuriame jautesi atsidures vos per viena nakti. Nakti, kai Pierce sumane sugrazinti jo atminti. Kodel? Atmintyje buvo isirezes tas mylintis, liudnas jos zvilgsnis, kuris kaip diena ir naktis skyresi nuo to, kuriuo garbane zvelge i ji tuomet kai priverte ji atsiminti. -Zinai, kad skirybu dokumentus pasirasiau nes buvau uzkalbetas pamirsti, kad ja myliu?-teske gan svaru, vargu ar Seb'ui zinoma fakta. Suvoke kaip daug laiko praejo ir kaip drastiskai pasikeite ju gyvenimai. Suprato ir tai, kad jie nebera kartu, maza to, gerai pazinodamas Katherine turejo pripazinti, kad jos trauka Redford'ui buvo nenugincijama ir tai sunkiai, bet neisvengiamai nugule ant ir taip prislegtos jo krutines. Sebastian'o ir vel pamineta Elena priverte ji uzsiciaupti. Kazkas, galbut vidinis balsas kuzdejo, kad draugas nera piktavalis, jog nera prisidejes prie didziulio emocinio Titaniko, kuri jam istaise (ir tiesa, pelnytai) Pierce. -As nezinau ka as darau...-nutoles jo zvilgsnis ir pritiles balsas perskrode tyla tik po geros pauzes, kurios metu du vyrai stovejo vienas priesais kita. Galbut tas niuksas, stumtelejimas priverte ji atsitoketi, jog bando issilieti visai ne ant jo kanciu kaltininko. -Seb'ai, man reikia viska suvirskinti...-pakeles pasimetusi, pavargusi zvilgsni jis atrode apatiskas, liudnas. Draugo zvilgsnis atrode supratingas ir tai siek tiek guode. Gerai, kad nebuvo ''bobos''. Net ir gaves snukin, Seb'as pasisiule drauga pavezeti namo. Nebuvo kaip nors nejauku ar keista. Abu issilieje atveso, nugaravo. -Klausyk... as,-pasisuko ketindamas atsiprasyti, bet vairuotojo kedeje sedejes vyras tik atkiso desnia supratingai linkteledamas. -Iki,-paspaude rankas vyrai atsisveikino. Mason'as pagaliau grizo namo.
Raktu neturejo, ketino improvizuoti,taciau to neprireike. Durys nebuvo uzrakintos. Surauke kakta, taciau ilgai nedvejojes iejo vidun. Baltais audeklais aptraukti baldai nustebino, taciau netrukus padare prielaida, kad tai korporacijos darbas siekiant kaip imanoma tikroviskiau uzmaskuoti jo dingima. Erdvus butas skendejo kurtinancioje tyloje. Zenges virtuves link jis sueme ant sienos pakabinta telefona. Siek tiek delse, taciau galop surinko butent Elenos namu numeri. Pasigirdo sujungimo signalas, tada keli pyptelejimai. Cia jo demesi patrauke aukstakulniu garsas. Tuc tuojau padejes rageli jis apsigreze. -Victoria?!-pirmas jo mintis perskrodes asmuo buvo butent jo dukra. Tereikia isivaizduoti jo fizionomija kai is miegamojo isniro butent Jennifer. -Ka tu cia veiki?-pirmine nuostaba netruko pakeisti itarumas. -Turiu viska ko cia ir atejau,-iskelusi rankose baltojo azuolo kuola mergina atrode atsipalaidavusi, rami. -Pasiemiau kas man priklauso, o dabar, arivederci, hawtie,-akiplesiska sypsena jos veideliui tiko, nepaneigsi, taciau Mason'as neatrode suzavetas. -Jei manai, kad leisiu tau is cia iseiti su vieninteliu ginklu galinciu nudeti ta sunsnuki, o kartu su juo ir mano sunena, tau ne visi namie,-apsilaize sausas lupas, taciau taipogi neskubejo atstatyti kumsciu. Palyginus su zvalia, jegu kupina hibride, jo sansai lygioje kovoje buvo menki ir jis tai zinojo. Vel gi. Jei tebebutu hiridas dabar nebutu patekes i tokia apgailetina situacija. Velniai rautu. Pasisuko i ciaupo puse tam, kad ne tik nusipraustu veida, kuri pries tai puose sudziuvusio kraujo likuciai, bet ir atsigaivintu gerdamas tiesiog is sauju. Nusisluostes virtuvinio ranksluoscio skiaute jis lig niekur nieko ijunge televizoriu, taciau kai perspejima ignoravusi grazuole zenge lauko duru link, prie kuriu jis beje tebestovejo, jo ranka uzkirto siai kelia. Nebuvo nusiteikes stoti i kova su moterimi. Jei gerai pamine, tokioje situacijoje apskritai nebuvo atsidures. -Jen, nesu tam nusiteikes,-rimtas, piktas jo tonas ir gresmingas zvilgsnis apmulkines butu tik akla ir jo paties isvaizdos regeti negebenti asmeni. Baltomis kelnemis ir tokios pat spalvos maike vilkintis vyras neatrode sulyses ar palieges, taciau rankose tebestyrantys kateteriai ir adatu padarytos melynes pirsto isvada, jog kazkas su juo ne taip. Karstakose grazuole buvo tai ko jo ir taip komplikuotoje kasdienybeje tikrai nereikejo, taciau likimas regis buvo sumanes kaip reikiant supurtyti Lockwood'o kasdienybe tam, kad per didelius isbandymus jis pagaliau atrastu tai ko ieskojo - save pati.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Jackson Mikaelson Pen. 06 23, 2017 7:11 am
No more negotiation
NUOTAIKA: *click here* /// DAINA: Goblins from Mars - BIG BAD WOLF!
Matomai legendos ir yra nuostabios tuo, kad yra kuriamos iš skirtingų asmenų lūpų, bei kuo toliau, tuo labiau skiriasi nuo realybės, kuri įvyko ir kuri galiausiai paliko savo pėdsaką. Prieš šiek tiek daugiau, nei metus laiko, Jennifer Argent dingo, tarytum skradžiai žemę. Ne viena siela nebuvo tikra net tuo, kad moteris galėtu būti gyva. Sklido kalbos, kad visai netrūkus po to, kai tamsiaplaukė hibridė sugebėjo rasti būdą, kaip neutralizuoti vieną iš Mikaelson‘ų šeimos narių, ji galiausiai nebe atlaikė ją spaudžiusios prievolės būti nemirtinga. Ir viskas, ką ji sugebėjo padaryti, tai pasėdama vienai garsiausių šeimų nelaimės kartėlį, atimti savo pačios gyvybę. Kaip tik tuo metu, vampyrai ir kiti antgamtinės kilmės turintys padarai ėmė kilti į viešumą, ir tai savotiška prasme pavertė Argent gyvenimą visiškai beprasmiu: medžioklė buvo uždrausta, su visais, o svarbiausia su savimi tektu gyventi palaikant taiką ir santarvę. Jau dabar tai skamba kaip didelė ir nepakeičiama utopija. Kalbos lietė tai, kad vienos garsiausių medžiotojų šeimos atstovė baigusi savo pagrindinį tikslą, užsilipo ant aukščiausio pasaulio skardžio, bet nesvarstydama ne menkiausios galimybės ieškoti būdą išsigelbėjimui, ji išskietė savo rankas, tarytum būtu bandžiusi imituoti paukščio sparnus, ir mirtinu svoriu krito apačion. Tie patys asmenys, kurie noriai gvildeno šią teoriją taip pat sakė, kad hibridės kūno taip niekas ir nesurado, o tai reiškia kad ją paglemžė beribė vandens telkinio tamsa. Kad gal, jei toks dalykas iš viso turi vietos egzistavimui, ji atrado siektiną ramybę, akis į akį susikovusi su baisiausiu asmeniniu demonu, su savimi pačia. Kitą vertus, kiekviena legenda turi šiek tiek tiesos, kuri galiausiai yra atskleidžiama.
Tą vakarą, kuomet vienas iš originaliosios šeimos atstovų krito, tai nenutiko šiaip sau. Tai nutiko su didele prasme, kuri galiausi pasiekė visą ko kaltininkus. Jennifer, prieš atrasdama savo praeities niuansus, prieš išsiaiškindama kad jos biologinė motina buvo vilkolakė iš prigimties, atmetė šį pakankamai svarbų dalyką, žinodama kad niekada neatims nekaltam asmeniui gyvybės, niekada „nepaspaus mygtuko“ kuris pažadins žvėrį jos kūne. Gavo galimybę susidurti akis į akį su Niklaus Mikaelson sutuoktine, kuri vargu ar gerai apgalvojo savo ketinimus gauti vaistą nuo nemirtingumo, kuomet to kaina tapo medžiotojos gyvybė, bei tolimesnis likimas. Vargais negalais: pasitelkus tiek magiškus ritualus, tiek mokslą, Jennifer Argent buvo sugrąžinta į gyvenimą, tačiau nebe tokia pareiginga ir gera, kokia buvo ankščiau. Jos mintis, jos kūną ir sielą užvaldė beprotiškas troškimas kartą ir visiems laikams atsiskaityti su ta pamišusia šeima, kuri taip beatodairiškai terorizuoja kone kiekvieną asmenį, manydami kad yra kažkuo geresni, kažkuo pranašesni. Tačiau kuo? Jei viskas remiasi į nemirtingumą ir turtus, tuomet vargu ar jie yra vieninteliai tokia egzemplioriai. Jennifer prarado sveiką nuovoką, nesugebėdama netgi atsižvelgti į tai, kad jos sesuo, iš esmės artimiausias jai likęs asmuo, buvo kraujo saitais susieta su vienu iš tos šeimos individų. Jai nebuvo svarbu kad ji skirtingu gyvenimo laikotarpiu buvo atsidavusi tai vienam, tai kitam, ir netgi prisiekė vieną mylinti. Andrea gyveno svetimų sąskaita, ir jei manė kad yra dėl to laiminga, baisiai klydo. Jei ji nebe buvo žmogumi, netgi nebe buvo vilkolakė, tuomet ji nebe buvo savimi, o tai reiškia kad žodis „šeima“ ir žodis „sesuo“ nereiškė visiškai NIEKO. Jennifer puikiai suvokė tiesą, kad buvo pernelyg silpna tam, kad stoti prieš Originaliuosius, bei šių vampyrų kariauną. Vienintelis būdas, kaip tai pakeisti, buvo patobulinti save. O tai reiškė ne geresnius ginklus, fizinį pasirengimą arba patogesnius drabužius kovai. Tai reiškė, kad jai buvo būtina pasiekti kraštutinumą, nuo kurio jos pačios gyvybė taptu tiesiog laikinu aspektu, kuri galiausiai pasiekusi finalinę stadiją taps paprasčiausiai nebe reikalinga. Ji neketino gyventi amžinai, tik tiek, kad pirmiausia sugriauti kiekvieną jų iš vidaus, o vėliau ir sunaikinti „galingiausios nemirtingųjų šeimos“ fiziologinius kūnus. Ji turėjo planą, žinojo kaip ir kada veikti. Žinojo netgi kuris iš jų turės mirti pirmas. Ir taip, būtina pabrėžti, savo kūną ji nebe laikė sau priklausančiu, todėl visos moralės ir savimeilės normos atkrito, lyg šių nebuvo.
Savęs patobulinimo plano įgyvendinimui puikiai tiko paties Niklaus‘o sūnus. Visa laimė tame, kad vaikis visuomet buvo prieš savo tėvų veiksmus buvo nusiteikęs pakankamai priešiškai. Galimas daiktas, kad jis netgi numanė kad Jennifer pasirodymas galiausiai pakenks jo biologiniams tėvams. Tačiau, nėra to blogo, kas galiausiai neišeitu į gerą. Jie sudarė sandorį: jis pririšo tamsiaplaukę prie savo kraujo linijos, paversdamas ją nemirtinga, ji už tai pasižadėjo niekam ir niekada neprasižioti apie jų pažintį. Neprasižiojo, tačiau ir daugiau nebe matė minėto individo, kuris netiesiogine prasme pamojavo raudona vėlevele, suteikdamas jai galimybę veikti. Pirma auka, kurią pasirinko hibridė buvo jauniausias minėtosios šeimos brolis. Kol‘as. Jis buvo lengvas taikinys: vienišas, pasimetęs ir iš dalies piktas dėl to kad jo numylėta Andrea galiausiai susimetė su, na būkime biedni, bet teisingi, su kur kas labiau vertu dėmesio. Jie susitiko lokaliame klube, tarytum iš dalies atsitiktinai, iš dalies netgi iš beprotiškai nesuvokiamos būtinybės. Jennifer buvo neblogai pažinusi „moters kūno kalbą“, kad gebėtu tai išnaudoti savo pačios naudai. Vargu ar galima suvilioti bet kokį vyrą ant savęs užsimetus beformius, tačiau kovose patogius drabužius, apsaugines liemenes ir ginkluotę. Tą naktį ji vilkėjo tamsiai raudonos spalvos suknelę, su pakankamai gilia iškirpte, kuri iš vidinės dalies atidengė jos ne mažą krūtinę. Kūną dengusi medžiaga kone tiesiogine to žodžio prasme, „šaukė“ apie tai kad turėtu būti nuimta, atskleidžiant tai, kad po ja nėra visiškai nieko. Klube jie praleido ne daugiau kaip pusvalandį, ir to buvo gana kad pasikeisti keliomis „akis draskančiomis“ frazėmis apie tai, kaip vienas kito nemėgsta. Sunku pasakyti koks iš prieš tai išvardintų aplinkos veiksnių galiausiai palaužė Mikaelson‘ą, priverčiant užduoti klausimą „pas tave, ar pas mane?“. Jis paminė savo jausmus Jennifer seseriai, ar tai iš pykčio, ar tai iš smalsumo. Galu gale, jis buvo vyras, ir tokiems yra ne taip ir dažnai pasiūloma permiegoti iš pradžių su viena iš seserų, vėliau su kita, kai abi yra vizualiai karštos, kaip pats pragaras. Ne vienas jų tą naktį nebuvo atvykęs su savo transporto priemone, todėl teko pasinaudoti prie klubo stovėjusiu taksi automobiliu. Net ir suvaidintos, tačiau beprotiškai savanaudoškos aistros protraukis pasireiškė kone iš karto. Ir vyras, kuris vairavo geltonos spalvos automobilį, matomai jaustis turėjo ne ypatingai maloniai. Juk labai greitai išsiaiškinęs tai, kad partnerė nevilki po suknele visiškai nieko, Mikaelson‘as kiek įžūliai sukišo savo ranką tarp josios šlaunų. Hibridės tarpukojis labai greitai pasidengė seksualiniam susijaudinimui būdingomis gleivėmis, o ir originalaus vampyro apatinių draugas tapo iškiliai pastebimas. Lietė ją šiurkščiai, stipriai, tarytum nebūtu norėjęs kad visas „parėjimo“ procesas taptu ilgas, ar bent šiek tiek prailgintas. Pasipylė šiurkštūs bučiniai, puškavimas, aimanos. Dievaži, jei visą tai būtu tikra ir norima iš abiejų pusių, greičiausiai būtu išdulkinę vienas kitą jau ten pat. Lemtingu metu transporto sustojo prie pat Jennifer namų, ir už vairo sėdintis vyras atsikrenkštė. Mikaelson‘as pametė pinigus į vairuotojo pusę, net nepažvelgęs į tai, kiek ten jų buvo. Ryškiai per daug, bet tai tiesiog dabar nebuvo aktualiu dalyku. Išlipę iš transporto priemonės, jie pakankamai ramiai pasiekė lauko duris, ir netgi laiptinės koridorių. Jis sulaikė ją dar nepasiekus jos būto, kuomet stipriai patraukęs prie savęs, prispaudė prie artimiausios sienos, suteikdamas savo rankoms visapusišką laivę. Lietė, spaudė ir netgi vietomis kandžiojo jos vos vos pridengtą kūną. Keista, tačiau vienu metu tai ėmė patikti ir Argent. Ir kas galėjo pagalvoti apie tai kad Kol‘as nebuvo toks ir niekam tikęs, ką? Jie nesibaimino būti užtikti kad ir tame pačiame name gyvenančių kaimynų. Gniauždamas tamsiaplaukę hibridę, nemirtingas vyras pagaliau neatlaikė, kuomet staigiai apsukdamas ją, kone plojo priekiu į sienos paviršių. Nuplėšė jos suknelę, visapusiškai apnuogindamas jos kūną. Paskubomis ištraukė savo jau visapusiškai išpampusį lytinį organą, be jokio galimo perspėjimo įvesdamas jį į Argent priklausančią vaginą. Įstūmė stipriai, staigiai ir šiek tiek skausmingai maloniai. Ji suteikė jam dominavimo teises, ir jautėsi dėl to mažu mažiausiai neįprastai. Kūnas reagavo į jį tiesiog nepriekaištingai. Ir tai iš didelės dalies net labai jaudino moterį. Panašu kad originalusis vampyras norėjo daugiau, daug daugiau, nei staigus pasikratymas daugiabučio laiptinėję. Jis ištraukė falą iš hibridės vidaus, dar kartą šią apsukdamas. Pasinaudodamas vampyrams būdingo greičio triukais, pernešė tiek ją, tiek save link durų, už kurių buvo josios butas. Trenkėsi stipriai, ir to pilnai užteko, kad užraktas paprasčiausiai išlūžtu velniop. Parvertė Jennifer tiesiog ant spintelės, pratęsdamas svaiginačio, tačiau tuo pačiu metu ir vargu kad į kūno lepinimą švelnumu, nukreipto akto veiksmus. Daužėsi į ją taip stipriai, kad atrodė kad baldas į kurį rėmėsi paprasčiausiai neatlaikys. Iš pradžių gana ramus puškavimas, susipynęs su aimanomis, galiausiai tapo netgi per daug garsus, per daug audringas. Keista, tačiau tam tikra akimirka, Jennifer suvokė kad jei jis pareis čia ir dabar, tuomet planas kurį sukūrė, nugarmės šuniui po uodega. Ji trenkė jam per veidą! O taip, ir smūgis nebuvo labai švelnus, sukėlė „what the fuck?!“ efektą, ir netgi privertė Mikaelson‘ą atsitraukti. Jis atrodė pasimetęs, tačiau ji savo ruožtu atvirkščiai. Pamodama rodomuoju pirštu, leido suprasti kad tiesiog ketinanti pakeisti vietą. Jis buvo toks naivus, tarytum kaip šunytis, pasekdamas paskui tamsiaplaukę iki miegamojo. Šį kartą panaudojo jiegą ji, kuomet parvertusi jį ant lovos, tiesiog tobulai apspaudė jo klubus savo šlaunimis. Ranka įstūmė jo penį į save, pasiimdama valdžią į savo rankas. Jo rankos lietė jos krūtis, ir ji jautė, tikrai jautė kad bet kuriuo metu jis nebe sugebės atsilaikyti, išlaisvindamas savo kiaušinius nuo spaudimo. Palinko arčiau, kuomet viena ranka uždengė nemirtingojo akis, tuo pačiu metu kitą veik nepastebimai sukišdama po pagalvę. Akimirka, kuomet jos rankose atsidūrė rago formos užkalbėtas ir visaip kitaip „ypatingas“ durklas, jis išsiliejo jos viduje. Visa laimė kad vampyrai nevaisingi, kitaip būtu pasidariusi sau problemą, kuria reikėtu atsikratyti. Jis susimerkė ir pats, iš palaimos pro praskleistas lūpas išstenėdamas dejonę. Ir būtent tą akimirką, ji iš visų turimų jėgų susmaigė minėtą durklą į jo krūtinę. Žinoma kad jis suprato, kas nutiko, tai išdavė jo žvilgsnis, kuomet Jennifer atitraukė ranką nuo jo akių. Durklas, sulindo į jo vidų, tarytum būtu patekęs į smegduobę. Ir tuomet, Mikaelson‘as tapo staigiai keisti spalvą, pilkėti, džiūti. Atrodė tiesiog tragiškai. Argent savo ruožtu viso labo nulipo nuo jo, akivaizdžiai pasimėgaudama to, kad nuo šios dienos, jis tebus nieko verta sudžiuvusi razina, ir nieko daugiau. Nusiprausė, nors kūną paliko ten pat, kur jis ir mirė, lygiai taip, kaip jis mirė. Žinojo kad Originaliosios šeimos atstovai sužinos kieno rankų tai darbas, tai kodėl gi nesutaupius visiems laiko?
Būtent po šio įvykio ji išgaravo, ir dėl to kad visai netrūkus žuvo ir Caroline, Jennifer paprasčiausiai pradingo. Ir taip, jei vis dar yra aktualus legendos klausimas, ji tikrai bandė tokiu būdu baigti savo gyvenimą. Visgi, pasirodė kad atsikratyti nemirtingumo yra dar sunkiau, nei šį gauti. O tai reiškė, kad po ilgos tylos, ji galiausiai pasiruoš sugrįžti dar kartą.
Lockwood‘o namus pasirinko ne atsitiktinai, visai kaip ir ne atsitiktinai pasirinko laikotarpį, kuomet derėtu parodyti save. Tamsiaplaukės ausis gana greitai pasiekė žinios apie tai, kad Niklaus kartu su likusiais yra mažiau socialiai aktyvus, nei kad dulkiu siurblys, tačiau vis dar gyvas. O tai yra blogai. Gyva buvo ir jo sutuoktinė, kas irgi nesukėlė begalinės laimės pojūčio hibridei. Ji suvokė, kad jei ne dabar baigti visą tai, tuomet neverta tuo apsiimti ir ateity. Juk visada malonu pasirinkti lengvą kelią, užuot laukus sunkesnio. Keista, tačiau Mason‘o namai buvo atlapoti, ir ten patekti tapo paprasta. Avėdama aukštakulnius, „skinny“ tipo džinus ir krūtinę gana stipriai atidengiančią maikutę, ji įžengė į vidų, prieš tai pasiprašiusi komendantės būti įleista, neva nori pasiimti kelis daiktus, kuriuos Mason‘as pamiršo, prieš išsikeldamas lauk. Kažkodėl, viskas sekėsi lengvai. Šešto pojūčio neturėjo, kai buvo būtina surasti ką nors, kas jai būtu reikalinga. Teko pasiknisti po Lockwood‘o asmeninius daiktus, kad galiausiai pasiekti norimą objektą. Dar vienas keistas dalykas, vienintelį durklą, kuris iš esmės galėtu sunaikinti bet kurį iš originaliosios šeimos, jis laikė gana pastebimoje vietoje. Protinga, turint omeny kad jei ieškai tokio daikto, tai automatiškai manai kad jis bus slepiamas po devyniais užraktais, ir vargu ar pastebėsi jį, kai jis gulės tiesiai prieš akis. Vienoje rankoje suspaudusi durklą, Jennifer sutvisko plačia, tačiau labiau į neigiamą pusę nukreipta šypsena. Jis pagaliau buvo jos rankose, pelnytai ir vienareikšmiškai. Ji buvo patenkinta radiniu, galbūt dėl to visiškai nesureikšmindama to, kad ne vien išgirdo pašalinius žingsnius, kurie akivaizdžiai priklausė pasitempusiam vyrui, tačiau ir galiausiai jo balsą. Neatrodė taip, tarytum būtu pagauta nusikaltimo vietoje. Nagi, argi ji tikrai būtu čia atvykusi visiškai nepasiruošusi tam? Arogantiškumo taip pat pakako, kad netgi nesusireikšminti dėl to, kad atsibeldė čia ne vien neklausta, bet ir nusiteikusi nusikalstamai veikai. Apsisuko ant kulno, kaip mat suteikdama galimybę savo skaisčiai mėlynoms akims susirasti Lockwood‘o fasadą. Hm, jis vis dar atrodė be pritiškai karštas, sutaršytas, kruvinas, bet karštas. Prieš praskleisdama lūpas, švelniai susikando apatinės odelę, kuomet lėtai žvilgsnį nukreipė į jau netgi akivaizdžiai demonstruojamą radinį. Norėjo kad jis suvoktu kad nesugebės jo pasilikti sau. Ne tuomet, kai jis pagaliau yra jos rankose.
– Jau gavau tai, ko čia atėjau. – Kiek per daug pasitikėjimo savimi atsispindėjo tamsiaplaukės žodžiuose, kuomet ji nedelsdama daugiau nei vienos akimirkos, ėmė lėtai, tačiau ne per daug, sliukinti link Lockwood‘o, arba tiksliau pasakius, lauko durų, esančių už jo. Jos lūpos prasiskleidė dar kartą, kaip tik tuomet, kai vyras pagaliau parodydamas charakterį, savo raumeninga ranka užblokavo išėjimą. Tamsiaplaukės akių vokai susiaurėjo, ir ji vėl prabilo, it suteikdama progą persigalvoti.
– Pasiėmiau tai, kas man priklauso. Todėl šiam kartui, arrivederci, karštuoli. – Tikriausiai manė galinti tiesiog praeiti pro jo ištiestą ranką, kuomet žengusi trūkstamą žingsnį prie raumeningo paviršiaus susilietė savo iškilia krūtine. Nepasitraukė atgal, viso labo ramiai ir subalansuotai pirmiausia pasukdama galvą į jo veido pusę, tuomet ir šviesias akis.
Tikriausiai tik visiškai aklas asmuo nesugebėtu pastebėti tai, kad Mason‘as atrodė pavargęs nuo viso aplinkinio šūdo, kuris jį buvo apipilęs iš visų pusių. Atrodė, kad jis vis dar tvardosi, tačiau kiek gi kantrybės buvo likę šiame mirtingame vyro kūne? O taip, tai kad jis buvo mirtingas, o tai reiškia kad nepavaldus Mikaelson‘ams taip pat buvo permatoma, it per stiklą. Jo širdis plakė, ir visas kūnas dirbo vilkolakiams būdingu režimu. Jo vidaus organų darbas šiek tiek vyliojo nemirtingosios hibridės uoslę, nors ir stengėsi neparodyti kažko daugiau, nei begalinį pasitikėjimą savimi, šiokį tokį šaltumą ir netgi pasipūtimą. Jo kūne vietomis tebekyšantys katateriai, pastebimos mėlynės, ligoninėms būdinga apranga ir kraujas. Na, galima susidaryti nuomonę, kad naktelė jo buvo ne pati geriausia. Tačiau ar Jennifer tai nuoširdžiai rūpėjo? Ne.
– Tu man leisi? Mason‘ai, nebūk naivus, manydamas kad aš bent akimirkai apsvarsčiau galimybę tavęs atsiklausti ar galiu tai paimti. Nagi, pripažink. Tavo sūnėnas susimovė, o tai reiškia kad tai jo asmeninės bėdos, ir man jis netaps priežastimi, kodėl šį daikčiuką nesuvarius į Klaus‘o širdį. Galu gale... Spėju jis prarado tave kaip savo asmeninę kalę? Hm, įdomu ar kartais ne Tyler‘is turėtu užimti tavo vietą? – Patraukdama durklą toliau nuo iš tikro labai vežančios išvaizdos vyro, susikišo durklą į per petį nešiojamą sportinę rankinę, dar kartą savo žvilgsniu susidurdama su Mason‘o veidu. Negana to, kad išlaikyti pakankamai patogų abiems atstumą, Argent specialiai, tarytum vedžiodama už nosies, prikišo savo veidą prie Lockwood‘o, nosies galiuku šiek tiek susiliesdama su jo skruostikauliu. Prasiskynė sau kelią prie jo ausies, ir tuomet šiek tiek erotiškai skambančiu, tyliu balsu pratęsė savo mintį. – Dabar juk tu esi geras berniukas, Mason‘ai. Ir tavo diena, tikriausiai buvo ne pati lengviausia... Bet taip jau nutinka geriems berniukams. Todėl žinai, verčiau. Mh. – Ji panašu kad provokavo jo pasirinkimus, norėjo priversti jais suabejoti ar galiausiai suabejoti savimi pačiu. Liežuvio galiuku perbraukusi per savo natūraliai putlias lūpas, laisva ranka susirado ant jo buvusį kateterį, kurį neskubant ištraukė lauk. Išvarvėjo šiek tiek kraujo, ir tai tarytum turėjo priminti apie tai, ką teko išgyventi būnant korporacijos galvų, tiksliau D. A., nelaisvėję.
– Nenorėčiau būti ta, kuri tau sumaus dieną iki galo. – Vyrui pareiškus apie savo nenusiteikimą, tai vargu ar net paraleliniame pasaulyje būtu priverte Jennifer atsisakyti savo ketinimų ir imti bei tiesiog grąžinti vilkolakiui balto ąžuolo kuolą. Prieš tai, pakankamai šaltas jos veidas vėl pakeitė išraišką, jame subangavo plati šypsena ir netgi šiek tiek sadistiškai skambantis sukrizenimas. Ji buvo visiškai tikra tuo, kad jei tektu imtis fizinės jėgos, ji tikrai jos imtųsi. Nepriklausomai nuo to, kad toks dalykas pastatytu Mason‘ą į nelabai patogią padėtį: tiesa, ji buvo nemirtinga, ir tiesa, ji buvo hibridė. Visgi prie viso to, ji buvo vizualiai patraukli moteris, o kelti ranką prieš moterį, nelabai malonu, nepriklausomai net nuo to, kad žinai kad ši, turėdama tam progą, gali tau atspardyti užpakalį. Ta pati ranka, kuri visai neseniai išlupo iš jo kūno svetimkūnį, dabar šiek tiek per daug drąsiai ir (ne sunku tai pasakyti, bet) nemaloniai prigludo prie Lockwood‘o torso, imdama kilti aukštyn per visus tuos raumenų „kvadračiukus“. Kilo nei per daug lėtai, nei per daug greitai, kuomet pasiekė jo smakrą. Nykštys susilietė su jo apatinę lūpa, per šią perbraukdamas. Jos lūpos vėl prasiskleidė, išduodamos ketinimą vėl prabilti.
– Labai gaila kad tu jautiesi nenusiteikęs, Mason‘ai. Tačiau aš niekur nežadu išeiti be durklo, nori tu to, ar ne. – Su lyg šiais žodžiais, tamsiaplaukė atitraukė ranką nuo vilkolakio veido, pakankamai staigiai ir netgi iš dalies galima pasakyti kad agresyviai, stumtelėdama jį per krūtinę, kad vyras susitrenktu su durimis, kurias kaip tik tuo metu vis dar tebedengė. Sunku pasakyti kokie iš tikro buvo Jennifer ketinimai, tačiau aišku vieną: jai toks Mason‘as, suvargęs ir tramdantis iniršį visiškai nepatiko. Nepriklausomai nuo to, kad šį asmenį pažinojo tikrai prastai, jis niekada jai nepriminė kažko tyro ir gero. Ir kadangi asmuo, kuris dabar stovėjo priešais, buvo kažkas kitokio, ji net pajuto šiokį tokį azartą, norint jį išvesti iš stadijos, kurioję panašu kad skendo. Tik „išvedimas“ nieko bendro neturėjo su kelių bokalų pakėlimų ir paverkšlianimu į petį.
Tą vakarą, kuomet vienas iš originaliosios šeimos atstovų krito, tai nenutiko šiaip sau. Tai nutiko su didele prasme, kuri galiausi pasiekė visą ko kaltininkus. Jennifer, prieš atrasdama savo praeities niuansus, prieš išsiaiškindama kad jos biologinė motina buvo vilkolakė iš prigimties, atmetė šį pakankamai svarbų dalyką, žinodama kad niekada neatims nekaltam asmeniui gyvybės, niekada „nepaspaus mygtuko“ kuris pažadins žvėrį jos kūne. Gavo galimybę susidurti akis į akį su Niklaus Mikaelson sutuoktine, kuri vargu ar gerai apgalvojo savo ketinimus gauti vaistą nuo nemirtingumo, kuomet to kaina tapo medžiotojos gyvybė, bei tolimesnis likimas. Vargais negalais: pasitelkus tiek magiškus ritualus, tiek mokslą, Jennifer Argent buvo sugrąžinta į gyvenimą, tačiau nebe tokia pareiginga ir gera, kokia buvo ankščiau. Jos mintis, jos kūną ir sielą užvaldė beprotiškas troškimas kartą ir visiems laikams atsiskaityti su ta pamišusia šeima, kuri taip beatodairiškai terorizuoja kone kiekvieną asmenį, manydami kad yra kažkuo geresni, kažkuo pranašesni. Tačiau kuo? Jei viskas remiasi į nemirtingumą ir turtus, tuomet vargu ar jie yra vieninteliai tokia egzemplioriai. Jennifer prarado sveiką nuovoką, nesugebėdama netgi atsižvelgti į tai, kad jos sesuo, iš esmės artimiausias jai likęs asmuo, buvo kraujo saitais susieta su vienu iš tos šeimos individų. Jai nebuvo svarbu kad ji skirtingu gyvenimo laikotarpiu buvo atsidavusi tai vienam, tai kitam, ir netgi prisiekė vieną mylinti. Andrea gyveno svetimų sąskaita, ir jei manė kad yra dėl to laiminga, baisiai klydo. Jei ji nebe buvo žmogumi, netgi nebe buvo vilkolakė, tuomet ji nebe buvo savimi, o tai reiškia kad žodis „šeima“ ir žodis „sesuo“ nereiškė visiškai NIEKO. Jennifer puikiai suvokė tiesą, kad buvo pernelyg silpna tam, kad stoti prieš Originaliuosius, bei šių vampyrų kariauną. Vienintelis būdas, kaip tai pakeisti, buvo patobulinti save. O tai reiškė ne geresnius ginklus, fizinį pasirengimą arba patogesnius drabužius kovai. Tai reiškė, kad jai buvo būtina pasiekti kraštutinumą, nuo kurio jos pačios gyvybė taptu tiesiog laikinu aspektu, kuri galiausiai pasiekusi finalinę stadiją taps paprasčiausiai nebe reikalinga. Ji neketino gyventi amžinai, tik tiek, kad pirmiausia sugriauti kiekvieną jų iš vidaus, o vėliau ir sunaikinti „galingiausios nemirtingųjų šeimos“ fiziologinius kūnus. Ji turėjo planą, žinojo kaip ir kada veikti. Žinojo netgi kuris iš jų turės mirti pirmas. Ir taip, būtina pabrėžti, savo kūną ji nebe laikė sau priklausančiu, todėl visos moralės ir savimeilės normos atkrito, lyg šių nebuvo.
Savęs patobulinimo plano įgyvendinimui puikiai tiko paties Niklaus‘o sūnus. Visa laimė tame, kad vaikis visuomet buvo prieš savo tėvų veiksmus buvo nusiteikęs pakankamai priešiškai. Galimas daiktas, kad jis netgi numanė kad Jennifer pasirodymas galiausiai pakenks jo biologiniams tėvams. Tačiau, nėra to blogo, kas galiausiai neišeitu į gerą. Jie sudarė sandorį: jis pririšo tamsiaplaukę prie savo kraujo linijos, paversdamas ją nemirtinga, ji už tai pasižadėjo niekam ir niekada neprasižioti apie jų pažintį. Neprasižiojo, tačiau ir daugiau nebe matė minėto individo, kuris netiesiogine prasme pamojavo raudona vėlevele, suteikdamas jai galimybę veikti. Pirma auka, kurią pasirinko hibridė buvo jauniausias minėtosios šeimos brolis. Kol‘as. Jis buvo lengvas taikinys: vienišas, pasimetęs ir iš dalies piktas dėl to kad jo numylėta Andrea galiausiai susimetė su, na būkime biedni, bet teisingi, su kur kas labiau vertu dėmesio. Jie susitiko lokaliame klube, tarytum iš dalies atsitiktinai, iš dalies netgi iš beprotiškai nesuvokiamos būtinybės. Jennifer buvo neblogai pažinusi „moters kūno kalbą“, kad gebėtu tai išnaudoti savo pačios naudai. Vargu ar galima suvilioti bet kokį vyrą ant savęs užsimetus beformius, tačiau kovose patogius drabužius, apsaugines liemenes ir ginkluotę. Tą naktį ji vilkėjo tamsiai raudonos spalvos suknelę, su pakankamai gilia iškirpte, kuri iš vidinės dalies atidengė jos ne mažą krūtinę. Kūną dengusi medžiaga kone tiesiogine to žodžio prasme, „šaukė“ apie tai kad turėtu būti nuimta, atskleidžiant tai, kad po ja nėra visiškai nieko. Klube jie praleido ne daugiau kaip pusvalandį, ir to buvo gana kad pasikeisti keliomis „akis draskančiomis“ frazėmis apie tai, kaip vienas kito nemėgsta. Sunku pasakyti koks iš prieš tai išvardintų aplinkos veiksnių galiausiai palaužė Mikaelson‘ą, priverčiant užduoti klausimą „pas tave, ar pas mane?“. Jis paminė savo jausmus Jennifer seseriai, ar tai iš pykčio, ar tai iš smalsumo. Galu gale, jis buvo vyras, ir tokiems yra ne taip ir dažnai pasiūloma permiegoti iš pradžių su viena iš seserų, vėliau su kita, kai abi yra vizualiai karštos, kaip pats pragaras. Ne vienas jų tą naktį nebuvo atvykęs su savo transporto priemone, todėl teko pasinaudoti prie klubo stovėjusiu taksi automobiliu. Net ir suvaidintos, tačiau beprotiškai savanaudoškos aistros protraukis pasireiškė kone iš karto. Ir vyras, kuris vairavo geltonos spalvos automobilį, matomai jaustis turėjo ne ypatingai maloniai. Juk labai greitai išsiaiškinęs tai, kad partnerė nevilki po suknele visiškai nieko, Mikaelson‘as kiek įžūliai sukišo savo ranką tarp josios šlaunų. Hibridės tarpukojis labai greitai pasidengė seksualiniam susijaudinimui būdingomis gleivėmis, o ir originalaus vampyro apatinių draugas tapo iškiliai pastebimas. Lietė ją šiurkščiai, stipriai, tarytum nebūtu norėjęs kad visas „parėjimo“ procesas taptu ilgas, ar bent šiek tiek prailgintas. Pasipylė šiurkštūs bučiniai, puškavimas, aimanos. Dievaži, jei visą tai būtu tikra ir norima iš abiejų pusių, greičiausiai būtu išdulkinę vienas kitą jau ten pat. Lemtingu metu transporto sustojo prie pat Jennifer namų, ir už vairo sėdintis vyras atsikrenkštė. Mikaelson‘as pametė pinigus į vairuotojo pusę, net nepažvelgęs į tai, kiek ten jų buvo. Ryškiai per daug, bet tai tiesiog dabar nebuvo aktualiu dalyku. Išlipę iš transporto priemonės, jie pakankamai ramiai pasiekė lauko duris, ir netgi laiptinės koridorių. Jis sulaikė ją dar nepasiekus jos būto, kuomet stipriai patraukęs prie savęs, prispaudė prie artimiausios sienos, suteikdamas savo rankoms visapusišką laivę. Lietė, spaudė ir netgi vietomis kandžiojo jos vos vos pridengtą kūną. Keista, tačiau vienu metu tai ėmė patikti ir Argent. Ir kas galėjo pagalvoti apie tai kad Kol‘as nebuvo toks ir niekam tikęs, ką? Jie nesibaimino būti užtikti kad ir tame pačiame name gyvenančių kaimynų. Gniauždamas tamsiaplaukę hibridę, nemirtingas vyras pagaliau neatlaikė, kuomet staigiai apsukdamas ją, kone plojo priekiu į sienos paviršių. Nuplėšė jos suknelę, visapusiškai apnuogindamas jos kūną. Paskubomis ištraukė savo jau visapusiškai išpampusį lytinį organą, be jokio galimo perspėjimo įvesdamas jį į Argent priklausančią vaginą. Įstūmė stipriai, staigiai ir šiek tiek skausmingai maloniai. Ji suteikė jam dominavimo teises, ir jautėsi dėl to mažu mažiausiai neįprastai. Kūnas reagavo į jį tiesiog nepriekaištingai. Ir tai iš didelės dalies net labai jaudino moterį. Panašu kad originalusis vampyras norėjo daugiau, daug daugiau, nei staigus pasikratymas daugiabučio laiptinėję. Jis ištraukė falą iš hibridės vidaus, dar kartą šią apsukdamas. Pasinaudodamas vampyrams būdingo greičio triukais, pernešė tiek ją, tiek save link durų, už kurių buvo josios butas. Trenkėsi stipriai, ir to pilnai užteko, kad užraktas paprasčiausiai išlūžtu velniop. Parvertė Jennifer tiesiog ant spintelės, pratęsdamas svaiginačio, tačiau tuo pačiu metu ir vargu kad į kūno lepinimą švelnumu, nukreipto akto veiksmus. Daužėsi į ją taip stipriai, kad atrodė kad baldas į kurį rėmėsi paprasčiausiai neatlaikys. Iš pradžių gana ramus puškavimas, susipynęs su aimanomis, galiausiai tapo netgi per daug garsus, per daug audringas. Keista, tačiau tam tikra akimirka, Jennifer suvokė kad jei jis pareis čia ir dabar, tuomet planas kurį sukūrė, nugarmės šuniui po uodega. Ji trenkė jam per veidą! O taip, ir smūgis nebuvo labai švelnus, sukėlė „what the fuck?!“ efektą, ir netgi privertė Mikaelson‘ą atsitraukti. Jis atrodė pasimetęs, tačiau ji savo ruožtu atvirkščiai. Pamodama rodomuoju pirštu, leido suprasti kad tiesiog ketinanti pakeisti vietą. Jis buvo toks naivus, tarytum kaip šunytis, pasekdamas paskui tamsiaplaukę iki miegamojo. Šį kartą panaudojo jiegą ji, kuomet parvertusi jį ant lovos, tiesiog tobulai apspaudė jo klubus savo šlaunimis. Ranka įstūmė jo penį į save, pasiimdama valdžią į savo rankas. Jo rankos lietė jos krūtis, ir ji jautė, tikrai jautė kad bet kuriuo metu jis nebe sugebės atsilaikyti, išlaisvindamas savo kiaušinius nuo spaudimo. Palinko arčiau, kuomet viena ranka uždengė nemirtingojo akis, tuo pačiu metu kitą veik nepastebimai sukišdama po pagalvę. Akimirka, kuomet jos rankose atsidūrė rago formos užkalbėtas ir visaip kitaip „ypatingas“ durklas, jis išsiliejo jos viduje. Visa laimė kad vampyrai nevaisingi, kitaip būtu pasidariusi sau problemą, kuria reikėtu atsikratyti. Jis susimerkė ir pats, iš palaimos pro praskleistas lūpas išstenėdamas dejonę. Ir būtent tą akimirką, ji iš visų turimų jėgų susmaigė minėtą durklą į jo krūtinę. Žinoma kad jis suprato, kas nutiko, tai išdavė jo žvilgsnis, kuomet Jennifer atitraukė ranką nuo jo akių. Durklas, sulindo į jo vidų, tarytum būtu patekęs į smegduobę. Ir tuomet, Mikaelson‘as tapo staigiai keisti spalvą, pilkėti, džiūti. Atrodė tiesiog tragiškai. Argent savo ruožtu viso labo nulipo nuo jo, akivaizdžiai pasimėgaudama to, kad nuo šios dienos, jis tebus nieko verta sudžiuvusi razina, ir nieko daugiau. Nusiprausė, nors kūną paliko ten pat, kur jis ir mirė, lygiai taip, kaip jis mirė. Žinojo kad Originaliosios šeimos atstovai sužinos kieno rankų tai darbas, tai kodėl gi nesutaupius visiems laiko?
Būtent po šio įvykio ji išgaravo, ir dėl to kad visai netrūkus žuvo ir Caroline, Jennifer paprasčiausiai pradingo. Ir taip, jei vis dar yra aktualus legendos klausimas, ji tikrai bandė tokiu būdu baigti savo gyvenimą. Visgi, pasirodė kad atsikratyti nemirtingumo yra dar sunkiau, nei šį gauti. O tai reiškė, kad po ilgos tylos, ji galiausiai pasiruoš sugrįžti dar kartą.
Lockwood‘o namus pasirinko ne atsitiktinai, visai kaip ir ne atsitiktinai pasirinko laikotarpį, kuomet derėtu parodyti save. Tamsiaplaukės ausis gana greitai pasiekė žinios apie tai, kad Niklaus kartu su likusiais yra mažiau socialiai aktyvus, nei kad dulkiu siurblys, tačiau vis dar gyvas. O tai yra blogai. Gyva buvo ir jo sutuoktinė, kas irgi nesukėlė begalinės laimės pojūčio hibridei. Ji suvokė, kad jei ne dabar baigti visą tai, tuomet neverta tuo apsiimti ir ateity. Juk visada malonu pasirinkti lengvą kelią, užuot laukus sunkesnio. Keista, tačiau Mason‘o namai buvo atlapoti, ir ten patekti tapo paprasta. Avėdama aukštakulnius, „skinny“ tipo džinus ir krūtinę gana stipriai atidengiančią maikutę, ji įžengė į vidų, prieš tai pasiprašiusi komendantės būti įleista, neva nori pasiimti kelis daiktus, kuriuos Mason‘as pamiršo, prieš išsikeldamas lauk. Kažkodėl, viskas sekėsi lengvai. Šešto pojūčio neturėjo, kai buvo būtina surasti ką nors, kas jai būtu reikalinga. Teko pasiknisti po Lockwood‘o asmeninius daiktus, kad galiausiai pasiekti norimą objektą. Dar vienas keistas dalykas, vienintelį durklą, kuris iš esmės galėtu sunaikinti bet kurį iš originaliosios šeimos, jis laikė gana pastebimoje vietoje. Protinga, turint omeny kad jei ieškai tokio daikto, tai automatiškai manai kad jis bus slepiamas po devyniais užraktais, ir vargu ar pastebėsi jį, kai jis gulės tiesiai prieš akis. Vienoje rankoje suspaudusi durklą, Jennifer sutvisko plačia, tačiau labiau į neigiamą pusę nukreipta šypsena. Jis pagaliau buvo jos rankose, pelnytai ir vienareikšmiškai. Ji buvo patenkinta radiniu, galbūt dėl to visiškai nesureikšmindama to, kad ne vien išgirdo pašalinius žingsnius, kurie akivaizdžiai priklausė pasitempusiam vyrui, tačiau ir galiausiai jo balsą. Neatrodė taip, tarytum būtu pagauta nusikaltimo vietoje. Nagi, argi ji tikrai būtu čia atvykusi visiškai nepasiruošusi tam? Arogantiškumo taip pat pakako, kad netgi nesusireikšminti dėl to, kad atsibeldė čia ne vien neklausta, bet ir nusiteikusi nusikalstamai veikai. Apsisuko ant kulno, kaip mat suteikdama galimybę savo skaisčiai mėlynoms akims susirasti Lockwood‘o fasadą. Hm, jis vis dar atrodė be pritiškai karštas, sutaršytas, kruvinas, bet karštas. Prieš praskleisdama lūpas, švelniai susikando apatinės odelę, kuomet lėtai žvilgsnį nukreipė į jau netgi akivaizdžiai demonstruojamą radinį. Norėjo kad jis suvoktu kad nesugebės jo pasilikti sau. Ne tuomet, kai jis pagaliau yra jos rankose.
– Jau gavau tai, ko čia atėjau. – Kiek per daug pasitikėjimo savimi atsispindėjo tamsiaplaukės žodžiuose, kuomet ji nedelsdama daugiau nei vienos akimirkos, ėmė lėtai, tačiau ne per daug, sliukinti link Lockwood‘o, arba tiksliau pasakius, lauko durų, esančių už jo. Jos lūpos prasiskleidė dar kartą, kaip tik tuomet, kai vyras pagaliau parodydamas charakterį, savo raumeninga ranka užblokavo išėjimą. Tamsiaplaukės akių vokai susiaurėjo, ir ji vėl prabilo, it suteikdama progą persigalvoti.
– Pasiėmiau tai, kas man priklauso. Todėl šiam kartui, arrivederci, karštuoli. – Tikriausiai manė galinti tiesiog praeiti pro jo ištiestą ranką, kuomet žengusi trūkstamą žingsnį prie raumeningo paviršiaus susilietė savo iškilia krūtine. Nepasitraukė atgal, viso labo ramiai ir subalansuotai pirmiausia pasukdama galvą į jo veido pusę, tuomet ir šviesias akis.
Tikriausiai tik visiškai aklas asmuo nesugebėtu pastebėti tai, kad Mason‘as atrodė pavargęs nuo viso aplinkinio šūdo, kuris jį buvo apipilęs iš visų pusių. Atrodė, kad jis vis dar tvardosi, tačiau kiek gi kantrybės buvo likę šiame mirtingame vyro kūne? O taip, tai kad jis buvo mirtingas, o tai reiškia kad nepavaldus Mikaelson‘ams taip pat buvo permatoma, it per stiklą. Jo širdis plakė, ir visas kūnas dirbo vilkolakiams būdingu režimu. Jo vidaus organų darbas šiek tiek vyliojo nemirtingosios hibridės uoslę, nors ir stengėsi neparodyti kažko daugiau, nei begalinį pasitikėjimą savimi, šiokį tokį šaltumą ir netgi pasipūtimą. Jo kūne vietomis tebekyšantys katateriai, pastebimos mėlynės, ligoninėms būdinga apranga ir kraujas. Na, galima susidaryti nuomonę, kad naktelė jo buvo ne pati geriausia. Tačiau ar Jennifer tai nuoširdžiai rūpėjo? Ne.
– Tu man leisi? Mason‘ai, nebūk naivus, manydamas kad aš bent akimirkai apsvarsčiau galimybę tavęs atsiklausti ar galiu tai paimti. Nagi, pripažink. Tavo sūnėnas susimovė, o tai reiškia kad tai jo asmeninės bėdos, ir man jis netaps priežastimi, kodėl šį daikčiuką nesuvarius į Klaus‘o širdį. Galu gale... Spėju jis prarado tave kaip savo asmeninę kalę? Hm, įdomu ar kartais ne Tyler‘is turėtu užimti tavo vietą? – Patraukdama durklą toliau nuo iš tikro labai vežančios išvaizdos vyro, susikišo durklą į per petį nešiojamą sportinę rankinę, dar kartą savo žvilgsniu susidurdama su Mason‘o veidu. Negana to, kad išlaikyti pakankamai patogų abiems atstumą, Argent specialiai, tarytum vedžiodama už nosies, prikišo savo veidą prie Lockwood‘o, nosies galiuku šiek tiek susiliesdama su jo skruostikauliu. Prasiskynė sau kelią prie jo ausies, ir tuomet šiek tiek erotiškai skambančiu, tyliu balsu pratęsė savo mintį. – Dabar juk tu esi geras berniukas, Mason‘ai. Ir tavo diena, tikriausiai buvo ne pati lengviausia... Bet taip jau nutinka geriems berniukams. Todėl žinai, verčiau. Mh. – Ji panašu kad provokavo jo pasirinkimus, norėjo priversti jais suabejoti ar galiausiai suabejoti savimi pačiu. Liežuvio galiuku perbraukusi per savo natūraliai putlias lūpas, laisva ranka susirado ant jo buvusį kateterį, kurį neskubant ištraukė lauk. Išvarvėjo šiek tiek kraujo, ir tai tarytum turėjo priminti apie tai, ką teko išgyventi būnant korporacijos galvų, tiksliau D. A., nelaisvėję.
– Nenorėčiau būti ta, kuri tau sumaus dieną iki galo. – Vyrui pareiškus apie savo nenusiteikimą, tai vargu ar net paraleliniame pasaulyje būtu priverte Jennifer atsisakyti savo ketinimų ir imti bei tiesiog grąžinti vilkolakiui balto ąžuolo kuolą. Prieš tai, pakankamai šaltas jos veidas vėl pakeitė išraišką, jame subangavo plati šypsena ir netgi šiek tiek sadistiškai skambantis sukrizenimas. Ji buvo visiškai tikra tuo, kad jei tektu imtis fizinės jėgos, ji tikrai jos imtųsi. Nepriklausomai nuo to, kad toks dalykas pastatytu Mason‘ą į nelabai patogią padėtį: tiesa, ji buvo nemirtinga, ir tiesa, ji buvo hibridė. Visgi prie viso to, ji buvo vizualiai patraukli moteris, o kelti ranką prieš moterį, nelabai malonu, nepriklausomai net nuo to, kad žinai kad ši, turėdama tam progą, gali tau atspardyti užpakalį. Ta pati ranka, kuri visai neseniai išlupo iš jo kūno svetimkūnį, dabar šiek tiek per daug drąsiai ir (ne sunku tai pasakyti, bet) nemaloniai prigludo prie Lockwood‘o torso, imdama kilti aukštyn per visus tuos raumenų „kvadračiukus“. Kilo nei per daug lėtai, nei per daug greitai, kuomet pasiekė jo smakrą. Nykštys susilietė su jo apatinę lūpa, per šią perbraukdamas. Jos lūpos vėl prasiskleidė, išduodamos ketinimą vėl prabilti.
– Labai gaila kad tu jautiesi nenusiteikęs, Mason‘ai. Tačiau aš niekur nežadu išeiti be durklo, nori tu to, ar ne. – Su lyg šiais žodžiais, tamsiaplaukė atitraukė ranką nuo vilkolakio veido, pakankamai staigiai ir netgi iš dalies galima pasakyti kad agresyviai, stumtelėdama jį per krūtinę, kad vyras susitrenktu su durimis, kurias kaip tik tuo metu vis dar tebedengė. Sunku pasakyti kokie iš tikro buvo Jennifer ketinimai, tačiau aišku vieną: jai toks Mason‘as, suvargęs ir tramdantis iniršį visiškai nepatiko. Nepriklausomai nuo to, kad šį asmenį pažinojo tikrai prastai, jis niekada jai nepriminė kažko tyro ir gero. Ir kadangi asmuo, kuris dabar stovėjo priešais, buvo kažkas kitokio, ji net pajuto šiokį tokį azartą, norint jį išvesti iš stadijos, kurioję panašu kad skendo. Tik „išvedimas“ nieko bendro neturėjo su kelių bokalų pakėlimų ir paverkšlianimu į petį.
Jackson Mikaelson- Nice insult, Hannah Montana. You got any more harsh digs?
-
Pranešimų skaičius : 1107
Įstojau : 2015-08-01
Miestas : If you want to become New Yorker, there’s one rule: You have to believe NY is, has been, and always will be the greatest city on earth. The center of the universe.
Meilė : Love is like war; easy to begin, hard to end. Free to f*ck by spirit and body.
Draugai : A real friend is one who walks in when the rest of the world walks out. In my life it's my FAMILY BY BLOOD.
Rūšis : ORIGINAL VAMPIRE, or... if you more like it blood sucking motherfucker.
Klanas : ПIKɭΛЦƧ
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Št. 06 24, 2017 3:49 pm
No one has to die
NUOTAIKA: *click here* /// DAINA: Nothing But Thieves - Amsterdam
Mason'as nepazinojo Jennifer, bet kazkas viduje snibzdejo, kad ta moteris yra pavojinga ir jam reiketu nuo tokiu kaip ji laikytis atokiau. Priesingai nei arsioji jos sesuo, Jen jo atzvilgiu siunte labai dviprasmiskus, neretai klaidinancius signalus. Jau nuo akimirkos kai geriausias draugas pristate ja kaip savo antraja puse, vilkolakio demesi patrauke skvarbus, klastingas jos zvilgsnis. Sveikas protas jau tada siunte signalus jos pasisaugoti. Kas galejo pamanyti, kad judvieju keliai ir vel susikirs, ypac po sitiek laiko. Jake niekada nepasakojo kaip ir kodel jiedu issiskyre, taciau jei atvirai, tokios kaip ji neprimine seimos zidinio kurstytoju. Argent seimos moterys ir ju gyvenimo budas tiesiog neatrode suderinamas su normaliu, sesliu gyvenimu. Visai kaip ir jo paties, nors jis zinoma ta ir neige. Kaip pasakytu pavyzdziui Dean'as, Mason'as bande prisikti i kampus apvaliame kambaryje. Istrukes is laboratorijos, kurioje buvo kalintas jis buvo nusiteikes suburti eksperimentiniais triusiais tapusius ir lig siol nepazinotus vilkolakius i viena, darnu buri. Trosko uztikrinti ju sauguma, kuri vilkams galejo pasiulyti tik laikymasis is vien. Artejo laikai, tamsus laikai... Vampyru viesumas gal ir suteike klaidinga saugumo pojuti mirtingiesiems, bet tokiems kaip vilkolakiai tai reiske artejanti kara. Nereikejo buti Ensteinu, jog suvoktum, kad anaiptol ne visi kraujageriai paklus naujoms, zmoniu sugalvotoms taisyklems. Simtmecius, tukstancius metu sios zemes pavirsiumi vaikstancios butybes jautesi kur kas pranasesnes, manesi esa mitybos piramides virsuneje ka jau kalbeti apie tuos, kurie nera tokie solidarus ir diplomatiski kaip ponas Redford'as. Naujavirciai, saves nekontroliuojantys reaperiai, zmogiskumo issizadeje vampyrai tikrai sukils. Nezinia kada, nezinia kaip, taciau ta diena artejo ir Lockwood'as ketino buti jai pasiruoses. Beda tik tame, kad suderinti alfos pareigas su asmeniniu, suirute primenanciu gyvenimu Lockwood'ui visuomet sekesi sunkiai.
Kazkada, daugiau nei pries metus prie ruletes stalo sudaryta sutartis jam buvo visai isgaravusi is galvos. Juk tuomet jo gyvastis tebepriklause nuo kurejo kraujo linijos, o pakratyti koju Lockwood'as nei tada, nei dabar visai nenorejo. Gailejosi nesunaikines, neuzkases imantraus ranku darbo ginklo galincio sunaikinti Niklaus Mikealson once and for all. Originalusis turejo daugybe priesu, taciau dar daugiau nemireliu saugojo jo uznugari. Vieni tai dare, nes buti skystablauzdziai subinlaiziai, kiti neturejo kito pasirinkimo. Buvo ir tokiu, kurie nuosirdziai prijaute jam garbindami ji it koki svieto lygintoja... nemirtinga Hitleri. Taciau didziausia ir tikriausiai nuozmiausia grupe sudare vampyrai, ne velnio nezinantys kuriai kraujo linijai is tiesu priklause ir tai verte juos bijoti dienos kai originaliesiems ismus paskutinioji. Nesvarbu esi zmogus ar keturi simtai desimtaji gimtadieni atsventes Edwardas Kulenas. Mirti nenori niekas.
-A...-dirbtinai syptelejes jis pro sukastus dantis garsiai ikvepe oro. -Ta karta kazino... as melavau,-neeme sakotis, elgesi ramiai. Juk zinojo, kad panorejusi hibride galetu sutraiskyti ji it muse. Nekente fakto, kad nesugeba pasipriesinti, taciau neketino to pademonstruoti. Elgesi izuliai ir pasitikinciai kaip ir tada kai jiedu matesi pastaraji karta. Kai jis vis dar buvo hibridas. Tolimesne merginos sneka priverte jo fizionomija persimainyti. Ji akivaizdziai zinojo daugiau nei galejo pasirodyti is pradziu. Is kur ji po velniu issiaiskino, kad jis nebepriklauso Klauso kraujo linijai? Gal ir naivu buvo tiketis, kad kalbos apie pirma nuo kurejo bambagysles atitrukusi kurini nepasklis zaibo greiciu, bet velniai rautu... prabego istisi metai. Kodel tamsiaplauke lauke taip ilgai, kad pagaliau imtusi seniai numatyto plano. -Laukei kol tapsiu nuo jo nepriklausomas?-klausiamai islenke antakius lupu kamputyje isspausdamas erzinanti, bet akivaizdziai pavargusi sypsni. Jennifre priartejus pernelyg arti, suakmenejo. Sios moters aura buvo trikdanti, seksuali, bet bauginanti. Pazeidusi asmenine jo erdve ji nesibodejo inicijuoti provokuojancio fizinio kontakto, kuris Lockwood'ui gal ir butu patikes jei netrukus viska sugadines, kad ir menkutis, bet vis tiek fizinis skausmas. Jo zandikaulis isitempe. Ji zinojo. Zinojo, kad jis nebera hibridas, o dar blogiau-jis itare, jog si suuode ir didziausia jo paslapti. Mason'as baiminosi, jog Jennifer suprato, kad jis nebera vilkolakis.
Kad ir ka mokslininkai su juo padare, tai turejo negriztamu pasekmiu. Bijodamas blogiausio jis atskubejo butent cia, i savo buta, nes norejo isitikinti, kad menulio akmuo vis dar yra saugiai pasleptas jo miegamojo komodoje, stalciuju, kazkada priklausiusiame Katherine. Kartojo sau, kad viskam turi buti racionali priezastis. Kad jam nepavyko isprovokuoti virsmo, nes yra pernelyg issekes. Taciau sveikas protas kuzdejo, kad taip nera. Kone visa savo gyvenima nugyvenes su savimi nesiodamasis menulio prakeiksma jis jaute, kad kazkas pasikeite. Kazkas buvo ne taip. Argent, siaip ar taip, buvo hibride vadinasi galejo uzuosti tokius kaip ji pati, gebejo plika akimi identifikuoti vampyra, atskirti vilkolaki nuo zmogaus... Mason'as jautesi silpnas ir beginklis ir tai buvo velniskai sudina padetis ypac turint omenyje, kad moteris nerode ne menkiausio noro atsizvelgti i tai, kad ketina viduri dienos ji apvogti issinesdama su savimi jam priklausanti durkla. -Viskas nera taip papras...-nespejes baigti sakinio buvo stumteltas lauko duru link, o kadangi tokio merginos manevro visai nesitikejo, nestipriai nugara plojosi atatupstas. Nepatenkinta, oj nepatenkinta atrode jo fizionomija kai sis teikesi pakelti sviesias savo akis i priesais stovincia ilgakoje grazuole. Giliai ikvepe nesileisdamas isvedamas is kantrybes, nors hibride ji ir provokavo. Buvo padares isvada, jog pyktis ir agresija ji visuomet istumdavo i nepavydetinas situacijas. Ketino konflikta isspresti kaip imanoma taikiau. Juk net ir budamas su ja lygiavertis nebutu puoles svaidytis kumsciais. Tik ne tuomet kai oponentas buvo moteris. Akimis paseke kur link staiga nukrypo jos zvilgsnis. Jo ranka, it mazas siaurutis upelis buvo nusidriekes skaidraus kraujo takelis. Nedidele zaizdele kraujavo ir tai buvo tik dar vienas irodymas, kad su juo kazkas buvo ne taip. Vilkolakiai tiesa nesugydavo taip sparciai kaip, kad vampyrai, taciau gydavo kur kas greiciau nei tai darydavo zmones. Nezinia, specialiai ar ne ji istrauke ta nelemta kateteri, taciau jis neketino leistis demaskuojamas. Jam reikejo ir toliau islikti kaip imanoma ramiam. Staiga suskambo jo namu telefonas. Pasinaudodamas ta vos akimirksni trukusia distrakcija jis ciupo durkla hibridei is ranku. Tai buvo spontaniskas, neapgalvotas ejimas, taciau kaip sakoma desperate times calls for desperate measures. Viskas ivyko taip staiga, taip greitai, kad ne pati Jennifer nespejo deramai sureaguoti. Durklas jo rankose neuzsibuvo. Pasidaves virtuves, kuri beje buvo atvira erdve jungianti prieskambari, valgomaji ir saliona, link jis taikliai imete ginkla i kriaukle. Sensoriumi valdomas smulkintuvas netruko uzfiksuoti paciame centre atsidurusio svetimkuniu ir emesi si naikinti! Kaip ir reikejo tiketis, tamsiaplauke grazuole puole gelbeti to, kas is kuolo liko, taciau ir cia adrenalino valdomas Lockwood'as neliko nuosalyje. Stveres ja uz rankos, stipriai patrauke i save tada viena ranka suciupes jos kakla prireme prie sienos. Turejo skaudeti mat elgesi tikrai ne kaip pridera dzentelmenui. Kitavertus, kalba ejo apie jo suneno givybe ir jis neketino etiketui bei gero elgesio manieroms paimti pirmenybes situacijoje, kuri siaip ar taip buvo is scenarijaus ''kill or be killed''. Zodziams nebuvo laiko. Laisva rankabande sugrabalioti ant gretimos spinteles gulejusi astru virtuvini peili, taciau per skubejima nelabasis isslydo is ranku ir garsiai teskesi zemen. -Fuck,-sirdis dauzesi it paselusi, taciau sutriko tik akimirkai. Jennifer atsiplese nuo sienos, taciau tik tam, kad ir vel butu priremta Masono. Si kart jo rankos nebevarze moters kaklo. Pirstai grubokai paniro i tamsius hibrides plaukus, o visu fasadu priartejes vyras netiketai sujunge judvieju lupas buciniui. Apsikeitimas seilemis neivyko, o ir pats bucinys buvo saltas, netikras, taciau to uzteko, kad tiek jis, tiek smulkintuve islostu tas keleta taip reikalingu sekundziu. Atsiplese nuo jos staiga, it nuplikytas. Tiek jo, tiek jos zvilgsniai kaip mat nukrypo i virtuves kriaukle, kurioje dabar jau metesi viso labo pavienes skiedros. Mason'as kvepavo neritmingai, atrode sokiruotas to kas ivyko ne maziau nei i jo namus isilauzusi medziotoja. Atsitrauke atatupstas kol jo nugara atsimuse i ta pacia siena prie kurios neseniai buvo per prievarta priremes Argent. Negalejo patiketi tuo ka padare. Jog sunaikino vieninteli jam zinoma ginkla galejusi atimti givybe pabaisai sugriovusiam jo gyvenima. Apsaugojo ji... visai kaip tada kai buvo nuo jo priklausomas. -As noriu jo mirties labiau nei gali isivaizduoti,-jo akys vis dar zvelge i nuiolauzomis virtusi ginkla. Perbraukes ranka per tamsius, zilstelejusius savo plaukus jis atrode atitoles, nesuinteresuotas kas bus toliau. -Bet negaliu to leisti,-jis pasisuko i moteri, kurios zvilgsnis atrode sunkiai iskaitomas. Nezinojo kas bus toliau, taciau sia akimirka jautesi priemes kaip niekad teisinga sprendima. -Negaliu leisti jam dar karta laimeti kartu su savimi i pragara nusitempiant simtus, tukstancius to nenusipelniusiu givybiu. Tu pati pazisti tuos zmones, Jen,-Nju Jorkas buvo didziulis miestas, taciau neabejojo, kad buvusi medziotoja gerai zino, gal net pazista vampyrus, kuriuos taip arsiai gyne kadaise nemireliu pakesti negalejes vyras. Tapus hibridu Mason'ui atsivere durys i pries tai nepazinta nakties padaru gyvenima ir kad ir kaip nemegtu to pripazinti, jam teko gerti vandeni is sulinio i kuri pries tai spjaude. Ne visi, toli grazu ne visi kraujasiurbiai buvo besirdziai zudikai. Tarp tu paciu vilkolakiu, ypac Alvar buryje, buvo didesniu, labiau mirties bausmes nusipelniusiu individu. Jam teko pripazinti klydus. Nusikratyti to supernaturalaus rasizmo. Juk siaip ar taip, vargu ar jo ir Sebastian'o Redford'o biciulyste butu taip issikerojusi jei ne praplatejusios, liberalesnes vilkolakio paziuros. -Gali susirinkti tuos pasinus ir toliau kesintis ji nuzudyti, bet galiausiai atsidursi uz grotu, nes dabar tokius kaip jis gina istatymas. Nera prasmes, Jenniffer. Leisk tai susiktai korporacijai daryti savo darba. Istatymiskai jie negali zudyti. Bet jie turi tai ko reikia, kad izoliuotu tokius kaip jis. Jie zino apie vilkolakius, nors oficialiai tai tebera nuo zmoniu akiu ir ausu slepiama paslaptis, taciau tai tik laiko klausimas,-nebebijo kalbeti. Nebebijojo nieko po to ka jam teko isgyventi Desmond'o '' kankinimu pozemiuose''. -Nori padaryti visiems paslauga?-baime pamazu isgaravo, jis jautesi inirses, taciau pagaliau tvirtai stovejo ant koju. Manesi zinantis ko nori. Jis trosko paliaubu. Taikos ar bent jau dalinu paliaubu tarp vilkolakiu bei vampyru. Korporacija buvo didesnis blogis, didesnis priesas, kurio reikejo pasisaugoti abiems supernaturaliu butybiu barikadu pusems. -Niekas neprivalo mirti,-vargu ar pats suprato kaip skaudziai jam ateityje atsirugs sis teigiamo, pasiaukojancio herojaus amplua ir kokiu neigiamu pasekmiu jo misija tures asmeniniam jo gyvenimui.
Kazkada, daugiau nei pries metus prie ruletes stalo sudaryta sutartis jam buvo visai isgaravusi is galvos. Juk tuomet jo gyvastis tebepriklause nuo kurejo kraujo linijos, o pakratyti koju Lockwood'as nei tada, nei dabar visai nenorejo. Gailejosi nesunaikines, neuzkases imantraus ranku darbo ginklo galincio sunaikinti Niklaus Mikealson once and for all. Originalusis turejo daugybe priesu, taciau dar daugiau nemireliu saugojo jo uznugari. Vieni tai dare, nes buti skystablauzdziai subinlaiziai, kiti neturejo kito pasirinkimo. Buvo ir tokiu, kurie nuosirdziai prijaute jam garbindami ji it koki svieto lygintoja... nemirtinga Hitleri. Taciau didziausia ir tikriausiai nuozmiausia grupe sudare vampyrai, ne velnio nezinantys kuriai kraujo linijai is tiesu priklause ir tai verte juos bijoti dienos kai originaliesiems ismus paskutinioji. Nesvarbu esi zmogus ar keturi simtai desimtaji gimtadieni atsventes Edwardas Kulenas. Mirti nenori niekas.
-A...-dirbtinai syptelejes jis pro sukastus dantis garsiai ikvepe oro. -Ta karta kazino... as melavau,-neeme sakotis, elgesi ramiai. Juk zinojo, kad panorejusi hibride galetu sutraiskyti ji it muse. Nekente fakto, kad nesugeba pasipriesinti, taciau neketino to pademonstruoti. Elgesi izuliai ir pasitikinciai kaip ir tada kai jiedu matesi pastaraji karta. Kai jis vis dar buvo hibridas. Tolimesne merginos sneka priverte jo fizionomija persimainyti. Ji akivaizdziai zinojo daugiau nei galejo pasirodyti is pradziu. Is kur ji po velniu issiaiskino, kad jis nebepriklauso Klauso kraujo linijai? Gal ir naivu buvo tiketis, kad kalbos apie pirma nuo kurejo bambagysles atitrukusi kurini nepasklis zaibo greiciu, bet velniai rautu... prabego istisi metai. Kodel tamsiaplauke lauke taip ilgai, kad pagaliau imtusi seniai numatyto plano. -Laukei kol tapsiu nuo jo nepriklausomas?-klausiamai islenke antakius lupu kamputyje isspausdamas erzinanti, bet akivaizdziai pavargusi sypsni. Jennifre priartejus pernelyg arti, suakmenejo. Sios moters aura buvo trikdanti, seksuali, bet bauginanti. Pazeidusi asmenine jo erdve ji nesibodejo inicijuoti provokuojancio fizinio kontakto, kuris Lockwood'ui gal ir butu patikes jei netrukus viska sugadines, kad ir menkutis, bet vis tiek fizinis skausmas. Jo zandikaulis isitempe. Ji zinojo. Zinojo, kad jis nebera hibridas, o dar blogiau-jis itare, jog si suuode ir didziausia jo paslapti. Mason'as baiminosi, jog Jennifer suprato, kad jis nebera vilkolakis.
Kad ir ka mokslininkai su juo padare, tai turejo negriztamu pasekmiu. Bijodamas blogiausio jis atskubejo butent cia, i savo buta, nes norejo isitikinti, kad menulio akmuo vis dar yra saugiai pasleptas jo miegamojo komodoje, stalciuju, kazkada priklausiusiame Katherine. Kartojo sau, kad viskam turi buti racionali priezastis. Kad jam nepavyko isprovokuoti virsmo, nes yra pernelyg issekes. Taciau sveikas protas kuzdejo, kad taip nera. Kone visa savo gyvenima nugyvenes su savimi nesiodamasis menulio prakeiksma jis jaute, kad kazkas pasikeite. Kazkas buvo ne taip. Argent, siaip ar taip, buvo hibride vadinasi galejo uzuosti tokius kaip ji pati, gebejo plika akimi identifikuoti vampyra, atskirti vilkolaki nuo zmogaus... Mason'as jautesi silpnas ir beginklis ir tai buvo velniskai sudina padetis ypac turint omenyje, kad moteris nerode ne menkiausio noro atsizvelgti i tai, kad ketina viduri dienos ji apvogti issinesdama su savimi jam priklausanti durkla. -Viskas nera taip papras...-nespejes baigti sakinio buvo stumteltas lauko duru link, o kadangi tokio merginos manevro visai nesitikejo, nestipriai nugara plojosi atatupstas. Nepatenkinta, oj nepatenkinta atrode jo fizionomija kai sis teikesi pakelti sviesias savo akis i priesais stovincia ilgakoje grazuole. Giliai ikvepe nesileisdamas isvedamas is kantrybes, nors hibride ji ir provokavo. Buvo padares isvada, jog pyktis ir agresija ji visuomet istumdavo i nepavydetinas situacijas. Ketino konflikta isspresti kaip imanoma taikiau. Juk net ir budamas su ja lygiavertis nebutu puoles svaidytis kumsciais. Tik ne tuomet kai oponentas buvo moteris. Akimis paseke kur link staiga nukrypo jos zvilgsnis. Jo ranka, it mazas siaurutis upelis buvo nusidriekes skaidraus kraujo takelis. Nedidele zaizdele kraujavo ir tai buvo tik dar vienas irodymas, kad su juo kazkas buvo ne taip. Vilkolakiai tiesa nesugydavo taip sparciai kaip, kad vampyrai, taciau gydavo kur kas greiciau nei tai darydavo zmones. Nezinia, specialiai ar ne ji istrauke ta nelemta kateteri, taciau jis neketino leistis demaskuojamas. Jam reikejo ir toliau islikti kaip imanoma ramiam. Staiga suskambo jo namu telefonas. Pasinaudodamas ta vos akimirksni trukusia distrakcija jis ciupo durkla hibridei is ranku. Tai buvo spontaniskas, neapgalvotas ejimas, taciau kaip sakoma desperate times calls for desperate measures. Viskas ivyko taip staiga, taip greitai, kad ne pati Jennifer nespejo deramai sureaguoti. Durklas jo rankose neuzsibuvo. Pasidaves virtuves, kuri beje buvo atvira erdve jungianti prieskambari, valgomaji ir saliona, link jis taikliai imete ginkla i kriaukle. Sensoriumi valdomas smulkintuvas netruko uzfiksuoti paciame centre atsidurusio svetimkuniu ir emesi si naikinti! Kaip ir reikejo tiketis, tamsiaplauke grazuole puole gelbeti to, kas is kuolo liko, taciau ir cia adrenalino valdomas Lockwood'as neliko nuosalyje. Stveres ja uz rankos, stipriai patrauke i save tada viena ranka suciupes jos kakla prireme prie sienos. Turejo skaudeti mat elgesi tikrai ne kaip pridera dzentelmenui. Kitavertus, kalba ejo apie jo suneno givybe ir jis neketino etiketui bei gero elgesio manieroms paimti pirmenybes situacijoje, kuri siaip ar taip buvo is scenarijaus ''kill or be killed''. Zodziams nebuvo laiko. Laisva rankabande sugrabalioti ant gretimos spinteles gulejusi astru virtuvini peili, taciau per skubejima nelabasis isslydo is ranku ir garsiai teskesi zemen. -Fuck,-sirdis dauzesi it paselusi, taciau sutriko tik akimirkai. Jennifer atsiplese nuo sienos, taciau tik tam, kad ir vel butu priremta Masono. Si kart jo rankos nebevarze moters kaklo. Pirstai grubokai paniro i tamsius hibrides plaukus, o visu fasadu priartejes vyras netiketai sujunge judvieju lupas buciniui. Apsikeitimas seilemis neivyko, o ir pats bucinys buvo saltas, netikras, taciau to uzteko, kad tiek jis, tiek smulkintuve islostu tas keleta taip reikalingu sekundziu. Atsiplese nuo jos staiga, it nuplikytas. Tiek jo, tiek jos zvilgsniai kaip mat nukrypo i virtuves kriaukle, kurioje dabar jau metesi viso labo pavienes skiedros. Mason'as kvepavo neritmingai, atrode sokiruotas to kas ivyko ne maziau nei i jo namus isilauzusi medziotoja. Atsitrauke atatupstas kol jo nugara atsimuse i ta pacia siena prie kurios neseniai buvo per prievarta priremes Argent. Negalejo patiketi tuo ka padare. Jog sunaikino vieninteli jam zinoma ginkla galejusi atimti givybe pabaisai sugriovusiam jo gyvenima. Apsaugojo ji... visai kaip tada kai buvo nuo jo priklausomas. -As noriu jo mirties labiau nei gali isivaizduoti,-jo akys vis dar zvelge i nuiolauzomis virtusi ginkla. Perbraukes ranka per tamsius, zilstelejusius savo plaukus jis atrode atitoles, nesuinteresuotas kas bus toliau. -Bet negaliu to leisti,-jis pasisuko i moteri, kurios zvilgsnis atrode sunkiai iskaitomas. Nezinojo kas bus toliau, taciau sia akimirka jautesi priemes kaip niekad teisinga sprendima. -Negaliu leisti jam dar karta laimeti kartu su savimi i pragara nusitempiant simtus, tukstancius to nenusipelniusiu givybiu. Tu pati pazisti tuos zmones, Jen,-Nju Jorkas buvo didziulis miestas, taciau neabejojo, kad buvusi medziotoja gerai zino, gal net pazista vampyrus, kuriuos taip arsiai gyne kadaise nemireliu pakesti negalejes vyras. Tapus hibridu Mason'ui atsivere durys i pries tai nepazinta nakties padaru gyvenima ir kad ir kaip nemegtu to pripazinti, jam teko gerti vandeni is sulinio i kuri pries tai spjaude. Ne visi, toli grazu ne visi kraujasiurbiai buvo besirdziai zudikai. Tarp tu paciu vilkolakiu, ypac Alvar buryje, buvo didesniu, labiau mirties bausmes nusipelniusiu individu. Jam teko pripazinti klydus. Nusikratyti to supernaturalaus rasizmo. Juk siaip ar taip, vargu ar jo ir Sebastian'o Redford'o biciulyste butu taip issikerojusi jei ne praplatejusios, liberalesnes vilkolakio paziuros. -Gali susirinkti tuos pasinus ir toliau kesintis ji nuzudyti, bet galiausiai atsidursi uz grotu, nes dabar tokius kaip jis gina istatymas. Nera prasmes, Jenniffer. Leisk tai susiktai korporacijai daryti savo darba. Istatymiskai jie negali zudyti. Bet jie turi tai ko reikia, kad izoliuotu tokius kaip jis. Jie zino apie vilkolakius, nors oficialiai tai tebera nuo zmoniu akiu ir ausu slepiama paslaptis, taciau tai tik laiko klausimas,-nebebijo kalbeti. Nebebijojo nieko po to ka jam teko isgyventi Desmond'o '' kankinimu pozemiuose''. -Nori padaryti visiems paslauga?-baime pamazu isgaravo, jis jautesi inirses, taciau pagaliau tvirtai stovejo ant koju. Manesi zinantis ko nori. Jis trosko paliaubu. Taikos ar bent jau dalinu paliaubu tarp vilkolakiu bei vampyru. Korporacija buvo didesnis blogis, didesnis priesas, kurio reikejo pasisaugoti abiems supernaturaliu butybiu barikadu pusems. -Niekas neprivalo mirti,-vargu ar pats suprato kaip skaudziai jam ateityje atsirugs sis teigiamo, pasiaukojancio herojaus amplua ir kokiu neigiamu pasekmiu jo misija tures asmeniniam jo gyvenimui.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Jackson Mikaelson Št. 07 01, 2017 5:27 am
I'm caught in the crossfire
NUOTAIKA: *click here* /// DAINA: Leader - WARRIOR INSIDE
Jennifer Argent niekuomet neturėjo didelės laisvės renkantis savo tolimesnį gyvenimo kelią, kuomet pagaliau surado savo biologinį tėvą. Nuoširdus, tikras ir akis į pasaulį tveriantis susitikimas su Christopher‘iu privertė tuo metu dar tik paauglę suprasti iš kokių iš tikro sluoksnių susideda šis pasaulis. Sužinojo, ir netgi suprato savo biologinio tėvo motyvus, kuomet šis negalėdamas atlaikyti įtampos, paprasčiausiai pasitraukė į pogrindį, palikdamas savo dvi dukras augti su žmogaus pavadinimo nevertu individu, kuris apart smurto, alkoholio ir tabako nieko daugiau ir nematė. Tikriausiai Argent‘ų geno-fonde nuo pat pradžios buvo įtrauktas savanaudiškumą puoselėjantis genas, antraip kaip būtu galima paaiškinti tai, kad: savo laiku Frenk‘as atkišo vidurinį pirštą, kuomet pakeitė savo šeimos vertybes į pramogų pasaulio beribį pasaulį, Cassidy atsisakė bendrauti su savo bendrapavardžiais, o gal net apie juos nieko nenutuokė, Jennifer spjovė į alkoholizmo kamuojamą smurtaujantį patėvį ir palikdama su juo savo seserį, paprasčiausiai išėjo, su savimi turėdama nedidelę kuprinę asmeninių daiktų ir gal porą šimtų dolerių pradžiai. O Andrea, išmoko kaip naudotis aplinkiniais žmonėmis, kad aprūpinti sau pakankamai adekvačiai atrodančią aplinką. Ji netgi žinodama tiesą apie savo biologinės motinos mirtį, neatsižvelgė į tai, kuomet susuko meilės romaną su mamos žudiku. Taip, tai arba yra beribis savanaudiškumas, arba gebėjimas nesusireikšminti, kai kažko norisi. Tačiau istorija visgi yra ne apie tai. Pažinusi savo biologinį tėvą, šio amatą, jo kodeksus būnant medžiotoju, Jennifer iš karto pareikalavo kad būti apmokyta, supažindinta su visais niuansais. Ir ji mokėsi, taip stipriai, kad užsispyrimui kelio neužkirto net ne kartą lūžę kaulai ar visą kūną „puošiančios“ mėlynės. Jie suartėjo su biologiniu tėvu taip greitai, kad atrodytu jog vyras niekuomet nebuvo palikęs savo šeimos. Rūpinosi vienas kito saugumu, ir stengėsi iš žmogiško kūno išspausti viską, kas tik buvo įmanoma. Galima pasakyti, kad Argent šeimos pagalba, kurį laiką antgamtinės būtybės buvo nuslopinusios savo išpuolius, stengėsi elgtis humaniškiau. Antraip, šių laukė susitikimas su beprotiškai gerai treniruotais medžiotojais, kurie nepaskirs laiko paaiškinimams, o paprasčiausiai įgyvendins bausmę už nusikalstamą veiką. Vienu metu, toks gyvenimo būdas netgi atrodė labai smagus. Tačiau gyvenimas juk toks ir yra, kad ankščiau ar vėliau tau pames iššūkį, kuris privers suabejoti tiek savimi, tiek savo pasirinkimais. Argent‘ai savo amatu užsiėmė karta iš kartos, ir tai trūko ilgiau nei 400 mirtingų žmonių metų, iki pat tos akimirkos, kuomet viskas kardinaliai pasikeitė. Reikia paminėti, kad tam tikra prasme, šios šeimos linijos atstovai buvo žudikais, kariais, kurie miesto pagrindą klojo nemirtingų ar antgamtinių būtybių kaulais, manydami kad tokiu būdu trauks bet kokią galimybę žmonijai išnykti. Juk suprastėjęs gimstamumas, bei nuolatos senstanti visuomenė labai stipriai gretino save prie išbaigimo. O kai aplink dar lakstė nemirtingieji, kurie pasimaitindami žmonėmis, ženkliai mažino egzistencinį skaičių, galima buvo numanyti kad po kelių šimtmečių, viskas būtu pasiekę visišką pabaigą, o tai reikštu ne vien pasaulio pabaigą, tačiau ir tų pačių nemirtingųjų beviltiškus bandymus maitintis vienas kitu. Ateitis atrodė tragiškai, todėl buvo būtina imtis tikrų priemonių, kad to išvengti.
Visus išankstinius planus ir nuostatas pakeitė – meilė. Keista, tiesa? Kaip gali stipriai pasikeiti vieno asmens vertybės, kuomet tuštumą užpildo kažkoks mistinis, viską keičiantis, kūną šildantis jausmas. Jennifer net pati nesumojo pastebėti kurią būtent akimirką ėmė jausti beprotiškai stiprų jausmą Jake Armstrong atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kad ji buvo medžiotoja, jis savo ruožtu alfa vilkolakis. Pavojingas, šiek tiek ekstremalus ir netgi visapusiškai uždraustas romanas išsiliepsnojo staigiai, ir tai privertė tamsiaplaukę padaryti lemtingą sprendimą. Ji suvokė tai, kad pasirinkus medžiotojo kelią išeiti įmanoma tik pasirašius sutartį su neišvengiama mirtimi. Pokalbiai ir reikalavimai „suprasti“ tebuvo tuščias, vaikiškas žaidimas, kurio imtis ji neketino. Kažkuriuo metu netgi stengėsi rusenančią meilę Armstrong‘ui tam tikra prasme nuslėpti. Tačiau nėra to melo, kuris ankščiau ar vėliau nepasieks paviršių, netaps diskutuotinas ar netgi reikšmingas kažkam. Ji ėmė kaip galima mažiau laiko atiduoti medžioklei, verčiau pasirinkdama „pasimatymų“ rutiną su jai rūpimu vyru. Ir negalima sakyti kad Jake naudojosi tamsiaplauke, norėdamas apsaugoti savo vilkolakius nuo išnykimo. Viskas buvo tikra, meilė ir abipusis rūpestis buvo tikras. Apie viską galiausiai sužinojęs Christopher‘is netgi nebandė priešintis, kuomet suvokė ant kiek užsispyrusi yra jo dukra, ir būtent tokie dalykai, gali juos galutinai išskirti. Laikui bėgant, Jennifer ėmė lauktis kūdikio, ir Jake netgi buvo pasiruošęs sumainyti žiedus, kad įteisinti jų jausmus, jų šeimą standartiniais, ir žmogiškame pasaulyje suprantamais saitais. Tačiau tam tikri įvykiai visuomet maišė atlikti atrodo labai paprastą veiksmą. Ir tuo metu, kuomet po savo širdimi, Jennifer brandino naują gyvybę, buvo ruošiame įvairiausio plauko medžiotojų susirinkimą. Buvo būtina įnešti naujus vėjus, kurie galiausiai apibrėžtu tolimesnės šio amato atstovų veiklos pokyčius.
„Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes“ (angl. We protect those who cannot protect themselves), taisyklė buvo įvesta į atnaujintą kodeksą, o tai atnešė didžiulius pokyčius. Tam pasipriešinimą pareiškė ne vienas medžiotojas, kuris nesutiko su tuo, kad viskas kas vyko prieš tai, dabar taps ne vien kad nelegalu, bet ir visapusiškai neteisėta. Dabar nebus paaiškinimo, mat medžiotojai yra gėris, o nemirtingieji yra blogis. Visi buvo priimami kaip lygus, ir netgi tam pasipriešinimą parodė ne vienas, Christopher‘is nusprendė kad ši taisyklė nuo šios dienos bus aktuali jo šeimos tarpe. Galu gale, jis netrūkus turėjo tapti seneliu, o jo tragiškai žuvusi žmona kadaise savo genuose išlaikė nepažadintą „vilkolakio“ geną, kas reiškė kad Jennifer vaikas jei ne visu šimtu procentu, tuomet devyniasdešimt aštuoniais gims ne žmogumi. Ir vyras vargu ar ketino savo anūką priimti kaip tam tikra prasme, blogio sėklą, kuri bus pasmerkta mirčiai.
Laikui bėgant, Jennifer pagimdė sūnų, šį pavadindama Dereku Armstrong – Argent. Jis atrodė pasakiškai: banguotis linkę plaukai, gilios vandenyno skaidrumą primemančios, mėlynos akys. Nuostabus berniukas, ramus ir netgi iš pažiūros su kiek protingai atrodančia veido išraišką. Tai buvo stebuklas, dvi stiprias šeimas sujungiantis asmuo, kuriam ketino parūpinti kaip galima geresnę ateitį. Deja, tikriausiai pats likimas buvo numatęs kiek kitokius planus. Augdamas Derekas turėjo artimiausius jam žmones šalia, ir tuo pačiu akivaizdžiai prastėjančią sveikatą. Atrodė kad nepriklausomai nuo aplinkinių noro, jis susirgdavo kone kiekviena egzistuojančia liga, virusu. Nebuvo atsparus niekam, nors nėštumo metu Jennifer ir labai rūpinosi savo fizine ir psichine sveikata. Berniukas išgyveno metus, kuomet papuolęs į ligoninę galiausiai iš šios gyvas nebuvo išneštas. Tai trūko vos kelias dienas, ir daktarai tikrai nesuvokė, nerado paaiškinimo tame, kas vyko. Jis tiesiog pasidavė, organizmas neturėjo kovinių principų. Ir nepriklausomai nuo to, kad pačios Jennifer nuomone, kad tai neva buvo susieta su vilkolakiškumu, Jake‘as nepadarė visiškai nieko. Dievaži, jo net nebuvo šalia, kuomet jų sūnus atliko paskutinį atokvėpį, ištiesdamas rankutes į mirties pusę. Palaidoti savo vaiką, yra sunkiausia, ką tik galima padaryti bet kuriam asmeniui. Tėvai neturėtu gyventi ilgiau, nei šių vaikai. Nuo tos akimirkos, viskas ėmė byrėti: santykiai su Jake, santykiai su Christopher‘iui, netgi Andrea. Su Armstrong‘u išsiskyrė, ne piktybiškai, tačiau be galimybės sugrįžti atgal. Žinoma, jie abu vis dar mylėjo vienas kitą, kaip asmenybes, saugojo vienas kito užnugarį, tačiau tai buvo viskas. Tai buvo jų pabaiga. Ir ne veltui yra sakoma, kad jeigu sujudini smėlio pilį, ji galiausiai ima byrėti, kol įgauna beformės masės atvaizdą. Taip ir nutiko.
– Tikiuosi nemanai, kad prisipažinimas iš tavęs padaro mažesnį asilą? – Kiek retorinis klausimas, kuris vargu ar reikalavo kokio nors rimto paaiškinimo. Galu gale, tamsiaplaukė net nejuto tam tikro kartėlio dėl to, kas nutiko ankščiau, kuomet jie buvo susidūrę kazino, ir negi žaidimo forma susilažino iš pavojingo ginklo. Galima sakyti kad Argent netgi nesitikėjo kad viskas bus taip paprasta, kaip tai iš šalies atrodė. Todėl ir nejautė jokios nuoskaudos, kitą vertus, daiktą, kuris moters manymu priklausė jai, nusprendė atsiimti. Ir vargu ar ketino nusileisti Lockwood‘ui, leidžiant save įtikinti tuo, kad Niklaus‘o mirtis kartu su savimi nusineš ir tūkstančius kitų, bla bla bla. Rimtai? Panašų triuką jau įgyvendino, kuomet tam tikra prasme sunaikino jauniausią iš Mikaelson‘ų šeimos atstovą, net nepagalvodama apie tai, kad tokiu būdu padarė didelį „oops“ su Kol‘o nemirtingumo kraujo saitais. Tai paprasčiausiai nebuvo aktualiu dalyku, įgyvendinant asmeninę vendetą.
– Ak kaip miela girdėti, neva manai kad kiekvienas šiame gyvenime nutinkantis sprendimas, turi kažką bendro su tavimi. Visgi, privalau nuvilti, nepriklausimai nuo to, kad dar visai smagu būtu matyti savo treniruotą užpakalį matyti šen bei ten, mano pasirodymas su tavimi asmeniškai, nieko bendro neturi. – Tiesa, Jennifer visuomet manė esti Mason‘as yra labai patrauklus vyras, kurio netgi neatsisakytu pagraibyti, palaižyti ar pabučiuoti, jei bent iš dalies būtu suinteresuota kokia nors intymia prasme plėtoti savo egzistavimą. Tačiau metai trūkusi tyla iš medžiotojos, tikrai nieko bendra neturi su Lockwood‘o bambagyslės nutraukimu nuo savo kūrėjo. Tai tebuvo dar vienas sutapimas, sutapimų katile, kuris buvo perpildytas iki kraštų. Jos pasirodymas būtent dabar ir būtent čia, buvo labai glaustai susietas su Caroline Mikaelson gyvybe, kuri visiškai netikėtai tapo tokia pat reali, koks realus buvo sniegas žiemos periodu. Tai sukėlė antrą neapykantos, pykčio ir visapusiško irzlumo, bangą, kurios Jennifer nebuvo pavaldi suvaldyti. Nebent žinoma, net neketino tai daryti. Buvo kone šimtu procentu įsitikinusi tuo, kad kol nepadės taško ant Mikaelson‘ų egzistencinio parado, nesugebės taikiai sugyventi su pačia savimi. Žinoma, ji nebuvo tapusi medžioklės auka, tačiau ir ramiai nusėdėti paprasčiausiai negebėjo. Mikaelson‘ai leido sau per daug, ir už tai turėjo sumokėti. Jei ne vilkolakio genas, jei ne tobulai savo darbui atsidave medikai ir šiokia tokia pagalba iš magiškosios pusės, Jennifer būtu kritusi nuo Caroline rankos, vardan to, kad patenkinti kažkokios raudonplaukės raganos užgaidą. Taip, Argent tapo visiškai nekalta auka, Mikaelson‘ų šeimos despotiško valdymo „vabaliuku“, kuris be jokios sąžinės graužaties buvo sutryptas ir privalėjo likti sutryptu. Tačiau neliko, ir niekas to nepakeis. Šviesus, tačiau tuo pačiu metu provokuojančiai piktas tamsiaplaukės žvilgsnis atsekė buvusio vilkolakio veidą, kuomet jis akivaizdžiai planavo imtis kažkokių veiksmų, kurių nuspėti negebėjo. – Mason‘ai, nedaryk nieko kvailo. –
Šiek tiek praskleistos moters lūpos savaime išsakė tuos žodžius, kurie atrodytu kad nuskambėjo pačiu tinkamiausiu metu, tarytum išreikšdamos perspėjimą nedaryti to, ko jis galiausiai sugebėtu pasigailėti. Tiesa, ne vienas iš esančių šiame bute nieko nenutuokė apie specifinio burto egzistavimą, kuris galėtu atrišti visas sąsajas nuo Niklaus‘o krauju, ir šį sunaikinus, sunaikinti tik jį vieną. Jiems abiems buvo suvokiama tai, kad kritus tironui, galiausiai jis savo mirtimi išsineš ir šimtus tūkstančių kitų gyvybių. Mason‘ui tai buvo didelė problema, savo ruožtu Jennifer visiškai to neakcentavo. Pradėjusi eiti šiuo keliu, ji negalėjo sustoti, ir negalėjo pakeisti savo nuomonės, vadovaudamasi tais pačiais moterims būdingais principais, kaip „nežinau aš ko noriu, bet noriu dabar“. – Ne sucre, čia tu ir klysti, viskas ir yra būtent TAIP paprasta. –
Per vidinę Lockwood‘o alkūnės dalį tekėjo kraujas, ir tai nebuvo stebėtinas dalykas, mat pati Jennifer pakankamai nemaloniai ištraukė kateterį iš šio venos, paskatindama būtent tokį procesą. Valdyti save buvo pramokusi, dievai mato, medžioklės amato išmokti reikia begalinės stiprybės, ir didžiulės ištvermės, ir tokia patirtis žinoma kad teigiamai atsiliepė Argent tuomet, kai ji tapo viena tų padarų, kurių nekentė labiausiai. Visa laimė, tiksliau, visa paguoda buvo tame, kad moteris neketino gyventi amžinai. Juk pradinis planas niekur nebuvo išgaravęs, susidorodama su labiausiai despotiška, labiausiai save pasaulio bamba laikančia šeima, būtu paskutiniu tašku, paskutine atspirtimi link neišvengiamo savęs sunaikinimo, kuriuo ir vadovavosi tamsiaplaukė. Tiesa, toks planas daugeliui gali pasirodyti visiškai paikas ir netgi durnas. Tačiau, ar kieno nors nuomonės buvo klausiama? Ne. Jennifer niekuomet neplanavo tapti nemirtinga, nematė prasmės tame, kad kai kurie netgi džiaugėsi galimybe gyventi amžinai. Būdama hibride, ji nebuvo praradusi netgi reprodukcinės savybės, tačiau tai esmės nekeitė. Ji nematė savęs santykiuose, šeimos kūrime ar vertybių puoselėjime. Ji žinojo, kad net tie patys jos vaikai galiausiai suaugtu, pasentu ir numirtu, kuomet ji pati liktu tokia pat, nepasikeitusi. Ar tai galima pavadinti prasmingu gyvenimu? Gal, kelis šimtmečius tai galima įsivaizduoti kaip tam tikros prasmės būtį, ir kas toliau? Kartoti tą pačią rutiną, gyventi svetimų gyvybių kainą, ir finale vis vien pasiekti tą tašką, kai atiduotum bet ką, už galimybę būti visiškai niekuo ypatinga mirtingąją. Savo pačios noru pasirinkusi medžiotojos likimą, Jennifer puikiai suvokė savo gyvybės trapumą, suvokė ir tai kad greičiausiai bus pasmerkta nenatūraliai mirčiai, ir tai nenutiks pasiekus žilą senatvę. Ir kai viskas pasikeitė, pasikeitė ir požiūris į egzistenciją. Net tas pats artimų ryšių sukūrimas ėmė atrodyti toks paviršutiniškai prievolinis. Atrodytu kad netgi draugai tapo priimami kaip kažkas netikro, ir tiesiog standartiškai reikalingo. Teko mokyti save įtikėti tuo, kad jie tau rūpi, nors iš tiesų yra priešingai. Kvaila, ir daugybę minusų turinti egzistencija, kurios jai nei reikėjo, nei ji to norėjo. Todėl, nepriklausomai nuo to ar tai yra suprantama, ar ne, ji savo sprendimą buvo padariusi, ir tikrai kad nemanė kad kas nors sugebėtu tai pakeisti, parodyti ir gerąją pusę. Ir visgi, grįžtant prie kraujavimo klausimo...
Intensyviai mėlynos spalvos, moters, akys (tam kad viską labiau įsivaizduoti, Jennifer, priešingai nei jos sesuo buvo paveldėjusi tėvo akis, kurios buvo tokios pat gilios ir intensyvios, dar tuomet, kai jis buvo ganėtinai jaunas, *click here*, mat su amžiumi tėvo akys liko padabintos nuovargio raukšlėmis, ir šiaip, mirtingas amžius paprasčiausiai padarė savo) buvo nukreiptos į Lockwood‘o sužeidimą, ir ši akimirka atrodė kad atnešė kur kas daugiau įtampos, nei kad šios dienos susitikimas aplamai. Tekantis kraujas atrodė žmogiškai tirštas, tamsiai raudonos spalvos, tipinis mirtingam. Net tas pats kvapas, kurį periodiškai fiksavo žvėriška jos uoslė atrodė pažįstamas, nepriklausomai nuo to, kad vilkolakiais niekada nebuvo savęs maitinusi. Suvokimas atėjo ne iš karto, tačiau netrūkus moteris tikrai suprato, kad net ta pati jėga, kurią savo kūne nešiojo Mason‘as nebuvo nenatūrali, nebuvo pagertina kokio nors tamsios magijos, ar panašaus mėšlo, prakeiksmo. Gal ir būtu spėjusi prasižioti, jei ne netrūkus visiškai kampą pakeitusi situaciją. Suskambo telefonas, ir tai vos akimirkos daliai išblaškė hibridę. Dar prieš patenkant į per petį nešiojamą rankinę, durklas buvo ištrauktas iš tamsiaplaukės rankų. Mason‘as pasileido virtuvės link, ir Jennifer panašu kad neketino atsilikti, kuomet atrodytu jau buvo spėjusi pagauti mirtingą vyrą už pakarpos, kuomet buvo pakankamai grubiai nublokšta, prispausta prie sienos. Jautė kaip jo natūraliai šilti pirštai nugulė ant jos kaklo, ir jei pati būtu mirtinga, tai netgi galėtu palikti tam tikras vizualias žymes. Nepaliko, nes nebuvo mirtinga. Stipriai sukando dantis, ir netgi suspaudė lūpas, negalėdama patikėti kiek paikas ir įžūlus yra Mason‘as.
Matė kur nuskriejo vienintelis ginklas, galintis sunaikinti Niklaus Mikaelson, ir ji netgi galėjo laisvai, tiesiog taip, imti ir sulaužyti Mason‘o ranką, kuri tuo metu buvo nugulusi ant josios kaklo. Visgi nepadarė to, ir pati nesuprato kodėl. Aplinką užpildė erzinantis, ir despatiškumą sukeliantis smulkintuvo garsas, kuomet aštrūs metalo sūkuriai ėmė tikslingai smulkinti medienos gabalą. Visur aplink pabiro smulkios medienos nuolaužos, ir Argent nepanaudodama nei pusės savo turimos jėgos, galiausiai pastūmė nuo savęs Mason‘ą, tam kad trūkus kokiai akimirkai, tikrai sukištu savo pirštus į smulkintuvą, ir dar pabandytu ištraukti bent didesnį gabalą kuolo. Jis matė tai, kad dėl šio tikslo, moteris buvo pasiruošusi rizikuoti likti be kelių savo galūnių, ir ji matė tai, kad kažkoks daikčiukas yra kur kas svarbesnis nei jos ranka, gyvybė, ar kieno nors kito egzistencinis klausimas. Būtu tai padariusi, netgi nesusimasčiusi apie pasekmes. Ir akimirka, kuomet trūko visai ne daug, kad pasiekti objektą, kuris jos gyvenime reiškė kur kas daugiau, nei jos gyvenimą, vyras stipriai patempė tamsiaplaukę į savo pusę, tam, kad įvyktu kažkas visiškai netikėto, nesuprantamo ir netgi iš dalies keisto. Šiltos jo lūpos prisispaudė prie šaltų josios, pavymui savo kūnu pajuto ir jo artumą. Tai nebuvo kažkas magiškai romantiško, tačiau dievai mato, vargu ar galėtu pasakyti kad tai buvo šlykštu. Net tuomet, kai Lockwood‘o lūpos buvo sučiauptos, tikriausiai dėl to kad bandė įkvėpti, josios buvo prasiskleidusios. Šiek tiek grubiai, nors iš pojūčių spektro, tai netgi švelniai apgaubusi savo putliomis lūpomis jo apatinę, hibridė susimerkė. Užlaikė kvėpavimą. Vos akimirkai, sunku pasakyti kodėl net, tačiau pasijuto taip, it būtu trapi, pažeidžiama ir mirtinga. Visas kūnas, kuris prieš tai buvo įsitempęs, tik akimirkai tapo tikras ir natūraliai laisvas. Šis, nieko nereiškiantis, desperatiškos padėties iššauktas bučinys vizualiai atrodė kaip strateginis ėjimas, tačiau su vidumi padarė kažką neįtikėtinai keisto. Atrodė kad tam trumpam laikotarpiui, nuslopo aplinkiniai garsai, ir netgi kilo neįtikėtinai keista mintis praskleisti lūpas dar labiau, imti jas judinti ir netgi savuoju liežuviu paliesti jo. Visiškai keista ir nesuvokiama.
Jis atsitraukė pirmas, tačiau tai te reiškė kad vyras taip pat staiga, kaip praradęs sveiką nuovoką, šią ir atgavo. Jennifer pramerkė akis, pirmiausia parodydama šokiruotumo iškreiptą savo išraišką, vėliau įsiūčio. Žvilgsnis pirmiausia susidūrė su peiliu, kuriuo, jis ketino ją padurti. Negi rimtai manė, kad hibridą gali sunaikinti dūris? Vėliau žvilgsnis susidūrė su kriauklė, kurios smulkintuvas padaręs savo darbą, paliko iš kuolo tik smulkių skeveldrų chaosą. Sunku pasakyti ar tame atsiliepė temperamentas, ar tai, kad dabar jis tikrai nusipelnė „didžiausio šunsnukio“ titulą, tačiau net neatsižvelgdama į tai, kad vyras ėmė elgtis palyginus taikiai, nedelsdama laiko, pirmiausią ką padarė, tai suvarė taiklų kumštį, tiesiai vyrui į veidą, grubiai palytėdama jo lūpas, kurios nuo smūgio jėgos, šiek tiek iskilo. Pasileido prie kriauklės, tikriausiai dar turėdama vilties kad ten dar buvo likę bent kažkas reikšmingo. Neliko. Argent stipriai sukibo į kriauklės atbrailą, imdama po savo pirštais šiek tiek lenkti metalą, tarytum nuspręsdama kad verčiau lai kenčia negyvas daiktas, nei gyvas asmuo.
– Aš padariau didžiulę klaidą manydama kad tu nesi Niklaus‘o kalė. Visiškai nesvarbu ar dabar turi pasiteisinimą ginti tą supuvusį asmenį ar ne, tu vis dar stačia galva esi pasiruošęs laižyti jam subinę! Kaip nuostabu, Mason‘ai! Sunaikinai vienintelį ginklą, kuris galėtu tą šūdų krūvą paguldyti miriop amžiams, neleidžiant kad jis ir toliau sėkmingai niokotu visą aplinkinį pasaulį. Bravo, gali dabar liosiai pasiglostyti savo pimpalą! – Buvo tužmingai įpykusi, todėl vargu ar bent išgirdo Lockwood‘o utopiškai skambančias frazes apie tai, kad dar galima padaryti šį pasaulį gyvenamą, ir ne tokį šlykštų, koks jis dažnai ima atrodyti. Kalbos apie korporacija ne tiek kad nenuslopino Jennifer pykčio, o atvirkščiai, šį paskatino. Atsitraukdama nuo smulkintuvo, ji drąstiškai sukišo pirštus į savo plaukus, nesusilaikydama nuo noro išrėkti „fuuuuck!“ emocijų apipavidalinimą. Tai netrūko ilgai, ir netgi neatrodė labai dramatiška, mat iš kart po to, moteris nežmogišku greičiu pasileido į Mason‘o pusę, suspaustais kumščiais trenkdama į sieną, prie pat jo galvos. Paliko žymę, kuri dar ilgai jo bute primins apie šios dienos įvykius. Įtrūko ne vien sienų dažai, tačiau ir pabiro šiek tiek tinko. Veidas aiškiai simbolizavo neigiamas emocijas, kuomet moteris sumažinusi atstumą tarp savęs ir buvusio vilkolakio, palyginus vieno tempro balsu, kuris skambėjo kiek pakeltai, pasisakė toliau. – Tu rimtai manai, kad man labai rūpi tai, kas bus su manimi, kai tas šūdžius bus sunaikintas? Rimtai manai kad man rūpi kažkokia korporacija, bei jų idiotiškos taisyklės? Jis nusipelnė mirties. NUSIPELNĖ! Ir prisiekiu, jei ir toliau bandysi apginti tą padarą, tu netapsi rimta kliūtimi mano strateginiame veikime. –
Lockwood‘o naujasis pasiaukojančio herojaus amplua erzino labiau, nei visas tas apsimestinis tikėjimas kad tai yra tikrasis jo „aš“. Tamsiaplaukės krūtinė stipriai kilnojosi, nuo sutrikusio kvėpavimo, nors ji ir stengėsi išlaikyti akių kontaktą, kuris atrodė žudė oponentą kur kas labiau, nei kad tai būtu padarę veiksmai. – Tu visiškai apgailėtinas, jei manai kad sugebėsi egzistuoti aplinkoje, kurioje nebus aukų. Ir kuo ankščiau suprasi, kad gali būti kažkuo daugiau nei JO kalė, dar gal turėsi galimybę parodyti koks iš tikro esi. Nes tai ką matau dabar, tėra visiška mėšlo krūva, priklausanti nuo tironijos malonės.
Visus išankstinius planus ir nuostatas pakeitė – meilė. Keista, tiesa? Kaip gali stipriai pasikeiti vieno asmens vertybės, kuomet tuštumą užpildo kažkoks mistinis, viską keičiantis, kūną šildantis jausmas. Jennifer net pati nesumojo pastebėti kurią būtent akimirką ėmė jausti beprotiškai stiprų jausmą Jake Armstrong atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kad ji buvo medžiotoja, jis savo ruožtu alfa vilkolakis. Pavojingas, šiek tiek ekstremalus ir netgi visapusiškai uždraustas romanas išsiliepsnojo staigiai, ir tai privertė tamsiaplaukę padaryti lemtingą sprendimą. Ji suvokė tai, kad pasirinkus medžiotojo kelią išeiti įmanoma tik pasirašius sutartį su neišvengiama mirtimi. Pokalbiai ir reikalavimai „suprasti“ tebuvo tuščias, vaikiškas žaidimas, kurio imtis ji neketino. Kažkuriuo metu netgi stengėsi rusenančią meilę Armstrong‘ui tam tikra prasme nuslėpti. Tačiau nėra to melo, kuris ankščiau ar vėliau nepasieks paviršių, netaps diskutuotinas ar netgi reikšmingas kažkam. Ji ėmė kaip galima mažiau laiko atiduoti medžioklei, verčiau pasirinkdama „pasimatymų“ rutiną su jai rūpimu vyru. Ir negalima sakyti kad Jake naudojosi tamsiaplauke, norėdamas apsaugoti savo vilkolakius nuo išnykimo. Viskas buvo tikra, meilė ir abipusis rūpestis buvo tikras. Apie viską galiausiai sužinojęs Christopher‘is netgi nebandė priešintis, kuomet suvokė ant kiek užsispyrusi yra jo dukra, ir būtent tokie dalykai, gali juos galutinai išskirti. Laikui bėgant, Jennifer ėmė lauktis kūdikio, ir Jake netgi buvo pasiruošęs sumainyti žiedus, kad įteisinti jų jausmus, jų šeimą standartiniais, ir žmogiškame pasaulyje suprantamais saitais. Tačiau tam tikri įvykiai visuomet maišė atlikti atrodo labai paprastą veiksmą. Ir tuo metu, kuomet po savo širdimi, Jennifer brandino naują gyvybę, buvo ruošiame įvairiausio plauko medžiotojų susirinkimą. Buvo būtina įnešti naujus vėjus, kurie galiausiai apibrėžtu tolimesnės šio amato atstovų veiklos pokyčius.
„Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes“ (angl. We protect those who cannot protect themselves), taisyklė buvo įvesta į atnaujintą kodeksą, o tai atnešė didžiulius pokyčius. Tam pasipriešinimą pareiškė ne vienas medžiotojas, kuris nesutiko su tuo, kad viskas kas vyko prieš tai, dabar taps ne vien kad nelegalu, bet ir visapusiškai neteisėta. Dabar nebus paaiškinimo, mat medžiotojai yra gėris, o nemirtingieji yra blogis. Visi buvo priimami kaip lygus, ir netgi tam pasipriešinimą parodė ne vienas, Christopher‘is nusprendė kad ši taisyklė nuo šios dienos bus aktuali jo šeimos tarpe. Galu gale, jis netrūkus turėjo tapti seneliu, o jo tragiškai žuvusi žmona kadaise savo genuose išlaikė nepažadintą „vilkolakio“ geną, kas reiškė kad Jennifer vaikas jei ne visu šimtu procentu, tuomet devyniasdešimt aštuoniais gims ne žmogumi. Ir vyras vargu ar ketino savo anūką priimti kaip tam tikra prasme, blogio sėklą, kuri bus pasmerkta mirčiai.
Laikui bėgant, Jennifer pagimdė sūnų, šį pavadindama Dereku Armstrong – Argent. Jis atrodė pasakiškai: banguotis linkę plaukai, gilios vandenyno skaidrumą primemančios, mėlynos akys. Nuostabus berniukas, ramus ir netgi iš pažiūros su kiek protingai atrodančia veido išraišką. Tai buvo stebuklas, dvi stiprias šeimas sujungiantis asmuo, kuriam ketino parūpinti kaip galima geresnę ateitį. Deja, tikriausiai pats likimas buvo numatęs kiek kitokius planus. Augdamas Derekas turėjo artimiausius jam žmones šalia, ir tuo pačiu akivaizdžiai prastėjančią sveikatą. Atrodė kad nepriklausomai nuo aplinkinių noro, jis susirgdavo kone kiekviena egzistuojančia liga, virusu. Nebuvo atsparus niekam, nors nėštumo metu Jennifer ir labai rūpinosi savo fizine ir psichine sveikata. Berniukas išgyveno metus, kuomet papuolęs į ligoninę galiausiai iš šios gyvas nebuvo išneštas. Tai trūko vos kelias dienas, ir daktarai tikrai nesuvokė, nerado paaiškinimo tame, kas vyko. Jis tiesiog pasidavė, organizmas neturėjo kovinių principų. Ir nepriklausomai nuo to, kad pačios Jennifer nuomone, kad tai neva buvo susieta su vilkolakiškumu, Jake‘as nepadarė visiškai nieko. Dievaži, jo net nebuvo šalia, kuomet jų sūnus atliko paskutinį atokvėpį, ištiesdamas rankutes į mirties pusę. Palaidoti savo vaiką, yra sunkiausia, ką tik galima padaryti bet kuriam asmeniui. Tėvai neturėtu gyventi ilgiau, nei šių vaikai. Nuo tos akimirkos, viskas ėmė byrėti: santykiai su Jake, santykiai su Christopher‘iui, netgi Andrea. Su Armstrong‘u išsiskyrė, ne piktybiškai, tačiau be galimybės sugrįžti atgal. Žinoma, jie abu vis dar mylėjo vienas kitą, kaip asmenybes, saugojo vienas kito užnugarį, tačiau tai buvo viskas. Tai buvo jų pabaiga. Ir ne veltui yra sakoma, kad jeigu sujudini smėlio pilį, ji galiausiai ima byrėti, kol įgauna beformės masės atvaizdą. Taip ir nutiko.
– Tikiuosi nemanai, kad prisipažinimas iš tavęs padaro mažesnį asilą? – Kiek retorinis klausimas, kuris vargu ar reikalavo kokio nors rimto paaiškinimo. Galu gale, tamsiaplaukė net nejuto tam tikro kartėlio dėl to, kas nutiko ankščiau, kuomet jie buvo susidūrę kazino, ir negi žaidimo forma susilažino iš pavojingo ginklo. Galima sakyti kad Argent netgi nesitikėjo kad viskas bus taip paprasta, kaip tai iš šalies atrodė. Todėl ir nejautė jokios nuoskaudos, kitą vertus, daiktą, kuris moters manymu priklausė jai, nusprendė atsiimti. Ir vargu ar ketino nusileisti Lockwood‘ui, leidžiant save įtikinti tuo, kad Niklaus‘o mirtis kartu su savimi nusineš ir tūkstančius kitų, bla bla bla. Rimtai? Panašų triuką jau įgyvendino, kuomet tam tikra prasme sunaikino jauniausią iš Mikaelson‘ų šeimos atstovą, net nepagalvodama apie tai, kad tokiu būdu padarė didelį „oops“ su Kol‘o nemirtingumo kraujo saitais. Tai paprasčiausiai nebuvo aktualiu dalyku, įgyvendinant asmeninę vendetą.
– Ak kaip miela girdėti, neva manai kad kiekvienas šiame gyvenime nutinkantis sprendimas, turi kažką bendro su tavimi. Visgi, privalau nuvilti, nepriklausimai nuo to, kad dar visai smagu būtu matyti savo treniruotą užpakalį matyti šen bei ten, mano pasirodymas su tavimi asmeniškai, nieko bendro neturi. – Tiesa, Jennifer visuomet manė esti Mason‘as yra labai patrauklus vyras, kurio netgi neatsisakytu pagraibyti, palaižyti ar pabučiuoti, jei bent iš dalies būtu suinteresuota kokia nors intymia prasme plėtoti savo egzistavimą. Tačiau metai trūkusi tyla iš medžiotojos, tikrai nieko bendra neturi su Lockwood‘o bambagyslės nutraukimu nuo savo kūrėjo. Tai tebuvo dar vienas sutapimas, sutapimų katile, kuris buvo perpildytas iki kraštų. Jos pasirodymas būtent dabar ir būtent čia, buvo labai glaustai susietas su Caroline Mikaelson gyvybe, kuri visiškai netikėtai tapo tokia pat reali, koks realus buvo sniegas žiemos periodu. Tai sukėlė antrą neapykantos, pykčio ir visapusiško irzlumo, bangą, kurios Jennifer nebuvo pavaldi suvaldyti. Nebent žinoma, net neketino tai daryti. Buvo kone šimtu procentu įsitikinusi tuo, kad kol nepadės taško ant Mikaelson‘ų egzistencinio parado, nesugebės taikiai sugyventi su pačia savimi. Žinoma, ji nebuvo tapusi medžioklės auka, tačiau ir ramiai nusėdėti paprasčiausiai negebėjo. Mikaelson‘ai leido sau per daug, ir už tai turėjo sumokėti. Jei ne vilkolakio genas, jei ne tobulai savo darbui atsidave medikai ir šiokia tokia pagalba iš magiškosios pusės, Jennifer būtu kritusi nuo Caroline rankos, vardan to, kad patenkinti kažkokios raudonplaukės raganos užgaidą. Taip, Argent tapo visiškai nekalta auka, Mikaelson‘ų šeimos despotiško valdymo „vabaliuku“, kuris be jokios sąžinės graužaties buvo sutryptas ir privalėjo likti sutryptu. Tačiau neliko, ir niekas to nepakeis. Šviesus, tačiau tuo pačiu metu provokuojančiai piktas tamsiaplaukės žvilgsnis atsekė buvusio vilkolakio veidą, kuomet jis akivaizdžiai planavo imtis kažkokių veiksmų, kurių nuspėti negebėjo. – Mason‘ai, nedaryk nieko kvailo. –
Šiek tiek praskleistos moters lūpos savaime išsakė tuos žodžius, kurie atrodytu kad nuskambėjo pačiu tinkamiausiu metu, tarytum išreikšdamos perspėjimą nedaryti to, ko jis galiausiai sugebėtu pasigailėti. Tiesa, ne vienas iš esančių šiame bute nieko nenutuokė apie specifinio burto egzistavimą, kuris galėtu atrišti visas sąsajas nuo Niklaus‘o krauju, ir šį sunaikinus, sunaikinti tik jį vieną. Jiems abiems buvo suvokiama tai, kad kritus tironui, galiausiai jis savo mirtimi išsineš ir šimtus tūkstančių kitų gyvybių. Mason‘ui tai buvo didelė problema, savo ruožtu Jennifer visiškai to neakcentavo. Pradėjusi eiti šiuo keliu, ji negalėjo sustoti, ir negalėjo pakeisti savo nuomonės, vadovaudamasi tais pačiais moterims būdingais principais, kaip „nežinau aš ko noriu, bet noriu dabar“. – Ne sucre, čia tu ir klysti, viskas ir yra būtent TAIP paprasta. –
Per vidinę Lockwood‘o alkūnės dalį tekėjo kraujas, ir tai nebuvo stebėtinas dalykas, mat pati Jennifer pakankamai nemaloniai ištraukė kateterį iš šio venos, paskatindama būtent tokį procesą. Valdyti save buvo pramokusi, dievai mato, medžioklės amato išmokti reikia begalinės stiprybės, ir didžiulės ištvermės, ir tokia patirtis žinoma kad teigiamai atsiliepė Argent tuomet, kai ji tapo viena tų padarų, kurių nekentė labiausiai. Visa laimė, tiksliau, visa paguoda buvo tame, kad moteris neketino gyventi amžinai. Juk pradinis planas niekur nebuvo išgaravęs, susidorodama su labiausiai despotiška, labiausiai save pasaulio bamba laikančia šeima, būtu paskutiniu tašku, paskutine atspirtimi link neišvengiamo savęs sunaikinimo, kuriuo ir vadovavosi tamsiaplaukė. Tiesa, toks planas daugeliui gali pasirodyti visiškai paikas ir netgi durnas. Tačiau, ar kieno nors nuomonės buvo klausiama? Ne. Jennifer niekuomet neplanavo tapti nemirtinga, nematė prasmės tame, kad kai kurie netgi džiaugėsi galimybe gyventi amžinai. Būdama hibride, ji nebuvo praradusi netgi reprodukcinės savybės, tačiau tai esmės nekeitė. Ji nematė savęs santykiuose, šeimos kūrime ar vertybių puoselėjime. Ji žinojo, kad net tie patys jos vaikai galiausiai suaugtu, pasentu ir numirtu, kuomet ji pati liktu tokia pat, nepasikeitusi. Ar tai galima pavadinti prasmingu gyvenimu? Gal, kelis šimtmečius tai galima įsivaizduoti kaip tam tikros prasmės būtį, ir kas toliau? Kartoti tą pačią rutiną, gyventi svetimų gyvybių kainą, ir finale vis vien pasiekti tą tašką, kai atiduotum bet ką, už galimybę būti visiškai niekuo ypatinga mirtingąją. Savo pačios noru pasirinkusi medžiotojos likimą, Jennifer puikiai suvokė savo gyvybės trapumą, suvokė ir tai kad greičiausiai bus pasmerkta nenatūraliai mirčiai, ir tai nenutiks pasiekus žilą senatvę. Ir kai viskas pasikeitė, pasikeitė ir požiūris į egzistenciją. Net tas pats artimų ryšių sukūrimas ėmė atrodyti toks paviršutiniškai prievolinis. Atrodytu kad netgi draugai tapo priimami kaip kažkas netikro, ir tiesiog standartiškai reikalingo. Teko mokyti save įtikėti tuo, kad jie tau rūpi, nors iš tiesų yra priešingai. Kvaila, ir daugybę minusų turinti egzistencija, kurios jai nei reikėjo, nei ji to norėjo. Todėl, nepriklausomai nuo to ar tai yra suprantama, ar ne, ji savo sprendimą buvo padariusi, ir tikrai kad nemanė kad kas nors sugebėtu tai pakeisti, parodyti ir gerąją pusę. Ir visgi, grįžtant prie kraujavimo klausimo...
Intensyviai mėlynos spalvos, moters, akys (tam kad viską labiau įsivaizduoti, Jennifer, priešingai nei jos sesuo buvo paveldėjusi tėvo akis, kurios buvo tokios pat gilios ir intensyvios, dar tuomet, kai jis buvo ganėtinai jaunas, *click here*, mat su amžiumi tėvo akys liko padabintos nuovargio raukšlėmis, ir šiaip, mirtingas amžius paprasčiausiai padarė savo) buvo nukreiptos į Lockwood‘o sužeidimą, ir ši akimirka atrodė kad atnešė kur kas daugiau įtampos, nei kad šios dienos susitikimas aplamai. Tekantis kraujas atrodė žmogiškai tirštas, tamsiai raudonos spalvos, tipinis mirtingam. Net tas pats kvapas, kurį periodiškai fiksavo žvėriška jos uoslė atrodė pažįstamas, nepriklausomai nuo to, kad vilkolakiais niekada nebuvo savęs maitinusi. Suvokimas atėjo ne iš karto, tačiau netrūkus moteris tikrai suprato, kad net ta pati jėga, kurią savo kūne nešiojo Mason‘as nebuvo nenatūrali, nebuvo pagertina kokio nors tamsios magijos, ar panašaus mėšlo, prakeiksmo. Gal ir būtu spėjusi prasižioti, jei ne netrūkus visiškai kampą pakeitusi situaciją. Suskambo telefonas, ir tai vos akimirkos daliai išblaškė hibridę. Dar prieš patenkant į per petį nešiojamą rankinę, durklas buvo ištrauktas iš tamsiaplaukės rankų. Mason‘as pasileido virtuvės link, ir Jennifer panašu kad neketino atsilikti, kuomet atrodytu jau buvo spėjusi pagauti mirtingą vyrą už pakarpos, kuomet buvo pakankamai grubiai nublokšta, prispausta prie sienos. Jautė kaip jo natūraliai šilti pirštai nugulė ant jos kaklo, ir jei pati būtu mirtinga, tai netgi galėtu palikti tam tikras vizualias žymes. Nepaliko, nes nebuvo mirtinga. Stipriai sukando dantis, ir netgi suspaudė lūpas, negalėdama patikėti kiek paikas ir įžūlus yra Mason‘as.
Matė kur nuskriejo vienintelis ginklas, galintis sunaikinti Niklaus Mikaelson, ir ji netgi galėjo laisvai, tiesiog taip, imti ir sulaužyti Mason‘o ranką, kuri tuo metu buvo nugulusi ant josios kaklo. Visgi nepadarė to, ir pati nesuprato kodėl. Aplinką užpildė erzinantis, ir despatiškumą sukeliantis smulkintuvo garsas, kuomet aštrūs metalo sūkuriai ėmė tikslingai smulkinti medienos gabalą. Visur aplink pabiro smulkios medienos nuolaužos, ir Argent nepanaudodama nei pusės savo turimos jėgos, galiausiai pastūmė nuo savęs Mason‘ą, tam kad trūkus kokiai akimirkai, tikrai sukištu savo pirštus į smulkintuvą, ir dar pabandytu ištraukti bent didesnį gabalą kuolo. Jis matė tai, kad dėl šio tikslo, moteris buvo pasiruošusi rizikuoti likti be kelių savo galūnių, ir ji matė tai, kad kažkoks daikčiukas yra kur kas svarbesnis nei jos ranka, gyvybė, ar kieno nors kito egzistencinis klausimas. Būtu tai padariusi, netgi nesusimasčiusi apie pasekmes. Ir akimirka, kuomet trūko visai ne daug, kad pasiekti objektą, kuris jos gyvenime reiškė kur kas daugiau, nei jos gyvenimą, vyras stipriai patempė tamsiaplaukę į savo pusę, tam, kad įvyktu kažkas visiškai netikėto, nesuprantamo ir netgi iš dalies keisto. Šiltos jo lūpos prisispaudė prie šaltų josios, pavymui savo kūnu pajuto ir jo artumą. Tai nebuvo kažkas magiškai romantiško, tačiau dievai mato, vargu ar galėtu pasakyti kad tai buvo šlykštu. Net tuomet, kai Lockwood‘o lūpos buvo sučiauptos, tikriausiai dėl to kad bandė įkvėpti, josios buvo prasiskleidusios. Šiek tiek grubiai, nors iš pojūčių spektro, tai netgi švelniai apgaubusi savo putliomis lūpomis jo apatinę, hibridė susimerkė. Užlaikė kvėpavimą. Vos akimirkai, sunku pasakyti kodėl net, tačiau pasijuto taip, it būtu trapi, pažeidžiama ir mirtinga. Visas kūnas, kuris prieš tai buvo įsitempęs, tik akimirkai tapo tikras ir natūraliai laisvas. Šis, nieko nereiškiantis, desperatiškos padėties iššauktas bučinys vizualiai atrodė kaip strateginis ėjimas, tačiau su vidumi padarė kažką neįtikėtinai keisto. Atrodė kad tam trumpam laikotarpiui, nuslopo aplinkiniai garsai, ir netgi kilo neįtikėtinai keista mintis praskleisti lūpas dar labiau, imti jas judinti ir netgi savuoju liežuviu paliesti jo. Visiškai keista ir nesuvokiama.
Jis atsitraukė pirmas, tačiau tai te reiškė kad vyras taip pat staiga, kaip praradęs sveiką nuovoką, šią ir atgavo. Jennifer pramerkė akis, pirmiausia parodydama šokiruotumo iškreiptą savo išraišką, vėliau įsiūčio. Žvilgsnis pirmiausia susidūrė su peiliu, kuriuo, jis ketino ją padurti. Negi rimtai manė, kad hibridą gali sunaikinti dūris? Vėliau žvilgsnis susidūrė su kriauklė, kurios smulkintuvas padaręs savo darbą, paliko iš kuolo tik smulkių skeveldrų chaosą. Sunku pasakyti ar tame atsiliepė temperamentas, ar tai, kad dabar jis tikrai nusipelnė „didžiausio šunsnukio“ titulą, tačiau net neatsižvelgdama į tai, kad vyras ėmė elgtis palyginus taikiai, nedelsdama laiko, pirmiausią ką padarė, tai suvarė taiklų kumštį, tiesiai vyrui į veidą, grubiai palytėdama jo lūpas, kurios nuo smūgio jėgos, šiek tiek iskilo. Pasileido prie kriauklės, tikriausiai dar turėdama vilties kad ten dar buvo likę bent kažkas reikšmingo. Neliko. Argent stipriai sukibo į kriauklės atbrailą, imdama po savo pirštais šiek tiek lenkti metalą, tarytum nuspręsdama kad verčiau lai kenčia negyvas daiktas, nei gyvas asmuo.
– Aš padariau didžiulę klaidą manydama kad tu nesi Niklaus‘o kalė. Visiškai nesvarbu ar dabar turi pasiteisinimą ginti tą supuvusį asmenį ar ne, tu vis dar stačia galva esi pasiruošęs laižyti jam subinę! Kaip nuostabu, Mason‘ai! Sunaikinai vienintelį ginklą, kuris galėtu tą šūdų krūvą paguldyti miriop amžiams, neleidžiant kad jis ir toliau sėkmingai niokotu visą aplinkinį pasaulį. Bravo, gali dabar liosiai pasiglostyti savo pimpalą! – Buvo tužmingai įpykusi, todėl vargu ar bent išgirdo Lockwood‘o utopiškai skambančias frazes apie tai, kad dar galima padaryti šį pasaulį gyvenamą, ir ne tokį šlykštų, koks jis dažnai ima atrodyti. Kalbos apie korporacija ne tiek kad nenuslopino Jennifer pykčio, o atvirkščiai, šį paskatino. Atsitraukdama nuo smulkintuvo, ji drąstiškai sukišo pirštus į savo plaukus, nesusilaikydama nuo noro išrėkti „fuuuuck!“ emocijų apipavidalinimą. Tai netrūko ilgai, ir netgi neatrodė labai dramatiška, mat iš kart po to, moteris nežmogišku greičiu pasileido į Mason‘o pusę, suspaustais kumščiais trenkdama į sieną, prie pat jo galvos. Paliko žymę, kuri dar ilgai jo bute primins apie šios dienos įvykius. Įtrūko ne vien sienų dažai, tačiau ir pabiro šiek tiek tinko. Veidas aiškiai simbolizavo neigiamas emocijas, kuomet moteris sumažinusi atstumą tarp savęs ir buvusio vilkolakio, palyginus vieno tempro balsu, kuris skambėjo kiek pakeltai, pasisakė toliau. – Tu rimtai manai, kad man labai rūpi tai, kas bus su manimi, kai tas šūdžius bus sunaikintas? Rimtai manai kad man rūpi kažkokia korporacija, bei jų idiotiškos taisyklės? Jis nusipelnė mirties. NUSIPELNĖ! Ir prisiekiu, jei ir toliau bandysi apginti tą padarą, tu netapsi rimta kliūtimi mano strateginiame veikime. –
Lockwood‘o naujasis pasiaukojančio herojaus amplua erzino labiau, nei visas tas apsimestinis tikėjimas kad tai yra tikrasis jo „aš“. Tamsiaplaukės krūtinė stipriai kilnojosi, nuo sutrikusio kvėpavimo, nors ji ir stengėsi išlaikyti akių kontaktą, kuris atrodė žudė oponentą kur kas labiau, nei kad tai būtu padarę veiksmai. – Tu visiškai apgailėtinas, jei manai kad sugebėsi egzistuoti aplinkoje, kurioje nebus aukų. Ir kuo ankščiau suprasi, kad gali būti kažkuo daugiau nei JO kalė, dar gal turėsi galimybę parodyti koks iš tikro esi. Nes tai ką matau dabar, tėra visiška mėšlo krūva, priklausanti nuo tironijos malonės.
Jackson Mikaelson- Nice insult, Hannah Montana. You got any more harsh digs?
-
Pranešimų skaičius : 1107
Įstojau : 2015-08-01
Miestas : If you want to become New Yorker, there’s one rule: You have to believe NY is, has been, and always will be the greatest city on earth. The center of the universe.
Meilė : Love is like war; easy to begin, hard to end. Free to f*ck by spirit and body.
Draugai : A real friend is one who walks in when the rest of the world walks out. In my life it's my FAMILY BY BLOOD.
Rūšis : ORIGINAL VAMPIRE, or... if you more like it blood sucking motherfucker.
Klanas : ПIKɭΛЦƧ
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Pen. 07 07, 2017 5:27 pm
Thimoty, my old friend!...
NUOTAIKA: *click here* /// DAINA: Papa Roach -Help
Mason'as vis dar prisimine ka reiskia buti nemirtingu. Jis mane turys marias laiko. Teisino save, savo poelgius manydamas, kad nepriklausomai nuo to kaip ilgai truks jo ''savanaudiskoji'' faze, jis suspes save rebilituoti, ispirkti nuodemes. Taciau nutiko priesingai. Jis ir vel tapo mirtingas, o laikas eme priminti pro pirstus byranti smeli. Jis ir jo moralai bei prioritetai turejo pasikeisti, taciau nepaisant kilniu jo motyvu, naujasis ''taikdario amplua'' jam netiko. Naivu tiketis, kad is paziuros taip lengvai savanaudiska prigimti pamynes Lockwood'as anksciau ar veliau neims gailetis, jog svaisto savo gyvenima tam, kad po saves paliktu si pasauly ar bent jau maza jo lopineli pavadinimu Niujorkas, siek tiek geresne vieta gyventi. Tikrai nebuvo is tu, kurie daug ir ilgai masto pries miega. Niekada nekure planu i ateity, nestrategavo ir siaip, retai kada sia tema su kuo nors diskutavo. Veike intuityviai, impulsyviai. Visai kaip ir dabar kai savomis rankomis i prazuti pasiunte durkla galejusi nuzudyti asmeni, kuri buves hibridas laike atsakingu uz viska ka deja pas Lockwood'as padare tapes kitu givybes saskaita bujojanciu monstru. Tiesa, i pabaiga tikrai buvo pramokes save pazaboti kai kalba ejo apie maitinimasi mirtingaisiais, taciau vis tiek buvo tikru tikriausia priesingybe dabartinei, sventeiviskai saves versijai. Tiesa ta, kad nemirtingumas jo nepakeite, nepaverte jo mostru. To nenoredamas Klausas Mason'a islaisvino. Leido bent trumpam atrasti tikraji as, kurio Lockwood'as taip bijojo. Herojaus kompeksa issiukdes vyras nenorejo buti minimas kaip savanaudis siknius. Uzteko to, kad jautesi susimoves kaip dede, kaip tevas, kaip sutuoktinis... Dabar ketino ispirkti savo kaltes nepriklausomai nuo to, koks uzknisantis ji is tiesu pazistantiems asmenims galejo pasirodyti jo naujasis amplua.
Mason'as pazinojo dvi Argent seimos moteris, taciau tik paneles Jennifer akivaizdoje jausdavosi toks... nuginkluotas. Su Andreja buvo kitaip. Akivaizdzia, kone liepsnojancia neapykanta deganti jo atzilgiu moteris niekuomet nepaliko abejones, kad jiems nera pakeliui. Moteris veikiausiai del savu, Lockwood'ui nezinomu ir tikriausiai tik jai paciai suvokiamu priezasciu jo neapkente visa savo esybe. Mason'ui patiko traukti pastaraja per danti. Net labai megaudavosi lengvabudiskai metydamas ivairaus pobudzio, neretai gaslius juokelius jos pusen vien tam, kad pasnekove tik dar labiau pasisiaustu. Andreja niekuomet neleido puoseleti vilciu darniam dialogui, ka jau kalbeti apie elementaru kits kito toleravima. Taciau Jennifer... jos draugijoje Mason'as jautesi it butu prarades savaji mojo. Keista, nes niekada nemegino su ja flirtuoti, taciau net jei ir butu norejes, to padaryti nebutu istenges. Kazkokia, plika akimi nepatoma, zodziais sunkiai apibreziama seksualine itampa visuomet tvyrojo tarp dvieju, kaip diena ir naktis skirtingu asmenu, taciau galima isivaizduoti, kad smegenu uzkabariuose suvokdamas, jog yra mirtingas, dabar Lockwood'as nesijaute taip drasiai. Matyt turejo tipa... lydesi del stipriu, valdingu ir zinanciu ko nori, taciau buvo tvirtai apssprendes tokiu vengti. Tokios kaip Jennifer, tokios kaip Katherine garantavo ugningus, aistringus santykius, taciau Lockwood'as buvo tvirtai apsisprendes atversti nauja, svaru knygos lapa su moterimi, kuri vienintele galejo jam pasiulyti normalu gyvenima, taciau pats gyvenimas jo atzvilgiu niekuomet neturejo, o ir neketino buti ''normalus''. Jis gime pazenklintas menulio. Gime tam, kad taptu alfa. O alfos, kaip zinia, nepriklauso sau.
Pavires tinkas priverte ji trumpam susimerkti. Jennifer buvo ne juokais isiutusi, taciau Mason'as nebutu Mason'as jei neimtu pats gesinti isiplieskusios ugnies zibalu. -Ne tau mane teisti!-uzriaumojo, taciau jo zodziai nepertrauke Argent monologo apie tai koks niekingas subinlaizys neva yra buves hibridas. -Man labai gaila, kad sutrukdziau savo kamikadzes tipo zygdarbiui, bet tavo planas nebutu nusisekes net jei turetum desimt tokiu durklu! Tu esi viena! O Klausas turi kariuomete vampyru, kurie nenutuokia - yra, ar nera- priklausomi nuo jo kraujo linijos, bet nepaisant to, neketina rizikuoti, todel gins to mockrusio subine arciau nei gali tai isivaizduoti!-atstumas tarp ju ir vel buvo minimalus ir tai priverte is pradziu uzsiliepsnojusi Lockwood'a siek tiek atvesti. Buvo kazkaip keista saukti ant moters, kurios putlias lupas dar neseniai pats emei ir pabuciavai. WTF?! Nepaneigsi, jog manevras suveike, taciau tai tikrai nebuvo pries tai isbandytas veiksmu planas. -As, priesingai nei tu, turiu del ko gyventi,-isklause, taciau pro ausis akivaizdziai praleido merginos pazerta kritika savo naujojo amplua pusen. -Nezinau ka tas kales vaikas tau padare, bet pasakysiu tau viena... kaip ir tu, maniau kad ta seima yra blogiausia kas man yra nutike, bet isiklausyk to, ka dabar pasakysiu,-apsilaize issausejusias savo lupas. Velniai griebtu, buvo zveriskai alkanas, norejo gerti... miegoti. Visa laime, kad visa kuna uzpludes adrenalinas veike it laseline su stipriausiu kofeino ekstraktu. Sirdis dauzesi it paselusi. -Teoriskai kalbant... tu nuzudai Klausa. Mirsta daug... daug kaltu ir nekaltu vampyru. Pries ka pirmiausia atsisuka vyriasybe ir visos tos nelemtos organizacijos?-reiksmingai kilsteli antakius. -Medziotojus. Tavo seima. Nukentes daug, daug su tuo nieko bendra neturinciu asmenu. Kils tikru tikriausias karas. Net jei tau ir pavyksta sveikai sinesti kaily is Mikealsonu dvaro, visa likusi gyvenima praleisti slapstydamasi. Zinant ta seima, jie leis tau sleptis. Duos tau laiko. Islauks kol atbuks tavo savisaugos instinktai. Kol pradesi jaustis laiminga. Prie ko nors prisirisi...-jo zvilgsnis nutolo. Tarsi akimirkai butu nugrimzdes i savo prisiminimus. -Tada jie tave susiras. Po viena issudys visus tau artimus zmones kol liksi tik tu,-issakes savo minti atmestina greitakalbe jis guztelejo peciais. -Zinai kodel? Nes tai yra blogiau uz mirti. Nesiotis su savimi kalte... visa amzinybe kaltinti save del to, kad nesugebejai apsaugoti tu, kuriuos myli,-jis atrode nusiteikes ryztingai. Tayleris buvo vienintelis jam likes giminaitis ir jis neatrode pasirenges prarasti ir jo. -Todel jei nori mane nudeti dabar,-zenge link jos begediskai sumazindamas jos asmenine erdve. -Naudokis proga kol nesugalvojau kaip susigrazinti tai ka is manes pavoge tos susiktos laboratorines ziurkes,-turedamas galvoje savo gebejima keisti pavidala jis nemate prasmes vynioti tiesos i vata. Buvo tikras, kad hibride tai suprato. -Nes antraip, busiu sumautai didele rakstis savo riestoje sedimojoje suzlugdanti bet kokius tavo meginimus ivykdyti sumauta vampyru holokausta,-tvirtai suciaupes lupas jis kuri laika arsiai spoksojo tiesiai jai i akis. Itemta tyla nutrauke ir vel pasigirdes telefono skambucio garsas. Ekrane matoma numeri gerai atsimine. Skambino ke kas kitas, o Elena ir tai savaime isprovokavo jo lupu kamputyje smesteleti blausiam sypsniui. Nusprende neatsiliepti. Trosko pamatyti grazuole savomis akimis. Jei atvirai, siuo metu nenorejo buti niekur kitur, tik Gilbert draugijoje. Po visko kas nutiko, po to kai prisimine viska ka Katherine buvo privertusi ji uzmirsti Mason'as nuosirdziai vylesi, kad butent antrininke yra jam skirta moteris. -Malonek po saves uzrakinti duris,-svystelejes buto raktus i tamsiaplaukes puse sulauke itin greito sios reflekso ir tai issauke sioki toki sypsni jo veide. -Viso, Jennifer,-uzsimetes odine, prie laukuju duru kabejusia striuke jis pasisalino laukan.
Isejes laukan pirma gilai ikvepe. Vakarejantis Niujorko kvapas tikrai nebuvo tyras ar gaivinantis. Tiesa, oro uzterstumas nebuvo tokia opi sio miesto problema lyginant su potvyniu pavojumi, kuris begant metams tik didejo ir tam didele itaka dare ne kas kitas, o globalinis atsilimas pries kuri amerikieciai tiesiog buvo linke uzmerkti akis, ziureti i tai pro pirstus. Juokinga, net ironiska tai, kad kone kiekvienas save gerbiantis cionykstis butu be vargo isposkines iki skrupulu suplanuota apokaliptini plana, ka ir kaip darytu jei pasauly tikrai istiktu smegenis valganciu zombiu invazija, taciau retas kuris zinojo kas per velnias yra genetiskai modifikuoti maisto produktai. Because, priorities, tiesa? Mason'o Lockwood'o prioritetas siuo metu buvo ji - Elena. Sedes i pirma pro sali lekusi taksi, buves vilkolakis sukrapste keleta doleriu senai nedevetos striukes kiseneje. Mego ta jausma aptikus pinigus, kuriu ne nezinojai turis! Stabtelejo degalineje, nusipirko cigareciu ir... puokste blankiai rausvu roziu. Kai atsidure prie reikiamu namu slenkscio, kuri laika nedriso i jas pasibelsti. Juk dingo kaip i bala. O dar blogiau, jog dingo po to kai jiedu su Gilbert pagaliau eme ir perzenge ''tik draugu'' ribas. Itrauke paskutiniji duma, kuri iskvepe su lig jo krumpliai lengvai, bet uztikrintai pabarbeno i duris namu, kuriu virtuveje dege blausi sviesa. -Labas,-tylus, gal net siek tiek nedrasus pasisveikinimas buvo pirma istartas vyro. Negalejo suvaldyti sypsenos, kuri jo veida perskrode su lig judvieju akys ir vel susitiko. Ji atrode abstulbusi, sokiruota. -Atleisk, kad negalejau...-nespejes pabaigti minties jis sulauke tvirto, nuosirdaus apkabinimo. Jo pirstai paniro i silkinius Elenos plaukus. Buvo neapsakomai gera jausti jos artuma. Tikra, nesuvaidinta. Mason'o nuostabai mergina staiga atslijo bei jam sudave. -As...-pritrukes zodziu jis prunkstelejo. -Nezinau ko prisigalvojai, bet galiu prisiekti, kad nera taip kaip manei, jog yra. Niekada nebuciau tiesiog emes ir...-ju zvilgsniai ir vel susitiko. Ji neatrode perpykusi. Veikiau priesingai. Pasimetusi ir sutrikusi. Jis paprase jos prisesti terasoje kur jiedu ir stovejo. Mason'as papasakojo jai viska nutyledamas tik fakta, jog neketina sedeti sudejes ranku kai horizonte akivaizdziai nusimato karas. Jis prisipazino, kad nebera vilkolakis. Kad gerai nezino ka ketina daryti toliau, bet nori, jog jo ateityje buti ji - Elena. Ta nakti jie praleido drauge. Mylejosi. Jis nenumane apie moters gyvenime atsiradusi kita. Ji nezinojo, kad jis tebera susipainiojes savo jausmuose Katherine.
Jis pabudo siek tiek po vidurnakcio. Turint omenyje koks pervarges ir nukankintas buvo Lockwood'as, butu reikeje tiketis, kad ismiegos bent kelias paras tam, kad atsigriebtu uz laboratorijose prarasta laika, taciau ne... Kazkas, kazkoks garsas priverte vyra placiai atmerkti akis, kuriu paskui kad ir kaip bande nebegalejo sumerkti. Salimais snaudzianti grazuole atrode it is zurnalo virselio. Jis syptelejo. Mason'as jautesi... laimingas. Ramus ir tylus jos kvepavimas veike relaksuojanciai. Pakiles is lovos jis nusprende padaryti tai, ko nebuvo dares jau eile metu. Apsivilkes striuke jis isejo laukan ir akis i aki susidure su neapsakomo grozio menulio pilnatimi. Pirma karta galejo grozetis dangu nusvietusiu disku nejausdamas kaip pries jo paties valia deformuojasi, luzta jo kaulai. Jis placiai nusisypsojo. Jaute nenusakoma palengvejima. Nuo siol viskas bus kitaip. Jis tai jaute. Naujasis jo gyvenimas ir tai kas lauke ateityje maloniai jaudino. Issitrauke cigarete, kuria tuojau pat isikiso tarp lupu. Kitoje kiseneje ieskodamas ziebtuvelio uzciuope mobiluji. ''Kodel gi ne?'' valiukiska sypsena perskrode Lockwood'o veida kai galvoje kilo ideja imti ir nufotografuoti menulio pilnati. Siek tiek susirauke suprates, kad niekam tikusi iPhon'o kamera ne per nago juodyma neperteikia pilnaties didingumo, taciau dar pries tai kai butu spejes susisiekimo priemone sugrusti atalios, telefonas suvibravo. ''Ipatinga padetis Centrineje Niujorko Ligonineje'' skelbe viena antraste. Paspaudes ant nuorodos jis netrukus buvo peradresuotas i youtube, kur panasu, kad paprastas civilis pasivadines ''ciklopas98'' filmavo reportere filmuojancia tiesiogiai is ivikio vietos. ''-Pokolkas zinoma tik tiek, kad ''nakties pilieciu'' lyderio vardas Timotis Wright'as, taciau policija neatskleidzia kiek dar galimai ginkluotu vyru veikia kartu su juo. Ligonineje dirbantis personalas taip pat ir ten gydomi pacientai...'' Mason'as video isjunge. -Sudas...-tyliai susikeikes jis ileke vidun. Grizes i miegamaji apsirenge paskubomis ko pasekoje prizadino Elena. -Vienas is mano draugu,-nebuvo jie draugais, bet tas senas istabios isvaizdos vampyras ne karta buvo issukes Mason'o sedimaja kai kiti Klaus'o vampyrai norejo Lockwood'a suplesyti i gabalus. Tas vyras suteike Mason'ui sansa irodyti is kokio molio sis yra drebtas. Jo ir tik jo deka buves vilkolakis igijo daugumos Nik'o kraujasiurbiu pagarba. -Labai stipriai prisidirbo,-isispyres batus jis sastelejo ant lovos krasto bei sujunge judvieju lupas jausmingam buciniui. -Am.. mano rakteliai?..-apsidaire, taciau merginai pasiulius savaja transporto priemone su pilnu baku degalu, jis dar karta ja pabuciavo. -Aciu,-susirupinusiame jo veide smestelejo sypsena. -Paskambinsiu tau kai tik ka nors issiaiskinsiu.
Sustabde automobili beveik lygiagreciai su kita i ivikio vieta atskubejusia masina. -Tu tikriausiai juokauji...-suktelejo pavymui is transporto priemones islipusiai ir jo nepastebejusiai Jennifer. -Ka po velniu cia veiki?-aplink zujo sraigtasparniai, susisneketi buvo sudetinga. Ypac kai turi zmogiska, niekuo neipatinga klausa kaip kad Mason'as. Prie ju is kart eme artintis du aro apranga vilkintys pareigunai. -Nukreipk ju demesi...-ir vel veikdamas eksprontu jis susnibzdejo, taciau ne neabejojo, kad hibride tai isgirdo. Pasinaudojes Argent sudaryta proga, nere pro geltonas ligonine juosiancias juostas ir pasileido ligonines link. Patekti vidun nebuvo sudetinga. Panasu, kad su didesnemis kliutimis susidure is cia pasprukti bande nelaimeliai. Vos izengus vidun ji pasieke stirpus gelezies kvapas. Ant grindu gulejo lavonais tape darbuotojai, skaisciai raudono, sviezio kraujo balos buvo sutepe baltas grindis ir sienas. -Thimoty?!-pro sali dideliu greiciu praleke vampyras. Mason'as nevalingai susiguze. Suvoke i koki pavoju save istume atsidures ligonineje pilnoje nuo grandines nutrukusiu vampyru kai jis tuo tarpu tebuvo savanoris silto B grupes kraujo donoras. Aplink nebuvo matyti nei gyvos dvasios. -Kad ir kas priverte tave tai padaryti, tu privalai pasiduoti. Thimoty...-konkretaus pasnekovo neturejo, taciau zinojo, kad asmuo i kuri kreipiasi ji girdi. Kolidoriu apsvieciancios lempos sublyksejo, tada garsiai sprogo. -Fuuuuck,-uzsidenge galva rankomis saugodamasis daugybes mazu stiklo sukiu pabirusiu nuo lubu. Staiga jo kakla pastvere lediniai pirstai priverte ji skausmingai ziopteleti. Oro latakai buvo taip stiprai suspausti, kad vyras neistenge, nepajege ikvepti.
Mason'as pazinojo dvi Argent seimos moteris, taciau tik paneles Jennifer akivaizdoje jausdavosi toks... nuginkluotas. Su Andreja buvo kitaip. Akivaizdzia, kone liepsnojancia neapykanta deganti jo atzilgiu moteris niekuomet nepaliko abejones, kad jiems nera pakeliui. Moteris veikiausiai del savu, Lockwood'ui nezinomu ir tikriausiai tik jai paciai suvokiamu priezasciu jo neapkente visa savo esybe. Mason'ui patiko traukti pastaraja per danti. Net labai megaudavosi lengvabudiskai metydamas ivairaus pobudzio, neretai gaslius juokelius jos pusen vien tam, kad pasnekove tik dar labiau pasisiaustu. Andreja niekuomet neleido puoseleti vilciu darniam dialogui, ka jau kalbeti apie elementaru kits kito toleravima. Taciau Jennifer... jos draugijoje Mason'as jautesi it butu prarades savaji mojo. Keista, nes niekada nemegino su ja flirtuoti, taciau net jei ir butu norejes, to padaryti nebutu istenges. Kazkokia, plika akimi nepatoma, zodziais sunkiai apibreziama seksualine itampa visuomet tvyrojo tarp dvieju, kaip diena ir naktis skirtingu asmenu, taciau galima isivaizduoti, kad smegenu uzkabariuose suvokdamas, jog yra mirtingas, dabar Lockwood'as nesijaute taip drasiai. Matyt turejo tipa... lydesi del stipriu, valdingu ir zinanciu ko nori, taciau buvo tvirtai apssprendes tokiu vengti. Tokios kaip Jennifer, tokios kaip Katherine garantavo ugningus, aistringus santykius, taciau Lockwood'as buvo tvirtai apsisprendes atversti nauja, svaru knygos lapa su moterimi, kuri vienintele galejo jam pasiulyti normalu gyvenima, taciau pats gyvenimas jo atzvilgiu niekuomet neturejo, o ir neketino buti ''normalus''. Jis gime pazenklintas menulio. Gime tam, kad taptu alfa. O alfos, kaip zinia, nepriklauso sau.
Pavires tinkas priverte ji trumpam susimerkti. Jennifer buvo ne juokais isiutusi, taciau Mason'as nebutu Mason'as jei neimtu pats gesinti isiplieskusios ugnies zibalu. -Ne tau mane teisti!-uzriaumojo, taciau jo zodziai nepertrauke Argent monologo apie tai koks niekingas subinlaizys neva yra buves hibridas. -Man labai gaila, kad sutrukdziau savo kamikadzes tipo zygdarbiui, bet tavo planas nebutu nusisekes net jei turetum desimt tokiu durklu! Tu esi viena! O Klausas turi kariuomete vampyru, kurie nenutuokia - yra, ar nera- priklausomi nuo jo kraujo linijos, bet nepaisant to, neketina rizikuoti, todel gins to mockrusio subine arciau nei gali tai isivaizduoti!-atstumas tarp ju ir vel buvo minimalus ir tai priverte is pradziu uzsiliepsnojusi Lockwood'a siek tiek atvesti. Buvo kazkaip keista saukti ant moters, kurios putlias lupas dar neseniai pats emei ir pabuciavai. WTF?! Nepaneigsi, jog manevras suveike, taciau tai tikrai nebuvo pries tai isbandytas veiksmu planas. -As, priesingai nei tu, turiu del ko gyventi,-isklause, taciau pro ausis akivaizdziai praleido merginos pazerta kritika savo naujojo amplua pusen. -Nezinau ka tas kales vaikas tau padare, bet pasakysiu tau viena... kaip ir tu, maniau kad ta seima yra blogiausia kas man yra nutike, bet isiklausyk to, ka dabar pasakysiu,-apsilaize issausejusias savo lupas. Velniai griebtu, buvo zveriskai alkanas, norejo gerti... miegoti. Visa laime, kad visa kuna uzpludes adrenalinas veike it laseline su stipriausiu kofeino ekstraktu. Sirdis dauzesi it paselusi. -Teoriskai kalbant... tu nuzudai Klausa. Mirsta daug... daug kaltu ir nekaltu vampyru. Pries ka pirmiausia atsisuka vyriasybe ir visos tos nelemtos organizacijos?-reiksmingai kilsteli antakius. -Medziotojus. Tavo seima. Nukentes daug, daug su tuo nieko bendra neturinciu asmenu. Kils tikru tikriausias karas. Net jei tau ir pavyksta sveikai sinesti kaily is Mikealsonu dvaro, visa likusi gyvenima praleisti slapstydamasi. Zinant ta seima, jie leis tau sleptis. Duos tau laiko. Islauks kol atbuks tavo savisaugos instinktai. Kol pradesi jaustis laiminga. Prie ko nors prisirisi...-jo zvilgsnis nutolo. Tarsi akimirkai butu nugrimzdes i savo prisiminimus. -Tada jie tave susiras. Po viena issudys visus tau artimus zmones kol liksi tik tu,-issakes savo minti atmestina greitakalbe jis guztelejo peciais. -Zinai kodel? Nes tai yra blogiau uz mirti. Nesiotis su savimi kalte... visa amzinybe kaltinti save del to, kad nesugebejai apsaugoti tu, kuriuos myli,-jis atrode nusiteikes ryztingai. Tayleris buvo vienintelis jam likes giminaitis ir jis neatrode pasirenges prarasti ir jo. -Todel jei nori mane nudeti dabar,-zenge link jos begediskai sumazindamas jos asmenine erdve. -Naudokis proga kol nesugalvojau kaip susigrazinti tai ka is manes pavoge tos susiktos laboratorines ziurkes,-turedamas galvoje savo gebejima keisti pavidala jis nemate prasmes vynioti tiesos i vata. Buvo tikras, kad hibride tai suprato. -Nes antraip, busiu sumautai didele rakstis savo riestoje sedimojoje suzlugdanti bet kokius tavo meginimus ivykdyti sumauta vampyru holokausta,-tvirtai suciaupes lupas jis kuri laika arsiai spoksojo tiesiai jai i akis. Itemta tyla nutrauke ir vel pasigirdes telefono skambucio garsas. Ekrane matoma numeri gerai atsimine. Skambino ke kas kitas, o Elena ir tai savaime isprovokavo jo lupu kamputyje smesteleti blausiam sypsniui. Nusprende neatsiliepti. Trosko pamatyti grazuole savomis akimis. Jei atvirai, siuo metu nenorejo buti niekur kitur, tik Gilbert draugijoje. Po visko kas nutiko, po to kai prisimine viska ka Katherine buvo privertusi ji uzmirsti Mason'as nuosirdziai vylesi, kad butent antrininke yra jam skirta moteris. -Malonek po saves uzrakinti duris,-svystelejes buto raktus i tamsiaplaukes puse sulauke itin greito sios reflekso ir tai issauke sioki toki sypsni jo veide. -Viso, Jennifer,-uzsimetes odine, prie laukuju duru kabejusia striuke jis pasisalino laukan.
Isejes laukan pirma gilai ikvepe. Vakarejantis Niujorko kvapas tikrai nebuvo tyras ar gaivinantis. Tiesa, oro uzterstumas nebuvo tokia opi sio miesto problema lyginant su potvyniu pavojumi, kuris begant metams tik didejo ir tam didele itaka dare ne kas kitas, o globalinis atsilimas pries kuri amerikieciai tiesiog buvo linke uzmerkti akis, ziureti i tai pro pirstus. Juokinga, net ironiska tai, kad kone kiekvienas save gerbiantis cionykstis butu be vargo isposkines iki skrupulu suplanuota apokaliptini plana, ka ir kaip darytu jei pasauly tikrai istiktu smegenis valganciu zombiu invazija, taciau retas kuris zinojo kas per velnias yra genetiskai modifikuoti maisto produktai. Because, priorities, tiesa? Mason'o Lockwood'o prioritetas siuo metu buvo ji - Elena. Sedes i pirma pro sali lekusi taksi, buves vilkolakis sukrapste keleta doleriu senai nedevetos striukes kiseneje. Mego ta jausma aptikus pinigus, kuriu ne nezinojai turis! Stabtelejo degalineje, nusipirko cigareciu ir... puokste blankiai rausvu roziu. Kai atsidure prie reikiamu namu slenkscio, kuri laika nedriso i jas pasibelsti. Juk dingo kaip i bala. O dar blogiau, jog dingo po to kai jiedu su Gilbert pagaliau eme ir perzenge ''tik draugu'' ribas. Itrauke paskutiniji duma, kuri iskvepe su lig jo krumpliai lengvai, bet uztikrintai pabarbeno i duris namu, kuriu virtuveje dege blausi sviesa. -Labas,-tylus, gal net siek tiek nedrasus pasisveikinimas buvo pirma istartas vyro. Negalejo suvaldyti sypsenos, kuri jo veida perskrode su lig judvieju akys ir vel susitiko. Ji atrode abstulbusi, sokiruota. -Atleisk, kad negalejau...-nespejes pabaigti minties jis sulauke tvirto, nuosirdaus apkabinimo. Jo pirstai paniro i silkinius Elenos plaukus. Buvo neapsakomai gera jausti jos artuma. Tikra, nesuvaidinta. Mason'o nuostabai mergina staiga atslijo bei jam sudave. -As...-pritrukes zodziu jis prunkstelejo. -Nezinau ko prisigalvojai, bet galiu prisiekti, kad nera taip kaip manei, jog yra. Niekada nebuciau tiesiog emes ir...-ju zvilgsniai ir vel susitiko. Ji neatrode perpykusi. Veikiau priesingai. Pasimetusi ir sutrikusi. Jis paprase jos prisesti terasoje kur jiedu ir stovejo. Mason'as papasakojo jai viska nutyledamas tik fakta, jog neketina sedeti sudejes ranku kai horizonte akivaizdziai nusimato karas. Jis prisipazino, kad nebera vilkolakis. Kad gerai nezino ka ketina daryti toliau, bet nori, jog jo ateityje buti ji - Elena. Ta nakti jie praleido drauge. Mylejosi. Jis nenumane apie moters gyvenime atsiradusi kita. Ji nezinojo, kad jis tebera susipainiojes savo jausmuose Katherine.
Jis pabudo siek tiek po vidurnakcio. Turint omenyje koks pervarges ir nukankintas buvo Lockwood'as, butu reikeje tiketis, kad ismiegos bent kelias paras tam, kad atsigriebtu uz laboratorijose prarasta laika, taciau ne... Kazkas, kazkoks garsas priverte vyra placiai atmerkti akis, kuriu paskui kad ir kaip bande nebegalejo sumerkti. Salimais snaudzianti grazuole atrode it is zurnalo virselio. Jis syptelejo. Mason'as jautesi... laimingas. Ramus ir tylus jos kvepavimas veike relaksuojanciai. Pakiles is lovos jis nusprende padaryti tai, ko nebuvo dares jau eile metu. Apsivilkes striuke jis isejo laukan ir akis i aki susidure su neapsakomo grozio menulio pilnatimi. Pirma karta galejo grozetis dangu nusvietusiu disku nejausdamas kaip pries jo paties valia deformuojasi, luzta jo kaulai. Jis placiai nusisypsojo. Jaute nenusakoma palengvejima. Nuo siol viskas bus kitaip. Jis tai jaute. Naujasis jo gyvenimas ir tai kas lauke ateityje maloniai jaudino. Issitrauke cigarete, kuria tuojau pat isikiso tarp lupu. Kitoje kiseneje ieskodamas ziebtuvelio uzciuope mobiluji. ''Kodel gi ne?'' valiukiska sypsena perskrode Lockwood'o veida kai galvoje kilo ideja imti ir nufotografuoti menulio pilnati. Siek tiek susirauke suprates, kad niekam tikusi iPhon'o kamera ne per nago juodyma neperteikia pilnaties didingumo, taciau dar pries tai kai butu spejes susisiekimo priemone sugrusti atalios, telefonas suvibravo. ''Ipatinga padetis Centrineje Niujorko Ligonineje'' skelbe viena antraste. Paspaudes ant nuorodos jis netrukus buvo peradresuotas i youtube, kur panasu, kad paprastas civilis pasivadines ''ciklopas98'' filmavo reportere filmuojancia tiesiogiai is ivikio vietos. ''-Pokolkas zinoma tik tiek, kad ''nakties pilieciu'' lyderio vardas Timotis Wright'as, taciau policija neatskleidzia kiek dar galimai ginkluotu vyru veikia kartu su juo. Ligonineje dirbantis personalas taip pat ir ten gydomi pacientai...'' Mason'as video isjunge. -Sudas...-tyliai susikeikes jis ileke vidun. Grizes i miegamaji apsirenge paskubomis ko pasekoje prizadino Elena. -Vienas is mano draugu,-nebuvo jie draugais, bet tas senas istabios isvaizdos vampyras ne karta buvo issukes Mason'o sedimaja kai kiti Klaus'o vampyrai norejo Lockwood'a suplesyti i gabalus. Tas vyras suteike Mason'ui sansa irodyti is kokio molio sis yra drebtas. Jo ir tik jo deka buves vilkolakis igijo daugumos Nik'o kraujasiurbiu pagarba. -Labai stipriai prisidirbo,-isispyres batus jis sastelejo ant lovos krasto bei sujunge judvieju lupas jausmingam buciniui. -Am.. mano rakteliai?..-apsidaire, taciau merginai pasiulius savaja transporto priemone su pilnu baku degalu, jis dar karta ja pabuciavo. -Aciu,-susirupinusiame jo veide smestelejo sypsena. -Paskambinsiu tau kai tik ka nors issiaiskinsiu.
Sustabde automobili beveik lygiagreciai su kita i ivikio vieta atskubejusia masina. -Tu tikriausiai juokauji...-suktelejo pavymui is transporto priemones islipusiai ir jo nepastebejusiai Jennifer. -Ka po velniu cia veiki?-aplink zujo sraigtasparniai, susisneketi buvo sudetinga. Ypac kai turi zmogiska, niekuo neipatinga klausa kaip kad Mason'as. Prie ju is kart eme artintis du aro apranga vilkintys pareigunai. -Nukreipk ju demesi...-ir vel veikdamas eksprontu jis susnibzdejo, taciau ne neabejojo, kad hibride tai isgirdo. Pasinaudojes Argent sudaryta proga, nere pro geltonas ligonine juosiancias juostas ir pasileido ligonines link. Patekti vidun nebuvo sudetinga. Panasu, kad su didesnemis kliutimis susidure is cia pasprukti bande nelaimeliai. Vos izengus vidun ji pasieke stirpus gelezies kvapas. Ant grindu gulejo lavonais tape darbuotojai, skaisciai raudono, sviezio kraujo balos buvo sutepe baltas grindis ir sienas. -Thimoty?!-pro sali dideliu greiciu praleke vampyras. Mason'as nevalingai susiguze. Suvoke i koki pavoju save istume atsidures ligonineje pilnoje nuo grandines nutrukusiu vampyru kai jis tuo tarpu tebuvo savanoris silto B grupes kraujo donoras. Aplink nebuvo matyti nei gyvos dvasios. -Kad ir kas priverte tave tai padaryti, tu privalai pasiduoti. Thimoty...-konkretaus pasnekovo neturejo, taciau zinojo, kad asmuo i kuri kreipiasi ji girdi. Kolidoriu apsvieciancios lempos sublyksejo, tada garsiai sprogo. -Fuuuuck,-uzsidenge galva rankomis saugodamasis daugybes mazu stiklo sukiu pabirusiu nuo lubu. Staiga jo kakla pastvere lediniai pirstai priverte ji skausmingai ziopteleti. Oro latakai buvo taip stiprai suspausti, kad vyras neistenge, nepajege ikvepti.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Jackson Mikaelson Pir. 07 31, 2017 2:44 pm
In to the crimson rivers
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Ciara - Paint It, Black
Pavadinti Jennifer Argent stereotipinė lėlytę, kuri pervertina savo sugebėjimus ir turimų žinių gausą, būtu pakankamai fatališka klaida. Tiesa, tamsiaplaukė tikrai vizualiai atrodė kaip lėlytė, visgi atspardyti užpakalį gebėjo kur kas stipriau nei augalotų vyrų kompanija, kuriems naktiniame klube neva nepatiko tavo žvilgsnis. Ir visgi, priešingai nei didžioji dauguma antagonistų, ji nesielgė pagal iš anksto numatytą šabloną, kuris automatiškai ją pačią nuvestu prie triuškinančio pralaimėjimo. Ji nelėbavo kam papuola apie savuosius planus, negrasino, netuščiažodžiavo. Nedarė to, ko dažniausiai imasi tie asmenys, kuriuos netikėtai užvaldo savotiška „teisingumo“ manija. Mikaelson‘ų šeima turėjo nesuskaičiuojamą galimybių sferą imti ir pasikeisti, egzistuoti savo asmeninėje visatoje, į šią nekišant niekuo dėtus asmenis. Ir visgi, galėdami gyventi taip, kad būtu netrukdomi ir netrukdytų kitiems, nuo pat pradžių liko užvaldyti despotiškumo: ėmė kelti save aukščiau kitų, su svetimais žmonėmis elgtis kaip jiems tinkama, nevertinti mirtingumo ir pastoviai naikinti viską, kas nesutinka šokti pagal jų naudojamą dūdelę. Kiek gi daug nekaltųjų krito, kiek daug šeimų buvo išskirta, kiek buvo manipuliuota, kad patenkinti minėtosios šeimos įnorius. Jie buvo it „giltinės virusas“ kuris ankščiau ar vėliau sunaikins žmonių rasę, bei galiausiai visą planetą. Ir ką gi privalo daryti tie, kurie nesutinka su tokiu įvykių scenarijumi? Be jokios abejonės PRIEŠINTIS. Tačiau ne taip, kad daryti kažką, kad tik daryti. O produktyviai, sėkmingai ir kartais, esant reikalui negailestingai. Planas baigti Mikaelson‘ų erą buvo pradėtas sėkmingai, mat vienas iš tūkstantį su viršumi metų skaičiuojantis vampyras krito, o tai reiškia kad liko dar 3. Ir nepriklausimai nuo to, kad vienintelis ginklas, kuris geba sunaikinti minėtuosius vampyrus dabar yra lygiai tiek pat naudingas, kiek dantų krapštukas mūšio lauke, Jennifer tai te reiškė šiek tiek apsunkintą kelią į priekį. Tiesa, sunaikinti arba neutralizuoti net originalius vampyrus yra ir kitos galimybės, tiesiog jos yra kur kas sunkesnės, ir kad šias pasiekti, galima sugaišti aibę metų, o gal net ir dešimtmečius. Visgi, moteris buvo pasirengusi tai daryti, nepriklausomai nuo to, kiek laiko tai gali atimti iš josios asmeninio nesibaigiančio egzistavimo.
– Ar tikrai? Velniai tave trauktu, Mason’ai. Taip skaudžiai priimi tiesą, kuomet ji tau yra tėškiama į veidą. Ir vis vien nieko negali su tuo padaryti. O aš jau buvau pradėjusi manyti kad tu dar turi vilties, ir visgi pasirodo kad net jei pasaulis nusprogtu, tu vis dar gertum vandenį iš dubens, kuriame tas šūdžius kojas nusiplauna. – Negalėdama patikėti tuo, kad Lockwood’as neketina “pamesti šūdą” ir galiausiai pradėti su tokiu pačiu užsidegimu, kokį demonstruoja Mikaelson’ų atžvilgiu, ginti savo paties savigarbą. Žinojo kad panašūs žodžiai jam nepatinka. O kam gi patiktu? Tačiau juos sakė visapusiškai specialiai, ketindama jį išprovokuoti, priversti pamatyti kad jo paties gerovė, ir asmenybė yra kur kas svarbiau, nei kad kažkokių, aiškiai per ilgai gyvenančių despotų reputacijos apsaugojimas. – Na ir būk jo kalyte, kad jau nori. –
Rinkdamasi labai teisingus žodžius, tamsiaplaukė hibridė palengva siekė savo. Mason’o veidas akivaizdžiai įgavo rūstumo, o šio balso tonas ėmė skambėti pikčiau, garsiau. Savo ruožtu, Jennifer išraiška ir povyza liko nepakitusi: pastebimai buvo atsipalaidavusi, veido išraiška šiek tiek pašiepianti, graži, bet tuo pačiu ir erzinanti. Ji išlaikė tvirtą žvilgsnį, nukreiptą į Lockwood’o akis, taip, tarytum neketintu jo paleisti, iki kol šis pokalbis nebus baigtas. Vyrui imant kalbėti protingas frazes, Jennifer užvertė savo šviesiai mėlynos spalvos akis. Neketindama klausytis pamokslų, kurie akivaizdžiai šiuo metu visiškai šios nejaudino, kaip mat pertraukė vyro kalbą, susakydama tai, kas galiausiai atnešė jam pačiam, iki šiol nežinomą informaciją. Mikaelson’ai juk neketino leisti visam pasauliui sužinoti tai, kad vienas jų šeimos narys krito, ir dar taip paniekinančiai. Nemirtinga moteris praskleidė savo lūpas, kaip mat išdėstydama savo pasipiktinimą.
– Man nėra reikalinga didžiulė armija, kad kažkokį vilksiurbį išdėti atgal į pragarą! Mason’ai, ar tu gali bent vienai akimirkai išsilupti iš savo sulipdyto kiaušinio lukšto, ir išgirsti tai ką sakau? Man nesvarbu kas nutiks toliau, man nerūpi kiek nekaltų ar kaltų pragaro padugnių kris su lyg Niklaus’o mirtimi. Ir mažiausiai man rūpi ateitis, nes neketinu šiam karui pasibaigti išeiti iš tų namų. – Gana tiesmukai nuskambėjęs komentaras išdavė kur kas daugiau, nei kad pati Argent būtu planavusi pasakyti. Taip, ji prisipažino tai, kad neketina gyventi toliau, neketina vykdyti tą scenarijų, kurį nupasakojo Mason’as, akivaizdžiai vadovaudamasis savo asmenine patirtimi, kuri vargu ar buvo tokia jau ir maloni. Vien mintis kad tave laiko daiktu, o ne asmenybe, yra žudanti, o Mikaelson’ai būtent tokiu principu ir traktavo Lockwood’ą, neatsižvelgdami į tai, kad pats iš savęs jis yra kur kas didesnė asmenybė, nei visi jie kartu paėmus. Tačiau taip, šiame kare, tai tėra viso labo detalės, į kurias niekas nekreipia dėmesio. Jennifer išliko beprotiškai abejinga, kuomet kalba pasuko apie šeimas, apie artimus žmones kurie galiausiai bus verčiami kentėti. Gal tokie žodžiai ir būtu pasiekę Argent, jei šios gyvenime egzistuotu dar kas nors, be jos pačios. Taip taip, egzistavo Adrea. Tačiau tam tikru metu seserys paprasčiausiai patraukė skirtingais keliais, užėmė skirtingas barikadų puses, bei žinoma, ėmė vadovautis priešingomis gyvenimo taisyklėmis. Juk tuomet, kai Jennifer dar stengėsi išlaikyti balansą tarp mirtingų ir nemirtingų, Andrea ženkliai mažino trapių gyvybių skaičių, mat tai buvo linksma. Ir net dabar, kai yra visiems pateiktos gyvenimo taisyklės, jaunėlė Argent vargu ar naudojasi sintetiniu krauju, moka mokesčius ir neplanuoja kartu su likusiais Mikaelson’ais sugrįžti ir paskelbti pasaulio pabaigą, kai visi to mažiausiai tikėsis. Tai tapo neišvengiama, todėl seserys viena kitos atžvilgiu susvetimėjo.
– Nereikia manęs lyginti su savimi, Mason’ai. Priešingai nei tavo gyvenime, kaltė manajame neturi vietos egzistavimui. Ir liaukis, nužudyti tave dabar, man būtu per daug lengva ir neįdomi užduotis. Bet tu gi pagalvok, – Veik specialiai padarydama dramatišką tylos pertrauką, tuomet, kai dar kartą suskambo vyro telefonas, prabilo dar kartą, tačiau tyliau.
– Kaip stipriai liūdės tavo mergaitė, jei imsi ir pražūsi, tik ką ėmęs vaidinti gerutį. – Provokuojančiai kilstelėdama vos vieną savo lūpų kampučių, bei tokiu būdu išgaudama ganėtinai kreivą vypsnį. Buvusiam vilkolakiui pademonstravus norą pasitraukti iš šios vietos, į hibridės pusę nuskriejo raktai nuo šio būsto lauko durų. Ji net nepasisuko į Lockwood’o pusę, kuomet pakankamai greitai kilstelėdama savo ranką, sučiupo į jos pusę skridusius ant žiedelio užkabintus raktus. Neketino šiuose namuose pasilikti dar bent kuriam laikui, tam nebuvo visiškai jokios prasmės, ir su Mason’u prasilenkdama vos keliomis minutėmis, galiausiai apleido šiuos namus. Duris užrakino, tačiau nepasielgė draugiškai. Įmetė raktus į svetimam butui priklausančią pašto dėžutę, tam, kad grįždamas namo buvęs vilkolakis pasikankintu šiek tiek, prieš patekdamas į vidų. Juk galu gale, net ir gyvendamas pas Winchester, jis ateis čia arba pasiimti apatinių, arba palaistyti augalus, kurie kuo seniausiai sudžiuvo. Na, vienaip ar kitaip, vargu ar apleis nuosavą būstą tiesiog stovėti taip, visiškai be jokios prasmės.
– Ar tikrai? Velniai tave trauktu, Mason’ai. Taip skaudžiai priimi tiesą, kuomet ji tau yra tėškiama į veidą. Ir vis vien nieko negali su tuo padaryti. O aš jau buvau pradėjusi manyti kad tu dar turi vilties, ir visgi pasirodo kad net jei pasaulis nusprogtu, tu vis dar gertum vandenį iš dubens, kuriame tas šūdžius kojas nusiplauna. – Negalėdama patikėti tuo, kad Lockwood’as neketina “pamesti šūdą” ir galiausiai pradėti su tokiu pačiu užsidegimu, kokį demonstruoja Mikaelson’ų atžvilgiu, ginti savo paties savigarbą. Žinojo kad panašūs žodžiai jam nepatinka. O kam gi patiktu? Tačiau juos sakė visapusiškai specialiai, ketindama jį išprovokuoti, priversti pamatyti kad jo paties gerovė, ir asmenybė yra kur kas svarbiau, nei kad kažkokių, aiškiai per ilgai gyvenančių despotų reputacijos apsaugojimas. – Na ir būk jo kalyte, kad jau nori. –
Rinkdamasi labai teisingus žodžius, tamsiaplaukė hibridė palengva siekė savo. Mason’o veidas akivaizdžiai įgavo rūstumo, o šio balso tonas ėmė skambėti pikčiau, garsiau. Savo ruožtu, Jennifer išraiška ir povyza liko nepakitusi: pastebimai buvo atsipalaidavusi, veido išraiška šiek tiek pašiepianti, graži, bet tuo pačiu ir erzinanti. Ji išlaikė tvirtą žvilgsnį, nukreiptą į Lockwood’o akis, taip, tarytum neketintu jo paleisti, iki kol šis pokalbis nebus baigtas. Vyrui imant kalbėti protingas frazes, Jennifer užvertė savo šviesiai mėlynos spalvos akis. Neketindama klausytis pamokslų, kurie akivaizdžiai šiuo metu visiškai šios nejaudino, kaip mat pertraukė vyro kalbą, susakydama tai, kas galiausiai atnešė jam pačiam, iki šiol nežinomą informaciją. Mikaelson’ai juk neketino leisti visam pasauliui sužinoti tai, kad vienas jų šeimos narys krito, ir dar taip paniekinančiai. Nemirtinga moteris praskleidė savo lūpas, kaip mat išdėstydama savo pasipiktinimą.
– Man nėra reikalinga didžiulė armija, kad kažkokį vilksiurbį išdėti atgal į pragarą! Mason’ai, ar tu gali bent vienai akimirkai išsilupti iš savo sulipdyto kiaušinio lukšto, ir išgirsti tai ką sakau? Man nesvarbu kas nutiks toliau, man nerūpi kiek nekaltų ar kaltų pragaro padugnių kris su lyg Niklaus’o mirtimi. Ir mažiausiai man rūpi ateitis, nes neketinu šiam karui pasibaigti išeiti iš tų namų. – Gana tiesmukai nuskambėjęs komentaras išdavė kur kas daugiau, nei kad pati Argent būtu planavusi pasakyti. Taip, ji prisipažino tai, kad neketina gyventi toliau, neketina vykdyti tą scenarijų, kurį nupasakojo Mason’as, akivaizdžiai vadovaudamasis savo asmenine patirtimi, kuri vargu ar buvo tokia jau ir maloni. Vien mintis kad tave laiko daiktu, o ne asmenybe, yra žudanti, o Mikaelson’ai būtent tokiu principu ir traktavo Lockwood’ą, neatsižvelgdami į tai, kad pats iš savęs jis yra kur kas didesnė asmenybė, nei visi jie kartu paėmus. Tačiau taip, šiame kare, tai tėra viso labo detalės, į kurias niekas nekreipia dėmesio. Jennifer išliko beprotiškai abejinga, kuomet kalba pasuko apie šeimas, apie artimus žmones kurie galiausiai bus verčiami kentėti. Gal tokie žodžiai ir būtu pasiekę Argent, jei šios gyvenime egzistuotu dar kas nors, be jos pačios. Taip taip, egzistavo Adrea. Tačiau tam tikru metu seserys paprasčiausiai patraukė skirtingais keliais, užėmė skirtingas barikadų puses, bei žinoma, ėmė vadovautis priešingomis gyvenimo taisyklėmis. Juk tuomet, kai Jennifer dar stengėsi išlaikyti balansą tarp mirtingų ir nemirtingų, Andrea ženkliai mažino trapių gyvybių skaičių, mat tai buvo linksma. Ir net dabar, kai yra visiems pateiktos gyvenimo taisyklės, jaunėlė Argent vargu ar naudojasi sintetiniu krauju, moka mokesčius ir neplanuoja kartu su likusiais Mikaelson’ais sugrįžti ir paskelbti pasaulio pabaigą, kai visi to mažiausiai tikėsis. Tai tapo neišvengiama, todėl seserys viena kitos atžvilgiu susvetimėjo.
– Nereikia manęs lyginti su savimi, Mason’ai. Priešingai nei tavo gyvenime, kaltė manajame neturi vietos egzistavimui. Ir liaukis, nužudyti tave dabar, man būtu per daug lengva ir neįdomi užduotis. Bet tu gi pagalvok, – Veik specialiai padarydama dramatišką tylos pertrauką, tuomet, kai dar kartą suskambo vyro telefonas, prabilo dar kartą, tačiau tyliau.
– Kaip stipriai liūdės tavo mergaitė, jei imsi ir pražūsi, tik ką ėmęs vaidinti gerutį. – Provokuojančiai kilstelėdama vos vieną savo lūpų kampučių, bei tokiu būdu išgaudama ganėtinai kreivą vypsnį. Buvusiam vilkolakiui pademonstravus norą pasitraukti iš šios vietos, į hibridės pusę nuskriejo raktai nuo šio būsto lauko durų. Ji net nepasisuko į Lockwood’o pusę, kuomet pakankamai greitai kilstelėdama savo ranką, sučiupo į jos pusę skridusius ant žiedelio užkabintus raktus. Neketino šiuose namuose pasilikti dar bent kuriam laikui, tam nebuvo visiškai jokios prasmės, ir su Mason’u prasilenkdama vos keliomis minutėmis, galiausiai apleido šiuos namus. Duris užrakino, tačiau nepasielgė draugiškai. Įmetė raktus į svetimam butui priklausančią pašto dėžutę, tam, kad grįždamas namo buvęs vilkolakis pasikankintu šiek tiek, prieš patekdamas į vidų. Juk galu gale, net ir gyvendamas pas Winchester, jis ateis čia arba pasiimti apatinių, arba palaistyti augalus, kurie kuo seniausiai sudžiuvo. Na, vienaip ar kitaip, vargu ar apleis nuosavą būstą tiesiog stovėti taip, visiškai be jokios prasmės.
Present day (fr. d'à présent)
Thimoty Wright ir Jennifer Argent pažintis įvyko dar prieš keletą metų, tuomet kai moteris dar buvo įgaliota medžiotojų profesijos atstovė, o vyras savo ruožtu vienas tų vampyrų, kurie pirmiausia galvoja savo galva, o ne instinktais. Tiesa, nemirtingasis priklausė Mikaelson‘ų kariaunai, tačiau pati tamsiaplaukė tais laikais atrodė kur kas labiau tolerantiška, ypatingai todėl, kad vadovavosi naujais medžioklės kodeksais, kuriuos parėmė iš esmės pavieniai minėtosios profesijos atstovai, bei Jennifer biologinis tėvas. Tą naktį, kuomet minėti asmenys susipažino, Argent buvo įsivėlusi į pakankamai rimtą mūšį su vietiniais vampyrais, kurie tą kartą nusprendė „nusiaubti“ arba teisingiau būtu pasakius „iščiulpti“ vietinio naktinio klubo lankytojų organizmo skysčius. Kartu su Christopher‘iu (kas yra Jennifer biologinis tėvas), jie įsibrovė į nusikalstamos veikos epicentrą, norėdami išgelbėti kiek galima daugiau žmonių. Visa vietovė, kuri iš esmės turėtu priminti pasilinksminimo patalpas, priminė skerdinių sceną iš kruvino siaubo filmo. Teko imtis priemonių negalvojant apie tai, kas gali laukti pačių medžiotojų. Išsiskirstydami, jie užėmė skirtingas pozicijas. Tą naktį ne vienas nemirtingasis pasitiko savo lemtį, kuomet mediniai kuolai, strėlės ir kulkos perskrosdavo jų negyvas širdys. Toks pastovaus, beprotiškai rizikingo veiksmo sūkurys savaime gali paskatinti budrumą. Jennifer liko apsupta išbadėjusių ir ją sunaikinti pasiruošusių vampyrų. Jie gašliai šaipėsi, per jėgą atėmė iš tamsiaplaukės ginklus, bei tuo pačiu stengėsi ją įbauginti, leisdami galvosi apie baisiausius įvykius, kokius tik gali iššaukti panaši padėtis. Ir nepriklausomai nuo to, kad įbauginti bet kurį iš Argent šeimynos yra labai sunki užduotis, jiems pavyko. Medžiotoja netroško mirties, netroško būti ir išžaginta krūvos baisių nakties padarų. Jautė kad bet kuriuo metu jie ims pulti. Ir velniai griebtu, jie tikrai puolė. Jennifer te spėjo stipriai sumerkti akis, matyt leisdama natūraliai kūno reakcijai paimti viršų. Vienu metu netgi rankomis užsidengė veidą. Ir tuomet, būtent tuomet nutiko kažkas visiškai neįtikėtino: minia ėmė retėti, ir ne savo norų, o taškoma į visas keturias puses. Grumtynių, krintančių kūnų ir keiksmų atgarsiai, privertė medžiotoją pramerkti akis, ir net kai ji tikėjosi pamatyti priešais save Christopher‘į, jo vietą buvo užėmęs ne kas kitas o Wright‘as. Tam tikra prasme, Niklaus‘o vampyras pasipriešino saviškiams, kad išgelbėti moterį, kuri juos ir naikino. Nesunkiai (greičiausiai todėl, kad pats buvo daug vyresnis ir daug stipresnis, nei ten susirinkę) susitvarkęs su moterį apsupusiais vampyrais, jis savo kruviną ranką ištiesė į Argent pusę, parodydamas kad neketina jai padaryti nieko kito, kaip padėti atsikelti ant kojų. Sugavusi vampyro šaltą ranką, Jennifer tik dabar pastebėjo, kad viso to proceso metu, vyras nebuvo pametęs rūkytos cigaretės (soo badass!). Ši pažintis nebuvo tik vienos dienos, mat Jennifer buvo suinteresuota susipažinti su asmeniu, kuriam žmogiška gyvybė pasirodė svarbesnė, nei keleta nebe visai mirtingų. Jie ėmė susitikti, ir nors vienas kito atžvilgiu nejautė seksualinių troškimų, niekada nebuvo sugulę ar bent pasibučiavę, mėgavosi tomis dienomis, kuomet tiesiog galėdavo po sunkios dienos nusigauti į barą, prisigerti, prisirūkyti ir paskui prasišlaistyti po nakties miestą. Netipinė, tačiau visapusiškai platoniška draugystė tarp vyro ir moters nutrūko tik tuomet, kai Jennifer kone apsėdo mintis apie tai, kad visi nemirtingieji turėtu būti sunaikinti, na arba bent tie, kurie yra kilę iš Mikaelson‘ų. Vargu ar pagalvojo apie tai, kad panašiais veiksmais, sunaikintu ir Timoty, asmenį, kuriam vis dar yra skolinga gyvybę. Nebent, ši naktis ne vien sugrąžins senus santykius, bet ir šiek tiek pakoreguos Jennifer planus.
Nuo tos akimirkos, kuomet tamsiaplaukė tapo nemirtinga, tokie dalykai kaip: gėrimas, valgymas, miegas – tapo visiškai nereikalingais dalykais. Naktimis neleido laiko namuose, kurie priklausė jos tėvui, veikiau pasirinkdavo visokiausias užeigas, kuriuose galėtu pasirodyti neišsidabinusi kaip lėlytė, o įkišusi save į aptempiančias sportines kelnes, ant viršaus maikutę, bei beformį megztinį. Casual and cozy. Po susitikimo su Mason‘u, būtent taip ir padarė. Naktį praleido kažkokiame beveik apleistame pabe, kur kaip tik tuo metu transliavo žinių kanalą. Praneštos naujienos, pirmiausia privertė Argent prisimerkti, tarytum ji būtu suteikusi sau galimybę pagalvoti apie tai, ką galėtu padaryti, ir ką turėtu. Užvertusi akis, visai netrūkus ji visgi privertė save pakilti ant kojų. Įsėsdama į savo transporto priemonę: pakankamai didelių gabaritų džipą, išskubo centrinės ligoninės link. Ir ten nusigavusi, net neatkreipė dėmesį į tai, kad beveik tuo pačiu metu, ir netgi šalia ne savo automobilį įparkavo ir Lockwood‘as. Taip ir būtu nuėjusi į priekį, jei ne buvusio vilkolakio balsas, kuris privertė tamsiaplaukę ne vien sustoti, bet ir atsigręžti. Gana kritiškai nužvelgusi ratus, į kuriuos vyras iškeitė savo mustangą, tarė:
– Kas yra Hana Montana, bandai pasiimti geriausią iš abiejų pasaulių? – Įžūliai skambantis pašaipus komentaras neužlaikė tamsiaplaukės, kuri akivaizdžiai ketino prasmukti į ligoninę, tai darant kaip galima greičiau. Gavosi kad jie abu patraukė į tą pačią pusę, ir Jennifer žinoma baisiausiai „užsišiko“, kuomet Mason‘as sugalvodamas būti „tipiniu vyru“ nusprendė ją įvaryti į distrakcijos vaidmenį, kuomet pats galės apsiimti pagrindine veikla, kuri žmogiškam užpakaliui buvo per rizikinga.
Akimirka, kuomet Lockwood‘as pradigo iš žmogiškosios akies akiračio, savo ruožtu Jennifer atsisuko į minėtus du vyrus, kurie akivaizdu kad neketino labai terliotis, bei esant reikalui būtu panaudoję savo ginkluotę, kuri geriausiu atveju būtu paprasta, ne ta, kurią eksplotuoja „NSPUNK“. Savo ryškių bruožų veide, Jennifer išlaužė labai prastai suvaidintą šypseną, ir tuomet kilstelėdama ranką, pirštais pamosavo pareigūnams. Tai tetrūko akimirką, kuomet visiškai nežmogišku greičiu, moteris pasileido į ligoninės teritorijos pusę. Ir tiesa, patekti į vidų buvo lengva, ką vargu ar galima pasakyti apie pasitraukimą iš jos. Žmogiško kraujo, kuris palengva ima krešėti, tvaikas iš karto užpildė kvėpavimo takus. Nebuvo malonus kvapas, nors hibridės nežmogiškumas akimoju priminė apie savo egzistavimą, aptraukdamas paakius tamsiais voratinkliais. Ir nepaisant to, tamsiaplaukė tikrai stengėsi nukreipti savo dėmesį į tikslą, kuris šiuo metu išsišakojo net į dvi puses: pirmiausia norėjo surasti draugą, kurio kvailas nusiteikimas turėjo būti pakeistas, o ir Mason‘as. Mason‘as turėjo šias patalpas apleisti viename gabale, bei gyvas. Sunku paaiškinti kodėl Jennifer nenorėjo kad šis mirtingas vyras mirtu, tiesiog, nenorėjo kad taip atsitiktu. Sakykime, kad jai visai patiko tas „draugai – priešai“ santykis, kurį turėjo su Lockwood‘u, bei žinojo, kad jei pati pakasys jam nugarą, jis tai padarys jai. Stengdamasi sukoncentruoti savo klausą į visą aplinkos šurmulį, pakankamai greitai suskaičiavo kelis vampyrus, ir dar keletą gyvų, paniškai įbaugintų asmenų.
– Aš žinoma labai suprantu, kodėl nusprendei padaryti tai. Tačiau vargu ar suprantu pasirinktus asmenys... Visi čia esantys yra ligoniai, daugiausiai ką savo gyvenime padarę blogo, tai užmynę ant voriuko. Ir tai ne ant to, kuris filme skraido tarp pastatų. Nemanai kad geriau būtu pulti bent jau tuos, kurie nusipelnę to? Žinai, aš galiu tau padėti. Tau tereikia išeiti kartu su manimi, ir pamatysi. – Nutraukdama savo kalba, Jennifer stengėsi nenuleisti akių į apačią, į grindis, kurios šiuo metu priminė „purpurines upes“, kraujingas, tragiškas. Jautė kad prie viso to, tarp kraujo balų buvo galima surasti ir galūnes, kurias vargu ar galima tikslingai surinkti į asmenys, kurių tapatybes paskui pavyktu nustatyti. Kalbėjo visiškus niekus, vien tam, kad atkreipti dėmesį į save. Nors, galima sakyti kad iš didelės dalies, ji visgi ir norėjo Wright‘ą iš čia išvesti, išvengiant pareigūnų. Pavyko užfiksuoti ir Mason‘o kvapą, mat jis ir dabar buvo pasikvepines tais pačiais, svaiginančiai maloniais kvepalais. Pasuko į tą pusę, kaip tik tuo metu, kuomet ieškomas vampyras sukabino savo pirštus į Lockwood‘o kaklą. Sustingo, tačiau vien tam, kad nesukelti bereikalingo šurmulio. Lėtai, ir visapusiškai tyliai viena ranka keliaudama per savo šlaunį, prie kurios buvo prikabintas specialus diržas, ant kurio buvo prikabintas aštrus peilis, bei ginklas. Pastorojo nepasirinko, nenorėdama kad nuo šūvio atgarsio čia sulėktu visi tie žmogeliai, kurie yra apsupę ligoninę. Štai peilis, buvo visiškai kitas reikalas. Žinojo ir tai, kad vampyrams nukirtus galūnę, ją dar galima sugrąžinti atgal, todėl tai ką planavo padaryti, tebuvo ganėtinai rimtas dėmesio atitraukimas. Išlaukė akimirkos, kuomet vampyras šiek tiek pakels Mason‘ą nuo žemės paviršiaus, tik tuomet pasileisdama į abiejų vyrų pusę. Vienas mostas, vienas rimtas pareiškimas galiausiai sudūrė peilio ašmenys, beprotiškai didelę jėgą su vampyro riešu. Pagalastytas plienas nuslydo per nemirtingojo galūne taip lengvai, tarytum liestu patirpusį sviestą. Didžiulė kraujo srovė šliukštelėjo tiesiai Masonui į veidą. Ir kadangi vampyras buvo priverstas paleisti savo „kalinį“, šis prie to viso dar ir sukrito ant grindų. Ak, ir žinoma, gyvenimas buvo ir taip per daug sumautas, kad leisti viskam pasibaigti panašiai. Reikėjo kažko, kas tik dar labiau apsunkintu ir taip nepavydėtiną padėtį. Šukės, kurios pasklido nuo sprogusios lemputės, sukrito ant kraujingų grindų, ten pat, kur vėliau buvo priverstas parklupti į Lockwood‘as. Krisdamas, vyras savaime į tarp kraujo nepastebimas šukes, nestipriai susižalojo delnus, tačiau to pilnai užteko tam, kad patraukti visų čia buvusių vampyrų dėmesį. Jennifer taip pat sukluso.
Uoslė kaip mat užfiksavo malonų, šiltą ir šiek tiek salsvą, šviežio, žmogiško kraujo kvapą. Burnoje ėmė kauptis tirštos seilės, o ir pati galva maloniai apsvaigo, it būtu paveikta stipraus afrodiziako. Argent net nepastebėjo, kurią būtent akimirką, jos paakiai patamsėjo, o natūraliai šviesiai mėlynos spalvos rainelės tapo skaisčiai oranžinėmis. Dar viena akimirka, ir jos burnoje jau sunkiai tilpo žvėriški nasrai. Tiek Timoty, tiek Jennifer pasileido į Mason‘o pusę, iš pažiūros jame matydami ne asmenį, o gardų, sultingą alkio numalšinimo šaltinį. Susitrenkus dviem kūnam, Argent kiek turėdama jėgų, nustūmė Wright‘ą į šalį, savo kūnu pridengdama Lockwood‘ą. Jis puolė dar kartą. Ne kartą nemirtingosios būtybės stipriai sukibo, ir jei ne trumpalaikis vampyro sąmoningumo susigrąžinimas, greičiausiai dėl trumpam prarastos plaštakos, ši kova trūktu dar ilgai. Palinkdama link buvusio vilkolakio, savo delnais suėmė jo svetimu krauju stipriai suteptą veidą.
– Nieko nebus, mes turime nešti iš čia savo užpakalius! Tu dabar esi gardus mėsos gabalas, tarp daugybės alkanų vampyrų. Jei neturi konkrečios minties, mes privalome dingti. – Tamsiaplaukės paakiai ir tas žvėriškas žvilgsnis niekur nedingo, kuomet ši pasistengė atsisukti veidu į vampyrą, kuris tuo metu jau baigė prisitvirtinti nupjautą galūnę, kurios „dėka“ abu „taikdariai gelbėtojai“ liko apipilti krauju. Ištiesdama savo sukruvintą ranką, tarytum dar tikėdamasi kad iš pažiūros sveiką nuovoką praradęs asmuo ims ir atsižvelgs į moters netiesioginį prašymą luktelėti, pasistengia, pagal situaciją, labai neįpareigojančiai paaiškinti nemirtingam vyrui kiek kitokią šio vakaro pabaigą. Arba, tokiu būdu suteikti Lockwood‘ui galimybę pasitraukti, nebūnant suvalgytam kaip padėkos vakaro vakarienė. – Timoty, palauk! Paklausyk manęs, nežinau ar tu esi girdėjęs apie Mason‘ą, nors manau kad esi. Tačiau štai čia, jis yra sugalvojęs idiotišką, visiškai savižudišką idėją apie tai, kaip galima sugrąžinti senąją tvarką. Argi ne taip, bičiuli? – Tarytum laukdama tam tikro talkinimo iš buvusio vilkolakio pusės, iš tiesų net labai akivaizdžiai ir pati nelabai buvo tikra dėl to ką tauškė. Tačiau tauškėti reikėjo. Ne, tai buvo būtina, kad bent akimirkai sugrąžinti užpuolimo vado dėmesį. – Žinai, aš juo tikiu. Tad, kodėl gi mums nesusiėmus už rankų... – Buvo priversta liautis kalbėti, mat atkreipė dėmesį į tai, kad vampyrui nukirsta galūnė dar nespėjo visapusiškai prigyti, nors progresas tikrai matėsi. Taip pat neįpareigojančiai, bei netgi kvailokai nusikvatojusi, Argent ramiai, kad nesukelti agresijos, pasistengė pakilti ant kojų. Vis dar tebelaikydama į nemirtingojo pusę atkištą delną. – Nesiparink, šitai sugys. O ir galu gale, ne dvidešimt pirmą pirštą nukirtau. Bet taip, mums tereikia iš čia išeiti kartu. Pasiduoti šiam kartui, ir vėliau padaryti viską tinkamai. Žinai, niekas neprivalo mirti šį vakarą. – Specialiai panašiai pakartojo tuos pačius žodžius, kuriuos jai ištarė Mason‘as. Neužtikrintai, tamsiaplaukė pasuko savo spalvą pakeitusias akis į minėto vyro pusę, it laukdama jo gebėjimo pademonstruoti nemistišką, o net labai žmogišką gebėjimą įtikinti kažkuo kitus.
Nuo tos akimirkos, kuomet tamsiaplaukė tapo nemirtinga, tokie dalykai kaip: gėrimas, valgymas, miegas – tapo visiškai nereikalingais dalykais. Naktimis neleido laiko namuose, kurie priklausė jos tėvui, veikiau pasirinkdavo visokiausias užeigas, kuriuose galėtu pasirodyti neišsidabinusi kaip lėlytė, o įkišusi save į aptempiančias sportines kelnes, ant viršaus maikutę, bei beformį megztinį. Casual and cozy. Po susitikimo su Mason‘u, būtent taip ir padarė. Naktį praleido kažkokiame beveik apleistame pabe, kur kaip tik tuo metu transliavo žinių kanalą. Praneštos naujienos, pirmiausia privertė Argent prisimerkti, tarytum ji būtu suteikusi sau galimybę pagalvoti apie tai, ką galėtu padaryti, ir ką turėtu. Užvertusi akis, visai netrūkus ji visgi privertė save pakilti ant kojų. Įsėsdama į savo transporto priemonę: pakankamai didelių gabaritų džipą, išskubo centrinės ligoninės link. Ir ten nusigavusi, net neatkreipė dėmesį į tai, kad beveik tuo pačiu metu, ir netgi šalia ne savo automobilį įparkavo ir Lockwood‘as. Taip ir būtu nuėjusi į priekį, jei ne buvusio vilkolakio balsas, kuris privertė tamsiaplaukę ne vien sustoti, bet ir atsigręžti. Gana kritiškai nužvelgusi ratus, į kuriuos vyras iškeitė savo mustangą, tarė:
– Kas yra Hana Montana, bandai pasiimti geriausią iš abiejų pasaulių? – Įžūliai skambantis pašaipus komentaras neužlaikė tamsiaplaukės, kuri akivaizdžiai ketino prasmukti į ligoninę, tai darant kaip galima greičiau. Gavosi kad jie abu patraukė į tą pačią pusę, ir Jennifer žinoma baisiausiai „užsišiko“, kuomet Mason‘as sugalvodamas būti „tipiniu vyru“ nusprendė ją įvaryti į distrakcijos vaidmenį, kuomet pats galės apsiimti pagrindine veikla, kuri žmogiškam užpakaliui buvo per rizikinga.
Akimirka, kuomet Lockwood‘as pradigo iš žmogiškosios akies akiračio, savo ruožtu Jennifer atsisuko į minėtus du vyrus, kurie akivaizdu kad neketino labai terliotis, bei esant reikalui būtu panaudoję savo ginkluotę, kuri geriausiu atveju būtu paprasta, ne ta, kurią eksplotuoja „NSPUNK“. Savo ryškių bruožų veide, Jennifer išlaužė labai prastai suvaidintą šypseną, ir tuomet kilstelėdama ranką, pirštais pamosavo pareigūnams. Tai tetrūko akimirką, kuomet visiškai nežmogišku greičiu, moteris pasileido į ligoninės teritorijos pusę. Ir tiesa, patekti į vidų buvo lengva, ką vargu ar galima pasakyti apie pasitraukimą iš jos. Žmogiško kraujo, kuris palengva ima krešėti, tvaikas iš karto užpildė kvėpavimo takus. Nebuvo malonus kvapas, nors hibridės nežmogiškumas akimoju priminė apie savo egzistavimą, aptraukdamas paakius tamsiais voratinkliais. Ir nepaisant to, tamsiaplaukė tikrai stengėsi nukreipti savo dėmesį į tikslą, kuris šiuo metu išsišakojo net į dvi puses: pirmiausia norėjo surasti draugą, kurio kvailas nusiteikimas turėjo būti pakeistas, o ir Mason‘as. Mason‘as turėjo šias patalpas apleisti viename gabale, bei gyvas. Sunku paaiškinti kodėl Jennifer nenorėjo kad šis mirtingas vyras mirtu, tiesiog, nenorėjo kad taip atsitiktu. Sakykime, kad jai visai patiko tas „draugai – priešai“ santykis, kurį turėjo su Lockwood‘u, bei žinojo, kad jei pati pakasys jam nugarą, jis tai padarys jai. Stengdamasi sukoncentruoti savo klausą į visą aplinkos šurmulį, pakankamai greitai suskaičiavo kelis vampyrus, ir dar keletą gyvų, paniškai įbaugintų asmenų.
– Aš žinoma labai suprantu, kodėl nusprendei padaryti tai. Tačiau vargu ar suprantu pasirinktus asmenys... Visi čia esantys yra ligoniai, daugiausiai ką savo gyvenime padarę blogo, tai užmynę ant voriuko. Ir tai ne ant to, kuris filme skraido tarp pastatų. Nemanai kad geriau būtu pulti bent jau tuos, kurie nusipelnę to? Žinai, aš galiu tau padėti. Tau tereikia išeiti kartu su manimi, ir pamatysi. – Nutraukdama savo kalba, Jennifer stengėsi nenuleisti akių į apačią, į grindis, kurios šiuo metu priminė „purpurines upes“, kraujingas, tragiškas. Jautė kad prie viso to, tarp kraujo balų buvo galima surasti ir galūnes, kurias vargu ar galima tikslingai surinkti į asmenys, kurių tapatybes paskui pavyktu nustatyti. Kalbėjo visiškus niekus, vien tam, kad atkreipti dėmesį į save. Nors, galima sakyti kad iš didelės dalies, ji visgi ir norėjo Wright‘ą iš čia išvesti, išvengiant pareigūnų. Pavyko užfiksuoti ir Mason‘o kvapą, mat jis ir dabar buvo pasikvepines tais pačiais, svaiginančiai maloniais kvepalais. Pasuko į tą pusę, kaip tik tuo metu, kuomet ieškomas vampyras sukabino savo pirštus į Lockwood‘o kaklą. Sustingo, tačiau vien tam, kad nesukelti bereikalingo šurmulio. Lėtai, ir visapusiškai tyliai viena ranka keliaudama per savo šlaunį, prie kurios buvo prikabintas specialus diržas, ant kurio buvo prikabintas aštrus peilis, bei ginklas. Pastorojo nepasirinko, nenorėdama kad nuo šūvio atgarsio čia sulėktu visi tie žmogeliai, kurie yra apsupę ligoninę. Štai peilis, buvo visiškai kitas reikalas. Žinojo ir tai, kad vampyrams nukirtus galūnę, ją dar galima sugrąžinti atgal, todėl tai ką planavo padaryti, tebuvo ganėtinai rimtas dėmesio atitraukimas. Išlaukė akimirkos, kuomet vampyras šiek tiek pakels Mason‘ą nuo žemės paviršiaus, tik tuomet pasileisdama į abiejų vyrų pusę. Vienas mostas, vienas rimtas pareiškimas galiausiai sudūrė peilio ašmenys, beprotiškai didelę jėgą su vampyro riešu. Pagalastytas plienas nuslydo per nemirtingojo galūne taip lengvai, tarytum liestu patirpusį sviestą. Didžiulė kraujo srovė šliukštelėjo tiesiai Masonui į veidą. Ir kadangi vampyras buvo priverstas paleisti savo „kalinį“, šis prie to viso dar ir sukrito ant grindų. Ak, ir žinoma, gyvenimas buvo ir taip per daug sumautas, kad leisti viskam pasibaigti panašiai. Reikėjo kažko, kas tik dar labiau apsunkintu ir taip nepavydėtiną padėtį. Šukės, kurios pasklido nuo sprogusios lemputės, sukrito ant kraujingų grindų, ten pat, kur vėliau buvo priverstas parklupti į Lockwood‘as. Krisdamas, vyras savaime į tarp kraujo nepastebimas šukes, nestipriai susižalojo delnus, tačiau to pilnai užteko tam, kad patraukti visų čia buvusių vampyrų dėmesį. Jennifer taip pat sukluso.
Uoslė kaip mat užfiksavo malonų, šiltą ir šiek tiek salsvą, šviežio, žmogiško kraujo kvapą. Burnoje ėmė kauptis tirštos seilės, o ir pati galva maloniai apsvaigo, it būtu paveikta stipraus afrodiziako. Argent net nepastebėjo, kurią būtent akimirką, jos paakiai patamsėjo, o natūraliai šviesiai mėlynos spalvos rainelės tapo skaisčiai oranžinėmis. Dar viena akimirka, ir jos burnoje jau sunkiai tilpo žvėriški nasrai. Tiek Timoty, tiek Jennifer pasileido į Mason‘o pusę, iš pažiūros jame matydami ne asmenį, o gardų, sultingą alkio numalšinimo šaltinį. Susitrenkus dviem kūnam, Argent kiek turėdama jėgų, nustūmė Wright‘ą į šalį, savo kūnu pridengdama Lockwood‘ą. Jis puolė dar kartą. Ne kartą nemirtingosios būtybės stipriai sukibo, ir jei ne trumpalaikis vampyro sąmoningumo susigrąžinimas, greičiausiai dėl trumpam prarastos plaštakos, ši kova trūktu dar ilgai. Palinkdama link buvusio vilkolakio, savo delnais suėmė jo svetimu krauju stipriai suteptą veidą.
– Nieko nebus, mes turime nešti iš čia savo užpakalius! Tu dabar esi gardus mėsos gabalas, tarp daugybės alkanų vampyrų. Jei neturi konkrečios minties, mes privalome dingti. – Tamsiaplaukės paakiai ir tas žvėriškas žvilgsnis niekur nedingo, kuomet ši pasistengė atsisukti veidu į vampyrą, kuris tuo metu jau baigė prisitvirtinti nupjautą galūnę, kurios „dėka“ abu „taikdariai gelbėtojai“ liko apipilti krauju. Ištiesdama savo sukruvintą ranką, tarytum dar tikėdamasi kad iš pažiūros sveiką nuovoką praradęs asmuo ims ir atsižvelgs į moters netiesioginį prašymą luktelėti, pasistengia, pagal situaciją, labai neįpareigojančiai paaiškinti nemirtingam vyrui kiek kitokią šio vakaro pabaigą. Arba, tokiu būdu suteikti Lockwood‘ui galimybę pasitraukti, nebūnant suvalgytam kaip padėkos vakaro vakarienė. – Timoty, palauk! Paklausyk manęs, nežinau ar tu esi girdėjęs apie Mason‘ą, nors manau kad esi. Tačiau štai čia, jis yra sugalvojęs idiotišką, visiškai savižudišką idėją apie tai, kaip galima sugrąžinti senąją tvarką. Argi ne taip, bičiuli? – Tarytum laukdama tam tikro talkinimo iš buvusio vilkolakio pusės, iš tiesų net labai akivaizdžiai ir pati nelabai buvo tikra dėl to ką tauškė. Tačiau tauškėti reikėjo. Ne, tai buvo būtina, kad bent akimirkai sugrąžinti užpuolimo vado dėmesį. – Žinai, aš juo tikiu. Tad, kodėl gi mums nesusiėmus už rankų... – Buvo priversta liautis kalbėti, mat atkreipė dėmesį į tai, kad vampyrui nukirsta galūnė dar nespėjo visapusiškai prigyti, nors progresas tikrai matėsi. Taip pat neįpareigojančiai, bei netgi kvailokai nusikvatojusi, Argent ramiai, kad nesukelti agresijos, pasistengė pakilti ant kojų. Vis dar tebelaikydama į nemirtingojo pusę atkištą delną. – Nesiparink, šitai sugys. O ir galu gale, ne dvidešimt pirmą pirštą nukirtau. Bet taip, mums tereikia iš čia išeiti kartu. Pasiduoti šiam kartui, ir vėliau padaryti viską tinkamai. Žinai, niekas neprivalo mirti šį vakarą. – Specialiai panašiai pakartojo tuos pačius žodžius, kuriuos jai ištarė Mason‘as. Neužtikrintai, tamsiaplaukė pasuko savo spalvą pakeitusias akis į minėto vyro pusę, it laukdama jo gebėjimo pademonstruoti nemistišką, o net labai žmogišką gebėjimą įtikinti kažkuo kitus.
Jackson Mikaelson- Nice insult, Hannah Montana. You got any more harsh digs?
-
Pranešimų skaičius : 1107
Įstojau : 2015-08-01
Miestas : If you want to become New Yorker, there’s one rule: You have to believe NY is, has been, and always will be the greatest city on earth. The center of the universe.
Meilė : Love is like war; easy to begin, hard to end. Free to f*ck by spirit and body.
Draugai : A real friend is one who walks in when the rest of the world walks out. In my life it's my FAMILY BY BLOOD.
Rūšis : ORIGINAL VAMPIRE, or... if you more like it blood sucking motherfucker.
Klanas : ПIKɭΛЦƧ
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Antr. 08 29, 2017 4:32 pm
Reality Check
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Placebo - The Bitter Endk
Mason'as si vakara veike vedamas inercijos, per daug nekvarsindamas galvos del to, kokia bus sio balagano baigtis. Galbut tai itakojo vadinamoji profesine liga, juk gaisrininkams neretai tenka pulti i degancius, siuo atveju vampyru uzimtus, pastatus ir tik veliau laukti nurodymu arba dar blogiau - improvizuoti, veikti savo galva atsizvelgiant i situacijos rimtuma. Eile metu Lockwood'as uzeme leitenanto pozicija butent todel, kad sugebedavo net ir beviltiskiausiose padetyse izvelgti iseiti, islikti ramus. Si naktis nebuvo isimtis. Turejo, privalejo nesijausti saugus vampyru perpildytoje patalpoje, taciau toks nebuvo. Priesingai. Stovejo priesais sena pazistama labiau sunerimes del jo mat lauke lukuriuojantys aro vyrai tik ir lauke leidimo ligonine sturmuoti. -Pats zinai, kad situacija nepasikeis jei leisi jiems ir toliau vaizduoti jus kaip bejausmius zmogzudzius... Elgiesi neapgalvotai!-piktas, taciau neabejotinai tvirtas jo tonas nuaidejo kolidoriumi, kuris is esmes primine apokaliptinio filmo apie zombius filmavimo aikstele. Nors kategoriskai atsisake ziureti, buvo isitikines, kad ana tenais, desineje puseje ant nestuvu gulejo zmogus. Su didziule plestine zaizda kakla. Truciojo. Nebyliai ziobciojo, taciau padeti jam nebegalejo niekas. Mason'as sunkiai nuryjo gerkleje istrigusi gumula. -Suprantu kaip sudinai tai skamba, bet turi praleimeti sita nelemta musi, kad laimetum kara. Kara pries tas laboratoriju ziurkes...-nespejes pabaigti sakinio buves vilkolakis buvo nublokstas i sali. -Tai tavo karas Lockwood'ai!-vampyras piktavaliskai issiepe iltis. -Manai man rupi, kad grupele sunyciu prarado gebejima apsipukuoti menulio akivaizdoje...-nespejes uzbaigti sakinio vyras susilauke puolimo is Argent puses. Masonas kaip imanydamas greiciau pakilo ant koju. -O kaip Gina, huh?-vyru pokalbis akivaizdziai igavo asmeniskumu. Buvo daugiau negu akivaizdu, kad buves vilkoakis uzkliude kraugeriui skaudzia, opia tema. -Tau nusispjaut jei ir ji taptu ju juros kiaulyte, a?-Jennifer tarpininkavimas tapo nebe tokia aktualia tema, buvo nustumtas i sali. -Padaryk man ir jai paslauga, iseik is cia gyvas,-nepaisydamas potencialios gresmes, jis zenge link neseniai i jojo gyvasti pasikesinusio draugo. Gina buvo vilkolake. Kazkada priklausiusi Jake buriui, taciau isimylejusi nutruktgalviska, pasiuteliska gyvenimo buda megstanti vampyra ji savanoriskai pasirinko omegos statusa. Tam, kad butu su juo. Kazkoks keistas, sirdi slegiantis deja vu apeme prisiminus savo paties gyvenima ir tai kaip del Katherine jis issizadejo visko, net savo seimos. -Po velniu, Wright'ai!-tarsi zadindamas nemireli is kraujo sukeltos smegenu komos jis suktelejo. Piktai, isakmiai. -Priimk teisinga sprendima ir nesusik visko visiems tik del to, kad uzsimanei susiktu naktipieciu!!-tarsi pasibodejes draugo savikontroles stokos jis pametejo jam savo mobiluji. Ekrane sviete ''Gina'' vardas su fone besisypsancia, tamsiaplauke moterimi.
-Klausau...-siek tiek drebantis, akivaizdiai atsitokejusio vyro balsas priverte Masono veide pasirodyti siokiai tokiai sypsenai. Atsiremes i salimais esancia siena jis pamazu sia nuslinko zemen-atsitupe. Garsiai iskvepes plauciuose uzlaikyta ora jis zvilgtelejo i Jenn, kuri akivaizdziai, nesibodedama klausesi vetimo telefoninio pokalbio. -Ei...?-purkstelejes jis surauke antakius reikalaudamas tamsiaplaukes demesio. -Ji laukiasi...-jos veide pasirode Mason'ui pries tai niekada nematyta grimasa-nuosirdi Jennifer sypsena.
-Ant zemes, mockrusiai! Ant zemes, rankas virs galvos!-pasigirdo sprogimas. Mason'o sypsena akimirksniu pakito. Skausminga grimasa visus esancius kolidoriuje parklupde ant keliu. Sprogimo garsas apkurtino, o po patalpas pasklidusios su verbena maisytos dujos eme svilinti nemireliu akis, oda. -Jennifer?-tarsi aklas sunytis jis keturiomis ropojo i prieki, ten kur paskutini karta mate stovint hibride. -Wright'ai?!-ausyse spenge, jis nepajege atsistoti. Pasigirdo duslus suvis, migloje it zaibas plykstelejo sviesa. Jo akys issiplete. Sunkiai kvepuodamas, apimtas panikos jis pasileido i suvio puse, taciau tik tam, kad uzkliutu uz draugo kuno. -Neeeeee!-zinojo, kad sauke... Taciau negirdejo savo paties balso. -Jennifer?!-apsidaire, taciau jos nebuvo matyti. -Prie sienos!-grubiai veidu plojosi i draugo krauju sutepta siena. Uzseges antrankius, specialia apranga vilkintis vyras apziurejo jo plastakas ieskodamas dienos sviesos ziedo. Apsuko Lockwood'a taip, kad sis zvelgtu i ji veidu. -Dantis!-liepes issizioti jis patikrino vyro iltis, taciau neitikintas liepe pro sali ejusiam kolegai del viso ko ''prigriebti'' ir ji. -Negali zinoti. Priviso situ isgamu ir mutavusiu ju formu tiek, kad an dvieju ranku pirstu tuoj suskaiciuot nebegalesim! Nagi, judinkites! Alfa burys aviliui! ''Virusas neautralizuotas''. Kartoju - ''virusas neautralizuotas''.
Laimingo ar ne, taciau griyo atsitiktinumo deka Jann ir Mason'as atsidure vienoje, specialiai nemireliams irengto kalejimo kameroje. -Panasu, kad ne vien jus siandien nusprendet siandiena ''pasisakoti'' pries sitema,-pries uzberdamas is paziuros trapias, stiklines duris nuo galvos iki koju apsiginklaves pareigunas pasaipiai vyptelejo. -Kalejimai perpildyti, rytoj ryte busi perkelta i moteru kalejima Nevadoje,-kreipesi butent i Argent seimos atstove, taciau pasisakyti sugalvojo ne kas kitas kaip Mason'as. -Man reikia paskambinti,-duslus jo balsas atrode prikimes, monotoniskas. -Ne si vakara,-tai buvo paskutiniai sargo zodziai su kuriais Lockwood'as tiesiog nebeturejo jegu nesutikti. Jis tylejo. Uz nugaros surakintos jo rankos skaudziai trynesi i metalinius antrankius. I grindis nudelbtas paraudusiu akiu zvilgsnis atrode tuscias, saltas. Atsisedes ant apatinio gulto, kuris akivaizdziai buvo irengtas tik estetiniais sumetimais mat vampyrams miegoti nebuvo buina, jis ne negalejo atsigulti. Susikeike. Patalpoje nebuvo tuoleto, kurio jam beje labai reikejo ir tai... na, na buvo akivaizdu. -Ei... Ei!-suprates, kad anksciau minetasis vyras tikriausiai neketina cionais grizti iki pat rytojaus, Lockwood'as prisoko prie stiklines juos nuo laisves skiriancios sienos.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Jackson Mikaelson Pir. 09 11, 2017 1:36 am
Lights down low
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Ride Out - Kid Ink, Tyga, Wale, YG
Negalima vertinti Jennifer kaip vienareikšmišką asmenybę. Žinoma, ji niekada nebuvo labai apsiskaičiusi ar labai stipriai išauklėta, moralės normų besilaikanti moteris. Tačiau visgi, prasta žmogiška patirtis nedarė jos antžmogiškos, tiesiog kartas nuo karto nelabai teisingai suprantančios paprastus dalykus. Suteikdama Mason‘ui visapusišką laisvę kalbėti su asmeniu, kuris panašu kad pasimetė savo paties ir aplinkos gyvenime. Buvo tikra tuo, kad gebėdamas įtikinti kone kiekvieną, jis sugebės įtikinti ir kraujo ir keršto troškuliui pasidavusį pažįstamąjį. Ir nepaistant to, kad Argent buvo pasiruošusi puolimo režimui, jei padėtis pakryptu tam tikra, netinkama linkme, ji suteikė šansą pirmiausią viską išspręsti humaniškai. Nuleidusi savo šviesiai mėlynas akis, moteris lengva pasirėmė sienos. Nesivėlė į dviejų vyrų pokalbį, gal todėl kad pasitikėjo Lockwood‘u kur kas labiau, nei tai leido parodyti viešai? Vienaip ar kitaip, net dabar būdamas žmogumi, prieš tai jis buvo pripažintas kaip „tikrasis alfa“, o tai nėra kažkas, ką galima gauti tiesiog panorėjus. Šis pripažinimas, bei vyro gebėjimas kalbėti (arba užkalbėti dantis), davė savo vaisius. Šiek tiek atlėgęs bendras pažįstamas buvo atitrauktas iš tiesų labai rimta linkme. Jennifer nesisarmatijo pasiklausyti svetimo pokalbio, nepriklausomai net nuo to, kad tai tikrai nebuvo josios nosies reikalas. Sudrausminta ji viso labo išlaužė ganėtinai pašaipią grimasą, kuri visai netrūkus pasikeitė į natūralų, ir netgi tam tikrą prasme mielą vypsnį. Girdėti kad telefonu prabilusi moteris laukėsi, ir kaip į tai reagavo Wright‘as, buvo neįtikėtina. Gali būti kad savo davė ir sentimentai, juk jei gyvenimas būtu susiklostęs kaip nors kitaip, ji ir pati dabar galėtu save vadinti mama, tam berniukui, kuris mirė per daug anksti, kartu su savimi išsinešdamas didelę dalį tiek pačios Jennifer, tiek jos tuometinio mylimo asmens, Jake. Ir girdėti kad kažkam gal gyvenimas susiklostė šiek tiek kitaip, buvo mažu mažiausiai miela. Liežuviu perbraukusi per savo natūraliai pabrinkusias lūpas, ji nukreipė savo žvilgsnį į Lockwood‘o pusę, tik daliai sekundės. Ir visgi to pilnai užteko tam, kad jis suprastu jos išreikštą pagarbą ir pasitikėjimą. Kad ir kaip tai buvo keista ir netipiška pačiai jaunai hibridei. Ketino prabilti, ir greičiausiai tai padaryti būtu pavykę, jei ne įvykiai, kurie iš gerų natų, gana greitai virto tiesiogine to žodžio prasme, siaubo akordais. Tokie, kurie vos per akimirką nusinešė ne vieną gyvybę...
Pirmiausia pasigirdo didžiulis sprogimas, kurtinantis ir net nemirtingiesiams pažeidžiantis klausos organus, ką kalbėti apie tuos, kurie žūti galėtu netgi nuo stipraus plaučių uždegimo. Dar tuomet, kai sprogimo sukeltos dulkės, ir aidas nespėjo nurimti, į patalpą buvo įmestos kelios tubelės dujų (pažeidžiančių tiek vampyrų, tiek vilkolakių regeneraciją, sukeliančių deginantį skausmą). Ir nepaisant to, kad vienu metu Jennifer dar pasistengė surizikuoti savo pačios gerove, bei sugavusi vieną iš tų objektų, išmetė ją kaip galima toliau, proceso metu stipriai nusidegindama savo rankas. Pasigirdo duslus, it per duslintuvą, šūvis. Tikriausiai dėl neatbukusių žmogiškųjų refleksų ji nuščiuvo. Sustingo, atrodo nesugebėdama sujudinti ne vieno raumens. Ir nors buvo visiškai tikra tuo, kad pati liko nepaliesta praskridusios kulkos, ji nepataikė į sieną. Girdėjo kaip kažkieno kūnas nukrito, girdėjo ir tai, kad pro labai tylų aidą šaukė Lockwood‘as. Ir kaip ne keista, nesugebėjo padaryti visiškai nieko. Apsiginklavę iki pat dantų, bei akivaizdžiai kruopščiai savo darbo atlikimui pasiruošę aro vyrai priartėjo prie Argent, pasinaudodami savo pranašumu (esti pro dulkių, dujų ir kitų priedų debesį, ji nematė nieko, o šie, naudodamiesi naujausia technologiją, priešingai, matė visiškai viską), ginklo atramine dalimi smogė šiai per veidą, neatsižvelgdami į tai, kad po nemirtingumo fasadu, ji buvo moteris. Smūgis buvo stiprus, pakankamai, kad moteris imtu svirti žemyn. Būtent tą akimirką vienas iš ten buvusių asmenų, suėmė ją už tamsių ilgų plaukų, veidu priblokšdamas prie sienos. Spaudė jos sukruvintą veidą (mat nuo smūgio, skilo skruostikaulio oda) prie ir taip vidaus skysčiais suteptos, šaltos ir lipšnios sienos.
– Čia tavo mamulė tave mokė šitaip elgtis su moterimis, šūdžiau? – Paniekinantis tonas, bei tam tikri žodžiai išsprūdę iš tamsiaplaukės lūpų, iššaukė iš apmokyto vyro ar tai sadistinį požiūrį ar tai įsiūčio bangą. Jis grubiai atsuko ją į į savo pusę, imdamas grusti savo nešvarius pirštus į josios burną, ketindamas patikrinti dantis, kurie nėra būdingi mirtingiesiems, ir ji žinoma kad pasinaudojo ta laisva akimirka, kuri pasitaikė kaip tik tinkamu metu. Pirmiausia sukasdama į minėtuosius pirštus, kone iš karto spjovė jo po specializuota dujokauke paslėptą veidą, sutepė stiklą kruvinomis seilėmis. Jis pasimetė tik akimirkai, po ko nubloškė hibridę atgal prie sienos, atkišdamas į jos krūtinės ląstą šaunamojo ginklo vamzdį. Ji pašaipiai šyptelėjo, akivaizdu kad jau seniai neturėdama mirties baimės. Jis šovė. Neketindamas jos sunaikinti, juk jam atrodė kad kankinti ją nelaisve būtu kur kas smagiau, ir visgi, norėjo sukelti Argent skausmo. Nesitaikė į širdį, bet velniškai pasistengė sutrupinti kulka jos šonkaulių susipynimą. Blackout'as. Jennifer atsibudo tik po laiko, kai kulka spėjo pasišalinti iš kūno.
Sunku pasakyti, ar antrankiai, kuriais buvo supančioti abu „areštinės“ naujokai, te buvo formalumas, ar bandymas pasišaipyti, jau pakeliui į kamerą, Jennifer puikiai suvokė kad šis metalinis daikčiukas gali pasitarnauti geriausiu atveju tik lovoje, kurioje negalima sakyti kad yra labai svarbus tikras supančiojimas, o greičiau tokio egzistavimo iliuziją. Prieš hibridės jėgą, metalas buvo ne toks ir nepalaužiamas, ko dėja šiuo metu nebuvo galima pasakyti apie Lockwood‘ą, kuris „įkalintas“ žmogiškame kūne, neatrodė labai jau gebantis pasipriešinti. Įleista į kamerą pirma, Argent užsiėmė lotoso pozą ant grindų, specialiai įkyriai žvelgdama į apsiginklavusį asmenį. Tikriausiai dėl to, kad buvo gana prastai išauklėta asmenybė, dabar nesistengė kalbėti su Mason‘u paeiliui, kraudama savo grasinimus ant viršaus. Ir tiesą pasakius, jai buvo visiškai riebiai nusiš*kti, jei už tai gaus velnių iš mirtingų žmogelyčių. Nepriėmė jų rimtai net po to, kaip viskas nutiko.
– Tikiuosi kad jūs nesat tokie sumautai naivūs, jei manot kad šis šudukas mane sutramdys? Oh, tam reikėtu kur kas daugiau pastangų. – Kone tuo pačiu metu, kuomet baigė savo kalbą, moteris įtempė savo rankas, leisdama pirmiausia pasigirsti įtrūkusio metalo atgarsiui. Išlaisvino savo rankas, vien iš vizualaus efekto delnais patrindama prieš tai supančiotus riešus. Ir tuomet, kai buvo išdėstomos instrukcijos dėl to, kad šią naktį teks praleisti čia, o ryte bus perkelta į kitą vietą, demonstratyviai ir net labai seksualiai pašiepiančiai susikišo į savo burną vienos rankos rodomąjį ir vidutinį pirštus, ir tuomet kai ištraukė, akivaizdžiai pademonstravo tik vidurinį. Toliau kalbėjo Mason'as, o Jennifer savo ruožtu užėmė labai neutralią poziciją. Nei jai reikėjo tualeto, nei gulto paslaugų, nei tuo labiau telefoninio skambučio, kurio reikalavo kameros draugas. Apsauginis apleido patalpas, ir Argent valydamasi nuo veido savo pačios kraują, ėmė visgi kalbėti.
– Kas yra? Negi rimtai manai kad paskambinus savo „little miss sunshine“ ji ims ir kaip didvyrių filmo personažas atlėks čia, ir išlaisvins tave, nes... myli? Nagi Mason‘ai apsiramink, man ne ką daugiau patinka mintis kad gausiu praleisti naktį čia. Su tokiu tavim. Nieko asmeniško žinoma, bet pats supranti. – Net jei iš pat pradžių Jennifer sudarė vaizdą, kad ši naktis bus dar labiau nepakenčiama, kažkas visgi priverčia ją šiek tiek sušvelninti, ir taip nelabai pavydėtiną padėtį. Pakildama ant kojų, ji pasiekė prie stiklinės sienos prišokusį asmenį. Sustodama jam už nugaros, ramiai išlaukė akimirkos, kuomet jis apsisuks veidu, o ne žaviu užpakaliu į moters pusę. Atstumas buvo žvėriškai menkas, kuomet apjuosdama vyrą rankomis, tamsiaplaukė neskubiai pirštais susirado jo riešus varžančius antrankius. Žvilgsnis, kuris prieš tai buvo nuleistas apačion, trumpam susirado jo šviesias akis, tačiau vien tam, kad tai ką ketino pasakyti toliau, atrodytu kaip galima labiau nuoširdu. Prieš prabildama, Jennifer liežuvio galiuku sudrėkino savo putlias lūpas.
– Tu padarei viską, ką galėjai. Kad ir kaip tai netipiška sakyti man, jo mirtis nėra tavo kaltė, Mason‘ai. – Giliai įtraukdama orą į savuosius plaučius, net neatkreipė dėmesį į tai, kad mirtingam asmeniui gali būti nelabai malonu matyti jos kruviną veidą, kruviną krūtinę, ant kurios vis dar matosi šaunamosios žaizdos žymės (bent ant aprangos). Nuleisdama akis, bei vos pastebimai subanguodama antakiais, ji galiausiai suėmė metalą, kuris it švelnus zefyro gabaliukas, sutrupėjo tarp josios pirštų. Išlaisvindama Mason‘ą, tamsiaplaukė nesuskubo pasitraukti. – Jei turi minčių, kad norėtum jog tie antžmogiai už tai sumokėtu. Aš su tavim. O kol kas, pasistenkime padaryti kad ši naktis būtu kaip galima labiau pakenčiama mums abiems? Viskas ką galime padaryti dabar, tai nesuteikti jiems progos pasidžiaugti laimėtu mūšiu. Tai ne karo pabaiga. –
Pirmiausia pasigirdo didžiulis sprogimas, kurtinantis ir net nemirtingiesiams pažeidžiantis klausos organus, ką kalbėti apie tuos, kurie žūti galėtu netgi nuo stipraus plaučių uždegimo. Dar tuomet, kai sprogimo sukeltos dulkės, ir aidas nespėjo nurimti, į patalpą buvo įmestos kelios tubelės dujų (pažeidžiančių tiek vampyrų, tiek vilkolakių regeneraciją, sukeliančių deginantį skausmą). Ir nepaisant to, kad vienu metu Jennifer dar pasistengė surizikuoti savo pačios gerove, bei sugavusi vieną iš tų objektų, išmetė ją kaip galima toliau, proceso metu stipriai nusidegindama savo rankas. Pasigirdo duslus, it per duslintuvą, šūvis. Tikriausiai dėl neatbukusių žmogiškųjų refleksų ji nuščiuvo. Sustingo, atrodo nesugebėdama sujudinti ne vieno raumens. Ir nors buvo visiškai tikra tuo, kad pati liko nepaliesta praskridusios kulkos, ji nepataikė į sieną. Girdėjo kaip kažkieno kūnas nukrito, girdėjo ir tai, kad pro labai tylų aidą šaukė Lockwood‘as. Ir kaip ne keista, nesugebėjo padaryti visiškai nieko. Apsiginklavę iki pat dantų, bei akivaizdžiai kruopščiai savo darbo atlikimui pasiruošę aro vyrai priartėjo prie Argent, pasinaudodami savo pranašumu (esti pro dulkių, dujų ir kitų priedų debesį, ji nematė nieko, o šie, naudodamiesi naujausia technologiją, priešingai, matė visiškai viską), ginklo atramine dalimi smogė šiai per veidą, neatsižvelgdami į tai, kad po nemirtingumo fasadu, ji buvo moteris. Smūgis buvo stiprus, pakankamai, kad moteris imtu svirti žemyn. Būtent tą akimirką vienas iš ten buvusių asmenų, suėmė ją už tamsių ilgų plaukų, veidu priblokšdamas prie sienos. Spaudė jos sukruvintą veidą (mat nuo smūgio, skilo skruostikaulio oda) prie ir taip vidaus skysčiais suteptos, šaltos ir lipšnios sienos.
– Čia tavo mamulė tave mokė šitaip elgtis su moterimis, šūdžiau? – Paniekinantis tonas, bei tam tikri žodžiai išsprūdę iš tamsiaplaukės lūpų, iššaukė iš apmokyto vyro ar tai sadistinį požiūrį ar tai įsiūčio bangą. Jis grubiai atsuko ją į į savo pusę, imdamas grusti savo nešvarius pirštus į josios burną, ketindamas patikrinti dantis, kurie nėra būdingi mirtingiesiems, ir ji žinoma kad pasinaudojo ta laisva akimirka, kuri pasitaikė kaip tik tinkamu metu. Pirmiausia sukasdama į minėtuosius pirštus, kone iš karto spjovė jo po specializuota dujokauke paslėptą veidą, sutepė stiklą kruvinomis seilėmis. Jis pasimetė tik akimirkai, po ko nubloškė hibridę atgal prie sienos, atkišdamas į jos krūtinės ląstą šaunamojo ginklo vamzdį. Ji pašaipiai šyptelėjo, akivaizdu kad jau seniai neturėdama mirties baimės. Jis šovė. Neketindamas jos sunaikinti, juk jam atrodė kad kankinti ją nelaisve būtu kur kas smagiau, ir visgi, norėjo sukelti Argent skausmo. Nesitaikė į širdį, bet velniškai pasistengė sutrupinti kulka jos šonkaulių susipynimą. Blackout'as. Jennifer atsibudo tik po laiko, kai kulka spėjo pasišalinti iš kūno.
Sunku pasakyti, ar antrankiai, kuriais buvo supančioti abu „areštinės“ naujokai, te buvo formalumas, ar bandymas pasišaipyti, jau pakeliui į kamerą, Jennifer puikiai suvokė kad šis metalinis daikčiukas gali pasitarnauti geriausiu atveju tik lovoje, kurioje negalima sakyti kad yra labai svarbus tikras supančiojimas, o greičiau tokio egzistavimo iliuziją. Prieš hibridės jėgą, metalas buvo ne toks ir nepalaužiamas, ko dėja šiuo metu nebuvo galima pasakyti apie Lockwood‘ą, kuris „įkalintas“ žmogiškame kūne, neatrodė labai jau gebantis pasipriešinti. Įleista į kamerą pirma, Argent užsiėmė lotoso pozą ant grindų, specialiai įkyriai žvelgdama į apsiginklavusį asmenį. Tikriausiai dėl to, kad buvo gana prastai išauklėta asmenybė, dabar nesistengė kalbėti su Mason‘u paeiliui, kraudama savo grasinimus ant viršaus. Ir tiesą pasakius, jai buvo visiškai riebiai nusiš*kti, jei už tai gaus velnių iš mirtingų žmogelyčių. Nepriėmė jų rimtai net po to, kaip viskas nutiko.
– Tikiuosi kad jūs nesat tokie sumautai naivūs, jei manot kad šis šudukas mane sutramdys? Oh, tam reikėtu kur kas daugiau pastangų. – Kone tuo pačiu metu, kuomet baigė savo kalbą, moteris įtempė savo rankas, leisdama pirmiausia pasigirsti įtrūkusio metalo atgarsiui. Išlaisvino savo rankas, vien iš vizualaus efekto delnais patrindama prieš tai supančiotus riešus. Ir tuomet, kai buvo išdėstomos instrukcijos dėl to, kad šią naktį teks praleisti čia, o ryte bus perkelta į kitą vietą, demonstratyviai ir net labai seksualiai pašiepiančiai susikišo į savo burną vienos rankos rodomąjį ir vidutinį pirštus, ir tuomet kai ištraukė, akivaizdžiai pademonstravo tik vidurinį. Toliau kalbėjo Mason'as, o Jennifer savo ruožtu užėmė labai neutralią poziciją. Nei jai reikėjo tualeto, nei gulto paslaugų, nei tuo labiau telefoninio skambučio, kurio reikalavo kameros draugas. Apsauginis apleido patalpas, ir Argent valydamasi nuo veido savo pačios kraują, ėmė visgi kalbėti.
– Kas yra? Negi rimtai manai kad paskambinus savo „little miss sunshine“ ji ims ir kaip didvyrių filmo personažas atlėks čia, ir išlaisvins tave, nes... myli? Nagi Mason‘ai apsiramink, man ne ką daugiau patinka mintis kad gausiu praleisti naktį čia. Su tokiu tavim. Nieko asmeniško žinoma, bet pats supranti. – Net jei iš pat pradžių Jennifer sudarė vaizdą, kad ši naktis bus dar labiau nepakenčiama, kažkas visgi priverčia ją šiek tiek sušvelninti, ir taip nelabai pavydėtiną padėtį. Pakildama ant kojų, ji pasiekė prie stiklinės sienos prišokusį asmenį. Sustodama jam už nugaros, ramiai išlaukė akimirkos, kuomet jis apsisuks veidu, o ne žaviu užpakaliu į moters pusę. Atstumas buvo žvėriškai menkas, kuomet apjuosdama vyrą rankomis, tamsiaplaukė neskubiai pirštais susirado jo riešus varžančius antrankius. Žvilgsnis, kuris prieš tai buvo nuleistas apačion, trumpam susirado jo šviesias akis, tačiau vien tam, kad tai ką ketino pasakyti toliau, atrodytu kaip galima labiau nuoširdu. Prieš prabildama, Jennifer liežuvio galiuku sudrėkino savo putlias lūpas.
– Tu padarei viską, ką galėjai. Kad ir kaip tai netipiška sakyti man, jo mirtis nėra tavo kaltė, Mason‘ai. – Giliai įtraukdama orą į savuosius plaučius, net neatkreipė dėmesį į tai, kad mirtingam asmeniui gali būti nelabai malonu matyti jos kruviną veidą, kruviną krūtinę, ant kurios vis dar matosi šaunamosios žaizdos žymės (bent ant aprangos). Nuleisdama akis, bei vos pastebimai subanguodama antakiais, ji galiausiai suėmė metalą, kuris it švelnus zefyro gabaliukas, sutrupėjo tarp josios pirštų. Išlaisvindama Mason‘ą, tamsiaplaukė nesuskubo pasitraukti. – Jei turi minčių, kad norėtum jog tie antžmogiai už tai sumokėtu. Aš su tavim. O kol kas, pasistenkime padaryti kad ši naktis būtu kaip galima labiau pakenčiama mums abiems? Viskas ką galime padaryti dabar, tai nesuteikti jiems progos pasidžiaugti laimėtu mūšiu. Tai ne karo pabaiga. –
Jackson Mikaelson- Nice insult, Hannah Montana. You got any more harsh digs?
-
Pranešimų skaičius : 1107
Įstojau : 2015-08-01
Miestas : If you want to become New Yorker, there’s one rule: You have to believe NY is, has been, and always will be the greatest city on earth. The center of the universe.
Meilė : Love is like war; easy to begin, hard to end. Free to f*ck by spirit and body.
Draugai : A real friend is one who walks in when the rest of the world walks out. In my life it's my FAMILY BY BLOOD.
Rūšis : ORIGINAL VAMPIRE, or... if you more like it blood sucking motherfucker.
Klanas : ПIKɭΛЦƧ
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Antr. 09 12, 2017 4:07 pm
Blood Brothers
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Zeds Dead x DISKORD - Blood Brother
Maason'as niekada nelaike saves ''gerieciu''. Visuomet pirmiausiai ziuredavo savo paties kailio, taciau buvo pernelyg kilnios sirdies, kad darytu tai lipdamas per galvas, kitu saskaita. Subresti teko anksti. Ankciau nei butu to norejes. Apsieme globoti Tayler'i ne todel, kad privalejo. Keista, bet jautesi tam vaikinui artimesnis nei savo paties broliui, kuris beje buvo niekam tikes tevas. Veliau Mason'o gyvenima is pagrindu pakeite tapimas tevu. Velniai rautu, tikrai nebuvo tam pasirenges, taciau neturedamas kito pasirinkimo, emesi naujojo amplua, kuris priverte ji pazinti pati save, pagaliau suprasti kas yra tikrieji prioritetai. Victoria tapo jo gyvenimo prasme, asimi. Tik tapes tevu Mason'as suprato is tiesu mylintis dukteri jam padovanojusia, is pradziu ugnies ir ledo zaidimus su juo zaidusia moteri, taciau gelbeti judvieju santuoka pasirode per velu. Pernelyg daug vandens ir suriu asaru buvo nutekeje, pernelyg daug laiko buvo praleista atskirai bandant apsaugoti ja... Victoria. Kaip veliau paaiskejo, skirybos is tiesu isejo visiems trims kadaise Lockwood'u seima vadintiems asmenims. Katherine pirmoji pajudejo pirmyn sutikdama sena liepsna Redford'a, taciau pries tai zengtas savanaudiskas jos zingsnis uzkalbant buvusio vyro atsiminimus turejo neabejotinai gniuzdanciu pasekmiu pastarojo gyvenimui, jo ateiciai. Juk ne veltui yra sakoma, kad vilkolakiai kaip po supernaturaliu butybiu rusis yra isskirtini tuo, kad partneri issirenka visam gyvenimui.
Mason'as tylejo it butu vandens i burna prisisemes. Priesingai nei jis, kameros ''kaimyne'' regis turejo ka pasakyti ir tai ji erzino. Po to kas nutiko Wright'ui jis norejo buti paliktas vienas. Jo galvoje it uzsikirtusi plokstele sukosi zodziai ''ji laukiasi''. Mate, dabar jau zuvusio, draugo sypsena. Zinojo, puikiai zinojo kaip jis turejo jaustis. Juk nemirelis ir jo isrinktoji taip ilgai varste dirbtinio apvaisinimo klinikos duris bandydami pagaliau tapti tevais. Slogus, labai slogus jausmas buvo uzgules jo sirdi galvojant apie tai kaip Timothy niekada neisvys savo vaiko gimimo, niekada netures progos palaikyti jo rankose... Negales buti salia jo motinos, ja palaikyti. Zinoma, korporacijai tai tebuvo vienas, niekuo nepasizymejes vampyras, taciau kazkam jis buvo visas gyvenimas. Jai, tai vilkolakei, jis buvo vienintelis sansas i meile.
-Apie ka tu kalbi?-suraukes antakius jis nuosirdziai nesuprato ka moteris turi omenyje sakydama, kad jis tikisi buti stebuklingai isgelbetas savo ''mylimosios''. Staiga toptelejo, kad Jen greiciausiai omenyje turi Elena. -Tu ka, b*et, mane seki?..-tai nebuvo klausimas, veikiau pikta pastaba, jog pasnekovei reiketu palikti jo asmenini gyvenima ramybeje. Nebuvo tikras kokioje butent stadijoje siuo metu buvo jo ir Gilbert... santykiai. Bet velti jos i visa sita painiava visai netrosko. Elene buvo nusipelniusi normalaus, saugau gyvenimo ir kuri laika jis naiviai vylesi galys jai toki suteikti. Ji buvo saugus pasirinkimas. Beto tikrai gera lovos reikaluose. Taciau kazkur, pasamones uzkaboriuose jis suprato, kad ilgainiui ji supras, kad sis vedzioja ja uz nosies nutyledamas daugiau nei penkiasdesimt procentu tiesos apie tikraji savo gyvenima, kuriame knibzdete knibzda supernaturaliu butybiu. Jis juk galejo pasitraukti. Tapes zmogumi galejo iskelti du viduriniuosius pirstus ir pasakyti ''I AM OUT'', taciau buvo pernelyg giliai i visa si mesla iklimpes, kad galetu tiesiog liautis priklauses siam ''pasauliui''. Gal ir klaidinga tai sulyginti su mafija, taciau panasiomis aplinkybemis i visa si marmala buvo isiveles ir jis. Jis zinojo pernelyg daug, kad galetu tiketis tiesiog ramiai nugyventi sau likusius zmogiskuosius metus. Siuo atveju Mason'o moto buvo ''geriausia ginyba-puolimas''. Jis privalejo islikti zaidime.
-Jie-negali-musu-cia-palikti!-dauzydamas i nepersaunamo stiklo ''grotas'' jis nesiklause Jennifer. O gal tiesiog nenorejo buti guodziamas. -Tas silpnaprotis pasiaukojo del NIEKO!-tiesa, kad skirtingi zmones su artimuju mirtimi susitaiko skirtingais budais. Siuo atveju, pirmine Mason'o reakcija buvo pyktis. Jis nirso ant Wright'o. Pyko ant saves. Ant Jennifer. -Tu nesupranti, jie... jie...-jai priartejus ir suemus jo riesus jis nutilo. Zvelge i moters akis ir pamazu rimo. Giliai ikvepe. Iskvepe. -Tu teisi,-suraukes antakius jis ir pats negalejo patiketi jo lupomis istartais zodziais. Jennifer saltakraujiskumas, loginis mastymas buvo tarytum zviezio oro gusis prie emociskai nestabiliu moteru pratusiam Lockwood'ui (Maggie, o ir pati Kath.... lol) -Jie bandys nuslepti kas is tiesu ten ivyko,-pagaliau islaisvintos rankos siek tiek maude. -Desmond'as... man reikia susisiekti su tuo kales vaiku...-susimastes jis ne nepastebejo kaip uz grotu isdygo keli pareigunai. -Prie sienos!-isakmus vyro balsas priverte Mason'a pasaipiai vypteleti, taciau vyrai buvo ginkluoti ir daug pasirinkimo laisves jis neturejo. -Jokiu triuku, gerai? As devynis savo gyvenimus jau nugyvenau...-sumurmejes jis pajudejo link artimiausios sienos. -Kas cia?-staiga i patalpa izenge baltu chalatu vilkinti moteris. -Ziurekite i tai kaip i detokcikacija. Priverstine detoksikacija,-be tolimesniu paaiskinimu tiek jis, tiek Jen gavo greita ir praktiskai neskausminga injekcija i kakla. -Veskit juos i prausykla. Grazu nebus.
-Kaip jautiesi?-eidami greta abu ikalintieji jaute nuolatos i nugara ibestus saunamuosius ginklus. Jennifer atrode siek tiek isblyskusi, bet taip galejo pasirodyti ir del dienos sviesos lempu. Mason'as ne nenumane koks dabar paros laikas. Nezinojo kiek laiko jiedu praleido nelaisveje. Vadinamosios prausyklos buvo didziule patalpa suskirstyta i keturis sektorius. -Nusiprauskit, persirenkit ir kai baigsit vemti, grizkit i kolidoriu,-Mason'o veida perkreipe sutrikusi grimasa. -Vemti? Ka mums suleidot?-uzuot atsakes apsauginis viso labo ibruko jam ranksluosti, baltus marskinelius, kojines, slepetes ir oranzines spalvos kelnes. -Tu. I kaire, o dama i desine,-turinet omenyje, kad prausykla sudare bent penkiasdesimt duso kabinu, o aplink nebuvo ne gyvos dvasios, moters privatumas buvo uztikrintas. -Tau viskas gerai?-sumurmejes jis bande uzkalbinti greta stovincia Argent, taciau buvo grubiai pastumtas pirmyn. -Judinkis. Neturiu menkiausio noro sluoti tavo vampyrisko skrandzio turinio sau nuo batu!
Ganetinai umaus budo Lockwood'as gtvardeti is paskutiniuju. Zinojo, kad kazka pakeisti gales tik is cia istrukes, o tai padaryti galejo tik sutikes zaisti pagal sadistines sio kalejimo taisykles. Si diena buvo tarsi ilgas kosmaras. Atsukes dusa jis leido vandeniui nuplauti jo draugo krauju sutepta veida. Mate kaip purvinas, tamsiai raudonos spalvos vanduo bega jo kunu. Vienu metu eme rodytis, kad niekada nesugebes nusiprausti Wright'o kraujo sau nuo ranku. Uzsimerke, taciau sunkia sekesi ikvepti. Tarsi sunkus gniuzulas butu istriges jo gerkleje jis kakta atsireme i salta, plytelemis dekoruota siena. Stoveje taip kol vanduo liovesi. Vienas tu dusu, kurie veikia ''paspausk mygtuka'' prinipu. Staiga jo dabar jau zmogiska klausa pasieke vyriski balsai. Jie sklido is kitapus prausyklos. Apsijuoses ranksluosciu jis issliukino is kabinos. Pasigirdo prislopintas, duslus Jennifer balsas. -Laikyk ta sumauta kekse!-tyliai piktinosi vienas vyru kai kitas tuo tarpu viena ranka uzdenges moters burna, bande ja veidu priremti prie sienos. Mason'o sirdis eme dauzytis it paselusi. Du priesakyje esantys kaliniai neabejotinai buvo vampyrai. Ciurlenantis vanduo sugere jo artejancius zingsnius. -Ei, asile...-ciupes vyra uz kaklo jis is visu jegu ji nusuko. Nieko nelaukes antrasis vampyras paleido Jen demesi sutelkdamas i is niekur isdygusi uzpuolika, taciau dar pries tai kai butu spejes ka nors padaryti Lockwood'ui, sulauke bendro likimo, kuri uztikrino uznugaryje likusi Argent. -Kas per sudas...-giliai kvepuodamas Mason'as nugara remesi i duso siena. -Aciu,-gaudydamas kvapa jis jaute neapsakomai stipria adrenalino banga del ka tik isgyventos akistatos su nemireliais. Tik dabar suprates, kad priesais ji esanti grazuole visiskai nuoga, nepasimete. Faktas, jog juodu siame kalejime anipotol nera saugus atrode kur kas svarbesnis, taciau nepriekaistingas moters kunas neabejotinai trauke aki. Paciupes ranksluosti pameta ji tamsiaplaukes link. -Ko jie norejo? -vienavertus labai naivus klausimas. Kitavertus, Mason'as buvo bene isitikines, jog Jen turi ne viena del vienokios ar ktokios priezasties jos mirties trokstanti priesa.
Moteris neatsake. Atrode isblyskusi jei toks apibudinimas is vis tinka nemireliams. Juk pastarieji idegiu niekuomet nepasizymi. -Jennifer?-suraukes antakius jis perlipo per kuriam laikui samones netekusius nemirelius tam, kad atsidurtu salia i siena nugara pasremusios moters. -Ei?-vos spejo suciupti ja uz menciu. Nuogas moters kunas regis nebuvo pavaldus jai paciai. -Vakcina...-samprotaudamas jis kalbejosi daugiau su paciu savimi nei su veik samones netekusia moterimi. -Nagi, nagi,-suemes jos veida jis bande priversti ja jo isiklausyti. Spustelejo duso mygtuka, kad patalpa ir vel uzpildytu ciurlenancio vandens garsas. -Dabar paklausyk. Tu esi mano vienintelis sansas is cia issinesdinti gyvam arba dar blogiau, ne paverstam vampyru, nagi...-jis atrode nuosirdziai susirupines. Atbulas jis pasieke duso siena i kuria atsiremes jis nugara nuciuoze zemyn kol pasieke grindis. Tebeleikydamas hibride savo glebyje jis nubrauke slapius jos veida dengusius plaukus. -Neprarask susiktos samones, Jen,-ant grindu gulintys kunai blokavo vandens surinkimo punkta (nezinau kaip lietuviskai vadinasi tos.. skylutes? :D ) todel tusas pamazu eme priminti negilia vonia. -Zinai ka daryti...-susnibzdejes jis pajuto kaip ji visu kunu palinksta link jo. Jos lupos palyteje jo kaklo oda. Jis uzsimerke. Kaktoje isimete kelios rauksles.
Tai buvo pirmas kartas kai savavaliskai pasisiule tapti kieno nors kraujo donoru, taciau si karta veike intutityviai. Maza to, moteris katik isgelbejo jo givybe. -Fuck...-jis isitempe su lig akimirka kai josios iltys perdure jo kaklo oda. Nevalingai suciupo jos spranda tarsi butu norejes ja nuo saves atplesti, taciau to nepadare. Nuogas moters kunas netrukus nebeprimine aukos. Sunerusi pirstus jam i plaukus Argent apzerge Lockwood'a taip ir neatplesdama lupo nuo jojo kaklo. -Uzteks,-tvirtas, isakmus jo tonas buvo palydetas stipraus timtelejimo uz tamsiu jos plauku. -Jennier,-tik suemes ja uz peciu sugebejo priversti hibride atsitoketi. Jos akys, o tiksliau paakiai pamazu atgavo iprasta isvaizda. Abu kvepavo padrikai, netolygiai. Taip ir neatplesdamas akiu nuo moters veido jis nuryjo burnoje susikaupusius skyscius nezinodamas ka ir pasakyti.
Mason'as tylejo it butu vandens i burna prisisemes. Priesingai nei jis, kameros ''kaimyne'' regis turejo ka pasakyti ir tai ji erzino. Po to kas nutiko Wright'ui jis norejo buti paliktas vienas. Jo galvoje it uzsikirtusi plokstele sukosi zodziai ''ji laukiasi''. Mate, dabar jau zuvusio, draugo sypsena. Zinojo, puikiai zinojo kaip jis turejo jaustis. Juk nemirelis ir jo isrinktoji taip ilgai varste dirbtinio apvaisinimo klinikos duris bandydami pagaliau tapti tevais. Slogus, labai slogus jausmas buvo uzgules jo sirdi galvojant apie tai kaip Timothy niekada neisvys savo vaiko gimimo, niekada netures progos palaikyti jo rankose... Negales buti salia jo motinos, ja palaikyti. Zinoma, korporacijai tai tebuvo vienas, niekuo nepasizymejes vampyras, taciau kazkam jis buvo visas gyvenimas. Jai, tai vilkolakei, jis buvo vienintelis sansas i meile.
-Apie ka tu kalbi?-suraukes antakius jis nuosirdziai nesuprato ka moteris turi omenyje sakydama, kad jis tikisi buti stebuklingai isgelbetas savo ''mylimosios''. Staiga toptelejo, kad Jen greiciausiai omenyje turi Elena. -Tu ka, b*et, mane seki?..-tai nebuvo klausimas, veikiau pikta pastaba, jog pasnekovei reiketu palikti jo asmenini gyvenima ramybeje. Nebuvo tikras kokioje butent stadijoje siuo metu buvo jo ir Gilbert... santykiai. Bet velti jos i visa sita painiava visai netrosko. Elene buvo nusipelniusi normalaus, saugau gyvenimo ir kuri laika jis naiviai vylesi galys jai toki suteikti. Ji buvo saugus pasirinkimas. Beto tikrai gera lovos reikaluose. Taciau kazkur, pasamones uzkaboriuose jis suprato, kad ilgainiui ji supras, kad sis vedzioja ja uz nosies nutyledamas daugiau nei penkiasdesimt procentu tiesos apie tikraji savo gyvenima, kuriame knibzdete knibzda supernaturaliu butybiu. Jis juk galejo pasitraukti. Tapes zmogumi galejo iskelti du viduriniuosius pirstus ir pasakyti ''I AM OUT'', taciau buvo pernelyg giliai i visa si mesla iklimpes, kad galetu tiesiog liautis priklauses siam ''pasauliui''. Gal ir klaidinga tai sulyginti su mafija, taciau panasiomis aplinkybemis i visa si marmala buvo isiveles ir jis. Jis zinojo pernelyg daug, kad galetu tiketis tiesiog ramiai nugyventi sau likusius zmogiskuosius metus. Siuo atveju Mason'o moto buvo ''geriausia ginyba-puolimas''. Jis privalejo islikti zaidime.
-Jie-negali-musu-cia-palikti!-dauzydamas i nepersaunamo stiklo ''grotas'' jis nesiklause Jennifer. O gal tiesiog nenorejo buti guodziamas. -Tas silpnaprotis pasiaukojo del NIEKO!-tiesa, kad skirtingi zmones su artimuju mirtimi susitaiko skirtingais budais. Siuo atveju, pirmine Mason'o reakcija buvo pyktis. Jis nirso ant Wright'o. Pyko ant saves. Ant Jennifer. -Tu nesupranti, jie... jie...-jai priartejus ir suemus jo riesus jis nutilo. Zvelge i moters akis ir pamazu rimo. Giliai ikvepe. Iskvepe. -Tu teisi,-suraukes antakius jis ir pats negalejo patiketi jo lupomis istartais zodziais. Jennifer saltakraujiskumas, loginis mastymas buvo tarytum zviezio oro gusis prie emociskai nestabiliu moteru pratusiam Lockwood'ui (Maggie, o ir pati Kath.... lol) -Jie bandys nuslepti kas is tiesu ten ivyko,-pagaliau islaisvintos rankos siek tiek maude. -Desmond'as... man reikia susisiekti su tuo kales vaiku...-susimastes jis ne nepastebejo kaip uz grotu isdygo keli pareigunai. -Prie sienos!-isakmus vyro balsas priverte Mason'a pasaipiai vypteleti, taciau vyrai buvo ginkluoti ir daug pasirinkimo laisves jis neturejo. -Jokiu triuku, gerai? As devynis savo gyvenimus jau nugyvenau...-sumurmejes jis pajudejo link artimiausios sienos. -Kas cia?-staiga i patalpa izenge baltu chalatu vilkinti moteris. -Ziurekite i tai kaip i detokcikacija. Priverstine detoksikacija,-be tolimesniu paaiskinimu tiek jis, tiek Jen gavo greita ir praktiskai neskausminga injekcija i kakla. -Veskit juos i prausykla. Grazu nebus.
-Kaip jautiesi?-eidami greta abu ikalintieji jaute nuolatos i nugara ibestus saunamuosius ginklus. Jennifer atrode siek tiek isblyskusi, bet taip galejo pasirodyti ir del dienos sviesos lempu. Mason'as ne nenumane koks dabar paros laikas. Nezinojo kiek laiko jiedu praleido nelaisveje. Vadinamosios prausyklos buvo didziule patalpa suskirstyta i keturis sektorius. -Nusiprauskit, persirenkit ir kai baigsit vemti, grizkit i kolidoriu,-Mason'o veida perkreipe sutrikusi grimasa. -Vemti? Ka mums suleidot?-uzuot atsakes apsauginis viso labo ibruko jam ranksluosti, baltus marskinelius, kojines, slepetes ir oranzines spalvos kelnes. -Tu. I kaire, o dama i desine,-turinet omenyje, kad prausykla sudare bent penkiasdesimt duso kabinu, o aplink nebuvo ne gyvos dvasios, moters privatumas buvo uztikrintas. -Tau viskas gerai?-sumurmejes jis bande uzkalbinti greta stovincia Argent, taciau buvo grubiai pastumtas pirmyn. -Judinkis. Neturiu menkiausio noro sluoti tavo vampyrisko skrandzio turinio sau nuo batu!
Ganetinai umaus budo Lockwood'as gtvardeti is paskutiniuju. Zinojo, kad kazka pakeisti gales tik is cia istrukes, o tai padaryti galejo tik sutikes zaisti pagal sadistines sio kalejimo taisykles. Si diena buvo tarsi ilgas kosmaras. Atsukes dusa jis leido vandeniui nuplauti jo draugo krauju sutepta veida. Mate kaip purvinas, tamsiai raudonos spalvos vanduo bega jo kunu. Vienu metu eme rodytis, kad niekada nesugebes nusiprausti Wright'o kraujo sau nuo ranku. Uzsimerke, taciau sunkia sekesi ikvepti. Tarsi sunkus gniuzulas butu istriges jo gerkleje jis kakta atsireme i salta, plytelemis dekoruota siena. Stoveje taip kol vanduo liovesi. Vienas tu dusu, kurie veikia ''paspausk mygtuka'' prinipu. Staiga jo dabar jau zmogiska klausa pasieke vyriski balsai. Jie sklido is kitapus prausyklos. Apsijuoses ranksluosciu jis issliukino is kabinos. Pasigirdo prislopintas, duslus Jennifer balsas. -Laikyk ta sumauta kekse!-tyliai piktinosi vienas vyru kai kitas tuo tarpu viena ranka uzdenges moters burna, bande ja veidu priremti prie sienos. Mason'o sirdis eme dauzytis it paselusi. Du priesakyje esantys kaliniai neabejotinai buvo vampyrai. Ciurlenantis vanduo sugere jo artejancius zingsnius. -Ei, asile...-ciupes vyra uz kaklo jis is visu jegu ji nusuko. Nieko nelaukes antrasis vampyras paleido Jen demesi sutelkdamas i is niekur isdygusi uzpuolika, taciau dar pries tai kai butu spejes ka nors padaryti Lockwood'ui, sulauke bendro likimo, kuri uztikrino uznugaryje likusi Argent. -Kas per sudas...-giliai kvepuodamas Mason'as nugara remesi i duso siena. -Aciu,-gaudydamas kvapa jis jaute neapsakomai stipria adrenalino banga del ka tik isgyventos akistatos su nemireliais. Tik dabar suprates, kad priesais ji esanti grazuole visiskai nuoga, nepasimete. Faktas, jog juodu siame kalejime anipotol nera saugus atrode kur kas svarbesnis, taciau nepriekaistingas moters kunas neabejotinai trauke aki. Paciupes ranksluosti pameta ji tamsiaplaukes link. -Ko jie norejo? -vienavertus labai naivus klausimas. Kitavertus, Mason'as buvo bene isitikines, jog Jen turi ne viena del vienokios ar ktokios priezasties jos mirties trokstanti priesa.
Moteris neatsake. Atrode isblyskusi jei toks apibudinimas is vis tinka nemireliams. Juk pastarieji idegiu niekuomet nepasizymi. -Jennifer?-suraukes antakius jis perlipo per kuriam laikui samones netekusius nemirelius tam, kad atsidurtu salia i siena nugara pasremusios moters. -Ei?-vos spejo suciupti ja uz menciu. Nuogas moters kunas regis nebuvo pavaldus jai paciai. -Vakcina...-samprotaudamas jis kalbejosi daugiau su paciu savimi nei su veik samones netekusia moterimi. -Nagi, nagi,-suemes jos veida jis bande priversti ja jo isiklausyti. Spustelejo duso mygtuka, kad patalpa ir vel uzpildytu ciurlenancio vandens garsas. -Dabar paklausyk. Tu esi mano vienintelis sansas is cia issinesdinti gyvam arba dar blogiau, ne paverstam vampyru, nagi...-jis atrode nuosirdziai susirupines. Atbulas jis pasieke duso siena i kuria atsiremes jis nugara nuciuoze zemyn kol pasieke grindis. Tebeleikydamas hibride savo glebyje jis nubrauke slapius jos veida dengusius plaukus. -Neprarask susiktos samones, Jen,-ant grindu gulintys kunai blokavo vandens surinkimo punkta (nezinau kaip lietuviskai vadinasi tos.. skylutes? :D ) todel tusas pamazu eme priminti negilia vonia. -Zinai ka daryti...-susnibzdejes jis pajuto kaip ji visu kunu palinksta link jo. Jos lupos palyteje jo kaklo oda. Jis uzsimerke. Kaktoje isimete kelios rauksles.
Tai buvo pirmas kartas kai savavaliskai pasisiule tapti kieno nors kraujo donoru, taciau si karta veike intutityviai. Maza to, moteris katik isgelbejo jo givybe. -Fuck...-jis isitempe su lig akimirka kai josios iltys perdure jo kaklo oda. Nevalingai suciupo jos spranda tarsi butu norejes ja nuo saves atplesti, taciau to nepadare. Nuogas moters kunas netrukus nebeprimine aukos. Sunerusi pirstus jam i plaukus Argent apzerge Lockwood'a taip ir neatplesdama lupo nuo jojo kaklo. -Uzteks,-tvirtas, isakmus jo tonas buvo palydetas stipraus timtelejimo uz tamsiu jos plauku. -Jennier,-tik suemes ja uz peciu sugebejo priversti hibride atsitoketi. Jos akys, o tiksliau paakiai pamazu atgavo iprasta isvaizda. Abu kvepavo padrikai, netolygiai. Taip ir neatplesdamas akiu nuo moters veido jis nuryjo burnoje susikaupusius skyscius nezinodamas ka ir pasakyti.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Arabella Petrova Pir. 09 25, 2017 10:16 am
A walk down memory lane
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Ed Sheeran – Happier.
IF YOU'RE READY. I'LL BE WAITING. COME AND FIND ME. ft. Katherine Pierce (theme)
Daugumai tėvų atžalos gimtadienis atneša malonius rūpesčius, kurie yra susieti arba su dovanos planavimu, arba su tinkamai suruoštos šventės planavimu, ir tai pasibaigia visapusišku atsipalaivadinu ir palaima. Ar panašius jutimus buvo priversta pajausti Katherine Pierce, kuomet įžengė į kadaise jai pačiai priklausiusius namus, kuriuose visa aplinka buvo nukreipta į jos antrosios (pagal gimimo eiliškumą) dukters pusę. Žinoma, viską buvo galima perteikti labai humaniškai ir paprastai, sulaikyti viduje visus nepasitenkinimus ir pasistengti parodyti iš tiesų pritrenkiančio grožio tamsiaplaukei kad jos diena nebus sugadinta ne vieno mažmožio, kuris netikėtai gali išlysti it yla iš maišo. Istoriškai labiausiai pagarsėjusi antrininkė neišsidavė net dėl to, kad visai neseniai į savo „skeletų spintą“ sukišo kelis šimtus, o gal net tūkstančius mirčių, kurios apsireiškė sulyg akimirka, kuomet Niklaus Mikaelson mirusi širdis liovėsi pumpuoti palaikomuosius skysčius per visą kūną. Na, iš tikro būtu labai neetiška pradėti aiškiai rodyti savo gerą nusiteikimą šiuo klausimu, žinant tai, kad minėto asmens gyvenimo nutraukimas kartu su savimi nusinešė kelis Victorios Lockwood draugus, ir tą patį giminaitį. Ką kalbėti apie tai, kad nemirtingosios garbanės nuotaika subliuško jau tada, kai susidūrė su Elissos Ambrose atvaizdu, bei faktu esti Sebastian‘as buvo net labai suinteresuotas apleisti su ja patalpas kartu, kiek intymesniam (ne visiems girdimam) pokalbiui. (TARPAS BUS UŽPILDYTAS, KAI SUGRĮŠ OUR GURL LAURA, IR PRATĘSIM PLOTĄ, KURIS YRA BEPROTIŠKAI REIKŠMINGAS). Tikriausiai ne veltui ne vienas asmuo galėtu pasakyti kad Katherine Pierce yra labai spalvinga asmenybė: kritinėse situacijose, kuriuose kalba eina apie išgyvenamumą arba savo pačios sveiko kailio išnešimą, ji išlieka visapusiškai šalta, blaiviai mąstančia asmenybe. Tačiau kuomet kalba paliečia jos asmeninius, kartais netgi intymius išgyvenimus, moteris kaip ir tinkama šios lyties atstovėms labiau pasikliauna savo širdimi ir jausmų fondu, nei kad mąstymu, kuris daugumą įvykių leistu pamatyti kiek kitokiais kampais. Ir visgi, kai viską matai TIK iš savo pačios prizmės, pamatyti kad tam tikri įvykiai gali skaudinti aplinkinius, nėra taip ir paprasta. Hm, keista, tiesa? Žymi tamsiaplaukė garbanė visada stengėsi elgtis savanaudiškai, ir tokiais laikotarpiais gebėjo sau leisti turėti visiškai viską, nors tuo pačiu metu ir buvo visiškai vieniša (kalba eina apie būseną, o ne apie antrą pusę), ir tik kai liaudavosi elgtis taip, prie savęs prisileisdavo aplinkinius, to stipriai pasigailėdavo. Visgi toks yra tas gyvenimas, kuris arba tau yra blogas, arba tu visiems. Visgi, gana samprotavimų...
Prieš apleidžiant pastatą, kuris už savo durų slėpė per daug skaudulių, kuriuos panešti negeba netgi stipriausios asmenybės (na, ne veltui ne vienas asmuo buvusį Katherine Pierce-Lockwood dvarą buvo pavadinęs prakeikta vieta, bei nepasiryžo čia įkelti koją dar bent vieną kartą), tamsiaplaukė stengėsi išvengti bet kokio, rimtesnio, kontakto su čia likusiais ir vis dar švente besidžiaugiančiais asmenimis. Tikėjosi likti nepastebėta net tuomet, kai pasiekusi pastato verandą, pasičiupo savo nedidelę rankinę, kurioje slėpė tiek savo mobilų telefoną, tiek raktelius nuo laiku patikrintos transporto priemonės. Keista gi, kad šis didžiulis pasaulis iš tikro yra toks mažas, ir sukasi būtent taip, kad pastato tam tikrus asmenys būtent taip, kad tai atrodytu it lemtis, kuria panelė Petrova vis dar nesutinka tikėti. Kitą vertus, gal pats laikas būtu imti ir pakeisti nuomonę, pradėti kreipti dėmesį į ženklus, kurie savaime suprantama prasme, randasi kone prieš nosį? Katherine neliko nepastebėta, nors ir dėmesys nebuvo toks, apie kokį norėtu prabilti bet kuri dėmesio trokštanti gyva asmenybė. Tarp visų žmonių pasigirdo šiek tiek virpantis Victorios balsas, ir natūraliai, garbanė paspartino savo žingsnį į sklindančio balso pusę. Jaunoji Lockwood atžala taip pat stengėsi prasiskinti kelią link savo biologinės motinos, mat prisivertė sustoti tik tuomet, kai šaltos vampyrės rankos atsidūrė ant merginos pečių. Victoria atrodė stipriai sunerimusi, susiverkusi ir iš dalies pasimetusi. Ji blaškėsi ir sunkiai jungė tinkamus žodžius į vieną sakinį. Prabilo apie kažkokį užpuolimą, apie vampyrus kurie ėmė maištauti prieš sistemą, ir daug kartų paminėjo savo tėvą, kuris kažkokia prasme tapo visą ko epicentru. Žinoma, Katherine galva o ir jutiminis fondas ir taip buvo perpildytas, kad bėgo per kraštus, ir kad ir kaip tai brutaliai skambėtu, Mason‘as su savo „hero mood“ šiuo metu pasirodė ganėtinai palankia distrakcija. Vargu ar Pierce pasiryžtu susitikti su savo buvusiu sutuoktiniu tam, kad pasėdėti prie kavos, bei pasikalbėti apie gyvenimą. Vargu ir tai, kad jai nuoširdžiai buvo svarbus jo likimas, kad stengtųsi būti visada netoliese. Ir visgi, tai galima sakyti tūkstančius kartų, ir tai vis vien neskambėtu įtikinamai. Juk ne veltui yra sakoma kad viskas aplinkui yra matuojama ne žodžiais, o būtent veiksmais. Pasistengusi nuraminti dukterį, garbanė tik trumpam pasisuko į tą pusę, kur buvo prieš tai mačiusi Sebastian‘ą. Krūtinę spaudė neesamas ir nematomas svoris, toks, koks esant reikalui kvėpuoti, šį procesą būtu padaręs veik neįmanomu. Per daug visko nutiko, per daug visko dar nutiks. Ir kiekvienas pasimokys iš savo klaidos, arba tai priims kaip neišvengiamą patirtį. Nesvarbu net tai, kas buvo padaryta ir pasakyta prieš tai, kai Katherine susitiko su savo dukterimi, prieš išvykstant iš dvaro. Ji galėjo pranešti apie vakarykštį incidentą ligoninės pastate Sebastian‘ui, pametus tai kaip, - „tai tavo draugas, tu ir tvarkykis su jo nesąmonėmis“. Tačiau ji nepratarė apie tai ne vieno žodžio, net jei ir norėjo kad jis žinotu kad išsukusi savo baltą visureigį, Katherine išvažiavo ne namo, o ten, kur buvo laikomas Mason‘as. Taip, būtent tas pats „trečias“ kampas, fatališkosios tamsiaplaukės gyvenimo žaidime. Victoriai vykti kartu neleido, tačiau buvo tikra tuo, kad mergaitė puikiai supranta tai, kad Katherine Pierce dėka, jos tėvas bus saugus, arba išlaisvintas, nepriklausomai nuo to, į kokią bėdą šis bus papuolęs dabar.
Galima sukti į bet kokią pusę, kokią tik užsimanoma, tačiau būtent šiuo metu, savo pačios gyvenime, tiksluose ir jausmuose pasimetusi Katherine, vargu ar labiau už viską troško dar kartą bent žvilgsniu susitikti su Sebastian‘u. Nebuvo tikra net tuo, kaip turėtu elgtis toliau. Todėl išvengdama kitų susidūrimų su aplinkiniais, tamsiaplaukė moteris nusigavo iki savo automobilio. Ir tik tuomet, kai sukišo raktelį į specialiai jam skirtą spyną, suprato esanti visiškai kiaurai šlapia (prieš tai kažkodėl nepastebėjau kad Elissos poste paminėtas buvo stiprus vasariškas lietus). Nuo drabužių, nuo nuo drėgmės prailgusių plaukų, varvėjo vanduo. Nemirtingoji užvedė transporto priemonę, patraukdama nuo šio pastato tolimąją linkme. Galinio matymo veidrodėlyje matė kaip tolsta dvaras, kaip tolsta prieš tai ten matyti asmenys. Akimirka atrodė, kad kad už nugaros liko didžiulis katilas, kuriame vietos jai nebe buvo. Slogi ir sunkiai suprantama nuotaika. Vietinė radijo stotis kaip tik tuo metu leido Ed Sheeran – „Happier“ dainą, kuri kaip tik šiuo metu tik dar labiau glumino. Valanda kelio pralėkė kone staiga, kuomet garbanės BMW susistabdė prie šaligatvio, priešais policijos komisariatą, kuriame ir buvo laikinai uždarytas jos buvęs sutuoktinis. Pasinaudodama savo ryšiais, bei ne menka banko sąskaita, Pierce pasirūpino visais popieriniais reikalais, kurie buvo būtini įforminant išleidimą už užstatą. Kaip paprastas asmuo, gaisrininkas, ir netgi nebe nemirtingas, Mason‘as buvo įvertintas 150 000 $. Garbanė nepasiliko pastate, nusprendusi ex palaukti prie mašinos. < ... >
WHAT ABOUT ALL THE TIMES YOU SAID YOU HAD THE ANSWERS? ft. Jennifer Argent (theme)
Būdama pakankamai ūmia asmenybe, Jennifer Argent dažnai įsiveldavo į konfliktus, kurių iš tiesų buvo galima išvengti ne vienu ir ne keliais būdais. Tačiau, moteris labiau imdavosi tų priemonių, kurias greičiau pasirenka šiek tiek sociopatiškos, kandžios ir greičiausiai impulsyviai neigiamos asmenybės. „Pamaitinta“ specializuota vakcina, kuri vėliau paskatino skdandžio tūrio atpilimą, o ir beprotiškai prastą savijautą, ji žinoma drąskė akis kiekvienam, kuris tik pasitaikė pakeliui. Atvirumo akimirkos su Mason‘u buvo nutrauktos, ir abu prieš tai vykusio incidento dalyviai buvo palydėti nusiprausti (ir tai greičiausiai dėl to, kad atrodė baugiai su savo kruvinais drabužiais). Mason‘as buvo skatinamas eiti, Jennifer savo ruožtu kone tempiama, mat atsisakė judintis, dėl to priešinosi ir kumščiais, ir vėliau vaidindama „rastą“. Įvaryta į vieną iš prausyklos kabinų, Argent neskubėdama nusimetė nuo savęs kruvinus drabužius. Ir nos iš pradžių planavo pasilikti su apatiniu trikotažu, mat šiame didžiuliame pastate buvo vienintele moteriškosios lyties atstovė, pastebėjusi kad yra permirkusi krauju ir ten, nusimetė viską. Pasileido specialiai šaltą dušą, mat iš tiesų nelabai juto skirtumą tarp karšto ir šalto vandens, todėl stipriai šiuo klausimu nesismulkino. Delnais pasirėmusi į sieną, ji atlošė galvą, leisdama vandeniui pirmiausia susidurti su jos veidu. Juodi it anglis plaukai prilipo prie dailiai išlenktos nugaros, lengvai susiliesdami su užpakaliuku. Seksualus vaizdas, turint omeny tai, kad prieš praeinančių akis buvo atsivėręs nuostabios figūros, ilgakasės, ilgakojės, šiek tiek prasižergusios, nuogos moters vaizdas. Jautė kaip sąmoningumas slopsta, o ir visas kūnas tampa kažkokiu palydytu, „vaškiniu“. Keista iš tikro, tačiau tamsiaplaukė net nepastebėjo kad į jos kabiną įžengė pora nemirtingų vyru, su akivaizdžiai stovinčiais „skambaliukais“ tarp kojų. Nebuvo labai sunku įsivaizduoti, kokius planus šie buvo pakurstę, kuomet suodė moteriško kūno aromatą, kuris prie to pačio dar buvo paskanintas krauju. Atsisukdama į čia susirinkusius, Argent delnu nubraukė vandenį nuo savo veido, kaip mat nuleisdama akis į vieno iš atkeliavusių „pasididžiavimą“, arba teisingiau būtu pasakius „gėdą“. Tai savaime, ir galima sakyti kad pačiu netinkamiausiu metu iššaukė moters prunkštimą.
– Tikriausiai tu čia pasirodei norėdamas parodyti kaip turėtu atrodyti naujo dantų krapštuko maketas? Na žinai, to tokio medinio, įstrigusiam maistui tarp dantų ištraukti? Nes jei ne, turiu man atleisti, mat įspūdžio visiškai nepadarė. Tad geriau pasiimk savo draugą, kurio daiktas kiek padoresnis nei tavo, ir dink nuo vaizdo, antraip priversiu pasigailėti šūdino pasirodymo. – Vos pastebimai kilstelėdama antakius, Argent specialiai atsuko šiems nugarą, it manydama kad jie tikrai nėra ant tiek kvaili, kad sugalvotu imtis kokių nors kitokių priemonių. Bet ne, vyrukai visgi pasirodė kvaili. Vienas, kuris panoro būti „pirmas“, iš kart agresyviai žengė link Jennifer, delną prispausdamas jai prie burnos, ir savuoju kūnu prispausdamas prie sienos. Antras kaip tik tuo metu stebėjo, kad nepasirodytu apsauginiai, manydamas kad kai pirmasis baigs, ateis jo eilė. Skylutė yra ne viena, todėl labai makaluoti į svetimą „grietinę“ nereikės. Jennifer ne vien kad neįvertino jų proto galingumo, bet ir savo pačios savijautos. Pasijautė šiek tiek bejegė, dėl suleisto medikamento – nuodo, todėl jos pasipriešinimas jiems buvo ganėtinai prastas. Ir visa laimė, kad lyg iš niekur pasirodęs Mason‘as sugebėjo nutraukti tą žemą ir nemalonų tamsiaplaukei procesą dar prieš tai, kai tas „pincetukas“ pateko į jos kūno vidų. Lockwood‘as susitvarkė su vienu, kuomet Argent su kitu, kuris kaip tik tuo metu, praradęs budrumą, ėmė pulti mirtingą vyrą. Abu kūnai beveik tuo pačiu metu sukrito ant grindinio, o Jennifer šviesaus atspalvio akys susidūrė su Mason‘o.
– Sakykime, kad aš nemėgstu likti skolinga. – Moteris niekada nesikuklino savo nuogumo, o ir tiesą pasakius nebuvo tos kūno dalies, dėl kurios turėtu jai būti nesmagu. Atrodė tikrai nepriekaištingai, o ir buvo hibridė, kas reiškė kad prabusti vidury miško visiškai nuogai ir nuo tos vietos ieškotis kur galima apsirengti, nebuvo kažkas visiškai naujo. Nesikuklino ir Mason‘o, nepriklausomai nuo to, kad fiziškai šis vyras ją, oi dar ir kaip traukė. Nespėjo net apsigaubti rankšluosčiu, kuomet nebe atlaikiusi lygsvaros ėmė kristi žemyn. Sugauta, ir priglausta prie šiltos, žmogiškos krūtinės, Argent visu kūnu virpėjo, taip aiškiai, kad realiai tik tai te išdavė jos sąmoningumą. Akys atrodė apdujusios, ir nutolusios. Kad ir ką jai suleido, tai akivaizdžiai nuodijo jos kūną, ir tai buvo velnioniškai blogas ženklas. Paleistas vanduo, taip pat nedavė vaisių.
Kuo toliau, tuo labiau darėsi panašu kad moteris paprasčiausiai atkris, tačiau kuriam laikui, čia jau buvo kitas klausimas. Netikėtas Mason‘o pasiūlymas buvo palydėtas vangiu, gal netgi šiek triek primestiniu paneigimu, dėl kurio pakeitė nuomonę kone iš karto. Jos liesas, ir šaltas kūnas prigludo prie jo, kuomet žvėriški nasrai sukibo į jo kaklo odą, kaip nedidelį, tačiau beprotiškai aštrūs, plėšrūnams būdingi dantys pradūrė jo odą. Šiltas, šviežias ir nesveikai skanus kraujas kaip mat užpildė Jennifer burną, ir ji prislinko arčiau. Dar arčiau. Ir dar arčiau. Kol pajuto kad ši poza yra visiškai nepatogi, todėl kuomet nusprendė savo savanoriškai pasisiūliūsią „auką“ apžergti, užkabino jo juosmenį dengusį rankšluostį, kuris nuo vandens svorio begėdiškai nukrito, atidengdamas visiškai viską. Dabar jie abu buvo visiškai nuogi, ir dėl tam tikrų aplinkybių nedorai prigludę vienas prie kito. Nepriklausomai nuo to, kad Mason‘as akivaizdžiai neketino pasiduoti „akimirkai“, apie Jennifer to paties pasakyti tiesiog nebuvo galima. Įaudrinti „laimės hormonai“ savaime paskatino ją netgi vinguriuoti apie jį, iš malonumo, kurį sukėlė kraujas. O tai kad vyras suėmė ją už plaukų ir timptelėjo, tik dar labiau įkaitino. Dievai mato, jei ne tai kas nutiks netrūkus, Jennifer tikrai nebūtu atsisakiusi, arba tiksliau pasakius, būtu įtikinusi Lockwood‘ą pažaisti „mamą ir tėtį“. Juk užtenka paminėti tai, kad jos putli krūtinė kone spaudėsi prie jo veido, o paviršutinė trintis buvo sukoncentruoja į lyties organus, kurie lietėsi, tarytum erzindami vienas kitą, ir taip ir neprieidami prie nepriklausomos ir neįpareigojančios sueities, kurios mažu mažiausiai troško ji. Buvęs vilkolakis privertė Jennifer atsitraukti. Per jos smakrą varvėjo jo kraujas, nors atrodė kad ji norėjo tuo pasidalinti ir su juo (pabučiuoti, ne pamaitinti), kuomet į prausyklą įžengė keli ginkluoti vyrai, liepę jiems atsitraukti vienas nuo kito. Tada ir pasirodė kad Jennifer atrodė šiek tiek pasimetusi dėl to, kas ir kaip dabar vyko. Vienas iš pareigūnų, pametė jiems drabužius, o kitas paaiškino kad Mason‘as yra išleidžiamas už užstatą. Į klausimus atsisakė atsakyti, bet palaukęs kol vyras apsirengs palydėjo jį lauk, Jennifer tuo tarpu vėl buvo sugrąžinta į kamerą, kurioje toliau jau buvo palikta tik su savimi pačia.
DO YOU REMEMBER THE TIME WHEN WE WERE HAPPY? ft. Katherine Pierce (theme)
< ... > Numanydama tai, kad vyras, kurio čia atvažiavo tikriausiai užtrūks kiek daugiau nei kelias minutes, kuomet bus pilnai išleistas iš laisvės atėmimo vietos, kuri ne taip kaip ankščiau, specializavosi ir nemirtingųjų „užlaikymo“ procedūromis. Garbanė pasilenkė prie praviro savo automobilio lango, pro šį ištraukdama savo rankinę, kurioje buvo cigarečių pakelis, bei žiebtuvėlis. Turėjo būti. Pakelis buvo tuščias, o tai reiškia, kad moteriai būtinai prireikė pavažiuoti kelis blokus tam, kad pasiekti bent mažą parduotuvę, kurioje būtu parduodamas tabakas. Pavažiavo dar mažiau, mat kaip tyčia „užlinko“ degalų padavimo siurbliukas, nebe leidęs transporto priemonei darbuotis toliau. Savo transporto priemonę pametė lygiai ten, kur ši ir liovėsi dirbti, visiškai neatkreipdama dėmesį į tai, kad minėtasis objektas sutrukdys eismą. Pasiėmė tik dokumentus ir savo asmeninius daiktus, sugrįždama atgal prie „belangės“ statinio. Ji atsirėmė į svetimą, atsitiktinį automobilį, kuris išskyrus numerius, lyg tyčia, buvo labai panašus į tą, kuriuo naudojosi tuometinė ex-vilkolakio draugė. Pažvelgė į viršų, dangų kuris jau buvo spėjęs apsitraukti vakaro spalvomis. Negebėjo netgi atsiminti tos dienos, kuomet buvo tiesiog, be jokios prasmės atlošusi galvą, bei pažvelgusi į gamtos grožį, kuris šiuo metu atrodė ypatingai. Dangus buvo nusidažęs skirtingais atspalviais, tarytum menininko drobė, kuri yra liečiama teptuko, kuris kartas nuo karto susiduria su vandeniu ir vis kitokia dažų paletės dalimi. Lockwood‘o žingsnius išgirdo ankščiau, nei šis pasirodė prie paradinių durų. Jis nebuvo informuotas apie tai, kas sutiko sumokėti už šio paleidimą, tai buvo vienas iš Pierce prašymų, mat iki pat paskutinės akimirkos ir pati dvejojo ar norinti susidurti su juo akis į akį. Galu gale, buvę sutuoktiniai, po to kai Mason‘as atgavo atmintį, stengėsi išvengti vienas kito draugijos, ir jei prireikdavo susitikti, tai buvo konkrečiai reikalų suderinimas, arba šnypštimas vienas kito atžvilgiu. Dabar gi situacija buvo visiškai kitokia, o ir aplinkybės taip pat nepanašios į prieš tai buvusias. Dantimis švelniai sukandusi savo apatinę lūpą, fatališkoji gražuolė savo tamsias akis pakėlė tik tuomet, kai atlapojęs stiklines duris, pro jas į laisvę žengė buvęs vilkolakis. Veikiausiai vien iš įpročio, plaučius pripildžiusi miesto oru, Katherine vos pastebimai krestelėjo galva, kad vyras nesugalvotu apsimesti kad jos nemato, bei patraukti į priešingą jai pusę. Prieš prabildama, garbanė specialiai pasistengė išlaužti savo tobuliausią „ne tokia jau ir sudominta“ veido išraišką. Veidmainiškumas nebuvo tuo veiksniu, kuris buvo atsėjamas nuo josios nepakeičiamos aštrių kampų asmenybės.
Sunku pasakyti ar Mason‘as suprato viską iš karto, ar buvo suklaidintas aplinkybių, kuriuos kaip tik tuo metu „žaidė“ prieš juos abu. Drėgni plaukai neatrodė taip stipriai subanguoti, kaip šiuos mėgdavo devėti Pierce. Drabužiai taip pat buvo pakankamai paprasti, o ir aukštakulnius šios dienos pradžioje garbanė pasirinko pakankamai paprastus. Juk manė kad jai viso labo tereikės pasitikti Redford‘ą oro uoste, o labai akis traukianti apranga vargu ar būtu patraukusi jo visur kitur nukreiptą dėmesį. Po kelionės, kurią jie praleido kartu, tačiau nepadarė nieko, kad juos du vienas prie kito priartintu, tarytum bandydami to išvengti, bei po „siurprizo“ su dviem „siurpriziukais“ dvare, visko pasidarė tiesiog per daug. Per dar nepradžiuvusias balas, prašokęs Lockwood‘as atsidūrė prie antrininkės pakankamai greitai ir arti. Jo žmogiškas alsavimas garavo, susidurdamas su pakankamai vėsiu vakaro oru. Tikriausiai tik Mason‘as buvo tikras tuo, ar jis susimaišė, ar padarė tai specialiai. Tačiau vyras pasilenkė, savo šiltas lūpas (pasisveikinimo būdu) priglausdamas prie priklausančių nemirtingai antrininkei. Ji nesumerkė akių, ir atrodytu per daug nepasijudino iš vietos, viso labo suvirpindama lūpas tam, kad pasisveikinimo bučinys nebūtu panašus į tokį, kokius išgauna mažos mergaitės praktikuodamos tai su veidrodžiu. Tamsių akių žvilgsnis sekė vyro veidą, kaip tik tuomet, kai jis minimaliai atsitraukė, leisdamas josios lūpoms dar kartą subanguoti.
– Sveikinimai sugrįžus į laisvę, širduk. Visgi, nesuprask klaidingai, aš pamaloninta. Nemaniau kad taip manęs pasiilgai. –
Be jokios abejonės, tai buvo traukimas per dantį. Nemirtingos asmenybės lūpos vos pastebimai sujudėjo, kas išdavė tai, kad ji akivaizdžiai jautėsi labai pasimetusi, o ir elgėsi taip, tarytum būtu nutikę kažkas, ko ji nenorėjo. Kažkas, apie ką kalbėti neketino, tačiau ir viena likti šią naktį taip pat nedegė noru. Nuleidusi akis, pasistengė nusišypsoti, ir tai padaryti pavyko kažkaip netinkamai. Įkvėpė, paskęsdama tarp miesto triukšmo. Tikriausiai nėra nieko keisto tame, kad kai asmuo jaučiasi emociškai prastai ar nestabiliai jis pasirenka arba užsidaryti nuo aplinkinio pasaulio, arba susirasti tą, su kuriuo galėtu apsimesti kad nieko nevyksta. Katherine ir Mason‘o santykiai nebuvo tuo dalyku, kurį galima pavadinti paprastu. Tačiau dėl kažkokių, tik jiems dviems suprantamų priežasčių, ji puikiai suvokė tai, esti buvęs mylimasis yra būtent tas asmuo, kurį galima būtu pavadinti „saugiu prieglobsčiu“. Ir ne, jie nėra kartu, nors tai ir nereiškia kad jie yra svetimi vienas kitam. Žinojo kad Mason‘as jos nesužeis, neleis pasilikti vienai, net jei tai padaryti jam pačiam bus labai sunku. Jis puikiai suvokė esti Katherine tikrai myli Sebastian‘ą (Mason‘o žiniomis jie netgi buvo kartu, ko deja nebuvo), ir tas faktas, kad ji čia, reiškia kad jos gyvenime nėra viskas rožėmis klota, nebent tik tos rožės būtu su didžiausiais spygliais. Tiesa buvo aiški, jei šis pasaulis ir turėjo tą asmenį, pas kurį Katherine galėtu ieškoti paramos, kažko artimo, už tai nemokant nei savo siela, nei savo kūnu, tai tas asmuo šiuo metu stoviniavo priešais. Dar kartą giliai įkvėpusi, ji nuleido savo akis, kažkodėl būtent dabar pabandydama išvengti reikalingo akių kontakto. Lyg tai padaryti būtu arba nedrąsu, arba paprasčiausiai gėda.
– Ar mes galėtume bent šiam vakarui apsimesti kad nesam Katherine ir Mason‘as? Turiu omeny, šį vakarą aš nenoriu pasilikti viena. Ir būtu malonu, jei sutiktum palaikyti man draugiją, dar kartą bandant susipažinti su Niujorku? Galu gale, tokiu būdu galėtum man atsidėkoti už tai kad ištraukiau tavo, pasirodo ne tokią ir pigią sėdimą iš belangės. –
Apie susipažinimą su Niujorkų „dar kartą“, Katherine prabilo žinoma ne šiaip sau. Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtmetį, kuomet jie susitiko pirmąjį kartą, garbanei buvo reikalingas Lockwood‘ų šeimos kraują turintis vilkolakis, ir Mason‘as atrodė kur kas labiau tinkamas variantas, nei šio brolis. Žinoma, meilės iš pirmo žvilgsnio nebuvo, ir tuo metu Pierce dar vadovavosi savanaudiškais tikslais. Tik tiek, kad ji net nenutuokė apie tai, kad apsimetus naujai šiame didžiuliame mieste, bei susipažinus su juo, tai galiausiai atneš ir laimingas, meilės turinčias, bei ne tokias malonias, akimirkas. Tą vakarą, naktį iki pat saulėtekio jie praleido kartu: šlaistėsi naktiniu miestu, kuomet Mason‘as rodė jai įdomesnes jo vietas, buvo įsibrovę į svetimas vestuves, apsimetę esą jaunikio pusės svečiai. Jie netgi gerą valandą praleido metro stotyje, linksmindamiesi, bei linksmindami kitus. Kūniški malonumai buvo atidėti kitam kartui, nesiskubino, elgėsi taip, tarytum visas jų pasaulis buvo beribis. Visą tą laiką jie praleido nepaprastai. Pažino vienas kitą visiškai kitokiomis spalvomis. Gal dėl to, kad tai nebuvo tikrasis Katherine Pierce veidas, kurį ir pamilo Mason‘as, viskas galiausiai taip stipriai ir susigadino, arba pasitaisė atskirai.
– Pabūk su manimi. Daugiau nebe turiu į ką kreiptis, o tu bent supranti kas aš esu. – Žodžiai nuskambėjo ir tyliai ir nelabai užtikrintai, mat moteris nebuvo tikra tuo, kad galiausiai nebus pasiūsta „velniop“, ypatingai po visko, ką yra pridariusi šiam vyrui. Tačiau nepaisant to, ji iš savo rankinės ištraukė mobilų telefoną, bei greitai parašiusi žinutę dukrai kad viskas yra gerai, ištraukė telefono bateriją, kurią pametė tiesiai sau po kojomis, bei nebeveikianti telefoną susikišo atgal į rankinę. Panašu kad ji tikrai nenorėjo kad josios gyvenimas, asmeninė jo dalis, šiandien ją pasivytu. Šis vakaras, ši naktis buvo skirta tam, kad išsiaiškinti ko iš tikro nori ji pati, nes iki šio taško ji jau buvo per daug pasimetusi ir per daug vieniša.
Daugumai tėvų atžalos gimtadienis atneša malonius rūpesčius, kurie yra susieti arba su dovanos planavimu, arba su tinkamai suruoštos šventės planavimu, ir tai pasibaigia visapusišku atsipalaivadinu ir palaima. Ar panašius jutimus buvo priversta pajausti Katherine Pierce, kuomet įžengė į kadaise jai pačiai priklausiusius namus, kuriuose visa aplinka buvo nukreipta į jos antrosios (pagal gimimo eiliškumą) dukters pusę. Žinoma, viską buvo galima perteikti labai humaniškai ir paprastai, sulaikyti viduje visus nepasitenkinimus ir pasistengti parodyti iš tiesų pritrenkiančio grožio tamsiaplaukei kad jos diena nebus sugadinta ne vieno mažmožio, kuris netikėtai gali išlysti it yla iš maišo. Istoriškai labiausiai pagarsėjusi antrininkė neišsidavė net dėl to, kad visai neseniai į savo „skeletų spintą“ sukišo kelis šimtus, o gal net tūkstančius mirčių, kurios apsireiškė sulyg akimirka, kuomet Niklaus Mikaelson mirusi širdis liovėsi pumpuoti palaikomuosius skysčius per visą kūną. Na, iš tikro būtu labai neetiška pradėti aiškiai rodyti savo gerą nusiteikimą šiuo klausimu, žinant tai, kad minėto asmens gyvenimo nutraukimas kartu su savimi nusinešė kelis Victorios Lockwood draugus, ir tą patį giminaitį. Ką kalbėti apie tai, kad nemirtingosios garbanės nuotaika subliuško jau tada, kai susidūrė su Elissos Ambrose atvaizdu, bei faktu esti Sebastian‘as buvo net labai suinteresuotas apleisti su ja patalpas kartu, kiek intymesniam (ne visiems girdimam) pokalbiui. (TARPAS BUS UŽPILDYTAS, KAI SUGRĮŠ OUR GURL LAURA, IR PRATĘSIM PLOTĄ, KURIS YRA BEPROTIŠKAI REIKŠMINGAS). Tikriausiai ne veltui ne vienas asmuo galėtu pasakyti kad Katherine Pierce yra labai spalvinga asmenybė: kritinėse situacijose, kuriuose kalba eina apie išgyvenamumą arba savo pačios sveiko kailio išnešimą, ji išlieka visapusiškai šalta, blaiviai mąstančia asmenybe. Tačiau kuomet kalba paliečia jos asmeninius, kartais netgi intymius išgyvenimus, moteris kaip ir tinkama šios lyties atstovėms labiau pasikliauna savo širdimi ir jausmų fondu, nei kad mąstymu, kuris daugumą įvykių leistu pamatyti kiek kitokiais kampais. Ir visgi, kai viską matai TIK iš savo pačios prizmės, pamatyti kad tam tikri įvykiai gali skaudinti aplinkinius, nėra taip ir paprasta. Hm, keista, tiesa? Žymi tamsiaplaukė garbanė visada stengėsi elgtis savanaudiškai, ir tokiais laikotarpiais gebėjo sau leisti turėti visiškai viską, nors tuo pačiu metu ir buvo visiškai vieniša (kalba eina apie būseną, o ne apie antrą pusę), ir tik kai liaudavosi elgtis taip, prie savęs prisileisdavo aplinkinius, to stipriai pasigailėdavo. Visgi toks yra tas gyvenimas, kuris arba tau yra blogas, arba tu visiems. Visgi, gana samprotavimų...
Prieš apleidžiant pastatą, kuris už savo durų slėpė per daug skaudulių, kuriuos panešti negeba netgi stipriausios asmenybės (na, ne veltui ne vienas asmuo buvusį Katherine Pierce-Lockwood dvarą buvo pavadinęs prakeikta vieta, bei nepasiryžo čia įkelti koją dar bent vieną kartą), tamsiaplaukė stengėsi išvengti bet kokio, rimtesnio, kontakto su čia likusiais ir vis dar švente besidžiaugiančiais asmenimis. Tikėjosi likti nepastebėta net tuomet, kai pasiekusi pastato verandą, pasičiupo savo nedidelę rankinę, kurioje slėpė tiek savo mobilų telefoną, tiek raktelius nuo laiku patikrintos transporto priemonės. Keista gi, kad šis didžiulis pasaulis iš tikro yra toks mažas, ir sukasi būtent taip, kad pastato tam tikrus asmenys būtent taip, kad tai atrodytu it lemtis, kuria panelė Petrova vis dar nesutinka tikėti. Kitą vertus, gal pats laikas būtu imti ir pakeisti nuomonę, pradėti kreipti dėmesį į ženklus, kurie savaime suprantama prasme, randasi kone prieš nosį? Katherine neliko nepastebėta, nors ir dėmesys nebuvo toks, apie kokį norėtu prabilti bet kuri dėmesio trokštanti gyva asmenybė. Tarp visų žmonių pasigirdo šiek tiek virpantis Victorios balsas, ir natūraliai, garbanė paspartino savo žingsnį į sklindančio balso pusę. Jaunoji Lockwood atžala taip pat stengėsi prasiskinti kelią link savo biologinės motinos, mat prisivertė sustoti tik tuomet, kai šaltos vampyrės rankos atsidūrė ant merginos pečių. Victoria atrodė stipriai sunerimusi, susiverkusi ir iš dalies pasimetusi. Ji blaškėsi ir sunkiai jungė tinkamus žodžius į vieną sakinį. Prabilo apie kažkokį užpuolimą, apie vampyrus kurie ėmė maištauti prieš sistemą, ir daug kartų paminėjo savo tėvą, kuris kažkokia prasme tapo visą ko epicentru. Žinoma, Katherine galva o ir jutiminis fondas ir taip buvo perpildytas, kad bėgo per kraštus, ir kad ir kaip tai brutaliai skambėtu, Mason‘as su savo „hero mood“ šiuo metu pasirodė ganėtinai palankia distrakcija. Vargu ar Pierce pasiryžtu susitikti su savo buvusiu sutuoktiniu tam, kad pasėdėti prie kavos, bei pasikalbėti apie gyvenimą. Vargu ir tai, kad jai nuoširdžiai buvo svarbus jo likimas, kad stengtųsi būti visada netoliese. Ir visgi, tai galima sakyti tūkstančius kartų, ir tai vis vien neskambėtu įtikinamai. Juk ne veltui yra sakoma kad viskas aplinkui yra matuojama ne žodžiais, o būtent veiksmais. Pasistengusi nuraminti dukterį, garbanė tik trumpam pasisuko į tą pusę, kur buvo prieš tai mačiusi Sebastian‘ą. Krūtinę spaudė neesamas ir nematomas svoris, toks, koks esant reikalui kvėpuoti, šį procesą būtu padaręs veik neįmanomu. Per daug visko nutiko, per daug visko dar nutiks. Ir kiekvienas pasimokys iš savo klaidos, arba tai priims kaip neišvengiamą patirtį. Nesvarbu net tai, kas buvo padaryta ir pasakyta prieš tai, kai Katherine susitiko su savo dukterimi, prieš išvykstant iš dvaro. Ji galėjo pranešti apie vakarykštį incidentą ligoninės pastate Sebastian‘ui, pametus tai kaip, - „tai tavo draugas, tu ir tvarkykis su jo nesąmonėmis“. Tačiau ji nepratarė apie tai ne vieno žodžio, net jei ir norėjo kad jis žinotu kad išsukusi savo baltą visureigį, Katherine išvažiavo ne namo, o ten, kur buvo laikomas Mason‘as. Taip, būtent tas pats „trečias“ kampas, fatališkosios tamsiaplaukės gyvenimo žaidime. Victoriai vykti kartu neleido, tačiau buvo tikra tuo, kad mergaitė puikiai supranta tai, kad Katherine Pierce dėka, jos tėvas bus saugus, arba išlaisvintas, nepriklausomai nuo to, į kokią bėdą šis bus papuolęs dabar.
Galima sukti į bet kokią pusę, kokią tik užsimanoma, tačiau būtent šiuo metu, savo pačios gyvenime, tiksluose ir jausmuose pasimetusi Katherine, vargu ar labiau už viską troško dar kartą bent žvilgsniu susitikti su Sebastian‘u. Nebuvo tikra net tuo, kaip turėtu elgtis toliau. Todėl išvengdama kitų susidūrimų su aplinkiniais, tamsiaplaukė moteris nusigavo iki savo automobilio. Ir tik tuomet, kai sukišo raktelį į specialiai jam skirtą spyną, suprato esanti visiškai kiaurai šlapia (prieš tai kažkodėl nepastebėjau kad Elissos poste paminėtas buvo stiprus vasariškas lietus). Nuo drabužių, nuo nuo drėgmės prailgusių plaukų, varvėjo vanduo. Nemirtingoji užvedė transporto priemonę, patraukdama nuo šio pastato tolimąją linkme. Galinio matymo veidrodėlyje matė kaip tolsta dvaras, kaip tolsta prieš tai ten matyti asmenys. Akimirka atrodė, kad kad už nugaros liko didžiulis katilas, kuriame vietos jai nebe buvo. Slogi ir sunkiai suprantama nuotaika. Vietinė radijo stotis kaip tik tuo metu leido Ed Sheeran – „Happier“ dainą, kuri kaip tik šiuo metu tik dar labiau glumino. Valanda kelio pralėkė kone staiga, kuomet garbanės BMW susistabdė prie šaligatvio, priešais policijos komisariatą, kuriame ir buvo laikinai uždarytas jos buvęs sutuoktinis. Pasinaudodama savo ryšiais, bei ne menka banko sąskaita, Pierce pasirūpino visais popieriniais reikalais, kurie buvo būtini įforminant išleidimą už užstatą. Kaip paprastas asmuo, gaisrininkas, ir netgi nebe nemirtingas, Mason‘as buvo įvertintas 150 000 $. Garbanė nepasiliko pastate, nusprendusi ex palaukti prie mašinos. < ... >
WHAT ABOUT ALL THE TIMES YOU SAID YOU HAD THE ANSWERS? ft. Jennifer Argent (theme)
Būdama pakankamai ūmia asmenybe, Jennifer Argent dažnai įsiveldavo į konfliktus, kurių iš tiesų buvo galima išvengti ne vienu ir ne keliais būdais. Tačiau, moteris labiau imdavosi tų priemonių, kurias greičiau pasirenka šiek tiek sociopatiškos, kandžios ir greičiausiai impulsyviai neigiamos asmenybės. „Pamaitinta“ specializuota vakcina, kuri vėliau paskatino skdandžio tūrio atpilimą, o ir beprotiškai prastą savijautą, ji žinoma drąskė akis kiekvienam, kuris tik pasitaikė pakeliui. Atvirumo akimirkos su Mason‘u buvo nutrauktos, ir abu prieš tai vykusio incidento dalyviai buvo palydėti nusiprausti (ir tai greičiausiai dėl to, kad atrodė baugiai su savo kruvinais drabužiais). Mason‘as buvo skatinamas eiti, Jennifer savo ruožtu kone tempiama, mat atsisakė judintis, dėl to priešinosi ir kumščiais, ir vėliau vaidindama „rastą“. Įvaryta į vieną iš prausyklos kabinų, Argent neskubėdama nusimetė nuo savęs kruvinus drabužius. Ir nos iš pradžių planavo pasilikti su apatiniu trikotažu, mat šiame didžiuliame pastate buvo vienintele moteriškosios lyties atstovė, pastebėjusi kad yra permirkusi krauju ir ten, nusimetė viską. Pasileido specialiai šaltą dušą, mat iš tiesų nelabai juto skirtumą tarp karšto ir šalto vandens, todėl stipriai šiuo klausimu nesismulkino. Delnais pasirėmusi į sieną, ji atlošė galvą, leisdama vandeniui pirmiausia susidurti su jos veidu. Juodi it anglis plaukai prilipo prie dailiai išlenktos nugaros, lengvai susiliesdami su užpakaliuku. Seksualus vaizdas, turint omeny tai, kad prieš praeinančių akis buvo atsivėręs nuostabios figūros, ilgakasės, ilgakojės, šiek tiek prasižergusios, nuogos moters vaizdas. Jautė kaip sąmoningumas slopsta, o ir visas kūnas tampa kažkokiu palydytu, „vaškiniu“. Keista iš tikro, tačiau tamsiaplaukė net nepastebėjo kad į jos kabiną įžengė pora nemirtingų vyru, su akivaizdžiai stovinčiais „skambaliukais“ tarp kojų. Nebuvo labai sunku įsivaizduoti, kokius planus šie buvo pakurstę, kuomet suodė moteriško kūno aromatą, kuris prie to pačio dar buvo paskanintas krauju. Atsisukdama į čia susirinkusius, Argent delnu nubraukė vandenį nuo savo veido, kaip mat nuleisdama akis į vieno iš atkeliavusių „pasididžiavimą“, arba teisingiau būtu pasakius „gėdą“. Tai savaime, ir galima sakyti kad pačiu netinkamiausiu metu iššaukė moters prunkštimą.
– Tikriausiai tu čia pasirodei norėdamas parodyti kaip turėtu atrodyti naujo dantų krapštuko maketas? Na žinai, to tokio medinio, įstrigusiam maistui tarp dantų ištraukti? Nes jei ne, turiu man atleisti, mat įspūdžio visiškai nepadarė. Tad geriau pasiimk savo draugą, kurio daiktas kiek padoresnis nei tavo, ir dink nuo vaizdo, antraip priversiu pasigailėti šūdino pasirodymo. – Vos pastebimai kilstelėdama antakius, Argent specialiai atsuko šiems nugarą, it manydama kad jie tikrai nėra ant tiek kvaili, kad sugalvotu imtis kokių nors kitokių priemonių. Bet ne, vyrukai visgi pasirodė kvaili. Vienas, kuris panoro būti „pirmas“, iš kart agresyviai žengė link Jennifer, delną prispausdamas jai prie burnos, ir savuoju kūnu prispausdamas prie sienos. Antras kaip tik tuo metu stebėjo, kad nepasirodytu apsauginiai, manydamas kad kai pirmasis baigs, ateis jo eilė. Skylutė yra ne viena, todėl labai makaluoti į svetimą „grietinę“ nereikės. Jennifer ne vien kad neįvertino jų proto galingumo, bet ir savo pačios savijautos. Pasijautė šiek tiek bejegė, dėl suleisto medikamento – nuodo, todėl jos pasipriešinimas jiems buvo ganėtinai prastas. Ir visa laimė, kad lyg iš niekur pasirodęs Mason‘as sugebėjo nutraukti tą žemą ir nemalonų tamsiaplaukei procesą dar prieš tai, kai tas „pincetukas“ pateko į jos kūno vidų. Lockwood‘as susitvarkė su vienu, kuomet Argent su kitu, kuris kaip tik tuo metu, praradęs budrumą, ėmė pulti mirtingą vyrą. Abu kūnai beveik tuo pačiu metu sukrito ant grindinio, o Jennifer šviesaus atspalvio akys susidūrė su Mason‘o.
– Sakykime, kad aš nemėgstu likti skolinga. – Moteris niekada nesikuklino savo nuogumo, o ir tiesą pasakius nebuvo tos kūno dalies, dėl kurios turėtu jai būti nesmagu. Atrodė tikrai nepriekaištingai, o ir buvo hibridė, kas reiškė kad prabusti vidury miško visiškai nuogai ir nuo tos vietos ieškotis kur galima apsirengti, nebuvo kažkas visiškai naujo. Nesikuklino ir Mason‘o, nepriklausomai nuo to, kad fiziškai šis vyras ją, oi dar ir kaip traukė. Nespėjo net apsigaubti rankšluosčiu, kuomet nebe atlaikiusi lygsvaros ėmė kristi žemyn. Sugauta, ir priglausta prie šiltos, žmogiškos krūtinės, Argent visu kūnu virpėjo, taip aiškiai, kad realiai tik tai te išdavė jos sąmoningumą. Akys atrodė apdujusios, ir nutolusios. Kad ir ką jai suleido, tai akivaizdžiai nuodijo jos kūną, ir tai buvo velnioniškai blogas ženklas. Paleistas vanduo, taip pat nedavė vaisių.
Kuo toliau, tuo labiau darėsi panašu kad moteris paprasčiausiai atkris, tačiau kuriam laikui, čia jau buvo kitas klausimas. Netikėtas Mason‘o pasiūlymas buvo palydėtas vangiu, gal netgi šiek triek primestiniu paneigimu, dėl kurio pakeitė nuomonę kone iš karto. Jos liesas, ir šaltas kūnas prigludo prie jo, kuomet žvėriški nasrai sukibo į jo kaklo odą, kaip nedidelį, tačiau beprotiškai aštrūs, plėšrūnams būdingi dantys pradūrė jo odą. Šiltas, šviežias ir nesveikai skanus kraujas kaip mat užpildė Jennifer burną, ir ji prislinko arčiau. Dar arčiau. Ir dar arčiau. Kol pajuto kad ši poza yra visiškai nepatogi, todėl kuomet nusprendė savo savanoriškai pasisiūliūsią „auką“ apžergti, užkabino jo juosmenį dengusį rankšluostį, kuris nuo vandens svorio begėdiškai nukrito, atidengdamas visiškai viską. Dabar jie abu buvo visiškai nuogi, ir dėl tam tikrų aplinkybių nedorai prigludę vienas prie kito. Nepriklausomai nuo to, kad Mason‘as akivaizdžiai neketino pasiduoti „akimirkai“, apie Jennifer to paties pasakyti tiesiog nebuvo galima. Įaudrinti „laimės hormonai“ savaime paskatino ją netgi vinguriuoti apie jį, iš malonumo, kurį sukėlė kraujas. O tai kad vyras suėmė ją už plaukų ir timptelėjo, tik dar labiau įkaitino. Dievai mato, jei ne tai kas nutiks netrūkus, Jennifer tikrai nebūtu atsisakiusi, arba tiksliau pasakius, būtu įtikinusi Lockwood‘ą pažaisti „mamą ir tėtį“. Juk užtenka paminėti tai, kad jos putli krūtinė kone spaudėsi prie jo veido, o paviršutinė trintis buvo sukoncentruoja į lyties organus, kurie lietėsi, tarytum erzindami vienas kitą, ir taip ir neprieidami prie nepriklausomos ir neįpareigojančios sueities, kurios mažu mažiausiai troško ji. Buvęs vilkolakis privertė Jennifer atsitraukti. Per jos smakrą varvėjo jo kraujas, nors atrodė kad ji norėjo tuo pasidalinti ir su juo (pabučiuoti, ne pamaitinti), kuomet į prausyklą įžengė keli ginkluoti vyrai, liepę jiems atsitraukti vienas nuo kito. Tada ir pasirodė kad Jennifer atrodė šiek tiek pasimetusi dėl to, kas ir kaip dabar vyko. Vienas iš pareigūnų, pametė jiems drabužius, o kitas paaiškino kad Mason‘as yra išleidžiamas už užstatą. Į klausimus atsisakė atsakyti, bet palaukęs kol vyras apsirengs palydėjo jį lauk, Jennifer tuo tarpu vėl buvo sugrąžinta į kamerą, kurioje toliau jau buvo palikta tik su savimi pačia.
DO YOU REMEMBER THE TIME WHEN WE WERE HAPPY? ft. Katherine Pierce (theme)
< ... > Numanydama tai, kad vyras, kurio čia atvažiavo tikriausiai užtrūks kiek daugiau nei kelias minutes, kuomet bus pilnai išleistas iš laisvės atėmimo vietos, kuri ne taip kaip ankščiau, specializavosi ir nemirtingųjų „užlaikymo“ procedūromis. Garbanė pasilenkė prie praviro savo automobilio lango, pro šį ištraukdama savo rankinę, kurioje buvo cigarečių pakelis, bei žiebtuvėlis. Turėjo būti. Pakelis buvo tuščias, o tai reiškia, kad moteriai būtinai prireikė pavažiuoti kelis blokus tam, kad pasiekti bent mažą parduotuvę, kurioje būtu parduodamas tabakas. Pavažiavo dar mažiau, mat kaip tyčia „užlinko“ degalų padavimo siurbliukas, nebe leidęs transporto priemonei darbuotis toliau. Savo transporto priemonę pametė lygiai ten, kur ši ir liovėsi dirbti, visiškai neatkreipdama dėmesį į tai, kad minėtasis objektas sutrukdys eismą. Pasiėmė tik dokumentus ir savo asmeninius daiktus, sugrįždama atgal prie „belangės“ statinio. Ji atsirėmė į svetimą, atsitiktinį automobilį, kuris išskyrus numerius, lyg tyčia, buvo labai panašus į tą, kuriuo naudojosi tuometinė ex-vilkolakio draugė. Pažvelgė į viršų, dangų kuris jau buvo spėjęs apsitraukti vakaro spalvomis. Negebėjo netgi atsiminti tos dienos, kuomet buvo tiesiog, be jokios prasmės atlošusi galvą, bei pažvelgusi į gamtos grožį, kuris šiuo metu atrodė ypatingai. Dangus buvo nusidažęs skirtingais atspalviais, tarytum menininko drobė, kuri yra liečiama teptuko, kuris kartas nuo karto susiduria su vandeniu ir vis kitokia dažų paletės dalimi. Lockwood‘o žingsnius išgirdo ankščiau, nei šis pasirodė prie paradinių durų. Jis nebuvo informuotas apie tai, kas sutiko sumokėti už šio paleidimą, tai buvo vienas iš Pierce prašymų, mat iki pat paskutinės akimirkos ir pati dvejojo ar norinti susidurti su juo akis į akį. Galu gale, buvę sutuoktiniai, po to kai Mason‘as atgavo atmintį, stengėsi išvengti vienas kito draugijos, ir jei prireikdavo susitikti, tai buvo konkrečiai reikalų suderinimas, arba šnypštimas vienas kito atžvilgiu. Dabar gi situacija buvo visiškai kitokia, o ir aplinkybės taip pat nepanašios į prieš tai buvusias. Dantimis švelniai sukandusi savo apatinę lūpą, fatališkoji gražuolė savo tamsias akis pakėlė tik tuomet, kai atlapojęs stiklines duris, pro jas į laisvę žengė buvęs vilkolakis. Veikiausiai vien iš įpročio, plaučius pripildžiusi miesto oru, Katherine vos pastebimai krestelėjo galva, kad vyras nesugalvotu apsimesti kad jos nemato, bei patraukti į priešingą jai pusę. Prieš prabildama, garbanė specialiai pasistengė išlaužti savo tobuliausią „ne tokia jau ir sudominta“ veido išraišką. Veidmainiškumas nebuvo tuo veiksniu, kuris buvo atsėjamas nuo josios nepakeičiamos aštrių kampų asmenybės.
Sunku pasakyti ar Mason‘as suprato viską iš karto, ar buvo suklaidintas aplinkybių, kuriuos kaip tik tuo metu „žaidė“ prieš juos abu. Drėgni plaukai neatrodė taip stipriai subanguoti, kaip šiuos mėgdavo devėti Pierce. Drabužiai taip pat buvo pakankamai paprasti, o ir aukštakulnius šios dienos pradžioje garbanė pasirinko pakankamai paprastus. Juk manė kad jai viso labo tereikės pasitikti Redford‘ą oro uoste, o labai akis traukianti apranga vargu ar būtu patraukusi jo visur kitur nukreiptą dėmesį. Po kelionės, kurią jie praleido kartu, tačiau nepadarė nieko, kad juos du vienas prie kito priartintu, tarytum bandydami to išvengti, bei po „siurprizo“ su dviem „siurpriziukais“ dvare, visko pasidarė tiesiog per daug. Per dar nepradžiuvusias balas, prašokęs Lockwood‘as atsidūrė prie antrininkės pakankamai greitai ir arti. Jo žmogiškas alsavimas garavo, susidurdamas su pakankamai vėsiu vakaro oru. Tikriausiai tik Mason‘as buvo tikras tuo, ar jis susimaišė, ar padarė tai specialiai. Tačiau vyras pasilenkė, savo šiltas lūpas (pasisveikinimo būdu) priglausdamas prie priklausančių nemirtingai antrininkei. Ji nesumerkė akių, ir atrodytu per daug nepasijudino iš vietos, viso labo suvirpindama lūpas tam, kad pasisveikinimo bučinys nebūtu panašus į tokį, kokius išgauna mažos mergaitės praktikuodamos tai su veidrodžiu. Tamsių akių žvilgsnis sekė vyro veidą, kaip tik tuomet, kai jis minimaliai atsitraukė, leisdamas josios lūpoms dar kartą subanguoti.
– Sveikinimai sugrįžus į laisvę, širduk. Visgi, nesuprask klaidingai, aš pamaloninta. Nemaniau kad taip manęs pasiilgai. –
Be jokios abejonės, tai buvo traukimas per dantį. Nemirtingos asmenybės lūpos vos pastebimai sujudėjo, kas išdavė tai, kad ji akivaizdžiai jautėsi labai pasimetusi, o ir elgėsi taip, tarytum būtu nutikę kažkas, ko ji nenorėjo. Kažkas, apie ką kalbėti neketino, tačiau ir viena likti šią naktį taip pat nedegė noru. Nuleidusi akis, pasistengė nusišypsoti, ir tai padaryti pavyko kažkaip netinkamai. Įkvėpė, paskęsdama tarp miesto triukšmo. Tikriausiai nėra nieko keisto tame, kad kai asmuo jaučiasi emociškai prastai ar nestabiliai jis pasirenka arba užsidaryti nuo aplinkinio pasaulio, arba susirasti tą, su kuriuo galėtu apsimesti kad nieko nevyksta. Katherine ir Mason‘o santykiai nebuvo tuo dalyku, kurį galima pavadinti paprastu. Tačiau dėl kažkokių, tik jiems dviems suprantamų priežasčių, ji puikiai suvokė tai, esti buvęs mylimasis yra būtent tas asmuo, kurį galima būtu pavadinti „saugiu prieglobsčiu“. Ir ne, jie nėra kartu, nors tai ir nereiškia kad jie yra svetimi vienas kitam. Žinojo kad Mason‘as jos nesužeis, neleis pasilikti vienai, net jei tai padaryti jam pačiam bus labai sunku. Jis puikiai suvokė esti Katherine tikrai myli Sebastian‘ą (Mason‘o žiniomis jie netgi buvo kartu, ko deja nebuvo), ir tas faktas, kad ji čia, reiškia kad jos gyvenime nėra viskas rožėmis klota, nebent tik tos rožės būtu su didžiausiais spygliais. Tiesa buvo aiški, jei šis pasaulis ir turėjo tą asmenį, pas kurį Katherine galėtu ieškoti paramos, kažko artimo, už tai nemokant nei savo siela, nei savo kūnu, tai tas asmuo šiuo metu stoviniavo priešais. Dar kartą giliai įkvėpusi, ji nuleido savo akis, kažkodėl būtent dabar pabandydama išvengti reikalingo akių kontakto. Lyg tai padaryti būtu arba nedrąsu, arba paprasčiausiai gėda.
– Ar mes galėtume bent šiam vakarui apsimesti kad nesam Katherine ir Mason‘as? Turiu omeny, šį vakarą aš nenoriu pasilikti viena. Ir būtu malonu, jei sutiktum palaikyti man draugiją, dar kartą bandant susipažinti su Niujorku? Galu gale, tokiu būdu galėtum man atsidėkoti už tai kad ištraukiau tavo, pasirodo ne tokią ir pigią sėdimą iš belangės. –
Apie susipažinimą su Niujorkų „dar kartą“, Katherine prabilo žinoma ne šiaip sau. Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtmetį, kuomet jie susitiko pirmąjį kartą, garbanei buvo reikalingas Lockwood‘ų šeimos kraują turintis vilkolakis, ir Mason‘as atrodė kur kas labiau tinkamas variantas, nei šio brolis. Žinoma, meilės iš pirmo žvilgsnio nebuvo, ir tuo metu Pierce dar vadovavosi savanaudiškais tikslais. Tik tiek, kad ji net nenutuokė apie tai, kad apsimetus naujai šiame didžiuliame mieste, bei susipažinus su juo, tai galiausiai atneš ir laimingas, meilės turinčias, bei ne tokias malonias, akimirkas. Tą vakarą, naktį iki pat saulėtekio jie praleido kartu: šlaistėsi naktiniu miestu, kuomet Mason‘as rodė jai įdomesnes jo vietas, buvo įsibrovę į svetimas vestuves, apsimetę esą jaunikio pusės svečiai. Jie netgi gerą valandą praleido metro stotyje, linksmindamiesi, bei linksmindami kitus. Kūniški malonumai buvo atidėti kitam kartui, nesiskubino, elgėsi taip, tarytum visas jų pasaulis buvo beribis. Visą tą laiką jie praleido nepaprastai. Pažino vienas kitą visiškai kitokiomis spalvomis. Gal dėl to, kad tai nebuvo tikrasis Katherine Pierce veidas, kurį ir pamilo Mason‘as, viskas galiausiai taip stipriai ir susigadino, arba pasitaisė atskirai.
– Pabūk su manimi. Daugiau nebe turiu į ką kreiptis, o tu bent supranti kas aš esu. – Žodžiai nuskambėjo ir tyliai ir nelabai užtikrintai, mat moteris nebuvo tikra tuo, kad galiausiai nebus pasiūsta „velniop“, ypatingai po visko, ką yra pridariusi šiam vyrui. Tačiau nepaisant to, ji iš savo rankinės ištraukė mobilų telefoną, bei greitai parašiusi žinutę dukrai kad viskas yra gerai, ištraukė telefono bateriją, kurią pametė tiesiai sau po kojomis, bei nebeveikianti telefoną susikišo atgal į rankinę. Panašu kad ji tikrai nenorėjo kad josios gyvenimas, asmeninė jo dalis, šiandien ją pasivytu. Šis vakaras, ši naktis buvo skirta tam, kad išsiaiškinti ko iš tikro nori ji pati, nes iki šio taško ji jau buvo per daug pasimetusi ir per daug vieniša.
Paskutinį kartą redagavo Katherine Pierce, Št. 09 30, 2017 2:56 am. Redaguota 1 kartą
Arabella Petrova- I'm the only non bitter person at this bitter ball.
-
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕 -
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Tr. 09 27, 2017 2:38 pm
A walk down memory lane
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Ed Sheeran – Happier.
Prologue. ft. Elena Gilbert (theme)
Atsarginiai Masono buto raktai tyliai, veik be garso atrakino paradines duris isileisdami ilgakoje, tamsiaplauke viesnia vidun. Tiesus, ilgi moters plaukai it silkas tviskejo prietemoje, kurioje skendejo jau kuris laikas negyvenama Lockwood’o “rezidencija”. Modernus, viengungiskas butas nebuvo istaigingas, taciau prestizine vieta vienoje judriausiu netoli centro esanciu gatviu garantavo, jog savininkas yra arba pasiturintis veikejas arba tiesiog protingai savo sunkiai uzdirbamus pinigus investaves tipas. Masonas cia apsigyveno pries daugiau jei 15 metu kas reiske , jog truko dar tiek pat, kad pilnai issimoketu uz busta pasiimta paskola ir nors lig siol finansus gaisrininkas tvarkesi itin skrupulingai, pastarieji metai neleido buvusiam vilkolakiui atsikvepti ka jau kalbeti apie asmenini gyvenima bei pinigus. Elena syptelejo isiklausiusi i tyla, kurioje skendejo bustas. Spragtelejusi sviesos mygtuka ijunge prieskambario lempute, taciau isvydusi susni prie duru gulinciu laisku suprato, kad Lockwood’o namuose nera. Greiciausiai nebuvo jau keleta dienu. Judvieju darbotvarkes taip skyresi, kad vadinamoji pora neaimate jau gera savaite. Sumaniusi nustebinti ji, Gilbert tikrai nesitikejo akibroksto idant jos isrinktasis nera toks jau vienareiksmiskai teigiamas ir atviras, kokiu dejosi. Vedama smalsumo, o gal pyktelejusi, kad ir vel leidosi vedziojama uz nosies, Elena klestelejo ant sofos kartu su savimi atsinesdama ir minetus laiskus. Ijungusi ant kavos staliuko gulejusi ir dulkemis pasidengti spejusi Apple firmos nesiojamaji kompiuteri ji delse tarsi svarstytu ar elgiasi teisingai. Vis gi, vedama zingeidumo ji atplese i akis ko ne is karto kritusi raudonu antspaudu pazymeta voka. “Paskutinysis perspejimas…” veliau sekes oficialus tekstas tik patvirtino tamsiaplaukes itarimus. Jau kuris laikas nepasirupines imokomis Masonas laviravo ant labai plonos, veik permatomos ribos prarasti busta. Kitas laiskas primygtinai reikalavo, jog Lockwood’as atsistatydintu mat ilgiau dangstyti jo pravaikstu darbe ilgametis draugas bei bosas tiesiog nebegalejo. “… kas kart rizikuoju savo paties darbo vieta, Mason’ai. Tikiu, kad ir kas siuo metu vyksta tavo gyvenime, tu priimsi teisinga sprendima ir neapsunkinsi mano peciu priversdamas oficialiai tave atleisti.” Elena giliai ikvepe tramdydama sukilusias emocijas. Zvilgsnis nukrypo ties kompiuteriu, kurio narsykleje neprasyti vienas po kito eme atsidarineti veliausiai narsyti puslapiai. Bene visuose dominavo panasaus pobudzio tematika-menulio akmuo. Nieko keista, kad pakelusi akis, ji isvydo butent ji. Tamsiai melynas, is dalies permatomas akmuo gulejo visai netoliese. Tapo aisku, jog Mason’as melavo sakydamas, jog yra laimingas. Melavo tiek sau, tiek jai, teigdamas, kad yra pasirenges normaliam, zmogiskam gyvenimui. Buves vilkolakis akivaizdziai nepajege ir net nebande susitaikyti su tuo ka jam padare korporacija. Masonas neabejotinai ieskojo budo ir vel tapti tuo, kuo buvo anksciau. Skaudancia sirdimi jai teko pripazinti, kad jiems tiesiog… nepakeliui. Elena buvo patyrusi daug… pernelyg daug, jog zinotu, kad yra nusipelniusi buti laiminga. Toli nuo supernaturaliu butybiu. Toli nuo jo. Masonas priklause tam pasaliui. Jis buvo jo dalis. Liudnai syptelejusi mergina pakilo, susirinko jo bute paliktus daiktus. Nepyko. Paprasciausiai nebuvo del ko. “Saugok save ir neiskresk nieko kvailo. With love, El” uzantspaudavusi rasteli rausvu lupu buciniu ji pakiso ji po menulio akmeniu. Virpancia sirdimi surinkusi Marcus’o numeri ji giliai ikvepe. Ji privalejo gyventi- klausyti sirdies, priimti nutruktgalviskus sprendimus ir nebesizvalgyti atgalios. Juk gyvenimas toks trumpas! Ypac jei tavo vardas Elena Gilbert.
Different kind of prison. ft. Jenn Argent (theme)
Vienareiksmiskai gundancios moters artumas Lockwood’a veike visai ne taip kaip turetu. Saltas it ledas vanduo padejo islaikyti astru prota. Dar niekada nesijaute toks bejegis. Sirdis dauzesi it patrakusi, bet ne todel, kad dege noru isbarskinti tamsiaplauke kurios tarpukojis kone lietesi su jo vyriskuma pazyminciais organais. Ne. Jis suvoke esas per silpnas, kad nuo saves atplestu hibride, kuri regis prarado saika paragavusi silto ir sviezio jo kraujo. Apdujo. Vienas dievas tezino kiek kraujo prarado, bet galva is ties eme gan maloniai svaigti. Neilgai trukusia akimirka, pries juodu isskiriant pareigunams, ju zvilgsniai susidure. Silpnai syptelejes jis apsilaize siek tiek dehidratavusias lupas. Keista, bet atsidurti tokioje situacijoje butent su ja, jis niekada nesitikejo. Giliai kvepuodamas jis dekingai linktelejo idant panorejusi grazuole galejo lengvai uzbaigti jo gyvasti vien tam, kad pilnai pasisotintu. Nevalingai leides savo akims nuklysti siek tiek zemiau moters raktikaulio jis silpnai vyptelejo. -Jei ir toliau taip sedesi, neprizadu, kad saltas vanduo “ji” sulaikys,-paragines ja atsistoti netrukus Masonas buvo grubiai nusviestas i siena. -Kas cia po velniais ivyko?!-vieno pareigunu paakiai vos akimirkai patamsejo, taciau jis puikiai tai apsaugojo nuo pasaliniu akiu atsukdamas kolegoms nugara. -Tu patekai cia per klaida. Buvai laikomas zmonems skirtoje kameroje, apie tai kas vyko ligonineje neatsimeni nieko, nes krisdamas zemen susitrenkei galva,-sumurmejo policininkas ziuredamas Masonui tiesiai i akis, kurios pamazu tapo apsiblausiusios, maziau gyvibingos. Vyro monologa pasiglemzde vandens ciurlenimas bei kolegu sukavimai nuo grindu atkelti bandant ten sukniubusius augalotus vampyrus. -Nagi, judinkis,-riktelejo dirstelejes per peti i tamsiaplauke moteri, kuri be abejo viska girdejo. -Tavo drauge is karto buvo perkelta i moteru kalejima,-toliau modifikuodamas Lockwood’o atminti jis atrode susierzines. Staiga perkandes savo riesa vyras prikiso ji Masonui prie lupu tuo pat metu stebedamas vos uz keliu zingsniu plusancius savo kolegas, kuris deja nieko apie jo paties iniciatyva nenutuoke. Buvo aisku, kad ir kodel sis nemirelis atstovavo korporacijos puse, jo tapatybe taip pat kaip ir metodika buvo kruopsciai laikomi paslaptyje. -Na stai,-syptelejes jis paplojo buvusiam hibridui per akimirksniu sugijusi kakla. -O dabar zygiuok. Kazkas nepagailejo apvalios sumeles, kad tavo pasturgaliui sianakt netektu slifuoti kalejimo gulto,-stumtelejes Lockwood’a isejimo pusen jis atsigreze i Jenn. Sypsena perskrodusi jo veida atrode siurpiai. -Veskit ja i vienute. Tu nezinai kaip ilgai laukiau tokios progos,-sie zodziai, nors ir prislopinti, Aregent buvo gerai girdimi.
This ain’t ordinary life. ft. Katherine Pierce (theme)
Jo siek tiek sutrikusiu, skaisciai melynu akiu zvilgsnis netruko jos susirasti. Dievisko grozio moters nepastebeti buvo tiesiog neimanoma. -Sveika,-kai perejes gatve Lockwood’as atsidure greta Pierce, jo israiska bylojo, kad kazkas su dazniausiai pasitikejimo savimi nestokojanciu vyru buvo ne taip. -Aciu,-neapgalvotas, taciau labai naturalus noras padeka isreiksti buciniu paliko ji dar labiau suglumusi. -Katherine?-kaktoje isimete keletas mimikos rauksliu. -Ka cia veiki?-dar pries garbanei prabylant, ja isdaves faktorius buvo gyviesiems nebudingos saltos nemireles lupos. Pierce intonacija, kuno kalba buvo kaip niekad naturali, mat dazniausiai sarvais nuo viso pasaulio besidangstancios zmogystos elgsenoje netrukdavo perdeto sarkazmo, teatraliskumo, kurio si kart Lockwoodas nesugebejo izvelgti ne laso. -Tau viskas gerai?…-nesileides traukiamas per danti del to, kad sumaise ja su zmogiskaja antrininke jis akimirka delse. Tarsi gerai nezinodamas kaip su ja deretu elgtis. Juk dar neseniai juodu skyrusi praeityje padarytu klaidu bedugne rodesi tokia gili, tokia amzina. Vis gi daugiau nei desimtmeti pazinojes Pierce, Masonas netruko suprasti, kad prasyti jos atsiverti, issipasakoti yra bergzdzias reikalas. Net ir kankinama si moteris nebutu pasidalinusi savo sirdies skauduliais pries savo pacios valia. Gaisrininkas zinojo, kad kazkas ne taip, taciau nusprende tiesiog duoti jai laiko. -Gerai…-linktelejo uztikrintai nors ir netiketai. Kazkaip mokedavo suimti save i naga kai to reikalavo aplinkybes. Nesavanaudiskai nustomes i sona savo paties vidini chaosa jis giliai ikvepe. -Zinai, kad…-“gali manimi pasikliauti” vos neissprudo jo lupomis. Ne. Banalu, nuvalkiota, o be to ir velniskai judvieju atveju klaidinga fraze. Nusisypsojes jis zenge link jos, svelniai, taciau tvirtai apkabindamas per peti. -Jei gerai pamenu, uz 10-15 minuciu nuo cia yra tas restoranas… kaip jis…-suraukes kakta jis megino prisiminti pavadinima vietos, kurioje i zmogu atvirtusi Katherine pirma kart jo akivaizdoje leido savo zmogiskiesiems skonio receptoriams, kaip ji pati tada sake, “patirti ekstaze”. -“Paulie G’s”…-pagaliau ir Pierce mimikojes svystelejo menkute grimasa. Nezinia ar nostalgija kele neispasakytas ten kepamu picu skonis ar prisiminimai apie laimingas ten praleistas akimirkas, taciau dar pries tai kai galvoje imtu knibzdeti dvejones, Masonas istiese ranka gaudydamas pro sali skriejusi geltonaji taksi. Lockwoodas rizikavo savanoriskai isileisdamas sia moteri i savo gyvenima, juk priesingai nei jausmuose pasiklydusi garbane, buves vilkolakis aiskiai suprato ja tebemylintis. Galbut net labiau nei kada. Juk tik tikrai, nuosirdziai myledamas gali zmogu paleisti. Paleisti tam, kad si butu laimingas su kitu.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Arabella Petrova Pir. 10 09, 2017 8:24 am
A walk down memory lane
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Ed Sheeran – Happier.
I'LL KEEP GETTIN' UP WHEN I HIT THE GROUND. ft. Sebastian Redford and Elissa Ambrose (theme)
Pasimetimas yra natūralus reiškinys, netgi tiems personoms, kurių nepasitiks natūrali mirtis tukstančius metų. Kiekvienas nemirtingas asmuo kadaise buvo žmogumi, todėl šiam yra būdingos žmogiškos emocijos, kurios prie viso to dar ir yra juntamos, bei išreiškiamos šimtus tukstančių kartų stipriau, nei tipinių civilių. Visuomet kovodama dėl savo pačios egzistavimo, dėl sau brangiausių asmenų, kurių tenka pripažinti, nebuvo labai daug, Katherine Pierce buvo išmokyta būti tuo asmeniu, kuris ir pasitiki ir veikia tik su savimi pačia. Ir akimirkos, kuomet ji parodydavo savo žmogiškumą, galiausiai atsisukdavo prieš pačią vampyrę. Nėra malonus dalykas, tačiau akivaizdu kad tamsiomis, vešliomis garbanomis apdovanota antrininkė nepasimokė iš savo klaidų. Tačiau gal tai ir yra geras dalykas, kad moteris nėra vienpusiai kategoriška, nuspėjama ir sienomis apsitvėrusi žmogysta. Ji leidžia sau būti silpnai, ne dažnai, bet tai bent jau priminimas jai pačiai, kad prieš visą nemirtingumo erą, ji viso labo buvo paprasta mirtinga mergaitė, kuri dar tikėjo kad šis pasaulis yra šviesus ir gražus. Tik laikas parodė kad išgyvena tik stipriausi. Mirti ji neplanavo, vadinasi teko tapti jei ne stipriausia, tuomet viena tų, kurias sulaužyti tapo veik neįmanoma. Ji išmoko po kiekvieno smūgio pakilti, ir tokiu būdu neleisti priešininkams pajausti taip vadinamą pergalės saldumą. Moteris išmoko ir tai, kad kartais yra verta pralaimėti kovą, tam kad pats karas galiausiai būtu laimėtas jos pačios. Ir visgi, ne veltui yra sakoma kad, – „kartais net supermoteriai yra reikalinga supervyro siela“. Vakaras Sebastian‘ui priklausiančiame dvare pasibaigė ne ypatingai maloningomis natomis žavios panelės Pierce (arba teisingiau būtu pasakyti ponios Redford) atžvilgiu. Ši vieta, kadaise ir taip nešusi begales problemų, liečiant ne vien asmeninį gyvenimą, bet ir išbandymus, kuriuos atremti buvo verčiami ten gyvenantys asmenys, dabar jau tapo labiausiai nepakeliamu tašku visame šiame apskritame pasaulyje. Žinoma, labai kvaila yra kaltinti namus dėl visų savo problemų, tačiau visgi kartais yra kur kas lengviau kaltę suversti negyvoms sienoms, kurios viską kaupia, ir nieko nesako. Tą vakarą, ne vien „pravirko dangus“, buvo atskleistos tamsios paslaptys ir įgyvendintas nedidelis, ir pakankamai žmogiškas nuomonių konfliktas. Tą vakarą dangus susimaišė su žemėmis, kuomet buvo į aplinka pasėta tamsa, kurią sukūrė magiškosios galios, semiamos toli gražu ne iš gėlių ir medžių natūralios jėgos. Burtas, kurį pirmiausia pakurstė Sebastian‘as, norėdamas apsaugoti vaikus, kurių atsiradimą nulėmė seksualinė iškrova su tuo metu sava laikyta seserimi, sulaukė žaibiško atsako. Nekalta, trapia ir pažeidžiama laikyta Elissa Ambrose „apsuko stalus“, neleisdama Sebastin‘ui daryti tai, ko šis geidė. Atgręždama šio artimą aplinką, ji pasistengė iš vyro gyvenimo atimti tą moterį, kurią jis manė mylintis. Profesionalus darbas, nieko negalima prikišti, jei vertinti galias, kurias savo mažame, gležname kūne kaupė panelė Ambrose. Kitą vertus, negalima sakyti kad pati Katherine, kuriai nereikėjo labai daug pastangų kad pirmiausia nugirsti dalį dialogą vedusių asmenų pokalbio, tačiau netrūkus ir „nuskinti jo vaisius“. Sebastian‘as žinoma kad sustabdė Katherine, tikriausiai norėdamas savo paties žodžiais išreikšti tai, kad neketina nuo jos slėpti to, ko nepakeisi. Keisčiausia, kad moteris netgi nesistengė parodyti priešingumo prieš „siurprizą“, kuris gaminosi po Elissos širdimi. „Negaliu tavęs teisti dėl to, abu suprantame kad ir aš turėdama galimybę būti motina, paleisčiau viską, kas man tuo metu būtu svarbiausia, kad šis reiškinys taptu realus.“, – Sunku pasakyti kiek daug tiesos buvo šiuose žodžiuose, mat garbanė puikiai suvokė kad jei tai kartą pavyko padaryti su buvusiu sutuoktiniu, nereiškia kad pavyks dar kartą. Ji buvo susitaikiusi su mintimi, esti Victoria buvo jos paskutinė galimybė būti mama, todėl nesistengė sau sukelti bereikalingo galvos skausmo, net jei būtu ir pasinėrusi į naujus santykius. Kartais tai kas yra neįmanoma, taip ir lieka neįmanoma. Šie žodžiai galėjo kilti iš širdies, o galėjo ir būti tokiais, kokius dabar turėjo išgirsti Sebastian‘as. Ir visgi, tai nebuvo paskutinis dalykas, kuris išsprūdo pro Katherine lūpas, prieš tai, kai ji susitiko su savo dukterimi, bei galiausiai nebe pastebėta apleido dvarą.
– Sustok. Nereikia. Viso šito per daug. – Jos balsas nors ir skambėjo taip, tarytum moteris būtu sudėjusi visas pastangas į tai, kad atrodytu kategoriška ir nepalaužiama, išgirsti šiokį tokį virpesį nebuvo labai sudėtingą. Ką kalbėti apie tai, kad vien kūno kalba atskleidė kur kas daugiau, nei to buvo galima tikėtis. Žinoma, galima sakyti kad tai buvo žmogiška reakcija. Tačiau velniai griebtu, tai buvo stiprios asmenybės poziciją. Ir ne vienas jų akivaizdžiai nebuvo pasiruošęs padaryti ką nors daugiau, kad situacija įgautu kitus atspalvius. Vienu metu tiesiog įvyko visko per daug, per daug kad suprasti ką jaučia, kaip turi ir kaip nori elgtis. Visko buvo per daug kad likti kartu, ar ant sugriuvusio pastato nuolaužų statyti kažką naujo, tikintis kad gravitacijos principas nesuveiks ir nesuplos viską atgal. – Nėra svarbu ar tu bandysi priimti teisingą ar klaidingą sprendimą. Niekas iš mūsų neišeis laikydamas pergalę. Tuomet kokia prasmė, iš viso ko nors imtis? Kokia velniai griebtu prasmė?! Gi matai, neišeina... – Garbanės balsas nuslopo, tapo dar žemesnis, nei yra įprastai, ir kai ji akivaizdžiai vengė susidurti žvilgsniu su Redford’u, tarytum tokiu būdu tik dar labiau galėtu jaustis tikra dėl to, ką sakė. Vien jos akyse buvo matoma tiesa, ji nematė daugiau savo vietos šio vyro gyvenime. Nuleido rankas, pasidavė, pasitraukė. Galima tai vadinti kaip tik norima, tačiau visiems galiausiai atsibosta daužyti galvą į sieną, tikintis kad gali šią, o ne savo kaukolę, pralaužti.
– Prieš priimdamas kokius nors sprendimus, nesvarbu kokius, pirmiausia tu turi suvokti pats, ko nori ir ką turi daryti. Mes nemirtingi Sebastian’ai, laiko turime tūkstantmečius. Gal. Gal būtent dabartinis laikotarpis, nėra tas, kurį galėtume praleisti kartu, būdami kartu. Dabar mums abiems reikia laiko, kad suprasti kaip turėtume elgtis. – Tamsiaplaukė nemirtingoji, antrininkų prakeiksmo atstovė, stengėsi ištarti kiekvieną žodį taip, kad kiekvienas jų pasiektu ne vien Redford’o klausos organus, bet paliestu ir tai, kas yra vadinama siela, vidine šviesa. Stiprus lietus, kurį iššaukė Elissa paskatino vandens lašiukams įsigerti į bulgarės vilkimą aprangą, plaukus, juos nuo didžiulės drėgmės ištiesindamas, bei prilipindamas prie kūno. Tuo metu, kai ji atrodė kaip niekad pažeidžiama kūnu, ir didvyriškai stipri siela, vandens lašiukai liovėsi nugulti ant josios ne pačio šviesiausio atspalvio odos, susidurdami su ja, imdami virsti ledo gabaliukais. Iš tikro magiškas, bei tuo pačiu metu bauginantis reiškinys, kuomet iš dangaus besipilantis vanduo, atsimušdamas į vampyrę sušąla, po kojomis pabirdamas mažyčiais ledokšniais. Ji ištiesė savo ranką, tikriausiai iš smalsumo, arba iš didelio noro prisiliesti, išorine delno dalimi paliesdama Redford’o skruostikaulį, bei tuo pačiu metu stipriai nusidegindama savo pačios odą, kuri neužsiliepsnojo, tačiau paliko gilius, skausmingus pėdsakus. Sukando dantis, ir neparodė kad tai skaudina kūną.
– Aš nebuvau tau pirma. Bet ateis laikas, pamatysi. Būsiu tau paskutine. – Tai nuskambėjo kaip atsisveikinimas, tačiau tuo pačiu metu ir gilus ir ne pažodžiui reikšmingas prisipažinimas. Juk vargu ar buvo galima iš tokios asmenybės kaip ji išgirsti tikrą, tiesioginį prisipažinimą. Atsitraukė, kaip tik tuo metu pastebėdama pro šalį, arba į šią pusę einančią Ambrose. Sučiupo šią už dilbio, ne skausmingai, tačiau užtektinai, kad moteris sustotu, ar bent jau atkreiptu dėmesį.
– Dabar Tu. – Katherine veidą perskrodė sadistiška, nieko ypatingai nežadanti šypsena. Galima buvo pagalvoti, kad Pierce tiesiog dabar ims ir sudraskys burtininkę į gabalus, nesusigadindama netgi savo manikiūrą. Jei ne žodžiai, kuriuos ji tarė prieš tai. Jie buvo garantija, kad nieko kito, kaip tik žodinis konfliktas negali nutikti. Ir visgi, įtampa dėl to netapo anei kiek mažesnė. Galu gale, iš pagarsėjusios antrininkės sunku yra tikėtis vienokio ar kitokio ėjimo, ypatingai todėl kad ji gali padaryti praktiškai viską. – Manai kad laimėjai, leisdamasi kartą aršiai išdulkinama, todėl dabar gali prizą pasistatyti į lentyną, bei atsipalaiduoti? Klysti. Tik pažvelk į save, Elissa. Apgailėtina. Vyrą bandai prisirišti magijos dėka, nes kitaip nemoki. Bravo, gal tavo magiški triukai ir yra šio bei to verti, tarp pradžiamokslių. Tačiau kaip moteris... – Specialiai nebaigdama kalbos, Katherine kritiškai nužvelgė kaulėtą Ambrose kūną, kuris jos pačios akivaizdžiai netraukė. Žinoma, Katherine nebuvo vien susidomėjusi vyriška lytimi, bei šios atstovais, tačiau savo skoniui rinkosi labiau dailias formas turinčias atstoves, t.y. Lili, kas jai asmeniškai yra pretty much hot. – Esi verta visiškai nieko. Gal ateis laikas, ir tu atsiminsi mano žodžius, bei išmoksi kaip derėtu išnaudoti moteriškumą, o ne vien kibur vibur, bei neva ypatingai saldų afrodiziakinį savo kraują. O kol kas, paklausk Dean‘o, ar man reikėjo jį užburti, kad jis „pamestu sveiką protą“? – Sarkazmo kupina šypsenėlė subangavo vampyrės veide, kuomet ji paleisdama Ambrose ranką, sujudino kelis savo pirštus, tokiu būdu išreikšdama atsisveikinimą. Nesuteikė progos oponentei pasipriešinti, arba paprasčiausiai „išjungė“ klausos aparatą, kad tai priimti į savo pusę, kuomet nupėdino pas savo dukterį. O nuo ten, visi jau žino kaip susiklostė įvykiai.
IF I'M LUCKY I'LL MEET YA, FLIPSIDE OF THE GRAVEYARD. ft. Mason Lockwood (theme)
Kontrastingas, ir per visiškai geismo neturintis, veikiau padėką – pasisveikinimą reiškiantis bučinys, kuriuo buvo apdovanota Katherine, it specialiai netarusi ne žodžio, leido įvykiams nutekėti sava vaga. Tikriausiai po įvykių, kurie nutiko prieš tai, buvo per daug pasimetusi, kad galėtu vadovautis blaiviu protu, kuris dažnai yra būdingas šaltoms kaip pati mirtis vampystoms. Šaltos ir pakankamai karštos lūpos susijungė lengvam kontaktui, kuris ne vien sumaišė šios, konkrečios kūno vietos temperatūrą, bet ir privertė pajusti nestiprų, tačiau aiškiai jaučiamą švelniosios odos dilgčiojimą. Negalima pasakyti kad tai buvo nemalonu, mat nuo kada toks kontaktas yra išreiškiamas žodžiu „nemalonus“? Nebent žinoma tai yra daroma su visiškai fiziškai ir emociškai nemaloniu, veikiau netgi šlykščiu žmogysta. Savo ruožtu Mason‘as Lockwood tokiu nebuvo. O ir galu gale, Katherine niekada nesakė kad su šiuo vyru buvo praleidusi tam tikrą savo gyvenimo etapą iš išskaičiavimo (žinoma ne piniginio, nes tokio stokos seniausiai nejautė). Buvęs vilkolakis / hibridas, žinoma apipylė vampyrę keliais klausimais, kurie nereikalavo paaiškinimo. Arba bent pati moteris nematė prasmės kalbėti apie tai, kokiais keliais ir dėl kokių priežasčių, ji paprasčiausiai nenusispjovė pro kairįjį petį, ir neapsimetė kad nieko negirdėjo apie tai, kad buvęs sutuoktinis buvo patekęs į bėdą. Na, Argent ar kokios kitos moters kompaniją ne visai galima pavadinti bėda, tačiau vieta tikrai nebuvo palanki mirtingai Mason‘o sielai. O ir pasakyti savo dukteriai „ne“, tikriausiai taip ir neišmoko, bei neketino to mokytis. Pati neturėdama adekvačiai normalios šeimos, troško kad mergaitė savo ruožtu turėtu visiškai viską, ir tam nebuvo būtina verti ją dirbti įvairiausius darbus, kad išgyventi. Abu jos tėvai turėjo pakankamai, kad padovanoti jai nerūpestingą ateitį. O dabar apie dabartį, kuri yra ne ką mažiau svarbi, nei faktai, kurie buvo paminėti prieš tai. Nuleidusi akis, garbanota nemirėlė nesiskubino prasitarti, viso labo leisdama nuo josios nuo lietaus išsitiesinusių, šlapių plaukų, nuvarvėti keliems lašams. Neatrodė taip, it ką tik būtu žengusi nuo aukštosios madų savaitės podiumo. Ir tiesą pasakius, jei būtu mirtinga, panašus stovis pranašautu apie netrūkus pasireiškiančius peršalimo simptomus. Visą laimė, kad ji buvo atspari ligoms, kaip „auksinis stafilokokas“ (tik pavadinimas žaviai skamba, deja) yra atsparus daugumai antibiotikų.
– Sakykime, kad gyvenimas kurį gyvenu, nėra toks, kokio geidžiau. – Blanki šypsena pasireiškė tamsiaplaukės vampyrės veide, kuomet ji net be papildomų paaiškinimų leido suprasti, kad ši tema nebus aptariama. Nors abu buvę sutuoktiniai puikiai suprato, kad kad ir kas nutiko, tai švelniai tariant „sukrėtė“ ledinę Katherine Pierce širdį, o tai reiškia kad ji arba padarys ką nors beprotiškai kvailo, arba kaip visuomet apsitvers sienomis, kurias vėlgi pralaužti taps veik neįmanoma. Tačiau tai įvyks ne dabar, mat būtent dabar ji buvo reali, tikra, čiuopiama ir netgi labai paprasta. Jokio perdėto pasipūtimo, jokių veidmainysčių. Tiesiog jauna moteris, kuri dar geba džiaugtis kiekviena akimirka, nepaisant to, kad po šimtmečio ar kelių, ši akimirka ne vien kad bus pamiršta, bet ir nebe tokia svarbi, kokia yra dabar. Būti su Mason‘u, ir tuo pačiu metu atmesti visas problemas už nugaros, nesistengti įtikti ir patikti, buvo nuoširdžiai gera, ir garbanė neketino to sugadinti kalbomis, kurios vienareikšmiškai prislėgtu, papiktintu ir netgi dar labiau suglumintu juos abu. Tai buvo beprasmiška.
– Aš žinau. – Jam nereikėjo pasakyti visko balsu, kad ji žinotu tai, kas liko tik jo paties mintyse. Tiesą pasakius, po daugybės išbandymų ir viską sugriovusios beprotybės, sunkiausiais momentais jų keliai vis vien susikirsdavo ir nei vienas, nei kitas neleisdavo kad į bėdą patekęs galiausiai būtu apglėbtas pačios motinos „mirties“. Ji pasitikėjo Mason‘u kaip žmogumi, ir jis žinojo kad jei padėtis taptu kritinė, ji būtu šalia. Gal šis susitikimas ir buvo kvailystė, kuriai pasidavė nieko neverčiami. Jis vis dar mylėjo ją, ir puikiai matė tai kad ji myli kitą, ir tai ją skaudina. Sudėtina situacija, lygiai taip pat, kaip ir sudėtingas yra pats gyvenimas. Jis pakeitė kalbą, meistriškai, priversdamas persiprogramuoti visai kitai nuotaikai. Garbanės veide pasirodė šypsena, kurią visai netrūkus palydėjo tas pats, tik jai vienai būdingas šmaikštus kikenimas.
– Paulie G’s? O taip, aš atsimenu kad ten patiekiamas prastas, praskiestas alus. Ir beprotiškai, nesveikai skanios picos. – Ji vėl sukikeno, tarytumei per akimirką virsdama visiškai kitu, labiau žemišku asmenimi. Tai ką jautė dabar, buvo tobulas miksas tarp atsiminimų apie praleistą laiką, ir maisto skonį, kurio nejuto seniai. Tai buvo „kelionė per atsiminimus“, ir šį kartą, priešingai nei visuomet, jie buvo geri. Mason‘as ištiesė ranką, bandydamas sustabdyti taksi automobilį, ir iššaukė pakankamai netikėtą reakciją iš panelės Pierce. Sugaudama jo ranką, moteris privertė vyrą atkreipti į ją dėmesį, po ko ji žengė trūkstamą žingsnį prie jo, kaip mat apvydama savo rankas apie vyro juosmenį. Priglaudė savo šlapius plaukus prie jo krūtinės, ir akimirkai sumerkė akis. Miela? Taip. Tikra? O kaip gi. „Ačiū“, taip ir nebuvo ištartu žodžiu, tačiau kūno kalba leido tai suprasti kur kas labiau, nei tai būtu padarę žodžiai. Ji nesiskubino pasitraukti, tarytum būtu norėjusi bent dar vienai akimirkai pasijausti saugia, pažeidžiama, tačiau globojama stiprių rankų. Saugumas, tai yra dar vienas jausmas, emocija, kuri dažnai yra kur kas stipresnė nei meilė, baimė ar neapykanta, kas dažniausiai yra menama kaip stipriausiai kiekvieno sielą turinčio padaro išgyvenami jausmai. Išstovėdama taip kurį laiką, moteris galiausiai atsitraukė, tarytum tik dabar būtu pastebėjusi tai, kad atrodo švelniai tariant tragiškai: šlapi, susitaršę plaukai, iki paskutinio siūlo permirkę drabužiai ir netgi tie patys bateliai savo pade kaupė žmogui nenatūralų vandeningumą. Kilstelėjo antakius, tardama.
– Uff. Tik pažvelk į mane, atrodau tragiškai. Šitai reikia pataisyti, antraip baro administracija per mane ir tave įtrauks į juodąjį sąrašą, dėl visiškai netinkamos aprangos. Eime... Aš turiu idėją. Tau ji nepatiks. – Vaidybiškai pakilnodama savus antakius, Katherine labai greitai surado visai netoli nuo vietos, kur jie buvo vietinį butiką. Suimdama Lockwood‘o ranką, kone skatinančiai ėmė jį tempti ristele per balas, kurių tiesą pasakius nebuvo mažai. Ši diena pasirodo buvo netgi per daug lietinga. Kas tiesą pasakius, nebuvo labai tipinis reiškinys Niujorkui, šio sezono metu. Šokinėdama per balas pati, o ant kelių netgi specialiai užmindama, Pierce kartu su Mason‘u galiausiai pasiekė butiko duris, kaip mat pasistengdama liautis kikenti kaip kokia mažvaikė, „užsidėdama“ šaltai solidžią kaukę. Pastūmė stiklines duris, įvesdama pro jas savo liauną ir ne labai didelio ūgio kūnelį. Praeidama į parduotuvę, tamsiaplaukė net neatkreipė dėmesį į kreivus parduotuvės darbuotojų veidus, kurie akivaizdu kad nebuvo labai teigiamai nusiteikę viešos vampyrės atžvilgiu. Elgdamasi kaip visuomet savame stiliuje, ji nuo vitrinos pasigavo kūno spalvos atvirus aukštakulnius, pakeliui prigrėbė „skinny“ tipo šiek tiek plėšytus džinsus. Praeidama pro iškabintus marškinėlius, pasiėmė labiausiai kvailai atrodantį, prisidėdama prie savosios krūtinės. Atsisuko į Mason‘o pusę, tarytum lauktu iš šio nuomonės, kuomet pati suraukusi nosį, kaip mat neigiamai papurtė galvą, netvarkingai numesdama drabužį atgal ant stovo su pakabomis. Pakeliui prie persirengimo kabinų atradusi ganėtinai atvirą mėgztuką, Pierce nedvejojo, kuomet ir šį pasikabino ant savo sulenktos rankos. Ir kas svarbiausia neleisdama Lockwood‘ui pasilikti kažkur tarp reklaminių aprangos stendų, dar kartą sugaudama jo ranką, „nusitempė“ prie persirengimo kabinų. Nusivedė jį beveik į vienos vidų, kuomet tiesiai prieš veidą užtraukė užuolaidėlę. Numetusi visus pasirinktus drabužius ant pufo, nemirtingoji antrininkė suskubo nuo savęs nusivilkti permirkusius drabužius, šiuos tiesiog mesdama sau po kojomis. Tik lemtinga akimirka kilstelėdama akis į savo veidrodinį atvaizdą, pastebėjo esti ant dešiniosios rankos riešo yra vis dar aiškiai matoma tamsios plunksnos tatuiruotė. Keista, tačiau jau eilę metų nebuvo atkreipusi dėmesį į šį kūno papuošalą. Lengvas šypsnis buvo palydėtas, vos pastebimu galvos krestelėjimu. Ir jau kai ketino ant savęs užsitempti džinsus, liovėsi judėti. Pametė džinsus atgal, kuomet visiškai netikėtai atitraukė užuolaidą. Įsistebėdama į vos už kelių žingsnių buvusį vyrą.
– Pamiršau apatinį trikotažą. Mh, šis kiaurai šlapias. Ar galėtum paimti man ką nors, tinkamo? – Šitai galima interpretuoti netgi labai dviprasmiškai, mat tai galėjo būti paprastas užmaršumas, kokiu ir buvo, arba dar vienas Katherine bandymas būti savimi, o tai reiškia kad visiškai nesibodėti savo nuogumo. Jos liaunas, laiko visiškai nesugadintas kūnas, kone tviskėjo vidine šviesa, slepiamas po plonu sluoksniu beveik permatomo apatinio trikotažo, kokį moteris rinkosi visuomet, norėdama sau pačiai atrodyti patraukliai. Patogumo klausimas nebuvo aktualus jos gyvenime, o štai efektingos išvaizdos, visai kas kita. Ji atrodė net labai pasitikinti savimi, pradedant nuo plaukų šaknų ir baigiant pirštų galiukais. Tobula, galima pasakyti. Nuleidusi savo tamsiai rudos spalvos akis, tamsiaplaukė garbanė lėtai ir giliai įtraukė į savo plaučius orą, suprasdama kokia gi ši akimirka yra dviprasmiška. Jos kūno plaukeliai (tie, kuriuos aplamai yra sunku pamatyti) šiek tiek pasišiaušė, it moteriai būtu šiek tiek vėsu. Liežuviu perbraukė per savo lūpas, kuomet pečiu pasirėmė persirengimo kabinos kampo, sau po krūtine susikryžiuodama rankas. Dar kartą perbraukė per savo lūpas liežuvio galiuku, tarytum būtu laukusi kuomet Mason‘as galiausiai padarys ir šią paslaugą, neleisdamas kad ji pusnuogė keliautu per visą parduotuvę tam, kad paiimti ką nors vėlgi beveik permatomo. Išlaukdama akimirkos, kuomet jis bent jau nusuks savo akis, bent daliai sekundės, neužtikrintu, galima pasakyti kad atitinkamai tyliu, pakimusiu balsu, perklausė, to, kas būtent dabar atrodė kaip iš niekur atsiradęs klausimas, griaunantis jos pasitikėjimu tvinkstantį įvaizdį. . – Kas visgi man yra negerai?
Pasimetimas yra natūralus reiškinys, netgi tiems personoms, kurių nepasitiks natūrali mirtis tukstančius metų. Kiekvienas nemirtingas asmuo kadaise buvo žmogumi, todėl šiam yra būdingos žmogiškos emocijos, kurios prie viso to dar ir yra juntamos, bei išreiškiamos šimtus tukstančių kartų stipriau, nei tipinių civilių. Visuomet kovodama dėl savo pačios egzistavimo, dėl sau brangiausių asmenų, kurių tenka pripažinti, nebuvo labai daug, Katherine Pierce buvo išmokyta būti tuo asmeniu, kuris ir pasitiki ir veikia tik su savimi pačia. Ir akimirkos, kuomet ji parodydavo savo žmogiškumą, galiausiai atsisukdavo prieš pačią vampyrę. Nėra malonus dalykas, tačiau akivaizdu kad tamsiomis, vešliomis garbanomis apdovanota antrininkė nepasimokė iš savo klaidų. Tačiau gal tai ir yra geras dalykas, kad moteris nėra vienpusiai kategoriška, nuspėjama ir sienomis apsitvėrusi žmogysta. Ji leidžia sau būti silpnai, ne dažnai, bet tai bent jau priminimas jai pačiai, kad prieš visą nemirtingumo erą, ji viso labo buvo paprasta mirtinga mergaitė, kuri dar tikėjo kad šis pasaulis yra šviesus ir gražus. Tik laikas parodė kad išgyvena tik stipriausi. Mirti ji neplanavo, vadinasi teko tapti jei ne stipriausia, tuomet viena tų, kurias sulaužyti tapo veik neįmanoma. Ji išmoko po kiekvieno smūgio pakilti, ir tokiu būdu neleisti priešininkams pajausti taip vadinamą pergalės saldumą. Moteris išmoko ir tai, kad kartais yra verta pralaimėti kovą, tam kad pats karas galiausiai būtu laimėtas jos pačios. Ir visgi, ne veltui yra sakoma kad, – „kartais net supermoteriai yra reikalinga supervyro siela“. Vakaras Sebastian‘ui priklausiančiame dvare pasibaigė ne ypatingai maloningomis natomis žavios panelės Pierce (arba teisingiau būtu pasakyti ponios Redford) atžvilgiu. Ši vieta, kadaise ir taip nešusi begales problemų, liečiant ne vien asmeninį gyvenimą, bet ir išbandymus, kuriuos atremti buvo verčiami ten gyvenantys asmenys, dabar jau tapo labiausiai nepakeliamu tašku visame šiame apskritame pasaulyje. Žinoma, labai kvaila yra kaltinti namus dėl visų savo problemų, tačiau visgi kartais yra kur kas lengviau kaltę suversti negyvoms sienoms, kurios viską kaupia, ir nieko nesako. Tą vakarą, ne vien „pravirko dangus“, buvo atskleistos tamsios paslaptys ir įgyvendintas nedidelis, ir pakankamai žmogiškas nuomonių konfliktas. Tą vakarą dangus susimaišė su žemėmis, kuomet buvo į aplinka pasėta tamsa, kurią sukūrė magiškosios galios, semiamos toli gražu ne iš gėlių ir medžių natūralios jėgos. Burtas, kurį pirmiausia pakurstė Sebastian‘as, norėdamas apsaugoti vaikus, kurių atsiradimą nulėmė seksualinė iškrova su tuo metu sava laikyta seserimi, sulaukė žaibiško atsako. Nekalta, trapia ir pažeidžiama laikyta Elissa Ambrose „apsuko stalus“, neleisdama Sebastin‘ui daryti tai, ko šis geidė. Atgręždama šio artimą aplinką, ji pasistengė iš vyro gyvenimo atimti tą moterį, kurią jis manė mylintis. Profesionalus darbas, nieko negalima prikišti, jei vertinti galias, kurias savo mažame, gležname kūne kaupė panelė Ambrose. Kitą vertus, negalima sakyti kad pati Katherine, kuriai nereikėjo labai daug pastangų kad pirmiausia nugirsti dalį dialogą vedusių asmenų pokalbio, tačiau netrūkus ir „nuskinti jo vaisius“. Sebastian‘as žinoma kad sustabdė Katherine, tikriausiai norėdamas savo paties žodžiais išreikšti tai, kad neketina nuo jos slėpti to, ko nepakeisi. Keisčiausia, kad moteris netgi nesistengė parodyti priešingumo prieš „siurprizą“, kuris gaminosi po Elissos širdimi. „Negaliu tavęs teisti dėl to, abu suprantame kad ir aš turėdama galimybę būti motina, paleisčiau viską, kas man tuo metu būtu svarbiausia, kad šis reiškinys taptu realus.“, – Sunku pasakyti kiek daug tiesos buvo šiuose žodžiuose, mat garbanė puikiai suvokė kad jei tai kartą pavyko padaryti su buvusiu sutuoktiniu, nereiškia kad pavyks dar kartą. Ji buvo susitaikiusi su mintimi, esti Victoria buvo jos paskutinė galimybė būti mama, todėl nesistengė sau sukelti bereikalingo galvos skausmo, net jei būtu ir pasinėrusi į naujus santykius. Kartais tai kas yra neįmanoma, taip ir lieka neįmanoma. Šie žodžiai galėjo kilti iš širdies, o galėjo ir būti tokiais, kokius dabar turėjo išgirsti Sebastian‘as. Ir visgi, tai nebuvo paskutinis dalykas, kuris išsprūdo pro Katherine lūpas, prieš tai, kai ji susitiko su savo dukterimi, bei galiausiai nebe pastebėta apleido dvarą.
– Sustok. Nereikia. Viso šito per daug. – Jos balsas nors ir skambėjo taip, tarytum moteris būtu sudėjusi visas pastangas į tai, kad atrodytu kategoriška ir nepalaužiama, išgirsti šiokį tokį virpesį nebuvo labai sudėtingą. Ką kalbėti apie tai, kad vien kūno kalba atskleidė kur kas daugiau, nei to buvo galima tikėtis. Žinoma, galima sakyti kad tai buvo žmogiška reakcija. Tačiau velniai griebtu, tai buvo stiprios asmenybės poziciją. Ir ne vienas jų akivaizdžiai nebuvo pasiruošęs padaryti ką nors daugiau, kad situacija įgautu kitus atspalvius. Vienu metu tiesiog įvyko visko per daug, per daug kad suprasti ką jaučia, kaip turi ir kaip nori elgtis. Visko buvo per daug kad likti kartu, ar ant sugriuvusio pastato nuolaužų statyti kažką naujo, tikintis kad gravitacijos principas nesuveiks ir nesuplos viską atgal. – Nėra svarbu ar tu bandysi priimti teisingą ar klaidingą sprendimą. Niekas iš mūsų neišeis laikydamas pergalę. Tuomet kokia prasmė, iš viso ko nors imtis? Kokia velniai griebtu prasmė?! Gi matai, neišeina... – Garbanės balsas nuslopo, tapo dar žemesnis, nei yra įprastai, ir kai ji akivaizdžiai vengė susidurti žvilgsniu su Redford’u, tarytum tokiu būdu tik dar labiau galėtu jaustis tikra dėl to, ką sakė. Vien jos akyse buvo matoma tiesa, ji nematė daugiau savo vietos šio vyro gyvenime. Nuleido rankas, pasidavė, pasitraukė. Galima tai vadinti kaip tik norima, tačiau visiems galiausiai atsibosta daužyti galvą į sieną, tikintis kad gali šią, o ne savo kaukolę, pralaužti.
– Prieš priimdamas kokius nors sprendimus, nesvarbu kokius, pirmiausia tu turi suvokti pats, ko nori ir ką turi daryti. Mes nemirtingi Sebastian’ai, laiko turime tūkstantmečius. Gal. Gal būtent dabartinis laikotarpis, nėra tas, kurį galėtume praleisti kartu, būdami kartu. Dabar mums abiems reikia laiko, kad suprasti kaip turėtume elgtis. – Tamsiaplaukė nemirtingoji, antrininkų prakeiksmo atstovė, stengėsi ištarti kiekvieną žodį taip, kad kiekvienas jų pasiektu ne vien Redford’o klausos organus, bet paliestu ir tai, kas yra vadinama siela, vidine šviesa. Stiprus lietus, kurį iššaukė Elissa paskatino vandens lašiukams įsigerti į bulgarės vilkimą aprangą, plaukus, juos nuo didžiulės drėgmės ištiesindamas, bei prilipindamas prie kūno. Tuo metu, kai ji atrodė kaip niekad pažeidžiama kūnu, ir didvyriškai stipri siela, vandens lašiukai liovėsi nugulti ant josios ne pačio šviesiausio atspalvio odos, susidurdami su ja, imdami virsti ledo gabaliukais. Iš tikro magiškas, bei tuo pačiu metu bauginantis reiškinys, kuomet iš dangaus besipilantis vanduo, atsimušdamas į vampyrę sušąla, po kojomis pabirdamas mažyčiais ledokšniais. Ji ištiesė savo ranką, tikriausiai iš smalsumo, arba iš didelio noro prisiliesti, išorine delno dalimi paliesdama Redford’o skruostikaulį, bei tuo pačiu metu stipriai nusidegindama savo pačios odą, kuri neužsiliepsnojo, tačiau paliko gilius, skausmingus pėdsakus. Sukando dantis, ir neparodė kad tai skaudina kūną.
– Aš nebuvau tau pirma. Bet ateis laikas, pamatysi. Būsiu tau paskutine. – Tai nuskambėjo kaip atsisveikinimas, tačiau tuo pačiu metu ir gilus ir ne pažodžiui reikšmingas prisipažinimas. Juk vargu ar buvo galima iš tokios asmenybės kaip ji išgirsti tikrą, tiesioginį prisipažinimą. Atsitraukė, kaip tik tuo metu pastebėdama pro šalį, arba į šią pusę einančią Ambrose. Sučiupo šią už dilbio, ne skausmingai, tačiau užtektinai, kad moteris sustotu, ar bent jau atkreiptu dėmesį.
– Dabar Tu. – Katherine veidą perskrodė sadistiška, nieko ypatingai nežadanti šypsena. Galima buvo pagalvoti, kad Pierce tiesiog dabar ims ir sudraskys burtininkę į gabalus, nesusigadindama netgi savo manikiūrą. Jei ne žodžiai, kuriuos ji tarė prieš tai. Jie buvo garantija, kad nieko kito, kaip tik žodinis konfliktas negali nutikti. Ir visgi, įtampa dėl to netapo anei kiek mažesnė. Galu gale, iš pagarsėjusios antrininkės sunku yra tikėtis vienokio ar kitokio ėjimo, ypatingai todėl kad ji gali padaryti praktiškai viską. – Manai kad laimėjai, leisdamasi kartą aršiai išdulkinama, todėl dabar gali prizą pasistatyti į lentyną, bei atsipalaiduoti? Klysti. Tik pažvelk į save, Elissa. Apgailėtina. Vyrą bandai prisirišti magijos dėka, nes kitaip nemoki. Bravo, gal tavo magiški triukai ir yra šio bei to verti, tarp pradžiamokslių. Tačiau kaip moteris... – Specialiai nebaigdama kalbos, Katherine kritiškai nužvelgė kaulėtą Ambrose kūną, kuris jos pačios akivaizdžiai netraukė. Žinoma, Katherine nebuvo vien susidomėjusi vyriška lytimi, bei šios atstovais, tačiau savo skoniui rinkosi labiau dailias formas turinčias atstoves, t.y. Lili, kas jai asmeniškai yra pretty much hot. – Esi verta visiškai nieko. Gal ateis laikas, ir tu atsiminsi mano žodžius, bei išmoksi kaip derėtu išnaudoti moteriškumą, o ne vien kibur vibur, bei neva ypatingai saldų afrodiziakinį savo kraują. O kol kas, paklausk Dean‘o, ar man reikėjo jį užburti, kad jis „pamestu sveiką protą“? – Sarkazmo kupina šypsenėlė subangavo vampyrės veide, kuomet ji paleisdama Ambrose ranką, sujudino kelis savo pirštus, tokiu būdu išreikšdama atsisveikinimą. Nesuteikė progos oponentei pasipriešinti, arba paprasčiausiai „išjungė“ klausos aparatą, kad tai priimti į savo pusę, kuomet nupėdino pas savo dukterį. O nuo ten, visi jau žino kaip susiklostė įvykiai.
IF I'M LUCKY I'LL MEET YA, FLIPSIDE OF THE GRAVEYARD. ft. Mason Lockwood (theme)
Kontrastingas, ir per visiškai geismo neturintis, veikiau padėką – pasisveikinimą reiškiantis bučinys, kuriuo buvo apdovanota Katherine, it specialiai netarusi ne žodžio, leido įvykiams nutekėti sava vaga. Tikriausiai po įvykių, kurie nutiko prieš tai, buvo per daug pasimetusi, kad galėtu vadovautis blaiviu protu, kuris dažnai yra būdingas šaltoms kaip pati mirtis vampystoms. Šaltos ir pakankamai karštos lūpos susijungė lengvam kontaktui, kuris ne vien sumaišė šios, konkrečios kūno vietos temperatūrą, bet ir privertė pajusti nestiprų, tačiau aiškiai jaučiamą švelniosios odos dilgčiojimą. Negalima pasakyti kad tai buvo nemalonu, mat nuo kada toks kontaktas yra išreiškiamas žodžiu „nemalonus“? Nebent žinoma tai yra daroma su visiškai fiziškai ir emociškai nemaloniu, veikiau netgi šlykščiu žmogysta. Savo ruožtu Mason‘as Lockwood tokiu nebuvo. O ir galu gale, Katherine niekada nesakė kad su šiuo vyru buvo praleidusi tam tikrą savo gyvenimo etapą iš išskaičiavimo (žinoma ne piniginio, nes tokio stokos seniausiai nejautė). Buvęs vilkolakis / hibridas, žinoma apipylė vampyrę keliais klausimais, kurie nereikalavo paaiškinimo. Arba bent pati moteris nematė prasmės kalbėti apie tai, kokiais keliais ir dėl kokių priežasčių, ji paprasčiausiai nenusispjovė pro kairįjį petį, ir neapsimetė kad nieko negirdėjo apie tai, kad buvęs sutuoktinis buvo patekęs į bėdą. Na, Argent ar kokios kitos moters kompaniją ne visai galima pavadinti bėda, tačiau vieta tikrai nebuvo palanki mirtingai Mason‘o sielai. O ir pasakyti savo dukteriai „ne“, tikriausiai taip ir neišmoko, bei neketino to mokytis. Pati neturėdama adekvačiai normalios šeimos, troško kad mergaitė savo ruožtu turėtu visiškai viską, ir tam nebuvo būtina verti ją dirbti įvairiausius darbus, kad išgyventi. Abu jos tėvai turėjo pakankamai, kad padovanoti jai nerūpestingą ateitį. O dabar apie dabartį, kuri yra ne ką mažiau svarbi, nei faktai, kurie buvo paminėti prieš tai. Nuleidusi akis, garbanota nemirėlė nesiskubino prasitarti, viso labo leisdama nuo josios nuo lietaus išsitiesinusių, šlapių plaukų, nuvarvėti keliems lašams. Neatrodė taip, it ką tik būtu žengusi nuo aukštosios madų savaitės podiumo. Ir tiesą pasakius, jei būtu mirtinga, panašus stovis pranašautu apie netrūkus pasireiškiančius peršalimo simptomus. Visą laimė, kad ji buvo atspari ligoms, kaip „auksinis stafilokokas“ (tik pavadinimas žaviai skamba, deja) yra atsparus daugumai antibiotikų.
– Sakykime, kad gyvenimas kurį gyvenu, nėra toks, kokio geidžiau. – Blanki šypsena pasireiškė tamsiaplaukės vampyrės veide, kuomet ji net be papildomų paaiškinimų leido suprasti, kad ši tema nebus aptariama. Nors abu buvę sutuoktiniai puikiai suprato, kad kad ir kas nutiko, tai švelniai tariant „sukrėtė“ ledinę Katherine Pierce širdį, o tai reiškia kad ji arba padarys ką nors beprotiškai kvailo, arba kaip visuomet apsitvers sienomis, kurias vėlgi pralaužti taps veik neįmanoma. Tačiau tai įvyks ne dabar, mat būtent dabar ji buvo reali, tikra, čiuopiama ir netgi labai paprasta. Jokio perdėto pasipūtimo, jokių veidmainysčių. Tiesiog jauna moteris, kuri dar geba džiaugtis kiekviena akimirka, nepaisant to, kad po šimtmečio ar kelių, ši akimirka ne vien kad bus pamiršta, bet ir nebe tokia svarbi, kokia yra dabar. Būti su Mason‘u, ir tuo pačiu metu atmesti visas problemas už nugaros, nesistengti įtikti ir patikti, buvo nuoširdžiai gera, ir garbanė neketino to sugadinti kalbomis, kurios vienareikšmiškai prislėgtu, papiktintu ir netgi dar labiau suglumintu juos abu. Tai buvo beprasmiška.
– Aš žinau. – Jam nereikėjo pasakyti visko balsu, kad ji žinotu tai, kas liko tik jo paties mintyse. Tiesą pasakius, po daugybės išbandymų ir viską sugriovusios beprotybės, sunkiausiais momentais jų keliai vis vien susikirsdavo ir nei vienas, nei kitas neleisdavo kad į bėdą patekęs galiausiai būtu apglėbtas pačios motinos „mirties“. Ji pasitikėjo Mason‘u kaip žmogumi, ir jis žinojo kad jei padėtis taptu kritinė, ji būtu šalia. Gal šis susitikimas ir buvo kvailystė, kuriai pasidavė nieko neverčiami. Jis vis dar mylėjo ją, ir puikiai matė tai kad ji myli kitą, ir tai ją skaudina. Sudėtina situacija, lygiai taip pat, kaip ir sudėtingas yra pats gyvenimas. Jis pakeitė kalbą, meistriškai, priversdamas persiprogramuoti visai kitai nuotaikai. Garbanės veide pasirodė šypsena, kurią visai netrūkus palydėjo tas pats, tik jai vienai būdingas šmaikštus kikenimas.
– Paulie G’s? O taip, aš atsimenu kad ten patiekiamas prastas, praskiestas alus. Ir beprotiškai, nesveikai skanios picos. – Ji vėl sukikeno, tarytumei per akimirką virsdama visiškai kitu, labiau žemišku asmenimi. Tai ką jautė dabar, buvo tobulas miksas tarp atsiminimų apie praleistą laiką, ir maisto skonį, kurio nejuto seniai. Tai buvo „kelionė per atsiminimus“, ir šį kartą, priešingai nei visuomet, jie buvo geri. Mason‘as ištiesė ranką, bandydamas sustabdyti taksi automobilį, ir iššaukė pakankamai netikėtą reakciją iš panelės Pierce. Sugaudama jo ranką, moteris privertė vyrą atkreipti į ją dėmesį, po ko ji žengė trūkstamą žingsnį prie jo, kaip mat apvydama savo rankas apie vyro juosmenį. Priglaudė savo šlapius plaukus prie jo krūtinės, ir akimirkai sumerkė akis. Miela? Taip. Tikra? O kaip gi. „Ačiū“, taip ir nebuvo ištartu žodžiu, tačiau kūno kalba leido tai suprasti kur kas labiau, nei tai būtu padarę žodžiai. Ji nesiskubino pasitraukti, tarytum būtu norėjusi bent dar vienai akimirkai pasijausti saugia, pažeidžiama, tačiau globojama stiprių rankų. Saugumas, tai yra dar vienas jausmas, emocija, kuri dažnai yra kur kas stipresnė nei meilė, baimė ar neapykanta, kas dažniausiai yra menama kaip stipriausiai kiekvieno sielą turinčio padaro išgyvenami jausmai. Išstovėdama taip kurį laiką, moteris galiausiai atsitraukė, tarytum tik dabar būtu pastebėjusi tai, kad atrodo švelniai tariant tragiškai: šlapi, susitaršę plaukai, iki paskutinio siūlo permirkę drabužiai ir netgi tie patys bateliai savo pade kaupė žmogui nenatūralų vandeningumą. Kilstelėjo antakius, tardama.
– Uff. Tik pažvelk į mane, atrodau tragiškai. Šitai reikia pataisyti, antraip baro administracija per mane ir tave įtrauks į juodąjį sąrašą, dėl visiškai netinkamos aprangos. Eime... Aš turiu idėją. Tau ji nepatiks. – Vaidybiškai pakilnodama savus antakius, Katherine labai greitai surado visai netoli nuo vietos, kur jie buvo vietinį butiką. Suimdama Lockwood‘o ranką, kone skatinančiai ėmė jį tempti ristele per balas, kurių tiesą pasakius nebuvo mažai. Ši diena pasirodo buvo netgi per daug lietinga. Kas tiesą pasakius, nebuvo labai tipinis reiškinys Niujorkui, šio sezono metu. Šokinėdama per balas pati, o ant kelių netgi specialiai užmindama, Pierce kartu su Mason‘u galiausiai pasiekė butiko duris, kaip mat pasistengdama liautis kikenti kaip kokia mažvaikė, „užsidėdama“ šaltai solidžią kaukę. Pastūmė stiklines duris, įvesdama pro jas savo liauną ir ne labai didelio ūgio kūnelį. Praeidama į parduotuvę, tamsiaplaukė net neatkreipė dėmesį į kreivus parduotuvės darbuotojų veidus, kurie akivaizdu kad nebuvo labai teigiamai nusiteikę viešos vampyrės atžvilgiu. Elgdamasi kaip visuomet savame stiliuje, ji nuo vitrinos pasigavo kūno spalvos atvirus aukštakulnius, pakeliui prigrėbė „skinny“ tipo šiek tiek plėšytus džinsus. Praeidama pro iškabintus marškinėlius, pasiėmė labiausiai kvailai atrodantį, prisidėdama prie savosios krūtinės. Atsisuko į Mason‘o pusę, tarytum lauktu iš šio nuomonės, kuomet pati suraukusi nosį, kaip mat neigiamai papurtė galvą, netvarkingai numesdama drabužį atgal ant stovo su pakabomis. Pakeliui prie persirengimo kabinų atradusi ganėtinai atvirą mėgztuką, Pierce nedvejojo, kuomet ir šį pasikabino ant savo sulenktos rankos. Ir kas svarbiausia neleisdama Lockwood‘ui pasilikti kažkur tarp reklaminių aprangos stendų, dar kartą sugaudama jo ranką, „nusitempė“ prie persirengimo kabinų. Nusivedė jį beveik į vienos vidų, kuomet tiesiai prieš veidą užtraukė užuolaidėlę. Numetusi visus pasirinktus drabužius ant pufo, nemirtingoji antrininkė suskubo nuo savęs nusivilkti permirkusius drabužius, šiuos tiesiog mesdama sau po kojomis. Tik lemtinga akimirka kilstelėdama akis į savo veidrodinį atvaizdą, pastebėjo esti ant dešiniosios rankos riešo yra vis dar aiškiai matoma tamsios plunksnos tatuiruotė. Keista, tačiau jau eilę metų nebuvo atkreipusi dėmesį į šį kūno papuošalą. Lengvas šypsnis buvo palydėtas, vos pastebimu galvos krestelėjimu. Ir jau kai ketino ant savęs užsitempti džinsus, liovėsi judėti. Pametė džinsus atgal, kuomet visiškai netikėtai atitraukė užuolaidą. Įsistebėdama į vos už kelių žingsnių buvusį vyrą.
– Pamiršau apatinį trikotažą. Mh, šis kiaurai šlapias. Ar galėtum paimti man ką nors, tinkamo? – Šitai galima interpretuoti netgi labai dviprasmiškai, mat tai galėjo būti paprastas užmaršumas, kokiu ir buvo, arba dar vienas Katherine bandymas būti savimi, o tai reiškia kad visiškai nesibodėti savo nuogumo. Jos liaunas, laiko visiškai nesugadintas kūnas, kone tviskėjo vidine šviesa, slepiamas po plonu sluoksniu beveik permatomo apatinio trikotažo, kokį moteris rinkosi visuomet, norėdama sau pačiai atrodyti patraukliai. Patogumo klausimas nebuvo aktualus jos gyvenime, o štai efektingos išvaizdos, visai kas kita. Ji atrodė net labai pasitikinti savimi, pradedant nuo plaukų šaknų ir baigiant pirštų galiukais. Tobula, galima pasakyti. Nuleidusi savo tamsiai rudos spalvos akis, tamsiaplaukė garbanė lėtai ir giliai įtraukė į savo plaučius orą, suprasdama kokia gi ši akimirka yra dviprasmiška. Jos kūno plaukeliai (tie, kuriuos aplamai yra sunku pamatyti) šiek tiek pasišiaušė, it moteriai būtu šiek tiek vėsu. Liežuviu perbraukė per savo lūpas, kuomet pečiu pasirėmė persirengimo kabinos kampo, sau po krūtine susikryžiuodama rankas. Dar kartą perbraukė per savo lūpas liežuvio galiuku, tarytum būtu laukusi kuomet Mason‘as galiausiai padarys ir šią paslaugą, neleisdamas kad ji pusnuogė keliautu per visą parduotuvę tam, kad paiimti ką nors vėlgi beveik permatomo. Išlaukdama akimirkos, kuomet jis bent jau nusuks savo akis, bent daliai sekundės, neužtikrintu, galima pasakyti kad atitinkamai tyliu, pakimusiu balsu, perklausė, to, kas būtent dabar atrodė kaip iš niekur atsiradęs klausimas, griaunantis jos pasitikėjimu tvinkstantį įvaizdį. . – Kas visgi man yra negerai?
Arabella Petrova- I'm the only non bitter person at this bitter ball.
-
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕 -
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Mason Lockwood Št. 10 14, 2017 4:09 pm
A walk down memory lane
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: One More Light - Linkin Park
This Is War. ft. Katherine Pierce (theme)
Elissa.
Elissa nusisypsojo. Klastinga, gal net siek tiek pikta sypsena burtininkei buvo nebudinga, taciau buten tokia moters reakcija issauke ja sustabdziusi garbane. -Manai man rupi ka apie mane manai?-istaikiusi proga, po Katherine zodziu ''<..>taciau kaip moteris...<..> Elissa prabilo oriai, aukstai iskelusi galva ir akivaizdziai ne kiek nesugedinta to, ka kaip slyksciausia suvedziojima apibudimo teiseta Sebastian'o zmona. Ju akys susitiko. -Ir tik paziurek kaip ''skladziai'' susikloste pastarojo likimas,-sodrus jos balsas ir siek tiek primerktos akys kauste zvilgsni. -Esi nuodinga gyvate, Pierce,-ji tebesisypsojo. -O tu,-atsigrezusi i ''broli'' ji akimirksniu surimtejo. -Gali laikyti ta burta sansu i detoksikacija nuo nuodu, kuriais tryksta si nepilnametes kune ikalinta sene,-komentaras zinoma buvo skirtas ne kam kitam, o Katherine. -Tai tik pradzia,-susnibzdejusi ji ir vel syptelejo. -Priesingai nei vyrai, kuriu gyvenimus jau sugriovei, kad issigelbetum pati, as zinau koks bus tavo sekantis ejimas,-Elissa numane, kad puikia klausa pasigirti galintis Sebastian'as puikiai girdejo kone pasnibzdomis tariamus zodzius, taciau to nesureiksmino. Galu gale, vizija, kuria pamate vos susitikusi vampyre, perspejo burtininke apie artejancia apokalipse bei neisvengiamus jos padarinius.
Heavy Heart. ft. Katherine Pierce (theme)
Mason.
Supratingai linktelejes jis neitare nei zodzio. Kad ir kas is tiesu vyko Pierce gyvenime, toli grazu neprimine normalios jo tekmes, kuomet garbane yra arba genealiai apsimeta esanti nepazeidziama, stipri ir kaliska. Net to paties Mason'o atzvilgiu pastaruoju metu ji nevenge buti salta, ziauri ir bejausme, taciau prisiminimams sugrizus jis tiesiog neistenge ant jos pykti. Jo atmintyje buvo isirezusi akimirka kai laikydamas ja glebyje jis prisieke daugiau neleisias niekam stoti tarp judvieju, to ka jai jaucia. Mason'as skaudziai vel ir vel kartojo tas pacias, sau budingas klaidas. Naiviai manesi esas stiprus, emociskai stiprus, galintis vadovautis protu uzuot klauses sirdies, kuri deja plake tik del vienos moters. Jis amzinai ja myles. Dabar suprato tai geriau nei kada lig siol. -Nuo kada tu tapai alaus eksperte?-neva pasisaipydamas jis surauke antakius. Veide smestelejo sypsena. -Jei gerai pamenu, niekad nesu taves mates jo net paragavus,-nusukdamas akis nuo moters jis akimis eme ieskoti galimos transporto priemones. Buvo isalkes. Isbadejes. Ka jau kalbeti apie drabuzius, kurie vargu ar priklause jam. -Turi grinuj...-nespejes uzbaigti sakinio jis pajuto vesias moters rankas sau ant kuno. Sutriko, taciau to neparode. Letai, taciau gan uztikrintai apglebe ja per pecius. Sumerke akis, taciau nieko neistare. Veik be garso ikvepe. Tas pazistamas Katherine pamegtu kvepalu kvapas maloniai kuteno nosi. Stipriai suspaude lupas tramdydamas nora priglausti jas prie garbanes kaktos. Jaute, kone visu kunu jaute moteri draskanti skausma, taciau zinojo, kad padeti gali tik budamas salia. Maza to, gvildenti jos ir Sebastian'o santykiu visiskai nenorejo. -Zinai, jog visada busiu salia, m?-nors judvieju zvilgsniai siuo metu zvelge i priesingaas puses, tylus, bet uztikrintas jo balsas sudrumste keleta akimirku trukusia tyla. -Ir ne tik del Victorios...-dar pries tai kai jis butu spejes pasakyti kazka daugiau, moteris nuo jo atslijo. Nerupestingas tonas, su isvaizda susijes juokelis buvo vienas jos triuku ir Mason'as tai zinojo, taciau leidosi uzklabamas. Siaip ar taip, judvieju artumas tikrai neisejo jam i nauda. Puikiai suprato, kad tarp ju - viskas baigta, taciau matyti, zinoti, kad kazkas kitas galimai kartoja jo padarytas klaidas, ja skaudina... skaudejo, tuo paciu ir pykde. Dievazi, jei nebutu viso labo mirtingas sunksnukis, butu tikrai isdrises pries Redford'a pasokineti, taciau dabar tai buvo beprasmiska, o be to ir savizudiska uzduotis. Jis zinojo, kone baige susitaikyti su zmogisku ir anaiptol ne amzinu savo likimu. Su ramia, monotoniska savo ateitimi su Elena. -Man tai JAU nepatinka...-skeptiskai suraukes antakius jis vis gi pasidave moters avantiurai ir tik atsidures drabuziu parduotuves viduje leido savo nuomonei iskilti i pavirsiu. -Pameni kai sakiau, jog gali i mane kreiptis?-vaikstinedamas tarp ant pakabu sukabintu moterisku drabuziu jis zvilgtelejo i apranga besirenkancia Pierce. -Sitai... Not gonna happen again,-neva rimtai papurtydamas galva jis syptelejo kai kompanjone pajudejo persirengimo kabinos link. Akies krasteliu uzkliudes savo paties atspindi veidrodyje Mason'as susirauke. Kas per velnias? Kad ir kaip stipriai butu susitrenkes galva, Lockwood'as zinojo savo garderobe neturintis tokio pobudzio drabuziu. Pastveres lietingam orui tinkanti baltai pilksvos spalvos dzemperi su uzrasu ''hustle gang'' bei iprastus melynos spalvos dzinsus jis ir pats pajudejo persirengimo kabinos link. -Kas per...-pastebejes sukresejusi krauja ant savo kaklo jis atidziai si apziurejo. Kazkas kuzdejo, kad kraujas priklause jam paciam, taciau minetoje kuno vietoje nebuvo ne idreskimo. -<...>Ar galėtum paimti man ką nors, tinkamo?-kitoje kabinoje pasigirdo Katherine balsas. Paskubomis uzsisagstes dzinsus jis kone kaktomusa susidure su pusnuoge savo eks. Sustojo it ibestas. Akimirka tylejo. Nuryjo burnoje susikaupusius skyscius. Laiko nepaliestas jos kunas buvo visai toks koki jis prisimine. Atmintyje pasaluniskai smestelejo prisminimas apie karta kai jiedu buvo uzklupti besigrabaliojantys Victoria Secret parduotuves kabinoje. Neaisku ar panasaus pobudzio mintys siuo metu sukosi akivaidziai sutrikusios Pierce galvoje, taciau Mason'o veidas matyt akimirksniu isitempe. Ryzki smakro linija ir kaip niekad atviras, ''prigautas'' akiu zvilgsnis nebuvo gaslus, nepadorus. Taciau jo atvirumas, tai kaip vyras i ja zvelge sake daugiau nei butu pasake zodziai. Jis vis dar ja mylejo. Jos geide.
-Mhm...-linktelejo i siuksline numesdamas senuosius savo drabuzius. Atrode... pyktelejes. Neatsake i paskutini moters klausima, tiesiog nuzergliojo atgal i moterisku drabuziu skyriu. Pastebejes skeptiska, gal net kiek itaru kasininkes zvilgsni, demonstratyviai nusitrauke devimu drabuziu etiketes ir praeidamas padejo jas ant stalo kartu su savo kreditine kortele. Nebuvo tikras, bet numane, kad einamojoje saskaitoje svilpavo vejai. Surades komoda, kurioje buvo laikomi apatiniai, pirstais nuslydo ties stalciumi su raide ''s''. Dare tai intuityviai, juk ne karta buvo pirkes tuomet dar teisetai savo isrinktajai apatini trikotaza. Istraukes pirmus po ranka pasitaikiusius, ne itin Katherin'iskus triusikelius jau buvo bepatraukiantis atgalios, taciau stabtelejo. Giliai ikvepe ir iskvepe. Negalejo leisti savo ego, savo emocijoms paimti virsaus. Taip, Katherine elgesi savanaudiskai, net sadistiskai ieskodama peties ant kurio galetu issiverkti del nesklandumu, kurie istiko ja ir geriausia jo drauga, kuri be visa ko dar ir dulkino. Dviprasmiskas jos nuosirdumas, artumas vos per kelesdesimt minuciu isbalansavo jo emocini kompasa, kuris pries tai rode siaure it tik siaure (suprask, tiesiai, pirmyn). Ta moteris vis dar buvo jo kriptonitas, magnetas, kurio traukai nei jis, nei Sebastian'as negalejo, o galbut ir nenorejo atsispirti. Uzdare stalciu. Garsiai isputes plauciuose uzsibuvusi ora jis stabtelejo. Uz akies uzkliuvo itin dailus, seksualus ir kur kas labiau Pierce stiliu atitinkantys ''stringai''. Sugrizes i kabinas rado garbane lukuriuojancia. Atkiso pirmasias kelnaites tamsiaplaukes teismui, taciau dar pries tai kai si butu spejusi juos nustverti (ir galimai sudraskyti i skutelius), istiese antruosius. Zenge link jos uztikrintai, gal net pastaraja siek tiek suglumindamas. -Nesuprask klaidingai, bet siek tiek pavydziu tau to, kad nesensti,-ne atsitiktinai perbraukdamas per zilstelejusius savo plaukus jis atsidure jos perseringimo kabinoje, labai arti. -Apsisuk,-paliepe monogamisku, iprastu balsu, taciau sutikes klasiama garbanes zvilgsni, suskubo paantrinti. -Noriu nuimti etikete,-skestelejo rankomis svelniai sypteledamas. Nubraukes jos plaukus i sali vienu timtelejimu atkabino virsutinio jos rubo kaina zyminti lapeli. Atrode susimastes, gal net siek tiek issiblaskes. -Susitiksim prie isejimo,-tarstelejo pries pasisalindamas, taciau pakeliui stabtelejo. -Zinau, kad nuskambes keistai, bet...-jis delse, tarsi nezinotu ar deretu apie tai is vis uzsiimti. Vis gi, nusprende ir toliau laikytis kiek imanoma maziau dviprasmiskos, apsimestinai ''i am ok with being JUST a friend of yours'' roles/taktikos, kuri veikiausiai koketuoti ir vyrus uz virvuciu savo seksualumu tampyti megstancios vampyres ne kiek nezavejo. -Kaip manai...-staiga sugrizes i kabina, jis uzsklende juodu nuo pasaliniu akiu paslepusia sirma. -Tai mano kraujas?-klausiamai suraukes antakius jis atidenge sukresejusio kraujo likuciais sutepta savo kaklo puse. Buvo kur kas paprasciau suversti paslijusia savo nuotaika konkreciam, su vidinemis emocijomis nesusijusiam dalykui. Mason'as visuomet buvo per didelis.. ''macho''? Nezinau ar tai teisingas issireskimas, bet sis asmuo nemego, bijojo pasilikti vienas su savo jausmais. Visuomet garsiai ir akiplesiskai juokesi is legendos, mito, kad tokie kaip jis tikrai, karstai pamilti geba tik karta. Taciau stovedamas cia ir dabar, jis suprato, kad myli ja labiau nei savo paties gyvenima, taciau ketina... paleisti. Absurdiska. Nelogiska. Taciau kartu jie skendo, dusino vienas kita. Paradoksalu, taciau tiesa. -Negaliu nusikratyti nuomones, kad ten... kad kalejime kazkas mane... uzkalbejo,-istare tyliai, o jo akys atrode sutrike.
PS> Parasysiu Victorios dali prie kito posto :D pizdu.
Mason Lockwood- Throw me to the wolves & I will come back leading the pack.
- Pranešimų skaičius : 1114
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 42
Miestas : New York
Meilė : The marked one (Gabby)
Draugai : Sammy, Jake,Tayler,Jack
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Fire fighter
Re: NSA laboratorijos (įslaptinta).
by Arabella Petrova Št. 10 21, 2017 7:33 am
A walk down memory lane
NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Ed Sheeran – Happier.
JUST SAY THE WORD. WE'LL TAKE ON THE WORLD. JUST SAY YOU'RE HURT. ft. Mason Lockwood (theme)
Katherine Pierce iš prigimties yra ganėtinai dviprasmiška asmenybė, kuri iš pirmo žvilgsnio elgiasi taip, kad kad ir kas vyktu, viskas atneštu konkrečios naudos jai pačiai. Iš pažiūros taip pat atrodo, kad bulgariško kraujo atstovė visiškai nesusireikšmina dėl to, kiek gi daug žmonių (ar antgamtinių būtybių) gali nukentėti ar netgi žūti, įgyvendinant jos asmeninius įnorius. Ir tai yra normalu, toks vaidmuo vargu ar turi spragas, kurias reikėtu bandyti paaiškinti „moksliškai“. Ji elgiasi taip, tarytum gyventu viena diena, ir visuomet yra keliais žingsniais nutolusi nuo visko, kas vyksta josios gyvenime ar aplink šį. Garbanė yra pakankamai sunki asmenybė, it be galo kartus saldainis, kuris yra suvyniotas į blizgantį, akį traukiantį popierėlį. Ir visgi, kiekvienas kuris pabando atsidurti kiek galima arčiau jos, visada turi pasirinkimą „take it all, or go away“. Ji nepasikeis, nebandys pritapti, ir netgi netaps tobulai įsivaizduojama moteris. Velniai griebtu, ji subadys tave, sutriuškins, suvedžios ir galiausiai paliks merdėti arba tiesiogine to žodžio prasme, arba bent jau iš didžiulės širdgėlos. Vargu ar galima manyti, kad Katherine Pierce sugebės sustoti ir suleisti savo šaknis kur nors, tačiau jau amžiams. O jei ir pabandys, tuomet galiausiai pati save padarys be galo nelaiminga. Tai visai tas pats, kaip vaikiškas pasakojimas apie imperatorių, kuris liepė pagauti gražiausią giedantį paukštelį, kurį vėliau uždarė į auksu ir brangakmeniais kaltą narvelį. Paukštelis nebuvo laimingas, jis liovėsi gėdoti, nes nebuvo laisvas. Auksas ir brangakmeniai jo nedžiugino, kaip nedžiugina panelės Pierce spaudimas elgtis taip, kaip tai tinkama kitiems. Galu gale, ne vienas, kuris nori ją „pasisavinti“ sau, nebuvo išgyvenęs to, ką teko išgyventi jai. Niekas nesupras, kiek svarbi yra laisvė, kuomet nebuvo gaudomas daugiau nei pusę tūkstantmečio. Ne vienas nenuleido rankų tuomet, kai jau imdavo atrodyti per daug sudėtinga. Ir taip, šiais laikais yra labai sunku „suformuoti“ antrosios pusės charakterį, pagal save. Tai ką kalbėti apie asmenybę, kuri žiūrėjo tik savo pačios interesus šitiek šimtmečių? Ir kiekvieną kartą, kuomet bandė kuo nors pasitikėti, stipriai veidu plodavosi į grindis, ir kildavo dar ir dar kartą, neturėdama net minties apie tai, kad „gal jau gana“. Bendraudama su vyriškosios lyties atstovais, Katherine žinoma užimdavo „žaidėjos“ poziciją, ir dažniausiai tai ir pasibaigdavo žaidimo pergale, kuri jai atnešdavo tam tikrą, liguistą džiaugsmą dėl to, kad nėra būtina nužudyti asmens kūno, kad pražudytum jo sielą. Ir tik labai, ypatingai labai retais atvejais ji kažkodėl imdavo elgtis visiškai ne pagal savo žaidimo taisykles, nesavanaudiškai ir netgi imdama kažką, pradėdavo kažką duoti ir atgal. Iš to principo kadaise gimė Victoria, iš to paties principo ji ir atvėrė savo širdį Sebastian‘ui, tikėdamasi kad po pirmo nepasisekusio bandymo, šis bus kitoks, naudingas abiems, išnešantis protą ir visapusiškai užburiantis. Nesigavo, teoriškai abu liko patyrę nokautą. Toks gyvenimas, kiekvienas mūsų retai gauname tai, ko taip besąlygiškai trokštame.
Kalbant apie santykius su Mason‘u Lockwood, kartu su Katherine Pierce jie kartu išbuvo beveik dešimtmetį, o tai reiškia, kad per tokį ilgą laiko tarpą yra susipažįstama ne vien su partnerio kūnu, tačiau yra paliečiama ir jo siela. Jau be bereikalingų žodžių tampa matoma kas yra tikra, o kas yra vaidinama. Kada yra reikalingas vienoks ar kitoks kontaktas, kuris dažniau tampa emociniu, nei kad fiziniu. Kai su asmeniu išbūni tiek laiko, tu išmoksti jį pažinti, išmoksti prisiderinti tiek kalba, tiek savo fiziniais apsireiškimais. Ir galiausiai, netgi pajausti kada tavo antrai pusei yra reikalingas konkretus tavo apsireiškimas. Tai yra visapusiškai normalu, ir žmogiška. Asmuo tampa tau svarbus, ir galima meluoti ar bandyti niekinti jį (arba ją), iki pat to laiko, kai tai daryti paprasčiausiai tampa beprasmiška ir tu vis vien pasieki tą pačią išvadą: neįmanoma išmesti asmens iš savo gyvenimo, kuomet kadaise jis tau reiškė kur kas daugiau, nei tai leidai. Pasikeičia požiūris į minėtą asmenį, pasikeičia ir jo svarba tavo egzistavime. Bet jis niekada nepradingsta, kaip ir pilnai nepradingsta pieštuku parašyti žodžiai ant lapo, kurie vėliau buvo „pašalinti“ trintuko pagalba. Ir net jei kartas nuo karto Katherine pasišaipydavo iš Sebastian‘o, dėl to kad jis pakankamai šiltai atsiliepė apie kiekvieną savo gyvenimo damą, neva tai nėra įmanoma mylėti visus savo gyvenimo partnerius, tik tiek kad skirtingai. Galiausiai buvo „priversta“ susidurti su šiuo dalyku ir savo asmeniniame gyvenime. Taip, ji mylėjo Mason‘ą kaip asmenį, kaip savo praeities dalį, kuri ne visuomet buvo visapusiškai tamsi ir nelaiminga. Kas tapo net labai akivaizdu dar tuomet, kai ji pasirodė prieš laikino įkalinimo įstaigą, ir kai inicijavo apkabinimą, kuriam nebuvo reikalingi kokie nors pašaliniai žodžiai. Jis tebebuvo jau svarbus, tačiau kaip žmogus, ne kaip vyras (mat kas liečia vyrą, garbanės širdis jau seniai priklausė kitam asmeniui, ir to niekas nebandė nuslėpti).
Nebuvo paslaptimi ir tai, kad netgi Mason‘as puikiai suvokė, kad šis susitikimas nebūtu įgyvendintas jei nebūtu kilusi audra „paradise“, kuriame save įsivaizdavo bulgarė kartu (parodaksalu, bet) su geriausiu jojo draugu. Tiesa, jei Sebastian‘as būtu laiku susitvarkęs savo asmeninius prioritetus, ir jei jų aukštumoje būtu „pasirašęs“ antrininkės vardą, ji nesugebėtu per daug tam pasipriešinti, pasiduotu jam, priklausytu jam, pamiršdama apie visą likusį juos supantį pasaulį, netgi tą patį siurprizą, kurį visiems buvo paruošusi Elissa Ambrose. Tačiau būtent dabar, aplinkybėms susistačiusi būtent taip, o ne kitaip: Ji nebe turėjo savo vietos jo gyvenime. Arba, bent tokios vietos, kokios norėjo pati – būti jo visuma, kaip ir jis josios.
– <...> Ar galėtum paimti man ką nors, tinkamo? – Ištarti žodžiai paskatino ne vien Katherine pasirodyti iš už širmos, vilkint viso labo kiaurai permirkusį, tarpusavi puikiai suderintą, apatinį trikotažą. Tačiau tą patį buvo priverstas padaryti ir buvęs NYC vilkolakių vadas, Lockwood‘as. Trūko visai ne daug, ir jie būtu atsitrenkę vienas į kitą, ir tai neįvyko dėl to, kad abu sugebėjo susivaldyti, bei sustoti kaip tik tinkamu metu, prieš susiduriant. Be jokios abejonės Katherine matė kokiu žvilgsniu, kokiu pasimetimu buvo apdovanota iš jo pusės. Nieko negalėjo su tuo padaryti, tiesą pasakius ir pati jautėsi pakankamai nejaukiai. Priglausdama vos vieną ranką prie savojo sprando, prie kurio buvo prilipę drėgni josios plaukais. Atlikdama trinimo veiksmą, ji viso labo nuleido akis, tik galvos linktelėjimu pabrėždama tai, kad sutinka palaukti, kol Mason‘as padarys tai, ko buvo prašytas. Jis atsitraukė, patraukdamas link tos parduotuvės dalies, kurioje buvo galima rasti įvairiausius apatinius, skirtus moterims. Pati vampyrė tuo metu, giliai iškvėpdama sugrįžo atgal į persirengimo kabiną. Spėdama ant savęs užsimesti baltos spalvos braletę, o vėliau ir švelnų kūnui megztuką. Jau ketino ant kaklo užsisegti gryno aukso „chooker‘į“, kuomet pastebėjo pro širmą į jos pusę prakištus tikrai kad ne jos stiliui tinkamus, tiksliau labiau sportinius triusikėlius. Susiraukė, akivaizdžiai ketindama juos mažu mažiausiai išmesti iš kabinos, sureaguodama į drabužį taip, kaip velnias turėtu reaguoti į kryžių. Ir prieš jai spėjant tai padaryti, į jos pusę buvo atkišta kaip tik „kai kas tinkamo“.
I WAS BORN TO RUN, I WAS BORN FOR THIS. I DO WHATEVER IT TAKES. ft. Mason Lockwood (theme)
(Flashback moment: Tai vyko prabėgus kelioms dienoms po to, kai Katherine ir Mason‘as sumainė žiedus. Madridas, „Victoria‘s Secret“ parduotuvė. Garbanė kaip visuomet pritrūko ko nors gražaus sau, todėl be jokios abejonės nusitempė Mason‘ą kartu su savimi, norėdama tuo pačiu metu priversti jį jaustis nepatogiai ir sužadinti jo paties vaizduotę. Pirmiausia pasirinko kelis variantus aprangos, kurie atitiko „cute“ standartą, o tai reiškia kad visiškai neatitiko jos asmenybės. Kaip ir buvo galima tikėtis, vyras nebuvo labai sužavėtas Katherine pasirinkimu, ir kad ir kaip ji staipėsi prieš jį, norimos reakcijos nesulaukė, mat Mason‘as taip ir liko sėdėti ant pufo, šiek tiek toliau nuo persirengimo kabinų, akivaizdžiai erzinančiai demonstruodamas „not impressed“ išraišką. Trečiasis variantas, kurį vampyrė buvo pasirinkusi pabaigai, buvo seksualiausias apdaras, kurį pavyko rasti šio tipo parduotuvėje. Ir reikia paminėti tai, kad ant jos, laiko nesugadinto ir visapusiškai tobulo kūnelio, jis atrodė nepakartojamai (nuotrauka štai čia). Persirengusi, ji atidengė širmą, lėtai, gundančiai, kryžiuodama kojas pasirodė prieš savo sutuoktinį. Akivaizdu, jo dėmesys buvo patrauktas. Nemirtingai antrininkei pilnai užteko imituojant viliotinį, šiek tiek pasisukioti aplink savo ašį, leisti vienai iš šleikučių nuslinkti nuo josios peties, kad Mason‘as pakiltu nuo pufo, ant kurio prieš tai patogiai sedėjo. Valiūkiškas Pierce galvos krestelėjimas taip pat davė ženklą tam, kad netrūkus turėtu būti pratęsimas. Jis drąsiai žengė link jos, prieš tai įsitikindamas kad pardavėjos – konsultantės nežvelgia į tą pusę. Švelniai stumtelėdamas garbanę į kabinos vidų, vyras uždengė kabinos širmą. Visiškai nesikuklindamas jis apsuko savo žmoną taip, kad ji liktu išlinkusi į jo pusę, savo galiniu fasadu. Jis nesistengė būti labai švelnus, greičiau vadovavosi akimirkos trauka, kuri užgimė taip staiga, kai tas pats adrenalinas toksiškai užpildė visą jo kūną. Viena ranka suėmė jos tankius plaukus, atlošdamas į save, kita ranka ėmė liesti jos vos pridengtą krūtinę, vis ryžtingai slinkdamas link apačios. Ir tuomet kai jis beveik pasiekė jautriausią moters kūno tašką, širmą piktai atidengė konsultantė, griežtai išrėkdama, – „čia ne viešbutis, dabar pat nešdinkitės!”. Iš parduotuvės išskuodė besijuokdami, ir vargu ar jausdami gėdą).
<...> Suėmusi antrus apatinius, kurie buvo atkišti į jos pusę, originali vampyrė net minties neturėjo, kad vyras nepaleisdamas šio apdaro medžiagos, užeis į kabiną kartu, su tuo mažyčiu medžiagos skuteliu, kurį į save patrauks bulgariško kraujo antrininkė. Nuslėpti sutrikusios veido išraiškos paprasčiausiai nepavyko. Nors Mason‘o tariami žodžiai ir buvo apie visiškai kitus dalykus, nei tai, kokia mintis šmėstelėjo garbanės galvoje. Krenkštimu pravalė savo gerklas.
– Argi mirtingumas nebuvo visuomet norimas dalykas tau? Jei manęs neapgauna atmintis, mintis apie „amžinybę“ tavęs nedžiugino taip stipriai, kaip kad normalaus gyvenimo idilė. Kas gi pasikeitė dabar, Mason‘ai? – Dar vienas minčių šuolis paskatino garbanę bandant nuslėpti savo pasimetimą, pasisukti nugara į Lockwood‘ą. Tai kad jis ketino nuplėšti nuo jos aprangos etikete, žinoma buvo visapusiškai nekaltas dalykas. Tačiau niekas negalėtu nuginčyti to fakto, kad moteriai būti su vyru siauroje persirengimo kabinoje, kelia tam tikrą įtampą. Nebūtinai seksualią, tai gali būti nepatogumo, dviprasmybės ir netgi kaltės jausmas. Ji ištiesė ranką į priekį, delnu įsiremdama į sieną. Puikiai girdėjo „trakšt“ garsą, kurį sukėlė plonučio plastmasinio etiketės laikiklio nutraukimo atgarsis, ir jau ketino praskleisti lūpas, pabrėžiant tai, kad esti nori kad jis nepamirštu to fakto, kad net esant „gilioje duobėje“, ji vis dar nori Redford‘o. Laimei, tai taip ir liko jos pačios mintyse, mat Mason‘as neperžengė ribos „just friends“, kuri jo nedžiugino, bet buvo kur kas lengvesnė, nei kad tiesos pripažinimas. Galu gale, visi žmonės yra labai keisti padarai, kartais geriau pasirenka tokią taktiką, nei kad visapusišką atsitraukimą, kuris neprives prie nieko. Suėmusi save į rankas, garbanė pakankamai greitai atsisuko į Mason'o pusę, tam, kad galėtu prabilti.
– Juk žinai, kad šiais laikais tapti nepavaldžiu laikui, tapti vampyru, yra kur kas lengviau, nei kad paruošti vakarienę. Tik aš nemanau kad tau tai yra reikalinga, antraip turėdamas šitiek vampyrų aplink save, jau seniai būtum pasinaudojęs tokia galimybe. Ką kalbėti apie tai, kad tokiam sandoriui laisvai pasirašyti galėtu netgi mūsų dukra. –
Mason‘ui atsitraukus prie širmos, originali vampyrė jau buvo besiruošianti persirengti ir apatinius savo drabužius, tačiau liovėsi tai daryti vos tik vyras nusprendė kad dar nėra tas laikas, kuomet ji galėtu pasilikti tik su pačia savimi. Tai kur link pasisuko pokalbis, žinoma gali būti traktuotina kaip „dalykiškumas“ arba kas nors, kas verstu glumintis kaip galima mažiau. Galu gale, niekam nėra pakenkusios griežtai nubrėžtos linijos tarp kalbos stilistikos, kuri aprūpina aplinką vienokiu ar kitokiu prieskoniu. Žinoma, nereikia pamiršti ir to, kad apibrėžti ribas su Katherine yra gana daug reikalaujanti užduotis, mat moteris paprasčiausiai nesupranta kas yra „asmeninė erdvė“ arba kažkas, kas yra griežtai ne jos nosiai lysti. Klausimas, kuris praslydo pro Lockwood‘o lūpas, privertė Katherine antakius šoktelėti aukščiau, nei kad šie yprastai yra išsidrėkę. Delsdama vos akimirką, ji pažvelgė į Mason‘o atidengtą kaklą, kuris akivaizdžiai buvo suteptas jau prie odos prilipusio, sudžiuvusio kraujo. Tai, kaip jis buvo pavarvėjęs, žinoma piršo nuomonę kad pateko kraujas ten ne „purškimo“ metodu, o iš mirtingo asmens, kuris šiuo metu buvo priešais, kūno. Visgi, būti tikra garbanė negalėjo, tikriausiai per mažai savo gyvenime praleido laiko prie televizoriaus žiūrint kokius nors „CSI“ serialus, kur būna paaiškinama kas ir kaip nutinka puolimo, nužudymo ar savižudybės atvejais. Buvęs vilkolakis kalbėjo toliau, kas savo ruožtu vertė Katherine išlikti pakankamai tyliai. Ir tik tuomet, kai jis baigė aiškinti kas būtent kelia jam neramumus, Pierce tamsių akių vokai susiaurėjo.
– Pasitikėk manim, dėl šito... – Išdėstydama labai trumpą paaiškinimą to, ką ketinanti daryti toliau, nemirtingoji „femme fatale“ moteris, palinko arčiau prie savo buvusio sutuoktinio, ir bandydama išvengti kokio nors per daug dviprasmiškai atrodančio veiksmo, vienos rankos rodomąjį pirštą prisispaudė prie savo lūpų, šio galiuką suvilgydama seilėmis. Stengėsi kad tai atrodytu kaip galima mažiau erotiška, nenorėjo paduoti netinkamus signalus, todėl visus šiuos veiksmus stengėsi atlikti atsargiai, bet atitinkamai greitai. Pirštas, kuris prieš tai lietė pačios nemirtingosios liežuvio galiuką, pagaliau atsidūrė ant Lockwood‘o kaklo, pavalydamas krauju suteptą vietą. Žinoma, ji nebuvo vaikštanti laboratorija, ir negalėjo atsakyti tiksliai į jo užduotą klausimą. Tačiau, pasistengti tikrai buvo galima. Kuomet sudžiuvęs kraujas, susijungęs su seilėmis susimaišė, sudrėko, suteptą piršto galiuką vampyrė prisitraukė prie savo burnos. Taip pat, piršto pagalvėlę priglaudė prie liežuvio, perkeldama žmogiškąją medžiagą į savo burnos ertmę. Vampyriški receptoriai sureagavo žaibiškai (don‘t forget about the the thread of feelings between the special vampires), visas kūnas buvo perkeltas į hormonijos ir ekstazės būseną: kiekvienas receptorius buvo pažadintas iš miego, lygiai taip pat, kaip tai nutinka pasiduodant didžiuliai seksualiniai iškrovai. Trumpai drutai, tai galima pavadinti „pasakišku malonumu“, kurį patyria vampyrai leisdami į savo organizmą patekti svetimam kraujui. Katherine paakiai labai greitai apsitraukė juodais voratinkliais, o pro šiek tiek praskleistas lūpas pasirodė grobuoniams būdingi iltiniai dantys. Prireikė šiek tiek laiko, kad atstatyti save į „būdėjimo režimą“. Vidumi originali vampyrė taip ir liko kurį laiką „sužadinta“, nors išoriškai pasistengė paslėpti visus vampyrizmo požymius: pajuodusias akis, bei pakitusius dantukus. Akimirka, kai ji atmerkė akis, neatsitiktinai liežuviu perbraukė per savo lūpas.
– Skonis vienareikšmiškai panašus. Tik. Niekada nesakei kad nesi priklausomas nuo mėnulio prakeiksmo... Ką jie su tavimi padarė, Mason‘ai? Viskas ką šiuo metu jaučiu, tai gardų, bet, visiškai paprastą žmogišką kraują. – Smalsumas atsispindėjo vampyrės veide, kuomet ji nuleisdama antakius, pažvelgė į šviesiai mėlynas Lockwood‘o akis (fani tai kad Katherine visada falls in love with boys, who has blue blue eyes xDD). Mirtingo vyro sekantys žodžiai žinoma nuskambėjo taip, lyg tai būtu netiesioginis pasiūlymas pažaisti minčių žaidimą. Galu gale, niekam nėra paslaptis tai, kad originalūs vampyrei, kokia ir buvo panelė Pierce, gali nuimti užkalbėjimą, kurį padarė paprastas, antrarūšis nemirtingasis. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu Katherine ir pati nebuvo tikra, kad gali suvaldyti savo sugebėjimus, kurie tapo iškreipti, kaip dužusio veidrodžio atvaizdas, net paprastas bandymas galėtu pasibaigti labai, labai blogai.
– Numanau kad dar atsimeni tai, kad antrarūšiai vampyrai gali užkalbėti žmones, originalieji antrarūšius ir niekas negali užkalbėti originaliųjų... – Tai nebuvo Katherine asmeninė citata. Būtent tokiais žodžiais mėgo pasimėtyti ne kas kitas, kaip visų vampyrų „krikštatievis“, Niklaus Mikaelson. Ir nesvarbu kad net ši citata turėjo savas spragas, mat pastaruoju metu atsirado ne viena nemirtingųjų rūšis, kuri pasirodo užėmė prieš tai garbingai laikytą, vampyrų aukščiausią mitybos grandį. Tačiau nebuvo tikra kad verta Mason‘ą apkrauti pasakojimais apie padarus, kurie net pačiai garbanei skamba absurdiškai: fėjos, demonai, „Liuciferis“, arba daugiau nei du tūkstančius metų gyvenantis vilkolakis, tas, nuo kurio ir ėmė plisti „mėnulio prakeiksmas“. – Vardan mažytės atminties spragos, aš nerizikuosiu tavo gyvybe. – Numanydama kad Mason‘as reikalaus paaiškinimo, arba bent jau pasimes dėl tokio pasisakymo, ji pridėjo dešinės rankos delną prie veidrodžio, ir nusprendusi geriau parodyti, nei kad pasakyti, sumerkė akis. Jau po vokais, vampyrės akių spalva stipriai pasikeitė. Yprasta tamsiai ruda spalva, dar kartą tapo veik pilkšvai mėlyna, o iš jos delno ėmė sklistis net vampyrams nebūdingas šaltis. Veidrodžio stiklas apsitraukė šerkšna, ir kai ji pasistengė nutraukti šį procesą, kuris pasirodė ne taip lengvai suvaldomas, veidrodis apsitraukė geru 5 cm., ledo sluoksniu. Ji atitraukė delną kaip tik tuo metu, kai jis sutraškėjo, akivaizdžiai neatlaikydamas įtampos. Katherine žvilgsnis vėl susidūrė su Mason‘o veidu, kuris akivaizdu, reikalavo paaiškinimo.
– Atsimeni kai klausiau, kas su manimi yra negerai? Štai. Net jei ankščiau galėjau sumanipuliuoti tavimi, priverčiant atsiminti, ką buvai priverstas pamiršti. Dabar bijau kad vietoje to, galiu netyčia užšaldyti tau galvą. – Tai nuskambėjo šiek tiek idiotiškai, todėl Katherine veide pasirodė blanki, tačiau nuoširdi šypsena. – Pabandyk pažvelgti iš gerosios pusės, gal ten nutiko kas nors, ko tu pats nenorėtum atsiminti? Juk žinai, kalėjimas yra pakankamai pavojingai slidi vieta. –
Okey, visiškai netaktiškas ir netgi nemalonus pasisakymas. Tačiau, vargu ar tame galima buvo atrasti bent lašą tikrumo, galu gale tai tebuvo Katherine stiliaus juokelis, kuris žinoma nieko bendro su tiesa neturėjo. Ir dar prieš tai, kai Mason‘as spėjo leptelėti ką nors atgal, Pierce rankos nutūpė ant jo krūtinės, su ne per daug didele jėga imdamos jį stumti pro persirengimo kabinos širmą, vien tam, kad ji galėtu pagaliau pilnai apsirengti. – O dabar štiš, damai reikia baigti rengtis.
Katherine Pierce iš prigimties yra ganėtinai dviprasmiška asmenybė, kuri iš pirmo žvilgsnio elgiasi taip, kad kad ir kas vyktu, viskas atneštu konkrečios naudos jai pačiai. Iš pažiūros taip pat atrodo, kad bulgariško kraujo atstovė visiškai nesusireikšmina dėl to, kiek gi daug žmonių (ar antgamtinių būtybių) gali nukentėti ar netgi žūti, įgyvendinant jos asmeninius įnorius. Ir tai yra normalu, toks vaidmuo vargu ar turi spragas, kurias reikėtu bandyti paaiškinti „moksliškai“. Ji elgiasi taip, tarytum gyventu viena diena, ir visuomet yra keliais žingsniais nutolusi nuo visko, kas vyksta josios gyvenime ar aplink šį. Garbanė yra pakankamai sunki asmenybė, it be galo kartus saldainis, kuris yra suvyniotas į blizgantį, akį traukiantį popierėlį. Ir visgi, kiekvienas kuris pabando atsidurti kiek galima arčiau jos, visada turi pasirinkimą „take it all, or go away“. Ji nepasikeis, nebandys pritapti, ir netgi netaps tobulai įsivaizduojama moteris. Velniai griebtu, ji subadys tave, sutriuškins, suvedžios ir galiausiai paliks merdėti arba tiesiogine to žodžio prasme, arba bent jau iš didžiulės širdgėlos. Vargu ar galima manyti, kad Katherine Pierce sugebės sustoti ir suleisti savo šaknis kur nors, tačiau jau amžiams. O jei ir pabandys, tuomet galiausiai pati save padarys be galo nelaiminga. Tai visai tas pats, kaip vaikiškas pasakojimas apie imperatorių, kuris liepė pagauti gražiausią giedantį paukštelį, kurį vėliau uždarė į auksu ir brangakmeniais kaltą narvelį. Paukštelis nebuvo laimingas, jis liovėsi gėdoti, nes nebuvo laisvas. Auksas ir brangakmeniai jo nedžiugino, kaip nedžiugina panelės Pierce spaudimas elgtis taip, kaip tai tinkama kitiems. Galu gale, ne vienas, kuris nori ją „pasisavinti“ sau, nebuvo išgyvenęs to, ką teko išgyventi jai. Niekas nesupras, kiek svarbi yra laisvė, kuomet nebuvo gaudomas daugiau nei pusę tūkstantmečio. Ne vienas nenuleido rankų tuomet, kai jau imdavo atrodyti per daug sudėtinga. Ir taip, šiais laikais yra labai sunku „suformuoti“ antrosios pusės charakterį, pagal save. Tai ką kalbėti apie asmenybę, kuri žiūrėjo tik savo pačios interesus šitiek šimtmečių? Ir kiekvieną kartą, kuomet bandė kuo nors pasitikėti, stipriai veidu plodavosi į grindis, ir kildavo dar ir dar kartą, neturėdama net minties apie tai, kad „gal jau gana“. Bendraudama su vyriškosios lyties atstovais, Katherine žinoma užimdavo „žaidėjos“ poziciją, ir dažniausiai tai ir pasibaigdavo žaidimo pergale, kuri jai atnešdavo tam tikrą, liguistą džiaugsmą dėl to, kad nėra būtina nužudyti asmens kūno, kad pražudytum jo sielą. Ir tik labai, ypatingai labai retais atvejais ji kažkodėl imdavo elgtis visiškai ne pagal savo žaidimo taisykles, nesavanaudiškai ir netgi imdama kažką, pradėdavo kažką duoti ir atgal. Iš to principo kadaise gimė Victoria, iš to paties principo ji ir atvėrė savo širdį Sebastian‘ui, tikėdamasi kad po pirmo nepasisekusio bandymo, šis bus kitoks, naudingas abiems, išnešantis protą ir visapusiškai užburiantis. Nesigavo, teoriškai abu liko patyrę nokautą. Toks gyvenimas, kiekvienas mūsų retai gauname tai, ko taip besąlygiškai trokštame.
Kalbant apie santykius su Mason‘u Lockwood, kartu su Katherine Pierce jie kartu išbuvo beveik dešimtmetį, o tai reiškia, kad per tokį ilgą laiko tarpą yra susipažįstama ne vien su partnerio kūnu, tačiau yra paliečiama ir jo siela. Jau be bereikalingų žodžių tampa matoma kas yra tikra, o kas yra vaidinama. Kada yra reikalingas vienoks ar kitoks kontaktas, kuris dažniau tampa emociniu, nei kad fiziniu. Kai su asmeniu išbūni tiek laiko, tu išmoksti jį pažinti, išmoksti prisiderinti tiek kalba, tiek savo fiziniais apsireiškimais. Ir galiausiai, netgi pajausti kada tavo antrai pusei yra reikalingas konkretus tavo apsireiškimas. Tai yra visapusiškai normalu, ir žmogiška. Asmuo tampa tau svarbus, ir galima meluoti ar bandyti niekinti jį (arba ją), iki pat to laiko, kai tai daryti paprasčiausiai tampa beprasmiška ir tu vis vien pasieki tą pačią išvadą: neįmanoma išmesti asmens iš savo gyvenimo, kuomet kadaise jis tau reiškė kur kas daugiau, nei tai leidai. Pasikeičia požiūris į minėtą asmenį, pasikeičia ir jo svarba tavo egzistavime. Bet jis niekada nepradingsta, kaip ir pilnai nepradingsta pieštuku parašyti žodžiai ant lapo, kurie vėliau buvo „pašalinti“ trintuko pagalba. Ir net jei kartas nuo karto Katherine pasišaipydavo iš Sebastian‘o, dėl to kad jis pakankamai šiltai atsiliepė apie kiekvieną savo gyvenimo damą, neva tai nėra įmanoma mylėti visus savo gyvenimo partnerius, tik tiek kad skirtingai. Galiausiai buvo „priversta“ susidurti su šiuo dalyku ir savo asmeniniame gyvenime. Taip, ji mylėjo Mason‘ą kaip asmenį, kaip savo praeities dalį, kuri ne visuomet buvo visapusiškai tamsi ir nelaiminga. Kas tapo net labai akivaizdu dar tuomet, kai ji pasirodė prieš laikino įkalinimo įstaigą, ir kai inicijavo apkabinimą, kuriam nebuvo reikalingi kokie nors pašaliniai žodžiai. Jis tebebuvo jau svarbus, tačiau kaip žmogus, ne kaip vyras (mat kas liečia vyrą, garbanės širdis jau seniai priklausė kitam asmeniui, ir to niekas nebandė nuslėpti).
Nebuvo paslaptimi ir tai, kad netgi Mason‘as puikiai suvokė, kad šis susitikimas nebūtu įgyvendintas jei nebūtu kilusi audra „paradise“, kuriame save įsivaizdavo bulgarė kartu (parodaksalu, bet) su geriausiu jojo draugu. Tiesa, jei Sebastian‘as būtu laiku susitvarkęs savo asmeninius prioritetus, ir jei jų aukštumoje būtu „pasirašęs“ antrininkės vardą, ji nesugebėtu per daug tam pasipriešinti, pasiduotu jam, priklausytu jam, pamiršdama apie visą likusį juos supantį pasaulį, netgi tą patį siurprizą, kurį visiems buvo paruošusi Elissa Ambrose. Tačiau būtent dabar, aplinkybėms susistačiusi būtent taip, o ne kitaip: Ji nebe turėjo savo vietos jo gyvenime. Arba, bent tokios vietos, kokios norėjo pati – būti jo visuma, kaip ir jis josios.
– <...> Ar galėtum paimti man ką nors, tinkamo? – Ištarti žodžiai paskatino ne vien Katherine pasirodyti iš už širmos, vilkint viso labo kiaurai permirkusį, tarpusavi puikiai suderintą, apatinį trikotažą. Tačiau tą patį buvo priverstas padaryti ir buvęs NYC vilkolakių vadas, Lockwood‘as. Trūko visai ne daug, ir jie būtu atsitrenkę vienas į kitą, ir tai neįvyko dėl to, kad abu sugebėjo susivaldyti, bei sustoti kaip tik tinkamu metu, prieš susiduriant. Be jokios abejonės Katherine matė kokiu žvilgsniu, kokiu pasimetimu buvo apdovanota iš jo pusės. Nieko negalėjo su tuo padaryti, tiesą pasakius ir pati jautėsi pakankamai nejaukiai. Priglausdama vos vieną ranką prie savojo sprando, prie kurio buvo prilipę drėgni josios plaukais. Atlikdama trinimo veiksmą, ji viso labo nuleido akis, tik galvos linktelėjimu pabrėždama tai, kad sutinka palaukti, kol Mason‘as padarys tai, ko buvo prašytas. Jis atsitraukė, patraukdamas link tos parduotuvės dalies, kurioje buvo galima rasti įvairiausius apatinius, skirtus moterims. Pati vampyrė tuo metu, giliai iškvėpdama sugrįžo atgal į persirengimo kabiną. Spėdama ant savęs užsimesti baltos spalvos braletę, o vėliau ir švelnų kūnui megztuką. Jau ketino ant kaklo užsisegti gryno aukso „chooker‘į“, kuomet pastebėjo pro širmą į jos pusę prakištus tikrai kad ne jos stiliui tinkamus, tiksliau labiau sportinius triusikėlius. Susiraukė, akivaizdžiai ketindama juos mažu mažiausiai išmesti iš kabinos, sureaguodama į drabužį taip, kaip velnias turėtu reaguoti į kryžių. Ir prieš jai spėjant tai padaryti, į jos pusę buvo atkišta kaip tik „kai kas tinkamo“.
I WAS BORN TO RUN, I WAS BORN FOR THIS. I DO WHATEVER IT TAKES. ft. Mason Lockwood (theme)
(Flashback moment: Tai vyko prabėgus kelioms dienoms po to, kai Katherine ir Mason‘as sumainė žiedus. Madridas, „Victoria‘s Secret“ parduotuvė. Garbanė kaip visuomet pritrūko ko nors gražaus sau, todėl be jokios abejonės nusitempė Mason‘ą kartu su savimi, norėdama tuo pačiu metu priversti jį jaustis nepatogiai ir sužadinti jo paties vaizduotę. Pirmiausia pasirinko kelis variantus aprangos, kurie atitiko „cute“ standartą, o tai reiškia kad visiškai neatitiko jos asmenybės. Kaip ir buvo galima tikėtis, vyras nebuvo labai sužavėtas Katherine pasirinkimu, ir kad ir kaip ji staipėsi prieš jį, norimos reakcijos nesulaukė, mat Mason‘as taip ir liko sėdėti ant pufo, šiek tiek toliau nuo persirengimo kabinų, akivaizdžiai erzinančiai demonstruodamas „not impressed“ išraišką. Trečiasis variantas, kurį vampyrė buvo pasirinkusi pabaigai, buvo seksualiausias apdaras, kurį pavyko rasti šio tipo parduotuvėje. Ir reikia paminėti tai, kad ant jos, laiko nesugadinto ir visapusiškai tobulo kūnelio, jis atrodė nepakartojamai (nuotrauka štai čia). Persirengusi, ji atidengė širmą, lėtai, gundančiai, kryžiuodama kojas pasirodė prieš savo sutuoktinį. Akivaizdu, jo dėmesys buvo patrauktas. Nemirtingai antrininkei pilnai užteko imituojant viliotinį, šiek tiek pasisukioti aplink savo ašį, leisti vienai iš šleikučių nuslinkti nuo josios peties, kad Mason‘as pakiltu nuo pufo, ant kurio prieš tai patogiai sedėjo. Valiūkiškas Pierce galvos krestelėjimas taip pat davė ženklą tam, kad netrūkus turėtu būti pratęsimas. Jis drąsiai žengė link jos, prieš tai įsitikindamas kad pardavėjos – konsultantės nežvelgia į tą pusę. Švelniai stumtelėdamas garbanę į kabinos vidų, vyras uždengė kabinos širmą. Visiškai nesikuklindamas jis apsuko savo žmoną taip, kad ji liktu išlinkusi į jo pusę, savo galiniu fasadu. Jis nesistengė būti labai švelnus, greičiau vadovavosi akimirkos trauka, kuri užgimė taip staiga, kai tas pats adrenalinas toksiškai užpildė visą jo kūną. Viena ranka suėmė jos tankius plaukus, atlošdamas į save, kita ranka ėmė liesti jos vos pridengtą krūtinę, vis ryžtingai slinkdamas link apačios. Ir tuomet kai jis beveik pasiekė jautriausią moters kūno tašką, širmą piktai atidengė konsultantė, griežtai išrėkdama, – „čia ne viešbutis, dabar pat nešdinkitės!”. Iš parduotuvės išskuodė besijuokdami, ir vargu ar jausdami gėdą).
<...> Suėmusi antrus apatinius, kurie buvo atkišti į jos pusę, originali vampyrė net minties neturėjo, kad vyras nepaleisdamas šio apdaro medžiagos, užeis į kabiną kartu, su tuo mažyčiu medžiagos skuteliu, kurį į save patrauks bulgariško kraujo antrininkė. Nuslėpti sutrikusios veido išraiškos paprasčiausiai nepavyko. Nors Mason‘o tariami žodžiai ir buvo apie visiškai kitus dalykus, nei tai, kokia mintis šmėstelėjo garbanės galvoje. Krenkštimu pravalė savo gerklas.
– Argi mirtingumas nebuvo visuomet norimas dalykas tau? Jei manęs neapgauna atmintis, mintis apie „amžinybę“ tavęs nedžiugino taip stipriai, kaip kad normalaus gyvenimo idilė. Kas gi pasikeitė dabar, Mason‘ai? – Dar vienas minčių šuolis paskatino garbanę bandant nuslėpti savo pasimetimą, pasisukti nugara į Lockwood‘ą. Tai kad jis ketino nuplėšti nuo jos aprangos etikete, žinoma buvo visapusiškai nekaltas dalykas. Tačiau niekas negalėtu nuginčyti to fakto, kad moteriai būti su vyru siauroje persirengimo kabinoje, kelia tam tikrą įtampą. Nebūtinai seksualią, tai gali būti nepatogumo, dviprasmybės ir netgi kaltės jausmas. Ji ištiesė ranką į priekį, delnu įsiremdama į sieną. Puikiai girdėjo „trakšt“ garsą, kurį sukėlė plonučio plastmasinio etiketės laikiklio nutraukimo atgarsis, ir jau ketino praskleisti lūpas, pabrėžiant tai, kad esti nori kad jis nepamirštu to fakto, kad net esant „gilioje duobėje“, ji vis dar nori Redford‘o. Laimei, tai taip ir liko jos pačios mintyse, mat Mason‘as neperžengė ribos „just friends“, kuri jo nedžiugino, bet buvo kur kas lengvesnė, nei kad tiesos pripažinimas. Galu gale, visi žmonės yra labai keisti padarai, kartais geriau pasirenka tokią taktiką, nei kad visapusišką atsitraukimą, kuris neprives prie nieko. Suėmusi save į rankas, garbanė pakankamai greitai atsisuko į Mason'o pusę, tam, kad galėtu prabilti.
– Juk žinai, kad šiais laikais tapti nepavaldžiu laikui, tapti vampyru, yra kur kas lengviau, nei kad paruošti vakarienę. Tik aš nemanau kad tau tai yra reikalinga, antraip turėdamas šitiek vampyrų aplink save, jau seniai būtum pasinaudojęs tokia galimybe. Ką kalbėti apie tai, kad tokiam sandoriui laisvai pasirašyti galėtu netgi mūsų dukra. –
Mason‘ui atsitraukus prie širmos, originali vampyrė jau buvo besiruošianti persirengti ir apatinius savo drabužius, tačiau liovėsi tai daryti vos tik vyras nusprendė kad dar nėra tas laikas, kuomet ji galėtu pasilikti tik su pačia savimi. Tai kur link pasisuko pokalbis, žinoma gali būti traktuotina kaip „dalykiškumas“ arba kas nors, kas verstu glumintis kaip galima mažiau. Galu gale, niekam nėra pakenkusios griežtai nubrėžtos linijos tarp kalbos stilistikos, kuri aprūpina aplinką vienokiu ar kitokiu prieskoniu. Žinoma, nereikia pamiršti ir to, kad apibrėžti ribas su Katherine yra gana daug reikalaujanti užduotis, mat moteris paprasčiausiai nesupranta kas yra „asmeninė erdvė“ arba kažkas, kas yra griežtai ne jos nosiai lysti. Klausimas, kuris praslydo pro Lockwood‘o lūpas, privertė Katherine antakius šoktelėti aukščiau, nei kad šie yprastai yra išsidrėkę. Delsdama vos akimirką, ji pažvelgė į Mason‘o atidengtą kaklą, kuris akivaizdžiai buvo suteptas jau prie odos prilipusio, sudžiuvusio kraujo. Tai, kaip jis buvo pavarvėjęs, žinoma piršo nuomonę kad pateko kraujas ten ne „purškimo“ metodu, o iš mirtingo asmens, kuris šiuo metu buvo priešais, kūno. Visgi, būti tikra garbanė negalėjo, tikriausiai per mažai savo gyvenime praleido laiko prie televizoriaus žiūrint kokius nors „CSI“ serialus, kur būna paaiškinama kas ir kaip nutinka puolimo, nužudymo ar savižudybės atvejais. Buvęs vilkolakis kalbėjo toliau, kas savo ruožtu vertė Katherine išlikti pakankamai tyliai. Ir tik tuomet, kai jis baigė aiškinti kas būtent kelia jam neramumus, Pierce tamsių akių vokai susiaurėjo.
– Pasitikėk manim, dėl šito... – Išdėstydama labai trumpą paaiškinimą to, ką ketinanti daryti toliau, nemirtingoji „femme fatale“ moteris, palinko arčiau prie savo buvusio sutuoktinio, ir bandydama išvengti kokio nors per daug dviprasmiškai atrodančio veiksmo, vienos rankos rodomąjį pirštą prisispaudė prie savo lūpų, šio galiuką suvilgydama seilėmis. Stengėsi kad tai atrodytu kaip galima mažiau erotiška, nenorėjo paduoti netinkamus signalus, todėl visus šiuos veiksmus stengėsi atlikti atsargiai, bet atitinkamai greitai. Pirštas, kuris prieš tai lietė pačios nemirtingosios liežuvio galiuką, pagaliau atsidūrė ant Lockwood‘o kaklo, pavalydamas krauju suteptą vietą. Žinoma, ji nebuvo vaikštanti laboratorija, ir negalėjo atsakyti tiksliai į jo užduotą klausimą. Tačiau, pasistengti tikrai buvo galima. Kuomet sudžiuvęs kraujas, susijungęs su seilėmis susimaišė, sudrėko, suteptą piršto galiuką vampyrė prisitraukė prie savo burnos. Taip pat, piršto pagalvėlę priglaudė prie liežuvio, perkeldama žmogiškąją medžiagą į savo burnos ertmę. Vampyriški receptoriai sureagavo žaibiškai (don‘t forget about the the thread of feelings between the special vampires), visas kūnas buvo perkeltas į hormonijos ir ekstazės būseną: kiekvienas receptorius buvo pažadintas iš miego, lygiai taip pat, kaip tai nutinka pasiduodant didžiuliai seksualiniai iškrovai. Trumpai drutai, tai galima pavadinti „pasakišku malonumu“, kurį patyria vampyrai leisdami į savo organizmą patekti svetimam kraujui. Katherine paakiai labai greitai apsitraukė juodais voratinkliais, o pro šiek tiek praskleistas lūpas pasirodė grobuoniams būdingi iltiniai dantys. Prireikė šiek tiek laiko, kad atstatyti save į „būdėjimo režimą“. Vidumi originali vampyrė taip ir liko kurį laiką „sužadinta“, nors išoriškai pasistengė paslėpti visus vampyrizmo požymius: pajuodusias akis, bei pakitusius dantukus. Akimirka, kai ji atmerkė akis, neatsitiktinai liežuviu perbraukė per savo lūpas.
– Skonis vienareikšmiškai panašus. Tik. Niekada nesakei kad nesi priklausomas nuo mėnulio prakeiksmo... Ką jie su tavimi padarė, Mason‘ai? Viskas ką šiuo metu jaučiu, tai gardų, bet, visiškai paprastą žmogišką kraują. – Smalsumas atsispindėjo vampyrės veide, kuomet ji nuleisdama antakius, pažvelgė į šviesiai mėlynas Lockwood‘o akis (fani tai kad Katherine visada falls in love with boys, who has blue blue eyes xDD). Mirtingo vyro sekantys žodžiai žinoma nuskambėjo taip, lyg tai būtu netiesioginis pasiūlymas pažaisti minčių žaidimą. Galu gale, niekam nėra paslaptis tai, kad originalūs vampyrei, kokia ir buvo panelė Pierce, gali nuimti užkalbėjimą, kurį padarė paprastas, antrarūšis nemirtingasis. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu Katherine ir pati nebuvo tikra, kad gali suvaldyti savo sugebėjimus, kurie tapo iškreipti, kaip dužusio veidrodžio atvaizdas, net paprastas bandymas galėtu pasibaigti labai, labai blogai.
– Numanau kad dar atsimeni tai, kad antrarūšiai vampyrai gali užkalbėti žmones, originalieji antrarūšius ir niekas negali užkalbėti originaliųjų... – Tai nebuvo Katherine asmeninė citata. Būtent tokiais žodžiais mėgo pasimėtyti ne kas kitas, kaip visų vampyrų „krikštatievis“, Niklaus Mikaelson. Ir nesvarbu kad net ši citata turėjo savas spragas, mat pastaruoju metu atsirado ne viena nemirtingųjų rūšis, kuri pasirodo užėmė prieš tai garbingai laikytą, vampyrų aukščiausią mitybos grandį. Tačiau nebuvo tikra kad verta Mason‘ą apkrauti pasakojimais apie padarus, kurie net pačiai garbanei skamba absurdiškai: fėjos, demonai, „Liuciferis“, arba daugiau nei du tūkstančius metų gyvenantis vilkolakis, tas, nuo kurio ir ėmė plisti „mėnulio prakeiksmas“. – Vardan mažytės atminties spragos, aš nerizikuosiu tavo gyvybe. – Numanydama kad Mason‘as reikalaus paaiškinimo, arba bent jau pasimes dėl tokio pasisakymo, ji pridėjo dešinės rankos delną prie veidrodžio, ir nusprendusi geriau parodyti, nei kad pasakyti, sumerkė akis. Jau po vokais, vampyrės akių spalva stipriai pasikeitė. Yprasta tamsiai ruda spalva, dar kartą tapo veik pilkšvai mėlyna, o iš jos delno ėmė sklistis net vampyrams nebūdingas šaltis. Veidrodžio stiklas apsitraukė šerkšna, ir kai ji pasistengė nutraukti šį procesą, kuris pasirodė ne taip lengvai suvaldomas, veidrodis apsitraukė geru 5 cm., ledo sluoksniu. Ji atitraukė delną kaip tik tuo metu, kai jis sutraškėjo, akivaizdžiai neatlaikydamas įtampos. Katherine žvilgsnis vėl susidūrė su Mason‘o veidu, kuris akivaizdu, reikalavo paaiškinimo.
– Atsimeni kai klausiau, kas su manimi yra negerai? Štai. Net jei ankščiau galėjau sumanipuliuoti tavimi, priverčiant atsiminti, ką buvai priverstas pamiršti. Dabar bijau kad vietoje to, galiu netyčia užšaldyti tau galvą. – Tai nuskambėjo šiek tiek idiotiškai, todėl Katherine veide pasirodė blanki, tačiau nuoširdi šypsena. – Pabandyk pažvelgti iš gerosios pusės, gal ten nutiko kas nors, ko tu pats nenorėtum atsiminti? Juk žinai, kalėjimas yra pakankamai pavojingai slidi vieta. –
Okey, visiškai netaktiškas ir netgi nemalonus pasisakymas. Tačiau, vargu ar tame galima buvo atrasti bent lašą tikrumo, galu gale tai tebuvo Katherine stiliaus juokelis, kuris žinoma nieko bendro su tiesa neturėjo. Ir dar prieš tai, kai Mason‘as spėjo leptelėti ką nors atgal, Pierce rankos nutūpė ant jo krūtinės, su ne per daug didele jėga imdamos jį stumti pro persirengimo kabinos širmą, vien tam, kad ji galėtu pagaliau pilnai apsirengti. – O dabar štiš, damai reikia baigti rengtis.
Arabella Petrova- I'm the only non bitter person at this bitter ball.
-
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕 -
Puslapis 1 iš 1
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume|
|
|