PRIVATUS NAMO SODAS

Originaliojo hibrido veide šmėkštelėjo šypsena, kaip tik tuo metu, kai tapo labiau nei akivaizdu, kad merginos, kuri stovėjo vos per žingsnį nuo jo, širdis ėmė gyventi atskirą gyvenimą. Buvo akivaizdu, kad ji jaučiasi nejaukiai, būdama čia. Buvo neaiški, tiksliau iki galo neaiški viso to priežastis. Ypatingai dėl to, kad po Niklaus Mikaelson ir Elenos Gilbert nelengvos praeities, kuri buvo prasidėjusi prieš daugybę metų, į visus klausimus buvo atsakyta, bei iš "atminties" pašalinta dalis, kuri buvo tik kruopščiai apgalvotas, psichologinis žaidimas. Žiaurus žaidimas, į kurį originalusis buvo įstūmęs merginą, vadovaudamasis savo asmeniniais tikslais. Stovėdamas vietoje, jis atrodė kaip sulipdytas meno kūrinys, neturintis gyvybės ir negalintis pajudėti. Stebėdamas priešais atsiveriantį vaizdą, jis prunkštelėjo, kaip tik tuo metu, kai Katherine ėmė kalbėti. Mandagiai laukti kol mergina baigs, nebuvo reikalo, todėl jis kaip mat prabilo: - Kuomet man akivaizdžiai bandoma parodyti nepagarbą, aš sunaikinu tuos asmenys. Ypatingai dabar, kai viskas turi eiti pagal planą, o ne taip, kaip to užsimano keli, nieko verti, jauni vampyrai. - Kuomet šiuos žodžius tardavo bent vienas iš originaliosios šeimos, ėmė atrodyti kad kelis šimtus gyvenantys asmenys, tikrai yra viso labo jaunikliai. Kuomet iš šalies, atrodydavo kitaip. Katherine žodžiai apie elektrą, privertė jį plačiau nusišypsoti, tuo pačiu iššaukė ir komentarą: - Rimtai? Niekuomet nebuvai mačiusi, kaip nutrenktas elektros vilkolakis krenta žemyn? Keista, nes esu kone tikras tuo, kad pats mačiau kad to liudininke buvai tapusi, kuomet po miestą karaliavo Nogitsune. - Nenorėdamas per daug sureikšminti savo komentaro, jis specialiai pasisuko į moters pusę, nuspręsdamas pabrėžti prieš tai savo išsakytą nuomonę: - Mes su tavimi jau kalbėjome apie tai, Elena. Vardan Caroline ramybės, pažadėjau neliesti nei tavęs, nei tavo šeimos. Ir leisk patikinti, kiek žinau, Damon Salvatore toli gražu nėra tavo šeima. Vadinasi, mano veiksmai jo atžvilgiu nėra suvaržyti. Galu gale, tas asmuo man niekuomet nepatiko. Bet, šiaip sau vampyrų aukomis nedarau. Nebent tam yra priežastis, nepagarba - yra rimta priežastis. Moters nusisukimas nuo jo, privertė jį susiaurinti savo akių vokus, ir specialiai įsmeigti savo akis į jos nugarą. Kuomet ranka savaime pakilo, jis uždėjo plaštaką ant Katherine peties, priversdamas ją pasisukti į savo pusę. Juos du skyrė labai menkas atstumas, kuomet Niklaus "erzindamas", pasilenkė prie šios veido. Įsistebėdamas į tamsias, vampyrės akis, jis tarė: - Kvėpuok Elena, vis pamiršti apie tai. - Jo balsas buvo tylus, tačiau liepiamas. Kuomet šis vietoje to kad patrauktu ranką nuo merginos peties, tik slystelėjo arčiau jos kaklo. Atrodė kad jis jau seniai yra perpratęs tai, kad mergina nėra ta, kuo dedasi, tačiau jis ir toliau žaidė pradėtą žaidimą. Jo nykštys atsidūrė ant merginos smakro, kaip tik tuo metu, kai jo lūpos prasiskyrė ir atrodė kad jis ketino kažką pridurti, kuomet staigiai atitraukdamas rankas nuo vampyrės, vėl užėmė savo vietą, įsistebėdamas į susirinkusius svečius. Ir nors jo veide buvo vos matomas šypsnis, jis specialiai nevertė savęs pasakyti ką nors daugiau.

Niekam nėra paslaptis, kad egzistuoja taisyklė "laikyk savo draugus arti, o priešus dar arčiau". Kuomet netoli didžiulio namo yra paliekamas senovinis, bei vizualiai nemažai kainuojantis automobilis, bei iš jo išlipa medžiotojas, tampa aišku kad jis yra vienas iš svečių. Rankose laikomas auksinės spalvos vokas, kaip mat yra įduodamas asmeniui, kuris praleidžia svečius į vidų. Tvarkingas kostiumas, bei kelios marškinių sagos, kurios buvo atsegtos nuo viršaus, leido suprasti kad jis jautėsi ne savo komforto zonoje. Oficiali apranga niekuomet nebuvo rinktinas variantas medžiotojui, su tokia profesija buvo reikalingi patogūs, nieko nevaržantys drabužiai. Tačiau šiandiena pasirodyti pasidabinus džinsais ir marškiniais, atrodytu keistai. Žengdamas per ilgą, specialiomis rodyklėmis atžymėtą kelią, netrūkus atsidūrė sode, kuris atrodo buvo išpuoštas taip, kaip būna reklamose, kurios stengiasi asmenims prastumti "vestuvinę pasaką". Vaizdas gražus, bet asmenys, kurie čia susirinko, atrodo buvo įdomesni, nei aplinka, kurioje jis atsidūrė. Kuomet dėmesys pakrypo į jo pusę, mat visi su didžiausiu nekantrumu laukė nuotakos pasirodymo, šis te kilstelėjo ranką, parodydamas kad tai viso labo svečias. Sulaukdamas dėmesio ir tų asmenų, kurie buvo prie altoriaus, savo pasisveikinimą patvirtino galvos linktelėjimu. Galiausiai surasdamas sau tinkamą vietą, medžiotojas pagaliau atsisėdo. Ceremonija turėjo trūkti mažiausiai valandą, todėl jis iš karto pasirūpino tuo, kad sėdima poza būtu patogi, bei šiam nereikėtu per daug muistytis, atkreipiant žmonių dėmesį į save.

Nepaisant to, kad nusileisti iš antro aukšto ir pasiekti privatų, šios šeimos sodą, realiai trūko vos kelias minutes, jam asmeniškai atrodė kaip amžinybė. Po tiek daug laiko, po tiek daug išbandymų ir sunkumų, kuriuos jam teko atlaikyti kartu su seserimi, dabar viskas atrodė kad vyko taip seniai... Ir jis buvo liudininkas to, kad ji bus laiminga. Matthew veide buvo aiškiai "nupiešta" šypsena, kuomet šis sustojo prie pat rožių žiedlapiais nubarstyto kelio. Specialiai erzindamas Mikaelson šeimos atstovą, versdamas jį tik matyti savo būsimą žmoną, bet negalėti jos paliesti. Nuleisdamas savo akis, jis akimirkai persikėlė į tuos senus laikus, kuomet atrodė kad viskas, kas buvo svarbu, tai buvo: prabangūs ir greiti automobiliai, vienos nakties nuotykiai, komplikuoti santykiai ir artimiausi draugai, kurie net nemirktelėdami kristu po skriejančiomis kulkomis. Baimė kaustė net pagalvojus apie Reese ar Mandylos šeimos atstovus. Gyvenimas atrodė trumpas ir neįkainojamas, kad gaišti laiką. Viskas vyko visiškai kitaip, nei dabar. Uždėdamas savo delną ant sesers rankos, kuri laikėsi jo parankės, jis plačiau nusišypsojo, tuo pačiu metu pratęsdamas: - Tu neturi ne menkiausio supratimo tame, kiek daug man reiškia ši akimirka, kai matau kad su tavimi viskas bus gerai. - Tas užtikrintumo jausmas, kurį jam suteikė Mikaelson'ai, vertė jį manyti kad sesuo gaus viską, ko tik užsigeis. Ir tai visuomet jam buvo aktualu, nuo pat pirmosios dienos, kuomet jis su ja "susipažino". Galiausiai timptelėdamas Caroline į priekį, ėmė žingsniuoti pagal muziką, kuri kaip tyčia laiku užgrojo. Kelionė iki pat altoriaus buvo pakankamai emocionali. Jis buvo vienintelis gyvas Lanter šeimos atstovas, todėl vertino seserį labiau, nei tai įmanoma. Kuomet jis pagaliau pasiekė Niklaus, atsargiai pabučiuodamas seseriai ranką, pats pasisuko į švogerio pusę: - Saugok ją, kitaip būsiu priverstas tau išmalti snukį. Ir tu žinai, kad tai padaryčiau. - Palydėdamas savo komentarą šypsena, galiausiai perdavė Caroline, jos būsimam vyrui, pats tuo tarpu sustodamas prie Katherine. Jo gera nuotaika buvo pastebima aiškiai, ko nebuvo galima pasakyti apie Katherine, kuri apsimesdama Elena visiškai nerodė to, banalaus džiaugsmo, kokį šis matė kai jie trise buvo atsidūrę viename kambary. Žinodamas kad Elena šiuo metu yra vieniša, o kaip be pasukus, juos du mažiausiai rišo kelių nakčių nuotykiai, suimdamas jos ranką, šis tyliai pratęsė: - Nesibaimink taip, viskas bus geriau nei tikiesi. Jei tuo tikiu aš, vadinasi gali ir tu. - Prikišdamas rodomąjį pirštą sau prie lūpų, davė suprasti kad laikas tylėti.

Kuomet puota nebuvo oficialiai prasidėjusi, pasinaudodamas savo aktoriniais gabumais, jis vizualiai akivaizdžiai stengėsi rasti tinkamą sau vietą, kad atlaikyti minėtos šventės oficialią dalį tam, kad pagaliau pasiekti hibridą. Žinoma, jis turėjo net kelis variantus to, kaip turėtu praeiti kraujo gavimas. Rebekah buvo lengviausias variantas, ir kadangi laikas labai spaudė, žvelgiant į tai, kad Lexi su kiekviena minute darėsi vis blogiau. Blefuoti Salvatore neketino, mat nematė tam tikslo. Jis nebuvo šios šeimos gerbėjas, todėl sugriauti ją iš vidaus buvo vieni juokai, ypatingai atsižvelgus į tai, kad jie patys vienas kitam už nugaros darė tokius dalykus, kurie iš esmės turėtu būti neatleistini. Būdamas visai netoli šios šeimos, bei reikiamu momentu ištraukdamas iš tam tikrų žmonių informaciją, kuri jam aktuali, su laiku jis susirinko daug kompromituojančių faktų, prieš kiekvieną iš šios šeimos narių. O Hibridas, šiaip ar taip buvo skolingas jam, ir ne vieną paslaugą. Kuomet blondinė pagaliau susakė tai kas jam buvo aktualu, jis savaime suraukė savus antakius. Vien mintis apie tai, kad hibridas sėdi kokiame nors fotelyje ir nuleidinėja sau kraują, turėdamas motyvą "dėl visą ko", jam pasirodo šlykštu. Todėl neigiamai papurtydamas galvą, jis kaip mat palinko prie savo palydovės, bei tvarkingai suimdamas ją į savo glėbį, nepastebėtas daugelio, patraukė link kabineto: https://bloodyrose.forumlt.com/t507-darbo-kabinetas

Prisiminimai apie tai kas vyko atrodo mažiau nei prieš penkiolika minučių, pyktis, kuris buvo užvaldęs kiekvieną originaliojo hibrido kūno dalelę, išgaravo su lyg ta akimirka, kuomet priešais atsiveriančiam vaizde, pasirodė jo būsimos žmonos vaizdas. Ji buvo nuostabi, tikriausiai šiai moteriai nereikia nieko, kad ji pakerėtu kiekvieno, pro šalį einančio emocinę būseną. Tačiau ji priklausė jam, savo valia, savo pareikštu noru, ji buvo jo. Šypsena, kurią originalusis stengėsi sulaikyti, galiausiai pasirodė esanti nesuvaldoma. Tas vaizdas, kuomet trūko visai nebe daug, iki tos akimirkos, kuomet jis pagaliau galės ją paliesti, jaudino. Staigiai užliejęs ramybės, bei palaimos jausmas, vertė jį neatitraukti žvilgsnio nuo savo būsimos žmonos. Jis net nesąmoningai linktelėjo kelis kartus galva, tarytum sau pačiam atsakydamas į klausimą "ar tai iš tiesų realu?". Ši moteris, nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, buvo tai, ko jis troško labiausiai. Ir žinoma, negana to, kad jis pats ne vieną kartą išstūmė šviesiaplaukę iš savo gyvenimo, niekuomet neišdavė savo noro, siekti jos, būti su ja. Tikriausiai per visus tūkstantį su viršumi metų, kuomet jis gyveno skirtinguose epochose, jis nematė nieko nuostabesnio nei ji. Taip, galima pasakyti kad po to, kai jie vėl tapo pora, kai ji tapo nemirtinga, kartu atsimindama viską, kas juos siejo ankščiau, jie paskubėjo. Gyvenimas kartu, sūnaus gimimas, viskas vyko taip staigiai... Ir net tos pačios vedybos, nemirtingiems atrodė skubotos. Bet iš kitos pusės žvelgiant, koks skirtumas kuomet tai nutiktu, kai geriau nei ką kitą, žinai kad nori praleisti savo gyvenimą su priešais esančiu žmogumi, iki paskutinio atodūsio. Taip, kad ir kaip tai drastiškai ir vizualiai neapgalvotai skambėtu, jis ketino būti paskutiniu jos vyru. Stengdamasis subalansuoti savo kvėpavimo tempą, kažkuriuo metu, žengė žingsnį į priekį, taip nesąmoningai parodydamas kad labai nekantrauja. Originaliosios šeimos atstovams santuoka visuomet atrodė labai rimtu žingsniu, ant tiek rimtu, kad net sunkiausiais laikais, apie skyrybas nebuvo net pagalvojama. Tai buvo tai, kas turėjo tęstis iki pat tos akimirkos, kai abu apleistu pasaulį. Ir būtent taip ir nutiktu, nes kad ir kaip be pasukus, būtent hibrido kraujas privertė Caroline sustojusią širdį vėl imti plakti. Prabėgo dar kelios sekundės, ir jis pagaliau gavo tą unikalią progą, paskutinį kartą suimti savo sužadėtinės ranką. Jo veide pasirodė nuoširdi, plati šypsena, kuri bemat pradingo, kuomet šviesiaplaukės brolis juokais mestelėjo jam grasinimą: - Taip, žinoma. - Tas menkas komentaras, ir jis nesugebėdamas susilaikyti, išlaukti kol bus pasakyta kad tai padaryti leistina, vogte atsiėmė iš Caroline bučinį. Ir tuomet kai atsitraukė, linktelėjo: - Atleisk, tu atrodai taip nuostabiai, kad man sunku valdytis. - Jis linktelėjo, ir kaip mat nusprendė kad daugiau nebėra verta gaišti laiko, tuo labiau kad specialiai šiai progai pasamdytas kunikas, jau nekantravo, bei tai išreiškė pasikartojančiu krenkšėjimu. Jis pasisuko į altoriaus pusę, taip ir nepaleisdamas savo būsimos žmonos rankos. Vogčia jis dar kelis kartus dirstelėdavo į jos pusę, kuomet kunigas skaitė savo pamokslą, kuris reiškė tai, kad su kiekvienu jo tariamu žodžiu, jie vis labiau artėjo iki tos dalies, kuomet abiejų lūpomis bus pasakyta "taip". Ceremonija neatrodė varginanti, tuo labiau kad kiekvienas iš dalyvaujančių žinojo, kad jei tai bus įteisinta, tuomet pagal visas įmanomas taisykles ir tradicijas. Su laiku buvo pasiekta klausiamosios dalies, ir abu (tikiuosi) sutiko prisiekti amžinais jausmais, vienas kito atžvilgiu, kol mirtis jų neišskirs. Likusios svarbios tradicijos buvo atliktos, bei kunigas džiaugsmingai paliepė jaunuosius apsikeisti žiedais. Originaliojo rankos pastebimai drebėjo, kuomet jis prabangų žiedą movė ant savo, jau žmonos, piršto. Tuomet buvo pranešta, kad jie yra skelbiami ponu ir ponia Mikaelson. Ir vėlgi, neatlaikydamas įtampos, jis prisitraukė savo mylimą moterį arčiau savęs, atsiimdamas taip trokštamą bučinį. Ir nors jiems iš šono likęs kunigas dar stengėsi pasakyti kad per anksti, galiausiai mostelėjo ranka, suprasdamas kad pastangos yra beviltiškos. Pasipylė plojimai, ir net šis trukdys, neleido jam pirmam nutraukti to fizinio, bei emocinio kontakto. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis net nepajuto, kad kaip tik tuo metu ant visų čia esančių buvo mestas destruktyvus burtas, kuris vienu ar kitu atveju turėjo sugriauti ne vieno asmens likimą.

Įvykiams užėmus vietą akivaizdžiai kruopščiai restauruoto namo viduje, šventėms savininkams buvo pasiūlytas pirmasis šokis, ir kuomet Niklaus Mikaelson ištiesė savo ranką į dabar jau oficialiai, savo žmonos pusę, jo veide aiškiai spinduliavo tokia išraišką, kuri leido suprasti, kad būtent šia akimirka, jis jau buvo pasiekęs iš gyvenimo viską, ko tik galėjo trokšti. Jos liaunas kūnas buvo pritrauktas prie originaliojo hibrido, kuomet abu atsidavė klasikinei pirmo šokio melodijai. Ji buvo dar niekur negirdėta, atrodo nauja, tačiau tuo pačiu metu dvelkianti tais laikais, kuomet savo gyvenimo džiaugsmais su pasauliu dalinosi Bachas ar Mocartas. Veide išlaikydamas atitinkamai malonią išraišką, jis dar kartą palinko prie savo žmonos, atimdamas iš jos lengvą bučinį. Buvo aišku kaip dieną, jis negalėjo nuo jos atitraukti savęs, ji buvo viskas, ko šis troško iš gyvenimo, ir dabar, ji buvo jo visomis įmanomomis prasmėmis. Sukdamas jos lengvą kūnelį ratų, jis iš karto pajuto pirmą žemę sudrebinusią bangą. Sustodamas, hibridas kaip mat nukreipė žvilgsnį į likusius asmenis, norėdamas įsitikinti tuo, kad viso labo nenukrito kokia nors kolona. Ir akimirka, kuomet šis suvokė kad girdi, o ir mato prasčiau, nei prieš tai, prasižiojo, atrodo ketindamas kažką svarbaus pasakyti. Bet kuomet pasijuto visągriaunanti antra banga, viskas ėmė byrėti aplinkui. Lubos, kurios savaime neatlaikiusios spaudimo, skilo, ir to pasekoje, labai sunkus, senovinis šviestumas ėmė kristi tiesiai ant ką tik žiedus sumainiusių asmenų. Trauktis nelabai buvo kur, todėl nuspręsdamas visą smūgį priimti ant savęs, jis tik spėjo, prispausti Catoline, palenkdamas ją apačion, o pats tuo tarpu, susikuprindamas, ir kaip galima saugiau savimi uždengdamas jos kūną. Smūgis, kuris akimirksniu sulaužė kelis šonkaulius, ir šiek tiek suskaldė stuburo slankstelius, privertė jį imti garsiai šnopuoti. Akys buvo stipriai sumerktos, kaip tik tuo metu, kai kažkuriam laikui viskas nutilo. Buvo girdėti tik pavieniai klyksmai, todėl jis, dar neatsimerkdamas, mat jautė didžiulį skausmą, ir tai kaip be pasukus, padėjo, užklausė: - Caroline, ar nesusižeidei?!

Atsižvelgiant į labai nemalonią tiesą apie antgamtines būtybes, kurios yra užsitraukusios "nemirtingumo" prakeiksmą būdami techniškai gyvi, po smurtinės mirties, šie privalo pasilikti ten pat, tačiau tuo pačiu metu paralelinėje erdvėje, atlikdami "stebėtojų" vaidmenį. Matydami kaip toliau slenka likusių gyvenimai, bet negalėdami niekaip prisiliesti prie savo buvusio gyvenimo. Stefan Salvatore visuomet buvo ištikimas savo artimiausiems žmonėms, todėl dažniausiai būdavo ten, kur savo laiką leisdavo brolis, kurio dalinai šis negalėjo pakęsti. Matydamas kaip minėto asmens gyvenimas sunkiai eina į priekį, stengėsi atrasti bent minimalią galimybę kaip perduoti šiam žinią, kad trokšta kad šis nenuleistu rankų, bei toliau gyventu dėl savęs. Šiandiena būdamas čia, jis iš šalies tebėjo vienos iš tų žmonių, kuriuos laikė savo draugais, sutuoktuvių ceremoniją, buvo atitinkamai "laimingas", matydamas kad laiminga yra Caroline. Trumpas kontaktas su Branson, taip pat buvo davęs savo vaisius, ir žinodamas tai, kad ji sukasi netoli likusio gyvo jo brolio, suteikė šiek tiek vilties. Ceremonija buvo graži, o ir čia susirinkę žmonės vizualiai džiaugėsi dėl žingsnio, kurį nusprendė žengti Mikaelson šeima. Apmaudu, kad viskas kas vyko toliau, nebuvo taip gražu, kaip kad prieš tai. Jausdamas pareigą pasilikti čia, jis stengėsi maištauti, perspėti gyvuosius apie gręsiantį pavojų, gaila, bet viskas buvo veltui. Bei akimirka, kuomet Caroline kūnas sukrito ant šalto grindinio, o jos siela pagal visoms antgamtinėms nustatytą scenarijų, atsidūrė toliau nuo kūno, Salvatore, kaip mat pasirodė jai už nugaros, specialiai trūktelėdamas ją į savo pusę, bei priversdamas pasisukti nugara į vaizdą, kuris buvo tragiškas. Šviesiaplaukės kūnas buvo "paskendęs" savame kraujyje, ir tai buvo tas vaizdas, kurio merginai matyti nereikėjo. Prispausdamas nuotaką prie savęs, uždėjo vienos iš savo rankų delną, jai ant viršugalvio: - Nežiūrėk, eime, tau nereikia viso to matyti. Patikėk manimi, pats buvau priverstas praeiti visą šį kelią, ir jis sukelia tik skausmo, nieko daugiau. Eime. Aš būsiu su tavimi, bet su sąlyga kad būsime toliau nuo šios vietos.

Visiškai nereaguodamas į tai, kas vyko aplinkui, kuomet buvo prasidėjusi šventinė ceremonija, ilgą laiką laikė nudelbęs akis į savo rankas, bandydamas mintyse perbėgti per visus savo gyvenimo įvykius, apsvarstant tas galimybes, kad jis ir pats kelis kartus turėjo žengti tokį patį žingsnį, kurį šiandiena drąsiai į priekį žengė vienas iš originaliosios šeimos. Pasakyti kad Winchester šeimos gyvenimas buvo komplikuotas, būtu tas pats, kas nepasakyti nieko. Šiais laikais vykstantys karai, tai kas vadinama "lazdos perlenkimu", yra tik gėlės palyginus su tuo, kaip buvo susiklostęs šio asmens gyvenimas. Nieko nuostabaus, kad kažkuriuo metu jis pas "pagavo" save prie to, kad įgavo polinkį alkoholiui, nejausdamas net jo skonio, ar malonaus apsvaigimo poveikio. Jo brolis, tas kurį jis buvo pasižadėjęs saugoti nuo viso blogio, galiausiai atsidūrė psichiatrinio profilio klinikoje. Ir kaip visą tai galima būtu pakeisti? Niekaip. Galvos linktelėjimu, kuris vizualiai buvo net nepastebimas, jis galiausiai mintyse tarė tai, kam pritarė šio kūnas. Reikėjo nešti savo užpakalį kaip galima toliau nuo šios vietos, ir pasirinkus lengviausią variantą, pasikeitus tapatybę, gyvenimą pradėti nuo balto lapo. Pamirštant tai, kad kelerius metus, diena iš dienos tiek jo kūnas, tiek jo dvasia buvo varomi į neviltį, skausmą ir panašias neigiamas emocijas. Galu gale, net paskutinis kartas kuomet jis matė savo paties gyvenimo "meilę", ji buvo užkasta po žeme, ir turėjo ne daugiau nei kelias minutes, kad išsikrapštyti, kuomet jis nežinodamas net vietos, kur ši galėtu būti, buvo mažiausiai už valandos laiko nuo reikiamos vietos. Įstumtas į poziciją, kuomet buvo nepajėgus pasipriešinti savo priešams, jis tiesiogine to žodžio prasme, prarado visiškai viską. Ir tai kad jis atvykdamas paskui Katherine, vien tik dėl savo automobilio, buvo dar viena klaida, kuriai jis ryžosi. Reikėjo likti savame taškę, ir nesijudinti ten, kur absoliučiai viskas priminė nemalonią praeitį. Tačiau negalima pasakyti kad viskas, kas nutiko jo gyvenime, turėjo tik neigiamą poveikį. Nes kad ir kaip be pasukus, su laiku, su visais tais išbandymais, kuriuos jam parūpindavo ne vien tik antgamtinės būtybės, bet ir samdomi sadistai, jis įgavo labai didelę fizinę ištvermę. Todėl, nieko nuostabaus, kad kuomet pati gamta pasipriešino šiandienos susirinkusių asmenų šventei, priešingai nei paniką keliantys asmenys, Winchester išliko pakankamai ramus. Negana to, jis kaip tik stengėsi racionaliai atsižvelgti į tai, kokios yra galimybės iš čia išsikrapštyti. Ir kuomet šiam kartui nerado nieko, žvilgsniu užkliuvo už tamsiaplaukės, kuri buvo sukritusi toliau nuo visų. Kone prišokdamas prie nukentėjusios, Qetsiyah Bennett, šis kaip mat pakankamai stipriai suėmė moterį už pečių, priversdamas pažvelgti į savo pusę: - Ei, ar esi sunkiai sužeista? - Trumpam pasukdamas akis į vaizdą sau už nugaros, laikui sumerkė akis, mat nebuvo taip arti, kad pasipriešinti tam, kas nutiko su nuotaka. Neigiamai supurtydamas galvą, jis vėl nukreipė akis į padavėjos drabužiais pasidabinusią merginą: - Eime, likti po lūžtančiu stogu, dabar yra labiausiai nesaugi vieta. Eime eime, kabinkis į mano parankę.

Fizinis skausmas, kuris buvo jaučiamas visame kūne, net padarant menkiausią sujudimą, palyginus su tuo, kas dėjosi originaliojo vampyro pasąmonėje, buvo visiškas niekas. Vibracija, kuri kaustė Niklaus Mikaelson kūną, dėl to kad jis taip ir nesuprato, kas nutiko, kad jis būdamas vienu iš galingiausių padarų visatoje, nesugebėjo pajausti elementaraus žemės platformų sujudimo, veikė pykdančiai. Žaizdos, kurios dengė jo kūną, bei jo teisėtos žmonos, neatrodė taip, tarytum būtu pasiruošusios gyti, todėl akimirksniu teko susitaikyti su klaikia realybe, jie buvo žmonės. Neigiamai supurtydamas galvą, originalusis kaip mat nuo savo kaklo nusirišo kaklaraištį, tuo pačiu metu nužvelgdamas Caroline skalpe esantį sužeidimą, kuris jos dailiu veidu paliko tamsiai raudono kraujo žymę. Jis nekalbėjo, nenorėdamas paskelbti tiesos apie savo būklę, todėl, stengėsi susitelkti į tai, kas jam atrodė svarbiausia, susitelkti į ją. Tikriausiai tai, kad jis visuomet buvo tikras dėl to, kad jo žmona yra pakankamai stipri, kad pasipriešintu bet kokiai grėsmei, leido jam jaustis ramiai. Tačiau tai kas vyko dabar, kaip mat sugrąžino jį į tą laikotarpį, kuomet po daugelio metų jie buvo susitikę pirmą kartą. Kuomet visiems "smegenų plovimams" buvo pastatytas barjeras, ir jis leido moteriai atsiminti bendrą jų praeitį, net jei dėl to ateitis skambėjo taip, tarytum jų laikas kartu iš anksto buvo nulemtas panašiai pabaigai. Ir akimirka, kuomet iš moters tą kartą buvo atimtas žmogiškasis gyvenimas, buvo tas baisus šokas, kurį patyrė Niklaus Mikaelson, matydamas kaip jo gyvenimo prasmė mirė. Tuo metu jis nebuvo tikras kad ji atgims būdama nemirtinga, todėl, po to kai tai nutiko, šis prisiekė sau, kad niekuomet neleis kad tai pasikartotu. Ji buvo tapusi jo egzistavimo prasme, ir nesant Caroline, jis paprasčiausiai būtu tapęs tuo monstru, kurio baiminosi kiekviena nemirtinga ar galiomis apdovanota būtybė. Ir nepaisant to, kad šiuo metu jis turėjo ir sūnų, šviesiaplaukė vis tiek buvo likusi jo "inkaru", neleidusiu neatleistinai peržengti ribos tarp savo charakteristikos ir tapimo "žudymo iš malonumo mašina". Vis dar nepratardamas ne vieno žodžio, jis tvarkingai, tarytum būtu medikas su ne menku stažu, aprišo savo kaklaraištį aplink merginos galvą, tokiu būdu užspausdamas sužeidimą, kad moteris neprarastu per daug kraujo, ir galiausiai nenukristu be sąmonės. Palinkdamas arčiau prie jos, jis atsargiai palietė savo lūpomis jos, ir tik tuomet, priversdamas save prabilti: - Aš nežinau kas čia vyksta, tačiau, žinau kur reikia eiti tau. Po mūsų namais yra tai, už ką greičiausiai man niekuomet neatleisi, tačiau. Tai yra vienintelis būdas ištrūkti iš šios vietos. Todėl, privalai dabar pat, nežiūrėdama į kitus, eiti į mano kabinetą. Spinta su knygomis pasistumia į šoną lengviau, nei gali įsivaizduoti, ten ves tunelis. Nesustok, nesižvalgyk, eik tiesiai. Tunelis yra pastatytas labai tvirtu pagrindu, todėl esu labiau nei tikras, kad atlaikys ir stipresnį drebėjimą. Tik eik. - Linktelėdamas galva, jis akivaizdžiai nebuvo patenkintas tuo, kad merginai bus atskleista dar viena, labai tamsi jo, paslaptis. Bet įvertindamas tai, kad verčiau ji ant jo pyks visą gyvenimą, nei kad mirs kokia nors kvaila mirtimi. Jaudamas pareigą kalbėti toliau, jis pridūrė: - Turiu surinkti visus tavo draugus, ir kaip mat, rasiu išeitį, kaip visus iš čia išvesti. Caroline, būk atsargi. - Delnu laikydamas jos veidą, nukreiptą į savo pusę, jis stengėsi kiek galima daugiau laiko praleisti žvelgdamas į šviesias moters akis, po ko pridūrė: - Visi čia esantys, nežinau kokiu būdu, bet, nėra antgamtinės būtybės. Todėl tu privalai išgyventi, kad ir kiek tai kainuotu. Supranti? Be tavęs. Ne. Viskas bus gerai, kliauskis manimi, ir dabar pat eik. - Pastatydamas savo žmoną ant kojų, ir įsitikindamas tuo, kad ši sugebės atlaikyti jo liepimus, originalusis kaip mat patraukė toliau. Stabdydamas, bei ramindamas, o tiksliau kaip avis į bandą vydamas visus svečius, kurie turi bent kažkokios reikšmės, jis stengėsi viską daryti kaip galima greičiau. Nors teko pabrėžti, kad jo, žmogiškas judėjimas, patirtos traumos buvo ne menku stabdžiu. Akimirka, kuomet šis atrodo visiškai atsitiktinai pasisuko į savo žmonos pusę, buvo pastatytas prieš vaizdą, kuris per sekundės dalį, atėmė iš originaliojo viską, ko jis siekė nuo pat pradžios, kuomet dar vaikystėje įkvėpė pirmą oro gūsį į savuosius plaučius. Kažkokio asmens padaryta žala, ir vaizdas, kaip ant baltos, it sniegas suknelės, kurią vilkėjo Caroline, ištiško šviesus, raudonas skystis, surakino visus originalaus hibrido raumenys. Ji ėmė kristi apačion, o jis kaip tik tuo metu pajudėjo į priekį. Atrodo beveik atsitiktinumo dėka, sugebėdamas pagauti merginos kūną, kuomet jis nespėjo pilnai susidurti su žeme, Niklaus atsargiai ją suėmė į savo glėbį, vienu delnu stipriai suspaudė šviesiaplaukės kaklą. Jo veidas buvo iškreiptas skausmo, kuomet iš miego arterijos srūvantis kraujas, palengva ėmė veržtis pro jo pirštus. Caroline dar turėjo kelias sekundes, kuomet jis kone įsmeigė savo veidą į jos, drebančiu balsu tardamas: - Laikykis mažute. Laikykis, nes neturi teisės manęs čia palikti vieno. Girdi mane? Neturi. Kėr. Gyvenime mano, laikykis. Prašau. - Jos pilkšvomis tapusios akys, kaip mat pagreitino originalaus vampyro kvėpavimą, kuomet šis pagaliau suprasdamas kad nieko padaryti nebe gali, paleido savo delną nuo jos kaklo, kaip mat dar stipriau prispausdamas jos liauną kūną prie savojo. Jausdamas kaip greitai suglemba mylimos moters galūnės, jis ėmė linguoti. Vos pastebimai, leisdamas iš akių išvarvėti pastebimo silpnumo, susimaišiusio su pykčiu ir skausmu, skysčiui, kuomet jis atplėšęs veidą nuo žmonos, sušuko: - Kodėl po velnių niekas nieko nedaro?! - Sugrąžindamas savo dėmesį į Caroline, krauju sutepta ranka, jis kaip mat suėmė jos veidą, lyg bandytu bevaisiai jos kūne atrasti bent menkiausią gyvybės ženklą: - Tu neturi teisės pasiduoti šitaip. Neturi, nes mums su tavim. Mums su tavim buvo lemta būti kartu, per amžius. Tai buvo lemtis, todėl nedrįsk šitaip... - Nebaigdamas savo kalbos, originalusis vėl neigiamai supurtė galvą, akivaizdžiai nesugebėdamas susidoroti su šios netekties skausmu. Jis vis dar kruvina ranka perbraukė per savo veidą, kaip tik tuo metu atrodo norėjęs pradėti raudoti, bet tai laiku užspaudęs viduje. Jis nutilo, iš savo tvirto glėbio nepaleisdamas savo žmonos, nebe gyvo kūno. Laikydamas moters galvą sau po smakru, jis ilgai stebėjo tolimiausius vaizdus, vis dar nepratardamas ne vieno žodžio. Menkas lingavimas, buvo vieninteliu dalyku, kuris priminė tai, kad ir jis pats dar buvo gyvas. Kuomet vyro lūpos dar kartą prasiskleidė, jis per daug tyliai, kad tai būtu išgirsta kitiems, prasitarė: - Žinojau kad taip pasibaigs ankščiau ar veliau, todėl neturėjau teisės leisti tau tapti savo gyvenimo dalimi. Buvai verta daugiau, daug daugiau nei galėjau pasiūlyti. Ir aš prisiekiu, nesvarbu kiek tai kainuos. Nesvarbu, kiek kritusių kūnų turėsiu palikti, bet tu būsi gyva. Ir šį kartą kaip galima toliau nuo manęs. Tu būsi gyva. - Kartu su savo žuvusios žmonos kūnu, pakildamas ant kojų, vampyras atrodė visiškai palaužtas. Akivaizdžiai nebe matantis gyvenimo prasmės. Pasiekdamas atsitiktinę kušetę, jis tvarkingai paguldė Caroline kūną, kuomet pasisukdamas akis įsmeigė į asmenį, kuris buvo to kaltininkas. Tapo viskas aišku, šis žingsnis nebuvo iššauktas panikos, tai buvo kruopščiai suplanuotas žingsnis. Negana to, jis net numanė kas už viso to stovi. Todėl akimirka, kuomet po Mikaelson ranka atsidūrė sidabrinis stalo įrankis (nesvarbu ar tai buvo šakutė, ar peilis, ar net bukas šaukštas) šis kaip mat rovėsi link asmens, perpjovusio jo žmonai gerklę. Tikriausiai kiekvienas numano tai, kad viskas, kas toliau dėjosi, buvo nesustabdoma. Jis negebėjo o ir nenorėjo nutraukti jo gyvybės greitai. Pirmiausia galybe smūgių, jis sulaužė minėto asmens žandikaulį, kone šį sutrupindamas, sulaužė ir savosios dešinės rankos krumplius. Kuomet finale, susmeigė pasigautą stalo įrankį tiesiai į minėto asmens kaklą. Būdamas susitepęs ne savo krauju, originalusis kaip mat atsitraukė nuo žudiko, kuomet pasisukdamas į visą tai stebėjusius, veide ištempė kampinę, tačiau ne malonumo iššauktą šypseną. Bet, kad ir kaip be pasukus, jo vidinis skausmas, bejėgiškumas buvo ant tiek stiprus, kad jis pagaliau palūžo. Nesulaikydamas savo paties emocijų, jis ėmė fiziškai lietis ant visko aplinkui. Talžydamas visus pakeliui pasitaikančius daiktus, sienas, atrodo kad kažkuriuo metu jis pats ketino užsimušti. Šaukdamas, riaumodamas ir tik taip gebėdamas išsilieti, jis darė viską, kas būnant nemirtingu, it spragtelėjimas išjungtu jo žmogiškumą, kuris neleido racionaliai matyti visos situacijos. Raganos planas pavyko geriau nei ji to tikėjosi, atimdama iš originalaus vampyro tai kas jo gyvenime buvo "šviesu", ji ne vien sunaikino jį kaip asmenybę, bet ir atvėrė duris tam, kuo jis visuomet turėjo būti. Savęs nekontroliuojančiu, žmogiškumo neturinčiu, ir nieko švento nematančiu hibridu, kuris naikina viską aplinkui, vien dėl savo paties malonumo (nežiūrint net į tai, ar jis buvo žmogumi, ar nemirtingu asmeniu, hibridu).

Akimirka, kuomet šviesiaplaukės veidas kone atsitrenkė į jo krūtinę, abi savo rankas sukraudamas merginai ant pečių, žuvęs vampyras stengėsi iš paskutinių neišleisti šios iš savo glėbio, ir tokiu būdu neleisti jai matyti tai, kas vyko priešais. Veikiausiai pagrindinė priežastis, kodėl eks vampyras taip troško išvesti Caroline Mikaelson iš šios vietos buvo tai, kad daugiau nei prieš pusę metų, jis buvo atsidūręs panašioje situacijoje, priverstas stebėti tai, kaip jo paties kūną apleidžia gyvybę, o pasilikę artimi asmenys yra priversti kentėti. Šios dalios jis mažiausiai troško šviesiaplaukei, kuri ir taip epr savo trumpą gyvenimą buvo gavusi užtektinai išbandymų: - Caroline, įsiklausyk į mano žodžius. Tau būtina išeiti iš čia kaip galima greičiau, jei neketini patekti po balta šviesa, kuri tave iš kart nusitemps į "ramybės atradimą". - Žinoma, jis melavo ir ta šviesia dar ne kartą nebuvo pasirodžiusi, nors keli iš mirusių, su kuriais jam teko susidurti, apie tai kalbėjo. Greičiausiai tai buvo nevilties iššaukti žodžiai, apie tai kad dar yra galimybė ištrūkti iš šio pragaro, kuriame visi, kadaise turėję antgamtiškas galias, buvo įkalinti. Merginai visiškai netikėtai ištrūkus, bei pasileidus savo vyro pusėn, Salvatore dusliai atsikvėpė. Tai ko jis bandė išvengti, galiausiai įvyko, ir dabar jis buvo priverstas laukti, laukti kol šviesiaplaukė pasitrauks pati. Nuleidęs akis, jis vengė pasižiūrėti į originaliosios šeimos pusę, todėl sureaguodamas tik tuomet, kai šio pašnekovė sugrįžo, pakėlė akis į jos veidą: - Žinau, šiandiena turėjau minimalią galimybę susidurti su Lexi, ir nors nesu tikras kad ji viską atsimena, kuomet atmerkė akis, apsilankiusi čia. Viliuosi kad ji perduos Damon'ui tai ką sakiau. Galimybė yra, ir pamatysi. Nežinau kuomet, bet abu būsime gyvi. O dabar eime, nes nežinau kaip tu, aš nedegu didžiuliu noriu stebėti mums artimų žmonių kančias.
Šiek tiek kilstelėdamas savus antakius, jis pagaliau ištiesė savo ranką į merginos pusę, tuo pačiu metu pasistengdamas paaiškinti:
- Nesibaimink, tai toli gražu nėra tas pats, kas kalbama apie sapnus, kai tave išsiveda negyvas asmuo. Nueikime bet kur, kad tik toliau nuo čia. - Liūdnokai šyptelėdamas, pratęsia: - Vienintelis pliusas būnant čia, kad sienos mūsų visiškai nevaržo. Ir jei tu ne prieš, dabar norėčiau atsirasti namie. - Omeny turėdamas jų gimtąjį miestą, Salvatore viso labo kilstelėjo savus antakius, po ko pratęsė: - Kai viskas pasibaigs, pažadu, padėsiu tau rasti kelią prie tų, kuriuos norėsi stebėti. Galu gale, pramokti čionykščius triukus laiko aš turėjau. - Dar kartą sujudindamas ranką, paragina.