KAPINIŲ AIKŠTĖ:

Puslapis 22 Previous  1, 2

Go down

Re: KAPINIŲ AIKŠTĖ:

Rašyti by ATIDUODAMA #49 on Št. 01 25, 2014 3:49 pm

TRUMPAS PAAIŠKINIMAS: Nesvarbu kaip tai nutiko, tačiau Qetsiyah Bennett žuvo. NEGRĮŽTAMAI! Įsivaizduokime, kad nepaisant visko ką ji darė tam, kad susigrąžinti savo tikrą meilę, Silas'ą, ji galiausiai pati pasirašė sau mirties nuosprendį. Ar tai kokios nors žūtbūtinės kovos pasekmė, ar tai visiškai atsitiktinė mirtis, apie tai niekas nieko niekuomet nesužinos. Jos kūnas buvo surastas, ir netgi palaidotas, miesto tarybos narių (kokių nors, kad ir nematomų). Esmė tame, kad ji dingo. Tiksliau, dingo iš savo tikrojo kūno. Vien tik todėl kad turėjo silpnybę tamsiaplaukėms (ir pati tokia buvo), tuo metu kai jos siela paliko jos kūną - ji buvo nepasiruošusi mirimui. Todėl sukaupdama visas savo tebelikusias galias, ji privertė save pasinaudoti "keliautojo" gabumais, ir peršoko į tą kūną, kurio greičiausiai, jei būtu pasirinkimas, nebūtu ėmusi. Faktas toks, galingiausia ragana - keliautoja, vis dar vaikšto šia žeme, ji beveik užvaldė pasirinktos asmenybės kūną. Beliko klausimas, kas ta tamsiaplaukė (padėsiu, ji viena iš "pagrindinių" forumo asmenybių), kuri nėra ta, kuria dedasi? Ir ar ši informacija iš tiesų yra reikšminga?
avatar
ATIDUODAMA #49

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


Pranešimų skaičius : 64
Įstojau : 2013-10-20
Amžius : 29
Miestas : Los Andželas
Draugai : Nepasitiki niekuo
Rūšis : Ragana / Keliautoja
Darbo paskirtis : Žolininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KAPINIŲ AIKŠTĖ:

Rašyti by Gabriel Gotham on Antr. 04 05, 2016 12:35 pm

- Manau kad nepatikėsi, tačiau aš vėl mieste ir šį kartą planuoju pasilikti iki tol, kol pasieksiu visus savo siekius. - Vos keliais pirštais prie savosios ausies spaudė naujausio modelio "Samsung" išmanųjį telefoną, išskirtinai pastebimos išvaizdos savininkė buvo sustojusi prie tam tikro antkapio. Pokalbis buvo reikšmingas tik tam asmeniui, kuris "kabojo" kitapus laido. Šviesios akys buvo aiškiai paryškintos tankiomis blkstienomis, kas tik dar labiau leido atkreipti dėmesį į sodrias mėlynas akis. Tam kad sugrįžti atgal, merginai reikėjo praeiti kruvinus kelius, apie kuriuos ji nebuvo linkusi kalbėti net su sau artimiausiu asmeniu, seserimi, kuri akivaizdžiai būtu norėjusi žinoti net smulkiausią detalę. Esmė buvo tame, kad išgabenama iš miesto, vyresnioji Argent šeimos atstovė buvo viso labo žmogus, o padaras kuris grįžo atgal, ne kiek nepriminė jos buvusios. Pakitusi išvaizda, išdildintas ir galima pripažinti kad ne pats lengviausias charakteris, bei keršto troškimas, kuris visą tą laiką vertė ją kabintis į gyvenimą. Pavargusi nuo minties kad tapo nemirtingos moters auka, ji buvo sugrįžusi tam, kad atimti iš jos viską, tame tarpe ir gyvybę. Sulaukusi tam tikro atsakymo telefono ragelyje, Jennifer leido jos ryškių bruožų veide pasirodyti šypsenai, tačiau tai tebuvo vienintelis atsakas, prieš tai, kuomet ji atmesdama skambutį, aparatą pasidėjo atgal į aptempiančių džinsų kišenę. Ne, ji tikrai nebuvo stereotipinė lėlė, nors toks įspūdis buvo sudaromas vos ją išvydus. Ant antkapio viršaus buvo tvarkingai padėtas neišmargintas, standartinių juodos ir baltos spalvos, motociklininko šalmas. Kuomet ji priklaupė ant kelių priešais minėtą objektą su tam tikru vardu bei datomis kurios iš esmės yra labiausiai reikšmingos, jos pirštų falangai nuslydo per vardo raides: - Aš apgailestauju.  Žinau kad pažadėjau tau, ginti tuos, kurie negali pasirūpinti savimi... Bet šis pasaulis priklauso ne nemirtingiems, todėl išnaikinsiu tas padugnes, išraudama pagrindines šaknys. - Sukandusi dantis, mergina paskutinį kartą leido pasirodyti savo jausmams prieš asmenį, kuris jos tikrai nebe galėjo girdėti, ką kalbėti apie paprieštaravimą. Ji čia atvyko su konkrečia užduotimi, kuri turėjo sugriauti nusistovėjusias nemirtingumo taisykles, o paskui, ji ketino išeiti pati, su taika prieš savo pačios sąžinę. Gyventi monstro kailyje buvo nepakenčiama jai pačiai, todėl visi jos sprendimai buvo grindžiami tik tuo, kad ji rinkosi tą blogį, kuris galiausiai išeis į gerą. Pakildama ant kojų, ji mikliai suėmė šalmą, kuris buvo padėtas ant paminklo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _



avatar
Gabriel Gotham


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 678
Įstojau : 2012-09-27
Miestas : New Orleans
Rūšis : Vampyras (1660+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KAPINIŲ AIKŠTĖ:

Rašyti by Christoffer Cross on Kv. 05 31, 2018 4:28 pm





Ride home




There's no reason to change what you are,
but if you're not being you, then you need to acknowledge that.


NUOTAIKA:  *here* DAINA:  Slipknot - Devin In I



- O tu lengvai nepasiduodi,-Crossui nereikėjo atsisukti, kad suprastų, jog kambaryje nebėra vienas. Kartus išpūstas cigaro dūmas tapo panašus į sunkų, ledinį debesį. Temperatūra visados smarkiai nukrisdavo, kai vyrą aplankydavo ši tik jam vienam matoma "draugė". Nieko keista. Juk abu galiausiai buvo pagaminti iš to paties pragariško šūdo.
- Juk žinai, kad sunkiai priimu "ne" kaip atsakymą.
Crossas pažvelgė į būtybę su lengva šypsenėle lūpose. Vargu ar džiaugėsi ją matydamas. Nemėgo, neketino spręsti svetimų problemų jei šios neatneša aiškios naudos jam. Ir ji tai žinojo.
- Tu tikrai prisirišai prie šito pavidalo,-tarė neliesdamas pašnekovės iškeltos temos. Ji sėdėjo sukryžiavusi ilgas, nuogas kojas, begėdiškai lendančias pro ilgos, juodo, žvilgančios ir aptemptos suknelės skeltuką. Iškirptė siekė kone bambą akcentuodama nors ir nedidelę, bet gražios formos krūtinę. Tamsiaplaukė aiktelėjo it išreikšdama nusiminimą.
- Esu be galo nostalgiška būtybė.
- Galbūt jei pasivaidentum kaip...
- Kaip ji?-demonė neleido užbaigti sakinio vyrui, kurio akyse matė visus jį iš vidaus deginančius geidulius. Tarpe jų - patį didžiausią, stipriausią, persekiojantį vyrą daugiau nei du tūkstančius metų. Tamsiaplaukės apvaizda sumirguliavo, akimirką išdavikiškai atidengdama tą šlykštų, išgamišką snukį, be galo panašų į vieną tų, kurie Cross'o pragaro patirtį iš ties pavertė... pragariška. Vyras atrodė nokautuotas. Lūpos šiek tiek prasivėrė išduodamos nuostabą, jaudulį bei pasigėrėjimą. Žinoma ši būtybė toli gražu nebuvo Salonina - moteris, kurios visados desperatiškai geidė, kurios troško, bet niekados negalėjo pasiekti, nes paradoksalu, tačiau tuo pačiu ir save nuo jos stūmė. Žinojo, kad moteris yra gyva, kad jos stulbinantis grožis neblės įkalintas nemirtingumo prakeiksme. Kartais ją stebėdavo. Paslapčia, tarsi šešėlis. Pajutusi Cross'o silpnumą būtybė drąsiai prisiartino.
- Jei grąžintum mane, galėčiau rodytis tau kaip ji, galėtum...-šaltais kaip ledas delnais ji palietė vyro kaklą, tarsi viliodama, tarsi įprasmindama savo artumą,-...dulkinti mane per visas skyles, o kai jos atsibostų - padaryti naujų,-du veidai pūpsojo lygiagrečiai vienas kito. Saloninos veidas dar niekados nebuvo taip arti jojo. Demonė iškišo liežuvį ir pervedė erotiškai juo per vyro lūpas. Tiesa, Cross'ui niekados nebūtų pakakę tik vaizdo. Salonina rūpėjo jam ne tik dėl to, kaip atrodė. Vyras susiraukė pajutęs šleikštų tvoskiantį sieros kvapą pro pražiotą moters burną. Demonai sušiktai dvokė, kai nebuvo supakuoti į "popierėlį". Šiurkščiai nustūmė moterį šalin ir ši galbūt nesitikėjusi tokio Cross'o priešiškumo kaip mat sugrįžo prie savo senojo pavidalo.
- Prasmek skradžiai,-suurzgė krečiamas pykčio bei siaubo dėl to, kokia nepaprastai stipri yra jo silpnybė.
- Jei dar nesupratai aš kaip įmanydama stengiuosi to išvengti.
- Kurių galų tu vėl čia atsiboginai?-stengdamasis susigrąžinti savo senąjį-gerąjį swag'ą nužingsniavo prie baro tam, kad apsitarnautų,-Kiek kartų tau reikia kartoti, kad tu suprastum, jog negaliu, o ir neketinu tau padėti? Kokia man prasmė grąžinti tave į šį pasaulį? Kad vėl susigrobtum pusę mano biznio?-susierzinimą vyras slėpė sunkiai. Užteko išvysti Saloniną (na, ne visai ją) ir emocinis Christoffer'io pasaulis drebėjo tarsi išsiveržti grasinantis vulkanas.
- Oi ne, tai man jau neberūpi,-nerūpestingas tonas slėpė blefą, kuriuo vyro begalinis nepatiklumas neleido patikėti,-Ko negalėčiau pasakyti apie tave. Susimovęs eilinį sykį grįžai prie ištakų?
Ledo kubeliai skambiai sužvangėjo sukritę į krištolinę taurę, kurią netrukus užpildė viskiu. Nebedominantis cigaras smilko peleninėje skleisdamas kvapą, malonų tik rūkančiajam.
- Tavo mažas, niekam tikęs žiurkiūkštis puikiai pasidarbavo užpildant nišas, kurios atsivėrė man neveikiant.
- Galbūt tas mano žiurkiūkštis nėra toks jau ir netikęs?
Cross'as nusišypsojo, moters kaktoje gręždamas skylę akimis. Planas surišti Emiliją bei Marcusą meilės vaisiumi, kuris turėjo padėti įgyvendinti vyro planą valdyti Tamsos pasaulį siaubingai bei epiškai žlugo. Maža to - suėdė labai daug laiko. Po Lili sunaikinimo jos valdas Chris'as nesunkiai užkariavo, bet užteko trumpam pranykti ir jose ėmė karaliauti kažkoks neapsiplunksnavęs vaikigalis. MAŽA TO - jis į rinką išleido narkotiką, su kurio populiarumu Cross'ui sekėsi itin sunkiai konkuruoti. Žinoma demonas vis dar vertėsi visokiais nešvariais reikalais, klestėjo jo "kraujo ūkiai", bet pelno sumažėjimą juto aiškiai.
- Tau be galo sunkiai sekasi su manimi derėtis,-pagaliau pratarė akcentuodamas nemažėjančią antipatiją asmeniniams moters siekiams.
- Man nereikia su tavimi derėtis, Horatiau.
Kokiu šleikštuliu ėmė dvelkti vyro veidas išgirdus šį kreipinį... Deja, bet nusikratyti nepaprastai erzinančių demonės apsireiškimų jis negalėjo. Negalėjo netgi jai kažkaip pakenkti, suvaldyti ją, nuskausminti. Keista ir ne visai natūrali Cross'o būsena, tarsi egzistuotų kaip tarpininkas tarp dviejų pasaulių, dažnai pasireikšdavo nekviestų svečių vizitais. Nesusivaldęs vyras šveitė puspilnį butelį į netoliese stovėjusią moterį, kurios pavidalas sumirguliavo it sutrikdyto vandens paviršius materiją vaiduokliškai praleisdamas per save.
- Nemandagu,-manierų "pamoka" toliau sėkmingai kureno demono begalinio susierzinimo katilą,-Valdyti pragaro tu niekados negalėsi. Tu nesi pirmarūšis demonas, esi tik dar viena, bet velniškai ambicinga nukankinta, juoda siela. Tau niekados neužtektų galios kontroliuoti juodąją magiją, tamsiąją materiją, kiekvieną šlykščią, piktavalę būtybę,-kai atrodė, kad jos įžeidinėjimai nesibaigs tamsiaplaukė persimainė,-Tačiau mes niekados nekalbėjom apie tai, kad valdyti galėtum tam tikrą tamsos karalystės dalį.
Vyras susikaupė ir nuščiuvo dėdamas begalines pastangas į tai, kad iššifruotų demonės veidą ir visų svarbiausia tai, kokios mintys slėpėsi po juo.
- Ir kas man iš to? Kad Lilith atsikovotų tą dalį taip pat greitai, kaip sumiksi akutėmis?
- Jei ta pragaro dalis ims egzistuoti tavyje ji to padaryti negalės.
Darėsi akivaizdu, idant moteris iš tikrųjų turėjo idėją. Ji lankė Cross'ą dešimtis, šimtus kartų bandydama palenkti jį į savo pusę ir visus tuos kartus nurydavo karčią nusivylimo piliulę. Tačiau tik jis galėjo jai padėti ir ji tai žinojo. Dėl to, demonė buvo pasiryžusi paversti mainus lygiais.
- Tu tikrai beprotiškai nori sugrįžti, tiesa?-mestelėjo su nedidele pašaipos gaidele, tarsi negalėtų suprasti kodėl ji laikosi įsikabinusi žmonių pasaulio. Juolab pragare demonė turėjo šiokį tokį autoritetą, kuris lengvino jai sunkią dalią.
- Labiau už viską pasauliuose.

Alvar niekados nebūtų susitaikiusi su tuo, kad į žmonių pasaulį jai užsivėrė visos durys. Jai velniškai patiko gyventi. Patiko valdyti įspūdingos gražuolės kūną, nešioti sukneles, šukuotis plaukus... Mylėtis. Priešingai nei Cross'as, Lili niekuomet nebuvo žmogumi. Lilita sukūrė ją kaip ir saujelę kitų, idant turėtų vergų-pasiuntinukų, kurie už ją grobtų sielas ir statytų karalystę didžią ir neįveikiamą. O laisvės skonis kai jį pajuto buvo neįkainojamas. Alvar bijojo kūrėjos, bijojo grįžti į Tamsos pasaulį ir būtų padariusi viską, kad to išvengtų. Tiesą pasakius kiekvienas demonas, kiekviena piktoji dvasia nepaprastai troško laisvės ir tai buvo vienintelis dalykas, kurio jie negalėjo turėti.
"Kraujo ūkiais" Christoffer'is vadino visas tas laboratorijas prikimštas keistomis aplinkybėmis dingusių žmonių, kuriuos naudodavo tik tam, kad išleistų iš jų kūnų kaip įmanoma daugiau kraujo. Įvykus sintetinio kraujo revoliucijai vampyrai, besimėgaujantys laiko patikinta bei pamėgta klasika ėmė labai vertinti "kontrabandinio" kraujo rinką. Cross'ui priklausė ir keli vampyrų eskorto "namai", kurie nemirėlius aprūpino palyda kompanijai, seksui bei pasimaitinimui. Atsižvelgiant į klientų poreikius, manipuliuoti buvo galima ir kraujo skoniais. Vieni vampyrai mėgo muskato pojūtį, kiti migdolų, retesni - rūkyto jautienos kumpio ir Cross'as stengėsi užgaidas realizuoti. Vidutiniškai užtenka kelių parų monotoniškos vieno maisto produkto mitybos, kad kraujas įgautų tam tikrą prieskonį. Nemirėliams išlindus iš savo karstų į viešumą atsivėrė tuzinai galimybių pasipinigauti. Reikėjo tik idėjos ir... įžūlumo. Juodi verslai Chris'ui iš ties sekėsi. Nesisekė tik bandymai padirbti narkotiką, su kuriuo juodojoje rinkoje išgarsėjo Gomez'as. Deja, bet demonas nežinojo, kad atsakymas į ramybės neduodantį, atrodytų, neišsprendžiamą klausimą maklinėjo kone čia pat.

Cross'o ir Lorrellos keliai susidūrė tada, kai nepasotinama vampyrė nusiaubė vieną vyro "Kraujo ūkių" pražudydama pustuzinį "melžiamų" egzempliorių. Patyrė nuostolių, bet akivaizdžiai kvaištelėjusi mergiotė nesispardė pasiūlyta atidirbti. Nuo tos dienos Lorrella ėmė figūruoti kone visuose demono versluose. Ji buvo puiki palyda, negailestingai nužudanti net draugiško pobūdžio bendrininkus, fėja noriai grobė žmones ūkiams, o po to su dar didesniu noru jais vaišinosi. Lorrella darbavosi eskorte, laisvamaniškai dūko striptizo klubuose prie stulpų - jos buvo tiek daug, ji buvo visur ir šis maksimalizmas Cross'ą iš ties žavėjo. Moteris buvo nesuvaldoma, bet tuo pačiu ir nepaprastai mėgiama kitų vampyrų. Žinoma Christoffer'is nežinojo apie šviesiaplaukę nieko. Neįtarė jos neįtikėtinos pradžios istorijos bei to, kad pašonėje glaudė vieną iš kelių tebeegzistuojančių išnykusios padermės atstovių. Lorrellos kraujas būtų nesunkiai "pasidavęs" klonavimui, Cross'as turėjo galimybę pasiūlyti rinkai jos pamėgto narkotiko, tačiau nė neįsivaizdavo, kad tai būtų įmanoma vampyrės dėka. Bendras visos giminės bruožas - kažko nežinoti, kažko, kas taip netoli, taip nesunkiai pasiekiama, kas iš esmės pakeistų viską. Ar bent jau akivaizdžiai pagerintų socialinę padėtį juodojoje visuomenėje. Cross'as tik apie tai ir tesuko pastaruoju metu galvą, mat viltys pagerinti padėtį pragaro visuomenėje skaudžiai žlugo. Taip skaudžiai bei gėdingai, kad demonas nė velnio nesidomėjo kokia linkme pasuko Florianos, Emilios ir Marcuso likimai, nors abejojo ar bent vienas jų išgyveno to paralelinio pasaulio žlugimą.

Ar Horatius pasitikėjo Lili? Žinoma versdamiesi kone analogiškais verslais jie konkuravo nepraleisdami progos vienas kitam "pašikti", tačiau be viso šito demonai ilgai vienas kitą pažinojo. Dar geriau jie pažino vienas kito kūnus, kai velnionišką prigimtį efektingai išreikšdavo dulkindamiesi iki pajuodavimo. Galbūt tas "pragariškumas" iš tikrųjų juodu traukė vienas prie kito, juk Cross'as nedažnai dalinosi su kuo nors meilužių statusą. Susivieniję jie galėjo sukurti neįtikimą blogio imperiją, tačiau begalinis išdidumas neleido peržengti konkurencijos ribos. Ir visgi šį kartą jie pagaliau dirbo iš vien.

- Pragaras? Šitam menkaverčiam šūdely?-vartydamas rankoje juodą kaip smala kristalą Christoffer'is vėl iš naujo klausė savęs ar gali pasitikėti Alvar.
- O tu tikėjaisi ko? Milžiniškos, pasiutusios pragariškos išangės?-numetė piktai, tarsi pyktelėjusi dėl Cross'o tono. Kristalo vidus alsavo besiraivančia, gyva juoduma. Įsižiūrėjęs į ją vyras pajuto tą klaikų jausmą, kurio pamiršti negalėtų niekas, bent trumpam pabuvojęs pragare.
- Kaip tai veikia?
Vaiduokliška moters ranka stebėtinai sėkmingai paėmė kristalą ir jį išlaikė.
- Paprastai,-lakonišką atsaką lydėjo ne toks vangus veiksmas. Ji ūmiai nuplėšė Cross'o krūtinę dengusius marškinius, o tada tvojo kristalą į apnuogintą krūtinę. Tarsi iki raudonumo įkaitintas metalo gabalas į kūną jis susmigo be galo lengvai. Alvar atatūpsta atsitraukė. Christoffer'is drebėjo. Krūtinėje atsivėrusi žaizda plėtėsi ryškia juoduma po visą vyro kūną. Nevaldydamas savęs demonas rėkė balsu, tarsi jis būtų sumišęs su tuzinu kitų. Stiprios konvulsijos privertė Cross'ą atsiklaupti. Vyras atlošė galvą, tamsusis eteris ėmė veržtis pro demono burną tarsi geizeris. Stebėdama tai, kas vyksta Lili keistai mėgavosi, lyg džiaugtųsi, kad viso šito netenka išgyventi jai pačiai. Viršun tvoskęs debesis su didele jėga grįžo atgalios į naujojo šeimininko kūną priversdama šį bejėgiškai nukristi ant žemės. Baltos Cross'o akys iš lėto paskendo aklinoje tamsoje. Net ir tokiai galingai demonei kaip Lili buvo sunku užfiksuoti judesį, kaip greitai Horatius atsidūrė priešais ją. Vyras čiupo demonę ir ją pabučiavo. Susijungusios lūpos tapo juodos, suskeldėjusios, burnose malėsi ilgi, gyvatiški demonų liežuviai. Cross'as negalėjo konkrečiai pasakyti ką Alvar jam padarė, bet jausmas buvo fantastiškas. Vyras nebučiavo demonės vaiduoklio. Lili buvo visiškai, absoliučiai ir neginčijamai prisikėlusi.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _


After my head has been chopped off, will I still be able to hear, at least for a moment, the sound of my own blood gushing from my neck? That would be the best pleasure to end all pleasure.
avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas


Pranešimų skaičius : 276
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : Dark side of New York
Meilė : Heart break is hard but loving someone who doesn't love you is harder.
Draugai : No one ever does live happily ever after, but we leave the children to find that out for themselves
Rūšis : Everything I was afraid of when I was growing up, I've become. I've taken on my nightmares, like the devil and the end of the world, and I've become those things.
Darbo paskirtis : Underestimate me. That'll be fun.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KAPINIŲ AIKŠTĖ:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 22 Previous  1, 2

Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume