Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.

New York metropolitan area

2 posters

Go down

New York metropolitan area Empty New York metropolitan area

Rašyti by Erik Hellner Pir. 02 13, 2017 12:41 am

- Kodėl blogi vyrukai visados rengiasi juodai?-šypteli sarkastiškai, kol kas idealiai atremdamas tą intensyvų, sunkų Chris'o žvilgsnį. Vyras atsitiesia atšlydamas nuo priverstinai pasodinto oponento, timpteli už juodo švarko skvernų tarsi tik dabar būtų pastebėjęs šią savo stiliui būdingą tendenciją.
- Hm. O sakyk, Billi, jei pasitikčiau tave su ryškiai oranžine glaustinuke ar teisingai įvertintum mano galimybes tave sužeisti?-lengvabūdiška elgsena toli gražu neišdavė Chris'o motyvų. Ar to, koks brutalus šis vyras buvo iš tikrųjų. William'as sėdėjo stora jūrine virve pririštas prie medinės kėdės. Tame pačiame sandėlyje netoliese ant žemės atsisėdusi, apsikabinusi savo kelius sriūbavo paauglė Will'o duktė. Ji buvo įbauginta, prislėgta situacijos, kuri tikrai nežadėjo nieko gera nei jai pačiai, nei jos mylimam tėvui.
- Billi, Billi, Billi...-kreipinys nuskamba ne tik globėjiškai, bet ir veidmainiškai. Prie vyro pasilenkęs, Christoffer'is uždeda delną ant jojo sprando, pasukioja jį, tarsi pet'indamas šunį, išlenkdamas piktą šypseną,-Tu tikrai man patikai, Billi. Kas tave spyrė susisiekti su tais dviem kriminalistais? Negi nežinojai, kad viskas baigsis būtent... šitaip?-kalbantysis skėsteli rankomis parodydamas tikra kriminaline scena tapusią erdvę. Ant grindų čia voliojosi klaikiai, smurtiškai sudarkyti dviejų minėtų pareigūnų lavonai.
- Tave pričiups, Cross'ai. Anksčiau ar vėliau. Džiaukis savo paskutinėmis valdymo akimirkomis,-spjaute išspjauna pagiežos kupinus žodžius. Supratusi užmaskuotą atsisveikino žinutę, Elison garsiai suklykia.
- UŽČIAUPK SAVO SUŠIKTĄ BURNĄ!-mergina mirtinai nuščiūva, kuomet į ją pasisukęs Chris'as išreiškia tikrai ne palankiausią nuomonę tokiai paauglės dramai,-Sudie, Billi.
- Iki pasimatymo pragare, Cross'ai.
Christoffer'is šypteli. Patiko jam tas pasipūtimas vyro veide. Jis šiek tiek atsitraukia tarsi norėdamas apimti William'ą didesniu perimetru savo žvilgsnyje. Tiek pats vyras, tiek jį "turinti" kėdė iš lėto pakyla į viršų. Bill'as didvyriškai laikėsi slėpdamas baimę. Vyras tikrai nenorėjo išeiti. Tik ne šitaip. Ne dabar, kai jo žmona laukėsi antrojo jųdviejų vaiko, po daugybės metų trukusio bandymo pastoti. Visgi jis žinojo grupuotės taisykles. Kiekvienas bent pabandęs išduoti Cross'ą sulaukdavo bausmės. Kartais jos palikdavo vyro parankinius aklais, luošais, apdegusiais, be galūnių ir tik nuo padaryto nusižengimo sunkumo priklausydavo ar Chris'as pritaikydavo mirties bausmę. Cross'as buvo iš ties atkakliai medžiojamas FTB, netgi CŽV pareigūnų ir kiekvienas akmuo mestas į jo tapatybės nustatymo daržą keldavo vyrui neapsakomą įsiūtį. Cross'as pakreipia į vyrą priekin ištiestą ranką, lėtai pritraukia ją prie savęs. Balti William'o marškiniai kaip mat nusidažo krauju, kuris smulkučiais lašeliais atitrūkinėjo nuo kūno, iš lėto sudarydami kruviną šešėlį. Tverdamas nesuvokiamą skausmą, Bill'as žiopčiojo skleisdamas garsą, tarsi dustų. Kvaila mergiūkštė manydama, kad gali padaryti kažką, kad Chris'ą sustabdytų šokteli jo pusėn. Jis pajuto tai ir už naivumą mergaitė taip pat sulaukia bausmės. Išsiurbęs visus penkis litrus Will'ui priklausančio kraujo, šio ore kybantį debesį pasiunčia tiesiai į prilėkusią Elison išmaudydamas ją visą visą. Paauglė klykė nesavu balsu, it skerdžiama kiaulytė, tačiau šį kartą susierzinimo ši isterija nesukėlė. Priešingai - atsistojęs greta, Cross'as užmeta ranką ant siaurų paauglės pečių nepabijodamas sutepti brangaus audinio. Ištikta šoko ji nepajėgė pajudėti. Iššiepęs dantis piktai, tarsi nasrus jis pasiryžta prisiartinti dar labiau. Veik nepadoriai arti. Iškišęs liežuvį perveda per kruviną merginos skruostą atvirai pasimėgaudamas jos psichotiška būsena. Tuomet vyras atsitraukia. Lėtu, bet išdidžiu žingsniu jis artėjo prie išėjimo. Pravėręs konteinerį iškiša tik galvą kreipdamasis į lauke mindžikavusius savo parankinius.
- Kiek laiko trunka kelionė iki Beiruto?
Juodai (negi rūžavai?) apsitaisęs banditas - vidutinio amžiaus, stambokas, su ilgais šviesiais plaukais surištais uodegėle numetė ant žemės cigaretę sutrypdamas ją koja. Akimirką patylėjo norėdamas atlikti teisingą skaičiavimą. Šleikštus kraujo kvapas kaip mat plūstelėjo į veidą konteineriui prasivėrus. Tačiau prie to dirbdamas Cross'ui paprasčiausiai pripranti.
- Savaitę. Gal truputį ilgiau. Kuo saugesnį maršrutą išsirenki, tuo ilgiau užtrunka pasiekti Beiruto uostą. Girdėjau netoli Kretos patruliuoja interpolo laivai. Taip. Užtruks ilgiau nei savaitę.
- Puiku,-išlindęs į lauką visas pritraukia pilnus plaučius vėsaus oro. Apsisukęs pilnai užsandarina konteinerį užkabindamas ir spyną,-Pasakyk jiems, kad vos tik laivas prisišvartuos prie uosto tą mergaitę nušautų. Praleidusi savaitę su pūvančiu tėvo lavonu?.. Košmaras,-nesišaipė, tačiau ta užuojauta vyro balse skambėjo dirbtinai ir... įžūliai. Niekas netrukdė jam nusikratyti Elison čia ir dabar, bet Cross'ui toks variantas pasirodė kiek banalokas. Jokios dramos, jokios intrigos. Jau ir taip pasirodė barbariškai pažemindamas savo galantiško maniako reputaciją. Neketino pasilikti uoste tam, kad pažiūrėtų kaip nuobodūs konteineriai nuobodžiai yra perkeliami į keltą, tad patraukia prie savo prabangaus "Rolls Royce" markės automobilio, o jame susako vairuotojui koordinates. Prisidegė cigaretę. Organizmas to nereikalavo, greičiau tai buvo tapę įpročiu. Tarsi pergalės pypkė asmeninėse Christoffer'io "bado žaidynėse".

Paskutinis dalykas, kurį atsimena iš savo praeito gyvenimo buvo baimė. Jį persekiojo. Jis buvo išduotas savo paties koveno, nors ir laikė save jo lyderiu, buvo jo įkūrėju. Už daugybės uždraustų, natūralų gamtos balansą iškreipiančių burtų sukūrimą Horatius buvo pasmerktas aukščiausiai bausmei - ištrėmimui. Taip, jie tikrai jį susirado. Buvo per vėlu, beprasmiška priešintis. Tačiau iki to lemtingo momento bent jau pasistengė išgelbėti savo šeimą. Kad ir koks liguistas, sadistiškas Horatius bebuvo, jam rūpėjo jo vaikai. Vyras būtų viską jiems atidavęs jei tik šie būtų jo klausę. Paklusę. Padėję išlaikyti sėkmę, turtus bei laimę, kuriuos palaipsniui pakeitė begalinė, o ir tragiškai didėjanti vidinė tuštuma, nepaaiškinamas pyktis, jausmas tarsi tave iš vidaus negailestingai draskytų nesuvokiamas poreikis, kurio tie išsvajoti materialūs turtai nebeužpildė. Magiškas ratas atrodė sunaikintas nepataisomai, bet prieš išnykdamas Ambrose pasistengė suteikti savo šeimai viltį. Floriana laukėsi. Iš proto išėjusi bobšė vargiai būtų pasirūpinusi kūdikiu, kurį - grynakraujį, tikrą jų giminės palikuonį privalėjo bet kokia kaina išsaugoti. Horatius žinojo, kad Salonina taipogi laukiasi. Žinojo apie ją kone viską. Kai pirmą kartą pamatė ją, jos švelnų, angelišką, įstabų veidą suprato akyse negėrėjęs nuostabesnės, gražesnės moters. Jis dievino ją, buvo apsėstas jos. Tačiau tyliai, nebyliai, varančiai iš proto. Pavydžiai. Neapkentė matyti Saloninos su savo sūnumi. Užslėpta vidinė desperatiška neapykanta automatiškai nukreipė Horatiaus mintis į Varias šeimą, kai aplinkybės susiklostė tikrai nepalankiai. Jam nerūpėjo, kad tokiu būdu neabejotinai pražudys savo tikrą anūką. Jis ir taip buvo dar viena priežastis prakeiksmo, kurį užtraukė jų giminei elementarus taisyklių nepaisymas. Jei Elissa nebūtų mirusi, jei ji būtų paaugusi, jei būtų pajautusi joje jos pačios tėvų magiškai užkoduotą trauką savo vyresniam broliui, jei vyriausioji Falco šeimos mergaitė Rheia, kaip buvo suplanuota būtų nepradingusi, būtų atiduota į žmonas Silas'ui... Tos tragedijos tikrai buvo galima išvengti. Tačiau jų visų gyvenimai subyrėjo greičiau, nei Floriana, Horatius ar Flacai pajėgė tai suvaldyti. Savo dar negimusį vaiką Horatius perkėlė į Saloninos įsčias. Nebijodamas rizikuoti ir nesuvokdamas visų aplinkybių, varlokas Sebastiano bei Saloninos vaiką "įsodino" Florianai, kuri suvokusi, kad neteko vaiko (na, šis per kraujus ir skausmus ištekėjo velniop), tą patį vakarą nusižudė. Per vieną dieną jų šeimos žlugo. O Horatius buvo priverstas pasiduoti. Jo asmeninis kalėjimas - pasaulis be laiko. Jis buvo lygiai toks pats, kuriame gyveno, kažkokia keista, paralelinė jo kopija, tačiau visiškai tuščias. Tarsi įstrigęs viename, nesibaigiančiame momente, vienoje milisekundėje. Ak. Vyras iš jo ištrūkti bandė tuzinus kartų. Horatius galėjo atverti portalą, tačiau jis vedė į gerokai klaikesnę vietą, nei ši. Į kažką... beprotiškai tamsaus, kraują stingdančio. Visgi jis nepasidavė. Bandė tol, kol suvokimas, kad tai nesibaigs privedė prie minties susinaikinti. Vyras vėl, bet paskutinį kartą atvėrė vartus į pasaulį, skleidžiantį nesuvokiamą tamsą. Jis drąsiai žengė gilyn. Jį apsupo šaltis, baimė, tuštuma. Jei būtų žinojęs kas jo ten lauks, tikrai būtų pasilikęs sustingusioje savo kalėjimo realybėje, kuri priedo būtų pasirodžiusi kaip tikras pasakiškas rojus. Horatius čia nebebuvo vienas. Su aklina tamsa susiliejusios esybės draskė, plėšė jo kūną. Vyras klykė. Negalėjo pasipriešinti. Tos būtybės neleido jam sugrįžti. Jos kiaurai skrodė jo kūną, keldamos nesuvokiamą skausmą, tarsi plėšė Horatijų gabalėlis po gabalėlio, o sudėjusios atgal plėšė per nauja. Mažai betrūko, kad išprotėtų. Arba išprotėjo, kas bepasakys?.. Tačiau laiku ir vietoje suvokė keistą tų esybių elgesio pasikartojimą. Iš pradžių manė, kad jos tetrokšta jį kankinti, kol suprato, jog iš tiesų jos tarsi stengėsi užlaikyti save vyro kūne. Tarsi į jį įsikūnyti. Neturėjo ko prarasti, dievaži. Vis tiek blogiau nebus, jeigu pasistengs išpildyti jų keistą norą, tiesa? Nusilpęs Horatius sudėjo paskutines jėgas į improvizuotą burtą. Negalėjo pasakyti kiek tų juodų, tirštų būtybių sulindo į jo vidų akimirką, kai užrakino jas viduje. Tačiau jausmas... Tai buvo kažkas nepaprasto. Ta jėga, ta energija... Nesuvokiama. Vyras netgi nepasistengė atverti kažkokio portalo (viena iš priežasčių kodėl negalėjo išeiti iš savo paralelinio kalėjimo buvo ta, kad prieš įstumtas velniop springo kraujais, kai vienas jo paties mokinių perpjovė peiliu jam gerklę ir to pasaulio sienos tarsi palaikė jam gyvybę, kurią realiai buvo praradęs jo kūnas), kai vieta, kurią sulygintų tik su pragaru Horatijų išspjauna tarsi svetimkūnį. O gal iš tikrųjų tokiu tapo? Vikanai jį uždarė į kalėjimą fizišką ir patekęs į svetimą, bekūnę erdvę, susijungęs su jos būtybėmis sukėlė kažkokį trukdį, su kuriuo jėgos nebepajėgė susitvarkyti? Na, spekuliuoti šiuo klausimu galima įvairiai. Tai nekeitė fakto, kad Horatius Ambrose grįžo.

Lyginant su abiem sūnumis bei dukra, pirmieji Horatiaus žingsniai naujame pasaulyje buvo lengvi tarsi pūkas. Jis negalėjo kaifuoti labiau nuo minties, kad sugrįžo. Praeitas gyvenimas jam atrodė absoliučiai nebeaktualus. Net nereikėjo daug metų suprasti, koks yra laimingas turėdamas dar vieną galimybę gyventi. Žinoma ilgi metai iki pramonės revoliucijos nedžiugino, bet ilgai ieškoti vietos po saule neteko. Ypač tada, kai suprato, kad labai lengvai gali būti savimi, o dar ir klestėti. Nematė problemos plėšdamas, trypdamas kitų gyvenimus tam, kad pasikelti saviškį. Na, bent jau materialiai. Jis niekados netgi nesistengė įvardyti savo naujos esybės. Vargiai nesijautė žmogumi. Tačiau nebuvo ir vampyras. Jam nereikėjo misti krauju vardan išgyvenimo. Visgi kažkas viduje "trumpino". Jo kūnas pradėdavo... irti. Dvokti kaip sumauti devyni pragarai su visais velniukais. Tačiau to išvengdavo jeigu žudydavo ar karts nuo karto leisdavo tiems vidiniams gyventojams pasireikšti. Tai sukeldavo vyrui negrįžtamą amneziją, prabusdavo keistose vietose, dar keistesnėse kūno padėtyse, bet ai. Nedidelė kaina už galimybę gyventi vėl. Tai, ką nešiojo su savimi viduje buvo už suvokimo ribų. Jei remtumėmės religine tematika, ko gero tie šėtoniški "juoduliai" buvo artimiausia ką galėtų prilyginti demoniškoms esybėms. Ir vis tiek, kokios negudrios jos buvo, jei tapo kalinėmis šio brutalaus vyro (bent jau jo arogantiška nuomone). Nors iš kitos pusės, gi jos pačios to norėjo.Tamsios dūšelės jo viduje nuolatos bandydavo perimti kūno valdymą. Netgi jį keisdavo priklausomai nuo to, kaip smarkiai pavykdavo apniaukti vyro sąmonę. Jo akys tapdavo juodos it smala užpiltos, baltai melsva oda išsivagodavo ryškių juodų kraujagyslių tinklu, burna prisipildydavo keliomis eilėmis kreivų, aštrių dantų. Ir klaiki smarvė. O ką kalbėti apie nesuvokiamai didelį norą naikinti absoliučiai viską. Tačiau. Bent jau šioje materialioje erdvėje, šiame žmonėms priklausančiame pasaulyje Horatius turėdamas jam prigimtine teise įgytą kūną jautė didelį pranašumą. Kad ir kokie stiprūs, kurtinantys buvo tų būtybių balsai, Horatius manėsi galįs juos užtildyti. Pažaboti jų bandymą varloką visiškai užvaldyti. Pats galėtų teigti, jog jam tikrai sekėsi! Jautėsi visiškai atgimęs ir visos Ambrose problemos jam atrodė tokios neaktualios... Nieko keista, kad formavo naują save išbandęs tikrai ne vieną tapatybę. Bet nė viena jų neprilygo Christoffer'iui Cross'ui.

Šaltakraujis žudikas, mafijozas, šešėlinio Niujorko pasaulio karalius. Narkobaronas. Didelio nelegalių ginklų prekybos bei pinigų padirbinėjimo vadovas. Jis buvo vienas ieškomiausių "Interpolo" nusikaltėlių. Ir visa ši istorija prasidėjo tikrai labai keistai. Tiesiog reikiamu momentu atsidūrė netinkamoje vietoje. Horatius buvo tik atvykęs į Niujorką. 1990ieji metai. Tamsus paros metas ir neįpareigojantis pasivaikščiojimas po Brukliną. "Vinegar Hill" kaimynystė pripažinta viena nesaugiausių visame Niujorke. Gaujų karai, žmogžudystės, išprievartavimai... Tokia statistika galėjo neišgąsdinti tik būtybės, su kuria nei pakariausi, nei nužudysi, nei tuo labiau išprievartausi. Įsukęs į skersgatvį užklupo saujelę vyrukų, apsikeičiančių juodais lagaminais. Viename iš jų buvo keli kilai kokaino, kitame - solidus finansinis užmokestis. Jis tapo liudininku, vadinasi turėjo mirti. Suvarpytas kulkomis vyras prisikėlė. Nusikaltėliai netrukus virto mėsgaliais, besiblaškančiais aplinkui. Horatius apžiūrėjo abiejų lagaminų turinį ir kažkaip užsikabino už minties užsiiminėti būtent tokiais dalykais. Dideli pinigai ir kaip sumautai bus lengva dominuoti, kai priešai negalės tavęs įveikti? Taip ir atsirado Christoffer'is-Motherfucking-Cross'as. Tiesa, išsirinkta pavardė buvo nedidelė užuomina į praeitą vyro gyvenimą. Kryžius buvo gi jo šeimos bei koveno simbolis (jo reikšmė žinoma neturėjo nieko bendra su krikščionybe). Pradėjęs veiklą Cross'as sėkmingai eliminavo konkurentus užimdamas didelę šešėlinio pasaulio rinką Niujorke, įtvirtindamas brutalią, žvėrišką savo reputaciją (atvirai demonstruoti savo rodos nežemiškos kilmės nedrįso, tai likdavo už uždarų durų paliekant atvirą klausimą paties Cross'o sąjungininkams - kaip jam tai pavyksta? Bet ta mįslė tik dar labiau šiurpino jo priešus, konkurentus bei bendrininkus). Jis netgi užmezgė draugiškus ryšius su Las Vegaso nusikalstamo pasaulio karaliene Lili. Netgi palaikė jos norą įsiveržti į miestą su savo vilkolakiais. Jam trūko sąjungininkų, o Alvar tame pritiko. Be to, nesunkiai ją pakiš jeigu FTB prisikas iki Cross'o. Žinoma nebuvo tokio kalėjimo kuris sulaikytų vyrą, tiesiog neapsidžiaugtų praradęs savo karūną.

- Sumautas idiotas,-šaipydamasis prunkštelėja. Prietemoje paskendęs baras. Prie jo - vienišas, juodą, gerą kostiumą vilkintis pusamžis vyras, iš lėto gurkšnojantis viskį, pirštus papuošęs masyviais auksiniais žiedais. Ant riešo kone begarsiai tiksėjo prabangus "Louis Moinet Magistralis" laikrodis, atsiėjęs protu nesuvokiamą $860,000 sumą. Viršuje kabantis televizorius transliavo Sebastiano viešą kalbą įsiduodant kaip vampyru. Cross'o reakcija buvo pašaipi, bet turėjo zero fucks to give. Sūnaus veidas ekrane jo visiškai nejaudino. Po išdavystės morališkai buvo seniai jį palaidojęs. Ne veidą, savo pirmagimį vaiką,-Na, kaip kraujomaišos pasekmė jis adekvačiau elgtis ir negalėtų, tiesa?-iš solidarumo bei įkvepiančiai grėsmingos Horatiaus išvaizdos barmenas jo nuolankiai klausėsi. Net jeigu visiškai neįkirto ką Cross'as čia vapantis. Padėjęs ant stalviršio kupiūrą už gėrimus ir užkandžius, vyras pasišalina.

► FLASHFORWARD: New York metropolitan area, Long Ailandas.


- Ir ką tu dabar darysi, mulki? Negi nežinai su kuo turi reikalų? Vaikeli, nuleisk tą ginklą kol nesusižeidei,-šaipėsi. Absoliutus pramogų trūkumas aplamai lėmė tai, kad Cross'as įsivėlė į šitą apgailėtiną spektaklį. Tiesiog norėjo pažiūrėti kiek toli šitas snarglius bus pasiryžęs eiti. Dar vienas gangsta wannabe. Žemas vyro balsas aidėjo tuščiame, metaliniame konteineryje. Galėjo spėti, jog radosi kažkur netoli vandens. Gal uoste. Juk tokiose talpose laisvais gabendavo ginklus bei padirbtus pinigus. Suirzęs tamsiaodis jaunuolis, apsitaisęs treningais, su "reperiška" kepuraite ant galvos, apsikarstęs auksinėmis grandinėmis (pardon me, bet įsivaizdavau Taigą :DDDDDDD) prišoko prie vyro tam, kad šautuvu piltų Chris'ui per makaulę. Vapšė nieko nepajuto. Kai paskutinį kartą jautė tikrą fizinį skausmą tai ši era dar nebuvo prasidėjusi. Juk faktiškai yra miręs. Tą kart sumauti vikanai atrodytų suplėšė Horatijų į gabalus vien tik tam, kad galėtų jį perkelti į atseit amžiną burtų misterijos nusikaltėlio kalėjimą. Cross'as piktai nusižvengė.
- Dar kartą kartoju, seni. Sakyk kada laivas pasieks uostą?-jau kokį vienuoliktą kartą girdėta frazė. Negi šitas nupiepelis galvojo, kad su saujele savo išstipusių "žiogelių" apiplėš jo nuosavybę???
- Zuikeli, užeik!-tamsiaodis vadeiva kreipiasi į nežymiai atdarų metalinių durų plyšį. Na, pačiam Chris'ui tapo be galo įdomu pažiūrėti kas užeis. Ypač kai jauną putytę uodė jau kurį metą. Į konteinerį drąsiai įeina jaunutė, bet efektinga mergina. Jos anei kiek negąsdino viduje vykstantis veiksmas. Bet nieko keista. Jei tampėsi su tokiu kretinu greičiausiai panašius fokusus matė ne kartą,-Mes eisim parūkyt žolytės, o tu pasaugok šitą seną gaidį,-labai nevykęs sumanymas. Vyrukas įbruka ginklą (iš pažiūros - paauksuotą, ak, kokia beskonybė) merginai ir šios ranka tikrai nesudreba, kai tampa jo šeimininke. Chris'o išraiška negalėjo įgauti daugiau skeptiškumo.
- Zuikeli, padėk tą pūšką. Dar nagiuką nusilauši,-globėjiškas tonas išdavė atvirą pašaipą,-Ir aplamai, ko tu tampaisi su tokiu menkysta? Atrišk mane ir parodysiu tau kas yra TIKRAS vyras,-flirtavo, tačiau velnioniškai liguistai. Pagal metus ji būtų tikusi jam į anūkes. Bet Chris'ui patiko tokios. Tokios jaunos, tyros, nesuteptos mergytės. Žinoma niekados nebūtų trynęs pimpalo į vaiką! Gali būti blogas, iškrypęs, tačiau savotiški tabu egzistavo net turint omeny, kad Cross'as buvo visiškas niekšas. Gal tai kažkoks iš jo gimtųjų šaknų "parėjęs" bruožas? Juk tuomet šeimą sukurdavai skaičiuodamas ankstyvos ar vidurio paauglystės metus. Pats tėvu tapo eidamas septynioliktus. Net tie patys nusenę diedai palaidoję savo počiūtes rinkosi jaunutes kandidates į žmonas. Nes tai užtikrindavo galimybę susilaukti sveikų palikuonių. Kalbant apie juos, oi ne. Šeima buvo tai, ko Christofferis baidėsi it maro. Nepavykęs bandymas senovės Graikijoje lėmė tikslą gyventi dėl savęs ir tik savęs tenkinant įvairiausius asmeninius poreikius. Saujelė "mafijozukų" paeiliui išėjo į lauką. Prikolino rūkydami marichuaną, bet Cross'o jie nejaudino. Tik ne dabar, kai dėmesį paveržė toks jaunas, išpuoselėtas grožis.
Erik Hellner
Erik Hellner
manhetteno gyventojas

New York metropolitan area 8yPk0Vi
Pranešimų skaičius : 342
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : New York
Rūšis : Vampire (36/800+)
Klanas : ΣᄂIJΛΉ

https://redfield-designers.tumblr.com/post/166269183427

Atgal į viršų Go down

New York metropolitan area Empty Re: New York metropolitan area

Rašyti by Cato Alexander Tr. 02 22, 2017 6:46 am

PRESENT DAY ISN‘T EVEN MATTER. THE GIRL ISN‘T BORN YET.

Žvarbus, šiek tiek drėgnas, besibaigiančios žiemos oras, kuris atrodo net labai akivaizdžiai buvo padengtas tirštu aplinką apgulusiu rūku, tebuvo dar viena ne pačios saugiausios nakties išraiška. Danguje, kad ir koks tamsus šis buvo, šiaip ne taip matėsi pilnas mėnulis, su akivaizdžiu apvadu aplink. Gana retas gamtos reiškinys, kuris vis dar surenka žioplinėjančius (ne)žmones pasimėgauti tuo, kas yra tiek pat „neįprasta“, kaip tos pačios saulės užtemimas. Uoste, kuris šiuo paros metu, kaip ne keista, atrodė visiškai tuščias, buvo palikti du automobiliai. Beveik $320,000 traukiantis „Rolls Royce“, bei beveik per pusę mažiau įkainotas „BMW i8“. Pirmos transporto priemonės langai vis dar nebuvo spėję nurasoti, kas išdavė tai, kad ten buvo traukiamos arba narkotinės medžiagos, arba mažu mažiausiai alkoholiniai gėrimai, kuomet antrasis savo salone slėpė kažką labiau vertą dėmesio. Prie neypatingai prabangaus, tačiau techniškai žymiai vertingesnio kupė (būtina pabrėžti, kad savo noru mergina būtu gavusi bet kokį, net ir į rinką dar neišleistą automobilį, tačiau išmoko vertinti tai kas veikia geriau, nei kad nučiulpia kreditinę labiau), įsitaisiusi tamsiaplaukė laikė atlošusi galvą. Salono vidus buvo šiek tiek paskendęs per „iPod“ leidžiamo Terror Jr „Truth“ garso takelio. Negalima sakyti kad daina buvo kažkuo ypatingai ar žavinti kone kiekvieną, kuris tik sudūrė savo klausos aparatą su natomis. Tai greičiau visišką atsipalaidavimą, bei minčių nebuvimą indikavęs muzikinis svyravimas, ir nieko daugiau. Pradarytas vairuotojo pusės langas, leido iš salono „pasišalinti“ nuo šalčio susikuriamiems iškvepiamiems garams, kurie susipindami su burnoje kramtomosios gumos ir ant kūno papurkštų „CAROLINA HERRERA: Good girl“ kvapais, pasklisdavo artimoje aplinkoje. Gėlių ir rytietiškų prieskonių, bei mėtinės „kramtoškės“ miksas iš pažiūros buvo vieninteliu aromatu, kuris pridengė tą baisiai nemalonų žuvies, metalinių konteinerių ir neseniai tam tikrų asmenų rūkytos žolės dvoką. Įdomiausia buvo tik viena: ką tokioje vietoje veikė, akivaizdu ne iš pačios prasčiausios šeimos kilusi, labai aiškiai apvalių ir net labai apetitą keliančių formų, tamsiaplaukė? Tiesa, kaip gi neužsiminus apie tai, iš kur yra kilusi ši nestandartinio, išpuoselėto grožio mergaitė (pabrėžiama: mergaitė)? Jos biologinis tėvas yra vienas iš labiausiai žinomų asmenų, šio laikmečio ribuose. Vienareikšmiškai labiau reikšmingas ir be jokios abejonės patrauklesnis už tą patį, skandalingai pagarsėjusį JAV prezidentą (kas ir kas dabar būtu priėmęs kadenciją). Turtingas, be proto. Turint omeny, kad jo dukteriai netrūksta visiškai nieko, ką galima įsigyti už šlamančius ar panaudojus tą keistą, plastmasine kortelę. Seksualus, be proto. Turint omeny, kad tikriausiai kas antra pasaulio moteris, nepriklausomai nuo to kokiai rūšiai be priklausytu, norėtu kad jo penis imtu ir bent kelias minutes pasitrintų į šios tarpvietę arba vaginą. Biologinė mama, vienareikšmiškai gražiausia moteris, kokia tik buvo sukurta per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Ką kalbėti apie tai, kad ji buvo galinga. Ne, galingiausia ir daugiausia įtakos turinti dailiosios lyties atstovė, kokią tik buvo įmanoma pažinti arba realiame laike, arba senoviniuose papiruso ritinėliuose, ant kurių tam tikri asmenys stengėsi paminėti labiausiai svarbius (ne)žmonijai įvykius. Atsidūrus prie jos, bet kuri kita moteris, tame tarpe ir baisiai nosį riečianti K. Pierce, nepriklausomai nuo to, kaip gerai apie save galvoja, turėtu pasijausti kaip nieko vertas šūdukas. Taip, Avalon Redford tėvai buvo tarytum ne iš šio pasaulio, tiek fiziniu pavidalu, tiek emociniu ar intelektualiu. Nieko nuostabaus, jų „meilės“ (juk galima interpretuoti ir tokiu apibūdinimu) vaisius yra puikus įrodymas to, kad genai visuomet paima savo viršų, pabrėždami tai ką tėvai turi geriausio. Bet ar tėvai buvo viskas, kas šios vizualiai tyros, mergaitės gyvenime buvo aktualu? Ar šiuo metu kažkas yra specialiai nutylima, nenorint atskleisti per daug, įsileisti netinkamus asmenys į gyvenimą, kuris pagal visą koncepciją, bei visas su laiku sudėtas begalines pastangas, turėtu būti pakankamai privatus?
Ilgi, vienos rankos pirštai lietė putlias josios lūpas, kurios atitinkamai aprangai, buvo nudažytos gana neutralia, populiariai vadinama „nude“ spalva. Akys paryškintos bronziniais atspalviais, tankiomis blakstienomis ir kitais, „instagram“ mergaitėms būdingais pribambasais. Kūną dengė tampri, tokios pat neutralios spalvos, gal kiek su pienu stipriai praskiestus kakavos miltelius, primenanti maikutė ant vos matomų, plonų šleikučių. Aukšto liemens, „skinny“ stiliaus odinės kelnės ir gana santūriai atrodantys balti „Nike“ bateliai ant kojų. Tarp pakankamai paprastos aprangos, ir ne labai ypatingai žavingos aplinkos, pati mergina buvo visai ne paprasta. Ir ne, jos unikalumas nebuvo vien siejamas su tuo, iš kur buvo kilusios šios šaknys. Jos fizinis pavidalas, buvo tarytum celofaninis blizgus popieriukas, į kurį yra įvyniojamas saldainis su skoniu „staigmena“. Ir prakandus šį saldainį, būtu iš karto aišku, ar jo turinys tau patinka, ar yra toks šlykštus, kad skonio nepavyks pamiršti niekada. Kalbant apie skonį ir nepaprastumą... Avalon buvo mirtinga, lengvai fiziškai sužeidžiama ar netgi sunaikinama asmenybė. Tuomet kuo gi ji buvo nepaprasta, pamirštant tai, kad jis kilmė apsibrėžia galingais vikanais ir šiaip ne visai mirtingais, ir ne visai žmogiškus metus skaičiuojančiais asmenimis? „Keistumas“, jei tik galima tai taip pavadinti, pasireiškė dar tuomet, kai ji skaičiavo savo pirmas valandas, vėliau dienas, mėnesius ir netgi metus. Ji atsisakė maitintis. Ne todėl kad tai buvo daroma laisva valia, tiesiog maistas, tame tarpe ir krūtyse formuojamas pienas, jis buvo – beskonis. Tarytum bandytum kramtyti popierių, apsimetant kad tai neva yra braškė. Skonio receptoriai tiesiog nedirbo. Arba taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Negalima pasakyti kad pačią mergaitę tai kažkaip keistai veikė ar vargino, kaip besiformuojančią asmenybę, aišku, kūnas silpo, keitė formą. Tačiau paaiškinimą rasti buvo tiesiog neįmanoma. Tik vienas konkretus incidentas, vienas įvykis atsakė į galybę klausimų, kurie prieš tai atrodė visiškai nepaaiškinami. Na, ko norėti iš šeimos, kuri yra pakankamai „fucked up“? Tikrai ne ordinariai paprasto vaikiuko, kuris ties rankutęs link krūties, vėliau bus maitinamas mišinukais ir košytėmis, kol galiausiai taps itališkų makaronų fanatiku. Vienas kraujo ląšas, kuris visiškai atsitiktinai pateko ant Avalon putlios apatinės lūpos, kone iš karto sugrąžino jos blyškiai odai, mirtingiems žmonėms būdingą raudonį. Taip, ji buvo mirtinga. Ir taip, ji buvo kitokia, nei dauguma jau žinomų individų.
Dar prieš tai, kai be pasikartojančių klausimų, kelių pašalinių garsų, kurie kilo iš metalinio krovininio konteinerio, pasigirdo konkretus mažybinis „pakvietimas“, juodų it anglis plaukų savininkė (matyt tai buvo paveldėta iš tėvo, mat mama natūraliai šviesi) palinko link vairo, virš jo iškeldama vieną iš savo rankų. Priekinio stiklo veidrodėlį surasti nebuvo sunku, nepriklausomai nuo to, kad prietaisas, prie kurio jis buvo pritvirtintas originaliai turėjo paskirtį saugoti vairuotojo akis nuo tiesioginių saulės spindulių, galinčiu kaip nors sugadinti dėmesingumą, bei iššaukti mažu mažiausiai neatsargų vairavimą. Įsistebėdama į dalį savo atvaizdo, o tiksliau tai, kas buvo atspindėtina tame mažo gabarito veidrodžio stikle. Moteris perbraukė po savo apatinę lūpa, tarytum būtu norėjusi nuvalyti matinio lūpdažio „bleedingą“. Niekada nemėgo tų „meilikavimų“, o ir šiaip turėjo pakankamai retą ir originalų vardą, kad imti ir jį iškeisti į kokius nors mažybinius niekus kaip: katytė, zuikytė, žvirblytė. Suraukė antakius, kuomet nesukdama galvos, pasuko akis į tą pusę, iš kurios tuo metu ir sklido vyriškį, ką čia, visiškai pacaniški, o tai reiškia brandos dar nesulaukę, balsai. Pradarė vairuotojo pusės dureles, kaip mat sudurdama savo baltų kėdukų padus su šlapia danga.
– Tik nesakyk kad pirštuką susimušei... – Pašaipus klausiamas teiginys nuskambėjo į niekur, tiesiog išreikšdamas tam tikro pobūdžio nusivylimą tuo, kad tamsaus gymio, bei tatuiruotėmis pasidabinusio vyruko asmenybė, gal ir nėra tokia žavi ir pavojinga, kokia atrodė nuo pat pradžių. Tikriausiai buvo per daug naivi, kuomet manė neva juodukai savotiškai turėtu veltis į visokio plauko pavojus, kurie automatiškai užtikrintu Avalon įdomumą. Ir ne, tame nėra nieko rasistinio, turint omeny, kad na, kelnėse pas jų tikrai nereikia ieškoti mažyčio organo, o galvose atvirkščiai, didelio. Pasiekdama metalines duris, kurios nebuvo stipriai pravertos, pirmiausia į plyšį praskverbė savo ranką, tam kad pastumti duris, bei tokiu būdu patekti į vidų. Nemalonus, tačiau vizualiai visai maloniai jos plaukus sujudinęs skersvėjis, buvo pirmuoju dalyku, kuris pasitiko jaunąją Redford, patekus į vidų. Nužvelgdama aplinką, bei tai, kad čia tebuvo vienas, greičiau nuobodulio, nei skausmo nukankintas asmuo, pajuto kaip į jos delną yra įbrukamas šaunamasis ginklas. Net nenuleido akių į minėtą objektą, kuomet visiškai to nesureikšmindama, nežiūrint į tai ką daro, patikrino ar apkaba yra darbinga. – Taip, jokių problemų. – Sausai atsakydama atgal, tamsiaplaukė patraukė link „įkaitu“ laikomo vidutinio amžiaus vyro. Taip, prie visų labai jaunų veidų, jis tikrai atrodė kaip vyras, o ne tipinis berniukas.
Tamsiaodžių „chebrytė“ noriai patraukė link laiko, pastebimai norėdami ne vien patraukti žolės, bet ir aptarti galimybes to, kiek gi ilgai jų įkaitas išliks šaltų nervų. Žinoma, vizualiai tai labiau priminė pajuokavimus apie nieką, tačiau vargu ar kam nors tai baisiai rūpėjo. Sunkiai galėdama atplėšti akis nuo Christoffer‘io, tačiau visiškai ne todėl, kad neva jis imtu ją bauginti ar aplamai, bauginti visa ši atmosfera. Greičiau todėl, kad jis turėjo kažką, kas savaime traukė prie jo. Kažką, ką apibūdinti nebuvo galima jokiu paprastu teiginiu. Ir štai, greitai žvilgsniu perbėgdama per aplinką, Avalon susirado dar vieną kėdę, kurią pasistatė priešais Cross‘ą. Pakankamai arti, taip, kad norėdamas, jis galėjo nusukti jai sprandą, tiesiog atlaisvinęs savas kojas. Jaudino, toks buvimas greta panašu kad ne labai švento asmens, savotiškai, ne seksualia prasme, tačiau jaudino. Jam ėmus kalbėti, Avalon nuleido akis, atrodė labai nekaltai, išpuoselėtai, bet visgi, nekaltai. Veide subolavo šypsena, kuomet ji vos pastebimai sujudindama pečius, suspaudė ranką su ginklų tarp savo šlaunų, vamzdį nukreipdama į grindis, nenaudingai sau.
– Gal tiesiog desperatiškai bandau surasti ką nors, kas dar verstu mane jaustis esant gyvai? – Net kai balsas nuskambėjo pakankamai užtikrintai, jos kūno kalba ėmė skleisti atvirkščiai, labai abejotinus signalus. Tiesa buvo tame, kad teisingo atsakymo į klausimą, į kurį atsakyti nebuvo būtina, nebuvo. Lėtai pakėlė akis, susidurdama žvilgsniu su Christoffer‘iu. Timptelėjo savo lūpas, tarytum būtu norėjusi ar tai pasisakyti atgal kažką pakankamai aktualaus, ar tai išlaužti tam tikro pobūdžio pašaipią išraišką, kuri apie save atsilieptu labiau nei žodžiai.
– Tikiuosi kad tavo pasiūlymas nėra nukreiptas į tai, kad man tave atrišus, savo vyriškumą apibrėši nuleisdamas kelnes? – Vos vos neigiamai papurto galvą, Redford vėl nuleido akis, tam kad nužvelgti ginklą, kuris atrodė toks tolimas ir netgi visiškai ne intymus. Tikriausiai, jei būtu turėjusi galimybę rinktis, geriau būtu pasiėmusį kad ir virtuvinį peilį, kuris bent jau sukeltu tam tikrus pojūčius, nei kad šautuvas, kuris sukelia tik atstūmimo refleksą, vos tik rodomasis pirštas prispaudžia gaiduką. Liežuviu perbraukdama per savo putlias lūpas, Avalon pakėlė akis į priešais esantį, specialiai pasilenkdama arčiau jo, tačiau nepakankamai arti, kad tai įgautu intymios erdvės laužymo, prieskonį.
– Sudomink mane, ir pažadu, atkabinsiu nuo tavęs šiuos veržiančius pančius, kad daugiau nebūtum kankinamas tų nuobodžių klausimų...
Cato Alexander
Cato Alexander

You know me. I take sides with whoever I think is gonna win.


Pranešimų skaičius : 867
Įstojau : 2012-09-28
Rūšis : Vampire (40/2000+)
Klanas : ƧIɭVΛПЦƧ

https://the-radiant-bastion.tumblr.com/post/681345648787881984/m

Atgal į viršų Go down

New York metropolitan area Empty Re: New York metropolitan area

Rašyti by Erik Hellner Sk. 03 19, 2017 7:13 am

Negalėjo padaryti taip, kad negirdėtų saujelės silpnapročių diskusijų, kurios iš esmės susidarė iš temų apie mergas, kvaišalus ir naujus, chromuotus vieno jų 1969ųjų "SS Chevelle" ratlankius. Seniai teko susitaikyti su mintimi, jog šiuolaikinis jaunimas yra toks, o ne kitoks. Aplamai priprasti prie visuomenės, kuri kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo tos, kurioje gimė. Priprasti prie fakto, jogei jo laikais tokios rasės žmonės aplamai vergavo jiems baltiesiems, buvo laikomi antrarūše (jei ne trečiarūše) kolektyvine dalimi, tačiau dabar lengvai įsižeisdavo pavadinti nigeriais ir krovėsi ant dantų tą šlykščiai atrodantį auksinį sluoksnį, nes tipo kietai atrodo. Žinoma toks apibūdinimas yra rasistiškas ir stereotipinis, bet būtent jo aplinkoje tamsaus gymio žmonės su savo išskirtiniais elgesio, aprangos, net kalbos bruožais buvo tiesiog siaubingi misterio Cross'o abejotino objektyvumo nuomone. Dėl šios ir keleto kitų priežasčių Christoffer'io gaują sudarė išskirtinai baltieji. Taip, jis buvo sadistas, despotas ir rasistas. Blogiausių žmonijos savybių kratinys. Bet kažkam gi reikia priimti bei perteikti ir tokias savybes, tiesa? Juk absoliučiai visi Ambrose šeimos atstovai visuomet turėjo tik keletą panašumumų - tai genus, galias ir kraują. Visa kita išsiskyrė, nesutapo, todėl jų namai ir priminė ne kolektyvą, o sumautą beprotnamį. Kažkas panašaus ko gero dėjosi ir tų negrų šeimose, mat neįmanoma paleisti į pasaulį tokius išgamas neapsiėjus be taip vadinamo prasto auklėjimo pasekmių. Žinoma Cross'o aka Horatiaus požiūriu jo vaikai niekuomet nebūtų virtę į dideles, apgailėtinas ir visokeriopai žlugusias mėšlo krūvas jei būtų laikęsi jiems numatyto egzistencinio plano. Bet neee, be jokios abejonės jiems turėjo panyžti klynai begaliniu noru pakartotinai pakaišioti savo nieko vertas dešreles tarp uždraustų jiems moterų "bandelių". Ir šiaip, viskas taip susimalė, kad nei Horatius, nei Floriana, nei Falcai nebegalėjo sugaudyti bei surišti galų. Tam tikro pobūdžio fobija kamavo Cross'ą, kuomet jis nusprendė gyventi geroookai labiau žmogišką gyvenimą apribojant save stebėtinai žemiškomis ambicijomis. Jis degė nuliniu noru kišti save į Ambrose šeimos reikalus, kurie visados atsidavė... šūdeliu. Tačiau teko (mažytė užuomina į Horatiaus interakciją, kuri netrukus paaiškės). Sukandus dantis, spjaudantis, leidžiant putas ir keiksnojantis. Teko. Galimybė gyventi iš naujo turėjo ne vieną apribojimą bei silpnybę. Vyras kuo puikiausiai suprato, kad jei ne mistinė energija iš dimensijos, apie kurią pagalvojus žarnos imdavo rištis kaspinėliais (turint omeny koks žmogus yra vyriausiasis Ambrose ir kaip sudėtinga jį yra įbauginti... Na tamsos dimensijos baubai tikrai turėtų būti klaikūs, tiesa?), jis neegzistuotų. Jo kūnas... Jis seniai nebėra gyvas. Jis nepalaikė nė vienos gyvybę išreiškiančios funkcijos. Jo kūnas buvo šaltas, sustingęs, pilkšvai-melsvai-baltas, jam nereikėjo deguonies, maisto, absoliučiai nė vieno žmogiško poreikio. Ir kartais tai iš ties vargino. Galvoje Horatius tikrai norėjo būti tokiu vyru, kokiu buvo seniau, bet negalėjo. Na, suprantat apie ką eina šneka ir dėl ko vyras laiko save vyru. Juk anuomet nebuvo nė vienos labiau pasileidusios mergiotės, kurios nebūtų padaręs per vieną ar kitą skylutę. Ir orgijos, ak, kaip ilgėjosi orgijų. Net "nekalti" eksperimentai su tos pačios lyties atstovais sudarė didelį ir vis didėjantį desperatiškos nostalgijos burbulą. Visgi savotišką išeitį iš padėties buvo radęs. Jis GALĖJO tam tikru būdu iškreipti realybę. Tai priminė iliuziją, tačiau priešingai nei tai, šis "metodas" turėjo realią reikšmę, potyrį, išliekančią vertę. Ir sušiktai naudojosi tuo, kad pasijaustų kaip vyras. Tiksliau patino pobūdžio vyras, kuris noriai dulkina viską kas juda, o jei nejuda - išjudina. Ai, grįžtant prie apribojimų... Kaip anapusinė būtybė jis negalėjo atriboti savęs nuo mirusiųjų pasaulio. Kiekvienas žmogus, kurį yra nužudęs, kiekviena nerami, kelio į šviesą neradusi siela persekiojo Horatijų kiekvieną mielą dieną, valandą, minutę ir sekundę. Siaubingi vaiduokliai agonijos iškreiptais veidais, bandantys keršyti, kimbantys savo pilkais, liesais pirštais į vyro kūną tarsi bandytų jį suplėšyti. Dėl to šiek tiek "kompleksavo" dėl atsitiktinių žudymų. Netgi jo "mylima" sesutė, brūkšnelis, žmona sugebėjo nesunkiai su juo "susisiekti" ir neduoti ramybės, siekdama įgyvendinti, kaip kuždėjo, paskutinę užduotį. Neva jei Horatius talkininkaus, ši pasirūpins tuo, kad neramios sielos jo nebekankintų. Atseit pasiims jas kartu su savimi į šviesą. Na, ok. Sušikta kalė, tarp kitko. Užvirė visą tą sumautą košę ir galės išjot į saulėlydį, o jis yra priverstas kankintis toliau?! Mielai visa tai, kuo gyveno dabar, iškeistų į viltį surasti pomirtinę ramybę. Tačiau žinojo geriau nei bet kas kitas, kad to paprasčiausiai nebus. Tamsos pasaulis ras būdą paglemžti jo sielą, kur kiekviena akimirka trunka amžinybę, visą josios agoniją, kuri reiškia skausmą, neviltį, siaubą, suvokimą, jog kelio atgal paprasčiausiai nėra. Kodėl populiariausia pasaulyje religija piešia pragarą kaip liepsnomis plūstančią vietą? Iš tiesų viskas yra kiek kitaip. Tai tuštuma ir tamsa. Ne veltui žmonija pastarosios bijojo šimtus, tūkstančius metų laikydama ją viso blogio motina. Įsivaizduokit aklinai juodą amžinybę, kurioje išgyveni kiekvieną savo baimę, nesėkmę vėl, ir vėl, ir vėl. Kad ir koks kietas, bejausmis manaisi esąs, tamsa vis tiek įsiskverbs į tave ir tu paprasčiausiai žlugsi. Tiesą pasakius tūkstančiai metų impotentiškai patetiškos būties čia atrodė tikras rojus palyginus su tuo, kas Horatijaus sielos nekantriai laukė TEN. Į save įsileistų dar tiek pat tamsių dūšelių (aka egzistencinių baterijų), kad to išvengtų neribotam laikui. Visgi vyras nė neįtarė, idant iš tiesų visai ne jis apžaidė patį pragarą, o pragaras naudojosi juo, jogei palengva viskas čia darytųsi vis labiau ir labiau, negrįžtamai sumauta.
Ar vyras kada nors gyvenime gerbė moteris? Vargu. Žinoma pagal paties norus jis galėjo atrodyti kaip tobulas sutuoktinis bei tėvas, mokėjo pasilyzinti ir manipuliuoti. Šios mergaitės jam greičiau kažkaip buvo gaila ir vien tik dėl to pasijautė suirzęs dėl jai demonstruojamo netakto. Pats irgi tokį demonstravo, tačiau visa savo negyveliška subine jautė, jog šis tamsiaplaukis grožis nebuvo toks paprastas, kokiu ją galėjai palaikyti iš pirmo žvilgsnio. Iš viso kodėl ji trynėsi su tais suskiais, kurie akivaizdžiai abejojo jos sugebėjimais, įskaitant ir protinius? Ak taip. Gaujos vadui, ko gero, ji buvo gražus aksesuaras, kuriuo puikavosi prieš kitus. Bet jai kokia nauda? NEBENT ji mėgavosi savo pačios sukurtu šou, žaidė ir vaidino. Ir kai jis, tas kakaodis tikėsis to mažiausiai, durs negailestingai bei skaudžiai tieeeesiai į jo nugarą. Labai norėjo išmėginti šią teoriją. Crosso žvilgsnis akivaizdžiai buvo smalsus ir kiek šiurpinantis. Vyras atrodė atsipalaidavęs, tarsi neslėptų, jog nei tie antrankiai, nei bet koks kitas velnias jo čia nelaiko. Jog leidžiasi "žeminamas" savo paties pasirinkimu. Keistas pasirinkimas, jei rimtai. Ir visgi tai buvo ko gero humaniškiausia ką galėjo padaryti.
- Mažute, nepradėk tik man dabar čia filosofuot,-ne pašiepiantis, greičiau "pamokantis" vyro tonas nuaidi metalinio konteinerio erdvėje. Tarsi kieta kėdė būtų nuspaudusi jam subinę, pasimuisto. Atrodė, jog nepastebėjo, kad Avalon nesiryžo laikytis nuo jo saugaus atstumo. Galbūt ji kažką pati jau įtarė, galbūt turėjo kažkokį supratimą, į kokio asmens nemalonę pateko jos "širdukas",-Nesijaudink, tikrai neketinu nusukti tau sprando. Tačiau tu nesijaudini ir man tai patinka,-nelabai logiškai sudėtas sakinys, tačiau nusprendęs pamaloninti juo Avos klausos organus, nesiekė padaryti įspūdžio savo geležine logika. Minčių skaitymas nebuvo tai ką galėjo daryti atvirai ir sklandžiai tarsi skaitytų knygą, bet susikoncentravęs tikrai gebėjo išgirsti keletą tylių nuotrūpų. Visgi vargu ar galėjai tokį išsireiškimą mistifikuoti, turint omeny, jog Avalon galvoje užgimusi mintis apie merginos nukenksminimą buvo kone savaime suprantama atsižvelgus į aplinkoje pakitusias detales. Vyras pastebimai sausu, suskeldėjusiu liežuviu apveda lūpas, o staigus "mostas" galva buvo skirtas tam, kad nevalingai į akis lendančios plaukų sruogos paėjėtų šonan ir atvertų jam daugiau akiai malonaus vaizdo. Metaliniai antrankiai, kuriais buvo surakinti Chris'o riešai, pernerti per metalinės kėdės atlošą vyrui už nugaros lėtai iro ant odos, tarsi sąveikaudami su rūgštimi. Dėl to kvapas apie Cross'ą pasikeitė. Jis tapo rūgštus, nemalonus. Neakcentavo to iš pažiūros visiškai. Jo veidas, žvilgsnis, povyza nebuvo pasikeitę.
- O tu neieškai žodžio kišenėje. Esi įdomiausia, drąsiausia ir charizmatiškiausia asmenybė su kuria bendravau šį mėnesį. Mano aplinkoje kiekvienas tų subinlaižių prisitaiko prie mano nuotaikos ir rodo tokį savo veidą, kokį būtent aš norėčiau matyti. Esu agresyvus, nenuspėjamas. Negalima jų dėl to kaltinti. Juk gyvybė yra viskas, ką mes iš tiesų šiame pasaulyje turime, tiesa?-Horatius visuomet buvo itin iškalbingas vyras, tad nieko keista, jog prisikėlęs iš mirusiųjų jis negaišo laiko tam, kad perfigūruotų keletą žavingų savo savybių. O taip, ji tikrai žaidė.
- Kodėl mums nesudominus vienas kito?-kreivai šyptelėjęs vyras ala būtinai atsikrenkščia bei sujuda vien tik tam, jog ant kelių pasidėtų rankas, kurių laisvės nebevaržė spąstai. Metalinės apyrankės tebejuosė vyro riešus, tačiau jos buvo akivaizdžiai susioksidavusios, tarsi apkandžiotos, grandinė buvo sutrūkusi. Veiksmą atliko iš ties demonstratyviai, akcentuodamas faktą, jog kažkokiu būdu vėl turi galimybę kasytis ar... smaugti. Skleidė be galo didelę, sunkią energiją. Veidmainiavo. Elgėsi taip, lyg turėtų priešnuodį į kiekvieną jam paruoštą nuodą.
- Kaip manai kodėl leidausi, kad tavo nevykėlis vaikinas mane čia atsigabentų?-Cross'as palinko arčiau pašnekovės, pirštais lėtai prisiartino prie pistoleto gaiduko, kurį lietė atsargiai, švelniai, kiek seksualizuotai,-Nesuprask manęs klaidingai, džiaugiuosi, jog viskas susiklostė būtent taip. Juk priešingu atveju nebūčiau sutikęs tavęs,-jis tikrai elgėsi nebūdingai sau flirtuodamas su šia jauna būtybe. Tačiau buvo daugiau nei akivaizdu, jog jiems abiems tai patinka,-Mes išeisim iš čia kartu. Ir tikrai ne dėl to, kad aš tau liepsiu. Tu pati to norėsi,-šypteli trykšdamas begaliniu pasitikėjimu savimi, kuris atrodė tikras, nesuvaidintas,-Juk tai nėra pirmas kartas, kai ta auksais apsikarsčiusi beždžionėlė taikosi į mano krovinius, tiesa? Šis faktas, kaip nekeista, manęs visiškai nejaudina. Man nepatinka, kad elgdamasis neapgalvotai jis pritraukia prie manęs nebūtiną dėmesį. Abu mano kroviniai Kvinso uoste šių metų rugpjūtį ir praėjusių birželį buvo užpulti labai panašiomis aplinkybėmis ir visi pėdsakai atvedė mane čia. Įsikišo interpolas, patyriau didelius nuostolius. Jei nepašalinu tokių kliūčių, tuomet žinia pasklinda greitai ir plačiai. Jie pradeda kalbėti, kad tu gali tyčiotis iš Cross'o, gali kėsintis į jo nuosavybę,-pabaigoje vyro balsas, kuris skambėjo tolygiai ir monotoniškai įgavo kur kas daugiau teatrališkumo bei intonacijos. Visgi sarkastiška išraiška nuslūgsta ir Chris'as lieka su ta pačia abejinga fizionomija, kurioje keistai atrodė stebėtinai draugiška šypsena. Netrukus atmosferoje kažkas pasikeičia. Tarsi pati žemė būtų nustojusi suktis. Įsivyravo visiška tyla. Jie vis dar buvo čia, tačiau pojūtis, jog jiedu būtų likę vienui vieni visoje planetoje buvo užburiantis. Praskėtęs kojas kiek plačiau vyras priartėja prie Avalon dar labiau. Tarp jos kojų laikomas ginklas kone įsiremia į Crosso klyną. Jųdviejų veidus nuo susidūrimo teskyrė keli centimetrai. Christoffer'is specialiai kiek judino dubenį, kad gaidukas švelniai suktųsi apie jo penį. Nemažindamas, bet ir nedidindamas atstumo jis staigiai sugriebia Avalon už plaukų, kiek atlošdamas jos galvą. Piktdžiugiškai išsišiepęs jis atrodė grėsmingai,-Šauk.
Erik Hellner
Erik Hellner
manhetteno gyventojas

New York metropolitan area 8yPk0Vi
Pranešimų skaičius : 342
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : New York
Rūšis : Vampire (36/800+)
Klanas : ΣᄂIJΛΉ

https://redfield-designers.tumblr.com/post/166269183427

Atgal į viršų Go down

New York metropolitan area Empty Re: New York metropolitan area

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume