NSA laboratorijos

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 06 11, 2017 9:55 am

Niujorko filialas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 06 11, 2017 12:14 pm






The end is here





Atpylęs krauju Frenkas kuriam momentui pamiršo savo pasipūtimą. Galbūt savo paties valia, galbūt tos galingos būtybės paliepimu stovėjo it įkirstas ir visiškai nutykęs, tačiau smalsiai, net su malonumu stebėjo kaip Lilith "atkeršija" Katerinai už jos kategoriškumą bei nuodingą liežuvį. Norėjo įsivaizduoti, idant jautėsi 100% tikras, jog nori tapti vampyru, bet sulig kiekviena sekunde darėsi vis mažiau tuo įsitikinęs. Būtent tuo momentu, kai Pierce pajudėjo paklusniai įvykdyti Nadios rekomendacijos, Frenkui mintys, kokia tai sumautai prasta idėja ėmė suktis tarsi pats gyvenimas prieš akis būtų norėjęs prabėgti. Jis negalėjo pajudėti, negalėjo leisti sau nepraryti Katherine priklausančio kraujo, kuris buvo šaltas, tirštas, ko gero šlykščiausia skysta konsistencija, kokią yra ragavęs. Vyrą suvimdo, tačiau ištuštinti skrandžio turinio nespėja. Vienas staigus judesys, duslus trakšt ir Frano ne visai žavingai pasitiesia ant žemės. Lilith stovėjo atokiau leisdama sau gėrėtis orkestru, kuriam diriguoja. Neprivertė Katios pratęsti savo vampyriškosios giminės tam, kad "pagelbėtų" jai sumautai dėl to pasijausti. Sprendžiant iš vampyrės minos bei žvilgsnio, jai buvo visiškai nusispjauti, kad pasaulio nemirėlių populiacija turės priimti naują narį į savo gretas. Pačiai demonei iš to naudos taip pat nebuvo. Esame pratę visur ieškoti prasmės, paaiškinimų, bet Lilith, pirmoji ir vienintelė originali savo rūšies atstovė džiaugėsi turėdama teisę bei privilegiją elgtis visiškai chaotiškai. Blogis... Jis nėra racionalus, jam nusispjauti ant žmonijos pramanytų logikos ir moralės normų. Demonė elgėsi taip, kaip norėjo ir vargiai surastum būtybę, kuri galėtų ją pamokyti pagarbumo.
- Laiminga?-neva sutrinka Katerinai išdrįsus šitaip apibrėžti Lilith būseną,-Klaidingai mane interpretuoji, mieloji. Net labai gerai pamąsčiusi negalėčiau rasti nė vienos priežasties, kodėl faktas, kad aklai įgyvendintum kiekvieną mano prašymą turėtų mane pradžiuginti,-kraują stingdančią ramybę skleidžianti moteris nepatraukė šalto žvilgsnio nuo abejingo Pierce veido. Būtent ta jos išraiška masino būtybę įplieksti į ją daugiau emocijos,-Galėčiau priversti tave tai pačiai brangiajai tavo Victoriai odą dantimis nudirti ir tu klykdama vis vieną vykdytum įsakymą. Idėja skamba viliojančiai, tikrai. Mielai stebėčiau tave naikinančią viską, kas tave išlaiko bent šiek tiek žmogišką ir rasčiau tuzinus asmenų, kurie palinkėtų tau tokio likimo. Tačiau. Būtų per lengva. Jei man patiktų eiti lengviausiu keliu dabar manęs čia iš viso nebūtų. Ir, pagalvok, kiek daug būtumėm praradę?-atrodė, kad moteris bando kurstyti intrigą, palikdama daug vietos interpretacijoms. Ji neketino pasakoti apie save, savo motyvus, galiausiai tikslų ir siekių, susijusių su keršto prieš Katherine akcija. Lilith net neketino šiandien prieš asmenį, kuris prisidėjo prie jos fizinio pavidalo "sulipdymo" pasirodyti, ir visgi ji buvo čia. Aukšta, liekna moteris nejudėjo išlaikydama orią povyzą. Pažvelgus į tą dailų, išraiškingą veidą tikrai nepamanytum, kad šis patrauklus fizinis pavidalas savy talpina tamsią, piktavalę būtybę. Visai kaip ir platų, spalvingą emocinį pasaulį. Nuo pat to momento, kai buvo sukurta, Lilith troško to paties, ko norėjo ir jos kūrėjai - laisvės. Galimybės rinktis, priimti sprendimus ir iš tikrųjų gyventi. Tačiau vietoje to ji buvo dirbtinė, laikina. Kažkoks sumautas pasityčiojimas. Net neįsivaizduojamos galybės pastangų neužteko tam, kad būtybė išliktų žmonių pasaulyje, kad turėtų jame vietą. Ir dabar turėdama jai visiškai priklausantį kūną ji nebuvo tokia paprasta, kokia kadaise norėjo būti. Ir atrodė taip lengva dėl viso šito kaltinti būtent Katherine...
Jai akivaizdžiai nepatiko ta Pierce pašnekovei dedikuota retorika. Moteris susiraukė, pagilindama pykčio raukles, kurios atrodė stebėtinai neblogai išsivysčiusios.
- Ne viskas visuomet sukasi apie tave vieną, Katerina,-stengėsi kalbėti kuo ramiau, tačiau stiprų nepasitenkinimą buvo galima išgirsti kalbančiosios intonacijoje,-Man toli gražu nėra reikalingas tavo atsiprašymas. Tai tikrai nepakeistų to, ką man padarei ir už ką esi atsakinga,-vampyrė vis dar žinojo tik mažytę visos ilgos, dramatiškos istorijos dalį ir Lilith nesiruošė savo biologinės motinos su visu tuo supažindinti. Dabar vargu ar ji iš viso tame būtų bent ką supratusi. Neprieštaravo, jog ši abipusės verbalinės konfrontacijos dalis atrodo kaip tulžies liejimas dėl to, kad ieškojusi savo pirmagimės, trumpai ją atgavusi Katherine nepadarė to, ką turėjo padaryti, idant išlaikytų ją prie savęs. Nepasitenkinimas Nadios veide nepaliaujamai ryškėjo, o patį "piką" pasiekia iš kart, kai Pierce labai emocingai išreiškia susirūpinimą dėl Sebastiano. Tamsiaplaukė atrodė... pasišlykštėjusi.
- Prieš minutę gąsdinau tave idėja, kaip galėčiau nuskriausti tavo pačios dukterį, tačiau tu pernelyg nesureagavai. Ir štai, užteko užsiminti apie ketinimą sulaužyti tavo naują žaisliuką ir tu iš kart uzcypei priversdama mane tavimi dar labiau baisėtis,-it karčiai nurijusi burnoje susikaupusius skysčius demonė tarsi visa nusipurto žinoma hiperbolizuodama tikrą emociją,-Neketinu jo nė pirštu paliesti. Nori tikėk, nori ne, bet kol esu žemėje man reikia kažkuo užsiimti ir pašalindama savo potencialų darbdavį neišloščiau visiškai nieko,-šypteli pastebėjusi Pierce fizionomijoje pasikeitimą atsiradusį iš kart po to, kai vampyrė suprato, jog Lilith ketina suktis kažkur netoliese. Kalbėdama ji tikrai nesistengė reikštis pagal kažkokį iš anksto nusistatytą planą, tad iš tam tikrų, bet ryškių akcentų nebuvo sunku susidaryti vaizdo, kad taip vadinama Nadia Petrova yra kur kas sudėtingesnė, painesnė nei atrodo,-Ak, tiesa...-tarsteli tarsi prisiminusi kažką "nereikšmingo",-Aš ne šiaip sau paminėjau, kad matau ateitį. Katherine, aš MATAU ateitį,-spaudusi vampyrę savimi demonė iš lėto atšlija, tačiau išlaiko su Pierce intensyvų akių kontaktą,-Ir ateitis, susijusi su tavo graikišku skanėstu nėra tokia jau ir guodžianti,-specialiai išsireiškia veidmainiškai ir liūdnai. Juk žinojo, kad yra šiuo klausimu patraukusi garbanės dėmesį,-Sebastianas mirs. O tu, brangioji, nesulauksi progos su juo atsisveikinti,-toliau šaipėsi iš ironiškos, velniškai nedėkingos situacijos, nė vienai pusių nežadėjusiai nieko gera. Žinoma išskyrus jos pačios frontą, kurį užėmė it neutrali, tačiau visa žinanti stebėtoja. Lilith šiurkščiai sėmė Katherine žandikaulį, kelis sykius jį supurtė, kad akių kontakto vengianti, dar vieną įtaigos bangą užliesiant įtarianti Pierce galiausiai į savo dukterį pažiūrėtų,-Aš noriu, kad tu nepamirštum to, jog šįvakar jį matei paskutinį kartą. Tu nebesusitiksi su juo, tu išnyksi iš jo akiračio visiškai. Tegul prieš užverčiant kojas pasikankina, tegul įsitikina, kad visas švelnumas, kurį jam rodei buvo nerimta. O tu...-apgaulingai žavinga moteris prisimerkia, tarsi trokštų įžvelgti kokiais raštais nuspalvotos vampyrės akių rainelės,-Tu pasilinksmink. Tikrai turi veiklų, kuriomis norėtum užsiimti. Pakeliauk, suvalkyk kokį seksualų banglentininką stangriu užpakaliu, nagi!-jos balse pasirodęs entuziazmas ir energija buvo šlykščiai suvaidinti. Toli gražu neatrodė, kad būtybė sirgtų didybės manija, kuri krėtė kitą labai įžymią Petrovos giminės atstovę. Tiksliau šią, kurios gyvenimą siekė laužyti pačiais įvairiausiais būdais. Palyginus su tuo, ką Lilith GALĖJO padaryti Katerinai, Sebastianui ir kiekvienai dabar dvare esančiai gyvai sielai šie suasmeninti pakankinimai priminė savotiškai infintilų žaidimą, o ne rimtą viziją, kuri it armagedonas turėtų nušluoti kiekvieną akcentą, asocijuotiną su stabilumu ir laime. Nadios motyvai atrodė iš ties migloti, jos pasisakymuose netruko tų pačių prieštaravimų, bet ar tai jai bent kiek rūpėjo? Kur kas labiau jaudinosi dėl nuskilusio nago kraštelio, nei to, kokia sumani ir logiška turėtų pasirodyti prieš Pierce. Žymioji vampyrė jai buvo vieta, kurią norėjo vadinti tuščia, tačiau taip tikrai nebuvo. Niekuomet nešvaistytų savo laiko kažkokiems niekingiems pasiskeryčiavimams. Moters veidas nusidažo dirbtinai apgailestaujančiais tonais. Tokia žmogiška Lilith dar neatrodė. Tas susirūpinimas, liūdesys jos akyse plytėjo giliai tarsi bedugnė. Demonė dar neleido garbanei išeiti.
- Aš žinau, kad tu nori būti laiminga. Nori atrasti ramybę tikėdamasi, kad šalia turėsi asmenį, prieš kurį nebijosi nusimesti visų tų kaukių, kuris tavęs neatstums, kurio akivaizdoje nebijosi būti silpna, nes kai reikės stiprus bus jis,-ji švelniai paliečia Katherine skruostą bauginančiai nusišypsodama,-Man net apmaudu, kad šešėlinė Katerina šešėliniame pasaulyje yra kur kas laimingesnė už originalą. Leisk tau parodyti mažytę ištrauką…-Lilith suima Pierce smilkinius netrukus perkeldama ją į visiškai kitą realybę. Nebūtų atleidusi sau to, jei pabaigoje jų abiejų susitikimo Kat nepasijaus visiškai sutriuškinta. Kone atvertė visus savo kozirius, tačiau šis buvo lemtingas. Šalta, nemaloni dvaro atmosfera pasikeičia kardinaliai. Nesuvokdama to, kad tarsi stebėtoja, svečias ji atsidūrė kitame kūne Pierce galėjo jausti jos oda vilnijančią šilumą. Moteris gulėjo, snaudė. Užmerktų akių tyloje sukosi spalvingi, laikini, abstraktūs siluetai. Švelniai ošė rami jūra. Čia buvo taip tylu… Ji neišgirdo prie jos priartėjusių žingsnių.
- Kiek pamenu daktarė rekomendavo tau neperkaisti. Dar pusvalandis ir turėsi tokį odos atspalvį, kad oro uoste bukesnis, rasistiškai nusiteikęs kontrolierius palaikys tave musulmone ir neįsileis atgal į Ameriką. Bet aš visiškai nusišneku, ką? Perkaitau,-jis nusijuokė nerangiai sukrisdamas prie Katherine ir apdrėbdamas jos šoną baltu smėliu,-Konorai! Juk sakiau, kad nebristum taip giliai į vandenį!-piktai surėkia šešiamečiui berniukui, kuris tingėdamas ginčytis nebūdingai sau paklauso savo tėvo,-Tas vaikas sulig kiekviena diena tampa vis panašesnis į tave ir ima vienodai varyti mane iš proto,-vyras pasilenkęs prie garbanės išbučiuoja jos šiltą veidą vėsiomis, drėgnomis lūpomis. Gerą valandą praleido mirkdamas vandenyje ir dūkdamas su išdykusiu berniuku. Prabudinta moteris susijuokė, nuo maloniai nemalonaus išpuolio. Tamsios Pierce akys kaip mat susiranda ją kibinančio vyro veidą. Laukdamasi garbanė tapdavo moteriškesnė, patrauklesnė, nepaprastai jaudinanti. Redford’as dievino savo žmoną labiau, nei įmanoma įsivaizduoti. Antrosios atžalos pradėjimas buvo kruopščiai suplanuotas, o ir nutiko pačiu tinkamiausiu metu. Konoras atsibeldė neplanuotai sumaišęs dviejų karjeristų svajones patenkinti asmeninių tikslų poreikį. Visgi palaikydami vienas kitą sudėtingą etapą įveikė, o ir išmokę lankstumo bei optimaliai funkcionuoti esant mažam poilsio kiekiui ir dideliam kofeino, išpūtė savo profesinį burbulą iki maksimumo. Katherine sukosi grožio industrijoje, mokino visažo, turėjo savo kosmetikos liniją, buvo viena sėkmingiausių verslininkių Niujorke. Sebastianas savo ruožtu su verslo pasauliu neturėjo nieko bendra, tačiau ilgu, sunkiu darbu užsitarnautas kapitono laipsnis artilerijos divizijoje taipogi žadėjo neprastą karininko perspektyvą. Tačiau už viso šito dviejų sėkmingų, gražių žmonių imidžo jie buvo stipri, darni pora, kuri pirmą kartą nuo medaus mėnesio Tailande pagaliau susiorganizavo atostogas vienoje Indonezijai priklausančių salų. Jie buvo laimingi. Šis pasaulis priminė tikrų tikriausią rojų, nesibaigiančią pasaką, kurios fantastiškumas mažai ką bendro turėjo su tikrųjų Katherine ir Sebastiano išgyvenimais. Ten jie vienas kitą surado anksčiau ir padarė tai užtikrintai. Tame pasaulyje magija, vampyrai, vilkolakiai paprasčiausiai neegzistavo. Visai kaip ir laikas, ir būtent toks, prie kurio pratę buvo. Lilith tikrai negalėtų sau atleisti, jei būtų neparodžiusi idilės, kurios ši Katherine niekuomet neturės. Neparodžiusi, kokios nepasiekiamos yra net pačios menkiausios viltys turėti tokią šeimą, kokioje save įsivaizduoja bet kuri būtybė, kurios krūtinėje plakė arba tebeplaka žmogiška širdis. Ir viskas tik dėl to, kad šis pasaulis yra tvirtai susipynęs su dimensijomis, nuo kurių turėtų laikytis atsitvėrę storiausiom sienom. Demonė atsitraukė stebėdama kaip nutolęs Pierce žvilgsnis pamažu atgyja, persikelia į šaltą ir nemalonią atmosferą, į slogią ir velniškai komplikuotą realybę.
- Nemalonu, tiesa?-ideali kalės intonacija padeda vampyrei galutinai prabusti,-Tai netgi nėra dar viena Petrovos giminės šliundra su tuo pačiu, neįpatingu veidu. Tai esi tu, Katherine. Tiesa, gerokai sumanesnė ir priimanti teisingus sprendimus. Galiausiai tau skirtas vyras netgi niekuomet nebebus tavo ten, kur tai turėtų rūpėti tau. Ir tau rūpi, tiesa?-galėjo prisiekti permatanti Kateriną kiaurai. Jei būtų įsitikinusi visišku jos nužmogėjimu vargu ar stengtųsi šitaip pažeminti Pierce pasirinkimus, kurie finale pavertė ją atšiauria ir nelaiminga. Nebuvo paruošusi atsisveikinimo kalbos. Jos tikrai dar susitiks ir ne kartą, tiesiog tai nutiks vėl taip pat netikėtai ir sukrečiančiai. Paėjusi atbula Lilith vypteli prieš tai, kai jos fizinį pavidalą apėmęs tamsus rūkas pradangina moterį visiškame nieke. Ir tai buvo kur kas įspūdingiau, nei šokti į dailų, raudoną kabrioletą ir išvažiuoti manieringai prasisukus galiniams ratams.

Sebastianas žinojo ką padarė tą vakarą. Jis niekaip negalėjo pamiršti to burnos skonio, prisilietimų, šiurkščios sueities, kuri neturėjo nutikti. Iš galybės per gyvenimą padarytų klaidų, ši atrodė pati baisiausia. Išdulkinti moterį, į kurią žiūrėjai, ar, na, bandei žiūrėti kaip į seserį…. Tai yra šlykštu. Kurį metą visa tai atrodė tarsi sapnas. Tikroviškas, bet tuo pačiu ir fiktyvus, fantastinis. Kažkoks ryškus, išsiliejęs pasąmonės paveikslas. Per daug neįtikimas, kad būtų tikras. Visgi vyras žinojo tiesą. Kad ir kaip stipriai veikė jo savisaugos instinktas, neretai nustelbsiantis net tai, kas tikra, paverčiantis tragediją komedija,  Redford’as žinojo, kad tame jam patiko visiškai viskas. Tas pats šlykštumo, gyvūliškumo pojūtis tą kartą svaigino geriau, nei pats stipriausias narkotikas. Iš pradžių emocijos atrodė per stiprios, kad jas suprastų, bet vėliau Sebastianas ėmė po truputį analizuoti tai, kas nutiko. Galėjo prisiekti pažįstantis tą jausmą. Tą liguistumą, tą iškrypusią aistrą elgtis brutaliai ir nesuvokiamai. Jam jau buvo taip nutikę, tačiau tas atvejis buvo susijęs su įspūdingomis moterimis smailiomis ausimis. Žinojo, suvokė kaip jaučiasi, kaip jautėsi tą kartą, tačiau to paaiškinti logiškai niekaip nesisekė. Nesuprato KAIP ir KODĖL Elissos, jo kraujo giminaitės gyslomis galėtų tekėti fėjų kraujas. Kraujas, kurio skonio pamiršti negalėtų joks vampyras. Juk tai net nebuvo pirmas kartas, kai Elissa – tuometinė Cassidy prie vyro kraujavo. Ir aplamai, KODĖL jis pasidavė beprotybei būdamas žmogumi? Kuo labiau stengėsi gilintis į šiuos klausimus, tuo labiau Sebastianas skendo vienatvėje ir desperatiškoje frustracijoje. Įspėjantys Elissos žodžiai, neva jiedu apie savo šeimą iš tikrųjų nežino visiškai nieko nedavė ramybės. Valanda iš valandos, diena iš dienos. O netrukus ir savaitė iš savaitės. Redford’as atsiskyrė. Jis nepakėlė gėdos, pasibjaurėjimo, kurį jautė. Kiekvienas įsitikinimas dėl to, kokiu save laikė buvo sužlugęs. Negailestingai nušluotas. Visgi Sebastianas neketino palaidoti savęs anksčiau, nei tai padaryti kėsinosi paslaptingas, ūmėjantis susirgimas. Dabar kaip niekados jam reikėjo vienatvės ir ramybės, kad įstengtų išlaikyti bent šiek tiek orumo ir moralės. Ar galiausiai pripažintų, jog niekados nebuvo toks šventas, kokiu dėjosi. Visoje toje tirštoje depresijoje tik jausmai Katerinai atrodė nepakitę, tačiau persmelkti kaltės, kuri iš vidaus graužė tarsi rūgštis. Kaip be galo rūpimai moteriai galėtų paaiškinti tai, kas nutiko? Paaiškinti tai, ko pats negalėjo paaiškinti? Kiekvieną kartą paėmęs į ranką mobilųjį su mintimi susisiekti su garbane, kuri akivaizdžiai vėl padarė dingau, nes karšto nuotykio dvaro WC kambaryje pasirodė tiesiog per daug, padėdavo jį tolyn. Žinojo ką norėtų jai pasakyti. Žinojo, kad tiesiog norėtų išgirsti jos balsą, tačiau jųdviejų ryšio tęstinumu abejojo labiau, nei bet kada lig šiol. Sebastianas apie save nutuokė vieną esminį, labai svarbų dalyką – jis kaip sumautas nelaimių ir nepaaiškinamų įvykių uraganas ir kiekviena su juo susijusi būtybė bus skaudinama pačiais siaubingiausiais būdais. Buvo įsitikinęs tuo, kad Kat jo atžvilgiu kankina iš ties dviprasmiški jausmai, tačiau negalėjo užsimerkti prieš savo ydas, kurios privesdavo prie tragedijos. Po nenusisekusių santykių su Meisonu Pierce buvo verta asmens, kuris ne tik sugebėtų ją apginti, bet ir nenuvilti. O ką kalbėti apie tai, kad nuvylė save taip, kad vargu ar sugebės po šito atsigauti net ir kažkokiu būdu išsaugojęs gyvybę. Ne tik emocinė, psichologinė ir moralinės vyro būklės buvo sugižusios ir pradėję tirpti. Dvigubos, trigubos regeneracinių serumų dozės netaisė Sebastiano būklės. Bandė pačius įvairiausius, rizikingiausius būdus sveikatai gerinti, tačiau geriausiu atveju pasiekdavo laikiną pagerėjimą. Priepuoliai dažnėjo. Jie tapdavo tokie skausmingi, tokie sunkiai pakeliami, kad mintis nuleisti rankas kartais visai viliojo. Vyras nebegalėjo valgyti, miegoti net tuštintis. Kiekvienas gurkšnis, kiekvienas kasnis virsdavo į krūvinų vėmalų fontaną. Kūnas drebėjo, nyko. Jį palengva, bet užtikrintai apleidinėjo gyvybė, kurios laikėsi įsikibęs net dabar, kai iš rankų išslydo visiškai viskas. Ir tikrai. Ko gero duobė, iš kurios nebandytų išlipti tiesiog neegzistuoja. Tai kažkoks visiškai neracionalus, bet gyvybiškai būtinas Redford’o bruožas. Net jei ir jo legionieriaus šarvai geriausiu atveju renka dulkes padžiauti ant manekeno kokiame muziejuje, kovotojo, tikro kovotojo dvasią palaužti yra sunkiau, nei plieną. O smagiausia visa šios dramos dalis yra ta, kad iš ties neestetiško mirties priėmimo liudininku Sebastianas buvo visiškai vienas. Tą patį vakarą atlipęs nuo suplukusio Elissos kūno vyras dėjo į kojas. Tiesiog nepakėlė viso… šito. Jis nusiėmė šiek tiek grynųjų, išsinuomavo Brukline kuklų butuką ir dingo. Nebendravo su artimaisiais, galiausiai ta pati korporacija pasirinko tiesiog idealų momentą suteikti Sebastianui daugiau laisvės kvėpuoti. Tiesa, net tai daryti sekėsi baisiai blogai. Dėl prasto ir nepakankamo deguonies pasisavinimo Redford’o depresyvi rutina netrukus tapo visiškai nepakenčiama. Simptomai ūmėjo. Gana greitai nebeįstengė net ant kojų nustovėti, tad iki tupyklos išsivemti šliaužė, kol galiausiai nepajėgė net šito. Nenorėjo, neketino susitaikyti su tokia savo asmeninės eros pabaiga. Buvo pats savęs pažemintas, sutryptas. Nenutuokė kaip išlaikyti bent lašą orumo, bet būtent tuo momentu, kai ant žemės susirietęs, liesas, pamėlęs tiesiog neatpažįstamas Sebastiano kūnas visiškai nebepakluso savo savininkui, vyras suprato, kad bent šiek tiek geriau pasijaus, jei prieš numirdamas paskambins Katerinai, dėl kurios graiko širdis vis dar plakė. Paskutines jėgas atidavė tam, kad tarsi kirminas nusirangytų iki fotelio ir pasiimtų savo mobilųjį. Stiklinėse, nežmoniško fizinio skausmo persmelktose, raudonose Redford’o akyse degė maža lemtingos aistros ugnelė. Kai kitame laido gale įsijungia atsakiklis, kai vyras išgirdo tą gyvą, guvų Pierce balsą… Užliejo nenusakomas malonumas. Jis privertė nusišypsoti. Jis privertė susitaikyti. Sebastianas švokštė. Pagaliau pasigirdo silpnas Sebastiano balsas. Tylus, bejėgis, virpantis. “I’m sorry. I love you”. Vyras atsikvėpė. Tai buvo paskutinis atodūsis, kurį paskyrė moteriai, kurios draugijoje pasijuto gyvesnis labiau, nei nuo atgauto mirtingumo. Graikas sustingo atsidavęs amžinai, šaltai nebūčiai.
Jei ne finalinis skambutis, ko gero, Sebastiano kūnas būtų surastas tik tuomet, kai nepakeliamos smarvės neiškentę kaimynai iškviestų pareigūnus ir šie rastų jį sukežusį ir tapusį maita musių lervoms. Redford’as buvo neatpažįstamas. Pati Alexis, su kuria vyras bendravo dažnai, o kartais net visai noriai neatpažino šio žmogaus, kurį įprato matyti išvaizdų, pasitempusį. Sebastiano lavonas svėrė kiek daugiau, nei 70 kilogramų. Kaulėtas, pamėlęs, išvagotas gyslomis, bjaurus ir menkas. Vyro veidas buvo kruvinas, barzdotas, įdubę skruostai neprastai išryškino kaukolės reljefą. Tik po paimtų mėginių ir ekspertizės tapo aišku, kad šis apgailėtinas kaulų ir odos rinkinys dar neseniai buvo pirmuoju viešu vampyru prisistatęs Sebastianas. Visgi teisiniai sumetimai šiuo metu užmetė kilpą ir Alexis buvo priversta Redford’o kūną atiduoti šiam artimiausiam asmeniui. Kaip nekeista šiuo palaikyti galėjo tik Kateriną. Aplamai agentę jaudino tik oficiali ši nemalonaus reikalo pusė ir jai buvo nusispjauti kiek apie tai žinos Marcus su Salonina. Iš viso kuo mažiau jie žinos, tuo sklandžiau išsisukti pavyks iš ne visai patogios situacijos. Planai, kaip Sebastiano reiktų atsikratyti buvo aptarinėjami ne kartą. Vampyru apsimetantis žmogus galėjo nesunkiai sabotažuoti korporacijos veiklą. Tačiau niekas neįtarė apie sunkią Redford’o būklę, o ir pats neatsakingai elgėsi tai slėpdamas. Katherine galbūt nesunkiai patemptų gedinčios našlės rolę, bet pirminiu planu tapo nusikratymas ir pačia vampyre. Kad ir sutuoktiniai neišgyveno lėktuvo katastforos ar buvo užpulti ekstremistinės organizacijos. Juk tiek pat kiek buvo dievinami, jie buvo ir nekenčiami. Ypač pačių vampyrų, kurie nebuvo patenkinti naujomis taisyklėmis ar galiausiai dideliais mokesčiais. Alexis telefonu su Katherine nesusisiekė, bet ieškoti jos po visą pasaulį irgi neketino. Tiesiog išsiuntė pranešimą konkrečiai įvardinusi Sebastiano mirtį, kad Kat kviečiama atpažinti kūno, pasirašyti keletą dokumentų ir keliauti lauk. Ai, tiesa, pridėjo ir ultimatumą atvykti per 7 kalendorines dienas, antraip Redford’o lavoną išmes į šiukšklyną, o Victoria Lockwood netrukus pasiges vienos iš galūnių. Tipinė procedūra.
Šaltas, neišvengiamos mirties pojūtis Sebastianui nebuvo malonus. Jam pro akis neprabėgo visas gyvenimas. Jis tiesiog gailėjosi, kad savo laiką vertino nepakankamai ir bijojo gyventi taip, kad tuo mėgautūsi. Nesidžiaugė, jog skausmas, neviltis šią akimirką nereiškė visiškai nieko. Visai kaip ir pasiekimai, džiaugsmai ir artimųjų šypsenos. Turėdamas kitą, naują šansą elgtūsi kitaip. Greičiausiai būtų kitoks. Gera širdis, nuolatininis savęs varžymas toli gražu neišskaidrino sąžinės, neapsaugojo nuo klaidų ir neteisingų sprendimų. Galėjo suprasti Katherine. Jos abejingumą ir atšiaurumą, kuris nukrisdavo retais atvejais ir su ypatingais jai asmenimis, tačiau kai tai nutikdavo, tai būdavo nuostabu. Nepaisant šito ji gyveno kaip norėjo ir neleido gailėtis sau dėl klaidų bei nelaimių. Tikėjosi, kad ji lygiai taip pat nesigailės ir dėl to, ką patyrė dviese. Kad sugebės pripažinti, jog tai buvo tikra. Turėjo bent parašyti artimiesiems po laišką. Jausmingą, atsisveikinimo laišką, kuriame išreikštų padėkas ir meilę, bet ligi paskutinės akimirkos tikėjo, kad nebūties jam pavyks išvengti. Sebastianas nepasidavė tiesiog… Jis buvo priverstas pasiduoti. Jis negalėjo valdyti, suvaldyti kūno, kuris tapo per silpnas stipriai vyro sielai. Redford’as privalėjo išeiti. Nebuvo jokio persikėlimo į kažkokį nuostabų edeno sodą, pokerio turnyrų su Fredžiu Mercuriu ar priešingai – smalos maišymo Jay Stalinui badant šakėmis į šoną. Jokios šviesos tunelio gale, netgi netapo vaiduokliu, kuris lankytų jam brangius asmenis šiems gyvenant toliau. Mirstis Sebastianui tapo visišku, tuščiu nieku be suromantizuotos galimybės pereitė į kitokią, ne fizinę amžinybę. Koks sumautas reikalas… Tavo pasiekimai, viltys galiausiai tu pats nereiškia visiškai nieko mirties jėgai, į kurią šitaip nepagarbiai žiūrim manydami, jog esam neįveikiami. Tu virsti dvokiančia, irstančia mėšlo krūva ir po eilės dešimčių metų laikas ištirpins kiekvieną su tavimi susijusį prisiminimą. Natūralus gamtos ratas, kuriam pasipriešinti negali jokia gyva būtybė. Galbūt tik tai yra iš tikrųjų amžina ir neįveikiama? Nugyveno ilgą, ypatingą gyvenimą. Sebastianui niekados netruko aistros gyvenimui. Jis mylėjo, buvo mylimas. Jis kūrė, nepriimė likimo dovanų kaip savaime suprantamo dalyko. Tik išėjo ne taip, kaip norėjo, kaip įsivaizdavo save išeinant. Sebastianas troško būti kitoks. Jis laužė nusistovėjusias nuostatas, visados elgėsi savaip. Ir tikrai per mažai vertino tai, ką turi. Mėgo iššūkius. Kitaip ramios, tarsi jam skirtos idilės, logiško būties kelio su Salonina niekuomet nebūtų iškeitęs į nenusakomą potraukį Katerinai. Į nežinomybę, aistrą ir pavojų. Nesigailėjo dėl savo pasirinkimo. Gailėjo tik per mažai jam skirto laiko, kad bent pabandytų ištaisyti paskutinę padarytą klaidą. Ar bent jau ją suprasti. Galbūt be jo visi jam bent kiek ypatingi asmenys tiesiog gyvens geriau?..




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 06 12, 2017 11:06 am

Nugyvnusi tiek daug laiko, Katherine Pierce buvo išmokusi paslėpti savo jausmus nuo aplinkinių, nepriklausomai nuo to, kad šie bent iš esmės šiai turėtu reikšti „visą pasaulį“. Gyvenant taip, kaip tave mato aplinkiniai, kokiais epitetais apibūdina buvo beprotiškai paprasta. Ir kas galėtu paneigti tai, kad jei tavęs baiminasi, tave laiko didžiausia žinoma kale, mitu, tu imi ir pradedi tai mėgti. Kam gi galėtu nepatikti tokia galia? Katherine tai tikrai patiko. Ir išmokiusi save nebe parodyti savo tikrojo veido aplinkai, ji tapo savimi. Ir vargu ar kada nors ketintu pakeisti tai, kuo yra tapusi. Nes velniai nematė, tai yra verta pagarbos. Nadia žinoma kad visuomet buvo labai svarbia Pierce gyvenimo dalimi. Ji buvo svarbi tiek sielai, tiek kūnui. Ir tam žinoma labai daug svarumo suteikė būtent tas faktas, kad net būdama pati visišku vaiku, ji jau matė gyvenimą kartu su dukra, kurią gavo vargu ar per didelį norą, ką kalbėti apie malonumą. Šis, kad ir kaip sunkiai paaiškinamas ryšis buvo reikšmingas per visą vampyrės egzistenciją. Visgi, savigynos reflektorika taip pat nebuvo pamiršta net šio, visiškai netikėto susitikimo metu. Galima sakyti kad tam svaros davė emocijos, tačiau vargu ar Katherine būtu leidusi save tampyti už virvučių, suteikiant visapusišką pasitenkinimą oponentei. Nepriklausomai nuo to, kad prieš ją stovėjo jos pačios kūnas ir kraujas, o gal net kažkas daugiau. Vienaip ar kitaip, jei Katherine leido save pradėti ėsti iš vidaus, tikrai to neparodė iš išorės. Nadios, arba kaip ši moteris prisistatė, Lilith vardu, kalbos skambėjo paniekinančiai, užgauliai. Ir būtent šią akimirką tai sukėlė Katherine kikenimą. Šiek tiek pašaipų, ir netgi neįpareigojančiai vėjavaikišką.
– Ar tikrai? Nes žvelgiant iš šalies, labai panašu kad elgiesi taip, it vakar būtum perskaičiusi "aš blogiukas" vadovą. Rimtai, stengiesi gelti ten, kur tau atrodo kad skaudės, ir žinoma kad pamini artimuosius. Tik žinai kas yra nepaminėta tame skaitale? Ogi tai, kad man visiškai nerūpi. Tiesa, tiek tau, tiek Victoriai gyvybę suteikiau aš. Tačiau brangute mano, jus abi esate suaugusios moterys. O tai reiškia, kad savimi turite pasirūpinti pačios. Ir aš nelakstysiu ne paskui vienos užpakalį, bandydama apsaugoti nuo "popos". Okhay, ar pražiaumoti?
Ciniškas garbanės tonas užpildė aplinką kaip tik tuomet, kai ji tapo pernelyg slogi, kad imti ir pakeisti šią kokia nors kitokia linkme. Nebuvo sunku pamatyti tai, kad būtent dabar, Pierce elgėsi būtent taip, kaip yra pratusi. Tai būtu galima pavadinti, dar viena jos mėgstama kauke, tačiau ar tai iš tikro būtu teisinga? Juk ne vienas asmuo yra stipriai nudegęs nuo to, kad manė galintis skaityti Katherine Pierce fenomeną it tai būtu atversta knyga. Daug kas taip pat manė, kad gali manipuliuoti tamsiaplauke, arba priversti ją tapti kitokia, ir visa laimė tame, kad ne vienam to padaryti nepavyko. Juk vargu ar galima įtikinti rožę tuo, kad ji yra šuo ir gali loti. Šiek tiek primerkusi akių vokus, garbanė vis dar išlaikė pakankamai pašaipią išreišką, it niekaip negebėtu įvertinti dukters pasiekimus ar netgi galybę, kurią ji demonstravo. Vidumi be jokios abejonės žavėjosi tuo, kokia stipri yra Nadia, ir kiek beribios yra jos egzistencinės galimybės. Tačiau ar buvo galima suteikti merginai galimybę galvoti taip, neva jos motina netgi paploti sugebėtu, jei tik dabar nebūtu užėmusi savo rankų tuo, kad laikė Petrovos riešą, neleidžiant kad ši leistu sau per daug. Būtina pasikartoti, kad Pierce nieku gyvu nesileistu būti žeminama. Bėda buvo tik tame, kad vampyrė žinojo per mažai.
– Ką padariau ir už ką esu atsakinga? Atsipeikėk Nadia. Tai tu buvai pernelyg kvaila, kad leistum kažkokiam šuniekui suleisti į tave dantis. Nagi buvai per prastai mokyta, kad darytum tokias apgailėtinas klaidas? Vienintelis dalykas, dėl kurio gali mane kaltinti, tai tik tai, kad nepasidaviau pagundai išnaikinti visus tuos plaukuotus išsigimėlius. Ak, taip, nenusileidau Klaus‘ui.
Visiškai be garso, tačiau su pakankamai aiškia lūpų judesio kombinacija iš savęs išspaudusi „oops“ išraišką, Katherine akivaizdu kad nebuvo linkusi labai stipriai vizualiai suasmeninti viso to reikalo su vilkolakio įkandimu, ypatingai todėl kad dabar buvo aišku, kad tikrumo tame buvo lygiai tiek pat, kiek tikrumo turi Pamelos Anderson papukai. Įdėmiai stebėdama savosios dukters veidą, tam tikru metu, it išreikšdama savo nuostabą dėl to kad pasaulis neva nesisuko aplink jos sėdimą vietą, originali garbanė iškėlė savus antakius aukščiau, nei šie yprastai būna. Tačiau, nenusukdama akių nuo Lilith, ji stengėsi išlikti kaip galima mažiau komunikabili, iki tam tikros vietos. Nepriklausomai nuo to, kad neparodė per daug emocijų tame, kad buvo ne visai tiesiogiai, tačiau pagrasintą jos jaunesniai atžalai, Sebastian‘as buvo visai kita kalba. Pirmiausia, jis buvo mirtingas, o tai reiškia kad net tinkamai pasipriešinti tokiai kaip Lilith dabar nesugebėtu. Kvailai skamba, kai taip yra apibūdinamas vyras. Tačiau, tiesa yra tiesa, kad ir kokia nemaloni būtu. Jis buvo mirtingas, „Šėtonas su aukštakulniais“ ne, jis sirgo pakankamai sunkia liga ir šiuo metu dar buvo neblaivus, ko nepasakysi apie moterį, kuri savo rankoje šiuo metu spaudė biologinės motinos kaklą. Kitas dalykas, buvo didžiulė, mirtingu protu nesuvokiama Katherine trauka Sebastian‘ui. Jis buvo jai svarbus, reikalingas, ir kaip visai netrūkus paaiškės, mylimas. Ir kai kokiai nors sielai (mat kūnas yra toks dalykas, kad kai kalba eina apie nemirtingas sielas, tai kaip ir stiprokai nublanksta) jauti panašius jausmus, savaime nori tai ginti, tai laikyti sau, nesidalinti, neleisti paklysti ir pasiklysti. Jei asmuo tau rūpi, vadinasi rūpi ir geriausią ir blogiausią dieną. Nadia labai greitai suprato tai, ko nedrįso suprasti net pati Katherine. Arba suprato, tačiau vis dar buvo per daug ekscentriška, egoistiška ir atitolusi, kad imtu ir tai pripažintu. – Atsargiai mergaite, baiminuosi kad prisiprašysi. – Ganėtinai trumpas ir ne daug ką išduodantis atsakymas prasprudo pro Katherine lūpas, kuomet ji per daug akivaizdžiai liovėsi vaidinusi. Kuomet prieš tai, veidelis demonstravo teatrališkai rodomą „o man -pypt-“, dabar pyktis buvo išreikštas net labai aiškiai. Ir jei ne fizinis pranašumas, kuriuo šiuo metu pasididžiavo Lilith, tuomet Katherine tikrai neapgalvotai pabandytu šią pastatyti į savo vietą. Trūktelėjo, tačiau čia pat pajuto, kad nebus taip paprasta ištrūkti iš dukters gniaužtų, nebent pastaroji pati to panorėtu. – Nori tikėk, nori ne. Jei tai būtu tik žaisliukas, jau seniai pati būčiau jį sulaužiusi ir priėjusi prie kito. Bet, apie ką aš čia? Hm, kam aš čia visą tai sakau? Nebent, tai būtu perspėjimas... Kad ateis diena, ir aš šios žinoma sulauksiu. Kai mes pasikeisime vietomis, ir tuomet, tavo žaisliukams aš negrasinsiu, aš juos sulaužysiu.
Katherine nebuvo sužavėta minties, kad Nadia čia pasirodė ne vienam kartui, ir ką kalbėti apie tai kad ketino būti netoli ne vien savo pačios biologinės motinos, tačiau ir Sebastian‘o. O tai reiškia, kad jis visuomet bus nesaugumo ir tam tikro jam vis dar nepažinto pavojaus regos lauke. Tai kėlė irzelį, ir nepriklausomai nuo to, kad fatališka ledo karaliene tituluojama antrininkė jau dabar buvo sukūrusi gal dešimt skirtingo pobūdžio veiksmų planus, ji buvo tikra, kad jei kas nors ir sugebėtu tai nuspėti, tai buvo Nadia. Ir ne todėl, kad ji prisipažino žinanti ar tai matanti viską. O todėl kad ji buvo artimiausia Katherine dalimi, lygiai tokia pat, kaip ji. Sukta, viską apgalvojanti, reikli ir nepakanti. Trumpam atgaudama laisvę, garbanotoji moteris nusuko akis. Lūpos subangavo į priverstinį, dantų nešiepiantį šypsnį, kuris greičiau atrodė net kažkaip negražiai. Papurtė galvą, tarytum negalėdama, o ir nenorėdama įtikėti tuo, kas jai buvo sakoma. Jos stingdančiai šalti, net ne vampyrams būdingo šalčio, pirštai nugulė ant Katherine smakro, ir net tuomet kai ji priešinosi susidurti žvilgsniu su dukterimi, šis susidūrimas vis vien įvyko. KAIP TAI ĮMANOMA? Katherine buvo originali vampyrė, vadinasi ne viena siela negebėjo jos užkalbėti daryti ką nors, prieš savo norą. Ir per šį vakarą, tai pasikartojo jau du kartus! Jos vyzdžiai pakankamai greitai išsiplėtė, vėliau susitraukė, ir galiausiai tapo normalūs. Buvo net labai akivaizdu, kad užkalbėjimas, kurį pasirinko Nadia, skaudino jos motiną iš vidaus. Tai buvo nelemtas proto žaidimas, kurie patiko Katherine, kuriuos ji naudodavo pati, ir ne karto nebuvo patekusi į panašius spąstus. Ir ji sąmoningai suvokė kad nesugebės tam pasipriešinti, kad tai nutiks, ir kad tai sukels daugiau skausmo, nei kad vampyrė yra pasiruošusi panešti užmetus tipinį, ir neįpareigojantį „man nerūpi“ veidelį. Nadia matė tai jos akyse, tačiau žodinio atsako ir nesulaukė. Vaidmainiškas oponentės veidelis vertė jaustis dar prasčiau, nei prieš tai. Juk jaunos moters veiksmai buvo konkretus ir netgi labai tinkamas atspindys to, kokia iš tikro yra Katherine. Ir kai visko nematai iš šalies, visai šiknos neskauda, tiesa? Kad ir kaip pasukus, dabar viskas buvo matoma būtent taip, kaip parodoma. Ir tam pasipriešinti nebuvo galimybių.
– Tu klysti... Atsižvelgiant į tai, kas mes esame ir kiek padarėme. Nesame nusipelnę tokio dalyko, kurį taip vaizdinai nusakei. Aš nenoriu tos „idealios laimės“, antraip, kokia gi prasmė nuo to laikytis kuo toliau? Tačiau ateis laikas, ir tu viską suprasi pati. Esi Petrova, netrūksi labai ilgai. – Ketino pasipriešinti dar vienam Nadios prisilietimui, tačiau kad ir kaip stengėsi atmušti jos rankas nuo savęs, tamsiaplaukė moteris visgi pasiekė savo tikslo, kuomet privertė kažkokiu būdu, kurio Katherine šiuo metu visiškai nesuprato, persikelti svetur. Ten, kur viskas yra priešinga dabarčiai, ir vargu ar tai yra vampyriška manipuliacija. Juk, gyvenant tiek laiko, kiek gyvena Katherine, tokius niuansus galima pajausti taip vadinamu „šeštuoju jausmu“, mat keli aspektai, kelios smulkmenos vis vien išduoda kad tai yra tik proto žaidimas, o ne kažkas realaus ir apčiuopiamo. Vizija, jei tai galima taip pavadinti, buvo tokia tikra, kad buvo galima pasakyti kad jautė kaip saulė „kutena“ jos odą, ir koks iš tikro šiltas yra nuo jos įkaitęs smėlis. Tai buvo tas gyvenimas, ta realybė kurios taip desperatiškai troško Katherine Pierce širdis, ir tuo pačiu metu tai buvo baisiausias dalykas, kuris vertė ją daryti klaidingus pasirinkimus, kurstė baimę ir chaosą, darė ją kaip galima labiau nelaiminga. Ir taip, kaip moteris, kaip gyvas asmuo, Katherine buvo nelaiminga. Tik tiek kad pats laikas, ir pats gyvenimas išmokė to nepriimti labai asmeniškai, tuo neužsikrauti ir nesriūbauti dėl to kad dabar „šikna“. Keista, tačiau tą akimirką ir būnant ten, Katherine jautėsi būtent taip, kaip tai pasistengė parodyti josios dukra. Ji buvo LAIMINGA. Realybė, kur ji yra pasisekusi moteris, šalia savęs turinti stiprų ir mylimą vyrą ir būtent šiuo metu brandinanti dar vieną vaiką, dar vieną gyvybę, kurią sukūrė kartu su juo. Daug kam tai yra savaime suprantamas dalykas, bet kai imi gilintis į tai, kad vargu ar daugelis sugeba tai gauti iš tikro prasmingiausia reikšme, tai nebe tampa taip paprasta. Dievai mato, bet tą akimirką garbanė jautė didžiulę dvasinę palaimą, ir netgi mažiausius besivystančio kūdikio pasisukimus savo viduje. Klausa ir kiti jutiminiai aspektai buvo normalūs, tad neteko ilgai sugaišti kad suprasti kad jie tebuvo laimingi žmonės, laiminga šeima. Ir Konoras. Koks gi gražus buvo tas berniukas. Ji nesijautė it būtu įsibrovusi į svetimą gyvenimą, ji jautėsi taip, tarytum visuomet ten buvo gyvenusi. Žinojo savo praeitį, žinojo viską, kas ten buvo aktualu, ir vargu ar atsiminė šį „mažytį triuką“ kurį prieš ją panaudojo Nadia. Tai buvo taip tikra, taip artima ir taip nuostabu. Todėl akimirka, kai viskas pasibaigė, kai saulės apšviestas „rojus“ pavirto atgal į nakties šešėliais aptrauktą dvaro kiemą, Pierce akyse buvo pasirodęs drėgnumas. Būtent dabar ji suvokė kokią „žinutę“ šiai ketino danešti Lilith. Tai buvo jos gyvenimas, tiksliau toks, koks jis iš tikro turėjo būti: jokios prievartos, jokių vampyrų, jokios velniavos ir kvailų ir visiškai nelogiškų pasirinkimų. Garbanės skruostikauliais nuvarvėjo keli sūrus lašeliai, kuomet ji tuščią žvilgsnį nukreipė į Petrovos veidą. „Nemalonu, tiesa?“, – švelniai tariant. Katherine taip ir liko nepratarusi ne vieno žodžio, bet matant tai kas atsispindėjo jos veide, net labiausiai įtikinamas melas dabar atrodytu visiška kvailyste, kuria nepatikėtu net labiausiai patiklus asmuo, ką kalbėti apie oponentę, kuri mato ir žino viską. Po šio reginio originali vampyrė buvo visapusiškai tikra tuo, kad lemtis yra neišvengiama ir nepakeičiama. Kad net norėdama pasipriešinti ir pasilikti, ji to nepadarys. Sebastian‘as mirs, ir ji nieko negalės dėl to padaryti. Dievai mato, tam tikru metu to netgi nenorės. Juk įtaiga yra pakankamai rimtas dalykas, nes jei nerimas ir pyktis niekur nedings, ji nesupras kodėl tai jaučia ir apie ką tai iš viso yra. Nadiai pradingus, Katherine nekreipdama dėmesio į tai kad kieme liko „lavonas“ kuris netrūkus pasirodys ne toks ir žuvęs, ji įsės į savo automobilį ir nesigręždama atgal tiesiog išvažiuos. Išvyks iš šalies, ir kuriam laikui tiesiog pradings, tarytum jos niekuomet čia ir nebuvo, arba tai buvo kažkieno pakankamai ryškus sapnas, tikroviškas, bet netikras. Ji iškeliaus kartu su savo drauge, pamatys pasaulį ir tikrai paskanaus vienu kitu gyvu donoru. Ir tik lemtingu metu sulaukusi balso žinutės, kurią perklausys po dienos nuo išsiuntimo, privers ją atkusti. Sunku nusakyti ką pajaus tą akimirką, bet aišku vieną, ji mes visus savo „dalykus“ tam, kad įsėdus į artimiausio reiso lėktuvą, atvyktu atgal į Niujorką. Ten, kur ją pasitiks dar ir standartinės procedūros iš Alexis Farraday. Ir tą akimirką, grąsinimas nebus išklausytas rimtai, greičiausiai net praleistas pro ausis, apart tą vietą, kur bus nurodytas Sebastian‘o kūno laikymo koordinacija. Ir ji atvyks ten, ir toliau aiškiai vykdydama tai, ką buvo nusakiusi jos biologinė dukra, Nadia.

Naktis. Automobilio skydelis neoniniu melsvu atspalviu apšvietė elektroninį laikrodį, kuris tik ką pasikeitė į 00:01.  Sėdėdama ant vairuotojo sėdynės, fatališka ir istoriškai puikiai žinoma garbanė laikė rankas ant vairo. Pirštai gniaužė tikra oda aptrauktą objektą, kuris palengva nuo spaudimo ėmė vietomis trūkinėti. Kas įdomiausia, nebuvo galima pasakyti kad nemirtinga moteris tai būtu dariusi specialiai. Iš pažiūros, būtu galima pasakyti, kad moteris vienu ir tuo pačiu metu buvo ir čia, ir kažkur kitur. Ten, kur aplinkybės bent iš dalies neatrodytu tokios beviltiškos ir sunkios. Jos tamsių akių žvilgsnis atrodė tuščias, tarytum taip vadinamas „sielos veidrodis“ būtu suskaldytas į tokius mažus šipulius, kad šį surinkti būtu paprasčiausiai neįmanoma. Ir kai sakoma neįmanoma, vadinasi to padaryti nesugebėtu net puikiai žinomas fiktyvus veikėjas Ethan‘as Hunt. Tuštuma, kuri buvo užpildžiusi visą tamsiaplaukės moters kūną, buvo tokia beribė, prieš kurią pati juodoji skylė atrodytu kaip menkas durstelėjimas adatą į paviršinį odos sluoksnį. Nepriklausomai nuo to, kad mintyse Katherine buvo suvokusi tiesą, tačiau kažkas nuolatos vertė ją nepasitikėti tuo, ką matė akys. Ir galima tai pavadinti viena iš „netekties stadijų“, galima teigti kad tai tėra aiškios ir tikslingos informacijos atmetimas, bet jei imi gilintis, viskas ima atrodyti net per daug tikra, per daug nemalonu. Ji sumerkė akis, paslėpdama jas po tankiomis, ir juodomis it naktis, blakstienomis. Ant kaktos pasirodė kelios, ne pagal amžių susiformavusios nerimo greičiausiai, raukšlelės. Būdingai antrininkėms, ant kaktos tapo labiau pastebima kiek stambesnė kraujagyslė, besi-raizganti it gyvatė, einant nuo smilkinio iki aukščiausio plaukų linijos taško. Vos pastebimai, nemirtingoji antrininkė praskleidė savas lūpas, ir buvo net labai girdima, kaip ji jautriai ir kiek per staigiai įtraukė per burną orą, juo užpildydama plaučius, kuriems tai net nebuvo gyvybiškai būtina. Pirštai dar labiau suspaudė vairą, ir kažkoks keistas spaudimas pasijuto krūtinės ląstoje. Taip, Katherine Pierce buvo viena drąsiausių moterų, su kuriomis yra galimybė susipažinti pasauliui, tačiau kartais, likimo niekšybės imdavo ir pastatydavo ją į tokią poziciją, kai atrodė jog baimė ima kaustyti per daug, kad bent pabandyti sujudint net menkiausią kūno raumenį, kuris paskatintu tave žengti žingsnį link ten, kur viskas taps aišku. Ir gal todėl, atvykus į tam tikrą NSA laboratorijų padalinį, pastačius savo automobilį tolimiausiame taške, ir netgi išjungus variklį, buvo taip sunku imti ir išlipti, pro šiek tiek praviras duris. Juk šis mažytis, atrodo net nereikšmingas žingsnis pagaliau atvestu tave iki susitaikymo akimirkos. Tačiau, ką reikėtu daryti, jei susitaikyti visiškai nesinori? Ir net kai galvoje imi dėlioti visas mintis, kad jos atrodytu bent kiek logiškos ir suprantamos, finale vis vien pasieki tą patį verdiktą. Tu. Tiksliau, Ji. Ji nenori susitaikyti net su mintimi, kad gyvenimas iš tikro yra toks niekingas ir nevertas egzistavimo prasmės, jei taip negailestingai ir visiškai negrįžtamai atėmė Jį. Bet iš tiesų? Ar galima stebėtis tuo, kas nutiko, jei kiekvienas kartas, kai Petrova stengėsi prie savęs prisileisti bent vieną sielą, galiausiai tai pasibaigdavo tik kančių, išdavysčių, melo ir netgi beprotiško skausmo pinklėmis? Ak, kiek daug būtu atidavusi, jei šiuo metu pasirodžiusi Alexis pasijuoktu iš jos (už ką greičiausiai pasirašytu sau staigios mirties nuosprendį), pasakydama kad tai tebuvo bandymas prisivilioti Pierce į korporaciją, mat ši kitokiais būdais paprasčiausiai imdavo ir nepaklusdavo tiems, kurie manėsi kad turi prieš ją valdžią. Tačiau čia pat, prisiminimai sudrebindavo mąstymą, sugrąžindami konkrečius žodžius, kuriuos ištarė Katherine pirmagimė. Tą dieną, tai buvo paskutinis kartas, kuomet originali garbanė Redford‘ą gyvą matė paskutinį kartą. Ir štai, aikštelėje sėdėdama jau daugiau nei pusvalandį, ji taip ir nesugebėjo iškelti iš salono savęs.
Už transporto priemonės lango pliaupė lietus, tarytum ta pati gamta būtu ketinusi ištarti savo paskutinį „sudie“, sudedant viską į tas vietas, kuriuose viskas ir turėtu pasilikti. Galu gale, niekas neturėtu gyventi taip ilgai, kaip ilgai gyveno nemirtingi nakties padarai. Tai buvo konkretus sukčiavimas prieš mirtį, kuri galiausiai visgi rado tinkamą progą, kad pasirodyti ir padaryti tai, kas jai yra paskirta. Pasiimti dar vieną sielą, nusinešant ją į nebūtį, iš kurios kelio atgal paprasčiausiai nebėra. Kažkieno siluetas artinosi prie naujo ir akį traukiančio BMW visureigio, tačiau jame sėdinti vampyrė net nepasivargino pramerkti akių, kad bent krašteliu dirstelėti į tai, kas atsidūrė šalia. Puikiai girdėjo kažkieno sunkų kvėpavimą, širdies dūžius ir netgi kūnu tekantį kraują. Visgi, tai nebuvo garbanei rūpintis asmuo, ir nesijautė taip, tarytum jis ketintu jai padaryti ką nors nepageidautino. Tą prasme, pasakyti tai, ko ši neketino girdėti. Eidamas per akimirksniu susiformavusias balas, jis pagaliau pasiekė transporto priemonės šoną, keliais pirštais pabarbendamas į stiklą. Atsakomai Pierce viso labo neigiamai papurtė galvą, paneigdama.
– Važiuok iš čia, aš pasikalbėsiu su Alexis ir nebus pirmas kartas, kai padirbsiu tavo parašą ant dokumentų. Katherine, tu nieko ten nepamatysi, ar tuo labiau, nieko nepakeisi. Mes jau nustatėm kad ten jis. Ir dabar tau palankiausia būtu pradingti, kaip tai geriausiai sugebi. Tik šį kartą, visam laikui. – Vyras, kuris atsidūrė prie vampyrės automobilio, vien savo balsu išsidavė esantis ne blogiai susipažinęs su pašnekovę. Desmond‘as Abberline. Vargu ar galima pasakyti, kad kažkuriuo metu būtu prabudusi minėto asmens sąžinė ir jis savo noru būtu sugalvojęs padėti už nemirtingųjų viešumą atsakingai moteriai. Net jei jis ir meistriškai parodė savo susirūpinimą, ir galima sakyti kad net labai įtikinamą žmogiškumą, jis garbanės atžvilgiu turėjo kitų planų, nei jo paties sutuoktinė, kuriai žinoma patogiausia būtu atsikratyti Katherine, kadangi Sebastian‘as tapo niekam nereikalinga krūva supuvusių organų. Jie galėjo būti pakeisti kitais, ir tai padaryti nebūtu net labai sunku. Visgi, asmeniniai reikalai, asmeninė panieka būtent šiai vampyrei, vertė Abberlinė tam tikra prasme paskatinti ją išvykti kaip galima toliau, kad akimirka, kai bus pasiruošęs, galėtu ją susirasti ir pagaliau suvesti iki šiol nesuvestas sąskaitas, apie kurias, kad ir kaip tai būtu apmaudu, atsiminė tik jis vienas. Bet šią akimirką, jam pačiam buvo svarbu kad savo brutalumu žinoma vampyrė, nebūtu sekama korporacijos atstovų. Taip, jie puikiai suvokė kad Pierce nėra tiesiog antrarūšė plėšrūnė, ir kad galimybių ją nugalėti būtu ne daug, bet laikas buvo netinkamas, kad suteikti bent mažą viltį tam, kad nutiktu kažkas, neprognozuojamo. Ir Abberline neketino taip kvailai prarasti šį siekį.
– Aš suprantu kad vargu ar paklausysi mano žodžių tau. Ir greičiausiai net nekreipdama dėmesio į mano patarimą, dabar pat nusigausi į laboratorijas. Tačiau, privalai suprasti. Visuomenei jūs buvot reikalingi dviese. Ne kažkuris vienas. Užvesk automobilį, važiuok iš čia. Įsikalk Katherine, Redford‘as mirė. Iš tiesų, mirė. Viskas baigta, ir jei nesi kvaila, išnaudosi paskutinę galimybę apsaugoti save pačią.
Jis puikiai suvokė, kad už uždaro lango sėdinti moteris girdėjo kiekvieną jo tariamą žodį. Juk vampyrų klausa yra tokia jautri. Tačiau suvokė, kad protingai garbanė nepasielgs. Nebuvo sunku nuspėti tai, kad ji pasiduos savo jutiminiam centrui, ir mažu mažiausiai norės įsitikinti savo akimis. Mirtingo vyro veidu žliogė dangaus vanduo, per šį trumpą monologą, jis buvo kiaurai šlapias. Kiekviena materija, kuri dengė jo kūną, buvo prie jo prilipusi. Matydamas kad garbanė net nesivargina pasisukti į kalbantį veidu, jis išreiškė savo nusistebėjimą neigiamu galvos sukratymu. Delnu net paplekšnojo per transporto priemonės stogą, kuomet matydamas kad visą tai beviltiška, jau ketino grįžti į pastatą.
– Tu laikai save vampyrų žinovu, tiesa? Branguti, tu nenutuoki visiškai nieko, jei iš tiesų manai kad vampyrai miršta taip.
Prieš pasigirstant bulgarės balsui, buvo net labai lengva išgirsti, kaip ji nuleido šoninio lango stiklą, pagaliau šiek tiek atkusdama, ir net pakreipdama savo vis dar visiškai tuščią žvilgsnį į mirtingojo pusę. Jis atsisuko, akivaizdžiai negalėdamas patikėti ant kiek naivi, o gal užsispyrusi iš tiesų yra ši monstrė. Taip, vargu ar jos apgaulingai angeliškame veide matė žmogiškumą, ar tikrumą. Ji vis dar buvo ta pati pabaisa, kurią sutiko prieš daug metų. Jis nepasakė nieko, viso labo mostelėdamas galva, kad tamsiaplaukė pagaliau imtu sekti paskui. Ir kai ji padarė būtent tai, savo automatizuotos įmagnetintos kortelės pagalba, įsileido vampyrę į pastato vidų. Paaiškindamas kur link ji turėtu eiti, ir netgi paliepdamas kad keli apsauginiai, kartu su vienu baltą chalatą vilkinčiu asmeniu, palydėtu ją į tą patalpą, ant kurios durų būtu pakabintas užrašas "morgue". Toks pat šaltas, tuščias ir šiek tiek bauginantis, kaip ir ta pati nečiuopiama mirtis. Kurios niekas  nėra matęs.
Koridorius, kuriuo buvo lydima originali vampyrė, atrodė beprotiškai ilgai. Ir nors realybė buvo kitokia, jos mintyse šis kelias buvo neapsakomai beribis. Kiekvienas žengiamas žingsnis buvo sunkus, it avėtų aukštakulnių padas būtu suteptas stipriais statybiniais klijais, ir su lyg kiekvienu prisilietimu prie grindinio, stipriai sukibdavo didžiule chemine trauka. Keista, tačiau net apšvietimas pastate buvo slegiantis, pritemdytas, vietomis net šiek tiek per prastai gaudantis kontaktus, ir dėl to tai dingstantis, tai vėl atsirandantis. Ir štai, praėjus nežmogiškai ilgą, greičiausiai labiau psichologinį, nei kad fizinį kalią, garbanė susidūrė su didžiulėmis plieninėmis durimis, kurios taip pat atsirakino su specializuota kortele. Patekusi į vidų, moteris pirmiausia susidūrė su ne itin maloniu kvapu. Ant aliumininių stalų, buvo sudėti irti ėmę lavonai, įvynioti į baltos spalvos, tankias, skysčius nepraleidžiančias materijas. Ant vieno iš tokių stalų buvo padėtas ir Sebastian‘o kūnas. Ir it kažkokiame paradoksaliai prastame filme ant jo kojos nykščio buvo užkabinta kortelė su pašaipiu užrašu „John Doe“. Ar tai buvo savotiškas pasišaipymas? Ar tikrai jis atrodė taip, it nustatyti tapatybę būtu per daug sudėtinga? Ar tai tebuvo dar vienas korporacijos spektaklis? Atsakyti sunku. Ne, tai netgi paaiškinti yra per daug sunku, veik neįmanoma. Asmuo vilkintis baltą chalatą, paprašė kad apsauginiai pasiliktu už durų, ir kuomet šie įgyvendino paliepimą, buvo pirmuoju, kuris pasiekė minėtą lavonams laikyti aliumininį stalą. Pierce vis dar stengėsi paneigti viską, ką matė. Todėl jos žingsnis artyn buvo net per daug drąsus. Tai buvo dar viena kaukė, kurią ji užsidėjo, nenorėdama parodyti koks sumišimas buvo jos viduje. Mirtingas, valdišką darbą atliekantis vyras atidengė materiją, parodydamas Sebastian‘o kūną iki pusės. Jei tai būtu filmas: fiktyvus, emocinis ir šiek tiek baisus filmas, šiuo metu užtikrintai skambėtu Plumb – „I want you here“ dainos akordai. Tačiau, tai nebuvo filmas. Tai net nebuvo nemalonus sapnas, kuris turėtu pasibaigti bet kuriuo metu. Ir kaip iš viso tai galėjo būti realu?! Ar ĮMANOMA?!
– Ar kas nors bandė duoti jam šviežio kraujo? – Katherine vis dar neigė. Ji net po trumpo dirstelėjimo į sustingusį kūną, stengėsi išvengti šio vaizdo, nukreipdama akis bet kur kitur. Stebėjo svetimus kūnus, ant stalelių sudėtus sterilius įrankius, ir net vienoje vietoje prastai išvalytų vidinių žmogaus skysčių liekanas. Niekas, net ši atmosfera nebaugino taip stipriai, kaip baugino ateitis. Ar iš viso tokia buvo? Ir jei taip, tai kaip ji turėtu atrodyti toliau? Norėjosi pradėti šaukti, išsilieti ant asmenų, kurie su šiuo įvykiu neturi nieko bendrą. Vargu ar čia pat esantis gyvas vyras nustebo, išgirdęs šį klausimą. Tai tikriausiai yra labai normalu, tikėtis kad buvo kažkas praleista, ir kad tai padarius dabar, viskas atsistotu į savas vietas. Tiesa? Netektis visada sunki, kai ji priklauso tau. Kai ji atima iš tavęs sveiką protą, suvokimą ir tą patį susitaikymą. Rusvų plaukų vyrukas, net nelaukė kuomet garbanė pasakys tą formaliai būtiną „taip, tai jis“ frazę, kuomet apeidamas aplink stalą, nusiėmė ant Redford‘o kūno galūnės prikabintą kortelę. Padėdamas ją toliau, vyras ėmė rašyti tikslingą vardą. Tiksliau tą, kurį šiam laikmečiui buvo pasirinkęs buvęs vampyras. Nes vargu ar egzistavo daug žmonių, kurie buvo supažindinti su juo tikruoju. Į šį tarpą nebuvo patekusi net Katherine. Tačiau, koks gi dabar skirtumas, taip? Ji stengėsi laikytis. Ak, kaip stipriai ji stengėsi neparodyti to, kaip visa šis būtinas veiksmas jai nepatiko. Visą kūną, iš vidaus kažkas labai stipriai spaudė. Ši procedūra nebuvo pirmuoju kartu originaliai vampyrei. Juk prieš daugelį metų, būtent jai teko sutvarkyti visus formalumus, kuomet Andrea Argent oficialiai mirė. Tačiau kodėl gi dabar tai kėlė šitiek skausmo? Jei tai būtu tik sumautas pripratimas ir tam tikro pobūdžio žaidibinės formos komforto zona, ar dabar rūpėtu, ar skaudėtu taip vadinamą „sielą“, jei žinoma nemirtingieji tokią turi? Palengva artėdama prie atšalusio kūno, ji negalėjo suvokti kaip gi viskas nutiko? Kodėl visą tai nutiko? Šis savęs pačios kankinimas buvo vienareikšmiškai baisiausia, ką teko išgyventi. Ir patikėkite manimi, Katherine per savo gyvenimą buvo išgyvenusi labai daug. Ir tik maža viltis, kuri vis dar ruseno joje, neleido galutinai pripažinti tai, ką matė. Ji dar nebuvo padariusi visko, ji dar nebuvo nuleidusi rankų. Ji dar nepaleido jo. Keista, juk būtu užtekę bent prisilietimo prie šio pažįstamo kūno, ir ji to taip desperatiškai vengė.
Visgi, ar galima viso to vengti amžinai? Ji suprato kad ne, dievaži, visas pasaulis būtu supratęs tai. Neįprastai, gal šiek tiek baikščiai vampyrės rankos pirštai pakilo viršun, palengva artėdami prie medžiagos, į kurią buvo patalpintas Jo kūnas. Kaklo raumenys įsitempė kaip stygos, kuomet pirštų galiukai pagaliau prisilietė prie neįprastai šalto, sustingusio ir visiškai tuščio buvusio vampyro kūno. Ji suspaudė akių vokus, negalėdama atlaikyti viso to emocinio skausmo, kuris kone akimirksniu užpildė net smulkiausias kūno sandaros dalelytes. Nejaugi tokia yra pabaiga? Kai iš, taip, mylimo, žmogaus lieka tik tuščias, irstantis indas ir tuštuma, kurią jis palieka... Ji prispaudė savo delną prie jo apnuogintos (dažniausiai surasti lavonai yra nurengiami iš karto) krūtinės, kuri neparodė visiškai jokios atgalinės reakcijos, tik stingdantį šaltį. Garbanotosios moters laisva ranka tyliai nusviro link stalelio su skrodimui skirstais instrumentais. Čiuopiamuoju būdu ji nesunkiai surado aštriausią ten buvusį objektą. Pramerkė akių vokus, kuomet atitraukdama ir kitą ranką nuo Sebastian‘o, moteris visiškai negailestingai sugrūdo operacinį peiliuką tiesiai į visiškai niekuo dėto mirtingojo kaklą. Sugavo jį greitai, ir vietoje to kad ištrauktu iš jo svetimkūnį, kurį pati ten ir patalpino, Katherine visapusiškai brutaliai, ir gal net neapgalvotai, šiuo objektu perrėžė mirtingojo gerklę, taip giliai, kad jo galva nusviro atgalios, laikydamasi tik ant menko odos lopinėlio. Aplink čiurkšlėmis pasipylė beprotiškai daug kraujo. Iš pažiūros susidarė nuomonė, kad jo buvo kur kas daugiau, nei organizmas yra savyje sukaupęs. Pražioti Sebastian‘ą buvo sunku, jo žandikaulis buvo stipriai sustingęs, ir vampyrė vargu ar būtu psichologiškai atlaikiusi dar ir tai, kad būtu priversta sulaužyti jo žandikaulį. Pražiodino vos vos, tačiau tą akimirką atrodė, kad šito pakaks, juk aukos kraujas tekėjo taip stipriai. Mirštančio, ir kaip ne keista vis dar burbuliuojančio vyro kūną prikišo prie Redford‘o, kone „išmaudydama“ dalį jo veido šioje kraujingoje masėje. Sunku pasakyti kiek laiko užtrūko, juk patraukė aukos kūną tik tuomet, kai išbėgo didžioji kraujo dalis, ir tai kas liko atrodė jau nebe aktualu. Svetimo asmens kūnas nukrito apačion, ir Pierce dar kurį laiką nekantriai stebėjo, stengdamasi užfiksuoti bent vieną, mažytį Redford‘o organizmo pakitimą. Nepasikeitė niekas. Jis vis dar buvo tuo pačiu negyvu organų maišu. Ir visos šios pastangos, kurios Pierce atrodė kad atneš naudos, neatnešė visiškai nieko. Ar tą akimirką ji bent pagalvojo apie savo pačios saugumą? Juk tokie poelgiai tikrai nebus praleisti pro akis, ar užkalbėti, kaip tai būdavo ankščiau. Ne. kaip ne keista, bet ne.
Kone tuo pačiu metu, originaliosios garbanės kaklo raumenys tapo dar labiau pastebimi, ji ištempė juos taip stipriai, tarytum ji pati būtu mirtinga, ir kažkas būtu atėmęs iš jos galimybę kvėpuoti. Akys tapo vandeningos, nors ji ir stengėsi ir toliau neigti visą tai, kas vyksta. Moteris tuo pačiu skalpeliu persirėžė sau riešą, manydama, kad jei ne žmogiškas kraujas, tuomet jos pačios, sugebės priversti jo jau seniai mirusią širdį plakti iš naujo. Gal tai ir paika, gal tai ir visiškai kvaila. Bet iš kitos pusės, ji bent jau nenuleido rankų. Kraujuojantis riešas pakankamai greitai prisispaudė prie šaltos Sebastian‘o burnos, supildydamas ją bereikalingu tūriu. Vampyriškas jos kūnas regeneravo taip greitai, kad pjūvius teko kartoti dar ir dar ir dar kartą. Ir su kiekvienu kartu, garbanei laikyti „akmeninį“ veidą darėsi vis sunkiau. Juk moteris net nepastebėjo tos akimirkos, kuomet nebylus jos veikimas tapo lydimas isteriškų, emocijomis paremtų atgarsių mišiniu. Jos kruvinos rankos, drabužiai šiuo metu „siurbė“ į save tiek savo pačios, tiek prieš tai nužudytos aukos skysčius. Ir ji nesiliovė, mat kiekvieną kartą kai jos kūno specialiai nudabinti sužeidimai susitraukdavo, ji vėl pjaustydavo save, manydama kad būtent dabar pagaliau pavyks pasiekti norimą tikslą. Ir kiekvieną kartą, nepakisdavo visiškai niekas. Ji neteko bent pusės jos kūne buvusio kraujo, kuomet nebe žinodama ko dar turėtu imtis, ėmė stipriai kumščiais mušti per žuvusio mylimojo krūtinę. Lūžo ne vienas šonkaulis, ji net nepajuto kad daro daugiau žalos, nei naudos. Juk sustoti buvo taip SUNKU. Ir tik tuomet, kai skalpelis savaime iškrito iš rankų, ant plytelėmis nuklotų grindų. Skambus garsas privertė pagaliau suvokti. Viskas. TAI PABAIGA. Virpančios, ir galimas daiktas kad nuo per didelio kraujo praradimo, virpančios rankos prispaudė prie originaliosios vampyrės veido, taip stipriai, tarytum bet koks fizinis skausmas dabar būtu bent šiek tiek palengvinęs emocinį. Tą, kuris atrodė kad visiškai be jokios racionalios priežasties, buvo visiškai nepaaiškinamas. Juk būtina atsiminti tai, kad kartu jie praleido palyginus labai mažai laiko. Bet ar jis tikrai buvo toks svarbus ir netgi būtinas, kad ši netektis galėtu visapusiškai ją palaužti? Kruvinos rankos spaudė veidą, visai lėtai keliaudamos prie tankių plaukų, į kuriuos pagaliau įkibusios tarytum suteikė startą emocijoms, kurios buvo tokios didelės, kad nebe tilpo tame mažyčiame jos kūne. Katherine pradėjo šaukti, balsas vibravo, trūkinėjo, tačiau tai dar labiau kėlė nepaaiškinamai tikras emocijas. O juk tikriausios ir yra neigiamos, arba bent nešančios su savimi ne patį maloniausią prieskonį. Net kai už durų esantys apsauginiai turėjo tūkstančius galimybių užeiti į vidų, šie to nepadarė. Sunku pasakyti, ar to nepavyko padaryti nes kažkas tam trukdė, ar šie tiesiog suteikė galimybę „atsisveikinti“ nekišant savo nosies ten, kur nereikia. Šauksmas nutilo, tačiau rauda niekur nedingo. Mat atrodė kad ji tiesiog pasprings, nes būtent dabar, tie patys įkvėpimai atrodė kad buvo būtini jos organizmui, ir tai padaryti buvo neapsakomai sunku. Pierce kukčiojo, laikė stipriai sumerktas akis, pro kurias vis vien prasiskverbiančios ašaros, ėmė upeliais varvėti per visą jos veidą, kaklą, bei galiausiai sukrisdami į tą pačią susimaišiusio kraujo balą, kuri buvo aplink Sebastian‘o kūną. Kuris kategoriškai atsisakė pasiduoti Katherine.
– Ne, ne, ne. NE. Tai neteisinga. Tai neturėjo pasibaigti taip... – Prabilo taip tyliai, kad pasirodė jog ji išrėkė visą savo balsą.
Šiaip ne taip, ji paleido savo rankas nuo savęs, kone natūraliai pasilenkdama prie mirusio asmens kūno. Vandeningomis, emocinio skausmo persmelktomis akimis ji žvelgė į jo veidą, tarytum būtu bandžiusi įsiminti net šį vaizdą, kuris gal ir sukeltu pasibjaurėjimą bet kuriam kitam (atsižvelgiant į tai, kaip jis kankinosi prieš), tačiau ne jai. Kaip stipriai jos „siela“ priešinosi atsisveikinimui, nepriklausomai nuo to, kad suvokė kad kelio atgal, ar tinkamo ėjimo kad viską pataisyti, paprasčiausiai nebuvo. Dabar, buvo būtent tas laikas. Kai nemirtinga moteris pagaliau drįso pripažinti sau pačiai, kiek stipriai jis buvo jai svarbus, kiek stipriai reikalingas. Ir net tuomet, kai buvo ne kartą įvardinusi jį ypatingu, tai buvo vartotina žaidimo metu. Kas kėlė ne daug pasitikėjimo. Ir dabar, ji buvo praktiškai viena, o tai reiškia kad nebuvo prasmės apsimetinėti.
– Atleisk man. – Ji vėl stipriai susimerkė, it taip būtu lengviau. – Jei ne aš, tu niekada nebūtum sužinojęs apie tą nelemtą „vaistą“. Ugh. Ir gal būtent dabar, tu būtum gyvas. Kur nors toli, gal net laimingas. – Pasigirdo šioks toks, skausmo perpildytas bandymas sukrizenti. Kvaila, tiesa? Tačiau taip reagavo jos kūnas, ir gali būti kad būtent dabar tai buvo net labai būtina. – Ir net dabar, žinodama kad niekada nesulauksiu iš tavęs atsako, negaliu būti iki galo atvira. Turėjau tave paleisti, juk supranti? Tačiau negalėjau, nenorėjau to. Niekada nenorėjau tavęs paleisti, ir visada elgiausi taip, kaip geriausia būtu man. Ir pažvelk kaip viskas pasibaigė... Nenoriu šios pabaigos.
Garbanė sunkiai iškvėpė orą iš savo plaučių, nuo tos akimirkos nustodama kvėpuoti aplamai. Byrančias ašaras stengėsi nusivalyti mažiau sukruvintomis rankų vietomis, ir tokiu būdu suteikti sau šiek tiek laiko, tam kad galiausiai sugebėti pasakyti tai, ką visą šį laiką nešiojosi tik su viena savimi. Tiesa, kurios ir dabar iki galo nepasakys, paprasčiausiai todėl kad tam nėra jokios prasmės. Bet dalis, kurią ketino ištarti balsu, buvo svarbi jai pačiai. Juk iš vienos pusės žvelgiant, ji visgi pasakys jam ką jaučianti, net jei jis niekada to nesužinos. Bet nepasakyti to visiškai, būtu lemtinga klaida, kuri galiausiai it destrukcinis mechanizmas visapusiškai sugriautu vampyrę iš vidaus. Jei tas vidus aplamai dar buvo pasiruošęs tolimesniam gyvavimui. Liežuvio galiuku šiek tiek praskleidusi savo lūpas, moteris vos vos sudrėkino jų šiek tiek sudžiuvusią odą.
– Nežinau ar kada nors buvai susimąstęs apie tai, kad po visko ką esame padarę, mes nenusipelnėme meilės. Ir aš melavau, kai sakiau kad 2011-ti man nereiškia nieko. Ir kad ir kaip stengiausi įtikinti tave, kad man tai tebuvo žaidimas, nesugebėjau apgauti net savęs pačios. Tu niekada nebuvai man tik žaidimas. Ir vargu ar kada nors sužinosiu kas apie tave buvo kitaip, kad vertė mane norėti pasilikti. Pamiršti tai kas esu, palikti viską už nugaros ir pradėti gyvenimą kurio norėjau, bet nemaniau kad esu verta. Ir aš išsigandau to. – Dar kartą perbraukdama per savo paakius, moteris stengėsi ir toliau dėstyti gal ir ne visai tarpusavyje tinkamai skambančias mintis. Šį kartą balsu.
– Išsigandau to, kad ateis akimirka, kai savo pačios rankomis viską sugriausiu. Ir tą akimirką tu paniekinsi mane. Nes kitokio varianto paprasčiausiai būti negali... Kas gali iš tikro mylėti monstrą, žinant kad šis monstras niekada nepasikeis? Niekada nepaspaus mygtuko „normalumas“. Ir būkime realistais, aš buvau mirtinga antrininkė, kurios kūne cirkuliavo vaistas galintis bet kurį antgamtinį nakties padarą paversti paprastu, niekuo neypatingu žeme ropojančiu kirminu. Negana to, ant mano šiknos lipo Niklaus‘as su savo „miela minionų kariauna“. Ir tai ankščiau ar vėliau būtu pasiekę tave. Ir aš buvau per silpna, kad ir toliau kautis su savo priešais. Maniau. Buvau tikra, kad sugebėsiu mylėti Mason‘ą, pamiršti tave ir užrišti visus galus, kad niekada net minties neturėtum mane surasti. Matai, beveik pavyko...
Ji nutilo, savo tamsias akis pasukdama į mirusio vyro veidą, akis, kurios buvo paslėptos vokais, veikiausiai jau pačiam morge.
– Iki tos akimirkos, kai tu vėl įsibrovei į mano gyvenimą. Tam kad vėl padariusi tūkstantį klaidų, išsigandusi pabėgčiau. Taip niekada ir nepasakiusi tau tiesos. Kad po viso to šūdo, kurį teko praeiti per visą savo gyvenimą, aš bijau leisti kam nors patekti į mano širdį. Todėl kiekvieną kartą atstumiu aplinkinius, kurie man bent šiek tiek rūpi. O kas svarbiausia, labiausiai atstumiu tave. Nes žinau kad myliu tave, tarytum amžinybe. – Visą prieš tai buvusį laiką, originali vampyrė neparodė poreikio kvėpuoti, ir kaip tik dabar, ištarusi paskutinius savo žodžius, ji tarytum leido nukristi kelioms tonoms nuo krūtinės, ir palengvėjimo jauseną savaime atsispindėjo gana giliu ir staigiu atokvėpiu, kuris nebuvo būtinas fiziškai, kiek emociškai. Taip, ji prisipažino ką jaučia, nepriklausomai nuo to, kad dabar buvo per vėlu. Dar kartą delnu perbraukusi per savo veidu, nuvalė nuo šio visą drėgnumą, kuris nutekėjo iš akių, priversdama save priartėti arčiau. Jos liesos rankos palengva susilietė su Redford‘o plaukais. Glostė jo galvą, pirštų pagalvėlėmis lietė jo lūpas, ant kurių buvo pridžiuvęs svetimas kraujas. Pasilenkė dar arčiau, kuomet savosiomis lūpomis susilietė su jo. Vėl susimerkė, ir vos viena ašara nuo jos veido, kaptelėjo tiesiai ant jo. Šis bučinys nesulaukė atsako, jis buvo paskutiniu. Ir net jei Katherine, kaip ir buvo perspėta po gimtadienio vakarėlio nebe matė Sebastian‘o gyvo, niekas neatėmė iš jos galimybės ištarti atsisveikinimo žodžius. Neatėmė galimybės suvokti koks jis buvo jai reikalingas, ir kokia gi buvo kvaila, kuomet vadovaudamasi savo pačios principais, pastatytomis sienomis, bei kaukėmis kurias keitė taip neatsakingai, jį stūmė nuo savęs. Vis dar virpančiomis rankomis, ji lietė jo veidą, ir nors atitraukė savo lūpas nuo jo, toliau atsitraukti nesugebėjo, bent dabar. – Atleisk, kad nepasakiau to ankščiau, nei dabar. Bet norisi tikėti, kad tu pats tai žinojai. Kad myliu tave. Ir nepamiršiu tavęs iki tol, kol egzistuosiu pat. – Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarė fatališkoji, ir ta visiškai jausmų neturinti kalė, kurios visi taip stipriai nemėgsta dėl kietos odos, kurią ji užsimetusi ant savęs. Taip, ji turi jausmus, ir taip, ji geba mylėti. Ji netgi turi nesuvokiamų baimių, kurios susikūrė ne šiaip sau. Ir taip, jos jausmus ir žmogiškumą yra lemta pamatyti tikrai ne kiekvienam norinčiam. Ir netgi jei Sebastian‘o mirtis kažkam atnešė palengvėjimą, tuomet Katherine atžvilgiu tai buvo tik neigiamos, kartu su begaline netektimi ateinančios emocijos. Ji atsitraukė, ne karto nebe atsisukdama į tą pusę, kur liko Redford‘as, pasiekdama duris, kurios skyrė ją nuo apsauginių. Ji paspaudė mytuką prie pat jų, atlapodama duris į „laisvę“. Nepasisuko ir į apsauginių pusę, kuomet šaltu veidu ir atitinkamai tokiu pat balsu, prabilo. – Palaidokit jį deramai. Ir jei sužinosiu kad padarėt su jo kūnu ką nors, kam prieštaraučiau, prisiekiu, sudeginsiu visą jūsų sumautą kompaniją. Su visais čia esančiais individais.
Praeidama pro apsauginius, nebe reagavo į visiškai nieką. Iš pažiūros atrodė kad čia tebuvo jos kūnas, kuomet pasąmonė buvo tiesiog išskridusi svetur. Pakankamai akmeninė išraiška nuo šiol turėtu tapti pakankamai įprastu Katherine fenomenu. Aplink girdima buvo tyla, ir tas siaubo filmams būdingas apšvietimas varė iš proto. Visgi, ji ėjo lėtai, su kiekvienu žingsniu palikdama čia vis didesnę dalį  tikrosios savęs.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 06 14, 2017 5:32 am






The burning man




NUOTAIKA: DAINA: OTEP - Head




Keistų sutapimų virtinė tarsi buvo neatsiejama nuo Sebastiano būties bei jo asmenybės. Nelogiški, suvokimo ribas peržengiantys nutikimai sukrėsdavo tikrai ne retai, palikdami vyrą nežinioje bei nesupratime. O jis visados taip aistringai ieškodavo atsakymų... ar galiausiai nuo tos žlugdančios nežinomybės pabėgdavo. Neteisinga buvo palikti jį tokį sukrėstą ir pašiurpusį, pasimetusį ir pasišlykštėjusį. Redford'o lavoną tyrusi žavinga šviesiaplaukė, dirbanti viena laborančių, net atlikusi skrodimą ir nuodugniai apžiūrėjusi graiko vidaus organus negalėjo tiksliai nustatyti konkrečios vyro mirties priežasties. Jokie medicinos vadovėliai ar tos pačios jos sukauptos žinios praktikoje prieštaravo kiekvienai rašytinei taisyklei ar galiausiai sveikai logikai. Pirminė apžiūra pateikė iš ties netikėtą išvadą - Sebastiano lavonas buvo kone visiškai "sausas". Yra mačiusi, tyrusi vampyrų veik pilnai išsunktų aukų kūnus ir galėjo prisiekti, jog apžiūri būtent tokį atvejį, tiesa, gerokai ekstremalesnį, nei įprasta. Visgi jokių smurtinių žymių ant vyro kūno nebuvo, o ir atrodė jis taip, tarsi buvo eiles mėnesių badu marinamas. Ištyrė skrandį. Nerado jame nei skysčių, nei maisto likučių. Kas keisčiausia, nebuvo ir žaizdų ant senelių, kurios paprastai atsiranda badaujant, kuomet atrodytų virškinimo sistema pradeda virškinti save pačią. Atrodė, tarsi kraujas pats būtų sava valia veržęsis lauk, kol jo visiškai nebeliko. Sebastiano kūnas veikiau priminė mumiją, nei neseniai mirusįjį. Šiam atvejui netgi negalėjo pritaikyti esminių kūno irimo etapų. Jokio nuodingų šalutinių cheminių reakcijų produktų, jokio audinių ir organų irimo, pakitusios ląstelių fermentacijos. Lavonas buvo sustingęs, šaltas, tačiau nenusėtas dėmėmis. Ryškiai pamėlęs. Kraujagyslių kanalai po oda atrodė patamsėję. Padrikai išsibarsčiusių pastabų niekaip negalėjo surišti į išvadą, bet niekas iš "aukščiau" jos ir nespaudė to daryti, mat Desmond'ą akivaizdžiai tenkino pats faktas, kad jo ne itin palankiai vertinama asmenybė pasišalino pati ir korporacijai į tai įsikišti net nereikėjo (o jie planavo). Visgi pačią merginą neatsakyti klausimai glumino, tai nedavė ramybės. Buvo įsitikinusi, kad apžiūrėjo tikrai ne paprastą lavoną. Mirtingo vyro palaikai dabar kur kas labiau priminė gerokai padūlėjusio vampyro. Jai netgi dingtelėjo išmėginti vieną eksperimentą, tačiau buvo staigiai išsiųsta į Romos miesto laboratorijas ir savo spėjimų patvirtinti ar paneigti negalėjo. Neapkentė to korporacijos skubotumo. Ar tai tiesiog buvo paties Abberline bruožas neieškoti prasmės tame, kur jos (jo paties manymu) paprasčiausiai nelikę. Jos pačios mąstymui tikrai netruko platumo. Juk eilę metų praleido tirdama mistines būtybes: jų pranašumus, trūkumus, atsparumus, sugebėjimus ir buvo tikra, kad ten kur baigiasi mokslo visagališkumo ribos, atsiveria platus, ypatingas, neištirtas magijos pasaulis, kurio tiesų paaiškinti paprasčiausiai neįmanoma jokiomis mokslinėmis nuostatomis. Mergina nesijautė nei labai prijaučianti Sebastianui, nei jį smerkianti. Nutuokė labai mažytę dalį iš jo sutarties su "NSPNUK", bet ji puikiai žinojo kokią reputaciją jos darbovietė turi tarp pačių darbuotojų. Gera šviesiaplaukės širdis skatino bent pasistengti, kad Redford'o palaikai patektų į jo artimųjų rankas, nes nieku gyvu negalėtų pamiršti fakto, kaip lavonų būdavo nusikratoma Desmond'ui išdavus leidimą. Laboratorijų teritorijoje netgi buvo speciali, bjauri duobė, į kurią sumesdavo kūnus (ir šie net ne visados buvo visiškai mirę), asmeninius tyrimų objektų daiktus, įvairius organus ir visa kitą, ką vadovas vadindavo mėšlu. O tuomet visa tai užliedavo chemikalais ir per mažiau nei parą iš to baisaus sąvartyno nelikdavo visiškai nieko. Buvo užtektinai religinga, kad tikėtų, jog tokia nepagarba mirusiesiems negali būti toleruotina. Ir iš tiesų labai daug korporacijos darbuotojų diena iš dienos kovodavo su moralės bei sąžinės priekaištais, kurie atsimušdavo į elementarų suvokimą, kad paprastai išeiti iš šio darbo nėra įmanoma. Tikrai pažinojo ne vieną "susikompromitavusį" kolegą, kuris atsidūrė toje pat duobėje. Bet būtent dėl tokio žiauraus, kartais net nežmoniško būdo Desmond'ą aukščiausi NSA pareigūnai laikė vienu geriausių darbuotojų visoje agentūroje. Galėjo prisiekti, kad dar keli metai ir ponas Abberline atsidurs jų pačių gretose, nes paprasčiausiai liks iki jų noriai prastumtas. Na, vyrą pagirti galima bent už tai, jog pripažinimą agentūroje jis išsikovojo sunkiu darbu bei krauju (tiesiogine ta žodžio prasme), o ne kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, "meilinantis" Trečiojo Ešelono vadovei. Heh, bet koks potencialus jų romanas taptų labai nesunkiai pastebimas. Ypač kai NSA dirbo pati Desmond'o sutuoktinė Alexis. Žodžiu dirbti Ešelonui niekados nebus nuobodu, jeigu į savo profesiją įstengsi žiūrėti ne visai rimtai ar su savotiška ironija. Visgi toks ar panašus požiūris finale Sebastiano neišsaugojo.
Morgo patalpa buvo tikrai labai tipinė ir atstumianti. Šaltos sienos, grindys ir šlykštus, į visą tai persismelkęs mirties tvaikas. Joks jautresnis žmogus negalėtų prisiimti tokio darbo. Atsakomybės, kas be ko, jame netruko, tačiau visų sunkiausia tapdavo atlaikyti tą beprotišką profesijos slogumą. Lavoną prapjauti, ko gero, sugebėdavai tik tuomet, kai priimdavai mirtį kaip nuo savo kasdienybės neatsiejamą fragmentą ir krisdavai į tą žiaurų suvokimą tol, kol galiausiai tavo akyse pats kūnas tapdavo tiesiog tyrimo objektu, o ne gyvu individu, kuris likęs už šiurpių nebūties ribų paliko visą gyvenimą su tuzinu jį sudarančių, nuostabių elementų. Mirtis Redford'ą persekiojo kone visą jo gyvenimą. Tiesa, labiau nei išgyveno ją pats, mirtį sėdavo. Jei būtų turėjęs galimybę stebėti save iš šalies nepatikėtų, kad ši padėtis, ši situacija priklauso jam. Krito kur kas gėdingiau ir baisiau, nei kada nors tikėjosi. O buvo savo egzistenciniame etape pasiekęs ir tokį tašką, kai ne tik nuoširdžiai norėjo, bet ir bandė susinaikinti. Iki paskutinio atodūsio tvirtai laikėsi nuomonės, kad nesigaili išgėręs vaisto. Mirtingumas padėjo pakeisti, net praplėsti požiūrį, susidėlioti prioritetus ir geriau pažinti save patį. Ar galų gale prisiminti koks iš tiesų yra skanus maistas, kuomet vartoji jį, nes būtina. Žinoma tame buvo ir kita medalio pusė. Sebastianas niekuomet nepasižymėjo perdėta meile sau, greičiau buvo pratęs prie to, kaip atrodo, kad elementariai nesikeičia, tačiau mirtingumo dėka netruko pajusti kiek visgi reikia sudėti pastangų norint per trumpą laiko tarpą neaptekti riebalais, norint išlaikyti kūną gražų ir tvirtą. Jo kūnas, ištreniruoti raumenys Redford'ui reiškė tikrai ne akcentą, padedantį puoselėti savimeilę. Aukštas, silpnas ir liesas vyrukas turėjo neblogai padirbėti, kad galiausiai taptų nuožmiu graikų kariu. Tai tapo tam tikru priminimu, koks neišpasakytai užsispyręs yra ir, kad gali pasiekti viską, jeigu to labai, labai nori. Net apžvelgiant atkaklų bandymą išsigelbėti Sebastianas toli gražu neišbandė visiškai visko. Įtarė, jog jo susirgimas nebūtinai yra fiziologinis, visgi kreiptis "remontui", kad ir pas tą patį Marcus'ą (ar Elissą) neleido išdidumas. Galiausiai vyras nepabandė vėl tapti vampyru. Juk panašią idėją pakišo pati Katherine ir vargu ar ji būtų prabilusi vien tik tam, kad graiką sutrikdyti. Greičiausiai ji žinojo būdą, kaip net "vaistu" užterštą mirtingąjį grąžinti į amžinybės ir kraujo pasaulį. Nepaisant to, kad vėl prisipratini žmogiškumą Redford'ui sekėsi prastai, jis neleido sau pradėti gailėtis dėl sprendimo, kurį būtų galima palaikyti esminiu. Be abejo yra ne mažas pluoštas savybių, kuriomis apibūdinamas vyriškumas ir Sebastianas galėjo pasižymėti mažiausiai saujele jųjų. Arba tiesiog buvo kvailai užsispyręs ir dėl to neleido sau pripažinti, jog paprasčiausiai susimovė. Susimovė nešdamas nemirtingumo naštą, visai kaip ir susimovė finale. Ir tai galiausiai kainavo vyrui gyvybę. Tikrai jo galvoje sąmonės lygmeniu sukosi mažytė, įkyri mintis, idant paprasčiausiai neturėtų savęs gelbėti. Kad nusipelnė tokio, ir ne gražesnio galo už kiekvieną juodą savo darbelį. Žinojo, kad viduje toli gražu nėra kilnus, pūkuotas ir be galo geras. Nepaisant taurios širdies, Sebastianas savyje visuomet turėjo tamsią pusę, kurios netgi nestelbė kokia nors pozityvių minčių terapija. Jį traukė mirtis ir kraujas, visa chaotiška, brutali gyvenimo tragedija. Jį vežė azarto, adrenalino pojūčiai. Siekė dominuoti, triuškinti oponentus net tada, kai fiziškai buvo tiek pat pažeidžiamas, kiek bet kuris kitas žmogus. Tuomet ir lygų sau varžovą rasti sekėsi lengviau, nei po didžiojo nubudimo. Tikrai nesijautė kažkaip ypatingai veikiamas fakto, kad stoti skersai kelio jam praktiškai negalėjo niekas. Tai palengva gesino gyvenimo liepsną ir Redford'as nustojo konkuruoti. Netikėtai pasirodęs ir viską vyro gyvenime sujaukęs Silas'as, pasirodo, tapo keistai laikina grėsme. Ir netgi ne tokia jau didele, kaip galvojo. Atmetant drastiškus jaunesnio brolio ėjimus, jis Sebastianui grąžino šeimą. Pats nuo jų graiką ir atskyrė, tačiau galiausiai nuodėmę išpirko. Tuo momentu, kai fiziškai buvo pats silpniausias ir pažeidžiamiausias jautėsi užtektinai stiprus ir didelis seniai brendusiam atsiprašymui. Jis nepyko ant brolio, nejautė jam jokios neigiamos emocijos. Turėjo valias laiko pergalvoti savo gyvenimą, suvokti klaidas, kurias padarė. Viena jų, viena didžiausių yra ta, kad visados buvo didelis, sumautas savanaudis ir tai galiausiai suskaldė ne tik Ambrose, bet ir Varias šeimas. Drąsus pareiškimas, tiesa? Tačiau teisingas. Sebastianas puikiai žinojo koks yra Horatius ir kokia "nučiuožusi" yra Floriana. Jis turėjo pasiimti brolį su savimi, visai kaip ir turėjo nugesinti savo liepsnojančias ambicijas ir susikoncentruoti į savo šeimą, kurią vienintelis galėjo išgelbėti. Juk net negalėjo pasidžiaugti savo dukterimis ir jų vaikyste. Tas pačias klaidas kartojo vėl. Principai neleido Redford'ui užsibrėžti šeimos vienijimo misijos. Iš kitos, lengvabūdiškesnės pusės jis to netgi nenorėjo. Tas pats Sebastiano pyktis dėl Saloninos padaryto "dingau" buvo kiek hiperbolizuotas. Žinojo, kad pykčiu ir principais dangsto keistą trauką Katerinai Petrovai. Tai tarsi suteikė stiprybės užbaigti ankstesnius santykius ir stačia galva pasinerti į naujus, kurie sukrėtė labiau, nei to tikėjosi. Negalėjo pasakyti kur nubrėžta liko ta riba, kuomet įsiūtį ir pagiežą pakeitė tam priešingos emocijos. Galbūt tai tapo momentu, kai pajautė, jog pati garbanė nėra jam abejinga? Tikrai nežinojo kiek toli būtų pažengę šie santykiai. Pati Kat karts nuo karto pakišdavo kokį pagalį, kuris sulėtindavo sparčiai įsibėgėjusį jausmų ratą, kurį pats Sebastianas vienu staigiu, stipriu ir beatodairišku judesiu visiškai nuskynė. Ta moteris kėlė tiek įvairialypių emocijų, tiek keistų, nepaaiškinamų vidinių išgyvenimų bei minčių, kad suvokė nebegalėsiantis be to gyventi. Keista, kai asmeniu pasitiki, bet tuo pačiu ir nelabai, kai nori jo sau, bet ir bandai paleisti. Tačiau artėdamas prie savo būties liepto galo būtent jos, būtent Katerinos norėjo prie savęs. Nematė jos emocijų, jos jam skirtos nuostabios kalbos, kuri išgirsta anksčiau galbūt būtų pakeitusi visiškai viską. Net tos pastangos Sebastianą prikelti nedavė visiškai jokių vaisių. Jis tikrai, neginčijamai ir nepataisomai buvo miręs.
Morgas liko toks pats šaltas ir tuščias. Kruvinas ir tikrai ne jam priklausančiuoju aplietas Sebastiano kūnas gulėjo toks pats sustingęs ir bedvasis ant metalinio stalčiaus stovo, iki pusės kyšantis iš balto lavonmaišio. Šviesos koridoriuje vis dar blykčiojo primindamos klišinę siaubo filmams būdingą sceną. Ausyse spengiančią tylą pertraukia keistas, stiprus, statinis garsas. Smūgis. Pasigirsta duslus, prislopintas dungtelėjimas. Švysteli vienas lavonmaišių, švelniai nuplazdendamas ant žemės. Apšvietimas prislopo, tarsi pastate būtų nukritusi įtampa. Blausiai apšviestas, baltas, kaulėtas ir pilkšvai melsvas Sebastiano kūnas stovėjo tarsi įkirstas. Pabalusios akys turčiai, negyvai žiūrėjo priešais. Įdubę šonkauliai, ryškus krūtinės ląstos reljefas, papuoštas gilaus skrodimo pjūvio. Iš prasižiojusios būtybės burnos iš lėto tįso nužudytam laborantui priklausantis kraujas. Redford'as užuodė negyvėlį gulėjusį netoliese, tačiau į jį nežvilgteli. Mažas blykstelėjimas ir Sebastiano pavidalas susilieja į juodą, abstraktų, bet pailgą šešėlį maudamas pro duris, tuomet koridorių. Pakanka kelių akimirksnių ir žmogiško neprimenantis vyras atsiduria aukšte, kuriame jautė ir užuodė ne vieną gyvybę. Tiesą pasakius erdvinis regėjimas buvo virtęs tarsi į jutiminį šiluminį. Nesvarbu kiek sienų skyrė tuos žmones nuo jojo, Sebastianas matė, jautė juos visus. Jų kūnų temperatūras, judesius. Ir tą beprotiškai svaiginantį kvapą. Redford'as neturėjo jokio žmogiškumo. Jokių minčių, jokios sąmonės. Jis buvo pražūtingas mirtinų instinktų komplektas ir tai vertė pradėti žudyti tam, kad būtų patenkintas pagrindinis vampyriškas poreikis. Pirmąja būtybės auka tampa į pailgą erdvę įėjęs apsauginis. Žaibo greičiu prieš šį blykstelėjęs Sebastianas vien nuo judesio galios parbloškia kresną pusamžį vyrą ant žemės. Jį šiurpino tai, kaip atrodo priešais esantis potencialus užpuolikas. Pamanė, tikriausiai, kažkokiu būdu pabėgo vienas tyrimo objektų, mat šie būdavę ir prasčiau atrodydavo. Sureaguoja greitai nuspausdamas nedidelį siųstuvą įspėjantį apie grėsmę. Pavojaus aliarmas net nespėja įsijungti ir Redford'as, prieš paskęsdamas raudonoje, žybsinčioje šviesoje bei kurtinančioje sirenoje puola dantimis į vyro kaklą. Staigus, velniškai galingas, plėšrus sukandimas sutrupina jo kaklo slankstelius, o iš gilios, plėštinės žaizdos kaip mat išsiveržia šilto, skysto kraujo gūsis užpildydamas Sebastiano burną. Minkštą, rausvą odą dantimis perplėšė lengvai tarsi popierių. Mirčiai atsiduodantis apsauginis žiopčiojo springdamas savo paties krauju. Jis nerišliai kažką vebleno, netrukus panirdamas į visišką mirties būseną. Redford'as neatsiplėšė kol sustojusi širdis pradeda nebepernešti kraujo ir šis sustingsta audiniuose. Vyro oda pasikeitė. Kūnas papilnėjo. Vampyras troško dar. Visas "NSPNUK" kontingentas garsėjo aukščiausio lygio, moderniausiomis apsaugos sistemomis. Suveikia jos žaibiškai, kuomet pro gaisrui skirtus purkštukus ima skverbtis smulkūs vandens lašeliai, kupini verbenos koncentrato. Na, ši apgailėtina žolelė niekuomet neturėjo Sebastianui anei jokios įtakos, tad kodėl šis kartas turėtų būti kitoks? Vis dar melsvas, nuogutėlis vyro kūnas kaip mat sušlampa. Jį nusėjęs, kai kur sukrešėti spėjęs kraujas kaip mat suskystėja imdamas varvėti šalta oda. Nepraeina nė kelios minutės ir Redford'as apsilanko didžiojoje dalyje aukšto kabinetų. Viskas čia atrodė taip, tarsi būtų praūžęs uraganas: suniokotos sienos, išplėšytos durys, sujaukti kambariai ir žemėje pasidengęs kraujo kilimas. Gyvųjų paprasčiausiai neliko. Kūnai blaškėsi apiplėšyti, sudraskyti, gulėjo nuo kaklų nutrauktos galvos, kai kurios jų puikavosi bent dalimi stuburo. Nutrauktos galūnės, sutrupinti kaulai ir krūtinės ląstos. Išplėštos širdys, išsiveržusios žarnos. Ir kruvina, pražūtingai alkana būtybė epicentre. Redford'o kūnas buvo visiškai regeneravęs. Užgijo skrodimo metu atliktas pjūvis ir Katherine suknežinti (netyčia) šonkauliai. Raumenys - papilnėję ir įgavę tonusą. Tik odos atspalvio suprasti nebuvo įmanoma, mat šį, it plėvelė dengė korporacijos darbuotojams priklausantis kraujas. Sebastianas sugniaužė kumščius. Stebėjo kaip išryškėja sausgyslės ir venos. Jautėsi tiesiog dieviškai. Jautėsi galingas, tarsi visas sumautas pasaulis neturėtų ribų. Tikrai pajautė, užuodė ir išgirdo kaip link jo iš nugaros prisiartino kelių dešimčių smogikų komanda. Šie nieko nelaukę paleido į Redford'ą tuzinus kulkų: su verbenos ar vilkolakio seilėse esančių nuodų "įdarais". Vampyras nė nekrustelėjo negailestingai suvarpytas. Jautė nuodų poveikį, tačiau jis Sebastianą darė tik dar piktesnį. Užgniaužęs bet kokį sveiko proto balsą, nemirėlis galėjo pasidžiaugti išgyvenantis tobulą harmoniją su savo paties sugebėjimais. Buvo sotus, netgi persisotinęs, bet gailesčio parodyti neketino. Kulkos viena po kitos, priklausomai nuo iššovimo laiko pačios išsiveržia iš Redford'o kūno lauk. Tamsios žaizdelės kaip mat regeneravosi. Piktose, žvėriškose ir paklaikusiose, kraujyje paskendusiose vampyro akyse, apimtose juodų kraujagyslių tinklų nesimatė jokio, nė menkiausio žmogiškumo pėdsako. Jo kūnas vėl priėmė magiją kaip jam savaime suprantamą dalyką ir keista, bet nesąmoningai tuos vampyrams nebūdingus sugebėjimus gebėjo naudoti tiesiog tobulai. Krūtinėje susikoncentravęs karščio gniužulas nuvilnija Sebastiano oda, apimdamas ją ryškiai melsva liepsna. Neprisilietęs, vien žvilgsniu perkelia kaitrią ugnį ant priekyje stovėjusių smogikų, kurie užsiliepsnoja greitai, tarsi būtų valandą mirkę degute. Įpykęs vyras surėkia. Tas balsas skambėjo priklausantis jam, bet tuo pačiu ir svetimas. Nuo Redford'o kūno pavymui atšokusios liepsnos apima visą suniokotą patalpą, nesunkiai uždegdamos labiausiai degius daiktus. Juodomis uniformomis, apsaugines kaukes dėvintys, degantys vyrai malėsi bejėgiškai mosuodami rankomis. Degė visas sumautas kambarys, tik ne Redford'as, kurio oda, net ir parausdama vietomis gijo greičiau, nei lydėsi. Vyras išneria pro sulankstytas metalines duris pasiekdamas koridorių. Blyksteli vėl išnykdamas judesyje, kuris buvo per greitas, kad jį užfiksuotų kameros ar žmogaus akys. Sebastianas persikėlė į kitą aukštą. Pro milžiniškas, sunkias, plienines duris praeina kaip per celofaną. Neaišku kiek sąmoningas buvo jo motyvas, tačiau pastebėjęs eilę kamerų, su jose uždarytais, eksperimentų nukankintais vampyrais, paeiliui išplėšia visas grotas suteikdamas jiems ilgai lauktą progą sprukti. Suveikusi apsaugos sistema paleidžia verbenos lašus ir kažkokių nuodingų dujų kamuolius, tačiau Redford'as pasistengia suknežinti visas skyles bei ertmes, pro kurias tai veržėsi. Ilgai kankinti vampyrai netrunka patys prisidėti prie brutalaus, kruvino keršto korporacijai. Harleen padarė siaubingą klaidą, kai nusprendė darbovietėje palikti keletą su kelione į Romą susijusių dokumentų. Ji sugrįžo į laboratorijas, į savo kabinetą ir dabar buvo patekusi į tą patį armagedoną primenantį mirties sūkurį. Aliarmai klykė iš visų pusių. Girdėjo riksmus, raginimus tučtuojau evakuotis. Po galais, ji žinojo, ŽINOJO, kad vieną dieną nutiks kažkas tokio. Tokio kruvino, baisaus, supurtysiančio korporaciją iki pagrindų. Ilgai jie manėsi žinantys kaip sukontroliuoti mistines jėgas ir šį kartą jos atsigręžė prieš juos pačius. Sebastianas buvo pradėjęs imtis kito aukšto, kai Harlę pajaučia pačią pirmąją. Lėtai įžengė į tamsoje paskendusį kabinetą. Jauna moteris slėpėsi po stalu. Iš baimės kvėpuoti vos pajėgė. Tas paklaikęs širdies plakimas viliojo tarsi striptizas. Redford'as neskubėjo. Priartėjo prie pat stalo, stabtelėjo it norėtų parodyti, neva nejaučia, neužuodžia į kamuoliuką susirietusios šviesiaplaukės. Lyg norėdamas ją tik dar labiau įbauginti kerta dilbiu per medinio stalo paviršių ir šis skyla į mažiausiai keletą dalių. Laborantė suklykė. Tas jos drebantis, bejėgis, tačiau fantastiškai kvepiantis kūnas.. Sebastianas čiumpa merginą už gerklės, padeda jai atsistoti ant kojų. Kingston tabalavo smailianosiais aukštakulniais vos siekdama žemę. Negalėjo kvėpuoti, žiopčiojo ir duso. Visgi netikėtai blondinę paleidžia ir ši sukritusi ant grindų pašliaužia atgalios, tarsi mintis apie išsigelbėjimą jai atrodytų įmanoma. Keista, bet vampyras paseka jos pavyzdžiu ir pats susiliečia su grindiniu. Bejausmis veidas, lėti, sėlinantys, prie merginos artėjantys judesiai. Ji tabalavo kojomis, rėkė, keistai mėgino rankomis prilaikyti savo kūną. Pala. Negi pamanė, kad Redford'as ketina ją, pavyzdžiui, išprievartauti?! Iš pirmo žvilgsnio gal taip ir pasirodo, kuomet šiurkščiai stveria už jos šlaunies ir prisitraukia, kai pasilenkia žemyn. Brutaliai suseksualizuotas Sebastiano ėjimas užsibaigia tuo, kad iltis suleidžia į pakinklinę arteriją. Nepasikuklino, nors jautėsi pakankamai sotus ir laimingas. Tiesiog tas Harleen tyrumas, bejėgiškumas... Norėjo tai paminti. Šį kartą žinojo kada sustoti. Kingston jau nesipriešino. Ji stiklinėmis, baimės sklidinomis akimis stebėjo vampyrą delnu spausdama didelę, kraujuojančią žaizdą vidinėje šlaunies pusėje. Redford'as nesiskubino atšlyti. Jo kruviname veide netgi pasirodė mažytė, pikta šypsenėlė, kai leido sau atsidurti virš pusiau gulinčios merginos, kai prispaudė ją šoko ištiktą prie savęs, prie savo nuogo, šalto, tvirto ir raumeningo kūno.
- Jei ir toliau trinsiesi su šitais išsigimėliais...-prislopintas, žemas Sebastiano balsas skambėjo šiurpiai. Šaltu delnu suėmė už Harlės skruosto, šviesios jųdviejų akys susijungė kontaktui,-Sekantis kartas tau gali būti ir lemtingas,-negrasino, veikiau bandė įspėti,-Pranešk Desmond'ui ir kitiems sumautiems suskiams, kad jeigu nepaliks ramybėje manęs, Katherine ir visų mums brangių asmenų, aš nudėsiu, suplėšysiu į gabalus jus visus, o kiekvieną sušiktą korporacijai priklausantį pastatą paversiu pelenais ir susiradęs tave ant jų...-prityla, nykščiu šiurkščiai pervesdamas per rausvu lūpdažiu padažytą apatinę jos lūpą,-...iškrušiu,-ne be reikalo paliko šviesiaplaukę gyvą. Ne be reikalo šitaip stengėsi ją įbauginti. Redford'as ūmiai atsitraukia, tarsi per akimirksnį būtų praradęs interesą. Galbūt iš viso nebūtų pajėgęs sustoti, iki kol Harleen širdis nesustojo, tačiau pasirodo blondinė iš išorės yra skanesnė, nei savo "vidumi". Iš kabineto išėjo neskubėdamas, lydimas iš Harleen išsiveržusios raudos. Keista, kaip panašiai skambėjo Sebastiano ir Katherine grasinimai, susiję su pasikėsinimu į korporacijos gerovę! Redford'as ruošėsi toliau atakuoti pasirinkto aukšto. Šios skerdynės, visas šis pasibaisėtinas mirties paradas tikrai nebus tai, dėl ko vyras pasigailės iš čia išėjęs. Jis buvo piktas, toks sumautai piktas... Ant savęs, ant kiekvieno karto, kai statė save į aukos poziciją ar buvo į ją statomas. No. Fucking. More. Jis nespėjo pagalvoti apie tai kas įvyko. Kodėl ir kaip prisikėlė atvirtęs į nemirtingą būtybę. Į tokią pat galingą ir brutalią, kokia buvo visados. Tačiau kažkas Sebastiano viduje buvo kitaip. Visos tos stiprios, sukrečiančios emocijos, kurias jautė paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis atrodė nutolusios ir neypatingos. Jam buvo nusispjauti ant to, kad iškrušo Elissą. Kalė pati norėjo to ne ką mažiau už jį patį. Visi nesuvokiami įvykiai, atsitiktinumai, padarytos klaidos... Dėjo ant viso šito. Ir po galais, jeigu jau sulaukė dar vienos progos egzistuoti, tai bent padarys savęs vertą, efektingą šou. Visai kaip senais gerais laikais. Žinoma tuomet koją jam pakišo perdėm dramatiškas žmogiškumas ir laiku pasimaišiusi angeliškoji Rebeka, kurią pamilo itin greitai, ir tik dėl viso to morališkai ėmė save naikinti, nes raudonų dėmių savo istorijoje nuplauti neįmanoma. Nematė nė vienos priežasties kodėl turėtų būti įsikibęs praeities, žmogiškumo, kuris jam buvo suteiktas tarsi pasityčiojimui. Ir ne, toli gražu neišsijungė emocijų. Net jeigu gali nesunkiai padaryti iš kokio vargšo žmogelio apskrudusį BBQ kepsnį vien akimis ir minties galia, šitaip "čytinti" su savo jausmais nemokėjo. Ir neketino. Kiek visgi daug teko pereiti Sebastianui, kad PAGALIAU išvestų save iš aukos ir kankinio zonos? Neįmanoma visapusiškai paaiškinti to, kodėl iki dabar neatkreipė dėmesio į tai, kad jaučia šiame pastate tą pačią Kateriną. Galbūt tiesiog kraujo troškulys buvo apimantis absoliučiai visa? Blyksteli taikliai atsidurdamas ten kur ir reikia. Kelios dešimtys smogikų buriavosi apsupę garbanę, užmetę ant jos kažkokį tinklą, kurio siūlės liesdamosi su vampyrės oda šią akivaizdžiai degino. Gulėjo keli subjauroti, kruvini kūnai. Naivu būtų manyti, kad prieš supančiojama Katherine nesigynė. Nuo vaizdo, į kokią padėtį Pierce papuolė Sebastianui kraujas užverda. Jis nedvejojo. Jo viduje kažkas tarsi trūkteli, išsijungia. Visas tas įsiūtis ir susitūrėjimas, kuomet korporacija vaizduodami dievus žaidė Sebastiano ir Katherine, jų artimųjų likimais kaip šachmatų figūrėlėmis... Neigiamos emocijos yra blogiau už vėžį. Jos ėda, nuodija ir tik pats gali pasirinkti - laikysi jas viduje ar pagaliau išlaisvinsi. Šis spektaklis niekados nebūtų prasidėjęs, jei graikas nebūtų pasiryžęs išsivaduoti nuo kiekvieno kartėlio, kuris gniuždė iš vidaus trukdydamas vyrui vėl pajausti gyvenimo skonį. Pradėjo egzekuciją pirmąją auką kumščiu nublokšdamas taip toli, ir taip stipriai, kad su siena susidūręs vyriškis susiknežina kaip minkštutėlis išmuštos mėsos gabalas. Jie paleidžia kulkas, dujas ir kitą savigynai ar puolimui pritaikytą brudą, tačiau Redford'as judėjo per greitai. Tiesiogine ta žodžio prasme, ištaško visus velniop neįsivaizduojamai galingais smūgiais. Kibosi ir į jų kaklus net nesiruošdamas švaistyti šitiek kraujo veltui. Plėšė dantimis odą, raumenis ir sausgysles. Sušiktai mėgavosi kiekviena viso to akimirka. Jam buvo sunku sustoti. Visi tie kartai kai leisdavo tamsai save užvaldyti likdavo sunkiai suvaldomi. Redford'as pasikeisdavo. Jis tapdavo įsiutusiu, nepasotinamu žvėrimi valdomu instinktų. Katherine būvimas šalia imponavo vyrui, net jei šis apimtas fatališkos transo būsenos, kiek apdujęs nuo kraujo skonio, kvapo ir ištisų šio skysčio upių, telkšančių visame pastate, tačiau tai nebuvo žmogiškas ir romantiškas poreikis. Faktiškai paremtas ir ne kartą spalvingai pasireiškęs šios moters geismas tapo toks pats brutalus, kokiu šiuo momentu buvo Sebastianas. Nepalikęs nė vieno žmogaus gyvo ar bent... vientiso, nutraukia nuo garbanės tinklą. Keista, tačiau šis ir pačiam nemirėliui delną nudegina. Veikiausiai korporacija išrado kažką, kas vienodai nuodinga visiems: tiek žmonėms, tiek nemirtingiesiems. Tai puikiai paaiškina, kodėl smogikai dėvėjo dujokaukes primenančias kaukes, jų apranga buvo sandari. Nesileido į kalbas. Prie grėsmingai atrodančio Redford'o tikrai nepritiktų švelnūs prisilietimai ir susirūpinimą menantys žodelyčiai. Jis netgi nepadėjo jai atsistoti. Gyvuliškose jo akyse spirgėjo tuštuma ir geismas. Sebastianas šiurkščiai suima už Katherine šlaunų. Prisitraukė vampyrę prie savęs, tvirtai, tarsi gyvatė apsivijo jos kūną rankomis. Nesibodėjo parodyti koks yra stiprus. Nesikuklindamas lakstė visą šį laiką nuogas, kruvinas, aplipęs smulkiais žmogienos gabalėliais. Įspūdinga erekcija atsiranda it per akimirksnį. Mintis šiurkščiai įgrūsti ją garbanei tarp kojų užvaldė visiškai ir visapusiškai. Jis nesuprato, kad ją skaudina. Tiesiogine ta žodžio prasme. Jis absoliučiai atsidavė troškimams, kurie šiuo metu buvo liguisti ir brutalūs. Žudyti ir kruštis. Net jeigu ir buvo panašioje padėtyje, panelė Kingston Sebastiano visiškai nejaudino. Katerinai jautė milžinišką, nesuvokiamą geidulį ir ne tik jos kūnui, jai visai. Pierce net pro kelnes jautė kietą vampyro falą, besispaudžiantį prie jos klyno. Prievartines bangas nesąmoningai atmušinėjo šiurkščių glamonių ir bučinių virtine. Nepatiko jam, kad vampyrę dengia toks didelis klodas drabužių. Nelabai atsižvelgė į jos pačios nuomonę, pageidavimus ir potyrius, kai beatodairiška aistra net be Redford'o pageidavimo materializuojasi į ugnį. Iš pradžių liepsnos apima jį negausiai, bet netrukus pavirsta didžiuliais, baugiais kamuoliais. Katherine drabužiai kaip mat ėmė svilti, visai kaip ir pati po apačia laikoma vampyrė. Ir užtenka, kad vien nuo to, kaip fakelu virtęs (lol, literally) Sebastiano kotas nudegintų nuo garbanės klyno zonos kelnių medžiagą... Nemirėlis įėjo. Įėjo šiurkščiai ir skausmingai. Jokių įžangų, nuoširdaus dėmesio Pierce kūnui, kad jį sujaudinti. Vietoje to naudojo šiurkštumą, prievartą ir net pirotechnikos elementus. O tai galėtų patikti tik visiškai nuo proto nušokusiai asmenybei. Arba tamsos apimtai, iš demoniškos sėklos prasidėjusiai būtybei, kokia šią akimirką buvo Sebastianas. Kažkokią drėgmę tarp jos makšties sienėlių gal ir pajaučia, bet tai greičiausiai buvo svylančių audinių išskiriamas drėgnumas. Originalaus vampyro burtas be jokios abejonės nemirelį paverčia visokeriopai pranašesniu už kraujo keliu pasidauginusį, tačiau nėra šiuo atveju taip ir sudėtinga savęs paklausti, kiek spaudimo bei Celsijų gali atlaikyti Katherine Pierce kūnas. Sprendžiant iš to kaip nuo savo paties gyvūliškumo pamišęs Redford'as elgėsi... Ar kai baigs iš garbanės neliks tik apdegęs, sumaltas mėsos gabalėlis? Vyras nejuto, nesuprato, kad stipriomis rankomis traiško jos kaulus, kad liepsnojanti jojo oda skaudžiai degina vampyrę. Ir ne tik išoriškai, bet ir viduje. Stiprūs judesiai klubais panešėja juos abu iki sienos, į kurią besispaudžianti Pierce netrunka pramušti tinko ir netgi kiek įdubti. Sebastianas neabejotinai ją žudė.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Tr. 06 14, 2017 5:15 pm

Kiek iš tiesų gali panešti vienas asmuo, kuomet iš šio savo ruožtu yra atimama visiškai viskas? Pradedant pasitikėjimu aplinkiniais (kuomet kiekvienas vienokiu ar kitokiu būdu nepataisomai sunaikina tavo gebėjimą tikėti gėriu, išduoda tave skaudžiausiais būdais), paminint artimiausių žmonių atėmimą (nepriklausomai nuo to ar tai yra psichologinis atsitraukimas, ar fiziologinis pradingimas), paliečiant meilės spektro sugriovimą (kai tu nustoji net elementariausiai norėti sau artimo asmens, nes žinai kad tai nesibaigs kažkuo tikru, nesuvaidintu ir visapusiškai gyvybiškai svarbiu) ir galiausiai baigiant laisvės ribojimu arba kai kuriais atvejais netgi atėmimu. Ar neturint visko, kas buvo paminėta prieš tai, dar galima įsivaizduoti kad minimas (hipotetiškai minimas) asmuo dar turi ką nors prarasti, ar būtent nuo šio taško jis paprasčiausiai savo noru atsisakys bet kokių žemiškai skambančių niuansų ir galiausiai išleis iš savęs visą tai, visą tą iš vidaus deginusią tamsą, ką palaipsniui kaupė, sakykime daugiau nei penkis šimtus žmogiškų metų? O kas, jei minėtasis asmuo iš prigimties niekuomet nebuvo skaisčiai geras, ar tai reiškia būtent tą, apie ką pirmiausia imama galvoti? Lėtai kryžiuodama savo ilgas ir juodomis odinėmis kelnėmis aptemptas kojas, tamsiaplaukė savo aukštakulnių padais lietė šaltomis plytelėmis nuklotas grindis. Kiekvienas žingsnis moterį tolino nuo VIENINTELIO dalyko, kuris iki pat šiol dar vertė ją leisti žmogiškumui kartas nuo karto pasireikšti neįtikinamiausiais būdais. Su kiekvienu žingsniu ji atitolindavo save nuo galimybės kada nors paprasčiausiai sustoti, pabandyti pajusti idilę, kurią sukuria asmuo, kuris tau yra reikalingas ne vien todėl, kad atrodo puikiai, o todėl kad jis yra būtinas tau visas su visais savo vidiniais demonais ir šviesos blyksniais. Būtent dabar, tamsiaplaukė garbanė suvokė kiek daug laiko buvo prarasta veltui, ir kaip viską buvo galima daryti kitaip. Tikriausiai daug ką būtu atidavusi už galimybę bent laiku pakelti telefono ragelį, kuomet Sebastian‘as savo atsisveikinimą išreiškė būtent jai. Tačiau tą akimirką, moteris kaitinosi saulės spinduliais, gurkšnojo moteriškus kokteilius ir mėgavosi draugės dėmesiu. Darė tai, ko neturėtu, kuomet iš tiesų visa širdimi troško būti greta ir kol nebuvo vėlu pabandyti viską, kad tik JIS būtu gyvas. Kai imi galvoti blaiviai, suvoki kad šis pasaulis, šis pasaulis kuriame yra apstu antgamtiškumo, yra toks svetimas ir šaltas, kone iš kart priešiškai nusiteikęs. Nadia buvo teisi, kuomet analizuodama savo biologinę motiną, išreiškia kad puikiai žino, kad viskas ko reikia Katherine, tai turėti tinkamą asmenį greta, kuris neišsigąs tikrojo jos asmenybės vaizdo, kuomet ši nusimes visas ją nuo aplinkos saugančias kaukes. Jis nepasmerks jos, priimdamas ją, todėl kad ji yra būtent tokia, kokia yra. Ir tuomet, ji galės sau leisti būti silpna, netgi šiek tiek pažeidžiama, galės sau leisti būti tiesiog paprastu „žmogumi“, moterimi. Nes tuomet, stiprus bus jis. Tiesa kurios Katherine niekuomet nepripažins balsu, nors ir žinos kad buvo visai greta minėto asmens, to, kuris būtu tinkamas jai tiek savo kūnu, tiek savo siela. Ir tai trūko tiek apgailėtinai trumpai, kad šiame apgailėtiname laike, jie net nebuvo iš tikro kartu. Guodė (jei tik įmanoma taip pasakyti, atmetant visus iki vieno, neigiamai sudirgintus jutimus) tik vienas dalykas, jei vizija, kurią pademonstravo Lilith buvo tikra, vadinasi kažkur, už milijardų šviesmečių, jiems visgi pavyko. Net jei tai nebuvo tikrieji asmenys, o viso labo šešėlinės jų versijos, tokiuose pat šešėliniuose pasauliuose.  Keista iš tikro, tačiau būtent šiuo metu, fatališkoji tamsiaplaukė buvo visiškai tikra, kad net didžiausios josios pirmagimės pastangos, nesugebės padaryti dar didesnės žalos, nei patyrė šiuo metu. Nebuvo nieko, kas laikytu ar galėtu kokiu nors būdu paveikti, laikui nepavaldžios asmenybės, žmogiškumą. Nebuvo net prasmės išlaikyti tokį, palyginus nieko nereiškiantį dalyką. Juk jei Katherine prireikė Sebastian‘o mirties, kad suvokti kad jis visgi buvo tas, kuriam ji sugebėjo dar kartą atverti savo širdį. Šis įvykių scenarijus nebus perduotas perdirbimui ar kokiai nors antrai galimybei. Tai buvo viskas. Tai buvo pabaiga. Originaliai vampyrei beveik pavyko pasiekti lauko duris, kuomet iš pažiūros trūko vos kelių žingsnių, ištiestos rankos ir ji būtu susidūrusi su nuo slėgio skirtumo, šaltą ir vis dar pakankamai drėgna lauko atmosferą. Trūko visai ne daug. Už nugaros pasigirdo žingsniai, panašūs į tuos, sunkius, žmogiškus specialiųjų tarnybų, žingsnius. Vien remdamasi savo itin jautriu klausos aparatu, galėtu jų suskaičiuoti gal porą dešimčių.
Be jokios abejonės, buvo visapusiškai naivu manyti kad korporacijos atstovai taip laisva valia suteiks Katherine galimybę išeiti iš šio pastato sveikai ir gyvai. Akimirka, kuomet buvo nustatytas gal ne visai konkretus, tačiau neginčytinai tikras Sebastian‘o Redford mirties laikas, niekas neketino suteikti Pierce galimybės vaidinti „gedinčią našlę“. Jiems buvo kone būtina pašalinti ir šį objektą, nepriklausomai nuo to, kiek stipriai tai vėliau paveiks visuomenės nuomonę apie vampyrų taip vadinamą nemirtingumą. Iš vienos Katherine, kuri vargu ar sutiko paklusti korporacijos „galvoms“ (arba galvutėms, jei kalba eina apie vyriškosios lyties atstovus), naudos buvo kur kas mažiau, nei ji pati gal ir įsivaizdavo. Vienaip ar kitaip, akimirką kuomet pirmojo vampyro kūnas buvo atgabentas į laboratorijas, bei prie jo kelias valandas praleido panelė Kingston, buvo raštiškai išduotas įsakymas, kad Katherine Pierce neturi teisės apleisti šio pastato, jei tik bent viena jos koja peržengs staktą. Galima teigti, kad būtent dėl tos priežasties, ir dėl to kad veikiausiai nenorėjo sau pačiam apsisunkinti akistatos su nemirtingąją garbane, Abberline jos laukė prie korporacijos durų, ir netgi naudodamas verbališkai draugišką toną, skatino moterį nepadaryti klaidos, bei pasitraukti dar neperkirtus NSA padalinio durų. Katherine nebuvo priversta sustoti, niekas iš tikro nedraudė šiai bent pabandyti nežmogišku greičiu šokti pro duris ir visai netrūkus pradingti iš pasamdytų, NSA laboratorijų padalinio, darbuotojų akiračio. Pasilikti moteris nusprendė pati, ir galiausiai dabar ir visiems laikams pademonstruoti tai, kad „eikit jūs visi pragaran“ pasiekė aukščiausią piką. Nesisukdama į palengva nemirtingą moterį apsupusių asmenų pusę, Katherine dar kurį laiką laikė nuleidusi savo tamsių akių žvilgsnį, tarytum būtu bandžiusi išlaukti labiausiai tinkamos progos puolimui. Numatyti tai, kad ginkluoti iki dantų vyrai sugebės šiai padaryti bent šiek tiek žalos, nebuvo sunku. Tačiau tam, kad sučiupti ją, ar tuo labiau galutinai neutralizuoti, tokio mirtingų žmogeliukų skaičiuko nepakaks. Ar kas nors mano kad pakaks?
– Berniukai, turiu pasakyti kad pasirinkote labai, labai netinkamą tam laiką. – Vos pastebimai praskleidusi savo, vis dar nuosavu ir svetimu krauju suteptas, lūpas, nemirtinga būtybė trumpam sumerkė akis. Elgėsi taip, tarytum dar būtu sudėjusi tam tikras pastangas suteikti ją apsupusiems asmenims pagalvoti ar verta. Verta nebuvo, vien atsižvelgus į dabartinę emocinę Katherine Pierce būseną, buvo galima susidaryti prielaidą, kad ji vadovausis primityviais jutiminiais procesais: pykčiu, įnirsiu ir skausmu. O vadovaudamasi ne blaiviu protu, o tuo, kas buvo išvardinta prieš tai, moteris ne kartą buvo padariusi protu nesuvokiamus, brutalius, nepaaiškinamus dalykus. Ir galu gale, ji vargu ar ketino leistis būti pagaunama. Tik ne dabar, ir ne čia. Sumerkusi akis, originali vampyrė turėjo vos kelias akimirkas tam, kad įsiklausyti į ją apsupusių asmenų kraujotaką, bei tokiu būdu įvertinti kurios jų kūnų vietos yra apsaugotos mažiausiai. Kur gi yra ta silpnoji vieta, kurią turi bet koks daiktas, bet koks (ne)gyvas padaras. Pakeldama akių vokus, moteris net nepajuto, kaip šios paakiai apsiraizgė tamsiais kraujagyslių struktūros voratinkliais. Regos organų baltymas tapo juodas it naktis, o pro šaltas, suteptas lūpas pasimatė grobuoniams būdingos iltys. Kad ir kaip bebūtu keista, susirinkę mirtingieji nesistengė pulti visi iš karto. Pirmiausia pasirodyti nusprendė veikiausiai kvailiausi (arba drąsiausi, tikėdamiesi kad jei pavyks, gaus po auksinį medalį ir šviežių vaisių krepšį xDD), kuomet priartėdami prie tamsiaplaukės į šios pusę, tuo pačiu metu paleido savo įmantrias, visokiais vampyrams nuodingais preparatais prisotintas kulkas. Vienas net iš arbaleto šovė medinį kuolą. Ji sukosi ypatingai greitai, kuomet išvengusi beveik visų kulkų, paskutinę akimirką sučiupo ir medinį kuolą. Kuris be jokio perspėjimo, nežmogišku, gal net didesniu greičiu, nei buvo pasiustas į jos pusę, nuskriejo į atsitiktinį karį, prakirsdamas ne vien šio vilkėtą kostiumą, tačiau ir labai taikliai susmigdamas į šio kaklą, prie pat raktikaulių susijungimo. Purslais pasipylė pirmasis kraujas, ir tuomet jie puolė visi.
Sunku pasakyti kiek būtent originaliosios nemirtingosios priėmė į save fiziškai skausmingo „mėšlo“, tačiau palyginus su vidiniais potyriais tai buvo visiškas šnipštas. Katherine atitrūkusi nuo grindinio, tuo pačiu metu stengėsi kovoti kone su kiekvienu iš ten buvusių. Jos nežmogiški nasrai sudraskė ne vieną priešiškai nusiteikusių asmenų kūno lopą, ne vienas jų krito netekdamas pagrindinio gyvybės šaltinio. Ir kiekvieną kartą, kuomet kas nors stengėsi atakuoti, vampyrė vis labiau pasiduodavo pykčiui, kuris neleido šiai sustoti. Vienu metu, kažkuris iš ten buvusių, smogė sunkiu šaunamuoju automatu, moteriai iš už nugaros, tiesiai per sprandą. Smūgis buvo toks stiprus, kad buvo galima netgi išgirsti kaip įtrūko keli kaklo slanksteliai, ir dėl to sutrikimo Pierce kuriam laikui parkrito ant kelių, tarytum tik trumpam, tačiau vis vėl prarasdama savo kūno valdymą. Ak, kaip negražu yra smurtauti prieš moterį, ir visai nesvarbu tai, kad ji beveik nepažeidžiama. Regeneracijos aspektai suveikė pakankamai greitai, ir pirmo bandymo metu, užmesti specializuotą tinklą ant jos kūno pasibaigė visapusišku fiasko. Asmuo, kuris pakėlė ranką prieš Katherine buvo sugautas už gerklų. Ir nieko nuostabaus nenutiko, kuomet garbanotoji moteris vietoje to, kad sutrupinti jo kaklo slankstelius, sučiupusi trachėją, tiesiogine to žodžio prasme išrovė ją iš vyriškio kūno vidaus. Atitraukiant puolančių dėmesiui, garbanė numetė ištrauktą organą vienam į dujokaukės pusę, regos lauką sutepdama krauju. Kitu metu ji jau laikė šaunamą ginklą, kiaurai sukištą į atsitiktinio asmens kūną. Būtu galima teigti, kad būtu tai dariusi visą amžinybę, ir netgi nepavargusi, jei vėlgi atsitiktiniai veiksniai nebūtu visko stipriai sumovę. Pirmuoju dėmesį atitraukiančiu veiksniu tapo kažkieno šauksmas šiame pastate, tuomet staigiai pradingo šviesa, ir suveikę atsarginiai generatoriai kartu su sirenomis ėmė kone labai blaškančiai mirgėti. Kone varyti vampyrę iš proto. Katherine buvo patobulinta originalaus nemirtingumo burtą, ir ji buvo beprotiškai stipri. Tačiau kartais tos pačios aplinkybės yra tokios apgailėtinos, kad tam pasipriešinti darosi labai sunku. Ar tame pristigo jos pačios valios, ar taip stipriai paveikė garsinis signalas, susimaišęs su mirgančiu raudonu apšvietimu, o gal tai, kad būdama viena ji nesugebėjo tinkamai pasipriešinti porai dešimčių iki dantų apsiginklavusių vyrų, kurie pagaliau suvokė kad pulti reikia visiems kartu, kitaip nieko pasiekti nepavyks. Tačiau akimirka, kuomet jie vienu metu ėmė šaudyti į vampyrę verbenos ir vilkolakių seilių pagrįstas ampules, gavo mažyti „langelį“ tam, kad užmesti ant josios kūno tą keistą tinklą. Jo svoris buvo didžiulis, tačiau ne toks, kurio negalėtu atlaikyti nemirtingas padaras. Kitą vertus, reikia paminėti, kad net smulkiausias tinklo siūlo susilietimas su Pierce oda, degino it labiausiai arši rūgštis. Pasirodantys nudegimai nesitraukė staigiai, tai akivaizdu kad buvo kažkoks naujas atradimas, kuris galiausiai pasiteisino net ant originaliosios vampyrės, ir šiaip gana užsispyrusios moters. Ji krito ant šalto, gausiai krauju sutepto grindinio. Ir netgi kai bandė muistytis ir kokiu nors būdu numesti, nuplėšti nuo savęs minėtą tinklą, jis degino vis stipriau.
– ALPHA035, mes sugavome tą kalę. Tolimesni veiksmai? Baigiau. – Vienas iš ten buvusių mirtingų vyrų prie šalmo pridėdamas kelis pirštus, ėmė kalbėti, perduodamas rezultatus tikriausiai  savame kabinete sėdinčiam asmeniui, kuris ir liepė baigti misiją „viešų vampyrų“ mirtimi.
– Neutralizuoti, sunaikinti kūną. Veliau, raportuoti. – Nepriklausomai nuo to, kad tiesiogine to žodžio prasme sugauta it būtu laukinė katė, Katherine šnypštė ir urzgė bandydama atlaikyti fizinį skausmą, kuris kuo toliau, tuo labiau atrodė kad nepakeliamas, balsą kitapus prakalbusio vyro šalmo pažino. Kas gi nepažintu Alexis Farraday, kuomet kone po kiekvieno žingsnio į priešingą nei nurodyta pusę, ji kaip mat bando su tavimi susisiekti. Sudžiuvusi, iš baimės apsimyžusi kalė! Argi kitaip būtu galima apibūdinti moterį, kuri davusi įsakymą, nes nedrįso pažvelgti savo priešininkei į akis, ar ką kalbėti apie asmeninę akistatą, kurią vargu ar atlaikytu. Bet kur gi tau, kai kalba eina apie išlikimą, negalima rasti ne vienos priežasties, kodėl pirmiausia neturėtum pagalvoti apie savo saugumą, apie tai kad turi išgyventi bet kokia kaina. Ir Katherine buvo viena iš tų moterų, jei ne vienintelė, kuri ketino IŠGYVENTI BET KOKIA KAINA. „NSPNUK“ smogikai dar kartą apsupo Katherine, šį kartą nutaikydami visą savo turėtą arsenalą. Buvo panašu, kad jie buvo nusiteikę panašai, kaip ir ji. Tačiau jų atveju, labiau į destrukcinę pusę. Tai tetrūko sumautą akimirką, ir pareikalavo didžiulės jėgos ir fizinės ištvermės, kad imti bent bandyti plėšti nuo savęs prieš tai minėtą, specifinį tinklą. Tapo aiškiai girdima, kaip vyrai užtaisė ginklus. Garbanė te spėjo stipriai sumerkti akis, bei analogiškai stipriai sukasti dantis, numanydama kad dabar tikrai labai stipriai skaudės. Ėmė byrėti kulkos, lydimos šūvių atgarsiais. Visgi, kaip bebūtu keista, ne viena kulka nepataikė į originalią vampyrę. O tai galėjo reikšti tik vieną. Taikiniu dabar buvo ne ji, o kažkas kitas, keliantis didesnę grėsmę čia buvusiems.
Iš dalies keista, kodėl iki akimirkos, kuomet vampyrė prisivertė prasimerkti, jai nekilo net minties apie tai, kad asmuo, kuris gali sukelti didesnę grėsmę nei ji, yra Sebastian‘as. O juk dabar viskas atrodo paprastai logiška: sandariai užblokuoti visi išėjimai iš korporacijos, atsarginis generatorius, pasirodę smogikai ir tie patys riksmai, kurie periodiškai imdavo sklisti, paskui staiga nutildavo ir vėl pasikartodavo. Sunku žodžiais nusakyti kokią stiprią nuostabos ir sukrėtimo būseną patyrė fatališkoji tamsiaplaukė, kuomet smalsumo vedama pramerkė savo akis. Negana to, kad jos regos spektrą akimirksniu palietė ne kas kitas, kaip Sebastian‘as. Prie to pačio, jis atrodė visiškai kitaip, nei kad tuomet, kai Pierce manėsi matanti jį paskutinį kartą. Tą akimirką fizinis skausmas tarytum atbuko ir galima sakyti kad tapo beveik sugyvenamu. Ji sekė kiekvieną pirmojo vampyro žingsnį, jo liejamą įsiūtį, kuris neaplenkė ne vieno iš čia buvusių asmenų. Tai buvo tobula destrukcinė „mašina“, kuri nejautė gailestingumo. Ir priešaky sumišimui, šiokiai tokiai baimei ir visapusiškam pasimetimui, visas šis brutalus vaizdas, atrodė seksualiai. Žinoma kad ne kiekvienas geba pamatyti didesnį paveikslą, nei jis yra parodomas. Tačiau tas pats svetimas kraujas, kuris gaubdamas jo kūno linkius, kėlė ne vien išgyvenimui būtiną apetitą, tačiau ir gilų, seksualinį troškimą. Ką kalbėti apie didžiulį palengvėjimą, kuris apėmė garbanės kūną, suvokus kad tai nėra kažkoks triukas su jos pasąmone. Jis yra gyvas, ir jis yra visiškai nemirtingas.
Tinklas, kuris prieš tai pakankamai agresyviai degino vampyrės odą, palikdamas šiek tiek pūtuojančias, kraujingas dėmes, taip lengvai ir tarytum visiškai atmestinai, buvo atitrauktas nuo tamsiaplaukės, suteikdamas jai galimybę „atsikvėpti“ nuo nemalonių potyrių rūtinos, kurią šiai suteikė sadistiškai nusiteikę mirtingieji, vykdantys kiekvieną, net visiškai logikos neturinti Farraday paliepimą. Garbanė nesiskubino pakilti ant kojų, ar kokiu nors kitu būdu parodyti savo kone vizualiai besitaisančią padėtį. Jos tamsiai rudų akių žvilgsnis atrodė tarytum pakerėtas, sustingęs, tačiau kaip tai bebūtu keista, visiškai ramus, vietomis drėgnas. Būtent tą akimirką buvo sunku pastebėti Sebastian‘o net labai akivaizdžius elgsenos pokyčius, ypatingai kuomet visas moters dėmesys buvo sutelktas į nemirtingo vyro akis. Štai būtent jos atrodė visiškai kitaip. Ir tai šiek tiek glumino, mat matyti jo akyse stingdančią tuštumą buvo baisu. Tačiau be viso to, atitraukti dėmesį nuo prieš tai minėtos vietos atrodė veik neįmanoma. Katherine atsisveikino su juo, manydama kad šis kartas bus paskutinis, ir kelias atgal niekuomet nebus surastas. Ir dabar, minėtasis vyras buvo čia ir buvo gyvas. O juk dar prieš keliasdešimt minučių garbanė matė jo kūną bedvasį, tuščią ir netgi šiek tiek sudžiuvusį. Nedrįso prisileisti prie savęs net minties apie tai, kaip Redford‘ui teko praleisti savo paskutines akimirkas. Nuojauta kuždėjo kad tas laikotarpis nebuvo maloningas. Kitą vertus, jei ji žinotu tiek pat, kiek žino Lilith. Greičiausiai šie palankiai klojami jausmai ir mintys, būtu apsisukusios ta linkme, kad jis kentėjo netgi per mažai. Visa laimė tame, kad Katherine nebuvo tokia, kokia yra josios dukra. O tai reiškia, kad gebėjo žinoti daug, bet ne viską. Nedrįso ištarti ne vieno žodžio, nebuvo net visapusiškai tikra dėl to, kaip turėtu reaguoti. Juk visas kūnas, kad ir koks nualintas buvo, troško dabar pat priglusti prie jojo nuogo, šalto, bet trokštamo pavidalo. Jei jos širdis turėtu plakimo mechanizmą, tuomet būtent dabar ji būtu labiausiai nerimastingu kūno organu, kuris leistu apie save žinoti ypatingai dažnais, neritmiškais dūžiais, atskleidžiančiais begalinius jausmų uraganus. Originaliosios tamsiaplaukės rankos buvo šiek tiek atmestos atgal, delnais įremtos į kraujingas grindis, visai netoli nuo atsitiktinės viršutinės galūnės, kurią nuplėšė nuo atsitiktinio mirtingojo atgimęs Sebastian‘as. Keista, tačiau šiuo metu jis nors ir atrodė artimas jai, tačiau tuo pačiu metu ir visiškai svetimas. Galu gale, ne kiekvieną kartą gali pamatyti visapusiškai asmenį pakeičiančias metamorfozes, nuo kurių tu pasimeti. Arba pasimesti tave verčia tai, kad po daugelio bandymų atsispirti, netgi be galimo atsako, tu visgi pripažinai ką jauti balsu. Ir kai tai ištari, kažkas, ko negalima paaiškinti, pasikeičia.
Redford‘o staigus pasilenkimas, bei ne pats švelniausias oponentės pritraukimas prie savęs, privertė bulgarę vos girdimai aiktelėti. Jos pakankamai natūraliai išraiškingos lūpos prasiskleidė, išleisdamas maloniai vėsų orą iš plaučių. Visą tą laiką moteris niekaip nesugebėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo akių, ir net dabar, kai vyro veidas tapo lygiagretus jos, šis iš pažiūros visiškai nekaltas, tačiau beprotiškai gilus kontaktas tapo dar labiau įtemptu. Prieš vyrui imantis kitokių veiksmų, vampyrės galva vos sujudėjo, kuomet veide subangavo lengva, susižavėjimą išduodanti šypsena. Galu gale, ne kiekvieną dieną sutiksi padarą, kurį, lygiai taip pat, kaip ir tavęs pragaras nepakentė, todėl išmetė atgal į žemę. Arba tai yra tiesiog ta teorija, kurios laikytis mėgsta Pierce. Ir nors ir pažiūros būtent tą akimirką, moteris galėjo surasti tūkstančius žodžių, kuriuos galėtu pasireikšti, šie išdavikiškai strigo gerklose, negalėdami tinkamai prasiskverbti pro neišmatuojamą juntamų jausmų galybę. Ir viskas, kas šiuo metu atrodė aktualu, nustoti save versti kalbėti, o tiesiog parodyti tai kitais būdais, kurie atrodė kur kas labiau priimtinesni. Jautė kaip stipriai vyras pirmiausia spaudė jos šlaunis, tačiau negalėdama su savimi padaryti visiškai nieko, Katherine pakankamai greitai perkėlė savo rankas ant Sebastian‘o pakaušio, į šio plaukus suleisdama pirštus. Jos lūpos pakankamai grubiai, kandžiai susijungė su jo. Nesistengė gaišti laiko maloniam liežuvio prasiskverbimui į vidų, tai gavosi natūraliai, drąsiai ir netgi savininkiškai. Jautėsi taip, tarytum būtent šią akimirką jis priklausytu jai, o ji jam, ir visiškai nesvarbu buvo tai, kad aplink buvo suguldyti kelios dešimtys krauju pasruvusių lavonų, arba bent jau jų liekanų. Ir nors maloniai aštrus, šiek tiek metalą primenantis kvapas atėmė amą, pirmojo kūnas atrodė labiau atitinkantis trokštamo narkotiko apibūdinimą. Niekada nebuvo mačiusi ar jautusi jo taip, kaip dabar. Vyras elgėsi šiurkščiai, gal net per daug šiurkščiai, pačios Pierce skoniui (nors tiesą pasakius, nemėgo rutininį švelnių prisilietimų etapiškumą, kiekvieną kartą, kuomet reikalai pasiekdavo aukščiausia intymumo viršūnę). Suspausti, ar kokiu nors būdu persistengti su originalia vampyre yra pakankamai sunkus dalykas, tiesa? Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio nemirtingieji yra sunkiau pažeidžiami ir galima teigti kad kartais atrodo it būtu iš plieno.
– Ramiau Sebastian‘ai, velniai griebtu nesu sumauta guminė lėlė. Agh. – Garbanė buvo priversta suspausti lūpas, kaip tik tuo metu, kai pajuto, kad nuo per daug aršiai įgyvendinamo spaudimo, įlūžo vienas iš apatinių jos šonkaulių. Jausmas ne pats maloniausias, tačiau tai dar galima buvo traktuoti kaip ne visai tikslingą savikontrolę, juk vyras nemirtingumą atgavo palyginus ne taip ir seniai. Ką kalbėti apie tai, kad jis akivaizdžiai stengėsi prievartinius veiksmus šiek tiek sušvelninti agresyviam seksui būdingomis glamonėmis ir bučiniais. Ir nepriklausomai nuo to, kad jautė, koks stiprus ir stangrus tapo jo falas, nebuvo tikra kad nori jog visą tai turėtu tęsinį. Vyras nereagavo, net tuomet, kai Pierce pirmąjį kartą pasistengė nutraukti kontaktą, ėmusi šį nuo savęs stumti. Pasąmonė bei nuo geismo tebevirpantis visas jos kūnas skleidė labai prieštaringus signalus, nepriklausomai nuo to, kad protas kone šaukė kad nenori viso to čia, dabar ir dar šitaip. Originaliosios nemirtingosios plaukai buvo sutepti svetimu krauju, kaip ir jos nugara, ant kurios galiausiai teko atgulti. Pro šiek tiek prasiskleidusias lūpas, išsiveržė išdavikiška aimana, ir akimirka kai ji sumerkė savo akis, dar pasirodė kad tai svaigina dar labiau, nei kada nors ankščiau. Ak, koks gi keistas yra tas moteriškas kūnas, kuomet negali iki galo apsispręsti kas yra norima, ir kas ne. Tikriausiai jei ne sekantys veiksmai, kurie tapo netgi šiurpą keliančiais, šis apsiglamžymas būtu įgavęs kiek kitokį prieskonį, ir vargu ar bent vienas būtu atkreipęs dėmesį į pirmiausia ne ypatingai romantišką aplinką, ką kalbėti apie tai kad visas pastatas buvo iškabintas stebėjimo kameromis, kurios HD formatu fiksavo kiekvieną čia vykusį elementą. Vienu metu jautė kaip josios vilkimos kelnaitės su juostele, kurios buvo slepiamos po tamprios medžiagos kelnėmis tiesiogine to žodžio prasme, permirko nuo fiziologiškai iššaukto geismo, kurį kėlė būtent tas, iš pradžių gana saikingai išreikštas grubumas. Vampyrės viršutinė kūno dalis pasitempė aukštyn, kuomet rankos stipriai suspaudė vyro pečius. Neiškentė, kuomet neilgai trūkus paskubomis nusitraukė nuo savęs švarkelį, numesdama jį ant lavonų „krūvelės“. Vėl prisispaudė, net pati nepajausdama, kad gana stipriai sukando pirmojo vampyro petį, palikdama kuriam laikui ten užsilikusią dantų žymę. Tai buvo nuostabu, kėlė vidinio karščio bangas ir visapusiškai atėmė sveiką nuovoką, kol. Kol visas Redford‘o kūnas ėmė liepsnoti, pirmiausia lengva liepsna, vėliau bauginančiai dideliais šios pliūpsniais. Jautė kaip vyras stipriau ėmė ją spausti tarp savęs ir grindinio. Vietomis, jos kūne trūko dar keli kaulai, ir tai pagaliau iššaukė visiškai neigiamą erotiniai dejonę. Kuo toliau, tuo labiau darėsi nemalonu. Nuo jo kūno skleidžiamos ugnies, moters vilkimi drabužiai lydėsi tiesiai ant jos, lipo prie odos ir stipriai šią svilino. Jausmas buvo nemalonus, kaip ir kvapas, kuris susimaišęs su degančių materijų bei kūno oda, ėmė priminti kažką visiškai atstumiančio. Sveika nuovoka pagaliau paėmė viršų, ir Katherine akivaizdžiai suvokdama kad ne to troško ir ne to buvo verta, akimirksniu ėmė stumti vyrą nuo savęs, negailėdama nei jėgų, nei pastangų. Stipriai vožtelėjo jam pirmiausia per veidą, paskui visur, kur tik sugebėjo pasiekti. Troško kad tai pasibaigtu dabar, juk visa jo kūną apėmusi ugnis degino kur kas greičiau, nei kad sugebėjo regeneruoti jos pačios kūnas. Tai kėlė smausmą, nežmogišką skausmą. Ir vienu metu ji net cyptelėjo, reikalaudama kad jis dabar pat ją paleistu, antraip... Nieko, mat būtent tuo metu, pasijuto didžiulis karščio iššauktas spaudimas labiausiai jautriausioje moters kūno kertelėje. Tiek vilkėtos kelnės, tiek apatiniai sudegę tiesiai ant jos, suteikė visapusišką prieigą įsiskverbimui. Dievai ir visi kartu su jais ateinantys velniai, yra to liūdininkai. Tą akimirką, ji visapusiškai paniekino Redford‘o dominavimą. Jautė kaip tiesiogine to žodžio prasme, degantis jo „kelnių draugas“ pateko į vidų, sužeizdamas tiek išorinius, tiek vidinius garbanės reprodukcinius organus. Trintis tapo nepakeliama, naujai atsirandančios žaizdos, nudegimai kone lipo prie jo reprodukcinio organo odos, sudarant ganėtinai intensyvų, apsunkintą seksui būdingą judėjimą. Tačiau ar tai Sebastian‘ą sustabdė? Ne. Jis elgėsi it būtu visiškai ne savas. Pierce pastangos ištrūkti tapo dar labiau pastebimos, vien sprendžiant iš to, kad ji pati kone inicijavo prisišlijimą prie sienos, kažkodėl manydama, kad sugebės it gyvačiukas išslysti iš šio plėšriai nusiteikusio asmens spąstų. Susitrenkė su sienos paviršiumi nestipriai, netgi galima pasakyti kad pakankamai švelniai, visgi pats spaudimas prie jos, jau tapo visiškai neadekvatus. Įtrūko pirmiausia tinkas, vėliau ir pati siena. Jo kūno artumas, kuris visuomet atrodė toks beprotiškai trokštamas, dabar buvo atstumiantis. Fatališkąja vadinama tamsiaplaukė jautė, kad jei nesugebės ištrūkti dabar, vargu ar sugebės tai padaryti iš viso. Ši sueitis buvo skausminga ir nemaloni, kaip pats pragaras. Jos galva stipriai rėmėsi sienos, ir kažkuriuo metu jų žvilgsniai visgi susitiko. Ir puškuojantis, ne iš malonumo, o greičiau iš nebe pakeliamo jausmo, Katherine veidas buvo iškreiptas skausmo. Įraudęs, ant kaktos, besiraizganti nuo smilkinio, buvo stipriai iššokusi pakankamai stambi vena, kaklas įtemptas. O žvilgsnis maldaujantis, tačiau ne tęsti, o liautis. Visas skausmas drebėjo nuo jaučiamos agonijos, tačiau Pierce taip stipriai spaudė dantis, kad net norėdama, nebūtu galėjusi prasižioti. Siaubingai nemalonus vaizdas, jei tuo metu suvoki ką darai. Ar jis pats suvokė ką darė? Kaip darė?
Trūko visiškai ne daug, ir tai buvo akivaizdu, kad Sebastian‘as iš savo partnerės būtu palikęs tik sudegusį, sulaužytą mėsos ir kaulų gabaliuką. Ir vargu kad per visą tai, būtu spėjęs daeiti iki galo, kad pajusti palengvėjimą, kuris atsirandą, kuomet kaušiniuose susiformavusi sperma, galiausiai yra išleidžiama į paviršių. Trūko visai ne daug, kuomet situacija ėmė kardinaliai keistis. Kažkokiu būdu Katherine pavyko pilnai išlaisvinti savo rankas, kurios pakankamai stipriai sukibo į Sebastian‘o kaklą, imdamos pirštais šį gana stipriai spausti. Žinojo kad jam nėra būtinas deguonis, kad egzistuoti. Tačiau kažkokia nesuvokiama vidinė jėga, kone reikalavo būtent šio veiksmo. Net pati nesuvokė, kaip šios tamsiai rudos spalvos akys ėmė palengva šviesėti, įgaudamos pakankamai pilkšvai melsvą atspalvį. Tai priminė šaltį, jei tik reikėtu apibūdinti jį spalvomis. Šis, neaišku kaip ir neaišku iš kur kylantis, nesustabdomas šaltis pirmiausia perspektyviai ėmė vėsinti visą moters kūną iš vidaus, ir kadangi Redford‘as vis dar nebuvo ištraukęs savojo padargo iš jos makšties, pirmiausia tai pajuto būtent ta vieta. Jų visapusiškai kontrastiška kūnų temperatūra galiausiai ėmė skleisti garus. Pasinaudodama tuo, kad tai sukėlė tam tikro pobūdžio nesusipratimą, Katherine pasistengė išspausti iš savęs viską, ką tuo metu beturėjo, kuomet stipriai palinkdama į priekį, ant nugaros atgulti privertė Sebastian‘ą. Ne akimirkai nepaleido jo kaklo. Sunku paaiškinti ar tai buvo kažkokia mistinė pagalba iš vidaus, ar kažkas, kas buvo susiję su ja pačia (ką gali žinoti, gal Katherine irgi priklausė kokiai nors raganių šeimynai, to nežinodama), tačiau tas šaltis darėsi vis labiau stingdantis, vis labiau išsiveržiantis iš jos. Tai tekėjo visu vampyrės kūnų, ir nors šiuo metu ji tebebuvo apžergusi Redford‘ą, dėl to kad karštis buvo aiškiai nuslopintas, o „ledas“ visiškai nekėlė diskomforto, nesikubino nemirtingo vyro paleisti iš savo vidaus. Spaudė jo kaklą, tikriausiai mintimis bandydama nutekinti visą šią mistinę energiją į jo stuburą, kuris net iš vidaus ėmė apsitraukti ledo sluoksniu. Tapo labiau trapus, pažeidžiamas. Ir ji negebėjo sustoti, iki pat tos akimirkos, kuomet nuo kaklo spaudimo, pasigirdo įlūžusio ledo garsas. Tas, kuris pavertęs jo stuburo slankstelius ledokšniais, galiausiai šiuos sutrupino. Pierce paleido savo rankas nuo Sebastian‘o kaklo, kaip tik tuo pačiu metu delnais atsiremdama į grindis. Susimerkė, kuomet iš akių kampučių, kaip ne keista, iškrito keli ledo kristalai. Vis dar jautė jo sustingusį falą savo viduję, kupmet sunkiai, tačiau nulipdama nuo jo, vos akimirkai atgulė nugara ant grindų. Sunkiai alsavo, jausdama kaip jos kūną apleidžia šis niekaip nepaaiškinamas fenomenas, lygiai taip pat, kaip ir užliejo ją, be jokio perspėjimo, be jokio išankstinio paaiškinimo. Garbanė puikiai suvokė tai, kad negali čia pasilikti, ir tikrai neketina čia palikti Sebastian‘o. Taip, šis vakaras buvo didžiulė beprotybė, bet ar iš tiesų galima dėl tokio dalyko stipriai susireikšminti, kad atmesti nuo savęs pripažintą mylimą asmenį, nesuteikus jam progos netgi paaiškinti kas tai per velnias buvo? Galu gale, palikti jį čia, būtu lygiai tas pats, kas atiduoti mielą gyvūniuką kankintojams, kurie darydami su juo ką tik nori, kaifuos per visus įmanomus galus. Priversdama save pakilti, Katherine nesunkiai ištempė laikinai „užšaldytą“ Reford‘o kūną. Dėl to kad jautėsi supykusi, ir čia dar švelniai tariant supykusi, įmetė jį į savo visureigio bagažinę, iškeliaudama toliau iš čia. Tikėdamasi kad bent kurį laiką korporacijos snukių nematys.

Geriausias pasirinkimas laikinam prieglobsčiui šiuo metu atrodė būtent pirmo vampyro namai. Beliko tik viltis, kad vyras prieš savo žmogišką mirtį nespėjo perrašyti šio savo nekilnojamo turto kokiai nors žmogystai, kuri neleis nei vienam iš jų patekti į vidų. Laimei, neperrašė. Kažkuriuo metu pasidaro net paradoksaliai šmaikštu, turint omeny, kad paskutinį kartą, kuomet Katherine buvo įžengusi į kadaise sau priklausiusius namus, kurie šiuo metu oficialiai buvo Sebastian‘o, ji sugebėjo pašmaikštauti kad jo seserį laiko užrakinusi požemiuose, kurie randasi po šiuo didžiuliu dvaru. Na, moters ten nelaikė. Bet požėmiai tikrai egzistavo, ir tikrai juose ne vieną naktį teko praleisti tam pačiam Mason‘ui, kuris kaustydamas save grandinėmis stengėsi atlaikyti menulio pilnaties šalutinius poveikius jo šuniškam pavidalui. Na, ne veltui sakoma kad kiekvienas melas, visgi turi savo dalelę tiesos. Pernešdama (tikrai kvailai atrodė tai, bet lel. xDDD) čia Sebastian‘ą, Pierce įsitikino kad kamera, kurioje ketino jį palaikyti kurį laiką yra pakankamai tvirta, ir jam norint ištrūkti tektu tikrai kurį laiką paplušėti prie grandiozinio pabėgimo plano kūrimo, o vėliau ir šio įgyvendinimo. Negana to, kad grotos savaime buvo padarytos iš pakankamai patvarios konstrukcijos, patvaraus metalo, tai prie to pačio dar ir buvo patobulintos pažįstamos raganos „gebėjimais judinti pirštukus ir murmėti“. Neketindama šlaistytis po namus, mat jei būtu sutikusi čia dar kokių nors žmonių (kas labai tikėtina), vargu ar po visko sugebėtu sudaryti labai gerą įspūdį. Įsmuko į palėpę tik trumpam, mat dar prieš tai buvo mačiusi ten dėžę su kadaise čia paliktais asmeniniais daiktais, kuriuos Redford‘as nepaliko prie šiukšlynės. Persirengė, mat vaikščioti su apdegusiais skuteliai ir plika „džiundze“ nebuvo labai patogu ar estetiška. O kai kalba eina apie Katherine Pierce, estetika ir klasė yra labai svarbūs dalykai. Likusį laiką praleido ten pat, kur ir buvo paliktas Sebastian‘as, tik anapus grotų, kantriai laukdama kuomet šis pagaliau atsipeikės. Ir tik tuomet, kai šis ėmė rodyti labiau gyvybę išduodančius signalus, pasilenkė į priekį, tam kad blausus apšvietimas leistu geriau pamatyti kad vyras čia buvo ne vienas. Ir kad ir kaip tai būtu keista, šalia buvo JI.
– Man žinoma yra labai malonu žinoti, kad taip pat kaip ir aš, esi per daug nepakenčiamas, todėl pats pragaras tave atsisakė pasiimti. Tačiau, rimtai? Tik atsibudęs, tau susisuko kad turėtum mane nužudyti, negyvai uždulkindamas? – Vien intonacija, kurią pasirinko Katherine išdavė tai, kad sueitis, apie kurią buvo kalbama, šiai nesuteikė malonumo. Tą patį patvirtino ir pakankamai nemaloniai iškreiptas josios apskritas veidelis, kuriame tebebuvo galima pamatyti įsiskaudinimą, pykti ir netgi šleikštulį. Ji vos pastebimai supurtė galvą, negalėdama leisti kad jis manytu kad gali šitaip elgtis. Galu gale, ji nepriklausė jam. Ji nepriklausė niekam, o tai reiškia kad kategoriškai nesutiko su mintimi, kad kas nors, net JIS gali ją išnaudoti tuomet, kai tik užsimano. Ir visai nesvarbu tai, kad pradžia net labai jaudino, finalas buvo keistas. Ji vos pastebimai liežuviu perbraukė per savo lūpas, kuomet pakildama nuo kėdės, specialiai sustojo priešais grotas, tačiau taip, kad vyras net iškišęs rankas, nesugebėtu šios pasiekti. – Kas tai per velniava, Sebastian‘ai? Tu neturėjai jokios teisės tam, supranti?
Moteris atmestinai galvos mostu nurodė kampe pamestus, visiškai atsitiktine tvarka surinktus jam priklausančius drabužius, kuriuos pasigavo eidama, tiksliau sliukindama pro namus, kuomet stengėsi save aprengti kiek labiau tinkamai. Susidarė įspūdis, kad jie abu, o tiksliau jis, čia atsirado ne be priežasties. Tačiau būtent dabar, Katherine nebuvo nusiteikusi mesti visas savo turimas kortas ant stalo. Nebuvo net tikra, kad kalbėdama su juo dabar, kalbasi ne su kažkuo tamsiu ir nesuprantamu, o su juo. Į tai atsakyti gebėjo tik laikas, ir net ji nežinojo kiek jo reikės.

FLASHBACK (diena, kai iš angelo buvo atimti šio sparnai).

Gimdamas, kiekvienas asmuo gauna sielą, kuri yra tokia švari ir tyra, kad atrodo jog naujam gyvenimui pakilo toli gražu ne mirtingas asmuo - angelas, kuris įgavo žmogišką formą tam, kad sieti tik gėrį. Kai minėtasis „angelas“ atrodo taip pat nekaltai, kaip atrodė Katerina Petrova (Bulgarian: Катерина Петрова), abejonių nelieka, ji yra kone sutverta tam, kad užgesinti pasaulio ar bent artimosios aplinkos chaosą, pakeičiant tai tik tyriausiais, gražiausiais įvykiais, kuriuos galėtu sukurti žmogiška vaizduotė. Juk, kai pažvelgi į praeitį, tą, kurios dar nepalietė tragiški įvykiai, negali susidaryti kitokio nuomonės, kaip tik tai, kad prieš tavo akis nerimstanti siela, yra tokia „graži“, kad atrodo net nekaltas prisilietimas sugebės šią „sutepti“. Katherine nebuvo beširdė kalė, kuri tik ir stengiasi išlikti pati, visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kiek daug sielų nukenčia per jos „užgaidas“. Atvirkščiai, kuomet buvo žmogumi, ji dievino gyvenimą, sugebėdama mėgautis kiekvienu, net visiškai paprastu ir žmogiška akimi retai pastebimu dalyku, smulkmena, kuri kažkokiu būdu priversdavo ją jaustis tokia laiminga, tokia ypatinga vien dėl to, kad ji gimė čia, dabar ir yra visiškai laisva siela. Kaip gaila, kai pagalvoji kad visi gražūs dalykai yra sunaikinami gyvenimo, pavydžių akių ir rankų, pagiežos. Ir kai visas tas blogis galiausiai pasiekia tave, įvyksta tai, nuo ko nebe gali pabėgti, pamiršti ar apsimesti kad nieko neįvyko. Tavo kadaise šviesi siela ima įgauti kitokius atspalvius, pradedant pilkšvais, bei baigiant akinančia juoduma. Pasaulis nustoja džiuginti, kuomet nori to ar ne, galiausiai tampi dar viena bespalve dėme, aplinkos sraute. Nieko ypatinga detale, kuri bet kuriuo metu gali būti pakeista kita.
1489-ti metai, gegužės pabaiga. Iki Katerinos gimtadienio buvo likusios vos kelios svaitės, nors namuose jau buvo ruošiamasi puotai į kurią turėjo būti sukviestos giminės ir gal net pristatytas vienas kitas potencialus jaunikis, kuris Petrovos tėvui atrodė ypatingai tinkamas, nes buvo iš geros šeimos, bei mokėjo elgtis su moterimis, tiksliau globoti ir mylėti jas, tarytum šios būtu kažkas stebuklingo ir tinkamo likusiam gyvenimui. Tamsiaplaukės garbanės tėvai visuomet buvo pakankamai religingais ir galima sakyti kad pavyzdingais žmonėmis: neleido dukterims matytis su jaunuoliais, kiekviena buvo mokoma vienos ar kitos srities amato, kuris bus naudingas ateičiai. Jie buvo įsitikinę tuo, kad tik tuomet kai jų dukterys ištekės už garbingų vyrų, sukurs šeimas, tokiu būdu atiduodamos duoklę gyvenimui. Auklėjimas buvo griežtas, atsižvelgiant į tai, kad pats Katerinos tėvas žinojo kur kas daugiau, nei leido žinoti kitiems. Neleido kad šio vaikai taptu prarastomis sielomis, už kurias neva paskui gali būti gėda. Bet ir jis negalėjo nuspėti ateities ir apgauti nei save, nei savo jauniausią vaiką nuo to, kas buvo kone nulemta. Hm, gal dėl to dabartinė Katherine Pierce versija taip karštligiškai priešinasi bet kam, kas yra vadinama šios likimu? Didžiausia nelaimė Petrovos šeimoje įvyko dieną, kuomet skaisčiai švietė saulė, o aplinką labai aktyviai stengėsi apgaubti savo nematomomis rankomis vasaros šiluma. Keterinos tėvas ganė žirgus, kurie kaip tyčia tą dieną nebuvo labai klusnūs, mama kepė duoną. Duonos kepalus dažniausiai į miestą vežė seserys, o Katerina padėdavo namuose, nes buvo pernelyg jauna, kad viena galėtu braidyti po „turgavietę“. Juk vos šešioliką metų turinti mergaitė buvo pernelyg lengvas taikinys vagišiams, kurie pastebėję tai kad jai sekasi neblogai prekiauti kepalais, galėtu palaukti jos einant namo ir padaryti tai, kas buvo labai dažna, tam laikmečiui. Tiesiog, kiekvienas bandė suktis tai, kaip mokėjo. Dar prieš pradėdamos ruoštis į „turgavietę“ abi Katinkos seserys sunegalavo, lyg būtu „pasigavusios“ paskutinių pavasario dienų virusą. Karščiavo ir panašu kad jautėsi per daug prastai, kad galėtu keliauti įprasminti mainus, kurie buvo labai reikalingi jų šeimai. Juk sudžiuvusios duonos paskui niekas nenorės, arba norės, tačiau už žymiai mažesnę kainą. To leisti nebuvo galima, ir kas jei ne jaunatviškas pasitikėjimas savimi, paskatino garbanę prabilti, prašant tėvų malonės, išleidžiant ją pasirūpinti jau paruošta pardavimui duona? Tėvai savo ruožtu nebuvo labai patenkinti mažosios dukters prašymu, laikas iš tikro buvo gana pavojingas, o ji buvo pernelyg graži (palyginus su tuo, kad bulgarai dažnai atrodo ne kaip, tuo labiau prieš tiek šimtmečių), kad vaikščiotu visiškai viena, ir dar su pinigais, kurie buvo vertinami labai stipriai. Tačiau didžiules akis ir mielą šypseną turinti mergaitė skambėjo labai įtikinamai, kuomet patikino kad bus labai atsargi, ir namo pajudės dar prieš pradedant temti. Ji manė kad gali savimi pasirūpinti, arba tiesiog jos pasitikėjimas žmonėmis nebuvo toks nežymus, koks yra dabar. Juk, jei paėmus dabartinę Katherine ir palyginus su ta, kokia ji buvo vos šešiolikos metų, tai priminė du, visiškai skirtingus žmones, kurie tik atrodė panašiai. Bet patirtis ir protingumas ateina su amžiumi, ir panelė Pierce kartumo paragavo pakankamai, kad taptu tuo, kas yra, be galimybės vėl tapti kokia buvo.
– Кълна се, че ще бъдете внимателни. Обичам те, истината е казал, родителите. (Lietuviškai: Aš prisiekiu, būsiu atsargi. Myliu jūs brangūs tėveliai) – Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarė šis tyras ir niekuo nesugadintas „angelas“, kuomet paėmė savo liesomis rankomis didžiulį krepšį su kepiniais, ir sustodamas prie tarpdurio, vedančio į lauką, atsisuko į tėvus. Saulė apšvietė jos mažytį, vaikišką kūną iš nugaros, tarytum užliedama didžiule šiluma, kurią skleidė ir pati mergaitė. Jos veidą papuošė maloninga, nuoširdi šypsena, kuri pranyko tik tuomet kai mergaitė garbanotais plaukais išbėgo laukan, puikiai žinodama kelią link turgavietės, kur prieš ją dirbo josios vyresnės seserys. Tikriausiai tai buvo paskutinis toks malonus prisiminimas apie mažąją Katinka, kuris nepradingo iš tėvų atminties iki pat tos akimirkos, kuomet jie išleido savo paskutinius atokvėpius, tapdami neatsitiktinėmis brutalaus gyvenimo, ir dar labiau baisesnių aplinkybių, aukomis. Juk šis įvykis, kuris atrodo buvo apsuptas gerumu ir nekaltumu, taip pat buvo baisiausios šeimos tragedijos pradžia, apie kurią niekas net neįtarė.
Kelionė pramintais, vingiuotais takeliais neprailgo. Ji žingsniavo greitai, džiugiai, mėgaudamasi ne vien įgyto pasitikėjimo, laisvės akimirka, bet ir tos dienos grožiu. Aplinka atrodė maloni, galima prisiekti, kažkuriuo metu mergaitė net niūniavo kažkokius, ankščiau girdėtus akordus. Juk tai buvo pirmasis kartais, kuomet ji buvo išeleista į „pasimatymą“ su tikru pasauliu, kuris atrodė kaip niekad užburiantis. Prieš tai nematyti, maloniai nusiteikę žmonės ir tas vidinis džiugesys, vis niekaip neapleido tos mažytės sielos, kokia buvo Katerina. Pasiekdama „turgavietę“, ji surado atrodo labiausiai tinkamą vietą, išdėti kepalus, kurių vien kvapas, traukte traukė visus aplinkui. Kas gali kvepėti maloniau, nei tikra, visai neseniai iš krosnies ištraukta duona? Nežinia, ar aplinkinius labiau traukė didžiulis noras įsigyti jos prekes, ar tai kad mergaitė atrodė iš tiesų labai maloni. Tačiau prekyba ėjo sėkmingai, ir jau už geros valandos Petrova džiaugsmingai manė, kad šiandien sugebės parduoti viską, o kaip gi tėvai apsidžiaugs jos parneštais namo pinigais! Krepšy buvo likęs tik vienas kepalas, kuomet prie garbanės priėjo vyras, apytiksliai 45-48 metų. Išvaizdus, pakankamai tvarkingai apsirengęs, turint omeny tai kad jis panašu kad nebuvo koks nors visiškas prasčiokas. Plaukai pailgi, šiek tiek apžėlęs veidas, kurio „centre“ puikavosi šiek tiek siauresnio linkio, žalsvai rudos akys. Tokio stovio asmuo būtu tikęs mergaitei į tėvus, net ne vyresnius brolius. Bet jis nuo pat pažinties pradžios elgėsi kažkaip, lipšniai. Prašydamas duonos kepalo, neišvengė paliesti josios rankos, perbraukti delnu per alkūnę ir net pagirti kad „tokia miela mergaitė, jau dabar stengiasi užsidirbti gyvenimui“. Žerdamas pakankamai dviprasmiškus signalus, jis ilgai nesitraukė nuo Petrovos, net ir matydamas kad ji buvo dar visiškas vaikas. Vaikas, kuris nesupranta tokio dalyko kaip seksualinė trauka, ar prisilietimų klasifikavimas į skirtingos įtampos signalus. Ji buvo visai nepatyrusi ir panašu kad visiškai nepasiruošusi niekam, kas švelniausiai yra vadinama „suaugusiųjų pasauliu“. Juk jos auklėjimas buvo pakankamai griežtas, kad imti ir tokių metų galvoti apie ką nors kitą, nei tam laikmečiui tinkamus vaikiškus klausimus. Jis atsisveikino, palinkėdamas garbanei geros dienos, kuomet atrodo iš pažiūros patraukė kažkur netoliese buvusios užeigos link. Katerina nesureikšmino šio susitikimo, kuomet paslėpdama pinigus po suknelės diržu, ėmė rinktis savo daiktus, tvarkingai šiuos dėdama į krepšį, kurį supynęs buvo šeimos tėvas. Temti pradėjo pakankamai greitai, tikriausiai tai buvo kažkokiu keistu gamtos reiškiniu, kuris šias laikais būtu pavadintas labai paprastai „mėnulio užtemimas“. Tačiau tuomet, ir ypatingai vaikas to nesuvokė. Ji stengėsi išeiti iš turgavietės kaip galima greičiau, juk baiminosi kad gaus pylos, kuomet grįš pernelyg vėlai. Tikriausiai mergaitė stengėsi per silpnai, jei tokia dalia visgi ją pasivijo, sugriebdama savo pragariškais nagais.
Tam kad grįžti namo, reikėjo mažiausiai kelis kilometrus praeiti miškingais, vingiuotais keliais, kur dažniausiai nebuvo galima aptikti ne vienos gyvos sielos. Petrovos namai buvo pakankamai toli nuo miesto, turgavietės, kur galima buvo įsigyti arba išmainyti įvairiausius daiktus, maisto produktus. Žmonės sukosi taip, kaip mokėdavo ir galima pasakyti, kad beveik visiems užteko visko. Neaišku kaip gyveno visas likęs pasaulis, tačiau miestelis, kuriame gimė Katerina, viskas atrodė buvo palyginus gerai, kaip tokiam laikmečiui. Ji skubėjo namo, nesugebėdama pastebėti ne to, kad geras dešimt minučių paskui ją pėdino trys pakankamai pasyvaus (raumeningi, toli gražu kad ne stori) sudėjimo vyrai. Vienas jų buvo tas tas, lipšniai prie jos linkęs rudakis. Dievaži, kokiam sociopatui gali šauti į galvą noras išniekinti dar visai nesuaugusį vaiką?
– Ей, прекрасно момиче! – Žemas, panašu kad alkoholio pakeistas, vyriškas balsas perskrodė tylą. Keterina nesiliaudama eiti, trumpam dirstelėjo atgal, kuomet kažkoks nemalonus, tarytum baimės jausmas užpildė josios mažą vaikišką kūną. Ėmė eiti greičiau, lyg tokiu būdu, niekaip neatsakant į ją kvietusio asmens žodžius, būtu galima nesulaukti jokios atgalinės reakcijos. Kokia gi naivi ji buvo, turint omeny tai, kad manė kad vyrai tiesiog nusprendė ją įbauginti. Iki namų buvo likę gal dvidešimt minučių kelio, einant „ristele“. Aplink nesimatė ne gyvos dvasios, o vešliai augantys medžiai visokeriopai paslėpė į pabaigą einančios dienos šviesą. Buvo pakankamai tamsu. Jos širdis virpėjo, o eisena kuo toliau, tuo labiau priminė tam tikrą lengvą bėgimą. Tačiau tamsiaplaukė garbanė net nesuprato, kad jai imant labiau skubėti, trys ją sekantys vyrai ėmė daryti tą patį. Prabėgus vos akimirką, tapo aišku, kad net sudedant visas pastangas, jai nepavyks atitrūkti.
Apgirtusių vyrų galvose užgimė baisios mintys, kuomet kažkokiu, nesuvokiamu būdu jie suvokė, kad pimpalai ėmė kilti, vien nuo minties, apie dar nepaliestą, vaikišką kūną. Iš esmės jiems nebuvo svarbu, ar mergaitė yra pasiruošusi lytiniems žaidimams, ar iš viso liks po visko gyva. Jie kaip gyvuliai troško patenkinti savo poreikius, savo smalsumą, nepriklausomai nuo to ar sulauks pasipriešinimo. O gal, gal jie net to laukė? Juk tokiu būdu galėtu pasijausti „tikrais vyrais“, galinčiais gauti viską, ko tik užsimano!
Tai kas įvyks visai netrūkus, pakeis Katerinos Petrovos gyvenimą nuo pagrindų, ir net po daug metų, kai atrodo sutiks tą vienintelį vyrą, kuris taps jos sutuoktiniu, kurį sugebės mylėti besąlygiškai, nesugebės papasakoti ar net užsiminti apie tai, kokią baisią tragediją buvo priversta išgyventi būdama dar maža. Tuo metu ji bus per daug stipri, kad leisti praeities šešėliams ją ir toliau sėkmingai „skaudinti“.
– Спри. Ние просто искаме да говорим. – Tas išvaizdus vyras, kurį ji įsiminė, kuomet prekiavo duonos kepalais, vėl sudrebino orą savo balsu. Šį kartą skambėjo su pastebima pašaipa, tarytum kalbėdamas labai stengėsi nepradėti kvatotis iš to, kad žino ir supranta kur kas daugiau, nei garbanė. Jos širdis nusirideno į pakulines, kuomet kojos savaime „užtirpo“. Garbanė sustojo, bet tik tam, kad pažvelgti jai baimę keliantiems žmonėms į akis. Tai ką ji išvydo suaugusių vyrų akyse, privertė aiktelėti. Jie šaipėsi, smaginosi. Krepšys savaime iškrito iš rankų, kuomet ji nusprendė kad nebe gali gaišti ne vienos akimirkos, tiesiog PRIVALO kaip galima greičiau bėgti. Suimdama savo ilgos suknelės sijoną į kumščius, ji pasileido į priekį, taip greitai, kiek tik turėjo jėgų. Nemanė kad jie gali norėti ją „turėti“, greičiau manė kad jie nori ją nužudyti. Bet kitą vertus, paskui ne vieną kartą pagalvos apie tai, kad geriau būtu tiesiog mirusi, tą pačią akimirką, kai tos purvinos rankos prie jos prisilietė. Matydami tai kad tamsiaplaukė mergaitė stengiasi pabėgti, jie šaipėsi toliau, švilpavo ir švaistėsi žodžiais, kad jei labai nori, ji gali ir šaukti, vis vien niekas negirdės! Ji buvo viena, visiškai viena. Šalia nebuvo ne vienos sielos, ne vieno žmogaus, kurio širdis liktu suvirpinta šios tragedijos pradžios, ir jis surizikuotu, padėtu jai. Gal būtent šie įvykiai nulėmė tai, kad Katherine taip baiminasi likti viena? Dabar jau niekada tai nebus žinoma. Nes niekada neatsiras asmuo, kuriam ji sugebės patikėti savo išgyvenimus. Kokia gi prasmė, tiesa? Jei jo nebuvo šalia tuomet, kai visą tai vyko, ką gi pakeistų dabar? Tai kad uždėtu ranką ant peties, nepadėtu. O ir ji pati, nenorėtu to gailesčio.
Koks didžiulis siaubas apėmė Kateriną, kuomet vieno iš paskui bėgusių vyro rankos stipriai suėmė ją už liemens, bei prispaudė prie savęs, atimant galimybė judėti į priekį. Tą akimirką ji patikėjo, mirties nebe išvengs. Šis mažas, šviesus angelas bus sutryptas taip negailestingai, kaip tik gali būti išniekinta moteris. Vienas laikė jos kūną, nugarą prispaudęs prie savo fasadinės dalies, kuomet kiti du smaginosi liesdami jos krūtinę, tarytum lėtai žaistu, šiurpintu ir taip perbalusią mergaitę. – А прекрасно момиче. Вие ще го обичам. – Patiks? Apie iš viso kalbėjo šie vyrai, mergaitė visiškai nesuprato. Jautėsi kaip mažas peliukas, įspaustas didelio ir vikraus katino, tiesiai į kampą. Jų prisilietimai buvo nemalonūs, visiškai šlykštūs ir ne pagal situaciją, grubūs. Stengėsi ištrūkti, muistėsi, bet prieš trys vyrus neturėjo ne menkiausios galimybės. Nors reikia paminėti tai, kad suvokdama savo situacijos blogumą, kažkuriuo metu ėmė spardytis, ir vienam iš pėdos pataikė tiesiai į veidą.
Šiukštu būtu pasakyti kad jis patyrė kokį nors labai rimtą skaudulį. Greičiau šiek tiek prasiskėlė lūpą, ir tai tik dar labiau sukėlė krizenimą. „Ooo, tik pažiūrėkit, ji dar ir priešinasi“, - pasakė kažką panašaus į tai, kuomet laisva ranka, panaudodamas pakankamai stiprų smūgį, sudavė garbanei. Taip stipriai, kad ėmė spengti galvoje. Tas šiknius nepasigailėjo jos, kuomet persistengdamas išmušė Petrovai krūminį dantį. Iš burnos pasipylė kraujas (kažkaip kai išmuša ar ištraukia dantį, žmogus yra linkęs labai gausiai kraujuoti), ir ji tikrai stengėsi išspjauti tą nemalonią masę iš burnos, antraip būtu paspringusi savo pačios krauju. Tas, kuris jau greitai taps pirmu vyru jos gyvenime, sulaikė savo draugą, viso labo pareikšdamas kad nori išdulkinti ją dar tada, kai jos veidelis atrodys gražiai. Padugnė. Jie ištempė ją į miško gilumą, nepriklausomai nuo to kad garbanė šaukėsi pagalbos ir dar vis bandė pasipriešinti. Numetė ant žemės, tarytum ji būtu viso labo šiukšlė. Galvą taip stipriai skaudėjo, kad atrodė kad viskas kas vyko, vyko per tirštą miglą. Jis, atrodo kad jo vardas buvo Mazikeen‘as, apsistumdė su savo draugais, reikšdamas didžiulį norą būti pirmu. Na, natūralu, ne vienas vyras dideliu noru nedega mirkyt savo dešrigalį ten, kur ką tik nuleido kitas. Visgi, minėto vyriško natūra buvo labiau dominuojanti, nei likusių dviejų, kuomet jis „gavo“ savo teisę būti pirmuoju.
– Моля, не го правят. Пусни ме, аз няма да кажа нищо на никого. – Garbanė dar bandė išmaldauti malonės, tikėdamasi kad jie susiprotės, paskutinę akimirka ims ir atsisakys savo liguistos fantazijos įgyvendinimo. Ak, kaip stipriai mergaitė klydo, manydama kad maldos ją išgelbės. Tas išvaizdus, na bent iš pradžių tokiu pasirodęs, vyras priartėjo prie jos, suimdamas už pečių ir grubiai pritraukdamas arčiau. Jos pečiai pakilo, ir pati tarytum susigūžė, nenorėdama kad jis net kvėpuotu į jos pusę. – Моля, не. Няма нужда. – Jis tik nusišypsojo, kuomet kilstelėdamas jos tuo metu labai liesą kūną, mesdamas veidu į žemę. Viena savo didele plaštaka, suėmė jos rankas, suspausdamas kažkur už nugaros. Ėmė kelti suknelę, plėšti lauk visus po ja buvusius audinius. Garbanė dar bandė šauktis pagalbos, ir kažkaip atlaisvinti rankas. O jis tik dar labiau spaudė ją, kuomet neapskaičiuodamas jėgos, tiesiogine to žodžio prasme, sulaužė kelis jos pirštus. Galiausiai paleido rankas, suimdamas už tų natūraliai garbanotų plaukų ir spausdamas veidą į purvą. Į burną, nuo kimstančio rėkimo pateko purvo, kuris susimaišė su vis dar nesibaigusiu kraujavimu. Jis apnuogino jos apačią, kaip mat atsirišdamas savas kelnes. Jei kas būtu matęs, jo penis nuo viso to vaizdo ir galios turėjimo, buvo status, tvirtas it plieninis. Jis nesivargino bandyti prieiti švelniai, kas natūraliai būtu su žmogumi, kuris nori kad būtum pirmuoju. Brutaliai, šiurkščiai įėdamas į vidų, jis nutraukė jos nekaltybės plievę, atimdamas vaikystę, tyrumą ir tą vaikišką gerumą. Vien dėl to kad ji buvo labai smulki ir akivaizdžiai įsitempusi, plūstelėjo kraujas, kuomet jis „plėšydamas“ viską, kaišiojo į jos vidų savo pakankamai nevidutiniškai didelį falą. Tai taip skaudėjo! Jei kas nors ir yra pasakęs kad seksas yra malonumas, tuomet ši patirtis, seksui nepasiruošusiai mergaitei buvo visapusiškai tragiška. Skausmo ir pažeminimo sukeltos ašaros riedėjo jos, purvu ir krauju suteptais skruostais, kuomet ji kuo toliau, tuo dusliau rėkė. Apie jokį malonumą ir kalbos nebuvo galima vesti. Ir jei ne plyšusios mergystės plievės kraujas, tuomet tarp jos kojų būtu visiška sausra, nes dievai mato, ji to visiškai NENORĖJO. Jis užlipo tarytum koks arklys. Burzgė ir leido kažkokius keistus garsus, kuomet visapusiškai žagino tą vizualiai mielą „padarėlį“ kokiu buvo garbanė. Visas procesas trūko gal kokias 3-5 minutes, nors ir atrodė kad visą amžinybę. Pajuto kaip nuo trinties išpampusi varpa galiausiai išleido šiltą, tirštą skystį, kažkur viduje. Jis visu kūnu, kuris buvo permirkęs nuo prakaito, palinko link jos, užguldamas. Dūsaudamas iš pasimėgavimo, sukando ausies kaušelį, su dideliu malonumu pabrėždamas kad ji buvo „tobula“, ir jei bus gerutė, jis dar kartą ją „pamylės“. Buvo patenkintas, plačiai išsiviepęs, kuomet nulipo nuo visiškai išsekintos, skaudulius turinčios mergaitės. Draugai stebėdami visą tai, kas vyko, panašu kad buvo taip pat stipriai užsidegę, kaip ir pirmasis. Plojo, plekšnojo jam per petį, pagirdami už neva puikų pasirodymą. Nesveika, tačiau jiems tai atrodė visiškai normalu. Gal Katerina nebuvo pirmoji jų auka?
Kuomet prie Petrovos priėjo antrasis, ji nuoširdžiai nebe turėjo jėgų priešintis. Net pasijudinti buvo beprotiškai skausminga, ką kalbėti apie tai kad ji jau ėmė nebyliai melsti kad visą tai pasibaigtu, kad ji pagaliau mirtu ir nebūtu verčiama ne sekundės daugiau tvęrti viso šio pažeminimo. Tik trumpam pakėlė akis, lyg norėtu įsiminti tuos veidus. Asmuo, kuris atėmė jos nekaltumą stovėjo pasiėmęs medžio kamieno. Mirktelėjo jai, kuomet pastebėjo tai kad garbanės akys. Stiklinės, lt būtu jau mirusios, akys susitiko su juo. Antrasis draugas, kaip koks vanagas vaikščiojo aplinkui, bandydamas sugalvoti kaip čia „pasirodyti“, kuomet trečiasis nuošaliau tampė savo „birką“, bandydamas susijaudinti, kas akivaizdu jam sekėsi labai prastai. Nors pripažinkime, nenorėjo apsimulkinti prieš savo „erelius“ draugus, kurie pirmiau gavo vietos pasismaginti. Antrasis, kuris buvo vadinamas ne vardu, o „таралеж“ pravarde, panašu kad nelabai troško kišti savo organo į vidų, kuomet iš ten savaiminiu būdu jau ėmė „plaukti lauk“ spermos ir kraujo mišinys. Pirmasis mestelėjo, kad draugelis laisvai gali pabandyti išdulkinti mergaitę iš antro galo. Nebuvo tai populiaru anais laikais, ir tokio pavadinimo kaip „analinis seksas“ nebuvo. Bet kodėl gi ne? Vis vien ne į svetimą spermą makaluoti. Jis paspjaudę į savo delną, kaip mat seilėmis suvilgydamas savo, šį kartą nelabai įspūdingo dydžio „draugą“. Jau antras asmuo, per labai trumpą laiką nusprendė ją išnaudoti, išdraskant fiziškai ir toliau sėkmingai žudant emociškai. Įėjo taip skausmingai, kad trūko išorinių organų oda. Jis iš karto užgulė ant jos, aršiai kišdamas į ją save, ir nuo kiekvienos skausmo sukeltos „natos“, tik dar labiau užsivesdavo, dar stipriau grūsdavo. Nors tuo pačiu metu, tariamai rodydamas „švelnumą“. Nulaižė pusę jos nugaros, porą kartų net įkando, palikdamas labiau nei akivaizdžias žymes. Analinis „praėjimas“ buvo labai siauras, todėl vyras baigė labai greitai. Ir ačiū dievui, nes ji fiziškai nebe galėjo to atlaikyti. O kadangi jam nepavyko ištempti malonumo sau, baisiai supyko. O ką lengviau apkaltinti, nei kad moterį, tiesa? Tik ištraukęs savo organą iš vidaus, negailestingai ėmė ją daužyti. Visur, kur tik papuolė. Velniškai skaudėjo, jos kūnas atrodė sumaitotas, kruvinas, purvinas. Ir net kai pirmasis atitraukė antrąjį, nes neva dar likusiam turi palikti vietos. Pastarasis matydamas kokia liko Katia, ir tai kad jam sunkiai sekėsi įsijausti, galiausiai dėjo. Gal išsigando, gal tiesiog pasibjaurėjo viso to vaizdo, bet neprisilietė prie jos, net kai bičiuliai bandė priversti pakeisti savo nuomonę. – Благодарим, красиво момиче.
Prieš išeidami jie te pratarė šiuos žodžius. Padėką už suteiktą malonumą. Palikdami ją tame miške mirti. Ir ji būtu mirusi, nes neturėjo jėgų, ir visiškai neturėjo noro bent pabandyti pakilti. Jos akys, nuo verkimo ištinusios akys, susimerkė. Norėjo kad užmerkus akis, ta natūraliai matoma tamsa ir būtu tuo dalyku, kuris ją pasiimtu. Kad daugiau nebe reikėtu jausti, gyventi, egzistuoti. Kad nereikėtu pripažinti to, kas nutiko. Išgulėjo taip kurį laiką, laukdama mirties, neatmerkdama akių. Ir akimirką, kuomet pro minėtą tamsą prasiskverbė lopinėlis šviesos, tarytum vyriška, švelni ranka bandytu ištiesti ją į sužeistos ir paniekintos mergaitės pusę. Tai žinoma te buvo skausmo sukelta haliucinacija, tačiau tokia tikroviška, kad Katerina ištiesė ranką, kurios pirštukai buvo sulaužyti, norėdama pasiekti tą „šviesą“. Kuomet atmerkė akis, ir suvokė kad vis dar yra tame pačiame miške. Šiaip ne taip, jai pavyko pakilti ant kojų. Šlaunimis varvėjo kraujas, o ir matyti ką nors, buvo labai sunku. Drebėjo, vien todėl kad neturėjo jėgų. Ir eidama tiesiai, link savo tėvų namų, ji krito, kėlėsi ir vėl krito. Pasąmoningai neleisdama sau dar kartą pasiduoti. Privalėjo laikytis, išlikti gyva, bet kokia kaina. Ar galite įsivaizduoti, kaip plyšta motinos širdis, kuomet blaškydamasi po namus, ji galiausiai pamato kaip atsiveria lauko durys, ir jos jauniausias vaikas, mergaitė sustoja: sumušta, kruvina, sutepta purvu ir akivaizdžiai patyrusi prievartą. Ar galite tai įsivaizduoti? Garbanė praskleidė savo sumuštas lūpas, – Mама... прости.
Sugebėdama pasakyti tik du žodžius, „mama, atleisk“. Katerina dar spėjo paremti delną į artimiausią sieną, tarytum būtu bandžiusi išlikti stovint. Tačiau jos kūnas galiausiai pasiekė tą būseną, kai daugiau nebe sugebėjo priešintis visam tam skausmui ir nuovargiui. Ji sukrito ant žemės, prarasdama sąmoningumą. Kaip paskui paaiškėjo, mergaitė miegodama praleido kelias dienas. Ir abu tėvai manė, kad ji paprasčiausiai nesugebės išsikrapštyti. Ji prabudo, tačiau ar vargu kad tikėjosi būti pasitikta tokių naujienų. Negana to, kad jos biologinis tėvas pareiškė, kad jo jauniausia dukra yra didžiausia šeimos gėda, paleistuvė. Mama negalėjo jam prieštarauti, norėjo, tačiau neturėjo savojo žodžio teisės. O vėliau, vėliau Katerinos viduje ėmė formuotis nauja gyvybė. Prievartos vaisius, kuris niekada neleis pamiršti apie tai, kas nutiko tą vakarą. Ir dabar pagalvokime, ar tikrai keista tai, kad Katherine Pierce taip stipriai nepasitiki visais aplinkui? Kad iki jos širdies prisibelsti yra beveik neįmanoma. Ir su vyrais elgiasi lygiai taip pat, kaip jie su ja. Kaip su nieko vertais pimpaluotaisiais, kurie nėra nusipelnę gauti ją „tikrąją“.

VEIKĖJAI: pirmasis vyras, antrasis vyras, trečiasis vyras.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Kv. 06 15, 2017 6:59 am






Face to face




NUOTAIKA:




Atvirtęs jautėsi... Dieviškai. Literally. Jautėsi kaip milžiniškas, galingas atominis užtaisas. Jautėsi neapsakomai greitas, tvirtas, tiesiog nenugalimas. Sustingusiose kraujagyslėse bei audiniuose pulsavo didžiulė, nepalaužiama jėga. Kvapai, garsai, jutimai ir juslės susiplakė į vieną svaiginantį ryškių spalvų, aštrių pojūčių šou. Kūne jautė galią, tokią didelę, tokią įspūdingą, kad visi nuogąstavimai, normos, taisyklės, neįmanomumas tapo nieko vertais, tuščiais žodžiais. Kad jau dar visai neseniai vaikštinėjo įšokęs į mirtingojo kelnes galėjo aiškiai suprasti kiek ir kaip labai skoniais skiriasi ta žmogaus ir nemirtingojo duona. Vampyro kūnas yra tarsi atviras, pulsuojantis nervas, nematomais ryšiais susijungęs su visu pasauliu ir jo energija. Kaip kitaip apibūdinti pojūtį, kai jauti, užuodi tai, ką pavyzdžiui, žmogus gėrė praeitos dienos popietę ir kokiuose odos lopinėliuose prastai nuskalavo dušo žėlę? Visi šie pojūčiai, kadaise Sebastiano meistriškai slopinti pojūčiai dabar buvo užlieję kaip lavina. O tai tikrai trukdė blaiviai mąstyti. Kaip pravira žaizda jis reagavo į aplinkos jam siunčiamus signalus, o šie susijungdavo su pirminiais vampyro pojūčiais. Ir, žinoma, asmenine frustracija, kuri veržėsi lauk tuštindama užkauptą emocinį baką. Nuo pat pirmosios akistatos su Alexis, Sebastianas ėmė nekęsti korporacijos labiau, nei savo tėvo ar brolio. Turėjo keistą ypatybę: vyro pagiežos visiems neužtekdavo, tad perkeldavo ir sukoncentruodavo ją ties tuo, kas būtent šiuo momentu užkniso labiausiai. Ir tas amžinas "NSPNUK" zyzimas ir virvelių tampymas ėdė kaip sumauta korozija. Kartais apimdavo net toks desperatiškas pojūtis, lyg nebegali savo gyvenimo spręsti taip, kaip jam norisi. Viešumas Redford'ui niekuomet nepatiko ir netiko, visgi sugebėjo "nužeminti" save ir su tuo susitaikyti. Maža to, visai neprastai išėjo prisijaukinti naujas užduotis, privilegijas, darbus ir įsipareigojimus. Vienintelė iš ties jaudinusi to farso dalis buvo būtent Katherine malimasis toje pat košėje ir jos artumas. Visa tai susiplakė į naują potyrį, kuris padėjo vyrui ganėtinai lengvai atsiriboti nuo Silas'o, Marcus'o ir net Saloninos. Nesąmoningai ėmė kurti save, na, gal ne iš naujo, tačiau tikrai atskleidė, pridėjo sau naujų ar pamirštų savybių. Netgi buvo pradėjęs mėgautis, tačiau dažnėjantys priepuoliai sugrąžindavo į realybę, kuri panašu, nebuvo nusiteikusi graiko naudai. Jie abu su Katherine, net ir spaudžiami korporacijos rėmų persikeldavo tarsi į kitą realybę. Net jei kartais ir būdavo sunku teisingai ir protingai išreikšti kokį nors lygybę skatinantį niuansą, vaidinti jausmus garbanei buvo lengva. Nes tai niekados nebuvo vaidyba. Keli milijardai mūsų planetos gyventojų, keli šimtai metų trukusios, praktiškai, tuščios egzistencijos ir tu surandi asmenį, kuris viską aplinkui nudažo nematytais atspalviais. Tas pats Čikagoje nutikęs nuotykis iš tiesų nebuvo toks jau ir paviršutiniškas bei nerimtas, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sebastianas ir Katherine tikrai nebuvo tais individais, kurie ieškotų nuotykių ir ypač tokių, kai imi atvirai reikšti savo lytinius poreikius. Vos ne su kuo papuola. 2011aisiais Redford'as buvo įsitikinęs, kad priartėjusi ir dėl to nuo jo tolti bandanti "Marissa" nėra tik avantiūra, kažkoks trumpalaikis interesas. Ji žinojo, kad ji Sebastiano gyvenime gali turėti svarbią, ypatingą vietą ir vien tik dėl to Pierce galiausiai papustė padus. Tam tikros tendencijos atsikartojo ir dabar. Į Katherine vyras žiūrėjo rimtai. Kuo rimčiausiai. Jis žinojo kokia garbanė yra, kokia ji laukinė, nesuvaldoma, kartais net piktybiška. Ir visas Sebastiano ir Katherine santykių ypatingumas slypi tame, kad Redford'as galėjo mylėti vampyrę tokią, kokia ji ir buvo. Ir visai nesvarbu, kad nė velnio ja nepasitikėjo, kad vis dar negalėjo paaiškinti keistų jos sąsajų su ilgaplaukiu vilkolakiu ar galiausiai tuo pačiu Meisonu, pas kurį tariamai ketino sugrįžti. Pierce puikiai mokėjo mėtyti pėdas, paneigti net tai, kas atrodytų matėsi ir jautėsi akivaizdžiai. Nepaisant tuzino paslapčių, kurias savyje laikė fatališkoji garbanė, Sebastianas niekuomet nebūtų suklydęs dėl savo užtikrintumo, kad Kat jam jaučia toli gražu ne priešiškus jausmus. Galbūt ji nebuvo dar tam pasirengusi. Galbūt iš viso nenorėjo tam pasirengti. Gi nepasisekusi santuoka tikrai turėjo palikti žaizdų ir užtvirtinti keletą tabu. Juolab visi Pierce reputaciją žinantys asmenys žinojo, idant vampyrė yra daugiau kaip katė, kuri daro ką nori, kuri nemėgsta būti suvaržyta, kuri priešinsis "dresiruojama". Ir vis dėlto, nepaisant viso šito ji bus ištikima ir atsidavusi tam, kuris sugebės Katherine teisingai įvertinti. Sebastianas darė tame keletą klaidų. Pavyzdžiui, tikrai nevengė garbanės pašiepti, o už keletą aštresnių replikų buvo net apdovanotas antausiais. Tačiau net be to vargu ar būtų supratęs garbanės vidinį pasaulį taip, kaip jį suprato dabar. Gerai suvokė ir saviškį. Geriau, nei bet kada iki tol. Redford'as nuolatos išgyveno kokią nors asmenybės-tapatybės krizę, nes tiesiog nesuprato to, kokiu yra. Vyras visados buvo toks įvairialypis, kad kartais tai atsisukdavo prieš jį patį. O visgi. Sebastianas atvirto, grįžo į gyvenimą, iš kurio net nenorėjo pasitraukti ir vienintelė mintis, vienintelis esminis suvokimas buvo įsitvirtinęs jo galvoje. Vampyras žinojo, susitaikė su tuo, kad jis YRA žiaurus, nuožmus padaras. Kad jis neabejotinai darys klaidas. Kad pasiduos visam tam, ką laikė klaidomis ir asmeninėmis katastrofomis. Nes viso to jis pats sumautai norėjo. Sebastianas iškrušo savo seserį, nes to sumautai norėjo. Sebastianas žudė, nes to sumautai norėjo. Net įgyvendinti korporacijos genocidą jis sumautai norėjo. Pagaliau vyras pripažino savo tamsą. Jis buvo pasiruošęs ją prisijaukinti. Tačiau tai nebuvo TAS Redford'as, kurį pamilo Salonina, Rebeka ir vėliau Katherine. Jos šiltus jausmus pajuto tik tai vyro asmenybės daliai, kurios nesistengė nuslėpti. Kuri visiems, net jam pačiam buvo priimtinesnė. Iš to natūraliai kyla klausimas ar su savimi susitaikęs, su savo demonais pagaliau susigyvenęs Sebastianas netaps atstumiantis asmenims, kurie graikui buvo ypatingi. Įskaitant moterį, kurią myli - Kateriną Petrovą.
Slapta Sebastianas tikėjosi, kad viename iš koridorių sutiks Desmond'ą. Tikrai norėtų pažiūrėti koks jis bus šūstras dabar, kai visame laboratorijų pastate nebuvo ginklo ar technologijos, kuri galėtų sustabdyti Redford'ą nuo ketinimo atskirti Abberline'ui galvą nuo kaklo. Būtent jis, būtent tas suskis kažkokiu būdu atkasęs mirštančio Redford'o būvimo vietą (greičiausiai tuo metu, kai buvo "pagrobtas" priduoti kraujo mėginių, laboratorijų viršila įsakė suleisti Sebastianui kokią mažytę mikroschemą su sekimo funkcija, praktiškai nėra pagrindo manyti, kad tokio daikčiuko savyje nesinešioja ir Katerina), graiką aplankė, kuomet šis priminė savo paties parodiją. Buvo arogantiškas, šaipėsi. Bet iš jo to ir galima tikėtis, tiesa? Maža to pridėjo: ta proga, kad Sebastianas akivaizdžiai virsta į pūvantį mėšlo gabalą, panaudos savo įtaką tam, jog visos vyrui priklausančios "BloodPharm" akcijos, "Paxton Pharmacies" patentai, žodžiu visas Redford'o ir jo atrastų talentų darbas taptų korporacijos nuosavybe. Ir dar išreiškė įžūlų pasipiktinimą, kad šitiek laiko mokėjo vyrui komisinius už nuopelnus, kurie iš esmės ir buvo Sebastiano nuopelnais. Šaunu. Tačiau tuo momentu graikui tas visiškai nerūpėjo. Jo įmonės turėjo būti kažkam perleistos, o dokumentų ruošimo net nebuvo pradėjęs. Tad gavo savotišką antausį už tai, kad vietoje to, idant imtų ir normaliai sutvarkytų visą savo priešmirtinį popierizmą stengėsi save išgydyti. Palaikė kontaktą su vienu savo laborantų. Velniškai talentingas vaikis, genų inžinerijos vunderkindas. Leido jam paimti iš savo kraujo mėginius, paprašė jo ištirti juos ir bent pabandyti sukurti simptomus šalinantį vaistą. Ištyręs turimus duomenis Leo priėjo tokią pat išvadą, prie kurios save privedė ir Harleen - jis nesuprato ką mato, kad nesupranta net ko nesupranta. Sebastiano kraujas kalbant buitiniais terminais buvo... žiauriai keistas. Kažkokia medžiaga jo sistemoje naikino vyrą iš vidaus, ardė kraujo baltymus, naikino pačią graiko gyvybę. Pasiūlė keistą gyvybės palaikymo alternatyvą - galbūt, GALBŪT jeigu prijungtų Sebastianą prie portabilaus dirbtinį kraujo tekėjimą sukeliančio aparato ir pastatytų keletą kraujo lašelinių... Oi ne, Redford'as iš kart atsisakė šitaip sušiktai apsikrauti. Būtų atrodęs kaip visiškas invalidas, be to, buvo viešas asmuo ir negalėjo leisti sau tokios akivaizdžiai invazinės procedūros. Buvo visiškai paliegęs, silpnas ir pažeidžiamas, tad negalėtų padaryti visiškai nieko, jeigu Alexis Sebastianą už jo neapdairumą nubaustų tuo, kad pasiųstų kokį smogiką įspėjamai peršauti Marcus'o. Nesusitiko koridoriuose ir tos pačios mergautine pavarde žinomos, Farraday. Tikrai nebūtų atsispyręs pagundai ją šiek tiek pagąsdinti. Arba iš viso perplėšt pusiau vardan tiesioginės žinutės Desmond'ui. Visgi faktas, kad jų abiejų šiuo metu laboratorijose nebuvo nekeitė šaltakraujiškos Redford'o pagiežos jų atžvilgiu. Jei norės, abu nesunkiai susiras. Tačiau vis vieną ketino patykot, palaukti ir pažiūrėti kokių veiksmų imsis minėtieji pareigūnai. Jeigu jie neatsiknis, norės karo tai jį neabejotinai ir gaus. Šios skerdynės laboratorijose buvo tik suasmeninta žinutė.
Momentas, kai pagaliau išvydo Katherine po eilę mėnesių trukusio santykių ir bendravimo štiliaus... Pajuto be galo, BE GALO dviprasmiškus jausmus. Tą vakarą kai sulaukė Desmond'o vizito leido šiam sulysti sau į galvą ir jo pasisakymą, kad "kol tu čia stimpi, panelė Pierce šiltuose kraštuose gurkšnoja margaritas" priėmė itin asmeniškai. Dar niekados nesijautė toks vienišas ir apleistas. Katerinos jam trūko visų labiausiai. Tikrai nenorėjo jos tiesioginio būvimo, dėl jaučiamos kaltės iš proto ėjo, o ir atrodė kaip susinešiojęs bomžas, tačiau Petrova padarė visišką, abejingą, neatleistiną dingau. Tik savo "Instagram" paskyroje įmesdavo kokią nuotrauką tema "OMG kaip fainai aš dabar poilsiauju". Tai buvo... bjauru. Tai vertė Sebastianą jaustis bjauriai. Jausdamas, kaip jo kūną užtikrintai apleidžia jėgos, būtent už jausmų, savo meilės jai laikėsi tarsi atraminės sienos. Norėjo išgyti ar pataisyti savijautą tam, kad galėtų su Katherine turėti bent finalinį, lemtingą pokalbį, kurio metu prisipažintų ką padarė ir nusikratytų to milžiniško, slegiančio akmens nuo krūtinės. Visiškai nepaėjo šitas reikalas. Ir Redford'as širdo. Tokie pat "miksuoti" buvo ir vampyro veiksmai, kuomet noras apginti mylimą moterį, po kurio sekė užgaida pamylėti mylimą moterį pasiekė netgi smurtinę formą. Dar negalėjo savęs kontroliuoti. Visai kaip kūdikis (o kaip žinia, jie būna durnesni už katę, nu sorry bet true :DDDDDDD "Didžioji vaikų mylėtoja" here :DDDDDDD ), taip ir Sebastianas negalėjo valdyti savo pojūčių, kurie atrodė tokie keistai primityvūs. Geidžiu reiškė geidžiu, o pykstu - pyktį. Petrovai puoselėjo ir viena ir kita. Norėjo ją liesti, bučiuoti, bet tuo pačiu ir spausti, priversti ją jaustis nemaloniai. Tai dar viena ilgai savyje laikyta vyro frustracija nesuvokiant krypties, kuria judėjo jųdviejų akivaizdžiai progresuojantis romanas. Iš kur jam žinot, kad Kateriną veikė Lilith užgaida paskutines Redford'o mirtingo gyvenimo akimirkas paversti tikru pragaru? Galiausiai Sebastianas net nebūtų grįžęs į Elissos kambarį, jei ne galingos būtybės įsikišimas. Lygiai taip pat Redford'as nenutuokė apie neįtikėtiną garbanės jausmų ir vidinio pasaulio reprezentaciją, įvykusią prie prastai atrodžiusio vyro lavono. Pierce sudėjo visus taškus ant i, ji paaiškino viską, kas graiko viduje būtų palikę tikrą euforiją. Lemtingi nesusipratimai vedė juodu prie būtent tokios scenos viename laboratorijų koridorių. Tikrai neatrodė, kad Sebastianas mėgautųsi sueitimi taip, kaip tą darytų esant normalioms aplinkybėms. Jis akivaizdžiai buvo nusiteikęs piktybiškai ir savanaudiškai. Panašiai kaip ir tada su Harleen, taip ir dabar su Katherine Redford'as nesąmoningai troško įbauginti ir galėjo galvoti tik apie tai, kaip labai po apačia spaudžiama moteris yra viso šito verta. Seksualinė prievarta, ko gero, yra labiausiai moterį žeminanti prievartos forma. Nedovanotinas žingsnis, bet ar vyras susimąstė apie galimas pasekmes? Nihuja. Nebūtų net pagalvojęs, kad galėtų garbanę rimtai sužeisti, gal net nužudyti. Pradžioje akivaizdžiai jaustas originaliosios nesipriešinimas tik dar labiau įaudrino nesivaldantį naujavirtį. Nuplėšė nuo jos palaidinę, apnuogino krūtis, šiurkščiai glamonėdamas jas lūpomis, net kandžiodamas kas neabejotinai paliko žymes. Tikrai ne taip įsivaizdavo tą saldų pirmą (jei taip galima pavadint) jųdviejų kartą po šešis metus trukusios, Kat iniciatyva netgi savanoriškos atskirties. Visgi tai nebuvo normalus seksas, nes Sebastiano intencijos buvo susijusios su kiek kitokia, ne tik seksualinio pasitenkinimo pakraipa. Viskas darėsi intensyviau ir blogiau, tai įgavo nesuvaldomą pagreitį. O ko Redford'as tikėjosi mažiausiai, tai Katherine pasipriešinimo. Taip, ji stengėsi kažką daryti (nes svarbeuse kaska dariti), vienu momentu net daugmaž atitraukė nuo savęs paklaikusį vyrą, bet vampyrės pastangos vis vieną nueina veltui, kai Sebastianas parodo, ir parodo šiurkščiai, kad neketina leisti jai makaluotis čia. Suspaudė ranka jos kaklą maždaug tuo pat metu, kai Katherine spaudė jojo, tačiau viduje jėgos turėjo daugiau ir kai Pierce pirštai bejėgiškai atsileidžia, graikas specialiai, kaip įmanoma giliau ir stipriau pradeda ją krušti. Greitis buvo nežmoniškas. Naivu manyti, kad dviejų vampyrų seksas (ypač kai vienas akto dalyvių elgiasi kaip beprotis) yra bent kažkiek panašus į mirtingųjų. Tai visai kita jėga, kitas lygis. Du itin patvarūs kūnai, gebantys atlaikyti galingesnę, tūžmingesnę seksualinę audrą. Tačiau Sebastianas nepasiekė savo antžmogiško, brutalaus tikslo, kuris sukosi apie gyvulišką seksą ir Katherine paniekinimą. Nutinka kažkas... neįtikėtino. Redford'as jautė, bet tuo pačiu ir nesuprato to, kad jis dega versdamas svilti brutaliai dulkinamą vampyrę. Šios kūnas persijungęs į savisaugos rėžimą išleidžia ugniai priešingą rezultatą. Pajuto tai iš karto ir tai pribloškė. Pojūtis buvo neįtikėtinas, nežemiškas, nesuvokiamas. Jie abu atskleidė nė vienam kitam vampyrui nebūdingas galias ir tai kėlė jaudinančią baimę. Redford'as nutiko veik akimirksniu. Submisyvi povyza lemia tai, kad pats atleido įsitempusius raumenis, rankas negailestingai gniaužusias garbanę, kurios kūnas dusliai traškėdamas atsileido ir pats. Negausiai rusenančias liepsnas pasidengęs ledo sluoksnis nugesina akimirksniu. Tą akimirką, kuomet stiprus, nokautuojantis šaltis prasiskverbia į Sebastiano kūną, vyro akyse pagaliau pasirodo tai, ko Katherine buvo pasigedusi - jautrumas. Tarsi pagaliau, tik dabar būtų suvokęs kaip šlykščiai pasielgė paimdamas vampyrę per jėgą (nu, nevisai, bet kai ėmė ją laužyt ir degint, tai u know. Ne kažką). Redford'as nesipriešino. Iš garbanės išsiveržusi jėga naujavirtį atjungia.
Dar vienas ilgas "blackout'as". Tik šis, priešingai nei pomirtinis, nebuvo tuščias.
"Ji buvo mano pasaulis. Ir tu atėmei ją iš manęs". Protu nesuvokiamos pagiežos persunktas vyro balsas buvo skirtas Dean'ui, kuris sukniubęs ant žemės šnopavo krauju pasruvusiame, sukniažintame veide. Vampyras mėgavosi, sušiktai kaifavo nuo to, kad regi draugą sužalotą, kenčiantį. Čiupęs Winchester'į už gerklės, lengvai iškelia jį į viršų, įremia į sieną, į jo sugriautų, liepsnų apimtų namų sieną. Nakties metas, krauju nusidažęs dangus. Oras šleikščiai dvokė krauju, degančiais kūnais. Kančios, mirties kvapas. Pro liguistą šypseną persikreipusias, šviežiu krauju suteptas Sebastiano lūpas išsprūsta vienas žodelytis. "Inssentia" buvo ištartas su pasimėgavimu, kai medžiotoją praryja ūmus ugnies pliūpsnis. Jo kūnas lydėsi varvėdamas karšta kraujinga limfa, anglėtos odos atplaišos byrėjo vampyrui ant kaklo, veido, kuriame tamsos apimtos akys, apipintos juodų kraujagyslių tinklo nerodė nė menkiausio žmogiškumo požymio. Nemirėlis išlaukia kol tik apsvilę kremzliniai audiniai belaikė medžiotojo skeletą vientisą. Sebastianas paleidžia tai, kas liko iš draugo ir apsvilę kaulai nuo smūgio pažyra į dalis atsimušę žemėn. Vyras nejautė visiškai jokio palengvėjimo. Krūtinėje žiojėjo skylė, sklidina tamsos ir begalinio skausmo. Bejėgiškumas užliejo didelis, nesuvokiamas. Tai privertė vampyrą sukniubti ant kelių ir rėkti. Rėkti tol, kol apima jausmas, nelyginant gerklė išsiverš lauk pro burną. Nusviręs atsiremia delnais į nuolaužomis nusėtą žemę. Akyse vaizdas liejosi. Kruvinos ašaros gausiai biro žemyn stambiais, sunkiai lašais. Sebastiano išraiška pasikeičia. Sielvartą pakeičia ryžtas. Vyras nuropoja link netoliese gulėjusio mylimosios kūno. Sukniubęs, negyvas. Matė tik jo nugarą, ilgus, banguotus plaukus. Švelniai palietęs moters petį, atsuka lavoną į save. Sukandęs dantis skausmingai piktai suinkščia. Sumerkęs akis praskaidrina vaizdą, kurį vis užpylinėjo ašaros.
- Aš grąžinsiu tave atgal. Pažadu. Tu visada randi kelią atgalios pas mane,-švelniai suėmęs moterį, pasiguldo šią ant kelių. Virpėdamas švelniai rankomis glostė jos šaltą veidą,-Aš taip tave myliu...-Sebastiano balsas drebėjo, buvo bejėgiškas, slogus. Prisispaudęs veidu prie mylimosios lėtai lingavo. Kreminės spalvos josios švarkelis kaip mat pasidabina ryškiais kraujo lašais, išsiliejusiais iš raudonų vyro akiduobių. Sielvartas, skausmas varė vampyrą iš proto. Tačiau jis ŽINOJO, kad tai amžinybės netruks. Jo garbanė, jo Katerina NEGALĖJO tiesiog išnykti. Ir jis buvo pasiryžęs visiškai viskam, kad ją grąžintų. Nugaroje pelenais virtęs Dean'o kūnas suėjo į vientisą masę tarsi juodas gyvsidabris. Redford'ą persmelkė keista, pranašiška nuojauta. Sustingęs vampyras ruošėsi kovai, kuri akivaizdžiai nesibaigs labai greitai.
Sebastianas nubudo. Stipraus šoko pojūtis neleido tinkamai susivokti kas darosi. Ta prakeikta vizija ir vėl rado kelią į Redford'o galvą ir jautėsi visiškai sukrėstas pranašystės užbaigtumo. Ta moteris, kurią jiedu su Marcus'u laikė Salonina, niekados nebuvo Salonina. Nepajuto visiškai jokio palengvėjimo dėl šito. Niekaip negalėjo atsigauti nuo tikrų, stiprių emocijų, kurias išgyveno vizijoje. Visai kaip nesuprato viso to prasmės. Ar tai reiškia, kad jei nepaleis Katherine tai galų gale atneš jai mirtį? Sebastianas atrodė išsigandęs. Jo akys lakstė po celę kaip bepročio, nieko nematydamos. Į realybę grąžina tik pasigirdęs garbanės balsas. Per momentą, trukusį milisekundę, vampyras švysteli nuo žemės ir jau stovintis atsiduria priešais grotas, įsikibęs į jas rankomis. Nepaisant to, kad deguonis nebuvo būtina vampyrui, jis kvėpavo garsiai ir tūžmingai. Klausėsi Katherine jam skiriamų žodžių, bet atrodė išskridęs ir ne kažin ką girdintis bei suvokiantis. Tik tuomet, kai Pierce nutyla, kai pašnekovus suvienija nemaloni tyla, Sebastianas tarsi atkunta.
- Atsiprašau,-tai nuskamba ne per daug manieringai, bet šiurkščiai. Tikrai neatrodė, kad gailėtųsi dėl to, kaip elgėsi su Katerina, ar kiek žmonių nužudė laboratorijose. Be galo sunkiai gaudėsi tame, kaip dabar jaučiasi. Pojūčiai vis dar buvo be galo aštrūs, gyvūliški, tačiau vizija, supurčiusi vyrą iš pagrindų stelbė instinktus jausmais bei sveika nuovoka,-Taigi...-pradeda, perdėm kritiškai nužvelgdamas vietą, į kurią yra įmestas,-Rimtai?-cypteli taip, tarsi jaustųsi pašieptas,-Šitas papūgų narvelis turėtų kažkokiu būdu mane sulaikyti, taip?-permainęs veidą piktybiška išraiška, Sebastianas apsisuka. Atrodė kažkoks įsiaudrinęs ir ne visai adekvačiai nusiteikęs. Redford'as smogia kumščiu į vieną iš sienų kaip mat pramušdamas didelę, gilią skylę. Į celę plūsteli skirtingų dydžių akmenų fragmentai, dulkės, o patenkintas savo parodomąja programa sugrįžta prie grotų tam, kad tęstų komunikaciją su vampyre,-Šiknon šitą tavo celę. Neišlaikysi manęs čia jeigu pats to nenorėsiu, velniai griebtų,-sušnypsčia nervingai pavaikštinėdamas po šaltą, drėgną ir nemalonią erdvę. Tylėjo, bet akivaizdžiai ir labai intensyviai apie kažką galvojo. Vėl taip pat netikėtai bei staigiai prisispaudžia nuoga krūtine prie storų grotų.
- Širdele, tėtukas alkanas,-vyro lūpose žaidė mažumėlę liguista šypsenėlė,-Noriu merginos, metro septyniasdešimties, ne per liesos. Blondinės,-vargu ar taip įžūliai reikdamas pageidavimą iš tikrųjų tikėjosi Katherine asistavimo,-Gerai, pereikim prie rimtos dialogo dalies, kurios neįmanoma atidėlioti,-atrodė keistai susierzinęs,-Aš NEGALIU!..-apimtas momentinio, bet stipraus pykčio impulso trenkia kumščiu per grotas, nesunkiai jas "suglamžydamas",-...BLAIVIAI MĄSTYTI KAI ESU ALKANAS!-surėkia tokia maniera, tarsi jam kantrybė sektų. Ir vėl malėsi po ankštoką erdvę vaikščiodamas pirmyn, atgal ir ratais,-Aš išeisiu iš čia ir tikrai ką nors nudėsiu. NES NORIU!-iš šalies atrodė ne tik kaip visiškas psichas, bet ir mažas vaikas. Leidžia sau kurį metą patylėti. Gal net bandė nusiraminti. Stresas, kurį sukėlė ryškus sąmonėje atsiradęs vaizdas Sebastianą vis tiek pasivijo. Demonstravo iš ties spalvingą emocijų spektrą ir dabar dėjosi apsiraminęs ir netgi susirūpinęs.
- Tu mirsi, Kat. Tai ne grasinimas. Aš MAČIAU viziją. Matau ją jau kurį laiką, tačiau šį kartą ji pagaliau nenutrūko toje vietoje, kai ketinau prisiartinti prie moters, kurią mylėjau kūno, pažvelgti į jos veidą. Kažkada buvau įsitikinęs, kad tai Salonina. Tie patys ilgi, tamsūs plaukai, tas nenusakomas sielvartas suvokiant, kad jos paprasčiausiai nebeliko. Tačiau ji niekados nebuvo Salonina,-paklaikęs, šiurpiai atrodantis Redford'as labai netikėtai ir šiurkščiai paima už Katherine dilbio (sakykim, pupytė, prisiartino arčiau užhipnotizuota Seb'o nuoširdumo, ok? Very Happy). Ir tikrai ne tam, kad šiaip paimtų jai už dilbio. Susilietęs su moterimi galėjo labai nesunkiai perduoti padrikų vaizdinių kratinį tiesiai į Pierce galvą. Visados buvo neprastas telepatas,-Ar supranti?-paleidžia akivaizdžiai pritrenktą vampyrę žengdamas keletą žingsnių atgalios, kad nuogą, kruviną jo kūną iš dalies uždengtų juodas šešėlis,-Daug kartų bandžiau įtikinti save, kad tai yra visiškos nesąmonės. Bet ar tikrai, Kat? Tu pati kuo puikiausiai supranti, kad KAŽKAS darosi. Kad mums kažkas darosi. Vampyrai nevaikšto gatvėmis bezdėdami ugnimi ir pro savo odą leisdami supistas snaiges. Ir jeigu tu netiki likimu, bet jautiesi lygiai tokia pat sutrikusi kaip ir aš...-Sebastianas vėl blyksteli priartėdamas prie Katherine, kuri nesilaikė saugaus atstumo nuo grotų. Vyras švelniai suėmė garbanės sprandą. Jųdviejų skirtingų atspalvių žvilgsniai susikibo tarsi apsikabinę įsimylėjėliai,-Išvažiuok. Išvažiuok kur nors toli toli. Patikėk manimi, esu sušiktas kataklizmų magnetas. Aš darau klaidas, nes pats to noriu. Manyje visados bus pusė, kuri yra liguista, tamsi, purvina. Ir galiausiai tai kainuos tau gyvybę,-šaudė įtikinančius argumentus ir su tokia įtaiga, kad oho. Sebastianas paleido Kateriną, atsitraukdamas pirštais perbraukė per vieną jos garbanotų plaukų sruogų. Redford'as išsitempė. Tvirtas, aukštas ir stambus vyras atrodė įspūdingai. Turėjo versti save tam, kad pasakytų tai, ką ketino pasakyti. Vampyras nutildė prieštaravimus, cypų sąžinės balsą, klykusį tiradą apie tai, kad netrukus neabejotinai sunaikins jo ir garbanės santykius. Jis ketino padaryti VISKĄ, kad Katherine apsisuktų ir paprasčiausiai išnyktų. Išnyktų iš jo gyvenimo. Jeigu gali taip ją apsaugoti, ketino tą ir padaryti. Net jeigu tai ir reikštų, kad nebeturės nieko, kas jo viduje žadins aistrą ir norą gyventi, o ne pavirsti į tamsų, piktą gremliną.
- Tą vakarą dvare aš nuėjau į Elissos kambarį ir ją...-ant liežuvio kybantis žodis, visa ši išpažintis iš Sebastiano veržėsi nenoriai,-iškrušau. Pro visus galus. Ir man tai taip patiko...-pasistengė įsijausti į momentą. Gašli, piktdžiugiška išraiška, malonumą išreiškiantis lūpų apvedimas liežuviu... Net įtraukia į save šiek tiek oro, išleisdamas pasitenkinimo kupiną, švokščiančiai cypų garsą,-Netiki?-kilsteli vieną iš antakių, išlenkdamas pašaipią šypsenėlę,-Gal man persiųsti tau keletą pikantiškų vaizdelių? Aukščiausio lygio pornografija. O gal visgi neatsisakysi įvertinti kelių įsimintinesnių ištraukų? Prieš atsisveikindami galėtumėm pasikrušti. Elissa man nerūpi, Katerina. Pagalvok kaip gerai išdulkinčiau būtent tave. Žinau, kad nori...-šitaip kalbėdamas, demonstruodamas tokį brutalumą Sebastianas atrodė šiurpiai. Nuo jo tikrai sklido nepaaiškinamai tamsi, piktavališka energija. Redford'as buvo visiškai kitoks. Jis buvo blogas.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Kv. 06 15, 2017 8:27 pm




You can't hurt me anymore




NUOTAIKA:  *click here*  ///  DAINA: Papa Roach - Where Did The Angels Go




Seksualinė prievartą prieš moterį, ko gero, yra pati nemaloniausia prievarta, kokią tik galima patirti. Tai žemina, sukelia begalinį gėdos jausmą, verčia jaustis daiktu, kuris nesugeba tinkamai išreikšti pasipriešinimo, kad nutraukti šį, kone kiekvieną kartą, brutaliai išreiškiamą moters (dažniausiai) kūno išniekinimą. Pirmasis kartas, kuomet Katerina Petrova įžengė į suaugusiems būdingą, seksualinių potyrių, pasaulį, tai vyko visapusiškai prieš jos pačios norą ir valią. Tai buvo šlykštus, žeminantis ir begalinį skausmą keliantis potyris, kurio prieskonis nėra dingęs iki pat šiol. Ir visiškai nėra svarbu tai, kad visą tai nutiko prieš kelis šimtmečius. Šlykštus skonis vis dar buvo likęs, matyt kai kurie dalykai palieka pernelyg gilius randus, kurie kartas nuo karto įžūliai ir noriai primena apie save. Šiuos nemalonius praeities potyrius galima traktuoti kaip pirmą žingsnį link charakteristikos, kuri galiausiai susiformavo pačios originaliosios vampyrės asmeniniame gyvenime. Daugeliui gali pasirodyti labai keista tai, kad eidama per savo gyvenimą, Katherine prie savęs prisileido labai menką, beveik niekinį skaičių partnerių, tarp kurių ne visuomet buvo vyrai. Tikriausiai yra sunku pripratinti save prie to, kad bet kokia sueitis, visgi gali teikti malonumą, kas aiškiai skyrėsi nuo pirmosios patirties. Eidama savo gyvenimo keliu, garbanė stengėsi rinktis „sau tinkamus“ asmenys pakankamai atsargiai, stengėsi kliautis jausmais ir galiausiai nepastebėdavo pernelyg akivaizdžių dalykų, kurie ankščiau ar vėliau šią įstumdavo į ne pačias maloniausias padėtys. Tačiau, kitą vertus net bloga patirtis, yra patirtis, ir iš to galiausiai susiformuoja tam tikras, dažnai visapusiškai išskirtinis būdas, kuris palaipsniui tave išskiria iš pilkosios masės. Ir reikia pabrėžti tai, kad nepriklausyti pilkai masei, yra kur kas sunkiau, bet tuo pačiu metu ir geriau, nei būti nematoma. Būtina nepamiršti ir to, kad kartais iš didžiulio blogio gali atsirasti ir kažkas gero, kaip šiuo atveju, Pierce net ir būdama per daug nepasiruošusi gyvenimo metamiems iššūkiams, suteikė naują gyvybę dukteriai, kuri susiformavo iš tos pačios prievartos, skausmo, šleikštulio ir baimės. Taip, juk tokie dalykai sukrečia visą organizmą taip stipriai, kad šis ima reikalauti iš asmens ir išgyvenimo ir mirties, tuo pačiu metu, susimaišius lygiagrečiai. Tuo metu dar mirtinga antrininkė pasirinko gyventi, ir ši taisyklė iš visų jos sukurtų niekada nebuvo „sušlubavusi“, ji visuomet buvo esminiu varikliu, kuris buvo didesnis už bet kurį priešą, už bet kurį nemalonų potyrį ar netgi pačią mirtį, kuri ne kartą išdavė tiesioginį pakvietimą paskutiniam tango šokiui.  Palyginus su tuo, ką teko patirti prieš daugiau nei penkis šimtus metų, intymus ir iškreiptas incidentas NSA laboratorijų padalinio koridoriuje, buvo kitoks. Negalima sakyti kad nuo pat pradžios Pierce buvo nusiteikusi priešiškai Redford‘o pademonstruotiems ketinimams. Dievai ir visi kartu su jais einantys velniai matė, ji pati troško įsileisti nemirtingą vyrą į save, suteikti tiek sau, tiek jam nepamirštamus potyrius, kurie ne vien išneštu protą, tačiau ir pagaliau suteiktu visapusiška veiksmų laisvę, nesukant galvos dėl to, kad įsijautimo metu gali netyčia persistengti ir padaryti tam tikro pobūdžio nepataisomą žalą (pavyzdžiui paralyžiuoti partnerį). Visgi, reikia pabrėžti kad asmuo, kuris buvo Sebastian‘as, tuo pačiu ir nebuvo juo. Stprus, karštas ir netgi per daug intensyviai išreikštas dėmesys tamsiaplaukės kūnui, labai greitai įgavo priešingą malonumui pagreitį. Pirmasis vampyras, kuris pasirodo dar ir neblogai manipuliuoja ugnimi, ar gali bet kurią savo galūnę paversti „fakelu“, per daug greitai leido suprasti kad tai nėra geismas, bent toks, prie kokio buvo pratusi, ar kokio iš jo troško Katherine, tai yra destrukcinis, žeminantis ir fiziologinį skausmą keliantis veiksmų maratonas. Vyras trupino partnerės kaulus greičiau, nei šie sugebėdavo susilieti į originalią formą, degino jos kūną ir skverbėsi aršiau, nepriklausomai nuo to, kad puikiai matė kad moteris visiškai to nenori. Aplinka ar asmenys yra kalti? Atsakymą į šį klausimą rasti veikiausiai yra neįmanoma, tačiau tai nepakeičia fakto, kad viskas kas vyko, vyko ne veltui, nors ir buvo nemalonu. Po pirmojo karto, kuomet garbanė patyrė seksualinę prievartą, niekada nebuvo pažeminta dar kartą. Paprasčiausiai niekuomet ir niekam neleido su savimi taip elgtis. Neleido ir šį kartą, tiesiog Sebastian‘as buvo per daug stiprus, ir tuo pačiu metu jai artimas. Tai šlykšti, supainiota ir iš dalies paniekinanti istorija, kuri žinoma kad neleis originaliai vampyrei atsiminimų forma  nugulti į dugną. Jam buvo ne valia šitaip elgtis, ji nebuvo verta kad su jos kūnu butu atliekamos panašios manipuliacijos. Ir visgi, tai nutiko, dabar beliko susitaikyti su pasekmėmis.
2011-ti metai, mirtingai tapusiai tamsiaplaukei buvo pakankamai sunkūs. Tiksliau atnešė pakankamai sunkų, tačiau būtiną pasirinkimą, kuris galiausiai iš dalies atvedė prie to paties taško, nuo kurio kadaise ji nežinojo kur link turėtu imti judėti su savo gyvenimu. Buvo suradusi mažiausiai tūkstantį priežasčių, kodėl turėtu sugrįžti atgal į savo gyvenimą, kuris nebuvo tas, kurio geidė jos žmogiška, krūtinėje plakanti širdis. Tai buvo sunkus pasirinkimas, ir vargu ar garbanė kada nors pripažins net sau pačiai tai, kad padarė klaidą, kurios kaina buvo didžiulė. Tačiau daryti klaidas, buvo kone įprastas veiksnys tamsiaplaukės gyvenime. Ir vėlgi, nebuvo to blogo, kas galiausiai nebūtu išėję į gerą. Ji nedrįso paneigti sau kad iš pažiūros lengvabūdiškas ir vien azartinį žaidimą primenantis romanas, jai nieko daugiau ir nereiškė, kaip tik laiko užimtumą, iki akimirkos, kai atsibos. Atradusi save būnant laiminga, labiausiai dėmesio verta antrininkė pabūgo ir tą kartą, ji padarė viską, kas buvo jos pačios galiose, kad sumėtyti pėdas taip tinkamai, kad net pačiam vampyrui nesušviestu pagalvoti, kad „Marissos“ mirtis tebuvo sumanus triukas su žiedu, kuris apsaugo nuo nenatūralios mirties, kurią sukelia antgamtinės būtybės. Savo ruožtu šis kartas buvo kitoks, mat Katherine buvo pasiruošusi paminti savus principus, ir galiausiai pažvelgti savo didžiausios baimėms tiesiai į akis, pripažįstant tai, kad jos nėra tokios ir baisios. Taip, po nevykusios santuokos su Lockwood‘u, garbanė buvo prisiekusi sau pačiai kad verčiau užsisiūs savo reprodukcinius organus, nei leisis būti apžaidžiama kokio nors vyriškosios lyties atstovo. Iš dalies neleido, jei turėti omeny ką nors naują, niekada prieš tai nepažinta (visomis įmanomomis, fizinėmis prasmėmis). Atmetant kai kurias, būtinas, aplinkybes, tarp kurių pirmiausia būtu Nadios Petrovos pasirodymas, būtu galima nesunkiai teigti, kad išeidama iš dvaro, kuris kadaise buvo šios namais, ji vargu ar būtu nusigavusi iki miesto centro, kurio nerimastingame veiksme, galiausiai pradingtu. Ji vargu ar būtu nuvažiavusi bent kelis kilometrus, tokiu būdu nutolindama save nuo Redford‘o. Ji būtu pasiryžusi sustoti, ir kalba eina ne apie transporto priemonės priverstinį sustojimą. Kalba eina apie gyvenimo pasirinkimą, kuriame jai vargu ar būtu labai svarbu tai, kad šiuo metu jos nusižiūrėtas ir ne toks ir fiktyvus vyras buvo mirtingas. Net neabejojo tuo, kad kartą atgimusi amžinam gyvenimui pati, sugebėtu rasti būdą padaryti tai dar kartą, tačiau su jo kūnu ir siela. Net jeigu prieš tai garbanė manė kad šiai yra būtinas tam tikras laikas, kurį galėtu praleisti su savimi, su savo pačios mintimis, tą akimirką ji būtu pajutusi kad tai tebuvo tuščias laiko gaišimas. Ji užtikrintai atsuktu savo prašmatnų ir techniškai labai gerą automobilį, sugrįždama atgal. Ne tam, kad parodyti kad neketina leisti Sebastian‘o seseriai taip lipšniai prie šio kabintis, o tam, kad pasakytu kad nebe nori daugiau žaisti. Ir dabar yra būtent tas laikas, kuomet ji puikiai suvokia – ji trokšta būti su juo, visomis prasmėmis, ir nesvarbu kokios bus viso to pasekmės. Tikriausiai pats likimas, arba kitaip tariant „pragaro valdovės“ ketinimai minėtų asmenų atžvilgiu buvo visiškai priešingi. Ji pasistengė sugriauti viską, kas buvo statoma palaipsniui, neskubant, nedarant kvailų sprendimų. Lilith pasirodymas tapo realizuotas kaip niekad laiku, juk jei moteris nebūtu pasistengusi sumanipuliuoti kiekvienu, net smulkiausiu tos dienos aspektu, vargu ar įvykiai būtu pakrypę ta linkme, kuria ir pakrypo. Lilih buvo sumani, ir tikriausiai neilgai trūko kad suvokti, kas iš tikro yra paslėpta jos biologinės motinos troškimuose, tuose, kuriuos ji nėra pasiruošusi pripažinti net sau pačiai. Taip, jaunos ir beprotiškai galingos moters pareiškimas apie tai, kad skaito garbanę it ši būtu atvira knyga, nebuvo toks ir klaidingas. Tik vargu ar Katherine būtu savimi, jei suteiktu dukteriai progą pasimėgauti savo teisumu. Originaliai vampyrei net stengtis labai nereikėjo tam, kad eilinį melą pateikti kaip tyriausią ir niekuo neginčytiną tiesą. Baisiausia tai, kad Pierce buvo tikra kad netrūkus nutiks kažkas tragiško, kas galiausiai paveiks ne vien taip pavadinta jos „žaisliuką“, tačiau ir ją pačią. Nepriklausomai nuo to, moteris išvyko, be jokio atsisveikinimo, be jokio perspėjimo, pasielgdama iš esmės net labai tipiškai sau pačiai. Ji visą tai atsiminė, visą tai žinojo, tačiau negalėjo padaryti visiškai nieko, kad tai pakeisti. Šiuo metu ji dar buvo per silpna, kad pasipriešinti tinkamai. Visgi, ateis tas laikas, kuomet visas bus sustatyta į savo vietas, ir garbanė vargu ar atleis Lilith žaidimą su ja. Tačiau šiam kartui, antrininkė nuoširdžiai linksminosi, kartu su savo drauge: kartas nuo karto, primindama apie savo egzistavimą labai banaliais pranešimais „instagram“ socialiniame tinkle. Tai buvo lengvabūdiškos nuotraukos, arba su kokteiliais, arba portretinės arba tos, kuriuose buvo įamžinamos tam tikros pramoginės veiklos. Visgi, kažkuriuo metu ir šis virtualus tinklalapis tapo apleistas. Ji tarytum pradingo skradžiai žemę, iki akimirkos, kuomet visgi nutiko tai, kas galiausiai privertė garbanę atkusti, sugrįžti atgal, net jei buvo per vėlu. Kitą vertus, ar tai tikrai buvo per vėlu? Ar ir už šių įvykių stovėjo prieš tai paminėta, Lilith?
Iš pat pradžių laikydamasi pakankamai saugaus atstumo, nemirtinga tamsiaplaukė laukė akimirkos, kuomet pirmasis vampyras pagaliau ims rodyti bent pirminius signalus, kurie nukreips jos dėmesį į tai, kad dabar yra labiausiai tinkamas laikas dėstyti savo mintis. Jų turėjo labai daug, ir kažkodėl neigiamų buvo sukaupta ženkliai daugiau. Iki pat šiol pati nesugebėjo surasti tinkamą paaiškinimą tam, kas nutiko laboratorijų pastate. Žinoma, visiškai nesusireikšmino dėl galybės nužudytų žmonių. Bet jie patys prisiprašė! Turėdami tokias pat galimybęs, kaip ir iš originalaus burto kilę vampyrai, jie nesugaištu ne vienos akimirkos, kuomet tiesiogine to žodžio prasme, pasistengtu jiems įgyvendinti mirties nuosprendį. Užteko tik vienos kalės, kuri viskam vadovavo, paliepimo kad visuomeniškai žinomi asmenys taptu nebe reikalingais. Visa laimė tame, kad kad ir kaip gerai buvo paruošti NSA dirbantys smogikai, jie neprilygo savo gabumais laikui nepavaldiems montrams. Tiesa, aplinkinė atmosfera, pergalingas entuziazmas, ir didžiulė emocijomis paremta aistra (bent iš garbanės pusės, pradžia atrodė net labai vežanti, jaudinanti ir beprotiškai būtina) tiesiogine to žodžio prasme, privertė pasimiršti, pasiduoti akimirkai kuri atrodo kad buvo išlaukta pernelyg ilgai. Visgi, finale Katherine jautė didžiulį, tarpusavy nederančių jutimų uraganą, kurio epicentre slėpėsi šleikštulys. Net jei nemirtinga moteris ir ketino pirmiausia suteikti Sebastian‘ui progą pasiaiškinti, jo perdėm šiurkštus tonas, sausas atsakas, te privertė ją pasijausti dar labiau pažeidžiama ir išniekinta. Šis jausmas vampyrei nepatiko, ir ji jokiais būdais neketino leisti jam galvoti kad tai vyra visiškai normalu, kad tai yra leistina ir lengvai padaroma. Jos natūraliai lenkti antakiai nusileido, veido išraiška tapo pastebimai rūsčia ir iš dalies net labai aiškiai rodančią nepasitenkinimą. Moteris nežaidė, ji nuoširdžiai jautėsi išnaudota, išniekinta, sužeista.
– Atsiprašai? Žinai, susikišk savo atsiprašymą atgal ten, iš kur ištraukei. Aš pasakiau NE, velniai griebtu, aš net aiškiai parodžiau tau kad to nenoriu! O tai reiškia kad tu neturėjai visiškai jokios teisės tęsti. Tikiuosi kad dabar esi laimingas, nes tai buvo šlykščiausia, ką man teko su tavimi patirti. Ir patikėk manimi, tai buvo paskutinis kartas, kai tai padarei. – Visai netrūkus tapo net labai akivaizdu, kad garbanė neketina šito taip paprastai pamiršti. Jis perlenkė ribas, ir po visko net nepasivargino suvokti kad tai ką padarė, nebuvo tai, kas buvo trokštama jo tuometinės partnerės. Visai netrūkus tapo net labai akivaizdu, kad garbanė neketina šito taip paprastai pamiršti. Jis perlenkė ribas, ir po visko net nepasivargino suvokti kad tai ką padarė, nebuvo tai, kas buvo trokštama jo tuometinės partnerės. „А прекрасно момиче. Вие ще го обичам.“,  – frazė perskrodė vampyrės mintis, kuomet ji lėtai sumerkė akis, tarytum kažkas būtu privertęs ją pasijausti visapusiškai nemaloniai, nemaloniau nei prieš tai. Tai sukėlė prisiminimus iš tolimos praeities, kuomet keli vyrai visgi pajautė savo fizinį pranašumą prieš dar vaiku buvusią Petrovą. Su Sebastian‘u viskas buvo kiek kitaip, tačiau esmė nepakito, jis persistengė.
– Kas yra, nepatinka vieta, kur tavo bičiulis kadaise šlapinosi? – Panašu kad Katherine nesistengė labai greitai baigti savo kaltinamosios tirados, galu gale, jautė teisę išreikšti savo pasipiktinimą dėl to, kad jis elgėsi kaip paskutinis subingalvis, kuris vargu ar buvo vertas geresnių aplinkybių. Ir tai, šios nebuvo pačios prasčiausios, atsižvelgiant į nelabai adekvačią originaliosios vampyrės logiką. Stebėdama tai, kaip Redford‘as it nepatenkintas povas blaškosi pro nedidelio ploto celę, ji net neparodė susižavėjimo tuo, kad vyras išreiškė ne vien savo nuomonę žodžiais, tačiau ir išbandė pastato sienų sandarumą. Pramušti betoną pavyko ganėtinai lengvai, tačiau tai vargu ar stebino Pierce. Ji ir pati ne vieną kartą buvo įsitikinusi tuo, kad vyras yra labai stiprus. Gal, būtent dėl šios priežasties ji nepaliko jo čia vieno? Galu gale, buvo visiškai tikra tuo, kad jei ir nesugebėtu jo sustabdyti, tai pasitraukimą padarytu velniškai sunkiu. Tai, kaip greitai ir kardinaliai pasikeitė dviejų nemirtingų būtybių pokalbis, veikiausiai nenustebino ne vieno. Jie abu vienas kitam turėjo pasakyti labai daug, todėl žodžiai vienu metu strigo, o vėliau ėmė lietis kaip viską niokojanti lavina. Pakankamai ilgai išlaikiusi nepatogią tylą, moteris galiausiai pasitraukė iš šešėlio, pasiekdama grotas, bei tikriausiai pamiršdama apie tai, kad savo pačios labui verčiau būtu išlaikiusi kaip galima saugesnį atstumą. Tačiau šis nemirtingas, blogio apsėstas padaras tiesiog traukė ją kaip mistinis, keistas ir nelogiškas magnetas, kuris kuo toliau, tuo labiau kėlė labai keistas jausenas jo atžvilgiu.
– Tuomet atsakyk, kokio velnio vis dar esi šiame papūgoms skirtame narve? Nes man atrodo, kad grotos labiau skirtos ne tau, o man. Antraip. Vargu ar sugebėčiau atsispirti pagundai dabar pat nudirti nuo tavęs odą. Tu neįsivaizduoji, kiek daug reikia pastangų tam, kad nepadaryti ką nors, priverčiant tave pasijausti taip pat, kaip jaustis privertei mane. – Stebėdama jo liguistai besikeičiančią nuotaiką, Katherine vėl atsitraukė, šiek tiek nuleido galvą, tarytum staiga būtu parodžiusi didesnį susidomėjimą savo aukštakulniams, nei oponentui. Žinoma, dėstydama savo mintis šitaip, moteris aiškiai persistengė, stipriai atitrūkdama nuo tų dalykų, kuriuos norėtu jam padaryti, paminėdama tuos, kurie pirmiausia šovė į galvą. Niršo, ir turėjo tam visapusišką teisę. Redford‘as nepasikuklino pareikalauti konkretaus „patiekalo“, kurį apibūdino ne vien spalvingai, tačiau ir gana detalizuotai. Taip, tarytum dabar sėdėtu ant prabangios kėdės, prie tvarkingai paruošto stalo, kokiame nors garsiame restorane, bei prie jo stovėtu apmokytas padavėjas, kuris netgi labai suinteresuotas būtu jo pageidavimais. Tai iišaukė ganėtinai garsų prunkštimą, kuris netrūkus buvo palydėtas pašaipios šypsenos apipavidalinimo. Viena pirmųjų antrininkių pakėlė akis, stengdamasi žvilgsniu susidurti pirmiausia su apnuogintu vampyro kūnu, vėliau ir šio veidu. Vargu ar buvo galima tikėtis, kad ji ims ir iš neturėjimo ką veikti pradės galvoti apie tai, kur gi būtu galima rasti blondinę, kuri atitiktu įkalinto asmens skonio receptorius. Priešingai, ketino marinti vyrą badu, tokiu būdu jį susilpninant. Šis nemirtingojo amplua ne tiek gąsdino, kiek atrodė atstumiantis, svetimas ir netgi šiek tiek per daug sutapatintas su tais „viską galinčiais“ stereotipais. – NEŠAUK! Nubaidysi savo vakarienę, ir pats kaltas liksi dėl to. – Jau tą akimirką tapo aišku, kad Pierce vargu ar ketino pirmiausia čia atvesti žmogų, ar bent pasielgiant kaip galima humaniškai paduoti vyrui bent kelis sintetinio kraujo buteliukų, kuriuos šiais laikais jau galima įsigyti kone kiekviename prekybos centre, visai netoli nuo tokių žinomų pavadinimu kaip Coca-Cola, Sprite ar Fanta. Net žinodama kad jis bus alkanas, mat pati savo kailiu buvo ne kartą patyrusi koks gi didžiulis yra troškulys, kuomet nemirtingumas tave aplanko pirmąją dieną, savaitę, ar netgi metus. Sustoti ne vien kad nesinori, tačiau tai tampa visiškai neįmanomu dalyku. Tai neturi priešnuodžio, to net neveikia pašalinių prašymas juos palikti gyventi, neliesti jų. Kol nemirtingasis pats nepanori sustoti, tai yra viską griaunanti, nepasotinama jėga. Būdama šiuose namuose, ir netgi šiandiena, garbanė buvo nugirdusi mažiems graužikams būdingus letenėlių tapšnojimo atgarsius. Nieko nuostabaus, pastatas buvo senas, o ir požeminių tunelių, kartu su juose esančiomis celėmis niekas netvarkė. Gal pats Ambrose šeimos palikuonis niekuo nenutuokė apie šią pastato dalį?
– Teisingai, viskas ką šiandiena gausi, tai yra graužikas. Ir tai brangusis, turėsi išmokti kaip pasigauti savo pietūs. Nes kuriam laikui, gali tik pasvajoti apie šviežią, venomis tekantį, šiltą ir svaiginantį žmogišką kraują. – Tardama kiekvieną apibūdinimui būdingą žodį, fatališkoji garbanė specialiai stengėsi žengti po vieną, nežymų, žingsnį į priekį, tokių būdu sumažindama atstumą nuo savęs iki grotų, už kurių šiuo metu stoviniavo Sebastian‘as. Jos balsas skambėjo tyliai, šiek tiek seksualizuotai ir erzinančiai. Susidarė jausmas kad tai tebuvo mažytis spektaklis, bandant oponento kantrybę. Juk ji žodžiais žadino jo vaizduotę, vertė bent akimirkai pagalvoti apie tam tikrą mirtingą asmenį, per odą kone permatomas jo venas, tą svaiginantį garsą, kuomet su kiekvienu dūžiu širdis priima ir išstumia iš savęs kraujo pliūpsnį, kuris atlikdamas organizmui būtinas pernešimo funkcijas, apeina kiekvieną kūno lopinėlį. O taip, ji bandė jo kantrybę, net negalvodama apie tai, kad kaip alternatyvą vyras laisvai gali pabandyti suleisti savo dantis į ją, kur pasirinkimas buvo menkas: ji arba kažkur čia pat besišlaistanti pelė. Be menkiausios abejonės, pačios „Liuciferės“ biologinė motina buvo nusiteikusi sulaukti tam tikro Redford‘o pasipriešinimo, kurį jis aiškiai išdėstė pareikšdamas kad ketina iš čia išeiti ir žudyti, kol bus patenkintas jo žvėriškasis libido. Savo ruožtu Katherine viso labo atmestinai pakilnojo pečius, tarytum paskatindama jį imtis veiksmų, kurie privestu prie dar vienos kovos. Mat nebuvo ne vienos priežasties, kodėl ji turėtu jam leisti iš čia išeiti taip paprastai, kaip kad jis buvo įsitikinęs kad išeis. Nebent nebuvo įsitikinęs, tačiau jautė kad nori rizikuoti? Galu gale, tai kėlė savotišką azartą, ir ši ryški jausena ne kartą jau buvo pademonstruota tiek vieno, tiek kito švelniai tariant ypatingo vampyro. Ko galėjo tikėtis mažiausiai, tai vyro pabandymo susiturėti. Ir vienu metu jis būtent tai ir padarė. Dar vienas staigus pokytis privertė tamsiaplaukės dėmesingumui susikoncentruoti ties jo veidu. Prisipažinimas, kuris liko pradėtas nuo konstatuoto ir neabejotinai tvirto pareiškimo apie mirtį, galiausiai buvo palydėtas neišsamaus, tačiau daug ką išduodančio pasakojimo. Sunku pasakyti, kaip būtent į viską sureagavo Pierce. Jos veidas atrodė įsitempęs, tačiau klusnus. Vyzdžiai išsiplėtę, o lūpos tvirtai suspaustos. Atrodė kad jai prireikė laiko, pirmiausia adaptuoti gautą informaciją, ir tik tuomet vienokiu ar kitokiu būdu išreikšti savo atsaką. Ak, ir visai ne nuostabu, kad kontekste paminėtas žodis „mylėjau“, buvo tiesiog praleistas pro ausis. Kartais, net tie patys nemirtingieji yra ant tiek paiki, kad iš tam tikro konteksto galo, tiesiog atsirenka tuos žodžius, tas frazes, kurios iš pažiūros labiau yra priimtinos. Šis žodis garbanotosios moters gyvenime reiškė daug, ir ne visuomet kažką teigiamo. Visuomet buvo tikra dėl to, kad jei meilė ir egzistuoja, tuomet ji turėtu būti apbipusė ir nepalaužiama. Pati vargu ar kada buvo patyrusi kažką panašaus, arba tiesiog manė kad tai nėra skirta jai, todėl visais įmanomais būdais stengėsi nuo to pabėgti. Ir ne kartą pabėgo. Ne kartą tai padarė ir su Sebastian‘u, tiesiog išlaukdama akimirkos, kuomet ir pati imdavo abejoti visiškai viskuo, net savimi pačia. Iki pat šiol negalėjo suprasti kaip jaučiasi: jau buvo priėmusi tragišką mintį, kad prarado JĮ visiems laikams, tuomet savo akimis pamatė jį atgimusį, patyrė ne pačius maloniausius jutimus, kurie buvo iš jo pusės nukreipti į jos, ir galiausiai šis bandymas pasirodyti. Negi tai yra tikrasis Sebastian‘o veidas? Ir ar jis tikrai liks toks pat artimas ir būtinas jai, kaip ir ankščiau? Taip, pyktis ir panieka niekur nebuvo dingusi, tačiau tokie dalykai, kai esi nemirtingas padaras, nepradangina su laiku susikūrusios šilumos to asmens atžvilgiu, kuris specialiai stengėsi sukelti tau skausmą. Tačiau kodėl? Kokia viso to išpuolio priežastis? Nesivaldymas? Noras? Bausmė? Išniekinimas? Ar liguistas rodymas kad ji jo? Grįžtant prie pirmosios išpažinties, kuria nusprendė pasidalinti Sebastian‘as: Katherine vargu ar kada nors buvo lengvai įbauginama panašiais pareiškimais, per savo solidžiai ne trumpą gyvenimą moteriai teko susitikti ne su vienu asmeniu, kuris linkėjo jai mirties ir keliems netgi pavyko suvaržyti jos egzistenciją. Tačiau kiekvieną kartą moteris sugebėdavo rasti kelią atgal į gyvenimą. Ji galu gale ne veltui buvo vadinama mitu, legenda, blogiausia kale iš visų. Ji gebėjo išgyventi, nepriklausomai nuo to kiek daug ir kas būtent dėl to turėtu kristi. Ji praskleidė savo lūpas, tam kad prabilti.
– Velniai griebtu, ką bendro turi tavo nakties košmarai su manimi? Paklausyk, tai greičiausiai yra tavo paties proto žaidimas su tavo vaizduote. Patikėk manimi, jei mano kelią bandytu užkirsti koks nors bukaprotis, manantis kad gali mane sunaikinti, jis būtu priverstas labai greitai pakeisti savo nuomonę. Sebastian‘ai, nepamiršk kad kalbi su manimi, o ne kažkokia kvaila antrarūšę siurbelę. Ir man nėra reikalinga apsauga nuo visokio pasaulio brūdo. Galiu savimi pasirūpinti pati. Tuo labiau... – Ji nebaigė savosios kalbos, kuomet pajuto kaip šalta Redford‘o ranka atgulė ant josios dilbio. Tai buvo priverstinis įsibrovimas į vampyrės mintis. Chaosas, skausmas ir begalinė tuštuma, kuri užpildė ne vien matomus reginius, tačiau ir visą aplinką, atrodė žudanti. Katherine nebuvo leista pamatyti viso vaizdo, tas pats telepatinis perdavimas greičiau atrodė kaip didelis ir erzisnantis kelių vaizdinių kratinys, nei kažkas stabilizuotai koordinuoto. Vienintelis dalykas, kuris pirmiausia atkreipė Katherine dėmesį, tai buvo kritusios moters apranga. Galėtu prisiekti savo pačios išlepusiu užpakaliu, dėl to kad būtent šis kostiumėlis: dizainas, spalvos ir netgi perdėm seksualiai lemenuotas jo modelis, jau ilgus metus neapleidžia tamsiaplaukės garbanės minčių. Ji ketino sukurti šį apdarą jau eilę metų, tačiau kažkas nuolatos trukdė, tarytum tam būtu labiausiai netinkamas laikas. Kas yra baisiausia tame? Lygiai prieš mėnesį moteris pridavė eskizui iš tiesų labai talentingam siuvėjui, kuris tikrai galėtu pradėti dirbti su auksinėmis adatomis, mat tai ką jis gebėjo padaryti iš piešinio, buvo it meno kūrinys. Dar prieš savaitę į laikinus Pierce namus, kurie net nepriminė namų, atkeliavo paketas, kuriame buvo tvarkingai iškabintas BŪTENT ŠIS aprangos ansamblis. Ji dar nebuvo informuota apie siuntinio gavimą, tačiau savo pačios dizainą atpažino lengvai ir greitai. Atkusdama po matyto reginio, moteris netgi pasistengė žengti žingsnį atgal, mat kone visu savo kūnu pajuto ta begalinę frustraciją, kuria buvo pasidalinta su ja.
– Likimą? Vadinasi tu nori pasakyti, kad visiškai atsitiktinis susitikimas 2011-tais buvo likimo išdaiga? Ir jeigu aš pasitrauksiu, tuomet tu nustosi deginti viską aplinkui, o aš per save leisti supistas snaiges? Dėl armanio meilės, ar bent pats suvoki kad aš negebu pro save leisti snaigių? Nežinau kas tai buvo per dalykas, tačiau manęs tai visiškai nedomina. Galu gale. Ne. Man nerūpi. Ir jei tu nori pasikalbėti apie likimą... – Dar kartą nebaigdama savo išsireiškimo, tamsiaplaukė specialiai skėstelėjo rankomis, tarytum būtu pasiruošusi pasakyti kažką, kas net jai pačiai atrodė visapusiškai nelogiška.
– Pasikalbėkim! Manau kad suradęs mane po tiek metų, sugebėjai išsiaiškinti kas per velniava yra antrininkai. O tai juk pats tikriausias įrodymas kad kažkur mumis visais žaidžia išsigimęs daiktas vadinamas likimu, manantis kad gali tampyti kiekvieną asmenį už virvučių, skatinanti jį daryti tai, kas jam reikalinga. Taigi, pagal tavo taip įtikėtą likimą, aš esu viena iš mažiausiai tūkstančio to paties veido šešėlinių versijų. – Pavartydama akis, tamsiaplaukė pasitaisė, mat kalbėdama remiantis emocijomis, padarė esminę klaidą, sulygino save su kitomis, tikrai neypatingomis būtybėmis. – Tiksliau, esu žymiai patrauklesnė už kitas, bet tai tik detalės. Esmė glūdi tame, kad pagal likimą man skirtas asmuo yra šešėlinė Silas Ambrose versija. Skambina varpeliais? Varlokas kažkoks, iš gūdžios senovės, kuris ne vien kad tapo pirmuoju nemirtinguoju, bet prie to pačio savo pimpalo kelnėse nenulaikė, pasismaginęs su pirmąją manęs versija. Gamta sugalvojo išdaigą, už nemirtingumą reikalauti šešėlinių asmenų, kurie kartos tas pačias klaidas ir galiausiai nelabai laimingai mirs. O, palauk. Nepasakiau įdomiausios dalies. Buvau sutikusi du tokius pat vyrus, kurių vienas ir buvo Silas. Tačiau jokia mistiška epiška trauka nepasireiškė. Jei manęs nepaėmė tas likimas, tas sumautas pranašiškas antrininkų prakeiksmas, kodėl vis dar manai, kad mane įtikins tai, kad neva susapnavęs tą patį sapną, pasmerksi mane myriop?
Išdėstydama savo mintis, Katherine net nesusimąstė apie tai, kad minėtasis vardas gali turėti ką nors bendro su Sebastian‘u. Antrininkų istorija buvo beprotiškai sena, apipinta mitais ir glaustai susieta tik su dviem veidais. Niekas niekada ne vienu žodžiu nebuvo užsiminęs apie Silas ir Amaros kilmę. Ir tiesą pasakius, pačiai Katherine tai buvo labiausiai užpakalio niežulį keliantis dalykas. Niekada šešėlio Silas pavidalo, ar jo paties nelaikė patraukliu. Minėtasis veidas nejaudino, nekėlė ryškesnių emocijų, nei kad galėtu sukelti sena suklerusi tvora. Kad ir kaip tai nemaloniai skambėtu, tai buvo visapusiška tiesa. Na gerai, Katherine tikrai smagiai praleido laiką pasišaipydama iš Ambrose, kuomet šis per savo naivumą, ar didelį norą sutikti Amarą, šiek tiek apsimaišė, Katherine palaikydamas sava. Nemalonu net pasidaro vien pagalvojus apie tai, kad vyras troško daugiau, nei metro atstumas nuo jo. Na, tikriausiai kiekvienas galėtu pasakyti kad kai biologiniai laukai nesutampa su kažkuo, tai tiesiog nenori kad tas asmuo pažeistu tavo asmeninę erdvę, teisingai? Tačiau kalba eina ne apie tai. Kalba eina apie likimą, kuris visuomet bulgarei atrodė kaip surealistinis, pervertinamas ir netgi neegzistuojantis dalykas. Kiekvienas buvo savo gyvenimo kalvis, ir jei blogi dalykai nutikdavo, vadinasi buvai per kvailas ar per kvaila, kad užsitraukei vienokią ar kitokią bėdą ant savo užpakalio. Nemirtinga vampyrė nutilo, šį kartą suteikdama galimybę Sebastian‘ui suvirškinti tuos padrikus sakinius, kuriuos šiam išdėstė taip greitai, it būtu bandžiusi žodžius berti kaip žirnius į sieną. Jis ir vėl pasirodė iš šešėlio, pasirodydamas visu savo natūraliai įspūdingu stoviu. Tą akimirką jis nesielgė kaip pamišėlis, tą akimirką jis vėl atrodė visapusiškai savas. Gal todėl, kad tai buvo keista, nepaaiškinama atvirumo gaida, kurios ankščiau nelietė? Kad ir kas tai buvo, garbanė nesipriešino jo prisilietimui. Nesibaimino, atvirkščiai jautėsi saugi. Pirmiausia susitiko jų žvilgsniai. Jos akys atrodė visapusiškai tamsios, primenančios juodžiausią prarają, jo atvirkščiai buvo šviesios, ir šiuo metu šiek tiek nutolusios. Kartais toks nedidelis kontaktas, kaip žvilgsnių susitikimas, gali būti kur kas daugiau pasakančiu, nei tūkstančiai tinkamai parinktų žodžių. Nenorėjo paleisti jo akių, todėl gali būti kad padarė esminę klaidą, kuomet savo priekine kūno dalimi atsirėmė į storas, vienoje vietoje įlenktas grotas. Pakėlė smakrą, taip ir nepaleisdama jo žvilgsnio. Garbanės rankos lėtai, ir visiškai neryžtingai ėmė kilti grotų strypais, kartais, tarytum visiškai atsitiktinai susiliesdamos su Redford‘o oda. – Ne. – Tylus, tačiau visapusiškai užtikrintas jos atsakymas atrodė kategoriškas. Jei vyras stengėsi ją atstumti, naudodamas įtaigingai skambančius argumentus, jis stengėsi per silpnai. Galu gale, iš tikro sužeisti Katherine nebuvo sunku. Ji nesibaimino mirties, ji nesibaimino pavojaus, nesibaimino net iš pažiūros nenugalimų priešų. Jos žaizdos dažniausiai atsirasdavo dėl labiau žmogiškų, tačiau netgi labai suprantamų priežasčių.
– Daugiau neketinu bėgti. Aš ir taip praradau per didelį savo gyvenimo tarpą, negebėdama sustoti. Ir jei manai kad gali tokiais būdais mane įbauginti ar atstumti, tuomet per daug prastai mane pažįsti, Seb‘ai. Paklausyk. Aš čia. Su tavimi. – Jos balsas lūžinėjo, darydamasis vis tylesnis, ir nors Pierce žvilgsnis galiausiai nusileido lygiagrečiai Redford‘o lūpomis, josios rankos pagaliau prasiskynė kelią taip grotų strypų, šaltu susilietimu atguldamos ant jo sprando. Kažkokia kvailystė, tačiau vampyrė nuoširdžiai manė, kad nėra nieko, ką jis galėtu padaryti jai, kad sukelti begalinį skausmą. Tą, kurio nesugebės pamiršti, tą kuris nebus fizinis. Tą, kurio ji neišmoko atlaikyti net nugyvenusi pusę tūkstantmečio.
Nepsiklausomai nuo to, kad net moters balsas skambėjo pakankamai jautriai, nuoširdžiai, tai neįtikino priešingosios lyties atstovo. Jis palengva atsitraukė, lyg atsitiktinai palytėdamas jos plaukus. Katherine Liko atsirėmusi į grotas, į kurias galiausiai atrėmė kaktą, sumerkė akis. Kad ir koks nežymus buvo šis atsitraukimas, jis atrodė beprotiškai šaltas, keistas ir netgi šiek tiek bauginantis. Kankino labai prasta nuojauta, tarytum visai netrūkus turėtu atsitikti kažkas, ko pakeisti jau nebus įmanoma. Kažkas, kad galiausiai privers ją apsvarstyti savo pasirinkimus, savo gyvenimą ir griūti ėmusias per amžių amžius statytas apsaugines sienas. Nedrįso net pakelti akių, kuomet jis ištarė savo pirmą, neišbaigtą frazę. Nesuprato apie ką iš viso eina kalba, todėl nesugebėdama susilaikyti, tačiau vis dar nekeisdama pozicijos, tamsiaplaukė garbanė perklausė. – Nesuprantu, apie ką tu kalbi? Prie ko čia Elissa? – Šiek tiek neigiamai supurtė galvą, pramerkė akis, tačiau nepakėlė galvos, neleido jam pamatyti savo akių, kurios tam tikru metu paprasčiausiai sustingo. Užteko tik vieno, konkretaus žodžio, kad viskas imtu byrėti. „Iškrušau“. Sunku pasakyti kad tolimesni jo žodžiai buvo girdimi. Originali vampyrė jautė kaip žemė ėmė virpėti jai po kojomis, išdavikiškai bandydama ją parklupdyti. Stipri, emocinė skausmo banga užliejo jos kūną, pečiai įsitempė, palinkdami į priekį, ir taip aiškiai matėsi kad ji pirštais suspaudė grotas. Nepratarė ne vieno žodžio, neišleido ne vieno garso. O taip, dabar jis padarė VISKĄ, kad sužeisti jos jausmus, jos bandymą pasitikėti juo. Meilę, kurią pripažino tuomet, kai jis neturėjo galimybės tai išgirsti. Pasistengė įkvėpti, o gavosi kažkoks trūkinėjantis bandymas gaudyti orą. Nebūtinas veiksmas, tačiau, tai netgi labiau priminė lūžį. Taip, stiprų asmenybės lūžį, kurio vampyrė nebe gebėtu atlaikyti. Gyvendama su savo buvusiu vyru, Pierce buvo verčiama periodiškai jaustis panašiai. Tiksliau visuomet žinoti tai, kad tave išdavė, yra nemalonu. Bet kai jausmai tam asmeniui, kuris tai padarė, yra TIKRI, tai sukelia visapusišką emocinę prarają. Norėjo atsitraukti, pasprukti iš čia, ir susitrenkus su kokiu nors stipresniu, tvirtesniu objektu, išsirėkti. Tačiau būtent dabar atrodė, kad negalėjo pajudinti ne vieno raumens. Josios tamsios akys tapo vandeningos, negausiai. Visgi iš to buvo galima suprasti, kad šis žmogiškas reiškinys buvo tikras, nesuvaidintas. Atsimenant tai, kaip buvo leidžiamas aptartas vakaras, Kathaerine buvo beveik visiškai tikra tuo, kad po fizinio, emocinio ir erotinio kontakto dvaro tualete, buvo žengtas dar vienas didelis žingsnis link to, kad jie ėmė pripažinti vienas kitam, neva nori daugiau, nei priverstinio bendravimo, kuris labai greitai ėmė atrodyti nebe toks priverstinis. Net apsimesti kad fiktyvus sutuoktinis buvo mylimas, gerbiamas ir beprotiškai geidžiamas tapo lengva. Kažkuriuo metu vaidyba apėmė tik tam tikras išgalvotas frazes, kurias reikėjo danešti korespondentams ir žurnalistams. Visą kitą, buvo tikra. Jie abu žinojo, kad tai buvo tikra. Ar naivu buvo manyti, kad po panašaus kontakto, galima tikėtis tęsinio, tačiau kartu? Ne. Tai buvo artimas, jautrus ir nebylus tiesos pripažinimas vienas kitam. Ir kas gi galėjo pagalvoti apie tai, kad galiausiai tai ką Katherine priėmė kaip abipusį geismą, tebuvo kažkoks liguistas, ir dabar iš pažiūros visiškai šlykštus „apšilimas“. Pasijuto išduota, išnaudota ir tokia KVAILA. Ji pakėlė savo akis, jos buvo tuščios, perpildytos skausmo, kurį sukėlė pasitikėjimo praradimas. Rankos palengva atitrūko nuo grotų, kuomet ji dar bandydama vaidinti, bandydama „užsidėti vieną iš savo kaukių“ lūpas ištempė į tiesią liniją, lyg bandytu šypsotis, bet pats veidas, jo raumenys, psichika tam pasipriešino. Skruostikauliais nuriedėjo sūrios, šaltos ir nuo apšvietimo šiek tiek blizguos ašaros. Pasistengė dar kartą įkvėpti, tačiau to padaryti vėlgi nepavyko. Oras strigo. Ji žengė žingsnį atgal, norėdama kad Redford‘as prarastu galimybę prie jos prisiliesti. Dabar negalėjo galvoti apie tai, kad iš dalies jau buvo perspėta dėl panašios įvykių sekos. Jai tebuvo pasakyta kas bus finale, bet kaip tai nutiks, nebuvo užsiminta ne vienu žodžiu. Bet argi dabar buvo įmanoma galvoti racionaliai? Ji traukėsi, ir tai iš tikro priminė skaudų skilimą. Jis žinojo, arba bent numanė kiek daug pastangų Pierce prireikė kad pakilti, kai jos pasitikėjimas, jos meilė buvo numesti ant grindų ir į tai buvo nusivalyta kojas, kelis kartus. Ar kelis dešimtys kartu, bet kas dabar tai be žino? Ji net nesuvokė to, kad jos pačios žiniomis vardas Elissa Sebastian‘o gyvenime reiškė jo seserį. Originaliosios žvilgsnis vistik pakilo į pirmojo vampyro pusę, susirasdamas jo akis, užfiksuodamas kiekvieną net labai aiškiai parodytą pasitenkinimą gyslelę. Nusisuko matyt per daug greitai, kuomet vos nenusitrenkė su vieną iš čia buvusių sienų. Pečiu prigludo prie jos, tačiau tos pačios kojos tiesiog atsisakė išlaikyti jos liauną, vietomis net per daug liesą kūną. Nuslinko apačion, kuomet įsiremdama nugara į cementinį karkasinį statinį, alkūnes įsiremdama į savo sulenktus kelius, rankų pirštus paslėpdama tankiuose savo plaukuose. Atrodė kad bandė paslėpti savo veidą, kuris net per daug aiškiai atsispindėjo jos dabartinę būseną. Galima sakyti kad tai buvo per daug jautri reakcija, galima net tvirtinti kad ji pati to prisiprašė. Tačiau kai imi svarstyti apie tai, kad Katherine Sebastian‘ą prisileido prie savęs sulaužiusi tūkstančius savo taisyklių, savo baimių ir netgi pasistengusi juo imti pasitikėti, gavo skaudų smūgį per veidą. Ir tai buvo paskutinis kartas, dabar tai jau buvo paskutinis kartas, kuomet ji dar buvo bandžiusi kažkam atverti savo sielą, bei įsileisti jį į vidų (mat širdis yra viso labo organas, toks pat kaip koja ar ausis).  – Prašau, daugiau nieko nesakyk.
Sunku iš tikro pasakyti kiek laiko ji nepratarė ne žodžio, tiesiog sėdėdama taip, netardama ne vieno žodžio, leisdama viso labo sūriam vandeniui tekšėti ant grindinio, tiesiai iš josios akių. Ignoravo, arba tiesiog atsisakė girdėti tai ką jis sakė. Žodžiai, veiksmai, kuriuos naudojo Sebastian‘as, pjaustė kaip įkaitintas, beprotiškai aštrus peilis. Pjautė giliai, kad kiekvienas sužeidimas galiausiai paliktu po savęs ilgam užsiliekantį randą. Apsurdiška, tiesa? Galėjo pasiusti jį po velniais, galėjo pasiūlyti eiti atgal pas Elissą ir iškrušti ją per ausies landas. Galėjo pasakyti daug ką, tačiau kas gi gali būti skaudžiau kaip mirtina tyla iš to asmens, kuris tau rūpi, ar bent rūpėjo? Būtent, jokie žodžiai negali sužeisti stipriau, nei tyla. Būtent dabar, jos emocinė būseną visokeriuopiai atitiko žinomos grupės RED dainą „Hymn for the Missing“. Skausmingą, ramią, tylią ir netgi šiek tiek keliančią depresyvias bangas. Per vieną akimirką, per vieną prisipažinimą Katherine Pierce pasimetė savo pačios gyvenime. Vienu metu norėjosi pradėti muštis, išlieti pykti, išlieti visą susikaupusi nusivylimą, kitą akimirką norėjosi raudoti, trečia pradėti isteriškai juoktis. Ir ji pradėjo juoktis. Ašaros byrėjo, bet garbanė juokėsi, ir šis vaizdas buvo nepakeliamas net didžiausiam emociniam degradui. Tai atrodė taip žemiška, taip žmogiška ir skausminga. Ji juokėsi. Velniai griebtu, ji juokėsi iš savo pačios apgailėtino gyvenimo, kuris kiekvieną kartą smogia per tas pačias vietas, o ji taip ir nesugeba pasimokyti. Ir jei širdis po kiekvieno tokio potyrio skyla į tūkstančius dalių, kiek gi jos yra likę vampyrės kūnę? Šis isteriškas juokas ėmė rimti, ir ji atmestinai ėmėsi valyti ašaras nuo savo veido. Nesiskubino pakilti ant kojų, nenorėjo sumažinti atstumo. Norėjo būti toliau, nes baiminosi kad jei jis pakeistu savo strategiją, nežinotu ką daryti toliau. Juk dabar viskas atrodė būtent taip, kaip pagalvotu labiausiai gyvenimu nusivylęs protas. Jo brutalumas, jo pašaipumas ir netgi prievarta, viskas suėjo į nieną ir tą patį verdiktą – jis norėjo kad ji kentėtu, ir jam pavyko pasiekti finišo tiesiąją.
– Maniau  galiu įsileisti tave į savo gyvenimą, kad tai kas buvo tarp mūsų, tai buvo ir buvo tikra. Kokia kvailė! Bet tu laimėjai Sebastian’ai, laimėjai žaidimą, kurio nebežaidžiau. – Ji pagaliau privertė save pažvelgti į jo pusę, balsas vis dar buvo keistai sviruojantis tarp žemesnių ir aukštesnių natų. – Aš nepasitrauksiu iki tos akimirkos, kai tu atgausi sveiką protą, kai nustosi būti tik nieko vertu tamsos skleidėju. Tu išmoksi saikingumo. Bet tai bus viskas. Nes turėdamas visas galimybes turėti mane, jas prašikai. Amžiams. – Galima sakyti kad “amžiams” yra sąlyginai dviprasmiškas išsireiškimas. Mirtingiems, amžius gali reikšti gyvenimo trukmę. Tačiau kiek gi šis išsireiškimas turi svarumo, kai tavo gyvenimas yra nesibaigiantis? Kai net nėra aišku ar tu mirtum, jei būtu sunaikinta planeta. Ir kai šiuos žodžius ištaria asmenybė, Katherine, moteris kuri galiausiai pavargo nuo viso to šūdo, kuris visuomet apima viską aplinkui, vos tik ji sutinka atverti save žmogiškumui, jausmams. Tai stiprūs žodžiai, ir jei prieš juos tardamas, nemirtingas vyras žinojo kad tai galutinai sugriaus jo santykius su garbane, jis buvo teisus. Tiesiog, jis nepasiekė to tikslo, kurio troško. Ji nepaspruko, neišgaravo iš jo gyvenimo. Ji liko lygiai ten pat, šalia. Tačiau tuščia, bei nebe priklausanti niekam. O svarbiausia, nebe priklausanti JAM.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 06 17, 2017 2:49 am






Ice and fire




NUOTAIKA: DAINA: Marilyn Manson - Leave A Scar




Sebastianui visados buvo be galo sunku suprati kito žmogaus emocijas. Niekados nebuvo empatiškas individas. Mintis buvo linkęs centruoti į save ir tam, kad vyras pažintų kito asmens vidinį gyvenimą, tas asmuo pats turėjo prisiversti ir be užuolankų, tiesiogiai pasisakyti. Painioje istorijoje bandant prisijaukinti Katherine to niekados nebuvo. Jų romanas nuo pat pradžių apsipynė paslaptimis, melais, slaptais ir ne visai gerais kėslais. Santuoka su Salonina buvo pirmoji Redford'o kito pažinimo mokykla. Jų santykiai iš pirmo žvilgsnio atrodė idiliški, tačiau taip buvo tik dėl to, kad moteris sugebėjo paminti savo pačios ambicijas gyvenimui, apsikrovė buitimi, vaikais ir leido Sebastianui imperatoriaus vardu aiškintis santykius su įvairiais, dažniausiai įsivaizduojamais imperijos priešais. Mėlyno kraujo turinti jauna moteris visados buvo stiprioji jųdviejų santykių pusė, ji tempė santuokos stabilumo palaikymo naštą, kurstė sutuoktinių aistros ir meilės židinį. Ir užteko tik mažyčio Ninos poreikio paturėti šiek tiek laiko atskirai susitvarkyti problemoms, kurios akivaizdžiai nebuvo nereikšmingos, kitaip Marcus nebūtų saugojęs jos užnugario ir Sebastianas nuleido rankas. Žiauru. Kaip jis taip greitai sugebėjo kone pamiršti jo pirmą, bene svarbiausią gyvenimo meilę? Nepamiršo. Tame ir esmė, kad nepamiršo. Tiesiog nieko negalėjo padaryti su tuo, kai jo jausmai negrįžtamai pasikeitė. Saloninos nubudimas, moters grįžimas į vyro gyvenimą tapo pirmu, kertiniu suvokimo, kad absoliučiai niekas NEGALI būti kaip anksčiau fragmentu. Sebastianas tapo visiškai kitokiu vyru, žinojo tai. Tai gilino prarają tarp realybės ir neįmanomų vyro troškimų iš griuvėsių pasistatyti tą nuostabią būtį, kurią paliko dar paeitos eros pabaigoje. Vis tiek būtų išpuolęs toks momentas, kai mylimieji būtų privalėję pasirinkti tolimesnę judėjimo kryptį. Pati Nina patekusi į liberalų, demokratinį pasaulį sparčiai keitėsi, ji pagaliau turėjo galimybę išlaisvinti savo vidinius troškimus, ilgai savyje laikytas ambicijas, jos niekas nelaikė. Ėmė žiojėti nematomas vienas kito nesupratimas. Ir kiek tu ilgai gali būti žmogumi, kuriame realiai atpažįsti tik meiliai nuliestą bei nubučiuotą išvaizdą? Visgi vienas kito supratimas neišgelbėjo ir Sebastiano ir Rebekos santykių. Galima sakyt, juose to vienas kito supratimo net per daug buvo. Visados jų išsiskyrimo priežastį laikė kvaila, vėliau pradėjo ja net nebetikėti. Pamiršo skaudžiai deginusias akimirkas, kai nemirtingumo prisipratinti nesugebantys, bet šeimyniški asmenys nesijautė kaip šeima. Visai neseniai sužinojo apie vaistą, nebuvo tikras kiek ilgai apie jį nutuokė pati Rebeka, bet faktas, kad ji nesugrįžo pas Sebastianą siūlydama įgyvendinti, atrodytų, didžiausią vienas kito svajonę drauge... Na, tai aiškiai parodo kiek labai originalioji buvo dėl Redford'o emociškai atšalusi. Ir vyras lyst į akis jai neketino. Be to, neturėjo mados emocine prasme mėtytis nuo vienos moters prie kitos neturint tam svaraus pagrindo. Širdyje ruseno stiprūs jausmai Saloninai ir niekuomet nebūtų išdavęs jų vardan kitos moters. Bent jau pats taip manė. Katherine. Ji buvo ugnis, ledas, destruktyvi stichija, bet tuo pačiu ir tobulai įkūnytas moteriškumas. Redford'as labai skeptiškai vertino visu tuos religinius niuansus, peršančius dievybių egzistavimą, tačiau ilgainiui iš ateisto virto agnostiku ir ėmė tikėti į likimą. Momentas kai susipažino su garbane buvo įkvepiantis, įspūdingas, tarsi numatytas, realizuotas kažko galingesnio, nei pasirinkimo laisvė. Čikaga yra didžiulė. Dešimtys džiazo klubų, šimtai kitokių naktinio gyvenimo pramogų ir kažkokiu būdu jie sugebėjo atsirasti tame pat taške. Sebastiano nepatraukė Katherine išvaizda taip, kaip galima tikėtis. Pasaulyje gali rasti tuuuuuzinus iš ties įspūdingo grožio dailiosios lyties atstovių ir lemiamu momentu prie žmogaus patraukia visai ne tai. Netikėtas akių susijungimas, kažkoks magiškas "klik", keistas, laukinis pažįstamumo jausmas. O ką kalbėti apie tą ugnies šokio viziją, kurią buvo taip nesunku sutapatinti su garbane. Į vieną tašką susimetė neįtikėtina gausybė nepaaiškinamų jausmų ir... Heh, jei nebūtų pastebėjęs merginos svirduliuojančios prie klubo vargu ar būtų ją užkalbinęs iš viso. Kaip tik buvo pradėjęs vengti artimesnių ar IŠ VISO santykių ir nebuvo pasiruošęs megzti naujų, kol kartėlis dėl žlugusio jo ir Rebekos ryšio nebuvo atlėgęs. Ir šiaip. Net ir melancholiškas vienišumas gali tapti komforto zona. Ypač, kai esi nusiteikęs puoselėti profesinį savo gyvenimą bei gilinti žinias. Gi pagaliau, PAGALIAU nusiteikė imtis kažko, kame aktyviai dalyvautų protavimo, ne raumenų judesio procesai. Buvo kaip tik pradėjęs pildyti tarsi naują savo gyvenimo puslapį. Tačiau Sebastianui iš tiesų niekada nepatiko vienišumas. Ar neįpareigojantys "sėklidžių turinio tuštinimai". Net ir jausdamas galybę prieštaravimų norėjo santykių, išgyvenimų, kuriuos kartu su savimi atsineša išrinktojo įsileidimas į kasdienybę. Tikrai neplanavo susižavėti laukine, akivaizdžiai nepriklausoma ir kiek atšiauroka "Marissa", kuri nutuokdama esmines vyriškas savybes gana greitai sužadino graiko medžiotojo instinktą. O tada sekė nors ir neilgas, bet beprotiška, audringa ir įsimintina avantiūra, kurios Sebastianas tikrai nebūtų užbaigęs. Tos pačios paslaptys, nesusikalbėjimai, negyjantys vidiniai skauduliai grasino palaidoti Redford'o ir Pierce ryšį. Jei ne tai, jei ne pačių jųjų idiotiškumas, ta pati Lilith su savo veik dieviškomis galiomis neturėtų visa nulemiančio poveikio jųdviejų santykiams, jų raidai. Ir tai buvo tiesa, kurios nė vienas iš jų negalėjo suprasti. Su labai mažyčiais protarpiais, po kurių paskui sekdavo nesveikai užpisantys "dingau", garbanė lyg ir parodydavo švelnesnę savo pusę. Visgi vien už to kabintis vyrui tapdavo sudėtinga. Ji bėgo nuo jo tikėdamasi ko, būtent? Kad pabėgs pati, ar Sebastianas sekios paskui jos saldžią subinytę iš paskutiniųjų stengdamasis vampyrei įtikti? Suvokė, kad jaunos išvaizdos moteris pati nelabai deramai supranta ko ji norinti. Redford'ui likęs, gyvybės pamatais riedantis laikas seko greičiau, nei Kat galėjo pasidaryti lemiamas išvadas. Kad ir koks kraštutinis, atgrasus galėtų pasirodyti Sebastiano ir Elissos aistrų protrūkis, jis nenutiko neturėdamas visiškai jokio pagrindo. Visų pirma Dean'as prapuolė palikęs moterį nenutuokiančią kokiame taške pakybo jų santykiai. Visų antra... Graikas paprasčiausiai ėmė ir pasielgė taip, kaip tuo metu norėjo. Nes yra (buvo) žmogus ir daro klaidas? Nes "karšta - šalta" žaidimas su Katherine ėmė neblogai kirsti per smegenis? Nes dėl prastėjančios sveikatos ir nuolatinio, iš ties gluminančio Pierce elgesio ėmė jaustis kone beviltiškai? Galiausiai giminingo kraujo turinčių asmenų sueities net kažkokia neištikimybe garbanei pavadinti negalima. Jei ji tikisi, kad Sebastianas elgsis kaip visiškas bekiaušis susimyžėlis ir nuolatos atakuojamas Kath dviprasmybių, jos nesugebėjimo paimti ir vieną kartą apsispręsti ji nori, kad Redford'as su visais savo "kubikais", plaukuota krūtine ir duobutėmis (lel) priklausytų tik jai, vis vieną nusiraus pimpalą ir laikys jį stiklainyje tam, kad vėliau panaudotų prieš Katherine kai ji PAGALIAU nuspręs susiimti ir tapti mažiau išsibarsčiusia aplinkui... Nu, sorry. Čia jau elementariai elementari savigarba gniuždoma. Be visiškai jokios abejonės atvirtęs, atskleidęs savo mažiau sysališką ir emocionalią versiją Redford'as jautėsi nusiteikęs bene arogantiškai. Nesijautė visiškai, anei kiek lievas. Retas kuris gali pasididžiuoti tokiu šaunumu, kad net seserimi laikomos moters kelnaitės pasidarė per šlapios, sunkios, todėl paėmė ir nukrito ant žemės. Sesuo, ne sesuo... Seksas buvo geras. Labai geras. Kadangi pakeisti to kas nutiko neįmanoma, belieka susitaikyti, tiesa? Emociškai Sebastianą menkai dabar kas "tekasė". Neketino žeminti savęs, sriūbaut ir verkšlent. Net buvo pasiruošęs prisiimti visas savo nuodėmių pasekmes. Kaip bet kuris, save gerbiantis vyras. Nepamiršo to kaip klaikiai jautėsi tuomet, kai leido tam negatyvui, tam šleikštuliui save užvaldyti ir tai buvo kur kas siaubingiau, nei iš esmės suvokti, kad išdulkinai savo paties seserį. Tačiau dėl Katherine išsilaikyti antžmogiškai nežmoniškas negalėjo. Jausmai jai buvo nepakitę, nenutolę, neužšalę, net priverstinai neužgniaužti. Kai leidi sau suprasti, kad myli, IŠ TIKRŲJŲ myli kitą asmenį, šio suvokimo nustelbti negali net pati mirtis. O Sebastianas tikrai mokėjo mylėti karštai, užtikrintai, stipriai, beatodairiškai ir netgi amžinai, nors ir kintančiai. Leidosi užvaldomas pykčio. Jis suteikė stiprybės.
Nežinia kiek tikrojo Sebastiano buvo tame "aš nestabilus ir blogas" parodomajame šou. Vyras toli gražu nevaidino kontrolės praradimo, nes troškulys buvo toks stiprus, kad tai žalojo tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nevaidino ir pagieža persmelktų emocijų Katerinai. Iš tos dalies, kuri buvo žmogiška ir sugniuždyta Redford'as kaltino ją dėl karšto reikaliuko su Elissa. Taip kur kas lengviau, nei pradėti klausti savęs kodėl ėmė ir pasielgė šitaip sau netipiškai. Buvo surinkęs nemažą tai paaiškinančių aspektų pluoštelį, bet kas iš to, kuomet žinai, kad tuo mėgaujaisi? Visgi blogiau, nei pripažinti tiesą prieš save patį yra nuslėpti ją nuo asmens, kurį tai neabejotinai kažkaip paveiks. Net jei nebūtų dar kartą išgyvenęs pranašystės, kuri įkvėpė atrišti nuo savęs Kateriną visiems laikams, vampyras vis vieną būtų prisipažinęs garbanei. Nes taip yra teisinga. Net jeigu Pierce jo atžvilgiu neteisingai yra pasielgusi dešimtis kartų, Sebastianui rūpėjo savo paties sąžinės bei orumo klausimas. Ir nesvarbu, kad vis dar netikėjo, idant vampyrė pradėjusi sukti ratus apie graiką, laikėsi visiško, bažnytinio celibato. Ko ir nebuvo. Tačiau praleidęs su garbane daugiau laiko pastebėjo iš ties įdomų paradoksą: Katherine Pierce nori būti traktuojama vienintele, nepakeičiama bei nepakartojama ir jai visai nesvarbu kokia gluminanti, erzinanti bus jos pačios elgsena. Kai gyvenimo esi eiles kartų sausai ir šiurkščiai padarytas per aną galą galiausiai išmoksti savimeilės ir jos naudojimo gynybai meno. Sebastianas buvo tik ką pradėjęs ir pats šitaip gintis. Nes jeigu jau prarandi bet kokį tikėjimą pačiu savimi tai belieka tik padaryti paslaugą visam pasauliui ir ištrinti save iš gyvenimo knygos lapų. Žinoma gali tarsi feniksas pakilti iš pelenų, bet tam reikia dvasios stiprybės, kurios gali ir pristigti. Redford'as tiek bandė (kadaise, labai juodu savo gyvenimo periodu) nutraukti, atrodytų, nepakeliamą, beprasmę egzistenciją, tiek lipdė save iš naujo bandant rasti sau vietą pasaulyje, kuris atrodė svetimas ir nesvetingas krauju, magija ir tamsa varomai būtybei ir ypatingai tokiai, kuri neprašė sau tokio likimo. Prireikė nemažai laiko, daugybės išbandymų, kad suprastu, jog myli gyvenimą. Ir visai nesvarbu, patirs jį iš mirtingos ar nemirtingos prizmės, nesvarbu kiek kartų suklys, kiek širdžių sudaužys ar kiek kartų duš jojo. Tiesa, Sebastianas toli gražu nesitikėjo, kad sudaužys priklausančią Katerinai. Anokia čia paslaptis - nesijautė jos perdėm mėgstamas ar tuo labiau mylimas. Tai buvo po šimtu užraktų, saugiai saugoma Pierce dalis, kuri nebuvo tiesiogiai parodyta tik dėl to, kad garbanės neapleido nuojauta, jog ir šis ryšys, ši emocija subliūkš ir nuskęs tarsi popierinis laivelis. Redford'as dar nesuprato, kad Katherine net nežaidė su juo. Ji vyrą savotiškai testavo. Paradoksalu, bet nieko nereiškiančią principų žaidimo pergalę išplėšė būtent vampyrė. Nuo pat jų atnaujintos pažinties pradžios Katherine buvo, išliko savimi. Drastišką asmenybės pokytį patyrė būtent Sebastianas. Ir Pierce tai akivaizdžiai nepatiko. O turėtų patikti? Vyras ją skaudino ir darė tai būdais, kurie vieninteliai iš tikrųjų veikė.
Sebastianas išlaiko šaltą, abejingą nuotaiką garbanei liejant savo akivaizdų pasibaisėjimą konkrečiais ėjimais, kurie su Kat mylavimu, glostymu ar tiesiog pagarba jai neturėjo nieko bendra. Vampyrui neatrodė sunku išbūti visiškai nesikeičiančioje povyzoje, nekeičiant veido išraiškos, žvilgsnio, neatliekant bereikalingų judesių. Jo kūno darbo toli gražu nebepalaikė tipiškai suprantama energijos forma. Pavidalas tapo negyvas, nejautrus, atbukęs. Jokių poreikių muistytis, kasytis ar paprasčiausiai mirksėti. Turėjo būti aklas ir visiškai durnas, kad nesuprastų, jog Katios priekaištai yra nuoširdūs, tačiau šypseną vyrui kėlė būtent tai, kaip puikiai prispausta nuo jos nepriklausančių aplinkybių ji sugeba vaizduoti auką. Kruvinoje burnoje suboluoja viršutinių, baltutėlių dantų juosta.
- Žinoma tavo feministinė dvasia daro man įspūdį, visai kaip ir manymas, kad tam tikrais momentais įvykių tėkmę gali pakreipti priklausomai nuo savo pačios norų. O aš tuo tarpu pasistengsiu smarkiai neįsižeisti kaip įtikinamai bandai paneigti faktą, kad tau visai patiko,-ne visai nuoširdi, kreiva šypsena pasirodo principų karą pradėjusio vyro lūpose,-Žinai, verčiau būtum iškrušusi mane su gumine pimpalo imitacija man pačiam to ne visai norint, nei kažkokiu būdu suvaidinusi savo mirtį paliktum mane manantį, kad nužudžiau moterį, su kuria nebūčiau atsisakęs išjoti į saulėlydį. Tau nepatinka, kai per prievartą yra paimamas ir paniekinamas tavo kūnas, o man - emocijos. Ir visgi bjauriausia yra net ne tai. Šlykštu pagalvojus, kad abu puikiai suprasdami, jog visų pasaulio poterių, padaugintų iš begalybės neužtektų mums norint išpirkti savo kaltes ir vis tiek elgiesi taip, tarsi AŠ čia būčiau blogas. Bravo,-suploja delnais, garsui grėsmingai nuaidėjus tuščiu požemių kanalu,-Hipokratijos karalienė - Katherine Pierce. Ar tiksliau, Katherine Redford,-nepraleidžia progos priminti ir to, kad garbanei neteko ilgai pasidžiaugti savo mergautine pavarde, nes pasirodo pimpaluotieji kaip vanagai suskridę laukia, kol ji iš guolio išstums misterį, kad maktelėtų ir užimtų jo vietą. Sebastianui oficialiai pasikeitęs šeimyninis statusas absoliučiai jokių problemų nesukėlė kaip ir nieko nekeitė. Ta pati, neypatinga amerikoniška pavardė, o ir psichologinės nuotaikos atžvilgiu neslėgė įsipareigojimo vienai damai faktas. Tai buvo principas, kurio laikėsi visą savo gyvenimą ir suklupo tik vieną kartą, kai patvarkė Elissą, kuomet širdyje jausmus nešiojo priklausančius kitai. Bet į panašią situaciją papuolusi buvo ir pati Katerina, kuomet praleidusi eilę smagių mėnesių su Sebastianu grįžo pas savo oficialų sutuoktinį su dar durnense pavarde, nei jojo. Žodžiu nuo Kat veidmainystės Redfordas būtų stačiai suviduriavęs, jei vis dar galėtų palaikyti tokią funkciją. Tiesa, jau ilgokai jautėsi susigyvenęs su Marissos istorija ir jos baigtimi, tačiau šią akimirką irzliai nusiteikęs vampyras galėjo pradėti putas leist dėl bet ko.
- Juokinga, kaip vis bandai prikišti, lyg Meisoną turėčiau priimti labai asmeniškai, kai pati dalyje dvaro vietų klūpėjai apžiojusi jam kotą,-nesusilaiko patylėjęs ir šioje vietoje, mat šnypštelėti dėl per dažnai pasikartojančio pabrėžimo apie du vyrus jungiantį bičiulystės ryšį pašnekovė drįso ne kartą keistos pašaipos forma. Katherine neturėjo pritrūkti sveikos nuovokos supratimui, kad net su draugu laikomu Lockwood'u Sebastianas elgėsi iš ties negarbingai, nes vien iš solidarumo turėjo rišti su Petrova bet kokį iš dalykiško rėmų išeinantį bendravimą. Kaip žinia, nei vienas, nei kitas nesugebėjo išlikti "profesionaliais", o tai atnešė ne tik įsimintinų momentų, bet ir širdgėlos. Jie abu atrodė tokie velniškai įsiskaudinę, kad tai ėmė kirstis su sveiku protu bei logika. Ir vis tiek negalėjo paimti kartą ir visiems laikams išsiaiškinti ko po galais jie tikisi vienas iš kito. Negalėjo šia linkme garbanės užlaužti. Tiek regėta vizija, tiek visos tos vampyriškos psichinės bei emocinės konvulsijos, tiek galiausiai giminaičių seksas trukdė Sebastianui padaryti teisingas išvadas ir galiausiai imti elgtis teisingai. Pritvinkęs skaudulių ir vidinių puvinių jis priminė didelę, bjaurią piktžaizdę. Kone nieko labai stebėtino tame net nebuvo, nes daugiausia laiko komunikuodami jie būtent ir praleido šnirpšdamiesi vienas į kitą nosį, o tai nėra labai būdinga elgsena įsimylėjėliams. Požeminė dvaro erdvė buvo bjauri, dvokianti, drėgna ir nė karto vyro iki šiol nelankyta. Iš viso nebūtų suradęs šiai vietai jokios praktiškos paskirties, nes čia viskas labai fui ir per daug asocijuojasi su prisiminimais iš pažinties su dar vienu potencialiu, šuniškais aromatais praturtintu Kat meilužiu. Psichotiška Sebastiano būsena tarsi atlėgo šiam perdėm noriai ištraukus su Katerina į pokalbį. Stebėtinai lengva šiuo atveju buvo negalvoti apie tai, kiek šiltų jausmų kelti bandė šios moters būvimas. Visai kiek ir žlugusių, nepasiteisinusių vilčių. Ne sava valia teko apsikrauti visai kitokiais dalykais, ypatingai pojūčiais, kurie atakavo negailestingai. Neketino suprasti Kath ketinimų. Nujautė, ji neabejotinai bandys atsikeršyti, tačiau kaliniu vyras nesijautė visiškai. Ir nepaisant šito vis tiek užėmė vietą vienoje celių, nors nepasivargino pasipuikuoti, kad visai nesunkiai iš jos save ištrauktų, JEIGU to norėtų. Nenorėjo. Galbūt priminė totalų neadekvatą, balansuojantį ties beprotybės ir sveiko proto likučių riba, tačiau nemirėlis labai gerai žinojo ką daro. Laikyti save laisvą, kone nesivaldantį, beprotiškai alkaną ir nepasisotinantį būtų didelė klaida. Pats norėjo kažkokiu būdu susigrąžinti stiprybę save kontroliuoti ir Pierce akivaizdžiai dėl to buvo paruošusi planą. O ir tokį, kurį įgyvendindama dar pasimėgaus atseit beviltiška graiko padėtimi. Šiknos dėl to nesuskaudo. Nesijaučia savimi, neteko kompanijų, o ir jo kaip viešo asmens karjera tapo miglota, nes vargu ar suvienijusi jėgas korporacija nebandys padaryti visko, kad gražiosios, ne itin visapusiškai funkcionalios Redford'ų šeimos tiesiog neliktų. Pastatė į pavojų ir Marcusą su Salonina, bet meh. Jei jie nesugebės reikiamu momentu apsiginti nu tai sorry. Korporaciją iš esmės sudarė saujelė mirtingųjų, pasitelkusių aukštąsias technologijas ir įsivaizduojančių save visagaliais. O taip tikrai nebuvo. Žinojo, kad garbanės reakcija į Sebastiano užgaidą pasimaitinti bus labai panaši į sulauktą. Prisikėlęs, sudžiuvęs vyro lavonas akį labiau džiuginančiu tapo tik dėl viso to kraujo, kurį į save susileido smagiai praleidęs laiką NSA laboratorijų pastate. Negalėjo pamiršti to, kaip šiltas, šviežias kraujas plūsta vampyro gerkle palengva užpildydamas kūną palaima, kurią suprasti gali tik vampyras. Žmonių pasaulyje nėra tokio skonio, kvapo ar potyrio, kuris būtų bent kiek panašus į troškulio numalšinimą prakandus aukos odą. Sebastianas pakankamai ilgai sėdėjo ant klonuoto kraujo dietos ir ši alternatyva toli gražu nepriminė to epiško susiliejimo su visa visata jausmo. Greičiausi tam pačiam velniui būtų sielą pardavęs už apibūdintų savybių blondinę. Iščiulptų ją mirtinai nemirktelėjęs. Katherine įvadas į siūlomą troškulio numalšinimo būdą trumpam sugadina apetitą. Jei ji mano, kad Redford'as leistų sau šitaip žemintis, traukti paskutinį lašą iš blusuotų, šūdais ropojančių žiurkių, tai verčiau tegu iš anksto pradeda ruošti karstą, į kurį pagal populiarią madą galės sukišti vyro mumiją.
Bet kuris toks ir panašus momentas, kuomet nepriklausomai nuo to kokias negatyvias emocijas puoselėjo vienas kito atžvilgiu jie priartėdavo, tapdavo užliūliuoti artumo, arti atsidūrusių akių ir lūpų... Tai yra vieninteliai kartai (o jų nedaug), kai Katherine ir Sebastianui tuo momentu rūpėjo tik jie abu, kaip kone nedaloma, ypatingo pojūčio visumos dalis. Nespėjo gerai pažinti pamiltos vampyrės, tikrai žalio supratimo neturėjo kokia yra jos nuomonė likimo, pranašysčių klausimais. Ir daugiau nei akivaizdu - ji buvo ekspresyviai skeptiška. Vampyras vis dar sunkiai gaudėsi pats savyje, jo nuotaikų diapazonas buvo liguistas, bet spalvingas. Tačiau joks atvirtimas, joks troškulys, kad ir koks nesuvaldomas jis galėtų pasirodyti, jokia agresija nebūtų pakeitusi to, idant vyrui Katerina tikrai labai rūpi. Galiausiai ji yra būtent ta moteris, kuri pagaliau, PAGALIAU rūpėjo jam labiau už save patį, o to dar nėra buvę. Garbanė darė didelę klaidą bandydama suprasti Redford'o išpuolį, tarsi jis turėtų turėti konkretų motyvą. Abu pokalbio dalyviai neatrodė nusiteikę tikrai nuoširdžiai akistatai vienas prieš kitą, nes tai reikštų, kad tuo pačiu tektų nustoti meluoti ir sau. Informacijos mainai jų dialoguose vykdavo retai. Kat turėjo visapusišką teisę laikyti Sebastianą niekšu, kuris pasikėsino į jos kūną tarsi traktuotų jį kaip savo nuosavybę, o vyras - kiekvieną kartą, kai moteris imdavo ir papustydavo padus palikdama galybę klaustukų - Redford'o kaip gyvos, mastančios ir visų svarbiausia jaučiančios būtybės menkinimą. Jis tikrai turėjo teisę manyti, kad vampyrė vėl su juo žaidžia, o vienas tokių pabėgimų gali ir nesibaigti Katherine sugrįžimu. Kitos medalio pusės svarstyti net nenorėjo, tiesiog emociškai jėgų tam neturėjo visai kaip ir susitvardymo. Kur kas jautriau reagavo į viso ko neigiamumą, į pačios Pierce negatyvumą. Ir vis tiek abu iš tam tikros pusės statė save į aukos pozicijas, nes yra per daug užsispyrę, kad suprastų, jog tiesa toli gražu neslypi anapus. Jos kategoriškumas Sebastianą veikė beviltiškai. Nors didžiąją dalį savo gyvenimo praleido vengdamas magijos pasaulio, kiekvienos ląstelės branduoliu jautė - šis pasikartojantis reginys, kurio metu iš vyro yra atimama jo moteris nėra kažkoks šalutinis pernelyg lakios vaizduotės efektas. Puikiai pažinojo save, tą fatališką tendencingumą įsimalt į smalos konsistencijos problemas, kurios netrunka sutraukti asmenis, kuriuos graikas norėtų apsaugoti. Redford'as lėtai iškvėpė šaltą orą vien tik tam, kad nuramintų sukilusį norą spragtelėti pirštais Kat per kaktą, idant ši atsipeikėtų. Nemaloniai ir nenoriai suklauso pašnekovės pypavimų, atrodytų, sulig kiekviena sekunde imdamas nervintis vis labiau.
- Tu neįsivaizduoji kaip mane erzina tavo nuolatinis putimasis dėl savo nenugalimumo. Po galas, Pierce,-vyro tonas buvo desperatiškas, kantrybė akivaizdžiai kapsėjo lauk pro įtrūkusį plyšį,-Pažinojau kadaise labai panašiai masčiusį individą. Niklaus Mikaelson, gal žinai tokį?-sprendžiant iš to, kaip pasikeitė visas jos veidas - pažinojo dar ir kaip, tačiau nesumojo pasigilinti kas galėtų sieti labiausiai pagarsėjusią antrininkę ir originalų hibridą,-Nenugalimas, šiurpiausias piktadarys mistinių padarų pasaulio istorijoje dabar dula mediniame karste ir gali padaryti mažiau žalos, nei mažas, pūkuotas kačiukas. Velniai griebtų, jaučiu, kad ne pirmą kartą bandau įkalti tau į galvą sveiko proto,-nūnai persmelkė prisiminimas iš labai panašaus konteksto jųdviejų dialogo, kai Sebastianas bandė įspėti Kat dėl korporacijos užmačių, kurios nebūtinai baigsis "pirmos viešos vampyrų poros" triumfu, nes per klaidą tapę karmos numylėtiniais jie būtinai išvengs nelaimės, kuri gali būti lemtinga,-Džiaugiuosi, kad Katherine Pierce nebijo nieko, todėl prašau leisk tada man bijoti dėl tavęs,-nepastebėjo nė menkiausio atsileidimo jos nusiteikime. Vampyrė it užsukta kalbėjo toliau įrodinėdama savo tiesą, paremtą buku "man nerūpi, išsikrušk" motyvu. Redford'as kone virpėjo iš piktumo. Kietai suspaustos lūpos, išsitempęs kaklas, rūstus žvilgsnis. Gėrė į save kiekvieną jos tariamą žodį. Netrukus nemirtingoji pradėjo dėstyti pavyzdį, kodėl ji netikinti likimu ir jo galiomis ir tai, tai Sebastianą pastebimai sutrikdė. Tačiau nedraugiškai atrodanti vyro mina bylojo apie susilaikymą pradėti replikuoti. Gi, ne tas žodis, kaip puikiai pažinojo Silas'ą Ambrose ir tikrai nekeista, kad būtent jo dėka tie patys veideliai periodiškai padaro "copy paste". Be to, artindamas save prie lemtingos išpažinties nesileido blaškomas temų, kurios nėra itin dabar svarbios. Negyva vyro širdis virpėjo krečiama milžiniško vidinio konflikto. Jam prašviesėjo galvoje, tas Katherine artumas, užtikrintumas, netgi it gėlės žiedas prasiskleidęs švelnumas, bučinys, jos pažadas būti šalia, nes jiems abiems to reikia... Prireikė nesuvokiamos galybės pastangų, kad stumtelėtų save atgalios į tamsą, kurios įtaka pasireiškė tikrai bjauriais būdais priversti garbanę pasijausti siaubingai. Vyras persimainė ir pasakė tai, kas neabejotinai turėjo ją sukrėsti. Ir sukrėtė. O dievai... To momento eigoje jiems abiems žemė iš po kojų slydo. Šitaip žiauriai atstumti, paniekinti moterį, kurios norėjo, bet privalėjo paleisti... Tai nesuvokiama. Sebastianas nesistengė parinkti kažkokių jautresnių žodžių. Jis išreiškė teiginius pačia šlykščiausia, brutaliausia forma tikėdamasis, kad tai privers garbanę padaryti paslaugą sau ir tiesiog išnykti iš Redford'o akiračio, padaryti tai visam laikui. Katherine reakcija geriau nei bet kas kitas suartino graiką su žmogiškumu, kuris ne itin imponavo dar vienam gyvenimui prisikėlusiam vampyrui. Drąsiai, įžūliai žiūrėjo į jos veidą, tačiau žvelgti į akis nepajėgė. Nepaisant visų tų nemalonių momentų, per kuriuos buvo priverstas pereiti, nes Katerina nenorėjo pripažinti jausmų ne tiek kiek Sebastianui, kiek sau pačiai, ji nenusipelno išgyventi tokių emocijų, tokio bjauraus, žeminančio sukrėtimo. Negalėjo sugriauti savo šalto, abejingo, liguistai atstumiančio fasado, nes jau ir to kelio atgal nebebuvo. Pats jautėsi iš pagrindų sukrėstas pagaliau, PAGALIAU nutrenkusio supratimo, kad vargu ar Pierce akyse Redford'as buvo tik kažkoks nereikšmingas, bet laikinai įdomus pramoginis elementas. Slėpėsi tamsoje iš paskutiniųjų stengdamasis nesubyrėti ir nepadaryti to efektingiau, nei pati Katherine. Vyro akys pasruvo raudoniu, užsidengė sunkia, vaizdą krauju užliejusioje širmoje. Nemanykit, kad džiūvesėlio stadijoje išbuvęs, tada prisikėlęs ir kraują į save pylęs Sebastianas ims ašaroti sūriais vandens lašeliais, nes į tai bent panašaus skysčio jo kūne tiesiog nebuvo. Visgi išdavikiškas verksmas tobulai susiliejo jau ir taip kruviname, plaukais apaugusiame, netvarkingame veide, tačiau vyras vis tiek slėpėsi šešėlyje. Žinojo, kad toli gražu nebeatrodo toks brutalus, kokiu turėjo išlikti. Bent jau sustingęs vyro kūnas neišdavė jokios emocinės reakcijos į skausmą, per kurį save pernešti buvo priversta jauno veido vampyrė. Sebastianas lėtai įkvėpė jausdamas kaip virpa jo paties kūnas, tarsi kolapsuotų visa jausmų sfera ir tik kažkokio stebuklo dėka graikas vis dar išlaikytų tą psichopatišką orumą. Ramiai išklauso Katherine išvados, kuri atspindėjo ne per seniausiai pasidarytą paties Redford'o. Būtų be galo kvaila imti ir kvosti ją, kodėl garbanei prireikė kone metų laiko tam, kad leistų vyrui suprasti, jog jis nėra tik dar vienas žaisliukas. Nepakeliamai šlykštu būtų ir jei bent pabandytų Pierce pripažinimus palaikyti farsu, žaidimo, kuris jau senokai žlugo dalimi.
- Aš padariau klaidą,-žodžiai akivaizdžiai strigo gerklėje. Jie netgi nepernešė kažkokios konkrečios emocijos, jie neskambėjo jautriai ar šiurkščiai. Bespalvis, nykus tonas,-Kat...-natūraliai švelniai išsprūdęs kreipinys priverčia vyrą trumpam pritilti. Nenorėjo pradėti teisintis ar tuo labiau imti drabstytis kaltinimais, bet ne pirmas kartas kai pastebi, jog Pierce tarsi gyvena atskirame pasaulyje nesuvokdama, kaip jos elgesys atrodo iš šalies. Nežinojo ką pasakyti. Rimtai. Blaškėsi tarp kelių esminių norų ir jie prieštaravo vienas kitam. Troško su vampyre išsiaiškinti viską kartą ir visiems laikams, bet tuo pačiu pasistengti ją užtikrintai nuo savęs atmušti. Visgi koks paradoksas! Kai stengėsi ją išlaikyti Katherine bėgo, kai suvokė privaląs ją paleisti - ji nusprendė likti. Ir susigaudyk tokioje painiavoje... Visiškai bet kokiu atveju pražūti neketino. Net jei ir skaudės. Velniškai. Nusiraminęs vyras atrodė tik dėl to, kad visko tiesiog per daug pasidarė. Ne kartą yra jautęs, kaip išgyvenimai susiplaka į visišką nesąmonę ir daugiau negalėdamas atlaikyt, kažkaip keistai, net harmoningai atsijungi nuo viso supančio pasaulio. Redford'as būtent taip ir pasijuto. Tiesiog paėmė ir užtrumpino kažkur. Pasidavė. Nusibodo. Pasiekęs artimiausią sieną, kuri kaip ir likusios asocijavosi su Meisono sysiojimu ant jų, priglunda nugara ir svyra žemyn tol, kol pliku užpakaliu paliečia žemę. Nejautė nei karščio, nei šalčio. Nieko. Pilnai atsipalaiduoti negalėjo tik suprasdamas, kad šis "taikus" būvis greičiausiai neužsiliks, tad turi imtis kažko, kas sumenkintų Sebastiano galimybes pašėlti. Ypatingai, kai kiekvieną mielą sekundę esi atakuojamas ypatingai erzinančio alkio, kuris neužsipildys net jei pasiryžtum nušluoti pusę žmonijos populiacijos. Buvo tikrai ne kartą patyręs tokį jausmą. Mažytės, mielos graužikų pėdutės tapsėdamos pralėkdavo šian bei ten, nešdamos kūnelius į paskirties taškus ir kaip tik viena, bjauri, vyriško delno žiurkė pralėkė palei Sebastiano pėdą tikėdamasi, jog liko nepastebėta. Sugauna ją vienu staigiu judesiu, nykščiu nulauždamas liauną kaklelį. Kita ranka perlaužęs graužiką per pusę užverčia galvą suspaudęs nediduką mėsos gabalėlį. Į vampyro burną papuola ne tik kukli čiurkšlytė kraujo, bet ir smulkūs vidaus organai bei kailio atplaišėlės. Be malonumo, bet ir be sureikšminimo, žodžiu, šaltai nurija Pierce pasufleruotą "gardėsį" (kurį perspektyviai išbrokavo), nebe reikalingą lavonėlį tekštelėdamas į šoną. Sebastianas neparodo jokios reakcijos iki to momento, kai it perkūnas iš giedro dangaus, be jokio išankstinio perspėjimo pradeda reikštis tūžmingas vėmimas. Tai buvo ne šiaip skrandžio turinį atspindintis šliaukštelėjimas, o gausus, skysto kraujo fontanas išsiveržęs dar ir su visai galingu spaudimu. Vat viso šio momento sukontroliuoti jau tikrai negalėjo. Nuo "vegetariškos" mitybos vyras visuomet apsirgdavo va šitaip, o kartais ir smarkiau. Toks jausmas, kad atpylė kone didžiąją dalį šį vakarą suvartoto kraujo. Erdvė prasmiro aitriu geležies kvapu, aplink vyrą telkšojo didelė ir gausi kraujo bala. Redford'as nebeatrodė toks savimi pasitikintis. Mėlynos vyro akys apsiblausė nuovargiu, atspindėjusiu didelį jėgų praradimą. Pagaliau iš tikrųjų pasiruošė savo didžiajam nusibaudimui. Jie abu sėdėjo ant purvinos žemės. Abu sugniuždyti. Tylėjo. Visgi pirmas prabyla Sebastianas. Kaip nekeista buvo pasiruošęs kalbėti visai ne apie tai, kas jiems rūpi labiausiai. Ar rūpėjo.
- Ar Sailas...-neatpažįstama emocija atsispindėjo vyro balse apipinta tiek fizinio, tiek psichologinio nuovargių,-Jis lindo prie tavęs?-keistai, kiek savininkiškai nuskambėjęs klausimas iš tiesų neturėjo įgauti tokio prieskonio. Neišreiškė teisingai minties. Tiesiog norėjo suprasti kokių sąsajų Kat turi su varloku. Ne dėl Pierce. Dėl paties Sailo, kuris tik nedideliai daliai asmenų buvo žinomas kaip jaunesnis Sebastiano brolis,-Ar ta istorija, antrininkų istorija ir yra tokia, kokia yra? Žinai, nesistebiu,-neleidžia jai įsiterpti, nes paėmė ant šnekos,-Keista tiesiog, kaip efektingai jis sužaidė paleisdamas į pasaulį tuzinus žavių merginų vienodais veideliais. Ir koks viso to tikslas?-tuščias klausimas, į kurį veikiausiai dorai atsakyti negalėtų pats vidurinėlis. Graikas specialiai neruošė žodžių, kurie ne visai tvarkinga dėstymo maniera pasipils netrukus,-Mano tikras vardas yra Sevastianos Ambrose. Sailas yra mano brolis. Vampyru buvau paverstas penki šimtai kažkelintais, dievaži, nebeatmenu tiksliai kada tai vyko, praėjusios eros metais. Prieš paleisdamas į "rinką" savo idiotišką nemirtingumo burtą brolelis pratestavo jį ant manęs. O tada paliko pūt urve, kur pragulėjau daugiau nei du tūkstančius metų. Buvo bjauroka. O mano sesuo yra fėja. Esi kada nors ragavusi fėjos kraujo, Kat? Nemanau. O aš esu išgėręs net ne vieną fėją ir kaip turinti patirties patikinu - nėra labiau apsvaiginančio narkotiko vampyrui. Esu padaręs iš ties siaubingų dalykų, nes gėriau tą prakeiktą kraują. Ir nebandyk pradėti iš manęs šaipytis, Petrova,-gana piktai įspėja kiek pakėlęs balsą,-Visas mums žinomas pasaulis yra tik ledkalnio viršūnė. Gal tai tik vienas pasaulis iš nesuskaičiuojamos jų galybės. O tu net nesugebi tikėti jėgomis, kurios yra aukščiau tavo pačios valios. Esu visiškai įsitikinęs, kad Dean'as tave nužudys. Tad mažiau sielvartauk dėl to, kad oficialiai nebūdamas tavo širduku, nes ištisai bėgai nuo manęs varydama man paranoją, tąsydamasi su kažkokiais įtartinais tipais ir su jais "nemiegodama", paėmiau ir šiek tiek apsvaigęs, šiek tiek savo paties noru patvarkiau Elissą, tad tu iš to padarei tiesiog siaubingą dramą, nes privalėjau būti tau visokeriopai įsipareigojęs net jei ir kaip įmanydama stengeisi pavyti mane šalin ir pradėk regzti kažkokį planą,-nenuslėpė susierzinimo, kurį provokavo perdėtas Pierce įsižeidimas, susijęs su Sebastiano ir Elissos nuotykiu. Vyras taigi nežinojo, kad turėdama aibes galimybių garbanė savo jausmus pripažino Redford'ui tada, kai jis, pagal viską, mirė ir turėjo likt miręs. Nematė jos iš šalies tapęs kažkokia astraline projekcija. Mirtis vyrui buvo tuščia ir šalta. Šaltai bei tuščiai jautėsi ir dabar, kuomet puikiai jautė kokia Katherine tapo abejinga, lyg rusenusius jausmus vyrui būtų ne tik sutrypusi, bet ir sušlavusi bei išmetusi. Suprantama. Prireiks laiko, kad abu atsigautų. Ar galiausiai išmoktų bendrauti atskirdami emocijas nuo savotiškos prievolės, kurios Pierce apsiėmė nusprendusi nepalikti Sebastiano vieno bent iki to momento, kol nepramoks savęs suvaldyti. Pamaitintas garbanės kūnas iš ties kvepėjo nuostabiai, tačiau kontrolės, regis, mokėsi jau dabar. Bet koks tolimesnis pasikėsinimas į vampyrės gerovę būtų tiesiog nedovanotinas. O sveiko proto visiškai palaidojęs nebuvo anei jokiu atvirtimo momentu.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Št. 06 17, 2017 4:48 pm




I'm not running away




NUOTAIKA:  *click here*  ///  DAINA: Raign - When it's all over




Nėra sudėtinga pasakyti kad kiekvienas asmuo, bet kokią, net ir smulkiausią, situaciją vertina vien tik iš savosios regos prizmės, remdamasis asmenine patirtimi, jausmais kuriuos tai sukelia, nuomone ir netgi nuostatomis. Vieniems tam tikras įvykis gali pasirodyti visiškai niekiniu ir netgi savaime suprantamu, kitiems savo ruožtu tai primena vidinę emocinę „pasaulio pabaigą“. Ir tiesą pasakius, negalima pasakyti kieno gi vertinimas yra teisingas. Vargu ar kada nors būna taip, kad teisus ar kaltas yra tik vienas asmuo. Bet koks pasirinkimas, bet kokia klaida, nepriklausomai nuo to, kokią baigtį tai atneša, ji nėra teisinga ar klaidinga. Tiesiog asmeniškai, ji kiekvienam kardinaliai skirtinga. Galima sakyti kad Sebastian‘ui nuotykis su savo paties seserimi (arba tiksliau būtu pasakius pussesėre) yra normalus, logiškas ir netgi labai maloniai įsimintinas. Ir jis bus teisus: tuo metu vyrui buvo beprotiškai gera, tai išnešė protą ir gal net buvo vieninteliu tokiu, „auksinio medalio“ vertu seksualiniu potyriu. Tai nebuvo klaida jo gyvenime, klaida būtu sakyti sau pačiam kad tai buvo kažkas, ko jis nenorėjo, tačiau darė ir dabar neva baisiai gailisi. Tai yra jo asmeninis potyris, tai jo asmeninis reikalas, ir te meta į vyrą akmenį tas, kuris mano kad šitai galima pavadinti klaidingu sprendimu, kažkuo, kas yra neteisinga. Savo ruožtu, aplinkiniai, o kas svarbiausia: originali vampyrė, savo laisve ir nepriklausomumu besidžiaugianti garbanė, istoriškai minima kaip iš bulgarijos kilusi, Katerina Petrovą priima visą tai dar kitaip. Ir ji taipogi yra teisi. Jos gyvenime, išdavystės, kūno paniekinimas ir begalinis, beprotiškas skausmas, iš kurio ir kilo tendencija pasipriešinti ir išgyventi, pakilti ant kojų ir neleisti kad tai tave paliestu, sužlugdytu, visą tai buvo neatsiejama kasdienybė. Tikriausiai patekusi į panašią padėtį, ji net neturėtu stebėtis, juk tai velniai griebtu, buvo visapusiškai nuspėtinas dalykas. Tiesiog, jis nutiko šiek tiek ankščiau, nei kad ji būtu maniusi. Redford‘o išpažintis (o reikia dar pagirti asmenį, kad nemelavo, pasakė viską taip, kaip jautė ir kaip buvo), vienareikšmiškai sužlugdė jam atsiverti ėmusią „ledo karalienę“. Keisčiausia buvo net ne tai, kad ji sureagavo į tai stipriai, skaudžiai ir netgi per daug drastiškai. Keisčiausia, kad jai nesukėlė šleikštulio faktas, kad vyras kurį pamilo, savo seksualiniams potyriams pasirinko net ne ją, net ne atsitiktinę vakarėlio dalyvę, o savo paties seserį. Labiausiai šlykštu, nemalonu ir skausminga darėsi nuo to, koks tam buvo pasirinktas laikas. Ir kai viską matai vien iš savo pačios bokšto, padėtis tampa tik dar labiau apgailėtina, ne jam, ne jai, o reiškiniui „mes“. Juk jei visas šis spalvingai ir su didžiuliu entuziazmu, kuris iš esmės turėjo priversti Katherine padaryti „dingau“ amžiams, nors ir neprivertė, būtu nutikęs ankščiau, bent iki kelionės į Berlyną, tai vargu ar sukeltu sėdimos vietos niežulį. Galu gale, po kelerių metų tylos, po priverstinio manymo kad Katherine buvo Marissa, o Marissa tapo tik dar viena, nieko nereiškiančia vieno alkano vampyro auka, ji buvo tikra kad Sebastian‘as sugrįžo atgal pas savo tuometinę sutuoktinę tam, kad audringai atšvęsti būsimą mirtingumą. Ji nepyko, nejautė sielvarto ir netgi iš dalies palaikė tai savaime suprantamu dalyku. Gal tai ir skamba kaip didžiausias idiotizmas, atsižvelgiant į tai, kad dar praeitą naktį, garbanė prisipažino kad niekada nebuvo pamiršusi jo, niekada iš tikro nebuvo paleidusi jo ir jautė jam tai, kas yra reta, neapsakoma ir tikra – meilę. Tai, ko vertė savęs išsižadėti dėl visiškai niekuo nepagrįstų baimių, spelionių ir neleidimo sau gyventi šia akimirka. Galima pavadinti tai savisauga, galima pavadinti paikumu, ir galima pavadinti įpročiu. 500 su viršumi metų pastovaus bėgimo nuo praeities, kuri ketino nutraukti tau bent pusę visų turimų galūnių, tai ne mažas skaičius. Galu gale, dabar nebuvo tas laikas, ir ji pati nebuvo mažametė mergaitė, kuriai suartėjimas pirmiausia reiktu būtiną klausimą „gal norėtum draugauti?“, o vėliau statuso pakeitimą socialiniame „facebook“ tinkle iš „vieniša“ į „santykiuose su ...“. Tikriausiai buvo pakankamai brandi tam, kad leistu viskam nutikti savaime. Pirmiausia tai buvo specialus, erzinantis ir viliojantys žaidimas su Sebastian‘o pasąmone, vėliau ganėtinai aiškus ir geidulingas atsivėrimas Berlyne. Ir tuomet niekas nevertė jų elgtis taip, kaip elgėsi, ypatingai tuomet, kai likdavo dviese. Ir taip, po to moteriai buvo būtina pertrauka. Gal ir nederėjo tiesiog pradingti, nepasakius ne vieno žodžio, nepaaiškinus ir metus tik tuščias viltis, neva jis pats turėtu viską suprasti. Kaip? Ji nesuteikė jam ne vienos galimybės pažinti ją, ką kalbėti apie supratimą, kuris viską kardinaliai būtu pakeitęs. Ir gal tuomet ji net neatrodytu tokia nelogiška ir svaiginančiai, bet kartais vedančiai iš proto paslaptinga. Visgi, laiko apmąstymams išnaudojo pakankamai. Vertė save užsiduoti tuos pačius klausimus, kuriuos skyrė sau: Ar gali sau leisti tokią prabangą kaip žmogiškumas, ar jis tikrai yra vertas to kad pabandyti dar kartą? Ar jis yra tas, dėl kurio ji sugebėtu ne vien perlipti, tačiau ir sugriauti visas per pusę tūkstantmečio pastatytas savisaugos sienas? Buvo vertas. Katherine Pierce sugrįžo, ir atrodė kad tai nutiko pačiu reikšmingiausiu laiku. Paskutinis fiziologinius pokyčius keliantis, Sebastian‘o gimtadienis atvėrė akis į labai daug aspektų, kuriuos neigė sau pati. Skaidrūs ir suprantami tapo šie dalykai: jo kūnas, jo mąstymas ir netgi asmeniniai charakterio bruožai, tas irzėlį keliantis užsispyrimas ir kartais pro didelį ORUMĄ prasiskverbiantis jautrumas – tai buvo trokštama jos, jis buvo trokštamas jos. Kas netrūkus tapo aišku, vos tik padauginusi dirbtinio grožio propaguotoja leido sau prisiliesti prie jo. Pavydas, milžiniškas ir protu nevaldomas pavydas, buvo dar viena priežastis, kodėl ji nenumojo ranka, parodydama kad „daryk tu ką tik nori“. Ir galiausiai, jautrus prašymas nebe pradingti, kuris buvo palydėtas seksualinių veiksmų, kurie buvo orientuoti ne tiek į patį kuris būtu pažymėtas varnele prie langelio „check“. Nenoriai, siaubingai nenoriai neleidusi aistrai įsižiebti dar labiau, ji nuoširdžiai manė daranti paslaugą abiems, suteikiant laiko, kuomet visą ko varikliu nebus alkoholis. Bet ar buvo? Vienaip ar kitaip, vargu ar nebūtu priėmusi asmeniškai net galimybės sulaukti pašiepimo kad ji lengvai ir noriai praskleidė kojas, kuomet jis ir pats nelabai suvokė ką darantis. Ir vėlgi, tai nebuvo išreikšta piktybiška forma, ir iki Elissos Ambrose pasirodymo, buvo kuo toliau, tuo labiau sunku atsispirti, susiturėti. Tikriausiai žvelgiant iš Pierce prizmės, galima pabrėžti tai, kad būtent visa ši, į vienas kito kūnų pažinimą (dar kartą), į vienas kito kūnų geismą orientuota veikla, turėjo reikšti tai, kas – ji pagaliau liovėsi meluoti sau pačiai. Ir pagaliau buvo pasiruošusi priimti jį, atverti save, spjaunant į visas galimas baimes, kurios nuolatos taip stipriai kišo pagalius į ratus. Nepatiko jai jauniausia Ambrose šeimos narė, ir matomai visiškai ne be reikalo. Tą akimirką, teko labai stipriai valdytis, kad nepasakyti ką nors nepadoros, pareikalaujant kad šiek tiek per daug sudžiuvusi tamsiaplaukė eitu gal patrepsėti kur nors, nes daugiau nebe gali atlaikyti spaudimo tarp kojų, kuris netrūkus turėtu būti užpildytas Redford‘o gana aiškiai dėmesio reikalavusiu falu. Visgi tokio dalyko nenutiko, tiksliau nutiko, tačiau tarp asmenų, kurių tarpe jos fizinio ir dvasinio pavidalo nebuvo. Jei ne Lilith, jei ne jos pačios pirmagimė dukra, Katherine nebūtu nuvažiavusi toli, nepriklausomai nuo to, kad manė neva tam vakarui reikėtu „sustabdyti arklius“, ir netgi sulaukė Sebastian‘o pritarimo. Ir NEGALIMA sakyti kad dėl visko buvo kalta demonė angelo veidu, nebuvo kalta ir aplinka. Tik kvailas trumpinimas, kuris galiausiai padarė savo. Ir dabar, daryti kažkokias kitokias, nei kiekvienam asmeniškas, išvadas buvo ir beprasmiška ir per vėlu. Katherine ši išpažintis atnešė skausmą, kuris stipriai persipynė su visiškai sunaikintu pasitikėjimu Sebastian‘o atžvilgiu, sudaužyta širdimi ir netgi emociniu šoku, dėl stipriai nepasiteisinusių vilčių. Dėl to kad pagaliau ėmusi atsiskleisti josios meilė jam, buvo kone iš karto sutrypta, panaudota kaip sumautas avalynės kilimėlis, ir galiausiai išmesta toli toli. Ir šiuo metu, tai buvo visiška, nepataisoma pabaiga jai. Juk, gyvenimas ir yra tuo įdomus, kad pakartotinai pameta tau tuos pačius pasirinkimus, laukdamas kada pagaliau suprasi ir imsi elgtis priešingai. Kadaise, panaši patirtis, išdavystė iš atrodo kad artimo jai vyro, atvedė Pierce į atleidimo stadiją, ir tai te davė startą nesibaigiančiam jos garbės, jos orumo niokojimui. Kodėl gi šis kartas turėtu būti kitoks? Ypatingai atsižvelgus į tai, kad Lockwood‘as bent bandė apsimesti kad jam tie nukrypimai nuo kelio buvo savotiškos klaidos, ir jis net šovė legendine, vyrams būdingą frazę, – „tai tebuvo seksas, myliu tai tave“. Sebastian‘as nesigailėjo, ir gal išreiškė viską taip, kad atstumtu ją nuo savęs, parodytu kad jei ji pasiliks, tai nebus pirmas ir paskutinis kartas, ir tuomet kaltinti galės tik save pačią, ir tai kad kartais tą žmogiškumą visgi derėtu paminti, kad nelikti įsiskaudinusiai. Taip, žmogiškumą derėtu paminti. Ir šį kartą, Pierce neketino pakartoti to paties, ką jau buvo dariusi ankščiau. Šį kartą vietos atleidimui, ar netgi atsiprašymui nebuvo.
Ši diena atnešė beprotiškai daug neigiamų emocijų, atskleidė paslapčių ir netgi privertė vienas į kitą žvelgti priešingai, nei tai buvo ankščiau. Žinoma, jausmai niekur nepradingo, ir vargu ar galima kaip nors paslėpti tai, kas yra tikra. Net tas pats atsitraukimas nuo žmogiškumo, galiausiai priveda tave prie to paties, nuo ko stengiesi pabėgti. Tiesiog būtent dabar, tai buvo prislopinta tuo, kas buvo vadinama nepageidautinais ir visiškai protą ir sveiką nuovoką išnešančiais jausmų uraganais. Visgi tokiais, kurie bet kokiam gyvam ar nelabai organizmui atneša sukrėtimus: gilius, paliekančius randus ir nemalonius. Ji pyko, jautėsi įskaudinta, ir jis kuo puikiausiai tai matė. Tačiau, vargu ar suprato tai taip, kaip tai jautė jojo Katerina. Kalba, kuri palietė prievartinius veiksmus, kurie vyko palyginus ne taip seniai, nors ir dėl puikios regeneracijos, kurią pasižymėjo vampyrai, ką kalbėti apie tuos, kurie buvo sudaryti iš originalaus burto, to potyrio nebuvo likę ne pėdsako, bent jau iš fiziologinės dalies. Ši kalba tapo audringa, lietė principus ir smaugė tiek vieną, tiek kitą. Tai buvo bausmė, kurios ji nebuvo verta, net dėl to kad ne kartą buvo sužaidusi su Sebastian‘o jausmais, jo paties savigarba ir kartais orientaciniais principais. Jis, dėstydamas savo mintis, iš dalies, kad ir kokia ji buvo menka, buvo teisus. Pilnai užtektu atsiminti, pasigilinti į jauseną, kuri atrodė reikėmės turėjo kur kas daugiau, nei ši nesibaigianti vampyrų egzistencija. Akimirka, kuomet fatališkoji garbanė, išvydo, o ir suvokė kad JIS yra gyvas. Tuomet vargu ar buvo svarbu tai, kad aplinkui buvo pralieta daugybė kraujo (jie nusipelnė, nereikėjo vaidinti kad gali būti viską valdantys dievai su visokiais moksliškai išrastais dalykėliais – prieš vampyrus, originalaus burto vampyrus, kurie prie to pačio dar buvo kiek kitokiais, jie tebuvo šudukų krūvelės), mėtėsi kūno dalys, tiek paviršinės, tiek vidinės. Kad pastato kampai, it Kalėdinės girliandos, buvo nukabintos kameros, kurios savaime suprantama prasme, suteiktu galimybę ne vienam dirbančiam NSPUNK pasižiūrėti kaip ir kas, kodėl ir kiek ilgai. Visa aplinka tapo visapusiškai nesvarbi ir ji nejautė baimės. O, tie patys visažiniai galėtu patvirtinti tai kad Redford‘o pokytis dar tuomet nesukėlė šiurpo, neatstūmė, ir netgi atvirkščiai, sujaudino. Jis buvo blogas, deja, ne vien aplinkiniams, bet ir jai asmeniškai. Skerdynės neatrodė atstumiančiu veiksniu, nagi. Jie abu buvo nemirtingais, ir tai vargu ar buvo baisiausia, ką yra matę ar padarę, abu gyveno per ilgai, kad vaizduoti iš savęs šventuosius, kurie ne duok aukščiausias nuskriaustu kokį katiniuką, ar vaikiuką. Visko buvo, ir visko dar bus, tiesiog nereikia per daug susireikšminti, kuomet gamta tiesiog padaro savo, kartais brutaliai. Garbanė jautė begalinę, fizinę, seksualinę trauką jam, ir būtent tuo metu tai netgi atrodė neišvengiama. Mintyse kone maldavo kad jis pagaliau užpildytu ją iš vidaus, sukeldamas nesveiką, visą kūną iki smulkiausios nervinės ląstelės suvirpinantį jausmą. Norėjo jį ragauti: kandžioti, bučiuoti, čiulpti, liesti, spausti, įsileisti į vidų. Jei žodžiai strigo, tai ketino bent veiksmais parodyti ant kiek jis buvo jai svarbus, ir ant kiek trokštamas. Taip, iš dalies pirmasis vampyras buvo teisus, ir Katherine vargu ar sugebėtu tai paneigti, ji pati to norėjo, tiesiog ne taip, kaip jis tai realizavo. Per daug greitai, per daug netikėtai viskas taip stipriai susikniso, kad net baisiausiose košmaruose neįsivaizdavusi tokio dalyko, antrininkė ėmė jį stumti nuo savęs. Ir ji bandė paaiškinti, kad tai tėra naujavirčio negebėjimas valdyti save, kol galiausiai sveikas protas visgi ėmė skambinti varpeliais. Jos mylimas vyras specialiai laužė jos kaulus, degino jos odą tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Jis tarytum norėjo parodyti kokia iš tikro ji yra maža, menka ir silpna. Ir tą akimirką, tikrai taip ir atrodė. Jautėsi esanti niekinama, ir nuoširdžiai stengėsi padaryti viską, kad šis iš malonaus, į visapusiškai šlykštų virtęs seksualinis aktas būtu nutrauktas. Ji naudojo tiek žodinę, tiek kūno kalbą, tačiau nesuveikė niekas. Sunku buvo sutapatinti tai su pirmuoju kartu kuomet josios kūnas buvo panašiai (na gerai, visiškai kitaip, lel. xDD) išniekintas. Ir iš tikro, kas gi yra baisiau: Ar tai kad tavo kūnas tampa kažkieno brutalios seksualinės iškrovos objektas, neatsižvelgiant nei į tavo norus, nei į tavo metus ar bent jau brandą, kurios dar nebuvo? Kuomet tave liečia, tiesiogine to žodžio prasme, drasko, prievartauja ir tuo visapusiškai mėgaujasi. Ar kai panašius veiksmus atlieka asmuo, kurį tu myli visa savo siela ir kūnu (ir tai pripažįsti!), ir kuris paniekina tave dėl to, kad tą akimirką būtent taip norėjosi? Sunkus pasirinkimas būtu, jei tokį padaryti tektu, tiesa?
Žodžiai, kuriais atakavo savo oponentę pirmasis vampyras, tik dar labiau sunkino pamintų principų karą. Kitą vertus, jie niekuomet nuoširdžiai nebuvo išsiaiškinę to, ką netinkamai buvo padarę vienas kito atžvilgiu, ir būtent dabar turėjo tūkstančius priežasčių, kodėl turėtu svaidytis kaltinimais. Pradėtas žodinis, emocinis karas kuo toliau, tuo labiau įgavo pagreitį, kuo toliau, tuo labiau pylėsi kaltinimai. Ir atrodė kad tebuvo du pasirinkimai: pripažinti savo veiksmus, pasigailėti jų, arba pasišaipyti kad tai visgi „palietė“. Vienu metu garbanotoji vampyrė dar stengėsi valdytis, suteikti pašnekovui galimybę sustoti, pagalvoti ką daro. Ir galiausiai ji nebe atlaikė, imdama naudoti būtent tuos žodžius, tuos išsireiškimus, kuriuos ir jautė, tik prieš tai stengėsi nesakyti to balsu. Galu gale, kai yra mintys, jos lieka mintimis. Kai tai pasakoma žodžiu, kelio atgal paprasčiausiai nebe lieka, tai tampa realu, tai tampa TIKRA. Šiek tiek subangavusios tamsiaplaukės lūpos išdavė pasišlykštėjimą, apie ką galiausiai prasinešė ir iškošiami, tarytum per prievolę tariami žodžiai.
– Faministinė dvasia? Tu IŠPRIEVARTAVAI mane! Ir tai vadinasi feministinė dvasia? Nuo kada, ir kokiame supuvusiame, sociopatiškame prote, velniai griebtu pasipriešinimas seksualiniai prievartai, aiškus prieštaravimo pateikimas yra laikomas normaliu dalyku? Nuo kada tai galima pavadinti „patinka“? Tu net nesuvoki. Taip, aš norėjau tavęs. TAVĘS. Bet ne to ką tu darei, neketindamas sustoti. Todėl susikrušk su savo išvedžiojimais, nes aš nebuvau verta šito žeminančio, šlykštaus dalyko, ypatingai iš tavęs. Nori tu tuo tikėti, ar ne.– Atrodė kad vampyrė ėmė virpėti, kuomet ant galo nebe atlaikydama nemalonios įtampos, pagaliau išsakė tai, ką jaučianti. Tai nebuvo vyro kiaušinius glostantys žodelyčiai, tai žeidė, skambėjo taip pat nemaloniai, kaip ir jautėsi. Tačiau, kokia gi prasmė buvo imti ir saldžiai meluoti? Vargu ar būtu įmanoma apgauti ar save, ar jį. Tai buvo brutalu, visgi šiandiena nevyko visiškai nieko kito, kaip brutalus vienas kito puolimas dėl visko, prie ko tik buvo įmanoma bent iš dalies prisikabinti. Vargu ar būtent šiuo metu Pierce būtu sava valia prisileidusi mintį apie tai, kad dar kartą bus iškeltas Marissos klausimas. Žinoma, visus prieš tai buvusius kartus, garbanė tik pašiepdavo Sebastian‘ą dėl to kad jis neva buvo per daug nuobodus, varginantis, todėl ji verčiau amžiams pradingo iš jo gyvenimo, nei kad drįso su juo praleisti bent dar vieną dieną. O kadangi pati iš savęs buvo „dramos karalienė“, iš to padarė labai didelį šou, netgi supykdama ant Redford‘o, kad jo gyvenimas nesustojo ant tos vietos. Visgi, tiesa nebuvo anapus, ji buvo visai šalia, ir kaip ir galima nuspėti, po dešimtimis užraktų, pačios antrininkės viduje. Argi ji galėjo paminti savo pačios principus, baimes ir tiesiog pasilikti? Galėjo, žinoma. Bet padarė sprendimą, kuris nebuvo naudingas ne vienam iš jų, tačiau ir laikas tuo metu nebuvo pats geriausias. Galu gale, ji buvo mirtinga, ir buvo kone visapusiškai tikra tuo kad tai nėra sustabdomas procesas, ir gal kartu jie išbūtu dešimt metų, gal dvidešimt, bet koks gi niekinis ir nieko vertas yra šis skaičius, kai jis niekada nesikeistu, o ji pataptu panaši į sudžiuvusią slyvą, ankščiau ar vėliau žinoma. Mason‘o nemylėjo, tačiau prieraišumas ir kažkoks keistas sentimentalumas buvo likęs (vargu ar po to būtu galėjusi su juo miegoti, jei ten nieko nebūtu), visgi garbanės širdis priklausė kitam. Ir tai velniškai slėgė, tai kėlė dviprasmiškus jausmus, pasigailėjimą ir mintis apie tai, kad viskas galėjo būti kitaip, jei ji bent kartą būtu padariusi teisingą sprendimą, dėl savęs pačios. Tiesą pasakius, buvo tikra kad ši tema jau buvo seniai uždaryta, tačiau pasirodo kad Sebastian‘ui vis dar niežėjo ten, antraip, kodėl jis būtu užsiminęs apie tai, kad ji kone taip pat jį „išprievartavo“, kuomet sužaidė su jo jausmais. Ir tikrai, ji sužaidė, net nepagalvodama apie tai, kad jam gali tai sukelti skausmą, kuris nepradings pasakius „puft“. Tamsiaplaukės akių plyšiai šiek tiek susiaurėjo, tarytum ji būtu pasąmoningai užsimaniusi pademonstruoti savo nepriekaištingai padarytą padūmavusių akių makiažą. Žinoma, tokios intencijos neturėjo, bet ir nepaslėpė sutrikimo, kuris atrodo tik iš dalies pasireiškė josios veide. Emocijos, ak tos emocijos, kartais jos tikrai sumauna reikalus taip stipriai, kad atrodo galva susprogs. Kartas, jos atskleidžia daugiau, nei mes esame pasiruošę parodyti. Ir šį kartą ji parodė, tačiau jis dar nebuvo pasiruošęs žinoti viską. O ji, per daug įsižeidusi kad pasakyti. Galu gale, vargu ar tai būtu ką nors pakeitę, dabar pasitikėjimo vienas kitu, stigo abu.
– Aš pasitraukiau ne todėl, kad norėjau kad tu kentėtum, pasitraukiau dėl to kad išsigandau to, kad tave... Eik tu velniop, Seb‘ai! Neketinu dar kartą teisintis prieš tave. Pats pasidarei tau labiau patinkančias išvadas, tuomet būk pakankamai didelis vyras, ir pagaliau susitaikyk su tuo. Ir jei tai buvo tavo kerštas man, tuomet bravo ir tau. Pavyko.
Katherine akyse Sebastian‘as tikrai buvo blogas, bent dabar. Tačiau vėlgi, reikėtu pasakyti kad kiekvienas žvelgia iš savo regos prizmės, todėl viskas galiausiai susiplaka į visišką, nelogišką, viską griaunančią tulžį. Jis net nenutuokė apie tai, kiek sunkus buvo pasirinkimas išeiti, ir dar taip išeiti. Jis nenutuokė, kad ji ne kartą pasigailėjo to, nors ir stengėsi save įtikinti kad taip visiems bus tik geriau, o kas svarbiausia, geriau bus jai. Vargu ar kada nors nuoširdžiai laikė save verta meilės, kažko tyro ar gero. Sulaužyta, sutepta ir sutrypta buvo nuo pat pradžios, beliko tik drąsiai stoti ant kojų, neleisti kad tai pasikartotu, ir galiausiai padaryti taip, kad nuo to karto nebe ji būtu auka, o visi aplinkui. Gana iltruistiškas požiūris, tačiau kitą vertus, negalima kaltinti Pierce. Priešingai nei dauguma, ji net palūždama sugebėdama pakilti ir eiti toliau, nesusireikšminti, neprasmegti ir nepasislėpti po krūva akmenų, tikintis kad kada nors praeis. Ji visuomet buvo kovotoja, ir greičiausiai liks tokia, jei nemirs. O vargu ar mano kad mirs greitai. Viskas turi savo pabaigą, tačiau savosios nejaučia, ir tikrai kad neleis to trokštantiems imti ir pasiekti savo lengvai ir greitai. Oi ne ne. Susierzinimą sukėlė ir ištarta pavardė. Nieko prieš jo pavardę neturėjo, turėjo prieš santuoką, apie kurios tikrumą nieko nenutuokė. Tačiau iš dalies, tai netgi gerai, mat priešingai nei dauguma, tokį dalyką laiko rimtu. Taip taip, ji vampyrė ir visą kitą, tačiau ji vertina ištikimumą, ar bent savo pasirinkimo pagarbą. Ir toks dalykas kaip priesaika (ne popierius, kuris išduodamas, kuomet pakeičiama pavardė), o būtent ta priesaika, kuri yra skirta ne susirinkusiems, o būtent vienas kitam, jai yra beprotiškai svarbus ir rimtas dalykas. Kitą vertus, realiai tokio dalyko niekada nebuvo patyrusi, nes prieš tikrą priesaiką, girtas, skubotas ir netgi visiškai nerimtai buvusių partnerių priimtas, susirašymas Vegase buvo kažkas keisto. Jos apgaulingai mielas (ne šiandien), apskritas veidelis susiraukia, kuomet prunkštelėdama, vampyrė išdėsto toliau tai, kas panašu kad ją užkabino.
– Pierce. Jei dar nepastebėjai, visas tas išpustas korporacijos muilo burbulas, nusprogo. Niekad nebuvau tau žmona.
Apie Lockwood‘ą nebe užsiminė ne vienu žodžiu, tiesiog nebe magėjo spausti Redford‘o dėl to, kad jam neva labai rūpi minėto šunėko likimas. Brutalu, negražu, tačiau vargu ar galima pasakyti kad Katherine labai pergyventu, pavyzdžiui, jei ryt būtu pranešta kad kažkur patvoryje buvo surastas jo lavonas. Tiesa buvo tame, kad ji buvo šiam dėkinga už savo dukterį, ir tame viskas užsibaigė. Priešingai nei Sebastian‘as, Katherine negerbė buvusių savo santykių, negalėjo į kažkada „myluotus“ asmenis žiūrėti su jaučiama nostalgija ar pagarba. Jei susišiko, vadinasi te eina jie šiknon. Paprasta kaip 2x2, ir galima sakyti kad nesuvokiama. Nejautė su savo praeities etapais prisirišimo, ir aplamai būdavo kur kas lengviau traktuoti nepavykusius santykius tuomet, kai pasveriant kas buvo gerai ir kas buvo blogai, pastaroji svarstyklių pusė tapdavo pilnesnė. Katherine visada žinojo ko norinti, tiesiog specialiai darydavo viską, kad galiausiai liktu pikta ir nelaiminga. Argi taip nėra paprasčiau? Tu pasikliauni tik savimi, tau širdies neskauda dėl to, kad tavo artimas gali kentėti, tu niekam savęs neatiduoti, ir galiausiai nelieki su dūženomis vietoje orumo ir skausmo. Bandė tai daryti be proto ilgai, ir be proto ilgai tai daryti sekėsi. Iki tam tikro momento, kai visgi suvokė kad nebe gali ir visiškai nebe nori priešintis savo jausmams, bei Sebastian‘ui. Net kai pavykdavo atitrūkti, tas velnias vis vien pasirodydavo, primindamas apie save. Sunku pabėgti, kai dar neturi galimybės persikelti į kitą galaktiką. Pokalbis laviravo tarp daugybės aspektų, kurie ankščiau nebuvo liečiami ar netgi nekėlė susidomėjimo. Žinoma, kad Sebastian‘o eilę metų (ar daugiau ar mažiau?) matoma vizija nebuvo labai leigvai atmesta į šoną, tačiau dar tuomet, kai viskas stipriai nesusišiko, Katherine kategoriškai atsisakė būti atstumta, paskatinta pradingti. Likimas jai buvo svetimas, mat jeigu tikėtu likimu, liktu pasibaisėjusi kad jai yra kuriamas toks tragiškas. Lengviau buvo patikėti, kad tai buvo aplinkybės, netinkami pasirinkimai, netinkamos išdavos, kartais tinkamos, bet tai jos pačios ėjimai, ir ji atsakinga už tai kas vyksta jos gyvenime, ne kažkas neapčiuopiamo. Ir galu gale, kliautis „sapnais“ bei dėl to atsisakyti visko, kas tau IŠ TIESŲ rūpi, vampyrei atrodė paika. Ir net pajutusi šios grėsmės tikroviškumą, nepabėgtu. Gal ji pavargo?
– Vadinasi kur kas protingiau būtu patikėti tuo ką sakai, susirinkti daiktus ir bėgti? Kiek ilgai? Iki gyvenimo galo? Kiek toli? Į pasaulio kraštą ir atgal? Man tai atsibodo, aš bėgau daugiau nei pusę tūkstantmečio, niekada nesigrežiodama atgal, niekada nesustodama. Žinodama kad ant mano šiknos lipa priešas, kuris buvo galingesnis nei dešimtys tokiu kaip aš.  Gana. Ir jei manai kad dėl to esu visiška kvailė, tuomet sveikinu. Pagaliau pradedi suprasti mane. Aš nebėgsiu, ir nepasitrauksiu nuo tavęs todėl, kad manai neva esi visą ko pabaigos centras. – Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, originali tamsiaplaukė neilgai stebėjo kaip Redford‘o kūną užpildo ir neviltis ir pyktis ir akivaizdus kantrybės išsekimas. Vargu ar ji laikė save tokia nesunaikinama, ar dieviška ar netgi išskirtinai unikalia. Tačiau gebėjo ir adekvačiai vertinti situaciją. Juk kelionės, kurią paskatino Lilith metu, įvyko tai, ko matyt originaliosios dukra numatyti nedrįso.
– Aš nieko bendra neturiu su to vyro asmenybe. – Pasakė šiurkščiai ir netgi labai įžuliai, nepatiko šis sulyginimas. Ir vėlgi, kam gi galėtu tai patikti? Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad priešingai nei Niklaus‘as, Katherine buvo tapusi jo medžiojamu trofėjumi, o tai reiškia, kad buvo kitapus barikados. – Ir tai kad jis dabar yra tik dar vienas objektas dulkėms rinkti, yra jo asmeninė bėda, kuri manęs nejaudina. Gaila tik vieno, kad ne mano rankomis buvo įsmeigtas tas durklas. Nes patikėk manimi, jausčiau dangišką malonumą, jei tik turėčiau galimybę jo bevertę egzistenciją baigti pati. – Gana ne silpnas pareiškimas, turint omeny, kad Redford‘as nebuvo informuotas apie tai, kas gi galėjo iššaukti tokią didelę pagiežą iš Pierce pusės minėtam asmeniui. Tačiau jis ir nežinojo to, kad antrininkės yra ypatingos tuo, kad tiesiog šešėliuoja savo veideliu, per amžių amžius, miršta jaunos ir nelaimingos. Niklaus Mikaelson neturėjo nieko asmeniško prieš Pierce, tuomet kai suprato kad ši yra tas mistiškas „raktas“, kuris gali atverti kelią naujos rūšies sukurimui. Pusiau šunys, pusiau vampyrai. Keistas miksas, tačiau atsižvelgiant į situaciją, jau geriau taip, nei tiesiog šunys su savo. Ai. Mikaelson šeimos hibridas buvo apsėstas minties padaryti daugiau tokių, koks buvo jis. Ir Katherine buvo pasirinkta ne todėl, kad neva jiems labai patiko (patiko, bet ne visiems), o todėl kad turėjo TĄ veidą. Vendeta susikūrė tuomet, kai ji pasistengė padaryti viską, kad Mikaelson‘ai nepasiektu savo, iki pat Elenos Gilbert. Visgi, kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą. Niklaus su savo šeimyna išžudė visus brangius Petrovai asmenis, tiesiog norėdamas atsigriebti už tai, kad ji pabėgo. Jis medžiojo ją beveik visą jos gyvenimą, ir taip. Ji iš tikro džiaugėsi kad tas niekšas gavo ko nusipelnė, deja, ne jos pačios rankomis.
– Ne. Nes aš galiu savimi pasirūpinti... – Nuskambėjo nebe taip užtikrintai, kaip prieš tai. Tikriausiai jis palietė ten, kur buvo jautru. Ir tai beprotiškai priminė jį, būtent tą asmenį, kurį ji ir pamilo. Ne brutalų pimpį, kuris su ja pasielgė kaip, na taip, kaip pimpis. Keisčiausia tai, kad kažkas viduje sukirbėjo, it norėdamas priversti ją patikėti šiuo faktu. Ir tuo pačiu metu ji nežinojo ką turėtu pasakyti, juk, žinojo kad jis šiaip sau tai nepasakytu, nes reikėjo kažką pasakyti. Ir tai buvo pirmasis kartas, kuomet kažkas išreiškė tikrą, nesuvaidintą susirūpinimą dėl to, ar ji toliau gyvens, ar galiausiai pasieks liepto galą. Nedrįso prabilti, tačiau šiuo metu žodžiai ir nebuvo reikalingi, kuomet jos kūno kalba atsakė kur kas daugiau, nei būtu galėjusi išreikšti balsu. Ji nuleido akis, pasiduodama tikrai labai keistai, ramybę dvelkusiai akimirkai. It būtu nusileidusi.
Sunku nusakyti kas būtent tapo tuo kertiniu tašku, nuo kurio viskas ėmė destruktyviai byrėti. Beprotiškas, visą kūną ir sielą niokojantis mechanizmas buvo paleistas su lyg akimirka, kuomet Katherine suvokė ant kiek svarbus ir mylimas jai yra Sebastian‘as. Ir nėra sunku padaryti tinkamas išvadas tuomet, kai net menkiausias skaudulys iš asmens, kuris tau nuoširdžiai rūpi, gali imti pūti ir perštėti įgaudamas tokį pagreitį, kad vienu metu tiesiog pasidaro visko per daug. Garbanė nebe sugebėjo nuslėpti savo vidinio pasaulio, kuris paprasčiausiai prieštaraudamas visam supančiam pasauliui, aplinkai, ėmė ir išsiveržė iš josios nemirtingo kūno. Visgi yra sakoma teisingai, kad vampyrai viską jaučia tūkstančiais kartų stipriau. Jie jaučia vien butaforškai menama „siela“, jie jaučia visu kūnu, kiekviena jo sudedamąją dalimi, kad ir kokia smulki ir nereikšminga ji galėtu pasirodyti. Šlykščiausia buvo tai, kad negalėjo jo kaltinti dėl visko, jautėsi kalta ir pati. Ir dėl to širdo tik dar labiau, dėl to ir skaudėjo dar labiau. Didelės viltys, ir galiausiai žengtas žingsnis per savuosius emocinius barjerus privedė prie dar vienos katastrofos, kuriai originali vampyrė, antrininkė ir šiaip ypatingai unikali asmenybė, nebuvo pasiruošusi. Tikriausiai nemanė kad iš tiesų jis kada nors sugebės sukelti jai ant tiek stiprų emocinį skausmą, kad ji paprasčiausiai nebe sugebės to atlaikyti. Ir nesugebėjo. Stiprios, didžiulės emocijos ir visapusiška tyla. Garbanė nematė kad Sebastian‘ui visą tai matyti nebuvo lengva, ir kad jis kentėjo lygiai taip, pat, kaip ir ji. Jautėsi prastai ir dėl to, kad iš šalies žvelgiant, jo kūnas, paskendęs šešėlyje, atrodė visapusiškai abejingas, šaltas ir svetimas. Tarytum, tai nuo pat pradžių buvo tobulai sudėtas keršto planas, kuris prasidėjo žodžiais „aš nemirsiu, kol nepradėsi manęs iš tikro norėti“, ir pasibaigė tuo, kad ji liko visapusiškai sugniuždyta. Gal už visą tą blogį, kurį buvo padariusi, nebūtinai jam, tačiau visiems, ji buvo nusipelniusi viso to? Nes tikriausiai nėra nieko baisesnio, kaip vilties, meilės ir pasitikėjimo suteikimas, tam kad tavo, kad ir kaip stipriai ledu aptraukta širdis, pagaliau imtu tirpti. Ir kai ji pagaliau sutirpsta, tampa gyva ir atrodo pasiruošusi arba paskutiniai galimybei bent patikėti į laimę, čia pat ji yra suspaudžiama plieniniuose gniaužtuose, sutraiškoma su didžiausiu pasimėgavimu ir galiausiai išmetama lauk. Jie abu nubaudė vienas kitą taip stipriai, kad prireiks labai nemažai laiko (bent moteriai tai tikrai), kad bent išmokti sugyventi su mintimis apie tai, kad gyvenimas tiesiog toks. Ir kad pats laikas būtu ne vien atsitverti psichologinėmis sienomis, bet daugiau nebe suteikti sau galimybės tikėti į tai, kad ji pati yra verta kažko gero. Isteriškas juokas, kuris skambėjo taip, tarytum tai būtu kažkokia nedidelė emocinė psichozė, emocinė savižudybė, nurimo. Tačiau dėl kažkokios priežasties ašaros tebe plaukė ūpėliais, išdavikiškai, emocionaliai. Ir ji tikrai stengėsi tai nuslėpti, kuomet tai delnais, tai rankovėmis valėsi sūrų drėgnumą nuo savo švelnaus jauno veido. Kukčiojo, stengėsi susitvardyti, ir vėl kukčiojo. Gaudė jai net nereikalingą išgyvenamumui orą, spaudėsi prie sienos ir tyliai pati save žudė. Dievai mato, tai buvo skaudžiausia, ką jiems teko išgyventi, būnant kartu, bet atskirai. Garbanė žinojo, kad ryt bus nauja diena, ir ji bus priversta užsidėti tas pačias kaukes, privalės būti stipri, jei ne dėl savęs, tuomet dėl tų menkų savigarbos liekanų, kurias gaus susirinkti iš tos masės šūdo, kurį atlaikys. Taip, ji atlaikys tai. Gyvenimas nesustos, neprivers ją paminti, sutrypti norą gyventi toliau. Tai paprasčiausiai pakeis ją, atribos nuo žmogiškai būtinų, magiškai nepaaiškinamų jausmų, kuriuos iš tikro beveik visuomet apeidavo. Sebastian‘as buvo paskutinis jos bandymas, ir jis galiausiai tapo tik vienu iš nepavykusių. Ir vienareikšmiškai atnešusiu didžiausius išgyvenimus, kuriuos ji net nesugebėjo nuslėpti, ką darydavo visus tuos kartus, kai priversdavo save tiek atleisti, tiek pamiršti. Prasta asmeninė praeitis ir niekinis pasitikėjimas kitais. Vienu metu atrodė, kad Pierce istengė suimti save į rankas, žinoma pagal aplinkybes, kurios buvo ne kokios. Ji tiesiog nebyliai stebėjo purvinas, graužikų išmatomis ir senomis dulkėmis nusėtas grindis. Spaudėsi prie tolimiausios nuo grotų sienos, ir suvokė kad būdama beprotiškai stipri, tikriausiai stipriausia, kokią tik įmanoma sutikti vaikštant šia žeme (ne iš fizinės jėgos, o iš sunkių potyrių, kuriuos išgyveno), dabar jautėsi per silpna netgi pakilti. Jis prabilo pirmas, net ir be menkiausios emocijos ištardamas tuos žodžius, kurių jai reikėjo. Tai nesuvirpino širdies taip, kaip natūraliai švelniai iš jo lūpų išsprūdęs kreipinys. Ji vėl negarsiai sukukčiojo, tarytum būtu norėjusi suspausti save pačią, kad nepradėti raudoti. Susilaikė. Suleidusi vienos rankos pirštus į tankius, garbanotus savo plaukus. Ji kone springo savo pačios žodžiai, jie strigo ir lūžinėjo.
– Žinau. Bet aš negaliu, negaliu dar kartą. – Prireikė dar šiek tiek laiko, tam kad bent šiek tiek nurimti. Tiksliau, ne nurimti, o paprasčiausiai atbukti, tapti apatiškai ir tuščiai. Pierce akių baltymas buvo išraudęs, paakiai patinę, o povyza tokia pat: sulenkti keliai, ant jų alkūnėmis rėmėsi rankos, o delnai lietė plaukus. Savigyna, šiokia tokia, kad ir visiškai minimalistinė. Ji liovėsi verkti, gal todėl, kad nebe buvo pakankamai vidinio skysčio, kuris galėtu lietis per kraštus. Tačiau tyla nežmogiškai slėgė, žudė, nors pati ir neplanavo tai kaip nors nutraukti. Nutraukė jis, užduodamas klausimą taip, kaip neketino, tačiau gavosi iš dalies nepaprastai. Katherine nepakėlė akių, neatitraukė nuo savęs rankų, kuomet kurį metą dar suteikdama sau laiko, savotiškai „meditavo“. Sumerkė akis, ir kai pagaliau ištiesė savo rankas, palikdama jas ant kelių, atsilošė, viršugalviu susiliesdama tikrai su nemaloniai atrodančia siena. – Jis mane pabučiavo, manydamas kad esu jo Amara. Ar atsakiau? Ne. Ir aš nežinau kiek tiesos yra tame prakeiktame antrininkų likime. Žinau tik tiek, kad visuomet buvau tam atspari. Kiekvienai šešėliniai Amaros antrininkei, yra skirtas šešėlinis Silas antrininkas. Jie gyvena ne ilgai, visuomet patyria kančias, ir galiausiai miršta. Tikriausiai tokios kainos reikalauja aukštesnės jėgos, kad originalieji veikėjai galėtu gyventi amžinai. Ir mano laiku, tokiu buvo vienas iš Salvatore brolių. Bet kaip ir sakiau, nenutiko nieko, kas buvo pranašauta. Ir aš nežinau tam paaiškinimo. – Neketino labai stipriai gilintis į tai, nemanė kad tai buvo labai svarbus dalykas, mat svarbia laikė tik tą dalį, kad net daugiau nei du tūkstančius metų egzistuojantis, likimo tikrinamas ir metamas „antrininkų reikalas“ jos nepalietė. Sužinoti pavyko iš tiesų ne daug, ir tikriausiai visus atsakymus iš esmės galėtu žinoti tik tie, kurie visą tai pradėjo. Ir kaip žinia, Katherine tuo metu net gimusi nebuvo. Tačiau ir tai nėra labai svarbus dalykas. Net tuomet, kai Redford‘as pirmiausia pasimaitino vienu iš graužikų, kuriuos jam „pakišo“ kaip alternatyvą garbanė, o vėliau atpylė savo skrandžio tūrinį, užliedamas didžiąją celės dalį krauju. Ji liko šalta. Tiesiog kažkaip atitolinusi save iš didžiosios dalies nuo to, kas šiuo metu vyko. Tikriausiai vienu metu pasidarė visko per daug, kad gebėti tai atlaikyti. Iš pažiūros atrodė neva Pierce buvo išsunkta, pavargusi ir ne toli nuėjusi nuo to, kad galiausiai save pačią atjungtu nuo realybės, bent kuriam laikui. Visi jos sujudimai, kad ir kokie menki buvo, atrodė gana stipriai nuslopinti, sulėtinti. Net tas pats liežuvio perbraukimas per lūpas, priminė sulėtintą kadrą iš senovinės kino juostos, kuriai buvo surinkta pakankamai gera suma tam, kad bent vieną gražią aktorę pasisamdyti. Nepaisant visko, klausė visos kalbos nuolankiai, sugaudydama kiekvieną jai skiriamą žodį. Pasakyti kad žinios apie tai kad Sebastian‘as iš tikro yra pirmasis vampyras, ir prie to pačio žinomo varloko brolis, kuris turi seserį fėją, su kuria miega... Stop, ši informacija kad ir kokia neįtikėtina buvo, ji buvo neįtikėtina. Katherine gyvenimas buvo spalvingas, tačiau kažko panašaus tikrai nebuvo numačiusi ar mačiusi. Vos pastebimai papurtydama galvą, ji visgi pakėlė savo akis į viršų, norėdama kažkur tamsoje susirasti Redford‘o siluetą. Net nebuvo tikra kad susirado, mat rega buvo kažkokia nuslopusi. Jautėsi pavargusi, ir tai iš tikro yra keista, turint omeny kad vampyrai tokių dalykų nepatiria.
– Dar pasakyk kad per jaunatį pamiškėse laksto nuogi leprikonai, ir aš nustosiu tavęs klausyti. – Sumodama viena ranka, atmestinai, ir bukai, tarytum parodydama kad neketina daugiau šaipytis. Net tas pats pasišaipymas nuskambėjo besąlygiškai vangiai, it labiau iš reikalo, nei kad pavyzdžiui kaip ankščiau, su bandymu žnybtelėt, tačiau tuo pačiu metu ten ir lyžtelėti. – Vadinasi esi pirmasis vampyras. Kokia staigmena, visada sakiau kad esi kažkoks kitoks. Paklausyk, aš nesuprantu apie kokias sparnuotas nesąmones tu dabar kalbi, tačiau net jei tai yra tikra. Mes nedarome blogų, siaubingų dalykų todėl, kad tai nulemia kažkoks kraujas. Mes tai darome todėl, kad esame supuvę iš vidaus. Ir kai aš tai sakau, tai už tai ir atsakau. Tai absurdas. – Nebuvo panašu kad antrininkė netikėtu tuo, kas buvo šiai sakoma, greičiau dabar į jos apspangusias smegenys keliavo per daug informacijos, kad galima būtu viską susidėti į tinkamas vietas, bei pasidaryti tinkamas išvadas. Panaši jos stadija būtu užsitęsusi, jei vyras dar kartą nepaminėtu to, kad neva ji čia per daug viską priima, kai iš tikro tarp jų nieko ir nebuvo. Vėlgi, kiekvienas viską vertina kategoriškai iš savo asmeninės prizmės. Originalios vampyrės dešinioji ranka vėl susilietė su jos pačios veidu, pirštų pagalvėlėmis imdama trinti kaktą, smilkinį.
– Dėl Dievo meilės, išgriauk tu šias grotas ir nueik iškrušk ją dar kartą per visus galus, kad jau taip norisi ir taip nerealiai buvo! Prisiekiu, nebe galiu daugiau šito klausytis... – Skausmingai ir nemaloniai vibravo garbanės balsas, tačiau tai neiššaukė vizualaus sielvarto, kuris niekur nebuvo dingęs, o tik viso labo tapo paslėptas nuo aplinkinių akių, imdamas viską griauti ir pūdyti iš vidaus. Moteris vėl sumerkė akis, dabar prie esamo proceso pridėdama ir antra ranką. Vėl nutilo, tiesiog nebe žinodama ką daugiau ir be galėtu pasakyti. Bet kas, kas galėtu išsprūsti iš josios lūpų, tai būtu kaltinimas. O nuo to jau pavargo, ir šiaip, per daug skaudu pačiai buvo. Visgi, vyras išdavė dalį savosios istorijos, ir nors tai buvo visiškai nereikalinga, nebūtina ir neprašyta, ji jautė kad privalo pasakyti tai, ką ketino, kad bent iš dalies suteikti jam galimybę suprasti tam tikrus dalykus. Ir net jei nesuprastu, tai būtu gana reikšminga informacija, kuri galiausiai užpildytu spragas, kurias ji atrodė kad mate, net bandydama visais įmanomais būdais atmesti pranašystės realistiškumą.
– Tu teisus, mes nesame vieninteliai tokie. Kai man buvo keturiolika, ir buvau mirtinga, nieko nenutuokianti apie tai, koks iš tikro yra šis pasaulis. Mane išprievartavo, jų buvo trys. Pagimdžiau dukterį, kurią iš manęs atėmė iš karto. Tikriausiai Petrovos genai yra labai stiprūs, tačiau ji išgyveno, ir po penkių šimtų metų, susirado mane tam, kad dar kartą ją prarasčiau. Ji buvo mirusi, aš pati sudeginau jos kūną. – Neigiamai papurčiusi galvą, ji ir pati nesuprato kaip iš tikro viskas apsisuko. – Tą naktį, šiame prakeiktame dvare, nesugebėjau išvažiuoti. Norėjau grįžti pas tave, kad ir kaip dabar tai idiotiškai skamba. Tačiau esmė tame, kad tam pasipriešino Nadia. Mano dukra. Aš nežinau kas ji per velnias, nežinau ką ji padarė kad apsisukusi išvažiavau, žinodama kad ta naktis pakeis viską. Tačiau galiu duoti ranką nukirsti, ji yra stipriausia, labiausiai nesuvokiama man butybė, kokia tik esu sutikusi. – Neketino pasakyti nieko apie tai, kad Nadia prisistatė svetimu jai vardu, ne tuo, kurį jai buvo išrinkusi Katherine. Neprasitarė ir apie šešėlinio pasaulio egzistavimą, ir apie tai kad savo pačios kūnu ir mintimis jautė viską, ką jautė šešėlinė Katherine. Ant kiek visa tai atrodė tikra, norima ir neįtikėtinai nuostabu. Ir tas berniukas, net būdama čia ir suprasdama kad šiame gyvenime jis nėra jos, nėra jų, ir aplamai tokio dalyko kaip jie nėra, jis buvo ypatingas. Šitai norėjo pasilikti sau pačiai, galu gale čia tai net nebuvo aktualu. Būtent Lilith pasirodymas, bei Sebastian’o pasakyti žodžiai apie neišvengiamą garbanės mirtį, privertė išdėstyti ir sekančius jos gyvenimo fragmentus. Juk jei yra šešėliniai pasauliai, kuriuose viskas susipina, gali būti kad jo vizija yra tikra, tiesiog su realybe ji neturi visiškai nieko. Antraip, jei tai būtu likimas, net pasitraukimas nuo to neapsaugotu – ji mirtu, nes taip būtu nulemta. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, garbanė sumerkė akis. – Tavo vizija, kurios taip baiminiesi. Ji jau išsipildė. – Kas per velnias?! Skamba kaip didžiulis nesusipratimas. – 2015-tais metais Dean‘as mane nužudė, turėdamas kažkokį mistinį durklą, kuris įkalina sielas pragare. Aš tai jau išgyvenau, Sebastian‘ai. Tiesiog aplinkybės buvo kitokios, ir jei egzistuoja šešėliniai pasauliai, nemanau kad sapnuose matei mane.  Visgi, net po šito sugebėjau rasti kelią atgal.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 06 20, 2017 2:31 am






Not giving up




NUOTAIKA: *here* DAINA: Emigrate - Giving Up REIKŠMINGIAU MINĖTI VEIKĖJAI: Mason Lockwood, Freya Mikaelson.




Skauduliai, susiję su tau brangiais asmenimis užsilaiko ilgiau. Nebuvo jokios abejonės dėl to, kad visas šis didelis, bjaurus, žmogiškomis klaidomis pažymėtas nesusipratimas Kateriną ir Sebastianą paveiks ilgam. Jei ne visam laikui. Visai kaip ir paveiks jųdviejų ryšį, bendravimą, keis pasirinkimus formuojant tolimesnę savo būtį. Vyras niekuomet nenorėjo su garbane panašiai pasielgti. Nenorėjo paminti jos pasitikėjimo, sužeisti jos iš vidaus, o tą tikrai padarė, nes tam tikru momentu Pierce akyse atsiradęs žvilgsnis tapo sunkus, išdavikiškas, visiškai nepakeliamas. Jis niekados netgi rimtai nepamanė, kad vampyrei galėtų tapti interesu, kuris nebus pavytas šalin, ar pakeistas kitu, mat jai paprasčiausiai atsibodo. Net ir sugebėjęs prisijaukinti laukinę ir nepriklausomą garbanę, Sebastianas niekados jos nesuprato. O šiuo momentu nesuprato net savęs paties. Jie neturėjo susitikti dabar, kai nė vienas jų (bet ypač žinoma vyras) nesugebėjo mąstyti blaiviai, negebėjo gerbti vienas kito ar tuo labiau vienas kitu pasitikėti. Didžiausia, galbūt lemtinga paties Redford'o klaida yra ta, kad jis visiškai nepasitikėjo vampyre, kad nesuteikė jai daugiau laiko įrodyti save. Ji tą padarė. Po galais, net apkiautęs nuo fėjų kraujo tai pastebėtų ir suprastų. Tačiau prireikė lūžio, negera prasme lemtingo lūžio, idant viskas imtų dėliotis į lentynas, kad abu mitais, paslaptimis apipinti žmogiškos kilmės sutvėrimai imtų iš tikrųjų vienas kitą pažinti, geriau vienas kitą suprasti. Bet to kaina yra iš ties per didelė. Net suvokti tai, idant tam tikrą seksualinę prievartą iš jo pusės patyrusi Kat yra rimtai supykusi Sebastianui ne visai išėjo. Ta prasme, kaip galima likti išprievartauta asmens, kuris tave ne tik seksualiai traukia, bet ir visai neprastai atrodo? Na, žinoma, atmetus netvarkingą barzdą, į virveles sulipusius, kone dredus primenančius plaukus ir lipnų kraujo sluoksnį, dengiantį didžiąją dalį vampyro kūno. Nepaisant to, kad viduje pragaro liepsna žaižaruojantis pyktis nemirėlį akino netolygiai, suteikdamas akimirkų, kurių metu vyras ne tik norėjo, bet ir parodė jautrumą, jis matomai elgėsi kaip nesavas. Klaida iš alkano, įsiutusio vampyro tikėtis faktais grįsto racionalumo. Graikui vis dar koktu darėsi nuo to, kokia didžiule drama buvo paversta visa jųdviejų interakcija. Neturėjo tam dabar kantrybės. Velniškai siuto Katerinai liejant savo nesibaigiančią "kaip tu drįsai mane, MANE ne taip kaip norėjau paliesti?!" tiradą. Storžieviško užtikrintumo nestokojantis "You'll be fine" taip ir neišsprūdo pro Sebastiano lūpas, tačiau susivaldyti tikrai nebuvo lengva. Kat kūnas visiškai sugijo, ant jo (ne vampyrės kūno intymumą tausojančių drabužių) nesimatė jokio požymio, susijusio su smurtu, prievarta, um, nudegimais? O jausmas, nelyginant buvai panaudota kito asmens liguistam poreikiui, buvo įsitikinęs, yra sutvarkomas. Lengva jam sakyt, kai niekados nėra užėmęs kitos barikados pusės, kai NIEKUOMET iš tikrųjų nėra neturėjęs galimybės pasipriešinti, nes visados buvo toks pats stiprus kaip jo oponentai ar stipresnis. Taip, aš norėjau tavęs. TAVĘS. - tai yra velniškai svarbus pripažinimas, kurio Sebastianas ne tik nesureikšmino, bet tai praslydo pro ausis veik negirdomis. Ilga, emocinga garbanės šneka iš ties vargino pasiutusį, velnioniškai jautriai su aplinka sąveikaujantį vampyrą, kuris turėjo labai, tiesiog ypatingai stengtis, idant negalvotų apie tai, kaip išspiria lauk grotas (ką padaryti nebūtų sudėtinga) ir iškeliauja pasismaginti savo namų kaimynystėje. Sunkiausia buvo slopinti supratimą, kad iš esmės Redford'ui niekas netrukdo to padaryti. Kol yra pilnas jėgų, kurias teikė ne per seniausiai suvartotas kraujas, kol nebus nusilpęs (o tą padaryti gali tik sava valia), ta mintis atakuos, ji artins vyrą prie to momento, kai paprasčiausiai nebesugebės susivaldyti, o to pasekoje gali nukentėti ne tik ne kartą minėtos grotos. Net jeigu ir neįsileido į save suvokimo, kad Katerinai padarė kažką labai baisaus ir tai neturi paaiškinimo, negali būti suprasta bei dovanota (na, panašiai kaip suprasti bandė ją, visai kaip ir atleisti), tikrai nebūtų norėjęs garbanės nuskriausti. Jos žodžiai, jos bandymas įlysti Sebastianui į galvą, bet ypatingai į jo sutrikdytą emocinį pasaulį iš ties veikė. Tai biro tarsi pelenai, dengėsi didėjančiu jų sluoksniu ir kai išdegs pykčio, pagiežos, nevaldomo ir laukinio įsiūčio ugnys, tie pelenai, kupini tikrojo suvokimo, gailesčio, netgi beviltiškumo liks visa, ką vyras galės atsiminti iš šių akimirkų. Galbūt specialiai tolino šį momentą? Galbūt net nesistengė nusiraminti? Kurį metą tikrai stūmė tolyn šią idėją, tačiau reikiamu metu Redford'as vis tiek priėmė teisingą sprendimą, kai suveikia parodomoji "aš tau parodysiu kaip stipriai iš vidaus mane iškruša gyvūnų kraujas" programa, kai nusilpęs paties save ant žemės, kai pilkšva oda patamsės, kai kūnas suglebs netekęs didžiulės dalies gyvybiškai svarbių, varomųjų skysčių. Kai pagaliau leisis tapti pažeidžiamu ir būtent tokios būklės, kad Katerina, labiau pykdama ant vyro, nei jį mylėdama galėtų atsakomai pasismaginti. Tačiau ji to nedarė ir tai TIKRAI virino nusivylimo katilą. Tikėjimas savimi Sebastianui visados buvo svyruojantis dalykas. Beveik nemokėjo to jausti neprivedęs savęs prie kraštutinumų. O šiuo momentu iš vis dorai negebėjo suvokti kaip jaučiasi. Nesijautė džiaugsmingai nusiteikęs dėl to, kad garbanė nesivaržė pripažinti Redford'o pergalės, kuomet "žaidimas" (kurio nė vienas jų nebežaidė) tapo brutalus ir liguistas. Savo nuoširdumu, netikėtai jaudinančiu žmogiškumu moteris užtikrintai skverbėsi į Sebastiano vidų. Jis nepajėgė to atlaikyti. Visai kaip ir minties, kad viskas kone nepataisomai sugriuvo. Ir vėl. Negalėtų, nesiverstų liežuvis pavadinti Katerinos dar viena moterimi sklandžiai nesiklostančiame vyro gyvenime. Pierce, kaip ji pati pabrėžė, niekados nebuvo jo, bent jau ne visiškai. Be to, ji yra visiškai kitokia, tarsi priešingybė visko, prie ko vampyras natūraliai save traukė: stabilumo, užtikrintumo, savotiškos komfortiškos rutinos bei žmogiškų, šeimyniškų problemų. Tačiau visi tie kartai lemtingai žlugo. Greičiausiai visados vaikėsi to, ko paprasčiausiai negali turėti. Kas paprasčiausiai netinka jo būčiai, su nenuspėjamu, baigties neturinčiu scenarijumi. Pagal savo vidinę energiją Katherine visados buvo Sebastianui pačia tinkamiausia partnere. Ji palaikė vyrą budrų, neleido nė pagalvoti apie įvairius nepasiekiamus svaičiojimus, intrigavo, slopino nostalgiškai veikiančius, Redford'ui ne itin naudingus prisiminimus iš praeities, jo žmogiškų laikų, iš kurių realiai liko tik tas pats graikiškos kilmės pavidalas ir galiausiai ji įžiebė tikrą, kartą aistrą ne tik jai pačiai, bet ir visam gyvenimui. Tiesa, šis stebėtinai perspektyviai sugriuvęs dabar atrodė. Nebeturėjo visiškai nieko. Iš ties bjauriai jautėsi patekęs į tokią situaciją. Net jeigu ir nejuto Katherine kūno (kur čia jau negyvą "daiktą" pajusi), kuris nei pulsavo, nei kvėpavo, žodžiu neišdavė jokių išdavikiškų reakcijų žinojo, kad pagaliau garbanė stovi prieš jį nusimetusi absoliučiai visas kaukes. Ji buvo įžeista, įsiskaudinusi. Pikta. Ir ji tikrai turėjo teisę taip jaustis. Nuožmi Sebastiano išraiška visiškai nederėjo prie jo sprendimo verčiau patylėti. Tik rūgštis būtų ėmusi toliau veržtis iš jo alkanos burnos. Tad šiuo atveju tikrai parodė dagiau adekvatumo. Nors dar tikrai nespėjo apsiprasti su visu šiuo milžinišku jutiminiu šoku, kurio dėka mintys Redford'o galvoje sukosi it uraganai. "You'll be fine"nebuvo tik dar viena neištarta frazė. Vyras buvo įsitikinęs, kad kas jau kas, bet Katerina Petrova išgyvens. Ji surinks save, pergyvens kiekvieną negatyvią emociją, sustyguos save. Tai nepraeis be pasekmių. Ji taps šalta, abejinga, užsidariusi nuo visų ir visko. Ji gyvens dėl savęs ir sau. Vampyras žinojo ir tai, kad nėra tokios pasaulio pabaigos, kuriai praūžus neišlips iš pelenų bei nuolaužų krūvos. Jie abu išsilaikys. Visgi suvokiama to kaina neabejotinai nedžiugino nė vieno iš nemirtingųjų. Tai reiškė jųdviejų kaip mylimųjų pabaigą, kuriai nė vienas iš jų nebuvo pasiruošę. Be gailesčio sau, be kartėlio pagaliau galėjo visokeriopai užtvirtinti supratimą, kad vienišumas jam yra pats tinkamiausias gyvenimo būdas. Visai neblogai jautėsi susikoncentravęs į žinias, mokslus, protinį savęs turtinimą. Juk kiekvienas bandymas užmegzti santykius baigdavo tragiškai. Tai kam, po perkūnais, stengtis? Atlaikytų dar ne vieną tokį krachą, dievaži, atlaikys net labiausiai pradvokusį šūdą, net jeigu šis ir bus tekštelėtas tiesiai į veidą. Labiau už save patį jam rūpėjo tie asmenys, kuriuos paliko sukrėstus, nelaimingus. O būtent tokia dabar buvo ir Katerina. Ir viskas tik dėl to, kad įsivaizdavo, neva gali ją turėti ir išvengti neišvengiamybės, to momento, kuomet viskas ima ir subyra į šipulius. Visados yra galimybė surinkti juos, pabandyti sudėti, bet rezultatas niekuomet nebūna toks, kaip naujas. Jo ir Saloninos santykiai - puikus to pavyzdys. Praeitis, sąžinės šešėliai pasiveja ir tu nieko negali dėl to padaryti. Meisonas yra puikus pavyzdys to, kaip meistriškai garbanė moka padaryti "atia atia" savo mylimiesiems. Manyti, kad Sebastianas nepateks į tą sąrašą būtų iš ties klaidinga.
Labai mažai faktų ir Kat gyvenimo Redford'ui buvo žinoma. Garbanė turėjo reputaciją, tačiau į esminius aspektus niekados nesigilino. Pirmiausia su Katerina Pierce Sebastianą verbališkai supažindino būtent Dean'as, kurio prieštaringa simpatija vampyrei sukėlė vyrui susidomėjimą, bet labai laikiną. Tuo metu dar pagalvoti negalėjo, kad žymioji antrininkė yra ta pati Marissa, kurią niurkė 2011aisiais. Niurkė. Ehem, žinoma, ne visai teisingai situaciją apibrėžiantis žodis. Ji buvo moterimi, kuri dingo kaip tik tuo momentu, kai vampyras jautėsi pradedąs ją mylėti. Pirmasis jųdviejų susitikimas praėjus nedidelei eilutei metų vyro visiškai nesujaudino ta prasme, kad prisimintų bulgarei  palaidotus jausmus. Tuo metu Nina Redford buvo vienintelė moteris, kuriai skyrė savo laiką, mintis bei viltį. Jos sprendimas gydytis padarinius, kuriuos sukėlė vyro atgautas mirtingumas ir pats Sebastiano mirtingumo faktas nebūtų suardęs graiko jausmų savo "graikiškam riešutėliui", jei ne paties jojo sprendimas įtraukti Pierce į savo kasdienybę. Nuo to taško viskas ėmė keistis. Redford'as ėmė tolti nuo savo sutuoktinės, o ilgainiui atskirtis tapo tokia didelė, kad jausmai garbanei atgimė tarsi savaime. Jie niekados nebuvo išnykę, tiesiog Sebastianas visados neprastai gaudėsi savo paties emocijose, mokėjo rūšiuoti jas pagal prioritetus. Su Kat žaidė drąsiai. Pervertino savo galimybės. Niekuomet nesugebėtų išlikti visiškai šaltas moteriai, kuriai kadaise jautė prisirišimą. Jausmai įsibėgėjo tarsi nuo kalvos paleistas akmens luitas ir nė vienas iš jų nebegalėjo nieko padaryti. Negalėtų vienu metu mėtytis tarp kelių romantinių interesų. Iš viso, be tam tikrų paskatinimų iš šalies vargu ar būtų "prasileidęs" su ta pačia Elissa. Na, bent jau sugebėjo pripažinti savo klaidą ir nenuslėpė to net žinodamas, kad tai garbanei oooi kaip nepatiks. Mįslinga Katherine ir Niklaus sąsaja buvo akivaizdus elementas pagaliau emociškai atslūgusiame vampyrų pokalbyje. Sebastianas tikrai jautėsi dėl šito sudomintas. Ne iš paviršutiniškos pusės. Krėtė keista, negera nuojauta. Nenorėjo klausti tiesiogiai. Naudojosi tuo, kad jie abu it susitarę nusprendė kalbėti apie save nuoširdžiai. Tiesiog pagaliau atėjo ta akimirka, kai tai liejosi tarsi savaime.
- Aš galėjau jį nužudyti. Turėjau tą padaryti,-pradeda, trumpai pažvelgdamas į vampyrę. Akis į tamsą, atsiveriančią prieš save grąžina vėl. Vaizduotė žaidė ryškiai bei spalvingai, nes juodumoje ryškėjo vaizdai, formuojantys prisiminimus iš to meto, apie kurį pasiryžo kalbėti,-Pamilęs Rebeką Mikaelson buvau priverstas tapti tos šeimos dalimi. Jie tokie supistai vieningi...-kone išspjauna žodžius, akivaizdžiai panešėtus pašaipos gaidelės,-Nesididžiuoju tuo, bet su pačiu Niku vienu metu visai neblogai sutarėm. Sužinojau apie jo planus užveisti naują rūšį. Kažkokį šlykštų marmalą tarp vilkolakių ir vampyrų. Žinojau, kad tai yra velniškai sumauta idėja ir esu ko gero vienintelis vampyras, kuris gali jį sustabdyti. Visgi suvystyti Klausą pasirodė stebėtinai nelengva. Negalėjau išsiduoti. Man visados buvo naudingiau, kad originaliųjų šeimą visi laikytų "absoliučiu blogiu". Rebeka prašė jo nežudyti, o aš būdamas geros dūšios ir visiškai durnu - paklausiau. Drauge su ja galiausiai įkišom jį į karstą. Bet iš to prasmės nulis. Kai pasukom skirtingais keliais blondinė būtent ir buvo tuo asmeniu, kuris prikėlė Klausą. O jis vis tiek sukūrė savo hibridus. Stengiesi pasielgti teisingai, o viskas vis vieną suteka į kanalizaciją. Bet daugiau pasaulio gelbėti aš ir nebandžiau,-Sebastianas sujuda, tačiau taip, tarsi būtų pradėjęs jaustis nepatogiai. Galbūt numojęs ranka į pacifizmą sau meškos paslaugą pasidarė? Turėjo visą įmanomą jėgą tam, kad versti diktatorius, masinius žudikus, despotus ir beširdžius iškrypėlius, bet Sebastianas to nedarė. "If you kill a killer, the number of killers in the world remains the same." - Betmenas (Very Happy). O vyras visados taip negailestingai smerkė save už beprasmes žudynes, už pralietą nekaltų vaikų, moterų ir motinų, vyrų ir tėvų kraują. Ir kokį pasišlykštėtiną malonumą tai kėlė. Nepasijuto geriau net tada, kai savo kompanijos darbo dėka didelį skaičių tų vaikų, moterų ir motinų, vyrų ir tėvų išgydė nuo ligų, kurios yra nusinešusios daugiau gyvybių, nei vampyrai. Tarsi kad ir ko vyras ėmėsi, kad ir kiek morališkai tai turtino, tai nesuteikė Sebastianui pilnatvės. Tikėjo, jog tik šeima ir atgautas mirtingumas gali tai jam suteikti. Klydo. O dabar ir vėl buvo tuščias, atsidūręs pradiniame ieškojimų taške, išbandęs daug, bet vis tiek likęs neužpildytu. Neturėjo visiškai jokios teisės replikuoti to, kaip Katherine ketina tvarkyti savo gyvenimą. Jos vietoje vargu ar būtų nepaklausęs savęs paties. Dievaži, net pamiršti vienas kitą taptų lengviau, jei atsiskirtų bent per pusę pasaulio. Jei tai dar vienas išbandymas, tuomet puiku! Vyras neketino krapštyti nei jai, nei sau ten kur skauda. Nėra lengva paleisti, kuomet tau rūpimo asmens veidą gali netyčia bet kada susitikti net ir tokiame dideliame mieste, kaip Niujorkas, tačiau vampyrai, priešingai nei žmonėms, net atrodytų neįmanomoms užduotims įgyvendinti turi visą amžinybę. Iš viso bandymai ginčytis su Katerina kartais jausdavosi taip pat, kaip prašyti indų išsiplauti jiems patiems. Ji buvo tiek pat žavinga, kiek užsispyrusi. Gerai, tebūnie,-Patiko man kaip ką tik paneigei savo pačios neiginį, kad tavęs su Niku nesieja visiškai niekas. Kodėl esi keistai susijusi su viskuo, kas yra su manimi pačiu susiję?-netikėtas, bet svarbus retorinis klausimas. Nesibodėjo išreikšti jo kiek ironiškai. Visas pasaulis su savo neištiriamais turtais atrodė mažas, visiškai mažytis, jungiantis visus ir viską nematomomis gijomis, prasmėmis ir praeitimis,- Ir būtent taip, ne atvirkščiai, nes gimiau anksčiau, spėju, nei ta pati Amara. O tos "epinės" pūpytės nesu akyse matęs,-atrodytų tik dabar suprato KĄ pasakė, tad primerkęs akis pasitaiso,-Teoriškai,-na, turint omenyje, kad visos antrininkės yra būtent Silas'o mylimosios kopijos...,-Tu išdėjai į šuns dienas Sailo užneštą prakeiksmą, tačiau akivaizdžiai visados netoliese sukaisi kito, geriau atrodančios Ambrose. Likimas, ne likimas, bet skonį tikrai turi geresnį,-pūtėsi, bet nenuoširdžiai, o norėdamas švelniai pašiepti garbanę,-Salonina buvo prašiusi manęs pabandyti surasti šeimas, turinčias mūsų dukterų kraujo. Turint omeny, kad praėjo daugiau nei du tūkstančiai metų... Na, be magijos tai nebūtų tapę įmanoma,-vargu ar Sebastianas būtų leidęs dabar sau užsiminti apie tai tik tam, kad veltui paaušinti burną. Kiekvienas žodis artėjo prie minties finalo, kuriuo ketino ir toliau ginti savo poziciją įtikint į likimą. Patiko žinoma ir tai, kad išgirdusi Sebastiano ex vardą Katherine leisdavo sau pasiraukyti,-Tik mano dukra Liviana turėjo palikuonį, bet to pilnai užteko, kad bent mažas lašas mano kraujo liktų perduotas ateities kartoms,-Sebastiano balsas nė karto nesudrebėjo, kuomet balsu minėjo savo dukterį, kuri į vaizduotę amžiams įsirėžė kaip tas ilgaplaukis, padūkęs angelėlis rožine suknele, kuri apsikabinusi savo tėvą kartodavo, kaip labai labai ji nenorinti, kad vyras išjotų, kurią, paveldėjusią abiejų tėvų kovingą dvasią ne kartą buvo užtikusią bandant matuotis Sevastianos šarvus... Nežinia kada vampyrui nustojo širdis kraujais sruiti dėl to, kad nematė kaip jo dukterys virsta moterimis, tačiau tai kažkada įvyko,-Kreipiausi į Frėją. Už paslaugą į paslaugą ji sudarė tiksliausią kokį įmanoma mano geneologinį medį. Ar labai nustebinsiu pasakęs, kad Lockwood šeima turi mano giminei priklausančio kraujo, o Meisonas yra šimtus kartų mano proanūkis?,-vargu ar garbanė galėjo bent įsivaizduoti, kad jos karštai mylėtas vilkolakis savyje turi mažytę dalelę paties Sebastiano. Jei ne šis faktas, Redford'as galbūt niekada nebūtų pasistengęs, kad vyrų pažintis virstų į bičiulystę. Suvokimas, jog Meisonas nešiojasi bent pėdsaką pačios Livianos vertė vyrą į draugą žvelgti kiek kitaip, toleruoti jo kartais per daug akivaizdžiai trykštančią aroganciją ir principingumą, netgi pažadėti sau Lockwood'us ginti, jeigu to pareikalautų aplinkybės. Gal net jautėsi šiek tiek idiotiškai kaltas dėl Meisono nelaimių. Tarsi turėdamas tolimą ryšį su antikine "Ambrozija" jis užsitraukė blogą karmą ir dėl to vilkolakiui šitaip nesiseka. Nenutuokė nieko apie Kath santykius su Argent'ais, antraip būtų užsiminęs, kad ir pagarsėjusi medžiotojų giminė yra paženklinta neryškia genetine sąsaja su Sebastianu, Liviana ir jos bei Charitono sūnumi Cato. O, kad vilkolakis, patupdęs Redford'ą į celę dar prieš Katherine pasekant tuo pavyzdžiu yra jo žentas, be jokios abejonės vis dar nežinojo. Ir vargu ar kada besužinos.
- Žinoma tu gali savimi pasirūpinti!-rikteli ne per daug isteriškai, tarsi duodamas suprasti, kad nėra linkęs nuvertinti Pierce galimybėmis pasirūpinti savo pačios subinyte,-Visai kaip tada, kai mano kiaušinius pavertei pora ledo kubelių. Bet esmė ne tame. Esi įsitikinusi, kad kai reikės sugebėsi apsiginti nuo manęs neprivesta prie kraštutinumo? Po galais, tu visiškai nesupranti ką noriu tau pasakyti...-bandė kalbėti, bandė belstis į tas duris, už kurių slėpėsi Pierce supratingumas. Arba ne į tas duris beldė arba jų tiesiog per daug buvo. Jei garbanė linko visai panašiai kaip ir Sebastianas, skaudulius užrakinus kaupti, vadinasi tokių radosi begalės. Specialiai nesistengė savo kalbos paversti į "saugotis manęs tau reikia, MANĘS, nes ten kur pabezdu pragaras atsiveria", nes tai būtų bereikalinga ir netgi kvaila. Tarsi ketintų tokiu susirūpinimu atsverti Kat padarytą skriaudą, manipuliuodamas jos jausmais, užtikrintumu, kad ta pranašystė neturi nieko bendra su šio pasaulio Katherine ir Sebastianu. Galbūt. Tačiau kelių kertinių, viziją sudarančių ir būtent šią realybę atitinkančių detalių pašnekovai deramai net nesuvokė. Net tokia maža užuomina, kaip Pierce eskizus atitinkanti apranga pasirodytų svarbi nemirėliui. Tas sąmonės vaizdinys jautėsi kur kas tikroviškesniu už pačius prisiminimus, kurie galiausiai išblunka ir tu nebegali dorai susieti savęs su jais emociškai. Galėjo prisiekti, kad radosi būtent toje vietoje ir per visą mūšį su Dean'u bei Kat netektimi perbrido pats. Jausmas, kvapai, vaizdai... Tai buvo sumautai, velniškai tikra. Širdo dėl garbanės skeptiškumo, bet kuo labiau stengėsi ją įtikinti, tuo atkakliau ji visa neigė. O paskui Sebastianui paėmė ir nusibodo. Jei rimtai, tai būtent šitaip ir yra prasidėję dalis vyro asmeninių katastrofų. Dialogo dalis, susijusi su Sailu taipogi nebuvo lengva vampyrui. Ko gero, jei šis prisigretinęs pabandytų jo akiratyje pabučiuoti Kateriną, tai Redford'o dėka varlokas prarastų savo, yeah, akiratį. Tikrai nebuvo dar pasiruošęs matyti vampyrę kitų vyriokų draugijose, nors viso jų per nauja prasidėjusio suartėjimo metu ne kartą matė ją kitų vyriokų draugijose. Ir kiekvieną tų kartų nagai niežėjo, kaip norėjosi kaip nors pavyduliaujančiai pasiskreryčiuot. Net jei ir nebūdavo nusiteikęs smurtiškai, nes šiaip jau nėra agresyvus tipas, Sebastianas neprastai išreikšdavo pavydą piktomis replikomis. Na, čia panašiai kaip pati Katerina. Ji kartą buvo net pagrasinusi. Tikrai ne visados jie elgėsi kaip du suaugę individai.
- Ak, tai visgi Katherine Pierce tiki aukštesnėmis jėgomis, ką?-pertraukia per dantį garbanę išvengdamas per didelės piktdžiugos intonacijoje. Redford'o balsas dabar, visai kaip ir prieš tai, skambėjo ramiai,-Jei Sailas save ir Amarą pavertė nemirtingais taip pat, kaip mane, tokiu atveju ir aš turėčiau būti pasidauginęs antrininkais. Ir kiek driekiasi mano supratimo horizontas, esu vienetinis egzempliorius ir tuo nepaprastai didžiuojuosi. Turbūt darom klaidą visame tame ieškodami logikos, tačiau man pikta, kaip žavingai tu užsimerki prieš visus šitus gličus matricoje, kurie yra susiję su mumis abejais. Ar esi seniau padarius tą ledo šou? Tu vengi šitos temos. Nejau tau nei kiek neįdomu? Aš nuo pat mažų dienų galėjau atsirūgti ugnimi kaip susiktas drakonas. Esu netgi per klaidą padegęs pašiūrę, kurioje žaidėm su kaimynų vaikais ir nė vienas jų neišgyveno. Labai daug metų pirokinezę žabojau, tiksliau aš ją visiškai užgniaužiau. Bet po 2011ųjų susidūrimo su tavimi vėl pradėjo darytis tos pačios sušiktos nesąmonės. Dar vienas sutapimas? Nemanau,-maždaug šioje vietoje baigiasi Sebastiano kantrybė ir jis pasiduoda erzeliui, natūraliai kylančiam iš vidaus. Vyras atsisuko į garbanę. Susiraukęs kaip velnias...-Tavo vietoje nusivalyčiau snarglius bei ašaras ir eičiau daryti namų darbų, nes širdele, paklausyk manęs atidžiai, vyksta kažkokia velniava ir tai yra su mumis kažkaip susiję. Ir tai yra kur kas svarbiau už tai, kiek labai tau skauda, nes mano pimpalas pasikratė ir atsirūgo tau nebūdingoje vaginoje. Dėl kita ko, aš niekad nepripažinsiu, kad tave paėmiau per jėgą. Viskas buvo gerai iki to momento, kol nepradėjai jaustis bejėge. Spėju Katerina Pierce žiauriai nemėgsta jaustis bejėge. Užknisa, bet iš kitos pusės ir ak kaip nuostabu tikrai nemaniau, kad rūpiu tau tiek, kad nusipelniau tavo ašarų,-dar vienas nekontroliuojamo pykčio priepuolis. Nebūtinas, riebiai sarkastiškas, vėl besisukantis apie tą patį, apie tas pačias jau ne kartą šiandien krapštytas temas. Net ir fiziškai paliegęs Redford'as nebuvo praradęs jėgų kalbėti visokį mėšlą. Pokšteli dar vienas staigus nuotaikų pokytis ir Sebastianas prišlyja prie grotų, tarsi norėtų maksimaliai arti atsidurti prie vampyrės,-Atleisk, norėjau, bet nenoriu tavęs įžeist,-vargu ar ją įtikino ta nuoširdi savigrauža graiko balse. Ar bent padėjo lengviau sutoleruoti naujavirtį, kuris kaip koks kukurūzo grūdelis virškinosi išties sunkiai. Būdavo momentų, kai Sebastianą tikrai sekdavosi pakęsti sunkiai, bet jis Pierce akivaizdoje dar niekad nesirodė toks supistai užpisantis. Tačiau iš visų tų kartų, kai vyras pasileido nuo grandinės, šis iš ties atrodė kaip pats švelniausias,-Jei tave tai bent kiek paguos ir esu įsitikinęs, kad nė velnio nepaguos, nubudęs 1764aisiais buvau kur kaaaas bjauresnis, o ir žalos daugiau pridariau. Neišeik,-purvinais, žemėtais pirštais įsikimba į porelę metalinių strypų. Blausi šviesa krito ant užužėlusio Sebastiano veido su porele blizgančių, mielų, melsvų akyčių,-Aš ŽIAURIAI alkanas. Pierce, jei nepamaitinsi manęs aš...-nebaigė minties keistai galvoje peršokdamas ant kitos. Papurtęs galvą leidžia suprasti, kad persigalvojo. Tik va nežinia dėl ko. Šiaip ženklas gal ir geras. Jei sugebėjo suvaldyti veiksmus, vėliau suvaldyti galės jau ir nuotaikas,-Ar miegojai su tais Salvatore broliais? Dievai, o aš galvojau mano pavardė siaubinga... -vargu ar vyras turėjo teisę klausti tokio klausimo, tačiau į Katią vis tiek žiūrėjo mažumėlę savininkiškai. Susipykę jie tai susipykę, tačiau dėl šito nenustojo jos mylėti. O turint omenyje, kad jausmų savininkas yra Sebastianas, vargu ar kada benustos. Kadangi vargšės fėjos yra pasivadinusios tikrai labai gėjiškai nenustebo, kad pašnekovei yra taip sunku patikėti jų egzistavimu. Tampomas už barzdos (netiesiogine ta žodžio prasme) vyras iš lėto iškvėpė. Bet tik tam, kad mažumėlę praskiestų ne kokias emocijas. Neįsiterpia, kantriai išklauso Katherine atsako, kuriuo vargu ar patenkintas liko. Juk jos žodžiai nebuvo ta metro septyniasdešimties, ne per liesa blondinė. Prireikė sudėti iš ties nemažai valios jėgų, idant kalbėdamas galėtų daryti tai ramiai.
- Aš negaliu tau imti ir staigiai įrodyti fėjų egzistencijos, Kat. Tačiau tą padaryti noriu velnioniškai. Kadangi žinau, kad jokie mano žodžiai neprivers tavęs patikėti, nes esi užsispyrusi kaip ožka, pagyvenkim ir pamatykim. Niekada negali žinoti kokių dar paslapčių turi tavo kalinys, tiesa?-numeta intriguojančiai, neketindamas slėpti, jog GALBŪT turi sąsajų su apkalbėtomis nuostabiomis mistinėmis būtybėmis. Tiesiog dabar nebuvo pats tinkamiausias metas pradėti šnekėti apie patį juodžiausią savo būties periodą, kai jautėsi įklimpęs į tokią tamsą, kad atrodė iš jos išsivaduoti bus neįmanoma. Ta tamsa Redford'ą visados pasivydavo. Pasivijo ir šį kartą. Nenorėjo aštrinti pojūčių liguistais prisiminimais. O ir ribos tam tikros šioje atvirumo valandėlėje turi būti nubrėžtos. Tiksliau niekados nebuvo su Katerina neatviras, tačiau net ir atvirumą reikia dalinti dozėmis, o ne užversti juo pašnekovę, kuri visai kaip ir vyras, išgyvena ne patį lengviausią metą,-Nežinau ar esu pirmas,-įsiterpia apeliuodamas į gana griežtai nuskambėjusią garbanės išvadą,-Netikiu, kad magija tokiam tikslui buvo panaudota tik prieš truputį daugiau nei du tūkstantmečius. Man tai atrodo kaip milžiniška loginė spraga. Tie du tūkstantmečiai mūsų milijonus metų trukusios evoliucijos etape yra mažiau nei lašas jūroje. Juolab niekas negali konkrečiai pasakyti kada mūsų pasaulis tapo užterštas tomis magijos jėgomis,-Sebastiano mintys labai dažnai nukrypdavo filosofiniais bei retoriniais vingiais. Pirmajame savo gyvenime buvo ganėtinai bukas ir vyro žingeidumo horizontas nesidriekė ypatingai plačiai. Jam tada iš visų asmeninių interesų labiausiai rūpėjo muštynės ir tai, koks tvirtas, miklus ir stiprus gali tapti jo paties kūnas. Turėjo atgimti ir netgi ne vieną kartą tą padaryti, kad imtų galvoti apie būtį plačiau, visai kaip ir apie kiekvieną ją sudarantį elementą. Galiausiai teko pripažinti, idant ta pati magija greičiausiai yra tiesiog nuo mūsų visų neatsiejama energijos dalis. Joks mokslas negalėtų dorai paaiškinti tų pačių vampyrų organizmo darbo. Tai nebuvo neurologija, fiziologija, motorika... Tai buvo tikrų tikriausia magija.
- Oi ne, ne, ne, ne,-Katherine įsiūtis akivaizdžiai "tinkama" linkme nukreipė ir Redford'ą. Tai buvo būtent tas negatyvo kabliukas, ant kurio užkibti atrodė neįtikėtinai lengva. Vyras... pasikeitė. Jo išraiška tapo piktdžiugiška, pašiepianti, netgi kiek liguista. Nepaleido grotų, spaudėsi prie jų taip stipriai, tarsi tikėtųsi praslysti pro nedidelius tarpus,-Jei ir išgriaučiau grotas, tai Elissa būtų paskutinė moteris, į kurią sukiščiau savo pimpalą,-teiginys nuskambėjo kažkaip grasinančiai. Piktai suurzgęs Sebastianas ištiesia į priekį ranką, nelyginant siektų sugauti garbanę už čiurnos, kas vargu ar buvo įmanoma dėl juos skiriančio nemažo atstumo,-Iškruščiau tave taip, kad kuriam metui prarastum kalbos dovaną, Petrova. Tik suteik man šansą...-atrodytų, visiškai nesureagavo į jos skausmą. Ta neprognozuojama nuotaikų kaita, ne Redford'o jėgos dabar darė jį tokį pavojingą. Tai buvo lyg švelnesnė didžiojo prisikėlimo versija, kuomet vyras vieną akimirką galėjo iš tuzinų kūnų dėlioti groteskišką post-apokaliptinę mozaiką, o kitą raudamasis plaukus nuo galvos nesavu balsu klykdavo nesuvokdamas kas jam darosi ir kodėl negali susivaldyti,-Ragana...-supratęs, kad jei norėtų maut iš čia vardan to, kad palaikyt savo prievartinę dvasią turėtų labiau pasistengti, vampyras atšlyja nusprendęs nebesistengti pačiupti garbanės, kas bet kokiu atveju nelabai buvo įmanoma. Bent jau dedant tiek mažai pastangų. Grąžino save į pirminį kūno padėties tašką, akivaizdžiai išgyvendamas staigų emocijų nuoslūgį. Arba jos, šie nerealizuoti piktavaliai motyvai kaupėsi nemirelio viduje grasindami ištrūkti staigiai, per vieną kartą ir destruktyviai. Atsiprašė už savo "nedovanotiną" elgesį ir šį kartą tyliai sukuždėjęs reikiamą žodelytį. Katherine tikraaaai turėjo neapsakomai daug kantrybės, kad nepaliko Sebastiano eiti iš proto vienumoje.
Jos žodžiai, kurie palengva susidėjo į iš ties siaubingą visumą tapo vieninteliu aspektu nuo paties Redford'o atvirtimo, palietusiu vyrą šitaip jautriai. Kažkas viduje, tarsi užgauta styga virpėjo garbanei dėstant įvadinę, vidurinę ir galiausiai finalinę kontrargumento dalį. Vyras buvo visiškai apstulbęs. Jis nė pamanyti negalėjo, kad Pierce teko pereiti per tokį asmeninį kūno paniekinimo košmarą. Kurį metą tikrai nežinojo ką pasakyti, tačiau sprendžiant iš vyro veido, jis buvo sukrėstas. Pagaliau suvokė, kodėl prievartos tema yra tokia jautri vampyrei. Tačiau norint išvengti esminių klaidų, šis supratimas atėjo per vėlai. Norėjo prasmegti skradžiai žemėn. Tas pradžioje nelogišku atrodęs Katherine jautrumas dėl pernelyg drastiško originaliosios "paniurkymo" laboratorijų pastato koridoriuje dabar tikrai nebeatrodė toks nelogiškas. Keista, kaip veikia žmogiškas protas. Jis natūraliai siekia užlopyti kiekvieną supratimo spragą net pačiais idiotiškiausiais argumentais. Iš pradžių toks begalinis Kat įsižeidimas jam atrodė kvailai ir nepagrįstai, juolab nuo to taško, kai aplinkybės susidėliojo į savas vietas tapo aišku, jog būtent Redford'as yra tas vyras, kuriam Petrova pajėgtų atsiverti vėl, ir padaryti tai visapusiškai, bet tai nebuvo tas kritinė būseną gerinantis, situaciją švelninantis faktas.
- Aš ėjau pas tave, ėjau į kiemą ir tada...-prabyla tikrai ne taip kaip reikėjo ir kaip pats norėjo. Pašnekovės perkeltas į vakarą, kuomet Katerina sugrįžo ir tuo pačiu nusprendė tūžmingu vakarėliu sujaukti atrenovuotą dvarą Sebastianas atrodė dramatiškai "išskridęs". Būtent dabar kai pabandė prisiminti momentą, kuris sąlygojo neįvykusį mylimųjų susitikimą, potencialiai galėjusį pakeisti viską, vyrui visi galai atsirišo ir ėmė įkyriai plaikstytis. Žinojo, kad persigalvojo, bet kodėl tą padarė? Sutriko, o tada dar labiau susimąstė. Nepajuto grėsmės, kuri buvo bandoma tamsiaplaukės perteikti minint Nadią. Tačiau neramino nuojauta, kad viskas kas vyksta yra kažkaip susiję,-Taigi ji ima ir pasirodo dabar. DABAR, tiesa?-manieringa ekspresija atakavo Katherine skeptiškumą, kuris Sebastianą vis dar erzino. Juo labiau atrodė, idant tą ugnies ir ledo šou ji priėmė pernelyg natūraliai, nes galbūt neturėjo jėgų to perdėtai analizuoti,-Gerai, tebūnie, ir toliau manyk, kad visi mes esame tik aplinkybių ir savo pačių šūdinų pasirinkimų aukos, kai akivaizdu, jog šiuo atveju tai yra netiesa,-čia ir pabaigia savo puolimą, akimirksniu persijungdamas į tą mielesnį, jautresnį save,-Net įsivaizduoti negalėčiau ką tau teko pereiti,-pradeda, stengdamasis išreikšti kuo mažiau užuojautos savo intonacijoje, bet tuo pačiu ir nepasirodyti visišku bejausmiu. Nenorėjo aštrinti nemalonių pojūčių savo kompanionei. Dėl to ir nepripažino, kad polinkį į prievartinį seksualinį išnaudojimą turėjo jau seniai. Tai tikrai nebūtų padėję pašnekovams vienas kito atžvilgiu mažiau apkarsti,-Mano motina pagimdė mane keturiolikos, Salonina mūsų pirmagimę - penkiolikos, bet po galais, tai buvo visai kiti laikai. Viską atiduočiau už galimybę vėl turėti savo dukteris ir esu įsitikinęs, kad žinau, kaip dėl Nadios jautiesi tu pati. Ko ji iš tavęs norėjo, Kat?-nebūtų įmanoma nustelbti supratimo, kad Pierce pirmagimė sugrįžo ne be reikalo. Net ir to neaptarę vampyrai neabejotinai slapčia apie tai galvojo,-Kai po daugiau nei dviejų tūkstančių metų akis į akį susidūriau su Silvanus, kuris pasistengė iš manęs atimti šeimą, dukteris ir sudaužyti visas svajones, nes patikėk manim, nemirtingumo aš niekieno neprašiau, žinojau - jis grįžo ne šiaip sau. Jis sugrąžino Saloniną, kuri visai kaip tą dieną kai mačiau ją paskutinį kartą, taip ir tada laukėsi mūsų trečiojo vaiko. Taigi atgavau juos abu ir vis dar nenustoju klausti KODĖL taip nutiko. Dėl manęs? Labai abejoju, nes Silas nėra geraširdis geradaris, o aš pasistengiau labiau, nei turėjau, kad tiek Salonina, tiek Marcus būtų toli nuo manęs ir taip liktų. Tiesa, mano naujagimis sūnus per akimirką virto suaugusiu vyru, taigi, jo. Tavęs neužknisa tai, kad mums esant nemirtingais laikas yra toks reliatyvus, kad mūsų pačių vaikai tampa vizualiai vos šiek tiek jaunesni už mus pačius? Negaliu to pakęsti... Aš vargais ne galais sugebu žiūrėti į savo paties sūnų ir matyti jame savo vaiką, ypač kai jis yra ne tik protingesnis, bet ir išmintingesnis už mane patį. Ko aš galiu jį išmokyti? Kaip aš turėčiau būti jam tėvu?-Sebastianas nežinojo, kad panaši dilema galbūt kamuoja pačią Kateriną, kuri su savo dukterimi taipogi neatrodo velniškai, baisiai artimos. Nėra taip, kad savo atžalą ignoruotum, tiesiog... Graikas nematė kaip Marcus išmoksta vaikščioti, kalbėti, skaityti. Jis atėjo kaip pilnai sukomplektuotas, jaunas, už savo paties tėvą pranašesnis vyrukas ir Redford'as jautėsi neturėjęs galimybės drauge su juo augti. Nuoširdžiai negalėjo paaiškinti, kodėl išsakė garbanei tą visą jam ramybės neduodantį pastebėjimą, bet gerai, kad tą padarė. Netgi jautėsi tam tikra prasme viduje palengvėjęs ir išsivadavęs, kad sugriautos sienos pagaliau atvėrė jam garbanę, visai kaip ir prieš ją atsivėrė pats (pirmas plotas, kuriame mano veikėjas šitiek tauškia, lel),-Oh...-sausai išsteni vampyrei pabandžius nuleisti Sebastiano susirūpinimą jos pačios gyvybe, bet jau visiškai ir negrįžtamai. Vyras tikrai neatrodė įtikintas,-Net jeigu ir stengiuosi Dean'ą vis dar laikyti savo draugu nepaisant to, kad jis paėmė ir nusprogo... Jeigu jis dar kartą bent pirštu tave palies, Kat...-nebuvo lengva užmegzti su garbane akių kontaktą, kuomet jautėsi prieš ją toks prasikaltęs,-Aš padarysiu iš jo mėsos, kaulų, žarnų ir šūdų košę,-tokio pikto, nuožmaus vyro žodžiu nepatikėti nebūtų įmanoma. Sprendžiant iš viso Redford'o nusiteikimo vargu ar jis pats ketino dėti pastangas į tai, kad jį nuo Katherine specialiai skirtų kaip įmanoma daugiau kilometrų. Vargu ar tai buvo protingiausias būdas įveikti, pergyventi visa... šitai. Garbanei esant čia, kalbantis su juo, Sebastianas protarpiais pajėgdavo užmiršti alkį, susiturėti. Galiausiai Pierce buvo vieninteliu asmeniu, kuris dabar galėjo palaikyti vyrą bent kiek žmogišką, nes nėra stipresnės, svarbesnės emocijos už meilę ir ypač tokią beatodairišką, kokią jautė vampyrei.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Tr. 06 21, 2017 5:15 am




A 1000 miles away




NUOTAIKA:  *click here*  ///  DAINA: Starset - Down With the Fallen




„Nepamiršk Stefan‘ai, kad prieš imdamas nekęsti, tu karštai mylėjai mane“, – doppelgänger‘ių, arba kaip priimtiniau skamba, antrininkų fenomenas yra pakankamai stiprus reiškinys, turint omeny tai, kad tie patys du veidai, istoriškai atgimsta naujam gyvenimui, tam kad pamilti vienas kitą beprotiškai karštai, iškentėti visas baisias negandas, ir galiausiai mirti nesulaukus orios senatvės. Jie iš anksto buvo sutverti karštai, nesuvokiamai stipriai meilei, kuri taip pat iš anksto buvo pasmerkta negailestingai baigčiai. Ir visą tai nutiko todėl, kad gamta, arba žuvusios ir prieš nemirtingumą nusiteikusios raganos apsuko viską taip, kad už teisę gyventi amžinai, kažkas turėtu mokėti ypatingai didelę kainą. Silas ir Amara troško amžinybės, kurią galėtu praleisti kartu, nepriklausomai nuo to, ar tai atneštu tam tikras, kažkam netgi labai skaudžias pasekmės. Jie kovėsi dėl savo ateities, jie kovėsi dėl savo jausmų tikrumo, kuris buvo tokie gilus ir toks uždraustas, kad galiausiai taip pat tapo pasmerktas negailestingai pabaigai. Šešėlinės Silas ir Amaros versijos atsirasdavo periodiškai, ir net jei kartais jie nesugebėdavo rasti kelią vienas pas kitą, greita mirtis tapdavo neišvengiama. Nugyventi šimtmečiai parodė, kad savo laiku Katherine paties likimo siųstas buvo būtent Stefan Salvatore. Jų pirmasis susitikimas įvyko 1864-tų metų vasara, kuomet nemirtinga garbanė keliavo link Lockwood‘ų šeimai priklausančių žemių, kur ketino kuriam laikui apsistoti, pasislėpti nuo Niklaus Mikaelson su jo „apsiplunksnavusia“ originalių vampyrų šeimyna. Netikėtas, ir tuo metu dar tik iš jos vienos pusės žinomas, susitikimas su jauniausiu Salvatore šeimos nariu, kone akimirksniu privertė tamsiaplaukę pakeisti savo planus. Jis pasirodė toks tyras ir nekaltas, kad tam atsispirti tapo beveik neįmanoma. Pirmiausia vampyrė pristatė  Stefan‘o tėvui, Giuseppe Salvatore, prašydama kuriam laikui prieglobsčio jo garbinguose namuose, mat prisistatė esanti našlaitė, kurios tėvai tragiškai žuvo, užsidegus dvarui, kuriame prieš tai gyveno. Įtikinti šeimos atstovą buvo nepaprastai lengva, juk vien Pierce apgaulingas nekaltumas, atrodytu galėtu papirkti net labiausiai uždarą asmenį. Ką gi siaubingo galėtu padaryti jauna, beprotiškai graži, švelni ir akivaizdu kad manierų mokyta mergaitė? Tai buvo pirma klaida, kurią padarė Giuseppe, įsileisdamas blogį siejantį grožį į savo namus. Tą patį vakarą, Katherine buvo pristatyta namų šeimininko sūnums. Stefan‘as buvo gerasis brolis, šiek tiek drovus, tačiau tuo pačiu metu ir labai žavingas. Damon‘as savo ruožtu net per daug atkaklus, mat ne akimirkos nesugaišo imdamas demosntruoti savo susižavėjimą atvykusia viešnia. Nesvarbu buvo net tai, kad Pierce savo susidomėjimą labiau skyrė jaunesniam minėtos šeimos nariui. Nesvarbu buvo net tai, kad jie abu tebuvo jai savotiška atrakcija, distrakcija nuo pastovaus bėgimo nuo nemirtingo, brutalaus priešo, kuris taip besąlygiškai troško josios mirties. Kartu jie praleido vos kelias savaites, ir būdama kone patologiška koketė, garbanė susuko protus tiek vienam, tiek kitam iš Salvatore brolių. „Imk, neduosiu“ žaidimas visuomet buvo tuo aspektu, kuris kad ir koks žalingas būtu, liko mėgiamas vampyrės iki pat šių dienų. Ji gebėjo suvilioti aplinkinius ne vien savo kūnu, tai prasidėdavo nuo tinkamu metu susitikusių žvilgsnių, nuo menko prisilietimo, ir to neapsakomai mielo kikenimo. Dievai mato, jos kikenimas visuomet buvo užkrečiantis, malonus ausiai ir toks seksualus. Damon‘as niekada per daug nedomino vampyrės, tačiau ar ji atsisakė su juo žaisti? Ne. Jis tikriausiai ir liko labiausiai nukentėjęs nuo fatališkosios moters prisilietimo. Juk trūko visai ne ilgai, kuomet abu, karštai ir beprotiškai ją pamilo, imdami visai ne broliškai varžytis dėl Pierce dėmesio. Laimei, vyresnėlis buvo išsiųstas į karą, kas suteikė Katherine galimybę daugiau laiko praleisti su Silas šešėliu. Kaip buvo būdinga tam laikotarpiui, Stefan‘as pakvietė savo namų viešnią į kasmetinius aukštuomenės šokius. Ji sutiko, ir tas vakaras buvo magiškas. Ir kalba eina toli gražu ne apie oficialią dalį, kuomet jie sukosi palei muziką, atrodytu tobulai išmokę žinomiausius, sinchronizuotus ir tuo pačiu metu įtampą išlaikančius žingsnelius. Tą vakarą Salvatore prisipažino mylintis garbanę, o ji taip meistriškai atliko savo vaidmenį, išreikšdama begalinę nuostabą tuo, neva visą tai tikra. Vargu ar galima teigti, kad Katherine kada nors jautė meilę šiam asmeniui, tačiau jis buvo BŪTINA patirtis jai, kad suvokti kad šis pasaulis nebūtinai yra toks žiaurus, koks jai rodėsi iš pradžių. Pirmasis bučinys su šiuo vyru buvo malonus, švelnus ir netgi iš dalies jaudinantis. Tai nesukėlė protą aptemdinančios aistros, tai buvo kažkas kitokio, dar nepatirto ir naujo. Tą naktį, sumerkus akis į visas nuostatas ir standartus, jie praleido kartu. Ne viena siela nebuvo liudininkė to, koks atsidavęs savo partnerei buvo minėtas mirtingas asmuo. Jis parodė garbanei ėsti seksualinis potyris nebūtinai turi būti prievolinis, skausmingas ar nemalonus, toks, kuris galiausiai palieka labai nemalonų skonį burnoje. Jis dievino jos kūną, ir netgi atrodė kad toleravo jos būdą. Bent tą, kurį tai akimirkai buvo pasiruošusi atskleisti garbanė. Intymumo akimirka, kuomet jie buvo nuogi vienas prieš kitą, tačiau tuo pačiu metu ir sulieti į vieną visumą, ji nesusilaikė, kuomet leido savo vampyriškai prigimčiai paimti viršų. Pademonstruotas šiek tiek bauginantis akių patamsėjimas, išgąsdino Salvatore. Jo šviesiai žalios akys tapo neįskaitomos, didelės, o ir krūtinėje plakanti širdis daužėsi į sienas taip stipriai, kad atrodė jog bet kuriuo metu gali prasimušti skylę. Tai buvo pirmasis ir paskutinis kartas, kuomet garbanotoji vampyrė panaudojo vampyrams būdingą užkalbėjimą prieš jį. Katherine paskatino jo natūraliai ir nevaldomai pasireiškusią baimę pradingti, paskatino viso kūno atsipalaidavimą ir netgi pareikalavo kad jis ne vien tai priimtu kaip savaime suprantamą dalyką, bet ir išlaikytu šią paslaptį tik tarp jų. Ji neužkalbėjo jo mylėti ją, tai buvo natūralu ir tikra, nepriklausomai nuo to, kad vėliau, po šimtmečio su viršumi (sukonkretinant, po 145 metų) jis ėmė teigti priešingai. Juk iš kažko teko semtis neapykantos jai, visgi, su šiuo aspektu ji žaisti neketino. Jis ir pats paskendo joje taip greitai ir taip nesuvokiamai, kad tai tapo veik netikra. Taip, Stefan‘as buvo šešėlinis Silas Ambrose atvaizdas, ir vienu metu, jis buvo beprotiškai būtina patirtimi Katerinai. Šios istorijos pradžia buvo graži, nepriklausomai nuo to, kad pabaiga tapo šlykščiai purvina. Tačiau pabaigos dalis, jau buvo atskleista, todėl vargu ar yra verta pakartotino aptarimo. Svarbu paminėti tik tai, kad po beveik pusantro šimto metų, jų susitikimas buvo apraizgytas paniekos, pykčio iš jau tuo metu nemirtingo vyro, bei visiško šaltumo iš tamsiaplaukės. Vienaip ar kitaip, jie sugebėjo rasti būdą, kaip derėtu ir toliau egzistuoti, nenorint vienas kitam padaryti žalą, tik dėl to, kad šis pasaulis yra apskritas, ir netgi einant skirtingomis kryptimis, galu gale susitikimas taps neišvengiamas. Jausmai nesubolavo dar kartą, tačiau jie išsiskyrė taikiai, o tai reiškia kad iš visų santykių, kuriuos turėjo garbanė, šie pasibaigė geriausiai: be skaudulių, be ateities, ir be pratęsimo, apie kurį skelbė likimas.
Po ilgos pertraukos, kurią Katherine manymu, turėjo būti amžina arba užsitęsusi bent iki to momento, kuomet josios kūnas taptu senas ir suglebęs, visiškai neatpažįstamas, kuomet į Pierce gyvenimą sugrįžo Sebastian‘as, viskas švelniai tariant apsivertė 180 laipsnių kampu. Garbanė jau kelis mėnesius buvo išsiskyrusi su savo buvusiu sutuoktiniu, vargu ar buvo tikra tuo, kaip toliau ketino pasukti savo gyvenimą. Tikriausiai būtu pakeitusi gyvenimo vietą, mat troško būti kaip galima toliau nuo praeities, kuri gal ir nebuvo svarbi, tačiau bet kokiu atveju varginanti. Nejautė malonumo tame, kad bet kuriuo metu galėjo sutikti Lockwood‘o veidą, kuris kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti svetimas ir nenorimas. Žinoma, jos gyvenime minėtas vyras buvo užėmęs ganėtinai svarbią vietą, tačiau visa laimė kad nieko nėra amžino arba nepakeičiamo kitu. Širdies šauksmas sufleravo apie norą aplankyti gimtuosius kraštus, pamatyti kaip gi viskas pasikeitė nuo tos akimirkos, kuomet ten buvo paskutinį kartą. Galiausiai išgirsti artimą sau kalbą, ar pradėti ją naudoti kaip pagrindinę. Kartu su savimi ketino pasiimti ir dukterį, tam, kad ji pagaliau bent šiek tiek atsigautu nuo dramatiškų įvykių josios gyvenime, pamatyti daugiau pasaulio ir tuomet pati nuspręstu ką ketinanti daryti su savo tolimesniu nesibaigiančiu egzistavimu. Viskas pasikeitė, kuomet prieš garbanės akis, it grybas po lietaus išdygo Sebastian‘as, lydimas jo tuometinio labai artimo bičiulio (toks ten ir bičiulis, jei nesugebėjo mirtingumo troškusiam draugui pasakyti apie tai, kad šioks toks „vaistas“ yra, ir gal jis nesuveiks taip, kaip norisi, bet jis visgi yra, o tai reiškia kad tokios informacijos nuslėpimas skaitosi šiek tiek nedraugišku). Tai buvo beprotiškai netikėtas susitikimas, ir tiesą pasakius, vargu ar tamsiaplaukė sugebėjo nuslėpti tai, kiek daug prieštaringų emocijų šiai sukėlė Redford‘o pasirodymas. Stengėsi išlikti savimi, arba tiksliau būtu pasakyti, stengėsi išlikti didžiausia kale, kokią tik galėtu šiam parodyti. Pavyko stulbinančiai gerai, mat vos per trumpą dialogą, privertė jį galvoti neva jai nuotykis Čigajoje, 2011-tais metais, tebuvo azartiškas žaidimas, kuris buvo pradėtas taip pat netikėtai, kaip ir pabaigtas. Ir neva, jis turėjo mirti iš širdgėlos, o ne kurti ir statyti savo gyvenimą dar kartą. Na, tiesos tame buvo mažai. Tačiau negalima sakyti kad nebuvo iš viso. Žinoma, kad Katherine arba jos savimeilė nesusitaikė su mintimi, kad jai dingus jis visgi tapo laimingas, ir netgi vedė (dar kartą, ir vėlgi tą pačią moterį). Originalios vampyrės jausmai jam sugrįžo kone iš karto, tiesiog tuo metu jie buvo iškreipti, neteisingai traktuojami ir netgi šiek tiek susimaišę su vaidybiniais akordais. Bėda buvo tik tame, kad garbanė apgauti nesugebėjo net savęs pačios, kuomet kone žaibiškai ir visiškai skubotai, stačia galva pasinėrė į kasdienybę, kuri buvo užpildyta juo. Paskui, tikriausiai karma arba kaip paaiškėjo vėliau, pats Sebastian‘as pasirūpino kad jie kartu praleistu kaip galima daugiau laiko, prisidengiant neva dalykišku ir netgi priverstiniu buvimu kartu. Tam kad tikrumui pasiduoti visapusiškai, Katherine buvo reikalingas laikas, pirmiausia susitvarkyti savo pačios mąstymą, o tik vėliau pažvelgti savo didžiausiai baimei į akis, ir tokiu būdu pareikšti apie tai, kad visos patvarios, ilgai statytos ir ilgai tvirtintos sienos pagaliau subyrėjo, it buvo viso labo mažytis kortų namelis. Deja, ji neapsvarstė galimybės, kad jos gali ir nelaukti, ir tuo metu kai jai buvo būtinas tas laikas, aplinkybės viską sušiko taip stipriai, kad nuo to taško tapo perdėtai sunku netgi suprasti, ką reikėtu daryti toliau, kur reikėtu eiti, ir kaip reikėtu tai daryti, kad nesubyrėti pačiai.
Turint omeny tai, kad kone kiekvienas nemirtingas padaras, kuris arba eina, arba ropoja šia žeme, yra daugiau ar mažiau susietas su originaliais vampyrais pakrikštyta šeima, atrodė kone neišvengiama kad ateis tas laikas, kuomet apie savo asmeninę patirtį su jais teks prabilti, tiek vienam, tiek kitam. Nepriklausomai didžiulės paniekos, kurią net dabar buvo įmanoma išgirsti garbanės balse, kuomet ji tarė „pagrindinio“ minėtosios šeimos nario vardą, ji nepamiršo skriaudos, kurią jis padarė jai. Vargu ar kada nors pamirš. Visgi, būtina paminėti, kad jei ne Mikaelson‘ai, Pierce niekada nebūtu pažinusi šio pasaulio tamsos, to, kad žmonės nėra aukščiausia mitybos grandis, vienintelė mąstanti būtybė, kuri tik turi vietos egzistuoti. Ji būtu nugyvenusi paprastą, mirtingiems žmonėms būdingą gyvenimą. Ir nepaisant to, kad tuo metu buvo laikoma „sugadinta“, ji nebūtu pradingusi, nebūtu palūžusi. Ir galimas daiktas, kad ankščiau ar vėliau suradusi savi dukterį, kuri ir būtu tuo esminiu varikliu, kuris nebūtu leidęs jai sustoti, ar bent apsvarstyti galimybę pasiduoti. Jei ne Mikaelson‘ai, ji niekuomet nebūtu tapusi nemirtinga pirmoje eilėje. Gaila nebent to, kad priešingai nei Sebastian‘as, garbanė kone iš karto papuolė į neesamus juoduosius sąrašus, šios šeimos aukų knygelėse. 2011-ais metais Katherine, prisidengusi svetimu vardu pasitraukė nuo Redford‘o, iš to iškeldama siaubingą, tačiau pakankamai aukšto įvertinimo šou. Ji rėmėsi įvairiausiais aspektais, kurie gal ir neskambėjo tinkamai, tačiau buvo visapusiškai logiški, nemalonūs, bet tikti. Ji buvo mirtinga, o tai reiškia kad fiziškai silpna. Ji nenutuokė apie tai, kad Sebastian‘as tam tikru savo ilgo gyvenimo metu buvo pažinęs pagarsėjusią šeimą, ji nežinojo kiek stiprybės jis gniaužia savo paties kūne. Ir ką gi jis būtu galėjęs padaryti prieš Niklaus, Elijah, Kol, ir Rebekah? Ką gi jis būtu galėjęs padaryti, jei jie galiausiai būtu informuoti kad penkis šimtus metų medžiota asmenybė šiuo metu yra mirtinga, ir tai yra pats tinkamiausias laikas, tam, kad suvesti sąskaitas. Ar tai sąžininga ar ne, niekam nebuvo svarbu. Karas niekada nebuvo sąžiningas, ir jei vienas iš pusių patirdavo nuopolį, niekas rankos neištiesdavo tam kad sulyginti galimybių svarstykles, atvirkščiai, pasinaudodavo pasitaikiusia proga. Galu gale, garbanė vargu ar pažinojo Sebastian‘ą iš tikro. Todėl nebuvo tikra tuo, kad tiesai ėmus lysti iš visų pusių, jis pats nepristatytu jos Mikaelson‘am, tam, kad atsigriebti už apgavystę, kurioje paskendo, pasiduodamas jos įtakai, melui, ir visiems tiems vidiniams demonams, kurie nebuvo apleidę Pierce net tuomet, kai ši buvo priversta gyventi mirtingą gyvenimą, tačiau kaip galima toliau nuo praeities, kurios atsisakė. Kartais juk užtenka vieno kertinio taško, nusivylimo, kad viskas nueitu velniop.
– Kiekvienas mūsų manė kad turi tokią galimybę, tačiau galiausiai nepadarė nieko. – Ji įsiterpė kone iš karto, nuo tos akimirkos imdama įsiklausyti į kiekvieną pirmo vampyro žodį. Pasakyti kad tai girdėti buvo nemalonu, būtu kone tas pats, kas nepasakyti visiškai nieko. Keista, tačiau Katherine Pierce nemėgo tų „pasakų“, kurios lietė kitas moterys, kurios vienu ar kitu metu, jos meilės interesui reiškė visą pasaulį. Kitą vertus, tas nemalonumas tebuvo it mažas kirminas galvoje, kuris sujuda, sukelia keistus pojūčius ir vėl užmiega. Tamsiaplaukė vampyrė pastebimai primerkė akis, sudarydama vaizdą, tarytum būtu bandžiusi susidėti savo praeities etapus, su tais, kuriuos paminėjo Sebastian‘as. Juk buvo tas momentas, kai iš Niklaus‘o girdėti nebuvo visiškai nieko, kas privedė prie išvados neva tai ir buvo būtent tas laikas, kuomet Mikaelson‘ų hibridas gavo bilietą karstan, įgyvendindamas neriboto laikotarpio atostogas. Tačiau kuomet vyras sugrįžo atgal į gyvenimą, jis tapo kur kas piktesnis, kur kas labiau užsidegęs įgyvendinti savo liguistus planus sukurti padarą, rūšį, kokia būtu šiam artima. Ir pagaliau jis nebūtu vieninteliu tokiu. Prieš pradėdama kalbėti atsakomą kalbą, Katherine vėl nuleido akis, ne todėl kad tai daryti buvo sunku, paprasčiausiai nenorėjo minėti vieną sunkesnių savo gyvenimo laikotarpių rodant kokias nors emocijas. Juk nebuvo svarbu tai, kad jis dabar „poilsiavo karste“, tai tereiškė kad ateis laikas, kuomet hibridas bus išleistas, ir tuomet vargu ar jis laikysis duoto žodžio suteikti Pierce ramybę. Ji įkvėpė, it kalba būtu reikalavusi susikaupimo.
– 1492-ais metais, mano šeima atsisakė manęs, nepakeldami minties kad jų jauniausia atžala atnešė į kilnius namus didžiausią gėdą, kokią jie te galėjo įsivaizduoti. Mano tėvas, jis buvo griežtas asmuo, jis priimdavo sprendimus, kuriems ne viena iš mūsų negebėjo pasipriešinti, ne viena neturėjo žodžio laisvės. Jis nusprendė, kad geriausia būtu išsiųsti mane į Angliją, it tokiu būdu visos problemos būtu išnykusios. Tais pačiais metais aš pirmą kartą sutikau Mikaelson‘us. Elijah, kone iš karto patraukė mano dėmesį. Jis atrodė kilnus, tikras ir savotiškai kerintis. Maniau kad galiu juo pasitikėti. Jis ir buvo tuo asmeniu, kuris pristatė mane Niklaus. – Tamsiaplaukė trumpam nutilo, tarytum būtu dandžiusi susidėti visas savo mintis taip, kad jas išsakyti taptu kaip galima paprasčiau, suprantamiau. Šis pasakojimas nebuvo paprastas, nebuvo netgi nereikšmingas. Ir vargu ar kada nors pasakotas kokiai nors kitai sielai. Turėdama įprotį laikyti viską už uždarų durų, Pierce leido kurtis savo pačios reputacijai, nesigilindama į detales, netaisydama jų ir nesiteisindama prieš nieką. Iš esmės, be originaliosios šeimos, jos pačios ir dabar Sebastian‘o, ši jos gyvenimo dalis nebuvo žinoma tiksliai.
– Aš pasidaviau Elijah, iki tos akimirkos kuomet supratau kas yra Klaus‘as, ir ko jis iš manęs norėjo. Ir tuomet man teko bėgti, it pats pragaras ketintu mane paskandinti savo liepsnose. Niklaus visuomet buvo liguistai apsėstas minties sukurti padarus, tokius pat, koks yra jis. Pusiau vilkus, pusiau vampyrus. Tam jam buvo reikalingos specifinės aukos, kurių viena turėjo būti antrininkė, tiksliau jos mirtis, tiksliau. Jam buvau reikalinga aš. Jie paskelbė medžioklę, Elijah viskam vadovavo. Tikriausiai tas jų vieningumas yra ne vien labiausiai užknisantis dalykas, bet ir labiausiai juos išlaikantis nesubyrėjus. Turėjau pasirinkimą, arba pasiduoti arba kautis iki pat kraštutinumų. Apgailėtinos aplinkybės privertė mane atimti gyvybę sau pačiai, tik tuo metu aš dar nežinojau kad tai pasibaigs prabudimu nemirtingame kūne. –   Lemtinga akimirka antrininkė pakėlė savo tamsiai rudas akis, tam, kad įsitikinti tuo, kad Redford‘as vis dar klauso. Jis klausė, o tai reiškia kad šis „nuogas pokalbis“ nebuvo veltui. Pagaliau ėmusios atsiskleisti paslaptys, ne vien kad suteikė jiems progą suprasti vienas kitą geriau, tačiau ir pagaliau susikurti labiau tikslų oponento paveikslą, suvokti tam tikrus veiksmus, aplinkybes, kurios prieš tai atrodė nesuvokiamos. Ji tęsė kalbą, kuri kuo toliau, tuo labiau tamsesnė atrodė.
– Niekas nepasprunka nuo Niklaus. Ir aš dar nepasakiau įdomiausios istorijos dalies... Jis nužudė juos. Jis nužudė visą mano šeimą, tam, kad atsilyginti man už pasipriešinimą jam, už bėgimą. Jis sekė mano pėdsakais, žinojo kada ir kaip aš sugrįšiu namo. Jų kūnai: tėvo, motinos ir dviejų seserų, buvo sudarkyti, suplėšyti. Jis ketino palikti mane vieną, palaužti mano dvasią ir galiausiai tiesiog sunaikinti, mat kaip antrininkė jam buvau nebe reikalinga, mano kraujas jau buvo sugadintas, netinkamas ritualui, kurio reikėjo jam. Jis medžiojo mane daugiau nei pusę tūkstantmečio, neleisdamas sustoti, atsigręžti ar pasipriešinti. Beveik visą savo gyvenimą aš praleidau bėgdama nuo nemirtingo hibrido, kuris troško mano mirties. Ir gali sakyti ką nori, su jo asmenybe aš neturiu nieko bendra, tačiau niekada nesakiau kad jis mano gyvenime nebuvo reikšminga figūra. – Neigiamai papurtydama galvą, moteris tarytum nuneigė savo pačios žodžius, apie reikšmingumą. Vargu ar jis buvo reikšmingas, tačiau vienareikšmiškai, jis buvo tas asmuo, nuo kurio pasislėpti buvo neįmanoma. Ir negalima traktuoti visko taip, it šios istorijos metu Katherine buvo kažkieno auka. Ar auka gali tiek ilgai ir taip sėkmingai slapstytis? Galu gale, tai nebuvo pastovus bėgimas, ji turėjo laiko atokvėpiams, savęs pačios tobulinimui ir įvairiausių planų kurstymui. Nepakito tik vienas, Pierce vargu ar labai rimtai priėmė žinią, kad Niklaus‘as yra dingęs. Jei tame yra įsimaišęs durklas, kuris sulaiko jo kūną mumifikuotą, vadinasi ankščiau ar vėliau šis durklas bus ištrauktas, o tuomet teks dar kartą suspausti kumščius ir kautis. – Blogiausia matyt tai, kad tai tėra laikinas jo pogulis. Juk žinai...
Toliau sekė Redford‘o eilė išlieti savo mintis, kurios švelniai tariant paliko savo pėdsaką, priverčiant jau žinomus dalykus šiek tiek susviruoti. Katherine vargu ar kada nors buvo susimasčiusi apie tai, kad pasaulis yra toks niekingai mažas, kad kone kiekvienas čia gyvenantis yra daugiau ar mažiau susietas tarpusavyje. Sunku pasakyti ar tai buvo daroma specialiai, tačiau jis ir vėl stengėsi pakankamai dažnai paminėti savo buvusią sutuoktinę, kas žinoma kad nepatiko vampyrei. Tokiais momentais ant jos kaktos kažkur per centrą iššokdavo stambesnė vena, antakiai pakeisdavo formą, o viršutinė lūpa šiek tiek iš nepasitenkinimo pakildavo. Ši reakcija nepasikeitė ir dabar, nepriklausomai nuo to, kad originali nemirtingoji tikrai stengėsi išvengti akių kontakto, ar bent tiesioginio savo veido išraiškų demonstravimo. Ji leido jam kalbėti netrukdomam, atrodytu iš pažiūros „paskęsdama“ kiekviename iki galo neišbaigiamame monologo fragmente. Sutriko, šiek tiek pasimetė, ir vienu metu netgi ketino visą tai paneigti. Nepaneigė, netgi nepraskleidė lūpų, neva duodama suprasti kad toliau ketintu perimti atviro pokalbio vadžias į savo rankas. Jis buvo teisus, sakydamas kad Pierce nepriklausomai nuo to, likimas tai ar tiesiog didelis ir nelemtas sutapimas, tačiau visuomet buvo šalia Ambrose originaliosios kraujo linijos. Laikė suspaudusi lūpas taip stipriai, kad atrodytu kad suspaudus dar labiau, šios paprasčiausiai vietomis įtrūktu. Buvo sunku ir nenorima priimti kiekvieną faktą, kuris ankščiau nebuvo žinomas. Ir net dabar, būdamas aiškus ir netgi savotiškai tekštelėtas tiesiai į veidą, atmestinas. Kaip iš viso tai galima būtu paaiškinti? Jei antrininkų likimas yra iš anksto surašytas, tuomet kodėl buvo Mason‘as? Žinoma, giminė ta pati, tačiau jis nėra kilęs iš Silas. Kažkokia velniava, supainiota ir visiškai nereali. Nenorėjo pripažinti jo pergalės, traktuojant įtikinamus faktus neva likimas visgi yra, nori ji tuo tikėti ar ne. Visuomet buvo užsispyrusi, visuomet pirmiausia atsižvelgdavo į savo pačios norus. Ir dabar, buvo ne vien sunku, bet ir visiškai nenorima suvokti ar priimti tiesą. – Vadinasi viena iš mano dukterų, yra tavo proanūkė. Techniškai. – Keistas pastebėjimas, kuris buvo dar keisčiau pateiktas. Na, pirmiausia labai sunku yra kadaise žmogiškam protui suvokti tokį dalyką, kad, taip, tai tiesiog yra nesuvokiama. Atšiauriai, gal šiek tiek per daug dalykiškai išsprūdę žodžiai iššaukė prunkštimą, kuris galiausiai dar kartą buvo pasitiktas tylos. Tikriausiai tam, kad viską suprasti tinkamai, susidėti po tinkamas lentynas, reikėjo bent kurį laiką nieko kito nedaryti, kaip tik pabūti su pačia savimi, jai, ir su pačiu savimi, jam. Kitą vertus, jie vis dar buvo čia, o tai reiškia, kad gebėjo, nepaisant visko, tam tikra prasme likti drauge. Ne kaip pora, ne kaip vienas kitą beprotiškai mylintis. Tiesiog, drauge. – Atleisk, man reikia pagalvoti. Duok man šiek tiek laiko pagalvoti, nes visą tai ką sakai, neįtikėtina. Mano smegenys dabar tiesiogine to žodžio prasme atsisako priimti viską. Tu ir Mason‘as? Fui. – Nebuvo sunku suprasti, kad paskutinis žodis buvo išdėstytas natūraliai. Gerai, Katherine ne pirmą kartą buvo įsisukusi tarp tam tikrais tarpusavio ryšiais besidalinančių asmenų artimą aplinką. Kitą vertus, visą tai skambėjo taip supainiotai, kad atrodytu viskas kas iki šiol buvo žinoma, tapo nieko verta. Ir ji vargu ar buvo pasiruošusi, ar netgi norėjo savo suvokimą statyti iš naujo. Gal, netgi šiek tiek baiminosi to, kad sužinos kažką daugiau, kažką, kas galiausiai bus tikra ir vienintele tiesa. – Ne, rimtai, tai šlykštu.
Lygiai taip pat, kaip Sebastian‘o nuotaikų kaita, jų bendravimas pastoviai keitė kryptis, pastoviai bandė paliesti skirtingus dalykus, tarytum tai būtu pirmas ir paskutinis kartas, kuomet jie vienas prieš kitą drįso stoti tokiais, kokie yra, be bereikalingo sušvelninto melo, be apgavysčių ir žaidimo, kuriuo dengėsi, tačiau iš tikro nežaidė. Žodžiams palietus ugnies ir ledo šou, Katherine veide subolavo lengvas šypsnis, trumpas, tačiau pastebimas. Atrodytu, kad per šią dieną tai buvo pirma, maža ir neužsilikusi gera emocija, kurią sau leido vampyrė. Vien mintis apie tai, kad lemtingu metu, ji sugebėjo pademonstruoti pasipriešinimą, ir dar kokia forma, iš tiesu vertė ją jaustis ypatingai. Gal iki pat šios akimirkos ir nesistengė pagalvoti apie tai kas nutiko, tačiau puikiai suvokė tai, neva savisaugos režimą įgavęs josios kūnas padarė kažką, neįtikėtino, kažką, ko paaiškinti nesugebėtu, ir vargu ar pati to norėtu. Ji buvo pratusi į tam tikrus dalykus užmerkti akis, neapsikrauti. Kažkur iš vidaus jautė kad Redford‘as nenuvertina jos išgyvenamumo gebėjimų, nenuvertina ir to kad ji sugeba pasirūpinti savo pačios apvaliu užpakaliuku. Tačiau kažkas vis dar nesuteikė jam ramybės, ir ji panašu kad negebėjo praleisti to pro ausis. Juk ši situacija ir taip buvo per daug apgailėtina, ir pamestas įtrūkęs šiaudas, turėjo būti sugriebtas, arba bent pastebėtas. Negalima sakyti kad Pierce nesididžiavo tuo, kas nutiko, kuomet iš jos pačios kūno vidaus ėmė sklisti viską stingdantis šaltis. Jos šiek tiek tuščias, tačiau vienareikšmiškai dar „gyvas“ žvilgsnis pakilo, kaip tik tuo metu, kuomet prarasdamas kantrybę, pirmasis vampyras ėmė pilti tą nuomonę, kuri jam tuo metu atrodė aktualiausia. Visgi, Katherine požiūris buvo visiškai priešingas, o josios kantrybė taip pat buvo pasiekusi kraštus, kuomet atrodė ims piltis per viršų.
– Aš žinau ką tu darai... Dievaži, aš tai dariau visą savo gyvenimą! Stūmiau nuo savęs visus ir viską, dėl idiotiškų, visiškai idiotiškų priežasčių. Tik nesuprantu vieno, ar tu tikrai esi toks naivus, kad manai jog sugebėsi suklibinti mano pasitikėjimą savimi ir paskatinsi pradingti? Ne velnio, Sebastian‘ai! Gali stengtis kiek tik nori, tačiau mano padėtis nepasikeis. Aš niekur nežadu išeiti, nežadu bėgti per tūkstantį mylių nuo tavęs, nori tu to ar ne. Ir jei man reikės pasipriešinti tau, ar kam nors kitam. Tebūnie. Koks iš viso skirtumas? Aš tavęs nebijau, nes daugiau nėra nieko, ką galėtum man padaryti. – Ji galiausiai stipriau įsirėmė į savo kelius tam, kad galėtu pakeisti ilgai užsibuvusią poziciją, pakilti. Iš dalies galima tikrai pagirti Katherine už kovingą dvasią, kuri niekada neleido jai galutinai palūžti ir pasiduoti, iš kitos, galima pasakyti kad ji elgiasi labai paikai. Juk būtent šiuo metu ji vargu ar susimąstė apie savo pačios saugumą. Ir tai iš tikro buvo keistas fenomenas, bent iš to asmens, kuris vargu ar ką nors yra daręs nesavanaudiškai. Laikas tikriausiai buvo labiausiai netinkamas tam, kad parodyti tokią savo pusę. Tačiau ji parodė, ir vargu ar ketino pasitraukti, nepaisant to, kad galima ateitis kartu su šiuo vyru, kad ir visiškai kitokia, nei jai buvo parodžiusi Nadia, subyrėjo į tūkstančius dalių. Ir net jei juos bent pabandyti surinkti, tai jau nebe būtu tas pats, kas buvo ankščiau. Jie abu tai suprato, tačiau dėl kažkokios, sunkiai paaiškinamos priežasties, tam kad atsitraukti galutinai, dėjo per daug mažai pastangų. Nemirtinga moteris akivaizdžiai ketino pasilikti, savo ruožtu vyras ketino ją atstumti. Tuo pačiu metu, stalai sukosi, ir nuomonės keitėsi, imdamos priklausyti kitam, atvirkštiniu būdu. Ar tai buvo kažkoks keistas bandymas vienas kitą nubausti? Kokia gi tam buvo prasmė?
Katherine net labai akivaizdžiai buvo nusiteikusi priešiškai, kas lietė „pranašiškus sapnus“ ir likimą. Ji neketino sutikti su tuo, ką ne vieną ir ne du kartus matė Redford‘as. Pirmiausia todėl, kad tuomet reikėtu sau pačiai pripažinti neišvengiamą faktą, neva jos jausmai nėra tiesiog žirnių barstymas į sieną, ir jis jos atžvilgiu jaučiasi veik lygiai taip pat. Ir būtent dabar tai keltu tik dar didesnį nemalonumą, juk vietoje to kad sėkmingai eidami link minėtos pranašystės, jie padarė viską, kad atstumtu vienas kitą. Antras dalykas buvo pats mirties suvokimas, ir moteris vargu ar ketino leistis sunaikinama dar kartą. Nesvarbu ar tai būtu Winchester‘is, jos pačios dukra, ar Sebastian‘as. Ji neketino pasiduoti, neketino leistis sumenkinama. Neketino daugiau leisti ne vienai sielai parodyti to, neva jai visgi yra reikalinga apsauga. Jog tu gali būti stipri, tačiau ne stipriausia.  Neketino kalbėti ir apie tai, kas atrodė kad buvo neišvengiama. Turėjo ketinimus sukelti Redford‘ui nemalonumą pajausti kaip pats „paspringsta“ savo žodžiais, gal ir reikėjo. Visgi, ji nenusižemino, neparodė kad dar skauda, kuomet nutylėjo faktą apie tai kad „jei jis būtu pasidauginęs, būtu atkreipusi dėmesį į geresnę jo versiją“. Na, vargu ar būtu, jei jos protelis susisuko nuo jo, o ne nuo jo fizinio pavidalo. Gerai kad nepasisakė, mat būtu greitai nuleista žemyn.
– Nes man nerūpi! Seb‘ai aš NENORIU gilintis į visą tai. Kodėl tu tiesiog negali visko palikti taip, kaip yra dabar? Negi pats nesupranti, kad jei visą tai vyksta ne šiaip sau, ir tai liečia mus du. Aš. Ne, nenoriu. – Buvo daugiau nei panašu, kad Pierce tiesiog stengėsi rasti bet kokią priežastį, kad ir pačią kvailiausią kad nutraukti, nuneigti bet kokią tikimybę kad tai kas vyksta su jais dviem, yra kažkas bendro ir tai liks visam laikui. Tai baugino, vertė elgtis kvailai ir demonstruoti užsispyrimą, kuris iš pažiūros buvo laužiamas iš piršto. Ir tiesą pasakius, būtent tokiu ir buvo. Galu gale, aršiai priešindamasi likimui, ji vargu ar būtu sutikusi su net visapusišku faktu, neva jie susitiko ne šiaip sau, ir tai nuo pat pradžios buvo likimas, nieko bendro neturintis nei su antrininkais, nei su tuo kad eidami net skirtingais keliais, jie vis vien keliuose taškuose susikirsdavo, net tuomet, kai patys to nesuprato, nematė ir neketino matyti. Vampyrės oda pašiurpo, ir ji panašu kad liovėsi save varžiusi, pasimesdama tiek savo veiksmuose, tiek žodžiuose. Nerado sau vietos, nežinojo ką pasakyti, nežinojo net kaip turėtu galvoti. – Niekada, – Pratęsė, atsakydama į pakankamai konkretų jo klausimą. – Iki pažinties su tavimi, to nebuvo niekada. Ir nebandyk pradėti šaipytis iš manęs! Tu nesupranti. Aš bijau. Nenoriu gilintis į tai kas nutiko, nenoriu žinoti ar tai turi ką nors bendrą su tavimi. Nenoriu daugiau gilintis į tave, į tai ką darai su manimi ir kodėl tai darai. Ir velniai griebtu, nenoriu kad tai pasikartotu. – Opa! Atrodo kad tamsiaplaukė garbanė pasisako viską, kaip yra tik tuomet, kai yra tvirtai suimama ir įstumiama į kampą. Tačiau ši diena ir taip buvo per daug emocionali, kad imti ir ieškoti logikos ar tikroviškumo tame, kas buvo sakoma spaudimo metu. Kitą vertus, vien mintis apie ugnies ir ledo šou baugino, tuo pačiu metu jaudino ir netgi vertė abejoti visu pasauliu. Juk to niekuomet nebuvo ankščiau, ir kaip pats Redford‘as pasisakė, tai vargu ar yra sušiktas sutapimas. Tikrai nėra, bet kaip reikėtu perlipti per visus skaudulius ir nepasitikėjimą, kad galiausiai įsileisti tiesą į save, drąsiai ir užtikrintai? Sunku. Beveik neįmanoma, nors ir būtina. Tikriausiai tam buvo reikalingas laikas, arba bent galimybė sustyguoti savo jausmus, susitvarkyti galvą ir tuomet vėl pradėti. Lyg tai būtu naujai atvertas lapas.
Tikriausiai tai yra labai žmogiška, ir netgi labai normalu, kankinti vienas kitą, spaudžiant ten, kur labiausiai skauda, šaipytis iš to ir netgi iš dalies džiaugtis kad kažkam dabar yra blogiau, nei tau. Tai taip žmogiška, bet tuo pačiu metu besąlygiškai sumauta. Dabar jie abu puikiai suvokė kur reikėtu paspausti, kur pakrapštyti ir netgi ką pasakyti, kad sukelti menkiškumo, mažavertiškumo ir netgi neapykantos gaidas. Dar viena „naujavirčio“ nuotaiku kaita, sprogusi kantrybė arba nuovargis pastoviai trankyti kaktą į sieną, tikintis kad galiausiai pavyks pasiekti norimo tikslo, arba bent to kuris atrodo norimas dabar. Gal tai ir nebuvo būtinas dalykas, gal atvirkščiai, parodantis kad globalinės problemos, yra svarbiau nei asmeninės. Tačiau ar tikrai? Vargu ar tą pačią garbanę galima pavadinti „Marvel“ ar „DC“ kūriniu, kuris siekia padaryti šį pasaulį bent šiek tiek mažiau sumautu, nei jis yra. Globalinės problemos jos nekąsė. O taip, visiškai nekąsė. Ko negalima pasakyti apie asmenines, mat buvo visiškai tikra tuo, kad jei ir egzistuoja toks fenomenas kaip „mes“, tuomet jis yra pakankamai stiprus kad nugalėti to paties pragaro velniava. Ir Redford‘as kone išspjovė visą tą susikaupusį pyktį, išsakydamas originaliai vampyrei tai, ką ji vargu ar norėjo girdėti. Net jei jos akyse dar buvo prieš tai matoma kažkokia viltis, ji paprasčiausiai dingo. Sulaikė kvėpavimą, mat krūtinė ėmė kažkaip nemaloniai kilnotis. Tamsių akių žvilgsnis palengva prisipildė panieka, šalčiu ir šleikštuliu. Tai matėsi, jai net neprireikus pražioti burnos ir leisti pasipilti žodinėms pamazgoms. Užteko, perdegė, pavargo ir... Kad ir kaip tai šleikščiai skambėtu, beprotiškai pasigailėjo akimirkos, kuomet nebe atlaikydama įtampos, leido visoms veidą dengusioms kaukėms subyrėti. Pasigailėjo parodžiusi jam, kad skauda, kad nemalonu ir ne taip viskas turėjo būti. Net jei ankščiau sugebėdavo išlaikyti tobulą kalės veidą, dabar prakeikė dieną, kuomet parodė Redford‘ui tai, kad neva jo veiksmai turi tiesioginę įtaką jai. Tai ką jis pasakė buvo šlykštu, ir ji galiausiai nusprendė nesitaikstyti su tuo. Vargu ar atkreipė dėmesį į tai, kad jis iš dalies išreiškė savotišką „atsiprašymą“, bandydamas šiek tiek sušvelninti josios atsaką. Šią akimirką ji buvo įsitikinusi, kad jis nebuvo vertas jos, ne kaukės, ne mito, ir ne legendos. Jos. Vos pastebimai supurčiusi galvą, ji taip ir liko nieko nepasakiusi, kuomet pasisukdama, paprasčiausiai ėmė trauktis į tolį, į blankiai apšviestą koridorių, kuris vedė iš požemių. Jis ėmė aiškinti kad tai nėra blogiausia tai, ką yra padaręs. Tačiau ar tikrai manė, kad tai kaip nors ją paveiks? Galu gale, Katherine vargu ar galima būtu įvardinti kaip šventą, ar tyrą. Ji taip pat per savo gyvenimą yra padariusi galybę protu nesuvokiamų, tragiškų dalykų, ir dar tragiškesnius dar darys. Visgi, tai kas nelietė jos asmeniškai, jai nuoširdžiai ir nerūpėjo. Jis galėjo būti kad ir pusę pasaulio nušlavęs genocidas, ir tol kol tai vyko ne prieš ją, tai nebuvo svarbu. Keista, tiesa? Ne. Kai pagalvoji apie tai, kad kartais yra kur kas lengviau nesusireikšminti dėl svetimų problemų, nepriimti jas sau ir tikrai kad nenagrinėti narpliojant kiekvieną, net smulkiausią „kodėl?“. Ji būtu pasitraukusi, palikdama jį su jo paties mintimis, ir gali būti kad taip būtu geriau abiems. Privertė save sustoti, tačiau tik tam, kad jo prašymas likti taptu tiks bevertis, kad tai viso labo iššauktu prunkšimą. Ji vėl žengė kelis žingsnius gilumos link. Buvo panašu kad dabar jau savo noru būtu palikusi jį kentėti tą nežmogišką alkį, kaip baudą už tai kad visos dienos metu elgėsi kaip pimpalas. Sustoti privertė veik savininkiškai nuskambėjęs klausimas. Ką čia sustoti, netgi atsisukti ir sugrįžti į tą ankštą ir nemaloniai kvepiančią, purviną angą, kurioje buvo celė, kurios viduje laikėsi Sebastian‘as.
– Koks skirtumas ką aš dariau 1864-ais? Tačiau jei tau taip baisiai niežti sužinoti, taip. Su vienu, daug kartų. – Jis nelabai turėjo teisės to klausti, o ji nelabai turėjo teisę viską taip nemaloniai išrėžti. Tačiau taip, jie buvo susipykę, ir dėl to kad nebuvo tuščia vieta vienas kitam, pyko aršiai. Susiaurino akių vokus, tačiau akimirka, kuomet kalba vėl pakrypo apie vampyrišką „afrodiziaką“, užvertė akis. Gal todėl, kad nenorėjo daugiau kalbėti apie Elissą ir Sebastian‘ą. Į galvą skverbėsi ne pačios maloniausios jai vaizduotės padariniai, ir tokie pokalbiai tik dar labiau skatino neišvengiamą procesą. Ignoravo, tiek kalbas apie fėjas kad ir kaip idiotiškai tai skamba, ir apie tai kad toks dalykas gali būti įrodytas. Galu gale, jei Redford‘as pademonstruoti sugalvotu savo seserį, vargu ar tai pasibaigtu kažkokiu vizualiu ištyrimu. Ji paprasčiausiai išplėštu jai vidaus organus, įduotu juos Sebastian‘ui į rankas, bei efektingai ant tų beprotiškai aukštų kulnų, išeitu. Taigi, bet kokiu atveju, šiuo klausimu turėdama labai siaurą mąstymą, viso labo pašiepė pirmą vampyrą, kad gerai, lai jis įrodo, kada nors. Galėjo pradėti gvildenti magijos atsiradimo temą, visgi, tai vėlgi privestu prie to paties taško, kad viskas sueina į vieną, ir kažkokiu keistu būdu visi jie yra tarpusavyje susieti nematomais saitais. Vėlgi, apsimetė kad nieko net girdėti nenori, leisdama sau pasilikti prie nuomonės kad vargu ar bent vienas jų pažįsta labiau „seną“ vampyrą, nei kad yra Sebastian‘as. Juk vos prieš pusę tūkstantmečio manė neva Mikaelson‘ai yra seniausi. O dabar, kuo toliau, tuo daugiau visko atsiskleidė.
Pyktis, kuris netrūkus tapo įgyvendintas iš Katherine pusės tapo visapusišku pavydo įrodymu. Kitaip, kokia gi prasmė buvo taip dažnai kišti į pokalbį Elissą, ar tuo labiau galvoti apie tai kad buvo tarp jos ir Sebastian‘o? O taip, ji nelaukė panašios reakcijos iš nemirtingo vyro pusės. Tačiau velniai griebtu, tai buvo sumautos emocijos, kurioms atrodė nesigavo išsekti dabar pat. Originali vampyrė nesibaimino sumažinti atstumo, net tuomet, kai Redford‘as prisispaudė prie grotų, imituodamas it jei tik turėtu galimybę, tikrai stipriai sučiuptu Pierce ir galimas daiktas kad tikrai užčiauptu ją nuo to erzinančio tarškesio kuriam laikui, tik vat ne smurtine, pavyzdžiui kokio sprando nusukimo prasme. Tai išprovokavo nelabai adekvačią, tačiau galima net sakyti kad vyrišką libido žeminančią reakciją. Jos balso tonas skambėjo taip, tarytum kiekvienas žodis buvo tariamas su apgalvotu atstūmimu, apgalvota panieka ir pasibaisėjimu.
– Tu nuolatos tai sakai, tarytum tai turėtu mane bauginti. Suteikti tau šansą? Nagi. – Kiek per daug drąsiai, arba atvirkščiai beprotiškai kvailai, ji žengė dar arčiau, sumažindama atstumą nuo grotų, o tiksliau nuo Sebastian‘o iki niekinio. Jam net nereikėtu ištiesti savo ranką pilnai, kad galėtu ją pasiekti. Katherine veiksmai atrodė kad buvo orientuoti į jo savivertės sumenkinimą, tačiau kaip ir visuomet, perdėm lipšnia, perdėm seksualizuota prasme. Jos rankos pakilo greitai, išvengdamos kontakto su jo kūnu, nugulė ant jai pačiai priklausančios krūtinės. Sukino į savo vilkėtą suknę taip stipriai, kad užteko pridėti tik šiek tiek aršumo, kad patempus medžiagą į šalis, ji paprasčiausisi suirtu, suplyštu, atidengdama jos tik trikotažu dengiamą kūną. Panaudojo pakankamai jėgos, kad iš prie kūno prilipusios medžiagos liktu tik nieko vertas, ant pečių kabantis skuduras. Šiek tiek sukilo materijai būdingos dulkės, kuomet ji taip pat drąsiai nukrito žemyn, tiesiogine to žodžio prasme, kaip šilkas nuslysdama per jos apvalų užpakaliuką. Neapnuogino savęs visiškai, pasilikdama viso labo su juodos spalvos, greičiausiai „Victoria‘s Secret“ parodiniu apatinuku, bei atitinkamos spalvos aukštakulniais žudikais. Specialiai praskietė kojas, taip, kad jos „garažo pusė“ taptu dar labiau iškili. Specialiai ir išrietė nugarą, kuomet įžūliai abiejų rankų pirštais įsikabino į grotas. Nepriklausomai nuo kūno kalbos, kuri net ne švelniai atrodė provokuojanti, tas žvilgsnis. Jis atrodė siaubingai. Tą prasme, viskas buvo gerai su jos istoriškai pasikartojančiu veideliu. Visgi žvilgsnis atrodė tooks tuščias, šaltas ir niekingas, tarytum į tave žvelgtu pati ponia mirtis. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji vėl prabilo.
– Išgriauk tas sumautas grotas. Nagi! Iškrušk mane: stipriai, giliai, ir agresyviai... Arba nužudyk. Ką tu pasirinksi, Sebastian‘ai? Nes būtent šiuo metu, mes abu puikiai žinome kad gali padaryti tik vieną. Ir jei tai viskas, ko tau iš manęs reikia. Ko tau visuomet iš manęs reikėjo. Pirmyn, priimk tai kaip sušiktą iššūkį, aš net nesipriešinsiu. – Sunku paaiškinti kas per velnias tai buvo, tačiau ši akimirka tarytum nustelbė visą tai, kas buvo prieš tai. Pierce krūtinė nervingai kilnojosi, imituodama sutrikusio kvėpavimo procesą. Sunku net pasakyti kas būtent privertė ją atplėšti rankas nuo grotų, į kurias buvo įsikabinusi taip stipriai, kad atrodytu jos galiausiai ims ir įtrūkusios suteiks Redford‘ui kur kas daugiau laisvės. Ji vėl neigiamai papurtė galvą, priversdama save atsipeikėti. Pasigirdo prunkštimą primenantis garsas, kuomet ji atsitraukė per kelis žingsnius, lėtai ir gali būti kad ne visai noriai atitraukdama rankas nuo grotų. Paliko savo nusimestus drabužius ant žemės, iš jų ir naudos nebuvo visiškai. Gana jautriai nuskambėjusi frazė apie tai kad jis visgi pasirodė tą vakarą, ir gali būti kad buvo kankinamas tų pačių minčių, tų pačių norų, privertė Pierce nusukti veidą. Nenorėjo kad jos veide atsispindėjęs piktas nesuvokimas būtu aiškiai matomas. Ji nepratarė net ne vieno žodžio, kuomet kalba pakrypo apie tai, kas nutiko tą vakarą. Vienintelis dalykas, apie kurį užsiminė garbanė, tebuvo jos dukters pasirodymas. Tai buvo svarbus, reikšmingas dalykas, sunkiai suvokiamas, priimamas ir netgi adaptuotinas realiame laike.
– Vienintelis jos troškimas buvo priversti mane sumokėti už tai ką padariau, ir už ką esu atsakinga. – Ji net pati nesuprato, kad pakartojo dukters žodžius. – Nežinau kaip ir kuo tai paaiškinti, bet esu tikra tuo, kad viskas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei tai būtu viso labo kerštas už tai, kad neišgelbėjau jos gyvybės, kad nedrįsau maldauti Klaus‘o malonės, kad suteiktu jai dar vieną galimybę gyventi, viskas vyktu kitaip. Ir aš galiu garantuoti, ji nėra nei ragana, nei vampyrė, nei tuo labiau kitokios, jau žinomos rūšies atstovė. Jei tik tu būtum viską matęs... – Tikriausiai tai pasakė todėl, kad manė jog tomis akimirkomis, kuomet pati atsisako priimti tiesą, ją gali priimti jis. Stipriai, šaltai ir su akivaizdžiu suvokimu kas ir kaip. Suspaudusi lūpas, ji visgi pratęsė savo kalbą, tačiau taip, lyg norėtu kad tai būtu paskutinis dalykas, apie kurį ketinanti kalbėti. – Kai laukiausi Nadios, neturėjau kito pasirinkimo. Baiminausi kad pažvelgusi į jos mažą veidelį, nesugebėsiu jos pripažinti dėl to kas nutiko. Tačiau kažkokiomis nepaaiškinamomis aplinkybėmis aš išgyvenau tą naktį, nors ir turėjau mirti. Ir priverčiau save priimti mintį, kad ji nėra dėl viso to kalta, ir ji turėjo būti mano tolimesnio gyvenimo dalimi. Supranti? Nadia neužaugo per stebuklą, greitai ir realytiviai. Ją iš manęs atėmė, ir kad ir kaip stengiausi ją surasti, ji tiesiog dingo. Ir tai nereiškia kad nesugebėjau būti jai tinkama motina, aš tiesiog tam neturėjau galimybių. Su Victoria viskas buvo kitaip, ir kad ir kaip tai sumautai skamba, aš myliu ją, tačiau to natūralaus ryšio nėra. Todėl aš velniškai suprantu kaip jautiesi tu, kalbėdamas apie savo sūnų. Šiai dienai gana. Man reikia. – Garbanė nutraukė kalbą, kuomet pasitraukusi šiek tiek toliau, iš savo rankinės ištraukė plastmasinį puodelį, bei peilį. Ji neparodė net menkiausios emocijos, kuomet persirėžė sau riešą (pastarosiomis dienomis tai daro labai dažnai, lel). Pripildydama vienkartinį indelį iki pusės, ji vėl patraukė prie grotų, palikdama kraują lygiai tokiu atstumu, kad stipriai prisispaudęs prie metalo, bei iki maksimumo ištiesęs ranką, Sebastian‘as pasiektu tikslą. Ji nebuvo tikra dėl to, kaip turėtu sureaguoti į atvirą prisipažinimą to, neva jis neleistu net savo paties draugui prisiliesti prie Katherine. Tai buvo labai svarbus, bepritiškai svarbus prisipažinimas. Ir jei tai būtu pasakyta kiek ankščiau, jei šis pokalbis būtu vykęs kiek ankščiau, viskas būtu pasisukę priešinga linkme. Ir vargu ar jie abu būtu sugniuždyti, pikti ir nuvilti. O kas svarbiausia, visapusiškai vieniši. Prieš pilnai pasitraukdama, ji pagaliau sugebėjo susitikti su jo žvilgsniu. Prieš tardama kažką, akivaizdžiai nemaloniai nurijo burnoje susikaupusius skysčius. – Viskas neturėjo taip pasibaigti... – Ir tai buvo viskas šiai dienai, ji paliko Sebastian‘ą vieną, su palyginus visiškai niekingu kiekiu kraujo, tikėdamasi kad jis pats privers save susiimti iki sekančios dozės. Juk prieš tai, kai galėtu pas jį į celę įvaryti gyvą asmenį, turi būti tikra tuo, kad jis sugebės suvaldyti instinktus.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 06 24, 2017 7:40 am






Shark attack




APRANGA: *here* NUOTAIKA: *here* DAINA: Disturbed - Midlife Crisis




Iš ties egzistavo galybė patyrimų ir sprendimų, kuriuos turėdamas šansą, sugrįžimo į praeitį galimybę Sebastianas keistų, kaip manė, neabejotinai. Greičiausiai jis neleistų sau tapti nemirtingu, susirinktų savo šeimą ir iškeliautų taip toli, kad net magiškos "navigacijos" nesuveiktų norint juo surasti. Apimtas pykčio, kad kiekvieną kartą leidęs sau pasvajoti apie geresnį rytojų netrukdavo drėbtis veidu į purvą tikrai rimtai svarstytų tokią galimybę, tačiau lemiamu momentu vargu ar neapsigalvotų. Vyras visados, gal nesąmoningai ieškodavo prasmės net ir juodžiausiuose savo gyvenimo etapuose. Ilgėjosi to praeito gyvenimo paprastumo, iliuzijos, neva kontroliuoja savo pasirinkimus ir pačią būtį ir visgi nesiilgėjo tuometinio savęs. Siauras požiūris nepuošia žmogaus, o būdamas vampyru, šį gerokai praplėtė. Nuo paties vyro nepriklausančios aplinkybės privertė jį subręsti labiau, nei graiko pasirinkimas būti "kitokiu" Ambrose, sukurti nieko bendra su raganiškomis prievolėmis neturinčią šeimą ir elementariai daryti viską, kas patinka. Net ir dabar, kai jautėsi toks velniškai piktas, pasimetęs ir sukrėstas Sebastianas žinojo, kad jis yra stipresnis už pačią stipriausią viduje jaučiamą savo emociją. Žinojo, kad viskas pasikeis. Pagerės. Žinoma, iki kitos duobės, kuriai vėl nebus pasiruošęs, tačiau išbris ir iš jos. Kaip ir kiekvieną kartą. Abiejų vampyrų aptartas Niklaus Mikaelson graiko požiūriu niekados nebuvo perdėtai vienareikšmiška asmenybė. Kritiniais momentais jis parodydavo ir jausmus, ir žmogiškumą, tiesiog reikdavo labai stipriai spustelėti ten, kur reikia. Visai kaip stipriai spustelėta buvo tada, kai originalusis prarado savo žmoną, nesulaukęs galimybės su ja nė atsisveikinti. Tai buvo... žiauru. Nesibaigiančios korporacijos machinacijos gana dažnai kišo mintį, jog visai ne vampyrų reikia baimintis. Bijoti reikia pačių žmonių, kurių gyvenimo trapumas bei ribotumas daro juos piktus, išsigandusius, pavydžius. Net jeigu vis dar nėra perpratęs motyvo, lėmusio vampyrų paviešinimą žinojo - jis nieko bendra neturi su lygių teisių doktrina, visa ta bendrumo utopija, kuri niekados negalėtų būti reali. Žmonės vieni kitus žudė, kariavo nuo pat žmonijos susikūrimo pradžios. Naujos rūšies integracija tikrai nepakeis kraujo ištroškusio, instinktyviai gyvūliško mentaliteto. Lygybės ir taikos nebus niekada. Žinoma šis metas iš ties atrodė taikus. Niklaus ir Elijaus (Very Happy) eliminavimas užkirto kelią originaliųjų klano pasipriešinimo sistemai kurstymui. Vargu ar originalieji būtų terliojęsi su "NSPNUK", kaip su jais terliojosi Sebastianas, kuris dar tuomet neturėjo galios ir galimybės diktuoti savo sąlygas. Redford'o ir Klauso ryšys visados buvo kažkoks dviprasmiškas, toks... draugiškai priešiškas. Tačiau per staigiai pasikeitusi realybė neabejotinai būtų supriešinusi du senus pažįstamus galutinai. Tai privestų prie nesutarimų, gal net karo, kuris visai kaip ir visi kiti karai, nusineštų begales gyvybių. Net ir būdamas pirmu, vienu seniausių vampyrų (reikia nepamiršti, kad Silas save perkūrė tais pačiais metais) istorijoje vargiai vienas atlaikytų Niklaus, Elijah, Rebeką, Frėją ir jų pakalikų gvardiją. Tiksliau neatlaikytų, dooh. O sąjungininkų vyras neturėjo. Iš ties susimąstyti verčiantis faktas, tiesa? Su originaliųjų šeimą kone geriausiai pažįstančiu Meisonu Sebastianas neturėjo išvystęs velniškai gilaus, kone broliško ryšio, neturėtų teisės jo prašyti pagalbos. Tik ne po visų tų dalykėlių su Katherine, kurie susimetę į krūvą atrodė kaip paties Lockwood'o gyvenimo gerovės uzurpavimas. Elissai dar ilgai į akis pažiūrėti negalės, tai ir natūralu, kad į ją nesikreiptų. Silas? Priežasčių pradėti vardyti KODĖL neklibintų jo irgi neverta. Nes jų tiesiog... per daug. Dean'as, kaip minėta anksčiau, nusprogo pasidėjęs bala žino kur ir bala žino kodėl. Net atsekti jo žingsnių bei veiksmų nebuvo įmanoma ir tikrai nereikia pradėti manyti, kad Redford'as nebandė. Katherine niekados negalėjo pavadinti sąjungininke ir po viso šito ji vargu ar pasivargintų dėl Sebastiano bent sveika Marija sukalbėti. O į Marcus'ą graikas kreiptis neleistų sau net išgėręs šimtą fėjų - jo saugumas vyrui buvo svarbiausias. Trūks plyš bet pilnai išpildys bent vieną teisingą sprendimą savo gyvenime ir padarys VISKĄ, kad jo vaikas neturėtų nieko bendra su Redford'o problemomis, kurios byra iš gausybės rago ir daro tai nuolatos. Keista, pagalvojus, jog didžiąją dalį egzistencijos praleidęs tam, kad pildytų "doing the right thing" moto (žinoma sava interpretacija), Sebastianas turėjo tiek nemegėjų ir netgi priešų. Finale, galutinėje žūtbūtinėje kovoje jis bus visiškai vienas. Suprato tai. Tikrai neturėjo laiko tinkamai susidėlioti savo atgimusios būties prioritetus, bet sprendžiant iš vidinės dvasios, kuria akivaizdžiai spinduliavo... Vargu aš šis Sevastianos Varias (Ambrose) yra pasirengęs save kažkaip varžyti, stelbti, ignoruoti suvokimą, kad yra gerokai galingesnis, nei leidžia sau tokiu būti. Vyras buvo pasiruošęs tai visiškai išlaisvinti, galbūt net išmokti valdyti. Kadangi puikiai mokėjo apdaužyti save pats, tai toli gražu nereiškia to, kad leisis daužomas kitų. Šis momentas, ši... stipri, įnirtinga motyvacija brendo jau seniai. Ir viskas prasidėjo būtent nuo tos pačios Katherine, kai netruko atpažinti jos kaip "savo" Marissos. Supyko. Įsižeidė. Tarsi ji būtų paėmusi ir nusivaliusi jo orumu savo nepriekaištingą makiažą. Nusileisti linkęs, kilnus ir geranoriškas Sebastianas ėmė rodyti daugiau aštresnių charakterio kampų įkvėptas atšiaurios Pierce natūros. Ir neprireikė daug laiko, idant suprastų, jog visai tuo mėgaujasi. Statyti save į amžinos aukos poziciją nėra smagu. Tik vargu ar tikėjosi, kad ne tik atsilaikys prieš kiekvieną garbanės ataką, bet finale sužeis ją. Ir padarys tai stipriai. Kad skausmas, kurį matys jos akyse iki pat sielos gelmių sukrės patį vyrą.
Po truputį ryškėjo svarbios pašnekovų asmenybių detalės. Nemandagu kvestionuoti moters amžiaus, tad niekados neleido sau pasvaičioti, kiek metų žemele nešiojasi ryškiausia, geriausiai žinoma ir netgi atpažįstama Amaros antrininkė. Bet 500 metų, tolygios egzistencijos?... Nebūtų patikėjęs. Sebastianas savo moraline bei protine branda atitiko tuos 300+ metų praktinės egzistencijos, šiuo atžvilgiu keli tūkstantmečiai viršaus nereiškė nieko, tik patvaresnį, stipresnį kūną. Vargu ar turėjęs galimybę gyventi visą jam priklausantį laiką, diena iš dienos, minutė ir minutės Redford'as būtų toks, kokiu buvo. O save laikė pakankamai šiuolaikiška, bet "sena" siela. Veikiausiai būtų pasidaręs abejingas žmogiškumui snobas, perdėtai intelektualus, apsiskaitęs, per gerai viską suprantantis, o ir atsiskyręs nuo žmonių, jų tuštybės ir jų pasaulio visiškai. Ne, rimtai. Kaip jūs įsivaizduotumėt 2000+ metų nemirtingąjį, visą šį laiką gyvenusį šiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje? Ta būtybė tikrai turėtų būti keista. Su ja nebūtų įmanoma užmegzti "normalaus" dialogo. Gal net tokio sutvėrimo verbalinis žodynas būtų toks išlavintas ir spalvingas, gudrus ir susuktas, kad mūsų "minimaliems" protams būtų nesuvokiamas. Kuo būtų galima tokį asmenį sudominti? Nustebinti? Kaip prajuokinti??? Žodžiu gerai, kad Silas su Seb'u gavo pamiegot sočiai. Gilus, nuoširdus dialogas tikrai padėjo Redford'ui geriau suprasti garbanę. 300+ metų bėgo ir pats, bet nuo savęs paties. Tai nebuvo malonu, bet... Bėgti nuo galingo priešo, kuris siekia tave sunaikinti, kuris sugriovė visą tavo gyvenimą yra liguistai brutalu. Į ne pačią racionaliausią savo paties versiją įšokęs Sebastianas nesugebėtų šaltai sureaguoti į Niklaus marmūzę, jei ši netikėtai iššoktų priešais. Katherine skausmas jam negalėjo būti svetimas. Kiek kitaip jautėsi dėl skausmo, kurį jai pats sukėlė, bet esmės, kad stiprus, akinantis įsiūtis išsilietų lengvai iš keršto Pierce skriaudikams forma tai nekeičia. Pyktis: skausmingas ir deginantis sklido graiko krajagyslių kanalais, formuodamas kvapą gniaužiantį, piktdžiugišką, sociopatišką paveikslą, kuriame plikomis rankomis, gabalėlis po gabalėlio plėšo Nik'o ir Elijaus (Very Happy) kūnus. Redford'as sėdėjo išsitempęs, jo nutolęs žvilgsnis buvo kupinas minčių, kurios neturėjo nieko bendra su garbanės pasakojimu bent iš tos pusės, kad bandė į jį įsilieti. Suprato užtektinai. Silas užvirė košę ir dėl to kentėti yra priversti visi šešėliniai jo paties ir Amaros pavidalai. Tik dėl šios priežasties Kat, it muselė įstrigo į originaliosios šeimos tinklą, tik dėl to Niklaus, kaip išbadėjęs voras vijosi ją per visą pasaulį skersai išilgai trukdydamas vampyrei ištrūkti, pagaliau gyventi ir daryti tai, ką ji nori. Visa tai lėmė uždarą, kiek paranojišką moters charakterį. Ji neišmoko atsiverti, kurti santykius taip, kaip juos kurti buvo pratęs Sebastianas, nes tokiai mokyklai niekados nebuvo suteiktos tinkamos sąlygos. Ėmė kur kas geriau ją suprasti ir viskas dėka PAGALIAU išaušusios, tikros, nuoširdžios mylimųjų akistatos. Pradėjo pažindintis visai ne nuo to galo, bet ko gero, šiais laikais jau niekas nenustebs, kad esi įsileidžiamas į kūną greičiau ir anksčiau, nei į širdį. Žinoma "Marissa" prisileido Redford'ą ne iš karto, tačiau kai tą padarė buvo... Vau. Ir vyras dar kurį metą net pagalvoti negalėjo apie intencijas į jos jausmus, nes velniškai seksuali, drąsi, laukinė mergina iš ties paliko graikui nepamirštamą įspūdį. Net ir žmogiška ji priminė kur kas galingesnės sprogstamosios galios užtaisą, nei lyginant su pačiu tuomet "užsispaudusiu" vampyru. Originaliųjų vieningumas yra tą šeimą iš ties geriausiai apibūdinantis bruožas. Ir tai toli gražu nėra kažkoks smerktinas dalykas, ne. Galbūt Sebastianui buvo sunku tai tiesiog suprasti, visai kaip ir priimti suvokimą, kad jo paties šeima niekados nebuvo ir nebus tokia vieninga. Iš vienos pusės gerai, nes tokiu atveju Ambroziniai riedėtų per visą pasaulį kaip sušiktas tankas, tad aplinkybės, privertusios brolius ir seserį išsidraskyt, tikrai nėra bereikalingai komplikuotos ir susikomplikavusios.
Visgi turėdami galimybę ginti vienas kito užnugarį jie išloštų daugiau, nei prarastų. Tie principai, principai... Kas jei ne jie tokia dramatiška linkme, kalbant apie patį dalyvių sava valia neštą indėlį, suardė Sebastianą ir Katherine  kaip vienalytį junginį? Vyrui dar buvo per sunku matyti visame šiame krache teigiamą atsvaros tašką, tačiau jis tikrai buvo. Jis laukė būti surastu. Ir kantrybė yra vienas tų bruožų, kuriuos privalės ugdytis ateityje.
Santuoka, šeima... Pirmaisiais Sebastiano gyvenimo metais tai retai kada reiškė pasirinkimą ir vyrui tikrai labai pasisekė, kad vedė moterį, kurią iš tiesų mylėjo. Net jei Ambrose ir nebuvo kilminga, tačiau turtai, įkainoję šeimos prestižo kainą vertė laikyti save aukštuomenės atstovais. Tiek Horatiui, Florianai, Falcams, tiek jųjų atžaloms vėrėsi visos įmanomos durys į to meto privilegijas bei prabangos elementus. Sidabriniai šaukštai, figos ir patarnauti bet kurią akimirką pasiryžę vergai tikrai nebuvo kažkoks prioritetas Sebastianui, kurio profesinis pasirinkimas neturėjo nieko bendra su lengvatomis, kurias galėjo suteikti kapšai aukso grynuolių. Į tėvų turtus žiūrėjo kaip į tėvų turtus. Tai nebuvo jo šviesia galva ar darbu užsitarnauti veiksniai ir vyrui jie neimponavo visiškai jokia prasme. Nerūpėjo jam ir rasinė, turtinė nelygybė. Perdėm ambicingam vyrukui niekad netrūko parako daryti ką jis pats norėjo. Kažin kokių laimėjimų neiškovojo, tačiau net tai, ką turėjo buvo jo paties rankomis pastatyta, o tai iš ties glostė savimeilę. Gimęs "gerbiamoje" ir visaip panašiai -oje šeimoje kontrolės savo ateičiai turėjai mažai ir tai puikiai atsispindėjo Katherine ir Sebastiano patirtyse. Dievaži, jei būtų atsitempęs į namus nėščią mergužėlę, Horatius būtų numetęs ją nuo skardžio THIS IS SPARTAAAA stiliuku. Koks skirtumas, kad pats buvo iškrušęs kone kiekvieną dailesnę miestelio mergikę, gi įsivaizdavo, kas čia nieko tokio ir apie tai niekas nežino. Pavainikių likimas dovanomis tikrai nedžiugindavo: berniukai būdavo atiduodami į kariuomenę (keista pagalvojus, kad pats būdamas pavainikiu Sebastianas pasirinko kario kelią!), mergaitės - prasčiokams ir ištekinamos, bet dažniausiai nesantuokinės atžalos net nebūdavo pripažįstamos. Net jeigu vampyrų jaunystės laikus ir skyrė keli tūkstantmečiai, tradicijos kito nežymiai. Moterys ir tada, ir daug metų į priekį neturėjo visiškai jokios teisės spręsti svarbiausių savo gyvenimo klausimų, pati visuomenė laikė jas antrarūše dalimi, jos augdavo neturėdamos Ksenos ir Nuostabiosios Moters mentaliteto. Vargu ar Katerina galėjo padaryti kažką kitaip, pasielgti taip, kad jos dukra nebūtų išplėšta iš jos rankų, o sekti Redford'o pavyzdžiu, maištauti, tapti šeimos gėda ir atstumtuoju tikrai nenorėtų niekas. Nelengva gyvent suprantant, kad esi nekenčiamas savo paties tėvo, nebent tau yra visiškai, neabejotinai nusispjaut. Sebastianas pats slapta norėjo bent lašo tėvo pripažinimo, juk augdamas būtent jį laikė autoritetu ir taip buvo iki to momento, kuomet bręstanti nuovoka ėmė versti berniūkštį abejoti Horatiaus elgesio bei veiksmų teisingumu. Žinojo jausmą, kuomet tavo paties vaikai yra išplėšiami iš tavo rankų. Kaip, jei ne panašiai Sebastiano tėvas pasielgė, kuomet išsivedė Marcią ir Livianą šių tėvui aiškiai suvokiant, kad mato jas paskutinį kartą? Skaudėjo velniškai. Ne, Redford'ui toli gražu gaila nebuvo jo paties gyvybės. Siaubingiausia buvo suvokti, kad negali ir niekados nebegalės jų apginti. Tai buvo tiesa, kurią net ir dabar nešiojasi širdyje. Jos tikrai nebuvo vertos sumokėti kainą to, kad savo kūnuose turi Ambrose giminės kraujo. Nadia grįžo pas Kateriną ir padarė tai ne kartą. Kaip nuostabu būtų vyrui suprasti, kad abi savo dukteris yra matęs net ne vieną kartą! Visgi paini, supinta realybė neleido žinoti visiškai visko, o paslaptys tapo tokios grandioziškos ir siaubingos, idant finale padarytum sau paslaugą nusprendęs jų neatskleisti.
Elijah Mikaelson. Atrodytų kilniausias, aukščiausią moralinį išsivystymą turintis Mikaelson'as suviliojo vargšę mergaitę ir atidavė ją savo broliui papjaut? SEN-SA-CIJA. Jautėsi tiesiog priblokštas. Su Elijah niekuomet nesutarė labai gerai ir buvo įsitikinęs, kad taip yra tik dėl to, idant abu vyrai yra per daug panašus. Tiesa teisybė. Net abu sugebėjo įskaudinti tą pačią Kateriną Petrovą, išduoti jos pasitikėjimą, savotiškai paniekinti jos kūną. Šlykštokas sutapimas ir vyras nerastų savyje tiek piktumo, kad tuo pasididžiuotų. Vis tiek, ko gero, neegzistuoja tokia realybė, kurioje Redford'as būtų pasielgęs panašiai, kaip Elijah, tačiau ir šį užginti galima - vargu ar vienoje jų, originaliosios šeimos atstovas buvo toks žiaurus, kaip Sebastianas, kuris žudė ir prievartavo, nes smagu. Nesuprato KAIP Niklaus sukūrė hibridus, bet ir nepaklausė, nes anei kiek nesiorientavo tame visame antrininkų cikle, mat pažinojo tik Katherine ir Eleną, tad sunku net pasakyt, ar prieš pastarąją nebuvo dar vienos merginos, kuri ir tapo Niklaus užmačių auka.
"Aš tikrai buvau įsitikinęs, kad Nik'as turi ką veikti ir jis neapsikrautų liesos garbanės vaikymusi po visą pasaulį. Žinai daugiau, supranti mažiau, heh" - neiškentė nepakomentavęs, kuomet Katherine liejant savo karčią patirtį, susijusią su originaliaisiais visas pasakojimo paveikslas atrodė veik nepakeliamai niūrus ir dramatiškas. Nesišaipė, nors ji ir galėjo taip pagalvoti, juolab tikrai nemanė, jog Niklaus vijosi merginą pats, nesinaudodamas savo pakalikų gvardijos teikiamomis paslaugomis. Iš to, kiek turėjo garbės pažinoti originalųjį hibridą iš ties pastebėjo jo ypatybę bereikalingai apsikrauti kerštais, pagiežomis ir panašios pakraipos jovalu. Vargu ar jis pačiam Redford'ui kada nors atleis jo "išdavystę", kad graikas prie "išdavystės" privedė ir Rebeką, kad dalyvavo veiksme, kuris buvo susijęs su Caroline mirtimi ir, žinoma, nepamirškim jo indėlio į vampyrų egzistencijos paviešinimą ir įrodymą, kuris automatiškai Mikaelson'ų šeimą pavertė mažiau bauginančia. Faktas kaip blynas - hibrido pyktis sutelktas į Katherine atrodo kažkoks liguistas ir net deramai nepagrįstas ir Sebastianas yra kur kas daugiau jam pridirbęs. O link kur tai nuves, we will see. Stiprų asmeniškumą vampyras dėl Pierce išgyvenimų tikrai jautė. Kai myli ir maža to, jautiesi prieš tą asmenį prasikaltęs, kai nežinai kaip sutvarkyti jovalą, nežinai net nuo kurio galo pradėti ir negali dorai atsakyti ar iš viso verta, ieškai net menkiausios dingsties įrodyti save iš naujo. Šiuo momentu Sebastianas jautėsi per mažai stabilus, kad galėtų tinkamai įvertinti savo galimybes planuoti ateitį, bet idėjų sukosi galybės. Į kiekvieną garbanės sakinį galėjo sureaguoti įvairiais skirtingais variantais ir kokia laimė, kad didžiąją jųdviejų dialogo dalį buvo nusiteikęs dar palyginus jautriai. Ta nuotaika taip ir šokinėjo tarp kontrastingų savęs gailesčio, pasimetimo ir tūžmingo pykčio priepuolių. Visiškai nieko naujo pačiam vyrui, bet nemaloniai nustebinta liko garbanė.
Redford'ą nustebino Kat pastebėjimas dėl jojo ir jos bei Meisono dukros nematomų, neapčiuopiamų, bet kraujo linijos atžvilgiu egzistuojančių saitų. Pats apie tai kažkodėl nepagalvojo. Iš mokslinės reikalo pusės labai smarkiai to nesureikšmino. Žmonės tik atrodo labai skirtingi, nes DNR lygiu visi dalinamės be galo daug panašumų. Grupėse šimpanzių, gyvenančių Centrinėje Afrikoje šalia vienos kitų galima rasti spalvingesnes DNR variacijas lyginant su visa žmonijos populiacija. Tačiau ši genetinė ypatybė reiškia tik tiek, kad žmonių rūšis yra nauja ir prasidėjo iš nedidelės, gal dešimties tūkstančių bendrų protėvių grupės. Visi turim du tėvus, keturis senelius ir aštuonis prosenelius. Ketvirtoje generacijoje protėvių skaičius pakyla iki trisdešimties ir jei dvigubinam kiekvieną žingsnį toliau, 40ąją generaciją sudaro trilijonas protėvių, gyvenusių tuo pat metu, kas yra tiesiog... absurdiška. Tai daugiau, nei žmonių kada nors iš viso gyveno mūsų planetoje (~107 milijardai), daugiau, nei galima rasti žvaigždžių Paukščių tako galaktikoje (~100 milijardai). Kadangi galutinę evoliucinę Homo sapiens stotelę žmonija pasiekė prieš 200 000 metų, nuo to meto iki dabar praėjo 7-8 tūkstančiai generacijų, taigi... nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum, jog visa žmonija yra vienas didelis kraujomaišos katilas. Komiška Katherine reakcija į potencialų Sebastiano ir Meisono genetinį panašumą vyrą visai pralinksmino. Tai buvo pirmas kartas nuo atvirtimo, kai išlenkia lūpose kažką panašaus į šypseną, nors ir bejėgiškai ar net skausmingai. Veikiausiai dar vienas aspektas, kuris turėtų prilaikyti garbanę (bent fiziškai) nuo graiko atstumtą. Nesibodėjo ji labai demonstratyviai parodyti pasišlykštėjimo savo ankstesniu partnerio pasirinkimu, kurio niekados nesuprato ir nesupras. Ne, pasukęs galvą rastų ne vieną priežastį, kodėl Petrova pamilo stiprų, ambicingą, kartais, atrodytų, net aukščiau bambos šokantį Meisoną, nesuprato, kodėl Katerina ŠITAIP demonstratyviai ir smarkiai gailisi šio savo gyvenimo etapo. Šis asmeniškumas liko neaptartas. Nė vienas jų nerodė didelio malonumo dalyvaujant temose, susijusiose su jųjų buvusiaisiais ir buvusiomis. Įdomiai veikia tas protas... Sakyk žmogui negalvot apie mėlyną dramblį ir jis pradės galvot apie mėlyną dramblį. Visai panašiai suveikdavo vaizduotė ir bandant jungti Kat su Meisonu kaip porą, regint juos besigraibančius ir panašiai, o tokios vizijos toli gražu neglosto pavydaus ir mažumėlę savininkiško Redford'o. Bet faktas kaip blynas - jam visados buvo be galo įdomu suprasti kodėl iš tikrųjų jiedu išsiskyrė. Negalėjo taip nutikti tik dėl Lockwood'o kaltės. Jokie dideli barniai, reikšmingi išsiskyrimai nenutinka esant vienam kaltinamajam. Arba nutinka, bet tik protuose, kurie negeba regeneruoti suvokimo apie savo pačių klaidas.
Jų dialogo emocinė atmosfera sunkėjo nenumaldomai. Tačiau kaip keista, Sebastiano tai anei kiek nevargino. Ką reiškia psichologinė įtampa prieš tikrą, gryną vampyrišką alkį ir frustraciją? Neketino daugiau masinti Katherine pasimetimo. Akivaizdu - nepaaiškinami, magiški motyvai toli gražu nebuvo tipiški garbanės kasdienybėje. Buvo privertęs save patylėti tikrai ne kartą. Negalėjo Pierce nuraminti. Vyras pats nesuprato kas vyksta, KODĖL tai vyksta, tiesiog... tai jo nestebino. "Visada sakiau kad esi kažkoks kitoks". Tas kitoniškumas Redford'ui tapo įprastu, nuo jo neatsiejamu aspektu, turėjo begales laiko su tuo susigyventi, tačiau Kateriną vienu metu užgriuvo beprotiškai daug ne visai malonių netikėtumų. Sebastiano prisikėlimas ir nestabilus būvis nublanksta prieš tą margą emocinį kliūčių ruožą, kurį per tokį trumpą laiką teko pereiti bulgarei. Norėjo ją užjausti, bet... susilaikė. Sugebėjimas kontroliuoti stichiją jam šiuo metu atrodė visai ne paguodos, o aplodismentų vertas reikalas. Pravartu garbanę šalia turėti ypatingai karštą dieną, o Sebastianą - BBQ vakarėlyje. LMAO. Jei rimtai, tai stengėsi į viską žvelgti kiek ironiškai. Tai buvo sveikas bruožas, išvaduotas vyro metu, kai Elenos Gilbert kraujas iš Sebastiano išlipdė mirtingą žmogų. Visa ši katastrofiška akistata su Pierce, ugnies bei ledo šokis vyrui toli gražu nepanašėjo į pasaulio pabaigą. Tai buvo nauja pradžia.
- Ir kodėl tu bijai?-vyras įsiterpia gal kiek per griežtai, mažne akiplėšiškai apeliuodamas į jos būseną, kuri buvo ne tik jaučiama Sebastiano, bet ir įvardinta žodžiais,-Turi užslėptos jėgos, didelės jėgos, kurią tikslingai panaudojusi gali sunaikinti kiekvieną tave žeme pavoliojusį niekšą ir tu bijai?-leido sau mažumėlę pasišaipyti, visai kaip ir ironiškai vyptelėt,-Tikrai nemaniau, kad žymioji Katherine Pierce sugebėtų išsigąsti, nes ji yra stipresnė, nei pati nutuokė.
Buvo įsitikinęs, kad ši perspektyva pro garbanės ausis nepraslys neužkabinusi vieno, ar kelių smegenų vingių. Galbūt kiek specialiai tampė ją už kasų rizikuodamas, mažų mažiausiai vėl apšerkšnyti, tačiau jam atrodė, kad įkvėpti moterį ryžto, kurio jai šiaip niekados nestigo, yra būtina. Ji akivaizdžiai leido sau matyti tamsiąją viso reikalo pusę, nesupratimas, nežinia ją iš ties slėgė. O kur neslėgs? Juk tai buvo su ja pačia susiję! Jau nesikartojant ir neeskaluojant kaip labai viskas keista. Nenorėjo, kad Pierce darytų klaidą, kurią darė pats Sebastianas. Jis visados buvo linkęs gniaužti savo jėgą, bijoti jos, kartais net gėdytis irrr šitai nenuvedė jo link visiškai niekur. Ar bent jau nieko gera. Ir dabar, pagaliau pagaliau buvo pasiruošęs išsilaisvinti iš to siaubingo vidinių baimių liūno, kuris vampyrui niekuomet neleido pilnavertiškai savęs gerbti.
Kaip vyras, kuris, pagal pačią Pierce, niekados neturėjo teisės į vampyrę, na jis iš ties sulaukė gausybės progų matyti ją pusnuogę ar net nuogą. Įprastai provokatorės, gundytojos rolę meistriškai atliekanti garbanė dabar buvo visiškai kitokia. Jos dieviškas kūnas, ilgi, banguoti plaukai, apgaulingai angeliškas veidelis... Tai iš ties viliojo. Visai kaip ir Sebastiano kūne esantį kraujo likutį priverčia sutekėti į "strateginę" vietą. Tačiau Katherine žvilgsnis, jos akys, jose telkšantis skausmo ir tuštumos vandenynas sugriovė net menkiausią viziją pasielgti taip, kaip vampyrė provokavo. Garbanės kūnas niekuomet nebuvo tas aspektas, kuris traukė Redford'ą. Meisonas didžiavosi turėdamas nepaprastai patrauklią, velniškai pavojingą, visų geidžiamą nemirelę, priklausančią tik jam vienam, bet Sebastianą traukė ne tokios paviršutiniškos reikalo pusės. Graiko nesuviliosi papukais ir subinytėmis, nes tiesiog buvo pakankamai didelę brandą vidumi pasiekęs individas. Katherine Pierce visados buvo ypatinga moteris. Ji gebėjo atsiverti, tačiau to reikėjo iš tikrųjų nusipelnyti. Nepaisant to, kad buvo ne kartą sužeista tų, kuriais patikėjo, ji vis vieną troško būti mylima, saugoma ir vertinama. Sebastianas susimovė. Susimovė kaip ir visi jos gyvenime dalyvavę vyrai, tačiau žinot ką? Jie niekados nesistengė sudėlioti visko į vietas ar buvo per dideli, buki šūdžiai, kad sugebėtų įrodyti save iš naujo. Tas laukinis, brutalus Sevastianos niekados nėra ir nebus tikruoju Sevastianos. Taip, tai tikrai yra jo paties dalimi, tačiau kiek reikšminga ja buvo? Neatsiejamai, bet ir ne absoliučiai. Šis nemalonus etapas praeis, vyras vėl išmoks valdytis, galės būti savimi, tiesiog taip nenutiks, jei nebus imamasi veiksmų.
Kiek asmenų per visus tuos 500 metų Pierce egzistencijos bandė suvesti su jas sąskaitas dėl kažkokių asmeniškumų? Pagaliau palengva galėjo galvoje susidėti Katherine asmenybės portretą pradedant jos bulgariškomis šaknimis, amžiumi, mylimaisiais bei priešais ir baigiant finaliniu etapu, kuris buvo paženklintas didele, bet intriguojančia paslaptimi. Jautėsi dėkingas merginai, kad ji pagaliau paėmė ir pasipasakojo. Tas jautrumas ir parodymas, kad jai skauda ir kur jai skauda toli gražu nedarė garbanės jo akyse mažiau patrauklios ir viliojančios. Vis dar mylėjo ją, ir po galais, mylės labiau, nei bet kada iki tol ir tai yra iš ties skausminga išvada. Bet tuo pačiu ir įkvepianti. Nėra santykių, kurių nebūtų įmanoma atkurti ir širdies, kuri dužusi ne kartą nebe įstengtų sugyti. Redford'as tikrai neketino atsipalaiduoti dėl tam tikrų įspėjančių ženklų ir visgi nesuprato viena: jei tinkamai interpretuoji likimo koncepsiją, tokiu atveju ką reiškia toji vizija? Tai įspėjimas, tam tikras reikšmingas ateities fragmentas? Tai nulemta ar visgi galima kažką padaryti norint to išvengti? Bet kokiu atveju turėjo būti pasiruošęs. O kam nė pats dorai nežinojo. Stipri nuojauta neleido suabejoti, idant ateina kažkas... didelio. Ir tame dalyvaus Katherine, dėl to turi padaryti viską ką gali (ir ko negali), kad ir ją tam paruoštų, o prireikus ir galėtų apginti. Nenuneigtų paklaustas, ar norėtų ir pats turėti šalia asmenį, kuris reikiamu momentu galėtų pažiūrėti ir jo paties užnugario. Kai tenka ir teks susidurti su oponentais, kurie yra tokie anapusiniai, kad jų nė dorai apibūdinti neįmanoma, imi jausti kur kas mažesnį poreikį būti vienišu vilku, o mes puikiai žinom koks būna pastarųjų likimas.
- Kad ir kas ji bebūtų,-pradėjęs kalbėti apie Nadią Sebastianas spinduliavo užtikrintumą. Aplamai vyras laikėsi neįtikėtinai gerai nepaisant to, kaip šūdinai jautėsi. Jis neatrodė pasimetęs, sutrikęs, praradęs viltį. Kalbant apie paskutinį aspektą Redford'as tokiu tikrai ir nebuvo,-Ji vis tiek yra tavo dukra, Kat. Lygiai taip pat, kaip tu esi jos motina. Neišgelbėjai jos? Nenusižeminai prieš Klausą? Ir dėl to ji pyksta? Manau, kad pyktis yra viena žmogiškiausių emocijų. Jei ji būtų tokia nežemiška ir stebuklinga kaip apibūdinai, jai būtų vis vien kaip tu pasielgei ar nepasielgei su jos kūnu. Pagalvok apie tai,-mesteli suteikdamas Katherine dar daugiau peno apmąstymams, kuriems ji greičiausiai pasiduos likusi vienumoje. Jiems abiems reikėjo laiko tam, kad prisuktų nutrūkusias stygas. Keista, bet pirmą kartą since ever iš tikrųjų nuoširdžiai pasikalbėjęs su Pierce jautėsi lyg bent pusė naštos būtų nusikėlę nuo krūtinės. Atrasti su ja netikėtų panašumų buvo... tikrai keista. Jautėsi su ja suartėjęs tokiu lygiu, kokiu dar nebuvo. Tai kažkokia stipri moralinė-dvasinė sąsaja, privertusi pradėti žvelgti į vampyrę visai kitomis akimis. Žinoma ji mėgavosi tuo savo blogiukės amplua, ji nieku gyvu to neatsisakytų, ir tiesą pasakius be šito vargu ar Katerina Pierce būtų pačia savimi. Ryškūs jos asmenybės kontrastai tikrai velnioniškai žavėjo. Nesulaikė jos parodžiusios norą perkelti save į kitą vietą. Sebastianas pasekė garbanės judesius. Jo akys buvo pavargusios ir liūdnos.
- Man tai panašiau ne į pabaigą, o naują pradžią,-suvirpina orą žodžiais, kurie labai puikiai atspindėjo tai, ką Redford'as manė. Jis nesistengė visko perdėm dramatizuoti. Vyras buvo kupinas vilties, vidinės stiprybės, žodžiu, savyje turėjo užtektinai "gabumų" išsigelbėti net iš šio, pagal garbanę, skęstančio laivo. O gal net išgelbėti juos abu. Taiklios, retorinės Sebastiano frazės toli gražu ne specialiai kurstė Katerinai abejones. Kad ir koks bebūtų jos pasirinkimas gerbs jį. Visai kaip ir pasistengė gerbti tą, kuriuo ji uždraudė sau pasiduoti vyro spaudimui ir pasprukti.

Svyruojanti Sebastiano būsena išliko ir ilgą, o Kat dar ir apkartusį mėnesį, kuomet bendromis pastangomis jie bandė iš jo padaryt žmogų. Nereikia pradėti manyti, kad prie Redford'o garbanė  buvo prilipusi taip, tarsi jo atsitaisymas sudarytų jai beprotiškai aktualią esmę, nes taip tikrai nebuvo. Ji aplankydavo nusilpusį ir perspektyviai silpnėjantį vampyrą tuo pat metu, tomis pat dienomis tam, kad duotų jam šiek tiek savo pačios kraujo, kuris maistingas buvo tiek, kiek produktyviai pasimaitinti leido sau pati vampyrė. Nepanašu, kad garbanės "dosnumą ir gerumą" vyras vertino, nes priėdęs ožių jis šitos labdaros atsisakė. Kiekvieną kartą. Sebastianas nyko ir darė tai neįtikėtinai sparčiai. Audiniai traukėsi, sausėjo. Vampyras vėl ėmė artėti prie to nemalonaus vaizdo, kuris buvo būdingas Katherine NSA laboratorijų morge aplankytam Redford'o lavonui. Ir galiausiai Katerinai neliko jokios kitos išeities, kaip kyštelėti pro grotas keletą "Gryno kraujo" buteliukų su kažkokiais bjauriais sintetiniais skonių priedais, nes Sebastianui tikrai negerėjo. Per šlapią, šlykščią ir dvokiančią žemę prišliaužęs link išsvajoto gėrimo, godžiai viską į save tuoj pat ir susipylė. Keletą sekundžių atrodė visai patenkintas, bet tada pritrenkė garbanę dar vienu įspūdingu kraujo vėmalų fontanu. Padėtis iš ties atrodė beviltiška. Tačiau, kadangi už Sebastianą ji ne tik geriau atrodė, bet buvo ir šimtą kartų stipresnė, atkandusi savo pačios riešą privertė vampyrą išgerti jos kraujo. Nei jėgų, nei noro priešintis neturėjo. Nejautė saiko. Įsijautęs gėrė tol, kol liko stipriai ir šiurkščiai atplėštas. Katherine kraujo neatpylė, tačiau išvada piršosi aiški - Redford'as negalėjo vartoti nei gyvūnų, nei klonuoto kraujo. Atgavo šiek tiek jėgų, kiek atsitaisė ir to užteko, kad vėl imtų demonstruoti savo vampyriškas psichozes bandydamas garbanės kantrybę. Net nesugebėjo normalaus dialogo su ja užmegzti ir beveik visą laiką rėkė, kaip ištrūks ir išgalabys pusę žmonijos. Kartojo, kad jam reikia žmogaus kraujo, kad turi gerti jį iš žmogaus kūno. Ir buvo visiškai teisus. Po atvirtimo senasis gerasis Sebastiano pavidalas tapo kitokiu ir galėjo prisiekt, idant jau visiškai nebesijaučia kaip žmogus. Neturėjo sąlygų tam, jog save patyrinėtų, o Kat ir negalėjo leisti, kad tokios būklės vampyras ištrūktų lauk. Bet kodėl? Vargu ar jai bent kiek rūpėjo, kiek žmonių Redford'as gali nužudyti ar galiausiai sunkumai, kurių tokie išpuoliai pridarytų korporacijai. Sebastianas buvo vieninteliu individu be Lilith, kuris galėjo padėti jai geriau suprasti kas darosi su pačios garbanės kūnu. O demonų karalienė vargu ar būtų pasivarginusi pravesti savo mamukui vadovą. Užknista to, kad vieno vyro pastangų susivaldyti neužtenka ji nusprendė atvesti Sebastianui gyvą auką. Virpantis, išsigandęs storuliukas didelėmis žaliomis akimis. Vampyras išvydęs tą bandelių vergą sujudo, veik susijaudino (neseksualiai žinoma!) bene iš karto. Savo specialiu vampyrišku būdu paprašiusi vyruko iškišti pro grotas ranką, garbanė vargu ar tikėjosi, kad į ją įsisiurbęs nemirėlis netrukus paliks savo auką be galūnės. Paragavęs žmogaus kraujo Sebastianas visiškai pašėlo. Jis ėmė pasiutusiu greičiu blaškytis po visą celę, spardyti grotas ir tikrai nedaug trūko, kad jas išverstų. Taiklus, velniškai stiprus garbanės smūgis į Redford'o dubenį kaip mat sutrupino eilę stuburo slankstelių, o tai tikrai nepadėjo išsilaikyti ant kojų. Nenurimo, riaumojo kaip pasiutęs ir vampyrei neprireikė daug laiko norint suprasti, kad atvesdinusi gyvą maisto šaltinį padarė klaidą. Suleidusi graikui gyvūnų kraujo, kad šis apimtų ir nusukusi nukraujuoti baigiančiam vyrui sprandą ji nepasidžiaugė tuo, idant buvo priversta iškasti duobę ir palaidoti joje lavoną kažkur dvaro žemėse. Tą popietę kaip tik lijo. Grįžusi purvina, žemėta ir permirkusi ji piktai išliejo Sebastianui visą susikaupusią tulžį. Apkaltino jį net nesistengiantį savęs sutvarkyti ir pažadėjo, kad jeigu taip bus toliau, paliks jį toje celėje supūti. Vampyras įniršo. Panaudojęs paskutines jėgas vanojo kumščiais sienas tol kol šios suteikė prieigą prie išsvajotos laisvės. Deja, bet įšoko tiesiai į saulės šviesa apšviestą skliautą. Katherine nesisackino leisdama Redford'ui stebėtinai smarkiai apsvilti. Net kai jis pasitiesė praradęs sąmonę, ji neskubėjo savo kalinio grąžinti į celę. Visgi tą padariusi, bet žinoma leidusi vyrui pelnytai pasikankinti, ji vėl privertė Sebastianą išgerti jos kraujo, o tai padėjo nuodieguliu virtusiam nemirtingajam sugyti. Atsimerkęs ant garbanės kelių žmogišku pasijuto tik todėl, kad išvydo jos akis. Buvo pasiekęs be galo žemą emocinį tašką. Jautėsi bejėgis šūdo gabalas, silpnas, niekam tikęs ir nepajėgiantis savęs suvaldyti. Katka patikino, kad Sebastianas nepakankamai stengiasi ir tai buvo tiesa. Jis iš viso nesistengė. Jo durnoje galvoje susišvietė mintis, jog švaistydamas veltui savo ir Kath beribį laiką, vaizduodamas visiškai nieko su savimi padaryti negalintį egzempliorių jis neleis garbanei, numanomai padaryti dingau. Psichozėms pasiduoti buvo YPATINGAI lengva, nes savigarbą ir sveiką protą puikiai nustelbė visagalis, juodąją bedugnę primenantis alkis. Vieną kartą norėdamas atkreipti į save dėmesį jis kąsdamas į savo paties riešus, siurbdamas kraują ir spjaudamas jį lauk per kelias nuoseklaus darbo valandas pavertė save pilka pusmume. Žinojo gi, kad tai diena, kuomet Kat turėtų užsukti, tad liūdnu, emovu būdu išsikaulyti ypatingo dėmesio jam atrodė įdomia išeitimi praskaidrinti nuobodžią kasdienybę! Pierce užsuko, tačiau ji nebuvo viena. Turėjo pasijausti nejaukiai, bet nepajuto visiškai nieko, kai garbanės palydą identifikuoja kaip Marcusą. Jis atrodė tiek pat apstulbęs, kiek pasibaisėjęs. Negalėjo patikėti kokiomis sąlygomis vampyrė laiko Sebastianą, tačiau ši tik šaltai atkirto, kad nemirėlis to nusipelnė. Aplamai pirmą kartą akis į akį susidūrė su tariama tėvo sutuoktine ir ji jam pasirodė tipine savo versija, sukeldama klausimą, kaip su ja Redford'as sugeba kažkaip sugyventi. Katherine buvo šalta, abejinga, agresyviai sarkastiška, su ja sunkiai sekėsi užmegzti normalų pokalbį, tačiau Marcus Varias nebūtų Marcus Varias, jei į provokacijas ir aršų "dabar čia esi nepageidaujamas" psichologinį puolimą reaguotų diplomatiškai. Norėjo mestelėti jai kažką tokio, kaip "žinau, kad būtent tu pavertei Saloniną į vampyrę ir nesuprantu kaip žinodamas tiesą Sebastianas su tavimi tamposi, bet vieną dieną, tikiuosi, jis priims teisingą sprendimą ir prisijungs prie mūsų Europoje". Taiki vaikino natūra vertė jį į Pierce nepaisant visko žiūrėti atlaidžiai, kaip į tėvo pasirinkimą, kurį turėjo gerbti. Pusiau atsijungęs Sebastianas net dorai nesuprato kokio svečio sulaukė. Marcus pasiūlė vampyrui savo kraujo, bet liko garbanės įspėtas, kad Redford'as gali gerti tik tiesiai iš kūno, o jei tokiam žingsniui pasiryš, nebeturės su kuo laikyti savo "vamzdelio" sysiodamas, turėdama omenyje, kad mažų mažiausiai praras galūnę. Pasidomėjo kaip galėtų padėti ir labai nenoriai Katherine visgi apšvietė vaikiną apie susidariusią situaciją. Marcus paprašė vampyrės surasti kokį nors papuošalą, negi knisis po ne savo namus, ypatingai kai juose Pierce jautėsi tarsi savuose, tačiau liko tik pavarytas eiti ir knistis savo nuožiūra. Atsitiktinėje komodoje susiradęs laikrodį, kurį ne kartą matė ant tėvo riešo, atliko nesudėtingą ritualą paaiškinęs garbanei, jog jame užkoduotas burtažodis turėtų išvaduoti Sebastianą nuo troškulio nevaldomumo. Jiedu grįžo į požemius, Katherine pagirdė vampyrą savo krauju ir... tai buvo esminė klaida, lėmusi tai, kad atkutęs Redford'as čia pat ir atsisakė "čytinti" su savo silpnybėmis. Jis patikino, jog kai norės sugebės save sukontroliuoti ir geriausia ką jie abu galėtų padaryti, tai nesikišti į ne savo reikalus ir bla bla bla, vienu žodžiu, išsiliejo dar viena pikta, nelogiška tirada. Marcus yra matęs savo tėvą tokį. Iš šalies. Dvasių pasaulyje. Tačiau susidurti su tuo tiesiogiai buvo iš ties nemalonu. Žinojo, kad vyras yra netgi kvailai užsispyręs, tačiau tokiam kietakaktiškumui nerado jokio racionalaus paaiškinimo. Sebastiano akys toli gražu nebuvo kažkokios paklaikusios, jis elgėsi pakankamai adekvačiai, tarsi suvoktų ką daro. Negalėjo tuo labiau paaiškinti savo įžvalgos rezultatų. Viešnagė Niujorke būtų nuėjusi perniek, jei ne netikėta pažintis su Elena Gilbert. Bet apie tai kitą kartą.
Sebastianas rodė akivaizdžią iniciatyvą šalinti iš savęs kūno skysčius. Kas vampyrų pasaulyje reiškia visai ne sysių ir kakų. Nebuvo gėręs nemirtingam asmeniui priklausančio kraujo, nes koks pointas? Jis nemaistingas, nepradangina troškulio, yra tirštas, šaltas, neskanus ir negyvas. Visgi priklausantysis Katherine kėlė netikėtą efektą. Taip, jis buvo neskanus, tirštas ir negyvas, tačiau visa kita... Gurkšnis jos kraujo, kuris nesišalino iš organizmo, kurio nevirškino jokia organų dalis ar sistema, nes visa tai radosi Redford'o viduje išsijungę, kuris pasklido po visą kūną tarsi kažkokia piktybiška bakterija vertė vyrą pradėti kraustytis iš proto dėl garbanės kur kas labiau, nei iki tol - tam tikrais momentais galėjo pajausti stipresnes Pierce emocijas ir jos tikrai nebuvo teigiamos ir malonios. Dėl to, didesnio silpnumo akimirkomis jautėsi it koks aukščiausio lygio šūdžius, mat vampyrė vyrą būtent tokiu ir laikė. O be to laikė dar ir savanaudžiu, paliegusiu asilu, kuris vietoje to, kad nustotų būti toks apgailėtinas, toliau sėkmingai voliojasi ant pūti ėmusių kraujo balų. Neaišku kiek laiko būtų trukusi ši absurdiška situacija, jei ne meksikietiškos kilmės moteris, kiekvieną trečiadienį ateinanti tvarkyti dvaro patalpų. Ji vardan fono įsijungė televizorių ir Sebastianas negalėjo negirdėti to, ką išgirdo. Ir tai pagaliau įkvėpė padorią dozę ryžto tam, kad susirinktų šūdą ir imtų veikti. Tą patį vakarą užsukusi Katherine svetainėje rado persigandusią, vidutinio amžiaus moteriškę. Pabalusią, bet stebėtinai gyvą, prakąstu kaklu ir ispanų kalba vapančią, jog velnias pasirodė čia ir ją užpuolė.
Anokia čia naujiena, kad visa medija tarnauja korporacijoms. Jos maitina žiniasklaidą melais, propagandomis ar elementaria dėmesio nuo tikrai opių problemų nukreipimo metodika. Naivu tikėtis, kad į Sebastiano įspėjimą, Harleen perneštą aukštesnėms instancijoms liko nesureaguota. Trečiojo ešelono vadovė neketino būti žeminama ir įbauginama. Be jokios abejonės ji užkūrė laboratorijų vadovui tikrą pirtį dėl žūdynių Niujorke ir to, kad pabėgo gausybė vertingų laboratorinių žiurkyčių su nemirtingumo ypatybe ir pora pailgėjusių ilčių burnoje. Tai nebuvo paprasti vampyrai, savyje jie nešiojo itin vertingą informaciją, kuri negalėjo imti ir pradingti. Būtent Elizabet buvo tas žmogus, kuris suprato, kad norint sunaikinti viešą vampyrų porą užtenka panaudoti prieš juos viešumą. Ne ginklus, technologijas ir specialus karcerius, o viešumą. Visi populiariausi žinių portalai bei televizijos kanalai it susitarę ėmė rodyti vaizdus iš tos dienos, kai Katherine atskleidė turinti neįtikėtiną gabumą. Oi ne, jie tikrai nerodė to momento, kaip po aukštus siaučia liepsnojantis vyras ar kaip šį galiausiai neutralizuoja efektingoji garbanė. Iškarpytoje juostoje neblogai matėsi Sebastiano kūnas, veidas, daug prasčiau matėsi langeliais užtušuotas jo pimpalas, bet ne tame esmė. Vaizdai sudarė unikalų ir įtikinantį vaizdą apie "plaukus pasileidusius" žinomus vampyrus ir jų kruviną, žiaurų išpuolį prieš "BloodPharm" darbuotojus. Keliose specialiose reportažuose parodė net apsiverkusias našles su kūdikiais ant rankų. Neva kokios jos sukrėstos iki sielos gelmių dėl tokio siaubingo išpuolio. Redford'ai buvo tapę savotiškai žmogiškųjų vampyrų etalonais. Jų elgesys ir reputacija atrodė nepriekaištingi iki šito sumauto, sufabrikuoto momento. Ir kaip elgiasi masės, pamačiusios kaip puola jų herojai? Milžiniška neapykantos banga kaip mat nuvilnijo visuomenėje. Žmonės, tie patys vampyrai akivaizdžiai smerkė porą prašydami jų teismo. Drąsesni akiplėšos nemirėliai, prisidengdami Redford'ų pavyzdžiu netgi ėmė kelti rimtą triukšmą, agresyviai išlaisvindami savo gyvūliškus instinktus. Sebastianas neturėjo žiedo, kuris apsaugotų jį nuo saulės šviesos. Nakties metas veikė ir kaip puiki priedanga norint paslėpti savo per daug gerai atpažįstamą veidą. Visgi apleidęs namais tapusius, dvokiančius požemius vyras ilgai neklaidžiojo.
Ne per agresyvus beldimas į dideles, medines duris. Beveik aštuonios vakaro. Ištaiginga Abberline'ų rezidencija. Nežvilgtelėjęs į akutę (neprotinga), duris pradaro pats Desmond'as ir jo pakili nuotaika subliūkšta persimainiusi į piktą grimasą išvydus Sebastianą.
"May I come in?"
"Fuck no"
"Pretty please?"

Maždaug taip atrodė dviejų vyrų dialogo pradžia. Naudodamasis tuo, kad savo tvirtovėje mirtingas vyras yra neliečiamas, jis pasikvietė savo žmoną, idant ši kuo greičiau atsineštų keletą tų technologiškai pažangių, ativampyriškų ginklų, kas vargu ar vampyrą nudžiugino. Cackintis su priešiškai nusiteikusia korporacinių porele Sebastianas neketino. Uždėjęs ranką ant nematomos magiškos užkardos, draudžiančios jam įeiti nepakviestam, sėkmingai atkartoja su Katherine išgyventą patirtį, kuomet "nulaužė" Elenos namų "firewall'ą". Just like that (gal tai atrodo per paprasta, bet man patinka savo veikėją apkrauti kitokiais dalykais, so Very Happy). Iš karto pranešė apie salyginai draugiškus (maždaug, jei nebus puolamas, tuo pačiu neatsilygins) savo ketinimus pažvelgdamas į ištysusius Abberline'ų veidus. "Sorry but I'm not your regular-everyday-normal vampire" tarsi pasiteisino už savo nemirėliams nebūdingus veiksenos bruožus. Drąsiai praėjo į ne kukliai įrengtą svetainę kaip mat susidarydamas įspūdį, kad NSA savo agentams ir viršininkėliams moka visai ne prastus atlyginimus. Sklestelėjo ant sofos palaukdamas, kol tiek Des'as, tiek Alexis prisijungs.
"Unprecedented strike on "BloodPharm" employees? That's neat."
Sebastianas tikrai neatrodė sužavėtas pradėjęs su pašnekovais dialogą tuo, kaip korporacijos dėka tapo piešiamas žiniasklaidos. Buvo vadinamas "Žlugusiu mesiju", "Puolusiu angelu" ir panašiais poetiškai patetiškais vardais, kurie savimeilės neglostė. NSA atėmė iš jo kompanijas, užšaldė sąskaitas ir galiausiai visiškai sugadino jo įvaizdį. To Redford'as neketino atleisti. Tačiau ne svaidytis kumščiais atėjo. O ir kerštas yra patiekalas, kuris turi būti patiekiamas šaltas. Desmond'as tikrai neketino teisintis dėl korporacijos veiksmų prieš vampyrą, tačiau padrąsintas (Seb'as tiesiog paėmė ir priminė, kad šis turintis vaikų ir būtų ajaj palikti jas be tėčio) atsivėrė. Aplamai iš vyro šnekos susidarė toks įspūdis, jog Abberline'as nesijaučia įsipareigojęs "NSPNUK" kažkokiais moraliniais bei dvasiniais lygiais. Tai yra jo darbas, neblogai apmokamas darbas, be to, jam patiko turėti valdžią. Sebastianas despotiškų pažiūrų atstovą galėjo atpažinti per mylią, mat augo šeimoje, kurią valdė Despotas iš didžiosios D. Vyrams verbališkai apsišildžius Redford'as galiausiai anonsavo priežastį, privertusią atsikapanoti ligi pat šių namų.
"Aš susigrąžinsiu savo kompanijas, aš palaušiu tavo bosę, o tuomet sunaikinsiu Trečiąjį Ešeloną, Bermudai (čia toks savotiškas inside joke, nes Sebastianas ne kartą buvo apie Elizabetą, Alexis ir Des'ą atsiliepęs kaip apie Bermudų trikampį, o ir visai rimavosi su vyro vardu). Ir tik nuo tavęs paties priklauso ar nuskęsi su visu laivu."
Vyras buvo velniškai užtikrintas tuo, ką sako. Atspindėjo didelį pasitikėjimą savimi, o dar tos neapykantos liepsnelės šviesiose graiko akyse... Des'as vos susilaikė nenusišaipęs, bet nesureagavęs Redford'as tęsė. Aiškiai ir kiek įmanoma lakoniškai, be įtikinėjimo elementų išdėstė savo planą. Kadangi didžioji dalis Trečiojo Ešelono filialų, ypač susijusių su laboratorijomis buvo prijungti prie "BloodPharm" kompanijos, Sebastianas pažadėjo šiltą įmonės vadovo kėdę vyrui. Jis galės daryti lygiai tą patį, ką darė ir seniau, tiesiog "TE" bus priverstas nusigrūsti į tokį gilų pogrindį, kad niekas neprivers jų iškišti nosies į paviršių. Tačiau. Desmond'as privalo suteikti visą Redford'ui reikalingą informaciją, susijusią su jam rūpimais, itin slaptais failais. Vyras dvejojo. Jis puikiai žinojo visą NSA susidorojimo su išdavikais schemą. Sebastianas patikino, kad tikrai ras būdą kaip apginti visą Abberline'ų šeimą, tačiau tuo metu, kai pragaras atsivers jis turėtų išgabenti juos į kokią nors saugią vietą. "Jei tu spyriosiesi, bičiuli, aš tau paprasčiausiai iškrušiu smegenis ir tu vis tiek padarysi tai, ko noriu. Labai stengiuosi sudaryti įspūdį, neva turi pasirinkimą, bet abu puikiai suprantam, kad neturi". Pašnekovas dar bandė nuleisti perdėm pasipūtusį nemirėlį ant žemės tardamas, kad visi jo šeimoje verbeną vartoja kiekvieną dieną, tačiau graikas patikino, kad apeis ir tai. Buvo užtektinai geranoriškas, idant pateiktų konkretų pavyzdį. Akimirksniu atsidūręs prie Alexis, įteigė jai pasakyti savo mokyklos laikų "crush'o" vardą. Visiškai atsitiktinis variantas iš begalinės jų gausos ir patikėkit, buvo žiauriai fani, kai ji pasakė Mason Lockwood vardą. Norėjo žvengt susirietęs ir jau vien iš to įsiūčio kupino Desmond'o veido.
"O ko tu nervuojies? Patikėk, sunku rasti moterį, kurios tas vilkolakiškas pimpagalvis nebūtų pačiupinėjęs. Mano nuoširdi romantinė išraiška Katerinai taipogi yra paženklinta šiuo atspaudu, bet ar man tai bent kiek rūpi? Ne!". Kompanionai galiausiai aprimo, o Des'ui neliko nieko kito, kaip nusileisti. Visgi jis patikino, jog nekompromituos savęs ir pasirinks kažkokį atsitiktinį ir visiškai nekaltą NSA darbuotoją, kuris neabejotinai už nosies kišimą kur nereikia bus nuskalpuotas, bet net šioje vietoje Sebastianas perteikė IDGAF nusiteikimą. Netrukus vyrai išsiskirstė ir prieš išeidamas Redford'as lyg tarp kitko mestelėjo Abberline'ui įspėjimą, kad šis nepradėtų daryti kažkokių nesąmonių. "Nes antraip" dalį praleido pasivarginęs ieškoti pavyzdžių, kurių radosi begalės. Desmond'as akivaizdžiai mylėjo savo šeimą ir tai buvo pati silpniausia vyro vieta, į kurią prireikus graikas tikrai smogtų. Nes gana tų supistų žaidimų. Praėjo savaitė ir abu vyrai susitiko vėl. Des'as įteikė Sebastianui laikmeną su failais, paminėjo, kad duomenų nutekėjimas atsektas buvo greitai ir jis pats savomis rankomis turėjo nudėti nekaltą vyruką. Vyras pats neatrodė pritvinkęs gailesčio ir pasigailėjimos, tad šiuo atveju jųdviejų abejingumai sutapo puikiai. Gana greitai vyrai išsiskirstė, bet tradiciškai prieš numainuodamas savo keliais Redford'as tarstelėjo, kad gavo kvietimą į NSA viršūnių renginį Dubajuje (pasišaipyt gal pabandė?) ir jis tikrai atvyks. "Na, tokiu atveju sėkmės nenustimpant" - mirtingam vyrui tikrai nerūpėjo Sebastiano likimas, tačiau jeigu sugalvos patekti į maksimalaus saugumo objektą, jam neabejotinai bus ragas. Vampyrui įspėjimas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. O dievai, taigi ką prisiminė! Nespėjęs labai nutolti, parkulniavo atgalios prie Desmond'o. "Bet tu supranti, kad aš visiškai neturiu pinigų, nes tamsta labai pasistengė juos iš manęs atimti?" daugmaž įvedė kompanioną link savo ketinimų temos, kad jis patirtų mažiau šoko. Patingėjo terliotis su Abberline, tad paėmė ir užkalbėjo jį atlapaširdiškai sumokėti už viską, ko Sebastianui prireiks. Niekados nėra šitaip naudojęsis žmonėmis, bet po velniais, jausmas buvo geras. Ypač kai kerštavo jam neblogai pašikusiam asmeniui. "Šou prasideda" - tarė pats sau, išlipęs iš vyriškio prabangaus Aston Martin markės superautomobilio, kuomet liko pristatytas į Redford'ui reikalingą vietą. Susitikimas su "WikiLeaks" įkūrėju įvyko per visišką "fuksą". Julian'as Assange labai panašiai (tik žiauriau) kaip ir pats Sebastianas buvo medžiojamas teisėsaugos, tad siekiant suderinti jųdviejų "galiu ir negaliu" teko iš ties pavargti. Įteikė jam iš Desmond'o gautus failus ir kuomet grįžo į savo slaptavietę beliko laukti. Tai užkniso labiausiai, sumautas laukimas, bet kuomet bomba sprogo apėmė nenusakomai nuostabus jausmas. Internetą užliejo slapti "NSPNUK" duomenys apie žiaurius eksperimentus su vampyrais, žmonėmis. Ažiotažas buvo toks didelis, kad Redford'as net truputėlį pasigailėjo neatlikęs visko kažkaip delikačiau. Nors blemba ne, nė velnio nepasigailėjo. Suskiai gavo ko nusipelnė. Tiesą pasakius patys pakišo tą "susidorojimo viešumu" idėją. Netrukus pirmasis viešas vampyras pasirodė tiesioginiame eteryje vienoje populiariausių pokalbių laidų Valstijose. Iš anksto paruoštas interviu su Sebastiano jam palankiai protiškai aplankstytu vedėju. Tai buvo pirmi oficialūs vampyro parodymai nuo pat jo kruvinų darbelių išviešinimo. Buvo gerai, net per gerai apgalvojęs kaip save išteisinti. Neneigė - jo veiksmai yra brutalūs, jų negalima pateisinti ir yra pasiruošęs prisiimti bet kokią teisinę atsakomybę. ""BloodPharm" kompanijoje valdau pagrindinį akcijų paketą, tačiau niekados nežinojau kas dedasi už slaptų durų. Pamatęs ką jie daro su žmonėmis, vampyrais... *jautrus, kone verksmingas žvilgsnis* Negalėjau patikėti, kad vyksta tokie siaubingi dalykai. Pasistengiau išvaduoti asmenis, kurie buvo laikomi tyrimų objektais ir dažniausiai prieš savo pačių valią, bet sulaukiau pasipriešinimo. Privalėjau apginti savo žmoną, save. Jie nebūtų mūsų palikę gyvų. Gailiuosi praliejęs kraują. Neturėjau kitos išeities." Ir kas galėjo pagalvoti, kad panorėjęs Sebastianas gali būti toks geras melagis?! Į laidą netgi atsitempė atseit vieną išvaduotų vampyrių, kuri pasidalino savo siaubinga patirtimi ir netgi išreiškė dėkingumą Redford'ams už tai, kad ne tik ją išlaisvino, bet ir padeda atsistoti ant kojų. Ji parodė negyjančias žaizdas, nuostabiai apibūdino kančias, per kurias buvo priversta pereiti. "Jie dyrė mums odą, versdavo vieni su kitais mylėtis, darė operacijas tikrindami, be kurių vidaus organų negalim gyventi, matavo fizinius rodiklius. Netgi liepdavo bėgti ratelyje, kokie būna dedami žiurkėnams į narvus. Tai buvo... Siaubinga". Dešimt balų. Tuomet įsiterpė Redford'as. "Nenoriu turėti jokių asociacijų su šia įmone. Tačiau aplinkoje turiu žmogų, kuris užtikrins, kad tokie siaubingi dalykai niekados nepasikartotų". Šioks toks melas, nes nepraeis nė metai ir "Paxton Pharmacies" su "Blood Pharmacies" bus sujungti į vieną didelę "RedCorp" korporaciją, kurios veikla suksis ne tik apie mokslinius vampyrų, bet ir žmonių gyvenimo gerinimo tyrimus bei alternatyvas. O Sebastianas su Desmond'u pirmą kartą gyvenime savo banko sąskaitose matys tiek skaičiukų. WINNING.

Kol buvo užsiėmęs, vyras su Katerina nepalaikė jokio kontakto. Nes: 1. Nenorėjo būti blaškomas. 2. Nesijautė toks jau ir jos pageidaujamas. 3. Reikėjo laiko, kad viskas šiek tiek nuslūgtų. 4. Kuomet slapstaisi, geriau tą daryti vienam. Pajautęs, kad pagaliau gali laisviau kvėpuoti vyras pagaliau grįžo į namus ir viskas juose buvo taip, kaip ir paliko. Dvaras stovėjo tuščias, šaltas, negyvas. Tikėtis, idant garbanė pasirodys be kažkokio paskatinimo, užmėto ją snapchat'ais. Pirmame įamžino savo entuziastingai nuteikiančią marmūzę svetainės fone su prierašu "Guess who's back". Antrame nufilmavo nemažą, juodą, zomšu dengtą, kvadrato formos dėžutę su prierašu "That's for you". Trečiame - paplaikstė kvietimais į renginį Dubajuje parašęs "Can u believe?? Those assholes...", o prie to pačio sekė dar vienas įrašas, kuriame nufilmavo save (ir savo veidą) tariant "We're so going". Žinoma buvo tokia tikimybė, kad garbanė išlaikys save nesureagavusią, bet taip nenutinka. Pierce neatlėkė tekina tą pačią dieną. Ji pasirodė tuomet, kai iki skrydžio pradžios liko kelios valandos.
- Šis ar šis kaklaraištis?-Sebastianas akivaizdžiai palaikė su kažkuo pokalbį prašydamas nuomonės. Radosi svetainėje, įšokęs į juodą kostiumą, susitvarkęs ir išsikvepinęs. Madinga, kelių dienų barzdelė, atgalios sušukuoti, garbanotis linkę plaukai. Nebuvo užsidėjęs švarko, balti marškiniai plaikstėsi ligi pusės užsegti ant jo kūno.
- Šis,-nedvejojusi mergina baksteli į raudonos spalvos, raštuotą aprangos akcentą. Ji vilkėjo tamsiai mėlyną, varpo formos suknelę, sėdėjo patogiai įsitaisiusi fotelyje. Išgirdusi kaukšinčius žingsnius hole, ji suklususi kreipėsi į vyrą visai kitu klausimu,-Ar tavo žmona neprieštarauja, kai maitiniesi kitomis moterimis?-pabandė sušnarėti, tačiau net ir už kelių dešimčių metrų kažkur prie dvaro stovėjęs nemirėlis būtų išgirdęs jos balsą.
- Katherine yra tikras supratingumo angelas,-patikina per daug užtikrintai. Į pasirodžiusį garbanės siluetą sureaguoja ne iš karto, bet kai tą padaro strikteli iš vietos veik nustebintas,-O, labas!-entuziastingai nusiteikęs Sebastianas prišoka prie vampyrės tam, kad kone formaliai pabučiuotų ją į skruostą. Vos išlaiko nenusukęs žvilgsnio, kai šis paskęsta rudose bulgarės "šulinėliuose". Nebuvo įmanoma suprasti to, kaip jie abu jautėsi, tačiau Redford'as akivaizdžiai elgėsi taip, tarsi laboratorijų ir požemių istorijos net nebūtų nutikę,-Donore - Katherine. Katherine - donorė,-mosteli ranka į svetainėje esančią "penktą šuns koją",-Kadangi nebegaliu maitintis "Grynu krauju"... Pati supranti. Donorė...
- Keitė,-įsiterpia ji pati supratusi, kad vyras neprisimena jos vardo. Myktelėjęs vampyras pratęsia pradėtą mintį:
- Palaikys mums draugiją Dubajuje,-nerūpestinga Sebastiano maniera greičiausiai visiškai nepatiko Katerinai. Kalbant apie Keitę... Tikrai ne absoliutinė dauguma nemirėlių maitinosi klonuotu krauju, pasklidusiu prekyboje. Daugėjo ne visai legalių taškų, kuriuose galėjai įsigyti tave krauju pamaitinsiančių žmonių, kuriuos vampyrai supaprastintai vadino donorais. Labai ilgai rinkosi sau merginą, bet vos išvydęs Keitės anketą žinojo, kad būtent ją skraidinsis su savimi kaip užkandį. Iš tam tikrų bruožų mergina (*click*) atrodė keistai panaši į pačią Petrovą.
- Ne valso šokti mes ten susiruošėme, Kat,-užbėgdamas pirmiau nuomonės, kurią galėjo susidaryti garbanė, Sebastianas paneigia vieną galimų įspūdžių ir nužingsniuoja prie staliuko paimdamas tą dėžutę, kurią rodė jai snapchat'e. Atidaro ją vaizdu į moterį,-"Chopard" auskarai su 25ių ir 4,55 karatų kriaušės formos deimantais, 26ių karatų širdies formos deimantu ir 4,35 karatų brilianto formos deimantais, inkrustuotais 18 karatų baltuoju "‘Fairmined" auksu iš "Garden of Kalahari" kolekcijos. Noriai ir be galo dosniai padovanoti tau Abberline šeimynos. Kadangi finansiškai esu žlugęs, pati supranti,-netiesiogiai išreiškė kokią machinaciją suvėlė norėdamas įsiteikti savo "sutuoktinei". Redford'o veidas akivaizdžiai persimainė. Mina tapo nuožmi, netgi piktoka. Nevengė minimalaus atstumo tarp jųdviejų fasadų. Drąsiai, kiek įžūliai žvelgė į jos akis, o kai prasižiojo, kalbėjo beprotiškai, netgi šiurpokai ryžtingai ir su tokiu pasitikėjimu savimi, kad ooooi...-Aš susigrąžinsiu savo kompanijas, su žemėmis sumaišysiu Elizabetą Gutierrez ir kiekvieną į ją panašią, nuo valdžios išprotėjusią fyfą, kuri stos skersai kelio, tapsiu turtingesnis ir galingesnis nei bet kada iki šiol ir tu, Katherine, norėsi manęs labiau, nei bet ko kito per savo 500 metų trunkančią egzistenciją. Tai - mano planas. Dėl kažko nesutinki?-paklausė tarsi ją provokuodamas. Situaciją iš šalies stebinti mergina užlieta įtampos baiminosi net įkvėpti.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Antr. 06 27, 2017 11:03 am




Rise From The Ashes




NUOTAIKA:  *click here*  ///  DAINA: Stria - Rise From The Ashes




Marcus‘o Varias viešnagė Niujorke, būtu vienareikšmiškai atnešusi pernelyg mažai naudos tiek jam pačiam asmeniškai, tiek aplinkiniams, kuriuos jis ketino pamatyti. Visgi, pats likimas, jei tai galima tokiu pavadinti, senai sielai, tačiau jaunam kūnui buvo paruošusi šiokią tokią staigmeną, kuri galiausiai atsilieps jo ateičiai. Ir tą staigmeną sunku būtu sutapatinti su akis į akį susidūrimu su Sebastian‘u, kuris net per daug aiškiai leido suvokti neketinantis leisti jam „padėti“. Nebent žinoma, minėtosios pagalbos iš tikro niekam nereikėjo. Jaunasis graikiško kraujo turintis varlokas atsidūrė miesto centre, beveik tuo pačiu metu, kuomet ten pat buvo dar vienas konkretus asmuo. Elena Winchester (kuri prieš kelias dienas susigrąžino savo mergautinę pavardę, oficialiai tapdama Elena Gilbert) buvo užsiėmusi lokalios lauko kavinės staliuką. Šiltas vasaros oras buvo apgaubęs visus aplinkui, savo švelniais spinduliais lytėdamas ir antrininkės odą. Jos kasdieniška apranga buvo sudėta iš raudonos spalvos palaidinės, tamsiai mėlynų „skinny“ džinsų, odinės striukytės ir sportinių batelių. Sėdėdama prie staliuko, tamsiaplaukė buvo atsivertusi savo dienoraštį, kurio į rankas nebuvo paėmusi nuo tos dienos, kuomet  iš po ligoninės sugrįžo atgal į savo didelius, tačiau visiškai tuščius namus. Jos santykiai su Mason Lockwood niekuomet nebuvo pasiekę „oficialaus“ statuso, o ir pats vilkolakis paprasčiausiai kažkur pradingo. Tiesa, mergina bandė surasti ne vieną būdą, kaip galėtu su juo susisiekti, bei mažu mažiausiai pasiųsti velniop už tai, kad jis neturi net pakankamai tvirtų kiaušinių tam, kad pasakyti kad tai kas tarp jų nutiko, tai buvo klaida. Kokia gi prasmė po sekso yra tiesiog imti ir pradingti? Juk ne vienas jų nebaigė savo dienų stebint didėjančius pilvuko gabaritus. Jautėsi šiek tiek šlykščiai, nes per vieną naktį prarado draugų vadintą asmenį. Šiek tiek kaltino save dėl to, kad turėjo elgtis tikriausiai kitaip. Vargu ar galima pasakyti kad ji pasidavė aplinkybėms, nes pati to troško ne ką mažiau, nei Lockwood‘as. Tačiau ar tai buvo verta prarastos draugystės? Galu gale, vyras net neprašomas neapleido Gilbert tuomet, kai ji savo gyvenime turėjo nugalėti didžiausius sunkumus, o tai reiškia kad pabudusi iš po komos turėjo mokytis ne vien vaikščioti iš naujo, tačiau ir paprasčiausiai naudotis šaukštu. Na, gyvenimas tikrai yra nesąžninga erdvė, ir kartais taip nutinka kad vienimonės ateina į mūsų aplinką, kiti paprasčiausiai iš šios pasišalina. Taip, antrininkė nepyko ant vilkolakio, bent dėl to, kad tarp jų nutiko „dalykėlis“, greičiau jautėsi įsižeidusi dėl to dingimo. Sėdėdama prie staliuko, Elena vos akimirkai pakėlė savo akis. Ausinėse, kurios buvo įstatytos į ausų landas, kaip tik tuo metu suskambo pirmieji Sara Hickman – „Mad World“, akordai. Pro šali matė kaip praeina daili, jaunų žmonių pora, kurios vyras stumė vaikišką vežimėlį. Tai buvo ateities pavyzdys, kurio Elena manė niekada nesugebės turėti. Su sveikata problemų nebuvo, daktarai net aiktelėjo, kuomet suvokė kad ji ne vien kad išsikrapštė iš mirties gniaužtų, tačiau prie to pačio, sugebėjo atsistatyti organizmo veiklą taip, kad ji paprasčiausiai ėmė atitikti vadovėliuose minimus standartus. Sandoris su Silas Ambrose be jokios abejonės pavyko, ir tamsiaplaukė buvo visapusiškai dėkinga tam asmeniui, už tai kad jis pasinaudodamas savo stichiją atitinkančią tamsią magiją sugrąžino iš mirusių jos geriausią draugę. Caroline turi būti laiminga, turi pasiekti savo gyvenime užsibrėžtus tikslus, ir galiausiai, tinkamai atsisveikinti su savo biologine mama, kuriai gyventi buvo likusios kelios dienos. Viena iš žymesnių antrininkių (žymi tuo, kad būtent jos kraujas buvo panaudotas tam, kad Niklaus Mikaelson galiausiai sukraipęs genų fondą, sugebėtu sukurti padarus, kurie būtu tokie kaip jis, pusiau vilkolakiai, pusiau vampyrai) suvokė kad jos pačios laikas buvo labai menkas, palyginus su standartiniais mirtingais žmonėmis. Galimybės išsigelbėti nebuvo, tiesą pasakius, nebuvo net minties apie tai, kad derėtu kalnus nuversti vardan to, kad išlikti gyvai. Ji nebuvo Katherine Pierce, ji neturėjo moto „išgyvensiu bet kokią kainą“. Elena savo ruožtu susitaikė su savo netolima mirtimi. Skaudėjo tik dėl to, kad ji niekada nesugebės tapti mama, niekada nematys kaip jos atžalos auga, ir galiausiai išskleidę sparnus apleidžia namus. Nematys net to, kaip sūnus veda, o dukterys išteka už tikrai jų vertų asmenų. Caroline gyvybės kaina buvo milžiniška, bet kitą vertus, ar dėl tikros savo sielos pusės nepadarytum to paties, jei tik galėtum? Planavo pakeliauti, ir netgi į dienoraštį surašė šiokį tokį planą keliems metams į priekį: lankytinas šalis, vietas ir netgi protu nelabai suvokiamas užduotys sau. Nuo šios dienos ketino gyventi taip, tarytum rytdienos nebūtu. Vienintelis dalykas, apie kurį panelė Gilbert nepagalvojo, tai buvo tas, kad aukštyn kojomis apsivertęs josios pasaulis, sugrąžins į artimą aplinką iš tikro reikšmingus žmones. Visai netrūkus ji dar kartą pažins savo seniai prarastą geriausią draugę, kurios nebuvo mačiusi nuo pat mokyklos laikų. O už kampo, čia pat šalia, jos lauks tas asmuo, kurį pamils vos tik išvis jo šviesos kupinas akis. Tarp pirštų suspausto rašiklio plunksna dar kartą susilietė su baltu popieriaus lapu, tarytum tam tikro riešo judėjimas turėtu šiame lape padėti tašką, po kurio ji užvertusi dienoraštį pakiltu nuo staliuko, pratęsdama šį vakarą pasivaikščiojimu iki namų, kurie nebuvo arti. Padėdama rašyti savo finalinius dienos minčių srauto žodžius, suvokė labai greitai, kad tai net ne vien kad skamba kvailokai, tačiau ir nebus visiškai realu. Kiek per daug šiurkščiai išplėšdama lapą iš dirbtine oda aptraukto dienoraščio, Gilbert padėjo lapą ant staliuko paviršiaus, šį prispausdama miniatiūrine druskine. Nespėdama net pradėti dėstyti savo pačios mintys, šias realizuojant raštišku būdu, pajuto kad visiškai iš niekur, staiga stipriai sukilo vėjas. Sutaršydamas (taip, jos plaukai vis dar yra ilgi, tiesūs) pakankamai ilgus, tamsaus kaštono plaukus, kone nematoma ranka „sugriebė“ Elenos išplėštą lapą nunešdamas šį į tolį. Velniai ar Dievai žino, kas būtent neleido merginai to tiesiog paleisti. Gal nenorėjo kad rašliava būtu surasta ir perskaityta svetimų akių, gal ir pati nebuvo tikra dėl to ką ir kaip išdėstė ant popieriaus. Tačiau veik susilenkusi, ji ėmė bėgti paskui nuskridusius lapus, norėdama kad šie kaip galima greičiau atsidurtu josios rankose, kurios galiausiai juos ir sunaikintu. Kadangi suskubusi pasikelti nuskridusį lapą, Gilbert buvo pakankamai stipriai susilenkusi, pirmasis vaizdas, kurį išvydo prieš savo pačios akis, buvo vyriški bateliai. Matė kad nepažįstamasis pritūpė tam, kad padėti šiai sugauti asmeninį daiktą. Jo lūpos šiek tiek prasiskleidė, kaip tik tuo metu, kai antrininkė nukreipė savo tamsių akių žvilgsnį į prieš tai nematyto asmens veidą. „Ar pametei kažką?“, jo balsas suvirpino orą, kaip tik tuo metu, kuomet Gilbert stengdamasi neatrodyti tokia pasimetusi, ant veido sukritusius plaukus paslėpė už ausies. „Ak taip, tai tėra idiotiškai kvailai parašytas puslapis iš dienoraščio“. Jis nusišypsojo, ir netgi vienu metu atrodė šiek tiek suintriguotas tuo, kas gi ten parašyta. Visgi, antrininkė pasirodė labiau užsispyrusi, kuomet pasiprašė asmeninio daikto grąžinimo. Jis ištiesė ranką su lapu į Gilbert pusę, ir ji net nepastebėdama kaip, tačiau susilietė su jo pirštais. Sunku pasakyti kas būtent nutiko tą akimirką, tačiau šis visapusiškai nekaltas susilietimas, tiesiogine to žodžio prasme, sudrebino visą organizmą. Skruostikauliai ėmė kaisti, o visu kūnu ėmė bėgti malonūs šiurpuliukai. Ji dar kartą pažvelgė į vaikino akis, atrodytu kad bent akimirkai leisdama sau paskęsti tame neaprėpiamame gerume, kurį jis skleidė. Atrodytu, kad jis tikriausiai sava siela buvo jai pažįstamas visą gyvenimą. Nesugebėjo iš karto nuo jo atitraukti savo rankos pirštų galiukus, kuomet nuleido rankas būtent į lapelį, kuris vis dar buvo Varias rankose. Elenos veide subolavo maloni, šiluma švytinti šypsena. Ji vėl susitiko su juo žvilgsniu, kuomet pagaliau ištarė „Aš Elena“. Jis prisistatė atsakomai. Kartais net patys paprasčiausi dalykai gali būti magiškais, tame tarpe tokiais gali tapti paprasta, iš pažiūros visiškai atsitiktinė pažintis su asmeniu, kuris patraukia tave tiesiog savo žvilgsniu. Tuo, kurį galėtum prisiekti, kad esi mačiusi kažkur prieš tai. Ir jei paminti tiesą, Elena tikrai yra mačiusi jo šviesos kupinas, tačiau tuo pačiu metu, rudas akis. Kažkada, ne tiesiogiai, tačiau jautė jo rankas ant savęs, ir netgi buvo tikra, kad nieko ir niekada nebuvo mylėjusi taip stipriai, kaip mylėjo jį. Sulankstydama lapelį, Gilbert nepasikūklino pasiūlyti Marcus‘ui palydėti ją namo, tokiu būdu gal suteikiant vienas kitam galimybę susipažinti. Jis sutiko, nepriklausomai nuo to, kad gal buvo užverstas ir asmeniniais reikalais. Tačiau laikas, kurį jie nusprendė praleisti kartu, sutirpo taip, tarytum šio buvo per daug mažai. Gilbert namai buvo stipriai nutolę nuo miesto centro, kur jie sutiko vienas kitą. Todėl nieko nuostabaus, kad prieš galutinai pasiekdami numatytą vietą, jie gavo pakankamai laiko, kad palaikyti nesibaigiančią diskusiją. Žodžiai paprasčiausiai liejosi savaime, ir tai vedė prie išvados, kad abu asmenys buvo suinteresuoti tolimesniu pažinties plėtojimu. Po kelių valandų ėjimo, jie galiausiai pasiekė Gilbert priklausančius namus. It kokiame amerikietiškame, meilės romane, sustojo prie pat durų, kuomet iš tamsiaplaukės rankų, visiškai atsitiktinai, iškrito rakteliai. Ant šių buvo prikabinti ir skirti automobiliui, kas privedė prie išvados, kad ji savo noru atsisakė vykti transporto priemone, likdama labiau sugundyta ilgu pasivaikščiojimu su šiuo, varno spalvos plaukus turinčiu vyru. Jis pakėlė jos raktelius, kaip tik tuo metu, kuomet tamsiaplaukė sukikeno iš to, kad yra tokia baisiai nerangi. Jie prabilo kone tuo pačiu metu, pateikdami vienas kitam kone tais pačiais žodžiais įvardintą pasiūlymą susitikti dar kartą, tik šį kartą nueinant į restoraną pavakarieniauti. Tuo pačiu metu pasakė ir „taip, aš sutinku“, kuomet net svarstyti neprireikė ar verta, ar ne. Buvo verta, ir jie vienareikšmiškai abu tai suprato. Ir tikriausiai abu jautėsi verti tam tikros laimės, kurią galėtu gauti. Keista, tiesa? Kitą vertus, kai nebandai ieškoti priežasčių tam, kad pasakyti ne, viskas įvyksta pakankamai greitai. Jie apsikeitė telefono numeriais, ir prieš žengdama namo, antrininkė palinko link Varias, sujungdama savo lūpas su jo, švelniam, maloniai visą kūną kutenančiam bučiniui. Tai buvo magiška, ir būtent tokį jausmą sukėlė, vos tik prisilietė prie jo. Tą vakarą jie nepraleido kartu, atsisveikino gražiai, išreikšdami norą susitikti dar kartą, ir kaip galima greičiau.  
„Fuck NO“, – buvo pirmi žodžiai, kuriuos ištarė Desmond‘as Abberline, kuomet prie šio rezidencijos durų išdygo ne kas kitas, kaip visuomenės pasmerktas pirmasis vampyras, kuris neaišku dėl kokios priežasties, kuriam laikui buvo pradingęs nuo žemės paviršiaus. Prašymas, jei tai iš viso buvo pateiktas kaip tikras prašymas, patekti į vidų, ne vien suerzino mirtingą vyrą, tačiau kone iš karto paskatino kreiptis į sutuoktinę, kad ši susirūpintu iš saugyklos ištraukti veiksmingus ginklus, galinčius bent apsunkinti Redford‘ui ketinimus patekti į vidų. Tai nebuvo darbo vieta, tai buvo namais vadinamas pastatas, kurio vidus slėpė ne vien du suaugusius žmones, tačiau ir visiškai nieko bendro su dabartine padėtimi neturinčias jų dukras. Kiekvienas žmogus, užvaldytas adrenalino ar noradrenalino gali padaryti protu nesuvokiamus dalykus, ir tiesa, kad ir koks protingas buvo Abberline, jis tikrai kad neketino leisti kad Sebastian‘o pirštai kokia nors prasme nugultu ant jo dukterų, ar žmonos ar bent jau to kvailo katino, kurį sumanė į namus parsitempti Alexis. Tą vakarą šeima spėjo sukramtyti vakarienę, ir netgi paguldyti savo mažametes dukras (Megan 3 metai, ir Michelle 0,5 metų). Vargu ar buvo bent prisileidę prie savęs mintį, kad tokiu metu bus aplankyti kokio nors netikėto svečio. Visgi, nutiko priešingai. Stebėdamas Redford‘ą, bei sunkiai sulaikydamas save nuo kokio nors riebesnio komentaro, Abberline visapusiškai neketino leisti šiam patekti į savo namus. O prieš tai ganėtinai pakili nuotaika, buvo susikišta šiknon, mat tiek veide, tiek akyse degė neapsakomas nepasitenkinimas. Antakiai buvo nuleisti žemyn, ir nepakilo net tuomet, kai pirmasis viešas vampyras ėmė demonstruoti savo netipines daugumai galias. Desmond‘as sulaikė savo žmoną, gana stipriai suimdamas šią už riešo, bei tokiu būdu nebe leisdamas pasijudinti iš vietos, pasiimant prieš tai minėtą ginkluotę. Negalėjo jai leisti rizikuoti savimi, ir tokiu būdu prisišaukti atvykusio asmens pasipriešinimą. Tai ką Sebastian‘as padarė, kuomet nekviestas peržengė per magišką barjerą turinčią „sieną, buvo neįtikėtina. Tiesą pasakius, abu sutuoktiniai ne velnio nesuprato kas nutiko ir tuo labiau, kaip tai nutiko. Visgi, nuo šios akimirkos teko elgtis ypatingai atsargiai. Rizika buvo per didelė, ir greičiausiai jie visi trys tai suvokė. Dirbdamas „NSPUNK“, Abberline pakankamai greitai kilo karjeros laiptais, ir pradėdamas nuo paprasčiausio samdinio, kelių mėtų bėgyje, užėmė pakankamai šiltą NSA laboratorijų vadovo kėdę. Jis valdė viską iš vidaus, stengėsi apsiimti neįmanomai skambančiomis užduotimis, kurios galiausiai atnešdavo pakankamai maloningus rezultatus aukščiau už jį stovintiems, bei širdį glostančius piniginius parėmimus asmeniškai. Jis ne vien investavo savo laiką, tačiau ir žinias, kurių turėjo pakankamai daug. Daugiau, nei tipinis protingas žmogus. Kitą vertus, niekada nelaikė darbu savo pagrindine užduotimi gyvenime, todėl laisva ranka galėjo būti paviliotas kur nors kitur, visgi, dar nebuvo išrasta vieta, kuri galėtu jam suteikti galimybes būti nevaržomam, bei uždirbti daugiau, nei tai daro dabar. Galu gale, valdyti ne vien savo kabinetą, kompiuterį ir tam tikrą skaičių žmonių, buvo malonus užsiėmimas. Vargu ar kada nors būtu sugebėjęs jaustis su pačiu savimi gerai, jei neužimtu gal šiek tiek ir despotišką, tačiau velniai griebtu, tikrai puikią poziciją. Savo paties įnašu į kompanijos darbus, Desmond‘as padėjo išrasti ne vieną ginklą, kuris būtu tiek pat nuodingas ir toksiškas žmonėms, kaip ir visoms nemirtingoms būtybėms. Gana brutalūs tyrimai, nemeluokime, žudymas, bei protu nesuvokiami eksperimentai, buvo BŪTINI. Kažkas, kas buvo silpnesni nei korporacijos vadovai, buvo verčiami kentėti, vėl kentėti, tuomet labai stipriai kentėti, ir galiausiai mirti tam, kad būtu išrastas tas pats „tinklas“, kuris vos prieš kelis mėnesius trumpam neutralizavo originalią vampyrę. Buvo sukurtos ir specifinės dujos, ir ne ką mažiau veiksmingi virusai, galintys sugriauti bet kurio, nepriklausomai nuo senumo ar galios nemirtingojo fizinį pavidalą. Minėtą virusą išbandė pirmiausia ant Sebastian‘o kraujo (kurio buvo gavęs užtektinai, mat per kiekvieną susitikimą su korporacija, laborantai dūrė į vyrą savo adatas), per prievartą ir verbenos besaikį dozavimą į Katherine, gavo ir šios kraujo. Nuo specifinio viruso vampyriškos ląstelės iro sparčiai, ir net tas pats šviežias kraujas niekaip nestabdė proceso. Vilkolakius šis preparatas veikė analogiškai, tačiau tai vyko kur kas greičiau, nei su nemirtingais. Kitą vertus, žmonėms šis savotiškas „nuodas“ nekėlė jokių pašalinių veiksnių, apart galvos skausmą ir svaigulį. Puikus dalykas, tiesa? Norėdamas apsaugoti save, mat tikrai nebuvo kvailas, ir suprato kad tą akimirką, kuomet Redford‘as viešai atskleidė jo veidą, įgavo be galo daug priešiškai nusiteikusių snukyčių, ketinančių jo gyvenimą padaryti, na, ne tokį ir gražų. Suprato, kad jei savo paties kraują padarys nuodingą, tuomet bet koks priešas, bandydamas su juo susidoroti, galiausiai bus priverstas labai stipriai pasigailėti. Šis preparatas nebuvo ketintas išleisti į rinką, ir tiesą pasakius pats Abberline labai greitai „užraukė“ visus bandymus, sunaikindamas bet kokią medžiagą, kuri galėtu išduoti apie nerealią sėkmę, kurią pavyko pasiekti. Visi įrodymai apie sukurto nuodo egzistencija buvo sunaikinti tą pačią naktį, kai pavyko patvirtinti kad jis veikia. Sudėdamas penkias dozes (apskaičiavo kad to bus gana) į tam tikrą lagaminėlio formos saugyklą, vyras atsinešė juos namo. Ilgai tą vakarą diskutavo su savo mylimąją, apie tai, kiek svarbus yra šis atradimas, ir kiek ne ką mažiau svarbu yra šį patikrinti ant gyvo žmogaus. Visgi, pasitikėti kokiu nors nepažįstamu ir svetimu neketino. Be jokios abejonės, Alexis stipriai prieštaravo savo vyro ketinimams pradėti nuodus leisti į save. Ji baiminosi kad tai nėra iki galo ištirta, niekas konkrečiai nežino kaip tai gali pasibaigti. Visgi jis patikino, kad tai yra vienintelis šansas, ir jei to nepadarys, su savimi gyventi nebe galės. Jie abu žinojo, kad korporacija ankščiau arba vėliau susilauks nepageidautino dėmesio, o tuomet, beliks saugotis. Paaiškino ir tai, kad jei kas nors atsitiktu, jo žmona yra labiau reikalinga dukterims, nei jis. Po tam tikrų debatų šeimos aplinkoje, ta pati Farraday (niekada nemėgo to fakto, kad žmona dažnai naudoja mergautinę pavardę, kuomet pagal visus santuokinius dokumentus, yra oficialiai Abberline, na bet ko gi nepadarysi, kad kompanijoje nereikėtu atkreipti į save per daug bereikalingo dėmesio), suleido vyrui pirmą nuodo dozę. Visą naktį pravėmė, jautėsi šlykščiai. Galva atrodė kad nusprogs, padarydama gana efektyvų kraujo ir smegenų, kaulų ir visų tų viską jungiančių plėvelių fejerverką. Antras kartas nebuvo toks siaubingas, trečias vėlgi lengvesnis. Tiesą pasakius, penktą priėmė kaip savaimę suprantamą, bei nenešantį jokio nemalonaus potyrio po. Desmond‘ui pavyko tam tikra prasme apsaugoti save. Ir patikėkite, kokį didžiulį palengvėjimą pajuto, kuomet sėdėdamas prie mikroskopo atliko paskutinius genetinius tyrimus. Tą akimirką, kuomet viskas stojo į savo vietas, jis atsilošė kėdėje, ir nepriklausomai nuo to, kad patalpos be jo buvo visiškai tuščios, jis su dideliu džiaugsmu išsišiepė. Sutuoktinei neužsiminė ne vienu žodžiu apie tai, kad leido save apkandžioti keliems bandomiems „triušiams“, po ko šie, kaip ir didelė dauguma nebe naudotinų individų, atsidūrė masinėse kapavietėse, kurias periodiškai samdomi žmonės tuštino užliedami chemikalais, bei sunaikindami ne vien paviršines materijas, tačiau ir gilumines kaulų struktūras. Taip, jam pavyko apsaugoti save. Tačiau, dėl tikriausiai tik jam pačiam žinomos priežasties, to paties nepadarė nei savo žmonai, nei dukterims. Todėl realiame laike sėdėdamas ant fotelio, priešais Sebastian‘ą, jis puikiai suvokė, kad privalo tramdyti savo temperamentą, mat dėl savęs nesibaimina, kitą vertus dėl šeimos, dar ir kaip. Ilgai laikė stipriai sučiauptas lūpas, ir vargu ar ketino teisintis dėl jo valdomų laboratorijų, ar tos pačios korporacijos „dalykėlių“ prieš vampyrą. Tik tam tikra prasme paskatintas, buvo priverstas prasižioti. Iš kalbos nebuvo sunku suprasti, kad Abberline nėra labai prisirišęs prie savo darbo, ar netgi to, kas yra daroma už uždarų durų. Nepaisant to, Redford‘o ketinimus pakerštauti priėmė labai skeptiškai. Sunkiai valdėsi nepadaręs garsaus „CHA!“. Stebėtina su kokiu ryžtu ir pasitikėjimu savo paties jėgomis viską dėstė Sebastian‘as. Tikriausiai net didžiausias skeptikas būtu įtikintas jo kalbos. Tikriausiai. Visgi Desmond‘as nebuvo nei skeptikas, nei per daug suinteresuotas. Nors tikriausiai, jei Sebastian‘ui ir pavyktu padaryti tai, ką pasisakė, na, tikrai tyliai pasakytu „negaliu patikėti, tai kalės vaikas, pavyko gi“. Visgi, dabar tai atrodė kaip didelė ir kvaila savižudybė, kuriai buvo pasiruošęs vampyras. Stengėsi priimti jo pasiūlymą kaip galima racionaliau, pasverti kuri pusė galiausiai bus laiminti. Atrodė šiek tiek susimąstęs, it bandytu viską gerai apgalvoti.
Jis kuo puikiausiai suvokė kad savo vardu tikrai nieko nedarytu, net jei ir sutiktu imtis panašaus susitarimo. Žinojo visus principus, kuriais vadovavosi „NSPUNK“, atsikratydami tų asmenų, kurie ima ir nusprendžia šokti aukščiau bambos, bandant ar tai nutekinti slaptą informaciją, ar bent jau aptarti tai su savo artimos aplinkos žmonėmis. Duobėję su tirpinamais lavonais atsidurti neketino. Ir kai Sebastian‘as dar kartą pabrėžė kad jei Abberline nesutiks to padaryti savo paties noru, tai padarys vis vien, tik kitais būdais, pasuko akis į žmonos pusę, bei vos pastebimai neigiamai papurtė galvą. Keista iš tikro, kaip darbo laiku jie abu atrodė tokie neracionaliai, nelogiškai piktavaliai, kai namuose labiau sukalbami. Hm, matomai Sebastian‘as ne veltui pasirinko tokią aplinką, nors ir galėjo pasirodyti laboratorijose, bei užmegzti kiek labiau smurtinę diskusiją. Desmond‘as dar pasistengė nuleisti pirmo viešo vampyro ūpą į unitazą, paaiškindamas kad visa jo šeima jau ilgą laiką nuodija save verbena, todėl nebus taip sušiktai paprasta imti ir juos kuo nors įtikinti. Sebastian‘ui per daug greitai atsidūrus prie Alexis, Desmond‘as akivaizdžiai trūktelėjo iš vietos. Jo pykčio iškreiptas veidas aiškiai dedikavo tai, kad neketina leisti vampyrui paliesti moters. Ketino jos gyvybę apsaugoti bet kokia kaina. Ir tikrai, velniai griebtu, NUSTEBO, kuomet vampyras priešingai nei subolavo mirtingojo vaizduotė, viso labo pareikalavo Farraday įvardinti savo mokyklos laikų susižavėjimo vardą. Na gerai, tai buvo matyt paskutinis ląšas kuris perpildė Abberline kantrybės taurę. Vien veido išraiška išdavė begalinį įsiūtį, kuris nebuvo dingęs net tuomet, kai suknežino Lockwood‘o marmuzę po daugelio metų. Gerai, nevirškino šio individo ne per vieną įmanomą galą. O vien mintis apie tai, kad jojo žmona ne vien buvo paėmusi į savo gražiąją burną tą išstypusį pimpalą, bet ir žavėjosi juo, lyg ten būtu įmanoma kažkuo susižavėti, vertė skandžio turinį pakilti viršun. Net išraudo visas iš pykčio! „Turint galimybę, man ne snukį jam sumalti reikėjo, o nutraukti pimpalą, pasodinus ant žarijų kelioms valandoms, kad nenukraujuotu. Hm, gal kitą kartą“, – negalima pasakyti kad Sebastian‘o bandymas nesiriesti ir nekikenti, ar tuo labiau pakomentuoti visą tai, bent kiek sušvelnino padėtį. Abberline iš savęs paties visuomet buvo labai pavydus asmuo, todėl vargu ar gebėjo toleruoti bent vieną asmenį, kuris tam tikra, lytiška, prasme buvo net ir peiš jį patį prisilietęs prie Alexis. Tiesa niekada iki galo nebuvo atskleista, niekada nebuvo kalbėta apie tai, kaip jis pažino dabartinę savo žmoną, kodėl taip stengėsi ją apsaugoti nuo visiškai visko, tuo pačiu metu nesistengdamas suvaržyti jos laisvės. Kodėl taip brangino? Negi tai buvo tiesiog kvailas pavadinimas, kaip „meilė“? Vargu, mat tokiu atveju, nebūtu išpisės bent pusės visų labiau patrauklių laboratorijos darbuotojų, net nesistengdamas per daug slėptis. Aplinkybės, kurios kol kas tebuvo praeities dalimi vieną dieną tikrai išlys į paviršių, tačiau ta diena dar nėra ši.
Desmond‘as sutiko su šiuo nerašytiniu susitarimu, nors rankos ir neištiesė paspaudimui. Paprasčiausiai kol kas, būtent šiuo metu nejuto didžiulės pagarbos Sebastian‘ui, nors ir nelaikė jo „padrąsinančių“ priemonių iš piršto laužiamomis. Puikiai suvokė tai, kad jei vampyras užsimanytu, tuomet niekas jo nesustabdytu nuo kraštutinių priemonių, tebūtu laiko klausimas kuomet tai taptu realu. Visgi, abu vyrai pasiekė susitarimo gaires, iš to rasdami naudos kiekvienam. Įdomu gi, negi mirtingasis tikrai visame tame matė perspektyvas?  Pokalbis pasiekė finalinę stadiją, bei Abberline pakilo tam, kad išlydėti nekviestą svečią iš savo namų. Sebastian‘as dar kartą prabilo, nors ir nebuvo panašu kad mirtingasis kaip nors rimtai būtu priėmęs jo pasisakymą. Neprabėgo net septynios dienos, kuomet Desmond‘as sumanipuliavęs aplinka, bei kaip visuomet išlipęs visapusiškai sausas iš klampynės, gavo visą medžiagą, apie kurią per susitikimą buvo prabilęs Sebastian‘as. Sukompromituoti „NSPUNK“ tapo labai paprasta, visgi duomenų nutekėjimas labai greitai tapo atsektas, ir pats Abberline pasisiūlė susitvarkyti su tuo „nelabuoju“, kuris nusprendė pasipriešinti sistemai. Brutaliai žuvo visiškai dėl to nekaltas asmuo, kitą vertus, tai mažai kam parūpo, mat pasibauduodamas savo įtikinėjimo sugebėjimas mirtingasis vyras patikino korporacijos galvas tuo, kad sunaikino visą medžiagą, kurią pasirinkta auka buvo nusigvelbusi. Ir vargu ar bent vienas iš aukščiau stovinčių drįso suabejoti Abberline. Juk vyras tiek ilgai, ir tiek puikiai visiems jiems tarnavo. Tiek puikiai, kad jie ketino šį pagaliau pasikviesti prisijungti prie „didžiojo stalo“. Vyras susitiko su Sebastian‘u, pirmiausia pasirūpindamas tuo, kad šis susitikimas nebūtu paženklintas kokiais nors įrodymais. O gyvent šiame pasaulyje, kuomet net vaikai turi planšetinius kompiuterius ir išmaniuosius telefonus, tą padaryti nebuvo lengva. Jie susitiko, bei Desmond‘as perdavė laimeną vampyrui. Negalima pasakyti kad NSA vadovui labai parūpo tai, kad vyras ketino patekti į labiausiai saugomą objektą. Nebuvo galima pasakyti kad jam labai svarbu buvo tai, kad jis išneštu sveiką kailį iš ten. Atmestinai palinkėdamas nepastipti, jis patraukė savo keliais, kuomet, nu labai nedraugiškai liko sustabdytas. Dar kartą „paskatintas“ daryti tai, ko neketino, visgi padarė. Ir Dievai mato, Sebastian‘o išlaidos MILŽINIŠKOS! Rimtai, bičelį, gal ramiau?! (lel). Visa laimė kad Redford’as bent neatėmė numylėto Desmond’o automobilio, tad gavo ne kartą pasitarnauti kaip vairuotojas. Na, bet velniai nematė, mat ateitis driekėsi labai gera. Laikmenos failų pats neperžvelgė, kažkaip šikna visiškai nekąsė imtis panašių priemonių, kai ir pats buvo atitinkamai informuotas tuo, kas vyko korporacijos padaliniuose. Vienas dalykas, kitą vertus, net labai sudomino. Nepriklausomai nuo to, kad net kelis kartus stengėsi perskaityti Harleen ataskaitą apie pirmojo viešo vampyro skrodimą, niekaip nesuprato kuo gi šis yra ypatingas, jei net kojas laikinai pakratė netipiškai? Į savo telefoną perkeldamas vaizdo medžiagą iš Redford’o atgimimo dienos, namuose praleido kelias valandas, stebėdamas tiek skrodimo, tiek visko, kas vyko paskui, filmavimą. Korporacija turėjo įprotį fiksuoti kone kiekvieną smulkmeną, kuri vyko jiems priklausančiuose valdose. Despotiška, negražu. Bet, bent jau Abberline tualetas nebuvo nusodintas trečiomis akimis. Bet ai, yra kaip yra. Nepajuto šleikštulio, kuomet savo mobilaus telefono ekrane stebėjo tas skerdynes, kurias įgyvendino Sebastian’as, po patalpas lakstydamas nuogu pimpalu. Peržvelgė ir tam tikra prasme, sekso sceną, kuri buvo įgyvendinta vėliau (tikrai kad nedročino, ir negalima pasakyti kad susijaudino, nors ir nepasibjaurėjo, aršus kiek neįprastas seksas, su ugnimi ir snaigėmis). Nebuvo tikras tuo, kad panaši medžiaga ankščiau ar vėliau nebūs panaudota prieš fiktyvią Redford’ų šeimą. Sugalvojo “patrolinti” Sebastian’ą. Nufilmavo savo marmuzią, bei sukėlė vaizdo medžiagą, kartu su prisegtu failu iš “TOS DIENOS”. Nieko neiškarpė, paprasčiausiai įteikė būtent taip, kaip buvo: jokios korekcijos, pridengtų vietų ar garso takelio trukdžių. Pradedant skrodimu ir baigiant tuo, kaip Katherine ištempė Sebastian’o kūną iki savo transporto priemonės, kuri buvo aikštelės gale. Į pakankamai gerą planšetinį kompiuterį sukeldamas visa tai, vyras galiausiai išsiuntė “dovaną” paštu, su visapusiškai idiotiškai atrodančiu (vos ne lėkšta drakulos karikatūra) atviruku “play me, if you dare”.
Pasistengė nustatyti kompiuterį taip, kad vos tik šis atsidaro, pirmasis dalykas, kuris pasirodo ekrane, tai trumpas, vos 10 sekundžių trukmės filmukas parodantys pomidorų padažu apsitaškiusį vampyrą, kurio dantys yra iš dalies išbarškinti, iš dalies kreivi. Iltinis prieš pabaigą iškrenta, ir jis išlaužia labai labai liūdną marmuzią, liūdnu, veik verkšlingu balsu pasakydamas “happy birthday old guy!!!!!”. Netrūkus ekrane pasirodo ir savimi labai patenkina Desmond’o marmuzia. Suvaidina tarytum nuostabą, lyg filmavimas nebūtu įrašytas iš anksto, o greičiau netgi einantis realiu laiku. Jis prabilo, kažkodėl sugalvodamas kad reikėtu pataupyti abiejų laiką. “O, labas! Tik dabar supratau, kad taip ir nepasveikinau tavęs su gimtadieniu, miriadieniu ir vėl prisikėliadieniu. Žinai, svarsčiau ką gi galima būtu padovanoti asmeniui, kuris turi praktiškai viską. Turi minčių? O aš turiu. Tiesą. Šlykščią, nemalonią ir velniškai įdomią tiesą, kurios manau nežinai ir kuri tau bus net labai įdomi. Jei žinoma tavo kiaušiniai ne šiaip sau kaba, o dar gebi šiais naudotis. Siūlau peržvelgti. A, dar gi. Net jei labai noriai apmoku tavo sąskaitas, nors ir suvokiu kad būdamas sveiko proto, to nedaryčiau, nors ir darau, nes negaliu sustoti. Tu man esi skolingas, labai daug. Nepamiršk to“, – specialiai pakeičia savo susiraukusį veidelį atkišdamas į kameros pusę faliazacijos simbolį, vidurinį rankos pirštą. Vaizdo filmukas pasibaigia, ir tuomet ekrane pasirodo tik vienas failas, be kokių nors gamyklinių nesąmonių, kokios dažniausiai būna bet kokiame „protingame aparate“. Failas užvadintas konkrečia data, tos dienos, kuomet Redford‘as prabudo. Daugiau jokios papildomos informacijos, jokių žinių iš Des'o iki kol jie susitiks vėl.

Galima pradėti šaukti, kuomet esi uždaryta tarp pasaulio sienų, niekas iš esmės to negirdės. Galima pradėti mušti rankas į tas pačias sienas, tol kol iš jų paliks tik kremzlių, bei prasivėrusių sužeidimų, kraujo maišatis, niekam iš esmės tai nerūpės. Kartais, tiesa yra kur kas sunkesnė ir skaudesnė, kad atrodo paprasčiausiai nebe sugebi jos panešti ant savo gležnų, moteriškų pečių. Ir niekas neprieis tam, kad nuimti tą naštą nuo tavęs, kad galėtumei pripildyti savo plaučius oru, kad galėtum pajausti gyvybę, kuri iš esmės pastoviai turėtu tekėti venomis, neleidžiant tau amžiams sumerkti akių. Ir jeigu galiausiai sugebi visą tai atlaikyti, viena, negi dar turi polinkį turėti ką nors šalia, kas būtu su tavimi todėl, kad norėtu pasidalinti ne vien geromis akimirkomis? Diena, kuomet Sevastianos Varias (Ambrose) atgavo savo amžiną nemirtingumą, atnešė begalę skirtingų spalvų ir skonių emocinių sukrėtimų. Katherine buvo šalia, stipriai ir netgi labai asmeniškai išgyvendama kiekvieną akimirką, nepriklausomai nuo to ar tai buvo širdgėlą, ar tai buvo fizinis, ar tai buvo emocinis skausmas. Be neigiamų potyrių, ši diena atvėrė ir nuoširdaus pokalbio, prisipažinimų ir atvirumo duris. Originali vampyrė niekuomet ankščiau nebuvo leidusi sau atskleisti tiesą, pasidalinti tuo kas nutiko su kuo nors. Nebuvo tikra ir tuo, kad pats Sebastian‘as priėmė viską taip, kaip jautė ji. Tačiau, dienos gale, net pati nebuvo tikra kad jautė ta patį supratimo poreikį iš vis dar beprotiškai mylimo nemirtingo vyro pusės. Net tuomet, kai jis neprarado vilties, savo ruožtu Katherine nusprendė kad daugiau nebe gali savęs statyti į tuos pačius rėmus, kuriuose buvo priversta suktis, kuomet buvo su pirmu savo oficialiu sutuoktiniu. Viso to buvo per daug, ir tuo labiau, buvo visiškai tikra tuo, kad vienas kartas visuomet veda prie antro, trečio ir toliau. Galu gale, amžinas gyvenimas iš to ir susideda tiesa? Tam kad viską apgalvoti prireikė šiek tiek laiko, buvo kone būtina susidėti visus pojūčius, visas naujas žinias ir atskleistas tiesas, į tam tikras lentynas. Tam, kad vienu metu jos būtu sujudinamos, o kitos, mažiau reikšmingos užimtu mirtino krūvio poziciją. Pierce paliko Sebastian‘ą požėmiuose, kuomet įsėsdama į savo transporto priemonę, ėmė važiuoti. Jautė didžiulį nuovargį, tačiau priešingai nei bet kuris mirtingas asmuo, ji nekamavo savęs tuo nuovargiu, kuris iššaukia miego troškimą. Ji važiavo ten, kur vedė akys, sustodama tik tuomet, kai transporto priemonės bakas pasiekdavo kritinę, tuštumo ribą. Vienu metu nepriklausomai nuo noro ar bandymo susitvarkyti imdavo byrėti ašaros, kitu metu ji garsiai keikėsi, pykdama pirmiausia ant savęs, vėliau ant Sebastian‘o, garsiai grasino priekiniam stiklui neva sutikusi Elissa nudirs šiai odą, bei iš jos padarys kilimėlį, ant kurio leis nusituštinti ir nusišlapinti visiems norintiems arba paskatintiems. Rūkė daug, tikriausiai per vieną naktį į save sutraukdama tiek, kiek tai galėtu padaryti standartinis rūkorius per savaitės laikotarpį. Tai neramino nervingumo, tačiau bent kažkuriam laikui, kad ir visiškai minimaliam, atitraukdavo mintis nuo to beatodairiško sūkurio, kuris atrodė neturėjo pabaigos. Laikas bėgo, taip pat greitai, kaip ir sukosi visureigio kilometražas, pastoviai spaudžiant „dugną“. Iš tikro buvo visiškai užtikrinta tik vienu dalyku, neva nepasitrauks nuo Redford‘o, iki tos akimirkos, kuomet pavyks iš šio padaryti stabilų, pagarbos vertą, ar bent į gyvą žmogišką padarą panašų individą. Nebuvo tikra kas bus toliau, išvykti ar pradingti neketino. Pavargo bėgti, pavargo pastoviai elgtis lygiai taip pat, kaip iš šios yra tikimasi. Kas gi pasikeis, jei ji išvyks? Nieko. Net jei Sebastian‘o „sapnai“ turi bent šiek tiek tiesos, ir tas kvailas, visiškai prasmės neturintis likimas yra realus, netgi tas pats pabėgimas galiausiai taps neįmanomu. Jie ankščiau ar vėliau susitiks, gal jau būdami visiškai svetimais vienas kitam. Visgi, pasaulis yra per daug mažas, kad visam laikui pavyktu nuo ko nors pasislėpti. Ir ką daryti, kuomet visiškai nenori slėptis? Vėlgi apėmė pyktis, nesuprato kodėl negali tiesiog pakeisti „plokštelę“ ir savo jausmus minėtam vyrui apversti taip, kad jie taptu visapusiškai neigiami. Jis nusipelnė to, nusipelnė būti vienas ir paniekintas, atstumtas, nereikalingas. Tikrai nusiplenė, po visko ką Katherine manė kad buvo tikra, jis sumalė ją į miltus, ir tuomet sumaišė su šūdais. Ir ji vis dar nedrįso savęs įtikinti kad viskas, ką turėtu tam subingalviui jausti, tai visiškai tikrą, tyrą panieką. Dėl to labiausiai ir pyko ant savęs. Puikiai suvokė kad tai pabaiga, kad kelio atgal nebėra, o į priekį nebus. Tačiau kodėl, velniai griebtu kodėl, vis dar buvo taip SUNKU?!
Iš anksto įrašytas transporto priemonės grojaraštis persijungė į Burn The Rez – „The World Beyond“ takelį, kuomet originali vampyrė galiausiai liovėsi važiuoti be konkretaus tikslo. Išsukdama baltos spalvos visureigį, ji neteisėtai dideliu greičiu pasuko savo nedidelio buto pusėn. Stengėsi kaip galima mažiau galvoti apie Sebastian‘ą, permetant visas mintis į savo biologinės dukters pusę. Bandė suprasti, kodėl ji pasirodė būtent dabar, kodėl taip stipriai susitikimo metu išreiškė panieką. Norėjo mažu mažiausiai supurtyti tamsiaplaukę, priversti atsitokėti, paskatinti nusiraminti ir netgi pamiršti tai, kas nutiko ne taip. Redford‘as buvo teisus, sakydamas kad nepriklausomai nuo aplinkybių Nadia vis dar buvo josios dukra, kaip ir Katherine josios motina. Ir žinant kokiomis stipriomis emocijomis mergina vadovavosi, buvo nesunku susiprasti kad jai skaudėjo. Kitaip, kaip gi galima paaiškinti pykti kažkam, kuomet nejauti visiškai nieko? Neįsivaizdavo kaip galima surasti Nadia, bei kokiais būdais išlaikyti jos dėmesingumą. Buvo visiškai tikra tuo, kad tos nakties susitikimas nebuvo vienintelis ir paskutinis, tačiau jei tai ir pasikartos, tai nutiks Lilith iniciatyva. Nepriklausomai nuo to, ką padarė minėta jauna moteris, nepriklausimai nuo to kiek daug bendro ji turėjo su „paskatinimais“ kurie išskyrė mylimuosius, ji vis dar buvo brangi Katherine. Ir jei kartą ji nesugebėjo paminti savo principus, nenusileido aplinkai ir neleido savęs pačios sutrypti, antrą kartą to padaryti neketino. Ji ketino aiškiai parodyti esanti Nadios mama, ir tai, kad myli ją. Apie tai galvojo visos likusios kelionės metu, galvojo ir tuomet kai įžengusi į savo laikinus namus ji atsidūrė duše, vėliau nuoga ir šlapia nuo vandens, lovoje. Smegenys dirbo taip sparčiai, tarytum per vieną vakarą planuotu apimti kiekvieną, net smulkiausią nutikimą, neleisti atsikvėpti, neleisti pasiduoti ar ką nors praleisti. Užmigti pavyko negreitai, ir tai dėl to kad Pierce pati privertė save tai padaryti. Norėjo bent akimirkos, kuomet galėtu: nematyti, negirdėti, nejausti. Kuriam laikui paspausti "išjungti" mygtuką.
Ji iš tikro baiminosi to, kas nepaaiškinamai vyko su jos pačios kūnu. Šiurpuliukus kėlė ir ta mintis, kad niekada prieš tai to negebėdama daryti, dabar pažadino vidinę galią, kurios negali paaiškinti jokie vampyriški standartai. Dar stengėsi įtikinti save tuo, kad gal jos protėviai gebėjo daryti kažką panašaus, ar net ta pati Andrea bandydama prikelti savo geriausią draugę antram gyvenimui, šiek tiek persistengė. Niekas iš tikro neskambėjo logiškai, ir vienintelė mintis kuri atrodytu buvo priimama ne vien kūnu, bet ir protu, kad tai kas vyksta, turi rimtas, tvirtas sąsajas su pačiu Sebastian‘u. Jo ugnies šou, jo vidinė energetika galiausiai prišaukė atsakomą, priešišką bangą. Ir tai nebuvo siaubingiausias potyris, su kokiu tik teko per savo ilgą gyvenimą susidurti efektingiausiai iš antrininkių. Būtent tai ir baugino labiausiai, kas jeigu šios galios yra pirmasis tiesioginis smūgis per veidą, skanduojantis kad jai net labai norint, nepavyks nuo jo atsitraukti? O, kas jei pati to iš tiesų net nenori, tačiau negali perlipti per supratimo ir atleidimo barjerus? Sprendimas pasilikti iki tos akimirkos, kuomet vyras sugebės suvaldyti savo alkį, savo temperamentą nebuvo iš piršto laužiamas. Ji vargu ar būtu labai susirūpinusi tuo, kiek daug žalos jis gali padaryti, jei ištrūktu į laisvę. Na, mirtingųjų skaičius ženkliai sumažėtu, tačiau vargu ar galima pasakyti kad to nenutiktu, pavyzdžiui nuo kokio nors teroristinio akto. Ne, visiškai svetimų ir nepažįstamų žmonių likimas tamsiaplaukei visiškai nerūpėjo. Kitą vertus, iš šio didelio ir siaubingo įkalinimo šou, ji gebėjo išspausti ir reikalingos informacijos sau, gal net pabandytu sužinoti daugiau, nei kad gali suvokti pati. Jei tai tikrai yra kažkokiu, nesuprantamu būdu susiję, tuomet galima manyti kad Sebastian‘as gali atskleisti dar ne vieną paslaptį, kuri paaiškins viską ir jos, nuo informacijos pavargusiam protui. Ir galu būti, kad nauja stiprybė, šalta ir stingdanti stiprybė, Katherine visai ims patikti?
Tikriausiai ne veltui sakoma, kad visus sprendimus pirmiausia reikia išmiegoti, kad nesivadovauti pirminėmis emocijomis, kurios greičiausiai gali būti ne pačios adekvačiausios, ar bent logiškai skambančios. Užmigti buvo sudėtinga, tikriausiai dėl to kad tos pačios emocijos, paprasčiausiai ėmė ir užvaldė protą taip stipriai, kad to nebuvo įmanoma kokiu nors būdu sustabdyti. Tiksliau, įmanoma, kiekvienas vampyras gabus „išjungti“ žmogiškumą ir tapti visiškai tuščiu padaru, kuris nieko kito nedaro, kaip tik maitinasi krauju ir leidžia laiką. Katherine savo ruožtu visuomet buvo karūnuojama kaip pakankamai stipri asmenybė, o tai reiškia, kad net apsvarstyti galimybės taip pasilengvinti gyvenimą, ji neketino. Jei pyko, vadinasi pyko stipriai. Jei džiaugėsi, tuomet leido sau kvatoti taip garsiai, kaip tik sugebėdavo. Ir jei jai kažkas nepatiko, tikrai trepsėjo kojomis, bei elgėsi palyginus karštakošiškai. Jei jautė kažkam meilę, tuomet tai buvo stipri ir visapusiškai į tą asmenį nukreipta meilė. Tokia ji buvo, ir tokia ji visuomet bus. Sprendimas neatsitraukti nuo Sebastian‘o toli gražu nereiškė to, kad originali vampyrė ketino su juo praleisti dieną ir naktį, nepaleisti iš akių ir galiausiai tokiu būdu prisipratinti prie savęs dar kartą. Ji tarytum sudariusi nerašytiną grafiką, graiką lankė tomis pačiomis savaitės dienomis, pirmiausia šį maitindama savo pačios krauju (labai ne daug, mat tai netgi labiau priminė pasišaipymą iš vampyriškos prigimties, nei kad normalų, adekvatų maitinimą), vėliau ir sintetiniu. Nepriklausomai nuo to, kad Redford‘as šaukė ir netgi buvo teisus, dėl to kad šiam yra būtinas šviežias žmogaus kraujas, tiesiai iš gyvo asmens, Pierce kategoriškai atidėliojo galimybę pas jį atvesti „užkandį“. Galima pasakyti, kad matant panašias kančias, ji iš dalies mėgavosi. Pagaliau jis buvo pasiekęs tokią duobę, kokioje privertė atsidurti ją. Tai vyko kitaip, ji nebėgo pasismaginti su kokiu nors prašalaičiu, spaudė, stingdė savo buvimu šalia, tačiau tuo pačiu metu ir atskirai. Ji netiesiogiai, tačiau bandė parodyti kokia gi niekam tikusi yra jo egzistencija, kai kalba eina apie atgimimą, kuris buvo palydėtas vien nežmogiško alkio, įsiūčio ir negatyvo, kuris atsekė paskui. Niekino, mylėjo, ir troško skaudinti. Manė kad vyras yra viso to vertas. Kad ir kaip stengėsi parodyti jam visą blogą situacijos pusę, jis elgėsi taip, tarytum net nesugebėtu savęs suvaldyti, o ir pastangų akivaizdžiai dėjo visiškai mažai. Arba, nedėjo jokių. Tai erzino, kėlė pyktį, ji netgi ėmė lankyti jį daug rečiau, kol vienas incidentas galiausiai privertė atsivesti kartu su savimi atsitiktinai lauke sutiktą auką. Specialiai pasirinko priešingą, nei Sebastian‘as apibūdino, asmenį. Vyras, stambus, žemo ūgio, žalios akys. Kažkuriuo metu netgi manė, kad pavyks viską padaryti humaniškai, bei galiausiai išleisti atgal „auką“ į Mc‘Donald‘ą. Neišdegė: pirmiausia Redford‘as nuplėšė rubuiliui ranką, vėliau nenorėdama žaisti akių žaidimą, šiam sprandą nusuko Katherine. Sebastian‘o taip pat negailėjo, kuomet ne vieną kartą buvo priversta panaudoti prieš šį fizinį pranašumą. Siaubas, kaip antrininkė niršo dėl to, kad mylimame dvare, jo žemėse buvo priversta savo pačios rankomis pakasti nužudytą asmenį. Na, pyko ne dėl to kad nužudė, o dėl to kad kiaurai permirko, ir paženklino kadaise tikrai labai brangintą vietą kažkieno irstančiu kūnu. Tą patį vakarą, Katherine išliejo visą savo tulžį, leisdama aiškiai suprasti, kad jei nemirtingasis nesusirinks viso savo „šūdo“ paliks jį ten supūti vieną, o pati išvyks į Borą Borą, nes jau gana. Jau užkniso. Tikriausiai taip ir būtu padariusi, jei ne jo dar kartą pademonstruotas akiplėšiškumas. Išvanotos sienos, ir galiausiai prasiskintas kelias į laisvę, atvėrė saulės apšviestos teritorijos dalį. Stebėjo iš toliau kaip Redford‘o kūnas pasidengia liepsnomis, kurios priešingai nei aną kartą, jį degino, svilino odą, ir netgi iš dalies žudė. Nebuvo visiškai tikra tuo, kad saulės šviesa nesugebės jo pražudyti, tačiau turėjo gana stiprią nuojautą, kad tai te pasibaigs gana skausmingu potyriu. Nepajudino ne raumens, kuomet jis akivaizdžiai buvo pasmerktas skaudiems išgyvenimams. Negalėjo patikėti, kad vyras yra ant tiek paikas, ir ant tiek užsispyręs, kad tiesiog neima ir netampa savimi pačiu. Suteikė jam pakankamai daug laiko, kuomet abejingu, šaltu ir netgi šiek tiek piktdžiugiškai iškreiptu veidu stebėjo visą tą procesą. Redford‘as galiausiai prarado sąmonę, o tai suteikė Katherine galimybę jį parsitempti atgal. Nesiskubino duoti jam savo pačios kraujo, mat pirmiausia buvo būtina kaip nors užlopyti skylę, kurią jis pramušė. Užlopė, žinoma ne pati, tačiau užlopė. Tuomet sekė viena, tikriausiai netgi vienintelė artima akimirka, kokią jie du sugebėjo išgauti viso to įkalinimo laikotarpio metu. Paguldžiusi apanglėjusio Sebastian‘o galvą ant savo kelių, persikando riešą, tam kad jos kraujas pagaliau imtu varvėti ant pirmojo vampyro lūpų. Palengva jis ėmė atsigauti, ir pirmasis dalykas, kurį buvo priverstas išvysti, tai pačios Katherine palenkta galva, bei šiokio tokio skausmo padabintas veidas. Tamsiai rudos spalvos akys tebebuvo tuščios, tačiau buvo galima suprasti tai, kad nepriklausomai nuo to, kad tikrai pasimėgavo jo kančiomis, tuo pačiu tai stebėti buvo skausminga. Ji patikino jį dar kartą tuo, kad stengtis turi pats. Jos kantrybės tikrai nepakaks abiems. Paliko jį vieną ilgesniam laikui, paprasčiausiai leisdama sau pačiai šiek tiek atsikvėpti. Kaip tik tuo metu, korporacija pasistengė kaip galima bjauriau pateikti visuomenei pirmų viešų vampyrų porą. Egzistuoti dienos metu tapo kur kas sunkiau, nei prieš tai. Teko daugiau slapstytis, mažiau sau leisti, kad nepatekti į problemas, kurių dabar neketino turėti. Užteko pilnai vienos, didelės problemos vardu Sebastian‘as. Kažkuriuo metu teko susipažinti ir su Redford‘o sūnumi. Nepatiko garbanei tas vaikis, nepatiko ir jo motina. Tiesiog, nepatiko. Nedarė prieš varloką visiškai nieko, tačiau tuo pačiu metu ir neketino prieš šį elgtis draugiškai. Aiškiai davė suprasti, kad neketina žaisti nei su vienu, nei su kitu. Ir nepriklausomai nuo gana trumpo bendravimo, pavijo vaikį šalin. Laikas parodė idant Sebastian‘o akys nebe atrodė tokios paklaikusios, visgi šis nesiliovė elgtis it būtu beprotis. Ėmė pirštis mintis, kad situacija nepakis.
Dieną kuomet Redford‘as pagaliau sėkmingai įgyvendino savo pabėgimą, Katherine atvyko į ne visai tuščią dvarą. Pagrindiniame kambaryje, apatiniame aukšte ant sofos buvo sukritusi namų tvarkytoja. Stebėtina, tačiau gyva ir tauškianti kažką apie velnią, kuris neva paspruko iš pragaro ir dabar vaikšto žeme. Nieko nuostabaus, ilgai požemiuose laikytas Sebastian‘as ir pakvipęs buvo ne kaip, o ir atrodė ne kaip. Nesumojo atsikratyti liudininke, viso labo priversdama ją pamiršti apie tai, kas nutiko, bei atvykti čia ateinančią savaitę, kaip visuomet, tuo pačiu laiku. Netgi pametė į šios pusę, tikriausiai jau panaudotą dulkėms nuvalyti, rankšluostį, įtikindama tuo kad moteris paprasčiausiai paslydo, stipriai susidraskydama sau kaklą. Sudaužė kažkokią prabangią vazą, tačiau namo šeimininkas buvo pakankamai dosnus žmogus, ir šiai atleido tokią nerangybę, netgi nereikalaudamas atpirkti žalą. Senolė buvo netgi labai patenkinta tuo, kaip viskas prasisuko, todėl išeinama iš dvaro, jautė begalinį, kad ir netikrą, palengvėjimą dėl to, kad josios „šeimininkas“ yra toks geras žmogus. Likdama dvare visiškai viena, Katherine kažkuriuo metu nebe atlaikė, riebiai susikeikdama. Neketino šlaistytis po miestą ieškant pabėgėlio. Jei jau jis nusprendė kad pats laikas būtu ištrūkti iš kalinio amplua, toliau lai pats ir vartosi. Kiek šiurkštoka, tiesa? Gal. Tačiau Pierce vis dar pyko ant Redford‘o. Laikė jį šūdžiumi. Negana to, dar ir savanaudžiu, paliegusiu asilu, kuris vietoje to, kad nustotų būti toks apgailėtinas, toliau sėkmingai voliojosi ant pūti ėmusių kraujo balų. Bent iki šios dienos. Ką gi, prasmės likti dvare paprasčiausiai nebe buvo likę, tad viena garsiausių antrininkių, įsėdusi į savo mėgstamą transporto priemonę, išvyko namo. Visa laimė kad namais vadinamos darbo studijos lokacija nebuvo žinoma daugeliui, todėl ten garbanotoji moteris jautėsi pakankamai saugiai. Į žmones pasirodydavo pakankamai retai, ir pagrinde tam, kad papildytu savo kūną šviežiu krauju, kurio nesugebėjo atsisakyti net tuomet, kai Redford‘as bandė papratinti šią prie sintetiškai modifikuoto skysčio, kuris neva turėtu būti tinkamas bet kuriam vampyrui. Netiko, nepatiko ir neketino imti ir pradėti tuo maitintis pastoviai. Išimtimis galėtu tapti tik situacijos, kuomet kitos išeities paprasčiausiai nebe būtu. Stingdantis šaltis, kuris kilo iš Katherine vidaus, taip pat nepaaiškinamai, kaip ir prieš tai, atrodė kad kelia daugiau rūpesčių, nei kad malonės. Mintims pakrypstant kur nors kitur, ne kartą buvo atsitiktinai visapusiškai užšaldžiusi vieną ar kitą vyno butelį, mirtingojo kaklą. Mažai naudos tame, ko nesugebi tinkamai suvaldyti. Ir tiesą pasakius, būnant toliau nuo tokiu, kaip ji, šis ypatumas darėsi vis labiau akivaizdus, vis labiau sunkiai suvaldomas.
Pasaulis nesiliovė suktis, bei Katherine stengėsi kuo daugiau laiko praleisti piešiant eskizus, formuojant unikalius vakarinius apdarus, kuriuos galiausiai per pašto paslaugas įgyvendindavo kolaboruodama su žymiais dizaineriais ir ne ką už šiuos prastesniais siuvėjais. Deja, būtent šiuo laikotarpiu net nepasivargino praplėšti siuntinius, kurie buvo susikaupę prieš tai. Gal, jei būtu pradariusi konkretų, įsitikintu tuo, kad Redford‘o sapnai, nėra tokie jau ir nieko nereiškiantys. Visgi, negebėjo aprėpti visiškai visko, o ir kažkaip nedegė noru. Ilgai nesvarstė kuo turėtu užsiimti toliau, kuomet visgi suvokė kad nuo atrastų savo gebėjimų pabėgti nepavyks. Ir kokia gi prasmė yra bėgti, kai galima tai panaudoti taip, kad tai atneštu šiokios tokios naudos? Televizoriaus nežiūrėjo, nejungė jo netgi dėl fono. Todėl atvirai kalbant apie tai, kokiais ėjimais nusprendė eiti korporacija, susidūrė visiškai atsitiktinai. Tai žinoma kad sukėlė didžiulį nemalonumą. Neketino slėptis, neketino bėgti. Beliko tik vienas variantas, sulaukti tinkamos progos pasipriešinimui. Zvimbintis telefonas pranešė apie internetu plintančias asmenines „snapchat“ žinutes, ogi nuo to pačio Sebastian‘o. Sureagavo į jo prisistatymą labai skeptiškai, netgi balsu užsiduodama klausimą „ar tai turėtu sukelti man įspūdį?“, – pametė telefoną ir kuriam laikui netgi neskyrė išmaniam aparatui jokio dėmesio. Laikas ėjo, ir neaišku kodėl, tačiau Katherine visgi nusprendė pasirodyti Redford‘o dvare. Kodėl būtent ten? Paprasta, aplinka žinutėse, kuriuose save užfiksavo Sebastian‘as buvo netgi labai gerai žinoma.
Puikiai suvokė tai, kad nuo vampyriškos klausos nepavyks nuslėpti savo atvykimo, ypatingai kuomet BMW visureigiai, turi pakankamai gražiai, triukšmingai dirbančius variklius. Palikdama baltos spalvos transporto priemonę netoli nuo dvaro verandos, tamsiaplaukė garbanė apleido salono vidų, neskubant nusigaudama iki lauko durų, kurias pastūmusi į priekį, galiausiai pateko į vidų. Nesivargino per daug nužvelgti aplinką, kuri iš pažiūros nebuvo per daug ir pasikeitusi. Smalsumą, kuris netrūkus buvo perteiktas šiek tiek vizualiai susiaurėjusių akių plyšių, sukėlė iš pagrindinės pastato dalies sklidini balsai. Buvo panašu kad Redford‘as palaiko su kažkuo tiesioginį pokalbį, ir tas kažkas turėjo plakančią, gyvą širdį. Per daug aukštų, tačiau tuo pačiu metu ir dailiai kojas apipavidalinančių aukštakulnių kaukšėjimas buvo dar vienu signalu, kuris išdavė apie garbanės atvykimą. Vargu ar būtu galima surasti dar bent vieną moterį, kuri savo pačios noru pasirenka panašią avalynę, nepriklausomai nuo to ar atvyksta į vakarėlį, ar eina iki tolimiausios parduotuvės, daržovių, arba "gryno kraujo".
– Tavo laimei brangute, ne žmona. Nors, kitą vertus, anokia čia laimė tau iš to... Visgi, Sebastian‘as tesisus, man nelabai rūpi, kad tavo niekam nereikalinga subinė vilksis visur kaip niekam nereikalinga uodega. Nors turėk omeny, jis turi pomėgį iš savo donorų pasilikti atminčiai vieną ar kitą galūnę. Bet įsivaizduokime kad aš to nesakiau. Shh. – Pagaliau pademonstruodama save pačią, fatališkoji garbanė pagaliau pasiekė jau susirinkusius asmenis, kuomet net nepasukdama akių į vizualiai į save panašią merginą, ji kaip mat nukreipė žvilgsnį į dvaro savininką. Nebuvo tikra dėl to, ką pati čia veikia, ir kodėl nusprendė pasirodyti vos ne paskutinę akimirką, kai galėjo save užimti kitomis veiklomis, kurios neverstu dar kartą akis į akį susidurti su Redford‘u. Jis atrodė visiškai pasikeitęs, atsigavęs ir netgi galima pasakyti kad beprotiškai patrauklus. Net iš tolo buvo galima pajausti tą stiprią, ryžtinga energetiką, kuria jis spinduliavo, ką kalbėti apie kokybiškus vyriškus kvepalus, kuriais buvo išsikvepines. Stengėsi atrodyti taip, tarytum jai pačiai nelabai imponuotu tai, kad jis iš karto pasidarė prielaidą neva ji vyksta kartu. Nebuvo dar galutinai apsisprendusi ketinanti tai daryti. Su korporacijos individais neketino turėti nieko bendra, ir galu gale jau liko apsisprendusi kad viso to mėšlo jai pačiai buvo per daug. Žaidimas tapo nebe įdomus, varginantis ir nenešantis visiškai jokios intrigos. Kitą vertus, ji ir pati dar nebuvo informuota apie tai, kas turėtu vykti toliau, ir kaip stipriai tai pakeis jos nuomonę. Išlaikė pakankamai gilų akių kontaktą su Sebastian‘u, kuomet pastarasis visgi nusprendė atmestinai sureaguoti į savo vis dar tebesančią sutuoktinę. Nemirtingo vyro atsidūrimas šalia, nesukėlė diskomforto, ir garbanė netgi nesipriešino formaliai atrodžiusiam pasisveikinimui, bučiniu į skruostą. Šiek tiek pasuko galvą, kad akių kontaktas taptu dar labiau intensyvus, sunkiai pakeliamas. Net jei Redford‘as elgėsi tarytum niekas nebūtu pasikeitę, ji nebuvo nusiteikusi talkinti. – Tiesiog taip? Nusprendei kad dabar yra tinkamas laikas vaizduoti asmenybę?
Balsas nuskambėjo perdėm atgrąsiai, ir netgi šiek tiek sarkastiškai. Katherine vis dar elgėsi taip, tarytum jie vis dar būtu tuose pačiuose požemiuose, dviese, be aplinkinių akių ir bereikalingų žaidybinių kaukių. Buvo sunku patikėti tuo, kad buvo sugaišta tiek daug laiko, o nemirtingam asmeniui te užteko viso labo imti ir pakeisti savo poziciją kad vėl taptu patrauklus akiai, bei labiau primenantis save patį. Ir kalba eina ne apie gerąjį samarietį, o apie tai, kokiu jis buvo iš tikro. Įgyvendintas nepažįstamos mirtingosios pristatymas, kaip mat privertė Pierce pasukti akis į merginos pusę. Nepastebėti šiokio tokio panašumo nebuvo įmanoma. Net tuomet, kai Redford‘as nukeliavo paimti dėžutės, kurią buvo paruošęs savo sutuoktinei, Katherine vis dar nebuvo atitraukusi akių nuo „maistinio rezervo“, kuris garbanei akivaizdžiai nepatiko, ir nebandė to slėpti.
– Niekam nerūpi tavo vardas. – Vos tik mergina įsiterpė, fatališkoji garbanė kaip mat pasistengė priversti ją bent kuriam laikui užsikišti, nedirginant savo balsu ir taip pakankamai jautrios klausos. Kardinalius pasikeitimus patyręs vyras pasitraukė, tačiau tik tam, kad į savo rankas paimti dėžutę, kurią prieš tai buvo pademonstravęs Katerinai internetinėse platybėse. Ji net dabar neatrodė labai sužavėta, iš tiesų šiek tiek priminė tipinę savęs versiją: abejingą, šaltą ir viskuo nepatenkinta. Tik tiek, kad pati kažkodėl nepagalvojo apie tai, kad jam jau kartą pavyko pralaužti visą tą „širmą“ priverčiant ja tapti kiek labiau žmogiška, atvira jam. Be didelio susidomėjimo nuleido akis į pradarytą dėžutę, kuomet ji atsidūrė pakankamai arti jos veido. Papuošalas atrodė taip, tarytum vien savo išskirtinumu ir prabanga galėtu užgniaužti kvapą bet kuriam, gyvam ir apie kokybę išmanančiam asmeniui. Redford‘as netgi neapsiriko, kuomet savo nuožiūra pasirinko „niekutį“, kuris tikrai privers Pierce mažu mažiausiai atlyžti ir nebūti tokiai lediniai. Nepavyko. Pakankamai grubiai paėmusi iš Sebastian‘o dėžutę, ji garsiai šią uždarė, kuomet vienos rankos sujudimu, pametė ją ant laisvo sėdimo baldo, tarytum tai nebūtu net verta jos dėmesio. Prieš tai dviprasmiškai atrodęs veidelis galiausiai šiek tiek pakito. Jame subangavo kampinę, šiek tiek pašiepianti šypsena. Ji praskleidė savo lūpas, tam kad pirmiausia jas suvilgytu liežuvio galiuku, ir tuomet pagaliau pradėtu dėstyti numatomai ne pačią maloniausią tiradą. Netgi pasistengė kad pats balsas skambėtu užgauliai.
– Ak kaip miela, iš tavo pusės brangusis. Visgi, nedomina. – Dėžutė su prabangiais papuošalais nukrito ant fotelio paviršiaus dusliai, netgi pakankamai minkštai, kad nebūtu net apskaldyti kraštai, ar iš vidaus neišbyrėtu deimantais nusagstyti auskarai. Kitą vertus, Pierce tikrai neketino leisti kad papuošalas taip ir liktu voliotis, it būtu niekam nereikalingas. Prieš išeinant iš dvaro, tikrai pasiims jį. Argi galima imti ir leisti tokiam grožiui pranykti, kai jis gali papuošti dar kitą, (ne)gyvą grožį? Keista, tačiau tokiomis akimirkomis, jie abu gebėdavo pamiršti apie tai, kad patalpose randasi ne vieni. Ji įžūliai žvelgė į Sebastian‘o akis. Širdis džiaugėsi, nors pati neleido to aiškiai parodyti. Savo vidumi tikrai troško kad akių kontaktas nebūtu vieninteliu juos jungiančiu aspektu. Stebėdama jo veido išraišką, tamsiaplaukė garbanė vertė save likti įsitempusiai, neleisti sau sumažinti atstumą ir paprasčiausiai imti kandžioti jo lūpas, iš to išgaunant šiurkštoką, tačiau jau per daug pasiilgtą bučinį. Šiek tiek blatnas, apgaulingai malonus akiai veidelis išliko visiškai ramus. Priešingai nei jos, Sebastian‘o pasikeitė. Matė tai, kad vien jos dabartinė paika ir nelogiška elgsena gali sukelti jam suirzimą, tačiau jis pats to prisiprašė, kuomet ilgą laiką maištavęs ėmė ir pradingo iš akiračio, net nepasivargindamas susisiekti ankščiau. Taigi taip, dabar kentės ir už tai. Atsakomai tvirtas ir tiek pat įžūlus žvilgsnis pasitiko tamsiaplaukę. Atrodė kad ta pati žemė po kojomis nuo šios įtampos ir galios gali imti pradėti skilinėti taip žaibiškai, kad į vidų nusitemps absoliučiai viską. Nieko nuostabaus kad viską stebėjusi iš šalies „donorė“ netgi nesusigraibė tinkamai kvėpuoti, ką kalbėti į kokios nors ryškesnės emocijos apipavidalinimą, ar perteikimą aplinkai. Jis pagaliau prabilo, ir vienu metu tiesiog sukaustė garbanės dėmesį.
Matyti nemirtingą vyrą tokį ryžtingą, pasitikintį savimi buvo nepaprasta. Galima pasakyti kad vienu metu, nežymiai suvirpėjo keliai, nors garbanė ir pasistengė išlikti kaip galima labiau šalta. Nepriklausomai nuo to, kad jos veido išraiška skelbė vieną, tamsiai rudos spalvos akys sutvisko šiokia tokia viltimi. Finale buvo įvardintas klausimas, kuris privertė antrininkę palenkti galvą link kairiojo peties. Jos rankos šiek tiek pakilo, kuomet suimdamos iki galo neužrištą kaklaraištį. Pirštai ėmė atlikti žinomą veiksmą, kuris netrūkus buvo realizuotas kaip nepriekaištingas kaklaraiščio mazgas. Visą tą laiką ji taip ir neatitraukė akių nuo vampyro. Tik tuomet kai baigė savo darbą, kurio nebuvo prašyta atlikti, dar kartą liežuviu perbraukė per skaisčiai raudona spalva nudažytas lūpas. – Nesutinku. – Pradėjo ganėtinai tyliai, nors išgirdo visi esantys.
– Tai skamba labai panašiai, tiksliau kartą buvai paskyrės man būtent tokius pačius žodžius. Ir žinai ką? Tavo planas dabar turi didelę, ne, milžinišką klaidą. Norėti tavęs labiau, nei ko nors kito, per 500 metų trūkusią egzistenciją? Buvo tai, dariau tai. Pasimokiau. Nebe noriu. – Kone specialiai, ji pasisuko ant kulno, palikdama Redford‘ą sau už nugaros. Veide žinoma išsiplėtė maloninga ir netgi pasitenkinimą išreiškianti šypsena. Jautėsi taip, tarytum valdyti visą padėtį. Ir galu gale, dabar buvo nusiteikusi ne pati papulti į šio spastus, o būtent jį įvaryti į savus. Nors, tai greičiau tebuvo paika mintis, nieko bendro neturinti su realybe. Nepriklausomai nuo to, kaip viskas vyko prieš tai, ir kaip vyras stengėsi iš pradžių nuo savęs atitraukti garbanę, ji užsispyrė likti. Ir jis akivaizdžiai stengėsi kad ji nesugebėtu likti ir būti abejinga jam. Oi ne, niekada nebuvo abejinga jam. Tik vaidinti ankščiau buvo kur kas lengviau, nei kad dabar. Nepradangino šypsenos iki pat tos akimirkos, kuomet visgi nusprendė papildyti savo atsakymą tam tikrais žodžiais. – Kitą vertus, mane beprotiškai žavi tavo nusiteikimas. Tai kad ketini pamokyti tuos šunsnukius... Sakykime, kad įtikinai mane vykti kartu. Noriu baigti jų karaliavimą kartą ir visiems laikams. – Šiek tiek kilstelėjusi antakius, ji specialiai, tam kad įbaugintį Keitę, prisigretino prie jos pakankamai arti, kad galėtu pasilenkusi įspausti ją tarp savo ištiestų rankų. Neliesti jos tiesiogiai, tačiau priversti jaustis ypatingai nepatogiai. Žvelgė į jos jauną veidelį, ir kalbą skyrė Redford‘ui. – Yra tik du dalykai. Pirmasis, man nepatinka JI.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 06 30, 2017 10:39 am






Happy anyway




APRANGA: *here* NUOTAIKA: *here* AUTO: *here* DAINA: 10 Years - Scream At The Walls




Aršesnio, nuožmesnio, labiau savimi pasitikinčio Sebastiano metamorfozę neabejotinai galima sumaišyti su drastišku asmenybės pasikeitimu ir tam tikras lūžis jo galvoje tikrai įvyko. Viskas, ABSOLIUČIAI viskas ėmė slysti iš rankų vienu ir tuo pat metu. Jis ne tik nebesuprato kas darosi, bet ir galiausiai savęs paties. Net jėgų drąsiai iš to pasišaipyti, puf, ir neliko. Niekados nenorėdavo būti perdėm gerai suprantamas ir tai puikiai paaiškina, kodėl Redford'as visados savyje turėjo tiek skirtingų asmenybių, o kuomet isterikavo peralkęs ir piktas ant viso sušikto pasaulio, tapo neįtikėtinai lengva neparodyti koks sugniuždytas jaučiasi iš tikrųjų. Ne visai racionalus sprendimas. Neturėjo teisės koneveikti Katherine. Naudojosi tuo, kad ji neketina daugiau niekur bėgti, o ir trokšta surasti atsakymus - tai provokavo tą sadistiškos primadonos elgesį. Ne tokį jau ir trumpą laiko tarpą izoliuotu nuo visuomenės išbuvęs vienišas, nuogas, purvinas ir siaubingai alkanas vampyras vis vieną patyrė šiokių tokių proto nušvitimo momentų, kai priversdavo paklausti savęs "kas toliau?". Nebuvo pasiruošęs išeiti, tik ne taip šlykščiai, sutryptas ir nusibaudęs, tačiau kuomet prisikėlė jautėsi nepasiruošęs egzistuoti toliau. Ir tik korporacijos prieš "Redford'us" surengtas sąmokslas timptelėjo Sebastianą už reikiamos virvutės. Supyko, labai supyko, tačiau ši emocija buvo kitokia. Ji nebuvo laužta iš piršto, susijusi su alkiu ar tamsa, kurios viduje netrūko anei vienam vampyrui. Jis supyko, nes tam tikrai turėjo pagrindą. Tiesą pasakius tai buvo lemiamas kirtis. Korporacijos įžūlumo viršūnė. Tai neabejotinai perpildė ne tokią jau ir menką vyro kantrybės taurę. Akimirką visas pasaulis nušvito kitomis spalvomis. Viduje suruseno viltis, o to jausmo nepatyrė senokai. Graikui viskas atrodė įmanoma, keistai suprantama, tačiau vargiai pasiekiama leidžiant sau ir garbanei laikyti save gyvuliu, visapusiškai vertu sąlygų, kuriomis yra laikomas. Išaušo metas, kuomet privalėjo iš tikrųjų atgimti. Kuomet privalėjo pasielgti kaip vyras ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o kaltes - išpirkti, nes tai tikrai nėra neįmanoma. Mes visi taip mėgstam voliot žeme save, bet labiau kitus dėl klaidų, kad dažnai pamirštam suteikti sau ar kitam progą pasitaisyti. Katherine pasiliko mieste, ji nenusprendė atsitverti nuo Redford'o tylos ir neapykantos siena. Tą galima suprasti net ne dvejopai, o dešimteriopai, tačiau po atviro pokalbio su ja, jautėsi pagaliau garbanę suprantantis. Ar suprantantis iš dalies. Ir vargu ar ji nustojo tikėti jausmais, kurie užgimė ir suvienijo šias dvi, be galo skirtingas asmenybes. Dievaži, beveik jautė sulaukęs iš jos šanso pasitaisyti. Galbūt tai tik jo paties interpretacija, bet ji tikrai teikė stiprybės. Mat buvo daugiau nei įsitikinęs, kad savo ruožtu Kat paleisti neketina. Nebeįsivaizdavo ne tik savo kasdienybės be jos, bet ir galiausiai savęs paties. Kruopščiai apgalvojo savo tolimesnius žingsnius. Tikrai neketino pasidaryti blogu vyruku, bet ei. Kiekviename kare pasitaiko aukų. Visados stengdavosi išgelbėti, apsaugoti nekaltuosius, tačiau šie vis vieną krisdavo it musės ir tai klampindavo į dar didesnę psichologinę duobę. Turėjo išlaisvinti, priimti savo savanaudiškumą kaip neišvengiamybę siekiant darnos su pačiu savimi, jėgos norint susitvarkyti į šipulius subyrėjusį gyvenimą ir galbūt, GALBŪT net tapti geresne savo paties versija. Niekuomet nebuvo užtektinai sumanus, kad pasimokytų iš svetimų klaidų, bet jei iš savų nepasimokai, tai tokiu atveju lieka tik save kaltint, nes pastaroji audra tikrai nepaėmė ir nenupūtė tavo intelekto koeficiento šalin. Gana abejingai reagavo į tai, jog ne tik terorizuoja Abberline'ų šeimą, tačiau ir priverčia nukentėti nekaltus asmenis. Tiek Desmond'ą, tiek Alexis jau seniai reikėjo gerai papurtyt. Jei veiksmai, kad ir kokie drastiški ar abejotini jie bebūtų nepriartina prie tikslo tokiu atveju dar gali pasigailėti, bet pagaliau bent kažkas ėjo it per sviestą. Viešas "susidorojimas" su korporacija neabejotinai gali turėti tam tikrų pasekmių ir pačiam Sebastianui (ateityje or whatsoever). Vargu ar žiaurūs eksperimentai nustos egzistavę pogrindžio lygiu. Visos galingųjų valstybės daro tai mažiausiai šimtą metų ir darys dar kelis šimtus jų į priekį. Mažiausiai. To pakeisti negalėtų net penki Redford'ai, tad ir prasmės eiti iki galo nėra. Visgi malonu ant dūšios pasidarys jau vien "NSPNUK" nustojus šmėžuoti akyse. O ir visa vyro ataka prieš juos buvo savotiškai įspėjanti keršto akcija. Tipo "jei šiksit man ant galvos, pašiksiu ir ant jūsų". Norėjo tęsti savo verslo veiklą. Ta niša puikiai užpildydavo nemirtingo vyro poreikį kažkaip "sandėliuoti" laiką, mat jo vampyriška para visados trukdavo ištisas 24 valandas be jokių miegučio, bandelių su arbata ar kakučio pertraukėlių. Turėdamas galimybę nesiilsėti ir fiziologiškai nebūti žmogišku galėjo išspausti nemenką produktyvumą. Deja, bet tokiu nebuvo trumpai pasidžiaugęs savo mirtingumu be šalutinių poveikių, kurie atsirado kiek vėliau. Ir šiaip jam labiau rūpėjo ne darbas, o miegutis, bandelės su arbata bei relax'as tupykloj tikrinant savo socialinių tinklų anketas. Ir, žinoma, korporacija dar smaugė versdama atlikinėti savo viešas pareigas demonstruojantis prieš kameras ir panašiai. Jam buvo itin svarbu susigrąžinti laisvę, turėti užsiėmimą ir galiausiai nesukišti savęs į visišką vienišumo skylę. Šiuo momentu jis turėjo tik Katherine, kuri kad ir kaip sumautai jautėsi, vis vieną nepaliko Sebastiano vieno kovoje su savo paties demonais. Atsisakęs jos padarytų siaubingą klaidą, ypač kuomet pagaliau suprato, kiek karštų jausmų verda jos šaltoje širdyje. Redford'as toli gražu nepraleido pro akis to, kad sulaukė iš Desmond'o įrašo (tik jis galėtų turėti tokią velnioniškai užslaptintą anketą, kurios net IP adreso neįmanoma išaiškinti legaliais ar nelegaliais būdais). Vaizdo įrašo. Like, what the hell. Ilgai jį ignoravo, nes buvo tikras, idant atsidaręs jį ir peržiūrėjęs tik susinervins. Vienu momentu netgi pamiršo apie vyro nepageidaujamą "penetraciją" į jo elektroninį paštą, bet dingtelėjo, kažkas susisuko, kad galbūt tai yra kažkaip susiję su duomenimis, kurių iš jo paprašė. Nesinaudojo kompiuteriu "Surface Web" lygiu ir jei prireikdavo su kuo nors susisiekti, tiesiu taikymu per "Tor'ą" brisdavo į "Deep Web'o" kanalus, nes pirmiausia saugumas. Biškį po laiko suprato, kad Des'o siųstas įrašas visgi negali būti susijęs su kažkokia ulta slapta informacija, nes tokie dalykėliai negali būti siunčiami Yahoo'ais, Gmail'ais ir t.t. Tikrai buvo pasidaręs kiek paranojišku, mat nebuvo tikras ar neįteps savęs į iš anksto paruoštus spąstus. Atsidarai tam tikrą failą, siuntėjui ateina tavo IP adresas, dėl to, gali lengvai nustatyti tavo būvimo vietą. Ir tuomet į ją suplūsta tuzinas smogikų ir jie paleidžia į tave tą deginantį, audinius ardantį dūmelį. Ir tada tau šakės. Dvejojo surizikuoti ar ne. Visgi magėjo patikrinti vyro "ištikimybę" ir kiek iš tiesų jam patiko mintis valdyti masyviai monopolistinę įmonę. Ok, don't overthink, just watch it. Sėdėjo susiraukęs jau vien nuo to, kad Des'ui vat būtinai prireikė pademonstruoti savo marmuzę. Apie jį erzino visiškai viskas: balsas, mimikos, judesiai ir aplamai ta "Hitlerio svajonės" išvaizda. Atrodė įtemptai susikaupęs, sunėręs pirštus į "trikampį", parėmęs juo nosį. Po stalu nervingai tirtanti koja - nesąlyginis refleksas. Galėjo to monologo ir neperžiūrinėt, nes tik susinervino. Pridėtas buvo dar vienas įrašas, kurio data pasirodė keistai atmenama. Atidarė failą ir... Tikrai nesitikėjo, kad išvys jame būtent Kateriną. Antru bandymu dėmesį atkreipia į savo paties lavoną, kuris atrodė iš ties šūdinai. Kaip wights'as iš "Game Of Thrones". Nebuvo lengva klausytis švelnaus garbanės balso. Dar sunkiau priėmė tai, ką pamatė ir išgirdo. Negalėjo suvokti kaip jaučiasi. Ji pripažino savo klaidas, apsikrovė kaltėmis, kuriomis apsikrauti neturėtų, ji visiškai atvėrė širdį, užpildydama paskutines jos elgesio supratimo spragas. Tai buvo neįtikėtinai jautrus, magiškas momentas, paslaptis, kuri jos pačios sprendimu turėjo likti neatskleista. Kadangi negalėjo pasijausti didesniu mulkiu ir nesusipratėliu tai ir nepasijaučia. Tiesiog rodėsi, kad pagaliau turi ne tik ryžto, bet ir jėgų imti tvarkytis savo gyvenimo, o dabar visa tai vėl susvyravo. Privalėjo, bet dar negalėjo atsakyti ar yra vertas Katherine Pierce meilės, jeigu nesugebėjo vampyrės šitiek laiko suprasti. Ar tuo labiau pripažinti, kad jos suprasti net deramai nesistengė. Ji žinojo, kad Čikagos romanas jam nebuvo tik kažkoks laikinas, aistringas pasismaukymas, tačiau visados galvojo, jog Kat savo ruožtu norėjo tik neįpareigojančio prasiblaškymo. Neįtikėtina suvokti, idant taip niekados nebuvo. Savo gynybai galėtų mestelėti, idant garbanė yra velniškai paini moteris ir vargu ar prašautų pro šalį, bet tai nepadėjo pasijausti geriau. Turėjo tinkamai įvertinti padarytą žalą, savo paties elgesį bei nuspręsti jis nutrauks bet kokius saitus su vampyre ir padarys tai, ko nepadarė ji - varys von, ar laikysis galvoje ir širdyje suvešėjusio plano nepraskysti ir pasistengs kaip įmanoma geriau viską sutvarkyti. Na, Sebastiano pasirinkimas aiškus. Nuvijęs šalin juodus debesis netgi pasišaipė kurių velnių metė save į tą emo būseną, kol galiausiai ėmė jaustis visai laimingas. Čia tas magiškas jausmas, kai pagaliau supranti, kad asmuo, kuris ilgainiui tapo tau toks būtinas, toks artimas, idant tai net ėmė varyti iš proto, mažne taip pat jaučiasi dėl tavęs. Negalėjo pasiimti gitaros ir sugiedot serenados po Pierce langais šitaip maldaudamas atleidimo. Ir ne tik dėl to, idant visiškai negalėjo dainuoti. Vyrai iš ties mėgsta taisyti padėtį naudodami charizmą ir iškalbingumą, tačiau su Kat tai niekados nebūtų suveikę. Jos pasitikėjimą reikia atkurti veiksmais, o ir dar subtiliai tame laviruoti, kad Katherine neprarastų įdomumo, nes bus kaip su Meisonu, kuomet turėdamas jos širdį, tačiau vartydamas save iš santykių krizės telkėsi į visus tuos saldžius ple ple ple galiausiai pateko į Pierce top nekenčiamųjų sąrašą. Sebastianas neketino tokiame atsidurti. Galiausiai frustracija dėl mega žiauraus susimovimo, kurį sudarė eilė žiaurių susimovimų virto tik į dar didesnį ryžtą. Pagaliau "nesimazindamas" galėjo prieš save pripažinti ir tai, kad kalbant apie jį ir Katherine, Lockwood'o nuomonė, gerovė ar savigarba niekados nė nerūpėjo. Niekuomet nepamestų rūpimos moters dėl to, kad jos ex'ui skauda šikną. Galiausiai visai perspektyviai prasidėjusi dviejų vyrų draugystė pateko į tokią duobę, kad Redford'ui jau pasidarė meh bandyti iš jos kapstytis. Visi asmenys, kuriuos prie savęs prisileido arba padarė dingau arba šiaip užkniso. Tad kokia prasmė švaistyti savo laiką bičiulystėms, kurios neužsitęs? Be to, ryškėjantys Meisono ir Sebastiano personų skirtumai akis badė seniai ir diplomatiška graiko subinė stengėsi kažkaip išlaviruoti toje jo, Lockwood'o bei Kath painiavoje. Labai sunku nuoširdžiai pripažinti garbanę vis dar mylinčiam vilkolakiui, kad ji užtikrintai taps Redford'o moterimi ir Redford'ui vapšė nerūpi, ką anis apie tai galvoja. Kad varyk, išgerk pieno ir get over yourself for once. Kažkaip panašiai draugą dabar tikrai užpultų, dėl to jiedu ir nesusidūrė eiles mėnesių. Sebastianas buvo užtektinai blogas draugas, kad kelis kartus ryškiai praspirtas, pagaliau pats padarytų dingau be jokio "ate". Tai vienas pavyzdžių visgi koks užsiknisęs graikas pasidarė deal'indamas su kitų marazmais ir išsišokimais. Suprato, kad Meisonas nėra vertas jo pagiežos, ypač kai paliko jį tokį išsibarsčiusį emociškai. Tradiciškai nesuvokiantį kurios konkrečiai pupytės skylutę jis nori laižyti. Tačiau vis dar buvo užtektinai nestabilus ir dievai mato, mažiausiai sulaužytų jam ranką dar kartą užsipultas dėl sąsajų su Katherine. Veikiausiai nebegalėtų, neįstengtų jam nepasakyti, kad su Pierce voliojosi 2011aisiais ir tai buvo viena įsimintiniausių patirčių vampyro gyvenime, kas reikštų subinės pasivalymą Lockwood'o orumo likučiais. Neketino jo apšikti dar labiau, tad laikytis atstumo reikėjo neišvengiamai. Susigrąžinęs kompanijas bei mylimą moterį tikrai imsis taisyti klegančių bičiulysčių, tačiau ne viskas iš karto.
Sebastianas iš ties atrodė šaltai nusiteikęs dėl to, kad Katherine būvimas tapo toks fiziškai netolimas. Žinoma tai - iš anksto suplanuotas elgsenos modelis. Vargu ar vampyro žvilgsnis sugebėtų išlikti šiai damai abejingas, bet visa kita nešė link to. Nenorėjo užmėtyti jos velniškai akivaizdžiu prisirišimu, sakykim bandys įgyvendinti santykių sulopymo planą taip, tarsi laikas būtų sviedęs juos atgalios į tą momentą, kai jiedu susitiko po "Marissos" mirties. Jie abu elgėsi šaltai, atsargiai. Tikrino vienas kitą tuzinus kartų, dar daugiau klaidų padarė, bet net šis laivas prisišvartavo meilės uoste. Redford'as neketino daryti klaidų, sustygavo save kaip smuiką genijaus rankoje, be to, jautė azartą ir savotišką medžiotojo instinktą. Dar niekados šitam galingame kūne nesijautė toks stiprus dvasiškai, kuomet gebėjo valdytis. Anksčiau (kai buvo žmogus) tuntas įvairių kūniškų reakcijų išduodavo vyro emocinę savijautą susidūrus su Katherine. Apimdavo jaudulys, padažnėdavo širdies plakimas, pakildavo kūne temperatūra, mažų mažiausiai sudrėkdavo delnai ar išmušdavo lengvas prakaitas. Dabar viso to nebuvo. Negyvas kūnas, žema jo temperatūra toli gražu neišdavė koks iš tiesų patenkintas jautėsi garbanei nusprendus vietoje Dubajaus pasirinkti Puerto Riką. Liko visai neprastai pačios Pierce išmokytas savo stulbinančiais pavyzdžiais kaip reikia veidmainiauti. Žinojo, kad viskas praeis gražiai ir jis sugebės išvaidinti savo rolę, mat taip ar taip neteko siaubingai smarkiai perspausti tų savybių, kurias susirinko komplektuodamas dar vieną "naująjį aš". (Dabar parašyčiau kaip Seb'as reaguoja į Kath išvaizdą, apsirengimą ir t.t., bet kadangi neįmetei nieko, tai oh well :DD). Nenutiko kažkoks magiškas spragtelėjimas, kurio dėka Redford'as nustojo geisti žmonių kaip užkandėlių. Supratęs, kad labai greitai neperneš savęs per savikontrolę, nes tam reikia ne tik įgūdžio, bet ir laiko, visgi pamynė orumą (durną tokį) ir nusičiupo Marcus'o užkalbėtą laikrodį, kurį stengėsi visados nešioti. Džiugu, kad jis pabūrė ne ant kažkokio ugly-ass laikrodžio, o prabangaus, auksuoto "Ferrari" laikrodžio. Nepirko jo nei savais pinigais, nei priklausančiais Desmond'ui (nors blemba ištuštinti jo sąskaitą 28k dolerių, už kažkokį niekalą būtų sweet), nes Teslos S modelį vairuojančiam vyrui ta italų firma vopšim ne į temą. Su Katherine pavasarį stebėjo F1 varžybas Italijoje ir "Ferrari" piaro komanda sugalvojo, kad būtų visai šaunu bandyti papirkti kontraversišką, bet itin žymią vampyrų porą kelioms reklamos sutartims. Tad jie atsiuntė prabangų laikrodį dovanų su prierašu "padėti" jiems pareklamuoti šį bei tą. Sebastianas iš kart pareiškė, jog tingi (tiksliau, neketina savęs apkrauti kažkokiomis papildomomis privilegijomis apart tų, kurioms spaudė korporacija) ir nieko dėl to nedarys, bet laikrodį pasilieka. O ką nusprendė Pierce tai po šiai dienai nežino. Turbūt irgi nieko, antraip jau seniai būtų pasirodžiusi kokia reklama, įkyriai televizoriuje šmėžuojanti kas trisdešimt minučių. Sebastianas su Katherine puikiai palaikė vienas kitą su ta savo "bitchy" maniera. Jau senokai garbanę tokią matė. Negalėtų pasakyti, idant buvo to pasiilgęs, bet kališkumas jai tikrai tiko. Vampyrė atrodė pavojinga, nepasiekiama ir dėl to, tik dar labiau viliojanti. Vyras iš donorų sąrašo tikrai galėjo išsirinkti kokią neypatingai išvaizdžią damą ar galiausiai vyruką, bet neeeh. Per daug apsisunkintų gyvenimą jeigu prie vyriškos padermės atstovo skrydžio metu Pierce sugalvotų demonstruoti savo seksualumą ar nespecialiai, ar kaip tik norėdama erzinti jai neabejingą Redford'ą. Skristų pro lėktuvo duris jis greičiau, nei sugebėtų įvertinti Kat papukų formą. Užlaikęs ties Petrova ne visai draugišką, it įspėjantį žvilgsnį Sebastianas šnypteli, tarsi norėdamas nemirėlę užtildyti.
- Kodėl tu išdavinėji mūsų nepriekaištingos santuokos paslaptis? Ar...-regis vėl turėjo problemų bandydamas atsiminti donorės vardą. Ta prasme, jam tas visiškai nerūpėjo,-...ši, į tave visiškai vizualiai nepanaši mergina turi žinoti, kad mūsų sąjunga nuo pat pradžios buvo klišinė reklaminė butaforija?-akivaizdu, kad ironizavo savo poziciją. Net nebuvo pagalvojęs dar kaip pajėgs visos kelionės metu išlaikyti Keitę gyvą ir sveiką, bet jeigu taip nutiks ir ji išliks bent gyva, nebus sunku ją užkalbėti siekiant, kad ji šį bei tą pamirštų. Sebastiano darbotvarkėje nebuvo punkto "Ardyk savo fiktyvią santuoką". Nei komerciškai, nei kaip kitaip tai nebuvo naudingas sprendimas. Abejojo ar Katherine dėsis prie Redford'o planų toliau vaizduoti tobulą šeimą, bet ir visiškai išeiti iš viešumos ji negalėjo. Na, bent jau be pateisinamos, viešos priežasties. Žinoma ji bet kada gali viešai sudirbti "savo vyrą" apkaltinant jį neištikimybe kokia, bet vylėsi, jog ši mintis niekados neužgims jos galvoje ir ji netaps tokia stipri ir įkvepianti, idant Kat nuspręs to imtis. Dėmesį ketino išnaudoti tinkamai ir būtent ta linkme, kuri buvo naudinga "RedCorp" produkcijai, tyrimams bei technologijoms. Iš ties nesitikėjo iš Desmond'o nuoširdaus darbo, greičiausiai jis tik vaisius nusiraškys. Bet vis vieną kaip korporacijos vadovas bent apsimes autoritetingu asmeniu, visgi jo vardas su tuo bus susietas ne tik tiesiogiai, bet ir visuomenėj žinomai. O tai tikrai ne tas pats, kas valdyti įslaptintą tinklą. Gali kur kas mažiau visokių išsišokimų sau leisti. Ponas Abberline'as tikrai atrodė brutalus, despotiškas tipas, bet jis tikrai nebuvo kvailas. Oi ne. Vargu ar Sebastianas norėtų su juo įsivelti į rimtą vendetą, nes tai nebuvo tas oponentas, kurį ketintų nuvertinti. "Laikyk draugus arti, priešus - dar arčiau". Galėjo jausti šiokį tokį puolimą iš Katherine. Jos žvilgsnis provokavo, o ką kalbėti apie tinkamai sudėliotus sakinius. Redford'as išliko neutralus. Netgi suvaidina nusistebėjimą kas garbanei čia atrodo keisto, kad vyras paėmė ir nusiramino?
- Žinau, kad mėgavaisi matydama mane besivoliojantį mėšle. Buvau tau skolingas tą vaizdą ir tokį pasitenkinimą,-pradėjęs kalbėti vėl, darė tai ramiai, kone diplomatiškai dėstydamas faktus. Kiek labai suveidmainiavo įvardinęs savo nuopolį kaip saldainiuką garbanės akims? Šiek tiek. Na, iš didžiosios dalies. Egzistavo galybė priežasčių kodėl elgėsi taip kaip elgėsi. Bet ir nė velnio nesigailėjo,-Savaime suprantama tai negalėjo trukti amžinybę. Ypač kai korporacija mus abu šitaip apdergė. Žinojau, kad sužinojusi apie tai, kas įvyko visų pirma pasistengsi užsitiktinti maksimalų saugumą ar aplinką, kurioje galėsi valdyti žalą bei naudą sau. O kadangi būsi saugi, turėsiu laiko sutvarkyti viską taip, kaip reikia,-vien iš įpročio, to mažo, karts nuo karto pagraužiančio užsilikusio žmogiškumo kirminėlio vyras atsidūsta, nelyginant šiuo momentu stipri emocija būtų nugulusi krūtinę. Uoslė kaip mat perduoda galybę signalų. Užuodė Katherine kūną, jos kvepalus, plaukus, tabaką, netgi jos BMW saloną ir tai, kad jame pakeitė kvapuką, bet tuo pačiu ir donorės šiltą, velniškai viliojantį kraują. Akimirką vampyras išsitempė. Nenorėjo perdėm akivaizdžiai afišuoti to, idant visgi privertė save užsidėti tą laikrodį, tačiau suspaudė jį ranka, lyg tikėtųsi, jog pasisems tų magiškų bangų ir jos padės nurimti. Padėjo, todėl ir pratęsti mintį tapo lengva,-Turėjau su tavimi susisiekti, bet spėju nepritrūkai laiko suprasti kodėl to nepadariau,-šypteli bene kaltai net neabejodamas, idant ši kontaktinio bendravimo pertrauka visgi išėjo į naudą. Galėjo kaip pavyzdį pateikti pačios Katherine dingimus, bet po visko ką suprato ir kokios esminės supratimo spragos liko užpildytos, tai būtų tapę tiesiog niekšišku ėjimu. Nebūtinu, ir taip komplikuotą jųdviejų situaciją komplikuojančiu ėjimu. Žinoma jam patiko kokia priešiškai nusiteikusi Pierce atrodė tai merginai, kuri nekėlė nei grėsmės, nei turėjo kažkokių piktavališkų intencijų. Bet garbanė neklydo teigdama, kad niekam nerūpi jos vardas. Sebastianas pats jį būtų įsiminęs jei ne ši nemaloni tiesa. Pralinksmintas tik per plauką susilaiko neišsivėpęs, tačiau akys visgi sutviska, perduodamos "nusišypsojau akimis" signalą,-Ak, nebūk tokia nemandagi,-labai dirbtinai ir akivaizdžiai nenuoširdžiai subara Kateriną,-Kelionė laukia įdomi, ganėtinai turininga ir ne tokia jau trumpa. Būtų tikrai ne kas, jeigu gadinčiau tau nuotaiką, nes praleidau vakarienę, tiesa?-jeigu vampyrė akivaizdžiai reiškė nepasitenkinimą, demonstravo aštrius savo būdo kampus, tai Redford'as elgėsi priešingai ir su abejomis moterimis bendravo maloniai, bet tai nebuvo nuoširdi emocija, tai labiau priminė satyrą. Sebastianas jau buvo supratęs, kad Katerina Pierce DIEVINA deimantus ir prabangius papuošalus. O kuri moteris nedievina? Na, nebent tik tos, kurios jų neįperka arba negauna jų dovanų. Be to, siekiant apdumti akis Chariton'ui su tariama garbanės mirtimi (o sprendžiant iš visko - paėjo), teko paskatinti vampyrę padaryti let go tam prašmatniam vėriniui. Provokacijai Redford'as nepasidavė. Įsispoksojo į savo fiktyvią sutuoktinę (vis dar, nebent Pierce padirbėjo ir teisiškai išsiskyrė dar kartą) šiek tiek prisimerkęs. Erzino dirbtinai keldamas įtampą.
- Keit, gal nori auskarų?-tarsteli neatsisukęs į merginą, kurios perdėm energingas "hell yeah!" nepasiekia paviršiaus, kuomet nuvedusi akis į Katherine iš jos veido suprato, kad sutikusi gali netekti kokio gyvybiškai svarbaus organo. Sunkiai nurijusi burnoje sukaupusius skysčius (Pierce fizionomija ją tikrai išgąsdino), suklususi ir nutikusi ji paklusniai, bet ne visai užtikrintai papurto galvą. Redford'as gūžteli pečiais neišreikšdamas didelio intereso palaikyti šią temą. Garbanė tipiškai sau nesilaikė atstumo rasdama momentų kaip įterpti save pažeidžiant Sebastiano asmeninę erdvę. Tai visados buvo tas atakos manevras, kurį lengviau atlaikydavo ji, ne vyras. Kažkodėl manė iš pradžių, kad čia niekis ir gali atlaikyti Pierce nuodydamas ją jos pačios nuodukais, tačiau fizinio artumo galiausiai vyras ir neatlaikė pradėjęs vėl jausti jai prisirišimą. Artumas ypatingai reiškė daug dabar ir dėl to, idant priešais stovinti moteris buvo užtikrintai užvaldžiusi tiek mintis, tiek kūną. Mėlynos Sebastiano akys nepakeitė trajektorijos net tuomet, kai nusprendusi baigti nė nepradėtą kaklaraiščio mazgą garbanė privertė pasijausti iš ties įdomiai. Jųdviejų elgesyje netruko dviprasmybių. Visai kaip ir supratimo, kad nepaisant visko jiedu vienas kitam yra ne ką mažiau brangūs, nei buvo. Antraip Sebastianas nebūtų kvietęs garbanės, o ši - pasirodžiusi. Stovėjo taip pat arti laviruodamas ties dvejais labai skirtingais siekiais: atsitraukimo bei Kath čiupimo ir tikrai tokio, idant jai net minties nekiltų, jog galėtų būti paleista. Tačiau stengdamasis išlaviruoti per viduriuką pūpsojo su perdėtai nenatūralia povyza išduodančia vyro reakciją į rūpimą moterį. Tylus, bet užtikrintas jos tonas netrukus suvirpina orą. Skubiai nesureaguodamas graikas lėtai nuleidžia akis į vampyrės iškirptę (kas padaryta, tas padaryta, foto nėra, vadinasi Kat su iškirpte Very Happy). Kažkas lyg ir patraukia jo dėmesį. Judėdamas lėtai, lipšniai ir sudarydamas gana erotišką momentą nykščiu perveda per nedidelį odos lopinėlį virš kairiosios krūties. Akis iki Kath veido lygio spėjo pakelti anksčiau, nei baigė prisilietimą. Naudotą pirštą specialiai kiek palenkia, kad vampyrė matytų ant jo pagalvėlės atsidūrusį pilkšvą taškelį, greičiausiai peleno gabalėlį nuo cigaretės. Atseit tik tai motyvavo jį prikišti nagus prie Pierce kūno. Kantriai išklauso manieringų josios pareiškimų. Neutrali fizionomijoje ne be reikalo ir ne be paspirties akimirksniu nušvinta nuoširdžia, plačia šypsena.
- Kad mane kur, Pierce. Neturiu labai didelių kompleksų, bet niekuomet nebūčiau leidęs sau šitaip susireikšminti ir laikyti save tokiu svarbiu tau,-dar viena jau kažkur girdėta, tik kitaip perfrazuota frazė,-Visgi dabar jau laikau. Juk supranti, kad tai...-elgdamasis lėtai vyras nusodina delną ant Katherine sprando, akcentuodamas abipusį sąlyčio malonumą,-...nepraeis, jei nesilaikysi nuo manęs atstumo. Nė vienas iš mūsų nenori jo laikytis. Tad viskas ką galiu padaryti, tai įrodyti save iš naujo, pagaliau padaryti tai teisingai, nusipelnyti tavo jausmų, vietoje to, kad interpretuočiau juos kažkaip klaidingai. Mačiau tavo tikrąjį veidą ir tai buvo iš ties gražiausia ką man esi parodžiusi,-specialiai nutaiso kiek blatnesnę šypsenėlę norėdamas pašnekovę nukelti į akimirkas, kuomet ji buvo tokia viliojanti, tokia vizualiai pasakiška, kad tai suvirpindavo kiekvieną nervinę galūnėlę, užimdavo kvapą, visiškai susukdavo protą,-Jei manai, kad nebėgdama išprovokuosi mane tą padaryti - taip tikrai nenutiks,-kalbėjo ramiai, įtikinamai, su tokiu pat pasitikėjimu savimi, su kokiu kalbėjo visą laiką iki šiol,- Man reikia tavęs kaip sąjungininkės, ne oponentės. Draugės, ne meilužės. Galiausiai pati neatsisakytum susitepti Elizabet Gutierrez krauju, ar bent išvysti ją kenčiančią. Ta šliundra nusipelnė to ne ką mažiau, nei aš visos tavo neapykantos, tiesiog....-vardan intrigos ir didesnio "draminio" efekto padaro nedidelį tylos intarpą, lydimą atstumo, skiriančio nuo Katherine sumažinimu. Jiedu nesilietė, tačiau to tikrai nereikia, kad tu vampyrai jaustų vienas kitą lygiais, kurie paprastam žmogui nėra suprantami,-...pastaroji vieną dieną išbluks, ji primins blogą sapną, o nuo kitos dar ilgai piktdžiugiškai alergizuos,-vyptelėjęs vyras dar kartą suvaidina atodūsį, kurio šaltas gūsis nugula ant rusvos vampyrės odos, tarsi būtų persijungęs į slogesnį emocinį rėžimą,-Žinoma aš galiu ir susimauti. Rasiu ne vieną būdą kaip tave nuvilti Katherine, nes pavargau vaikytis tos įsivaizduojamos tobulybės, kuri turėtų apibūdinti mane kaip asmenį, kuri paprasčiausiai neegzistuoja ir vietoje to būsiu užtektinai didelis vyras, kad priimčiau tą, kurią man atsiuntė likimas. Arba kuri atkaukšėjo pas mane ant tų siaubingai didelių kulnų pati,-smooth talking! Pakėlęs akis, mat trumpai žvilgtelėjo į Pierce apavą, mirkteli vampyrei it flirtuodamas. Vargu ar tikėjosi, kad padarys jai įspūdį, tačiau nepapliaukšti liežuviu kažkaip neišėjo, kuomet jautėsi toks įkvėptas viso to iššūkių kupino kelio, kuris driekėsi priešaky. Neketino slėpti ir to, kad jaučiasi laimingas turėdamas šalia garbanę. Patiko jam jos sunkus sukalbamumas, piktumas ir nemalonumas, kiekvienas aštrus kampas, kurio neketino lyginti. Visa tai niekados nebuvo laužta iš piršto. Jau seniai tas pirminis išlepintos, turtingų tėvelių dukrytės įspūdis, užgimęs galvoje pirmomis Sebastiano ir "Marissos" pažinties dienomis buvo sunaikintas ir Katherine Pierce persona jam niekados neatrodė tokia logiška, kokia atrodė dabar. "Paslankesnis" vyro antakis pakyla į viršų sudarydamas susidomėjusią išraišką, kuomet garbanė ima diktuoti savo sąlygas. Susilaiko nepavartęs akimis, bet "negi mes vėl pradėsim apie tai?" efektas puikiai persiteikia veide.
- Gal pajėgsi kažkaip pakentėti? Sakyk, kiek ilgai gali ištverti vampyras, gerdamas kito vampyro kraują? Jeigu viskas būtų taip paprasta, tokiu atveju ėstumėm vieni kitus ir vargo nematytumėm. Bet kažkodėl taip nėra. Ar aš kažko nežinau?-vyro balsas suskambėjo jautresnėmis ir dėmesingesnėmis natomis, atrodė nuoširdžiai bandantis rasti kompromisą. Nes tikrai nebuvo taip, kad jam nerūpėjo Pierce nuomonė,-Jei žinotum kokį poveikį man turi tavo kraujas, daugiau gyvenime jo man nekištum,-mesteli perdėm atsainiai, lyg tarp kitko, nors buvo įsitikinęs, idant toks argumentas tikrai nepraeis pro vampyrės ausis nenugirstas ir nesureikšmintas,-O antras?-pasidomi tuo kitu Katherine nemaloniai klibinančiu dalyku, tačiau tuo pačiu atsitraukia bei nusisuka, kad galėtų žvilgtelėti į laikrodį neparodydamas garbanei, jog dėvi būtent tą užkalbėtąjį,-Būk gera, širdele, sukoncentruok daugiau priekaištų ir aš pažadu nenumosiu ranka tau bandant tai išlieti ieškant kompromiso, bet mes turim judėti link oro uosto,-pats nustebo tuo, kad laikas biškį spaudžia ir pasinaudojęs vampyriško greičio faktoriumi iki miegamojo antrame aukšte bei atgalios į svetainę suvaikšto per kelias sekundes pasiimti lagamino, o kai grįžo iš karto pasileido holu link durų. Atvėrė jas, išlindo laukan (o svilt nepradėjo, nes buvo vakaras, dooh) bei prilaikė šitaip ala galantiškai paskatindamas moteris apleisti dvaro patalpas. Pirma išneria mirtingoji. Ji energingai, bet su atitinkamais fyfiškai pasimaivymais išeina į kiemą, bet jos akimis nepaseka susitelkdamas į artėjantį Pierce veidą. Jųdviejų akių kontaktas toli gražu nebuvo įprastas, jis kėlė kažkokią nemaloniai malonią įtampą. Gal ir atrodė pagaliau išsiaiškinę viską, bet ar tikrai taip buvo? Sau duoti pažadai, principai nebūtų leidę jiems vėl suartėti taip, kaip jie to norėjo.
Visados be galo mėgo tokį orą, koks išpuolė šioje Niujorko dalyje šįvakar. Ganėtinai šilta, anei vėjelio, drėgna. Kieme išvaryta stovėjo Sebastiano "šampaninė" Tesla, kurią šiandien garaže blizgino gerą pusdienį. Tad nebuvo jokios kalbos apie tai, kad į oro uostą vyks su Katherine BMW. Sumetęs savo ir Kate lagaminus į bagažinę vyras greit akimis susiranda Pierce, kuri pasielgia visiškai priešingai ir manieringai įsėda į savo visureigį. Pastebėjęs, kad vampyrė žvilgtelėjo į Sebastianą šis klausiamai išskečia rankas, "what the hell?", tipo, o sulaukęs pakankamai šaltos reakcijos nusprendžia nepradėti kelti vėjų net tuomet, kai akivaizdžiai vampyriškų "kerų" paveikta mirtingoji taip pat įsėda į garbanės automobilį! Neketino pasiduoti provokacijoms, nors leido sau trumpai susirūpinti dėl donorės gerovės. Nebuvo pamiršęs KAIP Katherine vairuoja, kokius pavojingus manevrus atlieka, tai mergina mažų mažiausiai išgyvens kelis mini infarktus. Vyras įšoka į savo automobilį pasistengdamas atrodyti kaip įmanoma labiau cool, kai užsidėjo akinius nuo saulės (kokios saulės), pasileido garsiai muzikos ir užvedęs variklį manevringai, su bereikalingais ratų prasisukimais iššauna iš kiemo ala pademonstruodamas kaip greitai jo elektrinis sedanas gali pajudėti iš vietos ir šiaip kokie geri ratai čia. Net jeigu ir eismas išpuolė nusiteikęs draugiškai vampyro atžvilgiu, oro uosto teritoriją pasiekia vėliau, nei Katherine. Nepažeidė nė vieno įstatymo vairuodamas, gal todėl. Abi moteris susitinka pačiame pastate. Priartėjęs iš kart ir prasižioja.
- Kaip malonu matyti, kad jos...-prisimerkia pastebėjęs Keitės kakle visiškai šviežią įkandimo žymę,-...nenudėjai,-mažai dėkingumo atsispindėjo Sebastiano veide, nes neketino pradėt vaidint neva jam rūpi ar turi kažką prieš jųdviejų tradicinę konfrontaciją,-Abberline'ai mielai sutiko padovanoti kelionę privačiu lėktuvu, taigi,-mosteli į priekį ranka nurodydamas reikiamų vartų pusę.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Sk. 07 02, 2017 12:52 pm




Let the flames begin




NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Our Last Night - Same Old War




„Abipusė nauda? Prašyčiau, tu papuolei į jos spąstus kaip ir kiekvienas ten atsidūręs idiotas, likęs sužavėtas jos fiktyviai prie bet kokios situacijos prisitaikančios, savanaudiškos asmenybės“, – Šiais skambiais, šiek tiek per daug aitriai išreikštais žodžiais garbanę apibūdino ne kas kitas, kaip jos šešėlinė „aš“, Elena Gilbert. Pokalbis, kuriame buvo išreikšta ši nuomonė vyko prieš daugiau nei septynerius metus, dar tuomet kai pirmą kartą buvo atskleista tiesa apie mistinį vaistą, galinti „nutraukti“ nemirtingumą, suteikiant antrą galimybę būti mirtingam asmeniui. Antrininkė nepasisuklindama „atpylė“ susikaupusią tulžį garbanei, negalėdama patikėti tuo, kad pastaroji sugebėjo į savo pusę palenkti Elijah Mikaelson. Žinoma kad iš didžiosios dalies, Gilbert buvo visapusiškai teisi. Katherine niekuomet nedarė nieko, kas finale šiai neatneštu didelės naudos. Todėl jos sutartį su Mikaelson‘u taip pat vargu ar buvo galima pavadinti abipusiškai naudinga. Tiesa, ji pažadėjo originaliam vampyrui atiduoti vaistą nuo nemirtingumo, neužduodant net klausimo apie tai, kuomet ir kaip šis magiškas objektas bus panaudotas, ar tuo labiau kas būtent šį panaudos, už tai, jis privalėjo įtikinti savo brolį, originalų hibridą, kad šis pagaliau atsikabins nuo tamsiaplaukės užpakalio, suteikdamas galimybę pagaliau pradėti kvėpuoti laisviau. Prie šio pasirinkimo Pierce prieiti buvo pakankamai sudėtinga. Galima teigti, kad tam atsiliepti galėjo nemalonūs atsiminimai iš praeities, kuri iki pat šiol nėra apleidusi garbanės. Galima sakyti kad tam prieštaravo tam tikri nepasitikėjimo aplinkiniais, standartais. Ir tai būtu dar viena klaida, bandant suprasti, kodėl gi šis pasirinkimas fatališka tituluojamai moteriai pasirodė sunkus. Pasikapsčius giliau, būtu galima suprasti, kad sunku buvo ne sudaryti sutartį, o priversti save nesukišti vaisto į Niklaus Mikaelson‘o nasrus, palinkint „gero žmogiško gyvenimo, kalės vaike“. Maždaug tokiais pačiais žodžiais, gal riebiau. Sunku pasakyti ir tai, kad istoriškai pasižymėjusi antrininkė buvo bent daliai sekundės susimasčiusi apie tai, kas nutiktu su visais vampyriškomis pasidauginimo linijomis (angl. sire lines), jei Niklaus Mikaelson staiga taptu mirtingu asmeniu. Hipotetiškai galima įsivaizduoti, kad kiekvienas iš jo kraujo pasigaminęs vampyras taip pat taptu mirtingas, arba paprasčiausiai užverstu kojas. Tuo metu, kai vaisto klausimas buvo aktualus pirmąjį kartą, nuo originalaus hibrido buvo priklausomas tuometinis garbanės „širdukas“, a.k.a Mason Lockwood. Bet vėlgi, iš savanaudišku paskatų, arba per daug didelės vendetos, kurią jautė prieš tai minėtam asmeniui, ji nepagalvojo apie tai, kas galėtu nutikti, jei kartais visi reikalai imtu slysti šinon, kaip karštą dieną į saują paėmus nuo karščio išdžiuvusį smėlį, jis ima skverbtis pro pirštus, ketindamas palikti delną tik dalinai apdulkėjusį. Visgi pasvėrusi savo pačios prioritetus, Katherine nusprendė imtis kiek mažiau rizikingos veiklos, nerašytinio susitarimo, kuris galiausiai atneštu abipusės naudos. Mikaelson‘ai gautu vaistą nuo nemirtingumo, o Katherine savo ruožtu laisvę, kurios taip desperatiškai troško, ir kuri tuo metu jau ėmė atrodyti it ranka pasiekiama. Tuo labiau, logiškai mąstant, minėtosios šeimos atstovai greičiausiai būtu sunaikinę vaistą, arba atidavę šį jauniausiai iš Mikaelson‘ų. Mat ši, kaip bebūtu keista, nebuvo labai patenkinta savo amžinybę trunkančiu gyvenimu. Visgi, matomai pats gyvenimas buvo suplanavęs viską, priešingai, nei tai ketino įgyvendinti Katherine. Vaistas nuo nemirtingumo taip ir neatsidūrė Mikaelson‘ų rankose, kad ir kaip jie bereikalingai stengėsi to pasiekti. Tam tikros aplinkybės, paprasčiausiai pakeitė viską, apverčiant 180 laipsnių. Vaistas buvo panaudotas, tačiau ne tam asmeniui, kuriam to reikėjo.
Galima sakyti kad tai buvo labiausiai netinkamas laikas, ir labiausiai tam netinkama vieta. Kitą vertus, vargu ar buvo galima teigti kad antrininkės niekada nesusidurs akis į akį, ar tuo labiau nepabandys išsiaiškinti tarpusavio santykius. Lygiai tiek pat, kiek Katherine niekino Gilbert, tiek pat Elena neatsižvelgė maloniai į Pierce. Dieną prieš antrininkėms susitinkant, Katherine išsiaiškino tai, kad josios išrinktasis vilkolakis te buvo neištikimas niekšas, negalintis savo apatinių lauknešėlį nulaikyti už kelnių užtrauktuko, nekaišant šio visur, kur tik pasitaiko proga. Ką čia švelninti, ji visą tai pamatė savo pačios akimis. Ir prieš pradedant pasakoti apie tai, kaip fatališkoji garbanė baigė savo nemirtingumo dienas (kas užsitęsė netgi iki poros realių žmogiškų metų), būtina paminėti kas būtent privedė ją prie šiek tiek desperatiškai atrodančios įvykių sekos.
Po eilinės kovos su priešininkais, kurie pasirodė esantys kur kas stipresni, nei kad tai atrodė iš pirmo žvilgsnio, tuometinis garbanės mylimasis buvo stipriai sužeistas. Sužeidimų susitraukimo procesas atrodė kad buvo per daug lėtas, todėl teko imtis kitokių priemonių, kurios dažniausiai padeda mirtingiems asmenims. Sumoti suduoti savo kraujo nebuvo prasmės, Locwood‘o kūnas paprasčiausiai atmetė bet kokį bandymą pagydyti save vampyrišku krauju. Iš pažiūros, Pierce apleidusi namus užtrūko ne ilgiau nei pusvalandį. Kuomet tuo pačiu metu, Lockwood‘o namuose pasirodė, šio drauge prisidengusi šviesiaplaukė. Kaip ne keista, josios vardas idealiai sutapo su garbanės. Katherine Reese buvo kelis šimtmečius žinoma vampyrė / burtininkė. Nieko keista kad su garbane visiškai nesutarė, ir netgi turėjo tam pateisinamą priežastį. Juk kadaise tamsiaplaukė viso labo pasinaudojo šios naivumu, bei perlipusi per jos galvą, paliko merdėti apsuptai priešiškai nusiteikusių individų. Sunku pasakyti kas būtent sušvietė šviesiaplaukei, tačiau ji nusprendė kad skaudžiausia vieta, per kurią būtu galima suduoti Pierce, tai buvo pasitikėjimo gairė. Ji savaime suprantama pasirinko lengviausiai atrodžiusį variantą. Ir tikriausiai buvo ne pirma ir ne paskutinė moteris, kuri pasikliaudama savo vizualiais privalumais, paskatino tam tikrą vyrą pamesti protą ir pasiduoti akimirkai. Taip, nepriklausomai nuo to, kad iki pat šių dienų Katherine Pierce vienareikšmiškai kaltina buvusį sutuoktinį, didžiausi liaupsiai už atliktą seksualinį aktą atiteko būtent bendravardei. Garbanė yra įsitikinusi tuo, kad vyrai iš esmės nėra gyvuliai, ir vargu ar gali būti priversti daryti ką nors, prieš savo pačių valią. O kai tai liečia seksualinius potyrius, jei po visko pasakai kad to nenorėjai, argi tai nėra suprantama kaip prievarta? Kitą vertus, anokia čia prievarta, kuomet ne vien pasimėgavai procesu, bet ir lemtinga akimirka nuleidai. Tamsiaplaukė sugrįžo į savo tuo metu oficialaus vaikino butą, kaip tik tuo metu, kuomet jis iki pusės nuleidęs savo kelnes laikėsi įsispaudęs tarp šviesiaplaukės šlaunų. Spaudėsi prie šios vaginos taip stipriai, lyg nebūtu matęs rytdienos. Keista, tiesa? Vieną akimirką jam buvo taip bloga, kad atrodytu negalėjo pakilti iš lovos, kitą jau dulkino kažkokią tuštutę, pasisodinęs šią ant vonios kambario kriauklės. Garbanotoji moteris nepasidavė emocijoms: nepradėjo sielotis, ar tampyti blondinės už plaukų. Viskas ką ji sugebėjo iš savęs išspausti tai menką komentarą, bei ganėtinai garsų trinktelėjimą durimis. Į vidų tarytum buvo prišikta, ir ji tikrai kad neketino dar kartą pasirodyti prie Lockwood‘ą. Pyko tragiškai, jautėsi nemaloniai, tačiau vargu ar priėmė tai kaip kažką tokio, kas galiausiai sugebėtu į nesurenkamus šipulius suskaldytu jos asmenybę.
Sugrįžusi atgal į dvarą, kurį laikė savo namais, mažu mažiausiai buvo šokiruota tuo, kad jos laukė ne kas kitas, kaip Elena Gilbert. Nebuvo labai suinteresuota tuo, kodėl neseniai vampyre tapusi antrininkė nusprendė pasirodyti ten, kur vargu ar buvo pageidautina. Tačiau, kadangi dvaras priklausė nemirtingai asmenybei, ten patekti galimybę turėjo tikrai ne viena būtybė, kuri galiausiai sumodavo tai padaryti. Garbanė buvo visapusiškai nenusiteikusi aiškintis santykius, todėl (ne)draugiškai pareikalavo kad Elena pradingtu nuo žemės paviršiaus. Per daug greitai situacija paprasčiausiai tapo visiškai nekontroliuojama. Abi, it dvynės atrodančios moterys sukibo į viena kitos atlapus. Net jei Gilbert planavo pasikalbėti civilizuotai, oponentę pasirinko netinkama, ir netgi visiškai netinkamu metu. Visa tulžis už išdavystę, kurią patyrė iš Lockwood‘o pusę, kaip mat tapo nukreipta į šešėlinę savęs versija. Katherine atrado ne vieną kaltinantį aspektą, kuris galiausiai nuspėjamai turėjo pasibaigti vienos iš jų neišvengiama mirtimi. Tam tikru metu garbanė netgi privertė Eleną pasijausti taip, tarytum tai tikrai būtu šios pabaiga, kitu metu Gilbert jau įspaudė tarp originaliosios vampyrės dantų vaistą nuo nemirtingumo, priversdama šį sutraiškyti. Nemalonus, šiek tiek aitrus, šiek tiek salsvas skystis kaip mat pateko į Katherine burnos ertmę. Suskilęs stiklas padarė gleivinės sužeidimus, kurie kaip ne keista nebe susitraukė ypatingai greitai. Pajuto didžiulį nuovargį, tarytum visos prieš tai jaustos jėgos būtu ėmusios ir apleidusios jos liauną kūną. Nesuprato ką Gilbert sumurmėjo sau po nosimi, kuomet prarado sąmonę, arba kitaip tariant, užmigo, kietu ir gilią stadiją kaip mat pasiekusiu, miegu. Atsibudusi po neaišku kiek laiko, dvare buvo visiškai viena. Kažkur fone buvo girdimas beldimas į lauko duris, tačiau jis buvo toks tylus ir duslus, kad tam kad išgirsti teko netgi įsiklausyti į tylą, kad joje pastebėti tam tikrą vibraciją. Kad tapo tuo, kuo vargu ar kada nors planavo būti, tapo mirtinga, suprato kone iš karto. Burnoje vis dar jautėsi įpjovimai, o ir pats kūnas atrodė kad buvo atbukęs, nuvargęs ir nebe gebantis reaguoti į aplinką. Už durų laukė Mason‘as, ir jis taip pat netrūko labai ilgai, kad suprasti jog standartiškai šaltas Katherine kūnas tapo žmogiškai šiltu, širdis krūtinėje plakė ir ji tiesiog dvelkė gyvybę, kuri yra būdinga bet kuriam mirtingam asmeniui. Tiesa, Katherine Pierce buvo pirmuoju asmeniu, kuris buvo priverstas išmainyti nemirtingumą į galimybę būti paprasta ir neypatinga. Ir tai buvo didžiulė šikna, mat garbanė niekuomet nesusitaikė su mintimi, neva taip atrodys jos tolimesnis gyvenimas. Visa laimė, kad taip nenutiko.
Net dabar, kažkur giliai po smegenų žieve, tarp natūraliai organui būdingų raukšlelių, Katherine Pierce puikiai suvokė tai, ko norinti: amžino gyvenimo, savo pirmagimės dukters, keršto per 500 metų jai aktyviai kenkusiems asmenims, bei Sebastian‘o Redford. Tiesiog tam tikros aplinkybės, bei dideli, katastrofiški susimovimai neleido garbanei imti ir pasiimti tai, ko troško josios kūnas ir dvasia. Stiprus ir užsispyrimu dvelkiantis charakteris, gyvenimo būdas ir principai, paprasčiausiai nepaliko jokios vietos blaiviam protui priimti sprendimus, kurie iš pažiūros būtu teisingi, ar bent suteiktu pilnavertiškumo, visuotinumo jausmą. Keista, tačiau tie patys žmonės, tie patys nemirtingieji natūraliai mėgsta apsunkinti sau būtį išsigalvotomis baimėmis, bei nematomomis sienomis, kuriomis nusprendžia atsiriboti nuo aplinkos, mat kažkuriuo metu buvo „skauda“. Vertinant nemirtingosios garbanės charakterį, galima susidaryti aiškią nuomonę apie tai, kad jei ji kartą atveria kam nors širdį, nepadarius kažko tinkamo, arba padarius netinkamo, antrą galimybę gauti veik neįmanoma. Ji gebėjo vos per akimirką paniekinti bet kokį asmenį, ir tą jauseną savyje išlaikyti šimtmečius. Ir deja, šiuo metu dar nebuvo iki galo apsisprendusi ką ketino savyje užlaikyti Redford‘o atžvilgiu: šaldančiai deginančią meilę, panieką, ar visišką emocinį atsitraukimą? Kiekvienas pasirinkimas buvo tikėtinas, kiekvienas jų netgi turėjo logiškai skambantį paaiškinimą. Ir gal dėl to ir buvo įdomu, nes niekuomet nebuvo galima iš anksto numatyti to pasirinkimo, kuris galiausiai garbanei pasirodys toks puikus ir įkvepiantis, kad kito ji paprasčiausiai net nesivargins apgalvoti. Ir visgi, atsižvelgiant į dabartį, nepriklausomai nuo to, kad Katherine pasirodė užvaldyta visiškos kalės nuotaika, ji padarė esminį pasirinkimą, kuris leido suprasti, neva nėra tos padėties, kuri neturėtu savosios išeities. Ji – pasirodė. Ir prieš šį, pakankamai lemtingą pasirinkimą, viskas kas yra blogai, ar bent atrodo sudėtinga, paprasčiausiai nublanksta, tampa nebe svarbu, nebe įdomu. Žinoma, net dabar galima remtis tamsiausiomis mintimis, galvoti kad garbanotoji vampyrė viso labo nusprendė tokiu būdu atsigriebti, pažaisti ir taip sakant, patampyti jautriausias stygas. Tai klaidinga, ir netgi žeminanti nuomonė. Tik ne dabar, tik ne po visko, kas nutiko.
Iki pat paskutinės akimirkos, nebuvo net visapusiškai tikra tuo, kaip jausis išvydusi Sebastian‘o šviesias akis, jo pasikeitimo metamorfozę, išgirs jo balsą. Ar bent jau priims jį patį, tokį, kokiu jis galiausiai atsiskleidė esąs. Nebuvo net tikra tuo, kad sugebės sukontroliuoti savo jutiminius procesus, kurie iki pat šios akimirkos, buvo puoselėjami neigiamomis emocijomis, kuriomis vargu ar stengėsi save apnuodyti, greičiau užtikrinti tinkamą savisaugos refleksą, kad nepadaryti ko nors tokio, kas galiausiai priverstu pagalvoti neva ši yra ne tokia ir bloga, kokia dedasi visą savo gyvenimą. Parodyti kam nors, kad prieš nemirtingumą tu visgi esi žmogus, kad turi jausmus, kurie tave apima šimtais tūkstančių kartų stipriau, yra žmogiškumo išraiška. Ir tokios prabangos sau Katherine neketino leisti. Bent ne dabar, ne po to, kai nuoširdžiai įtikėjo faktu, neva jau ir taip per daug atskleidė. Ir galima teigti, kad moteriai tikrai pasisekė dėl to, kad neturėjo ne menkiausio supratimo tame, kad josios išpažintis su bedvasiu, sudžiuvusiu Sebastian‘o kūnu nebe buvo tokia asmeninė, tokia privati. Buvo kur kas lengviau įsilieti į kalės vaidmenį, nežinant to, kad pirmasis vampyras savo mintyse jau iki galo susidėliojo garbanės portretą, ir gal netgi pagaliau suprato kodėl jis reakcijos į tai kas nutiko ankščiau buvo būtent tokios, o ne kitokios. Lengviau buvo apsimesti kad tai tebuvo lengvas moteriškas pavydas, žmogiška nuoskauda dėl to kad jis savo reprodukciniu organu pamaskatavo kitoje skylutėje, kuri nepriklausė jai. Juk, būtu sunku paaiškinti viską taip, kaip jautė iš tikro ir kad tai nebuvo ne logiška, o netgi per daug realu, asmeniška. O kas asmeniška, vienareikšmiškai sukelia nevaldomas reakcijas.
Ir štai, prabėgus kuriam laikui, BŪTINAI pertraukai, jie vėl stovėjo vienas prieš kitą, lygiagrečiai, elgdamiesi taip, tarytum visas likęs pasaulis paprasčiausiai neegzistuotu, arba mažiausiai liautųsi sukęsis. Net tuomet, kai kūno vidus pasidabino maloniais šiurpuliukais, kuriuos iššaukė ne ypatingai draugiškai skambantis pirmojo vampyro balso tonas, ar tas pats pagerintas, jam būdingas stovis, ji elgėsi it tipiška savęs versija. Buvo kandi, piktoka ir visapusiškai klasiškai kališka. Negalėjo sau suteikti net minimalios galimybės tiesiog pasimėgauti tuo, kas buvo priešais, tačiau, nereikia meluoti, tikrai to norėjo. Nebuvo labai sunku apsispręsti, ar norėtu dabar pat sulaužyti donorei stuburą, nuplėšti Redford‘o drabužius ir labai madingai pavėluoti į oro uostą, ar imti ir atpilti dalį susikaupusios tulžies, kuri atrodo buvo kone neišsemiama. Bet kuris variantas būtu labai aiškiai drastiškas, vedantis prie tam tikrų išvadu. Ir ką padarė Katherine? Nieko. Elgėsi taip, tarytum tai būtu pirmasis jų susitikimas, po šešerių metų pertraukos, kuomet Pierce buvo labiau nusiteikusi užgauti Redford‘ą, nei kad nulaižyti. Visą tai atliekant kaip visuomet, sunkiai perprantama, „karšta šalta“ forma.
Sugriauti (ne)fiktyvią santuoką su pirmuoju vampyrų neketino. Galu gale, kaip gi galima sugriauti tai, kas manai kad net niekuomet neegzistavo? Tikriausiai tai galima pavadinti susidomėjimo trūkumu ar tingėjimu pasidomėti kaip gi yra viskas iš tikro. Tačiau fatališkoji tamsiaplaukė buvo visiškai tikra, kad šis reklaminis triukas niekada nebuvo įteisintas, todėl techniškai ji vis dar yra laisva, tiek pagal dokumentus, tiek savo kūnu, tiek savo siela. Ji manė esanti nepriklausoma, laisva, besidžiaugianti savo neaprėpiama laisve. Klydo, tačiau vargu ar informacijos stoka, šiuo metu atrodė it tai būtu labai svarbus reiškinys. Žinoma, jei žinotu tiesa, kad teisiškai visgi yra Redford‘o žmona, greičiausiai tą pačią akimirką pareikalautu suteikti šiai laisvę. O ir burnoje atsirastu labai nemalonus, pasenusį kraują primenantis, skonis. Ne, ne todėl kad vyras buvo Sebastian‘as. Greičiau todėl, kad savo pačios istoriją pakartojo faktiškai detaliai vienodai. O tai tikrai nebūtu malonu žinoti. Neketino ir visam pasauliui paskelbti apie tai, kad tai nebuvo jos asmeninis pasirinkimas, o „NSPUNK“ korporacijos užgaida, parodant kokie gi tie vampyrai yra atsidavę vieni kitiems, gebantys gyventi normalų gyvenimą, viso labo jaučiant viską šimtus tūkstančių kartų stipriau. Meh. Visgi apsimetinėti prieš kažkokią mirtingą mergužėlę, kuriai nagai taip ir niežėjo, imti ir sutrupinti kelis slankstelius, kad vis dar liktu donore, tačiau ne taip stipriai erzinančiai judanti, poreikio nejautė. Arba tam tikra prasme norėjo pabrėžti tai ne tiek Keitei, kiek Sebastian‘ui. Primenant tai, kad tam tikra prasme, Pierce niekuomet nepriklausė jam. Nors, jei pasigilinus į visą situaciją, galima pamatyti ir tą mažmožį, kad Katherine niekada nebuvo prisistačiusi ne sava pavarde, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo pokalbių šou, ant blizgaus lapo padėtas autografas, ar elementarus oficialių dokumentų formavimas. Teisiškai, viskas ką pasirašė garbanė, šiai dienai negaliojo. Žinoma, ta pati korporacija galėjo laisvai padirbti jos parašą, tačiau, jei reikėtu bylinėtis, Pierce laimėtu.
Be jokios abejonės garbanė turėjo visišką teisę elgtis paikai ir neapgalvotai, netgi pabandyti viešai su žemėmis sumaišyti savo teisėtą vyrą, tačiau kokia gi būtu viso to prasmė? Tai apsunkintu egzistavimą jai pačiai, prišaukiant dar daugiau multimedios dėmesio, daugiau interviu, daugiau pasirodymų prieš kameras. Ir žinoma tas suvaidintas verkšlenimas, šiek tiek sugadintu jau esamą įvaizdį. Ką kalbėti apie tai, kad Katherine vargu ar yra viena iš tų moterų, kurios palengvėjimą pajunta tuomet, kai leidžia aplinkiniam pasauliui pamatyti tai, kas joms kelia nerimą ar kokį skaudulį. Ji pratusi didvyriškai atlaikyti viską savo kailiu, neparodyti niekam net minimalių pokyčių ir galiausiai pakilti naujam gyvenimui, nepriklausomai nuo to, kaip sunku tai butu buvę padaryti. Tikriausiai nėra tokios vietos, ar tokios padėties, iš kurios originali vampyrė nesugebėtu rasti kelią atgal. Ir kalbant apie tai, galima pasakyti kad tai buvo dar viena priežastis, kuri privertė Pierce taip atmestinai sureaguoti į nuoširdų Redford‘o reikalavimą pradingti, pasitraukti nuo jo kaip galima toliau, mat mirtis tikrai liausis žaidusi žaidimus su garbane, ir galiausiai suspaudusi ją savo gniaužtuose, nusitemps į bedugnę, iš kurios nebe pavyks išsikrapštyti. Kitą vertus, tas pats „sapnas“ kuriuo pasidalino vampyras, jo paties žodžiais apibūdino tai, kokia visgi yra jo išrinktoji – galinti rasti kelią atgal, nesvarbu kur be būtu. Ir šią savybę vargu ar pats laikas ar likimas gebėtu pakeisti.
– Auch, tik nesakyk, brangusis mano, kad tai kokia nors prasme pamynė tavo vyrišką savimeilę? – Puikiai sugebėdama savo veide atspindėti suvaidintą apmaudą ir netgi tam tikra prasme, gailestingumą, garbane palenkė galvą, lūpų kampučius nuleido žemyn, bei dramatiškai pamirksėjo akimis. Nepriekaištingai pademonstruodama neva šis nedidelis spektaklis iš dalies netgi nebūtu patraukęs jos dėmesio, tačiau dėl to kad buvo savimi pačia, nesugebėjo neparodyti reakcijos, neva ši būtu gyvybiškai svarbiu dalyku. Taip pat dramatiškai, ir veik nebūtinai ji pripildė savo plaučius oru tam, kad galiausiai galėtu išleisti kiek užsitęsusi iškvėpimą. Jos tamsiai rudos spalvos akys vėl susitiko su geidžiamo vyro veidu, jo akimis.
– Nepriklausomai nuo to, kad ši visiškai į mane nepanaši mirtingoji, buvo išrinkta būti tavo mitybine palydove. Galiu pagirti nebent tai, kad nepasirinkai tos metro aštuoniasdešimties blondinės, apie kurią taip svajojai. Antraip atrodytum išsibarstęs su savo pasirinkimais. Bet būkime realistais Sebastian‘ai, man šis santuokos šou atsibodo. Ir, na, niekas tau gi nedraudžia imti ir praplauti tai kvailutei smegenėles. Jei kažkas netyčia pasisuktu ne ta linkme, kokia esi suplanavęs. – Neįpareigojančiai kilstelėdama pečius, Katherine ir toliau elgėsi taip, tarytum bandytu laimėti didžiausios veidmainės titulą, kurį vėliau garbingai pasikabintu virs savo miegamojo lovos atbrailos. Nepasikabintu žinoma, tačiau tokiu principu erzinti Sebastian‘ą atrodė visai linksma veikla. Katherine nieko nenutuokė apie tuos įgyvendintus planus, kurių pirmiausiai ėmėsi Redford‘as, kuomet suprato kad nebe gali sau leisti viliotis ant pūti pradėjusių grindų, tarp sienų ir grotų ir daugumoje visiškai vienas. Ta labdara, kurią Katherine šiam vyrui suteikė, periodiškais savo apsilankymais ir tuo, kad atnešdavo niekinį kiekį kraujo, kuris nepalaikė jo visiškai gyvybingo, buvo bjaurus žingsnis. Be jokios abejonės moteris manė, kad vampyras yra viso to vertos, ir netgi pati to nesuvokdama, leido jam jausti kone viską, ką jautė pati, esmės tai nepakeitė. Tai buvo labai liguistas, bjaurus žingsnis iš garbanės pusės. Galu gale, pateisinimu neskambėjo net tai, kad tuo pačiu metu, kuomet ji mėgavosi procesu, galėdama bent tokiu būdu priversti jį jausti giliausią duobę savo gyvenime, ji pyko ir ant savęs, kad elgėsi būtent taip. Sunku iš tiesų mylimą asmenį versti jaustis panašiai. Tai nėra žmogiška ir suprantama šviesiam protui, kitą vertus, Katherine nebuvo tiesiog žmogumi ir protas jos seniai nebe buvo visiškai šviesus (t.y. tyras, nesuteptas įvairiausiais gyvenimo nuosmukiais). Ji ketino palaikyti Sebastian‘ą vykdant puikiai apgalvotą keršto planą prieš korporacijos galvas, apsisprendė vos tik apie tai išgirdo. Tik nesusilaikė nepradėjusi maivytis ir elgtis beprotiškai erzinančiai. Nepriklausomai nuo to, kad Redford‘u nepasitikėjo kaip vyru, nemanė kad tarp jų dar gali būti kažkas, tikėjo juo kaip lyderiu, kuris gali pasiekti tai, ko šis trokšta. Ir tai yra gana dviprasmiškas dalykas, nors geresnis, nei jokio aplamai. Sunku pasakyti, kad būtu pritarusi tam, kad Sebastian‘as pasiūlė mainus Desmond‘ui. Nebūtu netgi supratusi viso to esmės, mat kur kas paprasčiau būtu šį, kartu su jo sutuoktine galutinai sunaikinti, prieš tai leidžiant patirti tokią pat niekingą gėdą prieš visuomenę, kokią jie bandė prilipinti ne visai fiktyviai Redford‘ų šeimai. Kai planai lietė kerštą, strateginį ėjimą, Katherine nemėgo žaisti (kitaip tariant cackintis, lel), ji nedvejodama imdavo ir sumaldavo viską į tokią pragariškos košės katilą, kad vaje. Todėl šiuo metu nežinodama apie vampyro sutartį su Abberline‘ais, jautėsi ganėtinai neutraliai. Tiksliau neieškojo paslapčių ten, kur jų niekas neslėpė. Ir iš dalies, tai buvo puikus pirmo vampyro ėjimas.
– Net nebandau to paneigti. – Rude! Žinoma, garbanė galėjo pradėti veidmainiauti neva kankinti Sebastian‘ą tokiu elgesiu, tokia aplinka buvo siaubingiausias jos gyvenime patirtas dalykas. Tačiau ar šiame dvare buvo bent vienas asmuo, kuris sugebėtu tuo patikėti? Jie abu puikiai suvokė tai, kad nepriklausomai nuo to, kad minėtasis laikotarpis sukėlė labai daug susimaišiusių emocijų, neatėmė iš Katherine galimybės pasimėgauti tuo, kad vyras kenčia jei ne lygiai taip pat kaip kentėti teko jai, tuomet tikrai stipriai. Galu gale, strateginis ėjimas bet kokiu atveju buvo nukreiptas į jutiminę išgyvenimų sferą.
– Visgi tu teisus tik dėl vieno dalyko. Aš iš tikro pasirūpinau savo saugesne aplinka, nepriklausomai nuo to, kad tavo dėka, brangusis, tapau masinio realybės šou auka, nors nuo pat pradžių ir sakiau, kad tai ankščiau ar vėliau pasieks žemiausią esančią bedugnę. Ir ne, tu neteisus dėl to kad buvai man skolingas tai. Nuoširdžiai norėjau matyti tave it „puolusį angelą“, ir tai sau pačiai ir parūpinau. – Šiek tiek persūdė su tokiu buvusių veiksmų apibūdinimu, galimas daiktas kad iš esmės dėl to, kad ne tiek kiek nusistebėjo jo staiga prašviesėjusiu protu, bet būtent tuo pasibaisėjimu, suvokiant idant jis tai galėjo padaryti kur kas ankščiau, nekamavęs nei savęs, nei jos bereikalingu įkalinimu ir priklausomumu, kad ir primestiniu. Tiksliau iš kokios pusės įvertinsi tą „primestinumą“, juk galima tai traktuoti kaip vienintelę išeitį iš šiek tiek susitepusios situacijos, arba iš tikro esantį norą pasilikti, nepriklausomai nuo to, kur link viskas galiausiai galėtu pasisukti. Ir tiesa, Katherine pasiliko todėl, kad pati to NORĖJO, o ne todėl kad korporacijos galvos užmynė ant uodegos, padrąsindami galimu susidorojimu su jos jauniausia dukterimi. Pff, it mergina, suaugusi mergina pati nesugebėtu pasirūpinti savo pačios saugumu. Ir jei nesugebėtu, būtu iš tikro kilęs geras klausimas, ar ji tikrai yra Pierce dukra? Mat atsižvelgiant į gana spalvinga Petrovos linija, kiekviena ten buvusi moteris sugebėdavo išlikti, išgyventi ir netgi sugrįžus sukelti tokį stiprų žemės drebėjimą, kad net ant šios paviršiaus egzistuoti noras pradingtu. Na, Nadia panašiai ir pasielgė, visai kaip ir n kartų jos biologinė motina. Be to, epitetą „puolęs angelas“ panaudojo specialiai, mat būtent tokiais žodžiais Sebastian‘as buvo įvardinamas kai kuriuose bulvariniuose laikraščiuose, kurie kartais pasitaikydavo prieš garbanotosios moters akis. Taipogi, toks įvardinimas skambėjo šiek tiek tipiškai, o pasakyti netipiškam asmeniui kad jis neva yra toks, sakykime nėra malonu.
– Turėjai? Drįstu pasakyti, kad ne. Net jei būtum pradingęs skradžiai žemę, nemanau kad būčiau labai sujaudinta tokio stebuklo. Nors, jei apie tai rimčiau pagalvojus... – Vėl melavo ir net nesistengė atrodyti labai įtikinamai. Mat vis dar buvo tikra, kad „beprotybės“ epizodai neleido Sebastian‘ui priimti jos nuoskaudos rimtai, o ką kalbėti apie tai, kad prisipažino jį mylinti tik tuomet, kai buvo visiškai tikra tuo, kad vyras mirė. Ji vėl praskleidė lūpas, kalbai. – ...ne, vis dar nemanau.
Tikriausiai nieko nenustebintu tas faktorius, esti Katherine visuomet buvo pakankamai savininkiška asmenybė, todėl vargu ar ketino pasidalinti su kuo nors dar jai BŪTINU asmeniu, ar pavyzdžiui tikrai prabangiais ir netgi labai patikusiais auskarais, kuriuos atsisakė priimti iš esmės dėl to, kad principai nepaliko vietos nusileidimui ir širdies atitirpinimui, kuomet ji vėl ėmė apsitraukti storu ledo sluoksniu. Visgi, minėtasis dalykas iš esmės priklausė garbanei, net jei ši ir numetė dovaną ant sėdimo baldo, pavaizduodama it tai jos visiškai nekabina. Kabino, ir tikrai kad neplanavo deimantų palikti šiame dvare. Keisčiausia tai, kad veikiausiai jie abu suprato, kad aukštakulnius dėvinti tamsiaplaukė vis vien sugebės nepastebėta pasiimti dėžutę, ir jau ateinančio renginio metu pasidabins savo ausų spenelius minėtu papuošalu. Todėl akimirka, kuomet Sebastian‘as pasiūlė auskarus pasilikti donorei, Pierce žvilgsnis kaip mat susirado beveik bendravardę. Įdomu, kaip gi apgaulingai kerintis, angeliškas veidelis tuo pačiu metu gali atrodyti ir nuostabiai ir bauginančiai. Originali vampyrė nepasivargino pratarti ne vieno žodžio, kuomet perdavė aiškią žinią, – „paimsi auskarus, paliksi mažu mažiausiai be rankų, kuriomis turėtum šiuos užsidėti“, panaudodama viso labo griausmingą žvilgsnį. Lūpos subangavo, išgaudamos kampinę šypseną, kuomet nors ir neužtikrintai, tačiau donorė atsisakė priimti iš tikro prabangią juvelyrika, kurią pardavus būtu galima nusipirkti namus, ar automobilį. Liko net labai patenkinta tuo, kad vizualiai į ją šiek tiek panaši mirtingoji priėmė protingą ir saugų sprendimą. Ir aplamai, vien mintis kad sukelia šiai baimę, kažkaip keistai jaudino. Tačiau Katherine nebūtu savimi, jei įdomūs dalykai jai sukeltu ne tiek susižavėjimą, kiek susijaudinimą. Šioks toks išskirtinis bruožas, apie kurį buvo užsiminusi Redford‘ui dar 2011-ais, kuomet jis nusprendė pataisyti Pierce šnekamąją kalbą, vos tik jauna moteris jo kūną įsuktą į prabangų kostiumą pavadino būtent tokiu žodžiu. Išlaikydama veide „i‘m that bitch“ išraišką, originali vampyrė vėl sugrąžino savo žvilgsnį į Sebastian‘ą, kuomet tuo pačiu metu baigė rišti pavyzdingai gerai atrodantį kaklaraiščio mazgą. Sunku pasakyti kada būtent išmoko tai daryti, tikriausiai matė kažkur (kad ir laiką stumdant prie kompiuterio) ir įsiminė, mat iš visų jos turėtų meilės interesų, ne vienas nesistengė atrodyti kaip Redford‘as. Nebent Elijah, tačiau tuomet ir laikai buvo kitokie, todėl galima sakyti kad visiškai nesiskaito. Atitraukusi rankas nuo pirmojo vampyro kūno, jas susikryžiavo po savo krūtine, it netyčia, it specialiai pasistengdama ją paryškinti. Vargu ar galėjo tikėtis esti oponentas pasinaudos tokia pat taktika, kuomet savo nykštį nuguldys ant per iškirptę pastebimos Pierce krūties linijos. Jo prisilietimas, kuris iš pažiūris alsavo šiokia tokia lengva erotika, bei lipšnumu, privertė vampyrę kuriam laikui nuleisti akių vokus. Tuo pačiu metu pasidarė beprotiškai malonu ir pikta. Malonu todėl, kad jo prisilietimai, ne ką mažiau, nei ankščiau, tiesiogine to žodžio prasme vedė iš proto, priverčiant patirti malonumą bangą, kuri užpildo visą kūną iš vidaus, priverčia vietomis pašiurpti, vietomis pajusti didžiulį fiziologinį jautrumą ir netgi pagauti save prie minties, kad visiškai nesinori kad jis atsitrauktu. Pikta, dėl to kad jo nepriklausomai nuo to ar tai būtu fizinis, ar tai emocinis artimas vis dar buvo veiksmingas. Kad ir kaip bandė save patikinti kad to nesinori, pasirodo kad pats kūnas išdavė kad yra visiškai priešingai. Šiek tiek praskleidė savo lūpas, leisdama iš plaučių išeiti ne tiek mirtinam šalčiui, kiek labiau primenančiam negailestingos žiemos šalčiui. Nenorėjo kad tai būtu per daug akivaizdu, bet paprasčiausiai negebėjo nieko su savimi padaryti, kuomet net pati to nesuprasdama, švelniai perbraukė dantimis per dalį savo apatinės lūpos. Jo susilietimas su jos kūnu nutrūko, ir tai privertė atsimerkti. Prieš akis matėsi vyro nuoširdžiai plati šypsena, ir tai glumino. Vampyrės antakiai kaip mat nusileido, o lūpos susispaudė į beveik tiesią liniją. Stengtis parodyti neva tai būtu suvaidinusi, buvo visiškai beprasmiška, visai netikra. Nemirtingasis vyras neatitraukė savo rankų nuo tamsiaplaukės ilgam, visai netrūkus paliesdamas šios sprandą delnu. Dar viena, pakankamai intymi akimirka savaime užpildė natūraliai šaltą, (ne)gyvą josios kūną. Iš vidaus užliejo malonus, šiltas jausmas, kuris sunku pasakyti, ar buvo išprovokuotas to ką jis darė, ar to ką tuo metu sakė. Iš vienos pusės, galima buvo pastebėti neva Pierce pasidarė nejauku išlaikyti tokį niekinį atstumą, ypatingai tuomet, kai šiek tiek kitomis aplinkybėmis, bei šiek tiek kitokiais žodžiais buvo išsakyta ta pati prasmė, kurį praeitą kartą šiek tiek užgavo garbanės savimeilę. Šį kartą tai sukėlė priešingą efektą, ir tai į kūną ir mintis įsisavino kiek kitokia, labiau šildančia prasme. Dviprasmiškas emocijas sukeliantis Redford‘o monologas, atrodė it būtu iš anksto paruoštas, tikslingas ir netgi išreikštas su tokiu pasitikėjimu savimi, tarytum nepatikėti tuo ką vyras išdėstė būtu paprasčiausia klaida, rodanti kad esi nelabai supratinga asmenybė. Katherine nebuvo visiškai tikra kaip norėtu pakreipti situaciją toliau, juk būtent tokių žodžių iš tikro laukė, būtent iš šio, priešais stovinčio vyro. Visgi, kiek tame buvo tiesos? Kiek ilgai jis planavo laikytis šio sprendimo, ir ar jau kadaise patirta istorija vėlgi nepasikartos? Sunkus apsisprendimas, kuomet pasitikėjimo kitais nebe turi netgi minimalaus. Kai atrodė kad vampyrė verčiau pasirinks išklausymą ir tylą, nutiko kažkas visiškai neįtikėtino. Tiksliau, tai buvo būdinga šiems dviems asmenims, nuo pat pirmosios pažinties dienos. Jie mėgo paliesti vienas kitą, atsidurti pavojingai arti, ar netgi pasakyti ką nors, kas galiausiai išves iš pusiausvyros bene kiekvieną. Tačiau, argi to buvo galima tikėtis būtent dabar? Galima. Galimas daiktas, kad būtent tokia ir buvo Redford‘o strategija: dar kartą priversti garbanę paskęsti jame, tik šį kartą nebe su tokia pačia išbaigtimi. Kaip kad tai apibūdino pati iš originalaus burto atgimusi vampyrė – pabaiga. Žaibiškai, ir galima pasakyti kad visiškai netikėtai, moteris sumažino tą visai nedidelį atstumą tarp dviejų nemirtingų kūnų, tam tikra prasme, tam tikruose vietose imdama savimi liestis prie Redford‘o stoto. Josios šaltos, šiek tiek liesos rankos kildamos aukštyn, ėmė palengva, nors ir su jaučiamu užtikrintumu keliauti per pirmojo vampyro šonus, kairioji sustingo kažkur prie vienos pusės šonkaulių centro, kita pakeisdama trajektoriją nukeliavo link krūtinės, palietė petį ir galiausiai nutūpė ant kaklo susijungimo su pečiu. Atlenktu nykščiu, šiek tiek paskatino graiką pasukti veidą į savojo pusę, tam kad jis beveik susiliestu. Kurį laiką išlaikė žvilgsnį nukreiptą vyrui už nugaros, ir tik tuomet, kai jo veidas atsidūrė pakankamai arti, pasuko žvilgsnį ties šio veidu, pirmiausia susidurdama su šviesiai mėlynomis akimis, ir tuomet sustodama ties lūpomis. Ji lėtai praskleidė savas, ir tai atrodė netgi labai erotiškai, turint omeny menką faktorių, esti jos lūpos beveik lietėsi su jo, viliodamos, tačiau tuo pačiu metu ir verčiančios susiturėti, susistabdyti ir niekur neskubėti. Juk tokiu pagrindu jų bendravimas: vienas kito seksualinių čiakrų koneveikimas, erzinimas, ir buvo sudėtas. Kyla klausimas, kada visas šis nekaltas žaidimas visgi atsibos?
– Nustok kalbėti. – Net pati nepajuto, kad nuskambėjo kažkaip dominuojančiai liepiamai. – Mes abu puikiai suvokiame tai, kad tau nepavyks įtikinti mane pasitraukti. Abu taip pat suvokiame, kad aš nenoriu kad pasitrauktum tu. Tačiau, be viso to, abu puikiai žinome kad ši atrakcija vieną dieną ims ir atsibos. Tu dar kartą pajusi per daug didelę seksualinę ar emocinė frustraciją ir galiausiai perdegsi. Tai tipinis elgsenos modelis Sebastian‘ai. Ir aš nesu pasiruošusi su tuo sugyventi dar kartą. Nenoriu to savo gyvenime dar bent kartą. – Originaliosios vampyrės akių vokai šiek tiek nusileido, kuomet ji sutelkdama visą savo dėmesį į oponento lūpas, galiausiai susiaurino akių plyšius, taip, kad žvelgiant iš viršaus imtu atrodyti neva vampyrė susimerkė. Specialiai tarp dviejų asmenų lūpų išlaikė labai mažą, gal daugiausia poros milimetrų atstumą. Ir turėjo save stipriai varžyti kad galiausiai nesusileisti, nepradėti elgtis taip, kaip iš tikro norisi, nepaisant visų nelemtų nuoskaudų ir susimovimų, kurios kaip be pasukus, tačiau liko kažkur toli, praeitame gyvenimo etape. Tačiau tuo pačiu metu ir nenorėjo pasirodyti tokia lengvai gaunama, pametama, ir vėl susigrąžinama, it tebūtu nieko ypatinga, savimeilės neturinti lėlė. Tokia vargu ar kada nors buvo, yra, ir galu gale vargu ar tokia bus. Nesijautė užtikrina, ir tai išdavė ne vien kūno kalba, tačiau ir šiek tiek pakimęs balsas, kurio nebūtu galima sutapatinti su žmonėms būdingu pakimimu, kuris pasireiškia ilgai į savo plaučius traukiant organizmą nuodijantį tabaką.
– Verčiau apsimeskime kad tu savo pergalę jau gavai, ir dabar drąsiai gali ant trofėjų sienos pasikabinti ir mano vardą.
Net jei vampyrės kalba nuskambėjo pakankamai pesimistiškai, čia pat Sebastian‘o ištarti žodžiai apie tai kad jai nepavyks savo pasilikimu, tokiu pasilikimu priversti jį pasitraukti, privertė garbanę pakelti akis ties jo veidu. Ir juk ne veltui buvo menama, kad Pierce žvilgsnis neretai atspindi kur kas daugiau, nei visas tas veidmainysčių ir melo teatras, kuriame moteris yra pratusi egzistuoti. Tamsiai rudos spalvos, neretai primenančios kepintą karamelę, akyse buvo galima nesunkiai pastebėti pirmuosius vilties apsireiškimus. Žvilgsnis atrodė toks tikras ir šiltas, kad prieš tai ištarti jos žodžiai, kažkodėl prarado bet kokią prasmę. Ir ji net nesistengė nuslėpti to, esti tikrai norėtu tikėti kad viskas būtent taip ir bus, ir ateis laikas, kai viskas te primins slogų ir nebe reikšmingą sapną. Redford‘o panaudotos frazės, jo pasirinkta elgsena privertė susimąstyti. Petrova atsitraukė, tarytum kažkuriuo metu nuo esamos įtampos ėmė suktis galva. Visiškai neatsitiktinai pasirinko būtent tą sėdimą baldą, ant kurio prieš tai buvo pametusi papuošalų dėžutę. Pakankamai greitai prieš tai minėta dėžutė paprasčiausiai pradingo iš akiračio. Ir iš tiesų, įdomu kur gi Pierce šią pasidėjo, atsižvelgiant į tai, kad josios kūnas buvo aptemptas visai mažyte, prie odos prigludusia suknele. Ji praskleidė lūpas tam, kad pagaliau prabilti apie reikalus.
– Nuostabu! Malonu žinoti, kad tau tereikia tokio mano vaidmens, o ne priešingai apibūdinto. Tiesa, net nebandysiu tavęs apgauti, neva nenoriu kad ta kalė galiausiai gautu to, ko yra nusipelniusi. Nors ir nenoriu kad ji sulauktu greitos mirties. Noriu kad ji prarastu visiškai viską, liktu visuomenės atstumta ir kentėtu taip stipriai, kad net didžiausio sadisto vaizduotė tai nesugebėtu pakurti. – Gana rimtas pareiškimas, turint omeny, kad ne vienas iš čia susirinkusių vampyrų neketino juokauti, kalbant apie tai, kas šiuo metu atrodė neišvengiama. Tiesa į kalbas apie donore viso labo pavartė akimis. Buvo net dabar visiškai tikra tuo, kad mirtinga asmenybė nesugebės likti gyva visos kelionės metu. Jai užteks padaryti net mažą smulkmeną, mažą klaidą, kad galiausiai gautu bilietą pasisveikinti su Šv. Petru. Apie šią merginą natūraliai erzino visiškai viskas: josios lengvas panašumas į Katherine, kalbos maniera ir kartais pasireiškiantis įžūlumas. Ir jei ši sumotu pamaitinimo metu išleisti bent vieną, kiek į erotinę panašią dejonę, viskas, jai galas. Ką kalbėti apie neprideramus prisilietimus, ar netgi tuos pačius žvilgsnius, kurių iš dalies buvo galima tikėtis. Pierce visuomet buvo pavydi asmenybė, ir kažkaip turint veiksmų laisvę, net nebūtu bandžiusi savęs varžyti. – Kokį poveikį tau gali turėti mano kraujas?
– Aš ne kartą buvau privertusi save pasimaitinti kito vampyro krauju, ir vienintelis dalykas, kuris skyrėsi nuo žmogiško, buvo tik tai, kad: jis skystas, šaltas, negyvas ir ne toks maistingas. Ir jei manai kad tai būtu tinkamas pasiteisinimas nekankinti tavęs šio maistiniu šaltiniu, tuomet atsiprašau, neatsiprašau. – Tapo labiau nei akivaizdu, kad Katherine niekuomet nebuvo patyrusi panašaus poveikio, kokį jautė Sebastian‘as vartodamas jos kraują. Galu gale, ji niekada nebuvo savęs maitinusi „kitokio vampyro“ vidiniais syvais, todėl galima buvo traktuoti tai, kaip nepakankamą informacijos našumą josios gyvenime. Kitą vertus, šis Redford‘o pastebėjimas tikrai sukėlė suirutę jos galvoje, bandant suprasti kas būtent vyrą paskatino galvoti, neva jei Katherine žinotu apie poveikį jam, vargu ar kada nors leistu dar kartą savimi pasimaitinti. Tikriausiai specialiai, tam kad išlaikyti intrigą, Pierce specialiai nieko nepasakė dabar apie „antrą dalyką“ kuris šiai buvo aktualus. Pirmiausia ketino įsitikinti tuo, kad Sebastian‘o žmogiškumas lemtinga akimirka nepaims viršaus, ir tokiu būdu atmes jį iš galimo tolimesnio Katherine plano pagaliau suvesti sąskaitas su Niklaus Mikaelson. Padabindama savo veidą kampine, pašaipumo savyje turinčia šypsena, ji neskubriai pakilo nuo savosios vietos, neskubėdama pasekti paskui pirmąjį vampyrą. Stabtelėjo tam, kad keliais „žodžiais“ ar „žvilgsniais“ pasikeisti su donore, kurią galiausiai įtikino tuo, kad kelionės metu ji bus su Pierce, ne su Redford‘u. Negalėjo rizikuoti tuo, kad ji bent pabandytu vyrą palenkti į savo pusę. O juk mes visi žinome kokios įkyrios gali būti jaunos mergaitės, matančios kad vyras ne vien yra labai seksualiai patrauklus, bet ir turintis pakankamai storą... piniginę (lel xDD). Praeidama pro dvaro holą, Pierce išlaikė ganėtinai daug įtampos nešantį žvilgsnį su Sebastian‘u. Atrodė keistai patenkinta, netgi iš dalies atspindėjo piktdžiugą. Išeidama iš pastato vidaus, garbanė net nesvarstydama kad turėtu daryti priešingai, akimoju patraukė prie savo mėgstamo baltos spalvos BMW visureigio. Mėgo dideles, galingas mašinas, su galingais varikliais. Todėl Sebastian‘o ratai, kad ir kaip gerai atrodė, moteriai paprasčiausiai nepatiko. Visiškai atmestiniu vypsniu sureagavusi į Redford‘o nusiteikimą neva šie turėtu vykti elektromobiliu, ji pakeitė savo išraišką į atšiauriai šaltą, kuomet visai netoli pirmojo vampyro atsidūrusi tamsiaplaukė mirtingoji, pasimaivydama nustraksėjo link BMW, kurį vairavo garbanė. Leisdama merginai užimti priekinę sėdynę, specialiai davė graikui galimybę iš kiemo pasijudinti pirmam, kuomet (taip, bereikalingai prasukdama ratus, tam kad galiausiai po jais atsidūrę akmenukai išsitaškytu į visas puses), pajudėjo iš paskos. Aplenkė Sebastian‘o automobilį pakankamai greitai, nurūkdama taip greitai ir taip iš pažiūros pavojingai (nors ir protingai, mat vairuoti gebėjo netgi susimerkus), kad kelių sekundžių bėgyję, moters BMW buvo pamestas iš matymo zonos. Vykstant į oro uostą, Pierce pasistengė „įtikinti“ Keitę tuo, kad ji neturi teisės kalbėti, nebent būtu ko nors užklausta. Ir buvo, mat garbanei pasirodė visai įdomu sužinoti kokio velnio ši iš viso sugalvojo imtis panašios veiklos, kodėl sutiko su Sebastian‘o pasiūlymu ir netgi kiek patraukliu ji jį laiko. Toks, pakankamai moteriškas pokalbis, pamirštant faktą, kad bet koks netinkamas žodis galiausiai būtu pasibaigęs tuo, kad iki oro uosto iš trijų atvyktu tik du. Laimei, atvyko visi. Palikusi aikštelėje savo transporto priemonę, Katherine įdavė savo lagaminus mirtingajai, kad ši bent jau atneštu kokios nors naudos, kuomet kartu su ja, nukeliavo į laukimo salę, kurioje ne už ilgo pasirodė ir graikas. Prieš tai, moterų tualete, Pierce suteikė sau galimybę paragauti donorės kraujo, nepriklausomai nuo to, kad netgi neketino šiai sumokėti už paslaugas. Na, juk reikėjo įsitikinti kad mergina yra tikrai visapusiškai sveika: neturi kokio nors viruso, ar nemalonaus prieskonio, kuris galiausiai suvimdytu.
Tuo metu, kuomet oro uoste pasirė pirmasis vampyras, Katherine buvo palinkusi į priekį, it būtu bandžiusi nuoširdžiai susigaudyti, kodėl avimų aukštakulnių sagtis kelia šiokį tokį diskomfortą, spausdama odą kažkur prie kauliuko. Vargu ar tai buvo galima pavadinti kažkuo erzinančiu. Tačiau tai padarė specialiai, mat tokiu kampu, josios krūtinė atrodė nuostabiai, bei vaizdas, kuomet dailiosios lyties atstovė yra pasilenkusi, atrodo, na, švelniai tariant efektingai. Tai padarė ne be priežasties, mat Redford‘o natūralų kūno kvapą, bei kvepalus, kuriuos šis panaudojo, suuode dar tuomet, kai jis nespėjo palikti savo transporto priemonės aikštelėje. Lėtai, netgi per daug lėtai, pakėlusi akis į graiką, garbanė pastebimai susiaurino akių plyšius, tarytum būtu sunkiai patikėjusi tuo, kad jam nuoširdžiai parūpo kažkokios kvailutės likimas.
– Oh. Ši diena viso labo prasidėjo, nedaryk išankstinių išvadų. Argi ne taip širdele? – Specialiai koneveikdama mirtingąją, garbanė pakankamai nešvelniai delnu trinktelėjo šiai per šlaunį, it draugiškai, it visai nelabai. Privertusi save pakilti ant kojų, net nepagalvojo apie tai, kaip kvailai atrodys Katie, kuomet temps Pierce lagaminą iki lėktuvo, kurį užsakė Sebastian‘as, naudodamasis Abberline šeimos sąskaitomis. Prieidama prie akivaizdžiai vis dar karštai mylimo vyro, kuris prie to pačio vis dar jai nežinant buvo jos sutuoktiniu, specialiai palietė savo delnu jo sprandą, it bandydama pateikti tam tikro pobūdžio susirūpinimą. – Tikiuosi kad tavo kelionė labai stipriai neprailgo. Ir gal pagaliau nustosi vaidinti neva už viską moka tie nuo valdžios protą praradę individai? Žinau kad sužaidei akių žaidimą, ir tuo velniškai mėgaujiesi.
Specialiai, pamerkdama vampyrui akį, Katherine tikriausiai vadovaudamasi savo pačios nuojauta, nusprendė nebe gaišti laiko veltui, kuomet pirma pademosntravo ketinimus šią natūralią ir šiek tiek erzinančią konfrontaciją perkelti svetur.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Kv. 07 06, 2017 1:06 pm




Stranger inside




APRANGA: *here* NUOTAIKA: *here* JET: *here* DAINA: Shinedown - I Dare You




- Ko verta ta vyriška savimeilė, jeigu ją šitaip lengva paminti?-tikrai neužtruko tam, kad ganėtinai hipotetiškai nuskambėjusi frazė išvystų dienos šviesą paneigiant Kat susidarytą įspūdį. Garbanė visados meistriškai, gal net kiek paranormaliai žinojo kur reikia smogti, kad skaudėtų. Iš pradžių ji manipuliavo jo jausmais Saloninai, galiausiai vyro rūpesčiu, idant į vampyrų reikaliukus įsivėlę pašaliniai mirtingi asmenys liktų nenukentėję, tačiau Sebastiano persona ėmė taip smarkiai keistis, VISKAS ėmė be galo smarkiai keistis, kad veikiausiai pačiai intrigų karalienei Katherine tapo sunku timptelėti Redford'ą už reikiamos virvelės norint iššaukti skausmingą reakciją. Ji kuo puikiausiai žinojo, o Redford'as ir neslėpė, jog silpnybe didesne už kraują jam dabar yra pati garbanė. Galbūt ji pasirodė dvare ketindama vyrą atvirai erzinti tuo, ko jis paprasčiausiai nebeturės, bet net jausdamas prieš moterį kaltę, vampyras neketino kaltai nuvedinėti akių į šoną susitikus jųdviejų skirtingų spalvų rainelėms. Pripažinti, kad buvai šūdžius ir vargu ar esi vertas atleidimo, tačiau tuo pačiu nepradėti skambinti liūdnomis natomis, tarsi siekiant iššaukti gailesčio reakciją - tą tikrai laikė priimtiniausia elgesio versija iš tuzino galimų. Nenorėjo pasirodyti per daug storžieviškas ir pasipūtęs, nors norint atlaikyti garbanės aurą tikrai tenka truputėlį "pasikelti". Vargu ar ji jautė malonumą konfrontuodama su už save emociškai bei psichologiškai silpnesniais individais. Ne. Tokius ji išnaudodavo savo pranašumui. Jųdviejų ryšys jau seniai, dar 2011aisiais buvo perlipęs paviršutiniškumo barjerą. Dabar jie pažinojo, suprato vienas kitą geriau, nei bet kada iki šiol. Galbūt iš viso yra vieninteliu asmeniu, kuris savo akyse Katherine matė visiškai visą. Ir visgi kokie jie abu buvo panašūs... Vienas žmogus - tuzinas skirtingų veidų, didžiulis, fantastiškai spalvingas emocinis pasaulis. Žinojo, kad būdamas su Pierce mokytųsi ją pažinti visą gyvenimą, nes ji tikrai yra TOKIA savimi turtinga bei ypatinga. Net amžinybė neatrodo slegianti, kuomet supranti, kad praleisi ją mokydamasis kažko naujo. Persistengė norėdamas ją paleisti dėl banaliai skambančios "viskas dėl tavo pačios gerovės" reikšmės, tam tikra žala iš viso negali būti atitaisyta, tačiau viršum viso šito Sebastianas geriau nei bet ką kitą gyvenime žinojo - jis neketina nutraukti su ja saitų. Katherine gali būti pasipūtusi ir abejinga kiek nori, tai paprasčiausiai nepasikeis. Graikas savo užsispyrimą visados sutelkdavo į kokį nors subjektą ir galiausiai pasirinko iš ties teisingai. Šimtų metų gyvenimo gali neužtekti norint susirasti asmenį, su kuriuo jaustumeisi visiškai išbaigtas, praturtintas, gyvas ir nuolatos augantis. Bent jau dėl šito galėtų pavadinti save nusisekusiu. Ir kaip būtų idiotiška nekovoti dėl asmens, be kurio viskas tarsi praranda prasmę, skonį bei spalvas. Sebastianas vargu ar pasirinko teisingą taktiką. Taip, jis atrodė pasitikintis savimi, o tai traukė, bet tas nebūtinumas suerzinti vampyrę šalia maklinėjančia mirtingąja sukelia iš ties daug dviprasmiškų minčių. Vargu ar tarp jų nėra tos, kuri nebūtų susijusi su bandymu užgauti Katherine pavydumo stygas. Ir tai iš ties suveikė, mat vargu ar Pierce nehiperbolizavo savo kandumo bei tulžingumo. Piktdžiuga buvo vienas tų jausmų, kurie vis dažniau apsireikšdavo Redford'o vidiniame pasaulyje, sukirbėjo ji maloniai ir dabar stebint tai, su kokiu pasimėgavimu bei iniciatyva nemirtingoji engia visiškai niekuo dėtą merginą. Taip, Kate buvo lėkštoka, perdėm smalsi ir per daug besimaivanti mergiotė, bet ji pati su savo atsiradimu čia neturėjo praktiškai nieko bendra. Galbūt net be jos vyras būtų kažkaip išsivertęs, tačiau finale pasirinko žinomą ir išbandytą būdą turėti maisto šaltinį. Sebastianas dar tikrai nesuspėjo paanalizuoti savęs bei naujųjų mitybos įpročių. Dvikova su korporacija įtraukė visapusiškai arba sąmoningai vengė klibinti dilemas, nesusijusias su imidžu.
Vyras visados be galo rimtai žiūrėjo į santuokos temą ir ji, net Sebastiano bei Kath atveju panaudota iš apgaulės pusės jam prilipo tarsi natūraliai. Eilę šimtmečių egzistuojančiai būtybei tokie saitai ima atrodyti bereikšmiai, dievaži, jis jautėsi lygiai taip pat, mat greičiausiai nebūtų į tam tikras korporacijos machinacijas ėmęs žiūrėti pro pirštus. Visgi širdyje tuos saitus romantizavo ir kaip monogamiškas vyras vargu ar paklaustas ką jis mano apie santuoką ir ką ji jam reiškia imtų demonstruoti begalinį cinizmą. Labai daug aspektų, susijusių su "NSPNUK" įtakotoms prievolėms Redford'as galėjo dabar lengvai sutvarkyti, įskaitant oficialiai įregistruotą santuoką su Katherine, bet šio reikalo vampyras nelietė. Iš viso atrodė, tarsi Pierce pati atsisako įtikėti, jog ta jos begalinė laisvė bei nepriklausomumas teisiškai yra gana kategoriškai apibrėžtas, tad iš lengvabūdiškos pusės vyras įspyrė save apsikrėsti šiuo apatiškumu. Vienintelis dalykas visame tame viešume, kuris suteikė intrigos bei savotiško džiaugsmo būtent ir buvo ta fiktyvi santuoka, aktyvus, spalvingas ir stulbinantis socialinis gyvenimas, kurio nublizgintas bei išpūstas detales "Redford'ų" "Instagram" paskyrose sekti galėjo kiekvienas. Iš tam tikros pusės jis pamėgo tą rutiną, jis norėjo tokios būties sau, norėjo būti matomas, pripažintas, o kartais ir kritikuojamas. Tai įnešė be galo daug naujovių, neištirtų gairių, tarsi atvėrė platesnius tobulėjimo vartus. Galbūt iš pradžių tik stengėsi į visa tai žiūrėti iš teigiamos pusės, bet tuomet suprato, kad vargiai turi ką prarasti. Nebuvo kito gyvenimo, kurį turėtų palikti užnugaryje, jokių santykių, kuriuos turėtų nutraukti. Sebastianas neketino savęs daugiau varžyti įvairiomis depresyviomis taisyklėmis, jam elementariai nusibodo būti blankiausia savęs paties versija. Na tai kas, kad vargiai beturėjo draugų ir tas pats Meisonas perspektyviai artėjo prie galutinio užsiknisimo stadijos. Bet vienodai trumpino abiems vyrams, nes vienas it užsuktas giedojo tą pačią dainelę, neva dėl visų jo problemų yra kaltas būtent Redford'as, o pastarąjį ėmė užknisti Lockwood'o kietasprandiškumas suvokiant, kad dėl visų savo nelaimių jis yra pats kaltas. Vargu ar teisybės tokiame nesutarime galima surasti, kai omeny turimi du labai "dideli" vyrai, bet abu jie stodavosi ant kojų nepriklausomai kiek kartų ir kiek stipriai buvo nublokšti. Vargu ar sugebės su Meisonu vėl suartėti. Jų draugystė ėmė kyboti ant plauko nuo to momento, kuomet Sebastianas nusprendė, jog neketina atsisakyti jausmų Kat, kad bičiulis galėtų ramiai miegoti naktį. Visgi turėjo nuojautą, idant jis vieną dieną sugebės perdirbti sentimentus, kuriuos jam kėlė Pierce ir abu vyrai vėl galės išbūti kartu bent pusvalandį nepradėję drabstytis kaltinimais. Kaip jaustųsi jo vietoje? Žinoma įsivaizduoti Saloniną Lockwood'o pašonėje būtų labai keista, gal net kiek nejauku iš pradžių, bet tai praeitų. Nina vis dar jam rūpėjo, visados rūpės, tad šiuo atveju gal labiau nerimautų ar Meisonas yra užtektinai brandus, idant jos neįskaudintų. Oi, labai veidmainiškai tokia mintis skamba turint omeny, jog Redford'o ex negyvena apsisunkinusi jausmais savo buvusiajam ir taip yra ne pačios Ninos noru. Net ne jos pačios labui, mat tokia situacija naudinga buvo nebent Sebastianui, kuris velniškai bijojo vien minties, kad galėtų sudaužyti Saloninai širdį. Tik ne po to, kai sudaužė priklausančią Katherine ir savomis akimis regėjo kiek skausmo tai sukelia mylimam asmeniui. Galiausiai pasimestų, bandytų viską kažkaip sutvarkyti ir finale turėtų rinktis tarp to ką turi daryti ir ką nori daryti. Žodžiu šiuo atveju varginosi apsisunkinti. Finale Pierce pasiekė savo. Ji išskyrė Sebastianą su Salonina, ji visapusiškai pritraukė vyrą prie savęs. Bet nutiko tai, ko garbanė nesitikėjo - ji nesitikėjo jausmų, ar bent manė, kad sugebės juos suvaldyti. Ir dabar... Susikaupė tiek visko, kad nei Katherine, nei Redford'as nebegalėjo įsivaizduoti savo ateičių.
Vargu ar jiedu buvo atsiskaitę. Kad ir kaip velnioniškai jautėsi tuose požemiuose, bet tai iš dalies vyko paties Sebastiano noru. Vyras kažkodėl tikėjosi iš garbanės kažkokio smūgio, akibrokšto, neįtikėtinos provokacijos, momento, kuomet bus unikaliai, netikėtai nokautuotas be galo stiprios emocijos, kuri tikrai nebus teigiama. Pierce turėjo reputaciją, pats ne kartą buvo tapęs jos žaidimų auka ir tikrai abejojo ar ši katytė bus praradusi savo medžiotojos instinktą. Frustraciją, pyktį ji vis vieną kažkur nukreips, Katherine smogs ir Redford'as nebus to tikėjęsis. Tai bus išbandymas. Jausmų, pasitikėjimo patikrinimas ir tik nuo vyro priklausys kiek brandžiai bei racionaliai jis į tai reaguos. Tiesiog norėjo būti tam pasiruošęs. Asmuo, kurį myli turi šimteriopai daugiau galios įskaudinti tave pačiais bjauriausiais būdais. Pierce buvo verta to keršto, po galais, pats troško, idant ji išsilietų, išleistų visas susikaupusias emocijas ir vėliau jie iš tikrųjų galėtų judėti toliau. Taip yra daug geriau, nei jausti, kad šalia tavęs esanti moteris, geidžiama, mylima moteris niekados tau nebepriklausys. Dėl tos mažytės vilties Sebastianas tikrai galėjo iškęsti bet kokios formos pažeminimą.
- Tu visados kalbi apie tai taip, tarsi tame nebuvo NIEKO, kuo pasimėgavai ar kas neatnešė tau naudos. Susimildama,-neištvėrė nepareplikavęs dažnai pasikartojančios Katherine minties, neva viešumas sugriovė jai gyvenimą ir bla bla bla. Puikiai žinojo, kad žinomumas visų pirmiausia atnešė daug finansinio pelno, žinojo, jog Pierce drabužių modelius pripažino ne vienas madų pasaulio guru, o ką kalbėti apie visus tuos Pierce ligi debesų pakylėjusius momentus, kai paspendusi kažkokius spąstus Sebastianui pasimėgavo saldžiu asmeninės pergalės skoniu. Ji taip viską dramatizavo, kad Redford'ui jau elementariai erzelis kilo. Abu jie šiuo momentu atrodė kiek įsiaudrinę ir nepatenkinti. Atsakydama į garbanės pasipūtimą, jojo arogancija tikrai nebliuško,-Tu manai aš nesuprantu tavo atvirkštinės psichologijos?-susiraukęs kaip velnias, bet vis tiek šiltu žvilgsniu glostinėjo nedraugiškai atrodantį Kat veidą,-Jei būčiau su tavimi susisiekęs būtum pajautusi kažką visai malonaus, nors dievaži, elgtumeisi abejingai ir bandytum priversti pasijausti mane kaip kvailį, neva pamaniau, kad tau rūpi. Didžiausia klaida, kokią dariau prieš tai, tai maniau, kad tau nusispjauti ir pažiūrėk kur mus tai atvedė. Būk tikra, širdele, antrą kartą ant to paties grėblio aš nelipsiu,-tik užbaigęs kalbą šypteli, tarsi savo argumentus laiko neginčijama tiesa ir jaučiasi visai patenkintas, jog pagaliau kažką interpretuoja teisingai. Kalbant apie Katherine niekada negali žinoti ką ji iš tikrųjų galvoja, visgi stengėsi į jos agresiją nežiūrėti rimtai ar per daug asmeniškai, nes nenorėjo leistis išprovokuojamas. Ypač kai spyrė save laikytis nuo garbanės šiokio tokio atstumo, nors kiekviena kūno ląstele troško visai ko kito.
Iš visų rūbų savo drabužinėje Kath būtinai reikėjo išsirinkti TOKIĄ suknelę, tiesa? Aptempta it pirštinė, krūtinę ypatingai išryškinanti ji nepaprastai traukė dėmesį. Paprastai tamsius atspalvius dėvinti moteris neprašovė išsirinkusi šviesų rūbą. Sebastianas visados atkreipdavo dėmesį į išskirtinį Pierce stilių, idealiai pabrėžiantį moteriškumą. Pati garbanė veikiausiai rinkosi tokius apdarus tikrai ne vien tik tam, kad pati sau gražiai atrodytų. Visgi Redford'as net arti stovėdamas šio grožio vardu Katherine Pierce laikėsi keistai abejingai akivaizdžiam, rėksmingam vampyrės išoriniam patrauklumui. Neperteikė jokios įtampos, kuri galėtų būti sutapatinama su seksualine frustracija, Sebastiano elgsena net su visais tai pažadintais gyvūliškumais neturėjo nieko bendra su tuo, neva norėtų traktuoti garbanę kaip seksualinį objektą. Nė karto nebuvo net akių nuvedęs į Kath krūtinę ar moteriai apsisukus akimis pagnaibęs ją už sėdynės. Tikrai nebuvo taip, kad Pierce ta linkme nedarė vyrui jokio poveikio, tiesiog nereaguoti į tai tapo jo pasirinkimu. Kuomet padarei dalykėlį su kita moterimi ir tuo pasididžiavai tai, kurią myli, kurią kiek per grubiai paėmei labai neromantiškomis aplinkybėmis, geismas ir seksualumas psichologiniu lygiu tampa savotišku tabu su dama, kuri nuo to viso keletą sykių nukentėjo. Redford'as iš ties gerbė vampyrę kur kas labiau, nei poreikį pasitratint ir "geidžiu tavęs" korta vargu ar bus atversta labai greitai, mat kur kas labiau troško elementaraus Katherine būvimo. Žinoma ji netruks pajausti tą seksualinį šaltumą iš vyro pusės, vargu ar jis padarys jai labai didelį įspūdį, nes kalba eina apie Katherine Pierce, kuri visados jautė išskirtinį dėmesį dėl savo patrauklumo. Tai buvo Sebastiano pasirinkimas, jis tikrai pasistengė apsukti visą reikalą iš visai kitos pusės. Vyras tikrai neplanavo pasiduoti hipnotizuojančiai traukai, kurią jautė garbanei, tačiau savotiška silpnumo akimirka ištiko kone netikėtai. Net jeigu ir užgniaužė jusles, vien garbanės kūno artumas vertė jaudintis labiau, nei to norėtų. Redford'as stovėjo pakankamai pastebimai išsitempęs, sukandęs žandikaulį ir visgi gėrė į save kiekvieną Katherine prisilietimą. Jeigu ji užsimojo pati parodyti, kad vyras NEGALI būti jai abejingas - tikrai pavyko. Tačiau viskas ką vampyras padarė, tai ne visai erotiškai ir pakankamai "baikščiai" sulietė delną su garbanės dubeniu. Kūno kalbos ekspertai neabejotinai sulygintų tai su troškimu išlaikyti moterį prie savęs, nenorėti jos paleisti, ir po galais, tame tiesos būtų visi šimtas procentų. Moteris žinojo ką daro. Ji žinojo kur paliesti, kaip ir kur žiūrėti, kad oponentas pasijaustų kur kas sunkiau besilaikantis ant kojų. Viskas aplinkui išbluko ir galiausiai išnyko. Ypatingas pojūtis toli gražu nesitraukė vampyrei prabilus. Kimus jos balsas, pravertos ryškios lūpos beprotiškai viliojo, bet Sebastianas pajėgia pakelti nuo jųjų žvilgsnį ir paskęsti Kat akyse, kurios rodė tikrai daugiau jausmo, nei norėtų. Kadangi galvoj nelukšteno nemirelės tarsi saulėgrąžos su intencijomis "paragauti", Katherine išsakyta mintis išgauna reakciją veik iš karto. Redford'as atrodė... nusivylęs. Ne ja, blemba. Aplinkybėmis.
- Negaliu pasakyti kiek tame visgi yra tiesos,-karčiai pripažįsta, ne tik dėl solidarumo, bet šiaip - sveiko proto, idant negali, neturi teisės imti įtikinėti Katherine, kad kas jau kas, bet jis tai tikrai nepasielgs taip, kaip pašnekovė nutvieskė. Vyras nesusigūžė, neprarado stiprios pasitikėjimo savimi auros, tiesiog buvo tikras,-Kiek kartų pati esi nusistebėjusi savimi, nes į tam tikrą situaciją sureagavai iš ties sau nebūdingai?-vėl netiesiogiai apeliavo į jos jausmus jam, kurie vargu ar buvo suplanuoti,-Neturiu teisės tau kažko žadėti, žinai kaip greitai viskas gali susipinti ir sužlugti. Tiesiog noriu, kad žinotum, jog aš nesitraukiu. Aš nesitrauksiu,-sunku skambėti užtikrintu, kuomet šnari, nes pašnekovės lūpos kybo taip arti tavųjų, kad toli gražu ne apie šnekas tu dabar svajoji. Nė nereikia sakyt - vampyras kito vampyro kūną jaučia kur kas geriau ir nuostabiau, nei žmogus. Magiškai ir iš ties ypatingai dviejų nemirtingųjų kūnai, o dar jei jie yra patrauklūs vienas kitam, susilieja į neįtikėtiną mirties, instinktų ir pojūčių harmoniją. Tai du vienas kitam subalansuoti, patvarūs ir seksualine prasme suderantys pavidalai. Tu į jį nežiūri kaip į maisto šaltinį, kaip būtų su žmogumi, kuomet turėtum save nuolatos varžyti, o ką kalbėti vien apie tai, koks neįtikėtinas gali būti dviejų vampyrų seksas. Nemirtingieji yra tarsi užprogramuoti "pamesti" savo žmogiškumą, nes kiti nemirėliai juos traukia visiškai kitaip, nei mirtingieji. Su kiekvienu vampyru jautiesi susijęs, nes tave su juo visados vienys tas siaubingas kraujo troškimas, kuriam pasiduoti iš ties lengva. Sebastianas vengė vampyrų, jų kompanija įkvėpdavo tapti žiauresniu, visiškai nepageidaujamai ryškindavo tas savybes, kurių Redford'as bodėjosi. Dėl to, laiką leisdavo vienas arba bičiuliavosi su žmonėmis. Irgi nelengva, kai savo pažįstamus trokšti suvalgyti ir nužudyti, tačiau pagarba gyvybei ir žmonių trapumas neleisdavo graikui atsipalaiduoti. Iš ties keista, kai priešais esantis asmuo tau atrodo visiškai, paranormaliai tobulas, su kuriuo gali jaustis nevaržomas. Bet iš kitos pusės tai nebuvo kažkas, ką dabar galėtų turėti. Sebastianas nuo Katherine atsitraukė pirmasis. Padarė tai gana užtikrintai, tarsi nepageidautų tokio fiziškai artimo kontakto. Jis iš ties trikdė, nemaloniai trikdė,-Kodėl tu manai, kad man kada nors reikėjo tavęs kaip trofėjaus? Ar nebūčiau pradėjęs ieškoti naujo laimikio kituose medžioklės plotuose? Tai visiškai nelogiška, Kat. Tu kartais taip neteisingai mane interpretuoji, kad aš nebesuprantu tu tą darai tikslingai ar iš tikrųjų taip galvoji. Ir ne, nenoriu dabar žinoti kaip yra iš tiesų. Nes jei pradėsim aiškintis santykius tikrai pavėluosim į renginį, o man tikrai labai svarbu ten sudalyvauti,-kiek nervingai nuskambėjęs Redford'o balsas neprastai derėjo prie bendrai nekantraus Sebastiano nusiteikimo. Jam tikrai buvo svarbu sudėti visus taškus ant i su Katerina, bet tai negalėjo įvykti dėka vieno jausmingo pokalbio. Pasitikėjimas nėra užsitarnaujamas liežuviu, nors panaudojęs jį ne kartą išreiškė savo prieraišumą garbanei. Visu kūnu spinduliavo tai, tad anoks čia siurprizas. Šiuo momentu ne tik "negalima" tipo meilė vienijo mylimuosius. Abu jie žinojo, kad drauge ne tik gali sunaikinti savo priešus, bet ir išmokti suprasti ką reiškia nauji jųdviejų gebėjimai. Gaila, jog Sebastiano nuomone tai vedė prie kažko siaubingo, mūšio, sukrečiančios netekties. Vis dar be galo rimtai žiūrėjo į išgyventą viziją ir būtent nesuvokimas ką tai po galais reiškia vertė vyrą nepaleisti Katherine, nors vidinis balsas tai stipriai rekomendavo. Kaip asmuo, ne kartą pasiekęs, atrodytų, kritinį tašką ir sugebėjęs nuo jo atsispirti netikėjo pabaiga, kaip nepakeičiamos reikšmės įvykiu. Į mirtį ėmė žiūrėti visai kitaip, visai nesijautė jos kaliniu, veikiau pavaldiniu. Realiai jautė tiek daug vilties, kad nesileido įbauginamas net atrodytų itin tiesioginių perspėjimų. Velniop. Redford'as nutylėjo Pierce kraujo poveikį jam, nes... Tai savotiškai laikė koziriu, kurį pametės, kuomet Katherine nesugebėjimas vyro suprasti užknis galutinai. Vampyrės kraujo dėka pasijuto suartėjęs su garbane dar nepatirtu lygiu ir tas ryšys, mažytė jos dalelė jo paties viduje tik dar smarkiau kurstė jausmų liepsnas. Nemirelė tikrai buvo nusipelniusi paširsti ant graiko kiek ilgiau, tiesą pasakius, tiek kiek prireiks. Neketino sukčiauti, švelninti jos pozicijos jo atžvilgiu, kitaip ilga kelionė pasitikėjimo susigrąžinimo link nueitų perniek ir jiedu prarastų progą save tam iš lėto paruošti bei subrandinti. Sebastianas tikrai labai gerai buvo viską apgalvojęs. Gal ir norėtų, kad Katherine tai suprastų, bet tik ne palengvintomis priemonėmis.
Oro uoste emociškai jie persikėlė į ganėtinai konfliktišką atmosferą. Vyrui tikrai nepatiko, kad Katherine manipuliuoja Redford'u naudodama jam "būtiną" donorę, su kuria akivaizdžiai elgėsi priešiškai, nemaloniai, tarsi su daiktu. Vargu ar kada nors natūraliai pasieks tokią stadiją, kuomet žmogaus nužudymas ar jo kamavimas savomis rankomis taptų kažkoks kasdieniškas ir elementarus dalykas. "Pasileidęs plaukus" imtųsi to su didžiule aistra, nevaržomai, tačiau sveikos nuovokos netruko norint suprasti, jog tai nėra gerai, ypač kai kalba eina apie visiškai nekenksmingą ir truputėlį paiką merginą, kuri nieko bendra neturi su grėsme Katerinai ar Sebastianui. Žinoma Pierce traktavo ją kaip varžovę, ji niekados nemėgo dalytis vyro dėmesiu su kuo nors kitu. Garbanei būdinga didybės manija, bet niekados vampyrės dėl to neengė. Buvo suinteresuotas pasirūpinti Keitės saugumu ir kaip nekeista be dviejų gilių įkandimo žymių jai nieko blogo nenutiko. Nežymiai krauju susitepęs jos kaklas iš ties viliojo. Jei ne Marcuso užkalbėtas laikrodis Redford'as tikrai nebūtų atsilaikęs ar bent vaikštinėtų šikančio katino akim ir beprotiškai išsitempęs, nes turėtų kiekvieną akimirką morališkai tramdyti save nepradėti skerdynių veiksmo, tad vargu ar demonstruotų žavingiausią savo versiją. Visgi Sebastianas suvokė, kad tai nėra išvengiama, kad negalės gyventi kontroliuodamas save magija. Turės išmokti valdytis. Anksčiau ar vėliau. Visgi skerdiko būsena jam dabar buvo visiškai nenaudinga, mat reikėjo įgyvendinti gana civilizuotą keršto planą. Nežiūrėjo į Katherine kaip išdaigą iškrėtusią mergiūkštę, o atsakydamas į jos pakankamai grasinančią žinutę, pakančiai nusišypso.
- Ir kaip?-gudriai atrodžiusi Sebastiano fizionomija ganėtinai abstraktų klausimą teisingai nuvedė link susidomėjimo donorės kraujo skoniu įspūdžio. Klonuodamas kraują visados teikė pirmenybę nulinei kraujo grupei, ja pagrinde maitinosi ir kiek atminė, Kate širdis varinėjo būtent tokią,-Jie ir moka,-greitai atšauna, o kadangi neprarado visų gero vyruko savybių, perima iš donorės lagaminus bei tašes, kuriais liko apkrauta Katherine. Širdį skaudėjo stebint "į Pierce visai nepanašią" merginą šitaip vargstančią. Kate du didelius krepšius užsimetęs ant peties, lagaminus perima į rankas. Nelabai patogiai jautėsi, todėl ir žingsnį kiek sulėtino,-Tiesiog jie tuo visiškai nesidžiaugia,-pratęsia mintį neparodęs jokios ryškios emocijos balse,-Nejau manai man malonu, kai kažkas apmoka mano sąskaitas?-supratęs, kad šiuo atveju negali vaidinti "stipraus nepriklausomo" vyro, liūdnai atsidūsta šiek tiek pakoreguodamas pirminę mintį,-Abberlainų aš nekenčiu, tad galima sakyti - taip, man labai malonu, kad jie apmoka mano sąskaitas. Ir patikėk manimi aš nesikuklinau kai išrinkau tau tuos auskarus ar galiausiai lėktuvą, kuriuo skrisim,-nenuslėpė savotiško pasididžiavimo, mat širdis tikrai salo nuo minties, jog neblogai išpurtė Desmond'ą, kuris berods pinigus kažkam taupė. Na, susidarė tiesiog tokį įspūdį. Nesunkiai praėję pro vartus jie patenka į lėktuvų kylimo aikštelę, apgultą vakarėjančio Niujorko. 53 milijonų JAV dolerių vertės "Embraer Lineage 1000E" lėktuvas stovėjo laukiantis savo keleivių bei skrydžio pradžios. Lėktuvas, kurio paros nuoma Desmond'ui kainuos $11 668! Ir Sebastianas tikrai nesibodėjo užsisakyti jo visai savaitei, nes atskristi į Dubajų ir šiek tiek nepaatostogauti būtų baisi nuodėmė. Pilotui pasisiūlius padėti įnešti lagaminus, abu vyrai bendromis jėgomis sutempia juos į prašmatnaus lėktuvo vidų. Tik įėjus ant stalo stovėjo keli buteliukai estetiškai paserviruoto "Gryno kraujo", kas nuteikė iš ties maloniai. Redford'as pasiūlė Keitei persikelti į miegamąjį ir pasiilsėti, kas tiesiogine kalba reikštų "eit ten ir nesimaišyk", tačiau prabangos pritrenkta mergina vargu ar tai suprato, bet pakluso. Tiesą pasakius nesijautė visiškai alkanas ir nebesuprato kodėl tempiasi mirtingąją kartu. Žinoma tai pirmas skrydis privačiu lėktuvu jos gyvenime, ji pirmą kartą pamatys Dubajų, vaje kaip jai pasisekė, visgi kuo toliau, tuo labiau ji atrodė didesniu kliuviniu, nei akivaizdžia nauda. Sebastianas kaip mat įsitaiso ant sofos prieš televizorių, šalia dėl visa ko pasidėdamas nešiojamą kompiuterį. Norėjosi kažkokio muzikinio fono, tad neilgai panaršęs telefone, perduoda vieną savo "Youtube" grojaraščių plazminiam televizoriui. Shinedown - Sound of Madness ritmas skambėjo ne tik kovingai, bet ir neblogai pritiko būsenai, kuriai vyras save pradėjo ruošti vos įlipęs į lėktuvą. Nespecialiai nemezgė su Katherine dialogo, tiesiog jo nemezgė, nes kurį metą buvo įlindęs į savo telefoną. Bet kuomet pakėlė akis į Pierce buvo aišku, idant dėmesį skirs tik jai. Telefonas atsidūrė greta kompiuterio, vyras atsiplėšė nuo savo vietos, mat kilti nustojęs lėktuvas tapo gerokai stabilesnis.
- Tavo šeimoje buvo praktikuojama magija?-šauna netikėtai, tačiau sprendžiant iš rimtos Sebastiano minos akivaizdžiai tema bus kabinama aktuali,-Tėvai, seneliai, proseneliai?-prideda tarsi norėdamas padėti garbanei lengviau įsijausti,-Mano tėvai visados praktikavo magiją, kniso ir man tuo smegenis nuo mažumės. Bet iš viso to atsimenu tik vienintelę tėvo man pravestą pamoką kaip pajausti viduje esančią magijos jėgą ir esu įsitikinęs, kad ir tu ją turi. Taigi pabandysim vieną dalykėlį. Jei tu nieko prieš,-pakankamai smalsiai bei entuziastingai nusiteikęs vyras priartėja prie ant fotelio įsitaisiusios Katherine. Timptelėjo aukštyn kostiumo kelnes, tuomet atsiklaupė prieš ją,-Duok man savo rankas,-vyras praleido "imk" dalį ir garbanės plaštakas nusičiupo pats. Maža to išlankstė kaip jam reikia - delnais į priekį. Tuomet pridėjo savuosius, tačiau su Pierce nesilietė,-Susikaupk ir užsimerk,-pakankamai rimtai žiūrėdamas į pradėtą ritualą vyras pats paslėpė akis po vokais, nutempdamas save į susitelkimo būseną,-Horatius man sakydavo, kad kiekvienas, net mažiausias organizmas, net daiktas turi savo energetiką, kurią galima pajausti, ja manipuliuoti, netgi perimti. Pasistenk pajausti mane energijos šaltinį. Neatsimerk. Žiūrėk į tamsą taip, tarsi norėtum mane joje matyti. Įsivaizduok kontūrus, mano artumo pojūtį, pajausk mano kūną kaip objektą,-Sebastianas ne šiaip sau tuščiai tauzijo instrukciją, jis pats stengėsi įsilieti į visą procesą. Šalti vyro pirštai jųjų pagalvėlėse švelniai dilgčiojo tarsi gerdami į save mažytes elektros sroveles, sklindančias iš Katherine. Sklidinoje užmerktų akių tamsoje jos kūnas ryškėjo kaip miglotas, pilkas vaiduoklis, tačiau vaizdas keitėsi ir intensyvėjo priklausomai nuo Redford'o susikaupimo,-Jauti ką nors?-švelniai tarsteli nenutraukęs kontakto su garbanės pavidalu, kuris visiškai kitu, kone atraliniu lygiu piešėsi kaip žmogiškos formos kontūras, užpildytas smulkių, pašėlusiai lakstančių, blyksinčių, tuzino melsvų švieselių. Jausmas buvo keistas, neapsakomas. Lyg matytų Katherine sielą, kuri toli gražu nebuvo tokia juoda, kaip būtų galima pamanyti,-Kaip vampyrai mes esame nutraukę ryšį su gyvybe ir jos energija, tačiau nepaisant to ji vis tiek rusena mūsų kūnuose ir tai yra visiškai nelogiška,-sukrizenęs Sebastianas iš savo pusės "seansą" čia ir užbaigia, mėlynos vyro akys pakyla iki Pierce veido lygio. Labai blankiai, bet vis tiek jautė Pierce išgyvenamą meditacinę būseną, jautė moters susikaupimą bei nutolimą. Neatitraukė delnų, jie vis dar kybojo lygiagrečiai josios ir tik dabar atkreipė dėmesį į nuo jų sklindančią blausią šviesą. Net pasilenkė, kad žvilgtelėtų iš arčiau ir galėjo prisiekti regintis tuziną mažyčių, banguojančių gijų, šviesos kanalais sujungiančių vyro ir nemirelės galūnes,-Kažkas neįprasto...-sušnara gal daugiau pats sau, nei kompanionei, bet šioje vietoje būtent ir pajaučia, jog norėtų užraukti šį energetinį pasilytėjimą,-Tu tikrai turi tą bjaurią magijos dovaną, sveikinu. Namuose turiu keletą bjaurių savo šeimos magijos knygų, esi bet kada laukiama jas pastudijuoti, jeigu užsimanysi kažką iš to savo magiškumo išspausti. Žinoma, rekomenduočiau to nedaryti, nes magija yra tikrai pakankamai bjaurus reikalas,-ne visai įtikinamai tryško ta antipatija, nes nenorėjo pasirodyti labai didelis veidmainis prieš save patį, kadangi prieš keletą dienų pats atsivertė tas knygas su ketinimu pasiekti savo giminaičius. Daugiau jų atsivertęs nebuvo, kol kas dar nematė reikalo, kol Elissos ir Silas'o reakcija į Horatiaus gyvybingumo faktą lindi nežinomybėje. Galbūt jų žinutė nepasiekė iš viso, prastas iš to Redford'o varlokas. Visgi tik magiškuose šaltiniuose galėjo slypėti Kath ir Seb'ui aktualūs klausimai, susiję su jųdviejų antgamtiškumu. Tik dar nežinojo nuo ko pradėti, į ką kreiptis pagalbos ar aplamai spręsti šį klausimą asmeniškai be pašalinių įsikišimo. Pusės paros ilgio kelionė bent neprailgs dėl teisingai pasirinktos kompanijos. Su Katherine vargu ar kada nors gali pasidaryti nuobodu.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 07 10, 2017 4:38 am




Purification of magic




NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Three Days Grace - I Am Machine




Įvairialypėmis legendomis ir mitais apipinta Katherine Pierce (Katerinos Petrovos) asmenybė visuomet buvo pakankamai keblus tipiniam suvokimui fenomenas. Ji visuomet atrodė kategoriška, besilaikanti savo nuostatų ir vargu ar sutinkanti šias sulaužyti, net tuomet, kai tai imdavo atrodyti kaip ganėtinai brandus pasirinkimas. Net bandyti suprasti vienokius ar kitokius Katherine veiksmus, būtu labai klaidingas pasirinkimas, vien todėl, kad moteris neretai pasikliauna bendravimo sukčiavimo technikas, neprisitaiko prie aplinkos, o atvirkščiai, kone jaučia pareigą imti ir šią sudrebinti taip, kad net ta pati aplinka imtu dvejoti dėl savo pirminės egzistencinės priežasties. O kalbant apie asmenys, kurie kažkuriuo metu užima garbanės gyvenime tam tikrą, kartais net labai svarbų vaidmenį, šiuos atmetus, antros galimybės paprasčiausiai nesuteikia. Nemato prasmės domėtis tais, kuriais susidomėjimą tam tikra prasme, tiesiog pametė. Dauguma nuoširdžiai ne kartą išreiškė nesupratimą, kodėl ankščiau netolygiai kvėpuodama Lockwood‘o atžvilgiu, dabar Katherine elgiasi taip, tarytum minėtasis asmuo netgi nevaikščiotu šios žemės paviršiumi. Arba nustotu vaikščioti, ir tai nesukeltu visiškai jokios reakcijos, ką kalbėti apie galimą emocinę krizę, kurią turėtu patirti bet kuris tipinis (ne)gyvas asmuo. Nebent žinoma, Pierce nėra tokia ir tipinė (ne)gyva asmenybė? Sebastian‘as buvo vienas iš tų asmenų, kurie gebėjo nešiotis savo viduje taurius jausmus kiekvienai iš savo turėtų moterų, mokėjo jas mylėti amžinai, nepriklausomai nuo to ar meilė buvo labiau orientuota į pagarbą, ar geismą. Katherine atžvilgiu situacija visuomet buvo kiek kitokia. Ji nevertė savęs apkrauti jausmais, kurie neturi prasmės, ar yra nebe naudotini. Mylėti kiekvieną iš savo kadaise turėtų meilės interesų tamsiaplaukei garbanei buvo visapusiškai svetimas dalykas. Ir tiesa, ji lygiai taip pat, kaip ir Redford‘as niekada nepasiryždavo pradėti naujų (net trumpų) santykių tuomet, kai nebuvo visapusiškai tikra tuo, kad ketina paleisti prieš tai buvusius. Ir taip, Mason‘as buvo tuo asmeniu, kuris jai suteikė galimybę dar kartą tapti motina. Ir tik šis dalykas dar verčia Pierce likti jam dėkinga, visgi jo asmeninis gyvenimas, jo asmeninės problemos ją domina kur kas mažiau, nei dulkių kalnas, kuris randasi dvaro požemiuose, į kuriuos niekas realiai neina, ir nesinaudoja buitinėms reikmėms. Iš to galima suprasti, kad buvęs vilkolakis, ar kas jis šiuo metu ten yra, garbanei nerūpi visiškai. Ir tai nepasikeis. Kitą vertus, draugystė tarp Sebastian‘o ir Lockwood‘o nebuvo tuo „saldžiu pyragaičiu“, kurio egzistencija būtu vertinama teigiamai. Vien mintis apie tai, kad Katherine puikiai suvokė esti Mason‘as nėra visapusiškai pradėjęs kito gyvenimo etapo, o tai reiškia kad dar laikėsi senojo, atgrasė, mat nėra sunku nuspėti kokių nesąmonių gali prikalbėti vyras, kuris jaučiasi taip, tarytum gavo spyri į pautus, dėl to, kad susidraugavo su nemirtingu asmeniu, kadaise intymiai bendravusiu su Marissa, o vėliau ir su Katherine, kitaip tariant, su ta pačia moterimi, tiesiog skirtingu gyvenimo etapu. Na taip, labai brandu ir logiška. Tačiau, Pierce nemėgo bereikalingo plakimo liežuviais, todėl iš esmės ir nebuvo labai teigiamai nusiteikusi šios draugystės atžvilgiu. Galima pasakyti kad tam buvo ir daugiau priežasčių, kurias moteris paprasčiausiai atsisakė komentuoti. Kodėl? Nematė tame prasmės, ir tiesą pasakius, leido aplinkai ir laiko tėkmei padaryti savo darbą, šiai nepradedant savo nulakuotais nagučiais kapstyti ten, kur iš anksto viskas buvo sutepta puvėsiais. Ir grįžtant prie esminės prasmės: ne vienas iš kažkada mylėtų ar brangintų Katherine Pierce asmenų, neužsiliko šios asmeniniame gyvenime, savaime suradę, arba paskatinti išsispirti save pro duris, kurios kaip mat užsitrenkė priešais nosį, su ne vien kad išmestu į nebūtį raktu, tačiau ir sunaikinus šio tinkamą formą. Toks gyvenimo būdas buvo kur kas paprastesnis, kur kas priimtinesnis nemirtingai garbanei. Ir vargu ar atsirastu asmuo (ar toks jau yra), kuris sugebėtu sulaužyti ar bent iš nepajudinamos vietos sujudinti esamas taisykles, bei nuostatas.
Negalima pasakyti kad šiai akimirkai abu nemirtingi vampyrai buvo atsiskaitę vienas prieš kitą, už visas tas skriaudas, kurios buvo sėkmingai įgyvendintos. Vienokia prasme, jie abu puikiai suvokė, esti jei Sebastian‘as būtu tikrai to norėjęs, jo nebūtu sulaikiusios nei plieninės grotos, nei stiprios ir storos statybinės sienos. Jis būtu pasitraukęs, jei tik tai būtu svarbiausias ir būtiniausias šio asmens troškimo. Gal būtent dėl to, visas tas „nubausk mane“ etapas nebuvo šimtu procentu tikras, bei neatnešė palengvėjimo, kuris galiausiai nustelbtu viską, kas vyko prieš tai? Katherine nesijautė saugiai, kas lietė tolimesnį bendravimą su Redford‘u. Ne, nereikia painioti, kalba eina ne apie fiziologinį saugumą. Tiesą pasakius, nesibaimino net baisiausios šio vyro versijos, baisiausio jo gyvenimo etapo, mat nebuvo nusiteikusi hipokratiškai, neva pati darydama tamsius darbelius yra gera, o jei kas nors kitas imasi tokio dalyko, tai yra iš karto blogas. Bet kuris asmuo, kuris bent iš dalies yra prisilietęs prie magijos, tamsos ar nemirtingumo – jau yra pasmerktas būti blogu, nepriklausomai nuo to, kad kai kurie dalykai iš tikro neatneša pikto aplinkiniams, ar galios yra semiamasi iš augančių medžių, žolės ar ramunėlių. Visą tai neturi visiškai jokio pasiteisinimo, bet kuris yra blogas, tačiau skirtingai. Turėdama galimybę pasimėgauti Redford‘o kančiomis, kurias kėlė nežmogiškas alkis, tuo kad jis bandė kankinti net save patį, darydamas tai visiškai skirtingais, nesuprantamais būdais. Tai žinome, šiek tiek kuteno krūtinės vidų. Kitą vertus jis nebuvo išbandytas taip stipriai, kad viskas imtu priklausyti nuo vienos akimirkos, nuo vieno tinkamo arba netinkamo pasirinkimo. Ir tyla, kuria dabar spinduliavo Katherine, tebuvo tyla prieš audra. Mat sunku imti galvoti kad garbanė paprasčiausiai ims ir pamirš, ims ir leis tam paskęsti praeities šešėliuose. Ateis diena, kuomet ji galiausiai paruoš tinkamą smūgį, akibrokštą, neįtikėtiną provokaciją, momentą, kuris unikaliai, netikėtai ir nespėliotai nukautos Sebastian‘ą, užpildant jo kūną stipria emocija, kuri vargu ar bus teigiama. Ji nebuvo praradusi medžiotojos instinkto, tiesiog it laukinė katė, suteikė sau laiko, kuomet galės tai padaryti tuomet, kuomet to bus mažiausiai tikimasi. Ir žinant kokia yra Katherine Pierce, ji vargu ar savo veiksmus apeliuos į seksualinius žaidimus su kuo nors kitu, ar to paties Sebastian‘o savivertės sumenkinimą prieš publiką. Jis ir ji, puikiai suvokė kad ji nepasirinks „akis už akį“ standarto, ji gels taip skaudžiai, kad to pasirodys per daug. Kyla tik vienas klausimas, ar iki akimirkos, kuomet tai turės būti įgyvendinta, jie vis dar jausis įskaudinti vienas kito, ar tebenorės pasilikti šalia, ar tebenorės būti vienas su kitu, nepriklausomai nuo to, kiek daug visko tam išreikš savo prieštaravimą? Taip, daugelis mūsų pasirinkimų iš tikro priklauso tik nuo vienos akimirkos, kuri gali pakeisti visiškai viską, arba pasukant į neigiamą pusę, bei viską sunaikinant, arba tinkamą, leidžiant pasitikėjimui ir kitoms geroms emocijoms paimti viršų. Ir nors būtent dabar atrodo, kad jei į tokius pasirinkimus pridėti bent šiek tiek sveiko proto, atvertos širdies, sprendimas turėtu būti tinkamas. O kas jei tokį priims tik vienas, arba netgi ne vienas? Juk galimų tikimybių teorija šiuo klausimu yra net per daug menkavertė.
Nepriklausomai nuo viso to, Katherine buvo iš tikro labai sunku pirmiausia susiprasti savo pačios ketinimuose. Pirmiausia todėl, kad ji jautėsi beprotiškai pavargusi nuo žeidimų, norėjo sulaukti bent kažko tikro, ir apčiuopiamo. Ir galiausiai kuomet jai tai buvo pasakyta kone tiesiai į akis, ji ėmė trauktis atgal. Atsižvelgus į tai, tikrai galima pasakyti kad moters charakteristika yra pakankamai sudėtinga. Ji supranta ko nori, tačiau kuomet tai tampa tikra, ima kažko baimintis ir atsistumti pati. Sebastian‘o žodžiais patikėti buvo sunku. Žinoma, jis pasakė viską būtent taip, kaip ji norėjo girdėti, ir laikėsi tvirtai, it pats iš savęs suvokdamas kad imdamas save rodyti silpnesnį, paprasčiausiai imtu ir pasirašytu sau pačiam kontraktą emociniam nužudymui. Visgi sunku pasakyti kad šis planas veikė būtent taip, kaip vyras buvo strategiškai numatęs. Tam tikri žodžiai, kurie buvo pasakyti dar dvare, privertė Katherine ir pyktelėti, ir įsižeisti ir netgi nusistebėti. Pirmiausia, ką reikėtu pabrėžti, tai yra paprastas bandymas suversti dalį kaltės dėl Elissos jai pačiai. Tas ne vien nepatiko, tačiau ir savo įnašą garbanė ten mažiausiai matė. Nei ji skatino juos būti kartu, nei elgėsi tą vakarą taip, tarytum tai būtu paskutinis jų susitikimas, kuris be jokios abejonės nenuvestu niekur. Visgi, šia tema kalbėti neketino, todėl pakankamai dalykiškai sugebėjo nulaikyti liežuvį už dantų. Dabar nebuvo nei tinkamas laikas, nei tinkama vieta, kalbėti apie tai, kas iki šiol kelia nemalonų pojūtį, keistas mintis ir dar neįprastesnius ketinimus. Kath atsisakė kalbėti, galvoti ir matyti tą moterį. Visgi dalis apie tam tikro pobūdžio „trofėjų“ nebuvo visapusiškai laužta iš piršto. Tikrai galima pasakyti kad dėl visko kaltos buvo priešiškai susidėjusios aplinkybės, ir menkas pasitikėjimas vienas kitu. Tačiau Katherine iki pat šios dienos, buvo visapusiškai tikra tuo, kad tokiu principu Sebastian‘as viso labo davė antausį už Marissą, ir dabar jaučiasi pilnai išpildęs šį savo gyvenimo etapą. Nieko nuostabaus, kad net girdėdama tai, ko jai reikėjo iš tikro, pasakė tai, kas galiausiai privertė ne vien Redford‘ą pavartyti akimis. Tam kad bent pabandyti susikurti pasitikėjimo voratinklį iš naujo, turi praeiti daugiau laiko, todėl mėtytis kaltinimais būtent dabar, yra visiškai beprasmiška. Ir vėlgi, prieštaravimas sau pačiai: tamsiaplaukė nemirelė tikrai galėjo pasirodyti čia apsimuturiavusi nuo galvos iki kojų į beformį apdarą, apavui pasirinkusi nunešiotus kedus ir plaukus susirišus į netvarkinga kuodą. Ak taip, nepatepus savo veido jokia priemone, kuri bent vizualiai suteiktu jai kiek daugiau amžiaus, nei kad moteris atrodo turinti. Galu gale, niekam nėra smagu galvoti, esti nuplovus nuo Pierce makiažą, ji traukia ne daugiau kaip į septyniolika metų turinčią mergaitę, kurią seksualiai tampo trisdešimt kelis turintis nemirtingasis vyras (skamba ant ribos pedofiliškai, lel xDDD). Ne, ji pasirinko dienos laikui labiausiai seksualią suknelę, kurią tik sugebėjo surasti tarp galybės pasirinkimų, kuriuos tik turėjo savo pačios laikinuose namuose. Ji taip pat ir elgėsi pakankamai dviprasmiškai, kuomet ir toliau erotizavo kone kiekvieną savo veiksmą, prisilietimą ar netgi apgalvotą atokvėpį. Nepriklausomai nuo to, neva stengėsi tai kaip galima labiau pateikti „o man nerūpi, esu tokia, kokia esu“ žaidimo forma, kiekvienas minėtasis veiksmas buvo tikras. Ir galu gale, kai myli vyrą, kurį turi teisę, ar bent manai kad tokią turi, liesti, sunku vaidinti kad tau tai patinka, kai tau iš tiesų tai patinka. Kažkuriuo metu, tikrai atrodė taip, tarytum jie abu būtu pasimiršę, ar bent jau atmetę nuo savęs visas tas neigiamas emocijas, ir paprasčiausiai pasidavę akimirkai, kuri atrodytu ir buvo visiškai nekalta, tačiau tuo pačiu metu sukelianti beprotiškai, nežmogiškai didelę įtampą, kurią nesuprastu kiekvienas. Formuodama savo mitybos įpročius, Katherine dažniausiai, jei turėdavo tokią galimybę, pasirinkdavo retesnę AB rezus faktorius neigiamas, kraujo grupę. Taip sakant „mėlynasis“ kraujas, garbanei turėjo savotiškai saldesnį, labiau prisotintą mikroelementais, ir ilgesniam laikui troškulį nuimantį poveikį. Vizualiai į Pierce panašios merginos kraujas nebuvo tas, kurį būtu pasirinkusi savo nuožiūra, tačiau pasimaitinti vis vien neatsisakė. Ir dar tuomet, kuomet jie visi trys buvo oro uoste, garbanė pasidabino gana skeptiškai kritiška šypsenėle, vos tik Redford‘as sumojo pasiteirauti kokio skonio yra minėtoji donorė. Keista, kad vyras tempdamas ją su savimi, netgi nepasivargino šios paragauti. Arba paragavo, tiesiog vizualiai piršosi nuomonė, kad vis dar ne. Tamsių rainelių akys savaime pakilo viršun, susitikdamos su pirmojo vampyro veidu.
– Tikiuosi kad nemanai kad pasakysiu, neva tai buvo skaniausias „pyragaitis“ kokį tik esu ragavusi? Neapsigaukime Sebastian‘ai, ji labiau tavo skonio, nei mano. Oi ir priešingai nei tu, galiu pabrėžti tai, kad skrydžio laiką atlaikyti be mitybos šaltinio, galiu ne taip ir prastai. Bet žinoma, mes čia nesimatuojame kieno genitalijos patrauklesnės. Ugh.
Tai buvo niekuo ypatingas, netgi ne toks ir kandus komentaras, kokio vylėsi pati vampyrė. Kažkas, ką atrodė buvo būtina pasakyti prieš tai, kai pakelti savo riestą užpakaliuką nuo kėdės, bei demonstratyviai pirmai pasileisti prie skrydžių centro. Praeidama pro visas būtinas instancijas, Pierce maloniai leidosi palydima aptarnaujančio skrydžio personalo. Pakilo pristatomais plieniniais laiptais, ir praeidama pro mechanines privataus lėktuvo duris, kaip mat nužvelgė visą aplinką, kuri atsivėrė prieš akis. Net jei savo ruožtu praeitą kartą buvo užsakiusi tikrai ne prastą oro transporto priemonę, tuomet ši atrodė net labiau traukianti akį. Matomai geri įpročiai yra taip pat greitai įsisavinami, taip pat kaip ir blogi. Kadangi tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet nemirtingoji garbanė gavo pasinaudoti panašiu transportu, tai nesukėlė to didžiulio įspūdžio, kokį patyrė mirtingoji (tikrai kad neliko patenkinta dėl to, kad su mergina buvo elgiamasi kaip su dama, o ne bagažo nešike, kokį vaidmenį šiai paskyrė Katherine, nenorėdama kad ji paprasčiausiai be reikalo maskatu po kojomis, dooh). Nepastebėti Katies entuziazmo, patekus į panašią vietą, buvo veik neįmanoma. Nors pati garbanė žinoma, kaip tai ir buvo galima nuspėti, pirmiausia patraukė prie mini baro. Nužvelgė viską, kas ten buvo sustatyta, tai darydama netgi labai demonstratyviai. Šiek tiek palinkusi į priekį, ji rodomuoju pirštu vedžiojo per butelių (ir visai ne mažyčių, kokie dažniausiai yra paduodami žemesnės klasės atstovams) etiketes, vertindama tiek pavadinimą, tiek metus, tiek taurumą. Netrūko labai ilgai, kuomet pasirinko labiausiai patikusį variantą. Lėktuvas dar nespėjo pakilti, kuomet Pierce ramiausia siela išgėrusi vieną taurę vyno, atsidarė antrą. Galima pasakyti, kad jei ne vampyriškas negebėjimas apsvaigti, tuomet ji seniai būtu užsitarnavusi pažengusios alkoholikės statusą. Ir visgi, raudono vyno skonis buvo malonus, lengvai kutenantis gomurį ir verčiantis kūną iš vidaus šiek tiek apšilti, nuo to mirtinai stingdančio lėdokšnio, kokiu jis natūraliai buvo. Pirmą taurę išgėrusi taip, tarytum ten būtu viso labo vanduo, antrą kuriam laikui užlaikė savo rankose. Keista, tačiau šiuo metu garbanės įžūlumas buvo kažkur pradingęs, o ir ji atrodė it būtu nutolusi, kažkur paskendusi savo pačios mintyse, tyli. Užimdama minkštesnę vietą, prie pat langelio, nutupdė savo tamsių akių žvilgsnį į vaizdą, kaip sparčiai lėktuvas ėmė atsiplėšti nuo žemės paviršiaus. Dėl kažkokios priežasties, ar tiesiog asmeninių principų, neužsisegė saugos diržų. Kažkuriuo metu taurės kraštelis vėl susidūrė su jos raudona spalva nudažytomis lūpomis, tačiau kaip susilietė, taip ir atitrūko. Vampyrė natūraliai girdėjo kaip mirtingai buvo „pasiūlyta“ pailsėti kiek toliau, tačiau to netgi nesureikšmino, taip ir išlikdama kurį laiką tiesiog su savimi pačia, ir tai velnioniškai atrodė keista. Buvo net visiškai tikra tuo, neva kartu vykstantis vampyras didžiąją laiko dalį praleis naršydamas išmaniosios technikos ekrane, todėl net nesivargino pradėti diskusijos pirma. Dėmesį, kuris buvo nukreiptas kol kas neaišku kur, galiausiai pertrauke lėktuvo salone nuskambusi muzika, vėliau iš ties netipinis klausimas iš graiko pusės. Garbanės antakiai palinko žemiau, įprastos jiems pozicijos, ir ji gana įtarų žvilgsnį nukreipė į prakalbusį asmenį. Prieš prabildama, ji švelniai palytėjo savo lūpas liežuviu, tarytum duodama sau pačiai startą.
– Priklauso nuo to, kaip tu interpretuoji žodį „magija“? – Šnypštelėjo, it būtu bandžiusi jį pašiepti. – Nes jei kalba eina apie žaidimą su žolelėmis, nuovirais ir burtažodžiais, tuomet ne. Visgi, kad jau apie tai užsiminei, mano tėvas, tam tikromis akimirkomis mėgdavo save įvardinti „ypatingu“, semiančiu mistinę energiją iš savęs paties, o ne aplinkos dėsnių. Atrodo vadino save keliautoju. Tačiau manau kad tai greičiau buvo girto asmens sapalionės, nei kažkas tikro.
Nebuvo panašu kad garbanė būtu labai rimtai priėmusi Sebastian‘ui aktualią kalbą, nepriklausomai net nuo to, kad buvo labiau nei akivaizdu, kad nemirtingam vyrui tai kone iš karto tapo kažkuo aktualiu. Nesuprato, kodėl būtent jis bandė viską nukreipti ta linkme. Negi iš tiesų manė, kad Katherine priklauso raganių šeimai? Tuomet kokio velnio ji niekada nebuvo mokyta panašaus amato, ir galu gale, net sunkiausiomis akimirkomis nepadarė nieko, kas galiausiai būtu padėję jai išvengti tų pasekmių, su kuriomis teko žmogiškai susitaikyti? Buvo visapusiškai tikra, kad jeigu ir geba daryti kažkokius keistus dalykus, tuomet tai nieko bendro neturi su tuo, kur link bandė palenkti Redford‘as. Galima tai pavadinti arba šeštuoju jausmu, arba visapusišku skeptiškumu. O ir galu gale, vargu ar gebėtu save matyti tokiame amplua, kuomet reikėtu apsikarstyti vainikais, lakstyti po kapines, bei po nosimi šnabždėti kažkokias nesąmones, vardan to, kad uždegti žvakes savo minčių gale. Tai net atrodė kvailai, kuomet pasistengė bent iš dalies įsivaizduoti tokį scenarijų. Ir taip, svarbiausias faktorius. Toks dalykas, tas šaltis, kuris tiesiogine to žodžio prasme, išsiveržė iš vampyrės vidaus, apsireiškė būtent tuomet, kai ji būdama savo nemirtingame kūne, susidūrė su tokią pat poziciją užimančiu Sebastian‘u, kuomet pajuto realią grėsmę savo nesibaigiančiai gyvybei. Tai nutiko nespecialiai, apie tai negalvojant, tarytum organizmas būtu natūraliai paspaudęs mygtuką „savigynos režimas“. Tai neturėjo tinkamo paaiškinimo, ir tam tikra prasme, nepasikartojo, ar bent jau panašiai.
Buvo visiškai nesudėtinga pastebėti tai, kad Sebastian‘as neketino taip lengvai leisti nuplaukti šiai kalbai, nepriklausomai nuo to, kad jojo garbanė visiškai nežvelgė į šį „dalykėlį“ rimtai. Atvirkščiai, ji akivaizdžiai stengėsi kabinti pirmąjį vampyrą per dantį, tam kad jis net nepradėjęs užsimoto proceso, imtu ir nuleistu rankas. Ne tiesiogiai, o perkeltina prasme, paprasčiausiai išreiškiant atitinkamą pasidavimą prieš tai, kad gali tekti imti trankyti galvą į sieną, ir rezultatas vis vien nepasijudins iš vietos. Sieną gal, bet rezultatas ne. Jo pradėtas pasakojimas apie tai, kad biologinis tėvas buvo apsėstas noru semtis ir mokytis kažkokių Hario Potterio triukų, vargu ar stipriai paveikė Pierce. Tiesą pasakius, būtent šią akimirką buvo pasiruošusi pasakyti ką nors apie tai, kad gal ir neblogai buvo jam pasimokyti tos magijos, gal ištraukta iš kūdros varlė, nebūtu tokia jau ir paprasta, po pirmojo bandymo ne vien iš jos padaryti asmenį, bet ir pirmąją savo tikrąją žmoną (cha cha, nieko asmeniško, Katherine Pierce nemėgsta Saloninos Varias, dėl daugybės akivaizdžių priežasčių. xDD). Sebastian‘ui noriai nusprendus sumažinti atstumą, kuris buvo būtinas tam, kad atlikti jo sekančius veiksmus, pirmasis dalykas, su kuo natūraliai susidūrė tamsiaplaukės vampyrės žvilgsnis, tai ta nedidelė riba tarp jo vilkimų marškinių ir kelnių, mat savo žvilgsnį taip ir išlaikė tiesų, nepriklausomai nuo to, kad aplinka, o tiksliau joje esantis asmuo pakeitė savo buvimo vietą. Jam priklaupus, žvilgsnis galiausiai susidūrė su veidu. Katherine, tarytum apsimestinai užhipnotizuota šio veiksmo, palinko į priekį, kaip tyčia vis dar išlaikydama pakankamai „lapišką“ išraišką: šiek tiek susiaurinti akių vokai, smalsus žvilgsnis, šiek tiek praskleistos lūpos. Tamsiaplaukė netgi atitinkamai prabilo kiek žemesniu, murkimą primenančiu balsu.
– Kas yra, ketini man parodyti triuką su atsirandančiu ir pradingstančiu kamuoliuku? Agh, tebūnie, kad jau taaaip nori.
Pavartydama savo kruopščiai paryškintas makiažo priemonėmis akis, garbanė galiausiai sumerkė akis, negana to, netgi nesipriešino, kuomet graikas suėmė jos rankas, atstatydamas taip, kaip jam tuo metu atrodė tinkama. Stengėsi įsiklausyti į jo žodžius, nepriklausomai nuo to, kad visas šis procesas vis dar sukėlė jai tam tikro pobūdžio krizenimą. Tikrai stengėsi nepasirodyti per daug pašaipi, nepriklausomai nuo to kad norėjo. Tamsa, kurią iš pažiūros sukūrė būtent sumerktų akių efektas, darėsi vis labiau klampesnė, ir vienu metu netgi ėmė rodytis kad visas kūnas tampa kažkodėl apsunkęs, nebe taip lengvai valdomas. Privertė save pramerkti vos vieną akį, ir kaip tik tuo metu gavusi papeikimą neatsimerkti, vėl susimerkė. Buvo iš tiesų labai sunku susikaupti, ar pasiduoti tai erdvei, kuri Pierce buvo visiškai nepažįstama. Tikriausiai ir savotiškas menkas pasitikėjimas davė savo, mat ties jo pasakytais žodžiais apie bandymą pajusti jo artumo pojūtį, jo kūną, kone privertė garbanę atitraukti savo rankas. Netgi tokia prasme, nesijautė pasiruošusi panašiems išbandymams. Ir greičiausiai tas pats smalsumas, bandant suprasti kas yra JI pati, privertė ją sujudinus plaštakas, galiausiai palikti jas toje pačioje vietoje. Keistas jausmas, tarytum gebėtu jausti viską, o ypatingai JĮ visiškai kitokia prasme, užvaldė. Užvaldė regos organus, pasąmone, jutiminius procesus. Matė kaip iš tamsos palengva išneria jo atvaizdas, ir kad ir koks išblukęs ir sunkiai matomas jis būtu, jis atrodė TOBULAS. Galima pasakyti, kad tai žmogiškąją prasme, priminė „sielą“ ar bent jau kažką panašaus iš tos operos, ir tai atrodė beprotiškai, visiškai nesuvokiamai artima. Atrodė, tarytum ši „siela“, šis energetinis siluetas, būtu žinomas ne tuos kelis metus, kiek trūko Sebastian‘o ir Katherine pažintis. Tarytum ji būtu žinojusi šį „objektą“ kur kas ilgiau, nei jis buvo patalpintas į paties graiko kūną. Išoriškai, atrodė kad tamsiaplaukė vampyrė net nejuda, apart tai, kad jos smulkių bruožų veide pasirodė vos pastebimas šypsnis, toks kuris nepademonstruoja dantų, tačiau tuo pačiu metu, yra vienas tikriausių, kokie tik gali egzistuoti. Jis uždavė klausimą, ir garbanė net nesumojo iš karto į tai atsakyti, mat buvo tiesiogine to žodžio prasme pakerėta fenomeno, kurį matė. Siluetas keitėsi, palsipsniui tapdamas vis ryškesniu, atrodytu kad beveik pasiekiamu ranka. Jos delnai maloniai tvinkčiojo, tarytum jaustu tuo pačiu metu ir šaltį, ir karštį ir netgi tuos žmogiškuosius „nutirpusios galūnės“ keliamus dilgčiojimus. Tai priminė nestipria, tačiau neliečiamų, bet greta esančių galūnių, liečiamą elektros srovę. Ji galiausiai praskleidė lūpas, nors ir neskubėjo pramerkti akių.
– Man šąla rankos... – Ji nesistengė nupasakoti to neįprastai keisto, tačiau tuo pačiu metu žadą atimančio šviesos demonstravimo, kurį teko matyti, pro sumerktas akis. Ji netgi nepasakė kokį jausmą tai sukėlė, ar kokius vaizdus būtent ir matė. O ir galu gale, visą tai pasakius, vargu ar suteiktu labai didelės prasmės, turint omeny tai, kad niekada ankščiau nebuvo susidūrusi su kažkuo panašiu, ką patyrė dabar. Tai buvo pirmasis kartas, iš tikro malonus pirmasis kartas. Kitą vertus, jau pasakyti apie tai kad negyvas kūnas jaučia šaltį, ar kažką į tai panašaus, jau buvo pakankamai neįprasta. Galu gale, matomai gebėdama „valdyti“ ar būti „užvaldomai“ šios stichijos, ji niekada, net TĄ kartą nejautė diskomforto, nejautė beveik nieko, tarytum tai būtu natūralu jai pačiai. Nemirtingo vyro balsas, paaiškinimas apie tai, kad būnant ne visai gyvais, jie neturėtu skleisti jokios energijos, ir galiausiai „kažko keisto“ pastebėjimas, privertė Katherine ne vien atitraukti rankas, tačiau tuo pačiu metu ir atmerkti akis. Prieš tai būdama paskendusi didžiuliame susikaupime, ji panašu kad vis dar atrodė gana sutrikusi. Neatitraukė nuo Redford‘o veido savo akių, žvilgsniu „bėgiodama“ nuo vienos jo šviesios rainelės, link kitos, kuri buvo dalinai įrudusi. Atrodo kad prireikė net šiek tiek laiko, tam kad susirinkti žodžius, kuriuos norėtu pasakyti, mat, tokie išgyvenimai, kartais tikrai sugeba sukrėsti, ar bent jau paliesti ten, kur atrodo niekas nebūtu galėjęs. Ji neprabilo, tačiau natūraliai įtraukė per burną orą, juo bereikalingai pripildydama savo plaučius. Akių kontaktas, kad ir koks nestabilus buvo, vis dar išliko. Atrodė kad moteris pagaliau susikaupė kalbai, visgi klausimas buvo ne apie tai, apie ką prabilo jis.
– Aš net nesuprantu kas būtent įvyko. Tačiau, ar tu buvai tai daręs prieš tai? Turiu omeny, ne tuomet, kai tave to mokino tėvas. Turiu omeny, dabar, su nemirtinga būtybe, su kuo nors, kas nesu aš? Ir ar tu. Matei tą patį, jautei tai? – Klausimai pabiro labai greitai, tačiau garbanės balsas neišdavė jokios emocijos, kuri būtu išreikšta ryškiausiai. Šnarėjo, tarytum dar nebūtu visiškai tikra, kad sugebėjo iki galo atkusti nuo regėto dalyko. Pirmojo vampyro kalba labai greitai pakrypo link magiškų agregatų, kurie neva turėtu padėti Katherine suprasti daugiau, tačiau tam: ji turėtu pradėti lankytis pas Sebastian‘ą dažniau, bei jis pats nelabai pataria gilintis ten, kur pasiūlė gilintis. Labai nelogiškai logiška mintis, kuri ne vien kad liko suprasta, tačiau netrūkus ir apsvarstyta. Pierce atsilošė į sėdimosios vietos atlošą, prisiminusi apie tai, kad iki šiol taip ir nebaigė savo antrosios vyno taurės. Spirituotu vynuogių ekstraktu suvilgiusi savo burną iš vidaus, ji galiausiai vėl pasuko akis taip, kad regos spektras liktu nukreiptas į greta buvusį asmenį. – Tu dabar pradėjai prieštarauti sau pačiam.
Nuleidusi akis, tamsiaplaukė visiškai nespecialiai sudarė šiek tiek dramatiškos įtampos turinčią tylos pertrauką, paprasčiausiai suteikdama sau pačiai galimybę pasinerti būtent į tuos įvykius, apie kuriuos ketino dabar pat prabilti. Šios mirtinos tylos metu, ji net nepajuto kaip palinko šiek tiek į priekį, tam, kad galiausiai paskatintu save pačią padaryti sprendimą, po kurio galiausiai kelio atgal paprasčiausiai nebeliks. Ji buvo tikra tuo, ką ketinanti daryti. Dievaži, buvo tuo tikra labiau, nei kada nors ankščiau. Nesistengė susitikti žvilgsniu, kažkodėl būtent dabar to nenorėjo.
– Nesu tikra, kiek tu atsimeni iš savo „prabudimo“ nakties. Tačiau, be viso to šlamšto, kuris tuomet įvyko, tu išreiškei nusistebėjimą, kodėl dabar galėdama priversti bet kurį, mane veidu į žemę išvoliojusį asmenį, susimokėti už padarytą žalą, baiminuosi to, kas su manimi, su mumis vyksta. Baimės nebeliko, todėl nepriklausomai nuo to, kad vis dar nemanau kad kadaise buvau „ragana“, noriu žinoti daugiau apie tai, kur ketinu įsivelti. Noriu žinoti viską, kas vyksta.
Nepriklausomai nuo to, kad nemirtingosios garbanės balsas skambėjo tyliai, jis perteikė didžiulį užtikrintumą tuo, kokius žodžius ji panaudojo, bei kokia didelė prasmė jų buvo. Žinoma, ji vis dar netikėjo jokiu likimu, tačiau pagaliau buvo atėjęs tas laikas, kai užmerkti akis į tai, kas vyko, buvo nebe verta. Netgi atvirkščiai, išsiaiškinti tiesą, ar bent jau daugiau, nei yra žinoma dabar, buvo kone būtina. Per daug keistų, ankščiau nepatirtų dalykų nutiko vos per kelis mėnesius, ir po visko nebe buvo įmanoma apsimesti, kad tai tėra atsitiktinumų virtinė. Dabar buvo labiausiai tinkamas laikas veikti, nepriklausomai nuo to, ar tai vyks kartu, ar atskirtai. Pritardama savo pačios išsireiškimui, fatališkoji moteris netgi kelis kartus nežymiai linktelėjo galva. Užlaikydama savo tamsių akių žvilgsnį ties mylimo vyro veidu, garbanė pasistengė pratęsti pradėtą kalbą.
– Sebastian‘ai, aš nesuprantu kas dabar vyksta, tačiau akivaizdu kad jei kas nors ir gali suteikti man atsakymus į daugumą susiformavusių klausimų, tai esi tu. Kas liečia tave, esu tikra tuo, kad tau taip pat yra įdomu, kodėl mano reakcija į tavo sugebėjimus, yra visiškai priešinga. Ir kodėl ankščiau, nieko panašaus nebuvo nutikę. – Tyliai krenkštelėjo.
– Ir kai pavyks suprasti daugiau. Man bus reikalinga tavo pagalba. – Specialiai sujudindama ranka, garbanė palinko į priekį tam, kad rodomuoju pirštu galėtu vizualizuoti savo kalbą, ji prisilietė prie jo marškiniais ir švarku pridengtos krūtinės, netrūkus pratęsdama mintį. – Tu sakei kad kartą sugebėjai atsekti, šiais laikais netgi visiškai nereikšmingą savo genų perdavimą kitoms kartoms. Noriu kad padėtum man surasti Nadia. Esmė tame, kad tą vakarą, ji prasitarė kad tu jai esi reikalingas, ir jei aš teisingai suprantu, ji randasi kažkur netoli. Noriu žinoti kas ji, ir ko iš tiesų nori. O kas svarbiausia, kaip po visu tuo „antagonistės“ fasadu, aš galiu susigrąžinti savo dukterį. Jei ji čia, nebe galiu trečią kartą susimauti.


2013.07.20, NYC.
Prabėgus beveik kelioms dienoms, po akimirkos, kuomet Katherine Pierce sužinojo tiesą apie tai, kad josios pirmagimė dukra buvo sukandžiota atsitiktinio (bent jau garbanės nuomone, mat Nadia niekada neprisipažino, kieno iltys galiausiai privertė ją patirti agonišką karštinę, bei galiausiai neišvengiamą mirtį) vilkolakio. Originali vampyrė buvo per daug išdidi, kad imti ir pasiduoti Niklaus Mikaelson, imant prašyti šio malonės, kurios greičiausiai negautu, o ir nulinčiuota būtu kur kas ankščiau, nei kad sugebėtu prisiartinti prie originaliojo hibrido, kurio kraujas iki pat šios dienos buvo vieninteliu šaltiniu, kuris gebėtu išgelbėti bet kuriam vampyrui, kuris buvo užkrėstas vilkolakio seilėmis, nuo mirties. Tamsiaplaukė tikrai suvokė esti kito varianto nebuvo, ir labiausiai siaubinga buvo būtent tai, kad moteris taip ir nesugebėjo priversti save padaryti tai dėl dukters, kurią nuoširdžiai mylėjo. Sunku pasakyti, kokios mintys, kokie veiksniai vertė ją elgtis savanaudiškai, net suvokiant tai, kad Nadios dilbį „puošiantis“ sužeidimas nepraeis savaime, ir su kiekviena akimirka šis visą griaunantis procesas tik dar labiau kels skausmą, dar labiau alins ją ir galiausiai užbaigs jos gyvybę. Meluodama, Katherine pažadėjo dukteriai tai, kad pabandys surasti kitą galimybę, kitą „eleksyrą“ kuris sugebės išsaugoti jos gyvybę, net suprasdama kad tokio dalyko paprasčiausiai nebėra. Vienas skambutis, kurį pasiekė tuo metu dar seno modelio Iphone telefonas, privertė Katherine sugrįžti į butą, kuriame tuo metu jos buvo apsistojusios abi. Dar prieš įvykstant incidentui su vilkolakiu, Nadia prašė savo biologinės motinos palikti viską, išvykti kaip galima toli ir pradėti viską iš naujo: palikti Lockwood‘ą, palikti Victoria. Ir galbūt, jei garbanė nebūtu tokia užsispyrusi, jei ji būtu sutikusi, viskas būtu pasisukę visiškai kitokia linkme. Patekusi į buto vidų, originali garbanė susidūrė su visiškai nemaloniu vaizdu. Josios pirmagimė gulėjo ant sofos, apklota nedidelio pledo: kakta žliogė šaltas prakaitas, jos kūno spalva atrodė papilkėjusi, o sužeidimas tamsiais voratinkliais buvo išsiplėtęs per visą jos liauną kūną nuo apačios iki pat kaklo. Šis vaizdas iš tiesų plėšė širdį iš vidaus. Katherine neskubėdama, veik netgi baimindamasi, pasiekė sofą, kuomet priklaupdama ant kelių, suėmė savosios dukters ranką, suspausdama plaštaką, lyg būtu norėjusi tam tikra prasme perimti į save visą jos jaučiamą begalinį skausmą.
„Tu sugrįžai manęs“. – Trumpas, tačiau tuo pačiu metu ir labai skausmingas Nadios komentaras, privertė garbanę nuleisti akis. Ji neketino pasitraukti nuo dukters, tačiau ir negalėjo priversti save padaryti tai, ką turėjo padaryti bet kuri motina, kuri galu gale gyveno kur kas ilgiau, nei to galėtu norėti bet kuris iš mirtingųjų. 500 metų yra labai didelis laiko tarpas, ir net tuomet kai Pierce suprato kad turėjo pakankamai laiko, kad dabar buvo Nadios eilė gyventi, ji visgi išliko savanaudiška kale.
– Aš prisiekiu, nepaliksiu daugiau tavęs. – Nemelavo, netgi suvokdama kad buvimas kartu buvo tragiškai menkas. Visas dukters kūnas akivaizdžiai pasidavė, akivaizdžiai vertė suprasti kad laiko liko daugiausia kelios minutės. Ir akimirka, kuomet ji paklausė apie tai, ar Katherine pavyko surasti būdą kaip ją išgelbėti, ji ir pati žinojo, kad jau yra per vėlu, bei koks pasirinkimas buvo priimtas, kuomet garbanė turėdama laiko, neišvyko į Los Andželą, neišvyko į Mikaelson‘ų namus.
– Niklaus‘o kraujas būtu išgelbėjęs tavo gyvybę. Jei tik būčiau jo paprašiusi. O dabar jau yra per vėlu. – Nepriklausomai nuo to, kad Katherine konstatavo faktus, kurie nebuvo malonūs jos dukteriai, vien savo kūno kalba, prasikaltusiu žvilgsniu ir sunkiai tramdomomis ašaromis, leido suprasti tai, kad būtent dabar ji pasigailėjo kad pasirinko save, leisdama jai pražūti.
Ištiesdama laisvą ranką, originali vampyrė stengėsi paliesti savo dukters galvą, nuo kaktos nuvalyti šaltą prakaitą, ir tokiu susilietimu bent iš dalies palengvinti jos kančią. Nadios kūnas sutrukčiojo iš skausmo, ir ji ėmė taip sunkiai kvėpuoti, tarytum kiekvienas bandymas įsileisti orą į plaučius jai sukėlė didžiulį skausmą, kurio josios kūnas paprasčiausiai nebe buvo galintis atlaikyti. Iš tiesų, kaip gi yra tragiška vien įsivaizduoti kad tavo kūnas ir kraujas, tavo per skausmą ir pažeminimą gautas vaikas, kuris iš tavęs galiausiai buvo atimtas, tačiau su kuriuo niekuomet nepraradai emocinio ryšio, dabar merdi ant tavo rankų, ir tu žinai kad galėjai padaryti daugiau, bet pasirinkai nedaryti. Petrovos žvilgsnis tapo beveik tuščias, ji ėmė kliedėti, karštinę primenantys simptomai tapo agresyvesni. „Mano mamos vardas yra Katherine, aš bandau ją surasti“, – Ji ištarė tai taip, tarytum priešais būtu visai kitas asmuo, kažkas iš šios praeities, kažkas, kas nieko bendro neturėjo su pačia Katherine. Glostydama dukters plaukus, vampyrė nepaslėpė savo begalinio, skausmingo pasimėtimo.
– Nadia, aš čia. Tu radai mane. – Atrodytu kad garbanė netgi nesuprato, kad pirmagimė iš didžiosios dalies nebe buvo čia.
„Ji melagė. Ir žudikė. Ji manipuliuoja, išduoda ir daro viską, kad galėtu išgyventi pati. Aš ieškau savo mamos“,
Tą akimirką, viskas tapo aišku, kad laiko beveik nebe liko. Ir nepaisant to, kad suimdama dukters veidą, Katherine dar stengėsi priversti ją pažvelgti į save, žvilgsnis buvo visiškai tuščias, nutolęs ir netgi svetimas. Emocinis skausmas visuomet buvo silpniausia Pierce vieta, ji paprasčiausiai sunkiai gebėdavo suvaldyti save pačią, kuomet atrodė kad bet kurią akimirką sugebės subyrėti, vien todėl, kad negali padaryti visiškai nieko, kad tai pakeisti. Kad padaryti kažką, kas priverstu sugrįžti laiku atgal, ir padaryti tinkamą sprendimą, kuris galiausiai padarytu viską taip, kaip turėjo būti nuo pat pradžių.
– Ne, aš čia. Nadia, prašau, pažvelk į mane. Pažvelk į mane, nes aš čia. Aš su tavimi. Tai neteisinga, ne toks tavo gyvenimas turėjo būti. 500 metų, bandant surasti savo motiną, kuri galiausiai pasirodo kad buvau aš.
Ji dar kartą delnu perbraukė dukteriai per plaukus, tą akimirką, jau nebe sugebėdama suvaldyti natūralaus emocionalumo, kuris išsireiškė iš akių pasirodžiusio sūraus vandens, forma. Ketino padaryti tai, kas bent šiek tiek viską palengvintu.
– Leisk man parodyti tau, koks iš tiesų turėjo būti tavo gyvenimas. Kaip geriausia diena, turėtu atrodyti... Mes su tavimi turėjome nedidelį namelį, Bulgarijoje. Ir tai buvo tipinė vasaros diena, kurią tu praleidai žaisdama lauke. Ir prieš pat atsigulant miegoti, tu man papasakojai apie tai, kaip smagiai tau pavyko pastatyti pirmąjį savo fortą. Ir aš paklausiau tavęs, ar galėsiu jį pamatyti? Ir tu man atsakei, kad vos tik pakils saulė, tu būtinai nusivesi mane ten. – Išlaikydama ranką ant dukters galvos, bei pradėdama kalbėti, Katherine „įsibrovė“ į Nadios mintis, sukurdama aplinką, kurioje jos abi buvo mirtingosios. Iš tiesų, turėjo paprastą, tačiau jaukų namelį, apšiltinama židinio. Buvo naktis, ir iš pažiūros Nadiai buvo ne daugiau nei šešeri metai. Pierce pakeldama ją ant rankų, paguldė į pakankamai purią lovą, kaip mat apklodama jos vaikišką kūnelį atitinkama vasaros laikotarpiui kaldra. Medžiagą patempė iki pat mergaitės smakro. Jos abi šnekučiavosi apie dienos įvykius, apie pastatytą fortą ir apie tai, kaip jau iš pat ryto keliaus ten abi. Šiame sapne, Katherine neleido savo biologiniam tėvui atimti iš savęs dukters, niekada neišvyko iš gimtosios šalies. Pasilikdama mergaitę, ji nesistengė sustatyti „pilnavertės šeimos“, kurią valdytu toks pats vyras, kokiu buvo Katerinos tėvas, ji jau turėjo viską, kas buvo svarbiausia. Ir jos buvo laimingos, iš tiesų, gyvendamos tokį gyvenimą, kokio buvo vertos. Kartu, atrodytu prieš visą pasaulį.
– Ir aš pasakiau: labos nakties, Nadia. Miegok Ramiai. – Sapne, ji palinko prie savo mažosios dukters, švelniai lūpomis palytėdama jos kaktą. Kuomet realiame laike, buvo priversta stebėti kaip mirtis paglemžia jos dukterį, paversdama jos kūną į pilką, venomis ir kraujagyslėmis aptrauktą lavoną. Nadia netgi nesumerkė akių, palikdama negyvą žvilgsnį nukreiptą į savo biologinę motiną. Katherine vos girdimai sukukčiojo, kuomet bandydama atrasti stiprybę savo pačios kūne, galiausiai pasakė tai, ką kaip parodo laikas, pasako tuomet, kai tai yra visapusiškai, nepakeičiamai per vėlu. – Tavo mama, myli tave.
Tą dieną, Katherine buvo priversta imtis kraštutinumų, ir pasielgti su mirusios dukters kūnu ne visai kilniai. Tačiau, nebuvo galima leisti kad ji būtu palaidota kokiame nors nežinomame kape, su nežinomu užvadinimu ir netgi visiškai klaidingomis datomis. Butas, kuris priklausė Nadiai buvo užlietas gausiomis liepsnomis, kurias paplisti paskatino ne vieno kanistro išlieto žibalo. Katherine netgi neatsisuko, kuomet palikdama viską degti velniop, pasitraukė iš šios vietos, leisdama pragariškoms liepsnoms, sunaikinti visiškai viską. Ir dabar dabarties laike, patekdama į lėktuvo saloną, Pierce ne šiaip sau paskendo savo pačios mintyse, kuomet atsiribodama nuo aplinkinio pasaulio, paskendo prisiminimuose būtent apie šią dieną. Tarytum mintyse būtu bandžiusi atkurti kiekvieną akimirką, kuri bent iš dalies priverstu suvokti Nadios, arba, kaip moteris save vadina dabar, Lilith, nusiteikimą prieš ją pačią. Deja, atsakymo nesurado, mat ir prieš tai puikiai suprato, kad viskas kas vyko tą dieną, buvo purvina, nesąžininga ir iš dalies netgi per daug tragiška, kad būtu realu. Ir visgi, jei minėtasis įvykis tebuvo didelis ir puikiai pademonstruotas spektaklis... Pierce akivaizdžiai atsakymo ieškojo kažkur ne ten, gal net ne tuose įvykiuose, ar netgi ne tame laiko tarpe. Ir ką gali žinoti, gal atsakymas buvo čia pat, priešais nosį, tik dar nematomas?





_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2792
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 07 19, 2017 8:49 am




Something about us




APRANGA: *here* NUOTAIKA: *here* JET: *here* DAINA: Disturbed - Fear





Sebastianas labai smarkiai nesimėgavo tuo, kad kiekvieną kartą užkalbinta Katherine bandydavo savo talento kandume ribas, bet tuo pačiu į tai žiūrėjo gana atlaidžiai. Tai tikrai nebuvo kažkas, su kuo nebūtų apsipratęs. Nuo pat jųdviejų pažinties pradžios Pierce savo maniera dominavo kaip atšiauriai viliojanti asmenybė, per daug dvipusiška, kad imtum ir suprastum jos nuotaiką bei galiausiai motyvus, o tai tikrai negelbėjo norint save nuo garbanės "atrišti". Redford'as jautėsi visai neprastai suprantantis mylimą bei geidžiamą moterį, ji nedarė NIEKO, ko nebūtų tikėjęsis, bet aukščiau viso šito kybojo suvokimas, jog vampyrė tikrai nebūtų pasirodžiusi, sutikusi leisti drauge laiką jeigu ji visus galus, jungiančius ją su Sebastianu būtų atrišusi. Kad ir koks salty AF galėjo pasirodyti jos elgesys, Katherine tiesiog buvo savimi. Mielo, pūkuoto Kat'uko amplua vargu ar tiktų šiai damai, kuri per savo 500+ metų trunkantį gyvenimą galėjo pasididžiuoti ir tokiomis patirtimis, tačiau į to meto kompanionų pusę ji dabar negalėjo pažiūrėti mažų mažiausiai neapiblogusi. Vampyras neketino jos būvimo šalia dabar interpretuoti kaip savaime suprantamo dalyko, neketino manipuliuoti jos teberusenančiais jausmais sau ir tai tikrai akivaizdžiai matėsi. Su Katerina elgėsi maloniai, netgi pagarbiai, nesivėlė į verbalines konfrontacijas. Kažkokiu būdu jam išėjo tame visiškai natūraliai išlaviruoti pasiekiant atmosferą, kurioje nė vienas "oponentų" nesijaustų menkinami. Nuoširdžiai kalbant nesugalvojo kaip atsikirsti į Pierce žodžius, prasidėjusius Kate kraujo skonio įvardinimu ir pasibaigusius... genitalijomis. Tačiau Seb'o išraiška: sustingęs, "platus" žvilgsnis bei mažumėlę pražiota burna bylojo apie apstulbimą. Ir iš tiesų. Kai moteriai bloga nuotaika ji gali į šuns dienas išdėti net dangų, nes šiandien jis per daug giedras bei mėlynas. Nusileido, nekurstė bergždžios diskusijos, juolab kartu į Dubajų su jais skrendanti donorė garbanę tikrai nuoširdžiai erzino, tik Redford'ui visai nesinorėjo pradėti aiškintis kiek labai. Kate buvo būtent tokia dailiosios lyties atstovė, kokių vyras paprastai vengdavo. Per daug plepūs, bereikalingai aktyvūs žmonės jį vargindavo, bet iškęsti įmanoma net tai, kai regi mažumėlę pavydų, nepatenkintą Katherine žvilgsnį.
Ganėtinai kukliai gyvenime vertęsis Sebastianas atrodė pagaliau nugalėjęs tą kuklumo kompleksą. Jis niekados neleido mėgautis sau gyvenimu visapusiškai, įskaitant akivaizdų prabangos elementų įterpimą į kasdienybę. Jautėsi per daug... kaltas ir nelaimingas. Kaip "tikras krikščionis" jis negailestingai baudė save už nuodėmes vildamasis, jog šitaip sulauks išryšimo. Nesulaukė. Privalėjo versti naują gyvenimo lapą, nes įsikasti į savo kasdienę "depresiją" labiau paprasčiausiai tapo nebeįmanoma. Atvirai paklaustas kaip jaučiasi būtent dabar kategoriškai pasisakyti negalėtų. Tikrai jautėsi nusiteikęs aršiau, bet kiek ir kiek labai jautėsi laimingas... Na, tai visai kita šneka. Redford'as nebesuprato laimės koncepsijos, nes ligšiolei galvoje bei širdyje nešiota buvo susijusi su žmogiškumu bei savo praeitu, paprastu, mirtingu gyvenimu, kuris truko 32 metus iš gerokai ilgiau pragyventų nemirtingų. Žinojo tik tiek - vis dar ieškos savęs. Ieškos savo laimės. Visgi asmens, kuris vertė jaustis ypatingai toli ieškoti nereikėjo ir Sebastianas tiesiog turėjo nepaleisti jos iš akiračio, neleisti jai pakelti sparnų, neketino jos atsisakyti taip lengvai, kaip atsisakydavo kitų savo širdies damų. Vyras nesunkiai pasiduodavo abejonėms, nes jų visados atsirasdavo stengiantis išlaikyti pastovumą kone desperatiškai, tačiau kalbant apie Katherine... vampyras abejonių paprasčiausiai neturėjo. Ji tikrai buvo ta moteris, kurioje matė tiesiog neišsemiamą galimybę tobulėti. Kas galbūt ir neskamba labai romantiškai, bet ei. Kai negali suprasti kiek dekadų, amžių ar tūkstantmečių dar truks tavo gyvenimas, troškimas augti tampa itin svarbus. Galiausiai Redford'as nebebijojo, nesigėdijo savo vampyriškumo. Jis dar niekados nebuvo nuteikęs savęs tiesiog paimti ir būti vampyru nekovojant su nauja prigimtimi, nebandant iš savęs sulipdyti kaip įmanoma labiau panašesnio į žmogų. Šis susitaikymas vertė jaustis iš ties harmoningai, nepaisant to, kaip skaudžiai ta harmonija tapo pasiekta. Vyras tiesiog pasidavė. Jis suprato, kad buvo kvailys besivaikantis vėjų. Visos ankstesnės jo viltys, svajonės žlugo, nes tai ką generavo, kuo gyveno rėmėsi į žmogiškumą, kuris visados buvo idėja, iliuzija, nei kažkuo iš tikrųjų apčiuopiamu. Vyras norėjo šeimos, galimybės ją kurti vėl ir vėl, tačiau prieš tiesą, jog ją jau turi, tačiau negeba išlaikyti užsimerkė. Galiausiai jis troško užtikrintumo, kad visas jo žemėje nueitas kelias vieną dieną nuves į galutinį būties tašką, į mirtį, į nebūtį, kad tam pasiekti turi dar maždaug 50 metų, kurie tikrai įpareigoja nugyventi tą apibrėžtą laiką bent jau darant tai, ką nori. Supratimas, jog nėra tokio horizonto, kuriame įžiūrėtų savo pabaigą Sebastianą vis dar glumino, bet buvo tikras, jog su laiku sugebės apsiprasti ir su tuo.
Katherine kalba susijusi su jos šeimos ir magijos sąsajomis nebuvo velniškai būtina. Ši tema veikiau suveikė kaip įvadas, nes faktas, kad išskirtiniai gebėjimai atsirado ne iš niekur buvo akivaizdus. Nė velnio vyras neraukė apie kažkokius keliautojus ir panašiai. Principai nesidomėti, nesimokyti magijos palengva atsigręžinėjo prieš Redford'ą. Mokytis niekada ne vėlu, sakoma, bet vis vieną nepaisant visiškai visko nebrandino savyje užtektinai noro įsileisti burtus į savo pasaulį atviromis rankomis, svetingai. Visgi Pierce šiuo klausimu žvelgė į savo kompanioną iš ties viltingai ir Sebastianas buvo įsitikinęs, jog šiuo atveju sugebės perlipti per save patį. Čia vienas tų atvejų, kai žinai ką turi daryti, bet nenori. Tačiau kaip suaugęs, pilnai susiformavęs ir atsakingas asmuo vampyras jautėsi skolingas Katerinai kelis atsakymus. Juk viskas nuo to, nuo jųdviejų ir prasidėjo. Viskas ėmė keistis, daugėti paslapčių ir nesupratimo. Galbūt visų labiausiai dėl šito pastarieji Redford'o ir Pierce santykiai, tie žmonės, kuriems padovanojo didelę dalį savo širdies buvę tokie naudingi, net būtini vampyrams. Greičiausiai tai buvo paskutinis metas, kai viskas atrodė dar gana lengvai suprantama, netgi elementaru. Kat ir Seb'o romantiniai jausmai priklausė mirtingiems asmenims, o tai savaime pačius santykius darė žmogiškais. Ir kuo toliau, tuo mažiau to žmogiškumo visame kame liko.
Redford'as smarkiai pasistengė priminti kuo labiau susimąsčiusį. Netgi pirštą prie smakro pridėjo nusukęs žvilgsnį neva į tolį nepaisant to, jogei šis troško likti prirakintu prie to angeliškai gražaus Kat veido.
- Dabar negaliu prisiminti ar jau esu tau tai sakęs, nes pasirodo esu tau tikrai labai daug visko sakęs...-ganėtinai "monologišką" sakinio pobūdį vyras nutraukia pats, kai gražinęs akis į priklausančiąsias garbanei tarsi sugrįžo į einamąją erdvę,-Mane iš ties nuoširdžiai žavi kaip puikiai tu gebi skeptiškai vertinti visa ko nesupranti,-žodžiai išsprūdo kone savaime, šaltai it kokia mokslinė citata. Išlaiko natūraliai geranorišką miną, Sebastianas atrodė nusiteikęs kantriai, nors akyse ir blykčiojo mažytės nepasitenkinimo kibirkštėlės,-Aš negaliu primygtinai brukti kažko tau į galvą, jeigu tavo atsakymas bus "netikiu, nesąmonės" ir "eik po velnių". Nemanyk, kad visame tame...-vyro balsas trumpai nutrūko, mat suvokė nerandantis konkrečių žodžių, galinčių apibrėžti visas tas magiškai paranormalias "kliurkas",-...man pačiam lengva susiorientuoti. Nes nelengva. Būtų buvę, žinoma, bet visą gyvenimą, lygiai taip pat kaip tu dabar aš į magiją ir stebuklus žiūrėjau ciniškai. Tačiau net tuomet viskas nebuvo taip sumalta ir... keista,-tam tikrus "žmogiškos elgsenos elementus" veikiausiai atlikinėjo kiekvienas vampyras nepaisant jųjų būtinumo, tai lygiai taip pat Sebastianas užbaigęs sakinį atsidūsta. Fiziologiškai tai jam visiškai nieko nereiškė, bet dėl "meninio" svarumo išreiškė tariamą frustracijos emociją. Vargu ar iš tikrųjų jautėsi taip, kaip mėgino pasirodyti besijaučiantis. Įkyriai belstis bandė iš ties daugybė minčių, visos jos buvo nemalonios, bet vyras stengėsi jas blokuoti ir jam neprastai pavyko. Problemų jo gyvenime niekados netrūko ir pagaliau suvokė, jog privalo jas spręsti po vieną, ne visas iš karto ar aplamai jas ignoruoti.
Kandus Pierce sąmojis neprivertė Sebastiano paimti ir į jį kažkaip sureaguoti. Spėjo įprasti prie nesibaigiančios Katherine "satyros", juk tai visados buvo garbanės arkliukas. Ta pati "apsimetėlė" Marissa buvo tiek pat nepakeliamai sunki pašnekovė, kiek ir nepakeliamai traukianti jaunos išvaizdos moteris. Vampyrė nepametė savo elgsenos bei reprezentacinių tendencijų ir dabar, o Redford'as seniai ištrynė ribas, skyrusias Kat bei Marissą. Juk tikrai ne be reikalo garbanė išsirinko TOKIUS provokuojančius rūbus. Ji priminė rūgštų saldainį, įpakuotą į neįtikėtinai gražų popierėlį. Tvirtai savo laikėsi ir pats vyras, kurio vidiniai "alkiai" neatsispindėjo nei jo veide, nei žvilgsnyje. Katerina jį neišpasakytai traukė visomis įmanomomis prasmėmis, tačiau savo ruožtu laikėsi tam tikro atstumo nenorėdamas sudaryti per daug akivaizdžios įtampos tarp jųdviejų. O pasiekti to iš ties nebuvo lengva. Praeityje jiedu sugebėdavo "susigerti" vienas į kitą lengvai bei laaabai netikėtai. Visgi nuo tų momentų daug kas pasikeitė. Per trumpą laiko tarpą pasikeitė pats Sebastianas. Jis nesielgė abejingai, veikiau priminė neįtikėtinai ramų. Ar tikėjosi iš Kat pasipriešinimo? Žinoma iš jos galima tikėtis bet ko, tačiau tikrai nemanė, jog bus šiurkščiai pavarytas šalin, nes kompanionė būtų brutaliai nuleidusi graiko idėją "pasibandyti vienas kitą magiškai" į klozetą. Tai masino pačią vampyrę, gal net daugiau, nei Sebastianą, kuris su magija kovojo visą savo gyvenimą ir manėsi pažįstantis savo priešą. Kadangi buvo suvartojęs nemažai Pierce kraujo ir šis tebekėlė keistas, net neprašytas reakcijas, jautėsi suvokiantis užhipnotizuotą josios būseną. Tik Redford'ui rankos nešalo, o priešingai. Netrukus ji reakciją pažymėjo savo švelniu, kimiu balsu ir vyras neatsakė nuoširdžiai nežinodamas ką tokio protingo galėtų dabar pasakyti. Tas stichijų valdymo reikalas jam iš viso priminė... Avatarą. Ir nieko daugiau. Nes tėvai jam niekados nebuvo apie tai užsiminę. Suvokė, jog burtai suteikia prieigą prie iš ties šaunių sugebėjimų, įskaitant pirokinezę bei Kat akivaizdžiai būdingą termokinezę, tačiau galėjo prisiekti jokių burtažodžių nepoteriaujantis momentais, kai tos liepsnos imdavo ir prasiverždavo. Sunku pasakyti kiek labai viską išsiaiškinti vyras buvo užsidegęs. Egzistuoja neaprėpiama galybė klausimų, į kuriuos galbūt niekados nebus atsakyta ir Sebastianas su tuo susitaikė. Šis reikalas, ši problema, ši nežinomybė traukė jį labiau kaip galimybė išlaikyti prie savęs garbanę. Nebuvo pasirengęs jos paleisti, nesugebėtų net apsimesti, neva pajėgtų. Katerina atrodė iš ties sudominta patirties, kuri jai veikiausiai buvo visiškai nauja.
- Ne,-neversdamas vampyrės bereikalingai laukti, jos smalsumą patenkina bene iš karto. Redford'as atrodė rimtas ir susikaupęs, panašu, jog išbadytas magiškos jungties metodas potyriais jo nenustebino,-Užsiiminėti panašiais eksperimentais ar niekados neturėjau dingsties. Visgi esu įsitikinęs, kad mums reikia pasidomėti savo protėviais, nes būtent per kraują karta iš kartos persiduoda panašios sumautos nesąmonės. Arba esame kažkaip susiję, arba...-stengėsi, velniškai stengėsi išgimdyti solidžių, svarių išvadų, bet akivaizdžiai orientuotis tame Sebastianui buvo sunku,-Nežinau. Po galais, nežinau,-užsipultas garbanės dėl nesugebėjimo laikytis minties nuoseklumo, vyras išdavė įtampą, kurią jautė,-Kodėl žiūri į mane taip, tarsi turėčiau pateikti tau visus atsakymus dailiai paserviruotus ant lėkštutės? Viskas man keista yra ne ką mažiau, nei tau, Katerina,-gana atkakliai šoko apsiginti vos pajautė spaudimą, kurio nesijautė vertas. Nepaleido iš akių garbanės, kuri kaip tik degustavo lėktuvo mini bare galimą aptikti vyną. Negalėjo net pagalvoti apie tai, kad panešėtų save iki vampyrės ir prisijungtų. Neilgai pasimėgavęs mirtingumu labiausiai žavėjosi tuo, kad vėl gali mėgautis maistu. IŠ TIKRŲJŲ mėgautis. Tačiau dabar poreikio, minties ar instinkto artintis prie žmonių maisto ar gėrimų paprasčiausiai nebuvo. Jie nekėlė Sebastianui pasibjaurėjimo, veikiau žvelgė į juos kaip į kažką, ko natūraliai neketino kištis į burną. Ar bet kur kitur. Lel. Tai dar viena mįslė, kuriai pasiryžti išnarpliot paprasčiausiai protinės energijos nebeliko. Kurių galų atvirtęs tapo labiau "lavoniškas", nei bet kada ligi tol? Tai savotiškai priminė bausmę, nes nebegalėjo suartinti savęs su elementariais žmogiškais aspektais. Galiausiai ilgus metus bėgęs nuo savo prigimčių jis jautėsi jų absoliučiai prarytas. Redford'as stovėjo ant kojų. Orus ir pasitempęs. Perdėm santūri veido išraiška persimainė į guvią. Netgi lengvai šypsojosi stebėdamas mintis triuškinančiai dėstančią vampyrę. Kaip nekeista pakomentuoja tik esminę dalį.
- Aš? Reikalingas? Jai?-klausiamai atkartoja kelis "neįtikėtinus" Kat kalbos fragmentus. Smarkiai nusistebėjęs nebuvo, veikiau skeptiškas,-Jei ji tokia galinga ir neįtikėtina nesuprantu kam jai reikalingi visi tie žaidimai. Ou...-pradėjęs kalbėti užbaigia taip, tarsi bešnekant nebylios mintys būtų nuvedusios vyrą prie ten, kur reikia. Jo žvilgsnis tapo reikšmingas ir kiek komiškas,-Beveik pamiršau, kad ji tavo dukra,-nesusilaikęs prunkšteli, bet ne pašaipiai,-Galėsim pabandyti. Esu matęs kaip Frėja atlieka keletą burtų, kurie padeda jai rasti ką ji nori rasti. Tik abejoju ar iki Nadios nusikasti pavyks, jeigu ji pati to nenori,-Sebastianas nepalietė temos, kuri didele dalimi jį sužavėjo. Katherine užsispyrimas, jos motiniškumas darė be proto didelį įspūdį. Beveik pasijuto kaltas, kad pats netvarko santykių su savo sūnumi, su kuriuo palaikė kone bičiulišką ryšį su labai dideliu atitrūkimu vienas nuo kito dėl neva asmeninės erdvės poreikio, kai iš tiesų nežinojo, nerado būdo būti tėvu žmogui, iš kurio pats galėtų/turėtų pasimokyti. Nors ir abejojo savo sugebėjimais valdyti magiją, vyras buvo pasiruošęs ieškoti sprendimo kaip galėtų šiuo atveju Katerinai padėti. Nes ji buvo daugiau nei to verta.

Nenuostabu, kad didžiąją dalį skrydžio vampyrai praleido tiesiogiai nekontaktuodami. Jie toli gražu neskleidė "BESTIEEEES" vibracijų, nors karts nuo karto persimesdavo žvilgsniais, kurie kone paranormaliai susitikdavo. Į kelionę Sebastianas be kelių pomėgių, padedančių užtikrintai prastumti laiką atsigabeno ir darbą. Istorija su korporacijos paviešinta video medžiaga nebuvo ėmusi ir paslaptingai užsibaigusi. Tiek Redford'o, tiek Katherine laukė akistata su teisėsauga, tik vyras nežinojo kaip po perkūnais turės įkalbėti vampyrę teisme pasirodyti. Tam tikrų korporacijos jam prikabintų pareigų nemirėlis nenusikratė įskaitant Jungtinį Nemirtingųjų Komitetą, kurį "NSPNUK" tampė už virvelių kaip lėlę. Po slaptos informacijos nutekėjimo krizės neatsigaunanti korporacija spjovė į vampyrų įvaizdžio formavimo reikalą ir JNK nariai nesiimdami jokių iniciatyvų savo nuožiūra buvo išsibastę bei pasimetę. Nemirėlių rūšies gerovės gerinimo klausimas Sebastianui niekados nebuvo nuoširdžiai aktualus, tačiau dabar į komitetą žvelgė kaip į puikią priemonę gerinti savo paties reputaciją, kuri dar niekados nebuvo tokia prieštaringa. Ketino toliau vykdyti pirmininko pareigas ir jam ne itin rūpėjo "bendraminčių" pretenzijos. Buvo persikėlęs į atokesnį kambarėlį priešais virtuvę. Sėdėjo patogiame fotelyje ant stalo pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį ir per "Skype" programą palaikė pokalbį su viena komiteto entuziasčių.
- Cara, po velniais, nusiramink,-Redford'o tonas skambėjo gana šiurkščiai, mat jautėsi užknistas fontanu trykštančių moters priekaištų,-Jei esi tokia buka, kad be korporacijos įtakos nesugebi susidėlioti dienotvarkės tokiu atveju grįžk į savo meno galeriją ir...
- Tu neturi visiškai jokios teisės man nurodinėti, Redford'ai,-ji neleido vyrui užbaigti minties atvirai išreikšdama tai, jog yra įsiutusi.
- Esi teisi - tikrai neturiu, bet jeigu tau kas nors nenurodinėja tu pradedi isterikuoti visai kaip ir visi kiti avigalviai iš JNK,-atkakliai nusiteikusi bei įžeidinėjama tamsiaplaukė šnypštelėjo ketindama įsikišti, bet Sebastianas nesileido pertraukiamas dar kartą,-Tu kada nors tikėjai tuo ką darai ar staipymasis prieš kameras tau tiesiog reiškė pramogą?
- Kokią dar pramogą, Sebastianai? Aš neturėjau kito pasirinkimo. Visai kaip ir tu,-jos balsas sušvelnėjo, priversdamas sušvelnėti ir patį vyrą.
- Tiesa. Bet aš nesuprantu vieno - kodėl taip chaotiškai reaguoji į faktą, kad pagaliau turi laisvę rinktis? Nieks tavęs neverčia priklausyti tam sumautam komitetui,-išbėrė šaltai. Jam tikrai nerūpėjo Cara liks jame, ar visgi nuspręs išeiti. Žinojo, jog ji neišeis. Jos galerija niekados nepritraukdavo tiek meno šakos atstovų bei lankytojų, kai Cara Fontaine nebuvo tokia žinoma.
- O kokia nauda tau iš viso šito?-mesteli pasistengdama nutaisyti kuo įžūlesnę intonaciją. Atsakymo vyras neuždelsė.
- Korporacija vertė mus visus agituoti temomis, kurios buvo naudingos pačiai korporacijai, bet pagaliau mes turime progą iš tikrųjų kažką...-net ir kalba, kurios dėstyme užsidegimo bei užtikrintumo Sebastianui netruko lieka sustabdyta pojūčio, kuris vargiai reiškė kažką gero. Vyras nutilo bei sustingo. Nedidelė dalis stiprių, neigiamų ir toli gražu ne jam priklausančių emocijų persmelkė Redford'ą gana stipriai ir nemaloniai.
- Kat?-rikteli ir užtektinai garsiai, kad visai kitoje patalpoje esanti vampyrė jį išgirstų,-Ar tau viskas gerai?-Sebastianas pakyla ant kojų ir tarsi pokalbis su moterimi būtų nereiškęs jam absoliučiai nieko, užverčia kompiuterio ekraną. Girdėjo kaip prieš išsijungdama Cara savo gimtąja vokiečių kalba pasiunčia Redford'ą išsikrušti. Pusę paros trukęs skrydis artėjo link pabaigos. Tipiškai apvaliuose lėktuvo languose tolumoje galėjai įžiūrėti įstabų Dubajaus peizažą, nusagstytą tuzino mažiau ar daugiau ryškių švieselių. Vyras artinosi prie durų, kurios skyrė jį nuo pagrindinės lėktuvo patalpos, tačiau sustoja išvydęs šį tą tikrai netikėto. Tamsi mediena akimirksniu apsitraukė šerkšnu, kuris plito toliau. O ne, tai tikrai negalėjo reikšti nieko gero! Taip ir nespėja nerti į kitą kambarį, nes stiprus trenksmas, palydėtas Keitės klyksmo bylojo apie tai, kad lėktuvas atakos neatlaikė. Jis smarkiai susiūbavo, pasisuko į šoną priversdamas Sebastianą plotis į vieną iš sienų.
- Kat!-šį kartą surėkia balsu, kupinu nerimo. Ledas net ne palengva, o it pašėlęs apėmė tiek patalpą, kurioje nesvarumo būsenoje kybojo vyras, tiek galiausiai patį vyrą. Negalėjo pasipriešinti. Tik ne tada, kai akivaizdžiai sugedęs dar vienas iš variklių pradeda pašėlusiu greičiu mesti lėktuvą žemyn. Galiausiai durys neatlaikiusios turbulencijos pačios atsilaisvina nuo staktos. Žiūrėjo pro plyšį regėdamas transo būsenos apimtą garbanę. Kreipėsi į ją dar kartą, bet...
04:12 vietos laiku. Prabangus "Embraer Lineage 1000E" nukrenta Persų įlankoje, netoli "The World" salų, tiesiai į šaltą Arabų jūros vandenį. Redford'as neprarado sąmonės net tuomet, kai nuo smūgio jėgos į vandens paviršių susiknežina visa lėktuvo pusė, kurioje buvo įkalintas. Vyrą iš visų pusių apsupo sunkios, suledėjusios metalinės nuolaužos. Kibosi į jas pirštais, mėgino atlenkti, plėšyti. Bandė išsilaisvinti. Negalėjo pasakyti kiek nukentėjo, nes matė tik prakeiktą vandenį jausdamas kaip su visu lėktuvu sparčiai grimzda gilyn. Buvo apsuptas savo paties kraujo, tad kažkokiose kūno vietose tikrai kraujavo. Kur jau nekraujuos, kai dideli, aštrūs nuolaužų gabalai buvo pervėrę vampyrą bene kiaurai ir net keliose vietose. Jautė be proto didelį adrenalino pliūpsnį, naudojosi juo skindamasis kelią lauk iš lėktuvo. Tačiau sumautas ledas Sebastianą paralyžiavo. Daugiau nei ligi pusės nejautė savo kūno, negalėjo jo pajudinti. Paslanki buvo tik viena iš rankų. Tik pro išdužusį stiklą matė iš lėto juodėjantį vandens paviršių. Jautė didėjantį slėgį. Muistėsi, bet tuo pačiu stengėsi ir susikaupti norėdamas kažkokiu būdu pasiekti tą ypatingą savo gebėjimą, kuris dabar iš ties praverstų. Tačiau jis turėjo įdomų bruožą pasirodyti tada, kai to visiškai nereikėjo. Pirokinezė nepadėjo Redford'ui apsiginti nuo Cross'o, visai kaip ir nepadėjo atitirpdyti metalinio ledokšnio, kyšančio iš pilvo bei neleidžiančio pajudėti. Mėgino trupinti jį pirštais, tačiau slegiamas lėktuvas tik dar stipriau suvarydavo svetimkūnį į vampyro kūną. Neabejojo, kad tai jo nepribaigs, bet blemba kaip nemalonu. Lėktuvas galiausiai pasiekė šaltą, tamsumos apsuptą dugną. Stiprokai dunkstelėjęs jis sukrečia atraižą, kuri neleido vyrui išsilaisvinti. Pagaliau sugeba atsistūmęs ranka save "numauti". Skaudėjo... velniškai. Didelis kraujo debesis pasklinda nuo vampyro, kuris nesusivaldęs surėkia, nors faktiškai tik išleido dozę burbulų. Sunkus, negyvas nemirėlio kūnas nekilo į paviršių ir Sebastianas tuo pasinaudoja tam, kad kaip įmanoma įdėmiau apžiūrėtų nuolaužas, nes negalėjo suprasti kiek kūnų tebėra lėktuve. Sustingęs pavidalas palengva įgavo daugiau paslankumo. Sunkiai valdė kojas, bet ėmė jausti dešinę ranką, tad pagaliau galėjo panaudoti pirštus tam, kad prasibrautų į kitus lėktuvo skyrius. Sumaitotame pagrindiniame kambaryje aptinka visiškai sutraiškytą Kate kūną, bet ieškojo ne jo. Atkakliai brovėsi į anksčiausius lopinėlius ieškodamas jos, Katerinos, bet... nieko. Tą patį pilotą pastebėjo prispaustą prietaisų skydo, su lig pusės nuplėšta galva, bet garbanės lėktuve tikrai nebuvo. Pasimuistęs nusimeta suplėšytą švarką, kuris ribojo galimybę judėti. Nežinojo ką daryti, tačiau pastebėta artėjanti figūra pati pasufleruoja Sebastianui veiklos modelį. Galbūt Katherine sugebėjo iššokti iš lėktuvo prieš šiam sudūžtant? Jausdamas, jog turi iš ties ribotą kiekį energijos (mat prarado daug kraujo, žaizdos vėrėsi lėtai ir šiaip kelionė liko sugadinta, kas nenuteikia smagiai), paima ir prigula ant dumblino dugno. Ne, dar geriau. Užmerkia akis apsimesdamas atsijungusiu. Kadangi į nieką neįsikibo jautė kaip bangos švelniai neša jo kūną į nesuprasi kokią pusę.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“And here I am, trapped between two men: one loved me too much and other one - too little.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1536
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : New York
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyre/Seraphim
Darbo paskirtis : Public figure, businessman.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: NSA laboratorijos

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume