Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.

Roxanne King butas

2 posters

Go down

Roxanne King butas Empty Roxanne King butas

Rašyti by Alicia Petrova Pen. 03 24, 2017 2:47 pm

Roxanne King butas 978fc592aaeb41f8490af6d541db444a
Alicia Petrova
Alicia Petrova

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1351
Įstojau : 2013-10-28
Rūšis : Zmogus
Darbo paskirtis : Housewife

Atgal į viršų Go down

Roxanne King butas Empty Re: Roxanne King butas

Rašyti by Alicia Petrova Pen. 03 24, 2017 3:04 pm

Patrikas nebuvo toks kvailas, kokiu jį neabejotinai laikė didžiausias NSA laboratorijų kontingento pasipūtėlis Desmond'as Abberline. Nušalintas nuo darbo dėl neva jo pareigybes viršijusių eksperimentų su tyrimų objektais jis kuo puikiausiai suvokė, jog aukštai iškelta galva išeiti jis negalės. Vyro neapleido keistai sumauta nuojauta, idant jam iš viso nebus leista išeiti. Kiekvienas mokslininkas dalyvavęs NSA veikloje ir vėliau atleistas nuo pareigų dalijosi įtartinai atsikartojantį likimą. Vieni mirdavo keistomis aplinkybėmis, kitiems netrukus būdavo mesti kaltinimai, už kuriuos buvęs mokslinčius atsidurdavo kalėjime ligi pat gyvenimo galo (kitaip tariant patekdavo į kitą griežtai reguliuojamą valdiškos institucijos priežiūrą). Treti, tokie kaip Patrikas, iš viso neišeidavo iš laboratorijų (šių įvairiuose pasaulio šalyse buvo ne viena ir ne dvi) pastato. NSA buvo visas jo gyvenimas. Jo darbas buvo vienintelis vyriškio pasiekimas. Perkopęs penktą dešimtį jis neturėjo žmonos, vaikų, artimųjų su kuriais bendrautų ar galiausiai draugų, neturėjo netgi sumauto šuns, kuris pasitiktų grįžtant namo. Vietoje to jis turėjo iš ties unikalią galimybę realizuoti savo intelektualinį potencialą. Ir visai nesvarbu, jog jo tyrimai būdavo visiškai amoralūs, nežmogiški. Į NSA pateko per trečiojo ešalono vadovę Elizabet Gutierrez (jei aš išsitryniau personažą, tai toli gražu nereiškia, kad jo žaidime nematysim :D Tiesiog tingėjau apsiimti veikėjo plėtojimu) 2000ųjų pradžioje. Saugumiečiai niekuomet į savo įslaptintą ratą nepriimtų žmonių iš šalies, Patriko tėvas dirbo jiems eilę metų žvalgyboje ir kaip vėliau paaiškėjo Patriko tyrimai susiję su neurologija pasirodė esantys vertingi Elizabet valdomam NSA padaliniui - taip ir išlošė savo "auksinį bilietą". Ar kada nors gailėjosi paaukojęs darbui visą savo gyvenimą? Tikrai ne. Patrikas niekuomet nebuvo socialus individas. Ir šiaip galimybė keisti šiandieną vardan geresnio rytojaus jam atrodė kur kas prasmingesnė už socialiai verstiną santuoką ir giminės pratęsimą. Prieš susitikimą su savo viršila vyriškis pasistengė, kad vienas, pats mėgstamiausias Patriko laboratorinis triušiukas liktų gyvas nepaisant to, kad Desmond'as įsakė juos visus sunaikinti. Kodiniu numeriu PRK-01 žymėtas tyrimų objektas buvo pirmasis sėkmingas Patriko bandymas vampyru paversti visišką lavono gabalą (nors tiesą pasakius tyrimas sukosi apie tai, kaip naudojant vampyrų kraują būtų galima prikelti mirusį asmenį). Taipogi jis buvo pirmas sėkmingas nemirtingasis, prijaukintas ne prie žmonių, o būtent kitų vampyrų kraujo. Kiekvienas ankstesnis bandymas baigdavosi dideliu fiasko ir tai buvo pradėję Patriką varyti į neviltį. Vyras tikėjo, kad tokios atsvaros nemirtingųjų pasaulyje reikia, labai reikia. Jie turi susidurti su kažkuo, kas priverstų juos nustoti laikyti save aukščiausia dalimi mitybos grandinėje. Ir tas kažkas buvo būtent PRK-01.

Duncan'as Edward'as Berner'is gimė 1973ųjų Lapkritį Terrell mieste, Kaufman'o provincijoje, Teksase. Skaičiuodamas pirmąsias savo būties valandas buvo savo paties motinos įmestas į konteinerį. Tikrai puiki gyvenimo pradžia! Sušalusį ir leisgyvį kūdikį vėliau tarp dvokiančių šiukšlių rado naktinę pamainą baigusi fabriko darbuotoja, kuri perdavė jį į gydytojų rankas. Žiauraus poelgio kaltininkė buvo surasta ganėtinai greitai, nuteista ir pasodinta kalėti. Antisociali, prasigėrusi sena šliundra. Kadangi artimųjų moteris neturėjo, kūdikis buvo perduotas į vaikų namus. Visados yra sakoma, jog kūdikius būsimi globėjai išgraibsto itin greitai, tačiau šiuo atveju Duncan'ui kažkaip nepasisekė. Silpnos sveikatos mažylio niekas nenorėjo. Gyvenimas ir asmenybės formavimasis vaikų namuose tikrai nėjo sklandžiai. Vaikas turėjo galybę elgesio problemų, linko į depresiją, buvo nesocialus, apatiškas, dažnai demonstravo neadekvatų elgesį. Specialistai greitai pripaišė jam eilę visokiausių psichologinių ligų, kurios, žinoma, buvo gydomos vaistais, tačiau šiuos vartoti metė vos sulaukęs pilnametystės ir oficialiai "praliuosuotas" asmeninio gyvenimo paieškoms. Rasti darbo... nesisekė. Mokytis taipogi nenorėjo. Vaikinas be galo daug skaitė ir idėja, jog tuzinas "mokslo guru" pradėtų kišti jam į galvą savo pažiūras atrodė vimdanti. Jis sėkmingai laikėsi atsiribojęs viso jį supančio pasaulio traktuodamas jį kenksmingu kiekvienam protui, siekiančiam identiteto. Spaudžiamas galybės įvairiausių problemų (pinigų stygiaus, depresijos, sudėtingų santykių su aplinkiniais, prastos sveikatos ir alkoholizmo), be to įkvėptas mėgstamiausių autorių Duncan'as pats pradėjo rašyti. Pradžioje tai buvo subtilios, ironiškos ir subliminarios novelės skirtos pašiepti pasaulį ir jo tvarką, vėliau jaunuolis ėmė kurti personažus, pinti juos į nesibaigiantį veiksmo, potyrių ir išgyvenimų voratinklį. Rašymas suteikė jam pasitikėjimo savimi. Tai buvo jo visata, jo pasaulis ir jame būtent jis buvo dievas: kūrėjas ir naikintojas. Tai beprotiškai vežė. Nepuoselėdamas jokių ambicijų savo kūrybos vaikinas nepublikavo. Tačiau kartą kažkas tiesiog "užplaukė" ir jis vietinėje didžiausioje bibliotekoje paliko ranka rašytos savo kūrybos egzempliorių, kurį rado, perskaitė ir "įsimylėjo" Charlotte Abberline. Sužavėta iš ties išskirtinio rašymo braižo bei unikalios mąstysenos ji užsibrėžė rasti autorių - kūrinio ištrauką publikavo miesto laikraštyje. Nesidomėjo nė viena žinias skleidžiančia priemone, tačiau tą vakarą slampinėjo po parką ir laikraštį rado ant žemės su idealiai į akis krentančiu straipsniu bei antrašte. Perskaitė. Nebuvo itin sužavėtas. Tačiau jam be galo trūko pinigų, darbas aplinkos tvarkytoju degalinėje vėžį varė, visai kaip ir gyvenimas apšiurusiame bedrabutyje, pilname skruzdžių bei tarakonų. Jeigu jam pavyktų iš rašymo užsidirbti... Na, tai būtų tikrai nuostabu. Duncan'as nusprendė atsiliepti: jis paskambino Charlotte'i, prisistatė. Nedaugžodžiavo. Problemų sąveikaujant su asmenimis nebuvo atsikratęs. Balsu dėstyti mintis jam buvo itin sudėtinga, o kalbėdamas su žmonėmis jautėsi nemaloniai, suvaržytas. Jis niekuomet nemegzdavo akių kontakto, būdavo susigūžęs. Keistas, kaip visi sakydavo. Jauna moteris pasiūlė susitikti kavinėje. Sutiko, nors ir nelabai noriai. Ji buvo tokia graži, tokia švelni ir moteriška. Keista kaip neįtikėtinai greitai pametė dėl jos galvą. Charlotte tikrai nuoširdžiai žavėjosi vaikino kūryba, tačiau bendrauti su juo, palaikyti draugystę vertė gera širdis bei gailestis. Duncan'as suvokė tai, dėl to niekuomet nebandė "kelti santykių į kitą lygį". Abberline buvo ištekėjusi, turėjo du vaikus. Ir visgi būtent ji tapo didžiausia vyro mūza, įkvėpusi jaunuolį sukurti veikėją, kuris pakeitė visiškai viską. Charlottės ir Berner'io draugystė nesibaigė gražiai. Pavargęs nuo "įtartino" jųdviejų bendravimo ponas Abberline'as labai aiškiai uždraudė savo žmonai su juo matytis. Neva jis įtartinas, psichas kažkoks, jam nepatiko jo žvilgsnis. Tipo "maniakiškas", šaltas, toks, kokį turi eilinis sociopatas ar recidyvistas. Jam velniškai trūko Charlottės. Iš esmės ji buvo vienintelis geras jam kada nors nutikęs dalykas. Ji padėjo tapti jam tikru rašytoju, išleisti keletą knygų, kurios buvo pastebėtos ir įvertintos kritikų. Duncan'as vėl be galo užsiskleidė savyje. Ir vidinis destruktyvus skausmas inicijavo naują, kitokį jo kūrybos braižą.
Berner'is visuomet jautėsi it avis nuvesta ir palikta vilkais knibždančiame miške. Atrodytų vaikinas puikiai suvokė kiekvieną aspektą kodėl jam yra sunku pritapti, tačiau negalėjo perlipti per save ir tapti prieinamu. Palengva gimęs veikėjas buvo visiška Duncan'o priešingybė. Robert'as J. King'as buvo stiprus, charizmatiškas vyras. Jis buvo viskas kuo Berner'is troško būti. Kiekvieną savo viltį, sudužusią svajonę, troškimą jis perkėlė į popieriaus lapą. Rašė ranka, niekados nedraugavo su kompiuteriais ir spausdinimo mašinėlėm. Vaikino įsijautimas į personažą buvo... neįtikėtinas. Pirmoji knyga, deja, nesulaukė didelių liaupsių. Kritikai iš ties gyrė nuostabiai perteiktą veikėją, tačiau jo istorijai trūko ugnies, aistros, "parako". Sekančioje knygoje Robert'o personažas tamsėjo. Jei pirmoje knygoje siekė supažindinti skaitytoją su King'o psichologija, sekančioje pademonstravo spalvingą spektrą to, kaip šis veikėjas "dalyvauja" gyvenime. Nuo tam tikro taško Duncan'ui neberūpėjo cenzūra, kažkokie suvaržymai. Jis rašė visiškai atvirai, taip įtikinamai, tarsi pats būtų dalyvavęs kiekvienoje scenoje. Antros knygos eigoje tapo aišku, jog Robert'as J. King'as nebuvo šiaip kažkoks stiprus, charizmatiškas vyras. Jis buvo siaubingai žavingas, visokeriopai patrauklus, tačiau liguistas, meistriškas žudikas persunktas psichopatams būdingų savybių. Sunku būtų pasakyti kada Duncan'as pastebėjo, jog ima mėgdžioti savo personažą. Iš pradžių tai atrodė tarsi žaidimas, užpildęs jo nesuvokiamą vienišumą. Tačiau ilgainiui jis tarsi ėmė lipdyti save pagal Robert'o King'o paveikslą. Jis apsikirpo kaip Robert'as, jis nusipirko juodą kostiumą, netgi įsivėrė auskarą. Jo rašomojo stalo pirmame stalčiuje galiausiai atsidūrė ir chirurginis skalpelis, kuriuo King'as "smagiai" pjaustė gerkles. Antroji knyga sulaukė didžiulio pripažinimo. Ji sukėlė savotišką ažiotažą, nieko panašaus į tai dar nebuvo sukurta, parašyta. Duncan'as Edward'as Berner'is palengva bluko ir nyko. Jo vietą užėmė Robert'as J. King'as.
Kai po penkių metų netyčia susitiko su Charlotte, ši kadaise pažinoto vyro neatpažino. Duncan'as atrodė visiškai pasikeitęs. Pasitempęs, iš pažiūros pasitikintis savimi. Jo asmenybė buvo visai kitokia. Jis buvo kur kas kalbesnis, drąsiai, kiek intymiai žvelgiantis į akis, tarsi slėptų kažkokius motyvus. Žavingas. Moteris pagyrė jo pokyčius, prisiekė nuoširdžiai sekanti kiekvieną jo išleistą knygą. "Niekados nebuvau skaičiusi knygos, kurioje pagrindinis veikėjas būtų toks žiaurus ir siaubingas, bet tuo pačiu absoliučiai žavintis". Susitikimas baigėsi tuo, kad tą patį vakarą apžavais apkerėtą moterį, kadaise karštai mylėtą moterį dulkino vidutinės klasės motelyje. Nė nereikia sakyti kiek pasitikėjimo savimi vyrui suteikė šis įvykis. King'o rolėje jis jautėsi absoliučiai galingas. Galintis padaryti visiškai viską, įgyvendinti kiekvieną svajonę. Charlottei jis nejautė visiškai nieko. Kirbėjo net kažkoks mažytis pasigailėjimas. Duncan'as nepajuto, kaip užtikrintai skalpelis perrėžė jos gerklę. Šilta, gausi kraujo srovė trykštelėjo vyrui į veidą. Tai buvo pirmas kartas, kai Duncan'o Edward'o Berner'io asmenybė visiškai apleido vyro kūną. Jausmas, žudymo jausmas tiesiog svaigino. Jis buvo vilkas, ji buvo avelė. Robert'as švelniai ranka glamonėjo savo varpos galvutę stebėdamas kaip trūkčiojantis Paulson kūnas tampa negyvas ir tuščias. Ir paskutinis jos regėtas vaizdas buvo būtent liguisto pasitenkinimo kupinas King'o veidas.
Tyrėjai pirmąją žmogžudystę registravo 1975ųjų Balandį. Charlotte neturėjo jokių priešų, ji buvo gerbiama savo srities specialistė, mylima žmona, mama ir draugė. Dėl įkalčių trūkumo byla netruko pasiekti senaties termino. O tada žudymai pasikartojo. Siautėjantį serijinį žudiką vietiniai mieste praminė "Terrell reaper" pravarde. Žudomos buvo išskirtinai moterys: gražios, ištekėjusios, kažkuo vizualiai panašios. Visos jos prieš mirtį turėjo seksualinių santykių su žudiku, visoms joms buvo perrėžtos gerklės. Vienas iš tyrėjų - atsidavęs D.E.B. kūrybos gerbėjas netruko pastebėti, jog žudiko braižas be galo primena kultines Robert'o King'o istorijas. Jis pasiūlė hipotezę, idant siautėti pradėjo Duncan'o kūrybos fanatikas. Galiausiai susisiekta buvo ir su pačiu autoriumi. Galbūt neva šis padėtų sudaryti galimą žudiko portretą. Tas pats tyrėjas iš karto pastebėjo, kad pats Berner'is primena tikrą Robert'o King'o portretą. Pastabą nuleidęs negirdomis išlydėjo pareigūnus sutikęs padėti jiems viskuo, kuo galės.
Robert'o King'o istorija niekuomet negalėjo baigtis laimingai. Duncan'as žinojo tai baiginėdamas trečią, paskutinę savo herojaus knygą. Rašymas veikiau priminė dienoraštį. Vyras netgi ėmė rašyti pirmu, ne trečiu asmeniu. Trečioji, ilgai laukta D.E.B. Robert'o J. King'o serijos knyga tapo išleista 2003ųjų Vasarį. Tą pačią dieną prie Duncan'o namų rikiavosi suėmimui pasiruošę policininkai. Kiekviena kraupi, bet iki tol neįminta "Terrell reaper" žmogžudystė knygoje buvo aprašyta iki mažiausios smulkmenos. Vyrui buvo taikyta psichologinė ekspertizė, bet kadangi viena aukų turėjo įtakingą tėtušį, Berner'is liko paskelbtas pakaltinamu. Tais pačiais metais jis atsisėdo į elektros kėdę. Ne tik už žudynes, bet ir už tai, KĄ jis padarė Charlotte's dukteriai.

Robert'as nubudo apsuptas lavonų. Lijo. Purvas, dvokas. Paskutinis dalykas, kurį prisiminė buvo tai, kaip įsiveržę laborantai suleidžia jam neva mirtiną dozę nuodų, kurie turėtų visiškai sunaikini jo širdį. Šis vampyras buvo kitoks. Širdies išrovimas ir kitoks jos sumaitojimas neturėjo jokios įtakos jo gyvybei. Galiausiai prieš tapimą vampyru King'as tikrai buvo visiškai miręs. Patrikas jo galvoje paliko žiauriai erzinančią žinutę. Kažkokiu būdu mokslininkas buvo radęs būdą kaip prasiskverbti į vampyro pasąmonę ir Robert'as galėjo galvoti tik apie tai, kaip laboratorijas ir visus jose esančius asmenis paversti pelenais. Kiekvieną savaitę ši šlykšti duobė būdavo užversta skysčiu, kuris suardydavo joje pūvančius/džiūvančius lavonus. Robert'as lyg niekur nieko atsistojo ir... tiesiog išėjo. Uždarytas jis praleido keturiolika metų. Buvo pjaustomas, badomas, išbarstomas ir sudedamas iš naujo. Ar knygų lentynas pasieks Robert'o King'o serijos tęsinys?
Surasti JĄ nebuvo taip ir paprasta. Vampyrui teko paplušėti, kol iš viso suvokė kaip susigaudyti pasaulyje, nuo kurio buvo visiškai izoliuotas, kuris buvo pasikeitęs. Jis neskubėjo. Turėjo pasirūpinti savo imidžu, galiausiai. Robert'as visuomet buvo pasitempęs, kiek savimyla žudikas. Nuo paskutinio jųdviejų pasimatymo buvo praėję 14 metų. Tuomet jai tebuvo 15lika. Tiesą pasakius pasiėmė ją tuomet, kai jai buvo vos septyni metai. Ekspertai atlikę tyrimus negalėjo patikėti, kad eilę metų nelaisvėje laikyta mergatė nebuvo prievartauta fiziškai. Ne, King'as jos nelietė. Jis tiesiog norėjo, kad ji taptų tobula. Būtent tokia, kokia ji turėjo būti, kokia buvo aprašyta trečioje knygoje. Džiaugėsi visgi, jog viskas susiklostė taip, kaip, na, susiklostė. Laikas buvo padaręs tikrą meškos paslaugą šiam, hm, meistriškam rašytojui. Dabar jai kaip tik turėtų būti tiek, kiek buvo knygoje - arti 30ies metų. Robert'o King'o sukeltas ažiotažas per šitiek metų tikrai buvo praėjęs ir vyras degė nesavu noru ir vėl sukrėsti pasaulį. Tačiau šį kartą jis bus kur kas sunkiau suvaldomas. Su ja jis jautė ypatingą ryšį. Ji buvo tarsi antra jo sielos pusė. Visiškai nuostabi, tobula moteris bei kompanionė. Darėsi bloga nuo minties, jog ji galėjo pamiršti jųdviejų pradėtą darbą, kiekvieną fantastišką akimirką. Ir štai išvydo ją. Ji neskubėdama žingsniavo keliu traukdama namo po ilgos darbo dienos. Vaikiškas veidas bei kūnas buvo pasikeitę. Ji dabar buvo moteris. Vargu ar būtų ją atpažinęs, tačiau jos kvapo nebūtų supainiojęs su niekuo kitu šiame pasaulyje. Sunkiai beapibūdintų šį jausmą. Iš vienos pusės nuotaika buvo lygiai tokia pati, kaip 2003aisiais, tačiau negalėjo praleisti fakto, jog praėjo šitiek metų. Robert'as sekė ją iki pat jos namų. Paleido ją iš akiračio, bet tik tam, kad priartėtų prie savo vizijos realizavimo. Ji nusiprausė, tuomet atsigulė į lovą. Greičiausiai buvo iš ties pavargusi, nes užmigo be galo greitai. King'as nepastebimai, be garso įsibrovė į jos butą per atdarą langą. Atsisėdo ant fotelio netoliese, paskendęs tamsoje. Jo veidą apšvietė tik pro langą prasiskverbianti, tamsiai melsva mėnesienos šviesa. Roxie pasimuistė. Robert'as kaip tik buvo pradėjęs lysti jai į galvą tiesiogine ta žodžio prasme. Jie karštai mylėjosi apsupti šaltų jųdviejų aukų lavonų. Purvini, kruvini. Vyras šyptelėjo pastebėjęs ne tik apsunkusį jos kvėpavimą, bet ir tai, kaip moteris ranka nuslysta žemyn pradėdama švelniai save liesti. Ji tyliai suaimanavo, o tuomet pašoko it nuplikyta.
- Labas, Roxie,-spengiančioje tyloje pasigirsta švelnus Robert'o balsas. Sustingęs, šiurpiai besišypsantis vyras kol kas neleido sau pajudėti iš vietos.
Alicia Petrova
Alicia Petrova

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1351
Įstojau : 2013-10-28
Rūšis : Zmogus
Darbo paskirtis : Housewife

Atgal į viršų Go down

Roxanne King butas Empty Re: Roxanne King butas

Rašyti by Roxanne M. King Sk. 03 26, 2017 3:54 am

„Monstras rašytojas merginą laikė įkalinęs aštuonerius metus“; „Nuo Stokholmo sindromo kenčianti mergaitė pagaliau išlaisvinta“; „Nepilnametė buvo verčiama žudyti kartu su savo pagrobėju“. Tokios ir panašios antraštės žiniasklaidoje mirgėjo kasdien. Vos tik Madeline Paulson buvo išgelbėta iš savo pagrobėjo priespaudos ir gražinta į šeimą, o tuomet ir paguldyta į psichiatrinę ligoninę, spauda istoriją įsikando ir paleisti nebeketino. Jie aptarė viską – mergaitės vaikystę ir pagrobimą, publikavo kiekvieną smulkiausią detalę, kurią pavykdavo sužinoti apie Madeline ir jos pagrobėjo santykius. Fotografai prie psichiatrinės ligoninės vartų būriuodavosi tuzinais, bandydami smulkią penkiolikmetę nufotografuoti bent jau iš tolo. Visa tauta laukė sulaikiusi kvapą – kaip toliau gyvens mergaitė, kuri kaip asmenybė susiformavo gyvendama kartu su vyru, pagarsėjusiu šaltakraujiškomis žudynėmis?
Su ja dirbo geriausi miesto gydytojai. Kiekvienas psichiatras norėjo susitikti su tiesiog gąsdinančiai ramia mergaite, kuri negalėjo pasakyti absoliučiai nieko blogo apie žmogų, kuris uždaręs ją laikė beveik dešimtmetį. Žmogaus psichikos specialistai plūdo iš viso pasaulio – kiekvienas tikėjosi atrasiantis būdą, kuris pralauš penkiolikmetės Madeline kiautą, kuris sugebės iš jos sužinoti kas jai buvo daryta, kad pastaroji apie savo pagrobėją negalėjo pasakyti nė vieno blogo žodžio. Tačiau kad ir kokie gydytojai su ja kalbėjo, kad ir kokias priemones taikė, kad ir kaip bandė iš jos išpešti kažką, kas primintų aukos elgesį ar bent jau suvokimą, kad Robertas su ja elgėsi siaubingai, niekas nepadėjo. Kaip užsukta mergina kartojo, kad niekada negyveno geriau nei tuos aštuonerius metus, kuriuos praleido su juo. Madeline buvo taikoma dailės terapija, tačiau ji piešė tik jį. Kai reikėdavo kalbėti apie tokius dalykus kaip literatūra, poezija, istorija ar filosofija, kalba nejučiomis pasisukdavo link pagrobėjo – gi būtent jis jai atskleidė lig tol nepažintą pasaulį, išmokė kaip reikėtų skaityti sudėtingiausius kūrinius, aiškino juos kantriai ir maloniai, mergaitei perteikdamas visas žinias, kurias turėjo pats.
Gydytojus labiausiai gąsdino tai, kad apart didelio susikoncentravimo į Robertą, Madeline atrodė visiškai adekvati. Ji protingai dėstė mintis, niekuomet nebandė savęs nuskriausti, o ir nedemonstravo jokių požymių, įprastų pagrobimo aukoms. Nebuvo nei jautri, nei perdėtai emocionali – gebėjo palaikyti įdomiausius pokalbius, elgėsi mandagiai ir visiškai nepriminė žvėries, kurį visi tikėjosi sutikti sužinoję, kad ji didžiąją savo gyvenimo dalį praleido su šaltakrauju žudiku. Vis dėlto, nors iš pažiūros ir patikrų jai nebuvo įmanoma pripaišyti jokio kito sutrikimo apart Stokholmo sindromo, Madeline psichiatrijos ligoninėje buvo laikoma daugiau nei du metus. Ją tyrė ir analizavo, bandė suprasti ir perprasti, apie ją rašė straipsnius ir knygas, kūrė laidas ir dokumentikas. Kol galiausiai vieną dieną ji nustojo kalbėti apie Robertą. Nustojo jį piešti, nustojo pasakoti apie jo pasirodymus savo sapnuose. Ir tada pasiprašė, kad ligoninėje būtų surengta spaudos konferencija. Tai buvo pirmasis normalus Madeline Paulson interviu, kurio metu septyniolikmetė pagrobėjo auka pripažino, kad buvo emociškai palaužta ir kad tie aštuoneri metai buvo patys blogiausi jos gyvenime. Drebanti ir kūkčiojanti ji atsiprašė visų aukų artimųjų, visų žmonių, kurie nukentėjo nuo Robert King rankos. Ji verkė ir laikė savo gydytojo ranką, į kamerą dėkojo savo tėčiui už palaikymą ir išreiškė skausmą dėl per anksti iš jos atimtos motinos. Šalis buvo sužavėta, šalis buvo sukrėsta. Gydytojai taip pat. Po mėnesio Madeline Paulson jau buvo išleista į laisvę ir visi prestižinius universitetus baigę, daktaro laipsnius turintys žmonės, didžiausi Amerikos protai nesuvokė, kad buvo velniškai apkvailinti.
Kai viskas nurimo, spaudoje Madeline vardas mirgėjo kur kas rečiau. Žinoma, buvo paminimos jos išlaisvinimo ar pagrobimo metinės, o ir redaktoriai, neturėdami geresnių temų, vis sugrįždavo prie mylimiausios Amerikos paauglės, pralenkusios visas jaunąsias dainininkes ir aktores. Visi norėjo žinoti kaip toliau sekasi vieno žiauriausių žudikų aukai, visi laikė sugniaužtus kumščius, kad tik gyvenimas jai būtų maloningesnis nei anksčiau. Ir, rodos, nebuvo ko nerimauti – mergina per kelis metus pasiruošė visiems reikiamiems egzaminams ir juos išlaikė, o tuomet stojo į universitetą. Nieko keisto, kad kiekviena prestižinė mokymosi įstaiga norėjo bent kažkaip prisiliesti prie Madeline integracijos į visuomenę, todėl Paulson per daug nesistebėjo gavusi kvietimą studijuoti kiekviename universitete, į kurį tik nusiuntė savo anketas. Nusprendusi, kad taikysis tik į žvaigždes, nes to iš jos būtų norėjęs Robertas, Maddie įstojo į Harvardą, pasirinkdama genetikos ir biochemijos specialybę. Toks jos sprendimas visus vertė žavėtis, didžiuotis ir aikčioti - mergina, niekuomet nelankiusi mokyklos, per kelis metus pasiruošė egzaminams, o tada dar ir buvo priimta į prestižinį universitetą. Visi suprato, kad merginai buvo padarytos kelios nuolaidos, tačiau mažai kas būtų galėjęs išdrįsti tai pasakyti garsiai – merginos istorija dar ir po tiek metų kėlė pagarbią baimę ir makabrišką susižavėjimą.
Susikoncentravusi į mokslus mergina visiškai dingo iš spaudos akiračio. Žinoma, vis dar atsirasdavo norinčių ją pakalbinti ar paanalizuoti, tačiau į jokias kalbas Maddie nesileido. Mokėsi dienomis ir naktimis, todėl netruko baigti bakalauro, o tada ir magistro studijas. Visų laboratorijų durys jai buvo atviros, kiekvienas mokslininkas būtų apsidžiaugęs turėdamas ją savo pašonėje, todėl Paulson savo padėtimi ir naudojosi – įsidarbino vienoje iš vaistų testavimo laboratorijų, kurioje iš pradžių buvo tik paprasta padėjėja, tačiau vėliau sėkmingai kilo karjeros laiptais, kol galiausiai įsitaisė ten, kur nuo pat pradžių būti ir norėjo – vaistų kūrėjos ir laboratorijos vadovės kėdėje. Žinojo, kad pasirinko tinkamą specialybę, nes iš jos niekas nereikalavo socialumo – daugelis mokslininkų buvo tokie patys užsidarę savyje ir nenorintys bendrauti kaip ir ji. Madeline buvo tokia susikoncentravusi į savo darbą, kad nei apie draugus, nei apie vyrus kalba tikrai nėjo – kiekvienas, net ir pats menkiausias bandymas su kuo nors pabendrauti baigdavosi tiesiog baisiu nuoboduliu. Visi atrodė per daug kvaili, per daug nesupratingi, per daug tušti ir paviršutiniški, kad galėtų ją sudominti. Kiekvienas vyras, kuris kada nors rodė dėmesį iš tiesų išvaizdžiai Madeline, toli gražu neprilygo tam, kuriam priklausė jos širdis. Jų prisilietimai buvo atgrasūs, jų pokalbiai buvo žiovulį keliantys, o jų bandymai suvilioti vertė Paulson šlykštėtis. Todėl ji paprasčiausiai atsiribojo. Atsiribojo nuo vyrų, atsiribojo nuo moterų. Puikiai suvokė kaip veikia žmogaus kūnas, tačiau jokių seksualinių poreikių ar potraukių nejautė. Jos nejaudino pornografiniai filmai, nejaudino ir aistringos scenos, kurias matydavo nuėjusi į kino teatrą. Net ir tos knygos, kurios turėjo priversti ją virpėti, niekaip neprisikasdavo iki Madeline širdies ar proto. Vienu metu ji ėmė galvoti, kad galbūt yra nenormali, tačiau gana greitai sugebėjo save nuraminti – kas gi nenormalaus mylėti? Kas gi nenormalaus nenorėti savęs dalinti tiems, kurie to nėra verti? Kas gi nenormalaus turėti aukštus standartus, kuriuos atitinka tik vienas vienintelis vyras? Pasinėrus į darbus ir literatūrą, vienatvė nebegąsdino. O ir Robertas visuomet buvo šalia, ji tuo net neabejojo. Norėdama jį priartinti arčiau, norėdama jo egzistenciją ir būtį justi kiekvieną akimirką, ji legaliai pasikeitė vardą. Madeline Paulson virto Roxanne King. Mintyse ji buvo jo žmona. Jo moteris. Jo mūza, jo deivė, jo širdies dalis.
Dienos ir naktys buvo susiliejusios į vieną nesibaigiančią visumą. Darbas, namai, parduotuvė, darbas, namai, biblioteka, darbas. Pastovus ratas, kuriame Roxanne niekaip nenustojo suktis. Tačiau ji nesiskundė. Užimtumas neleido savęs gailėti, užimtumas neleido liūdėti, skaudintis ar pergyventi. Vienatvė nebegąsdino Roxanne, ji buvo išmokusi būti viena su savimi. Jai kompaniją palaikydavo knygos, prisiminimai. Kai pasidarydavo neramu, ji prisimindavo jo prisilietimus. Jo švelnius bučinius į kaktą, jo karštą kūną prie savojo, kai jie miegodavo susiglaudę. Paskutinį kartą jos lovą vyras šildė prieš keturiolika metų. Tačiau Roxanne vis dar prisiminė kiekvieną jo kūno linkį, kiekvieną jo randelį ar apgamą. Jie niekada nesimylėjo, jis niekada nebandė ja pasinaudoti, tačiau naktimis, sapnuose, jis būdavo joje. Tik jo Roxie geidė, tik jam būtų patikėjusi savo kūną. Tik jis žinojo ko ji nori, tik jis būtų supratęs, nesmerkęs, nepašiepęs. Šią naktį sapnuose jis ir vėl ją aplankė. Ir vėl buvo šalia, ir vėl varė iš proto, ir vėl kandžiojo jos kaklą, lietė karštą odą, judėjo joje greitai ir aistringai. Tačiau sapnui nebuvo lemta trukti ilgai ir giliai įkvėpusi King pašoko lovoje, prie besikilnojančios šlapios krūtinės spausdama antklodę, nuleidusi galvą ir vos gaudydama kvapą. Išsidraikę plaukai dengė veidą, buvo prilipę prie kaktos, prie išraudusių skruostų. Kurį laiką ji girdėjo tik triukšmingą savo alsavimą, kol galiausiai išgirdo balsą. Tai nebuvo pirmas kartas kai jį matė. Nebuvo pirmas kartas, kai jį girdėjo, kai jis su ja kalbėjo. Bet tai buvo pirmas kartais, kai jis atrodė toks tikras. Tarsi nebūtų dar vienas miražas, nebūtų dar viena svajonė. Papurčiusi galvą, moteris užsidengė veidą rankomis, patrynė akis, nusibraukė prilipusius plaukus. Kelias akimirkas laukė, kol kvėpavimas susinormalizuos, o tada ir vėl pažvelgė priešais save. Jis sėdėjo kaip sėdėjęs. Jis niekuomet nebūdavo vienoje vietoje taip ilgai. Tačiau Roxie žinojo, kad jos pasąmonė ir vėl su ja paprasčiausiai žaidžia. Ir nors veikiausiai reikėtų sunerimti, prieš save matant tai, ko nėra, King visuomet užplūsdavo ramybė kai jis pasirodydavo. Švelniai nusišypsojusi, raudonplaukė plačiau pramerkė apsimiegojusias akis ir prikimusiu balsu sušnarėjo.
- Dar neišeik. Prašau.
Roxanne M. King
Roxanne M. King

Pranešimų skaičius : 1
Įstojau : 2017-03-26
Meilė : Robert King

Atgal į viršų Go down

Roxanne King butas Empty Re: Roxanne King butas

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume