Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.

Romos imperija, Egiptas prieš 7000-2000 metų

Go down

Romos imperija, Egiptas prieš 7000-2000 metų Empty Romos imperija, Egiptas prieš 7000-2000 metų

Rašyti by Jon Spencer Pen. 08 12, 2016 3:14 am

PALIKIMAS



Šis pasakojimas bus visai ne apie Sebastianą ir jo nesibaigiančią būties dramą, kuri su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis tęsiasi bemaž porą tūkstantmečių. Tai pasakojimas apie magiją, jos šaknis (arba galimą vieną iš jos šaknų variantų) ir visiškai klaidingą pasmerktųjų, priėmusių antgamtiškumą kaip dovaną mąstymą, neva jie yra likimo apdovanotieji, o ne jo suluošinti. Būtų sunku rasti pavyzdį žmogaus, kuris magijoje atrado gyvenimo kelią, sušvytimą suteikusį visapusišką euforiją, harmoniją su pačiu savimi bei supančiu pasauliu. Tačiau priešingų tokiai vizijai variantų daugiau nei apstu ir įrodymų, jog burtų naudojimas turi didelę kainą toli ieškoti nereikia - užtenka pažvelgti į visas didžiules Ambrose, Varias, Bennet, Mikaelsonų bei jų protėvių ir palikuonių, netgi labai tolimų šeimas, kad suvoktum aiškią tiesą - prasidėjęs su burtais užsitrauksi nesibaigiančią nelaimių virtinę. Ne, tai nebus kažkas labai fiziško, itin aiškiai suvokiamo bei sutapatinamo su kaina, kurią privalai mokėti už likimo suteiktą talentą burti. Magija nuodys lėtai, tarsi meistriškiausias sadistas luošindama su ja susijusių asmenų gyvenimus.

Blogis neveikia tiesiogiai. Tikro jo pavidalo mes nematome, neužuodžiame, nejaučiame. Nematome trigalvių raguotų pabaisų, nužengusių tiesiai iš pragaro bedugnės tampančių virveles, prie kurių prisaikdinti žmonės kas dieną daro labai blogus dalykus. Jie pavydi, žudo, kovoja, prievartauja, dievina pinigus, daiktus ar save pačius, lengvai atsiduoda tam kas laikina, paviršutiniška bei bloga. Greičiausiai dar tuomet, kai pradėjo jausti aplinkui esančią, nematomą, bet didesnę už juos pačiu jėgą žmonės nebenorėjo būti tik paprastais žmonėmis. Jie pradėjo norėti kažko daugiau, kas akivaizdžiai išskirtų juos nuo kitų mirtingųjų. Jie garbino dievus, tačiau tuo pačiu jiems ir pavydėjo. Jie korė bei degino raganas (dažniausiai tik tariamas), nes bijojo jų, galbūt slapta troško ir jų galių, nepriklausančių šiam pasauliui. Istoriškai yra galybė atvejų, kuomet netgi labai vidutinis žmogus kėlė save aukščiau visų. Neaišku kada žmonija pradėjo skirstyti luomais, tačiau jeigu pirmosios protaujančios būtybės metėsi į grupes vedamos lygumo vienos kitų atžvilgiu, ilgainiui vienybė tapo tik utopine idėja, kurią aptarinėti beliko filosofams, rašytojams ir kitiems idėjiniams kvailiams, kurie tiki, jog žmogaus prigimtis nėra nuodėminga. O visgi, net ir tampomi ar netampomi nematomų virvelių jie kas dieną elgiasi taip, kaip senovėje dievobaimingi žmonės būtų užgraužti bent jau tokios šiuolaikinės retenybės kaip sąžinė. Laikai pasikeitė. Blogis kažkodėl tapo nebe toks blogas. Juk retą kurį tikrai nuoširdžiai sukrečia teroro aktai, katastrofos, epidemijos, nusinešančios milijonus gyvybių. Pati to nesuprasdama žmonija kuo toliau, tuo labiau siekia visiško moralinio išpuvimo dugno. Net patys didžiausi visuomenės tabu pamažu tampa ne tik mažiau kontraversiški, tačiau kone priimtini.



Jie buvo penkiese: vyriausiasis Horatius, Athesa, Severus, Berenice bei jauniausioji Floriana. Jų motina Korinna bei tėvas Heronas buvo neturtingi Atikos provincialai. Motina, kaip ir priklausė to meto moterims augino vaikus apsiėmusi visą kuklių namų ruošą, o tėvas sulaukęs prideramo ir neabejotinai jauno amžiaus (tais laikais vyrais jaunuoliai tapdavo aptikę bent vieną gaktos plauką) buvo pašauktas į imperatoriaus kariuomenę kaip ir didžioji dauguma to meto vyrų. Tuometinis imperatorius Domiciano valdžia atskleidė žiaurų jo charakterį, visi Romos priešai buvo medžiojami bei žudomi, didžiulė jojo kariuomenė negailestingai kovojo prieš visus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu neįtiko valdovui, dažnai šis demonstravęs brutalumą ir prieš saviškius. Heronas iš Herodų giminės tarnavo ilgai, kol mūšio prie Dunojaus prieš chatus metu neteko kairės blauzdos - chatų kardų plienas pjovė kaulinguose bei krėmzlinguose karkasuose įtvirtintas mėsas lyg šviežią sūrį. Į žaizdą netruko įsimesti gangrena turint omeny tai, jog su luošiais niekas nesiterliodavo ir dažniausiai palikdavo juos tiesiog numirti pašeriant vietinę fauną, tokią kaip kojotai bei maitėdos grifai. Tačiau Heronas buvo gerbiamas, dievai, jam netgi siūlė tapti karo tribūnu, tačiau mūšio aistra pasirodė esanti didesnė už platesnes karjeros galimybės. Ironiška, bet po savaitės karys krito praradęs galimybę kovoti amžiams. Pargabentas namo jis buvo negrįžtamai paveiktas ne tik infekcijos, bet ir siaubingos karštinės. Prie raudančios žmonos namuose šis numirąs po kelių valandų. Du broliai bei trys seserys po tėvo netekties privalėjo kraustytis pas giminaičius dėl susidariusios sudėtingos finansinės padėties mirus vieninteliam šeimos maitintojui. Ilga kelionė Nilu, kurios metu pasigavusi juodligę mirė Berenicė skaudžiai smogė ir taip sunkią netektį išgyvenančiai Herodų šeimai. Tėbuose jie ramybės nerado, o krečiama didžiulio nepritekliaus bei matydama alkanus savo vaikų veidus Korinna po ilgų ir nesėkmingų bandymų rasti darbą nusprendė pasielgti desperatiškai tapdama seniausios profesijos pasaulyje atstove. Vaikai retai tematydavo savo motiną. Norėdami jai bent kiek padėti vagiliavo, ne retai ir įkliūdavo grįžę sumušti, sušalę. Sumušta grįždavo ir Korinna. Ji puikiai slėpė nuo vaikų tai, kuo užsiima peržengusi namų slenkstį, tačiau Horatius, Severus, Floriana bei Athesa suprato absoliučiai viską. Kaip skaudėdavo jiems širdis matant liūdną, prislėgtą, savimi pasišlykštėjusią, savivertę praraduią mamą!.. Vieną vakarą Korinna negrįžo. Negrįžo ir sekantį, dar kitą vakarą. Vaikams pradėjus nerimauti vyriausiasis Horatius nusprendė išeiti ir motinos paieškoti. Bastydamasis po miestą žinojo visas gatves, kuriose parsidavinėjo moterys. Buvo viltį beprarandąs ką nors aptikti, kai prisėdęs ant dėl senokai pasibaigusių darbo valandų uždarytos kepyklos laiptų priešais ilgą kanalą pastebėjo du vyrus nešančius į pilkšvai rudą drobę susuktą kūną. Pasislėpęs už kampo berniūkštis viską stebėjo, puikiai girdėdamas ir vyrų dialogą.
- Nereikėjo tau jos smaugti, seno kuilio išjoda tu. Kas jei mus kas pamatys? Te prakeikia tave Aetonas jei sėsiu į cypę už kekšęs nužudymą!-plūdosi iki paraudonavimo.
- Nusiramink, Kleonai. Jei mūsų nesaugotų Disnomija jau seniai būtume įkliuvę, juk tempėm šitą bobą per pusę miesto!-atsakė jam anas, nusispjovęs per petį. Akivaizdžiai nebuvo linkęs nerimauti,-Gera pinda buvo, bet ką padarysi, Lucijau. Iš dulkės į dulkę, žinai,-vapėjo toliau šiepdamas kreivus, pageltusius dantis - šypsena atrodė plėšri, liguista.
- Greičiau iš geros pindos į mitalą unguriams,-pataisęs bičiulį kikeno jis paguldęs ant žemės lavoną. Pagailėję nepigaus audeklo jie iš lėto išvynioja kūną. Horatius susilaiko nesuklykęs kai išvysta savo motinos veidą. Berniukas kūkčiojo be garso, tačiau akys netrunka pavandenyti. Susimerkęs jis pajunta šiltas siaubo ašaras riedančias skruostais. Jie liko vieni, visiškai absoliučiai vieni. Giminaičiai jų atsisakė (tiksliau nepanoro penkių papildomų burnų), jie neturi nė skatiko. Keturi augantys organizmai reikalavo maisto, kurio jie taipogi neturėjo. Horatius neįsivaizdavo ką reikės daryti. Visgi jis buvo vyriausiasis vadinasi privalės pasirūpinti broliu bei seserimis. Aprimęs nusprendžia tuodu menkystas pasekti. Įkaušę jie vingiavo siauromis Tėbų gatvėmis, dalindamiesi butelį su kažkokiu alkoholiniu marmalu prasmardinusiu pusę lauko. Abu jie sugrįžta į namus, iš pažiūros gyveno pasiturinčiai. Horatiui tai atrodė tarsi šansas pasirankioti pinigėlių ar daiktų, kuriuos galėtų parduoti. Neapykanta dėl jųdviejų pražudytos Korinnos vertė berniūkštį keršyti. Ir ne tik tuodu apvagiant. Jo liesos kojos judėjo greitai, tad nepastebėtas įsmunka į namus. Jis nelaukė kažkokios geresnės progos, kai pailgu durklu duria į šoną stambesniam Kleonui. Iš netikėtumo pakritęs vyras lieka subadytas tuzino kartų į krūtinę iš pykčio, pagiežos, paniekos bei baimės paklaikusio Horatiaus. Netrukus į kambarį įlėkė ir žemaūgis, pliktelėjęs Lucijus. Pamatęs krauju pasruvusį draugužį ir šalia stovintį liesą vaikį jis nesutriko.
- Nusuksiu tau sprandą, blusų maita!-perpykęs vyras užtvoja kumščiu berniukui, kuris su deramu inertiškumu pakrinta ant žemės. Užsilipęs ant vaiko, šis smaugė jį stipriomis rankomis, tačiau Horatius nebuvo paleidęs iš rankos peiliuko. Jautė po savimi vėstančio kraujo balą, tekančią iš čia pat gulinčio lavono. Keli dūriai taikliai pasiekia oponento šoną ir vyras iš netikėtumo atšoka. Horatius šaltakraujiškai perrėžė jam gerklę. Lucijus kriokė dusdamas savo paties krauju bergždžiai bandydamas suturėti gausiai plūstantį kraują. Horatius virpėjo tarsi drebulės lapelis. Kūkčiojo, tačiau ašaros buvo kažkur užstrigusios. Privalėjo nurimti, susikaupti, laikytis numatyto plano net jeigu jį pakoregavo netikėtos žmogžudystės. Berniukas apsidairo ir nusprendęs apsisukti kaip įmanoma greičiau, pradeda naršyti po namus. Pasigriebęs kelis didelius lininius maišus pradėjo krauti į juos viską ką matė, kas pagal jį turi didesnę materialinę vertę. Tai buvo visokios vazos, skulptūrėlės, kažkokie metraščiai, keista pailga medinė dėžutė padabinta dar keistesniais raižiniais, prigrobia ir maisto, užtektinai, kad brolis bei sesės nebadautų bent kelias dienas, o pataupę ištemps kad ir visą savaitę. Jis grįžo namo sušalęs, virpantis, kruvinas bei liūdnas. Tik jų visų smulkūs, gražūs veidai įkvėpė Horatijų nepalūžti, tapti tikru vyru, kaip pagalvojo tą akimirką. Jis privalėjo pasirūpinti jais visais.
Jie visi paaugo. Ne, gyvenimas tikrai netapo lengvesnis, tačiau visi susirado užsiėmimus. Horatius padėjo vietiniam kalviui, Athesa dirbo kepykloje, Floriana audė, o Severus ganė gyvulius. Kažkaip vertėsi ir tų pinigų užteko. Vyresnėlis niekuomet broliui bei seserims nesakė, kad matė Korinną negyvą. Prižadėjo sau nusinešti tai į kapus. Jis pamelavo radęs raštelį, neva motina pabėgsianti į Aukštinį Egiptą su pasiturinčiu žveju. Neįtikėtina, bet naivi pasakaitė vaikams kažkaip prilipo. Galbūt jie patys norėjo tikėti, idant mama surado kažkokią laimę, net jeigu dėl to turėjo apleisti savo vaikus, kurie buvo per stiprūs, per vieningi, kad palūžtų prispausti sunkaus, jų nelepinančio gyvenimo.
Audykla, kurioje darbavosi Floriana priklausė turtingai egiptietei. Ji buvo storoka našlė pamišusi dėl kačių. Turėjo ir vaikų, tačiau visi pasimirė skirtingomis aplinkybėmis. Iš visų darbuotojų jai labiausiai patiko gražioji, trapioji Floriana. Moterys (tiksliau moteris ir paauglė) kartu praleisdavo nemažai laiko ir mergina netruko suprasti, kad Uata nebuvo paprasta moteris. Ne tik, kad jos namuose galėjai aptikti tuziną keisčiausių daiktų, bet ir tie patys vietiniai vadino ją aiškiarege ir ėjo pas ją prašyti burtų pritraukti sėkmę, pinigus, meilę, netgi prakeikti. Florianą visa tai be galo žavėjo ir nors ji negalėjo burti, vis vieną noriai visa kuo domėjosi, o Uata mielai pasakojo. Jai Floriana buvo tarsi dukra, kurios neteko ir kurios labai norėjo. Faktas, jog tokiais gebėjimais kaip "šefė" mergina nepasižymėjo vertė ją ne tik moteriai simpatizuoti, tačiau jai ir pavydėti. Galėdama burti ji tikrai neaižytų rankų sunkiai dirbdama tam, kad ji ir jos giminaičiai nenudvėstų nuo bado.
Horatius taipogi nebuvo patenkintas savo padėtimi visuomenėje bei visame jį supančiame pasaulyje. Jis visuomet jautėsi tarsi iš mėnulio iškritęs, be to šviesaus gymio graikai ne tiesiogiai, bet vis vieną juntamai buvo egiptiečių diskriminuojami. Negalėtų suskaičiuoti kiek kartų prie savo namų yra radęs numestą negyvą nudirtą gyvatę be galvos, kas iš esmės reiškė anoniminę neapykantą, tiksliau ritualinį bandymą prisišaukti Anubį, kad šis nutemptų būsto gyventojus į pomirtinį pasaulį. Svajojo apie grįžimą į Atiką, tačiau niekuomet nebūtų galėjęs sukaupti reikiamų lėšų ilgai kelionei, taip vos vertėsi vietiniams valdininkams keliant mokesčius be visiškai jokio pagrindo. Korinna pati išeikvojo jai visas turėtas santaupas, o tikslui nepasiteisinus pasmerkė save bei savo vaikus skurdui bei badui svetimame krašte. Tiek jis, tiek Floriana žinojo, jog privalo kažką daryti. Ir viena neįtikėtina idėja jau buvo užgimusi jaunėlės galvoje.
Floriana neslėpė savo susidomėjimo magija, kuris ilgainiui tapo netgi kiek liguistas. Visą laisvą laiką ji praleisdavo studijuodama egiptiečių dievus, jų mitologiją ir netgi priešistorę miestelio bibliotekose. Jai galbūt niekuomet nebūtų šitaip "susisukę", jei ne ilgas rankraštis aptiktas Uatos kolekcijoje (mergina likusi viena tikrai nesibodino pašniukštinėti) su detaliai nupasakota magijos pradžios istorija. Ji tikėjo, idant tiek jos, tiek brolių, sesers gyvenimai tikrai gali negrįžtamai pasikeisti į nuostabią, neįtikėtiną pusę tiesiog reikia pabandyti ir surizikuoti. Gaila, bet ji dar nebuvo išvertusi likusios rankraščio dalies gana aiškiai akcentavusios kainą, kurią privalo mokėti kiekvienas pasiryžęs priimti magiškumą, o tiksliau paminti taisykles, kurių vykdymas nuo jų pačių nepriklauso.
Magija tikrai nėra dievų dovana, patikinu. Visą gėrį lengviau palaikyti neutraliu, nei itin ryškiai imponuojančiu kasdienybėje. Tos pačios blogos mintys apsėda daug greičiau ir maloniau, nei geros. Silpnybėms taip pat pasiduodama lengviau, nei visam, pareikalaujančiam valios stiprybės. Kadaise pasaulis tikrai buvo kitoks, o prigimtinį žmonių silpnumą stelbė didžiulė pagarba dievams bei jų baimė. Žmonėms pradėjus "mestis" į didesnes grupes, vėliau miestus, netgi teritorijas aiškiai pradėjo ryškėti lyderiaujančios personos, kurių asmenybių stiprybė palengva kūrė klestinčią, darnią visuomenę. Galbūt tai buvo užuomazga į tą visą socialinę bei visuomeninę nelygybę? Magija užgimė Egipte prieš tūkstančius metų, kažkur žuvingoje bei derlingoje Nilo deltoje, kur lyderiai karta iš kartos virto karaliais, vėliau faraonais, kurių troškimas sugebėti daugiau nebuvo toks jau ir nukreiptas į savo pačių interesus.
Minima, kad Faraonas Tiu turėjo tris seseris: Abarą, Eurydicę bei Ineni. Bechdedas tuo metu klestėjo, visame regione nebuvo derlingesnių žemių, nei Žemutiniame Egipte, o tai sukurstė troškimą Aukštutinio Egipto valdovo Meniui valdyti visas Egipto dalis. Menis turėjo kur kas daugiau žmonių, Tiu kariams atsilaikyti tiesiog nebuvę šansų. Palūžęs Žemutinio Egipto valdovas, tą pilnatį priklaupęs prie Viduržemio jūros kranto meldė dievų pasigailėjimo, tačiau į maldas atsakė visai ne dievas. Milžiniška, juoda gyvatė išvinguriavusi iš vandens liepsna degančiomis akimis, klampia mase varvančiais žvynais neįtikėtina smarve užnuodijo visą vandeningą pakrantę. Vanduo tapo tirštas, o paviršius tarsi nuklotas neįsivaizduojama galybe judančių, viguriuojančių tamsių kūnų, veidų be bruožų, tačiau su akivaizdžia amžinybės agonija. Pabaisa sakė padėsianti faraonui įveikti Menį, ji apdovanosianti Tiu dievų dovanomis, tačiau šis privaląs dievybe apsimetusiam demonui tarnauti gebėjimus perduodant TIK savo kraujo giminaičiams. Gyvatė įsakė pasemti tos klampios masės nuo jo žvynų, atsigerti, pagirdyti savo seseris, pastatyti Apopo garbei šventyklą, garbinti dievu trokštanti būti demoną kiekvieną pilnatį ir to visiškai užteks, kad Žemutinis Egiptas klestėtų toliau, o faraonas Tiu būtų galingas, gerbiamas, neįveikiamas. Tiu atliko ritualą, priimdamas uždraustas blogio dievo žinias. Jis padedamas seserų patys iki pelenų sudegino visą Menio kariuomenę. Po pergale pasibaigusio karo Žemutinis Egiptas klestėjo dar labiau, kuomet Faraonas sujungė abi Egipto dalis į vieną valstybę. Viskas pasikeitė kardinaliai: turtai didėjo, vyravo taika, žmonių bei gyvulių nepuolė ligos, o derliaus sausros. Tiu vedęs savo seseris valdė ilgai. Seserys gimdė vaikus, pačios už jų tekėjo. Skamba kraupiai, bet tuo metu tai buvo visiškai priimta realybė siekiant ne tik išlaikyti karališką kraują gryną, bet ir perduotas galias priversti judėti neišeinant iš uždaro rato, kurį išlaikyti privalėjo įspėti demono. Ilgainiui tapo visiškai aišku, kad Apopo dovana buvo natūraliai linkusi atsigręžti prieš ja turinčius. Iš endogamijos ėmė gimti negyvi, stipriai fiziškai ar protiškai apsigimę kūdikiai. Be to, naujos kartos nebuvo labai suinteresuotos laikytis protėvių: faraono Tiu bei jo žmonų Abaros, Eurydicę bei Inen tradicijų. Vaikai buvo pradėti tekinti bei apvedami už svetimšalių - magiškas ratas prakiuro. Viskas keistis ėmė nepastebimai, ne iš karto. Daugėjo nesutarimų, žmonės ėmė kelti naujus lyderius nepatenkinti esančiais valdovais. Vėl skilo Aukštutinis bei Žemutinis Egiptai, keitėsi valdančiosios šeimos. Tūkstančiai metų paženklinti vidinių karų, svetimšalių invazijų, Romos imperijos užkariavimo. Demoniškos galios nenumaldomai keliavo perduodamos įvairiausiems žmonėms lėtai sklisdamos po pasaulį, kaip stebuklas ar maras. Galbūt toks ir buvo demono sumanymas? Blogis dažnai menamas kaip suktas. Apopas pasinaudoja sugniuždytu valdovu, pateikia jam neįgyvendinamą užduotį tiesiog užkoduotą sužlugti, o blogis palengva įsiviešpatauja kurstydamas žmonių godumą, agresiją, pyktį, pavydumą, nevisavertiškumą - visa tai baigdavosi vienu ir tuo pačiu - aukomis, milijonais nekaltų gyvybių paaukotų vardan to, kad kažkoks išsišokėlis norėjo turėti daugiau.
Floriana norėjo turėti daugiau. Jos netenkino ši bereikšmė egzistencija. Ji įsivaizdavo save darančią neįtikėtinus dalykus, ji taip norėjo tų nelemtų galių... Suvienyti bendram tikslui Athesą bei Severus neatrodė taip ir sunku, mat pastarieji pradėjo dulkintis gerokai anksčiau, nei Floriana būtų paliepusi. Burtų knygoje demoną iškviečiantis ritualas buvo aprašytas gana aiškiai. Pilnatis, viduržemio jūros krantas ir didelis užsidegimas jaunėlės akyse. Horatius atrodė nusiteikęs skeptiškai, į sesers tariamą burtažodį iš viso sureaguoja prunkštimu. Visiškai nenusistebėjo, kad absoliučiai nieko neįvyko. Vyresni paaugliai greitai pasuko lauk iš pakrantės, bet Floriana pasiliko. Jos tikėjimas buvo ir liko nepalaužiamas. Ramu. Nė bangelės, nė vėjelio. Akimirką kažkas tarsi takšteli į akmenuotą krantą. Tamsu. Nieko neįžiūrėdama ji patraukia prie tos vietos, kurioje manė išgirdusi garselį. Ant pačios juostos, kurioje sausuma susiduria su vandenynu bangavo nedidelis medinis dubenėlis su tamsia, klampia mase. Ji žinojo, kad pavyko. Ji grįžo į namus, kuriuos giminaičiai pasiekė greičiau už merginą. Jos skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros. Viskas bus geriau, viskas pasikeis. Horatius išliko skeptiškas iki pat pabaigos, tačiau pasidavė sesers įtikinėjimas pabandyti. Juk nebus blogiau, tiesa?..
Jie grįžo į Atiką. Per mėnesį viskas jų gyvenimuose tapo neįtikėtinai gerai! Kelionės metu jie netgi atrado vežimą, apsuptą didvilkio išdraskytų žmonių, kuriame aptiko kelis maišus gryno aukso, veikiausiai tai buvo plėšikų grobis. Jo užteko ne tik sugrįžti į namus, nusipirkti padorų būstą, bet ir visapusiškai atkusti. Jų šeimai ėmė priklausyti daug žemių, kurios pasirodė stebėtinai derlingos.
- Šitam šūdlaukį nė žliugė nedygo, o dabar pažiūrėk,-galvą krapštė Horatiaus nusamdytas senis, padėjęs puoselėti didžiulį ūkį.
Broliai bei seserys grįžo kitokie, buvo tapę naujais žmonėmis. Paragavęs sėkmės skonio Horatius gana greitai ištirpdė savo skepticizmą. Na, jei norint išlaikyti tokį patogų gyvenimą reikia dulkinti savo sesę, anokia tai problema, ką?. Jauniausioji sesuo laukėsi. Jie visi sėdėjo prie didžiulio ąžuolinio, pompastiškai išraižyto stalo, bronzines taures skalavo vynas, lėkštėse pūpsojo prabangaus sūrio, vytintos mėsos užkandžiai, riešutai, datulės, figos. Moterys dėvėjo sukneles iš prabangaus audinio, raštuotas auksiniais siūlais. Užsimerkusi Floriana būrė, jos aiškiaregystės dovana buvo pati stipriausia šeimoje.
- Man gims berniukas, o tau mergaitė, nė neabejoju,-neatsimerkdama ji sušnara seseriai, nors susikaupusi tylėjo geras dešimt minučių,-Aš turėsiu tris vaikus - du berniukus ir mergaitę, tu keturis.
- Frėja jus abi globoja,-murmteli Severus, patenkintas "vaisingomis" naujienomis.
- Vadinasi bus nesunku juos visus suvesti,-Horatius atrodė nuobodžiaujantis ir tiesą pasakius vyno gėrimas bei užkandžiai jį traukė daug labiau, nei šis visas šeimos susiėjimas. Paėmęs gabalėlį jautienos jis pagavo save nusistebintį, jog dabar galėtų kirsti ją pusryčiams, pietums, vakarienei ir dar su priešu pasidalinti, o buvo laikai, kai ant šaltos žemės užmigdavo susirietęs į kamuoliuką, suvalgęs šiaudų, kad skrandukas mažiau gurgtų.
- Ne, ne...-įsikiša Floriana pramerkdama šviesias akis, kurios nukrypo į savo sutuoktinį,-Mes privalome viską labai gerai suplanuoti,-rimtas nusiteikimas atsispindėjo tiek jaunos moters balse, tiek akyse. Nuo kėdės ji atsistojo sunkiai, visgi kaip visi aštuoni mėnesiai nešiojo kūdikį. Ji atsinešė popieriaus bei plunksną su rašalu. Pradėjo vedžioti schemą.
- Tavo pirmagimę atiduosim mano pirmagimiam sūnui. Tai pats svarbiausias junginys. Turėsiu dar vieną sūnų, vėliau dukterį. Nenoriu jų sujungti, geriau tegu veda vieną savo puseserių, nei seserį. Graikų kultūra draudžia tokius dalykus, vargu ar jie iš viso sutiktų.
- Štai dėl ko turim netikras pavardes, netikras tapatybes ir netikrą šeimų istoriją. Nė vienas iš jų nesuos,-vis dar nuobodžiaujantis Horatius pakyla iš vietos,-Man čia labai nuobodu, atleiskite,-veidmainiškai nusišypsojęs jis apleido patalpą. Mieste kaip tik vyko pavasario šventė, o jie sėdi čia ir aptarinėja kaip toliau krušis tarpusavyje. Nesąmonės. Nepritariantis Florianos žvilgsnis paseka vyrą.
- Jis taip džiaugiasi tuo, kad yra gerbiamas bei turtingas, tačiau vis tiek šaiposi iš to, kaip turime tai, ką turime. Stuobrys,-ramindama sukilusius nervus Floriana atsidūsta,-Gerai, nesvarbu,-nukreipusi mintis kita linkme, ji suprato nebegalinti pratęsti piešinėlio, ryšys su tuo ką jautė dėl ateities nutrūko,-Dar ankstoka labai toli žvelgti į ateitį, daug fragmentų iš jos man nėra rodomi,-moteris atrodė susikrimtusi. Ji garsiai neištarė to, jog išvydusi kad turės du sūnus matė viziją, kaip didžiulė gyvatė stovi apsiraizgiusi jų kūnus. Berniukai stovėjo nejudėdami, liepsnojančiomis akimis, kraupiai besišypsantys, papilkėję. Floriana jautė, kad nutiks kažkas negero.
Horatius su Floriana tapę vyru bei žmona priėmė Ambrose pavardę. Tiksliau jie nuslėpė, jog yra brolis bei sesuo, taipogi jie visiškai iš istorijos puslapių ištrynė tikrąją savo paveldimą asmenvardį. Net Ambrose šeimos katakombos buvo prikištos išgalvotų giminaičių bei sunkių, tuščių karstų. Athesa su Severus tapo Falco giminės atstovais, jiems gimė Quetsiyah vėliau trys broliai. Vienas iš jų gimė luošas, apsigimęs ir aklas. Kitas - išprotėjęs, sadistiškas, ištvirkęs tironas mėgęs atsigroti ant savo sesutės. Genų loterijoje Ambrose'ams pasisekė kažkaip labiau: nei Sevastianos, nei Silas, nei Elissa ligų ar fizinių apribojimų neturėjo. Floriana be galo bijojo, kad gali nutikti priešingai, tad sudeginusi saulės dievo Ra šventyklą (ką nebuvo sunku padaryti net ir nuotoliniu būdu naudojant juodąją magiją) meldė demono Apopo, kad šis apsaugotų jos vaikus nuo apgimimų.
Idiliška, bet iškreipta šeimos laimės niekuomet nebūtų žlugusi jei Sevastianos nebūtų atsisakęs vesti jam išrinktą moterį. Ratas nutrūko. Vėliau tą pačią tendenciją atkartojo ir Silas, padovanojęs savo širdį Amarai. To pilnai užteko, kad palengva jų visų gyvenimai pradėtų byrėti į šipulius. Mirė Elissa, dievai, jei jie visi būtų laikęsi tėvų numatyto plano, galbūt to netgi nebūtų atsitikę. Horatius pradėjo jaustis vienišas, piktas, nelaimingas su moterimi, kurios nemyli. Jis pradėjo labai daug gerti, tapo agresyvus. Floriana pagimdžiusi Elissą taip ir neatsigavo nuo depresijos. Užspausta smurtaujančio vyro ji turėjo tokį patį liūdną, pasidavimo kupiną žvilgsnį kaip jų motina Korinna. Horatius buvo šaltas, sociaopatiškas tendencijas įgavęs asmuo, kuris jausdamas kaip byra jį supantis pasaulis (ne, jis vis dar buvo turtingas, tačiau tai visiškai nebeteikė laimės), atėmė sau gyvybę iš kart po to visos nedėkingos situacijos su Sevastianos, jo dukromis bei Silo išdavystės, mat šį varloką tikėjo išgelbėsiantį Ambrose šeimą suplanuotomis vedybomis su Quetsiyah. Nuo raupų mirė Athesa, jų pakvaišęs sūnus nuskandino jų luošį sūnų, o jauniausiasis Damianos liko miške suplėšytas vilkų. Bandydami kažkaip lopyti dūžtančius jų likimus, vieninteliai likę Floriana bei Severus atidavė pastarajam pirmagimę Sevastianos dukterį Livianą, kuri ir atsiėmė visą tą desperatišką jos pačios dėdės bandymą užstatyti jai vaiką, kuris gal bent šiek tiek pataisytų situaciją, tapusią nevaldomą iš kart po to, kai Florianos bei Horatiaus sūnūs nusprendė maištauti. Kai žuvo Sevastianos, Elissa, pradingo Silas, kai nusižudė Horatius Floriana pati nušoko nuo uolos išsitaškydama į šimtus mažų mėsyčių. Jie priėmė magiją, kitokią magiją - juodą, demonišką, neįsivaizdavę, jog ši dovana visiškai sužlugdys jų gyvenimus. Galbūt visai ne be reikalo Silas bei Sevastianos tapo mirtį sėjančiomis būtybėmis, gal tikrai ta milžiniška pabaisa yra apsivijusi jų kūnus? Nesėkmes lydėjo šią šeimą ir toliau. Užtenka pažvelgti į ilgą ir siaubų kupiną Livianos gyvenimą. Visa kas sukasi apie ją, Silą bei Sevastianos paskęsta tirštoje, tamsioje migloje. Jie kenčia patys, priima klaidingus sprendimus kas sueina į vieną ir tą patį tašką - nukenčia nekaltieji. Liviana galbūt pasielgė teisingai pasiūliusi budinti ugnikalnį gyvuliškų monstrų perpildytoje Pompėjoje, bet finale vis vieną mirė tūkstančiai žmonių, kurie net baisiausiame košmare nebūtų susapnavę, jog būtent šitaip užbaigs savo dienas.

Jų pasaulis kitoks. Jame nėra kažkokių atsitiktinumų, kurie lėmė dramatiška linkme pakrypusius jų likimus. Tampomi tų pačių virvelių, kurias laiko kažkas tamsaus, piktavalio jie žlugdo save bei aplinkinius tarsi patys negalėdami išlipti iš klampios, lipnios masės peiliui į ją trauktų visus, kuriuos myli, kuriuos laiko draugais. Ir tai yra ta istorija, kurios jie niekuomet nesužinos. Galbūt ne visa pasaulio magija yra juoda ir naikinanti, galbūt kažkada, kažkokiame pasaulio krašte gyveno žmonės, kuriems magijos dovana buvo suteikta ne demonų, o serginčiųjų, tos aukštesnės jėgos, kurią skirtingai pagal religijas vadina angelais, dievais, pasiuntiniais. Bet kas dabar bepasakys?..


Giminės medis
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume