PAXTON PHARMACIES

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Liana Rivas on Kv. 07 21, 2016 11:13 am

Sebastian Redford priklausanti farmacijos kompanija, įsikūrusi šalia ligoninės.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Liana Rivas on Kv. 07 21, 2016 11:27 am

► Lianos apranga ► Su: Sebastian Redford

Gyvenant informacijos amžiuje surasti kokį nors asmenį dažniausiai nėra sudėtinga. Užtenka žinoti vardą bei pavardę, ir visagalis Google būtinai parūpins bent krislelį tolimesnei paieškai reikiamų duomenų. Kita vertus, situacija išsyk tampa kur kas sunkesne, jei žinai tik kaip tas asmuo atrodo. Tokiu atveju ieškomasis turi bent truputį patekti į medijų akiratį. Televizija, žurnalai, laikraščiai, internetiniai straipsniai – tenka įdėmiai sekti visus šiuos kanalus, viliantis išvysti nuotrauką ar vaizdo įrašą, kur figūruotų ieškoma persona. Liv parūpusio asmens paieška truko kone pusantrų metų. Per tą laiką vartė ne vieną įvairios tematikos spaudos leidinį ir peržiūrėjo galybę filmuotos medžiagos. Taip pat kreipė dėmesį ir į karts nuo karto per žinias minimas keistas mirtis ar dingimus, o ypač masines žudynes su neišaiškintu kaltininku. Buvo nuvykusi pašniukštinėti į kelis tuzinus įvairiausiuose pasaulio kampeliuose išsibarsčiusių miestų, iš kur pranešta apie tokias tragedijas. Deja, jokių pėdsakų nerado: dažniausiai tokių įvykių kaltininkais pasirodydavo esą vietiniai jauni vampyrai, su kuriais susitvarkiusi toliau tęsdavo paieškas. Ir, galiausiai, užčiuopė metaforinį siūlo galą netikėčiausioje vietoje: „Popular Science“ žurnale rado straipsnį apie vieno amerikiečio mokslininko vykdomus genų inžinerijos tyrimus. Nebūtų net atkreipusi dėmesio į tą tekstą, jei ne prie jo pridėta tamsiaplaukio, dailių bruožų, gan jaunai atrodančio vyro fotografija. Atmintis yra keistas dalykas. Prisiminimai pasimeta, artimų žmonių veidai išblunka... negalėjo būti tikra, jog tai jis. Ypač kai mokslinio darbo sritis tikrai nebuvo tai, kur įsivaizdavo galint dirbti tokią asmenybę. Tačiau bruožai tikrai atrodė pažįstami, o ir vardas... toks pat, tiesiog modernizuotas. Pernelyg didelis sutapimas, kad būtų galima nepatikrinti. Atrasti daugiau informacijos buvo itin lengva. Pasirodo, minėtajam mokslininkui priklauso viena nedidelė farmacijos kompanija Niujorke, šiuo metu ieškanti investuotojų naujų genetinių tyrimų finansavimui. Giliau knaisiotis nė nereikėjo – turimų žinių pilnai pakako planui sukurpti.
Naujos tapatybės susikūrimas truko keletą savaičių. Išgalvotas vardas, netikra šeimos istorija, kelios fiktyvios banko sąskaitos, dar dėl viso pikto pramanytos informacijos ir keleto nuotraukų patalpinimas internete, ir vuolia – šviežiai iškepta Liana Rivas, atvykusi į Didįjį Obuolį tvarkyti neseniai mirusių giminaičių palikimo. Tai nebuvo pirmas kartas, kai apsiėmė išgalvotą vardą; nors, laikui bėgant, palaipsniui darėsi vis sunkiau pakeisti tapatybę, o ypač sudėtinga buvo dabar, kai kone kiekvieną naują pažįstamą visi „gūglino“ ir ieškojo jo profilių socialiniuose tinkluose. Tačiau Liv prisitaikė. Tereikėjo pinigų ir žinojimo, į ką kreiptis. Pinigų turėjo tiek, kad – jei dabartinė ekonominė situacija visai nepasikeistų – panorėjusi galėtų nedirbdama ir netaupydama gyventi prabangoje gerus tris šimtus metų. Ir beveik visus tuos pinigus buvo uždirbusi sąžiningu darbu: profesiją taip pat keitė ne kartą, sumaniai investavo, ir per ilgą laiką susikaupusi fortūna buvo išsklaidyta per kelias dešimtis banko sąskaitų skirtingose šalyse. Rasti žmones, kurių pagalba galima „pradėti naują gyvenimą“, irgi nebuvo taip jau keblu. Ramybės šį kartą nedavė tik vienas dalykas – pasirinktas vardas pernelyg panėšėjo į jos tikrąjį; matyt pasąmoningai pasirinko būtent tokį. Bet ne, tai nebuvo pernelyg akivaizdu, net ne anagrama – panašumą pastebėti galėjo nebent pati Liv, mat ji ir susigalvojo šį vardą bei pavardę. Pergyventi neverta.
Sumokėjusi prie „Paxton Pharmacies“ būstinės pagrindinio įėjimo sustojusiam taksi vairuotojui, Liana išlipo iš šleikščiai geltonos spalvos automobilio ir, sutelkusi drąsą tarytum ruoštųsi nerti į ledinį vandenį, įžengė pro stiklines kompanijos duris. Viduje ją pasitiko oficialiai apsirengusi tamsiaplaukė darbuotoja (sekretorė?), pasveikindama viešnią ta gerai išlavinta, nuoširdžiai atrodančia, tačiau visgi dirbtine šypsena, kurią yra taip puikiai įvaldę dauguma patyrusių registratūros darbuotojų.
Laba  diena, esu susitarusi susitikti su Sebastian`u Redford šiandien trečią valandą, – gan lakoniškai nušviečia situaciją Liv. – Liana Rivas, – prisistato, pastebėjusi, jog darbuotoja nukreipė žvilgsnį į kompiuterio ekraną, veikiausiai ruošdamasi patikrinti viršininko darbotvarkę.
Ponas Redford`as šiuo metu dirba laboratorijoje. Eikite su manimi.
Širdžiai intensyviai būgnijant krūtinėje, Liv klusniai nuseka paskui sekretorę, kažkur antrame minčių srauto plane dar nusistebėdama, jog kompanijos viršininkas ne sėdi savo kabinete užsivertęs biurokratine makulatūra, o pats atlieka kažkokį mokslinį darbą. O štai pirmame plane įkyriai sukosi tos pačios mintys, be perstojo kamavusios pastarąją savaitę – kas bus, jei tai visai ne Sevastianos, o tik jo palikuonis? ar tai reiškia, kad jos burtai buvo pralaužti ne vien katakombose, kad atsinaujino antrininkų prakeiksmas? o gal tai visai niekuo dėtas žmogus ir ji gaišta laiką eidama klaidingu keliu? ir ką daryti, jei tai visgi jis? ar jai užteks galių įgyvendinti...
Turėsite užsidėti chalatą bei pirštines, tokios laboratorijos saugos taisyklės, – tuo pačiu išmoktai mandagiu balsu Lianos mintis nutraukia ją atlydėjusi darbuotoja, įteikdama merginai minėtus apdarus. Užsivilkusi sniego baltumo chalatą bei užsidėjusi lateksines pirštines, panelė Rivas buvo įleista į laboratoriją. Patalpoje buvo keletas žmonių, tačiau Sebastian Redford nesunkiai išsiskyrė savo sudėjimu – kiti mokslininkai buvo kur kas mažiau atletiški. Merginą atlydėjusiai darbuotojai atkreipus vyro dėmesį į atvykusią lankytoją, šis atsisuko ir Liv gavo progą pamatyti jo veidą iš arti. Bruožai be abejo kėlė mažų mažiausiai deja vu pojūtį; tačiau ta laboratorinė apranga kažkaip keitė visą įvaizdį, visiškai neprimindama žmogaus, kurį Liana kažkada pažinojo. Bet abejonės jau tuoj turėjo būti nutrauktos. Užteks vos vieno prisilietimo, kad sužinotų atsakymą. Tad Liv suskubo prisistatyti.
Pone Redford`ai, esu Liana Rivas. Mes kalbėjom telefonu. Labai malonu pagaliau su jumis susitikti gyvai, – išberdama visą prisistatymą, tuo pat metu nusiima pirštinę ir ištiesia apnuogintą  ranką paspaudimui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 07 26, 2016 7:18 am

Anokia staigmena buvo firmos būstinėje pamatyti kokį straksintį, įdėmiai besižvalgantį, į bloknotą mikliai kažką rašantį ar šiaip laborantams dirbti maišantį praktikantą. Veikdama kone labdaringu principu, "Paxton Pharmacies" kasmet steigdavo dešimtis stipendijų, o mokslus galutinai užbaigę studentai galėjo be didelio vargo įsidarbinti pažangioje įmonėje. Visgi išvysti studentą, atkeliavusį netgi iš Rusijos buvę tikrai nekasdieniška. Darbais užsivertusių darbuotojų gretose neatsirado nė vieno laisvesnio, galinčio deramai apsiimti reikalo su užsieniečiu, be to, Sebastianas buvo vienintelis visam pastate mokėjęs rusų kalbą.
Po praėjusių dienų įvykių, baisiais, bet ir nuostabiais būdais sujaukusių vampyro gyvenimą nenumaldomai artėjo ta akimirka, kuomet privalėjo sugrįžti į darbą. Būdamas visų laborantų galva, Redford'as nebūtų ilgiau patempęs komunikavimo per "Facebook" programą tiek žinutėmis, tiek vaizdo skambučiais. Negalėtų nusakyti kaip smarkiai norėtų pasiimti ilgų, ilgų atostogų ir su Salonina pakeliauti po Graikiją, Italiją, Portugaliją ir kitas arčiau praeities namų esančias buvusios Romos imperijos šalis. Tačiau negalėjo. Tas jo sumautas pareigingumas bei nenykstantis jausmas, neva būtų skolingas visam pasauliui bala žino ką vertė nemirėlį dažnai elgtis prieš savo valią. Sebastianas gi be kruopštaus triūso laboratorijose pasauliui daugiau pasiūlyti kažko tikrai reikšmingo negalėjo. Žinoma galėtų padėti istorikams pataisyti kelis faktus ir panašiai, bet kokia iš to nauda? Priešingai nei kiti praktikantai, Borisas atrodė kur kas ramesnis bei labiau pasitikintis savimi. Jam nereikėjo kelis kartus aiškinti ką daryti. Sebastian'as dėl bendravimo problemų neturėjo, na tiksliau vieną - vengdavo jo, tad kažkaip slapta džiaugėsi, kad rusiukas toks nekalbus. Be to, jis buvo bent dešimt metų vyresnis už kitus "likimo draugus", ko gero šiek tiek vyresnis (fiziškai bent) už patį Redford'ą. Vengdamas kontaktų, kurie galėtų iššaukti susibičiuliavimą iš tiesų nepaklausė kodėl vyrukas vis tebesimoko. Gal nesiseka rasti panelės? Jei taip, pasistengęs ras pačioje Amerikoje, o su tokia dar ir apsivesdinęs užsitikrintų sau karjerą bene labiausiai technologiškai pažengusioje, turtingiausioje šalyje. Na, nesvarbu, ne jo reikalas. Prie labai įdomios užduoties nedirbo - banali hormonų gamybos interpretacija. Paprastai šie keliauja į daugybę Amerikos bei viso pasaulio ligoninių, tačiau po mokomųjų eksperimentų keliaus į specialų konteinerį. Dirbdamas su ląsteline medžiaga atsargumo niekuomet nėra per mažai; darbo klaidos, net jeigu jas ir taiso specialūs kompiuteriai, vis vieną yra nedovanotinos ir netgi galinčios atnešti žalos žmonėms, o tada jau įmonės vardui.
Tikra tiesa, kad vizualiai iš kitų asmenų, kažkur besitrinančių šiame pastate, Sebastianas labai smarkiai išsiskyrė visiškai "nemoksliukiška" savo išvaizda. Na, dėl to negalėjo visiškai nieko padaryti, nebent kažkaip kukliau apsitaisyt ir lygiai taip pat elgtis. Seniau raumenis užsiauginti buvę daug sunkiau, nei dabar atsiradus sporto salėms, anaboliniams steroidams bei baltymų kokteiliams. Karys privalėjo ne tik būti be galo atletiškas, bet ir stiprus, ištvermingas. Kažką panašaus į treniruoklius turėdavo ir jie: tampydavo sunkias virves, akmenis, visokius masyvius gelžgalius. To meto skulptoriai beje jau buvo pradėję vyriško kūno etalono vajų, tad kiekvienas save labiau mylintis vyrukas siekė panašiai fiziškai atrodyti. Tačiau Sebastianas nedarė to būtent specialiai tam, kad apaugtų raumenimis iš kiekvieno įmanomo kampo. Fiziškai (ir ne tik lovoje su savo žmona) vyras buvo be galo aktyvus ir dėka savo aistros mielai leisdavosi į veiklas, kurios priverčia pajausti degančio raumens skausmą, dusulį nuo užsukto kūno aktyvumo bei prakaitą, kone žliaugiantį nuo savęs. Finale "stoto užsitaisymui" palanki genetika lėmė rezultatą, kurį vampyras nespecialiai slėpdavo arba po plačiais džemperiais, arba po dideliu, ilgu baltu chalatu, kaip kad šiandien. Tačiau vis vieną plati pečių juosta bei stambios rankos atrodė visiškai nepritaikytos atlikti kruopštų laboratorijos darbą. Kadaise buvo didelis atgrubnagis ir galbūt toliau toks būtų jei ne kažkuriuo momentu įsižiebęs noras išmokti brazdinti gitarą. Vis dar nėra Džimis Hendriksas, tačiau grubūs pirštai palengva virto kažkuo, kas geba be didelio vargo atlikti kantrybės reikalaujančią užduotį. Sebastiano nosį taip pat balnojo šiek tiek "hipsteriški" akiniai storais, juodais rėmeliais. Žinoma tikrai ne tam, kad geriau kažką matytų, juolab jutimais, švelniai tariant, nesiskundė. Kažkodėl pasidaręs sau kažką, kas kaip tik tuos jutimus kiek gadino, kaip šiuo atveju trukdė akims gaudyti kiekvienos dulkelės vaizdą, jausdavosi normalesnis ir labiau pritampantis prie aplinkos, kurioje dažnai elgdavosi nervingai bei atlikinėdavo daug bereikalingų judesių, kad netyčia nevirstų į nekvėpuojančią, nemiksinčią statulą. Iš esmės zujimas kažkur netoli paprastų mirtingųjų jam reiškė stresą bei prievolę apsimetinėti (ko neapkentė). Tad tikrai daug mieliau nykdavo kur toli toli nuo visų, kur galėtų būti nuobodžiai nuobodus bei vienišai vienišas pats su savimi.
Pietų metas reiškė tai, kad didžioji dauguma darbuotojų patrauks į firmos valgyklą pasistiprinti prieš likusią darbo dienos dalį. Paklaustas ar eis kartu, Sebastianas neigiamai papurto galvą atsisakydamas.
- Atleisk, Melani, bet dopaminas pats neišsiskaidys. Be to, įsimečiau sumuštinį,-draugiškai šypteli kolegei, netrukus sugrįždamas prie darbo. Prieš išlįsdamas į žmones prigėrė laboratorijoje "užauginto" kraujo labiau, nei reikia bei norėtų, tad bet kokiu atveju jautėsi absoliučiai pasisotinęs ir žinoma užtikrintas, kad kažkokio skaniai pakvipusio "vaikščiojančio kraujo maišelio" neužpuls. Sebastianas nepasekė Boriso, tiesą pasakius jo nepasekė absoliučiai niekas, kai vyrukas nukeliauja ne į laboratoriją, o į Redford'o kabinetą, vyro kompiuteryje palikdamas labai nedidukę USB atmintinę.
Į "Paxton Pharmacies" atvyko iš karto, kai dar vakarykštę naktį miegoti nuėjo Salonina, kuriai su nesuvaidintu apgailestavimu paaiškino, jog turi dirbti ir tai nėra išvengiama. Taip pat jo žmona pasirūpinti paprašė Dean'o, kuriam lyg tarp kitko pakišo mintį nusivesti ponią Varias kur nors į miestą bei supažindinti su viena kita XXI amžiaus gerybe. Dėl Sailo paturbinto žiedo iš tiesų turėjusio visai kitokią paskirtį, nei "apdrausti" Redford'ą nuo žalingo saulės šviesos poveikio, nemirėlis vėl neturėjo jokios galimybės rodytis lauke dienos metu. Be to, ir paaiškinimo Saloninai KODĖL negali pasirodyti priešais saulutę dar nesugalvojo.
Vyras visai nesitikėjo, jog kažkam svetimam ir nesusijusiam su šia įmone jo gali dabar prireikti. Tiksliau visai pamiršo apie tai, kad kažkurią čia dieną paskyrė susitikimą su potencialia investuotoja. Nors pats labai skeptiškai vertino šią idėją (nes ji tiesiog "nepaėjo" dėl tam tikrų priežasčių), neketino pasirodyti nemandagus. O kadangi "Paxton Pharmacies" ilgai valdęs generalinis direktorius apleido savo pareigas, Sebastianas kaip įmonės savininkas tapo ir tuo asmeniu, kuriam atiteko savo nuosavybę pavaldyti. Žinojo, jog talento sėkmingai vykdyti firmos veiklą jam pritrūks, tad neabejotinai ieškojo potencialaus kandidato. Kad yra nebe vienas suprato daug seniau, nei Liana įžengė į laboratoriją. Iš ties jam buvo keista matyti akivaizdžiai jaunai atrodančią merginą šičia, o ir iš balso įsivaizdavo ją esančią kaip kokią visai ne manekeniškos išvaizdos poniutę. Draugiškas Sebastiano vypsnis su mergina pasisveikina greičiau, nei žodžiai ar tradicinis susipažindinimo gestas.
- Sveika atvykusi į "Paxton Pharmacies", Liana,-nuskambus žvaliam tonui, vyras spusteli ištiestą dešinę. Jei ne Sailo manipuliacijos ir pavykęs bandymas sužadinti vyriškyje kažką mistiško, raganiško ir vis dar neprarasto ko gero būtų nesureagavęs, bet kontaktas iššaukia keistą jausmą, pavymui jo prieš akis išmesdamas vos akimirką trukusį vaizdinį. Keista, bet regėjo ant nedidelio lapelio lotyniškais rašmenimis parašytą šios merginos vardą ant kurio užkrito grandinėlė su kryželiu, būtent tokiu, kokį turi Cassidy, kokį kadaise kaip Ambrose šeimos koveno simbolį turėjo Sevastianos ir jo jaunesnis brolis Silas. Kadangi nesuprato šio momento, be to, kratėsi magiško šūdo iš tolo, nesureaguoja. Tik šiek tiek atitolęs nemirėlio žvilgsnis išdavė tai, jog Redford'o mintys netikėtai buvo peršokusios ant bala žino ko. Pastebimai atsitraukęs nuo darbų, vyras pašalina likusią guminę pirštinę nuo delno,-Mane labai nustebino Jūsų skambutis. Tiksliau jo metu išreikštos viltys bei ketinimai. Investuotojai aplenkia mano įmonę kaip karo lauką,-sukrizena, kad jo žodžiai nebūtų suprasti rimtai ir dėl to per anksti merginos neatbaidytų,-Jokios technologiškai pažangios įmonės, suinteresuotos į ateities kartas neneša didelio pelno šiandien,-paaiškina seniai žinomą tiesą neabejodamas, jog tą kuo puikiausiai supranta ir pati Rivas. Ji toli gražu neatrodė naivi,-Jei jūs suvokiate į kokią balą brendate, tokiu atveju mielai viską aprodysiu bei nupasakosiu. Gal keistokai nuskambės toks klausimas išpuolantis iš konteksto, bet spėjote pavalgyti? Pagalvojau, pietų metas, taigi ekskursiją galėtumėme užbaigti valgykloje, jeigu tokio lygio vieta, nematuojama netgi žvaigždutėmis jums atrodo priimtina. Ten jauku ir skanu,-plati, šilta šypsena žinoma turėtų pašnekovę pavergti visai kaip visa labai draugiška Sebastiano maniera. Užsibuvęs toje pat vietoje ilgesnį laiko tarpą, jau ir pats norėjo "prasieiti".

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1300
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : Science dude

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Liana Rivas on Kv. 07 28, 2016 10:16 am

Teigiama, jog rankos paspaudimas gali daug pasakyti apie žmogų. Jei ranka yra glebi it padvėsusi žuvis, jos savininkas veikiausiai minkšto charakterio ir nepasižymi ryžtu, savanoriškai palenda po padu savo antrajai pusei ir nuolankiai vykdo visus nurodymus ar net prašymus, sunkiai savo žodyne atkapstydamas žodelį „ne“; jei suspaudžiama pernelyg stipriai, galima įžvelgti agresyvią asmenybę, linkusią dominuoti ir vaidytis; akių kontakto trūkumas tokio pasisveikinimo metu parodo žmogaus nepasitikėjimą savimi, išsiblaškymą arba nepagarbą kitam. Tačiau visos šios psichologinės analizės yra niekai, palyginti su tuo, ką rankos paspaudimas (o ir šiaip bet koks fizinis kontaktas) gali atskleisti apie kitą asmenį patyrusiai raganai. Liviana tik blankiai užfiksavo tai, kad vyro rankos paspaudimas buvo kone idealus; atkreipė dėmesį tik į tai, kad jo metu Sebastian akys staiga apsiblausė ir neteko sufokusavimo – jo žvilgsnis liko ties merginos veidu, tačiau tarytum jo nematydamas. Tokį fenomeną mergina buvo ne kartą mačiusi nepatyrusių raganių veiduose, kuomet šie regėdavo pirmąsias savo vizijas. Iki šiol Liv buvo tvirtai įsitikinusi, kad jokių varlokams būdingų sugebėjimų jos tėvas neturėjo, nes buvo jų kažkokiu būdu atsikratęs. Nejau Sevastianos melavo savo šeimai tvirtindamas, kad magijos dovanos seniai nebeturi? Tiesa, tokių galių turėjimas galėtų iš dalies paaiškinti ir jo pabėgimą iš daugybe magijos sluoksnių apsaugotų katakombų; bet tik iš dalies – jei vampyras pusantro tūkstančio metų ten kalėjo būdamas savotiškoje „komoje“, negavęs kraujo tikrai negalėjo veną dieną tiesiog nusprendęs, kad laikas išeiti pasižmonėti, paprasčiausiai pakilti ir išeiti iš požemių pro visas tikrai galingas ir Livianos periodiškai atnaujinamas apsaugas. Jei jis dabar turi visas vampyrams būdingas galias, kone absoliutų nemirtingumą IR magijos dovaną... tokią galią būtina sunaikinti. Sunku įsivaizduoti, ką su ja galėtų padaryti, užėjus dar vienam žvėriško siautėjimo priepuoliui. Ir dar – jei čia tikrai būta magiško regėjimo iš vyro pusės, ką susijusio su Liv jis pamatė? O gal ji tiesiog paranojiškai suklydo ir nieko panašaus čia nebuvo, tiesiog Redford`as ne laiku apie kažką susimąstė?
Ar viskas gerai? – jų rankoms atsiskyrus užklausia šiek tiek susirūpinusiu balsu, tikėdamasi labiau iš reakcijos į klausimą, nei iš atsakymo – mat šis veikiausiai būtų koks tipinis „taip“ sinonimas – išsiaiškinti, ar tai tikrai buvo regėjimas, ir jei taip, ar vyras kažką suprato. – Atrodote... pavargęs, – iš tikrųjų labiau tiko žodis „išsiblaškęs“, tačiau jis skambėtų pernelyg įžeidžiamai. O pamanyti, kad laboratorijoje ilgą laiką sėdėjęs mokslininkas pavargo, visai normalu. – Galbūt derėtų mano vizitą nukelti kitam kartui? – iš tikrųjų visiškai nenorėjo vizito nukelti, bet jei jau išreiškė „rūpestį“, reikėjo tęsti.
Pati Liviana jau seniai buvo puikiai išmokusi išlaikyti sutelktą žvilgsnį vizijų metu, ir tuo pačiu netgi budriai stebėti tai, kas vyksta aplinkui – tarsi viena akimi žvelgtų į ją supantį realų pasaulį, o kita regėtų mistinius vaizdinius; iš tikrųjų tai buvo panašiau į mąstymą apie du nenusakomai skirtingus dalykus vienu metu. Tokie įgūdžiai reikalavo daug disciplinos, ir atsirado negreitai; kai juos pilnai įvaldė, jau buvo nugyvenusi tiek laiko, kiek retas mirtingasis išbūna šioje žemėje. Dar ilgiau truko kitokio gebėjimo įvaldymas. Paprastai raganiai, palietę kažkokį vizijas sukeliantį daiktą ar žmogų, mato abstrakčius simbolinius reginius, arba „nuskaitomo“ asmens stebėtą ir jam gilų įspūdį palikusį vaizdą, nejudrų kaip nuotrauka arba trunkantį kelias sekundes it trumputis video. Be to, jie dažnai panaudoja savo gebėjimus netyčiomis. Labiau savo mistinę dovaną išlavinusios raganos gali kontroliuoti, prie ko prisilietusios nori matyti regėjimus ir kada juos geriau užblokuoti, kad netektų palytėjus, tarkim, iš močiutės paveldėtą grandinėlę regėti tos močiutės mirties akimirkos. Jos taip pat gali kažkiek pasirinkti norimus vaizdinius ir nuskaityti tai, kas svarbu joms, o ne paliestam asmeniui – t.y. pasirinkti konkretų praeities įvykį ir nukreipti savo aiškiaregystę į jį, o ne plaukti pasroviui magiškų regėjimų upe. Liv šioje srityje buvo ištobulėjusi kur kas labiau: per keletą palytėjimo sekundžių ji galėjo peržvelgti toli gražu ne vieną vaizdinį, navigavo greitai ir tiksliai, it suvedusi užklausą į paieškų sistemą ir greituoju skaitymu nuskenuodama pateiktus atsakymus. Vos susilietus jos ir Redford`o rankoms suvokė, kad tai tikrai Sevastianos Varias – žinojimas atėjo pasinėrus į pirmą pasirinktą vaizdinį iš laikų, kuomet dabartinis nemirtingasis dar buvo paprastas žmogus: dvi mergaitės, spinduliuojančios naiviu vaikišku džiaugsmu, tiesia jam jų pačių sumeistrautą žaislinį meškiuką, sukurptą užsispyrusiai neprašant motinos pagalbos, todėl ne visai simetrišką ar dailų. Interpretuoti tokius vaizdinius nebuvo lengva; kad pilnai juos suprastų bei sudėliotų ir reginį, ir jo paaiškinimą į vieną tikslią visumą it pūzlę, ragana turėjo būti taip pat buvusi jų liudytoja ar bent girdėjusi apie juos. Mat kaip ir žmonių mintys, kurios galvoje retai kada esti formuluojamos pilnais sakiniais, tokie regėjimai yra labiau jau staigūs blyksniai nei ryškūs detalizuoti paveiksliukai, todėl jų prasmę reikia išsiaiškinti savarankiškai; o interpretuojant lengva suklysti ir „pritempti“ tariamą paaiškinimą prie išankstinių nusistatymų ar lūkesčių. Todėl Liviana ir pasirinko pasinerti į regėjimą, kuriame būtų pati; jei nebūtų radusi šio vaizdo, taptų aišku, jog tai ne Sevastinos. Neleisdama užplūsti sentimentams ar iš vis kokiems nors jausmams, jau kitą milisekundę „perjungia“ regėjimo kanalą į žymiai vėlesnį laiką – vos keli šimtai metų atgal, maždaug tuo metu, kai vampyras turėjo būti tik ką išsilaisvinęs iš savo kapo. Kažkoks kaimas. Prietema. Visur kraujas. Mirę ir mirštantys žmonės. Baimė dar gyvų sužeistųjų akyse, veltui pabėgti bandančios aukos. Netoliese atmerktomis stiklinėmis akimis paslikas tysantis gal šešerių metų berniukas, kurio kaklas taip suniokotas, jog atrodo, kad tikrai buvo užpultas žvėries. Iš esmės mergina rado tai, ko ieškojo – įrodymą, jog Sevastianos vis dar kelia pavojų žmonijai. Toliau blaškydamasi po vyro praeities labirintus randa jo atsiminimus veikiantį svetimos magijos antspaudą, į kurį atsitrenkia kaip į neperregimą sieną – atpažįsta savo pačios kadaise užtvertą barjerą, neleidžiantį jam prisiminti tų klaikių skerdynių, kurių metu atėmė gyvybes dešimtims žmonių, tarp kurių buvo jo paties motina. Idant jis „nejaustų kaltės“. Jei tapęs tokiu pabaisa Sevastianos dar galėjo jausti kaltę, šis atsiminimus blokuojantis magiškas gailestingumo gestas vargu ar padėjo. Ankstesnėje vizijoje matytos aukos vargu ar buvo jo vienintelės. Pro barjerą prasibrauti nemėgina – žino, kas už jo slypi; o ir rizikuoti netyčiomis perlaužti savo pačios burtą ir prišaukti dingusius tėvo prisiminimus nenorėtų. Toks „nuskaitinėjimas“ lieka jo veikiamos personos nepajaustas ir raganiaus matomi vaizdai į paties tyrinėjamojo galvą neateina, tačiau visai kas kita būtų pralaužus atmintį veikiančią magiją – išlaisvinti prisiminimai galėtų užklysti į galvą kad ir tą pačią akimirką. Vietoj to nukreipia savo mistinius čiuptuvus į netolimą praeitį ir priešais akis iššoka kažkieno degantis kūnas su neatpažįstamai sumaitota galva (vampyriško troškulio aukos naikinimas imituojant nebe visiems įgrisusį „laukinio gyvūno užpuolimo“ stilių, o psichopatiško mirtingojo siautėjimą?). Viešpatie, su laiku šis sutvėrimas, kadaise buvęs jos tėvu, darosi tik žiauresnis...
Visas naršymo po svetimą praeitį procesas trunka viso labo kelias sekundes – rankos paspaudimo mergina neužlaiko ir nei jo metu, nei po jo, malonios veido išraiškos nepakeičia. Nors širdies darbo tempas vėl padidėja, tarsi ši bandytų per minutę perpumpuoti tiek kraujo, kiek papastai sudoroja per valandą. Ir tie krūtinės ląstą plėšantys širdies dūžiai yra kone skausmingi, kaip ir suvokimas, kad taip, tai jos tėvas, ir taip, jį reikės sunaikinti vardan galybės nekaltų gyvybių išsaugojimo. Apie šunišką vampyrų klausą žinojo, tad buvo beveik įsitikinusi, jog vyras pakitimą jos širdies ritme pastebės. Bet tai nesvarbu. Net nereikė galvoti pasiaiškinimo dėl patankėjusio pulso – apie tai paklausti vampyras nė negalėtų, nebent norėtų išsiduoti.
Tiesą sakant, aš sąmoningai pasirinkau į ateitį nukreiptą investiciją, visiškai nesitikėdama pelno. Neseniai gavau gan didelį palikimą iš beveik nepažinotų giminaičių, ir nesijaučiu jo nusipelniusi – paskutinį kartą savo amžinatilsį dėdę bei jo žmoną buvau aplankiusi būdama gal penkiolikos, kontakto su jais beveik nepalaikiau. Tiesiog noriu bent su dalimi tų pinigų nuveikti kažką doro, o labdaros organizacijomis ne itin pasitikiu, – trumpai paaiškina savo tariamus tikslus. Iš esmės tai nebuvo visiškas šimtaprocentinis melas, bent ketinimų prasme. Turėjo daug pinigų ir jautė dėl to šiokią tokią kaltę. Tokie turtai turėtų keliauti per kartas, o ne likti vieno asmens rankose daugiau nei tūkstantį metų ir vis augti. Paprasčiausiai iš nuobodulio kartais susirasdavo darbą, ir retsykiais „netyčia“ atspėdavo, kokių akcijų vertė biržoje augs. Kalbant konkrečiai apie „Paxton Pharmacies“, rimto nusiteikimo investuoti neturėjo. Tačiau iš tikrųjų jau buvo anonimiškai investavusi į keletą naudą žmonijai, bet ne pelną investuotojui galinčių atnešti projektų; o tiesioginei labdarai pinigų neskirdavo, prieš tai detaliai neišanalizavusi, kur būtent tie pinigai patektų ir kam būtų panaudoti – „pelno nesiekiančių“ geradarių organizacijos dažnai esti fiktyvios ir iš tikrųjų naudojamos tik pinigų plovimui bei mokesčių vengimui. – Jei jūsų kompanijos veikla pasirodys perspektyvi, su mielu noru finansuosiu ją bent iš dalies. Galbūt mums patiems tiesioginės naudos iš to nebus, tačiau mūsų vaikaičiai naudosis jūsų sukurtais medikamentais bei kitais galimais išradimais ir jausis už juos dėkingi, – priduria tik tam, kad eilinį kartą pamėgintų iš pašnekovo išpešti kokią nors reakciją, tuo pačiu metu įdėmiai tyrinėdama kažkada gerai pažinotus veido bruožus. Po paskutinio Sevastianos atmintyje galėjusio išlikti prisiminimo Liviana buvo gerokai pasikeitusi – jai tada buvo tik vienuolika; o tikro paskutinio susitikimo, kuomet Liv, nors fiziškai vis dar jaunesnė nei dabar, jau atrodė panaši į dabartinę save, jis prisiminti negalėjo. Tiesa, tuomet, būdamas apimtas žvėriško siautėjimo jis ir pats neatrodė panašus į save. Todėl mergina pabandė lyginti dabartinį jo įvaizdį su tuo, kuris buvo išlikęs vaikystės atsiminimuose. Kurie šiaip buvo pernelyg sudūlėję, kad galėtų būti panaudoti „lyginamajai išvaizdos analizei“. Tepadaro išvadą, jog prieš ją stovintis baltu chalatu apsirėdęs ir veidą po akiniais slepiantis vyras neatrodo kaip tas žvėris, kuris galėtų sukurti neseniai prie jo prisilietus matytus vaizdus. Bet ilgainiui vaidybos išmokstama, ypač kai gali mokytis ne vieną šimtmetį. Liv tai žinojo iš patirties.
Atvirai sakant, mielai kažko užkąsčiau, – priima siūlymą, mat iš tikrųjų tespėjo suvalgyti lengvus pusryčius. Jei dabar kūnas nebūtų pilnas adrenalino, o galva užimta gausiai zvimbiančių minčių apie žymiai svabesnius dalykus nei elementarūs fiziniai poreikiai, tikriausiai šiuo metu jos skrandis jau burbuliuotų savo alkio dainelę. Šiaip abejojo, kad sugebės daug suvalgyti prieš akis stovint tiems skerdynių vaizdams, bet pabandyti derėtų. – Bet prieš tai norėčiau išgirsti „Paxton Pharmacies“ viziją bei misiją, pamatyti dabartinius projektus, prie kurių dirbate ir sužinoti apie planuojamus projektus, kuriems reikalingas finansavimas. Taip pat būtų įdomu pavartyti jūsų kompanijos finansų apskaitą. Žinau, kad galbūt brendu į balą, bet norėtųsi prieš tai išmatuoti jos gylį, – kaltai šypteli, tarsi atsiprašydama už landumą bei įtarumą. Tokius reikalavimus jau buvo pateikusi ne kartą, tad elgiasi kaip įprastai, mat mintyse jau sukasi abstraktus planas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 08 01, 2016 2:51 am

Nutolęs Sebastiano žvilgsnis, išdavęs nesusipratimo emociją sugrįžta prie Lianos veido pakitęs - skaidrus, giedras, tarytumei to mažyčio atitrūkimo nuo realybės nė nebūtų buvę. Dėkinga vyro šypseną palydi nestiprus neigiamas galvos sukratymas. Neturėjo progos netgi nusistebėti dėl subalansuoto kompanionės pastabumo bei suinteresuotumo sekti jojo nusiteikimus, kurie kol kas buvo persimainę vos kartą.
- Tai nebuvo hipotetinis klausimas, tiesa?-pabando išsisukti nuo prievolės atsakyti ala kiek įtariai primerkęs mėlynas akis, o Rivas konstatavus akivaizdų faktą vos akimirką parodo sutrikusį veidą. Vampyras iš tiesų atrodė pavargęs. Ne, jo išvaizda "nepenėjo" tokios idėjos argumentais: Sebastiano laikysena buvo idealiai ori, užtikrinti, bet negreiti judesiai išdavė pasitikėjimą savimi, tačiau žvilgsnis bei mimikos kart nuo karto atrodydavę nervingais, dėl to pastabesnis asmuo regėdavo šiokį tokį kontrastą, todėl nesunkiai galėjo palaikyti vyro elgseną tiesiog nenatūralia. O farmacijos kompanijos savininką iš tiesų krėsdavo gana stiprūs nejaukios būsenos "priepuoliai" apsuptyje asmenų, kuriuos tikrai labai mėgsta ir tikrai norėtų su jais bičiuliautis, bet elementariai negali ir visų labiausiai dėl to, idant ko gero niekuomet pilnai nesugebės atsispirti instinktams, kurie su didžiausiu malonumu visą šį pastatą paverstų skerdynių namais. Per pastaras dienas vyras patyrė iš ties labai daug ir ant galybės nespėjusių ataušti emocijų derėjo nauji šių derliai. Jautėsi žiauriai persikrovęs, pilnas visko, ko deramai nesugeba apdirbti. Emociškai Sebastianas niekuomet nemokėjo atsipalaiduoti. Viskas atrodytų gal ir paprasta - mintys neduoda ramybės tai eik miegot, tiesa? Iš tiesų įjungti sąmonę į dalinio rėžimo veikimą Redford'ui būtų į naudą tuo atveju jeigu kiekvieną tokį kartą nesapnuotų košmarų, smeigiančių tiesiai į visas jautriausias, vampyrą labiausiai morališkai žalojančias vietas. Jos pasąmonė visuomet kurpdavo žiaurių žūdynių epizodus, kuriuose negailestingai drasko visus jam bent kiek brangius asmenis. Negalėtų pasakyti kiek kartų yra sapnuose perkandęs gerklę Saloninai, savo per amžius dievinamom mergaitėm, yra sapnavęs netgi kaip nužudo savo paties motiną. Tad, jooo... Atsijungti nuo savų problemų ir jį supančio pasaulio - niekaip. Tiesa, priešinga reakcija suveikdavo vyrui būnant su mylimąja, kuri tarsi šaltas kompresas nuimdavo sukilusią emocinę įtampą. Visgi jautė nemažą kaltę dėl to, į kokią pavojingą situaciją jo graikinis riešutėlis buvo įstumta ir savo ruožtu vis dar negalėjo nieko deramai paaiškinti. Turint omeny, jog į XXI amžių ji buvo perkelta (iš jos pačios perspektyvos) vos per akimirką, reikėjo nustatyti eiliškumą tame, kada ir kokiomis staigmenomis 'Niną toliau stebinti bei šokiruoti. Vargu ar jo mylimoji yra pasiruošusi išgirsti ilgą pasakojimą apie vilkolakius, vampyrus bei šias būtybes medžiojančius žmones, tarp kurių yra ir draugo statusu pažymėtas Winchester'is. Viskas iš ties labai painu bei neįtikėtina. Galbūt tuomet, kai Salonina pradės suprasti kas yra televizorius, internetas bei visa galybė kitų modernių šiuolaikinių prietaisų ateis metas atskleisti jai vieną kitą paslaptį ir apie asmenį, kurį pati myli.
- Čia...-vyras aprodomai skėsteli rankomis ir per patalpą skubriai prabėgęs jo žvilgsnis atrodė pagarbiai nostalgiškas,-...praleidau šiek tiek mažiau nei parą, tad žinoma nesu pačios geriausios formos, tačiau anokia tai problema,-numoja į šiek tiek perdėtą Lianos susirūpinimą (greičiausiai remtiną ne visai nuoširdžia mandagybe),-Negalėčiau sau atleisti jei šis susitikimas nuplauktų į kokią nenustatytą datą, nes vis tai apie ką kalbėsim iš tiesų yra labai svarbu įmonės ateičiai,-visai logiškas paaiškinimas akcentavo Sebastiano ryžtą pasistengti privilioti šią potencialią investuotoją. Trumpas, bet konkretus merginos paaiškinimas kokių idėjų genama ji nusprendė išsirinkti kryptį, į kurią norėtų investuoti savo pinigus iššaukia pagarbią mokslininko duoną kremtančio vampyro šypseną.
- Na, ateities technologijas taipogi iš dalies būtų galima pavadinti ta pačia labdara. Bent jau šioje firmoje. Esu tikras esat bent iš dalies susipažinusi su farmacijos įmonių veikla bei amą atimančiu santykiu tarp vaistų savikainos bei galutinės kainos, kuri yra pateikiama rinkai, dažnai procentas yra viršijamas šimtais kartų, aš net nekalbėsiu apie monopolininkų susitarimus laikyti kainas panašias. Nesistengiu iš savos veiklos susikrauti krūvelės šlamančių tam, kad įsigyčiau naujausią Bentlį ir panašiai,-nuoširdus Sebastiano tonas vijo šalin bet kokią mintį neva vyras bandytų girtis savo nesavanaudiškais žygdarbiais,-Stengiamės kuo labiau modernizuoti gamybą, kuri sumažina kaštus, dėl to galime pasiūlyti labai konkurencingą kainą, tačiau dėl to investicijos į inventorių net ne visuomet atsiperka,-kalbėjo lėtai, užtikrintai, tačiau be jokio juntamo spaudimo, tiesiog šnekėjo su Liana taip, kaip tokia tema kalbėtų su gera drauge. Net gerokai labiau lengvabūdiška bei paviršutiniška mirtingo Sebastiano versija visuomet atrodydavo labai sąžininga, o dabar įgijęs gyvenimiškos patirties bei perkratęs savo asmenybę nuo pamatų vyras negalėtų elgtis kitaip ar būti kitoks. Merginai davus sutikimą perkelti jųdviejų susitikimą į tam kiek mažiau pritaikytą, bet jaukesnę erdvę, Redford'as apsisuka apie savo ašį tarsi ko ieškodamas. Negalėjo atminti kur pasidėjo savo piniginę. Amteli, tarsi kažką prisiminęs, kuomet nustoja judėti bei vėl atsisuka į pašnekovę.
- Prieš išeinant trumpam užlėksiu į savo kabinetą bei nučiupsiu porą aplankų su reikšmingais skaičiukais,-šypteli mandagiai paaiškinęs, kad turi trumpam pradingti. Paspartinęs žingsnį Sebastianas greitai atsiduria reikiamoje vietoje, o ant pakabos pakabintoje striukėje randa ir piniginę. Sugrįžta palikęs chalatą kabinete, su dviem aplankais storais, melsvais viršeliais bei plačia šypsena. Lyg džiaugėsi, kad taip greitai susisuko.
Iki valgyklos laukė geros penkios minutės kelio einant vidutiniu tempu, o kadangi visai neskubėjo, laikas dar šiek tiek prailgėja. Sebastianas palaikė pokalbį sumojęs šiek tiek papasakoti apie įmonės istoriją, jos buvusį savininką Richard'ą Paxton'ą, ankstesnį "Paxton Pharmacies" bakrotą bei negreitą jos prikėlimą naujam gyvenimui, kuomet Redford'as nusipirko žlugusia vadintą kompaniją.
- Richard'as pasakojo, kad įkūrė firmą savo nuo leukemijos mirusios dukros garbei. Samanta berods buvo jos vardas. Richard'as neturėjo pinigų brangiam gydymui, gydymo taipogi niekas nefinansavo. Mergaitė mirė nesulaukusi nė septynerių. Jis norėjo padaryti taip, kad dėl finansų trūkumo gydymui nemirtų nė vienas vaikas, tačiau kilni idėja liko sudraskyta ryklių, senai bei ilgai plaukiojančių visoje toje negailestingoje farmacijos rinkoje, kraunančioje milijoninius pelnus. Konkurentų užsakyta pigių vėžines ląsteles naikinančių preparatų afera sugriovė kompaniją per nepilną pusmetį. Jau senai pamečiau skaičių kiek kartų buvo bandyta "Paxton Pharmacies" pakenkti pasikeitus savininkui. Jau pradedant nuo to, kad konkurentai sugeba papirkti tiekėjus ir šie pristato brokuotus įrengimus, dėl ko sustoja gamybos procesas ir mes pradedam skaičiuoti nuostolius,-jiedviem pasiekus valgyklos erdvę Sebastianas akimirką nuščiūva įvertindamas kiek saulės šviesos yra pasklidę šioje erdvėje. Gerai, kad diena pasitaikė apniukusi antraip tektų labai nesmagiai bei kvailai išsivartyti, kodėl jiedu negali nuslūgti šioje vietoje nors ji ironiškai ir buvo pasiūlyta paties nemirėlio. Redford'as ne visada teisingai pagalvodavo į priekį, bet savybė apie kažką itin akivaizdaus nepagalvoti, visgi vyram yra labai būdinga. Jie nukeliauja prie baro pasičiupę po padėklą. Gausi kvapų įvairovė Sebastiano visai nežavėjo ir matomai vyrą kažkas vis blaškė.
- Finansų apskaitą rasite aplankuose, kuriuos dabar labai nepatogiai tąsau su savimi,-sukikena akcentuodamas tai, jog neturėdamas užtektinai rankų buvo priverstas dokumentus pasikišti po pažasčia. Firmos valgykloje patiekiamą maistą gyrė ne tik darbuotojai, bet ir svečiai, tačiau mirtingųjų mitalas Redford'o visai neviliojo. Pademonstruodamas, idant nėra alkanas, nusičiumpa tik nedidelį karamelinį pyragėlį bei puodelį kapučino kavos. Sumokėjęs už savo bei Rivas pasirinkimus netrukus jiedu patraukia prie vieno iš laisvų staliukų. Patupdęs sėdymąją ant kėdės, vyras iš karto gurkšteli kavos. Laaabai karštos kavos, kuri paprastam žmogui iš karto būtų nuplikiusi liežuvį. Tačiau Sebastianas nė nesureaguoja. Ir iš tiesų jo "išsidavimai" kartkartėmis atrodydavo labai idiotiški.
- Neseniai Vašingtone buvo atidarytas padalinys, kuriame pradėti vykdyti nanotechnologijų projektai, o De Moise mokslininkai aktyviai darbuojasi su genų inžinerija bei robotika. Niujorke veikia tik įmonės farmacijos štabas. Netolimoje ateityje turėtume pradėti bendradarbiauti su keliomis Japonijos laboratorijomis prie klonuotų ląstelių projektų. Žinau, kad tai kontraversiškai vertinama tema, susidurianti su galybe etinių klausimų, tačiau pilnai tikiu, kad po kelių metų kraujo donorų visiškai nebereikės. Tiesa...-akivaizdžiai sumojęs pradėti naują temą, vyras palinksta arčiau stalo, o konkrečiau savo pašnekovės, pademonstruodamas padidėjusį suinteresuotumą,-Ar būtų labai nemandagu jeigu pasakyčiau, kad norėčiau pasidomėti jūsų profesiniu išsilavinimu ir vien tik dėl to, kad neseniai praradau valdantįjį įmonės direktorių ir intensyviai ieškau naujojo?-netiesiogiai išsidavęs, jog svarsto apie Lianos kandidatūrą nusakytu klausimu, Sebastianas nutaiso gudrią fizionomiją ir pats kuo puikiausiai nutuokdamas, idant ištraukė kortą, kurios Rivas vargu ar tikėjosi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1300
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : Science dude

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Liana Rivas on Pen. 08 05, 2016 5:49 am

Iš tiesų buvo keista regėti Sevastianos tokį, iš pažiūros, laimingą. Na, buvo keista ir apskritai jį regėti po tiek laiko, tačiau laimingą gimdytojo veido išraišką Livianos atmintyje buvo užgožę neigiami įspūdžiai. Paskutinį kartą jį regėdama eilinio žmogaus pavidale buvo pasislėpusi už durų ir klausėsi pokalbio, kurio neturėjo girdėti; vyras tada atrodė piktas ar susirūpinęs – tuomet būdama dar vienuolikmetė mergaitė, Liv nesuprato. O po kelerių metų matydama jį apimtą vampyriškos esybės, gavo išvysti visą emocijų amplitudę: įniršis, skausmas, geidulys, alkis, piktdžiuga; retomis susivokimo akimirkomis – savigrauža. Bet jokio džiaugsmo. Ir štai jis stovi priešais ją, besišypsantis tarsi nuoširdžiai jaustų džiugesį dirbdamas mokslinį darbą. Tarsi šis darbas nebūtų tik vaidyba, tik nemirtingųjų naudojamas fasadas, norint pritapti šiuolaikinėje visuomenėje prieš persikeliant į kitą vietą kol niekas nepastebėjo, jog metams bėgant amžius jų veide nepalieka jokių žymių.
Negaliu nepastebėti, jog atrodote kaip žmogus, dievinantis savo darbą, – prisipažįsta, išklausiusi entuziastingo jo pasakjimo apie kilnią įmonės veiklą ir menką pelną, patvirtinančius posakį „gera širdelė – plika šiknelė“. Bet kurioje kitoje situacijoje būtų pajutusi gilią pagarbą ir net simpatiją žmogui, taip besimėgaujančiam kone labdaringa savo veikla. Tačiau dabar tokį pojūtį temdė įtarimas, jog viskas yra tik itin aukštos klasės vaidyba.
Jiems judant lauk iš laboratorijos, Liv nusimeta ją atlydėjusios moters įbruktą chalatą ir palieka jį ant pakabos prie durų. Paleisti Redford`o iš akių nenorėjo, tačiau būtų įtartina, jei nusektų jį į jo kabinetą, tad klusniai pasilieka jo laukti. Įkyri nuošalioje smegenų kertelėje užsislėpusi mintis, jog jis kažką suuodė ir patepė slides, vargu ar buvo pagrįsta. Tačiau kartą jau jį pametusi, dabar neišvengiamai jautė šiokį tokį nerimą – duslų aidą tos galūnes pakertančios baimės, kurios persmelkta buvo kai paskutinį kartą aplankė Sevastianos kapą.

***

[Salona, Kroatija. 2014 metų gruodis.]

Kadaise buvęs gimtine dešimtims Ambrose kartų, dabar Salonos miestas savo teritorijoje turėjo tik Ambrose giminės katakombas. Gyvenvietė buvo apleista dar septintame amžiuje, ir iš jos statinių dabar likę tik griūvėsiai. Eidama per pastatų liekanomis nusėtą laukymę, Liviana net negalėjo prisiminti, kur būtent kažkada stovėjo jos namai. Kažkur į pietus nuo dabar su žeme sulyginto amfiteatro... Tačiau ne vaikystės prisiminimų lankyti čionai atvyko, tad išėjusi iš buvusio miesto ribų patraukia girios ir tolumoje stūksančių kalnų link. Žygis trunka neilgai – dar nepriėjusi pirmjų miško medžių Liv sustoja ties kalvų virtine. Įėjimas į raganių šeimos kapavietę buvo užmaskuotas sunkių riedulių krūvos pagalba. Keli magiški žodžiai iš merginos lūpų patraukia akmenų luitus į šalį, atidengdami plačią, šiek tiek įžambią olos angą. Keturios stambios pakopos vedė žemyn, gilyn į vėsią prieblandą. Nusileidus pakopomis viešnią pasitinka aukštos, sunkios metalinės dvivėrės durys, išraižytos įvairiais senoviniais simboliais; dauguma jų buvo tik ornamentiniai papuošimai, tačiau keletas slėpė pusiau magiškus, pusiau mechaninius užraktus, atstojančius skląstį ar rankeną. Kairiosios rankos delną Liv uždeda ant storu dulkių sluoksniu nuklotų įmantrių raižinių tarpe sunkiai pastebimo paprastučio amžinybės simbolio – „nuversto aštuoneto“ – o dešiniaja ranka palyti žemės elementą vaizduojantį apverstą trikampį, perbrauktą horizontalia linija. Abiejose vietose šaltą metalą spusteli vienu metu, ir durys lėtai, sunkiai atsiveria į vidų.
Lauke buvo jau prietema, tad pro įėjimą besiskverbiančios blausios šviesos neužteko vidui apšviesti. Žinojo abiejose koridoriaus pusėse sienose esant įtaisytus senovinius deglus, tad pusbalsiu – kaip ir įprastose kapinėse, šioje vietoje nederėjo šventvagiauti kalbant garsiai – ištarusi kelias senovines frazes, palydi jas įmantriu rankos mostelėjimu, po kurio visi deglai vieningai įsižiebia, nušviesdami kelių šimtų metrų ilgio laidojimo koridorių, aiškiai susiformavusį ne natūraliai – tuneliai buvo išskobti rankų ir magijos pagalba. Išėmusi artimiausią deglą iš laikiklio, Liviana patraukia tolyn, link tolumoje juodojančios sienos. Paprastai eidavo nesidairydama – reguliarūs vizitai kas septyniasdešimt ar šimtą metų leido šią vietą pažinti puikiai, ir laiko daroma žala, pristabdoma įsisenėjusių kerų, atrodydavo beveik nepastebima. Tačiau dabar, praėjus veik trims šimtams metų nuo paskutinio apsilankymo, matomas reginys gerokai skyrėsi nuo to, ką prisiminė iš praėjusio karto. Kriptos lubos buvo vietomis įgriuvusios, sunkiais rieduliais užversdamos ir negailestingai suniokodamos kai kurias čia palaidotus Ambrose giminės atstovus bei atstoves vaizduojančias tūkstantmečių senumo statulas, profesionalių skulporių nukaldintas kruopščiai ir iki menkiausios detalės, idant laikui ardant palaidotą kūną, virš kapo pastatytas akmeninis atvaizdas neleistų pamiršti, kaip velionis atrodė. Kairėje pusėje trečia nuo įėjimo niša buvo visiškai užversta rieduliais, ir iš ją okupavusios Cassius Ambrose – Livianos proprosenelį – vaizduojančios statulos matėsi tik galva, atskirta nuo marmurinio kūno ir nuriedėjusi į jį užvertusios akmenų krūvos papėdę. Panašaus likimo išvengusios statulos buvo gausiai apraizgytos voratinkliais ir apaugusios dulkių sluoksniu, pirmykštę baltą akmens spalvą pavertusiu tamsiai pilka. Koks nors archeologas, aptikęs šią kapavietę, veikiausiai prileistų į kelnes iš džiaugsmo – iš statulų stiliaus akivaizdžiai daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo ir tiek menkai paveikta laiko. Tačiau Liv toks vaizdas džiaugsmo nekėlė. Šios olos sienas sutvirtinanti magija neturėjo leisti tokio spartaus irimo; paskutinį kartą atnaujinusi šiuos burtus pora savo pačios ritualų buvo įsitikinusi, jog šio proceso kartoti neprireiks dar gerus penkis šimtus metų. Kažkas buvo ne taip. Bloga nuojauta apėmė vos įžengus vidun, ir stiprėjo sulig kiekvienu žingsniu.
Galų gale pasiekia koridoriaus pabaigą, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip aklina siena. Vos įžvelgiamos nepastovioje deglų šviesoje juodavo akmeninės durys, ant kurių puikavosi giliai išraižyta pentagrama. Jokios rankenos ar sverto. Tik patyrusio raganiaus burtažodžiai galėjo jas atidaryti, tik iš išorės ir tik trumpam laikui – kol šis įėjimas bus atvertas, raganiaus energija bus sekinama šią vietą saugančių burtų; neatlaikius tokios konfrontacijos su apsaugos barjerais, durys užsisklęstų, amžiams įkalindamos silpnumą parodžiusį įsibrovėlį. Olos sienomis netrunka nuaidėti duslus sunkiai akmeninėmis grindimis slystančio, pusę tonos sveriančio, duris atstojusio akmens garsas. Jam pasitraukus į šoną atsiveria neperregima tamsa, kurią merginos rankoje laikomas deglas prasklaido tik keleto metrų spinduliu. Po kojomis žinojo esant akmenines pakopas, vedančias į giliau po žeme esantį ir vertingesnius reliktus nei dūlijantys giminaičių kaulai slepiantį požemį. Nusileidus pusšimčiu laiptelių atsiveria patalpa slegiančiomis žemomis lubomis ir dar labiau slegiančia galingos magijos ranka. Giliose nišose buvo sudėti ritinėliai su pačiomis vertingiausiomis Ambrose šeimos kartų įgytomis žiniomis – magijos paslaptis atskleidžiantys, įvairius burtus, ritualus ir eliksyrų gamybą detalizuojantys užrašai lotynų bei senovės graikų kalbomis. Iš šių užrašų Liviana jau buvo išmokusi viską, ką galėjo išmokti; kai kuriuos jų derėjo sunaikinti, tačiau to neleido pagarba prieš ją gyvenusioms kartoms, siekusioms užfiksuoti visus savo giminės magijos pasiekimus. Kad ir kokie tamsūs ar pavojingi šie būtų.
Deglą laikančiai rankai pamažu imant virpėti nuo senkančių jėgų ir sunkia jėga užgulančio suvokimo, ką reiškia ją persekiojanti nuojauta, merginos žvilgsnis nukrypsta į tolimiausiame patalpos kampe esantį nedailų, sunkų, grubiai išskabtuotą karstą. Priešingai nei jo prosenelių, Sevastianos kapas nebuvo papuoštas statula, o jo kūnas nebuvo užkastas į žemę. Iš tikrųjų vargu ar jis būtų norėjęs būti palaidotas būtent šioje vietoje, kai pats atsisakė Ambrose pavardės ir iškeitė ją į Varias. Tačiau pasirinkimo jis negavo – Ambrose šeimos katakombos paprasčiausiai buvo geriausias kalėjimas, kokį buvo galima rasti siautėjančiu, kraujo trokštančiu žvėrimi virtusiam Sevastianos. Iš šios magiškos belangės be pagalbos pabėgti tiesiog neįmanoma. Tačiau...
Karsto dangtis buvo nustumtas ant žemės. Pats karstas – tuščias.

***

Prisiminimą nutraukia su dokumentais grįžęs Sevastianos, ir jiedu patraukia valgyklos link. Besiklausant pašnekovo pasakojimo apie buvusį kompanijos savininką ir jo kilnius tikslus, Livianą pagaliau pasiekia visos šios situacijos nepaprastumo pojūtis. Štai ji vaikštinėja su savo tėvu, fiziškai už ją vyresniu mažiau nei dešimčia metų, nežinančiu kas ji tokia ar kokie tikrieji jos tikslai, bei aptarinėja dvidešimt pirmo amžiaus reikalus kalba, kuri nė vienam iš jų nėra gimtoji ir iš vis jiems susitikus pastarąjį kartą dar buvo tik ką pradėjusi formuotis kažkokiame svetimame krašte. Panašu į sapną – ne, į košmarą – kuriame tiek Sevastianos, tiek ir ji pati yra pabaisos; Sevastianos dėl akivaizdžių priežasčių ir gan tiesiogine prasme, ji – dėl rezgamo melagystės tinklo ir tvirtai priimto sprendimo įvykdyti tėvažudystę. Tačiau privalo tą padaryti būtent dėl šio kraujo ryšio; tiek ji pati, tiek jos giminaičiai buvo tiesogiai atsakingi dėl didžiausių anksčiau vyravusios pusiausvyros pažeidimų, kadangi sukūrė ne vieną naują, gamtos tvarkai prieštaraujančią rūšį; ir jos pareiga buvo viską kiek įmanoma atitaisyti.
Iš susimąstymo liūno išbrenda kaip tik tuo metu, kai jie abu įžengia į valgyklą. Alkio vis dar nejautė, bet tikėdamasi, kad apetitas iš tikrųjų atsiras bevalgant, pasirenka pirmus pasitaikiusus patiekalus – omletą su graikiškomis salotomis ir juodos arbatos puodelį. Buvo nuoširdžiai betiesianti ranką link rankinuke laikomos piniginės, kuomet Redford`as galantiškai padengė jos pietų kainą savomis lėšomis. Neturėjo įpročio spyriotis ir griežtai reikalauti leisti jai susimokėti pačiai, iki įgrisimo kišdama į akis savo „nepriklausomos moters“ statusą; o čia dar ir kažkas panašaus į verslo susitikimą, kur pagal etiketą vaišes apmoka įmonės savininkas. Todėl tiesiog padėkoja ir nuseka vyrą prie staliuko, prisiversdama susitelkti ties dabartine verslo konkurencijos ir pelno tema.  Paprastai tokios mažos kompanijos kaip „Paxton Pharmacies“ ilgai prieš jas sumindyti bandančius milžinus neatsilaikydavo. Liv žinojo apie rinkoje dominuojančių kompanijų naudojamas smulkesnių konkurentų išgujimo taktikas. Viena populiariausių buvo tiesiog kuriam laikui iki nuostolio sumažinti kainas, kad mažesnioji įmonė turėtų padaryti tą patį arba iš karto netekti pirkėjų. Rinkos milžinai kelis mėnesius pardavinėti „į minusą“ galėjo, ypač turėdamos ir daug kitų prekių, nešančių pelną. O štai mažosios įmonės, patekusios į akivaizdžius, tačiau neapeinamus spąstus, subankrutuodavo labai greitai ir arba išnykdavo, arba būdavo įsigyjamos jas sutriuškinusių priešininkų. Tai dar palyginus „švarus žaidimas“, turint omenyje alternatyvas – kad ir tokias, kaip Redford`o paminėtas kenkimas gamybos procesui per korumpuotus tiekėjus. Besiklausant kyla kažkas panašaus į smalsumą – ką būtent vampyras gauna iš „Paxton Pharmacies“? Pagal jo pasakojimą, lėšų ši kompanija teikė visai nedaug. Negali būti, kad tikrai dirbtų iš paprasčiausių filantropinių paskatų...
Jei neįsižeisite, jums tęsiant pasakojimą užmesiu akį į jūsų atsineštus dokumentus, – prašomai ištiesia delną, ir, gavusi abu mėlynai aprėdytus dokumentų blokus, pasideda juos šalia savęs. Redford`ui gurkšnojant kavą, spėja įsisavinti esminius skaitmenis iš pirmuose lapuose pateiktų santraukų apie pastarųjų kelerių metų finansinę „Paxton Pharmacies“ situaciją. Pelnas iš tikrųjų visai nedidelis. Grynasis pelnas... praktiškai neegzistuojantis. – Nė kiek nepersūdėte sakydamas, jog ši kompanija yra tarsi labdaros organizacija, – konstatuoja pakeldama akis į vyrą. – Kaip jums užtenka kantrybės pakęsti konkurentų sąmokslus ir nuolat semti vandenį iš šio skęstančio laivo, pačiam negaunant beveik jokios materiainės naudos iš viso šio triūso? – nors klausimas irjame panaudota metafora galėjo pasirodyti ganėtinai kandūs, Liv balse jaučiama pagarbos intonacija leidžia suprasti, jog mergina toli gražu neniekina dabartinės kompanijos padėties.
Mandagiame pokalbyje pašnekovai stengiasi neįsiterpti, kuomet kitas dar nebaigė kalbėti. Tačiau viena Redford`o ištarta frazė taip pastveria Liv smalsumą, kad susilaikyti ji tiesiog nesugeba.
Planuojate dirbti prie kraujo ląstelių klonavimo projektų? – paklausia su kiek didesne nuostaba, nei derėtų. Tiesiog užkibo už tam tikros ironijos. Būtų itin didelis sutapimas, jei Sebastian, būdamas kraujageriu, galvotų būtent apie kraujo ląsteių dauginimą vien dėl savo įmonės; bet sunku buvo patikėti ir tuo, kad jis naudotų tokį produktą pats. Juk vos prieš kelioliką minučių spausdama jam ranką regėjo, kaip jis žudo žmones. Galbūt jis nėra absoliučiai morališkai žuvęs ir bando rasti alternatyvią dietą, bet jame tūnančios pabaisos instinktai vis tiek ima viršų? Nugrūda šią naiviai viltingą mintį į šoną. Šiuo metu mažiausiai reikia ieškoti teigiamų priešais ją sėdinčio nemirtingojo pusių. – Tai vienas naudingiausių šiuolaikinės medicinos proveržių, tačiau apie jį labai mažai kalbama. Pagirtina, jog pasirinkote būtent šią sritį, – suskumba paaiškinti tariamą savo akivaizdaus nusistebėjimo priežastį. Tikrai matė dirbtinį kraują kaip itin naudingą pasiekimą, ir ne vien dėl naudos mirtingiesiems, kuriems šio biologinio skysčio perpylimo prireikia traumų atveju. Jei išeitų vampyrus įtikinti atsisakyti savo gyvuliško potraukio medžioti žmones, ir vietoje to vartoti klonavimo būdu pagamintą kraują, tai jau būtų didžiulis žingsnis gamtos balanso grąžinimo linkme. Žinojo, kad kai kurie vampyrai, turintys pažinčių medicinos srityje, gali vartoti donorystės tikslais paimtą žmonių kraują. Tačiau „dirbtinio“, klonuoto kraujo jie nepripažįsta, ir retas tokį gertų, kaip ir retas pasistiprinimui rinktųsi bet kokio kitokio gyvūno nei homo sapiens kraują.
Pašnekovo netikėtai mestelėta užklausa „sumėto“ merginą bei suvelia ir taip jau intensyviu painiu srautu tekėjusias jos mintis. Visiškai nesitikėjo staiga atsidurti darbo pokalbyje; kai dauguma kandidatų išsijuosę bandydavo pagražinti savo dosjė, Liviana tokiuose susitikimuose visuomet susidurdavo su priešinga situacija – jai reikėdavo savo išsilavinimą ir darbo patirtį gerokai „apskabyti“, idant neišpildytų dažname pokšte minimos darbdavių svajonės turėti dvidešimt penkerių metų darbuotoją su dvidešimties metų darbo patirtimi. Nuo pat devyniolikto amžiaus vidurio, kai daugumoje šalių universitetai atvėrė savo duris moterims, Liviana savo lyčiai suteikta galimybe uoliai naudojosi. Tiesa, kai kuriose studijų srityse savo erudicija aplenkdavo net ir pačius dėstytojus, mat dar prieš panaikinant draudimą moterims įgyti aukštąjį išsilavinimą buvo skaičiusi gausybę literatūros įvairiomis temomis; o štai pabandžiusi studijuoti istoriją tik gavo suprasti, kaip laikui bėgant iškraipomi, užglaistomi, o kartais net propagandiniu melu paverčiami istoriniai faktai. Per kelis šimtmečius trukusį švietimosi laikotarpį įgyjo ne vieną diplomą iš įvairiausių sričių. Turėjo ir jai netiesiogiai pasiūlytai pozicijai tinkantį išsilavinimą, ir net tokio darbo patirties keliose skirtingose smulkiose įmonėse. Bet lyg tyčia pasirodyti idealiai tinkančia kandidate nesiryžo, kad ir kokią puikią progą padovanotų įsidarbinimas savo taikinio kompanijoje. Gavo labai trapų šansą, kuris subyrėtų bent kiek nukrypus į šalį – tų pareigų ji negautų, pasirodžiusi visiškai nieko neišmanančia verslo srityje; tačiau pareigoms tikti idealiai, ypač tokiame vizualiai jauname amžiuje, būtų pernelyg jau įtartina.
Ohajo valstijos universitete studijavau verslo ir finansų vadybą, tačiau baigus studijas paaiškėjo, kad darbdaviai toli gražu negraibsto vos per dvidešimt metų perkopusių vadybininkų su diplomu ir be patirties. O pradėti savam verslui trūko ir idėjų, ir lėšų – tėvai finansavo studijas, bet nebuvo užtektinai turtingi, kad padėtų dar ir įkurti verslą. Teko persikvalifikuoti. Moku keletą užsienio kalbų, todėl tame pačiame Ohajo universitete baigiau ir pedagogikos kursus, kad galėčiau dirbti korepetitore, – ekspromtu sukurpia trumpą istoriją. Melas visuomet skamba įtikinamiausiai, kai yra trumpas ir paremtas didele dalimi tiesos. Iš tikrųjų yra studijavusi išvardintas programas, tik ne minėtame universitete; net ne Jungtinėse Valstijose – su verslu susietas studijas krimto Daramo universitete Jungtinėje Karalystėje, o pedagogikos krypties programą baigė Heidelbergo universitete Vokietijoje. Tačiau šiaip ar taip reikėtų susiveikti padirbtus sertifikatus, jei Redford`as netyčia paprašytų juos parodyti – ant originalų įrašytos datos tikrai kristų į akį bei priverstų susimąstyti, kaip tuo metu dar pradinuke turėjusi būti mergina galėjo baigti verslo vadybą pačioje naujojo tūkstantmečio pradžioje.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 08 08, 2016 3:53 am

Gaila, kad Sebastian'as nė neįtarė su KUO dabar turi reikalų. Taip, merginos vardas jam tikrai atrodė kažkur jau matytas, girdėtas, į kažką labai panašus, bet vyras nesigilino. Daugybę skaudulių slėpdamas savyje jis kažkada išmoko tarsi įvilkti juos į apvalkalą, kuris neleistų emocijoms šokinėti drastiškai, prasiveržti ar tam tikrus sutapimus asocijuoti su realiais, dramatiškais savos praeities įvykiais. Redford'as išmoko atitraukti save nuo viso to tarsi tas visas būtasis laikas jam nebe priklausytų. Juolab nebe pamena kada jautėsi bent kiek panašus (ne išoriškai) į tą žmogų, kuris žudė imperatoriaus vardan, o ne dėl to, kad to geidė kiekviena Sebastiano kūno dalelė. Jis jau buvo spėjęs savęs paklausti ar Salonina, kurią absoliučiai dievina netgi tarsi visai nepageidaujamai atgimęs į ne tik naują būtybę, tačiau ir visiškai naują asmenį, net jeigu po suvokimo, bet nesusitaikymo, jog 'Ninos paprasčiausiai nebėra mylėjo dar dvi moteris, ar ji sugebės mylėti Sebastianą net tada, kai supras, kad vyras, už kurio ji ištekėjo, kuriam pagimdė dvi nuostabias dukteris, kuriam prisiekė ne tik amžiną meilę, atsidavimą, bet ir būvimą kartu drauge stojant prieš gyvenimo audras ir netgi uraganus, tiesiog nebeegzistuoja? Vyras netgi stengėsi savo pasaulėžiūros, mąstysenos, būdo ir kitus pokyčius rodyti kuo švelnesne forma. Vargu ar galėtų iškęsti jeigu mylimoji nuspręstų jį atstumti, nes šis asmuo jai nepatinka, ji jo nepažįsta ir ji jo nenori. Sebastiano ir Livianos susitikimas TURĖTŲ būti visai ne toks, jie turėtų kalbėti visai ne apie kažkokią farmacijos kompaniją ir prisistatinėti "išgalvotais" vardais. Kiek nemąžtančio skausmo atlėgtų nemirėliui sužinojus, jog savo pirmagimės duktės visai nereikia laidoti laike, apimančiame ilgą, kelių tūkstantmečių laikotarpį? Galbūt tai net įžiebtų viltį surasti ir Marcią ar bent jau pasidomėti kokiais būties vingiais nuplaukė šios gyvenimas? Na, žinoma jeigu ir pats Sebastianas turėtų kiek toliau ir plačiau matančią "regą", jei nebūtų nusisukęs prieš savo prigimtine teise įgytas magijos galias, jis sugebėtų pajausti ir suprasti kur kas daugiau, nei dabar. Ir visgi. Jis nesuprato bei užsidarė prieš priešais akis šmėstelėjusį paveikslėlį su labai akivaizdžia užuomina. Heh, jei jo vietoje dabar būtų Dean'as jis ko gero identifikuotų viską netgi labai teisingai, tačiau Reford'as nebuvo toks pastabus ar šalto, analitiško proto, be to nešiodamas vampyrizmo "dovaną" nemirėlis tiesiog neįstengė deramai sustyguoti savęs paties, kai kūnas per jutimus kiekvieną akimirką bando perduoti tuziną skirtingos informacijos: kvapų, vaizdų, garsų, pojūčių, o po Sailo manipuliacijų bandant sužadinti Sevastianos galias prisidėjo dar ir kažkas tokio, ką būtų galima pavadinti šeštuoju pojūčiu. Nesibaigianti vidinė kova su vampyriškuoju savimi akivaizdžiai paveikdavo pristatomąjį žmogišką vyro pavidalą dėl ko šis darydavęs aibę klaidų ne tik sprendimuose, bet ir pačiame sąlytyje su aplinka. Galbūt jeigu būtų mokęsis susigyventi su naujuoju savimi visus tuos du tūkstančius metų viskas jam dabar būtų daug lengviau. Visgi pirmasis vampyras prisikėlė, kuomet laiko tėkme buvo nutekėjusi toli toli į ateitį, kurioje nubudo pasimetęs, absoliučiai svetimas, bet tuo pačiu ir neįsivaizduojamai galingas. Netgi per daug galingas savo paties moralinėms galimybėms tą suvaldyti. Jau vien dėl to viso to gerai padarė nusprendęs susibičiuliauti su medžiotoju, kuriam kiaušinių dydžio pakako suspragsėti pirštais priešais Sebastiano veidą, kad šis atsipeikėtų, kuomet to tikrai prireikdavo, net jeigu sugebėtų per keletą minučių didelę dalį savo gyvenamojo rajono paversti kraujo bei negyvų kūnų upe. Net paspekuliuoti tema kaip vyras elgtųsi Lianai identifikavus save teisingai negalėjo. Aplamai tikėtis stengėsi kuo mažiau savo egzistencijoje, nes viltis dažniausiai atneša nusivylimą. O ir pagrindo manyti, kad ta pati Liviana kažkokiu būdu išliko neturėjo. Jis visuomet įsivaizdavo savo dukras laimingas, ištekėjusias už mylimų bei mylinčių vyrų, pagimdžiusias vaikų, nugyvenusias pilnavertį gyvenimą ir mirusias nuo senatvės. Jis taip norėjo manyti, idant jos absoliučiai nieko bendra neturėjo su magija ir visu tuo šūdu, kurį ji atsitempia su savimi griaudama, skaudindama...
Sebastiano lūpas perkreipia visai ne smagi šypsena, kai Liana pateikia vieną tų populiarių nuomonių, prisegtų mįslingajam Sebastianui William'ui Redford'ui, kuris yra akivaizdžiai vienišas, akivaizdžiai išvaizdus, bet dar akivaizdžiau nuleidžiantis į klozetą kiekvieno asmens bandymą pažinti jį geriau. Laboratorijose jis būdavo matomas retai, labai daug dirbdavo namuose, atrodydavo, jog ištisai dirbdavo, nes vienas pats sugebėdavo per savaitę padaryti tiek, kiek jo kolegos būriu padarydavo per mėnesį. Vieni jį laikė keistuoliu, kiti atvirai aptarinėdavo jo atseit netradicinę seksualinę orientaciją, tačiau visa tai aplinkinius vertė tik dar labiau domėtis šiuo vyru. Džiugu, jog Sebastiano paaiškinimas kodėl vengia dienos meto bei saulės šviesos, nes neva turi tai, ką turėjo ir Maiklas Džeksonas - vitiligo susirgimą, tačiau stipresnį ir labiau žalojantį jo odą, dėl ko susidūręs su tiesioginiais UV spinduliais patiria skausmingus nudegimus, gražiai prilipo, be to turėjo ir nemažą dalį tiesos. Iš tiesų Redford'as mėgo savo darbą, nes galėjo išpirkinėti kaltę dėl gyvybių, kurias atėmė, padėdamas žmonėms bei kurdamas geresnį rytojų. Jo veikla turėjo kryptį, tikslą bei išliekamąją vertę ir tai laikė nemirėlį motyvuotą. Visgi ko iš tikrųjų norėjo Sebastianas buvo visai ne tai. Jis mielai tą idilišką piešinėlį, kuriame matė savo dukteris padovanotų sau pačiam (kas žinoma yra neįmanoma jam esant nemirtingu). Ar bent jau keliautų, pažintų kultūras, žmones, visą jį supantį, spalvingą, neįtikėtiną pasaulį, turtintų save, priimtų save tokį koks yra ir nesijaustų kaltas ar atsakingas dėl viso blogio žemėje. Jis nesugebėjo mėgautis savimi ir jam truko supratimo kodėl kas nors galėtų norėti mėgautis juo.
- Ne, aš dievinu ne darbą, o rezultatą,-galiausiai prakalba šiek tiek pataisydamas pašnekovės žodžius. Daugiau tą dieną Sebastiano žvilgsnis nebe atrodė toks gilus bei liūdnas.
Valgykloje Redford'o bei Rivas užimtas staliukas sulaukė ne tik aplinkinių žvilgsnių, bet ir šnabždesių. Vargu ar kas nors yra anksčiau matęs Sebastianą šioje firmos vietoje ar vyrą maloniai bendraujantį su iš ties žavinga priešingos lyties atstove. Sulauktas dėmesys nemirėlį trikdė, jis vis raukėsi tarsi bandydamas prislopinti klausą. Nervingas nusiteikimas išprovokuoja nevykusį bandymą šaukšteliu atsignybti šiek tiek pyragėlio, mat išslydęs gabalėlis žmakteli ant vyro kelnių. Nesusikeikęs jis pakinkuoja galva parodydamas, jog tikrai neprieštarauja, kad mergina pastudijuotų aplankus. Demonstravo tiktai ne vieną elgesio variaciją ir Redford'o nervingumui prieštaravo jo atsipalaidavusi, bei draugiška bendravimo maniera.
- Nejaugi viskas iš tiesų yra taip blogai?-klausteli kikendamas pašnekovei atsiliepus apie "Paxton Pharmacies" kaip skęstantį laivą,-Kompanijai trūksta stipraus lyderio, kuris sugebėtų išvesti ją į platesnius vandenis. Aš pats nesu verslus, tik šiek tiek gaudausi ekonomikoje bei rinkoje. Tiksliau turiu idėjų, bet sugebėjimo jas materializuoti - ne,-kaltai šyptelėjęs vėl pritraukia puodelį prie lūpų atsigerdamas karštos kavos. Pakartotinas bandymas įkrėsti pyragėlį į šaukštelio įlinkį lieka pavykęs ir priimtas džiugia Sebastiano šypsena,-Technologija jau išrasta, tai faktas,-atsako į Livianos susidomėjimą klonuotų ląstelių projektu, apie kurį galėjo pasiskaityti ir viename iš aplankų,-Ją tiesiog reikia pradėti įgyvendinti bei prastumti. Dėl tam tikrų priežasčių nenoriu to imtis viešai, noriu išvengti žiniasklaidos susidomėjimo ir visai nepageidauju pradėti labai smarkiai šmėžuoti moksliniuose žurnaluose. "Paxton Pharmacies" reikia naujo veido,-nesustoja taukšti kaip labai jam yra reikalingas iniciatyvus pagalbininkas. Liana jam patiko iš pirmo žvilgsnio, kažkas joje traukė, gimdė akivaizdų artumo jausmą, kurio tikrai nepainiojo su fizine trauka, pavyzdžiui. Jam tiesiog atrodė, kad Rivas gali pasitikėti ir kad ji turi visas savybes, kurios išvestų jo kompaniją į priekį. Vyras įdėmiai klausėsi susipažindamas su Lianos kvalifikacija, kuri iš pažiūros tikrai atrodė ideali kandidatūrai į firmos CEO vietą. Sebastianas atrodė patenkintas ir daug mažiau dirglus aplinkai.
- Man labai sunku neparodyti kaip labai norėčiau patikėti jums įmonės valdymo vadeles. Bet tuo pačiu tai akivaizdžiai parodo, kaip labai man tokio žmogaus reikia,-iškvepia, tarsi slopindamas entuziazmą, kuris gali pasirodyti kiek per daug įsibėgėjęs,-Jei visgi turite intereso norėčiau pakviesti jus užimti mano siūlomą poziciją. Iš pažiūros aišku atrodo, kad sprendimas yra skubotas ir neatsargus, na, taip ir yra, nes man tikrai reikia pagalbos. Namuose turiu besilaukiančią žmoną ir pasprukęs įmonės direktorius man pridarė kalną dabar mažiausiai pageidaujamų rūpesčių, su kuriais negaliu susidoroti,-reikėjo pamatyti kaip išsipūtė pro šalį praėjusios Melani akys merginai nugirdus netikėtą informaciją iš šeimyninio Sebastiano statuso, juolab laborantė buvo viena tų, kuri atviriausiai aptarinėjo neva netradicinę Redford'o orientaciją, o pasirodo jis turi žmoną, kuri dar ir laukiasi?! Ko gero greitai tą aptarinės visos didžiausios firmos pletkininkės,-Abejoju ar ateinančią savaitę pasirodysiu darbe, ketinu pasiimti trumpas atostogas. Tačiau per tą laiką galėtumėte pasižiūrėti ką reiškia valdyti "Paxton Pharmacies" ir tuomet pateikti verdiktą. Galiausiai iš vidaus daug geriau matytumėt ar įmonė yra verta jūsų pinigų,-sudėliojęs logišką veiksmų planą Sebastianas parodo susidomėjimą kava, nors tiek ją gėrė, tiek pyragaičiu smaližiavo grynai iš reikalo. Kaip žmogui nėra skanus kraujas, taip vampyrui nėra gardus žmonių maistas. Visgi tik jis sugeba kuriam laikui "užsukti" snaudžiančią organizmo sistemą, dėl ko šaltas kūnas ne tik sušyla, bet ir odos atspalvis tampa nebe toks "lavoniškas".

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1300
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : Science dude

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Liana Rivas on Št. 08 13, 2016 3:49 am

Na... – numykia galvodama, kaip sušvelninti leptelėtą esamos kompanijos padėties įvertinimą. – Turint omenyje, jog farmacijos rinkoje iš esmės dominuoja tik didžiosios įmonės ir laisvesnės nišos neatradusios nykštukinės konkurentės būna išstumiamos labai greitai, jūsų kompanija su esama padėtimi dorojasi gan gerai. Geriau, nei esant ankstesniam vadovui, – patikina, akimis greitai permetusi senesnius duomenis ir įsitikinusi jog taip, tikrai, prieš dvejus metus jokio realaus pelno dokumentuose neužfiksuota, tik nuostoliai. Tikriausiai bet kuris bent šiek tiek „biznyje“ ir ekonomikoje besigaudantis žmogus vien iš tuo laikotarpiu finansų apskaitoje nurodytų skaičiukų atspėtų, kad kaip tik tada konkurentai ir gniuždė įmonę. – Tačiau vis tiek atrodo, jog pelnas vos padengia sąnaudas. Galiu netgi spėti, jog esate finansavęs vieno kito projekto išjudinimą savomis lėšomis. O tai verčia užduoti gal kiek įžūlų, bet visgi man, kaip galimai investuotojai, aktualų klausimą. Ką jūs gaunat iš viso to? – paklausia, nežymiu mostu indikuodama priešais ją gulinčius aplankus su menkučiais grynojo pelno įrašais. Nesugebėjusi išgauti iš Sevastianos jo motyvų subtilesniais būdais, paprasčiausiai bandė jį prispausti tiesiogiai, tačiau išlaikydama atsargiai mandagų toną. Ne, nebuvo pernelyg įsijautusi į investuotojos, atsargiai svarstančios savo sprendimą, rolę. Tiesiog norėjo sužinoti, ką iš tikrųjų vampyras iš šito išpeša, kokį pasitenkinimą, kokią naudą? Nors visuomet savo asmenybe buvo panašesnė į tėvą nei į motiną, prabėgus tiek laiko sunkiai galėjo patikėti, jog jųdviejų charakteriai vis tiek išsivystė panašiai ir abu turėjo panašų požiūrį į jiems suteiktos amžinybės išnaudojimo būdus bei veikė skatinami filantropijos. Tai visiškai nesiderintų su tuo Sevastianos Varias įvaizdžiu, kurį buvo susikūrusi galvoje po pastarojo jų susitikimo. Jį aiškiai perkūrė tamsiausia juodoji magija, kokia tik galėjo egzistuoti šiame pasaulyje; tapti žmonijos gerovės puoselėtoju jis tiesiog negalėjo.
Supratingai palinkčioja vyrui prasitarus, jog netrokšta atsidurti spaudos akiratyje – nors jau per vėlu, juk spaudos dėka jį ir atsekė – ir nori surasti šios technologijos viešinimui kitą asmenį. Dievaži, net pernelyg gerai suprato jo situaciją ir suvokusi, jog yra svarstoma kaip kandidatė užimti Redford`o vietą straipsnių antraštėse bei fotoaparatų blykstėse pati pajunta situacijos keblumą. Jei technologija labai išgarsėtų, kas buvo itin tikėtina dėl jos inovatyvumo ir naudingumo, už ją laurus prisiimantis asmuo taptų savotiška garsenybe. Garsenybėms išnykti sunku, kažkada televizijoje ar žurnale matytą veidą žmonės paprastai atpažįsta ir po keleto metų, o Liviana ketino išnykti iš Niujorko vos įgyvendinusi dar net nebaigtą kurti savo planą.
Iš dalies suprantu nenorą patekti į viešumos akiratį, ir vis dėlto turiu paklausti. Kokios priežastys nulėmė tokį jūsų sprendimą? – apsimestinai naiviai paklausia, tiesiog testuodama kažkada jos tėvu buvusios būtybės gebėjimą mikliai sukurpti melą. Dažniausiai svarbų atradimą į rinką pristatę mokslininkai su džiaugsmu maudosi šlovės spinduliuose, ir jų atstovaujamoms kompanijoms viešumas atneša nenusakomą naudą. Nors Livianai Varias tokio populiarumo vengimo priežastys buvo akivaizdžios, Liana Rivas turėjo pilną teisę jaustis sutrikusi.  
Per ilgus metus regėjusi ir girdėjusi įvairių neįtikimų dalykų, Liviana įgijo savotišką imunitetą nuostabai. Tačiau išklausiusi tokio skubotumo priežastį lieka netekusi kalbos dovanos ir iš vis pasijaučia, it gavusi iš mieto į galvą – visą mąstymo sistemą ištinka savotiškas paralyžius, gautos informacijos nesugebančios apdoroti smegenys išmeta „error“ žinutę; žmona? besilaukianti? Vampyrai paprasčiausiai biologiškai negali sukelti nėštumo, jų „gyvybę“ palaiko tik magija, jų kūnai mirę, jų spermatozoidai mirę, jiems neįmanoma apvaisinti moters. Suformulavus šią mintį protas kažkiek atsiblokuoja ir iškelia keletą teorijų: arba Sevastianos turi mirtingą meilužę, kuri laukiasi kažkieno vaiko, arba jis paprasčiausiai meluoja, galbūt norėdamas laikinai pailsėti nuo darbo kompanijoje, o galbūt planuodamas palengva nutraukti saitus su „Paxton Pharmacies“ ir visais kitais jį Niujorke galimai laikančiais inkarais ir kraustytis į kitą vietą. Kad ir kaip gaila būtų moters ir būsimo vaikelio, patekusių į „šeimą“ žaisti norinčio vampyro gniaužtus (mat buvo girdėjusi apie tėvystės džiaugsmų geidžiančius nemirėlius, kurie paversdavo vaikus vampyrais, siekdami išsaugoti įsivaikintą atžalą amžinai jauną), visgi šis variantas Liv masino labiau, nei galimai rezgamas Redford`o persikėlimo planas. Nebuvo pasidomėjusi, kiek laiko jis jau gyvena Niujorke, tačiau turimos įmonės perleidimas į svetimas rankas ir pasitraukimas iš visuomenės akiračio būtų pirmi žingsniai, kurių imtųsi senąją tapatybę pakeisti norintis nemirtingasis. Dabar pametusi jį iš akiračio taip lengvai tikriausiai neberastų. Reikia veikti greitai. Galbūt priėmusi siūlymą užimti direktorės pareigas tik palengvins jo padėtį, pati iškas griovį tarp savęs ir Sevastianos, ir negalės to griovio peršokti. Kita vertus, atsisakyti išgirdus tokią informaciją būtų daugiau nei keista, o ir turint omenyje tą viltelę, jog jis visgi pabėgimo plano nekuria, šios pareigos reikalus palengvintų – padėdama Redford`ui valdyti jo įmonę ji prie jo priartėtų pakankamai, kad galėtų suformuluoti tvirtą veiksmų planą ir jį įgyvendinti.
Nežinojau apie jūsų šeimyninę situaciją, – galiausiai prabyla po kiek užsitęsusios tylos, kurios metu bent jau buvo susivokusi imituodama savo užsisakytą gėrimą jau baigiantį suvartoti pašnekovą gurkštelėti viešpatiekokioskarštos arbatos, idant visą ta laiką, kol bandė susivokti, nespoksotų į Redford`ą buką nuostabą išduodančiu žvilgsniu. Truputį net nusvilo liežuvį mėgindama atrodyti natūraliai, ir prireikė didelių valios pastangų kad nekrūptelėtų iš skausmo kuomet jautrų burnoje glūdintį organą nuplikė karštis. – Sveikinu su būsimu šeimos pagausėjimu, – pasistengia priversti savo balsą skambėti nuoširdžiai. Sutrikimo pilnai nuslėpti nepasiseka, bet gal tai ir nėra labai blogai – juk tik ką tokią naujieną išgirdęs praktiškai būsimo tėvelio nepažįstantis žmogus vargu ar žinotų kaip reaguoti, kad ir kaip idealiai būtų nušlifuoti jo socialiniai įgūdžiai. Kyla noras užduoti kelis kiek per daug asmeniškus klausimus, kurie gal ryškiau nušviestų tikrąją situaciją ir Sevastianos pateiktos istorijos skaidrumą. Visgi nutaria nerizikuoti pasirodyti pernelyg landžia ir suskumba temą grąžinti prie įmonės reikalų. – Manau, jog ši idėja yra išties protinga bei naudinga tiek jums, tiek man. Jūs sužinosite, ar nepasmerktumėte savo kompanijos pražūčiai pasamdydamas realios praktikos neturėjusią vadybininkę, o aš tiesiogiai susipažinsiu su esama įmonės situacija, – kalbėdama linkteli, tarsi pati sau pritardama ir galutinai priimdama sprendimą.
Jei tikrai ketinate savaitei pasitraukti iš įmonės veiklos, manau galime sutvarkyti laikino įgaliojimo dokumentus dar šiandien, – ištaria, kaip įmanydama stengdamasi šį pretekstą persikelti į gerokai nuošalesnį Redford`o kabinetą pateikti kuo subtiliau. Antgamtine klausa nepasižymėjo, tačiau turėjo akis ir gebėjimą niekuomet neatsiriboti nuo aplinkos. Šalintis iš valgyklos norėjosi dėl dviejų labai skirtingų priežasčių: visų pirma, smalsūs aplinkinių žvilgsniai ir jų implikacijos vertė jaustis kažkiek nejaukiai net turint tokią mataforiškai storą odą kaip Livianos; visų antra, priešais sėdinčio nemirtingojo elgesys buvo pastebimai nervingas. Antroji priežastis buvo žymiai svaresnė, mat jei lokaciją pakeisti verstų vien įmonės darbuotojų akivaizdus jos ir jos tėvo apkalbinėjimas seksualiniame kontekste, tikriausiai ištvertų. Kalbų tikrai padaugės, kai netrukus šie žmonės sužinos, kad ši tarsi iš niekur atsiradusi patrauklios išvaizdos jauna moteris taps jų viršininke. Šiais laikais karjerą „per lovą“ iš tikrųjų darė žymiai mažiau moterų, nei kad tokiu amoralumu būdavo apkaltinama piktų liežuvių. Kaip tik dėl tų piktų liežuvių saugumo ir norėjo dabar persikelti į kitą patalpą, mat vampyro elgesio nepastovumą įvertino kaip galimą troškulio išraišką. Kaip pirmasis savo rūšies atstovas, sukurtas dar neištobulinto ritualo metu, Sevastianos labai galėjo būti žymiai lengviau paveikiamas kraujageriško geismo nei dabartiniai vampyrai. Kitaip paaiškinti jo tuometinio siautėjimo ir negalėjo – buvo mačiusi naujai paverstų vampyrų, kurie sugebėdavo susilaikyti neįsisiurbę į jiems būnant šalia susižeidusio mirtingojo žaizdą; tai, kuo buvo prakeiktas jos tėvas, turėjo būti kur kas sunkiau pakeliama. Ir jei jis pratrūktų čia, apsuptas dešimčių žmonių... net bandant jį nukauti šioje vietoje aukų nebūtų išvengta – ne itin didelėje patalpoje, pilnoje mirtingųjų, grumtis su seniausiu pasaulyje vampyru būtų itin keblu: Liv arba negalėtų pilnai panaudoti savo galių, arba turėtų eilinį kartą aukoti nekaltas gyvybes.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 08 16, 2016 3:28 am

Iš šono visas jų dialogas atrodė taip, tarsi Liviana reikštų didesnį susirūpinimą tuo, su kokia firma ji prasidedanti, nei Sebastianas veik laisva ranka įsileidžiantis nepažįstamą žmogų į uždarą įmonės valdymo peripetijų ratą. Veikiausiai viskas turėtų būti šiek tiek kitaip, juolab visos technologiškai pažangios įmonės yra linkusios itin saugoti savo metodus, bei patentus, slėpti juos nuo konkurentų ir visų, galinčių sukelti neigiamą poveikį gamybai ar tam pačiam įvaizdžiui. Visa sužiūrėti be jokios abejonės yra ne tik sunku, bet ir kone neįmanoma ir tikrai yra pasitaikę atvejų, kuomet į firmos vidų buvo įsileidžiami abejotinos reputacijos asmenys gana greitai pasižymėję iš neigiamos pusės. Redford'as paprasčiausiai, o tuo pačiu ir labai naiviai tikėjosi, kad Liana į visą šį reikalą žvelgs atsakingai kiek tik įmanoma, žinoma iš pažiūros atrodė, idant kitaip ir nėra.
Sebastianas dažnai pagaudavo save įsivaizduojantį kaip vieną dieną "Paxton Pharmacies" pradeda tarnauti ne tik žmonėms, bet ir vampyrams. Nepaisant to, kad ši idėja yra neįmanoma atsižvelgiant į tai, jog nemirėliai kaip kokie super agentai veikia visiškai slaptai, Redford'as vis vieną leisdavo sau eksperimentuoti ne tik idėjiškai, tačiau ir laboratoriškai. Iš to gimė tas pats "sintetinis kraujas", kuris iš esmės paleistas masiškai galėtų aprūpinti visą nemirėlių populiaciją žemėje ir dėl to nenukentėtų nė vienas mirtingasis. Sebastianas taip pat suprato, kad magija nėra būtina tam pačiam apsisaugojimui nuo žalingo saulės poveikio, kai galima pasitelkti mokslą. Jis jau turi pasigaminęs kremo, kuris nepraleidžia UV spindulių, bet tai nebuvo išbaigtinė technologija atsižvelgiant į tai, kad kreminė konsistencija buvo linkusi gana greitai nusitrinti sąveikaujant su aplinka. Patobulinus idėją, pasitelkus nanotechnologijas veikiausiai nesunkiai sukurtų "protingą" pirminio varianto įpėdinį, o ir daug patvaresnį, medžiagą, kuri tampriu, plonu sluoksniu padengtų odą, į ją neįsigerdama. Turėjo ir daugiau minčių, bet visgi kiek kuklinosi paanalizuoti jas detaliau, išplėsti, mat vis vieną tai būtų protinės energijos švaistymas, juo labiau dabar ilgoms valandom laboratorijoje nebeturėjo laiko, o rasti balansą tarp asmeninio bei profesinio gyvenimo atrodė iš ties sudėtinga. Nors ir bijojo palikti Saloniną ne savo draugijoje, tuo pačiu ir svarstė ar kartais taip nebūtą geriau? Na, turint omeny, kad niekuomet iki galo negali pasitikėti savo sugebėjimais valdytis būdamas labai ar laaaabai arti mirtingųjų.
Sebastianas kone spendžiamas Lianos į kampą, nusišypso. Visiškai natūralu, jog jai kilo klausimų, tačiau atsakymai į juos dažniausiai atbaidydavo kiekvieną individą, praeityje norėjusį finansiškai prisidėti prie įmonės veiklos. Tokie jau tie žmonės, jie nori gauti gerai ir dabar. Vyras žvilgsniu paprašęs vieno pašnekovės vartomų aplankų, o netrukus šiuo jau ir džiaugdamasis savose rankose, atverčia tam tikrą puslapį, netrukus apsukęs bei atkišęs jį Rivas.
- Viskas daugmaž atsiperka, matot?-smiliumi baksteli į grafą, kurioje įspausti juodu rašalu puikavosi painūs grafikai. Tas "daugmaž" buvo specialiai Sebastiano įterptas ir pozityvų optimizmą kiek "nuskalpuojantis" žodelytis, nes visgi yra pasitaikę atvejų, kai jėgos bei pinigai, sukišti į tam tikrą uždavinį atsipirko minimaliai ar visai neatsipirko,-Tačiau dažnai tenka išlaukti. Šiuo atveju naujos kartos antibiotikų programa rinkoje įsitvirtino per penkis metus, yra projektų, tokių kaip, pavyzdžiui, hialurono rūgšties injekcijos į sąnarius, kurios kol kas yra labai brangios, piką pasieks po dešimties ar dešimčių metų,-ala apmaudžiai skėsteli rankomis akcentuodamas tai, jog kai kurių projektų tiesiog neįmanoma "prastumti" greičiau, mat juos atpigins tik tobulėjančios technologijos. Dažnas mokslininkas ar išradėjas susiduria su akligatviu, kuris neleidžia sukurti vienokios ar kitokios inovacijos, nes dabarties technologinis išsivystymas skelbia apie idėjos neįmanomumą arba didelę, kartais net milžinišką kainą, o asmenų, galinčių drabstytis pinigais į visas puses pasauly yra ne tiek ir daug.
- Scenos baimė?-šypteli trumpai ir iš pažiūros naivokai "patenkinęs" Rivas smalsumą. Turint omeny linksmą Sebastiano fizionomiją negalėjai suprasti jis kalba rimtai ar juokaujantis,-Nemanau, kad mintis, jog natūraliai nemaloniai jaučiuosi būdamas dėmesio centre galėtų būti nesuprantama,-paaiškina šiek tiek manieringai, bet ramiai, nors negalėtų teigti, jog atidus Livianos kamantinėjimas nepradėjo kelti šiokio tokio erzelio, kuriam lengvai pasidavė veikiamas neslūgstančių nervingumo bei nejaukumo veiksmų. Akimirką netgi pasijaučia tarsi pašnekovė specialiai ieškotų prie ko prikibt, nelygu dėl kažko Sebastianą įtarinėtų. Nenorėjo pagalvoti apie tai, jog kažkokiu būdu ji žinanti apie tikrąjį ir visai nežmogišką Redford'o pradą, tad tarsi mėgina nutraukti šią paprastą, paprasto mokslininko uždangą. Cha, neeee, neįmanoma. Vyras nenulaiko žvilgsnio ties Liana, kuomet ji gana keistai sureaguoja į visiškai natūraliai išsprūdusią žinią, privertusią visai neseniai Melani žandikaulį atvipti. Ji atrodė kone perdėm susimąsčiusi, netgi nutolusi. Turėdamas labai stiprią telepatijos dovaną jis nesunkiai sugaudytų Rivas galvoje zujančias mintis (ir visai nesvarbu kokios rūšies atstovas būdavo, pakasinėti buožėse gebėjo vienodai gerai), bet kadangi tam griežtai nepritarė, nes mintys yra pats privačiausias reiškinys gyvenime, įstengė gebėjimą nuslopinti panašiai, kaip kadaise "užsišikęs" nustojo gebėti burti.
- Ačiū,-nuoširdžiai padėkojęs trumpai pasėdi išsivėpęs iš laimės vien nuo minties, kokią neįtikėtiną dovaną jam įteikė likimas (tiksliau Sailas, bet vargu ar džiaugsis afišuodamas jį kaip pagrindinį savo džiaugsmo kaltininką). Jam taip pat buvo iš ties smagu žinoti, jog jauku susigundžiusi žuvelė kaip ir užkibo - "Paxton Pharmacies" tikrai turės naują vadovę. Džiaugėsi tuo savanaudiškai iš tos pusės, kad turės daugiau laisvo laiko, kurį galės skirti Saloninai, o visa netrukus ir jų sūnui.
- Iš kart po to, kai bent prisiliesite prie savo pietų,-Sebastianas nusijuokia pastebėjęs menką Lianos apetitą, nublankusį prieš susidomėjimą naujomis profesinėmis pareigomis. Būtų keista dabar pat pakilti nuo stalo bei pradėti tvarkyti dokumentus.
Redford'as taip ir nebaigė pyragėlio, išgėrė tik kavą. Jautėsi be galo laisvai bendraudamas su Rivas, tad jų dialogas nenutrūksta ir apleidus valgyklos patalpas. Laikino įgaliojimo dokumentus sutvarkyti pasišauna kaip įmanoma greičiau į antrą planą nustūmęs savo pareigas laboratorijoje. Borisas patikino apsiimsiąs užduotimis, vykdytomis vyriausiojo laboranto, nors karts nuo karto užlėkdavo pažiūrėti kaip jam sekasi. Jie su Liana įsitaiso Sebastiano kabinete, kuris netrukus atiteks šiai jaunai damai. Išgeria dar po puodelį kavos abu laukdami notaro. Jau sekančią dieną mergina galės atkeliauti į įmonę kaip nauja (ir bandomoji) "Paxton Pharmacies" direktorė. Jokie popierizmai netampa sutvarkomi labai greitai, pradėjo tempti kol pašnekovais ilgokai tapę Sebastianas bei Liana patraukia savais keliais. Tam tikru momentu jų bendravimas buvo persilaužęs ir jie netgi (galbūt pradėję stokoti dalykinių temų), panoro susipažinti vienas su kitu kiek geriau. Abu melavo arba gražino tiesą, bet tik Sebastianas buvo tas, kuris tomis "pasakaitėmis" iš tiesų patikėjo. Visgi negalėjo nepastebėti kokia intelektuali, šmaikšti bei įtraukianti yra toji Liava Rivas. Greitai ją pamėgo paskutinėmis jų būvimo kartu minutėmis netgi pajautęs atsipalaidavimą. Neretai tiesiog užmiršdavo kaip faina yra bendrauti su įdomiais žmonėmis vietoje to, kad jų įnirtingai vengtų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1300
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : Science dude

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Jerrard Xylander on Kv. 09 15, 2016 7:36 am

Džerardo gyvenimas iš esmės susidėjo iš to, kad vyras nežinojo ko nori. Tiesiog atrodo įgimtai nerasdavo sau kažkokios šiltos vietelės maloniai egzistencijai. Jam nepatiko vienatvė, nepatiko ir draugija (neįsivaizduojat kiek daug Klauso parankinių gretose yra visiškų tuščiagalvių). Nuo viso to buvo neįtikėtinai morališkai pavargęs, netgi išsekęs. Emocijos laviruodavo nuo visiško apatiškumo iki lengvos savidestrukcijos, kuri pasireikšdavo gal visai ir nekaltai: svaigalais, moterimis. Dėl viso to trintis kažkur greta Niklaus Mikaelson tikrai apsimoka, nes jis atveria duris į iš ties ekskliuzyvinį vampyrišką gyvenimą. Iš esmės turėjo visas prieigas prie geriausių vakarėlių Los Andžele, kuriuose burdavosi ir visos tos karštos, vienadienės mergšės. Neįpareigojantys santykiai, didelės dozės alkoholio ir netgi rimtesnių psichotropinių medžiagų padėdavo nuimti stresą ir nepasitenkinimą visu jį supančiu pasauliu. Net jeigu nesuvokė, kad yra savo boso "užvaražytas" neprisiminti pačios brangiausios jam kaip asmenybei jo būties dalies, Džerardas vis vieną išgyveno prisiminimų gedulą pats nesuprasdamas iš kur kyla tas jo begalinis nepasitenkinimas bei nusivylimas. Nes kiek save pamena visuomet buvo nieko reikšmingo asmeniniame gyvenime nepasiekęs. Dėl to, atrodydavo, lyg bėgant laikui tobulėdavo viskas, tik ne jis pats. Tai slėgė, velniškai slėgė. Paminint ir kelias ankstesnes dienas, tai net ta pati "sveikata" buvo pradėjusi streikuoti. Taip, vampyrui. Pradėjo kamuoti keisti sapnai, lydėti nuolatinis galvos skausmas, o ausyse šlykštus nepertraukiamas cypimas. Namuose matydavo keistus pralekiančius šešėlius, judėti, atrodytų, pradėjo net daiktai. Kraustosi iš proto, pamanė. Dievaži, kito paaiškinimo nėra. Juolab palaikytų save visišku idiotu jei "Paranormalią Veiklą" traktuotų kaip savotišką dokumentinį filmą, o ne visiškus pramanus. Betrūko, kad išsikviestų kunigą, kad šis namus pašventintų. Visiškos nesąmonės. Asmenines problemėles įveikti padėjo darbas. Kaip tik buvo paskirtas su "šaika" sutvarkyti vieną reikaliuką su vilkų vaikėzu iš Las Vegaso "Jaunaties" vilkolakių būrio, kuris priklausė puikiai visiems žinomai Lili Santanico. Net nemirėlis, siaubingai neapkenčiantis pilnaties padarų negalėjo susilaikyti nepastebėjęs, jog Alvar yra beprotiškai karšta moteris. Pats nebūtų atsisakęs pasimalti liežuviu jai tarp kojų ir po to tūžmingai išdulkinti ją šuniuku. Gal vieną dieną. Vykdamas atlikinėti užduoties tikrai nemanė, kad su minėta persona visai netrukus susidurs ir tai baigsis kruvinai nemirėlio nenaudai. Klauso pakalikai nesitikėjo, kad manytai paprastas vilkolakis bus toks siaubingai stiprus. O dar su Alvar pagalba neliko jokios abejonės kas tą vakarą kels pergalės taurę. Visgi Džerardui pasisekė. Praradęs sąmonę jis drybsojo visai netyčia "pasislėpęs" po savo brutaliai išdarinėta kolega. Pradėjusi švisti, nemirėlis atsipeikėjo. Siaubingai skaudėjo petį. Negalėjo patikėti, kad Lili jam įkando. PO GALAIS! Žinojo, kad vieną kartą tikrai gaus galą, bet tikėjosi galbūt kažko daugiau herojiško, mat dabar gi atstovavo pralaimėjusiųjų stovyklai. Nesitikėjo iš Niklaus pagalbos, nes jie susidirbo, neįvykdė užduoties. Tad greičiausiai beliks tik nudvėsti. Vienam. Savo apsėstuose namuose, haha.
- Cha, cha,-persimainiusioje vyro išraiškoje buvo matyti liguistai piktdžiugiška šypsenėlė. Akys, prieš akimirką apsitraukusios juoduma palengva įgavinėjo joms būdingą rudą spalvą. Prakeiktas avigalvis galėjo ir greičiau susižalot, kad taptų pažeidžiamas (nenorėjau aš, kad įlysti svetimai sielai į kūną būtų omg kaip lengva... Dėl to, Charitonas iš esmės laukė, kol Džerardui bus "pakrikę" tiek psichologiškai, tiek fiziškai). Visgi laikas praleistas be fizinio pavidalo jam tikrai išėjo į naudą, mat turėjo marias laiko išanalizuoti jam rūpimus asmenis, susikurti aiškų veiksmų planą. Džerardą pasirinko tikrai ne atsitiktinai, po velniais, jūs nesuvokiat kaip sunku yra pelnyti bent lašą Livianos pasitikėjimo. Vampyras buvo tarsi iš paties dangaus siųsta palaima asmeniui, kuris nebuvo pratęs pralaimėti. Tačiau pralaimėjo. Orumas tikrai sutrūkinėjęs buvo, mat į kaulus gavo nuo dviejų, pimpalus čiulpiančių mergšių. Duos abejom savo kotą pačiulpt, kai tik susiras savo tikrąjį kūną. Tą padaryti tikrai nebus taip jau ir sudėtinga, nes jam velniškai pasisekė, kad pavyko užvaldyti šio nemirėlio kūną. Chariton'ui buvo nesunku atkapstyti prisiminimus, kurie nuo paties kūno savininko buvo paslėpti originaliojo hibrido įtaigos. Patetiškas tipas su savo apsiselėjimu Lianos atžvilgiu, bet ko tik nepadarysi iš meilės sau pačiam ir savo idėjai valdyti pasaulį prieš tai jį visiškai, bet nuostabiai sušikus, ką? Auč. Atsiminė, kad pateko ne šiaip į kažkokį fizinį pavidalą, bet gana greitai pūvančia šūdo krūva virstantį fizinį pavidalą. Ak, bet kaip gerai, juk tai visam jo planui neabejotinai suteiks daugiau dramos! Nenustygo viduje iš laimės bandydamas įsivaizduoti kaip atrodys Livianos veidą, kai pamatys savo seniai prarastą, karštai mylėtą vyrą skaičiuojantį paskutines savo egzistencijos valandas. Tiesiog fantastika! Varvėjo tarsi gręžiama kempinė, sušiktas vampyro kūnas gana aktyviai pasidavinėjo vilkolakio įkandimo sukeltai karštinei. Pačiam Chariton'ui tai atrodė visiškai ne motais. Jam patiko, kad jo "vaikai" patvarkė šutvę tų gyvų lavonų. Galės patvarkyti juos visus, kai įgyvendins savo planą. O įgyvendins jį tai tikrai, nes NIEKU GYVU neketino nusileisti dar kartą. Visgi pralaimėjimas išėjo į naudą, nes dabar buvo protingesnis, pasimokęs. Jis buvo pasiryžęs tinkamai įvertinti Livianą, net jeigu ir žaisti jos emocijomis, manipuliuoti ją yra neįtikėtinai lengva. Vyras puikiai žinojo kur ieškoti panelės Rivas. Gaila, kad kelionė iš Angelų miesto į "Didįjį Obuolį" trunka taip velnioniškai ilgai, net kai pasirenki greičiausią būdą - skrydį. Nebuvo tikras kiek ilgai dar ištemps, bet pagal viską turėtų suspėti. Visgi buvo pradėjęs atrodyti jau visai mėšlinai, kai išsilaipina Niujorke. Visuomet pasižymėjo gerokai aukštesniu, nei vidutinis intelektu, tad gaudytis neatpažįstamai pasikeitusiame pasaulyje jam nebuvo sunku, paprasčiausiai stebėjo ką daro tie apgailėtini kraujo, organų, kaulų bei šūdų maišeliai, o fenomenali klausa leido puikiai įsisąmoninti informaciją. Bet kokiu atveju nesureikšmino fakto, kad yra tikrai istorinė relikvija ir šis pasaulis yra jam visiškai svetimas. O kai nesijauti pasimetęs, tai ir sekasi daug geriau netgi tas, ko nemoki. Be to, Džerardo kūnas buvo pilnas sąlyginių bei nesąlyginių refleksų, atsiminimų. Kartais užtekdavo jį ne šiaip valdyti, bet tiesiog paleisti jį "laisva pavara", kad atlikinėtų veiksmus, kuriuos moka.
"Paxton Pharmacies". Buvo išsiaiškinęs, kam priklauso šitas languotas keistas namelis, pilnas tuzino žmogeliukų. Bet tai jau visai kita šneka. Nenorėjo dabar pradėti gilintis į tą reikalą, mat turėjo užduotį, kurią privalėjo bet kokia kaina įgyvendinti. Buvo atslinkęs vakaras, gatvės pradėjusios skęsti gatvės žibintų šviesose. Išsilaipinęs iš vogto "Mersedes" markės automobilio, nemirėlis susvyruoja. Nesuvaidino to, kūnas iš tiesų buvo pradėjęs darytis mažiau paklusnus, apsunkęs. Gal ir nieko, kad atkeliavo į "stebuklingų eliksyrų" namelį, mat Lianai bus daug lengviau išmąstyti kaip savo brangųjį Džerardą "pataisyti". Stebėjimo kameros užfiksuoja į pastatą įeinančio, svirduliuojančio vyro siluetą. Nuostabus sutapimas, bet gražioji Rivas kaip tik tuo metu judėjo po darbo namo. Išvydęs ją Charitonas žinoma pajunta besąlygišką norą čiupt kėdę ir išdaužyt ja jos gražų snukelį, bet meistriškai susivaldo. Nieku gyvu neleistų sau nukrypti nuo plano. Šou prasideda? Džerardo veidas kaip mat apsiblausia bejėgiška fizionomija. Vyro ranka šiek tiek pakyla, tarsi siekdama žavingo ir grakštaus Lianos silueto. Iš pažiūros nė nepagalvotum, kad ji nėra šiaip kažkokia kalė, o senovinė, subines spardanti kalė.
- Padėkit... Prašau...-silpnas pagalbos maldavimas skambėjo taip patetiškai, kad Chationas būtų mielai ta pačia kėde jau sau marmūzę išvanojęs. Ko tik nepadarysi vardan tikslo, et. Nemirėlio kūnas ūmiai, bet iš lėto suglemba, sukrisdamas ant marmurinių, šleikščiai išblizgintų grindų, Džerardas nuvirsta veidu susibičiuliaudamas su jomis. Tipo prarado sąmonę, nors iš tiesų viduje šypsojosi kaip gyvūnėlius kankinantis vaikėzas, kuomet išgirsta kaip Lianos aukštakulniai pradeda kaukšėti išgriuvusio nemirėlio link.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“I've never met a woman like her. Her courage, her endurance, her kindness... and she needed me.”
CREDIT: CHAMPAGNEMAMI

Jerrard Xylander

Who can't tell the difference between human and animal.


Pranešimų skaičius : 1079
Įstojau : 2015-08-01
Miestas : Tameria, Vokietija
Rūšis : Vampyras (44/362)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Liana Rivas on Pen. 10 14, 2016 5:52 pm

Oficialiai „Paxton Pharmacies“, o kartu ir šios firmos generalinės direktorės darbo valandos jau buvo pasibaigusios. Septintą valandą. Dabar buvo maždaug dešimta valanda ir, pagal pastarųjų savaičių Lianos dienotvarkės statistiką, ji išeidinėjo neįprastai anksti. Nenorėjo, ar, veikiau, baidėsi miego – košmarai lankydavo pernelyg dažnai, ir jų siužetas visuomet būdavo panašus: kraujo upės, kažkada pažinotų asmenų mirtys, tikrų prisiminimų atgarsiai, kartais tikslūs, kartais plaukiantys tarsi alternatyvios realybės srove, tačiau visuomet kraupiai detalūs, ir visuomet juose baisūno vaidmenį užimdavo tas pats antagonistas. Kasnakt atsibusdavo lipni nuo ją išpylusio šalto prakaito; kartą, po pirmo ar antro tokio sapno, net susirodė, jog tas lipnumas tai kraujas, kuriuo buvo persmelktas jos miego būsenoje regėtas pasąmonės vaizdinys. Nepadėjo paprasti vaistai, neva gerinantys miego kokybę; nepadėjo ir kadaise iš Sibiro šamano išmokti gaminti eliksyrai, turėję užtikrinti ramų poilsį. Tiesą sakant, ir darbas iki išnaktų ne kažką tegelbėjo, bet dirbant bent jau nereikėjo mąstyti apie tai, kas bus kai atsigulusi į lovą užmerks akis. Neturėjo draugų, su kuriais galėtų prasiblaškyti, tad tik tai ir liko – plūktis iki sutemų, dažnai ir iki vidurnakčio. Firmoje visuomet atsirasdavo ką veikti – nuo terliojimosi su smulkiomis biurokratinėmis problemomis iki dorojimosi su rimtą iššūkį metančiomis konkurentų provokacijomis. Už tokį neva „darboholizmą“ buvo gavusi pylos net iš Sevastianos, nors jis retai bešmėžuodavo savo įmonėje ir tikriausiai apie jos persidirbimą išgirdo iš plepėti mėgstančios sekretorės. Keistas jausmas, būti baramai, kad ir šmaikščia bei nepiktybiška forma, nuosavo tėvo, kuris fiziškai atrodo ne ką už Livianą vyresnis. Ir nežino, kad yra jos tėvas. Ir vargu ar kada sužinos. Šiandien traukė laukujų durų link jausdamasi lyg galėtų užmigti vos padėjusi galvą ant pagalvės ir atsibustų tik po keletą dienos trukusios palaimingos poilsio komos. Jau žinojo, kad toks pojūtis apgaulingas, kad užsimerkusi dar prieš užmigdama matys vaizdinius, kurie vėliau ateis ir sapnuose, tarsi jie būtų nenutrinamai įspausti vidinėje jos akių vokų pusėje. Tačiau šis pojūtis ją aplankydavo visada, kai ankstesnę naktį būdavo pasidavusi baimei, atsisakiusi miego ir dėl to nesudėjusi bluosto ilgiau nei parą. Negalėjimas nieko padaryti buvo didžiausia kančia ir košmarų priežastis; net jos pasąmonė tą žinojo ir miego būsenoje kurdavo scenarijus, kur Liviana buvo bejėgė ką nors apginti, kažkaip pasipriešinti, kovoti, negebanti judėti, nusisukti, pabėgti. Juk neegzistuoja joks būdas aptikti gyvųjų pasaulyje besiblaškančią konkrečią sielą. Kaip ir nėra būdo žinoti, ar asmuo apsėstas, nebent jį pažinoti ir pastebėti elgsenos pakitimų. Tad kasdien pro ją praplaukiančioje tūkstantinėje minioje veidų kiekvienas galėjo būti tas, kurio ji ieško. Liv galėjo tik laukti ir neprarasti budrumo. Anksčiau ar vėliau jis ją susiras pats. Ne vien keršto vedinas, tai būtų antraeilis dalykas. Livianos jam reikėtų, kad galėtų grįžti į savo tikrąjį kūną, nes „užgrobus“ kažkieno kito nuolatos tektų grumtis su jame egzistuojančio originalaus savininko esybe, ir tai sekintų. Tereikia laukti... Prie įėjimo svirduliuojanti figūra tuojau patraukia merginos dėmesį. Iš pirmo žvilgsnio suvokia du dalykus – kad asmuo sužeistas ir kad ji jį pažįsta. Pirmasis faktas atkeliauja su paprasta regos ir logikos dovanų kombinacija: visa vyro laikysena ir eisena rodo senkančias jėgas ir kažkokio tipo sužeidimą. Antrąjį užfiksuoja tik tolimoje smegenų kertelėje, blankiai ir vos pastebimai, veikiau šeštojo jausmo nei konkrečių pojūčių ar atsiminimų dėka. Vyriškis atrodė kaip benamis, įsmukęs į neuždarytą pastatą pasišildyti. Tačiau ne: jo drabužiai, kad ir susiglamžę bei akivaizdžiai keletą dienų neskalbti ir net nenusivilkti, neatrodė pigūs ar nudėvėti. Gal jis tiesiog susipainiojo – juk „Paxton Pharmacies“ glaudžiasi prie centrinės miesto ligoninės. Visos šios mintys galvoje pralekia akimirkai stabtelėjus iš netikėtumo dėl šio prašalaičio vizito. Jau kitą sekundę nelieka laiko galvojimui, nes užklydėlis kniūbsčias krenta ant grindų. Netikėtas adrenalino šuoras išvaiko visą nuovargį. Nė pati nepajaučia, kaip kojos ima judėti sužeistojo link, jai tuo pat metu bandant nuspręsti, ar bandyti jam padėt, ar lėkti į už vos keliasdešimties metrų esantį ligoninės priimamąjį ir prašyti pagalbos. Pirmąją pagalbą suteikti mokėtų pati, dievaži, juk studijavo mediciną teoriškai ir turėjo praktikos net kelis šimtus metų – nuo šiuolaikiško gydymo iki alternatyvių rytietiškų preparatų, nepraleidžiant ir tam tikrų burtų, kurie dažnai veikia žymiai geriau už bet ką, ką gali pasiūlyti XXI a. medicina. Pasiekusi apalpėlį, Liv priklaupia greta, atversdama jį ant nugaros kad galėtų patikrinti pulsą. Ir prisilietimas, ir išvystas veidas trenkiasi į merginos sąmonę dviguba jėga: atpažįsta Jerrard iš karto, tarsi nuo jų pastarojo susitikimo nebūtų praėję keleto šimtmečių; tuo pat metu aplanko kelios padrikos vizijos – Mikaelson‘ai, grumtynės su vilku – kurias Liviana greitai nubaido it įkyrias muses ir užgniaužia savo antgamtinio regėjimo dovaną, kad neišvystų daugiau blaškančių vaizdinių. Visus klaustukus nustumia į šalį, laiko apmąstymams bus vėliau. Reikia veikti greitai ir tiksliai, arba tas, kurį kone trečdalį tūkstantmečio manė esant mirusiu, iš tikrųjų mirs, čia pat, ant jos rankų.
Tik nepasiduok dabar, prašau, – nežinia kodėl ištaria, nors ir atrodė, kad vyras guli be sąmonės, negalėdamas jos girdėti. Į ligoninę jo vesti nevalia – ne vien todėl, kad patikrinę jo gyvybines funkcijas medikai gerokai sutriktų. Tiesiog vargu, ar eilinis gydytojas galėtų kuo nors padėti vilkolakio įkąstam vampyrui. Mažai kas iš vis galėtų padėti. Net ir patyrusi ragana, neturėdama tokio kupino žinių aruodo kokį turi Liviana, šioje situacijoje būtų bejėgė. O Liv dabar tiesiog knietėjo dingti iš apsaugos kamerų vaizdo. Nors naktinės pamainos apsauginis, Trent‘as, veikiausiai savo papratimu ramiausiai snūduriuoja nė nesistengdamas žiūrėti į galybę ekranų, visgi netyčia pamatęs hole vykstančią sceną nusileistų žemyn pažiūrėti, kas dedasi. Ir tada tektų sukurti laaabai įtikinamą melą arba trinti jo atmintį. Abi alternatyvos užimtų pernelyg daug brangaus laiko. Tad mintyse melsdamasi, jog Trent`as nepabus ištiktas poreikio nusišlapinti ir nedirstelės į ekranus, greitakalbe sumurma keltą žodelių, kurie pakelia suglebusį Jerrard`o kūną nuo žemės. Telekinetiniai kerai esti vieni paprasčiausių, tan nesunkiai nulaviruoja mirštantįjį nemirėlį savo kabineto – vienos iš nedaugelio vaizdo kamerų nestebimos patalpos – link. Vos už savęs uždariusi kabineto duris, jas užrakina ir skubiai „nutupdo“ leisgyvį ant kilimo, pati vėlgi parklupdama šalimais. Vilkolakio įkandimo poveikį panaikinti galėtų kurio nors iš pirmųjų vampyrų kraujas, tačiau vidury nakties skambinti Sevastianos ir prašyti tokios donacijos neketino, ypač žinodama, jog net jam sutikus, Jerrard tikriausiai neištvertų tų keliasdešimties minučių, kurias reikėtų palaukti. Be to, yra ir greitesnių būdų. Tam tikra raganų padermė pačios savyje neturi magijos ir yra priverstos ją semtis iš antgamtinių šaltinių – kitų raganų, įvairių sutvėrimų, netgi magiškų objektų. Jei tokia ragana čia būtų, tereikėtų keleto sekundžių ir ji galėtų sugerti antgamtinę nemirėlio kūną ardančių nuodų energiją, tuoj pat išgydydama auką. Deja, sifonerio Liviana po ranka neturėjo, tačiau ir pati mokėjo imituoti jų gebėjimą „vogti“ magiją. Laikydama abi rankas virš sunkiai besikilnojančios Jerrard krūtinės, delnais į apačią, užmerkia akis ir ima mistiniais savo čiuptuvais tyrinėti jo organizmą. Magijos jame apsčiai – juk nemirėlius tik ji ir palaiko vizualiai gyvus ir pilnai funkcionuojančius. Tačiau aplink šią gyvastį teikiančią energiją buvo apsipynusi kita, šiai kontrastinga, piktybinė jėga. Žodžiais šį pojūtį įvardinti sunku, tačiau jei išeitų vilkolakio nuodų skleidžiamą aurą paversti fiziniu objektu, jis neabejotinai būtų aštrus tiek prisilietimui, tiek uoslei. Per daug negaišuodama, ima traukti į save nuodus palaikančią energiją; Liv plaštakas, lytinčias vyro krūtinę iliuminuoja rausva šviesa, kabineto tamsoje – šviesą įjungti nesivargino – atrodanti itin ryški. Jokio neigiamo efekto pati nepatiria, netgi priešingai: į save traukiami svetimkūnio „degalai“ susilieja su pačios Livianos magija ir kuriam laikui ją sustiprina.
Jerrard? – vėl prabyla, jausdama į save tekančio energijos srauto lėtėjimą, kuris reiškia, jog nuodų nemirėlio organizme beveik nebėra. Iš visos virtinės klausimų, kurie slūgstant įtampai vėl užtvindo mintis, atrenka patį pragmatiškiausią. – Kada paskutinį kartą maitinaisi?
Kadaise buvo išmokiusi jį suvaldyti troškulį, tačiau dabar, prabėgus keletui amžių, nežinojo ko tikėtis ar kaip jaustis. Tuo trumpu laikotarpiu, kai pažinojo Jerrard`ą, jis dar buvo šviežiai sukurtas nemirėlis, pamenantis ką reiškia būti žmogumi. Keletas šimtmečių buvimo vampyru galėjo jį gerokai pakeisti, ypač atsižvelgiant į vizijose matytą asmenį, kuris jam tuo laikotarpiu palaikė kompaniją. Tad ištraukusi jo organizmą žalojusios nuodus, Liviana atitraukia rankas ir mintimis sukausto Jerrard kūną, kad šis negalėtų pajudėti. Būdamas kurį laiką nesimaitinęs, ir dar paveiktas galimai nuo karščiavimo ištikusių haliucinacijų, jis galėtų ją užpulti nė nesusimąstęs. Užklupta netikėtai apsiginti vargu ar spėtų – kad ir kiek turi patirties magijos srityje, vampyrai esti gerokai greitesni. Todėl paprasčiausiai apsidraudžia, ir susilaiko nuo atsiprašymų už tokį paranojišką nepasitikėjimą. Seiliojimuisi laiko bus vėliau, jei paaiškės, jog tai tas pats Jerrard, kurį ji pažinojo ir mylėjo septyniolikto amžiaus pabaigoje.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Jerrard Xylander on Sk. 10 23, 2016 9:53 am

Chariton'as žinojo - menkiausia klaida ir Liana tikrai nepatingės iš užanties išsitraukti kažko, kas pasiutusį vilkolakį dar keliems tūkstantmečiams pasiųs į nebūtį. Negalėjo suklysti. Per didelė prabanga turint omeny, jog savą pamoką jau yra išmokęs. Užteko kartą neįvertinti Ambrose giminės vikanės ir Geminus tai kaip reikiant atsirūgę. Visgi pasirinktas vaidmuo teikė labai daug vilties. Viskas ko reikėjo tai nepaslysti ir užtaisyti vieną, kitą atlikusį loginį "lepsusą". Bet visa tai vėliau, juk iš pradžių turi sulaukti, kol jojo ex ras būdą kaip išvaduoti vampyro fizinį pavidalą nuo nenumaldomai artėjančios pražūties. Vaizdavo dalinai atsijungusį. Realiai net ne vaidino, o tiesiog atsidavė tai su*istai savijautai, kuri neleido į aplinką reaguoti taip gerai, kaip galbūt norėjo. Galėjo prisiekti, jog užfiksavo momentą kaip išsireipia graikiškos kilmės merginos veidas, kai ji pamato su KUO dabar turi reikalą. Jerrard'o smegeninėje neakcentuojami prisiminimai, ta vyro praeities dalis buvo paslėpta tik nuo jojo paties, Niklaus įtaiga paprasčiausiai negaliojo svetimai sielai. Labai nesunkiai galėjo pasiekti kiekvieną vampyro sąmonės vingį ir visgi nelabai ta visa informacija jam buvo naudinga. Juk praėjo tikrai daug laiko nuo paskutinio mylimųjų susitikimo, kurio metu Xylander'is dingo it į vandenį. O tai reiškia tai, kad gali formuoti kokią tik nori jo naująją asmenybę. Pažinojo Livianą, ji visuomet svaigo dėl apsimyžusių diedų, tad šį bruožą nebus taip jau ir sunku dirbtinai sukurti bei juo pasinaudoti. Tyliai šnopavo kęsdamas siaubingus dirgiklius. Chariton Geminus nebuvo labai jautrus skaismui, tačiau pojūčiai pasirodę nemaloniais ir jam, juolab niekuomet anksčiau nėra su tokiais susidūręs. Rudos vyro akys tai slėpėsi po vokais, tai šiek tiek prasiskirdavo. Sunku buvo sufokusuoti bei nulaikyti žvilgsnį. Lianai pasinaudojus telekinetine, o ne fizine energija tam, kad pakankamai stambus vyro kūnas būtų perkeltas į kitą vietą, Chariton/Jerrard aka Jerriton (lol) kantriai iškenčia pažeminimą, kurį jautė būdamas tokioje apgailėtinai šūdinoje stadijoje. Nebuvo pratęs prie visiško dugno, juo labiau neribota galia visuomet buvo pati didžiausia vyro siekiamybė. O dabar buvo toks silpnas, toks pažeidžiamas...
- Tu... Tu labai panaši į mano žmoną,-vos girdimai sukužda žodžius, kurie Lianą tikrai turėjo priblokšti. Siekė atitinkamos jos emocinės nuotaikos, be to labai netikėtai sugalvojo kaip užtaisyti vieną mažytę jo plano spragą. Bėda tik ta, kad beliko susirasti vaidmeniui tinkamą "aktorę". Norėjo, kad mergina, kai į jos būtį taip netikėtai sugrįžo kadaise mylėtas vyras jaustųsi jį visiškai praradusi, nes Jerrard'as ne tik negalėjo jos atsiminti, bet ir buvo susikūręs naują, atseit laimingą gyvenimą. Labai tikėjosi, jog jos širdyje kažkokie jausmai tam vokietukui bus užsilikę, tad išeis tamsiaplaukę šiek tiek morališkai pakankinti dar iki kol Chariton'o veiksmai neperaugo į baisų fizinį smurtą (kas neabejotinai buvę įrašyta į "dienotvarkę"). Jai pradėjus ritualą jautė kaip kūno būsena gerėja sulig kiekviena sekunde. Palengva nustojo šnypšti ir tyliai vaitoti, bet po galais, jautėsi išsekęs kaip kelis šeichų haremus ištvatinęs. Visgi tapo daug lengviau tinkamai reaguoti į Rivas bandymą vyrą šnekinti.
- Mes pažįstami?-susidaro prielaidą. Rudos Jerrard'o akys įgauna apskritą formą. Šalta jo ranka nuslūgsta ant išorinės Livianos plaštakos dalies, kurią švelniai suiima užmegzdamas pakankamai gilų jųdviejų akių kontaktą, visai kaip ir atimą, jautrią atmosferą,-Nesuprantu ką padarei, bet ačiū. Net nežinau ko tikėjausi įkritęs į šią įmonę. Gal kokio stebuklingo serumo, gal kraujo perpylimo, bet tikrai ne mistiškų apeigų,-kreivas vypsnis pasirodo vampyro lūpose, tačiau greitai pranyksta, kai pašnekovė sugalvoja balsu netiesiogiai paminėti kraują, kas iššaukia natūralią alkano nemirtingojo reakciją. Ranka kaip mat užsidengia burną, pro kurią veržėsi išlindusios iltys,-Atleisk. Šūdas,-prislopintas jo balsas vis vieną virpino orą ir mergina galėjo nesunkiai suprasti ką Jerrard'as vapėjo, net jeigu jo delnas ir spaudė lūpas,-Mano kūnas visiškai tuščias. Visai nenorėčiau už tai, kad mane išgelbėjai atsidėkoti tau įkandimu,-lėtai patraukęs galūnę nuo veido tiesiog įsikabina į jos akis visai nesigėdindamas to tamsių kraujagyslių voratinklio apie jo "veizolus". Jautė keistą fizinę trauką šiai moteriai. Tiksliau dvasiškai, žinoma, jautė jai milžinišką neapykantą, tačiau būtent Jerrard'o kūnas reagavo į Livianą labai dviprasmiškai. Keistai nutolęs, perdėm susimąstęs, Livianos veido užhipnotizuotas Xylander'is nepasikuklina ir paliečia jos veidą pirštais, tarsi tirdamas, tarsi būrtų nesąmoningai norėjęs tai padaryti. Kūrė tobulą traukos, kažkokio bendrumo iliuziją,-Kodėl mane kankina keista nuojauta, jog esam pažįstami?-mesteli šnarėdamas. Nebuvo parengęs kažkokio išankstinio plano kaip turėtų komunikuoti su Liviana, bet visgi reikėjo bandyti perteikti įspūdį, lyg nepaisant tos akivaizdžios amenezijos vis vieną jaučia merginą visai ne kaip kažkokią nepažįstamąją.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“I've never met a woman like her. Her courage, her endurance, her kindness... and she needed me.”
CREDIT: CHAMPAGNEMAMI

Jerrard Xylander

Who can't tell the difference between human and animal.


Pranešimų skaičius : 1079
Įstojau : 2015-08-01
Miestas : Tameria, Vokietija
Rūšis : Vampyras (44/362)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAXTON PHARMACIES

Rašyti by Sponsored content Today at 10:42 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume