Sebastian Redford

SEBASTIAN WILLIAM REDFORD

---

Tikras vardas: Sevastianos Varias
Rūšis: originalus vampyras
Amžius: fizinis - 32 metai. Moralinis - suskaičiuok dabar, kad protingas
Gimimo vieta: senovės Roma, Salona
Kūno sudėjimas: atletiškas
Plaukai: tamsiai rudi
Akys: mėlynos
Ūgis: 185 cm
Svoris: 95 kg
Giminaičiai: Tėvas Horatius (miręs), motina Floriana (mirusi), brolis Silas (?), sesuo Elissa (mirusi),  žmona Salonina (mirusi), dukra Marcia (mirusi) , dukra Liviana (mirusi), sūnus Marcus (miręs)

---

VEIKĖJO ISTORIJA
Kilęs iš pasiturinčios galingų raganių šeimos Sevastianos visą gyvenimą jautėsi kaip juoda avis, mat lygiavosi ne į tėvą ar brolį, turinčius tikrai neeilinius gebėjimus burti, o į senelį - pagarsėjusį karo vadą. Visi šeimyniškių bandymai suvilioti Sevastianą magija baigdavosi eiliniu interesų konfliktu. Prasčiausiai sutarė su jaunesniuoju savo broliu. Vienintelis visoje šeimoje matė tą veidą, kurį pastarasis nuo visų slėpė. Du broliai turėjo ir mažytę seserį, tačiau ji mirė vos aštuonerių ir tik Sevastianos žinojo, jog prie to nagus buvo prikišęs jaunėlis, kurio nevykęs burtas baigėsi Elissos žūtimi. Dar ankstyvoje paauglystėje Sevastianui primygtinai reikalaujant buvo tėvų išgabentas į karo stovyklą. Joje vaikinas pagaliau atrado ne tik pašaukimą, bet ir savo gyvenimo kelią.
Imperatorius Markas Trajanas savo kariuomenėje turėjo daugybę puikių karių, bet nė vienas jų nebuvo toks kaip Sevastianos. Greitas, stiprus, tvirtas ir nuožmus jis vedė savo legioną į vienas kitą pranokstančius, pergale vainikuotus mūšius. Dėl profesinių pasiekimų netrukus jam buvo suteiktos centuriono pareigos. Visas Sevastiano gyvenimas buvo kova - ja gyveno, kartais atrodydavo, jog net kvėpavo. Kiekvieną dieną jis dėdavo neįsivaizduojamą kiekį valios ir fizinių pastangų tam, kad būtų geresnis ir stipresnis, nei vakar. Matyti treniruočių išsekintą vyro veidą buvo tapusi anokia sensacija ir dviejų nuostabių mergaičių motinai, imperatoriaus dukterėčiai Saloninai Matidijai, kuri palikusi visą sudėtingą Romos kasdienybę užnugary pasirinko ramų namų šeimininkės gyvenimą Betikos provincijoje. Praktiškai nutraukęs ryšius su tėvais bei broliu Sevastianos retokai matydavo ir savo žmoną su dukterimis. Nebūna dienos, kai dėl to nesigailėtų. Kadangi buvo geresnis karys, nei strategas, atsisakė imperatoriaus siūlymo užimti šiltą kėdę Senate, kuriame galėtų koordinuoti visą Romos karinį dalinį. Trajanas dėl to labai patenkintas nebuvo, neva jojo dukterėčios vyrui nevalia dirbti tokį „prastuolišką“ darbą. Visgi perkopęs trečią dešimtį vyras priėmė imperatoriaus pasiūlymą. Salonina kaip tik laukėsi trečiosios jųdviejų atžalos, ilgai vyro laukto berniuko. Principus sugniuždė faktas, jog jau nebe toks jaunas, kovų ir žiaurių treniruočių suaižytas kūnas daug sunkiau paklūsta savo šeimininku, be to buvo pradėjęs sunkiai valdyti dešinę ranką, kurią dakų karys prieš keletą metų kardu smarkiai pažeidė nervus. Dabar paprasčiausiai troško ramybės, būti geru vyru bei tėvu. Galbūt dar ilgai nebūtų grįžęs į tėvų namus, jei nebūtų atsitiktinai pastebėję kaip jo dukros žaidžia žvilgsniu ore supdamos plunksnas ir versdamos jas liepsnelėmis. Tikėjęsis, jog jo tėvų „dovana“ nepalies Sevastianos vaikų vyras turėjo paminti sau duotus pažadus ir susiruošti į vaikystės namus tikėdamasis, jog jojo tėvas galės, o ir norės užrakinti savo anūkių gebėjimą kerėti taip gerai, kaip juo  nusikratęs buvo Sevastianos. Deja, bet tėvas pasirodė esąs kitokios nuomonės. Esą jų „magiškai raganų ir raganių trupei“ būtinas palikimas, atseit gebėjimai turi būti perduodami iš kartos į kartą ir Sevastianos negali nieko dėl to padaryti. Po eilinio konflikto vyras galutinai suvokė, kad su savo tėvais gali ramia sąžine nutraukti visus ryšius. Gaila, tačiau tėvukas nebuvo linkęs nusileisti. Pasitelkęs magiją jis sukėlė Sevastianos tokį skausmą galvoje, kad gana greit atsijungęs likusius dienos įvykius regėjo fragmentais ir per tirštą miglą. Jis matė, kaip jo motina išsiveda jo dukteris. Mena ir brolį sakantį, jog Sevastianos jis pasirūpinsiąs.
Silas sukūręs nemirtingumo burtus neskubėjo panaudoti jų sau ir savo mylimajai Amarai. Kas, jeigu nesuveiks, ar dar blogiau – turės kažkokių baisių negrįžtamų pasekmių?.. Atlikęs ritualą Sevastianos nelabui, Silas dar kelias savaites stebėjo besikankinantį, išbadėjusį ir sužvėrėjusį brolį kol galutinai įsitikino, jog tokiu padaru versti nei savęs, nei Amaros jis neketinąs. Neapsidžiaugęs savo eksperimento rezultatais, Silas įkalino brolį katakombose.
Ilgus amžius Sevastianos miegojo ir vargu ar būtų prabudęs, jei ne vienas atsitiktinumas. Į katakombas užsuko viena įkaitusi jaunų gėjų porelė. Kažkoks storas pirklys su savo jaunu prancūzu vergu. Aršiai besiglamonėjant, vienas iš vyrukų netyčia įsipjovė į šlaunį aštriu akmens fragmentu. Pasipylęs kraujas nutekėjo kaip tik ten kur reikia. Tai buvo 1764ieji metai.
Nebūna taip, kad atminęs savo nubudimą nepajustų, kaip krūtinę perveria tikras stiprių, neigiamų jausmų kratinys. Niūrus, velniškas laikotarpis. Nesuvokdamas aplinkos, o kas blogiausia paties savęs, jis blaškėsi tarp destruktyvių emocijų ir visiškos beprotybės. Vieną savaitę jis galėjo brutaliai išžudyti šimtus žmonių, o kitą slėptis šachtose, urvuose ar net kanalizacijos tuneliuose, badaudamas ir beviltiškai visa gerkle rėkdamas. Jis visiškai nebesijautė savimi, o suvaldyti to alkano žvėries savyje visiškai nesugebėjo.
Pastebėjęs ką saulės šviesa daro jo odai, Sebastianas ilgai nedvejojo. Po eilinių skerdynių maratono užklupusi savigrauža ištempė vyrą į dienos šviesą. Tiesiogine ta žodžio prasme. Iš pradžių oda svilo. Keista, bet skausmas kėlė pasitenkinimą. Tokį, lyg per kančią gvieštūsi išsigelbėjimo. Netrukus pradėjo degti. Neįtikėtinai nusilpęs kūnas puolė ant kelių, pro varvančius akių obuolius įžiūrėjo, kaip oda virtusi pelenais kyla ir išsisklaido pavėjui. Ir tada už šio pasidavusio, sugniuždyto vyro gyvybę stoja ji, uždengdama liepsnos apimtą Sebastiano kūną storu audeklu. Niekad nesuprato kodėl jai vyro pagailo. Net ir dabar praėjus keliems šimtams metų už savo juodus vampyriškus darbelius paties švento Petro paprašytas užeiti į Rojų savanoriškai pasirinktų tremtį į pragarą. O ji kažkodėl nusprendė, kad Sebastianas turi teisę gyventi.
Ji taip pat buvo vampyrė. Ji išmokė vyrą visko, ką apie šias būtybes žinojo pati. Ji išmokė Sebastianą valdyti instinktus bei galias. Ji buvo antra Redford'o kada pamilta moteris. Jos dėka vyras vėl pradėjo jaustis savimi ir užsidegė noru dirbti prie naujojo savęs, o ne pasirinkti lengvesnį kelią ir pasiduoti.

SVARBIAUSI BŪDO BRUOŽAI
Priešingai nei dauguma vampyrų, Sebastianas gyvena rimtą inkognito gyvenimą, slėpdamasis nuo daugmaž visų ir visko. Tiksliau egzistenciją, kaip pats sako. Vis dar deramai nesuvokdamas savo paskirties šioje žemėje, jis iš paskutiniųjų bando išpešti iš viso to vampyrizmo kažkokios naudos (taip renka karmos taškus). „Paxton Pharmacies“ yra Sebastianui priklausanti kompanija, tačiau retas tą žino, mat vyras visiškai nelenda į viešumą. Neturi tokios prabangos, nes žinomo veido, metai iš metų nepasireiškiančius senėjimo požymius būtų dar lengviau pastebėti.
Jis intelektualus, bet melancholiškas. Savo egzistenciją piešia niūriais atspalviais ir kelia retorikas, į kurias nepajegia atsakyti. Be galo daug skaito. Mokslinė literatūra jo mėgiamiausia. Gali dienų dienas lindėti savo laboratorijoje. Genų inžinerija jo arkliukas ir apsėdimas, tuo pačiu ir egzistencinės paskirties išpildymas. Sebastianas savo žinias ir ilgaamžiškumą naudoja tam, kad kurtų vaistus eksperimentuodamas su savo krauju ir žmonijai žinomomis ligomis, kurioms mėgina rasti vaistus. Klonavęs kraujo ląsteles jis išsprendė savo vampyriškos mitybos rebusą. Puoselėja utopinę svajonę apie pasaulį, kuriame vampyrams nebereiks žudyti žmonių, juolab šventai tiki, jog šis pasaulis priklauso mirtingiesiems.
Sebastianas niekada nepralies kraujo, jeigu tai iš tiesų nėra būtina. Jis kuklus, nemėgstantis kristi į akis, bet savimi pasitikintis. Jį dažnai reikia pastūmėti, nes susikoncentravęs į keletą užduočių sunkiai bepastebi pašalinius įvykius. Jis toks išsekęs individas nesuvokiantis, kad sunkia pats save. Sąmoningai veja kiekvieną užuominą, kurią įprasmina džiaugsmo ir laimės emocija. Galbūt jaučiasi to nenusipelnęs? Ilgisi žmogaus gyvenimo ir laikų, kai pasaulis buvo kur kas paprastesnis. Turi labai daug pomėgių, bet jie nėra itin susiję, su išoriniu pasauliu. Tai ir knygos, ir filmai ir muzikos instrumentai, ir kalbos. Sunkiai, labai sunkiai įsileidžia į savo gyvenimą kitus asmenis. Dėl to niekam nėra pasakojęs ničnieko iš pirmojo savo gyvenimo, kurį tuo pačiu per skausminga prisiminti. Atrodo, kad Sebastianas kažkoks viskuo nusivylęs niurzga? Taip yra tik iš dalies. Mažos dalies. Tiesiog jis mieliau renkasi vienatvę nei prisirišimą, nes žino, kaip sunku yra netekti. Šiaip jis tikrai geros širdies ir teigiamos natūros.