PALATA NR. 009:

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

PALATA NR. 009:

Rašyti by Olivia Frano on Kv. 04 21, 2016 11:29 am

Pacientė: Elena Winchester.
Statusas: Šautinė žaizda, II laipsnio koma (sukelta medikamentais), rizika pilvinės arterijos plyšimui.
P.S. - Prašėt paaiškinimo, kas nutiko? Štai, dabar gausit. BTW, gerbiamas Cooper'i, labai nepersistengiam, ok?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“It’s like you’re screaming, and no one can hear. You almost feel ashamed. That someone could be that important. That without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless; like nothing can save you. And when it’s over, and it’s gone..”

2016 METŲ MOTERIŠKAS PERSONAŽAS - OLIVIA FRANO © UŽ APDOVANOJIMO GRAFIKĄ PRIKLAUSO LAURAI.

Olivia Frano

don't u know that we could be a new beginning, fight til we're winning


Pranešimų skaičius : 1911
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 28
Miestas : Los Andželas
Meilė : Frank Frano
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Advokatė / Šnipė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Olivia Frano on Kv. 04 21, 2016 12:01 pm

*Buvimas Mikaelson'ų namuose privertė antrininkės gyvenimui apsisukti visu 180 laipsnių kampu. Suabejoti kiekviena nugyvena akimirka ir tuo, ar jos gyvybė tikrai buvo verta šitiek aukų, šitiek sugadintų gyvenimų? Sužinoti kokią kainą teko sumokėti Caroline tik tam, kad gauti mistinį vaistą, kuris buvo sukurtas prieš daugiau nei 2000 metų, ir nesvarbu buvo net tai, kad atsisakiusi savo žmogiškų jutimų, mergina net nesuprato kokią žalą buvo padariusi vienai iš garsiausių medžiotojų šeimų, Argent. Ką pasakytu likę gyvi tos šeimos atstovai, sužinoję kad abi seserys buvo priverstinai tapusios nemirtingomis ir tik dėl ko? Tam kad Elena Winchester būtu gyva. Kiek skausmo tai sukėlė tai pačiai merginai, kuri galiausiai ir paleido lemtingą kulką, kuri perskrodė vidaus organus kiaurai, iškrisdama kažkur prieškambaryje, originaliosios šeimos namuose. Gal todėl antrininkė ir buvo sutikusi šiam beprotiškam žingsniui, nes jautėsi be galo skolinga Argent šeimos atstovei. Vienaip ar kitaip, sprendimas buvo padarytas, ir kurtinantis šūvis sukėlė grandinę reakciją, kuri žinoma kad neturėjo pasibaigti geruoju. Prieš sumerkiant akis ir prarandant sąmoningumą, tamsiaplaukė puikiai atsimena savo pamilto vyro akis. Jos neatrodė tuščios, greičiau persmelktos skausmo paliktos duobės, iš kurios jam niekaip nepavykdavo ištrūkti. Ir jis kūrė laimingo gyvenimo iliuziją net ne savo pasirinktai moteriai, o greičiau sau, kad įtikėti tuo, kad dar yra vertas kažko paprasto ir žmogiško, šiame sumautame gyvenime. O kokį skausmą vaistas nuo nemirtingumo sukėlė Lockwood'ams? Vargu ar tos šeimos artimiausiuose planuose buvo įtraukta mirtis ir sumauti raganiai, su kuriais pakovoti yra beveik neįmanomas dalykas. Ypatingai, kad priešingai nei vampyrai, apie savo darbus nesiskelbia socialiniuose tinkluose.
Vieni asmenys, turėdami galimybę gyventi amžinai, tai priima kaip dovana, kurį suteiks jiems keliauti per epochas patiriant vis daugiau ir daugiau įspūdžių, kiti stengiasi pasislėpti nuo visų ir nuo visko, kad nereikėtu po eilinio pasimaitinimo pažvelgti į savo atvaizdą kokiame nors atsispindinčiame objekte. Ir kuo gi taip stipriai nemirtingumas netiko Elenai? Tai buvo blogiau nei prakeiksmas, nes sprendimas tapti nemirtinga ir pirmą kartą pasimaitinti, buvo priimamas ne jos. Ir nors būdama visai jauna, visai dar nemačiusi gyvenimo ji verčiau būtu pasirinkusi mirtį, nei būti tuo monstru, kuris neturi pasirinkimo laisvės, kuris niekuomet negalės sukurti pilnavertės šeimos, negalės pasirinkti kada jau laikas išeiti ir... ...visuomet matys kaip artimiausi žmonės sensta, bei galiausiai miršta. Elena visuomet turėjo kvailą viziją, kad po kokių šešiasdešimties metų, trys susiraukšlėjusios senės (ji pati, Bonnie ir Caroline) sėdės ant supamų kėdžių, senjorų namuose, ir taip pat žaismingai kikens, atsimindamos koks gi smagus buvo tas gyvenimas, ir tuo pačiu metu užsigerdamos pasakojimą gardžiu vynu. Ir būnant nemirtingoms, argi tai buvo įmanoma? Žinoma, net pati Caroline ne kartą buvo nusmerkusi Elenos norą tiesiog gyventi šia akimirka, juk Winchester (tuo metu dar Gilbert) net nesistengė pamatyti privalumus, kuriuos suteikia nemirtingumas. Ir šviesiaplaukės pasakojimai apie gilesnius pojūčius, amžiną meilę ir visą kitą, skambėjo gana romantiškai ir daug žadančiai. Bet pripažinkime draugai, ar sugebėtumėte 100, 200 ar 500 metų išgyventi su vienu ir tuo pačiu žmogumi, žinodami kad ateities nėra? Kad, jūs išbandėte viską, matėte viską ir jautėte taip pat viską. Kol galiausiai suvokėte, kad viskas ko iš tikro norisi, tai kvėpuoti būnant žmogumi, apturėti tas penkias streso minutes, kuomet laukiate vienos ar dviejų juostelių ant nėštumo testo. O kai paimate savo ir mylimo žmogaus kūrinį ant rankų pirmą kartą? Štai dėl kokių akimirkų reikia gyventi, o tikrai ne dėl amžinybės ir suvaržotumo, kuris galiausiai priverčia tave į mylimą žmogų pažvelgti nebe tokiomis "apsvaigusiomis" akimis. Kai galiausiai paniekini jį, vien todėl kad nei tu nei jis tau negali suteikti ko nori. Ir kiek tuomet yra vertas tas nemirtingumas? Elena visą tai savo gyvenime buvo patyrusi, ir tam nereikėjo nei šimtmečio. Todėl ji kuo puikiausiai suvokė ko nori iš savo gyvenimo. Ji norėjo gyventi mirtingus metus, ji norėjo juos sujungti su pašėlusiu medžiotoju, kuris velniai griebtu privertė ją pasijausti mylima moterimi, ir taip, ji troško šeimos, ne dabar, bet troško to labiau nei ko nors kito. Ir štai tau... Viskas buvo atimta per vieną akimirką. Jei tik kas nors būtu pasakęs kad suvartotas vaistas nuo nemirtingumo (kurį ir sukūrė Qetsiyah su Silas), pavers ją pačią vaikštančius vaisto rezervu, turinčiu imunitetą bet kokiems bandymams žaizdas užsilaižyti magijos dėka. Kelio atgal nebe buvo, ir kadangi ji net nenutuokė kad jos organizmas nepriims nemirtingųjų kraujo, ryžosi tikriausiai kvailiausiam sprendimui, kokį tik galėjo padaryti.
Protarpiais, visos kelionės metu, Elena dar bandė atkreipti į save dėmesį, prašant kad Dean'as leistu jai išeiti. Kvaila tiesa? Bet ji niekuomet neturėjo tos savybės, kokia priklausė prieš ją atsiradusiai antrininkei, Katherine Pierce-Lockwood. Pastaroji dar per pakaušį būtu užvažiavusi, kad vairuotojas spaudžia ne iki dugno. Bet Elena  buvo pavargusi, per daug pavargusi kad ir toliau kautis. Ir nors Dean'as visiškai ignoravo jos mekenimus, jos kūnas buvo galiausiai pristatytas į Warren'o ligoninę. "Dream Team" daktarų komanda iš karto ėmėsi svarbiausių veiksmų, kuriais galėtu prailginti jos gyvenimą. Bet tiesa buvo brutali, tamsiaplaukei buvo likę ne daug. Sužeidimai buvo nesutapatinami su gyvybe.
Mediku konsiliumo metu, buvo nuspręsta iššaukti medikamentinę komą, kuri suteiktu laiko kad pabandyti dar ką nors. Todėl mergina buvo prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų, kurie savo erzinančiais garsais spaudė ir taip sunkią nervinę sistemą, kuri priklausė Elenos artimiausiai giminei, kuri reikia pripažinti kone apsigyveno čia. Per savo ganėtinai ilgą gyvenimą, antrininkė visuomet galėjo pasigirti stipria sveikata, mat susirgusi buvo gal kelis kartus, ir tai ne daugiau nei sloga. Nors ligoninės palatoje teko atsidurti net tris kartus. Ir kiekvieną kartą vis sunkesnės būklės. Ir kaip tokiam jaunam asmeniui, kaip ji, tai buvo kur kas daugiau, nei turėtu. (Okey, now you can do it Cooper.)*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“It’s like you’re screaming, and no one can hear. You almost feel ashamed. That someone could be that important. That without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless; like nothing can save you. And when it’s over, and it’s gone..”

2016 METŲ MOTERIŠKAS PERSONAŽAS - OLIVIA FRANO © UŽ APDOVANOJIMO GRAFIKĄ PRIKLAUSO LAURAI.

Olivia Frano

don't u know that we could be a new beginning, fight til we're winning


Pranešimų skaičius : 1911
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 28
Miestas : Los Andželas
Meilė : Frank Frano
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Advokatė / Šnipė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Sybil Νικόδημος on Pen. 04 22, 2016 7:57 am

Prabangus „BMW“ X6 markės automobilis buvo paliktas prie ligoninės pastato, taip kad į save neatkreiptu bereikalingo dėmesio. Juodos spalvos transporto priemonė liko stovėti pilnutėlėje aikštelėje, kuomet šios savininkas išsikapanodamas iš salono vidaus, iš karto ryžtingai patraukė link didelio ir akivaizdu kad ne taip seniai renovuoto pastato vidaus. Rankos buvo sukištos į kišenes, kuomet viena jų tvirtai spaudė buteliuką su tam tikro pobūdžio nuodais. Praeiti pro priimamojo slaugytojas buvo taip pat paprasta, kaip atimti iš vaiko saldainius. Šis laikotarpis, t.y. 2016-tieji buvo pakankamai keblūs metai medicinos personalui, kurio pastoviai trūko, o tai reiškė kad pasamdyti darbuotojai turėdavo arti paromis. Kas savaime suprantamu dalyku, blaškė dėmesį, kuris būtu kur kas labiau perspektyvus jei viena pamaina trūktu kokias šešias valandas, ir paties personalo skaičius buvo bent dvigubai didesniu. Todėl beliko tik pasidžiaugti tuo, kad situacija nebuvo pasiekusi tinkamų darbuotojams sąlygų. O dar paskui stebisi kad ligoninėse tiek daug mirčių? Kameros buvo išmėtytos po visą pirmą aukštą, kuomet medžiotojas tvarkingai pasuko lifto link. Prieš tai kompiuterio ekrane perskaitęs kokiame skyriuje šiuo metu buvo paguldyta Winchester‘io žmona, nutuokė kur link derėjo eiti. Tik pasiekdamas liftą, prieš tam atsivėrus, nuspaudė kišenėję taip pat buvusį pultelį, kuris sukėlė šiokius tokius trukdžius kompiuterinei ligoninės sistemai. Varomos programos ėmė strigti, o kameros paprasčiausiai pademonstravo „White Noise“ efektą. Įlipdamas į liftą, giliai įtraukė oro, kuomet pirštai pasiekė aštunto aukšto mygtuką. Kildamas Cooper‘is ilgai svarstė, ar visas šis planas suveiks, ir jei vėl patirs fiasko, kas bus toliau? Rimtai, racionaliai skambančių planų nebe buvo, ir nors anas neplanavo nuleisti rankų, tačiau ir mažiausiai troško kreiptis pagalbos į tuos, su kuriais stengėsi nesusidėti. Samdomam medžiotojui palaikyti ryšius su raganiais niekuomet nesisekė, mat jų atžvilgiu jis greičiau priminė išdaviką, nei kokį nors geradarį. Lifto durys atsivėrė, ir tuomet išlipdamas, pateko į gana platų koridorių, baltomis sienomis. Sterilumas čia buvo palaikomas neblogai, mat iš karto į nosį trenkė nemalonus antiseptikų dvikas. Priminė tą patį mėšliną jausmą, kuomet tu negeri, o tau į snukį alsuoja aiškiai padauginęs alkoholio asmuo. Šlykštu. Sukandęs dantis vyriškis vis tik ėmė judėti į priekį. Pasisveikindamas su poste sėdinčiomis ir galvų net nepakėlusiomis moterimis, kurios buvo susirūpinusios sistemos neveikimu, mat be kompo negebėtu prisiminti senus laikus ir viską susirašyti ranka. Bet koks skirtumas, tiesa? Šios ligoninės palatų durys buvo su tam tikrais stikliniais langeliais, pro kuriuos buvo galima pamatyti kas yra paguldytas palatoje. O kadangi visi buvo gulintys ir gana sunkios būklės, privatumas niekam nebuvo motais. Surasdamas palatą, kur buvo paguldyta ieškota moteris, tyliai pradarė duris, prieš tai įsitikindamas kad niekas nemato jo pasirinkimo. Užeidamas į vidų, užtraukė ant durų pakabintą užuolaidą, kuri uždengė tą langelį. Dar keli žingsniai ir buvo greta Elenos. Stebino panašumas kuriuo ji dalinosi su Katherine. Veidas atrodė kone identiškai, ir kadangi jos abi buvo šiuo metu nei gyvos, nei mirusios, tik dar labiau tapo panašios.
Iš kišenės išimdamas su savimi atsineštą buteliuką, iš ląšinės sistemos, kuri buvo pritvirtinta prie merginos rankos, ištraukė švirkštą, kuriuo dėka ir sutraukė iš buteliuko nuodus. Kokia sumauta sumaištis dabar buvo viduje, įsivaizduojant kad tai visai ne Winchester. Keista, kad ankščiau net nemirktelėdamas, būtu lengvai nutraukęs bet kurią gyvybę, o dabar baiminosi sukelti širdies aneurizmus, kurie iššauktu pagrindinio kūno organo žūtį. Kelis kartus teko įkvėpti, iškvėpti, kad paprasčiausiai neatpilti negero vakarykščio maisto, tiksliau likučių, kuriuos buvo į save sukišęs vien tam, kad apgauti skrandį. Įsistebėdamas į švirkštą, ir lyg save patį paragindamas imtis veiklos, kištelėjo adatą atgal  į tikriausiai NaCl talpą su kokiais nors papildomais medikamentais. Nuspausdamas švirkšto galą iki pat pabaigos, leido skysčiui patekti į jau paruoštą sistemą. Ji nusidažė auksą primenančiu, aiškiai praskiestu mišiniu. Matėsi kaip nuodas pasklido per sistemą, perspektyviai keliaudamas link kateterio, o iš ten tiesiai per veną į visą moters kūną. Žvilgsnis liko nukreiptas į laikrodžio rodykles. Konvulsijos turėjo prasidėti bet kurią akimirka, jei tik viskas veiks pagal planą. Nebuvo naudotina magija, todėl šį kartą mokslas galėjo imti skanduoti pergalės šauksmus, kuomet Elenos kūnas galiausiai ėmė pasiduoti nuodo veikimui. Nemalonus vaizdas, nieko negalima pridurti. Palatą užpildė mirguliuojančios šviesos, palydėtos visokiausiais pypsėjimais, ir tai reiškė kad buvo pats tinkamiausias laikas sprukti, kol čia nesubėgo pusė ligoninės. Laiku, pačiu tinkamiausiu laiku išeidamas iš palatos, medžiotojas nespėjo net prasilenkti su šurmulį pakėlusiomis slaugytojomis, ir keliais daktarais, skubėjusiais iš taip ir nebaigtų pietų. Susidarė įspūdis, kad kažkam iš tikro buvo labai svarbi ši persona, mat buvo gana neblogai saugoma. Liftą pasiekė pakankamai greitai, tačiau pilnai nepasitraukdamas iš ligoninės, aiškiai laukė kokios nors žinios iš namuose likusios tamsiaplaukės, kuriai dar būdamas lifte, žinute pranešė kad pasirūpino bendra jųdviejų „drauge“.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
don't try to play crazy with me i'm a lot better at it.

Sybil Νικόδημος

Says the man who can be killed with a stick.


Pranešimų skaičius : 644
Įstojau : 2015-10-01

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Bonnie Bennett on Pir. 05 16, 2016 6:02 am

*Prabėgo ne daugiau kaip diena, po to kai Elenos Winchester labai sunki būklė buvo kaip galima pagal situaciją stabilizuota. Bonnie visuomet buvo šalia, pastoviai visas svarbiausias žinias apie net minimaliausius pasikeitimus pranešdama dar vienai geriausiai draugei, kurios nebuvo šalia. Caroline nebuvo šalia, kaip ir pačios Elenos vyro. Ir tai buvo kur kas labiau sumauta, nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Medikai periodiškai prieidavo tam, kad pasakyti kuo toliau, tuo labiau liūdnesnes žinias. Atrodė kad rankos savaime nusileido, kuomet tamsaus gymio burtininkė galiausiai gavo progą patekti ir į intensyvios priežiūros palatą. Sunku pasakyti kokie nemalonūs pojūčiai buvo užvaldę šios merginos kūną, kuomet ji prisitraukdama kėdę prie lovos, savaime suėmė draugės ranką.*
- Man taip gaila, Elena... - *Užsikirtovos tik ištarusi kelis žodžius. Vandeningos akys liko paslėptos akių vokų, kuomet ji palinkdama į priekį, kakta įsirėmė į daugės laikomą plaštaką.* - Aš noriu sugrįžti atgal, kuomet visos mūsų su tavimi problemos buvo susijusios su sprendimu kokias sukneles pasirinkti išleistuvių vakarui... Kai problemas kėlė nesubrendę vaikinai, kurių kvietimus praleisti tą vakarą drauge tu atmesdavai vien todėl, kad man taip ir nepavyko surasti sau poros. Neva kartu likusios vienos, mes nebūtume atrodžiusios apgailėtinai ir beviltiškai. Ir mes neatrodėm, prisiekiu, išleistuvių vakaras buvo tobulas ir man dar kelias savaites po to maudė pėdas.
*Pasukdama galvą taip, kad galėtu matyti nebylų draugės veidą, prie kurio buvo pritvirtintas kvėpavimą stimuliuojantis medicininis prietaisas. Skruostais savaime nuvarvėjo sūrus vanduo, kuomet ji akivaizdžiai nebe atlaikydama įtampos skausmingai sukukčiojo. Praradusi visus savo šeimos narius, visus mirtingus draugus ir dabar likusi visiškai viena jautėsi tokia bejėgė, matydama kad Elena taip pat buvo ant plauko nuo praradimo. Kokia gi iš viso prasmė gyventi toliau, jei tu esi visiškai viena, nebe turi dėl ko kabintis į gyvenimą ir tiesą pasakius, visiškai to nenori. Pasigailėdama savo pasirinkimo suteikti draugei galimybę iš Lockwood'o ištraukti kažką gero, dabar buvo priversta mokėti per didelę kainą. Abi rankos tvirtai laikė gana šaltoką tamsiaplaukės plaštaką, kuomet burtininkė akivaizdžiai virpančiu balsu, pratęsė.*
- Prašau, nepalik manęs čia vienos... ...prašau nepalik manęs. - *Su lyg žodžiais, kurie aiškiai protui leido suvokti kad visa ši istorija nepasibaigs gerai, nes nėra stebuklingo vaisto, nėra stebuklingo burto kuris imtu ir suteiktu mirtingam asmeniui antrą galimybę gyventi. Visas kūnas pasidavė drebuliui, kuomet Bonnie, laikydamasi iki paskutinės akimirkos, galiausiai visapusiškai palūžo. Tai pakylantys, tai nusileidžiantis pečiai tik dar labiau skausmingiau perteikė balsu išreiškiamą raudą. Sielą skaudėjo taip stipriai, kad atrodė kad buvo neįmanoma įkvėpti. Skausmo persmelktos emocijos liejosi per kraštus. Bennett niekuomet nebuvo gavusi progos atsisveikinti su tais, kurie jai buvo svarbūs. Ir dabar, kai medikai galiausiai pranešė kad vilties paprasčiausiai nėra, net jei jie neturi teisės taip kalbėti, ji gavo progą "atsisveikinti". Bet verčiau būtu pasiūliusi ją susikišti į apatinį galą, nei kad priimti ir tai įgyvendinti. Dar tuomet kai nebuvo žengusi pro palatos duris, ji nesąmoningai paskambino Caroline, pasakydama kad jei ji turi bent vieną kruopelytę žmogiškumo, ji dar gali atsisveikinti su Elena. O jei jai tebėra viskas nesvarbu, tuomet lai susikiša savo "kietą charakterį" į užpakalį ir daugiau niekuomet nepasirodo prieš akis. Piktai atsakė ir Dean'ui, kuris akivaizdžiai stengėsi išvengti bet kokio susidūrimo su faktu, kad jo žmona tiesiogine to žodžio prasme nebe turi vilties išgyventi. Ir dabar burtininkė buvo čia, visiškai viena apsiimdama emocionaliai skausmingu pasilikimu iki pačios pabaigos.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Lexi Branson on Pen. 06 03, 2016 3:21 pm

Vampyrai miegodavo ne daug, ypatingai tie, kurie jau buvo pamete kiek gi zvakuciu deretu susmaigstyti i torta pries jas visas uzpuciant. Tiesa pasakius, Lexi savo gimtadienio nebesvente jau daug… daug daug metu. O ir visu zvakuciu jau nebutu sutalpinusi ant vieno torto, greiciausiai prireiktu net keletos, o gal keliolikos. Koks gi skirtumas. Esme tame, kad sia nakti blondine miegojo labia neramiai. Galvoje visaidejo josialogas su Lockwood’u ir nors po tos dienos buvo praeje jau beveik trejetas metu, vampyre vis dar abejojo ta diena padarytu savo apsisprendimu palikti Isaac’a ramybeje arba kaip sake Mason’as ‘’sureikti jam sansa i normalia ateiti’’. Atmerkusi savo dideles akis Branson kuri laika pragulejo baltutelaiciuose pataluose stebedama aukstas nuomuojamo buto lubas. Jai patiko Londono architektura ir tie senoviniai burai su aukstomis lubomis ir ispudingo dydzio langais paciame sostines centre. Aplink surmuliuojantis veiksmas kazkuria prasme priversdavo ir ja pacia bent dalinai pasijusti gyva, ne tokia mirusia, kad ir kaip ironiskai tai skambetu. Zvilgtelejusi i nedideli apskrita laikrodi sau is kaires ji ir vel uzsimerke. Buvo jau gerokai po vidurnakcio, taciau tas keistas jausmas, kad ja kazkas stebi niekaip neapleido sviesiaplaukes ir pamazu vede ja is proto. Kai jos akys vel atsimerke jos zvilgsnis atrode ryztingas. Perbales menulio apsviestas jos kunas letai, nekeldamas absoliuciai jokio garso eme vaikscioti po rafinuotai apstatyta miegamaji. Baltos spalvos naktine suknele nebuvo aptemta todel kai vampyre rankoje laikydama telefona atistojo prie praviru balkono duru, eme lengvai plevesuoti. -Isaac’ai…-tylus jos balsas buvo aiskus, bet svelnus, tarsi patalai is kuriu ji dar neseniai pakilo. -Man labai reikia vieno asmens adreso, arba telefono numerio, bet geriau butu adresas… Tai labai svarbu. Tas asmuo yra ragana vardu Bonnie Bennett.-kaip savanaudiska is jos puses… ignoruoti mylimo vyro skambucius ir zinutes, tiesiog israuti jo sirdi (perkeltine prasme) ir dingti nieko deramai nepaaiskinus, o paskui, reikalui prispaudus, tiesiog imti ir isiverzti atgal i jo gyvenima nemastant apie galimas pasekmes. Tiesa buvo ta, kad Lexi ir pati butu sugebejusi susirasti Bonnie adresa. Priezastis privertusi ja susisiekti su vis dar jos sirdi pavergusiu Lahey buvo tai, jog ilgaamze vampyre nebuvo tikra kiek ilgai jai buvo like gyventi.
Priejusi prie senovines komodos ji atidare pirmaji jos stalciu ir iseme ten buvusia papuosalu dezute. Praverusi ja, Branson liesais ir perbalusiais savo pirstais is jos istrauke tris…. Senovinius papuosalus. Jie nepriklause jai. Ji buvo juos pavogusi, taciau jie nepriklause ir tiems is kuriu ji juos pasisavino. Bennett save vadinusios raganos buvo apsisaukeles ir nors normaliomis aplinkybemis Lexi buvo visiskai nesuinteresuota raganu reikalais, si karta neisikisti ji tiesiog negalejo. Jos rankose laikomi amuletai buvo beverciai, taciau tik ne tuomet kai jie bus visi kartu. Visi septyni. Amuletuose slypejo nepaprastai stiprios raganos galios ir vampyre zinojo kokios nepataisomos pasekmes gali laukti visu antgamtiniu butybiu jei tos galios atsidurs piktavalisku asmenu rankose. Is prigimties buvusi stebetoja, observuojanti aplinka, ji netruko issiaiskinti kas uz viso to slepiasi ir tai anaiptol nezadejo nieko gera. Sviesiaplauke vampyre pavoge amuletus ir juos saugojusios raganos, taciau tik po to kai ja nuzude. Miegancia. Tyliai ir nesukeldama jai skausmo, taciau toks vampyres humaniskumas ne kiek nesuminkstino likusiu raganu sirdziu, kurios dabar bet kokia kaina ketino surasti ir nulinciuoti vampyre. Lexi slapstesi keliaudama is miesto i miesta, is salies i sali, taciau raganos lipo jai ant kulnu ir ji tai jaute. Ji privalejo perduoti amuletus tam, kas sugebes juos apsaugoti, kas neleis, kad jie atsidurtu netinkamose rankose ir tas kazkas buvo tikroji ir vienintele likusi gyva Bennett.
Isaac’o meginimas prisiskambinti jai buvo nesekmingas. Ji tiesiog numesdavo rageli, taciau vaikino atkaklumas jai kele nuosirdzia sypsena. Galop jos ekrane uzsiplieske zinute, kurios turinys buvo viso labo reikiamas adresas. Syptelejusi ji skubiai apsirenge ir negaisdama laiko iskeliavo i oro uosta pakeliui ismesdama savo mobiluju i pirma pasitaikiusia siuksliadeze. Jis buvo protingas ir butu nesunkiai ja susekes, taciau ji nenorejo busti surata. Dar ne dabar.
-Sveika, Bonnie. Mums reikia pasikalbeti,-nuosirdi sypsena perskrode vampyres veida kuomet ji nei kiek nesivarzydama pasieke reikiama palata. -Si karta tai neturi nieko bendra su tavo drauge, nors as tikrai neesu jos fane. Visos antrininkes yra vienaip ar kitaip susidirbusios mano akyse ir as nuosirdziai tikiuosi, kad… Ak taip, vos nepamirsau. Turiu tau dovanu,-is rankines issitraukusi ta pacia papuosalu dezute ji iteike ja raganai ir sprendziant is jos reakcijos, vos palietusi papuosalus ji turejo pamatyti kazka panasaus i vizija, kuri ir priverte burtininke atsokti taip tarytum butu buvusi ju nudeginta. -Mhm… dabar supranti kodel negaliu ju pasilaikyti? Man yra lipama ant kulnu, Bennett ir as pradedu bijoti, kad mano nemirtingas pasturgalis nespes surasti tikrojo siu daikciuku savininko kol galiausiai bus paspirgintas tu, kurios siu papuosalu iesko taip, tarsi nuo to priklausytu ju visu givybes. As del to, beje, labai abejoju, kadangi jos mane persekioja jau gerus keturis menesius ir faktas, jog jos VIS-DAR mane persekioja savaime sufleruoja, kad jos yra vis dar gyvos… na tikriausiai pagauni, ka noriu pasakyti? Taigi… sekmes,-padrasinanciai nusisypsojusi ji patrauke lauk is palatos. -Beje… esu tikra, kad atimdama tai is tu, kurios beje vadina save Bennett, padariau gera darba… Manai… galetum man islosti bent keleta dienu, na zinai… uzdedama ant manes koki burta, kad tos kales negaletu manes surasti? Turiu keleta neuzbaigtu darbu siame mieste…

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 32
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Bonnie Bennett on Pir. 06 06, 2016 9:08 am

*Visą laiką, kurį burtininkė stengėsi praleisti prie savo geriausios draugės, pastarosios būklė nebuvo niekaip pasikeitusi: ji vis dar buvo priklausoma nuo jos gyvybę varančių prietaisų, o tai reiškė kad su kiekviena diena vilties kad viskas pasibaigs stebuklu, buvo vis mažiau. Tuo metu, kai tamsesnio gymio burtininkė nieko nesakė, su niekuo nebandė susisiekti, mintyse stengėsi atkapstyti bent kažkokį burtą, kuris suteiktu jai galimybę visą šią apgailėtiną situaciją pakeisti. Tačiau nebuvo nieko, burtininkės, kad ir kokios būtu stiprios, negali prikelti "mirusio" asmens antram, žmogiškam gyvenimui. Visą apsunkino ir tai, kad Elena buvo išgėrusi tuos vaistus, kurie kadaise buvo skirti pirmiesiems istorijoje vampyrams. Būtent tiems, apie kuriuos buvo rašoma toje senoje burtų knygoje, kurią paveldėjo iš savo senelės. Taip, Bonnie Bennett buvo paskutinė savo giminės atstovė ir galima nesunkiai teigti kad tokia ir turėjo likti iki pat paskutinės savo dienos. Nemanė kad kaip ir dauguma normalių žmonių, ji mirs pasiekusi žilą senatvę. Gyvenant mieste, kuris yra kupinas vampyrų, vilkolakių ir visokiausių kitų padarų, buvo ganėtinai sunkus dalykas. O kartais jautėsi taip, tarytum visame mieste būtu vienintelė iš tikro mirtinga asmenybė. Bei velniai griebtu visus aplinkui, Bonnie nuoširdžiai buvo pavargusi. Ir dabar kai likimas iš jos taip troško atimti geriausią draugę, rankos savaime ėmė leistis žemyn. Stebėtina buvo ir tai, kad nei Caroline, nei Dean'as taip ir nepasirodė. Nuostabu, tiesa? Išgirdusi atsidarančias palatos duris (įsivaizduokime kad tai buvo jau kita diena, kad surišti visus įvykius, kuriuos apturi Dean'as ir Cassidy, kad paskui nebūtu taip kad jie atvažiuoja į praeities laiką surasti Bon Bon xD), nieko nedelsdama pakilo ant kojų, tikėdamasi pamatyti pažįstamą veidą.*
- Tu? - *Galima tik įsivaizduoti koks pyktis apėmė burtininkės kūną, kuomet ši suvokė kad čia pasirodžiusi šviesiaplaukė akivaizdžiai nebuvo pageidaujama. Iš viso, be Caroline iš vampyrų čia nebuvo pageidaujamas ne vienas. Įtempta nugara, įsitempė dar labiau, vos tik Lexi suteikė sau teisę pasakyti nelabai apdairius žodžius. Ir galima pasakyti tiesiai šviesiai, Bonnie nebūtu apsiribojusi vien tik galvos skausmo sukėlimą, jei ne tas daiktas, kuris buvo pamestas į jos pusę. Suvokti kad amuletai buvo magiški ir tai, kad jie savyje saugojo be galo dideles gales, galima suprasti vos tik prisilietus. Tačiau tuo pačiu metu įvyko kažkas neįtikėtino. Turint omeny, kad Bonnie niekuomet nebuvo mačiusi kažko panašaus į vizijas, bet būtent tai dabar ir įvyko. (Intrigos išlaikymo sumetimais, nerašysiu ką būtent pamatė burtininkė). Jos išsiplėtusios akys savaime leido suprasti, kad regėtas vaizdas nebuvo toks ir paprastas.* - Iš kur po paraliais tu gavai šiuos daiktus? Ar bent įsivaizduoji kiek daug reikšmės jie turi, jei pateks į netinkamas rankas, ir kokias galias atskleis, jei pateks į tinkamas? - *Trumpam veidu pasisukdama į geriausios draugės pusę, neigiamai papurtė galvą, kuomet viduje ėmė prieštarauti keli sprendimai, kurių priimti turėtu tik vieną. Nors Lexi ir atsakė į visus užduotis klausimus, Bonnie visgi atrodė neįtikinta. Akių vokai buvo patinę nuo verkimo, bei vis dar šiek tiek sudrėkę, kuomet ypatingų galių turinti moteris laisva ranka perbraukė per savo skruostikaulis, kaip mat pratęsdama savo kalbą.*
- Žinant koks senovinis artifaktas tai yra, aš galiu garantuoti kad man net neprireiks veltis į savininko paieškas. Ateis diena, kuomet mane susiras arba tie, kurie seka paskui tave, arba tinkamas asmuo. Vienaip ar kitaip, tu padarei teisingą sprendimą, kuomet man tai įdavei. Niekas kitas, kaip tikra ir paskutinė Bennett, nesugebės to išsaugoti labiau tinkamai. Neįsižeisk žinoma, bet vampyrai nėra tokie jau ir "kieti".
*Įsikišdama amuletus į vidinę savo striukės kišenę, jau ketino nebe reaguoti į šviesiaplaukę, kuomet ši visgi paprašė paslaugos atgal. Prunkštelėdama, bei tuo pačiu metu neigiamai papurtydama galvą, konstatavo ir taip gana akivaizdų faktą.* - Žinoma, su jumis vampyrais nebūna kitaip. - *Nereikėjo jokio ritualo, kuris žinoma būtu veiksmingas ir vizualiai gąsdinantis. Moteris paprasčiausiai neturėjo tam nei laiko, nei noro. Todėl kuomet nuo savo kaklo nusikabino grandinėlę su senoviniu amuletu, ištiesė savo ranką į vampyrės pusę, tačiau nepaleisdama laikomą daiktą, visgi prasitarė.* - Jis mano, tiksliau buvo sukurtas mano senelės, todėl verčiau nepraganyk. Veikimas labai paprastas, kol turėsi jį prie savęs, jokia ragana ar raganius nesugebės tave pamatyti. Tai kažkas panašaus į užšaldymo laike burtą... Jie nesugebės nustatyti tavo buvimo vietos, kad ir kaip stengtųsi tai padaryti. - *Taip, puikiai suvokė kad atiduodama savo daikčiuką ji praranda ir savisaugą, kurią buvo pasirūpinusi.* - Lexi. Tai ne mano reikalas, ir žinoma kad tu manęs neklausysi. Tačiau išeik gražiai, Isaac'as yra mirtingas ir viskas ką daro, tai švaisto dabar ne vien savo potencialą, bet ir gyvenimą. Pasielk bent kartą kaip žmogus, ne kaip vampyrė ir leisk jam gyventi toliau. Jis mano draugas, todėl... Žodžiu, aš tik noriu pasakyti kad tas berniukštis tikrai pametęs dėl tavęs galvą. Vis dar, o jo laikrodis tikrai tiksi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Lexi Branson on Št. 06 11, 2016 3:34 pm

Lexi ilgaamziskumo priezastis tikrai nebuvo subalansuota mityba ar aktyvus gyvenimo budas. Kur kas arciau tiesos butu buve pasakyti, kad jos sedimaja gelbejo vampyres moto nekisti nosies ten, kur reikalai tiesiogiai neliete jos pacios. Ir sprendziant is to kokio garbingo amziaus buvo sulaukusi si kraujo donoru dosnumu givybe palaikanti persona, toks poziuris jai buvo isejes tik i nauda. Situacija i kuria visai netycia pateko Branson suzinojusi apie galias slepiancias realikvijas kolekciuonuojancias raganas, buvo tai, kam blondine dazniausiai buvo ipratusi atsukti nugara, uzmerkti akis. Kad ir kaip butu apmaudu, si karta ji to padaryti negalejo. Tiesa pasakius, ir pasirinkimas jos atveju buvo menkas. Ji galejo tiesiog sudejusi rankas laukti kol raganos gaus ko norejusios ir tuomet greiciausiai atsikratys originaliuju kas reiks ir jos pacios dienu saulelydi arba padaryti paslauga nesuskaiciuojamai galybei vampyru ir zuti nuo tu paciu kereti gebanciu ranku, bet bent jau padaryti tai su aukstai iskelta galva ir dar auksciau iskeltu viduriniuoju pirstu.
-Nesvarbu is kur tai gavau,-neigiamai papurciusi galva ji aiskiai norejo kuo greiciau is cia issinesdinti. Nepaisant to, kad budama zmogumi ji dirbi medicinos sesele, dabar ligoniniu ji venge. Pernelyg ilgai tramdytas poreikis maitintis tiesiai is venos, cia tapdavo dar ikyresnis ir Lexi samoningai venge pagundu. -Zinau, butent todel tave ir susiradau,-uzvertusi akis ji nesistenge biciuliautis su burtininke. -Turbut tureciau uzsiminti, kad tos, is kuriu ir nugvelbiau siuos daikciukus, sakosi esancios Bennett. Nezinau kiek tame yra tiesos ir kas is tiesu uz viso to slypi, bet kaip vienintele man zinoma tikra Bennett, tikriausiai turetum issiaiskinti kas tos apsisaukeles ir kodel jos nori apjuodinti tavo gimines raganas,-atsainiai apziurinedama prie merdincios Elenos prijungtus aparatus ji neigiamai papurte galva. -Zinau, kad tikiesi, jog ji issikapstys, bet…-ne itin jautrus jos tonas buvo palydetas neigiamo galvos krestelejimo. -Visa zmogiska savo gyvenima praleidau ligoninese… Tokia zyma prie ligonio failo…-parodziusi Bonn’ei papkute su Elenos ligos istorija ji negarsiai atsiduso. -Tokia zyma dazniausiai yra pridedama prie pacientu, kuriu issigelbejimo sansais abejoja patys daktarai…. Zinoma, gali ivykti stebuklas, bet…-cia ji buvo priversta uzsiciaupti. Nepagristai dosnus pasnekoves gestas kuriam laikui ateme blondines ama. Ypatingai po to, kai ji kone konstatavo, kad jos geriausios drauges dienos suskaiciuotos. -A… aciu,-tarsi neisitikinusi, kad mergina tikrai zino ka daro, akimirka delse pries galiausiai paimdama grandinele. -Esi tikra?-suraukusi antakius ji buvo isties giliai sujaudinta tokio merginos gesto. Kai netrukus buvo paminetas Isaac vardas Lexi sustingo. -Butent todel, kad ji…-staiga sustabdziusi save nuo to, ko dar niekad nebuvo istarusi balsu ji papurte galva. -Todel, kad jis man rupi, pati iteikiau tau siuos..-ranka parodziusi i amuletus raganos rankose ji apzilaize rudos spalvos luptaziu padazytas lupas. -Uzuot perdavusi tai per ji. Problema esu ne as, o padrikas vilkolakiu burys, kuriam Isaac’as priklauso. As nesimaciau su juo jau labai ilga laika, todel jei nori padaryti jam paslauga, moralus skaityti gali tam niekam tikusiam jo alfai, kuris nepanasu, kad…-staiga nutilusi ji suprato, kad jos ketinimas vaikino atzvilgiu atrodyti saltai nuejo per niek. -Tai ne mano reikalas,-Lexi neigiamai papurte galva. -Kai ji sutiksi, gali perduoti kad liautusi manes ieskojes,-dirbtinai syptelejusi ji pasisuko eiti. -Nes mano laikrodis tiksi gerokai garsiau nei jo, pati zinai…-Branson zinojo, kad Bonnie grandinele tik islos jai siek tiek laiko, bet nesugebes apsaugoti nuo to, kas buvo neisvengiama. Tokie vampyru akibrokstai niekada nesibaige laimingai. Jei ir buvo labiau uz vampyrus pagiezingesniu sutverimu, kurie nemokejo atleisti ar suteikti antro sanso, tai tie sutverimai buvo raganos ir nemirtinga blondine tai zinojo geriau nei kas kitas, mat labai panasiomis aplinkybemis buvo netekusi kazkada labai myleto vyro. Mirtingo vyro, kuris bereikalingai paaukojo savo givybe ir nepaisant to, kad priklause raganu giminei, pamilo ja, vampyre.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 32
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Bonnie Bennett on Antr. 06 14, 2016 4:34 am

*Rankose laikomi amuletai, pakankamai greitai atsidūrė ant tamsesnio gymio burtininkės kaklo. Paslėpdama juos po marškiniais, ant jų uždėjo ranką. Nepriklausomai nuo to, kad puikiai girdėjo tai ką sakė nemirtinga šviesiaplaukė, Bonnie didžiausia dėmesio dalis buvo nukreipta į tam tikrą burtą, kuris buvo įgyvendintas su lyg tuo, kad vos sumerkusi akis ir sumurmėjusi tam tikrus žodžius sau po nosimi, atsimerkė. Amuletai buvo pradingę iš akių, tiksliau jie vis dar buvo ten pat, tačiau izoliuoti nuo bet kokios akies. Tai buvo pirmasis žingsnis, norint kad senoviniai daiktai nebūtu taip lengvai surasti, o kai ją pasieks arba teisėtas savininkas arba raganos, kurios apsimeta jos šeimos narėmis, Bonnie bus mažu mažiausiai pasiruošusi. Atsukdama akis į pašnekovę, mergina vos girdimai pasisakė, nors balsas ir nuskambėjo tyliai, tačiau velnioniškai užtikrintai.* - Gali būti tikra tuo, kad amuletai nepasieks netinkamų rankų, net jei nuo to priklausys mano gyvybė. Ne viena siela neturi teisės teršti mano giminės vardo. Tuo labiau, pirmiausia mano užduotis bus sugrąžinti juos ir juose slepiamas galias tam asmeniui, kuriam tai priklauso. Nors laikas ir yra visiškai netinkamas, man taip pat reikia bent šiek tiek prasiblaškyti.
*Tuomet kai tamsiaplaukė pasisakė savo nuomonę apie Elenos būklę, burtininkės veide nebuvo išreikšta ne viena emocija. Buvo panašu, kad mergina buvo susitaikiusi su ateitimi, o ir net labai pasistengdama ką nors padaryti, paprasčiausiai negalėjo. Jos rankos buvo surištos ir tai vedė prie labai depresyviai desperatiškos padėties.* - Aš žinau, ir man darosi dar labiau pikta dėl to, kad be manęs čia nieko daugiau nėra.
*Neigiamai papurčiusi galvą, burtininkė vėl atsisėdo ant kėdės, kuri buvo palikta prie lovos. Rankos vėl pasigavo geriausios draugės pirštus, tvirtai juos suspausdamos. Nutilo, bet ne todėl kad nebūtu turėjusi ką pasakyti atgal, greičiau todėl, kad tą akimirką pasidarė šiek tiek sudėtinga kalbėti. Net įsivaizdavimas ar suvokimas kad viskas pasibaigs tragiškai, vertė ją pradėti norėti šaukti, kad visą tai išlieti.*
- Jis omega, Lexi. Po tos dienos, kuomet jam buvo liepta nuo tavęs atsitraukti, jis atsitraukė nuo būrio tapdamas vienišu vilku. Ar man reikia tau priminti ką reiškia būti vienišu vilku ir kiek ilgai jie išgyvena, neturėdami užnugario? - *Pasukdama akis į vampyrės pusę, Bennett teigiamai linktelėjo galva, leisdama suprasti kad jos perduota grandinėlė dabar priklausys jai. Galu gale, pati Bonnie turėjo kur kas daugiau galimybių pasipriešinti magams ar raganoms, nei vampyrė, kuri galėjo būti palaužta vos per vieną sekundę.*
- Aš nesu tokia jau gera, kad taisyti svetimas klaidas. Bet tu savo ruožtu galėtum sugrąžinti tam vaikiui norą gyventi. Pati pagalvok, jis atsisakė visiškai visko, kad turėti bent menkiausią galimybę būti su tavimi, o tu tiesiog pradingai. Manau jis yra vertas mažu mažiausiai atsiprašymo, jei ne paaiškinimo. Bet žinoma, jūs vampyrai gi per daug išdidūs kad taip pasielgti. - *Neigiamai papurčiusi galvą, pratęsė.*
- Aha, puiki mintis! Jei man pavyko per minutę laiko išsiaiškinti kad vilkolakis tau nėra tuščia vieta, tu verčiau bėk nuo akivaizdžiai pernelyg stiprių raganių, kurie suseks tave, vos tik prasibraus pro mano šeimos apsaugas. Labai puiki mintis, pati viena galėsi ir stoti jiems skersai kelio. Šaunuolė. Paskui nesistebėk kad pabaigsi savo dienas su kuolu krūtinėje. O aš tik pasakysiu "o ką aš tau sakiau?". Atsimink savo draugus, velniai griebtu. Nes esi įklimpusi į mėšlą iki pat ausų, su užnugariu bent jau sugebėsi išlošti sau laiko, kol aš susitvarkysiu su tais kenkėjais. - *Suspaudusi lūpas, ji galiausiai liovėsi krauti ant šviesiaplaukės. Kitu metu ji net nebūtu pasistengusi kaip nors išlaikyti žodinį kontaktą su vampyre, tačiau šiuo metu Bonne aiškiai matė, kiek svarbi gali būti kiekviena akimirka, nes ji laisvai gali tapti paskutine.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Elissa Ambrose on Kv. 07 07, 2016 3:46 am

Nusakyti koki siaubingai gilu pedsaka pastaruoju dienu ivikiai paliko medžiotojos samoneje, buvo neimanoma. Tarytum amerikietiski kalneliai, viena akimirka ji buvo pačiame dugne, kita, lyg ant sparnu jaute ta euforijai prilygstanti jausma buti spaudziamai mylimo vyro glebyje, tačiau čia ir vel tykojo bedugne kadangi tas asmuo priklause kitai ir ji privalėjo su tuo susitsikyti. O susitaikyti per savo gyvenima jai buvo teke su daugeliu dalyku. Viena tu karciu piliuliu, kuria merginai teko nuryti dar vaikysteje buvo vardu Frank'as. Judvieju niekuomet nesiejo broliški santykiai, Cassidy net butu galejusi prisiekti, kad kartais vyrenio giminaicio replikos apskritai priversdavo ja sudvejoti ar jiedu yra kraujo gimines. Būdama vaikas ji net buvo susidurusi teorija, kad vyresnelis buvo ivaikintas. Tai puikiai atitiko visus tuos neatitikimus, eretiska jo buda ir šaltuma jos atzvilgiu. Ji niekuomet nesijaute brolio mylima ir tai ilgainiui suformavo labai savotiska, tuo laiku dar bendrapavardziu, bendravimo buda. Surinkti Frank'o numeri jai nebuvo sunku, kadangi prisiskambinti broliu buvo tiek pat sansu kaip ir... Sansu buvo labai mazai. Ne kiek nenustebusi, kad jos skambutis buvo peradresuotas ji eme studijuoti viena painiu ligonines zemelapiu kabejusiu gydimo istaigos kolidoriuje. Neatitraukdama telefono nuo ausies ji pagaliau surado reikiama skyriu, kuriame gulejo Elena. -Frank'ai...-bandydama islaikyti tvirta balso tona Argent buvo priversta atsikoseti. -Nežinau ar tau apskritai rupi, kadangi ne nesugebejai aplankyti jo ligoninėje.-nuslėpti jauciama tulzi pašnekovo atžvilgiu daresi pernelyg sunku. -Jis pralaimėjo,-turėdama omenyje kova su veziu ji ir vel nutilo. Nežinia kaip ilgai ji ten stovejo bandydama surasti tinkamus žodžius, bet netrukus ja pertrauke pyptelejimas pranesantis, kad adresato balso pastas yra perpildytas. -Kad tave kur.. -susnibzdejusi ji pakabimo viesajai publikai skirto telefono rageli.
Giliau iskvepusi, medziotoja patrauke reikiamos palatos link, kuri radosi pačiame intensyvios prieziuros skyriaus kolidoriaus gale. Pakeliui ji žinoma buvo sustabdyta budincios seseles. -Aš... Winchester šeimos drauge. Pazadu ilgai neuzsibusiu,-kai jai buvo pranesta, kad palatoje be jos ir taip yra dvi lankytojos, Cassidy piktai atsiduso ir pasidavusi prisedo ant vienos is kedziu kolidoriuje. Mobiliojo neturejo, todel laukimas zadejo buti ilgas ir nuobodus. Ir stai, visai netrukus tarpduryje pasirode prieš tai nematyta blondine. Ne iš karto pakilusi ant koju ar kitaip issidavusi, kad jas stebi, Argent pasiciupo pirma po ranka pasitaikiusi zurnala ir apsimete stropiai skaitanti... Apie zukle. Is pokalbio nuogirdu buvo aišku, kad lankytoja buvo mažai tesuinteresuota Elenos gerbuviu. Kad ir ka jos ten aiškinosi, jos pacios reikalai šia minute jai atrodo kur kas skubesni, tad neistverusi ji mikliai pakilo ant koju ir atsidurusi šalia vampyres dirbtinai syptelejo. -Sveika. Jei tu nieko prieš, atejau čia aplankyti Elenos, tačiau manes neleidžia, nes ligonines taisykles leidžia palatoje buti tik dviems lankytojams ir.. Lankymo valandos jau i pabaiga... -Lexi atsovus, kad ji ir pati buvo beiseidinejanti, Cass dekingai syptelejo. -Tu tikriausiai Bonnie, -žengusi i palatos vidu medžiotoja nejaukiai minzikavo prieš išdrisdama pazvelgti i Elena. -Arba kaip tave vadina Dean'as... Bon Bon, -kvailai vyptelejusi ji galiausiai zenge arčiau ir kai blondine pagaliau apleido patalpa, sugrazino savo žvilgsni i burtininke. -Aš Dean'o drauge. Vaikystes drauge. Mano vardas Cassidy, -ištiesusi ranka ji megino buti mandagi, kaip to prase Winchester'is. -Jis... Jis bus čia kaip imanoma greičiau. Uzvire šiokia tokia kose, greičiausiai su raganomis itaisiusiomis jam ta zyme. Atleisk... Kaip laikosi Elena? -buvo daugiau nei akivaizdu, kad lankytoja nemego ne tik ligoniniu, bet ir sunkiu ligoniniu vaizdo. -Ligonines nera mano megstamiausia vieta snekuciuotis, bet man labai reikia informacijos apie šiuos...-ištraukusi amuletus is kisenes ji ištiese ranka. -Šiuos papuosalus. Jei butu kitas budas ar jei tai nebutu taip skubu, ptikek, palaukciau kol tavo drauge išsikapstys, bet panašu, kad neturiu daug laiko. Raganos, prisista iucios kaip Bennett, nori bet kokia kaina gauti šiuos amuletus, bet suzinojusi, kad esi paskutine Bennett nutariau pirma juos parodyti tau... Ar esi kada nors juos mačiusi? -vos tik istiesta jos ranka paliete burtininke, ši atsoko nuo jos tarsi butu nuplikyta ir tai atrode labai keistai, tarytum Bonnie butu pamačiusi vizija. -Kas per velnias?-suraukusi antakius Argent atsitrauke atbula suteikdama raganai erdves.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I want to feel something.
today means nothing. today is just a ghost that’s haunting me. i’m at the end of the world, on the edge of things, and i think about letting go. i think about falling.

Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 155
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Bonnie Bennett on Sk. 07 10, 2016 8:22 am

Bonnie nuomonė buvo nepalaužiama, turint omeny tai, kad ji neketino vaidinti "tarpininkės" vampyrės ir vilkolakio meilės istorijoje. Tuo labiau kabai gerbė savo draugą ir kuo puikiausiai žinojo, kad jei ji bent pabandys prasižioti šia tema, greičiausiai bus pasiųsta velniop, su palinkėjimais perduoti labas pačiam ponui Šėtonui. Tai buvo leista suprasti šviesiaplaukei, dar prieš tai, kuomet pro palatos duris pasirodė dar viena asmenybė. Tamsesnio gymio burtininkė nebuvo mačiusi prieš tai Cassidy, tačiau ir negalėjo pasakyti ar šis asmuo tikrai pažįsta Elena ar ne, atsižvelgiant į tai, kad iš karto po to, kuomet Winchester ištekėjo, ji išvyko iš šalies, pasirinkdama pastoviai gyvenimo vietai, visai kitą kraštą. Ar moterys buvo pažįstamos nebuvo aišku, o ir iš tikro nelabai svarbu, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad bent kažkas teikėsi pasirodyti čia, be pačios Bonnie ar Elenos brolio. Pakildama nuo kėdės, Bennett planavo išeiti paskui Lexi, vien todėl kad jau kuris laikas nebuvo nieko nei valgiusi, nei gėrusi. O skrandis savaime reikalavo dėmesio, ar bent jau apgaulingo pasirūpinimo.
Nematytos moters žodžiai skirti burtininkei kaip mat buvo pastebėti, tačiau tai ne kiek palankiai nebuvo priimta. Buvo panašu, kad kiekvienas, kuris čia pasirodo pirmiausia yra sudomintas savo asmeniniais reikalais, nei kad tuo, kokia visa ši situacija yra rimta.
- Tik artimiausi draugai turi teisę mane taip vadinti. Todėl taip, mano vardas Bonnie. Žinai, Dean'as turėtu čia pasirodyti asmeniškai, o ne prašyti kad jo vardu tai padarytu šeimos draugės. Niekas nežino ar Elena sugebės dar atlaikyti bent kelias dienas, o jo nėra šalia. Aš suprantu, yra sunku, tačiau jis pats paskui pasigailės to, kad buvo kitur, o ne kartu su ja. Bet manau kad jis kaip visuomet, pasielgs priešingai, tiesa?
Nepriklausomai nuo to kad Bonnie šiuo metu tikrai kaupė tulžį apkalbamo asmens atžvilgiu, Cassidy komentaras apie raganas bei tą mistišką "tatuiruotę" privertė ją į viską atsižvelgti šiek tiek kitaip. Ji ne vieną kartą matė Dean'ą, kuomet jis buvo užvaldytas kraujo troškimo. Paskutinis kartas privedė prie to, kad jie visi atsidūrė Mikaelson'o namuose, Mason'o nelaisvėję. Tas vakaras pasibaigė tragiškai, bei už tai buvo atsakinga jauna hibridė, kuriai akivaizdžiai Elena buvo šiokia tokia kliūtimi, norint pasiekti Winchester'į. Teko neigiamai papurtyti galvą, kad bent jau iš dalies atsigauti, sugrįžtant į realybę. - Pasakyk jam, kad paskambintu man, vos tik turės progą. Ir jei prasidėjo dar vienas išpuolis, paklausyk draugiško patarimo ir laikykis kaip galima toliau, nes negali būti tikra, kad tapsi tik atsitiktine auka, kaip ir Elena.
Pasirodžiusios merginos pareikštas noras sužinoti daugiau informacijos apie analogiškus amuletus, kuriuos čia atnešusi buvo vampyrė, privertė burtininkę išlenkti antakius. Vargu ar tai buvo sutapimas, turint omeny, kad prasilenkusios moterys buvo atvykusios čia dėl panašios priežasties, tačiau viena kitos nepažino. Nereikėjo būti labai galingai, kad sugebėti "prajausti" magiško objekto su savimi nešamą galią. Ir vos tik Cassidy pateko į palatą, nuo jos spinduliavo labai keista "aura", kažkas kas leido Bonnie su nepažįstamu asmeniu, kuris pasirodė čia visiškai ne laiku, elgtis pakankamai draugiškai. - Tu teisi dėl to kad be manęs, šiuo metu nėra ne vienos gyvos likusios Bennett raganos, ir aš nuoširdžiai nesuprantu kokio velnio, kažkas sugalvojo naudotis mano giminės pavarde vardan to, kad pasiekti tam tikrą tikslą. Neramina tik vienas dalykas, kad tai netikėtai tapo mano susidomėjimo aspektu. O tai reiškia, kad nenusiraminsiu, kol nerasiu tų apsimetėlių.
Teigiamai linktelėdama galva, burtininkė iš karto ištiesė savo ranką į tamsiaplaukės pusę, kuomet akimoju susilietus odai, kaip nudeginta, atitraukė rankas nuo jos, prieš tai spėdama pasigriebti moters pademonstruotus amuletus. Sukandusi žandikaulį, mergina ilgą laiką nepratarė ne vieno žodžio, tiesiog stebėdama visus trys objektus: ant grandinėlės kabančius senovinius žiedus ir tikriausiai atsitiktinai prie jų pritvirtintą kryželį. Laisva jos ranka pakilo link kaklo, kuomet burtininkė sumerkė akis. Tyliai, mirusia kalba ištarusi tam tikrus žodžius, ji panaikino burtą, kuris paslėpė Lexi perduotus papuošalus. Žvilgsnis pagaliau pakilo ties Cassidy, kuomet Bonnie visgi pasiruošė kalbėti,
- Šie amuletai atskirai nieko nereiškia, tačiau kartu gali suteikti labai dideles galias. Jie savo laiku buvo išskaidyti, bei išmėtyti po visus pasaulio kraštus, todėl kad ir kam jie priklausė visą ko eigoje, tai neturi visiškai jokios reikšmės. Kiekvienas ritualas turi savo spragų, kurias galima apeiti. Tas pats galioja ir šiems amuletams esant kartu. Jie gali suteikti neapsakomą magišką galią bet kam, nebūtinai asmeniui, iš kurio tai buvo atimta. - Specialiai atkišdama Silas žiedą ir pačios Cassidy kryželį į merginos pusę, pakomentuoja, - Šie du buvo išlydyti tos pačios giminės atstovams. Likę, priklausė vienam coven'ui, o vėliau buvo panaudoti, kaip ir sakiau, skirtingiems tikslams. Tuo atveju, jei visi amuletai tuo pačiu metu pateks į blogas rankas, tuomet situacija pasisuks tokia linkme, kad pasaulio pabaiga, viso labo bus visą ko pradžia. Ar supranti bent ką nors, ką tau sakau? - Burtininkė galiausiai nukabino visus papuošalus nuo savo kaklo, padėdama ant patalinės, kartu su tais, kuriuos gavo iš Argent. Užteko viso labo per juos pervesti ranka, kad metalas imtu keisti savo formą, palaipsniui įgaudamas vieno, ne mažo medalio formą, su tuo pačiu ornamentu, kuriuo buvo paženklintas kiekvienas iš prieš tai buvusių, pavienių juvelyrinių dirbinių. Burtininkės žalios akys pakilo ties nusistebėjusia moterimi, kuomet ji visgi nelabai drąsiai, tačiau prasitarė, - Tam kad šis brangaus metalo lydinys būtu beaktyvuotas, jis turi papulti į tas rankas, iš kurių buvo atimtos visos šios galios, ir kaip galima greičiau. - Tuo burtininkė ir baigė savo kalbą, kuomet galvos mostu paskatino Cassidy paimti transformaciją baigusį objektą į savo rankas. Mat pati Bonnie šio objekto paliesti ne vien kad nebe galėjo, tačiau ir nedegė labai dideliu noru. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad prieš akis buvo ta, kurią  du kart matė vizijose.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Elissa Ambrose on Pir. 07 11, 2016 3:47 pm

Cassidy jautesi nejaukiai budama viename kambaryje su moterimi, kuri dar kitaip galejo buti ivardinama kaip ponia Winchester, taciau priesingai nei mane pries cia atsidurdama, ziuredama i Elena ji nejaute jai ne kruopelytes neigiamu emociju. Ji tiesiog jautesi kalta ir net siek tiek pyko ant Dean'o. -Zinau,-apgailestaudama ji tvirtai suspaude lupas. -Patikek, bandziau ji itikinti, bet jis... jis per daug ja myli, kad sugebetu tiesiog cia stoveti, zinodamas, kad niekuo negali jai padeti,-nepaaiskinamas pasitikejimas Bennett verte ja atvirauti tarsi jodvi butu senos pazistamos. -Jei manai, kad jis prase manes ji uztarti, klysti. Tiesiog atpazistu toki elgesi. Kai vengi stoti akistaton su savo problemomis ir verciau stacia galva neri i svetimas,-akimirksniu nutilusi ji suprato, kad katik balsu istartas apibudinimas atitinka ne tik Dean'a, bet ir ja pacia. Liudnai syptelejusi Cassidy abiejom rankom pasireme i palange. -As, kaip ir Dean'as, esu medziotoja. Patikek manimi, noreciau tiesiog stebeti visa si uzvirusi jovala is salies, bet negaliu. Tos moterys. Jos mane apmulkino issiusdamos ieskoti situ,-jos balsas buvo kupinas paniekos kai ji galvos mostu nurode amuletus. -Uzuot buvusi su savo mirstanciu tevu iki pat jo paskutiniosios, as ieskojau sumautu talismanu, kuriuos gavusios jos prizadejo ji isgelbeti. Dabar suprantu kaip kvailai tai skamba,-turedama omenyje, kad prie mirstancios drauges patalo tiesiog sedinti Bonnie vargu ar leistu Elen'ai merdeti jei magija is tiesu gebetu isgydyti sunkiai sergancius. -Esme tame, kad neketinu nurimti kol neissiaiskinsiu kas tos apsisaukeles,-nutilusi ji nebyliai stebejo kaip mergina apziurineja amuletus. -To negali buti,-neigiamai papurciusi galva ji nervingai syptelejo. -Tas kryzelis priklauso man. O ziedas,-nuryjusi seiles ji giliai i plaucius itrauke oro. -Ziedas priklause vienam raganiui. Dean'as siuo metu yra jo brolio namuose. Seb... jo brolis beje, yra vampyras. Tu kazka maisai, Bonnie,-matydama kaip metalas tiesiog jos akyse eme keisti pavidala ji buvo priversta susiciaupti, o jos zandikaulis savaime atvipo. -Tai... tai neitiketina,-syptelejusi ji netrukus klausimai pazvelge i burtininke po finalines jos frazes. -Ir...? Ka nori, kad su juo daryciau? Neturiu zalio supratimo kam jis priklauso,-staiga supratusi bennett uzuomina ji nusijuoke, kas buvo labiau nei netinkamas elgesys turint omenyje, kad salia gulejo prie ivairaus plauko givybei palaikyti skirtu aparatu prijungta Elena. -Atleisk,-prispaudusi kelis pirstus sau prie lupu, ji akimirksniu surimtejo. -Juk sakiau, as medziotoja. Ir patikek, zinociau jei turiu kokiu nors uzsleptu galiu,-negaledama atitraukti akiu nuo medalijono ji zenge artyn. -Tu pamatei vizija, tiesa?-siek tiek suraukti jos antakiai ir primerktos akys sudare ispudi, kad Argent yra susidomejusi, taciau vis dar ne velnio neitaria kur cia suo pakastas. -Ka tu isvydai?0pati mergina jaute kaip jos sirdis eme nerimastingai plakti, nes pasamoneje, viskas ka sake ragana turejo prasmes. Tai kaip ji regavo isvydusi Ambrose, tai kaip su ja elgesi Frank... -Bonnie, kas cia vyksta?-nerimastinga israiska pagaliau atspindejo tikraja medziotojos busena. Ji buvo sutrikusi, issigandusi ir vienintelis asmuo, kuriuo ji sia akimirka galejo pasikliauti stovejo priesais ja.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I want to feel something.
today means nothing. today is just a ghost that’s haunting me. i’m at the end of the world, on the edge of things, and i think about letting go. i think about falling.

Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 155
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PALATA NR. 009:

Rašyti by Sponsored content Today at 12:43 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume