Cooper'io butas.

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Cooper'io butas.

Rašyti by ATIDUODAMA #54 on Tr. 04 13, 2016 4:10 am

Ne visai butas, greičiau pilnai išpirktas dviejų aukštų diupleksas.
avatar
ATIDUODAMA #54

Says the man who can be killed with a stick.


Pranešimų skaičius : 685
Įstojau : 2015-10-01

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by ATIDUODAMA #54 on Tr. 04 13, 2016 4:23 am

Įvykiai kurie buvo susiklostę dar prieš du metus, pirmiausia buvo grindžiami darbo užduotimi, kurią jam buvo paskyręs originalusis hibridas. Sumokėta buvo dosniai, ir jam tereikėjo laikyti Katherine Pierce – Lockwood kaip galima toliau nuo net menkiausio kontakto su jos vyru, kuris tuo laikotarpio metu, reikšmingas buvo vien ant dokumento, kurį šie gavo pasiduodami akimirkos provokacijai ir išskrisdami į Las Vegasą. Žinodamas kad kerinti garbanė buvo vedama tik sau pačiai naudingų veiksmų, leidosi būti išnaudojamas kaip žinių šaltinis. Galu gale, jis niekuomet neturėjo nieko prieš bendravimą su gražia moterimi, kokia tikrai buvo minėtoji vampyrė. Visa laimė, kad prieš du metus jai desperatiškai reikėjo „draugo“, kurio poziciją jis ir buvo nusprendęs užimti, bent tol, kol jam bus mokama už tai kad jis darytu tai, ką su mielu noriu būtu sutikęs atlikti ir be papildomo kokėsčio. Supažindindamas garbanę su savo pasauliu, jis net nesistengė slėpti esąs medžiotojas, manydamas kad atvirumas šiuo atžvilgiu bus tiesiausias kelias į abipusį pasitikėjimą. Ne kartą sugebėdamas parodyti vampyrei tai, kad aklai kliautis savo nemirtingumu buvo didžiausia klaida, nes su laiku atsiranda vis daugiau būdų, kaip visgi galima paveikti vampyrą, atmetant banalius sprendimus, kurie keliavo nuo seno: mediniai kuolai, širdies likvidavimas iš krūtinės ploto, arba dar geriau, galvos atitraukimas nuo likusios kūno dalies. Jis dėl kažkokios priežasties buvo suinteresuotas tuo, kad moteris gebėtu apsiginti, jei patektu į sunkinančių aplinkybių situaciją. Ilgus mėnesius, diena iš dienos jie praleido tame pačiame sporto klubo rūsyje, puoselėdami jos fizinius sugebėjimus, susiremiant ne vien su juo (kaip medžiotojų atstovu), bet ir su kitais, fiziškai didesniais ir iš pažiūros stipresniais vampyrais. Dažnai jis paprasčiausiai stebėjo ją „dirbant“ leisdamas savo regos organams pasimėgauti tuo grakščiu ir figūringu kūnu, kokiu buvo apdovanota ši nemirtingoji. Regis medžiotojas ir pats nebuvo pastebėjęs būtent kurią akimirką jis suvokė kad ji iš „verslo susitarimo objekto“ tapo jam fiziškai per daug patrauklia būtybe. Ir nors į žmones jie išeidavo retai, mat jis vis dar buvo medžiotojas, kuriam nevalia buvo palaikyti draugiškus ryšius su vampyrais, ji kaip ne kaip bet ištekėjusi moteris. Palaikomas bendravimas buvo lengvas ir kartais susidarydavo įspūdis, kad jie buvo pažįstami kur kas ilgiau, nei tuos kelis mėnesius, per kuriuos pastebimai suartėjo labiau, nei bent vienas jų tai įsivaizdavo, ar tuo labiau norėjo. Kažkuriuo metu Cooper‘is atsisakė imti pinigus iš hibrido, pareikšdamas kad daugiau nenori būti įveltas į visus tuos reikalus, kuriuos jis suko savo „žaisliukui“ už nugaros. Tai paprasčiausiai tapo beprasmiška, ir nors Mikaelson‘as neliko labai patenkintas, apsvarstęs galimybę, kad vienaip ar kitaip, medžiotojas buvo suinteresuotas originalia tapusią vampyre, nutraukė sandorį, kuris ilgą laiką sėkmingai buvo vykdomas. Būdamas labai patenkintas savo sprendimu, medžiotojas suskubo į po sporto klubu įsteigtą rūsį, apie kurio egzistavimą žinojo toli gražu ne daug personų. Žinodamas kad ten netrūkus turėjo pasirodyti ir fatališka moterimi neretai vadinama garbanė, kantriai šios laukė. Tą vakarą jie buvo dviese, todėl treniruotė labiau priminė purviną nesibaigiančio flirto žaidimą. Jų kūnai nepadoriai kontaktavo vienas su kitu, nors iš pažiūros jie viso labo dirbo. Tačiau neneikime, apetitas vienas kitam buvo atsiradęs jau senokai, nors abu dėl savitų principų stengėsi tai ignoruoti. Ir negalima sakyti kad tai buvo nesėkmingas procesas, net atvirkščiai. Treniruotė galiausiai buvo baigta, ir abu besijuokdami dėl kažkokio kvailo ir net nereikšmingo dalyko suskubo į persirengimo kambarius. Ten skirtinguose patalpose laukė ta pati rutina: nusirengimas, dušas, apdžiovimas, apsirengimas ir pasiruošimas eiti savais keliais iki sekančios dienos išvakarių. Prieš pasiekiant lauko duris, kurios vedė ne tiesiai, o laiptais į viršų, abu asmenys susidūrė. Nežinia kas būtent davė įtakos tam, kad vos per kelias sekundes, moteris buvo spaudžiama prie turėklų, kuomet vyras godžiai rankomis ėmėsi tyrinėti dar nepažįstamą jos kūną. Lūpos buvo sujungtos, o patalpas užpildęs malonus alsavimas, veikė ypač užvedančiai. Tą akimirką jis troško šios liaunos vampyrės, kaip Kristianas būtu troškęs savosios Anastazijos. Vienas kito kūnų lietimas, protą temdantys jausmai, vedė prie minties apie ne ypač švariai skambantį seksą. Kuris, medžiotojo nelaimei taip ir neįvyko. Kas būtent neleido jai atsipalaiduoti, iki pat šios dienos buvo keblus klausimas daug gyvenime pačiusiam vyrui. Bet ji atitrūko nuo jo, tarytum būtu atsiminusi kad jos namai dega. Nesivargino ir paaiškinti, kas buvo ne taip, viso labo paspruko. Pats Cooper‘is tuo tarpu nugara įsirėmė į šaltą koridoriaus sieną, bandydamas atgauti kvapą, ir atstatyti savo „organizmą“ atgal į ramybės būseną. Prastovėdamas taip kelias minutes, jis visgi pats iš savęs pasišaipė, kuomet pasigavęs ant laiptų kažkur išvirtusį savo krepšį, kaip mat patraukė lauk iš salės, nesigręždamas atgal. Jei tik jis būtu žinojęs, kad pusiaukėly namo, Katherine buvo pasigailėjusi savo noro pabėgti, viskas būtu susiklostę kitaip. Tačiau taip jau nutiko, kad sugrįžusi atgal, savo „trenerio“ nebe surado. Jis net nenutuokė kad tuo pačiu metu, moteris buvo papuolusi į labai nemalonią ir rizikingą susidurimą su kitu, ne taip maloningai jos atžvilgiu nusiteikusiu medžiotoju. Cooper‘is grįžo namo, kur valydamas turimus ginklus, taip ir praleido beveik visą naktį. Tik paryčiais pasiduodamas miego troškimui, bei priguldamas ant nedidelės sofos, kuri buvo pastatyta kažkur jo turimo tokio pat nedidelio buto, kampe. Pažadintas žadintuvo, jis atliko beveik visus savo dienos planus, kuomet kaip ir įprastą susiruošė atgal į „kovos menų, be taisyklių – tik pažengusiems“ rūsį, kuris kaip tyčia buvo įrengtas po vienu iš lankiškiausių sporto klubu. Sunku pasakyti, kokie pojūčiai užpildė Džoną, kuomet jis aptiko laiptų apačioje gulintį Pierce – Lockwood kūną. Jis net nesuvokė kiek būtent laiko ji praleido čia, ir ar iš viso buvo bent menkiausia galimybė viso to išvengti? Pasibaisėjimas, pyktis ir galybė kitokių tarpusavy nesutariančių jausmų persipildymas galiausiai įtakavo tai, kad jis suėmė ją ant rankų, užsikeldamas ant savęs. Išeiti iš čia nepastebėtam buvo nesunku, mat priešingai nuo sporto klubo paradinių durų, čia vedė visai kitas praėjimas. Jos rankos, ilgi banguoti plaukai plevėsavo be jokio gyvybės požymio. Kreiptis į teisėsaugos pareigūnus ar morgą buvo beprasmišką, jos kraujas, visa ji buvo kitokia, todėl pasaulis plačiuoju mastu nebuvo pasiruošęs susipažinti su vampyrizmu. Vienintelė mintis, kuri buvo šovusi jam tuo metu, tai nugabenti irti nepradėjusį (ir taip iki pat šios dienos nepasikeitusio) kūną į savo mažą ir niekuo nestebinantį butą. Katherine buvo tvarkingai paguldyta ant sofos, ir prieš kreipdamasis pagalbos į ką nors, kas išmanytu tai geriau nei jis, prisiekiu, išbandė visokius, net protu nesuvokiamus, ar mokslo šaknimis nepagrįstus būdus, kad priversti ją atsimerkti. Viskas buvo perniek, ji buvo mirusi. Paskutinė viltis buvo Katherine telefone žvaigždute pažymėtas kontaktas. Paskambindamas nurodytu numeriu, jis nuoširdžiai nustebo, kuomet kitame gale atsiliepusi moteris puikiai žinojo kas jis esąs, ir ji net nesureikšmino to, kad skambutis keliavo iš moters telefono, kuomet balsas buvo vyriškas. Pasielgdamas neetiškai, jis paaiškino viską nuotoliniu būdu, pranešdamas kur šiuo metu randasi gyvybės syvų netekęs vampyrės kūnas. Veikiausiai draugės, mat tuo metu tai net nebuvo aktualus klausimas, kurį derėjo įvardinti, pasirodymas buvo žaibiškas. Neprabėgo nei valanda, kuomet bute jau buvo dviese. Tamsiaplaukė ir iš savo būdo panaši į Pierce – Lockwood moteris jo „namais“ vadinamajame plote išbuvo neilgai, tačiau užtektinai kad jie sutartu kad bandys viską išsiaiškinti kartu. Cooper‘is atrodė rimtai suinteresuotas tuo, kad gali būti kad yra galimybė sugrąžinti ją atgal į gyvenančių tarpą. Todėl visi likę du metai, buvo grindžiami intensyvios aktualių klausimų ir jų atsakymų paieškos. Derybos buvo vykdomos ir su raganiais, ir su šamanais ir su šarlatanais. Jis dirbo be poilsio, tuo metu nematydamas kito pasirinkimo. Buvo svarbu sužinoti kas per vienas sugebėjo tai padaryti su originalia (o tai reiškia, kad sunkiai sunaikinama) vampyre, ir kas svarbiausia ar buvo galimybė tai pataisyti. Su tamsiaplauke, jis palaikė ryšius, tačiau tik tuomet, kai bent vienas jų sužinodavo ką nors aktualaus, už ko būtu galima užsikabinti. Jis net bandė rasti siūlo galus bendravime su Victoria, tačiau ten situacija buvo kur kas keblesnė. Mergaitė paprasčiausiai atsisakė pripažinti fakto, kad jos šeima yra tokia pat tikra, kiek tikra Pamelos Andresos krūtinė. Ji niekuomet savo noru nebūtu atidavusi savo biologinės motinos kūno, o jis tikrai kad negalėjo leisti kad viliokė kuri pavergė jo mintis (nes tikrai kad ne kiekvienas eikvotu savo laiką ir sveikatą tam, kad šią prabudinti), butu taip nehumaniškai laikoma sandariai uždarytame karste. Ji nebuvo galutinai mirusi. Argi mirusių kūnai nepradeda keistis? Pasiruošdamas kiek neadekvatiems sprendimams, medžiotojas sugebėjo nepastebėtas prasmukti į kadaise garbanei, o dabar ir jos dukrai priklausančius namus. Patekti į palėpę taip pat nesudarė sunkumo, mat apačioje įsijautusiai bendraujantys du asmenys, paprasčiausiai nesugebėjo atkreipti dėmesį kad ir žmogaus ausimi negirdimus, tačiau vampyriškąją fiksuojamus garsus. Pasinaudodamas savais triukais, jis tvarkingai išlydė spynas, kurios neleido karsto dangčio atverti taip paprastai. Stengdamasis nesukelti kokio nors bereikalingo triukšmo, suspaudė dantis, kuomet abėjomis rankomis apglėbdamas dangtį, jį atsargiai nuėmė nuo likusios karsto dalies. Padėdamas padailintą medienos gabalą ant žemės, pagaliau įsistebėjo į Katherine veidą. Ji nebuvo paveikta laiko ar paprastų irimo taisyklių. Atrodė lygiai tokia pat, kokią pavyko įsiminti. Vis dar nelabai galėdamas patikėti kad ji šitiek laiko, du metus, praleido čia, neigiamai supurtė galvą. Tikriausiai būdamas labai žmogišku žmogumi, jis negebėjo suprasti nemirtingų įpročių taip, laikinai, naudoti laidojimui skitras „dėžes“. Atmesdamas visas nemalonias mintis, jis kaip mat pasilenkė prie jos, atsargiai vieną ranką pakišdamas šiai po mentėmis, kitą po keliais. Ištraukdamas vampyrės kūną, sugrįžo prie durų, kurios vedė iš palėpės į antro aukšto koridorių. Iš ten, buvo galima nesunkiai patekti į lauką, tereikėjo elgtis labai apdairiai. Matomai koziriai buvo medžiotojo rankose, kuomet jam pavyko ištrūkti iš pastato nepastebėtam. Toliau laukė bent kelių valandų kelionę link buto, kuriame jis buvo apsigyvenęs. Ne, tai nebuvo tas kambariukas, kuris buvo skirtas tik laikinam apsigyvenimui. Dar transporto priemonėje, jis prisikišo telefono ragelį prie savosios ausies, kuomet aiškiai ir trumpai informavo tą pačią merginą, kuri buvo pastatyta prieš įvykių faktus, nuo pat pirmosios dienos:  –  Jos kūnas pas manęs, dar pusvalandis kelio ir būsiu vietoje. Žinai kur mane rasti, todėl vos tik ką nors išsiaiškinsi, aš lauksiu. – Atitraukdamas ragelį nuo savo ausies, jis mestelėjo ji ant priekinės keleivio sėdynės, pats tuo pat metu įsistebėdamas į ant stiklo pakabintą galinio matymo veidrodėlį, kuris buvo nukreiptas tiesiai į kūną tos, kurią išgelbėti apsirodo stengėsi ne vienas asmuo. Išsukdamas iš greitkelio, Copper‘is pasuko žinomu keliu, link buto, kuriame jau kuris laikas gyveno. Ten nebuvo tvarkos, mat viskas buvo apkrauta įvairiausiais metraščiais, ir jo paties užrašais su teorijomis, kurios gal, kokioje nors alternatyvioje visatoje ir turėtu prasmės. Kaip ir buvo numatyta, beveik už pusės valandos, automobilis buvo priparkuotas prie daugiabučio namo. Visa laimė buvo tame, kad dar nebuvo prašvitę, ir buvo per daug anksti, kad paprasti žmonės pradėtu ruoštis į darbą. Ramiai, niekieno netrukdomas jis įnešė kūną į jam priklausančias patalpas, ir ne taip kaip praeitą kartą, tvarkingai paguldė ant lovos, apklodamas, ir palikdamas atskirame kambaryje. Laukė ilgos valandos laukimo,  bei skaitymo, kuris dar prieš pusmetį gerai sugadino šiam regėjimą.
avatar
ATIDUODAMA #54

Says the man who can be killed with a stick.


Pranešimų skaičius : 685
Įstojau : 2015-10-01

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Andrea Argent on Kv. 04 14, 2016 4:12 pm

*Skambutis iš šio asmens būdavo retas dalykas, todėl vos tik jaunos nemirtingosios telefono ekrane pasirodydavo Jonathano vardas, vadinasi atsiliepti buvo būtina, o ne nuignoruoti skambintoją kaip tai kartas nuo karto darydavo mergina, kuomet neturėdavo nuotaikos kalbėtis. Gauta informacija, tenka pripažinti, nelabai nudžiugino Andrea, mat Katherine pagrobimas nebus nepastebėtas Victorios, o kaip be pasukus situacija, Katherine dukra Andreai nebuvo tuščia vieta. Nenorėdama per daug aiškintis telefonu, mat buvo labiau mėgėja realių pokalbių ar konfliktinių situacijų, trumpai susako, kad šis geriau pasiruoštų, nes ji kelių valandų bėgyje pasirodys. Tam, kad patekti iš vieno miesto į kitą prireikė laiko. Suspėjusi į paskutinį skrydį iš Los Andželo į Niujorką, mergina spėjo numigti bent valandą lėktuve. Tenka pripažinti, kad poilsis  nebuvo pats geriausias. Erzinantis ūžesys bei nepatogi ribojanti pozicija miegui . Ką jau kalbėti apie šios dienos bei vakaro įvykius, kurie pareikalavo ne mažai jėgų. Vos tik lėktuvas nusileido, pasigavusi taxi automobilį nuvažiuoja reikiamu adresu iki medžioto namų. Vos tik reikiama vieta buvo pasiekta, išlipdama iš automobilio, pameta vairuotojui kelis dolerius bei gracingai keldama kojas žengia į pastato vidų. Pasiekdama reikiamą aukštą, bei reikiamas laukines duris, Andrea paskambina durų skambučiu, taip pranešdama apie savo ankstyvą pasirodymą. Belaukdama dėmesio, šonu pasiremia į sieną bei nukreipia akis į rankinį laikrodį. Įsitikindama, kad dabar yra labai ankstyvas rytas, nekantriai iškvepia orą iš plaučių, bei dar kartą grakščiu judesiu pastuksena į duris*


_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by ATIDUODAMA #54 on Št. 04 16, 2016 3:26 am

Duslus beldimas į duris užpildė vidaus patalpas vieninteliu garsu, kuris buvo leistas, mat kaip tik tuo metu Cooper‘is buvo „sustingęs“ su ginklu rankose. Išrinktas modernus šautuvas buvo išvalytas, kad ateity nesuteiktu kokių nors nemalonių staigmenų. Šis pedantiškumas su darbo įrankiais buvo svarbus, ir net iš dalies malonus užsiėmimas. Suteikė ramybę ir pusiausvyrą, leido mintyse ištirti labai daug įvairiausių užduočių, kurias jis visuomet sau skyrė. Akių rainelės išsiplietė, kuomet vyras atsitraukdamas nuo savo veiklos, padėjo laikytas detales ant stalo, pats tuo tarpu pakildamas nuo kėdės. Keli ryžtingi žingsniai, ir jo ranka lietė durų rankeną, kurią palenkus, šios atsivėrė pasirodžiusiai moteriai. Tamsiaplaukė atrodė iš dalies pavargusi, kas leido suprasti tai, kad šios kelionė nebuvo labai lengva. Atsitraukdamas į šalį, medžiotojas parodė ženklą, kad ji gali praeiti į vidų. Veidas taip ir liko perdėtai ramus, neemocionalus. Ši pažintis buvo prasidėjusi nuo visiškai nemalonaus komentaro telefonu, - „Ji mirė“. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, Džonas nuleido akis, tik tam kad įsitikinti tuo, kad buvo apsirengęs padoriai. Ir tik tamsiaplaukei patekus į vidų, trinktelėjo durimis, kad šios galutinai užsivertu. – Prieš pradėdama mane kaltinti dėl to, kad jos kūnas čia, o ne pas dukterį, pasvarstyk... – Nebaigęs kalbos, vyriškis atrodė pakankamai rimtas, kad atsakytu už savo veiksmus, kurie jam atrodė net labai adekvatūs. –  Ar pati norėtum atsibusti karste, po viso to laiko, kurį praleidai, aš tikiuosi, bent jau pakenčiamoje vietoje, kur nukeliavo jos pasąmonė. Todėl taip, aš manau kad geriausia jei ji tai padarytu mažu mažiausiai čia. Ir žinant Victorios nuomonę apie mane, drįstu sakyti, kad ji net neleistu prisiartinti. Todėl kol kas paliekam taip, o jei ji veliau norės man suknežinti nosį, ką gi, galės pabandyti. – Kilstelėdamas abu savo antakius, šios patalpos savininkas kaip mat pasitraukė nuo durų, kuomet pasiekdamas stalą, kuris iš esmės buvo čia pastatytas tam, kad kapoti maistą, o ne rankioti ginklus. Dirstelėdamas į žaliaakę, mostelėjo ranka į jos pusę, tarytum nebyliai pasakydamas kad ši gali užsiimti sau tinkamą vietą. Nuoširdžiai nežinodamas nuo ko pradėti būtu geriausia, vėl nuleido akis. – Man atrodo aš turiu dar vieną idėją, kurią derėtu išbandyti. – Dalis jo komentaro nuskambėjo labai neužtikrintai, ypač atsižvelgus į tai, kad šie du, visiškai tarpusavy nesuderinami asmenys kartu dirbo ne pirmą ir ne antrą kartą, ir kiekvieną kartą tai pasibaigdavo ne taip, kaip jiems norėtųsi. Katherine tarytum užburta neparodydavo ne vieno gyvybės ženklas. Ir kai kitas asmuo, atsidūręs įspaustas į kampą, kaip šie du individai, galiausiai pripažintu kad tai yra visiškai beprasmiška, jie tik pradėdavo kurti dar vieną planą išbandymui. Apgailėtina. Andrea bent turėjo kažkokią rimtą priežastį, kad pateisinti savo siekius susigrąžinti draugę. O ką jis? Vargu ar tai buvo kažkaip susieta su tuo, kad Katherine Pierce-Lockwood buvo iš tikro graži moteris, su kuria jam patiko leisti savo laiką sporto klubo rūsy. Sukandęs dantis, medžiotojas nuoširdžiai susimąstė apie tai, kas gi jį vertė ištisus du metus dirbti iš vien su hibride. Vargu ir tai, kad jis toleravo nemirtinguosius, iš esmės būdamas greičiau vedamas savo vidinių taisyklių, nei tų, kuriomis dažniausiai vadovavosi likę medžiotojai. Žvilgsnis vėl atsidūrė ties moters veidu, kuomet jis nusprendė kad būtu racionalu jei prieš pateikiant savo neracionalią idėją, ji vis tik pradėtu kalbėti pirma. – Bet prieš tai, ar tau pavyko ką nors išsiaiškinti pačiai?
avatar
ATIDUODAMA #54

Says the man who can be killed with a stick.


Pranešimų skaičius : 685
Įstojau : 2015-10-01

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 04 18, 2016 3:56 pm

*Vos tik svetimo buto duris prasidaro, hibridės akys kaip mat susiduria su medžiotoju. Dalinai pavargęs žvilgsnis perskrodė priešais esantį vyrą, mat primerktos akys sudarė gana piktoką įvaizdį, kuris būtų visai realiai išprovokuotas to, kad Cooperio veiksmas pasiimti Katherine kūną prieš jos dukros valią nebuvo itin protingas. Neskubėdama kalbėti ar priekaištauti, atsitraukia nuo sienos į kurią buvo pasirėmusi bei žengia į buto vidų. Patekti nebuvo sunku, mat vampyrė šia svečiuojasi jau ne pirmą kartą, o tai reiškia, kad leidimą įžengti į svetimą patalpa gavo jau seniai* - Aš noriu valgyti... juk turi ką nors kas primena maistą, šviežų beje? - *Visiškai be ryšio nuskambėjęs komentaras vietoje "labas", ir mergina nužingsniavo į patalpą, kuri turėtų priminti virtuvę. Kadangi tai ne pirmas kartas kuomet ši čia lankosi, puikiai pažinodama patalpas, pasiekia norimą vietą, bei drąsiai praverdama šaldytuvą, "išnagrinėja" visą jo turinį. Noras valgyti nebuvo tas, kuris jai padėtų susigrąžinti jėgas, ji norėjo būtent to žmogiško skanaus maisto kuris suteikia malonumą, nei apetito jausmą (bent jau jos rasei). Anksčiau, tai pasireikšdavo tada, kuomet mergina būdavo susinervinusi. Tokiu atveju ji griebdavosi arba cigaretes, arba skanėstų nors vizualiai į ją pasižiūrėjus niekada nepasakytum kad ši valgo daug. Net atvirkščiai, palinkėtum jai priaugti bent porą kilų daugiau. Pasigavusi iš šaldytuvo turinio padoriai atrodantį sumuštinį bei porą butelių alaus, sukrauna šiuos ant artimiausio stalo, o sumuštinį išpakuoja bei godžiai atsikanda. Sumerkdama akis bei sukramtydama kąsnį, pagaliau vėl dėmesį suteikia ties patalpos savininkų, bei išraiškingai kilsteli vieną iš antakių* - Aš tavęs nekaltinu dėl to. Vyrai, kuomet pameta galvą dėl moters daro neįtikėtinai kvailus dalykus, ir šis faktas man patinka, tačiau aš ne Victoria ir kuomet ji sužinos, kad jos motinos kūnas buvo pagrobtas, patikėk, suknežinta bus ne tik tavo daili nosis, Jonathanai. - *Specialiai pamerkdama jam akį, padeda rankose laikytą sumuštinį ant stalo, bei netrukus "šoktelėdama" į viršų patogiai atsisėda ant to paties stalo* - Ji turi pilną teisę žinoti viską, kas liečia jos motina, todėl jei aš sulauksiu skambučio iš Victorios, negalvok, kad jai meluosiu. Nuo tos mergaitės neturiu paslapčių kuomet tai liečia panašias situacijas. - *Vis dar skanaudama sumuštinį, laisvąja ranka pasigauna vieną butelį alaus, bei pakiša jam* - Tačiau kol kas... - *Neužbaigdama minties, lyg šią dalį norėdama pasilikti sau, paslaptingai šypteli kol iškvėpdama orą iš plaučių, atsako į labiausiai rūpimą klausimą* - Deanas Winchesteris įstatė kulką mano draugei į kaktą. Turėtum jį pažinoti, medžiotojų tarpe jis gana žinomas. Nežinau kiek tau yra pasakojusi Katherine, jie buvo draugai, na savotiški draugai, kol šis užėmė išdaviko poziciją ir pasirinko gelbėti Elenos Gilbert. Jos yra susijusios. Kol gyvens viena, tol kita bus mirusi ir svarbiausia, į tai yra įsivėlę aukšto rango raganiai. - *Nuleisdama akis į rankose laikomą maistą, trumpam sumerkia akis, lyg mintyse atgamindama visus šios dienos prisiminimus, o jų, tenka pripažinti, buvo su kaupu. Ir nors dalinai buvo galima susidaryti nuomonę, kad merginai (ypač dabar) mažai rūpi draugės likimas, mat šią akimirką ji net nesivargino išreikšti norą pamatyti draugę, kad įsitikinti, kad šiai viskas gerai, viskas buvo atvirkščiai. Andrea matė, kad šis asmuo net neturėdamas tvirto pagrindo darė viską, kad padėti nukentėjusiai draugei, juk dirbti iš vien su hibride, Mikaelson šeimos drauge save gerbiančiam medžiotojui nebuvo labai lengvas dalykas. Neigiamai supurtydama galvą, patęsia* - Winchesteris nėra eilinis sidabrines kulkas ar medinius kuolus svaidantis nevykėlis Tik neįsižeisk, nieko asmeniško. Jis turi reikalų su juodąją magiją. Blogiausia tai, kad aš nežinau kas tie raganiai. - *Užversdama akis, ir lyg prarasdama apetitą, pametą sumuštinį ant stalo, savo skvarbiu žvilgsniu apdovanodama medžiotoją* - Sakei, kad turi naują planą, tikiuosi jis nebus toks pat nevykęs, kaip prieš tai buvę, genijau. Aš, klausau tavęs.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by ATIDUODAMA #54 on Antr. 04 19, 2016 9:45 am

Tamsiaplaukei patekus į vidų, uždaro duris, pats tuo tarpu pasisukdamas į jos pusę. Komentaras kuris buvo panaudotas vietoje standartinio pasisveikinimo, privertė jį mostelėti ranka į kažkur toliau pastatytą šaldytuvą su maistu, kurį vargu ar būtu galima pavadinti šviežiu ar kokiu nors ypač sveiku. Pats medžiotojas virtuvės amatą išmanė taip pat gerai, kaip būtu atskyręs trišakio ir keturšalio stalo įrankio paskirtį. Todėl šiuose namuose būtu greičiau surasti jau paruoštus sumuštinius, dėžutes su į namus pristatytu maistu ir gal ant stalo kur nors užsilikusią kartoninę dėžę su vienu neįtalpintu picos gabalu. Nesitikėdamas kad hibridei pavyks surasti ką nors tinkamai maistingo, praeidamas prie stalo, kone sukrenta ant kėdės, kuri ten buvo pastatyta vien tam, kad išlaikyti patogumą. Ant stalo buvo ištiesta materija ir įvairiausi įrankiai ginklo valymui. Viską gana greitai suimdamas, perdėjo ant palangės, prie kurios ir buvo pristumtas valgomasis stalas. Žvilgsnį nukreipdamas į žaliaakę, nesusilaikė neišreiškęs su susitikimu nieko bendro neturinčios nuomonės apie matomą dalyką: – Žinai, vis dar negaliu apsiprasti su mintimi, kad po to kai pažadinai tą vilkolakio geną savo kūne, tau yra būtina maitintis žmonių maistu. – Tai nuskambėjo su balse girdimu draugišku pašiepimu, kuomet ištiesęs ranką kaip mat perėmė vieną iš butelių, pats tuo tarpu pasukdamas akis į duris, už kurių buvo įrengtas miegamasis, kuriame jo manymu Katherine būtu kur kas patogiau, nei ankštame karste, kuris taip ir dvokė mirties paženklinimu. O būdamas vienu iš tų, kurie kategoriškai atsisakė manyti kad moteris yra negrįžtamai mirusi, laikėsi kiek kitokios nuomonės, nei Pierce-Lockwood dukra. Žiedu užkabindamas butelio kakliuką varžiusį kamštelį, pastarąjį taikliai numeta šiukšlinės link. Nesureikšmindamas savo pirmo komentaro, leidžia veide pasirodyti kampinio pobūdžio šypsenai, kuomet naujai iškepta hibridė pasistengia jį pastatyti į nepatogią padėtį dėl sprendimo ištraukti nieko ir niekada jam nežadėjusią vampyrę iš pomirtinio pasaulio. Ir iš dalies taip, keista buvo žinoti, kad visai svetimas žmogus, mirtingasis buvo labiau sudomintas mintimi kad fatališka moteris gyventu, nei šios sutuoktinis. Kitaip, argi per du metus jis nebūtu pasirodęs ir padaręs viską taip, kaip ir turėjo būti? Neigiamai papurtęs galvą, nuvijo visas nemalonias mintis, suregzdamas pakankamai logiškai skambantį paaiškinimą: –  Ką galiu pasakyti, aš visuomet imuosi nelabai įgyvendinamų užduočių. Ir manau kad Katherine šiam pasauliui dar turi ką suteikti, todėl, kokia prasmė leisti jai pražūti? – Vos pastebimai kilstelėjęs antakius, prikišo alaus butelio kakliuką prie savo lūpų, kuomet godžiai nurijo kelis gurgšnius gaivinančio apynių nektaro. Liežuviu perbraukęs per lūpas, pastatė butelį ant stalo, pats tuo tarpu pasistengdamas pasigauti akių kontaktą su Argent. – Tavo tiesa, protingam asmeniui derėtu pasisaugoti Victorios. Bet ar kas sakė kad esu protingas? – Prunkštelėdamas, pratęsia. – Ta mergaitė kad ir kaip panaši savo išvaizda į Katherine, charakteriu labiau traukia į tėvą. O tai reiškia kad bet koks vyras, kuris pasirodys Katherine gyvenime bus automatiškai paniekintas vien todėl, kad pasirodė. Bet aš turiu kelis triukus, kurie priverčia vaikus manęs klausytis. – Omeny turėdamas savo seserį, kuri visuomet buvo ypač sunkiai sutramdoma. Tačiau kaltinti jos taip pat neturėjo ne menkiausios teisės. Ji savo šviesiomis akimis buvo mačiusi kur kas daugiau, nei tipinė turčių išpuikusi „princesė“. Nuosekliai išklausydamas visko, ką buvo sužinojusi Andrea, pats tuo tarpu nemandagiai trumpam buvo atsitraukęs nuo stalo, tik tam, kad paimti savo nešiojamą kompiuterį. Visi reikalingi langai buvo dar praviri, kuomet pastatydamas elektronikos prietaisą ant stalo, vietoje to kad pasuktu ekraną į Argent pusę, palinkdamas prie jos, su visa kėdę pritraukė arčiau prie savęs. – Turiu pripažinti kad turėjau šiokios tokios „garbės“ susipažįstant su tuo asmeniu. Ir gailiuosi, kad neįsodinau jam strėlę tiesiai į širdį, kai turėjau tokią progą. Dabar viskas būtu buvę daug paprasčiau. Ir ei. Nieko asmeniško, bet aš neturiu nieko bendro su tais marozais, kurie mano kad medžioklė yra pašaukimas. Aš tai darau už pinigus, ir gana didelius. – Taip tarytum save pateisindamas, kad priežastis visgi yra, nors ir nelabai objektyvi ar suprantama. – Dabar žiūrėk, aš iki šiol nesuvokiu kaip mes to nesupratom ankščiau. – Staiga pasukdamas veidą į tamsiaplaukę, suraukė kaktą, leisdamas joje pasirodyti nerimo raukšlėms. – Tu susitikai su Winchesteriu? Drąsos tau nestinga tikriausiai. – Neigiamai papurtudamas galvą, iš savo kišenės ištraukia rašiklį, kad būtu lengviau dėstyti savo paaiškinimus. – Nulaužiau centro ligoninės sistemą, ir ten susidūriau su labai įdomiais dalykais, apie mūsų „mylimą“ ponią Winchester. 2014-ais, balandžio 18 dieną ji buvo atvežta į ligoninę po auto įvykio, kuriame žuvo vienas asmuo. Moteris buvo labai sunkios būklės, ir čia rašo kad Elena neturėjo šansų išgyventi, o jei ir būtu, tuomet greičiausiai iki gyvenimo galo būtu likusi daržove. Keistai skambės tai, kad balandžio 19 dieną ji pasveiko? Turiu omeny ne šiaip pasijautė geriau ar įvyko stebuklas. Epikrizė mini tai, kad ant jos kūno nebuvo rastas ne vienas įbrėžimas ar mėlynė. Ji buvo visiškai sveika. – Pasukdamas akis į Andrea, pasistengia paaiškinti savo mintį. – Prieš du metus, balandžio 19 dieną, aš radau Katherine negyvą. Kas priveda prie išvados, kurią ir tau pavyko surasti. Jos susijusios tarpusavy, ir manau man nereikia pasakyti to žodžiu, kad būtu aišku ką derėtu daryti toliau. – Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, medžiotojas vėl palinko, tačiau šį kartą į priekį ir tam, kad pasiekti alaus butelį. Atrodydamas taip, tarytum būtu didžiausias genijus, su perdėtai paika išraiška, įdelbė žvilgsnį į ekraną, kuomet ištarė lemtingus žodžius.
Atimti gyvybę, man niekada nebuvo problema, jei kito būdo paprasčiausiai nebuvo. – Užsivertęs butelį, pasistengė sudrėkinti savo gerklas pakankamai, kad sugebėtu pratęsti plano konstravimą. – Aišku, negalime rizikuoti tuo, kad auka būtu visiškai be priežasties. Todėl, planas toks. – Tuo pačiu rašikliu pastuksendamas per ekraną, o tiksliau į kortelės būsenos statusą, nurodo kad Winchester kaip tik šiuo metu yra hospitalizuojama. Kas, šiaip ne taip, tačiau privedė prie minties, kad pabandyti yra verta. O jei nepavyks, klaidas atitaisyti taip pat bus galima. – Tu pasilieki mano namuose su Katherine, kuomet aš tuo tarpu išvažiuoju į ligoninę, ir padarau tai kas būtina. Ir ne, aš jos neuždusinsiu su pagalvę, turiu atsivežęs šiokius tokius nuodus iš salos, kurie sustabdys širdį. O kadangi ji bus daktarų rankose, mažu mažiausiai mes turėsime laiko įsitikinti ar tai veikia. Nes pati supranti, mirusi širdis, tai tas pats, kas miręs asmuo. – Giliau įtraukdamas oro, vėl pasuko akis į pašnekovę, tarytum jos veide būtu galima pamatyti tiek pat vilties, kiek turėjo jis pats. O jos buvo daug, kad tiek kalba, tiek mimikos spinduliuotu tuo, kad jis tiki kad šis planas turi pavykti. Kitaip, reikėtu veltis į raganių reikalus, ko nuoširdžiai bandė išvengti.
avatar
ATIDUODAMA #54

Says the man who can be killed with a stick.


Pranešimų skaičius : 685
Įstojau : 2015-10-01

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Andrea Argent on Tr. 04 20, 2016 3:17 pm

- Man nėra būtina maitintis įprastu maistu. Šviežias žmogaus kraujas man reikalingas, kad išgyvenčiau, kaip jėgų šaltinis. O įprastas maistas, kurį valgai tu, tai skanu ir teikia malonumą, o kaip žinai, tai kas malonu man patinka, vadinasi to neatsisakau. Galiausiai tai žmogiškas įprotis, kuris man vis dar yra likęs. Ir nesistebėk, aš labai žmogiška kai nesusierzinu. Tik tiek, kad tavo įgūdžiai virtuvėje yra nieko verti. - *Lygiai taip pat kaip ir medžiotojas ją, taip ir ji pasistengia draugiškai jį pašiepti. O kad viskas neatrodytų perdėtai rimtai, tai žodžius palydi kampinio pobūdžio šypsena, bei vienos rankos nurodymas į kitoje rankoje laikomą sumuštinį. Neskaitant to, kad vizualiai atrodė, kad Andrea labiau buvo suinteresuota sumuštiniu, mat labai godžiai jį dorojo, visgi pro ausis nepaleido nei vieno žodžio, kuris būtų jai naudingas. Žvilgsiu užkabindama už ant palangės sukrautų ginklų, trumpam leidžia sau apsvarstyti koks būtų jos gyvenimas, jei ši būtų pasirinkusi kitą kelią ir vietoje tapusi viena iš antgamtinių būtybių būtų ta, kuri juos naikina. Visai kaip jos šeima, tėvas, sesuo ir net ta pati motina, kuri turėjo vilkolakio geną, tačiau niekada nebuvo jo aktyvavusi, nes pasirinko būti žmogumi ir kovoti už šią rasę. Andrea mokėjo šiokių tokių medžiotojų triukų, savigynos, atpažino ginklus mat kartas nuo karto tuo pasidomėdavo skaitydama tėvo užrašus, o ir sesuo jai suteikdavo informacijos, kuomet norėdavo atvesti į protą, deja ne taip sėkmingai, mat mergina labiau buvo dominama to taip traukiančio vampyriško gyvenimo. Juk ne veltui jos pirmoji meilė, geriausia draugė ir net visi dabartiniai ją supantis asmenys yra ne kas kitas, o antgamtinės būtybės tapusios jos šeima. Ir svarbiausia, ne kaip dauguma vampyrų, žaliaakė hibridė nei karto nepasigailėjo esanti tuo, kuo tapo. "Sudorodama" paskutinį kąsnį, mergina kilsteli akis į Cooperį bei ryžtasi atsakyti* - Aš labiau esu linkusi manyti, kad ji nori normalios pilnavertiškos šeimos, motina, tėvas, tas idealus portretas. Ir ne. - *Suraukdama antakius, įnirtingai neigiamai supurto galvą, taip išreikšdama prieštaravimą* - Victoria man  patinka, Maisoną užmušti galėčiau. O tai įrodymas, kad jie yra skirtingi. Patikėk... - *Dabar jau pasigaudama šaltą butelį alaus, nesunkiai atsikrato kamštuko, bei leisdama sau pasimėgauti gaivinančiu gėrimu, tuo pačiu įsistebi į kompiuterio ekrane matomą informaciją. Nestipriai suraukdama akis, lyg bandytų įsigilinti į viską, kas yra naudinga, ne į temą šypteli, kuomet kilsteli akis į netoliese esantį medžiotoją. Vieną ranką pridėdama prie širdies, šmaikščiai atsako, vos tik pamato šio veido išraišką, kuomet buvo paminėtas jos susidūrimas su Deanu* - Oh, tai tikrai paglosto mano išpuikusią savimeilę. Tavo matomas rūpestis. - *Sukikendama dabar jau rimtai pasiskiria svarbiausiai šio susitikimo daliai. Grąžindama butelį ant stalo, akimis perbėga per visą surašytą informaciją, o klausa užfiksuoja tai, kas buvo dėstoma žodžiu. Kadangi dėstomi faktai tik patvirtino visus spėjimus, neturėdama jokių abejonių, linkteli galva* - Žinai, dalinai man net gaila Elenos. Ji  buvo įvelta į tokį mėšlą vien dėl paprasto noro būti žmogumi. Ir dabar kenčia visas tas pasekmes. - *Aišku matydama didžiulį Johnatano norą susigrąžinti rūpimą moterį gyvą, iškvėpdama orą iš plaučių, įsistebi į jo akis, kurios matomai buvo kupinos tikėjimo, jog planas pavyks.* - Būkime realistais, Johnatanai, Magija ir mokslas yra du skirtingi ir nesutapatinami dalykai. Negali būti šimtu procentu tikri, kad tai suveiks. Esu labiau linkusi prie minties, kad teks eiti prieš tuos, kurie ir sukūrė antrininkių burtą. Ir mūsų mini grupuotę papildė dar vienas asmuo. Klausas. Ir tik neprieštarauk, aš žinau ką darau. Tačiau... aš nesu prieš tavo planą, noriu išbandyti viską, kas įmanoma. Tad, daryk tai ką reikia, tik... prieš tai turi žinoti, kad jos sistemoje yra mano kraujo. Nesu tikra, kad vaistai apie kuriuos kalbi suveiks. - *Sugaudama jo akių kontaktą, savo veidą papuošia dabar gal nelabai situaciją atitinkančią, tačiau visgi Adreai labai būdinga, dviprasmiška šypsena* - Aš visada sakau, kas nerizikuoja, tas negeria šampano, o šampanas man labai patinka. Tad, ko tu po velnių lauki? Eik. Aš lieku čia ir bet kuriuo atveju tau pranešiu rezultatą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by ATIDUODAMA #54 on Kv. 04 21, 2016 9:24 pm

Brutali tiesa apie tai, kad medžiotojas greičiausiai rinkdavosi „junk food“, nei kad normalų, proporcingą ir maistinėmis medžiagomis prisotintą maistą, buvo per daug akivaizdi, kad neleistu jam net sugalvoti kokį nors protingą pasiteisinimą, neva jis neturi tam laiko ar geriau pasirenka nukreipti savo laiką kur nors kitur, ir tikrai ne į salotų pasirinkimą prekybos centre. Veide pasirodė šypsena, tačiau nešiepianti dantų. Lyg jis būtu supratęs juokelį, bet nesistengęs jo kaip nors per stipriai akcentuoti. Todėl, užuot ką nors pasakydamas, tam tikru metu susitelkė į nešiojamo kompiuterio ekraną. Informacija buvo pastoviai pildoma, todėl kampe, prie nuorodos pastoviai sukosi tas erzinantis apskritimas, reiškiantis kad apie paciento būklę informacija netrūkus bus papildyta. Tai kad greta sėdinti ir sumuštinį dorojanti tamsiaplaukė taip pat buvo panėrusi į apmąstymus, leido sau kruopščiai viską suskaityti, negana to, net apskaičiuodamas laiką, kuomet slaugytojos apleidžia intensyvios terapijos palatą, ir kokiu intervalu vėl ateina, papildydamos epikrizę, bei slaugos žymas. Tik po to, Argent šeimos atstovei prabilus pirmai, pasuka akis į jos pusę, aiškiai išdėstydamas savo prieštaravimą:
–  Norėčiau su tavimi sutikti, Andrea. Tačiau greičiau yra tai, kad tu paprasčiausiai nemėgsti Mason‘o, todėl nematai kokie tie du yra panašūs savo charakteristika. Ir nors man apmaudu tai sakyti, mat jokiam vaikui nepalinkėčiau panašaus likimo. Ji vargu ar kada nors turės to „idealaus šeimos paveikslo“ portretą. Ji ir pati nėra paprasta, užtenka pasakyti tai kad jos biologinis amžius mažas, o fiziologinis verčia paklausti katra yra vyresnė, Katherine ar Victoria. – Konstatuodamas pakankamai pastebimą faktą, mat puikiai žino kad originali vampyrė buvo labai jauna, kuomet tapo nemirtinga. Giliau įtraukdamas oro į savuosius plaučius, bei nuspręsdamas kad nėra daugiau kokios nors rimtos prasmės stebėti kompiuterio ekraną, paprasčiausiai pastarąjį nuleidžia. Sudurdamas savo akis su hibridės, leidžia kad veide pasirodytu pakankamai palanki šypsena, po kurios pakildamas nuo kėdės, patraukė link kažkur kambary pastatytos sofos, ant kurios atlošo buvo pamesta odinė striukė. Kurią pasigaudamas, greitai užsimetė ant savęs. – Aš tik stebiuosi kad tokia vizualiai trapi moteris kaip tu, susidorojo su tokiu medžiotoju kaip anas. Nes jei ne kitokios aplinkybės, greičiausiai net būčiau tam tikru metu pradėjęs juo žavėtis. Tiksliau tuo, kiek atiduoda vardan geresnio blogio. – Tai susakydamas, jautė kaip hibridė stengėsi priversti jį priimti ir ne tokią malonią tikimybę, kad tai gali nepasisekti, kaip ir visus tuos praeitus kartus, kurių buvo daug, jiems dirbant kartu. Bet jei šis variantas nesuveiktu, jis nuoširdžiai nežinotu ko griebtis toliau. Prieidamas prie sienos, ant kurios buvo pakabintas tikriausiai brangiausias visame šiame bute esantis daiktas, kuris savo kaina perspjautu net paties buto kainą, patraukia jį į savo pusę. Atsiveria nedidelio seifo atvaizdas, kuris sureaguoja tik į savininko delno atspaudus. Pyptelėjimas bei užsidegusi žalia šviesa leido jam atidaryti seifo duris, ir tarp tvarkingai sudėtų banknotų krūvelių, juodos spalvos velvetinių maišelių ir kelių šautuvų, buvo sudėti keli buteliukai, kurie priminė tuos, kurie vaistinėse parduodami su pavadinimu „širdies lašai“. Nieko nedelsdamas, vėl uždarė pirmiausia seifo duris, o paskui jį pridengė tuo prieš tai minėtu paveikslu. Atsisukdamas į čia esančios tamsiaplaukės pusę, kimiu balsu pridūrė, – Aš žinau. Bet kuomet tu sakai kad mėgsti šampaną, aš sakau kad nepabandžius negali būti tikras, kad nesudarei norimų sąlygų savo ateičiai. – Dalinai atsakydamas į jos klausimą, ir dalinai pareikšdamas apie savo ketinimus ties Pierce-Lockwood, įsimeta buteliuką į savo kišenę, pats tuo tarpu praeidamas prie durų. Dar ir paskatintas ant viršaus, nusišypso. – Užsisakyk kokio nors žmogiškesnio maisto, malonumui patirti. Manęs nebus ne ilgiau nei valandą. – Vyptelėdamas, ir daugiau nieko nebe sakydamas, savo ruožtu praėjo pro duris. Kelionė iki apatinio aukšto nebuvo ilga, todėl niekas neliko nustebintas, kad vos už poros minučių, už lango pasigirdo automobilio užvedimo garsas, o paskui tai, kaip jis pajudėjo iš aikštelės.
avatar
ATIDUODAMA #54

Says the man who can be killed with a stick.


Pranešimų skaičius : 685
Įstojau : 2015-10-01

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Andrea Argent on Št. 04 23, 2016 3:31 pm

*Nebespėdama dar ką nors reikšmingo atsakyti į išeinančio medžiotojo žodžius, tiesiog pamodama jam ranka palydi šį žvilgsniu. Pasilikdama sėdėti ant virtuvinio stalo, akis trumpam nuleidžia į rankose vis dar laikomą pusiau tuščią alaus butelį. Susimąstydama kas būtų, jei planas pavyktų ir ko tikėtis, jei visgi istorija pasikartotų ir veiksmai liktų be taip norimo rezultato. Iškvėpdama orą pro burnos ertmę, mergina pastato butelį ant stalo, o pati nušokdama nedideliais žingsniais patraukia link plačiaekranio televizoriaus. Nesikuklindama jaustis kaip šių namų šeimininkė, pasigauna tv pultelį bei pasijungusi muzikos kanalą leidžia niūriai patalpai užsipildyti trankia muzika. Mat toks fonas atrodė kur kas labiau atitinkantis merginos stilių, tyla erzino. Išnagrinėdama visą patalpą, leidžia sau nužvelgti esamus ginklus ir kitus medžiotojams būdingus prietaisus, kol žalios spalvos akys sustoja ties ant sienos pakabintu paveikslu slepiančiu seifą, kurį prieš tai buvo atidaręs Johnatanas. Įdėmiai stebėdama šį nepaprastą objektą mergina šypteli. Galvoje šmėstelėjo mintis, kiek laiko jai prireiktų norint sužinoti koks turtas slepiasi seifo viduje. Juk kaip bepasukus, anksčiau, kuomet dabartinė hibridė dar buvo mirtingas žmogus, kad išgyventu užsiminėjo smulkaus mąsto vagystėmis, todėl mokėjo ne vieną triuką kaip nulaužti ar kokią nors sistemą, ar seifą, tuo labiau, kad šioje patalpoje buvo pilną Cooperio delno žymių. Šyptelėdama, pasisuka ant kulno bei neskubėdama žengia link kitos patalpos - kambario, kuriame buvo paslėpta miegančioji gražuolė - Katherine. Praverdama duris, atsiremia į durų kampą. Akis nukrypo ties priverstiniu miegu miegančią draugę. Andrea susimąstė kur iš tikrųjų yra įstrigusi jos draugė, juk ji nėra nei gyva, nei mirusi, o veikiama burtų. Galiausiai, būdama didelė savanaudė mergina vis tiek sugebėjo kažkaip susirasti asmenų, kuriems ji rūpi. Vienas iš jų buvo pats medžiotojas. Cooperis taip besąlygiškai stengėsi ją susigrąžinti net nežinodamas ar tai pavyks. Neigiamai supurtydama galvą, Andrea tyliai lyg pati sau, lyg pačiai Katherine taria* - Prisiekiu, vos tik išsiridensi iš patalų, išspardysiu tavo sėdimąją taip, kad kruvinomis ašaromis prašysi vėl būti užmigdyta. Vien dėl to, kad man kainuoji daug nervų. - *Neskaitant fakto, kad šis trumpas komentaras nuskambėjo kaip kaltinimas, šyptelėjusi mergina palieka praviras duris, bei grįždama į svetainę šį kartą iš gėrimų lentynos nukniaukia kiek stipresnį gėrimą, kuriuo nesivargina pasivaišinti. Įsijausdama į muzikos ritmą, grįžta į miegamąjį bei tikrąja to žodžio prasme sukrisdama ant fotelio, išsitraukia mobilųjį telefoną, susisiekdama su Victoria. Mat mergina turėjo pilną teisę žinoti kas vyksta, kuomet tai liečia jos motina* - Visų pirmą pasakysiu, kad tai ne mano planas... Vicky, nusiramink, tavo motina yra Johnatano rankose. Dabar esu jo bute, ten kur ir randasi Katherine. Tas žmogus aukojasi tam, kad išgelbėti ją, todėl vietoj skubėdama jį pasmerkti palauk. Paklausyk, leisk jam daryti tai, ką jis daro, o kuomet pasieksime tikslą, paliksiu jo likimą tavo rankose. Siunčiu tau koordinates. Ir Victoria... Aš žinau ką sakau, ji sugrįš. - *Tuo baigdama pokalbį, nusiunčia merginai medžiotojo namų adresą. Vis dar stebėdama mobilaus telefono ekraną, leidžia sau apmąstyti kas bus toliau. Visgi ji kone tikra, kad raganių nepavyks apeiti aplink. Apsvarstydama kelis variantus, kad būtų paprasčiau galvoti, leidžia sau pasimėgauti ir tauriuoju gėrimu. Paskęsdama muzikos ritme, kuris atpalaiduoja, kurį laiką taip ir prabūna, sukryžiuodama kojas bei sumerkdama akis. Neaišku kiek laiko praėjo, tačiau vos tik išgirdusi sms žinutės pranešimo garsą, atsimerkdama, perskaito kontekstą, kuris iš karto priverčia žvilgsnį nukreipti į draugės pusę. Buvo jaučiama įtampa, nors vizualiai mergina atrodė kaip niekada rami. Visgi, nors ir nebuvo labai patikli ties medžiotojo planu, nes manė kad magija ir mokslas yra du nesutapatinami dalykai, mergina tikėjosi, kad klysta ir visgi po tiek daug įdėtų pastangų, Katherine pagaliau prabus iš priverstinio miego į kurį buvo paguldyta*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 05 02, 2016 6:13 am

Ar kas nors sau buvo uždavęs klausimą kaip turėtu atrodyti asmeninis pragaras? Kuomet po daugiau nei penkių šimtų metų tu galiausiai imi skęsti toje klampioje masėje niekšybių, kurias esi padariusi. Kaip turėtu atrodyti pragaras, tam asmeniui kuris visuomet pirmiausia atsižvelgdavo į savo interesus, keliaudamas gyvenimo keliu, bei po savęs palikdamas nesuskaičiuojamą kiekį aukų? Juk Katherine Pierce-Lockwood niekuomet nebuvo doras žmogus, nepriklausomai nuo to ar tuo metu buvo mirtingosios, vampyrės ar originaliosios kūne. Manipuliatorė, savanaudė ir visomis prasmėmis fatališka moteris retai kada atsižvelgdavo į tai kas būtu pakankamai aktualu kitiems. Kokia gi yra gyvenimo prasmė, jei visuomet stengiesi dėl kitų, tuo pačiu metu pamiršdama save, kaip pagrindine asmenybe? Žinoma, kiekvienas turi savo nuopolių ir kiekvienas kartais leidžia sau „apturėti“ silpnumo akimirkų, kartais net silpnumo metų, kurie tave bando pakeisti nuo pagrindų. Padaryti tokią, kokios tavęs reikia aplinkiniams, pamirštant apie tai kokia esi iš tikro. Tokią silpnumo akimirka nebuvo aplenkusi ir tamsiaplaukės garbanės, kuomet ji „sumetė skudurus“ su tuometiniu beta vilkolakiu Mason‘u Lockwood. Velniai jį griebtu, vampyrė net buvo sumainiusi su šiuo vyru žiedus. Jo stiprus charakteris, nepalaužiamas temperamentas ir siekiai, kurių jis nepamiršdavo, kol negaudavo, buvo tai kas ją traukė. Nekalbant apie tai, kad seksas su šiuo asmeniu versdavo visas nervines ląsteles sprogti. O kas svarbiausia, visiškai vienuolės neprimenančios moters ryžtas kažkuriuo metu privertė jį išeiti iš kvadratinių rėmų, bei pasiduoti aistrai ne vien uždarame kambaryje, kur be jų nieko daugiau nebuvo. Tai kad abu buvo nemirtingi, reiškė tik vieną, žaboti savęs taip pat nebuvo visiškai jokios prasmės. Bet ne veltui yra sakoma, kad net mėgstamiausi žaisliukai su laiku praranda savo vertę. Likimas niekuomet negailėjo Lockwood‘ams išbandymų, po kurių net tvirčiausia dvasia būtu skilusi per pusę. Ir jie kartu laikėsi pakankamai ilgai, kad įtikinti visą aplinkinį pasaulį tuo, kad nėra nieko, kas priverstu juos atsitraukti vienas nuo kito. Pasirodo, tai te buvo klaidingas manevras, galiausiai išsvaidęs abu į skirtingas pasaulio (nesvarbu ar realaus ar pasąmonės) puses. „Meilė yra didžiausia nemirėlio silpnybė“ kuri gali arba suteikti begalinę laimę, arba suveikti triuškinančiai. Meilė ilgą laiką buvo tvirta, tokia kokios negebėtu aprašyti net geriausi dramaturgai, išleisdami į pasaulį garsiausius romanus, kurių perskaičius vos kelias eilutes, norisi žinoti kas bus toliau. Taip, apie šius du buvo galima parašyti visai neblogą romaną, kuris priverstu pajausti kiekvieną išgyventą akimirka iki pat paskutinio puslapio. Bėda būtu tik tokia, kad tęsinio šis skaitalas neturėtu. Ne todėl, kad kažkas pasikuklintu parašyti kažką daugiau iš kritikų palankiai įvertintos rašliavos. Paprasčiausiai todėl, kad nuleistu rankas, lygiai taip pat, kaip ir abu minėto romano herojai. Ties viena nelaime, istorija negali pasibaigti. Ji tęsiasi, tačiau dabar įgaudama visiškai kitokią įvykių seką.
Išduota geriausio draugo, atrodė kad visiškai niekuo nepažabojama moteris, krito. Tai buvo daugiau, nei netikėta įvykių seka, mat draugystė su medžiotoju buvo pakankamai tvirta, kad esant skubiam ir sunkiam reikalui, jie galėtu kliautis vienas kitu, lygiai taip pat, kaip ir ankščiau. Santykiai pasikeitė, tačiau kur buvo pradžios taškas, garbanė net labai norėdama nebūtu suradusi asmenybes žlugdančios startavimo linijos. O ji buvo taip arti, kad pasiekti visą gyvenimą norėto dalyko. Juk ankščiau ją stabdė tik tai, kad Mason‘o gyvenimas priklausė nuo originaliojo hibrido. Ir prieš atguldama į karstą, savo rankose vampyrė turėjo senovinius metraščius, kurie priklausė jau mirusioms raganoms. Juose buvo rašoma apie tai, kad originalieji, o kitaip tariant pirmieji vampyrai gali būti „atrišti“ nuo visų tų, kuriuos „sukūrė“ laikui bėgant. Jei Niklaus Mikaelson būtu vienas kaip pirštas, ir visi aplinkui nebūtu bandę apsaugoti šio užpakalio, garbanei būtu pavykę išlaisvinti savo vyrą, tuo pačiu metu sunaikinant su šaknimis tą pūliuojantį šašą, kokiu buvo originalusis. Trūko daugiausia dienos, gal kokio stipresnio spūstelėjimo ir viskas būtu pasibaigę visiškai kitaip. Bet matomai tos pačios „mirusios raganos“ turėjo kitokių planų šiuo atžvilgiu, jei sugebėjo užverbuoti Winchester‘į, kuris vėliau taip negailestingai atsikratė Pierce-Lockwood, net nesivargindamas pateikti kokios nors priežasties.
Asmeninis pragaras, kuriame teko atsidurti nemirtingai garbanei buvo nesuvokiamas net labiausiai susimovusių protų. Nors ji „miegodama“ praleido vos du metus, atrodė kad tai tęsiasi šimtmečiais. Mat užburta kulka, kuri pažeidė jos smegenys, galiausiai privedė prie to, kad moteris turėjo išgyventi kiekvienos iš savo aukų mirties akimirkas. Pasąmonė krėtė su ja baisiausius pokštus, kurie sužavėtu nebent kokį siaubo filmų autorių, kuris vėliau iš viso to neblogai pasipelnytu. Kiek gali atlaikyti asmenybė, kad galiausiai būtu palaužta? Taip, Katherine realiu laiku kokius metus dar stengėsi kabintis į tikimybę kad viskas dar pasikeis ir bet kuriuo metu ji vėl galės pajudėti, galės vėl būti gyva ir visas šis brutalus scenarijus pasibaigs. Tačiau kaskart buvo vis blogiau. Pasąmonės pasaulis, kurį galiausiai ir įvardino asmeniniu pragaru, atėmė iš garbanės viską: asmenybę, visą tą gėrį kurį kadaise joje buvo sunkiai iškapstęs vyras, siekius, ateitį. Iš šios gražuolės neliko nieko, tik tuščias indas, te trokštantis kad viskas pasibaigtu, mat kautis prieš visą tai vienai buvo neapsakomai sunku. Ir nors protarpiais viskas aptempdavo ir ji girdėjo savo dukters balsą, kai ši buvo šalia. Girdėjo ir Argent pažadą kad ji nesustos kol neprivers jos pakilti. Buvo kažkas ir apie šiknos atspardymą. Bet, net šaukdama iš vidaus „aš vis dar čia!“ ji nebuvo girdima. Visas vampyrės vaizdas dvelkė ramybe, sustojusiu laiku, mirtimi. Per tuos du metus, ji girdėjo skirtingus balsus, kurie visą laiką išlaikydami tuos pačius pažadus, aiškino kad viskas greitai pasibaigs. Ir ne karto nebuvo išgirstas tas, kurio jai reikėjo labiausiai. Gal čia ir buvo tas taškas, kuris suskaldė viską, kas buvo į šipulius, kurių sulipdyti nebuvo galimybių? Vienaip ar kitaip, tai kas buvo padaryta, jau buvo padaryta. Tai kokia prasmė dar judinti tai kas jau praeitis?
Trumpas pabėgimas iš kančių ir tamsos kasdienybės, buvo sukurtas tuo metu save atgavusio Mason‘o pasąmonės, ir tai velniai griebtu buvo viena iš labiausiai įsimintinų akimirkų vampyrės gyvenime. Tai leido atsikvėpti, pasijausti savimi ir bent kelias minutes būti saugiai. Taip, saugumą jis sukėlė net nesudėdamas į tai labai didelių pastangų. Kaip gera po šitiek metų buvo jausti geidžiamo vyro rankas ant savo kūno. Jo šiltas lūpas slystančias per kaklą, balsą kuris kėlė jaudulį. Kaip gi gaila kad viskas pasibaigė taip greitai ir taip negailestingai. Originalioji vampyrė niekuomet nesužinos, kokį pagreitį įgavo hibrido gyvenimas, po to kai tas „sapnas“ pasibaigė. Ji žinojo, tiksliau jautė tik tai kad realiame laike jos kūnas buvo transportuojamas iš vienos vietos į kitą. Būtu nuostabu, jei ši gebėtu atverti save medžiotojui, kuris akivaizdžiai stengėsi ją susigrąžinti. Nors, niekuomet ir neturėjo jos, kaip savos. Iš dalies tai buvo miela ir kilnu, iš kitos, ne. Katherine nebuvo gabi atsakyti kiekvienam norinčiam tuo pačiu. Tam kad sukelti jos įdomumą priešingos lyties asmeniu, derėjo net labai pasistengti. O juk muštis kaktomuša į sieną atsibosta net didžiausią kantrybę turintiems. Ką kalbėti apie tai kad gyvenimas su ja vargu ar kada nors primintu tą tobulą „šeimos portretą“, ar būtu ramus. Juk gyventi nesisukant atgal ir neįsitikinant kad neseka priešais, buvo kažkas neįmanomo.
Garbanė girdėjo tą trumpą pokalbį tarp Cooper‘io ir Argent, vėliau tarp Argent ir jos mobiliuoju telefonu. Laikas bėgo, tačiau niekas nesikeitė. Ji vis dar buvo paskendusi klampioje tamsoje, kuri neketino jos paleisti taip paprastai. Šis planas, kuriam pasiryžo Katherine sugrįžimu suinteresuoti asmenys, turėjo labai daug spragų. Pirmiausia tai, kad norint ją susigrąžinti visam laikui, antrininkė iš tikro turėjo mirti, o ne nugrimzti į komą, kuomet šios gyvybė buvo palaikoma vien elektra varomų ligoninės prietaisų. Šitai buvo aišku jau seniai, bet net turėdama tokią galimybę, ji nepasakė balsu kad Winchester‘io žmona turi liautis gyvenusi. Bet šioks toks laikinas sugrįžimas taip pat nebuvo blogiausia, kas galėjo atsitikti. Juk ji nuo seno buvo pratusi padaryti juodus darbus pati, mat pasitikėti kitais buvo pakankamai sunku. Kiti yra linkę nuvilti, nepadaryti visko iki galo, suabejoti ar net pasitraukti lemtingą akimirką. Kartą jau atėmusi Elenos gyvybę, moteris tai galėjo padaryti dar kartą, tik dabar jau visiems laikams. Vargu ar kas nors kitas gebėtu tai padaryti geriau, nei pati Petrova, kuriai tai būtu vienas malonumas.
Akimirka, kuomet ligoninėje sustojo antrininkės širdis, o medikai aišku kad pradėjo daryti savo „stebuklus“ šio buto sienas užpildė ryškus širdies dūžis. Iš pradžių vienas, po to sekė vėl ilga tylos pertrauka, tuomet vėl keli dūžiai. Ir štai, pagaliau prasivėrė akių vokai, bei pasigirdo gilus įkvėpimas. Karamelės atspalvio akys buvo įbestos į lubas, kuomet praskleistos lūpos pagavo ritmingą kvėpavimo takų veiklą. Viskas, iki paskutinės smulkmenos skandavo apie tai kad ji buvo GYVA. Du metai tylos, kančių ir nenumaldomo skausmo. Visą tai pagaliau pasibaigė. Veide pasirodė pakankamai aiškiai matoma šypsena. Nors ji ir nepriminė draugiškos ar rodančios kokį nors palengvėjimą. Vampyriška klausa nesunkiai užfiksavo draugės buvimą netoliese. Bet Katherine Pierce-Lockwood net neparodė didelio noro pasisukti į šios pusę. Keista tiesa? Juk kitokiomis aplinkybėmis turėtu sekti kokie nors apkabinimai, gal vienos ar kitos ašaros išspaudimas, o tuomet nesuskaičiuojamas kiekį pilstomo atšaldyto šampano. – Jau maniau kad niekuomet nesusiprasit...  – Kiek per daug įžūlus teiginys su daliniu pašiepimu išsiveržė pro tas apgaulingai saldžias lūpas, kuomet vampyrė visgi pasuko galvą taip, kad galėtu pamatyti netoliese buvusią Argent šeimos atstovę. Bet ar galima buvo ją kaltinti, kuomet visi atsakymai buvo beveik prieš nosį, nors moteriai vis tiek teko praleisti visus du metus būnant karste (bent vizualiai). Dabar niekas negalėjo patekti į jos vidų ir sužinoti kokia iš tikro buvo viso to kaina, kiek daug tai kainavo, kad imti ir suprasti tai, kodėl ji elgėsi šitaip nedėkingai. O ir pati originalioji garbanė neketino sielotis pasakodama apie tai ką teko išgyventi. Iš tiesų, Pierce-Lockwood dabar priminė tokią, kokią ją pirmą kartą pamatė Andrea, šių „pažinties“ dieną. Bauginanti, šalta ir akivaizdžiai bejausmė kalė. Kuri vargu ar sugebėtu iš savęs išspausti bent tą banalų „ačiū“ kuris akivaizdžiai buvo laukiamas. Teko palinkti į priekį, kad užimti kiek labiau patogią pozą. Nukeltos ilgos kojos, palietė šaltą parketą, ir tai buvo sumautai geras jausmas, palyginus su ta šiluma, kurią teikė apklotas, kuriuo buvo pridengtas vampyrės kūnas. Atsistojusi, moteris elgėsi įprastai sau, kuomet kritiškai nužvelgusi visą aplinką, specialiai dirstelėjo į ant sienos pakabinto laikrodžio rodykles. – Tau leidus, norėčiau išvengti visos tos apgailėtinos „aš tavęs pasiilgau“ tirados. Ir baigti darbą kurio taip ir nedrįsote padaryti. Neketinu savo gyvenimu dalintis su kažkokia nevykėle, kuri tik iš dalies vizualiai panaši į mane. – Tai sakydama ant galo akivaizdžiai sukando dantis, mat negebėjo suprasti, kaip iš viso galima buvo daryti tokias grubias klaidas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2735
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=7dlazKlbiQs

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Andrea Argent on Pen. 05 06, 2016 3:39 pm

*Ar kada nors kam nors kilo klausimas kaip susipažino šios dvi asmenybės? O tiksliau kaip iš tiesų užsimezgė ši dalinai keista, faktais nesutapatinama, tačiau kaip niekada tvirta draugystė? Abi merginos buvo tiek pat panašios kiek ir skirtingos, atsižvelgiant net į tai, kurias barikadų puses palaikė buvo net kvaila pagalvoti, kad jas gali sieti kas nors daugiau nei pažintis. Ir štai, dabar Andrea ištikus bėdai visą tą laiką nenuleido rankų tam, kad padėti draugei sugrįžti į  normalų gyvenimą iš pragaro, kuriame buvo priverstinai įstumta. Net keista, kaip nuo pat mažumės tik savo kailį sugebanti išgelbėti mergina gali tiek aukotis dėl ko nors kito, tuo labiau kas pažįsta šią žalių akių savininkę arba bent yra apie ją girdėjęs priverstu suabejoti girdima tiesa, mat ji buvo labiau pagarsėjusi pasmerkti kitus, nei padėti. Dabar, sėdėdama Cooperio bute, miegamajame esančiame krėsle, stipriau laikė rankose esamą mobilųjį telefoną, vos tik gavo žinutę, kad pirmoji plano dalis buvo įvykdyta. Neplakanti širdis net suspurdėjo, vos tik draugės akys prasimerkė. Atrodo, kad per visą kūną perbėgo tas keistas šiurpuliukas, kuris tik įrodė, kad Andrea, kad ir kokia būtų piktadarė, visgi turėjo sielą į kurios kertę galėdavo prasibelsti vienetai. Katherine buvo viena iš to nedaugelio. Draugė, ne kraujo sesuo, tad po dviejų metų matyti ją vėl gyva kėlė tikrai geras emocijas. Emocijas, kurios pasireiškė tik viduje. Mat vizualiai Argent išlaikė sau būdinga šaltumą,  nors gerai įsižiūrėjus akyse buvo galima pamatyti tą vilties žiburį. Mesdama telefoną į šoną, pakilo nuo minkšto fotelio, ant kurio buvo įsitaisiusi prieš tai. Ryškių bruožų veide sužibo dantų nešiepianti šypsena. O visa tai palydėjo keli žodžiai* - Ką? Nejaugi iš savęs sugebėjai išspausti tik tiek? - *Gal net kiek dramatiškai suvaidindama nuostaba, kilsteli antakius į viršų, o abi rankas skėsteli į šonus. Vis dar išlaikydama tylą, lyg bandytų atrasti tinkamus žodžius šiai situacijai, instinktyviai neigiamai supurto galvą* - Paprasčiausias žodžiu ištartas "ačiū" butu gera pradžia, nes, po velnių, Katherine, tik mano dėka pakėlei savo sėdimąją iš karsto, į kurį tave paguldė medžiotojas. Kitu atveju, vis dar pūtum savo sapnų karalystėje neaišku kiek laiko ir pati tai žinai. - *Kadangi pirmasis draugių susitikimas po dviejų metų įgavo "idealias natas", kurios nuskambėjo ne taip, kaip tikriausiai būtų galima įsivaizduoti, užversdama akis, Argent nesusilaikiusi net sukikeno. Dalinai ji suprato, kodėl Katherine reakcija buvo tokia. Kaip ir buvo paminėta, praleisti du metus pragare ir paskui grįžti, dar nereiškia, kad grįši gerai nusiteikęs. Atvirkščiai, psichika vienokiu, ar kitokiu atveju yra paveikiama, negali būti toks, kokio iš tavęs tikimąsi. Kita vertus... Andrea buvo asmuo, kuris nieko nedarydavo veltui ir iš dalies, už visas pastangas, kurias sukišo, ji norėjo bent jau dalinio dėkingumo, pagarbos už tai, kad nesijausti viską padarius veltui. Tad, Katherine atsakomasis komentaras norint nenorint užgavo žaliaakės hibridės savimeilę.  Nesunkiai atsekdama jos žvilgsnį į ant sienos pakabintą laikrodį, kilstelėdama vieną iš savo tvarkingų ryškių antakių, pratęsia mintį* - Būtent, laikrodis tiksi, tad prieš užbaigiant visą šią nesąmonę, paaiškink kokiam raganiui šį kartą peržengei kelią? Vien Elenos mirties neužteks, per daug paprasta.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Katherine Pierce on Sk. 05 08, 2016 12:19 pm

Katherine Pierce-Lockwood perspektyviai spruko nuo savo priešų daugiau nei penkis tūkstančius metų, kol vieną dieną nusprendė sustoti. Ir dabar kitas priešas troško šios mirties. Piešas, kuris buvo kur kas didesnis sociopatas, nei Niklaus Mikaelson sudėtas su visa savo šeima ir padaugintas iš kelių šimtų kartų. Nereikėtu pamiršti labai svarbaus aspekto, kad viso to „bėgimo“ metu, tamsiaplaukė garbanė niekuomet nesiskundė, niekuomet neieškojo peties išsiverkti ar pasiguosti. Tai paprasčiausiai buvo visiškai jos protui nesuvokiamas dalykas. Silpnybė, kuri galiausiai būtu privedusi prie neišvengiamos mirties. Retas asmuo turėdavo privilegiją pažinti ją tokią, kokia ji buvo iš tikro, atmetus visą tą „ledo karalienės“ fasadą, kuris reikia pripažinti net labai tiko vampyrei. Tačiau jei reikėtu užduoti tinkamą klausimą, ar kada nors egzistavo asmuo kuris ją pažino iki galo, tuomet atsakymas būtu kategoriškas ir nekintamas – ne. Net ši pažeidžiama nemirtingoji, kuri buvo šiuose namuose ir nuoširdžiai stengėsi susigrąžinti sau rūpimą asmenį, nebūtu sau leidusi pasakyti kad pažįsta draugę kaip nuluptą, nors ir buvo greta sunkiausių ir šviesiausių periodų metu. Ir būtent dabar, po to kai originaliosios garbanės kūną užpildė gyvybė, tapo labiau nei akivaizdu tai, kad po pažinties su Andrea Argent, medžiotojo dukrai pasakyti žodžiai, „Katherine negeba rūpintis kuo nors kitu, išskyrus save. Ji negeba mylėti.“, buvo kur kas tikresni ir tikslesni, nei tai atrodė nuo pradžios. Pirštų pagalvėlės tiriamai keliavo per tam tikrus miegamos patalpos baldus, kuomet moteris atrodė labiau suinteresuota bet kuo, nei kad bent pabandyti iš savęs išspausti kažką panašaus į padėką. Iš tikro nemanė kad verta tai daryti, kuomet tai yra nenuoširdu ir paika. Veidmainystėms nebuvo nusiteikusi, atsižvelgiant į tai kad brangus laikas buvo eikvojamas kaip niekad tuščiai. Puikiai girdėjo visus tuos žodžius, kuriuos barstė tamsiaplaukė hibridė, girdėjo net tai kas nebuvo išreiškiama balsu: jos venomis tekantį kraują, širdies dūžius, kurie pasikeitė su akimirka, kuomet ji gavo netiesioginį šaltą dušą, po to kai prabudusi originali vampyrė elgėsi priešingai nei buvo tikėtasi. Ant kaklo sublizgėjo grandinėlė, kuomet Pierce-Lockwood galiausiai atsirėmė į tam tikrą spintelę, atsukdama akis į merginą, kuri buvo vos už kelių žingsnių nuo jos. Kairios pusės antakis savaime pakilo, su lyg akimirka kuomet fatališka moteris nusprendė bent kažkokiu būdu sureaguoti į tą glaustą monologą, kuris buvo iššauktas įvykių sekos. – Aš išgyvenau dukters gimimą, mačiau kaip buvo nužudyta visa mano šeima ir daugiau nei penkis šimtus metų buvau verčiama sprukti nuo nemirtingo hibrido. Aš išgyvenu Andrea, o tai reiškia kad jei ne tu, tuomet atsirastu kitas asmuo, kuris savo noru sutiktu paaukoti net savo paties gyvybę, mainais už mano. – Iš dalies tai buvo tiesa, turint omeny kad garbanė dažniausiai pasiekdavo savo užmojų, nepriklausomai nuo to, kokie dideli ir neįgyvendinami šie atrodytu. Tuo labiau jos gyvenime visuomet pasirodydavo laikini asmenys, kurie buvo panaudojami tiems tikslams pasiekti. Ji niekuomet nekreipė dėmesio į svetimus norus, kuomet ant senovinių svarstyklių buvo statomi ir jos. Ne. Visgi egzistavo vienas asmuo, vyras. Taip, jo atžvilgiu viskas buvo kitaip, kad ir kaip moteris nenorėjo pripažinti šios savo silpnybės. Tačiau, ne kartą buvo gavusi per veidą už tai kad bandė patikėti geresniu gyvenimu ir tuo, skambiu ir nieko vertu žodžiu „meilė“. Dabar išgyvenus visą tą pragarą, kuris buvo sukurtas asmeniškai jai, galėtu drąsiai pasakyti kad meilės nėra, bent tai yra tik vaidinimas. Pečiai vos pastebimai pakilo, kuomet jos tamsių akių žvilgsnis susidūrė su čia esančia moterimi. Keista, tačiau dabar jautė net jai labai prieštaringus jutimus, atsižvelgiant į tai, kokia hipokratė ši buvo. – Būtent Andrea, viskas yra net labai paptasta, todėl aš iki šiol negaliu suvokti kaip TU galėjai būti tokia naivi, ieškodama atsakymo, kuris visą tą laiką buvo tiesiai tau prieš nosį. Būtum natūraliai blondinė, gal tuomet ir suprasčiau. – Staiga originaliosios vampyrės ranka pakilo, kuomet ši negailestingai nutraukė grandinėlę nuo kaklo, kuri iki pat šios akimirkos saugojo „santuokos saitų“ simbolį, žiedą. Prisiminus laikus, kurie turėjo svarbos prieš šiai užmiegant, šis veiksmas atrodė keistai. Moteris juk apsuko aplink savo mažąjį pirštelį per daug galingus raganius, kurie suteiktu jai tai, kas galėtu ištraukti Mason‘ą iš jo „kalėjimo“ kurį buvo sukūręs originalusis hibridas. Tai aks per velniava vyko dabar? Vargu ar būtu galima pasakyti kad ji neva ne iš tos kojos pakilo ar tiesiog buvo prastos nuotaikos kad imti ir pakeisti visą savo požiūrį į pradėtą darbą nuo pamatų. Žiedas, kuris kadaise jai simbolizavo ištikimybę ir pasiskyrimą vienam asmeniui, dabar te buvo tiesiog žiedas, papuošalas, kuris tapo nebe reikalingas. Ne, tai nieko bendro neturėjo su kokiomis nors išgalvotomis simpatijomis ar panašiai. Esmė buvo dabartis, ir dabartis rodė kad jam buvo nusispjauti. O tai reiškia, kad ji taip pat pasirinko TOKĮ kelią. Papuošalas buvo pamestas ant naktinio staliuko, namuose, kur ji buvo pirmą kartą. Iš tikro, jei ne tam tikri daiktai, nebūtu net supratusi kur po paraliais randasi. Veide pasirodė ta pati, klastinga šypsena, kuomet moters pečiai savaime liko atpalaiduoti. Andrea net įsižeidusi pasakė tai, kas buvo kur kas labiau nei akivaizdu. Nutraukti Elenos gyvybę, prilygo tiems vaistams, kurios galima nusipirkti vaistinėse, bandant nuslopinti peršalimo simptomus. Tai nepagydo pačios ligos, o tik apgaulingai priverčia tave manyti kad jautiesi geriau. – Tu teisi dėl vieno. Elenos mirtimi tai nepasibaigs. Negaliu rizikuoti kad pasklistu kalbos kad kažkam visgi pavyko nugalėti nenugalimą Katherine Pierce.
Nemirtinga garbanė specialia išvengė savo pilnos pavardės įgarsinimo, kuomet delnais atsispirdama nuo baldo, prie kurio buvo „prilipusi“, sumažino atstumą nuo pašnekovės. – O dabar būk tokia gera mergaitė ir pasakyk man, kur dabar yra ta niekam tikusi mano antrininkė?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2735
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=7dlazKlbiQs

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Andrea Argent on Tr. 05 11, 2016 3:52 pm

*Andrea Argent, buvo labai paini asmenybė, greičiau nuotaikos žmogus, tad sunkiai nuspėjama. Jei ji ką nors darydavo, tai niekada nebūdavo vien todėl, kad ji buvo verčiama. Ši tamsiaplaukė hibridė po savo skaudžios patirties dar būnant žmogumi, daugiau niekada niekam nedirbo, ar dar blogiau buvo kieno nors pastumdėlė, tad girdėti tokius atsiliepimus iš draugės, dėl kurios tiek stengėsi privertė veide pasirodyti ironiškumu perpildytai šypsenai. Žvilgsnis nusileido ties parketu padengtomis grindimis. Ten nebuvo nieko, kas patrauktų jos dėmesį, greičiau ji tiesiog nenorėjo stebėti nedėkingo asmens, mat vien dėl karšto temperamento, nesusivaldydama galėtų tuoj pat jai užvažiuoti dėl nedėkingumo. Jauniausioji Argent šeimos atstovė buvo pagarsėjusi kaip didelė savanaudė, tad jeigu darydavo ką nors dėl kito, vadinasi tas asmuo jai reiškė be galo daug. O jei atgal nesulaukdavo dėkingumo, pamiršdavo viską, mat tai priimdavo kaip ne pagarbą sau, o ko jau ko, tačiau savigarbos šiai ekstravagantiškai vampyrei netrūko. Iškvėpdama orą pro nosies ertmę, Andrea vėl pradėjo kalbėti, tiesą sakant, ji net neleido pilnai užbaigti draugei dėstyti minčių* - Nenoriu prisiimti laurų sau, tačiau... - *Šyptelėdama dar kartą, akis pakelia ties Katherine veidų, tuo pačiu demonstratyviai lankstydama pirštus, lyg skaičiuodama punktus, žengia žingsnį į priekį* - Matai, aš padėjau gimti tavo dukrai, kuomet tu merdėjai, ir net tada išgelbėjau tavo sėdynę nuo mirties. Dar kartą. Supranti ką noriu pasakyti, Katherine? Tik mano dėka tu išsikapstai. Ir pripažinkime, kas kitas tau padėtų? Maisonas? - *Kilstelėdama antakius, demonstratyviai suvaidina nuostabą bei galvą pasukioja į šonus, lyg šioje patalpoje bandytų surasti dar vieną asmeny. Kas buvo neįmanoma, mat čia buvo tik šios dvi tamsiaplaukės merginos* - Jis moka daugiau kalbėti, negu veikti. Ir leisk man patvirtinti faktą, kad sužinojęs apie tavo mirtį, jis nepajudino nei vieno piršto, kad ką nors padarytų. Patarimas ateičiai, gražuole, išmok vertinti ką turi, nes prarasti nėra sunku, o susigrąžinti neįmanoma. Tu žinai puikiai apie ką aš kalbu.  - *Negalėdama pakęsti būti žeminamai, ką būtent dabar darė Katherine Pierce, išlaikydama tą dviprasmiškumo prieskonį turinčią šypseną, akis nukreipia į lango pusę. Įžiūrėti ką nors kas dėjosi lauke nebuvo sunku, mat vampyriškos savybės labai ištobulino tiek regą, tiek klausą. Tik tiek, kad niekas neatkreipė šios žaliaakės gražuolės dėmesį. Stebėdama kaip vienas žmogus ėjo savo automobilio link, neigiamai supurtė galvą. Tai buvo tiesiog  bandymas nukreipti savo mintis ir susitvardyti. Kol dar kartą užkabindama garbanę akimis, numoja ranka bei atsukdama jai nugarą žengia žingsnius vedančius lauk iš kambario. Buvo beprasmiška klausyti asmens, kuris aiškiai tau parodė, kad esi tik pakalikas ir niekas daugiau, o žymus žodis "draugystė" yra bevertis. Kuomet susidaro vaizdas, kad originalioji vampyrė medžiotojo bute lieka vienut vienutėlė, mat buvo galima išgirsti ir durų trenksmą išeinant, merginos plaukai sujuda dėl sukilusio vėjo gūsio, kuris buvo iššauktas nežmogiško greičio. Kelios sekundės ir vampyrė lieka įrėminta į sieną. O Andreos alkūnė buvo atremta Katherine į gerklę. Žalios spalvos akys atrodė grėsmingai, o merginos balsas nebeskambėjo taip sukalbamai kaip anksčiau. Vizualiai ji net atrodė rami, nors ir veiksmai tam buvo priešingi. Balso tembras skambėjo greičiau it perteiktas faktas, nei grasinimas* - Neerzink manęs, Katherine. Juk žinai, kokia galiu būti kai man sugadina nuotaiką. Lygiai taip pat kaip prabudai, taip pat gali vėl atgulti į savo sapnų karalyste.  - *Suraukdama antakius, nežymiai linkteli galvą link kairiojo peties* - Įsivaizduoju, kad ten nebuvo labai smagu. Todėl leisk priminti vieną, labai paprastą dalyką. Tiksliau užduoti klausimą. Spėk, kieno rankose yra ginklas galintis originaliąją vampyrę paversti pelenais? M? Kaip manai, kokie tada gandai pasklistų apie... kaip tu pati išsireiškei nesunaikinamą Katherine Pierce. - *Įdomu, ar visa tai buvo tik blefas, ar tiesa. Nejaugi Andrea tikrai galėjo pasirūpinti vieninteliu ginklu galinčiu sunaikinti Katherine, apie kurio egzistavimą dar niekas nežinojo ir svarbiausia, ar ji tikrai galėtų jį panaudoti prieš savo draugę. Argent buvo dviprasmiškas asmuo, ji galėjo pasiaukoti dėl sau brangaus, bet ar galėjo taip pat jam atimti gyvybę? Kas gali žinoti. Atsitraukdama nuo vampyrės per kelis žingsnius, ranka pamoja į durų pusę* - Dėl Gilbert, centrinė miesto ligoninė, daug laiko neturi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Katherine Pierce on Št. 05 14, 2016 7:28 am

Spalvingas ir niekuomet nuobodulio nekeliantis originaliosios garbanės gyvenimas, pastoviai buvo perpildytas intrigomis, bei bandymu kautis dėl to kas šios atžvilgiu buvo visą ko esmė. Kalbos, kurios buvo rezgamos apie šią fatališką asmenybę, gimdavo nelaužiamos iš piršto, todėl visiškai nieko nuostabaus nebuvo tame, kad ši moteris nekėlė fiestos, kuomet šios taip vadinami „draugai“ nesugebėjo susiprasti ankščiau, nei prabėgus dviems metams. Jei visas tas pasaulis, pragaras kaip nemirėlė išsireikštu pati, būtu rožėmis ir malonumo jutimo grindžiamas, tuomet vargu ar jos nusiteikimas būtu toks kaip dabar. Net stovėdama prie kokio nors originalaus hibrido, moteris vargu ar sugebėtu save nuvertinti, tai ką po velniu jai galėtu padaryti kas nors, kas yra lengviau sunaikinamas, nei kad originalios šeimos atstovai? Andrea elgėsi neadekvačiai, ką išdavė kiekvienas šios kūno sujudimas. Reikalavo, o ir tikriausiai nuoširdžiai tikėjosi to, ko Katherine Pierce-Lockwood pasiūlyti negalėtu, net jei pati to norėtu. Žvilgsnis, kuris trumpam buvo pakilęs į viršų, visiškai be jokios tam reikšmingos priežasties, inicijavo dantų nešiepiančios šypsenos pademonstravimą. Įdomu, kaip būtu įvertinęs šios vampyrės išvaizdą pats Leonardo da Vinci? Niekam nėra paslaptis tai, kad vizualiai moteris galėtu apgauti net nuosekliausią detektyvą, įtikindama šį kad yra tyra kaip šaltinio vanduo. Hm, jei jai visgi būtu tekę susitikti su šiuo garsiu žmogumi, gal greta garsaus Monos Lizos portreto, dabar kabėtu tas, kuris perteiktu tai, kokia iš tikro dviprasmiškai šviesi/tamsi yra daugiau nei tūkstantį metų gyvenanti „nepilnametė“? Taip, savo biologinį amžių moteris sugeba nuslėpti, mat jos emocinė būklė yra kur kas brandesnė, nei tas jaunas ir iš pažiūros visiškai niekuo nesugadintas kūnas. Gi ant jo nėra ne vienos raukšlės, ne vieno rando ar pigmentinės dėmelės. Tik ta ant riešo esanti skelta tatuiruotė, kuri kaip tik dabar ir patraukia tamsiaplaukės dėmesį. Žvilgsnis savaime nusileido, o galva liko palenkta link šono, nors originali vampyrė net nesistengė praskleisti lūpų, kad pasakyti ką nors atgal, bent iki tos akimirkos, kuomet hibridė „peržengė“ nediskutuotinos temos ribas. Tai kad Argent palaikė save „pakalikės“ ar „pastumdėles“ vietoje, tai vargu ar buvo vampyrės laurai, mat ši nesielgė niekaip kitaip. Iš tikro, jei ne tas kategoriškas nuo savo kūno vestuvinio žiedo pašalinimas, viskas atrodė taip, tarytum ji užmigusi būtu ne daugiau kaip vienai nakčiai. Savo jausmų, ar taip vadinamo „žmogiškumo“ pašalinusi nebuvo, ji paprasčiausiai visuomet buvo gana „karti“ ir be jokios abejonės mirtinai pavojinga asmenybė. Pamišusi, bet tik gera to žodžio prasme. Ir štai, prašom, Andrea pasistengė pavaizduoti ją kaip nesavarankišką asmenybė, kuri neva išgyveno tik jos dėka? Aha, taip ėmė ir liko įtikinta. – Žinoma, tavo vaidmuo mano dukters gimime buvo gana reikšmingas, turint omeny, kad jei nebūtum nemirtinga, galėtum apsvarstyti galimybę apsiimti akušerės vaidmeniu. Bet brangute, neversk mane priminti tau tai, kad tik tavo, Qetsiyah ar kokiu vardu tuomet buvai pasivadinusi, dėka Victoria gimė neišnešiota iki galo. Ak taip, ir kas po velniu tave traukė iš mirties nagų, kai buvai tik nieko vertas, lengvai pažeidžiamas žmogelis. Taip, tikriausiai vienas iš numylėtų Mikaelson‘ų, ar mano praeities vizijos iškreiptos? – Spaudžiama į kampą, Pierce-Lockwood buvo priversta jai priminti tai, kad toli gražu ne vien Andrea buvo pasistengusi kad šios artimas asmuo gyventu. Bet tokia jau buvo ta brutali tiesa, jos buvo, tą neromantiška prasme, per pusę praskeltos sielos savininkės. Negalėjo leisti kad kas nors sunaikintu antrą sielos dalį, bet tuo pačiu metu galėjo mylėti viena kitą, bei norėti mažu mažiausiai nusukti sprandą kad tie įkyrūs žodžiai nustotu skambėti. Ir jei ne būtent dabartinės aplinkybės, natūrali tamsiaplaukė vargu ar būtu sugrąžinusi šiuos faktus ant stalo. Nemėgo nagrinėti savo praeities darbų, tuo labiau jais bandyti „nutrinti nosį“ pokalbio oponentei. Ir jei Argent tai kėlė nemalonius pojūčius, priežastis  buvo ne Katherine, o kažkas jas palaužė šios pasitikėjimą savimi, ir dabar slepiasi jos sielos glūdumoje. Argi toli nuo tiesos?
Visiškai nelauktai paminėtas vyriškas vardas kaip mat pakeitė tamsiaplaukės išraišką. Ji tapo nebe tokia nuoširdžiai maloni, ir tas apskritas veidelis įgavo piktoką išraišką. Praskleidė lūpas, tačiau ištarė tik trumpą ir akivaizdžiai paniekos turintį komentarą, –  Keliauk pragaran, nes spėju tavęs jau pasiilgo. – Nepaisant to, kad tam tikru metu, tiksliau iki pat prabudimo akimirkos, Mason‘as buvo būtent tuo asmeniu, kuris „ledo karalienės“ gyvenime užėmė labai svarbią vietą, kalbėti apie tai ką jis darė ir ko nedarė, kuomet vampyrės gyvybė buvo tam tikram laikui „užšaldyta“, kategoriškai neketi. Vat, neketino ir taškas. Jei jo nebuvo šalia, vadinasi jis buvo riebiai nusispjovęs, neskaitant visų tų daug žadančių žodžių, kuriuos tarė, kuomet buvo su šia susitikęs paraleliniame pasaulyje, ar tame kurį sukurti sugebėjo Bennett ragana. Su lyg šiais žodžiai hibridė ne tiesiogiai, bet iš dalies įgyvendino kelionės nurodymą, kuomet numodama ranka, pasitraukė lauk iš šios vietos. Na žinoma, argi po glaudaus meilikavimo originaliems vampyrams, buvo galima tikėtis kažko kitokio? Užvertusi akis, garbanė buvo pasiruošusi keliauti įkandin, tačiau lemtinga akimirka pasukant priešinga kryptimi. Įdomu, kiek ne daug reikia, kad tvirti santykiai, kurie laužė bet kokius standartus imtu ir taip paprastai subyrėtu. Nors, kitą vertus ko buvo galima tikėtis, kuomet šios asmenybės užėmė akivaizdžiai skirtingas barikadų puses. Ir ponia Lockwood vargu ar kada nors įsivaizduotu save atsisėdant prie didelio stalo, vakarienei su Niklaus Mikaelson, kuris akivaizdžiai buvo pasidarbavęs su jauniausia Argent šeimos atstove. Taip, tokio tipo vyrai, kaip šio vyresnis brolis tam tikru metu buvo patraukę nemirėlės akį, klasiški, dar gebantys išsaugoti orumą ir pagarbą sau pačiam, o ir aplinkai kurioje gyveni. Bet tai niekaip neapibūdino originalaus hibrido, kuris arba pastoviai stengėsi susistatyti savo „imperija“ iš kritusių priešų kūnų, arba švaistėsi grasinimais visiems aplinkui, mat paprasčiausiai buvo pavargęs maukti prabangų gėrimą iš krištolo taurės, arba bandė visomis prasmėmis įsiteigti savo mylimai blondinei žmonai. Viskas, daugiau niekaip kitaip negalėtu įvardinti šio sociopato. O kai tai sako pati Katherine, vargeli, reikia priimti nelabai teigiamai. Nes ji pati yra antonimas žodžiui „teigiamas“. Ir vargu ar atsirastu bent vienas asmuo, galintis tai kaip nors paneigti.
Staigiai išderinta aplinkos erdvė, privertė vampyre nugara trenktis į sieną. Smūgis buvo pakankamai stiprus, mat negana to kad siena šiek tiek įtrūko, tai ant galvos nuo lubų pabiro tinkas. Žvilgsnis buvo nuleistas, o lūpos tvirtai sučiauptos. Atrodė taip, tarytum tai sukėlė šiai tiek pat skausmo, kiek galėtu sukelti nauji ir išmerą atitinkantys Jimmy Choo aukštakulniai. O kalbant apie tai, pats laikas būtu aplankyti Paryžių! Tamsių, kepintos karamelės atspalvio, akių žvilgsnis savaime pakilo, tačiau pakankamai lėtai. Tokiu žvilgsniu moteris dažniausiai apdovanodama sau nepatinkančius asmenis, kurie gyventi buvo likę daugiausia kelios minutės. Taip ji buvo pažvelgusi į savo antrininkę, kuomet pirmą kartą atėmė iš šios mirtingą gyvenimą. Širdis ne akimirkai neišdavė kokio nors neva pajausto streso ar kažko panašaus į tai. Kūnas net nebuvo įtemptas, kuomet drauge save vadinanti persona netiesiogiai susakė kad apsaugojo savo užpakalį sukurdama ginklą, kuris galėtu atimti iš nesunaikinamos Katherine Pierce-Lockwood gyvybę. Pirmiau net liežuviu perbraukė per savo lūpas, pasistengdama nutaikyti pakankamai pastebimai klausiamą išraišką. – Tai turėtu mane įbauginti ar sukelti įspūdį? – Net nesivargino ką nors pasakyti apie jos turimą ginklą, nes laikė tai arba sukčiavimu arba savisauga arba net labai apgailėtinu ėjimu. Todėl, nusprendė palikti tai kaip nekomentuotiną dalyką. Jos šalta ranka kaip mat atsidūrė ant šilto (visi dažnai paminit kad hibridai yra palyginus su vampyrais, šilto kraujo) dilbio. – Aš esu senesnė už tave, Andrea. Ir stipresnė. Ir piktesnė. – Kad ir kaip moteris stengėsi savo veiksmais pasirodyti įtikinančiai, Katherine atžvilgiu tai nepadarė didelio ir pompastiško įspūdžio. O jos apeliacinis komentaras buvo paremtas tikrais faktais, mat ji buvo originali vampyrė, nepriklausoma nuo kokios nors kraujo linijos, t.y. buvo nepriklausoma nuo Mikaelson‘ų egzistavimo, turėjo mažiausiai 500 metų didesnę nemirtingumo patirtį, nei ši hibridė ir taip, velniškai teisingai, ji buvo pikta, tarytum būtu moteriška Liuciferio versija su puikiais aukštakulniais. – Verčiau nesišvaistyk grasinimais, kurių nesugebėsi įgyvendinti, nes tai apie tave sudarys labai ne kokias kalbas. Ir nepamiršk, niekada nepamiršk to kad tai buvo paskutinis kartas, kuomet iš viso sumąstei pakelti prieš mane ranką. Kitą kartą kuomet tai padarysi, tavo vis dar plakanti širdis atsidurs mano delne. Puikiai supranti kad savo žodžio esu linkusi laikytis. –  Nepaisant to, kad teko panaudoti pakankamai jėgos, tačiau vizualiai atrodė taip, kad jai nekėlė didelio vargo tam, kad atitraukti hibridės ranką nuo savo kaklo. Dabar kaip niekad matė ne savo akiračio asmenį, o kažkokią Niklaus Mikaelson sukurtą iškamšą, kuri buvo periodiškai kemšama jo paties triukais ir tipiniais tai šeimai išpuoliais. Juk lengviau buvo elgtis taip, nei rasti racionalesnį būdą, ne tokį „smurtinį“ ir „bauginantį“. Šis nemalonus kontaktas buvo nutrauktas, kuomet originali vampyrė pirštais patraukė savo susitaršiusius plaukus, pasisakydama toliau. – Apgailėtina tave matyti tokią. Elgiesi lygiai taip pat kaip ir jie... – Prunkštelėdama, tamsiaplaukė nusprendė kad nebe buvo jokios prasmės tęsti visą šį pokalbį, kuomet apsisukdama ant kulniuko kaip mat patraukė lauk iš kambario, kuriame buvo. Taip, šiandiena jos abi persistengė, bent taip atrodytu tiems, kurie ne velnio nenutuokia apie tai, kokią draugystę yra „sukūrusios“ abi moterys. Ranka palietė rankeną, kuomet vampyrė neatsisukdama, visgi gana ramiai, lyg nieko ir nebūtu nutikę, užklausė. – Tik nesakyk kad turi ką nors įdomesnio nuveikti, nei kartu su manimi atsikratyti tos nevykusios mano versijos? Andrea, – Veide net pasireiškė šioks toks vypsnis, – Aš padarysiu visą juodą darbą, o tu galėsi pasimėgauti tuo kad iš Caroline atėmei tai, kas jai svarbu. Ką ji padarė su tavimi, kuomet pasikėsino į Jennifer.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2735
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=7dlazKlbiQs

Atgal į viršų Go down

Re: Cooper'io butas.

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume