KITOS PILIES PATALPOS:

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Jimmy Blackwood on Kv. 09 27, 2012 4:49 pm

Kitos patalpos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...
avatar
Jimmy Blackwood


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Draugai : Maggie Blackwood
Rūšis : Zmogus

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Antr. 01 17, 2017 6:58 pm

Tamsa, šaltis ir veriantis skausmas pasitiko Livianą jai palengva atgavus sąmonę. Vargiai galėjo pajudėti, visas kūnas buvo it švininis. Tik pabandžiusi pakelti ranką jog paliestų veidą, kuris buvo padengtas kažkokia nemaloniai drėgna lipnuma, suprato jog jos galūnė nepaklūsta ir dėl dar vienos priežasties – Liv buvo prikaustyta prie pagrindo, ant kurio gulėjo. Mėginimas pakelti galvą baigėsi aršiu smaugimo pojūčiu ir skausmingu dūriu per nubrozdintą smilkinį: jos kaklas, pasirodo, taip pat apjuostas metaline grandine ir pritvirtintas prie... ko? Pakylos? Stalo? Kankinimų stalo..? Ir suvaržytos apsidairymo galimybės, ir apšvietimo trūkumas neleido suprasti, kur būtent ji yra. O ir smegenys veikė kažkaip nerangiai, tikriausiai dėl to sutrenkimo, kurio dėka galvą draskė neišpasakyta agonija, o pusė jos veido buvo padengta, kaip Liv spėjo, baigiančiu sukrešėti krauju. Bent jau žinojo, kodėl čia atsidūrė, kad ir negalėjo pasakyti kur būtent yra tas čia ir kokiu būdu ji buvo čia atgabenta. Nors suvokimas, jog įkliuvo į pinkles ir kas tas pinkles paspendė, atėjo tik keletą sekundžių prieš viskam aplink aptemstant, iš atminties jis neišnyko. Toli gražu. Dar prieš pilnai atsigaunant tai buvo pirmas dalykas, pasibeldęs į jos bundančios sąmonės duris. Po to prisijungė ir gniuždanti išvada, jog Liviana susimovė. Visiškai. Savaičių savaites laukė šito, žinojo jog Chariton ją susiras, kad bandys įvilioti į spąstus... ruošėsi tam, neprarado budrumo, kiekvieną kartą bendraudama su kuo nors, pažįstamu ar naujai sutiktu, būdavo pasiruošusi atremti netikėtą puolimą. Ir tada pasirodė Jerrard... tai išmušė iš vėžių. Vyras, kurį kaidaise jautė galinti saugiai įsimylėti... vyras, kuris dingo taip staigiai kaip ir buvo atsiradęs jos gyvenime... ir jis ją susirado būdamas tokios kritinės būklės, kad bet koks atsargumas išgaravo Liv iš galvos. Liko tik būtinybė išgelbėti jį. Bet kokia kaina. Dabar, žvelgiant į tą situaciją iš šalies, atrodė visiškai akivaizdu, jog Jerrard buvo pasirinktas būtent dėl šitos priežasties. Taiklus smūgis į sentimentalumo raizginį nesunkiai kuriam laikui atbukintų Liv įtarumą. Būtent taip ir atsitiko.
Akims palengva apsiprantant su šviesos stygiumi, Liviana ėmė įžiūrėti atskiras aplinkos detales, kiek jų pamatyti galėjo nepakeldama galvos nuo akmeninės – ką suprato iš kūną lytinčios šaltos, kietos ir šiurkščios medžiagos – pakylos. Gan žemos mūrinės lubos, tamsus durų, kvadratas, dešinėje jų pusėje – tuščias deglo laikiklis, prie vienos iš sienų pritvirtintos grandinės, aiškiai pritaikytos prikaustyti žmogų... Panašios grandinės kaustė ir ją, tik tai suprato labiau lytėjimo nei regos dėka. Pabandžiusi galėtų gan lengvai iš tokių pančių išsilaisvinti – užtektų sutelkti magiją ties viena iš grandinės jungčių ir ją suskaldyti. Tačiau vos pamėginus tai įvykdyti galvą eilinį kartą perveria aštrus skausmas, šįsykt toks stiprus, kad Liv net supykina. Neatlaikiusi agonijos mergina tyliai suinkščia ir kelis kartus giliai įkvepia tarsi gyvybę iš savės bestumianti gimdyvė, kol pranyksta pojūtis , kad skrandis tuoj iššoks lauk per gerklę. Tik dabar suvokia, jog problemų kelia ne vien fiziniai pančiai ir žaizda galvoje. Jai kažko sugirdė arba suleido. Vos apie tai pagalvojus pajunta dilgčiojimą kakle. Vadinasi tas kažkas jai buvo suleistas, be jokio atsargumo ar ceremonijų, į lengviausiai matomą veną. Kad ir kokia bjaurastis tai buvo – eiliniai raminamieji ar kažkoks sudėtingesnis mišinys – jie veikė puikiai. Liviana negalės naudoti magijos kol toji injekcija nepasišalins iš jos organizmo. Nors veikiausiai iki to laiko jau bus suleista nauja injekcija. Žinoma, jei iki tol Liviana vis darbus gyva. Tikėtis, jog Chariton nesusivaldys ir atims jai gyvybę vargu ar buvo verta. Kad ir koks impulsyvus ir sadistiškas bebūtų, gebėjimą laiku įjungti šaltą protą jis turi. Ar bent turėjo, prieš beveik du tūkstančius metų praleisdamas nebūties kalėjime, įstrigęs vienumoje tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio. Ir visgi... būdų išgauti tiesą esti ne vienas, o Chariton visada pasižymėjo išmoningumu. Kad ir koks stiprus būtų jos pasiryžimas neišduoti to, ką jis neabejotinai geidžia sužinoti, Liv negalėjo būti tikra, jog paslaptį išsaugos. Tad štai dilema: ar geriau tikėtis rasti būdą išsilaisvinti ir įveikti priešą – rizikinga, nes jei jam pasisektų išpešti norimą informaciją, neabejotinai prasidėtų apokalipsė – ar apleisti viltį išsigelbėti ir mėginti išprovokuoti savo sutuoktinį taip, kad praradęs savitvardą ją nužudytų – mažiau rizikinga, nes nors nekaltų aukų visgi būtų, tačiau nebūdamas pilnos galios Chariton galėtų būti įveiktas ir be Livianos pagalbos? Jei nesijaustų apdujusi nuo galimo smegenų sutrenkimo ir velniai žin kokių jai suleistų vaistukų, gal galėtų giliau apsvarstyti esamą problemą. Tačiau niekad nebuvo viena iš tų egocentriškų protagonistų, manančių, jog tik ji viena gali išspręsti susiklosčiusią situaciją. Ne. Šiuo atveju be jos situacija kaip tik būtų kur kas paprastesnė. Chariton įniršęs ją nugalabytų – skausmingai, savaime suprantama, bet ką gi reikštų tos kelios valandos kančių – ir, žinodamas jog vilties susigrąžinti buvusią galybę nebėra, anksčiau ar vėliau imtų siautėti, patraukdamas galingų raganų arba vampyrų dėmesį. Ir tada būtų patvarkytas gan greitai. O iš naujo jį įkalinti nebūtų taip jau sunku, jei tik Chariton būtų neveiksnus bent kelias minutes. Juk Liviana tai padarė būdama dar visai jaunutė, vos daugiau nei dvidešimties metų ragana. Išties, dabar situacija toli gražu nėra beviltiška. Nors ir gali tokia tapti jei Liv kažko nesiims.  
Turbūt supranti, kad tai beprasmiška, – merginos balsas nuskamba kimiai, išdžiūvusi gerklė ir išsekimas darė savo. Tačiau žinojo, jog ją girdi ir jos klausosi. Juto kitą būtybę esant toje pačioje patalpoje. Ir žinojo, kas ta kita būtybė. Tarsi jis būtų skleidęs apčiuopiamą šleikštumos ir šalčio aurą. – Gali keršyti, kankinti, nužudyti mane... bet savo kūno nebeatgausi. Sunaikinom jį. Kartu su Rheia. Perkirtom perpus. Vieną pusę sudeginau ir išbarsčiau pelenus Adrijos jūroje. Kaip Rheia sunaikino antrają aš nežinau, bet žinau tai, jog jo sulipdyti nebeįmanoma jokios magijos pagalba. Klajosi kaip dvasia arba turėsi tenkintis apsėsdamas sutvėrimus, kurie nėra užtektinai stiprūs kad atremtų tavo įsibrovimą...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Always choose wisely, you can rather choose prince charming or the dark knight.
Oh can't you see? You belong to me. How my poor heart aches with every step you take, Every move you make, Every vow you break, Every smile you fake, Every claim you stake... I'll be watching you.
avatar
Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 373
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Rheia Falco
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Robert J. King on Št. 01 21, 2017 7:48 am

Ne, bet rimtai. Užimti to sutraukos vampyro kūną buvo vienas geriausių kada priimtų jo sprendimų. Visa įvykių tėkmė, visas Chariton planas nutekėjo tarsi skaidrus upelis. O dabar... Matom ką matom. Chariton Geminus vėl triumfavo. Nepaisant milžiniškų Lianos pastangų šis kraują stingdantis sutvėrimas vėl buvo laisvas. Tiesą sakant viskas netgi susiklostė daug paprasčiau, nei vyras galvojo. Sugroti Rivas sentimentais išėjo idealiai - tą buvo numatęs. Tiesiog nesitikėjo, kad ji dėl to gražuoliuko vampyro snukelio padarys tokią balutę kelnaitėse ir kone visiškai praras budrumą. Nuo pražūties išgelbėtas nemirėlis su gražuole graike iš "PaxPharm" teritorijos tą vakarą persikėlė į Livianos namus. Jie kalbėjosi, o ponia Geminus subliminaliai kvotė vampyrą. Ji suprato tik tiek, kad jos kadaise karštai mylėtas vyras yra tarsi perrašyta laikmena. Ir tai net nebuvo Chariton'o vaidyba, o realus, neiškraipytas faktas. To vyro galvoje užrakinti prisiminimai gulo vienas ant kito aukštu bokšteliu ir... Jei atvirai Chariton'ui jo šiek tiek gaila. Vilkolakio vėlė išeidama tikrai pasistengs tuos atsiminimus atrakinti, nes, na, tikrai būtų smagu pažiūrėti kaip jis raitosi egzistencinėje agonijoje nesuvokdamas kas jis per vienas aplamai yra, kai pergyveno tiek jam įdiegtų, sava valia nepasirinktų gyvenimų. Be to, jis vis dar buvo brangus Lianai. Vien tik dėl šios priežasties tiesiog privalėjo palikti tą individą visiškai nelaimingą ir sukontūzytą. Jųdviejų šiltas dialogas baigėsi tuo, kad užvožė jai per galvą. Nu tiesiog. Vieną akimirką jie kalbasi megzdami šiltą ryšį, o kitą Rivas gauna iš kuloko per sprandą. Tą akimirką vos neapsivėmė nuo akimirkos saldumo. Tik per plauką susilaikė nepaleidęs ištisos smūgių virtinės. Norėtų tą bobą sukapot kaip malką. Tik tolko iš to buvo mažai kol dar nežinojo kur ji paslėpė jo kūną.
Liana anksčiau ar vėliau turėjo nubusti. Nebūtų galima teigti, jog vaizdavo vienišą vilką, kuriam nereikėjo visiškai jokios pagalbos. Jos reikėjo dar ir kaip. O tam puikiai pasitarnavo naujoji šio "ancient bastard" pažįstamoji. Kas ji? Paaiškės netolimoje ateityje. Be jos tiesą pasakius niekados nebūtų išvartęs kaip reikia nulaužti tą raganišką "firewall'ą", kuris jokiam vampyrui neleidžia prasiskverbti į vikanės ar vikano protą. Net negalėtų pasakyti kokio velnio ji ten Lianai suleido. Bet nesvarbu. Svarbiausia suveikė oho dar ir kaip. Išjungta vikanė tapo mentaliai pasiekiama kaip bet kuris kitas mirtingas padaras šioje žemėje. Chariton'as žinoma naudotis vampyriško kūno pranašumais mokėjo ne itin, o ką jau kalbėti apie sudėtingą panaršymo pro svetimą protą procedūrą. Pati Geminus kompanionė sakė, kad rasti atsakymą į jam rūpimą klausimą buvo nelengva. Liana saugojo jį tarsi užšifravusi, įsukusi į prisiminimus. Tas ieškojimas iš dalies priminė netgi puzlę, kai dalelę po dalelės jungi kantriai laukdamas kol išryškės vientisas paveikslėlis. Ir kai tai galiausiai nutiko...
Vikanė matomai žalio supratimo neturėjo apie tai, kad Chariton susigrąžino save, savo kūną. O, idant tai taptų daugiau nei akivaizdu užteko tik prabilti. Geminus pasirodyti Lianos akivaizdoje visu savo stotu neskubėjo visai kaip ir suskambinti balso stygomis. Tokiais įvykiais, tokia pergale tikrai reikia pasidžiaugti. Netgi nutaikyti reikiamą momentą, jogei širmos nudengimas suteiktų šiam "primarijui" priimtinas ovacijas. Rivas balsas erzino. Neapkentė šios moters. Jos teisuoliškumo. Kadaise netgi žiūrėjo į ją kaip į asmenį, su kuriuo norėtų dalintis nemirtingumo dovana. Ironiška pagalvojus, kad Liviana šį Chariton'o siekiamą tikslą buvo pasiekusi, o vyro atžvilgiu - tik laiko klausimas kada pasieks. Visas burtui paruošti reikalingas sąlygas, net reikmes jis turėjo pradedant vikane, kuriai tiesiog reikia užstatyti "beibį", baigiant artifaktu, iš kurio Geminus sėmėsi jėgos burtams. Natūraliai vyras niekada nebuvo nei galingas, nei itin talentingas varlokas, tačiau viskas apvirto aukštyn kojomis, kai pasinaudojęs Varias ryšiais (nepamirštam, kad ana su savo draugytėm raganaitėm globojo ne vieną mistišką objektą, kurį panaudojus piktiems kėslams nesunkiai žemę su dangumi sumaišysi) ir savo charizma bei ištobulintu gabumu manipuliuoti aplinkiniais pateikiant save iš žavingos, nekaltos pusės prisikasė iki vienos artifaktų saugyklos. Niekuomet nebūtų jos radęs pats, mat ši kaip pridera buvo paslėpta burtais, tačiau Lianos bendražygė atsisakyti spaudžiama Chariton'o kaip ir negalėjo, kai šis spaudė prie jos stuburo medžioklinio peilio smaigą. Moterį pasiekęs savo pribaigė bet kokiu atveju. Nusitaikė į tą patį stuburą ir bac. Jos kūnas akimirksniu suglebo kai liko pažeisti nervai bei slanksteliai. Po ranka pasitaikiusiu akmeniu talžė jos galvą tol, kol nelaimėlės pavidalas ėmė rodyti silpnas konvulsijas. Kai įžengė į tą olą vyro dėmesį iš kart patraukė nedidelis, švytintis melsvas akmenėlis. Paėmęs jį ne tik pajuto nesuvokiamą jėgą, bet ir apsvaigo nuo vaizdo jo viduje. Tarsi būtų stebėjęs visą raibuliuojančią, besimainančią visatą. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Kažkas nežemiško. Nesuvokiamo. To artifakto padedamas galėjo nesunkiai kiekvieną, net patį banaliausią burtą paversti sudėtinga magiška koncepsija. Jautė galįs padaryti viską, išskyrus "išsitraukt" iš jo nemirtingumą. Visgi žinojo ką daryti, tiesiog anksčiau jam trūko jėgų. Kai gavo jėgas, visas Chariton'o kortas sumaišė Liviana su savo Bruce Lee judesiukais. Geminus bėda buvo dar ir ta, kad nežinojo, idant be Sevastianos egzistavo dar keli teisėtai nemirtingi asmenys. Tiesiog žinojo vieną būdą tikslui pasiekti ir laikėsi jo įsikabinęs nagais ir iltimis. Buvo velniškai užsispyręs ir ši savybė kone kainavo jam 2000+ metų nebūties. Tiesiog neįvertino Livianos. Visai kaip ir jos sumautos draugės. Aplamai žiūrėdamas į jas matė tik keturis papus ir dvi vaginas, o ne dėmesio vertas priešininkes.
Šiam laikui Chariton'as buvo svetimas it ateivis. Galva nesisuko vien tik dėl to, kad buvo skersą dėjęs ir visi tie inovatyvūs šūdniekiai jo nejaudino. Apleistą pilį nusižiūrėjo senokai. Tai buvo vienintelė užmatyta vieta bent iš dalies priminusi namus. O ką kalbėti apie atokumą, kurio pageidavo planuodamas kančias, per kurias turės pereiti Liana. Geminus sėdėjo ant plikos žemės vartydamas rankoje dieviškąjį savo akmenėlį. Blausi melsva šviesa neblogai apšvietė jo mąslaus veido kontūrus. Kai suvokė, kad kova su tom bobom bus jam lemiama nepastebimai įsikišo artifaktą į vieną iš žaizdų specialiai netgi pastūmėdamas giliau, kad šis nukeliautų paplaukioti kartu su pažeistais vidaus organais. Ilga tyla įsivyravo Varias užbaigus monologą. Visgi netrukus ji išgirdo sunkius, lėtus žingsnius. Netrukus neryški fakelų šviesa nutvieskė Chariton'o pavidalą.
- Jautiesi kaip visiška idiotė dabar, tiesa?-žemas, šiek tiek "urzgiantis" pirmojo vilkolakio balsas persmelkia aidu menę. Atrodė tarsi kontroliuotų save, nes baisiai troško prapliupti piktdžiugišku juoku,-Tikiu, kad būtum mielai sušėrusi mano kūną valkataujantiems Nucerijos šunims, tačiau net tvirčiausias oskų plienas negalėjo jo įpjauti. Bandei jį kapoti, deginti ir... nieko, taip?-pasipūtėliška arogancija atsidavė kiekvienas vilkolakio išreikštas skiemuo. Tai buvo jo pergalė. Jo triumfas,-Vietoje to, kad ginčiausi paskutinę akimirką apsaugojau savo kūną burtais, Liviana. Tas, kurį uždėjai vėliau niekados nebūtų sutrukdęs man sugrįžti atgalios. Kiekvieną kartą kai manydavai nuspėjusi žingsnį aš jau būdavau dviem toliau,-pajudėjęs iš vietos vyras prisiartina prie taip vadinamo altoriaus, ant kurio paguldė Varias. Atsistojo šalia, pasirėmęs rankomis į šalto, storo akmens briauną palinksta arčiau merginos viršutinės kūno dalies,-Labai nustebau tam požemy radęs ir tavo bičiulę. Žinai, ji nebuvo labai patenkinta, kai ją prikėliau. Nuojauta kužda, kad ji norėjo ten būti? Kvaiša,-gilus, šiltas atodūsis kone nugula ant Rivas veido Chariton'ui demonstruojant didelį arogantišką manierizmą,-Ei, niekinga siurbele! Atslink čia!-rikteli tamsai ir pažiūros kažką šaukdamasis. Dar vieni žingsniai pasigirsta akimirksniu. Patalpoje pasirodo Džerard'as. Sustingęs, bukos akys tarsi žvelgė į niekur. Šyptelėjęs Geminus vėl susitelkia į savo auką. Neskaitant tuzino skirtumų tarp to, kokie yra šiuolaikiniai vilkolakiai ir priklausę Chariton'o šutvei, šie tam tikras nežemiškas savo savybes galėjo iššaukti ne tik esant pilnaties metui. Taip, mėnulis suteikdavo pilną vilkolakio formą, tačiau akimirksniu pailginti nagus ar išleisti žvėriškus, aštrius dantis galėjo bet kada. Trumpas nagas smiliaus viršuje iš lėto pailgėja tapdamas smailiu. Geminus prispaudžia nago galiuką prie Livianos skruosto. Negreitas brūkšninis judesys palieka negilų įdrėskimą, kuris žinoma stebėtinai greitai užsitraukia. Išleidžia keistai ironišką, nenatūraliai nuostaba atsiduodantį "hmm" supratęs, kad gi ne veltui ši kalė išgyveno nepakitusi šitiek amžių,-Užbūriau tą suskį, kad dulkintų tave per subinę iki to meto, kol surasiu savanorį iškrušti tave per kitą skylutę vardan suplanuoto mūsų gražios šeimos pagausėjimo. Nejau manei krušiu tave pats? Žinai, mieliau pereičiau per visas purviniausias Pompėjos šiundras, nei šitai,-atsisukęs į Džerard'ą vyras linkteli tarsi duodamas ženklą jam pradėti veikti. Lėtai slinkdamas vampyras bandė atsisegti kelnių diržą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _



Her frozen hand takes your breath away as she leads your soul through the dark. You know that she came to break your heart, but oh when she moves you fall in love again.
avatar
Robert J. King

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1311
Įstojau : 2013-10-28
Miestas : Niujorkas
Meilė : Roxanne King
Rūšis : Vampyras (30/14)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Sk. 01 29, 2017 4:42 pm

Galėtum pamanyti, jog žmogaus balsas per kurį laiką užsimiršta. Per kelis dešimtmečius, ar, Livianos atveju, per kelis tūkstantmečius. Bet tik ne šitas balsas, vaidenęsis jos sapnuose daugybę naktų. Berods dar praeitą naktį girdėjo jį košmare, kuris iš tikrųjų panešėjo į šios akimirkos realijas. Vieta ne visiškai tokia, ant grindų trūksta vieno kito tuzino jai brangių žmonių ir nepažįstamųjų lavonų, bet esminis faktas tas pats – Chariton atgimė, o Liv neturi galios jam pasipriešinti. Mergina tiesiog sustingsta išgirdusi pirmuosius varloko žodžius, jausdamasi it visas kūnas būtų perlietas šaltu vandeniu ir prismaigstytas iki raudonumo įkaitusių adatų tuo pačiu metu. Tiesiog baimės, neapykatntos, šleikštulio ir dar visokių kitokių emocijų antplūdis išmuša iš vėžių tiek morališkai, tiek fiziškai. Liv net neturi jėgų ir noro nukreipti žvilgsnio ten, iš kur sklinda Chariton`o balsas, tarsi tik jį išvydus visa tai taps realybe; tiesiog nuostabu, jog šis taip paslaugiai įžengia į Geminus née Varias regos lauką. Tik išvydusi jį staigiai įtraukia oro ir susivokia, jog buvo pamiršusi kvėpuoti.
Ne... Kaip..? – tesugeba kimiai ištarti prieš balsui užlūžtant. Tikrai būtų sunaikinusi sutuoktinio kūną, taip būtų buvę net lengviau, bet kardas kuriuo buvo sudavusi jam mirtiną kirtį vos prieš keletą minučių suskilo į šipulius jai pabandžius perkirsti vikano lavoną. Iš vieno galingiausių magija sustiprintų ginklų tuomet liko tik rankena, kurioje įtaisytas rubinas kalino nuo kūno atskirtą Chariton sielą. Kad ir ką bebandė, niekaip nesugebėjo sunaikinti gyvastį paleidusio kūno. Galėjo nebent prie jo priraišioti akmenimis ir nuskandinti arba įmesti į ugnikalnį; bet tada jį galėtų išplauti į krantą po audros arba iškelti į paviršių po išsiveržimo... teko sukurti savotišką kapą nuošalioje oloje. Neįsivaizdavo, kokiu būdu kas nors galėjo įsilaužti į jos atmintį be jos pačios pagalbos. Senos patyrusios raganos buvo paprašiusi, kad ši užkoduotų prisiminimą apie Chariton kūno slaptavietę taip, kad Liviana pati nieko konkretaus neprisimintų, tik padrikus vaizdinius, iš kurių tikslios vietovės atsekti neišeitų. Jai padėjusi ragana mirė praėjus vos kelioms savaitėms, nusinešdama tą paslaptį į kapą. Vos Chariton paminėjus ką rado įkalintą drauge su savo kūnu, Liv aplanko dar viena siaubinga mintis. – Ką padarei Rheia`i? – paklausia vėl atgavusi amą. Savaime suprantama, žinojimas jog Rheia palaidota drauge su Chariton taip pat pateko tarp prisiminimų, kuriuos reikėjo paslėpti. Tad nors visą laiką savotiškas suvokimas ir egzistavo kažkur tarp Liv sąmonės ir pasąmonės, vilkolakio žodžiai tarsi išvilko tą suvokimą į dienos šviesą. Jei Rheia nužudyta, o Liviana neabejotinai greitai taip pat sulauks panašios lemties, neliks žinančių, kokią grėsmę kelia šis padaras, kadaise buvęs jos sutuoktiniu. Taip, anksčiau ar vėliau kas nors susivoks, bet „vėliau“ gali būti gerokai per vėlu. Ypač jei jo tikslai liko nepakitę. Staiga pasigaili bandžiusi jį išprovokuoti. Visa situacija tiesiog apsivertė aukštyn kojomis paaiškėjus, jog Liv pramiegojo tą dalį kai Chariton bandė ją kankindamas išgauti norimą informaciją. Dabar reikia išgyventi, bet kokia kaina. Sugrįžęs į savo originalų kūną ir turėdamas tokį galingą artefaktą kaip tas magiją sutvirtinantis kianitas, kurį kalbėdamas laikė rankoje, jis bus kone neįveikiamas tiems, kas nežino jo silpnųjų vietų.
Apie Jerrard`ą ketino nesiteirauti – jei Chariton, laikinos euforijos apimtas, pamiršo vampyrą, geriau jo nepriminti. Tiesą sakant, šiuo momentu visi sentimentai buvo išgaravę ir Xylander gerbūvio klausimas atsidūrė kažkur antrame plane. Keletas šimtų metų nesimatymo keistai paveikia jausmus... Taip, apsidžiaugė sužinojusi, kad jis gyvas. Taip, buvo pradėjusi puoselėti šiokią tokią viltį jį atgauti, tereikėtų šiek tiek pakalbėti su Niklaus. Bet dabar tai buvo nustumta į tolimą smegenų užkaborį. Gyveimas paprasčiausiai eilinį kartą pademonstravo, jog Livianai geriau nesivelti į jokias meiles seiles. Tiesiog nelemtair viskas, nors tu ką. Dabartinės situacijos akivaizdoje galėjo su šia mintimi susitaikyti itin lengvai. Tačiau, pasirodo, Chariton savo laikinojo „indo“ visgi nepamiršo. Mergina apmaudžiu žvilgsniu sužiūra į tik ką iš tamsos išnirusį Jerrard. Jis buvo akivaizdžiai paveitas kažkokio burto, o gal stipresnės versijos to, kas buvo suleista jai pačiai.
Ką jam padarei? – paklausia ir tuoj pat sukanda dantis, kai vilkolakis nagu perrėžia jos skruostą. Ne tiek iš skausmo, kiek iš pasišlykštėjimo. Nenorėjo, kad šita būtybė prie jos liestųsi. Šiais laikais daugelis dažnai pasižiūri į savo „ex“ ir mąsto ką joje ar jame matė. Liv situacija panaši, tik keletą kartų blogesnė. Mat vargu ar daug kam teko išsiskirti su buvusia meile sužinojus, kad šis yra veidmainis psichopatas, nužudęs ne vieną dešimtį žmonių ir susilaukęs vaiko tik tam, kad šį paaukotų tamsių apeigų metu. Liv visa įsitempia išgirdusi apie planus įtaisyti jai dar vieną vaiką. Kraujo magijos dėka paaukojęs pirmojo nemirtingojo palikuonį Chariton taip pat taptų nemirtingu. Pridėjęs tai prie jau turimos magijos dovanos, gerokai sustiprintos pavogto kianito pagalba, ir pilnaties metu įgyjamų galių, jis taptų nesunaikinama chaoso sėjimo mašina. Liv beveik neužfiksuoja žodžių apie gresiančią analinę prievartą. Staiga pasijaučia kažkokia visiškai atbukusi. Nelieka nieko svarbaus, tik tikslas išgyventi. Ir nesvarbu, kas atsitiks jos kūnui, jei tik tai nepavers jos neįgalia. Nors abejojo, jog tai įmanoma; tikriausiai tiesiog išgytų per keletą dienų. Jautė, kad čia dar tik pradžia. Gan švelni pradžia, palyginti. Dievaži, po keleto amžių vaginalinis seksas misionieriaus poza tampa gan prėsku malonumu, tad analinis nebus kažkokia nepatirta naujovė. Jei Chariton tikėjosi pasibaisėjimo, jam teks nusivilti. Jei būtų sumanęs taip ją kankinti kai ji dar buvo jaunutė ir nepatyrusi, būtų išpešęs kokią tik norėtų reakciją. Tada Liviana buvo gan kukli, bet laikas ir nuobodylys daug ką pakeičia... Baisu bus tik tai, kad Jerrard vargu ar naudos lubrikantą. Ir dar tai, jog Chariton juodu stebės.
Bet vargu ar būtų protinga imti ir išdėstyti, ką mano apie šį kankinimo metodą. Tikriausiai būtų iš karto pereita prie kažko blogesnio. Geriau Geminus neerzinti. Norint išlikti gyva aštrius komentarus derėtų pasilaikyti sau. Bet ir apsimesti kenčiančia neketino. Dėl vaizdo vangiai pabando sukelti Jerrard`ui veriantį galvos skausmą, kuriuo net ir nepatyrusios raganos paprastai gan lengvai paveika net keleto šimtų metų senumo vampyrus. Tiesa, skausmas kyla tik jai pačiai; kad ir ko jai buvo suleista, tai vis dar veikė ir blokavo jos magiją. Akyse pradeda raibuliuoti tamsios dėmės ir mergina trumpam užsimerkia, laukdama kol migreną primenantis pojūtis praeis. Akis vėl atveria tik pajutusi kažką prisiliečiant prie jos šlaunies. Neitin troško išvysti tą negyvą zombišką žvilgsnį iš arčiau, tačiau tiesiog nesusilaiko. Tyčia vengia pažvelgti į Chariton, kuris, aišku, mėgausis reginiu kaip reikiant. Be jokių ceremonijų Livianos sijonas užkeliamas jai iki klubų ir jos apatiniai nuplėšiami, bet mergina paprasčiausiai nebeturi jėgų pilnai pajausti pažeminimą. Per daug neigiamų emocijų buvo suspausta į kelias pastarasias minutes. Kažkokiame tolimame minčių kampelyje ima kirbėti mintis, kad po šios sueities tikriausiai nebejaus seksualinės traukos Jerrard`ui. Jo buka išraiška, negrabūs judesiai ir dabartinis jos susijaudinimo trūkumas sunaikins tą ryšį, kuris juos siejo. Tą švelnų, šiltą, jaukų kažką, ką manė jam jaučianti. Turbūt tokį tikslą Chariton ir turėjo.
Iš suglebusios Jerrard išraiškos būtų galima pamanyti, kad ir jo špaga bus tokia pati, bet toli gražu. Kad ir kuo jis užkerėtas, tai veikia kaip viagra. Liv tiesiog nuryja jaučiamą pasišlykštėjimą – spėjo susivokti, kad dabar jaučia jį ne vien Charitonui, bet ir Jerrard`ui – ir atsipalaiduoja. Taip skaudės žymiai mažiau, nei bandant priešintis. Net nemėgino buvusio mylimojo kalbinti. Tik Holivudo filmuose meilė gali įveikti bet kokius burtus, tikrovėje taip nėra. Dabar niekaip neprisibelstų iki vyro esybės, nesužadintų jo prisiminimų, meiliais žodžiais nesuteiktų jam jėgų nusimesti pančių, kuriais Chariton sukaustė jo sąmonę. Vampyrui ją užgulus nukreipia žvilgsnį į šalį, į tamsoje vos įžiūrimą akmeninę sieną. Kad ir kurią jos angą dabar būtų pasirinkęs, Xylander būtų susidūręs su visiška sausuma. Merginos burna buvo išdžiūvusi, mat nieko negėrė nežinia kiek laiko; makštis taip pat buvo gan sausa – tik ką po mėnesinių, o ir šiomis aplinkybėmis sudrėkti būtų neįmanoma. Jam įeinant pajunta šiokį tokį skausmą, bet jo net negalima lyginti su ją kankinančiu galvos skausmu, atsiradusiu juo smūgio į galvą ir sustiprėjusio jai bandant pasitelkti magiją.
Kol mane prievartauja, gal norėtum pasidalinti savo planais? Ką veiksi ateinančius devynis mėnesius, laukdamas kol pagimdysiu tau kelią į nemirtingumą? Žinau kad nori pasigirti, ypač kai suvoki, kad aš iš čia nepabėgsiu ir būsiu nužudyta vos pagimdžiusi, – išdėsto kiek įmanydama ramesniu balsu, tiesa, ne visai lygiu dėl Jerrard judesių. Tikrai nejautė malonumo ir beveik nejuto skausmo – ertmė prisitaikė pre frikcijos per keletą minučių. Fiziškai juto įkyrų galvos skausmą, šaltas ją kaustančias grandines, kadaise geisto vyro svorį ant savęs ir jo penį savo išangėje; morališkai nejuto beveik nieko: šiokį tokį pažeminimo šešėlį, blėstančią baimę, kažkiek pasišlykštėjimo, tik tiek – kątik patirtas pasivažinėjimas linksmaisiais emocijų kalneliais tarsi įsupo į savitą nejautrumo šydą. Net nejuto smalsumo užduodama Chariton`ui klausimus. Veikiausiai jis neatsakys, nebent būtų visiškai įsitikinęs, kad Liv nukenksminta ir niekaip neištrūks iš jo gniaužtų. Prabilo daugiau tam, kad nutrauktų tylą, kurioje pernelyg garsiai skambėjo lengvą šleikštulį keliantys seksualinės trinties garsai.
avatar
Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 373
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Rheia Falco
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Robert J. King on Pir. 01 30, 2017 7:46 am

Neviltis Livianos balse teikė jėgų. Paimtas durnumo netgi pripažintų, jog beatodairiška nemirtingumo siekiamybė nublanko prieš saldų keršto skonį. Net viduje tokio didelio kambario, kad sutalpinti pagiežą jaučiamą šiai fiziškai jaunai, bet morališkai gerokai nusidėvėjusiai jaunai moteriai Chariton'as neturėjo. Kone negalėjo patikėti, jog ji tikrai visiškai suvystyta, turinti tik labai minimalią galimybę ištrūkti be vilkolakio žinios bei noro. Jis ryškiai demonstravo pasitenkinimą, kurį išdidžiai, bei be galo stipriai jautė. Absoliučiai jokia greita smūgių ar kančios tirada nukreipta į Varias nesukeltų Geminus tokio pasitenkinimo, kurį jaus laikydamas ją čia eilę dienų, kankindamas, žemindamas ją. Nors ji ne kartą buvo sakius, kad į savo kūną žiūri tik kaip į indą, talpinantį amžiną, neįveikiamą sielą. Be galo patetiškai poetiška, bet tiesos įžvelgti tame galėjo. Nebuvo užsibrėžęs tikslo Livianą palaužti. Tiesiog ketino savanaudiškai pasimėgauti tuo, ką nori padaryti su jos kūnu. Juk bet kokiu atveju ji viską jaus. Ji jaus šaltį, alkį, neviltį ir žinoma skausmą. Juk ji nesiteikė pasiteirauti kokias kančias Chariton'as patyrė vegetuodamas visiškame, tuščiame nieke, kur net savo paties minčių negalėjo paversti vaizdais. Kad ir kur buvo "nukištas", sąmonė ten neveikė pasąmonės lygmeniu. Buvai ten kur buvai ir net negalėjai įsivaizduoti, jog mėgaujiesi figomis prie krištolinių ežerų. Jautė kiekvieną prabėgančią sekundę. Ir jam tai atrodė kur kas skausmingiau nei būti brutaliai išpistam per subinę (tiesa, net panašios patirties nėra turėjęs). Tas skausmas priklausė jam ir Geminus nieko nebuvo švenčiau už jo paties potyrius. Užteko net labai paviršutiniškai pažiūrėti į Livianos veidą net neatkreipiant dėmesio į jos pritrenktą amsėjimą, kad suprastum kokios mintys sukasi jos galvoje. Ji žinojo, kad susimovė. Jei būtų akyliau saugojosi sielų akmenį, viso šito aplamai nebūtų nutikę. Bet tai ir yra žavingiausia apie Rivas - nesvarbu kokia fatališka, sumani ji galėtų pasirodyti, moteris anksčiau ar vėliau visuomet susimauna. Jei tikėtume likimu, tai aplinkybių klotis atrodė tarsi numatyta kažkokios aukštesnės jėgos sumaniusios Chariton'ą pagaliau pamaloninti. Vyras nepatraukė akių nuo pabalusio, vis dar kiek apkvaitusio graikės veido savame demonstruodamas visišką apatiją Rivas emocinei bei fizinei būsenoms. Net laikė akis kiek primerktas, tačiau ne tam, kad neva įdėmiau į ką įsispitrintų, o atrodytų kamuojamas mieguistumo, susipynusio su dideliu nuoboduliu.
- Tai tu man pasakyk ką jai padarei,-aikštingai suprunkščia likęs neteisingai apkaltintu dėl pasikėsinimo į Lianos draugužę,-Esi kažkokia trenkta, pripažink. Visus artimiausius sau asmenis sukišai į urvus vaizduodama sumautą pasaulio gelbėtoją. Žinoma būčiau mielai patrynęs birką į jos papukus, bet apėmus keistam sentimentalumui nusprendžiau tiesiog paleisti ją į pasaulį. Juk sakiau jau. Aš ją prikėliau. Įdėmiau klausykis, kvaiša,-žemas bei sodrus vyro balsas vietomis, kuomet kliudydavo pykčio natas skambėjo it urzgimas. Iš pažiūros gal ne visai protingai atrodo idėja išvaduoti ištikimą Livianos pakalikę, bet tikrai turės laiko nemažai praeiti, kol ji sugebės pradėti racionaliai mąstyti. Nubusti prabėgus kiek daugiau nei dviems tūkstančiams metų nėra lengva. Chariton'ą gelbėjo tik laikinai panaudotas Jerrard'o kūnas, kuriame užsilikusi "raumenų" atmintis parodė kaip pasinaudoti viena ar kita šiuolaikiška inovacija. Visgi vyrą natūraliai traukė prie vietų bei vietovių, kuriose tų naujo pasaulio šviesų ir garsų nebuvo. Rheia'i teko pasimėgauti apsunkintų aplinkybių malone. Ir tai buvo pirminė Chariton'o šiai numatyta bausmė. Bet Varias ir pati ko gero įtarė liguistas Geminus intencijas, kurios bus nukreiptos ne tik į pačią Ambrose giminės šakos vikanę. Pats stebėjosi savo kantrumu. Gi tiek ambicijų sukasi toje piktavalėje galvoje, tiek neišpildytų norų...
Magija turint galingą jos šaltinį tikrai buvo neapribojama visiškai jokiomis kliūtimis. Padaryti vampyrą tikra marionete jam pasirodė lengviau, nei iš nosies išsikrapštyti snarglį. Tačiau nebuvo tikras kiek galios Jerrard'o sąmonei turi tas burtas. Galbūt jis nesuvokia ką daro ir to neatsimins, kai bus paleistas (jei bus paleistas). Galbūt jis vykdo įsakymus, tačiau tuščiame vampyro žvilgsnyje slepiasi visiškai blaivus jojo protas bei siela. Galėdamas pasirinkti žinoma norėtų pastaro varianto išsipildymo. Nes taip skausmingiau bei dramatiškiau. Mėgavosi galėdamas laužyti likimą ir tų asmenų, kurie jam pačiam asmeniškai šiaip nieko nepadarė, tačiau visgi buvo susiję su asmenimis, kuriuos Geminus atvirai niekino. Chariton'as buvo užtektinai nekvailas, kad bent iš dalies suprastų vampyrų rūšies koncepsiją, paremtą tuo pačiu vyro trokštamu nemirtingumu. Tačiau atsiradus tokiai būtybei kaip jis suveikęs gamtos jėgų saugiklis jau ir taip pavertė Chariton'ą pilnaties įkaitu ir tai nebuvo tai, ką galėjo nuo savęs nukrapštyti it šašą. Tapti visiškai priklausomu nuo sumauto kraujo galėtų sužavėti tik kažkokį iškrypusį fetišistą. Be to, buvo tikras, kad jėgos paprasčiausiai neleis susijungti su vampyrišku pradu. Tik ne iki tol, kol nesužinos, kad Niklaus'ui tas sėkmingai pavyko.
Geminus išlaiko save kiek nuošaliau, kai Jerrard'o rankoje atsiduria jo paties pimpalas, sukietėjęs per keletą sekundžių. Vargu ar jis bent kiek mėgavosi tuo, ką ketino daryti, tačiau buvo visapusiškai manipuliuojamas vilkolakio. Vampyras iš lėto užsilipo ant altoriaus apžergdamas Livianos klubus. Chariton'ui akivaizdžiai nepatiko kokia linkme čia viskas sukasi.
- Kaip tu tokia poza pasieksi jos šikną? Apversk ją, nagi,-sukomanduoja bukam kaip čebato aulas nemirėliui, pasiūlydamas racionalesnę išeitį geresnei penetracijai. Atrodė, lyg stebėdamas tokį vaizdą nejautė nė menkiausio diskomforto, nors pripažinkim, vyrui matyti tiesiogiai kito vyro pimpalą anoks čia smagumas,-Ir paspjaudyk truputį. Elgiesi kaip nekaltas Viešpaties avinėlis,-perdėm globėjiškas vilkolakio tonas kone priminė tėvo ir sūnaus dialogą. Trumpas pasibūvimas Jerrard'o galvoje praplėtė ir Chariton'o iškalbos sugebėjimus. Nemirėlis apsuko Rivas. Ganėtinai laisvai prisegtos jos rankos leido tą padaryti. Žinoma apversti jos ant pilvo nepavyko, tačiau užteko, kad moteris gulėtų šonu. Nepaisant to, kad Xylander'io falas tikrai buvo kiek suteptas vampyro seilėmis, įėjimas nebuvo malonus Livianai. Juolab Chariton'as vis skatino vampyrą nesielgti taip, lyg nuiminėtų jai nekaltybę. Jerrard'as judėjo, tačiau frikcijas ribojo išsitempęs vikanės analinis tunelis. Na, tokia aplinkybė Geminus nejaudino, tad telepatinis paliepimas varyt kaip už tėvynę liko netrukus realizuotas. Jai turėjo velniškai skaudėti. Velniškai. Tai buvo šiurkštus, prievartinis, traumuojantis aktas. Ir kai Jerrard'as išsiliejo jos viduje neišleidęs nė menkiausios dejonės galinčios susidaryti įspūdį apie patirtą malonumą, kai tebestovintį savo kotą ištraukęs velniop, per smarkiai paraudusią Rivas išangę ištekėjo kraujas ir negalėjai pasakyt jis priklausė jai, ar vampyrui.
- Kišk atgal ir varyk toliau. Privalai išdraskyti tą skylutę, girdi?-it paskatinamai patapšnoja delnu per vampyro petį, kuris kaip mat panardina į gerokai pralaisvėjusią, krauju suteptą įeigą. Chariton'as atsistojo netoli Livianos galvos. Žvelgė į moterį su neaprėpiama panieka, sumušusia su piktdžiugišku pasimėgavimu. Nepaisant to, kad ji neišdavė jokios skausmingos reakcijos Geminus buvo pasiryžęs žeminti ją toliau. Tai buvo reginys ir pramoga jam, ne Varias. Vilkolakis ir pats išsitraukė savo pasididžiavimą pradėdamas jį iš lėto glamonėti ranka. Žiūrėjo į jos akis, sakytum, vien nuo minties, kad jai skauda, kokia ji beviltiška užsivesdamas vis labiau ir labiau. Chariton'as šiurkščiai suėmė Rivas už smakro, pasuko jį jam patogesne linkme. Ilgai netruko, kai šilta sėkla išsiveržia iš vyro lytinio organo, sukrisdama ant merginos veido, plaukų bei burnos. Jis sugargaliavo išreikšdamas pasitenkinimą, kurį pajuto.
- Kad mane kur. Buvo taip pat gera, kai senais gerais laikais,-gaudydamas kvapą jis atrodė it užkariavęs Olimpą,-Nes visados buvai niekam tikusi meilužė ir jei norėdavau gerai pavaryt tekdavo pačiam nusidrožt,-suvapa tarsi apgailestaudamas. Vyras atsitraukė iš lėto nukeliaudamas į kitą kambarį. Netrukus sugrįžo rankoje laikydamas švirkštą. Vilkolakis nužingsniavo link Lianos, kurią Jerrard'as neskubriai, tačiau stipriai krušo per aną galą. Be jokių ceremonijų smeigia adatą į jos ranką, pakartodamas injekciją, kuri padaro Varias veiksnią lyg daržovę. Žinojo, kad vaistai turėtų veikti kelias valandas, bet turint reikalų su šita bobše geriau apsidrausti.
- Turiu tikrai labai daug darbo. Manau bus nesunku surasti saujelę avigalvių, kurie su didžiausiu pasimėgavimu išjodys ir kitą tavo skylutę. Tik neįsivaizduoju kaip teks pateikti pasiūlymą. Pripažinkim "labas. Ar nori išdulkinti mano bobą?" skamba kiek per daug tiesmukai, tiesa? Uhhh...-maivėsi ir vaipėsi. Chariton'as visuomet buvo be galo charizmatiškas, tačiau savo brutalumą akylai slėpė nuo aplinkinių. Jis prisiderindavo. Būdavo toks, kokį jį norėjo matyti. Tačiau dabar vaizduoti žavų ir malonų vyrą nebuvo visiškai jokios prasmės. Geminus apsisuka išskubėdamas iš patalpos.

Praeina geros šešios valandos, kai kambarys, vedantis į įėjimą prisipildo žingsnių. Fakelai buvo senokai užgesę. Tamsa bei tyla gaubė apleistos pilies patalpas. Girdėjosi tik stiprus judesys klubais iš menės, kurioje kalėjo Liviana. Chariton'as sušnarėjo burtažodį ir išdegę fakelai bei užgesusios žvakės blyksteli nauja aistra "gyvenimui". O taip, Jerrard'as tikrų tikriausiai tebedulkino Varias. Jos subinė jau darėsi į subinę nebepanaši, bet geriausiai įsidėmėjo vampyro veidą. Jo akys buvo tapusios gerokai gyvesnėmis. Paraudusios, kupinos pasibaisėjimo. Net galėjai pamanyti, kad buvo pradėjęs žliumbti. Koks mulkis! Greičiausiai prisaigdinimas prie vilkolakio kiek prablėso, kuomet šis naršė miestą.
- Pradėjai atrodyti kaip išmušta mėsytė,-kreipiasi į Livianą tuo pačiu nusiųsdamas paliepimą Jerrard'ui atsitraukti,-Gali patikėti, kad tai viso labo pradžia? Žinai, nėra taip jau ir lengva siūlyti seksualines paslaugas atsitiktiniams individams. Dėl to, privalėjau keliems tipams įkąsti. Bet kuriuo atveju pradėjau jaustis kiek vienišas. Neplanuoju greitu metu užveisti tokios savo pakalikų populiacijos, kokia galėjau pasididžiuoti Pompėjoje, bet bala nematė. Brolyčiai!-skardžiai suplojęs rankomis Chariton'as pasikviečia keletą savo "šuniukų". Iš pažiūros stengėsi atsirinkti pačius vizualiai šlykščiausius individus. Keturi vyrai nebuvo patrauklūs. Vienas žemas ir aptukęs, kitas perdžiūvęs, trečias praplikęs, ketvirtas iš viso priminė benamį,-Nesigrūskit, paeiliui! Žodžiu, su šita šliundra galit daryti ką norit. Įsivaizduokit, kad tai jūsų asmeninis spermos surinkimo maišelis,-pro vilkolakį praėję vyrai kaip mat išsirikiuoja prie Livianos altoriaus. Jų alkani žvilgsniai buvo nukreipti į neginčijamu jų autoritetu esantį Geminus,-O tu...-vilkolakis pasisuko į Jerrard'ą,-Nuopisa, eik į tą židinį ir pasėdėk. Nebe esi man reikalingas, taigi...-lygiai toks pats tuščias kaip iki tol, Xylanderis nuzombina link nurodytos vietos. Tai buvo aukštas, senovinis statinys, su plačia ertme apačioje. Joje susirangęs vampyras sustingo. Chariton'as blyksteli akimis ir... Nemirėlio kūnas akimirksniu užsiliepsnoja. Vilkolakis tikrai atrodė pasiryžęs šiuo nusikratyti. Jo kūnas svilo, lydėsi. Dvokiantys dūmai pripildė patalpą, bet Jerrard'as degė ir tylėjo. Neįtikėtina kaip greitai jis virto į apanglėjusį, mėsa nežymiai aptrauktą skeletą, kuris nusviręs it šlapias skuduras teškiasi ant akmenimis grįsto grindinio. Ugnis nustojo rijusi jo kūną, tačiau šis tebedūmojo skleisdamas siaubingą smarvę,-Heh,-atsidusęs taip it būtų tikėjęsis tiktai geresnio reginio, apsisuka sugrįždamas į gretimą kambarį. Vilkolakis vėl atsisėdo ant žemės suimdamas tarp pirštų blyškiai, bet fantastiškai spindintį kianitą. Jo mintys visiškai paliko šią erdvę persikeldamos į kažką tolimo bei magiško, kai tuščiame, apleistame statinyje aidėjo grubūs garsai, sklindantys iš Livianos kankinimų kambarėlio.  

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _



Her frozen hand takes your breath away as she leads your soul through the dark. You know that she came to break your heart, but oh when she moves you fall in love again.
avatar
Robert J. King

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1311
Įstojau : 2013-10-28
Miestas : Niujorkas
Meilė : Roxanne King
Rūšis : Vampyras (30/14)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Pir. 01 30, 2017 12:01 pm

Vargu ar galima būtų įvardinti Livianos būseną po injekcijos suleidimo kaip sąmonės praradimą; mįslingajai medžiagai plintant po organizmą merginos žvilgsnis apsiblausia, galva prisipildo tiršto rūko, visa sensorika palengva atbunka, bet menka sąmonės kibirkštėlė vis dėlto lieka. Tarsi ne iki galo suveikus narkozei. Bandymas mąstyti tampa Sizifo darbu, mintys tiesiog nebesilipdo ir nepaklūsta Liv valiai. Prieš akis skrieja padriki vaizdiniai to, ką regėjo prieš pat injekciją – švirkštas, Chariton vypsnis, jo spermos išsiliejimas, tuščias Jerrard žvilgsnis; visa tai materializuojasi ir išnyksta nepaisant jos valios, tarsi skaidrės projektoriuje, kurio pulto Liv neturi. Tokioje savotiškoje komoje prabūna bent kelias valandas, ir tada skausmas palengva pradeda tempti ją atgal į šį pasaulį. Galvą užtvindžiusi migla ima sklaidytis, vėl užleisdama vietą skausmui; nosį pasiekia šleikštus spermos ir kraujo tvaikas; pojūtis išangėje sukelia mintį, jog ją prievartauja nebe su lytiniu organu, o su švitrinio popieriaus rulonu. Jai sušvirkštas mišinys veikiausiai lėtina ir regeneracijos procesą. Jautė drėgmę sau tarp šlaunų ir spėjo, kad tai jos pačios kraujas. Daugmaž atsigavus skausmas virsta tokia iš pilvo gelmių kylančia agonija, kad merginą supykina. Spėjo, jog buvo nevalgiusi bent tris dienas – nuo pat jos įkalinimo iki dabar turėjo praeiti ne viena para, visgi Chariton kūnas buvo paslėptas Europoje, per dieną vargu ar išeitų nukakti į Senąjį žemyną ir atgal. Tad nieko nuostabaus, jog stemple atkyla tik skrandžio sultys, kurias Liv išspjauna ant grindų prieš priglausdama galvą prie vėsaus akmenino altoriaus paviršiaus. Burnoje lieka kartus tulžies skonis. Palengva skausmas atlėgsta ir vikanei telieka spėlioti, ar prie jo priprato, ar atgavus sąmonę žaizdos ėmė gyti greičiau. Į ją prievartaujantį vampyrą neatsigręžia ir pokalbio užmegzti nebando. Jokios prasmės tame nėra. Žodžiai nepadės, o magijos pagalba išlaisvinti Xylander`io savimonės Liv negali; mėginimu naudoti magiją suintensyvinti galvos skausmą šiuo metu troško mažiausiai.
Galvą kilsteli tik išgirdusi žingsnius. Žinojo, kad patalpoje nieko be jos ir suzombėjusio Jerrard`o nėra; tiesiog Chariton nebūtų sugebėjęs nulaikyti liežuvio už dantų išvydęs Livianą apsivemiant. Merginą išpila šaltas prakaitas išvydus keturis naujus Geminus augintinius. Ne dėl jų išvaizdos, ir ne dėl fakto kad bus jų prievartaujama, ar kad tikriausiai vienas jų taps jos vaiko tėvu. Ne. Tiesiog... dabar pasaulyje yra penkis kartus daugiau originalaus tipo vilkolakių, nei jų buvo prieš keletą valandų. Tai, kas liko iš šios antžmogių rūšies evoliucijos ir magijos nusidėvėjimo dėka, yra palyginti nekenksmingi šuniukai; tačiau prieš kelis tūkstančius metų jie buvo gerokai pavojingesni, ypač dėl gebėjimo dalinai transformuotis ir be pilnaties. Jei bent vienas jų bus išleistas į gatves, vos per dvidešimt keturias valandas savo rūšies populiaciją jis galėtų padidinti iki šimto ar net daugiau.
Klausimas. Ketini juos pasilaikyti sau? Nes jei jie bus palikti be priežiūros, patrauksi dėmesį žymiai greičiau, nei gausi raktą į nemirtingumą. Suprantu, kenti nuo megalomanijos ir manai, kad tada tave įveikėm per klaidą ir kad iš tikrųjų esi neįveikiamas, bet turiu tave nuvilti. Tu klysti. Patrauk kokio nors raganų konvento dėmesį per anksti ir tave sutraiškys kaip niekingą vabzdį, – įspėja keistai gergždžiančiu balsu. Toli gražu netrošo Chariton padėti, jau greičiau jos žodžiai turės priešingą efektą, tačiau pamėginti užkirsti kelią galimai epidemijai privalėjo. Nekreipia dėmesio į tai, jog ją apsupa keturi nauji pimpalai su prie jų prilipdytais bukais mėsos gabalais, paklūstančiais jos sutuoktinio komandoms. Beveik nesipriešina ir pajutusi kažkurio iš naujų prievartautojų kotą atsiremiant į jos lytines lūpas bei prasibraunant į vidų. Galimo senojo vilkolakių viruso paplitimo dilema okupuoja Liv mintis ir iš naujo jos dėmesį patraukia tik Charitono suvamsėtas paliepimas Jerrard`ui eiti į židinį. Skausminga nuojauta nusmelkia Livianą ir ji veik nepajunta, jog vienam iš vilkolakių išsiliejus jos viduje jo vietą kaip mat užima kitas.
Iš merginos lūpų išsiveržia kažkas tarp aimanos ir prislopinto klyksmo kai Jerrard kūną apsupa liepsnos. Nemanė šiuo metu galinti kažką morališkai pajausti. Bet jautė, dar ir kaip. Stebint vampyrą apgaubtą ugnies, žūstantį, skausmas krūtinėje tarsi tampa fiziniu pojūčiu. Tarytum tik dabar pastebėjęs, jog jo auka turi burną, vienas vilkolakių pasiskubina merginos riksmą nutildyti sugrūsdamas jai tarp lūpų savo sukietėjusią ataugą. Kitas įbruka savo lytinių organų kompleksą Lianai į delną, tarsi tikėdamasis, jog ji teiksis jį tenkinti ranka. Akimirkai merginos kūną apleidžia visos jėgos, tarsi būtų netekusi prasmės gyventi. Ji suglemba, vargiai jausdama nirtulingai į ją besitrinančius vyriškus organus. Tik ją per burną žaginančiam tipui suėmus jos plaukus ir pamėginus judinti jos galvą norimu tempu mergina grįžta į realybę. Žvilgsnis akimirkai nuklysta į nuodeguliu virtusį buvusio mylimojo kūną ir... kažkas jos viduje tarsi nutrūksta. Bet ne ramiai ir tykiai it perdegusi lemputė, o kurtinančiai it atominės bombos sprogimas. Įniršis ir adrenalinas susimaišo, suteikdami Liv jėgų antplūdį ir norą sukelti kam nors nežemišką skausmą; tokį, koks ją drąsko iš vidaus. Žinojimas, jog ją supantys keturi vyrai tėra niekuo dėti, nuosavos valios neturintys Chariton žaisliukai išnyksta, jie tampa eiliniais priešais, kuriuos reikia sunaikinti drauge su jų šeimininku. Liv pirštai nuslysta prie jai į ranką besitrinančio vyro sėklidžių, ragana vieną jų suima ir staigiai suspaudusi pasuka iš visų jėgų, tuo pat metu sukąsdama dantis. Du žvėriški klyksmai suskamba menėje, į merginos veidą pasipila kraujo pliūpsnis iš nutrauktos arterijos, nudažydamas jos odą tamsiai raudona spalva, ir akimirksniu visas fizinis kontaktas su keturiais kitais kūnais nutrūksta dviems prievartautojams atšokus dėl skausmo, kitiems dviems pasitraukus iš netikėtumo. Suspaustų sėklidžių savininkas visą apgailėtiną savo paketą laiko suėmęs rankose raitydamasis ant žemės, tad įvertinti jam padarytą žalą neišeina. Tačiau nuo jos dantų nukentėjęs vyriškis, alpėdamas iš skausmo, žaizdos visiškai neuždengia, leisdamas Liv pasigrožėti savo nuopelnu. Ne, apipjaustymo padaryti nepavyko; raumenį pilnai nukąsti nėra taip lengva. Bet iš pažiūros trūksta tikrai nedaug. Dar vienas panašaus stiprumo krimstelėjimas lengvai amputuotų tai, kas liko iš sumaitotos penio galvutės. Iš ataugos pulsuodamas veržiasi kraujas, ir tik dabar pajutusi metališką jo skonį burnoje Liviana spjauna, pataikydama į ant grindų susiraičiusį pusiau kastratą. Įniršis toli gražu neatlėgsta ir savigrauža neapsireiškia; šiuos keturis sutvėrimus vis tiek anksčiau ar vėliau tektų sunaikinti, jie paveikti Chariton nešiojamos infekcijos. Tačiau aplanko išganinga įžvalga – jie nėra pagrindinis priešas. Pagrindinis priešas pasirodo tarpduryje vedančiame į gretimą kambarį, veikiausiai susidomėjęs, kodėl pasigirdę klyksmai sklinda ne iš Livianos gerklės.
TU... prisiekiu, priversiu tave gailėtis to. Kad ir kiek tai kainuotų, grįši į tą sumautą sielos kalėjimą, ir žinai ką? Šįkart nepabėgsi. O tavo kūną sukaposiu į tuziną mažų gabalėlių ir kiekvieną sunaikinsiu skirtingu būdu; tavo apgailėtiną ataugėlę, kurią drįsti laikyti peniu, sugrūsiu į gerklę vienam iš tavo sukurtų vilkolakių prieš jį įstumdama į ugnikalnį, – išspjauna grasinimą sklandžiai, ignoruodama grįžtantį galvos skausmą, ir sukaupusi paskutinius blėstančio įtūžio lašus pliekia gilias žaizdas atveriantį juodosios magijos burtą į Chariton pusę, perkęsdama ūmiai galvą it ietimi perdurusį skausmą. Nors akyse aptemsta ir skausmas grąsina vėl nustumti jos sąmonę į bedugnę, burtą nutraukia tik pajutusi, jog jis pasiekė kažkokį gyvą organizmą. Ir tuoj pat antrą kartą atpila gerą dozę skrandžio sulčių, dėl skausmo ėmusių lipti per gerklę tarsi bandytų pabėgti ne tik nuo jos galvą, bet ir visą kūną ėmusios draskyti agonijos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Always choose wisely, you can rather choose prince charming or the dark knight.
Oh can't you see? You belong to me. How my poor heart aches with every step you take, Every move you make, Every vow you break, Every smile you fake, Every claim you stake... I'll be watching you.
avatar
Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 373
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Rheia Falco
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Robert J. King on Pen. 02 03, 2017 7:46 am

Vyras bandė pritaikyti kokį nors burtą Livianai, kuris leistų ją valdyti. Tačiau kiekvienas toks bandymas baigdavosi netgi fiziškai skausminga atsakomąja gynybos banga. Vikanė turėjo nepralaužiamą apsaugą, kurią greičiausiai jai teikė Ambose krauju tekanti magija. Vargiai būtų pajėgęs ją suvystyti, kad ir šitaip, nei mįslingoji vilkolakio bendrininkė. Kad dėkingas jai jautėsi ko gero nereikia net sakyt. Viskas ką galėjo padaryti tai apriboti ponios (vis dar, o taip) Geminus galimybes pasiekti savo magiškuosius išteklius bei panaudoti juos tam, kad varlokas vėl liktų it musę kandęs. Jam, tiesa, visai nespecialiai nedašilo dar paklausti kokiu prakeiktu būdu Liviana sugebėjo išsilaikyti tiek amžių anei kiek nepakitusi. Juk jos veidas atrodė lygiai taip pat, kaip jį pamena Pompėjoje. Pasikeitęs buvo tik jaunos moters žvilgsnis. Tai buvo protingo, daug mačiusio bei pergyvenusio asmens akys. Aplamai Chariton'ui švietėsi, neva nemirtingumui pasiekti yra vienas vienintelis būdas, kurio autoriumi pats ir buvo. Jis negalėjo būti šimtu procentų garantuotas, idant tai suveiks, tačiau kraujo magija buvo ko gero ryškiausias Geminus talento burti bruožas ir artifaktas jį tik dar labiau stiprino. Liviana visuomet buvo talentingesnė vikanė, nei jis pats. Tada jis manė kitaip ir tai lėmė ilgą atitrūkimą nuo materialios ar šiaip kažkokios suvokiamos realybės. Tačiau patirtis jo viduje gilių randų nepaliko. Liko tik didelė, neblėstanti pagieža moteriai, kurią laikė visų savo nelaimių kaltininke. Paprasčiausiai buvo per daug užsispyręs ir per mažas gudročius, kad įžvelgtų bei toleruotų savo paties klaidas. Iš pradžių vilkolakis mėgavosi tiesiog galimybe niekinti Lianos kūną kaip tinkamas, bet palengva entuziazmas blėso. Ir vien tik dėl to, jogei mergina nerodė didelės kančios ženklų. Tačiau vyras pažinojo ją. Juk savu laiku analizavo savo sutuoktinę, kad tam tikromis jos savybėmis galėtų manipuliuoti. Ji visados buvo gatava iš kailio išsinerti vardan asmenų, kuriuos mylėjo. Galiausiai savo pačios tėvą ji buvo įpareigota sunaikinti, bet Rivas pasirodė esanti neužtektinai ryžtinga, sudrebėjo jai ranka ir tai lėmė ko gero švelniausią kardomąją bausmę nevaldomai būtybei, kurios nesunaikinamumas laiko apsėdęs Chariton'ą šitiek šimtmečių. Galbūt vyras net nebūtų žudęs Jerrard'o, jei nebūtų pastebėjęs to menko jautrumo Livianos akyse šiai pažvelgus į vampyro veidą. Prakeikti sentimentai. Tačiau jie, ir tik jie lėmė tai, kad prieš daugiau nei du tūkstančius metų Liana per plauką neatidavė mirčiai savo paties vaiko vardan to, kad jos nevaldomas tėtušis būtų sunaikintas. Ji beatodairiškai pasitikėjo savo vyru, kuris nuo pat jųdviejų meilės istorijos pradžios manipuliavo mergina kaip tinkamas. Tuomet siekdamas palenkti sutuoktinę vyras pasitelkė Livianos močiutę. Tariamą močiutę. Floriana Ambrose buvo seniai nušokusi nuo olos, kai Chariton'as pasinėrė į josios paieškas. Vikanė tragiškos savo šeimos istorijos paprasčiausiai nežinojo, tad Chariton'ui beliko ją sukurti. Rasti į Florianą panašią moterį nebuvo sudėtinga, mat taip ar taip Liv nebuvo mačiusi jos gerą dešimtmetį. Neketino nerti stačia galva į avantiūrą neapskaičiavęs sėkmės tikimybės. Vyras įterpė į vikanės galvą vieną, kitą malonų prisiminą susijusį su išrinkta moterimi. Palyginus pagal tai, suvesti Livianos tėtuką su "Floriana Ambrose" pasirodė esantys vieni niekai. Taip ar taip anas skerdė ištisus kaimus bei miestus. O ryklį priviliosi lengvai, užtenka tik pralieti šiek tiek kraujo. Geminus niekados nebūtų patikėjęs, kad pati Rivas dabar yra kone nemirtinga (kurioziškai, kiek ironiškai nemirtinga). Jis nieko nenutuokė apie jos šeimą persekiojantį prakeiksmą, kuris gamina asmenis, nešiojančius identiškus veidus. Suvokti, jog Liviana šitaip pasiaukojo dėl asmens, kurį tokį mielą ir gerą pamena tik iš vaikystės neužtektų net dviejų smegenų. Tik ne Chariton'ui, kuris empatijos stygiumi pasižymėjo jau nuo pat ankstyvųjų savo gyvenimo metų. Jis visuomet į aplinkinius žiūrėjo tarsi įrankius saviems tikslams įgyvendinti. Iki prabudimo kažkoks iškrypęs sadistas nebuvo. Bet gerai ten sakoma, kad tokiam elgesiui išprovokuoti užtenka "sukrėtimo". Ypač, kai šis nustekena psichopatiškomis savybėmis praturtintą asmenybę.
- Nori pasakyti tavo magiškų mergelių grupė vis dar egzistuoja?-paklausia dideliu lanku apėjęs įvaizdį, neva būtų pradėjęs baimintis. Geminus veide ryškiai atsispindėjo pašaipi, ironiška išraiška,-Nenustebčiau, žinoma. Kažkokiu būdu juk nesudūlėjai su savo lezbiete drauguže. Nesigink, kad pasislėpusios viena kitai nepalaižydavot,-čia iš tos serijos "pradėjau kalbėti apie padangas, baigiau ateivių-reptilijų invazija Žemėje". Šiaip smaginosi ieškodamas menkiausios dingsties pratraukti Livianą per dantį šitaip pademonstruojant savo liguistą šarmą bei iškalbą. Nenustojo gi kaifuoti nuo minties, jog yra neabejotinas padėties šeimininkas. Moters bandymas įžiebti kažkokią sveikos nuovokos kibirkštį lieka visiškai nuignoruotas. Savo paties požiūriu Chariton'as žinojo ką darąs. Tiesa, jis neketino laukti tų visų sumautų devynių mėnesių, kol Liviana išstums palikuonį. Vos jos pilvas akivaizdžiai padidės vyras ketino išlupti tą neišsivysčiusią neūžaugą ir tiesiog banaliai pažiūrėti kas iš to išeis. Jei neišeis, tuomet praneš Rivas per dar vieną šlykščių diedų su stovinčiom birkom grupelę. Ir vuolia. Naujas beibis, naujas burtas. Ne, iš tiesų vilkolakio galvoje viskas atrodė TAIP paprasta.
Skausminga Livianos reakcija į Jerrard'o egzekuciją pastato Chariton'ui pimpalą geriau už porą klasiškų papukų. Perkeltine prasme. Nestovėjo jam nuo kankinimų, bet po galais, viduje jautėsi kaip pasaulį užkariavęs. Juk ji taip abejingai reagavo į seksualinę prievartą, tačiau sudeginęs Rivas mylimuką neabejotinai paspaudė moterį už ten, kur reikia. Džiaugsmingai išsišiepęs (ta šypsena tikrai atrodė kažkaip nesveikai; joje nebuvo piktdžiugos, o gryna, iš pažiūros net nekalta laimė) jis leidžia Lianai pasisakyti nepertrauktai. Iššnypšti visą susikaupusią tulžį. Pasimėgauti ta jėga, kuri užplūsta, kai venose užverda kraujas.
- Oi oi oi,-nesureikšminęs jos pykčio, nuščiūva tik tuomet, kai moters pagieža virsta naikinančia jėga, tiesiogiai nukreipta į Chariton'ą. Vyras kaip mat išvirsta iš koto pradėdamas kone raitytis iš skausmo. Net iš burnos seilės išdrimba. Efektinga ekspresija netrukus visiškai nuslūgsta. Vilkolakis tebegulėjo ant žemės, nejudėdamas kai... Kai pradeda garsiai žvengti,-Juokauju,-vos vos išpoškina per juoko garsus aktyviai reiškiančią burną,-Žinoma kažkoks skausmelis pakuteno kiaušinius, bet nieko ypatinga,-paaiškinęs jam tipiška "nuobodžiaujančia" maniera iš lėto atsistoja energingai pasipurtydamas bei pasivalydamas apdulkėjusius savo apdarus. Prisikėlęs nudaužė pirmą pasitaikiusį vyrą, kuris iš pažiūros nešiojo jo dydžio drabužius. Panašiai kaip kažkuriame "Terminatoriaus" filme,-Tęskit berniukai...-tai buvo paskutiniai žodžiai, kai po nedidelio savo šou Geminus perėjo į kitą kambarį palikdamas Livianą iš ties puikioje draugijoje. Jis žinoma grįžo, bet tik tada, kuomet vyriškiai paeiliui suleido į vikanę savo sėklidžių turinius. Nebuvo panašu, kad bent vienas iš jų būtų pasižymėjęs dideliu libido, tad kaip mat juos pavaro šalin. Nužingsniavo prie Rivas kančių altoriaus, atsistojo šalia.
- Hmmm...-atrodė susikaupęs ir susimąstęs. Tokia "protinga" išraiška jam ne visai tiko,-Ir ką daryti su tavimi dabar?-vyras nepasuka galvos į vyrus, kurie paeiliui paliko patalpą. Neketino ito balsu pasakyti savo žmonikei, tačiau vos tik įleido į juos savo vilkolakiškų seilių suprato, kad nea. Tokių pakalikų jis nenori. Ir iki pirmosios pilnaties, kuri nenumaldomai artėjo įteigė jiems kaip nors nusižudyti. Jo vilkai iki pirmos pilnos transformacijos buvo palyginus bejėgiai. Tačiau visiškai, VISIŠKAI pavaldūs savo vieninteliam šeimininkui. Nesusimąstė patikrinti kaip šiuolaikiniai "puppies on steroids" reaguotų į jo komandas. Bala žino iš kur, bet vyro rankose atsirado peilis. Juo nuo dviejų kardais ginkluotų moterų veik bejėgiškai gynėsi prieš kelis tūkstančius metų Pompėjoje, paskutinę savo prieš pranykimą dieną. Juo buvo perrėžęs odą Livianai ties dešiniuoju petimi. Randelis ten tebebuvo ir vilkolakis perveda per jį pirštu,-Ir kam tau reikėjo viską šitaip sukomplikuoti? Juk supranti, kad jei būtum leidusi man paaukoti Cato, mes būtumėm visos šitos tragedijos išvengę...-neįtikima, kaip jautriai bei švelniai skambėjo vyro balsas. Apie veidmainiavimą išdavė tik jo bejausmės akys. Tik bejausmis asmuo gali taip ramiai kalbėti apie nužudymą savo paties vaiko. Atrėmęs peilio ašmenis į Livianos odą įstrižai, įpjauna. Geri du milimetrai metalo sulenda į jos petį,-Ką sau pasidarei? Kodėl tu regeneruoji?-pagaliau atkreipia dėmesį į mistišką Livianos savybę. Kraujuoti deramai nepradėjusi žaizdelė lėtai užsitraukia palikdama odos lopinėlį lygų bei švarų. Nesutrikęs vyras pakartoja "procedūrą", tačiau šį kartą peilį pakreipia bei sujudina taip, kad atpjautų tikrai nemažą gabalą jos odos. Nutrūkusi nuo raumeninio audinio ji priminė kruviną, rusvą skudurėlį. Pradėjęs žiūrėti į Rivas it į kokį medicininį eksperimentą akivaizdžiai ketino pritaikyti jai gerokai fiziškesnes bausmes. Neprognozuojamas Chariton elgesys pasirodo ir vėl, kai vilkolakis ūmiai smeigia peilį į Rivas šlaunį,-Kallllbėėėėk kaaaalllle,-piktai išurzgia pasilenkęs labai arti jos veido. Net seilėmis jį apdrabstė. Na, turint omeny, kad visai neseniai ant jo kone nuleido, diskomfortas nedidelis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _



Her frozen hand takes your breath away as she leads your soul through the dark. You know that she came to break your heart, but oh when she moves you fall in love again.
avatar
Robert J. King

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1311
Įstojau : 2013-10-28
Miestas : Niujorkas
Meilė : Roxanne King
Rūšis : Vampyras (30/14)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume