KITOS PILIES PATALPOS:

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Horatius Ambrose on Kv. 09 27, 2012 4:49 pm

Kitos patalpos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...

Horatius Ambrose


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Rūšis : Zmogus/vikanas (49/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS PILIES PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Antr. 01 17, 2017 6:58 pm

Tamsa, šaltis ir veriantis skausmas pasitiko Livianą jai palengva atgavus sąmonę. Vargiai galėjo pajudėti, visas kūnas buvo it švininis. Tik pabandžiusi pakelti ranką jog paliestų veidą, kuris buvo padengtas kažkokia nemaloniai drėgna lipnuma, suprato jog jos galūnė nepaklūsta ir dėl dar vienos priežasties – Liv buvo prikaustyta prie pagrindo, ant kurio gulėjo. Mėginimas pakelti galvą baigėsi aršiu smaugimo pojūčiu ir skausmingu dūriu per nubrozdintą smilkinį: jos kaklas, pasirodo, taip pat apjuostas metaline grandine ir pritvirtintas prie... ko? Pakylos? Stalo? Kankinimų stalo..? Ir suvaržytos apsidairymo galimybės, ir apšvietimo trūkumas neleido suprasti, kur būtent ji yra. O ir smegenys veikė kažkaip nerangiai, tikriausiai dėl to sutrenkimo, kurio dėka galvą draskė neišpasakyta agonija, o pusė jos veido buvo padengta, kaip Liv spėjo, baigiančiu sukrešėti krauju. Bent jau žinojo, kodėl čia atsidūrė, kad ir negalėjo pasakyti kur būtent yra tas čia ir kokiu būdu ji buvo čia atgabenta. Nors suvokimas, jog įkliuvo į pinkles ir kas tas pinkles paspendė, atėjo tik keletą sekundžių prieš viskam aplink aptemstant, iš atminties jis neišnyko. Toli gražu. Dar prieš pilnai atsigaunant tai buvo pirmas dalykas, pasibeldęs į jos bundančios sąmonės duris. Po to prisijungė ir gniuždanti išvada, jog Liviana susimovė. Visiškai. Savaičių savaites laukė šito, žinojo jog Chariton ją susiras, kad bandys įvilioti į spąstus... ruošėsi tam, neprarado budrumo, kiekvieną kartą bendraudama su kuo nors, pažįstamu ar naujai sutiktu, būdavo pasiruošusi atremti netikėtą puolimą. Ir tada pasirodė Jerrard... tai išmušė iš vėžių. Vyras, kurį kaidaise jautė galinti saugiai įsimylėti... vyras, kuris dingo taip staigiai kaip ir buvo atsiradęs jos gyvenime... ir jis ją susirado būdamas tokios kritinės būklės, kad bet koks atsargumas išgaravo Liv iš galvos. Liko tik būtinybė išgelbėti jį. Bet kokia kaina. Dabar, žvelgiant į tą situaciją iš šalies, atrodė visiškai akivaizdu, jog Jerrard buvo pasirinktas būtent dėl šitos priežasties. Taiklus smūgis į sentimentalumo raizginį nesunkiai kuriam laikui atbukintų Liv įtarumą. Būtent taip ir atsitiko.
Akims palengva apsiprantant su šviesos stygiumi, Liviana ėmė įžiūrėti atskiras aplinkos detales, kiek jų pamatyti galėjo nepakeldama galvos nuo akmeninės – ką suprato iš kūną lytinčios šaltos, kietos ir šiurkščios medžiagos – pakylos. Gan žemos mūrinės lubos, tamsus durų, kvadratas, dešinėje jų pusėje – tuščias deglo laikiklis, prie vienos iš sienų pritvirtintos grandinės, aiškiai pritaikytos prikaustyti žmogų... Panašios grandinės kaustė ir ją, tik tai suprato labiau lytėjimo nei regos dėka. Pabandžiusi galėtų gan lengvai iš tokių pančių išsilaisvinti – užtektų sutelkti magiją ties viena iš grandinės jungčių ir ją suskaldyti. Tačiau vos pamėginus tai įvykdyti galvą eilinį kartą perveria aštrus skausmas, šįsykt toks stiprus, kad Liv net supykina. Neatlaikiusi agonijos mergina tyliai suinkščia ir kelis kartus giliai įkvepia tarsi gyvybę iš savės bestumianti gimdyvė, kol pranyksta pojūtis , kad skrandis tuoj iššoks lauk per gerklę. Tik dabar suvokia, jog problemų kelia ne vien fiziniai pančiai ir žaizda galvoje. Jai kažko sugirdė arba suleido. Vos apie tai pagalvojus pajunta dilgčiojimą kakle. Vadinasi tas kažkas jai buvo suleistas, be jokio atsargumo ar ceremonijų, į lengviausiai matomą veną. Kad ir kokia bjaurastis tai buvo – eiliniai raminamieji ar kažkoks sudėtingesnis mišinys – jie veikė puikiai. Liviana negalės naudoti magijos kol toji injekcija nepasišalins iš jos organizmo. Nors veikiausiai iki to laiko jau bus suleista nauja injekcija. Žinoma, jei iki tol Liviana vis darbus gyva. Tikėtis, jog Chariton nesusivaldys ir atims jai gyvybę vargu ar buvo verta. Kad ir koks impulsyvus ir sadistiškas bebūtų, gebėjimą laiku įjungti šaltą protą jis turi. Ar bent turėjo, prieš beveik du tūkstančius metų praleisdamas nebūties kalėjime, įstrigęs vienumoje tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio. Ir visgi... būdų išgauti tiesą esti ne vienas, o Chariton visada pasižymėjo išmoningumu. Kad ir koks stiprus būtų jos pasiryžimas neišduoti to, ką jis neabejotinai geidžia sužinoti, Liv negalėjo būti tikra, jog paslaptį išsaugos. Tad štai dilema: ar geriau tikėtis rasti būdą išsilaisvinti ir įveikti priešą – rizikinga, nes jei jam pasisektų išpešti norimą informaciją, neabejotinai prasidėtų apokalipsė – ar apleisti viltį išsigelbėti ir mėginti išprovokuoti savo sutuoktinį taip, kad praradęs savitvardą ją nužudytų – mažiau rizikinga, nes nors nekaltų aukų visgi būtų, tačiau nebūdamas pilnos galios Chariton galėtų būti įveiktas ir be Livianos pagalbos? Jei nesijaustų apdujusi nuo galimo smegenų sutrenkimo ir velniai žin kokių jai suleistų vaistukų, gal galėtų giliau apsvarstyti esamą problemą. Tačiau niekad nebuvo viena iš tų egocentriškų protagonistų, manančių, jog tik ji viena gali išspręsti susiklosčiusią situaciją. Ne. Šiuo atveju be jos situacija kaip tik būtų kur kas paprastesnė. Chariton įniršęs ją nugalabytų – skausmingai, savaime suprantama, bet ką gi reikštų tos kelios valandos kančių – ir, žinodamas jog vilties susigrąžinti buvusią galybę nebėra, anksčiau ar vėliau imtų siautėti, patraukdamas galingų raganų arba vampyrų dėmesį. Ir tada būtų patvarkytas gan greitai. O iš naujo jį įkalinti nebūtų taip jau sunku, jei tik Chariton būtų neveiksnus bent kelias minutes. Juk Liviana tai padarė būdama dar visai jaunutė, vos daugiau nei dvidešimties metų ragana. Išties, dabar situacija toli gražu nėra beviltiška. Nors ir gali tokia tapti jei Liv kažko nesiims.  
Turbūt supranti, kad tai beprasmiška, – merginos balsas nuskamba kimiai, išdžiūvusi gerklė ir išsekimas darė savo. Tačiau žinojo, jog ją girdi ir jos klausosi. Juto kitą būtybę esant toje pačioje patalpoje. Ir žinojo, kas ta kita būtybė. Tarsi jis būtų skleidęs apčiuopiamą šleikštumos ir šalčio aurą. – Gali keršyti, kankinti, nužudyti mane... bet savo kūno nebeatgausi. Sunaikinom jį. Kartu su Rheia. Perkirtom perpus. Vieną pusę sudeginau ir išbarsčiau pelenus Adrijos jūroje. Kaip Rheia sunaikino antrają aš nežinau, bet žinau tai, jog jo sulipdyti nebeįmanoma jokios magijos pagalba. Klajosi kaip dvasia arba turėsi tenkintis apsėsdamas sutvėrimus, kurie nėra užtektinai stiprūs kad atremtų tavo įsibrovimą...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 331
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Rheia Falco
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume