NAMELIS #004:

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

NAMELIS #004:

Rašyti by Horatius Ambrose on Kv. 09 27, 2012 3:31 pm

NAMELIS #004:

Horatius Ambrose


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 665
Įstojau : 2012-09-27
Rūšis : Zmogus/vikanas (49/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: NAMELIS #004:

Rašyti by Liana Rivas on Pen. 07 22, 2016 12:30 pm

Pajausti artėjančią eilinę savo mirtį Livianai niekuomet nebuvo sunku. Žymiai nusilpusi magija bei ūmūs, migreniniai galvos skausmai buvo nemeluojantys indikatoriai. Paprasta matematika taip pat neleido apsirikti, mat jau buvo pats laikas – paskutinį kartą mirtis aplankė 1940 metų liepos 9 dieną, Londone. Atsibusti po dviejų dienų ir sužinoti, kad šalis bombarduojama, buvo ne itin maloni staigmena. Paprasti mirtingieji laikui bėgant sukūrė ir ištobulino tokius ginklus, kad Livianai kartais tekdavo susimąstyti, ar jie nepažeidžia gamtos pusiausvyros labiau už antgamtines būtybes... Kas atsitiktų, jei jos kūnas būtų suniokotas sprogimo ar griūvančio pastato, Liv nežinojo – buvo tekę patirti ne vieną sužeidimą, tačiau juos visus galėjo išsigydyti kerų pagalba. Dar blogiau, kas būtų, jei griūnanti siena būtų sutraiškiusi rubino spalvos akmenėlį, kalinantį Chariton sielą? Nepaprastai pasisekė, kad Londonas tuo metu dar nebuvo atakuotas ir laiko pabėgti Liv turėjo užtektinai. Šįsyk pasiryžo būti itin atsargi, ir prakeiksmui pasitikti išsirinko nuošalią vietą – nuomojamą užmiesčio namelį. Stipraus žemės drebėjimo tikimybė kone nulinė, kad kas nors aptiks jos kūną – irgi nelabai tikėtina. Ypač kai registratūroje pabrėžė, jog atvyko užbaigti rašomos knygos ir nori susikaupti, todėl reikalingas pats atokiausias namukas ir jokių kambarinių ar kitų tarnautojų savo viešnagės laikotarpiu matyti nepageidauja. Keliaudama link savo namelio žmonių beveik ir nematė – tik prie registracijos namelio veją pjaunantį jauną, žiurkiškų veido bruožų vaikinuką, nužvelgusį ją paaugliams būdingu nežinia kuo nepatenkintu žvilgsniu.
Vos įžengusi į namelį bei už savęs uždariusi duris, ant jų, o vėliau ir ant kiekvienos palangės, kreida nupiešė pentagramą, palydėdama simbolio braižymą seniai užmirštos kalbos burtažodžiais. Vampyrai nepateks į vidų be pakvietimo; kiti antgamtiniai padarai bus sulaikyti pentagramų. Likusi įsikūrimo dalis truko neilgai: lagaminą nugabeno į miegamąjį ir paliko lovos kojūgalyje, išsitraukusi tik paprasto vandens buteliuką, kurį padėjo ant čia pat esančio stalelio. Po vieną ar net dvi paras truksiančio letargo organizmas bus dehidratavęs ir gerti norėsis labiausiai. Patyrė tai jau dvidešimt šešis kartus, tad pasiruošti mokėjo. Galvos skausmui palaipsniui intensyvėjant, nenusirengusi įsitaisė lovoje ir iš vidinės švarkelio kišenės išsitraukė savo didžiausią naštą – šlifuotą brangakmenį primenantį sielos kalėjimą. Pro langą patenkanti šviesa turėjo jį visą peršviesti, tačiau besileidžiančios saulės spinduliai kliuvo už kažko tamsaus ir nepermatomo pačiame akmenuko centre, tarsi perregimame kraujo spalvos kristale būtų įstrigęs krešulys. Liviana vylėsi, kad tas „krešulys “ niekuomet neištrūks į laisvę. Galbūt kristalą užkasti kažkur giliai žemėje ar įmesti į Marianų įdubą būtų buvę gudriau, tačiau kažkas vertė laikyti šį akmenuką prie savęs. Bandydama teisinti tokį savo pasirinkimą tesugalvodavo vieną paaiškinimą – koks nors varlokas burtų pagalba galėtų aptikti paslėptą galingą magišką objektą ir... net neišeidavo iki galo sugalvoti, kas atsitiktų, kokiu būdu net ir galingiausias aiškiaregys pajaustų vienuolikos kilometrų gylyje po vandeniu palaidotą akmenuką ir kurių galų sumanytų jį ištraukti. Neprisivertė sau pripažinti, tačiau pasąmoningai žinojo – laiko Chariton sielą prie savęs dėl visko, ką teko patirti; ne iš sentimentalumo, o norėdama kada panorėjusi matyti jo esybę amžiams įkalintą. Atskyrusi akmenuką nuo durklo, į kurį šis anksčiau buvo inkrustuotas, Liviana nepavertė jo kažkokiu papuošalu, ne. Atkreipti į jį pašalinių dėmesio netroško, o ir šiaip akmuo buvo per didelis tapti žiedo ar pakabuko dalimi; šlifavimas taip pat būtų per didelė rizika, mat pažeidus objekto visumą jo magiškosios savybės galėjo nukentėti. Kol nebuvo sugalvotas toks gudrus dalykas kaip kišenė, laikydavo akmenuką nedideliame odiniame kapšelyje pasirišusi po kaklu; o šiais laikais tiesiog stengėsi vilkėti rūbus su vidinėmis kišenėmis.
Užtektinai atsižiūrėjusi į kristalą, Liv patalpino jį ten, iš kur ir buvo ištraukusi. Skausmai pamažu lėgo ir raumenis buvo pradėjęs apimti silpnumas. Ką tai reiškia žinojo kuo puikiausiai. Pasisukusi ant šono, susidėjo rankas po galva, tarsi ruoštųsi miegoti; nors iš esmės tam ir ruošėsi. Nepajuto, kas pasiglemžė jos sąmonę – ar tai spėjo padaryti paprasčiausias besapnis miegas, ar visgi tamsi, begalinė mirties tuštuma. Dažniausiai šių potyrių nė negalėjo atskirti.

***

Jared Snyder niekuomet nemokėjo ramiai reaguoti į nesėkmės. Tiesa, susilaikė neišliejęs pykčio ant kompanijos savininko, kuomet šis pranešė, jog šiandien yra paskutinė vaikino darbo diena: dabar ne atostogų sezonas, reikia taupyti, etatų mažinimas ir visa kita... Būdamas vos devyniolikos ir jau sėdėjęs kalėjime už smulkaus masto apiplėšimą – viso labo suknisti trys šimtai dolerių, kurių nė nespėjo išleisti, mat pateko į apiplėštos krautuvėlės vaizdo kameros įrašą ir buvo atpažintas bei sučiuptas policijos jau kitą dieną – Jared turėjo didelių sunkumų įsidarbindamas. Šis darbas užmiesčio poilsiavietėje, kad ir su žemu atlyginimu bei nykiomis pareigomis – langų plovimas, šiukšlių rinkimas, žolės pjovimas – bent jau buvo nuolatinis pajamų šaltinis. Ir dabar jo neteko. Augęs vaikų namuose, vos sulaukęs pilnametystės buvo išspirtas į gatvę ir priverstas rūpintis pats savimi. Ir tai ne itin gerai sekėsi. Buvo įsiskolinęs žmonėms, kuriems skolas geriau atiduoti greitai; planavo kurį laiką pagyventi gerokai susiveržęs diržą ir per dar tris ar keturis mėnesius uždirbti sumą, kurią turėjo grąžinti. O dabar, jei greitai iš kažkur negaus pinigų, jam grėsė mažų mažiausiai suluošinimas.
Savo paskutinius dienos darbus atliko jausdamas gerklėje tulžį ir kiekvieną sutiktą žmogų palydėdamas priešišku žvilgsniu, tarsi jie būtų kalti dėl visų jo gyvenimo problemų. Vakare grįžo į darbuotojų namelį ir susirinko sau priklausančius daiktus, mat išvykti turėjo rytoj ryte. Bendrajame kambaryje ant sofos tysojo Alex`o – jo bendradarbio, atliekančio lygiai tokias pat pareigas kaip ir Jared – švarkas su kišenėje nerūpestingai palikta pusiau išlindusia pinigine. Vaikinukas akimirkai sustojo. Alex buvo pasirinktas vietoje jo; abu dirbo tą patį darbą, tačiau atleisti nusprendė Jared`ą. Kodėl gi neatkeršijus? Per daug nesigilindamas į galimas pasekmes, vaikinukas pačiupo piniginę ir iškraustė jos turinį. Keturiasdešimt du doleriai ir šiek tiek metalo. Velnias. Visiškas nulis palyginus su reikiama suma, tačiau visgi įsidėjo pinigus į kišenę. Ir tada į galvą atėjo išganinga mintis. Ta poniutė, kurią šiandien matė, atrodė pasiturinti – brangus lagaminas, drabužiai turbūt dizainerių, o ir tas faktas, kad nuomojasi namuką čia, kur vargšai tikrai neatostogauja... Turbūt vien jos mobilusis vertas trijų jo mėnesio atlyginimų. Sprendimą priėmė greitai.
Laukdamas, kol visiškai sutems ir visi nueis miegoti, išlenkė kelis stiklus virtuvės spintelėje vieno iš darbuotojų paslėpto brendžio – dėl drąsos. Jau gerokai po vidurnakčio nutykino prie namuko, kuriame buvo apsigyvenusi ta atostogautoja. Paklibino durų rankeną – neužrakinta; vyptelėjęs dėl tokio merginos neapdairumo, tyliai įžengė į vidų. Tamsoje ant durų baltai švietė kreida nupiešta žvaigždė.
–  Kas per..? – buvo bepradedąs keiksmą, bet laiku susigriebė, kad vertėtų laikytis tyliai. Kad ir ką ši keistuolė sau manė paišydama ant durų, čia jau ne jo reikalas – jis čia nebedirba. Apgraibomis apieškojęs svetainę, neužčiuopė absoliučiai nieko, kas nebūtų namelio dekoro dalis – vien bevertės vazos ir pigios medinės statulėlės. Logiška, kad visą mantą butų nusinešusi į miegamąjį, tad Jared ten ir nuėjo. Kambarys buvo apšviestas mėnesienos; gerai, nereikės grabaliotis aplink kaip aklajam. Lovos kojūgalyje gulėjo lagaminas. Mergina kuo ramiausiai miegojo atsukusi nugarą į duris. Jei tyliai prieitų ir paimtų tą lagaminą, galėtų išnaršyti jo turinį lauke, nerizikuodamas savo aukos prižadinti. Tačiau kitoje lovos pusėje ant staliuko pamatė jos telefoną ir nusprendė, kad jį būtina prigriebti – kas, jeigu lagamine ras tik drapanas? Gi nepardavinės jų gatvėje; o telefoną prastumti būtų kur kas lengviau. Atsargiai žingsnis po žingsnio apėjo lovą, tačiau neatrodė, kad panelė būtų iš budriai miegančių žmonių. Dievaži, buvo net keista. Gal ji išgėrė kokių migdomųjų. Paėmęs mobilųjį (neapsiriko – išmanusis Samsung, atrodė ne iš pigiųjų), įdėmiau pažvelgė į miegančiąją. Veidelis dailus, nieko nepasakysi. Tokios niekad neturėjo. O ir šiaip, paskutinį kartą kažkokią mergšę buvo išdulkinęs prieš gerus penkis mėnesius. Nebuvo merginų svajonė nei išvaizda, nei finansine padėtimi, nei dar kažkuo.
Alkoholis teikė kiek per daug drąsos. Džinsuose darėsi ankšta, kotas jau niežtėjo iš noro įlįsti į kokią šiltą ir drėgną vietelę. Ištiesęs ranką, suėmė antklodės kraštą ir lėtai nuklojo brunetės kūną. Keistas dalykas – ji miegojo apsirengusi lygiai tais pačiais rūbais, kuriais vilkėjo atvykusi. Na bet nurengti ją tikrai mokės... Delnai savaime susirado merginos krūtis ir spustelėjo. Mmm, prisirpusios ir stangrios. Kairioji gal net per daug stangri... netgi kieta. Apsvaigusiam nuo brendžio ir geismo protui prireikė keleto sekundžių suvokti, jog kieta visai ne krūtis, o kažkas miegančiosios švarko kišenėje. Įkišęs ranką, apčiuopė šaltą, apvalų gumuliuką ir, akimirkai atidėjęs prievartavimą, pažiūrėjo į ištrauką objektą mėnesienos šviesoje. Atrodė kaip kažkoks stiklinis kamuoliukas, kuriais žaisti taip mėgsta vaikai. Nors buvo ne visai apvalus, greičiau ovalo formos, ir ne visiškai lygus. Gal koks brangakmenis? Keista būtų rasti rubiną tiesiog pūpsantį kišenėje, bet ką gali žinoti... per daug vilčių nedėjo, tačiau visgi patalpino akmenuką nuosavos striukės kišenėje. Neįtikėtina, kad mergina vis dar nepabudo, bet nuo to Jared`ui buvo tik geriau – gal ji tikrai išgėrė migdomųjų ir nepabus kol jis nebus baigęs jai ant to gražučio veidelio ir seniausiai išėjęs. Nebesistengdamas būti atsargus, viena ranka suėmė merginą už peties ir parvertė ją ant nugaros, o kitą pakišo po jos palaidine, norėdamas apvalainus papukus paliesti be trukdžių... Ir atšoko tarytum nudegęs, nuo staigaus judesio prarasdamas pusiausvyrą ir plodamasis ant pasturgalio. Tačiau tikrai nenudegė, veikiau jau priešingai. Merginos kūnas buvo šaltas ir kietas, ir tik dabar susivokė, kad iki šiol nė negirdėjo jos kvėpuojant. Kažkas tame vaizde buvo klaikaus; galvoje ėmė suktis gąsdinančios mintys: jos žudikas gali vis dar būti kažkur čia, jį patį gali apkaltinti žmogžudyste, kas per simboliai ant durų ir atšalę lavonai lovose...
Pašokęs ant kojų, tekinoms išlėkė iš namelio, pamiršęs pasiimti netgi parduoti ketintą Samsung`ą. Išpuolęs į lauką nesustojo – bėgo toliau, bėgo per pievą ir gretimą miškelį, bėgo lyg jį vytųsi, lyg būtų veikiamas kažkokios galios, neleidžiančios sustoti. Gerokai apdraskytas tankių medžių šakų, netikėtai išpuolė į greitkelį ir išsitėškė susipynus kojoms, susitrenkdamas krūtinę ir kelias baisias akimirkas negalėdamas į plaučius įkvėpti oro. Iš kišenės iškritęs raudonas akmenėlis nuriedėjo į kelio vidurį, ir, atgavęs sugebėjimą kvėpuoti bei slūgstant panikai, vaikinas keturpėsčias nuropojo pasiimti vienintelio savo grobio. Tarsi iš niekur išnirusi akinanti šviesa, žemas, kurtinantis garso signalas ir klaikus kaulus traiškantis skausmas buvo paskutiniai dalykai, kuriuos Jared Snyder teko patirti.
Vienas iš vaikino kūną sumaitojusio sunkvežimio ratų kliudė ir ant žemės gulėjusį raudoną kristalą, jį suskaldydamas į šimtus mažučių šukelių.

***

Gyvybė, drauge su Livianos sąmone, grįžo palengva, magijai taisant trisdešimt penkias valandas trukusios mirties kūnui padarytą žalą. Rigor mortis, laimei, buvo atėjęs ir praėjęs. Tie pabudimai, kuomet raumenys vis dar būdavo sustingę, keldavo nenusakomą agoniją – tarsi mėšlungis rakintų visą kūną. Liv dar kelioliką minučių gulėjo užsimerkusi, pusiau panirusi į miegą, jausdama kaip savijauta taisosi sulig kiekviena akimirka. Tačiau pamažu ėmė jausti, kad kažkas ne taip. Ir ne tik todėl, kad pasijuto gulinti ant nugaros, kai į nebūtį nugrimzdo atsigulusi ant šono. Kažkas buvo nutrūkę transcendentiniame lygmenyje; jausmas, kurio negalėjo paaiškinti. Nebelaukdama, kol organizmas atsistatys pilnai, instinktyviai pridėjo ranką prie krūtinės ten, kur kišenėje turėjo būti raudonasis kristalas. Nieko neapčiuopė.
Liv nė nebandė desperatiškai ieškoti lovoje, po lova ar knistis savo daiktuose, veltui vildamasi, kad gal jis iškrito ar buvo jį padėjusi kažkur kitur. Suvokė, ką reiškia tas jausmas, tarytum kažkas būtų nutrūkę. Nutrūko mistinis ryšys su beveik du tūkstančius metų sergėtu magišku objektu. Nes tas objektas buvo sunaikintas. Įvyko tai, ko baiminosi tiek laiko. Ir neapsaugojo jokios pentagramos... Kai blogiausia jau atsitiko, suvokė savo klaidą – apsisaugojo nuo visko, išskyrus mirtinguosius. Laikui bėgant nustojo vertinti pavienius paprastus žmones kaip grėsmę. Nors iš esmės jie patys ir nebuvo grėsmė. Jų silpnumas buvo grėsmė. Juk užkerėtas objektas, kalinantis savyje blogį, galėjo stipriai paveikti ar net užvaldyti eilinį mirtingąjį šiam jį vien palietus.
Liviana giliai įkvėpė ir iškvėpė, kol kas dar neleisdama baimei ir savigraužai jos užvaldyti. Chariton nekels pernelyg didelės grėsmės tol, kol neatgaus nuosavo kūno. Galbūt dar įmanoma klaidą ištaisyti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

the magic runes are writ in gold

to bring the balance back



Liana Rivas

Heart still beating for the cause, soul still bleeding from the loss.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2016-07-18
Miestas : Niujorkas
Meilė : “It's complicated”
Draugai : Visi jau mirę
Rūšis : Ragana (25/±2000)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume