Lockwood žemės

Puslapis 22 Previous  1, 2

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Pir. 09 22, 2014 2:29 am

Nesunkiai sugebėdamas pastebėti tai, kad brolis nieko kito nedarė, kaip tik stengėsi išprovokuoti jį, ir šviesiaplaukės akivaizdoje parodyti, kad jis toli gražu nėra toks "geras", kokiu taip dažnai mėgsta dėtis. Visas Lockwood'o kūnas buvo įtemptas kaip styga, kuomet brolis tik dar kartą patvirtino tai, kad prieš tai buvęs spektaklis, kad šis ėmė abejoti Katherine, buvo tik spektaklis. Tai siutino, ir trūko visai ne daug, kad šis pamiršdamas apie viską, imtu aiškintis reikalus jėga. Ir neskaitant to, kad šiuo metu Mason'as buvo kelis kart stipresnis nei senasis vilkas, lemtingą tašką, jo manymu, būtu padėjęs net tai, kieno galios didesnės, o kieno patirtis. Jo kumščiai susigniaužė kaip tik tuo metu, kai Lockwood'as tarė tam tikrus žodžius apie tai, kad neva žada išlikti ištikimas savo žmonai. Prunkštelėjimas pertraukė jo susikaupimą, kuomet šis nusukdamas akis, bei liežuviu perbraukdamas per savo apatinę lūpą, tarė:
- Verčiau nepradėk, nes kuo toliau, tuo labiau įstumi mane į tokią vietą, iš kurios tik dar aiškiau matosi kad ta moteris tave valdo kaip skudurinę lėlę. Pasveikinimo nori? Žinoma, broliau. Sveikinimai išsikasus sau pačiam duobę, pažadu kad ant paminklo iškalsiu tavo vardą. - Tai kad jis akivaizdžiai privertė Richard'ą supykti, buvo aišku kaip diena. Ir tai kad Jules Mcmanus parodė didelį palaikymą, privertė jį neigiamai supurtyti galvą. Jam buvo neįtikėtinai keista tai, kaip kiti negali pamatyti to, ką mato jis? Vampyrė ir Lockwood'as, yra niekam tikusi, iš vidaus griaunanti jėga. Ir jei jie ankščiau ar vėliau išsiaiškins tai, kad kartu yra nenugalimi, tai bus blogiau nei dešimt chaoso meistrų, Nogitsune, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. Jis nuleido savo akis, kuomet abu čia buvę asmenys sulipo į automobilio saloną. Žengdamas žingsnį į priekį, jis tik delnu nestipriai sutrenkė per stogą, pats pasisakydamas: - Važiuokit, aš šiandiena dar turiu kai kur atsidurti. - Nieko kito neliko, kaip tik griebtis tiesioginės klastos, bei sugriauti šiuos nenormalius santykius iš vidaus, ir tam kaip tik turėjo būti po ranka tai, kad Mason'as nemoka būti ištikimu. Graži, rafinuota ir vizualiai daug verta moteris, kaip nėra ką veikti susuktu jo broliui galvą. Beliko tik tokią susirasti ir pirmoji stotelė, kaip tik turėjo būti jo šeimos draugų, vilkolakių namai. Todėl nebe laukdamas, patraukė kažkur, kur buvo paliktas jam, puikiai išlaikytas, automobilis.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Frank Frano on Antr. 09 23, 2014 12:05 pm

- Jis niekuomet netoleruos tavo sprendimo būti su vampyre, juk supranti tai? - [Jos akys pakrypo į geriausio draugo pusę, kuomet jie liko automobilyje dviese. Richard'as jau buvo spėjęs patraukti savo keliu, kuomet McManus susirūpinimo kūpiną žvilgsnį, stengėsi išlaikyti ties Mason'o veidu. Jos ne kiek nestrigdė net tai, kad jis buvo praktiškai nuogas. Jų tarpusavio santykiai buvo ant tiek įdomūs, kad net stovėdami su "kaip mama pagimdė" kostiumais, vienas prieš kitą, didesnį susidomėjimą parodytu ne nuogumui, o lempai, kuri tariamai būtu galiniame vaizde. Todėl kuomet vyko dabartinis nuomonės išdėstymas, McManus nerodė didelio susidomėjimo apranga] - Visas tas sugrįžimas buvo ant tiek netikėtas, kad aš siūlyčiau tau būti atsargesniam su juo, bei leisti "prisigerinti" man. Kažkodėl įtariu, kad šiaip sau niekas iš tos pusės nesugrįžta. - [Ji labai greitai, tiksliau labai lengvai užvedė savo naujo "žaisliuko" variklį, kuomet automobilis pajudėjo iš vietos. Jules iš esmės labai džiaugėsi dauguma įvykių, kurie šiandiena nutiko. Bet kažkoks vidinis balsas ją vertė pasakyti balsu kad reikia būti atsargesnėms. Ji giliau įtraukė oro į savo plaučius, kuomet įsuko į pagrindinį greitkelį. Kalba iki pat Mason'o laikino būsto, Katherine namų, buvo vangi. Ji palinkėjo sėkmės ir priminė kad jis jai yra skolingas vakarą bare, kuomet išleido draugą prie jo namų. Jos veide šmėkštelėjo šypsena, kuomet McManus išvažiavo į viešbutį, kuriame gyveno]

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
«I shouldn't say I'm looking forward to leading a normal life, because I don't know what normal is.»

CREDIT: CHAMPAGNEMAMI

Frank Frano

I have drunken deep of joy and I will taste no other wine tonight.


Pranešimų skaičius : 320
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 47
Miestas : Los Andželas
Meilė : Wifey Olivia
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Aktorius

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Katherine Reese on Pir. 04 25, 2016 10:06 am

*Tikriausiai nereikia aiškinti kokios būtent priežastys šviesiaplaukę privertė sugrįžti iš užtrūkusios kelionės, bei bandymų atrasti savo vietą po saule. Tuo labiau, kokios priežastys ją paskatino kreiptis ne į ką kitą, kaip Tyler Lockwood. Asmenį, kuris kadaise jos gyvenime užėmė ypatingą vietą. Svarbiausias dalykas buvo tai, kad mergina nusprendė sugrįžti ne todėl, kad tai buvo reikalinga, o todėl, kad tai buvo labiau nei būtina. Susitikimo vieta ir laikas buvo suderinti iš anksto. Todėl su lyg akimirka, kuomet didelis ir jos įvaizdžiui visai netinkamas pikapas buvo paliktas kažkur pamiškėje. Išlipdama iš transporto priemonės, "inkaru" tapusi mergina nesunkiai iš savo aptemptų džinsų kišenės ištraukė sulakstomą mobilų telefoną (nee, matomai išmanieji buvo gerokai nuvylė, jei ji nusprendė naudotis pakankamai senu, tačiau ne taip paprastai sulaužomu aparatu). Surinktas numeris iš karto davė signalą, kuris reiškė kad jai ypač sekėsi, mat buvo padariusi prielaidą, kad mobilusis ryšis čia gali būti nepakankamai geras. Aplink nesigirdėjo jokios mobilios muzikos, kas reiškė kad ji buvo visiškai viena. Tipiškai situacijai buvo sujungta su balso paštu, ko pasekoje priversta praverti burną tam pokalbiui su įrašytu prašymu palikti žinutę*
- Esu tavo šeimai priklausančiose žemėse, lygiai ten, kur ir nurodei man būti. Tačiau kaip matau tu nusprendei madingai pavėluoti... Klausyk, turi suvokti kad visas šis dalykas, apie kurį man pranešei, jis gali ir nepavykti. O tuomet ir tavo ir mano rankos bus suteptos jo krauju. Ir aš tai sakau, nes... - *Pokalbis liko nutrauktas, balso žinutė pasirodo kad buvo per ilga. Neriebiai susikeikusi, mergina kaip mat patraukė link toliau nuo čia buvusio namelio, tikėdamasi kad hibridas sugebės rasti ją net jei teks kliautis vien tik savo uosle. Ant pečių tvirtai kabėjo kuprinė, kurioje buvo apstu įvairiausių magiškų priemonių, kuriais ji ketino pasinaudoti, vos tik gaus palankią progą. Bet, iki pat dabar nebuvo tikra, kad yra pakankamai stipri, kad įveikti panašaus tipo burtažodžius. Ir kokiais nors Qetsiyah tai būtu žinoma vienų juokų reikalas, bet, tokiomis galiomis šviesiaplaukė negalėjo pasigirti. Ypatingai po to, kai pati buvo išlaisvinta nuo amžino nemirtingumo. Iki trobelės kelias buvo ganėtinai ilgas, todėl ji nuoširdžiai stengėsi paspartinti savo žingsnius, kartas nuo karto arba iš kuprinės ištraukdama gertuvę su vandeniu, arba dirstelėdama į telefono ekraną, kuriame aiškiai švietė kad jokių naujai priimtų žinučių nėra. Ir tai slėgė kur kas labiau, nei visas ėjimas.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Do not love somebody who only sees the light in you- love somebody who isn’t afraid of the dark.

Katherine Reese

You brought me back from the dead to torture me?


Pranešimų skaičius : 242
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 26
Miestas : Manhetenas
Meilė : Vieniša
Rūšis : Nemirtinga / Inkaras
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Tyler Lockwood on Antr. 05 03, 2016 2:36 am

Prabėgo labai daug laiko po tos akimirkos, kuomet Mikaelson‘ų šeima pasirūpino kad vilkolakiai, kurie kadaise karaliavo šiuose žemėse būtu išnaikinti. Liko tik vienetai, kuriems užteko sveiko proto nustoti kautis ir pasispaudus uodegas po šiknom, dingti iš miesto. Būdamas tikras Lockwood‘as, hibridas dar kurį laiką desperatiškai stengėsi kautis su jėga, kuri jam vienam buvo nepakeliama. Galiausiai išvykti teko ir jam. Vampyrai atgavo valdžią tiek Niujorke, tiek Los Andžele. Beveik metus laiko jaunasis hibridas, kurio laimei niekas taip į visas puses nedraskė, kaip kad Mason‘o, taip ir neprivertė save išgauti vidinę ramybę, kuri galiausiai būtu suteikusi jam antrą galimybę viską pradėti nuo pradžios. Galva pastoviai buvo užimta net keliomis užduotimis, kurių ne viena nepasiteisindavo, net tada kai jis kone veidu plodavosi į grindis, vien tam kad parodyti savo ryžtą. Victoria dar atsiliepdavo į skambučius kategoriškai pareikšdama kad kol nepažadins savo biologinės motinos, niekur iš vietos nepajudės. Madon‘as savo ruožtu net nesivargino priimti skambučio, kas tik dar labiau virino karštakošio Tyler‘io kraują. Vienu metu jis netgi kreipėsi Į kitus, ankščiau nepažintus vilkolakius, nepažintus kurie savo vardą buvo užsitarnavę dėl skirtingų priežasčių. Kiekviena vilkų gauja „užtrenkdavo duris“ tiesiai prieš nosį, vos tik suvokdavo kad reikalų teks turėti su hibridais. Neaišku ar tai buvo baimė, nes bendrai vilkolakiai yra mirtingi, o hibridai ne. Arba tiesiog natūrali panieką tiems, kurie bent iš dalies yra vampyrai. Pavargęs galva trankytis į sieną, Lockwood‘as desperatiškai kreipėsi į Katherine. Ne tą, kuri jau kelis metus buvo laikoma mirusia, o tą, kuriai kadaise pats juto šiltus jausmus.
Planas kuriam buvo pasiryžęs hibridas bet kurią akimirka galėjo baigtis tragiškai. Bet pats šventai buvo įsitikinęs tuo, kad Mason‘as, dėl kurio iš esmės visą tai darė, būdamas sveikame prote pats verčiau pasirinktu mirtį, nei visą likusį gyvenimą „laižyti“ originaliesiems užpakalius. Arba Lockwood‘as paprasčiausiai buvo per daug geros nuomonės apie savo šeimos atstovą, kad priimti šio niekam tikusį sprendimą būti kažkieno kale. Gi nuo pat savo vaikystės jį matė kaip sektiną pavyzdį, alfą patiną kuris nieko bendro neturėjo su vilkais. Paprasčiausiai tikiu buvo. Ir kur tai dingo dabar? Atvykęs į šeimai priklausančius namus tikrai kad nesivargino laukti kokios nors žinutės, mat nurodė gana konkrečias koordinates, kurios nereikalavo detalesnio išaiškinimo. Hibrido klausa nesunkiai užfiksavo link trobelės einančios moters žingsnius, kuomet jis pats apleido tą statinį, įsistebėdamas į toliau matomą šviesiaplaukę.
– Victoria atsisakė. – Tai ištarti buvo kur kas lengviau nei suvokti neracionalų mergaitės sprendimą, kuris greičiausiai buvo remiamas emocine būkle ir pykčiu ant tėvo. Būdamas išsiskyrusių tėvų vaiku, jis iki šiol nesuvokė kam reikia taip stipriai susireikšminti. Žmonės patraukia skirtingais keliais, kai buvimas kartu kelia daugiau problemų, nei kad malonumo. Bet kitą vertus, Victoria buvo TIK vaikas, uždarytas suaugusios moters kūne. Ką ji galėjo išmanyti apie tai, kaip viskas vyksta iš tikro. – Vadinasi liekame dviese. Bandžiau susisiekti su Džeiku, bet jis dingęs skradžiai žemę. O su jo eks aš tikrai kad nežadu kalbėti. – Tam buvo priežastys, kurių Lockwood‘as neketino atskleisti. Šviesiaplaukė pagaliau pasiekė savo pašnekovą, kuomet pastarasis pasistengė iš savęs išspausti situaciją neatitinkantį vypsnį. – Žirklės, popierius, akmuo... Ar pabandysi su juo susisiekti pati? Nes drįstu teigti kad Mason‘as vargu ar savo noru susitiks su manimi. O tu, – Nebaigdamas kalbos, sumoja ranka, nurodydamas tai kaip atrodo Katie, –  Esi graži moteris. Gražios jam patinka. – Teko atsikrenkšti, kad visas šis reikalas neprimintu kažkokio pigaus seksualinio sandorio. Nusukdamas akis, neatsitiktinai susikišo abi rankas į savo vilkėtos striukės kišenes, žvilgsnį nudelbdamas į apačią. – Atleisk, man reikia vėl mokytis kaip turėčiau su tavimi kalbėti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

No matter how many deaths that I die I will never forget. No matter how many lives that I live, I will never regret. There is a fire inside of this heart. And a riot about to explode into flames.


Tyler Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 219
Įstojau : 2013-07-26
Amžius : 27
Miestas : Bruklinas
Draugai : Isaac Lahey
Rūšis : Beta hibridas (26/29)
Darbo paskirtis : Advokatas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Katherine Reese on Antr. 05 03, 2016 6:13 am

*Didelis džiaugsmas buvo apėmęs šviesiaplaukę burtininkę, kuomet ši mintyse pagyrė save kad pasirinko net labai vykusią avalynę, mat su kokiais nors aukštakulniais bateliais, kurie šiai suteiktu iliuziją būti "aukštai" arba bent jau vidutinio ūgio, būtu nepatogu. Keldama vieną koją po kitos, bei kartas nuo karto pasitaisydama kuprinę, kuri akivaizdžiai svėrė per daug, tokiam ir mirtingam kūnui, kaip jos.*
- Būtum paminėjęs mano vardą, viskas būtu pasibaigę dar ir kokiu nors baisiai įsiplieskusiu kivirču. Bet negalima jos kaltinti... - *Tikriausiai būdama pratusi surasti kokį nors paaiškinimą, bet kokiam dalykui, trumpam sustojo, kuomet jos  kūną nuo Lockwood'o skyrė ne daugiau kaip kokie dašimt žingsnių. Nuo pečių nusimesdama kuprinę, leido šiai sukristi ant žolės, kuomet pati nukreipė žvilgsnį tiesiai į hibriodo veidą.*
- Jos pečius dabar slegia ir taip daug problemų, kad apsiimtu užduotimi kuri gali ir nepasisekti. Todėl, nėra to blogo, kas galiausiai neišeitu į gerą. O tai reiškia, jei mes su tavimi liksime kalti dėl to kad Mason'as žus, geriau kad ta mergaitė bent jau to nematytu. Pats supranti...
*Galvos mostu nurodydama pamestą kuprinę, tarytum nebyliai pasiūlo hibridui apsiimti nešuliais, kuomet pati nusukusi veidą, įsistebi į visą šią gražiai atrodančią gamtą, kuri jau nuo senų laikų buvo naudojama visiškai ne pagal paskirtį. Juk čia savo pirmuosius virsmus stengėsi pažaboti Tyler'is, ir čia buvo sugrąžintas jo tėvas atgal į gyvenančių tarpą. Dabar visas veiksmas, kuris buvo persmelktas tamsa ir prastai atrodančiomis idėjomis. O juk būtu visai smagu kokį kartą paprasčiausiai apsimesti paprastais žmonėmis, ir suruošti čia iškylą su tomis nepatogiomis palapinėmis, miegmaišiais, laužu ir kepinamais zefyrais. Mmm, jie visai nėra tokie skanūs, kokiais yra pristatomi plačiai publikai. Lipšnus daiktas greičiau įsminga tarp dantų, nei kad suteikia kokį nors malonų pojūtį. Bet šviesiaplaukė verčiau pasiduotu tokiam planui, nei tam, kuris sukosi tiek jos, tiek pašnekovo galvose. Ties tam tikru komentaru, kuris išsprūdo iš Lockwood'o lūpomis, jos antakiai savaime pakilo. Nuostaba buvo akivaizdi, ir iš dalies kėlė kažkokius nemalonius jutimus.*
- Tikiuosi kad tai kalba tavo kruopščiai slepiamas pavydas, tačiau jei ne. Tuomet verčiau neversk manęs pasijausti taip, tarytum ką tik buvau įžeista. Nors tavo tiesa, jei priešais Mason'ą pasirodysiu aš, bus bent galimybė, kad jis iš karto neatsuks nugaros. O laikas, mums yra labai reikalingas. Belieka tik išsiaiškinti kur tiksliai jis artimiausiu metu bus, man viską paruošti ir... Turi man tai pasakyti.
*Visiškai nelauktas klausimas privertė burtininkę ištiesti savo ranką taip, kad delnas būtu nukreiptas į hibrido pusę.* - Kad turi tą akmenį...
*Pastebėti tai, kad buvusiems įsimylėjėlėms bendrauti buvo keista ir tai kėlė labai nejaukią atmosferą, buvo visiškai nesunku. Priešingai nei Lockwood'as, Katherine buvo suinteresuota darbu, juk jei viskas pavyks tinkamai, ji tikrai galės pasididžiuodama pasakyti kad yra dar ta "šiknas spardanti ragana", kuriai pavyko surasti "kilpą", leidžiančia apeiti nemirtingumo burtus, kuriuos kadaise sukūrė geriausi iš geriausių.*
- Tam turėsime dar daug laiko, Tyler'i. - *Veide pasirodė maloni šypsena, kuomet ji pagaliau leido pasireikšti tam, kad nepaisant karštos nakties su vyresniu iš Lockwood'ų, jos dėmesys visuomet buvo labiau nukreiptas į jauniausią. Teko paeiti šiek tiek arčiau, kad atsidurti priešais. Ir tuomet burtininkė pasitempdama ant pirštų galiukų, delnais suėmė vyriškio veidą, savosiomis lūpomis paliesdama jo. Tai nebuvo kažkoks aistra remiamas bučinys. Greičiau kažkas tokio, kai nori pabučiuoti tą, kuris kadaise tau reiškė daugiau, nei pasaulį. Ir kai viskas susimovė, jis vis dar buvo "tavo asmuo", bet nebe taip, kaip norėtum. Galu gale, jie ne veltui po išsiskyrimo, taip ir liko draugais.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Do not love somebody who only sees the light in you- love somebody who isn’t afraid of the dark.

Katherine Reese

You brought me back from the dead to torture me?


Pranešimų skaičius : 242
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 26
Miestas : Manhetenas
Meilė : Vieniša
Rūšis : Nemirtinga / Inkaras
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Tyler Lockwood on Kv. 05 05, 2016 5:22 pm

– Aš ir nebandau rasti jai pakaltinimo, jei man tektu rinktis tarp to, už kurio gyvenimą reikėtu kautis, taip pat negalėčiau persiplėšti į dvi puses. Tuo labiau, kaip ir jos motina yra dalinai negyva, kuomet tėvas priešingai. Vadinasi, reikia pasirinkti tą, kuriam pagalbos reikia dabar. Nors, aš padaryčiau protingiau. – Šiek tiek sujudindamas savus pečius, išdėsto viską taip, tarytum tai būtu savaime suprantamas dalykas, kurio jo dukterėčiai nepavyksta suvokti, ir tai kelia šiokį tokį nusivylimą jos pasirinkimais. – Pirmiausia atvesčiau į protą Mason‘ą, o tuomet jau imčiausi Katherine. Galu gale, jis vienintelis visuomet turėjo tą galimybę, pastatyti „ledo karalienę“ į vietą. Vargu ar Victoria gali pasigirti tokiais pačiais sugebėjimais. – Nuspręsdamas kad ši kalba gali tęstis per amžių amžius, mat Katie akivaizdžiai laikėsi kitokios nuomonės, pats nutraukia kalbą greičiau, nei mergina parodo norą ką nors pasakyti. – Gana apie tai, turime svarbesnių reikalų.
Užklaustas apie akmenį, kuris buvo reikalingas burtininkei, leidžia savo veide pasirodyti savimi patenkintai šypsenai, kuomet iš vilkėtų kelnių kišenės ištraukia mėnulio akmenį, kurį gavo žinoma ne taip paprastai, kaip tai galėtu pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Prieš ką nors pasakydamas, liežuviu perbraukia per savo lūpas, kaip mat konstatuodamas faktą. – Gavau. Ir nepatikėsi, kiek ilgai teko kapstytis Mason‘o namuose, kad sugebėčiau atrasti kur tas šmikis buvo pakišęs šį daiktą. – Iš tikro neturėjo supratimo ar akmuo buvo paslėptas jo paties, ar kieno nors kito dėka. Vienaip ar kitaip, svarbiausia buvo tai, kad jis buvo surastas, o kaip, jau nebe buvo tokiu aktualiu dalyku. Paeidamas kelis žingsnius link šviesiaplaukės, pasigavo kuprinę, kurią ši buvo padėjusi ant žolės, kuomet pasisukdamas priekiu į namelio pusę, suraukė antakius. Nežinia kodėl iš viso prieš tai buvo nuvėlęs kažką panašaus į tai, kad Katherine Reese galėtu sudominti Lockwood‘ą savo kūnu, kad anas pradėtu bėgti paskui, kaip šuo paskui ruja sergančia kalę. Teko net neigiamai supurtyti galvą, kad galiausiai sugrįžti į realybę. Kažkaip sunkiai sekėsi kalbėti su buvusia, nors tai ir buvo neišvengiamas dalykas. Atsižvelgus vien į tai, jie liko draugais, visgi nebuvo tais, kurie kartu eina į visokiausius pokylius. Tai greičiau priminė tą draugystę, kuomet vienas kitam ištiesdavo pagalbos ranką, jei nerasdavo kito, kuris gebėtu padėti. Šis susitikimas nebuvo kokia nors konkrečia išimtimi. – Nee, baik. Tame nėra nieko įžeidžiančio, tik norėjau pasakyti kad jam visuomet sekėsi kur kas lengviau pasiduoti net ir diskusijai su moterimi, nei kad su vyru. Ai, tu supranti ką turiu omeny.
Taip ir būtu nupėdinęs į namelio vidų, jei mergina nepadarytu visiškai netikėtą ir net labai nerealų dalyką. Gaudamas pakštelėjimą į lūpas, paseka ją žvilgsniu, kuomet staigiai iškelia antakius. – Primink man, kad jei pavyks visas šis planas, nusižengčiau visoms taisyklėms ir nusivesčiau tave vakarienės. – Nebuvo tai konkretus pasiūlymas, greičiau nieko nežadantis komentaras, kurio net neplanavo tesėti, o blogiausia ir pati mergina vargu ar imtu puoselėti panašius planus. Praleisdamas šviesiaplaukę į vidų, pirmiausia pasideda ant stalo kuprinę, bei iš savo švarko kišenės ištraukia mobilų telefoną, tokį, kuris nebūtu priklausomas nuo prasto ryšio. O čia jis tikrai buvo prastas, užtekdavo paeiti žingsnį į šalį, kai visiškai dingdavo. – Prašau, nesu garantuotas kad jis pakels ragelį, bet, pabandyti vertą. Tuo labiau, vargu ar telepatiškai perpras kad skambini tu, o ne koks nors Klaus‘o pakalikas. Arba dar blogiau, pats originalusis, subingalvių subingalvis Klaus‘as.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

No matter how many deaths that I die I will never forget. No matter how many lives that I live, I will never regret. There is a fire inside of this heart. And a riot about to explode into flames.


Tyler Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 219
Įstojau : 2013-07-26
Amžius : 27
Miestas : Bruklinas
Draugai : Isaac Lahey
Rūšis : Beta hibridas (26/29)
Darbo paskirtis : Advokatas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Katherine Reese on Sk. 05 08, 2016 3:55 pm

*Buvo akivaizdu, kad hibridas turėjo savo asmeninę nuomonę apie tai, kokius pasirinkimus teko priimti dukterėčiai. Monologas, kuris atrodė buvo paruoštas ankščiau nei jis pasiryžo šį įgarsinti, privertė nuleisti akis. Dabar buvo ypatingai netinkamas laikas panašioms kalboms, nors Katie tikrai turėjo ne vieną argumentą, kuris galėtu ne vien kad iššaukti ilgą diskusiją, bet ir galimas daiktas įtikinti Lockwood'ą, kad viskas nėra tik juoda ir balta. Mergaitė juk rinkosi jos nuožiūra, kas buvo svarbiau tą akimirką. Todėl nebuvo galima sakyti kad jos sprendimas yra kategoriškai netinkamas, arba atvirkščiai tinkamas. Žvilgsnis buvo nudelbtas į apačią, ir atrodė kad ji net neketino ką nors pasakyti artimiausiu metu. Todėl ramiai išlaukė akimirkos, kuomet vyriškis suims jos atsineštą kuprinę su magiškais elementais, bei patrauks atgal link namelio vidaus, kur ji galės pasiruošti būsimam ritualui, įsitikindama kad dabar tikrai nieko netrūksta. Neketino prasižioti iki tos akimirkos, kol nepateks į namelio vidų, tačiau aiškiai pademonstruotas akmenukas, kuris buvo labai reikšmingas, privertė veide pasireikšti šypsenai.*
- Manęs tai nestebina, turiu omeny kad Mason'as visuomet buvo tas asmuo, kuris turi kur kas daugiau kozirių savo rankose, nei kad leidžia tai pamatyti aplinkiniams. Greičiau stebina tai, kad tau pavyko tai surasti pirmo bandymo metu. Kas yra gerai, kas raiškia kad jam jis nėra reikalingas ir pirmiau nei to reikia, akmens dingimas neliks pastebėtas. Manau būtu labai nenaudinga, jei jis pradėtu ką nors įtarinėti.
*Bandymas patraukti buvusį vilkolakį per dantį, galiausiai iššaukė platesnę šypseną moters veide, kuomet ji tik neigiamai papurčiusi galvą, susilaikė nuo komentaro, kuris greičiau būtu iššauktas noru pasakyti kažką, kas tebūtu veltui išeikvoti žodžiai. Numodama ranka ir į pasiūlymą pavakarieniauti, mat puikiai suprato kad tame tiesos buvo lygiai tiek, kiek jos galvoje natūraliai baltų plaukų. Praeidama į pastato vidų, iš karto parodė kur reikėtu padėti kuprinę, pati tuo tarpu pasistengdama įsižiūrėti, kaip būtent atrodo aplinka. Vietos reikėjo daug, mat tiek pats ritualas, tiek jam būtinas pasiruošimas reikalavo erdvės. Krenkštelėdama galiausiai ėmė aiškinti.*
- Reikės kad išneštum visus čia esamus baldus, - *Trumpam pasisukusi į Lockwood'o pusę, patvirtino.* - Aš turiu omeny visus. Šis namelis turi būti visiškai tuščias. Palikti turi tik mano kuprinę ir kokią nors tvirtą kėdę... - *Panašu kad tokio baldo čia nematė, mat medinė kėdė, kuriai tikriausiai metų buvo tiek pat kiek jai pačiai (biologine prasme), o tai reiškė kad ji bus labai netinkama ir sumaus visus reikalus kur kas greičiau nei kad galima tai įsivaizduoti.* - Rask kaip galima tvirtesnę kėdę, kurią reikės pritvirtinti prie grindų ir grandines. Daug grandinių. Visomis kitomis smulkmenomis aš pasirūpinau. - *Gana kritiškas žvilgsnis nukeliavo ties paduotu telefonu,  moteris iš kart paprieštaravo.*
- Tai gal ir neblogas daiktas, bet negi tu rimtai manai kad man paskambinus jis kaip koks šuo paskui rujojančia kalę atbėgs? Taileri, mielas mano drauge. Jis greičiau mane išdės į juodas dienas, nei kad sutiks susitikti žmogiškų pietų. Aš atliksiu lokacijos burtą ir tik taip sugebėsiu sužinoti kur jis. Tik taip ir tikiuosi suvoki kad ne pokalbio būdu, mums pavyks jį atsitempti čia? Kito būdo paprasčiausiai nėra. Ar supranti?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Do not love somebody who only sees the light in you- love somebody who isn’t afraid of the dark.

Katherine Reese

You brought me back from the dead to torture me?


Pranešimų skaičius : 242
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 26
Miestas : Manhetenas
Meilė : Vieniša
Rūšis : Nemirtinga / Inkaras
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Tyler Lockwood on Sk. 05 15, 2016 11:27 pm

(Netempiant laiko, nes pas manęs su kompiuteriu yra didelės problemos, nes net forumo dorai nepakrauna, šiek tiek paskubinsiu reikalus, bent iki kol susitvarkysiu su šia problema, perleidžiant beveik viską į Katherine Reese rankas). Ganėtinai ramiai priimdamas šviesiaplaukės bandymą patraukti per dantį, viso labo neigiamai papurtydamas galvą, tokiu būdu tarytum atmesdamas galimybę kad galėtu susimauti ties tokia paprasta užduotimi. Telefonas, kuris nebuvo priimtas, mat moteris nusprendė viską atlikti savo būdu, liko sugrąžintas atgal į kišenę. Neilgai trūkus Lockwood‘as nusprendė kad verčiau neblaškyti šios talentingos burtininkės, bei patraukti vykdyti fizinės užduoties. Nors nemeluosiu, jaunam hibridui nelabai patiko mintis kad teko sugriauti „dizainą“ kuris kadaise buvo sukurtas jo paties motinos, kuri galiausiai žuvo dėl „nepaaiškinamų aplinkybių“, kurios žinoma buvo paaiškinamos ir net labai paprastai. Bet visi aplinkui greičiau gi pasirinkdavo prisisemti vandens į burną ir tylėti, apsimetant kad kažkur gatvėmis šlaistosi pasiutęs šuo, kuris neva yra ant tiek alkanas, kad puola visus iš eilės, pirmiausia nusitaikydamas į kaklo sritį. Velniai trauktu, negi mirtingi žmonės tikrai yra tokie kvaili, ar paprasčiausiai baiminasi nepaaiškinamų dalykų? Vienaip ar kitaip Lockwood‘as irgi ne visuomet žinojo apie tai, kad žmonės nėra aukščiausia šios planetos rūšis. O su tuo dar paauglį supažindino ne kas kitas, kaip biologinio tėvo jaunesnis brolis. Tikriausiai jei ne Mason‘as, dabar būtu vienas iš tų naivių žmonių, tikinčių kad alkani šunys puola žmones tam, kad pasimaitintu. Taip, lyg tai kada nors skambėtu realiai.
Suimdamas kelis lengvesnius baldus, vyrukas išsinešdino iš pastato su pastoge, tvarkingai imdamas dėlioti daiktus iš už namo šono. Tikrai kad neketino atsikratyti baldais ir kitais daiktais, kurie iki pat šios dienos kėlė atsiminimus, kurių didžiausias blogimas buvo tėvo atmestinis požiūris į savo vienintelį sūnų. Bet dabar kai nuoskaudos buvo pamirštos ir Lockwood‘as pats buvo pasiekęs tą amžių, kuomet turėtu apsvarstyti galimybę apie giminės pratęsimą,  argu ar su kokia pagieža atsisukdavo atgal į turėtą praeitį. Svarbi buvo dabartis ir gal rytdienos diena, ir taip kiekvieną kartą perkopiant kertinį vidurnaktį. Nešdamas visus maišančius daiktus iš pastato vidaus, kartas nuo karto dirstelėdavo į šviesiaplaukę, paprasčiausiai vedamas smalsumo, kokiais gi darbais užsiėmė ji. Toks vaikščiojimas pirmyn atgal užėmė mažiausiai pusę valandos, mat be stambesnių baldų, su kuriais susitvarkė gana greitai, čia taip pat buvo ir daug mažmožių, kuriems sukrauti reikėjo surasti bent kelias dėžes, kurias buvo galima panaudoti kelis kartus, sukrovimo ir iškrovimo principu.
Pagaliau, kuomet visas namelio pirmasis aukštas buvo ištuštintas, o jame buvo likusi tik įmontuota technika, ta didelė kuprinė su ritualiniais objektais ir pati burtininkė, vaikinukas nesuskubo užeiti į vidų. Sustodamas prie krūvos daiktų, kurie prieš tai buvo sutalpinti viename iš pažiūros ne dideliame salone, iš kišenės ištraukė tą patį mobilų telefoną su naujo numerio kortele. Iš atminties surinkdamas Mason‘o numerį, akivaizdžiai bandė parodyti norą bent pabandyti viską atlikti žmogiškai. Signalas simbolizavo kad viskas veikia, tačiau adresatas žinoma nepanoro būti pasiektas, todėl paties ryšio dėka, skambutis buvo nutrauktas. Šis dalykas nenustebino, tačiau tuo pačiu metu ir nuvylė. Ankščiau viskas buvo daug paprasčiau, nei yra dabar. Šviesiaplaukė esanti namo viduje buvo teisi, tam kad pasiekti Mason‘ą, verčiau jau buvo kliautis magiškais ritualais. Pasiekdamas pastato vidų, kaip mat prasitarė. – Kaip sekasi pasiruošti visam tam „arba kadabra“? – Nebuvo koks skeptikas, kuris nuvertindavo tai ką sugeba raganos, greičiau mėgo tai pasilikti kaip paskutinį variantą. Nužvelgdamas ką šiuo metu darė šviesiaplaukė, kiek giliau įkvėpė, kaip mat susidėliodamas žodinį atsaką, kuris suveikė kaip pasiteisinimas. – Gerai supratau, tau nevalia trukdyti. Nuvažiuosiu į kokį prekybos centrą, kol tu čia darbuosiesi ir įsigysiu patvarų baldą, kaip kad prašei. Jei kas, aš ant ryšio. – Tai susakydamas hibridas pasisuko lauko link. O tuomet jau įsėdęs į sau priklausantį automobilį, įsuko greitkelio link, tikėdamasis kaip galima greičiau susigauti iki numatytos vietos, o vėliau sėkmingai greitai sugrįžti atgal.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

No matter how many deaths that I die I will never forget. No matter how many lives that I live, I will never regret. There is a fire inside of this heart. And a riot about to explode into flames.


Tyler Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 219
Įstojau : 2013-07-26
Amžius : 27
Miestas : Bruklinas
Draugai : Isaac Lahey
Rūšis : Beta hibridas (26/29)
Darbo paskirtis : Advokatas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Sponsored content Today at 7:10 am


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 22 Previous  1, 2

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume