Marcellus Gerard

ŠIEK TIEK SENOS ISTORIJOS, VIRSMAS, PASIRINKIMAI IR SOSTAS: Marcel'is buvo gubernatoriaus vergu, bei tuo pačiu metu jo nesantuokiniu sūnumi. 1820-ais metais, per gubernatoriaus pirmagimio sūnaus (Emilio) laidotuves, Klaus'as tampa liūdininku to, kaip tėvas netinkamai elgiasi su savo vaiku, išliedamas savo netekties skausmą daugybe botago kirčių šiam per nugarą. Kuomet Marcel'is neiškentęs fizinių patyčių, metė obuolį į savo skriaudiką, taip parodydamas savo pasipriešinimą, originalusis vampyras nusuko sprandą minėtam asmeniui prieš tai, kai jis spėjo sureaguoti bei duoti atkirtį vaikui, kuris iš esmės nebuvo dėl nieko prasikaltęs. Kuomet Niklaus'as paklausė berniuko kuo jis vardu, gavo atsakymą kad berniukas vardo neturės iki pat 10-ties metų, nes mama baiminasi kad vaikas kaip ir daugelis kitų gali mirti nuo tuo metu siaubusios karštinės. Mat neturėdamas vardo, jis nebus jai toks artimas, jei tektu prarasti. Tačiau sužaidus likimo ironijai, mama žuvo daug ankščiau, nei kad galėjo kaip nors pavadinti savo sūnų. Tuomet Niklaus'as davė berniukui Marcellus vardą, kuris reiškė mažąjį karį. Originalusis vampyras priglaudė juodaodį berniuką, bei užaugino jį kaip savo paties sūnų. Nebuvo numatyta tik tai, kad nuo pat vaikystės Marcel'is susižavėjo jaunąją originaliąja vampyre, Rebekah, ir paskui tai peraugo į tyrus meilės jausmus. Vyras, kuris tapo jam tėvu, susmeigė į savo seserį stebuklingą durklą, priversdamas ją užmigti. Jis davė Marcel'iui pasirinkimą, ištraukti durklą iš merginos kuomet šis pasieks tinkamą amžių tam, kad kurti su ja santykius ir nugyventi likusį, žmogiško gyvenimo laiką kartu, arba tapti vampyru, paliekant durklą ten, kur jam ir buvo vieta. Ir Marcel'is pasirinko tapimą nemirtingu, kaip ir visuomet to troško.

Apytiksliai 100-tą metų, jaunasis vampyras tarnavo savo "tėvui", tokiu būdu garantuodamas sau puikius apmokymus ir saugumą nuo bet kokių pavojų. Tai tęsėsi iki pat Mikael'o pasirodymo, kuomet originalioji šeima paprasčiausiai buvo priversta sprukti iš miesto, norint išnešti sveikus kailius nuo savo pačių biologinio tėvo, kuris labiau už viską troško sunaikinti nesantuokinį savo žmonos išdavystės vaisių. Neaišku kokiomis aplinkybėmis, tačiau Marcel'iui pavyko išgyventi Mikael'o pasirodymo iššauktų vampyrų skerdynių, Naujajame Orleane. Ir tuomet, trokšdamas pasiekti balansą tarp visų antgamtinių būtybių ir žmonių egzistavimo, pasirinko lyderio poziciją, pats save karūnuodamas - teisėtu karaliumi. 1950-ais metais jis savarankiškai baigė teisės mokslus, todėl išmintingumo pagalba (aišku įskaitant ir šiokius tokius smurto protrūkius) visgi pelnė ten gyvenančių vampyrų pagarbą, raganų baimę ir vilkolakių išnykimą. Jis pasistengė kad visi "blūsuoti" mėnulio vergai būtu ištremti iš Naujojo Orleano žemių, o kas tam priešinosi buvo pažymėti raganų prakeiksmu - visą laiką likti vilko kailyje, ir tik per mėnulio pilnatį virsti žmonėmis. Raganavimas taip pat buvo uždraustas, o tie kas nepaisė šio reikalavimo, buvo - nužudomi. Viskas buvo sureguliuota idealiausiai, jo karaliavimas neturėjo ne vienos spragos, kol mieste vėl nepasirodė Niklaus Mikaelson. Asmuo, kurio Marcel'is nemanė kad kada nors išvys. Nors jo pasirodymas ir nebuvo ilgalaikis, tai kažkokiu būdu paskatino "karalių" kuriam laikui apleisti savo karaliavimo valdas, išvykstant paskui minėtą asmenį. Galu gale, buvo įdomu pamatyti seniai matytus originaliųjų veidus, bei dar kartą akis į akį susidurti su Rebekah, su kuria jį rišo ne vien gražūs jausmai, bet ir sąmokslo teorijos, kurios buvo sutelktos į tai, kaip sužlugdyti vienintelį asmenį, kuris tiek išgelbėjo jo gyvybę, tiek sugriovė tolimesnį gyvenimą - Niklaus Mikaelson.